Lamų slėnis 2021/10 by Lamų slėnis

2021 SPALIS (115)

V Y R I Š K I

P O K A LB I A I 1

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

MIE L AS KŪ NE, STAR T U OJAME

SERIJA VENU® 2

Ryšys tarp jūsų proto ir kūno SVEIKATOS IR SAVIJAUTOS STEBĖJIMAS SPORTO PROGRAMOS n ANIMUOTA MANKŠTA

VYRIŠKI POKALBIAI 2021 RUGSĖJIS (115)

Redakcijos laiškas „Lamų slėnis“ – tai atradimų erdvė. Vieta, kur gimsta kvapą gniaužiančios istorijos. Kur susitinka tiek daug patyrę herojai, kad jiems nebelieka nieko kito, kaip tik savo patirtimi pasidalyti su pasauliu. Šiame numeryje puslapis po puslapio suguldėme istorijas apie meną ir apie tai, ką reiškia būti XXI a. kūrėju. Apie drąsą ir didžiulį nuotykių troškimą, nuvedusį į pačias įspūdingiausias šios planetos vietas. Apie atsakomybę auginti tris mažus žmones. Apie iš kartos į kartą perduodamą bičiulystę, tėčio ir sūnaus ryšį ir bites. Apie dizainą ir raškomus svarbiausius pasaulio apdovanojimus... Apsidairykite! Pasaulis aplink mus, net ir čia, visai šalia, yra be galo įdomus ir įvairus. Tereikia išmokti tai pastebėti.

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

J U O D A . B A LT A ■ KRĖSLAS „LC1“ CASSINA

■ PAVEIKSLAI „BOLD LINES“ PAPER COLLECTIVE

■ ŠONINIS STALIUKAS „DREI“ E15

■ PASTATOMAS ŠVIESTUVAS „POST“ MUUTO

■ KILIMAS „IZA“ E15

■ VEIDRODIS „SPLIT“ LEE BROOM

■ PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „FULCRUM“ LEE BROOM

■ VAZA „SUMO“ 101 COPENHAGEN

■ ŠONINIS STALIUKAS „BIANCO CURIA“ FERM LIVING

NAUJIENOS

SOFIJA IR KONSTANTINAS Jausmingumas, nostalgiška romantika, moteriškumas ir minimalizmas – tai raktiniai žodžiai, kuriais apibūdinama naujausioji „Reda Paula“ rudens–žiemos kolekcija. Kolekcijos įkvėpimo šaltiniu tapo sutuoktiniai menininkai – švelni, tačiau tvirtos valios Sof ija ir kuklus romantikas Mikalojus Konstantinas Čiurlioniai, kurių darbai bei stilius ir padiktavo naujosios mados kolekcijos spalvyną, siluetus ir detales. Šaltojo sezono kolekcijos drabužių siluetai – klasikiniai, pusiau prigludę, tiesūs arba padidinti, aiškūs ir minimalistiniai. Įvaizdžius siūloma papildyti jaukiais vilnos krepšiais, rankinėmis, telefonų dėklais, skarelėmis.

LAISVĖ PUOŠTIS Kartu su pirmaisiais šaltojo sezono žingsniais prekės ženklas „Undress“ pristato rudens–žiemos suknelių kolekciją. Šįkart ji itin puošni, prabangi, žėrinti, provokuojanti, viliokliška. Kolekcijoje dominuoja proginės suknelės – nuo mini iki maxi ilgių, skirtos įvairioms progoms – nuo raudonojo kilimo iki jaukių švenčių dviese. Šioje kolekcijoje kaip niekada gausu įvairių audinių – prabangiai žėrintys žvyneliai, madingieji gyvūnų raštai – tai tik kelios šio sezono „Undress“ naujienos.

Nuotraukos: Gertrūda Varnaitė

MEGZTINIAI IŠ PAJŪRIO PUOŠIA HOLIVUDO ŽVAIGŽDES Šis ruduo Klaipėdoje įsikūrusiam prekės ženklui „Salanida“ išties ypatingas. Ir ne tik todėl, kad visai netrukus jie švęs dešimtąjį gimtadienį. Progų švęsti yra ir daugiau: ką tik prekyboje pasirodė kartu su prekės ženklu „InAvati“ sukurta mezginių kapsulė, o prieš kelias dienas tiesiai į Aliaską, kur šiuo metu „Netflix“ užsakymu kuriamas veiksmo filmas „The Mother“, išsiųsti keturi „Salanida“ kardiganai. Jie skirti ne kam kitam, o vienai ryškiausių šių dienų pasaulinių žvaigždžių – aktorei ir dainininkei Jennifer Lopez, kuri juostoje atlieka pagrindinį vaidmenį. Nuotrauka: Lukas Rusilas

RUDUO ALPAKŲ SLĖNYJE Pietų Amerikoje, Peru, pagaminti „baby alpaca“ vilnos gaminiai iš karto paperka savo šiluma ir švelnumu. Naujojoje rudeniškoje ALPACOS megztinių fotosesijoje įsiamžinęs aktorius Eimutis Kvoščiauskas pasakoja, kad kiekviename žingsnyje pirmenybę teikia kokybei bei laikui nepavaldžiam dizainui, ir kviečia atrasti gamtos įkvėptą madą.

Įsigyti ALPACOS gaminių galite el. parduotuvėje www.alpacos.lt arba Savičiaus g. 5, Vilniuje.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Gyvenimas per trumpas gyventi rimtu veidu

ANKSTUS RYTAS. Tai pavyksta daug rečiau, nei norėčiau, bet niekas taip neįkvepia likusią dienos dalį versti kalnus kaip savęs privertimas palikti šiltą komforto zoną.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Skaitmeninės produkto dizaino studijos „Bettr“ steigėjas, fotografas Adomas Aleno ir netikėtumų, aktyvių nuotykių, nesibaigiančių dizaino kelionių ir iš komforto zonos išspiriančių patirčių pilnas jo įkvėpimų dešimtukas.

2 12

BĖGTI. Sportas, o ypač bėgimas, yra pagrindinis mano įkvėpimas, kuris augina raumenį, liepiantį siekti tikslų.

MINTI. Mynimas dviračiu yra socialus sportas, kuris supažindino mane su naujais įkvepiančiais žmonėmis ir leido iš naujo atrasti senus draugus.

MOTOCIKLAI. Man motociklus geriausiai apibūdina frazė: „Four wheels move your body, two wheels move your soul“.

IŠTRŪKTI IŠ CIVILIZACIJOS. Vienas savaitgalis su palapine, dviračiu ir be telefono ryšio įkrauna energijos visai artėjančiai savaitei.

Nuotrauka: Gintautas Rapalis

BETTR. „Bettr“ dizaino studijoje kartu su komanda kuriame skaitmeninius produktus, vienaip ar kitaip sprendžiančius tūkstančių žmonių problemas. Tai pagrindinis įkvėpimo šaltinis tam, ką kuriame.

GAMTA. Kalnai, vandenynai, džiunglės, lygumos ir visa kita, kas atima žadą.

FOTOGRAFUOTI. Fotografiją myliu kaip kūrybos priemonę, bet iš dalies tai palaipsniui tapo ir įkvėpimu daugiau keliauti, pamatyti ir tuo dalytis su kitais.

9 10

KELIAUTI. Žmonės ir kultūros, su kuriomis susipažįsti, ir tos, kurios kuria naujas patirtis.

JUOKTIS. Gyvenimas yra per daug juokingas ir trumpas, kad nugyventum jį rimtu veidu.

Gerai leisti laiką Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Akis tapytojo Andriaus Zakarausko studijoje nukrypsta į vienintelį įrėmintą paveikslą. „Vienuolikta klasė“, – sugavęs mano žvilgsnį sako Andrius. Mudu aptarinėjame spalvas jo paveiksluose: žalią, įvairių atspalvių violetą, kurio niekaip nepavadinsi alyviniu, šiltus ir šaltus baltos atspalvius, išjungto televizoriaus pilką, šaltibarščių spalvos potėpiais išsiliejančią blizgančią rožinę, sidabru tviskantį asfaltą, oranžinius blyksnius... Andriui patinka kurti netikrovę: banguojančią, supančią, įtraukiančią į paveikslo vidų ir apsukančią žiūrovui galvą. Šiuo atveju – man.

Būti ‒ tai labai gerai leisti laiką, lai toks būna mano kredo. Tapydamas aš ir pasikeikiu, ir pykstu, ir aiškinuosi, mėginu visa tai sudėti į jausmų ir spalvų paletę.

– Taifūnas tavo potėpiuose, rodos, įtraukia į paveikslo vidų. Žinai, tas jausmas man patinka... – Aš to ir siekiu. Noriu, kad per bangavimą, per įtampas, atspalvių kontrastus suskambėtų mano mėgstamos pilkos spalvos. Pauzės ir įtampos žaismas yra nuostabus. – Kokius darbus pasilieki sau? – Tapydamas neturiu minties, kad štai šitą pasiliksiu sau. Ai, bet ne, vieną darbą norėčiau pasilikti, jis kabo Nacionalinėje dailės galerijoje. Galvoju, gal dėl to, kad ten kabo, pasidarė emociškai brangesnis. Prisimenu pirmuosius parduotus paveikslus ‒ atrodydavo, tiek visko sudėjau į kūrinį, tiek išgyvenau, toks kiekvienas brangus, taip gaila atiduoti. Ieškodavau priežasčių, kodėl reikia su darbu atsisveikinti: kažkam jis rūpi, o kur aš jį dėsiu, galėsiu už tuos pinigus ką nors naujo nutapyti... Žmona viską į vietas sustatė: džiaukis, tavo paveikslai turės savo žiūrovą, o tu galėsi kurti ką nors kito, dar geresnio, dar įdomesnio. – Rodos, žmona Teodora yra tavo proto balsas?.. – Dažniau mano veidrodis. Teodora reiškia Dievo dovana, tai ji man kaip tik tokia ir yra. Prieš septynerius metus susipažinome Palangoje, paplūdimyje. Jau bus dveji metai, kaip susituokę, Teodora padeda man menuose, ji mano partnerė. – Tavo darbų yra įsigiję ne tik privatūs kolekcininkai, bet ir muziejai. Smalsu, kaip jaučiasi menininkas, kai jo darbas atsiduria vieno ar kito žymaus muziejaus kolekcijoje? – Menininkai – ne itin didelės savivertės žmonės. Tokie įvertinimai tarsi patvirtina tavo sugebėji-

mus, pripažįsta, įspiria. Statusas būti muziejuje pakelia tavo autoritetą, kai sumenksta savivertė. – Argi ne keista – žinomas, perkamas menininkas ir staiga – žema savivertė? – Matyt, tai visokių traumų, baimių pasekmės. – Andriau, ką tau reiškia būti? – Apie buvimą galvoju kaip apie veiklą, kūrybą, meilės išraiškas. Būti ‒ tai labai gerai leisti laiką, lai toks būna mano kredo. Tapydamas aš ir pasikeikiu, ir pykstu, ir aiškinuosi, mėginu visa tai sudėti į jausmų ir spalvų paletę. Taip, geras laikas ir kokybė man labai svarbu. Kiekvienos dienos kokybė. Kai tapiau vieną pastarųjų paveikslų, žmona pravėrė duris – Andriau, jau aštuonios. Suprantu, kad keleto valandų – kaip nebūta. Retai taip nutinka, bet dingęs laiko pojūtis tikrai reiškia, kad buvai labai gerai. – Koks džiaugsmas dirbti darbą, kuris reiškia gerai leisti laiką! Nežinau, kiek žmonių galėtų tuo pasigirti? – Sako, dabar jaunimas tik tokius darbus ir renkasi, kur įdomu. Kai tampa nebeįdomu, bėga ieškoti kito. – Keista iš tavęs girdėti – jaunimas renkasi. Tarsi pats jiems nebepriklausytum. – Man 38-eri, aš jau tikrai kita karta, kad ir koks jaunas jausčiausi. Tačiau su studentais neseniai kalbėjome apie kūrybą, naujus sumanymus, sakiau jiems, kad manęs nepaleidžia jausmas, jog tai, ką darau – dar ne tai, kad kažkas dar manęs laukia, kažko turiu išmokti, tobulinti, dar veriasi prieš mane horizontai. Ir tai gerai, tai mane veda į priekį.

Ji man pasakė: neskaudink, man pernelyg skausminga išgyventi paveikslą, jį išbūti. Įstrigo jos žodžiai.

– Aš, matyt, prisimenu dar kitą kartą, kurios įvaizdžio, portreto tu irgi jau nebeatitinki. Štai sėdi gražioje studijoje, supranti, kad reikia dirbti, ant stalo butelis mineralinio vandens, ne vyno. Mano jaunystės laikais menininkas reiškė laisvas pažiūras, jis galėjo kalbėti metaforomis, už studijų durų vyko daugybė įdomių dalykų, buvo rengiamos slaptos parodos. O kokių iššūkių turi jūsų kartos menininkai? – Man sunku įvardinti iššūkius, aš meną pasirinkau, nes mane įkvėpė mokytojų pavyzdžiai, nepažintų mokytojų legendos ir polėkis. Kaune daug girdėjau apie Rimvydą Jankauską-Kampą, išskirtinio laisvumo žmogų. Esu girdėjęs ir jo sugėrovų istorijų, tos skambėjo nelabai kaip, jos buvo ir baisios, ir žiaurios, ir savidestrukcinės. Supranti, kad žmonės gyveno ir dirbo nežmoniškoje kančioje. – Savidestrukcija anuo metu buvo laisvės ir pasipriešinimo kaina. Kai kurie sumokėjo labai brangiai... – Šiandien tos legendos įkvepia jaunus menininkus. Aš irgi esu išmėginęs visus laisvės pojūčio receptus, esu mėginęs tapyti ir apsvaigęs, kaip tos legendos, aiškinausi, kaip veikia svaigalai, kokius vaizdinius iššaukia. Po kurio laiko supratau, kad man visa tai kliudo, priėjau ribą, kai tik trankiausi lyg į sieną, o pykčio nepavyko atsikratyti. Prieš stojamuosius į Dailės akademiją lankiau dailės mokyklą ir privačias pamokas, būtinai norėjau įstoti. Mano kursiokai akademiją baigė, tačiau

dabar tapo ne visi, kai kurie rado kitų darbų. Kartą paskambinau vienai pažįstamai dailininkei, labai įdomiai tapytojai, su kuria panašiu metu mokėmės, pakviečiau sudalyvauti parodoje. Ji man pasakė: neskaudink, man pernelyg skausminga išgyventi paveikslą, jį išbūti. Įstrigo jos žodžiai. Trečiame Dailės akademijos kurse išvykau į Ispaniją, ten gyvenantis bičiulis turėjo raudoną BMW automobilį su lietuviškais numeriais. Kai tik kartu išvažiuodavome, ispanų policija mus stabdydavo ir apieškodavo. Tuo metu lietuviai Ispanijoje garsėjo savo elgesiu ir nusikaltimais. Man Ispanija atvėrė bibliotekas, pagal Erasmus programą mokiausi Altėjos miesto universitete. Tos valandos bibliotekoje labai daug davė, gavau begalę informacijos ir nuostabią, šiltą atmosferą. – Pakalbėkime apie tavo šeimą. Ar joje būta dailininkų? – Mano tėtis tuometiniame Kauno politechnikos institute studijavo radiotechnikos inžineriją, mama, logopedė, daug metų dirba vaikų darželio direktore. Močiutė man yra pasakojusi, kad diedukas leisdavo laiką su manimi piešdamas. Galvoju, gal iš jo ir liko tas kūrybos noras. O dar, neabejoju, iš liguistų potyrių, savęs nepriėmimo, mėginimų save gydyti. Argi ne keistas noras apie save kalbėti vaizdais ir objektais, netgi matyti tame prasmę? Sako, Dievo paliesti tokie žmonės... Mes tyrinėjame pasaulį ir siūlome savo sukramtytas mintis kitiems. Keistoki, tikrai...

Triukšme pasidarau vidinę savo tvarką, iš triukšmo atsiranda įvairios struktūros. Esu miesto žmogus, net gal norėčiau varyti į didesnį.

– Bet juk būna, kad tam, kuris žiūri, paveikslas prakalba kitomis kalbomis, jame atrandame tai, ko nežinojo esant nė tapytojas. Žiūrovas nebūtinai menotyrininkas, jam nepavaldžios tapybos taisyklės, jis tik jaučia arba nejaučia paveikslo. Kaip šias ribas atskirti? – Neseniai vaikščiodami su žmona apie tai kalbėjome. Man labai svarbus epitetas – įdomu. Reikia, kad būtų įdomu, lygiai taip pat reikia, kad menas veiktų. Kur ir ar išvis egzistuoja meno ribos, aš dar kol kas nenusprendžiau. 1961-aisiais italų menininkas Piero Manzoni pademonstravo savo kūrinį „Merda d’artista“ – į konservų dėžutes sudėjo išmatas. Ne, ne, visi rėkė, per daug, menas turi turėti ribas! Bet tuo metu jis kalbėjo apie tai, kas svarbu, o visuomenei reikėjo ribas plėsti. Šiandien, kai viskas niveliuojama, gali būti įdomus bet koks asmeninis požiūris. Man tapyba apskritai yra itin asmeninė požiūrio išraiška. Sau mėginu apsibrėžti, kas tapyba yra, bet kartu

norisi plėsti ribas – paveikslą versti objektu, maišyti žanrus, keisti sąvokas. Kartais užduodu sau klausimą: o kam man viso to reikia? Gal užtektų mėgautis dažais ir drobe? Iš tiesų meno ribos banguoja, kinta, jas veikia pasaulis ir tai, ką jame matai. – Dabar daug kalbama apie pasaulio triukšmą, kuriame baisu neišgirsti savęs. Ar tau visada pavyksta išgirsti? – Man padeda studija, šita erdvė, čia tylu. Bet patinka ir triukšmas, studijoje skamba daug muzikos, ji maitina dopingu vaizdus ir pasivaidenimus, kai bandau kažką išsvajoti, išžiūrėti. Triukšme pasidarau vidinę savo tvarką, iš triukšmo atsiranda įvairios struktūros. Esu miesto žmogus, net gal norėčiau varyti į didesnį. – Kodėl nevarai? – Galimybė pradėti iš naujo vilioja, tačiau pasiryžimo vis mąžta. Esu ne vienas, kuriame šeimą, turime gražius namus ‒ galvoju, gal reikėjo anksčiau pamėginti, kai niekas nestabdė.

