Lamų slėnis 2022/05

2022 GEGUŽĖ (120)

K A U N A ST I C

Uosio g. 8B Kaunas

2

erdve@mazgas.lt

www.emazgas.lt

3

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Dovaldė Butėnaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2022 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

SAVANORIŲ PR. 214, KAUNAS | MOB. +370 698 48901 | RENVERSA@GMAIL.COM | WWW.CELESTINATEKSTIL.LT

užuolaidų salonas

Jaukumo kūrimas turi savo paslaptis...

BōHEME HOUSE boutique hotel | Kaunas | www.bohemehouse.lt

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine

2022 GEGUŽĖ | KAUNASTIC

Redakcijos laiškas Numeris, kurį ką tik atsivertėte, – tai lamiškas žvilgsnis į Kauną ir bandymas mūsų akimis nupiešti šiuolaikinį šio miesto portretą. Šiltas pavasariškas linkėjimas Kaunui ir jo žmonėms.

Jame kalbame apie čia gyvenančius kūrėjus, menininkus, floristus ir fotografus, apie mieste besikuriančias šeimas, išskirtinę dizaino knygose aprašytą modernizmo architektūrą, atgimstančią šiuolaikinių kauniečių kasdieniame gyvenime, apie begalinį šio miesto kūrybinį polėkį ir, atrodo, kur pažvelgsi besislepiantį savitumą. Žurnalo puslapiuose savo nepatyrusia akimi bandome suprasti tą plačiai išplitusį ir tarp kauniečių jau atskiru epitetu tapusį kaunastic gyvenimo būdą. Ir nors žinome, kad tikrąjį kaunastic gali pajausti tik kauniečiai, mes su pasigėrėjimu žvelgiame į šiuolaikinį kultūros pilną miestą, kur ant kiekvieno kampo slepiasi jo praeities gyvenimo simboliai.

Ne, be miesto istorijos šiame numeryje mes taip pat neapsieisime! Kodėl miestas toks, koks yra? Kaip jis atsirado, kaip augo ir keitėsi? Kokie praeities simboliai atsispindi šiandieniniame jo gyvenime? Šalia istorijos, architektūros, gatvių ir parkų, miestas, visų pirma, yra ne konkreti vieta, o žmonės ir jų ritualai, jų kasdienės sąveikos, judėjimo trajektorijos, santykiai. Žmonių ir jų istorijų šiame numeryje netrūksta. Todėl taip ir norisi paraginti pamiršti stereotipus, ištrinti ribas ir atrasti, ką jums reiškia kaunastic!

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

VA S A R O S

■

N U O JAU TA

PLAUKŲ AKSESUARAS „COTTON“ ARKET

ŠLEPETĖS „RAFFIA“ TOTÊME

■

■

APKLOTAS „KLIPPAN“ ARKET

8

■

MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIS „MONOGRAM“ TOTÊME

■

SKRYBĖLĖ „CROCHET“ COS

■

SUKNELĖ „JOSEPHINE“ SIR.

■

NERTA RANKINĖ „BO“ RÓHE

■

■

SERVIRAVIMO INDAS „SHELL“ RÓHE

PAPLŪDIMIO RANKINĖ STRAW“

9

NAUJIENOS PRECIZIKOS IR DIZAINO DERMĖ „Loft“ spintelių kolekcija – tai baldų serija, pasižyminti išskirtine medžiagų kokybe, skandinaviško dizaino paprastumu ir patogumu. Baldams elegancijos ir dailumo suteikia 45 laipsnių kampu nupjauti fasadai bei šoninių plokščių kraštai. Spintelės yra be išorinių rankenėlių, o dar patogesniam naudojimui jose yra įmontuoti stalčiai su integruota švelnaus užsidarymo sistema. „Loft“ spintelės gaminamos iš MDF plokščių, kurios dažomos iš abiejų pusių, tad yra švelnios ir malonios liesti. Jos padengiamos aštuoniomis dizainerių kruopščiai atrinktomis spalvomis. Patiems išrankiausiems klientams „Kamė“ paruošusi itin gausią NCS spalvų paletę, taip pat įvairių praustuvų, stalviršių bei aksesuarų asortimentą, suteikiant galimybę įgyvendinti net pačius preciziškiausius norus.

www.kame.lt

VIZITAS Į DŽIAZO TERITORIJĄ Šiemet 21-ojo tarptautinio džiazo festivalio „Vilnius Mama Jazz“ repertuaras pilnas pasaulinio garso džiazo žvaigždžių. Didžiojoje scenoje vyks Ghost-Note, Rymden, Ben Wendel Group, Grégory Privato, legendinio Anthony Braxtono saksofonų kvarteto ir Vladimiro Tarasovo, Volodymyro Solianyko bei Marko Tokaro trio „We stand with Ukraine“ pasirodymai, jubiliejinis Vladimiro Čekasino bei gausaus jo bendražygių būrio koncertas. Dieninėje programoje – devynių grupių koncertai, kuriuos stebės ne tik lankytojai, bet ir įtakingiausi užsienio džiazo industrijos atstovai iš keturiolikos šalių. „Vilnius Mama Jazz“ scenoje pasirodys apie šimtą ryškiausių džiazo muzikantų, tad repertuare savo favoritus atras tiek užkietėję snobai, tiek lengvosios muzikos gerbėjai! „Vilnius Mama Jazz“ vyks gegužės 26‒29 d.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Dieniniai festivalio renginiai ir koncertai – nemokami.

www.vilniusmamajazz.lt

10

MĖLYNAI GELTONA ŽEMĖ Nevyriausybinė organizacija „Mėlyna ir geltona“ dar nuo 2014 metų padeda Ukrainos kariams, savanoriams ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Pagrindinis „Blue / Yellow“ uždavinys – remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas kovoje su Rusijos agresija. Taip pat padėti karo zonoje gyvenantiems civiliams žmonėms – mokykloms, šeimoms, senjorams. Šiuo itin sudėtingu metu savo skaitytojus kviečiame prisidėti prie pagalbos mūsų broliams ir sesėms!

blue-yellow.lt

Iliustracija: Cláudia H. Abrantes

10 DALYKŲ, KURIŲ JUMS NIEKAS NEPASAKOJO APIE ŠRI LANKĄ Kokios mintys iškyla galvoje, išgirdus egzotiškosios Šri Lankos pavadinimą? „Turiu pripažinti, kad apie šią šalį iki šiol žinojau labai nedaug“, – sako du mėnesius joje viešėjusi Agnė Kalinkaitė. Tai sala, kurioje dera šimtus kilometrų besitęsiantys paplūdimiai su nusvirusiomis palmėmis, spalvingi traukiniai, vingiuojantys arbatos plantacijose, ir nuoširdžiai svetingi vietiniai, atveriantys savo namų duris plačiomis šypsenomis. Vis dėlto, šiame paveiksle yra ir tamsesnių spalvų.

Nuotraukos: Agnė Kalinkaitė

Daugiau naujienų rasite atsinaujinusiame www.lamuslenis.lt

11

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Kauno gėlių džiazas

1

KAVA. Sena draugystė, mane įkvepianti kiekvieną rytą ir niekada neatsibostanti. Sukoncentruoja mano dėmesį į dienos planų srautą, sudėlioja mintis, leidžia pasvajoti ir vis iš naujo nerti į dieną.

2

AUGALAI. Mano gyvenimo pakeleiviai. Su jais kuriu, verkiu ir juokiuosi, per juos pažįstu pasaulį ir atrandu save.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Rūta Floral

Meninės floristikos projekto „Aliūtė Funky Flower“ kūrėja, kaunietė Sandra Svobūnė ir svajonėmis, kūrybinėmis mintimis bei spalvingiausiais žiedais apipintas jos įkvėpimų dešimtukas.

12

Ir lyg dantų sąkandis pabyra rytinės kavos tirščiuose.

Tyla.

Laikrodis sustoja, o aš bėgu trimis žingsniais greičiau. Atgal.

Trauka daro savo, o pirštai tirpsta nuo tavo trupinių.

Surink.

Vėjo tyras palytėjimas skaniau už abu. Rytas.

Nuotrauka. Umar Pottery

3

MINČIŲ RAŠYMAS. Rašau, kai nesimiega, kai negaliu nustoti klajoti mintimis, Harry Styleso melodijoms skambant fone.

4

MUZIEJAI IR GALERIJOS. Jausmas, kurį patiriu tose erdvėse, sunkiai su kuo nors sulyginamas. Lyg per mane pereitų šimtmečių istorija, lyg pojūčiai suaštrėtų ir viską gerčiau į save. Iš geros parodos išeinu truputį pasikeitusi, kitokia, nei atėjau. Šį jausmą nuolat medžioju ir kelionėse. Šiokia tokia priklausomybė, bet labai maloni. O muziejų knygynai! Tai yra mano erdvė, kur laikas pradingsta.

13

5 ŠEIMA. Įkvėpimas, kai kiekvieną rytą pabudęs sūnus man nusišypso. Ir taip jau penkerius metus.

6 7 LAISVĖ. Naujas etapas. Planuoti, eiti, bėgti, keistis, džiaugtis kiekviena akimirka ir žinoti, kad už viską esi atsakingas tik tu pats.

14

MARINA ABRAMOVIĆ. Vidiniai išgyvenimai, ne visai tuo kampu pasisukęs šeimos santykis, asmenybių susitapatinimas ir daugialypiškumas, ėjimas savo pasirinktu keliu ir didžiulė stiprybė – ši moteris mane žavi jau ne vienerius metus.

8

JONAS BATISTE’AS. Būk savimi. Kūryba yra ne apie varžymąsi, kuris geriausias. Kūryba yra apie žmones. Apie tuos, kurie atranda tave tada, kai jiems reikia labiausiai.

9 Nuotrauka: Rūta Floral

BAIMĖ. Jeigu aš pasiklysiu, jeigu nerasiu savęs; ar aš turiu tai, ko visada norėjau? Emocijų galia ir baimė man padeda tobulėti, nors ir ne visada drąsu šią mintį priimti, prisijaukinti, pripažinti.

Nuotrauka: Ieva Rudžionytė

10

KELIONĖS. Atsiraukimas nuo kasdieninio burbulo, galimybė tarytum įsikrauti naujai ir iš lėto sugrįžti atgal.

15

Tiesiog siaubas, ką tie miestiečiai čia randa?! Trenktis keturis kilometrus miško keliais, pervažiuoti išmaltą upelio purvynę, prisipilti dubenį vandens vakare vietoj dušo, o iki to laiko ‒ pjauti žolę, grėbti, ravėti, sodinti, genėti... Ir it negyvam griūti į seną lovą, saugančią keleto kartų sapnus. Tačiau taip svarstyti gali tik žmogus, niekada nepatyręs alinančio miesto ritmo. „Pervažiavęs mišką tarsi atsiduri kitoje realybėje, įkvepi oro ir gali gyventi toliau“ , ‒ sako „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, parodžiusi mums kelią į savo slaptavietę Dzūkijos miškuose.

Slapta vietelė Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Medinį namelį miško tankmėje netoli Nemuno Virginija ir jos vyras Gytis paveldėjo iš šeimos draugų. Viena Kauno architektų šeimyna dar sovietmečiu čia leisdavo vasaras. Sumanę sodybą aplankyti žiemą, ant seno zaporožiečio stogo jie prisirišdavo slides ir likusį kelią per miškus įveikdavo slidėmis. Kai sodybos šeimininkas mirė, jo našlė Virginijai su Gyčiu pasiūlė: „Jūs pas mus važinėdavote į svečius, dabar mes norime važinėti pas jus.“ Virginijos daržuose jau sudygo ridikėliai, prasikalė salotos ir krapai. „Nesu daržų ravėtoja, jei išraunu kokią dilgėlę iš gėlių, tai jau gerai“, ‒ juokiasi Virginija ir ginčijasi, kad narcizų, iš pievos galvas keliančių tulpių ir raudonus stiebus jau rodančių senovinių bijūnų prižiūrėti labai nereikia, auga patys. Kas kita – medeliai, kuriuos taip mėgsta kiškiai ir stirnos. Neapriši – nugrauš žievę, tiek ir tematysi vaisių rudenį.

Keturkojų svečių aplink sodybą slankioja daugybė. „Aną naktį miegu ir nesuprantu – tikrai girdžiu ar sapnuoju: elnias loja. Prabudusi Gyčio klausiu – tikrai elnias? Tikrai! Ar žinote, kad jų balsai šunis primena?“ – klausia Virginija.

Savo gamtiniais pastebėjimais ji galėtų dalintis ir dalintis. Kol vaikštome aplinkui tvenkinį ir aiškinamės, kaip jo pakraščiuose atsirado purienos, ji dar spėja papasakoti apie didžiulį, tvenkinyje plaukiojantį ir šaltinių vandenį su dumblu maišantį karpį. Iš geros 16

širdies į vandenį paleistas, jis jau keletą metų gyvena nesugaunamojo gyvenimą.

Namelyje viskas likę kaip anais laikais. Gal tik kavos aparatas čia rado savo vietą ‒ nors ir atrodo tikras svetimkūnis gamtos ir senovės kontekste, jis verda nepaprastai skanią kavą.

Gurkšnojame ją senoje verandoje, klausydami nuo tvenkinio ataidinčio varlių choro, visa krūtine kvėpuodami gaiviu pavasario oru ir uosdami kvepiančias žydinčio klevo ir narcizų bangas. Kada nors Virginija ir Gytis tikrai norėtų pavasarius, vasaras ir rudenius leisti čia, į Kauną grįžtų tik žiemoti. Buvo laikas, kai šeima turėjo galimybę gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke – abu turėjo imigracinę vizą-žaliąją kortą, o Gytis daugybę metų dirbo kartu su žinomu lietuviu juvelyru Alexu Šepkus. „Aš muzikantas, baigiau Kauno J. Gruodžio konservatoriją, tačiau tuo metu muzika nebuvo niekam reikalinga, ‒ pasakoja. – Su Virginija susituokėme per blokadą, reikėjo galvoti, kaip išgyventi, taigi dirbau visokius darbus – ir duoną kepiau, ir automobilius šlifavau, ir spaustuvėje darbavausi, o paskui išvykau į Ameriką. Iš pradžių statybose, vėliau įsidarbinau pas Šepkų. Tėtis Kaune mums atrėžė šešis arus, nusprendėme statytis namą, Amerika buvo būdas užsidirbti. Dešimt metų pragyvenome pusiau kartu, pusiau atskirai.“

17

18

19

20

Virginija tas keliones į Niujorką prisimena su didžiausiu džiaugsmu ‒ jaunai menotyrininkei tai buvo nepaprasta patirtis. Visi muziejai, galerijos, parkai išvaikščioti. „Kodėl ten nelikome? Niujorkas – darboholikų miestas, butai mažyčiai, be proto brangūs. Yra toks senas žydiškas anekdotas: „Kaip ten tas jūsų Niujorkas laikosi? ‒ Nežinome, nevaikštome ten.“ Labai daug apie šį miestą pasako“, ‒ juokiasi Virginija.

Tiesą sakant, tada, vaikščiodama po Niujorką, ji ir pagalvoti negalėjo, kad pasaulinio garso menininkai kada nors pasieks Kauną, vakarieniaus jos namuose ar pames galvą dėl sodybos senienų. Būtent taip nutiko menininkui iš Japonijos Tatzu Nishi. Sodyboje jis fotografavo kiekvieną kampelį, beldė į medines duris, sienas, staktas ir vis kartojo, kokius turtus saugo Virginija ir Gytis. „Bandžiau jam aiškinti, kad čia – vargas, kad esame suplanavę namą perstatyti, tačiau jis nieko nenorėjo girdėti, tik kartojo: kuo senesnis, tuo brangesnis. Galiausiai, kiek pasėdėjęs, sugalvojo verslą: „Aš jums vešiu japonus, jie susimokės už tai, kad galėtų pievas nušienauti ir daržus nuravėti“, ‒ pasakoja. „Kaunas 2022“ žvaigždė, lietuvių kilmės menininkas iš Pietų Afrikos Respublikos Williamas Kentridge‘as, Kaune surengęs parodą „Tai, ko nepamename“, sodybos nepasiekė, tačiau vakarienė Vitkų namuose buvusi šilta ir jauki. Virginijai teko labai pasistengti, kad vienas garsiausių pasaulio šiuolaikinių menininkų sutiktų surengti parodą Lietuvoje.

Kentridge‘ą ji atrado Niujorke. Menininku nepaprastai susižavėjusi, o dar išgirdusi apie jo lietuviškas šaknis, Virginija jam parašė laišką dar tik kurdama „Kaunas 2022“ projektą.

Atsakymas buvo santūrus: jūs pirma laimėkite, o tada kalbėsime apie parodą. Paskui buvo dar daug laiškų ir mėginimas su menininku susitikti Londone, kur 2017 metų vasarą jis buvo surengęs savo parodą. Tačiau prieš pat kelionę Virginija gavo laišką, kad menininkas jai laiko neskirs. „Interviu negavau, bet pamačiau nuostabią ekspoziciją“, ‒ prisimena ir pasakoja dar dvejus metus nenuleidusi rankų, kol pagaliau Bazelio šiuolaikinio meno mugėje jų susitikimas įvyko. Begeriant kartu kavą paaiškėjo, kad Kentridge‘as – nepaprastai intelektualus, santūrus, bet labai paprastas žmogus. „Neįtikėtina, kad jo sulaukėme Lietuvoje, – kalba parodos kuratorė. – Menininkas buvo sau pasakęs, kad niekada negrįš į šalį, kur jo šeima patyrė tiek skausmo. Tačiau viskas praėjo gerai, jis liko labai patenkintas paroda ir viešnage Lietuvoje.“

21

22

23

Lygiai tokius pat šiltus prisiminimus iš Lietuvos neabejotinai išsivežė ir pasaulinė performansų žvaigždė Marina Abramovič, kurios parodą iki metų pabaigos dar bus galima pamatyti Kaune. „Tik mitas, kad ji išdidi ir sunkiai prieinama, sakyčiau – atvirkščiai. „Aš taip pavargau nuo kovido, pasiilgau žmonių, noriu apsikabinti“, – pasakė atvykusi, nors agentai mums nuolat kartojo – ji to nedarys, ano nedarys, tik neprašykite. Paaiškėjo, kad ji nori visko, o agentams tai nepatinka. Pastebėjau, paroda jai labai nerūpėjo, ji žino, kad ten viskas sustyguota, o štai dėl paskaitos labai jaudinosi. „Iš kur prisirinks šeši tūkstančiai žmonių? – klausinėjo. – Aš Laisvės alėjoje matau tik mamas su vežimėliais ir žmones su šuniukais.

Niekaip negaliu suvokti, iš kur vidury miesto gali būti tiek tylos?“, – susitikimo su Abramovič įspūdžiais dalijasi Virginija ir išduoda, kad prieš paskaitą Žalgirio arenoje Marina taip jaudinosi, kad jai sukilo spaudimas, dėl to paskaita gerą pusvalandį vėlavo. 76-erių menininkė norėjo su žiūrovais bendrauti stovėdama, tačiau teko scenoje pastatyti kėdę. Buvo ir įprasto Marinos performansams

24

kraujo – Kauno paveikslų galerijos langai prieš parodos atidarymą taip spindėjo, kad Marina vieno iš jų nepastebėjo, trenkėsi veidu į stiklą, iš nosies pasipylė kraujas. „Labai norėjau Kaune turėti ne tik Marinos parodą, bet ir jos performansus, kuriuos paprastai atlieka tarptautinė jaunųjų menininkų komanda. Tačiau mus ištiko kovidas, be to, tokiam performansui reikėjo rasti papildomų 50 tūkstančių“, – savo sumanymais dalijasi Virginija, kurios svajonėms ribas sunku nubrėžti.

Paprašyta išduoti, ar į Kauną rudenį atidaryti savo parodos atvyks ir dar viena garsenybė – menininkė Yoko Ono, „Kaunas 2022“ vadovė trumpai prasitaria: menininkės sveikata nėra tokia gera, kad galėtų keliauti. Vargu...

Klausydamos iš aplinkinių pievų sklindančio varlių choro gaudesio, sutariame, kad gamta ir galimybė joje užmiršti sunkumus prikeltų ir labiausiai pavargusį. Gal todėl šią vietą mėgsta ne tik vyresnieji, bet ir trys suaugę Vitkų vaikai, per miškus pasiekiantys slaptą vietelę, kurioje taip gera ieškoti... savęs.

25

PASIMATYMAI

Žydintis pavasaris su „Lamų slėniu“ Saulėtą gegužės rytmetį „Lamų slėnis“ pakvietė visus artimiausius bičiulius pasidžiaugti šių metų popieriniais albumais ir jų istorijomis, pagaliau atėjusiu pavasariu, gražiausiais jo žiedais ir, svarbiausia, vienas kitu! Per visus šiuos metus subūrėme nuostabią lamų bendruomenę, su kuria kaskart taip nekantru pasimatyti.

Lamos šurmuliavo stilingoje „Demoloftas“ erdvėje, kur garavo nepakeičiamoji „Backstage Cafe“ kava ir kvepėjo patys gardžiausi pavasariniai skanėstai.

Nuostabioji Ieva iš „Umi Floral“ susirinkusiems papasakojo apie japoniškąjį gėlių komponavimo stilių ir padėjo susisukti gaivias ir ryškias puokštes namams.

Ačiū, kad buvote kartu! Lamų širdyse gera ir ramu.

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

Kaune gyventi gera!

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Savo svajonių namus kaunietė, gydytoja otorinolaringologė Nora Ulozaitė-Stanienė kartu su vyru Justu ir aštuonių mėnesių sūneliu Maksu sukūrė tarpukariu, dar 1939-aisiais, statytame name pačioje Kauno širdyje – Laisvės alėjoje.

