2022 SPALIS (124) VYRIŠKI POKALBIAI
Vyriausioji redaktorė
Karolina Kulda
Kūrybos vadovas Edvinas Bružas
Žurnalistė Laisvė Radzevičienė Žurnalistė Adelė Galdikaitė Žurnalistė Algė Ramanauskienė
Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė Fotografė Lina Jushke Fotografė Dovaldė Butėnaitė
Dizaineris Martynas Lagauskas Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė
Verslo plėtros vadovė Rytė Šidlauskaitė
Stilistė Mantė Jaruševičiūtė
Viršelis Nuotrauka: Jussi Puikkonen, Instagram: @jussipuikkonen Diz. Germans Ermičs
Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt
Reklaminiai projektai žymimi
© 2022
Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.
VILNIUS – STAMBULAS
2 SKRYDŽIAI PER DIENĄ, KASDIEN
Nuo spalio 30 dienos
Mes skrendame į daugiau valstybių nei bet kuri kita aviakompanija
2022 SPALIS | VYRIŠKI POKALBIAI
Redakcijos laiškas
„Lamų slėnis“ – tai erdvė atradimams. Vieta, kur gimsta istorijos. Ir įkvėpimai – keisti(s), daryti, atrasti. Kur susitinka tiek visko išgyvenę herojai, kad jiems nebelieka nieko kito, kaip tik savo patirtimi pasidalyti su kitais. Šiame numeryje suguldėme istorijas apie tai, koks įvairus yra XXI a. vyro pasaulis. Apie jausmus. Apie baimes. Drąsą ir didžiulį nuotykių troškimą. Apie įtraukiantį ir visą gyvenimą nepaleidžiantį muzikos pasaulį. Apie labiausiai jaudinančius mokslo atradimus. Apie gebėjimą visada pabandyti iš naujo. Apie madą ir dizainą, apie maistą, tėvystę ir keliones. Kaip sako vienas šio numerio herojus – šiuolaikinis vyras kelia klausimus ir ieško atsakymų...
Smagaus skaitymo!
■ DARBO STALAS „OFFICE“ KARAKTER
■ TABURETĖ „TRIANGLE“ KARAKTER
6 NAMŲ
NAUJIENOS
BIURAS
■ PRISEGAMA LENTA „RICO“ FERM LIVING ■ ŽIRKLĖS HAY ■ FOTELIS „RICO“ FERM LIVING ■ KNYGŲ LAIKIKLIS „OBJECT SC42“ &TRADITION
7
■
„STACKED“ MUUTO ■
HAY
■ STALINIS ŠVIESTUVAS „CARET MF1“ &TRADITION ■ DARBO STALO AKSESUARAS „STORY PINBOARD‘ MUUTO
MODULINĖ LENTYNA
STALINIS ŠVIESTUVAS „SLANT“
NAUJIENOS
SKROSTI LIETUVIŠKAS BANGAS
Atvirame Lietuvos banglenčių ir irklenčių čempionate Melnragėje dėl čempiono titulo susigrūmė trisdešimt du sportininkai – Lietuvos banglenčių čempionu tapo Rokas Bakstys, o čempione – penkiolikmetė Goda Staškevičiūtė. Tuo tarpu į ankstaus šeštadienio ryto bangas išsiyręs Gintas Lapėnas jau trečią kartą tapo Lietuvos čempionu irklenčių bangų raižymo disciplinoje. Baltijos bangoms neabejingi sportininkai išbandyti savo jėgas susiburia jau nuo 2017 metų – kasmet rugsėjo ir spalio mėnesiais čempionatas vyksta Melnragėje, o konkrečios datos nusprendžiamos pagal geriausių bangų prognozes.
SUSITIKIMAS, KURIO NEBUVO
Rudeniui įpusėjus atidaryta tarptautinė didžioji MO muziejaus paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“. Ši paroda – tai unikali galimybė ne tik Lietuvoje pamatyti tiek skirtingų ir intriguojančių menininkų darbų – Andy Warholo, Guerrilla Girls, Yves’o Kleino, Marlene Dumas, Marijos Teresės Rožanskaitės, Deimanto Narkevičiaus ir kitų, bet ir kalbėti apie Šaltojo karo laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.
Nuotrauka: Rytis Šeškaitis
8
Nuotraukos: Domas Rimeika
BERLYNE GYVENANČIOS MENININKĖS POTĖPIAI – LIETUVĖS KURIAMUOSE DRABUŽIUOSE
Atradusi lietuviško prekės ženklo „Zefyras“ kūrybą, Berlyne gyvenanti ir kurianti tapytoja Vera Kochubey kartu su „Zefyro“ dizainere Viktorija sukūrė bendrą projektą, kuriame mada ir menas susijungė į vieną. Taip trys galingi ir drąsūs paveikslai pavirto ekscentriškais, dinamiškais, skulptūriškais mados kūriniais. „Šie drabužiai suteikia kosminės energijos, mat Veros piešiniuose užkoduota didelė jėga, aistra ir berlynietiška dvasia, o „Zefyro“ komandos konceptualumas visa tai nuneša į dar kitokias dimensijas – kažkur tarp Berlyno, Niujorko ir Tokijo. Sukūrėme meno objektus, kuriuos kviečiame dėvėti kasdien.“
LAIKMEČIO DIAGRAMA
Anykščių menų inkubatoriuje atidaryta skulptoriaus Rimanto Milkinto personalinė paroda „Laikmečio diagrama“. Menininko kūryba žinoma dėl charakteringos minimalizmo estetikos bei kinetinės plastikos junginio. Savo naujausioje asmeninėje parodoje autorius pristato anksčiau ir dabar sukurtus darbus, o parodos ašimi tampa įvietinto meno instaliacija „Laikmečio diagrama“. Šiai ekspozicijai atrinkti kūriniai reflektuoja pastarųjų metų aktualijas bei plėtoja autoriaus pramoninių gaminių panaudojimo kūryboje paieškas
9
Daug nereikia
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Prieš jūsų akis – mados fotografas Vaidas Jokubauskas ir dešimt jo gyvenimo įkvėpimų. Įkvėpimų, kurie jam kaip maistas. It maži kąsneliai, kuriuos vyras stengiasi ragauti lėtai, išjausdamas įvairiausius skonius, sugerdamas į save ir įsimindamas patiriamą emociją. Skanaus!
