Lamų slėnis 2022/08 by Lamų slėnis

2022 RUGPJŪTIS (122) BALANSAS

3 ATRASKITE SAVO VONIOSSVAJONIŲKAMBARĮ NAUJOJE PARDUOTUVĖJEINTERNETINĖJE WWW.KAME.LT Konstitucijos pr. 18, Vilnius | +37061131131

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako. © 2022 Vyriausioji redaktorė Viršelis Nuotrauka: Rūta Floral Karolina Kulda Reklaminiai projektai žymimi reklama@lamuslenis.ltKontaktai:info@lamuslenis.ltwww.lamuslenis.lt Verslo plėtros vadovė Rytė Šidlauskaitė Žurnalistė Laisvė Radzevičienė Žurnalistė Adelė Galdikaitė Žurnalistė Algė Ramanauskienė Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė Fotografė Lina Jushke Fotografė Dovaldė Butėnaitė Dizaineris Martynas Lagauskas Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė Stilistė Mantė Jaruševičiūtė Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine www.blue-yellow.lt Kartu širdimis ir darbais!

2022 RUGPJŪTIS | BALANSAS Redakcijos laiškas Ar girdėjote apie ne taip seniai internete išpopuliarėjusią svetainę, ku rioje galite pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies? Užpildžius iš vienuoli kos gyvenimo sluoksnių (tokių kaip šeima, darbas, sveikata ir fizinė forma, miegas, asmeninis laikas, emocinė sveikata, intelektualinė vei kla, dvasingumas, bendruomenė ir socialiniai ryšiai, namai ir buitis, „iš švaistytas“ laikas) sudarytą grafiką, galima lengvai pastebėti skirtu mus tarp to, kiek šiuo metu skiriate laiko konkrečioms sritims, ir to, kiek norėtumėte jo skirti. Iš tiesų, juk visų mūsų energija yra labai ri botas šaltinis, todėl, kaip sako viena šio numerio herojė, svarbu išmok ti atliepti savo pačių vidinius poreikius. Tuos, kurie mus visapusiškai papildytų, augintų, o ne atimtų. Rugpjūčio mėnesio „Lamų slėnio“ numeryje kalbame apie balansą –balansą kūne ir mintyse, balansą lėkštėje ir namų aplinkoje, balansą tarp darbo, poilsio, hobių. Tarp savęs ir kitų. Smagaus skaitymo!

8 BALANSAS NAUJIENOS ■ OBJECTS“„BALANCINGPAVEIKSLAS MILLE HENRIKSEN, THE POSTER CLUB ■ KILIMAS „DOTTED BALANCE“ FRITZ HANSEN ■ TORŠERAS „NOCTAMBULE“ FLOS ■ KĖDĖ „SPUN“ MAGIS

9 ■ STALINIS ŠVIESTUVAS „BALANCE“ VICTOR CASTANERA■VEIDRODIS „BALANCE“ SELEK DESIGN ■ KRĖSLAS „VOIDO“ MAGIS

Nuo šiol visi, besidomintys Fluxus judė jimu ir norintys geriau jį suprasti bei su žinoti apie jo kūrinius, tai galės padaryti apsilankę svetainėje-internetiniame gide „Fluxus comes alive“. Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatytoje internetinėje platformoje įkelta per 100 Fluxus judėjimo eksponatų su jų vizu alizacijomis, aprašymais ir sukūrimo detalėmis. Ekstrasenso rinkinys, ug dantis gebėjimą matyti užsirišus akis; degtukų dėžutė, skirta menui deginti; paštininkus klaidinantys atvirlaiškiai su adresu abiejose pusėse – tokius ir panašius eksponatus bei jų aprašymus galima rasti naujojoje svetainėje.

10 FLUXUS UNIKALIOJEEKSPONATAIJUDĖJIMO–SVETAINĖJE

Ištrūkite iš kasdienybės su „Maison Francis Kurkdjian“ kolekcija „Cologne forte“. Franci sas Kurkdjianas „Aqua“ sagą praturtino trimis naujomis „Cologne forte“ versijomis. Trys langai atveria peizažus, viliojančius skrieti šviesa bei spalvomis nutvieksto tikslo link. Kiekviena iš šių aromatinių kelionių žada gaivą. Kaip sako pats kūrėjas, „gaiva kvepalams yra tas pats, kaip vanduo gyvybei. Ji – visa ko esmė.“ Atraskite šiuos tris kvapiuosius vandenis: „Aqua Universalis Cologne forte“ – gaivinantis tyro oro gurkšnis, „Aqua Vitae Cologne forte“ – zenite spindinti saulė, o „Aqua Celestia Cologne forte“ – susilieję mėlyni dangaus ir jūros atspalviai. cremedelacreme.shop

NAUJIENOS

„MAISON FRANCIS KURKDJIAN“ KVAPŲ „COLOGNEKOLEKCIJAFORTE“

11 BŪSIMŲJŲ KINO KRITIKŲ KALVĖ „Shorts Critics“ – pirmą kartą Lietuvoje rengiama mokymų programa, skirta kelti prade dančiųjų kino kritikų, žurnalis tų ir komunikacijos specialistų kompetencijas kino kritikos srityje. Konkurso būdu at rinkti dalyviai rugsėjo‒sausio mėnesiais praktikuosis kurti apžvalgas, recenzijas, interviu, kritinius straipsnius, atsiliepi mus kartu su geriausiais šios srities ekspertais. Registracija į mokymų programą vyks iki rugpjūčio 25 d. NAUJIENOS IŠ NIUJORKO Atraskite visiškai naują vinilo lūpų efektą su naujaisiais „Super Stay Vinyl Ink“ lūpų dažais iš „Maybelline New York“. Skysta produkto formulė suteikia ilgai išliekantį blizgesį ir itin intensyvią spalvą net iki 16 valandų, o svarbiausia – nesitepa ir nenusitrina! Lūpų dažai taip pat papildyti vitaminu E bei alavijais, todėl maloniai tepasi ir nedžiovina lūpų. Vinilo blizgesys suspindės labiau ir išsilaikys ilgiau, jei prieš naudodami produktą sukratysite, o užtepę plonu sluoksniu leisite lūpų dažams išdžiūti. Mėgaukitės ryškiu ir spindinčiu lūpų įvaizdžiu! Produktą įsigyti galite „Drogo“ ir „Eurokos“ fizinėse bei elektroninėse parduotuvėse. Nuotrauka: Andrius Kundrotas

12 Tekstas: Karolina Kulda Portretas: Auksė Grei Nuotraukos: asmeninis archyvas suBraškėspienu DEŠIMTUKAS | 12345678910 Gal tai ilgi šviesūs vėjyje plazdantys plaukai, o gal kaž koks ypatingas jos kūryboje juntamas lengvumas kaskart pažvelgus į floristę, „Umi Floral“ įkūrėją Ievą Matukaitienę man primena vasarą? Turbūt todėl visai nenustebau jos įkvėpimų dešimtuke atradusi tiek daug vasarą menančių simbolių. SHEILA HETI „PURE COLOUR“. Knyga, kuri mane prikaustė nuo pirmųjų puslapių. Ne tiek savo turiniu, kiek rašymo stiliumi, kuris truputį primena mano mylimos autorės Sally Rooney tekstus. 2 ŽVAKĖ „DIPTYQUE BAIES“. Esu visiškai įsi mylėjusi šį kvapą. Jį atradau pernai vasarą. Tas serbentų lapų ir sodo rožės kvapas man kaip niekas kitas asocijuojasi su vasara, buvimu gamtoje. Turiu ir „Baies“ namų kvepalus, kuriais kvepinu patalynę ir namus, – kad vos vėjui su judinus orą visuomet užuosčiau vasaros gaivą. 1

HATTIE MOLLOY. Tai floristė, kuri mane įkvepia kiekvie ną dieną. Jos kūryba stebina, laužo nusistovėjusius stan dartus ir sužadina labai geras emocijas. Nors ir turėdama sveikatos problemų, ji nepasiduoda ir daro tai, kas ją stimuliuoja ir kelia džiaugsmą.

MATCHA SU LIETUVIŠKOMIS BRAŠKĖMIS. Šį sezoną „Raštinė“ siūlo kosminį derinį, kurį išgeriu per penkiolika sekundžių. Kol kas neatradau skanesnio vasaros gėrimo.

14 „BABYTEETH“. Prieš kelias dienas žiūrėjome šį filmą Lukiškių kalėjimo kiemelyje. Visiškai nuostabi, už širdies griebianti kino juosta, paliečianti tiek savo istorija, tiek muzikiniu takeliu. Vaizduojama priklausomybę nuo narkotikų turinčio vaikino bei vėžiu sergančios merginos meilė. „GILSONS“. Šios grupės dainos mane taip vasariškai užliūliuoja. Negaliu atsiklausyti „Love Love“ ir „Várias Queixas“ kūrinių, o portugalų kalba mano ausiai yra kažkas nuostabaus. 6 5 7 ETM MUZIEJUS. Jame šiuo metu ne tik susipa žinsite su senovine elektros technika, sovietmečio palikimu, bet ir pamatysite nuostabios menininkės Gintarės Kondės darbų. Mane jos kūryba itin žavi.

GurčiūtėGabrielėNuotrauka:

8 10 9

GABRIELĖ GURČIŪTĖ. Tai keramikė, kuri niekada nenustos manęs žavėjusi. Turiu gana nemažai jos keramikos ir savo ryto neįsivaiz duoju be kavos iš jos kurto puodelio. Jos kūryboje žavi organiškos formos, paprastumas ir natūralumas. „PAPIERS D’ARMÉNIE“. Naujas atradimas. Labai mėgstu palo santo, japoniš kus smilkalus ir kitus jaukią atmosferą namie kuriančius dalykus. Šie daugiau nei šimtmetį populiarūs smilkalai buvo naudojami pašalinti blogiems kva pams – jie turi saldų vanilės ir medienos aromatą. Labiausiai mane nustebino tai, kad mano mėgstamas parfumeris Francis Kurkdjianas pats yra armėnų kilmės, o 2006-aisiais jis savaip atkūrė šį istorinį „Papiers d’Arménie“ kvapą. BRAŠKĖS SU PIENU. Nes tai turbūt vienas skaniausių dalykų ir visiškai neatsiejama mano vasaros dalis. Jeigu močiutės lysvėje neraškėt braškių ir sutrynę jų neužpildavot pienu, tai ar išvis turėjot vaikystę?! (Juokiasi.)

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Erika Paulauskė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Niujorko Et, Niujorkas!tas Kai prieš dešimtmetį lankiausi Niujorke, daviau sau pažadą kada nors čia sugrįžti. Nors kadais sau duoto pažado dar neištesėjau, šiame mieste praleistos dienos atmintyje pasiliko ilgam. Galbūt dėl to nė kiek nenustebau, kad prieš aštuonerius metus kartu su partneriu Jerome’u į Niujorką laikinai atvykusi Danutė Rasimavičiūtė, prekės ženklo „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja, šiandien čia kuria savo svajonių namus, save vadina niujorkiete ir šypteli: tai miestas, kuris neatsibosta. O aš tyliai linkčioju kitapus ekrano – argi galėtų būti kitaip?!

19 – Danute, Niujorke gyveni jau aštuonerius metus. Prisimenu, kad atvykusi į šį miestą planavai čia pasilikti vos metus. Kaip nutiko, kad Niujorkas tave įtraukė ilgam? – Iš tiesų, niekada savęs neįsivaizdavau pa siliekančios gyventi Amerikoje ilgam. Prieš tai su partneriu Jerome’u buvome gyvenę Paryžiuje, Londone, Dubline, tad ir Niujorkas atrodė kaip smagi, bet laikina stotelė. Su tokiomis mintimis čia ir atsikraustėme. Vis dėlto prabėgus metams, kitaip nei miestuose iki tol, nė vienas iš mūsų nesijautėme emociškai pasiruošę palikti Niujor ką. Tad davėme jam dar metus – na, kol nusi bos. Tada dar dvejus. Ir trejus... (Juokiasi.) Ir štai mes čia – vis dar be jokių planų palikti šį miestą. Niujorkas mums niekaip neatsibosta! – Ar prisimeni, koks jausmas apėmė pirmą kartą aplankius Niujorką? – Nuo pat pirmos dienos Niujorkas man labiausiai ir yra jausmas. Sunkiai žodžiais pa aiškinama miesto energija. Šurmuliuojantis ir dvidešimt keturias valandas per parą verdantis gyvenimas, žmonės su neįtikėtinomis istorijomis, didelėmis svajonėmis ir dar didesniais pasieki mais. Visko čia vyksta tiek daug ir viskas – būtent šią akimirką. Ši energija tiesiog tvyro ore. Esu gyvenusi ne viename didmiestyje, ta čiau nežinau kito tokio miesto, į kurį būtų ro mantiškiau sugrįžti. Kiekvieną kartą metai iš metų grįždama namo, važiuodama taksi iš JFK oro uosto ir tolumoje pamačiusi miesto siluetą, patiriu tą patį euforijos jausmą. Atrodo, štai, ir vėl tampi šio milžiniško miesto magijos dali mi. Miesto, kuriame viskas įmanoma ir kur gali būti, koks tik nori. – O kaip bėgant metams kito tavo požiūris į šį miestą? – Pradžioje Niujorkas man asocijavosi su daug betono, nuolatiniu skubančių žmonių šurmuliu, be galo intensyviu darbo ritmu. Ir tai tikrai yra didelė Niujorko dalis. Bet šiandien daug aiškiau suprantu, jog Niujorkas turi tiek skirtingų kampų, jog čia kiekvienas gali atrasti save ir savo bendruomenę: banglentininkai, jo gai, buriuotojai, verslų įkūrėjai, tėvai, kerami kai, parkų mylėtojai, poetai, „Vogue“ šokėjai... Nesvarbu, ko ieškai – ramybės ar veiksmo, tai gali rasti ir susikurti čia.

– Kas šiandien Niujorke tau patinka la biausiai?

– Danute, tai kaip atrodo tavo ideali niujor kietiška diena? – Ryte – išsineštinė amerikano kava su šal tu avižų pienu iš „Butler“ kavinės, kur baris ta visada papasakoja, kaip sekasi jo gyvenimo draugui, arba paklausia, kada Niujorke lankysis mano tėvai. Geriant kavą – lėti rytiniai paš nekesiai su nepažįstamais žmonėmis „Domi nos Sugar Factory“ šunų parke šalia vandens su vaizdu į Manhataną. Apie orą, šunis ar apie naują spektaklį, pasirodysiantį kitą savaitę. Joga kartu su geriausia drauge. Niujor ke sporto pamokos yra dažna pasimatymų su draugais vieta. „Ei, nori kartu nueiti paspor tuoti?“, ko gero, yra niujorkietiškasis „išeikime pasivaikščioti po miestą“ atitikmuo. Pastaruo ju metu dažnai einu į „Y7“ studiją, kur žvakių šviesoje vyksta karštosios jogos užsiėmimai hiphopo muzikos ritmu.