Girgždantis senutėlis parketas, autentiškos dvivėrės durys, aukštos lubos ir dideli langai, pro kuriuos čiulba paukščiai ir žaliuoja žymusis Vytauto parkas – šią kaunastic erdvę pamilsite iš pirmo žvilgsnio!

36

37

– Nora, kaip su vyru Justu atradote šį nuostabų butą Vytauto parko kaimynystėje? Ar iš karto čia apsilankę pajutote, kad ši erdvė taps namais, o gal reikėjo laiko ją prisijaukinti?

– Užsukę iškart supratome, kad šios erdvės skirtos mums.

Labai mylime šią miesto dalį, Laisvės alėją, Trakų ir Putvinskio gatvių apylinkes ir apskritai visą senojo tarpukario Kauno atmosferą. Vaikystėje augau gretimoje gatvėje, tad su vyru Justu dažnai mėgdavome čia pasivaikščioti ir pafantazuoti, kaip nuostabu būtų kur nors netoliese gyventi. Na, o vieną dieną sužinojome, kad šiame name parduodamas butas...

Bute mums patiko viskas – autentiškas planas, senas girgždantis eglute klotas parketas, slankiojančios stiklinės dvivėrės durys, skyrusios svetainę nuo valgomojo, mediniai langai su senovinėmis rankenėlėmis ir svirtelėmis, juodai baltos šachmatinės plytelės... Iškart susižavėjome ir trijų su puse metrų aukščio lubomis. Buvome nustebę, kiek daug bute išlikę autentiškų detalių. Nors čia ilgą laiką ir gyveno kiti žmonės, tos erdvės mus akimirksniu nunešė kažkur į senąjį Kauną.

– Kaunas tiesiog neatsiejamas nuo modernizmo architektūros – kokia pastato, kuriame gyvenate, istorija?

– Jis pastatytas 1939-aisiais ir yra modernistinis, gana tipinis to laikotarpio Kauno gyvenamasis namas. Namo projektas ir statyba buvo patikėti žymiam ano meto Kauno architektui Karoliui Reisonui. Name matomos modernizmui būdingos vertikalios linijos, dideli savitos formos langai. Šalia įėjimo puikuojasi ir originalus art deco puošybos elementas – didelė ir sunki vaza. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad pagal idėją šis namas turėjo būti trijų pastatų komplekso dalis, tačiau prasidėjus okupacijai projektas buvo sustabdytas. Įsigiję namus ir pradėję dar labiau domėtis jų apylinkėmis, sužinojome, kad šis sklypas ir namas priklausė tokiam Petrui Radzvickui – profesoriui, gydytojui, pirmosios Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos mieste įkūrėjui. Mane ši istorija iškart sužavėjo, juk ir pati esu otorinolaringologė! Be to, dar ir dirbu 1924-aisiais Petro įkurtoje klinikoje. Tai buvo mano asmeninė sąsaja su šiuo namu. Taip pat priešais namą žaliuoja nedidelis skverelis. Beskaitydami sužinojome, kad kadais jame buvo įrengtas pirmasis Lietuvoje dviračių trekas. Mano vyras Justas yra didelis dviračių sporto entuziastas – tai buvo simbolinė jo sąsaja. (Šypsosi.)

Visos tokios mažos detalės, ne tik paties buto erdvės, bet ir namo istorija, jį supanti aplinka mums labai svarbios. Supratome, kad tai – tikrų tikriausi mūsų svajonių namai. Niekada negalvojome apie namą užmiestyje, kotedžą ar naujos statybos butą, tačiau visada svajojome apie butą miesto širdyje, tarpukario name. Taip ir nutiko!

38

39

40

41

42

Gera gyventi miesto širdyje ir kasdien, net ir būnant namuose, jausti jo pulsuojančią gyvybę.

– Nora, užsiminei, kad netoliese ir augai. Kaip prisimeni savo vaikystės Kauną?

– Kaip ir turbūt didžiosios dalies kauniečių, mano vaikystė prasidėjo Šilainiuose. Būdama dešimties su tėvais persikėliau į visai šalia dabartinių mūsų namų esančią Trakų gatvę, į seną tarpukario laikų namą. Nuo tada Kaune pasikeitė labai daug – didžioji dalis namų per pastaruosius kelerius metus sparčiai atsinaujino, išgražėjo.

Iš esmės pasikeitė ir mūsų namu prasidedanti Laisvės alėja – nuo gatvės, kurioje veikdavo vien batų parduotuvės, iki miesto traukos centro, kuris pilnas kultūros, judėjimo, pasibuvimo vietų. Netoliese ir Nemuno sala – smagu stebėti, kaip ji atgimsta ir tampa it kokiu sporto bei kultūros centru. Kaunas pabudo!

Ir aš, ir Justas esame tikri Kauno mylėtojai, todėl nuoširdžiai džiaugiamės kiekvienu miesto pokyčiu. Nors labiau už viską dieviname gamtą ir laisvus savaitgalius leidžiame toliau nuo šurmulio, visos kasdienės miesto veiklos mums labai artimos. Gera gyventi miesto širdyje ir kasdien, net ir būnant namuose, jausti jo pulsuojančią gyvybę.

– Namus įsirengti jums padėjo architektė, interjero dizainerė Mėta Mozūraitienė. Kokią šių namų viziją kartu įgyvendinote?

– Mėta, kuri padėjo mums susiplanuoti šias erdves, yra ne tik architektė, bet, pirmiausia, artima mūsų šeimos bičiulė. Ji labai vertina tarpukario stilių, be to, ir pati gyvena tokiame name, tad klausimų, kas padės mums čia įsikurti, nebuvo. (Šypsosi.) Vos atradę šį butą, natūraliai pagalvojome apie Mėtą – žmogų, puoselėjantį nuoširdžią meilę autentikai ir šiam istoriniam laikotarpiui. Mūsų visų vizija sutapo: pirmiausia, norėjome išsaugoti kuo daugiau erdvių individualumo, neprarasti autentiškų detalių. Nekeisdami buto išdėstymo, funkciškai jį pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui. Iš mažos virtuvėlės padarėme nedidelį vaiko kambarį, vietoje valgomojo ir svetainės, šiek tiek praplatinę praėjimo nišas, sukūrėme bendrą svetainės ir virtuvės erdvę. Stengėmės naudoti ir kuo daugiau natūralių medžiagų – medžio, akmens, marmuro. Norėjosi neapkrauti interjero nereikalingomis detalėmis, o pabrėžti jo duotybes – sienas, senus langus, išskirtinio charakterio duris, palangių grožį. Žinoma, neapsiėjome ir be sudėtingesnių etapų. Sunkiausia turbūt buvo mano vyrui, nes visų statybų metu aš laukiausi. ( Juokiasi.)

Daugiausia laiko ir energijos pareikalavo bandymai išspręsti seno vamzdyno problemas ir atnaujinti parketą – tuo metu itin trūko meistrų. Visa kita vyko gana organiškai ir sklandžiai – remontas užtruko maždaug metus, o šią žiemą į naujus namus įsikėlėme jau su trijų mėnesių kūdikiu.

43

44

45

46

NAUJA studija

LĖTO GYVENIMO RITUALAMS Šv. Gertrūdos g. 39, Kaunas

APIE MUS IDDO slow living tai modernių baldų ir interjero detalių prekinis ženklas, išpažįstantis šiaurietiško minimalizmo kryptį, skirtas šiuolaikiniui miesto gyventojui, kuris vertina natūralumą, kokybę ir simplistinį dizainą. Mes didžiuojamės, kad kuriame ir gaminame Lietuvoje. Baldai ir interjero detalės yra pagaminti iš metalo, betono, kuriuos sušildo natūralus medis, kamštis, linas ar vilna.

BALDAI IR INTERJERO DETALĖS

47

Apsilankius Kauno studijoje ir pasakius kodą - KAUNASTIC gaukite 10% nuolaidą interjero detalėms!

Naują daiktą nusipirkti gali bet kada, tačiau atrasti seną – jau reikia pasistengti.

– Kodėl taip svarbu išsaugoti sena?

– Man atrodo, tai kyla iš bendros mūsų gyvenimo filosofijos, pomėgių, galbūt ir iš auklėjimo. Visų pirma, mums labai artimas šis laikotarpis. Antra, mums apskritai patinka seni dalykai, patinka atrasti autentiškus, o ne masinės gamybos daiktus. Svarbus ir tvarumas. Nors šiuo klausimu ir nesame labai pavyzdingi, tačiau tikrai stengiamės gyventi tvariau, o kartu – ir įdomiau. Visa tai pasufleravo ir mūsų požiūrį į namus. Šie namai dar prieš mums ateinant turėjo gerą aurą, savitą istoriją. Atrodo, jų nė nereikėjo įgyventi. Žavimės senutėliu girgždančiu parketu, iš antrų rankų atkeliavusiais baldais. Pavyzdžiui, valgomojo kėdės – iš tėvų sodo. Jas atrestauravome, pervilkome ir pritaikėme sau. Naują daiktą nusipirkti gali bet kada, tačiau atrasti seną – jau reikia pasistengti. Taip, atrodo, daiktai įgauna dar didesnę vertę.

– O kur yra šių namų širdis, kur vyksta daugiausiai veiksmo?

– Daugiausiai veiksmo vyksta aplink valgomojo stalą. Man visada norėjosi erdvės, aplink kurią galėtų burtis draugai, šeima, – didelis marmurinis stalas tikrai pritraukia žmones. Atėjus pavasariui, nemažai tenka ir prie langų pastovinėti – pro langus čiulba paukščiai ir žaliuoja Vytauto parkas.

– Nora, kas tau yra namai – prieglobstis nuo išorinio pasaulio, o gal priešingai – erdvė, kur susitinka pasauliai? Ar savo namais jums norisi dalytis su kitais?

– Man turbūt artimesnis pirmasis variantas, tačiau mano vyras Justas namuose galėtų suburti visą pasaulį. Jis gimė didelėje šeimoje, tad jam be galo patinka, kai namuose vyksta veiksmas, kai šurmuliuoja daug žmonių. Aš šiuo klausimu esu kiek ramesnė ir atsargesnė. Ypač po darbo, kur tenka daug bendrauti su žmonėmis, man norisi pabūti ramiai. Tačiau nesu visiška intravertė – man taip pat patinka organizuoti draugų vakarienes ir vakarėlius. Stengiamės atrasti balansą.

– Jau užsiminei, kad šis namas stovi prie pat legendinio Vytauto parko. Kaip parkas papildo jūsų kasdienybę?

– Parką į savo kasdienybę įtraukiame dvejopai – ir pasivaikščiojimams, ir sportui. Visai šalia yra dar vienas, Ramybės parkas, buvusios senosios Kauno kapinės. Ten stovi vienintelė Lietuvoje mečetė, dvi cerkvės. Abu su vyru labai mėgstame bėgioti, tad visi parkai ir gatvės aplink išnaudojamos sportinei veiklai. Ši vieta ypatinga dar ir tuo, kad nors ir yra visiškas miesto centras, kartu čia labai ramu, daug gamtos. Kaunas apskritai yra ypač žalias – jam savo žalumu turbūt prilygtų retas Europos miestas.

48

49

50

51

52

PRENUMERUOK „LAMŲ SLĖNĮ“ – PRENUMERUOK LAIKĄ SAU shop.lamuslenis.ltprenumerata

53

54

Manau, kad bet kuriam žmogui labai sveika retkarčiais išjudinti save iš komforto zonos.

– Kauno vizitine kortele pastaraisiais metais tapo toks smagus žodis kaunastic – papasakok, kas tau yra kaunastic?

– Neabejoju, kad kiekvienas miestietis savąjį kaunastic apibūdintų vis kitaip. Man Kaunas yra visomis prasmėmis be galo patogus miestas. Į darbą galiu nuvykti be didelių kamščių, vos per kelias minutes. Kultūra taip pat šalia – teatrą ar kitą renginį pasiekiu pėsčiomis ar dviračiu. Jeigu norisi gamtos pojūčio – čia pat dvi upės ir jų pakrantės, parkai, Nemuno sala, Pažaislio vienuolyno kompleksas, Ąžuolynas.

Be to, Kaunas yra dviračiams draugiškas miestas – tai mūsų šeimai labai aktualu. Kaunas nėra labai didelis, tad galima gana lengvai visą centrinę jo dalį apeiti pėsčiomis. Dar smagu, kad jis nėra toks nudailintas, – man įdomu kaskart (pa) stebėti jo progresą. Nors paauglystėje ar pirmaisiais universiteto metais nemaniau, kad čia liksiu, mane labiau viliojo sostinė, pastebiu, kad kuo toliau, tuo smagiau čia gyventi.

Na, ir dar vienas didelis Kauno pliusas – tai atstumas iki jūros! Mūsų šeima daug laiko praleidžia pajūryje, o iš Kauno ten nukeliauti galima vos per dvi valandas.

– Dviračiai, banglentės, kalnai, bangos, medikės darbas, artimas ryšys ir su dizainu, estetika... Nora, kaip tiek skirtingų pomėgių sutelpa viename žmoguje?!

– Iš tikrųjų, mano pomėgiai labai įvairūs. Labai myliu savo darbą, man patinka būti gydytoja, patinka padėti žmonėms. Žinoma, jis reikalauja daug emocijų ir pastangų, galbūt dėl įtampos darbe visas mano laisvalaikis toks aktyvus.

Tai padeda būti čia ir dabar, mintimis neleisti sau sugrįžti prie darbų. Iš vaikystės turiu ir dar vieną pomėgį – baletą.

Kartą per savaitę susirenkame pašokti, o tai juokais vadiname neišsipildžiusių svajonių klubu. ( Juokiasi.)

Mudviem su vyru patinka ir tinka aktyvus gyvenimo būdas – judėjimas ir naujos veiklos veikia it koks antidepresantas. Apskritai manau, kad bet kuriam žmogui labai sveika retkarčiais išjudinti save iš komforto zonos.

– Ir pabaigai... Kaip atrodo tavo tobula diena mieste? Kur ją praleistumei?

– Ideali diena prasidėtų anksti ryte: pasivažinėjimas dviračiais, pusryčiai lauko kavinėje, laikas namuose, vėliau – svajokliškas pasivaikščiojimas po Kauno gatves ir gatveles, ilgi ir lėti pietūs didelėje draugų kompanijoje ir vakaras svečiuose pas draugus.

55

Laimė būti lauke Stilius: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kai pirmi saulės spinduliai nudažo terasas, o sprogstantys medžių lapeliai žemę padabina gražiausiais šešėliais, žinai, jog pagaliau atėjo metas rytinę kavą gerti lauke. Kokia vieta tai bebūtų – mielas balkono kampelis, pieva, terasa, – kurkime jaukiausias pusryčių, pietų, o gal vakarienės su artimiausiais bičiuliais akimirkas gryname ore. Gaivumas, natūralumas, paprastumas, laimė – tai šio, taip išsiilgto ir taip ilgai laukto, šiltojo sezono raktažodžiai. Kartu su gražesnio gyvenimo namuose kūrėjais „IKEA“ linkime juos atrasti ir jums.

56

57

www.ikea.lt

58

59

Taip jis save ir pristato – Miesto pasakotojas. Arba žmogus, kuris dovanoja kitiems istorijas apie miestą. Ir ne šiaip kokį miestą, o gimtąjį Kauną. Arba kaip pats sako – jo visatos centrą. „Kol vieni keliauja po pasaulį, svajoja apie dar neaplankytas šalis ir naujus įspūdžius, aš kasdien keliauju Kauno gatvėmis, kur už kiekvieno kampo manęs vis dar tyko po nuotykį. Tik reikia nepaliauti stebėti ir stebėtis“, – kalba gidas Žilvinas Rinkšelis.

Kviečiu kartu su juo patirti Kauną.

Miesto pasakotojas Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas, Martynas Plepys

– Žilvinai, tai kokias gi istorijas labiausiai mėgsta pasakoti Miesto pasakotojas?

– Pačias įvairiausias! Vedant ekskursijas mane labiausiai žavi galimybė dalytis sukauptomis žiniomis su kitais. Dažnai istorijas nulemia nebūtinai konkretūs objektai ar specifinė tema, bet tai, ką aš galiu papasakoti, žinių bagažas, kuriuo tam tikra tema disponuoju. Žinoma, temos, kurias pažįstu geriausiai ir prie kurių dirbu daugiausiai, susijusios su istorija, architektūra, miestu.

Ekskursijose man svarbi galimybė pateikti savitą įvykių interpretaciją, megzti pokalbį, diskutuoti, atkreipti dėmesį į detales ir aplinkybes, kurias pažįstame menkiau ar kurioms teikiame mažiau dėmesio. Apskritai, galimybė pateikti ne pabirus faktus ar datas, o padovanoti žmonėms pasakojimą apie miestą, jo atsiradimą, vystymosi eigą, architektūrinį veidą, pokytį.

– Kuo tau apskritai patinka miestas kaip da-

60

rinys? Kuo jis tau įdomus?

– Miestas man patinka kaip pastatais įkalinta arba suvaldyta erdvė. Nors man itin artimas žmogiškas Kauno mastelis, aš itin gerai jaučiuosi ir kitose, ypač urbanizuotose vietovėse, pavyzdžiui, pastatų džiunglėse, kur siauras gatves supa neaprėpiami pastatai, – eini gatve tarsi tuneliu, o norėdamas pamatyti pastatus turi gerokai užriesti galvą.

Man patinka miesto dinamika, šurmulys, žmonių susibūrimai. Kai buvau vaikas, besidarinėjančios naktinio „Škodos“ troleibuso durys ir jo įsibėgėjimo gaudesys man būdavo vienas gražiausių garsų, girdimų pro vasarą atvirą langą. Dar man svarbu būti tarp žmonių. Nors tiek pat kiek bendravimo man reikia ir laiko be jo (kartais mėgstu pasakyti: išnaudojau savo dienos žodžių limitą), galiu be jokio nepatogumo tiesiog sėdėti būryje žmonių bare ar kur aikštėje, su niekuo nebendrauti, tiesiog klausytis kitų.

61

62

63

64

Noriu pasakoti, kaip miestas atsirado. Kad jis neišaugo organiškai iš buvusių kaimaviečių, tiesiog išsivystydamas į miestą.

Dar man svarbu istorija: suvokimas, kaip miestas atsirado, kaip augo ir keitėsi. Kodėl jis būtent toks, o ne kitoks. Ir, prisipažinsiu, man šiuo klausimu Kaunas – visatos centras. Jame gimiau ir užaugau, todėl jis man tebėra ir, manau, išliks pats įdomiausias ir labiausiai traukiantis. Apskritai, man patinka istoriniai miestai. Turbūt numirčiau iš nuobodulio kokiame Dubajuje... (Šypsosi.)

– Tavo tinklaraštyje radau labai gražią paralelę tarp Kauno ir Romos, tarp tavęs ir italų režisieriaus Federico Fellinio: „Kai buvau berniukas, aš norėjau keliauti ir pamatyti pasaulį, bet tuomet aš atradau Romą ir suradau savo pasaulį.“ Kaip savo pasaulį tu atradai Kaune?

– Taip, šie žodžiai puikiai papildo tai, ką paminėjau anksčiau. Galėtų būti minties tąsa – kai tik sąmoningai suvokiau, kad Kaunas man yra pasaulio centras ir ėmiau rašyti apie jį knygą, visai atsitiktinai radau šią Fellinio frazę, kuri tobulai perteikia ir mano santykį su Kaunu. Tik radau ją kažkur internete, iš antrų lūpų, todėl ne originalo kalba ir ne autoriaus žodžiais, tad nesu tikras, ar galima vadinti citata.

Nesu aistringas keliautojas, todėl mėgstu sakyti, kad kol vieni keliauja po pasaulį, svajoja apie dar neaplankytas šalis ir naujus įspūdžius, aš kasdien keliauju Kauno gatvėmis, kur už kiekvieno kampo manęs vis dar tyko po nuotykį. Tik reikia nepaliauti stebėti ir stebėtis.

– Miestas – tai ne tik konkreti vieta, ne tik architektūra, gatvės, parkai, bet ir žmonių ritualai, jų kasdienės sąveikos, judėjimo trajektorijos, santykiai. Dėl to kiekvienas miesto gyventojas savaip atranda, kaip pajausti, kaip skaityti miestą. Koks Kaunas yra tau?

– Tikra tiesa. Miestuose daug atsitiktinumo, netikėtumo, žinoma, netrūksta ir mechanikos. Priklauso nuo žmogaus tipažo: vieni mėgsta neišklysti iš tako ir kasdien metų metus keliauja tais pačiais maršrutais ir trajektorijomis. O štai kiti kiekvieną

kartą stengiasi pasiklysti, patirti nuotykį. Kaip ir minėjau, man Kaunas yra istoriškas, žmogiškas.

Dar man jis yra miestietiškas, europietiškas, turintis savitą dvasią, identitetą ir veidą. Ilgą laiką man jame trūko dinamikos, todėl labai džiaugiuosi, kad jos vis daugėja. Miestas rado, kaip išeiti iš akligatvio, kuriame kurį laiką buvo užstrigęs, o gal ir sąmoningai įstumtas, kad pasimestų ir pamestų...

– Papasakok nežinantiems – kokios yra Kauno ištakos, kokia šio miesto istorija?

– Tai mano labai mėgstamas klausimas! Būtent į jį stengiuosi sau atsakyti vaikščiodamas po Kauno senamiestį. Jį bandau atskleisti ir kitiems. Šiuo klausimu man labai didelį įspūdį ir įtaką padarė archeologo M. Bertašiaus knyga „Dingęs miestas: viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis“. Pamenu, stebėjausi, kaip galima taip patraukliai parašyti mokslinę knygą, kuri taip lengvai ir įdomiai skaitosi (o tai vis dar ganėtinai reta). Kiek daug naujų žinių ir faktų joje pateikta! Dažnai ja remiuosi ir vesdamas ekskursijas senamiestyje. Iš esmės mano ekskursijų tikslas – papasakoti realią, o ne išgalvotą miesto atsiradimo istoriją. Ne kabinti makaronus apie išgalvotas meilės istorijas ir požemių vaiduoklius, o paaiškinti, kodėl pilis stovi ten, kur stovi, kaip ji veikia gynybos sistemoje ir kaip fortifikacinis objektas.

