Lamų slėnis 2022/04 by Lamų slėnis

2022 BALANDIS (119)

Š EI M A

–

TA I

Ž M O G U S

ATRASKITE SAVO SVAJONIŲ VONIOS KAMBARĮ NAUJOJE INTERNETINĖJE PARDUOTUVĖJE WWW.KAME.LT

Konstitucijos pr. 18, Vilnius | +37061131131 3

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Rūta Floral

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

axor

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine

2022 BALANDIS | ŠEIMA – TAI ŽMOGUS

Redakcijos laiškas Šiandien laisvė rašyti, galvoti, dirbti ir kurti, kaip norime, įgyja dar daugiau prasmės. Ilgai su komanda bandėme surasti savo darbo prasmę. Neabejoju, visus buvo aplankę panašūs jausmai. Vis dėlto galiausiai sutarėme: istorijos kuria gyvenimą. Leidžia užsimiršti, priverčia susimąstyti, atveria naujų perspektyvų. Nepaisant visko, šiame numeryje daug šviesos. Jame kalbame apie modernią šeimą ir visus iš to kylančius džiaugsmus ir rūpesčius, apie išplėstą šeimos suvokimą ir galimybę patiems nuspręsti, ką mums reiškia šis žodis. Apie tai, kad šeima gali būti keturkojai, draugai ir bet kas, ką tik patys sugalvosite. Analizuojame motinystės filosofiją čia, Lietuvoje, ir ten, šiaurėje. Nepamirštame ir kūrėjų, kuriems už viską svarbiau ne tik estetinė kūrinių pusė, o nepažabota laisvė. Dalis numerio skirta ir artėjančių Velykų šventės įkvėpimams. Šiame žurnale apsigyveno daug vaikiško juoko, pavasario šviesos, atjautos ir empatijos. Jausmų, kurių šiuo metu mums reikia labiausiai.

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

Nuotrauka: Rūta Floral Modelis: Rasa Ciūnė Gėlės: „Aliūtė Funky Flower“ Drabužiai: „Atuko“

VIRŠELIO ISTORIJA

Paskelbę konkursą sukurti elektroninio „Lamų slėnio“ žurnalo viršelį nė nesitikėjome, kiek daug jūsų leisis į šią kūrybinę avantiūrą. Sulaukėme darbų iš daugiau nei keturiasdešimties (!) kūrėjų, mums atsiuntusių po vieną, du, penkis ar net dešimt skirtingų savo kūrinių! Ačiū kiekvienai kūrybingai sielai, esančiai lamų bendruomenėje. Iš visų darbų savo balandžio numerio viršelį nusprendėme papuošti šiuo fotografės Rūtos Floral kūriniu. Kodėl? Nes jis savo vizualia kalba pasakoja istoriją apie šviesą ir simbolizuoja viltį. Jausmus, kurie šiuo metu mums kaip niekada reikalingi. „Portreto fotografijoje man itin svarbu perteikti tikrą emociją, jokio susvetimėjimo – kadre man svarbiausia jausmas ir tikrumas. Kas pažįsta šios nuotraukos modelį – Rasą Ciūnę – žino, kiek daug šios moters širdyje meilės. Ypač – savo šeimai, vyrui, vaikui. Šis portretas skleidžia saugumo ir besąlygiškos meilės jausmą. Per savo žvilgsnį ji atveria savo širdį ir taip kiekvieną iš mūsų įsileidžia į savo vidinį pasaulį. O tas vidinis pasaulis – it šeima. Žmogus – tai šeima. Ypač šiais neramiais laikais, kai kiekvienas iš mūsų turėjome progą perkratyti savo mintis ir suprasti paprastą tiesą: nesvarbu, kur būsime. Svarbiausia – būti su savo artimaisiais“, – apie viršelio idėją pasakoja Rūta. Fotografija – tai Rūtos gyvenimo būdas. „Ji mane lydi visada, ar būčiau su fotoaparatu, ar be, visada galvoju kaip fotografė. Mintyse kolekcionuoju lokacijas, o pamačiusi išskirtinių bruožų žmogų bandau sukaupti visą drąsą ir jį užkalbinti.“ Fotografija į moters gyvenimą atnešė daug laisvės ir pasitikėjimo savimi. „Ji priverčia pajudėti iš komforto zonos, ieškoti naujovių, bendraminčių ir nuolat tobulėti, – šypteli Rūta. – Labai nemėgstu dirbtinių, pernelyg suretušuotų kadrų. Tik natūralūs kadrai pasakoja tikrą istoriją.“

NAUJIENOS

KAMBARYS – IT PA S A K Ų PA S A U L I S ■

SUPAMASIS FOTELIS „ROCKING CHAIR“ OPJET

■

DAIKTŲ DĖŽĖ „PAPER PULP“ FERM LIVING

■

LEMPOS GAUBTAS „BALIONAS“ ZARA HOME

PLIUŠINIS ŽAISLAS „THE WHALE“ BIG STUFFED

■

MULTIFUNKCINĖ KĖDĖ „NAN“ BLOOMINGVILLE

■

MUZIKINIS ŽAISLAS „LALA“ OYOY

■

ŠVIESTUVAS „SWAN“ LITTLE LIGHTS

■

DAIKTŲ DĖŽĖ „DOLMA“ BLOOMINGVILLE

NAUJIENOS MĖLYNAI GELTONA ŽEMĖ Nevyriausybinė organizacija „Mėlyna ir geltona“ dar nuo 2014 metų padeda Ukrainos kariams, savanoriams ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Pagrindinis Iliustracija: Cláudia H. Abrantes

„Blue / Yellow“ uždavinys – remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas kovoje su Rusijos agresija. Taip pat padėti karo zonoje gyvenantiems civiliams žmonėms – mokykloms, šeimoms, senjorams. Šiuo itin sudėtingu metu savo skaitytojus kviečiame prisidėti prie pagalbos mūsų broliams ir sesėms!

blue-yellow.lt

SPA PATIRTIS KETURKOJAMS DRAUGAMS Mylite savo šunį, tačiau jums liūdna, kad maudynių metu šuniukas patiria stresą? Žinome, kad savo mylimam augintiniui norite tik to, kas geriausia! Vokiečių santechnikos gamintojas „Hansgrohe“ nuo šiol siūlo revoliucines dušo galvutes, sukurtas šunų priežiūrai. Naujas „hansgrohe DogShower“ šunų dušas leidžia prausiantis visiškai atsipalaiduoti ir dideliems, ir mažiems šunims, taip pat jų šeimininkams.

hansgrohe.lt

MAISTAS, SKIRTAS DALINTIS Gera susėsti prie stalo su tais, kuriuos mylime. Dar geriau – kai stalas nukrautas „Tex Mex“! Išbandykite takus (isp. taco): ant stalo dėkite tortilijas, gabaliukais apkeptą vištieną ar kitą mėsą, kalną šviežių daržovių. Pagardinimui – sūris, salsos padažas, gvakamolė ar natūralus jogurtas. O tada leiskite kiekvienam būti savo lėkštės šeimininku – lai čiumpa tortiliją ir dedasi tai, kas atrodo skaniausiai. Ir vaikams, ir suaugusiems patinka galimybė rinktis ir ragauti įvairiausius ingredientų derinius – pažadam, visi liks sotūs ir skaniai pavalgę!

Tex Mex - skirtas dalintis | Santa Maria (santamariaworld.com)

UŽAUGTI STIPRIAM! „Floradix® KIDS“ papildys jūsų vaikų mitybą geležimi, kuri padeda palaikyti normalų hemoglobino susidarymą, normalią energijos apykaitą ir pažinimo funkciją. O juk pažinimas ypač svarbus taip sparčiai augantiems vaikams! „Floradix® KIDS“ sudėtyje taip pat yra B grupės vitaminų ir natūralaus vitamino C iš malpigijų (acerolos), kurie gerina geležies absorbciją. Produktas tinka vegetarams ir veganams.

Maisto papildas Ieškokite vaistinėse ir www.orinori.lt

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Jos vaizduotės žaidimai

TIKĖJIMAS. Įstrigo „Twitter“ nuotrauka, kaip Kyjive gaudžiant sirenoms žmonės sodina gėlės. Prisiminiau posakį: jeigu sodini, vadinasi, tiki rytojumi. Ukraina tiki, todėl tikėkime kartu. Tikėjimas rytojumi ir Ukrainos žmonėmis man suteikia stiprybės.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Juliana Murašova-Tamošaitienė

Kultūros istorikės, prekės ženklų konsultantės Sonatos Šulcės veiklą seku ir ja žaviuosi jau ne vienerius metus – dar nuo tada, kai moteris vedė nepaprasto įdomumo ekskursijas po neatrastas Vilniaus vietas. Šiandien Sonata jums turbūt geriau pažįstama iš instagramo, kur nuo pat karo Ukrainoje pradžios kasdien dalijasi savo žurnalistinėmis įžvalgomis. Klausiu Sonatos, kas kasdien jai suteikia jėgų veikti ir kas gyvenime įkvepia stipriausiai?

2 14

EILĖRAŠTIS. Ar vis dar skaitote eiles? Pamenu, vieną vakarą sėdėjome trise ir paeiliui balsu skaitėme Tomo Venclovos eiles. Buvo intymus ir gražus momentas. Eilėraštis man yra būdas permąstyti pasaulį.

3 ŠEIMA. Tai – mano uostas, atspirtis ir mano asmeninis augimas. Dinamika ir emocijos. Mūsų namuose niekada nebūna ramu ar nuobodu. (Šypsosi.)

4 MUZIEJAI ir GALERIJOS. Jausmas, kurį patiriu tose erdvėse, sunkiai su kuo nors sulyginamas. Lyg per mane pereitų šimtmečių istorija, lyg pojūčiai suaštrėtų ir viską gerčiau į save. Iš geros parodos išeinu truputį pasikeitusi, kitokia, nei atėjau. Šį jausmą nuolat medžioju ir kelionėse. Šiokia tokia priklausomybė, bet labai maloni. O muziejų knygynai! Tai yra mano erdvė, kur laikas pradingsta.

5 VAIZDUOTĖ. Stengiuosi savo vaikams lavinti vaizduotę. Manau, kad būtent vaizduotė man padėjo stiprius pamatus gyvenime. Kai vaikystėje perskaitydavau knygas, iš jų sukurdavau mizanscenas, kuriose atgimdavo savaip interpretuotos ištraukos iš knygų, pavyzdžiui, iš Astridos Lindgren „Padaužų kaimo vaikai“. Kitaip tariant, knygų pasaulį dalinai perkeldavau į realybę. Savo mergaitėms – penkerių Kotrynai ir trejų Anai – pasakas kartais skaitau, o kartais jas kuriu čia pat, migdydama jas. Kartais istorijos gimsta žvilgterėjus vos į vieną jų piešinį.

6 7

LEONIDAS DONSKIS. Jo knygos, esė, kiti tekstai arba net „Youtube“ esančios paskaitos bei interviu taip pat padėjo formuotis mano asmenybei. Į procesus jis žvelgė giliai, daugiasluoksniškai ir gebėjo juos paaiškinti aiškiai, įdomiai ir empatiškai. Be pykčio. Trūksta jo minčių ir balso dabar.

DĖKINGUMAS. Stengiuosi nei žmonių, nei gerų dalykų nepriimti kaip savaime suprantamų. Štai kaimynė atnešė pyrago gabalėlį ir aš jaučiu tikrai gilų, ne paviršinį dėkingumą. Mano kaimynė kepa nuostabius pyragus ir kartais mus jais palepina.

ĮKVĖPIMAS. Tai gali būti nuotrauka telefone, sakinys knygoje, tinklalaidėje išgirsta mintis, žvilgsnis, užkliuvęs už architektūros detalės, pavasario saulė, miškas... Nežinai, kas tai bus ir kur įvyks, todėl dar įdomiau! Įkvėpimas yra akimirkos grožis ir sustojęs laikas.

9 PASTATAI. Negaliu praeiti pro Vilniaus ar Kauno pastatus nesustojusi – žvilgsnis nuolat užkliūva už kokios įdomios detalės. Kai išeiname pasivaikščioti su vyru, jis žino: laukia ilgas stovėjimas prie pastatų. Esu kultūros istorikė, todėl vienas pastatas man reiškia daugybę atskirų detalių.

RYTO RITUALAI. Visada laukiu rytų. Nuo to, kaip jie prasideda, dažniausiai priklauso ir likusi diena. Nebūna jie idealūs, nes žadiname mergaites į darželį, verdame košę, bet po visų reikalų ateina mano matcha latte ir deserto laikas. Perkratau savo mintis ir užsiprogramuoju gerai dienai.

Ne kiekvienai šeimai skirta tapti tėvais. Tuo labiau – daugiavaikiais. Keturių vaikų per ketverius metus susilaukę baldų dizaineris Povilas Kaušylas ir jo žmona, iki virsmo mama Krizinio nėštumo centre dirbusi Monika Kaušylė nardo tėvystėje, lyg tai būtų nuspręsta iš viršaus. Gal kiek neišsimiegoję, bet laimingi, jie nenustoja leistis į nuotykius net ir šešiese.

Atsakingi nuotykių ieškotojai Tekstas: Augustė Gittins

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

‒ Kas jums yra šeima? Monika: Man šeima nėra tik pavadinimas, tai pirmiausia dviejų žmonių sąjunga, paremta viešu įsipareigojimu būti drauge ir palaikyti vienam kitą, kas benutiktų. Tai nereiškia, jog nebus sunku, netgi priešingai, bet sprendimas būti su žmogumi iki gyvenimo pabaigos įpareigoja tave stengtis, dirbti ir nepasiduoti, ypač kai pasidaro nebepatogu. Vaikai šią sąjungą ir praturtina, ir tam tikra prasme apsunkina, bet jie vienareikšmiškai yra mūsų visų ateitis. Povilas: Šeima yra vienas svarbiausių gyvenimo pasirinkimų. Pradedi dviese kurti: kiek vaikų turėsi, kuo užsiimsi, kas tave džiugins ar kels liūdesį. Ne viskas būtinai vyksta pagal planą ar norus, bet mes daug svajojam, tai mus motyvuoja ir šeima tampa gyvenimo varikliu. Tuokdamiesi suvokėme, kad tai nebus vien smagus pasivaikščiojimas parke susikibus už rankų, ‒ tai yra didelis darbas ir dar didesnis įsipareigojimas, atsisakant didelės dalies savanaudiškų įgeidžių. Šeima yra vieta, kur kiekvienas jos narys yra mylimas už tai, koks yra ir koks nėra, tai pati didžiausia komforto zona. ‒ Interviu yra puiki proga pareflektuoti. Papasakokite, kaip matote vienas kitą? Kokie esate, ir kaip pasikeitėte nuo tos akimirkos, kai nusprendėte būti kartu? Monika: Čia bus odė vyrui! Povilas man visuomet buvo ir iki šiol yra labai įdomus žmogus. Jis – nuotykių ieškotojas bet kokia kaina. Mane žavi jo mokėjimas mėgautis procesu ir viskuo, ką daro. Jis santūrus, niekuo nesigiria, neburba, visada yra patenkintas, o jo galvoje knibžda tiek idėjų ir minčių, nors vežimu vežk! Mane tai ir papirko, kai susipažinome prieš dvylika metų – Povilas nekalba, jis veikia. Aplink buvo gražiai kalbančių ir mažai darančių, ir štai atsirado vienas, kuris viską įrodo savo pastangomis, darbu, užsispyrimu ir įgyvendina neįti18

kimiausius dalykus. Kur tik nedarėme savo pasimatymų... Ant nebaigto statyti viaduko Klaipėdoje, reklaminio stendo žiedinėje sankryžoje, kartą net naktį Nerimi plaukėme pusiau kiaura pripučiama valtimi, o kur dar visi rugių laukai... Povilas – svajoklis, gyvena savo idėjomis, ir jeigu jam atrodo, kad reikia gyventi namelyje medyje, jis tokį pasistatys ir gyvens, ir jam bus vienodai, ką apie tai mano aplinkiniai. Žinoma, per aštuonerius santuokos metus romantikos sumažėjo. Buitis, darbai, paskola, vaikai – tai neišvengiama. Nebedarome daugelio spontaniškų ir nelogiškų dalykų, kuriuos anksčiau galėjome sau leisti, bet šiandien Povilu pasitikiu labiau nei bet kada anksčiau ir žinau, jog dėl mūsų šeimos jis yra pasiruošęs viskam. Nors ir su gausiu vaikų bagažu, širdyje vis dar esame tie nuotykių ieškotojai, gal tik truputį atsakingesni. Povilas: Nuo pirmų mūsų susitikimų mačiau, kad Monika yra labai įdomus ir kažkuo kitoks žmogus nei visi, kuriuos esu pažinęs. Greitai supratau, jog norėčiau, kad ji būtų mano žmona, nors apie žmonas dar net nebuvau galvojęs. Monika pažinojo Dievą, tai žmogų keičia iš esmės. Ji svajotoja ir stiprias vertybes turintis žmogus. Atsakinga, mokanti su meile atlikti darbus ne dėl to, kad jai patiktų, bet dėl to, kad kas nors juos turi padaryti. Ji kūrybinga, turinti daug idėjų, mėgstanti aktyvias veiklas ir nuotykius, kurie mane vis dar maloniai stebina. Monika yra mano gyvenimo bendrakeleivė, ramstis kiekvienoje situacijoje. Ir dėl jos norisi stengtis iki gyvenimo pabaigos. Kasdien geriau ją pažindamas, kartu įveikdamas iššūkius ir konfliktus, pamilstu ją vis stipriau. Mes labai skirtingi tose srityse, kurios neturi esminės svarbos. Bet apie tai, kas išties svarbu, mūsų nuomonės sutampa – tikriausiai todėl turime tokį tvirtą santykį. Mėgstame priimti neracionalius ir ne iki galo apgalvotus sprendimus, bet vidinė ramybė, tikėjimas bei pasitikėjimas vienas kitu visuomet gelbsti.

