Lamų slėnis 2021/12 by Lamų slėnis

2021 GRUODIS (116)

G ER U M O

L A I K A S 1

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Denis Kuchta, „Aiku Floral“ archyvas

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Uždirba žmonės, o ne bankai

Gyvenkite ir nesirūpinkite investavimu Letsinvest padės įdarbinti Jūsų pinigus komercinio NT projektuose

Kurkite planus! Keliaukite, mokykitės, leiskite laiką su brangiais žmonėmis ir... pradėkite investuoti! Dabar tapti investuotoju galima ir neskiriant tam papildomo laiko. Letsinvest – tai koinvestavimo (sutelktinio finansavimo) platforma, kurioje žmonės, o ne bankai, drauge investuoja į sėkmingus komercinio NT projektus.

10%

Gali pradėti ir su 100 Eur Sužinok daugiau letsinvest.eu Investavimas yra susijęs su rizika. Investuokite atsakingai.

iki metinė grąža

GERUMO LAIKAS 2021 GRUODIS (116)

Redakcijos laiškas Nežinau, kaip jūs, bet aš visada jaučiau, kad gruodis yra ypatingas mėnuo. It koks visuotinis gerumo laikas, kai žmonės aplink tampa šiek tiek nuoširdesni, jautresni, atviresni. Gal čia ir slypi visa švenčių prasmė? Išmokti nusimesti savo statusus, nusiimti karūnas, pamiršti ambicijas, už durų palikti pareigas, nesibaigiančius darbus ir leisti sau pabūti paprastu žmogumi? Nuogu, basu, atviru, mokančiu džiaugtis smulkmenomis, gerbti gamtą ir pasirūpinti kitu. Gal vis dėlto Kalėdos yra visai ne apie dovanas? Kad ir kaip smagu jų rytą sutūpus po eglute šiurenti dovanų popierių, galbūt švenčių esmė visai ne čia? Nuoširdžiai linkiu, kad paskutinės šių metų dienos būtų pripildytos ne beprotiško lėkimo ir vienas kitą vejančių reikalų, o ramybės. Ramybės, kurią visi mes, šios beprotiškai skubančios planetos bendrakeleiviai, per metus kažkur išbarstėme. Susirinkite ją. Atraskite laiko sau ir artimiesiems. Širdžiai mieliems įkvėpimams. Paprastiems žaidimams su vaikais. Tradicijoms. Emocijoms. Ir prisiminkite tai ne tik per Kalėdas. Ne tik gruodį. Prisiminkite tai ištisus metus. Pamatysite, pasaulis dėl to nenustos suktis.

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

Kalėdoms dovanokite laiką užlietų pievų Saloje!

SAMOGITIA. KUR TAI?

NAUJIENOS

STEBUKLINGAS LAIKAS NAMUOSE ■ VAZA „AER“ MENU ■ DUBUO „NEW NORM“ MENU

■ VYNO STOVAS „UMANOFF“ MENU

■ DUBUO „FRAGILIS“ MENU

Daugiau išskirtinių interjero detalių ieškokite

www.skandiamo.lt 8

■ ŽVAKIDĖ „DUCA“ MENU

■ ŽVAKIDĖ „INTERCONNECT“ MENU

■ VYNO DEKANTERIS „DELUXE“ MENU

■ STALINIS ŠVIESTUVAS „COLUMN“ MENU

NAUJIENOS

MODERNYBĖS GIJOS TRADICINIUOSE MEZGINIŲ RAŠTUOSE Tvarios mados prekės ženklas „The Knotty Ones“ pristato kapsulinę kolekciją, sukurtą kartu su lietuvių dizainere Egle Žiemyte. Kurdama šią kolekciją, dizainerė Eglė sėmėsi įkvėpimo iš tradicinių lietuviškų raštų bei mezgimo technikų, tačiau juos pateikė per modernumo prizmę. Šie modeliai įkvėpti tradicinių lietuviškų amatų, etno temos, skiautinių bei raštų. Tai pirmoji „The Knotty Ones“ kolekcija, tinkanti tiek vyrams, tiek moterims.

PASAULYJE PRIPAŽINTI ŠOKOLADO KĄSNELIAI MULATE BITES – tai naujas požiūris į šokoladą ir jo pateikimą. Vieno kąsnio gryno šokolado užkandžiai išsprendžia sekundės dilemą, kai nebegali laukti ir ko nors užkąsti nori tiesiog čia ir dabar. Pagaminta Lietuvoje. Pripažinta pasaulyje.

www.chocostore.eu

JUVELYRIKA UOSLEI „Gold ir Silver“ – tai juvelyrės Saskios Diez kvepalų serija, išleista kartu su vokiečių parfumeriu Geza Schönu. Kvepaluose metaforiškai perteikiami dviejų juvelyrei itin svarbių metalų – aukso ir sidabro – kvapai. Kvapai metalų, kurie iš tiesų neturi jokio kvapo. Metalų, kurių kvapą gali sukurti tik mūsų vaizduotė. Šie Saskios Diez ir Geza Schöno kvepalai – tai tikrų tikriausia juvelyrika uoslei.

Padegustuoti ir įsigyti šiuos kvepalus galite butike KOKO, Pilies g. 1, Kaune arba internetu kokoboutique.lt

LENGVAI Dizainerės Joanos Rožkovaitės kuriamas prekės ženklas „Viela“ pristato naująją rudens‒žiemos kolekciją. Žengiant į ilgąjį ir šaltąjį sezoną, „Viela“ dėmesį skiria tvariam dizainui, modernumui, lengvumui, preciziškiems siluetams ir dizaino konstrukcijoms. „Dirbame tvariu principu ir siekiame nuosekliai kurti kiekvieną drabužį – ilgaamžį, kitonišką ir, svarbiausia, mezgantį ryšį su klientu“, – apie savo kūrinius pasakoja dizainerė.

Nuotraukos: Inga Jankūnaitė

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Sapnuose

MIEGAS. Geras miegas yra mano didžiausias poilsis, naujų jėgų šaltinis, negatyvių minčių išvalymas ir, svarbiausia, naujų idėjų ir svajonių generatorius ir įkvėpėjas. Šalia mano lovos guli užrašų knygelė, į kurią prieš miegą ar net pabudus vidury nakties nugula mintys, kurių nenoriu pamiršti.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas, Lina Jushke Portretas: Tomas Adomavičius

Kažkur tarp tolimosios Japonijos ir svajingojo Paryžiaus, skambant Einaudi muzikos garsams, širdį užlieja ryto šviesa. Šilti ir nuoširdūs – tokie, kokia ir ji pati – vaikiškų namų ir miego rūbų prekės ženklo „Petite Provocateur“ įkūrėjos, miego ekspertės Ievos Anskaitienės įkvėpimai.

2 12

POKALBIAI SU VAIKAIS PRIEŠ MIEGĄ. Vakaras su vaikais – laukiamiausia dienos dalis. Vakaro ritualus praktikuoju jau labai seniai, jų lėtume ir ramybėje gimsta patys gražiausi mūsų šeimos prisiminimai. Šiame momente vaikai būna patys atviriausi ir tikriausi. Gali būti, kad iš šių patirčių ateityje gims ir mano knyga apie tėvų ir vaikų miego ritualų kūrimą.

VANDUO. Nors nesu gera plaukikė ir net turiu lengvą baimę vandeniui, jo trauka – ypatinga. Bėgiodama rytais nesąmoningai visada atbėgu prie upės – nesvarbu, bėgu prieš srovę ar pasroviui, visada jaučiu jos galią ir įkvepiančią energiją. Galiu neskaičiuodama valandų laiką leisti prie vandenyno ar jūros krantų.

LUDOVICO EINAUDI MUZIKA. Besiklausydama šio menininko muzikos galiu pravirkti, vėl šypsotis ir mintimis nukeliauti toli toli... Kiekviena muzikinė kelionė yra nenuspėjama, jaudinanti, gili ir vėl verčianti sugrįžti.

TYLA IR RYTO ŠVIESA. Pabudusi ryte, kai visi aplink dar miega, išsiropščiu iš lovos, pasidarau arbatos ir stebiu bundantį miestą. Apima jausmas, jog viskas gyvenime yra įmanoma, o buvimas čia ir dabar yra didžiausia dovana.

Nuotrauka: Gintautas Rapalis

CHAGALLO TAPYBA. Marco Chagallo kūryba kupina pozityvumo, gyvenimo džiaugsmo, laisvės ir meilės. Visiškai pritariu jo minčiai: „In art as in life, everything is possible if, deep down, there is love“. Mano mylimiausi kūriniai – „Abraomas ir trys angelai“, „Rojus“.

JAPONIJA. Niekada nesu buvusi šioje šalyje, todėl viena iš mano svajonių – kada nors ten nuvykti. Japonija mane įkvepia ir žavi daug kuo – maistu, mada, estetika, santūrumu, kuklumu, susikaupimu, ritualų ir tradicijų kūrimu. Neseniai atradau Ausros Burg knygą „Tea Stories: Japan“ – tikriausiai artimiausia kelionė bus į Londoną, kur įsikūrusi jos arbatų krautuvėlė.

GAMTA. Nuo intensyvaus gyvenimo sostinėje greit pavargstu, tad dažnai noriu pabėgti į gamtą. Labai džiugu, jog mūsų Vilnius yra žalias ir parkų apsuptas miestas. Gamta mane ne tik gydo, bet ir įkvepia. Tai dar labiau pajaučiau ir į save įsiklausiau pandemijos metu.

9 10

RODINO SKULPTŪROS. Kai būnu Paryžiuje, nepraleidžiu progos aplankyti Auguste’o Rodino muziejaus ir šalia esančių parkų. Tai vieta, kurioje menininkas gyveno ir dirbo dvi dešimtis metų. Vieno kūrinio neišskirčiau – labiau mane žavi erdvės, jų šviesa ir tai, kaip kiekvienas meno kūrinys jose iš naujo transformuojasi. Kiekvieną kartą lankydama šią ypatingą vietą išsinešu vis ką nors naujo.

PASIMATYMAI SU VYRU. Reti, bet visada žavingi ir įkvepiantys. Branginu ir esu dėkinga.

Sulaukusi garsiojo Niujorke kuriančių floristų dueto „Putnam & Putnam“ pripažinimo, gėlių projekto „Aiku Floral“ kūrėja Aistė Paukštytė-Kuchta tai priėmė kaip ženklą, kad sustoti šioje srityje tiesiog nebegali. Nors momentų, kai tai padaryti taip norėjosi, buvo ne vienas. Būtent Niujorke – konkurencingame legendomis apipintame megapolyje, kuriame moteris praleido trejus metus – ir užsimezgė jos romanas su gėlėmis. Tačiau apie viską nuo pradžių...

Žydi gyvenimas Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

GĖLĖTI PRISIMINIMAI

išgyvenimas“. Tiesos yra – turi daug įdėti ir savęs atiduoti, kad gyvenimas tenai nebūtų tik išgyvenimas. Tam reikia daug motyvacijos.

Pirmieji mano gėlių prisiminimai mintimis nuneša į laukines pievas ir pajūrio kopas. Nemažai laiko praleisdavau sode prie ežero, vasaromis

Aš Niujorką pamilau ten nuvykusi pirmą kartą – 2012 metais. Tai buvo

– Latvijos pajūryje. Sentimentus kelia laukinių gubojų kvapas. Matyt,

viena pirmųjų mūsų su vyru Deniu kelionių. Aplankėme draugus Niu-

dėl to, kad pirmąjį ir dar kokius dvidešimt kitų gimtadienių švenčiau

jorke, šeimą Čikagoje. Po pirmosios kelionės pagalvojome, kad būtų

pajūryje. Dovanų, žinoma, visada gaudavau laukinių gėlių puokštę!

smagu ten ir pagyventi, bet viskas atrodė per daug sudėtinga. Per

Mėgdavau pinti vainikėlius iš dobilų ir pienių, nors didelių su gėlėmis

pastarąjį dešimtmetį nemažai keliavome ir kiekvieną kartą sugrįžę

susijusių svajonių tikrai nebuvo. Dar pamenu, kad vaikystėje niekaip

į Vilnių greitai (gal net per greitai) įkrisdavome į rutiną. O gyvenant

negalėdavau suprasti, kodėl tos rožės metriniais kotais tokios bran-

Niujorke į ją panirti sudėtinga – tai per daug gyvas ir besikeičian-

gios... Kiek save atsimenu, norėdama pasveikinti artimuosius visada

tis miestas. Nesakau, kad rutina yra blogai, bet mums abiem sekasi

ieškodavau alternatyvos.

geriau, kai jos mažiau. Mėgstame intensyvų gyvenimo ritmą, naujus įspūdžius, pažintis.

IŠGYVENTI NIUJORKĄ Dirbdama darbą biure niekada nesijaučiau savo kelyje. Kiekvieną Trejus metus gyvenau Niujorke ir tai buvo vienas nuostabiausių pe-

kartą darbo pokalbyje sulaukdavau to paties gąsdinančio klausimo

riodų mano gyvenime. Rugpjūtį – lygiai metai, kai sugrįžau į Lietuvą.

– „Kaip save įsivaizduoji po penkerių, dešimties metų?“ Žinoma, ban-

Labai pasiilgau to miesto! Tai be proto spalvingas ir įvairus megapolis

dydavau ne tik darbdavį, bet ir save pačią įtikinti, kokia sėkminga no-

su neįtikėtinai greitu gyvenimo tempu. Bet tai ir žavi! Norėdamas Niu-

riu tapti toje profesinėje srityje. Juk baigiau magistrą – privalu dirbti

jorke gyventi, privalai jį pamėgti. Ne viskas ten taip gražu ir paprasta,

pagal specialybę, tiesa? O ir šiaip, ilgai nežinojau, ką veikčiau net jeigu

kaip gali pasirodyti. Kaip kažkas yra pasakęs, ten „ne gyvenimas, o

ir galėčiau rinktis...

Tačiau mane visada supo kūrybinga aplinka. Esu baigusi muzikos ir

laisvai samdomas floristas gali gyventi tikrai įdomų gyvenimą. Be

dailės mokyklas, nuo vaikystės aktyviai dalyvaudavau kultūriniuose

to, turi galimybę padirbėti su talentingiausias pasaulio menininkais

renginiuose. Spektakliai, koncertai, parodos... Žavėjausi visais, kurie

ir įdomiais projektais. Ten itin platus renginių tematikos spektras

ką nors kuria! Mano vyras Denis yra grafikos dizaineris. Kartu mudu

– skirtingos religijos, kultūros, pažiūros. Ruošiantis renginiui reikia

jau daugiau nei dešimt metų, tad iš labai arti mačiau, kaip žmogus

pasidomėti ir žinoti visus niuansus, kad visi elementai atitiktų daly-

mėgaujasi tuo, ką daro. Atėjo metas, kai abu atsidūrėme komforto

vių ir užsakovų pažiūras.

zonoje. Susituokėme, įsirengėme nuosavą būstą, turėjome neblogus darbus... Ir tada nusprendėme – tokia rutina ne mums. No-

Stilingos erdvės, dangoraižių stogai, nuostabios panoramos... Vizi-

rėjome iššūkių, tad nusitaikėme į Niujorką. Denis ten gavo darbo

tai į naujas erdves būdavo mano mėgstamiausi, nes dažniausiai taip

pasiūlymą, pasiėmėme šunį, susikrovėme lagaminus ir išskridome!

paprastai į tokias vietas nepateksi. Užkulisiuose dirbti yra labai įdo-

Denis dirbti darbo, o aš – išbandyti ką nors naujo ir ieškoti savęs. Tai

mu. Dažniausiai visi mato tik rezultatą, bet nė neįsivaizduoja, koks

buvo vienas geriausių sprendimų mūsų gyvenime!

beprotiškas procesas vyksta jo siekiant!

NIUJORKO GĖLIŲ PASAULIS

Pastebėjau, kad Lietuvoje konkurencija nėra tokia agresyvi kaip Niujorke – mūsų gėlių žmonės tarpusavyje draugauja! Na, bent jau tokia

Niujorko gėlių scena pilna įkvėpimų, įvairovės ir spalvų! Koks mies-

mano pastarųjų metų patirtis. O Niujorke konkurencija milžiniška.

tas, toks ir gėlių pasaulis. Skiriasi renginių apimtys, žmonių skaičius juose, o tai gėlių dekoro atžvilgiu neretai lemia turtingesnį vizijos

Kalbant apie kasdienę gėlių kultūrą – Lietuvoje vis dar nėra labai

įgyvendinimą ir įspūdingesnį rezultatą. Tokiuose miestuose floris-

populiaru gėles pirkti sau ar namų dekorui. Niujorke nuolat ruoš-

tai dirba komandomis nuo penkių iki dvidešimties žmonių, ten gy-

davau gėlių puokštes ir kompozicijas klientų namams. Niujorkiečiai

venantys gėlių dekorui tikrai negaili biudžeto, tad tokiame mieste

mėgsta parsinešti namo gėlių be ypatingos progos.

PRENUMERUOK LAMŲ SLĖNĮ IR 2022-AISIAIS ĮKVĖPIMAI PATYS SURAS TAVE! shop.lamuslenis.ltprenumerata

Kai atvažiavome į Niujorką, kelis mėnesius bandžiau sugalvoti, kokia veikla man teiktų džiaugsmą. Sekėsi sunkiai. Bet galiausiai, matyt, viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti.

Žinoma, ten, kur daug žmonių, atsiranda ir kitokio masto problemų. Viena iš jų – kur dėti tuos tūkstančius po renginių likusių gėlių? Labai džiaugiuosi, kad pamažu kuriasi naujos iniciatyvos ir verslai, užsiimantys nebereikalingų dekoracijų surinkimu ir jų antriniu panaudojimu. Pavyzdžiui, pamažu darosi vis populiariau iš nereikalingų gėlių perdarytas kompozicijas su didele nuolaida parduoti, o gautus pinigus skirti labdarai ar kitiems geriems darbams. Kitas man itin skaudus dalykas – besaikis floristinės putos naudojimas. Net egzistuoja judėjimas #nofloralfoam, aš jį labai palaikau. Žinomiausi viso pasaulio floristai renkasi ekologiškas alternatyvas, šia tema daug diskutuojama, tad progresas šiuo klausimu didelis! Gaila, kad Lietuvoje ši priemonė dar naudojama itin plačiai. Tai vienkartinio panaudojimo žalias plastiko gabalas, kuris labai kenksmingas ir žmogui, ir aplinkai. Ir jis nė nėra rūšiuojamas! Labai tikiuosi, kad vis daugiau floristų ir jaunųjų savo šventei rinksis gamtai draugiškas alternatyvas. PAŽINTIS SU GĖLIŲ PASAULIU UŽSIMEZGĖ... BRUKLINE! Kai atvažiavome į Niujorką, kelis mėnesius bandžiau sugalvoti, kokia veikla man teiktų džiaugsmą. Sekėsi sunkiai. Bet galiausiai, matyt, viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti. Padėjau draugei organizuoti vestuves, rinkomės gėles viename Bruklino butikų. Nuėjome į susitikimą, o jo metu taip susižavėjau viskuo, kas vyko, kad po kurio laiko nuėjau ten prašyti darbo. Pirmasis apsilankymas tame gėlių salone ir buvo diena, kai pajaučiau – būtent gėlių pasaulyje ir norėčiau būti. Ši sritis man buvo visiškai nauja. Kai sugrįžau ten ir bandžiau pristatyti save ir įrodyti, kad labai noriu išbandyti savo jėgas šioje srityje, drebėjo ir balsas, ir rankos. Nors mano floristinės žinios buvo labai minimalios, man pasisekė – buvo vestuvių sezonas. Jau kitą dieną kėliausi 5 val. ryto ir važiavau į kitą valstiją padėti dekoruoti šventę. Žinoma, leido tik žvakes dėlioti ir šiukšles šluoti. Grįžau po dvylikos valandų darbo – išsekusi, bet susižavėjusi procesu ir dar labiau motyvuota. Matyt, sekėsi neblogai, nes kitą dieną man buvo pasiūlyta pas juos mokytis!

GĖLĖTA DVIEJŲ KASDIENYBĖ Kai reikėjo apsispręsti, ar tikrai kraustomės į Niujorką, man buvo sunkiau nei Deniui. Iš jo jaučiau didelį padrąsinimą ir palaikymą: pagaliau turėsiu galimybę išbandyti naujas veiklas ir suprasiu, kuo noriu užsiimti gyvenime, juk nuolat kalbėdavau, kad jaučiuosi ne savo rogėse. Tiesos tame daug, juk kardinaliai pakeičiau profesiją! Turėdama laiko namie ėmiau žaisti su gėlėmis, jų kompozicijomis, daug eksperimentavau. Denis stebėdavo ir pats nejausdamas į tai įsitraukė. Tada norėjosi įamžinti, ką sukurdavau. Taip natūraliai viskas ir susidėliojo – aš žaidžiu su gėlėmis, o jis kuruoja fotografijos pusę. Bet būna ir atvirkščiai! Augalai ir gėlės – nuostabi žaliava kūrybai. Didelis pasirinkimo spektras – spalvos, faktūros, formos... Jie nėra amžini, bet tai ir padaro kūrybos procesą įdomų. Gėlės skirtingu žydėjimo metu atrodo vis kitaip. Neretai paskutinėmis žydėjimo valandomis atsiskleidžia gražiausiai! Kompozicija iš gėlių tampa it laikina skulptūra – sukūrei, įamžinai, pasidžiaugei, bet praėjus kelioms dienoms telieka emocija, gražūs prisiminimai. Visas šis procesas mus ir žavi. Labai džiaugiuosi, kad abu įsitraukėme į šią veiklą. Kai keliaujame, pirmiausiai susidėliojame lankytinus taškus, kurie susiję su gėlėmis, augalais ar fotografija. Mėgstame landžioti po sendaikčių parduotuves, ieškome įdomių knygų, vazų. Gėlės tapo mūsų gyvenimo būdu ir darbu. Abu pradėjome jas matyti kitomis akimis. PAKELĖJE ŽYDINČIOS ŠAKOS IR GARSIŲ FLORISTŲ ĮVERTINIMAS Neturiu floristo diplomo, tačiau pagrindų ir techninių komponavimo subtilybių išmokau gyvendama Niujorke. Turėjau galimybę mokytis iš talentingų, didelę patirtį turinčių floristų, man labai pasisekė. Mokiausi viename Bruklino gėlių butikų. Pradžia nebuvo itin romantiška – ploviau žvakides ir atlikau visus kitus ne pačius įdomiausius floristo darbus. Bet užtat galėjau stebėti visą procesą! Ėjau kaip į mokyklą – viską rašiausi užrašinėje, gaudavau užduočių, dariau namų darbus. Taip išmokau komponuoti gėles, statyti arkas, tvirtinti instaliacijas, skirtingomis technikomis kurti puokštes. Man pasisekė, kad pakliuvau pas didelės patirties turinčius floristus, kurie išmokė visko nuo paprasčiausios gėlių priežiūros iki sudėtingiausių technikų ir verslo subtilybių. Klysta tie, kurie galvoja, kad floristo darbas yra labai gražus ir romantiškas. Dėžes nešiojam, keltuvais kylam, kopėčiomis laipiojam ir ko tik nedarome! Jeigu reikėtų išrinkti pačią netvarkingiausią profesiją, turbūt floristai galėtų drąsiai į ją kandidatuoti.

kompozicija iš pakelėje nuskintų žydinčių šakų. Jų komentaras apie

Nesvarbu, kur būčiau, stebiu metų laikus, sezoniškumą, tai mane įkvepia. Stengiuosi kurti kompozicijas, kuriose atspindi metų laikas ir jo nuotaika

kompoziciją, jos detales, apšvietimą man buvo didžiulis komplimentas – priėmiau tai kaip ženklą, kad ką darau, darau gerai ir sustoti nebegaliu! O momentų, kai galvodavau, kas aš, kur aš ir ką čia veikiu, tikrai pasitaikydavo. LAISVĖ GĖLĖMS! Esu asmenybė, kuri nemėgsta būti įsprausta į rėmus. Taip pat ir gėlėms mėgstu duoti laisvę, leisti joms judėti laisvai savo natūralia kryptimi. Nenoriu jų suspausti į vieną apvalų kamuolėlį ir surikiuoti griežtai pagal spalvas. Juk ir gamtoje vienos gėlės mėgsta augti pavėsyje, kitos stiebiasi aukštyn ir nori būti matomos! Kaip jos auga, taip ir mano kompozicijos yra pilnos judesio, organiškumo, autentikos, emocijų. Stengiuosi jose išsaugoti gamtos natūralumo pojūtį. Be to, nesvarbu, kur būčiau, stebiu metų laikus, sezoniškumą, tai mane įkvepia. Stengiuosi kurti kompozicijas, kuriose atspindi metų laikas ir jo nuotaika, reikšmingi pasaulio įvykiai. TECHNIKA. NE TAISYKLĖS Floristikoje esama technikų, ne taisyklių. Kiekvienas floristas turi savo stilistiką, o jeigu visi kurtume pagal taisykles, nebeliktų išskirtinumo. Man patinka, kai kompozicijose naudojami vaisiai, daržovės, prieskoniniai augalai. Mėgstu naudoti lauko gėles, nestandartinius augalus, šakas, uogas, dievinu vietinius ir sezoninius augalus. Gaila, kad Lietuvoje šiltasis sezonas toks trumpas – netenka ilgai jais pasidžiaugti. Kartais kurdama pasitelkiu labai retas gėles, kurių niekada anksčiau nė nebūnu mačiusi. Dažnai aš ar Denis namo grįžtam su keistais radiniais – tai su įdomios formos šaknimi, tai kokiu nematytu augalu iš pievos. Man labai patinka eksperimentuoti, taip ir mokausi! Visada nuoširdžiai mėgaujuosi procesu. Atiduodu visą save, kad ir ką kurčiau – nuotakos puokštę ar mini puokštelę gimtadienio proga. Visų mažiausiai norėčiau tokią dieną nuliūdinti – tai būtų mano didžiausias košmaras. Gėlių pasaulyje esu jau ketverius metus. Nežinau, daug tai ar mažai, bet mano motyvacija ir smalsumas sužinoti ir išmokti dar daugiau tik

Pirmąjį karantiną Niujorke efektyviai išnaudojau floristikos subtilybių

auga. Vis labiau traukia geriau pažinti laukinius augalus. Galbūt ateityje

paieškoms – daug skaičiau, domėjausi gėlių pasauliu ir jo istorija. Ka-

tapsiu gamtos žmogumi ir nuspręsiu gyventi užmiestyje prie miško,

rantino metu daug talentingų floristų organizavo nuotolinius moky-

turėsiu savo gėlių sodą? Kas žino!

mus ir atvirai dalijosi savo patirtimi. Pasinaudojau šia galimybe maksimaliai. Mokiausi ir namie – tempdavau vystančias gėles iš gėlių salono,

FLORISTINĖS FANTAZIJOS

važiuodavau į gėlių turgų, o smilgų, žolių prisirinkdavau tiesiog gatvėje. Rinkdavau gėles, kurios man atrodė keistos, netobulos. Knygos, vizitai

Jeigu jau fantazuojame – fantazuokim iš širdies! Šventės dekoravimas

į botanikos sodus, parkus, buvimas gamtoje – visa tai prisidėjo prie

nesvarumo būsenoje būtų geras pavyzdys. O dar mane labai domi-

mano asmeninių studijų.

nanti sfera – kino industrija. Visuomet žiūrėdama kino filmus atkreipiu dėmesį į gėles, vazas, dekorą. Viduramžių puota, septintojo dešim-

Kartą garsusis floristų duetas „Putnam & Putnam“ paskelbė konkur-

tmečio Holivudo vakarėlis ar 2070-ųjų ateities vestuvės – kaip būtų

są ir mes laimėjome pirmą vietą už nuotrauką, kurioje buvo mano

įdomu kurti dekorą kuriam nors iš šių laikmečių!