Noriu pasakoti, kaip miestas atsirado. Kad jis neišaugo organiškai iš buvusių kaimaviečių, tiesiog išsivystydamas į miestą. Priešingai, sąmoningai ir oficialiu valdovo – šiuo atveju, Vytauto Didžiojo – sprendimu miestas buvo įsteigtas, matininko suplanuotas, nubraižytas ir vėliau kviestinių pirklių ir amatininkų užkurtas. Tikriausiai tai paaiškina, kodėl Kaune tiek daug miesto įkūrėjo kulto ženklų: Vytauto Didžiojo tiltas, universitetas, Vytautinė (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčia, Vytauto prospektas (viena pagrindinių ir judriausių Kauno gatvių).

65

66

67

– Ar bėgant metams pastebi, kaip miestas keičiasi?

– Taip, sunku to nepastebėti. Kartais bandau prisiminti, kaip miestas atrodė vaikystėje, prieš dešimt ar daugiau metų. Tiesą pasakius, kartais pasiilgstu to užsikonservavusio, laukime nuskendusio miesto. Labai tikiuosi, kad Kaune liks kampelių su aptrupėjusiais fasadais, neremontuotomis gatvėmis ir laukine gamta.

– Įtariu, tavo pasivaikščiojimai po miestą – visai kitokie nei didžiosios dalies miestiečių? Į kokius ženklus dairaisi, kokių simbolių vaikštinėdamas ieškai? Kurias miesto vietas mėgsti aplankyti labiausiai?

– Tiesiog stengiuosi būti dėmesingas ir kuo daugiau pajusti: klausyti, stebėti, įkvėpti, liesti. Ieškau paralelių, istorinių ženklų, kuriuos rinkdamas ir gretindamas su turimomis žiniomis galėčiau daryti tam tikras įžvalgas. Žodžiu, disponuoti viskuo, ką turiu.

Mėgstu žvelgti į miesto centrą nuo šlaitų.

Apskritai, mėgstu pasilipti kuo aukščiau ir miestą analizuoti iš paukščio skrydžio. Nevengiu apsilankyti vietose, kuriose dar nebuvau ar buvau jau seniai.

– Skaitydama tavo tekstus supratau, kad dažnai miestą tyrinėji ir per literatūros sluoksnius?

– Taip. Grįžtant prie pirmojo klausimo – tai viena mano mėgstamiausių temų. Būtent literatūriniuose tekstuose atrandu ne tik bendraminčių, bet ir kitokių, pačių įvairiausių savojo miesto interpretacijų. Literatūroje atsispindi ne tik kolektyviniai dalykai, bet ir individualus, savitas miesto matymas.

Mano artimiausias kompanionas – Vytautas Sirijos Gira. Būtent su jo knygose perskaitytais ir kone mintinai išmoktais vaizdiniais galvoje tebevaikštau iki šiol. Jo kadais aprašyti realūs miesto pastatai ir vietos (manau, kad ir siužetai bei veikėjai) mane tebelydi šiandieninio miesto gatvėse. Apskritai, literatūriniai tekstai ir istorinės bei kitos žinios man suteikia galimybę vaikštant kasdienėmis miesto gatvėmis kartu keliauti laiku ir kitų žmonių pėdomis.

68

– Žilvinai, pakalbėkime apie Kauno architektūrą. Žinau, kad šia sritimi domiesi nuo pat mažumės. Tai kuo ypatinga Kauno (tarpukario) architektūra? Kokie yra išraiškingiausi jos bruožai? Kokių įdomiausių istorijų tau pavyko atrasti Kauno miesto gatvėse?

– Taip, sugrįžkime į realybę ir apčiuopiamybę. (Šypsosi.) Svarbu pažymėti, kad istorinė architektūra mane traukė nuo vaikystės ir tie vaizdiniai įvairiais netikėtais pavidalais sugrįžta iki šiol. Tad nesąmoningai polinkis architektūrai atsirado gan anksti, bet vertės, ypatingumo suvokimas pasipildė atsiradus specifinėms žinioms. Žinios, beje, vis dar pildosi ir šiandien galint realiai prisiliesti prie architektūros remontuojant autentišką tarpukario butą ar lankantis ekskursijose po tarpukario pastatus.

Didžiausią Kauno tarpukario architektūros, kaip ir bet kurio kito laikotarpio, vertę man kuria istorinės aplinkybės, kuriose šie pastatai atsirado.

Ir kuo jos ypatingesnės, unikalesnės ir svarbesnės, tuo ši architektūra ypatingesnė ir man. Tarpukaris, žinoma, išsiskiria dar ir savo profesionalumu bei įvairove. Tai buvo ypatingas istorinis laikotarpis Kaunui, per kurį laisvai reiškėsi architektų kūrybinis polėkis, buvo sudarytos sąlygos proveržiui ir galimybės semtis įvairių įtakų.

Dar vienas svarbus aspektas, kad didžiąją dalį šios architektūros sudaro gyvenamieji namai, o tai reiškia, kad kiekviename jų slypi asmeninės istorijos – ir jų ne šimtai, o tūkstančiai!

Man jos ne mažiau svarbios nei pastatų estetika ir architektūrinė raiška. Mane žavi abu dalykai: ne tik išskirtinės istorijos ir negirdėti faktai (pavyzdžiui, kad Kauno klinikas tarpukariu suprojektavo tas pats architektas, kuris vėliau, pokariu, Paryžiaus centre pastatė pirmąjį dangoraižį – Monparnaso bokštą), bet ir tokie visiškai paprasti kasdieniai dalykai, kaip kas nors anuomet kasdien ėjo į darbą, taupė pinigus, ėmė paskolą, kūrėsi nuosavus modernistinius namus, rinkosi elektros jungiklius, durų rankenas. Visa tai aš iki šiol tebegaliu atrasti, paliesti ir tyrinėti, o tai patyręs perduoti ir papasakoti kitiems.

69

70

– Kas, tavo akimis žvelgiant, kuria šį su niekuo nesumaišomą Kauno veidą ir unikalų šio miesto charakterį?

– Detalės, istorinės aplinkybės, žmonės.

– Menininkei Marinai Abramovič viešint Kaune visą savaitę buvai jos asmeninis gidas.

Papasakok apie šią patirtį – ką su Marina kalbėjote, kokias temas palietėte? Kokią ją tau teko pažinti? Kokias Kauno vietas jai aprodei ir kokias istorijas papasakojai?

– Taip turėjo būti, bet, tiesą pasakius, buvau labiau jos vairuotojas nei gidas ir palydovas mieste. Iš pradžių nusiminiau, kad neatlieku pagrindinės savo funkcijos, tačiau vėliau ėmiau vertinti ypatingą man suteiktą galimybę ne tik praleisti daugiau laiko su šia išskirtine kūrėja, bet ir lydėti ją į visus svarbiausius renginius: spaudos konferenciją, parodos atidarymą, paskaitą Žalgirio arenoje, o po kiekvieno šio renginio su visais įspūdžiais ją vežti atgal namo – į viešbutį.

Visos mano kelionės su ja, nors ir dažnos, tetrukdavo dažniausiai penkiolika dvidešimt minučių, todėl ir pokalbiai daugiausia būdavo trumpi, apie miestą, žmones, kasdienybę. Man buvo nepaprastai smagu kulniuoti su ja, kad ir labai trumpomis atkarpomis, bet matant, kaip žmonės reaguoja, kiek daug praeivių ją atpažįsta, kiek dėmesio ji sulaukia. Kaip šiltai sutinka kiekvieną: mielai ir draugiškai sustoja bendrai

nuotraukai, autografui ar tiesiog apsikabinimui.

Marina yra šiltas, draugiškas ir paprastas žmogus. Labiausiai man įsiminė jos įspūdžiai pamačius link arenos traukiančias minias žmonių ir nugirstas pokalbis telefonu, kurio metu ji artimiesiems pasakojo: „kokie čia gražūs ir išsilavinę žmonės“.

– Žilvinai, o kur rekomenduotum užsukti tiems, kurie Kaune lankosi pirmąkart? Ir kur nusivestum žmogų, kuris Kauną puikiausiai pažįsta?

– Labai linkėčiau ir rekomenduočiau kuo labiau leisti sau pasinerti ir patirti Kauną. Būtina aplankyti Art Deco muziejų ir pajusti bei suvokti, kaip ir kuo tarpukariu gyveno Kaunas. Patirtį galima sustiprinti ir apsistojant architekto S. Kudoko name-viloje. Pasivaikščioti Putvinskio, Vaižganto gatvėmis, tačiau taip pat nepabijoti nuklysti ir paklysti Žaliakalnio dalyje tarp Pelėdų kalno ir Varnių gatvės, anuomet vadintoje „Argentinka“ ir „Brazilka“. Pasivaikščioti Nemuno ir Neries pakrantėmis – Kaunas vis tik upių miestas! Nevengti tokių įprastų maršrutų kaip Laisvės alėja, Vilniaus gatvė, o dar geriau – įveikti visą maršrutą pėsčiomis nuo pat Soboro iki Santakos. Užeiti į kino teatrą „Romuva“.

Puikiai Kauną pažįstantį žmogų nusivesčiau bet kur, kur galėčiau jam pažerti naujų, dar nežinomų faktų ar atskleisti miestą taip, kaip jis jo iki tol nematė.

71

Rūku pasidabinę Kauno senamiesčio bokštai, saulėlydis Nemuno saloje, o gal saulėtekis Pažaislio vienuolyne – visas jo nuotraukas būtų galima žymėti #kaunastic grotažyme. Iš paukščio skrydžio Kauno ir kitų Lietuvos kampelių vaizdus f iksuojantis fotografas Andrius Aleksandravičius šypsosi: „Kaunui pasisekė. Man irgi.“

Padebesiais Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Andriau, jūsų žaidimų aikštelė – miestas, gatvė, miškas, upė, dangus. Kuo jums ypatingi šie „pozuotojai“?

– Iš tiesų kasdienybėje jie man atrodo įprasti ir niekuo neypatingi, o ypatingai atrodyti gali tam tikromis sąlygomis. Tokių sąlygų ir ieškau – saulė, rūkas, sniegas, net ir lietaus sukuriama vaivorykštė suspindi kitaip, kai gerai įsižiūri.

– Fotografuojate kraštovaizdžius kiek kitaip – iš dangaus, pasitelkdamas droną.

– Fotografavimas iš dangaus man yra dar vienas būdas pažvelgti į įprastus vaizdus iš kitos perspektyvos. Dažnai vaikščiodami palei upę ar kelią net nesusimąstome, kaip jie atrodo iš viršaus.

Tuo ir žavi fotografija iš oro. Žinoma, norint atrasti vis ką nors naujo reikia labai daug laiko ir energijos. Iki šiol esu droną skraidinęs daugiau nei 1500 kartų, tai yra 280 valandų ore. Nuskrista apie 1,9 milijono kilometrų.

Kita vertus, dabar dronai tapo pigiais žaislais, juos gali įsigyti visi. Ir dažniausia naujokų klaida – eilinis kadras. Internetas pilnas dronų vaizdų, bet tam, kad padarytum ypatingą nuotrauką, pirmiausiai svarbu būti fotografu, o tik po to – drono pilotu.

72

73

74

– Pakalbėkime apie vieną itin į atmintį įstrigusį jūsų video darbą – „Rūkas“. Kiek laiko prireikė sugaudyti tiek rūkų, kokios vietos jame įamžintos?

– Šalia fotografijoje užfiksuotos akimirkos visada yra ir judantis vaizdas. Kiekvieną kartą dronui skrendant stengiuosi užfiksuoti ir vaizdo įrašą. „Rūko“ idėja kilo apibendrinant 2020 metus. Tarp daugybės užfiksuotų saulėtekių ir saulėlydžių pastebėjau, kad daugumoje kadrų išties vyrauja rūkas. Taip atrinkau daugiau nei šimtą trumpų momentų ir juos sudėliojau į 3 minutes. Žinoma, kadangi gyvenu Kaune, daugiausiai šiame filmuke Kauno ir Kauno rajono vaizdų, tačiau yra ir Vilniaus, Kuršių Nerijos, Birštono. Nuo momento, kai pabundu, iki drono pakėlimo į orą man prireikia mažiau nei 10 minučių. O dažnai toji akimirka, kai rūką apšviečia saulė ir jis išsisklaido, trunka dar trumpiau.

Rūkas kardinaliai pakeičia miesto vaizdą. Vietos, kuriose lankiausi daug kartų, atrodo visiškai kitaip, tampa sunkiai atpažįstamos. Ypač žavus žemas rūkas, kai virš miesto matosi tik didžiausių pastatų bokštai. Žaidžiant su rūkais taip pat svarbu paminėti, jog jie neprognozuojami. Oro temperatūra, krituliai, vėjas dažniausiai skelbiami orų prognozėse, o rūkas – ne. Tad jį pagauti tampa it loterija.

– Šis jūsų darbas pelnė ir apdovanojimą. Ir tai ne pirmasis jūsų apdovanotas kadras?

– „SkyPixel Aerial Photo & Video Contest“ konkursą organizuoja didžiausias dronų gamintojas „DJI“. Kasmet šis konkursas sulaukia po keliasdešimt tūkstančių darbų iš viso pasaulio. 2018 metais viena mano nuotrauka šiame konkurse laimėjo „This Week's Most Popular Prize“. Nuo tada kiekvienais metais nusiunčiu po keliolika darbų.

Dažniausiai dalyvauju su nuotraukomis, šiemet pabandžiau ir su vaizdo įrašu. Pasisekė: laimėjau sidabrinį apdovanojimą. Tai man labai svarbus įvertinimas, bus dar daugiau motyvacijos kurti naujus darbus.

– 2020-ais metais „Sony World Photography Awards“ apdovanojimuose jūsų kadras „Stovint ant Baltijos jūros ribos“ taip pat buvo pripažintas geriausiu Lietuvos kategorijoje.

– Su šia nuotrauka iš tikrųjų pasisekė du kartus. 2019 metais patekau į „Red Bull Illume Image Quest“ finalą. Konkurse dalyvavo daugiau nei 50 tūkstančių darbų. Finalas vyko ypatingoje vietoje – LUMEN muziejuje, kalnuose, 2,275 m aukštyje, Italijoje. Dar po metų parsivežiau „Sony World Photography Awards“ laimėjimą nacionalinėje kategorijoje. (Šypsosi.)

O kadro istorija labai paprasta. Visada norėjau žiemą nufotografuoti paplūdimį su sniegu. Vienais metais pasitaikė proga – buvo tinkamas oras, daug prisnigo. Sausio 27-osios rytas, stiprus vėjas, šalta. Padariau keletą apsnigto paplūdimio kadrų ir viename jų tarsi kažko trūko. Tad su drauge „atsistojome ant Baltijos jūros ir kranto krašto“ ir išėjo puiki nuotrauka. Nors tuo metu gulėti ant sušalusių ledukų pučiant stipriam vėjui nebuvo labai malonu, galiausiai buvo verta. (Šypsosi.)

75

76

77

Praėjusią vasarą stengiausi nepraleisti saulėtų rytų, tad teko net pakeisti savo dienos ritmą...

– Pasižvalgiusi jūsų instagrame pastebėjau, jog daug nuotraukų įamžintos auksinės valandos metu. Kada dažniausiai leidžiatės į foto-žygius?

– Fotografija man ‒ ne tik dar vienas padarytas kadras. Visuomet ieškau ypatingų momentų, ypatingos šviesos. Taip jau yra, kad auksinės valandos šviesa gražiausia.

Ilgai svarsčiau, ar man labiau patinka auksinis vakaras, ar auksinis rytas, tačiau abu jie ypatingi. Ryto metas žavus ir tuo, kad dažniausiai mieste būni vienas. Žmonės dar miega, vėjas paprastai būna nurimęs. Ir tas ypatingas momentas, kai saulė išlenda iš horizonto, išryškėja miesto šešėliai, atperka labai ankstyvą kėlimąsi.

Vasaros rytais saulė teka 4‒5 val. Praėjusią vasarą stengiausi nepraleisti saulėtų rytų, tad teko net pakeisti savo dienos ritmą: saulėtekis, darbas prie kompiuterio, pietų miegas ir tada visi kiti dienos darbai iki saulėlydžio. Ir taip visą vasarą. (Šypsosi.)

– Daugumoje jūsų fotografijų įamžintas Kaunas. Koks yra jūsų Kaunas? Pasidalykite keletu vaizdingų maršrutų ar panoramų taškų.

– Ramus – tai pirmas į galvą atėjęs žodis. Ypač šiuo laikotarpiu.

Kai mieste nebeliko didelių automobilių srautų, kartais atrodo, kad jame vaikštai vienas. Žinoma, tai priklauso ir nuo oro sąlygų. Artėjanti vasara į gatves pakvies vis daugiau žmonių.

Kaunui pasisekė. Man irgi. Šis miestas žavus tiek gyventi, tiek fotografuoti. Kartais atrodo, kad visi keliai pažįstami, išvaikščioti, išskraidyti, bet vis atrandu kažką naujo.

Man labai patinka šis maršrutas: Laisvės alėja – S. Daukanto gatvė – Nemuno krantinė – Žemieji Šančiai – Panemunė – Studentų miestelis – Ąžuolynas – Laisvės alėja. Ilgas, maždaug 3 val. maršrutas, skirtas pažinčiai su Nemuno sala, krantine, Žemaisiais Šančiais. Pagrindiniai vaizdai: medinukai, modernūs namai, žiemą prie vieno iš daugiabučių, esančio prie Nemuno, besirenkančios gulbės, Panemunės šilas, Trijų mergelių tiltas, studentų miestelis, Ąžuolyno parkas. O į Laisvės alėją galima nusileisti net keliais skirtingais laiptais – per Ramybės parką, Kauko alėją arba Pompėjos laiptais.

Kviečiu išbandyti būtent šį maršrutą.

78

79

80

Dažnai netgi pagalvoju, kad mano fotografijoje yra daugiau techninio darbo nei kūrybos.

– O kokias ypatingas, ne taip gerai žinomas panoramines vietas išskirtumėte kitur Lietuvoje?

– Išskirčiau Aukštaitijos nacionalinį parką. Ten tiek daug ežerų, tiek daug miško. Rekomenduočiau šiltomis vasaros naktimis apsilankyti Kulionyse ir pastebėti žvaigždes. O karštą vasaros dieną užsukti į Sietuvos kūlgrindą. Ten praeiti ypatingu keliu po vandeniu (tik neišsigąsti purvo iki kelių). Taip pat – Kuršių nerija. Tai ypatinga vieta, o rytas Negyvosiose kopose atrodo magiškai. Be to, Kurtuvėnų regioninis parkas – ten esantis kempingas sužavėjo ne tik ramybe, bet ir apylinkių grožiu.

– Esate baigęs tiksliuosius mokslus, tačiau pasirinkote kūrybos, saviraiškos kelią. Papasakokite apie savo pažintį su fotografija.

– Pamenu 2005–2006 m., kai į mano rankas pateko mobilusis telefonas su kamera. Jo nuotraukų kokybė buvo tragiška, tad pradėjau domėtis, kaip, kokia technika būtų galima daryti gražesnes nuotraukas. Nutariau įkalbėti savo šeimą nusipirkti skaitmeninį fotoaparatą. Pamenu, kad tai buvo nepigus pirkinys. Tačiau pavyko, ir tuomet pradėjau fotografuoti viską aplink – katė, gėlės, saulėlydžiai, miesto vaizdai...

Pasirinkęs inžinerijos studijas atvykau studijuoti į Kauną. Tačiau šalia studijų visada buvo ir fotografija. Pirmąjį veidrodinį fotoaparatą įsigijau vasaros atostogų metu, dirbdamas braškių laukuose Anglijoje. Taip norėjau, kad vasaros viduryje teko sudėti ne tik savo, bet ir draugės santaupas. Baigiau bakalauro, magistro studijas, tačiau galiausiai supratau, kad noriu tik fotografuoti. Inžinerijos studijos suteikė kūrybai kitokį požiūrį. Dažnai netgi pagalvoju, kad mano fotografijoje yra daugiau techninio darbo nei kūrybos.

– Esate sakęs, jog niekada nemėgote būti nuotraukos režisieriumi – ar taip yra ir dabar?

– Tikriausiai taip. Nors būtų galima sakyti, kad mano fotografija yra iki smulkmenų suplanuota, sudėliota kompoziciškai, tačiau kiekvieną kartą netikėtai į kadrą įskridęs paukštis, neįprastai krentanti šviesa ar kokia gamtos išdaiga, tarkime, minus dvidešimties laipsnių šaltyje spindintys ledo kristalai sukuria tokią nuotrauką, kurios net pats nesitikėjau.

81

82

83

Dirbu su foto ir video bankais – visas pardavimo procesas vyksta internete.

– Esate dirbęs ir fotožurnalistu, tiesa? Koks buvo šis darbas?

– Fotožurnalisto darbą išbandžiau vietiniame miesto laikraštyje. Neturėjau jokios tokio darbo patirties, tad stebėjau kolegų pavyzdį, klausiau žurnalistų patarimų. Ši veikla man ne tik patiko, bet ir padėjo išmokti greitai, disciplinuotai dirbti. Atradau sistemą, kaip susitvarkyti su galybe nuotraukų – po kelių metų praktikos atiduoti nuotraukas spaudai ir internetui „čia ir dabar“ atrodė įprasta užduotis.