Auginti keturis vaikus iš esmės yra tas pats kaip auginti vieną, tik viskas keturis kartus intensyviau ir viskam lieka keturis kartus mažiau laiko.

‒ Ką reiškia auginti keturis vaikus? Išsivysto atsparumas triukšmui? Monika: Vieną rudenį, kai vaikų dar buvo trys, viešėjome Klaipėdoje pas mano močiutę, dar labai jauną vaikų prosenelę. Žiūrėjome dokumentiką apie jauniklių atsivedusias liūtes, kurios gyvena nuolatiniame strese, nes dieną ir naktį budi, kad apsaugotų liūtukus nuo pavojų. Močiutė atsisuko į mane ir sako: „Visai kaip tu!“ Tada pirmą kartą į galvą atėjo mintis, kad patiriu įtampą. Auginti keturis vaikus iš esmės yra tas pats kaip auginti vieną, tik viskas keturis kartus intensyviau ir viskam lieka keturis kartus mažiau laiko. Būna dienų, kai beveik neprisėdu: visus aprengti, nurengti, išvesti į lauką, nuvalyti užpakalius, padėti pavalgyti, pamigdyti pietų, tada vėl pavalgyti, nuprausti ‒ ir taip iki vakaro. Prie intensyvumo pripranti, nesėdi ir negalvoji, sunku tau ar lengva. Tiesiog darai, nes reikia. Turime aiškų dienos ritmą ir stengiamės jo laikytis. Gal kartais ir per griežtai žiūriu į laikrodį, bet man svarbu, kad vaikai miegotų pietų miego ir aš turėčiau mažesnio intensyvumo valandą ar dvi. Būna, pasiskundžiu Povilui klausdama, kaip kiti suspėja, kur nors išsiruošia, nevėluoja, o jis man retoriškai atsako: „O kiek tu pažįsti žmonių, turinčių keturis tokius mažus vaikus?“ Mėgstame aktyvų gyvenimą, eiti, daryti, važiuoti, pamatyti, todėl namuose nemažai balagano, daiktų tampymo pirmyn ir atgal, skubinimo greičiau rengtis. Taikomės vieni prie kitų ‒ aš tai mūsų perdėto individualizmo kultūroje matau kaip didelį pliusą. Taip, visuomet lieka neišgirstų nuomonių, neįgyvendintų norų ar neišklausytų emocijų, nes kitaip tiesiog fiziškai neįmanoma, bet tuomet sakau vaikams, jog mūsų yra daug ir visi ko nors norime, o suradę bendrą vardiklį turime daryti tai, kas geriausia visiems kartu. Povilas: Augindamas vaikus turi suprasti, kad nuo tavo pasirinkimų, poelgių ir ištartų žodžių priklauso, kaip susiformuos kitų žmonių gyvenimai. Ir nesvarbu, augini vieną ar keturis žmones, – tai didelė atsakomybė. Tik kuo vaikų daugiau, tuo daugiau atsiranda skirtumų ir norų, todėl tampa sunkiau viską suderinti. Visada žiūrime į ateitį ir galvojame, kad kas greita ir gerai dabar, greičiausiai neigiamo poveikio turės ateityje. Pavyzdžiui, kai turi pasidaryti kokius nors darbus, juk taip lengva vaikui duoti telefoną ir gauti laisvą valandą, bet mes manome, kad nuo ekranų jiems tirpsta smegenys, o tai ilgalaikėje perspektyvoje neatrodo naudinga. Todėl daug kur einame sudėtingesniu, gal kiek senamadišku keliu. Tai vargina, bet artimiausiu metu ir nesitikime būti labai pailsėję, todėl viskas kaip ir pagal planą. 21

‒ Kokie yra jūsų vaikai? Monika: Aš nesu iš tų mamų, kurios viešai liaupsina savo vaikus, nors dažnai pastebiu tai socialinėje erdvėje. Suprantu, kad mano vaikai įdomūs man pačiai, bet kitiems – nebūtinai. Smagiausia, jog jie yra chebra – tikiuosi, taip bus visuomet. Anikės dėka tapome tėvais. Jai dabar ketveri su puse, ji smarkus vaikas. Jeigu džiaugiasi, tai maksimaliai, o jeigu kas nors ne taip, tai tampa tragedija. Anikė sportininkė, namuose atlikinėja salto triukus. Jai visur reikia lėkti, lipti, verstis kūliais, viską išbandyti, paragauti, būtinai viskam pasipriešinti, nieko neklausyti, bet viską sužinoti. Su ja man sunkiausia, vis turim dėl ko pasipykti. Povilas juokiasi, kad ji gryna mano kopija. Išties, kai prisimenu save vaikystėje, viską dariau taip, kaip mano vaikas dabar, įdomus dalykas tie genai. Vincentui treji, jis mąstytojas, kūrėjas, labai švelnus ir jautrus, ypatingas vaikas, turintis ypatingą misiją gyvenime. Jis gimė, kaip pasakytų gydytojai, su defektu, turėjo gastrošyzę. Gulėjo reanimacijoje, buvo palaikomas įvairių aparatų, pergyveno dvi operacijas ir niekas nedavė jokių garantijų, jog išgyvens. Nors jo defektas nebuvo lengvas ir per pirmąjį gyvenimo mėnesį jis medicininių intervencijų patyrė daugiau, negu aš buvau patyrusi per dvidešimt aštuonerius metus, šiandien yra sveikas. Vincentą vadinam išgyvenusiu vaiku, kuris labai 22

gerai žino gyvybės kainą. Įdomu, jog jo vardas, kurį buvom sugalvoję dar prieš gimstant pirmam vaikui, reiškia „nugalėtojas“. Juozapui metai ir aštuoni mėnesiai. Kai gimė, man jis kvepėjo braškiniais saldainiais, tai iki pat šiol jis man toks saldus saldus berniukas. Labai mielas, guvus, savarankiškas, greitai prisimoko visokių nesąmonių, juk visuomet turi pavyzdį prieš nosį. Juozapas yra mūsų namų drama – regis, dar toks mažas, o tiek mimikų, išraiškų prisigalvoja, prijuokina, bet jei kas vyksta ne pagal jį, baisiausiai įsižeidžia, verkia iki alpulio. Etelė su mumis dar tik mėnesį, bet atrodo, kad pažįstame ją amžinai. Vaikai sesės, kurią jau vadino vardu, laukė nuo tada, kai aš dar net nesilaukiau. Aplinkiniai neretai sutrikdavo, kur čia ta jų minima sesė, – vaikai atsakydavo, kad dar kol kas danguje. Įdomu, kaip vaikai jaučia dvasinį pasaulį, kai mes artimą ryšį su dangumi esame palaidoję po gyvenimo patirtimis ir rūpesčiais. Povilas: Kai Monika laukėsi trečio, atrodė, jau žinom, kaip atrodo mūsų berniukas ir kaip atrodo mūsų mergaitė, tai kaip dar tas trečias galėtų atrodyti? O gimus vaikui žiūri į jį ir galvoji, kad negalėjo atrodyti niekaip kitaip. Mūsų vaikai yra pasiutę. Leidžiant laiką su kiekvienu atskirai daug lengviau pamatyti jų išskirtinumus, bet kai jie kartu, tiesiog žinai, kad tuoj nutiks kažkas fantastiško!

‒ Visai neseniai išgirdau frazę: vaikai nesuteikia laimės, jie suteikia prasmę. Ar taip gali būti? Monika: Turbūt ir taip, ir ne. Laimė – abstraktus dalykas, dažnai atrodo, kad visi jos vaikomės, tik nebūtinai žinome, kas tai yra. Su vaikais gali būti labai laimingas, be vaikų taip pat. Bet su vaikais gali būti ir nelaimingas – juk mamos dažnai patiria vienatvę, emocinį perteklių, motyvacijos stoką, perdegimą. Tačiau prasmė išlieka visada. Net kai labai „nusinulinu“ ir gailiu savęs, jog nieko gyvenime nedarau, giliai viduje suprantu, jog joks kitas darbas, kurį dirbau ar galėčiau dirbti, niekada nebus toks prasmingas kaip užauginti keturis vaikus. Jie gyvenime nuveiks įvairiausių dalykų – galbūt kuris nors bus genijus, o gal tiesiog užaugs dorais žmonėmis, bet tai vienareikšmiškai yra mano ir mūsų visuomenės ateitis. Tikiuosi, ji bus šviesi, ar bent jau šviesesnė už šiandieninį kontekstą. Povilas: Vaikai suteikia tiek prasmės, tiek laimės. Vyresni žmonės mėgsta užkalbinti ar pamerkti vaikams akį, nes jie neša džiaugsmą tiesiog savo buvimu. Su Monika kartais pasikalbam apie tai, ką veiktume, jei neturėtume vaikų. Atrodo, būtų tiek daug laiko viskam, bet nežinia kam – dingsta dabar juntama prasmė. Nesakau, kad neturint vaikų gyvenimas yra beprasmis, bet man atrodo, gyvenimas dėl savęs niekada nebus toks vertingas kaip gyvenimas dėl kitų. ‒ Su kokiu aplinkinių požiūriu susiduriate dėl gausaus vaikų būrio? Monika: Gatvėje ar viešoje erdvėje į mus žiūri kaip į cirką, kai vaikai vienas paskui kitą krypuoja, o priekyje dar ir vežimas važiuoja. Ne kartą teko pajusti žvilgsnius, kai su mumis prasilenkę žmonės atsisuka perskaičiuoti, ar tikrai jų akys neapgavo. Baigiame prie to priprasti – gal ateityje verta kurti cirko trupę? Nepažįstami žmonės dažnai nustemba ir praktiškai visuomet, pamatę vaikus, paklausia, kiek mums metų, ‒ suprask, gerai atrodom! Pažįstami mėgsta pagirti, jog esam šaunuoliai, ir palinki sėkmės. Nežinau, ar vaikų skaičius yra koks nors šaunumo kriterijus. Bet jei manęs kas paklaustų, ar rekomenduoju turėti keturis pametinukus, tikrai nerekomenduočiau! Nebent žmonės patys to norėtų, gerai suprasdami, kur veliasi. Povilas: Panašu, kad visuomenėje formuojamas bendrinis požiūris į šeimą ‒ du tėvai ir du vaikai. Trys dar suprantama, bet keturi jau kitas lygmuo. Sako, kad po ketvirtojo nebėra skirtumo, kiek šeimoje vaikų. Man neatrodo, kad keturi vaikai yra labai daug, tačiau jie visi labai maži, todėl tikrai tenka sulaukti aplinkinių dėmesio. Gal kiek nemalonesnių situacijų būna viešose erdvėse, kartą buvom apšaukti traukinyje, nes vaikai labai garsiai juokėsi. Tiesa, ne Lietuvoje. Bet jie vaikai, to nesureikšminame. ‒ Žinau, kad esate giliai tikintys. Kokios stiprybės tikėjimas, bažnyčios bendruomenė suteikia jūsų šeimai?

Monika: Tikėjimas man pirmiausia reiškia viltį. Ne kažkokį iš

oro ištrauktą „viskas bus gerai“, ypač šių dienų aktualijų fone, bet žinojimą, jog mano ir mano šeimos gyvenimas, sveikatos ir eina24

Tikėjimas yra pamatas, ant kurio stovi mūsų šeima. Tai yra stiprybė, kuri kyla ne iš mūsų pačių, todėl susidūrę su iššūkiais visada turime į ką atsiremti.

mieji reikalai yra Dievo rankose. Tai nereiškia, jog mums nenutiks nieko blogo, bet reiškia, jog mes visuomet turime į ką atsiremti ir kuo pasitikėti, nes Tas, kuris mus sukūrė, žino geriausiai. Ir Vincento istorija man yra puikiausias to liudijimas. Daug žmonių meldėsi už jį tiek mūsų bendruomenėje, tiek ir kitose bendruomenėse visoje Lietuvoje, kai tuo tarpu dar dvyliktą nėštumo savaitę, kai sužinojome sūnaus diagnozę ir visiškai miglotą baigtį, medicinos personalas siūlė gerai pagalvoti, ar mums reikalingas toks vargas gyvenime. Mes šitų vargų nepasirenkame, tačiau galime pasirinkti, ar viską spręsime savo pastangomis, ar atiduosime atsakomybę Tam, kuriam ji ir priklauso. Pripažinti, jog ne aš sprendžiu savo gyvenimą (arba bent jau ne visus jo aspektus), yra didelė stiprybė. O mūsų bendruomenė yra mums artimi žmonės, dvasinė mūsų šeima, padedanti spręsti ir buitinius klausimus. Jie, pavyzdžiui, pagamina maisto šešių asmenų šeimai, nes aš ką tik po gimdymo ir visai nenoriu suktis virtuvėje. Povilas: Tikėjimas yra pamatas, ant kurio stovi mūsų šeima. Tai yra stiprybė, kuri kyla ne iš mūsų pačių, todėl susidūrę su iššūkiais visada turime į ką atsiremti. Jei manytume, kad mūsų gyvenimas bus tiek sėkmingas, kiek mes į jį investuosime, tektų labai greitai nusivilti. Jis bus sėkmingas tiek, kiek mes leisime jame veikti Dievui. ‒ „Vaikui užauginti reikia viso kaimo.“ Kiek pagalbos sulaukiate iš aplinkos? Ar skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas? Monika: Skęsti gal dar neskęstame, bet mūsų vaikai, mūsų ir vargai. Kaip ir didžioji dauguma šiuolaikinių tėvų, turime dirbančius senelius, taigi buityje tenka suktis patiems. Be to, niekada ir nemaniau, jog seneliai turėtų padėti auginti vaikus. Priešingai, jie turėtų turėti visas sąlygas mėgautis anūkais. Kadangi jiems tai ne prievolė, o pramoga, tiek mano, tiek Povilo mama mielai būna su mūsų vaikais, pasikviečia į svečius su nakvyne ar net savaitei (didesniuosius), vedasi į kultūrinius renginius, organizuoja pramogas, perka dovanas ir labai džiaugiasi drauge praleistu laiku. Mums tai suteikia laisvo laiko, galime nueiti į koncertą ar pasimėgauti SPA malonumais. Nepiktnaudžiaujame tuo, tačiau vaikus su seneliais drąsiai paliekame man nustojus žindyti – pasitikime tiek tėvais, tiek savo vaikais. Taip pat turiu dvi jaunesnes seseris, kurios savų vaikų dar neturi (vienas leliukas – pakeliui) ir labai myli mūsiškius, lanko juos, kai tik gali. Turime ir draugų, į kuriuos nedvejodami galime kreiptis pagalbos ir mūsų vaikų skaičius jų neišgąsdintų. 25

Povilas: Suprantu, kodėl žmonės vis vėliau susilaukia vaikų – ilginamas pensijinis amžius, tenka ilgiau laukti, kol seneliai galės padėti buityje. Niekada nesitikėjome labai didelės pagalbos, todėl mielai viską darome patys. Yra šeimų, kurios nori atostogauti ar ilsėtis be vaikų, o mums patinka patirtys kartu. Atostogos nebūna poilsinės, užtat nuotykiai – neįkainojami. Didieji vaikai eina į darželį, bet jei tik yra proga jų ten nevesti, taip ir darome, jiems visada geriau šeimoje. ‒ Augindami vaikus kliaujatės intuicija ar griežtais planais? Monika: Visų sveiko proto vardan stengiamės išlaikyti dienos struktūrą, aiškiai žinome, kas kada vyksta. Tačiau planuotojais mūsų toli gražu nepavadinsi, nežinau, ką su keturiais vaikais gali suplanuoti toliau nei poryt. Gyvenime visuomet buvome spontaniški, o veiklų planavimas pusmečiui į priekį labiau įkalindavo nei suteikdavo aiškumo. Mums galima paskambinti ir pasiūlyti susitikti rytoj – tikėtina, kad galėsime, arba ką nors pastumdysim, kad galėtume. Panašiai ir auginant vaikus – daug ką darome eigoje, pakeliui, tačiau visur įtraukiame ir pačius juos, stengiamės jiems paaiškinti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Nes jei nepaaiškinsi – vis tiek paklaus. Norėtųsi sakyti, jog esame itin sąmoningi, į vaikų poreikius susitelkę tėvai, tačiau labiau laikomės požiūrio, jog pirma yra tėvai, o tik po to vaikai – jie turi prisitaikyti prie mūsų gyvenimo stiliaus. Mėgstame aktyvų laisvalaikį, su vaikais keliaujame, lankome muziejus, parodas, einam į teatrą, daug būnam lauke. Vienintelė vieta, kur jų nesivedame, yra maitinimo įstaigos. Mūsų nuomone, kavinės skirtos ne vaikams. Bendros veiklos, patirtys neabejotinai yra mūsų tėvystės variklis. Povilas: Jei vaikus auginčiau tik aš, vyrautų chaosas, visur mėtytųsi daiktai, tarp kurių – vaikai. Monika puikiai moka viską suderinti ir užtikrinti reikalingą grafiką bei struktūrą. Kartais atrodo, kad gal jiems reikia daugiau laisvės, bet planai vaikams suteikia saugumo, kuris itin svarbus. Nemėgstam planuoti visko iš anksto, smagiausi dalykai nutinka netikėtai, bet kiekviena diena turi savo grafiką, kurio reikia laikytis, kad išliktume sveiko proto. ‒ Lietuvoje lengva būti daugiavaike šeima? Monika: Lengva, jeigu nesitiki, kad kas nors puls tau kabinti medalį ant kaklo ar lengvinti gyvenimo sąlygas. Teoriškai, manau, valstybė skatina turėti daugiau vaikų, daugiavaikėms šeimoms kas mėnesį moka truputį daugiau nei auginančioms vieną ar du vaikus, yra šeimos kortelė, suteikianti nuolaidų muziejams lankyti. Bet iš esmės tai turėtų būti žmonių sprendimas – ne dėl to, kad lengva, o dėl to, kad verta. Būna, susimąstau, kiek mano vaikai suvalgys paauglystėje, kiek reikės gaminti ar pirkti būtinai naujų firminių sportbačių, bet tada nuveju tas mintis, nes reikia pasidžiaugti, kol jie visi dar bent truputį leliukai, – ilgai taip nebus. Povilas: Kaip nesitikime pagalbos iš kitų, taip nesitikime, kad ir valstybė turėtų stipriai prisidėti prie mūsų gerovės. Visada vertinau tai, ką galiu duoti, o ne gauti. Bet labai džiaugiamės gyvendami Lietuvoje, niekur kitur nebūtų geriau. 26

Nostalgiškasis „iittala“ pavasaris Metų metus suomių prekės ženklas „iittala“ akcentuoja paprastumą, universalumą ir nesenstantį dizainą. Šį pavasarį „iittala“ dizaino ikonos atgimsta naujai ir po ilgos ilgos žiemos į namus pakviečia taip išsiilgtą nostalgijos palytėtą pavasarį.