– Man Niujorkas ypatingas tuo, jog čia labai lengva jaustis kaip namie. Pavyzdžiui, Paryžiuje galėčiau gyventi nors ir dvidešimt metų, tačiau ten niekuomet nepasijusčiau tikra paryžietė. O štai Niujorkas visai kitoks... Prisimenu tą jausmą, kai vos antrais gyvenimo čia metais oro uoste pasienietis su manimi pasisveikino sakydamas: „Welcome home to New York City“. Niujorkas sutraukia žmones iš viso pasaulio. Beveik visi čia gyvenantys yra atvykę iš kur nors kitur. Ar aš pati šiandien save laikau niujorkiete? Tikrai taip!

– Danute, prieš dvejus metus su gyvenimo draugu Jerome’u įsigijote savo pirmuosius namus – loftą Brukline. Papasakok, kuo tau patinka Bruklinas, kuo jis skiriasi nuo kitų Niujorko rajonų?

– Pirmasis mano darbas Niujorke buvo redak torės pareigos Holivudo aktoriaus Ashtono Kut cherio įkurtame startuolyje. Regis, atsikrausčiusi čia tiesiog įkritau į visus niujorkietiškus stereoti pus! Gyvenau vos kelios minutės nuo Saros Jes sicos Parker namų, o rytais man vedžiojant šunį Bradley Cooperis rikteli „Love your dog!“ (Šypsosi.) Šiandien, matyt, į viską jau žiūriu pro mažiau rožinius akinius. Be vakarėlių ant stogų, per nakt veikiančių picerijų ar žmonių, atpažįstamų iš „Netflixo“ serialų, Niujorkas man lygiai taip pat asocijuojasi su metro stotyse gyvenančiomis žiurkėmis, šiukšlių maišais, kraunamais tiesiai ant šaligatvių, ar dviejų valandų stalelio laukimu ma dingame restorane.

– Niujorke gyvenamuosius rajonus esame pakeitę ne kartą – nuo Vest Vilidžo Manha tane iki Viljamsburgo Brukline. Kiekvienas ra jonas yra labai savitas, gyvenant juose aplanko jausmas, jog tai – it skirtingi miestai. Namus įsigyti nusprendėme Fort Grino rajone Brukli ne. Tai ramus, gausiai medžiais apsodintas ra jonas, įsikūręs prie to paties pavadinimo parko. Čia užaugo amerikiečių reperis The Notorious B.I.G., o gatvės gerai atpažįstamos ir iš reži sieriaus Spike’o Lee filmų. Fort Grino rajone pilna restoranų, mažų parduotuvėlių, taip pat labai stiprus bendruomenės jausmas. Vasaros savaitgaliais ant kiekvieno kampo vyksta vadi namieji „block parties“, kai automobiliais už tveriamos gatvės ir visi kaimynai išeina kepti maistą ant grotelių, groti muziką ir šokti ga tvėse. Buvome tvirtai apsisprendę, jog norime gyventi tik čia ir niekur kitur.

Vėlyvieji pusryčiai „Tartine“ restorano tera soje Vest Vilidžo rajone. Kelionė į vos kelios mi nutės nuo namų esantį Fort Grino parką su Je rome’u. Kiekvieną šeštadienį čia vyksta turgelis, į kurį su savo produkcija – gėlėmis, daržovėmis, uogomis, sūriais ir natūralaus raugo duona – su važiuoja ūkininkai. Popietinis pasivažinėjimas dviračiais po Brukliną. Vakarienė su draugais ir draugų draugais kur nors ant stogo. Kaip niekur kitur, Niujorke itin daug gyvenimo verda ant pastatų stogų. Jei Vilniuje vasarą gyvenimas ke liasi į lauko terasas ir kiemus, Niujorkas tokios prabangos neturi. Jei tik yra koks tarpelis – ten tuoj išaugs pastatas. Miestiečiams gyvenimo po atviru dangumi taip norisi, o vienintelės erdvės, kurių šiame mieste pilna ir į kurias nepreten duoja jokie nekilnojamojo turto vystytojai, yra stogai. Žinoma, nuo jų atsiverianti miesto pano rama – taip pat gera paskata. – Iš tiesų, Niujorkas man asocijuojasi su vakarienėmis ant lofto stogų, džiazo barais, pernakt veikiančiomis picerijomis, nesuskai čiuojama galybe meno galerijų, garsenybėmis gatvėse... Kokius stereotipus tau apie Niujorką gyvenimas čia išsklaidė, o kokius – patvirtino?

Kiekvienas rajonas yra labai savitas, gyvenant juose aplanko jausmas, jog tai – it skirtingi miestai.

– Namas buvo pastatytas praėjusiojo amžiaus pradžioje „Grossman“ batų gamyklai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pavirto sagų ir su knelių fabriku, o devintajame dešimtmetyje jį trumpam įsigijo garsusis „Pratt“ institutas – vie na garsiausių mados, dizaino ir meno mokyklų pasaulyje. Po poros metų jis buvo perpirktas ir konvertuotas į lofto stiliaus gyvenamuosius butus. Šiandien dalis šių namų langų žvelgia į minėtąją meno mokyklą, kuri galiausiai įsikūrė kitapus gatvės, – man labai patinka pro namų langus stebėti madą kuriančius studentus. – Persikėlę čia turėjote atlikti ir namų re montą. Užsiminei, kad tai buvo labai smagus procesas, o kartu – ir geras santykių testas! – Tikrai taip! Ši erdvė nebuvo remontuota nuo devintojo dešimtmečio, tad reikėjo viską iš esmės atnaujinti, ypač – vonias ir virtuvę. Išgrio vus porą sienų ir pakėlus kai kurių erdvių lubas, čia pamatėme dar daugiau potencialo. Tiek man, tiek Jerome’ui tai buvo pirmoji tokio masto namų renovacijos patirtis, o situacijos nepalengvino ir tai, kad abu turime labai stiprius, tačiau gerokai skirtingus estetikos suvokimus. (Šypsosi.) Dažnai juokiamės, jog tuo metų mūsų san tykiuose viskas buvo virtę derybų objektu: „Aš tau leisiu tamsiai mėlyną akcentinę sieną, jei tu man leisi įsigyti „Smeg“ šaldytuvą“, arba: „Ga lėsime įsigyti klasikinį „Eames“ krėslą svetai nėje, jei leisi man virtuvėje uždėti betoninį stal viršį“. (Juokiasi.) Ko gero, dėl šios priežasties namai yra tikrų tikriausias bendras mudviejų projektas – ne tik mano vienos ar tik Jerome’o vizija. Šiuos namus sukūrėme kartu.

– Kokia šio namo, kuriame įsikūrėte, istorija?

Beveik visus metus kiekvieną savaitgalį praleisdavome lankydami parduodamų namų atvirų durų dienas. Vos įėję į šį loftą per pirmą sias 30 sekundžių abu su Jerome’u supratome, jog tai – mūsų būsimieji namai. Trijų su puse metrų aukščio lubos, dideli langai, atviros er dvės – tai viskas, ko norėjome.

– Tai kokie jie? Kaip buvo (ir yra) kuriami? Papasakok apie savo meilę daiktams su istorija.

– Karolina, labai gerai įvardijai – yra kuria mi! Tai iš tiesų labai gyvas, judantis ir niekada nesibaigiantis procesas. Man buvo labai svarbu, kad mūsų namai neatrodytų kaip iš baldų par duotuvės katalogo, kur visos detalės, nors ide aliai suderintos ir apgalvotos, neturi gyvybės ir asmeninių istorijų. Tai, matyt, ir buvo pagrin dinė priežastis, kodėl nusprendėme nedirbti su interjero dizaineriais. Nors ilgai svarstėme šią galimybę ir, neabejoju, profesionalai viską būtų atlikę daug subtiliau, norėjome erdvės, kuri būtų apie mus, būtų sukurta mūsų pačių.

Naujus daiktus namams renku tarsi ku ruodama nuosavą kolekciją. Pavyzdžiui, anti kvarinės devintojo dešimtmečio norvegų di zainerio Terje’o Ekströmo „Ekstrem“ kėdės, būtent tokios – raudonos, ieškojome metus. Šalia stovintį kino prožektorių primenantį toršerą radau antikvariate, lankydama drau gą Teksase, ir parsigabenau rankiniame ba gaže. Ant šaldytuvo padėtas reperio Biggie’o portretas buvo nutapytas mūsų durininko. Eamesų „Plywood“ kėdę įsigijome baldų aukcione Hadsono miestelyje, esančiame pora valandų kelio nuo Niujorko. Didžiąją streliciją, vadinamąjį rojaus paukštės auga lą, paveldėjome iš savo kaimynų, nes jiems kraustantis į Kaliforniją augalas buvo per didelis pasiimti kartu. Antano Sutkaus ori ginalią fotografiją trisdešimtojo gimtadienio proga man padovanojo Jerome’as, ją suradęs aukcione Berlyne. Kiekviena šių namų detalė be galo asmeniška – kiekvienos jų istorijas galėčiau pasakoti valandų valandas.

– Kaip tik norėjau klausti apie „The Knotty Ones“ – prieš dvejus metus prekės ženklas pritraukė didelių investicijų. Kaip jūs komandos viduje tai aiškinate – kas nulėmė „The Knotty Ones“ sėkmę? – Visi investuotojai vienbalsiai teigė, jog tai – mūsų trijų bedraįkūrėjų nuopelnas. Visos esame be galo skirtingos, turime itin skirtingas kompetencijas, tačiau sugebame jas suvienyti bendram tikslui. Visgi in vesticijos neįvardyčiau kaip to paskutinio „sėkmės“ taško. Tai labiau didelis žingsnis, įgalinantis mus judėti tikslų link.

Nors „The Knotty Ones“ gimė kaip projektas „po darbo“, jam skiriamų valandų skaičius vis augo ir augo, kol ilgainiui tapo visu etatu

Manau, mano meilė istorijoms vienu ar kitu kampu jaučiasi ir dirbant su „The Knotty Ones“ megztukais. Apie mūsų mezgėjas ir jų istorijas dažnai pasako jame klientams – tai labai svarbi prekės ženklo dalis.

– Jau dvejus metus su „The Knotty Ones“ darbuojiesi visu etatu. Kokios čia tavo užduotys? Už kokias sritis esi atsakinga? – Nors „The Knotty Ones“ gimė kaip projektas „po darbo“, jam skiriamų valandų skaičius vis augo ir augo, kol ilgainiui tapo visu etatu – po mano kitų viso etato kūry bos prodiuserės pareigų vienoje Niujorko reklamos agentūroje! Tad taip, prieš dvejus metus „The Knotty Ones“ pagaliau tapo mano vieninteliu darbu. (Šypsosi.) Kaip „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja jaučiuosi atsakinga už visas sritis. Oficia liai esu mūsų prekės ženklo vadovė (CBO) ir daugiausia dirbu su viskuo, kas susiję su ženklo išorine komunikacija, rinkodara ir produktų dizainais. – Na ir pabaigai, Danute, kur nusives tum į Niujorką atvykusį svečią? – Į „The Tell“. Tai kartą per mėnesį vykstantis renginys „The Jane“ viešbutyje Vest Vilidžo rajone. Kiekvieno susibūrimo metu keturi žmonės (vietinės personos, komikai, terapeutai, menininkai) impro vizuoto pakalbio stiliumi dalijasi tikromis savo gyvenimo istorijomis – lyg jas pasa kotų draugams vakarėlyje. Nesugalvočiau labiau niujorkietiškos patirties!

– Turbūt reikėtų paminėti, kad joga man nėra tik fizinė prakti ka. Laikui bėgant supratau, kad sveikata nelygu tik sveikas, tvirtas, lankstus fizinis kūnas. Išoriškai stipriame kūne gali slypėti labai nelaimingas, savimi nepasitikintis žmogus, su krūva baimių ir nei giamųBūnaįsitikinimų.dienų,ypač keliaujant, kai mano rutinoje fizinės jogos mažiau arba ji kur kas trumpesnė nei įprastai, tačiau tai leidžia man praktikuoti kitus jogos elementus – kvėpavimą, medita ciją, savistabą ir savęs gilesnį nagrinėjimą. Žinoma, judėjimas man asocijuojasi su gyvybe. Išjudinant gyvybinę energiją jos atsiranda dar daugiau, taip pat ir įkvėpimo. Ši mintis mane mo tyvuojaSunkiausialabiausiai.išsivynioti kilimėlį, nueiti į studiją, užsiregistruoti į klasę – kai šis žingsnis žengtas, viskas pasidaro kur kas paprasčiau. Tinginys gyvena visuose mumyse, bet žinojimas, kad po praktikos ar po pasivaikščiojimo gamtoje jausiuosi dviem šimtais procentų geriau, mane motyvuoja. Po jogos praktikos mūsų smegenys išski ria įvairių cheminių medžiagų, kurios ne tik padeda atsipalaiduoti, bet ir mažina stresą bei nerimo lygį, didina laimės hormonų (tokių kaip seratoninas ir endorfinai) kiekį – dėl to mes jaučiamės kur kas labiau atsipalaidavę ir laimingesni. Bendruomenės jausmas taip pat padeda – kartu pasiimkite draugę(-ą). Užsirašykite šias veiklas sau į kalendorių, kad įsisą monintumėte jas kaip lygiavertes darbui ar buičiai. Taip pamažu sportas taps neginčytina veikla jūsų rutinoje, net jei truks tik pen kiolika ar trisdešimt minučių.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Rūta Floral, specialiai „Lamų slėniui“ iš Barselonos

– Vos pagalvojusi apie savo kelionės pradžią prisimenu mamą – jau ankstyvoje paauglystėje būtent ji mane supažindino su meditacija ir panašiomis sąmoningumo praktikomis. Meditacija glaudžiai susijusi su jogos filosofija ir yra viena svarbiausių jos dalių – mano kelionė nuo to ir prasidėjo. Dažnai žmonės joga susidomi nueidami į studiją ir išbandydami fizinę jos pusę – asanas, tam tikrą pozų seką, leidžian čią sustiprėti, padėti kūnui atsigauti po traumų. Tik vėliau atsiranda poreikis meditacijai. Pažintį su joga pradėti nuo asanų iš tiesų len gviau – iš pradžių nuraminame, pratempiame kūną, o jam nusirami nus lengviau įsiklausyti į save. Pirmoji mano fizinės jogos praktika buvo prieš vienuolika metų JAV. Tąkart patirtis nebuvo maloni, papuoliau į karštosios jogos klasę, tačiau žinojau, kad stilių ir mokytojų būna visokiausių, tad ieškoti ne nustojau. Ilgai netruko, kol atradau tai, kas man tiko. Jogos praktika suintensyvėjo, kai išvykau į Londoną. Vos pajusdavau kūne kylantį stresą, darbui pasibaigus griebdavau kilimėlį ir lėkdavau į aštanga jo gos studiją miesto centre. – Išduok, kas tave motyvuoja sportuoti? Ar turi kokį patarimą tiems, kuriems sportas ne visai prie širdies?