1HEDI SLIMANE’AS. Tai didžiausia mano silpnybė ir inspiracija mano darbams. Prancūzas Hedi yra mados namų „Celine“ dizaineris, nespalvotos fotografijos kūrėjas, panko ir rokenrolo mėgėjas. Jau ilgą laiką seku jo darbus tiek ant podiumo, tiek „Hedi Slimane Diary“ platformoje. Tai kūrėjas, visokeriopai pakerintis savo estetika, nekintančiu, tačiau išskirtiniu braižu ir kitiems nepataikaujančia asmenybe.
2KINAS. Man tai emocijų ir vaizdinių kelionė. Esu dramų ir lėto vaizdo mėgėjas, galėčiau filme pusantros valandos stebėti viename kambaryje vykstantį dialogą. Žaviuosi prancūzų, italų gebėjimu filmuose parodyti žmonių tarpusavio santykius, vertinu nostalgija dvelkiančius ir susimąstyti verčiančius kūrinius. Su nekantrumu laukiu kanadiečio režisieriaus ir aktoriaus Xavier Dolano ar dano Larso Von Triero režisuotų darbų.
10
DEŠIMTUKAS | 12345678910
MUZIKA. Labai daug ir dažnai, visur ir visada. Nuo moderniosios klasikos, Maxo Richterio ar Antonio Pinto, iki elektroninės tamsumos ir minimalizmo –Beno Frosto, Kangdingo Ray’aus, Murcofo. Nemažai laiko skiriu naujų atlikėjų, kūrinių paieškoms, nuolat perklausau ir mėgstamų grupių naujai išleistus albumus ar paskirus kūrinius.
KELIONĖS. Tai didžiausias atsipalaidavimo ir buvimo čia ir dabar laikas. Kai galiu maitintis vaizdais, mėgautis kultūriniais skirtumais, bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, pasidžiaugti vis dar jaučiamu smalsumu ir naujais potyriais.
11
3
4
ARCHITEKTŪRA. Jau studijų metais patiko klausytis meno istorijos paskaitų apie skirtingų laikotarpių architektūrinius skirtumus ir panašumus, jų formavimąsi, įtaką stiliaus atsiradimui. Net ir dabar, ypač kelionėse, man svarbu būti apsuptam miesto, kur daug autentiškos architektūros. Koks geras jausmas, kai šalia masyvių pastatų pasijunti toks mažas! Žavi XX a. 6–8-ajame dešimtmečiuose klestėjęs brutalizmas. Architektūros neišbaigtumas, netobulumas, subtilus nejaukumas atsispindi ir mano darbuose, o gal net ir gyvenime.
ŽMONĖS. Mane labai įkvepia kiekvieno mane supančio žmogaus unikalumas. Tai nepakartojamas jausmas.
6KNYGOS. Knyga man asocijuojasi su laiku sau, įsižeminimu, pabėgimu nuo streso ir bėgimo. Gyvenu romanuose – kitų žmonių susikurtu vidiniu ir išoriniu pasauliu. Knygose man patinka kasdienis gyvenimas, lėtai besivystantis veiksmas, kai siužetas auginamas palaipsniui. Kita mano dalis knygose – savęs ieškojimas, bandymas augti ir suvokti save kaip asmenybę. Šioms paieškoms padeda skaitomos Carlo Gustavo Jungo, Irvino Davido Yalomo ir kitų psichoterapeutų knygos. Maksimaliam atsipalaidavimo lygiui – meno ir fotografijos knygos, žurnalai, – labai mėgstu paveiksliukus! (Šypsosi.)
12
7
5
MENAS. Kad ir koks jis bebūtų – mada, skulptūra, baletas, teatras, – tai mano gyvenimo dalis. Tarsi maistas, kurį valgyti stengiuosi lėtai, noriu pajausti įvairiausius skonius, sugerti į save, įsiminti patiriamą emociją.
MINIMALIZMAS. Viskas apie mane tuo ir pasakyta. Daug nereikia.
KVEPALAI. Tai naujas pasaulis ir nauja mano aistra. Su kiekvienu nauju atrastu kvapu atsiveria nauji išgyvenimai ir prisiminimai. Tikrai nesitikėjau, kad per kvapus patirsiu tiek skirtingų jausmų. Ši kelionė tik prasideda – labai džiaugiuosi šiuo atradimu.
13
8 10
9
Einu vienuoliktą valandą ryto Gedimino prospektu, matau vyrą, švelniai stumiantį kūdikio vežimėlį, ir nevalingai pati sau pamąstau: „Kaip gražu, jis turbūt geras tėtis.“ Tokie ir vis dažniau žiniasklaidoje matomi pavyzdžiai skatina tikėti, kad vis daugiau šiuolaikinių vyrų nuoširdžiai įsitraukia į vaikų priežiūrą, galbūt net eina vaiko priežiūros atostogų. „Nežinau, ar šioje temoje turiu labai pozityvių apibendrinimų,“ – jau kitą dieną mūsų pokalbio metu šypsosi lyčių lygybės ekspertas, knygų autorius Donatas Paulauskas. Tačiau pozityvių, apklausomis ir tyrimais grįstų pastebėjimų, kaip naudinga tai būtų visos šeimos narių gerovei, – daugybė.
Mažiausiai dvi šeimos galvos
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
– Donatai, susitinkame pasikalbėti apie šiuolaikinius vyrus –esi kūręs ir tinklalaidę tokiu pačiu pavadinimu. Koks būtų tavasis šiuolaikinio vyro apibrėžimas?
– Paminėjai mano tinklalaidę – kiekvieną kartą kviesdamas skirtingus pašnekovus, tiek vyrus, tiek moteris, aš ir bandžiau surasti atsakymą, kas gi yra šiuolaikinis vyras. Žinoma, niekas konkretaus atsakymo nedavė, tačiau konkrečiausia, ką pavyko išgirsti, buvo tai, kad šiuolaikinis vyras yra keliantis klausimus, mąstantis apie save, savo tapatybę, ieškantis atsakymų. Tokį atsakymą man pavyko išspausti iš beveik vienerių metų skirtingų pokalbių. (Šypsosi.)
Šis apibrėžimas, kaip matome, sukasi ne apie turinį, o apie procesą –kaip vyras bando suprasti save ir savo vaidmenį nuolat kintančioje aplinkoje. Šiuo metu aktyviai diskutuojama apie lyčių vaidmenis, vadinasi, aš, kaip vyras, keliu klausimus, koks yra mano santykis su ta nauja diskusija. Šioje diskusijoje iškyla temų apie tai, koks turėtų būti vyro, tėvo, sūnaus vaidmuo visuomenėje. Pritariu tokiam procesą pabrėžiančiam šiuolaikinio vyro apibrėžimui – konkretus atsakymas nebūtinai tiktų visiems.