Tekstas: Karolina Kulda | Nuotraukos: „iittala“ archyvas

NAUJI SPALVŲ ŽAIDIMAI

rodžiusios Kajaus Francko kolekcijos.

NAUJOS OIVOS TOIKKOS DIZAINO PERSPEKTYVOS

Pavasarį „iittala“ asortimentą papildė dvi

Kūrėjas Kajus Franckas buvo tikras dizai-

energingos stipriu charakteriu besididžiuo-

no pionierius, iš esmės perrašęs tuometinį

Pavasaris neaplenkė ir dar vienos „iittala“

jančios spalvos – gyvybinga mėlyna ir vario

žmonių mąstymą bei jų poreikius ir tradicinį

klasikos – žymiąją „Oiva Toikka“ kolekciją

spalva. Garsiojo architekto Alvaro Aalto dar

itin gausų pietų servizą pakeitęs vos keliais

papildė visa šūsnis naujų produktų. Vienas

1936-aisiais sukurtos ikoniškosios „Aalto“

daugiafunkciais indais. Ši kolekcija nuo pat

iškiliausių praėjusio amžiaus suomių stiklo

vazos šį sezoną suspindi naujai – nuspal-

pradžios buvo daugiau nei indai – netra-

menininkų, legendinis dizaineris Oiva

votos ultramarino mėlyna ir sodria varine

dicinis kūrėjo sprendimas iš esmės pakeitė

Toikka buvo gerai žinomas ne tik dėl savo

jos tampa akį traukiančiu pavasariniu namų

tuometinį žmonių požiūrį į buitį ir atvėrė

stiklo meno, bet ir dėl išskirtinių grafikos

interjero akcentu. Naujosiomis spalvomis

namų duris universaliam, lengvai pritaiko-

įgūdžių – tad šis sezonas ir skirtas drą-

nusidažė ir daugiau „iittala“ produktų – ryš-

mam ir daugiafunkciam dizainui. Nepa-

siems bei ryškiems Oivos raštams. Žavin-

kiai pavasarį sutinka ir meno kūriniui pri-

mainoma klasika tapusi „Teema“ kolekcija

ga gepardo grafika puošta namų tekstilė,

lygstantys „Toikka“ paukščiai, minimalistinio

paremta pagrindinėmis geometrinėmis for-

namų aksesuarai ir indai neabejotinai taps

dizaino atstovai – geometrinių formų vazos

momis – apskritimu, kvadratu ir trikampiu.

išskirtiniu, kiek žaismingu, bet tikrai ne-

„Ruutu“. Šios spalvos iš tiesų ypatingos –

nuobodžiu namų akcentu. Peržvelgus

ryškūs ir energingi mėlyni tonai mumyse

Švenčiant septyniasdešimtąjį „Teema“ ju-

originalius menininko eskizus gimė ir dar

sukelia nepaaiškinamas energijos bangas ir

biliejų, „iittala“ pristato naują šios kolekcijos

vienas išskirtinis raštas „Frutta“ – ryškiai

norą veikti, o vario rusva pažadina nostalgi-

spalvų interpretaciją. Penkiasdešimtuosius

geltoni Oivos kurti raštai namuose aki-

jos jausmą ir primena aštuntojo bei devin-

menančioms vintažinei mėlynai ir rudai ra-

mirksniu sukuria pozityvumu, vaikiškumu

tojo dešimtmečių estetiką.

mybės atneša neutralaus lino atspalvis. Jubi-

ir pavasario gaiva alsuojančią nuotaiką.

liejinės kolekcijos spalvos sukurtos išlaikant SEPTYNI „TEEMA“ DEŠIMTMEČIAI

pirminę autoriaus idėją – galimybę kurti tarpusavyje derančius indų derinius.

Prieš dešimt metų įmonė „Ginalas“ atidarė pirmąją „iittala“ parduotuvę ir pakvietė klientus iš arčiau susipažinti su išskirtiniu suomišku dizainu. Šiandien

Šiemet, 2022-aisiais, dizainerio Kajaus

visas „iittala“ naujienas apžiūrėti galite tiek elektro-

Francko „Teema“ kolekcijai sukanka sep-

Dar šeštojo dešimtmečio pradžioje sukurta

tyniasdešimt metų. Tai septyni dešimtme-

„Teema“ kolekcija – tai pats gražiausias įrody-

čiai modernumo, daugiafunkciškumo ir

mas, kad geras dizainas neturi galiojimo laiko.

ti jūsų namams labiausiai tinkamus objektus, bet

nesenstančio dizaino. Švenčiant šią išskir-

Jis išlieka aktualus po penkiasdešimties, septy-

ir pakvies į nepamirštamą dizaino kelionę.

tinę progą „iittala“ sukūrė naujas spalvas,

niasdešimties ar šimto metų, ir ne tik gali, bet ir

įkvėptas pirmosios, dar 1952-aisiais pasi-

turi būti perduodamas iš kartos į kartą.

ninėje, tiek fizinėse „iittala“ parduotuvėse, kur patikima ir profesionali komanda ne tik padės išsirink-

„iittala“ salonus rasite PC „Ozas“ Vilniuje, PLC „Mega“ Kaune ir ginalasinterjeras.lt

Misija: Velykų stalo dekoras „Visi dizaino entuziastai man pritars, kad dizaino tendencijos sukasi aplink

tris svarbiausius dalykus: ekologiją, tvarumą ir tradicijas“, – sako kūrybininkė, projekto „Season Stories“ sumanytoja Krista Sabaitytė. Šiandien mergina su mumis dalijasi Velykinio stalo dekoro inspiracijomis.

Tekstas: Karolina Kulda Idėja ir įgyvendinimas: Krista Sabaitytė Nuotraukos: Jurga Urbonaitė

„Kaip gimė šio projekto mintis?“ – klausiu Kristos. „Įkvėpta neseniai aplankytos Kopenhagos ir mane žavinčio ir lydinčio skandinaviškojo minimalizmo, sukūriau Velykinio stalo dekorą, kuriame susijungia sena ir nauja, skirtingos tekstūros ir spalvinės gamos“, – pasakojimą pradeda kūrybininkė. Ir iš tiesų, ant stalo sudera tiek sendaikčiuose merginos atidžiai atrasti metaliniai indai bei interjero detalės, tiek nauji akcentai ir skandinaviško dizaino stiklo elementai. „Ganėtinai šaltą įvaizdį paįvairinau pavasarinių gėlių žiedais, pastelinių spalvų žvakėmis ir lietuvišku simboliu – natūralaus lino staltiese.“

Paklausta, į ką atkreipti dėmesį kuriant šventinio stalo dekorą, Krista pataria atsižvelgti į tris dalykus: spalvinę gamą, natūralius elementus ir stilingą patiekalų pateikimą. „Patiekalai švenčių metu tikrai svarbūs, tad Velykų stalą rekomenduoju paįvairinti naujais skoniais, o jau pamėgtus produktus nepabijoti patiekti naujai arba pakeisti naujais. Pavyzdžiui, sviestą – plaktu sviestu, maltą druską – druskos kristalais.“

„O kodėl „Season Stories“, ką tai tau reiškia?“ – klausiu. Mergina pasakoja: „Season Stories“, visų pirma, yra apie mane supančią aplinką ir jos estetinę pusę. Norisi, kad mano atradimai įkvėptų ir padėtų žmonėms kurti dar jaukesnę ir gražesnę savo pačių kasdienybę. Pavadinime esantis žodis „sezonas“ yra svarbi projekto sudedamoji dalis. Lietuvoje jų turime net keturis, tad ar kada atkreipėte dėmesį, kiek skirtingų gamtos peizažų, kiek skirtingų nuotaikų, kiek su metų laikais susijusių švenčių papildo mūsų gyvenimus? Tikiuosi, kad šis projektas padės patirti ir pamatyti juos dar gražiau ir gyviau.“

MADA

Tu patinki pavasariui Viltis ir optimizmas – apie tai kalba ir šias vertybes simbolizuoja naujasis „Aprangos“ šiltasis sezonas. Šių metų pavasario‒vasaros tendencijose persipina ryškios ir raminančios spalvos. Čia švelnius pastelinius atspalvius, ypač populiarią gaivią alyvinę, papildo drąsesnės spalvų kombinacijos. Tarpusavyje derinami rožiniai, žali, oranžiniai, geltoni ar kiti ryškūs drabužiai šiam mados pavasariui suteikia žaismingumo ir unikalumo. Įspūdį sustiprina ir prie drabužių idealiai derančių įspūdingų gėlių kompozicijų gaivuma.

Nuotraukos: Audrius Solominas,

Stilius: Ula Kotryna Tulevičiūtė, Roberta Čižiūtė

Dekoracijos: „Vynvytis“

Robertas Daskevičius

Makiažas: Rosita Želvytė

Studija: „Spring“

Videografas: Dominykas Bliznikas

Plaukai: Ignas Dilys

Drabužiai: „Apranga“

Man patinka... įkvėpti pavasario vėją… ir iškvėpti gėlių žiedus Man patinka, kad pavasarį atsiranda tiek spalvų rengtis šviesiau… jaustis lengviau… Ir tu patinki pavasariui.

„APRANGA – visiems (n)orams“

Naująją pavasario-vasaros kolekciją rasite parduotuvėse „Apranga“, instagrame @_apranga_ , feisbuke „AprangaLT“ ir www.soulz.lt

Tiesiog būti Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Deimantė Dubauskaitė ir asmeninis archyvas

Yra toks posakis: pasauliui reikia ir svajojančių, ir darančių, tačiau labiausiai ‒ svajotojų, kurie daro. Nesurasčiau taiklesnės minties apibūdinti tam, ką per kelerius metus kalvotame mišku apaugusiame žemės lopinėlyje sukūrė Justė Žukauskaitė ir Kęstas Liatukas, modernių A formos namelių DOYOU PLACE sumanytojai. Užeikite į svečius – tai vieta, kur nustosite bėgti ir išmoksite būti.

Vietą kūrėme tiems, kurie nenori standartinių, šabloninių dalykų, priešingai – ieško vietos, kuri juos įkvėptų.

– Juk du – taip pat šeima?! Ką judviem reiškia šis žodis? – Šeima – tai patys artimiausi. Ir nesvarbu – du, trys ar daugiau. – Juste, jūsų šeima netelpa į jokius tradicinius apibrėžimus! Juk kartais taip smagu juos laužyti, tiesa? – Tai jau tikrai, nei taikome, nei pataikome į standartinius rėmus. (Šypsosi.) Neatsiejami mūsų šeimos nariai – augintiniai šuo Minė, katinas Kuperis, Avis ir avinas Mažas. Standartų atitikimas laimės savaime nesuteikia. Geriausiu atveju tik nuramina „o kas ką pagalvos“ klausimu, bet būtent šiuo aspektu nei aš, nei Kęstas nesukame sau galvos. Gyvename taip, kaip mums norisi, rekomenduojame ir kitiems mažiau vertinti kitų gyvenimus pagal savo įsitikinimus. – „A hideaway for big dreamers“ – taip apibūdinate DOYOU PLACE. Man atrodo, kartu tai ir pats tiksliausias judviejų apibrėžimas! Ar šią vietą kūrėte panašiems į save? – Mes tiek prisisvajojam, kad po to visa tai įgyvendinti maža nepasirodo. (Šypsosi.) Vietą kūrėme tiems, kurie nenori standartinių, šabloninių dalykų, priešingai – ieško vietos, kuri juos įkvėptų. Patys kelionėse ieškodami kur apsistoti retai rasdavome variantą, kuriame derėtų kokybė ir jaukumas. Dažnai tai būdavo arba įspūdingas, bet gana šaltas interjeras, viešbučio tipo aptarnavimas, arba, jei jauku ar įdomu – tai neretai pagailėta investicijų ar tiesiog dėmesio viską pabaigti. Beje, svajotojai dažniausiai būna pasaulio žmonės. Neapsiriboja vienos šalies tradicijomis, kalba ar kitais aspektais. Nors gyvename ir veikiame Lietuvoje, neretai girdime žodžius „pas jus ne kaip Lietuvoje“. Būtent todėl mūsų vietą dažniausiai lanko daug keliauti ar vis ką nors naujo pamatyti mėgstantys žmonės.

– Kokią viziją turėjote kurdami šią vietą? Kokių principų laikėtės? – Prieš daugiau nei penkerius metus atsikėlę iš miesto jautėmės kaip žemių užkariautojai: jau kaip imsim ir padarysim čia kažką vertą dėmesio! Gerai, kad prieš tai tiesiog patys čia vieni pagyvenome. Pamatėme, kokia graži, įvairi ir savaime pilna yra gamta, ir supratome: blogiausia, ką žmogus gali padaryti – tai užgožti ją ką nors kurdamas, statydamas vien pagal savo poreikius. Laikomės principo – architektūra graži tiek, kiek ji dera su gamta. – Taigi architektūra ir dizainas – tik dalis šios vietos, ne ką mažiau svarbi ir gamta. Kuo ypatingas namelius supantis kraštovaizdis? – Mūsų namelių A formą padiktavo vietovės kalvotumas. Juk tokių namelių stogai pritaikyti kalnų vietovėms, nuo jų savaime nučiuožia didelis kiekis sniego. Kęstas juokauja, kad pagaliau šią snieguotą žiemą pasirinkimas tikrai pasiteisino. (Šypsosi.) Snigo tiek daug, kad įprastos formos stogus teko ne kartą valyti, o nuo mūsiškių jis pats ir nučiuoždavo. Betoninė pirtis – tarsi kalvos pratęsimas, o ne akcentas. Visos išorės apdailos medžiagos – tiek deginta mediena, tiek betonas – natūraliai susilieja su aplinka. Pirtyje ar namelyje pagrindinis akcentas yra vaizdas už lango. – Nesugalvoju gražesnės erdvės pabėgti dviese. Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką? – Ačiū! Tikrai džiaugiamės, kad žmonės noriai pas mus bėga. Dažniausiai tikrai atvyksta dviese – skiria laiko pasivaikščioti miške, išsimaudyti ežere, gaminti maistą, skaityti knygas. Juk namie dažniausiai tiek užsikuičiame su kasdienybe, kad nebejaučiame paprasčiausių dalykų. Ne būname, bet bėgame. O kartais atvyksta ir vienas žmogus. Susikaupti, užbaigti pradėtą projektą ar pailsėti, skirti laiko sau, kad namo sugrįžtų su šviežia energija. 51

IR TU BŪK „LAMŲ SLĖNIO“ PRENUMERATORIŲ KOMANDOJE! shop.lamuslenis.ltprenumerata

Didelėje teritorijoje vienu metu būna tik keletas žmonių, jokių susibūrimų, švenčių, dirbtinų garsų, fejerverkų.

