Lamų slėnis 2022/06-07 by Lamų slėnis

2022 BIRŽELIS - LIEPA (121)

PA S I N E RK

VA S A R Ą

www.isto.It • www.baxter.it

ATRASKITE SAVO SVAJONIŲ VONIOS KAMBARĮ NAUJOJE INTERNETINĖJE PARDUOTUVĖJE WWW.KAME.LT

Konstitucijos pr. 18, Vilnius | +37061131131 5

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis Nuotrauka: Rokas Darulis Modelis: Benita Karaliūnaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine

2022 BIRŽELIS- LIEPA | PASINERK Į VASARĄ

Redakcijos laiškas Kai vasaros atostogoms aplinkiniai vis dažniau renkasi mažyčius pajūrio miestelius ar pačią miško gelmę, kur sunkiai veikia internetas ir dažnai nėra nė telefono ryšio, pasidaro aišku – visiems mums norisi to paties. Nerūpestingo laiko, priartinančio truputį arčiau žemės. Tylos ir ramaus horizonto. Erdvės akimis... ir mintims. Vietos, kur sustoja visi laikrodžiai ir neramus žvilgčiojimas į kalendorius tiesiog nebetenka prasmės. Ar dar prisimenate, kaip atrodo jūsų vasaros? Mano vasara vaikšto salsvai kvepiančiais Kuršių nerijos kopų takeliais. Uosto medumi kvepiančias laukines gubojas. Nekantrauja pirmą kartą išsimaudyti gaiva dvelkiančiame ežero vandenyje. Mano vasara veria ant smilgų žemuoges (taip taip, kaip vaikystėje!) Mano vasara – paprasta, jauki ir miela. Be fanfarų ir be jokio patoso. Tik plazdančios suknelės, susivėlę plaukai ir basos kojos. Tokia, kurios nekeisčiau į nieką pasaulyje. Todėl kiekvienam iš jūsų linkiu: atraskite laiko pasimėgauti vasara. Atsiduokite jos tėkmei, pasiduokite jos laisvei – juk taip įdomu, kur šįkart ji nuneš! Išvalykite mintis, kad jose atsirastų vietos naujoms. Juk vasarą gera pabūti truputį laukiniais...

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS ■

SAULĖS AKINIAI „MINI MARFA“ THE ATTICO

BANGOSE

■

KEPURĖ NUO SAULĖS„BUCKET“ ACNE STUDIOS

■

RANKINĖ „RAFFIA“ MARNI

■

POLO MARŠKINĖLIAI „BAGNU“ JACQUEMUS

ŠORTAI „BAGNU“ JACQUEMUS

■

PAPLŪDIMIO RANKINĖ „WET“ THE BEACH PEOPLE

■

RANKŠLUOSTIS „CABANA“ THE BEACH PEOPLE

■

PAPLŪDIMIO TENISO RAKETĖS „PADDLE“ THE BEACH PEOPLE

SKĖTIS NUO SAULĖS „ATLANTIS“ SKAGERAK

NAUJIENOS „SALANIDOS“ ORŲ PROGNOZĖ VASARAI Lietuviškos vasaros mėgsta stebinti permainingais orais: vieną akimirką mėgaujamės tropiniu karščiu ir plazdenančiomis suknelėmis, o kitą – jau varstome spintas, ieškodamos šiltesnio drabužio. Nors „Salanidos“ megztinius jau ne pirmus metus mėgsta ir perka jaukumą, subtilų dizainą ir nepriekaištingą meistrystę vertinantys pirkėjai visame pasaulyje, vis dėlto prekės ženklas ypatingą meilę visada siejo su gimtuoju kraštu. Ne veltui ir „Salanidos“ pavadinimas įkvėptas Kuršių Nerijos – čia augo prekės ženklo įkūrėja ir dizainerė Nuotraukos: Lukas Rusilas

Gabrielė Kerpytė. Naujojoje kolekcijoje išlaikomas jau atpažįstamas „Salanidos“ braižas – minimalistiniai ir praktiški siluetai, truputis pasaulinių mados tendencijų, bet svarbiausia – tipinės lietuviškos gamtos spalvos.

MADOS PASAULIO ATEITIS? VDA praūžė baigiamųjų kolekcijų pristatymas „Fashion Graduate Show 2022“. „Menų spaustuvėje“ dvylika Mados dizaino katedros absolventų pristatė šviežiausias mados dizaino vizijas, kurias vertino tarptautinė gynimų komisija. Baigiamųjų kolekcijų šou siekia pristatyti jaunuosius mados dizainerius ir tapti pirmu startu Lietuvos ir užsienio mados industrijos naujokams.

Nuotrauka: Greta Skaraitienė

MĖLYNAI GELTONA ŽEMĖ Nevyriausybinė organizacija „Mėlyna ir geltona“ dar nuo 2014 metų padeda Ukrainos kariams, savanoriams ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Pagrindinis „Blue / Yellow“ uždavinys – remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas kovoje su Rusijos agresija. Taip pat padėti karo zonoje gyvenantiems civiliams žmonėms – mokykloms, šeimoms, senjorams. Šiuo itin sudėtingu metu savo skaitytojus kviečiame prisidėti prie pagalbos mūsų broliams ir sesėms!

blue-yellow.lt

Iliustracija: Cláudia H. Abrantes

VASARA SU „LAMŲ SLĖNIU“ Naujasis popierinis „Lamų slėnio“ vasaros numeris, kurio viršelį puošia atlikėjas Justinas Jarutis, jau čia! Pasinerkite į „Lamų slėnio“ istorijas ir atsiduokite vasaros tėkmei – juk taip įdomu, kur šįkart ji nuneš!

Ieškokite didžiųjų prekybos centrų ir spaudos kioskų lentynose.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Pokalbiai su jūra

JŪRA. Nėra nieko geriau nei gražią dieną žygiuoti pėsčiomis laukiniu paplūdimiu ar minti dviračiu Baltijos pakrante. Kai džiugina geras oras, būna, atidedu visus reikalus į šalį ir pėdinu į tylą su savimi ar į pokalbį su jūra.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Rusnė Gabrielė Donaitytė

Jos kasdienybė neatsiejama nuo ilgų pasivaikščiojimų laukiniu pajūriu, bandymų sugauti geriausias bangas ir pamatyti gražiausius saulėlydžius. Nenuostabu, kad būtent čia, lietuviškame pajūryje, ir gimė dizainerės

Gabrielės Kerpytės prekės ženklas „Salanida“.

2 14

SAULĖLYDŽIAI. Kaskart skirtingi, kaskart žadą atimantys ir primenantys būti čia ir dabar.

Nuotrauka. Agne Butvytyte

VAIKAI. Jie visada didžiausias mano įkvėpimas. Jų blizgios akys ir žaismingas žvilgsnis įprasmina gyvenimą ir suteikia energijos siekti savo tikslų.

DRABUŽIAI. Apranga turi įtakos mūsų savijautai. Tikiu, kad sąmoningai renkantis ir perkant drabužius, sukurtus su meile, jie mus įgalina, suteikia pasitikėjimo ir iš dalies formuoja mūsų dienos patirtis ir nuotaiką.

5 MEZGIMAS. Koks džiaugsmas ir pasididžiavimas ką nors pagaminti savo rankomis, o kartu išmegzti šalin visą nerimą, stresą ir perdėtą mąstymą. Tai tikra meditacija ir naujoji joga. Mezgimas mažina depresiją ir gerina kognityvines smegenų funkcijas. Tyrimai teigia, kad net 81 proc. depresija sergančių žmonių jaučiasi laimingesni, kai ką nors numezga.

Nuotrauka. Edvinas Girdvainis

6 7

KURŠIŲ NERIJA IR NIDA. Ilgaamžės sengirės, balto smėlio kopos ir laukiniai gintaro paplūdimiai – tai stebuklinga vieta toliau nuo šurmuliuojančio pasaulio, kur laikas tarsi sulėtėja ir pripildo sielą ramybės.

BANGLENTĖS. Aistrą banglentėms atradau praėjusią vasarą nesitikėdama, kad kada nors įvyks pergalė prieš vidines baimes. Plūduriavimas vandenyje – gydantis, o jausmas pagavus bangą įgalina ir transformuoja!

8 ROLANDAS ŽIGONIS. Jis tapo savo vidumi ir drobėje atskleidžia gilius pasąmonės ir psichodelinio pasaulio klodus.

9 Nuotrauka: Rūta Floral

ISOLA BELLA, LAGO MAGGIORE, ITALIJA. Atrodo neįtikėtina pastatyti tokius rūmus ir sodus tokioje nedidelėje saloje. Įgyvendindami savo fantazijas žmonės neturi ribų!

Nuotrauka: Alex Valentina

MUZIKA. Pastarasis muzikinis įkvėpimas – atlikėja Popa. Marija yra Italijoje gyvenanti lietuvė, dainuojanti apie gyvenimo džiaugsmą nepaisant niūraus socialinio ir ekonominio konteksto. Jos muzikoje toks išsiilgtas lengvumas, itališka prabanga ir nepriekaištinga estetika bei skonis.

Vanduo jos viduje Vandenlenčių ir jėgos aitvarų trenerė, vandens sportų entuziastė Agnė Šimanskytė puikiai pažįstama visai vandens sportais besidominčiųjų bendruomenei. Daugiau nei dešimtmetį vanduo yra neatsiejama šios moters gyvenimo dalis. „Geras nuovargis praleidus dieną vandenyje, ramybė stebint saulėlydį, džiaugiantis dienos pasiekimais ir dėkojant pasauliui už dar vieną nuostabią dieną“, – paskutiniai šio pokalbio žodžiai, atrodo, idealiai apibrėžia šios ekstremalios ir jaudulio pilnos jos kelionės prasmę.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Agne, kada užsimezgė tavasis romanas su vandeniu – ar jis tave traukė visada, o gal vandens sportais susižavėjai atsitiktinai? – Mane visada traukė sportas! Visą vaikystę ir mokyklos laikus praleidau krepšinio salėje, tačiau pradėjusi studijuoti nusprendžiau: nenoriu viso laisvo laiko leisti viduje, labai norėjosi išeiti į gamtą. Atsitiktinai susipažinau su dabartiniais verslo partneriais, „BoardSports“ įkūrėjais Jonu ir Antanu, kurie ir pastatė mane ant jėgos aitvaro lentos. Tai turbūt buvo pats geriausias dalykas, įvykęs mano gyvenime, padėjęs man apsispręsti, ką toliau noriu veikti! Taip atradau platųjį pasaulį, vandenį, bangas ir gamtos stichijas. Dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo toli nuo vandens. Beveik kiekvieną dieną ištisus metus leidžiu prie jūros, vandenyno, marių ar vandenlenčių parke. – O kas tave paskatino į šią sritį nerti profesionaliai? – Iš pat pradžių norėjau būti profesionali atletė, tad siekti savo svajonės iškeliavau į Keiptauną – Pietų Afrikos Respublikos miestą, kuris tarp vandens sportų entuziastų vadinamas tikra jėgos aitvarų meka. Tačiau būdama ten visiškai neekstremalioje situacijoje susilaužiau čiurną. Tuo metu svajojau apie tokį gyvenimą, kokį gyvena visi profesionalai: treniruotės, kelionės, atrodo, kasdien krūvos naujų žmonių, nuolatinis veiksmas – visa tai mane labai viliojo. Apskritai, kelionės mane žavėjo turbūt ne mažiau nei patys jėgos aitvarai – juk norint treniruotis profesionaliai, reikia įvairių oro sąlygų, o ir varžybos vyksta tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Deja, susilaužiusi čiurną supratau: taip lengva nebus... Dabar galvoju, kad niekas nenutinka veltui. Jeigu būčiau pasirinkusi tik profesionalios atletės karjerą, turbūt jau dabar būčiau pensijoje. Džiaugiuosi,

kad tuomet pradėjau siekti ne tik sportininkės karjeros, bet ir ėmiausi darbo sporto užkulisiuose. Pirmuosius dvejus savo karjeros metus praleidau dirbdama jėgos aitvarų mokyklose, parduotuvių administratore skirtinguose pasaulio kampeliuose – tai suteikė daug patirties ir idėjų, mat Lietuvoje šis sportas dar buvo tik bežengiąs savo pirmuosius žingsnius. Susikroviau nemažą žinių kraitį ir grįžau į Lietuvą toliau pildyti savo svajonių. Lietuvoje jau daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjau organizuoti pirmąsias moterų stovyklas, prisidėjo ir varžybų bei renginių organizavimas, o galiausiai ėmiau rengti plaukiojimo jėgos aitvarais keliones, treniruoti ir savo žiniomis dalytis su kitais, rodyti žmonėms, kaip jėgos aitvarai gali pakeisti gyvenimą arba bent jau pridėti jam nuostabaus ekstremalumo prieskonio. Niekada nesigailėjau, kad taip ir neteko lipti ant labai didelių tarptautinių podiumų, nes žinau, kad mano pasirinktas kelias suteikė daug ne tik man pačiai, bet ir kitiems. – Agne, o ką tau reiškia žodžiai „ekstremalu“, „adrenalinas“, „rizika“? Neabejoju, jie dažni tavo gyvenime! – Prisipažinsiu, kad retai nusėdžiu vienoje vietoje! Kartais atrodo, kad jau norisi pailsėti nuo nuolatinio bėgimo, lėkimo, keliavimo ir plaukimo, tačiau vos tik truputį sustoju, jaučiu, kad trūksta veiksmo. Tiek rizika, tiek adrenalinas lydi mano kiekvieną gyvenimo dieną. Kiekvieną dieną noriu patirti ką nors naujo, suorganizuoti ką nors įdomaus. Jeigu matau, jog šiandien gera vėjo prognozė, ryte vedu treniruotę, tada sėdu į automobilį, tris valandas keliauju į pajūrį, paplaukioju jėgos aitvaru, o sugrįžusi spėju pravesti dar vieną treniruotę. (Šypsosi.)

– Jėgos aitvarai, vandenlentės, banglentės... Ar dar liko kas nors, ko iš vandens sportų nesi išbandžiusi?! – Manau, jog iš tiesų esu išbandžiusi daugumą vandens ir lentų sportų. Šią vasarą labai norėčiau daugiau laiko skirti naujam sportui, kuris pastaruoju metu itin sparčiai populiarėja – angliškai jis vadinamas „Wing Foil“, o Lietuvoje vadiname tiesiog „vingais“. Tai tarpinė sporto šaka tarp burlenčių ir jėgos aitvarų, kai ant lentos plaukiama naudojant daiktą, panašų į sparną. Svencelė ir Kuršių marios yra ideali vieta užsiimti šiuo sportu, be to, jam nereikia tiek daug vėjo kiek jėgos aitvarams, tad gerokai lengviau sulaukti tinkamų oro sąlygų. Pasaulyje vingai populiarėja žaibišku greičiu, o aš visada mėgstu išbandyti naujienas ir su jomis supažindinti kitus. – O kuo kiekvienas šis sportas kitoks, kuo kiekvienas tau patinka? – Nuostabiausia visų vandens ir lentų sportų savybė – kad visi jie itin skirtingi, bet kartu ir panašūs. Beveik kiekvieną savaitgalį pajūryje organizuoju aktyvaus laisvalaikio stovyklas, kuriose dalyviai išbando tiek banglentes, tiek jėgos aitvarus, tiek vandenlentes. Vandenlenčių parke visada praktikuojame atsistojimą ant vandens, lyg tai darytume su jėgos aitvaro lenta. Banglentės ir bangos padeda prisipratinti prie atviros jūros, nugalėti vandens baimes ir suprasti, kaip tas vanduo apskritai veikia, o kaituojant belieka išmokti valdyti jėgos aitvarą! 22

Kai nėra vėjo, galiu plaukioti vandenlentėmis, jei vėjas tinkamas – čiumpu jėgos aitvarą, o kai vėjas per silpnas, tačiau yra bangų – šoku ant banglentės. – Agne, ar dar prisimeni savo pirmuosius bandymus pažinti vandens sportą? – Tais laikais, kai mokiausi plaukioti jėgos aitvarais, dar nebuvo taip gerai išvystytos mokyklos, o ir patys treneriai tikrai neturėjo tiek patirties, tad mokiausi daug ilgiau, nei žmonės užtrunka dabar. Visgi gavau labai gerą pamoką, kurią perduodu ir kitiems: instruktorius yra būtinas. Tik taip mokymosi procesas bus greitesnis, saugesnis, lengvesnis ir atneš daugiau pasitenkinimo. – Neabejoju, kad per tavo karjerą yra buvę ir ekstremalių situacijų?.. – Tiek kaituojant, tiek plaukiojant vandenlentėmis ekstremalios situacijos dažniausiai susidaro tada, kai pats sugalvoji pasinerti į ką nors ekstremalaus. Jeigu mokaisi su treneriu tam skirtomis sąlygomis, ekstremalumo ne tiek ir daug. Pati esu prisigalvojusi nemažai nuotykių – pamenu, prieš gerus septynerius metus sugalvojau su jėgos aitvaru nušokti nuo Palangos tilto... Tik ekstremaliausias buvo ne pats šuolis, o bandymas pasiekti tilto pabaigą, kai reikėjo nuolat saugotis, kad aitvaras neįsipainiotų į šviestuvus. ( Juokiasi.)

– Agne, tai kokių savybių reikia norintiems išbandyti vandens sportus? – Labiausiai reikia noro! Tikrai nebūtinas specialus fizinis pasiruošimas. Dažnai žmonės galvoja, kad vandens sportai ne jiems, nes nesijaučia pakankamai fiziškai stiprūs, tačiau galiu nuraminti – pabandyti tikrai gali visi. Žinoma, visada bus lengviau, jei esate bent kiek aktyvesnis, tada ne taip greitai pavargsite. Vis dėlto, jei joks kitas sportas jūsų nedžiugina, galbūt vandens sportai kaip tik ir yra ta veikla, kuri sužavės?.. – Ar savo karjeroje turėjai tokių mokinių, kurie paniškai bijodami vandens tavo padedami įveikė šias baimes? Kaip apskritai įveikti vandens baimę? – Iš tikrųjų kaip tik vakar vandenlenčių treniruotėje mokiau merginą, kuri prieš tai man parašė ilgiausią žinutę, kaip bijo vandens. Šiek tiek pasikalbėjome ir nusprendžiau pabandyti su ja padirbėti. Vandens baimę turinčius žmones stengiuosi mokyti labai lėtai, pamažu pratinti prie vandens, leisti jiems suprasti, jog su gelbėjimosi liemene mes esame visiškai saugūs... Toji mergina jau vakar vakare stovėjo ant lentos, perplaukė visą vandenlenčių parką ir užsirašė į treniruotes visam mėnesiui! Išlipusi iš vandens ji man prisipažino, jog pilve skraidė drugeliai. Ir nors tikrai nebuvo lengva, stovėdamas ant lentos galvoji apie tai, kaip ant jos išsilaikyti, o visos kitos baimės pasimiršta. Mano, kaip trenerės, svarbiausias darbas yra parodyti žmogui, kad aš esu ranka pasiekiama – jei kas

nors atsitiktų, ta ranka jus išgelbės. – Užsiminei, kad vandens sportai į tavo gyvenimą atnešė ir daug kelionių. Į kokias gražiausias pasaulio vietas tave jau spėjo nunešti meilė vandeniui? – Vietų esu mačiusi nemažai, tačiau mano širdį užkariavusi Pietų Afrika. Ten yra antrieji mano namai – žiemas leidžiu Keiptaune, kur yra vienos geriausių sąlygų vandens sportams. Kadangi miestą supa Indijos ir Atlanto vandenynai, kiekvieną dieną pučia pastovūs vėjai, o netoliese yra ir vandenlenčių parkas. Keiptauną įsimylėjau ir dėl to, kad ten lengvai galima suderinti miesto ir paplūdimio gyvenimą: dieną vaikštai basomis kojomis ant smėlio, plaukioji jėgos aitvarais, o vakare gali netikėtai atsidurti ištaigingiausiame restorane su vakarine suknele ar įdomiausiuose kultūriniuose renginiuose. Šis miestas pakerėjo mano širdį ir dėl nuostabios gamtos – jis yra tituluojamas vienu gražiausiu miestų pasaulyje. – Agne, tai kur tau patys gražiausi vandenys? Kur tarp visų ekstremalių veiklų surandi savo ramybę? – Ilgai galvojau, kaip atsakyti į šį klausimą... Saulėlydis – mėgstamiausia mano dienos dalis. Visada stengiuosi nepraleisti šio laiko. Tobula akimirka – geras nuovargis praleidus dieną vandenyje, sunkiai nusakomas jausmas, kurį suteikia vandens ir sporto dermė, ir ramybė stebint saulėlydį, džiaugiantis dienos pasiekimais ir dėkojant pasauliui už dar vieną nuostabią dieną. 25

AKIMIRKOS ISTORIJA

Pajūrio archaika Nuotraukos: Rokas Darulis Modelis: Benita Karaliūnaitė Juvelyrika: Augusta Sofija Rudzikaitė (ASR JWLS)

Naujausias juvelyrikos menininkės Augustos Sofijos Rudzikaitės ir fotografo Roko Darulio kūrybinis projektas nuneša į vasaros kopas Baltijos jūros pakrantėje. Atšiaurus Lietuvos kraštovaizdis ir net saulėtomis dienomis nenurimstantis vėjas puikiai atspindi archajišką juvelyrės estetiką ir drauge papildo pastarųjų metų fotografo nekomercinius projektus, kuriuose fiksuojamas moters kūnas gamtoje. Kūrėjus suvienijo susižavėjimas pajūrio tekstūrų gausa: vėjo, smėlio ir bangų nugairinti paviršiai, šviesos dinamika ir jų santykis su moters kūnu... Tai vizualinis esė apie moterišką jautrumą, keliaujantį per gamtos stichijas: raibuliuojantį vandenį, gelsvus kopų žolynus, vėjo gūsius ir šviesos šešėlius.