Mano nuomone, šiuolaikinio vyro sąvoka ir turėtų likti tokia demokratiška. Mes jau esame nudegę nuo tų griežtų kategorijų ir apibrėžimų, tokių kaip „kas yra vyras“ ar „tikras vyras“, tad apsibrėžti dar vieną, „kas yra šiuolaikinis vyras“, turbūt neverta. Taip tik
užliptume ant to paties grėblio.
– Užsiminei apie skirtingus šiuolaikinio vyro vaidmenis – pakalbėkime apie vyro-tėčio poziciją. Ar čia pastebima kokių nors teigiamų ar neigiamų pokyčių?
– Nežinau, ar šioje temoje turiu labai pozityvių apibendrinimų. (Šypsosi.) Mums tarsi atrodo, kad situacija keičiasi: žiniasklaidoje matome tam tikrų ryškesnių pavyzdžių, kaip jauni vyrai, sukūrę dideles šeimas, vaikų priežiūrą su savo žmona dalijasi po lygiai, o tėčiai, einantys vaiko priežiūros atostogų, joje kartais pristatomi kaip herojai. Tokių įvaizdžių aplink mus gana daug, tad gali pasirodyti, kad tokia yra ir mūsų visuomenė. Žinoma, matyti tokius pavyzdžius ir galvoti, kad vyrai taip elgiasi, nebūtinai yra blogai, tačiau man patinka sugrįžti į realybę ir panagrinėti tikrus skaičius, statistiką, objektyvius pamatavimus. Jie truputėlį nuleidžia ant žemės. (Šypsosi.)
Vis dažniau girdime apie vyrus, kurie, atrodo, jau nebe tokie, kokie buvo jų tėčiai, – jie kuria naujus santykius šeimoje, dalijasi vaikų priežiūra ir kartais eina net tokios pačios trukmės vaiko priežiūros atostogų kaip mamos. Matome ir visuomenės palaikymą tokiems vyrams: prieš keletą metų atliktos apklausos rodo, kad vyrai, kurie nori vaiko priežiūra dalintis po lygiai, yra palaikomi, skatinami, stigmos, kad vyras noriai rūpinasi vaikais, nėra.
14
15
16
Feminizmo ekonomikoje yra paskaičiuota: jei pradėtume mokėti už darbą, kurį dažniausiai moterys atlieka namuose, šis darbas sudarytų didžiausią pasaulio ekonomikos dalį.
Bet kokia situacija yra iš tikrųjų? „Sodros“ duomenys rodo, kad Lietuvoje vyrai sudaro vos ketvirtadalį (24 %) vaiko priežiūros atostogų einančių žmonių. Prieš penkerius šešerius metus šis rodiklis augo, tačiau pastaruosius ketverius metus jau nekinta. Atrodo, kad tam tikra kritinė masė tarsi praregėjo, padarė savo indėlį, o dabar ėmėm ir sustojom. Būtent iš šių rodiklių nematome faktinių įrodymų, kad štai vyksta revoliucija, vyrai eina vaiko priežiūros atostogų, visuomenėje vyksta šis tas neįprasto.
Jeigu izoliuotume vyrų auditoriją ir pažvelgtume tik į jų nuostatas – nors visuomenė ir palanki, iš tų pačių apklausų mes nematome didelio pačių vyrų poreikio įsitraukti į šeiminį gyvenimą. Tiek vyrams, tiek moterims apklausose užduodami tie patys klausimai – matoma tendencija, kad kai klausiama „Ar norėtumėte su savo partneriu(-e) dalytis vaikų priežiūra ir buities ruoša lygiomis dalimis?“, didžioji dalis moterų atsako „taip“, tačiau tam pritariančių vyrų yra kur kas mažiau. Tad šiuolaikinės moterys tikisi, kad vyrai labiau prisidės, o patys vyrai šiek tiek bando nusimuilinti. (Šypsosi.) Šiame nuostatų lygmenyje stebuklų nėra.
Lygiai taip pat mane nustebino atsakymai į klausimą „Ar norėtumėte daugiau laiko praleisti su šeima?“ Atrodo, kad mes visi to norime, juk dažnai neturime laiko, nuolat dirbame, norime pailsėti, pabūti su artimaisiais... Žvelgdami į rodiklius matome, kad moterys unisonu pritaria šiam teiginiui. Pažvelgus į vyrų atsakymus, kritinė dalis sako „taip“, tačiau atotrūkis tarp atsakymų – gal 20 procentinių punktų. Vadinasi, vyrai nėra taip įsitraukę į šeiminį gyvenimą, bet ir nespindi noru tą daryti. (Šypsosi.) Turbūt vis dar trūksta supratimo, kad šeima, vaikų priežiūra yra abiejų žmonių reikalas, lygiai kaip ir darbas, karjera, geras atlyginimas.
Sakoma, kad šeimoje turi būti šeimos galva, o man patiko vienos kolegės, lyčių lygybės ekspertės Margaritos Jankauskaitės, pastebėjimas, kad šeimoje mažiausiai bent dvi galvos, jei neskaičiuojame vaikų. Tad mums reikia ugdyti suvokimą, kad šeima – tai du mąstantys žmonės, kurie gali ir turi dalytis atsakomybę už šeiminį gyvenimą lygiomis dalimis. Taip, kad nenukentėtų nei vieno, nei kito poreikiai ar norai.
– Kodėl svarbu kalbėti apie namų ruošos, vaiko priežiūros užduočių dalijimąsi lygiomis dalimis? Kodėl tėčiams svarbu aktyviai dalyvauti šeimoje ir buityje?
– Mes šia tema šnekame todėl, kad ji labai svarbi ir už šeimos ribų. Kalbant apie namų ruošos darbus, vaiko priežiūrą, gali pasirodyti, kad tai yra privatus žmonių gyvenimas, į kurį nevalia kištis, tačiau šie dalykai daro labai didelę įtaką mūsų sprendimams ir už
tų namų durų.
Tarp ekspertų vartojame sąvoką „antra pamaina“ – tai tas nematomas, nemokamas darbas, kurį atliekame namuose. Yra įprasta manyti, jog šis darbas nereikšmingas: juk grįžtame namo, pasitvarkome, išsiskalbiame, ką nors pasigaminame ir einame miegoti. Svarbiausia tarsi yra tai, ką veikiame už namų durų – karjera, mokslai, užsiėmimai, dar kas nors. Tačiau jei tie visi namų ruošos darbai būtų įkainoti (ką mes de facto darome, jei kviečiame į namus tvarkytoją ir jam ar jai už tą darbą mokame), tada šis darbas, toji „antroji pamaina“ įgytų apčiuopiamą, piniginę vertę.
