Lamų slėnis 2022/01-02 by Lamų slėnis

2022 SAUSIS-VASARIS (117)

N U O T Y K I Ų

T RO Š K U LY S

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Karolina Valeikaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Uždirba žmonės, o ne bankai

Gyvenkite ir nesirūpinkite investavimu Letsinvest padės įdarbinti Jūsų pinigus komercinio NT projektuose

Kurkite planus! Keliaukite, mokykitės, leiskite laiką su brangiais žmonėmis ir... pradėkite investuoti! Dabar tapti investuotoju galima ir neskiriant tam papildomo laiko. Letsinvest – tai koinvestavimo (sutelktinio finansavimo) platforma, kurioje žmonės, o ne bankai, drauge investuoja į sėkmingus komercinio NT projektus.

10%

Gali pradėti ir su 100 Eur Sužinok daugiau letsinvest.eu Investavimas yra susijęs su rizika. Investuokite atsakingai.

iki metinė grąža

NUOTYKIŲ TROŠKULYS 2022 SAUSIS-VASARIS (117)

Redakcijos laiškas Pirmasis šių metų numeris skirtas tiems, kurie savo gyvenimo neįsivaizduoja be kelionių. Be kvapą gniaužiančių nuotykių, jaudinančių atradimo džiaugsmo akimirkų, be naujų skonių, kvapų, spalvų, dar iki šiol neregėtų vaizdų, aukščiausių kalnų ir spengiančios jų tylos, dūzgiantį bičių avilį primenančių ir niekada suktis nesustojančių miestų, gyvybe knibždančių miškų... Į šį numerį sutilpo pasaulis. Paprastas, o kartais – net labai sudėtingas. Viename kampe – blizgučiais apkaišytas ir paruoštas turistams, kitame – gal ir ne toks patrauklus, tačiau tikras. Ramus ir niekada nemiegantis. Saulėtas ir audringas. Toks, koks jis ir yra – įvairus. O dėl to tik dar įdomesnis. Nuo Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų, Meksikos iki Maroko, Italijos, Mongolijos, Japonijos ir Lietuvos. Nuo plačiojo pasaulio iki savo paties atradimo. Kelionės gali būti visokios. Kiekvienas patyręs keliautojas jums pasakys – pasaulis didėja su kiekviena aplankyta šalimi. Tačiau tai neturėtų jūsų sustabdyti. Atradimai gali prasidėti šiandien!

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

Atėjo laikas naujoms istorijoms.

Prenumeruok LAMŲ SLĖNĮ shop.lamuslenis.lt/prenumerata

NAUJIENOS

2022 METŲ S PA LVA : V E R Y P E R I ■

SOFA „QUILTON“ HAY

■

STALINIS ŠVIESTUVAS „TRIANGLE VOL 5065“ HK LIVING

UŽKLOTAS „VISTA“ FERM LIVING

VEIDRODIS „BOGIN“ NORMANN COPENHAGEN

■

KĖDĖ „ABOUT A“ HAY

DURŲ ATRAMA W&S“ HAY

VŽVAKĖS „TAPER“ ESTER & ERIK

■

VAZA „AALTO“ IITTALA

LA M USLE NIS. LT NAUJIENOS ŠEŠIOS KNYGOS ŽIEMOJIMO PABAIGAI Apie artėjančią žiemojimo pabaigą mums praneša gruodį namo parsineštas bugienis. Vasario pradžioje jis dar sparčiau pradeda mesti sudžiūvusias uogas ir primena apie besibaigiantį sezoną. Tačiau kol ant bugienio Nuotrauka: Raimonda Kriaučiūnaitė

šakų dar liko uogų, skubame pasimėgauti keliomis paskutinėmis žiemos istorijomis. Atsisveikinimui su žiema – šešios labai skirtingos, bet savaip įtraukiančios knygos – nuo japoniškos gamtos atradimų, nenugalimos klasikos, iki negirdėtų kūrinių.

Knygų rekomendacijas rasite čia >

LAMOS REKOMENDUOJA: KAVINĖS VILNIUJE Atrodo, Vilniuje atrasti vietą, kur galėtume išgerti puodelį geros kavos, visai paprasta – juk kavinių čia tiek daug! Tačiau atėjus metui iš tiesų nuspręsti, į kurią iš jų užsukti, ši gausa apsuka galvą. Kitą kartą rinkdamiesi, kur išgerti tą geriausiąjį kavos puodelį, užsukite į www.lamuslenis.lt, kur Lamų slėnio draugai dalijasi savo TOP kavinėmis Vilniuje.

Apie TOP kavines Vilniuje skaitykite čia >

KAS INTERJERE BUS MADINGA ŠIEMET? Kiekvienais metais interjero dizaino tendencijos keičiasi, pastebime ir pritaikome vis naujas idėjas, stilius, elementus ir spalvines gamas. Taigi, kokių naujų vėjų galime tikėtis ateinančiais metais? Pasak ekspertų, dizaino sprendimai daugiausiai bus skirti sukurti patogias ir atpalaiduojančias erdves, kuriose būtų gera poilsiauti, dirbti, pramogauti ir atlikti kitas kasdienes veiklas. Harmonija su gamta, natūralių spalvų paletė, apvalios formos, „mažiau yra daugiau“ filosofija paremtas ekstremalus minimalizmas ir perteklinių daiktų atsisakymas – tai idėjos, kurių šiemet nepamirš interjero kūrėjai.

Interjero tendencijas rasite čia >

VIOLETINĖ KASDIENYBĖ Kasmet spalvų institutas „Pantone“ paskelbia madingiausią metų spalvą. 2022-aisiais šį titulą gavo ir dizaino bei mados pasauliuose dominuos nerūpestingą pasitikėjimą ir drąsų smalsumą simbolizuojantys mėlynai violetinės (angl. Very Peri) spalvos tonai. Tai – besikeičiančios visuomenės, išėjimo iš intensyvaus saviizoliacijos laikotarpio simbolis, mūsų fizinio ir skaitmeninio gyvenimo susiliejimas. Šis žaismingas violetinis atspalvis – tarytum nauja vizija, kuria perrašome savo gyvenimus.

Daugiau apie metų spalvą rasite čia>

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Kur vėjas nupūs?

ERICO JORGENSONO KNYGA. Paskutinė knyga, kurią skaičiau – Erico Jorgensono „The Almanack of Naval Ravikant“. Ši knyga neturi vienos dominuojančios temos, yra parašyta klausimo - atsakymo principu, tačiau joje puikiai atskleidžiamos antreprenerio Navalio Ravikanto mintys ir požiūris į verslą, laimę, materializmą ir džiaugsmą.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Keliautoja, vandens sportų entuziastė, jėgos aitvarų instruktorė Rasa Iselionytė ir po pasaulį apskraidinantis jos įkvėpimų dešimtukas.

2 10

JĖGOS AITVARAI. Tai vienintelis sportas, kurį galėčiau praktikuoti be sustojimo, bet kada, bet kur, kur tik pučia vėjas. Jėgos aitvarai man suteikia begalinę laisvę ir padeda išvėdinti galvą, kai to reikia. Mano gyvenimo ritmas dažnai priklauso nuo vėjo. Mėgstu keliauti ir būti tose vietose, kur yra vėjo ir bangų. Lietuvoje pučiant vėjui mane sutiksite Svencelėje arba Šventojoje, o mėgstamiausios vėjuotos šalys yra Brazilija, Ispanija, Vakarų Sachara ir Mauricijus.

PUSRYČIAI. Turbūt keisčiausia mano silpnybė – skanūs pusryčiai. Galiu praleisti pietus ir vakarienę, bet pusryčiai man – šventas reikalas. Jiems visada skiriu daug laiko, mėgstu neskubėti, mėgautis gaminimo procesu. Galiu atsikelti dviem valandomis anksčiau, kad pasimėgaučiau pusryčių ritualu. Mėgstamiausias patiekalas – blynai iš kiaušinių, bananų ir avižų.

SAULĖTEKIAI. Plaukimas banglente padėjo man suprasti, ką reiškia atsikelti dar neprašvitus ir saulę pasitikti vandenyje. Jei lipu į kalną, taip pat pradedu kopti dar naktį – dievinu galimybę pamatyti virš kalnų tekančią saulę.

ATSAKINGAS VARTOJIMAS. Tokie daiktai kaip vandens gertuvė, kietas šampūnas ir bambukinis šepetukas yra neatsiejami nuo mano gyvenimo. Kad ir kur bebūčiau, su savimi turiu gertuvę. Jau trejus metus neperku šampūno buteliukuose – padedu aplinkai ir plaukams, o keliaujant niekada nereikia galvoti apie išsiliejusius skysčius ar vietą lagamine. Na, o bambukinis šepetukas turbūt yra pats lengviausias žingsnis link atsakingo vartojimo.

6 JUODA KAVA. Prieš metus atradau juodą kavą. Šis atradimas man padėjo sužinoti, kas yra geras juodos kavos puodelis, ką reiškia skirtingos rūšies, regiono, skrudinimo pupelės, kuo skiriasi kavos paruošimo būdai. Visur, kur keliauju – nesvarbu, ar tai žygis į kalnus, diena prie jūros, ar kelionė į tolimus kraštus, – su savimi pasiimu aeropresą ir mėgstamiausios kavos.

TARIFA. Tarifa Ispanijoje man yra viena magiškiausių vietų Europoje. Tai vėjo ir vandens sporto meka. Čia yra du sezonai – vasaros ir žiemos. Vasaros ritmas patiks tiems, kas mėgsta būti apsupti žmonių, karščio, vakarėlių ir vėjo. Dieną sportuoji, o naktį šoki. Iškart įspėju: žmonių skaičius tiek vandenyje, tiek gatvėse vasaros metu gali lengvai šokiruoti! Žiemą čia atvykti siūlyčiau tiems, kas nori ramybės, lėtesnio tempo, daugiau erdvės paplūdimyje ir vandenyje.

TRENIRUOTĖS. Pastaraisiais metais daug mokiausi apie sportą ir mitybą. Jei reikėtų pasirinkti vieną treniruočių rūšį, rinkčiausi aukšto intensyvumo intervalines treniruotes, kurios nereikalauja daug laiko, specialaus inventoriaus ir vietos. Užtenka 15 - 30 minučių per dieną. Labai svarbūs šios treniruotės komponentai – apšilimas (bent 5 min.) ir atvėsimas (5 -10 min.). Mano instagramo paskyroje @rasa_is rasite daug tokių treniruočių pavyzdžių.

KALNAI IR SLIDINĖJIMAS. Kad ir kaip mėgčiau vasarą ir šilumą, bent kartą per metus turiu pamatyti snieguotas kalnų viršūnes ir nusileisti nuo kalno snieglente. Kalnai, jų tyla ir didybė mane nuramina, įkvepia, padeda atsiriboti nuo viso pasaulio, pailsėti nuo miesto šurmulio ir įprastos rutinos.

10 FOTOGRAFIJA. Nuo vaikystės žavėjausi fotografija – dar būdama dvylikos gavau savo pirmąjį juostinį fotoaparatą „Zenit Et“. Paauglystėje daug fotografavau ir ryškindavau nuotraukas. Visai neseniai vėl prisiminiau šį užmirštą hobį – dabar keliaudama visur su savimi imu ir fotoaparatą.

Jos gyvenimas atrodo it saldžiausias itališkas filmas: pusryčiai žvelgiant į alyvmedžių sodą, kelionės po visą pasaulį, žavi kasdienybė mažame Italijos miestelyje ir gebėjimas pamatyti grožį kiekviename žingsnyje. Keliautoja ir projekto „The World from a Window“ įkūrėja Karolina Valeikaitė prasitaria, jog įsimylėti itališkąjį la dolce vita gyvenimo būdą nesudėtinga, tačiau svarbiausia prisiminti – kiekviena kelionė turi didžiulės įtakos gamtai ir vietinei tos šalies kultūrai. Projektu „The World from a Window“ Karolina siekia bent akimirkai nukelti savo auditoriją į pačias nuostabiausias vietas ir drauge paremti vietines bendruomenes bei skatinti tvaresnį požiūrį į keliavimą.

Pažvelgti į pasaulį pro langą Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Karolina, kokį pasaulį matai pro savo namų Italijoje langą? – Gyvenimas ramus ir saulėtas. Jaučiuosi gyvenanti tarsi kitoje erdvėje. Kartais nustoju dirbti ir išeinu į lauką pabūti saulėje, pasižvalgyti aplinkui, įkvėpti gryno oro. Kai gyvenau Lietuvoje, o vėliau Anglijoje, man trūko saulės, tad čia saulėtomis dienomis stengiuosi mėgautis kiekviena akimirka! – Nuo ko prasidėjo tavo keliautojos, turinio kūrėjos kelias? Kaip atsidūrei Italijoje? – Mano kelionės prasidėjo 2016-aisiais. Tada mane ir mano vyrą labiau viliojo Azijos šalys, tropiniai paplūdimiai, palmės ir nuotykiai. Po kelerių metų mūsų vertybės pradėjo keistis ir meilė Europos šalims ėmė stiprėti. Kadangi mano vyras – italas, pradėjome daugiau laiko leisti jo gimtinėje, abu įsimylėjome la dolce vita gyvenimo būdą ir jo spalvingumą. Prieš mūsų vestuves didysis planas buvo kraustytis į Maljorkos salą, tačiau paviešėję Apulijoje įsimylėjome šią vietą ir nusprendėme pakeisti planą. – Kokia Italija yra tavo akimis? – Spalvinga, gyva ir išraiškinga. Mane žavi bendravimas tarp žmonių ir giminaičių – pagrindiniai Italijoje veikiantys verslai yra kuriami 14

būtent šeimų, gyvuoja ištisas kartas. Manau, tai rodo puikų šeimų mokėjimą susivienyti ir bendrauti. Pastebiu, kaip žmonės bendrauja gatvėse vieni su kitais, kaip juokiasi – galima pasijusti it tikrame itališkame filme! O drauge Italija yra neskubanti. Jei ko nors prireikia greitai, tenka sau priminti, jog siesta trunka šešias valandas, o kartais parduotuvės gali nuspręsti ir iš viso nebeatsidaryti. Atsikrausčius iš didelio ir skubančio miesto kasdienybės, tai pareikalavo kantrybės. (Šypsosi.) – Instagrame savo profilį esi pavadinusi „Outsideboxx“. Taigi koks tas gyvenimas išlipus iš rėmų? – Labai seniai susikūriau šį slapyvardį, jis taip prilipo, kad nebepasikeičiau! ( Juokiasi.) Gyvenimas yra puikus, džiaugiuosi, jog pavyko pačiai susikurti savo dabartį, kurioje galiu kontroliuoti savo darbo vietą ir atostogų laiką. – Tavo gyvenimas atrodo it tobulas balansas tarp nuolatinių kelionių, judėjimo ir lėtos, ramios kasdienybės – kaip pavyksta viską taip organiškai suderinti? – Viskas vyksta gana periodiškai: būna intensyvus etapas, po jo – ramesnis, namuose. Šaunūs jie abu – viename pasisemiu naujų idėjų, kito metu pailsiu ir įsisavinu visą sukauptą informaciją.

Ne vietos pačios savaime keičia žmogų. Daug svarbiau, kaip jis jas priima, kiek pats įdeda darbo mėgindamas šias vietas atrasti.

– Rašytoja ir istorikė Miriam Beard yra pasakiusi, kad keliavimas – tai ne vien vaizdų matymas, tai ilgalaikė pasaulėžiūros reforma. Ar jauti, kaip kelionės ir vis kiekviena nauja vieta tave keičia? – Girdime istorijas, kaip kelionės pakeičia žmones, tačiau manau, jog tai labai priklauso nuo keliaujančiojo. Pasirinkęs kelionę, kurioje viskas įskaičiuota ir apgalvota už tave, grįši namo ne tiek pasikeitęs, kaip iš tos kelionės, kurią nuo pradžios iki galo organizavai pats. Ne vietos pačios savaime keičia žmogų. Daug svarbiau, kaip jis jas priima, kiek pats įdeda darbo mėgindamas šias vietas atrasti. Man didesnė laimė, kai tris valandas ieškai krioklio pėstute braudamasis per džiungles, klausinėdamas vietinių, nei prie to paties krioklio atkeliavus su turistiniu autobusu. Mūsų smegenys keičiasi net pasirinkus naujus maršrutus savame mieste, o ką jau kalbėti apie nepažintas vietas! Kelionės tikrai gali keisti žmones, bet tai priklauso nuo kelionės. – Į kokius įsimintiniausius nuotykius atvedė kelionės? Turbūt vienas jų – pažintis su vyru Marco? – Su vyru susipažinau dar prieš keliones. Į jas abu pradėjome leistis jau kartu, jose geriau pažinome vienas kitą. O nuotykių būta tikrai daug. Vienas įsimintiniausių, kurį vis dar dabar prisimenu su šypsena, – tris mėnesius gyvenome vienoje Kambodžos saloje, nedideliame mediniame namelyje paplūdimyje, ir visą tą laiką neavėjome batų! Pamenu, kai išvykau iš salos, pirmą kartą apsiavus batus jausmas buvo labai keistas. Niekada anksčiau to nebuvo tekę patirti, nežinau, ar kada nors vėl pavyks. Tas laikotarpis buvo pats tyriausias laisvės jausmas... – Ar daug jūsų kasdienybėje idilės? – Vis bandau sustoti ir pasidžiaugti, kur esame. Londone gyvendami neturėjome aplink tiek gamtos, tad dabar jaučiu pakylėjimą. Manau, po karantino dauguma žmonių pradėjo vertinti gamtą ir erdvę – mes taip pat! Mūsų kasdienybė yra paprasta ir kartu turininga: dirbame namuose, kuo dažniau stengiamės išeiti į lauką, sportuojame, gaminame maistą, žaidžiame su savo šunimi Olive. Nieko nenustebinsiu – būna ir prastų, ir gerų dienų, netvarkingų ir kruopščiai sudėliotų, bet juk kitaip būtų neįdomu!

