Lamų slėnis 2022/09

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Dizaineris Martynas Lagauskas

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Adelė Galdikaitė Žurnalistė Algė Ramanauskienė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė Fotografė Lina Jushke

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Verslo plėtros vadovė

Rytė Šidlauskaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Dovaldė Butėnaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

2022

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

POLOCKO G.26, VILNIUS

Redakcijos laiškas

Ar esate iš tų, kurie paskutinę vasaros dieną peržiūri trijų mėnesių nuotraukų albumą ir beišeinančią vasarą palydi nostalgiškai išglostę visas gražiausias jos akimirkas? O gal kaip tik spirgate iš nekantrumo, kokių pokyčių atneš naujasis sezonas? Šiame numeryje rasite visko: ja me persipina svaigių vasaros dienų prisiminimai ir budinanti rugsėjo gaiva. Šis numeris įvairus, dinamiškas, jaudinantis. Toks, koks ir būna ruduo. Ačiū, vasara, tu buvai nuostabi. O dabar atėjo laikas naujiems atradimams!

Smagaus skaitymo!

NAUJIENOS

VIRŠŪNĖJE

■ STALIUKAI „THE MARCEL T“ CASSINA, DIZ. KAZUHIDE TAKAHAMA, 1974 m.

■ KĖDĖ „LA CHAISE“

VITRA, DIZ. CHARLES IR RAY EAMES, 1948 m.

■ STALINIS ŠVIESTUVAS „TACCIA“

FLOS, DIZ. ACHILLE IR PIER GIA COMO CASTIGLIONI, 1962 m.

■ KRĖSLAS „BARCELONA® CHAIR“ KNOLL, DIZ. LUDWIG MIES VAN DER ROHE, 1929 m.

■ STALINIS LAIKRODIS

„CHRONOPAK“ VITRA, DIZ. GEORGE NELSON, 1947/1953 M.

■ STALINIS ŠVIESTUVAS „SNOOPY“

FLOS, DIZ. ACHILLE IR PIER GIA

COMO CASTIGLIONI, 1967 m.

■ KRĖSLAS

EGG“ FRITZ HANSEN, DIZ. ARNE JACOBSEN,

■

VITRA,

■

NAUJIENOS

GYVENKIME DIZAINO RITMU!

„Manico Deco“ – tai kruopščiai su meile atrinkti išskirtinės kokybės bei unikalaus dizaino interjero ir dekoro aksesuarai. Kartu pasirūpinsime bet kuriai progai tinkamomis dovano mis, o ieškantys pasirinkimo laisvės galės įsigyti ir mūsų dovanų kortelių. Visą „Manico Deco“ asortimentą galite rasti interneto parduotuvėje www.manicodeco.lt, o gyvai įvertin ti prekių kokybę kviečiame į mūsų butiką, įsikūrusį Vilniuje, modernia jame Paupio rajone, Aukštaičių g. 10.

DIZAINO ODĖ BENDRAVIMUI

Danų baldų gamintojui „HAY“ prancūzų di zainerio Julieno Renault sukurta kėdžių ir stalų kolekcija PASTIS – tai odė bendravimui, šurmuliuojančioms kavinėms bei socialiai aktyviam šiuolaikinio miestiečio gyvenimui. Nostalgijos kupiną žvilgsnį kreipdamas į iš tuštėjusias gatves, Julienas sukūrė baldus, kurie intuityviai kviečia prisėsti, pabūti kartu, paplepėti, pasidalyti mintimis ir galbūt net išlenkti taurelę Pastis – anyžių skonio like rio, ypač mėgstamo Prancūzijos pietuose. PASTIS kėdė – patogi ir tvirta medinė kėdė be porankių, išsiskirianti itin tvirta ir stabilia konstrukcija bei laikui nepavaldžiu itin gerai apgalvotu dizainu, tinkančiu tiek namų, tiek ir viešųjų erdvių interjerams.

KAVA IŠ MĖGINTUVĖLIO?

Kava jau seniai yra tapusi neatsiejama miestietiško gyvenimo kultūros dalimi. Jau kone kiekvienas savo namuose turime bent vieną specialų prietaisėlį ir mėgstamą kavos paruošimo būdą, be kurių negalėtume ne tik dirbti, bet ir gyventi. Vis dėlto ši romantika turi savo kainą. Jau 2020-aisiais pasaulinė kavos rinka buvo verta daugiau nei milijardo dolerių, tad nenuostabu, jog visame pasaulyje kasmet augantis kavos suvartojimas pradeda kelti ekologinių dilemų. Neišvengiama: kavos augintojai ir verslininkai ima galvoti apie ateities alternatyvas. Viena tokių – laboratorijoje išauginta kava.

Daugiau naujienų rasite atsinaujinusiame www.lamuslenis.lt

IŠSKIRTINĖMS ASMENYBĖMS

– SPALVINGI NAMAI

Spalvingoji belgų dizainerių dueto Muller Van Severen sukurta COLOUR CABINET kolekcija atveria naujus kasdienės aplinkos matymo kampus. Savita kūrybiniam due tui būdinga estetika akivaizdi kiekviename šios serijos elemente – tai neabejotinai patraukia dėmesį, kviečia domėtis, įsiklau syti ir susimąstyti, kaip šis baldas atrodytų mano erdvėje? Danų baldų gamintojui „HAY“ sukurtą kolekciją sudaro įvairių dy džių pastatomos ir pakabinamos spintelės, pagamintos naudojant itin patvarią, FSC sertifikuotą MDF plokštę Valchromat, pa sižyminčią tolygia spalva per visą pjūvį. Šis išskirtinis baldas – spalvingas akcentas bet kurioje erdvėje.

www.skandinaviskiinterjerai.lt

(Pa)stebėti pasaulį aplink

Jei šiandien man pačiai reikėtų surašyti savo įkvė pimų dešimtuką, jame neabejotinai atsidurtų gė lių projekto „Aiku Floral“ kūrėjos, floristės Aistės

Paukštytės-Kuchtos darbai. Aistės kūryba teka it niekad nesustojanti upės vaga ir kaskart stebina netikėtomis detalėmis, jautriai atvaizduojančiomis mus supantį pasaulį. O kas įkvepia ją pačią?

1BĖGIMAS IR JOGA. Tai – mano meditacija. Ge riausias būdas nuraminti protą, susidėlioti mintis, įsikrauti ir pradėti naują dieną. Su šiais įpročiais gyvenu jau dešimtmetį. Nesvarbu, žiema ar va sara, bėgdama mėgaujuosi orais, stebiu metų laikus, žydėjimo procesus.

2METŲ LAIKAI. Keturi mokytojai, kurie primena apie sezoniškumą ir pataria, kokią spalvų paletę pasirinkti. Pavasarį – švelnios spalvos, vasarą –ryškios, rudenį – spalvinga lapija, žiemą – džio vinti augalai. Anksčiau turėjau svajonę gyventi nesibaigiančios vasaros šalyje. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kaip man svarbu matyti ir jausti besikeičiančią gamtą.

3PARKAI IR SODAI. Jeigu neturiu galimybės ištrūkti į gamtą – keliauju į miesto parkus. Žaviuosi talentu žmonių, gebančių dideliuose miestuose sukurti na tūralių ir organiškų žalumos plotų, kuriuose pasijauti it gamtoje. Pieto Oudolfo „5 sezonai“ – įkvepiantis filmas apie tai.

FOTOGRAFIJA. Mėgstu vartyti fotografijos albumus ir lankytis parodose. Manau, kad užfiksuoti momentą ir da lintis juo su kitais yra stebuklinga. Pastaruoju metu mane įkvepia šie menininkai: Pia Riverola ir Suzanne Saroff, Anna Bu Kliewer, floristės Mary Lenoxx nuotraukos.

SENOS FLORISTIKOS KNYGOS. Mėgstu sendaikčių turgus, vintažines parduotuves. Pirmiausia jose ieškau vazų, knygų ir žurnalų apie floristiką. Turiu keletą knygų, kuriose – ranka piešti gėlių kompozicijų eskizai!

6

CONSTANCE SPRY. Legendinė britų floristė, padariusi didelį perversmą floristikos pasaulyje. 1920-1960 m. Spry laužė stereotipus ir standartus, kompozicijas kurdama iš darže augančių lapinių daržovių, vaisių, vystančių lapų ir žolių. Ši asmenybė dar labiau įkvėpė perskaičius jos biografinę knygą „The Surprising Life of Constance Spry“, parašytą Sue Shepard.

ORO UOSTAI. Oro uostai man yra magiška vieta. Tiek daug skirtingų emocijų turbūt nepamatysi jokioje kitoje viešoje vietoje. Jautrūs atsisveikinimai, džiaugsmin gi susitikimai. Liūdesio ir džiaugsmo ašaros.

KULTŪROS IR TAUTIŠKUMAS. Skirtingos tradicijos, maistas, muzika, šokiai, apranga. Iš kiekvienos kelionės grįžtu pasisėmusi naujos energijos, idėjų ir kaskart iš naujo nustebusi, kokiame nuostabiame įvairiame pasaulyje gyvename.

KERAMIKA. Tai mano kita aistra ir silpnybė, turiu nemažą vazų kolekci ją. Keramika ir floristika labai glaudžiai susiję. Seku labai daug keramikų ir žaviuosi jų darbais, šiuo metu ypač Noės Kuremoto, Jonathano Yama kami, Philipo M Soucy, Abido Javedo.

TVARUMAS. Suprantu, kad esu atsakinga už kli mato kaitą ir tai, kas vyksta pasaulyje. Namuose stengiamės gyventi tvariai ir vartoti atsakingai. Daug metų nevartoju gyvulinės kilmės produktų. Vandens gertuvė, šakutė, pirkinių maišelis – visuomet su ma nimi esantys daiktai. Kuo daugiau buitinių prekių ir maisto stengiuosi įsigyti „zero waste“ parduotuvėse.

Gali skambėti

paradoksaliai, kad interjerus sau ir kitiems kuriančiai profesionalei namai tėra antrame plane. Užaugusi nedidukiame pajūrio miestelyje Gagroje, Sakartvele, iš kurio prasidėjus karui su visa šeima turėjo išvykti, Laura Marozienė, interjero dizaino studijos „Nordy Study“ įkūrėja, prasitaria: „Savi namai svarbu, bet savi žmonės – dar svarbiau.“

Gyvenimo fonas

– Laura, ar savi namai visada buvo tavo svajonių sąraše?

– Grįžti į savo namus – nuostabus jausmas. Kiekvienas iš mūsų tu rime kad ir mažytį savaip dekoruotą sau artimą kampelį – savi namai suteikia saugumo jausmą. Gyvename nuostabiomis sąlygomis, kai net jauname amžiuje galimybė turėti savo namus nėra tokia utopinė kaip kad didžiosiose Europos sostinėse. Kita vertus, siaubinga nūdiena Eu ropos Sąjungos pašonėje verčia permąstyti savo santykį su namais –pasverti vertybes. Man nėra nieko svarbiau už mano šeimos ir artimųjų sveikatą, už galimybę matytis ir apsikabinti. Todėl namai vis dėlto lieka antrame plane.

– Ar dėl to, kad kadais savus namus jau teko palikti?

– Mano mama lietuvė, tėtis – kartvelas. Pamenu savo vaikystę, kurią leidau mažame Sakartvelo pajūrio miestelyje Gagroje: aplink augo pal mės, kas dieną maudžiausi jūroje, kol neprasidėjo karas ir teko didžiąją dalį vaikystės palikti slopstančiuose atsiminimuose. Taigi savi namai svarbu, bet savi žmonės – dar svarbiau.

– O kaip atradote šias erdves?

– Kai pradėjau lauktis Tauro, su vyru aktyviai ieškojome namų su atskiru vaiko kambariu. Pirmiausia atmetėme nuosavo atokaus namo variantą, nes norėjome, kad sūnus augtų tarp kitų vaikų, socializuotųsi. Iš pradžių buvo patraukęs Naujamiestis, bet tą karštą būsto paieškų

dieną šis rajonas priminė betoninę dykinę: be medžių, be takų pasi vaikščioti, be vietos pavedžioti šunį. Nuklydome į kitoje aplinkkelio pusėje esančius Burbiškių miškus, kuriuose buvo vos prasidėjusios mums patikusio projekto statybos. Užbūrė brandūs miškai, kalvotas reljefas ir pėsčiomis pasiekiamas Senamiestis. Nusprendėme inkarą įleisti būtent čia – apsupti gamtos, bet arti miesto šurmulio.

– Laura, ar pritari minčiai, kad namai – tarsi juose gyvenančiųjų atspindys? Kas šiose erdvėse kitaip, kas čia savito, menančio tavo ir tavo šeimos gyvenimo būdą?

– Tikrai taip! Namai atspindi juose gyvenančiųjų įpročius, skonį ir gyvenimo būdą. Tiesą pasakius, dirbdama interjero dizainere pirmiau sia stengiuosi ne brukti į klientų būsimus namus interjero madas, o nuoširdžiai išsiaiškinti, kokie tie namuose gyvensiantys žmonės. Kai žinai įvairias detales, kad žmogus yra intravertas ar ekstravertas, turi pomėgį skaityti, dirbti namuose, ruošti maistą ar mėgautis vonia, tai gali stipriai pakoreguoti planuojamas erdves. Mano namų erdvė taip pat nemažai apie mane atskleidžia – man patinka šviesios ir neap krautos erdvės, natūralios medžiagos, medžio išraiškingumas, juntami netobulumai ir keli vizualiai išraiškingesni elementai. Mėgstame leisti laiką kartu, todėl planavome erdvią svetainę, kur galėtume visi sukristi, žaisti ar šokti.

Kurdama savo namus galiu leisti sau lėčiau ir drąsiau priimti sprendimus – kurdama kitiems negaliu taip ilgai dvejoti.

– Ką reiškia kurti namus sau? Kuo tai skiriasi nuo kitų tavo projektų?

– Kurti namus sau nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taip, atsakomybės mažiau, tačiau baldų ir kitų elementų paieškos gali užtrukti amžinybę, kol surasi tą tobulą staliuką, vazą ar baldų fasadų medieną. Nors tiksliai žinau, kas man patinka, kartais atrodo, kad paieškojusi dar keletą papildo mų dienų rasiu dar geresnį variantą. O vėliau ir dar geresnį. Ir dar... (Šypsosi.)

Kurdama savo namus galiu leisti sau lėčiau ir drąsiau priimti sprendimus – kurdama kitiems negaliu taip ilgai dvejoti. Pavyz džiui, gali atrodyti, kad šviestuvų paiešką visada galima nukelti į projekto pabaigą, po apdailos. Tačiau kai kurie šviestuvai turi nestandartinių savybių, gali blogai atrodyti pajungti į kištuką, ta čiau įspūdingai jungiami tiesiai į elektros grandinę. Dėl to svar bu net smulkiausias detales apgalvoti iš anksto, prieš apdailos darbų pradžią. Galėčiau pavadinti savo darbus kitiems sprintu, o savo namų kūrybą – maratonu.

– O kas apskritai tau slypi žodyje „namai“?

– Man įstrigo mano mėgstamų danų baldų gamintojų „Takt“ šūkis – „Namai yra jausmas“. Kad ir kokiu kampu bežiūrėtum į savo namus, tai nėra vien tik sienos, grindys, lubos ir dekoracijos. Tai erdvė, kurioje gimsta prisiminimai, ilgesys, idėjos, ašaros ir juokas. Tai kiekvieno iš mūsų gyvenimo fonas.

– Laura, kokių namuose turi mielų mažų ritualų?

– Pirmiausia rytai prasideda skaniu kavos puodeliu, vėliau –dar vienu, ir mėgstamų tinklaraščių peržiūra.

– Kas namuose tau svarbiau – jų jausmas ar tai, kaip jie atro do? O gal svarbiausia šių dviejų dalykų dermė?

– Tai vienas kitą sąlygojantys ir papildantys veiksniai. Jautiesi taip, kaip namai atrodo. Namai atrodo taip, kaip jautiesi. Jausmo ir grožio samplaika aktuali ne tik namuose, tai apskritai svarbi dizaino ir kūrybos dalis.

Akmenį, medį, gamtoje aptinkamų spalvų objektus, netobulų formų daiktus mums lengva prisijaukinti, nes jie artimi mūsų genams. Todėl taip, natūralioms medžiagoms teikiu prioritetą.

– Žvelgiant į šias erdves nepaleidžia jausmas, kad namuose tau be galo svarbi šviesa? Ar šviesa atlieka svarbų vaidmenį ir kituose tavo kuriamuose projektuose?

– Natūrali ir dirbtinė šviesa yra labai svarbūs interjero ele mentai. Skverbdamasi pro langus natūrali šviesa sukuria lais vės pojūtį. Šiuo metu ypač paklausios stiklinės pertvaros – jos ne tik įleidžia daugiau šviesos, bet ir padeda lengviau pajusti visos erdvės tūrį. Savo namuose vietoje įprastinių durų į mie gamąjį pasirinkome įsirengti stiklines „Pivot“ ašimi varsto mas duris.

Manau, kad miegamasis ir svetainė nebūtinai turi būti vie nas nuo kito izoliuoti, – tam tikrais atvejais šioms erdvėms atskirti gali pakakti vos užuolaidų. Apsilankius sovietinės sta tybos butuose apima slogus jausmas – bet kurios paskirties erdvė atskirta durimis, tarsi būtų nuo ko slėptis.

Dirbtinė šviesa ne ką menkesnė už natūralią. Šviesos spalva, intensyvumas bei kryptis gali kurti skirtingas emo cijas. Interjero projektuose dirbtinei šviesai skiriu ypač daug dėmesio. Stengiuosi sukurti alternatyvų apšvietimą, kad pa gal poreikius galima būtų išgauti ryškų apšvietimą, skirtą darbui, arba jį palaipsniui mažinti iki jaukaus, ramaus poil siui skirto apšvietimo.

– Ne mažiau svarbios ir natūralios medžiagos, tiesa?

– Esu tikra: kiekvienas iš mūsų esame mus supančios gamtos dalis ir nepaisant to, kad kartais norisi paganyti akis į ryškius butaforinius objektus, gamtos prado iš mūsų neatimsi. Taip atsiranda natūrali trauka mus supančiai gamtai ir noras dalį jos turėti arčiau savęs. Akmenį, medį, gamtoje aptinkamų spalvų objektus, netobulų formų daiktus mums lengva prisi jaukinti, nes jie artimi mūsų genams. Todėl taip, natūralioms medžiagoms teikiu prioritetą.

Mano nuomone, menas namams nėra būtinas, jei tuose namuose gyvenantys žmonės menu nesižavi. Geriau baltos sienos nei emocijų nekeliantis paveikslas.

– Centrinė figūra šiuose namuose – įspūdingo dydžio paveikslas svetainėje. Papasakok, kokia jo istorija? Apskritai, ką, tavo nuo mone, menas suteikia namams?

– Tai puikaus menininko iš Klaipėdos Virginijaus Viningo dar bas. Kadaise su vyru vaikštinėjome po ŠMC parodą, kurioje labai nustebome atradę šio menininko darbus. Jo stambūs potėpiai pri minė kanadiečio tapytojo Erico Olsono, kuris tuomet mums labai patiko, kūrinius. Stovėjome parodoje ilgai žiūrėdami į Viningo pa veikslus ir negalėjome patikėti, kad taip lengvai, moderniai ir iš raiškingai galima perteikti tradicines džiazo ar baleto temas. Vieną gimtadienio popietę vyras mane nustebino.

Mano nuomone, menas namams nėra būtinas, jei tuose namuose gyvenantys žmonės menu nesižavi. Geriau baltos sienos nei emo cijų nekeliantis paveikslas. Tačiau, jei mene pavyksta atrasti asme niškos patirties, jei jis kuria emociją ir patinka, tuomet tikrai turėtų atrasti vietą ir namuose ir džiuginti kasdien.

– Kas kuriant namus sau ar kitiems tave įkvepia labiausiai? Kur semiesi įkvėpimų? Kokių kūrėjų darbai tau artimiausi?

– Labiausiai įkvepia danų baldų dizainas ir japonų medžio meis trystė, ypač kai abu susipina į viena. Pavyzdžiui, baldų gamintojo „Karimoku“ ir danų architektų „Norm Architects“ darbai yra pa prasto, tačiau kartu ir stulbinančio grožio. Man patinka architektū riniai, minimalistiniai danų ir belgų interjerai, neapkrauti laikinos mados objektais, turintys nedaug, bet ikoninių, laikui nepavaldžių, vertingų baldų.

– Jei niekas neribotų – koks būtų tavo svajonių projektas?

– Didelę įtaką tam darytų erdvės. Senamiesčio paveldosaugi niams objektams gali tikti vieni sprendimai, naujesnės statybos erdvėms – kiti. Vienaip ar kitaip, norėčiau, kad būtų naudojamos ilgaamžės ir kokybiškos medžiagos, derinami ikoniniai dešimtme čiais gaminami originalūs baldai. Norėčiau, kad natūralus akmuo, pavyzdžiui, Calacatta Viola marmuras arba travertinas įsikompo nuotų greta modernesnių sprendimų – nerūdijančio plieno, mi krocemento, spalvoto stiklo. Baldai paslėptų erdvę apkraunančius elementus – televizorius ar virtuvės darbastalis pasislėptų už vars tomų durelių. Namuose būtų vietos menui, ypač skulptūrai, ekspo nuojamai ant pjedestalo. Tokie namai kviestų grįžti, ilsėtis, dalytis dienos įspūdžiais, juose kurtųsi naujos tradicijos, plūstų įkvėpimai ir bujotų meilė.

Nuo šaukšto iki miesto

„Molekulė – tai kūrybos proceso esmė, apibrėžianti gimstančio kūrinio DNR ir jo visumą“, – apie savo braižą bei požiūrį į interjero dizainą ir architektūrą ISTO interjero namų komandai pasakoja italų dizainerė Monica Armani. Jau dvidešimt penkerius metus kartu su vyru Luca Dallabetta moteris dalijasi kūrybiniu įkvėpimu bei savitu, itin disciplinuotu požiūriu į projektavimo procesą. Šiemet Monicos vardas sužibėjo itin ryškiai – kartu su italų dizaino namais „B&B Italia“ jos kurtas stalas „Allure O’“ laimėjo tarptautinius „Elle Decor“ ir „Wallpaper*“ dizaino apdovanojimus.

– Ar galėtumėte plačiau apibūdinti Mo nicos Armani dizaino filosofiją? Nuo ko prasideda jūsų kūrybinis procesas ir kur semiatės įkvėpimo?

– DNR – tai esminės ir išskirtinės tam tikro dalyko ar asmens savybės. Galvodama apie tai sumaniau parašyti manifestą „De sign in Molecules“, pasakojantį apie mano kūrybinį procesą. Ilgametė patirtis man leido identifikuoti tam tikras molekules, į kurias visuomet atsižvelgiu kūrybinio proceso metu. Ilgainiui įsitikinau, kad jas disciplinuotai tai kydama galiu išvystyti ilgalaikius projektus.

Be abejo, kaip visose sėkmingose santuo kose, be disciplinuoto proceso reikia ir šiek tiek alchemijos. Todėl mūsų projektuose vi suomet persipina magija ir logika. Kiekvieną dizaino objektą atidžiai analizuojame, ieško me rimtos priežasties jam atsirasti. Šiandien šis etapas svarbus kaip niekada anksčiau – di zaino lygis išaugęs, todėl itin svarbu kiekvie nam gaminiui rasti tinkamą vietą.