STILIUS

NAUJOS VYRIŠKUMO KATEGORIJOS ŠVARKAS „ERMENEGILDO ZEGNA“, 1989 EUR

Ką XXI a. pasaulyje reiškia būti vyru? Ar šiandien dar galioja senosios vyriškumą apibrėžiančios kategorijos? Šiuos esminius klausimus jau ne vienerius metus kelia „Ermenegildo Zegna“ vizionieriai. Naujoji

Klasikinis siluetas, judesių nevaržanti medžiaga, dvi nepakeičiamos spalvos – iš kašmyro sukurtas švarkas „Vicuna“ įkūnija kasdienės „Ermenegildo Zegna“ elegancijos viziją.

prekės ženklo kampanija #WHATMAKESAMAN liudija nesustabdomą šio pasaulio ir vyriškų įpročių kaitą bei, žinoma, jų spintos pokyčius.

MARŠKINIAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 1469 EUR

Marškinių renesansas – taip galima pavadinti šio klasikinio drabužio atgimimą. Didinto silueto iš prabangaus kašmyro audinio sukurti sodrios karamelės spalvos marškiniai – tai lengvai derinamas drabužis, kuris padės sukurti dinamišką ir nenuobodų įvaizdį.

SPORTINIAI BATELIAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 649 EUR

Kontrastingos spalvos, iš natūralių medžiagų – vilnos ir odos – sukurti ir „Ermenegildo Zegna“ vizitine kortele tapę „Triple Stitch“ sportiniai bateliai puikiai spalviškai suskambės su kašmyriniais karamelės spalvos marškiniais. Tai ne tik patogus, bet ir stilingas išskirtinis apavas moderniam vyrui. Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas

Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas

DŽINSAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 429 EUR

Klasikinės tamsiai mėlynos spalvos džinsai – tai privalomas bet kurios vyriškos spintos elementas. Ilgintas džinsų siluetas sukuria šiuolaikišką, patogų ir niekada nesenstantį įvaizdį.

MEGZTINIS AUKŠTU KAKLU

STILIUS

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 759 EUR

Išskirtinis „Ermenegildo Zegna“ meistrų sukurtas „Cashseta“ audinys šį megztinį aukštu kaklu paverčia neatsiejama modernaus miestiečio šaltojo sezono spintos dalimi. Kašmyro ir šilko draugystė, trys nesenstančios spalvos ir beribės derinimo galimybės.

PERMĄSTYTI MADĄ Daugiau nei šimtą dešimt metų „Ermenegildo Zegna“ kasdieniu darbu plėtė vyriškos mados galimybių ribas. Šiandien prekės ženklas dar aiškiau atsisuka į elegancijos nepamirštantį patogumą ir naujai žvelgia į vyrišką madą. Modernu, unikalu, savita – apie tai kalba naujasis prekės ženklo vyras, tai liudija ir naujoji

KUPRINĖ „ERMENEGILDO ZEGNA“, 1919 EUR

Natūralios odos kuprinė – ypatingas aksesuaras, kerintis savo nepriekaištinga kokybe ir dideliu atidumu detalėms. Šį aksesuarą puošia ir jam ypatingumo suteikia vienijantis „Vicuna“ elementas – subtili sodrios karamelės spalvos rankomis išpiešta juostelė.

šaltojo sezono kolekcija.

Rudens naujienų ieškokite parduotuvėje „Ermenegildo Zegna“ Didžioji g. 28, Vilniuje.

DIZAINO PAŽINTIS

Erdvės žaidimai su emocijomis Architektūros studijos „Heima“ komandos sukurtas naujasis projektas „Pavėsinė“ trina ribą tarp aplinkos ir gyvenamosios erdvės ir kuria paralelinį pasaulį, kuriame susijungia tradicinė lietuviška architektūra, modernus gyvenimo būdas ir visa apimanti gamta. Apie naująjį projektą, erdvės ir šiuolaikinio žmogaus poreikių dermę bei visuomenę atliepiantį dizainą kalbamės su architektu Povilu Žakausku.

Tekstas: Karolina Kulda Projekto autoriai: Povilas Žakauskas, Povilas Daugis Nuotraukos: Norbert Tukaj

Pagrindinis projekto tikslas buvo kuo sklandžiau įsilieti į esamą gamtinį kontekstą ir dar vienu pastatu papildyti jau susiformavusią autentišką sodybą.

– Povilai, kaip buvo sumanytas šis projektas? Kokią idėją, koncepciją jis atskleidžia? – Pagrindinis projekto tikslas buvo kuo sklandžiau įsilieti į esamą gamtinį kontekstą ir dar vienu pastatu papildyti jau susiformavusią autentišką sodybą. Pasirinkta pastato lokacija yra nedidelio reljefo zonoje, o tai aiškiai atsispindi ir pastato architektūroje. Kurdami šį projektą naudojome tik natūralias medžiagas – klijuotas medienos konstrukcijas, natūralų nendrinį stogą, akmenį, plytas, stiklą, medį, metalą. Tai yra projektas apie erdvę ir emociją, o medžiagų paletė natūraliai įsilieja į bendrą visumą. – Kokio stiliaus, kokių pomėgių turintys žmonės čia leidžią laiką? Kam šios erdvės sukurtos? – Tai erdvė, veikianti kaip lauko svetainė, tam tikra poilsio patalpa, ir naudojama visais metų laikais. Kadangi aplink yra senos sodybos gyvenamieji pastatai su nedideliais tradiciniais langais, lauko svetainę kūrėme kiek įmanoma atviresnę, su itin daug dienos šviesos, bet kartu ir išlaikiusią autentiškus sodybinius bruožus. – Projekte gausu tiek tradicinės liaudies architektūros, tiek modernių elementų. Papasakokite apie idėją panaudoti tradicinės architektūros elementus – kaip atrasti balansą, kad interjeras nebūtų nei per daug nuobodus, nei per daug varginantis? – Visoje sodyboje stipriai jaučiama tradicinė architektūra. Manau, kad tradicinėje liaudies architektūroje esama labai daug puikių sprendimų, nuostabių elementų, kurie bus naudojami ir ateityje, nes tai yra visa ko pagrindas. Mes pasirinkome išlaikyti tradicinių proporcijų kevalą ir jį papildėme šiuolaikiniais sprendimais ir gyvenimo būdu.

Manau, šiandien interjerai vis daugiau tampa nuotraukų, kadruočių, instagramo kūriniais.

– Ši pavėsinė – prie ežero. Kaip joje atsispindi gamtos elementai? – Pastato konstrukcija išspręsta kiek įmanoma minimaliau – t. y. visas pastatas laikosi ant keturių taškų – kolonų, it medžio kamienų, kurie formuoja ir kuria interjerą. Kalbant apie gamtos elementus, visos naudojamos medžiagos yra natūralios, jos iš lauko pereina į vidaus erdvę, taip dar labiau sumažina skirtumą tarp lauko ir vidaus, viską sujungia. Aplink visą pastato perimetrą esantys langai tik dar labiau sustiprina jausmą, kad gamta – čia pat. O atraminės sienos vietoje suprojektuota virtuvė leidžia žemės lygį turėti sulig stalviršiu. – Papasakokite, kaip jūs asmeniškai įsivaizduojate tobulą laiką šiose erdvėse? – Man ši vieta – tai puikiausias poilsis, nesvarbu, koks už lango laikas ar oras. – O kokie interjero dizaino pasaulyje buvo 2021ieji? Su kokiais iššūkiais susidūrė ši sritis? – Nors šiais metais didelių pokyčių dėl pandemijos nepajautėme, tačiau tiesa, kad kai kur atsirado sujudimas, o kitur viskas šiek tiek aprimo. Labai pastebimai suaktyvėjo pajūryje esantys projektai. Sakyčiau, itin sujudo poilsinio pobūdžio sektorius. – Apskritai, kaip interjeras atliepia besikeičiančią visuomenę? Kokius esminius pokyčius pastebite? – Manau, šiandien interjerai vis daugiau tampa nuotraukų, kadruočių, instagramo kūriniais. Viskas su tuo gerai, bet būtų puiku, jei už tų nuotraukų slypėtų ne tik gražūs fragmentai, bet visavertis turinys.

Ruduo „Lamų slėnio“ puslapiuose Apniukusį šaltą rugsėjo rytą mūsų širdys buvo pilnos laimės ir šilumos – į kava kvepiančią „Backstage Café“ susirinko gausus būrys seniai matytų ir išsiilgtų lamų draugų! Rudeninių pusryčių metu pristatėme naują popierinį albumą, kurio viršelį papuošė modelis Giedrė Dukauskaitė. Bevartant naujojo albumo puslapius pristatymo svečiai skanavo „Backstage Cafe“ saldėsius ir klausėsi ypatingos kavos skrudintojo Roberto Muravskij edukacijos apie rūšinę kavą ir jos kelią iki mūsų puodelio.

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

PRENUMERUOK POPIERINĮ ĮKVĖPIMŲ ALBUMĄ„LAMŲ SLĖNIS“ ČIA IR DABAR! lamuslenis.lt 53

Kai pirmą kartą pamačiau iš bičių vaško pagamintas „Bee Loop“ medaus pakuotes, pagalvojau, kokios kvapnios jos turėtų būti. „Iš tiesų, bičių vaškas ne tik kvapnus, bet ir antibakterinis, antiseptinis, ekologiškas, lengvai perdirbamas, biologiškai skaidomas ir netgi valgomas“, – vardija agentūros „Pencil & Lion“ kūrybos vadovas, dizaineris Aurimas Kadzevičius. Pokalbio su tėčiu Arvydu metu užgimusi pakuotės idėja jau apskriejo pasaulį ir nusiraškė pačius svarbiausius dizaino apdovanojimus. O žaviausia tai, kad „Bee Loop“ medaus puodai buvo sukurti ne kam kitam, o būtent Aurimo tėčio išsuktam medui supilti. Ši istorija pasakoja apie tai, kodėl tokios medaus saugyklos svarbios ne tik tvarumui, bet ir bičių ateičiai.

Tėtis, sūnus ir bitės Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Ar tiesa, kad bitės jūsų šeimoje globojamos jau daugiau nei 100 metų? Arvydas: Taip, aš esu ketvirtosios mūsų šeimos bitininkų kartos atstovas. Mano tėvukas prižiūrėjo keletą avilių, po truputį įtraukė ir mane. Buvau susipažinęs su bičių gyvenimu, tačiau anuomet bitininkystė žymiai skyrėsi nuo šių laikų, net aviliai buvo kitokie. Žinoma, tai buvo ne tik malonumas, bet ir darbas – iš trijų brolių bitės iš tikrųjų sudomino mane vieną. Pamenu, pirmieji įgėlimai būdavo skaudūs, tačiau su laiku skausmas mažėjo, noras sužinoti apie bičių gyvenimą tapo svarbesnis. Kai pats ėmiau gaminti avilius, laikiau apie 70 bičių šeimų – tada jau ne aš tėvukui, o jis man padėdavo. (Šypsosi.) Aurimas: Nepamenu, ar vaikystėje bitininkystė man patiko, ar ne, – tai tiesiog buvo vienas iš vasaros darbų lankantis čia, sodyboje. Būdamas kaime negalvoji, ar tau patinka vienas ar kitas darbas, tiesiog imi darai dalykus. Iš pradžių nebijojau bičių įgėlimų, tačiau po kiek laiko pastebėjome, kad tapau alergiškas, tad pats prie avilių nebėjau. Arvydas: Lakstančios bitės mūsų kieme buvo taip įprasta kaip ir vištos. Tiek aš pats, tiek ir mano vaikai su tuo užaugo. – Bitininkystė man atrodo labai tyras, lėtas užsiėmimas. Ar taip yra iš tiesų? Ar bitininkystė turi savitą filosofiją? Arvydas: Iš tėčio pasakojimų prisimenu, kad bitė nuo seno buvo 54

šventas padarėlis. Sakoma, kad sekmadieniais negalima dirbti, tačiau su bitėmis susijusios veiklos buvo išimtis – sekmadieniais eidavome ir avilius tvarkyti, ir medų sukti. Tai nebuvo laikoma darbu, daugiau malonumu. Tokia filosofija išliko ir iki šiol – bitininkystė yra džiaugsmas, ypač jei neturi labai daug avilių. (Šypsosi.) – Nes tada nuovargis nustelbia malonumą? Kas šioje veikloje jums mieliausia? Arvydas: Taip, kai bičių nedaug, visi darbai mieli – atidarai avilį, pasklinda nuostabus medaus aromatas, ištrauki rėmą su koriu, pamatai, kad visi rėmukai pilni, kad kiekvienas tarpelis gražiai užklijuotas, bus galima imti medų. Sukant medų galva vėl svaigsta nuo kvapų. Aišku, ir medaus tada prisivalgai – pirštus laižai ir laižai. (Šypsosi.) Pirmasis sodų medus būna labai aromatingas. – Ar tai iš kartos į kartą perduodamos žinios? Arvydas: Šiuolaikinės bitininkystės technologija kitokia – su senais aviliais darbas sunkesnis, reikia daug dirbti pasilenkus, todėl neretai bitininkai susiduria su nugaros skausmais. Tačiau šiais laikais aviliai yra daugiaaukščiai – kartais pačių bičių nė nepamatai, su jomis nepabendrauji. Anksčiau kiekvieną rėmą apžiūrėdavai, pasisveikindavai su kiekviena bitele. Aš pats tik šiais metais įsigijau keletą tokių naujoviškų avilių, tad to santykio su bitelėmis dar netrūksta.

Man patinka stebėti, kaip bitės dirba. Būna, pamatai, kad jos kažkodėl nelaksto, tuomet tikrini, ar joms netrūksta vietos, kur pilti nektarą, keiti meduves, ruoši vietą medui. Bitėms augalų net prisėju: bitinė facelija, baltažiedis ir geltonžiedis barkūnas – augalai, išskiriantys labai daug nektaro. Tačiau yra dalykų, kurie bitininkystėje nekinta, tarkime, turi išmanyti, kokie augalai kada žydi. Pirmiausiai sužydi vaismedžių sodai, tada pienės, šermukšniai, avietės – pagal žydėjimą gali nuspėti, ar gausus bus medonešis. Taip pat daug priklauso nuo aplinkos sąlygų – jei vasarą labai karšta, žydintys grikiai nektaru dalysis tik iki pietų – bitės juos lankys tik ryte, medaus gali būti mažiau. Dabar jau gali pasverti visą avilį ir taip sužinoti, kiek medaus bitės prinešė. Viskas modernu, paprasta. Aurimas: Po to einantys darbai – korio atakiavimas, medaus sukimas – iš tikrųjų yra it meditacija. Nors prie pačių avilių neinu, medų sukti man patinka. Tai ne darbas, o dvasinis patyrimas: kartais nė nesupranti, kaip ten laikas pralekia. Bitės kaip koks augintinis visada buvo šalia tėčio, per daug jų nesureikšmindavau, tačiau visada žinojau, kad jos ypatingos. – Ar taip jums besukant medų ir įsisuko „Bee Loop“ idėja, kuri jau pelnė svarbiausius dizaino pasaulio apdovanojimus – du geltonus „D&AD“ pieštukus bei „Dieline Awards“ geriausio pa-

kuotės dizaino apdovanojimą tvarumo kategorijoje?

Aurimas: Kiekvieną kartą atvažiavus aplankyti tėvų, tėtis prisė-

da ir ima pasakoti apie bites. Kaip kūrybininkas niekada negalvoju idėjų specialiai – smegenys pačios dirba, kai jų neforsuoji. Tokia ir „Bee Loop“ istorija – man tiesiog visada norėjosi sukurti ką nors kitaip, ypatingai. Medaus pakuočių pasaulyje yra pačių įvairiausių, gali pasirodyti, kad nieko naujo jau nebesugalvosi. Tad vieną kartą neįpareigojančiai su tėčiu šnekučiuojantis apie bičių vašką ir jo problematiką, kilo įžvalga, kad medus iš tikrųjų geriausiai jaučiasi vaške – juk iš vaško sulipdytame koryje jis ir subręsta. Taip gimė idėja jau išsuktą medų grąžinti į vašką. Ėmiau eksperimentuoti, modeliuoti, kaip tai būtų galima padaryti, kol galiausiai nupiešiau eskizą ir paprašiau keramikės Simonos Kaunaitės iš keramikos studijos „A Chair and a Table“ išlieti man formą. Po to buvo ilgas kelias: prie pakuotės vystymo tai sugrįždavau, tai vėl nutoldavau, kol gimė tai, ką matome šiandien. „Bee Loop“ pakuotė pasižymi daug svarbių savybių – ji tvirta, išlaiko savo formą ir medui laikyti tinkamą temperatūrą. Tai indas, kuris turi kvapą, skonį – gali jį net suvalgyti. Jis taktiliškai, organiškai įsilieja į aplinką. Tėtis sugalvojo, kad užklijuotą pakuotę būtų galima atidaryti su natūralia lino juostele – plonas suyrantis siūlas tiesiog nupjauna užvaškuotą dangtelį. 57

Kai užkibau už šios idėjos, apie bites tapo įdomu viskas. Dizaino pasaulis giria mano sukurtą pakuotę, tačiau man svarbus kitas – atsakomybės bitėms – momentas, kad jų netyčia nenuskriausčiau nė pats to nežinodamas.