Feminizmo ekonomikoje yra paskaičiuota: jei pradėtume mokėti už darbą, kurį dažniausiai moterys atlieka namuose, šis darbas sudarytų didžiausią pasaulio ekonomikos dalį. Tai būtų pats svarbiausias ir paklausiausias darbas, iš jo gautume daugiausiai pajamų, kadangi šioje srityje teikiama daugiausiai paslaugų.
Jeigu namuose nėra balanso, jei pagal klasikinį scenarijų būtent moteris namuose turi atidirbti tą „antrą pamainą“, ji nukenčia tam tikra asmenine prasme. Pavyzdžiui, moteriai trūksta poilsio, ji mažai miega (yra paskaičiuota, kad namų ruošos darbai iš tikrųjų atima didelę dalį moterų miego) – o tuomet išnyra profesinės pasekmės. Tarkime, gavusi aukštesnes pareigas darbe, kurios pareikalaus daugiau laiko, imi sverti, kurią savo gyvenimo dalį aukosi – daugiau laiko su šeima ar karjerą. Taip iškyla darbo ir asmeninio gyvenimo konfliktas, o šį konfliktą galima sumažinti dalijantis namų ruošos darbus tarp lyčių. Tai yra vienas esminių dalykų, kurį stengiasi spręsti ar bent jau teigiamai paveikti ir mūsų valstybė. Nors tą daryti nelengva, kadangi tai žmonių asmeniniai santykiai.
– Kokiais būdais valstybė tai stengiasi koreguoti?
– Lietuvoje netrukus bus įgyvendinta tam tikra vaiko priežiūros atostogų pertvarka. Jos esmė – kad abi lytys, vyrai ir moterys, turėtų neperleidžiamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį. Vadinasi, vyras turės galimybę pasinaudoti arba nepasinaudoti dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogomis. Labai noriu tai pabrėžti, kadangi žiniasklaida pradėjo kalbėti apie privalomą laikotarpį, kad vyrai esą privalės eiti vaiko priežiūros atostogų, tačiau tai netiesa. Jei vyras nenorės, jo niekas nesodins į kalėjimą, jis nebus įstatymų pažeidėjas ir baudų mokėti jam nereikės. Tačiau jei nuspręs šia galimybe nepasinaudoti, tiesiog sutrumpės bendras vaiko priežiūros atostogų laikotarpis. Jei atostogų neimsi, negalėsi tų dviejų mėnesių perleisti ir užkrauti savo partnerei, ką vyrai, kaip matome, kartais norėtų padaryti. (Juokiasi.)
17
Šis pakeitimas įsigalios nuo Naujųjų, įgyvendinus Europos Sąjungos direktyvą, paremtą skandinavų patirtimi. Islandijoje, Norvegijoje, Švedijoje bei kitose šalyse ši praktika iš tikrųjų pasiteisino: neperleidžiamas laikotarpis paskatino vyrus eiti vaiko priežiūros atostogų. Žinoma, šios šalys turėjo šiek tiek kitokias kultūrines ir socialines aplinkybes, apie lyčių lygybę įstatymų ir politikos prasme ten pradėta kalbėti apie 1970-uosius, kai mes dar buvome okupuoti, mus supo visai kita kultūrinė aplinka. Lyčių lygybės klausimai Skandinavijoje labai prigijo, tačiau, aišku, taip pat ne savaime: ten buvo vykdyta stipri visuomenės švietimo kampanija, tam tikras tėvystės įvaizdžio keitimas, ir tai pasiteisino. Šiaurės šalys iš tikrųjų yra pirmaujančios pagal vyrų įsitraukimą į vaikų priežiūrą.
– Ar toks modelis turi teigiamą poveikį ir ilgalaikėje šeiminio gyvenimo perspektyvoje?
– Taip. Matome, kad net ir skeptiškai nusiteikę vyrai ne tik įsitraukia į vaiko gyvenimą tuos du mėnesius, bet ir pamato tame prasmę. Tai tampa visai kitokio santykio su savo šeima, vaiku ir partnere pradžia. Patenkama į sąlygas, kuriose turi šį tą naujo išmokti. Šios pamokos dažniausiai susijusios su buitimi – vyras po truputį ima suprasti, kaip pagaminti vaikui valgyti, kaip tvarkytis, o kartais ir kaip įjungti skalbimo mašiną. Šiuos pavyzdžius miniu todėl, kad neretai vyrai iš tikrųjų nežino, kaip tai daroma, nes tiesiog tokių įgūdžių jų gyvenime nereikėjo. Tarkime, žmogus nemoka pasigaminti sau vakarienės, nes ją gamino mama, po to žmona, dar vėliau – dukra. Naujos žinios, nauji įgūdžiai taip paprastai po to nepradingsta, tad vyrai įgyja tiek savarankiškumo, tiek atsakomybės jausmą.
Kartais vyrai ima sverti: „Jei du mėnesius nedirbsiu, kas nors perims labai gerą mano klientą, pasirodysiu neryžtingas karjeros prasme, ką apie mane pagalvos kolegos... Gal geriau visgi likti darbe, tai pakenks mano karjerai.“ Juk amžius, kai susilaukiame vaikų, neretai sutampa ir su karjeros kūrimo amžiumi.
Šioje dilemoje svarbu prisiminti, kad pabūti su vaiku naudinga ne tik patiems vyrams, bet ir jų vaikams. Yra labai įdomių Amerikos psichologų asociacijos tyrimų apie aktyvios tėvystės poveikį vaikų raidai.
Labai svarbu suprasti, kad net jeigu tėvas negyvena šeimoje su mama ir vaiku, bet yra aktyvus vaiko priežiūroje, t. y. vis tiek bendrauja, susitinka, prižiūri, – net nuo pat mažumės pastebimas didžiulis teigiamas poveikis atžalos raidai. Jei tėtis yra aktyvus, jau kūdikystėje vaiko kognityviniai gebėjimai yra geresni, greičiau lavinasi jo kalbiniai gebėjimai. Ankstyvajame amžiuje pastebimas teigiamas vaiko ugdymosi pokytis: jo mokslo pasiekimai kur kas geresni, jis greičiau išmoksta skaičiuoti, skaityti, sėkmingiau adaptuojasi socialinėje aplinkoje. Tėvų įsitraukimas paaugliškame amžiuje atsiliepia vaikų emociniam, psichologiniam ugdymui: mažesnė tikimybė, kad vaikas piktnaudžiaus alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis, pastebimas geresnis vaiko atsparumas depresijai, rečiau pasireiškia smurtinė elgsena. Tarp visų šių dalykų pastebima koreliacija.