Nustatę projekto perimetrą, pradedame galvoti apie jo formą, išskirtines detales, technologiją ir medžiagas. Šis etapas kie kvienam projektui skirtingas, o analizuoda ma objektus aš įsikraunu. Dirbdama studi joje arba, dažniau, važiuodama dviračiu ar išvykos į kalnus metu, mintyse išvystu viziją, idėją – kartais ji pasiteisina, o kartais reikia pradėti viską iš pradžių. Pirmines idėjas pir miausiai aptariu su vyru Luca ir komanda, diskutuodami lyginame jas su mūsų „Desi gn in Molecules“ receptu ir siekiame, kad kiekvienas mūsų projektas sietųsi su kitais.

– Dizaino pasaulyje jūsų vardas gerai žinomas, o braižas puikiai atpažįstamas. Ar bėgant metams jis kito? Jei taip, kas tai lėmė ir kokie pagrindiniai principai išliko tokie patys?

– Mano manymu, kiekviename objekte, kiekviename žmogaus kūrinyje, drabužy je ar patiekale, nuo sofos iki architektūros, slypi dizaino galimybė. Dizainas – tikrasis

kokybės variklis. Tai tūkstančius skirtingų išraiškų turinti kalba, kuri nuolat evoliu cionuoja, bet įgyja autoritetą pasinerdama į praeitį ir į istorijos stratifikaciją.

Mano dizainas nuolat evoliucionuoja, o kiekvienas projektas turi savo istoriją. Kartu mano stilius grindžiamas racionalizmo, deri namo su organiškų ženklų stebėjimu, prin cipais. Šis požiūris giliai manyje įsišaknijęs.

Supratau, kad, norėdama sukurti sėkmės sulauksiantį gaminį, turiu elgtis lyg gerai savo amatą išmanantis siuvėjas. It siuvėja, naudodamasi sukauptomis žiniomis, kuriu labai asmenišką aukštosios mados drabužį, išreiškiantį ir mano pačios asmeninį stilių, ir prekės ženklo, kuriam kuriu, vertybes.

– Dizainas kalba savo forma, spalva, me džiagiškumu – kuris elementas jums atro do svarbiausias?

– Geras dizainas visada yra išmanaus visų šių elementų taikymo rezultatas. Nė vienas jų negali užgožti kitų, kitaip projektas nepavyks.

Nuotraukos: „B&B Italia“ archyvas

„Nuo kompleksiško požiūrio į projektą priklauso gyvenimo sukurtoje erdvėje kokybė. Esu tikra: svarbu paisyti kiekvienos smulkmenos. Tik pagalvokite, juk nuolat evoliu cionuojančiame pasaulyje galiausiai šlieka tik gerai suprojektuoti dalykai.“

– Jūs ir architektė, ir interjero dizainerė – ar svarbi šių dviejų šakų sinergija?

– Viena iš pamatinių idėjų, dėl kurios sutariame su vienu mano mokytoju – tėčiu, yra Nathano Rogerso principas „nuo šaukš to iki miesto“ ir atvirkščiai. Jokia detalė nėra per menka į ją atsižvelgti.

– Ar modernioje architektūroje gali atsi skleisti baldai, įkvėpti kito laikmečio istorijos?

– Pramoninio dizaino šaknys glūdi žmo gaus rankų darbo istorijoje. Jis prasidėjo XVIII a. įvedus serijinę gamybą, o ši juk yra per amžius besivysčiusio žmogaus rankų darbo evoliucija. Italijoje mums tai savaime suprantama. Mano profesijos žmonės daž nai susiduria su šia dinamika. Kiekvienas mano dizaino objektas yra daugybės su šiuo procesu susijusių elementų rezultatas.

– „Allure O’“ stalas ir „Flair O’“ kėdės –vieni naujausių jūsų bendradarbiavimo su „B&B Italia“ pavyzdžių, sulaukę itin di delio dėmesio. Juos įkvėpė pirmosios JAV

ponios Jackie O’ stilius ir elegancija. Kaip jus aplankė šis įkvėpimas ir kokia istorija už to slypi?

– Man labai patinka septintasis dešim tmetis, šio laikmečio proporcijų ir ženklų kalba, rafinuotas dizainas, sugeneravęs lai kui nepavaldžių stiliaus motyvų. Galvoda ma apie septintąjį dešimtmetį mintyse regiu linijų ir tūrių grynumą, rafinuoto glamūro klasiškumą. Šie bruožai man artimi, jie ir įkvėpė sukurti šias kolekcijas.

– Kaip „Allure O’“ bei „Flair O’“ atspin di jūsų dizaino filosofiją?

– Manau, kad kiekvienas mano kūrinys turi elegantiškai perteikti neapčiuopiamus pojūčius, bet kartu spinduliuoti stiprybę. Stalas „Allure O’“ gimė masyvų pagrindą de rinant su subtiliu stalviršiu, kuris tarsi plūdu riuoja – užtikrintai, bet minkštai. Taip sukur tas stalas, prisitaikantis prie bet kurios erdvės ir galintis tapti jos pagrindiniu veikėju.

Kėdė „Flair O’“ gimė tame pačiame kon

tekste ir puikiai iliustruoja, kad dirbdama visuomet stengiuosi sujungti magiją ir lo giką. Taip atsirado laisvai judanti kėdė, ku rioje itin smagu įsitaisyti ir kuri kiekvienai erdvei suteikia žavesio ir asmeniškumo.

– Ką galite patarti dar tik ieškantiems savo namų identiteto?

– Pirmiausiai reikėtų pagalvoti apie er dviškumą. Įdomu, kad net ir nedideliuose namuose įmanoma dirbti su šia koncepcija. Pertvara vietoj sienos iki pat lubų, šviesos tyrinėjimas, užkampių suformavimas, išėji mas iš už patalpų koncepcijos ribų... Nuo kompleksiško požiūrio į projektą priklauso gyvenimo sukurtoje erdvėje kokybė. Esu tikra: svarbu paisyti kiekvienos smulkme nos. Tik pagalvokite, juk nuolat evoliucio nuojančiame pasaulyje galiausiai išlieka tik gerai suprojektuoti dalykai. Ar žinote kokį kitą gaminį, ilgaamžiškumu prilygstantį Castiglioni šviestuvui „Arco“, Saarineno stalui „Tulip“ ar Jacobseno krėslui „Egg“?

Tarp miesto ir kaimo

Gėlių pilni sodai, maistu nukrauti vakarienių stalai, raudoni nameliai ir aguonų pievos – tai tik keletas kadrų iš kerami kės, fotografės Elin Lannsjö tinklaraščio, akimirksniu nu keliančio į idilišką moters kasdienybę. Kasdienybę, kurioje, gyvendama tarp miesto šurmulio ir gamtos ramybės, kū rėja atranda tobulą balansą – buvimą čia ir dabar.

– Elin, ar galėtum prisistatyti Lamų bendruomenei?

– Esu Elin Lannsjö, gyvenu Geteborge, antrame didžiausių Švedi jos miestų. Kūrybiškumas ir smalsumas veda mane atrasti naujų dizai no sričių mene, interjero dizaine ir madoje. Esu keramikė, kuruojanti savo asmeninį prekinį ženklą, tačiau taip pat prisistatau ir kaip foto grafė, stilistė, rašytoja ir švediškojo „Elle“ žurnalo tinklaraštininkė.

Be galo myliu mudviejų su partneriu per dešimt metų susikurtą pasaulį. Gyvename tarp miesto ir kaimo – tarp didmiesčio garsų ir buvimo arčiau gamtos.

– Kaip pavyksta atrasti harmoniją tarp šių dviejų skirtingų polių?

– Gyvenimas tarp miesto ir kaimo man yra tobula kombinacija. Jausti miesto pulsą, būti arti restoranų ir dūzgiančių gatvių man yra tiek pat svarbu kaip ir pasislėpti nuo viso šio šurmulio maža me namelyje tarp žalumos. Mūsų namelis – vos už kelių minučių kelio nuo mūsų buto, tačiau būdami ten sugebame atsiduoti poil siui ir lėtesniam gyvenimui.

– Kaip prasidėjo tavo kelionė lėtesnio gyvenimo link? Ar nuo pat vaikystės mėgai būti gamtoje?

– Užaugau kaime, tad visą vaikystę praleidau žaisdama miškuose ir laukuose – gamta mane formavo. Pamenu, kaip eidama iš mokyklos visada priskindavau gėlių mamai... Ir dabar jaučiu poreikį būti kuo ar čiau gamtos. Leisdama laiką savo nedideliame sodelyje jaučiu, kaip gyvenimo ritmas po truputį rimsta, o pasaulis pradeda suktis lėčiau. Šį namelį nusipirkome prieš keletą metų po itin mums sunkaus gy venimo periodo. Esu tikra, kad būtent gamta mus išgydė. Gamta man ‒ lyg terapija.

– Žvelgiant į tavo kuriamą turinį instagramo platformoje atrodo, kad tavo gyvenimas, ar bent jau socialinių tinklų turinys, yra labai švediškas, – ar aš teisi?

– Manau, kad taip. Esu dėkinga už visą grožį ir gėrį, kurį mums suteikia mūsų šalis. Mažų gyvenimo akimirkų grožis ir žavesys, supan tis mus kasdien Švedijoje, yra pagrindinis mano instagramo turinys. Mėgstu fiksuoti ir dalintis mūsų kasdienybe. Visus skaitytojus, norin čius įsikvėpti, kviečiu apsilankyti mano paskyroje @elinlannsjo ir bent akies krašteliu žvilgtelti į mūsų dienas.

Labai vertinu švedų tradicijas, nacionalines šventes, kurias dažnai švenčiu kartu su artimiausiais draugais ir šeima. Tradicinė švedų vėžių vakarienė rugpjūčio mėnesį, kai valgome jūros gėrybes ir dainuojame dainas, yra viena geriausių man žinomų tradicijų pasaulyje!

– O kaip turistai gali pažinti švediškąjį gyvenimo būdą?

– Dėl švedų smalsumo ir atvirumo Švedija yra kultūriškai itin turtinga vieta, ypač maisto industrijoje. Beveik kiekviename dides niame mieste galėsite paragauti maisto iš viso pasaulio virtuvių. O tai, kad švedai ypač vertina gamtą, lengvai pastebima ir turistams. Be to, po pandemijos atsirado dar daugiau galimybių atrasti Šve dijos gamtą. Žygiai, pasivaikščiojimai kalnų takeliais, važinėjimas kalnų dviračiais ar austrių safaris yra tik keletas švedų mėgstamo laisvalaikio pavyzdžių.

– Elin, kuo labiausiai džiaugiesi savo gyvenime?

– Labai mėgstu savo gyvenimą ir laisvalaikį mieste, kurį daž niausiai praleidžiu su draugais, tačiau taip pat labai daug gyvybiškos energijos ir kūrybos įsigeriu tyrinėdama naujas vietas. Mano darbas man suteikia galimybę keliauti, atrasti naujų vietų, kultūrų, įkve piančių terpių – už tai esu be galo dėkinga.

– Švedams, kaip ir lietuviams, gamta padovanojo nepaprastą dovaną – metų laikų kaitą. Ar mėgsti stebėti, kaip keičiasi gam ta? Kaip su kiekvienu metų laiku kinta tavo kasdienybė ir vidinis pasaulis?

– Be galo mėgstu stebėti metų laikų kaitą – tai vienas geriausių dalykų žmogaus sielai. Gamtos kismas ir gyvenimas pagal jį sukuria nepaprasto saugumo ir paguodos jausmą...

Pavasarį miestas vėl atgimsta po tamsios žiemos. Vasarą palieka me miestus ir vykstame į savo vasarnamius prie jūros ar kaimuose. Ruduo – tai metas, kai švedai mėgsta išsitraukti iš spintų storus megztinius ir kūrenti židinį. O žiemą, kai tamsu, būname mieguisti ir mėgaujamės dienomis, kai iškrenta sniegas.

– Ko labiausiai lauki šį ateinantį rudenį?

– Toliau tęsti kasdienes meditacijos praktikas, stengtis kuo daž niau būti čia ir dabar. Pasiilgau ilgų vakarienių su draugais žvakių šviesoje ir besikeičiančių gamtos spalvų.

Elin kasdienybę sekite instagrame @elinlannsjo

Negludintas gintaras

Kai įžengi į „Švyturys BHouse“ erdvę, nejučia pasijunti lyg atsidūręs kitame pasaulyje – aukštos lubos, oro uosto skrydžių tvarkaraštį primenantis gėrimų meniu, pro stiklinę sieną matomas alaus daryklos gyvenimas, po grindi mis slypinčios brandinimo statinės... Šio išskirtinio gastrobaro šeimininkė Martyna Feser ir „Švyturys Brewery“ alu daris, inovacijų vadovas Mažvydas Matukas prasitaria, kad jų kūryboje svarbiausi originalumas bei pilnatvė, ir kvie čia lankytojus susitikti ten, kur Niujorkas susijungia su lietuviškuoju pajūriu.

– Martyna, „Švyturys BHouse“ gastro baras Klaipėdoje netruko tapti traukos vie ta. Lankytojai giria skanų maistą, išskirtinę aplinką, kurioje gera būti, patiekalų ir gėri mų suderinamumą... Tiek daug elementų, tačiau visi jie gastrobare dera harmoningai – kaip jums tai pavyko?

Martyna: Orkestre groja skirtingiausi instrumentai, bet jei jie tinkamai suderinti – muzika skamba. Nors gastrobare detalių daug, stengiamės ne tik pataikyti į vienti są toną, bet ir pūsti iš visų plaučių, nes juk paviršutiniškumas yra galingiausia griauna moji jėga, o originalaus skambesio paieškos, pagardintos nuoširdžia pastanga, ‒ kūrybos esmė. Visų pirma nusipurtome nuostatas „taip turi būti“, „taip yra daroma“, „reikia“, mat šios, mano požiūriu, įprastai atmosferą alina, kuria disharmoniją. Nors tradicijos –vertybė, o daug kur naujo dviračio nei išrasi, nei reikėtų, norisi nepamiršti atsimerkti ir žiūrėti plačiau, nebijoti ieškoti, mėginti su derinti nesuderinama, pasitikėti savo protu, atsiverti autentiškam braižui, nuolat vaduo jantis iš pasaulio jau pateiktos logikos. Har

monijos pajautimas yra žmogaus prigimtyje – juk visas pasaulis dėsningai skamba.

Alus yra mūsų atspirties taškas, kitaip ta riant, šventa vieta, o visur kitur galime leisti sau eiti iš proto. Norisi išsivaduoti iš nuobodaus perfekcionizmo ir leisti, kad gastrobaras būtų lyg žaismingas vaikas. Žinoma, gal tokį požiūrį gali sau leisti tik sukaupęs pakankamai patir ties, – mūsų komandai tai jau, regis, atsiveria. Kur konkrečiai slepiasi harmonija? Nežinau. Žinau, kad arba ji yra, arba jos nėra. Kartais pa tys skirtingiausi dalykai puikiai dera, o panašūs, liaudiškai tariant, pjaunasi. Taigi loginio paaiš kinimo, kaip mums tai pavyko ir ar pavyko, ga lime tiesiog žaismingai ieškoti. – Kuo šis gastrobaras skiriasi nuo kitų, kuo yra unikalus?

Martyna: Žvelgiant pasaulio mastu, konceptualiai panašių vietų gausybė, juk alaus darykla ir gastrobaras po vienu sto gu nėra nauja ar netikėta. Ir vis tik bandau atminties šaltiniuose apkeliauti aplankytus mūsų brolius ir seses ir paieškoti būtent mūsų vietos dvasioje unikaliai atsisklei džiančio patyrimo. Kaip pagrindinį mūsų

bruožą įvardyčiau išskirtinę estetiką: uni kalų interjerą ir platų asortimentą. Nerasite jokios netvarkos – erdvės detalių dermė ir unikalumas tarsi mentaliai kilsteli aukš tyn, pabudindamas keistai jaukų įspūdį, o juk neretai alubario konceptas tarsi sukuria griozdo įspūdį, trenkia ne tik per nosį, bet ir per vidaus ramybę – žaibiškai sukelia chao tišką svaigulį. Nuostabus reiškinys! Tik vie niems jis malonus, kitiems mažiau. Nepa galvokite, kad kritikuoju, tiesiog ieškau, kuo išsiskiriame tarp panašaus braižo erdvių. Žinoma, suvokiu, kad tai itin subjektyvu.

Iš esmės, „Švyturys BHouse“ gastrobare aplinka neformali, tačiau – ir tai nėra įprasta alaus barams – kartais mes net pavirstame į restoraną su staltiesėmis, ant kurių svečius pasitinka žinomiausių Lietuvos šefų pa ruošti patiekalai, kruopščiai priderinti prie unikalių alaus rūšių. Taigi mes stengiamės ne vartoti, bet degustuoti, ieškoti patyri mo subtiliausiose detalėse ir drąsiai ištrinti nuostatą, kad derinant gėrimus su maistu pirmu smuiku groja vynas. Akivaizdu, jog alus nė per žingsnį neatsilieka!

Apibendrinant vienu sakiniu: tiek erdvę, tiek turinį regime plačiai, bet visada su pa stanga per daug neišsibarstyti – kuriame lengvumo įspūdį per grožį, tvarką ir kokybę.

– Kai įeini į gastrobarą, pasijunti lyg patekęs į kitą pasaulį – šiame jausme yra dalis tiesos?

Martyna: Kantas kalbėjo apie prote nuolat vykstančius sprendinius – protas va dovaujasi a priori turimomis kategorijomis ir, įvykus jusliniam patyrimui, mes intelektu suprantame aplinką. Šiuolaikiškiau tariant – įvyksta neuronų jungtys ir kūne pasklin da vienoks ar kitoks jausmas. Aplinkos ki toniškumas – kaip ir sakote, pasijunti tarsi patekęs į kitą pasaulį, – įprastai žmonėms sukuria teigiamą estetinį sprendinį, pasipila gražūs būdvardžiai ar net jaustukai ir šauk tukai. Užėjęs vidun, taip, patenki į kitą pa saulį, tačiau nesupranti, jog tavęs dar daug laukia. Tarkim, užlipi į terasą ant stogo, ku rioje tave pasitinka visiškai kitas interjero ir atmosferos braižas nei pirmame aukšte, ir turi progą dar kartelį maloniai nustebti.

– Gastrobaro interjeras 2019 m. Nacio naliniuose dizaino apdovanojimuose buvo įvertintas sidabru – kokios baro detalės jums patiems patinka labiausiai, kokius jausmus jos sužadina?

Martyna: Pirmiausiai pagalvojau apie žalią barą. Pamenu dieną, kai turėjo vyk ti baro montavimo darbai: ateinu ir žiūriu, baras – rudas! Kažkas kažkur susimaišė ir gavom ne tai, kas buvo suprojektuota. Buvo labai keista, kai dalis kolegų nematė jokios problemos, o man tai prilygo pasaulio pa baigai. Tačiau su dizainere Laura Janavičiū te mūsų požiūriai ir braižas dažniau sutapo

nei nesutapo, o žalio baro netektis akimirks niu mus dar labiau suartino. Įrodėm savo tiesą. Baras grįžo – šiandien jis žalias!

Man patinka visuma, o išskirti galėčiau stiklinę sieną, pro kurią matosi blizganti, dieną naktį dirbanti alaus darykla, jūrinės tematikos skulptūros ant sienos, alaus me niu lenta, sukurta pagal oro uosto skrydžių tvarkaraštį su visais „Last call“ ir „New arri vals“ informacijos akcentais, ir, žinoma, lubų aukštis. Dar norėtųsi paminėti kurortiškai lengvą, balietiškai spalvingą terasos žuvėdrų aukštyje pagrindinę detalę – romantiką. Na, ir dar ten esantį malkinį picų pečių.

– Tikiu, kad sukurti išskirtinį interjerą ir kokybišką meniu neužtenka, – kaip for muojate pačio baro atmosferą?

Martyna: Baro atmosferos neformuoju, ji formuojasi pati. Atmosfera – vietos siela – gyvena žmonėse. Mūsų siela gyvut gyvu tėlė ir tai, tikėtina, jaučiasi. Manau, svarbi atmosferos dalis – tarpusavio santykio gy vumas. Vienas iš mano principų yra neslo pinti autentiško žmogaus braižo. Priešingai – stengtis leisti jam skleistis. Aišku, kartais pasidaro gan intensyvu, juk visi žinome, kas būna, kai susitinka ryškios asmenybės. (Šyp sosi.) Bet ko nenoriu, net bijau, tai bandos – laisvo mąstymo atsižadėjusių aklųjų gova dos. Nei vest įdomu, nei toli nueisi. Pagrindinė mano užduotis yra ieškoti būdų, kad dominuotų jausmas „noriu“, o ne „privalau“. Jei tai pavyksta – formuojasi nuostabi baro atmosfera. Jei ne – iš naujo drebinam pamatus ir ieškom, kas gi negerai.

– Kaip apibūdintumėte gastrobarą ke liais žodžiais?

Martyna: Negludintas gintaras... In terpretacijai erdvės daug, aš pradėčiau taip: formavosi ilgai, kaip aludarystės tradicijos, spalvų gama – alaus, ne per brangaus, patry nus – šildo, gyvendamas bangose – kinta, o netikėtai radus – labai džiugina!

– Mažvydai, persikelkime į gyvenimą po „Švyturys Brewery“ daryklos stogu – papa sakok, kokius naujus skonius kuriate šiam rudeniui.

Mažvydas: Rudenį laukia daug naujų skonių. Viena mūsų naujienų – alus su mėly nėmis ir klevų sirupu. Saldžiarūgštis alus, fer mentuotas su rūgščiomis mielėmis, tačiau taip pat turintis daug saldumo, kurį tik dar labiau išryškina mėlynės su klevų sirupu. Unikalus, įdomus, gastronominis, netgi, būtų galima teigti, desertinis alus, galintis pats tapti deser tu arba kito saldaus patiekalo kompanionu.

Taip pat pasirodys ir naujas belgiško tipo alus, subrandintas buvusiose prancūziško baltojo vyno statinėse. Šiame aluje belgiški skoniai, vaisiški obuolių motyvai mainosi su razinų ir vynuogių akcentais, išlikusiais iš buvusio vyno statinių. – Šie metai buvo pilni eksperimentų –kokiais skoniais, ingredientais, idėjomis eksperimentavote?

Mažvydas: Metai išties buvo dosnūs naujų skonių ir eksperimentų. Juos pradėjo me nuo tropinio alaus, kuriame su kviečių ir miežių salyklu maišėsi mangų, rožinių gva javų ir pasiflorų vaisiai. Jį lydėjo populiaraus pinakolados kokteilio atkartojimas aluje, kurtas su šviežiais ananasais, kokosais. Nors tai vis dar buvo alus, jame žaismingai atsi spindėjo saldžiojo vasaros kokteilio natos.

IPA dienos progai buvau paruošęs netgi penkis naujus skonius: pirmasis – brandin tas ispaniško šerio ąžuolinėse statinėse, jam naudojau išskirtinius amerikietiškus apynius. Antrajam alui sukurti dėjome Australijos ir Naujosios Zelandijos apynius, kvietusius at rasti kitų žemynų skonius. Trečias – sodri, vaisiška IPA, kurioje buvo naudojami ne pa tys vaisiai, o ryškiu vaisišku, tropiniu skoniu pasižymintys amerikietiški apyniai, tad visas alus pulsavo kaulavaisiais: persikais, man gais, abrikosais. Ketvirtasis buvo gamintas su morkomis ir burokėliais. Nors šis alus skamba labai daržoviškai, pavyko sukurti tokį receptą, kuriame šių daržovių ir alaus junginys suskambėjo greipfruto, braškių na tomis. Penktasis alus buvo tikriausiai pats intensyviausias ir įdomiausias – su mangais, bananais ir spirulina. Jis buvo žalsvos spalvos, tirštas, gausus vaisiškų skonių ir spirulinos atneštų jūrinių motyvų, kurie, susijungę su apyniais, sukūrė išskirtinį ledinukų skonį.