Atrasti ryšį su savimi

Joga – tai kūno, minčių ir sielos sinergija. Įvaldę šiuos elementus mes galime geriau pažinti save, savo gebėjimus ir ribas, priartėti prie vidinių atsakymų ir laisvės. Taip jogos tikslą apibūdina Barselonoje gyvenanti jogos meistrė Lina Jurevičiūtė. Juk iš tiesų jogos praktika nesibaigia ant kilimėlio, priešingai – prasideda tik nuo jo nulipus.

– Lina, kaip susidomėjai joga? Kokia buvo šios kelionės pradžia?

– Šiuo metu Jay Shetty, Kino MacGregor, Dalai Lama.

– Ką vertėtų žinoti apie jogos filosofiją?

33 – Ko joga tave išmokė? – Joga mane moko nuolat. Kartais tai labai aiškios žemiškos pa mokos, pavyzdžiui, špagatas – tačiau jį išmokusi netapsiu geresniu žmogumi, mokytoja ar geresne joge. Mokymasis yra procesas ir kur kas svarbiau pati kelionė, pamokos nei rezultatai, kad ir kaip nuval kiotai tai skambėtų. Man tai kelionė į save, stebėjimas, kas vyksta viduje emociškai ir išorėje fiziškai. Joga man padėjo atrasti ir kitas savo puses – tas, kurios buvo paslėptos po milijonu užraktų, susi durti su savo emocijomis iš vaikystės ir pagaliau jas išlaisvinti, pri imti save ir priimti kitus – be noro ką nors keisti, pritapti ar lyginti savo misiją su kitų žmonių kelionėmis. Mūsų sielos – neištyrinėtas pasaulėlis. Taip retai apie tai susimąstome ir per dažnai atsakymų ieškome kituose žmonėse, darbuose, aplinkoje. Iš tiesų visi atsaky mai slypi Dažnaividuje.taiirkartoju sau ir savo mokiniams – jogos tikslas nėra atsistoti ant galvos, kulnais pasiekti žemę žemyn žiūrinčio šuns po zicijoje ar pasilenkus pasiekti kojų pirštus. Jogos tikslas yra sukurti šiek tiek daugiau erdvės savo širdyse, mokytis atsiduoti gyvenimo tėkmei, paleisti tai, kas sena, ir priimti tai, kas dar mūsų laukia. Pa žinti protą bei jo keliamą triukšmą, mokytis ramiai jį stebėti. Apskritai joga – tai kūno, minčių ir sielos sinergija. Įvaldę šiuos elementus mes galime geriau pažinti save, savo gebėjimus, ribas, po truputį artėti link vidinių atsakymų ir vidinės laisvės.

– Filosofija be galo plati, iš jos galima mokytis ir mokytis. Man labai patinka viena istorija, kurią išgirdau Indijoje. Kaip pagauti beždžionę? Į stiklainį įberti riešutų, uždengti dangteliu su pragręžta skylute ir išlaukti momento, kai beždžionė įkiš ranką jų pasiimti. Skylutė nėra didelė, tad pagriebus pilną saują riešutų beždžionės ranka įstrigs ir ji negalės pabėgti. Kadangi šį skanėstą laiko savo nuosavybe, gyvūnas patenka į spąstus ir geriau jau praras laisvę nei riešutus. Tai simbolizuoja prisirišimą.

Per tą mėnesį užmezgiau gilesnį ryšį tiek su vidiniu, tiek su išo riniu savo kūnu. Niekad negalvojau, kad mano kūnas gali tiek daug.

– Lina, o kokios asmenybės tave įkvepia?

– Jogos paslapčių mokeisi Indijoje, Goa provincijoje?

– Kelionė į Goa ir pirmieji dviejų šimtų valandų kursai, atrodo, davė tiek daug, bet kartu buvo tik pradžių pradžia. Neslėpsiu, tai buvo vienas geriausių mėnesių mano gyvenime, ten jaučiausi to kia laisva, savose vėžiose, apsupta bendraminčių. Atrodė, kad tai pati saugiausia vieta žemėje būti savimi. Prieš iškeliaudama sau pasakiau, kad viską stengsiuosi priimti labai paprastai ir jei jausiu, kad mokymas ne man, viskas su tuo bus gerai. Tuo metu buvau tarsi kryžkelėje – veikla, kuria užsiimu, man įdomi, daug žadanti, bet visgi – ne iki galo mano. Trečią dieną suvokiau, kad noriu joga dalintis ir grįžusi, noriu mokytis toliau ir mokyti, skleisti, kurti ir burti žmones. Tas mėnuo buvo it paskatinimas eiti, bandyti. O jei ir nepavyks, kas blogiausio gali nutikti? Taip ir buvo.

– Visiškai sutinku. Kai nueini į jogos studiją, ar pažiūri, ką daro kai mynas, kiek laiko jis išstovi ant galvos? Ar lygindamasis nesąmoningai sumenkini save ir savo kelionę? Ar išgirsti savo ego, kuris prašo tavęs daryti dar daugiau, nes tai atrodys geriau? Per metų metus trunkančias praktikas aš supratau, kad kiekvieną kartą, vos įstrigdavau palyginimo spąstuose, tai kildavo iš giliai įsišaknijusio nesaugumo jausmo. Čia šne kėdavo mano pačios neužtikrintumas, savęs nuvertinimas. Kad išgirstum viduje verdantį chaosą, nebūtinos sudėtingos jo gos pozos. Galime pabandyti ramiai pagulėti ant nugaros (šavasa na) dešimt minučių. Nebelikus ką daugiau veikti, išoriniam garsui nutilus, kūnas nurimsta, akys nebeturi kur žvalgytis, o mes priver čiami susidurti akis į akį su savimi. Ant jogos kilimėlio esu tik aš, mano kvėpavimas, mintys ir judėjimas. Šis laikas man yra brangus ir šventas – tai laikas savirefleksijai, laikas išjausti, nuo nieko nebėgti. Net jei tas jausmas bus labai nepatogus.

– Man asmeniškai į meilę sau telpa daug ir mažiausiai tai yra apie materialius dalykus. Meilė sau yra lyg dar vienas raumenukas, kurį turime stiprinti. Kad suprastume, kiek mažai dėmesio tam skiriame, užtenka vos peržvelgti savo dieną: ar skiriame bent penkias minu tes sau, savo kūnui, mintims, veiklai, kuri iš tiesų mus džiugina?

Jogos filosofijoje apie tai kalbama labai daug. Prisirišimas atne ša kančią, neprisirišimas – laisvę. Sąmoningumas ir neprisirišimas suteikia mums ramybę, leidžia mėgautis kiekviena akimirka, moko mus būti lanksčius, o ne aklai laukti įsivaizduojamo rezultato. Daž nai mūsų kelionė link tikslo atneša daugiau kančios nei malonumo, aukojame viską dėl kažko ateityje, kurios nė negalime sukontroliuoti, pro akis praleisdami viską, kas vyksta aplink mus dabar. Juk svarbiau sia ne galutinis tikslas, o kaip mes link jo einame... Taip moko vienas iš pagrindinių jogos tekstų Bhagavadgyta. Galime visą gyvenimą ieš koti lobio, tačiau visas grožis ir tikrieji turtai yra aplink mus ‒ kasdie niame gyvenime, kiekviename žingsnyje.

– Ar galima sakyti, kad joga padeda susitikti su pačiu savimi?

– Būna, kad viena ar kita poza lyg atrakina kažkokią skrynią, už kurios buvo užslėptas pyktis, liūdesys, nusivylimas... Mokslas vis labiau gilinasi į ryšį tarp mūsų pasąmonės ir fizinio kūno. Kai susi duriame su sunkiomis situacijomis, mūsų fizinis kūnas į tai reaguoja įtempdamas raumenis, sugniauždamas kumščius. Kai raumenys su sitraukia, jie paprasčiausiai sutrumpėja. Jei įtampa niekada iki galo neatleidžiama, toje vietoje įstringa ne tik raumenų fizinė įtampa, bet ir gili pirminė emocija. Per balandžio ar varlės asanas dirbant su giliaisiais audiniais, jos gali išlaisvinti tiek fizinę, tiek emocinę įtampą. Taigi atverdami klubus tam tikra prasme atveriame duris ir į emocijų skrynią.

– Lina, skaičiau, kad joga prisidėjo ir prie tavo meilės sau. Ką apskritai tau reiškia ši sąvoka? Kartais atrodo, kad ją suprantame gana paviršutiniškai – kaip leidimą sau daryti ką nori, pirkti ką nori, eiti kur nori. Ar iš tiesų meilė sau tokia primityvi?

– Ar tiesa, kad joga gali padėti, pavyzdžiui, iš savęs iškrapštyti užslėptą pyktį?

shop.lamuslenis.ltprenumerata PRENUMERUOK „LAMŲ SLĖNĮ“ – PRENUMERUOK LAIKĄ SAU

Kaip diskomfortas gilioje klubų atvėrimo pozoje, taip ir skausmas ar nerimas gyvenime – jie laikini. Joga moko, kad pokyčiai gyvenime neišvengiami, kaip ir visa praktika – ji nuolat kintanti, auganti kartu su tavo kūnu, tad belieka tik mėgautis, išjausti ir būti čia ir dabar.

Jogos praktika nesibaigia ant kilimėlio, priešingai –prasideda nuo jo nulipus.

Meilė sau reiškia ir besąlygišką savęs ir savo fizinio kūno priėmimą, pripažinimą, kokia aš esu iš esmės. Ne paslaptis, kad dažnai meilę sau bandoma papildyti išoriniais daiktais, kurie tik bando atliepti vidinį meilės, pripažinimo poreikį. Mokykimės mylėti save, džiaugtis ir dė koti už tai, ką mūsų kūnas gali. Lygiai taip pat reikėtų dėkoti už visas ypatingas dovanas, kurias kiekvienas nešiojamės savyje. Tai ir yra mūsų esmė – kas aš esu. Ir tai nesusiję nei su išvaizda, nei su sugebėjimais...

– Kaip sporte įgytos savybės gali pasitarnauti kasdienybėje?

Visuomet pradėkime nuo savęs, pajauskime, kad meilė jau mumyse, tada bus lengviau ja dalytis ir su kitais. – Lina, o kokiomis vertybėmis grindžiamas tavo aktyvus gyveni mas? Bendruomenė, bičiulystė, disciplina, balansas, ištvermė?

O kaip elgiamės santykiuose, ar mokame brėžti ribas? Kokie mūsų tikslai darbuose, ar leidžiame sau produktyviai ilsėtis darbo dienai pasibaigus?

Meilę sau apsunkina perfekcionizmas. Būdami sau per griežti, teik dami prioritetą viskam, tik ne sau ir savo sveikatai, tai darome iš noro tobulėti ir viską atlikti teisingai. Tačiau tai reikalauja daug savikritikos, resursų ir dažniausiai veda į perdegimą, bendrą meilės sau stoką. Tarkim, kai sutinki po darbo pasisėdėti su kolegomis tik dėl to, kad gali praleisti ką nors svarbaus, nors iš tiesų norėjai ramaus vakaro su knyga, „ne“ sakai sau pačiam – savo energijos atstatymui, kokybiškam laikui su savimi. Labai svarbu išmokti atliepti savo pačių vidinius po reikius, kurie mus visapusiškai papildytų, augintų, o ne atimtų.

– Jogos praktika nesibaigia ant kilimėlio, priešingai – prasideda nuo jo nulipus. Susidūrusi su stresu gyvenime, primenu sau pamokas, iš moktas jogos praktikos metu. Šiek tiek atsitraukti, susitelkti į kvėpavi mą, ramiai, giliai kvėpuoti. Net susidūrusi su naujais iššūkiais bandau į juos pažiūrėti paprastai, su šypsena veide, lygiai kaip bandydama naują pozą – jei jos neišlaikau, bandau dar ir dar.

– Bet koks fizinis judėjimas į gyvenimą gali atnešti tik pozityvius dalykus, įskaitant geresnę fizinę ir emocinę būklę, didesnę harmoniją ir gyvenimo balansą, bendraminčius, kurie įkvėps, motyvuos ir supras. Tačiau kaip ir bet kur, čia galime greitai nueiti į kraštutinumus, per fekcionizmą ar net perdegimą, save labiau žaloti nei sau padėti. Jogoje dažnai šnekame apie ahimsą (neprievarta, nekenkimas sau, aplinkai, kitoms gyvoms būtybėms). Net ir jogoje būna kraštutinumų, tad reikė tų sau priminti, kodėl ir kam aš tai darau.

Mes orientuojamės į skandinavišką svetingumą: tai, kas paprasta, ma lonu, subalansuota ir natūralu. Pirmiausia tai skandinaviškas dizainas, pas telinės spalvos, patogūs baldai, natūralios medžiagos. Mums svarbu, kad atvykęs svečias puikiai pailsėtų, o erdvės viešbutyje būtų patogios darbui, poilsiui, sportui ar puodeliui kokybiškos kavos kambaryje su geru serialu.

Kai viskas sklandu (patalynė švari, krėslą malonu liesti, interjero detalės džiugina, technika veikia, dušo kosmetika kokybiška, pusryčiams randate tai, ką mėgstate), diena taip pat sklandi ir galite nesiblaškyti, neeikvoti savęs smulkmenoms. Tuomet balansą pajusti paprasta, tačiau mums jį kurti sve čiams – tikras mokslas.

Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Subalansuotaspoilsis Žodis „balansas“ šiandieninėje literatūroje ir pokalbiuose apie gyvenimo tikslus skamba dažnai. Subalansuoto gyve nimo, kokybiško laiko sau ir poilsio norime kiekvienas, de ja, ne visada sugebame susikurti aplinką, kurioje iš karto pasijustume harmoningai. „Radisson Hotel Kaunas“ gene ralinė vadovė Jūratė Rudienė mano, kad balansui atrasti kartais tereikia paprastų, bet svarbių dalykų. Tai, kas iš pir mo žvilgsnio atrodo paprasta, iš tiesų yra tikrasis svetingu mo mokslas ir pamatas. – Jūrate, šiuolaikinės skubos laikais pajusti balansą nėra jau taip paprasta, visgi viena pagrindinių jūsų vadovaujamo viešbučio „Ra disson Hotel Kaunas“ vertybių – balansas. Kaip padedate savo sve čiams jį atrasti?