– Kokia esi keliautoja? – Spontaniška, galbūt net per daug. Nelabai mėgstu planuoti į priekį, patinka keliauti pagal pojūtį. Jeigu kokia nors vieta verčia pasijausti ypatingai, suintriguoja – pasiliekame ilgiau, jeigu ne – išvažiuojame iš karto. Kartais, žinoma, toks neplanavimas gali ir kliudyti, ypač užimtais sezonais. – Papasakok, kaip atsirenkate šalis, kurias aplankote? – Pagal poreikius! Kai buvome jaunesni, norėjosi nuotykių, tad rinkdavomės vietas, kur galėjome jų patirti. Važiavome pro Vietnamą motociklu ir miegojome palapinėje dykumose. Dabar norisi daugiau patogumų, lėtų kelionių, iš kurių galime ką nors parsivežti atgal, susipažinti su vietiniais ir jų gyvenimo būdu. Prasidėjus visuotinei pandemijai, nustojome keliauti į užsienio šalis, tačiau laukiu, kada atsiras proga aplankyti Japoniją, kurioje turėjo vykti mūsų medaus mėnesis! – Turbūt iš noro dalytis unikaliomis patirtimis ir gimė projektas „The World from a Window“? – Šis projektas pradėtas pirmaisiais karantino mėnesiais, kai buvome uždaryti namuose, matėme savo viešbučius užverti priverstus draugus. Jis gimė iš noro padėti žmonėms svajoti, norėjome nukelti savo auditoriją į kitas vietas nors ir sekundei. Kartu pradėjome reklamuoti ir mažus viešbučių verslus, padėti jiems atstatyti patirtus nuostolius. Dabar plečiame akiratį, atidarėme „The World from a Window“ elektroninę parduotuvę, kurioje parduodame nedidelių dizainerių, menininkų ir amatininkų kurtus rankų darbo produktus. Mūsų tikslas – paremti nedideles įmones, pavienius talentus, o ne didelius verslo ryklius. – Skaičiau, jog šiuo projektu siekiate įkvėpti keliautojus aplankyti dar nematytas vietas ir taip paremti vietines bendruomenes bei skatinti tvaresnį požiūrį į keliavimą. Kodėl svarbu apie tai kalbėti? – Kaip su per dideliu daiktų vartojimu, taip ir su kelionėmis. Tikra unikali patirtis, vietinis verslas ir jo realybė dažnai nepastebima dėl aplink esančių turistinių atrakcijų, keliavimo patirtys tampa vis mažiau autentiškos, parduotuvės parduoda ne vietinių meistrų darbus, o plastikinius šaldytuvų magnetukus. Tai naikina vietines tradicijas, autentiką. Kiekvienas keliautojas, nors ir nepagalvoja, daro didelę įtaką, pradedant nuo anglies dvideginio pėdsako iki sezoninės bedarbystės augimo. Šiais laikais, kai galime sau leisti daugiau negu praeityje, privalu atsakingai žiūrėti, ką perkame, kur važiuojame.

Kas vienam įdomu, kitam nesukels tokios pat reakcijos. Rekomenduočiau įsigilinti į save ir paklausti, ko norisi iš kelionės, negailėti laiko ir susirasti vietas, kurias tikrai norite aplankyti.

– Kokių kelionių vietų, patirčių ieško keliautojai? Nori pabūti gražioje aplinkoje, daug pamatyti, pailsėti, o gal išbandyti ekstremalias pramogas? – Socialiniai tinklai, ypač instagramas, stipriai išpopuliarino keliones ir tam tikras vietas. Kiekvienais metais atsiranda šalių, tampančių madingiausiu sezono hitu. Tame sąraše visuomet būna bent viena Viduržemio šalis. Visgi pastebime, jog daugiau žmonių pradeda ieškoti paslaptingumo ir unikalumo: paslėptų, dar nežinomų vietų ir istorijų, kurias gali parsivežti namo. – Kokias ne tiek populiarias kelionių kryptis rekomenduotumėt 2022 metams? – Rekomenduoju apsilankyti „Sextantio Le Grotte Della Civita“ viešbutyje, kuris yra įkurtas Materos uolose. Įdomu, kad Matera prieš šešiasdešimt metų buvo laikoma Italijos „šiukšle“ – tai buvo nehigieniška vieta, iš jos gyventojai išvežti į artimiausius miestus, o visas miestelis pradėtas tvarkyti. Dabar Matera tampa viena populiaresnių Italijos vietų (ypač po naujojo Džeimso Bondo filmo, kuris filmuotas būtent ten). Nakvoti turtinga istorija garsėjančioje ir itin mistiškoje uoloje tikrai buvo vienas įdomesnių patyrimų – rekomenduoju išbandyti! Kalbant plačiau, kiekvienas esame unikalus, mūsų poreikiai įvairūs. Kas vienam įdomu, kitam nesukels tokios pat reakcijos. Rekomenduočiau įsigilinti į save ir paklausti, ko norisi iš kelionės, negailėti laiko ir susirasti vietas, kurias tikrai norite aplankyti. Būtinai išmėginkite keliones ne sezono metu – tai puikus būdas pamatyti šalis iš ramesnės, pigesnės ir dažnai autentiškesnės pusės!

NAUJI HORIZONTAI

Jo kalnų tyla Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Klaidas Zaranka

Keliaudamas jis labiausiai vertina savo paties kompaniją ir... tylą. Tik ji leidžia laisvai priimti sprendimus ir įgyvendinti kūrybines idėjas. Su keliautoju, fotografu Klaidu Zaranka sveikinamės iš už Atlanto – Kanados – čia jis gyvena pastaruosius metus. Čia užkopė ir į didžiausias savo gyvenimo viršūnes, į kurias jį atlydėjo meilė fotografijai. „Per dažnai hobiai žmonėms tampa pajamų generavimo šaltiniu, verslo idėjomis ar fanatiško tobulėjimo dalimi. Nustojome užsiimti veikla tik todėl, kad ji mums teikia laimę“, – prasitaria vaikinas, o mano galvoje ši mintis apsigyvena ilgam.

Dar prieš kelionę žinojau, kad gamta Kanadoje yra absoliučiai neįtikėtina, tačiau lūkesčiai buvo viršyti su kaupu. Net ir dabar, praėjus beveik metams po pirmosios užkoptos viršūnės, būtų sunku išsirinkti vietas, kurios padarė didžiausią įspūdį.

– Klaidai, papasakok, kokie vėjai tave nupūtė į Kanadą? – Kelionė į Kanadą nebuvo spontaniška, mintis kilo dar studijų metais, tačiau rimtai susidomėjus fotografija noras pažinti šią šalį su kiekviena diena didėjo eksponentiškai. Dėl tokio užsidegimo išnaršyti Kanados nacionalinius parkus turėčiau būti dėkingas nuostabiems fotografams ir kitiems kūrėjams, kurie savo darbais privertė mane pamilti šią šalį dar prieš čia atvykstant. Esminis lūžis įvyko, kai „Youtube“ peržiūrėjau Peterio McKinnono kinematografinį filmuką apie jo karjerą pakeitusią fotosesiją prie vieno garsiausių pasaulyje Morano ežero. Vis dėlto išvykti į Kanadą ilgesniam laikui ir gauti galimybę ten dirbti nėra lengva. Lietuvai per metus skiriama vos 150 darbo leidimų. Šį leidimą reikia laimėti tikrąja to žodžio prasme – procesas vyksta burtų keliu. Laukimo laikotarpis buvo sudėtingas, ypač kai prasidėjo globalinė pandemija ir programa galiausiai buvo sustabdyta išdalinus vos trečdalį visų kvotų. Kanadoje atsidurti pavyko tik dar po metų – man pasisekė. Tiesa, užsispyrimas ir pasitikėjimas savimi, vidinis tikėjimas, kad pavyks, buvo pagrindinis mano variklis. – Apie Kanadą dažnai kalbama: dangų remiantys kalnai, nesibaigiantys miškai, sniegynai, itin draugiški žmonės... O kokia Kanada yra tavo akimis? Ar šie stereotipai teisingi? O kuo kitoniška, kuo ypatinga ši šalis? – Dar prieš kelionę žinojau, kad gamta Kanadoje yra absoliučiai neįtikėtina, tačiau lūkesčiai buvo viršyti su kaupu. Net ir dabar, praėjus beveik metams po pirmosios užkoptos viršūnės, būtų sunku išsirinkti vietas, kurios padarė didžiausią įspūdį, nors ir išnaršiau pagrindinius nacionalinius parkus Albertos ir Britų Kolumbijos provincijose. Supratau, kad pamatyti viską, ką norėčiau, prireiktų viso gyvenimo – šios šalies dydį suvokti itin sunku. Apie 90 proc. gyventojų gyvena šimto mylių atstumu nuo Amerikos sienos, to-

dėl didžioji teritorijos dalis yra beveik absoliučiai negyvenama, o bendras žmonių skaičius visoje šalyje yra kiek mažesnis nei Lenkijoje. Absoliuti dauguma mano sutiktų kanadiečių nepaprastai myli ir brangina gamtą, tačiau net ir jiems sunku suprasti, kokią didelę privilegiją jie turi čia gyvendami. Kadangi mano pagrindinis tikslas Kanadoje buvo aplankyti gražiausius nacionalinius parkus, kopti į kalnų viršūnes, miegoti gamtoje ir visa tai įamžinti, sunku įsivaizduoti tam tinkamesnę šalį. Kalbant apie stereotipus, juos lengviau pritaikyčiau vakarinei Kanados pusei. Kalnai, smaragdiniai ežerai, ledynų liežuviai, grizliai ir labai laisvi draugiški žmonės. Rytinė pusė yra kiek kitokia, europiečių įtaka čia daug didesnė, daugiau kultūros, meno ir didelių miestų. Tiesa, rytinėje pusėje keliauti teko nedaug, mano įspūdžiai apie šią Kanados dalį yra labiau per pačių kanadiečių prizmę. – Daug girdime apie sunkiai paaiškinamą kalnų trauką, jų magiją. Kuo kalnai žavi tave? – Mano šeimoje kelionės nebuvo vienas iš prioritetų, dideli kalnai man buvo nežinoma teritorija, todėl buvo sunku įsivaizduoti, kaip žmonės jaučiasi lipdami į kalnus. Apskritai, gamta nebuvo svarbi mano gyvenimo dalis. Viskas pasikeitė, kai trečiaisiais studijų metais išvykau į Kiprą. Ten dirbdamas laboratorijoje (studijavau biotechnologijas) turėjau galimybę pamatyti šalį, pažinti kultūrą ir užlipti į pirmą didesnį kalną, kuris šiandien, beje, jau kelia juoką. Manau, būtent tą akimirką manyje kažkas pasikeitė, tik ne iš karto tai supratau. Grįžęs namo po truputį pradėjau suprasti: kad ir kaip myliu mokslą, spaudimas siekti karjeros, universiteto ir visuomenės lūkesčiai mane pradėjo dusinti, tad vos pabaigęs studijas nusprendžiau išvykti į Ameriką, Ledyno nacionalinį parką. Ten ir gimė mano meilė kalnams ir gamtai. Gyvenau miestelyje tik su keliolika namų ir geležinkelio stotimi, bet apsuptas kalnų ir miškų. 33

Svarbiausia man – neskubėti. Kiekvienoje šalyje, kurią aplankiau, praleidau ne mažiau nei keturis mėnesius. Mano nuomone, geriau aplankyti mažiau šalių, bet iš tikrųjų jas pažinti.

Kalnai man – tai savęs pažinimas, baimių nugalėjimas, atsiribojimas ir absoliutus atsipalaidavimas. Kai esu kalnuose, viskas, kas kelia nerimą, dingsta, visos mano mažos bėdos išgaruoja ir mintys tampa aiškios. Sunku apibūdinti jausmą, kai pasieki viršūnę, bet iš viršaus viskas atrodo daug gražiau. Sunku ir suskaičiuoti, kiek viršūnių jau pasiekiau, tačiau kiekvieną kartą užlipęs jaučiuosi toks pat laimingas kaip ir pirmąjį kartą. Sutikau nemažai žmonių, kurie kopinėja jau daug metų, ir beveik visi kaip susitarę tvirtino: kopimas kalnais yra liga, nuo kurios sunku pasveikti. – O kurios konkrečios vietos šioje šalyje tau įsiminė labiausiai? – Asiniboino provincijos parkas ‒ ko gero, gražiausia vieta, kokią pavyko pamatyti Kanadoje, pasiekiama tik sraigtasparniu arba pėsčiomis. Ten praleidau penkias dienas ir su namais ant nugaros nužygiavau daugiau nei 120 kilometrų, nakvojau 2 kilometrų aukštyje įsikūrusioje stovyklavietėje priešais Asiniboino kalną. Žygiavau ten prieš pat oficialaus sezono uždarymą, rugsėjo pabaigoje, todėl dėl atšiauraus subarktinio klimato ir pandemijos žmonių buvo nedaug. Per penkias dienas patyriau visus keturis metų laikus – snigo, lijo dvylika valandų iš eilės, deginausi prie ežero esančiame paplūdimyje, nakvojau spaudžiant 15 laipsnių šalčiui ir stebėjau ryškiausias žvaigždes savo gyvenime. Taip pat verta paminėti Kananaskio provincijos parką, kuris yra prie pat Banfo nacionalinio parko, kasmet sulaukiančio milijonų laikytojų iš viso pasaulio. Kananaskis yra mažiau žinomas, todėl žygiuodamas didesnius atstumus gali pasijausti, lyg kalnus turėtum tik sau! Negaliu nepaminėti ir Votertono nacionalinio parko, kuris yra pietų Albertos provincijoje, prie pat Amerikos sienos. – Kas keliaujant tau svarbiausia? – Svarbiausia man – neskubėti. Kiekvienoje šalyje, kurią aplankiau, praleidau ne mažiau nei keturis mėnesius. Mano nuomone, geriau aplankyti mažiau šalių, bet iš tikrųjų jas pažinti. Keliaudamas supratau, kad griežti planai žlugdo mano kūrybiškumą ir atima 38

dalį spontaniškumo, todėl esant galimybei visada stengiuosi palikti vietos natūraliai gyvenimo tėkmei. Griežtas kelionių planavimas dažnai nuveda ten, kur natūraliai niekada nebūčiau atsidūręs, o tai iš gyvenimo atima dalį žavesio. Keliaujant kalnuose mano diena prasideda anksti, labai mėgstu fotografuoti saulėtekius, todėl miegoti netenka daug. Ankstus rytas beveik visada garantuoja geresnį orą, pakankamai laiko pasiekti viršūnę ir pasimėgauti kiekviena akimirka kiek ilgiau. Manęs dažnai klausia, ar nebaisu keliauti vienam, ar nesijaučiu vienišas ir kaip man taip pavyksta? Ir nors pirmos kelionės visada būna baisios, galiausiai supranti, kad dėl baimės jausmo mes dažnai prarandame nuostabias patirtis ir galimybes. Mano intravertiška siela čia taip pat pasitarnauja – itin vertinu savo paties kompaniją ir tylą. Jaustis laisvam man yra didžiulis prioritetas ‒ laisvai priimti kelionių sprendimus, laisvai pasirinkti kelionės maršrutą. Tik tada galiu jaustis gerai, išpildyti savo kūrybines idėjas. – Klaidai, papasakok, kaip pavyko pagauti pačius įspūdingiausius savo gyvenimo kadrus? Kokios istorijos, kokie nuotykiai, netikėti įvykiai už jų slepiasi? – Daugiau nei 80 proc. mano gražiausių kadrų yra pagauti visiškai netikėtai, neplanuojant iš anksto ir nieko nesitikint. Daugelis fotografų man paprieštarautų, nes planuoti saulėtekius ir saulėlydžius, naktimis sekti žvaigždžių ir planetų išsidėstymus yra labai svarbu, tačiau aš nestatau savęs į griežtus rėmus ir stengiuosi tiesiog mėgautis akimirka. Dažnai grįžtu į tas pačias vietas pamatyti kitokią perspektyvą skirtingais metų laikais ar vis kitu paros metu. Nuostabūs prisiminimai iš sunkiai suvokiamo grožio vietų nebūtų tokie ypatingi, jeigu ne jose sutikti žmonės. Gamta randa keistų būdų sujungti nepažįstamus žmones. Kartu gaminamas maistas po ilgos ir sekinančios dienos, pasidalytos patirtys, širdies atvėrimas pirmą kartą sutiktam žmogui kelionėje turi visai kitokią prasmę. Tokios patirtys ne tik keičia pasaulio suvokimą, požiūri į save, kitus žmones, bet ir įstringa giliai prisiminimuose.