Taip pat šiemet su šefu Liutauru Čeprec ku sukūrėme nuostabų gastronominį alų –iš Liutauro virtuvės atkeliavusius žaliuosius pipirus ir bergamotę sujungėme su šviesiuo ju eliu. Šiame aluje citrininiai skoniai ypač derėjo su prieskonių pikantiškumu. Be to, kartu su „Vilos Komodos“ šefu Martynu Meidumi dabar darbuojamės prie projekto su fermentuotomis daržovėmis.

Mano, o ir visų šių eksperimentų tikslas –parodyti, koks alus gali būti įvairiapusiškas, skirtingas. Noriu griauti susiformavusią nuo monę, kad alus yra tik šviesus arba tamsus. Alus gali būti saldus, rūgštus, kartus, saldžia rūgštis – pats įvairiausias ir netikėčiausias.

– Žinau, kad eksperimentavote ne tik su skoniais, bet ir su brandinimo statinėmis. Kokios jos buvo ir kaip jos veikia patį alų, jo skonines savybes?

Mažvydas: Alaus istorija pasakoja, kad senovėje šis gėrimas buvo brandinamas šviežio ąžuolo statinėse, siekiant išlaiky ti jo ilgaamžiškumą ir prailginti galiojimo laiką. Mes alui įvairius brandinimo indus naudojame jau kitais tikslas – siekdami iš gauti įvairesnių skoninių, aromatinių alaus savybių, papildyti jo sudėtį naujais skoniais.

Tam pasitelkiame įvairių gėrimų statines: vyno, viskio, romo... Šiais statines perkame iš įvairiausių gėrimų gamintojų ir kurdami naujo alaus receptūrą visada galvojame, kad jis bus brandinamas vienokio ar kitokio tipo statinėse, įsigėrusiose anksčiau juose bran dintų gėrimų aromatų ir skonių, dėl to ir pats įgaus papildomų motyvų.

– Galbūt eksperimentavote su naujomis technologijomis, jokio kito aludario dar nenaudotais ingredientais? Ar dar įmano ma atrasti, sukurti ką nors naujo?

Mažvydas: Naudojame laukines, spe cialiai laboratorijose išgrynintas mieles. Jau prieš eksperimentuodami su šiomis mielė mis galime minimaliai prognozuoti rezul tatus. Tai išties palengvina alaus gamybą ir recepto kūrybą.

Šiemet pristatysime alų, kurtą su seniau sioje pasaulyje Danijos mielių laboratorijo je atskirtomis laukinėmis mielėmis, kurios papildo gėrimą nuostabiais vaisių ir gėlių motyvais. Šios mielių padermės iki šiol dar niekas nebuvo panaudojęs, taigi šį alų gali ma laikyti ir naujų mielių debiutu pasaulyje.

Kurdamas receptūrą, kartu su maisto moks lininkais iš Lietuvos ir Portugalijos parašiau visą mokslinį darbą apie šias naujojo tipo mieles, tad alus tapo dar laukiamesnis ir dėl jo mokslinio indėlio.

Tačiau su naujomis idėjomis eksperi mentuojame nuolat – kuriame alaus recep tūras su vyno mielėmis, kakava, šokoladu, daržovėmis ar kad ir dumbliais – spirulina. Mūsų kūrybinėse dirbtuvėse nesiliauja nau jų skonių ir netgi alaus savybių paieškos –pavyzdžiui, eksperimentuojame su naujo tipo mielėmis, negaminančiomis jokio al koholio, kad galėtume sukurti ir pasiūlyti įdomių naujienų alkoholio nevartojantiems žmonėms.

– Kaip gimsta visos šios idėjos ir recep tai? Kas įkvepia, motyvuoja kurti ir nebijoti eksperimentuoti?

Mažvydas: Darbas, bandymai, kelio nės, bendravimas su mokslininkais, virtuvės šefais, festivaliai, renginiai, žmonės, disku sijos... Idėjų įkvėpti gali bet kas, o vėliau, kai eksperimentai virsta realiu produktu, labiausiai džiugina ir motyvuoja bendrauti, diskutuoti, stebėti žmonių akis ir šypsenas, kurios niekada nemeluoja.

– Koks yra tobulas alaus receptas, kokie ingredientai, savybės turi jame atsispindėti?

Mažvydas: Tikiu, kad nėra kelio link to bulybės, tik kelias link įvairenybės, bandant sukurti kuo didesnę skonių paletę, kad galė tume prie skirtingų patiekalų, sezonų ir pro gų pasiūlyti pačius tinkamiausius gėrimus. Todėl siekiu sukurti ne vieną tobulą alaus receptą, o kuo platesnę alaus įvairovę. Mūsų kūryboje vyrauja ne vienatvė, o pilnatvė.

Jau du dešimtmečius keramikė, Sapiegų parko pašonėje stovinčios „Sodo galerijos“ ir pir mosios Lietuvoje aukštos temperatūros krosnies – anagamos įkūrėja Beatričė Kelerienė gilinasi į lietuviškos ir japoniškos keramikos tradicijas. Ne vieni metai, praleisti Tekančios Saulės šalyje, senovinių keramikos tradicijų tyrinėjimai Pietų Amerikoje, gilinimasis į lietu viškąsias tradicijas – kartu su Beatriče neriame į paslaptingą, nenuspėjamą ir ypatingos meistrystės reikalaujantį keramikos pasaulį.

Japoniški anagamos burtai

Meistrystės tobulinimas Japonijoje

Pirmą kartą į Japoniją nuvykau prieš beveik du dešimtmečius, 2003-aisiais. Pradėjusi domėtis keramika, vienoje mugėje nusipirkau knygą apie malkinius degimus. Iš fotografijų ši keramika pasirodė gražesnė, gyvesnė, nenuspėjama, keistų, mums neįprastų faktūrų, atspalvių. Tokios kera mikos Lietuvoje nebuvo tekę matyti, tad nuspren džiau pasikviesti šią tradiciją į mūsų šalį. Viskas taip susidėliojo, kad čia, sodelyje, pagal šią knygą man bestatant krosnį, Lietuvoje viešėjo japonai. Nors įprastai japonai nėra linkę savo meistrystės paslaptimis dalytis su kitais, ypač kitataučiais, jie stebėjo krosnies degimą ir lyg juokais, lyg rimtai man pasiūlė atvykti į Japoniją. Aš, žinoma, kvieti mą išgirdau ir pasistengiau, kad ši kelionė įvyktų. (Šypsosi.) Tai buvo gera proga pamatyti mane taip

sužavėjusias anagamos krosnis. Prieš šimtus metų ši tradicija iš Kinijos per Korėją pasiekė Japoniją – japonai ją ištobulino, išpuoselėjo ir pasiekė tikrų meistrystės aukštumų. Buvo labai smalsu viską pamatyti originalioje aplinkoje.

Tradiciškai japonai tam tikruose regionuose turi ir skirtingas, kelis šimtus metų besitęsian čias keramikos tradicijas. Seniau molio niekas negabendavo, tad meistrai kurdavo iš to, ką ras davo savo žemėje. Nuo molio, jo išdegimo būdo priklauso ir gaminio spalva. Pavyzdžiui, Šigaraki keramika – tai oranžinį atspalvį turintis aukštos temperatūros molis, degamas krosnyje su aukštes niu šlaitu – tam, kad būtų didesnė trauka, aukš tesnė liepsna. Dirbtuvės būdavo įrengiamos šalia molio kalno ar daubos. Pagal molį pasirenkama tam tikra krosnių konstrukcija, reguliuojamas de gimo laikas, greitis, gaminių stilistika.

Rytietiško tobulumo paieškos

Kodėl Japonija taip stebina kitataučius? Tai šalis, kurioje labai svarbi disciplina ir paklus numas. Kartais taip stipriai, kad darosi net šiek tiek šiurpu. (Šypsosi.) Mes, vakariečiai, esame įpratę, kad mumyse skatinamas ir lavinamas kūrybiškumas. O Japonijoje visų pirma esi darbų vykdytojas. Nelabai išsiskiriantis savo užduotį vykdantis mažas sraigtelis didelia me aparate. Į viską ten žiūrima per kokybės prizmę – bet kuris darbas privalo būti atliktas nepriekaištingai, tad kiekvienas žmogus savo grandyje ir daro tai, ką gali geriausiai. Bet jo kio simuliavimo, be išsisukinėjimo. Keramiko je lygiai taip pat: kad gautum tikrai kokybišką gaminį, nė viename žingsnyje negali padaryti klaidos. Nuo molio pasirinkimo iki gaminio degimo. Bet kuriame etape pastebėjęs broką privalai jį panaikinti. Šis tobulumas vargina, apsunkina, ypač vakariečius. Bet japonams tai – siekiamybė.

Keramiko profesija Tekančios Saulės šalyje

Keramika Japonijoje yra gana įprasta profesija – 8 val. sėdi prie žiedimo rato, 12 val. pietauji, dirbi iki 17 val. vakaro. Tokiam darbo ritmui pritaikyta ir vaikų mokykla – iš mokyklos jie sugrįžta 17 val., kad namuose, kol tėvai dir ba, nebūtų vieni. Viskam sukurta sistema, tad nėra daug erdvės savivaliauti.

Apskritai svarbu paminėti, kad profesijos meistriškumas įgyjamas ne tada, kai darai ir tau nepavyksta, bet tada, kai turi pakankamai patirties, kad pavyktų. Jei esi pradedantysis, tau dažniausiai nė nebus leidžiama išdegti savo darbų. Nulipdytą darbą pasiūlys pamerk ti atgal į vandenį, kad molis išmirktų ir iš jo galėtum lipdyti dar kartą. Japonai mano, kad negalima netobulų kūrinių paleisti į gyvenimą – juk pasaulyje ir taip visko daug prikurta. Tai

visa japonų filosofija – kurti tik nepriekaištin gus kūrinius ir neteršti planetos neištobulin tais daiktais.

Kaip mokinė tapo mokytoja

Mano veikla Japonijoje buvo labai mokiniška. Visgi net ir stropiausiam mokiniui ateina mo mentas, kai būti tik paklusniu mokiniu nebe sinori. Kai šalia yra žmogus, kuris viską žino ir moka, tu esi tarsi pagalbinis darbininkas, negalintis pats priimti pagrindinių sprendimų. Taip iš tavęs atimama galimybė mokytis. Kai krosnis ne tavo, tau į ją leidžiama įdėti ribotą darbų skaičių. Norėjau pasistatyti savo krosnį, kad niekas man niekada nesakytų, kiek darbų į ją galiu dėti, kiek laiko degti, kada viską už baigti. Japonijoje prieš užkuriant krosnį reikia įspėti gaisrininkus: dabar bus užkurta krosnis ir ji degs penkias paras. Jeigu pasakai kaimy nams, kad baigsi 9 val. tai turi ir pabaigti 9 val. Jei degimas užsitęsia, iškart ateina kaimynas ir klausia, kodėl nebaigei?

Visada kirbėjo mintis, kad norisi pasiti krinti, kiek išmokau. Pabandyti padaryti viską pačiai nuo pradžios iki galo, kai niekas šalia nestovi, neduoda tau gero patarimo, kai turi nuspręsti pats, pasimokyti iš savo klaidų. To dėl 2010-aisiais šalia Misato miesto įkūriau savo keramikos studiją.

Tarp Lietuvos ir Japonijos

Atėjo laikas, kai nuolatinis važinėjimas iš Lie tuvos į Japoniją labai išvargino. Juk čia, Lietu voje, stilistika vienokia: ne tik keramikos, bet ir gyvenimo. Tai labai drasko, plėšo iš vidaus. Į Lietuvą atvykę japonai man siūlydavo nužiesti mažesnių puodelių, o lietuviai vis prašydavo kuo didesnių. Blaškymasis tarp dviejų pasau lių, dydžių, tradicijų, požiūrio galiausiai labai išbalansavo – reikėjo apsispręsti.

Japoniškas gyvenimo būdas apskritai labai skiriasi nuo lietuviškojo. Ten neišeisi, kaip mums įprasta, į mišką pasivaikščioti. Miškuose gyvena milžiniškos vapsvos, ten yra ir nuodingų gyvačių. Be to, miškuose nemažai meškų, tad vietiniai ja ponai su savimi nešiojasi žvangaliukus, skirtus žvėrims atbaidyti. Gyvenimas kaime atrodo kaip prieš šimtą metų. Žiemos ten labai šaltos, namai –kiauri. Klausiu jų, kodėl nepasistatote šiltų namų? Sako, nenorime, kad vasarą būtų karšta, o žiema la bai greitai baigiasi. Nieko nuostabaus, kad kerami kas sėdi, žiedžia indą, o šalia jo vanduo padėtas ant šildomos plytelės, kad neužšaltų. Taigi tos senovės ten labai daug. Kai buvau jaunesnė, viskas atrodė egzotiškai, tačiau dabar taip gyventi jau nesinorėtų.

Per visą tą laiką japonų kalbos, deja, taip ir ne išmokau, pokalbius suprasdavau daugiau mažiau iš nuojautos. Tai vargina. Japonijoje mažai kas kalba angliškai, ypač kaime. O visas keramikos veiksmas ir vyksta kaimuose. Juk mieste krosnies neužsikur si. Apskritai ten gaji tradicija, kad pastačius krosnį neapgyvendintoje teritorijoje ilgainiui pats miestas prie krosnies prieidavo, ji tapdavo miesto dalimi ir laikui bėgant būdavo išstumiama.

Burtažodžiai: anagama ir raku

Anagama yra tokia krosnis-tunelis, kurioje galima išdegti daug darbų vienu metu. Tradiciškai į šią aukštos temperatūros krosnį dedami neglazūruoti darbai – savotišką glazūrą sukuria liepsnos, ilgas net penkias paras trunkantis degimas. Kad įsi vaizduotumėte jos dydį, pasakysiu, kad į anagamos krosnį galėtų sutilpti apie dvidešimt žmonių.

Aš domiuosi aukštos temperatūros kerami ka, bet tai – ilgas procesas. Kai norisi greitesnio rezultato, pažaidžiu su raku – pasiimu kitą molį, nulipdau, glazūruoju, mėtau pjuvenas. Nuo anaga mos raku skiriasi degimo laiku, molio pasirinkimu, kitokios ir gautos keramikos savybės, spalviniai niuansai. Kiekvienam rezultatui pasiekti reikalin

gos skirtingos priemonės. Žinoma, niekas neuž draus paeksperimentuoti, bet ilgainiui dalykai gali susipainioti. Juk orkaitėje bulvių niekas neverda! Teoriškai pavyktų, bet tradicija ne tokia.

Raku techniką labai išpopuliarino amerikiečių keramikas hipių-bitnikų laikais – dėl gana greito rezultato tai buvo vienas populiarių to meto už siėmimų. Japonijoje raku turi dar kitokią tradici ją – neseniai buvo pristatytas šešioliktasis giminės atstovas, tęsiantis raku keramikos tradiciją dar nuo viduramžių. Tam šešioliktajam giminės atstovui buvo jau per keturiasdešimt metų, kai buvo ofi cialiai pristatyti keli jo indai. Įsivaizduojate, kiek reikia kantrybės – dešimtis metų tobuliniesi, tačiau tavo kūriniai nė nepristatomi! Mes, vakariečiai, pripažinimo norime greičiau.

Etnografija Pietų Amerikos dykumose

Pietų Amerikoje tyrinėjimus pradėjau nuo pačios primityviausios keramikos. Buvo įdomu pama tyti ir suprasti senąsias vietinių tradicijas – tai it tam tikra keramikos etnografija. Nuo pat pradžios pamačiau skirtingų keramikos technikų, išvydau, kaip žmonės ten gyvena. Įspūdingiausias vaizdas buvo giliai Meksikos kaime: prisimenu, privažiuo jame lauką, kuriame auga didžiuliai kaip stulpai kaktusai. Tarp kaktusų stūkso nedidelis kaimelis. Ten stovi būrys kareivių – atvežę gyventojams miltus, juos saugo nuo vagių. Kaime gyvena apie šimtą žmonių, jie patys daro keramiką iš vietinio prožėrutinio molio. Turėjau galimybę pamatyti tikrą gyvenimą. Ne eksponatus muziejuje, ne su režisuotus užsiėmimus mugių ar dirbtuvių metu. Vietiniai gyventojai iki šių dienų patys lipdo puo dus. Mes žinome, kad anksčiau Lietuvoje žmonės gamino raugo keramiką, bet jau neberasi tokių, ku rie pragyvena kurdami VII a. keramiką ir veždami ją į turgų parduoti. O ten viskas kitaip – keramika lipdoma tam, kad išgyventum, prasimaitintum. Menininkai ten mūzų neieško.

Senoji lietuvių keramika

Atrodo, kad senosios lietuviškos keramikos pa tys lietuviai nelabai ir mėgsta. Sako, viską matę, viską žino. Bet jei geriau įsižiūri, pamatai, kad joje tikrai yra daug grožio. Nors dėl praktinės pusės ir patvarumo man labiau patinka aukštos temperatūros keramika, tradicinė žemos tem peratūros keramika turi dar kitokių savybių. Iš anagamos krosnies išimtų indų į orkaitę dėti nerekomenduojama, nes keramika per daug sukepusi, tad indas nemėgsta terminio šokio. Žemos temperatūros indai tam tinka labiau.

Pagal mūsų molį susiklostė, kad pagrindi nės glazūros yra rusva ir žalia. Kas apskritai yra glazūra? Paprastais žodžiais tariant, tai maltas stiklas su priemaišomis. Aukštos temperatūros molis yra per milijardus metų sudūlėjęs akmuo.

Kai iš jo padarai indą ir jį išdegi, galima sakyti, sugrąžini jam jo pirmines akmens savybes. O kadangi žemesnės temperatūros molis pralei džia vandenį, jį reikia uždengti stiklu. Glazūra vimas – it apstiklinimas. Šiuolaikiniam žmogui, kuris jau žino stiklą, plastiką, silikoną ir kuris turi iš ko rinktis, sunku buityje pritaikyti tradi cinę keramiką. Lietuvoje mes turime vienokią tradiciją, tačiau mūsų poreikiai jau visai kitokie, tad tradicinė keramika, galima sakyti, jau neati tinka mūsų kasdienių poreikių, buities, nes yra trapesnė, turi būti naudojama atsargiau. Dėl to dažniausiai dabar yra pritaikoma kaip dekoras. Pasikeitė ir gyvenimo būdas. Anksčiau no rėdami išsimaitinti turėjome kažkur supilti pieną, vandenį. Keramika visada buvo brangi – puodžiai darydavo indus, parduodavo juos turguje. Jei gyvendavo toliau ir nevažiuodavo į turgų, moterys indus pasigamindavo pačios – prisikasdavo molio, išsirinkdavo šakeles, šakneles ir nusilipdydavo. Kadangi glazūros paprastame kaime nebuvo, nenorėdami, kad iš indo išbėgtų skystis, žmonės jį išmirkydavo

rauge. Nulipdytą indą išsikepdavo duonkepė je krosnyje, kuri įkaisdavo maždaug iki 700 laipsnių. Išdegtą dar karštą indą dviem paga liais pamerkdavo į duonos raugą. Kai karštą indą merki į organiką, įvyksta degimas. Kaip juodojoje keramikoje į molį įsismelkia anglis, taip raugas užkemša molio poras ir jis tam pa ne toks pralaidus vandeniui. Viskas buvo praktiška – pasidarei puodynių ir toliau gali maitinti šeimą.

Dabar viskas paprasčiau: atsibodo tas pats puodelis – nusiperki kitą. Keramikoje nemažai ir mados elementų. O šalia grožio – ir ergono mika. Jeigu buityje naudoji keramiką, ji turi būti patogi. Mada atėjo ir praėjo, tačiau šimtmečius nušlifuotos formos išlieka – arbatinukas vis tiek turi snapelį ir rankenėlę. Taip buvo ir, greičiau siai, bus visada. Praeina kiek laiko, viskas apsi suka ratu, bet atsiranda daugiau techninių gali mybių, turime erdvės eksperimentuoti.

Prasmės beieškant

Man visada buvo svarbu žinoti, kodėl darau, ką darau. Keramika yra mano profesija. Būdama jaunesnė, prisimenu, buvau nuėjusi į floristikos kursus, bet gėlės sviro į visas puses, aš su jomis nesusitvarkiau. Tada supratau, kad specialybės nekeisiu. Gilinti žinias ir kaupti patirtį yra la bai svarbu. Ir nors pasitaiko monotoniškų ir fiziškai sunkių momentų, apskritai keramika yra ne tik meditatyvus, bet ir nuolat stebinantis užsiėmimas. Čia vyksta daug stebuklų, gimsta daug netikėtumų. Tapyboje susimaišai dažus, tepi juos ant drobės ir iškart matai rezultatą. O čia viskas kitaip: būna, keramiko kūrinys kros nies laukia ir dvejus metus. Tam reikia kantry bės. Man labai patinka vieno meistro mintis: turime pažinti savo istoriją, žinoti tradicijas, gebėti jas atkartoti ir tada jas sulaužydami su kurti kažką naujo.

GERA SUGRĮŽTI NAMO

Nuotraukos: „Kamė“ archyvas

Po ilgų vasariškų klajonių, karštų ir nerūpestingų dienų, nuotykių pilnų akimirkų, artėjant rudeniui norisi nurimti. Sugrįžti namo. Stabtelėti. Apsidairyti. Skirti laiko sau, namų aplinkai ir vasarą kiek primirštiems, tačiau be galo mieliems asmeniniams ritualams. Šį rudenį vonios baldai „Kamė“ pa sitinka pristatydami naujieną – veidrodinę spintelę „Softlit“, kuri, pažadame, taps ne tik asmeniškiausios namų erdvės puošmena, bet ir vieta, kurioje saugomi slapčiausi ilgų ru dens vakarų ritualai.

Nuo pat kompanijos pradžios pagrindinis „Kamė“ tikslas buvo sukurti modernaus žmogaus poreikius atliepiančius, kokybiškus ir lengvai pri taikomus baldus. Atidžiai klausydamiesi klientų ir nuolat sekdami ten dencijas, „Kamė“ savo klientams palengvina itin subtilios namų erdvės – vonios kambario – kūrimą. Juk būtent čia pradedame ir baigiame savo dieną. Norisi, kad joje nebūtų atsitiktinių daiktų ir kambarys pri mintų it mažą asmeninį SPA.

Estetika, ergonomika, kokybė – tai trys pagrindinės gero dizaino savy bės ir trys esminės spintelės „Softlit“ stiprybės. Naujoji spintelė, kurioje sudera kruopščiai apgalvotas lietuviškas dizainas ir šveicariškos tech nologijos bei inovacijos, atitinka visus aukščiausius vonios baldui kelia

mus reikalavimus. Papildydami šveicariškus standartus, „Kamė“ sukūrė savitą dizainą, kuris puikiai atspindi esminius „Softlit“ serijos principus.

Nepretenzingas, lengvai pritaikomas dizainas ir trys skirtingi dydžiai (80, 100 ir 120 cm) leidžia šią spintelę nesunkiai priderinti praktiškai bet kurių namų vonios kambaryje. Nenuginčijama šio baldo stiprioji pusė – ypatingas apšvietimas. Tą sufleruoja jo pavadinimas „Softlit“ – šis baldas suprojektuotas taip, kad sukurtų profesionaliai fotostu dijai prilygstantį tolygų, vientisą ir švelnų apšvietimą. Tobulas šviesos išsklaidymas idealiai tinka daryti makiažą, rūpintis savo oda, skustis ar atlikti kitus veido priežiūros ritualus.