– Kasdienėje rutinoje balansą lengva pamesti, nes skubame, mūsų akys kliūva už milijono smulkmenų ir nesklandumų, kurie greitai suerzina. O štai viešbutyje kuriame aplinką, kur visomis mažomis detalėmis yra pasirū pinta, tad gali nurimti ir nesijaudinti, atrasti laiko sau.

44 – Kodėl balanso, ramybės ir komforto idėjos jums tokios svar bios? Ar būtų galima sakyti, kad tai yra gero poilsio pamatas?

Neskubėti yra privilegija ir mes norime ją padovanoti svečiams.

– Turbūt svarbiausios detalės dažnai lieka nepastebimos, tiesa?

Mes kuriame aplinką, kurioje gera būti ir norėtųsi sugrįžti dar ir dar.

– Taip, be abejo. Balansui reikia ramybės ir tvarkos – tiek vidu je, tiek aplink. Kai bandome susitvarkyti ir dienos mintis galvoje, ir aplinką namuose, visko nespėjame ir pavargstame. Dėl to mums kartais reikia komforto, atiduoti dalį rūpesčių, nukelti juos nuo savo pečių. Kad tarp begalės reikalų rastume laiko sau.

Kasdien apžvelgiame svečių atsiliepimus ir svarstome, ką pakeisti, kad pagerintume kiekvieno jų poilsio kokybę.

– Magiją kuria detalės ir dėmesys. Svečiai nori pasijusti laukiami ir ypatingi, ir mes stengiamės juos sužavėti nuo pirmos akimirkos vos įžengus į mūsų viešbutį. Jaukus interjeras, malonus kvapas, natūra lios spalvos, besišypsantys darbuotojai – lyg ir nepastebima, tačiau čia prasideda chemija, kurianti teigiamas emocijas. Mes žinome, kad norite gerai pailsėti, tad rūpinamės patogio mis lovomis ir malonia patalyne. Jums svarbu gerai pradėti rytą, tad kambariuose rasite kokybišką vonios kosmetiką, malonius lie taus efekto dušus, pusryčiams turėsime įvairių rūšių pieno, šviežiai spaustų sulčių, ruošime juos nuo ankstaus ryto, nes jūs galbūt kelia tės anksti. O gal dievinate vaflius ir pusryčiaujate vėlai – jumis taip pat pasirūpinsime. Sportuojantiems pasiūlysime maršrutą pabėgioti arba atnešime į kambarį jogos kilimėlį. Pagalvojome, kad galėjote pamiršti telefono įkroviklį, skėtį ar dantų šepetėlį, – jums tuo rūpin tis nereikės. Žinoma, prisiminsime jūsų gimtadienius, nustebinsime vaikus. Baldus, indus, taures jums bus malonu liesti, o prie patiekalo rekomenduosime derantį gėrimą. Juk iškart skamba magiškai – tarsi viskas sekasi ir esame ypatingesni nei kasdien. Viskas paprasta, bet kartu ir komfortiška, jauku, atitinka šių dienų poreikius.

– Tikrai taip, jos ir turi būti nepastebėtos, toks yra mūsų darbas. Mes kuriame aplinką, kurioje gera būti ir norėtųsi sugrįžti dar ir dar. Svečiui tereikia jaustis patogiai, gerai išsimiegoti, skaniai papusryčiauti. Tačiau už to slypi begalė standartų, kuriuos turime užtikrinti: kiek rūšių duonos ir pieno patiekti pusryčiams, kokią patalynę parinkti, per kiek laiko pakel ti telefono ragelį ir ką tiksliai pasakyti. Turime užtikrinti aptarnavimo kokybę ir darbuotojų motyvaciją, paskirti jiems reikiamus mokymus.

– Viešbučiai mus žavi paprastomis detalėmis: nuo švaros šiugž dančia balta patalyne, jaukiais kvapais, kokybišku dušu ir vonios kambariu, pusryčiais į lovą... Atskleiskite, prašau, šios viešbučio magijos užkulisius – kaip siekiate, kad jūsų viešbutyje apsistojęs svečias pasijustų ypatingai?

– Neretai viešbučiuose apsistojantys žmonės ieško kiek dau giau nei tik nakvynės vietos. Dažnai viešnagė juose tampa lyg trumpu pabėgimu nuo kasdienybės – kaip tą pasiekiate?

– Ar jums visada buvo svarbus kokybiškas poilsis? Kaip nu sprendėte pradėti jį kurti kitiems?

– Viešbučiuose žmonės apsistoja pačiais įvairiausiais tikslais.

– Kuo žavus svetingumo verslas?

– Pirmiausia dinamiškumu. Čia nebūna dviejų vienodų dienų, nes susitinkame, bendraujame su labai skirtingais žmonėmis, ku rie atvyksta iš įvairiausių pasaulio šalių, – visi jie saviti, jų kelia vimo tikslai įvairūs, kaip ir lūkesčiai. Be to, dirbdamas viešbutyje gali sutikti įvairių žymių žmonių, politikų, prezidentų ar net ka ralių ir karalienių, kurie taip pat įkvepia, kad ir savo paprastumu. Tai gali toli gražu ne kiekvienas.

– Viskas prasideda nuo paprastų, bet kartu ir esminių dalykų – šva ra, tvarka, patogios lovos, gaiviai kvepiantys patalai, sveikas, šviežias maistas... Nereikia didelių įmantrybių, viskas slypi paprastume.

Pakeisti vietą jau savaime yra nauja patirtis ir savotiška galimy bė pabėgti nuo rutinos. Čia papildomai nieko daryti ir nereikia. Svarbu, kad svečias jaustųsi puikiai ir kad jo poreikiai būtų pa tenkinti. Visada svarbu pradėti nuo paprasčiausių, bet esminių dalykų, tokių kaip švaros, tvarkos, patogumo, kokybiško maisto, skanaus pusryčių kavos puodelio. Tik užtikrinęs pamatinius da lykus gali kurti įsimintinas akimirkas, nustebinti, pasiūlyti papil domų konkrečiam svečiui pritaikytų paslaugų. Maži ir nebūtinai brangūs dalykai kartais padaro įspūdį visam gyvenimui, lieka geri prisiminimai ir norisi dar ir dar kartą sugrįžti.

– Poilsį dažniausiai asocijuojame su atostogomis, tačiau tai žy miai daugiau apimanti sąvoka. Poilsis visada yra svarbus – ar tai būtų atostogos, ar trumpas pabėgimas savaitgaliui, o gal tiesiog kelionė darbo reikalais. Kokybišką poilsį ypač pradedi vertinti su metais, kuomet supranti, kad labai svarbu, kaip pailsėjai, nes nuo to priklauso visa likusi diena.

– Jei reikėtų keliais žodžiais ar sakiniais apibūdinti kokybiš ko poilsio sąvoką, ką pirmiausiai pabrėžtumėte ir išskirtumė te? Ką jums reiškia ilsėtis kokybiškai, atrasti vidinį balansą?

O dirbti viešbutyje pradėjau labai atsitiktinai, nes niekada neturėjau vizijos dirbti būtent šioje srityje, labiau siejau save su marketingu, pardavimais. Todėl ir išvažiavau studijuoti į JAV, nes prieš daugiau kaip dvidešimt metų Lietuvoje šios studijos buvo nelabai toli pažengusios ir neatitiko mano lūkesčių. Taip pat no rėjau išmokti gerai kalbėti angliškai. Pasirodo, kad norai pildosi. Turėjau galimybę mokytis ir gyventi JAV daugiau kaip šešerius metus. Per tą laiką baigiau bakalauro ir magistro studijas verslo srityje ir taip pat išmokau laisvai kalbėti angliškai. Grįžusi visai netyčia gavau darbą „Radisson Blu Royal Astorija“ viešbutyje, kuris tuo metu buvo vienintelis tarptautinis viešbutis Vilniuje.

– Bendrystės jausmu – ne kartą esu jį pajutusi. Šalia draugai ir šeima, visos šventės kartu. Man net kartais atrodo, kad čia gyvenant dienoje atsiranda daugiau valandų! Kai gyvenau Londone, nuvažiuoti metro į darbą kartais užtrukdavo net pusantros valandos, o čia – de šimt minučių ir aš jau darbe! Viskas sava, arti. Juodupėje net par davėjos savos... Ir miškas šalia. Jaučiu, kad čia gyvendami taupome gyvenimo laiką.

– Kaip čia atrodo jūsų kasdienybė? Ar jaučiate, kad gyvenate kiek lė čiau ir sąmoningiau? Ar toks gyvenimo būdas keičia jus, vyrą ir vaikus?

– Devynerius metus gyvenote užsienyje. Ar dviem jauniems žmonėms nebuvo baugu palikti didmiesčius su visa jų gyvybe ir pulsavimu?

– Dabar gyvename mažo miestelio arba, kaip mėgstu sakyti, kai mo ritmu. (Šypsosi.) Jaučiu, kad esu ramesnė, rečiau patiriu stresą ir dažniau būna laimingų dienų nei nelaimingų. Esu dėkinga už tai, kur esu dabar, ir kartais susimąstau, kad tai gražiausi mano metai. Gyve name Juodupėje, o Rokiškyje įsikūrusi mūsų parduotuvėlė. Kaskart važiuodama į darbą dairausi pro langą ir grožiuosi gamta – lyg viską matyčiau pirmą kartą. Nežinau, ar tai ateina su metais, ar pradedi vertinti gimtąją aplinką, kai grįžti ilgą laiką joje nebuvęs. Vėl su šeima patiriame, kas yra keturi metų laikai. Lietuva turi nepaprastai gražią žiemą – Nyderlanduose, jei ir būna žiemiškas oras, tai vos kelias die nas. Vaikai kaip niekad daug laiko praleidžia gamtoje. Sūnus Adamas vasarą nuo ryto iki vakaro lauke žaidžia basas, dukrai Adelei Annie pats geriausias miegas – lauke.

– Kuo jus žavi gyvenimas nedideliame mieste?

– Mes su Rogieriu esame labiau sėslūs žmonės, o gal pasikeitėme atsiradus vaikams? (Šypsosi.) Tiesiog pavargome nuo žmonių. Vyras gimęs ir augęs didmiesčiuose, ilgą laiką gyvenęs Amsterdame. Ams terdamas tikrai labai žavus, bet kai reikia gyventi tarp turistų ir pa šėlusiais didelio miesto tempais, ilgainiui tai pradeda varginti. Mums didmiesčių pulsavimo turbūt buvo net per daug. (Juokiasi.) Pavar gome nuo visko – didelių mokesčių, triukšmo už lango – gyvenome senamiestyje, sename name. Darėsi vis liūdniau nematyti savo šeimos.

Prieš keletą metų Miglė Rijkhoek su šeima iš Nyderlandų grįžo į gyventi į Lietuvą, nedidelį miestelį Rokiškio rajone ‒Juodupę. Palikę didžiųjų pasaulio miestų triukšmą ir varginantį tempą, Miglė su vyru Rogieriu įgyvendino dar vieną savo svajonę – įkūrė „Richcorner“, vintažinių daiktų parduotuvėlę Rokiškyje, į kurią dabar suvažiuoja pirkėjai iš visos Lietuvos. Miglė tiki, kad namai yra daugiau nei tik gražių daiktų kolekcija, ir siekia padėti susikurti juos tokius, kuriuose galėtume jaustis savimi.

Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Migle, kaip nusprendėte grįžti gyventi į nedidelį miestelį? – Kai tik pradėjome galvoti apie Lietuvą, pirmasis klausimas buvo, į kurį jos kampelį kraustysimės. Rinksimės didmiestį ar grįšime į mano gimtinę? Nyderlanduose gyvenome šalia vyro šeimos, taigi nu sprendėme, kad šįkart reikia kraustytis arčiau manosios. Rogieris kie kvieną kartą, atvažiavęs atostogų į Juodupę, viskuo žavėdavosi. Visais, atrodo, mums paprastais dalykais: miškais, ežerais, žvaigždėmis dan guje. Juokaudama sakau, kad tai vyras mane įkalbėjo grįžti į Lietuvą.

slypintiPaprastumeprasmė

Jam čia daug pirmų kartų. Rogieris yra miesto žmogus. Kasti snie gą nuo takelių, kapoti malkas, didelė ir šalta žiema, piknikas žiemą miške, maudynės eketėje, grybavimas – jam viskas nauja! Dažnai šio mis naujomis patirtimis džiaugiasi lyg mažas vaikas. Jam labai čia gera, matau iš jo ramių akių. Didelio kultūrinio šoko nebuvo, nes olandų kultūra nėra stipriai nutolusi nuo mūsiškės. Rogieris stengiasi kalbėti lietuviškai ir kartais liūdi, kai žmonės bijo su juo šnekėtis, galbūt manydami, kad nesusikalbės ir vienas kito nesupras.

– Ar daug iššūkių patyrėte taip kardinaliai pakeitę gyvenimą?

Jeigu ne Rogieris, nežinau, ar būčiau išdrįsusi grįžti ir taip kardinaliai keisti gyvenimą. Bet visada kirbėjo mintis pabandyti gyventi Lietu voje. Rogierio kartais klausdavau, ar ne per daug idealizuoja mano gimtinę? Tačiau dabar pasiteiravus, ar nenori grįžti atgal į Nyder landus, jis tvirtai atsako – tikrai ne. Tikriausiai Aukštaitijos kraštas užbūrė jį savo magija. (Šypsosi.)