– Judu – visiški darytojai! Kaip jūsų galvose gimsta idėjos? Iš kur toks įkvėpimas statyti, kurti interjerą ir aplinką? – Mes ne architektai ir ne interjero dizaineriai, bet mums labai patinka įdomūs architektūriniai sprendimai. Kęstas mėgsta iššūkius keliančius statinius, man patinka estetika ir minimalizmas. Viskas, ką esame savo gyvenime sutikę ar pamatę, įkvepia ir daro įtaką mūsų idėjoms – tai tiek filmuose, tiek knygose, tiek keliaujant matyti vaizdai. Internetas irgi pilnas gražių ir įdomių dalykų, nors mes niekada nesiekiame visai nukopijuoti. Beje, pagaliau išmokome pasverti pintereste pamatytas grožybes pinigais ir suprasti, kas tiesiog mums nepasiekiama. Susidėliojame savo viziją kaip dėlionę iš matytų patikusių detalių. Dažniausiai aš svaigstu idėjiškai, Kęstas bando techniškai įvertinti, kaip tai padaryti, kiek tai kainuotų. Kiekvienas aspektas – namo trikampio kampas, betonas pirtyje, liepto lentos plotis ir panašiai – yra apgalvotas, diskutuotas, bandytas, darytas, dažnai ir perdarytas. Beveik viską gaminame čia vietoje, juk nusipirkti stalą ne taip įdomu, kaip jį sugalvoti ir pagaminti pačiam! – Pasibaigusios statybos visada atneša „niekada daugiau“ jausmą. Tačiau pas jus statybos ir naujos idėjos niekada nesibaigia! Kodėl? – Mes vis padejuojame, kad ir vėl statome – procesas tikrai varginantis. Užtat kai ką nors gražaus pastatome, džiaugiamės ir mes, ir atvykstantys žmonės. Vadinasi, verta! Tik su statybomis gamtoje reikia būti atsargiam, jausti ribas. Žinoma, gamtos atžvilgiu visos statybos lyg nusikaltimas: naikini natūralią aplinką ir įneši kažką naujo, dirbtino. Stengiamės apgalvoti, kaip kuo mažiau kenkti, nebūti vien invaziniu parazitu. Mūsų projektas skatina žmones grožėtis, žavėtis ir saugoti gamtą. Didelėje teritorijoje vienu metu būna tik keletas žmonių, jokių susibūrimų, švenčių, dirbtinų garsų, fejerverkų. Atvykęs čia privalai gerbti gamtą. Taip pat esame įkūrę miškų fondą, kuriam atitenka dalis šio projekto gaunamų pajamų ir kurį žmonės gali paremti skirdami dalį GPM. Kaip dažnai sakome – taip norime grąžinti gamtai skolą. – Naujausias jūsų projektas – kruopščiai planuotas stiklinis namas-oranžerija. Kas jame? – Tai bendra erdvė su didele atvira virtuve. Pradžioje čia bus galima rasti netoliese augintų kaimiškų daržovių, kokybiškos mėsos, kiaušinių, kitų produktų, Kęsto gamintos kombučios. Vėliau, tikimės, pavyks pasiūlyti pusryčius ir/ar vakarienes. Visgi pagrindinis tikslas – vieta, į kurią gera užsukti tiesiog pabūti ar pabendrauti su mumis. Dažnai su svečiais taip užsikalbame, kad ir lietus pradeda lyti, ir saulė žandus nusvilina, nė nepajunti, kaip sutemo, naktis atėjo! (Šypsosi.) Tad greitai turėsime vietą, kur galėsime tokiems pokalbiams jaukiai prisėsti. O gal kur galėsi tiesiog ateiti ir pabūti vienas ar dviese, lyjant stebėti mišką ar skaičiuoti žvaigždes. 58

– Kokie nauji projektai dar sukasi jūsų galvose? – Savo eilės laukia keistas ūkinio pastato sprendimas – vienas ant kito sukrauti keli jūriniai konteineriai, kurie sukuria atskirų įdomių erdvių. Vieną iš jų planuojame panaudoti urbanistinio stiliaus sporto salei. Idėjų sukasi dar labai daug, tiesiog bandome pasverti jėgas ir piniginius įsipareigojimus. Kelios iš fantastikos srities: Kęstas svajoja padaryti mažą salą su medžiais ežere, gal dar kokią modernią apžvalgos aikštelę... (Šypsosi.) – O kaip čia atrodo jūsų pačių gyvenimas? Ar per visus šiuos metus nors kartą pasigailėjote, kad iškeitėte miesto gyvenimą į miško ramybę? – Būtent sporto salės ir restoranų Kęstui čia ir tetrūksta, tad reikia juos pasidaryti! O jei rimtai, tai mes ateityje netgi norėtume keltis dar giliau į miškus. Pagyveni gamtoje – ir norisi dar daugiau gamtos! Beje, viliuosi, kad kada nors pajėgsime įsigyti daugiau miško ir jį palikti natūraliai raidai, kur žmogus nekištų savo nagų, nekirstų ar kitaip „netobulintų“. – Ar per darbus lieka kada pasimėgauti viskuo, ką sukūrėte? Kur labiausiai mėgstate leisti laiką? – Juokaujame, kad kuo daugiau mes dirbame, tuo geriau ir kokybiškiau gali pailsėti čia atvykstantys žmonės. Jie sako, kad pailsi gerai! Nelabai pamename, kada patys turėjome atostogų ar tikrą laisvadienį, bet, Kęsto žodžiais, – „patys kalti“. Užtat gyvenimas tikrai ne nuobo-

dus, įgyvendiname idėjas, kurioms sunkiai įkalbintume pasirašyti kitus, sutinkame daug įvairių ir įdomių žmonių, kai kurie svečiai jau tapo gerais pažįstamais. Kai norisi pravėdinti galvą, Kęstas važiuoja į miestą, nes būdamas čia niekaip nenurimsti su mintimis, ką dar reikia pataisyti, sutvarkyti, patobulinti... Aš visai nepasiilgstu miesto, geriau išeinu pasivaikščioti į mišką, vasaros vakarais sėdžiu prie laužo (o tai tikrai puikus būdas nurimti po dienos darbų) ar tiesiog stebiu gyvūnus. Nuostabus jų sugebėjimas mėgautis kiekviena sekunde. – Ko judu čia gyvendami išmokote? – Tiek daug, kad kartais atrodo, jog šis projektas tęsiasi ne kelerius, o keliasdešimt metų. Daug naujų patirčių tiek statybų, tiek verslo, tiek bendravimo su žmonėmis srityse. Bet svarbiausia – praktiniai kasdieniai dalykai, su kuriais gyvenant mieste netekdavo susidurti. Visą aptarnavimo sistemą turi susikurti ir prižiūrėti pats. Niekas tau keliukų nepadarys, sniego nenuvalys ar kokio gedimo greitai nesutaisys. Išmoksti, kaip pasodinti medį, pakabinti inkilą, apkirpti avį ar po vėtros pasidaryti pravažiuojamą miško kelią. – Kokį gražiausią komplimentą esate girdėję apie DOYOU PLACE? – Jausmas kaip namie! Namai be žmonių sukurto jaukumo yra tik tuščios sienos, durys ir langai. Beprotiškai gera girdėti, kad kiti jaučia, jog DOYOU PLACE esama daugiau. 63

Charakteringasis „Hay“ pavasaris Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „Hay“ archyvas

Paryžiuje gyvenantys ir kuriantys dizaineriai broliai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai vadinami šiuolaikinio dizaino sinonimais. Kartu jie dirba jau daugiau nei du dešimtmečius – per šį laiką pasaulis išvydo ne vieną šio dueto sukurtą gero dizaino objektą. Atidumas detalėms, formoms, linkiams ir jausmui – brolių požiūris į kūrybą unikalus. Unikalūs ir jų kartu su danų gamintoju „Hay“ kuriami objektai, neretai tituluojami skambiu mažosios architektūros vardu.

KOLEKCIJA „BALCONY“ – NAUJI

turinčiais išskirtinį charakterį. Pagaminti iš

UNIVERSALUMO APIBRĖŽIMAI

skirtingų spalvų plieno, šie baldai idealiai tiks bet kokiam orui ir bet kuriai erdvei.

Artėjančio šiltojo sezono nuojauta nepaleidžia nė vieno – galvoje jau kuriasi vaiz-

Išskirtinumo šiai kolekcijai suteikia ne-

diniai, koks bus ir kaip atrodys laikas gry-

tradicinis dizaino sprendimas – speciali

name ore. Neabejojame, kad šio sezono

perforavimo technika, kuri ne tik siun-

„Hay“ naujienos leis net ir drąsiausias jūsų

čia stiprią vizualinę žinutę ir tampa visos

vizijas paversti realybe. Telieka sulaukti

kolekcijos parašu, bet ir turi savo funkci-

saulėtų dienų ir gryname ore kurti pačius

ją – leidžia efektyviai paskirstyti baldams

gražiausius prisiminimus.

tenkančią apkrovą ir suteikia jiems dar daugiau tvirtumo. Ir nors kolekcija, pa-

Dizaino mylėtojų itin mėgstamą ir vertina-

vadinta „Balcony“, vartotojams gali aso-

mą „Hay“ lauko baldų šeimą papildė nau-

cijuotis tik su šia konkrečia namų erdve,

joji „Balcony“ kolekcija. Ją kurdami broliai

baldų panaudojimo galimybės gerokai

Bouroullecai kartu su „Hay“ ieškojo naujų

platesnės. Universalus dizainas gali būti

universalumo apibrėžimų. Valgomojo kė-

pritaikytas tiek intymiame sode ar lauko

dės, pietų stalas, kavos stalelis, taburetės ir

terasose, tiek erdviose lauko kavinėse ar

suoleliai – tik tai, ko reikia, tik tai, kas svar-

net parkuose. „Universalumas – tai vienas

bu. Naujoji kolekcija pasižymi itin praktiš-

labiausiai šioje kolekcijoje vertinamų as-

kais lauko erdvių apstatymo sprendimais,

pektų“, – prasitaria broliai.

„PALISSADE PARK“: IKONIŠKOSIOS

Negana to, baldai sukurti taip, kad savo

KOLEKCIJOS PAPILDYMAS

subtiliomis linijomis atkartotų natūralius žmogaus kūno linkius – šis spren-

Broliai Bouroullecai kartu su danų ga-

dimas padeda besiilsintį kūną išlaikyti

mintoju „Hay“ sukūrė ne vieną įsiminti-

natūralioje pusiausvyroje.

ną baldų kolekciją. Vienas ryškiausių ir išskirtiniausių jų bendrų kūrinių – iko-

Šių metų pavasarį „Hay“ dar kartą pra-

nos vardo nusipelniusi lauko baldų se-

džiugins savo gerbėjus, pristatydami

rija „Palissade“. Grakštūs, itin patvarūs,

naujausią „Palissade“ kolekcijos varian-

ergonomiški, nepamirštamo dizaino

tą – „Palissade Park Bench“. Įvairių

lauko baldai jau spėjo užkariauti tiek

spalvų iš milteliniu būdu dažyto plieno

dizaino, tiek funkcionalumo mylėtojų

sukurtas parko suolelis net ir pastaty-

širdis. Galima sakyti, ši kolekcija perra-

tas vienas taps akį traukiančiu lauko

šė lauko baldų istoriją ir iš esmės pa-

erdvių akcentu. Žinoma, šis unikalus

keitė lauko baldų estetikos suvokimą.

baldas puikiai derės ir didesnės apimties kompozicijose, tiek privačiose, tiek

„Palissade“ didžiuojasi ne tik išskirtinai apgalvotu ir nesenstančiu dizainu, bet ir nepriekaištingu tvarumu. Kolekcijos baldai pagaminti iš tvirto nerūdijančio plieno, todėl yra itin ilgaamžiai – lauko erdvėse tarnaus ilgus metus ir net sendami išlaikys savo ypatingą preciziką.

viešose erdvėse.

PASIDARYK PATS

Margučių raštuose – šviesiausi palinkėjimai Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Šarūnė Zurba, knygos „Savas margutis“ archyvas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dėstytojos ir knygos „Savas margutis“ bendraautorės Eglės Bazaraitės patarimai, kaip namuose susikurti jaukią ir šiltą artimųjų bendryste paremtą margučių marginimo šventę.

Marginti būtina su natūraliu bičių vašku – su parafinu to padaryti nepavyks.

KIAUŠINIŲ PASIRINKIMAS IR VIRIMAS Margučiams visų pirma svarbu atrasti šviesių kiaušinių. Pastaruoju metu stipriai išpopuliarėjo rudieji kiaušiniai ‒ manoma, kad jie sveikesni, tačiau tai netiesa. Kiaušinio spalva priklauso ne nuo vištos gyvenimo kokybės, bet nuo jos veislės. Be vištų kiaušinių galima išbandyti ir kitokių – ančių, žąsų, kalakutų, stručių. Kiekvienas jų meta vis kitokių iššūkių. Jei marginate pilnus (neišpūstus) kiaušinius, labai svarbu prieš verdant jų nešveisti milteliais, soda, šepetėliais. Stipriai nuvalius kiaušinį, jis praranda paviršinį sluoksnį, ant kurio turėtų užsifiksuoti dažai. Užtenka švelniai nuplauti šiltu vandeniu. Visur, kur stipriau pagramdysite, dažai neprikibs. Virti kiaušinius reikia lėtai. Man nepasiteisino nei acto, nei druskos naudojimas. MARGINIMAS VAŠKU Marginti būtina su natūraliu bičių vašku – su parafinu to padaryti nepavyks. Vašką kaitinti galima įvairiausiais būdais – ant aromatinės žvakidės, apverstą lygintuvą įsistačius į kokius nors grūdus ar ant elektrinės plytelės ‒ mes dažniausiai naudojame ją. Kai kurie sugeba marginti ir užsidegę natūralaus vaško žvakę. Su vašku reikia būti atsargiems, karštas jis be galo nemaloniai nudegina, todėl tikrai nerekomenduočiau marginti pavargus.

ĮRANKIAI Marginimo įrankis yra padaromas labai paprastai – metalinis smeigtukas su metaline galvute įsmeigiamas į pieštuką. Renkantis smeigtuką reiktų atkreipti dėmesį, kad jo galvutė būtų kuo lygesnė. Kai kas naudoja ir vinutes, bet su jais brūkšnys būna storesnis. Nebijokite išbandyti vieną, antrą, trečią įrankį, kol atrasite labiausiai tinkamą. Metai iš metų naudojami įrankiai gerėja – atkali adatėlę, jos paviršius palygėja – taip išeina gražesnis brūkšnelis. Naujumas čia nėra privalumas. O pabaigus svarbu jau numargintų kiaušinių nesuglausti vienas su kitu. DAŽYMAS Kiaušinius reikia merkti į šaltus dažus, prieš tai juos susukus į sugeriamo popieriaus skiautę. Dažus su kiaušiniais reiktų kaitinti, kol pasirodys nedidelė putelė. Virinti kiaušinių negalima, taip dažai gali padengti net ir vaškuotas vietas. Kitas būdas – tamsiu vašku marginti šviesia spalva nudažytus kiaušinius ‒ vaškas patamsėja kaitinant. Jau nudažytą kiaušinį užfiksuoti galima jį patepus riebalais, tačiau tai rekomenduoju daryti jau nudažius visus kiaušinius – riebalų lašelis ant dar nedažyto margučio neleis dažui įkibti. Dažyti kiaušinius taip pat galima įvairiai. Natūraliomis priemonėmis išgautos spalvos daug švelnesnės ‒ išskyrus juodalksnio žievę. Juodalksnio tirpale kiaušiniai laikomi net dvi savaites, tad gaunama labai intensyvi spalva. Be visiems gerai žinomų svogūnų lukštų, galima išbandyti burokėlius, mėlynes, ciberžolę, įvairiausias arbatas. Kiaušinius galima dažyti parduotuvėse ir turguose parduodamais dažais, taip pat tekstiliniais dažais. Nors tai ir neekologiškas būdas, bet su tekstiliniais dažais galima išgauti itin sodrių spalvų.

Saugus laikas gamtoje Šiltėjant orams vis daugiau laiko praleidžia-

KAIP ATPAŽINTI LIGŲ SIMPTOMUS?

me lauke: šeimos žaidimai kieme, ilgi pasivaikščiojimai miške, gardžios iškylos parke,

„Eurovaistinės“ vaistininkė pasakoja, kad tiek

stovyklavimas paežerėse... Visgi visi puikiai

erkinio encefalito, tiek Laimo ligos inkubaci-

žinome, kad laikas gamtoje lydimas ne tik

nis periodas po įsisiurbimo yra maždaug dvi

smagių patirčių, bet ir rizikos užsikrėsti erkių

savaitės. Kartais šis laikotarpis gali būti ilges-

sukeliamomis ligomis. Tačiau ar kiekvienas

nis arba trumpesnis, todėl visą šį laiką reiktų

padarome viską, kad nuo jų apsisaugotume?

atidžiai stebėti savo organizmą.

SKIEPYTIS – DAR NESULAUKUS VASAROS

Erkiniu encefalitu užsikrečiama per dešimt minučių nuo įsisiurbimo, kadangi ligos viru-

Norint dar šią vasarą jaustis saugiau, skiepytis

sas yra erkės seilėse. Tačiau Laimo liga suser-

reikėtų jau dabar. „Kaip daugumai žinoma, er-

gama per parą ar dvi, todėl vaistininkė įspėja,

kės platina dvi ligas – erkinį encefalitą ir Laimo

kad puiki prevencinė priemonė yra kūno ap-

ligą. Viena iš jų, erkinis encefalitas – itin pa-

žiūra ir įvertinimas, ar nebuvo įsisiurbusi erkė.

vojinga ir gali turėti liekamųjų reiškinių, tokių

Itin svarbu atidžiai apžiūrėti vaikus, mat šios

kaip nemiga ar galvos skausmas. Patikimiau-

ligos jiems taip pat pavojingos.

sia apsauga nuo erkinio encefalito yra skiepai, kuriais galima skiepytis ištisus metus, tačiau jei

„Erkinio encefalito simptomai yra panašūs į

dar nespėjote to padaryti ir norite efektyvios

gripo: nedidelė temperatūra, galvos, raume-

apsaugos – geriau nebedelskite“, – pasakoja

nų, sprando skausmas. Pajutus šiuos simp-

vaistininkė Jovita Aleknienė.

tomus būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Laimo ligos simptomai dažniausiai yra odos

Skiepijantis prieš pat erkių sezoną ar jam

pakitimai: įkandimo vietoje gali atsirasti rau-

jau prasidėjus gali būti taikoma pagreitinta

donis, galintis keisti paraudimo intensyvumą

odoje, kurie signalizuotų apie galimą užkratą“, –

skiepijimo schema. Įvairių gamintojų sche-

ir išplitimo ribas. Svarbiausia stebėti savo

praktiniais patarimais dalijasi vaistininkė.

ma gali būti skirtinga, ji nurodoma vakcinos

kūną ir reaguoti į pokyčius, o esant klausi-

charakteristikų santraukoje, todėl reikėtų pa-

mams pasitarti galima kiekvienoje vaistinėje“,

KAIP DAR SAUGOTIS: DRABUŽIAI, REPELEN-

siteirauti vaistinėje, kurioje ketinate skiepytis.