Kol spintelės durys užvertos, vonios kambaryje sukuriamas neįkyrus, bet pakankamas apšvietimas. Atvėrus dureles šviesa suintensyvėja. Be to, vidinės spintelės durelės sukurtos taip, kad neaprasotų net ir po itin ilgų maudynių duše. Dvipusės veidrodinės durelės, veidrodiniai spinte lės šonai ir pieno baltumo stiklo lentynos sukuria baldo vientisumą, vonios kambariui suteikia harmonijos ir itin dailiai suskamba bet kokio stiliaus ir spalvų interjere.

Didžiausią „Kamė“ baldų ekspoziciją rasite Konstitucijos pr. 18, Vilniuje ir www.kame.lt

Nepraleidžiu paskaitų

Ši „Lamų slėnio“ rubrika – tai glaustas žvilgsnis į verslo, skaitmenizacijos, komunikacijos ir marketingo sritis. Informuojame apie dabartį, žvelgiame į ateitį, žadiname smalsumą ir retsykiais skatiname stabtelėti, keldami vi suomenei aktualius klausimus.

WHATSAPP FENOMENAS

2007 m. sukurtas pirmasis iPhone modelis. Jam tobulėjant ir die giant naujas funkcijas, sparčiai pradėjo keistis mūsų įpročiai –ėmėme intensyviau rašyti negu skambinti. 2009 m. du sumanūs buvę Yahoo! darbuotojai – Brianas Actonas ir Janas Koumas –sugalvojo sukurti programėlę, kuri leistų dažniau parašyti ir at naujinti savo būseną. Taip gimė WhatsApp, kuri iš pradžių paty rė fiasko ir vos nebankrutavo. Tąkart situaciją išgelbėjo iPhone, paleisdamas Apple Push Notification paslaugą. Būtent ji leido trečiųjų šalių programėlėms (tokioms kaip WhatsApp) siųsti pra nešimų duomenis į Apple įrenginius. Kitaip sakant, vos į WhatsA pp ateidavo pranešimas, programėlė tai parodydavo, tad pačiam vartotojui nereikėdavo tikrinti.

2014 m. Facebook (dabar – Meta) panaudojo savo taktiką pirkti augančius konkurentus ir įvykdė rekordinį sandorį, už 22 mlrd. dolerių įsigydami WhatsApp. Dabar tai populiariausia susiraši nėjimo programėlė pasaulyje, turinti daugiau negu 600 milijonų vartotojų. Vėliau programėlei pridėtos naujos funkcijos, tokios kaip garso ir vaizdo skambučiai. Pandemija ir apribojimai, kurių turėjome laikytis, WhatsApp populiarumą dar labiau padidino. Prisipažinkite: ar ir jūs esate šios programėlės naudotojas?

KAIP MUS VEIKIA DARBAS?

Qualtrics neseniai atliko tarptautinį tyrimą apie psichinę sveikatą darbe. Keli svarbiausi skaičiai: 42 proc. tyrime dalyvavusių žmonių teigė, kad pastaruoju metu patyrė psichinės sveikatos nuosmukį. Dar konkrečiau, 67 proc. sakė, kad jaučia didėjantį stresą, 57 proc. – didėjantį ne rimą, o 54 proc. respondentų atsakė, kad yra emociškai išsekę. Labai grubiai apibendrinant, kas antras žmogus susiduria su didėjančiu stresu, nerimu ar emociniu iš sekimu darbe. Ir tai dar ne viskas. 53 proc. žmonių pa sisakė, kad jaučiasi liūdni, 50 proc. – irzlūs, 28 proc. darbuotojų sunkiai susikaupia ar išlaiko dėmesio kon centraciją, 20 proc. norėdami baigti užduotis užtrun ka ilgiau negu bet kada anksčiau, 15 proc. respondentų sunkiai susitelkia intensyviam mąstymui, o 12 proc. tyri me dalyvavusių darbuotojų patiria sunkumų įgyvendin dami savo atsakomybes.

Šią nedžiuginančią statistiką papildo panašus Ilinojaus universiteto tyrimas, kuriame atrasta, kad darbuotojai, darbe gaudami nemalonius elektroninius laiškus, linkę negatyvias emocijas išreikšti savo asmeniniame gyvenime ir ypač tai perduoda savo gyvenimo partneriams. Lengva pasakyti, tačiau sunkiau įgyvendinti – būkime atidūs, ko kias emocijas patiriame darbe ir kaip su jomis tvarkomės.

TINKLALAIDŽIŲ AMŽIUS

Žmonės linkę daug ką apie save išpažinti tinklalaidėse –nuo didžiausių nuosmukių, asmeninių santykių iki hero jiškų sėkmių. Neabejotinai tinklalaidės padeda atskleisti pašnekovo mąstymą, įsitikinimus, vertybes ir parduoti. Ar kada pagalvojote, kiek asmuo gali sumokėti už tai, kad būtų pakviestas išsakyti savo mintis populiariausiose tin klalaidėse? Bloomberg neseniai publikavo straipsnį, ku riame nurodė, kad vienas svečias, trokšdamas pasirodyti populiarioje tinklalaidėje apie biohakingą The Human Upgrade (vedėjas Dave’as Asprey), vidutiniškai sumo ka apie 50 000 dolerių. Netgi yra programelė Guestio, kuri už mokestį sujungia tinklalaidžių vedėjus su įdomiais pašnekovais. Programėlės kūrėjas Travisas Chappellis sako, kad anksčiau verslininkai, antrepreneriai ar tiesiog idėjų pilni žmonės, norėdami būti pakviesti į tinklalaidę, naudodavosi viešųjų ryšių agentūrų paslaugomis, o da bar visa tai palengvina programėlė. Aišku tik viena – tin klalaidžių amžius dar tik siekia savo aukštumas, tad atei tyje pamatysime visko.

EMPATIJA – SVARBIAUSIAS LYDERIŲ BRUOŽAS

Tradicinis lyderio įsivaizdavimas – ryžtingas, reiklus, atka klus, motyvuojantis. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija Catalyst, jungianti lyderiaujančias kompanijas ir stipriausius jų vadovus, atliko tyrimą, kuriame 889 skirtingų sričių dar buotojų klausė, kuri lyderių savybė yra svarbiausia. Duome nys parodė, kad tai – empatija. Empatija visada buvo reikš minga lyderių savybė, tačiau jos svarba išaugo pandemijos laikotarpiu. Vis daugiau darbuotojų patiria stresą, perdegimą ir labiausiai nori būti lyderio suprasti. Šiandien tai yra svar biau negu bet kada. Empatijos svarbos neįvertinantys lyde riai susiduria su sunkumais vadovaudami savo komandai ir negali suprasti, kodėl jiems nesiseka taip, kaip norėtų.

Nepaprastai įdomu tai, kad empatija gali būti išreiškiama ne tik darbuotojams, bet ir kuriamiems produktams (pavyz džiui, programėlei ar tinklalapiui) arba paslaugai.

BIOTECHNOLOGIJŲ

STARTUOLIAI LIETUVOJE

Biotechnologijų naujienų portalas Labiotech.eu rugpjūtį pu blikavo pagiriamąjį straipsnį Lietuvai, kuriame nurodė, kad, nors šalyje yra mažiau nei 3 milijonai gyventojų, Lietuvos pasiekimai gyvybės moksluose pranoksta visus lūkesčius. Straipsnyje minima, kad JAV biotechnologijų milžinė Ther mo Fisher Scientific įsikūrusi Vilniuje, o Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras 2020 m. buvo prijungtas prie Euro pos molekulinės biologijos laboratorijos (EMBL) tinklaveikos. Paprasčiau sakant, VU Gyvybės mokslų centre įsteigtas EMBL padalinys. Iki tol padaliniai veikė tik Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Šis žingsnis atvėrė duris pagrindiniams Europos investuotojams prisidėti prie biotechnologijos tyrimų Lietuvoje ir neabejotinai sužadi no biotechnologijų rinką. Publikacijoje minimos keturios Lie tuvos biotechnologijų įmonės, kuriančios proveržį baltymų inžinerijoje, genų redagavime, mikrofluidikoje (manipuliacija specialiai apribotais skysčiais) bei kitose srityse. Tai – Bioma tter Designs, CasZyme, Droplet Genomics, Delta Biosciences, Sanobiotec. Kiekvienas galime plačiau pasidomėti, susipažin ti ir atkreipti dėmesį į šias išskirtines Lietuvos kompanijas.

MOTERYS ANTREPRENERĖS

Į Google paieškos sistemą suvedus žodžius „moterys antre prenerės“, randami vos 4 830 paiešką atitinkančių rezultatų. Greitas palyginimas – suvedus populiarios lietuvių muzikos

atlikėjos Monique vardą, parodomi 168 000 000 paieškos rezultatų. Šis palyginimas visiškai atsitiktinis, nes neseniai ir pati šėlau, šokau ir dainavau šios puikios atlikėjos koncerte, tačiau esmę perteikia puikiai – norėdami Lietuvoje skatinti moterų ir vyrų antreprenerystę, galime pradėti didindami in formacijos šia tema lauką.

Antreprenerystės sąvoka susijusi su verslumu, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) jai priskiria rizikos prisiėmimą, novatoriškumą ir galimybių ieškojimą.

Mokslininkė Julija Mažuolienė publikavo straipsnį „Moterų antreprenerystės formavimasis lyčių lygybės politikos kon tekste“, kurio išvadose konstatavo, kad „nors moterys, verti nant kapitalo augimą ir verslo stabilumą, rečiau priima neap galvotus sprendimus, stereotipiškai yra linkstama investuoti į vyrus, kadangi vyrai laikomi geresni verslininkai iš prigimties. Lietuvoje iš moteris investuojama nepelnytai mažai, mote rims yra sunkiau gauti finansavimą verslui, jos susiduria su di desnėmis kliūtimis gaunant verslo kreditą, mokantis, jungian tis į verslo tinklus bei turi didesnius konkurencijos iššūkius. Lietuvos lygių galimybių politikos priemonės šiuo metu nėra efektyvios, palyginus su Europos Sąjungos šalių rezultatais, vyrų ir moterų pajamų skirtumai yra vieni didžiausių tarp ben drijos šalių ir tai suponuoja būtinus pokyčius moterų ir vyrų ekonominės veiklos srityje, lygybės užtikrinime.“

KO SIEKIA FACEBOOK, VIRTĘS META?

Trumpas ir paprastas atsakymas – kaip ir visi verslai, Meta siekia didinti reklamos pardavimus. Tradiciškai verslai, lais vai samdomi darbuotojai, įtakos formuotojai ir kiti Facebook bei Instagram vartotojai, norėdami pasiekti platesnę audito riją, pirkdavo reklamą, kad būtų parodomi didesniam žmo nių ratui. 2021 m. iš savo turimų platformų reklamos Meta uždirbo 118 milijardų dolerių.

Meta turi didžiausią socialinių tinklų pasiekiamumą pasaulyje, todėl labai apskaičiuotai ir atidžiai žvelgia į ateities galimybes. O reklamos ateitis, manoma, bus metavisatoje. Kitaip sakant, vis daugiau prekių ženklų parduoda savo produktus ne tik fi ziškai, bet ir virtualiojoje realybėje. Prabangius drabužius ne šios, išskirtinius aksesuarus dėvės, savo namų dizainą kurs ir su ypatingomis mašinomis važinės mūsų avatarai virtualiojoje erdvėje, kuriems, kaip tikima, pirksime negailėdami nieko, nes tai bus mūsų atspindys naujojoje realybėje. Meta žengė dar toliau ir 2021 m. pristatė, o šiuo metu stipriai tobulina naują virtualiosios realybės platformą Horizon Worlds ir vartotojus kviečia parsisiuntus programėlę tapti šios realybės dalimi.

Kūno laisvė

Ypatingoje Kauno vietoje ‒ Žaliakalnyje, legendiniame Ąžuolyne, įsikūrusi grožio ir sveikatini mo klinika „Fi Clinica“ savo darbe puoselėja pasitikėjimu, rūpesčiu, empatija ir įsiklausymu grįstą ryšį su klientu. Pastūmėti svajonių link ir padėti realizuoti save ten, kur kadais pritrūko drąsos, – toks pagrindinis čia dirbančiųjų tikslas. Apie klinikos darbo filosofiją ir naująjį įvaizdį, kuriame susijungia menas, architektūra ir žmogaus kūnas, kalbamės su klinikos bendraįkūrė ju, nekilnojamojo turto vystytoju Robertu Jociumi ir fotografu Dainiumi Ščiuka.

– Robertai, „Fi Clinica“ įsikūrusi nuos tabioje Kauno vietoje – Ąžuolyno parke. Kodėl pasirinkote šią vietą? Kaip ji siejasi su klinikos filosofija?

Robertas: Klinika, kaip ir bet kuri kita organizacija, susideda iš daugelio dalykų: iš vietos, ją supančios aplinkos, konkretaus pas tato, vykdomų paslaugų, ten dirbančių spe cialistų. Šiam pastatui buvo parinkta unikali vieta – istorinis Kauno Žaliakalnio rajonas su nuostabiu Ąžuolyno parku pašonėje.

Nekilnojamojo turto srityje sukaupta pa tirtis man leido suprasti itin svarbų aspektą: kiekviena vieta turi savo kodą. Be galo svarbu jį išgirsti, pajausti ir pagal jį realizuoti sta tinius. Taip jau susiklostė, kad šioje Kauno vietoje formuojasi tam tikras sveikatinimo ir sveikatingumo kodas. Seniausias bran džių ąžuolų parkas Europoje, Lietuvos spor to universitetas, šalia – ir legendinė Kauno

sporto halė, baigiamas rekonstruoti Dariaus ir Girėno stadionas bei teniso aikštynas. Visa tai kalba apie aktyvų gyvenimo būdą ir sa vęs realizaciją per sveiką gyvenseną. Ši visu ma transliuoja bendrą vietovės kodą, kuriam puikiai pritiko ir klinikos idėja.

– Tema sukasi apie naująjį klinikos įvaizdį, tačiau ir pati klinikos pastato ar chitektūra primena meno kūrinį – kodėl pasirinkti būtent tokie sprendimai?

Robertas: Kiekvienas naujas pastatas turė tų akomponuoti ir atsižvelgti į aplinką. Viena, kai pastatas išdygsta plynoje vietovėje, tačiau visai kas kita, kai jis įsilieja į tokią išskirtinę vietą kaip ši. Tada neišvengiamai privalu pai syti erdvės taisyklių. Vienoje pusėje architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projetuotas Lietuvos sporto universitetas, kitoje – mūsų klinika. Abu pastatai įrėmina šiuo metu re konstruojamą aikštę, kurios gale stūkso Da

riaus ir Girėno paminklas. Džiaugiuosi, kad mūsų pastatas visavertiškai užbaigė šią aikštę.

Neatsitiktiniai ir pastato architektūriniai elementai. Fasade naudojami piliastrai tary tum atkartoja Landsbergio-Žemkalnio pro jektuoto pastato motyvą. Ne mažiau už pas tato išorę mums buvo svarbus ir interjeras, o ypač tai, ką jaučia čia užsukęs klientas, – už langų plytintys parko vaizdai iš dalies nule mia kliento savijautą bei nusiteikimą.

– Robertai, nuolat bendradarbiaujate su menininkais, o naujasis klinikos įvaizdis taip pat glaudžiai siejasi su menu.

Robertas: Neabejoju, kad įmonės filoso fija prasideda nuo jos savininkų požiūrio ir vertybių. Taip jau sutapo, kad pirmoji mano – Šių minčių vedami ir pradėjote savo drau gystę? Dainiau, papasakok, kaip pradėjote bendradarbiauti su klinika ir kaip gimė idėja kliniką pristatyti per baletą?

Nuotrauka: Gabrielė Gudkovaitė

Dainius: Šokio menas mane sudomino dar prieš ketverius metus, kai ieškojau įkvė pimo savo kūrybiniams projektams. Tada pirmą kartą suorganizavau fotosesiją su viena iš baleto trupių, fotosesijos metu su sipažinau su šokėjais ir atradau su jais daug bendro. Šokio menas, kūno kalba ir laisvė, kurią transliuoja šokėjai, manyje įžiebė mei lę šokiui. Visų pirma, norėjau suprasti, ką jaučia ir išgyvena šokėjai, komunikuodami be žodžių ir naudodami tik išlavintus kūnus.

Viena svarbiausių kadro savybių fo tografijoje – forma. Dėl to šokis, kūnas ir fotografija glaudžiai susiję. Per pirmąjį su sitikimą su Robertu daug diskutavome apie jo viziją, naująjį klinikos įvaizdį, požiūrį į kūną. Papasakojus apie savo žvilgsnį į šokio meną, greitai paaiškėjo ir bendras kūrybi nis-vizualinis kelias. Klinikos kūrėjų požiū ris į menininkus bendrąja prasme visiškai sutapo su manuoju.

– Kaip baletas siejasi su klinikos ver tybėmis?

Dainius: Baletas – tai kūno ir vidinės jausenos balanso ekstremumas: itin didelio

„Savo ruožtu klinika kalba apie sveiką žmogaus kūną, pagalbą kasdienybėje paskendusiam kūnui. Šie portretai į kliniką atė jusiems žmonėms primena apie mūsų kūno galimybes ir apie tai, kad skubėti atlikti drastiškų kūno pokyčių neverta.“

fizinio pasirengimo, daugybės metų treni ruočių ir, žinoma, smegenų darbo rezultatas. Girdėti muziką, išgyventi jausmus pagal li teratūrinį scenarijų ir visa tai išreikšti kūno kalba scenoje yra darbas, reikalaujantis dau gybės metų treniruočių. Savo ruožtu klinika kalba apie sveiką žmogaus kūną, pagalbą kas dienybėje paskendusiam kūnui. Šie portretai į kliniką atėjusiems žmonėms primena apie mūsų kūno galimybes ir apie tai, kad skubėti atlikti drastiškų kūno pokyčių neverta.

– Tau, kaip menininkui, visada buvo artima įamžinti žmogaus kūną, netgi sa kyčiau, kad tai tapo išskirtiniu tavo kūry bos bruožu. Kodėl fotografuoti kūną tau įdomu?

Dainius: Savo karjeroje fotografavau daug skirtingų projektų ir visi jie yra susiję su žmogaus būtimi. Fotografija man sutei kė daug galimybių priartėti prie žmogaus, pažinti jo požiūrį į savo kūną, emocijas, nepasitikėjimą arba pasitikėjimą savimi. Fotografuodamas žmones pradėjau ma tyti atsikartojančius jų kompleksus, kurie dažniausiai suformuoti iškreipto požiūrio

į grožį. Kūno fotografavimas bėgant laikui keitė ir mane patį: pradėjęs fotografuoti to bulus kūnus, galiausiai pradėjau analizuoti bendrus visuomenės kompleksus, kurie daž niausiai susiformuoja iš išorės, ne iš vidaus.

– Juk galiausiai svarbiausia yra vidinė jausena?

Dainius: Grožio industrijoje gajus kon vencinio grožio kultas kelia įtampą mūsų kasdienybėje. Nepaisant to, jis lengvai įtrau kia, priverčia imtis drastiškų priemonių, ku rioms klinikos vertybės prieštarauja iš es mės. Čia gerokai svarbiau būti pagalbininku siekiant kūno ir vidinės jausenos balanso. Žmogus turi išmokti klausyti savo kūno –taip gimsta ir nuostabi paralelė su baletu.

Robertas: Mūsų klinikos požiūris į žmogų labai panašus – kiekvienas žmogus mums yra it meno kūrinys. Kiekvienas savi tas, kiekvienas savaip įdomus. Tik kartais reikia padėti jam atsiskleisti. Mes nesame tie, kurie gali iki galo atskleisti geriausias savybes, tačiau galime bent maža dalimi prisidėti prie to, kad žmogus būtų kuo ge resnė savo paties versija.

Estetikos genas

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke, asmeninis archyvas

Atrodo, kad subtilus estetikos pojūtis tiesiog užkoduotas jos genuose. Viskas nuo asmeninio stiliaus, vizualinio identiteto socialinėje erdvėje iki naujųjų moters namų alsuote alsuoja apgalvotu minimalizmu. Stilistei Ingai Sinkevičienei namai niekada nebuvo tik gyvenamoji erdvė. Priešingai ‒ tai jos žaidimų aikštelė. Erdvė, kurioje atsiskleidžia talentai ir įgyvendinamos slapčiausios svajonės.

– Inga, kaip judu su vyru nusprendėte iš buto miesto širdyje –Užupyje – persikelti į namus miesto pakraštyje? Kaip čia pasikeitė kasdieniai tavo ritualai?

– Keisti gyvenimo būdą mudu pastūmėjo itin ramioje vietoje, pušyne, prie pat jūros esantis mūsų atostogų būstas. Pradėjome itin vertinti savaitgalius, praleistus už miesto, – ten pajusdavome didžiausią ramybę. Žinoma, gyvenimas neapsiriboja vien tik savait galiais – supratome, kad su šiuo jausmu norime gyventi nuolat. Taip nusprendėme, kad atėjo laikas kažką keisti. Persikėlę čia mes paga liau iš tiesų atradome lėto gyvenimo filosofiją, turbūt pirmą kartą gyvenime taip stipriai pajaučiau gamtos kismą. Tad taip, gyvenimas čia tikrai pasikeitė – ir į gerąją pusę.

– Žinau, kad viską šiuose namuose kūrėte judu su vyru!

– Namo projektą galvoje brandinome ilgai. Svajojome apie vie no aukšto stiklinį modernizmo stilistikos įkvėptą namą su Japoniją menančiu vidiniu kiemeliu. Kadangi visas namas yra stiklinis, ne ką mažiau svarbi ir jį supanti aplinka – reikėjo surasti ganėtinai nuošalų, uždarą žemės sklypą. Šis namas negali būti atribotas nuo aplinkos – juk būtent ji diktavo kryptį ir pagrindinius architektūri nius sprendimus.

Gal nuskambės nepopuliariai, tačiau mums kurti namą buvo labai romantiškas procesas! Džiaugiuosi, kad mūsų su vyru vizija sutapo, – abu esame dideli modernizmo gerbėjai, o ypač mudu žavi daugiau nei šimtą metų skaičiuojantis ankstyvasis modernizmas. Todėl didžiausi mūsų įkvėpėjai ir buvo modernizmo pradininkai –Richardas Neutra, Ludwigas Miesas van der Rohe ir kiti. Neįtikėti na, kad jų prieš daugybę metų sukurti projektai aktualūs ir šiandien.

Apie namo kūrimą galėčiau kalbėti ir kalbėti, tačiau svarbiausia, kad tai buvo mudviejų projektas, pilnas gražios kūrybos kartu. Vi sada maniau, kad namai yra tarsi knyga, kurią reikia išmokti skaity ti, o kiekvienas jų akcentas pasakoja apie ten gyvenančius žmones. Džiaugiuosi, kad šis namas visiškai apie mus.

Esu tikra, kad kuriant savo namus reikėtų kuo mažiau dairytis į kitus. Namams reikia unikalumo, čia gyvensiančių žmonų indėlio.

– Kokios esminės idėjos kuriant šiuos namus sukosi galvoje –koks jų konceptas?

– Visų pirma, stengėmės atitolti nuo lietuviškuose interjeruose dažnai matomų objektų. Norėjosi sukurti ir atrasti ką nors išskir tinio, ko dar nebuvome matę. Pavyzdžiui, viena iš mūsų namuose atsikartojančių medžiagų – plienas. Interjeruose ši medžiaga naudo jama retai, tad, galima sakyti, tai buvo savotiška avantiūra, kuri tapo itin svarbiu namų akcentu. Daug sprendimų padiktavo ir pastato architektūra – stiklinis fasadas ir U forma gana pretenzinga, iš vie no namo kampo matosi kitas, todėl mums buvo itin svarbu išlaikyti vientisumą – visur išlietos tos pačios baltos mikrocementinės grin dys, visur atsikartoja ta pati faneruotė, plienas, marmuras.