Nauji stiliaus vėjai

Įsibėgėjant birželiui „Zalando“, mados gerbėjų Europoje taip pamilta internetinė mados ir stiliaus prekybos platforma, žymi pirmuosius veiklos metus Lietuvoje ir kviečia kartu atrasti savo asmeninį vasaros stilių! Internetinėje parduotuvėje surasite drabužių ir aksesuarų moterims, vyrams ir vaikams – tiek kiekvienai dienai, tiek pačioms įvairiausioms progoms. Elektroninėje „Zalando“ lentynoje puikuojasi tokie pamėgti ir gerai žinomi prekės ženklai kaip „ARKET“, „Sandro“, „Levi’s“, „EDITED“, „Birkenstock“, „Samsøe Samsøe“. Nepamiršti ir lietuviškosios mados gerbėjai – „Zalando“ džiaugiasi galėdami pristatyti puikiai pažįstamus dizainerės Ramunės Piekautaitės bei „Dear Freedom“ kūrinius. Pasisemkite įkvėpimo ir savo vasaros spintą papildykite naujais kasdieniais, šventiniais, gatvės stiliaus ar paplūdimio mados favoritais!

Kasdienai

Dienai mieste

■ MARŠKINIAI ARKET

■

PLAUKŲ AKSESUARAI LINDEX

■

SAULĖS AKINIAI RAY-BAN

MARŠKINIAI WEEKDAY

RANKINĖ ARKET

■

KAKLO PAPUOŠALAS VITALY

ŠORTAI LEVI’S

■

SANDALAI SANDRO

KELNĖS WEEKDAY ■

SANDALAI BIRKENSTOCK

Šventei ■

SUKNELĖ CALVIN KLEIN

■

AUSKARAI PILGRIM

Paplūdimiui ■

■

MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIS ONLY

RANKINĖ MASCARA

■

SKRYBĖLĖ ARKET

ŠLEPETĖS SELECTED FEMME

BATELIAI STEVE MADDEN

■

SAULĖS AKINIAI PIER ONE

Ar galite įsivaizduoti tokią laimingą vištą, kuri sėdėdama šeimininkui ant kelių padeda kiaušinį? Vieną tokią visai neseniai mačiau ir netgi glosčiau. Prieš dvejus metus kūrybininkai Julija ir Paulius Mazūrai leidosi į avantiūrą – įsigiję sodybą ėmė ir sugalvojo ten auginti... vištas. Taip gimė „Lapė už tvoros“ – laisvai besiganančių vištų ūkis saulėtose Dzūkijos pievose. Tai, su kokia meile jie kalba apie savo augintines, tik patvirtina, kad kiekvienas gyvūnas nusipelno gyventi su besąlygiška pagarba.

Laimingų žmonių laimingos vištos Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Julija, Pauliau, rodos, kad vilniečiai, pabėgantys į kaimą, jau taip nebestebina, bet vilniečiai, besiimantys Dzūkijos laukuose auginti vištas, – čia jau istorija. Kokia ji? Julija: Mes visada norėjome turėti kaimą, o gimus dukrai Smiltei ėmėmės ieškoti sodybos akyliau. Nemėgstame važiuoti į viešbučius, ypač savaitgaliais susidurdavome su problema, kur nuvykti. Paulius: Taip paieškos prasidėjo jau prieš dvylika metų, o įsigijome šią vietą prieš ketverius, kai vaikams jos jau nebereikėjo. (Šypsosi.) Julija: Gyvename per dvejus namus – Paulius čia, o aš – čia ir Vilniuje, nes vaikai dar lanko mokyklą mieste. Visokių patirčių taip gyvendami įgijome, pavyzdžiui, išmokome su vyru gerti kavą nuotoliniu būdu. Turėjome ritualą rytais mėgautis puodeliu ramiai, lėtai – to man labai trūko, tad dabar tai darome žvelgdami į vienas kitą telefono ekrane. Iššūkių buvo daug – kai pirkome sodybą, plano steigti ūkį neturėjome. Paulius: Nors iškart buvo akivaizdu, kad čia mums daug geriau nei mieste. Sakėme, kad gyvensime kaime, kai tik vaikai pabaigs mokyklą, o mes – karjeras. Abu esame iš kūrybinio lauko: aš mieste dirbau su reklamomis ir reklaminiais vaizdo įrašais, Julė – produkto dizaino srityje. Pamenu, kai jau radome šią vietą, ėmėme domėtis daržais. Dar 2019 metais Julė man pridovanojo daug gerų knygų apie žemės ūkį. Vadinasi, idėja ūkininkauti gimė dar prieš karan40

tiną, bet jei ne jis, nebūčiau ryžęsis mesti savo darbo ir steigti ūkį. – Ar iškart tą ūkį ir įsteigėte? Julija: Iš tikrųjų veiklą pradėjome nuo dešimties vištų. Knygas pirkome norėdami išmokti, kaip apsirūpinti kokybišku maistu patiems sau. Man labai svarbu, kad maisto produktai būtų kokybiški. Supratome, kad kadangi jau turime sodybą, galime pamėginti ką nors užsiauginti ir patys. Paulius: Julė žvelgė iš vienos pusės, o aš iš kitos: ieškojau būdų, kaip naują veiklą ir pomėgį paversti darbu. Jaučiau, kad baigiasi mano kaip reklamos kūrėjo parakas. Supratau, kad arba dabar imuosi ką nors keisti, arba po to tai padaryti nebus nei jėgų, nei finansų. Tad kai įsigijome tas dešimt, iškart Julę raginau – pirkime dar du šimtus! ( Juokiasi.) Ji nesutiko, sakė, kad turime bent metus pagyventi su dešimtimi. Taip po metų savo ūkį praplėtėme, atsisveikinau su kolegomis ir atsidūriau čia, Dzūkijos miškuose. Buvo sunkus metas – tuo metu turėjome keturių mėnesių Berno zenenhundo šuniuką, tokios pat veislės kaip mūsų metų laiko šuo Apis, tačiau jis buvo gimęs su yda ir po operacijos mus paliko. Patirtis buvo tragiška, iki šiol sunku tai prisiminti. Kadangi jau buvome nusprendę kurti ūkį, reikėjo pasiruošti atvyksiančioms vištoms, paruošti joms namą. Buvo labai sunku, bet po truputį atsitiesiau.

Su sodyba bei „Lape už tvoros“ tarsi atsirado kitas supratimas, kaip reikia gyventi. Kai pats mąstau, ką su šiuo ūkiu veikiu, atrodo, kad iš naujo mokausi vaikščioti. Pakliuvau į sritį, kurios niekad nebuvau čiupinėjęs. Gyvūnai man nebuvo svetimi, bet niekad nemaniau, kad kada nors jų auginsiu tiek daug. Julija: Vyresnė karta, gyvenusi kaime, pavyzdžiui, mano tėvai, mūsų nesupranta. Aš vis dar nelaikau to mūsų darbu, tai man vis dar projektas. Jei ne Paulius, pati jau būčiau viską metusi dešimt kartų. Paulius: O aš suprantu, kad viskam reikia laiko. – Kurdami „Lapę už tvoros“ remiatės regeneracinio ūkio idėja. Papasakokite apie ją plačiau. Julija: Regeneracinio ūkio idėja paremta tvarumu, tai it žiedinė ekonomika, kur svarbus cikliškumas, atsinaujinimas, vyksmas ratu. Pavyzdžiui, ganant gyvulius yra rotuojama jų ganymosi vieta. Tada nenualinamas ir natūraliai patręšiamas dirvožemis, o gyvūnas nuolat gauna šviežios žolės. Taip kontroliuojant ganymą galima planingai apdirbti visą ūkio teritoriją. Sakoma, kad didžiausios klimato kaitos problemos kyla iš gyvulininkystės, tačiau problema čia – ne patys gyvuliai, o tai, kad jie ganomi koncentruotai, laikomi aptvare ar tvarte, kur besikaupiantis mėšlas nespėja pasiskirstyti, ima kauptis metano dujos, plinta ligos. Savo ūkyje bendradarbiaujame su kaimynais, kurie laiko karvutes ir gamina sūrį, – „Varinis puodas“. Taip pirmiausia pievoje ganosi karvutės, o kai jos nuvalgo didžiąsias žoles, ganytis ateina mūsų vištos. Galima teigti, kad taip CO2 nėra išskiriamas, kadangi viskas pasitręšia į pievą. Paulius: Jau dabar matome, kad ten, kur praėjusiais metais ganėsi tik karvės, žolė po žiemos atsigauna daug sunkiau nei ten, kur ganėsi ir karvės, ir vištos. – Tad kiek vištų šiuo metu tupinėja šioje pievoje? Paulius: Turime du vištų pulkelius: trys šimtai šiuo metu po žiemos dar laukia tvarte, kol pastatysiu joms naują namą. Tada ir jos galės ganytis lauke. Julija: O kitas trijų šimtų pulkelis jau pievoje, su juo kartu ‒ ir mūsų italas šuo Vittorio. (Šypsosi.) Iš viso turime apie šešis šimtus vištaičių, esame apsibrėžę ateityje neviršyti tūkstančio. Iš tiesų, lyginant su didžiaisiais ūkininkais, tai yra labai nedaug. Kiti maži ūkiai turi nuo vieno iki trijų tūkstančių, tad mes esame itin nedidukai. – Dviese auginsite tūkstantį vištų? Julija: Šiuo metu dar tiek neturime, tačiau tie procesai yra suvaldomi. Plečiamės po truputį ir taip išmokstame daug dalykų, pavyzdžiui, kaip taupyti savo fizines jėgas ir darbų neapsisunkinti. Kadangi nemažai laiko esu praleidusi kaime su močiute, iš arti mačiau, kaip sunkiai anais laikais žmonės dirbdavo. Mes ieškome kuo protingesnių sprendimų, saugome savo energiją ir vis tiek gauname gerą rezultatą.

Pauliui mūsų vištos apskritai yra kaip kačiukai – kartą viena net kiaušinį ant kelių yra padėjusi!

Paulius: Kartais užtenka nedidelio pokyčio, kad darbas sutrumpėtų

trečdaliu. Jei vandenį nešiosi rankomis, vakare gulėsi paslikas ir dar neaišku, ar lengvai ryte atsikelsi. Stengiamės mokytis ir domėtis, kaip veikia kiti ūkiai, jų patirtį pritaikome sau. Julija: Kalbant apie procesus, man, kaip produkto dizainerei, buvo smalsu, ar galima ūkininkaujant atrasti ir estetinių sprendimų. (Šypsosi.) Neskaitant modernizuotų ūkių, ūkyje dažnai nebūna daug švaros... Apskritai, ūkio ir dizaino sritys Lietuvoje išvis nekoreliuoja, yra nusistovėjusi iš senų vadovėlių atėjusi ūkininkavimo metodika. Todėl mane labai žavi ir konstruoti patį procesą, tarkime, net projektuojant mūsų vištų namą ieškojau sprendimų, kaip padaryti, kad toji vištidė būtų estetiška. (Šypsosi.) – O kodėl vištos – ne kurapkos ar antys? Julija: Mums nuolat kildavo klausimas, kur nusipirkti kokybiškų kiaušinių. Iš parduotuvės nepirkdavome jau seniai, o nuėjus į turgų kildavo įtarimų, ar jie tikrai švieži, kuo tos vištos šeriamos. Kiaušinis man atrodo labai maistingas produktas, turintis daug naudingų savybių, kartais net atstoja mėsą. Paulius: Iškart buvo aišku, kad jaučių neauginsime, bulvių, javų taip pat nesodinsime, – juk atvykome iš visai kito pasaulio. Taip ieškodami gerų kiaušinių pasilikome ties vištomis. Pagalvojome, jog tai gyvūnas, kurį galėtume suvaldyti tiek fiziškai, tiek finansiškai. Be to, su vištelėmis gali pasišnekėti. (Šypsosi.) Kai lieku vienas, su jomis kalbuosi nuolat. – „Lapė už tvoros“ reiškia, kad jūsų vištos ganosi pievoje? Kuo jos gyvena geriau nei kitos jų gentainės? Julija: Nesinori sakyti, kad gyvena už kažką geriau. Paulius: Bet mūsų principas yra toks: tai, kaip vištas ganome mes, yra arčiausias būdas gauti tokį kiaušinį, kokį gautum pas bobutę kaime. Kur vištos visą dieną ganosi po kiemą, o bobutė atėjusi nulupa joms bulvių, paberia grūdų. Julija: Mūsų tikslas – kad jos visada ganytųsi ant šviežios žolės. Juk višta yra iki šių dienų išlikęs dinozauras, tad būti gamtoje, ieškoti vabalėlių, lesioti jai būtina. Įsivaizduokite, net ir šios vištelės, kurias parsivežėme visai neseniai, savaitę laiko bijojo išeiti į lauką – joms tiesiog buvo per šviesu. Tai pramoninės vištos, išveistos žmogaus, bet vis tiek vertos oraus gyvenimo. Sunku suvokti, kad gyvūnui gali būti per daug gryno oro ir šviesos. O Pauliui mūsų vištos apskritai yra kaip kačiukai – kartą viena net kiaušinį ant kelių yra padėjusi! Paulius: Atsimenu, sėdžiu ant žemės, o viena užtūpusi ant kelių man kažką murkia. Sėdim taip, tada atsisuku, pažiūriu – kiaušinį padėjo. (Šypsosi.) 44

AXOR ONE — THE ESSENCE OF SIMPLICIT Y DESIGNED BY BARBER OSGERBY 46

Kiekviena šakelė, kurią pirkėjas randa dėžutės viduje, yra iš mūsų pievų. Patys rinkome, džiovinome tas smilgas.

Julija: Kai jos gerai jaučiasi, gerai ir kiaušinius deda. Mūsų pri-

eiga kitokia – kadangi nesame ūkininkai, žvelgiame į jas jautriai, iš žmogiškosios pusės. Net ir tvarte esame padarę skaidrų stogą, kad šaltuoju metų laiku joms būtų šviesu. Nieko nėra baisiau, kai gyvūnai tvarte gyvena aklinoje tamsoje. – Jūsų vištelių kiaušiniai kol kas keliauja tik į Vilnių? Julija: Taip, visus kiaušinius kol kas pristatome į Vilnių. Mūsų tikslas – kad kiaušiniai jokiais būdais neužsigulėtų. Šiuo metu į miestą vežame netgi du kartus per savaitę, tad kiaušiniai būna daugiausiai dviejų trijų dienų senumo. Jei laikomi vėsiai, kiaušinių galiojimo laikas yra iki 28 dienų. – Man ne mažiau žavu ir tai, kaip tuos kiaušinius jūs pateikiate, – kiekvienoje dėžutėje rasime po smilgą?

Julija: Čia jau mano nesąmonės. (Šypsosi.) Vienas iš iššūkių

buvo, kaip gauti kuo švaresnius kiaušinius, kad atidarius dėžutę jie būtų švaručiai. Paulius: Įrengėme specialią technologiją, kad padėtas kiaušinis nuriedėtų į švarią vietą. Vištos kiaušinius daugiausia deda pirmoje dienos pusėje, tad stengiamės juos iš karto surinkti. Julija: Iš savo profesinės, dizaino pusės ilgai ieškojau jiems tinkamos dėžutės spalvos. Iki šiol neturiu tokios, kokios norėčiau, tačiau paskutinė partija jau netoli. Tikimės, kad ateityje pavyks įvesti ir tvarų, depozitinį įpakavimą. Kadangi vystau ir kitą projektą „Less Table“, kuriame dirbame su maisto pateikimu, atsirado ir smilgos momentas. Norisi, kad su kiaušiniais gautum ir nuotaiką, iš kur jie atkeliauja. Paulius: Kiekviena šakelė, kurią pirkėjas randa dėžutės viduje, yra iš mūsų pievų. Patys rinkome, džiovinome tas smilgas. Tad labai paglostė širdį, kai vienas klientas, kurio asmeniškai nepažįstame, atsiuntė mums vazos nuotrauką, kurioje sukaupta visa mūsų smilgų puokštelė. (Šypsosi.) – Pradžioje užsiminėte, kad jūsų vištas pievoje saugo sargybinis iš Italijos? Julija: Taip! Mūsų šuo Vittorio yra Maremo-Abrucų aviganis. Tačiau jis vištų negano, o saugo jas nuo paukštvanagių. Šiuose kraštuose labai daug vanagų. Praėjusiais metais turėjome atvejų, kai paukštavanagiai sugebėjo prasiveržti pro visus tinklus ir pagriebti keletą mūsų vištaičių.

Turime Vittorio jau tris savaites – vanagai aplink skraido, bet visos vištos gyvos ir sveikos.

Paulius: Tie vanagai labai protingi. Julija: Todėl norėdami apsaugoti vištas turėjome naudoti tinklą

ir stogui, bet tai apsunkindavo ganymą. Nusprendėme, kad Vittorio bus geresnis vištelių sargas. Apie jų veislę seniai žinojome, tačiau dar nežinojome, kaip mūsų ūkiui seksis, o pasiimdamas gyvūną juk priimi jį į šeimą visam gyvenimui. Veislynas, iš kurio parsivežėme savo augintinį, yra vienintelis Italijoje, išlaikantis senąsias tokių šunų auginimo taisykles. Pagal tam tikras šuniukų fizines ir charakterio savybes yra atrenkama, kuris vados šuniukas kokius gyvūnus bus tinkamas ganyti: avis, arklius, o mūsų atveju – vištas. Ir vardą jam palikome itališką – juk atvyko gyventi iš kitos šalies. Dar ir vardą pakeitus jam būtų buvę labai daug streso. Turime Vittorio jau tris savaites – vanagai aplink skraido, bet visos vištos gyvos ir sveikos. Paulius: Žinoma, jis nepuola vanago skriausti, o tiesiog prie tvoros ar danguje pamatęs ką nors įtartino agresyviai loja, gąsdina. Vanagas mato stambesnį už save gyvūną ir vištaičių nepuola. – Matyti pievoje tokį kiekį vištų ir šalia jų įsitaisiusį tokį sargą ‒ išties magiška. O kaip apskritai atradote šią sodybą? Kaip čia bėga dienos? Paulius: Linksma prisiminti, kad jau buvome praradę viltį rasti ką nors artimo čia, Lietuvoje, – nedaug trūko, kad būtume įsigiję sodybą Italijoje. Man buvo svarbu, kad sodyba būtų Dzūkijoje, norėjosi, kad aplink nebūtų purškiamų laukų. Taip teritorija kaipmat susiaurėjo ir paieškos užtruko. Pamenu, pasitaikė pirma šiltesnė pavasario diena, ištraukiau Julei šios vietos skelbimą su labai prastomis nuotraukomis ir prikalbinau vykti jos apžiūrėti. Oras buvo toks kaip šiandien, viskas žydėjo. Sūnus Kasparas vaikščiojo mums iš paskos ir vis tyliai šnabždėjo: „Rezervuok, rezervuok.“ ( Juokiasi.) Julija: Susidraugavome ir su buvusiais sodybos savininkais. Šis „kaimas“ ne paveldėtas, bet šiltai priimtas ir labai mylimas. – Tad čia smagu net tada, kai lyja? Paulius: Taip, vis Julei sakau, kad čia gera visais metų laikais. Net tada, kai prisninga iki kelių ir pirmą kartą tenka iki namo du kilometrus per pusnis bristi pėsčiomis. (Šypsosi.)

Vanduo Tekstas: Giedrius Širka Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Vanduo, vandens, vandenyje. Žmogaus pradžia taip pat jame. Ir jūra nuolat mūsų mintyse. Vanduo, vandens, vandenyje. Ir kai mes stovim lietuje. Gyvybė plūsta širdyje. Ant upės kranto, ežere. Pamerkti kojas vakare. Vanduo, vandens, vandenyje.

Tekstas: Dovilė Šorytė

Apie žmogaus santykį su aplinka

APLINKOS PSICHOLOGIJA Aplinkos psichologija – vos prieš kelis dešimtmečius, apie 1960-uosius, susiformavusi psichologijos mokslo šaka. Ji tyrinėja sąveikas tarp individo ir aplinkos – tiek gamtinės, tiek žmonių sukurtos. Iš pradžių aplinkos psichologijos tyrimai apėmė klausimus, susijusius su fizinės aplinkos poveikiu žmonių elgesiui ir gerovei ‒ pavyzdžiui, mokslininkai siekė suprasti, kokias ligonines, biurus ar namus projektuoti, kad šie geriausiai pasitarnautų juose besigydantiems, dirbantiems ar gyvenantiems žmonėms. Taigi aplinkos psichologija prasidėjo nuo „architektūrinės“ psichologijos klausimų. Taip pat siekta suprasti, kaip vadinamieji aplinkos stresoriai, pavyzdžiui, ekstremalios temperatūros, veikia individų elgesį. Visi šie tyrinėjimai tęsiami iki šių dienų ‒ štai Amerikos psichologų asociacijos su partneriais parengtoje ataskaitoje nurodoma, kad karščiai susiję su didesne agresija ir konfliktais, o Jungtinėse Valstijose atlikti skaičiavimai net atskleidė, kad vidutinės metinės temperatūros padidėjimas vienu laipsniu lemia kelis kartus išaugusį užpuolimų ir žmogžudysčių skaičių. Žinant, kad dėl klimato kaitos kils vis daugiau karščio bangų, tai dar vienas argumentas – vienas iš daugelio – šį reiškinį vertinti labai rimtai.