– Nebuvo nieko tokio, su kuo nesusitvarkytume. Bet toks pokytis nori nenori kelia stresą. Turi suprasti ir apgalvoti, kad pradžioje tam tikrose situacijose teks pakentėti, – juk kraustomės į kitą šalį! Dažnai naktį sunkiai užmigdavau ir svarstydavau, ar tikrai gerą sprendimą priėmėme. Nutarti reikėjo kartu, pasvėrus visus už ir prieš. Tačiau ramybės man teikė tai, kad visą tą laiką Rogieris liko labai ramus – jis ir buvo didysis iniciatorius. – Turbūt ne ką mažesnis iššūkis buvo įkurti ir vintažinių daiktų krautuvėlę! Kaip kilo idėja atidaryti „Richcorner“? Ką užkodavote šiame pavadinime? – Tai buvo mano didelė svajonė – turėti jaukią vintažinę par duotuvėlę senamiestyje. (Šypsosi.) Vaikščiodama Amsterdamo gatvelėmis matydavau tokią ne vieną, ir Rogierio vis prašydavau sustoti apžiūrėti. Tokiose parduotuvėlėse galėdavau valandų va landas ieškoti įkvėpimo. Taip tikriausiai pati save užkodavau. Ta čiau grįžkime į realybę! (Juokiasi.) Ne viskas taip lengva ir gražu. Kai su vyru nusprendėme, kad kelsimės gyventi į mano gimtinę, pradėjau savo svajonei ieškoti patalpų. Mažame Rokiškio mieste ne taip lengva tokias atrasti, tad po ilgų paieškų radau vienas pra monės rajone – visai ne senamiestyje. (Juokiasi.) Augdama nedideliame miestelyje grožėjausi tuo, kas mane supo – gamta ir paprastais dalykais. Rinkdama vintažą ir dekoro detales sukūriau jaukius namus savo šeimai. Dabar norime padėti kitiems. Jaučiu dėkingumą, kad likimas atsiuntė vyrą Rogierį ir kartu galime pildyti svajones. Olandas Rogieris įsimylėjo ne tik mane, bet ir Lietu vą. Rijkhoek angliškai – Richcorner, tai neatsitiktinai parinktas žodis. Tai mūsų šeimos pavardė, „rich“ – turtingas, „corner“ – kampas. Na mai yra daugiau nei tik gražių daiktų kolekcija – tai vieta, kur vyksta gyvenimas. Kiekvienas galime susikurti savo turtingą kampelį. Ir ne svarbu, ar jis bus dekoruotas iš kartos į kartą perduodamais daiktais, ar bus naujas ir unikalus. Sena–nauja filosofija mūsų šeimą lydi nuo pat pradžios. „Richcorner“ siekis – įkvėpti žmones ir padėti susikurti jaukius namus, kurie leistų būti savimi.

– Ar vintažinius, senovinius daiktus mėgote nuo pat mažumės? Kokie buvo jūsų vaikystės namai?

– Kai dabar visi kalba apie vintažą ir tvarumą, susimąstau, kad į mano gyvenimą jis atėjo labai organiškai, iš vaikystės – tiesiog augau tokioje aplinkoje. Mano meilė vintažui buvo užkoduota genuose, iš kartos į kartą perduota senų daiktų magija. Vaikystės namai buvo labai jaukūs, gyvenome keturios moterys: aš, sesuo dvynė, mama ir močiutė. Su mama važiuodavome į kitus kaimus pas bobutes pasižiūrėti senienų, nes dažnai kaimuose tų daiktų nevertindavo, o mes juos išgelbėdavome ir jais dekoruodavome namus ar kiemą. Ir dabar su šeima esame apsi stoję mano vaikystės namuose, gal todėl čia taip gera ir ramu.

– Pagal ką atsirenkate prekes parduotuvei?

– Sąmoningesnis gyvenimo būdas vis populiarėja – tai išties džiuginanti tendencija. Ar pastebėjote, kad vis daugiau žmonių į savo namų interjerą įsileidžia ir antram gyvenimui prikelia vinta žinius, senovinius daiktus?

– Aš taip pat tuo labai džiaugiuosi. Norėčiau, kad žmonės kuo mažiau rinktųsi masinės gamybos prekes ir atsigręžtų į laikui nepa valdžius daiktus. Savo instagramo paskyroje rodau, kaip galima sude rinti seną daiktą su nauju, kaip gražiai senoviniai daiktai atsiskleidžia naujai pastatytame name. Neretai man žmonės parašo, kad mano dėka įsimyli vintažą, – tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi. Esu laiminga galėdama kitiems padėti, papasakoti ir patarti. Vintažiniai daiktai su metais tik dar labiau įgauna vertę.

– Aš labiau linkusi į žemišką stilių, natūralumą, paprastumą – me dis, metalas, keramika. Kuo mažiau daiktas poniškas, tuo man gra žiau. (Šypsosi.) Nemėgstu Viktorijos laikų krištolų ar paraitytų ko modų. Visada stengiuosi žiūrėti, kad daiktai nebūtų sudužę, įskilę, bet, žinoma, neretai juos tenka atnaujinti, prikelti naujam gyvenimui.

– Kas su tuo nesusiduria, tikrai romantizuoja arba galvoja, kad at rasti vintažinį daiktą ir jį parduoti labai lengva. Visgi darbo gerokai daugiau. Su vyru ieškodami prekių parduotuvei nuvažiuojame tūks tančius kilometrų užsienio šalyse, einame į turgus ir parduotuves... Ieškoti taip pat padeda kelios merginos, gyvenančios skirtingose ša lyse, – taip prekės mūsų krautuvėlėje nebūna vienodos ir nuobodžios. Paieškos trunka nuo ryto iki vakaro. O vėliau, atradę džiuginančias prekes, dekoruojame jomis parduotuvės lentynas ir laukiame, kol at siras naujasis šeimininkas. Neretai man žmonės parašo, kad mano dėka įsimyli vintažą, – tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi.

– Vintažinių daiktų paieška skamba kiek romantiškai, paslap tingai, lyg koks detektyvas... Tačiau galbūt realybė visai kitokia?

– Aš ne tik vaikus mokau tarmiškai, bet ir vyrą olandą! (Šypsosi.)

Neturime taisyklės aštuntą valandą praustis ir miegoti, tačiau riboja me laiką prie ekranų, mums svarbi tarpusavio pagarba, meilė, moko me rodyti visokias emocijas. Vienas gražiausių mūsų ritualų – susė dus prie stalo vakare padėkoti už dieną ir maistą, o nukritus duonos riekei ant žemės pakelti ją ir pabučiuoti.

– Ar ir savo vaikus mokote kalbėti tarmiškai? Kokie jie?

– O kokia jūs mama? Iš kur motinystei semiatės įkvėpimo? Ko kią kasdienybę vaikams kuriate, kokias vertybes diegiate?

– Atsipalaidavusi. (Juokiasi.) Mažai taisyklių, daugiau atlaidumo.

– Apie kokią ateitį svajojate ir ko norėtumėte sau palinkėti?

Sūnus labai meilus ir dėmesingas mums, šeimos moterims. Puikiai kalba tiek lietuviškai, tiek olandiškai, taip pat supranta anglų kalbą.

– Viena iš labiausiai kerinčių jūsų savybių – tarmė! Nuo pat vai kystės didžiuojatės savo tarme? Kodėl ji jums svarbi? Ar buvo sun ku ją išsaugoti gyvenant svetur? – Dar studijuojant Vilniuje viena kalbos dėstytoja patarė nepa mesti tarmės ir ja džiaugtis – juk tai toks turtas. Man labai įstrigo jos žodžiai. Augau su močiute – būtent ji mane ir išmokė kalbėti aukštaitiškai. Būdavo juokinga, kai išvažiavę iš kaimo stengdavomės kalbėti taisyklingai, tačiau užsimiršę vėl prašnekdavome kaip įpratę. Todėl taip tos tarmės ir nepamečiau, net gyvendama Londone visada kalbėjau tarmiškai ir niekada to nesigėdijau. Dabar savo tarmę prii mu kaip privalumą.

57 – Jūsų kasdienybė žavi tikrumu ir nuoširdumu – ar visada tokia buvote? – Turbūt į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti kiti... Nuo pat vai kystės buvau nuoširdi ir drovi, bet su metais pasidariau drąsesnė ir manau, kad prie to prisidėjo gyvenimas užsienyje. Esu paprasta ir atvira – jei dieną nesisekė, pripažinsiu sau ir pasakysiu kitiems. Sten giuosi elgtis su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi.

Sūnus Adamas jau kalba tarmiškai, o dukra Adelė Annie dar per maža. Jaučiuosi labai apdovanota turėdama du vaikus – berniuką ir mer gaitę. Adamas labai savarankiškas ir visada pyksta, jeigu noriu padėti.

Su juo dabar labai įdomu šnekėtis apie viską! Adelei Annie sausį su kako metukai. Ji puiki artistė ir tikra moteris – jeigu kas nepatinka, iš karto pradės rėkti. (Juokiasi.) Tačiau iš tikrųjų ji labai rami mergaitė ir dažnai ją vadiname ne vardu, bet „ramute“.

– Visų svarbiausia – artimųjų sveikata... Be to, norėčiau palinkėti sau dar ramesnių ir lėtesnių dienų, dar labiau džiaugtis akimirka ir šia diena. Didžiausia svajonė – susikurti namus vienkiemyje. Senas sklypas jau yra, dabar norisi, kad visi darbai po truputėlį pradėtų ju dėti. Taip pat norisi sau palinkėti nebijoti svajoti! Kad sektųsi viena jau išsipildžiusi svajonė „Richcorner“ ir kad su vyru visada eitume susikibę rankomis, net ir kai labai sunku.

KVĖPUOKITE Vaistininkė pasakoja, kad įveikti stresą padeda tokie atsipalaidavimo metodai kaip joga, gilus kvėpavimas, masažas ir meditacija. Pajutus kylančią įtampą, ji siūlo išbandyti kvėpavimo pratimą: „Patogiai atsisėkite arba atsigulkite – nugarą laikykite tiesią, ne kryžiuokite rankų ir kojų. Pasistenkite kvėpuoti pilvu – stebėki te kvėpavimą. Tada skaičiuodami iki penkių įkvėpkite per nosį. Sulaikykite įkvėpimą iki kol vėl suskaičiuosite iki penkių. Tuomet lėtai iškvėpkite orą pro burną arba nosį dar kartą skaičiuodami iki penkių. Vėliau įkvėpkite du kartus normaliu rimtu ir vėl pakarto kite pratimą. Skirkite tam 5 minutes“, – pasakoja „Eurovaistinės“ farmacininkė.

JUDĖJIMAS – LAIMĖS ŠALTINIS Reguliari mankšta padeda išvalyti protą ir ramiau reaguoti į proble mas. Vaistininkė pasakoja, kad aktyvi veikla skatina išsiskirti endorfi ną, kuris slopina stresą ir palaiko gerą nuotaiką. „Stenkitės kasdien bent pusvalandį skirti fizinei veiklai, kuri teikia jums malonumo. Tai gali būti lengva rytinė mankšta, vakarinė joga, ilgesnis pavaikščiojimas gamtoje arba jėgos pratimai sporto salėje. Jei nežino te, koks sportas jums patinka labiausiai, išbandykite skirtingas veiklas. Labai svarbu atrasti savo mėgstamiausią – tai padės fizinį aktyvumą sieti ne su prievole, bet su malonumu“, – šypteli Miglė.

Stresas – tai normali reakcija į pavojų keliančius dalykus. Grėsmę pajutęs organizmas ruošiasi momentinei kovai ar pabėgimui, tačiau ką daryti, jei stresas mūsų neapleidžia dienomis ar savaitėmis? Patiriant ilgalaikį stresą organiz mas lieka pasirengimo būsenos ir kaupia įtampą. „Eurovaistinės“ farmacininkė Miglė Kazakevičienė pasakoja, kad tai ilgainiui gali neigiamai paveikti psichinę ir fizinę sveikatą. Ji dalijasi patarimais, kaip išlaikyti emocinį balansą ir stiprinti nervinę sistemą.

Stresą sukeliančių veiksnių mūsų gyvenimuose gausu, - neslepia „Eurovaistinės“ farmacininkė Miglė Kazakevičienė. Dažnai tai gali būti įtampa darbe ar kaip tik nedarbas, santykių problemos, finan siniai sunkumai arba paprasčiausiai kasdienės rutinos pasikeitimas. „Pirmiausia stresas pasireiškia sutrikusiu miegu, išaugusiu irzlumu ar nuovargiu, prarastu susidomėjimu savo hobiais, taip pat gali kar dinaliai pasikeisti apetitas – gal pradėjote valgyti kur kas daugiau ar kaip tik mažiau. Ignoruojant šiuos kūno siunčiamus signalus stresas gali turėti įtakos širdies ir virškinamojo trakto ligoms, astmai, cukri niam diabetui, galvos skausmams, nerimo sutrikimams, depresijai, taip pat gali sukelti panikos priepuolius“, – pasakoja Miglė ir atsklei džia, kaip kasdienybėje išsaugoti balansą. MIEGAS GYDO Miegas labai svarbus kasdienei savijautai, smegenų darbui, kūrybiš kumui ir atminčiai, - pasakoja vaistininkė. Anot jos, suaugusiesiems patariama išmiegoti bent 7-8 valandas, o vaikams – 10-11 valandų. „Pasirūpinkite reguliariu miego režimu, kurio geriausiai padės lai kytis jums malonios vakaro veiklos. Pavyzdžiui, pradėkite miegui ruoštis bent tris valandas prieš – prigesinkite namuose šviesas, televizorių pakeiskite ramesne muzika, išbandykite atpalaiduo jančius kvėpavimo pratimus, aromaterapiją, skirkite bent 10 mi nučių lengvai mankštai – raumenų pratempimui arba jogai, taip pat iki užmigdami paskaitykite jums patinkančią knygą“, – pataria farmacininkė.

Kaip emocinįišlaikytibalansą?

61 VITAMINAI – VISA KO PAGRINDAS Vitaminai yra vieni pagrindinių mūsų sveikatos ir energijos šaltinių. Jais pasirūpinti galima ir subalansavus mitybą, tačiau net ir tada retai suvalgome pakankamai vaisių ar daržovių. Todėl vaistininkė pasakoja, kokie vitaminai geriausiai pasirūpins nervine sistema.

Vitaminas C. Jis reguliuoja imuninės ir nervų sistemos veiklą, nor malią energijos apykaitą, mažina nuovargį bei turi įtakos psichinei savijautai. Jo trūkumas pasireiškia mieguistumu ir apatijos jausmu. Žuvų taukai. Jie naudingi nervų sistemai stiprinti, palaiko imu ninę sistemą. Jų trūkumas pasireiškia nusilpusiu imunitetu, su prastėjusia nuotaika.

Vitaminas D. Stiprina imuninę, smegenų ir nervinę sistemas. Apie vitamino trūkumą išduoda nuovargis, irzlumas, sutrikęs miegas, pasyvumas. B grupės vitaminai. Padeda palaikyti normalią nervų sistemos vei klą, mažina nuovargį. Vitaminų trūkumas pasireiškia padidėjusiu jautrumu, dirglumu, nervų sistemos sutrikimu.

Magnis. Nors magnis dažniausiai prisimenamas užklupus mėšlun giui, jis gali pagelbėti ir stiprinant nervinę sistemą, pavyzdžiui – ko vojant su nerimu. Žolelės. Kartu su vitaminais galima vartoti ir tokias žoleles kaip va lerijonas, melisa, apyniai.