Turbūt visi mano netikėčiausi ir kraują stingdantys nuotykiai įvyko dėl patirties stokos ir nepasiruošimo kelionei. Prisimenu žygį Islandijos aukštumose, visiškai negyvenamame regione. Iki pat šiol neregėjau greičiau besikeičiančio kraštovaizdžio tokiame mažame žemės plote – žygis viso labo buvo apie penkiasdešimt penkių kilometrų. Vulkanai, ledynai, kalnai, lavos smėlis, upės ir nuolatos besimainantis oras paliko neišdildomą įspūdį, tačiau tai buvo vienas iš pirmųjų kelių dienų žygių mano gyvenime, todėl patirties tada turėjau nedaug. Nesupratau ir ypatingos stovyklavimo reikmenų svarbos, ypač tokiomis atšiauriomis oro sąlygomis. Žygiavau liepos mėnesį, praleidęs pirmą stovyklavietę patraukiau antrosios link ir ją pasiekiau beveik sutemus. Oras staigiai pasikeitė, pakliuvau į didžiulę audrą. Keliavau su bičiuliu, tačiau net dviese nepavyko greitai pasistatyti palapinės – islandiškas vėjas ir lietus mums sukūrė tikrą išbandymą. Vos įsikūrę abu supratome, kad palapinė nakties neatlaikys. Po trisdešimties minučių palapinės rėmas lūžo pusiau ir mūsų laikini namai tapo greičiau jau skęstančiu laivu nei saugia užuovėja nuo audros. Mums pasisekė, nes net ir tokiomis ekstremaliomis sąlygomis sugebėjome atrasti kalnų prieglobstį ir ten saugiai pernakvoti. Pasisekė dar labiau, kad atsikėlus ryte lietus buvo beveik nuslinkęs, leido mums sušilti, išsidžiovinti rūbus ir toliau tęsti žygį. Dabar, kai jau turiu svajonių įrangą, atsigręžęs atgal suprantu, kokie nepatyrę, nepasiruošę tąkart buvome.

– Klaidai, o kada pirmą kartą į rankas paėmei fotoaparatą? – Ilgą laiką nemėgau nei fotografuoti kitų, nei būti fotografuojamas. Visa tai man atrodė laiko švaistymas, trukdantis tiesiog mėgautis akimirka. Niekada rimtai nevertinau meno ir kūrybos, iki įstodamas į universitetą visą laiką skyriau sportui, todėl fotografija nė nebuvo mano radare. Viskas pasikeitė, kai „Youtube“ atradau fotografą Peterį McKinnoną ir keliautoją Christianą LeBlancą (geriau žinomą kaip Lost LeBlanc). Christiano kelionės po Pietryčių Aziją manyje sužadino norą keliauti, pažinti pasaulį ir kultūras. Po studijų McKinnonas mane sudomino labiau technine puse. Meilė gamtai buvo labai stipri, sujungti fotografiją ir keliones tapo idealiai patogu. Nors iš pradžių fotografija buvo tik įrankis įamžinti akimirkas sau, šeimai ir draugams, tačiau sulaukęs begalės klausimų iš draugų ir pažįstamų supratau, kad taip galiu padėti ir nepažįstamiems žmonėms. Nė nenutuokiau, kad kelionės ir fotografija taps tokia didele mano gyvenimo dalimi, tačiau dėka talentingų žmonių atradau iki tol sau svetimas veiklas ir hobius. Savo darbais norėčiau pasiekti to paties – sužadinti kitų kūrybingumą, paskatinti išdrįsti ir nebijoti pamatyti daugiau, kitaip nei dauguma. Per daug žmonių pamiršo, kaip svarbu iš tikrųjų mėgautis savo hobiais – hobiai tapo pajamų generavimo šaltiniu, verslo idėjomis ar fanatiško tobulėjimo dalimi. Nustojome užsiimti veikla tik todėl, kad ji mums teikia laimę.

DIZAINO PAŽINTIS

Pabėgimas Laima Čijunskaitė, architektūros studijos „LUNAARCH“ įkūrėja, teigia, kad didžiausia šių laikų prabanga – tai gebėjimas laiku sustoti. Moteris kuria dviem esminiais principais – humaniškumu ir kontekstualumu – paremtas erdves, o naujausias jos projektas – šeimos atostogų namas Kernavėje – puikus kontekstualiosios architektūros pavyzdys.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Aistė Rakauskaitė

Kai pirmą kartą apsilankiau sklype, supratau, kad tai neeilinė vieta, kupina istorijos, apsupta gamtos. Labai išraiškingas ir paties sklypo reljefas. Kurdami šį projektą daugiausiai dėmesio skyrėme ryšiui su gamta: tinkamam namo įkomponavimui, kad kuo geriau atvertume nuostabius miško vaizdus ir išnaudotume saulės kelią.

– Laima, papasakokite apie sodybos Kernavėje projektą – kaip jis buvo kuriamas? – Pradinė užsakovų vizija smarkiai skyrėsi nuo galutinės projekto formos. Nors iš pradžių buvo planuojama statyti nedidelį sodo tipo namelį, kūrybinio proceso metu diskutuojant apie poreikius ir lūkesčius, idėja transformavosi į patogų, erdvų vasaros ir savaitgalių namą visai šeimai. Taip nutinka gana dažnai – pirminės idėjos padedant architektams išgryninamos ar visai pasikeičia. Šis projektas ypatingas savo lokacija. Kernavėje nėra statoma daug naujų pastatų, be to, šis miestelis yra išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, saugomas pasaulio kultūros paveldo organizacijos UNESCO, tad ir naujiems statiniams čia taikomi labai griežti reikalavimai, į kuriuos būtina atsižvelgti. Taip išgryninus užsakovo poreikius ir supratus mus supantį kontekstą, namas natūraliai įgavo savo formą. – Kokim klientui jis sukurtas? – Šiame name laiką leidžia nuostabi jauna pora, auginanti dvi dukras. Klientai gyvena ir dirba Vilniuje, tad ši sodyba tapo jų pabėgimu, ramybės oaze, skirta pailsėti nuo miesto šurmulio, praleisti daugiau laiko gamtos apsuptyje savaitgaliais ir per atostogas. Tiesą sakant, per pandemiją šeima name gyveno nuolat! – Kam kuriant šį projektą buvo skiriama daugiausiai dėmesio? – Kai pirmą kartą apsilankiau sklype, supratau, kad tai neeilinė vieta, kupina istorijos, apsupta gamtos. Labai išraiškingas ir paties sklypo reljefas. Kurdami šį projektą daugiausiai dėmesio skyrėme ryšiui su gamta: tinkamam namo įkomponavimui, kad kuo geriau atvertume nuostabius miško vaizdus ir išnaudotume saulės kelią. Mano pagrindinis tikslas buvo namą sukonstruoti taip, kad šis ryšys jaustųsi visose – tiek išorinėse, tiek vidinėse – namo erdvėse. Siekiant atverti gamtos grožį, buvo itin svarbu namą darniai integruoti į aplinką, todėl statybai pasirinktos natūralios medžiagos, žemiškos spalvos. Namo karkasas medinis, panaudotos klijuoto medžio konstrukcijos, fasadų apdailai ir terasoms parinktos termomedienos dailylentės, mediniai vitrininiai langai. Kad namas įsilietų į aplinką, išorei pritaikytas tamsesnis koloritas, o viduje, atvirkščiai, siekiant lengvumo ir švaros jausmo, dominuoja šviesa. 47

– Skaičiau, kad šis namas itin funkcionalus, o viduje nėra nieko nereikalingo – tik patys būtiniausi daiktai. Kaip ši idėja siejasi su jūsų kūrybos filosofija? – Išties esu jaukaus minimalizmo šalininkė – tiek savo kūryboje, tiek ir gyvenime. Aplink mus kasdien sukasi didžiuliai informacijos srautai, vizualinė tarša, skubėjimas, daiktų perteklius... Tad projektuose norisi kiek pristabdyti šį šurmulį, sukurti vizualiai švarią ir jaukią aplinką gyvenimui ar kitokiai veiklai. Mano nuomone, tikroji prabanga – mokėti laiku sustoti, neperkrauti. O esminis tikslas – suformuoti kokybišką erdvę. Visa kita tėra papildančios detalės. – Žvelgiant į šį projektą atrodo, kad jame itin svarbi gamta. Kaip ji čia dalyvauja, kaip atsispindi? – Visiškai teisingai! Šiame projekte gamta – pats gražiausias ir stipriausias elementas, kurį norėjosi atverti ir išryškinti. Didžiuliai vitrininiai langai, orientuoti į mišką, tarytum ištrina barjerą tarp vidaus ir išorės. O namo kompozicinė idėja remiasi saulės keliu – suprojektuotos trys terasos seka jos judėjimą: rytine kava mėgautis ir stebėti bundančią gamtą galima rytinėje terasoje, vidurdieniams skirta nuo saulėkaitos ir lietaus dengta pietinė terasa, kur taip pat yra ir pagrindinis įėjimas į namą, o vakarinė terasa kviečia palydėti už medžių viršūnių besileidžiančią saulę. Tad nesvarbu, ar esi pastato išorėje, ar viduje, visuomet gali justi gamtos artumą. – Vienas iš LUNAARCH studijos tikslų – kurti kontekstualią ir humanišką architektūrą. Papasakokite, ką jums reiškia šie žodžiai ir kaip jie materializuojasi jūsų darbuose? – Darbe man svarbu suvokti kliento poreikius, suprasti, kas jam išties reikalinga, ir atspindėti būtent tai. Taip pat man be galo svarbu kontekstas ir kontekstualumas. Gerbti supančią aplinką, suvokti istorinį, kultūrinį kontekstą, vyraujančią stilistiką ir darniai į tai įsilieti. Juk joks projektas neegzistuoja pats savaime – visada yra jį daugiau ar mažiau formuojanti aplinka: gamtinė ar urbanizuota. Man itin svarbu išanalizuoti ir suvokti kontekstą, ir tik tada, juo remiantis, jautriai integruoti naujas idėjas. Tokiu būdu naujas statinys darniai įsilieja į esamą situaciją ir tęsia jos istoriją. Matyt, šie du aspektai – tikrasis poreikis ir kontekstas – ir yra pagrindiniai atspirties taškai kūrybai, kad ir kokio mastelio objektas tai būtų. Remiantis šiais dviem aspektais, kitas žingsnis – formuoti kokybišką erdvę. Svarbus ir humaniškumas. Juk ši profesija pirmiausia – tai darbas su žmonėmis. Viena vertus, architektūra kuriama žmogui, tad svarbiausias jis ir yra. Kita vertus, tam, kad įgyvendintum architektūros projektą, reikalingas daugelio sričių specialistų indėlis – tai ilgas ir nuoseklus procesas, leidžiantis kokybiškai materializuoti kūrybines idėjas. Kontekstualumas ir humaniškumas mano darbe yra pagarbos aplinkai išraiška, atspirties taškas kuriant ir įgyvendinant idėjas. 50

STILIAUS KODAS

Vidinių antenų tilindžiavimas Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Nei stilistės Vilijos Rušinskaitės žaismingų minčių, nei stiliaus derinių niekaip nesutalpintum minimalizmo kanonuose. Minimalizmą moteris lygina su dekoratyviniu žolynu: „Nuskusta plyna vejelė niekaip negali būti vadinama landšafto dizaino viršūne.“ Kas žino ‒ gal būtent artėjantis pavasaris įkvėps kristi į laisvą, gaivią, spalvingą mados pievą!

Negaliu rasti bendros kalbos su žmonėmis, kuriems be buities ir gyvenimo pragmatizmo daugiau išvis niekas neįdomu ir nesmalsu ‒ todėl pasiteiravę, ar gyvenime ir spintoje man svarbus smalsumas, užmynėte ant nervo! (Šypsosi.) Nuo vaikystės visi iki vieno būname smalsūs, ir nors augdami sužinome daug dalykų, visko sužinoti per gyvenimą ar per kelis – tiesiog neįmanoma. Save tikslingai apsupu atvirais, žingeidžiais, per rimtai į save nežiūrinčiais žmonėmis su vertybiniu stuburu ir kuo didesniu kultūriniu bagažu, o smegenų mirtis ar monotoniškas „išminčiaus“ dudenimas be saviironijos man yra šiurpus ir svetimas dalykas. Visą laiką valgant vien bulves su kefyru atbuktų skonio receptoriai, o man patinka, kai jie visi stimuliuojami. Taip ir su drabužine – įdomu, kai vyksta nuolatinis vystymasis. Ne forsuojamas tonomis naujų pirkinių ar privalomu tendencijų atkartojimu, o įsiklausant į savo vidinių antenų tilindžiavimą. Gerai save jaučiantis ir pasitikintis savo instinktais žmogus yra nesustabdoma jėga. Šiuo metu lėtai žiūrinėju platforminių barokiškų à la Vivienne Westwood basučių ir prigludusių à la 2000-ieji bridžų bastionus. Kadangi šie konkretūs daiktai šiuo metu nėra tendencijų sąrašuose, jų pasiūla taip pat nėra didelė. Ką nors rasiu – valio, nerasiu – nieko tokio. Atrasiu vėliau. Niekada nesvajoju apie daiktus, kuriuos tuo metu visi jau nešioja. Kiek save prisimenu, vaikystėje geriausia diena būdavo, kai su mama eidavome į miestą – tai reikšdavo gražią suknelę su siuvinėtomis gėlėmis ar laiveliais. Nuo labai anksti pradėjau su sese raustis Telšių turgaus dėvėtuose drabužiuose, atpažinti kokybę, prekės ženklus ir jų padirbinius, ten pajaučiau ir geros medžioklės adrenaliną.

Neatriboju proto nuo grožio, vidaus nuo išorės – jie labai glaudžiai susiję. Buvau geriausia mokinė, auganti atlikėja ir bebaimė eksperimentuotoja šukuosenomis, makiažu, sijonų ilgiu, batų keistumu ir kelnių raštais. Kaip kokia popžvaigždė prieš kiekvieną rugsėjo pirmą ją išrasdavau save iš naujo. Dabar gerai jaučiuosi savo pačios kailyje. Man svarbu mėgti save be drabužių, kvepalų ir makiažo, todėl labiausiai rūpinuosi kokybiška mityba, meile, poilsio ir darbo balansu, kuo dažniau stengiuosi žvilgsnį kreipti į gamtą, gyvūnus, draugus ir prižiūrėti, kad neišpamptų mano ego. Visada buvau truputį maištininkė, mėgau rėžti tiesą tiesiai į kaktą, tad mano stilius visada susivijęs iš papildančių priešybių. Žemiškų ir kovingų elementų. Minkšto ir aštraus. Jaukaus, familiaraus ir disfunkcinio. Realybės ir fantazijos. Nors žiūrėdami į drabužius niekas jų taip neanalizuoja, aš žinau, kad šis geltonas odinis švarkas yra pompastiško narkobarono charakterio, va tie marškiniai – atsakingos valstybės tarnautojos atributas, o kartu jie atrodo geriau nei po vieną. Stilius man yra emocinio intelekto požymis. Ne madingumas ar finansinio raumens demonstravimas prabangiausiomis rankinėmis, bet savęs ir aplinkos jautimas, gebėjimas atrasti savo asmeninę visų akty-

vių išorinių ir vidinių įtakų sintezę f iziniame pavidale. Skambu kaip meno kuratorė, aukštųjų materijų stumdytoja, bet taip jau yra. Dabar individualybės laikai, madoje nebeegzistuoja įprasti sezonų cikliškumai, nebepopuliaru rodyti pirštu, ką pirkti ‒ o tai ir išlaisvina, ir baugina, nes reikia pradėti galvoti ir priimti sprendimus patiems. Belieka vadovautis savo nuojauta, sveiku protu ir kūno proporcijų dėsniais – tai yra gerų derinių esmė, nesvarbu, kokioje stilistikoje ar laikmetyje. Manau, kad spintos minimalizavimas yra glaudžiai susijęs su emociniu minimalizavimu, mažiau vietos užėmimu kitų akyse, pasaulyje, galvoje. Nuskusta plyna vejelė niekaip negali būti vadinama landšafto dizaino viršūne ir būtinybe. Reikia ir kad žvirbliai krūmuose čirškautų, ir kad bitės braškių kupstuose dūgztų, ir varnėnai trešnėje siautėtų. Nesislėpkime nuo savęs, negenėkime savo vidinių poreikių, kurie ne visada patogūs kitiems, bet būtini mums patiems. Tokia kaip Marie Kondo aplinkos kontrolė man visada alsuoja įtampa. Pabandykite nederinti raštų ir gal vieną dieną atrodysite keistai arba trenktai ‒ bet bent jau kirbės visa virtinė jausmų ir ateis naujų suvokimų apie save.

Reikia klausytis savęs, gerai patyrinėti atvaizdą veidrodyje, žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias, mėgstamas ir nemėgstamas vietas. Pavyzdžiui, jeigu nesate labai ryškių bruožų, turite šviesius antakius ar anksčiau laiko praplikote – jums labai praverstų akiniai tamsiu rėmeliu pagal jūsų veido formą. Kad ir be dioptrijų. Jie jus gražiai paryškintų, suteiktų charakterio. Juoda nuo galvos iki kojų daugelio rusvaplaukių blyškiaodžių lietuvių nepuošia. Rinkitės skirtingus pilkos arba mėlynos atspalvius – turėsite daugiau derinimo variacijų. Pilka ir mėlyna geriau sutaria ir su ryškiomis spalvomis (jeigu kokią dieną įsigytumėte abrikosinę liemenę arba mėtinį lengvai krentantį sijoną). O juodą spalvą palikite vakarui! Prie jos nepamirškite aukso spalvos papuošalų arba ko nors su žėrinčiais kristalais. Žmonės dažnai neįvertina, kaip juos atskleidžia ir pagyvina kad ir nedideli papuošalai bei brūkštelėjimas lūpdažiu. Nepasiduokite nuolatinei savęs tobulinimo beprotybei. Tiek dvasinei, tiek f izinei. Čia yra spąstai – niekada nebūsime tobuli, tačiau kiečiausia savo versija galime būti nors ir šiandien. Geriausi stilistai kaip taisyklė nėra labai aiškiai sudedami į vieną langelį, nes norint tokiu tapti reikia būti visiškai atviram, bent kiek nors mačiusiam pasaulio, nuolat žaidžiančiam, neprietaringam, išsilavinusiam, artimai pažįstančiam skirtingų gyvenimo būdų, nusiteikusiam visada klausytis ir nelipti kitiems ant galvos. Egocentrikai ir narcizai būna labai monotoniški ir šioje srityje nekūrybiški arba labai kūrybiški tik trumpą laiką. Stilisto profesijoje vyšnia ant torto yra gausus kūrybinių pavyzdžių bagažas ir mokėjimas jais žongliruoti, pagrįsti savo sprendimus kitiems. Seksuali moteris nėra griežto stiliaus pavyzdys. Geriau kalbėti apie atmosferą, laikotarpį, f ilmą ar paveikslą, kuriame šis įvaizdis galėtų tarpti. Taip lieka daugiau vietos makiažo, plaukų, apšvietimo meistrams pridėti ką nors vertingo nuo savęs ir galėti jaustis kūrybinės komandos dalimi.