Lietuvos spaudos fotografijos konkursuose laimėjau du auksinius kadrus. Tačiau nors redakcinis darbas buvo tikrai dinamiškas, fiksuojami įvykiai ėmė kartotis – kiekvienais metais vyksta Kalėdų eglutės įžiebimas, kartojasi ir kiti renginiai. Supratau, kad noriu dirbti sau.

– Dirbate su užsienio agentūromis – kur daugiausiai naudojamos jūsų nuotraukos? Kaip sėkmingai prekiauti savo nuotraukomis virtualioje erdvėje?

– Dirbu su foto ir video bankais – visas pardavimo procesas vyksta internete. Pasirinkau šį būdą dėl keleto priežasčių: dažniausiai galiu fotografuoti tai, kas man patinka, nuotraukos parduodamos visame pasaulyje. Taip pat viena nuotrauka gali būti parduota šimtus ar net tūkstančius kartų, o užsakovas visiškai nedaro įtakos mano kūrybos procesui.

Iš pradžių buvo smagu sekti, kur mano darbai publikuojami. Šiuo metu būtų sunku rasti naujienų portalą, kuriame nebūtų mano nuotraukos. Žinoma, yra ir minusų. Pastebima bendra tendencija, kad kiekvienais metais nuotraukos kaina vis krenta, atsiranda vis daugiau agentūrų, kurios parduoda pigiai, senosios turi prisitaikyti.

Ir didžioji dalis nuotraukos kainos atitenka agentūroms. Visgi pandemijos laikotarpiu supratau, kad ši veiklos dalis labai svarbi.

Jei būčiau fotografavęs tik renginius, būtų tekę sėdėti be darbo arba keisti profesiją.

Vieno sėkmingo recepto šioje veikloje nėra. Didžioji dalis mano fotografijų priklauso keletui kategorijų: kelionės (tiek drono, tiek nuo žemės), šiuolaikinės technologijos (mobilieji telefonai, išmanūs įrenginiai), elektromobiliai ir žalioji energetika. Taip pat reikalingas milžiniškas nuotraukų kiekis – vienoje agentūroje publikuoju virš 13 tūkstančių nuotraukų, ir tai palyginus dar visai nedaug.

84

85

Tobulas derinys Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, fotografuota viešbučio Radisson „Two Senses“ restorane

Kvepiantys lietuviški sodai, vietiniuose ūkiuose gimstantys skoniai, miškų ir upių teikiamos dovanos – Kaune, viešbutyje „Radisson“, neseniai atsidaręs restoranas „Two Senses“ lankytojus kviečia pasinerti į harmoningą skonių ir potyrių dermę.

Meistriškai derindamos patiekalų ir gėrimų skonių natas, restorano vadovė Julita Liutikaitė ir vyriausioji šefė Rita Tamašauskienė restorano lankytojams kuria tikrą skonių, emocijų ir netikėtų atradimų šventę.

– Julita, Rita, papasakokite apie naujojo restorano „Two Senses“ dviejų potyrių – skonio ir emocijos – koncepciją. Kaip šiuos potyrius derinate restorane ir ruošdami naujus patiekalus?

Julita: Svečiams stengiamės kurti ypatingą atmosferą – daug dėmesio skiriame detalėms, kad sukurtume aplinką, kurioje jaustųsi lengvumas, pakylėjimas, džiugios emocijos.

Aplinkoje, kurioje visos detalės turi savo funkciją, o jų dermė kuria harmoniją, gera ir ramu būti. Tokia erdvė neerzina, joje nėra nereikalingų elementų. Potyrius deriname taip pat ir tarp virtuvės bei baro. Kurdami naujojo restorano konceptą siekėme, kad tarpusavyje derėtų patiekalų lėkštės ir gėrimų taurės, stalų dekoracijos ir maisto spalvos. Kad visų elementų dermė kurtų harmoningą ir džiuginančią aplinką svečiams.

Rita: Restorane mūsų patiekalai ir gėrimai kartu kuria gastronominę šventę lankytojams ir vienas kitą papildo. Mūsų virtuvė daugiausia paremta lietuviškumo, natūralumo, modernumo, sezoniškumo principais. Naudojame šviežius, tvarius, vietinius produktus, taip 86

siekdami sutrumpinti ingredientų logistinę grandinę. Bendradarbiaujame su ekologiniais ūkiais, palaikome šiltus ir glaudžius ryšius su vietiniais ūkininkais. Visa tai atsispindi mūsų restorano meniu. Mums svarbu švęsti lietuviškumą – įprastinius lietuviškus patiekalus ir produktus patiekiame šiuolaikiškai, naudodami modernias technologijas ir metodus.

– Kaip kuriate savo meniu? Skaičiau, kad ieškodami naujų idėjų galvojote, kuo kvepia lietuviški sodai, kokius prisiminimus kelia metų kaita, ką dovanoja nepaprasta lietuviška gamta, tiesa?

Julita: Kurdami pirminę restorano koncepciją daug važinėjome po vietinius lietuviškus ūkius, įvairias vietoves, bendravome su ūkininkais, stebėjome, kaip auga galvijai, vištos, kaip žydi sodai, sirpsta uogos, noksta vaisiai ir daržovės. Ši patirtis sujautrino mūsų vaizduotę ir įkvėpė mus kurti.

Rita: Būtent šios patirtys uždegė mūsų norą kurti tvarią, sezonišką, lietuvišką virtuvę. Sugalvojus jos konceptą, meniu susidėliojo organiškai.

– Kodėl jums taip svarbu sezoniškumas, natūralumas ir tikrumas?

Julita: Kurdami restorano konceptą, at-

sižvelgėme ir į pasaulines tendencijas – kai dirbau Skandinavijos šalyse, buvau sužavėta jų puoselėjimo Nordic manifesto, kai kartu susėdę ūkininkai ir verslininkai nusprendė, kad jų vietinė produkcija yra labai gera ir kokybiška, todėl visi bendrai turi stengtis ją puoselėti. Dabar Skandinavijos šalys pirmauja vaikų maitinime, restoranų reitinguose, diktuoja naujas gastronomines tendencijas ir madas.

Tad pirminė restorano idėja kilo iš šio gražaus pavyzdžio. Lietuvoje turime labai didžiulį potencialą įgyvendinti lietuviškąjį manifestą ir pabandę tai padaryti pamatėme, kad lietuviškumo puoselėjimas aktualus dideliam ratui žmonių. Ir kaip aš džiaugiuosi, kai apsilankiusi turguje vėl matau agrastus! Visi pripratome valgyti šilauoges, o agrastus ir serbentus – tokias puikias uogas – kažkodėl ėmėme ir pamiršome. Smagu, kad grįžta noras džiaugtis vietiniais produktais ir naudoti juos virtuvėse.

Norisi, kad šiuolaikinė karta taip pat turėtų galimybę patirti, susipažinti, paragauti lietuviškų ingredientų skonius. Norisi grąžinti ir išlaikyti tai, ką turime geriausio Lietuvoje.

87

88

Siekiame saugoti ir savo gamtą, aplinką. Bendradarbiaudami su vietiniais ūkininkais sutrumpiname ingrediento kelionę net keliomis savaitėmis, taip jis mūsų restorano lankytojus pasiekia ne tik šviežesnis, bet ir draugiškesnis aplinkai.

– Minėjote, kad stengiatės tradicinius lietuviškus skonius atkurti naujai – kaip to siekiate?

Rita: Kurdami meniu prisimename savo istoriją – galvojame, ką valgė lietuvių didikai, kokie patiekalai būdavo patiekiami jų valgomuosiuose. Ieškome šių patiekalų ingredientų, šiuolaikinėse virtuvėse jau neretai pamirštų ir nebenaudojamų. Vienas iš jų – patarška, buvusi ypač populiari didikų laikais, iš naujo atgijusi mūsų virtuvėje. Taip pat ir su žuvimis – gaminame patiekalus iš žuvų, kurios būdavo valgomos istoriniais laikais, pavyzdžiui, sterkas, šamas ar lynas. Svečius supažindiname su naujais produktais, papasakojame apie jų skonines ir maistines savybes, neretai nustebiname ne tik skoniais, bet ir pasakojimais apie lietuviams jau pamirštus ingredientus, užauginamus mūsų vietinių ūkininkų. Viskas prasideda nuo ūkių ir toliau tęsiasi Lietuvos gastronominės istorijos paieškose.

– O kaip šias idėjas atkartojate restorano erdvėje? Kaip švenčiate lietuviškumą ir mūsų krašto gamtą?

Julita: Mūsų restorano interjeras – šviesus, lengvas, neapkraunantis. Norime, kad visas svečių dėmesys kryptų į maistą ir gėrimus.

Erdves puošiame gyvomis gėlėmis, siekiame, kad interjeras, visi naudojami papuošimai primintų lietuviškus laukus, puokštes. Taip pat mūsų restorane ypač svarbus ne tik maistas, bet ir gėrimai. Turime jų visokiausių ir ne tik alkoholinių. Ieškome maisto ir gėrimų derinių, kurie patiktų svečiams, juos nustebintų ir

kartu kurtų harmoningą visumą.

– Ar tiesa, kad tinkamai parinktas gėrimas gali pakylėti maisto skonines savybes, o netinkamai – sugadinti net visą patiekalą?

Julita: Tikrai taip, todėl su šia sritimi reikia labai daug dirbti. Visada laukiu Ritos meniu, kurį kartu modeliuojame, tvirtiname. Pagal jį aš sudarau gėrimų meniu, nes tinkamas gėrimas gali labai gerai papildyti patiekalą, o netinkamai parinktas – sugadinti arba gėrimą, arba patiekalą. Taigi visas mūsų noras sukurti harmoningą aplinką, pojūčių ir skonių dermę gali būtent šiame žingsnyje ir sugriūti. Todėl ieškome tobulų derinių, kurie papildytų vienas kitą ir sukurtų umami – visą, iki pat smegenų šaknelių apimantį skonį. Įvairių degustacijų, renginių metu svečiams stengiamės paaiškinti, parodyti šį nepaprastą skonį, jausmą.

Mūsų tikslas – supažindinti svečius su maisto ir gėrimų pasauliu iš kitos pusės, kelti Lietuvoje gastronominę kultūrą. Šio meno mokausi pati ir labai mielai dalinuosi su lankytojais. Džiugu, kad ir svečius ši tema domina, dažnai paragavę maisto ir prie jo priderinto gėrimo jie nustemba, susižavi, negalėdami patikėti, kaip maistas ir gėrimai gali vienas kitą taip papildyti.

– Ką norite, kad jūsų restorano svečiai išsineštų iš restorano: kokias emocijas, prisiminimus, pojūčius?

Julita: Visų pirma, norime parodyti, kad geras maistas yra ne tik užsienio virtuvėse ir ūkiuose, kad gerų ingredientų turime ir Lietuvoje. Šiuos vietinius ingredientus pateikiame moderniai, siekdami, kad svečiai atrastų nau-

jus skonius arba prisimintų seniai pamirštus ‒ pavyzdžiui, skilandį, kurį dažnai keičiame į nelietuvišką saliamį. Arba nuostabūs lietuviški sūriai! Su sūrių gamintojais palaikome labai glaudžius ryšius, vežame juos tiesiai iš ūkių ir patiekiame lankytojams, pasakodami jų atsiradimo istorijas. Norime plėsti lankytojų akiratį ir plačiau pasižiūrėti į lietuvišką gamtą, o ne tik žvalgytis į užsienį. Kartu su vietiniais gamintojais, ūkininkais siekiame parodyti, kad Lietuvoje mes turime tikrai labai daug ir ypač kokybiškų produktų.

Rita: Siekiame saugoti ir savo gamtą, aplinką. Bendradarbiaudami su vietiniais ūkininkais sutrumpiname ingrediento kelionę net keliomis savaitėmis, taip jis mūsų restorano lankytojus pasiekia ne tik šviežesnis, bet ir draugiškesnis aplinkai.

– Vasara su visomis savo spalvomis, ingredientų, kvapų, tekstūrų gausa – turbūt idealiausias metas sužadinti visus potyrius! Kokius naujus skonius ruošiate šiam sezonui?

Rita: Į meniu ir patiekalus įtraukiame visus atbundančius ir nokstančius ingredientus: rabarbarus, smidrus, prieskonines lauko žoleles, pušis, egles...

Julita: Visą žalumą, gamtos grožį atnešime į lėkštes, gėrimus ir patį restorano interjerą. Lietuvišką gražią, žydinčią vasarą švęsime ir dovanosime savo svečiams restorane! facebook.com/twosenses.restaurant/

89

Su Ieva Marija Frišmante susipažinome prieš ketverius metus. Tąkart sėdėdama jos namų svetainėje klausiausi nedrąsių merginos svajonių, kurias į priekį vedė beribė meilė gėlėms. Šiandien Ieva Marija vos spėja suktis – floristinis projektas „Vynvytis“ įgavo pagreitį, o praėjusią vasarą atsidarė ir naujoji jos kūrybinė erdvė „Vynvytis Studio“. Plačios ir visada atviros studijos durys, už milžiniškų langų plytintis įspūdingas sodas, iki menkiausių smulkmenų apgalvotos detalės, jautrios laukimo nuotaikos ir dar daug galvoje knibždančių idėjų – susipažinkite su Ieva Marija ir amžinai žaliuojančiu jos pasauliu.

Florencijos sindromas Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

90

91

Pamenu, kad apie studiją jau užsiminiau per mūsų pokalbį prieš kelerius metus, nors tada jos idėja iš esmės skyrėsi nuo to, kokia studija yra šiandien.

– Nuo paskutiniojo mudviejų pokalbio praėjo treji su puse metų – prisimenu, sėdėjome tavo namų svetainėje prieš pat Kalėdas ir kalbėjomės apie vasarą užgimusią „Vynvyčio“ idėją. Papasakok, kas nuo to laiko pasikeitė „Vynvyčio“ pasaulyje?

– Dabar, kai žvelgiu atgal, suprantu, kad pasikeitė išties daug.

Jaučiuosi užaugusi kaip floristė, užsiauginusi storesnę odą, išmokusi vertinti savo laiką ir kūrybinius gebėjimus.

Startuodama su „Vynvyčio“ projektu, neturėjau didelių siekių ir per daug negalvojau, kur tai mane nuves. Tiesiog buvo gera daryti tai, kas man artima – kurti, eksperimentuoti, prisidėti prie daug gražių neatlygintinų projektų. Pradžioje neturėjau nei daug užsakymų, nei pastovių klientų rato, tačiau turėjau daug gražaus laiko leisti sau kurti. Važiuoti į mišką ar laukus, prisirinkti šakų, samanų, žolynų ir grįžusi iš jų kurti kompozicijas, atrasti naujų formų, tada ilgai ir atsakingai tai fotografuoti mėginant sugauti visus įmanomus saulės spindulius. Bėgant laikui įsisukę projektai mane atitolino nuo prabangos kurti sau – visa energija pasiskirstė žmonėms, jų norams, šventėms, idėjų kūrimui ir sklandžiam įgyvendinimui.

Kartais pati savimi stebiuosi, kaip pradžioje sutikdavau su klientų norais, kurie man, kaip pradedančiai floristei, tuo metu atrodydavo neįtikėtini. Nemeluosiu, kartais neturėdavau nė žalio supratimo, kaip įvykdysiu vieną ar kitą užduotį, pakabinsiu instaliaciją ar pritvirtinsiu gėles prie namo fasado. Pamenu, su šypsena pasakydavau, kad viską tikrai įgyvendinsiu, o tada valandų valandas bandydavau, ieškodavau sprendimų ir atsakymų. Dabar suprantu, kad buvau iš tiesų drąsi, bet turbūt būtent tai ir lėmė, kad „Vynvytis“ greitai užaugo ir perėjo prie vis didesnių projektų. Šiandien savo profesijoje jaučiuosi išties tvirtai, tačiau tikrai žinau – tobulėti ir mokytis galima be galo. Tai darau iki šiol, kiekvieną dieną.

– Praėjusi vasara buvo pirmoji ir naujam tavo projektui – „Vynvyčio“ studijai. Papasakok, kaip ir kada tavo galvoje gimė ši idėja? Žinau, kad ją brandinai ne vienus metus!

– Pamenu, kad apie studiją jau užsiminiau per mūsų pokalbį prieš kelerius metus, nors tada jos idėja iš esmės skyrėsi nuo to, kokia studija yra šiandien. Visomis prasmėmis! Tuomet svajojau apie erdvę savo gėlių darbams, kūrybinei netvarkai ir tiesiog apie vietą, kurioje gims ir bus įgyvendinami gėlėti projektai, o žmonės galės užsukti pasilabinti ir atsiimti savo žiedų.

Radę mažas ir simpatiškas patalpas mano gėlių darbams, pradėjome jas rengti, tačiau bėgant laikui sužinojome galį prisijungti dar 92

vienas šalia esančias kur kas didesnes erdves. Tai buvo tuo metu jau du dešimtmečius apleistos kultūros centro patalpos. Natūraliai kilo noras viską padaryti kokybiškai, atrasti tinkamiausius sprendimus, tad į komandą pasikvietėme architektę Sigitą Kundrotaitę-Savickę, kuri mums padėjo su studijos projektu ir jo įgyvendinimu. Tik po kurio laiko sugalvojome, kad galime išgriauti studijos sieną ir pasidaryti duris į uždarą kiemą. Prisijungę didesnes patalpas ir apsvarstę kiemo galimybę, pradėjome galvoti, kaip galėtume geriausiai visas šias erdves išnaudoti. Taip mintys natūraliai pradėjo suktis ir apie didesnius projektus ir veiklas.

– Kaip atradai ir kaip patikėjai šiomis erdvėmis? Juk pastatas stovi tikrai ne pačiame populiariausiame, pramoniniame Kauno rajone!

– Tiesą pasakius, aš ir pati labai ilgą laiką netikėjau šia idėja, netgi jos bijojau, tačiau ja iš visos širdies tikėjo mano vyras Tadas.

Nuo pat pirmosios akimirkos jis matė didžiulį šių erdvių potencialą, kalbėjo man apie žydintį ir žaliuojantį sodą, erdvėse susibursiančius žmones, renginius. Potencialą, tikiu, pamatė ir Sigita – kitaip nebūtų ėmusis šios avantiūros! O man prireikė visai nemažai laiko perlipti per save ir patikėti šia didele ateities vizija.

Tiek mane, tiek Tadą itin žavi seni, istoriją turintys pastatai.

Mūsiškis – 1975 metų neoklasicizmo stiliaus pastatas, kuriame kadaise veikė Juliaus Janonio popieriaus fabriko kultūros namai.

Nors ir įsikūręs ne miesto centre, o pramoniniame rajone, Kaune jis ganėtinai žinomas. Pamenu, išsikvietus taksi užtekdavo paminėti Janonio vardą – visi žinodavo, kur važiuoti. Neretai vairuotojai pasakodavo istorijas apie šiame pastate ilgą laiką vykusią kultūrinę veiklą, rengtus koncertus, diskotekas, teatrą. Čia veikė ir kino salė, buvo įsikūrusios įvairios sporto bendruomenės.

– Tai kaip judu su vyru Tadu kūrėte šias erdves? Iš kur sėmeisi įkvėpimo kurti „Vynvytis Studio“?

– Kadangi galvojome apie erdves kurti, susiburti, švęsti, norėjome įrengti ką nors labai artimo sau patiems ir pasiūlyti erdvę, į kurią mielai eitume patys, kuri trauktų savo istorija, unikalumu, formomis, netradiciniais, tačiau ilgalaikiais sprendimais. Čia mums išties labai padėjo Sigita, kuriai puikiai pavyko suvaldyti mūsų idėjas, sujungti visus taškus ir išlaikyti vientisumą visame kūrybos ir statybų procese. Kurdami koncepciją labai norėjome nenutolti nuo pastato istorijos, jo formų, interjere atkartoti tam tikrus to laikmečio akcentus.

93

94

95

96

Iššūkių būta, tačiau dabar juos visai smagu prisiminti!

– Koks jums buvo šis studijos kūrimo etapas?

– Vidaus įrengimo etapas buvo Tado rankose, todėl praėjo sklandžiai ir pagal planą. Viską darėme pamažu, žingsnis po žingsnio. Vietoj senų buvusių suprojektavome naujus kur kas didesnius langus, didžiules dvivyres duris į studijos kiemą – išgriovus šias angas atsivėrė ir visai kitos perspektyvos. Man atrodo, tai ir buvo momentas, kai pagaliau patikėjau šia iki tol tamsia pirmo aukšto erdve. (Šypsosi.) Iššūkių būta, tačiau dabar juos visai smagu prisiminti! Pavyzdžiui, suplanavome įrengti sandėliuką vietoje, kur anksčiau, dar popieriaus fabriko laikais, buvo didžiulis kambarys-seifas. Jis turėjo duris ir langelį, pro kurį fabriko darbuotojai ateidavo atsiimti savo atlyginimų. Tai atrodė itin žavi patalpa, kol neatėjo laikas griauti jos sienų – visos buvo padengtos itin stora metalo armatūra, pro kurią prasibrauti prireikė bemaž savaitės!

– Žvalgantis po tavo studiją atrodo, kad čia nėra nė vienos atsitiktinės detalės. Papasakok mums, kaip čia atkeliauja daiktai?

– Daiktai studijoje atsiranda lėtai ir gerai apgalvojus jų paskirtį. Norėjosi sukurti itin švarią erdvę, kurią pirmiausia papildytų žmonės, čia vykstančios veiklos, „Vynvyčio“ kuriamos gėlės, tad apkrauti erdvės nereikalingais objektais tikrai nenorėjau. Per kruopščiai parinktus daiktus, baldus, interjero detales čia suskamba skirtingi laikmečiai, į studiją atkeliauja tiek naujų, tiek klasikinio dizaino daiktų, labai stengiamės, kad jie būtų nepavaldūs laikui. Man be galo patinka, kaip šiose erdvėse susitinka nauja ir sena, kaip vienas kitą papildo.