Praėjus porai dešimtmečių nuo aplinkos psichologijos atsiradimo,

jaunimo organizacijose, pavyzdžiui, skautų veikloje, savanorystės,

šios srities tyrinėjimus papildė „žalioji“ arba aplinkosauginė kryptis,

ugdymo kontekstas, įkvepiantys mokytojai, draugai, kolegos, pa-

t. y. tyrimai apie aplinką tausojantį žmonių elgesį, jį lemiančius psi-

veikios knygos (vienas pavyzdžių – garsioji Rachel Carson knyga

chologinius veiksnius ar kaip tik psichologines kliūtis, dėl kurių el-

„Tylusis pavasaris“). Buvimas natūralioje aplinkoje ir vėliau gyveni-

giamės gamtai žalingai. Svarbus šiame kontekste keliamas klausimas

me išlieka svarbi sąlyga ryšiui su gamta formuotis bei stiprėti. Kaip

– kaip paskatinti aplinką tausojantį žmonių elgesį. Kadangi elgseną

įtakos šaltinį aplinkosaugoje besidarbuojantys asmenys minėjo ir

veikia daugybė įvairaus pobūdžio veiksnių, nieko nuostabaus, kad

neigiamas patirtis, kai buvo suniokotos, neatpažįstamai pakeis-

veiksmingiausios – kompleksinės priemonės. Dažniausiai neužtenka

tos gamtinės vietos, prie kurių jie jautėsi prisirišę; taip pat nerimą

vien žmones informuoti, ypač jei kalbame apie tokį aplinką tausojantį

dėl savo vaikų, anūkų ateities ar socialinio neteisingumo jausmą,

elgesį, kuriam reikalingi didesni finansiniai ištekliai, daugiau laiko ar

pavyzdžiui, stebint, kaip dėl teršiančių organizacijų nukenčia tam

pastangų ‒ tokiu atveju būtinos ir taip vadinamos struktūrinės stra-

tikros visuomenės grupės. Taigi motyvuoti rūpintis gamta gali ir

tegijos, t. y. pokyčiai elgsenos kontekste. Jei šis kontekstas aplinką

teigiamos gyvenimo patirtys, ir sukrečiantys patyrimai, stebint nei-

tausojančiam elgesiui palankus, natūralu, kad esame linkę tokį elgesį

giamus, dažnai negrįžtamus aplinkos pokyčius.

ir rinktis. Struktūrinių strategijų pavyzdžiai apima ekologiškų maisto produktų kainos mažinimą ar dviračių takų infrastruktūros gerinimą.

EKOLOGINIS NERIMAS

Šie tyrimai tik patvirtina, jog nepakanka orientuotis į individualius, psichologinius elgesio veiksnius, nors jie ir labai svarbūs. Žmogus visuo-

Ekologinis nerimas įvardijamas kaip vienas tokių neigiamų patyri-

met veikia aplinkoje ‒ o aplinka veikia žmogų.

mų. Šis nerimas gali kilti dėl to, kas aplinkoje prarasta (pasikeitę) ar to, kas dar gali pasikeisti ateityje. Tai natūralus atsakas į sudėtingas,

RYŠYS SU GAMTA

neretai sunkiai suvokiamas, didžiulio masto aplinkosaugos problemas ir kartu į neigiamo pobūdžio informacijos gausą, kasdien mus

Vienas iš veiksnių, siejamų su aplinką tausojančiu elgesiu, yra žmo-

pasiekiančią iš įvairių informacijos šaltinių. Ekologinis nerimas rodo,

nių ryšys su gamta. Didžiąją savo istorijos dalį žmonija gyveno glau-

kad žmogus neabejingas tam, kas vyksta aplinkoje. Tačiau paradok-

džiai susijusi su gamta. Urbanizuotoje aplinkoje praleidome dar

salu, kad neigiamos emocijos gali būti tokios stiprios, jog sukelia

santykinai itin trumpą laiką, tad suprantama, jog priklausymo gam-

net veikimo paralyžių: asmuo nepajėgia imtis veiksmų, kad prisidėtų

tiniam pasauliui jausmas vis dar labai svarbus. Apie tai kalba ir biofili-

prie aplinkosaugos problemų sprendimo. Psichologai kalba ir apie

jos hipotezė – kad evoliucijos eigoje išsivystė glaudus žmonių ryšys

gynybinę žmonių reakciją, kai nuo ekologinės krizės temų atsiribo-

su natūralia aplinka, ypač gyvąja gamta. Ryšys su gamta apibrėžia-

jama arba net imamas neigti problemų egzistavimas ar jų reikšmė.

mas įvairiai, tačiau plačiąja prasme jį galima apibūdinti kaip priklau-

Atsiribojimas ir neigimas gali slėpti krizės akivaizdoje patiriamą bai-

symo gamtai jausmą, vienovės su gamtiniu pasauliu patirtį arba su-

mę, kaltę ir bejėgiškumą.

vokimą, kad gamta – dalis tavęs, tavojo tapatumo. Kai kurie autoriai ryšį su gamta prilygina net asmenybės bruožui, nes laiko jį stabiliu

Vis dėlto pasijusti geriau ir išlipti iš bejėgiškumo duobės gali padėti

ir nekintančiu. Neseniai Kanados mokslininkų atlikta metaanalizė (t.

būtent konkretūs aplinką tausojantys veiksmai. Jau minėta Ameri-

y. analizė, sujungianti daugelio kitų tyrimų rezultatus) atskleidė, kad

kos psichologų asociacija atkreipia dėmesį į kitus būdus, padedan-

stipresnį ryšį su gamta jaučiantys žmonės ją labiau ir tausoja. Jei

čius stiprinti psichologinį žmonių atsparumą ekologinių problemų

gamtinis pasaulis suvokiamas kaip dalis savojo tapatumo, ši išvada

kontekste. Tai socialinė parama ir priklausymas bendruomenei ‒ ki-

atrodo tikrai logiška. Be to, priklausymo gamtai jausmas gali teikti ir

taip tariant, ryšys su artimaisiais ir bendraminčiais, galimybė pasi-

gyvenimo tikslingumo, prasmės jausmą, skatinti empatiją. O tai, ką

dalinti kylančiais jausmais ir mintimis, o priklausant tam tikrai ben-

vertiname, norime išsaugoti.

druomenei, tarkime, gamtosauginei organizacijai – kartu imtis ir aktyvių veiksmų. Taip pat padeda ir veiklos, kurios asmeniškai teikia

Ryšys su gamta pradeda formuotis dar ankstyvoje vaikystėje. Čia

prasmės jausmą. Teko matyti dar vieną vertingą patarimą: prenu-

įdomūs retrospektyvūs psichologės Louise Chawla darbai. Ji kal-

meruoti pozityvias aplinkosaugines naujienas ‒ nes pasaulyje būna

bino jau suaugusius aplinkosaugoje dirbančius ar savanoriaujan-

ir tokių! O pabaigai verta sugrįžti prie ryšio su gamta ir kaip dar vie-

čius asmenis ir klausė, kokios patirtys formavo jų motyvaciją rū-

ną priemonę priminti buvimo gamtoje galią. Buvimas gamtoje ne

pintis natūraliu pasauliu. Chawla tyrimai atskleidė, kad vaikystėje

tik stiprina psichologinę žmonių gerovę, fizinę ir psichinę sveikatą,

itin svarbi galimybė leisti laiką natūraliose erdvėse, patirti buvimą

padeda mažinti stresą, bet ir tvirtina ryšį su gamta ‒ o šis ryšys, kaip

gamtoje. Labai reikšmingas ir šalia esančių suaugusiųjų vaidmuo,

minėta, savo ruožtu skatina norą tausoti supantį pasaulį. Kaip rašė

jei jie rodo vaikui tinkamo elgesio gamtoje pavyzdžius, moko ją

Rachel Carson, kuo aiškiau sutelksime dėmesį į visatos stebuklus ir

vertinti. Vėlesniuose gyvenimo etapuose įtaką daro dalyvavimas

mus supančią tikrovę, tuo mažiau trokšime destrukcijos.

IR TU BŪK „LAMŲ SLĖNIO“ PRENUMERATORIŲ KOMANDOJE! shop.lamuslenis.ltprenumerata 61

Sukurti ryšį su menu Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

Koja kojon su menu kolekcininkas ir Užupyje veikiančios Tumo galerijos įkūrėjas Martynas Tinfavičius žengia nuo pat vaikystės. „Neprisimenu vaikystės namų sienų spalvų, tačiau puikiai pamenu jas puošusius M. Skudučio, D. Kasčiūnaitės, V. Kisarausko, S. Ušinsko ir kitų klasikų kūrinius“, – šypteli vyras. Maždaug prieš ketverius metus jis susižavėjo vis dar labai neįprasta meno kryptimi – Afrikos menu, o šiandien džiaugiasi galėdamas aplankyti ir pirmąją Baltijos šalyse, Vilniuje, surengtą šiuolaikinės Afrikos dailės parodą.

– Martynai, papasakokite, kaip jus asmeniškai sužavėjo šiuolaikinio meno pasaulis? Ar dar prisimenate, koks buvo pats pirmasis jūsų įsigytas meno kūrinys? – Mano tėtis buvo meno mylėtojas, galima sakyti, kolekcininkas nuo jaunų dienų. Neprisimenu vaikystės namų sienų spalvų, tačiau puikiai pamenu jas puošusius M. Skudučio, D. Kasčiūnaitės, V. Kisarausko, S. Ušinsko, V. K. Jonyno, A. Martinaičio, R. Viesulo, V. Vizgirdos, L. Katino, S. Džiaukšto, V. Igno ir kitų klasikų kūrinius. Matyt, meno sėkla manyje buvo pasėta dar ankstyvoje jaunystėje. Na, o vaisiai užaugo po truputį – atsiradus vidiniams poreikiams, turint daugiau laiko ir finansinių galimybių. Išsikrausčius iš tėvų namų, mano paties namuose visad kabėdavo meno kūriniai, pasiskolinti iš tėčio, pas jį jau nebetelpantys. Pirmasis tikrai mano kūrinys buvo įsigytas prieš du dešimtmečius atsikėlus į naujus namus – tai buvo Vilmanto Marcinkevičiaus darbas. Vėliau santykis su menu buvo banguotas ir dažniausiai priklausė nuo kasdienės rutinos ar darbų intensyvumo – gilintis į meną skirdavau tai daugiau, tai mažiau laiko. Nors šiuolaikiniu menu domėjausi iš esmės visada, man artimiausi buvo XX a. lietuvių klasikos darbai, modernusis menas, impresionizmas, postimpresionizmas. Šiuolaikinis menas ilgą laiką buvo it sunkiai perprantama teritorija, į kurią lyg ir norėjosi įeiti, tačiau stabdė būgštavimas, kad mažai ką tesuprasiu. Tad šiuolaikinio meno kūrinių kolekcijoje buvo nedaug. Galima sakyti, kad įsitraukti į pasaulinį šiuolaikinį meną padrąsino muzika. Mano žmona Justina yra labai muzikalus žmogus, su ja į namus atėjo daug ir labai įvairios muzikos, kurios galbūt ir trūko, kad pagaliau patikėčiau suprantąs šiuolaikinį meną. (Šypsosi.) Galima sakyti, 2020-ųjų vasarą mudu ir suvedė menas. Jau gerus metus iki mums susipažįstant buvau gana intensyviai susidomėjęs šiuolaikiniu menu, ypač –Vakarų Afrikos, tad toliau šiuo keliu jau ėjome kartu. – Kuo menas jus jaudina? – Meno kūrinys – tai emocija, santykis. Tai galimybė pažvelgti į istoriją, kultūrą, pažinti pasaulį, o kartu – ir patį save. Pavyzdžiui, biure kabo šiuolaikinio meno kūrinys: iš pirmo žvilgsnio tik juodais dažais nutapyti 2 kv. metrai drobės. Kai reikia persikrauti – užeiname ir pabūname su šiuo kūriniu. Atrodo, penkios minutės – trumpas laikas, tačiau kai paveiksle nėra už ko pasislėpti, kai tenka būti tik su savimi ir tais nedideliais dažų nelygumais juodos spalvos drobėje, skubančiam, rutinoje paskendusiam žmogui pirmą kartą tos penkios minutės gali būti ilgiausios jo gyvenime. Bet vėliau visada būna tik geriau. (Šypsosi.) Kai persikraustėme į erdvesnį biurą, jame atsirado ir daugiau meno kūrinių. Emocija iškart tapo geresnė. Iš pradžių vieną kūrinį pakeitus kitu, klausimų būdavo mažai, tačiau kai kūrinys iš biuro iškeliaudavo po metų, didelė dalis žmonių jau klausdavo: o

kur šitas? ar grįš? Sąmoningai ar nesąmoningai žmogus susikuria santykį su jį supančiu menu. – Kolekcionuoti meną – mūsų šalyje dar gana jauna veikla... – Meno kolekcionavimo tradicijos pas mus dar gana skurdžios. Taip susiklostė ir istoriškai, ir dėl ilgo okupacinio laikotarpio. Apskritai kolekcionuoti meną – tai daug daugiau laiko ir žinių reikalaujantis procesas nei tiesiog įsigyti meno namų ar biurų interjerams. Keli privalomai žinotini meno kolekcijų pavyzdžiai galėtų būti Morozovų kolekcija, kuri neseniai buvo eksponuojama Paryžiuje, „Louis Vuitton Fondation“, taip pat – amerikiečių Hario ir Lindos Macklowe’ų modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcija, kurios šešiasdešimt penki kūriniai neseniai buvo parduoti „Sotheby’s“ aukcione už 922 mln. dolerių. Rekordinė suma, surinkta vos už keliasdešimt meno kūrinių, parodo Macklowe’ų sugebėjimus suprasti ir atskirti šedevrus – tiek pačius talentingiausius menininkus, tiek geriausius jų darbus. Kolekcionuojant mažiau dažnai reiškia daugiau, tad pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas žinioms ir nuojautai, ne kūrinių skaičiui. – Tai kaip žmonėms padėti suprasti meno vertę? – Norint atsakyti į šį klausimą, pirma reikėtų suprasti, kas apskritai slypi po žodžiu „vertė“. Kiekvienam vertė yra labai skirtingas ir subjektyvus dalykas. Vienam reikia tik gražaus, prie sofos derančio paveikslo, kitam – emocinės vertės, o trečiam vertė ‒ piniginė išraiška ateityje. Kūrinių kainą sureguliuoja rinka su visais gana sudėtingais savo elementais, ir ji susidėlioti gali visai kitaip nei menotyrininkų ir meno ekspertų nuomonė. Pavyzdžiui, ištarus Viktoro Vizgirdos pavardę, menotyrininkas nusiims kepurę ir nesąmoningai atsistos, nors rinkoje jo darbų kainos panašios kaip kokio nors žurnale pozuojančio madingo šiuolaikinio menininko, piešiančio „sapnuose atėjusius vaizdus iš kosmoso“. Jei apie vertę kalbėtume trumpai ir abstrakčiai – dalinai svarbu, koks kūrinio kontekstas, kokiu būdu menininkas prie šio kūrinio priėjo, ar matosi originalumas, o gal tai akivaizdi kokio garsesnio menininko kopija. Jei autorius miręs – itin svarbu surinkti faktus, užtikrinti, kad tai – originalus darbas. Kūrinio vertei visada svarbi istorija, kūrinio dalyvavimas parodose, muziejinėse ekspozicijose. Ar iš kūrinio subjektyviai sklinda jėga? Pavyzdžiui, apie XX a. italų menininką Lucio Fontana šiandien galbūt žinotume gerokai mažiau, jei vieną dieną jis nebūtų tiesiog supjaustęs savo drobių. Šiandien rinkoje jo supjaustytų kūrinių vertė viršija ir 10 mln. dolerių. Kitas pavyzdys – atsistojęs prie Henriko Čerapo trijų metrų aukščio drobių, net ir nieko apie jį neskaitęs, subjektyviai jaučiu kūrinio jėgą, panašiai tokią kaip parodoje „Art Basel“ žiūrėdamas į P. Soulages darbus. Tačiau šių kūrinių rinkos kainos skirtumas – tūkstantis kartų.

Menui atsirasti namuose ypatingų reikalavimų nėra – kūrinys tiesiog turi patikti, turi su juo pajausti santykį.

– O kaip ir kada pats pradėjote kolekcionuoti meną, kaip susidomėjote šia veikla? Kokią joje matote prasmę? – Aiškaus atskaitos taško nėra. Esu tikras: viskas ateina, kai būna tinkamas laikas. Su Justina nelaikome savęs kolekcininkais – kartais tai įgarsina kiti, kartais to reikia, kad galėtum įsigyti šiuolaikinio meno kūrinį. Iš kitos pusės – nieko blogo, kai du paveikslus nusipirkęs žmogus teigia kolekcionuojąs meną. Kolekcionavimas, perkant tokius kūrinius, kad susiformuotų meninė kolekcijos vertė, yra sudėtingas ir labai daug laiko bei kantrybės reikalaujantis procesas. Bet visa ko pamatas – tai kolekcininko supratimas, kodėl jis tai daro. Šiandien tai, ką kol kas matome Lietuvoje, yra labiau meno supirkimas, fokusuojantis ne į „kodėl tai darau“, o norint užsiklijuoti „kolekcionuoju meną“ etiketę. Galbūt dėl to ir norisi vengti šio žodžio. Iš kitos pusės – galerine veikla užsiimu jau ketvirtus metus, tad praleidžiu nemažai laiko parduodamas kūrinius, konsultuodamas, įtraukdamas naujus žmones. – Kaip atrodo jūsų asmeninė meno kolekcija? Ką turi turėti darbas, kad atsirastų jūsų namuose ar biure? – Sąvokos „asmeninė kolekcija“ nelabai naudojame. Su Justina esame apsitarę dėl kūrinių, kurie šiandien teikia daugiausiai džiaugsmo ir kabo namuose ar biure. Tai mums abiem labiausiai patinkančių autorių darbai: Kazės Zimblytės, Jono Rimšos, Prano Gailiaus, Arbit Blato, Prano Domšaičio, Henriko Čerapo, Theo Tobiasse, Prano Lapės, Maxo Bando, Viktoro Vizgirdos, Henriko Šalkausko, Romo

Viesulo. Man labai patinka ir medinės Stanislovo Kuzmos skulptūros. Menui atsirasti namuose ypatingų reikalavimų nėra – kūrinys tiesiog turi patikti, turi su juo pajausti santykį. Yra nemažai kūrinių, prie kurių mes esame prisirišę tiek emociškai, tiek žiūrime į juos kaip į investiciją, bet jiems dar nesuradome vietos. Galbūt dėl to pernai natūraliai gimė projektas – kūrinių nuoma kitiems biurams. Dažnai tiems, kas svarsto pradėti kolekcionuoti ar įsigyti kūrinių, tai yra gera galimybė ilgiau su kūriniais pagyventi, pajausti juos dar neinvestuojant pinigų. Mums taip pat gera, kai kūrinys matomas, kelia kam nors teigiamas emocijas, o ne tiesiog dulka saugykloje. – Kaip apskritai įsigyjamas kūrinys? Ar meną renkatės kaip investiciją, o gal priešingai – svarbesnė emocinė vertė? – Tai labai priklauso ir nuo paties kūrinio. Kadangi pastaruosius ketverius metus gana aktyviai užsiėmiau galerine veikla, pamačius lietuvių autorių darbus kartais užtenka vos kelių minučių, kad suprasčiau, ar man kūrinys patinka, kokia galima jo paklausa rinkoje ir kiek būčiau pasiruošęs sumokėti. Kalbant apie šiuolaikinio meno autorius, procesas užtrunka gerokai ilgiau. Be to, skiriasi, ar perki kūrinį iš autoriaus, jo agento ar galerijos. Kūriniai pasirenkami skirtingai. Jei darbas keliauja į namus – svarbiausia emocinė vertė ir, galima sakyti, visada esi pasiruošęs už jį šiek tiek permokėti. Dalį kūrinių perkame kaip investiciją, o čia jau reikia daugiau analizės, mažiau emocijų. Jei kūriniai perkami galerinei veiklai, emocijas privalu sukontroliuoti. (Šypsosi.) 67

Parodoje pristatomi menininkai aktualumu lenkia net šią dieną: gana stiprus meninės išraiškos posūkis Afrikos, ypač – Vakarų Afrikos dailėje, įvyko tik prieš trejus ketverius metus.

– Kas meno kūrinį padaro vertingą? – Meno kūrinių kainas sureguliuoja rinka su savo mechanizmais, agentų, vadybininkų, galerininkų veikla, meno ekspertų straipsniai, publikacijos apie autorių, laikas, mados tendencijos. Kartais tiesiog aplinkybės: pavyzdžiui, aukcione susirungę du nenorintys vienas kitam nusileisti pirkėjai. Japonų šiuolaikinio meno žvaigždė Yayoi Kusama yra prikepusi 10 cm dydžio molinių moliūgėlių, kainuojančių 500‒600 dolerių, tačiau neseniai viename Izraelio aukcione toks kūrinys buvo parduotas už 17 tūkst. eurų. Dėl to moliūgėlio susirungė dvi turtingos moterys, kažkur nugirdusios, kad Kusama kaip tik tuo metu vieši Tel Avive, – aukciono aplinka, taurė vyno, pranešimas televizijoje sukūrė dvidešimt kartų didesnę vertę. Jei rimčiau: kūrinio vertę kuria jo unikalumas, retumas, aktualumas, kontekstas, istorijos. – Martynai, vienas iš naujausių projektų, prie kurio prisidėjote, – tai šiuolaikinės Afrikos dailės paroda. Kaip atradote lietuviams tikrai menkai pažįstamą ir iš esmės beveik nepatirtą Afrikos meno lauką? Kuo jis kitoks? Kuo savitas? – Šiuolaikiniu Afrikos menu susidomėjau prieš ketverius metus, įsimylėjau – prieš dvejus. Nuo to laiko esame peržiūrėję, nagrinėję daugiau kaip keturių šimtų menininkų kūrybą. Su pusšimčiu autorių ar jų vadybininkų susirašinėjome, derėjomės, svarstėme įsigyti, maždaug dvidešimties autorių kūrinius įsigijome. Prieš pusę metų dalį kolekcijos parodėme muziejaus menotyrininkėms – taip ir gimė 68

mintis surengti parodą. Tai, kad paroda atsidūrė muziejaus salėse, yra labiau Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nei mūsų nuopelnas. Parodoje pristatomi menininkai aktualumu lenkia net šią dieną: gana stiprus meninės išraiškos posūkis Afrikos, ypač – Vakarų Afrikos dailėje, įvyko tik prieš trejus ketverius metus. Ir nors kai kurie šiuolaikinio meno muziejai jau perka jaunų Afrikos menininkų kūrinius, tiek Londone, tiek Niujorke grupinės parodos dar retas reiškinys, mat muziejų tinklelis dėliojamas gana toli į priekį. Kai prieš parodą konsultavomės su Niujorko meno parodų kuratoriais, jiems buvo abejonių: sudėtinga padaryti parodą be juodaodžių meno kuratorių. Vis dėlto dr. Vilma Gradinskaitė ir dr. Karina Simonson puikiai viską sudėliojo į vietas. Tarp žmonių, besidominčių šiuolaikiniu Afrikos menu, ne kartą nuskambėjo tiek Vilniaus, tiek Vytauto Kasiulio dailės muziejaus, tiek Tumo galerijos pavadinimai. Per parodos atidarymą ir Muziejų nakties renginį buvo viršyti lankomumo rekordai – tai tik parodo, kad to reikėjo. Mūsų atveju, tie keli metai žiūrint į Afrikos meną ir praplėtė geografines žinias, ir supažindino su kitomis kultūromis. Su nemaža menininkų dalimi susibičiuliavome – visa tai ne ką mažiau svarbu nei įsigyti kūriniai. Parodą „Šiuolaikinė Afrikos dailė: tapatybės svajos ir realijos“ galite aplankyti Vytauto Kasiulio dailės muziejuje iki rugsėjo 4 d.