Spintos higieną idealiu atveju reikėtų atlikti kas pusmetį, o jeigu labai nėra laiko arba tos spintos nelabai pildėte – kas metus. Pati savo spintą tvarkausi kas sezoną, nes man nelaiko nervai, kai akyse šmėžuoja daiktai, kurių man šį mėnesį, šiuo oru išvis neprireiks. Ką apskritai reiškia praktiškumas gyvenant miesto centre? Aš juk nekasiu bulvių per lietų visą dieną, vadinasi, įspiriamos „kitten heel“ basutės ir mini satino suknelė man šiandienai bus pats tas. O jeigu ir kasiu, užsidėsiu mėgstamiausius saulės akinius ir įsisegsiu auksinius auskarus. Gyvenimas per trumpas nuobodybei ir svetimiems kodams. Spintoje visada iškabinkite tik tai, ko jums reikės šiam sezonui. Atšilo iki +15 °C ir nebežada atšalti? Visos pūkinės striukės, stori paltai ir kailiniai, dideli vilnos megztiniai, kostiumai, kelnės, ilgaauliai, šalikai ir pirštinės tą pačią savaitę turi būti pagerbti, išvalyti ir paslėpti iki kitų metų. Neatidėliokite, nes tai didins susierzinimą ir jausmą, kad nėra ką apsirengti. Ir nepirkite po penkis to paties daikto vienetus. Nebent tai yra pasiteisinusios pėdkelnės ar apatiniai. Labai daug šansų, kad atsibos ir įkalinsite save su vienodais džinsais ar golfais dešimčiai metų. Gimiau birželį, esu vasaros kūdikis, turbūt todėl geriausiai jaučiuosi be kelnių, be kojinių ir ypač – be pėdkelnių. Glaudžiausiai tapatinuosi su gamtos klestėjimo, bujojimo laiku, visa kita man yra

tarsi bausmė, kurią reikia ilgai išlaukti. O kantrybės nuolankiai palaukti ir pakentėti aš kaip tyčia neturiu nė kiek. Labiausiai vasarą mėgaujuosi galimybe mažai rengtis. Lengvučiai sijonai ir suknelės su giliu skeltuku per šlaunį, kad netrukdytų važiuoti dviračiu ir jausti vėjo. Mieste ‒ trumpo kirpimo nertos palaidinės su labai plačiomis lengvomis kelnėmis ir bet kokio tipo basutėmis. Gyvūnų raštai, dideli auskarai ir mikro rankinės vakare. Ak, gerasis gyvenime! Viskam įkvepia mėgstama muzika, meilė, nuolatiniai pokštavimai ir juokas namuose, aiški dienos struktūra, tikra draugystė, alkis gyvenimui ir noras praryti pasaulį. O darbui įkvepia pats darbas ir gera kitų žmonių darbo etika. Kuo daugiau turiu kurti, galvoti, vizualizuoti ir stilizuoti, tuo lengviau ateina naujos idėjos kitiems darbams. Instagrame pastaruoju metu linguoju ir kratausi iš juoko žiūrėdama @bennydrama7 vaizdo įrašus, @ninasandbech „tutti frutti“ derinius – jie biorevitalizuoja mano vidinę maksimalistę, @masksofthemoon impresionistinius gėlių ir vaisių portretus, kurie vis primena, koks hedonizmas yra žavus ir reikalingas, @genievef iggis tapytos groteskiškos aukštuomenės scenas. Ir šypseną, ir akį pastimuliuoja @kulvinskyte – nes atlieka svarbią misiją, kasdien kalbėdama apie paprastus, bet pačius svarbiausius gyvenimo dalykus, kurie ir sudaro laimę.

Odos pokyčiai ir senėjimas prasideda nuo 25‒30 metų, o akivaizdžiai spartėja nuo 45-erių. Bene labiausiai mūsų amžių išduoda apatinė veido dalis, o ypač pasmakrio ir kaklo sritis. Skruostikauliai suglemba, skruostai gilėja, išryškėja nosies‒lūpų raukšlė, dėl gravitacijos poveikio ir odos senėjimo odos riebalai linkę migruoti žemyn, gali formuotis pagurklis, pakinta veido ovalo kontūrai. Tad ko imtis, kad galėtume užtikrintai pirmauti lenktynėse su laiku ir puoselėti net amžiui jautriausias odos sritis?

APARATINĖS ELEKTROS SROVIŲ PROCEDŪROS ODOS MANKŠTAI

Veidas, kaklas ir dekoltė yra sritys, labiausiai paveikiamos amžiaus ir senėjimo procesų. Kas tai lemia? Platizma – kaklo srityje esantis odos raumuo, kuris įsiterpia į odą. Odos senėjimo metu mažėja šio raumens skaidulų, tokių kaip elastinas ir kolagenas, skaičius, taip pat slopsta poodinio kaklo raumens vaidmuo, todėl atsiranda odos suglebimas ir ptozė. Kosmetologijoje vis labiau populiarėja ne chirurginis, bet apatinis veido dalies formavimas ir jauninimas, pasitelkiant skirtingų tipų elektros sroves. BIOLOGIQUE RECHERCHE sulaukė labai daug dėmesio pristačiusi unikalų „Remodeling Face“ aparatą, kuris turi daugybinį teigiamą poveikį: užtikrina geresnę veido, kaklo ir dekoltė odos tekstūrą, nuo pat pirmos procedūros atgaivina odos epidermio sluoksnį ir rūpinasi ilgalaikiais rezultatais. „Remodeling Face“ naudoja tris elektros sroves – galvaninę, vidutinio ir aukšto 68

dažnio (arba jų kombinaciją) – kurios leidžia pasiekti stulbinamų rezultatų. Pirmojo procedūros etapo metu galvaninė srovė išvalo odą, sutraukia poras. Vėliau į gilesnius odos sluoksnius įvedama aktyvi kosmetika, oda prisotinama deguonies. Vidutinio dažnio srovė periodiškai sutraukdama ir atpalaiduodama raumenis juos mankština, todėl gerėja raumenų kraujotaka ir ištvermė. Aukšto dažnio srovė užtikrina energizuojantį bei antibakterinį poveikį ir gerina ląstelių regeneraciją. Jaunystę ir odos tonusą grąžinantis „Remodeling Face“ aparatas – tai BIOLOGIQUE RECHERCHE kompanijos pristatytas kosmetologijos stebuklas! Jis veikia odą visais trimis anksčiau minėtais elektros srovės dažniais vienu metu, o tai ypač veiksminga kombinacija. Procedūra padeda pasiekti visus veido, kaklo ir dekoltė odos sluoksnius ir padaryti odą akivaizdžiai patrauklesnę ir elastingesnę, susigrąžinti veido ovalo formą. Tačiau ar to pakanka norint pasiekti trokštamų rezultatų?

Tekstas ir nuotraukos: „Biologique Recherche“ archyvas

Apatinės veido dalies korekcija be plastinės chirurgijos?

„PLATYSMA“ KAUKĖ – ODOS PATEMPIMAS TIESIOG NAMUOSE

Senstant mūsų oda pradeda raukšlėtis ir glebti, o veikiama gravitacijos veido forma kinta ir kartais ima atrodyti estetiškai nesubalansuota. BIOLOGIQUE RECHERCHE sukūrė „Platysma“ – ypatingą sprendimą nuo odos suglebimo, kuris efektyviai papildo stangrinimo procedūrą, atliekamą „Remodeling Face“ aparatu. Tai kaukė, kuri kovoja su odos ptoze ir yra konkrečiai nukreipta į veido kontūro formavimą. „Platysma“ kaukė gali būti naudojama namuose, jums patogiu metu. Tai efektyvus būdas siekti ilgalaikių rezultatų. VIENA APLIKACIJA – 6,9 PROC. SUMAŽĖJĘS PAGURKLIS!

„Platysma“ kaukė suteikia stangrumo efektą akimirksniu. Dėl audinio tamprumo ir universalios formos kaukė tinka visų tipų veido formoms ir puikiai prisitaiko prie srities po smakru, užtikrindama puikų sukibimą ir optimalų poveikį viso naudojimo metu. Papildyta saldžiais baltųjų lubinų peptidais, amžinosios gėlės ekstraktu ir jūriniu eksopolisacharidu, išgautu Iruazo įlankoje, kaukė kovoja su gravitacijos poveikiu, užtikrina geresnį odos audinio struktūrinį ir funkcinį palaikymą. Veido apimtys tampa dailesnės, o kontūras iš naujo išryškinamas. Kaukė taip pat papildyta raudonųjų jūros dumblių ir taros vaisiaus kompleksu bei manijoko ekstraktu, todėl intensyviai stangrina. Ilgainiui veido kontūrai pastebimai pertvarkomi ir iš naujo apibrėžiami. Galiausiai, gausios veikliosios medžiagos padeda išlyginti odos audinį ir padidinti jo elastingumą. Dabar jūs galite pasiekti akivaizdžių odos stangrinimo ir formavimo rezultatų be plastinės chirurgijos. Pasinaudokite šiomis BIOLOGIQUE RECHERCHE sukurtomis galimybėmis ir alsuokite jaunyste! KUR GALIMA ATLIKTI PROCEDŪRĄ AR ĮSIGYTI „PLATYSMA“ KAUKĘ?

• • • • • • • • •

BIOLOGIQUE RECHERCHE ekspertų centre, Linkmenų g. 34, Vilniuje Salone „Grožio Galerija“ (BR ekspertų centras), Savanorių pr. 153, Kaune Studijoje „OŽ Design home“, Tiltų g. 3, Klaipėdoje Aušros taikomosios estetikos salone, Šaltkalvių g. 3, Klaipėdoje Sveikatos ir grožio klinikoje „Clinicus Klaipėda“ (BR ekspertų centras), Šaulių g. 25a, Klaipėdoje Grožio salone „Komplimentas“ (BR ekspertų centras), Respublikos g. 38, Panevėžyje Danutės Tomėnės gydomosios kosmetikos kabinete, Dubijos g. 1A, Šiauliuose Estetinės dermatologijos klinikoje „BellaDerma“, P. Višinskio 37, Šiauliuose Salone „Face Diary“,Kęstučio g. 27, Kaune

Kūrinys – tai idėja. Ne dekoracija Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Degintas stiklas, virtas bioplastikas, bronza, varis, muilas, aliuminis, plienas ir dar daug kitų – skirtingos medžiagos, kaip pasakoja tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Pilkauskaitė, – tai jos būdas pažinti aplinką. „Kūryboje žodis „gražu“ turėtų būti tabu. Juk viskas gali būti gražu – tik savaip ir dėl skirtingų priežasčių. Man kūrinys yra idėja, o ne dekoracija“, – apie savo kūrybą kalba menininkė ir priduria: pati geriausia kūrybinio proceso dalis yra per jį sutikti žmonės.

Symbiosis | Nuotrauka: S. Mačiulskas

– Egle, daug eksperimentuoji su įvairiomis medžiagomis. Ar medžiagas ir galėtume vadinti tavo kūrybos atspirtimi? Kuo jos tau tokios įdomios? – Man tai yra patogiausias būdas pažinti aplinką. Kūrybinėje praktikoje žiūriu į medžiagas mažiau iš mokslinės pusės, o daugiau per tai, kokias asociacijas jos kelia ir kokie tarpusavio santykiai formuojasi tarp medžiagos ir žmogaus. Puikus pavyzdys – iš Didžiosios Britanijos kilusios menininkės Cornelios Parker kūrinys „Bullet Drawing“. Iš pirmo žvilgsnio niekuo per daug neypatingas darbas, vaizduojantis į tinklą panašią struktūrą – galbūt nė nebūtų pritraukęs mano dėmesio, jei ne faktas, kad autorė vietoje grafito panaudojo šaunamojo ginklo kulkos lydinį. Tokiu būdu žiūrovas subtiliai supažindinamas su autoriaus kuriamu naratyvu. – Su kokiomis medžiagomis dirbti tau įdomiausia? – Pastaruoju metu pradėjau eksperimentuoti su bioplastiku ir panašiais organinės kilmės produktais. Be galo gera, kad dirbdama su nekenksmingomis medžiagomis pagaliau galiu nedėvėti kaukės su apsauginiais filtrais. Organinės kilmės ingredientai neteršia aplinkos, lengvai suyra ir neša svarbią žinutę apie sąmoningumą. Žinoma, dažniausiai kuriančiam žmogui norisi savo darbuose įsiamžinti, o jei pasirinkta medžiaga yra lengvai yranti, mintis, kad tavo darbas išlaikys materialų pavidalą neilgai, ne visuomet patraukli. Šiuo metu, kol organinės medžiagos auga ar rūgsta, neapleidau ir senų laiko patikrintų technikų. Man atrodo, kad svarbiausia yra procesas ir nuolatinis judėjimas į priekį, išlaikant harmoniją. Staigūs kraštutinumai asmeninėje praktikoje niekada nepasiteisino.

Labiausiai save riboju aš pati – jei per ilgai neprisiruošiu ko nors pradėti. Kol kas visuomet pavykdavo dirbti su medžiagomis, kurios man įdomiausios. – Mene svarbu ne tik sukurtas objektas, bet ir jo intelektualinė vertė, kūrybinio proceso kontekstas. Į kokias įdomiausias vietas nuvedė ir su kokiais įdomiausiais žmonėmis tave supažindino tavo kūryba? – Tai pati geriausia viso proceso dalis! Per šiuos metus teko sutikti tiek nuostabių ir įkvepiančių žmonių – vien dėl jų buvo verta pasikankinti įgyvendinant darbus. Pamenu, kartą man pasidarė įdomu išbandyti flokavimo techniką nedidelėms skulptūroms. Išsiaiškinau, kad ji plačiai taikoma automobilių puošyboje, tad susiradau autoservisą, kuris teikia šias paslaugas. Atvykus į vietą paaiškėjo, kad ten joks ne autoservisas, o požeminis garažas, tikrai ne pačios geriausios reputacijos lokacijoje. Vidus dekoruotas pusnuogių merginų plakatais, o ten dirbantys vaikinai visiškai nesuprato, ką aš veikiu su tais keistais objektais rankose. Nejauki susipažinimo pradžia truko neilgai – vėliau drauge sugalvojome specialų būdą, kaip pagerinti darbo rezultatus. Susidraugavome, jie pradėjo domėtis, ką ir kodėl aš čia darau. Bendradarbiaujame iki šiol, visada vykstu ten su gera nuotaika ir tikrai laukiu apsilankymų! Kaip prieštara automobilių tiuningo kolektyvui buvo bronzos liejikai. Jie tikrai nėra girdėję apie lėtą gyvenimo būdą, tačiau yra tikrų tikriausi nesąmoningi jo propaguotojai. Jų liejykla įkurta miške, prie upės, be galo ramioje ir gražioje vietoje. Atvykus visada pasitiks su arbata ir prisės pasikalbėti. 75

Symbiosis I_II_III III | Nuotrauka: P. Saulėnas

– Kokias temas dažniausiai nagrinėji savo kūryboje? – Galbūt atskirties būseną arba tranzicijos momentą. Kaip ir daugelį, mane domina konflikto aspektai. Konfliktas gali būti bet koks – fizinis ar ideologinis. – Savo darbais tarytum bandai mesti iššūkį standartiškam grožio suvokimui? – Tiesiog manau, kad kūryboje žodis „gražu“ turėtų būti tabu. Juk viskas gali būti gražu – tik savaip ir dėl skirtingų priežasčių. Man kūrinys – tai idėja, o ne dekoracija. Darbai gali būti atgrasūs ar net be galo estetiškai patrauklūs. Kuo didesnė įvairovė, tuo geriau. Tik autorius turėtų prisiimti atsakomybę – esu tikra, kad darbas turėtų turėti didesnę vertę nei vien tik „grožį“. – Egle, tavo kūrybinis kelias prasidėjo Londone – studijavai Londono menų universitete ir Šv. Martino menų koledže, gavai piešimo bakalauro diplomą. Kokią įtaką tavo kūrybiniam keliui turėjo šios studijos? – Studijos lėmė labai daug ir nukreipė mane ten, kur, kaip ir ką aš veikiu dabar. Priklausau universiteto alumni organizacijai, kiek leidžia galimybės, nuotoliniu būdu dalyvauju jų organizuojamoje veikloje. Pamenu, baigus studijas mano darbo vadovė priėjo prie manęs, paspaudė ranką ir pasakė – dabar mes kolegės. Tuo metu deramai neįvertinau šių jos žodžių, bet ypač karantino laikotarpiu pradėjome intensyviau bendrauti su buvusiais kursiokais ir dėstytojais – komentuojame ir rodome vieni kitiems savo darbus. Studijų metu dėstytojai puoselėjo mūsų savarankiškumą ir kiekvieną skatino ieškoti individualių naratyvų, todėl buvome labai skirtingi, bet ir labai tolerantiški. – Kaip nutiko, kad sugrįžusi į Lietuvą tęsi kūrybinę veiklą, tačiau šiuo metu daugiausiai dirbi su skulptūra? Kuo ji tave paviliojo? – Jokio loginio paaiškinimo nesugalvoju. Tiesiog taip išėjo. Po kiekvieno sunkiasvorių darbų pervežimo galvoju, kodėl aš nepaišau... (Šypsosi.) Manau, paslaptis yra kontaktas su medžiaga. Tai tarsi tokia kova, grumtynės. Būna, kad ir pralaimiu, bet pergalės labai džiugina. Kurdama tūrinius objektus galiu daugiau eksperimentuoti. Visiškai kitoks ir santykis su objektu – gali jausti jo svorį, faktūrą ar net atsidurti jo viduje. – Tai kaip atrodo tavasis kūrybos procesas? Kokias technikas, medžiagas dažniausiai pasitelki kurdama? – Visuomet turiu planų, kokias idėjas norėčiau įgyvendinti. Kai kurias užkonservuoju net keleriems metams, kol ateina tinkama proga ar pajuntu, kad visos detalės susidėliojo tinkama tvarka ir atėjo metas joms išvysti dienos šviesą. Būna, kad procese pradedu suprasti, jog rezultatas tolsta nuo to, kurį įsivaizdavau. Tenka iš naujo susipažinti su darbu ir spręsti mįslę.