Ši pakuotė nėra tokia patogi kaip stiklinė ar plastikinė, tačiau

tvarumas, apskritai grįžimas prie medžiagų, kurios nekenkia ir nepalieka šiukšlių, nėra patogus reikalas. „Bee Loop“ (liet. bičių ratas) pabrėžia, kad viskas sukasi ratu: iš vaško, iš kurio išsukamas medus, mes išliejame puodą – pakuotę medui. Ji atsiranda ant vartotojo stalo, o kai medus suvartojamas, yra grąžinama bitininkui, kuris po to iš to vaško lieja plokšteles, ir šios vėl sugrįžta į avilį – ant jų bitės formuoja korį ir vėl neša į jį medų. Nelieka jokių šiukšlių, viskas sugrįžta ten, kur prasidėjo. – „Bee Loop“ dizainas ypatingas ir tuo, kad neturi jokių etikečių? Aurimas: Savo logotipą tiesiog įspaudžiame į vašką. Tai mažas žingsnelis, skatinantis dizaino pasaulį nebenaudoti popieriaus, klijų, o tiesiog įspausti žodžius, logotipą ar kitą norimą informaciją į pačią medžiagą. Spalvos, įspaudai, formos tobulinimas ir taros dydis dar ieškojimų procese. Šiuo metu kuriame grąžinimo sistemą, rato tarp žmogaus ir bitės momentas čia svarbiausias. Kalbamės su Kanados, Filipinų, Didžiosios Britanijos bitininkais, ieškome patogiausios sistemos vaško sugrąžinimui pas ūkininką. Mūsų produkto kryptis – visas pasaulis, tačiau visų pirma norime skleisti žinią apie tai, kaip svarbu apsidairyti, pamatyti, kas vyksta aplink, atsigręžti į gamtą, bites ir jas gerbti. – Tačiau vaškas čia svarbus ne tik dėl to, kad jame gerai jaučiasi medus, – tai svarbu ir pačioms bitėms, tiesa? Aurimas: Yra dvi didžiosios bičių nykimo problemos – purškiami dirbamieji laukai ir švaraus vaško trūkumas. Arvydas: Bitininkui reikalingos vaško plokštelės, kad išpjovus senus korius bitės vėl galėtų dirbti savo darbą. Tačiau pardavinėjamos plokštelės neretai būna užterštos, neturinčios įprastai bičių vaškui būdingų antibakterinių savybių. Tas vaškas neretai turi įvairių kenksmingų priemaišų, nuo kurių bitės gali mirti. Apskritai vaškas turi savybę į save sugerti visas kenksmingas medžiagas. Neretai meduje, surinktame iš žydinčių nupurkštų laukų, randama pesticidų, tačiau kai medus pastovi koryje, tie pesticidai tarsi kažkur išgaruoja. Aurimas: Būtent natūralus vaškas į save sugeria visą blogį. Taip pat švarus vaškas reikalingas tam, kad bitės galėtų daugintis, neplis60

tų įvairios ligos. Vien dėl nešvaraus, svetimo vaško visos bitės po sezono gali išmirti. Todėl taip svarbu sugrąžinti vašką į avilį – ten, kur jis buvo suformuotas, nepaliekant progos nekokybiškam vaškui atsirasti tavo ūkyje. Žinutė, kad švarus vaškas grįžtų pas ūkininką, yra netgi svarbesnė už tą, kad „Bee Loop“ pakuotė yra tvari, nepaliekanti jokių šiukšlių. Mums svarbu, kad vaškas neiškeliautų iš šalies, iš regiono, kuriame buvo pagamintas. Tam, kad išsaugotume bites, turime galvoti apie vašką. Svarbu, kad tarnautume bitėms, o ne varytume jas į kampą. Daug kas klausia apie transportavimą, štai neseniai vienas Naujosios Zelandijos ūkis paprašė pagaminti didelį pakuočių kiekį, kurį iškart nupirktų. Tačiau mums šiame etape svarbiausia ne finansinė nauda, o idėja. Tad viskas palengva juda link tikslo, kad kiekvienas bitininkas galėtų savo ūkyje kaip atmainą plastikui bei stiklui išsilieti sau vaško pakuotes, o po to pagal tam tikrą grąžinimo sistemą jas grąžinti į avilius. Kai užkibau už šios idėjos, apie bites tapo įdomu viskas. Dizaino pasaulis giria mano sukurtą pakuotę, tačiau man svarbus kitas – atsakomybės bitėms – momentas, kad jų netyčia nenuskriausčiau nė pats to nežinodamas. Todėl skaitau labai daug įvairių mokslinių šaltinių, konsultuojuosi su daug žinių sukaupusiu bitininku, gamtininku Algirdu Amšiejumi, kitais bitininkais ir, žinoma, su tėčiu. Arvydas: Aurimas pasakoja, kodėl mes turime tarnauti bitėms, – ar žinote, kodėl taip svarbu jas išsaugoti? – Nes jos labai svarbios mūsų ekosistemai? Arvydas: Tiesa, jos atlieka labai svarbų darbą – apdulkina augalus, kurie po to užmezga ir subrandina vaisius. Be bičių po keleto metų žmonės imtų badauti. Žinoma, žiedadulkes perneša ir kiti vabzdžiai, tokie kaip kamanės ar drugeliai, tačiau bitės skraido kitaip nei jie: jei pradėjo rinkti nektarą ant vienos obels, nuo jos toliau ir rinks, neskris prie, tarkime, serbentų krūmo, kaip daro drugelis. O su skirtingais augalais apdulkinimas nevyksta. Taip pat viena bitelė, radusi daug nektaro, sugrįžta į avilį apie tai pranešti kitoms – kol kitos stebi, ji sušoka savo šokį, duoda paragauti nektaro, parodo, į kurią pusę skristi. O tada jos visos kartu skrenda rinkti to nektaro. Taip lankant tuos pačius žiedus vyksta veiksmingas apdulkinimo procesas.

– Ar yra būdų, kaip kiekvienas galėtume prisidėti prie bičių išsaugojimo? Tarkime, sodinti medingus augalus, gėles, nenaudoti kenksmingų chemikalų savo soduose? Aurimas: Mes turime sugrįžti į natūralų žmogaus ir bitės ratą. Visų pirma, jei bitininkas tampa fabriku, bitėms jis niekaip nepagelbės. (Šypsosi.) Juk net medus yra kitokio skonio, kai perkamas iš bitininko, kuris turi keletą avilių, prižiūri bites su meile. Svarbi ir vartotojo atsakomybė – kokį, iš kur medų jis perka. Įtaką daro ir valstybės priimami sprendimai, reglamentai, kuriais leidžiama purkšti dirbamas žemes. Man atrodo, kad tai ne tik bičių problema – jos it koks veidrodis atspindi, kas dedasi pasaulyje. Juk ne tik jos dėl užterštumo negali daugintis – sunkiau dauginasi ir žmogus. Mes valgome duoną, kuri pagaminta iš nupurkštų laukų kviečių, ten pilna piktžolių vystymąsi stabdančių pesticidų. Taip žmogus tam tikra prasme tampa ta žole, kurios dauginimasis taip pat stabdomas, nors garsiai apie tai ir nekalbama. Jauni žmonės vis dažniau susiduria su problema natūraliai susilaukti vaikų. Prie to prisideda ir purškiami laukai. Žinoma, žmogui patogiau viską aplink save sunaikinti, tačiau vienintelis būdas atkurti balansą yra pažvelgti atgal ir naudojantis visomis naujausiomis technologijomis sugrįžti prie senųjų ūkininkavimo ratų, kurie nekenkia gamtai, o su tuo – ir pačiam žmogui. Galbūt kalbu jau Gretos Thunberg stiliumi, tačiau kuo daugiau domiuosi, tuo labiau suprantu, kad procesai, kuriuos sugriausime, nebesugrįš. Niekas neatskies užteršto vaško, o dėl to žmogus kaip rūšis kentės. Kai gyvename tokį patogų gyvenimą, nematome dalykų, kurie vyksta aplink. Ir aš pats nematau, perku ir naudoju daug plastiko, bet po truputį stengiuosi judėti gerųjų praktikų link. 62

– Ko jus bitės išmoko? Arvydas: Bitės moko ramybės. Jei paskubėsi ir sutrinsi bitutę, ji paskleis pavojaus kvapą kitoms, tad turi stengtis viską daryti ramiai, lėtai, atsargiai, apgalvoti, kad kuo mažiau sutrukdytum joms darbą. Tarkime, jei šiandien atėjau prie avilio, jos turės darbo sugrįžti į buvusią tvarką bent pusei dienos. Aurimas: Taip pat bitės netiesiogiai, kuriant „Bee Loop“, mane išmokė, kad viskas yra įmanoma. Visad galvojau, kad tie dizaino pasaulio apdovanojimai yra ne man, ne Lietuvai apskritai – juk juose dalyvauja patys didžiausi prekės ženklai, tokie kaip „Heinz“, „Burger King“, „Apple“ – niekad nemaniau, kad būtų galima aplenkti juos su medaus puodu. (Šypsosi.) O svarbiausia tai, kad šis produktas kurtas ne kokiam nors didžiam prekės ženklui, o savo šeimai – tėčio išsuktam medui. Tokiomis akimirkomis supranti, kad tikrai viskas įmanoma, jei tik nenuleisi rankų ir judėsi į priekį. Tada abejonių nebelieka. – Aurimai, Arvydai, jus neabejotinai sieja pagarba bitėms, o kaip judu patys sutariate? Kaip leidžiate laiką drauge? Aurimas: Su tėčiu mus sieja daug po nedaug: abu mylime gamtą, tad sodas, auginami paukščiai, bitės, kaimo darbai, maisto gamyba, pirtis, žvejyba mus jungia į tam tikrus natūralius ryšius.

Jungia ir vaikai, kadangi tėtis sodyboje yra sukūręs tikrą gyvūnijos pasaulį – mano dukros be galo džiaugiasi tėčio paukščiais, eiti pačioms rinkti kiaušinių joms tikras stebuklas. Žinoma, bitės bendrystę tikrai pastiprino. Arvydas: Apie bites galime kalbėtis valandų valandas. Daug laiko kartu praleidome ir statydami šiuos namus – sūnūs, galima sakyti, viską čia suprojektavo. – Papasakokite apie savo laiką čia, gamtoje. Kuo ši vieta jums brangi? Arvydas: Vilniuje gyvenau dvidešimt metų, tačiau ten man trūko veiklos – pabėgau į kaimą. (Šypsosi.) Čia gyvename jau dešimtmetį – gamta yra mano kasdienybė. Aurimas: Aš taip pat esu gamtos fanas. Religijas gerbiu, pasiimu iš jų šį tą gero, tačiau labiausiai tikiu gamta. Nors ir gyvenu Žvėryne, mieste mišką patiriu kitaip nei čia. Įdomu, kad kartais atvykęs čia negaliu nieko nudirbti, o kartais viską padarau keletą kartų greičiau nei būdamas mieste. Taip dar kartą suprantu gamtos nepastovumą ir kaip dinamiškai ji mane veikia, kaip skirtingai norisi ją patirti. Nepaisant to, esu miesto žmogus ir miesto man taip pat reikia. Manau, kad mano ekspresyvus būdas puikiai laviruoja tarp kaimo ir miesto, o tas nuolatinis eksperimentavimas ir veda prie gerų idėjų. 65

Kadaise jis leido sau mestelėti tokią frazę: „Iki Kristaus amžiaus norėčiau tapti direktoriumi ir sukurti šeimą.“ Kažkas, tarsi perskaitęs šiuos žodžius, viską taip ir sudėliojo: šeimą dr. Dalius Misiūnas sukūrė trisdešimt trejų, o prieš tapdamas ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi dešimt metų praleido „Ernst & Young“, „Lietuvos energijos“ ir „Maximos“ vadovo kėdėse.

Rektorius Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

‒ Šiandien daug kalbame apie ugdymą. Ne tik kalbame ‒ renkamės skirtingas ugdymo sistemas, vaikus mokome namuose, leidžiame į lauko darželius, natūralistines mokyklas, ieškome tinkamiausių metodikų... Jūs esate ne tik privačios aukštosios mokyklos vadovas, bet ir tėtis, turintis tris vaikus. Turbūt apie ugdymą galvojate ne vien darbe, bet ir namuose? ‒ Dar rinkdami vaikams darželį, turėjome aiškų kriterijų – norėjome, kad mūsų vaikai būtų ne tik prižiūrimi, bet ir ugdomi. Radome tinkamą privatų darželį, į kurį ėjo pirmoji dukra Ema, dabar eina antroji Gytė, mažiausias Vincentas irgi turbūt eis. Mokyklomis daugiau domėjosi mano žmona Ieva. Aš tikiu, kad kiekvienas etapas turi savus prioritetus. Pirmajame itin svarbūs socialiniai įgūdžiai, kurie kloja bendravimo pamatus ir duoda pradžią mokymuisi. Pradinėje mokykloje svarbu sukurti vertybių pagrindus. Vertybės, žinoma, ateina iš šeimos, tačiau mokykla jų irgi neturi pamesti. Jei pagrindas paklotas geras, vaikai sugeba atsirinkti, kas svarbu, o kas – ne. Mes, tėvai, turime aiškiai suprasti šiuos etapus, padėti vaikams juos išgyventi, o kai ateis laikas, leisti jiems spręsti patiems. ‒ Kaip jūs prisimenate savo mokyklą? ‒ Labiau pozityviai. Mokyklą baigiau Alytuje. Mokiausi gerai, turėjau puikių mokytojų, dažnai pasakoju apie savo istorijos mokytoją. Vakar pagavau save, kad neprisimenu jo vardo, bet labai aiškiai pamenu nestandartines užduotis ir diskusijas per pamokas. O dar jo skaudų sprendimą palikti mokyklą ir sąžiningą prisipažinimą, jog mokykloje uždirba tiek mažai, kad negali išlaikyti šeimos. 66

‒ Kažkas – šeima ar mokykla – sudėliojo jūsų vertybes taip, kad turėjote drąsos eiti toliau. Tiesą sakant, galėjote kaip ir daugelis baigti Kauno technologijos universitetą, tapti inžinieriumi ir tuo savo mokslų karjerą baigti. Tačiau, rodos, jums visada reikėjo daugiau... ‒ Pirmaisiais metais universitete buvau visiškai pasimetęs, nesupratau nei ką veiksiu baigęs, nei kur mane visa tai nuves. Grupės draugo tėtis dirbo elektros tinkluose, užėmė aukštas pareigas, tai šis aiškiai žinojo, kad baigęs universitetą įsidarbins įmonėje, prekiaujančioje kabeliais. Jo karjera mums atrodė visai reali ir todėl gera. Mano mama dirbo vaistinėje, kuri buvo įsikūrusi Alytaus medvilnės kombinate, o kombinatas turėjo kultūros rūmus. Mama draugavo su jų vadove, lankydavome visus spektaklius, koncertus, gaudavome įdomiausių knygų. Puikiai atsimenu: parsinešame namo, išpakuojame ryšulius, vienas knygas į lentyną, o propagandą – lauk. Gyvenome bendrabutyje, bet knygoms visada buvo vietos. Nežinau, iš kur, bet mama turėjo tokio polėkio, ji mėgdavo sakyti: nesvarbu, kaip yra šiandien, bet tau visai nebūtina priimti esamų standartų, svajoti ir galvoti apie ateitį gali visada. Tai, kad alga nedidelė, kad gyveni bendrabutyje, juk netrukdo nueiti į teatrą. Šiandien manau, kad būtent iš vaikystės atsinešti norai išmėginti ką nors naujo paskatino mano kelionę iš universiteto Lietuvoje į universitetą Švedijoje. Turbūt tai buvo bene pirmoji KTU pasiekusi „Erasmus“ programa. Konkurse dalyvavome trys grupės draugai, trise ir išvykome.

Kai jausmas toks stiprus, kai žinojimas, ką turi daryti, aiškus, apie baimę negalvoji.

‒ Toji kelionė, matyt, pakeitė jūsų pasaulio suvokimą? ‒ Supratau, kad pasaulis daug didesnis, nei maniau. Kad Švedija – visai šalia, o žmonės joje kitaip gyvena. Aš ir dabar studentams siūlau: važiuokite geriau ne studijuoti į užsienį, o iš studijų Lietuvoje ‒ į mainų programą. „Erasmus“ programa nuostabi, nes joje sutinki daugybę skirtingų, bendrauti norinčių žmonių. Lygiai kaip ir tu, jie yra svečiai. Prisipažinsiu, namo mums visiškai nesinorėjo, taigi po gerų dviejų mėnesių nuėjome į studijų skyrių ir paklausėme, ar galėtume pasilikti ilgiau. Stipendijos mums nepažadėjo, tačiau pasilikti leido. Pamėginome išsisukti taip: pusę stipendijos išleidžiame, pusę taupome kitiems metams. Pavyko! Į restoranus nevaikščiojome, baruose alaus negerdavome, maistą pirkdavome iš pigiausių parduotuvių, nuomojome ne butą, o kambarį. Švedijoje mokytis reikėjo kitaip nei Lietuvoje. Lundo universitetas – viena iš stipriausių automatikos mokyklų pasaulyje. Be jokio gėdos jausmo pasakoju, kad vieną egzaminą išlaikiau, regis, iš ketvirto ar penkto karto. Ir jaučiausi laaabai gerai! Pamenu, dėstytojas, kuris buvo ne tik technologijos mokslų profesorius, bet ir profesionalus pilotas ir medikas, visiškas vunderkindas, po išlaikyto egzamino man sakė: „Dabar jau kai ką žinai.“ ( Juokiasi.) Švedijoje suvokiau, kad yra vienintelis kelias – pirmyn. Ir kad esu gavęs nepaprastą galimybę pabūti pasaulyje. Taigi mano klausimas profesoriui Gustavui Olssonui nuskambėjo natūraliai: „Gustavai, kaip galiu čia pasilikti?“ ‒ Kaip svarbu turėti drąsos paklausti! Juk ne visi turi... ‒ Kai jausmas toks stiprus, kai žinojimas, ką turi daryti, aiškus, apie baimę negalvoji. Profesorius Gustavas buvo mano bakalauro darbo vadovas, rašėme darbą Švedijoje, o gynėme Kaune. „Na na, pažiūrėsime, ką jau tokio toje Švedijoje išmokote“, – aiškiai jautėme skepsį iš lietuviškų profesorių. Prieš grįždamas į Lietuvą, švedų profesoriaus paklausiau, gal įmanoma jo universitete rašyti daktaro disertaciją. Švedijoje tuo metu tai nebuvo populiaru, baigusieji mokslus ieškodavo geriau apmokamo darbo. Tačiau man, lietuviui, toji stipendija atrodė visiškai užtektina. Būsimo darbo aprašymą profesorius atsiuntė švedų kalba, tada dar jos nemokėjau. Nuėjęs pas tėtį į darbą, išsiverčiau aprašymą jo kompiuteryje, su kažkokiu žodynu, o gal internetiniu vertėju. Maždaug supratau, atsakiau profesoriui, ką galvoju. „O, tai labai gerai. Supratai. Pradėkime ruošti dokumentus“, ‒ jis viską greitai suorganizavo. 69