STILIAUS KODAS

Natūralumo ir laisvės įkvėpta vasara Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Makiažo meistrės Alinos Silivanovos-Alinkos vizitine kortele yra tapęs jos natūralus, beveik nepastebimas makiažas. Taip pat siekis, kad moterys jos kėdėje jaustųsi savimi. Tokiais pat kanonais Alina vadovaujasi ir savo asmeninio stiliaus kelionėje: čia daug patogumo – švarkų, džinsų ir sportinių batelių – įvaizdžių, su kuriais tiesiog jautiesi geriausiai.

Kalbant apie makiažą, nebuvau iš tų, kurios jau paauglystėje gražindavo savo mamas ar drauges. Net mokydamasi šio amato nebuvau tikra, ar tai mano sritis, – mūsų studijų grupėje buvo žmonių, kurie atvažiavo tobulinti savo įgūdžių, o aš iki tol nebuvau laikiusi teptuko rankoje. Tad mano draugystė su makiažu ir grimu stiprėjo po truputį. Tikiu, kad gyvenimas vis tiek sudeda taškiukus taip, kad atsidurtum ten, kur turi būti. Vizažo mokiausi Londone. Paradoksalu, kad būtent ten atradau savo makiažo estetiką, kurią grindžiu natūralumo idėjomis. Įprasta manyti, kad anglės moterys mėgsta sunkų makiažą, tačiau mano vizažo dėstytojai mokė visai ne to, ką įprastai pamatytum Londono gatvėse. Jie labai vertino natūralumą. Taip ir aš grįžau į Lietuvą su jausmu, kad noriu kurti natūralų makiažą, lengvus įvaizdžius. Visada sakau, kad su meistro makiažu turi jaustis taip, it būtum pasidažiusi pati, – svarbu jaustis savame kailyje. Kiekvienas meistras turi savo pajautimą ir stilistiką, belieka tik atsirinkti, kaip pačiam norisi atrodyti.

Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio, Rokiškio, jau nuo mažų dienų norėjau šiek tiek išsiskirti, save transliuoti per aprangą, todėl paauglystėje daug eksperimentavau. Mūsų karta neturėjo nei instagramo, nei pinteresto, tad įkvėpimo ieškodavome aplinkui. Tais laikais labai populiari buvo „Vero Moda“ parduotuvė, kuri leisdavo savo kolekcijų įvaizdinius katalogus, – pamenu, kad studijų metu juos rinkdavau, o grįžusi namo vartydavau ir įsikvėpdavau. Taip pat įdėmiai sekiau ir man tuo metu patikusių aktorių gatvės stiliaus nuotraukas. Viena jų buvo Sienna Miller – labai patiko jos bohemiškas stilius, net turėjau atskirą aplanką kompiuteryje būtent jos įvaizdžiams. (Šypsosi.) Taip iš mažų dalelių ir formavosi mano stilius. Vėliau įkvėpimu tapo žmonės, su kuriais ėmiau bendrauti.

Kartais svarstau, kada įsitvirtinti šioje profesijoje buvo sunkiau – prieš dešimtmetį ar dabar. Kai studijavau, tai tikrai nebuvo populiari profesija. Lietuvoje buvo vos kelios grimerės, kuriomis žaviuosi iki šiol. Taip pat iki šiol mano guru išlieka makiažo meistras Aurimas Juodiškis. Darbo laukas tikrai nebuvo didelis. Mes neturėjome socialinių tinklų, tad daug kas priklausė nuo individualių klientų bei rekomendacijų. Šiais laikais galima savo darbus rodyti instagrame, tačiau tam, kad būtum pastebėtas ir nepaskęstum makiažo meistrų gausoje, iš tikrųjų turi skirti daug laiko ir gerąja prasme išsišokti. Vietos užteks visiems, nes kiekvienas turi skirtingas rankas, tačiau tam, kad išplauktum, šiais laikais turi dar daugiau dirbti. Kalbant apie mano kaip makiažo meistrės stilių, esu dažnai pavadinama akių pravedimo karaliene. (Juokiasi.) Mano klientės jį mėgsta. Pravedimas ir natūralus makiažas tarsi tapo mano vizitine kortele. Kai moteris sako, kad jai akies pravedimas netinka, skubu prieštarauti – tinka! Toks makiažas tinka visiems, tik kiekvienoms akims pabrėžti geriausias skirtingas būdas – tam tikras linijos ilgis, plotis, storis. Labai nemėgstu, kai makiažas yra matomas. Man patinka gaiva, netobuli tobulumai. Jei turi spuogelį, nereikia jo maskuoti iki tol, kol taps panašus į karpą. Jei turi raukšlelių, jų taip pat nereikia itin akylai slėpti – su visais patyrimais ir išgyvenimais jos yra tavo gyvenimo žemėlapis. Mūsų veidai nėra simetriški, tad tobulumo siekti nebūtina. Man netgi patinka, kai makiažas būna jau šiek tiek pasitrynęs, tarkime, dūminis makiažas jau šiek tiek atsispaudęs, lūpos jau šiek tiek išsilieję. Tai man žavu. Tikiu, kad mūsų veidai neturi būti it paveikslai, kad visada būtume sustingę, bijotume net sumirksėti. Man visada norisi gyvybės. Taip pat svarbu prisiminti, kad tikras gyvenimas yra kitoks nei instagrame: gali nusifotografuoti su kontūruota nosyte, tačiau realybėje ji ir atrodys nupiešta. Makiažo nereikia piešti, jį reikia išjausti. Kalbant apie aprangos stilių, mano įvaizdžius vis dažniau diktuoja patogumas. Anksčiau daug dažniau vilkėdavau aptemptus džinsus, aukštakulnius, o dabar geriausiai jaučiuosi su sportbačiais. Rodos, kad ir mada juda šia patogumo, minimalizmo linkme. Tą pastebiu ir makiažo pasaulyje – jau dabar galima ant raudonojo kilimo pamatyti aktorių be ryškaus akių makiažo. Visiškai pakanka ryškaus lūpdažio.

Aksesuarų pasaulyje esu minimalistė, man užtenka auskarų bei grandinėlės ant kaklo. Prie daiktų prisirišu, tačiau tikiu, kad nenešiojamus drabužius ir daiktus reikia perleisti į kitas rankas. Mane žavi @jestem_kasia, @annaaborisovna, @hey_irma, @nazifeeozcan instagramo paskyros, tačiau įkvėpimas gimsta ne iš vieno žmogaus įvaizdžio, o iš jų visumos – iš kiekvieno pasiimi šį tą sau ir taip dėlioji savito stiliaus dėlionę. Su metais suprantu, kad vis labiau vertinu keliones po užmiestį. Dideliuose miestuose keliauti, užsukti į vieną kitą parduotuvę smagu, tačiau ten pavargstu. Man patinka maži miesteliai: juose atsiskleidžia kitas

Laisviausiai jaučiuosi dėvėdama džinsus, marškinėlius, sportinius batelius ir švarką. Daugiau dėviu kelnes, bet mėgstu ir sijonus, ypač šaltuoju sezonu – labai patinka juos derinti prie grubesnių batų. Vasarą mane pamatysite dėvinčią lengvas, nevaržančias sukneles ir įsispiriamas basutes, tačiau visada žavėjausi merginomis, kurios vasarą gali avėti kaubojiškus batus. Man pačiai tiesiog per karšta. (Šypsosi.) Mėgstu spalvas ir raštus, tačiau jų nesivaikau. Pastebėjau, kad ypač vasarą norisi daugiau ryškių drabužių, o šaltuoju metu toji spalvinė gama tampa ramesnė, tarsi prisitaiko prie mūsų oro.

PRENUMERUOK „LAMŲ SLĖNĮ“ – PRENUMERUOK LAIKĄ SAU shop.lamuslenis.ltprenumerata

lankomos šalies charakteris. Ten neskubi, jautiesi jaukiai. Labai žaviuosi dvarais ir jų kultūra. Pirmą kartą po dvarus pakeliavau 2018 m. ir mane tiesiog pakerėjo jų estetika: damų kambarėliai, sienų ornamentai, maži buteliukai, veidrodėliai ir apskritai juntama kadaise ten virusio gyvenimo didybė. Esu aplankiusi daug Anglijos dvarų, taip pat pavyko išties daug jų pamatyti ir Lietuvoje. Žinoma, politinės pertvarkos nulėmė, kad neturime senos dvarų kultūros, tačiau tuos, kurie išlikę, lankyti taip pat be galo įdomu. Artimiausiu metu planuoju aplankyti Renavo dvarą, kuriame buvo filmuotas „Tadas Blinda“, ir Rundalės dvaro rūmus Latvijoje. Dvaro estetika mano pačios gyvenime pasireiškia tuo, kad labai mėgstu gražias pakuotes, mažus buteliukus, dėžutes, kruopščias detales. Tačiau antikvarinių daiktų mano namuose nerasi: dvarai ir jų detalės įkvepia, bet lentynų nepuošia. (Šypsosi.) Kalbant apie dvaro damų kambarėlių ir detalių kruopštumą, man labai svarbu tvarkingos darbo priemonės: nemėgstu nešvarių, pudra išsitepusių makiažo pakuočių. Tai iš dalies yra ir meistro vizitinė kortelė – klientės neretai pastebi, kad mano darbo vieta tvarkinga, visi buteliukai blizga. Nors detalės ir tvarka man svarbios, nesu dėl to pamišusi. Galiu numesti rūbą ant kėdės ir tai manęs nevaržys nei pirmą, o galbūt ir antrą dieną. (Šypsosi.) Mėgstu jaustis laisvai, išmokau neskubėti, ieškau būdų, kaip mažiau patirti stresą, to linkiu ir kitiems. Man svarbus paprastumo, lengvumo jausmas - tiek spintoje, tiek darbe, tiek gyvenime. Mano nuomone, stilingas žmogus – tai žmogus su cinkeliu. Sunku tą cinkelį apibūdinti, tačiau jį tiesiog pajunti. Būna, kartais pamatau žmogų, kurio apranga niekuo neišsiskiria, pavyzdžiui, jis dėvi baltus marškinius ir džinsus, bet žiūriu į jį ir tiesiog tirpstu. Manau, kad madingų ir stilingų žmonių yra daug, tačiau neretai būtent charakteris suteikia to teigiamo keistumo, jausmo, kurį sunku paaiškinti, bet jis neabejotinai žavi. Visgi svarbiausias yra vidinis žmogaus stuburas – dėvėti ne tai, ką matai vitrinose, o ką iš tiesų jauti.

Prieš septynerius metus Kaune įkurtos, o dabar ir Vilniuje duris atvėrusios parduotuvės „Box Boutique“ įkūrėja Giedrė Kairaitienė pasakoja: batai yra galingas aksesuaras, galintis suteikti išskirtinio charakterio net ir pačiam nuobodžiausiam drabužių deriniui. Į „Box Boutique“ lentynas atkeliauja tik atidžiai atrinkti, nepriekaištinga kokybe garsėjantys prekių ženklai, už kurių slypi ne tik stilius, dešimtmečiais puoselėjama meistrystė, bet ir jaudinančios stiliaus istorijos.

Stiliaus improvizacija Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Giedre, tai kodėl – batai?! Papasakokite, kas jus atviliojo į batų pasaulį? – Batai man visada buvo esminis kiekvieno įvaizdžio akcentas. Kartu tai – ir vienas paprasčiausių būdų suteikti išskirtinio charakterio bet kokiam drabužių deriniui. Pati esu modernios klasikos – džinsų ir švarkų – gerbėja, tad avalynė man yra pati geriausia erdvė stiliaus improvizacijoms. Tik nuo dienos nuotaikos priklauso, ką tądien avėsiu: patogius laisvalaikio batelius, klasikinius lygiapadžius, o gal ryškiaspalvius aukštakulnius. Pati sergu savotiška profesine liga, tad ir žmones sutinku pagal jų batus. Visada pastebiu, kai žmonės avi mūsų parduodamą avalynę, visada jiems nusišypsau – net tada, kai jų nė nepažįstu! Smagu, kad per tiek metų pirkėjai tapo klientais, o klientai – draugais. – Jau beveik septynerius metus dirbate Kaune, o šiemet nusprendėte atidaryti parduotuvę ir Vilniuje. Kas jus atvedė į sostinę?

– Mintys apie sostinę sukosi jau kurį laiką. Kai Kauno parduotuvė perkopė penkmetį, supratau: jau laikas į Vilnių. Klientai taip pat buvo puikus padrąsinimas – nuolat sulaukdavome klausimų, kada mus bus galima surasti Vilniuje. Supratau, kad dažnam vilniečiui paprasčiau nuskristi į Milaną ar Paryžių nei prisiruošti kelionei į Kauną. (Šypsosi.) Tikiuosi, kad šiemet, kai Kaunas yra 2022 metų Europos kultūros sostinė, kai mieste vyksta tiek daug parodų ir renginių, vis daugiau žmonių atras ir Kauną. – Ką išvys į jūsų parduotuvę užsukę batų mylėtojai? Kokius prekės ženklus pristatote? – Parduotuvės interjerą kūrė „Yes. Design“ studijos architektė Greta Valikonė su komanda. Norėjosi sukurti modernią, švarią erdvę, kurioje pagrindinis akcentas būtų ne kas kitas, o batai. Apskritai man buvo svarbu sukurti tarpusavyje ne konkuruojančių, tačiau vienas kitą puikiai papildančių prekės ženklų asortimentą.

Pirmiausia dėmesys krypo į itališkus prekės ženklus. Niekam ne paslaptis, kad italai nuo seno garsėja kaip puikūs batsiuviai. Taip prasidėjo draugystė su „Tod’s“ – daugiau kaip šimtą metų gyvuojančia kompanija. Jos sėkmę lėmė aukščiausia batsiuvių meistrystė, dešimtmečiais puoselėjamos tradicijos ir aukščiausios kokybės rankų darbo gaminiai. Kartu pradėjome bendradarbiauti ir su šios kompanijos dukterine įmone „Hogan“, kuri garsėja kaip viena patogiausių laisvalaikio batelių gamintojų. Pasitelkdami modernias technologijas jie naudoja aukščiausios kokybės medžiagas, ypatingą dėmesį skiria detalėms – tai įmonei leidžia priartėti prie taip siekiamos nepriekaištingos batų poros. „Hogan“ vertybes puikiai iliustruoja „kasdienės prabangos“ sąvoka, atspindinti idėją, kad kiekviena diena gali būti ypatinga. Tai batai, skirti vertinantiems novatorišką požiūrį, originalų dizainą ir, žinoma, praktiškumą. – Žinau, kad jūsų parduotuvėje yra tokių batų ir jų kūrėjų, kurių nepamatysime niekur kitur Lietuvoje. Kaip juos atrandate? – Prieš beveik septynerius metus pirmieji Lietuvos rinkai pristatėme amerikiečių dizainerio Stuarto Weitzmano avalynę. Šio dizainerio aukštakulniai garsėja kaip batai, dažniausiai matomi ant raudonojo kilimo. Nenuostabu, mat šio prekės ženklo gerbėjų ratas labai platus: nuo modelių, aktorių, atlikėjų iki karališkųjų šeimų atstovių. Dizainerio įkvėpimas – Niujorkas ir ypatinga šio miesto atmosfera, jo pulsas, greitas tempas, kosmopolitiškumas. Kuriant avalynę Weitzmanui svarbiausia yra moteris ir jos noras jaustis gerai. Prieš keletą metų dizaineris atsitraukė iš kūrybinio darbo. Nors kompaniją pardavė, prekės ženklas ir toliau sėkmingai gyvuoja. Jau ketvirtą sezoną dirbame su italų ženklu „Giaborghini“, kurio kūrybos vadovė yra stilistė, instagramo žvaigždė ir neabejotinai viena stilingiausių Danijos moterų – Pernille Teisbaek. Tai novatoriškas prekės ženklas, kuriame puikiai dera itališkos amatininkystės tradicijos ir skandinaviškas minimalizmas. Kiekvienas „Giaborghini“ kolekcijos modelis – tarsi atskiras mados aksesuaras, kuris kartu yra įvairiapusiškai pritaikomas ir patogus. Tai šio dešimtmečio prekės

ženklas, kurio sėkmę lėmė žaibiškas populiarumas socialiniuose tinkluose. – Šalia išskirtinio stiliaus avalynėje ne mažiau svarbi ir kokybė bei tvarumas, tiesa? – Visada sakau, kad mažiau yra daugiau. Puikus to pavyzdys – jau anksčiau minėto Weitzmano minimalistinio dizaino aukštakulnės basutės su dirželiais. Tai daugiau nei dešimtmetį visame pasaulyje populiarus modelis, kuris „Box Boutique“ lentynose puikavosi dar prieš septynerius metus – tada, kai atidarėme pirmąją savo parduotuvę Kaune. Šiandien šį basučių modelį rasite tiek Kauno, tiek Vilniaus parduotuvių lentynose. Man svarbu, kad mūsų parduodama avalynė būtų pritaikoma ir aktuali ne vieną sezoną. – O kuo ypatingas naujasis „Box Boutique“ šiltasis sezonas? Apskritai, kokias batų tendencijas dirbdama šioje srityje pastebite? Kur link juda batų pasaulis? – Šio sezono vasaros kolekcijose rasite daug įvairiausių lygiapadžių bei aukštakulnių basučių, įspiriamų šlepečių, tinkamų tiek miesto, tiek paplūdimio įvaizdžiams. Dominuoja ryški oranžinė, gaivi žalia, balta bei visų taip mėgstami žemės spalvų tonai. Neabejotinas sezono „must-have“ – balti minimalistinio dizaino sportinio stiliaus bateliai. Apskritai pastebiu, kad batų pasaulis juda patogumo, tvarumo bei individualumo linkme. Pastebima ir kapsulinė arba, kitaip tariant, uniforminio stiliaus tendencija. Mada (ne tik avalynės) yra neatsiejama nuo pasaulyje vykstančių socialinių, kultūrinių, politinių bei ekonominių įvykių ir yra puikus komunikacijos įrankis, užtikrinantis greitą informacijos sklaidą verbaliniais ir neverbaliniais būdais. – Giedre, o kokie yra jūsų pačios svajonių batai? – Aš tikiuosi, kad svajonių batai manęs dar laukia ateityje! Manau, kad genialumas slypi paprastume, bet tikiuosi, kad kam nors dar pavyks mane nustebinti. (Šypsosi.)

„Box Boutique“ rasite Didžiojoje g. 8, Vilniuje ir Laisvės al. 41, Kaune.

Apie meilę ir bangas Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas, Janal Abidin, „One Breath Images“, „At The Beach Photo“, „Nomad Habits“

Ši istorija pasakoja apie meilę: tarp dviejų žmonių, tarp žmogaus ir vandens. Taip pat apie atradimus: savęs ir bendraminčių, ramybės, laimės ir gyvenimo tikslo... Nuo pat vaikystės vanduo jai asocijavosi su laimingais žmonėmis. Šio jausmo vedama „UI/UX“ dizainerė, banglenčių entuziastė Emilė Pėstininkaitė, metusi darbą ir gyvenimą Anglijoje, iškeliavo į tikrą bangų meką – Balio salą. Artimiau prisijaukinti vandenį ir panirti į banglenčių kultūrą merginai padėjo jos širdies draugas, nedidukėje Naujosios Zelandijos saloje užaugęs Josiah. Būtent čia, Balyje, ir užsimezgė jųdviejų meilės istorija.