Nuotraukos: Šarūnė Zurba Baldai, indai ir stalo dekoras: „Skandiamo“

Dizainas įkvepia... maistą! Kūrėjo idėja, įkūnyta gaminyje, savo galia stimuliuoja ir mūsų pačių kūrybiškumą. Šio žinojimo vedami interjero salonas „Skandiamo“ jau ne vienerius metus kuria vaizdo inspiracijų seriją „Dizainas įkvepia“. Šįkart jie svarsto, kaip dizainas gali įkvėpti kulinarinius sumanymus ir prisidėti kuriant darnią šventinio stalo estetiką.

Šiemet „Dizainas įkvepia“ mūza tapo ir savo šventinio stalo estetikos įkvėpimais dalijasi tinklaraščio „Kitchen Julie“ įkūrėja Julija Steponavičiūtė.

„Pradėjusi galvoti apie dizaino, įkvėpimų ir švenčių sąsajas, pirmiausiai išsigryninau, kas man yra Kalėdos. Šis laikas man, visų pirma, kalba apie intymumą, artumą, apie pačius brangiausius žmones, šilumą ir ramybę. Norėjau, kad tai atspindėtų ir šventinio stalo konceptas. Ramios žemiškos spalvos, miegančią žemę primenantys tamsiai rudi atspalviai, jaukios aptakios formos – bandžiau išlaikyti Kalėdoms būdingą jaukumą, santūrumą ir minimalizmą. Tiek indai, tiek kiti stalo aksesuarai puikiai išryškina ir tai, be ko per šventes neapsieisime – patį patiekalą.

Pasirinkta spalvų gama, indai ir aksesuarai mane įkvėpė sukurti klasikinį patiekalą, todėl pasirinkau antieną - kai ką jaukaus, kokybiško ir skanaus. Norėjau, kad patiekalas būtų prabangus, rafinuotas, tačiau kartu per daug nenuvargintų. Oranžinės spalvos šakninių daržovių tyrė išryškina antieną ir kontrastuoja su sodrių spalvų indais, o padažas – it patiekalo akcentas, kaip raudona uogelė, kuri taip pat asocijuojasi su šventėmis. Viskas – maistas, indai, stalo aksesuarai, spalvos – papildo vieni kitus ir susilieja į bendrą visumą, paliečiančią kertines gyvenimo vertybes“, – šypteli Julija.

Stalo dekorui reikalingus daiktus rasite interjero salone „Skandiamo“ arba www.skandiamo.lt

Stalo dekorui reikalingus daiktus rasite interjero

o salone „Skandiamo“ arba www.skandiamo.lt

KALĖDINIS RECEPTAS

Lėtai troškintos antienos kulšelės

su batatų bei salierų piurė ir spanguolių bei raudonojo vyno padažu

4 porcijos 1 stiklinė – 250 ml; 1 valgomasis šaukštas – 15 ml; 1 arbatinis šaukštelis – 5 ml Antienai: • 4 anties kulšelių • 1½ v. š. druskos • 1 česnako galvos • 2 x 4 cm imbiero šaknies • Saujelės nesmulkintų kadagio uogų • Saujelės nesmulkintų juodųjų pipirų • Po saujelę: šviežių rozmarinų, šviežių čiobrelių, šviežių šalavijų Piurė: • 350 g batatų • 200 g saliero šaknies • 1‒2 šalotinių svogūnų (galima

• • • •

keisti įprastu svogūnu) 3 v. š. tyro alyvuogių ar kito aliejaus kepimui Jūros druskos 250 ml vištienos sultinio arba vandens ¼ stiklinės gyvūninės arba augalinės kilmės grietinėlės

Padažui: • 1 šalotinio svogūno • 1 stiklinės spanguolių • ½ stiklinės sauso raudonojo vyno • 1 a. š. nesmulkintų gvazdikėlių • 1 a. š. nesmulkintų kmynų • 1 a. š. nesmulkintų kalendrų • 2 v. š. tyro alyvuogių ar kito aliejaus kepimui • 1 v. š. cukraus • Jūros druskos

Antieną nusausinkite. Anties kulšelių odelę bei riebalų darinius subadykite aštriu peiliu – tai padės išsiskirti taukams. Stenkitės nebesti į raumenį. Imbierą nulupkite (tam puikiai tinka šaukšto briauna), supjaustykite riekelėmis, lengvai patraiškykite sunkiu daiktu. Česnako skilteles spustelėkite peilio briauna, taip lengvai išimsite česnaką iš luobelių, nesmulkinkite. Į troškintuvą su dangčiu (tam puikiai tiks ketaus puodas) dėkite antieną, imbierą, česnakus, berkite druską, nesmulkintas žoleles. Kadagio uogas bei pipirus perpjaukite perpus, įmeskite į puodą. Rankomis įtrinkite prieskonius į antį, uždenkite ir palikite marinuotis 24 val. Įpilkite pusę stiklinės vandens, kad antis neprikibtų prie puodo ar indo dugno. Uždenkite ir pašaukite į 110 °C konvekcinę (su ventiliatoriumi) arba 130 °C tradicinę orkaitę 3 val., kad antis lėtai troškintųsi savo taukuose. Kas valandą apverskite. Jei antį paliksite troškintis ilgiau, nieko tokio ‒ mėsa tik dar labiau suminkštės. Paruoškite padažą. Aliejuje pakepinkite smulkintą šalotą bei prieskonius. Suberkite cukrų, spanguoles, įpilkite vyno. Kaitinkite ant vidutinės ugnies 7 min., kol padažas sutirštės. Palikite atvėsti, tuomet nuspauskite per tankų audinį. Įberkite žiupsnį druskos. Jei norisi tirštesnio padažo – dar šiek tiek pakaitinkite, kad nusigaruotų. Anties troškinimui artėjant į pabaigą, paruoškite piurė. Batatus ir salierą nulupkite, supjaustykite riekelėmis. Didelėje keptuvėje aliejuje pakepinkite smulkintus šalotus. Dėkite daržoves, pakepkite, kol vietomis apskrus. Supilkite sultinį, uždenkite ir troškinkite 25 min., kol suminkštės. Daržovių masę sudėkite į trintuvą, įpilkite grietinėlės, švelniai pasūdykite. Trinkite iki vientisos konsistencijos. Jei masė per tiršta, įpilkite šiek tiek vandens ir vėl sutrinkite. Atskieskite iki norimos konsistencijos, jei reikia, papildomai pasūdykite. Antį ištraukite iš taukų, padėkite ant kepimo skardos arba grotelių ir pašaukite 15 min. į 180 °C konvekcinę orkaitę, kad apskrustų odelė.

Stalo dekorui reikalingus daiktus rasite interjero salone „Skandiamo“ arba www.skandiamo.lt

PASIDARYK PATS

Truputį apie Kalėdas! Idėja: Lina Zigmantė, „bear on me“ įkūrėja Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Praėjusieji metai į mūsų gyvenimus atnešė daug nežinomybės ir baimės. Norisi tikėti, kad šie metai bus kitokie – vėl galėsime susirinkti ir apglėbti dėmesiu išsiilgtus šeimos narius. Natūraliai dažyti ir jūsų pačių siuvinėti marškinėliai gali tapti pačia nuostabiausia rankų darbo Kalėdų dovana artimiesiems. Juk Kalėdos tam ir skirtos – nustebinti, pradžiuginti sau brangiausius žmones, dalytis istorijomis, jaukiai pabūti kartu ir tikėti stebuklu!

AUDINIO DAŽYMAS Priemonės: •

Balti nauji medvilniniai marškinėliai. Ant naujų audinių dažas tolygiau ir gražiau pasidengia. Svarbu atkreipti dėmesį , jog dažant audinys šiek tiek susitraukia, tad naudokite vienu dydžiu didesnius marškinėlius nei paprastai. Pavyzdžiui, jei dėvite M dydžio marškinėlius – dažykite L.

•

2 a. š. sodos

•

Puodas. Tokio dydžio, kad marškinėliai galėtų lengvai plaukioti skystyje. Geriausia būtų naudoti puodą, skirtą tik dažymui, bet pirmiems marškinėliams dažyti naudokite tokį, kokį turite namuose. Tik po kūrybinių dirbtuvių jį reikės truputį pašveisti!

•

Vanduo. Tiek, kad dažomi marškinėliai lengvai plaukiotų.

•

Avokado žievė ir kaulas. Jei norite švelnių rožinių ar kūno spalvos – nude marškinėlių. Vieniems marškinėliams nudažyti prireiks 6 avokadų žievelių ir kaulų. Žieves ir kaulus galima naudoti žalius, šaldytus ar džiovintus. Nuo avokado spalvos priklausys ir audinio spalva – tamsūs violetiniai avokadai dažo labiau rožiniais atspalviais, o žalios žievelės avokadai audinį nudažys kūno spalvos tonais.

•

Puodas ar kitokia talpa skysčiui atskirti nuo dažymo masės.

•

Kiaurasamtis arba audinio skiautė.

•

Keli v. š. obuolių acto.

•

Medinis pagaliukas – maišymui.

•

Mėlynųjų svogūnų lukštai – dažo oranžiniais, rusvais, intensyvesniais atspalviais. Vieniems marškinėliams – kelios kupinos saujos svogūnų lukštų, sausosios dalies. Galima naudoti ir geltonųjų svogūnų lukštus – gausite gelsvus, rusvus atspalvius.

•

Kuo didesnis kiekis avokadų žievelių, kauliukų arba svogūnų lukštų, tuo spalva intensyvesnė.

Procesas: •

Avokado žieveles ir kauliukus išvalykite. Jei naudojate šviežius avokadus, kaulus galite supjaustyti.

•

Dažymo puode avokado žieveles ir kauliukus užpilkite vandeniu. Palikite pastovėti 24 valandas.

•

Puodą su dažymo mase užkaiskite – vanduo turi kaisti, bet neužvirti. Vandeniui užvirus dažų galios pradingsta. Dažų tirpalą kaitiname apie 30 minučių. Paliekame atvėsti – subręsti.

•

Išskalbkite marškinėlius su soda. Geriausia tai daryti skalbimo mašinoje prieš pat dažant. Marškinėliai dažomi drėgni.

•

Kai skystis puode pasidaro spalvotas, dažymo masę nusunkite į atskirą indą per kiaurasamtį ar audinio gabalą.

•

Švarų (be žievelių ir kauliukų) dažomąjį vandenį supilkite atgal į dažymo puodą, kaitinkite vis pamaišydami pagaliuku ir į skystį sumerkite drėgnus marškinėlius. Skystis turi apsemti marškinėlius – jei matote, kad jo trūksta, įpilkite šiek tiek švaraus vandens ir viską gerai išmaišykite.

•

Dažomasis skystis turėtų būti apie 80 laipsnių šilumos, tačiau neužvirti. Dažykite 20 minučių – nuolat maišydami marškinėlius puode, taip užsifiksuoja dažas.

•

Ištraukite marškinėlius iš puodo ir merkite į dubenį su vos šiltu vandeniu ir truputėliu obuolių acto. Skalaukite marškinėlius tol, kol iš jų nebebėgs spalvotas skystis. Galite ir švelniai praskalbti skalbimo mašinoje.

•

Išdžiūvusius marškinėlius išlyginame karštu lygintuvu – taip dažai užsifiksuos dar tvirčiau.

•

Taip pat dažoma ir svogūnų lukštais.

SIUVINĖJIMAS Priemonės: •

Siuvinėjimo lankelis

•

Specialus išnykstantis rašiklis audiniui

•

Siuvinėjimo siūlai. Jei naudojate standartinius siuvinėjimo siūlus, jie būna 6 gijų, aš dažniausiai siuvinėju su 3 gijomis – perskiriu siūlą pusiau. Siūlo ilgis – apie 35 cm.

•

Adata

•

Žirklės

Įsivaizduoju jį čia, tarp miškų ir pievų, tylų vakarą prie blyškios šviesos gaminantį mažas medines kaladėles... „Kol neturėjau dirbtuvių, ilgai tą kaladėlę gludindavau sušalęs kojas namo užuovėjoje“, – šypsosi Šarūnas Kisevičius, medinių žaislų ir namų aksesuarų „Kese Wood“ prekės ženklo įkūrėjas. Arba tiesiog žaislininkas, pasirinkęs kurti tvarius, iš gamtos formų ir kvapų gimstančius žaidimus bei istorijas.

Žaislininkas Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Šarūnai, ar tiesa, kad darbas su medžiu jus sužavėjo jau prieš aštuonerius metus? ‒ Taip, tuo metu buvo mūsų su žmona Alina draugystės pradžia. Pamenu, kartą ji parodė patikusios drabužių kabyklos nuotrauką. Matyt, norėdamas ją sužavėti, nusprendžiau nustebinti. Slapta nusipirkau medienos, nuvykau pas tėvus ir per savaitgalį sukonstravau kabyklą taip, kaip mokėjau. Dabar jos kokybė man bado akis, bet ji vis dar namuose, keliauja iš kampo į kampą. (Šypsosi.) Taip po pirmojo sumeistrauto daikto, sužavėjimo kabyklos, ėjo kabantis krėslas, irklentės, lentynėlės... Užkibau už šio hobio ir iki šiol jo nepaleidau. – Tai dabar tapo net ir jūsų pagrindine veikla, tiesa? Metėte saugų darbą ir pasirinkote tokį kelią? ‒ Kol išėjau iš darbo, praėjo dar daug metų. Kai atradau medį, buvau ką tik įsidarbinęs vienoje logistikos įmonėje, tai buvo mano pirmasis darbas, tad visa energija buvo nukreipta ten. Išmokau labai daug dalykų transporto srityje, nors esu baigęs statybos inžinerijos studijas. Vis kilau karjeros laipteliais, tačiau visada grįždavau prie savo rankdarbių, ten rasdavau nusiraminimą, patiko krapštytis prie smulkmenų, apčiuopti tai, ką gali sukurti savomis rankomis. Nusipirkome namus, susilaukėme dukros, streso kalneliai visur su42

spėti ir rasti laiko pomėgiams vis kilo ir kilo... Laiko sau, o kartu ir laimės visame kame mažėjo. Palikti saugią darbo vietą man nebuvo sunku, kadangi atrodė, kad po tiek metų toje pačioje įmonėje jau nebeliko kur tobulėti, viskas sukosi apie tą patį. Minčių išeiti būdavo ir anksčiau, bet laikiausi komandos, su kuria nuėjome ilgą kelią, vieni kitais tikėjome ir palaikėme. Palikti draugus darbe buvo sunkiausia. – Ir tuomet nėrėte į savo pomėgį – darbo su medžiu galvosūkius? ‒ Jau beveik. Buvau išsikėlęs sau vieną sąlygą – prieš smagų etapą pirmiausia sutvarkyti likusius darbus namų kieme, tam skyriau kelis mėnesius. Išklojau kiemą trinkelėmis, užbaigiau dirbtuvių pastatą ir malkinę, atsirado kiemo vartai ir apšvietimas, daugiau kitų smulkmenų. Darbams einant į pabaigą, jau pradėjau krapštytis dirbtuvėse. Buvo ramu, akių nebadė statybų netvarka kieme. – Užsiminėte, jog išėjęs iš darbo taip pat savanoriavote lauko darželyje – papasakokite apie tai daugiau. ‒ Karantino metu visą laiką būdavome su dukra, ji nematė kitų žmonių, todėl pradėjus eiti į darželį adaptacinis laikotarpis užtruko keletą mėnesių. Alina jau buvo grįžusi į darbą, darželyje su Smilte laiką leisdavau aš. Kiekvieną dieną po kelias valandas, vis ilgiau ir ilgiau.

Su vaikais man visada pavyksta greitai užmegzti ryšį, dažnai draugų susitikimuose ar šeimos šventėse jiems būnu traukos centras: vis sugalvoju, kaip su jais užsiimti. Man įdomu rasti, kaip prie kiekvieno prieiti, sudominti, suprasti, koks žaidimas bus įtraukiantis kiekvienam vaikui. Tad ir darželyje greitai susiradau naujų draugų tiek tarp mažųjų, tiek tarp suaugusių, smagiai leidom laiką. Tada sutarėme su darželio bendruomene, kad vieną dieną per savaitę savanoriausiu, ir tai tęsėsi pusę metų. Mūsų darželyje vaikai beveik visą laiką leidžia lauke. Kiekvieną rytą visus metus ant laužo verda košę pusryčiams, lauke žaidžia ir valgo, eina į žygius. O pasišildyti ir nusnausti po pietų keliauja į jurtas. Savanoriauti paprasta nebuvo, bet tai buvo puiki patirtis, ji dar labiau motyvavo judėti ten, kur noriu, daryti, ką noriu, ir nebijoti eksperimentuoti. – Taip su žmona patys to neakcentuodami auginote dukrytę Valdorfo ir Montesori auklėjimo metodikų kryptimis? ‒ Kadangi gyvename gana aktyviai, daug laiko leidžiame kieme, gamtoje, mėgstame keliauti ir pažinti naujas vietas, išbandyti naujus dalykus, dukra jau nuo mažiausių dienų viską veikia kartu. Augindami stengiamės ne drausti ar varžyti, o nukreipti jos judrumą į mokymąsi patiriant. Nieko nedraudžiame, o padedame suprasti, ką ji pati jau gali ir ko dar ne, apibrėžiame ribas, kad būtų saugu, bet skatiname į iškilusius iššūkius žvelgti kūrybiškai, bandyti pačiai surasti sprendimus. Mama Smiltei yra pavyzdys, kaip tvarkytis sode, mylėti augalus ir juos auginti, kartu juos sodinti, prižiūrėti. Leidžiame jai ir išsipurvinti, taškytis balose, virti makaliūzes, pažinti gamtines medžiagas, jas liesti, užuosti, kai ką ir paragauti. (Šypsosi.) Aš įtraukiu į savo veiklas dirbtuvėse, papasakoju ir parodau, kaip veikia daiktai, įrankiai, ką galima su jais nudirbti, kaip saugiai jais naudotis. Mums svarbu, o kartu ir labai įdomu mokyti, koks yra mus supantis pasaulis, kartu mokomės ir patys. Net ir pasakas prieš miegą skaitome ne apie princeses, o apie bites, boružes, mišką ir tikrus dalykus, kurie vyksta gamtoje skirtingais metų laikais. Nesame profesionaliai įsigilinę į nė vieną iš mokymo teorijų, tad, ko gero, tai, kaip auginame Smiltę, turėtų panašumų ir su Valdorfo, Montesori ar lauko pedagogika, bet mums svarbiausia neatimti vaikystės, neskubinti su konkrečiais mokslais, o kad dukra pati savo ritmu pažintų aplinką, gamtą, žmones. – Tad didžiausiu įkvėpimu kurti būtent žaislus ir tapo jūsų dukrytė? ‒ Ji man yra visko įkvėpimas. Smiltei tuoj bus treji. Ji nepaprastai smalsi, viską nori išbandyti pati. Namuose nori visur dalyvauti, padėti. Darželyje tai pastebėjo ir auklėtojos, vadina mažąja šeimininkute, pagalbininke. (Šypsosi.) Smiltė išmokė mus neskubėti, nelėkti išdegusiems akis, nieko griežtai neplanuoti. Negalėčiau išskirti veiklų, ką veikiame kartu, ji visada šalia – tiek su manimi, tiek su mama. Viską, ką darydavau anksčiau vienas pats, dabar atliekame kartu, tik dažniausiai lėčiau. Bus puiki pagalbininkė, nes atkeliauja sesutė, kurios labai laukia. (Šypsosi.) Naujas etapas ir, tikiuosi, dar daugiau įkvėpimo mums. – Kuo jums asmeniškai ypatingi mediniai žaislai? Ar tai meilės gamtai išraiška? Noras, kad viskas būtų paprasčiau, tikriau? ‒ Mediniai žaislai man pirmiausiai asocijuojasi su jaukumu, tvaru44

Gal kam atrodo, kad mediniai žaislai yra nuobodūs, bet juk mediena gali būti labai skirtinga savo raštais, faktūra, net ir kvapu, o tai padeda vaikams sutelkti dėmesį.

mu, šiluma. Medžiaga, paimta iš gamtos, vėliau nekenkdama jai gali ratu sugrįžti. Man tai labai svarbu, todėl mano kuriami žaislai nėra papildomai apdorojami jokiomis cheminėmis medžiagomis, jie saugūs net ir mažiausiesiems. Tai patogi medžiaga, su kuria gali išgauti visas formas, suklydęs lengvai pataisyti. Noriu, kad mano gaminami žaislai taptų impulsu vaiko kūrybai, ne blaškytų, o padėtų. Todėl jie gana paprasti, minimalistiniai. Gal kam atrodo, kad mediniai žaislai yra nuobodūs, bet juk mediena gali būti labai skirtinga savo raštais, faktūra, net ir kvapu, o tai padeda vaikams sutelkti dėmesį, pastebėti smulkmenas, įjungti daugelį savo pojūčių. Tikiu, kad medinukai labiau nei plastikiniai blizgučiai kviečia prisijungti prie žaidimų kitus, skatina bendravimą šeimoje, jungia kartas ir jų patirtis. – Ar jums svarbi ir edukacinė žaislų funkcija? ‒ Taip, statydami bokštelius, atrasdami geresnį sukibimą turinčius paviršius vaikai pažįsta pasaulį, fizikos dėsnius, lavina smulkiąją motoriką. Galima pajausti skirtumą ir tarp medienos rūšių – skiriasi atspalviai, svoris, paviršiaus faktūra. Aišku, ne visi žaislai apie tai – dalis tiesiog skatina fantazuoti, kurti istorijas, galbūt tai netgi svarbiau. Manau, kad svarbu vaikams leisti žaisti be taisyklių, tegu jie patys jas kuria. Mes, tėvai, galime prisijungti prie žaidimų, tapti jų dalimi, tačiau nebūtina aiškinti, kaip turi būti žaidžiama. – Kaip manote, ar šiame technologinių prietaisų ir interneto amžiuje vaikams vis dar įdomu žaisti su paprastais žaislais? Kaip juos sudominti? ‒ Manau, nuo mažens reikia stebėti vaiko aplinką ir neatiduoti jo augti vien interneto pasaulyje. Mes nesiekiame atriboti dukrytės nuo technologijų, bet stengiamės rasti pusiausvyrą, kol kas pavyksta susitarti. Gyvename puikiu laiku, mokslo ir technikos pažanga mane žavi ir labai mums padeda, bet labai svarbu vaikams skirti laiko – tada ir sudominti nebus sunku, megsis ryšys tarp vaiko ir tėvų. Esame pavyzdys savo vaikams: jei mums patiems neįdomu būti lauke, vaikai irgi ten nesiverš. Juk svarbiausia skirti vaikams dėmesio. Tarkime, jei kada naršau internete, naudojuosi socialiniais tinklais, o prie manęs prieina Smiltė – telefoną visada padedu į šalį. Labai stengiuosi laikytis šios taisyklės. 45