Be to, įvairūs tyrimai rodo, kad vyrai, kurie įsitraukia į vaikų priežiūrą, turi didesnę savivertę, atsakomybės jausmą, ima labiau
rūpintis ir savo sveikata, rečiau serga lėtinėmis ligomis, dažniau lankosi sveikatos priežiūros įstaigose. Tad aktyvi tėvystė yra ne tik prasminga, bet ir labai pozityviai veikia visą šeimą.
– Tuomet kyla klausimas, kaip tą prasmę atrasti ir pamatyti, ypač kai vyras bando priimti sprendimą – tai visgi šeima ar karjera?
– Tie patys vyrai ir turi rodyti prasmę kitiems vyrams. (Šypsosi.) Ir matau, kaip kai kurie iš tikrųjų stengiasi ir bando įtikinti. Esu prisidėjęs prie projekto „Šiuolaikiniai tėčiai“ (instagrame @siuolaikiniaiteciai) – ten sutikau vyrų, kurie tikrai nori užkrėsti tėvyste ir kitus tėčius. Man patiko, kad tai nebuvo vien rožinėmis spalvomis nutapytas paveikslas – vyrai dalijosi ir sunkiomis akimirkomis, kai vaikas klykia, o tu nežinai, ką daryti. Tai iš tikrųjų pareikalauja daug laiko, iššūkių, tačiau geros emocijos viską atperka. Skaitant jų istorijas nesunku pastebėti, kad jie tikrai atrado buvimo su vaiku vertę. Tačiau kaip užtikrinti, kad visi vyrai tame pabūtų? Galbūt būtent valstybės skatinimo priemonės galėtų prie to bent šiek tiek prisidėti.
Pamenu, vienas sutiktas vyras pasakojo, jog kartą einant gatve su mažu vaiku kažkokia moteris jo paklaususi: „O tai kur mamytė? Gal serga?“ (Šypsosi.) Vadinasi, nors ir palaikome vyrus, jausmas, kad šalia vaiko būtinai turi būti mama, ne tėvas, vis dar įsišaknijęs. Tai galbūt taip pat šiek tiek stabdo vyrus nuo aktyvesnio įsitraukimo. Retsykiais iš už pakampių pasigirstantis komentaras gali priversti pasijusti prastai ar nejaukiai. Tad ši socialinio lūkesčio apkrova taip pat apsunkina vyrų pasirinkimus.
– Ar tokius pavyzdžius galima sieti su stereotipu „auginti vaikus – nevyriška“?
– Čia yra įdomu, kadangi, manau, egzistuoja abi pusės. Apklausos ir visuomenės nuomonė rodo, kad nėra vienos aiškios tendencijos apie lyčių vaidmenis ir lygybės supratimą. Analizuodami apklausas matome, kad yra dalis progresyviai mąstančių žmonių, kurie niekad nepasakytų, kad tai nevyriška, nes vaikas yra abiejų; tačiau dalis vis dar teigia, kad vaikų auginimas yra mamos rūpestis, juk „mamos žino geriausiai“, lai vyras aprūpina šeimą materialiai.
Egzistuoja abu požiūriai, ir negalėčiau pasakyti, kad vienas keičia kitą. Gali būti, kad netgi tame pačiame žmoguje gyvos tiek progresyvios, tiek konservatyvios nuostatos. Pavyzdžiui, iš apklausų matome, kad visuomenės dauguma norėtų, kad vyrai būtų švelnesni, jautresni, labiau įsitrauktų į šeiminį gyvenimą, tačiau kai kalba pasisuka ne apie vyro charakterio savybes, būdą, o apie jo vaidmenis, išryškėja labai konservatyvios pažiūros: mes vis dar norime, kad vyras uždirbtų daugiau už savo partnerę, kad karjera jam rūpėtų labiau nei moteriai.
Taip iš vyro reikalaujame tradicinių vaidmenų, tačiau kartu norime, kad kaip žmogus jis būtų švelnesnis, progresyvesnis, nuosaikesnis. Įsivaizduokime vyrą, kuris bando atitikti abu šiuos polius: ką gi tokiu atveju jam pasirinkti – ar daugiau būti su šeima, ar daugiau dirbti? Ar jis turi būti šeimyniškas, ar nuožmus, siekiantis karjeros?
18
19
20
Būdų įvesti sistemai yra pačių įvairiausių, tačiau jei viską paliksime nebyliam susitarimui, nėra šansų, kad šie darbai, situacija buityje išsilygins.
Vis dar susiduriame su šia dilema, ir jei dirbsime tik viena kryptimi, skatinsime tik progresyvias nuostatas, bet nemažinsime stereotipų, tas pleištas gyvuos ir tik didės. Norėdami, kad kuris nors požiūris labiau pirmautų (šiuo atveju sutariame, kad progresyvios nuostatos yra naudingesnės, mažiau žalojančios), turime mažinti ir diskriminacinį, stereotipinį mąstymą. Kitaip ir toliau sėdėsime ant dviejų kėdžių ir situacija išliks sudėtinga.
– O kokiais būdais darbdaviai galėtų prisidėti prie lyčių lygybės šeimoje vystymo? Ar tai galėtų būti hibridinis darbo modelis, trumpesnė darbo savaitė?..
– Geras klausimas – labai sudėtingas ir mažai ištyrinėtas. Iš pirminių mokslinių tyrimų ir studijų apie karantino laikotarpį matome, kad lankstumu darbe daugiau naudojasi moterys. Kai buvo įvestas karantinas ir dirbome tik iš namų, vyrai taip pat pajuto, ką reiškia būti šeimoje ir ja rūpintis. O kai prasidėjo hibridinis darbas, anot tyrimų, labiau linkusios juo pasinaudoti ir dažniau dirbti iš namų buvo moterys. Kai kurie lyčių lygybės ekspertai ėmė kalbėti apie lyčių lygybės riziką: mes labai ilgai stengėmės, kad moterys dalyvautų darbo rinkoje, kad dirbtų šiuose puikiuose ofisuose, bet įvedus hibridinį darbą buvo pastebėta, kad kai kur darbovietės ir vėl tapo vyriška aplinka, moterys vėl ten nefigūruoja. O juk prezenteizmas, buvimas darbo vietoje fiziškai, visada geriau atsiliepia karjerai. Mes turime idealaus darbuotojo paveikslą – toks darbuotojas pasišventęs darbui, visada yra savo darbo vietoje, gali bet kada imtis iškilusios užduoties. Tad jei moterys kaip grupė izoliuojasi ir tuo metu fiziškai darbo vietose jų nėra, yra tikimybė, kad jos nukentės ir karjeros prasme.