– Emile, ar tiesa, kad atrasti meilę vandeniui ir jį prisijaukinti tau padėjo širdies draugas Josiah? – Meilę vandeniui jaučiau nuo pat vaikystes. Vasaras su šeima leisdavome prie jūros, savaitgalius – prie ežerų, tad vanduo man visuomet asocijavosi su laimingais žmonėmis, laisvės jausmu, džiugesiu, laiku be įsipareigojimų. Tėtis vaikystėje plaukiodavo burlente ir jėgos aitvarais, dabar didžiąją laiko dalį leidžia būriuodamas jachta, tad meilė vandeniui turbūt tiesiog teka mūsų šeimos kraujyje. Visą gyvenimą svajojau gyventi kur nors, kur šilta, arti vandenų. (Šypsosi.) Vis dėlto tikrasis romanas su vandenynu prasidėjo man atsikrausčius gyventi į Balio salą ir visa esybe panirus į banglenčių sportą ir gyvenimo būdą. Tada sutikau ir savo gyvenimo meilę Josiah. Jis užaugęs mažoje Naujosios Zelandijos saloje, kurioje gyvena vos aštuoni šimtai žmonių. Banglentėmis plaukioti pradėjo dar vaikystėje – tai visuomet buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis ir didžioji aistra. Kartu su Josiah praleidžiame labai daug laiko vandenyje – patys gražiausi mūsų prisiminimai yra iš plaukiojimų kartu. Jo dėka vandenynas ir banglenčių sportas tapo ir mano gyvenimo dalimi. Dabar suprantu, kad iki pilnos laimės būtent banglenčių man visuomet ir trūko, nors ilgai to nežinojau. (Šypsosi.) – Tai kada pirmą kartą užšokai ant banglentės? Kaip apskritai prisimeni savo pirmuosius kartus? – Mano svajonė plaukioti banglente gimė dar vaikystėje, žiūrint garsųjį serialą „Gelbėtojai“. Tačiau pirmą kartą savo kailiu tai išbandžiau tik 2017 metais. Naršydama internete atradau „Dreamsea“ stovyklą Ispanijoje, ren-

giamą norintiems susipažinti su banglenčių sportu. Prisimenu, pirmieji kartai buvo be galo sudėtingi. Ir nors man visuomet gerai sekėsi įvairūs sportai, plaukti banglentėmis buvo visai kas kito. Gal dėl to jos mane taip sužavėjo? Taip gana atsitiktinai ir užsimezgė mano meilė šiam sportui. Tąkart po poros mėnesių tėtis mane pakvietė į kelionę su garsiąja lietuviška jachta „Ambersail“ plaukti iš Havajų į Fidžio salą. Tai buvo nepaprasta kelionė, vykusi tarp dviejų pasaulyje garsiausių banglenčių plaukiojimo vietų. Galiu drąsiai sakyti: ši kelionė pakeitė mano gyvenimą. Prieš išplaukdama savaitę praleidau Havajuose, Oahu saloje, ir likau sužavėta šia sala ir jų kasdieniu gyvenimu. Per tris savaites plaukimo, be telefonų, interneto ir tik su vandenynu, laivu ir įgulos nariais, turėjau labai daug laiko apmąstyti savo gyvenimą ir vertybes. Atplaukusi į Fidžį dar keletą dienų praleidau mažoje salelėje Malolo, kur atvyksta praktiškai vien tik banglentininkai. Viskas galvoje pradėjo dėliotis į vietas – supratau, kad mano vieta šiame pasaulyje yra prie vandens. Grįžusi į Londoną pasakiau savo tuometiniam draugui, jog turiu palikti šį miestą. Jis nebuvo pasiruošęs gyventi svetur, bet pasiūlė man keliauti į Balį – buvo girdėjęs, kad ten gyvena nemažai laisvai samdomų darbuotojų, vyrauja šiltas oras ir yra didelė banglentininkų bendruomenė. Per kelis mėnesius mečiau savo darbą (tuo metu dirbau interneto dizainere drabužių kompanijoje), susiradau pakankamai asmeninių klientų, pardaviau viską, ką turėjau sukaupusi per šešerius gyvenimo metus Anglijoje, ir palikusi vaikiną bei visus savo draugus išvykau į Balį. Be atgalinio bilieto.

100

101

– Tai kaip viskas vyko? Kuo tau patinka ši sala? – Būdama aštuoniolikos išvykau mokytis ir gyventi į Angliją, tad svetimos kultūros manęs negąsdina, greitai įsilieju į naujas grupes ir nesijaučiu svetima. Vis dėlto niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors gyvensiu Azijoje. Prieš Balį joje nebuvau buvusi nė karto. Nors ir labai myliu Lietuvą, čia gyvena visa mano šeima, jaučiau, kad ji ne man. Aplankiusi Havajus supratau, kad noriu gyventi tropinėje saloje. Deja, į Havajus patekti ne taip lengva, tad Balis buvo lengvesnis variantas. Esu gana spontaniška, prieš čia atsikraustydama beveik visiškai nepasidomėjau, kas tai per vieta. Susiradau pirmą pasitaikiusią bendradarbystės erdvę ir pagal ją pakliuvau į Čangu miestelį. O šis mane pribloškė! Nė neįsivaizdavau, kad čia gyvena tūkstančiai atvykėlių iš kitų šalių, kad veikia tiek vakarietiškų restoranų, sporto klubų. Vietiniai labai malonūs ir svetingi, kalba nesudėtinga. Man čia nieko netrūko. Kartais pasiilgstu vakarietiškos švaros ir taisyklių, bet kartu labai myliu šios šalies paprastumą. Dabar gyvenu Uluvatu, piečiausiame Balio kampelyje. Čia kiek ramiau nei Čangu, daugiau gamtos. Balis tikrai yra stebuklinga sala. Jų religija unikali ir itin įdomi, o magiją čia jaučia net ir patys didžiausi skeptikai. Dauguma atvykėlių čia pasinėrę į savęs tobulinimą. – Kur tau slypi tas tikrasis bangų gaudymo džiaugsmas? – Plaukioti banglente, mano nuomone, yra vienas sudėtingiausių sportų. Čia tikrai visą gyvenimą esi mokinys. Nė viena diena vandenyje nebūna tokia pati. Vandenynas yra paslaptinga vieta... Bangų kokybę nulemia labai daug faktorių: vėjo kryptis, stiprumas, potvyniai ir atoslūgiai, srovės, bangų dydis, jų kryptis... Iš-

102

mokti plaukioti banglente – tai ne tik fiziškai gaudyti bangas ir balansuoti ant lentos. Didelė sporto dalis yra ir tavo supratimas, vandenyno ir bangų pažinimas. Dėl to, kad kiekviena diena ir kiekviena banga yra skirtinga, šis sportas niekada nepabosta ir yra toks ypatingas. – O kokios mintys, emocijos skrodžiant bangas verda galvoje ir kūne? Ar bangos tave išmokė džiaugtis akimirka, būti čia ir dabar?   – Bangos mane tikrai išmokė pajausti tą čia ir dabar. Vos įlipusi į vandenį pamirštu visas savo bėdas, kūnas ir siela nurimsta. Tai, kas vyksta krante, manęs nebedomina, laikas man sustoja. Jokių trikdžių. Tik tu, lenta ir vandenynas. – Ar tiesa, kad čia atradai ne tik bangas, bet ir pačią save? Papasakok apie šiuos savęs pažinimus ir atradimus – kas juos paskatino? Kaip prie to prisidėjo tavo bangų kupina kelionė? – Iš tiesų banglentės mane išmokė labai daug. Tai pirma veikla gyvenime, kurią myliu besąlygiškai. Tai ne tik proga atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką, bet ir puikus būdas palaikyti fizinę formą, pasigaminti laimės hormonų, adrenalinas taip pat smagus jausmas. Man artimesnės mažesnės ir lengvesnės bangos – jos mane atpalaiduoja, todėl vietoj trumposios banglentės („shortboarding“) pasirinkau ilgąją („longboarding“). Pirmuosius porą metų beveik kasdien teko įveikti labai daug baimių ir savo ego. Nors plaukti moku ir vandens nebijau, po vandeniu pabūti tenka nemažai – tikrai ne kartą esu pagalvojusi, kad pritrūks oro ir į paviršių nebeiškilsiu. Šią baimę įveikti padėjo laisvojo nardymo kursai. Supratusi savo anatomiją ir išmokusi, kaip nusiraminti, dabar jau žinau, kad po vandeniu išbūti galiu gerokai ilgiau, nei bangos mane priverčia.

103

104

105

106

107

108

Plaukiodama taip pat užmezgiau nemažai pažinčių – dauguma mano draugų yra banglentininkai, tad dažnai kartu leidžiamės į keliones po Indoneziją ieškodami geriausių bangų ir nuotykių. Dalytis tuo džiaugsmu su kitais žmonėmis – ypatingas jausmas. Be to, kartais tenka bangomis dalytis ir su delfinais, vėžliais bei kitais jūros gyventojais. Bangose reikia pamiršti savo ego. Taisyklės ir etiketas yra labai svarbūs, o dažnai jų nepaisant kas nors nukenčia ir labai smagi diena gali baigtis liūdnai. Vandenyje yra daug pavojų, o vienas iš didžiausiųjų yra kito žmogaus ar net tavo paties lenta, lekianti tau į veidą. Tik apsigyvenusi Balyje iš labai arti pamačiau, kokia didžiulė yra plastiko suvartojimo problema. Lietaus sezono metu visos šiukšlės dažnai atiteka į vandenyną, tad kelis mėnesius nė neįmanoma plaukioti – kai kuriose vietose per šiukšles tiesiog negali prasiirti į vandenyną. Net ir tolimiausiuose Indonezijos kampeliuose pilna plastiko šiukšlių. Supratusi šią problemą kasdieniame gyvenime atsisakiau kiek įmanoma daugiau plastiko, stengiuosi prisidėti ir remti verslus, kurie rūpinasi mūsų planetos ateitimi. – Emile, tai kur bangos – pačios geriausios?.. – Yra toks posakis: „Geriausias banglentininkas yra tas, kuriam smagiausia.“ Balis tikrai stebuklinga vieta – čia bangų yra ir profesionalams, ir visiškiems pradinukams, tačiau ir žmonių vandenyje be galo daug. Indonezija turi virš 17 tūkst. salų, tad bangų tikrai netrūksta. Viena įspūdingiausių vietų, kur teko plaukioti – Mentavajaus salų archipelagas. Kelionė ten trunka beveik dvi dienas. Mums be galo pasisekė, mat ten nukeliavome pandemijos metu, tad galėjome plaukioti beveik visiškai vieni. Vanduo ten be galo švarus, smėlis baltas, o bangų įvairovė tiesiog pasakiška.

Pradedantiesiems siūlyčiau vykti į Lomboko salą – ten mažiau žmonių ir bangos tinkamos mokytis. Mano širdį visiškai pavergė ir Batukaras Javos saloje. Tai mažas paprastas miestelis, tačiau jo siela nepaprasta. Tai rojus ilgosios banglentės mėgėjams, o ten gyvenantys vietiniai banglentininkai yra neapsakomai draugiški – vos tik atvykęs pasijunti it namie. Nuostabiausią bangą esu pagavusi Naujojoje Zelandijoje, tačiau jos lokaciją pasiliksiu sau. Tai mano ir Josiah slapta vietelė. (Šypsosi.) – Emile, o kaip susipažinote su Josiah? – Su Josiah susipažinome praėjus vos mėnesiui, kai atvykau. Nors ir labai džiaugiausi laisve ir savo pačios kompanija, o santykių rasti nesitikėjau, ypač taip greitai, mudu su Josiah vienas kitą patraukėme it magnetai. Jis taip pat buvo ką tik atvykęs į Balį. Susipažinome vienoje bendradarbystės erdvių ir nuo tada kartu praleidome beveik kiekvieną dieną. Nors kaip ir visos poros esame patyrę nemažai sunkumų, abu puikiai žinome, kad geri santykiai reikalauja daug pastangų ir abipusio darbo. Mus sieja mūsų vertybės ir panašus gyvenimo būdas, abu be galo mėgstame nuotykius, dirbame nuotoliniu būdu, tad galime keliauti kartu ir kompromisų dažniausiai ieškoti nė nereikia. Per pastaruosius ketverius metus čia sukūrėme savo lėtą ir mielą gyvenimą su mylimu šunimi Bunny. Planuojame statytis namą Uluvatu ir gyventi čia tol, kol kokia nors kita vieta mus patrauks labiau. – Emile, ir pabaigai... ar turi kokių nors banglentiniškų svajonių? – Be kelionių į Meksiką ir Pietų Afriką, dar viena mano svajonė – turėti antrus namus ant vandenyno kranto, priešais tobulas bangas, apie kurias niekas kitas daugiau nežinotų...

109

110

111

Nežinau, kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie su tokiu užsidegimu kalbėtų apie alų. Iš tiesų, „Švyturio“ alaus ciceronas Jonas Lingys apie šį gėrimą galėtų pasakoti valandų valandas ir kaskart – vis iš kitos perspektyvos. Šįkart su Jonu susėdome pasikalbėti apie alų kaip vieną iš meno rūšių. Aludaris yra it dailininkas, iš skirtingų ingredientų besistengiantis sudėlioti gražiausią paveikslą, – pokalbiui įsibėgėjus šypteli alaus ciceronas.

Alų paversti menu Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Rimvydas Slavykas

– Jonai, kodėl alus gali būti suprantamas kaip menas? Kiek jame kūrybos? – Praktiškai žiūrint, alus – tai keturi ingredientai: salyklas, vanduo, apyniai ir mielės. Tačiau žavesys slypi tame, kad kai kurie iš šių, atrodo, paprastų ingredientų turi po du šimtus, o kartais – ir daugiau skirtingų rūšių. Apyniai skiriasi savo aromatais, kartumo vienetais, vis kitoks ir grūdas, gali skirtis net vanduo. Aludario tikslas – iš skirtingų ingredientų sudėlioti geriausią variaciją. Jis it dailininkas, turintis skirtingus dažus, skirtingas spalvas ir besistengiantis jas sudėlioti taip, kad išeitų šedevras. Alus yra menas. Tai savitas aludario požiūris į skonius, derinius, variacijas. Iš vyndarių kartais girdėti: šiemet nepavyko sukurti gero vyno, nes metai buvo prasti, per daug lietaus, vynuogės gavo per mažai saulės. Aludaris negali sau leisti taip sakyti. Jeigu kas nors su alumi ne taip, kaltas vienas vienintelis žmogus – jis pats. Matyt, kažkurioje vietoje kažko nepadarė, nesužiūrėjo procesų, nepamatė, kaip veikia mielės, galbūt pasirinko netinkamus ingredientus, kurie ir suteikė alui ne tų skonių. Viskas priklauso nuo aludario – jis čia ir menininkas, ir autorius, ir virtuvės šefas. Kalbėdamas apie aludarį neturiu omenyje konkrečiai vieno žmogaus. Jau kelerius metus su „Švyturiu“ bandome paaiškinti, kad aludaris yra kiekvienas, prisiliečiantis prie alaus kūrimo proceso, nesvarbu, kurioje pozicijoje. Visi jie kuria bendrą meno kūrinį. – Ar aludariai, kaip ir menininkai, taip pat stengiasi atrasti savitą braižą? – Iš esmės taip. Alaus stilių yra gerokai virš šimto, esama daug 112

skirtingų variacijų, kurias kiekvienas aludaris interpretuoja savaip. Į alų galima žvelgti kaip į meno kūrinį – gražių paveikslų sukurta aibės, tačiau tokių, kurie iš esmės paliestų, suvirpintų vidines stygas, nėra daug. Panašiai ir su alumi. Dėl to neužtenka sukurti vieno alaus – privalai nuolat vystytis, tobulėti ir augti kaip menininkas. Man labai patinka mintis ant ŠMC sienos: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“, – tai galima pritaikyti ir alaus pasauliui. – Kas, žvelgiant tavo akimis, yra tikras alaus skonio šedevras? – Čia svarbūs keli dalykai. Visų pirma, reikia žinoti, kad techniškai sunkiausia sukurti lengviausio skonio alų. Dėl to, kad už jo niekas nesislepia: nei apyniai, nei skirtingi salyklai, nei mielių sukurti aromatai. Kita pusė – balansas. Dėliojant skirtingus ingredientus svarbu išgauti subalansuotą skonį. Privalai galvoti ne apie vieną konkretų ingredientą, o į alų žiūrėti kaip į apynių ir salyklo sąjungą, atidžiai stebėti, kas iš jų išeina. Turbūt vienas geriausių mano ragautų alų yra toks, kuriame itin sudėtingi, skirtingi ir iš pirmo žvilgsnio nė nederantys ingredientai tarpusavyje puikiai suskamba. Man labai patinka kompleksiškas alus, tačiau svarbu jame nepamesti ir paprastumo. Genialumas juk slypi paprastume. Ragaujant alų jis turi skambėti kaip orkestras ar kaip nepriekaištingai susigrojusi roko grupė. Viena gitara negali groti garsiau už kitas – turi girdėtis kiekvienas instrumentas. Toks alus patinka ir ekspertui, ir mažiau išmanančiam mėgėjui. Alaus šedevras turi būti universalus, o ne patikti mažai saujelei žmonių.

113

114

115

116

Alaus virimo procesas užtrunka 3–4 savaites, tad vystant vieną alų galima užtrukti ir pusmetį. Kartais – dar daugiau.

– Jonai, o kaip atrodo kasdienis aludario darbas? – Aludario darbas, visų pirma, reikalauja daug preciziškos švaros – vos prisilietus prie bet kokio instrumento, svarbu jį išplauti, dezinfekuoti, valyti, kad būtų kuo labiau sumažinta tikimybė užteršti alų. Tačiau geriausia kiekvieno aludario darbo dalis – kūryba. Tada, kai ragauji vieną ar kitą alų, kai įsivaizduoji, kaip jis suskambėtų su tavo pridėtais ingredientais, kaip galėtų atrodyti vienoje ar kitoje vietoje, iš kokios taurės turėtų būti ragaujamas. Idėjai gimus galvoje, prasideda sudėtingas darbas: išsirinkti tinkamus ingredientus, virti, prižiūrėti visą procesą, kuris, kaip taisyklė, iš pirmo karto dažniausiai nepavyksta. Dažniausiai aludaris alų verda kelis kartus – taip iki galo nušlifuoja kampus ir išgauna norimą skonį. Alaus virimo procesas užtrunka 3–4 savaites, tad vystant vieną alų galima užtrukti ir pusmetį. Kartais – dar daugiau. – Kokie netikėčiausi skoniai aluje išgaunami? Juk iš tiesų alaus pasaulyje vyksta galybė eksperimentų iš pačių neįprasčiausių ingredientų – prieskoninių žolelių, daržovių ar net gėlių... Ar tokį išskirtinio skonio alų sunkiau derinti su maistu? – Ir taip, ir ne. Kartais žolelės ar tam tikri prieskoniai kaip tik paryškina elementus aluje, kurie puikiai suskamba su maistu. Visgi toks išskirtinis alus dažniausiai nesulaukia didelio populiarumo tarp paprastų vartotojų – jis pretenzingesnis, sunkiau suprantamas. Dabar ypač populiarėja ir daug dėmesio susilaukia „New England IPA“ stiliaus alus – tai drumstesnis, itin aromatingas gėrimas, turintis daugiau apynių. Šiuo keliu juda daugelis pasaulio aludarių. Dar vienas iš šiuo metu populiariausiųjų – vadinamieji „smoothie beer“. Tai alus, sumaišytas su vaisiais ir pasižymintis intensyviais rūgščiai saldžiais skoniais. Šiame aluje yra daug ingredientų – dažniausiai tokio tipo alus patinka visiems. Jame taip stipriai juntamas vaisiškumas, kad atrodo, tarsi kas nors ką tik tau suplakė vaisių kokteilį. Kurdami alų aludariai linkę išbandyti ir gerokai radikalesnių skonių ir ingredientų. Vienas aludaris, pavyzdžiui, sukūrė alų su barzdoje gyvenančiomis mielėmis. Nežinau, kiek skonio prasme šis alus buvo geras, tačiau daug žmonių varžėsi, norėdami jį įsigyti. – Jonai, esi susipažinęs su didžiausiomis alaus pasaulio legendomis, pamatęs ir išragavęs tikrai daug skonių – ar tave dar gali kas nors nustebinti? – Skonio prasme mane nustebino ir keistą įspūdį paliko su šonine sukurtas alus. Iš esmės į alų negalima dėti jokių gyvūninės kilmės

produktų, bet buvo įdomu ir įsimintina paragauti teoriškai neleistino alaus. Visgi įprastai, jei aludariai sukuria alų su labai įspūdingai skambančiu, ambicingu pavadinimu, viduriuko dažniausiai nesitikėk – alus arba labai patiks, arba labai nepatiks. – Į alų kaip meną galima pasižiūrėti iš dar kitos – kinematografinės pusės. Tam skiriama daug idėjų, resursų. Kokios reklaminės kampanijos iš viso pasaulio tau įstrigę labiausiai? – Man visada labai patinka reklamos, apimančios daug skirtingų situacijų: nuo visiškai netikėtų iki labai artimų ir gyvenimiškų. Esama reklamų, kurios labai gražios, kurios tave paliečia, sujaudina, maloniai nuteikia, kurias įdomu stebėti, jos skleidžia aiškią žinutę apie aludario amatą, apie meistrystę ir jos svarbą, apie iš gamtos atėjusius įkvėpimus. – Dar viena alaus kaip meno kryptis – jo etiketės. Kaip jos kuriamos? Žinau, kad „Švyturio Bhouse“ esančioje aludarystės ekspozicijoje jų taip pat galima pamatyti... – Jei anksčiau etiketėse buvo siekiama pabrėžti alaus ingredientus, pavaizduoti apynius, salyklą ar kitus gėrimo kilmę žyminčius elementus, vėliau jose atsirado daugiau įmantrumo, aukso ar sidabro spalvų, noro parodyti ekspertiškumą, prabangą. Dabar pastebiu, kad alaus etiketės aiškios, dailios, minimalistinės, tačiau išsiskiriančios savo spalvine gama. Nišinio alaus etiketės neretai turi ir meninį prieskonį – jas kuria žinomi menininkai, iliustratoriai. Bet kuriuo atveju, svarbu, kad etiketė atspindėtų alaus skonį. Jei pats alus lengvas ir gaivus, tai ir jo etiketė, pavadinimas turi būti gana gaivūs. Jei alus intensyvus, etiketė taip pat turi atspindėti jo sunkumą, sodrumą, intensyvumą. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai ragauji itin retą alų, ant kurio etiketės – tik pavadinimas ir brūkšninis kodas. Už vizualumą tada daug svarbesnis alaus skonis ir ką tik aludario tau papasakota istorija. Kad ir koks būtų alus ir jo etiketė – bet kuriuo atveju estetika ir skonis turi žengti koja kojon. – Jonai, o jeigu reikėtų alaus pasauliu sudominti žmogų, kuris mėgsta tik patikrintą tradicinį lagerį, – ką jam pasakytum? – Visų pirma, pagirčiau, kad žmogus jau bando tyrinėti alaus pasaulį. Jis renkasi teisingai – pradeda nuo lengviausio alaus. Čia panašiai kaip mokykloje – negali pereiti į kitą klasę, nepabaigęs ankstesnės. Pasakyčiau jam: „Eime, aš tau papasakosiu istorijų“. O tada pakviesčiau jį į barą. Nebūna taip, kad žmogus visai nemėgsta vieno ar kito gėrimo, – jis greičiausiai dar nespėjo atrasti jam patinkančių skonių. 117

Upių keliais Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kai sukdama dulkėtu Puvočių keliuku sutikau neįgaliojo vežimėliu riedantį vyrą, nė neįtariau, kad būtent nuo šio žmogaus prasidėjo istorija, kurios atvykau išgirsti. Netrukus sužinosiu, kad vežimėlyje sėdėjo Stasiukas, į Puvočius atviliojęs kaunietį Praną Gatavecką. Labai gali būti, kad nutrūktgalvis motociklininkas, slidininkas ir baidarininkas Pranas greitai taps tikruoju šio etnograf inio kaimo gyventoju, ‒ nuo ankstyvo pavasario į Kauną jis retai beužsuka. Kur kas dažniau jį su gyvenimo drauge Rasa pamatyti galima baidarėje arba ant irklentės vienoje ar kitoje Dzūkijos upėje.