– Galima pastebėti, kad žaislai šiais laikais neretai „vaidina“ ir žaidžia už vaikus. Kiek svarbu, kad vaikai kurtų savo istorijas, o ne atkurtų kitų padiktuotas? ‒ Kiek pastebėjau, mūsų namuose tokie žaislai tik kaupiasi ir greitai atsibosta. Mane patį jie labai vargina, slegia, bet kai taip sakau, jaučiu, kad ne visi supranta. Šiais laikais nuo pat mažų dienų taip paprasta užgniaužti vaiko kūrybiškumą, įstatyti į vėžias. Bet juk vaikystė – pats geriausias laikas išlaisvinti kūrybą. Savanoriaudamas darželyje pastebėjau, kad akmens pririšimas prie pagaliuko gali tapti visos dienos spektakliu. (Šypsosi.) Taip paprasta, o kiek sukelia emocijų, įtraukia visus grupės vaikus – tokie nuotykiai įkvepia, skatina žingeidumą. Svarbu tai pastebėti ir skatinti. – Kokių įgūdžių reikalauja žaislų gamyba, darbas su medžiu? Ko toks darbas išmoko? ‒ Nelaikau savęs dailide ar profesionaliu žaislininku – kiekvieną dieną ko nors išmokstu, ką nors padarau geriau. Tai naujas laukas, kuriame galiu ir noriu tobulėti. Man tai nėra darbas ‒ laikas dirbtuvėse tiesiog praskrieja. Tai ramus krapštymasis prie smulkių detalių, geriausia meditacija. Šiame procese svarbu kantrybė, kruopštumas ir tai, ko man trūko ofise, – kūryba. Visada mąstau, kokius pojūčius žaislas sukels, kai

vaikas jį paims į savo rankutes. Stengiuosi, kad žaislas būtų saugus ir turėtų keletą funkcijų, būtų minimalistinio dizaino, nerėktų spalvomis ir suteiktų impulsą žaidimo siužetui, o toliau jau patys vaikai puikiai moka atlikti savo darbą. – Įsivaizduoju jus čia, tarp miškų ir pievų, tylų vakarą prie blyškios šviesos gaminantį mažą kaladėlę... Ar taip iš tiesų ir atrodo? ‒ Kol neturėjau dirbtuvių, būdavo labai panašiai. Ilgai tą kaladėlę gludindavau sušalęs kojas namo užuovėjoje. Dabar, kai įsirengiau dirbtuves, dirbu šiltai, šviesioje aplinkoje – tai ne tik komfortas, bet ir saugumas. Kuriant sustirusiais pirštais ar prieblandoje lengva susižeisti. Dirbtuvėlės mažos, bet man tai ramybės uostas. Dažnai iš namų papietavęs nešuosi kavą ir desertą pabaigti būtent ten. – Su kokiais žaislais pats mėgdavote žaisti vaikystėje? Ką gaudavote dovanų Kalėdoms ir kokias dovanas renkatės šiandien dukrai? ‒ Vaikystėje turėjau mažai žaislų. Geriausias jų buvo krepšinio kamuolys. Kartą ta pačia proga gavau juos tris. Bet labai džiaugiausi ir visus naudojau iki kol nusitrynė. (Šypsosi.) Augau su dviem sesėmis, tad nemažai teko žaisti ir su lėlėmis. Prisiūdavome joms ištisas kolekcijas drabužių. Karpydavome iš popieriaus, klijuodavome, daug piešdavome. Niekada nebuvau apie tai susimąstęs, bet panašu, kad nuo vaikystės gamindavomės žaislus patys. Tada ne visko galėjome sau leisti, todėl tekdavo pasitelkti vaizduotę.

Tikra šeima pasijutome tik gimus dukrai, vaikai atneša į namus tą pilnatvės jausmą. Iki tol visos šventės asocijuodavosi su lėkimu, skubėjimu.

Kalėdoms gaudavau konstruktorių ar kokią mašinėlę. Šeimos tradicija buvo ir liko iki šiol – kiekvienam padovanoti po šokolado plytelę. Tuomet tai būdavo toks įvykis – visa plytelė tik man! Tą jausmą labai gerai atsimenu, kiek nedaug reikėjo. Laukiu, kol Smiltė pati galės sugalvoti, ko norėtų dovanų. Šios Kalėdos bus pirmos, kai ji labai savarankiška. Kol kas jos norų sąraše varžosi balionėlis su pyragu. (Šypsosi.) Gal keletą jos norų galėsiu įgyvendinti ir pats. – O kokių šiltų žiemos švenčių tradicijų esate sukaupę su Alina ir Smilte? ‒ Tikra šeima pasijutome tik gimus dukrai, vaikai atneša į namus tą pilnatvės jausmą. Iki tol visos šventės asocijuodavosi su lėkimu, skubėjimu. O dabar stengiamės būti su artimiausiais šeimos nariais, mūsų namai irgi po truputį tampa šeimos švenčių vieta, tik ne su nukrautais stalais, o su bendravimu, ramiai drauge praleistu laiku. Tai mane labai džiugina. Dabar viskas kitaip. Sunku nupasakoti jausmą, bet tai prasmingesnis laikas. Tradicijos mūsų namuose tokios, kokias matėme augdami patys, tik stengiamės prieš ir per šventes ne pavargti, o kaip tik įsikrauti geros nuotaikos. Svarbiausia, kad būtume kartu, o ne persivalgytume. (Šypsosi.) Viena iš mūsų šeimos veiklų, po truputį tampanti tradicija, – namų puošimas prieš Kalėdas. Alina kiekvienais metais pina vainiką, renka jam augalus. Tame procese jaunąja pameistre dirba ir Smiltė, jos kartu ruošiasi šventėms, o aš lieku tylus stebėtojas. Nuostabu, kaip namai pakeičia nuotaiką – iš kasdienybės į švenčių laukimą. Jau kelinti metai pirmąją naujų metų dieną einame į mišką pasivaikščioti. Pasitinkame metus gryname ore. Kartu surenkame pakeliui rastas šiukšles, o parsivežę išrūšiuojame. Pagarbą gamtai ugdome nuo pirmųjų dienų, tad dažnai tai darome ir eilinio pasivaikščiojimo metu. Atsimenu, pusantrų metų Smiltė eidama iš paplūdimio Palangoje timptelėjo mane už rankos grįžti atgal, nes pamatė numestą šiukšlių pakelį. Labai ja didžiavausi. – Kaip manote, ar suaugusiesiems taip pat reikėtų daugiau žaisti? ‒ Kodėl gi ne! Turbūt visi tai darėme taip seniai... Man tai kasdien teikia didelę laimę. 52

Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Lina Jushke, fotografuota „Šiaurės licėjaus“ mokykloje Vilniuje

Šiaurietiškojo ugdymo fenomenas Švietimo ekspertai ir mokslininkai Suomijos ugdymo sistemą neretai įvardija viena pažangiausių pasaulyje. Tad visai nenuostabu, jog sparčiai kintančiame gyvenime vis svarbesnės tampa šiaurietiškojo ugdymo idėjos, paremtos kritiniu mąstymu, bendradarbiavimu, kūrybiškumu ir problemų sprendimu. Tai kompetencijos, kurias būtina išsiugdyti kiekvienam XXI a. mokiniui, ‒ teigia „Šiaurės licėjaus“ mokyklos ugdymo vadovė Anželika Keršinskienė. Mokyklos, kurioje šiaurietiškasis ugdymas sėkmingai taikomas ir implementuojamas į lietuviškąją mokymosi sistemą jau daugiau kaip šešerius metus.

‒ Anželika, papasakokite apie „Šiaurės licėjaus“ mokyklą – kokiais pagrindiniais principais ir ugdymo idėjomis vadovaujatės? ‒ „Šiaurės licėjus“ gimė 2015 m., buvome pirmieji Lietuvoje, pradėję kryptingai taikyti Šiaurės šalių ugdymo principus ir metodikas. Šiandien Lietuvoje turime dvi mokyklas – pradinę mokyklą Kaune ir pradinę bei pagrindinę mokyklą Vilniuje. Nuo kitų mokslo metų sostinėje startuosime su pirmąja gimnazijos klase. Mūsų tikslas ‒ kad Šiaurės licėjuje mokytųsi mokiniai nuo priešmokyklinės iki paskutinės gimnazijos klasės ir visi siektų aukščiausių asmeninių rezultatų per integraciją, patyrimą, reiškinių tyrinėjimą ir emocinio intelekto ugdymą. ‒ Kokias kompetencijas, Jūsų manymu, išugdyti yra svarbiausia? ‒ Kompetencijos, kurias, manau, būtina išsiugdyti XXI a. mokiniui, yra kritinis mąstymas, bendradarbiavimas, kūrybiškumas ir problemų sprendimas. „Šiaurės 54

licėjuje“ šias kompetencijas ugdome orientuodamiesi į fenomenais arba reiškinių tyrinėjimu grįstą mokymą ir mokymąsi (Phenomenon-based learning / PhenoBL). ‒ Teigiate, jog šiuolaikiniams vaikams reikalinga šiuolaikinė mokykla – kaip stengiatės atliepti dabartinių vaikų poreikius? Kokie jie? ‒ Vaikai visada buvo, yra ir bus smalsūs, todėl, orientuodamiesi į fenomenais grįstą mokymą ir mokymąsi, sudarome sąlygas savo mokiniams smalsauti – patiems rinktis juos dominančius reiškinius, prisiimti atsakomybę už atliekamą reiškinio tyrinėjimo projektą, jį planuoti, imtis iniciatyvos dirbant komandoje. Baigtą projektą mokiniai pasirinkta forma pristato mokyklos bendruomenei PhenoBL mokinių konferencijoje ir su mokytojo pagalba įsivertina darbą. Taip išmokstama sėkmingai prisitaikyti prie greitai besikeičiančio pasaulio ir realiame gyvenime spręsti kylančias problemas prisiimant asmeninę atsakomybę.

‒ Mokykloje turite ir „Vaiko gerovės komandą“ – kodėl ji svarbi ir reikalinga jūsų vizijai? ‒ Mūsų įsitikinimu, mokykloje būtina akademinių rezultatų ir emocinio intelekto bei socialinių įgūdžių pusiausvyra. Nuo 2018 m. dalyvaujame Lions Quest programose „Laikas kartu“ ir „Paauglystės kryžkelės“. Manome, kad svarbiausia grandis emocinio intelekto ir socialinių įgūdžių srityje yra kompetentingi specialistai. „Šiaurės licėjuje“ dirba visa vien šiai ugdymo sričiai skirta ekspertų grupė, t. y. Vaiko gerovės komanda: vaikų psichologė, socialinė pedagogė, specialioji pedagogė ir logopedė, visuomenės sveikatos specialistė. Šiemet prie komandos prisijungė dvi profesionalios mentorės – terapinio koučingo specialistė, dirbanti būtent su vaikais, ir karjeros ugdymo konsultantė. Mentorės 5–8 klasių mokiniams veda reguliarias individualias mentorystės konsultacijas. ‒ Apie Suomijos mokinių pasiekimus ir švietimo sistemos fenomeną girdime dažnai, tačiau kuo būtent ypatingi šie šiaurietiškieji ugdymo metodai? ‒ Kalbant apie šiaurietiškąsias ugdyme taikomas metodikas, mes be fenomenais arba reiškinių tyrinėjimu grįsto ugdymo taikome integraciją ‒ tiek mokomojo turinio, tiek skirtingų mokomųjų dalykų. Daug dėmesio skiriame vaiko individualiai pažangai, taikome patirtinio mokymo metodus. Lietuvoje vis dar įprasta orientuotis į akademines žinias ir mokinio ar mokyklos rezultatus matuoti akademiniais pasiekimais, o štai šiaurietiškojoje ugdymo metodikoje svarbiausios ne mokinio žinios, bet kompetencijos, t. y. kaip jis gebės įgytas žinias pritaikyti realiame gyvenime. ‒ Kaip manote, kokių pokyčių turime siekti, kad būsimoji karta užaugtų, pavyzdžiui, gerovės visuomenėje? ‒ Visi suprantame, kad dalykinės kompetencijos (kietieji įgūdžiai) yra reikalingos, tačiau ateityje norėdami gyventi gerovės visuomenėje jau šiandien turime dar daugiau dėmesio skirti vaikų emocinio intelekto ugdymui. „Šiaurės licėjaus“ mokinius matome kaip ateities laimėtojus, todėl kuriame kultūrą, orientuotą į empatiją ir autentišką lyderystę. Suprantame, kad pastaroji jau dabar neegzistuoja be aukšto emocinio intelekto, o ateityje minkštieji įgūdžiai, t. y. asmeninės savybės, padedančios lengviau užmegzti santykius su

žmonėmis, taps lyderio apibrėžimo pamatu. Akivaizdu, kad pačiame asmenybės formavimosi pike – būtent mokykloje – kryptingai ugdomi emociniai ir socialiniai įgūdžiai gali tapti savasties dalimi ir jais bus kliaujamasi visą likusį laiką. ‒ Neseniai tapote ir „Laimės mokykla“. Papasakokite, kodėl nusprendėte žengti šį žingsnį? Kuo ypatingi „Laimės mokykloje“ vykdomi užsiėmimai vaikams? ‒ Nuo „Šiaurės licėjaus“ įkūrimo kryptingai taikome geriausius Šiaurės šalių ugdymo principus ir metodikas, kuriuose išties gausu į formalų ugdymą integruoto emocinio intelekto mokymo ir mokymosi. Suprantame, kad, matyt, nė viena formalaus ugdymo mokykla nėra pajėgi teikti specializuotų psichologinių mokymų, todėl džiaugiamės, kad „Laimės mokykla“ emocinį raštingumą ir psichologinį atsparumą padeda mūsų priešmokyklinės ir pradinių klasių mokiniams ugdyti neformalaus ugdymo – būrelių – metu. ‒ Kodėl būtina vaikus mokyti įveikti emocinius iššūkius, suprasti savo emocijas? ‒ Vaikai į mokyklą ateina turėdami nematomų vidinių barjerų, darančių įtaką jų mokymosi procesui. Tai gali būti šeimos konfliktai, patyčios, bendraamžių spaudimas, neigiama socialinių tinklų įtaka ir šiuo metu dažna priklausomybė nuo technologijų. Vaikams labai reikalinga pagalba įveikiant šiuos iššūkius. Geriausias būdas tai padaryti – ugdyti emocinį intelektą. Jis padeda vaikams geriau susidoroti su neigiamomis patirtimis, kurios trukdo pasiekti mokymosi sėkmę. Daugėja mokslinių tyrimų ir įrodymų, kad emocinio intelekto ugdymas yra susijęs su aukštesniais akademiniais pasiekimais ir lemia nerimo, depresijos ir savižudybių skaičiaus kritimą. Tikėtis iš vaiko, kad jis supras save ir mokės valdyti emocijas, galime tik tada, kai suteikiame tam tinkamus įrankius – pristatome teigiamus elgesio modelius ir ugdome mokinių sąmoningumą. ‒ Pabaigai, kaip kiekvienas iš mūsų galime padėti savo vaikams ir prisidėti prie jų gerovės? ‒ Visi mes, tėvai, savo vaikams linkime tik gero, tačiau geriausia, ką galime padaryti, ‒ tai išlaikyti ribą tarp savęs ir vaiko. Sukurdami fiziškai ir emociškai saugią ir palankią aplinką, leiskime vaikui ieškoti ir klysti savęs atradimo kelyje.

Nubristi savo kelią Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

Jai – trisdešimt. Ji atsargi tardama žodžius ir leisdama kilti svajonėms. Ji turėjo laiko parodyti, ką reiškia užaugti – savo kelią į pramogų pasaulį gražiausia 2008-ųjų Lietuvos mergina Gabrielė Martirosian pradėjo septyniolikos. Buvo įpratusi daugiau trauktis atgal nei veržtis į priekį, bet šiandien, matyt, dėl to skina sultingus vaisius: veda pasaulinius renginius ir yra viena geidžiamiausių televizijos laidų vedėjų.

Man patinka frazė, kad daugelis iš mūsų esame klaidingai įsikibę laimės sąvokos. Sugalvojame, kas mums yra laimė ir mėginame visokiais būdais jos siekti.

– Esame daug metų pažįstamos, tačiau niekada tavęs nekalbinau, tik iš toli stebiu ir nuoširdžiai džiaugiuosi tavo augimu. – Tiesa, viešumoje juk atsidūriau dar vaikas, vos septyniolikos. Šiandien jaučiu, kad mano žodžiai skamba kitaip, turi kitą svorį. Aš užaugau ‒ ne, vis dar augu... – Ar kada paskaitai savo interviu, kuriuos davė septyniolikmetė Lietuvos grožio karalienė? – Septyniolikos atstovavau Lietuvai pasauliniame grožio konkurse, man tai atrodė išties ypatinga, svarbu, jaučiau didžiulę atsakomybę. Normalu, juk buvau taip auginta: jei turi pareigą, privalai ją atlikti. Tai, ką kalbėjau tuomet, buvo gana rimta, apgalvota. Jau tada žinojau, kad turiu gebėjimą valdyti žodį: dar mokykloje buvo aišku, kad savo gyvenimą norėsiu sieti su lietuvių kalba, man taip patiko rašyti, skaityti, kalbėti. Visada prisiminsiu, kaip kartą mokyklos šventėje net sudrebėjau pagalvojusi, kaip norėčiau stovėti vietoje tų, kurie tą šventę vedė. Atėjus dienai, kai pagaliau taip įvyko, maniau, išprotėsiu nuo užplūdusio laimės jausmo. – Ir tikrai, galvoju, esi laimės kūdikis. Kiek daug jaunų žmonių šiandien neranda savęs, blaškosi ieškodami, kur galėtų save realizuoti... – Net sutrikau – laimės kūdikis... Bet tikrai – aš nesimėčiau, norėjau studijuoti lietuvių kalbą, nors aplinkiniai kraipė galvas: koks retas pasirinkimas, kokia čia profesija – filologija. O man viskas atrodė aišku: jei noriu kalbėti arba rašyti, turiu gauti kalbinį pamatą, išsilavinimą. Ir tai tikrai kur kas daugiau nei kableliai, dvitaškiai ar nosinės. Ir gal tiesą sakai – žinojimas yra laimė. Tik vargu, ar jis išvis egzistuoja: man at-

rodo, kad jis nuolat kinta, dabar tikrai esu atsargesnė mėtydamasi pareiškimais „žinau, ko noriu“, „žinau, ko reikia“. Tiesą sakant, nežinau, nes norai keičiasi. Man patinka frazė, kad daugelis iš mūsų esame klaidingai įsikibę laimės sąvokos. Sugalvojame, kas mums yra laimė ir mėginame visokiais būdais jos siekti. Kai pasiekiame, nesuprantame, kad toji mūsų laimė jau transformavosi ir toliau lekiame paskui naująją. Kol esi jaunas, nori būti tobulas, kad ir ką darytum, tačiau paragavęs gyvenimo, prisirinkęs įvairių patirčių supranti, kad tobulumas – išgalvota sąvoka. Tai, kad manai jį iš tiesų egzistuojant, gadina gyvenimą – užsisuki tobulumo siekimo rate ir tai tampa neišsprendžiama lygtimi. Prisipažinsiu: labai ilgai ir aš buvau tame įstrigusi. – Kokios tai patirtys, Gabriele? – Aš visada jaučiausi nepakankama, dar ir dabar kartais taip pasijuntu – ne visai graži, ne visai protinga, ne visai talentinga, nepakankamai turtinga... Galėčiau išvardinti milijoną momentų, kuriuose jaučiausi ne taip, ne iki galo. Šiandien jau šiek tiek lengviau, nes atradau žinojimą, jog tobulybė neegzistuoja, kad viską sukuriame savo galvoje, kartais tie kūriniai klaidingi, nepasiekiami – dėl to kenčiame. Ir jei mes patys esame kūrėjai, gal įsidėkime paletėn daugiau šviesių spalvų? Meilė sau tapo gražiu reklaminiu šūkiu, visi nuolat tik ir kartoja: mylėk save, mylėk! Plakatai mieste, draugės, žurnalai, psichologai... Lyg ir pradeda darytis saldu, bet kai gerai pagalvoji, tai juk tiesa. Jei to nesuprasi, nepriimsi, toliau suksiesi uždarame „nepakankamai“ rate. 61

Labai įdomu ieškoti atsakymo į klausimą, kokia yra mano gyvenimo strategija. Kviečiu pabandyti.

– Taikliai pasakei apie plakatus gatvėse. Tačiau turbūt tą patį galima kalbėti ir apie socialinius tinklus, kuriuose mes visi tokie – gražūs, tokie protingi ir tiek gražių frazių prisigaudę... Nuo to saldumo kartais taip pat pykina. Ar kartais žodžiais neapveliame savo jausmų? – Matai, tu kalbi, o aš vis linksiu, linksiu. Mėgstu pradėti iš toli, nepyk: dar darželyje mane kankindavo nuojauta, kad esu kitokia, kad esu balta varna. Ir dabar taip kartais jaučiuosi, tik jau esu atradusi tam paaiškinimą: kažkur skaičiau, kad mes sąmoningai pasirenkame vieną ar kitą būseną, ji tampa mūsų gyvenimo strategija. Kartais tai padeda, o kartais – kenkia: ak, štai, aš kitokia, vadinasi, man paruoštas kitas planas. Bet ar tikrai? Labai įdomu ieškoti atsakymo į klausimą, kokia yra mano gyvenimo strategija. Kviečiu pabandyti. Kartais tikrai sau pamąstau – na, gana, užteks tų saldžių žodžių. Bet paskui sustoju: kas aš tokia, kad galėčiau klausti apie saldumą ir apie tai, ar tikras jis, ar ne? Ir vis dėlto, rodos, einu link drąsos ir gebėjimo atrasti bent jau savą tiesą. Yra didelis skirtumas tarp rašyti ir daryti. Galime socialiniuose tinkluose rašyti daugybę dalykų, bet nieko panašaus į juos nedaryti ‒ ir, nereikia slėpti, taip dažnai pasitaiko. Man norėtųsi, kad parašytas žodis atitiktų elgesį. Su savimi, su kitu, su artimiausiu ar visai svetimu. Kartais atrodau pati sau juokinga: esu susigalvojusi tokį utopinį pasaulėlį, kuriame mes toleruojame rasę, lytį, amžių, seksualinę kito žmogaus raišką. Tame pasaulyje už nugaros paliekame norą įtikti kitiems, jame nesiekiame žūtbūtinio visuomenės narių pritarimo, nes labiau už viską vertiname savo ir kito žmogaus autentiškumą. Juk galybė normų yra tik žmonių susitarimai, tad 62

galbūt galėtumėme susitarti iš naujo? Susitarti, kas mums yra žmogus, kas yra šeima, laisvė, lygybė, galimybė rinktis ir mylėti tą, ką norisi mylėti. – Kad galėtum šitaip kalbėti, turėjai nueiti savų patirčių kelią... – Gal sakyčiau – nubristi. Per visokius vandenis. Man niekas nenukrito iš dangaus, nuo tada, kai išsikėliau tikslus, iki svajonių išsipildymo praėjo dešimt metų. Šiandien man trisdešimt, o aš savo profesijos ir gyvenimo tikslus jaučiuosi tik pradėjusi pildyti. – Iš šalies atrodė, kad savo tikslų sieki aiškiai žinodama, kad nesiveli į keistas avantiūras, tarsi pagal planą atsiduri vietose, kurios tau tinka... Būdamas jaunas dėl karjeros gali padaryti beprotiškų dalykų, bet tau tarsi pavykdavo rinktis tik tai, ką verta. O gal aš klystu? – Man sunku žvelgti į save iš šalies, bet tu teisi, aš turėjau tikslą. Kai žiūrėdavau televizijos laidas, svajodavau, kaip norėčiau būti vedėjų vietoje. Atsimeni, tai tas pats, ką jutau būdama maža, dar mokykloje! Net nutuokti negalėjau, kad tai išsipildys. Ne toks mano būdas, kad lipčiau per galvas, nemoku siūlytis, tiesiog žinojau: jei noriu ten būti, man prireiks laiko. Kad galėčiau kalbėti žmonėms, reikia turinio, reikia žinių, kalbinio bagažo, tiesiog reikia užaugti. Būdavo akimirkų, kai beveik pasiduodavau – momentiniai interviu, projektai, pasiūlymai – taip sunku būdavo atsisakyti, galvoje tuksėdavo: gal dabar, gal tai mano šansas, jei atsisakysiu, gal manęs niekada nebenorės?! Tačiau dažniausiai laimėdavo racionalus protas, suspėdavau pamatuoti, pasirinkti ir nuspręsti, ar tai mano tikslui padės, ar pakenks. Šeima, matyt, gerai sureguliavo mano vidines svarstykles.