Vėliau kartu nusprendėme, kad tema, kurios ėmiausi, ne visai profesoriaus Gustavo, taigi aš darysiu tyrimą, pats mokysiuosi ir jį mokysiu, o jis man padės. Pusantrų metų skaičiau viską, ką tik radau, apie tai, kaip galima vandentiekio tinkluose mažinti nuostolius ir aptikti avarijas, kad jas būtų galima likviduoti. Vis skaičiau, o rašyti niekaip nepradėjau, ‒ neaišku, nors tu ką. Tada mano protingasis profesorius pasiūlė pasidairyti, galbūt pasaulyje yra žmonių, kurie tai jau daro. Aptikau dvi tokias grupes – vieną Anglijoje, kitą Australijoje. Parašiau du laiškus. Iš Anglijos atsakymas atėjo po keleto savaičių, nieko gero nežadantis, o australai atrašė kitą dieną, siūlydami – atvažiuok. Nesitvėriau džiaugsmu, tai buvo galimybė ne tik išsiaiškinti, kas man rūpi, bet ir pamatyti pasaulio. Kelionę finansavo Švedijos universitetas. Australijoje puikiai sekėsi. Jiems patiko mano požiūrio kampas ir darbštumas, man buvo įdomu tai, ką jie daro praktikoje. Dirbau dieną ir naktį, kad pasisektų. Beje, dabar neseniai aptikau, kad vienas tuo metu Australijoje mano parašytas mokslinis straipsnis apie avarijų aptikimą vamzdynuose šiandien yra gana plačiai cituojamas. ‒ Turėjote galimybę likti Australijoje, tačiau nelikote. Kodėl? ‒ Iš tiesų turėjau tris pasiūlymus – vieną Australijoje, kitą Mančesteryje, o dar vieną Lietuvoje. Mūsų šalies ekonomika 2006-aisiais stipriai augo, atrodė kur kas įdomiau save sieti su augančia nei likti įprastoje ir gana lėtas karjeros galimybes siūlančioje ekonomikoje. Sprendimas vykti namo buvo gana aiškus, nors kolegos Australijoje manęs nesuprato. Tik labai toli toji Australija... Be to, tą pačią dieną, kai pridaviau savo daktaro darbą, mirė močiutė. Buvome labai artimi. Skrisdamas į laidotuves galvojau, kad labai seniai su ja esame kalbėję. Ar tai teisinga? Šiandien žinau, kad mokslas lengvai eina per sienas, jis plečia akiratį, yra nepaprastai globalus. Mokydamasis apkeliavau visą pasaulį – konferencijos Argentinoje, Čilėje, Aliaskoje... Mano tyrimų rezultatų pristatymas konferencijoje būdavo puiki proga kur nors nuvykti. Parašau straipsnį, priima, kviečia atvykti – aš perskaitau, o paskui savaitę keliauju. Ir ne vienas toks buvau, daug kas taip daro. ( Juokiasi.) Tai labai padeda suvokti, kad pasaulis yra platus, o žmogui jame – viskas įmanoma. ‒ Tačiau tarp tų važinėjimų ir konferencijų kažkaip reikėjo žmoną susirasti... ‒ Tokio prioriteto tikrai neturėjau, vedžiau gana vėlai ‒ trisdešimt trejų. Sutikau Ievą Lietuvoje, savo pirmame darbe, prie kopijavimo aparato. Abu toje įmonėje buvome tik ką pradėję dirbti. Užsimezgė santykis, prieš dešimt metų susituokėme. Vis juokaudavau: iki Kristaus amžiaus turiu tapti direktoriumi ir sukurti šeimą. ‒ Viskas ir išsipildė! ‒ Nemanau, kad tas mano juokelis ką nors nulėmė, tiesiog natūraliai susiklostė. ‒ Puikiai prisimenu jūsų interviu knygoje „Lyderiai“: „anksčiau ar vėliau aš grįšiu į universitetą“. Vadovauti universitetui šiuolaikinėje švietimo situacijoje irgi reikia drąsos... ‒ Tai buvo prieš penkerius metus, dar trejus dirbau versle. Universitetas man visada atrodė ypatinga vieta. Kodėl? Todėl, kad į jį žmonės ateina norėdami tapti geresni. Ir tas noras mūsų darbui suteikia prasmės. O 70

prasmė man yra motyvacija. Švedijoje turėjau puikų mokytojo pavyzdį: profesorius Gustavas niekada neakcentuodavo savo pasiekimų, jis buvo nepaprastai atviras – daugybė kontaktų, kelionės, paskaitos įvairiose pasaulio šalyse. Jo pavyzdys leido suprasti, kad akademikas – ne velvetinis švarkas ir kreida ištepliotos rankos. ISM universitetas yra labai arti verslo. Būdamas čia, padėdamas augti naujai kartai, galiu keisti Lietuvos verslo požiūrį. Ir tai taip pat motyvuoja. ‒ Na, judinti įsisenėjusius, sustabarėjusius požiūrius nėra taip paprasta... ‒ Taip, ypač požiūrį, kad vadovauti gali kiekvienas. Tačiau tai ir yra mano darbo didžiausias malonumas – suvokti, kad požiūrį keisti įmanoma. Jau antrus metus keliuosi ryte žinodamas, kad man darbas – didžiausias malonumas. ‒ Savo studentus mokote lyderystės. Kas, jūsų nuomone, yra lyderis? ‒ Nekalbėčiau apie lyderį. Nes lyderystė nėra pozicija, tai – veiksmas. Tai, kad esi prezidentas ar koncerno vadovas, dar visai nereiškia, kad esi lyderis. Lyderystėje slypi du žodžiai: drąsa ir atsakomybė. Pokyčius neišvengiamai daro visi, tačiau vieni juose tik dalyvauja, o kiti juos vykdo sąmoningai. Ir prisiima atsakomybę atlikti iki galo. ‒ Daliau, ar būdamas šioje pozicijoje turite galimybę plačiau keisti Lietuvos švietimo sistemą? ‒ Sakyčiau, taip, ir daugiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Universitete turime Švietimo lyderystės programą mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų direktoriams bei mokytojams. Ji visiškai nepriklauso nuo politikų. Iš pradžių ją finansavo Europos fondai, o kai pinigų paprašėme Lietuvoje, mūsų ministerijoje, mums buvo pasakyta – negalime, nenumatyta. Susėdome su kolegomis ir pradėjome svarstyti: programa gera, reikia pinigų. Pagalvojome ir radome jų... savivaldybėse, kurioms labiausiai skauda dėl jose esančių mokyklų. Prisidėjo ir verslas. Pirmąją grupę surinkome su stipendijomis, o šiais metais trečdalis jau už savo pinigus mokosi. Net pagalvoti apie tai negalėjome! Bet tai reiškia, kad žmonės mato prasmę, ieško sprendimų ir labai atsakingai žiūri į mokymosi procesą. Per pandemiją, prieš Kalėdas tariau: man atrodo, reikia paleisti dvi naujas programas. Visi kad puls prieštarauti – baik, pandemija, nespėsime. Kodėl gi ne? Pabandom. Ir ką, studentų susirinko, abi programos sėkmingos. Fantastiškas jausmas, kai laisvai gali kurti! Neabejoju, kad jauną žmogų svarbu padrąsinti. Paraginti jį planuotis savo karjerą. Kartais ištraukti jį iš burbulo, kuriame gyvena, ir parodyti, kad yra kitaip. Kad esama daugybės kelių. Ir kad gali sau juos leisti. ‒ O kaip jūs namuose atsikratote pagundos nurodinėti savo vaikams? ‒ Oi, ir nurodinėjam. Pavyzdžiui: pasiimk kojines! ( Juokiasi.) Visaip būna. Bet esu tikras, kad daugybę dalykų gali išspręsti sąžiningai atsakydamas į jų klausimus. Pavyzdžiui: „Tėti, tu vadovavai parduotuvei, o dabar vadovauji universitetui, kodėl tu rektorius, o ne direktorius?“ Labai geras klausimas, jis veda toliau. Mano tiks71

las, kad vaikai savo galvose turėtų maksimalią laisvę. Kad niekada nepradėtų svarstyti: gal tai – ne man. Savo studentus raginu: važiuokite su „Erasmus“ programa. Ji suteikia dinamikos. Visai nebūtina niekur, net ir geriausiame universitete, įstrigti. Neskubėk dirbti, nes mokydamasis investuoji į save. Neužsidėk kibiro sau ant galvos ‒ antrame kurse gavau neįdomias užduotis, kalu kalu kalu, metu, susirandu darbą, gaunu tūkstantį, dabar galvoju, kaip gauti pusantro. Ne apie tai reikia galvoti ‒ galvok, kaip gauti penkis, dešimt. O dar labiau galvok, kad smagu spręsti pačiam. Ir tada jau svarstyk, kaip tai pasiekti. Jei neturėsi tikslo, tai kaip save motyvuosi? Namuose vaikų neapkrauname filosofinėmis temomis, bet kalbame apie tai, kad svajoti galima drąsiai, atsakomybę reikia prisiimti, o pinigai ant medžių neauga. ‒ Labai sveika... ‒ Toks patyriminis mokymas yra svarbu. Tėvai dažnai žino, kaip jų vaikams bus geriausia, kaip teisinga... Ir tada mes universitete sulaukiame žmonių, kurie nenori čia būti. Tėvai turėtų ne stabdyti savo vaikų iniciatyvas, ne spausti priimti tai, ko norėtų patys, bet nupiešti kontekstą, kartu parašyti būsimą studijų ir karjeros scenarijų. Dar ge-

riau – keletą alternatyvių scenarijų. Tada natūraliai kils klausimas ‒ o ką dar galiu pamėginti? Bendros pasaulio tendencijos diktuoja, kad mūsų vaikai turės ne kartą keisti profesiją. Tas senasis „ketverius metus mokausi, keturiasdešimt dirbu“ ‒ su juo baigta. Skaičiuoti reikėtų taip: 4+4+4+4. Nusidėvėjo tavo įgūdžiai ‒ turi arba juos atnaujinti, arba keisti. Aš taip dirbau visą gyvenimą ir gerai žinau, kad šitaip niekada nebūsi komforte, bet užtat turi galimybę vis išmokti ką nors naujo. Ir mokymasis tampa įpročiu. O tada nieko nebijai, pradedi labai gerai atskirti, kas svarbu ir kas ne. ‒ Taip, bet kad sugebėtum pamatyti perspektyvą, turi daug žinoti, suprasti, turėti patirties... ‒ O kaip gali išmokti? Na, filmą žiūrėti, knygą skaityti, klausyti – dabar daug variantų. Bet svarbiausia bendrauti su skirtingais žmonėmis. Niekas taip nepraplėtė mano požiūrio kaip susitikimai su įvairiais žmonėmis iš viso pasaulio. Niekas! Toji patirtis labiau sodri, einanti į gylį. Vakarienės su patyrusiais, vakarėliai su jaunimu ‒ iš jų ir semiesi tos perspektyvos. Kopijuoti nereikia, negali nugyventi kito gyvenimo, bet tikrai gali pamėginti juos suprasti, išsiaiškinti, kur gali pritaikyti jų patirtis, susidėti į savo krepšelį tai, ko ir tau galėtų prireikti.

NAUJI HORIZONTAI

Kelionė į laukinę šiaurę

Šešios valstybės trijuose skirtinguose žemynuose per vieną savaitę – tokia buvo jo kasdienybė. Nebegalėdami ištverti karantino atsiųstų iššūkių, nepakeliamai sulėtėjusio tempo ir nežinios, visą susikaupusią energiją Hamburge gyvenantis kinematografas Justinas Milius kartu su žmona kolumbiete Juanita nusprendė išlieti kurdami tobulą pabėgimo planą. Iš krovininio autobusiuko savo pačių rankomis susikonstravę namelį ant ratų jie iškeliavo į šiaurę – šiauriausias Europos taškas Nordkapas tapo simboliniu jų kelionės tikslu. Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Buvo tokių savaičių, kai per septynias dienas dirbau trijuose skirtinguose žemynuose, šešiose valstybėse.

– Justinai, abu su žmona Juanita palikote darbus reklamos agentūroje Austrijoje, bedėte pirštu į žemėlapį ir iškeliavote. Kas nutinka žmogaus gyvenime ir jo viduje, kad priima tokį sprendimą? – Jau ketverius metus dirbome toje pačioje reklamos agentūroje, viduje jautėme – išsėmėme viską, ką galėjome ten išmokti ir pasiekti. Mano žmona – fotografė, aš – kinematografas. Abu pasiekėme tokią stadiją, kad bet koks projektas, net garsiausioms pasaulio įmonėmis – „Puma“, „Audi“, „RedBull“, „Breitling“, „Nespresso“ ir t. t. – ateidavo ir praeidavo be didesnių iššūkių. Pajautėme, kad nebeturime iš ko mokytis, tiesiog priėjome ribą. Be to, liūdino ir tai, kad kiekvieno sukurto projekto autorinės teisės atitekdavo agentūrai. Tai supratus pasidarė gaila viso to laiko, energijos ir kūrybos, sudėtos į šimtus darbų, kurie niekada nebus įvertinti kaip mūsų autoriniai. Norėjosi vėl patirti azarto jausmą ruošiantis projektui, kurti kažką, ant ko galėtume užrašyti savo vardą. Neretai agentūroje dirbdavome ir po 18 valandų, nuolat darbo reikalais keliaudavome, namo negrįždavome tris ir daugiau mėnesių. Ir nors pradžioje tai atrodė labai įdomu ir egzotiška, po kelerių metų tokio tempo kelionės prarado savo romantiką. Buvo tokių savaičių, kai per septynias dienas dirbau trijuose skirtinguose žemynuose, šešiose valstybėse. Atsiragavę kelionių ir pamatę pasaulį supratome – nesvarbu, kiek daug dirbame, atlyginimas beveik nesikeičia, o laisvo laiko visiškai neturime. Supratome, kad jeigu tiek pat laiko dirbtume sau, į pensiją galėtume išeiti už dešimties metų! ( Juokiasi.) – Kelionės tau tikrai nesvetimos – žinau, kad nuo pat vaikystės gyvenai galybėje skirtingų šalių: Danijoje, Suomijoje, Austrijoje, Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje... Kokie keliai tave į jas nuvedė? – Vaikystėje teko daug kur gyventi – mano mama dirba Užsienio reikalų ministerijoje, tad kas kelerius metus būdavo siunčiama dirbti į Lietuvos ambasadas visur Europoje. Iki mokyklos baigimo jau buvau pagyvenęs Danijoje, Suomijoje ir Rusijoje. Po mokyklos nusprendžiau važiuoti studijuoti kinematografijos ir žiniasklaidos į Jungtinę Karalystę. Baigęs bakalaurą Bradfordo universitete atvykau gyventi ir dirbti į Londoną. Pirmasis darbas, kurį gavau Londone – fotoaparatūros parduotuvėje. Pamenu, kelis pirmuosius mėnesius gyvenau pas sesę ant grindų, nes atlyginimo neužteko nė susimokėti už kambarį. Pamažu pradėjau beveik nemokamai kurti mažus projektus, kad žmonės apie mane išgirstų. Po trejų metų jau turėjau truputį patirties mados sferoje. Kartą lietuvių bendruome-

nės renginyje Londone susipažinau su Rūta Balsevičiūte, dirbusia aukštosios mados įmonėje „Matches Fashion“ kinematografe, video montuotoja ir video skyriaus vadove. Kaip tik tuo metu ji ieškojo darbuotojo ir pasiūlė man pabandyti. Gavęs šį darbą pasilikau ten dirbti dviem metams. Tai ir buvo tikroji mano karjeros pradžia – dirbome su garsiausiais pasaulio modeliais, muzikantais ir aktoriais, tokiais mados namais kaip „Chloé“, „Balenciaga“, „Stella McCartney“, „Alexander McQueen“, „Burberry“, „Gucci“ ir kiti. Po dvejų metų darbo „Matches Fashion“ Londone išvykau slidinėti į Insbruką Austrijoje. Mane taip įkvėpė kalnai, gamta, mažučiai Austrijos kalnų kaimeliai, kad bet kokia kaina užsimaniau ten pagyventi. Pamenu, keliaudamas namo oro uoste pradėjau ieškoti bet kokių darbų su raktiniu žodžiu „video“ – radau vienintelį skelbimą. Telefonu išsiunčiau prašymą priimti į darbą ir jau kitą dieną gavau iš agentūros labai pozityvų atsakymą. Už poros dienų jau kalbėjausi su agentūros savininku ir po savaitės skridau atgal į Austriją atlikti kelių montavimo užduočių. Darbą gavau. Įmonėje pradėjau dirbti kaip vyriausiasis skyriaus kinematografas ir video montuotojas. – Tačiau šiandien gyveni Hamburge. Koks tai miestas tavo akimis? Kas judu su žmona čia atviliojo? – Iki dabar vis pajuokaujame – kodėl mes čia gyvename? Išėję iš darbo rinkomės, kurioje šalyje toliau gyventi. Galvojome ir apie Kolumbiją, iš kurios kilusi mano žmona Juanita, svarstėme apie Kanadą, Portugaliją, Angliją ar net Indiją, Emyratus. Daugelis valstybių buvo daug egzotiškesnės negu Vokietija, viliojo mus šiltu oru ir paplūdimiais, tačiau kritiškai įvertinę situaciją supratome, kad karjerą geriausia bus pradėti čia. Šiek tiek pasidomėję Vokietijos miestais kažkur perskaitėme, kad Hamburge yra daugiausiai reklamos agentūrų. Be to, tai didelis miestas, kurio gyventojai iki šiol didžiuojasi savo istorija: nuo neatmenamų laikų Hamburgas yra Vokietijos vartai į pasaulį dėl gerai išvystytų pramoninių ir turistinių laivybos uostų. Antrojo pasaulinio karo metais miestas buvo beveik visai nušluotas nuo paviršiaus didžiausiame oro reide per visą istoriją. Tai smarkiai suvienijo čia gyvenančiuosius ir tai jaučiasi iki dabar. Gyvename pačiame Hamburgo centre, garsiosios Reeperbahn gatvės viduryje. Ši gatvė – tai vieta, kur pradėjo groti „The Beatles“, taip pat tai didžiausia Vokietijos pramogų gatvė. Nuolatinis triukšmas ir niekad nesibaigiantys vakarėliai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl taip užsinorėjome įsigyti kemperį ir pabėgti. 77