118

119

120

Čia tikras rojaus kampelis, ypač man, nuo studijų metų organizuojančiam keliones

‒ Atrodo, kad karantinas, kurį mes dvejus metus išgyvenome, į Dzūkijos miškus ir kaimus pritraukė naujų gyventojų? ‒ Gaila, Stasiukas kažkur, mačiau, išvažiavo, jis papasakotų mūsų istoriją. Aš turiu du brolius Rolandą ir Donatą, jie abu daug dirba. Retai kada visi trys kur išvažiuojame, bet taip nutiko, kad per karantiną visi nusipirkome bekelės motociklus. Juos išmėginti nusprendėme Dzūkijos miškuose. Važinėjome, važinėjome, kol atriedėjome į Puvočius, čia Stasiuką ir sutikome. Vienam iš mano brolių, Donatui, kaimas labai įstrigo, nei iš šio, nei iš to Stasiuko paklausė, gal čia kas sodybą parduoda. „Šitą parduoda“, ‒ pamojo Stasiukas ranka į žole apžėlusį plotą, per kurį ėjo siauras takelis. Juo Stasiukas privažiuodavo prie Merkio ir galėdavo žiūrėti į tekantį upės vandenį. „Perkam“, ‒ tą pačią akimirką ištarė brolis ir štai, mes atsiradome čia. Ne tik mes, bet ir Pupa, kurią priglaudėme Merkinės degalinėje. Dukterėčia vardą sugalvojo, bet buvo iškart aišku, kad Pupa pasiliks su mumis. Tais pačiais metais, vos įsigiję sodybą, surengėme čia Jonines. Kai nupjovėme žolę, supratome, kokia iš tiesų didžiulė ši sodyba. Gal šimtas bičiulių suvažiavo, suguldėm visus pakrypusiame kluone, ant šieno. Ten ir kino salę įrengėme, filmus žiūrėjome. O paskui – su broliais čia kiekvieną savaitgalį, į darbo ir poilsio stovyklą. Mudu su Rolandu iš Kauno atvažiuojam, Donatas – iš Vilniaus. Per karantiną sodyba buvo mūsų išsigelbėjimas. Kaune turėjome kompaniją, kuri organizuodavo slidinėjimo stovyklas. Vieną savaitę šimtas žmonių į Italiją, kitą dar šimtas, ir staiga – stop, nebeliko nieko, visi darbai pasibaigė. Mes kompiuterius į šoną, patys į šortus ir nuo ankstyvo pavasario – į sodybą. Aptvarkėm viską, kiek galėjome, kad būtų įmanoma gyventi, ožiukų nusipirkom, kad upės krantus apgraužtų. ‒ Iš kur jūs, miestiečiai, žinojote kaimo darbus? ‒ Na, nesame mes visiški miestiečiai, užaugome Kaune, Aleksote, nuosavame name. Mūsų mama iki šiol namuose augina dešimt vištų. Ir mes, trys bernai, visada prie ūkio. Brolis Donatas turi nuosavą spaustuvę, kitas brolis Rolandas – bankininkas. Darbų ir vienas, ir kitas turi iki kaklo, sodyba yra išsigelbėjimas, atvažiuoja čia, numeta telefonus, kimba į kaimo darbus ir viską pamiršta. Man lygiai toks pat jausmas. Čia tikras rojaus kampelis, ypač man, nuo studijų metų organizuojančiam keliones, pėsčiųjų ir dviračių žygius, plaukimus baidarėmis. Aplink – keturios ar penkios upės, maršrutai – nuostabūs. Baidarės, irklentės, enduro motociklai ‒ argi ne kosmosas. Internetas, beje, čia tobulai veikia, o jo bokšte turime nuostabiausią apžvalgos aikštelę, iš kurios galime palydėti saulę. 121

122

123

124

125

Puvočių ritmas skiriasi nuo kitų kaimų ritmo. Čia ir grybai, ir vanduo, ir miškas, daug visko gali nuveikti.

‒ Pranai, kaip tau atrodo, kodėl gamta ima ir susuka miesto žmogui galvą? ‒ Todėl, kad čia tyla ir ramybė. Todėl, kad čia supranti, ką gamtai reiškia žmogaus veikla. Kad net ir daug apie tai negalvodamas čia pradedi kitaip gyventi. Rasa, štai, darželį įsirengė, pomidorus, agurkus augina, kiaušinių iš kaimynų parsinešame, nelabai čia daugiau ko ir reikia. Kai pas mus atvyksta žmonės plaukti baidarėmis, dažnai girdime: čia antroji Nida. Tikrai, gal net geriau, nes žmonių dar čia nėra kiek Nidoje. Ramu čia, sako. Daug kam Dzūkija asocijuojasi su grybais, tačiau man tai – vandens turizmo kraštas. Per tuos metus, kai gyvename, patyriau, kad Puvočių ritmas skiriasi nuo kitų kaimų ritmo. Čia ir grybai, ir vanduo, ir miškas, daug visko gali nuveikti. Dėl to vieta ir tampa unikali. ‒ Ir jūs ją nusprendėte išnaudoti organizuodami plaukiojimus upėmis? ‒ Žinai, man visada atrodė, kad baidarių žygiai – ne man. Visas tas triukšmas, alkoholis, šiukšlės... Tačiau kai patys natūraliai pradėjome plaukioti, supratome, kad plaukimas gali būti visai kitoks, kad mes galime išnaudoti aplinkui esančias upes, ežerus, kad galime ramiai būti, bendrauti, ilsėtis. Taip atsirado platforma „Upių kelias“, kuri pateikia patirčių idėjas. Gal galime plaukti pasiėmę picą iš Varėnos? O gal keliaujam irklentėmis į „Pasaulio puodus“ Merkinėje? Man atrodo, kad gamta, maistas ir fizinė veikla tarpusavyje stipriai susiję, o žmonės vis dažniau ieško įdomių patirčių. Nesame šventeivos, alaus pagurkšnojame, tačiau juodųjų orchidėjų upėje niekas nedainuoja. Tiesą sakant, upėje žmonės dažnai neįvertina savo jėgų, saulė ir alkoholis juos pakerta. Prisižiūrėję tokių plaukikų, mes pradėjome rinkti tokį tarsi savo klubą, žmones, kurie myli gamtą ir kurie nenumes šiukšlės pakrantėje. Išeitį radome tokią: nupirkome brangesnės įrangos, sugalvojome savo žygeiviams veiklų. Tada daugiau niekam laiko ir nelieka.

126

127

128

129

‒ Ar pastebite, kad dabar žmonės daug mažiau šiukšlina? ‒ Nesu tikras. Šią žiemą buvo daug sniego ir ledo, o kai viskas nutirpo, plaukėme upe ir rinkome šiukšles. Net sunku įsivaizduoti, kiek jų upė atnešė! Kartais, kai upėje dienos labai užimtos, laukdami atplaukiančių saviškių pastebime, kad šiukšlės atplaukia pirmiau nei žmonės. Ir vasaros gale, kai Merkyje vandens sumažėja, matai, kad šiukšlių pilnas dugnas. Tada plaukiam, nardom, renkam, kraunam į savo baidarę. O juk būtų daug paprasčiau, jei suvežtų savo šiukšles baidarininkai ir sukrautų į konteinerius. Bet čia dar ne tokia prasta situacija, matom ir tokių vietų, kur daug daug blogiau. Atvažiuoji motociklu į stovyklavietę, tai pirmiausia turi šiukšles susirinkti, o tik tada gali palapinę statyti ir laužą kurti. Mūsų surinktas tuščių skardinių rekordas – šimtas dvidešimt eurų. Tik pagalvokit! Karantinas pakvietė į gamtą žmones, tačiau neišmokė, kaip su gamta reikia elgtis. ‒ Pastebėjote, kad baidarės grįžta į madą?

130

‒ Oldskūlas. Keletas mūsų pažįstamų jau ne vienus metus išsirenka upę ir praleidžia joje savaitę. Per karantiną, prisimenu, paskambino man vienas pažįstamas, sako: Pranai, stogą visiškai rauna, reikia kažką sugalvoti, duok veiklos. Nuvežėm jam baidarę į Vilnių, jis pasiėmė keletą daiktų, paliko telefoną ir išplaukė. Atplaukė kruvinas, nes Merkys kai kuriose vietose apaugęs krūmais, toks žygis tampa iššūkiu, reikalauja jėgų, bet kartu išvalo galvą, leidžia apmąstyti daugybę dalykų. Man atrodo, kad per karantiną žmonės pradėjo kitaip mąstyti ir kitaip gyventi. Jie pajuto gamtos galią ir naudą. ‒ Jūsų sodyboje yra keletas pastatų ‒ kaip su broliais pasidalinote, kuriame kuris gyvensite? ‒ Kad labai ir nesidalinome. Kiekvieną savaitgalį čia visi susiburiame, draugai atvyksta. Karantinas daug dalykų pakeitė, dvejus metus patys čia pragyvenę suprantame, kokia neįtikėtina yra šita sodyba, leidžianti pasislėpti, pailsėti nuo žvėriško gyvenimo tempo. Pajutę gamtos ir vandens stebuklą, norime, kad ir kiti jį patirtų.

131

NAUJI HORIZONTAI

Pasaulio gyventojai Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Mesti saugų gyvenimą ir žengti į nežinią išdrįsta nedaugelis. Tačiau tik užvėrę seno gyvenimo duris galime prisipildyti naujų idėjų ir patirčių, – mano Justina ir Justinas Albrikai – profesionalūs atostogautojai, plaukiotojai jėgos aitvarais, tinklaraščio „Atostogautojai“ ir instagramo paskyros „partners_in_crime_ jj“ kūrėjai. Prieš keletą metų palikę stabilumą garantuojančius darbus, pora dabar po pasaulį keliauja paskui dvi jiems svarbiausias gamtos stichijas: vandenį ir vėją – laisvę ir netikėtumą.

132

133

134

– Justina, Justinai, žvelgiant į jus atrodo, kad keliaujate paskui vėją ir vandenį, tiesa? Justina: Mes keliaujame paskui vėją ir šilumą. Dažniausiai mūsų kelionės tikslu tampa vietos, kuriose labai šilta, galima gyventi ir plaukioti jėgos aitvarais, – tropikai. Retai renkamės miestus, dažniausiai apsigyvename kaimuose, kur mus supa ramybė. – Kodėl šios dvi stichijos jums tokios svarbios? Justinas: Šios dvi stichijos yra tikros. O dar kai pasikinkęs vėją jį gali prisitaikyti savo norams, tikslams... tampa nuostabu! Justina: Anksčiau užsiėmėme ir vandenlenčių sportu, kuris yra kitoks nei jėgos aitvarai: vandenlentėse yra aiški sistema, trasa, kuria nuolatos plauki. Su aitvaru ir vėju yra visai kitaip. Vėjas suteikia laisvę plaukti bet kur, net į atvirą jūrą. Man svarbus laisvės jausmas, susiliejimas su gamta, juk mes tiek daug laiko praleidžiame patalpose, nors gamta mums be galo svarbi. Plaukimas jėgos aitvaru tampa aktyvia meditacija, padedančia sugrįžti į save.

Justinas: Taip pat žavi ir netikėtumo faktorius. Plaukimo su jėgos aitvaru negali suplanuoti, kad ir kaip stengtumeisi, – vėjas nepavaldus planams. Taip kiekvieną dieną mokaisi paleisti kontrolę, susitaikyti su faktu, kad negali visko suvaldyti. Justė paminėjo labai gerą žodį – sistema. Mums tapo labai patogu suktis sistemose: darbe turime tam tikrą sistemą, namuose taip pat, nuvažiavę į vandenlenčių parkus taip pat mėgaujamės sistema. O vėjas suteikia netikėtumo ir laisvės. – Ar esate galvoję, ką šios stichijos suteikia jums patiems, jūsų asmenybėms, santykiams? Justina: Jos apvertė mūsų gyvenimą aukštyn kojom! Jei ne jėgos aitvarai, tikrai nebūtume ten, kur esame dabar. Turbūt jais ir susidomėjome iš noro gyventi kitaip, užpildyti vidinę tuštumą, trūkumą gyvenant įprastinį gyvenimą. Norėjome gyvenimu mėgautis ne tik po darbų ir savaitgaliais. Taip po truputį šis mūsų laisvės noras brendo, iki kol pasiryžome mesti savo darbus ir išeiti į niekur. Išvykome į Aziją ir pradėjome kurti savo gyvenimą aplink jėgos

aitvarus. Šiandien taip ir gyvename: keliaujame ten, kur galime plaukioti, ir dirbame nuotolinius darbus, neturinčius griežtos sistemos, kurie leidžia mums mėgautis savo hobiu. Dabar gyvenimas sukasi aplink tai, ką mėgstame. Justinas: Aš visą laiką buvau genamas vėjo – kur vėjas papūs, ten ir keliausiu, nebuvau itin stabilus. Vaikystėje mane vadindavo vėjo pamušalu. ( Juokiasi.) Justina: Tačiau turiu pabrėžti, kad vienoje įmonėje Justinas išdirbo 13 metų. ( Juokiasi.) Justinas: Dabar vėjas man sukuria darbo vietą – esu jėgos aitvarų instruktorius ir mokau žmones plaukioti bet kurioje šalyje, kurioje tuo metu esame. Vėjas man atpučia darbą: visi mano projektai, taip pat ir fotografijos bei filmavimo veiklos yra padiktuotos vėjo ir vandens. Vėjas yra mano darbdavys. (Šypsosi.)

Justina: Šios stichijos užgrūdina – jos moko

paleisti kontrolę. Dėl jų komforto ir baimių zona gerokai prasiplėtė. – Ar laisvės troškimas jus lydėjo nuo pat vaikystės? Justina: Aš nuo pat vaikystės buvau vandens vaikas ir jau tada galvodavau, kad esu gimusi ne tame žemyne, norėdavau gyventi Havajuose ir plaukti banglente. Vanduo mane labai traukia. Vandenyje vyksta visi mano hobiai: jėgos aitvarai, vandenlentės, banglentės, baseinas... Vandenyje aš atsipalaiduoju, nurimstu. Turbūt tai yra geriausias atsakymas, ką veikti ateityje, – būti ten, kur tau gera. Gali nežinoti konkrečios ateities specialybės ar tikslo, tačiau būtina prisiminti tokius dalykus iš vaikystės ir keliauti ten, kur tave traukia. Mane visada traukė vanduo. Justinas: Vėjas man atpūtė Justę. Nors vaikystėje buvau vėjavaikis, suaugęs pradėjau rimtėti, save įtikinėti, kad man patinka stabilumas, darbas ofise... Pradėjau skirti pirmenybę ne savo svajonėms, kol išvykus pakeliauti su Juste atsivėrė akys, kad gyventi galima ir kitaip. Po antros mūsų kelionės man visiškai susisuko smegenys ir pradėjau nebematyti prasmės Vilniaus gyvenime. ( Juokiasi.)

135

136

137

Justina: Keliaudami pradėjome sutikti

vyresnių žmonių, kurie metė svarbias karjeras, kad galėtų pradėti gyventi pagal savo norus. Tuo metu tai atrodė labai keistai – mesti viską, ką tiek ilgai kūrei! Tačiau sutikus vis daugiau kitaip nei mums įprasta gyvenančių žmonių, jie mus įkvėpė ryžtis pokyčiui. – Skaičiau, kad ir jūsų pažinties istorija neapsiėjo be aitvarų, neklystu? Kaip tas vėjas atpūtė Justę? Justinas: Turbūt kaltas mūsų narciziškumas. ( Juokiasi.) Išvažiavau su draugu į Egiptą, Justė tuo metu taip pat ten buvo, tik kitame kurorte, už 300 km. Feisbuko jėgos aitvarų grupėje pasidalinome nuotraukomis iš kelionės, o grįžę į Vilnių jau pradėjome bendrauti. Justina: Mus sujungė jėgos aitvarai, noras pasidalinti savo įspūdžiais. Vilniuje neturėjau bendraminčių grupės, tad džiaugiausi, kad atsirado žmogus, su kuriuo galėjau pasikalbėti apie savo hobį. Justinas: Pirmą kartą susitikę Vilniuje visą laiką prasikalbėjome apie jėgos aitvarus. Justina: Taip jau yra – kai jungia bendras hobis, jautiesi lyg bendraudamas su senu pažįstamu. Justinas: Jei kita mergina būtų įkėlusi nuotrauką iš Egipto, aš turbūt net nebūčiau žvilgtelėjęs. Tačiau Justė buvo su jėgos aitvaru, hidrokostiumu ir darė šuolį. ( Juokiasi.) – Kodėl būtent jėgos aitvarai? Juk yra tiek daug vandens sporto rūšių! Justinas: Mano draugas užsirašė į jėgos aitvarų kursus ir pakvietė mane pažiūrėti, kaip jam sekasi. Kadangi tuo metu buvau netoliese, Šiauliuose, nusprendžiau nuvažiuoti iki Svencelės. Atvažiavęs pamačiau kemperius, žmones ilgais plaukais, ant saulutės besišildančius jaunuolius, aitvarus, vėją, ir pagalvojau: kur aš buvau iki šiol?! Nusipirkau vieną pamoką, antrą, mano

138

draugas išvažiavo namo, o aš likau. Plaukiojimas jėgos aitvarais turi labai daug sudedamųjų dalių: tai bendravimas, sportas, meditacija, laikas gamtoje. Justina: Justinas visada buvo labai aktyvus, prieš jėgos aitvarus jis ilgai nardė ir planavo tapti nardymo instruktoriumi, tačiau dėl aitvarų tai metė. O aš irgi visada ieškojau aktyvios veiklos, ilgą laiką buvau bėgikė, kol atsitiktinai feisbuke pamačiau jėgos aitvarų stovyklos skelbimą. Tuo metu nežinojau, kas tai per sportas, tačiau netyčia užsiminusi kolegoms sužinojau, kad vienas iš jų juo irgi užsiima. Jo pasakojimai mane sužavėjo ir visiškai apsuko galvą. Visą gyvenimą ieškojau ko nors unikalaus, kitokio, o jėgos aitvarai pasirodė ypatinga, reta veikla Lietuvoje. Sudomino išskirtinumas ir, žinoma, vanduo. Justinas: Plaukiodamas jėgos aitvaru taip pat labai patenkini savo pasirodymo poreikį – išmokęs naują triuką nori jį kam nors parodyti, o ant kranto tave visada stebės bet vienas žmogus. ( Juokiasi.) Justina: Iš vienos pusės, su jėgos aitvaru esi vienas – kovoji su savo baimėmis, nenorais, susivaržymu; bet kartu priklausai ir didelei bendruomenei, su kuria visada gali pasidalinti įspūdžiais, pamokomis. Gauni viską, ko žmogui reikia: pabūni su savimi, pamedituoji, įgyji pamokų, kurias perkeli ir į savo asmeninį gyvenimą, taip pat praleidi laiko kartu su bendraminčiais. – Kaip apibūdintumėte jausmą skrodžiant vandenį su aitvaru? Justina: Lengva euforija, meditatyvinė būsena, kai esi čia ir dabar, ryšyje su savimi ir aplinka. Justinas: Euforija ‒ turbūt tiksliausias apibūdinimas. Justina: Galbūt jėgos aitvarai dėl to taip ir kelia priklausomybę.

139

140

141

142

– Kalbantis su jumis matyti, kad esate lengvai priklausomi nuo jėgos aitvarų, jūsų akys tiesiog dega! Justina: Mano mokymosi grupėje buvo keturios merginos, iš jų likau tik aš viena. Turbūt šis sportas joms nebuvo toks svarbus kaip man. Tačiau yra žmonių, kurie kažkaip kitaip sukurti, jie prisitaiko savo gyvenimus prie jėgos aitvarų. Pradėti plaukioti pavojinga, nes labai tikėtina, kad tavo gyvenimas pasikeis. Justinas: Tik dvidešimt procentų ar net mažiau baigusių jėgos aitvarų kursus plaukioja ir toliau. Tai žmonės, kurie turi savy kažkokį vidinį varikliuką, kadangi šis sportas reikalauja daug vidinių pastangų: pirmiausia turi sugalvoti, iš kur gauti lėšų įrangai, vėliau turi atrasti daug drąsos kaskart prašyti darbdavio laisvų dienų, kad galėtum išvažiuoti gaudyti bangų, taip pat – nebijoti aukoti sveikatos keltis anksti ryte, važiuoti plaukioti ir grįžęs vėlai po to ryte vėl eiti į darbą. Galbūt akys ir dega dėl šio vidinio varikliuko. – Ar prisimenate savo pirmą kartą su jėgos aitvaru?