– dalijasi Jovita.

TAI AR KITOS PRIEMONĖS?

Skiepijantis įprastine schema, pirmosios dvi

Vaistininkė įspėja, kad radus įsisiurbusią erkę rei-

Vaistininkė sako, kad vakcinos nuo erkinio en-

dozės įskiepijamos 1–3 mėn. intervalu, o

kia nedelsiant ją ištraukti. Vykti pas medikus ar į

cefalito išties efektyvios, bet saugotis įsisiurbi-

trečiosios ir sustiprinančiųjų dozių skiepiji-

vaistinę nereikėtų. „Traukti reikia pincetu, tiesiu,

mo rekomenduojama ir vietiškai, t. y. renkantis

mo intervalai gali būti skirtingi, priklausomai

staigiu judesiu. Ištraukus erkę, tą vietą reikia de-

tinkamus drabužius, naudojant specialius nuo

nuo vakcinos gamintojo, ir yra nurodomi

zinfekuoti. Kartais erkės straubliukas traukiant

erkių apsaugančius purškalus.

vakcinos charakteristikų apraše. Atkreipkite

atitrūksta nuo kūnelio, tuomet jo pjauti, šalinti,

dėmesį, kad pasiskiepijus antrąja doze imu-

krapštyti negalima. Tiesiog reikia dezinfekuo-

„Purškalai, skirti atbaidyti uodus, priskiriami ir

nitetas įgyjamas po dviejų savaičių.

ti odą ir toliau stebėti, ar neatsiranda pakitimai

prie erkių prevencijos. Jeigu norima efektyves-

nės apsaugos nuo erkių, būtina naudoti pre-

sada atidžiai skaityti instrukcijas, kur paaiškinama,

išplėstinės praktikos vaistininkas, kuris baigė te-

paratus, kuriuose erkes atbaidančių medžiagų

kas gali naudoti purškalą ir kaip tą daryti: „Purkšti

orinius ir praktinius kursus, jis pakvies į speci-

koncentracija yra didesnė, – tokius gali reko-

reikėtų ne ant viso odos ploto, bet specialiose vie-

alų kabinetą, kur galės privačiai atsakyti į visus

menduoti vaistininkas.

tose: prie ausų, ant rankų, kulkšnių. Jeigu purškalo

jums kylančius klausimus ir jus paskiepyti. Skie-

pagrindas bus eteriniai aliejai, jie kils. Netgi pate-

pui prireiks iki 20 minučių. Tai laikas, kurio metu

pus ant kojų apačios kvapas sklis į viršų“, – pataria.

su sveikatos specialistu kalbama apie savijautą,

Taip pat svarbi yra apranga – ne paslaptis, kad lengviau erkę pastebėti ant šviesų drabužių, todėl laikui gamtoje reikėtų rinktis šviesesnius

vakciną, galimus šalutinius požymius. Po skiepo PASISKIEPYTI – PAPRASTA

ir prie odos priglundančius drabužius. Kalbant

skiepijimo procedūrą pasakoja vaistininkė.

apie vietas – mažesnė tikimybė pasigauti erkę

Jau kurį laiką norintys pasiskiepyti šalies gy-

yra gerai nupjautoje žolėje, tad gali padėti aukš-

ventojai gali tą padaryti „Eurovaistinėse“, kur

tos žolės ir miško teritorijų vengimas.“

skiepams įrengti specialūs kabinetai. Tokius kabinetus turi didžiosios miestų vaistinės. „Už-

Naudojant purškalus vaistininkė rekomenduoja vi-

pacientų prašoma pasėdėti 15 minučių“, – apie

Skiepui nuo erkinio encefalito užsiregistruoti galite internetu www.apie-eurovaistine.lt arba iš anksto lankantis vaistinėje, taip pat telefonu 8 800 50005.

siregistravus skiepui vaistinėje jus pasitiks mūsų

Laimės debesėliai Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Justė Marcelionienė

Apie žmogaus ir šuns draugystę kuriami filmai, rašomos knygos. Ir ne veltui! Ar žinojote, kad šunys iš tiesų geba mylėti? Atpažinti liūdesį, baimę, džiaugsmą? Šiandien prieš jus – trys didieji pudeliai, trys juos auginančios šeimos ir trys pūkuoti įrodymai, kad šuo – ne tik geriausias žmogaus draugas, o ir pats tikriausias šeimos narys.

Šuo vardu Šarka Justė Marcelionienė, „OVO things“ bendraįkūrėja Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Juste, ar visada norėjote turėti keturkojį draugą? Kaip Šarka atsirado jūsų namuose, šeimoje ir širdyse? – Abu su vyru vaikystėje turėjome šunis, o gal tiksliau, tėvai leido juos turėti. Todėl nenorėjome atimti šito džiaugsmo ir iš savo vaikų. Jų prašymai nesiliovė ir jau buvo pavirtę į norą bet ko, bent jau kokio vėžlio. „Ar tėtis alergiškas gyvatėms?“ – klausdavo. Kita vertus, neskubėjome, nes žinojome, kad ne vaikai bus pagrindiniai šuns vedžiotojai ir ne jiems teks didžioji atsakomybė. – Kodėl pudelis? Ir kodėl Šarka?! – Norėjome tikro šuns. Ne miniatiūrinio, draugiško ir protingo. Vis dėlto sąrašą labiausiai ribojo tai, kad mums reikėjo veislės, kuri nekelia alergijos. Labai greitai paaiškėjo, kad iš kandidatų mums labiausiai patinka didysis arba dar kitaip vadinamas standartinis pudelis. Daugiau reikalavimų neturėjome. Kai suradome veisėją, ji pasakė, kad vadoje yra likusi viena neparduota balta kalytė, mat juodos spalvos šuniukai populiaresni. Nusprendėme, kad čia kaip tik mums. Juodų tėvų tarp šešių juodų sesių ir brolių gimusi viena balta kalytė – ji lyg kokia balta varna išsiskyrė vadoje. Pasvarstę varnos variantą nusprendėme, jog visgi gražiau skamba artimas žodis šarka. Skambus vardas iškart prigijo. – Kuo Šarka kasdien praturtina ir išmoko jus ir visą šeimą? Ko iš jos mokosi vaikai? – Šarka yra gerų emocijų generatorė. Nežinau, kiek kartų per dieną mus pralinksmina vien jos vaizdas. Pavyzdžiui, miegojimo poza – dažniausiai miega ant nugaros ištiesusi kojas, tad būna panaši į kailiniu kostiumu apsivilkusį žmogų. Nors tai turbūt labiau lengvai išprotėjusių šeimininkų bruožas negu šuns! Bet pas mus namuose anksčiau nebuvo pasakoma tiek švelnių žodžių, ypač mažybinių. Kai šeimoje du sūnūs, vienas ankstyvos, kitas – rimtos paauglystės,

tas legalus ir nė kiek negėdingas rodomas ir gaunamas švelnumas yra labai vertingas. – O kur Šarka mėgsta būti labiau – čia, namuose Užupyje, ar gamtoje Juodkrantėje? – Manau, Šarka mėgsta abi vietas, tik dėl skirtingų priežasčių. Juodkrantę – dėl laisvės lakstyti miškuose ir uoliai uosti žvėrių pėdsakus, vaikyti paukščius pajūry. Vilnių – dėl daugybės parke kasdien sutinkamų šunų ir ypač dėl rytinių žaidimų su geriausia drauge Alisa. Ne kiekvienas šuo atlaiko Šarkos entuziazmą žaisti, o su pudele Alisa sutampa ir norai, ir greitis. – Ar daug dėmesio Šarka gauna vaikščiodama mieste? – Dėmesio gauna nemažai. Labai gali būti, kad Šarka turi daugiau bičiulių negu mes, – yra ne kartą buvę, kad mums nė nepažįstami žmonės klausia: čia Šarka? Dar klausia, kokia čia veislė, ir nustemba išgirdę, kad pudelis. Daug kas džiaugiasi ir dėl lygaus kirpimo. Ją kerpame nedažnai, tad nuo vieno kirpimo iki kito, atrodo, turime lyg du skirtingus šunis viename. Nuo juodaakės smailianosės iki minkšto didelio meškino. Priklausomai nuo šukuosenos, atrodo, net jos charakteris pakinta – nuo elegantiškos liūdnoko snukelio damos iki linksmos meškos. – O kokia mėgstamiausia jūsų su Šarka veikla? – Pasivaikščiojimai gamtoje, be abejo! Jau maža būdama nueidavo ilgus atstumus, paskui reikėjo mokytis kitokio vaikščiojimo mieste. O mums Šarka – dar vienas pretekstas ir galimybė pamatyti visus metų laikus bet kokiu oru. – Juste, namai su šunimi geriau nei namai be šuns, tiesa? – Namai su šunimi tiesiog yra geresni. (Šypsosi.) Juose daugiau švelnumo ir juoko. Be to, su šuniu daugiau būni ne namuose, o gamtoje, o tai visai šeimai tik į naudą. 81

Besišypsanti pudelė Pūga Laura Donėlė, „Tie kepėjai“ įkūrėja Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Dažnai sakoma: šuo – geriausias žmogaus draugas. Ar per metus su Pūga jau spėjote tai pajausti? – Tikrai! Taip, kaip ji džiaugiasi į namus sugrįžusiais šeimos nariais, užsukusiais svečiais ar sutiktais pažįstamais, nesidžiaugia nė vienas man žinomas žmogus! – Kaip į jūsų šeimą atėjo mintis, kad norite šuns? – Mes mėgstame aktyviai leisti laisvalaikį gamtoje, bet gyvename mieste, tad šuo – paskata kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, kad sugrįžę į miestą būtume produktyvūs darbuose ir moksluose. Svajojome ir domėjomės pudeliais bent septynerius metus, tačiau vis atidėliojome – ir anksčiau buvome auginę šunį, tad supratome, kokia didelė tai atsakomybė, atrodė, kad negalėsime skirti pakankamai dėmesio ir laiko. Per tą laiką sūnus paaugo, pagaliau gavome jo sutikimą auginti šunį. Taip, išgirdote teisingai! Pas mus, priešingai nei daugelyje šeimų, Pūga yra labiau mūsų nei vaiko svajonė. (Šypsosi.) Taip pat per karantiną turėjome galimybę su jaunu šuniuku būti didžiąją dienos dalį, tad argumentų atidėlioti svajonę neliko. Pudelį pasirinkome dėl jo lankstaus charakterio, lengvo dresavimo (sako, pudelį gali išmokyti bet ko – tik dirbk), energingumo ir mielos išvaizdos. Man atrodo, jie nuolat su šypsena! – Ar Pūgos vardą ji atsinešė kartu su gausiu praėjusių metų sniegu? – Veislyne Pūga buvo pavadinta Bugatti – norėjome supaprastinti ir sulietuvinti skambesį, tad perdėliojus kelias raides išėjo Pūga. O tai dar iki jai atvažiuojant į mūsų namus. Ir štai – sutapimas: kai sutartą die84

ną reikėjo ją parsivežti namo, važiavome per tokią pūgą ir pusnis, kokių seniai nebuvome patyrę. – Tai kuo gi Pūga kasdien jus nustebina, ko išmoko visą šeimą? – Pūga į mūsų šeimos kasdienybę įnešė tiek nuotykių ir pozityvumo, kad iki šiol negalime atsistebėti, kaip vienas šuo sugeba apie save sukurti tiek geros energijos. Užtenka su ja žengti per namų slenkstį – ir jau nuotykis. Įeini į kavinę – kalbina visi joje esantys. Einant gatve – šypsosi, labinasi ir pažindinasi beveik kiekvienas praeivis. Kartais juokauju, kad aš į gatvę su Pūga, matyt, galėčiau eiti nors ir pižama vilkėdama – vis tiek visą dėmesį pasiglemžia Pūga. Tam, kad šuo teiktų teigiamas emocijas, o ne problemas, su juo reikia dirbti nuo mažens – jį socializuoti, dresuoti. Tad šalia viso džiaugsmo negaliu nepaminėti atsakomybės – įsigydamas šunį turi būti pasiruošęs skirti dalį savo laiko ne tik vedžiojimui, bet ir auklėjimui, higienai, sveikatai. Dresūros mokėsi ne tik Pūga. Pirmiausia su dresūros pagrindais turėjome susipažinti mes patys. O pudelio kailio priežiūra – dar viena atskira tema ir mokslas. – O ko jūsų sūnus Jonas išmoksta iš Pūgos? – Turbūt geriausiai jų santykį iliustruoja lapės iš „Mažojo princo“ žodžiai: tampi amžinai atsakingas už tai, ką prisijaukinai. Jonui Pūga yra ne tik žaidimų draugė ir minkštas vilnonis kamuolys, su kuriuo jauku pagulinėti, bet ir silpnesnis padaras, kuriuo privalu pasirūpinti, kai mūsų nėra šalia. – O kaip Pūga sutaria su kitu namų augintiniu – Kanados sfinksu Ūsiu? – Jiedu sutaria katiniškai-šuniškai – jų

mėgstamiausias žaidimas – gaudynės ir slėpynės. Katinas yra tas vienintelis objektas namuose, ant kurio šuo loja. Dėmesio išlepinta Pūga nelabai nori juo dalytis. Gerai, kad namuose abu daugiausiai laiko praleidžia miegodami. – Kokios yra namų su dviem augintiniais taisyklės? – Taisyklių turime nedaug, bet tos, kurios egzistuoja, yra šventos ir susigalvotos tam, kad namuose būtų daugiau ramybės nei chaoso. Ėda gyvūnai tik tada, kai valgome mes, tad užtenka pradėti dėlioti lėkštes ant stalo ir katinas su šuniu jau tvarkingai tupi prie savo dubenėlių, laukdami, kol bus aptarnauti. Ilgi pasivaikščiojimai ir žaidimai su Pūga lauke privalomi kasdien – nesvarbu, koks oras ar darbiniai projektai spaudžia, laiko tam bent vienas šeimos narys privalo atrasti. Taip pat – gyvūnams jokio maisto nuo mūsų stalo – tam, kad galėtume ramiai mėgautis valgiu ir nereikėtų kovoti dėl kepsnio ar ledų su augintiniais. – Kokia yra mėgstamiausia jūsų su Pūga veikla? – Su ja nėra nemėgstamų veiklų. Ji su mumis gyvena visą gyvenimą – eina į mišką, braido pievomis, važiuoja atostogų, eina į kavinę, galeriją, retkarčiais ir mano kepykloje ar vyro ofise pabuvoja, žiūri filmą, lankosi svečiuose ar gimtadieniuose. Paprasti dienos reikalai su Pūga tvarkosi tiesiog smagiau. – Laura, tai kodėl namai su šunimi geriau nei namai be šuns? – Nes komedijas ir gamtos dokumentiką aš mėgstu labiau nei dramas ir nuobodžius serialus!