Anamnesis | Nuotrauka: B. Navanglauskas

Nuotrauka: S. Mačiulskas.

Camouflage mirror | Nuotrauka: Toma Kaliukevičiūtė

– Ar kada galvojai, kaip tavo darbai susiję su tavo asmenybe? Ar esi bandžiusi atrasti sąsajų tarp darbų stiliaus ir savęs pačios? – Nuo savęs nepabėgsi. Daug laiko vaikystėje praleidau su seneliu. Jis buvo botanikos profesorius, mes kartu darydavome herbariumus ir tyrinėdavome augalus pro mikroskopus. O mano darbuose irgi matyti gana daug sąsajų su natūraliais paviršiais. Be to, kadangi nevairuoju automobilio, stengiuosi kiek įmanoma daugiau vaikščioti pėsčiomis. Vienas mylimiausių – kelias nuo namų iki studijos: pradedant žaliomis zonomis ir baigiant Naujininkais. Būtent šiame mikrorajone esu pastebėjusi daugybę labai gražių sodelių prie laiptinių. Smagu matyti, kaip esamomis sąlygomis žmonės randa būdų kūrybiškai tvarkyti aplinką. Netgi esu įžvelgusi tam tikrų augalų madų tendencijų. – Kada kurti lengviau – turint aiškius rėmus ar, priešingai, kai suteikta visiška kūrybinė laisvė? – Aiškūs rėmai supaprastina užduoties realizavimo galimybes. Pastaruosius kelerius metus dirbau ties projektu, kuriame turėjau visišką kūrybinę laisvę. Ir tikrai buvo nelengvų akimirkų, kai visa

Soil surface | Nuotrauka: S. Mačiulskas

sprendimų atsakomybė krito ant mano vienos pečių. Tokiais atvejais labai svarbu kuo aiškiau išsigryninti idėją, kad netektų klaidžioti tarp pasirinkimų. Vis dėlto svarbiausias ‒ rezultatas, o iki jo yra tikrai daug kelių. – Esi sakiusi, kad labiausiai sau linkėtum netapti nuspėjamai ir nepriimti sprendimų, nereikalaujančių rizikos. Esi iš tų kūrėjų, kurie eksperimentuoja ir nenori užsibūti komforto zonoje, tiesa? – Tikrai taip. Sunkiausia užduotis yra išlaikyti savą naratyvą ir rasti autentiškų būdų jį plėtoti. Bet kartu ir netapti kopijavimo aparatu. – Skaičiau, kad nemėgsti žodžio „įkvėpimas“, tačiau vis tiek paklausiu – kokie kasdienybės, aplinkos elementai tave labiausiai inspiruoja? – Įkvėpimas – toks banaliai romantizuotas dalykas. Darbas studijoje ar atliekant tyrimą yra darbas, be jo dideli stebuklai neįvyks. Mane inspiruoja knygos ir tekstai. Stengiuosi kuo daugiau skaityti. Pandemijos metu internete atsirado daugybė konferencijų ir paskaitų. Darbuodamasi visada stengiuosi klausyti ko nors naudingo.

Ko kelionių influenceriai jums nepasakė apie Meksiką? Tekstas: Linas Krisiukėnas, https://folin.lt Nuotraukos: asmeninis archyvas

Yra šalis, kuri per pandemiją apsimetė, kad nieko tokio čia nenutiko, ir taip netyčia tapo viena patraukliausių pabėgimo stotelių pasaulyje. Problemų vietiniai mato mažai, visokie ten testai niekam neįdomūs, o vanduo amžinai žydras. Labai sunku sugalvoti, kodėl į Meksiką keliauti jums nereikėtų. Žinoma, nusprendus kelionių celibatą nutraukti čia, kas nors būtinai riktels, kad jus pagrobs kartelis, nuplaus cunamio banga, o korumpuota policija atims paskutinius naivaus gringo pesus. Vis dėlto sugrįžome tik labiau įdegę, šiek tiek prasisagstę marškinių sagas ir eilinį kartą supratę – pavojingiausiai pasaulis atrodo tada, kai neišeini už savo kiemo tvoros.

PASIRODO, KELIONĖS YRA ĮGŪDIS Kad ir kaip mėgčiau trainiotis po svetimas šalis, į tolimesnį užsienį išsiruošti po pusantrų metų pertraukos lengva nebuvo. Penkių daiktų sudėjimas į kuprinę ištįso iki kelias valandas trunkančios procesijos, paskutinę dieną pilvą graužė iracionalus nerimas, o vieną vakarą net kilo šventvagiška mintis: „O gal visgi dabar nėra geriausias metas belstis į kitą žemyną?“ Jausmas kažkuo primena pirmąsias gyvenimo išvykas į užsienį. Prieš dviejų valandų skrydį perskaitydavau visus su tuo susijusius straipsnius, o savaitei daiktų susikraudavau tiek, kad tekdavo vakuuminiais maišais iš vilnonių megztinių išsiurbinėti orą. Maža ką, gali liepą Ispanija ir atvėsti. Bet tik pasijuoki iš savęs ir vyniodamas kojines į gniutulą supranti – kylančios dvejonės yra pats geriausias ženklas: viskas, jau reikia. NEAPČIUOPIAMAS MEKSIKOS DYDIS IR KONTRASTAI Tik kirtus Atlantą ir ant pasiskolinto „Chervoleto“ kapoto pradėjus braižyti kelionės maršrutą, atėjo tikrasis suvokimas apie šalies dydį. Taip, apsukęs salą ratu gali kažką svaičioti apie Islandiją ar po trečio vizito įsivaizduoti, kad žinai, apie ką ta apdainuotoji Balkanų dvasia. Bet Meksika per keliolika dienų? Imposible, señor. Aiškaus vaizdo susidaryti nepadeda ir meksikietiška įspūdžių patranka. Ieškai kalnų? Turime. O gal dykumos? Bus. Džiunglių? Aha. Piramidžių? Pilni kampai. O gal dar kokį miestą? Turime didžiausią šiapus gaublio. Nori vandenyno? Imk du. Idealių paplūdimių? Tūkstančius kilometrų. Trigubai daugiau vaisių rūšių, nei žinai jų pavadinimų? Laisvai. Spalvotų gyvačių ir delno dydžio vorų po kojomis? Ne, ačiū, bet imk vis tiek! Galiausiai nuvažiavęs tuos niekingus kelis tūkstančius kilometrų supranti, kad Meksika sunkiai telpa į rėmus ar kategorijas – tai greičiau jau didelė ir spalvota piñata, kur niekad iki galo nežinai, ką rasi prakrapštęs paviršių. Per tankias ir drėgnas džiunglės išraižyti kalnų serpantinai priverčia pasijusti tarsi Pietryčių Azijoje. Nesibaigiantys platūs keliai, kur karaliauja įspūdingi sunkvežimiai ir jų vairuotojų moteliai, kažkuo primena tik filmuose matytas Jungtines Amerikos Valstijas. Džiunglėse paslėpti griuvėsiai pasakoja apie prieš kelis tūkstančius metų virusį majų ir actekų gyvenimą, o kolonijinių miestų katedrų stogai neišvengiamai byloja apie Ispaniją, kuri tą gyvenimą sujaukė. Bandyti Meksiką su kuo nors palyginti – bergždžia, tačiau nuojauta sako, kad tie kontrastai ir įvairialypiškumas ir yra tikrasis šalies veidas.

NIEKUR TAVO RYTOJUS NEPABĖGS Neapsimesiu, kad esu atsparus stereotipams, – važiuodamas į Meksiką tikėjausi surasti nuodėmių šalį: išgirsti dūžtančius stiklus, užuosti degančias padangas, pamatyti didelius ginklus, pusnuoges latinas ir plyštančius kokaino maišus. O radau tik padorų ir ramų kraštą su niekur neskubančiu gyvenimu. Ir toks jų požiūris padeda šiek tiek atpalaiduoti įtemptą pilvą, nusipirkti gėlėtus marškinius ir per vieną skylę atsilaisvinti kelnių diržą. Tacos, žinoma, kėsinasi ir į antrąją. Nepopuliaraus miesto gatvės pačios siurbia į gyvenimą – rožinio „vabalo“ vairuotojas pamos ranka, mėsininkas kažkodėl parodys šviežiai sumaltą faršą, žvejys ištrauks iš maišo dar gyvą aštuonkojį, o kas nors tiesiog paklaus, iš kur esi, ir šyptels apsimesdamas, kad suprato. Aišku, tavo porą dešimtmečių gludinta anglų kalba čia niekam įdomi nebus. Bet problemų temokant dvylika ispaniškų žodžių irgi nelabai kils, nes kontaktas su vietiniais puikiai mezgasi ir visai be jų, o tokia žmogiška gyvybė nugriauna atsivežtus barjerus. Švelniai aptriušę ir mažiau savimi susirūpinę žmonės nekelia spaudimo atrodyti kažkaip ypatingai, todėl jau antrą dieną supranti, kad šukuotis šįryt visai nebuvo nebūtina. Pasaulinius kokakolos suvartojimo rekordus mušantys kūnai neatrodo susidomėję dietomis ar sporto klubais, o brangias kirpyklas puikiai pakeičia šlapių plaukų efekto želė. Maksimalios fiksacijos. Šis požiūris galioja ne tik išvaizdai – nelabai kam čia reikia ir to tavo performanso, leano ar adžailo. Nors meksikiečiai giriasi, kad dirba daugiausiai valandų pasaulyje, kyla viena kita abejonė dėl jų darbo efektyvumo. Mašinos pažiūrėtojas, vėliavos pamojuotojas, dviejų metrų palydėtojas ar dulkių nubraukėjas čia – visiškai garbingos profesijos, vertos viso etato. Eismas gatvėse čia irgi gerokai labiau paremtas akių kontaktu bei savitarpio pasitikėjimu nei kažkokiais ten niekingais ženklais, taisyklėmis ar šviesoforų spalvomis. Pačios mašinos dažnai suklijuotos iš keturių skirtingų modelių, o jų elektros laidai sujungti pusgirčio kaimyno, supainiojusio ilgąsias šviesas su posūkio signalu. Ir nieko. Iš pradžių į tokį chaosą žiūri su ironiška visažinio šypsena, bet ilgainiui supranti, kad kartu jis padeda šiek tiek atitrūkti nuo vakarietiškos hiperefektyvumo kultūros. Pasirodo, laimingam gyvenimui visai nebūtinos apie maksimalų našumą kalbančios ir dvigubu greičiu klausomos tinklalaidės, nuolatinis tobulėjimas ir tos septynios saviugdos knygos per mėnesį, išklausytos bėgant ultramaratoną atbulam. Meksika sako „¡Tranquilo, amigo!“ – niekur tas tavo rytojus nepabėgs. Labai sunku ginčytis.

MEKSIKA TURI VIENĄ KEISTĄ BĖDĄ – MUS Maža paslaptis, kad Meksikoje gerai, – tuo kasmet įsitikina apie 100 milijonų turistų. Didžioji dalis jų suteka į Jukatano pusiasalį ir savo doleriais regione diktuoja naujas taisykles. Šalies ekonominė atskirtis ir taip viena didžiausių pasaulyje, bet čia viskas dar labiau susijaukia. Kankune siaučia pilvoti amerikiečiai, o Tulumą į karščiausių pasaulio vietų sąrašą visai neseniai atvedė kelionių blogeriai ir nuo Tailando jau pavargę influenceriai. Bet kartu vos per dešimt valandų nuo čia gali pasiekti vargingiausią Meksikos regioną Čiapasą, kur žmonės mėnesį išgyvena iš šimtinės ir pagrindinis ekonomikos variklis ten, atrodo, yra kramtoškės pardavinėjimas pravažiuojantiems. Iš tiesų nereikia ir kitos valstijos – dažnai viename turistinio miesto gale rasi restoraną su vakariene už šimtą dolerių, o už kilometro atsitrenksi į skurdą ir basus vaikus, kurie į tą restoraną niekada neišgalės nueiti. Ir tas laisvumas, apie kurį kalbėjau anksčiau, čia po truputį tirpsta, nes idealiai nerūpestingoms Vakarų turisto atostogoms, pasirodo, reikia fantastiškai daug rūpesčio, pilno makiažo ir įtempto bicepso. Vietiniai savo ruožtu tokiomis progomis naudojasi. Asmeninė erdvė išnyksta ir tenka egiptietiškai vaikyti po ratais krintančius įkyrius visko siūlytojus ir šešiamečius kaulytojus. Taip viena ranka tarsi metame į Meksiką savo pinigus, o kita atimame vietinio gyvenimo principus. SPALVINGAI VIENODAS KELIAUTOJO GYVENIMAS Kartu su turistų srautu atvirukiškose pakrantėse atsiranda ir naujos temos: veganiškas maistas, mandalų tatuiruotės, sapnų gaudyklės, septynių rūšių pienas, gamtai draugiškos gertuvės ir joga kylant saulei. Visa ši unikali minties pilnatvė, aišku, atrandama tik brangiame kurorte ant vandenyno krašto. Užsukęs į turistinį miestą ir slampinėdamas ten rytais, kol per garsūs, per girti ir per turtingi amerikiečiai dar miega, nejučia pagalvodavau, kad į šį Meksikos kampą šiek tiek pavėlavau. Tokios vietos kaip Tulumas ar Holbošas prieš dešimtmetį, ko gero, buvo vienos idiliškiausių žemėje, bet šiandien vietinį gyvenimą ten užgožia turistinių poreikių tenkinimas. Nesupraskit neteisingai. Negaila man nei kad auksinis jaunimas po palmėmis ieško nušvitimo, nei kad vietiniai nerangiai stengiasi iš jų nugręžti paskutinį centą. Liūdna tik tai, kad pakrančių gyvenimas šiek tiek atspindi tai, apie ką yra dažna šių laikų kelionė:

pirmiausia ne apie patirtį, o apie jos kūrimą ir transliavimą – į save atsuktą kamerą, atsikartojančias viliojančias antraštes, banalius drono kadrus užaštrintomis spalvomis ir baisingai mažą susidomėjimą likusia aplinka. Gera žinia ta, kad dažnam turistui toli nuo kurorto važiuoti nesinori, o neatrastosios Meksikos ploto užteks visiems. GEROKAI DAUGIAU NEI PAPLŪDIMIAI IR MARGARITOS Nors Meksika turi beveik 10 tūkstančių kilometrų ryškiaspalvio pajūrio, su kuriuo siejame šios šalies pavadinimą, dažnai pamirštame, kad ir šalies viduje verda intensyvus gyvenimas. Na, toks įprastas ir niekuo neatostogiškas. Įlindęs į šalį kiek giliau, randi tokių visiškai niekuo neromantiškų miestų kaip Viljahermosa, kur žmonės tiesiog gyvena, dirba kasdienius darbus ir tiesia kelius, o gatvėse nevaikšto nei su kontrastingais šortais, nei su kokteiliu rankoje. Randi bevardžių kaimų žemės ūkiu užsiimančioje Čiapaso valstijoje, kur, ko gero, ne visi vietiniai savo akimis matę Karibų jūrą, o išsilavinimo ar sveikatos apsaugos statistika yra prasčiausia visoje šalyje. Aišku, keistoka būtų tvirtinti, kad važiuojant į šalį, turinčią vieną įspūdingiausių žmogžudysčių statistikų pasaulyje, viskas bus gerai. Bet net ir riedėdamas per įtartinus rajonus su turistiška kepure čia dažniau sulaukiau šypsenos ir mojamos rankos nei pikto žvilgsnio. Žmonės kalba, kad gyvenimas JAV pasienyje šiek tiek kitoks, bet čia jau kelionė kitam kartui. Meksikos Junginės Valstijos įspūdžių rezerve turi dar ne vienam vizitui. Toli gražu nebūsiu pirmasis atskleidęs, kad ši šalis daugiausiai siūlo tada, kai uždarai kelionių influencerių instagramus ir nustoji žiūrėti milijoninius vaizdo įrašus apie „5 Best Kept Secrets of Cancún“. Toje paslaptyje saulėlydžio jau laukia trys šimtai žmonių. Tikrieji Meksikos burtai prasideda tada, kai nuvažiuoji į kaimą kalnuose, kurio pavadinimo ištarti negali. Tokiose vietose prarandi įprastus turistinius privalumus ir patogumus, nes niekas gyvenimo nebetaiko vakarietiškiems poreikiams. Čia tavo taco atkeliauja jau ne kartą naudotoje lėkštėje, o doroti jį tenka ant plastikinės „Coca-Cola“ kėdės iš praeito tūkstantmečio. Kartu su maisto padėklu padavėjas atsitempia ir tris draugelius iš arčiau pažiūrėti, kaip tie lietuviai atrodo, ir pabandyti išsiaiškinti, kokį velnią jie čia veikia.