Justinas: Ta diena man buvo labai sudėtinga: šalta, šlapia, vėjas pučia, saulės nėra, niekas nesiseka. Tačiau labai gerai pamenu akimirką, kai susikaupęs atsistoju ant lentos ir išsijungia visas aplinkinis garsas, lyg girdėtum tik per ramų vandenį plaukiantį laivelį, ‒ viskas išsijungė, net vėjas. Buvo be galo gera! Justina: Man stipriausias atsiminimas buvo iš pirmo savarankiško plaukimo. Plaukti viena bijojau, nežinojau, ar esu pakankamai tam stipri. Nors tą kartą plaukiau visai nedaug, jausmas, kad sugebėjau pati, buvo nerealus. Po to nusipirkau visą įrangą ir taip viskas prasidėjo. – Nuo jėgos aitvarų neatsiejamas ir kitas jūsų hobis – kelionės. Ar skaičiavote, kiek šalių jau esate aplankę? Justinas: Neturime poreikio skaičiuoti, jų tikrai nebuvo daug. Justina: Gal penkiolika? Esame kitokie keliautojai – nebe tie jaunuoliai, kurie su kuprinėmis gali išmaišyti visą pasaulį, kasdien keisdami

nakvynės vietą. Keliaujame sėsliai, pirmiausia ir dėl to, kad turime vežtis milžinišką aitvarų įrangą. Dažniausiai į vieną vietą važiuojame bent mėnesiui. Justinas: Esame lėti keliautojai, galbūt net ne keliautojai, o pasaulio gyventojai. – O kuri vieta patiko labiausiai? Justinas: Kaskart, kai grįžtame iš naujos šalies, manome, kad tai yra mūsų šalis. ( Juokiasi.) Justina: Ir tuomet visus draugus raginame ten keliauti. ( Juokiasi.) Justinas: Kol plaukiojame jėgos aitvarais, turbūt geriausia vieta – Brazilija. Justina: Jėgos aitvarais neplaukiojantiems žmonėms rekomenduočiau aplankyti Balį. Nors tai gana maža sala, ji labai įvairi: turi džiungles, aukštas uolas, šventyklas, jų religija labai žavi dėkingumo idėjomis, ten saugu ir gera keliauti, nedideli atstumai, skanus ir pigus maistas. Be to, tai banglentininkų rojus.

Azijos šalys mane žavi savo religija, dėl jos

jaučiuosi saugiau nei, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, todėl Balį galėčiau rekomenduoti ir merginoms, norinčioms pakeliauti vienoms. Justinas: Manau, prie saugumo Azijos šalyse taip pat labai prisideda ir alkoholio nevartojimas. Religija jį draudžia, tad jo suvartojama labai nedaug, o juk alkoholis žmones dažnai verčia elgtis neprognozuojamai ir agresyviai. Pietų Amerikoje labai jauti, kad alkoholis liejasi laisvai. – Ar per šiuos metus jau supratote, tai kaipgi reikia profesionaliai atostogauti? Justina: Pagal mus, taip. ( Juokiasi.) Jei dabar paskambintų ir pakviestų į skubią kelionę, puikiai žinočiau, kokius daiktus pasiimti. Turime ir praktinės patirties: ką ir kaip užsisakinėti, kokį transportą nuomotis, ko išvažiuojant svarbu nepamiršti. Žinodamas tam tikras šalių ypatybes, gali lengvai nuspręsti, kur verčiau nuomotis būstą ant jūros kranto, o kur geriau išsinuomoti tolėliau ir visur keliauti automobiliu ar motoroleriu. Justinas: Dabar per dieną galėtume susiruošti pusmečio kelionei.

143

144

145

Kai ryžomės šiam žingsniui, mes neturėjome pinigų, didelių santaupų. Mesdami darbus žinojome, kad turėsime sugalvoti naują būdą, kaip vėl užsidirbti.

– Minėjote, kad vasarojate Lietuvoje, – ar kaskart sugrįžę į gimtinę matote ją vis kitaip? Justina: Tikrai taip. Pirmiausia keičiamės mes patys – tradicinis gyvenimo būdas mums nebetinka, neretai pasijaučiu balta varna, po truputį keičiasi ir draugų ratas. Taip pat grįžęs iš kitų šalių pamatai, kokia graži ir turtinga yra mūsų šalis, kaip čia tvarkinga, o parduotuvėse yra visų reikiamų prekių. Lietuvoje gyvenimas labai geras, palyginus su kraštais, į kuriuos keliaujame. Mūsų šalis nenualinta, lietuviai sugeba ją saugoti, neteršia gamtos, čia jaučiuosi saugi. Lietuva man vis dar yra namai. Justinas: Kaskart išvažiavęs apie Lietuvą susikuriu iliuziją, kad grįžus bus labai gera, tačiau euforijos lygis labai greitai nukrenta ir susilygina su bendru kasdieniu fonu. Gamta Lietuvoje labai graži, bet čia šalta! ( Juokiasi.) Nežinau, ar grįžtume vasaroti į Lietuvą, jei ne noras praleisti vasarą kartu su mano dukra. Kol dar neatradome būdo kartu keliauti, grįžtu čia būti tėčiu. (Šypsosi.) – Savo tinklaraštyje rašote, kad gyvenimas jums „yra apie patyrimus, atradimus ir naujus skonius“, – ar tai vis dar atitinka jus ir jūsų gyvenimo būdą? Justinas: Taip! Justina: Man taip pat. Net ir grįžę į Lietuvą kaskart bandome atrasti naujų veiklų ir pramogų, pavyzdžiui, šiemet mokysimės plaukti banglente Melnragėje. Naujos veiklos padeda atsinaujinti ir mūsų smegenims, taip galvoje atsiranda daugiau idėjų, aplinkoje – galimybių ir bendraminčių. – Ko palinkėtumėte tiems, kurie svajoja apie

146

kitokį gyvenimą, bet nesiryžta žengti jo link? Abu: Just do it! ( Juokiasi.) Justina: Ir aš pati buvau šioje stadijoje, kai labai norėjau keisti gyvenimą, bet nesiryžau, todėl kartais erzina žmonės, kurie mano, kad mums taip pradėti gyventi buvo labai lengva ir paprasta. Abu iki tol dirbome vadovais, manėme, kad nieko kito nemokame, – juk nevadovausime kitiems nuotoliniu būdu. Išėję iš darbų pasijautėme, lyg pradėtume viską vėl iš naujo. Jei žmogus yra stadijoje, kur jam tereikia žiupsnelio motyvacijos, kad pasiryžtų pokyčiui, siūlyčiau pradėti domėtis tai padariusiais žmonėmis – jie labai įkvepia! O jei žmogus dar nežino, kokio pokyčio nori, kviesčiau eiti ir išbandyti visas veiklas, kurios bent šiek tiek domina ir traukia. Smalsumas dažniausiai veda į atsakymus. Justinas: Kai klausi tave žavinčio žmogaus, kaip jis susikūrė savo gyvenimą, jis dažnai atsako: imi ir darai. Pamenu, anksčiau toks atsakymas labai erzindavo ir glumindavo ‒ ką reiškia tiesiog imti ir daryti, kaip aš galiu mesti darbą ir išeiti į niekur? Tačiau dabar, kai manęs to paklausia, atsakau lygiai taip pat. ( Juokiasi.) Kai ryžomės šiam žingsniui, mes neturėjome pinigų, didelių santaupų. Mesdami darbus žinojome, kad turėsime sugalvoti naują būdą, kaip vėl užsidirbti. Bet visgi ryžomės. Justina: Išstumti save į nežinią labai naudinga. Tik užvėrę senas duris galime atverti naujas. Kartais jas reikia užverti labai drastiškai. Justinas: Nieko nekeisdamas retai sugalvosi ką nors naujo. Turi atlaisvinti savo protą ir kūną, kad prisipildytum naujų idėjų ir patirčių.

147

Persikrovimo sulauksime kartu Tekstas: Irina Belan Vertimas: Miglė Mikulėnaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Pradėti viską iš naujo nėra lengva. Juolab išslydus žemei iš po kojų. O ypač sunku, kai iš po kojų išslysta gimtoji žemė. Ukrainoje Mariko Gelman yra gerai žinoma. Ji sulaukusi ir tarptautinio įvertinimo – menininkės kūryba pristatyta Romoje, Taline, Londone, Prahoje, Kopenhagoje, Tokijuje, Fukušimoje ir, be abejonės, Kyjive, Lvive, Lucke. Moteris žinoma ir dėl to, kad tapo Japonijos televizijos „Kansai“ sukurto dokumentinio filmo „Marija ir Fukušima“ pagrindine veikėja.

148

149

150

– Kada supratote, kad karas neišvengiamas? – Karas nuolat vyksta įvairiomis formomis. Žmogus visą gyvenimą kovoja už save. Organizmo atsakas į ligą irgi yra karas. Emocijos stoja akistaton su loginiu mąstymu. Autokratijos, diktatūros, narciziškos kontrolės formos kovoja su tuo, kas įprasta ir tapę norma. Karo šaknys slypi mūsų evoliucijos istorijoje. Įsiklausykite į šį makabrišką absurdą – Ukraina bando užimti valstybę, kuri negalėtų egzistuoti be Ukrainos! Kyjivas tapo svarbiu susisiekimo ir kultūros centru kelyje iš variagų pas graikus tuo metu, kai toje vietoje, kur dabar Maskva, buvo tik pelkė. Ukraina leidžia sau tai, kas Rusijai neleistina ir neprieinama prabanga: mes turime demokratinius rinkimus, iš tautinių mažumų kilusį prezidentą, tiek oficialiuose dokumentuose, tiek kasdienybėje vartojame gimtąją kalbą ir renkamės europietišką vystymosi kryptį. Žinoma, ir už tai mūsų šalis nusipelnė būti nubausta. Nubausta bombardavimu. Nubausta vykdant civilių, taikių gyventojų genocidą. Šiandienis karas, perėjęs į aktyviąją fazę, draskantis mano šalį ir mane plėšantis į gabalus, yra ne kas kita kaip archetipinė Dovydo ir Galijoto kova. Karas vyko visada. Mes apie tai sužinojome, kai auštant vasario 24-ajai pabudome nuo sprogimų. – Ką sukūrėte prasidėjus karui? – Mudvi su mama paskubomis susipakavome daiktus ir išvykome iš Kyjivo anksti ryte po pirmųjų raketų smūgių. Į kaimą, kuriame gyveno mano močiutė, važiavome kelias valandas – iš miesto buvo baisios spūstys. Močiutės rūsyje slėpėmės nuo bombų smūgių, ten nusinešėme vandens, maisto produktų, miegmaišius ir dokumentus. Iš šakelių sudėliojau kryžių. Tai ir buvo mano pirmasis kūrinys prasidėjus karui. Nors ne, tikriausiai buvo ir dar vienas, ankstesnis. 2021 metų sausio viduryje pradėjau grafikos darbų ciklą „#summer2050“. Pirmąjį darbą nupiešiau tušu, kaip aliuziją į I. Šiškino „Rytą pušyne“. Vietoj meškų ant išversto medžio – trys pritūpę nuogi žmonės su dujokaukėmis. Antrame plane tarp medžių matyti didžiulių driežų kontūrai. Tai yra poapokalip-

tinis pasaulis. Kūrinyje daug liūdesio ir karo nuojautos. Šį darbą įsigijo kolekcininkas iš Bratislavos, o už jį gauti pinigai buvo pervesti Ukrainos jungtinėms pajėgoms. – Mariko, jūs pati turite psichologinį išsilavinimą. Kaip stresą išgyvena meniškos prigimties ir polinkio į meną neturintys žmonės? Ar čia esama skirtumų? Kaip jūs tvarkotės su stresu? – Dažnai manoma, kad meniškos prigimties žmonės skausmingiau priima sunkumus, esą jie turi plonesnę odą. Bet teisingiau būtų kalbėti apie žmones, kurie gerai toleruoja frustraciją, t. y. geba atlaikyti netikrumą, nežinomybės jausmą ir nepalūžti. Kitų tolerancija mažesnė. Tačiau nepastebėjau, kad tarp meno profesijos ir tolerancijos frustracijai būtų tiesioginis ryšys. Menininko prigimtis tokia, kad jis negali nereaguoti. Jis negali tylėti matydamas blogį. Mes kuriame instaliacijas iš įvairių po ranka pasitaikančių medžiagų, mezgame ikonas iš kamufliažinių tinklų, fiksuojame kelionių detales iš žmones gabenančių traukinių, rašome dienoraščius. Reaguojame į aktualijas, o to reagavimo rezultatas taps palikimu ir ateityje bus žinomas kaip karo laikų kultūros archyvas. Aš pati stresą išgyvenu sunkiai. Turiu negalią. Man negalima patirti ilgalaikio streso, nes dėl to paūmėja lėtinės ligos. Prahoje gydytojas, atlikęs tyrimą, paskyrė tris mėnesius vartoti antidepresantus ir raminamuosius. Jis leidžia man piešti ir dirbti draugų restorane Prahoje – ten tvyro šilta atmosfera, kaip šeimoje. Taip aš bent šiek tiek atsiriboju nuo nuolatinio naujienų skaitymo. – Prieš metus, kai jums sukako 33-eji, kalbėjomės apie jūsų ateities planus. Ar karas jums tapo nauju atspirties tašku? – Naujus atspirties taškus nusistatau teigiamų, o ne neigiamų viršūnių laikais. Karas daug ką pakeitė. Praėjo per mažai laiko, kad viską išsianalizuotum ir numatytum ateitį. Planai, susiję su vertybėmis, liko tokie patys – man vis dar svarbiausias yra žmogaus gyvenimas, taikios kasdienybės, o ne psichozės triumfas, šeimos ir draugų saugumas.

151

152

153

– Norėčiau paklausti Milano Kunderos žodžiais: „Kaip atpažinti akimirką, kai kentėjimas tampa perteklinis? Kaip suprasti, kad gyventi jau nebėra prasmės?“ Ir pridursiu nuo savęs: kas šiuo metu suteikia jums prasmės gyventi? – Perteklių kiekvienas supranta savaip. Nelygu, kokia to neišvengiamybė. Perdėtas kentėjimas gali būti sąmoningas pasirinkimas, asmeninis poreikis. Bet neišvengiama kančia priklauso nuo aplinkybių ir gali būti siaubingai žiauri. Psichozės triumfas visada kruvinas, nuožmus ir negailestingas. Šio mirties šokio rezultatus dabar ir matome mano Ukrainoje. Žmogus, praradęs prasmę, miršta dvasiškai. Mano gyvenimas kupinas įvairiausių prasmių. Pavyzdžiui, dalytis gyvenimu su artimaisiais, bendradarbiauti, dirbti su savimi, kad išlikčiau mąstantis žmogus, neapleisti kasdienio darbo ir kūrybos, mylėti, kalbėtis su jumis ir būti išgirstai. Štai visa tai ir yra prasmė. – Nuo pat vaikystės kovojate dėl savo gyvybės. Papasakokite, kokie jūsų vaikystės prisiminimai ir ar jie nors kiek panašūs į tai, ką patiriate dabar? – Kai žmogus išgyvena konkrečią situaciją, sudėtingų gyvenimo aplinkybių jis nesuvokia kaip karo veiksmų realybės. Prie jų priprantama, jos tampa kasdienybe. O kai žiūrite į situaciją iš šalies, žinoma, viskas atrodo kitaip. Vaikystėje buvo sunku dėl vienokių priežasčių, o dabar mane supantis pasaulis ir asmeninės aplinkybės pasikeitė, tad ir sunkumai kitokie. Į klausimą lengviau atsakyti remiantis projekto „Vienatvės visata“ pavyzdžiu. Tai nemaža serija juodų didelio formato mono-

154

tipijų, kurias sukūriau po darbų Fukušimoje, Japonijoje. Kelionė į šį miestą, mano paroda ir prisistatymas, susitikimai su priverstinai perkraustytomis ir sąmoningai užterštose teritorijose pasilikusiomis gyventi šeimomis, su vietos aktyvistais ir valdžios atstovais – visa tai į paviršių iškėlė daug vaikystės prisiminimų. Apie skausmą, ašaras, nesupratimą, neviltį, ligonines, šaltus švirkštus ir daugkartines adatas. Darbas su šia serija padėjo skaudžius išgyvenimus paversti vaizdiniu pasakojimu. Tapau ne įvykių dalyve, o liudininke. Po šio projekto supratau, kad jau galiu dalytis patirtimi ir įsitraukti į bendrą kūrybinį procesą, o ne slopinti prisiminimus, stumti juos į giliausią pasąmonės kertelę. Tam padėjo grupinis meno terapijos seansas Kiote su šeimomis, perkraustytomis po Fukušimos atominės elektrinės sprogimų. Daug ir atvirai kalbėjomės, verkėme, apkabinome vienas kitą, piešėme ir – galiausiai! – kūrėme ateities planus. Grįžtant prie jūsų klausimo – kai žiūriu į šias dideles juodai ir raudonai siuvinėtas monotipijas, regiu tragiškas patirtis, labai panašias į dabartinius mane užklupusius jausmus. – Kaip trauminė karo patirtis atsispindi jūsų kūryboje? – Pagal Niklaso Luhmanno komunikacijos teoriją, informacija yra įvykis, keičiantis sistemos būklę. Į mus plūsta informacijos banga. Galimybės ją suvaldyti ribotos. Tokios bangos užlieja žmones, bendruomenes, bendrijas ir valstybes. Man sunku ką nors numatyti. Šiuo metu rengiu seriją „#summer2050“. Dar aštriau juntu, koks trumpas ir trapus yra gyvenimas, todėl dar labiau jį vertinu.

155

156

157

158

– Hiperrealizmas sukuria tam tikrą iliuziją ‒ tapybos, skulptūros ar fotografijos darbai atrodo tikroviškesni už pačią tikrovę. Kuo jus žavi hiperrealistinė tapyba? – Hiperrealizmas yra momentinis tikrovės atspindys. Tai trunka tik akimirką. Daugiau niekada visatos istorijoje atomai taip neišsidėstys. Ar galite tai įsivaizduoti? Gyvenimo vertės pojūtis žadina troškimą užfiksuoti kiekvieną detalę. Mane traukia paprasti dalykai, be dirbtinių dekoracijų, akademinių mokymų ir modelių. Man patinka pievoje augantis gyslotis, vėjo blaškomas bijūno žiedas, senovinis namelis, sušmėžavęs už samanoto akmens. Ant kiekvieno kūrinio uždedu permatomą, beveik nepastebimą krovimosi ženklą – piktogramą. Negaliu apibūdinti savo darbų kaip grynojo realizmo, nes kiekvienas iš mūsų viską mato subjektyviai. Todėl darbai „Loading“ yra apie jausmus. Tai kvietimas prisidėti prie mano požiūrio į pasaulį, mano pasaulio paveikslo suvokimo, mano meninės raiškos ir kartu sulaukti vidinės perkrovos. Hiperrealizmas susijęs su kiekvieno iš mūsų galimybe matyti. – Kaip jums pavyksta vienu metu kurti skirtingų stilių ir žanrų kūrinius? – Pirmiausia yra idėja ir turinys. Paskui atsižvelgiu į aplinkybes ir galimybes. Juk kai tikintysis ieško paguodos sunkiomis gyvenimo akimirkomis, jis kuria ikoną ant lentelės arba ant džiovintos žuvies, kaip tai darė čumakai (Ukrainoje ir Rusijoje gyvenę vežėjai ir druskos prekeiviai). Jis nelaukia, kol išmoks tapyti ikonas, gaus palaiminimą ar atidarys dirbtuves. Mano karantininė ikonų serija „#TheSecondComing“, piešta tušinuku ant biuro popieriaus, gimė tokiu metu, kai tai buvo vienintelės mano turimos priemonės. Hiperrealizmas reikalauja ramybės, tylos, saugumo jausmo ir susikaupimo. Tai ilgas darbas ir jam reikia kitokių sąlygų. Kaip menininkei, man įdomu stebėti gyvenimo įvykius ir į juos reaguoti. Ėmiausi taip intensyviai dirbti, nes anksti suvokiau savo laikinumą ir mirtingumą. Nematau prasmės ką nors atidėti ir laukti geresnių laikų. – Rodos, nėra tokio klausimo, į kurį nebūtų galima rasti atsakymo Bernardo Shaw kūryboje: „Laisvė reiškia atsakomybę. Tai todėl dauguma žmonių bijo laisvės.“ Ar Rusijos karas prieš

Ukrainą nėra tik paauglio maištas siekiant išvengti atsakomybės? Atsakomybės, kurią suteikia laisvė. Kokios šio karo priežastys? – Pavadinčiau tai priešmirtine autokratijos agonija, kai nebesugebama rasti konstruktyvaus, bendromis vertybėmis grįsto dialogo. Kai visuomenė, išauklėta politinių represijų ir kankinimų kameros baime, susiduria su kitokio pasaulio tikrove. Pasaulio, kuriame yra galimybė rinktis. Kuriame yra alternatyva. Kuriame vyravo ir vyrauja taika. – Kaip jūsų šeima išgyvena karą? – Visaip. Praėjusiais metais, pačiame COVID-19 epidemijos įkarštyje, mirė mano močiutė, ji mane užaugino. Neturėjau užtektinai laiko jos gedėti. Nespėjau papasakoti draugams apie nuostabų jos gyvenimą. Kai mudvi su mama gaudžiant karo sirenoms važiavome į kaimą, ji pasakė: „Gerai, kad močiutė nesulaukė šios dienos ir nemato dabar vykstančios tragedijos.“ Šį interviu noriu skirti jai, savo močiutei, nelengvo likimo nuostabiai gydytojai Valentinai Grigorjevnai Timčenko. Ji išmokė mane būti menininke, pamatyti de-

tales, įžvelgti dalykų esmę ir džiaugtis tuo, ką vadiname smulkmenomis. Tačiau tai ne smulkmenos, tai pati gyvenimo esmė ir prasmė. Beje, kaime mes slėpėmės rūsyje, kurį po namu iškasė jos tėvas, mano prosenelis. Dėkoju savo protėviams, kurie iš anksto pasirūpino mūsų saugumu. Mano dėdė Ruslanas su šeima ištrūko iš vadinamojo „karštojo trikampio“ – Bučos–Hostomelio–Irpinės, jie glaudėsi sodyboje. Išvyko automobilių kolonoje su baltomis vėliavomis – išvažiuoti buvo nelengva, visur aplink šaudė. Nors mano dėdė aklas, jis daug sportuoja, yra aktyvus visuomenės veikėjas. Dabar jis su šeima saugus Čekijoje. Jau spėjo sudalyvauti Prahos maratone. Mudvi su mama Prahoje. Teta ir močiutės sesuo liko kaime netoli Kyjivo. Palaikome ryšį. Šis interviu yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis, projekto vadovė Ugnė Marija Makauskaitė, projekto koordinatorius Skaistis Mikulionis, redaktorė Ilona Čiužauskaitė.