Atėjo laikas naujoms istorijoms.

Prenumeruok LAMŲ SLĖNĮ shop.lamuslenis.lt/prenumerata 64

Moteris yra kur kas daugiau, giliau, svarbiau ir jos balsas turi būti girdimas, lygiavertis - nesvarbu, kokio ilgio sijoną ji dėvi.

– Galbūt tokioje šeimoje ir užauga labai dideli reikalavimai? – Taip, viskas viename katile – ir dideli reikalavimai, ir tas „nepakankamai“ gera. Šeima man sudėjo kertinius akmenis, tačiau toliau keliauju pati. Naujųjų išvakarėse su tėčiu nusprendėme, kad visai normalu yra nesusikalbėti, juk esame iš skirtingų kartų, pasaulį kiekvienas matome skirtingai, sapnuojame savą gyvenimo sapną. Bet šio suvokimo grožis tame, kad net dideliuose skirtumuose galima atrasti vienybę, kuri remiasi pagarba kitam. – Ir vis dėlto, kad galėtum rinktis, turi viduje turėti tvirtą pagrindą, o ne sumišusią košę? – Taip, toje košėje gali ir prasmegti... Apmaudu, jog vaikystėje nei tėvai, nei mokytojai nekalbėjo apie psichologinę bei emocinę sveikatą. Galbūt jie patys apie tai nedaug žinojo? Kartais pasvajoju: kaip būtų šaunu, jei naujoji tėvų karta savo vaikams taip pat noriai pasakotų apie emocinę higieną, kaip ir apie fizinę. Juk naktį prikelti žinome, kad dantis valytis reikia ryte ir vakare, o štai apie vidinę higieną žinių trūksta. Ir štai čia aš jau nebe balta varna: man taip pat būdavo, būna ir bus sunku. Tik pati jau jaučiu progresą: žinau, jog galiu rasti atsakymų, pagalbos ir žinių, kaip pasijusti geriau. Net ir pačiais niūriausiais periodais ieškodavau praktikų, specialistų, saviugdos formų, kurios padėtų man rasti atsakymus ir balansuoti šiame gyvenime. O tai juk nelengva užduotis! Man reikėjo ryžto prisipažinti sau, kad kartais pati renkuosi būti liūdesyje arba skausme, kad kartais visai iš tos tamsumos ir nesinori išlipti. Kodėl? Todėl, kad toje tamsoje mes sugebame jaustis patogiai ir gan

lengvai randame pasiteisinimus įvairioms situacijoms: man liūdna, tad nekilsiu nuo sofos, nedirbsiu, nevalgysiu, niekur neisiu, esu nesėkmingas, nelaimingas ir taip toliau. Mes turime galimybę rinktis ‒ ir kaip paradoksalu, kad dažnai manome jos neturį. – Iškart sakau, kad juokauju: kalbi visai ne kaip graži moteris. Ar jauti, kad keičiasi tavo požiūris į grožį? Man, pavyzdžiui, didžiulį pasigėrėjimą kelia fizinio ir dvasinio kūno vienovė. – Ir man! Aš tikrai siekiu dueto, kuris gerai skambėtų, kuriame gražiai derėtų balsai. Matau ir jaučiu, kaip kinta požiūris į moterį, juk nuvertinimą esu ir savo kailiu patyrusi. Pažiūri it į kokį prietaisą ir tarsi pagal instrukciją įvertina – aha, prieš mus moteris, taip atrodanti ji gali tik tą ir aną. Grožio konkursą laimėjau prieš trylika metų, bet jau tada nusprendžiau: man taip netinka! Moteris yra kur kas daugiau, giliau, svarbiau ir jos balsas turi būti girdimas, lygiavertis ‒ nesvarbu, kokio ilgio sijoną ji dėvi. Kiek kartų esu girdėjusi: „Oi, nustebinai, nesitikėjau, kad taip gali.“ Tai tarsi nuvertinimas: suprask, tokios išvaizdos moterys to nesugeba. – Gabriele, kuo gyveni šiandien? – Per pandemiją į savo pamatus galutinai įtvirtinau moterišką draugystę. Prisipažinsiu, ne visada ja tikėjau. Moterys man keldavo įvairiausių jausmų: jausdavausi jų engiama, bijojau, paauglystėje išgyvenau nepripažinimą, sulaukdavau žeminančių replikų, kurios dar ir dabar kartais iškyla galvoje. Tačiau per penkerius pastaruosius metus patiriu, kokia nereali jėga, kai moterys dalijasi savo patirtimis, kartu jas išgyvena, kartu džiaugiasi, kartu auga. Gražus atradimas! 67

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „Août“ archyvas

Iš kartos į kartą Daugiau nei dešimtmetį juvelyrikos ekspertas Giedrimas Tumėnas kaupė patirtį Londone, dirbdamas pasaulyje lyderiaujančiuose juvelyrikos namuose, o sertifikuota deimantų specialistė Emilė Čapienė savo žinias gilino prestižiškiausioje deimantų laboratorijoje. Šiandien abu juokauja: turbūt gyvenimo kelyje tam ir susitiko, kad sujungę savo žinias įkurtų prabangios juvelyrikos prekės ženklą „Août“ ir su visais pasidalytų subtiliu, rafinuotu ir šiek tiek paslaptingu brangakmenių pasauliu.

– Emile, Giedrimai, papasakokite, ką veikėte iki „Août“ idėjos? Giedrimas: Iki „Août“ įkūrimo daugiau nei dešimtmetį kaupiau patirtį Londone, turėjau galimybę darbuotis pasaulio lyderiaujančiuose juvelyrikos namuose – „Tiffany & Co.“, „Chopard“, „Graff“, „Moussaieff“. Ši ilgametė patirtis leido nerti į aukštosios juvelyrikos vandenis, dirbti su rečiausiais pasaulyje investiciniais deimantais ir brangakmeniais, artimai bendrauti su išskirtinai aukšto profilio klientais iš viso pasaulio – karališkosiomis šeimomis, šeichais, oligarchais, stambiais verslininkais. Taip turėjau neįtikėtiną galimybę užmegzti neįkainojamus kontaktus su aukščiausio lygio dirbtuvėmis, kurios jau daugelį kartų gamina papuošalus pasaulio galingiesiems. Emilė: Kol Giedrimas darbavosi garsiausiuose juvelyrikos namuose, aš į šį pasaulį žvelgiau iš mokslinės pusės. Baigiau studijas prestižiškiausioje

ir patikimiausioje pasaulyje deimantų sertifikavimo laboratorijoje „Geomological Institute of America“ ir tapau diplomuota GIA specialiste. „Août“ kuriami juvelyriniai dirbiniai su deimantais yra sertifikuoti būtent šios laboratorijos sertifikatais. Giedrimas: Džiaugiamės, kad tarptautinė patirtis atvėrė kelius prie ne tik rečiausių, bet ir gražiausių pasaulyje akmenų, kurių nuo šiol galima pamatyti ne tik spindinčiose pasaulio megapolių vitrinose, bet ir čia, Lietuvoje. Visi ilgame darbo su brangiaisiais akmenimis kelyje sukaupti kontaktai ir sukūrė pagrindą „Août“ pradžiai. Gali skambėti neįtikėtinai, tačiau klientų idėjas ir norus juvelyriniu dirbiniu paverčia meistrai, kurie, pavyzdžiui, kuria tiaras princesėms jų vestuvių proga. Emilė: Nors savo veiklą pradėjome atsargiai ir negarsiai, bet augantis susidomėjimas ir grįžtantys žmonės rodo, kad tai tik pradžia, o mūsų laukia neįtikėtinai įdomus ir ilgas kelias.

– Papasakokite, kaip „Août“ juvelyrikos namuose vyksta gamybos procesai? Giedrimas: Mūsų juvelyrikos gamybos procese visas kelias prasideda tarsi iš kitos pusės – nuo išsamios konsultacijos klientui, siekiant jį edukuoti, išsamiai supažindinti su šiuo išskirtiniu pasauliu, brangakmenių rūšimis, dizaino tendencijomis. Norisi, kad klientas galėtų priimti informuotą sprendimą, o jo įsigytas juvelyrinis dirbinys būtų ilgaamžis ir itin asmeniškas, ne tik brangus pirkinys, bet išjaustas ir prasmę turintis objektas. Tik tada, kai klientą iš arčiau supažindiname su juvelyrikos pasauliu, prasideda pasaulinės būtent jam tinkamo akmens paieškos. Emilė: Dėl to „Août“ prekės ženklo juvelyrika yra orientuota į rečiausius gamtos turtus – deimantus, smaragdus, safyrus, rubinus, Pietų jūros perlus bei kitus spalvotuosius akmenis. Aukštos kokybės akmenys yra pagrindinis „Août“ stilistikos akcentas ir diktuoja visą juvelyrinio dirbinio nuotaiką. – O kaip vyksta brangiojo akmens medžioklė?

Giedrimas: Viena svarbiausių užduočių

– gerai išsiaiškinti kliento norus ir prioritetus, tuomet kartu turime nuspręsti, kokių savybių akmuo labiausiai tam tinkamas. Tik tada pra-

Keturiolika GIA sertifikuotų 6.5 karatų deimantų

sideda paieškos. Susisiekiame su kontaktais iš įvairių pasaulio kampelių – Niujorko, Antverpeno, Honkongo, Tel Avivo, daugybės vietų Azijoje, o išskirtinais atvejais ir Pietų Afrikos. Suradus tinkamą variantą, priklausomai nuo jo vertės, parsigabename brangakmenį apžiūrai į Lietuvą arba jo apžiūrėti keliaujame patys. Ieškant itin retų radinių svarbu dirbti operatyviai, nes išskirtinės kokybės akmenys pasaulyje turi didelę paklausą. Visas procesas priklauso ir nuo

Kolumbietiški smaragdai iš Muzo regiono

to, koks konkrečiai yra akmuo. Pavyzdžiui, deimantų rasti paprasčiau nei rubinų ar „Padparadscha“ safyrų. – Papasakokite, kuo jūsų kūriniai išskirtiniai? Giedrimas: Juvelyrikos kultūros ir tradicijų supratimas suformavo „Août“ klasikinės juvelyrikos kolekciją, kuri gali pažymėti svarbias gyvenimo progas – vestuves, sužadėtuves ar vaiko gimimą. Stebint klasikinę juvelyriką, kurios dizainą meistrai tobulino šimtus metų, dažnai gimsta idėja ir individualaus, unikalaus užsakymo dizainui.

Emilė: Nors deimantas yra vienintelis ir

nepakeičiamas, tačiau ne vienas pastebi, kad mūsų darbų kolekcijoje atsispindi ir visa likusi spalvų paletė – karvelio kraujo spalvos rubinai iš Burmos, užburiančio žalumo smaragdai iš Kolumbijos Muzo regiono, sodrūs „Royal Blue“ safyrai... Šiuos akmenis, atitinkančius griežčiausius kokybės standartus, itin sunku rasti – jų vertė nuolat kyla ir jie yra medžiojami kolekcionierių ir investitorių. Būtent todėl jiems skiriame ypatingą dėmesį. Geras akmuo gali būti ne tik saugi investicija, bet ir džiuginti kiekvieną dieną kaip žiedas ar pakabukas. Giedrimas: Kiekvienas akmuo, kaip ir žmogus, yra unikalus ir skirtingas, todėl mums be galo svarbu kuo geriau atskleisti jo vienetinį grožį ir individualumą. Brangakmenių kelionei per skirtingas kartas renkamės minimalistinį, itin estetišką ir klasikinį juvelyrinio dirbinio dizainą. Kuriame ne vienadienę, o aukštą emocinę ir išliekamąją vertę turinčią juvelyriką. Be to, su didžiausiu džiaugsmu dalijamės savo žiniomis ir meile brangiesiems akmenims, juvelyrikos amatui, todėl dažnai organizuojame edukacijas – tai nuostabus būdas praleisti vakarą visiems, kas domisi brangiaisiais akmenimis ir juvelyrika.

– Kokie papuošalai, akmenys jums arčiausiai širdies, ką renkatės patys? Emilė: Rankos – viena gražiausių ir magiškiausių moters kūno vietų, todėl mane labiausiai traukia į centrinį akmenį orientuoti kokteiliniai žiedai, išlaikantys minimalistinį dizainą. Itin mėgstu ramesnes, prigesintas, žemiškas spalvas – samaninę, pilkšvą, indikolito spalvą – jos teikia ramybę, todėl tokie akmenys iškart patraukia mano dėmesį. Pilkas špinelis ar mėtinis turmalinas man yra didžiausi atradimai. Prie pasirinkimų prisideda ir sezoniškumas – vasaros metu visuomet pasvajoju apie dangaus žydrumo akvamariną. Spalvų ir formų begalybė man – tai nuostabi saviraiškos priemonė. Giedrimas: Aš esu didelis juvelyrikos klasikos mylėtojas. Dažnai sakau, kad juk klasika tapo klasika ne be reikalo. Kai į rankas patenka geras smaragdas, galiu į jį žiūrėti visą dieną. Jeigu turėčiau neribotą biudžetą ir šiandien galėčiau įsigyti vieną akmenį, tai būtų rubinas. Jų pasaulyje iškasama vis mažiau, tad norėčiau, kad mano vaikai galėtų pamatyti, kaip atrodo skaidrus karvelio kraujo nekaitintas rubinas iš Mianmaro. Jeigu kada nors turėsiu dukrą, labai norėčiau, kad tokį rubiną ji nešiotų kasdien, kai manęs nebebus.

Emilė: Juvelyrika perteikia istoriją, svarbius

gyvenimo momentus, palieka atminimą, o, svarbiausia, jausmą, kad visuomet buvai ir būsi šalia. Dirbinys kuriamas tam, kad būtų nešiojamas tavo ir ateities kartų, todėl labai svarbus tinkamas dizainas – modernus, bet kartu ir nesenstantis. 3 karatų karvelio kraujo spalvos rubinas

Daugiau apie „Août“ rasite www.aoutdiamonds.com, taip pat instagrame @aoutdiamonds

Iškylas miške ar ilgus pasivaikščiojimus prie jūros galima tęsti ir šaltuoju metų laiku. Pikniko krepšį papildykite termosu arbatos, išsikepkite obuolių tartaletę ir keliaukite mėgautis gamtos magija ir vienas kito draugija. Naudingomis idėjomis ir patarimais dalijasi pusryčių klubo „First Blush“ bendraįkūrėja Krista Sabaitytė.

Iškyla žiemą? Įmanoma! Nuotraukos ir idėja: Krista Sabaitytė

KAIP PARUOŠTI PIKNIKĄ GAMTOJE ŠALTUOJU METŲ LAIKU? Svarbiausia piknikų sudedamoji dalis – tai mylimi žmonės, su kuriais dalysitės šviežiausiais savaitės įvykiais ir juokausite. Kitaip sakant, svarbiausia – gera nuotaika! Savo piknikų neįsivaizduoju be kavos ar arbatos, kuri sušildo net ir žvarbiausią dieną. Ir, žinoma, užkandžių, kurie gali būti patys įvairiausi: nuo saujelės riešutų, vaisių, sumuštinių iki ryte iškepto dar šilto pyrago. Planuodami pikniką su draugais visada apsitariame, kas kuo pasirūpins, – taip išvengiame maisto pertekliaus ir sutaupome laiko.

VIETA PASIRŪPINKITE IŠ ANKSTO Piknikams gamtoje šaltuoju metų laiku nereikia daug papildomai ruoštis. Vis dėlto turbūt svarbiausia – iš anksto apgalvoti, kur galėsite prisėsti ar pasidėti indus su užkandžiais. Čia gelbsti miškuose ar prie vandens telkinių jau įrengtos stovyklavietės arba tiesiog miške pamatytas didesnis rąstas. Žinoma, galima naudoti ir savo iškylų baldus – jie neužima daug vietos, tačiau reikia turėti transporto priemonę. Taip pat, jei jau spaudžia šaltukas, vertėtų pagalvoti ir apie laužavietės vietą – ne tik susikurti šilumai ir jaukumui, bet galbūt ir gaminti maistui! Ant laužo puikiausiai išsikepsite mėsainius, pasišildysite sumuštinius, išsivirsite sriubos ar pasigaminsite žieminį troškinį. Tik nepamirškite šiltai apsirengti ir būtinai su savimi turėkite šiltų užklotų – jei bus vėsu, jie tikrai išgelbės. Iškylos yra didžiausias džiaugsmas, kai buitį paliekame namuose, pakeičiame aplinką ir gamtoje atsigauname, pailsime. Vėsesni orai neturėtų iš mūsų atimti įsimintinų akimirkų, todėl nebijokite ieškoti netradicinių sprendimų, kad ir šaltasis metų laikas būtų ne mažiau ypatingas.

Daugiau įkvepiančių idėjų ir naudingų patarimų rasite naujai atgimusiame „Lamų slėnio“ portale https://lamuslenis.lt

DIZAINO PAŽINTIS

Erdvė, kurioje norisi būti Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Darius Petrulaitis Meno kūrinių autoriai: Albinas Jukumas, Sandra Strele, Mykolė Ganusauskaitė, Robertas Narkus

Mada ir tendencijos interjero dizaine, kaip ir kitose industrijose, yra trumpalaikės ir neretai apsunkina individualaus stiliaus ir nevienadienio interjero kūrimą, – teigia interjero dizaino studijos „Akta“ kūrėjai. Kartu su jais šiandien lankomės išskirtiniame projekte – dizaino studijos kurtame name Vilniuje, kurio pagrindiniai akcentai – nesenstanti elegancija, individualumas ir pagarba proporcijoms.

INTERJERO IDĖJA Šį namo Vilniuje interjerą galėtume apibūdinti kaip nesenstančios elegancijos ir pagarbos architektūros proporcijoms samplaiką. Didžiulės namo erdvės itin tiko gausiam faktūrinių sluoksnių bei efektingų akmens raštų panaudojimui. Foninis interjero koloritas kurtas niuansiniu spalvų derinimo principu. Ramių tonų aplinką papildo eklektiška meno kolekcija, kurią gyventojai periodiškai papildo ir labai vertina. Didelis dėmesys šiose erdvėse skirtas ikoniniams bei individualiai kurtiems charakteringiems baldams. Didžiulis dviejų vietų darbo stalas su ryškiai raudona natūralios faneruotės apdaila buvo projektuotas konkrečiai šiam interjerui, holo erdvės komoda iš raižyto medžio masyvo – taip pat autorinis mūsų studijos darbas.

Didžiulės namo erdvės itin tiko gausiam faktūrinių sluoksnių bei efektingų akmens raštų panaudojimui. Foninis interjero koloritas kurtas niuansiniu spalvų derinimo principu.

Mada ar tendencijos interjero dizaine, kaip ir kitose industrijose, yra trumpalaikės ir egzistuoja labiau dėl marketingo sumetimų.

STILISTINIS SKIRSTYMAS INTERJERO DIZAINE – NEBEAKTUALU? Pasirinkus vieną labai aiškią stilistinę kryptį, ilgainiui ji gali tapti nebe tokia aktuali pačiam gyventojui. Mada ar tendencijos interjero dizaine, kaip ir kitose industrijose, yra trumpalaikės ir egzistuoja labiau dėl marketingo sumetimų. Visuomeninės paskirties objektuose vyraujančias stiliaus aktualijas atspindėti iš dalies pateisinama, kadangi čia reikalingas kismas ir įspūdžio kūrimas, tačiau kalbant apie privačią gyvenamąją aplinką, to reikėtų sąmoningai vengti. Socialinius tinklus ir dizaino puslapius užplūdusios tendencijos ganėtinai supanašėja. Savo ruožtu gamintojai stengiasi neatsilikti ir pasiūlyti vartotojui šiandien aktualių apdailos medžiagų ar baldų. Susidaro užburtas ratas, kuriame vartotojui sunku atrasti savo individualų stilių ir susikurti unikalų, nevienadienį interjerą.

dėjimas interjere. Nors tai ir yra asmeninė individualizuota erdvė,

Milžiniškos į vieną sujungtos svetainės, valgomojo bei virtuvės erdvės tapo iššūkiu renkantis kompoziciją, proporcijas ir apdailų panaudojimą.

kalbant apie ergonomiką ir intuityvų navigavimą aplinkoje, individualizavimo sąvoką galima paneigti – manome, jog ergonomikos kriterijai ir tinkamas erdvės funkcionavimas turi būti pritaikytas be išimčių visiems. ŽMOGAUS IR ERDVĖS SANTYKIS Pastebime, kad nors žmogus ir turi aiškią savo namų viziją, mes,

DIDELI DIDELIŲ ERDVIŲ IŠŠŪKIAI

kaip specialistai, padedame jam atrasti naujų vizijų, o kartais net ir kardinaliai jas pakeisti. Tam, žinoma, reikalingas pasitikėjimas. Į

Didelės ir atviros erdvės ne visada būna lengvas uždavinys. Kon-

kuriamus namus projektuotojų indėlis gali būti labai didelis, ypač

krečiu šio namo atveju milžiniškos į vieną sujungtos svetainės,

kalbant apie žmonių elgseną erdvėse. Tam tikri planiniai spren-

valgomojo bei virtuvės erdvės tapo iššūkiu renkantis kompozici-

dimai gali turėti įtakos tam, kaip namuose būnama: kiek laiko

ją, proporcijas ir apdailų panaudojimą. Žmogus, gyvendamas toje

šeima praleis kartu bendraudami prie vakarienės stalo, ar vyks

aplinkoje, turi jausti vientisumą ir harmoniją, todėl labai svarbu visa

bendros filmų peržiūros ir panašiai. Juk patogioje ir malonioje

tai suvaldyti. Dar vienas svarbus akcentas – intuityvus žmogaus ju-

aplinkoje norisi būti ilgiau, tiesa?

Jauki prabanga ir menas namuose Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „DecoFlux“ archyvas

Po sunkios dienos įgriūti į minkštučius debesis primenančius patalus, susisupti į šiltą švelnų chalatą, o gal šventinį stalą uždengti atidžiai specialiai jums sukurta staltiese? Turbūt nė vienas iš jūsų nesuabejos, kiek daug šilumos ir jaukumo namams suteikia namų tekstilė. Šiandien kalbamės su Ilona Aladaityte, namų tekstilės prekės ženklo „DecoFlux“ vadove – moteris mus čiumpa už rankos ir veda pro galybę paslapčių turintį išskirtinių audinių, raštų ir spalvų pasaulį.

– Ilona, papasakokite, ko namams suteikia kokybiška namų tekstilė? Kuo namų erdvėse ji tokia svarbi? – Namai yra labai asmeniška erdvė. Juose žmogus susikuria savo tvarką, atskleidžia savo skonį, prisijaukina mylimiausias spalvas. Ypač miegamajame! Tai itin intymi erdvė, kurioje turėtų atsidurti tik jums artimi daiktai, spalvos, raštai. O geriausia dalis – kad čia visai nesvarbios jokios tendencijos ar namų interjero stilius. Miegamajame mes patys esame pagrindiniai vertintojai, todėl tai, ką išsirenkame, turėtų pirmiausia mus pačius ir džiuginti. Juk daug smagiau eiti miegoti ar nubusti jums artimų spalvų ar raštų apsuptyje. Mūsų siūlomi produktai yra ne tik kokybiški, bet ir estetiški. Platus audinių asortimentas leidžia išsirinkti tai, kas artimiausia jūsų skoniui. Galite susikurti tiek klasikinį, tiek modernų stilių, rinktis vienspalvius arba švelniai blizgaus rašto patalus. Kadangi įvairios spalvos persipina skirtingose kolekcijose, jos gali būti lengvai derinamos ir tarpusavyje. „DecoFlux“ kalba apie kokybę. Mėgstame

sakyti, kad komfortas yra didžiausia prabanga. O šioje sąvokoje telpa ne tik kokybė, bet ir ne mažiau svarbi darna su savimi. Rinkdamasis namų tekstilę kiekvienas sprendžia pats ir šioji vidinė darna yra pati didžiausia prabanga. Itin daug pastangų įdedame kurdami spalvas, derinius, raštus, ieškodami ir asmenybių erdvių fotosesijoms. Visais įmanomais būdais stengiamės perteikti norimą nuotaiką, idėjas. Jaučiame, kad patys kurdami ir gamindami, į kiekvieną daiktą įdedame dalelę savęs ir savo energijos – turbūt dėl to mums svarbus ir kiekvienas atsiliepimas. – Papasakokite, kokį kelią turi nukeliauti produktas nuo jo idėjos gimimo galvoje iki lentynų? – Viskas prasideda nuo sertifikuotų žaliavų tiekimo, mums itin svarbu, ką perkame. Vėliau kuriami dizainai ir modeliai. Mūsų darbe itin svarbi audinių gamyba. Tai ilgas, atsakingas, kartais net kelis mėnesius trunkantis procesas. Jau paruošti audiniai siuvami čia pat, mūsų siuvykloje Vilniuje. Gal skamba neįtikėtinai, tačiau nuo dizaino idėjos iki produkto lenty-

noje kartais praeina net ir devyni mėnesiai! Ypač šis laikas išsitęsė pandemijos metu. Daug bendradarbiaujame su menininkais, kurie mums kuria išskirtinius dizainus – labai norime net ir buitiniuose dalykuose klientui perduoti meno, kokybės pojūtį. Kartais jau sukūrę dizainą, tobulindami atspalvius ir mastelius užtrunkame ilgiau, nei planavome, tad viskas nusikelia į kitą sezoną. Taip, pavyzdžiui, nutiko su vienu dizainu, kuris vietoj 2021-ųjų vasaros bus pristatytas tik 2022-ųjų pavasarį. Būna ir taip, kad nusprendus įsivesti naują spalvą norimą atspalvį pavyksta išgauti tik iš dešimto karto. Būna, nepavyksta visai. Žinoma, kartais pasitaiko ir taip, kad galvoje tam tikras dizainas atrodo puikiai, tačiau jį išbandęs pamatai, kad ant tam tikros tekstūros spalva visai nesižiūri. Taip ilgas darbas nueina perniek – nepatinkančių spalvų jokiu būdu neįtraukiame į kolekciją. (Šypsosi.) Kūrybos procese ne mažiau svarbūs ir žmonės. Ilgą laiką siūlėme tik tris standartinius patalynės dydžius – visus kitus gamindavome pagal užsakymą. Atrodo, skiriasi vos dešimt centimetrų, ir dažnam kildavo klausimas, kodėl už juos reikia mokėti brangiau, – tačiau paskaičiavę supratome, kad prie to vieno gaminio prisiliečia septynių ar aštuonių žmonių rankos. Tai individualus procesas, todėl labai svarbu atitinkamai įvertinti kiekvieno žmogaus indėlį. Juk važiuojant atostogauti smagu apsistoti nestandartinio interjero viešbutyje – nors jis ir kainuoja brangiau, atvykęs ten matai, kiek daug žmonių čia sudėjo visą savo širdį.