100

101

PRENUMERUOK LAMŲ SLĖNĮ IR 2022-AISIAIS ĮKVĖPIMAI PATYS SURAS TAVE! shop.lamuslenis.ltprenumerata

102

103

Teatro kritikė, dramaturgė, rašytoja Dovilė Zavedskaitė vaikystėje buvo tas keistas vaikas, paskendęs savame pasaulyje, tylus stebėtojas, dialogą su pasauliu atrasdavęs muzikos garsuose. O šiandien Dovilė nori ragauti gyvenimą su visais jo skoniais ir poskoniais, kalbinti nepažįstamuosius ir pasakoti visas neišpasakotas istorijas. Tokias, kurios jaudina ir išjudina giliausius vidinius vandenynus. Kalbėti apie džiaugsmą ir liūdesį, gyvenimą ir mirtį, susitikimus ir nutikimus.

Tylos užkalbėtoja Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Man atrodo, rašytojai yra žmonės-stebėtojai. Ar ir tu akimis ir mintimis nuolat tyrinėji aplinką? – Galima sakyti, kad tai mano gyvenimo tema. Vaikystėje buvau tylus vaikas, labai daug tyliai stebėdavau. Tik ne taip seniai, pradėjusi giliau save analizuoti, supratau, kad tiesiog nerasdavau su kuo pasišnekėti. Man vis atrodydavo, kad žmonės kalba ne apie tai. Tad ir stebėtoja tapau ne dėl to, kad tokia mano prigimtis, bet todėl, kad buvo paprasčiau gyvenimą stebėti iš šalies. Matyt, stebėtojos įgūdis išliko stiprus iki šiol – ir dabar nuolat tyrinėju aplinką, žmones, ypač nepažįstamus, jų elgesį; man įdomu apie žmones konstruoti tokias nuojautų struktūras, spėlioti, kas, kaip ir kodėl. Tik neseniai suvokiau, kad visa mano kūryba vienaip ar kitaip yra siekis paskatinti bendravimą, žmonių kalbėjimąsi. Net ir teatro kritiką rašau, kad padėčiau žmonėms suvokti, kaip teatras su jais kalbasi, kaip būdami teatre jie gali tyrinėti save. Teatrinėje kūryboje vis ieškau, kaip prieiti prie žmogaus arčiau, labiau nei įprasta. Knygos vaikams – tai pirmiausia mano noras prakalbinti vaiką, o tada pastūmėti jį užduoti klausimus tėvams. Ir ne tik apie herojų – apie save, savo jausmus. Gyvenime apskritai daug mąstau apie pokalbius. Turbūt pirmą kartą pokalbio galią pajutau būdama kokių septynerių. Buvo vaikiškas gimtadienis, eiliniai vaikų žaidimai, kurie man visada atro104

dė tokie nuobodūs... Ir štai matau, kaip viena mergaitė atsistoja ir išeina iš kambario. O! Pasirodo, galima išeiti. Išsmukau paskui ją. Pamačiau sėdinčią koridoriuje. Ėmėme kalbėtis – turbūt pirmą kartą – apie tai, kaip jaučiamės: kad kamuoliai mums nuobodūs, kad norim kažko kito. Tai buvo neilgas pokalbis, vaikiškas, po to ėmėme žaisti su lėlių namu. Bet man jis reiškė kur kas daugiau. Kažkas manyje tą valandėlę pasikeitė. Jau tada ėmiau pastebėti, kad vieni pokalbiai ateina ir praeina, o po kitų lieki pasikeitęs. Iki šiol mintyse nejučia fiksuoju, ar pokalbis „įvyko“, ar ne. Pokalbio galia stebuklinga! Tam tikra prasme visą gyvenimą užsiimu tokių transformuojančių, gyventi įkvepiančių pokalbių paieška ir kūrimu. – Ar dažnai pasitaiko, kad atsitiktinai sutikti žmonės tampa pačiais įdomiausiais pašnekovais? – Matyt, esu istorijų ieškotoja ‒ tad man taip nutinka dažnai. Mėgstu važiuoti į stovyklas, ten dažnai nieko nepažįsti. Kai žmogaus nepažįsti, leidi sau labai daug pasakyti ‒ tokie pokalbiai neretai būna tiesiog smogiantys. Net ir šiame kieme (greta VU Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro), kurį neretai stebiu pro langą dirbdama, nutinka įvairiausių istorijų. Man patinka prie žmonių kabinėtis ‒ tokia šviesia prasme.

105

106

Geriu sau kavą, skaitau ir suprantu, kad tai yra būtent tas pasaulis, į kurį dabar labiausiai noriu eiti ‒ taip noriu, kad net jaučiu, kaip viduje viskas dega!

– Rašyti visų pirma pradėjai teatrui, o kaip tie rašymai virto knygomis? – Visą jauną amžių grojau – tai buvo mano būdas kalbėti. O teatras mano gyvenime atsirado labai vėlai, gal dvyliktoje klasėje, bet iškart labai galingai. Po daugybę kartų žiūrėdavome Gintaro Varno spektaklius Kauno valstybiniame dramos teatre, tada ištisas naktis juos aptarinėdavome tuščiame vienos su broliu gyvenusios draugės name. Tai buvo beprotiškas tikėjimo teatru laikas, tam tikra prasme tame laike užaugome kaip asmenybės. O kažką rašinėdavau turbūt visada. Tiesiog man tai buvo taip lengva ir įprasta, kad net nekreipiau į tai dėmesio. Kad tai mano būdas būti pasaulyje, supratau jau studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai žmonės ėmė man pasakoti, ką patyrė skaitydami vieną ar kitą mano kūrinį, recenziją, straipsnį. Kadangi tiesiog sirgau teatru, visi tekstai buvo skirti jam. Ir tik visai neseniai mano gyvenime atsirado knygos – tekstai, kurie turi kūną. Pirmoji mano knyga vaikams „Lietus ir skafandras“ gimė visiškai atsitiktinai. Tą vasarą buvau kaip reikiant įpykusi ant teatro, todėl nugirdusi apie vaikiškos literatūros konkursą nusprendžiau: spjaunu į teatrą – rašysiu! Tiesą sakant, iki tol net nebuvo kilę minčių, kad galima rašyti knygas. Nors daug kas stebėdavosi, kodėl to nedarau, juk „esu labai literatūriška“, mano tekstus žmonėms patikdavo būtent skaityti. O man atrodė, kad visos geriausios knygos jau parašytos. Jei būna atsitiktinumų, kurie pakeičia gyvenimą ir atveria naujus kelius, tai „Lietus ir skafandras“ buvo būtent toks. Staiga suvokiau, kad galima kurti fizinį pavidalą turinčius tekstinius kūrinius, kurie dar intymiau kalbasi su savo auditorija – nes žmonės lieka su šiais kūriniais vieni. Teatre tavo žodžiai plaukia kito lūpomis, o į knygas suguldytus žodžius galima pačiupinėti pirštais. Šiandien ryte atsibudau anksčiau ir paslapčia nuo dukros pasimėgaudama skaičiau jos naują knygą, argentiniečių autoriaus Decur „Kai pažvelgsi į viršų“. Galvojau, išprotėsiu nuo malonumo! Geriu sau kavą, skaitau ir suprantu, kad tai yra būtent tas pasaulis, į kurį dabar labiausiai noriu eiti ‒ taip noriu, kad net jaučiu, kaip viduje viskas dega! – Ar rašydama vaikams bandai susitapatinti su skaitytoju, kalbėti jam suprantama kalba? – Vienas žmogus, skaitydamas mano naujosios knygos „Fidelis ir kiparisas“ rankraštį, pastebėjo: atrodo, lyg tekstus būtų užrašiusi pati dešimtmetė knygos herojė – viskas taip organiška! Bet aš pati

nejaučiu, kad sėsdama prie knygos vaikams įjungčiau kokį „sumažintą“ režimą. Žinoma, rašyti spektaklio recenziją – visai kas kita nei kurti vaikams. Bet drauge ir beveik visai tas pats – nes ir ten, ir ten aš tiesiog dalinuosi savo žvilgsniu į pasaulį. Galbūt tik veikia skirtingi vidiniai žodynai. Apie kitokį savo bendravimą su vaikais supratau gimus dukrai – niekada su ja nekalbėjau infantiliai. Nuo pat gimimo ją laikiau lygiaverčiu žmogumi ir šnekėjausi kaip lygi su lygia. Dabar jai šešeri ir ji be vargo gali nusakyti, pavyzdžiui, kokia šiandien mano psichologinė būsena: „Mama, tau panika“, – rėžia ji. „Ne, – bandau teisintis, – Pažiūrėk, kokia situacija...“ O dukra tik numoja ranka: „Tau situacijos nereik, tau visada panika!“ Kaip ji moka atitraukti mane nuo psichologiškai sudėtingų būklių – pati stebiuosi! Kaip šešiametė, ji iš tiesų daug supranta, jau žino, kas yra savistaba ir humoras, ištraukiantis iš susireikšminimo. Beje, abejoju, ar mano knygos skirtos vaikams. Man apskritai atrodo, kad toks dalykas kaip amžius nėra svarbus. Skiriasi žmonių dydžiai, mąstymo kampai, bet tik tiek. Rašau tiesiog žmogui. – Savo kūryboje neretai atsispiri nuo asmeninių istorijų ir išgyvenimų, gana atvirai pasakoji apie save. Ar lengva taip apsinuoginti ir atvirai kalbėti apie tai, kas skauda? – Ne kartą teatre esu bandžiusi kurti ką nors, ko visai neišmaniau, kalbėti įdomiomis, bet nepatirtomis temomis. Ir visąlaik suprasdavau, kad mane ir tas temas kažkas skiria ir todėl tai neveikia. O pradėjusi rinktis temas, kurios man artimos, pajutau, kad tik taip galiu iš tiesų paliesti žmones. Visas atvirumo ribas peržengiau teatre pradėjusi garsiai kalbėti apie mamos savižudybę, o tada tiesiog nustojo buvę baisu. Kūryboje, išskyrus autobiografinę, paprastai nėra mano pačios istorijų – labiau jausmai ir būsenos. Kartą nuėjo šiurpas, kai viena leidėja pastebėjo: „Tavo knygose visada svarbiausias santykis su tėčiu. Kodėl?“ Prireikė laiko, kol pripažinau sau, kad, matyt, tokiu būdu kūryboje bandausi svajonių gyvenimą, kurio augdama atskirai nuo tėčio visada ilgėjausi. Tad nors knyga „Fidelis ir kiparisas“ – toli gražu ne apie mane, bet kartu joje sudėtas mano vaikiškas noras pagyventi kitokį gyvenimą. O kalbėjimas nuo savęs, manau, yra mūsų pareiga. Ir ypač mūsų – meno žmonių: gal per meną galime mokyti kitus ne eiti apie save ratais, o atstovauti sau ir savo autentiškam pasauliui. 107

– Tavo naujoji knyga „Fidelis ir kiparisas“ – tai šviesus pasakojimas vaikams apie mirtį. Kas, tavo žodžiais, yra toji šviesa mirties akivaizdoje? – Tai nenutrūkusio ryšio jausmas. Žinojimas, kad visur aplink – miško medžiuose, šaligatvio plytelėse, ore – galima jausti ryšį su išėjusiu žmogumi, nes jis niekur neišeina, jis lieka su tavimi, tavo viduje. Turbūt tai ir yra šviesa, apie kurią pasakoju. Be to, noriu pabrėžti, kaip svarbu kalbėtis. Fidelis iš mano knygos rašo laiškus, juose kalba apie savo išėjimą, mokydamas anūkę ieškoti jo kiparisuose, kalnuose, ežeruose. Tai – tik žodžiai, bet jie viską gražiai suglosto ir įprasmina. Kai verbalizuoji dalykus, kurie baugina, jie tampa nebebaisūs. Ne veltui sakoma, kad vaikams nelieka baisių temų, jei tik su jais apie jas kalbiesi. – O tyla galiausiai gali virsti didžiausiu baubu. – Būtent. Manau, nė vienas vaikas nenori būti tyloje. Tereikia mokėti jį prakalbinti. Pamenu, kai buvau maža, man sakydavo: „Mūsų Dovilė kaip visada savam pasauly...“ Rimtai?! Nagi ne! Mielai būčiau pasidalinusi tuo savu pasauliu, jei tik būčiau jautusi, kad kam nors tai įdomu. Todėl su savo dukra kalbu absoliučiai apie viską. Mes kalbamės ir kalbamės. Ko gero, auginu ją taip, kaip būčiau norėjusi augti pati. Manau, tai ir yra šviesa – tylos iškalbėjime. Ir užkalbėjime. – Graži tavo mintis: kalbėjimas dažnai leidžia pabėgti nuo tylos ir priartėti prie svarbių temų. O jei tą kalbėjimą paverstume sugrįžimu? – Mumyse labai gerai veikia savisaugos mechanizmai. Vaikystėje stebėdavausi – pavyzdžiui, palaidojam močiutę, išaušta naujas rytas, verdam manų košę, einam į mokyklą... Gyvenimas teka toliau, visi šypsosi, nes saugo ir save, ir kitus. O tu tiesiog išmoksti taip gyventi, kaupi visus jausmus saugiai ir neliečiamai kažkur viduje, kol po kokių 30 metų jie išsiveržia. Tik neseniai ėmiau suprasti, kokią didelę meškos paslaugą daro tas saugojimas. Privalome išmokti ne pabėgti nuo jausmų, o juos iki dugno išgyventi – tik tada jie palieka mus ramybėje. Šia prasme gal pandemija net išėjo mums į naudą, paskatino daugiau mąstyti apie tai, kaip jaučiamės, nebesislėpti nuo savęs. Pamenu savo režisuotos autobiografinės pjesės „Mums nieko neatsitiko“ skaitymus. Ši pjesė – apie mano vaikystę, mamos savižudybę, kalbėjimą ir nesusikalbėjimą. Iš to, kaip žmonės reagavo į šį mano darbą, kaip jautriai ir visa širdimi jį priėmė, kiek laiko po to man kalbėjo apie savo istorijas, supratau, kad ir šiandien tebesame dideli ir geri bėgikai. Bėgikai nuo skaudžių temų. Ir jei tik išdrįsti jas pakrapštyti, kartais įvyksta tikras proveržis.

108

109

110

Neilas Gaimanas yra pasakęs, kad mes, rašytojai, pasakojame apie niekada neegzistavusius žmones, apie įvykius, kurie niekada neįvyko, ir apie vietas, kurių niekur nėra ‒ tam, kad perteiktume tiesą.

– Ši pjesė gimė vienos ryškiausių Izraelio autobiografinio teatro kūrėjų Naomi Yoeli dirbtuvėse. Kokia tai tau buvo patirtis? – Labai graži ir stipri. Su Naomi bendraujame iki šiol. Ją sutikau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Režisierė pasirinko du žmones, kartu dirbome gal pusę metų. Būtent Naomi ir išmokė mane kalbėti nuo savęs. Leido suprasti, kad kuo smulkiau ir neįprasčiau papasakoji istoriją, kuo labiau atskleidi jos keistumą, tuo autentiškesnis tampa tavo pasakojimas ir tuo giliau jis paliečia klausytoją. Visi esame pratę kalbėti bendromis temomis, visą laiką gali justi, kokie universalūs kodai pokalbiams tvyro ore. Tačiau dažnai iš to išeina tik tušti žodžiai, oro vibracijos. Kai imi kalbėti labai asmeniškai, kai perkerti tą universalią liniją ir įsileidi pašnekovą giliau, tavo žodžiai ima rezonuoti ir su jo jausmais. Dirbant su režisiere iš Izraelio buvo daug savo praeities tyrinėjimo. Nemėgstu skaityti senų laiškų ir dienoraščių, bet teko daryti ir tai. Tad darbas virto savotiška terapija. Apskritai supratau, kad net kurdamas autobiografiją iš tiesų kuri fikciją. Juk viską, kas įvyko, prisimename ne taip, kaip buvo iš tikrųjų, bet taip, kaip tuo metu jautėmės ‒ tad autobiografija iš tiesų yra ne įvykių, bet mūsų vidinio gyvenimo prisiminimas. O prisiminimai keičiasi, kaskart prisimindami mes prie jų ką nors pridedame arba atimame. Savo atmintį esame perdirbę tūkstančius kartų. Ir kuo dažniau grįžti prie prisiminimų, tuo labiau jie keičiasi. Kurdamas autobiografiją, tam tikra prasme kuri save. Manau, teatras šiam žanrui yra labai tinkama erdvė. Tik dabar visi pagaliau ima suvokti, kiek daug reiškia išėjimas į teatrą. Juk ten susirenkame ne tik tam, kad pamatytume spektaklį, bet ir tam, kad pabūtume toje erdvėje, kad girdėtume, kaip kvėpuoja šalia sėdintis žmogus, užuostume jo kvepalus, susiliestume prasilenkdami koridoriuje, pasikalbėtume... Ir gyvi žmonės – aktoriai – scenoje be galo svarbu! Negalėjau priprasti prie virtualių teatro transliacijų. Man norisi gyvybės, žmogaus šalia. Norisi, kad jis kalbėtų su tavimi ir tau, kad su sėdinčiaisiais šalia išgyventume tą kalbėjimą visi kartu. – O kodėl rašai knygas? Ar tai būdas pasakyti viską, kas buvo nutylėta? – Iš tikrųjų visai nenoriu iškalbėti savo istorijų. Niekada nesijaučiau istorijų pasakotoja, aš tiesiog labai mėgstu žaisti žodžiais. Kartais sukuriu sakinį vien tam, kad turėčiau kur padėti kokį nors žodį. Man tai yra be galo įdomus žaidimas, jaučiu jam didžiulę aistrą. O kai ėmiau pastebėti, kad tas lengvas žaidimas kitiems sukelia tikrą jausmą, mane