159

BON APPÉTIT

Maistas yra meilė! Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Prieš dvejus metus Skaistė Malevskienė turbūt nė pagalvojusi nebūtų, kad jos gyvenimas gali taip apsiversti aukštyn kojomis. Penkiolika metų banke dirbusi moteris karantino metu netikėtai atrado maisto fotografiją, kuri įtraukė ir užbūrė. Šiandien Skaistė puikuojasi geriausių maisto fotografų topų viršūnėje ir juokais savo gyvenimą skirsto iki maisto fotografijos ir po jos.

– Skaiste, neseniai patekote į geriausių maisto fotografų trejetuką – sveikiname! Tai jau ne pirmasis jūsų apdovanojimas, tiesa? Ar įvertinimai už kūrybą jums svarbūs? – Tai pirmasis tokio lygio apdovanojimas. „Foodelia“ apdovanojimuose pradėjau dalyvauti prieš pusantrų metų, tačiau pirmieji mano laimėjimai buvo mėnesiniai – šio konkurso dalyviai kas mėnesį gali pateikti savo kurtas fotografijas ir iš jų yra renkami favoritai ir laimėtojai. Metų pabaigoje skaičiuojamas visų mėnesių rezultatas ir tuomet jau skelbiami geriausi metų maisto fotografai. Turėjau tikslą ir slaptą svajonę pateikti į geriausiųjų dešimtuką, o pavyko net į trejetuką! Labai džiaugiuosi šiuo apdovanojimu, man tai didelis įvertini-

mas. „Foodelia“ vienija pasaulio maisto fotografų bendruomenę, tad atsidurti greta pačių geriausiųjų yra didelis akstinas kurti toliau ir dar labiau stengtis. Labiausiai džiugina ne pats apdovanojimas, bet pripažinimas, kad esi toje pačioje lygoje su pačiais geriausiais pasaulio fotografais. (Šypsosi.) Fotografija – labai subjektyvus dalykas, kaip menas ji vieniems gali būti graži, o kitiems ne, tačiau tokie konkursai padeda suprasti, kad tai, ką darai, yra vertinama ir svarbu. 160

– Kada supratote, kad maisto fotografija – ta veikla, kuria norite užsiimti? – Maisto fotografija į mano gyvenimą atėjo kaip karantino hobis. ( Juokiasi.) Iki tol penkiolika metų dirbau banke, mėgstu analizuoti, skaičiuoti – niekada nebuvau kurianti menininkė. Meilę maistui jaučiau visada, mėgau gaminti, stilizuoti, puošti namus, tačiau gyvendama banko tempu neturėjau tiek laiko išties atsiduoti šiam hobiui ir sau. Situacija pasikeitė, kai su vyru kartu pradėjome dirbti nuosavame versle, aš išėjau iš darbo banke ir... prasidėjo karantinas. Visi buvome uždaryti namuose, atsirado daugiau laiko gaminti, o aš nusprendžiau, kad metas įsigyti gerą skaitmeninį fotoaparatą. Nuo to viskas ir prasidėjo: ėmiau fotografuoti, mokytis ir maisto fotografija mane tiesiog prarijo! Užbūrė mokymosi procesas – jį pradėjau skaitydama fotoaparato naudojimo instrukciją, nežinojau nieko! ( Juokiasi.) Šis laikotarpis buvo labai geras, nė nepajutau, kaip karantinas praėjo, o aš išmokau fotografuoti. – Nuo fotoaparato instrukcijų iki maisto fotografų topo praėjo vos dveji metai! Kaip manote, koks buvo jūsų sėkmės raktas? – Turbūt mėgavimasis procesu. Prie sėkmės prisidėjo ir tai, kad nesu tik techninė maisto fotografė. Aš taip pat pati gaminimu ir stilizuoju maistą fotosesijoms. Todėl mano visos fotografijos labai išjaustos. Esu maksimalistė – jei ko nors imuosi, noriu tai padaryti tobulai, atiduodu visą save. – Jūsų nuotraukas vienija aiškus fotografijos stilius, kaip jį išsigryninote? – Stilius išsigrynino savaime. Kai kuriame namus, natūraliai juos darome tokius, kokie esame mes patys, taip, kaip gražu mums. Taip ir su fotografija – į mano kuriamus kadrus organiškai įsiliejo patinkantis stilius. Mano fotografijose, kaip ir manyje, yra daug struktūros, tvarkos, tačiau kartu ir harmonijos bei tobulybės siekio – ką darau, turiu padaryti šimtu procentų, kiekvienas kadras turi būti ypatingas. Mano nuotraukos minimalistinės, švarios, išgrynintos ir didžiąja dalimi monochrominės. Fotografuojant man svarbiausia, kad kiekviena nuotrauka turėtų savo pagrindinį herojų. Jau prieš fotografuodama žinau, kokį elementą norėsiu nuotraukoje akcentuoti: spalvą, tekstūrą, judesį ar patiekalą laikančias rankas. Kartą išsikėliau sau uždavinį įamžinti šokančius šampano burbuliukus – ir man pavyko! – Kiekviena jūsų nuotrauka – lyg maža istorija, ištrauka iš pasakos... Kokią žinutę norite perteikti savo kūryba? – Kaskart žinutė būna vis kitokia, tačiau svarbiausias nuotraukoje yra herojus. Kai mokiausi, kartą visą mėnesį fotografavau tik granatą, norėdama atskleisti jo ypatingumą, savybes. Manau, kad kartais svarbu išimti maisto produktą iš konteksto, jį dekonstruoti, pažiūrėti kitomis akimis ir taip kurti naujas istorijas. O jei fotografuoju tradiciniame kontekste, siekiu perteikti to produkto ryškiausias savybes ir taip atskleisti jo savitumą. Kiekvieno menininko tikslas ‒ sukurti paveikų kūrinį. Taip pat ir maisto fotografo pagrindinė užduotis yra sukelti emociją, sužadinti jausmus. 161

– Ar visada buvote kūrybiška? – Mano gyvenimas tarsi pasidalijo į du etapus: prieš maisto fotografiją ir po. ( Juokiasi.) Visi, kas mane žino kaip banko departamento direktorę, žiūri į mano maisto fotografiją nesuprasdami. O tie, kurie žino mane tik kaip maisto fotografę, negali suprasti, kaip aš galėčiau būti ne kūrybinis žmogus. Turbūt mano abu smegenų pusrutuliai veikia, sinchronizuojasi ir aš galiu būti visokia. ( Juokiasi.) Galbūt kūrybiška buvau visada, tačiau mano kūryba įsižemindavo kitokiais būdais: organizuodavau banke renginius, puošdavau namus, gamindavau maistą... Kūryba buvo visada, tik ilgą laiką dominavo tikslioji mano pusė. Dabar dominuoja kūrybinė. Nors vis dar dirbu finansų srityje, tad ir skaičiai niekur nedingo. – Šiandieniniame vizualiame pasaulyje maistas neatskiriamas nuo estetikos. Kiek jums svarbi skonio ir vaizdo dermė? – Nuo pat paauglystės stalo ir maisto estetika man buvo labai svarbi. Mano mama mane su sese mokydavo laukiant svečių puošti stalą, namus. Ir tai išliko – man svarbu, kaip atrodys stalas, kokias lėkštes pasirinksiu, kaip išdėliosiu patiekalus. Tačiau lygiai taip pat svarbu skonis. Jei restorane gauname labai gražiai patiektą, tačiau neskanų patiekalą, malonumas dingsta. Tad skonio ir vaizdo dermė man būtina. – Kokia jūsų maisto ir fotografijos filosofija? – Maistas nėra tik mityba. Tai gyvenimo malonumas ir nedidelė šventė, kurią kaskart sau susikuriame. Maisto fotografija man padeda sustabdyti šią šventės akimirką, emociją, valgymo malonumą. Valgydamas patiri šventę, o fotografuodamas ją įamžini. Man maistas yra meilė. Meilė, kurią įdedame ruošdami patiekalus, serviruodami stalą, kurdami nedidelę šventę. Maistas taip pat yra apie meilę sau – kokį maistą valgome, dedame į savo kūnus, kaip savimi rūpinamės. Ir meilę kitiems – tiems, su kuriais maistu dalijamės. – Pastebėjau, kad jūsų instagramo paskyroje „posing_forks“ vyrauja desertai – ar tai jūsų mylimiausias patiekalas? O gal tiesiog fotogeniškiausias? – Desertais gerokai lengviau sužadinti emocijas – juk kartais vien žiūrint į desertą pradeda bėgti seilės. ( Juokiasi.) Taip pat fotografuojant desertus galima išgauti daugiau efektų: berti trupinius, lieti glazūrą, barstyti cukraus pudrą... Su nesaldžiais patiekalais reikia padirbėti gerokai daugiau – sriubos ir troškiniai dažnai neatrodo taip gražiai arba būna labai nepatrauklių spalvų. Žalias maistas (žuvis, mėsa) daug kam gali atrodyti negražiai ir nepatraukliai. Tad taip, desertai gerokai fotogeniškesni, nors pati nesu labai didelė smaližė. (Šypsosi.) – Maistas yra įnoringas modelis, reikalaujantis apgalvoti fotosesiją iš anksto ir dirbti greitai, tiesa? – Apgalvojimo, greičio, pasiruošimo tikrai reikia. Fotografuojant restorane naudojami net keli patiekalai: su vienu pasiruošiame sceną, o kitus – fotografuojame. Maistas itin įnoringas! Ledai ištirpsta per kelias sekundes, žolelės nuvysta labai greit, o tu turi ne tik fotografuoti, bet dar ir spėti stilizuoti kadrą, parinkti tinkamą šviesą. Makrofotografijoje, kurioje vaizdas labai priartintas, matosi kiekvienas taškelis, kiekvienas pavytęs lapelis, tad maistas turi būti itin šviežias ir tobulai gražus – juk fotoaparatas išryškina visus netobulumus. Pasiruošimas ir greitis būtini. 162

163

164

165

166

Vis dėlto fotografuodama maistą nenaudoju jokių nevalgomų dalykų. Nufotografuotą maistą vėliau valgau aš ir mano šeima, tad geram kadrui vietoj karamelės tikrai nepilčiau automobilių alyvos. ( Juokiasi.) Tačiau yra ir natūralių maisto stilizavimo triukų – įvairios valgomos gėlės, trupiniai, žolelių papuošimai, judesio įtraukimas į sceną, spalvų derinimas naudojant spalvų rato metodiką, maisto kompozicija, tam tikra perspektyva, kuri labiausiai tinka konkrečiam patiekalui... Panaudojant šias subtilybes net ir ne taip išvaizdžiai atrodančius patiekalus galima pavaizduoti itin skaniai, sukelti emocijas, sentimentus. – Į kokius nuotykius, nepaprastas situacijas jus yra atvedęs maistas ir jo fotografija? Turbūt vienas svarbiausiųjų – šis naujas karjeros posūkis? – Dirdama banke daug mokiausi iš kitų žmonių: savo vadovų, kolegų, kitų lyderių, klientų. Jei reikėdavo rinktis, ar paklausti protingo žmogaus, ar ieškoti atsakymo pačiai, – visada rinkdavausi paklausti, nes taip ne tik sužinodavau atsakymą, bet ir galėdavau daugiau pabendrauti su autoritetingais žmonėmis. Mane nuolat lydėjo nepasitikėjimas savimi, visada galvodavau, kad kiti už mane žino gerokai daugiau. Tačiau maisto fotografijoje esi tik tu ir tavo fotoaparatas, nėra su kuo pasitarti, tad kreipiesi į internetą – ši patirtis buvo labai vertinga ir padėjo suprasti, kiek daug informacijos yra internete ir kiek daug gali išmokti pats, domėdamasis ir analizuodamas profesionalų darbus! Dar vienas iš nuotykių, į kuriuos atvedė maisto fotografija, – tai supratimas, kad net ir patys didžiausi autoritetai, tavo mėgstami kūrėjai yra nuo tavęs vos vienos žinutės atstumu. Kartą nutariau kažko paklausti „The New York Times“ dienraščio pagrindinio maisto fotografo Andrew Scrivani. Parašiau jam žinutę instagrame ir negalėjau patikėti – Andrew man atrašė! Mes pradėjome bendrauti, jis iki šiol seka mano darbus, juos kartais pakomentuoja... Neįtikėtina! Atrodo, anksčiau prieiti prie vieno geriausių pasaulio fotografų ir jį užkalbinti būtų buvę neįmanoma, tačiau dabar, dėl socialinių tinklų, pasaulis yra gerokai atviresnis ir artimesnis. Maisto fotografija labai praturtino, užaugino ir padėjo labiau pasitikėti savimi. Supratau, kad viską galiu pati, o jei šiuo metu negaliu – tai galiu išmokti ar pati susirasti reikiamą informaciją. (Šypsosi.) – Šiltasis metų laikas – kokie skoniai, prieskoniai, patiekalai ir spalvos jums asocijuojasi su juo? – Šiltojo sezono spalvos man yra balta ir žalia – pirmoji žaluma, žolelės, gėlės, žydinčios obelys, vyšnios. Kasmet be galo džiaugiuosi, kai sode pradedu auginti savo pačios žoleles, valgomų gėlių žiedus. – Kokius patiekalus siūlote „Lamų slėnio“ skaitytojams? Kodėl išsirinkote būtent šiuos skonius ir ingredientus? – Visuose patiekaluose norėjosi atspindėti žalią ir baltą spalvas. Norėjosi ko nors sveiko, bet ir gražaus, kad būtų malonu valgyti ir akimis, ir jausti derančius skonius burnoje. (Šypsosi.) Šie patiekalai – šauni proga įgyvendinti savo naujųjų metų tikslus gyventi sveikiau ir valgyti daugiau daržovių. Maistas yra meilė – tad naminiai rankų darbo torteliniai – taip pat puiki galimybė gaminimo džiaugsmu pasidalyti su artimaisiais ir maisto šventę paruošti kartu.

167

Torteliniai su žaliaisiais šparagais Šie virtinukai su pesto yra tikrų tikriausia klasika. Galima rasti begalę šio patiekalo variacijų. Pavasario numeriui parinkau itin gaivią ir žalią: su žaliaisiais šparagais ir špinatų pesto.

Pesto padažui: •

40 g kedro riešutų

•

60 g kietojo parmezano sūrio

•

30 g kaparėlių

• 4 valgomieji šaukštai itin tyro alyvuogių aliejaus •

2 saujos (apie 80 g) špinatų lapų

•

3 skiltelės česnako

•

Žiupsnelis druskos

•

Žiupsnelis juodųjų pipirų Virtinukų tešlai:

•

200 g kvietinių miltų

•

2 vidutinio dydžio kiaušiniai

• 1 valgomasis šaukštas itin tyro alyvuogių aliejaus Kompozicijai lėkštėje: •

300 g šparagų

•

½ citrinos žievelė (smulkiai tarkuota)

•

2 skiltelės česnako

•

Kietasis parmezano sūris

• Itin tyras alyvuogių aliejus (sumaišytas su šaukšteliu pesto) •

Smulkinti pipirai (5 pipirų mišinys)

Paruošime špinatų pesto, dėsime į tešlą ir formuosime virtinukus. Pesto padažui paskrudinkite kedro riešutus ir stambiai supjaustykite kietąjį parmezano sūrį. Česnaką stambiai supjaustykite, pakepinkite alyvuogių aliejuje ir leiskite šiek tiek atvėsti. Visus ingredientus sudėkite į maisto smulkintuvą ir sumalkite iki vientisos masės. Pagardinkite druska ir pipirais. Sumaišę tešlą, plonai iškočiokite ir ant gerai miltais pabarstyto stalviršio supjaustykite kvadratėliais (8×8 cm). Kiekvieno kvadrato viduryje dėkite po arbatinį šaukštelį pesto. Šonus aptepkite vandeniu ir per vidurį apverskite tešlą. Gerai suspauskite šonus ir abu uždarytos pusės galus. Didžiuliame puode užvirinkite vandenį su daug jūros druskos ir virkite virtinukus 3‒5 minutes. Svarbu nepervirti, kad jie būtų pakankamai traškūs (kaip sako italai, al dente). Tuo tarpu nupjaukite sumedėjusius šparagų galus ir smulkiai supjaustykite česnaką. Keptuvėje įkaitinkite alyvuogių aliejų ir pakepinkite šparagus 5‒7 minutes. Pasibaigus kepimo laikui, įdėkite česnako ir tarkuotos citrinos žievelės. Su kiaurasamčiu išimkite tortelinius iš vandens ir sudėkite tiesiai į šparagus. Jei reikia, dar pagardinkite jūros druska ir pipirais. Patiekite su parmezano drožlėmis ir šlakeliu aliejaus. Tam, kad kompozicija lėkštėje būtų dar gražesnė, alyvuogių aliejų sumaišykite su šaukšteliu pesto ir turėsite nuostabiai skaidrų žalią padažą patiekalui puošti ir pagardinti.

Žaliasis sumuštinis • 2 gabalėliai sumuštinių duonos (aš renkuosi su sėklomis) • 60 g „Philadelphia“ sūrelio (puikiai tiktų ir avokadų bei špinatų humusas) •

Daigintų saulėgrąžų žaluma

•

1 kietai virtas kiaušinis

• ½ gerai prinokusio, vidutinio dydžio avokado •

Agurkas

•

Daiginto poro žaluma

•

Cukinijos griežinėliai

Šis žaliasis sumuštinis greitai paruošiamas, sveikas ir beprotiškai skanus, nors ingredientai ypač paprasti! Puikūs pietūs, energijos suteikiantis užkandis ar priešpiečių akcentas. Aptepkite sumuštinių duonos griežinėlius sūreliu ir į vidų susluoksniuokite visus išvardintus ingredientus. Gautas sumuštinis bus toks gražus, kad pamaloninsite ne tik pilvą, bet ir akis.

Žaliasis avokadų ir špinatų humusas Humusui: • 1 vidutinio dydžio gerai prinokęs avokadas • 1 skardinė (300 g) konservuotų avinžirnių •

1½ stiklinės špinatų lapelių

•

½ citrinos

•

3 valgomieji šaukštai vandens

• 3 valgomieji šaukštai itin tyro alyvuogių aliejaus • 2 valgomieji šaukštai tahinio (sezamų pastos) •

• ½ arbatinio šaukštelio smulkinto kumino •

Žiupsnelis druskos

•

Žiupsnelis juodųjų pipirų Kompozicijai lėkštėje:

•

½ gerai sunokusio avokado

•

1 arbatinis šaukštelis sezamo sėklų

•

Itin tyras alyvuogių aliejus

• Smulkinti pipirai (5 pipirų mišinys) •

Šviežios žolelės

1 skiltelė česnako

Avokadų ir špinatų humusas yra puikus pusryčių ar greito užkandžio pasirinkimas. Ant ryžių trapučių ar traškios duonos, su daržovių lazdelėmis arba šaukštu tiesiai iš dubens... Dera pietums ar vakarienei su salotomis, dubenėliams arba kaip padažas su žuvimi ir orkaitėje keptomis daržovėmis. O vakare, kai žiūri filmą, galima užkandžiauti su daržovių lazdelėmis ar krekeriais.

Nusausinkite ir nuplaukite konservuotus avinžirnius. Išspauskite citriną. Sudėkite visus ingredientus į maisto smulkintuvą. Trinkite iki vientisos masės, pagal poreikį nubraukite kraštus. Paragaukite ir, jei reikia, įpilkite druskos, pipirų ar citrinos sulčių. Patiekite su alyvuogių aliejumi, sezamo sėklomis, pjaustytu avokadu ir šviežiomis žolelėmis. Sandariame inde šaldytuve galima laikyti apie 3 dienas.

Viskas anksčiau ar vėliau tampa istorija Prenumeruok „Iliustruotąją istoriją“

zurnaluprenumerata.lt 174

175

AKIMIRKŲ DIEVAI

Ray Collins Vandens fotografas Instagram: @raycollinsphoto

#waterlovers

176

177

AKIMIRKŲ DIEVAI

Olive Rose Tervenski Prekės ženklo „Cooke & Kin.“ įkūrėja Instagram: @olivecooke

#waterlovers

178

179

AKIMIRKŲ DIEVAI

Carley Scamera Keliautoja, fotografė Instagram: @carleyscamera

#waterlovers

180

181

AKIMIRKŲ DIEVAI

Woody Gooch Menininkas Instagram: @woodygphoto

#waterlovers

182

183

I K I PA S I M AT Y M O R U G PJ Ū T Į !

Iliustracija: Marie Claire Cremona | Ray of hope for peace in Ukraine