– O kas kuriant „DecoFlux“ tekstilę jums svarbiausia? Kokias mintis, kokius palinkėjimus savo klientams užkoduojate jos klostėse? – Šalia išskirtinių derinių mums be galo svarbi kokybė. Ypač daug investuojame į medžiagas – net po daugelio skalbimų dėl „Dream Touch“ technologijos mūsų naudojamas satinas blizga it šilkas. Taip pat mums svarbi įvairovė. Ne paskutinėje vietoje ir praktiškas bei patogus dizainas – pavyzdžiui, mūsų lovos turi keičiamus gobelenus, o milžiniška jų įvairovė gali iš esmės pakeisti viso jūsų miegamojo nuotaiką. Tikime, kad prabanga slepiasi detalėse, tad ant tekstilės galime išsiuvinėti jūsų inicialus. Mažos asmeniškos detalės kiekvieną gaminį pakelia į kitą lygį. – Vienas iš išskirtinių „DecoFlux“ bruožų – ypatingi audinių raštai. Kaip jie gimsta? Kas juos įkvepia? – Įkvėpimas ateina iš aplinkos. Įkvepia kvepalų buteliuko spalva, audinio atraižėlė, durų raštas kelionės Italijoje metu ar netyčia neteisingai pagamintas pavyzdys. Kūrybiškumas yra didžiulis įrankis – kasdien už jį dėkoju Dievui. – O kokių kalėdinių dovanų idėjų suras užsukusieji į „DecoFlux“? – Nors šiandien „DecoFlux“ yra labiausiai žinomas kaip patalynės gamintojas, prieš trejus metus mes stipriai išplėtėme savo asortimentą. Patalynė, chalatai, rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės, pledai, miego rūbai – visa tai gaminame patys. Šalia to po „DecoFlux“ stogu stengiamės suburti ir daugiau pasaulinio lygio prekės ženklų produktų, todėl turime ir nuostabų žvakių, namų kvapų, stalo įrankių, indų pasirinkimą. Tai itin asmeniškos dovanos, kurios, neabejoju, neliks neįvertintos. 89

Ant Holivudo krašto Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Edvinas Bružas, specialiai „Lamų slėniui“ iš Londono

Žodis „neįmanoma“ jos žodyne neegzistuoja. „Nebijok rizikuoti net ir tada, kai visi sako – neįmanoma. Jei tau sako negalima, pagalvok, kaip tai apeiti ir padaryti, kad būtų galima. Nesugalvoji? Tada pasistatyk šalia tų draudėjų palapinę ir lauk joje, kol neįmanoma taps įmanoma“, ‒ lengvai ir grakščiai savo gyvenimo filosofiją dėsto režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Ne tik dėsto, ji ir daro – jau daugiau nei metus Dalia dirba kartu su savo vyru, britų režisieriumi ir aktoriumi Dexteriu Fletcheriu. Ir jokie Holivudai jai nebaisūs!

Nesu saugi, žinau, kad reikės beprotiškai daug dirbti, kad manęs laukia šimtą kartų didesni iššūkiai, bet pati to norėjau.

– Dalia, yra moterų, kurioms atrodo, kad po penkiasdešimties gyvenimas tarsi baigiasi. Tau, panašu, tik prasideda – žengi į pasaulinę kino industriją, ir ne kur kitur, o Holivude! ‒ Aš esu lošėja, man reikia nuolatinių pokyčių ‒ nors bijau aukščio, geriausiai jaučiuosi tada, kai stoviu ant bedugnės krašto. Saugios situacijos mane užliūliuoja, tada pradedu sau nebepatikti. Net keliaudama neguliu su knyga prie baseino, man reikia liūtų, Afrikos, šuolių parašiutu iš lėktuvo, orangutanų ir pasivaikščiojimų Patagonijos ledynuose. Jeigu žvejoti ‒ tai piranijas arba ryklius. Tam, kad pailsėčiau, persikraučiau baterijas ir įkvėpčiau šviežio oro, privalau gauti stiprių, ribinių įspūdžių – kultūrinių ar emocinių. Lygiai tas pats ir su darbu – kinas privertė vėl pasijusti studente. Būdavo, tyliai apsidairau, įsigilinu į darbo apimtį, rimtumą ir net supykina nuo baimės, kad nesusidorosiu... Nesu saugi, žinau, kad reikės beprotiškai daug dirbti, kad manęs laukia šimtą kartų didesni iššūkiai, bet pati to norėjau. Negaliu skųstis. ( Juokiasi.) – Kinas, žinia, mėgsta paspėlioti, kas artimiausioje ateityje laukia planetos, žmonijos, o ir kiekvieno iš mūsų. Apie ką šiandien jame kalbama? ‒ Pastebėjote, didžiuosiuose pastarųjų metų filmuose personažai nustoja būti žmonėmis, ekrane veikia visokie superherojai, monstrai, robotai, ateiviai, transformeriai. Kuriamos kitos galaktikos, gyvenimas perkeliamas į kitas planetas. Mane tai gąsdina ‒ didžiosios kompanijos beveik nebekuria filmų apie tikrus žmones, jausmus, tikrus ryšius. Tos kitos realybės – tam tikras eskapizmas, mėginimas pabėgti nuo tikrovės. Beje, pastaruoju metu itin išpopuliarėję miuziklai – irgi! Dexteris 2013 metais režisavo miuziklą „Sunshine on Leith“, buvo vienas iš pirmųjų, atspėjęs tendenciją, vėliau radosi „Bohemian Raphsody“, o 2019 metais ir „Rocketman“. Skambant populiariai muzikai bėgti

nuo realybės lengva, tačiau mane jaudina, į kokį pasaulį sugrįšime iš savo pabėgimų? Juk pasaulis po šios epidemijos tikrai bus pasikeitęs, o ir mes būsime kiti. Esame girdėję apie milijonus žmonių gyvybių nusinešusius marus, tačiau tai buvo kažkada, prieš šimtmečius, knygos apie tai rašo ‒ o tai, kas vyksta šiandien, vyksta su mumis, čia ir dabar. Sveikata, netgi buvimas šiame pasaulyje tapo laikinu, nenuspėjamu klausimu. Man kartais atrodo, jei dar kada nors susitiksiu su draugais ir apsikabinsime, tai prilygs skrydžiui į Mėnulį. Permąstome vertybes, žmogiškuosius ryšius, o teorijos apie klimato kaitą staiga tampa realios – virš Londono nebeliko juodų debesų. Ir kai nusileidi Los Andžele, ten irgi šviesu, nebėra tokio tiršto smogo. Pandemija išspaudė skausmingus pūlinius, kurie jau buvo prisirpę, tik niekaip negalėjo išsiveržti. Tuo metu, kai Lietuvoje tik žengiame pirmuosius žingsnelius į tolerantišką, pakančią ir draugišką visuomenę, vis dar agresyviai ginčijamės, ar kiekvienas žmogus gali turėti lygias teises, pasauliniame kine kalbama apie tai, kad odos spalva, etninė kilmė, lytis, seksualinė orientacija, pažiūros darosi tarsi nematomos. Ir norint gauti Anglijos karalienės vaidmenį, odos spalva įtakos nebeturi. Gerai prisimenu, kaip 1991-aisiais atvykusi į Londoną rinkau artistus savo spektakliui „Lošėjai“. Kastingo vadovui tiksliai nupasakojau, ko man reikėtų, aktoriai porą savaičių šniūrais eina, o tarp jų – ir vienas juodaodis, ir kitas. Nieko sau, galvoju, ką jie sau mano, aš juk Gogolį statau, kokie juodaodžiai XIX amžiaus Rusijos gilumoje?! Aš esu užauginta labai tolerantiškų, progresyvių pažiūrų šeimoje, vaikystėje net turėjau juodaodę lėlytę, kurią mylėjau labiau už vokišką blondinę, bet pamačiusi aštuntąjį tokį pretendentą, apsiverkiau – mano sąmonė negalėjo priimti, nes aš ne Anglijoje, aš buvusioje Sovietų Sąjungoje užaugau, buvau tos sistemos produktas.

Prieš trisdešimt metų viską turėjau išsikovoti pati, svarbiausia man buvo, kad vertintų ne pagal lytį, o pagal talentą ir darbus.

„Kodėl jūs verkiate?“ – paklausė manęs tas aktorius. Pasakiau jam tiesą, bet jis neįsižeidė, nuėjo pas teatro direktorių ir iškėlė skandalą, kad šis verčia daryti aklą atranką vien todėl, kad iš valstybės gauna pinigų įdarbinti etnines mažumas. Štai tau ir 1992-ieji! Tąsyk mano „Lošėjuose“ nebuvo nė vieno kitos rasės aktoriaus, bet aš pati, savo valia, pasirinkau nepaprastai talentingą, bet kurčią aktorių. Ir jis buvo nuostabus!!! Praėjo 30 metų, kaip esu Londone, ir aš visiškai nebematau spalvos. Jei dabar vyktų tokia peržiūra ir aš sulaukčiau pusės, o kad ir visų, skirtingos odos spalvos, bet žiauriai talentingų aktorių, su jais „Lošėjus“ statyčiau nė akimirkos nemąsčiusi. Ir žinai kodėl? Todėl, kad pakeitęs aplinką per trisdešimt metų gali pakeisti mąstymą, bet jei pagyvenai tik vienerius metus, tai padaryti kur kas sunkiau. – Tai, kad visi esame žmonės ir kad pasaulis mums visiems turėtų suteikti vienodas galimybes nepriklausomai nuo lyties ar odos spalvos, yra visiškai aišku. Tačiau, kai susiduriame su menu, argi ne talentas turėtų būti svarbiausias rodiklis? Nejau kviesite vaidinti netalentingą žmogų tik todėl, kad jums komandoje pritrūko spalvos? Kartais, beje, taip ir atrodo. Ypač pastaruoju metu kine. ‒ Aš irgi esu tikra: svarbiausias kriterijus režisieriui turėtų būti talentas. Bet iš tiesų turime pripažinti, kad vienodos galimybės nebuvo suteiktos. Ir aš, išvykusi į Londoną, tikrai nesijaučiau sėdinti ant to paties suolelio, ant kurio sėdėjo Itono absolventai ar tie, kurie baigė Kembridžo universitetą. Galėjau būti penkis kartus talentingesnė nei jie, bet

nesimokiau prestižinėje mokykloje ir dar kalbėjau su akcentu. Juodaodžiai aktoriai, talentingiausi aktoriai iš Indijos, iš Pietryčių Azijos ‒ ne, jie niekada neturėjo tokių pat galimybių kaip britai. Net baltaodžiai kitataučiai neturėjo... Puiku, kad šiandien apie tai kalbame, nors realiame gyvenime dar ne viskas klojasi gerai. O moterys! Kiek kartų turėjau įrodinėti, kad tai, jog esu moteris, manęs prastesne režisiere nepadaro. Įrodinėjau iš pradžių Rusijoje, kur buvau vienintelė moteris režisierė visame GITISe, po to Lietuvoje, įrodinėjau ir Anglijoje... Laimė, Londonas vertina Maskvos teatro mokyklą, ir tai, kad baigiau režisūrą Maskvoje, mane pastatė ant šiek tiek aukštesnio laiptelio. Prieš trisdešimt metų viską turėjau išsikovoti pati, svarbiausia man buvo, kad vertintų ne pagal lytį, o pagal talentą ir darbus. Bet režisūra yra tokia profesija, kur nei vyras, nei moteris per penkerius metus neužauga iki aukščiausios A klasės. Ši profesija reikalauja įvairiapusės patirties. Šiandien Oskarų apdovanojimuose bandoma sukurti taisyklę, kad apdovanotų režisierių turi būti lygiai vyrų ir moterų. O iš kur tų moterų kino režisierių tiek staiga atsiras, jei niekas dešimtmečiais neinvestavo į jų mokslus, darbus, galimybes? Būtų logiška pripažinti, kad jeigu dabar pradėsime, tai prireiks dar gero dešimtmečio... Tik jau nepagalvokite, kad aš prieš moteris – atvirkščiai! Tiesiog žinau, ką reiškia, kai tave per anksti įmeta į per gilų vandenį – gali ir neišplaukti. O paskui kiek džiaugsis: „štai, sakėm, kad nesugebės“...

100

Pastaruoju metu dirbu su Holivudo kino prodiuseriu, „Di Bonaventura Pictures“ įkūrėju ir savininku, tokiu gana tradiciškų pažiūrų Lorenzo di Bonaventura. Kai susitikome, „Transformerių“ kūrėjas pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Ar žinai, kad per visą savo karjerą iš filmų esu uždirbęs 6,6 bilijonus dolerių?“ „OK, ‒ sakau. ‒ Aš užtat turiu kitų gerų savybių – žinau, kaip taupyti pinigus.“ Man be galo įdomu dirbti su superprofesionalais, bet kartais pagalvoju: daryti to, ką darau dabar, prieš penkiolika metų niekaip nebūčiau galėjusi. Ir jei kada nors už prodiusavimą gaučiau kokį Oskaro apdovanojimą, tai pirmiausiai dėkočiau „Vilnius City Opera“. Juk bohemiečiai mane privertė prodiusuoti, išmokė neįmanomų dalykų. Kine, randantis daugiau nulių, apima panika ‒ šiandien dirbu prie filmo, kurio biudžetas – 100 milijonų dolerių. O Lorenzo sako: trūksta pinigų!!! Aš žinau, ką reikia daryti, kai turi 10 tūkstančių eurų spektakliui, bet tau reikia 12 tūkstančių. O čia? Tada galvoje nubraukiu nulius, kad būtų drąsiau, ir sugalvoju genialių pasiūlymų, kaip sutaupyti. – Judu su Dexteriu dar niekada tiek daug laiko neleidote namuose. Kokie tavo šio meto atradimai? ‒ Iš tiesų labai pavydžiu rašytojams ir dailininkams, jie savo kūrinius gali kurti užsidarę, patys sau vieni. Mane uždara erdvė slegia, juk mano natūra – veikti, kurti, bendrauti. Teatras yra gyvas žanras! Jeigu anksčiau neturėdavau 14 susitikimų ar 12 valandų repeticijų, diena būdavo nepavykusi. Internetas ir visi tie zūmai yra prastas bendrystės pakaitalas, kopija. Tarsi pradedi save deginti: įsėdai į automobilį, užvedei variklį ir... niekur nevažiuoji. Po kurio laiko jauti, kad pradedi dusti nuo išmetamųjų dujų ‒ nėra sveika nei psichologiškai, nei morališkai. O ką jau kalbėti apie akis! Ką sužinojau būdama namuose? Kad man mirtinai reikia gėlių ir kuo daugiau. Įsigijau dar didesnę kaktusų kolekciją. Man niekuomet nereikėjo daug daiktų, o dabar jų reikia dar mažiau.

Įkvėpimą palaiko fotografijos ir meno knygos, kurių prisipirkau tiek, kad teko atvežti karučiu. Meno albumai man artimesni nei 3D vaizdai, plaukiantys pro akis iš internetinių muziejų. Praėjusiais metais Vilniuje, MO muziejuje, sukūrėme nepaprastą parodą „Iš tos operos“ apie bohemiečių auksinį dešimtmetį ir visus ryškiausius solistus. Septynis mėnesius dirbome. Eksponuoti ją ruošėmės penkis mėnesius, tačiau po pusantro teko uždaryti. Menas turi būti gyvas, jis be proto žmonėms reikalingas. Aš už tai, kad muziejai veiktų ir pandemijos metu! Ir aš noriu žiūrėti į pasaulį per gyvą žmogų, per jo sielą. Gyvybe Marse domiuosi, tačiau kur kas labiau nei jo paviršių noriu matyti žmogaus akis. Pradėjau žiūrėti pro langus ‒ niekada to nedarydavau. Gal prisimindama Žirmūnų, kuriuose užaugau, daugiabučius ir pro langus besidairančius kaimynus. Dabar, kai valandų valandas tenka kalbėti telefonu, norisi matyti vaizdą pro langą. Ir štai nutiko istorija: pastebėjau, kad po mano langais renkasi keisti žmonės. Atvažiuoja automobilis, jie išsirikiuoja vienas už kito ir kažką perka. Po kelių savaičių supratau, kad perka narkotikus. Nufotografavau ir perdaviau policijai. Tie pareiškė, kad narkotikų prekeiviai jiems žinomi, ir paklausė, kiek laiko visa tai vyksta. Negalėjau jiems atsakyti ‒ nors šiuose namuose gyvename jau dvylika metų, pro langą pradėjau žiūrėti tik dabar. – Įdomu pasvarstyti, kas laukia kultūros, kokia ji bus po šios epidemijos? ‒ Esu pozityvus žmogus, tikiu šviesiais siužetais, nors dažnai statau tamsius kūrinius. Man atrodo, kad jau sukaupėme didžiulį vidinių jausmų ilgesį, labiau vertiname žmogų, jo mintį, kūrybą. Gal taip visko nebetiražuosime, gal daugiau galvosime apie turinį ir kokybę. Menas turės kalbėti apie mūsų vietą pasaulyje, apie mūsų atsakomybę ir apie tai, ką turėtume daryti, kad šis pasaulis nesusprogtų visiškai. Poetiškai tai neskamba, tačiau turime atsakomybę palikti ateities kartoms geresnį pasaulį, negu gavome.

101

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Iš kartos į kartą perduodamos stalo istorijos Nuo pat mažų dienų „ARTable by Isto“ produktų grupės vadovę Kristiną Dumčienę supo nuoširdi meilė indams – iki šiandien ją šildo iš vaikystės atsinešti prisiminimai apie dailius porcelianinius močiutės indus ir tėčio keramikos dirbtuves. Visa tai moterį atvedė į „ARTable by Isto“ – išskirtinių krištolo ir porceliano indų, namų kvapų bei sidabro stalo įrankių erdvę. Joje puikuojasi ir savo istorijas lietuviams pasakoja pasaulyje garsūs gamintojai – „Meissen“, „Bernardaud“, „Lalique“, „Baccarat“, „Saint-Louis“, „Moser“, „Christofle“ ir kiti, o juos vienija ilgametės gamybos tradicijos, kvapą gniaužiančios šeimos istorijos ir unikalus požiūris į dizainą.

– Kristina, kaip prisimenate savo šeimos stalo tradicijas vaikystėje? Girdėjau, kad jūsų močiutės namuose šventinis stalas visada buvo serviruojamas krištolu ir porcelianu, tiesa? – Vaikystės šventes ir ypač stalo serviravimą prisimenu labai ryškiai. Mano močiutė stalą serviruodavo ne tik per šventes – ji kiekvieną dieną valgyti sėsdavo prie krištolinėmis taurėmis ir porcelianiniais indais dengto stalo. Man iki šiandien įstrigęs ne tik be galo skanus jos ruoštas maistas, bet ir iki menkiausių detalių apgalvoti stalo akcentai. Nors anais laikais buvo įprasta gražiausius indus laikyti tik svečiams, senelių namuose krištolas ir dailūs 102

stalo įrankiai būdavo naudojami kiekvieną dieną. Mano seneliai buvo labai išsilavinę, turėjo puikų skonį ir kasdien puoselėjo meilę dailiems indams. Dar mano močiutė pati žiedė puodus, senelis grojo saksofonu, abu jaunystėje buvo cirko artistai – mūsų šeima iš tiesų labai meniška ir turinti daug gilių tradicijų. Natūraliai visa tai persikėlė ir į mano gyvenimą. – Jūsų tėtis taip pat žymus keramikas – galima sakyti, kad visą gyvenimą jus supo aukštas meistriškumas ir dėmesys amatui, jo svarbai. Ar tai ir paskatino domėtis stalo kultūra, ypatingų medžiagų – krištolo bei porceliano – subtilybėmis? – Mano tėtis perėmė žinias iš savo tėvų

ir šiandien yra itin aukšto meistriškumo keramikas, premijų laureatas. Mamą tėtis taip pat užkrėtė meile keramikai. Augau glaudžiame santykyje su menu, amatais, nuo mažų dienų stebėjau keramikos procesą – mokiausi iš močiutės, mamos ir tėčio darbų, todėl šiandien puikiai žinau, kaip keramika degama, esu susipažinusi su skirtingomis jos technologijomis. Žinoma, keramika ir porcelianas turi skirtumų, tačiau pagrindiniai niuansai iš tiesų labai panašūs. Kai lankiausi garsiųjų prancūzų porceliano gamintojų „Bernardaud“ manufaktūroje Prancūzijoje ir stebėjau, kaip kuriami jų indai, tai buvo taip natūralu, taip matyta ir be galo artima širdžiai.

Jaunystėje buvau stipriai susižavėjusi archeologija – nuo mažens mane traukė istorija, daikto gimimas. Netiesiogiai mano darbas „ARTable by Isto“ siejasi su šia svajone – juk kiekviena krištolo ar porceliano manufaktūra, su kuria dirbame, yra sena, galinti didžiuotis įdomiu ir unikaliu paveldu. – Visa tai žingsnis po žingsnio jus atvedė čia! Papasakokite mums apie „ARTable by Isto“. – Dirbant „ARTable“ man svarbu ne tik pats produktas, tačiau ir už jo slypinti istorija. Kiekvienas mūsų gamintojas gali didžiuotis ne vieną dešimtį ar net šimtus metų skaičiuojančia istorija. Pavyzdžiui, garsioji „Meissen“ manufaktūra, įkurta dar 1710-aisiais,

jau daugybę metų yra Vokietijos kultūrinio paveldo dalis. Jų istorija ypatinga. Galbūt ne visi žino, kad nuo neatmenamų laikų porcelianas į Europą atkeliaudavo iš Tolimųjų Rytų, o jo gamybos technologijos buvo kruopščiai saugomos. XVIII amžiuje į Europą įvežamo porceliano gaminių kainos buvo neregėtai aukštos, tad europiečiams tapo gyvybiškai svarbu atkurti baltuoju auksu vadinamos medžiagos receptą. 1708 metais nedideliame Vokietijos miestelyje Meisene Saksonijos imperatoriaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto Stipriojo įsakymu žymiam to meto mokslininkui eksperimentiniu būdu pagaliau pavyko išgauti į porcelianą panašią me-

džiagą. Netrukus, po dvejų metų, Meisene duris atvėrė pirmoji porceliano gamykla, o Europa pagaliau galėjo didžiuotis atskleidusi didžiąją porceliano paslaptį. Kitas mūsų pasididžiavimas – prancūzų porceliano manufaktūra „Berdardaud“ – tai jau septintoji šios šeimos karta, kurianti porceliano objektus. 1863-aisiais įmonę įkūrė dabartinių valdytojų proprosenelis Leonardas Bernardaud. Tai tikrosios šeimos tradicijos ir laiko nenuplaunamas paveldas. Tokios ir panašios istorijos mane čia ir atvedė. Po kiekviena „ARTable by Isto“ atstovaujama manufaktūra slypi įvairiomis gijomis su žymiausiais pasaulio žmonėmis susipynę pasakojimai. 103

104

Kiekviena kolekcija ir kiekvienas indas turi ką papasakoti. Pavyzdžiui, savo salone turime itališkų iš Murano stiklo sukurtų „Venini“ vazų, kurios puošia Niujorko meno muziejaus ekspoziciją. Tai ne tik daiktai, tai – meno šedevrai. Kasdien jaučiuosi, it dirbčiau meno galerijoje, o klientai čia išgirsta tiek istorijų, kad neretai pasijunta it meno edukacijoje, kuri leidžia dar geriau suprasti, ką jie perka ir kokią reikšmę tai turi. Mūsų salone lėkštė nėra tik lėkštė – už jos slypi didi meistrystė ir jaudinantys istoriniai momentai. – Kristina, o kaip šiandieniniuose savo namuose kuriate stalo dengimo tradicijas? Kuo ypatingas šventinis jūsų šeimos stalas ir ant jo atkeliaujantys indai? – Pati namuose turiu iš močiutės paveldėtų desertinių lėkščių ir įrankių – nors kitiems šie daiktai gali nieko nereikšti, man jie saugo pačius šilčiausius prisiminimus. Kaskart paėmusi juos į rankas prisimenu senelių namus, šeimos susibūrimus, sau brangius žmones, vertybes. Pamatęs indus mano tėtis visada pradeda pasakoti istorijas iš močiutės ir senelio gyvenimų. Su senaisiais močiutės indais derinu ir kitus sau be galo artimus „Meissen“ kolekcijos indus ir tyliai viliuosi, kad kada nors panašias stalo serviravimo tradicijas du mano sūnūs perduos ir savo šeimoms.