Temperamentingoji ispanė Kopa Greta Putnaitė, karamelių „Cannamella“ kūrėja Nuotraukos: Agnė Katmandu

– Greta, kaip užsimezgė tavo ir Kopos draugystė? Kada ir kaip nusprendei, kad nori šuns, ir kaip gražuolė Kopa atsirado tavo namuose? – Meilė šunims mane lydėjo visą gyvenimą, tad apie augintinį svajojau seniai! Norą sustiprino ir galybių suteikė karantinas – šis laikas padėjo mums apsispręsti, kad pagaliau atėjo metas šuniukui. Pradėjome paieškas tikrai nesitikėdami, kad taip sunku surasti didįjį pudelį. Kopa atkeliavo iš pačios Ispanijos! – O kodėl – pudelis? Papasakok, kokia yra Kopa! – Draugė augino pudelį ir tiek nuostabių istorijų apie juos pripasakojo, kad jau seniai žinojau – kai ateis laikas įsigyti šunį, tai tikrai bus pudelis! O Kopa nuostabi, aš nuolat jai kartoju, kad ji – pati geriausia. Bet todėl, kad mūsų. (Šypsosi.) – Kaip jai išrinkote vardą? Ar tai kaip nors susiję su tavo ir draugo meile vandeniui? – Per karantiną laiką leidome pajūryje. Kartą vaikščiojome kasdieniais savo takeliais ir aš pajuokavau: bėkim dabar per kopas. Ištarus šiuos žodžius staiga atsisukau į savo draugą: koks puikus vardas būtų šuniukui! Kopos dar neturėjom, bet jai vardą jau saugojome. – Šunų mylėtojai stveriasi už galvų – kiek daug per karantiną atsirado šunų, kurių šeimininkai nė dresuoti nenori. O ką

tau reiškia atsakingas gyvūno auginimas? – Gal todėl, kad auginame savo pirmąjį šuniuką, norėjome daryti viską teisingai, konsultavomės su kinologe, vedėme į dresūrą, stengėmės nepadaryti klaidų... Bet tos Kopos akys, et, joms kartais tikrai negalime atsilaikyti! Mes per silpni prieš ją ir ji, kiekvieną naktį ateidama pas mus į lovą, jaučiasi laimėtoja. (Šypsosi.) – Kokia yra mėgstamiausia tavo su Kopa veikla? – Lakstome pievomis, miškais, pajūriu, žaidžiame slėpynes ir, nors jai labai nepatinka, prisiglaudę gulime ant sofos. (Šypsosi.) – Ar Kopai tenka paragauti tavo kuriamų karamelių? Papasakok apie šią veiklą! – Gaila, kad saldumynų šunims negalima. Karamelė mane visada džiugino, esu tokia didelė smaližė, kad nebuvo sunku pasirinkti šį kelią. Saldi „Cannamella“ veikla yra mano didžiausia pramoga ir džiaugsmas. Vis tikiuosi, kad žmonės tai jaučia, kabindami kiekvieną mano kurtos karamelės šaukštelį! Labai geras jausmas, kai skaniausia karamelė pasaulyje yra sukurta tavo pačios ir skaniausia ne tik tau vienai! – Greta, įtariu, namų be Kopos jau nė neįsivaizduoji? – Be Kopos neįsivaizduoju nei namų, nei gyvenimo. Viskas geriau su ja – šypsenų ir džiaugsmo namuose niekada netrūksta! 89

Misija: užtikrinti kasdienio gyvenimo kokybę Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „Innovation Living“ archyvas

Daugiafunkcių baldų ekspertai – taip vadinamas skandinaviškąsias baldų gamybos tradicijas itin vertinantis ir ilgamete patirtimi besididžiuojantis – šiemet savo penkiasdešimties veiklos metų jubiliejų minintis danų baldų gamintojas „Innovation Living“. Jų parašas – tobula keturių svarbiausių dizaino elementų – dizaino, funkcionalumo, komforto ir ilgaamžiškumo – dermė. Metų metus šis gamintojas žinomas kaip miegamų-

Siekdami atliepti kuo įvairesnius vartotojų poreikius, „Innovation Living“ išskiria

jų sofų ekspertas. „The Red Label Collection“ – tai

net šešias minkštųjų baldų grupes: „Modular“, „Daybed“, „Slyder“, „Unique“,

pavadinimas, vienijantis visus „Innovation Living“ su-

„Multifuntional“ ir „Compact“. Kiekviena šių baldų šeima turi savo stiprybes,

kurtus produktus. Kiekvienas jų ne tik pasižymi ilga-

pagal kurias galėsite išsirinkti jūsų namų erdvei ir asmeniniams poreikiams tin-

laike estetine verte, bet ir optimizuoja gyvenamąją

kamiausią variantą.

erdvę ir užtikrina aukštą kasdienio gyvenimo kokybę. Ne ką mažiau svarbus ir baldo tvarumas. Gamintojui rūpi mūsų planetos ateitis, tad šalia estetinės baldų pusės itin akcentuojamas baldo ilgaamžiškumas ir nepakeičiama kokybė. Tik patvarų, laikui nepavaldžių estetinių savybių ir funkciškai aktualų baldą galėsite naudoti ne vienerius metus. Dėl to gamintojai kiekvienam savo gaminiui suteikia penkerių metų garantiją. Šalia to „Innovation Living“ didžiuojasi ir dar vienu išskirtinumu – galimybe lengvai nuvilkti, skalbti ar kitaip atnaujinti baldo užvalkalus.

Norėdami plačiau susipažinti su prekės ženklu „Innovation Living“, užsukite į interjero salonus „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Eiti laisvės keliu Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Neringa Rekašiūtė

Jos darbai spinduliuoja pačiu gražiausiu, nesuvaidintu, kartais – laukiniu laisvės jausmu. Fotografė, socialinių projektų kūrėja Agnė Papievytė ir pati pripažįsta, kad visą jos kūrybą vienija žodis „laisvė“. Agnės teigimu, būtent iš laisvės, nekvestionuojamos meilės ir švelnumo sau gimsta patys gražiausi darbai ir atjauta aplinkai.

– Agne, tarp tavo kūrinių – ir žinomiausi pasaulio prekių ženklai, socialiniai projektai, ir asmeninės fotografijos. Kaip pavyksta aprėpti tiek daug skirtingų sričių? – Iš tiesų man niekaip nepavyko išsirinkti vienos srities! Ankščiau dėl to labai krimtausi, nes paprastai ilgainiui fotografai išsigrynina vieną kryptį. Bet aš labiau išsigryninau savo vertybes, kurios gali atsispindėti įvairiose fotografijos srityse. – O ką mėgsti fotografuoti labiausiai? Kurie projektai tau artimiausi? – Labiausiai mėgstu fotografuoti žmones, kurie būdami savimi jaučiasi laisvi. Tas pats galioja ir prekių ženklams komercinėse fotosesijose, socialiniams projektams. Man svarbu rodyti įvairią realybę ir įgalinti visokį jos atvaizdą. – Ar nuo pat vaikystės žinojai, kad ateityje būsi menininkė? – Žvelgdama atgal manau, kad taip, nors ir bandžiau visokiais būdais nuo to bėgti ir ilgai to nepriėmiau. Esu iš fotografų ir verslininkų šeimos, tad matydama, kad verslininkai gyvena turtingiau, būdama paauglė įsivaizdavau, kad pati būsiu verslininkė ir, svarbiausia, „gerai gyvensiu“. Su šiuo požiūriu fotografiją laikiau tarsi hobiu ir tik pastaraisiais metais, po truputį keisdama savo pamatines vertybes, išties priėmiau savo kaip fotografės ir menininkės kelią. – Tad į fotografijos kelią atėjai natūraliai, tarsi pratęsdama šeimos tradiciją? – Taip, gimiau fotografų šeimoje. Anuomet mano senelis, dėdė ir tėtis turbūt yra nufotografavę daugiau nei pusę visų Klaipėdos rajono vestuvių ir švenčių. Dar dabar gyvos istorijos, kaip tėvai skuosdavo, pamiršę mane miegančią vėžimėlyje, į ryškinimo laboratoriją. Nors fotografija visada buvo šalia, man jos niekas nepiršo. Pati būdama paauglė pradėjau fotografuoti visą savo aplinką su tėčio parūpintomis skaitmeninėmis „muilinėmis“, kol keturioliktojo gimtadienio proga po ilgų zyzimų tėvai padovanojo man asmeninį viso kadro fotoaparatą. Tada pasiprašiau tėčio, kad galėčiau kartu su juo fotografuoti vestuves, o po kelerių metų jis jau patikėdavo man vienai savo klientus. Išvykus studijuoti ir po truputį pažindinantis su savimi ir pasauliu teko išbandyti labai daug skirtingų fotografijos formų. – Pastebėjau, kad tavo fotografijose daug ne tik įvairių formų, bet ir stilių, – kas vienija tavo darbus? Kaip apibūdintum savo braižą? – Pirmiausia į galvą šauna vienas žodis – tai laisvė. Man didžiausias džiaugsmas yra fotografuoti laisvę ir tikrumą, taip, kaip aš tai suprantu. Fotografijoje man svarbiau vertybinis, o ne estetinis braižas.

Mano akimis, svarbu kalbėti apie mažumas ir priespaudą patiriančias socialines grupes, nes mes kaip visuomenė esame tiek stiprūs ir laisvi, kiek stiprus ir laisvas mūsų silpniausias narys.

– Esi ne tik fotografė, taip pat kuri ir socialinius projektus, tiesa? Kaip manai, apie kokias visuomenės problemas svarbu kalbėti garsiau ir braukti jas iš tabu temų sąrašo? Kokios idėjos turėtų būti išgirstos? – Visada, o ypač šiuo metu, man svarbiausia laisvės idėja. Karo ir absoliutaus blogio akivaizdoje svarbiausiomis idėjomis tampa laisvė tiesiog gyventi, laisvė kalbėti, laisvė būti, kuo nori būti, ir mylėti, ką nori mylėti. Viduje jaučiu labai daug meilės žmonėms ir empatijos jų skausmui, tad tai turbūt atsispindi ir mano darbuose, veiklose. Jausdama skausmą ir meilę aš negaliu nusisukti nuo problemų ir vaizduoti tik tobulą gyvenimą, kuris ilgainiui gali sukelti dar daugiau skausmo. Man svarbu savo darbais sklaidyti iliuzijas apie tai, kas neva yra normalu, kurti ryšį ir suteikti galimybę įvairiems žmonėms tapatintis su mano projektų ir nuotraukų herojais. Mano akimis, svarbu kalbėti apie mažumas ir priespaudą patiriančias socialines grupes, nes mes kaip visuomenė esame tiek stiprūs ir laisvi, kiek stiprus ir laisvas mūsų silpniausias narys. Kalbant apie mūsų šalį, labai džiaugiuosi, kad daugelis temų, tokių kaip LGBTQ+, kūno formos, rasė, tautybė, religija, nebėra tabu. Mes tikrai judame pirmyn, kalbame apie tai vis garsiau, ir nors mažais žingsneliais, bet, tikiu, einame laisvės keliu. – Praėjusiais metais taip pat daug dėmesio susilaukė tavo atvirukų projektas „Paleisti“ – kaip kilo jo idėja ir kokią žinutę norėjai juo perteikti? – Idėja kilo per pandemiją, kai sumažėjus gyvam bendravimui dauguma mūsų stipriau ir vis giliau pasinėrėme į socialinius tinklus. Šis atvirukų projektas man pasirodė nuostabus būdas kurti panaudojant savo turimą archyvą. Projekto tikslas – kolektyvinė terapija, ryšio kūrimas ir galimybė susitapatinti su kito skausmu ar džiaugsmu. 96

100

101

102

– Skaičiau, jog ant šių atvirukų ranka rašei anonimiškai žmonių atsiųstus neišsakytus žodžius. Kurie jų tau įsiminė ir palietė labiausiai? – Projekto pradžioje kiekviena žinutė stipriai paliesdavo. Jaučiausi, tarsi priimčiau žmonių išpažintis. Norėdavosi atrašyti ar pasikalbėti su žmonėmis apie jų išgyvenimus, tačiau visos žinutės buvo anonimiškos ir ilgainiui nustojau tapatintis, suvokdama savo kaip tilto vaidmenį šiame projekte. Labiausiai įsiminė keletas žinučių, kurias dažnai pati ir sau pritaikau: „Kaip žiūri, taip ir matai“, „Mano tėvų gyvenimas nėra mano gyvenimas“, „Gyvenimas lyg vaikystės pasaka – vis ieškai ir ieškai kažko stebuklingo, bet galiausiai supranti, kad pasaką susikuri pats, o stebuklų nėra.“ – O gal yra kas nors, ko ir pati nenori išsakyti žodžiais, bet tai perteiki savo kūryba? – Manau, kad kūriniai savaime kalba už autorių apie jo vidų ir tai, kas jam svarbu, tad tikiuosi, kad žvelgiant į mano darbus vienaip ar kitaip girdisi tie neišsakyti žodžiai. – Neseniai surengei dar vieną socialinę akciją – savo gimimo dienos proga paskelbei darbų aukcioną, skirtą rinkti paramą Ukrainai. Šiuo baisiu laikotarpiu tai turbūt viena gražiausių ir prasmingiausių

idėjų paminėti savo gimimą. Kaip manai, kokiais dar būdais menas ir menininkai gali prisidėti prie paramos Ukrainai? – Vakaras buvo itin sėkmingas. Turbūt dar niekada nesijaučiau tokia išsipildžiusi. Tą vakarą galėčiau pavadinti vienu stipriausių savo vidaus atspindžių į aplinką. Kartu šventusių moterų, svečių bei prisijungusių draugų gerumas, palaikymas, meilė ir grožis įkvepia iki šiol. Aukciono metu Ukrainai pagalbą teikiančiam „1K“ paramos fondui už devynias nuotraukas ir atvirukus surinkome 1,6 tūkst. eurų! Menas yra labai paveikus įrankis atkreipti dėmesį ten, kur jo dabar labiausiai reikia. Labai džiaugiuosi, kad beveik visi mano stebimi ir pažįstami menininkai (ir ne tik) prisideda prie paramos Ukrainai. Visos akcijos, performansai, aukcionai ir visokeriopas įsitraukimas jau yra daugiau, negu pati sugalvočiau, tad man belieka tik prisidėti savais darbais ir palaikyti jau veikiančius menininkus. Nuoširdžiai didžiuojuosi mūsų šalies kūrėjais. – Ir pabaigai, ko norėtum palinkėti sau, kitiems ir pasauliui? – Pasauliui – vienareikšmiškai taikos ir laisvės, visomis šių žodžių prasmėmis. O sau ir kiekvienam – nekvestionuojamos meilės ir švelnumo sau. Iš šių pamatinių vertybių kyla sąmoningumas, gražiausi darbai ir atjauta aplinkai.

103

Šiaurietiški tėvystės vėjai Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Eleni Apostolakis, Veronica Lindmark

Švediškoji šeimos ir tėvystės koncepcija žavi savo atvirumu

švedams labai svarbūs, todėl partneriai dalijasi visomis namų

ir novatoriškumu. Čia vienos lyties partnerystė jau seniai

židinio ir tėvystės užduotimis, kad galėtų skirti laiko ir sau. Be

įteisinta, o porų galimybė gyventi nesusituokus yra patvirtinta

to, lygybė Švedijoje atsispindi ne tik partnerių, bet ir tėvų su

įstatymiškai. Šeimoje pareigybės pasidalinamos po lygiai, todėl

vaikais santykiuose. Viena fundamentaliausių idėjų švedų šei-

savaitgaliais parkuose su savo vaikais žaidžiančių vyrų skaičius

mose – vaiko laikymas tokiu pat lygiu šeimos nariu kaip ir visi

gerokai didesnis nei moterų, o mamų nedarbingumo lygis

kiti, todėl vaikų teisės čia ypač svarbios ir gerbtinos.

yra vienas žemiausių visoje Europoje. Šioje šalyje jau tikrai nebėra priimamos vien tik šeimos, atitinkančios siauras ir senas

Gebėjimas sulėtėti ir mėgautis kiekviena akimirka – daugelio

sąvokos „normas“.

švedų šeimų kasdienybė. Bendra šeimos „fika“ pertraukėlė, popietė parke, pasivaikščiojimas su draugais, uogavimas miške

Švedams šeima yra labai svarbi, o jos formų ir būdų čia yra

– svarbiausia mėgautis buvimu akimirkoje. Todėl tokios švedų

pačių įvairiausių. Dviejų žmonių partnerystė Švedijoje jau laiko-

šeimos tradicijos kaip „Lillördag“ (mažasis šeštadienis, švenčia-

ma šeima – nesvarbu, ar mylimieji susituokę, tos pačios lyties,

mas trečiadienį), „Fredagsmys“ (jaukusis penktadienis) ar „Lör-

turintys vaikų, ar gyvena tik dviese. Tokie santykiai vadinami

dagsgodis“ (saldumynų šeštadienis) nėra skirtos tik specialioms

„sambo“. Jau nuo devintojo dešimtmečio partneriams Švedi-

progoms ir didelėms šventėms. Tai jaukumą ir šeimos bendrys-

joje suteikiamos beveik tokios pat teisės kaip ir sutuoktiniams.

tę puoselėjančios įprastų dienų šventės, kuriose svarbiausia –

„Sambo“ santykiai susikuria ne iš karto: pora pirmiausiai turi

nusiteikimas ir sąmoningas noras būti kartu.

praeiti drugeliais pilve pažymėtą pasimatymų fazę, tada persikelti į bendrą būstą ir tvirtai apsispręsti kartu gyventi visą likusį

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti švediškąjį gyvenimo būdą,

gyvenimą – argi ne romantiška! Todėl santuoka Švedijoje nėra

kultūrą ir papročius, tai būtų „lagom“, reiškiantis nei per daug,

tokia dažna kaip kitose Vakarų Europos šalyse. O jei mylimieji

nei per mažai. Visus gyvenimo aspektus apimanti koncepcija,

vis dėlto nusprendžia tuoktis, tai leidžiama visiems, nepaisant

giliai įsišaknijusi kiekvieno švedo kasdienybėje, primena, kad

to, kokių lyčių partneriai tuoktųsi.

gyvenimas – tai buvimas čia ir dabar. Konceptas, kviečiantis į gyvenimą pažvelgti kaip į visumą, į vienį ir visose srityse ieš-

Lygybės koncepcija švedų gyvenimuose prasideda nuo darnos

koti balanso. Todėl visai nenuostabu, kad lygybė, harmonija,

kūrimo šeimose. Vienas iš pagrindinių Švedijos lyčių lygybės

individualizmas taip vertinama ir švediškose šeimose. Šeimose,

principų – teisė nepriklausomai nuo lyties dirbti ir išlaikyti save,

kuriose bendromis jėgomis stengiamasi kiekvieną kasdienybės

derinti karjerą bei šeimos gyvenimą. Individualumas ir lygybė

akimirką paversti nedidele švente.