– Hamburge ilgai neužsibuvote – vos čia susiradę butą išvykote į Kolumbiją. – Taip, po mažiau nei mėnesio Hamburge išvykome į Kolumbiją. Juanita norėjo pabūti su šeima. Kadangi pagaliau turėjome nemažai laisvo laiko, pirmą kartą gyvenime nusprendėme pabūti Kolumbijoje ilgiau, o aš galėjau su šia valstybe susipažinti artimiau. Žmonės ten be galo draugiški ir laimingi. Ten lankėmės kalėdiniu laikotarpiu, tad visur ir visada buvome apsupti muzikos, šviesų ir šokių. Man tai buvo egzotiška patirtis, nes Europoje Kalėdos – daug ramesnė ir tylesnė šventė. O Kolumbijoje ji didelė, garsi ir žibanti – it karnavalas. Žmonės susirenka neįtikėtinai apšviestuose miestų skveruose ir švenčia lauke. Bet kuriame miestelio skvere vienu metu groja įvairi pietietiška muzika, žmonės šoka, juokiasi, bendrauja. Nemažai laiko praleidome keliaudami po mažus Kolumbijos miestelius ir kaimelius. Aplankėme garsiausius kavos regionus, patys rinkome pupeles aukščiausiuose pasaulio kavos laukuose ir išmokome visą kavos gaminimo procesą: taip, kaip tai buvo daroma prieš šimtą metų. Jodinėjome arkliais laukinėse džiunglėse, kalnuose, tolimuose kaimeliuose, pasislėpusiuose vidury džiunglių be kelių ar elektros. – Po dviejų mėnesių sėdėjimo nepažįstamame mieste nusprendėte paieškoti nuotykių. Jie prasidėjo nedideliame krovininiame autobusiuke. Papasakok, kaip į galvą šovė ši idėja? – Aš jau porą metų svajojau perdaryti krovininį autobusiuką į kemperį, bet niekada tam neturėjau laiko. Supratau, kad atėjo tam pats geriausias metas. Karantinui įpusėjus pardavėme savo automobilį, nusipirkome „VW Crafter“ autobusiuką, netoli miesto išsinuomojome krovininį konteinerį ir pradėjome dirbti. Pamažu atsilaisvinus keliavimo automobiliais reikalavimams nusprendėme pasinaudoti naujai įrengtu autobusiuku ir išvykome. Mūsų tikslas buvo šiauriausias Europos žemyno taškas Nordkapas. – Kaip atrodė autobusiuko parengimo procesas? – Procesas buvo daug ilgesnis ir sudėtingesnis, nei tikėjomės. Iš pradžių išsivalėme visą interjerą, nugruntavome ir nudažėme vietas, kur buvo pažeisti dažai, tada pradėjome šiltinti grindis ir sienas, sudėjome grindis ir sienų apdailą, pastatėme lovos konstrukciją. Autobusiuko virtuvėje nusprendėme naudoti tikras plyteles – mums patiko jų autentiškumas ir tas keistas namų automobilyje jausmas. Taip pat plytelės labai gražiai atspindi žvakių šviesą, kai autobusiuke būname vakarais. Po to pats pagaminau virtuvės stalą su lentynomis. Visas kemperio stilius buvo įkvėptas šviesaus skandinaviško pajūrio namuko. Nenorėjome, kad viskas būtų padaryta per daug tobulai, kaip iš gamyklos. Norėjome jausti rankų darbą – su nelygumais ir autentika. Dar reikėjo išpjauti dvi ertmes autobusiuko kėbule. Vieną – autobusiuko stoge, ventiliatoriui, kitą – jo gale, langui. Tai buvo pats atsakingiausias momentas, sukėlęs nemažai streso. Keistas jausmas pjauti beveik naujo automobilio kėbulą neturint jokios patirties! Po to išvedžiojau laidus apšvietimui, sumontavome lubas, šviestuvus.

– Su naujuoju „draugu“ iškeliavote Europos šiaurėn. Kodėl būtent ten? – Penkerius metus augau Helsinkyje, Suomijoje, kasmet važiuodavome slidinėti į Laplandiją, dėl to šiaurė man gana artima. Šį kartą ši kryptis mus patraukė ir dėl kitų priežasčių. Pirma, ten nuvykti užtrunka daug laiko, o būtent jo šiuo gyvenimo etapu turėjome daugiau nei bet kada. Be to, tai turbūt mažiausiai lankoma vieta Europoje, o ši mintis padarė šią kelionę dar egzotiškesnę. Taip pat ši žemyno dalis yra mažai paliesta žmonių, gana laukinė. Europoje sunku atrasti vietų, kuriose iš tikro pasijustumei visiškai vienas, visu kūnu pajustum laukinės gamtos galią. O Laplandijoje tokių vietų daug. Be to, skandinavų šalys turi įstatymą, kuris suteikia teisę žmonėms naudotis gamta, nevaržomai joje klaidžioti, kol elgiesi rūpestingai ir atsakingai, iš principo nakvoti, kūrenti laužą ir vaikščioti gali bet kur (išskyrus nacionalinius parkus). To daryti Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje negalima – privalai nakvoti kempinguose arba kalnų trobelėse, prikimštuose kitų turistų. – Kokias vietas aplankėte? – Iki Laplandijos keliavome dvi savaites. Galima sakyti, mūsų kelionė po Šiaurės Europą prasidėjo Helsinkyje. Atplaukę keltu iš Talino susiskambinome su keliais draugais ir išsiaiškinome, kad mieste yra nemokama kemperių aikštelė, prie kurios stovi trys nemokamos Suomijos pirčių asociacijos išlaikomos pirtys su liepteliu į jūrą. Tai mums skambėjo neįtikėtinai! Žmonės čia atvyksta, nusirengia nuogai ir drąsiai eina į pirtį, o tada šoka maudytis į jūrą. Tarp pirčių lauke po stogeliu stovi pianinas ir gitara. Ši vieta buvo išties ypatinga! Po Helsinkio važiavome į Rovaniemį. Tai Arkties rato geografinė pradžia, per miestelį eina Arkties rato linija, ir oficialioji Kalėdų Senelio gyvenamoji vieta. Atvykome apie vidurnaktį – prieš įvažiuodamas į miestelį pamačiau Šiaurės pašvaistę, pažadinau Juanitą, sustojome vidury miško ir grožėjomės šviesos šou danguje. Šis momentas buvo išties stebuklingas – pozityviai mus nuteikė visai likusiai kelionei. Kitą rytą apėję Kalėdų Senelio kaimelį sėdome į autobusiuką ir patraukėme tiesiai į šiaurę. Norvegijoje peizažai labai įspūdingi, visą laiką važiuoji apsuptas kalnų ir fjordų. Supratę, kaip toli esame nuo bet kokio didesnio miesto, pasijautėme gana keistai. Sustojus vienintelėje degalinėje per pastaruosius 100 kilometrų mums vėl buvo priminta – nesame namie. Pagrindinės prekės ten buvo išgyvenimo įrankiai, kirviai, peiliai, dujiniai palapinių ar automobilių šildytuvai, sniego grandinės ratams, sniego griūčių GPS lokalizavimo signalizacijos, kariniai benzino kanistrai ir panašiai. Dar po poros valandų atvykome į Nordkapą – šiauriausią tašką Europoje. Ten visiškai nėra medžių – tik uolos, samanos ir 307 metrų aukščio vertikali uola tiesiai į vandenyną. Jautiesi, lyg būtumei atvykęs į kitą planetą. Erdvės ir gamta čia visiškai kitokie nei bet kur Europoje. Pavažiavę kelias valandas suradome labai gražią vietą nakvynei, pasistatėme autobusiuką ant pat fjordo kranto – buvome visiškai vieni. Tiesiai priešais mus švietė pilnas mėnulis, krito žvaigždės ir dar kartą pasirodė Šiaurės pašvaistė. Klausėme vienas kito – ar tikrai nesapnuojame? Šis vakaras buvo įspūdingas, ypač kai kitą dieną sužinojome, kad giedros 85

naktys Nordkape – itin retos. Kelionės metu nebuvo nė akimirkos, kad nesigrožėtume ir nesistebėtume gamta už automobilio lango. Begaliniai fjordų labirintai, laukai ir pievos, elniai, upės, kriokliai... Planavome tęsti kelionę per visą Norvegiją iki pat Oslo, tačiau privažiavę Narviko miestelį ir patikrinę orų prognozę sužinojome, kad prasidės smarki liūtis, kuri, prognozuota, tęsis dvi savaites. O iš automobilio sankabos pradėjo sklisti nemalonus garsas. Žinojome, kad šis miestas ‒ paskutinė vieta per ateinančias tris‒keturias dienas, kai dar galime pakeisti kryptį ir keliauti link Švedijos, kur kraštovaizdis daug lygesnis – tai reiškia ir mažiau apkrovos automobiliui. Visiems, kas nori vykti į Šiaurės Norvegiją automobiliu, smarkiai rekomenduoju prieš tai pasidaryti visą remontą ir apžiūrą. ( Juokiasi.) Buvo liūdna atsisveikinti su Norvegija. Likusias kelionės dienas praleidome lėtai važiuodami į pietus per Švediją. Kiekvieną vakarą nusukdavome į mažus miškų takelius ir rasdavome gražių vietų nakvynei ant jūros ar ežero kranto. Čia gaudydavau žuvį, kūrenome laužus ir ilsėjomės. Privažiavę Stokholmą aplankėme kelis draugus ir per vieną dieną grįžome atgal į Hamburgą. – Nė neabejoju, kad kelionė buvo pilna ir netikėtumų – papasakok apie keisčiausias, sudėtingiausias, įsimintiniausias akimirkas. – Tikriausiai didžiausias netikėtumas gerąja prasme ir buvo tas stebuklingas vakaras, kai virš galvos švietė viskas, kas galėjo: pilnatis, kren-

tančios žvaigždės ir Šiaurės pašvaistė. Blogąja prasme įsimintiniausia akimirka ‒ kai Suomijoje, Laplandijoje, bandėme pripūsti padangą su savo kompresoriumi. Jis išmušė automobilyje saugiklį ir tuo pačiu nuleido padangą. Buvome labai toli nuo bet kokios civilizacijos ir jau buvo vėlus vakaras. Kažkaip pavyko privažiuoti iki žemėlapyje nepažymėtos mažos medinės degalinės, kur Juanita sugebėjo atrasti užslėptą kompresoriaus žarnelę. – Justinai, tavo žmona Juanita – kolumbietė. Kaip judu susipažinote? – Su žmona susipažinome dirbdami reklamos agentūroje „Loop“, Austrijoje. Ji buvo pagrindinė fotografė, aš – pagrindinis kinematografas. Visą laiką kartu vykdavome į darbo keliones. Prieš pradėdami draugauti jau buvome apkeliavę visą pasaulį ir matę vienas kitą sunkiausiose situacijose. Sakoma, jeigu nori žmogų pažinti, tereikia su juo pakeliauti. Mes vienas kitą tik taip ir pažinojome. (Šypsosi.) – Ką kelionės metu vienas apie kitą supratote? Ko kelionė suteikė judviejų santykiams? – Kadangi tiek daug laiko praleidome kartu uždaroje erdvėje, buvo labai svarbu žinoti, kada suteikti vienas kitam psichologinės erdvės. Mes tą darome nejausdami. Supratau, kad jeigu gali praleisti 31 dieną automobilyje su vienu žmogumi be barnių ir pykčių, atrasti, apie ką kalbėti, gebėti juoktis ir džiaugtis – tai ir yra tavo žmogus.

Kiekvienais metais vykstantys „Red Dot“ – tai žymiausi industrinio dizaino apdovanojimai pasaulyje. Šiemet jau antrąjį „Red Dot“ laimėjimą už sukurtą smuiko dizainą parsivežė lietuvis, produktų dizaino kūrėjas Rapolas Gražys. Dar vaikystėje užgimusi Rapolo meilė gamtai paskatino jį pradėti kurti instrumentus, atspindinčius gamtos vibracijas. Rapolas tiki, kad muzikos garsu žmogus gali tiesiogiai susilieti su gamta ir išgirsti slapčiausius jos skambesius.

Tarpininkas tarp gamtos ir žmogaus Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Rapolai, sveikiname su „Red Dot“ laimėjimu! Ar galėtum papasakoti, kokie tai apdovanojimai ir kodėl būtent tavo kurtasis smuikas buvo apdovanotas? Juk tai jau ne pirmasis tavo „Red Dot“ laimėjimas, tiesa? – „Red Dot“ yra žymiausias pasaulyje tarptautinis industrinio dizaino apdovanojimas. Pagrindinė jų būstinė kartu su muziejumi įsikūrusi Singapūre. Šie apdovanojimai kiekvienais metais yra laikomi reikšmingiausiu dizaino įvykiu tarp didelių įmonių, tokių kaip „Ferrari“ ar „Yamaha“. Čia savo kūrybą pristato ir mažesni kūrėjai – tarp jų šiemet buvau ir aš. Man, kaip dizaineriui, tai yra vienas didžiausių ir svarbiausių apdovanojimų, jį galėčiau prilyginti šios srities „Oskarui“. Nors tiesa, kad dizaineriui pats geriausias apdovanojimas – kai jo kurtas produktas yra naudojamas ir atlieka savo funkciją. Smuikas buvo kurtas muzikantei Lorai Kmieliauskaitei. Ji norėjo turėti unikalų instrumentą, kuriuo grojant muzikantė ir smuikas sinergiškai vienas kitą papildytų. Būtent tokia ir yra mano pagrindinė „Lava Drops“ kūrinių idėja. Su Lora sutarėme, kad šio smuiko dizainas, idėja vėliau 88

integruosis į „Lava Drops“ instrumentų kolekciją. Prieš dvejus metus taip pat buvau laimėjęs „Red Dot“ apdovanojimą už gitarą su rezonuojančiu aliuminio moduliu „Lava Drops X“. – Pasaulyje jau gerai žinomos tavo gitaros, kodėl nutarei imtis smuiko? – Imtis smuiko mane pastūmėjo Lora. Jau prieš porą metų galvojau sukurti styginių instrumentų kolekciją, tačiau viskas buvo dar tik koncepcijos lygmenyje. Turėjau idėją, viziją, kaip ši kolekcija turėtų atrodyti, bet dar nebuvau pradėjęs kurti. Būtent Loros prašymas sukurti patogų, lengvą, išskirtinį, elektrinį, dideles galimybes ir sielą turintį smuiką paskatino pradėti kurti visą styginių instrumentų liniją. Kartu peržiūrėję smuikų rinką pastebėjome, kad joje nėra daug inovatyvių, modernių smuikų, atsiribojančių nuo klasikinių modelių. Mane sužavėjo idėja kurti smuiką semiantis idėjų iš gamtos, industrinių objektų ir netgi šiek tiek iš ateities. Norėjosi sukurti dizainą, kuris būtų ne vienos dienos ar vienerių metų naujiena, o aktualus, naudojamas ir ateityje. Smuiką, kuris taptų lyg artefaktu, būtų per dešimtmečius nekintantis kūrybai skirtas daiktas.

Man patinka, kad ši sritis nepabėga nei nuo pragmatiškojo, nei nuo koncepcinio, idėjiško gyvenimo tempo.

Lora buvo mano pagrindinė atspirtis. Su ja derinome visas detales, aptarinėjome, ko tikrai reikia, o ko ne, kokį garsą norima išgauti, koks smuikas yra patogus, darėme įvairiausius bandymus. Smuiko kūrimo procesas buvo labai įdomus! Kurdamas naujus dizainus, mėgstu įsijausti į žmogų, pajusti jį ir jo poreikius, tad fotografavau smuiką laikančią Lorą, bandžiau įsijausti į jos buitį, suprasti, kaip muzikantė smuiką naudoja, nešioja, laiko, kaip su juo groja, atrodo scenoje. Pagal tai dėliojau smuiko formą, konceptą. Norėjau pasauliui pasiūlyti ką nors naujo ir inovatyvaus – tiek dizaino, tiek funkcionalumo prasme. – Ar visada buvai kūrybiškas? Ką į dabartinę kūrybą atsinešei iš vaikystės? – Užaugau menininkų šeimoje ir man norėjosi viską daryti kiek kitaip, pasukti nauju keliu, pabėgti nuo per daug laisvo požiūrio į meną. Laisvė man patiko gyvenime, kūryboje ne tiek

– kai kūryboje sprendžiu tikslią problemą ar turiu aiškią užduotį, galiu daug tikslingiau ir našiau į ją įsigilinti. Pamenu, būdamas trejų kartu su tėčiu atidariau savo pirmąją parodą Mokytojų namuose. Tą dieną atsimenu tik protarpiais, daugiausiai žiūrėdamas į nuotraukas, tačiau būtent šis įvykis man žymi, kad kūryba ir menas mane lydėjo visada. Filosofija geriau kurti vieną naudingą ir išbaigtą daiktą, o ne daug beverčių privedė prie to, kad pasirinkau dizaino, produkto kūrimo sritį, tiesiogiai susijusią su ekonomika, verslu, psichologija, siekiu sukurti ne tik vizualiai patrauklų, bet ir funkcionalų produktą. Man patinka, kad ši sritis nepabėga nei nuo pragmatiškojo, nei nuo koncepcinio, idėjiško gyvenimo tempo. – Kodėl pasirinkai kurti muzikos instrumentus? – Daug metų groju gitara. Šis instrumentas man yra didžiausias energijos užtaisas, įrankis, su kuriuo niekada nebuvau išsiskyręs, tai lyg savotiškas narkotikas, vaistas nuo galvos skausmo. Grodamas aš atsipalaiduoju, pamedituoju, išsikraunu ir pasisemiu naujų idėjų. Kadangi gitara, muzikos kūrimas ir atlikimas mano gyvenime visą laiką buvo šalia, studijų metu sujungiau muziką ir dizainą, po truputį kurdamas „Lava Drops“ ateitį. Dvi aistros: gitara-muzika ir dizainas-estetika, gilinimasis į naujus konceptus atvedė į dabarties tašką. Nors dabar šis kelias atrodo natūralus, tai buvo ilgas procesas, pradžioje buvo nedrąsu imtis tokios veiklos, bet dabar jau aštuonerius metus esu šiame kelyje.