Darbdaviui labai sudėtinga ką nors šioje srityje reguliuoti – juk jie negali skirti specialių išmokų vyrams. Tačiau gali apskritai palengvinti vaiko priežiūros naštą, tai reiškia, iš esmės palengvinti gyvenimą moterims. Pavyzdžiui, darbovietėse vis dažniau įrengiami vaiko priežiūros kambariai – vaikai ten gali atvažiuoti po mokyklos, žaisti, skaityti, ruošti pamokas, kol mama ar tėtis baigs darbą.
Pastebėjome įdomų dalyką, kad didžiausia problema iškyla, kaip užimti vaikus vasaros atostogų metu. Vasaros atostogos juk labai ilgos, seneliai jau pavargo, tad ką gi vaikams veikti... Šiuo metu dirbu „Ignitis grupėje“ Žmonių gerovės, įvairovės ir įtraukties vadovu ir šiais metais vykdėme pilotinį tyrimą – savaitės trukmės vaikų stovyklą, kurioje nuo ryto iki pat darbo dienos pabaigos vaikams vyko įvairūs STEAM krypties užsiėmimai. Kai kurie tėvai vaikus į stovyklą leido net du kartus, nors turinys ir buvo tas pats. Vadinasi, tai tikrai reikalinga.
– Mane sudomino neseniai išgirstos tavo mintys apie partnerių atsakomybės pasiskirstymą šeimoje. Ar gali apie tai papasakoti daugiau?
– Kai kalbame apie „antrą pamainą“, ji dar apčiuopiama fiziškai, nes matome išplautas grindis ar sukrautus skalbinius; tačiau kai kalba pasisuka apie atsakomybės pasiskirstymą, viskas tampa dar sudėtingiau. (Šypsosi.) Atsakomybių, pareigų pasiskirstymas taip pat yra darbas, tačiau jo apčiuopti mes negalime, tai – mentalinis vyksmas, dar vadinamas „mental load“ (liet. psichologinis krūvis). Tai visi tie rūpesčiai, kurie niekada nepalieka minčių.
Pavyzdžiui, jei planuojama vykti į kelionę, kas gi šeimoje pagalvoja apie maršrutą, nakvynę, daiktus, kuriuos reikia pasiimti? Kai artėja šventės, kas gi pagalvoja apie visas dovanas, kurias reikia padovanoti? O kiek komiškų situacijų esame girdėję apie tai, kur kas namuose yra padėta... Kas geriausiai žino, kur stovi kečupas, kokių valymo priemonių atsargas reikėtų pasipildyti? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pats neatsimenu gimtadienių, tačiau juos visus puikiai pamena mano partnerė. Vadinasi, žmogus turi nuolat savo galvoje dirbti, viską apgalvoti, prisiminti. Visu tuo neretai rūpinasi moterys, neretai jos yra atsakingos už tą nematomą psichologinį krūvį.
Tai dar sudėtingesnis fenomenas, kuris sukelia ypatingą nuovargį ir erzulį: negana to, kad turi apeiti ir apkuopti visus savo tvartus, dar turi ir nuolat apie juos mąstyti. (Šypsosi.) Ir gali pasirodyti, kad čia nesąmonė, kas nors sakys: „Negi sunku atsiminti?.. Jei mano žmona visada rašė atvirukus, tai atsimins tą gimtadienį ir šįkart.“ Labai lengva šias temas nurašyti, sakyti, jog tai visai nesvarbu, ką mes čia knaisiojamės, bet tos smulkmenos susideda į vieną santykių dėlionę ir galiausiai tuos santykius gadina – vyrai galvoja, kas čia blogo, o moterys tiesiog nebetenka kantrybės, kai vyras ir vėl nežino, kur stovi tas pomidorų padažas. Vienintelė išeitis yra iš tikrųjų susėsti ir rimtai apie tai pasikalbėti.
Geriausia visą buitį tiesiog traktuoti kaip darbą: jei neturime vaiką prižiūrinčios auklės ar aukliaus, imkime ir pasiskirstykime darbus patys. Mano rekomendacija – tiesiog labai konkrečiai prie kiekvieno darbo surašyti vardus, savaitės dienas, galbūt parsisiųsti programėlę ir ten rūšiuoti užduotis. Būdų įvesti sistemai yra pačių įvairiausių, tačiau jei viską paliksime nebyliam susitarimui, nėra šansų, kad šie darbai, situacija buityje išsilygins. Kas nors visada trupučiuką tingės, kam nors visada bus patogu taip, kaip yra, ir bus ieškoma tūkstančio ir vieno pasiteisinimo, kodėl negaliu atlikti vieno ar kito darbo. (Šypsosi.)
21
22
Su tokiu šūkiu kadais užsimezgė dviejų grandų – „Švyturys nealkoholinis“ ir Kauno „Žalgirio“ – bendradarbiavimas. Jau ne vienus metus „Švyturys nealkoholinis“ yra ištikimas žaliai baltos komandos užnugaris, tačiau šiemet ši partnerystė įgavo dar vieną naują kryptį. Partneriai krepšinio sirgaliams siekia sukurti įsimintiniausią sezoną, todėl kartu su ekscentriškuoju menininkų duetu „Egyboy“ pristato oficialią sirgalių aprangą. Su Remigijumi ir Egidijumi Praspaliauskais, „Egyboy“ kūrėjais, šiandien ir kalbamės.
Geriausi palaiko geriausius
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: Kipras Štreimikis
– Remigijau, Egidijau, papasakokite apie savo naująjį projektą – kartu su „Švyturys nealkoholinis“ ir „Žalgiriu“ sukurtą mini kolekciją krepšinio fanams. Kokia ji?
– Kūrybos tikslas ir gairės buvo ganėtinai konkrečios, tad mums beliko pasitelkti „Egyboy“ burtus ir... sukurti geriausius krepšinio marškinėlius Lietuvoje! Siekėme, kad jie būtų estetiškai originalūs ir modernūs, todėl gana sąmoningai vengėme tradicinės krepšinio atributikos elementų. Norėjosi, kad naujųjų marškinėlių žinutė būtų labai greitai nuskaitoma ir suprantama, o ant jų užrašyti žodžiai tūkstantinėje krepšinio arenoje banguotų it galinga jūra. Sirgalių jūra!