– Studijos kiemas – atskiro pasakojimo vertas projektas!

Kaip jį kūrėte?

– Tikrai taip! Užbagus studijos vidų, kiemas buvo kitas, daug idėjų, planavimo pareikalavęs etapas. Ir itin naujas mums patiems! Jį kurti baigėme tik praėjusios vasaros pradžioje, tad esame dar gana švieži sodininkai.

Nuo tos minutės, kai išgriovėme didžiules duris į uždarą erdvę atviru stogu, kuri nė nepriminė vidinio kiemelio, svajojome ir planavome, kad ten augs augalai ir žydės gėlės. Paprašėme savo draugės, kraštovaizdžio architektės Ūlos Marijos pagalbos sukurti viziją mūsų ateities sodui. Ūla Marija – didžiausia savo srities profesionalė, tad pasitikėjome kiekvienu jos patarimu ir idėja. Įdomu, kad pati ji niekada gyvai nė nepabuvojo studijos erdvėse, tačiau gyvendama Londone sugebėjo sukurti šio nuostabaus dabar jau žaliuojančio sodo viziją.

97

98

99

100

101

102

IR TU BŪK „LAMŲ SLĖNIO“ PRENUMERATORIŲ KOMANDOJE! shop.lamuslenis.ltprenumerata 103

Iš svečių sulaukti pagyrų dėl puikaus rezultato ir matyti jų nuostabos pilnas akis – didžiausias įvertinimas.

Kiemo viziją kūrėme kartu su Ūla Marija ir Sigita, o įgyvendinimo darbus perėmė „Girion“ komanda su mūsų draugu Roku priešaky. Vaikinai rūpinuosi visu kiemo įgyvendinimo procesu, pradedant takų įrengimu, žemės paruošimu, medžių, krūmų paieškomis ir baigiant gėlių sodinimu. Sugebėjome suburti nuostabią jaunų žmonių komandą, su kuriais visų pirma esame geri bičiuliai. Puikiai vieni kitus supratome ir visi bendrai kūrėme tai, kas šiandien jau spėjo tapti širdžiai be galo artima ir miela erdve. Šiandien visi labai didžiuojamės šiuo žaliuojančiu sodu, o visų geriausia, jog su kiekvienais metais jis atrodys tik geriau ir geriau! Turime duoti jam laiko ir meilės, kantrybės, kol viskas sužaliuos ir suaugs į laukinius žolynus, kurie nuostabiai kontrastuos su itin eklektiškomis studijos vidaus erdvėmis.

104

– Studijoje norisi burti veiklas ir žmones? Apskritai, apie kokią ateitį šioms erdvėms pasvajoji?

– Nuo pat pradžių, kai nutarėme įgyvendinti šį projektą, su vyru aptarėme, kad neskubėsime, nieko dirbtinai nespausime ir leisime pačioms erdvėms padiktuoti veiklos kryptį. Kaip ir minėjau, pirmiausia norime pritraukti žmones, kurie panašūs į mudu. Žmones, kurie yra veiklūs, vertina dizainą, mėgsta kurti, švęsti, edukuotis. Taip pat ir su studijos veiklomis – neribojame jų, tačiau kol kas studija populiariausia tarp kūrybininkų: joje jau sėkmingai vyksta fotosesijos, dirbtuvės, degustacijos, knygų ir produktų pristatymo renginiai, taip pat asmeninės šventės, gimtadieniai, vestuvės ar koncertai. Studija puikiai tinka parodoms, mokymams, saviugdos veikloms, pasirodymams. Nekantraujame pamatyti, kur mus nuves ateinantys metai!

O kalbant apie ateitį, šiuo metu nėrėme į dar vieną avantiūrą – nusprendėme studiją išplėsti ir įrengti antrąjį pastato aukštą.

Jame yra itin žavinga, didžiulė, kadais buvusi pokylių ir šokių salė su penkių metrų aukščio lubomis ir autentišku eglutės rašto parketu. Mums tai – natūralus studijos tęsinys, nes salė jau turi nuostabų balkoną, iš kurio atsiveria žydinčio sodo vaizdai. Ši salė galėtų suburti dar didesnius renginius, projektus, koncertus, antras aukštas atveria dar daug galimybių ir perspektyvų.

Iš tiesų pastatas turi dar ne vieną autentišką neišnaudotą erdvę, kuriose būtų galima vykdyti įvairiausias kultūrines, kūrybines ir komercines veiklas. Tokie pastatai su autentiška istorija yra tikras lobis, tad abu jaučiamės labai laimingi turėdami progą prikelti dalį šio pastato erdvių naujam gyvenimui.

Su dideliu džiaugsmu visiems pasakoju apie šias erdves, jų istoriją. Iš svečių sulaukti pagyrų dėl puikaus rezultato ir matyti jų nuostabos pilnas akis – didžiausias įvertinimas. Į studiją ir sodą tikrai sudėjome visą širdį, energiją, beprotiškai daug laiko ir resursų.

– Ar užvėrusi studijos duris lengvai pamiršti ten paliktus darbus? Kaip tau pavyksta tarp gausybės darbų nepamesti savęs?

– Jei atvirai, nelabai stengiuosi jų pamiršti ar nustumti į antrą planą. Kadangi studija yra mūsų su vyru bendras projektas, tai kartu ir didelis hobis. Abu mielai dalijamės kiekvienu šio projekto džiaugsmu ir vargu, o grįžę namo dažnai ir toliau sprendžiame iškilusius klausimus ir kuriame ateities planus. Mums abiem tai antrinė, papildoma veikla, tad užbaigę pagrindinius darbus labai noriai skiriame šiam projektui laiko ir gyvename jo įspūdžiais.

– Kokie mieli ritualai tau padeda sugrįžti į save?

– Gėrėjimasis augančiu ir žaliuojančiu sodu, laikas su šeima, trumpi pabėgimai prie jūros ir gydantis laikas gamtoje.

105

106

107

BON APPÉTIT

Kvapni kelionė į Kauną Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Kaunas turi raugo duonos!“ – taip savaitgalį mirgėjo mano sekamų kauniečių bei maisto mylėtojų socialinis burbulas. Tai matydama pati sau šypsojausi, nes jau žinojau, kad pirmadienį būtent šią vietą esame sutarę aplankyti. Kalvarijos gatvėje įsikūrusiame „Pranciškaus malūne“ mus pasitiko pats dvidešimt šešerius metus skaičiuojančio malūno įkūrėjas Pranciškus Jakubauskas ir prieš metus čia pat duris atvėrusios kepyklėlės vadovė, Pranciškaus anūkė Julita Jakubauskaitė. Čia jie viską – ne tik duoną – gamina patys: nuo grūdo iki bandelės.

108

109

– Pranciškau, Julita, papasakokite, ar rytas malūne ir kepykloje labai ankstyvas?

Pranciškus: Kepykloj – ankstyvas, o malūne – įvairiai.

Julita: Taip, beveik kasdien keliamės šeštą valandą ryto ir keliaujam kepti, išvežam kavinių užsakymus, o dešimtą valandą pildome parduotuvėlės lentynas ir pasitinkame pirmuosius klientus.

Malūne tėtis dažnai irgi nuo ankstyvo ryto sukasi, kartais mala, kartais užsakymus ruošia, mūsų visa šeima yra vyturiai.

– Malūną įkūrėte 1996 metais? Nusikelkime į juos – kas įkvėpė imtis tokio verslo?

Pranciškus: Tuo metu turėjau kitą verslą – obuolių sulčių spaudyklą, bet tai buvo sezoninis darbas, trunkantis tik tris mėnesius, tad galvojau, kuo galėčiau užsiimti visus metus. 1959-aisiais man buvo tekę įgyti malūninkystės specialybę ir tai žinoję ūkininkai pradėjo skatinti įsitaisyti malūną. Daug kas pritarė, nes mūsų apylinkėse nebuvo malūno, žmonės laikydavo gyvulius, o jiems reikėdavo susimalti grūdus. Už pinigus, užsidirbtus spaudžiant sultis, nusipirkau Kazlų Rūdoje pašarinį malūną, iškabinau prie vartų užrašą „Malūnas“ ir pradėjo visi važiuoti. Paskui atrado mane smulkios įmonės, kurioms reikėdavo daug ką sumalti – nuo prieskonių iki vaistažolių.

– Galima sakyti, kad ne tik miltus malėte, bet buvote ir inovatorius – supažindinote žmones su tuo metu visai nepopuliariais ir mažais žinomais produktais, tokiais kaip viso grūdo miltai ar sėlenos?

Pranciškus: Taip, vėliau aš įsigijau valcavimo malūną, su kuriuo galėjau pagaminti įvairių miltų. Kai įstojau į ekologinių produktų draugiją „Gaja“, teko susieiti su sveikuoliais ir jie pradėjo prašyti viso grūdo miltų, sėlenų ir visokių kitų rupių miltų.

Teko pabuvoti gal trijose pasaulinėse ekologiškų produktų parodose, kurios vyko Vokietijoje, pamačiau, kad vokiečiai gamina labai gerą modernią malimo įrangą, tad pradėjome ieškoti mažos malūninkystės aparatų, nes didelės įmonės gamina tik skirtus dideliems kiekiams. Kadangi dar turiu mašinų gamybos specialybę, pradėjau konstruoti ir tobulinti įvairius malimo įrengimus. Tiek Kaune, tiek Vilniuje buvo ruošiamos mugės bei parodos, pamačiau ten galimybę pasakoti apie grūdus ir miltus, bendradarbiaudamas su sveikuoliais vedžiau įvairias paskaitas apie tai, kokius iš grūdų galima gaminti sveikus gaminius.

Julita: Aš pamenu, kaip močiutė gamindavo čirvinius blynus iš viso grūdo miežinių miltų ir virdavo avižų sėlenų arbatą (kurią tuo metu senelis vadino avižų pienu, nes tokio, kaip dabar žinome, tada dar nebuvo), o senelis juos veždavosi į parodas.

– Pasidalykite praktiniais patarimais – kokie miltai, grūdų dalys visgi yra sveikiausi?

Pranciškus: Miltus pavadinau „rupaus malimo“, nes jie taip vadinami nuo seno, „rupūs miltai“ buvo lietuviškas keiksmažodis. Jie yra sveikiausi, dabar vadinami viso grūdo,

110

sveikiausia iš jų iškepta duona. Tačiau iš jų galima pagaminti įvairių produktų, ne tik duoną. Taip pat viso grūdo manai ir dribsniai iš tokių grūdų kaip spelta ar rugiai, kurių, kai pradėjau dirbti, dar niekas negamino. Kai atradau ūkininką Alytaus rajone, daug pradėjau gaminti iš speltos – laukinių kviečių.

Senais laikais stambi pramonė gamindavo tik pagal standartus ir negalėdavo nukrypti. O man standartai negaliojo, tai aš sukūriau tuos įvairius sveikus produktus – viso grūdo miltai, traiškyti grūdai. Kai įsitaisiau valcavimo aparatą, pradėjau gaminti vaikų maistui viso grūdo manus, kuriuos tada pramonė tiesiog išmesdavo. Anksčiau žmogus sumalęs miltus visa, kas geriausia – sėlenas – atiduodavo gyvuliams, o pats valgydavo tai, kas prasčiausia.

– Papasakokite, kokias kruopas ir grūdus dabar malate savo malūne. Ar procesai yra skirtingi?

Pranciškus: Malame įvairius miltus, tiek įprastus baltus, tiek viso grūdo, ne tik iš kviečių ar rugių – taip pat ir iš grikių, ryžių, avinžirnių – sąrašas tikrai netrumpas. Kita gaminių kategorija – dribsniai. Pramonė dribsnius apdoroja aukštoje temperatūroje, tokie buvo reikalavimai, o aš savo malūne gamindavau nedideliais kiekiais ir apsieidavau be terminio apdorojimo. Išeidavo ir skanesnis, ir sveikesnis produktas.

Taip darome ir dabar – viskas malama nedideliais kiekiais, todėl visad šviežia.

– Esate šeimos verslas. Papasakokite, kas už ką atsakingas?

Julita: Senelis dažnai sako, kad daug metų pats dirbo, o dabar dirba jo vardas. (Šypsosi.) Tai taip ir yra, dabar jis įsitraukia nedaug, bet kasdien mato, kaip jo pradėtas verslas auga, kartais užeina pabendrauti su klientais. Už malūno dalį dabar atsakingas mano tėtis, mama padeda parduotuvėlėje, o mano dalis – kepykla, nors tenka sužiūrėti viską. Pas mus daug komandinio darbo, jei vienas negali, kitas padeda.

– Ar visi noriai įsitraukė į malūno veiklą? Kaip tu pati, Julita? Kokie tavi ryškiausi prisiminimai apie malūną, miltus ir kepinius? Ar tau čia patikdavo?

Julita: Visi į malūno veiklą įsitraukėme natūraliai, ka-

dangi tai vyko mūsų namuose. Aš čia užaugau ir visą vaikystę sukausi tarp malūnų ir klientų, tad kitaip ir neįsivaizduoju. Prisiminimai patys geriausi, daug veiksmo ir veiklos.

Net būdami labai maži su pusbroliu ir pussesere vasaromis dažnai padėdavome seneliui ką nors pasijoti ar pafasuoti, tai mums buvo įdomus užsiėmimas. Visi labai gerai prisimena, kaip vaikystėje manęs paklausus, kas aš esu, išdidžiai atsakydavau: „malūnininko anūkė“. (Šypsosi.) Taip pat prisimenu visus senelio pasakojimus ir mintinai žinau visus patarimus, kuriuos dalydavo klientams. Juos toliau dalijame ir mes, primindami apie senelį.

111

112

113

– O po to prisijungė ir kepykla? Ar malant grūdus tai buvo natūralus kitas žingsnis?

Julita: Kepykla atsirado labai neseniai. Prieš metus įsiteisinome namų virtuvę (su draugu gyvename už 500 m nuo malūno), pradėjome kepti šviesią raugo duoną jau ne tik patys sau, įvairius sausainius ir granolą, kuriuos pardavinėjome malūne. Taip pat esame draugai su veganiška kavine „Ridikas“, tad jiems ištobulinome augalines bandeles ir biskočius.

Greitai šie gaminiai išpopuliarėjo ir malūne, nes čia užsuka daug žmonių, kurie domisi sveika mityba ar turi alergijų. Tada gan greitai mus atrado dar viena kita kavinė, norėjusi išskirtinių kepinių, ko, kaip sužinojome, Kaune sunku rasti. Taip gimė mintis pasidaryti kiek didesnę kepyklėlę malūno patalpose ir gaminti viską nuo grūdo iki bandelės.

– Kokių skanumynų turite kepykloje? Kuris kepinys jūsų pačių mylimiausias?

Julita: Kepinių įvairovė pas mus tikrai nemaža, viską darome nedideliais kiekiais ir dažnai varijuojame, tad vieną dieną būna to, kitą – ano. Kepame raugo duonas, cinamonines bandeles, įvairius sausainius ir keksus. Neseniai pradėjome gaminti sluoksniuotą tešlą – man skaniausi visi gaminiai iš jos. O šiaip stengiamės plėsti asortimentą, kad dosnų pasirinkimą turėtų ir veganai, ir vengiantys glitimo. Dar turime kur pasistengti su kepiniais be cukraus, gal vieną dieną turėsime ir tokių. Mėgstamiausias klientų kepinys – vienareikšmiškai šokoladiniai grikių miltų sausainiai su druska. Juos kepame kasdien ir kasdien jų pritrūkstame.

Pranciškus: O aš tai labiausiai mėgstu biskočius iš speltos ir kukurū-

zų miltų. Vis užsuku į kepyklą pasipildyti būtent jų.

– Kepate ir „sourdough“ (natūralaus raugo) duoną – kuo ji ypatinga?

Julita: Labai norime šiai duonai sugalvoti gražų lietuvišką pavadinimą. (Šypsosi.) Kol kas ją vadiname tiesiog šviesia raugo duona. Kaip sakoma, genialumas slypi paprastume – ši duona pagaminta tik iš trijų ingredientų – miltų, vandens ir druskos. Didžiausią darbo dalį atlieka raugas – laukinių mielių ir bakterijų kultūra. Šie mikroorganizmai ne tik kildina tešlą, bet ir ją „virškina“ – skaidydami mums sunkiai pasisavinamas miltų dalis ir taip išlaisvindami maistines medžiagas. Dar nemažą dalį darbo atlieka laikas – mes savo duoną fermentuojame beveik parą, naktį ji praleidžia šaldytuve, kur lėtai formuojasi daug skonio.

– Viskam naudojate tik ekologiškus produktus?

Julita: Žmonės mėgsta labai daug dalykų vadinti ekologiškais, tačiau tai yra griežtai reglamentuojama, išduodami sertifikatai ir t. t. Mūsų produktai nėra ekologiški. Malūnas glaudžiai bendradarbiauja su ūkininkais ir viskas, kiek įmanoma, yra gaunama iš nedidelių vietinių ūkių. Kitus produktus, tokius kaip avinžirniai ar sezamai, kurie čia neauga, gauname iš didmenininkų, kuriais taip pat pasitikime ir atrenkame kuo aukščiausią kokybę. Kepykloje viską gaminame be priedų ar pagerintojų: bandelės minkštos tik tą dieną, kai būna iškeptos, keksai išbūna iki trijų dienų.

Lygiai kaip ir malūne, kepykloje viską darome nedideliais kiekiais (užtai kartais pritrūkstame), bet kad gaminiai būtų tik patys šviežiausi.

114

– Dabar ne mažiau populiarūs yra ir augaliniai gėrimai, tarkime, avižų pienas. Jį nesunku pasigaminti namuose, tiesa?

Julita: Taip, avižų pieną labai lengva pasigaminti sumalus avižinius dribsnius su vandeniu ir juos perkošus. Dėl naudos sveikatai nelabai ką galėčiau išskirti, nes tame piene avižų lieka labai nedaug. Tačiau kalbant apie senelio laikų „avižų pieną“, ką tiksliau būtų vadinti avižų arbata, tai kiek kitas reikalas. Ji gaminama užplikius avižų sėlenėles, palaikius kelias valandas ir tada geriant. Tokiu būdu iš avižos pasisavinama daugiau naudos, nes naudojama maistingiausia dalis – sėlenos, ir šis gėrimas gali padėti reguliuoti cukraus kiekį ir bendrai gerinti savijautą.

– Pranciškau, jūs pats garsėjate savo žiniomis ir patarimais apie sveiką gyvenseną. Kaip jų sukaupėte?

Pranciškus: Sovietų laikais daug lankydavausi „Žinijos“ draugijos paskaitose. Klausiau daug atvykstančių mokslininkų, kurie propagavo sveiką gyvenimo būdą. Daug domėjausi tokio pobūdžio literatūra, niekada neskaičiau romanų, visad rinkdavausi praktines knygas. Taip pat bendraudavau su ūkininkais, daug kalbėdavau su klientais, negailėdavau jiems patarimų, papasakodavau, o jie mane vis papildydavo.

– Julita, tu taip pat propaguoji sveiką gyvenimo būdą – esi jogos trenerė, tiesa? Papasakok apie šį savo užsiėmimą ir kaip sekasi tai derinti su malūno veikla.

Julita: Mano draugystė su joga prasidėjo, kai man buvo aštuoneri. Šią veiklą man surado mama, kaip būdą pajudėti ir kovoti su migrena (užteko poros metų praktikos, kad pamirščiau, ką reiškia galvos skausmas). Žvelgdama atgal labai vertinu, kad fizinis aktyvumas nuo ankstyvo amžiaus man buvo įprotis. Bakalaurui studijavau maisto mokslą ir technologijas, po pirmo kurso vasarai iškeliavau į Niujorką, pabaigiau jogos mokytojų kursus ir grįžusi šalia mokslų pradėjau vesti jogos pamokas.

Nuo to laiko taip ir atrodo, kad gyvenu du gyvenimus: vienas jų – judesio srityje, kitas – maisto. Jaučiu didžiulį malonumą mokyti žmones judėti, ne tik atlikti jogos pozas, bet ir sąmoningai domėtis savo kūnu bei jo galimybėmis. Taip pat ir su maistu – norisi skatinti sąmoningą požiūrį ir domėjimąsi tuo, ką valgome. Ar tai bus natūrali duona, ar sviesto ir cukraus pilnas kepinys, kuris bus pagamintas ir suvalgytas su didžiausiu malonumu. Labai džiaugiuosi galimybe užsiimti keliomis veiklomis, kartais sunku viską suderinti, bet abiejose veiklose matant tokią didžiulę prasmę, būtų labai sunku išsirinkti tik vieną.

– Pranciškau, kaip per jūsų gyvenimą pasikeitė kepimo pramonė ?

Pranciškus: Vaikystėje viską žmonės gamino patys, kepdavo molinėse krosnyse. Tada atsirado pramonė ir ilgą laiką kepimas klestėjo tik joje, o pastaruoju metu žmonės išmoko kepti savo moderniose orkaitėse.

Pamatė, kad patys gali išsikepti daug sveikesnius produktus, ypač pramonei pradėjus naudoti daug priedų ir konservantų. Anksčiau ir pats turėjau pasistatęs iš plytų kepimo krosnį, šalia kartu buvo ir rūkykla, ir džiovykla.

Kai iš grikių kruopų padariau viso grūdo miltus, pradėjom kepti duoną.

Nes anksčiau niekas net neįsivaizdavo, kad tik iš grikių galima iškepti duoną. Niekas neturėjo grikių nulukštenimo įrengimų, máldavo su lukštu, su viskuo ir kepdavo tik bandas.