– Kuo tau ypatinga garso ir formos sintezė? Žinau, kad po „Lava Drops“ pavadinimu slepiasi labai graži tavo kūrybos filosofija. – „Lava Drops“ instrumentai ir pats pavadinimas žymi gamtos motyvą. Lava yra tekantis, nuolat besikeičiantis gamtos reiškinys, galintis būti tiek kietas, tiek skystas, šiltas ar šaltas – visoks. O lašas, lavos lašai – tai kūriniai, kurie it lašai kapt ir nukrenta. Šie lašai – tai instrumentai, kuriuos su komanda sukuriame ir pagaminame. Jie yra vienetiniai, negaminami masiškai, todėl tampa unikumais, nukrintančiais kuriame nors pasaulio krašte. Garso ir dizaino sintezę semantiškai puikiai įkūnija nuolat besikeičiančio, tekančio lašo forma. Tai begalybės, harmonijos simbolis. Jei žiūrėtume labiau iš techninės, dizaino pusės, prieš dvejus metus „Red Dot“ apdovanojimas man buvo skirtas už aliuminio ir kietmedžio sintezę. Ši sintezė tarp medienos ir aukštų aliuminio dažnių duoda labai ilgą natos rezonansą. Į šią idėją – sujungti dvi visiškai skirtingas medžiagas – pasižiūrėjau gana drąsiai, tačiau atradau būdą, kaip galima šias medžiagas sujungti. Ir jų junginys instrumente sukuria natos tęstinumą, instrumento garsas tampa stikliškesnis, raiškesnis ir aiškesnis. Dirbu su daug skirtingų medžiagų. Esu kūręs gitarą iš tikro kosmoso meteorito akmens, taip pat iš juodojo gintaro lydinio – grodamas ja gali jausti gintaro virpesį. Tad skirtingos gamtos medžiagos iš tiesų turi įtakos gitaros skambesiui ir virpesiui. Kadangi kuriu elektrines gitaras, svarbi ir elektronika, tačiau geriausią produktą sukuria visų dalių dermė. Kaip virtuvės šefo kuriami patiekalo elementai turi tam tikrą funkciją, taip ir mano instrumentai: padažas – viena mediena, kepsnys – kita, dar svarbi ir temperatūra, kurioje gaminama, o viską vainikuoja naudojama elektronika, forma, kuri turi didelę įtaką balansui, ergonomikai ir kartais pačiam garsui. – Su kokiomis medžiagomis labiausiai mėgsti dirbti? – Medžiu, kietmedžiu. Jo yra įvairiausių rūšių, tačiau pagrindiniai – turbūt klevas, raudonmedis ir juodmedis. Taip pat aliuminis. Iš unikalesnių medžiagų – kosmoso meteorito akmuo, juodasis gintaras, įvairūs metalai (titanas, bronza). Labai vengiu plastiko, kuris dažnai sutinkamas masinėje instrumentų gamyboje. Mėgstu natūralias medžiagas, žinau, kad kiekviena jų turi savo gyvą tiek vizualiąją, tiek garsinę išraišką, todėl esu tik už jas. Taip pat naudoju įvairias kriaukles, jei kas užsakytų – brangakmenius, tačiau tai jau daugiau estetinės detalės, kurios garsui didelės įtakos nedaro. – Tavo kurti darbai ne tik atlieka nuostabią funkciją, vertinamą muzikantų iš viso pasaulio, bet ir vizualiai atrodo įspūdingai! Ar instrumento vizualumas tau toks pat svarbus kaip ir funkcionalumas? – Pasaulyje yra daug gitaras kuriančių įmonių. Kai pradžioje, prieš septynerius aštuonerius metus, analizavau rinką, pastebėjau, kad tuo metu buvo nedaug žmonių, kurie būtų drąsiai pasižiūrėję į instrumento idėją ir dizainą. Elektrinei gitarai jau gerokai daugiau nei šimtas metų, bet pagrindinės didžiosios gitarų gamybos įmonės nelabai pabėga nuo tradiciškosios, standartinės gitaros formos. 96

Mane sužavėjo idėja į instrumento dizainą pažiūrėti naujai. Pirmosios mano kurtos elektrinės gitaros buvo ryškios lašo formos, ji vėliau vainikavo visą ,,Lava Drops“ instrumentų liniją. Su metais atsirado daug muzikantų, kolekcionierių, kurie į gitaros instrumentą pradėjo žiūrėti kitomis akimis, nes atsirado ir naujų grojimo technikų, muzikos stilių, net patys žmonės, kurie dabar groja instrumentais, atrodo visiškai kitaip. Jiems atsiskleisti senojo tipo instrumentų nebepakanka, jie pradėjo ieškoti ko nors, kas juos scenoje sustiprintų. Muzikantams labai svarbi išvaizda, vieni mėgsta ryškias spalvas, saldainines gitaras, kiti – senesnio tipo, nusėtas įbrėžimais, tačiau saugančias visą muzikanto legendą. Instrumento kūrimas yra labai kintantis ir įdomus amatas. Kiekvienais metais atsiranda muzikantų, kuriems reikia vis ko nors naujo, kitokio. Klientai parašo, išsako savo norus, poreikius ir dažniausiai mes įdomiai išsidiskutuojame, kas yra tas žmogus, ką jis veikia, kokia jo kasdienybė, ir pagal tai sukuriamas jo instrumentas. Neretai panaudojamos medžiagos kardinaliai skiriasi nuo kito panašią muziką atliekančio muzikanto gitaros, kadangi skiriasi jų aura, gyvenimo tempas, asmenybės. Vizualumas suteikia išskirtinumo: ir muzikantui, ir „Lava Drops“ ženklui, pagal kurį tampame atpažįstami visame pasaulyje. Jei naudoji chromo, aukso, blizgančias medžiagas, jos scenoje labai gerai žaidžia su šviesa ir patraukia dėmesį į muzikantą ir jo atliekamą muziką. Tad vizualumas, atspindžiai atlieka ne tik estetinę funkciją, bet ir suteikia muzikantui atpažįstamumo ir išskirtinumo. 97

100

Tikiu, kad kiekvienas kūrėjas savo ryšį su gamta atranda skirtingai. Ir kad kiekvienas instrumentas daro įtaką jį laikančiam kūrėjui.

– Papasakok, kaip vyksta tavo kūrybos ir darbo procesai? Nuo ko viskas prasideda, kaip gimsta idėjos? – Kuriu ne tik instrumentus. „Lava Drops“ yra mano asmeninis prekinis ženklas, kuriuo rūpinuosi nuo pat gimimo iki kiekvienos gitaros pagaminimo, išsiuntimo ir bendravimo su klientais. Tačiau taip pat kuriu ir šviestuvų kolekcijas, padedu startuoliams įžengti į rinką – dirbu su daug skirtingų projektų. Visgi kūrybinis darbas visose srityse yra labai panašus. Pirmiausiai reikia susipažinti su žmogumi, kuriam kuri produktą. Susisiekus klientui, visada stengiuosi išklausinėti, ką jis veikia, jei yra muzikantas, kokią ir kaip muziką kuria, atlieka, galbūt tik kolekcionuoja instrumentus. Dažnas mano klientas yra meno ar išskirtinių dirbinių kolekcionierius, kuris mėgsta instrumentą turėti namuose kaip skulptūrą, meno kūrinį, kuriuo būtų galima pagroti, kai draugai muzikantai ateina į svečius. Grįžtant prie proceso, jis yra labai asmeniškas. Užsakovus turiu įdėti į tam tikrą kūrybinį rėmą, visada reikia tam tikro apibrėžtumo: žinoti, kam daiktas bus naudojamas, kodėl taip naudojamas, aptariamas ir biudžetas, kuris priklauso nuo medžiagų, gaminimo laiko, susipažįstama su užsakovo asmenybe, tuo, kam produktas bus skirtas (suaugusiesiems, vaikams ir panašiai). Taigi pirmiausias etapas yra pokalbis, susipažinimas. Tolimesniajame prasideda koncepcijos kūrimas – aptariame norus, idėjas. Jei tai yra instrumentas, kviečiu išsirinkti iš jau sukurtos modelių kolekcijos, jei kuris nors modelis domina – galime jį detalizuoti pagal kliento poreikius ir norus. O jei kuriama kas nors visiškai originalaus, tuomet vyksta eskizavimas, idėjų generavimas, medžiagų, naujų technologijų paieškos. Galiausiai – bandymai, gamyba ir rezultatas. – Užsiminei apie išskirtinius klientus. Tikiu, kad tavo kurti instrumentai jau yra groję pačiuose nuostabiausiuose koncertuose. Kokių istorijų esi girdėjęs ar parsivežęs iš pokalbių su klientais? – Esu buvęs daugelyje pasaulinių parodų, pristatęs savo darbus Amerikoje, Dubajuje, Kinijoje ir kitose šalyse. Kartą lankiausi parodoje Abu Dabyje, į kurią buvau pakviestas karališkosios šeimos pristatyti savo instrumentų. Į šią parodą organizatoriai atsirinko, jų nuomone, originaliausius ir išskirtiniausius kūrinius iš viso pasaulio. Buvau pakviestas dalyvauti kaip kūrėjas iš Lietuvos, tad teko susipažinti ir su karališkosios šeimos atstovais. Paroda buvo milžiniško dydžio, tačiau lankytojų – labai nedaug. Supratau, kad ji buvo kiek kitokio principo nei įprasta – užsakovai patys po mugę nevaikšto, siunčia į ją savo atstovus, kurie kūrinius nufotografuoja ir jiems persiunčia. Taip pat jau kelerius metus iš eilės Kalifornijoje dalyvauju didžiausioje pasaulio instrumentų mugėje „Namm Show“. Joje galima sutikti pačių žinomiausių pasaulio muzikantų ir gitaristų: Stevie Wonderis,

Gregas Howe ar „Deep Purple“ pagrindinis gitaristas Steve'as Morse'as, kuriam pristačiau gintarinę gitarą. Kadangi jis atstovauja kitai gitarų įmonei, daug su mano kurtąja rodytis negalėjo – tai ganėtinai didelė mažesniųjų gitaros prekės ženklų kūrėjų problema. Tačiau šioje parodoje turi galimybę susipažinti su visame pasaulyje vertinamais muzikantais. Prieš keletą metų sukūrėme gitarą „White Stripes“ gitaristui Jackui White'ui ir ją įteikėme Lietuvoje. Taip pat turėjau klientą, kuriam sukūriau labai išskirtinę gitarą, panaudodamas meteorito inkrustacijas, skirtingas medienas. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo vienas didžiausių pasaulyje mažųjų instrumentų kūrėjų kūrinių kolekcionierių, renkantis vienetinius ir labai išskirtinius objektus. Buvo labai įdomu ir nuostabu sužinoti, kad yra žmonių, kurie kolekcionuoja tokius instrumentus. Taigi istorijų yra visokiausių! ( Juokiasi.) – Šie instrumentai tampa lyg tarpininkais tarp gamtos ir žmogaus. Tiki, kad per muziką ir garsą žmogus gali tiesiogiai susilieti su gamta, išgirsti jos jautriausius skambesius? – Tikiu, kad kiekvienas kūrėjas savo ryšį su gamta atranda skirtingai. Ir kad kiekvienas instrumentas daro įtaką jį laikančiam kūrėjui. Nuo formos, medžiagos, svorio, garso priklauso netgi tai, kokią muziką norėsi groti. Instrumentas atlieka ne vieną funkciją. Jis nėra tik vizualiai gražus ar tik skleidžiantis garsą. Instrumentas tave įkvepia. Tai labai daugiafunkcis daiktas, kuris gyvena kartu su tavimi. Instrumentas yra lyg energijos įkrova – juk su juo kadaise grojo žymus muzikantas ar tu pats su savo bičiuliais. Kai instrumentas yra pagamintas iš labai natūralių medžiagų, kurios būtent jame gali geriausiai atsiskleisti tiek tonaline, tiek estetine prasmėmis, – tai jau yra susijungimas su gamta. Kiekvieną kartą skirtinga medžiagų dermė sukuria skirtingus pojūčius ir tu jauti, kad groji su natūraliu, iš gamtos kilusiu daiktu, kuris tave gali įkvėpti naujiems kūriniams. – Kaip nemuzikantams prakalbinti ir išgirsti gamtą? – Visų pirma turbūt reikia mėgti gamtą arba bent jau pabandyti ją pajusti. Išvykti į mišką, pagyventi jame ne vieną, o bent jau tris, septynias dienas, su palapine ar be jos, be automobilio, su užsikurtu laužu ir buvimu tik tyloje. Juk būtent ta tyla mus ir ramina. Tiesą sakant, viskas, kas vyksta su „Lava Drops“, yra mano asmeninė gamtą mylinčio žmogaus išraiška. Prieš muziką ir dizainą visų pirma buvo gamta. Kadangi esu skautas vytis, man gamta padarė labai didelę įtaką dar vaikystėje. Ir šis gamtos saitas tarp visų mano kūrybos sričių prasidėjo nuo stovyklų, buvimo miške, vėliau – išėjimo su bičiuliais į miškus. Buvimas gamtoje, tyloje, susiliejimas su ja pereina ir į mano kūrybą. Nebūnant muzikantu, manau, svarbiausia visų pirma išeiti į gamtą ir patirti jos teikiamą malonumą. Nebijoti keliauti, pabėgti nuo miesto šurmulio. Tada pajauti, kad tampi žmogumi, tada gyveni. 101

Savo kūryba po pabudimo iš komos pradėjęs dalytis Junior A vardu, sulaukęs susidomėjimo iš garsiausių leidybinių kompanijų, parašęs šūsnį muzikos pasauliui anglų kalba, tačiau pajutęs, kad visa tai tampa nebe apie dainas, dainininkas ir dainų autorius Tautvydas Gaudėšius išleido Junior A projektą atostogų. Tada ėmėsi kito, ir jau metus kuria tik lietuviškai – bet ne mažiau jautriai, atvirai, virpinančiai. Ir vadinasi kitaip – FC Baseball. Ką tik pasirodė antrasis FC Baseball vinilas „Vorai“, o kitų metų pradžioje sulauksime ir trečiojo albumo – „Išprotėjimai“. Klausydamasis tokių dainų nejučia imi ilgėtis dalykų, kurių pats nepatyrei. O tai, man atrodo, yra žaviausia, kur garsai gali mus nunešti. Linkiu atrasti tokią muziką.

Jo būdas gyventi Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Ieva Budzeikaitė

– Tautvydai, sekant tavo istoriją kartais atrodo, kad nugyvenai jau ne vieną gyvenimą. Ką veiki šiomis dienomis? ‒ Kartais man irgi taip atrodo. Būna, keliauju namo iš studijos naktį ir mąstau, kad esu tas pats vaikis, kuris kadaise Plungėje, prie Oginskio rūmų, naktimis su draugais grodavo mėgstamų grupių dainas. Tas pats vaikis, kuris lakstė po Londoną, ieškodamas bendraminčių, kad suburtų grupę. Tas pats, kur komoj gulėjo, kur su beisbolo kepuraite skraidė po didžiausias scenas su šypsena nuo ausies iki ausies. Kosmosas. Jei nebūtų apie visa tai primenančių nuotraukų, kartais, matyt, galvočiau, kad čia tik mano mintys su manim žaidžia. Koks keistas gyvenimas. (Šypsosi.) Dabar viskas kiek aprimo. Vasara buvo visiškas šaršalas. Bet vieni reikalai baigiasi – kiti prasideda. Šiuo metu labai gražioje Vilniaus studijoje įrašinėjame trečią FC Baseball albumą, ruošiamės rudens koncertams. Labai smagu. – Kalbant tavo dainų žodžiais, albumuose „Lùna“ ir „Vorai“ matėme FC Baseball spindintį it baltos alyvos, besisukantį Šiuolaikinio meno centro kiemo tamsoje, žinoma, laukiantį, kol oras atšils. O ką jis veikia trečiajame albume? 102

‒ FC mąsto apie tai, kas galėtų jį nuskriausti labiau nei „skriaudžia panos iš Žvėryno“, apie tai, kaip kartais sudėtinga būti šalia žmogaus ir „būti draugu tik“, apie tai, kaip kartais norisi atsukti laiką ir „pažadėti viską“. Daug įdomių, painių, smagių dalykų ten vyksta. Pavyzdžiui, kol visi prašo rankos, FC prašo... „kojos“. (Šypsosi.) – Ar galėtum šiek tiek papasakoti, koks šis albumas tau ir kaip sekasi jį įrašinėti? Kokia jo nuotaika, ar procesai vyksta kitaip? ‒ Aš toliau gyvenu gyvenimą, bandau elgtis teisingai, ieškau prasmės ir skambindamas gitara apie viską reflektuoju. Iš tos perspektyvos niekas nesikeičia. Tiesa, koks bus šis albumas, mes dar tik pamatysime, išgirsime. Taip jau būna: bandau patirti kuo daugiau gyvenimo, o kai viskas aprimsta – užsidarau studijoje ir viską išrašau. Pats vidus, atrodo, nusprendžia, kaip viskas nuguls, o aš tik fiksuoju. Šitaip išrašinėti pradėjau dar rengdamas antrąjį albumą – „Vorus“. Jaučiau inerciją, nenorėjau tam procesui trukdyti. Kaip visad sakau, man dainų rašymas yra lyg pasivaikščiojimai miške. Tai mane ramina, padeda viską sudėlioti į savas vietas. Tai man reikalinga.