– Kokius indus ir stalo įrankius rekomenduotumėte rinktis artėjančioms šventėms? Ką „ARTable by Isto“ siūlo Kūčių ir Kalėdų stalui? – Čia savo stalą papuoš tiek klasikos, tiek modernaus stiliaus mėgėjai. Kalėdiniam laikotarpiui rekomenduočiau „Bernardaud“ kolekciją „Noël“ – tai specialiai Kalėdoms skirta kolekcija, kuri kartu su subtiliais dekoro elementais ir žvakių šviesa ant šventinio stalo sukurs ypatingą ir nepamirštamą atmosferą. Stebuklingo spindesio ir išskirtinumo stalui suteiks ir krištolo taurės, puikus pasirinkimas – „Baccarat“, „Lalique“ arba „Moser“ kūriniai, o stalo įrankius siūlyčiau rinktis iš prabangaus „Christofle“ asortimento. Neabejoju, kad taip dekoruoto šventinio stalo prisiminimus vaikai su savimi nešiosis visą gyvenimą, o jiems suaugus šie indai taps artefaktu, mintimis nunešančiu atgal į vaikystę. Juk būtent prie kruopščiai suruošto stalo ir gimsta šeimos bendrystė. Iš tiesų, kolekcijų ir pasirinkimo daug, tarp jų lengva pasimesti, todėl kartu su klientu salone padengiame visą stalą – sudėliojame indus, taures, įrankius, staltieses ir kitus stalo akcentus – taip daug lengviau apsispręsti. Na, o vėliau, išsirinkus daiktą salone ir parsinešus jį namo, nuo tos akimirkos šeima kuria savo Kalėdų istoriją, tradicijas, puoselėja meilę.

105

Santykis su kalba atsiranda ją pradėjus naudoti kaip priemonę, padedančią kurti savo tapatybę ir vietą socialiniame pasaulyje, – teigia Vilniaus universiteto profesorė Loreta Vaicekauskienė. „Kalba yra gyva tiek, kiek mes ją panaudojame savo gyvybingumui.“ Bijodami būti spontaniški, kurti naujas kalbos formas ir atgaivinti senas, pradanginsime kalbos autentiškumą, o su juo – ir visa, kas kalbą ir daro kalba.

Kalba – visada gyva Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

VAIKŲ SANTYKIS SU KALBA Mes, lingvistai, kalbą pirmiausia matome kaip kognityvinį procesą, kaip įgimtą biologinę savybę. Lygiai taip, kaip gebame vaikščioti ar regėti, verbaliai reiškiame mintis. Kūdikis natūraliai išmoks bet kokią kalbą, jei tik bus kalbinamas, jei aplink girdės tam tikrus žodžius. Čia svarbus santykis – tik ne su pačia kalba, o su tais, kurie tave myli. Stebuklingai greitai vaikai išmoksta daugybės dalykų, o pagrindines kalbos struktūras, gramatiką, jau būna įsisavinę maždaug iki penkerių, dar prieš mokyklą. Jeigu vaikui bus žiūrima į akis, jei jis nebus atstumiamas, kai sako suaugusiesiems „ne“, jei su juo bus bendraujama, juokaujama, o ne vien auklėjama monologu, išlavės ir kognityviniai gebėjimai. Kalba čia labai svarbus instrumentas. Mokslininkai teigia, kad biologinis kalbos genas vystėsi kartu su žmonių socialinių ryšių evoliucija. Taigi gana greitai ima formuotis ir vaiko sociokultūrinis santykis su kalba. Vaikas pradeda suprasti, kad kalbėjimo būdai priklauso nuo žmonių tarpusavio santykių, kad, pavyzdžiui, su namiškiais ir nepažįstamaisiais, vyresniais ir jaunesniais, kaime ir mieste kalbama skirtingai. Ir tai jau sociolingvistinė, nebe gramatinė, erdvė. Atsiranda santykis su kalba kaip priemone kurti tapatybę, stilių, savo vietą socialiniame pasaulyje.

106

107

108

Vienaip mūsų tyrimuose kalba „populiarios“ paauglės merginos, kurios leidžia laisvalaikį centrinėse Vilniaus kavinėse, o kitaip tos, kurioms toks gyvenimo stilius nėra patrauklus. Net kultūriškai „nešvarių“ žodžių socialinę vertę vaikai pagauna labai greitai: populiarūs tarp berniukų keiksmažodžiai naudojami kurti vyriškai tapatybei arba kaip lyderystės strategija. Pavyzdžiui, sąmoningai nusikeikus per pamoką garantuotai galima pelnyti bendraamžių pagarbą. Drauge, žinoma, prisiimant riziką, kad mokytoja tokį kultūrinių normų laužymą supras kaip nepagarbą jai. KALBA MOKYKLOJE Mokykla siekia standartizuoti ir suvienodinti mūsų kalbinį elgesį, pradedant vienodų pagaliukų ir raidžių linijų rašymu, vienoda rašyba ir baigiant vienodais sakiniais tokiomis pačiomis rašinių temomis. Bet tai yra neįmanoma užduotis. Juk rašysena netrukus vis tiek suindividualėja, o rašyba smarkiai įvairuoja, nes dėl genetikos, dėl tam tikrų vaiko raidos dalykų, bendravimo namuose skiriasi vaikų kognityviniai ir atminties gebėjimai. Sakytinė kalba mums pavyksta savaime, mes ją žmonija vartoja jau porą šimtų tūkstančių metų. O štai rašytinė kalba – sociokultūrinės evoliucijos produktas – yra gerokai jaunesnė, jai tik keli tūkstančiai metų ir ji nesusijusi su biologiniu prisitaikymu. Nepatyrėme natūralios atrankos pagal raštingumą, savybės rašyti mūsų genuose nėra. Taigi kai civilizacija pasiūlo išmokti rašto, žmonės intuityviai atsiremia į sakytinę kalbą ir bando garsui pritaikyti rašto simbolį, grafemą (jei jų kultūroje naudojama abėcėlinė sistema). Kuo įvairiau tas garsas užrašomas, tuo daugiau „klaidų“ jie darys. Tarkime, „slepiasi“ abi „e“ tariame panašiai, ypač skiemenuodami, tad vaikas natūraliai abiejuose skiemenyse ir panaudos grafemą „e“. Tokių neatitikimų, kai rašytinė kalba skiriasi nuo sakytinės, yra gana daug: nekirčiuotus garsus tariame trumpai, bet rašyti reikia ilgojo garso grafemą, o kur dar sutartinė nosinių rašyba! Be to, daugelio vaikų sakytinė kalba yra tarminė, taigi jie mokosi ne tik rašto, bet ir užrašyti jiems svetimą standartinę kalbą. Būtų gerai, jei mokykla jautriai atsižvelgtų į rašytinės kalbos įvairovę, suprastų jos priežastis. Nes komunikuoti ta įvairovė netrukdo. Net pedagoginėje kalbos mokymo literatūroje patariama pirmaisiais metais padėti vaikams suvokti santykį tarp garso ir rašto, leisti vaikui savaime įeiti į raštingumą. Deja, lietuvių švietimo kultūra ganėtinai autoritariška. Tarmė iš karto eliminuojama kaip netaisyklinga, o nuo standarto nukrypstantys kalbos variantai prilyginami neraštingumui. Be to, Lietuvoje labai aršiai ir labai anksti imami naikinti leksikos ir gramatikos variantai. Vadovėlis nuo pirmos klasės užprogramuoja taisyti kalbą: raskite klaidų, pataisykite klaidas ir t. t. Ilgainiui imamas taisyti stilius: negalima kartoti to paties žodžio, įvardžiai esą susina kalbą, netinka vietininkas ir krūva kitų dalykų. Tyrėjų teigimu, raiškos būdų neįmanoma suvienodinti, tačiau mokykla to siekia. Taigi atsakymas į klausimą, kodėl lietuvių kalba vaikams nepatinka, tampa beveik aiškus. Kam gali patikti būti nuolat taisomam, jaustis ištisa klaida?

109

Šiuo metu su kolegomis tyrinėjame mokyklinį raštingumą – esame sukaupę mokyklinių sąsiuvinių duomenų bazę (ačiū bent tūkstančiui savo archyvais pasidalinusių savanorių). Labai aiškiai matyti, kad mokyklinėms užduotims trūksta autentiško, natūralaus santykio su raštingumu. Pavyzdžiui, ką vaikas daro iki mokyklos? Jis užrašys „mama, aš tave myliu“, savo vardą, ant piešinio – pavadinimą, gal kartais net knygą imsis rašyti, jei namuose jį supa knygos. Nesvarbu, kiek rašys, gal tik susilankstys puslapius ir brūkštels kelis žodžius, tačiau tai bus natūrali raštingumo praktika, kurioje jis pats nori dalyvauti, pats yra kūrėjas. O štai vadovėliai imasi dresūros. Iš pradžių milimetriniu tikslumu esame prašomi braižyti brūkšnelius ar kabliukus. Tada turime išmokti tautinę raidžių rašybą (pasirodo, kai kurios raidės gali būti užrašytos „netautiškai“). Tada nurašinėjame, atkartojame dažnai paskirus, su jokia tikrove nesusijusius sakinius. Kalba bet kokiu atveju yra komunikacija ir santykis su pasauliu, apie kurį norisi raportuoti, kurį pastebi. Šis santykis, man atrodo, atmetamas. Lieka tik dogma, esą „klaidingai dirbi ir aš tau pasakysiu, ką rašyti ir ką galvoti“. Ne visais atvejais, žinoma. Tikrai yra kūrybingų mokytojų, skiriančių užduočių, kurios įkvepia vaikus kurti. Visgi dominuoja užduotys, nesusijusios su vaikų individualizmu ir poreikiais. Fiktyvus laiškas draugui? Pasakojimas, ką veikiau per vasaros atostogas? Arba kokios pritemptos „vertybių“ temos, kurių padaugėja prieš egzaminus. Nemanau, kad tai patrauklu. Vaikai skaito vienodus kūrinius, vienodu metu, ir gauna tų kūrinių interpretacijas, kurias jiems reikia atkartoti. Ir tada atsiranda tam tikras cinizmas, daug plagiato, visas rašto darbus pardavinėjantis verslas. Dvylika metų yra daug, gaila, kad mokykla neleidžia moksleiviams būti skirtingiems. Kitur vaikai tyrinėja ir išbando net SMS romanus ar komiksus. Vienodindami mokinius pagal švietimo reglamentus pametame tai, kas svarbu. KALBA IR SOCIALINIAI TINKLAI Mūsų mokykla per lietuvių kalbos pamokas išmoko vaikus dogmos, kad kalba turi būti taisoma. Tai lietuviai ir taiso. Juos taisė ir jie toliau taiso. Tada turbūt jaučiasi stiprūs, tai galios klausimas. Gaila, kad mokykla to nereflektuoja pati ir nepadeda suprasti vaikams. Lietuvoje kalbos ir švietimo institucijos nurodo, ką mokytojai turės taisyti, jie gauna galią taisyti, o tada jau mokiniai ją perima ir prireikus pasinaudoja. Bet įdomu, kad niekas netaiso žmonių, kurie yra gerbiami, lyderiai, kurių mintims pritariama. Turiu visą kolekciją rašybos „klaidų“, padarytų žinomų, iš rašto gyvenančių žmonių. Kaip ir vaikų atveju, rašybos variantai yra natūralus dalykas. Dažnai ir priežastys panašios – formų panašumas, išimtiniai atvejai, taip pat nuovargis ar sku-

110

Lietuvoje kalbos ir švietimo institucijos nurodo, ką mokytojai turės taisyti, jie gauna galią taisyti, o tada jau mokiniai ją perima ir prireikus pasinaudoja.

111

112

Kalba yra gyva tiek, kiek mes ją panaudojame savo gyvybingumui. Galime būti kūrybingi, galime būti juokingi, autentiški, spontaniški, skirtingi, galime kurti naujas kalbos formas ar atgaivinti senas.

bėjimas. Mes, kalbininkai, to net nevadiname klaida – tai tiesiog skirtingi užrašymo variantai. Bet „galingų“ žmonių kalba kone nekomentuojama. Kalbos kardas dažniau ištraukiamas prieš tuos, kurių nuostatos nepatinka, kurie yra nemėgstami. Be rašybos, puolimo dažnai susilaukia ir skaitmeninės kalbos stilius. Jis tyčia būna kitoks – tai mes žinome iš praktikos, o mokslininkai aiškina, kad žmonės intelektualiai mėgaujasi kurdami naujas kalbos formas, maišydami kalbas, keisdami suvokimą apie tai, kas iš viso yra kalba, kokia ji gali būti. Mokykla išmoko, kad „svetimi“ elementai yra blogai. Bet juk taip nėra! Socialiniuose tinkluose mes kuriame naujas kalbos normas, o kalbų maišymas yra natūralus procesas. „Kiek galima darkyti lietuvių kalbą angliškais žodžiais“, – sakys piktas komentuotojas. Mūsų niekas taip ir neišmokė apie skaitmeninės kalbos stilius, apie kalbos kūrybą ir žaidimą. Prieini su savo kibirėliu prie smėlio dėžės ir išrėži, kad joje reikia kitokios tvarkos. Ne pilį statysim, o griovį kasim. O tada gauni atgal, suprantama. Gaila, kad mūsų niekas nemoko, kad kalba gali būti įdomesnė nei bandymai susivienodinti, kurie niekada nepavyksta ir nepavyks. Juk mes, kaip ir mūsų kalba, esame skirtingi ir kognityviai, ir socialiai. KALBA GYVA, KAI KEIČIASI Kalba yra gyva tiek, kiek mes ją panaudojame savo gyvybingumui. Galime būti kūrybingi, galime būti juokingi, autentiški, spontaniški, skirtingi, galime kurti naujas kalbos formas ar atgaivinti senas. Tai yra gyvybė. Reklamose žmonės dažnai panaudoja „nelegalius“, nestandartinius žodžius, už kuriuos, pasitaiko, gauna baudą. Bet juk tas nestandartinis žodis turi savo vertę, siejasi su tam tikra situacija, tam tikra vieta, reiškiniu. Mūsų smegenys neskirsto žodžių į savus ir skolintus. Žodžiai ateina su visu savo socialiniu lauku, kultūrinėmis asociacijomis, kurių nelieka pakeitus pasakymą į kitokį. Anądien mano kolega danas prisiminė danų vaikų vartojamą šnekamosios kalbos žodį apmaudui reikšti. Tarkim, atbėgi į kambarį, ten visi kramto po sausainį, o tau nebeliko. Ir tada išsprūsta tas jaustukas. Aš ėmiau ieškoti atitikmens lietuvių kalboje – galėtų būti kas nors panašaus į „ėėė nu“. Apstu tokių pasakymų, jie turi tam tikrą intonaciją, tam tikrą spalvą, reikšmę. Pakeitus to nebeliktų. Dingtų autentiškumas, o su juo – ir visas autentiškas santykis, kuris kalbą ir daro kalba.

113

Kiekviena akimirka gyvenime gali būti magiška, svarbiausia sustoti ir pamėginti pastebėti kasdienybės grožį čia ir dabar, ‒ tiki „MagicLinen“ įkūrėja ir kūrybos vadovė Vita Murauskienė. Kartu su vyru Justinu būdama viena komanda ne tik šeimoje, bet ir darbe, Vita kuria modernius ir ilgaamžius lininius gaminius, kiekviename jų paslėpdama dalelę magijos ir kvietimą švęsti save bei savo netobulumą.

Kasdienybės magija Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Vita, ar daug jūsų gyvenime magijos? – Kiek aplink matyti magiškų dalykų, pasirenkame patys. Savo skubioje kasdienybėje reikia bent retsykiais stabtelėti ir pastebėti paprastus dalykus – gal debesis, gal gelstančius lapus, įdomų praeinantį žmogų ar savo artimojo šypseną. Tai visiškai nereiškia, kad reikia užsidėti rožinius akinius. Gyvenimas yra pilnas iššūkių ir sunkių akimirkų, visi mes jų turime. Bet magija yra sustoti, pastebėti ir pajausti grožį čia ir dabar. Beje, sakoma, kad grožį sugeba pastebėti tik tie, kurie jo turi savyje. Nes pasaulis yra lyg veidrodis, kuriame kiekvienas mato savo atvaizdą. – Pasakojote, kad linas nuo vaikystės jums asocijavosi su išskirtinėmis progomis. Močiutei padengus stalą linine staltiese, žinodavote, kad tuoj įvyks kažkas ypatingo... Kokius dar gražiausius prisiminimus ir šeimos tradicijas atsinešėte iš vaikystės? – Geriausiai atsimenu šeimos, giminės susiėjimus. Šventinė staltiesė, tik ypatingoms progoms skirti indai... Stalas būdavo su114

sibūrimo vieta, kur vykdavo bendravimas. Iš pradžių labiau paviršutiniškas – apie įvykius, atostogas, darbus; vėliau – gilesnis, sutelkiantis, atskleidžiantis. Būdavo įdomu klausytis, mokytis gyventi. Atsimenu, kaip stebindavo ir pasiruošimas tokiems susiėjimams – tada atrodydavo, kam tiek darbo, juk daug ką galima nusipirkti parduotuvėje... Dabar suprantu, kad tai buvo dėmesio ir meilės išraiška, todėl ir pati maistui skiriu vis daugiau dėmesio. – Ar siekis jau į savo pačios namus atsinešti dalelę vaikystės magijos ir paskatino įkurti „MagicLinen“? – Vaikystė prabėgo sovietiniais laikais, kai kiekvienas gražesnis daiktas buvo saugomas, taupomas, nes jų tiesiog nebūdavo kur įsigyti. Taip šie daiktai lydėdavo šeimos gyvenimą, įgaudavo magijos, atrodydavo dar gražesni ir vertingesni. Mane žavėjo jų ilgaamžiškumas, tačiau kartu norėjosi sukurti ką nors modernaus, estetiško, šiuolaikiško. Naujoviškas minkštintas linas puikiai suderino šias dvi savybes – ilgaamžiškumą ir modernumą.

115

116

– Turbūt linas man visada siesis su tais mėlynuojančiais laukais, kuriuos matydavau vaikystėje, ir su šiurkščiais močiučių naudotais lininiais rankšluosčiais... Kaip jums pavyko liną paversti ne tik labai madingu, šiuolaikišku audiniu, bet ir sužavėti juo visą pasaulį? – Šiuolaikinės technologijos leidžia tiek austi plonesnio siūlo audinį, tiek suminkštinti liną, kad jis būtų malonus naudoti. Taip vienas seniausių audinių išlaiko savo nuostabią natūralią išvaizdą ir savybes, tačiau yra daug malonesnis liesti. O pasaulis susižavėjo pats – kai kuri kokybišką produktą, myli tai, ką darai, klientas pradžioje ateina pats, tada sugrįžta, rekomenduoja kitiems – taip susidaro sniego gniūžtės efektas. – O kaip gimsta nauji dizainai, idėjos? – „MagicLinen“ man toli gražu nėra tik darbas, tai – mano gyvenimo būdas. Kadangi labai mėgstu tai, ką darau, idėjos nuolat sukasi galvoje kaip bičių spiečius. Inspiracijų gaunu stebėdama aplinką, ypač kelionių metu. Pavyzdžiui, prisėdu kokioje Italijos kavinukėje ir stebiu žmones – žiūriu, kaip jie apsirengę, kokios spalvos patinka, kokie žmonių tipažai. Aplinka pilna idėjų, tik reikia mokėti jas pastebėti. – Verslą puoselėjate kartu su vyru Justinu. Kaip supratote, kad jūsų kūrybiniai, darbiniai keliai gali vingiuoti kartu? – Justinas į „MagicLinen“ įsiliejo labai natūraliai. Pradžioje verslą vysčiau viena, tačiau jis turėjo puikios verslininko patirties, ypač

finansų, technologijų srityje. Pradžioje tik konsultuodavausi su juo, vėliau, palankiai susiklosčius kitų Justino verslų aplinkybėms, jis iki galo įsitraukė į veiklą. Įmonei augant, nebegalėjau skirti pakankamai dėmesio ir verslui, ir kūrybai. Dėl didelio krūvio buvo sunku rasti balansą tiek tarp šių dviejų dalykų, tiek tarp darbo ir šeimos. Nuolat augantis verslas reikalavo daug dėmesio ir laiko, teko jį skolintis iš šeimos, asmeninių interesų. Reikėjo perdegti, pasimokyti, išsigryninti vertybes. Dabar Justinas vadovauja įmonei, o aš esu atsakinga už kūrybinę dalį. Kiekvienas darome tai, kas labiausiai tinka ir patinka. – Ar tiesa, kad viskas tampa kur kas paprasčiau, kai atrandi Tą žmogų? – Ir taip, ir ne... Žinoma, rasti antrąją pusę yra didelė laimė. Jei tas žmogus tave palaiko, paguodžia, pataria, su juo gali tobulėti ir atsiskleisti, per gyvenimą žingsniuoti daug lengviau. Įsimylėti, mylėti, gauti palaikymą yra lengvoji santykių dalis. Vis dėlto poroje kiekvienas turi turėti ir savo gyvenimą, identitetą, pomėgius. Svarbu nepamiršti ir pačiam būti tuo vieninteliu žmogumi – ne tik imti, bet ir duoti. Manau, mudu puiki komanda. Esame pakankamai skirtingi, todėl būdami kartu tarsi užpildome dėlionę. Kartais darbinėse diskusijose tarpusavyje sau leidžiame daugiau, negu leistume su bendradarbiu, jos būna karštesnės. Tai turi ir privalumų – praleidę mandagumus greičiau randame tinkamą sprendimą.

117

Prenumerata – geriausia dovana, kuria jūs ir jūsų artimieji džiaugsis ištisus 2022-uosius metus!

shop.lamuslenis.lt/prenumerata 118

119

– Ar sudėtinga į namų erdvę, tarpusavio santykius neparsinešti darbo? O galbūt jums visai nesinori nuo jo atsiriboti? – Verslui augant, ribos tarp darbo ir namų nebuvo. Dažnai darbuodavausi savaitgaliais ir vakarais, su vyru namuose diskutuodavome darbiniais klausimais. Galiausiai ribos nebuvimas privedė prie visiško perdegimo ir privertė įsiklausyti į savo balanso poreikį. Dabar turime gan griežtą taisyklę – namuose apie darbą nešnekame. Stengiamės visus darbinius klausimus aptarti darbo metu. – Darbe kiekvienas turite aiškias savo pareigas. Ar šeimoje taip pat esate nusistatę tam tikras taisykles? – Nebuvo taip, kad darytume šeimos susirinkimą ir raštu sutartume, kas namuose atlieka kokius darbus. Natūraliai atsirado šioks toks pasiskirstymas – vyras veža vaikus į mokyklą, aš iš jos pasiimu. Buities darbų tikrai neskirstome į vyriškus ar moteriškus. Maistą gamina tas, kuris yra laisvesnis ir turi įkvėpimo, namus tvarkome kartu. – Kiek magijos į judviejų kasdienybę atnešė vaikai? Kokie jie? – Tėvystė yra kaip amerikietiški kalneliai – nuo absoliučios besąlyginės meilės, kai vaikai apsikabina, iki desperacijos, kai trečią kartą kartojant negirdi, ką sakai. Tačiau jie suteikia tą ypatingą begalinės laimės jausmą, pripildo gyvenimą prasmės ir pilnatvės. Vaikai į mūsų gyvenimą neabejotinai įnešė spalvų. Jie linksmi, laisvi, kūrybingi ir nepaprastai gudrūs.