115

Kokokošė - kokosinė kapotų avižų košė ~2 porcijos •

Puodelis arba 200 g kapotų avižų

•

400 g vandens

•

Žiupsnelis druskos

•

Šaukštas (apie 15 g) kokosų aliejaus

•

50 g kokoso drožlių

•

Šaukštas aguonų

•

100 ml riebaus kokosų pieno

•

Pasirinktas saldiklis (naudojome 1 šaukštą medaus)

•

Šviežios arba šaldytos uogos, vaisiai

Puode avižas užpilame vandeniu ir įberiame druskos.

Užverdame, sumažiname ugnį ir paverdame 10‒15 min., nukeliame nuo ugnies ir paliekame dar apie 10 min., kad išbrinktų.

Tuo tarpu keptuvėje išlydome kokosų aliejų ir paskrudiname kokoso drožles, kol taps auksinės spalvos.

Sumaišome avižas su kepintais kokosais, aguonomis, kokosų pienu.

Pagardiname medumi ar kitu pasirinktu saldikliu.

Dedamės košę į dubenėlį, papuošiame vaisiais bei uogomis ir mėgaujamės.

117

118

Avižiniai sausainiai iš 5 rūšių miltų 30 sausainių •

200 g sviesto

•

2 kiaušiniai

•

230 g avižinių miltų

• 30 g baltų speltos arba kvietinių miltų •

200 g rudo cukraus

• 65 g speltos arba kvietinių viso grūdo miltų

•

1 šaukštelis cinamono

•

¼ šaukštelio muskato

• 65 g miežinių viso grūdo miltų (galima pakeisti kitais viso grūdo miltais)

• 1 šaukštas ir 1 šaukštelis kepimo miltelių

•

•

1 šaukštelis sodos

•

Žiupsnis druskos

30 g ruginių viso grūdo miltų

Įkaitiname orkaitę iki 180 °C (arba 175 °C su vėjeliu).

Išlydome sviestą, atvėsiname.

Dideliame dubenyje sumaišome visus sausus ingredientus – miltus, cukrų, cinamoną, muskatą, kepimo miltelius, sodą ir druską.

Kitame dubenyje sumaišome lydytą sviestą su kiaušiniais.

Įmaišome šlapius ingredientus į sausus, kol nebeliks sausų miltų.

Formuojame rutuliukus, dedame juos ant kepimo popieriumi ištiestos skardos, šiek tiek paspaudžiame, kad būtų plokštesni.

Kepame 15‒17 min. Išėmę kelioms minutėms paliekame skardoje, tada perkeliame vėsti ant grotelių.

Migdolinis veganiškas tartas su aviečių uogiene •

Padui:

•

100 g kvietinių baltų miltų

• 135 g migdolų miltų arba maltų migdolų

• 30 g migdolų miltų arba maltų migdolų

40 g avižų gėrimo

•

65 g kvietinių baltų miltų

•

2 g kepimo miltelių

• 60 g veganiško sviesto arba margarino, šalto

•

Žiupsnelis druskos

•

•

•

30 g cukraus pudros

15 g šalto vandens Įdarui:

• 80 g veganiško sviesto arba margarino, kambario temperatūros •

50 g cukraus

Pyrago viršutiniam sluoksniui: 210 g aviečių džemo

• ~30 g migdolų drožlių arba kapotų migdolų Jei malsite migdolus patys, susimalkite reikiamą kiekį maisto kombainu.

• 80 g kondensuoto kokosų pieno (pvz. „Nature’s Charm“)

Pado paruošimas: Maisto kombainu sumalame miltus, migdolų miltus ir cukraus pudrą.

Tada sudedame sviestą ar margariną, sumalame iki kol neliks didelių gabaliukų.

Supilame vandenį ir malame tol, kol pasidarys vientisa masė, sulimpanti į rutulį.

Kepimo formą (23 cm su išimamu dugnu) ištepame riebalais ir jos dugną ištiesiame kepimo popieriumi.

Tešlą rankomis išspaudžiame į formą: padarome kraštus, o tada paskirstome dugną.

Subadome šakute, pabarstome miltais, ištiesiame kepimo popieriumi ir uždedame kokį nors svorį (pvz., pupelių ar žirnių), kad tešla kepdama neiškiltų.

Kol orkaitė įkais, dedame padą į šaldytuvą.

Kepame su svoriais 175 °C (su vėjeliu) 15 min., nuėmę svorius kepame dar 6‒8 min., kol švelniai paruduos.

Padą atvėsiname. Įdaro paruošimas: Įdarui viename dubenyje sumaišome visus sausus ingredientus.

Plaktuvu išplakame sviestą su cukrumi, įmaišome kondensuotą kokosų pieną. Supilame avižų pieną ir sausąją dalį, gerai išmaišome.

Padą ištepame uogiene, sudedame įdarą, paskirstome. Nereikia tobulai išlyginti, kepant jis pasiskirstys pats. Pabarstome migdolų drožlėmis arba kapotais migdolais.

Kepti 175 °C (su vėjeliu) 25 min.

121

Nepatikėsite, bet viskas taip ir prasidėjo – nuo atsitiktinai pamatyto apvalaus lango Kauno Griunvaldo gatvėje. Gerdai Umarienei, galerinės erdvės „Meno materija“ įkūrėjai, užsukus į tarpukariu statyto pastato erdves sužibo akys. Ir nors kelionė buvo pilna pakilimų ir nuosmukių, šiandien moteris mus kviečia į savo svajonių kūrybos namus.

Apvalaus lango istorija Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas, Rūta Floral, Ieva Rudžionytė

– Vienas svarbiausių tavo kūrybinių projektų – galerinė erdvė „Meno materija“. Papasakok, kaip ją kūrei?

– Tai pirmasis mano interviu apie mane ir mano kūrybą. Pačiai labai įdomu atverti skrynią ir pasidalyti mintimis, jaučiu, kad daugelis vienoje ar kitoje vietoje pamatys ir pajaus save. Manyje visada gyveno daug kūrybinio pulso, bet ilgą laiką jis buvo užspaustas, nebuvo realizuotas. It gyslos, kuriomis niekas netekėjo. Buvau aktyvi savo profesinėje veikloje, dirbau dieną ir naktį, o kūryba ir kūrybininkais žavėjausi iš tolo. Gimus sūnui Vėjui pabaigiau audito studijų magistrą ir nuo tada man tarytum atlaisvėjo rankos ir viesulu pradėjo kilti idėjos. Aš nė nesupratau, kad jau esu įklimpusi į kūrybą, tiesiog lipdžiau molį ir juokiausi sau, kad kūdikio gimimas manyje nieko nepakeitė. Tačiau tas mitas apie naujas veiklas po vaiko gimimo atrandančias moteris, pasirodo, visai ne mitas!

Kai indais aplipdžiau visas namų palanges, vyras paragino imtis studijos paieškos. Štai čia viskas ir prasidėjo. Įnirtingai jam pasakojau, kokią kūrybinę erdvę įsivaizduoju, kokio jausmo iš jos tikiuosi. Jausmas buvo stiprus, tačiau formą ši idėja įgavo, kai vieną dieną Paulius man atsiuntė apvalaus lango nuotrauką. Tas autentiškas modernizmu alsuojantis senas pastatas pačioje Kauno širdyje, per didelius langus žaidžiantys saulės spinduliai – užteko akimirkos pajausti, kad tai ir yra vieta, kurioje noriu skleisti kūrybines idėjas. Ši erdvė tarytum prašy122

te prašėsi įgyvendinti meno namų idėją. Nors išsigandau jos dydžio, užėjus iškart aplankė Tas jausmas. Mano vyrui Pauliui patiko meno erdvių idėja, tad nusprendėme leistis į šią avantiūrą. Žinoma, iš pradžių klaikiai išsigandau, bet dar labiau spirgėjau iš nekantrumo. Vaikščiojau ratais didžiulėje patalpoje ir leidau sau garsiai svajoti, kaip ir kas čia galėtų įsikurti. Prisimenu, kreida ant grindų braižėme, kur studijas įsikurs menininkai, kur bus fotostudija, kur dirbtuvės, seminarų erdvė.

Visa ši kelionė buvo pilna pakilimų ir nuosmukių. Vieną sekundę tikėjau idėja iki pažaliavimo, kitą – abejodavau kiekvienu sprendimu. Buvau stipriai pažeidžiama, kiekviena diena buvo pilna velniškai staigių nusileidimų ir kilimų. Nežinau, ar būtų pavykę, jei ne begalinis tarpusavio palaikymas.

Netrukus prasidėjo purvinas rekonstrukcinis darbas. Santechnika, elektra, sienos, pertvaros... Net ir šioje stadijoje nežinojau, kas iš viso to išeis. Galvoje besisukanti idėja vis dar atrodė sunkiai pasiekiama. Visgi palengva rimau – kol vyko erdvės rekonstrukcija, gavau kūrybinio laiko. Planuodama šią erdvę bandžiau žiūrėti kuriančio žmogaus akimis. Kokia erdvė menininkui padėtų jaustis laisvai? Juk menas – ne apie suvaržymus. Ką apskritai reiškia laisvai kurti? Kokie elementai įprasmins šią erdvę? Sukau galvą, kaip iš vienos didelės erdvės sukurti atskiras zonas labai individualiam kuriančių žmonių darbui.

123

124

– Ką tau reiškia po vienu stogu burti menininkus, floristus, kūrybininkus – kodėl tai svarbu?

– Suburti skirtingus menininkus – tai dar viena „Meno materijos“ stiprybė. Meno erdvių tinklaveika pasitarnauja kiekvienam čia įsikūrusiam kūrybininkui. Juk menininkai nebūtinai turi kurti tik slaptuose kambarėliuose kur nors garaže. Jeigu nori, kad kūryba augtų ne tik sekėjų skaičiumi, turi ieškoti vietos ją parodyti, įprasminti, susitikti su klientais ir bendraminčiais. Skatinu nekurti tyliai ir rodyti savo aistrą. Juk žmogui visada įdomiausias kitas žmogus. Ir taip bus visada.

– O kaip atrodo tavo pačios laikas šiose erdvėse?

– Man ši erdvė – tai ir dangus, ir žemė. Čia dingsta laiko nuovoka, čia leidžiu sau būti, kurti, bendrauti. Idėjų pilni kūrybininkai, menininkai praturtina ne tik erdves, bet ir mane pačią. Čia išgirstu klampiausias jų idėjas, o kartais – dar tik pirmuosius jų daigus.

Nebenoriu griežtai planuoti savo dienos minučių. Tarp susitikimų pasilieku užduočių, kurias dienai einant galėčiau perstumdyti pagal tai, kaip jaučiuosi. Tai sumažina įtampą. Vis dar mokausi suprasti, kad esu pakankama, ir dažnai šias derybas vedu su kaltės jausmu. Mano galvoje daug nepradėtų daryti dalykų turėjo būti padaryti dar vakar, tad kasdien mokausi sustoti ir ramiai priimti procesų tėkmę.

– Gerda, kas erdves padaro unikalias?

– Šios kūrybinės erdvės išsiskiria ir yra atpažįstamos apvaliais langais. Juk nuo apvalaus lango viskas ir prasidėjo. Visgi unikalumą kuria ne tik langai, o ir kiti architektūriniai sprendimai, neutralios spalvos, sienų tekstūra, natūralios medžiagos, seno parketo grindys. Visos šios detalės sudaro lengvą ir minkštą visumą, kurią lengva pildyti detalėmis.

– Galerijos erdvė įsikūrusi unikalioje Kauno vietoje. Papasakok apie šią kaimynystę ir patį pastatą. Kuo ypatinga jo architektūra, istorija?

– Šis pastatas Griunvaldo gatvėje išdygo dar tarpukario modernizmo laikais. Vienoje pusėje studijos langai žvelgia į Karo medicinos parką, kitoje – raudonų plytų fasadą. Pastatas išdygo tarpukariu, Kaunui tapus laikinąja sostine, kai mieste telkėsi aktyvus kultūrinis gyvenimas ir formavosi savita modernizmo architektūra. Dauguma šio laikmečio pastatų pasižymi tinku dengtais fasadais, lenktomis formomis, apvaliais langais, minimalistiniais sprendimais ir didelėmis šviesiomis erdvėmis, viduje vyrauja išraiškinga art deco stilistika. Ne taip seniai šiose erdvėse veikė siuvykla. Antrame aukšte per patį erdvės vidurį yra išlikęs autentiškas metalu dengtas liftas, kuris buvo naudojamas siūlams į antrą aukštą užkelti. Šiandien aplink liftą ruošiame kavą ir visiems pasakojame jo istoriją.

125

– Žinau, kad šalia galerijos tavo širdyje vietą turi ir dar viena veikla – keramika. Kaip ją atradai?

– Pirma kūrybinė sritis, į kurią nėriau stačia galva visiškai neturėdama žinių, buvo keramika. Visada ją dievinau, tik niekada negalvojau, kad kada nors imsiuosi indus gaminti ir pati. Tik pagimdžiusi sūnų keramikai pradėjau skirti daugiau laiko. Rašiau keramikams, klausinėjau be baimės būti nesuprasta. Į mano ilgus ir optimistiškus laiškus atsiliepė keletas kūrėjų, pakylėjo mane, pamokė, padrąsino.

Mane hipnotizuoja molio tekstūros. Atsipalaiduoju liesdama molį.

Vis dėlto niekada nebuvau, nesu ir nesiekiu būti keramike. Tiesiog gaminu tai, kas artima mano širdžiai, kuriu tai, ko nori mano rankos.

Man tai it savotiška terapija. Gaminu, testuoju, bandau, ieškau ir jau po truputį atrandu.

– Kaip apibūdintum savo kūrinių estetiką?

– Kaip ir nuo pat pradžių, taip ir dabar aš kuriu kolekcijomis, ne pavienius indus. Pirmoji mano keramikos svajonė buvo visus savo namų indus pasikeisti į pačios pasigamintus keraminius. Žinoma, pradžia buvo sunki. Juk perprasti, kaip sąveikauja skirtingi moliai, glazūros ir degimai, buvo sunkiau nei spręsti audito klausimus.

Ant kūno turiu pigmentinių dėmių, tad dėmiškumas man labai savas – dažnai jį naudoju ir savo kūriniams. Mėgstu palikti dėmės

126

ženklą slapčiausiame indo kampelyje. Formas kužda ir „Meno materijos“ erdvės.

Kai į galvą šauna idėja, stabdau kitus procesus ir einu lipdyti. Galiu lipdyti daug ir ilgai, studijoje užsibūnu be laiko nuovokos. Pastebėjusi unikalią erdvę degte degu noru ją papildyti keramikos kolekcija. Apskritai, visos mano kolekcijos kuriamos neatsiejant jų nuo erdvės. Pabuvojus naujoje aplinkoje mane užplūsta naujų formų, stilistikos, spalvų įkvėpimai. Dievinu indų matiškumą, bandau išgauti išskirtines formas. Mano kūryba prasideda nuo erdvės – didelės ar mažos, visai nesvarbu. Ta erdvė gali būti nors ir darbo stalas su kėde. Parodyk savo darbo stalą, o aš pasakysiu, kokios formos puodelį ant jo padėčiau!

– Gerda, o ką veikei prieš pasinerdama į keramikos ir galerijos pasaulį?

– Dirbau vienoje iš keturių didžiausių pasaulio įmonių, teikiančių audito paslaugas. Dar nepradėjus švisti kasdien traukiniu keliaudavau į Vilnių. Niekas negali patikėti šiuo mano posūkiu. Kartais juo negaliu patikėti ir aš pati. Man trūko kūrybinės iškrovos, tad viskas su trenksmu pasisuko kita kryptimi. Savo profesinės veiklos neapleidau, neplanuoju jos nutraukti. Mano patirtis pasitarnauja ir šiandieninei veiklai.

Audito patirtis išplečia verslo visumos suvokimą, tad jį vystant nėra baisių ar nežinomų aplinkybių.

127

128

129

130

– O kas tavo galvoje sužadina geriausias idėjas?

– Nemigos naktys. Slenka mano dienos su daug kūrybinių iššūkių ir klausimų: kaip suorganizuoti, ką pakviesti, kaip veiks vienas ar kitas modelis, kas šoks, kas gros, kas dainuos... Ilgai mąstau, kol vieną naktį į galvą ima plūsti atsakymai į visus per ilgą laiką susikaupusius klausimus. Juokauju, kad tai mano atsakymų naktys. Po jų esu pilna idėjų.

Po jų manyje pulsuoja kūryba, gimsta eilėraščiai, renginiai, paveikslai.

Gamta, miškas, ežeras, jūra, kūrybiški žmonės ir magiškos vietos yra mano gyvenimo pulsas.

– Menas, kultūra, dizainas – kasdien sukiesi šiose srityse. Ko, tavo manymu, jos suteikia miestui? Kaip paįvairina miesto gyvenimą bei jo erdves?

– Miesto turtas yra jo žmonės. Kultūra esame mes. Kultūros ir meno reiškiniai mieste žmonėms pasitarnauja dvasiškai, suteikia gerų emocijų. Net jeigu esi tik pasyvus renginių lankytojas, miesto gyvumas jaučiamas būtyje, jis palieka pėdsakus. Meniniais sprendimais, iniciatyvomis, performansais žmonės linkę dalytis, nori juos aptarti, aprašyti, apdainuoti. Esu tikra, kad mes, miestiečiai, ir kuriame miesto istoriją.

– Gerda, o koks tau yra šiandieninis Kaunas?

– Šiandien Kaunas kaip niekad gyvas ir nepaprastai žavus. Europos kultūros sostinės renginiai su tiek daug meno, kultūros, dizaino jau yra miesto sėkmės istorija. Kaunas priima iššūkius ir laužo ste-

reotipus, organizuoja daug bendruomeninių projektų, suteikia galimybę linksmintis su turiniu, su pagreičiu griauna nusistovėjusius miesto šablonus. Net prasidėjus pandemijai miestas pulsavo ir nesustojo, prisitaikė, kaip tik buvo įmanoma. Nesustojo ir šiuolaikinio meno instaliacijos, menas adaptavosi prie netradicinės situacijos.

Kauno turtas yra jo žmonės, tad turime nuostabią progą prisiminti arba susipažinti su savo miesto istorija, jos veidais. Šiandien gyvenu bendrume su visu miestu ir jo pokyčiu. Meno pasaulis neretai atrodo paslaptingas, per daug sudėtingas, o man norisi, kad jis būtų patogus visiems. Šiandien jau galiu drąsiai teigti, kad savo veikla prisidėjau prie miesto pokyčių.

– O koks tau yra tobulas savaitgalis mieste?

– Mano tobulas savaitgalis dažniau leidžiamas miške, bet jeigu liekame mieste, dažniausiai kelias veda į centrą. Atgimusia Laisvės alėja su šeima nužingsniuojame iki pat upių santakos. Ten mūsų mėgstama žalioji miesto dalis. Šauniausia, kad abi miesto dalys nesunkiai pasiekiamos pėsčiomis. Dievinu kavą, tad pirmas žingsnis dienai įsibėgėti yra kavos namai. Jų Kaune tik daugėja. Žingsniuojant alėja svarbu nepraleisti senojo pašto, Putvinskio g. esančios Laisvės aikštės, Kauno paveikslų galerijos, M. K. Čiurlionio muziejaus, Rotušės, Vytauto bažnyčios, Kauno bienalės renginių ir dar daug kitų vietų. Pareiti paupiu ir, žinoma, stabtelti „Meno materijoje“.

131

Tarp dailiausių interjerų, kuriuose atidžiai apgalvota kiekviena detalė, kartais taip norisi parodyti – egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Gal kiek mažiau nudailintas, bet ne mažiau tikras ir įdomus. Su vaikų juoku ir ašaromis, po kojomis zujančiais gyvūnais ir daug daug meilės.

Dizainerė, floristė Ilona ir jos vyras fotografas Martynas Kačerauskai kartu su keturiais vaikais – Adrija, Arnu, Antanu ir Ąžuolu – viduržiemį iš buto Kaune persikėlė į visai šalia Kauno marių stovintį dar neįrengtą namą. Kam dviem miestiečiams tokia avantiūra, paklausite? Nes už patogų gyvenimą jiems daug svarbiau... laisvė.

Kur mes skubame?

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Ilona, Martynai, kam jums – dviem miestiečiams – toks projektas? Kodėl su šeima nusprendėte pabėgti iš miesto?

Martynas: Kai ilgą laiką sėdi uždarytas narvelyje, nori ištrūkti į laisvę.

Ilona: Iš pradžių Kaune gyvenome bute, aplink kurį augo dideli medžiai, buvo daug tylos. Žaluma šalia namo kūrė ypatingą atmosferą, kurioje visi jautėmės tikrai gerai. Vėliau iš Martyno močiutės paveldėjome butą, tad išsikėlėme gyventi ten. Penktas aukštas, priešais stūksantis prekybos centras su automobilių aikštele, keturių eismo juostų gatvė...

Gyvenome dulkėse ir triukšme. Tam tikra prasme jautėmės įkalinti, svetimi, visai ne savo vietoje. O dar kai visą namo kiemą išklojo trinkelėmis... Tai buvo didelis postūmis, privertęs suvokti – miestas yra gerai, bet jame gyventi nuolat mes nenorime.

Martynas: Bute žiemą šalta, o vasarą – karšta, kasdien turi sukti galvą, kur palikti automobilį, – 132

visa tai tiesiog ne mums. Kai tėtis parodė šį namą, iš pradžių iškart jį atmetėme – juk visada svajojome apie namus kur nors toli nuo miesto, su daug žemės, miškais aplink.

Ilona: Vis dėlto nusprendėme pravažiuoti pro

šalį ir pažiūrėti. Mus pasitiko dilgėlėmis ir garšvomis iki juosmens apaugęs kiemas. Prisimenu, prasikapojome siaurą takelį iki upelio, pamatėme tas didžiules kieme augančias egles ir susižavėjome.