103

– Vieną vakarą įsijungusi instagramą netikėtai išgirdau keletą naujų kūrinių – tą akimirką jie man pasirodė itin virpinantys. Ar teisingą įspūdį susidariau – naujame albume bus mažiau „sapno“ ir daugiau tiesioginio, biografinio pasakojimo? ‒ Cha. Įdomu, ką būtent tu ten išgirdai. Aš nežinau, iš kur atkeliauja dainos, – būna, parašau ir tik po to atpažįstu, apie ką ten, o ir tą ribą tarp sapno ir realybės apčiuopti darosi vis sunkiau. Gyvenu nuolatiniais kontrastais: sėdžiu tamsiam kambary, išrašinėju, įrašinėju, – tada į sceną, kur viskas dunda, dreba nuo virpulio, – po to vėl į šešėlius. Kažkur į tarpus bandau gyvenimo kiek įmanoma patirti. Visada norėjau šitaip gyventi – kartais susimąstau, kad tai visiškas kosmosas, o kartais atrodo, kad kitaip juk ir būti negalėjo. – Kaip manai, ar nuoširdumas ir nebijojimas pasirodyti pažeidžiamam gyvenime eina koja kojon? Kaip tau sekasi tuo laviruoti? ‒ Mane labai dažnai apibūdina kaip nuoširdų. Taip dažnai, kad man net kartais juokinga. Jei visiškai atvirai – pats iki galo net nesuprantu, ką tai reiškia. Mano galva, muzikoje dalintis mintimis ir išgyvenimais, lipti ant scenos iš esmės reiškia patikėti savo jausmus į kitų žmonių rankas. Tau gali nerūpėti, ką jie mano, gali apsimesti, kad nerūpi, arba priešingai – gali jaudintis dėl kiekvieno žvilgsnio. Bet tai nieko nekeičia, nes kauliukai jau išmesti, gyvenimas, kurį aprašai, jau nugyventas. Man tas nebijojimas pasirodyti pažeidžiamam tiesiog atspindi tai, koks tikras esu pats sau ir man artimiems. Tai, kad ir mano dainos iš pažiūros tokios, – natūralu, nes mano dainos visų pirmiausia yra skirtos man. Dėl to tikiu, kad dainas rašysiu visą likusį gyvenimą. Reflektavimas per dainas, muziką – mano būdas gyventi. Mechanizmas, padedantis su viskuo tvarkytis. – Atvirumas kuria tikrą ryšį, tačiau daug atlikėjų, apskritai daug žmonių gyvenime nesirenka tokio kelio. Pasitiki savo auditorija, atverdamas jai savo istorijas? ‒ Nežinau, ar galima tokį dalyką pasirinkti. Aš tikrai nepasirinkau. Man tiesiog atrodo, kad labai daug žmonių nedrįsta atvirauti pirmiausia patys su savimi. Yra tiek daug žmonių, kurie dainuoja apie savo jausmus ir jų niekas nesiklauso. Galbūt dėl to, kad jie patys savęs negirdi, gal sau tiesos nesako, galbūt ne visiems lemta... Keista situacija. Aš suprantu jos trapumą, grožį ir tiesiog džiaugiuosi tuo, kas vyksta.

104

Mane labai dažnai apibūdina kaip nuoširdų. Taip dažnai, kad man net kartais juokinga. Jei visiškai atvirai – pats iki galo net nesuprantu, ką tai reiškia.

105

106

107

108

109

110

Dainarašystė man visad atrodė labai rimtas reikalas – tiek, kiek reikalai ant šios žemės būna rimti.

O ir šiaip, esu senamadiškas: jei nežinau – sakau „nežinau“. Jei man linksma – aš šypsausi, liūdna – liūdžiu, bandydamas suprasti kodėl. Žinau, koks esu, koks nesu, kur keliauju. Stengiuosi pasitikėti savo kelione, nors ir nežinau, ką rasiu galiausiai ją nukeliavęs. Esu laimingas, kad centre man visada buvo muzika, o visa kita – tik besikeičiantys sezonai. – Būtent gitarinė muzika, kurta dainininkų-dainų autorių (angl. singer-songwriter), yra vienas tavo įkvėpimų, tiesa? Ką tau reiškia šis žanras, kur slypi jo magija? ‒ Jei šis žanras būtų žmogus – tai būtų žmogus su instrumentu rankose, užrašinėjantis tai, ką jaučia. Žmogus, užduodantis sau klausimus ir į juos atsakantis. Viskas skamba labai paprastai ir nuvalkiotai, tačiau tam, kad tai iš tiesų veiktų, reikalingas mistinis užsimiršimas – užsimiršimas, kad kažkas galiausiai išgirs tai, ką tu mąstai, ką jauti ir ką užrašai. Būtent čia viskas tampa gana komplikuota. – Ar tau norisi palikti įspaudą lietuviškame šio žanro kontekste? Kaip jis, tavo nuomone, pildosi mūsų krašte?

‒ Aš noriu kelionės. Ilgos meilės istorijos. Noriu pamatyti save penkiasdešimties dainuojantį tas dainas, kurias rašau šiandien, išgirsti ir pajusti, ką mano vidus šnabždės tada. Dainarašystė man visad atrodė labai rimtas reikalas – tiek, kiek reikalai ant šios žemės būna rimti. Jau vien dėl to, mano galva, tą įspaudą aš jau neabejotinai palikau. –Ką tik pasirodė ir antrasis įspaudas fizinėje formoje – albumo „Vorai“ vinilas. Kuri daina iš šio albumo tau yra pati drąsiausia, kuri – labiausiai gydanti, o kurią smagiausia repetuoti ir atlikti ant scenos? ‒ Taip, antrąjį FC Baseball albumą „Vorai“ vinilo formatu pristatysime kultūros bare „Kablys“. Bus graži šventė. Pirmojo albumo vinilo dėl susiklosčiusių aplinkybių pristatyti koncertu negalėjome, tad čia bandysime atsigriebti dvigubai. Man pačiam drąsiausia atrodo „Migdolų pienas“. Labai patinka tos dainos įrašas. Patinka, su kokiu melancholišku lengvumu man pavyko aprašyti ir apdainuoti tokią tikrą ir liūdną situaciją – „čia tavo, čia mano, nes mūsų nebėra jau ir nebebus“.

111

Gydanti turbūt „Gyvenimas“. Bet ji visokia. Ten banginis. Kalbant apie sceną, tai labai paprasta: „Saturnas“. Daina, kurios dar nė vienam koncerte nepavyko sugroti tik kartą. Daina, kuri visus „išleidžia iš narvo“. – Esi ne kartą sakęs, kad rašyti dainas tau natūraliau nei nerašyti. Ar yra kasdienybėje kitų dalykų, kurie norėtum, kad būtų tokie pat organiški, savaime suprantami? Ką dar norėtum taip įvaldyti? ‒ O, taip. Daug dalykų. Šimtai. Bet, matyt, taip būti tiesiog negali. Čia kaip tie mitai apie tai, kad aklieji geriau girdi arba kurtieji yra labiau pastabūs. Aš turiu kažkokią keistą dovaną – rašyti dainas. Ilgus metus ne iki galo tai supratau, net kovojau su tuo. Buvau kaip gyvatė, norinti būti vėžliu. Nei šis, nei tas, kaip žemaičiai sako. Dabar esu kur kas sau atlaidesnis, nebelyginu savęs ir savo gyvenimo su niekieno kito. Ne visada pavyksta, tačiau stengiuosi, kur kas geriau suprantu patį principą. Keliauju ir nuolat primenu sau, kad reikia džiaugtis kelione. Labai noriu pamatyti, kokiais žiedlapiais pražysiu, „kai oras atšils“. (Šypsosi.) – Pataisyk, jei klystu – tiek į vinilą nugulusius „Vorus“, tiek būsimą albumą parašei gyvendamas viešbučio kambaryje. Ar galiu pasiteirauti ne apie aplinkybes, bet apie pačią patirtį – ką reiškia ne svečiuotis, o gyventi viešbutyje? Įdomi ir ta kasdienė pusė – tarkime, įkurdinai kur nors pjaustymo lentelę? ‒ Cha. Gyvenimas viešbučio kambaryje man labai tinka. Jame gyvenu jau septynis, gal aštuonis mėnesius. Mano buitis paprasta. Didelė, patogi lova, televizorius, mažas šaldytuvas, kuriame tik gėrimai, dušas, nedidelis staliukas, ant kurio guli užrašai, ir rūbų kabykla. Daugiausia laiko per tuos aštuonis mėnesius praleidau studijoje – rašydamas ir repetuodamas. Visą vasarą aktyviai koncertavome su grupe, turėjau akustinį mini-turą, krūvą filmavimų. Ten būnu mažai: parlekiu – pamiegu – išlekiu. Virtuvės neturiu, neturiu ir pjaustymo lentelės. Viešbutyje atsidūriau pasibaigus labai svarbiam ir gražiam gyvenimo etapui – nenorėjau stačia galva nerti atgal į gyvenimo tėkmę. Turėjau daug laiko apie viską pamąstyti. Susiplanavau keletą žingsnių į priekį, dar truputį pabūsiu čia – tada kelsiu sparnus. – Tautvydai, ko sau linki šį rudenį ir ko lauki? ‒ Linkiu ilgų pasivaikščiojimų kur nors gamtoje, apsiavus patogius batus, apsisiautus šiltu paltu, klausant kokios puikios knygos. Daug gyvenimo ir ilgų vakarų studijoje, narpliojant paskutinius trečiojo albumo galvosūkius. To ir linkiu, ir laukiu. Taip ir bus. Dėl to ir šypsausi.

112

113

Sąmoningo valgymo patirtys Kaip dažnai valgydami galvojame apie maistą, kurį dedamės į burną, o ne apie po to laukiančius darbus? Ar sąmoningai sekame, kiek maisto suvalgome? O gal visada fiksuojame, kas atsiduria mūsų lėkštėse? Šiuos ir kitus sąmoningo valgymo patirtis skatinančius klausimus kelia dizainerė Viktorija Stundytė, pristatanti stalo atributų kolekciją „Platemetrics“ ir kviečianti atkreipti dėmesį į kasdienius mūsų valgymo įpročius. Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Greta Gedminaitė

114

115

– Viktorija, pristatyki mums „Platemetrics“. ‒ „Platemetrics“ – tai stalo atributų dizaino studija, kurią sukūriau dar visai neseniai – šių metų pradžioje. Tai žmogaus valgymo įpročių stebėsenos tyrimų, kuriuos vykdžiau dizaino bakalauro ir magistro studijų metu, rezultatas. Po šiuo vardu pristatau idėjas, kaip stalo atributai gali daryti įtaką valgymo patirtims. „Platemetrics“ indai tai nėra tik tūris, iš kurio valgoma. Tai objektai, siekiantys kurti teigiamą pokytį žmogaus mityboje ir už jos ribų. – Kas tapo šios kolekcijos atspirties tašku? Ką šiuo projektu nori pabrėžti? ‒ Kolekcija buvo sukurta karantino metu. Restoranams užvėrus duris, jais tapo namų virtuvės – ieškojome būdų, kaip paįvairinti kasdienybę tarp keturių sienų. Vieniems maisto gaminimas tapo atradimu, tačiau kai kurie susidūrė su emocinio valgymo sutrikimais. Mano dėmesys krypo į miesto gyventoją, atribotą nuo gamtos ir įspraustą tarp namų sienų, todėl siekiau gerinti valgymo patirtis stimuliuojant pojūčius per indą, kai pojūčiai žadinami aliuzijomis į gamtos atributus ir gamtos bei žmogaus sąlyčio atvejus. Šiuo projektu noriu padėti stebėti asmeninius valgymo įpročius – keliu klausimus, ar valgymui skiriame pakankamai dėmesio ir laiko, kaip dažnai valgydami galvojame apie maistą, o ne apie darbą, kuris laukia pavalgius? – Kaip manai, kodėl valgymo potyris yra toks svarbus? Kada pati tai supratai? ‒ Valgymo potyris ‒ tai jausminė valgymo patirtis, lydima pasitenkinimo jausmo ir sąlygota maisto pažinimo žmogaus juslėmis. Įpratę skubėti įvairiose gyvenimo situacijoje, skubame ir valgydami, todėl mūsų mintys dažnai atitrūksta nuo dabarties momento – nefiksuojame to, kas yra lėkštėje, nesekame, kiek maisto suvalgome. Tuomet valgymo potyris tampa blankus, jo nebepastebime, o žmogaus juslės skursta. Tokia mitybos praktika ilgainiui silpnina žmogaus ryšį su maistu, slopina valgymo ritualo reikšmę. Mano asmeninis suvokimas apie valgymo potyrio svarbą susiformavo po kelerių metų gyvenimo Prancūzijoje. Pavydėtinas šios kultūros pasiekimas – pietūs ir vakarienė vyksta visuotinai tuo pačiu metu. Tačiau grįžus mano valgymo ritualai, prie kurių ten buvau įpratusi, pamažu deformavosi – studijos ir darbas valgymo metą ėmė sprausti į kampą, vis dažniau laike pasimesdavo pietūs ar vakarienė. Tuomet pajutau, kad padrikas valgymas tiesiogiai veikia fizinę ir psichinę jauseną. Čia sustojau ir iš naujo persvarsčiau savo santykį su maistu. Nuo tada visuomet labai laukiu valgymo meto ir jį vertinu. – „Platemetrics“ gimė kartu su tavo baigiamuoju magistro darbu, kurį lydėjo ir tiriamoji dalis – „Šiuolaikinių valgymo įpročių stebėsena iš dizaino perspektyvos ir patirčių gerinimas“. Ar gali trumpai supažindinti ir pasidalinti įžvalgomis, ką atradai šio tyrimo metu? ‒ Viename iš tyrimo skyrių analizavau maisto kulto reiškinį šiuolaikinėje valgymo kultūroje. Jis ne tik atspindi teigiamus kultūros bruožus – iš aplinkosauginės perspektyvos atsakingą vartojimą, tačiau formuoja ir neigiamus – maisto stebėjimas lyg pro padidinamąjį stiklą sukelia radikalios mitybos apraiškas, pavyzdžiui, ortoreksiją. Ortoreksija – tai 116

dirbtinis potraukis sveikam gyvenimo būdui, nuolatinė suvartojamo maisto kontrolė ir demonizuojamas maistas. Tai distopinis scenarijus, kuris turėtų būti perrašytas. – Formas naujos kolekcijos indams iš dalies padiktavo ir valgomų ingredientų istorijos, tiesa? ‒ Kolekciją sudaro septyni skirtingi stalo atributai: indai vandeniui, uogoms, daržovėms, kiaušiniams, jūrų gėrybėms, mėsai ir desertui. Šie produktai pažymi prioritetą subalansuotai mitybai, kadangi jų pasirinkimas kolekcijai yra paremtas europietiška mitybos piramide, o kiekvienas indas atskirai seka istoriją apie valgomo ingrediento kilmę ir mūsų santykį su juo. Štai vandens indų rinkinys interpretuoja žmogaus judesius semiant vandenį delnais prie natūralaus vandens šaltinio. Šį rinkinį sudaro dubuo vandeniui, kurio dugno reljefas perteikia vandens virpėjimą, bei asmeniniai puodeliai, atkuriantys žmogaus suglaustų delnų formą ir sukuriantys gėrimo iš saujos pojūtį. – Man taip patiko, kad indas, skirtas jūros gėrybėms, turi į vidų įlinkusius kraštelius – žuvies kaulams ar krevečių kiautams paslėpti. Kokių dar kruopščiai apgalvotų detalių yra kolekcijoje? ‒ Indas jūrų gėrybėms po bangos sparnu leidžia suslėpti nevalgomus maisto likučius, o kiaušinio inde, šalia kiaušinio guolio, suformuota vieta lukštams. Indas uogoms turi „ūglius“, kurie primena rankiojimo procesus, tačiau šie ūgliai, išskaidydami uogas, neleidžia joms per greitai subliūkšti nuo tarpusavio trinties.

117

118

119

120

Kolekcijoje valgymo potyris aktyvuojamas indo forma žadinant žmogaus jusles.

– Ar čia svarbus ir neurodizainas? Ar jis kaip nors įsipina į tavo kuriamų objektų estetiką? ‒ Kolekcijoje valgymo potyris aktyvuojamas indo forma žadinant žmogaus jusles. Šios formos suponuoja dėmesingesnį valgymo elgesį, skatina atidžiau rinktis maistą ir jo kiekį, tinkamą maloniam soties jausmui. Pagrindinis dėmesys skiriamas atskiriems maisto produktams, siekiant padėti valgytojui įsijausti į to produkto suteikiamą unikalų valgymo potyrį. – Tau svarbus valgymo sąmoningumas. Ką tai reiškia? Kaip tai galima įgyvendinti kasdienybėje? ‒ Valgymo sąmoningumas – tai gebėjimas ne tik įsijausti į esamąjį momentą prie lėkštės, bet ir suvokti kitus procesus, susijusius su maisto kelione iki stalo. Šis projektas siekia tvirtinti lėto maisto principus, kai valgymo potyrį lemia ne daugiau, o mažiau, ne greičiau, o iš lėto. Manau, kad valgymo sąmoningumą kasdienybėje įtvirtintų visapusis vartojimo apdairumas ir kritiškas mąstymas, o siekiant aplinkai draugiškos valgymo kultūros verta pasistengti ant stalo dažniau parsinešti produktų iš tvarių žemės ūkių, aplenkiant industrinius. Tai skatintų solidarumą tarp valgytojų ir maisto augintojų. – Domėtis šiomis temomis pradėjai jau anksčiau, tyrinėdama, kur slypi „Riba tarp alkio ir soties“, tiesa? Kaip ėmė rastis šio projekto užuomazgos ir keliami klausimai? ‒ Pirmasis mano projektas, susijęs su valgymo įpročių tyrinėjimu, buvo sukurtas bakalauro studijų ketvirtaisiais metais, kai analizavau maisto švaistymo problemą. Būtent tada pirmą sykį apčiuopiau tikslingą priemonę – stalo indą. Pokytis prasideda nuo mūsų stalo ir pasirinkimo, ką, kaip ir kodėl valgyti. Tuo metu sukūriau indų kolekciją, padedančią mažinti maisto likučių kiekį. Projektas „Riba tarp alkio ir soties“ tyrinėja emocinį valgymą. Šiuo projektu siekiau transformuoti stalo indus naujai valgymo praktikai, kuri padėtų kontroliuoti ir stiprinti žmogaus valią valgymo procese, užkertant kelią persivalgymui, kai jaučiamas emocinis ar stiprus fiziologinis alkis. Ši tema tampa ypač aktuali pandemijos kontekste, kadangi tokį valgymo sutrikimą gali sukelti stresinės situacijos ir nerimas.