62 Tekstas: Goda Urbonaitė Iliustracijos: Gabrielė Gudaitytė „Išmokau pasitikėti komanda, menininkais ir pačiu menu. Žinau, kad suveiks. O jeigu ir nesuveiks – ne pasaulio pabaiga“, – apie neįprastus kuravimo sprendimus pasakoja šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas, teatro trupės „Teatronas“ įkūrėjas, teatro režisierius Gildas Aleksa. Su Gildu kalbamės apie magišką cirko efektą, jausmus, patirtis, bendravimą, istoriją ir kodėl idėja yra svarbiau už nepriekaištingai atliktus sudėtingus triukus. bendrystėCirko

– Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ startavo 2015-ai siais, tada buvo metų pertrauka, o po jos festivalis kasmet keičia lokaciją – Eiguliai, Šilainiai, Dainava, pandemijos metais neiš vengiamai persikėlė į „YouTube“, vėliau – į Vilijampolę, Šančius.

– Kartais įsileidžia noriai, tačiau būna, kad ir priešinasi, tada su jomis daug kalbamės. Tikrai yra baimė, kad bendruomenėmis naudojamasi siekiant parodyti, kokie mes faini ir bendruomeniški. Beveik visada susiklosto taip pat – pradžioje jie pyksta, o paskui ne benori, kad išeitume. Bet tai nėra konstanta, tai nuolatinės derybos ir galvos lankstymas vietos žmonėms – darome tai atsargiai ir kol

65 – Gildai, apie ką tau yra šiuolaikinis cirkas?

– Visai atsitiktinai! 2017-aisiais atvažiavus cirko palapinei pradinis planas buvo pastatyti ją miesto centre, bet palapinė netyčia pateko į miegamąjį rajoną. Tą kartą pamačiau, kokį stiprų efektą šiuolaikinis cirkas turi paprastiems žmonėms – rajono gyventojai ėjo iš daugia bučių laiptinių bendrauti su cirko menininkais net ir nemokėdami angliškai. Kilo klausimas, kas būtų, jeigu mes tai darytume specia liai – į tam tikrą vietą atkeltume ką nors, kas jai iš pirmo žvilgsnio nepriklauso? Žvelgiant iš kuratorystės pusės, festivalyje siena yra mikrorajonas, o paveikslas – spektaklis. Kitais metais pilkoje Šilainių vietoje pastatėme „pernelyg“ rožinę cirko palapinę ir žiūrėjome, kas bus. Nutiko begalė magijos ir nuo tada mes kaskart ieškome to ku ravimo stebuklo.

– Tai iš tiesų savotiškas vaikščiojimas ašmenimis – svarbu ne pastatyti savęs ant pjedestalo, likti bendradarbiavime ir partne rystėje. Anksčiau turėjome pasirodymų programas, skirtas bal konams, bet ilgainiui supratome, kad einame gilyn į profesionalų meną bendruomenėse ir to nereikia eksponuoti.

Kartą kolegoms Prancūzijoje esu iškėlęs klausimą, kodėl jie visa da šneka apie projektus iš galios pozicijos? Kas nusprendė, kuri pusė turi galią, ir kur visame tame horizontalumas? Aišku, man neatsakė, bet galios pozicija justi jau pačioje leksikoje – dominuoja kraštuti nės kalbėjimo pozicijos: ,,iš viršaus į apačią“ arba ,,iš apačios į viršų“. Mes niekada neteigiame: „Jums reikia šiuolaikinio cirko“, o klausiame: „Ar įsileistumėte cirko spektaklį į savo erdvę?“ Juk kaip tik bendruomenės, turėdamos erdves, ir turi galią, o aš noriu su teikti balsą, padaryti festivalį. – Ar bendruomenės lengvai įsileidžia į savo erdves?

Kaip cirko festivalis atsidūrė Kauno miegamuosiuose rajonuose?

– O kaip cirko spektaklius įkelti į neįprastas ir netgi privačias vietas – kiemus, laiptines, išvengiant kolonizacijos?

– Apie tokį kūno išlavinimą, kuris kalbėtų apie tau rūpimus dalykus. Šiuolaikinio cirko artistai maksimaliai stumia kūną ben drauti, naikina kūno apribojimus arba, atvirkščiai, juos išryškina tam, kad spektaklis taptų kiek įmanoma labiau artikuliuotas.

– Absoliučiai. Greitu metu mes pradėsime matyti nemažai vy resnio amžiaus cirko artistų. Jie neišeis į pensiją, nevirs klounais, ir nors nedarys sudėtingų triukų, bet turės daug patirties. Žiūrėti į vyresnį menininką yra įdomiau negu į pradedantįjį, kad ir kaip stipriai jauni menininkai tikėtų, kad pakeis pasaulį. Ne kartą esu matęs genialius akrobatus nuobodžiame spektaklyje. Tai yra mano

66 kas pavyksta. Gal dėl to, jog nenorime ir negalime iš to pasipelnyti.

– Istoriškai tai nutiko dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, artis tai pradėjo mokyti cirko dėl finansų, nes žiemą nebuvo galimybės rodyti spektaklius. Kitas dalykas – atsirado noras kalbėti apie svar bius dalykus, žmonės pajuto, jog darydami triukus jau nusistovė jusia S, M, L, XL eiga neišreiškia savęs. Juo labiau, visi žinome tą banalų verkiančio klouno stereotipą – kuo daugiau žmonės ploja ir juokiasi, tuo labiau nusivili visuomene ir norisi pašnekėti apie ką nors gilesnio.

– Tad idėja svarbiau negu fiziniai sugebėjimai?

– Kaip manai, kas lėmė, kad iš viso atsirado poreikis šiuolaiki niam cirkui?

– Ar pastebėjai žiūrovų požiūrio į cirką pokytį?

– O koks tavo santykis su tradiciniu cirku ir jo samprata? – Labai norėčiau, jog tas santykis būtų geresnis. Tradicinis ir šiuolaikinis cirkas turi labai skirtingas estetikas, tarp jų daug kom pleksinių skirtumų. Yra toks cirko artisto Roberto Magro paly ginimas: tradicinio cirko pasirodymas prasideda sudėtingu triuku įtampai sukurti, toliau rodomi paprastesni triukai, kurie vis sudė tingėja – nuo S pereinama prie L, kaip drabužių dydžiai. Pabaigoje vėl sukeliama įtampa, kai artistas pabando atlikti XL dydžiui pri lygstantį triuką ir tai dažniausiai padaro tik iš antro karto. O šiuo laikiniame cirke nėra vienos struktūrizuotos pasirodymo eigos, viskas gali painiotis tarpusavyje. Tradicinio ir šiuolaikinio cirkų istorija kaip ir bendra, bet kartu viskas persipynę totaliame chao se, galiausiai lieka tik estetiniai klausimai. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog įdomus menininkas gali ant scenos nieko nedaryti ir vis tiek bus įdomu, nesvarbu, ar jis atstovautų šiuolaikiniam, ar tradiciniam cirkui.

– Yra gana giliai cirku besidominčių žmonių, kurie jau matę nemažai spektaklių ir gali įvardyti skirtumus tarp Šiaurės šalių ir Vakarų cirko, nagrinėja, kaip cirkas veikia su architektūra, klausia cirko terminų. Vis dėlto nemanau, jog įvyko koks didžiulis poky tis, – žmonės visada, išeidami iš spektaklio, kalbėjo apie spektaklio koncepciją, nepriklausomai, kiek salto tą kartą matė. Nesvarbu, kokį žanrą atveši, mes esame tokia išlepinta teatro tauta, kad žiūrovai vis tiek nagrinės, apie ką yra spektaklis, ir jį kritikuos. Čia visai kaip Marvelo filmai – reikia padaryti, kad mėgautųsi tie, kas sekė istoriją nuo pradžių, tačiau užsukusieji netyčia taip pat neturėtų būti palikti be konteksto. Su cirku tai nėra labai sudėtinga, reikia tiesiog atvežti spektaklį, kuris būtų apie ką nors, o ne apie nieką.

– Gali duoti pramogą, gali duoti ir į paširdžius. Pavyzdžiui, šie met po „Cirque Aital“ spektaklio „Ir džiaugsme, ir varge“ išėjęs iš palapinės mačiau, kaip daugelis žiūrovų verkia. Tada tikrai kyla klausimas: „ką aš padariau?“ Po spektaklio grįžau namo išvesti šuns ir man taip pat pasidarė liūdna – kad aš vienas, kad mano žmona toli, kad tas spektaklis toks liūdnas... Žinoma, priklauso nuo menininko, bet spektaklis sukelia jausmus, žinias, patirtis, bendravimą. Kiekvienais metais galvoju, ar suveiks?

– Ir visada suveikia?

– Visada suveikia. Cirkas tuo ir geras, kad menininkai yra labai žmogiški. Mes sudarome kontekstą, kurį žmonės pamato. Man at rodo, jeigu šių metų „Cirkuliaciją“ būčiau padaręs prieš penkerius metus, iki šiol stresuočiau kur nors griovy, verkčiau, vemčiau, būtų baisu. Bet dabar išmokau pasitikėti komanda, menininkais ir pačiu menu. Žinau, kad suveiks. O jeigu nesuveiks – ne pasaulio pabai ga. Galbūt pasenau ir nebenoriu pakeisti viso pasaulio iš pagrindų, tačiau savo darbais siekiu ne tik rodyti meną, o ir skatinti kultūros procesus. – Gildai, taip pat esi ir teatro režisierius: kokius skirtumus ma tai tarp teatro ir cirko? – Pradedant nuo istorijos, teatro ložės visada buvo atskirtos paprastiems žmonėms ir aristokratijai, aktorių stovėsena būdavo nukreipiama į mecenatus, kurie galbūt suteiks globą. Paprastai aktoriai sukuria vieną vaidmenį per du tris mėnesius, gali blogai šnekėti, prastai reikšti emocijas ir vis tiek turės darbo. Cirko ištakos siekia keistuolius, užmiestyje gyvenusius luošius, atvykdavusius į miestą per šventes ir muges. Ilgainiui jie suprato, kad patyčias gali kapitalizuoti ir bėgant laikui įgavo profesionalu mo. Pradėję žmones juokinti specialiai, taip išvystė turgaus teatrą, cirką, akrobatiką, bufonadą, klounadą. Kitaip nei teatro salė, cirko arena yra apvali ir demokratiška. Cirko menininkai su spektakliu dirba dvejus ar trejus metus, o savaitę nesimankštinę gali prarasti darbą. Taip pat skiriasi ir siužetas, dramaturgija. Nedaug tenka pasikalbėti su užsienio teatralais – dažniausiai jie snobai su auksinėmis broškėmis ir vyno taure rankoje. Tačiau cirko žmonės, kad ir kokio aukšto lygio žvaigždės bebūtų, visada išlieka žemiški. Manau, tai atėjo istoriškai – cirkas nuo pat pradžių buvo skirtas visiems, o teatras tik tiems, kas supranta, kas gali sau leisti.

67 privilegija – sėdėti susidėjus rankas ant pilvo, žiūrėti į profesiona lus, atliekančius sudėtingą akrobatiką, ir sakyti: „neįdomu“. Nors dabar visi pamatę tris salto vis tiek paploja, po septynerių metų žmonės jau bus matę nemažai sudėtingų triukų ir tai stebins vis mažiau, tačiau spektaklio idėjos aktualumas išliks. Todėl mums reikia kiek įmanoma daugiau investuoti ir jungtis su tradiciniu cirku ir kitais menais, kad šiuolaikinis cirkas taptų kiek įmanoma įvairesnis.

– Ką šiuolaikinis cirkas duoda žiūrovui?

– Čia toks uroboras – tam, kad būtų daugiau cirko, reikia dau giau cirko. Cirką reikia pamatyti, o ne paaiškinti. Reikėtų kie kviename Lietuvos mieste po bent kartą parodyti cirko spektaklį. Žmonės negali žinoti, kad nori cirko, jeigu nėra jo matę. Išmokau, kad į kitus miestus reikia vežti kuo mažiau pramoginius spekta klius, tada žmonės supranta, kad žiūrime į juos rimtai. Paradoksalu – jeigu prieš spektaklį pasakau, kad jis bus keistas ir nebūtinai jums patiks, žiūrovai tai priima kaip iššūkį, pasiruo šia intelektualiniams kalneliams, pažiūri visą lėtą spektaklį ir po to man sako: „Kodėl mus įspėjai? Taigi viskas čia normaliai.“ Bet jeigu neperspėju, išeinant girdžiu nusivylimą. Norėčiau, kad ateityje menininkai Lietuvoje po festivalio pasi liktų ilgiau, pavyzdžiui, mėnesio turui, – taip daugiau miestų gy ventojų pamatytų cirko spektaklius.

Niekada šito nesupratau, todėl ir mano kuriamas teatras yra kitoks.

– Ar gali išduoti ateinančių metų „Cirkuliacijos“ viziją?

– Tema – pakeisti žodį „migracija“ į „cirkuliaciją“. Noriu pa kviesti artistus iš Azijos, Afrikos. Svarstau, kaip juos, atvykusius iš toli, palikti šiek tiek ilgiau Europoje? Kadangi cirkas ir taip ap suptas stereotipų, kaip to nepadaryti egzotika? Nors jų kontekstai nebūtinai mums priimtini, noriu parodyti, kad jie turi ką pasakyti ir, svarbiausia, kad galima mėgautis skirtingų žmonių draugija ir niekaip nuo to nenukentėti.

– Ko teatras galėtų išmokti iš cirko?

– Prieš dvejus metus atsidariusi cirko mokykla „Cirko sapiens“ Kaune nemažai prisidėjo prie cirko populiarinimo. Kas dar galė tų pagelbėti, kad cirko Lietuvoje turėtume daugiau?

– Ilgiau trunkančio darbo su vienu kūriniu, paprastumo ir že miškumo, mažiau snobizmo ir uždarumo, daugiau įtraukimo. Ska tinu savo aktorius žiūrėti cirką.

Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Modelis: Katrina Knizikevičiūtė Makiažas: Kristina Raulinaitytė Plaukai: Emilija Šimukauskaitė Stilius: „Bajoras“ Kasdienybė

Poetiška fotografijų serija švelniai paliečia žmogaus santykį su kasdieny be. Rami, paprasta, žmogiška būtis. Besitęsiantis ir vis kintantis veiks mas. Judesys. Linijos. Objektai. Tarsi filmo kadrai, išimti iš gyvenimo, ku ris toks laikinas. Sustabdyti akimirką, emociją veide. Emociją, kuri yra čia ir dabar. Vaizdais paliesti „laikinumo“ sąvoką, pasakoti apie santykius su neatskiriamais dalykais. Gilus ir skvarbus žvilgsnis į save. Savirefleksija. MADA

daugiauGyventi

Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, fotografuota Adomo Galdiko muziejuje Lietuvis, įkopęs į daugiausiai pasaulio viršūnių, pirmasis nubėgęs visus didžiuosius pasaulio maratonus, įveikęs „Ironman“ triatloną, sukūręs didžiausią riešutų prekybos įmonę visose Šiaurės šalyse, surinkęs gausiausią riešutų gliaudyklių kolekciją, įkūręs muziejų, tėtis. Atrodo, visas šias veiklas būtų galima išdalyti keletui žmonių, tačiau visa tai pasiekęs „Arimex“ įkūrėjas Arnas Jurskis nesijaučia išskirtinis ar kuo nors ypatingas. Jis mano, kad kiekvienas mūsų galime pasiekti savo užsibrėžtus tikslus ir įgyvendinti svajones, bet tik tada, kai to kryptingai siekiame.