Martynas: Supratome, kad kol surasime tą visomis prasmėmis tobulą variantą, gali praeiti dar ne vieneri metai. Tuo metu kaip tik prasidėjo pirmoji pandemijos banga – mieste visi vaikščiojo su kaukėmis, o atvykę čia pajutome laisvę. Čia mūsų ribos prasiplėtė – turime daržą, sodą, šiltnamį. Viską, ko negalėjome turėti bute.

Ilona: Įdomiausia, kad tiek aš, tiek Martynas

jau esame čia buvę anksčiau. Matyt, žvaigždės taip nulėmė – ši vieta mus prisiviliojo atgal.

133

134

135

136

Gyvenant čia atėjo aiškus suvokimas, kaip svarbu vienas kitam suteikti pakankamai laisvės.

– Kaip atrodė namas, kai jį suradote?

Ilona: Iš pradžių viskas atrodė labai optimistiškai. ( Juokiasi.)

Martynas: Namas atrodė patraukliai, jo fasadas buvo gana keistos formos, turėjo didelius langus, verandą. Žinoma, buvo prikrauta galybė šiukšlių, visame kieme augo aukštos žolės, tačiau net ir tokiomis sąlygomis sugebėjome čia įžvelgti kažką artimo.

Ilona: Nepaisant galybės šiukšlių, namo viduje buvo jauku – suapvalinti kampai, sodriai mėlynos sienos, art deco stiliaus baldai.

Radome vintažinių siuvimo žurnalų, keturiasdešimties metų senumo „Nemuno“ kolekciją, krūvas knygų. Jautėsi, kad ankstesnis namų gyventojas turėjo estetikos pojūtį. Vėliau išgirdome, kad šis namas buvo vaistininko Vytauto Kuro vasaros vila. Kaimynai mums pasakojo, koks nuostabus žmogus jis buvo – be galo svetingas, atviras, pats kurdavo vazelinus ir dalydavo kaimynėms. Matyt, gera šio žmogaus aura išliko namo sienose ir mes ją pajautėme.

Martynas: O tada pradėjome tvarkytis ir toji idilė greit sugriuvo.

(Šypsosi.) Pradėjus remontą paaiškėjo, kad visos namo sienos supuvę – turėjome pakeisti praktiškai viską. Ardydami vieną namo pusę, kitą turėjome tvirtai paremti, kad tik neįgriūtų lubos. Visą birželį ir liepą ardėme, griovėme, vežėme šiukšles. Liepos pabaigoje dar nė stogo neturėjome. Vėliau pradėjome lyginti žemę, sodinti augalus. Didžiąją dalį nemaloniausių dalykų pasidarėme iki metų rugsėjo pirmosios – prisimenu, tądien išliejome grindis, prieš pat Ilonos gimtadienį atkeliavo langai, buvo įjungtas šildymas. Kadangi vaikams vėl prasidėjo nuotolinis mokymasis, čia užsibūdavome vis ilgiau, kol vieną naktį nusprendėme pernakvoti.

Ilona: Tą žiemą buvo daug prisnigę – prisimenu, pirmąjį rytą pabudau su mintimi, kiek daug čia gryno oro. Vasario viduryje vaikams prasidėjo atostogos, tad susirinkome čiužinius, puodus, reikalingiausius daiktus ir persikėlėme čia gyventi.

– Neabejoju, kad tokie pasikeitimai vienaip ar kitaip sujaukia mintis. Ką čia naujo sužinojote apie save, santykius, šeimą?

Ilona: Būdamas čia atitrūksti nuo pasaulio. Su šiuo namu į gyvenimą atėjo daugiau ramybės, o ir šeimos narių psichologinė būsena pagerėjo. Net fiziškai gyventi patogiau – kiekvienas turi savo kambarį, turi erdvės ir pykti, ir džiaugtis. Gyvenant čia atėjo aiškus suvokimas, kaip svarbu vienas kitam suteikti pakankamai laisvės.

137

138

139

Mieste, atrodo, darbas veja darbą, o čia viskas kitaip – visiška minčių ramybė.

Martynas: Pasėdi po medžiu, pamedituoji ir galvoje iškart švie-

siau. O bute – priešingai. Ten amžinas triukšmas, tave nuolat girdintys kaimynai. Vis dėlto buvo ir sunkių akimirkų – ypač užtruko suprasti, kad rankos nėra tokios ilgos, kaip norėtųsi, ir kad remontas dar tikrai užtruks.

Ilona: Išmokome sustoti ir gyventi su tuo, ką turime šiandien.

Nesiplėšyti, nesidraskyti.

Martynas: Bute gyvenome tam tikroje iliuzijoje – įsivaizdavome, kaip imsime ir padarysime tą, kaip aną. O čia mus ištiko tikrovė. Teko priimti save tokį, koks esi iš tiesų.

Ilona: Jeigu aš galėčiau dvylika valandų kuistis darže ir fiziškai nepavargti, Martynas galėtų tas dvylika valandų sėdėti ir mąstyti.

Išmokome priimti žmonių skirtumus – jei kas nors yra mąstytojas, svarbu suprasti, kad jo veikimo specifika visai kitokia. Aš lakstau, ką nors pašluoju, ką nors pagramdau, nubėgu į daržą, o Martynas vis klausia manęs – kiek čia dar lakstysi?

Martynas: Mane čia aplanko didžiulė ramybė. Sėdi, žiūri pro

langą, stebi, kaip juda lapai, kaip vaikšto kaimynė. Mieste, atrodo, darbas veja darbą, o čia viskas kitaip – visiška minčių ramybė. Atsiduri it alternatyvioje erdvėje, kur į parą telpa daugiau valandų.

– O kaip šį persikėlimą priėmė jūsų vaikai?

Martynas: Mažiesiems – Antanui ir Ąžuolui – čia labai patinka. Paaugliams kiek sunkiau – jiems reikia miesto, patogaus susisiekimo su draugais. Iš pradžių Adrija gyveno pas mano tėvus, Arnas dažnai pasilikdavo senajame bute. Tačiau įsivedus internetą ir parsivežus kompiuterį kartu sugrįžo ir vaikai. (Šypsosi.)

– Kokios akimirkos per šiuos metus buvo pačios sudėtingiausios? Kurio etapo nė už ką nekartotumėte?

Ilona: Jei galėtume atsukti laiką atgal, patys tikrai nebelygintume sklypo – buvo labai sunku. Žinoma, galėjome viską daryti paprastuoju būdu – nupurkšti herbicidais, tačiau žinodami, kad šioje žemėje daugybę metų augs daržovės ir vaisiai, nenorėjome jos nuodyti.

Martynas: Apskritai daugiau pailsėtume, kartkartėmis pristabdytume projektą ir leistume sau pabūti.

Ilona: Nesvarbu, kad vyksta statybos, – būtina skirti laiko sau.

Niekas nepasikeis, jei viską įsirengsite mėnesiu anksčiau. Gyvenimas nevyksta nei rytoj, nei vakar – jis vyksta dabar. Tu gyveni šią akimirką. Ar tikrai nori taip save kankinti? Žinoma, ir mums norėjosi visko kuo greičiau, tačiau supratome – žmogaus galimybės ribotos, o gyvenime yra ne tik namas. Šalia jo yra tai, kas iš tiesų svarbiausia – vyras ir vaikai, draugai, darbai ir, žinoma, aš pati.

140

141

142

143

144

– Tai kaip visame statybų chaose nepamesti savęs ir harmonijos?

Ilona: Jeigu tik būtų taip lengva atsakyti! Aš manau, kad žmogaus gyvenimas yra cikliškas –pasikartojantis kopimas į kalną ir ritimasis žemyn. Kai jauti, kad pametei save, kai nebegali sau atsakyti, dėl ko viską darai, – laikas sustoti.

Martynas: Panašiai kaip su bėgiojimu – atrodo, bėgioji kas rytą, bet staiga supranti, kad nebeišbėgai jau mėnesį, o gal ir metus. Kaip tai nutiko? Nežinai. Tada vėl pradedi kurtis rutiną iš naujo. Buvo daug kartų, kai išbarstėme save, po to vėl suradome ir vėl išbarstėme.

Ilona: Mudu – kūrybiški žmonės. Disciplinos laikytis labai sunku.

Martynas: Ypač su keturiais vaikais, dviem šunimis ir katinu. (Šypsosi.)

– Ilona, daržas – tai dar viena svarbi šių namų dalis!

Martynas: Jei yra namas – turi būti ir daržas!

Ilona: Užaugau mažame miestelyje, vasaras leisdavau pas babytę. Burokų laukai, morkos, serbentai – viskas šviežia, natūralu.

Kitaip nė neįsivaizdavome! Įsigijus namą kartu nusipirkau ir gamtinės žemdirbystės kursą – sužinojau, kad daržoves galima auginti ne tik mums įprastu būdu. Jeigu nori dirbti darbą, auginti vaikus ir prižiūrėti daržą, negali pats kasdien jo laistyti, reiškia – turi įsirengti laistymo sistemą. Jei turi šiltnamį – jo langas turi pats atsidaryti, juk kasdien nepribėgiosi. Galvoji, skaitai, darai ir viskas kažkaip užauga. Dar miegojome ant čiužinių, tačiau jau purenome žemę lysvėms – daržas mums vertybė, dėl to vos čia persikėlus tai tapo prioritetu.

– Ar naujuose namuose jau spėjote susikurti savų ritualų?

Ilona: Kai tik atsirado daržas, kiekvieną rytą vos atsikėlusi bėgu pažiūrėti, kas kiek paaugo, kas nuvyto, kas kaip tik išbujojo. Dar vienas mylimas mudviejų su Martynu ritualas – rytinis pasisėdėjimas po medžiu geriant kavą, kol vaikai dar miega. Būdami čia pajutome gamtos ritmą. Stebėdamas aplinką imi suprasti, kad gyveni ne vienas – gyvūnai, paukščiai, vabalai, vorai gyvena aplink tave, nors anksčiau jų ir nepastebėdavai. Čia viskas gyva, viskas kasdien keičiasi.

– Kaip šis namas atrodo jūsų ateities planuose? Kokių idėjų jam turite?

Martynas: Svajojame apie molio sienas ir medinį parketą. Norisi name išlaikyti autentiką – tai, ką čia suradome, integruoti į interjerą, tačiau kartu pritaikyti sau. Namo fasadą planuojame apsikalti degintomis lentomis.

Ilona: Norisi kiemą apželdinti kuo natūraliau, kad viskas augtų organiškai. Dar labai norime terasos ir ateityje čia priimti draugus.

Martynas: Dar pirties, galutinai sutvarkyti upelį ir nugriauti, kas jau atgyvenę.

Ilona: Bet labiausiai už viską norisi tiesiog būti. Nekelti sau streso, neforsuoti. Čia mums gyventi daug smagiau nei bute – nesvarbu, kad po kojomis betonas, o virš galvos statybinė plėvelė.

Galbūt įgyvendinti šiuos planus užtruks penkerius, o gal ir dešimtį metų. Bet kur mes skubame?

145

DIZAINO PAŽINTIS

Japonija Šiaurėje Interjero studijos „Toota“ įkūrėja Justė Žibūdienė kartu su kolege Dominyka Rudoke sukūrė rytietiškos gyvenimo filosofijos įkvėptus, tačiau ir šiaurietiškų tradicijų nepamirštančius namus. Tai erdvės, kuriose persipina asmeninės patirtys, paprastumas, funkcionalumas, meilė gamtai ir pagarba žmogaus rankų darbui.

Tekstas: Karolina Kulda | Nuotraukos: Norbert Tukaj

146

147

148

RYTŲ FILOSOFIJA – LIETUVIŠKUOSE NAMUOSE Esmine interjero ašimi šiose erdvėse tapo Rytų filosofija. Galima sakyti, ji čia atsirado labai natūraliai, mat kuriant butą šeimininkai gyveno Japonijoje. O ir mus pačias Rytų pasaulis visada labai žavėjo. Vis dėlto kuriant namus niekada nesinori konkrečios temos taikyti dirbtinai ar formaliai. Šiuo atveju turėjome puikius vedlius – buto šeimininkus, kurie supažindino su rytietiškomis tradicijomis, nūdienos tendencijomis ir tuo, ko knygose nerasi. Mes, kaip kūrėjų komanda, Rytų temą adaptavome Lietuvai ir jai suteikėme daugiau šiaurietiško atspalvio.

INTERJERO BURTAŽODIS – JAPANDI Formaliai šios erdvės atitinka „Japandi“ stilių – t. y. rytietiško ir skandinaviško stilių samplaiką. Vis dėlto nesinori erdvių spausti į griežtus rėmus. Nesilaikėme jokių kanonų ar konkrečiam stiliui būdingų bruožų. Kūrėme vadovaudamiesi tuo, kas mums buvo įdomu, kas tiko šiai erdvei ir ką su savimi atsinešė patys klientai.

Originaliausias rezultatas gimsta tada, kai tam tikros idėjos užtaisas ateina natūraliai. Sąmoningai stengiamės neieškoti pavyzdžių pintereste ar kitur – tik atsiribojus įmanoma sukurti ką nors naujo. Šiame interjere naudojome daug natūralių medžiagų – medžio, akmens, molio, ratano, popieriaus, lino. Natūralus erdvių apšvietimas padėjo išryškinti šias unikalias tekstūras, norėjosi atskleisti jų netolygumus, skirtingus paviršius. Stengėmės sukurti harmoningus Rytų filosofija alsuojančius namus, kuriuose susipina paprastumas, funkcionalumas, meilė gamtai ir pagarba žmogaus rankų darbui.

Rinkomės klasikinius japonų baldų motyvus, tačiau formas neretai griežtinome, minimalizavome. Daug dėmesio skyrėme ir baldų detalėms – lentynoms, rankenėlėms. Didžiausiu juvelyriniu iššūkiu tapo vonių grindys – iš Terazzo plokščių juosteles pjaustę meistrai jas inkrustavo betono apdailoje. Šis procesas reikalavo didelio kruopštumo ir užtruko gerokai daugiau laiko, nei buvo planuota.

Viena svarbiausių šiuose namuose – svetainės erdvė – yra itin aukšta, tad norėjosi ją paįvairinti tūriniais objektais. Taip kartu su Lietuvos kūrėjais sumanėme amorfinius iš popieriaus sukurtus šviestuvus.

149

150

151

Mums buvo itin svarbu sukurti erdvę, kurioje apsigyventų daiktai su sava istorija. Taip namuose vietą rado ne tik nauji, bet ir šeimininkų iš kelionių parsivežti, dovanoti ar kitokią išliekamąją vertę turintys objektai. Apskritai, kuriant šiuos namus norėjosi pakeisti gana fanatišką žmonių požiūrį į daiktų dėvėjimąsi. Šiuo atveju su klientais sutarėme, kad daiktai su laiku įgyja didesnę vertę, kad dėvėdamasi juoda vonia atrodys dar natūraliau ir originaliau, nesvarbu, kad nebebus tobulai nauja. Gebėti priimti daiktų pokyčius – ši filosofija artima japoniškajai.

DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS – ŠLAITINIS STOGAS Šlaitiniai stogai, ypač daugiabriauniai ir skirtingų kampų, visada stipriai komplikuoja interjerą. Pagrindinis jų privalumas – sukuriama erdvė, tačiau jie turi ir trūkumų, pavyzdžiui, skirtingi langų aukščiai, laužytos lubos ir komplikuoti inžineriniai mazgai. Svarbiausia buvo kaip įmanoma labiau suvienodinti skirtingus nuolydžius, atrasti logiką ir principus. Stengėmės kuo mažiau akcentuoti stogo architektūrą ir koncentruotis į apatinę erdvės dalį. Taip interjere atsirado baldų linija, kuri erdvei suteikė daugiau tvarkos.

HARMONINGOS ERDVĖS ELEMENTAI Mums projektuose itin svarbus vientisumas. Harmonijos siekis jau įaugęs į sąmonę – visada stengiamės į projektą žiūrėti kaip į visumą. Ieškome pagrindimo savo idėjoms – norisi užtikrinti, kad pasirinktas sprendimas yra tinkamiausias. Dažnai vienam baldui padarome iki dešimties eskizų, kol suprantame, kuris iš jų geriausias ir tinkamiausias.

Itin svarbu gerai išanalizuoti bet kurią erdvę, suprasti bei išryškinti jos privalumus ir sugalvoti, kaip užmaskuoti trūkumus. Svarbu suvokti, kas tinka konkretiems namams, stengtis išsaugoti kuo daugiau natūralios šviesos, pabrėžti svarbiausius elementus.

Taip pat būtina gerai suprasti, kas tinka ir yra reikalinga klientui – kokioje aplinkoje jis nori būti, kur geriausiai jaučiasi, pailsi.

Todėl be racionalaus planavimo ir gero buities scenarijaus joks interjeras ilgai negyvens. Tik išsprendus šiuos rebusus įmanomas idėjinis kelias, kuris pasiteisins. Idėja be paskirties interjere – mažai ko verta.

152

153

154

155

156

Negana to, geram projektui nepaprastai svarbu turėti ir gerą santykį su klientu. Sukurti tarpusavio pasitikėjimą, pagarbą, žinoti bendrą tikslą. Daug metų dirbdama šioje srityje pastebiu, kad geriausiai projektai pavyksta tuomet, kai procese nėra įtampos ir kai abi pusės ne tik pasitiki viena kita, bet ir kartu tiki geru rezultatu.

RYTDIENOS NAMAI Kuriant tokį asmenišką projektą kaip namai, būtina išsiaiškinti, kokioje aplinkoje žmogus jaučiasi geriausiai – kokios spalvos, medžiagos jam labiausiai patinka. Kartais žmonės būna įsitikinę, kad tam tikri sprendimai jiems nepatiks ir nepavyks prie jų priprasti, tačiau neretai pastebiu, kad užsakovams tiesiog reikia duoti laiko, neskubėti ir gerai pasitikrinti.

Klientus visada stengiamės kilstelėti į rytdienos būstą.

Neretai dėl to reikia išlipti iš susikurtų rėmų ar stereotipų.

Kartais – ir rizikuoti. Visada raginame nebijoti – labiausiai netradiciniai sprendimai projekto pabaigoje džiugina labiausiai. Tada namai nebeatrodo panašūs į kaimynų ar draugų būstą. Tik atsigręžus į savo paties vidų namai įgauna savitumo, išskirtinumo, turi istoriją. Tam kartais reikia nepabijoti per save perlipti. Visgi vadovaujamės principu, kad paskutinis ir lemiamas žodis yra kliento – juk čia jo namai!

157

1919–1940 m. – svarbiausias XX a. Kauno miesto laikotarpis. Susižavėjusiomis akimis šiame numeryje žvelgdami į šiuolaikinį Kauną ir jo gyventojus, kviečiame prisiminti ir istorinį laiką, kai Kaune virė visas svarbiausias Lietuvos valstybės politinis gyvenimas, o miesto pavadinimą lietuvių lūpose lydėjo skambusis titulas – laikinoji Lietuvos sostinė. Kartu su Giedrės Milerytės-Japertienės knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ veikėju nusikelkime į svajingą 1938 m. vasaros dieną ir drauge sėdėdami prie „Laisvės“ paminklo prisiminkime Kauno tapimo Lietuvos sostine istoriją.

Jei vilniečiai nesupyks, Kaunas – Lietuvos širdis Tekstas: Adelė Galdikaitė | Giedrės Milerytės-Japertienės knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ ištrauka, leidykla „Tyto alba“ Nuotraukos: knygos archyvas

„Prisėdu atokaitoje greta „Laisvės“ paminklo. Jį sukūrė žymus mūsų

dna diena Lietuvai, tačiau išskirtinė galimybė Kaunui. Tą 1919 m. sausį

skulptorius Juozas Zikaras. Jis pats pasakojo, kad sumanymas sukurti

Kaune ėmė kurtis dauguma Lietuvos valstybės įstaigų. Nebuvo jokio

tokį paminklą kilo dar tebevykstant Nepriklausomybės kovoms. Tuo-

oficialaus dokumento, kuris liudytų teisinį Kauno kaip sostinės statu-

met jis ir sukūrė nedidelę skulptūrą, ir ši ne vienus metus buvo saugo-

są, todėl ir dabar jis miestui suteiktas laikinai. Štai ir naujausioje, vos

ma Karo muziejuje. Lietuvai švenčiant nepriklausomybės dešimtmetį

prieš mėnesį pradėjusioje galioti Konstitucijoje rašoma, kad „Lietuvos

buvo nutarta nulieti bronzinę skulptūrą ir ją užkelti ant aukšto kva-

sostinė – Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai įstatymu.“

dratinio obeliską primenančio postamento, o šis pastatytas ant laiptuotos pakylos. Prieš porą metų jis perkeltas prie Vienybės aikštės ir

Vos persikėlus iš Vilniaus, minint pirmąsias nepriklausomybės metines

pastatytas ant naujo, dar didesnio betoninio postamento, o į apatinę

1919 m. vasario 16 d., buvo nuspręsta pakeisti ir pagrindinės miesto

jo dalį įkomponuotos senojo obelisko bronzinės plokštės su įrašais.

gatvės pavadinimą. Svetimo valdovo Vilhelmo vardą turėjusi gatvė pervardyta į Laisvės alėją. Per dvidešimt metų iš purvinos ir netvarkin-

Šis „Laisvės“ paminklas žymi ne tik tautos išsivadavimą, bet ir pasakoja

gos gatvės ji tapo reprezentacine miesto ašimi.

Kauno, kaip sostinės, istoriją. 1918 m. pasirašytame Nepriklausomybės Akte aiškiai pasakyta, kad atkuriamos valstybės sostinė yra Vilnius.