Šie produktai – tiek marškinėliai, tiek stačiakampio formos maišeliai – pagaminti iš organinės medvilnės ir yra dekoruoti pasitelkus senąjį kinų atspaudimo būdą –šilkografiją, o tai užtikrina ir aukščiausią kokybę. Žinoma, jei sirgaliai iš džiaugsmo marškinėlius nusiplėš – už tai mes neatsakome! (Juokiasi.)
– Tai kokios idėjos šioje kolekcijoje užkoduotos? Kodėl ėmėtės šio projekto –
kuo jis jums artimas, kuo įdomus?
– Pradėjus kurti marškinėlius „Žalgiriui“, prieš akis iš karto iškilo japonų dizainerio Issey’aus Miyakės 1992-aisiais Barselonos olimpinėms žaidynėms sukurta sportininkų uniforma.
Ši uniforma buvo labai išskirtinė ir originali, tą patį rezultatą norėjosi pasiekti ir mums – t. y. sukurti krepšinio fanų magiją. Iš daugelio variantų atsirinkome stipriausius dizainus, kurie yra paveikūs tiek nešiojant po vieną, tiek masiniame renginyje – kaip sirgalius jungiantis elementas, sukuriantis galingą jėgą.
Pirmasis dizainas su šūkiu „YEEEE!!!“ simbolizuoja pergalę arba paskatinimą žaidimo metu. Tūkstantinė sirgalių minia, vilkinti tokius marškinėlius, turėtų sukurti įspūdingą efektą, o ant marškinėlių esantis šūkis susijungtų į bendrą ir net kelis kilometrus per visą areną vilnijančią bangą. Antrasis dizainas – tai visiems gerai pažįstamas „Žalgirio“ sirgalių šūkis „žalia balta“, iš tolo atrodantis kaip žaliai ir baltai dryžuoti marškinėliai. Įkvėpimas jiems kilo
iš prancūziškosios estetikos – minčių apie Paryžių, Jeaną Paulį Gaultierį ir „Comme des Garçons“ kūrybos. Tai modernūs ir labai įsimintini produktai, kurių dizainai kalba patys už save, – interpretuokite juos kaip tik norisi!
„Egyboy“ marškinėliai spinduliuoja drąsą, originalumą, spontaniškumą, žaismingumą – tai, kas sukelia šypseną, apverčia pasaulį. Nebūtinai viskas turi būti juoda –mes skirtingi, mes vieningi. Laimingi ufonautai žalioje bendruomenėje.
– O gal ir patys esate krepšinio fanai?!
– Dar vaikystėje atsikėlę naktimis su broliu tiesiogiai iš Amerikos per televizorių stebėdavome NBA rungtynes, o ryte bėgdavome į kiemą kartoti vieno kito Kobės derinuko. Kai „Žalgiris“ su „Švyturys nealkoholinis“ pasiūlė sukurti istorinius marškinėlius, mums beliko sutikti. VAŽIUOJAM! Nėrėme stačia galva. Mums tai be galo malonus iššūkis. Pradėjus galvoti idėjas, jų pasipylė visa krūva, tačiau galiausiai išsirinkome dvi – nusprendėme, kad būtent šie šūkiai geriausiai atspindi komandos nuotaiką.
24
25
26
27
„Musu kurybos tikslas yra kaip ir musu žinutes ant marškineliu – einant gatve vieniems jos sukelia juoka, kitiems – laimes jausma. Juk gyvenimas yra gražus absurdas. Na, o musu simbolika ivairi – mums patinka žaisti ir iš esamo pasaulio lipdyti naujadarus.“
„Egyboy“ dizaino driblingas – tai žaidimas su pačia mada. Į priekį bet kuriame projekte mus veda tokios kultinės asmenybės kaip krepšinio žvaigždė Dennisas Rodmanas – savo išskirtiniu stiliumi jis padarė didelę įtaką tiek mūsų kūrybai, tiek stiliui.
– Remigijau, „Egyboy“ susikūrė prieš daugiau nei dešimtmetį! Papasakokite, kur ši mados kelionė judu nuvedė?
– Neblogai prekiavome savo produkcija Azijos rinkose, prieš pandemiją su savo prekės ženklu „Egyboy“ mums pavyko atsidurti tokiose prestižiniuose tinkluose kaip „Lane Crawford“ – tai prabangiausias prekybos tinklas Kinijoje. Vis dėlto gyvenimas nestovi vietoje ir viskas greitai keičiasi. Pasaulis apsivertė – vieną dieną stovi ant tilto, o kitą dieną jo nebėra! Šiais permainų laikais vykdome nemažai meno projektų, bendradarbiaujame su įvairiomis kompanijomis, vystome naują „Egyboy“ kolekciją ir džiaugiamės laisve – tiek kaip prekės ženklas, tiek kaip paprasti žmonės.
– Kadais kūrėte tarp Vilniaus ir Sidnėjaus, o šiandien jūsų kelyje – ir Paryžius. Kaip į jūsų akiratį pateko šis miestas? Kuo jis jums įdomus?
– Prieš pandemiją Paryžiuje pristatėme šešias „Egyboy“ kolekcijas – iš karto sulaukėme didelio susidomėjimo ir sėkmės. Paryžius mus labai įkvepia – ten pilna visokiausio plauko žmonių. Į mados ir menų sostinę juos traukia vis skirtingi dalykai: kas čia atvyksta suvalgyti krembriulė, kas pažiūrėti garsiausių meno parodų ir prisiliesti prie originalų, kas pristatyti
savų kolekcijų. Tai labai gyvas miestas, jame daug atsitiktinumų, romantikos, keistuolių ir siurprizų ant kiekvieno kampo!
– Kai kalbėjomės prieš penkerius metus, sakėte, kad jūsų stilius gali būti apibūdintas kaip ekspresyvus primityvizmas. Ar šiandien šios idėjos jums vis dar aktualios? – Visą laiką kaip menininkai ieškome naujų ekspresijos būdų, mėgstame eksperimentus, mums patinka tam tikra prasme šokiruoti –įdomu sukurti ką nors dar niekur nematyto. Ką nors kaip nematomas dramblys kambaryje. Vis dėlto visi mūsų piešiniai yra sukurti su markeriu, visi iš pirmo braižo, nenaudojant jokių papildomų eskizų su pieštuku ar trintuku. Žinoma, jeigu kuriame didesnio formato paveikslus, juose naudojame dar kitokias technikas – spin table, šilkografiją, ready made technikas, laser printer on the walls!
Mūsų kūryboje yra daug ekspresijos, esame sukūrę savo „Egyboy“ slengą. Kada nors visi „Egyboy“ originalai bus išdėlioti vienoje parodoje. Ir nors kol kas visi konceptai dar dėžėse, jų yra tikrai nemažai – kolekcija auga!