120

– O kokia yra jūsų šeimos kasdienybė? – Kaip ir visų: mokyklos, būreliai, darbas... Svarbi dienos dalis yra vakarienė. Kasdien gaminame maistą, turime taisyklę, kad vakarieniaujant televizorius turi būti išjungtas, telefonai padėti kuo toliau. Dalijamės, kas per dieną įvyko, stengiamės akcentuoti gerus įvykius ir patyrimus. Savaitgaliais mėgstame ištrūkti į gamtą, pajudėti – taip atkuriame vidines jėgas, įsikrauname. – Šeima – ką jums reiškia šis žodis? – Mano vertybių skalėje šeima yra pirmoje vietoje. Tai kasdienė kūryba, nes mes visi vieni kitus keičiame. Mudu su vyru darome įtaką vienas kito asmenybei, kartu formuojame vaikų pasaulėžiūrą. Labai daug ir patys iš jų išmokstame – juk jie taip pat yra asmenybės, tik turi mažiau gyvenimiškos patirties. Šeima yra didelė gyvenimo dovana ir daugiau nei žodis – tai šilumos ir saugumo jausmas, kurio nepakeičia nei atstumas, nei laikas. – Savo gaminiais siekiate švęsti pastangų nereikalaujantį stilių – ar pavyksta šį lengvumo jausmą įpūsti ir į savo kasdienybę? – Linas yra atsipalaidavimą simbolizuojantis audinys. Galite kruopščiai išlyginti lininius marškinius, bet dėvimi po poros valandų jie vis tiek pasipuoš nerūpestingomis, tik natūraliam audiniui būdingomis raukšlelėmis. Tarsi rodytų – aš ne tobulas, bet priimkite mane tokį, koks esu, aš sau patinku. Norėčiau pasakyti, kad taip pat jaučiuosi ir pati, bet iš tiesų tik mokausi priimti savo netobulumą, leisti sau klysti.

121

Prieš kelerius metus uostamiesčio širdyje atsidaręs „Švyturys Bhouse“ gastrobaras neretai vadinamas Klaipėdos Niujorku. Išskirtinio stiliaus, Bruklino rajoną primenančioje erdvėje susijungia gyvos muzikos koncertai, parodos, įvairūs renginiai ir ypatingas šefų bei aludarių sukurtas meniu. Šios vietos širdis – „Švyturio“ aludaris Mažvydas Matukas – į savo darbą žiūri ne tik kaip į amatą, bet ir kaip į meną.

Mažvydas – menininkas ar šefas? Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Mažvydai, aludaris – tai profesija, amatas, pašaukimas, o gal gyvenimo būdas? – Turbūt tinka visi šie variantai! Esu profesionalus aludaris, o kadaise buvau tik mėgėjas. Dirbau žurnalistu, krimtau žurnalistikos mokslus, nuo paauglystės visada užsiėmiau kūrybine veikla ‒ nuo rašymo iki radijo laidų. Šalia to vėliau atsirado ir namų aludarystė. Jau prieš pradėdamas daryti alų mėgdavau ragauti naujus skonius, skirtingas alaus rūšis. Tuo metu Lietuvoje būdavo tik šviesaus, tradicinio tamsaus ir kvietinio alaus. Žurnalistinių komandiruočių metu pradėjau važinėti į Vokietiją, Junginę Karalystę ir Belgiją, šiose šalyse išbandžiau anksčiau neragautų skonių ir tapau alaus entuziastu. Ilgą laiką degustavau įvairias alaus rūšis, rinkau įspūdžius ir naujus skonius, o galiausiai ėmiausi gaminti alų pats. – Kaip susidomėjai aludaryste? Juk tai gana neįprastas pomėgis! – Draugai man kartą padovanojo savaitgalio pramogą – alaus gaminimo mokymus. Tuo metu gyvenau Londone. Mokymų metu susitinki su aludariais, kartu su jais verdi alų ir susipažįsti su aludarystės pradmenimis. Tai buvo labai smagi patirtis! Kitą dieną po mokymų iš tų pačių rengėjų nusipirkau namų alaus virimo įrangą. Iki tol alaus gaminimo procesas man atrodė kupinas paslapčių ir 122

mistikos. Mėgdavau daryti kombučią, girą, tačiau maniau, kad paruošti gerą alų namuose yra neįmanoma. Nusipirkęs būtiniausius indus, pradėjau alų gaminti pats, tačiau ganėtinai tingiai ir tik retkarčiais. Gyvendamas Londone baruose galėdavau paragauti pačio įvairiausio alaus iš viso pasaulio, tad didelio poreikio gamintis pačiam ir nebuvo. Grįžus į Lietuvą tai pasikeitė. Pamenu, atėjau į parduotuvę, pasikasiau barzdą ir pagalvojau: „Oho. Kaip čia dabar nesikeikti.“ ( Juokiasi.) Alaus pasirinkimas buvo toks mažas, kad pradėjau intensyviau ir dažniau alų virti namuose, ypač tas rūšis, kurių pasiilgdavau labiausiai: stautus, IPA alų. Šis hobis tapo mano gyvenimo būdo dalimi ir pamažu išaugo į profesionalią aludarystę. Savo kūrybinę veiklą iš tekstų ir virtualių produktų pakeičiau į keistų, apčiuopiamų ir ragaujamų dalykų kūrybą. ( Juokiasi.) O juos kurti gerokai smagiau, ypač dėl grįžtamojo ryšio. Iš teksto skaitytojo gali išspausti nebent šypseną ar piktą komentarą, o kai ragauja tavo fermentuotų miežių sulčių, viską išduoda akys. Kaip man patinka stebėti tas akis, reakcijas ir bendrauti su ragautojais! Su žmonėmis man gerokai įdomiau kalbėti apie alų nei apie verslą ar politines aktualijas, nors prie alaus galima aptarti ir tai.

123

124

– Koks turi būti aludaris? – Aludaris turi būti smalsus. Jei nori kurti ką nors įdomaus ir naujo, pajusti platų skonių spektrą, turi būti atviras ir daug domėtis. Kai kurie žmonės yra neofobai, jie bijo naujų dalykų: neragauja naujų skonių, atostogauti važiuoja visada ten pat. Aludaris turi elgtis visiškai priešingai: turi norėti ragauti, domėtis. Nauji potyriai ir platesnis skonių spektras padeda kurti savo produktą ir atrasti naujų idėjų. Taip pat šiame amate reikia daug kantrybės. Palyginus su maisto ruoša, sudėtingiausi patiekalai gaminami iki kelių valandų, neskaitant fermentavimo ir marinavimo. O su alumi procesai vyksta gerokai lėčiau – net pats greičiausias alus bręsta kelias savaites. Turi išlaukti. Viskas užsitęsia dar ilgiau, jei receptą reikia

tobulinti, o taip nutinka neretai. Tada alaus gamyba užtrunka net kelis mėnesius. – Pabandykime atskleisti kokybiško alaus paslaptį – iš ko susideda gero alaus formulė? – Kokybei būtina kantrybė. Prieš paleidžiant produktą į rinką, jis turi būti iki galo ištobulintas. Jei produkte nebus balanso, alus bus per rūgštus, kai norisi saldžiau, bus labai nemalonu. Turi gebėti jausti ir nugludinti kiekvieną alaus receptą, kurį paleidi į pasaulį. Ta formulė galėtų susidėti iš bandymo, taisymo, ragavimo ne tik vienam, bet ir su kolegomis, draugais, alaus tobulinimo iki tol, kol supranti, kad sukūrei gerą produktą. Svarbu neiti į kompromisą, kad alus turi būti pagaminamas greitai ir iš karto. Kartais prie vieno produkto gali dirbti kad ir pusę metų ar metus.

– Kaip kuri naujus skonius? Iš kur atkeliauja idėjos? – Nėra vieno atsakymo. Idėjų tikrai neimu iš kokio bendro stiklainiuko. ( Juokiasi.) Vienas didžiausių įkvėpimų – kelionės. Keliaudamas nebijau ragauti, išbandyti naujų skonių. Nesvarbu, iš ko pagamintas patiekalas ar gėrimas, jei juo neapsinuodysiu ir nemirsiu – ragausiu. ( Juokiasi.) Idėjos gali atkeliauti iš bet kur: įdomesnio patiekalo, vaisinio kokteilio. Paragavęs suprantu, kad kas nors puikiai atgimtų ir kitame pavidale – aluje. Įkvepia ir alaus festivaliai, alaus daryklos. Skaitau daug profesinės literatūros, ieškau informacijos internete. Ir ne tik apie alų, bet ir apie maistą apskritai. Iš ten taip pat pasisemiu labai daug gerų idėjų, kurios tampa puikiais naujais alaus skoniais. Kai kurios idėjos taip ir lieka tik idėjomis arba yra atidedamos ateičiai. Ne visus skonius galima perkelti į alų, bet, matyt, ir nebūtina. – Visgi tu – menininkas ar šefas? O gal abu? – Jei žmogus ką nors kuria, tai juk yra menas. Šefas iš esmės irgi yra menininkas, nes jis kuria naują patiekalą, bando, eksperimentuoja, išranda ką nors naujo ir unikalaus. Kai dailininkas piešia ar rašytojas kuria romaną, jie pasidaro darbo eskizus, planą, išstudijuoja medžiagą. Šis kūrybinis procesas yra panašus visur, skiriasi tik priemonės. Aludarystėje kuri tiek skonį, aromatą, tiek vaizdą – aprėpiama ganėtinai plati sritis. Tad taip, visi mes, kuriantys žmonės, esame menininkai. – Kokios mados šiandien vyrauja alaus pasaulyje? Kur link eina kraftinis alus? – Kraftinis alus, nors daug kas taip anksčiau galvojo, nėra mada, tai – progresas. Gastronomijos srityse gerokai prasiplėtė skonių ribos. Jei anksčiau kavinėje galėdavome gauti tik vienos rūšies kavos pupelių, dabar renkamės iš daugybės. Ir visai nenorėtume grįžti į tuos laikus, kai produktų pasirinkimo nebuvo. Nors istoriškai alaus būta įvairiausio, dar visai neseniai galėdavome rinktis vos iš kelių rūšių. Kraftinį alų galime pavadinti senųjų rūšių atgimimu. Žinoma, alus dabar yra gerokai modernesnis dėl pasikeitusių galimybių ir technologijų. Dabar į jį visai lengvai galime įdėti mango vaisių, o tai XVIII a. Lietuvoje būtų buvusi didelė arba net neįveikiama užduotis. 125

Šiandien populiarūs intensyvesni, įdomesni skoniai, ypač klesti IPA stiliaus alus. Jei prieš kelis metus IPA stiliuje dominavo kartūs apynių skoniai, dabar populiaresnės vaisiškos savybės. Taip pat dažnai papildoma ir tikrais vaisiais – tokie alūs šiuo metu itin mėgiami. Dar populiarūs desertiniai stautai. Jie daromi su laktoze, nefermentuojamu pieno cukrumi, todėl alus tampa saldesnis, o šiuos motyvus papildo konditeriniai priedai: kokosai, vanilė, klevų sirupas. Suderinus vanilę, mėlynes, klevų sirupą ir sodrius, šokoladinius stauto motyvus gauname tarsi desertą alaus pavidalu. Taip pat – brandinimas statinėse. Turime puikią alaus brandinimo erdvę mūsų „Švyturys Bhouse“ rūsyje, kuris slepiasi po stikline gastrobaro grindų dalimi. Brandinimas vyksta vyno, viskio, romo ir kitų gėrimų statinėse. Jose laikome įvairiausių rūšių alų, siekdami išgauti dar kompleksiškesnį skonį – statinėse buvusių gėrimų natos persipina su įvairiais stiliais, tad išgaunami įdomūs, hibridiniai skonių deriniai. Ypač jie tinka prie maisto. Alaus derinimas prie maisto taip pat yra kraftinio alaus judėjimo dalis. – Mažvydai, kuo dar ypatingas „Švyturys Bhouse“ gastrobaras? – Šis vienas bendras pastatas sujungia barą ir alaus daryklą, tarp jų netgi nėra ryškių sienų. Ši erdvė supina visą alaus kultūrinį korpusą – gali matyti, kaip alus gaminamas, puikiai praleisti laiką bare, skanauti gardžius patiekalus, o kartu daug sužinoti apie alų degustacijų, ekskursijų ir maisto derinimo vakarienių metu. Karu su alaus someljė Jonu Lingiu virtuvės šefai rengia įdomias degustacines vakarienes, kuriose alus ir maistas papildo vienas kitą ar sukuria naujus skonių derinius. Taip pat čia vyksta koncertai, vakarėliai, parodos. Esame dideli MO muziejaus draugai, tad tad jau kelis metus iš eilės atsivežame pačią geriausią jų parodą iš Vilniaus į Klaipėdą. 126

Turime gražią vasaros terasą, nuo kurios apžvalgos bokšto per žiūronus galima matyti transliaciją iš Nidos, matosi ir jūra. Jaukioje terasoje siūlomas atskiras tik vasarai skirtas picų meniu. Tai nuostabi vieta praleisti laiką šiltuoju metų sezonu. Ir, žinoma, liepą čia vyksta aludarių festivalis – koncertai ir gausybė alaus kultūros renginių. Ši šventė – it alaus kultūros gimtadienis, sezono vainikavimas. – Šis gastrobaras neretai vadinamas Klaipėdos Niujorku – kaip prasidėjo jūsų draugystė su kraftinio alaus gigantu iš už Atlanto „The Brooklyn Brewery“ ir kuo ji svarbi lietuviško alaus ateičiai? – Ši darykla ir projektuota taip, kad primintų tipinius Niujorko Bruklino rajono pastatus. Mūsų draugystė su aludariais iš JAV prasidėjo nuo bendravimo su legendiniu aludariu Garrettu Oliveriu. Jam apsilankius Lietuvoje, buvo kartu pagamintas bendras alus ir nutarta, kad „The Brooklyn Brewery“ prisidės prie mūsų daryklos gimimo. Labai džiugu, kad kartu su „The Brooklyn Brewery“ įgyvendiname puikių bendrų projektų. Su Garrettu kurdami alų žaidžiame ir tradiciniais tautiškais motyvais: pavyzdžiui, naudojame alui lietuviškus prieskonius, medų, o brandiname jį amerikietiško burbono statinėse, taip sujungdami amerikietiškąją ir lietuviškąją aludarystės tradicijas. Manau, kad tokie projektai svarbūs ne tik lietuviškojo, bet ir viso pasaulio alaus ateičiai. Ir jų ateityje dar bus ne vienas! – Alaus tradiciją galima pažinti ir kiek kitaip, ne vien įprastoje baro erdvėje, o šmaikščiau ir elegantiškiau, pasakojant naują alaus istoriją, tiesa? – Tikrai taip! Gastrobare rengiame alaus degustacijas. Tačiau švietimas vyksta ne tik degustacijų, ekskursijų metu, bet ir būnant pačiame bare. Mūsų baro personalas turi daug žinių ir gali ne tik puikiai patarti, kokį alų pasirinkti, bet ir papasakoti jo pagami-

nimo bei atsiradimo istoriją. Alus dažnai apipintas labai įdomiomis istorijomis, kurių turime sukaupę išties daug. Svečius mėgstame ne tik supažindinti su įvairiais skoniais, bet ir suteikti jiems daugiau žinių. Taip pat išgirsti ir jų istorijas! Šioje vietoje atvirumas yra pakeltas į kitą lygį. – Kiek alaus rūšių gaminate ir kviečiate paragauti? – Turime labai didelį pasirinkimą – beveik visų alaus rūšių ir stilių, įvairių sezoninių naujienų. Žiemai – sodresnių skonių, pavasariui – gaivesnių, vasarai – vaisiškesnių. Dar kasmet rugpjūčio mėnesį švenčiame tarptautinę IPA alaus dieną, jai dažnai sukuriu net po penkis naujus skonius. Taip pat visada turime alaus iš Bruklino ar kitų Europos šalių. – Garsėjate ne tik išskirtiniu ir didžiuliu alaus asortimentu, bet ir puikia virtuve! Kaip jums pavyksta meistriškai ir kurti naujus alaus skonius, ir derinti juos su gardžiausiais patiekalais? – Mūsų virtuvės meniu yra labai panašus į tokį, kokį pamatytumėte užėję į barą Brukline. Prie patiekalų kūrimo prisidėjo ir degustacijas rengiantys šefai – Vylius Blauzdavičius ir Deivydas Praspaliauskas. Su maistu kaip su alumi: nedarome jokių kompromisų, jei nesame patenkinti skoniu, tobuliname jį kad ir visus metus. Bandome, gludiname tol, kol išgauname patį geriausią patiekalą, kurį galima suderinti ir su įvairiais bare siūlomais gėrimais. Visose srityse įdedame daug šilto žmogiško prisilietimo, meilės ir rūpesčio. – Pabaigai, kokia tavo kaip aludario filosofija ir ateities vizija? – Nesustoti smalsauti. Bandyti vis ką nors naujo, keliauti, atrasti, ieškoti. Vos tik užsidarai kambaryje, iš karto pradedi jausti, kaip tavo idėjos siaurėja. O man visada norisi pasiūlyti ir sukurti vis ką nors naujo. Tad mano filosofija: nesustoti, atrasti, ieškoti ir bandyti.

127

BON APPÉTIT

Maistas – tai gyvenimas Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Fotografuota: „Demo loftas x Cafe Backstage“

Pakalbinti Ievą Pikžirnytę-Dignaitienę norėjau jau seniai, nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau apie lietuvę, vienintelę Baltijos šalyse baigusią maisto identiteto magistro studijas Prancūzijoje. Didžiulę meilę maistui Ieva atsinešė iš vaikystės, kai kartu su močiute kepdavo mielines bandeles, dainuodama su mama lipdydavo cepelinus ir verandoje stebėdama uostą valgydavo medumi pagardintą varškės sūrį. .

NUO ARTES LIBERALES IKI SKONIO IR KAVOS EKSPERTĖS Dažnai nežinome, už ką turime būti dėkingi savo proseneliams, tačiau iš jų paveldime daug nuostabių savybių ir hobių. Aš – ne išimtis. Mano prosenelis buvo dailininkas, poliglotas, rašęs receptus lietuvių, rusų, lenkų, ispanų kalbomis! O su močiute Rusnėje savaitgaliais kepdavau bandeles su aguonomis, varške, cinamonu, kartu su mama sekmadieniais dainuodamos darydavome cepelinus. Pas mamutę prisimenu kalnus kiaušinių, grietinės, sviesto, iš kurių atsirasdavo didžiausias šakotis Zypliuose – laužydavau jo „ragus“ ir negalėdavau sustoti. Prisimenu ir naminį saldaus pieno varškės sūrį su medumi, kurį lėtai valgydavau sėdėdama rytais verandoje ir pro atidarytą langą stebėdama uostą Šilutėje... O kur dar mamutės bulviniai blynai ir kugelis su obuoliene, mamytės naminės vištos sriuba! Meilė maistui buvo užkoduota jau nuo pat gimimo ir vaikystės.

128

Tačiau mano maisto kelionė prasidėjo ne iš karto. Mokydamasi mokykloje svajojau ir planavau studijuoti istoriją, netgi buvau įstojusi į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Tik nuo studijų ten atkalbėjo pati istorijos mokytoja, siūlydama pasirinkti kiek praktiškesnį studijų variantą. (Juokiasi.) Tad bakalauro studijas pabaigiau LCC tarptautiniame universitete. Šiam artes liberales universitetui esu dėkinga ne tik už įgytus viešojo kalbėjimo įgūdžius, tvirtus ryšius, draugystes, bet ir už mainų programą, kurioje pirmą kartą taip artimai prisiliečiau prie maisto. O grįžusi jau žinojau, kad gyvenimą sieti noriu būtent su juo. Mainų programos metu gyvenau Prancūzijos gastronomijos centre, juokais dar kartais vadinamu šalies skrandžiu – Lione. Lankiau įvairius maisto gaminimo kursus, žiūrėjau, kaip dirba šefai skirtingo lygio restoranuose, daug valgiau, ragavau ir... įsimylėjau Prancūziją. Tiesa, turiu prisipažinti, kad Prancūziją įsimyli joje pagyvenęs tik trumpą laiką. (Šypsosi.) Stoti į niekam nežinomas magistro studijas Prancūzijoje ir pasakyti tėvams, kad savo gyvenimą noriu sieti su maistu, nebuvo pats lengviausias žingsnis. Visgi noras gilinti gastronomijos žinias buvo didesnis už visus iššūkius, baimes, tėvų nepritarimą, kalbos barjerą. Tad, gavusi stipendiją, įstojau į maisto identiteto magistro studijas Prancūzijoje. Kokie tai buvo įdomūs metai! Studijų metu keliavome po Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Rumuniją. Mokėmės apie maisto kokybės ženklus, darėme sūrius, kumpius, paštetus, spaudėme ir pardavinėjome obuolių sultis, kepėme baguetes, brijošes, mokėmės ir mikrobiologijos. Man, atėjusiai iš artes liberales, stovėti su baltu chalatu ir pipete rankoje, tirti, ar vištienoje nėra salmoneliozės ir kiek cukraus yra obuolių sultyse, buvo labai neįprasta! Šešias savaites trukusių sensorinės analizės kursų metu mokėmės taisyklingai ragauti alyvuogių aliejų, vyną, medų, pomidorų passatą, sūrį, kumpį. Rumunijoje mokėmės maisto įstatymų ir kitų teisės aktų, ekonominių ir rinkodaros disciplinų. O kiek dar daug ragavome ir kartu su studijų draugais keliavome po įvairius regionus! Visgi, apsigynusi magistro darbą, šios šalies tiek nebeidealizavau. Netgi atvirkščiai – stiprūs patriotiniai jausmai ir noras pritaikyti sukauptas žinias sugrąžino mane į Lietuvą. O žinias visai netikėtai pradėjau taikyti dirbdama kartu su Beata Nicholson jos kulinarinėje studijoje maisto redaktore. Tuo metu, kai Beata paskelbė, kad ieško papildomų rankų, dirbau su Deivydu Praspaliausku restorane „Dublis“. Pamenu, grįžau namo ir pamačiau daugybę žinučių iš draugų, tikinančių, kad šis darbas yra skirtas būtent man. Susitikome su Beata ir ji po mūsų pokalbio daugiau nieko į atranką ir nebepasikvietė. Maisto redaktore „Beatos virtuvėje“ dirbau penkerius metus. Pajutusi norą toliau tobulėti, augti, nusprendžiau, kad turiu išeiti iš savo komforto zonos, nors dirbti su Beata ir kitomis nuostabiomis kolegėmis man labai patiko.

129

130

Šokoladas man – tai jaudulys, malonumas, mistika ir netgi stebuklas. Iki šiol mokslininkai stebisi šokolado savybėmis ir jo gebėjimu vienoje ankštyje išauginti skirtingų rūšių pupeles – argi ne stebuklinga!

Tačiau mano maisto kelionė tęsėsi toliau. Atsitiktinė pažintis su

nežinai, ką įsidėjęs į burną šokolado gabalėlį gausi ir kur jis tave nuves.

nuostabia gide Vilija vieną vakarą išaugo į labai didžiulę mano gyvenimo dovaną – maisto ekskursijas po Vilnių. Vilnius, mano nuo-

O šokoladas gali nuvesti į tikrai nepaprastus dalykus! Išduosiu pa-

mone, yra ryškiausias ir išskirtiniausias savo daugiakultūriškumu

slaptį, kad su draugu Justu kuriame naują šokolado prekinį ženklą

Lietuvos miestas. Turistus kviesdavau patirti, kaip valgydavo didikai,

Lietuvoje. Justas – tikras šokolado meistras, visada svajojęs sukurti

valstiečiai, kokios tradicijos vyravo anksčiau, sovietmečiu ir dabar.

savo šokoladą. Susipažinome vienoje iš mugių „Kablyje“. Abu turė-

Šiomis ekskursijomis siekiau parodyti Lietuvos bei Vilniaus daugia-

jome begalę žinių apie šokoladą, kuriomis norėjome vienas su kitu

kultūriškumą, stengiausi, kad kiekvienas turistas iš Lietuvos išvažiuo-

pasidalinti! Gaminti šokoladą ir aš slapta pasvajodavau, tačiau netu-

tų su geriausiais ir skaniausiais prisiminimais.

riu tiek verslumo ir drąsos, kiek turi Justas. Taip mūsų abiejų svajonė išaugo į šokolado fabrikėlį Molėtų rajone, kuriame Justas gamina

O dabar suomių įmonėje esu kavos ir skonių mokymų ekspertė. Dir-

šokoladą, o aš būsiu daugiausia atsakinga už edukaciją, mokymus ir

bu su didmena: viešbučiais, restoranais, biurais ir „Paulig“, „Santa Ma-

rinkodarą, dalinsiuosi žiniomis apie šį nepaprastą produktą, jo gami-

ria“ bei „Gold & Green“ prekių ženklais. Esu marketinginis kompanijos

nimo eigą ir be galo įdomią istoriją!

veidas, kai klientams reikia pristatyti naujus ar esamus produktus. MAJAI IR PIRMOJI ŠOKOLADO PLYTELĖ Taip pat labai džiaugiuosi, kad nuo šio rudens Emanuelio Ryklio „Kavos mokykloje“ vedu šokolado pamokas-degustacijas ir taip galiu

Šokolado istorija prasidėjo prieš beveik 5,3 tūkst. metų Ekvado-

pildyti darbo su šokoladu svajonę, dalintis žiniomis apie šį stebu-

re. Ji perėjo per daug genčių ir civilizacijų: nuo Činčipės genties,

klingą produktą. Savo gyvenimo keliu einu žingsnelis po žingsnelio,

gyvenusios netoli Ekvadoro, mokajų, olmekų, majų, actekų, iki

tik kartais koks angelas padeda nutūpti ten, kur ir turiu būti. (Šypsosi.)