Esu tikra, kad kuriant savo namus reikėtų kuo mažiau dairytis į kitus. Namams reikia unikalumo, čia gyvensiančių žmonų indėlio. Žinoma, skonį lavinti tikrai reikia, tačiau svarbu nepasimesti sve timose idėjose. Interjerą pirmiausia turėtų diktuoti jūsų gyvenimo būdas ir namo architektūra.

Kurdami šiuos namus galvoje nešiojomės ir lietuvių architekto Gintaro Kuginio mintį, kad projektavimas yra minčių išgryninimas, o neišgrynintos mintys tampa šiukšlėmis ant žemės veido. Juk iš tie sų nesinori šiukšlinti ten, kur gyveni, todėl kiekvienas šiame name priimtas sprendimas buvo atidžiai apmąstytas, išdiskutuotas.

– Ar kuriant namus buvo etapų, kurių pakartoti šiandien jau nebenorėtumei?

– Iš tiesų šis gyvenimo etapas buvo ryškus ir įsimintinas, ypač man mažiau pažįstamas statybų procesas. Mūsų namą statė mano vyro statybų įmonė, todėl viskas vyko itin sklandžiai. Sunkiausia buvo suspėti priimti tinkamus sprendimus braižant baldus, paren kant medžiagas – statybininkai nuolat mynė ant kulnų ir neduodavo nė dienos atsikvėpti. Atsigręžusi atgal suprantu, kad statybų periodas yra it koks maratonas – pradžioje apšyli, nusibraižai tempą, pamažu jį didini ir privalai finišuoti. Finišuojant jėgos, žinoma, senka. – Šiuose namuose puikuojasi visa šūsnis tikrų dizaino ikonų – pradedant Mario Bellini sofa „Camaleonda“, Eames krėslu,

baigiant Artemide „Lesbo“ šviestuvu. Papasakok apie pačius ryš kiausius šių namų daiktus – kuo jie patraukė tavo dėmesį? Apskri tai, kaip gimė ši meilė ikoniškiems baldams?

– Meilė ikoniškiems baldams gimė labai seniai – ne vienerius me tus domiuosi šita tema. Ilgą laiką gyvenome bute, todėl galėdavau tik pasvajoti ir pavarvinti seilę – puikiai supratau, kad kiekvienam baldui reikia jam atsiskleisti padėsiančios erdvės.

Turbūt pats ryškiausias šių namų baldas – sofa „Camaleonda“. Ją dar 1970-aisiais sukūrė garsus italų architektas ir baldų dizaineris Mario Bellini. Tai tobulas funkcionalumo ir dizaino pavyzdys – mo dulinis baldas, pritaikomas prie bet kokios erdvės. Viskas priklauso nuo sofos komplektacijos – kuo ji didesnė, tuo įdomesnių kompozi cijų galima sukurti. Aš pati dažnai kaitalioju jos išdėstymą – mėgstu į baldą pasižiūrėti vis kitu kampu.

Dar vienas šių namų perliukas – Eames krėslas. Jis pas mus atsira do jau prieš aštuonerius metus. Prieš atsiveždami į naujuosius namus jį restauravome, pakeitėme odą. Kai įsigijome, prisimenu, likome nesuprasti – niekam nebuvo aišku, kuo jis toks ypatingas. Ir iš tiesų, Lietuvoje ši tendencija atėjo gerokai vėliau nei pasaulyje – ikoniškais, istoriją turinčiais daiktais žmonės domėtis pradėjo palyginti neseniai. Šalia baldų, turiu silpnybę ir šviestuvams. Jei pamatau sau patin kantį, žinau, kad bėgant laikui jis tikrai atsidurs mano namuose! Taip čia atkeliavo italų prekės ženklo „Artemide“ šviestuvas „Lesbo“. Ži noma, jaudulį padidina ir intensyvios išskirtinio daikto paieškos – juk dažniausiai jie būna riboto kiekio, tad juos gauti nėra taip paprasta. Neįtikėtina, kokiame pasaulyje gyvename – plačiai pripažintas daiktas, besipuikuojantis garsiausiuose dizaino ir meno muziejuose, gali pa siekti tavo namus.

– Kuri nmų vieta tau pati mylimiausia?

– Projektuojant šiuos namus labai norėjau atviros bendros erdvės su panoraminiais langais, kurioje būtų miegamasis, vonios kambarys ir drabužinė. Ši zona man ir yra pati mieliausia. Čia praleidžiu itin daug laiko, tai mano sielos kampelis. Be to, pro miegamojo bei vo nios langus ir vaizdas pats gražiausias!

– Inga, ar kada buvai susimąsčiusi, iš kur tavyje šis este tikos genas? Nesuklysiu sakydama, kad jį galima pastebėti tiek tavo aprangoje, tiek namuose, net socialinių tinklų pa skyroje. Kada savyje tai atradai?

– Manau, kad skonis yra lavinamas. Visgi tikiu, kad tam tikrus dalykus atsinešame ir gimdami. Tikrai negaliu pasaky ti, iš kur manyje šis pojūtis, tačiau kiek tik save prisimenu, man visad rūpėjo detalės. Net būdama maža mergaitė, atėjusi į svečius dairydavausi aplink, pastebėdavau, kaip gražiai vonioje sustatyti kvepalai, kaip dailiai sulankstyti rankšluosčiai. Šian dien suprantu – tai ir talentas, ir prakeiksmas viename. Kartais atrodo, kad matau per daug, – neabejoju, kad žmonėms, kurie savyje šito neturi, gyventi daug lengviau. (Šypsosi.)

Kadangi manyje šis jausmas jau yra, stengiuosi jį išnaudoti tinkamai. Taip atsirado ir mano instagramo paskyra – norėjau pasidalyti savo estetikos matymu. Pajutau norą lavinti visuo menę, žadinti gerą skonį, parodyti žmonėms daugiau, plačiau. Suprantu, kad esame skirtingi ir tikrai ne visi turi laiko domė tis tam tikrais dalykais. Kol vieni skaito naujienų portalus, aš skaitau apie dizaino ikonas ir madą. Taip tiesiog yra!

– Kaip tu šiandien apibūdintum savo santykį su mada ir interjero dizainu? Rodos, šios sritys tavo gyvenime stipriai persipynusios? Kas jose tave žavi labiausiai?

– Interjero dizainas ir mada yra giminingos sritys. Abiejose svarbios proporcijos, balansas, spalvų deriniai, detalių sąskam biai visumoje. Kalbant apie stilių plačiąja prasme, šiuo metu jaučiuosi išsigryninusi. Pagaliau žinau, kas man išties patinka ir tinka. Be to, bėgant metams man tapo svarbus ir tvarumo aspektas. Suprantu, kad nešame didelę atsakomybę už kie kvieną įsigytą daiktą, todėl tiek mano spintoje, tiek namuose nėra nieko nereikalingo. Prieš ką nors įsigydama pasišneku su savimi: jei tam tikras daiktas man kelia tikrai gerą emociją –nusiperku, tačiau jei tos emocijos nėra, žinau – iš tiesų man jo nereikia. Sau nenuolaidžiauju, todėl tiek namuose, tiek spinto je yra tik ilgaamžiai, nesenstantys, ilgai aktualūs daiktai. Toks požiūris mane atvedė ir prie vidinės švaros. Kai neturi daug daiktų, viduje ramu.

– Drabužinė – itin svarbi tavo gyvenimo ir šių namų dalis. Kas tau šiandien yra pats svarbiausias stiliaus aspektas ir kaip apibū dintumei savo asmeninį stilių?

– Visada buvau minimalistė, ja ir likau. Mėgstu, kai spinta orga nizuota ir kiekvienas jos gyventojas turi savo vietą. Visiems siūlau savojo stiliaus atradimo kelionę pradėti nuo spintos organizavimo.

Kaip su baldais, taip ir su drabužiais – mėgstu ieškoti, atrasti perliukų, mažai kam girdėtų dizainerių. Pastaruoju metu ėmiau domėtis ukrainiečių kūrėjais. Mane jie sužavėjo gebėjimu remtis savo šakninis, tradicijomis, tačiau kartu viską perteikti per šiuolai kiškumo prizmę. Vienas iš tokių – prekės ženklas „Bevza“. Prieš gerus metus jis buvo mažai kam žinomas, todėl įdomu stebėti, kaip sparčiai auga. Lietuvoje mes taip pat turime tokių prekės žen klų. Vienas jų – Reda Paula. Pamačius tokio lygio lietuvių prekės ženklą, mane apima pasididžiavimo jausmas. Tai pats gražiausias įrodymas, kad gyvendamas bet kur gali užkariauti pasaulį ir tie siog mėgautis gyvenimu. Stiprią žinutę neša ir „Borisetti“, „Flow Femme“, „ASR JWLS“, „Dust“.

– Naujųjų namų kūrimas paskatino ir dar vieną projektą –„Home by Inga Sinkevičienė“. Ar jau pasvajoji, kur jis tave nuves?

– Šis projektas gimė iš didelės meilės interjerui ir geram dizai nui. Kurdama šiuos namus visu procesu nuo pradžios iki pabaigos dalijausi savo socialiniuose tinkluose ir pamačiau, kad ši tema su laukia daug susidomėjimo. Supratau, kad apie šiuos dalykus norė čiau šnekėti ir toliau – juk turiu ir patirties, ir didelį žinių bagažą. Kur tai nuves? Laikas parodys. Tikrai nepretenduoju į architektės ar interjero dizainerės titulą – labai gerbiu tikruosius šių profesijų atstovus, todėl save vadinu namų stiliste. Labai gaila, kai žmonės savo namams detales parenka neatsakingai, nukrypsta nuo stilis tikos, kuriai tiek jėgų atidavė su projektu dirbę profesionalai – čia galėčiau pagelbėti aš.

– Inga, kuo šiuose namuose kvepės tavasis ruduo?

– Tiesą pasakius, nežinau, kuo kvepės, tačiau esu įsitikinusi, kad bus ypatingas!

„Palanga Dreams“: išskirtinė vieta gyventi

Nuotraukos: „Palanga Dreams“ archyvas

Po daugiau nei metus trukusių rekonstrukcijos darbų buvęs apleistas pastatas prikeltas į prabangių apartamentų projektą „Palanga Dreams“ (liet. „Palangos Svajos“). Įspūdingos architektūros pastatas iškilo 1992 m., jame veikė bendrovės „Šilkas“ poilsio namai, bet vos po kelių metų jie užsidarė ir pastatas liko be priežiūros. Palangiškius savo vaiduokliška iš vaizda pastatas gąsdino daugiau nei du dešimtmečius.

Prikelti pastatą naujam gyvenimui ir investuoti į vaiduoklį pasiryžęs „Ree fo“ vadovas Karolis Aidulis tikina, kad baigtas projektas išlaikė geriausius istorinio pastato bruožus ir sujungė juos su moderniu gyvenimu: „Įsigiję pastatą pasirinkome sunkesnį sprendimą – ne griauti, o kurti naują pro jektą išlaikant geriausius ir vertingiausius pastato bruožus. Žinoma, šis sprendimas buvo sunkesnis ir brangesnis, bet galutinis rezultatas tikrai to vertas. Išsaugotas įspūdingas holas su šešių metrų lubomis, origina lūs lenkti bangos formos balkonai, pastatą juosiančios kolonos – tokių sprendimų nėra jokiuose modernios statybos projektuose.“

Trijų aukštų pastate „Palanga Dreams“ iš viso suprojektuoti 23 prabangūs poilsio apartamentai, daugiau nei 80 proc. jų jau turi savo savininkus. Likusių apartamentų kaina svyruoja nuo 290 tūkst. iki 389 tūkst. eurų.

„Reefo“ vadovas Karolis Aidulis tikina, kad prabangaus būsto pirkėjai daž niausiai elgiasi kitaip, dėl to pardavimų sulėtėjimo nejusti: „Projektą „Palanga Dreams“ žmonės renkasi kaip savo atostogų namus, jie jau turi turto kituose Lietuvos miestuose, o kai kurie ir užsienyje. Jie į NT rinkos pokyčius reaguoja kitaip nei dauguma, nesivaiko madų, nes jau anksčiau yra įpratę kiekvieną savo pirkinį gerai apgalvoti. Palangą jie vertina dėl to, kad ji lengvai pasiekia ma, kad čia gera būti visus metus. Jie supranta pastato išskirtinumą, įrengimo kokybę ir ypač vertina panašaus mentaliteto žmonių kaimynystę.“

Pastato bendras erdves kūrė ir apipavidalino interjero dizainerė Agnė Stani kūnaitė-Pocienė. Jų visuma sukuria teatrališką atmosferą – įėjus pasitinka holas šešių metrų aukščio lubomis, o pastato koridoriai – tai bangomis vil nijantys balkonai.

Būtent pastato išskirtinumas ir buvo lemiamas veiksnys, paskatinęs skulp torių Vytautą Karčiauską tapti vienu iš „Palanga Dreams“ naujakurių: „Atostogų namų pajūryje dairėmės tris mėnesius. Nustebino projektų vie nodumas, beveidiškumas – tarsi Šeškinėje. Kai pirmą kartą pamačiau „Pa langa Dreams“, pastatas dar buvo virsme, bet jau buvo matyti jo išskirtinu mas, tai pastatas su istorija ir savo charakteriu. Gyvename tik kartą, tad man svarbu, kur ir kaip gyvenu, – džiaugiuosi, kad įsikursiu pastate su veidu, kuris lengvai atpažįstamas gatvėje. Ne ką mažiau džiugina bendros pastato erdvės – holas milžiniškomis lubomis yra tarsi meno kūrinys. Na ir, žinoma, kaimynai. Maža, panašios pasaulėžiūros kaimynų bendruome nė – tai didžiulė vertybė gyvenimo kokybei.“

Laimingi tie, kuriuos rytais pabudina ne įkyrus žadintuvas, o begalinis įkvėpimas gyventi. Tačiau laimingas jaustis gali kiekvienas – tereikia erdvės, kurią puoštų jus atspindinčios ir emocinio komforto teikiančios detalės.

Įkvėpimas kurti namus

Nuotraukos: „Jung“ archyvas Nepriekaištinga estetika ir preciziška „Pagaminta Vokietijoje“ kokybe alsuojantys puristinio dizaino JUNG jungikliai ir kiš tukiniai lizdai – trokštantiems susikurti namus, kurie įkvėptų kasdienybe mėgautis kiekviename žingsnyje. Net jeigu tie siog jungiate šviesą už lango jaukiai slenkant rudeninei tam sai! Tikra klasika tapusi JUNG gaminių serija LS yra puikus įrodymas, jog net elementariausi dalykai metai iš metų gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Mados vėjams nepavaldūs kvadrato formos, tiesių linijų, švaraus dizaino akcentai įsilieja bet ko kiame interjere, o medžiagų ir faktūrų įvairovė leidžia atrasti geriausiai individualaus stiliaus namuose derančią versiją.

Vienas populiariausiųjų JUNG LS 990 jungiklis stambiu kla višu ir siauru rėmeliu atveria galimybę rinktis iš daugybės variacijų: keli skirtingi nesenstantys atspalviai, itin estetiški matiniai, nerūdijančio plieno, aliuminio, žalvario, chromo ar prabangiai auksuoti paviršiai. Gludžios konstrukcijos LS ZERO, o gal virštinkinio montavi mo LS CUBE? Abi dizaino linijos sukurtos tam, kad padėtų

įgyvendinti įdomesnes ir tam tikro funkcionalumo reikalau jančias klasikinės išvaizdos mylėtojų idėjas. Sofistikuotieji LS 1912 primena pirmuosius svirtinius JUNG jungiklius, tik šiandien dar pasižymi prašmatnių medžiagų gausa ir funk cionalumu. Pavyzdžiui, gali turėti indikacinę LED lemputę svirtelėje, kuri parodo, kokioje būsenoje ar kambario vietoje yra pats jungiklis.

Laisvę ekspresijai net šešiasdešimt trimis būdais suteiks ryš kieji LS 990 jungikliai, dažyti ypatinga „Les Couleurs® Le Corbusier“ palete. Tarp tiek spalvų tikrai atrasite tą, kuri gar siausiai skelbs, jog būti įspraustiems į rėmus tikrai ne jums. Jūs patys norite ir galite diktuoti taisykles ir rinktis origina lius, akimirksniu kitų dėmesį prikaustančius sprendimus.

Kasdien žvelgdami į bet kurį minėtąjį modelį įsitikinsite, jog genialumas tikrai slypi paprastume. O tai juk be galo žavu! Visai kaip ir jūsų asmenybė – galbūt kiek intravertiška, tačiau po kelių pažinties akimirkų užburianti vidine elegancija ir at siskleidžianti dailiausiais potėpiais.

Daugiau JUNG dizaino ir technologinių sprendimų jūsų namams rasite www.jung.lt ir „Instagram“ paskyroje @jung_smart

JUNG LS 990 jungikliai, dažyti „Les Couleurs® Le Corbusier“ paletės spalvomis

JUNG LS ZERO matinis jungiklis

Meno kūrinio kelias nuo menininko studijos iki ekspozicijos salių gali prilygti atskirai meno rūšiai. Apie meno vadybos darbą – nuoseklų, bet dinamišką, o kartais ir pareikalaujantį improvizacijos, – kalbamės su Emilija Šneideryte, meno vadybininke ir parodų kuratore. Menui ir įkvepiančioms pažintims tapus kasdienybe, Emilija mokosi profesijų nebeidealizuoti, o kaip svarbiausią savo darbe įvardija prasmę. Prasmę prisidėti prie to, kas įeis į istoriją.

Meno vadybos menas

Nuotraukos:

Fotografuota:

– Emilija, koks buvo tavo kelias iki dabartinės meno vadybinin kės veiklos?

– Mokykloje nebuvau drąsus vaikas, bet teko organizuoti ke lis renginius. Pamačiusi, kad renginio programą suplanavau pen kiolikos minučių tikslumu, supratau, kad esu gana struktūruota ir mėgstu kūrybinį darbą. Atėjus laikui ieškoti specialybės, sudomino kultūros vadybos studijos Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Patiko Kauno senamiesčio aplinka, o važiuoti į Vilnių su visais iš Gargždų tuo metu netraukė. Mama nelabai norėjo, kad ten stočiau, sakė, jog reikės labai daug idėjų, ir siūlė rinktis buhalteriją. Džiau giuosi, kad tąkart jos nepaklausiau ir pasirinkau, kas traukė mane pačią, – šiuo metu abi džiaugiamės mano pasirinkimu.

Studijose iš karto pasinėriau į kultūrą – atradau, kaip stipriai mane traukia muziejai ir galerijos, savanoriavau Kauno fotografijos galerijoje, dideliu įkvėpimu tapo fotografas Vitas Luckus. Netgi tyrimus apie jo fotografiją dariau! Bakalauro metu išvykau atlikti praktikos Lisabono je, kur tikėjausi dirbti paveikslų galerijoje, tačiau atsidūriau šiuolaikinio meno rezidencijoje. Tada dar nė velnio nesupratau apie šiuolaikinį meną, tačiau mane jis stipriai sudomino. Grįžus – pirmas kuratorės darbas, ma gistras ir praktika „Meno parko“ galerijoje, kurioje dirbu iki šiol.

– Esi minėjusi, jog kuruoti parodą ‒ tai tarsi išnešioti kūrybinį

kūdikį. Papasakok, kaip atrodo parodos kuravimo procesas?

– Visų pirma, menininko paklausiu apie parodos idėją ir norimą erdvę. Manau, pradedančiajam menininkui nereikėtų sukti galvos dėl geriausios Lietuvos ar užsienio galerijos. Galima pirma išsiban dyti parodos procese ir viešose erdvėse. Turint idėją ir erdvę prasi deda planavimo, koordinavimo, komunikacijos darbai.

Parodoje labai svarbu architektūra ir išdėstymas. Parodų lanky tojai kartais galvoja, jog viskas sudėta atsitiktinai, tačiau menininkai ir komanda praleidžia daug laiko, kad kūriniai vieni su kitais derėtų, ekspozicija atrodytų tvarkinga. Būna, atėjęs į parodą jauti, kad joje visko per daug, o kartais užtenka vos trijų paveikslų, prie kurių gali medituoti nors ir tris valandas. Taip pat itin svarbu pabaigus projek tą jį aptarti ir įsivertinti – čia jau kalba mano vadybos žinios.

– Kokie tavo darbo didžiausi džiaugsmai?

– Pažintis su menininkais. Kaskart įdomu pamatyti skirtingas in terpretacijas, sužinoti ką nors naujo apie pasaulį per meno prizmę ‒nors, pripažinsiu, dabar menininkų gyvenimą romantizuoju mažiau. Dirbdama jaučiuosi prisiliečianti prie kai ko prasmingo, įeisiančio į istoriją. Nesvarbu, ar menininkas yra žymus, – menas kalba apie tam tikras aktualijas. Be to, gali būti aktyvizmo forma – kalbėti politinė mis, socialinėmis temomis, supažindinti su įvairiausiomis kultūromis.

– O su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

– Kartais parodos keičiasi kas mėnesį. Tai nuolatinis procesas, kuriame atsiranda nenumatytų situacijų, įtampos dėl laiko stokos. Daug laiko praleidžiama ieškant, kaip finansuoti įvairius projektus: rašomi projektai, ieškoma rėmėjų. Čia turbūt vienas iš sudėtingiau sių darbo aspektų, mat net ir gavus finansavimą dažnai jis būna dali nis, tad tenka susiaurinti programą; o būna ir taip, kad geri projektai neįvyksta. Tai susiję su vis dar neaktualizuojama kultūros politika ir nepakankamu valstybės indėliu į kultūros palaikymą bei finansa vimą. Taip pat pasitaiko menininkų, kurių idėjos yra sunkiau įgy vendinamos, bet įjungęs improvizaciją atrandi geriausią sprendimą!

– Kokių neįprastų menininkų norų tavo darbe yra pasitaikę?

– Visai neseniai koordinavau švedų brolių Sebastiano Müggės ir Christopho Müggės parodą „Ar tikrai norite išsaugoti visus pėd sakus?“ Menininkai tyrinėja daiktus, skaitmeninę medžiagą, likusią po žmogaus mirties, kelia klausimą, ką mirusio artimiesiems daryti su likusiais daiktais. Kiekvieną kartą rengdami parodą menininkai pasirenka tam tikrą daiktą, kuriuo apkrauna erdvę. Mūsų atveju tai buvo gėlės. Inspiracijai menininkai atsiuntė gėlių jūros nuotrauką iš princesės Dianos laidotuvių. Skambinau savo mamai floristei ir klausiau: „Iš kur gauti tiek daug gėlių?“ Ji sako: „Emilija, bet tu pa galvok, koks bus kvapas.“ Tada rašau menininkams dėl kvapo, o jie tvirtina, kad gėles sudžiovinus stipraus kvapo nebeliks. Gėlių paieš kas pradėjome turguose, rinkome išmesti skirtas gėles, bet vis tiek trūko. Kadangi tema susijusi su mirtimi, sugalvojau paskambinti kapinių vedėjoms. Galiausiai kartu su menininkais gėles rinkome iš kapinių konteinerių. Tada mane labiausiai nustebino aplinkinių reakcija, tačiau iš gerosios pusės – visi buvo nuoširdžiai susidomėję, klausinėjo, kur ir kokiai parodai mes ruošiamės.

– Tai nuo ko pradėti norintiems nerti į meno vadybos pasaulį?

– Domėtis, vaikščioti į parodas, galerijose pakalbinti galeristus, nebijoti užmegzti ryšių, skaityti apie meną, analizuoti menininkų biografijas, recenzijas ir tikėti, kad viskas bus gerai!

– Kas meno vadyboje svarbiau: menotyros ar vadybos žinios?