121

– „Platemetrics“ kolekcijoje išryškinama valgymo ritualo svarba žmogaus gyvenime. O kokių tu turi valgymo ritualų? Ar pati kasdien valgai ne iš bet kokių indų? ‒ Mano valgymo ritualai nėra išskirtiniai, tačiau stengiuosi visuomet valgyti tuo pačiu dienos metu, o valgydama neužsiimti pašaline veikla. Norėtųsi dažniau valgyti draugijoje, deja, skirtingi darbų tvarkaraščiai šiuos norus ne visada leidžia išpildyti. Man taip pat svarbu, iš kokių indų ir su kokiais įrankiais valgoma, kadangi tai veikia pasimėgavimą maistu, skonio patyrimą. – Viktorija, o kaip susidomėjai dizaino pasauliu? Kuo ši sritis tave jaudina? ‒ Į dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijoje įstojau 2013 metais. Baigusi gimnaziją jaučiau trauką studijoms kultūros antropologijos srityje ir dizaino specialybei. Džiaugiuosi pasirinkusi studijas akademijoje, nes jos aprėpė visuomenės raidos bei vartojimo kultūros tendencijas ir scenarijus, įgalino reflektuoti ir reaguoti į aktualias problemas, generuoti idėjas ir paversti jas į daiktiškąjį pavidalą. Ši sritis mane ir iškrauna, ir įkrauna, ji prisotina iššūkių ir beveik niekada nėra monotoniška. – O kas sužadina tavas idėjas? Kur ieškai kūrybinio palaikymo? ‒ Kūrybą kurstau visapusiškai tobulėdama, stengiuosi plėsti ir gilinti suvokimo lauką ne tik teorija, bet ir patyrimu įvairiose srityse, kadangi valgymo kultūra yra itin kompleksiška ir tuo mane labai dominanti tyrimų kryptis, kurią pažinti galima įvairiais pjūviais. – Ar tavo darbuose daug tavęs pačios, tavo charakterio? ‒ Taip, tačiau apie tai dar nesu garsiai kalbėjusi. (Šypsosi.) Kolekcijoje galima apčiuopti mano charakterio momentų, netgi idiliškų vaizdinių iš vaikystės. Vienas jų – apie kiaušinio indą. Vaikystėje buvau ypač išranki maistui, todėl mano mama, stengdamasi mane pamaitinti, vesdavosi į vištidę, kurioje stebėdama lesančias ir perinčias vištas paklusniai praverdavau burną šaukštui su koše. – O kur pati laikai ir galbūt patari kitiems laikyti indus – matomoje vietoje it meno objektus ar kur nors spintelėse? ‒ Stalo atributų laikymo būdas namuose priklauso nuo virtuvės interjero. Kaip ir skirtingi valgymo ritualai, taip ir ritualų priemonės kiekvienuose namuose atranda unikalią vietą. Tačiau manau, kad valgymo potyris taps ryškesnis, jei ant valgomojo stalo paliksime bent šiek tiek netikėtumo, šviežumo, tad verčiau indus ištraukti tada, kai jau atėjo valgymo laikas.

122

123

Naujoji teatro realybė Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Seniai žinojau, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis metė miestą, gyvena kaime, augina mažą dukrytę Liepą, laiko tris arklius, keturias kates ir du šunis. Net nepuoselėjau vilčių aplankyti jį kaime – Martynas iš tų, kurie ypač saugo savo asmeninį gyvenimą. Užtat pakalbėti apie teatrą mielai sutiko. Pokalbis įvyko neįtikėtinai atsinaujinusiose patalpose, kuriose viena po kitos laukia pasaulinio garso teatro režisierių premjeros.

124

125

– Nacionalinis dramos teatras ką tik po rekonstrukcijos atvėrė duris. Teatro erdvės keičiasi, atsinaujina, o kaip jo vidus? Ar laikas keičia teatro esmę ir formą? – Teatras negali gyvuoti be žiūrovų, štai ir visa teatro esmė. Jei žiūrovų nėra, tai jau nebe teatras. Išgyvenome karantiną, tiesiogines ir netiesiogines spektaklių transliacijas, jos teatrą gal kiek gelbėjo, kažkas vieną kitą eurą uždirbo, tai neleido pasimiršti spektakliams, aktoriams ir režisieriams ‒ bet ar tai teatras? Gal pakitusi, nauja jo forma? Mano giliu įsitikinimu – tik pažintinė priemonė, bet ne teatras. Tikras teatras sulaukia žiūrovų ir jie savo galvoje kuria dar vieną spektaklio versiją. – Tu pats teatre – daugiau nei trisdešimt metų. Per tą laiką stipriai kito spektaklių forma, į teatrą atėjo technologijos, keitėsi ir režisūros bei scenografijos sprendimai... – Be abejo, viskas kinta, kitaip ir būti negali. Keičiasi pasaulis, visuomenė, taigi ir teatras. Jis juk nėra nejudinamas, sustingęs, įbetonuotas. Visais laikais teatras ypatingai reaguodavo į aplinką, politikos peripetijas, visuomenės nuotaikas. Jokiu būdu nesakau, kad tik toks jis ir turi būti, pilna puikių ir kitokio teatro pavyzdžių, tačiau žiūrovas juk neateina iš vakuumo, jį natūraliai veikia aplinka, jos procesai, problemos. Aktoriai irgi į sceną atkeliauja iš tos pačios bendruomenės, atsineša savo patirtis ir išgyvenimus. Ir kai scenoje įvyksta kontaktas tarp jų ir žiūrovo, iškyla šiandienos situacija. Taigi teatras kuria šiandieną, įtraukia, kviečia diskusijai. – Neabejoju, yra žiūrovų, kuriems sunku peržengti besikeičiančio, modernėjančio teatro barjerus. Tada jie skėsčioja rankomis ir klausia – o kur dingo mūsų klasikinis teatras?.. – Galiu nuraminti tuos, kurie mano, kad Juozas Miltinis ar Jonas Vaitkus yra klasika. Savo laiku jie irgi buvo novatoriai, išsišokėliai, itin šiuolaikiški ir tai daugeliui badė

126

akis. „Fu, čia ne teatras, taip negalima“, – buvo sakoma. Paskui tą patį kalbėjo apie Eimuntą Nekrošių. Visada kas nors tarsi vėliavnešys eina priekyje, šaukia apie naujus dalykus, galvoja naujas formas. Normalu. Šiandien Oskaras Koršunovas – klasikas, o jaunieji režisieriai – eksperimentuotojai. – Ką tu įvardintum savo kartos režisieriumi? – Be abejo – Oskarą. Tiek kartu dirbta! Kartu mokėmės gyventi vienoje sistemoje, o gyventi turėjome visai kitoje. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiau, rodos, 1992-aisiais. Pradėjau mokytis pas Dalią Tamulevičiūtę kartu su Rolandu Kazlu, Kęstučiu Jakštu, Ramūnu Rudoku, Juozu Gaižausku, o baigiau metais vėliau nei jie – su Jono Vaitkaus kursu. Tais pačiais metais baigė ir Oskaras, Algis Dainavičius, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Mikulionytė. 1990-aisiais sukūriau šeimą, lapkritį susituokėme su scenografe Jūrate Paulėkaite. Šiek tiek daugiau nei po metų gimė sūnus Mykolas. 1992-ieji buvo visiškai neaiškūs, labai daug iš teatro tikėtis negalėjai, daugybė aktorių sėdėjo be darbo. Įsidarbinau Botanikos sode, kuris priglaudė ne vieną menininką, poetas Aidas Marčėnas ten kūriku dirbo. Paskui – dveji metai bare. „Savame kampe“ tada daug aktorių galėjai pamatyti – ir Kazlą, ir Rudoką, ir Jakštą. Teatrui studentai nebuvo reikalingi, o aš tada jau apie teatrą išvis negalvojau. – Bet juk jei žmogus nusprendžia studijuoti aktorystę, tai vis tiek tikisi kokios nors karjeros, nori įprasminti, išreikšti save scenoje? – Kaip čia pasakius... Metai eina, žmogus auga, bręsta, interesai keičiasi. Pabandai, pastovi toje scenoje ir supranti, kad gal tai ne visai tai, ko iš tiesų norėtum. Dabar jauni žmonės galbūt į teatrą ateina brandesni, turi laiko daugiau pasvarstyti, o mes dvidešimt vienerių studijas jau būdavome baigę.

127

128

129

130

131

132

– Ir šiandien jie turi daugiau ambicijų? – Nežinau, negaliu pasakyti. Niekas tokių tyrimų neatliko ir turbūt neatliks. Nepatinka man apibendrinimai, kiekviena karta turi savų niuansų. Naujoji – gal daugiau galimybių. Tačiau išties viskas priklauso nuo žmogaus, jo savybių ir požiūrio. Net ir nutolęs nuo teatro, jo niekada nepalikau. Jūratė tuomet intensyviai dirbo prie spektaklių scenografijos, jai reikėjo pagalbos. Materija man pasirodė įdomesnė – kai gali pačiupinėti, ką nors gauti, susitarti, pagaminti. Viskas tarsi daug aiškiau, paprasčiau, ne taip skausminga. O juk aktoriaus profesija iš tiesų žiauri. Siaubinga. – Na gerai, sakykime, tai sužinojai vėliau. Tačiau į aktorinį stojai iš tos pačios, teatro, terpės. Tavo tėtis Juozas Budraitis – irgi aktorius. Nejau jis tau nesakė? – Be abejo, norą turėjau, lankiau teatro būrelį, buvo filmų, filmavimų, bet daug negalvojau, natūraliai viskas klostėsi. Studijų metais irgi buvo įdomu ir tą išmėginti, ir aną. O paskui viskas vyksta taip, kaip vyksta, juk neturi užsibrėžęs tikslo, nesieki karjeros, tiesiog eini tolyn ir viskas. Gal kai kurie mato prasmę priešintis gyvenimo tėkmei, aš – ne. Man tiesiog patiko daryti konkrečius darbus. Ir, prisiminkim, anuo laiku nieko nebuvo, į „Senukus“ nenuvažiuosi, nenusipirksi, svarbiausias žodis – gauti. Kaune tada buvo visa audinių pramonė: „Drobė“, „Kaspinas“, Tekstilės institutas su savo technine tekstile, neaustinės medžiagos... Važiuoji, prašaisi, lendi į sandėlius, žiūri, ką turi, tada su dailininke svarstai, kaip panaudoti, kas yra. Ką nors gauni pigiau, kas nors išvis už dyką atiduoda, dovanoja... Šiandien mūsų iššūkiai kitokie, bet ne mažiau sudėtingi. Teatras – nišinis menas, nėra labai daug norinčių jį remti. – Ar dėl to, kad teatras mėgsta kandžiotis? Juk niekada nežinai – duosi pinigų spektakliui, o jis ims rėkti apie tai, kas

tau visai nenaudinga... – Yra ir šis niuansas... Bet kokiu atveju naujoms teatro trupėms ir grupėms nėra labai paprasta išgyventi, o ir konkurencija – didžiulė. 1998 metais, kai įkūrėme OKT, įsisteigė Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“, jau buvo „Vaidilos teatras“, „Keistuoliai“... Mes visi mokėmės išgyventi kartu. Dabar egzistuoja tiek teatro trupių, kad trūksta salių, kuriose jos galėtų rodyti savo darbus. Nors tas perteklius galbūt gimdo naujus teatro reiškinius ir formas. – O kaip padalini save tarp vadybininko, kuriam rūpi plytos, ir teatro vadovo, kuriam svarbus repertuaras? – Nedalinu gal... Viskas tarsi susijungia į bendrą visumą. Repertuaras yra teatro veidas, juk teatro sienos kartu su visais darbuotojais tam ir egzistuoja, kad čia būtų kuriami ir rodomi spektakliai. Aš turiu pasistengti, kad sudaryčiau jiems palankias sąlygas, kad kūrėjai galėtų kuo mažiau save riboti. – Prieš trisdešimt metų sunkiai galėjome įsivaizduoti, kad Lietuvos teatro scenoje savo spektaklius statys užsienio režisieriai. Šiandien tai jokia naujiena, tačiau juk nėra taip paprasta? – Mes nuolat stebime Europos teatro kūrėjus, vykstame į festivalius, lankome premjeras, renkamės, kokius režisierius kviesti kurti mūsų teatre. Manau, labai svarbu supažindinti žiūrovus su naujomis teatro tendencijomis, o mūsų kūrėjams ‒ gauti žinių apie kitokias kūrybos metodikas. Režisieriai paprastai atvyksta su savo kūrybine grupe, scenografu, kostiumų dailininku, vaizdo įrašų kūrėju, šviesų dizaineriu, choreografu, kompozitoriumi. Galimybė dirbti kartu mūsiškiams tampa neeiline patirtimi, neabejotinai duoda impulsą kūrybai. Teatro techninis personalas taip pat įgyja patirties, praktikos dirbti su įvairia programine ir technine įranga, išmoksta naujų jos naudojimo galimybių.

133

134

135

136

137

– Ar garsius užsienio kūrėjus lengviau prisikviesti į Lietuvą, nes jie žino Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo teatrą? – Lietuvos teatras gerai žinomas. Siekiame, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras taptų vienu iš Baltijos ar net Rytų Europos regiono lyderių. Šį rudenį laukia lenkų teatro žvaigždės Grzegorzo Jarzynos premjera, statyti spektaklio atvyksta vienas įdomiausių rusų teatro kūrėjų Ivanas Vyrypajevas, Balkanų teatro kūrėjas Oliveris Frljićas, vėliau – Jernejus Lorenci, slovėnų režisierius, „Naujosios teatro realybės“ prizo laimėtojas. Jau sutarta ir su kino ir teatro režisieriumi Korneliu Mundruczo, nors dar teks ketverius metus jo palaukti. Niekada nežinai, kaip viskas toliau klostysis, tačiau tartis iš anksto būtina, užsiimti eilę ir laukti. – Ar galėtum išskirti temas, kurios šiandien labiausiai jaudina į teatrą ateinančius žmones? O gal ne temos svarbios? Gal jie renkasi žiūrėti aktoriaus, režisieriaus darbą? – Nemanau, kad spektaklio populiarumą lemia tik koks nors vienas veiksnys. Būtų gerai žinoti receptą – na va, į šitą visi eis šniūrais. Bet nėra tokio recepto, niekada nežinai, kaip bus. Aišku, gali nuspėti, kad sulauksi žiūrovų sukūręs kokią elementarią komediją su populiariais serialų veidais, tačiau juk visada norisi daugiau. – Kokį žiūrovą užsiauginsi, tokį ir turėsi? Galioja? – Be jokios abejonės, reikia dirbti su auditorija, su publika, nuolat kalbėti apie teatrą, diskutuoti, ieškoti, kas žmogų traukia. Kas žino, gal atėjęs į teatro kavinę išgerti kavos ar alaus, jis pamatys ką nors tokio, kas jį užkabins, sudomins, privers įsigyti bilietą ir pažiūrėti pirmąjį spektaklį savo gyvenime. – Kokį spektaklį esi pažiūrėjęs daugiausia kartų? – Nežinau, neskaičiuoju. ( Juokiasi.) Ir tas mano žiūrėjimas kitoks... Gal Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“, gal „Romeo ir Džuljetą“? O gal „Ugnies veidą“? Nesu toks teatro fanas, kad kiekvieną spektaklį žiūrėčiau po keletą kartų. Kai dirbau OKT, ilgus metus važinėdavau į gastroles, o jau ten tekdavo viską daryti – ir dekoracijas statyti, ir grindis šluoti, ir bilietus pardavinėti, ir prie garso pulto stovėti, ir automobilį vairuoti.

138

– Aktorių šeimose užaugę vaikai pasakoja istorijas apie šalia scenos praleistą vaikystę. Ar tu irgi taip augai? – Ne visai... Tačiau į spektaklius tėvai mane vesdavo, netoli namų, prie Čiurlionio gatvės, buvo Lėlių teatras. Prisimenu kažkokią tamsią vietą, tačiau ką joje rodė – ne. Užtat gerai pamenu „Spragtuką“ Operos ir baleto teatre. Tam spektakliui scenografiją kūrė Rimtautas Gibavičius, aš draugavau su jo sūnumi Simonu. Pamenu, Rimtautas nusivedė žiūrėti spektaklio, o paskui klausė, ar nenorėtume susitikti su Pelių karaliumi. Žinau, kad tikrai nenorėjau, net apsiverkiau iš to nenoro. Tėtis teatre pradėjo vaidinti gerokai vėliau, man jau buvo dešimt ar vienuolika metų. Jis vesdavosi mane į teatrą ir aš jau žinojau, ką reiškia žiūrėti spektaklį tamsioje salėje. Būtent ten, žiūrovo kėdėje, ir įvyksta didžioji teatro magija. – Jau keletą metų su šeima gyveni ne Vilniuje, o sodyboje Molėtų rajone. Kodėl metei miestą? – Nemečiau, tiesiog už miesto gyventi patogiau. Nors niekada kaimo neturėjome, svajojau gyventi gamtoje, laikyti daug gyvūnų, dirbti paprastus darbus. – Augini vištas? – Dar ne. ( Juokiasi.) Užtat turiu tris arklius, keturias kates, du šunis. Visko ten aplinkui pilna – lapių, stirnų, briedžiai ateina kartais, elniai. Mano dvejų metų dukrytei įdomu stebėti tokį gyvenimą. O ir karantiną kaime lengvai išgyvenome, paaiškėjo, kad nėra taip sunku susiplanuoti darbus ir, jei reikia, nuvažiuoti į miestą. Kol važiuoji, daugybę reikalų sutvarkai telefonu, įranga puiki, gerai girdisi, gali net susirinkimą surengti, jei labai reikia. – Jeigu dabar pabandytume įsivaizduoti teatro ateitį ‒ kokią ją matai? – Nematau, net nebandau įsivaizduoti. Ir ką čia įsivaizduosi, kai viskas taip greitai keičiasi, atsiranda naujos technologijos. Tai, ką šiandien teatre darome su vaizdo instaliacijomis, rytoj jau gali būti vakarykštė diena. Ateina visiškai kitos technologijos, kurių mes net gerai neįsivaizduojame. Vis dėlto teatras niekada nebus tikras be gyvo kontakto.

139

AKIMIRKŲ DIEVAI #zydiruduo Hattie Molloy Floristė Sidnėjus, Australija Instagram: @hattiemolloy

140

141

AKIMIRKŲ DIEVAI #zydiruduo Putnam & Putnam Floristai Niujorkas, JAV Instagram: @putnamflowers

142

143

AKIMIRKŲ DIEVAI #zydiruduo Color Theory Design Floristė Instagram: @colortheorydesignco

144

145

AKIMIRKŲ DIEVAI #zydiruduo TJ McGrath Floristas JAV Instagram: @tjmcgrathdesign

146

147

I K I PA S I M AT Y M O L A P K R I T Į !

148