– Jėgų turiu tiek pat, kiek visi kiti. Svarbiausia – netingėti ir veik ti. Jei reikėtų išvesti savo sėkmės formulę, ji galėtų būti maždaug to kia: aiškūs ilgalaikiai tikslai, nepaliaujamas jų įgyvendinimo siekis, nuolatinis tobulėjimas, pozityvus požiūris į gyvenimą.

– Skaičiau, kad patyrimo džiaugsmo mokote ir savo vaikus. Jūsų dukra netgi tapo jauniausia alpiniste Lietuvoje! Koks esate tėtis? Ko siekiate išmokyti savo vaikus?

– Taip, manęs niekada netenkino vidutinis rezultatas, visada sie kiau maksimumo ir tapti bent šiek tiek geresnis, nei buvau vakar. No rėdamas tobulėti, turi įveikti įvairius sunkumus, būtent šie sunkumai ir yra ta „dabartinių galimybių riba“. Jei sugebi nesustoti, nenuleisti rankų ir žengti žingsnį tolyn net tada, kai tikrai sunku (o sunku būna visada), tuomet tampi tobulesnis, prapleti savo galimybių ribas ir gali pasiekti tai, apie ką neseniai dar tik nedrąsiai svajojai. To pasiekti gali kiekvienas. Reikia tik apsibrėžti tikslus, netingėti kiekvieną dieną jų siekti ir tikėti, kad pavyks. Kasdien klausiu savęs, ar tai, ką darau šiandien, veda mane ten, kur noriu būti rytoj. Žinoma, tik tikėjimo neužtenka – privalu pakilti nuo lovos ir žengti tikslų link.

O savo vaikus stengiuosi išmokyti pasitikėjimo savimi ir pozity vumo. Nuo rugsėjo mano įkurtame Galdiko muziejuje sėkmingai vyksta edukaciniai užsiėmimai mergaitėms. Juose jos mokosi šokio, gimnastikos, keramikos, dailės. Lankydama juos ir dukra Lukrecija turi puikių galimybių tobulėti.

– Jūsų biografijoje – sėkmingas verslas, mecenatystė, įveikti šeši didžiausi pasaulio maratonai, užkoptos aukščiausios kalnų vir šūnės, tėvystė... Kyla natūralus klausimas: iš kur semiatės jėgų ir noro įgyvendinti visus savo tikslus?

– Džiaugiuosi, kad pastaruosius dešimt metų gyvenu puikiame balanse. Anksčiau skyriau labai daug laiko verslui ir nepakankamai šeimai, vaikams. Dėl tokio mano gyvenimo būdo jie labai nukentė jo. Nors su vaikais iš pirmosios santuokos daug keliaudavome, grį žęs į Lietuvą jiems skirdavau nepakankamai laiko ir dėmesio. Žino ma, mačiau jų pasirodymus mokyklose, tačiau nepraleisdavau kartu daug kokybiško laiko, neužsiimdavau su jais pakankamai vakarais. Dabar pavyksta puikiai suderinti tėvystę, darbą ir hobius. Rei kia nepamiršti, kad viskas, ką pasiekiame gyvenime, kam skiriame dėmesį, turi savo kainą. Nieko nebūna nemokamai, todėl ko nors visuomet reikės atsisakyti.

– Atrodo, jūs nuolatos išbandote savo galimybių ribas – galbūt čia ir slypi jūsų sėkmės paslaptis?

– Kuriuo savo pasiekimu džiaugiatės labiausiai?

– Su dukra Lukrecija iš tiesų labai daug keliaujame. Jau beveik šimtą kartų drauge vykome į užsienį, aplankėme šešiasdešimt skir tingų pasaulio šalių. Kelionės praplečia akiratį ir sustiprina tarpusa vio santykius. Keliaudami visada stengiamės patirti, ko nebuvome patyrę anksčiau, paragauti ko nors naujo. Būna smagu, kai Lukreci ja man siūlo ko nors paragauti, o jei atsisakau, primena – bet tėti, gi būtina paragauti naujų dalykų... Ir aš ragauju. (Šypsosi.)

– Kuo ši kolekcija išskirtinė? Tikiu, jog ne tik eksponatų gausa? Kokias istorijas slepia jūsų sukauptos gliaudyklės?

– Ar nuo pat vaikystės siekėte įgyvendinti užsibrėžtas idėjas? Iš kur jūsų noras visuomet siekti, daryti ir patirti daugiau? – Manau, mūsų visų asmenybės susiformuoja vaikystėje. Prisi menu, kaip su močiute keliaudavome po Lietuvos ir Tarybų Są jungos muziejus, o apsilankę juose gaudavome į knygelę antspaudą. Surinkęs, rodos, penkiasdešimt antspaudukų, pelnydavai „Turisto“ ženkliuką. Tai tikrai turėjo įtakos mano norui keliauti ir skaičiuoti aplankytas šalis ar įkoptas aukščiausias kalnų viršūnes, kurių esu pasiekęs daugiau nei šimtą. Taip pat vaikystėje kolekcionuodavau tuščias alaus skardines, kurias rinkdavau gatvėje, butelių kamštelius, pašto ženklus. O da bar pasiekiau 10 tūkst. riešutų gliaudyklių kolekciją – didžiausią pasaulyje ir jau įrašytą į Gineso rekordų knygą. Dėl ko tai darau? Anksčiau į priekį mane vesdavo ego, noras būti geriausiam: „Arimex“ – didžiausia riešutų prekybos įmonė visose Šiaurės šalyse; gliaudyklių kolekcija – didžiausia ir geriausia pasau lyje; esu lietuvis, įkopęs į daugiausiai aukščiausių kalnų, pirmasis nubėgęs visus didžiuosius pasaulio maratonus ir t. t. Tačiau dabar vis labiau veža noras dalintis. Kiekvienais metais skiriame lėšų lab darai, esame septynių sporto federacijų generaliniai rėmėjai, remia me organizaciją „Gelbėkite vaikus“. Galdiko muziejuje nemokamai priimame lankytis senjorus ir kitas socialiai svarbias grupes. Jaučiuosi laimingas siekdamas šių tikslų. Juk laimė ne viršūnėje, o tuomet, kai kopi į statų kalną tikslo link.

– Papasakokite apie savo riešutų gliaudyklių kolekciją. Kada pradėjote domėtis ir kolekcionuoti gliaudykles? Kuo jos jus žavi? – Jau dvidešimt penkerius metus dirbu su riešutais, riešutai – tai mes. Juokaudami net sakome „we are nuts“. Per šiuos metus kažkas padovanojo pirmąją gliaudyklę, o vėliau jau kitas tiekėjas, pamatęs ją ant mano stalo, padovanojo antrąją. Taip gliaudyklės ir pradėjo kauptis ant lentynėlės šalia stalo. Netrukus gavus 100-ąją, ego su žadino norą pasižvalgyti, kas turi surinkęs geriausią pasaulyje ko lekciją.

– XV–XVI a. gliaudyklės galėtų daug papasakoti. Tikras stebu klas, kad medinės, trapios gliaudyklės buvo išsaugotos net 500–600 metų, išvengė gaisrų, karų ar tiesiog fizinio sulaužymo. Tiesa ir tai, kad išliko pačios geriausios, nes jos buvo saugesnėje aplinkoje, vertingesnės ir labiau prižiūrimos. Daugelis jų buvo Prancūzijos ir Anglijos dvarininkų, net karalių rūmų valgomojo puošmena. Šios gliaudyklės buvo specialiai gaminamos garsiausių to meto meistrų ir įteikiamos kaip dovanos ypatingomis progomis. Paprastesnės gliaudyklės, kurias naudojo eiliniai žmonės, buvo menkiau verti namos ir saugomos – jas pamesdavo, sulaužydavo, negailėdavo ir jų beveik neišliko.

– Panašu, kad jūsų gyvenime svarbūs ir menas, ir fizinė iš tvermė, – pritariate antikos pasaulėžiūrai, kad žmogus turi būti gražus tiek vidumi, tiek išore?

– Šis muziejus išskirtinis ir tuo, kad Adomo Galdiko kūrybą kviečiate patirti visais pojūčiais: vaizdu, garsu ir kvapais. Ti kite, kad norint giliau suvokti meno kūrinius į juos tik žiūrėti nepakanka? Į menininko kūrybą reikia pasinerti?

92 – Šiomis istorijomis ir visa kolekcija planuojate pasidalinti ateityje atsidarysiančiame gliaudyklių muziejuje – kaip kilo noras parodyti kolekciją visuomenei?

– Noras dalytis kilo jau seniai. Labdara – tai vienintelis tin kamas būdas demonstruoti savo turtą. Šiuo atveju Lietuva turės unikalų muziejų su išskirtine kolekcija. Aplink nėra nieko pana šaus. Tikiu, kad muziejus bus labai įdomus traukos objektas ne tik vietiniams gyventojams, bet ir turistams. – Tai bus ne pirmasis jūsų inicijuotas ir įkurtas muziejus.

Prieš keletą metų atidarėte ir Adomo Galdiko muziejų. Kuo šis menininkas buvo ypatingas? Kodėl nusprendėte surinkti jo darbų kolekciją ir kaip kilo idėja įrengti muziejų?

– Sveikai maitinuosi, sportuoju ir stengiuosi sveikai, teigiamai mąstyti. Manau, tai kelias į sveiką gyvenseną. Riešutus valgau kasdien dvidešimt penkerius metus – nepamenu, kada slogavau. (Šypsosi.)

– O koks jums yra gražus žmogus? – Su kuriuo gera būti, norisi drauge leisti laiką, keliauti. Kuris sugeba mylėti, rūpintis ir kuriuo norisi rūpintis. Ne fizinis juk grožis yra esmė, o savybių visuma. Gal jūsų slėnyje yra tokia lama? (Juokiasi.)

– Turbūt taip pasirinkome dėl mano požiūrio – netinka pa viršutiniškumas. Viską, ką darai, turi suvokti, patirti, suprasti. Tik tuomet įgauni tikrą, visavertį patyrimą.

– Prieš interviu minėjote, kad apsidžiaugtumėte, jei bent vieną skaitytoją įkvėptumėte gyventi sveikiau ir daryti daugiau gerų darbų, – kokią dar žinutę norėtumėte perduoti?

– Adomas Galdikas yra lyginamas su Mikalojumi Konstanti nu Čiurlioniu. Mane sužavėjo jo asmenybė, primenanti mane patį: darbštumas, nesitaikstymas su kitų nuomone, tobulumo siekis. Pa vyko surinkti beveik tris šimtus jo darbų ir dabar jais dalijamės su visuomene.Muziejus išėjo labai jaukus – lankytojus priimame tik iš anks to užsiregistravusius ir tik mažomis grupėmis, prašome apsiauti šlepetes ir siūlome pusantros valandos trukmės ekskursijas, ku rių metu muziejaus vadovė supažindina su menininko kūryba ir įtraukia į meditacinę kūrybinę savęs pažinimo veiklą.

– Žinutė paprasta – tu gali. Aš nebuvau ir nesu niekuo ypa tingas, neturiu išskirtinių sugebėjimų, visus savo tikslus pasie kiau tik kryptingai jų siekdamas.

Prisijaukintipačiąsave

Tekstas: Ligita Malinauskaitė Nuotraukos: Monika Rukaitė, Vaidas Jokubauskas ir asmeninis archyvas Pro langus kvepiant ir žydint vasarai kalbamės su modeliu, tinklaraštininke, didžėje Simona Burbaite. Prieš susitikimą su ja niekada nejauti jaudulio, nes žinai, jog vos pasisveikinus ji apgaubs tave šiltu paprastumu ir draugiškumu. Su tokia nuotaika ir leidžiamės į pokalbį apie estetiką muzikoje, namuose, gyvenimo būde ir kaip ji ilsisi pabėgusi į kelionę tik su savimi.

– Pagalvojus apie tave į galvą šauna daug skirtingų veiklų. O ar randi laiko sau?

Ir sau, ir visiems kitiems noriu priminti – mes visada turime ga limybę šiek tiek atsitraukti ir peržiūrėti savo gyvenimus, suvokti, ko norime, o kas šiuo metu nebetinka.

– Simona, esi viena iš nedaugelio moterų didžėjų Lietuvoje, groji garsiuose klubuose, festivaliuose. O kaip muzika veikia tavo nuotaiką, namų atmosferą?

Ir sau, ir visiems kitiems noriu priminti – mes visada turime galimybę šiek tiek atsitraukti ir peržiūrėti savo gyvenimus, suvokti, ko norime, o kas šiuo metu nebetinka.

– Muzika, kurią groju vakarėliuose, nelabai skiriasi nuo klauso mos kasdien – dainų paieškos užtrunka daug laiko, o šiame gyveni mo etape jo nelabai pakanka (daug laiko prašosi magistro studijos, projektai, darbai ir vestuvių planavimas), todėl tenka vienu metu derinti kelias užduotis. Dažniausiai sportuodama, važiuodama au tomobiliu ar rašydama magistrą klausau naujos muzikos, taip vienu šūviu nušaunu du zuikius! Juokauju, kad mano muzikinis radaras visadaTikiu,įjungtas.kadnėra blogos muzikos – kiekvienas muzikos stilius atran da savo klausytoją. Kai stojau prie didžėjaus pulto, mano muzikinis skonis smarkiai pasikeitė ir dabar mano klausa skirtingiems garsams kaip niekada stipri, o didžiausią ekstazę ausims kelia Italo disco, Chi cago house (acid), Detroit techno ir breakbeat muzikiniai takeliai.

– Dažnai sau primenu, kaip svarbu puoselėti santykį su savimi. Esu tikra, kad tik taip įmanoma kurti visus kitus santykius – su partneriu, šeima, draugais, kolegomis ir pasauliu. Kartais nejaučiu ribų – taip užsisuku gyventi ir veikti, kad nebekreipiu dėmesio į tai, kaip jaučiuosi ir ko iš tikrųjų noriu. Kad ir kokia esu laiminga ap supta žmonių, stengiuosi skirti laiko pabūti tik su savimi. Atradau, jog geriausias būdas – kur nors vienai išvažiuoti. Bent kartą per pusmetį keliauju į vis kitą Europos miestą arba į pajūrį. Sąmonin gai susikuriu progą atsitraukti nuo kasdienybės, nes žinau, kad pati tokia proga neateis.