ištiko lėtinis šokas, trunkantis iki šiol. Duosiu pavyzdį: aną pavasarį su dailininke vienu metu kūrėme trumpų esė / iliustracijų knygą suaugusiesiems. Pamenu, vieną vakarą žaidžiau savo žaidimą su žodžiais „kalnai“ ir „lygumos“. Prisižaidžiau – parašiau du tekstus, atidaviau iliustruotojai. Kitą rytą ji rašo – skaitau ir verkiu, negaliu, kiek daug ten sudėta! O aš tik žaidžiau – kaip vaikas su grafiniais paveikslėliais. Britų rašytojas Neilas Gaimanas yra pasakęs, kad mes, rašytojai, pasakojame apie niekada neegzistavusius žmones, apie įvykius, kurie niekada neįvyko, ir apie vietas, kurių niekur nėra ‒ tam, kad perteiktume tiesą. Ir būtent tie neegzistuojantys dalykai sujungia žmones. Man tai yra kažkoks stebuklas! Dalintis aš taip pat labai noriu, bet tai galiu daryti ir kalbėdama. Rašymas yra labiau paslaptingas, nes kiekvienas užrašytą žodį perskaito savaip, sau, apie save. Tam tikra prasme kiekvienas skaito save. Kaip tai įdomu! – Koks tau yra tikrasis gyvenimo skonis? – Labai gerai žinau tą jausmą, jį gali justi net pirštų galiukuose – kai supranti, kad tave jaudina viskas, kas vyksta aplink. Žinoma, reikia sąmoningų pastangų tai pastebėti ir užfiksuoti. Pavyzdžiui, įtraukti kelią iki parduotuvės į savo gyvenimą, o ne išmesti jį, kaip įprastai darome, į dėmesio nevertų kelių kategoriją. Arba užfiksuoti, kaip šiandien jaučiasi žmogus, su kuriuo esi, kaip ryte tekėjo saulė, koks šiandien kavos aromatas. Tikras skonis man susijęs su jau minėtu pokyčio jausmu: ar meno kūrinys galerijoje, sutiktas žmogus, kelionė, net pasivaikščiojimas su šuniu pakeitė tavo būseną, ar ne? Tiksliau – ar leidai jam save pakeisti, ar buvai abejingas, joks? Gyvenimo skonis man reiškia ir tiesą su savimi. Savęs legalizaciją, leidimą sau būti tikram. Tada vis mažėja atskirtis tarp visuomeninės kaukės ir autentiško tavęs: pamažu pradedi visur būti tas pats – grynas. Drauge suprantu, kaip svarbu nesusireikšminti, būti nei daugiau, nei mažiau nei medis. Jau gal kokie septyneri metai, kaip jaučiu, kad tikroji mano vaikystė prasideda tik dabar. Dabar aš noriu spardyti kamuolį, noriu važiuoti į stovyklas, kūrenti laužus, bendrauti per naktis. Būtent tai man yra gyvybė. Tą suprasti padėjo daugybė įvairių dvasinių praktikų. Pamenu, per vieną jų gavau užduotį – prisiminti, kas svarbaus mano gyvenime įvyko per pastarąjį mėnesį, per du, per pusę metų, per metus... Tąkart supratau labai svarbų dalyką – kad prisimename tik tai, kas tikra. Juk neprisimename, kaip skrolinome, nes netikri dalykai nekuria prisiminimų. Jie nepastebėti ir išeina iš mūsų gyvenimo. Todėl siekti tikrų patirčių – vienas iš svarbiausių būdų jausti skonį su tūkstančiais poskonių. 111

MADA

Išgirsti save Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas

Jos laukinė pusė nuolat balansuoja su prigimtine vidine ramybe. „Kad save suprastum, turi skirti sau laiko – tai yra geriausia investicija ne tik į save patį, bet ir į tvarius santykius su aplinka“, – įsitikinusi modelis, tinklaraščio „Kitchen Julie“ įkūrėja Julija Steponavičiūtė. Mintį šiam pokalbiui mums pamėtėjo drabužių prekės ženklas „Dear Freedom“, kurio naujosios kolekcijos veidu ir tapo Julija.

112

– Julija, pasikalbėkime apie santykius. Nors pirmiausia į galvą šauna romantiniai santykiai, žmogaus gyvenimas neapsiriboja tik jais. Kas tau telpa šiame žodyje? – Pirma į galvą šovusi mintis – tai dviejų gyvų būtybių sąveika, sandoris, sąjunga. Stiprūs ryšiai su žmonėmis – romantiniai, draugystės, šeimos. Vis dėlto, ne ką mažiau svarbus ir santykis su pačiu savimi. Visa tai man itin svarbu – be santykių aš neįsivaizduoju savo gyvenimo. – O ką santykiuose tau reiškia tvarumas? – Tvarumas ‒ šiuo metu itin populiarus žodis. Nors atėjęs iš kitokių kontekstų ir labiau susijęs su maistu, gyvenimo būdu ar pasirinkimais, man atrodo, jis pritaikomas ir gerokai plačiau. Kiekvienas jį galime interpretuoti ir suvokti savaip. Tvarumas santykiuose man – it jų sėkmės faktorius. Tvarūs santykiai yra paremti nuoširdumu, tikrumu, čia nėra slapstymųsi, melo, gudravimo. Tai atsakomybė ir tarpusavio pagarba, tai aiški komunikacija ir supratimas, ko nori tu ir ko nori kitas žmogus. – Ne mažiau už išorinius svarbus ir santykis su pačiu savimi. Kaip tu stengiesi palaikyti sveiką ir harmoningą ryšį su savimi – tiek su savo vidumi, tiek su kūnu? – Manau, kad neturėdamas atraminio santykio su savimi, nelabai gali savęs dalyti kitiems. Santykyje su savimi itin svarbi atsakomybė. Norėdamas tam tikro gyvenimo, esi atsakingas už savo sprendimus, darbus ir potyrius, nuvesiančius ten, kur nori atsidurti. Labai svarbi ir nuoširdi pagarba sau – nestatyti savęs į situacijas, kurios tave menkintų, žeistų, žemintų. Man atrodo labai svarbu rūpintis savimi ir periodiškai savęs paklausti – ar esu laimingas? Čia itin svarbi savirefleksija ir išsigryninimas – kada jaučiuosi geriausiai? Kada ir kodėl taip nesijaučiu? Pradėti galima nuo paprastų, bet bazinių klausimų: kada aš produktyviausia? Kokia mityba mane geriausiai veikia? Kokia fizinė veikla kelia daugiausiai pasitenkinimo? Neabejoju, kad tvarus santykis su savimi pirmiausia atsiremia į pamatus – mitybą, judėjimą, miegą ir tinkamą savo dėmesio, energijos, laiko paskirstymą. Paskirstymą ne tik darbo veiklai, bet ir rūpesčiui savimi, pomėgiams, laikui su artimaisiais.

113

Mano požiūrį į rūpinimąsi savimi stipriai pakeitė kartą nugirsta profesoriaus, miegą tyrinėjančio neuromokslininko Matthew Walkerio tinklalaidė. Joje profesorius kalbėjo apie miego ir žmogaus smegenų veiklos santykį. Kad nebūtų žalos smegenų ląstelėms, žmogus privalo miegoti mažiausiai septynias valandas per parą. Miegant trumpiau, žalojami smegenys, o tai ilgainiui gali išsivystyti į labai rimtas ligas. Prisimenu, tai išgirdusi buvau lengvai šokiruota – visą tą laiką, kai spaudžiau save, kai miegodavau po keturias valandas, niokojau savo organizmą. Nuo to laiko pradėjau stebėti savo miegą ir daug daugiau dėmesio skirti kokybiškam poilsiui. – Julija, esi iš tų, kurie kartkartėmis mėgsta iškeliauti į pasimatymą su savimi. Kaip tai atrodo ir kodėl tau tai svarbu? Apskritai, kaip atrodo tavo laikas, kai būni viena? – Sakoma, kad pasaulyje nėra nei visiško intraverto, nei visiško ekstraverto – šioje skalėje tiesiog esi labiau nukrypęs į vieną ar kitą pusę. Nors puikiai jaučiuosi didelėje kompanijoje, būdama dėmesio centre, kalbėdama viešai ar dirbdama modelio darbą, kuriame visos akys nukreiptos į mane, tai kartu suvalgo nemažai mano energijos. Save laikau labiau intravertišku žmogumi, kuris įsikrauna būdamas vienas. Man iš tiesų labai reikia laiko su savimi. Nors moku būti ir su kitu, fizinis pabuvimas vienai man geriausiai padeda atjungti visus išorinius dirgiklius. Todėl periodiškai mėgstu pasidaryti išvyką viena. Po tokių pabėgimų, atrodo, dienas pradedu naujai įsikvėpusi. Apskritai toks laikas man yra investicija į pozityvų santykį su savimi. Esu įsitikinusi – kad geriau save suprastum, turi skirti sau laiko. Šiuolaikiniame gyvenimo ritme, kai visi užsisukę nesibaigiančiuose darbuose ir reikaluose, pamirštame leisti sau sustoti ir tiesiog pabūti. Be tinklalaidės fone, be knygos ar telefono rankoje. Suteikti erdvės mintims ir pažiūrėti, kokios idėjos ateis į galvą. Yra toks smagus kūrybinis pratimas, kurį ir pati kartais pritaikau: jei reikia sugalvoti kokią nors idėją, svarbu ne užspausti save intensyviu galvojimu, o tik truputį pagalvoti ir atsitraukti, paveikti ką nors kito. Dažniausiai po kelių valandų visai atsitiktinėje aplinkoje į galvą ateina atsakymas.

114

115

116

– O kas tau padeda išsivalyti niurgzlias mintis? O gal priešingai – jų valyti visai nereikia? – Viduje esu ganėtinai ramus žmogus – mėgstu lėtesnį gyvenimo būdą, paremtą išjaustomis pamatinėmis vertybėmis. Vis dėlto būtinai turiu realizuoti ir savo labiau pašėlusią pusę – mėgstu patūsinti, parėkauti, išsidirbinėti, maivytis, skaldyti kvailus juokelius. Vasarą bėgti į jūrą maudytis nuogai, nekreipiant dėmesio, kas vyksta aplinkui. Ši laukinė mano pusė nuolat balansuoja su ramybe ir suteikia gyvenimui dar daug daugiau spalvų. (Šypsosi.) Kalbant apie sunkesnius išgyvenimus, aš manau ir savo kailiu esu patyrusi, kad nėra į naudą kaupti neigiamas emocijas, nekreipti į jas dėmesio, paslėpti, atsiriboti. Anksčiau ar vėliau jos pratrūksta ir tai turi labai skaudžių pasekmių tiek tau pačiam, tiek aplinkiniams. Jei būna sunku, jei užvaldo pyktis, nerimas, nusivylimas, liūdesys – man labiausiai padeda pastanga įsivardinti, kaip jaučiuosi, ir leisti sau pabūti su tuo jausmu. Emocijų neužgesinti, o išjausti, leisti sau pakvėpuoti. Ir jokiu būdu iškart nesiimti tiesioginio veiksmo. – Tavo veikloje aš pastebiu ir dar vieną nuo tavęs, rodos, neatsiejamą santykį – santykį su gamta. Ko mokaisi iš jos? – Gamta yra ir visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Mane ji veikia kaip prasivalymo įrankis, kaip priemonė pabūti su savo mintimis. Taip pat ir iš sveikatos pusės – pastebiu, kad pabuvusi gamtoje jaučiuosi geriau. Labai mėgstu rytinius pasivaikščiojimus – nesvarbu, už lango vasara ar žiema. Tai man padeda atsibusti, jaučiu, kiek pozityvios įtakos mano organizmui padaro šviesa ir grynas oras. Matyt, tai atėjo iš vaikystės – anuomet itin daug laiko praleidau gamtoje. Tai manyje išugdė meilę ir pagarbą aplinkai. Vasaras leisdavau močiutės sodyboje. Su pusbroliais buvome visiškai laukiniai – nebijojome kirminų, išsipurvinti, karstydavomės medžiais, iš šakų statydavome gūžtas, lakstydavome pievomis. Naktys, dienos, vasara, šiluma, paukščiai, garsai, gyvūnai, kaimyno karvės – viskas ten buvo šalia, viskas taip paprasta ir tikra.

117

Augau be mamytės, tad pasivaikščioti į miškus dažnai eidavome su tėčiu. Prisimenu, nusipirkdavome didžiulį kepalą šviežiai keptos ruginės duonos ir laužydami ją kalbėdavomės apie gamtą: čia auga toks medis, čia skrenda toks paukštis. Mane tai žavėjo, kėlė smalsumą, išmokė atkreipti dėmesį. Matyt, visa tai įsirašė atmintin. – Ar sujungus šias mintis ir užsimezgė tavo draugystė su tvarumą puoselėjančiu prekės ženklu „Dear Freedom“? – Nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai „Dear Freedom“ su manimi susisiekė, papasakojo savo naujos kolekcijos idėją ir pasiūlė tapti jos veidu. Mane labai sužavėjo jų idėja apie tvarumą papasakoti iš kitos perspektyvos – per santykį su savimi ir su kitais. Nesinorėjo tik mados fotosesijos su gražiais drabužiais – labai norėjome jai suteikti pridėtinės vertės, įpūsti daugiau gėrio. Keista, bet iki šiol niekada nebuvau pagalvojusi apie tvarumą iš šios perspektyvos. Tvarumas visada buvo gana akivaizdžiai apibrėžta sąvoka, tad santykių tema mane labai suintrigavo. Man patinka „Dear Freedom“ idėjos ir noras daikto tvarumą sujungti su tvarumu plačiąja prasme. Nepaprastai smagu, kad merginos atsakingai rūpinasi pagaminamų drabužių kiekiu, siekia, kad nebūtų pertekliaus, nekuria įprastų sezoninių kolekcijų. Tai man labai artima. – Julija, pabaigai – tavo mylimiausias aksesuaras, vieta ir veikla. – Veikla – jodinėjimas. Aksesuaras – sidabrinė grandinėlė, kurią pirkau antikvariate, atostogaudama Egipte, ir nuo to laiko nuolat ją nešioju. Vieta – Neringa. Dabar ten kuriami nauji mano namai – tokia smagi Casa Julie erdvė. Nors šiuo metu fiziškai ten nebūnu, bet mintimis nuolat esu ten.

Modelis: Julija Steponavičiūtė Drabužiai: „Dear Freedom“ Stilius: Emilija Viskontaitė Makiažas: Alina Vaitkevičiūtė Papuošalai: „Mellow Jewelry Creative House“ Baldai: „Midcentury.lt“

118

119

120

121

Atmerkti akis ir atverti širdį pasauliui Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Architektas, gatvės fotografas Rokas Jankus jau ne vienerius metus po pasaulį keliauja ir jį atranda su fotoaparatu rankose. Stebėdamas energija pulsuojantį vietinių gyvenimą, fotografas įamžina nesurežisuotas kasdienybės akimirkas, kuriose jis pats dažniausiai ‒ tylus stebėtojas. Gera gatvės fotografija, anot Roko, turi kelti daugiau klausimų nei pateikti atsakymų, tačiau su kiekvienu nauju kadru kūrėjas apie save sužino vis daugiau.

122

123

124

– Rokai, prisistatyk! – Esu Rokas. Prieš 36 metus gimiau Vilniuje. Kai buvau penkerių, kartu su mama atsikraustėme gyventi į Vokietiją. Šiuo metu gyvenu ir dirbu architektu Hamburge. Šalia architektūros didžiąją savo laiko dalį praleidžiu fotografuodamas, pirmenybę teikdamas tikroms nesurežisuotoms gatvės praeivių nuotraukoms. – Nuo ko ir kada prasidėjo tavo kelionė fotografijos link? – Savo kelią fotografijoje atradau prieš dešimtmetį. Pradžioje norėjau nuotraukomis įamžinti tik savo ir šeimos gyvenimą. Ilgai nė nesvarsčiau, kad šis pomėgis galėtų išaugti į ką nors daugiau. Studijų metu keliaudamas pajutau artumą gatvės fotografijai. Pradėjau aktyviai klajoti gatvėmis ir fiksuoti aplinką. Kuo daugiau tai dariau, tuo labiau šis procesas tapo artimas mano gyvenimui. Nejučia gyvenimą pradėjau matyti nuotraukose. – Esi minėjęs, jog didysis lūžio taškas tau įvyko suvokus skirtumą tarp „fotografijos“ ir „nuotraukų darymo“. Koks tas skirtumas? – Kai „fotografuoji“, užfiksuoji esamą sceną arba objektą priešais. Kai „kuri“ nuotrauką – kuri kažką naujo. Mano nuomone, čia ir yra pagrindinis skirtumas. „Fotografuodamas“

dirbi su nuotraukomis. Tai reikalauja atidumo ir tinkamų įgūdžių. – Esi ir architektas. Ar architektūra daro didelę įtaką tavo fotografijai? – Tikrai taip. Pirma į galvą šauna kompozicija. Daugelis kompozicijos taisyklių, pritaikomų dizaine ir architektūroje, taip pat veikia ir fotografijoje. Kita svarbi architektūros įtaka – „klaidų ir bandymų“ metodas. Siekdamas optimizuoti dizainą ar konstrukciją, visuomet išbandai daugybę skirtingų variantų. Tą patį galima pritaikyti ir fotografijai – padarau daug prastų nuotraukų, iki kol nufotografuoju vieną gerą. Tiesą sakant, visos blogos nuotraukos yra būtinos, kad nuvestų į vieną gerą. – Fotografiją matai kaip savo asmeninių minčių ir jausmų vizualizaciją. Ar tavo darbus būtų galima pavadinti autoportretais? – Mėgstu juos taip vadinti. Kai pradedu fotografuoti, dažnai neturiu išankstinio tikslo, ką tądien norėsiu įamžinti. Fiksuoju tai, kas paliečia, sujaudina mano mintis tuo momentu. Vėliau redaguodamas (atrinkdamas geras nuotraukas nuo prastų), galiu tiesiogiai matyti savo pasąmonės procesus. Tai būdas per daug negalvojant atskleisti savo vidų fotografijoje. Taip daug sužinau apie gyvenimą, bet dar daugiau – apie patį save.