– Viena mano dėstytoja yra pasakiusi, jog geriausia yra kombi nacija tarp kuratoriaus ir vadybininko. Anksčiau jaudindavausi, kaip reikės dirbti su vyresniais menininkais, juk tam reikia daug menoty ros žinių ir patirties. Bet supratau, jog galiu dirbti ir kartu augti su jaunaisiais menininkais, – man tai buvo lyg nušvitimas.

– Kokios asmeninės savybės reikalingos meno vadyboje ir kura torystėje?

– Improvizacija, lankstumas ir empatija! Tenka daug bendrauti su menininkais, o jie ganėtinai jautrios asmenybės – žinoma, ne visi, bet reikia mokėti prieiti, išklausyti, padėti.

– O ką tu manai apie masinę meno reprodukciją? Ar tai palai kymo gestas, ar kūrybos supaprastinimas?

– Čia slidi riba. Meno reprodukciją galime suvokti kaip me nininko ar galerijos palaikymo būdą, bet tai turėtų būti daroma saikingai, apgalvotai. Itin dideli tiražai gali paveikti pačio kūrinio vertę. Šiuo metu pastebiu, kad kai kurie menininkai itin ribotu ti ražu spausdina kūrinius ant drobių, juos šiek tiek pagyvina keliais teptukų prisilietimais, – toks variantas tikrai nėra blogas.

– Kas tau yra geras meno kūrinys?

– Tai kūrinys, turintis gilią idėją, pasakojantis ką nors naujo. Žinoma, menas dar stipriai susijęs ir su emocijomis. Mano viena laukiamiausių parodų Lietuvoje yra ,,JCDecaux premija“. Jai atren kami jauni menininkai, tyrinėjantys iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinus dalykus ir perteikiantys tai per meną. Pavyzdžiui, menininkė Ieva Kotryna Ski tyrinėjo smegduobes ir sukūrė vaizdo įrašus apie jų at veriamas erdves. Tai lyg realybė ir fikcinis pasaulis viename. Ji sako, kad jeigu turėtume skaidrią žemę ir matytume po ja vykstančius procesus, mes daugiau nieko nebedarytume, tik žiūrėtume į apačią, kur atsiveria visai kitas pasaulis.

– Emilija, šį pavasarį tau teko prisidėti prie performanso me nininkės Marinos Abramovię parodos ir vizito į Kauną. Kokį įspūdį susidarei apie Marinos asmenybę?

– Tai buvo įvairiausių jausmų ir patirčių kupinas laikas. Dar iki dabar prisimenu paskutiniųjų savaičių nuovargį – Kauno paveikslų galerijoje praleisdavome po 12 valandų per dieną. Iš tiesų maniau, kad ji bus šaltesnė, tačiau iš tiesų ji labai mėgsta gyvą kontaktą. Tie, kas buvo jos paskaitoje, turbūt prisimena, koks jai svarbus žmogiš kasis kontaktas. Ji visą komandą pačiupinėjo, paglostė, apsikabino –tikrai labai šilta asmenybė. Taip pat turi gerą humoro jausmą. Kartą paprašė komandos pajuokauti, o mes buvome taip įnikę į darbus, kad jokie lietuviški anekdotai taip ir neatėjo į galvą.

– Vienas naujausių tavo projektų – kuruota lauko parodos eks pozicija vandens tema „Nemuno7“ kultūriniame laive-žemkasė je. Denyje išdėstyti devyni meno kūriniai apie laivo, Nemuno ir vandens mikro- ir makroaplinkas. Erdvė parodai tikrai įdomi ir neįprasta. Kaip atrodė paruošiamieji darbai?

– Tikiu, jog „Nemuno 7“ yra unikalus projektas ne tik Lietuvo je, bet visoje Europoje. Žinoma, galima pastebėti tendenciją, kad įdomios, kitoniškos, keistos ir iš pirmo žvilgsnio menui netinkamos erdvės sulaukia vis daugiau dėmesio. Ši žemkasė ‒ puikus to pa vyzdys. Laivas, anksčiau naudotas upės vagai platinti, jau kurį laiką nebeatliekantis savo pirminės funkcijos, buvo laikomas Vidaus van dens kelių direkcijoje.

Nesumeluosiu pasakiusi, kad šio projekto procesas buvo kupinas iššūkių visai komandai. Man pačiai tai pirmoji lauko ekspozicija –reikėjo atrinkti kūrinius, kurie būtų atsparūs oro sąlygoms, o insta liavimo procesas pareikalavo nemažai susikaupimo.

Iš pradžių instaliavimo darbai vyko pačioje direkcijoje, ten tvirti nome ir vieną iš dviejų stulpų, ant kurių kabinome Kipro Dubausko

kūrinį ,,C-F-K-U-T-X“. Vėliau, darbams persikėlus į Zapyškį, kai žemkasė jau buvo Nemune, vėl stovėjau ant baltojo bokštelio ir mąsčiau, kad į vandenį kristi būtų saugiau nei ant žemės. (Juokia si.) Prieš vėliavų kabinimą šiek tiek bijojau aukščio, bet dabar man jau niekas nebeatrodo aukštai. Tauro Kensmino ,,Medūza“ irgi buvo gana sudėtingai pritaisoma – prireikė net didžiulio krano.

– O kaip medūza siejasi su Nemunu?

– Kiek neįtikėtina, bet praėjusiais metais dešiniajame Nemu no intake, Jurbarko rajone, buvo aptikta gėlavandenių medūzų. Taip yra dėl to, jog tunas minta tik medūzomis, o dėl itin didelio tuno suvartojimo daugėja ir jų. Tauro Kensmino tema – fauna. Pradžioje tarėmės su menininku dėl pačio gyvio – svarstėme apie amebą ar hidrą, bet jos gyvena tik stovinčiame vandenyje; be to, norėjosi švelnesnio faunos atstovo – nors, aišku, medūza gal irgi nėra iš pačių švelniausių. Bet tokia ta futuristinė fauna.

– Žemkasė pilna augalų. Papasakok, kaip jiems čia sekasi gy vuoti ir sutarti su meno kūriniais?

– Čia auga kelios dešimtys augalų ir yra virš devynių tonų že mių. Kai sužinojome apie žemių kiekį, šiek tiek išsigandome: ar nepaskęs ir pati žemkasė? Bet vyrai iš direkcijos juokėsi, mat lai vas – nepaskandinamas... Kai planavau ekspoziciją, mačiau, kiek maždaug bus augalų, bet negalėjau numatyti tokios lietingos va saros ir kaip jie kerės. Dabar gamta, menas ir grubi technika gy vena dialoge.

– Menas apima didelę dalį tavo darbo, kartu ir kasdienybės. Ar sugebi menu mėgautis laisvalaikiu, už darbo ribų? Kaip nuo meno ilsiesi?

– Menas jau tapo mano gyvenimo būdu. Parodose visada iš lieka sportinis interesas – atkreipiu dėmesį, kaip pakabinta, koks aprašas, ar nieko netrūksta. Kadangi meno matau daug ir dažnai, užsiauginau kartelę, tad jis nustebina rečiau. Kartais, jeigu per sistengiu, natūralu, kad pavargstu. Pailsėti važiuoju į Klaipėdos kraštą – ten atitrūkstu nuo meno su šeima, draugais ir jūra.

– Kalbant apie ateitį, ar turi svajoniuų menininką darbui drauge?

– Stengiuosi kūrėjų nebeidealizuoti. Sakykime, tai ne svajonių, o įspūdį paliekantis menininkas. Abramovič yra sakiusi, kad kar tais atėjęs į muziejų dar nematai meno kūrinio, bet žinai, kad bus kažkas gero, nes jauti energiją. Man taip buvo „Tate Modern“ mu ziejuje Londone su konceptualaus meno kūrėja Anicka Yi ir jos vadinamais „aerobais“. Tai dirbtiniu intelektu valdomi objektai, atrodantys lyg medūzos ar kiti vandenyno gyventojai. Objektai ore juda priklausomai nuo veiksnių muziejuje, pavyzdžiui – žmo nių srauto. Su bičiuliu ten praleidome nemažai laiko, gulėjome, žiūrėjome. Nors pradžioje susiduri su baime (dirbtinis intelektas man dar nėra ištyrinėtas laukas), vėliau, stebėdamas erdvėje vis kintančius objektus, pasijunti lyg meditacijoje.

Apsidairykite savo virtuvėje. Ar kada susimąstėte, iš kur atkeliauja visi šie maisto pro duktai? Kokį kelią iki jūsų namų jie turi nueiti ir kiek naudos (o gal žalos?) jums sutei kia? Meilė geram maistui degustacinės krautuvės ROOTS įkūrėją Reditą Vadeikę lydi nuo pat vaikystės. Gal todėl šiandien moteris ne tik tarpininkauja tarp nedidelių Lietuvos ūkininkų ir vartotojų, bet ir daro viską, kad laikui bėgant mūsų šalyje gimtų tvirta kokybišką ir lėtą maistą mylinčiųjų bendruomenė.

Dalytis maistu. Kurti bendrystę

Tekstas: Karolina Kulda | Nuotraukos: „Roots“ archyvas

– Redita, iš kur atsinešėte meilę geram maistui?

– Meilė maistui augo bėgant laikui ir kei čiantis įvairiems gyvenimo etapams. Vaikystėje tėvai stengėsi sveikai gaminti, vėliau keliaujant atėjo supratimas, kad, be produkto kilmės ir iš takų, geram maistui svarbi ir meistrystė. Lietu voje labai trūksta geros kilmės ir meistriškai pa gamintų produktų, todėl mane be galo džiugina, kai girdžiu, kad jų atsiranda vis daugiau. Mūsų tikslas – rasti būdų, kaip kokybišką, autentišką maistą priartinti prie kiekvienų namų virtuvės.

– Papasakokite apie ROOTS – kokia šios vie tos istorija? Kaip ir kada gimė krautuvės idėja?

– ROOTS gimė iš siekio vienoje vietoje su rinkti geriausius vietinius produktus. Pati mėg davau apsipirkti turgeliuose, ypač gimus pirmajai dukrai ieškodavau kokybiškų produktų, patikimų pardavėjų. Prieš penkerius metus pirmąją krautuvę

atidariau Halės turguje – nesiekėme iš karto už pildyti lentynų, o lėtai atsirinkdavome geriausius produktus ir per penkerius metus suformavome kasdienių ir gurmaniškų produktų asortimentą.

– Krautuvėlė glaudžiai bendradarbiauja su vietos ūkininkais. Kokios jų istorijos? Turbūt galima sakyti, kad ūkininkai, su kuriais dirba te, taip pat yra ROOTS bendruomenės dalis?

– Iš tiesų taip ir yra – gero maisto valgy tojai, ūkininkai, mažieji gamintojai ir yra toji bendruomenė, o mes – it jų tarpininkai, laidi ninkai. Iš vienų surenkame atsiliepimus, iš kitų – pačias įvairiausias maisto istorijas. Bendra darbiavimui pirmiausia reikia kokybiško pro dukto ir meistrystės. Vienus gamintojus at randame renginiuose, kitus rekomenduoja kiti ūkininkai, o būna, kad gamintojai į mus krei piasi tiesiogiai. Nesvarbu, kaip susipažinome, visos draugystės vienodai brangios.

– Kokių produktų galime rasti krautuvės lentynose?

– Mūsų lentynose kasdieniai maisto produktai – nepasterizuotas pienas (tu rime ir ožkos pieno) bei jo produktai, fermentiniai sūriai, laisvai ganomų vištų kiaušiniai, brandinta laisvai ganomų jau čių mėsa, krosnyje kepta duona. Šalia kas dienių, yra ir gurmaniškų produktų – ilgo brandinimo ir pelėsinių sūrių, lietuviškų vynų, alaus, įvairių žolelių arbatos, kom bučios, įvairiausių pagardų, medaus ir kitų vietinių produktų.

– Klausantis jūsų aiškėja: pagrindinės RO OTS vertybės neabejotinai yra atvirumas, kokybė, dalijimasis. Kodėl jums tai svarbu?

– Maisto kelionė iki mūsų stalo – sudėtin ga sritis, kuriai įtaką daro daugybė skirtingų elementų. Deja, taip jau yra, kad geram mais tui Lietuvoje apskritai sunku gimti, o pakliū ti ant vartotojų stalo taip pat nelengva. Tam yra daugybė priežasčių – maisto srityje daž niausiai dirbama siekiant tik uždirbti pinigų, o kokybė dažnai pasilieka kažkur nuošalyje. Pabandykite apsipirkti skaitydami etiketes ir pamatysite – išeisite beveik tuščiomis. (Šypso si.) Tik būdami atviri su maisto gamintojais bei reiklūs maisto kokybei galime užtikrinti kokybę valgantiesiems.

– Siekiate sukurti gerą maistą mylinčiųjų bendruomenę ‒ „Gero maisto klubą“. Ką jums tai reiškia?

– Gero maisto bendruomenė – tai valgy tojų ir gamintojų bendruomenė, kur vieni įsi pareigoja kokybiškai ir profesionaliai gaminti, o kiti – tokius produktus pirkti. ROOTS – it šių dviejų viena be kitos gyventi negalinčių pusių koordinatorius, užtikrinantis, kad mais to dalijimosi procesas vyktų sklandžiai. Dau gybė maisto išmetama vien dėl to, kad preky bininkams sunku atspėti, ko šią savaitę norės pirkėjai. Bendruomenėje, kai krautuvininko kontaktas artimas, galima atidžiai planuoti pirkimus ir taip užtikrinti minimalų produktų išmetimą ar net pasiekti, kad jo išvis nebūtų.

Be to, „Gero maisto klube“ daugėjant narių, tarpininkas gali mažinti savo darbo kaštus ir taip pasiūlyti nariams kokybiškų produktų už mažesnę kainą. Tiesa, be įsipareigojimo pirkti už konkrečią sumą to padaryti nepavyktų.

– Kokios dar naudos gauna jūsų „Gero maisto klubo“ nariai?

– Atveriant naujas narystes, „Gero maisto klubo“ nariams nuolaida su kiekvienu etapu didėtų ir taip kokybiškas maistas būtų priar tinamas visiems klubo nariams, nuolaida pasi naudoti galėtų tik jie. Taip pat nariams prista tytume naujus produktus, įvairias degustacijas ir maisto gamybos sesijas. Tiesą sakant, visus narius labai brangintume ir mylėtume, o kaip – tikrai sugalvosime dar pakeliui.

Šio klubo tikslas – kad kokybiškas maistas būtų prieinamas visiems. Dėl šios priežasties augame kartu su klubo narių skaičiumi. Kai turėsime 200 narysčių, klubo nariams taikysi me 10 proc. nuolaidą; 500 narysčių – 15 proc.; 1000 narysčių – 20 proc.; 1500 narysčių – 25 proc.; 3000 ir daugiau narysčių – 30 proc. nuolaidą. Pirmiausia skelbsime pirmus 200 laisvų narysčių, o bėgant laikui – kitas. Toli mesniais etapais balsuosime, kuriame rajone įsikurti papildomai. Visiems nariams nuolai da kartu su naujomis narystėmis vis didės.

Mėnesinis narystės mokestis – 5 Eur.  Dar viena būtina sąlyga – ne mažesnė nei 150 Eur/mėn išleidžiama suma. Prie šios sumos gali prisidėti ir kaimynas ar draugas – svarbiausia, kad ji susikauptų, kitaip mūsų modelis neveiks.

Nepamirškime, kad nauda – ne tik valgyto jams, o ir visai Lietuvai. Visi sumokami pinigai nukeliautų į regionus, mažiesiems gaminto jams ir ūkininkams. Nuostabu, kad atsiranda norinčių gyventi toliau nuo didžiųjų miestų ir kokybiškai gaminti vietinius produktus. – Matyti, kad lėto maisto judėjimas pama žu apima visą pasaulį. Ar jūsų krautuvėlę ir jos filosofiją galima pavadinti lėto maisto fi losofijos propaguotojais? Ką jums apskritai reiškia lėto maisto sąvoka?

– Vis daugiau žmonių supranta, kaip svarbu maitintis kokybiškai. Tačiau pandemija sužlug dė daugybę krautuvėlių, mažųjų gamintojų ir ūkininkų – tuo metu vartotojai buvo tam tikro je nežinomybėje, tad pirko tik būtiniausias pre kes, o apie autentiką tikrai negalvojo. Nepai sant visų negandų, esame lėto maisto filosofijos palaikytojai ir norime rasti kuo patrauklesnį modelį, kuriame kokybiškas maistas būtų pri artintas prie valgytojų. Mano galva, lėtas mais tas – tai prieinamas kokybiškas maistas visiems. Ką reiškia prieinamas? Įperkami produktai, kurių kaina vos apie 20 proc. didesnė nei pra moninių, tačiau vertė didesnė net kelis kartus. O kur dar netiesioginė vertė – maisto gaminto jų įvairovės palaikymas, regionų gyvybingumo skatinimas, gyvulių gerovės ir tinkamo elgesio užtikrinimas. Dėl to ir kviečiame prisijungti į „Gero maisto klubą“ – taip geras maistas taps kasdiene, o ne prabangos preke.

– Juk maisto kokybė turėtų būti svarbiau už kiekybę, tiesa?

– Maisto kokybė svarbiausia. Nors kie kvienas ją suprantame savaip, kokybiškas produktas gimsta ne tik tada, kai naudoja mos kokybiškos sudėtinės dalys, bet ir kai gamybos būdas – meistriškas, paremtas dau gelio metų patirtimi. Nekokybiškas gali būti ne tik pats produktas, bet ir jo sąsaja su arti ma aplinka – kaip auginta, kaip gaminta, ko kie ingredientai naudoti. Mums visiems ne išvengiamai įtaką daro reklamos apie pigius produktus, jas pamatę nė nesigiliname į patį produktą. Tačiau realybė tokia, kad spaudi mas generuoti mažiausios kainos produkciją sukelia daugybę problemų, kurias bandome dangstyti. Juk kokybiško produkto kainą ga lima sumažinti arba keičiant jo sudėtines da lis, arba atsisakant tikrosios meistrystės, arba įsipareigojant pirkti tam tikrą kiekį produk cijos. „Gero maisto klubo“ narius kviečiame pasirinkti pastarąjį kelią.

Daugiau informacijos rasite www.rootskrautuve.lt,  krautuvėse Pylimo g. 58, Vilnius (Halės turgus), ir Aukštaičių g. 7, Vilnius (Paupio verslo namai).

„Lamų slėnis“ ragauja: TOP 5 Europos miestai, kur šį rudenį keliauti dėl maisto

Tos šviežios ir vandenynu kvepiančios austrės pakelės bare, kurias ant senos vyno statinės serviruoja žilstelėjęs padavėjas, šūk telėdamas „amusez-vous bien“!

Tie šimtametės senolės rankų gaminami oriechette makaronai, kuriuos ji gausiai api pila ką tik sode nuskintų pomidorų padažu ir savo pačios rinktais bazilikais.

O kur dar velniškai nuodėmingi gelato, kurie, kad ir kaip dosniai laižytum, vis tiek bėga tarp pirštų, dar ilgai palikdami migdo lų aromatą delnuose.

Visa tai – kulinarinės kelionių patirtys, kurios vos užsimerkus mintyse atgimsta visomis spalvomis, skoniais ir kvapais. Ne nuostabu – ragaudami mes įgaliname visas savo jusles ir pasineriame į patirtį visu kūnu. Liečiame traškios duonos plutelę, uostome nenusakomą kavos aromatą, ryjame akimis kraujo raudonumo troškinius arba prisimer kę klausome, kaip keptuvėje vis dar čirška naminė chorizo. Maistas yra geriausias bū das pažinti, pajausti ir, svarbiausia, – nieka da neužmiršti. Kas kartą eidami pro bazi likų vazonėlius prekybos centre mintimis nusikelsite į kaimą Italijoje, kur bazilikus skynėte tarsi uogas. O gurkštelėję austrę

tiesiai iš kriauklės mintyse sėdėsite Atlanto vandenyno skalaujamoje Prancūzijos pa krantėje.

Kodėl verta keliauti vien dėl maisto?

Štai, pavyzdžiui, atvykstate į Toskaną. Turite vos vieną dieną Pizoje, todėl skuba te per visus lankytinus objektus, sekiodami uždususį, turistų minią suvaldyti bandantį gidą. Galiausiai nusprendžiate, kad metas pavakarieniauti, ir išsirenkate saugų ir po puliarų (o kartu – turistų pamėgtą) restora ną, kuriame tikitės paragauti visų geriausių vietos patiekalų.

Arba įsivaizduokite, kad dieną praleisite Toskanoje su Bianchių šeima. Apsistojate jų pačių prižiūrimame dvare, menančiame dar viduramžius. Dieną pradedate sūriu su medumi iš čia pat esančio bitininkystės ūkio. Šviežios rikotos šiandien teta Sofija įdėjo daugiau nei įprastai! Leidžiatės į vy nuogynus rinkti vynuogių derliaus, iš kurio vėliau gims žymusis regiono „Brunello“ vy nas. Visą vyno kelią jums papasakos Bian chių šeima, šiuo verslu užsiimanti dar nuo XVIII amžiaus. Galiausiai dieną užbaigsite autentiška vakariene čia pat, dvaro kieme, esančioje virtuvėje, kur kartu su kitais sve

čiais, girdėdami šimtametes dvaro istorijas ir legendas, mokysitės gaminti tikrą itališką pastą ir gardžiuosius gelato.

Kaip manote, kuriuo atveju geriau pažin tumėte autentišką šalies kultūrą?

Vis daugiau keliautojų renkasi antrąjį va riantą, taip visame pasaulyje išpopuliarindami vadinamąjį gastronominį turizmą. Nors ter minas skamba sudėtingai, iš tiesų reiškia tik viena – kelionė tam, kad paragautum. Para gautum ne tik valgių ir gėrimų, bet ir vietinės kultūros. Šiuolaikinėje dėl maisto pamišusioje (aka foodies) visuomenėje dėl kulinarinio po tyrio ar tiesiog gero puodelio kavos pasiryžta ma keliauti tūkstančius kilometrų.

Gastronominio turizmo pasiūla viršija lūkes čius: naktiniai gatvės maisto turai, vizitai sūrių fermose ar vynuogynuose, šviežių jūros gėrybių degustacijos tiesiai nuo turgaus prekystalio, ka vos ir maisto festivaliai, kulinarinės pamokos –viskas tik dėl gastronominio malonumo.

Jeigu skaitant jau kaupiasi seilės, paruošė me jums sąrašą penkių Europos miestų, ku riuose skonio receptoriai tikrai šoks džiaugs mo šokį. Nuo Venecijos iki Florencijos, nuo Porto iki Berlyno – galbūt atrasite naują kuli narinį nuotykį šio rudens kelionei?

1.JEIGU JŪROS GĖRYBIŲ – TAI TIK Į VENECIJĄ

„Į Veneciją dėl maisto? Tu turbūt juokauji!“ – maždaug to kia buvo pirmoji mano reakcija, kai Vilius Kadūnas papa sakojo, kad geriausios jūros gėrybės jo gyvenime ragautos būtent ten. Bet ginčytis sunku – „Druska Miltai Vanduo“, „Pamella“ ir „Love Bar“ įkūrėjas Vilius per gyvenimą ati darė net dvidešimt restoranų, tad tikrai žino, kas yra geros austrės.

„Venecijos maistas nėra panašus į tipinį itališką maistą. Dėl to daugelis turistų nusivilia čia ieškodami gerų maka ronų ar picos - jų čia ieškoti nereikia. Tačiau salų ir kanalų kraštas pasiūlys jums tokių jūros gėrybių, kokių niekur kitur Italijoje nerasite. Kai žinai, ko ieškoti, Venecija tampa gur maniška lobių medžiokle. Vietinių jūros gėrybių išskirtinu mas yra tas, kad jos traukiamos iš Adrijos jūros, kas joms suteikia labai subtilaus dumblo skonio. Tai, žinoma, gali nu skambėti keistai, bet tas vos juntamas skonio žemiškumas yra labai vertinamas. Adrijos jūros dugnas yra padengtas storu dumblo sluoksniu, o ne smėliu kaip kaimyninė Vi duržemio jūra. Iš ten ir rausiami visi dieviškieji moliuskai,

pavyzdžiui, garsieji vongole“, – pasakoja Vilius.