Ispanijos bei likusios Europos ir Amerikos. XVI a. pradžioje Kolumbas išsilaipino Hondūre, pamatęs kakavos pupeles jas pa-

STEBUKLINGA ŠOKOLADO GALIA

laikė migdolais ir parvežė į Ispaniją, tik be didelių fanfarų. O štai kai XVI a. Kortesas su konkistadorais nuvertė actekų imperiją,

Šokoladas man – tai jaudulys, malonumas, mistika ir netgi stebuklas.

prasidėjo vadinamosios „šokolado bėdos ir sąmyšis“. Konkis-

Iki šiol mokslininkai stebisi šokolado savybėmis ir jo gebėjimu vienoje

tadorai ne tik pavogė žinias apie kakavą, bet ir jas visai sujau-

ankštyje išauginti skirtingų rūšių pupeles – argi ne stebuklinga! Niekada

kė, kadangi nemokėjo vietinės kalbos ir ne taip suprato sąvokas.

131

Norint pajusti visus skonius reikia išmokti sulėtėti ir būti dabartyje. Jei valgysime skubėdami, užsiimdami kitais darbais, visos skonių paletės tikrai nepajusime. Lėtesnis valgymas taip pat yra pagarba maisto produktui ir visam keliui, kurį jis nuėjo iki tavo stalo.

Būtent dėl to buvo manoma, kad kakavos pupelių yra tik trys

ATRAKINTI SKONIUS

rūšys, o dabar žinome virš dešimties pagrindinių genetinių grupių. Na, o atkeliavusi į Ispaniją bei kitas Europos šalis kakava

Prieš ragaudami pirmiausiai vertiname produkto spalvą, paviršių, tuo-

buvo prieinama tik elitui, kuris po dar šimto metų skanauti ste-

met uostome, pradedame galvoti, koks galėtų būti jo skonis. Maistui

buklingojo gėrimo jau rinkdavosi į šokolado namus.

pasiekus mūsų burną, jį sukramtome iki mažesnės frakcijos, o seilės padeda dar geriau sujungti visus pojūčius. Mūsų olfaktorinė sistema

Pats pirmasis šokoladas buvo geriamas ir duodamas tik valdo-

veikia taip, kad kai mes įkvepiame, smegenyse išsišifruoja visi skoniai:

vams ir kariams arba vestuvių, vaiko gimimo progomis. Kakava

koks tai produktas, ar jis saldus, ar rūgštus, ar subalansuotas.

buvo galios, stiprybės ir prabangos simbolis. Tačiau Pietų Amerikoje, kurioje kakava augo, ją vartojo visi: XVIII a. Kolumbijoje

Jei jums sunku pajusti visus skonius, patarčiau prieš ragaujant kuo

darbininkai po pusryčių gerdavo kakavą iš gatvės prekeivių, o

daugiau įkvėpti, ypač ragaujant vyną, kavą, alyvuogių aliejų, arbatą.

Peru kakava buvo vartojama nuo ryto iki vakaro. Tais laikais Li-

Ragaudami šiuos produktus mes natūraliai šliurpiame būtent tam,

moje buvo įsikūrusi šokolado gildija, kuri teigė, kad į šokoladą

kad su deguonimi nusiųstume informaciją iki smegenų centrų.

negalima dėti jokių priemaišų: nei burnočių, vanilės, sezamų, nei cinamono – tikri „švarios etiketės“ pradininkai.

Norint pajusti visus skonius reikia išmokti sulėtėti ir būti dabartyje. Jei valgysime skubėdami, užsiimdami kitais darbais, visos skonių

Prasidėjus pramonės revoliucijai, įvyko ir šokolado perversmas

paletės tikrai nepajusime. Lėtesnis valgymas taip pat yra pagarba

– buvo pradėti kurti pieno milteliai, kakavos presas atskyrė ka-

maisto produktui ir visam keliui, kurį jis nuėjo iki tavo stalo.

kavos sviestą nuo kietųjų dalelių ir taip atsirado kakavos milteliai, buvo pradėtos gaminti ir šokolado plytelės ‒ pirmąją XIX

Maistas yra gyvenimas, nesibaigiantis ciklas. Žmogus sodina, au-

a. pagamino anglai. Be to, pieno milteliai leido sukurti pirmąjį

gina, augalas pereina per pavasarį, vasarą, užsigrūdina, nuolat

pienišką šokoladą. Antrasis pasaulinis karas pakenkė šokolado

keičiasi. Ir kiek mes įdėsime meilės gamindami maistą, tiek jos ir

kokybei, kadangi taupant žaliavas į jį pradėti dėti netinkami in-

pajusime valgydami. Mes atėjome gyventi, kad būtume laimingi

gredientai, pavyzdžiui, kitokie riebalai.

ir džiaugtumėmės gyvenimu. O maistas juk – vienas džiugesys!

132

133

Varškės pyragai – vieni mano mėgstamiausių, o kardamonas šiuo metu ypač ant bangos manajame kulinariniame repertuare, todėl taip vieną ankstyvą rytą ir gimė šio pyrago receptas. Nebijokite eksperimentuoti! Mangai taip pat labai tiktų šiam pyragui, o vasarą – abrikosai.

134

Kardamoninis varškės pyragas su kriaušėmis Pagrindui: • 100 g kepintų migdolų • 80 g viso grūdo dalių kvietinių miltų • 50 g avižinių dribsnių • 2 šaukštai rudojo cukraus • 1 šaukštelis meduolių prieskonių • 100 g šalto sviesto

• 500 g riebesnės varškės

• 180 g cukraus • 3 kiaušiniai • Žiupsnis druskos

Įkaitinkite orkaitę iki 170 laipsnių. Atsegamą apvalią kepimo formą (23 cm) išklokite kepimo popieriumi. Visus pagrindui reikalingus produktus sumaišykite maisto kombainu iki drėgno smėlio konsistencijos. Atidėkite saują pyrago viršui papuošti, o likusią masę išlyginkite kepimo formoje ir pašaukite į orkaitę dešimčiai minučių. Ištraukite ir palikite pravėsti. Paruoškite įdarą: į maisto kombainą sudė-

• ½ šaukštelio vanilės ekstrakto • 1½ šaukšto kukurūzų krakmolo Kriaušėms: • 50 g rudojo cukraus • 1 cinamono lazdelė

Įdarui:

• 3 šaukštai grietinės

• 1 citrinos žievelė ir 3 šaukštai citrinos sulčių

• 200 ml vandens

• Žiupsnis druskos

• 250 g rikotos

• 3 šaukšteliai malto kardamono (arba 18 kardamono ankščių)

• 4 kriaušės • 1 šaukštas citrinos sulčių Papuošimui: • Migdolų riekelės • Avietės • Rozmarinų ar čiobrelio lapeliai

kite varškę, rikotą, grietinę, cukrų ir malkite apie minutę, tada sudėkite likusius ingredientus ir sutrinkite iki vientisos, glotnios konsistencijos. Varškės masę supilkite į kepimo formą, sutrupinkite likusius trupinius, pabarstykite migdolų riekelėmis ir grąžinkite pyragą į orkaitę 50 minučių. Ištraukite ir palikite atvėsti. Kriaušes nulupkite, supjaustykite smulkiais kubeliais. Puode užkaiskite vandenį su

cukrumi ir cinamonu, virkite 10‒12 minučių, kol sutirštės. Suberkite kriaušes, įspauskite citrinos sultis ir virkite dar 10‒12 minučių, vis pamaišydami, kol kriaušės suminkštės, bet nepraras savo formos. Palikite atvėsti. Kitą dieną pyragą išimkite iš formos, sudėkite kriaušes (jei jose atsirado daug skysčio – nukoškite, o sirupą panaudokite košei ar blynams), papuoškite avietėmis ir rozmarino lapeliais.

135

7 žingsniai, kaip ragauti šokoladą • Turėkite gero juodo ar tamsiai pieniško šokolado be priedų. • Nusiraminkite, patogiai įsitaisykite, nusiteikite ateinančiam malonumui. • Atsilaužkite gabalėlį, apžiūrėkite išvaizdą: ar blizga paviršius, o gal jis matinis? • Perlaužkite gabalėlį pusiau, pauostykite (jei šalta, palaikykite rankose, kad sušiltų) ‒ kokius aromatus jaučiate? • Ragaukite: leiskite šokoladui ištirpti burnoje, nekramtykite, stebėkite, kaip keičiasi skoniai, aromatai pradžioje, viduryje ir pabaigoje. • Pagalvokite apie tekstūrą: ar ji glotni, gal rupi, gal tirpsta it riebi grietinėlė? • Įsidėkite likusį gabaliuką, leiskite jam ištirpti ir pagalvokite apie poskonio ilgumą, kiek laiko dar jaučiate šokoladą burnoje? Kuo ilgesnis poskonis, tuo mažiau norėsime vienu kartu suvalgyti visą šokolado plytelę.

136

137

Arbatos šventė kasdien Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Arbata (cha, tea, tee, čaj) pasaulyje įprasta vadinti gėrimą, ruošiamą iš Camelia genties augalo lapelių. Arbatos kultūra ir mišinių tradicija tokia pati turtinga, o meistrystė tokia pati ryški, kaip ir Europoje išplitusioje vyno kultūroje. Tyrinėdami arbatos pasaulį atrasite savitas arbatą auginančių šalių tradicijas, tik atskiriems regionams būdingą šio gėrimo skonį, išskirtinius gamybos metodus, fermentavimo meistrystę. Arbata dera prie visų įpročių ir progų: vos stimuliuoja, lengvai euforizuoja, pakylėja ir atpalaiduoja, bet nesvaigina ir nemažina koncentracijos. Mišiniai su žolelėmis vos vos slopina, lėtina, padeda užmigti, o mintys išlieka skaidrios ir ramios. Profesionalūs somelje pažintį su vynu pradeda nužvelgdami gėrimo spalvą taurėje. Arbatos meistrai pažintį pradeda nuo arbatos lapelių: jų išvaizdos, dydžio, spalvos. Prie gėrimo paruošimo, aromatų ir skonio tyrinėjimų pereinama su arbata susipažinus. Kuriant arbatos mišinius, svarbi pagarba tradicijoms ir smulkiausios detalės. Plėsdami senųjų tradicijų ribas arbatos meistrai derina skirtingų arbatų aromatus ir skonius, kuria naujas patirtis. „Kameljė“ - „Skonis ir kvapas“ sukurtas, skoningas, modernus rinkinys arbatos tyrinėtojams •

Temperatūrai atsparaus stiklo dekanteris tinka karštiems gėrimams ruošti ir pateikti.

•

Dvi dvisienės taurės arbatai pateikti. Arbatos spalvų gama, aromatas, skonio natos atsiskleis gurkšnojant šildantį, jaukų gėrimą iš stilingos taurės, kurios sienelės neįkaista.

•

Odinis laikiklis dekanteriui. Nuo karšto vandens, įkaista dekanterio sienelės, todėl imti ir kelti dekanterį su arbata reikėtų už odinio laikiklio.

•

„Skonio ir kvapo“ BIRI arbata PATOGIOJE piramidėje.

„SKONIO IR KVAPO“ BIRIŲ arbatų PATOGIOSE PIRAMIDĖSE kolekcija sukurta mėgautis ir eksperimentuoti. Savo mėgstamą arbatą, derančią prie nuotaikos, progos ar jūsų pyrago, it rūpestingi kamelje atrasite eksperimentuodami. „Skonis ir kvapas“ rinkiniui atrinko:

Baltąją arbatą VASAROS DVELKSMAS su braškėmis ir pievų žolelėmis. Raudonąją arbatą KALAHARI žaliojo ir raudonojo rooibos derinį, kvepiantį citrusais ir grietinėle

138

139

140

BALTOJI ARBATA VASAROS DVELKSMAS SU BRAŠKĖMIS IR PIEVŲ ŽOLELĖMIS Ramus, švelnaus skonio, poilsiu dvelkiantis gėrimas. Vos kreminis, gomuryje išlieka lengvos karamelės pojūtis. Liepžiedžių ir braškių natos vos atpažįstamos, nostalgiškai vasariškos. Baltoji arbata solidi, gaivi, joje slypinti šypsena pasilieka ant lūpų. Vos kreminė, išbaigta, ramia palaima apgaubiantis baltoji arbata dera su gera muzika, žvakių šviesa, net tyla. Ramios euforijos būsena dera su romantiška aplinka, tinka ieškantiems įkvėpimo kūrybai ar pokalbiui su savimi. RAUDONOJI ARBATA KALAHARI – FERMENTUOTO IR NEFERMENTUOTO AFRIKIETIŠKOJO RAIBSTEGLIO ARBATŲ MIŠINYS SU APELSINŲ NATA Pilnas spalvų, šildantis, apgaubiantis prabanga ir labai jaukus gėrimas dera su vakaro lėtumu: atoslūgio, svajonių, ramių pokalbių atmosfera. Raudonoji arbata ramina ir lėtina, nors nesvaigina, bet tarsi įsupa į šiltą pledą, nubraukia dienos mirgėjimą ir siūlo nebedirbti, neskubėti, net nebūti tobuliausia savo versija. Mėgautis tuo, kaip yra DABAR. PARUOŠIMAS IR PATEIKIMAS •

Dekanteryje užpilkite vieną ar dvi BIRIOS arbatos patogioje piramidėje pakuotes

•

(viena piramidė maždaug 500 ml) virintu, iki tinkamos temperatūros atvėsintu vandeniu,

www.skonis-kvapas.lt

•

ir palaikykite 6-8 min.

•

Išimkite piramides, leiskite gėrimui kiek pravėsti

•

Verdantis vanduo iškreipia subtilių arbatų skonį, geriau luktelkite kelias minutes,

•

kol ką tik užviręs vanduo pravės ir tik tuomet ruoškite gėrimą dekanteryje

•

Pateikite dvisienio stiklo ar baltojo vyno taurėse.

141

Ėjimas į mišką – tai ėjimas namo Tekstas ir nuotraukos: Lina Kukytė

Neperžengiamos džiunglės, gaivališkai ryškūs žali atspalviai, dangų siekiančios kokosais apkibusios palmės, tropinis klimatas, visžalė gamta, saulė 365 dienas per metus ir jos spindulių nubučiuotas kūnas – taip jau septynerius metus atrodo keliautojos, kultūrų tyrinėtojos ir fotografės Linos Kukytės kasdienybė Pietryčių Azijoje. Pirmą kartą po pasaulį užklupusios pandemijos mergina vėl Lietuvoje. Viešnagė gimtojoje šalyje padovanojo išskirtinių patirčių ir išgyvenimų, kurių vienas unikaliausių – Miško festivalis.

142

143

Miško festivalis – jau ketvirtus metus organizuojamas renginys Anykščių miškuose. Šiemet festivalio kūrėjai eksperimentavo su festivalio formatu bei bendros kūrybos ribomis ir surengė dvi kūrybines festivalio stovyklas XIX a. sodyboje Šimonių girioje, kur interneto ryšys lėtesnis už sraigę. Šimonių giria – biosferos poligonas ir Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorija, kurioje gausu retų gyvūnijos ir augmenijos rūšių. Čia galima pamatyti briedžių, šernų, barsukų, lapių, kiškių ir kitų gyvūnų. Pušynai sudaro apie 60 procentų girios, joje daug vertingų pievų, o pati giria tarsi banguoja, vietomis tai kalvota, tai pelkėta. Šimonių girios pakraščiu teka Šventosios upė, kurioje kasryt drąsiausieji maudėsi lediniame vandenyje, o ant jos skardžio buvo galima gėrėtis upės vingio kraštovaizdžiu. Besigrožint slėniu akį ne kartą patraukė ryškiaspalvis žalsvai mėlynai žėrintis lyg iš tropikų salų atskridęs paukštis. Tai – žalvarnis, kuris mėgsta sausus pušynus, o jam išlikti būtinas tradicinis kraštovaizdis ir natūralios buveinių ekosistemos. Šių metų Miško festivalio tema – darnaus sugyvenimo paieškos. Festivalis sukvietė įvairių sričių menininkus, atlikėjus, tyrėjus, kurie savaitę praleido miške, ieškojo sugyvenimo su savimi, aplinkiniais, su čia pat esančia gamta, jos gyventojais ir pasinėrė į bendrą kūrybą bei diskusijas apie ekologinę kultūrą. Miško festivalyje dalyvavau kaip mokslininkė-tyrėja ir jo metu dalyvaujamojo stebėjimo metodu fiksavau savo ir kitų stovyklaujančių kūrėjų patirtis, išgyvenimus, nuotaikas, o fotoobjektyvu – neįkainojamas bendrystės akimirkas girioje. Mano pasirinkta tyrimo tema – miško maudynės ir lietuvių santykis su gamta – suteikė galimybę dalyvauti šioje stovykloje ir panirti į neeilinę lietuviško miško patirtį. Atsiriboti nuo miesto aplinkos ir civilizacijos, išvykti į stovyklą laukinėje gamtoje man pačiai buvo didelis iššūkis. Pradedant atvykimu į Šimonių girios gūdumą, kurios nepasiekia joks ryšys, iki nakvynės palapinėje vėsiomis rugpjūčio naktimis, kai guminiai batai skęsta rasoje, o į kojas skverbiasi šaltis ir drėgmė. Savaitė Šimonių girioje man priminė vaikystės stovyklas, kai vasaros dienas ir naktis leidi naujų bičiulių draugijoje, gyveni palapinėse miško prieglobstyje arba glaudiesi priešpirtyje, maudaisi Šventosios upėje, geri šaltinio vandenį, kaitiniesi dūminėje pirtyje, kepi zefyrus ant laužo ir drauge šildaisi prie ugnies tipyje.

144

145

146

Festivalio metu leidausi į naujas patirtis, kurios padėjo giliau panirti į

įžengus į ąžuolų giraitę nustelbė didybės ir sakralumo jausmas, kokie

mišką ir į save. Tai miško maudynės, pėdsekystės ir buveiniavimo žygis,

ąžuolai yra įspūdingi ir išskirtiniai tiek savo dydžiu, tiek pojūčiu.

laukinių augalų pažinimas. Miško maudynės atvėrė pojūčius, leido pamatyti, pajausti, išgirsti mišką kitaip, iš arčiau – uostant žemę, įsiklausant

Ąžuolas lietuvių kultūroje užima ypatingą vietą. Baltų mitologijoje tai

į vėjo gūsius, basomis brendant į upelį, ragaujant zuikio kopūstų arbatą

Perkūno medis, juo buvo reiškiama ir viso pasaulio struktūra, žmonės

ir dalijantis savo patyrimais bendrystės rate. Pėdsekystės ir buveiniavimo

garbino ąžuolus kaip šventus. Vis dėlto ne kiekvienas medis galėjo

žygis mane nustebino ir pažadino norą pažinti gamtą. Žygio metu su-

būti laikomas šventu, o tik tas, kuris kuo nors išsiskyrė, pavyzdžiui,

sipažinau su buveinėmis – vietomis, kuriose gyvena skirtingos gyvūnų

buvo didesnis, aukštesnis už kitus, ypatingai nuaugęs ar gumbuotas.

rūšys. Kokia neįkainojama patirtis yra atrasti, po kuria egle ilsisi šernas,

Lenkų istorikas J. Dlugošas kronikose minėjo šventas giraites, kurių

kur jis eina į purvo SPA, kodėl tai svarbu šernų kailio higienai, kokius po-

nedrįsdavo paliesti joks kirvis. Tai sakralizuoti miškeliai ar giraitės, į

žeminius labirintus išrausia barsukai ir koks pilnas vertybių yra miškas, kai

kurias negalima įžengti, nebent religiniais tikslais, kuriose gyvena arba

žinai ir moki pamatyti.

apsireiškia dievai ar šventybės. Medžių sakralumas lietuvių kultūroje niekur nedingo, jis išliko sakmėse, burtuose, apeigose, įsiliejo į krikš-

Buvimas miške užburia, padeda sulėtėti, sąmoningai būti, atrasti ir

čioniškas tradicijas.

pamatyti smulkiausius gamtos objektus. Lietuviai nuo seno žinomi kaip miško žmonės, miškai ir medžiai turi didelę svarbą ir baltų mito-

Miško maudynių esmė yra klaidžiojimas miške pasitelkiant uos-

logijoje, miškai yra lietuvių sveikatos ir tapatybės pagrindas. Laukinių

lę, regą, klausą, skonį bei lytėjimą; ir sąmoningumas, buvimas

augalų pažinimo žygyje Šimonių girioje ne tik ragavau pušų kanko-

čia ir dabar. Laikas gamtoje daro mus sveikesnius ir laiminges-

rėžių medaus, bet ir sužinojau, kad jei trūksta jėgų, reikia pastovėti

nius, tačiau miškas turi ypatingų galių. Miškai ne tik valo orą ir

po ąžuolu ir žmogų užplūs energija. Miško maudynių praktikos metu

vandenis, bet ir turi teigiamo poveikio žmogaus protui ir kūnui.

147

148

149

Buvimas miške stiprina imuninę sistemą, mažina kraujospūdį, didi-

savijautos pojūtį. Dar vienas teigiamas miško poveikis – žiūrėjimas

na gyvybingumą ir energijos kiekį, gerina nuotaiką, miegą ir gebė-

į fraktalus, kurie mažina emocinę įtampą. Fraktalai – sudėtingi pa-

jimą susikaupti.

sikartojantys raštai gamtoje, pavyzdžiui, augalų tekstūra ar snaigės ornamentas.

Visų pirma, miško teigiamas poveikis siejamas su didesniu deguonies kiekiu gryname ore. Medžiai yra žemės plaučiai, todėl būdami miške

Miško maudynės šiandien yra vis populiarėjantis pasaulinis gamtos

geriame daugiau „deguonies kokteilių“, o tai teigiamai veikia bendrą

mylėtojų judėjimas – ši praktika padeda žmonėms susijungti su

žmogaus sveikatą. Antra, saulės šviesa didina vitamino D kiekį, kuris

miško pasauliu, atkurti ryšį su gamta, geriau suvokti miškų ekosis-

pripildo žmogaus kūną energijos, stiprina imunitetą, padeda sure-

temą. Fundamentalaus žmogaus ir gamtos ryšio atkūrimas ragina

guliuoti cirkadinį 24 valandų kūno ritmą, taip pat padeda organizme

žmones veikti, taigi miško maudynės iš dalies gali prisidėti prie miš-

gamintis serotoninui, kuris padeda išlikti budriems ir geros nuotaikos.

kų išsaugojimo. Kaip sakė žymus amerikiečių gamtininkas, vienas

Dar vienas miško poveikis pasireiškia per augalų išskiriamus fitonci-

pirmųjų miškų ir laukinės gamtos išsaugojimo šalininkų J. Muiras,

dus (lot. phyton – augalas, caedo – naikinti) – eterinius aliejus, ku-

ėjimas į mišką yra ėjimas namo. Džiaugiuosi, kad Miško festivalis dar

rie naikina ar atbaido kenkėjus, bakterijas, grybus. Fitoncidai taip pat

kartą priminė, kad esame išvien su gamta. Tai buvo dienos, pripildy-

skatina ląstelių žudikių gamybą žmogaus organizme, o tai mažina

tos tyrumo, kūrybos, bendruomeniškumo jausmo, baravykų kvapo,

streso hormono kiekį ir žmogus jaučiasi labiau atsipalaidavęs. Taip

bruknių skonio, žolelių arbatos, gaivios ryto rasos, ekologinės kul-

pat galima išskirti neigiamus jonus, kurių gausu gamtoje, ypač miške,

tūros ir darnaus sugyvenimo. Aš panirau į mišką ir ten suradau savo

prie upių ir upelių, didinančius proto aiškumą ir sustiprinančius geros

simbolinį miško lobį. To linkiu ir jums.

150

151

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardžioskalėdos Viola Virtamo Fotografė, grafikos dizainerė, meno vadovė Suomija Instagram: @violaminerva

152

153

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardžioskalėdos Anja Burgar Fotografė, maisto stilistė Slovėnija Instagram: @ useyournoodles

154

155

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardžioskalėdos Silvia Bifaro Maisto fotografė, stilistė Didžioji Britanija Instagram: @silvia_salvialimone

156

157

AKIMIRKŲ DIEVAI #gardžioskalėdos Kayley McCabe Fotografė, receptų kūrėja JAV Instagram: @thekitchenmccabe

158

159

I K I PA S I M AT Y M O K I TA I S M E TA I S !

160