– Neseniai lankeisi Nicoje. Ten išbandei parfumerinių rožių sky nimo ir kvepalų kūrimo patirtis. Ką tau gyvenime reiškia kvapai ir kokį kvapą laikytum mėgstamiausiu? Kaip kvepia tavo namai? – Nicą prisimenu su malonumu, nes tai buvo viena geriausių mano kelionių! Turėjau galimybę ne tik susipažinti su žymiu parfu meriu ir prekės ženklo MATIERE PREMIERE įkūrėju Aurélie nu Guichardu, bet ir aplankyti jų kūrybinę laboratoriją, kurioje ir gimsta nuostabūs kvepalai. Įdomi detalė – būtent jų kurti „Falcon Leather“ kvepalai yra mano visų laikų mėgstamiausi, tad galite tik įsivaizduoti, kaip džiaugiausi sužinojusi, kad keliauju į jų rožių lau kus. O mūsų namuose kvepia tabako ir odos namų kvapais, santalo ir palo santo smilkalais.

– Prieš kelerius metus įsirengei savo namus. Koks jų kampelis ir kokie ritualai juose tave labiausiai ramina, pamalonina, lei džia jaustis kaip namuose?

– Butą nusipirkome su keturiomis plikomis sienomis ir langais, be pertvarų, be grindų ar elektros, įsikėlėme tik su būtiniausiais daiktais. Nuo pat pradžių mudu su sužadėtiniu Matu namuose norėjome stilingų ir kokybiškų daiktų, dėl to viskas vyko lėčiau, nei planavome. Nenorime erdvės apkrauti džiaugsmo neteikian čiais daiktais ir baldais, todėl kiekvieną iš jų gerai apgalvojame, atidžiai pasirenkame. Geriau pagyventi turint mažiau daiktų, bet turėti tai, ko tikrai nori. Manau, kad mūsų namai ir šiandien dar nėra baigti, tačiau mėgaujamės procesu ir galimybe kurti savo erdvę. Kadangi nuo pradžių buto įrengimą planavome patys (be interjero dizainerio pagalbos), ilgainiui atsirado daug įvairių dalykų, kuriuos reikėjo taisyti. Labai džiaugiuosi, kad mums į pagalbą atėjo, mano nuo mone, viena geriausių interjero dizainerių Agnė Stanikūnaitė-Po cienė. Asmeniškai man labai patinka Agnės estetikos suvokimas ir profesionalumas.Ištiesųdidelėlaimė

kurti savo erdvę, kurioje tau gera, ramu ir saugu, – kiekvieną kartą į namus įžengiu su šypsena ir dėkingumu. Labiausiai namai man patinka tada, kai susirenka draugai ir šeima, kartu vakarieniaujame, klausome vinilinių plokštelių, – tada girdė ti daug kokybiškų pokalbių ir juoko. Visų Simonos grojaraščių gali paklausyti čia: https://soundcloud.com/simonaburbaite Nuo pat pradžių mudu su sužadėtiniu Matu namuose norėjome stilingų ir kokybiškų daiktų, dėl to viskas vyko lėčiau, nei planavome.

– Kas tau yra jaukumas?

– Tvarkinga, neapkrauta namų aplinka, kurioje tik džiaugsmą teikiantys ir reikalingi daiktai. Degančios žvakės (ypač skulptūriš kos, įdomių formų, spalvų) ir skambanti vinilinių plokštelių muzi ka. Žinoma, namų jaukumas man neatsiejamas nuo ten gyvenan čių ir juos lankančių žmonių.

100 Nuotraukos ir receptai: Skaistė Malevskienė, @posing_forks Paragautivasaros Rugpjūtis – ypatingas vasaros mėnuo, kai į trisdešimt vieną dieną bandome sutalpinti visus šiltųjų dienų planus: pasimatymus su draugais, iškylas, lėtus pusryčius ar kelias valandas trunkančias vakarienės sode. Tinklaraščio „Posing Forks“ kūrėja Skaistė Malevskienė kviečia bent akimirkai sustabdyti taip greitai lekiančias paskutiniąsias rugpjūčio dienas ir pasimėgauti specialiai vasaros pabaigai bei Lamų bendruomenei sukurtu keturių patiekalų meniu. BON APPÉTIT

103 • 500 g pomidorų • 1 raudonoji paprika, išskobta ir stambiai supjaustyta • 1 svogūnas, supjaustytas • 4‒8 skiltelės česnako • 2 šaukštai alyvuogių aliejaus • 2 arbatiniai šaukšteliai itališkų prieskonių • 1 arbatinis šaukštelis druskos

• Juodieji pipirai pagal skonį 1–2 puodeliai sultinio 1 arbatinis šaukštelis cukraus

•

Keptų pomidorų sriuba

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Pomidorus, raudonąją papriką, svogūną ir česnaką sudėkite ant kepimo skardos. Apšlakstykite alyvuogių aliejumi, užberki te itališkų prieskonių, druskos, pipirų. Kepkite 20‒30 minučių, kol suminkštės, pradės kvepėti ir ruduoti. Iškeptas daržoves sudėkite į trintuvą ir sutrinkite iki vientisos masės. Supilkite į didelį puodą, įmaišykite šilto sultinio. Pagal skonį pagardinkite cukrumi, šviežiu baziliku, druska ir pipirais. Kelias minutes pašildykite, išimkite baziliką. Sriubą patiekite karštą. Papuošti lėkštei naudokite baziliko lapelius, juodojo sezamo sėklas, pusiau perpjautus vyšninius pomidorus, fetos sūrio trupinius. Valgykite su gabalėliu skrudintos česnakinės duonos. Šis receptas nepamainomas vasaros pabaigoje, kai šiltnamiuose ir turguose gausu pomido rų. Pomidorų grožiui ir kvapui sunku atsispirti, todėl į namus jų parsinešame daugiau, nei pajėgiame suvalgyti. Šiek tiek pernokusius pomidorus iškepkite orkaitėje kartu su česnaku, svogūnu, žolelėmis ir šlakeliu alyvuogių aliejaus – vėliau jų masę galima nau doti sriuboms, makaronams, padažams ar brusketoms. Sandariame inde šaldytuve taip paruoštus pomidorus galima laikyti dvi tris dienas.

•

• Sauja šviežio baziliko 1 valgomasis šaukštas kieto fetos sūrio trupinių (nebūtina)

104 Salotoms: • 1 nedidelė cukinija • 3 trumpavaisiai agurkai • 1 sauja baziliko lapelių • 2 valgomieji šaukštai šviežio medaus • 1 žalioji citrina • Žiupsnelis juodųjų sezamo sėklų Keptam varškės sūriui: • 1 gabalėlis kaimiško varškės sūrio (250 g) • 2 valgomieji šaukštai itin tyro alyvuogių aliejaus • Žiupsnelis druskos • Žiupsnelis Agurkųkmynų ir medaus salotos su keptu varškės sūriu Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Varškės sūrį supjaustykite nedideliais kubeliais. Ke pimo skardą išklokite kepimo popieriumi, sudėkite sūrio kubelius, pašlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykite druska ir kmynais. Kepkite orkaitėje apie 20‒30 minučių, kol sūrio kubeliai lengvai paskrus. Svarbu neperkepti, užteks tik pašildyti. Kol sūris kepa, pasiruoškite salotas. Cukiniją supjaustykite plonomis ilgomis juostomis, primenančiomis spagečius, o agurkus – plonais griežinėliais. Nutarkuokite žaliosios citrinos žievelę. Kompozicijai lėkštėje cukinijos juosteles susukite į nedidelius apskritimo formos lizdelius, šalia išdėliokite agurkų griežinėlius ir baziliko lapelius, apibarstykite tarkuota žaliosios citrinos žievele. Išspauskite žaliosios citrinos sultis, apšlakstykite šviežiu medumi, sudėkite kepto varškės sūrio kubelius. Viską papuoškite žiupsneliu juodųjų sezamo sėklų. Šviežias vasaros medus mano skonio receptorių atmintyje turi du labai svarbius palydovus. Jei išgir dus frazę „šviežias medus“ reikėtų pasakyti du pirmiausiai į galvą ateinančius žodžius, tai neabejoti nai būtų agurkai ir varškės sūris. Šviežias medus man visuomet primena vaikystę, kai su sese agurkų skilteles merkdavome tiesiai į medaus stiklainį, o ant varškės sūrio juostelės jo tepdavome tiek, kad bėgtų per kraštus. Šios salotos įtraukia visus geriausius šviežio medaus palydovus: agurkus, varškės sūrį, baziliką, laimą. Jos yra nepaprastai gaivios, bet sočios.

Į didelį dubenį įpilkite vandens, pasūdykite, suberkite moliuskus. Palikite pastovėti bent valan dą, kad pasišalintų smėlis. Tada moliuskus nusausinkite ir kelis kartus nuplaukite, kol nebeliks smėlio. Jei reikia, nušveiskite geldeles. Užvirkite didelį puodą pasūdyto vandens makaronams. Didelėje keptuvėje įkaitinkite 2 šaukštus alyvuogių aliejaus, suberkite moliuskus, įdėkite 2 česnako skilteles, supilkite vyną ir šiek tiek pipirų. Uždenkite ir virkite, kol visi moliuskai atsidarys, apie 5 minutes. Svarbu jų nepervirti – kitaip moliuskai taps sunkiai kramtomi ir praras skonį. Nukelkite nuo ugnies ir kiaurasamčiu perkelkite moliuskus iš keptuvės į didelį dubenį. Likusį kepimo sultinį nukoškite per smulkų sietelį, jo prireiks vėliau. Išimkite česnaką. Makaronus suberkite į verdantį vandenį ir virkite iki al dente pagal pakuotės nurodymus. Ant vidutinės ugnies įkaitinkite keptuvę, sudėkite likusius 2 šaukštus alyvuogių aliejaus ir česnako skiltelę. Kepkite keletą minučių, kol česnakas paruduos, tada jį išimkite. Sudėkite po midorus, moliuskus ir pusę susmulkintų petražolių. Supilkite atidėtą moliuskų kepimo sultinį.

Makaronaipipirų su moliuskais

107 • Jūros druska • 1 kg moliuskų • 4 šaukštai ypač tyro alyvuogių aliejaus • 3 česnako skiltelės • 160 ml sauso baltojo vyno • 450 g kriauklelių formos makaronų (gali būti ir spagečiai ar lingviniai) • 10 vyšninių pomidorų, perpjautų pusiau • Kelios šakelės šviežių petražolių • Žiupsnelis

Išvirtus makaronus sudėkite į keptuvę ir sumažinkite ugnį iki minimumo. Švelniai pasukite makaronus keptuvėje, kol šiek tiek nugaruos sultinys. Įpilkite šlakelį alyvuogių aliejaus, ant viršaus paskleiskite likusią kapotų petražolių dalį ir patiekite. Šis patiekalas turi ypatingą galią trumpam nukelti jus į saulėtąją Italiją. Jį valgant galima pajusti jūra kvepiantį orą ir panirti į saulėtą smėlėtą paplūdimį. Šiame patiekale tiek daug vaizdinių ir uoslę veikiančių elementų, kad net žiūrėdami į sieną akimirksniu išvysite žydrą padangę, kriaukles smėlyje ir krantą skalaujančią jūrą. Savo patiekalui naudojau rankų darbo naminius kriauklelių formos makaronus, kuriuos kuo puikiausiai galima pakeisti spagečiais. Šviežių moliuskų ruošimas iš pirmo žvilgsnio gali bauginti ir atrodyti sudėtingas, tačiau iš tiesų sudėtingiausia dalis – juos nuplauti ir išmirkyti sūriame vandenyje.

108 Tešlai: • 125 g nesūdyto ir kubeliais supjaustyto sviesto • 50 g cukraus pudros • 230 g kvietinių miltų • 1 kiaušinio trynys • 2 valgomieji šaukštai pieno • Žiupsnelis smulkios jūros druskos • ¼ arbatinio šaukštelio gryno vanilės ekstrakto Įdarui: • 100 g nesūdyto kambario temperatūros sviesto • 100 g cukraus pudros • 2 nedideli kiaušiniai, lengvai paplakti • 1 arbatinis šaukštelis gryno vanilės •ekstrakto¼arbatinio šaukštelio gryno migdolų •ekstrakto70g lazdynų riešutų miltų • 80 g migdolų miltų • 2 prinokusios, bet tvirtos kriaušės, nuluptos, perpjautos per pusę, be šerdies ir supjaustytos plonais griežinėliais Papuošimui: • Pusiau saldaus šokolado drožlės • ⅓ puodelio (45 g) skrudintų ir smulkintų lazdyno riešutų • Cukraus pudra Kriaušių ir lazdyno riešutų tarta Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Stačiakampę 35×11 cm pyrago formą nuimamu dugnu ištepkite sviestu. Maisto plaktuvu sumaišykite miltus ir sviestą. Tešlos konsistencija turi priminti šlapią smėlį. Suberkite cukraus pudrą ir gerai išmaišykite. Įdėkite kiaušinio trynį, druską, vanilės ekstraktą. Plakite, kol tešla bus vientisa. Turėtu mėte gauti minkštą, lanksčią tešlą. Ją tolygiai paskirstykite ant kepimo formos dugno ir šonų. Svarbu tešlą tvirtai įspausti į kepimo formos kampus ir užsandarinti visus įtrūkimus. Lengvai subadykite tešlą šakute. Dėkite kepimo skardą į orkaitę ir kepkite, kol pluta taps auksinės rudos spalvos, maždaug 20 minučių. Tartos pagrindą perkelkite ant grotelių ir palikite atvėsti. Pasiruoškite įdarą. Dubenyje sumaišykite kiaušinius, cukraus pudrą, sviestą ir ekstraktus. Suberkite miltus ir sukite, kol visiškai susimaišys. Kai įdaras bus lygus, supilkite jį į iškeptą ir atvėsusį tartos pagrindą. Kriaušių grie žinėlius išdėliokite ant įdaro. Kepkite 30–35 minutes arba tol, kol įdaras sustings ir vaisiai suminkštės. Perkelkite pyragą ant grotelių ir palikite šiek tiek atvėsti.

111

Prenumeruok „Iliustruotąją istoriją“ Viskaszurnaluprenumerata.ltanksčiau ar vėliau tampa istorija

114 Babes At The Museum Instagram: @museumbabesAKIMIRKŲ#artloversDIEVAI

115

116 Rock That Museum Kid Instagram: @rockthatmuseumkidAKIMIRKŲ#artloversDIEVAI

117

118 Pace Gallery Instagram: @pacegalleryAKIMIRKŲ#artloversDIEVAI

119

120 Artnet Instagram: @artnet AKIMIRKŲ#artloversDIEVAI

121

IKI PASIMATYMO RUGSĖJĮ! Iliustracija: Laura Pajuodytė | United we stand for Ukraine