Restoranų verslo ekspertas priduria, kad Venecijoje būti na užsukti į įspūdingąjį „Rialto“ turgų. Sekite vietinius aki mis ir stebėkite, į kokias pakelės užeigas šie traukia. Dažnai slaptos vietelės be jokios iškabos serviruoja šviežiausias jū ros gėrybes ir gardžiausią venecijietišką „Select Spritz“. Na o įsimintiniausioms gastronominėms patirtims Vilius reko menduoja keliauti į Venecijos turistų neatrastą penkiaaukš čių rajoną Kanaredžį.

„Šis rajonas nežvilga prabanga kaip likusi Venecijos dalis, tačiau būtent čia aš ragavau geriausių šviežių jūros gėrybių. Kanaredžio rajone įsikūrusiame „La Cantina“ restoranėlyje žvejai, parplukdę dienos laimikį, mėgsta užsukti vienai ar keletui mažų taurių vyno. Kai ten lankiausi, manęs paklausė tik vieno klausimo – ar valgau žalią žuvį ir mėsą. Ir tai buvo geriausios žalios jūros gėrybės mano gyvenime! Pradedant žaliomis krevetėmis, vos vos atsiduodančiomis maloniu dumblo kvapu ir palaistytomis alyvuogių aliejaus šlakeliu, baigiant vietinėmis austrėmis. Žinoma, viską užgeriant le diniu „Soave“ vynu iš Šiaurės Italijos“, – savo patirtį pasa koja Vilius.

BET

Berlynas daug kam asocijuojasi su vakarėliais, nepadoriai triukš minga reivo kultūra ir turkiškais kebabais. O štai kavos namų „Crooked Nose & Coffee Stories“ įkūrėjas Emanuelis Ryklys jį mato kaip puikios kavos ir šeimyniškos atmosferos miestą. Nieko nuostabaus – Vokietija importuoja ir skrudina daugiausiai kavos visoje Europoje.

„Berlynas man yra vienas iš tų miestų, kurie įkvepia visomis prasmėmis. Sveikai laisvas, ne per saldus. Jis nesitaiko su mado mis, o siūlo autentiškas vietas, patirtis ir energiją. Šis išskirtinumas atsispindi ir kavos kultūroje. Tai vienintelis Europos didmiestis, kuriame eidamas iš kavinės į kavinę jaučiu esminius skirtumus ir didelę įvairovę“, – pasakoja kavos entuziastas.

Emanuelis tikina, kad Berlyne žavi ir kavinių atmosfera: už kavos baro dirbantys žmonės natūralūs, be dirbtinių šypsenų, nesureikšmi nantys to, ką daro. Tokių vietų kavos žinovas galėtų rekomenduoti ne vieną.

„Tarp mano Berlyno favoritų – nedidelė, šviesi ir šeimyni nė „Nano Kaffee“. Paskutinįkart ten gėriau, ko gero, skaniausią savo ragautą kavą be kofeino. Taip pat Berlyne yra į mano visų laikų kavinių topą papuolanti „Ben Rahim“. Ten eičiau ragauti arabiškos kavos, ruošiamos specialiame inde – ibrike. Ragau čiau, žinoma, ir arabiškų desertų. O taip pat rekomenduočiau visiems naujai atrastas modernias „Jules Geisberg“ bei „Jules B-part“ kavines. Čia galite atsigerti ir mūsų kavos, paragauti skanėstų ar kokteilių iš neperkrauto meniu skoningame inter jere“, – rekomendacijomis dalijasi Emanuelis.

2.BERLYNAS

Jeigu pasiūlyčiau keliauti į Paryžių pavalgyti, daugelis, ko gero, surauktų nosį – neblogų kruasanų galima ir Vilniuje surasti, kam belstis į Paryžių? Tačiau maisto patirčių agen tūros „Another Bite“ įkūrėja Eglė Tranaitė turi jums visai kitokį pasiūlymą. Paryžius gali serviruoti išskirtinę maisto patirtį, jeigu išklysite iš turistų pamėgtų centrinių rajonų.

„Paryžius turbūt yra daugiausiai klišėmis aplipęs miestas: bagetės, kruasanai, makarunai, sūriai, sraigės... Iš tiesų – tai miestas, kuris turi nežmonišką kiekį įvairiausių restoranų, nuostabių šefų, natūralaus vyno barų mažiau lankytinuose rajonuose. Tie, kurie nepatingės išsukti iš tipinių maršrutų, bus nustebinti unikaliomis kulinarinėmis patirtimis“, – pa sakoja Eglė.

Kaip žinia, Paryžius suskirstytas į 20 rajonų, vadinamų arrondissements. Dauguma turistų bazuojasi centriniuose 1, 6 ir 7 rajonuose, įsikūrusiuose Senos upės pakrantėje. Ta čiau daugelio vietinių teigimu, geriausias Paryžiaus maistas slepiasi 9, 10, 11 ir 20 rajonuose, kur rasite ne tik puikių restoranų, bet ir gyvybingą naktinį gyvenimą.

Kulinarinių patirčių kūrėja rekomenduoja tris vietas, ku rios turėtų atsirasti jūsų rudeniškame Paryžiaus maršrute.

„Visų pirma – „Cache Paris“. Tai nuostabus sezoninės žuvies ir jūros gėrybių restoranas, įkurtas senoje spaustuvėje buvusioje menininko studijoje, 20-ajame Paryžiaus rajone. Pažadu, nenusivilsite! Kitas perliukas – „Bang Bang Paris“. Du nuostabūs šefai iš Kolumbijos ir Danijos sujungė jėgas sukurdami tokį meniu, kur norisi tiesiog visko. Skoniai –nenupasakojami! Galiausiai, labai jaukus restoranėlis „Early June“. Kas kelias savaites vis skirtingi šefai iš viso pasau lio kuria čia tikrą gastronominę puotą. Vieta labai maža ir jauki, todėl tobulai tinka maisto mylėtojams, kurie nori bendrauti, susipažinti su šefais ir šalia esančiais restorano svečiais“, – rekomenduoja Eglė.

4.FLORENCIJOS RUDENIŠKŲ SKONIŲ ŠVENTOJI TREJYBĖ

Trys dalykai, kurie sušildys bet kurį maisto mylėtoją žvarbiais rudens vakarais: geras jautienos steikas, taurė sodraus raudo no „Chianti“ ir maloniai gomurį kutenantis žymusis „Negro ni“. Visa ši šventoji trejybė atkeliauja iš Toskanos sostinės –Florencijos. Būtent čia restoranų verslo konsultantė ir maisto mylėtoja Urtė Mikelevičiūtė rekomenduoja nuvykti šį rudenį.

„Būkite budrūs, nes pirmą kartą apsilankius šiame įspū dingo grožio mieste gali ištikti Stendalio sindromas. Jį suke lia didžiulė gausa vienoje vietoje pamatytų įspūdingų meno kūrinių. Tačiau Florencija žymi ne tik dėl meno ir istorijos - maisto ir gėrimų mėgėjai šią kryptį turėtų rinktis ir dėl gas tronominių patirčių. O ypač rudenį! Aš galutinį sprendimą vykti į Florenciją priėmiau pamačiusi ten gyvenančios bi čiulės Marijos Palaikytės instagramo istoriją. Ten puikavosi ne kas kita, o garsiausias pasaulyje itališkas mėsos kepsnys – bistecca alla fiorentina. Jo esmė yra kokybiška jautiena ir geras kepėjas. Mažiausiai piršto storio mėsos gabalas turi būti porą valandų palaikomas kambario temperatūroje ir tuomet kepamas ant grotelių virš itin karštos ugnies. Patiekiamas dažniausiai su krauju, o labiausiai italų mėgstama dalis – prie pat kaulo. Nulaižykite visą iki galo“, – pasakoja Urtė. Šį delikatesą Urtė rekomenduoja ragauti restorane „Hos taria da Fulvio“. Ten rasite ir klasikinių toskanietiškų užkan džių, puikių pastos pasirinkimų, jūros gėrybių ir nuodėmingų desertų. Nepamirškite ir taurės raudonojo vyno, kurio čia pa ragauti tiesiog būtina.

„Iš knygų pažįstamas peizažas su kiparisais bei vynuogy nais nusėtomis kalvomis mena vyno istoriją. Toskana – vie nas vaizdingiausių ir romantiškiausių Italijos regionų, kuria me bet kuris vyno pradžiamokslis ar pažengęs entuziastas ras perliukų ir įgaus patirties. Iš čia atkeliauja „Chianti“ ir „Chianti Classico“ vynai, gaminami Sangiovese vynuogių pagrindu, kurių aromatų puokštė yra kone tipiška itališkos krautuvėlės išraiška (vyšnių, džiovintų žolelių, balzaminio acto, džiovintų pomidorų, kavos pupelių, tabako natos). Šių vynų paragausite daugelyje Florencijos vyno barų ir restora nų“, – pasakoja restoranų konsultantė.

O jeigu jums dar negana, Urtė serviruoja tikrą vyšnaitę ant Florencijos torto – ar žinote, kad vienas populiariausių kok teilių „Negroni“ yra kilęs būtent iš ten? Žinoma, įvairiuose pasaulio baruose galima rasti skirtingų jo variacijų, bet Flo rencijoje paragausite tikro ir autentiško kokteilio. Jeigu ieško te išskirtinės patirties, vykite į vieną iš TOP 50 geriausių barų pasaulyje – „Locale Firenze“. Tačiau nenusivilsite ir prisėdę pagrindinių aikščių bariukuose ar užsukę į vietinių mėgsta mas neturistines vieteles, pavyzdžiui, „Langolino Gastrobar“.

KEPINIAIS KVEPIANTIS PORTAS

Portas yra tikras kepinių rojus. Taškas. Ir nors daugelis yra girdėję apie žymiuosius portugališkus desertus su kiaušini niu kremu – pastel de nata, tai toli gražu ne vienintelis nuo dėmės vertas kepinys. Todėl „Ū ilgoji“ paskyros autorė Aistė Jūrė su dukra Ūla nedvejodamos kviečia rudenį apsilankyti Porto mieste ir ten pasinerti į gardžiausių kepinių paieškas. „Mums su Ūla nebūdavo nieko nuostabiau kaip kas rytą nukeliauti iki šalia esančios kepyklėlės ir degustuoti ten siū lomus šedevrus. Nors kepyklėlė visai neišsiskiria nei savo eksterjeru, nei interjeru, ten radome mėgstamiausių bande lių, kurių niekur kitur neteko ragauti. Aš negalėjau iškentėti be brijošės tešlos kruasano, kuris nuo prancūziškojo skiriasi geltonesne tešla ir drėgnumu, o Ūla tapo didžiule bola be berlin („Berlyno puotos“) fane. Tai portugališka spurgos versija su viduje esančiu dievišku kremu. Mūsų slaptoji ska niausių Porto bandelių vieta vadinasi „Confeitaria Chica na“, – savo atradimu dalijasi Aistė. Kodėl portugališkiems kepiniams neįmanoma atsispirti? Jų paslaptis – tešloje naudojami kiaušiniai. Kadaise Portu

galija buvo viena didžiausių kiaušinių gamintojų Europoje ir tradiciškai valstiečiai dalį savo vištų kiaušinių dovanodavo netoliese esančioms bažnyčioms ir vienuolynams. Tais lai kais kiaušinių baltymai buvo naudojami ne tik maistui, bet ir lyginti drabužiams ar net dekoruoti altoriui, o naudojant tiek daug kiaušinių baltymų trynių visada atlikdavo. Todėl vienuolės pasitelkė savo kūrybiškumą ir sukūrė kepinius, kuriuose būtų galima tinkamai panaudoti šiuos maistingus trynius. Taip gimė didžiulis desertų asortimentas, kuris tapo tikra Portugalijos vizitine kortele.

Tačiau A. Jūrė teigia, kad Portas nustebins ne tik savo kepinių gardumu, bet ir nuostabia miesto romantika.

„Mudvi su dukra Porte lankėmės pavasario pabaigoje, bet net neabejoju, kad ir rudenį tai turėtų būti nuostabi kryptis. Su savo įspūdingais tiltais, blizgiais saulėlydžiais į vandeny ną ir plytelėmis išpuoštais pastatais Portas galėtų būti arba labai šeimyniškai jauki, arba sirpstančiai romantiška lokaci ja. Suaugusiųjų patirčiai verta leistis į Porto vynų degustaci ją, į kurią dažnai įeina ir pasiplaukiojimas po žymiais miesto tiltais. Vieną iš jų, beje, projektavo pats Gustavas Eifelis. Tai būtų ne mažiau romantiška kryptis nei pats Paryžius!“ – re komenduoja Aistė.

KERAMINĖMS PLAUTUVĖMS – 4 „TAIP“!

Keraminė plautuvė kasdienėje jūsų virtuvės rutinoje? Žinoma! Šiandien tai – ne ekstravagantiškas pasi rinkimas ir ne naujovė. Ar žinojote, kad pirmosios montuojamos keraminės plautuvės atsirado dar XX a. šeštajame dešimtmetyje? Kodėl šiandien keramikai virtuvėje verta tarti „taip“?

NATŪRALU

keramikos natūralumo, draugiškumo aplinkai abejonių nekyla.

procese, kuris praktikuojamas jau kelis šim

naudojama tik natūrali skysta keraminė masė. Supilta į for

džiovinama, rankiniu būdu glazūruojama, beveik parą deginama

laipsnių temperatūroje, o galiausiai atvėsinama ir nušlifuojama.

PATVARU

Keramikai nepelnytai prikišamas menkas patvarumas. Iš tie sų įvairūs bandymai pateikia netikėtą išvadą: šios medžiagos atsparumas smūgiams, įbrėžimams yra itin aukštas ir pri lygsta nerūdijančiam plienui. Be to, natūralaus dėvėjimosi pėdsakus nuo plautuvės emalės pašalinti nesunku.

„Villeroy & Boch“ savo gaminius dengia specialiu apsauginiu „Ceramic Plus“ sluoksniu

ŠVARU

Keraminės plautuvės yra atsparios karščiui, šalčiui, įvai rių medžiagų poveikiui. „Villeroy & Boch“ savo gaminius dengia specialiu apsauginiu „Ceramic Plus“ sluoksniu, ant kurio vanduo formuojasi į lašelius, greitai nubėga, tad ant plautuvės paviršiaus nesikaupia purvas ir kalkės, neįsigeria jokie skysčiai ar kvapai, o nešvarumai nusivalo paprastai it reklaminiame klipe.

STILINGA

Nors įprastai virtuvės keramika būna balta, „Villeroy & Boch“ siūlo ir kitų atspalvių gaminių – akmens, antracito, grafito, kreminių, taip pat ir juo dų. Skirtingų spalvų plautuvės idealiai įsikomponuos į bet kokio stiliaus virtuvės dizainą. Dėl funkcionalumo ir patogumo populiariausios įvai rių dydžių stačiakampio ir kvadrato formos, tačiau asortimente yra ir kampinių. Prie keraminių plautuvių siūlomi kokybiški aukso, antracito, bronzos atspalvių maišytuvai, sieteliai, muilo dozatoriai ir kitos detalės, interjere tapsiančios dailiais stiliaus akcentais.

„Villeroy & Boch“ virtuvės plautuvių ieškokite salonuose Celsis, Iris, Komfortas, Muresta, Sanistal, Tavydas, Valbra ir kt. Taip pat elektroninėse parduotuvėse ir www.villeroy-boch.eu

Jaunosios kartos fotografė, vizualiojo meno kūrėja Elena Krukonytė – Lietuvos kultūros erdvėje gerai žinomas vardas. Savo darbuose įamžindama žmones, menininkė analizuoja jų santykį su aplinka ir tiria, kaip laikas formuoja žmonių savi raišką nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Kurdama savo asmeninius projektus, fotografuodama garsiems mados prekių ženklams, žurnalams, kuruodama itin populiarią instagramo paskyrą @90s_lithuania, Elena stengiasi užfiksuoti santykį tarp praeities bei dabarties ir savo darbais atsakyti į patį svarbiausią klausimą – ką reiškia būti žmogumi.

Praeities idėjos, suformavusios dabartį

Tekstas:

Nuotraukos: asmeninis

– Elena, jei tavęs paklausčiau, kas esi, kaip prisistatytum?

– Vizualinė didžėjė – miksuoju vaizdus ir jų prasmes.

– Nuo ko prasidėjo tavo fotografijos kelias? Ar kūryba lydėjo nuo pat vaikystės?

– Fotografuoti pradėjau aštuonerių, gavusi dovanų telefoną „Sony Ericsson W810i“ su dviejų megapikselių kamera. Fotografavau ka lakutus močiutės kaime, o mokykloje – savo klasės draugus, kad ga lėtų įsikelti į one.lt. Kai man buvo šešiolika, pradėjau iš to užsidirbti – fotografuodavau bendraamžius, kuriems reikėdavo naujų profilio nuotraukų feisbukui. Portretinė fotografija ir žmogus man įdomus jau nuo vaikystės.

– Žiūrint į tavo fotografijas atrodo, kad jas sieja viena idėja, žinutė, – ar esi išsigryninusi savo fotografijos stilių, pagrindinę koncepciją?

– Mano fotografijoje svarbi laiko tema. Pavyzdžiui, projekte „Mano bendraamžių portretai“ fiksuoju individualių žmonių savire fleksiją apie praeitį, dabartį ir ateitį.

Koliažų projekte „Elena Krukonytė Elenai Krukonienei“ derinau savo močiutės, kurios vardas toks pats, nuotraukų albumo portre tines nuotraukas su savo fotografijomis iš skirtingų lokacijų – per kėliau savo močiutę į erdves, kuriose ji niekada nėra buvusi, taip

sujungdama praeitį su dabartimi.

Fotografija man įdomi tuo, kad leidžia chemiškai užfiksuoti švie sos fotonus tam tikrame laiko tarpe, iš trimatės realybės sukurti dvi matį atvaizdą. Dabar tyrinėju fotografijos teikiamą galimybę įam žinti laikmečio sociokultūrinius kontekstus.

‒ Kas suformavo tavo požiūrį į fotografiją kaip meno šaką?

– Su menu mane supažindino tėvai – vesdavosi į parodas, kul tūros renginius. Mama mane fotografuodavo su juostine muiline –taip išmokau pozuoti, o tėtis paaiškindavo, kaip fotoaparatas veikia techniškai. Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus dizaino kolegiją, šioje gavau daug techninių žinių. Su mainų programa išvykau į Olandiją, mokiausi Karališkojoje menų akademijoje Hagoje, kur įgijau gilesnį supratimą apie meną ir fotografiją. Prieš atvykdama į Hagą įsivaiz davau, kad fotografija – tai tiesiog estetiškas vaizdinys, tačiau grįžus namo mano supratimas pasikeitė ir fotografiją bei meną pradėjau suvokti kaip įrankį, leidžiantį išreikšti savo požiūrį, pasakoti istorijas. Mano požiūris dar nėra galutinai susiformavęs, vis dar atrandu naujų fotografijos niuansų. Nuo rugsėjo pradėsiu studijuoti fotogra fijos ir medijų menų magistrą Vilniaus dailės akademijoje ir tikiu, kad šios studijos dar labiau pagilins mano mąstymą.

Nuotrauka: Austėja Klevaitė

– Ar tavo kūryboje svarbi vaizduotė? O gal sieki tiesiog už fiksuoti dabartį, parodyti tai, kas jau yra, nieko papildomai nekurdama?

– Vaizduotė labai svarbi. Tam, kad pastebėtume realybę, reikia ieškančio, smalsaus žvilgsnio, gebančio įsivaizduoti bei interpretuoti realybės detales ir sujungti jas į bendrą visumą. Siekiu užfiksuoti dabartį, jaučiu, kad tai yra mano atsakomybė. Dabarties vaizdai ateityje taps vertingesni, nes įamžins tai, ko nebėra ir niekados nebebus.

Man taip pat labai patinka mados fotografija, kuri leidžia kurti fikcinius realybės įkvėptus naratyvus. Galbūt mados fo tografijoje mano vaizduotė pasireiškia forma, estetika, o me niniuose projektuose – idėja...

– Tavo fotografijoje dominuoja žmogus. Kaip fotografuo dama žmones fokusuoji žvilgsnį, diriguoji kadrui?

– Fotografija man leidžia susipažinti su įvairiais žmonėmis ir tyrinėti žmogiškąją esmę. Man svarbus žmogaus santykis su aplinka, nes tai atskleidžia individo istoriją. Labiausiai man patinka, kai žmogus nebando pozuoti pagal savo galvoje iš anksto susikurtą įvaizdį, kai nuotrauka nėra performatyvi.

– Pastebėjau, kad mėgsti fotografuoti jaunus žmones, ta čiau pačių nuotraukų jausmas, aplinka neretai nukelia į pra ėjusius laikus, dažniausiai – dešimtąjį dešimtmetį. Praeitį stebi per dabarties prizmę?

– Aš analizuoju, kaip praeities idėjos evoliucionavo ir su formavo dabartį. Projekte „Mano bendraamžių portretai“ fotografuoju žmones vietose, kurios yra prisidėjusios prie jų asmenybių formavimosi. Kartais iš estetinės perspektyvos jie pasirenka vietas, primenančias dešimtąjį dešimtmetį. Nieko keisto – kai esame maži, mūsų sąmonė dar nepripildyta po tyrių ir pirmieji atsiminimai daro įtaką žmogaus vėlesniam estetiniam suvokimui.

– Papasakok plačiau apie šį daug atgarsio sulaukusį projektą.

– Esu gimusi 1998 metais. Į būties klausimus, kas aš esu ar kodėl esu tokia, kokia esu, atsakymus bandžiau rasti žvelgda ma į savo neilgą gyvenimą ir bendraamžius. Įamžinau žmones, turinčius savo veiklos sritį, kurioje jie yra perspektyvūs ir savo darbais prisideda prie dabarties kūrimo. Kiekvienas jaunuolis buvo įamžintas jo pasirinktoje lokacijoje, atskleidžiančioje, kas formavo jo asmenybę. Tai buvo mano bakalaurinio darbo kū rybinis projektas. Šiais metais su šiuo projektu laimėjau tarp tautinį fotografijos konkursą „ReStart 2022“.

– Kas tau buvo svarbiausia: parodyti patį žmogų ar auten tišką jo aplinką?

– Man svarbus žmogaus santykis su aplinka, nes tai atsklei džia individo istoriją.

Nuotrauka: Karolina Krinickaitė

Nuotrauka: Austėja Klevaitė

Technopozityvo idėjos

atsiskleidžia to meto

vizualinėje kultūroje, pavyzdžiui, futuristiškose, aerodinamiškose daiktų formose, išreiškiančiose žmogaus norą pasiekti greitesnį gyvenimo tempą.

– Elena, o kodėl tau toks svarbus dešimtasis dešimtmetis? Šiam laikotarpiui prisiminti netgi sukūrei itin populiarią instagramo paskyrą @90s_lithuania.

– @90s_lithuania yra it vizualinės lietuviškos kultūros archyvas. Paskyroje nagrinėjamas 1990–2005 m. laikotarpis – nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo iki įstojimo į Europos Sąjungą. Daž niausiai keliamuose įrašuose vaizduojami žinomi žmonės, miestų architektūra, reklamos, muzikiniai pasirodymai, klipai, laikraščių, žurnalų straipsniai bei grafinio dizaino sprendimai.