104

Nuotrauka: Veronica Lindmark

105

106

Veronica Lindmark Instagram: @sable_85 Nuotraukos: Veronica Lindmark

„Mano šeima – vaikai ir partneris – yra patys artimiausi žmonės pasaulyje. Būtent jie man suteikia saugumo, artumo ir meilės jausmą. Šeimoje verda visas mano gyvenimas. Tapusi mama pažinau daugybę naujų jausmų: pirmiausiai tai buvo begalinis džiaugsmas ir priėmimas, tuomet pradėjau jausti nuolatinį nerimą ir norą apginti savo vaikus nuo bet kokio sunkumo. Tik tapusi mama supratau, kad tobulybė neegzistuoja. Motinystė – tai ilgas klaidų pilnas kelias, dažnai susidedantis iš trumpų ir vis naujų keliukų. Ir ji tikrai nėra tokia tobula, kaip kartais atrodo instagrame. Tačiau „tobulumą“ kiekvienas galime susikurti savaip, o man tai yra tos nepaprastos akimirkos su šeima vaikštant miške ar drauge kepant sausainius. Šias akimirkas mėgstu įamžinti fotoaparatu. Mūsų šeimos skandinaviškas gyvenimo būdas atsispindi aktyviame ir kūrybiškame laisvalaikyje. Kadangi gyvename ganėtinai tamsioje šalyje, pamėgome jaukiai leisti laiką namuose: kurdami rankdarbius, gamindami, kepdami... Todėl ir mūsų namų interjeras yra kupinas švelnių, žemiškų spalvų, jaukių detalių, visuose kambariuose netvarkingai išmėtytų pagalvėlių – kaip ir įprasta skandinaviškame interjere. Visuomet buvau rami, besistengianti džiaugtis akimirka čia ir dabar. Manau, svarbu kasdien priminti sau, kaip mums reikalingas artumas, rūpestis ir meilė, o tai galima patirti tik gyvenant kiek ramesnį ir lėtesnį gyvenimą. Svarbu nebūti kasdien užsiėmus tūkstančiais darbų ir reikalų, nes taip niekada negyveni dabartimi. To mokausi kiekvieną dieną ir tikiu, kad lėtesnis gyvenimo tempas yra raktas į harmoningesnį ir laimingesnį gyvenimą. Toks gyvenimas, kaip ir švediškas konceptas „lagom“, galbūt kartais gali pasirodyti nuobodokas. Tačiau man jis – ir pats artimiausias. Tai ir yra „lagom“ – balansas, kurio trokštu ir siekiu kiekvieną dieną.“

107

108

109

110

111

Eleni Apostolakis Instagram: @eleni.se Nuotraukos: Eleni Apostolakis

„Šeima man reiškia visą pasaulį. Esu labai dėkinga, kad turiu artimuosius, su kuriais galiu švęsti visas svarbiausias gyvenimo akimirkas. Motinystė mane tiek daug išmokė – kokia didelė ir beribė gali būti meilė, leido pamatyti pasaulį kito akimis. Tačiau kartu susidūriau su sudėtingomis emocijomis, nuolatine baime ir rūpesčiu – to patyrusi anksčiau nebuvau. Išmokau kiekvieną dieną po žingsnelį judėti į priekį, kartu suvokiant, kad ne visada viskas vyksta pagal planą. Ir tai yra visiškai normalu, kol šalia turime vienas kitą! Myliu gamtą ir laiką joje, todėl į savo namų erdves stengiuosi įnešti kiek įmanoma daugiau žalumos. Gėlės, augalai mane ramina, o buvimas gamtoje atpalaiduoja ir apsupa gėriu. Būdama mama dažnai jaučiu stresą, todėl trumpas stabtelėjimas ir pasivaikščiojimas po parką ar mišką man yra būtinybė. Nors dažnai apie tai nesusimąstau, skandinaviškas gyvenimo būdas suformavo visą mano kasdienybę ir požiūrį į gyvenimą. Švediška sąvoka „lagom“ reiškia tokį gyvenimą, apie kokį aš svajoju, pasaulį, kuriame noriu gyventi. Šis žodis man reiškia tobulumą. Net turime posakį „precis lagom“ – tiesiog tobula! „Lagom“ privalomas kiekvienoje gyvenimo srityje: darbe, leidžiant laiką su draugais, sportuojant ir, žinoma, būnant su šeima. Tai, kaip ir „fika“ yra mūsų šeimos gyvenimo būdo dalis. Gyvenimo, kur kiekvieną savaitgalį susėdę prie ką tik iškeptų skanumynų kartu leidžiame laiką.“

112

113

114

115

116

117

BON APPÉTIT

Kai sena sutinka nauja: šeimos restoranas, kuriame susijungia aktualios vertybės Tekstas ir nuotraukos: Restorano „Lokys“ archyvas

TIKSLAS PUOSELĖTI LIETUVIŠKUMĄ

Na, o mūsų puoselėjamas tvarumas galbūt ne taip lengvai klientų pastebimas, tačiau tikrai jį propa-

Lygiai prieš penkis dešimtmečius, gūdžiais sovie-

guojame – nuo „Lokys Deli“ parduotuvės produktų

tmečio laikais, duris atvėręs „Lokys“ keistis pradėjo,

pakuočių iki restorano virtuvės, kurioje stengiamės

kai prieš dvidešimt metų užgeso jo pagrindinė dva-

kuo dažniau rinktis lietuviškus produktus, gaminti

sia, Ritos mama. „Mirus mamai, buvome labai jauni

taip, kad neliktų atliekų. Net augalus restorano lauko

– broliui Evaldui, pradėjusiam vadovauti restoranui,

terasoje laistome natūraliomis trąšomis iš kiaušinių

buvo dvidešimt vieneri, o man – vos penkiolika.

lukštų“, – pasakoja Rita.

Galbūt todėl minties perdaryti restoraną net nebuvo – viskas jame dvelkė prisiminimais ir nostalgija.

PARDUOTUVĖJE – SKONIAI

Tačiau brolis užsimojo patobulinti restorano meniu

IŠ LIETUVOS KAMPELIŲ

ir ėmė gilintis į senovės Lietuvos kulinarinį paveldą. Atradus, kad praeityje valdovų ir didikų puotos

Vienas iš „Lokio“ komandos siekių – padėti klientams

neapsieidavo be žvėrienos, „Lokio“ koncepciją nu-

atrasti gurmaniškų mūsų šalies skonių iš dabarties ir

tarėme pakreipti istorinės lietuvių virtuvės link“, –

praeities. Šiuo tikslu Keršuliai įgyvendino jau kurį lai-

pasakoja restorano šefė.

ką brandintą mintį – per karantiną restorano patalpose įkūrė parduotuvėlę, kurioje prekiauja Lietuvos

NATŪRALUMAS ATĖJO

ūkininkų ir mažųjų gamintojų produkcija.

KARTU SU KONCEPCIJA Pasak restorano šefės, tarp „Lokio Deli“ produkPamažu keitėsi ir kitos restorano vertybės. Keršuliai

tų yra tiek tradicinių gėrybių – nuo Lietuvos krašto

stengėsi į restorano dvasią įnešti ne tik daugiau lie-

neatsiejamų medaus, obuolių sūrio, linų sėmenų,

tuviškumo, bet ir natūralumo bei tvarumo. „Natūra-

moliūgų, šaltalankių šalto spaudimo aliejų, pluošti-

lumo siekį iš dalies lemia pati restorano koncepcija

nių kanapių produktų, tiek išties neįprastų, unikalių

patiekalams naudoti žvėrieną ir miško gėrybes, kurie

gaminių, pavyzdžiui, kankorėžių cukatų ir kanapių

savaime yra sveiki, ne masinės gamybos produktai.

užtepėlių, autentiškų lietuviškų gėrimų.

118

119

120

Mūsų tikslas –pirmiausia įtikinti pačius lietuvius, kad tautinė virtuvė nėra nuobodi. „Visus parduotuvėlėje esančius gaminius esame patys išbandę, pamėgę, o dalį jų naudojame savo patiekalams. Parduotuvėlė yra tarsi lietuviškos virtuvės istorijos tąsa, rodanti, kokiais gaminiais galime pasidžiaugti ir pasidalinti su kitais“, – priduria restorano šefė. PASIDIDŽIUOTI YRA KUO Na, o pačių įmantriausių istorinės lietuvių virtuvės patiekalų galima paragauti restorane. „Mūsų tikslas –pirmiausia įtikinti pačius lietuvius, kad tautinė virtuvė nėra nuobodi. Lietuvių kulinarinis paveldas prasidėjo kur kas anksčiau nei XVIII a., kai į lietuvišką virtuvę atkeliavo bulvės, todėl klaidinga manyti, jog mūsų tradiciniai patiekalai yra tik cepelinai ar kugelis. Susiformavęs stereotipas greičiausiai yra sovietinių laikų pasekmė – tuo metu produktų įvairovė buvo itin ribota, o bulvės ir kiauliena buvo vieni iš nedaugelio lengvai gaunamų produktų“, – pasakoja Rita. Anot pašnekovės, patiekalai, kuriais mėgavosi Vytauto Didžiojo dvariškiai, arba gardumynai, kuriais savo svečius vaišino Žygimantas Augustas, taip pat yra mūsų tradicijų dalis, savo prabanga nenusileidusi kitoms to meto Europos šalių virtuvėms, tik šiuos faktus esame pamiršę. „Skirtumą, kaip lietuviai mato savo nacionalinę virtuvę, labiausiai pastebėjome keliaudami Prancūzijoje. Tai, ką prancūzai laiko savo šalies virtuve (kad ir garsusis kepenėlių paštetas foie gras), neretai yra prabangūs, istoriškai tik aristokratų vartoti produktai, kurie buvo nepasiekiami skurdžiau gyvenusiems prancūzams. O štai lietuviai savo nacionalinę virtuvę linkę nuvertinti, minėdami paprasčiausius produktus ir patiekalus. Bet skonių ir įvairovės senojoje Lietuvos dvarų virtuvėje juk buvo kur kas daugiau!“ – kalba virtuvės šefė.

www.lokys.lt

121

Žydi pynės ir raštai Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Šalčininkuose įsikūrusios prekės ženklo „Medvilniukas“ įkūrėjos Anastazjos Ulanovskos studijos lentynose puikuojasi jos pačios megzti švelnučiai megztiniai, lengvutės suknelės ir nuostabūs pinti krepšeliai. „Net neprisimenu, kaip to išmokau, tai tiesiog mano kraujyje“, – šypteli moteris, iš vaikystės atsineštą pomėgį rankdarbiams pavertusi ir savo darbu.

– Anastazja, pamenu, jog jau prieš daug metų instagrame dalydavotės savo gražaus, lėto gyvenimo akimirkomis bei savo kurtais rankdarbiais Medvilniuko paskyroje. Kaip šios veiklos įsisuko į jūsų gyvenimą – ar gimus dukrelėms? – Mano mama profesionali siuvėja, tad vaikystė prabėgo tarp audinių, siūlų ir sagų. Galėdavau valandų valandas tyliai sėdėti prie mamos ir žiūrėti, kaip ji dirba. Nuo mažens mokėjau siūti. O megzti, nerti, siuvinėti išmokau pati – mama to daryti nemoka. Iš tikrųjų net neprisimenu kaip – tiesiog tai yra mano kraujyje. (Šypsosi.) Net paauglystėje po vakarėlių su draugais grįžusi namo galėdavau sėsti megzti ar siuvinėti. Kūryba ir rankdarbiai buvo su manimi visada, labai tai myliu. Įkalbėta tėvo studijavau matematiką, po to buvo darbai, namai... Gimus mergaitėms gyvenimas sulėtėjo ir aš vėl galėjau daugiau laiko skirti savo pomėgiams, buvau labai laiminga. Su didžiausiu vyro palaikymu ir padrąsinimu pradėjau pardavinėti savo rankdarbius. Tai buvo medvilninės lėlės ir zuikiai su mielais megztiniais ir siūtais drabužėliais, medvilniniai aksesuarai vaikų kambariui. Jau tada man buvo labai svarbu, kad mano kūriniai atrodytų estetiškai, stilingai ir puoštų vaikų kambarius. 122

123

124

125

126

– O po to mylima veikla pavirto į jūsų verslą? – Augo mergaitės, o kartu su jomis augau ir aš. Visiškai natūraliai vaikišką asortimentą papildė rankų darbo megztiniai, po to mano mamos siūtos suknelės ir Lietuvos amatininkų pinti krepšeliai. Visada stengiuosi įsiklausyti į save ir kurti tai, kas šiuo metu patinka, todėl laikui bėgant nuo vaikiškų gaminių perėjau prie moteriškų prekių ir aksesuarų. – Koks tai buvo kelias? Ar sudėtinga savo pomėgius paversti ir darbu? – Iš tikrųjų galvojau, kad viskas bus daug paprasčiau... (Šypsosi.) Manau, kad kaip ir kiekviename darbe, norint pasiekti gerų rezultatų reikia daug, atkakliai ir kruopščiai dirbti. Būti pasiruošus nuolat tobulėti ir mokytis naujų, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių dalykų, pavyzdžiui, marketingo ypatumų, naujų mezgimo raštų ar instagramo gudrybių. – Ar nepraranda tos veiklos savo žavesio, kai reikia ruošti užsakymus, o ne pasinerti į mezgimą ar siuvimą poilsiui? – Anksčiau buvo pačių įvairiausių akimirkų. Atrodo, labai myli mezgimą, nori tuo užsiimdama ir užsidirbti, bet kai bandai būti mezgėja, pasirodo, kad dar turi būti buhalterė, marketingistė, stilistė, paštininkė, IT specialistė... ( Juokiasi.) O mylimam mezgimui nelieka laiko. Ilgainiui supratau, kad svarbu neperdegti ir išlaikyti balansą. Kai jaučiu, kad esu pervargusi, tiesiog leidžiu sau pabūti. Dieną arba dvi nedirbu studijoje, dažniausiai pailsiu nuo kompiuterio ir instagramo, mezgu ir žiūriu serialus. Tada vėl noriai grįžtu į studiją, esu laiminga ir mylinti mama bei žmona. – Man be galo gražūs jūsų pinti krepšeliai – iškart prieš akis iškyla dainininkė, aktorė Jane Birkin ir jos ikoniškas įvaizdis – platėjantys džinsai, balti marškinėliai ir pintinė. – Viskas prasidėjo nuo mezginių, bet būtent nuo šio jūsų nupasakoto vaizdinio užgimė mano meilė ir draugystė su pintais krepšiukais. Mane labai įkvepia Jane Birkin stilius ir estetika, tad dažnai žiūriu jos nuotraukas. – Papasakokite, kokių dar produktų šiuo metu turite savo asortimente, kaip apibūdintumėte jų dizainą? Kaip tie dizainai gimsta? – „Medvilniuko“ asortimentą sudaro mezginiai, natūralių audinių suknelės bei pinti krepšeliai. Artėjant vasarai planuoju pristatyti kelis nertus medvilninius drabužių modelius, nes šiuo metu man labai patinka nerti – atrandu vis naujų, įdomių raštų, kuriuos norisi kuo greičiau išbandyti. Kūrybai mane įkvepia viskas, kas supa: labai mėgstu leisti laiką gamtoje, prie jūros ar tiesiog važiuoti ir žiūrėti pro langą. Mano galva taip gerai prasivėdina, rodos, tada joje užgimsta tūkstančiai idėjų. Taip pat mėgstu žiūrinėti senovinius mezgimo ir nėrimo, taip pat šiuolaikinius mados žurnalus, socialinius tinklus. Man patinka derinti šiuolaikinį gatvės stilių su rankdarbiais. Kai kurie modeliai gimsta labai greitai ir spontaniškai, kiti reikalauja daugiau laiko. Kartais būna, kad numezgu kokį įdomesnį megztinį su daugybe detalių – viskas pavyksta puikiai, kaip ir įsivaizdavau. O kitą megztinį, daug paprastesnį, galiu megzti ir ardyti po keletą kartų, kol forma ir visos detalės pagaliau ima džiuginti. Taip procesai vyksta ir su krepšeliais: kartais pavyksta nupinti norimą modelį iš pirmo karto, o kartais piname keletą panašių tol, kol pagaliau atrandu man patinkančią formą. 127

Labai mėgstu, kai kūrybos procesas yra jaukus, malonus, estetiškas ir gražus. Man tai labai svarbu.

– Kuo mezgimas ir siuvimas yra panašūs, o kuo skiriasi? Kas šiuo metu jums arčiausiai širdies? – Mėgstu visų rūšių rankdarbius, bet šiuo metu man mieliausia megzti. Taip pat suprantu, kad negaliu pati atlikti visų darbų, taigi mano mama siuva, o aš mezgu. Prie savo įprastinių mezgimo darbų visada šalia bandau atrasti ką nors naujo. Šiuo metu eksperimentuoju su nėrimu bei siuvinėjimu. Manau, vasarai tarp naujienų bus keli nerti drabužėliai, o žiemai – siuvinėti megztiniai. Jeigu spėsiu, žinoma, kadangi mano projektai iš tiesų reikalauja labai daug laiko. – Papasakokite, kokiu metu megzti jums smagiausia? Ar romantizuojate kūrybos procesus? Nes aš iškart galvoje piešiu jaukų sekmadienio vakarą, kai šeimyna jau užmiega. Ar esama kokio nors rankdarbių sezoniškumo? – Labai mėgstu, kai kūrybos procesas yra jaukus, malonus, estetiškas ir gražus. Man tai labai svarbu. Dažnai mezgu rytais, jaukiai įsitaisiusi ant sofutės su puodeliu kapučino ir mūsų augintiniu mopsiuku. Šiltuoju sezonu – terasoje tarp gėlių, vakarais – žiūrint įdomų filmą ir gurkšnojant vyną. Bet kartais įvyksta gyvenimas ir būna visiškai atvirkščiai: treningai, nemiegotos naktys, neplauta galva ir daug kavos. (Šypsosi.) Tai kontrastai, kurie padeda dar labiau įvertinti savo ramias mezgimo akimirkas. 128

129

130

131

– Estetikos jausmas jums artimas, o kokių būdo savybių reikalauja tokia veikla? Ko rankų darbas mus moko? – Nesumeluosiu pasakydama, kad rankdarbiai – tai ne tik romantiškai praleistas laikas su virbalais. Jie reikalauja kantrybės, kūrybiškumo ir daug kruopštaus darbo, ypač norint iš to užsidirbti. Užbaigtas rezultatas ne visada džiugina, tad negalima pasiduoti, reikia bandyti dar keletą kartų, visada judėti į priekį ir maksimaliai mėgautis procesu. – Kas „Medvilniuko“ veikloje jums yra svarbiausia? Kokias istorijas pasakojate savo gaminiais, mezginių, pynių raštais? – Esu labai praktiškas žmogus, mėgstu minimalizmą, drabužių funkcionalumą bei ilgaamžiškumą, tad man labai svarbu, kad visos šios savybės atsispindėtų ir mano kūryboje. Noriu, kad šiuolaikiška, skubanti moteris apsivilkusi mano kurtą megztinį pajustų šiltą močiutės apkabinimą, jaukumą ir meilę, kad bent kelioms minutėms pristabdytų darbus, skirtų laiko savo mintims, kavos ar arbatos puodeliui. O tada graži, pasitikinti savimi, su dailiausiu krepšeliu rankoje mėgautųsi gyvenimu, žydėtų ir mylėtų. – Ar mokote rankdarbių ir savo mergaites? Kaip joms sekasi?