Šiandien „ir pirmos klasės gimnazistas pasakys, kad Kaunas yra lai-

Gražusis kunigaikščių ir legendų miestas! Jame tuo metu telkėsi lie-

kinoji Lietuvos sostinė – Lietuvos vyriausybės ir prie jos akredituotų

tuvių inteligentija, ji ir nusprendė, kad metas patiems kurti savo ateitį.

svetimų valstybių atstovų rezidencija, seniausias Lietuvos miestas,

Nepasakosiu visų tų karo baisybių ir politinių peripetijų, kurios tada

administracinis, ekonominis ir kultūrinis centras ir taip toliau“. Ta-

šiuose kraštuose keitėsi greičiau nei vėjas nuo Nemuno. Svarbu tik

čiau tuomet, kai į jį atsikėlė naujoji mūsų valdžia, viskas atrodė ge-

pasakyti, kad Vokietijai pralaimint karą Vilniuje buvo sudarytas pirma-

rokai liūdniau. Užsienio svečiai prisiminimuose negailėjo karčių žo-

sis Ministrų kabinetas. Liudininkai prisimena, kad prieš pirmą posėdį

džių tuometinei sostinei. Štai pusantrų metų (1923–1925) Lietuvos

nuotaikos buvo pakilios, šventiškos. Niūrios ir liūdnos jos tapo vos po

universitete dirbęs geologijos profesorius iš Nyderlandų Gerardas

poros mėnesių, kai link Vilniaus artėjo bolševikai. Tuometinis minis-

Leonardas Smitas Sibinga taip aprašė miestą: „Eismo požiūriu Kaunas

tras pirmininkas Mykolas Sleževičius ankstų 1919 m. sausio 2-osios

mažai panašus į didelį miestą. Atvykę į stotį galite rinktis arklių tram-

rytą nutarė su visu kabinetu trauktis traukiniu į Kauną. Tai buvo liū-

vajų arba autobusą. Abiejų maršrutai driekiasi Laisvės alėja iki turgaus.

158

Vienybės aikštė ir miesto elektros stotis. Giedrės Milerytės-Japertienės asmeninis archyvas

159

Karo muziejus. VDU Lietuvių išeivijos institutas

Jei norite patekti kur nors kitur nei Laisvės alėja ar turgus, turite pasisam-

Kauno labai užterštas fekalijomis. Bet daugybė moterų ir merginų kasdien

dyti „izvoščiką“, kuris vasarą vežimu su guminėmis padangomis, o žiemą

skalbia rūbus jame ir didelė dalis gyventojų vartoja šį vandenį kaip geria-

rogėmis į bet kurią vietą nuveš greičiau nei arklio traukiamas vagonas ar

mąjį. Nenuostabu, kad šiltinė Kaune labai paplitusi.“

autobusas. Apie šį „izvoščiką“ galėčiau parašyti visą skyrių. Leiskite tik pasakyti, kad tai pats naudingiausias Lietuvos bendruomenės elementas. Jis

Panašiai miestas atrodė ir italui Giuseppei Salvatoriui: „Kai prieš aštuone-

nuveš jus į pačias neprieinamiausias Kauno vietas, kur purvo iki kulkšnių ir

rius metus vieną karštą liepos rytą išlipau Kaune pirmąsyk, suspaudė širdį.

kur jūs netektumėte kaliošų, išgelbėdamas jus nuo visokių nelaimių. Tai,

Pamaniau, negi šis didelis bažnytkaimis, toks neišvaizdus ir menkas, gali

kad Kaune nėra nutekamųjų vamzdžių, vandentiekio ir dujų, kenkia miestui

būti Europos valstybės sostinė? Vėliau [...] nebekreipiau dėmesio į dulkes,

kaip valstybės sostinei. Dabartinis gyventojų perteklius ir didelis būstų sty-

purvą, muses ir net į tą nenusakomą nuolatinį kvapą dezinfekuojamųjų

gius verčia jausti didelį civilizacijos produktų trūkumą. Todėl Nemunas prie

medžiagų, kuriomis miesto valdžia bandė, matyt, greičiau sumažinti negu

160

gavau net pačiame Kauno miesto centre! Kaip mane gyvą matote! Ir tik aklas neregėjo, kurčias negirdėjo, beuoslis nesuuodė netoli Įgulos bažnyčios (soboro), vadinasi, visai neatokiai nuo Laisvės alėjos kiaules kriuksinčias, karves mūkiančias, mėšlą dvokiantį... [...] O jau tos aukštos, visaip išklypę, vėjui pučiant svyruojančios, nelyginant girtuoklis, lentų bei štakietų tvoros! Ach, kaip jos nebetinka dabarties Kaunui! [...] Pagaliau, storuliai dulkių volai, kurie dažnai raičiojasi Kauno gatvėmis, atakuodami viską, ką tik jie tesutinka, irgi, tarytum pavydėdami Kaunui didmiesčio atmosferos, tebedarko jį apleisto provincijos miestpalaikio nepakenčiamomis scenomis.“ Tikrai ir aš puikiai prisimenu, kaip dabartine Laisvės alėja būdavo genami naminiai paukščiai ir galvijai. O dar anksčiau, XIX a., ties Įgulos bažnyčia tebuvo tik didžiulė pelkė, kurią mėgo to meto ančių ir kitų vandens gyvių medžiotojai. Dar toliau, siaurais takeliais einant nuo senamiesčio, buvo galima pasiekti Karmelitų vienuolyną. Iki jo driekėsi pušynas, o Nemuno pakrantėje augo lapuočiai medžiai.

Karmelitai tuo metu buvo įsikūrę labai toli už miesto ir į atlaidus žmonės per smėlėtą mišką važiuodavo vežimais.

Išties aplinkinės vietovės garsėjo miškais ir pelkėmis. Ir Žaliajame kalne, ir Šančiuose ar Vilijampolėje stovėjo vos vienas kitas trobesys. Dažnai užmirštame, kad buvo laikai, kai vietoj Laisvės alėjos buvo tik mažas keliukas, kuris jungė patį Kauną su Karmelitais, atskiru miesteliu ir atskira parapija. Tik vėliau iškilo keletas atskirų namų su sodeliais ir padaugėjo žydų laikomų krautuvėlių, kuriose jie parduodavo silkes ir tabaką. Apie kapus, prie dabartinio teatro ir pašto rūmų čirendavo vieversiai, augdavo bruknės ir ruduokės. Žaliakalnis atrodė lyg didelė žalia kepurė, įdubusi nuo lietaus.

Po Napoleono karų miestas buvo nuniokotas. Dvidešimt metų jis sunkiai kilo iš griuvėsių ir vis dar atrodė varganai. Tai buvo niekuo neišsiskiriantis Rusijos imperijos užkampis. Visą šviesuomenę tuo metu sutraukdavo Vilnius. 1843 m. Kauną paskelbus gubernijos centru šio menko provincijos miesto gyvenimas kiek pagyvėjo. Į jį reziduoti persikėlė gubernatorius. Tokio lygio pareigūnui gyvenvietę reikėjo pritaikyti, tad prasidėjo permainų metas. Miestas pagyvėjo, nes padaugėjo gyventojų. Čia buvo atkelta caro kariuomenės įgula, gubernijos centrui reikalingi valstybės tarnautojai. Gyventi darėsi įveikti irimą įvairiausių atliekų, besifermentuojančių po žeme. Tuo metu

ankšta, todėl buvo patvirtintas naujas miesto plėtros planas. Pagal jį

Kaunas dar neturėjo kanalizacijos. [...] Bent kiek gražesnius namus galima

ribos išplėstos iki Karmelitų vienuolyno, kuriame tuo metu jau buvo

buvo suskaičiuoti vienos rankos pirštais: keletas kareivinių bei mokyklų,

įkurta ligoninė, o jo bažnyčia paversta kariuomenės sandėliu! Ten

pora katalikiškų bažnyčių, rotušė ir stačiatikių cerkvė.“

pirmiausia buvo numatyta įkurdinti pramonės įmones. Taip panaikintos senosios miesto kapinės prie dabartinio Valstybės teatro, per

Negailėjo karčios kritikos ir kiek vėliau iš Amerikos atvykęs tautietis Algirdas

jas pradėta tiesti pagrindinę Kauno gatvę. Kapinės iškeltos į dabar-

Margeris: „Reikia, betgi, atvirai tiesą pasakyti, jog Kaune vis dar tebetole-

tinę jų vietą Vytauto prospekte. Pagrindinė miesto gatvė, pavadinta

ruojami dalykai dalykėliai, kurie, tartum pavydėdami miestui garbingo di-

caro Nikolajaus prospektu, driekėsi iki pat kalno papėdės net vieną

dmiesčio vardo, primygtinai lygina jį su paprasčiausiu ir nešvariausiu pro-

kilometrą septynis šimtus metrų. Šalia jo iš abiejų pusių lygiagrečiai

vincijos miestpalaikiu. O tai yra kiaulidės ir karvių tvartai, kuriuos pastebėti

buvo tiesiamos Didžioji Totorių ir Provincijos gatvės.

161

XIX a. pabaigoje buvo nuspręsta buvusių kapinių vietoje pastatyti teatrą, jis iki to laiko glaudėsi senamiestyje, Vilniaus gatvėje esančiame „Liepojos“ viešbutyje. 1892 m. sausio 9 d. per miesto teatro atidarymą suvaidinta Nikolajaus Gogolio komedija „Revizorius“. Atidarius teatrą pagyvėjo gyvenimas ir Nikolajaus prospekte. Šventiškai išsipustę žmonės vakarais išeidavo pasigėrėti vaidyba. Šalia teatro buvo įrengta didelė aikštė, vadinama miesto sodu, čia laiką leido ne tik žinomi to meto visuomenės veikėjai, bet ir paprasti kauniečiai. Čia per šventes, o kartais ir šeštadieniais grodavo gyva muzika. Neretai kariška. Aikštėje buvo ir vasaros estrada.

Tėvai pasakojo, kad Kaunas šiek tiek priminė vokiškus miestus, nes buvo daug gotikinių, raudonų plytų pastatų. Naujoji jo dalis darė gerą įspūdį. Ji buvo taisyklingo plano, gerokai laisviau apstatyta, nes ir gyvenamųjų namų, ir įstaigų Nikolajaus prospekte dar nebuvo daug, jos tik iš lėto kūrėsi.

O miestas iš tiesų gyveno visu tempu. 1891 m. Nikolajaus prospekto pradžioje vietoj iki tol buvusio fontano padėtas pirmas naujų maldos namų akmuo. Po penkerių metų statybos baigėsi ir kauniečiams atsivėrė galimybė vaikščioti į soborą. To meto miesto valdžia šiuo statiniu ypač didžiavosi. Tai buvo jau dešimtmetį statomos Kauno tvirtovės vainikavimas. Soboras to meto Kaune iš tiesų atrodė įspūdingai. Palyginti su greta esančiais namais, jis išsiskyrė dydžiu, nes tuo metu šalimais Nikolajaus prospekte ir netoliese esančiose gatvėse testovėjo nedideli vieno ar dviejų aukštų mediniai namukai.

Amžių sandūroje Kaunas jau turėjo dvi gimnazijas, teatrą, dvi ligonines, iš kurių viena buvo žydų, du klubus. Vienas jų skirtas karininkams. Tikrai neprastai kauniečiai ir linksmindavosi: buvo šešiasdešimt devyni restoranai ir užeigos. Ir tai neskaitant trisdešimt trijų aludžių, keturiolikos vyninių ir keturių konditerinių bei užvažiuojamųjų namų. Tai gana įspūdingi skaičiai septyniasdešimties tūkstančių gyventojų miestui. Į įvairiausias pasilinksminimo vietas kauniečiai vakarais traukdavo blausiai žibalo lempomis apšviestomis gatvėmis. Kalbėta, kad šviesa tokia blausi, jog labiau primena jonvabalius nei tikrą lempą. Tik 1900 m. buvusioje ulonų muzikantų arklidžių vietoje, dabartinėje Vienybės aikštėje, pastatyta pirma miesto elektrinė. Greičiausiai sužibo Nikolajaus prospekto namų langai, vėliau elektra įvesta ir priemiesčiuose. Tačiau dar ilgai kai kuriose gatvėse vakarais ir toliau lankydavosi žibintininkai.

Atsiradus šviesai ir elektros energijai gyventi tapo lengviau. Bet miestas vis dar neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Vandenį kasdienei ruošai gabeno iš Nemuno ir Neries upių, o be kanalizacijos srutos iš kiekvieno namo pasiekdavo artimiausią tarpuvartę. Tai darė niūrų ne tik miesto vaizdą, bet ir kvapą.

Vis dėlto sąšlavų krūvos ar pamazgos Kauno Nikolajaus prospekte XIX a. pabaigoje jau buvo ganėtinai retas vaizdas, nes caro vardu pavadinta gatvė turėjo reprezentuoti miestą. Ir nors XIX a. Nemunas, kurio pakrantėse virė gyvenimas, dar buvo pagrindinė miesto prekybos arterija, pamažu administracinis ir komercinis centras buvo keliamas į naujai kuriamą dalį, ir netrukus tokia arterija tapo Nikolajaus prospektas.

162

Skalbėjos Nemune. VDU Lietuvių išeivijos institutas

163

Karių priesaika Rotušės aikštėje. Pasaulio lietuvių archyvas

XX a. pradžioje Kaunas ir toliau sparčiai augo, miesto kultūrinis, ekonominis

1915 m. vasaros pradžioje Kaune pasirodė pirmi vokiečių orlaiviai. Bombardavo

ir politinis gyvenimas darėsi vis aktyvesnis. Buvo steigiamos naujos kultūros ir

miestą. Rusijos kariuomenė beveik nesipriešino, todėl vokiečiai greitai įsitvirti-

švietimo įstaigos. Daugėjo parduotuvių, kavinių, restoranų, svečių namų, val-

no vietovėje. Daug carinės imperijos valdininkų išvyko gilyn į Rusiją, kiti buvo

džios įstaigų. Gatvėse kylantys mūriniai namai iš lėto keitė medinukus. Tokiu

suimti, pateko į nelaisvę. Rusijos kariuomenė traukdamasi miestą apiplėšė, par-

ritmu Kaunas gyveno iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Vos tik jis prasidėjo, mies-

duotuves išdaužė, geležinkelio tiltą susprogdino. Kaip prisimena to meto liudi-

te buvo paskelbta karo padėtis. Iš karto stojo nejauki ramybė, ją sudrumsdavo

ninkai: „Viskas buvo didžiausioje netvarkoje.“ Iš daugybės tūkstančių gyventojų

tik karinės įgulos rikiuotės. Be abejo, gyvenimas tęsėsi, tačiau žmonės vis re-

liko tik vos penki tūkstančiai.

čiau išeidavo iš namų. 1915 m. pavasario pabaigoje Kauno tvirtovės komendantas įsakė daugeliui žydų tautybės asmenų palikti miestą. Gatvės ištuštėjo,

Perėmę į savo rankas miestą vokiečiai taip pat juo mažai rūpinosi. Kaunas jiems

nes beveik visos krautuvės buvo uždarytos. Mieste tapo nyku ir nejauku, neliko

buvo svarbus kaip geležinkelio mazgas. Miesto pramonės ir prekybos neketinta

šurmulio. Gatvėse buvo galima pamatyti tik kareivius ir paprastus darbininkus,

gaivinti. Norėta tik kuo greičiau perimti visą administraciją ir koordinuoti toles-

plušančius prie tvirtovės statybos. Su tremiamais žydais įsakyta Kauną palikti ir

nius karo veiksmus. Žinoma, vokiečiai suvokė, jog, norint pasinaudoti susiklos-

vietos inteligentijai, kurios ir taip nebuvo daug.

čiusiomis aplinkybėmis, reikia ką nors daryti. Padėtį lengvino tai, jog paimant

164

grindinį ir šaligatvius, pastatė bent kelerius triumfo vartus ir išpuošė juos žalumynais, vokiečių simbolika. Tvarkymosi ir puošimosi procese vietos gyventojai beveik nedalyvavo, viską atliko vokiečių kareiviai. Kaizeriui nuo geležinkelio stoties važiuojant senamiesčio link skambino varpai ir aidėjo saliutai. Bet „šventėje“ vietos smalsuolių nebuvo daug. Taip miestas pasitiko naująją valdžią, o ši jame išbuvo iki pat karo pabaigos.

Jau tų pačių metų spalio mėnesį padėtis mieste ėmė gerėti. Po truputį pradėjo grįžti senieji pramonininkai ir prekybininkai. Pagyvėjo prekyba.

Dabartinėje Laisvės alėjoje buvo atidaryta naujų parduotuvių, kuriose siūlė smulkias prekes: arbatą, kavą, užkandžius, papirosus, cigarus, įvairius konservus. Kitų maisto produktų miestiečiai traukdavo į vieną iš kelių Kauno turgų. Dar tą patį rudenį vėl atidarė ir miesto teatrą. Žinoma, jis turėjo linksminti vokiečių kareivius, tačiau į jį vaikščioti galėjo ir kauniečiai. Pradėjo atsigauti ir kultūrinis Kauno gyvenimas.

Reikia pripažinti, kad paskelbusios nepriklausomybę jaunos valstybės valdžia išties daug nuveikė: sukūrė visą valstybės valdymo aparatą, patvirtino svarbiausias kasdienio gyvenimo nuostatas, sudėliojo pirmą rimtą nuolatinę Konstituciją, įvedė tvirtą nacionalinę valiutą – litą, pradėjo vykdyti žemės reformą, priėmė švietimo įstatymą, įkūrė universitetą. Galiausiai sprendė begales kasdienių rūpesčių. Jų buvo itin daug, o laiko visiems – labai mažai. Tapęs sostine provincijos miestas pasikeitė, per dvidešimt nepriklausomybės metų atsirado ir vandentiekis, ir kanalizacija. Pramonės rajonus iškėlė į užmiestį, išklojo šaligatvius ir, žinoma, mieste išdygo šimtai naujų pastatų! Dingo visi tie užrašai, kurie, iškreivoti iš viršaus į apačią lyg riestainių piramidės, išraityti įžambiai, horizontaliai ant stiklo, įsprausto į nedažyto medžio rėmus, ant skardos lakštų, ant kartono juostų, darė išsklidusios knygos įspūdį.

Pirma Kauno sulietuvinimo akcija buvo surengta 1923 m. Ėmėsi šio darbo studentai ir karininkija. Dabartinis Prezidento Antano Smetonos žentas Aloyzas Valušis savo lėšomis nupirko dvi statines pokosto, jį chemikas Pranas Jucaitis pagal savo atrastą formulę sumaišė su tam tikra doze deguto ir mišinį padarė nenuplaunamą. Būtent juo didelis būrys Kauno jaunimo nakčia užtepė įvairiakalbes miesto krautuvių ir miestą tebuvo sugriauti vos keli pastatai. Šiaip jau didelės karo žalos miesto

kavinių iškabas. Tik įsivaizduokite, kaip nustebo ryte pabudę tų krautu-

architektūra nepatyrė. Vis dėlto keičiantis valdžioms tvarkos mieste tikrai ne-

vių ir kavinių savininkai! Kad ir labai didelis pasipiktinimas kilo mieste,

buvo daug. Į likusio turto plėšimą ir grobimą, be vietos gyventojų, įsitraukė ir

kaltininkų taip ir nesurado. O senosios iškabos jau niekaip nebegrįžo į

pirmi vokiečių armijos kareiviai. Pats prisimenu, kaip minios žmonių labiausiai

pirminę būklę ir pamažu tapo lietuviškos.

grobė kolonialines krautuves ir vyno sandėlius. Tai tęsėsi, kol vokiečių valdžios atstovai įvedė griežtesnę tvarką.

Per dvidešimt metų miestas užaugo. Ko norėti, kai jame veikia daugiau nei trys šimtai stambių pramonės įmonių ir dirba keturiasdešimt pro-

Vokiečių okupacijos laikais bene svarbiausias miesto įvykis buvo kaizerio at-

centų Lietuvos darbininkų. Sostinėje sutelkta beveik keturi tūkstančiai

vykimas. Mieste ta proga buvo šventė, jai buvo smarkiai rengtasi. Nors ir ne

prekybos įmonių. Kažkas ėmėsi skaičiuoti ir sako, kad dabar yra apie

vietos gyventojų iniciatyva, pirmą kartą buvo tvarkomos miesto gatvės. Niko-

šešis tūkstančius naujų pastatų, iškilusių būtent šaliai paskelbus nepri-

lajaus prospektas tapo Kaizerio Vilhelmo prospektu (Wilhelmstraße). Stengtasi,

klausomybę, o tam per metus pagaminama daugiau nei aštuoniasde-

kad kaizerio atvykimo proga ši gatvė ir jos pastatai atrodytų kuo geriau. Dieną

šimt milijonų plytų. Šie didžiuliai skaičiai kaip reikiant pakeitė miestą!

prieš viešnagę miestas pradėjo gražintis visu tempu. Prospekte suremontavo

Vien ko verta V. Putvinskio gatvė!“

165

Viskas anksčiau ar vėliau tampa istorija Prenumeruok „Iliustruotąją istoriją“

zurnaluprenumerata.lt 166

167

AKIMIRKŲ DIEVAI

Indrė Briedelienė Floristė, etiketo ekspertė| Kaunas Instagram: @indresap

#kaunastic

168

169

AKIMIRKŲ DIEVAI

Jurga Laukineitienė Kūrybininkė, turinio kūrėja | Kaunas Instagram: @jurgos.lau

#kaunastic

170

171

AKIMIRKŲ DIEVAI

Aušra Maldžiūnė Interjero dizainerė, „Another Studios“ bendraįkūrėja | Kaunas Instagram: @ausra.mal

#kaunastic

172

173

AKIMIRKŲ DIEVAI

Indrė Šmigelskienė Dizainerė, „Koko Boutique“ įkūrėja | Kaunas Instagram: @indraerum

#kaunastic

174

175

I K I PA S I M AT Y M O B I R Ž E L Į !

Iliustracija: Marie Claire Cremona | Ray of hope for peace in Ukraine