125

126

127

– Kada pradėjai fotografuoti žmones gatvėje? – Man patinka stebėti žmonių sąveikas su juos supančia aplinka – tai atspindi žmogaus būseną čia ir dabar. Daug suprantu apie žmones tiesiog į juos žiūrėdamas, ir kuo daugiau stebiu, tuo tiksliau galiu numatyti jų elgesį. Taip gali daug sužinoti apie gyvenimą ir turbūt tai ir yra didžiausia mano motyvacija. Negaliu atsakyti, kodėl taip noriu suprasti žmonių sąveiką ir socialinį elgesį, tačiau tikrai žinau, kad tai man labai naudinga ir malonu daryti. – Pastebėjau, kad kiekvienas kūrėjas turi skirtingą gatvės fotografijos apibrėžimą. Koks yra taviškis? Kas atskiria gerą gatvės fotografiją nuo prastos? – Gera gatvės fotografija man yra ta, kurią žiūrėdamas jautiesi, it pats būtum jos dalyvis. Ji įtraukia ir leidžia pajusti užfiksuotos akimirkos energiją. Gera gatvės fotografija gali kelti daugiau klausimų nei duoti atsakymų, taip suteikdama žiūrovui erdvės susikurti savitą matomo vaizdo istoriją. Kartu gera gatvės fotografija nebūtinai turi būti prikrauta žmonių ar fotografuojama gatvėje. – Tokijas, Niujorkas, Fezas, Seulas... Kuri kelionė tau įsiminė labiausiai? – Labai mėgstu keliauti, o fotografija papildomai motyvuoja aplankyti šalis, kurių galbūt šiaip nebūtų mano sąraše. Ji atveda mane į judrias, pilnas energijos vietas – prie pagrindinio elemento mano fotografijoje. Energingiausia vieta, kokioje tik esu buvęs, – Niujorkas. Kiekviena žmogiška sąveika, visos teigiamos emocijos ir didžiausios problemos ten vienu metu sutelpa į kelių kvadratinių metrų plotą. Reklaminiai skydai, neoninės šviesos, iškabos ir eismas – man tai tarsi didžiulė žaidimų aikštelė.

128

129

130

131

132

Tokijas taip pat labai sužavėjo. 40 milijonų gyventojų – Tokijo populiacija dvigubai didesnė nei Niujorko. Tačiau tai visiškai kitoks megapolis. Kasdienis gyvenimas čia reguliuojamas taisyklių ir pagarbos, o viskas veikia lyg mašina. Miestas labai švarus, be šiukšlių ir chaoso. Beveik neįtikėtina, kaip tokio dydžio bendruomenė gali save taip sukontroliuoti. Tačiau įsimintiniausia kelionė buvo po Mongoliją. Šis nuostabaus grožio kraštas turi visai kitą energiją. Pagal žmonių tankį tai rečiausiai apgyvendinta šalis. Atradęs ją ir vaikštinėdamas po begalines stepių kalvas, jutau didį džiaugsmą. Kartkartėmis sutikdavome klajoklių, pačių svetingiausių žmonių, kokius tik įmanoma įsivaizduoti. Jie gyvena jurtose, vadinamose „ger“, kurias, panorus persikelti kitur, galima nesudėtingai per kelias valandas susipakuoti. Šios jurtos tiesiogine žodžio prasme visuomet atviros lankytojams. Kad tinkamai pagerbtum šeimininkus, turi užeiti iš tam tikros pusės, kadangi jie laukia lankytojų tik iš pietų. Ar galite įsivaizduoti savo namų duris atviras visam pasauliui? – Gimei Lietuvoje, tačiau užaugai Vokietijoje. Kokią įtaką šios dvi šalys daro tavo kūrybai? – Esu laimingas, kad nuo pat mažumės galėjau lankyti likusią šeimos dalį Lietuvoje, – galbūt tai padėjo išsivystyti atvirą požiūrį į skirtingas kultūras ir gyvenimo būdus. Mano tėtis gyvena Niujorke – dėl to jaučiu tokį ypatingą ryšį su šiuo miestu.

Taip pat ir su Lietuva. Ji taip arti Vokietijos, tačiau taip toli socialinio bendravimo normomis. Taigi turbūt taip, tai man padėjo tapti atviresniam įvairiems požiūriams į gyvenimą. – Kaip fotografija tau padėjo užmegzti ryšį su vietinėmis kultūromis? – Dažniausiai nė kiek nepadėdavo. Gatvės fotografijoje turi būti tyliu stebėtoju, bet ne dalyviu. Žmonės yra linkę nejučiomis pakeisti savo elgesį, kai yra stebimi ar fotografuojami, tai gali matyti netgi jų akyse. Tarp natūralios akimirkos ir jau pradedančio ruoštis fotografijai žmogaus tėra kelios sekundės, kurias aš ir stengiuosi užfiksuoti. Vienintelis ryšys, kurį užmezgu su fotografuojamais žmonėmis, – nuotraukoje. Koks gali būti geresnis būdas sužinoti apie vietinę kultūrą nei stebėti žmones, gyvenančius savo kasdienį gyvenimą? – Kaip išmokai pastebėti kasdienybės grožį? – Visuomet stengiuosi būti atidus mane supančiai aplinkai. Pavyzdžiui, važiuodamas viešuoju transportu niekada nežaidžiu telefonu ir neklausau muzikos ausinuku. Stengiuosi būti akimirkoje visomis savo juslėmis, net jei ir neturiu rankose fotoaparato. Atmerkęs akis ir atvėręs ausis kasdieniam gyvenimui, gali atrasti daug temų, priverčiančių nusijuokti, pasijusti laimingam, liūdnam ar net piktam. Tokių akimirkų reikia išlaukti ir kartais jas išjausti būna labai sunku. Lyg žiūrėtum niekada nesibaigiantį filmą nenuspėjamu tempu.

133

Viskas anksčiau ar vėliau tampa istorija Prenumeruok „Iliustruotąją istoriją“

zurnaluprenumerata.lt 134

135

Wow efektas Tekstas: Laisvė Radzevičienė Portretai: Ieva Jūra

Greičiausiai tokia profesija neegzistuoja – šviesų dirigentas, tačiau būtent taip man norisi vadinti šviesų menininką Arvydą Buinauską. Vos per plauką netapęs muzikantu, jis šiandien žaidžia šviesomis didžiausiose Lietuvos ir užsienio scenose, mėgindamas jose parodyti tai, kas svarbiausia – žmogų, atlikėją. O kartais – architektūros ar gamtos stebuklą. „Šviesos man

Nuotraukos: Rūta Verseckaitė

leidžia jausti, kad gyvenu“, – sako jis.

136

137

Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

138

139

140

– Esu girdėjusi: šviesa yra viskas. Šviesa paryškina grožį ir šviesa gali jį panaikinti. Kas tau yra šviesa? – Be šviesos – tamsa. Šviesa keičia pasaulį – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Šviesa yra mano kūryba, ji man leidžia jausti, kad gyvenu. – Tave vadina šviesų menininku. Ar gali paaiškinti tą plonytę liniją tarp apšvietėjo ir šviesų dailininko? – Kurti grožį yra menas. Menininko darbas ir yra – kurti grožį. Priemonės gali būti skirtingos. Manoji – šviesa. Titulus ir pavadinimus mes patys sau užsidedame, mūsų darbe niekas antpečių nedėlioja. Tavo pareigos yra tavo laipsnis. – O man atrodo, kad šviesų menininkas laužo standartus. Ir tada prasideda kūryba... – Apšvietėjas puikiai nusimano apie įrangą, jis pažįsta industriją, gali sukurti tinkamą atmosferą, programuoti, tačiau visa tai – labiau techninės funkcijos. Kūryba yra ieškojimai. Aš ieškau bendro vaizdo scenoje, šviesos man padeda jį sukurti. Šiandien tai labai svarbu. Sukurti emociją, kažką ypatingo, svarbaus, didingo, o kartais – labai jaukaus ir paprasto. Tačiau visada – sukurti visumą. Kūrinį. Taip nutiko per Kalėdas, kai kunigas Ričardas Doveika manęs paprašė apšviesti nebaigtą statyti Pilaitės bažnyčią. Man kilo idėja išnaudoti architektūrą ir surengti lengvą šviesų žaismą. Pagalvojau, kad būtų gerai muzika, paprašiau Maksimiliano Opriškos-Fume sukurti garso takelį, kuriame skambėtų violončelės. Surinkome aštuonis instrumentus ir išrikiavome juos bažnyčioje, violončelės stovėjo be muzikantų ir nušvisdavo kiekvieną kartą suskambėjusios garso takelyje. Sugalvojau visa tai vos išgirdęs Maksimiliano kurtą muziką. Tą pačią akimirką. – Ar dažnai nutinka, kad idėja ateina per akimirką? – Pastaruoju metu – dažnai. Netrukus bus Justino Jaručio ir Jessicos Shy akustinis koncertas. Jau žinau, kaip atrodys. – Ar tave įkvepia muzika? – Kartais. Kartais detalė iš Adelės ar Samo Smitho koncertų. Iš tiesų šviesų ar scenografijos idėją gali įkvėpti bet kas – šypsena, žodis, medžio lapas, gėlės žiedas, geometrinė forma... Didžiausias įkvėpėjas yra gamta. Iš jos mokausi pusiausvyros, mėgstu, kad ji būtų – tarp atlikėjų, lokacijos, scenografijos sprendimų. Kad būtų

bendra visuma. Ją dažnai gali pajusti gamtoje. Pabaigoje visada yra siekiamybė, rezultatas. Atkarpoje – trumpoje ar ilgoje – tarp idėjos ir rezultato vyksta kūrybos procesas. – Kaip jis vyksta? Galbūt egzistuoja brėžiniai, kompiuterinės programos, objektų maketai? Kaip sugalvoji, kad Kaune bažnyčia bus apšviesta rausva ir violetine spalvomis, o į dangų nuo jos bokšto šaus šviesos spindulys? – Dažniausiai viskas prasideda nuo jausmo, pojūčio, išgyvenimo, kitų arba paties sau iškeltos užduoties. Tada viskas keliama į virtualią erdvę, kurioje maketuojami ir įvertinami sprendimai. Tačiau 99 procentais atvejų paskutiniai štrichai dedami gyvai, jokia programa negali šimtu procentų perteikti to, ką tą akimirką jauti. – Esi apšvietęs daugybę koncertų – padedi visoms didžiausioms Lietuvos scenos žvaigždėms. Kuo skiriasi šviesti judantį, kuriantį žmogų scenoje ir nejudantį objektą – bažnyčią, teatrą, piliakalnį? – Esu dirbęs su daugeliu atlikėjų: Justinas Jarutis, Gytis Paškevičius, „Scooter“, „Radistai“, Jazzu, „Antis“, „Okean Elzy“... Scena įrėmina žmogų, kad ir kokio būtų dydžio ar formos, todėl joje šviesos turi perteikti atlikėjo išgyvenimus ir emocijas, įprasminti žinią, kurią jis neša. Gamtos ir architektūros objektams man patinka suteikti gyvybę, juos paryškinti, parodyti, kas paslėpta. Kitaip tariant, su kiekvienu objektu turi susigyventi, išgirsti ir išjausti – objektai juk nekalba ir tai visas jų žavesys. Švietėme Kernavės piliakalnius, Tytuvėnų bažnyčią, Gedimino pilį, Lajų taką, Narvos bažnyčią Estijoje, Lvovo universitetą, Kijevo tvirtovę, „Concert Hall Blaibach“ Vokietijoje. Kiekvienas architektūros objektas turi savo išskirtinumą ir istoriją – svarbiausias tikslas ir yra visa tai perteikti. Kad kiti pamatytų ir pasakytų „wow!“ – Ar tau tas „wow“ efektas svarbiau nei pinigai? – Man smagu matyti žmonių emocijas. Turiu tokią taisyklę: per pirmuosius du kūrinius koncerte įjungiu tik baltą šviesą. Kai pasigirsta trečiasis, nuspaudžiu savo mygtukus ir matau, kaip galinėse eilėse pakyla telefonai su įjungtomis filmavimo kameromis. Ne, svarbiausia ne pinigai – tikrai. Vienareikšmiškai – įspūdis. Jei tik pajauti, kad muzika ir šviesos gali sukurti tą „wow“, gali viską atiduoti, kad jis įvyktų. Ir pinigų tada nebeskaičiuoji.

141

Nuotrauka: Rūta Verseckaitė

142

143

Ryškios spalvos lieka darbe, į mano gyvenimą atkeliavusios tik juoda, balta, pilka. Tikriausiai dėl to, kad spalvų ir margumo kasdien užtenka.

– Ar būna, kad šviesa išgelbėja nevykusį renginį? – Išgelbėja. Kartais būna, kad atlikėjai paprašo: nepersistenk, žmonės į tavo šviesas žiūri, o ne muzikos klauso. ( Juokiasi.) Yra buvę ir tokių, kurie supyksta. – Tiesa, kad tu ir pats norėjai tapti muzikantu? – Tiesa. Augau Šalčininkuose, mokyklos orkestre grojau trombonu. Kaip ir daugelis berniukų, norėjau mušti roko grupėje būgnais, bet man sakė – gerai varai trombonu, varyk toliau. Norėjau stoti į muzikos mokyklą, bet susigėdęs, kad nemoku groti pianinu, įstojau mokytis dailės. Tuo mano muzikinė karjera ir baigėsi. Tačiau ritmą jaučiu, lygiai taip pat galiu sukurti ir kompoziciją. Kai sujungiu visa tai į viena, kažkas išeina. – Kodėl atvykęs į Vilnių pametei menų studijas? – Norėjau studijuoti Karo akademijoje, bet nepraėjau, vėliau – geodezija, filosofija, ko tik nebuvo! Galiausiai atsidūriau pramogų versle. Į jį mane atsivedė pusbrolis Karolis, tuo metu dirbęs renginių techninio aptarnavimo kompanijoje, pas Vitalijų Matrosovą. Dirbau ir garso, ir šviesų operatoriumi, o po penkerių metų paaiškėjo, kad labiausiai mane traukia šviesos. Tiesiog pajaučiu, kas man patinka ir kad galiu tai daryti. Nešiodamas ir junginėdamas laidelius perpratau šviesos ir garso esmę. – Kokias šviesos spalvas labiausiai mėgsti? – Šaltą mėlyną ir baltą. Stengiuosi išlaikyti minimalizmo pojūtį,

144

viename piešinyje retai naudoju daugiau nei du atspalvius. – Ar esama spalvų, kurios netinka scenai? Pastatui? Objektui? – Žalia visada pavojinga – jei tokia spalva apšviesi maistą, jis atrodys nevalgomas, o žmonės vaikščios lavonų veidais. Tačiau kartais tai, kas vienam gražu, kitam gali būti negražu ir atvirkščiai. Esama taisyklių, kokias emocijas kelia viena ar kita spalva, tačiau aš jomis nesivadovauju. Kartais net priešingai pasielgiu. – O kaip spalvos iš darbo aplinkos persikelia į tavo asmeninį gyvenimą? Garderobą? – Ryškios spalvos lieka darbe, į mano gyvenimą atkeliavusios tik juoda, balta, pilka. Tikriausiai dėl to, kad spalvų ir margumo kasdien užtenka. Per fotosesiją mane aprengė rudu megztiniu, buvo neįprasta. – Ar kartais pagalvoji, jog norėtum kur nors pasimokyti, pasisemti patirties? – Negirdėjau, kad būtų tokia meno specialybė – šviesų menininkas, o universitete mokytis man neatrodo labai produktyvu. Gal net turiu šiokį tokį nusistatymą – rėmų nereikia, noriu eiti savo keliu. Matyt, tai ir pastebi užsieniečiai – darau kitaip nei visi. – Dirbi Ukrainoje, Estijoje, Vokietijoje. Ar sunku ištrūkti į kitą erdvę, kitą rinką? – Natūraliai taip susiklostė. Pasaulis gerokai susitraukė, priartėjo nuo to laiko, kai pradėjau, galimybių daugėja, reikia tik jomis pasinaudoti.

145

Nuotrauka: Rūta Verseckaitė

146

147

Nuotraukos: Rūta Verseckaitė

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste William ir Yuni Veimaraneriai Švedija Instagram: @williamtheweimaraner

148

149

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste Layla, Ellie ir Booker Auksaspalviai retriveriai JAV Instagram: @goldens.unleashed

150

151

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste That Dood Squad Doodle šunys JAV Instagram: @thatdoodsquad

152

153

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste Harbor Mėlynasis vokiečių aviganis Instagram: @harborhowls

154

155

I K I PA S I M AT Y M O K O VĄ !

156