132

– Mergaitės labai mėgsta verti karolius, tad mielai padeda verti medines rankenas pintiems krepšiukams. Su virbalais kol kas nesusidraugavo – gal vieną dieną... (Šypsosi.) – Be mylimos veiklos, kas dar jus šiandien džiugina? – Jaučiuosi labai laiminga, kai su šeima visi kartu savaitgaliais valgome naminius pyragus pusryčiams ant sofos, kai tvarkome kiemą, ką nors sodiname darže ar važiuojame į baseiną. Labai myliu ir vertinu tokius paprastus momentus, esu be galo už juos dėkinga. – Gyvenate ir kuriate Šalčininkuose – papasakokite apie savo gyvenimą čia. Koks yra šis miestas, kur ir kaip mėgstate leisti dienas, ką čia būtina aplankyti? – Porą metų gyvenome Vilniuje, bet savo namus nusprendėme kurti Šalčininkuose. Čia yra daug gamtos, labai arti mūsų darželis, mokykla, mano bei vyro tėvai, tad tai be galo patogu. Šiltuoju metų laiku labai daug laiko praleidžiame kieme prie savo namų, turime didelę terasą, daržą ir daug veiklos mergaitėms. Labai mylime savo ramų gyvenimą čia. Savaitgaliais mėgstame nuvažiuoti pasivaikščioti po Jašiūnų dvarą, į Pavlovos Respubliką, Vilniaus senamiestį arba aktyviai praleisti laiką Varėnos baseine.

133

Pajausti daugiau. Kiekvieną akimirką Kovo antroje pusėje „Lamų slėnio“ komanda buvo pakviesta į Antverpeną Belgijoje kartu su kitais žurnalistais iš visos Europos patirti ir išbandyti naująjį „Lexus NX“ visureigį. „Nuostabi unikalių skonių ir patirčių kelionė“, – taip šią patirtį apibūdina galimybę apsilankyti Belgijoje turėjusi Lamų komandos narė.

Nuotraukos: Lina Jushke

134

135

„Pajausti daugiau. Kiekvieną akimirką“, – toks pagrindinis šio prekės ženklo šūkis, tokia buvo ir ši kelionė. Jos metu buvo akcentuojama įvairiapusė patirtis – naujųjų „Lexus“ modelių veržlumą ir komfortą išbandėme tiek užmiestyje, tiek ir Antverpeno miesto gatvėse. Pamatęs šį automobilį nė vienas nesuabejos jo išskirtinumu. Išorinis automobilio dizainas įkvėptas deimantų formos, tad kelionės metu vyko paskaita apie deimantus ir jų savybes. Taip pat japoniškais maisto ir gėrimų skoniais perteikta dar viena prekės ženklo vertybė – omotenashi arba kitaip – japoniškas svetingumas. Kelionės metu dalyviai lankėsi ir paskutiniame Belgijoje likusiame avalynės butike, kuriame išskirtinio dizaino batai kuriami rankomis – nuo idėjos iki galutinio produkto.

136

Dizainerė Natalie Van Lijsebetten kelionės dalyvius savo asmeninėje studijoje supažindino su visais batų kūrimo proceso etapais. Ši patirtis atspindėjo ir dar vieną „Lexus“ vertybę – kiekvienam asmeniškai kuriamą prabangą. Kelionės kulminacija – garsaus Belgijos architekto Vincento Van Duyseno projektuotoje Winery Valke Vleug vyninėje vykusi Belgijos vynų bei patiekalų degustacija. Nepakartojama minimalistinė architektūra, integruota į gamtos kraštovaizdį, – puiki užuomina į „Lexus“ automobilių neperkrautą prabangą ir nepriekaištingą kokybę.

137

Turbūt ne vienas iš jūsų socialiniuose tinkluose stebi stilistės Emilijos Dagytės ir jos dukrų –Salomėjos ir Anos Ditės – draugystę. Miela jų trijų kasdienybė, (ne)vaikiški pokalbiai, daug juoko, šiltų apsikabinimų ir žaidimų, beribės svajonės, kartu išmoktos pamokos, stiprus seserystės ryšys ir niekada nesibaigiantys mažų žmonių klausimai. Į žodžius suguldyti motinystės jausmą sunku, o gal nė nereikia? Juk visi žinome, kad svarbiausi visai ne žodžiai.

Motinystė – tai pajautimas Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Robertas Pledas, asmeninis archyvas

– Emilija, kaip susilaukus vaikų pasikeitė tavo požiūris į motinystę? – Tapusi mama pradėjau kitaip vertinti savo pačios mamos meilę ir supratau, kiek daug ji atidavė, kiek daug jai tai reiškė ir kaip aš nerimtai vertinau kiekvieną jos ištartą „būk atsargi“ ar „būk protinga“. Būti mama – tai amžina besąlygiška meilė ir rūpestis. – O kaip prisimeni savo vaikystę ir laiką su mama? – Labiausiai iš vaikystės prisimenu išskirtinį ryšį su mama. Ji man leisdavo beveik viską – nakvoti pas drauges, važiuoti į visas klasės išvykas. Aš žinojau, kad mama manimi pasitiki visu šimtu procentų, ir todėl jaučiau be galo didelę atsakomybę ir nuoširdų norą mamos nenuvilti. Ji mane palaikė visose situacijose ir sumaniai leido man galvoti, jog aš pati priimu sprendimus. Sekdama šiuo pavyzdžiu, tokį patį pasitikėjimą ir artimą ryšį stengiuosi kurti ir su savo dukromis. – Koks tau yra didžiausias motinystės iššūkis? – Didžiausias iššūkis ir atsakomybė – tai suvokimas, kad aš auginu asmenybę ir mano elgesys, auklėjimas gali palikti pėdsaką to žmogaus gyvenime. Tai labai atsakingas ir jautrus momentas. Šiais laikais vis dažniau kalbame apie psichologiją, vaikystės traumas – norisi kiek įmanoma labiau išvengti neigiamų pasekmių ir duoti vaikui tik gerus dalykus ir emocijas.

138

139

140

Mūsų laikas trise būna pilnas juoko, dūkimo, nugarytės kasymo ir šiltų apkabinimų. Gera matyti, kad vaikai pradeda reikštis ta pačia meilės kalba ir nebijo, nesigėdija parodyti savo jausmų.

Ne taip seniai Ana Ditė, mano trejų metų dukra, prieš veidrodį pirmą kartą atkreipė dėmesį į krūtinėje esantį randą, likusį po širdelės operacijos, ir pasakė „Mama, man čia popa“. Labai noriu padaryti viską, kad Ana dėl šios ant kūno esančios žymės nekompleksuotų, o randą pamiltų ir jį laikytų savo stiprybe ir išskirtinumu. – Papasakok apie Aną Ditę ir Salomėją. Kokios jos? – Salomėjai ketveri su puse. Ji be galo išraiškingas, nuoširdus vaikas, atvirai kalba apie savo jausmus. Salomėjai reikia kompanijos, draugų. Jei galėtų, darželyje būtų visą parą, naktį neitų miegoti ir visą laiką žaistų su kitais vaikais. Ji labai imli, įdėmiai išklauso ir įsimena kiekvieną mano pasakytą žodį. Ana Ditė vienais metais jaunesnė. Ji kuklesnė, labiau prisirišusi prie manęs, bet kai reikia – pastovėti už save nesikuklina. Ana labai kruopšti, anksti pradėjo kalbėti, o Salomėja – jos mokytoja. Jos skirtingos, bet kartu ir panašios, neišskiriamos. Abi labai smalsios, jas lengva sudominti nauja veikla. Linksmos ir empatiškos. Žinoma, nebūna dienos be peštynių ar ko nors nepasidalinimo, bet turbūt nė vienas vaikas be to neužaugo. Didžiausias džiaugsmas akims ir širdžiai, kai sesės vieną kitą apkabina, pabučiuoja, o liūdną akimirką paguodžia. Šiuo metu joms įdomiausi žaidimai vaidmenimis. Dukros mėgsta vaidinti pasakų scenarijus ir personažus, žaisti gydytojas ar būti darželio auklytėmis, atkartoti dienos įvykius. – Ar dukrose pastebi panašumų į save, savo mamą? – Ne veltui sakoma – vaikai yra it mūsų pačių veidrodis. Savo dukrų bendravime, žaidimuose atpažįstu savo pačios vartojamas frazes, pastebiu sau būdingas manieras, mimikas. Dažnai skamba komiškai, kai vaikai pradeda kalbėti suaugusio žmogaus žodžiais. O kartais tenka ir save tyliai pabarti, jei vaikų akivaizdoje pasielgiu netinkamai ir vėliau pamatau, kaip jie tai atkartoja. Tėvystėje augame ir tobulėjame visi kartu – tiek vaikai, tiek tėvai. – Kokie jūsų mieli mergaitiški malonumai, kuriais džiaugiatės tik trise? – Mano meilės kalba yra prisilietimai. Mūsų laikas trise būna pilnas juoko, dūkimo, nugarytės kasymo ir šiltų apkabinimų. Gera matyti, kad vaikai pradeda reikštis ta pačia meilės kalba ir nebijo, nesigėdija parodyti savo jausmų. 141

Tai, ką parodau, yra tik nedidelė mano gyvenimo dalis. Socialiniai tinklai man – it tam tikra saviraiškos erdvė, į kurią keliu tai, kas man estetiška, kas pažadina emociją

– O ko savo dukras mokai apie madą, stilių? Kaip manai, ar tėvai turėtų sąmoningai formuoti vaikų stilių? Šiek tiek stumtelti, o gal leisti jiems atrasti viską patiems? – Mokyti jas apie madą ar stilių dar kiek per anksti. Juk prieš akis – visa gausybė daug svarbesnių dalykų, kurių jos dar turi išmokti apie save ir supantį pasaulį. O mada niekur nepabėgs. Vis dėlto manau, kad viskame svarbus balansas. Be abejo, perkant drabužius aš turiu nemažą įtaką, tačiau visada stengiuosi pasitarti ir gauti patvirtinimą. Esu tikra, kad vaikams svarbu leisti patiems patirti visus stilių ir spalvų etapus – juk jie tokie laikini, o dėl to ir labai smagūs! Buvo laikas, kai mėgstamiausia Salomėjos spalva buvo rožinė ir aš nė nebandžiau jos perkabinėti ar ginčytis. Namuose turime ne vieną rausvos spalvos žaislą ir drabužį – rožiniai daiktai jai teikia daug džiaugsmo, kodėl tai turėčiau iš savo vaiko atimti? Aš tik galiu parodyti, kiek daug aplink mus spalvų ir kad ne vienintelė rožinė gali būti graži. – Vis girdžiu – motinystėje daugiausiai reikia kantrybės... Tačiau žiūrint į tave man atrodo, kad viskas klojasi kažkaip paprastai ir lengvai! O gal šis lengvumas – tik socialinių tinklų miražas? 142

– Socialiniai tinklai, be abejonės, dažnai sukuria apgaulingą įspūdį, bet gal tai ne visada yra blogai? Aš nesu iš tų mamų ar moterų, kurios socialiniuose tinkluose dalijasi visa savo dienotvarke ir smulkiausiomis asmeninio gyvenimo detalėmis. Tai, ką parodau, yra tik nedidelė mano gyvenimo dalis. Socialiniai tinklai man – it tam tikra saviraiškos erdvė, į kurią keliu tai, kas man estetiška, kas pažadina emociją. Vaikai yra mano didžiausias džiaugsmas ir man nuoširdžiai malonu, jei mano trumpi kasdienybės momentai ir kitiems sukelia pozityvių emocijų. Na, o kantrybės auginant vaikus tikrai prireikia! Ypač daug jos išmokė pirmieji metai auginant pametinukes. Buvo įvairių etapų ir emocijų, tačiau mane labiausiai palaikė suvokimas, jog viskas yra laikina ir anksčiau ar vėliau praeis. Jokie sunkumai ar blogos emocijos nėra amžini. Prisimenu naktis, kai po kelias valandas skaudančia nugara ant rankų sūpuodavau vieną vaiką, tai darydavau tyliai, kad nenubustų ir kitas. Kartais atrodydavo, kad tai darau visą amžinybę, kad tai niekada nesibaigs ‒ tačiau pasibaigdavo. Na, o dabar jau paaugusius vaikus pati imu ant rankų ir bandau sūpuoti kaip kūdikius, kad tik ilgiau pabūtų prisiglaudusios prie manęs.

PRENUMERUOK „LAMŲ SLĖNĮ“ – PRENUMERUOK LAIKĄ SAU shop.lamuslenis.ltprenumerata

143

144

Augindama vaikus vadovaujuosi ne knygomis ar vadovėliais, o savo intuicija ir prisiminimais, kaip mane augino mano mama ir močiutė.

Yra toks posakis – esame tai, ką valgome. Aš manau, jog tas pats dėsnis galioja ir mūsų mintims – esame tai, ką galvojame. O juk mintys yra vienintelis dalykas, kurį galime kontroliuoti. Jei apie tam tikrus gyvenimo etapus galvosime tik kaip apie kančią ir nesibaigiančius sunkumus – taip ir jausimės. – Iš kur motinystei semiesi įkvėpimo? – Man motinystė yra pajautimas. Augindama vaikus vadovaujuosi ne knygomis ar vadovėliais, o savo intuicija ir prisiminimais, kaip mane augino mano mama ir močiutė. Jos įkvėpė manyje didžiulę meilę, kurią dabar, kaip moku ir jaučiu, atiduodu savo vaikams. Turbūt didžioji dalis moterų man pritars, jog tapusios

mamomis mes lyg įstojame į tam tikrą nematomą mamų draugiją. Neįtikėtina, bet visas mamas jungia stiprus bendrystės ryšys, kuris palaiko ir įkvepia. Neabejoju, kad ne viena žino, ką reiškia skrydžio metu lėktuve išgirsti verkiantį vaiką ir jį nuraminti bandančią mamą – visos nuoširdžiai jaudinamės už juos abu. – Ar būna, kad norisi nors trumpam pabėgti nuo mamos pareigų? – Kartais tikrai norisi atsitraukti nuo mamiškų rūpesčių – tai visiškai normalus ir labai žmogiškas noras. Svarbiausia – atrasti savo būdą atsipalaiduoti ir savo ritualą, padedantį paleisti negatyvias emocijas. Vienam tai gali būti joga, kitam knyga ar SPA malonumai. Man labiausiai padeda jūra ir saulėlydis. Žinau, kaip pirmą kartą sunku išdrįsti pabėgti. Tačiau kai tik pradedu jausti, jog galiu greitai pratrūkti, sėdu į automobilį ir lekiu į Nidą palydėti saulės. Grįžtu be galo pasiilgusi vaikų, pilna džiaugsmo ir energijos. – Kokį palinkėjimą užrašytum savo dukroms ant gimtadienio atviruko? Labai rimtą palinkėjimą! – Sunku atrasti žodžius patiems brangiausiems žmonėms, nes viskas atrodo per paprasta, primityvu, per banalu. Vis dėlto savo mergaitėms palinkėčiau nebijoti vadovautis savo intuicija ir jausmais – tai svarbiausia.

145

Viskas anksčiau ar vėliau tampa istorija Prenumeruok „Iliustruotąją istoriją“

zurnaluprenumerata.lt 146

147

AKIMIRKŲ DIEVAI #families Caroline Nehring Kūrybos konsultantė Danija Instagram: @carolinenehring

148

149

AKIMIRKŲ DIEVAI #families Petra Gardefjord Dizainerė, „Beton Studios“ įkūrėja Švedija Instagram: @petragardefjord

150

151

AKIMIRKŲ DIEVAI #families Jasmina Bylund Fotografė, stilistė Švedija Instagram: @jasminabylund

152

153

AKIMIRKŲ DIEVAI #families Emily Slotte Fotografė, kūrybininkė Švedija Instagram: @emilyslotte

154

155

I K I PA S I M AT Y M O G E G U Ž Ę !

Iliustracija: Liga Kitchen | for Ukraine