90-ieji man yra svarbūs, nes kai buvau maža, šio laikotarpio este tika formavo mano vizualinį suvokimą. Man įdomu nagrinėti, kokie praeities fenomenai, kultūriniai ir popkultūriniai įvykiai suformavo dabartinės visuomenės sąmonę, kas turėjo įtakos šiandieninei kul tūrai. Nostalgija yra vienas svarbiausių šio projekto komponentų. Tačiau aš nostalgiją racionalizuoju ir tyrinėju laikotarpį antropolo giškai: kaip keitėsi vizualinė raiška, kokios idėjos buvo aktualios ir kas daro įtaką šiandienai.

– Kaip apibūdintum to laiko estetiką, kultūrą?

– Mano analizuojamu laikotarpiu Lietuva nepriklausė jokiai są jungai ‒ nei sovietų, nei Europos. Lietuvos kultūra anuomet buvo sovietiškai provinciali, bet su dideliu entuziazmu bandanti pamėg džioti globalų, vakarietišką pasaulį.

90-ųjų stilius pasauliniame kontekste išsiskiria savo paprastumu, minimalizmu – priešingai negu 80-ųjų mada, kuri pasižymėjo pra banga bei statuso rodymu. Man dabar įdomūs vėlyvieji 90-ieji ir

ankstyvieji 2000-ieji, kurių vienas iš pagrindinių bruožų yra techno pozityvas – žmonių tikėjimas technologijomis. Ši idėja ypač aktuali dabar, kai susiduriame su neigiamu technologijų poveikiu žmogui. Technopozityvo idėjos atsiskleidžia to meto vizualinėje kultūroje, pavyzdžiui, futuristiškose, aerodinamiškose daiktų formose, išreiš kiančiose žmogaus norą pasiekti greitesnį gyvenimo tempą.

– O kas yra toji Z karta? Kas ją formuoja, vienija, išskiria?

– Kas sieja mus, jaunus žmones? Neišvengiamai – technologi jos, su kuriomis mes užaugome ir kurios suteikia naujų saviraiškos formų. Kone kiekvienas turime savo asmenybės virtualiąją versiją, kuriamą socialiniuose tinkluose ir transliuojamą globaliam pasau liui. Tai yra pirmoji lietuvių karta, kuri laisvai keliauja po pasaulį, važiuoja studijuoti į užsienį. Visgi mano projekte fotografuoti žmo nės, kurie studijuoja užsienio universitetuose, daugelis savo namais įvardija Lietuvą ir po studijų ruošiasi į ją sugrįžti.

Mus sieja jaunos, ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prisiminimas. To meto idėjos, muzika, populiarioji kultūra, tenden cijos suformavo jaunų žmonių tautinį ir estetinį suvokimą.

Iš esmės, jaunoji karta yra dvejopa – gyvenanti skaitmeniniame ir realiame pasauliuose: moderni, priklausoma nuo technologijų, bet taip pat romantiška, vertinanti ryšį su tradicijomis, gamta ir besido minti praeitimi. Aš pastebiu, kad mano ir mano bendraamžių gyve nimai yra susiję ir persipynę: mes nesąmoningai jaučiame tarpusa vio bendrumą, mus sieja jaunos Lietuvos valstybės atmintis, laisvė, noras pažinti pasaulį bei įprasminti savo egzistenciją.

Dabar jau skamba kaip visiška klišė, bet su Urta Kairyte pirmą kartą visai atsitiktinai susitikome Indijoje. Tuomet viena kitai buvome tiesiog dvi keliautojos, kurių keliai trumpam susikirto. Tačiau jau tada mane sužavėjo Urtos atvirumas ir geranoriš kumas kiekvienam sutiktam žmogui ir supančiai aplinkai, kuri kartais gali gluminti savo kontrastais ir chaotiškumu. Būtent kelionės į Indiją buvo svarbus žingsnis, leidęs Urtai atrasti Tibeto diasporą, o jos dėka – ir Tibeto kultūrą, mediciną bei medi taciją. Šiandien apie dvasinės ir fizinės praktikos svarbą, apie ryšį su šeima ir kasdienes pastangas nuraminti protą kalbamės per ekraną, kol Urta mažame Italijos miestelyje, į kurį atvedė piligrimų keliai, semiasi įkvėpimo iš kalnų ir miškų.

Kelyje į vidinę ramybę

Tekstas: Gabija Morkūnaitė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Urta, įvairios Rytų kultūrų praktikos, tokios kaip joga, medita cija ar ajurveda, jau seniai yra gana populiarios ir Vakaruose. Visgi Tibeto medicinos studijos, siekis tam paskirti savo gyvenimą, pri pažinkime, reikalauja neeilinio pasiryžimo ir susidomėjimo. Kaip gimė šis sprendimas?

– Daug laiko praleidau su tibetiečiais. Būdama šalia jų pradėjau suprasti atjautos žmoguje ir visuomenėje prasmę. Bendraudama su artimųjų, namų, tėvynės netekusiais tibetiečiais negalėjau atsistebėti jų širdies gerumu, atjauta, meile ir pagarba žmogui bei gamtai. Su pratau, jog iš Tibeto kultūros galiu labai daug išmokti, o medicina joje užima svarbią vietą. Sakoma, jog visi, kas nori būti sveiki, lai mingi ir padėti kitiems būti sveikiems ir laimingiems, turėtų stu dijuoti Tibeto mediciną. Būtent tai ir paskatino mane jos mokytis. Lietuvoje dažnai manoma, jog Tibeto medicina skirta tik to krašto žmonėms, bet tai klaidingas supratimas. Ši medicina yra universali ir ieško būdų, kaip padėti kiekvienam žmogui, atsižvelgiant į jo gy venamąją vietą, gyvenimo sąlygas, mitybą, gyvenimo būdą ir kitus aspektus. Visada norėjau geriau save pažinti: savo kūną ir protą, o Tibeto medicinos studijos leido įgyti daug platesnį suvokimą apie žmogų, gamtą bei jų abipusio santykio svarbą.

– Man tu atrodai tarsi pasaulietis žmogus su vienuolio aura –regis, visuomet spinduliuoji ramybe, atvirumu ir atjauta kitam. Ar tave kada apima tokios emocijos kaip pyktis ar neviltis? Juk pastaruoju metu mus visus supa daug dalykų, kurie gali kelti nei

giamų jausmų. Kaip su tuo tvarkaisi? Neprarasdama meilės ir atjautos žmonėms, tačiau ir nenusisukdama nuo blogų dalykų, kurie vyksta aplink?

– Manau, jog dažnai susidaro įspūdis, kad man viskas visuomet yra gerai. Žmonės dažnai manęs klausia: ar tu visąlaik laiminga? Iš vienos pusės džiaugiuosi, jeigu žmogui su manimi gera. Tačiau tai nereiškia, jog visąlaik esu laiminga. Aš taip pat jaučiu skausmą, liū desį, baimę, vienišumą ir kitus nemalonius jausmus. Man labai pade da meditacijos praktika, kuri moko nebėgti nuo nemalonių jausmų ir jų neužslopinti, bet juos įsisąmoninti ir priimti. Šie jausmai yra svarbi mano gyvenimo dalis, jie padeda geriau save pažinti. Vienas iš svarbiausių dalykų Budos mokyme yra pripažinti, jog skausmas yra gyvenimo dalis. Ši tiesa man pačiai padeda priimti gyvenimą tokį, koks jis yra – ne visuomet lengvas ir džiaugsmingas. Šis suvokimas ugdo vidinę ramybę, kuri su laiku ir meditacijos praktika tik gilėja.

– Kas yra tavo vidiniai džiaugsmo šaltiniai, suteikiantys energi jos duoti kitiems?

– Labai gerai jaučiuosi matydama, kai kiti žmonės yra nuoširdūs, laimingi ir sveiki. Norisi prie to prisidėti kuo galiu. Matau didelę prasmę vesti meditacijos mokymus. Mane labai įkvepia matant, kaip į gera keičiasi žmonių gyvenimai, – tai nuolat mane motyvuoja ir pa laiko norą tęsti. Po meditacijos mokymų jaučiu labai daug energijos, būnu džiaugsmingai nusiteikusi ir pilna dėkingumo jausmo. Taigi vienas iš vidinių džiaugsmo šaltinių man yra darbas.

Manau, jog tikėjimas žmogaus gyvenime užima labai svarbią vietą. Jeigu neturiu tikėjimo, lengviau pasiduodu beviltiškumo jausmui, kai nieko nebenoriu ir nematau prasmės ko nors imtis.

Šiuo metu gyvenu mažame Italijos kalnų miestelyje ir suprantu, kiek daug džiaugsmo man teikia buvimas gamtoje: kvėpuoti šviežiu miško oru, vaikščioti basomis po žemę, gerti tyrą šaltinio vandenį, matyti dangų, klausytis gamtos garsų ir tylos. Jaučiu, jog būnant gamtoje mano kūnas ir protas ilsisi.

Taip pat man svarbu pabūti šalia dvasinių mokytojų ar šventose vietose, kad vėl prisiminčiau, kas man svarbiausia, ko siekiu ir ko iš tikrųjų noriu.

– Savo kelionėse nuolat susiduri su skirtingomis kultūromis ir tikėjimais. Tavo nuomone ir patirtimi, kokią reikšmę žmogaus lai mei turi tikėjimas?

– Manau, jog tikėjimas žmogaus gyvenime užima labai svar bią vietą. Jeigu neturiu tikėjimo, lengviau pasiduodu beviltišku mo jausmui, kai nieko nebenoriu ir nematau prasmės ko nors imtis. Man tikėjimas – tai lyg šviesa tunelio gale, kuri sutei kia jėgų siekti tikslo ir palaiko motyvaciją. Tikėjimas paskatina mano pozityvų nusiteikimą, tuomet matau daugiau galimybių ir lengviau pasiekiu tai, ko noriu.

Kai tikiu mylimu žmogumi, tai man suteikia gilų saugumo jausmą, nesijaudinu, kad tas žmogus mane apgaus, pasinaudos ar įskaudins. Priešingai, tikėdama ir pasitikėdama juo jaučiuosi daug laimingesnė ir ramesnė.

Vis dėlto tikėjimas neturėtų būti aklas. Iš čia gali kilti nesuta rimų ir susipriešinimo – kai vienas žmogus aklai tiki savo tiesa ir imasi neigiamų veiksmų kito atžvilgiu. Svarbu tai savyje pastebėti ir neleisti, jog mano aklas tikėjimas taptų konflikto priežastimi ar atneštų skausmo kitam žmogui ar man pačiai.

– Kaip meditacijos mokytoja ir žmogus, dirbantis su ne tik fi zinės, bet ir dvasinės prigimties negalavimais, ar jauti, kad mūsų sekuliari visuomenė išgyvena tikėjimo krizę?

– Manau, jog per daug dėmesio skiriame išorinio komforto ieškojimui. Tikime, jog daiktai gali atnešti laimę. Vienus daiktus keičiame kitais, tačiau ar tikrai pasijuntame laimingesni? Ir kiek

ta laimė trunka? Dažnai žmonėms užtenka mėgstamo televizo riaus kanalo, pripildyto šaldytuvo ir minkštos lovos. Tačiau galime įžvelgti, jog taip gyvenančio žmogaus akys dažnai būna nelaimin gos, jose trūksta gyvenimo džiaugsmo. Kažkur giliai viduje šis žmo gus labai nepatenkintas savo gyvenimu, jis žino, kad galėtų gyventi kitaip, kad norėtų gyventi kitaip: būti kupinas energijos, kūrybišku mo, realizuoti save. Juk iš tikrųjų mes visi norime jausti, jog mūsų gyvenimas yra prasmingas, turi tikslą. Visi ieškome laimės, tačiau kai jos ieškome išoriniuose dalykuose, daiktuose, anksčiau ar vėliau patiriame nusivylimą, nepasitenkinimą, liūdesį. Iš kitos pusės, bū tent tada pradedame savęs klausti: o kas iš tikrųjų man yra svarbu? Kaip galėčiau save realizuoti? Kaip pasiekti vidinę laimę? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus pamažu vidinė krizė nurimsta, žmogus vėl pradeda šypsotis ir jausti tikrą gyvenimo skonį. Todėl manau, kad krizė gali tapti puikia galimybe žmogui atsiskleisti realizuojant save.

– Žinau, jog tavo šeimoje netrūksta žmonių iš kultūros lauko: tavo brolis – rašytojas ir kino kritikas, močiutė – dabar jau buvusi balerina. Kokią įtaką tau, kokia esi šiandien, padarė tavo šeima?

– Iš šeimos visąlaik jaučiau palaikymą, kad ir ką būčiau sugalvo jusi, kokį sprendimą priėmusi ar kokį gyvenimo kelią pasirinkusi. Šeima palaikė mane, kai būdama vos dvidešimties nusprendžiau ilgam laikui viena išvykti į Indiją. Tėvai parėmė mano norą studi juoti Tibeto mediciną, gilintis į tai, kas man svarbu ir įdomu. Brolis savo uolumu, kantrybe ir pasiryžimu visąlaik man buvo pavyzdys. Jis buvo pirmasis šeimoje, tapęs vegetaru, o vėliau ir leidęsis į tūks tančio kilometrų piligriminę kelionę Ispanijoje. Jis atvėrė man kino pasaulį, supažindino su Tarkovskio kūryba, kuri leido daug jautriau pažvelgti į supantį pasaulį. Močiutė, būdama aštuoniasdešimties, vis dar vedė baleto pamokas. Taigi ji parodė pavyzdį, ką reiškia būti atsidavusiam savo mylimam darbui. Manau, jog milžinišką įtaką žmogaus gyvenime padaro artimųjų palaikymas, – būtent dėl jo da bar esu tas, kas esu.

Piligriminiame kelyje labai daug jėgų gaunu iš gamtos: keliai veda per kalnus, miškus, slėnius, o tai sukelia manyje stiprų dėkingumo jausmą ir norą rūpintis gamta.

– Iki šiol visi esate labai artimi – su tėčiu ėjai piligriminiu Šv. Pranciškaus Asyžiečio keliu Italijoje, su mama esi keliavusi po In diją, su broliu – po Nepalą. Kaip jau suaugus, sukūrus savo šeimą pavyksta puoselėti tokį artimą ir glaudų ryšį? Kokią vietą tame už ima kelionės drauge?

– Keliaujant po Indiją ir Nepalą man buvo gera stebėti vietinių žmonių glaudų ryšį su šeima. Juk dažnai Indijos kaime po vienu stogu gyvena keletas kartų ir puikiai vieni su kitais sutaria. Seneliai ramiai gyvena savo dienas, jausdami jaunesniųjų rūpestį. Tėvams išėjus į darbus anūkai lieka senelių priežiūroje, taigi auga jausdami globą ir saugumą. Man visuomet buvo liūdna dėl vienišų senelių, kuriuos retai beaplanko jų giminaičiai. Prieš vienuolika metų labai artimai susidraugavau su vieniša senole, gyvenančia Naujamiestyje. Dažnai vykdavau jos aplankyti, dalindavomės savo gyvenimo isto rijomis, atsivesdavau pas ją draugų, o ji man deklamuodavo savo sukurtus eilėraščius. Tapau jai kaip anūkė, o mano močiutės žino jo, jog turiu dar vieną senelę. Džiaugiuosi, jog šeimoje rūpinamės vienas kitu, mums tai yra vertybė, kuri ir palaiko mūsų bendrystę. Kartu praleistas laikas mums yra labai brangus. Dėl to ir leidžiamės į keliones drauge, kuriose palydime vienas kitą naujose patirtyse, pailsime ir sugrįžtame kupini jėgų. Taip pat tai gera proga pažinti vienas kitą iš naujo.

– Visai neseniai leidaisi į piligriminį žygį su tėčiu Italijoje, tačiau planuoji ten pasilikti ilgesniam laikui ir toliau aktyviai eiti piligri miniais keliais. Ką tau duoda piligriminiai žygiai? Ir kuo toks žy gis skiriasi nuo kitų tau įprastų kasdienių dvasingumo praktikų?

– Eidama piligriminiame žygyje kiekvieną dieną susitinku su sa vimi: su savo baimėmis, silpnumu, nepasitenkinimu - tačiau kartu ir su savo stiprybe. Piligriminė kelionė labai gerai parodo, kokia esu iš tikrųjų. Juk čia nuolatos susiduriu su diskomfortu: skaudančiomis kojomis, įkyriomis mintimis, nemaloniais jausmais. Daug patogiau sėdėti ant pagalvėlės visiškoje tyloje ir ramiai stebėti savo protą,

tačiau visai kas kita, kai nuolatos susiduriu su savo kūno nuovargiu. Būtent tuomet ir iškyla visas negatyvus proto požiūris: šito neno riu, šito negaliu, šito nemėgstu, kada tai baigsis... Taigi piligriminis žygis man yra aktyvi dvasinė praktika, kuri suteikia daug glaudesnį santykį su savo kūnu, - kelionės metu mokausi į jį įsiklausyti, taip pat stebiu savo protą, ugdau sąmoningumą ir atjautą sau. Tai skati na pagarbų santykį su savo kūnu ir moko juo rūpintis. Piligriminia me kelyje labai daug jėgų gaunu iš gamtos: keliai veda per kalnus, miškus, slėnius, o tai sukelia manyje stiprų dėkingumo jausmą ir norą rūpintis gamta.

– Pabaigai visiškai savanaudiškas klausimas. Neuromokslas jau seniai įrodė meditacijos naudą žmogui – mažina depresijos, nerimo simptomus, lavina vaizduotę ir kūrybiškumą – tai vos keletas šios praktikos teikiamų privalumų. Gal turi kokį patarimą, kaip pasiryž ti pradėti medituoti? O pradėjus, kaip žinoti, ar tikrai medituoju, ar tiesiog sėdžiu užsimerkusi su ir toliau ūžiančiomis mintimis?

– Iš pradžių noriu tave padrąsinti ir pasakyti, jog šis klausimas jau yra meditacijos kelio pradžia. Kiekvienas žmogus prie meditaci jos prieina savo laiku skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis. Asme niškai aš prieš pradėdama medituoti buvau linkusi greitai supykti, aklai laikytis savo nuomonės ar įkristi į nepasitenkinimo būseną. Pykdama sukeldavau skausmą ir įtampą savo artimiesiems bei sau pačiai, tad tai supratusi panorau, kad mano gyvenimas pasikeistų: būtų mažiau vidinių ir išorinių konfliktų. Kai ėmiau keistis pati, keitėsi ir mano santykis su išoriniu pasauliu, atsirado daug daugiau pagarbos, supratimo ir priėmimo. Atsirado jausmas, jog esu neats kiriama pasaulio, kuriuo noriu rūpintis, dalis. Medituodama užsi imu savistaba, patiriu vidinės ramybės būseną ir jaučiu dėkingumą už tai, kad esu. Ši vidinės ramybės patirtis palaiko mano praktiką. Be to, kaip gyvenime, taip ir praktikuojant meditaciją svarbus ben draminčių palaikymas. O dar svarbiau yra surasti savo meditacijos mokytoją ir tau tinkančią meditacijos praktiką.

„Habito“ – neeilinė „Weekend Max Maros“ ir P. Urquiolos kolaboracija

„Habito“ – taip pavadinta autorinė mados namų „Max Mara“ kolekcija, sukurta kartu su pasaulinio garso architekte ir dizainere Patricija Urquiola. Ši kolekcija mini ir dešimtąją „Max Maros“ kolaboraciją su žymiais kitų sričių kūrėjais.

„Habito“ – taip pavadinta autorinė mados namų „Weekend Max Mara“ kolekcija, sukurta kartu su pasaulinio garso architekte ir di zainere Patricija Urquiola. Ši kolekcija mini ir dešimtąją „Weekend Max Maros“ kolaboraciją su žymiais kitų sričių kūrėjais.

Kalbų ir vizijų sintezėje P. Urquiolos, kaip įvairiapusės architektės ir dizainerės, talentas atsiskleidžia išskirtiniais, rafinuotais deriniais. Siluetai erdvūs, platūs, laisvi. „Weekend Max Mara“ stilius padeda ra finuotiems keliautojams ir jų nesustojantiems gyvenimams atrasti balansą tarp asmenybės ir patogumo.

„Ispanų kalba „Habito“ reiškia „įpročius“, taip pat „gyventi“ pir muoju asmeniu. Mano darbas – tai kasdienis tyrinėjimas, kaip mums susigyventi su erdve, arba, kitaip tariant, kokios gali būti gyvenimo patirtys skirtingose dimensijose. Kodėl gi nepaban džius to paties atlikti su drabužiais? Jie – mūsų namų dalis, kurią nešamės su savimi į keliones. Kolekcijos naratyvas kalba apie hi bridinius gaminius, kurie jus pasitinka kaip... namai. Kaip emocinė erdvė“, – pasakoja dizainerė P. Urquiola, pridėdama, kad „Habito“ – tai jos asmeninis ir intymus projektas.

Kolekcija persmelkta hibridizacijos. Tai atsiskleidžia akį traukiančiuose kontrastingų grafinių raštų neatitikimuose, spalvose, tekstūrose, silu etų detalėse ir sukelia netikėtą efektą. Tarkime, palaidinė perkuriama į megztinį-palaidinę, o paltai ir švarkai harmoningai susilieja į viena.

Paltai – išskirtiniai šios kolekcijos drabužiai, bene labiausiai atsklei džiantys dizainerės braižą. Tai personalizuotos jau egzistuojančių „Weekend Max Mara“ siluetų interpretacijos. Pirmiausia – kokono formos, o derinant tradicines vilnas ir mezginius su techniniu nailo nu išgaunami matiniai, blizgūs ir šviesą atspindintys efektai.

Duoklė P. Urquiolos šaknims – tradiciniai ispaniški aprangos elementai: spalvotose siūlėse, tūriuose ir klostėse. Ryškų vaidmenį atlieka ir spalvos, sumaniai panaudotos siekiant išskirti tam tikras detales ar sukuriant gra diento efektą marškinėlių bei „oversize“ tipo megztinių spalvinėje gamoje.

Šią nuotaiką perteikia ir aksesuarai. Minkštos odos čelsiai su kutais ar rankinė „Pasticcino Bag“ – ikoninį mados namų kūrinį dizaine rė interpretuoja savaip, pasitelkdama du audinius – paminkštintą vertikaliu raštu ir kitą, vertikalaus rašto.

PATRICIA URQUIOLA

Ispanijoje gimusi Patricia Urquiola yra viena žymiausių ir sėkmin giausių pasaulio dizainerių ir architekčių. Po architektūros studijų Madrido technikos universitete ji studijavo Milano „Politecnico“ vadovaujant Achillei Castiglioniui. Dirbo su Vico Magistretti ir kiek vėliau vadovavo „Lissoni Partners“ dizaino skyriui.

Nuo 2001 m. Milane įsikūrusi P. Urquiola studija specializuoja si industrinių produktų dizaine, architektūroje, kūrybos vadyboje bei strategijų konsultavime. Nuo 2015 m. P. Urquiola yra „Cassina“ meno vadovė. Jai yra tekę bendradarbiauti su žymiausiomis pa saulio dizaino kompanijomis, tokiomis kaip „B&B Italia“, „Hawor th“, „Louis Vuitton“, „Moroso“, „Flos“, „Kvadrat“, „BMQ“, „Starbucks“, „Missoni“, „Ferrari“ ar „Swarovski“.

Dizainerės darbai eksponuojami meno ir dizaino muziejuose visa me pasaulyje: Niujorko MOMA, Paryžiaus Dekoratyviųjų menų, Mi lano Trienalės, Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje bei kituose.

Biografija

Amsterdammers

Copenhagen Front Row

Parisiens in Paris

Londoners in London

a

Iliustracija: Laura Pajuodytė | United we stand for Ukraine