– „Egyboy“ peržengia visas įmanomas mados prekės ženklo ribas ir, sakyčiau, net primena tam tikrą socialinį eksperimentą! Beveik esu tikra, kad savo kūriniais nesistengiate tik dailiai aprengti savo kliento? Kokius simbolius, prasmes savo kūryboje fiksuojate?
– Ačiū, visada stengiamės išlikti savimi. Manau, kaip prekės ženklui mums visada svarbu sukurti bendruomenę. Fanų būrį, kuriems priimtinos tos pačios vertybės, stilius
ir sulopyti džinsai. Žmonės linkę bendrauti būreliuose, tai juos daro laimingus. Hip hip hippie vibes!
Mūsų kūrybos tikslas yra kaip ir mūsų žinutės ant marškinėlių – einant gatve vieniems jos sukelia juoką, kitiems – laimės jausmą. Juk gyvenimas yra gražus absurdas. Na, o mūsų simbolika įvairi – mums patinka žaisti ir iš esamo pasaulio lipdyti naujadarus. Džiaugiamės šiais metais sukūrę interjerų, piešinių ant automobilių, savo „Egyboy“ asmeninę cikloramą, mąstome ir apie naują kvepalų liniją. Gyvenimas mažytis, tad nėra ko varžytis!
– Dėvėti „Egyboy“ kūrinius – it tam tikras pareiškimas. Ar patys dėvite savo kuriamus drabužius?
– Nevengiame patys nešioti savo kūrybos, labai mėgstame „LOVE IS“, „SUPER GIRLS DON’T SHIT“ ar „OUTFLUENCER“ marškinėlius. Aišku, kartais norisi neišsiskirti ir būti nematomam, neutraliam... Tačiau viskas tinka, kai yra tam tikra proga ir geras oras. Svarbiausia geras skonis, detalės ir skrydis. Skrisim, žinau, kad galim, o visa kita tik detalės!
– Kadais sakėte: jei piešinys nenustebina jūsų pačių – keliauja į šiukšlių dėžę!
– Kartais tenka pripiešti net ir šimtą to paties koncepto variacijų ir tik tada atsirinkti labiausiai akį traukiantį variantą. Visi kiti kriterijai išlieka tie patys – mums svarbu viską daryti su emocija, polėkiu, be didelio susireikšminimo ir be streso! Tada kuriasi geriausiai.
28
29
Šviesos ir spalvos žaidimai stikle
Tekstas: Daina Eičaitė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
Pabaigęs studijas Eindhoveno dizaino akademijoje latvių dizaineris Germans Ermičs kuria charakteringus išraiškingų formų ir spalvų stiklo baldus. Jo darbai eksponuojami galerijose Paryžiuje ir Milane, o įsibėgėjus rudeniui Vilniaus dailės akademija pasikvietė kūrėją su produkto dizaino studentais pasidalinti savo patirtimi kūrybinėse dirbtuvėse.
Shaping Colour, Design Miami_ Basel,Photo James Harris 2021
– Esi dirbęs su studentais iš Latvijos menų akademijos, dabar vedei kūrybines dirbtuves Vilniaus dailės akademijoje. Kaip manai, ar skiriasi lietuvių ir latvių dizaino mąstymas ir procesas?
– Nemanau, kad latvių ir lietuvių jaunieji dizaineriai skiriasi. Jie visi yra jauni, smalsūs žmonės, norintys studijuoti dizainą. Tačiau pastebiu kartų pokytį. Ši karta kitokia nei tada, kai aš buvau studentas. Pasaulis buvo kitoks, mes buvome šiek tiek kitokie, turėjome kitokius poreikius ir mokėjome geriau susikaupti.
– Kada supratai: noriu tapti kūrėju?
– Vaikystėje žaidžiau ledo rutulį, labai mėgau sportuoti, tad dizainas nebuvo mano mažų dienų svajonė. Tik vėliau gavau pirmąjį kompiuterį, pradėjau žaisti su grafikos programomis ir kurti tinklalapius. Po truputį ėmiau domėtis grafiniu dizainu, piešiau plakatus ir CD viršelius. Su draugais Latvijoje įkūrėme žurnalą „Veto“, kuris gyvavo dešimt metų. Kai atėjo metas rinktis, supratau, kad man dizainas patinka, iš to galiu išgyventi ir, svarbiausia, šioje profesijoje nenustoju mokytis. Įstojus į Eindhoveno dizaino akademiją mano dėmesys nukrypo į produkto dizainą. Tuo dabar ir užsiimu.
Dabar suprantu ir tai, kad ši profesija man suteikia galimybę gyventi labai įdomų gyvenimą – turiu galimybę susikurti savo darbotvarkę, keliauti po skirtingas pasaulio šalis, susipažinti su įdomiais žmonėmis ir savo specialybės profesionalais, su jais dirbti prie skirtingų projektų.
Nors dizainu užsiimu kiekvieną dieną, nejaučiu, kad tai mano darbas. Man niekada nenuobodu!
– Tavo bakalauro baigiamasis darbas 2011 metais Eindhoveno dizaino akademijoje buvo veidrodžiai „Isometric mirrors“. Šis projektas pastūmėjo toliau dirbti su stiklu, o dabar esi labiausiai atpažįstamas pagal „Ombre“ stiklinės kėdės dizainą ar instagramo paviljoną pavadinimu „Where The Rainbow Ends“ (liet. „Kur baigiasi vaivorykštė“). Kryptingai dirbi su ta pačia medžiaga – kas stikle tave labiausiai žavi?
– Nors daug dirbu su šia medžiaga, tačiau savęs nevadinu stiklo dizaineriu. Labiausiai stiklą savo kūryboje naudoju dėl galimybės žaisti su spalva. Mane domina techninės stiklo savybės – skaidrumas, atspindys, šviesa ir tamsa. Tai įvairialypė medžiaga, leidžianti atskleisti spalvą. Vis dar mokausi, kaip su ja dirbti skirtinguose kontekstuose, ar tai būtų baldas, interjeras, ar instaliacija, – vis reikia atrasti kitą stiklo apdirbimo būdą.
– Savo dizaino, dekoro objektuose kaip pagrindinį akcentą naudoji spalvą. O kaip yra tavo namuose, aplinkoje?
– Mano namuose spalvos raminančios, netraukiančios dėmesio. Mėgstu natūralius atspalvius ir medžiagas – medį, metalą, akmenį. Savo balduose mėgstu tyrinėti spalvą, tačiau namuose noriu nuo jos pailsėti.
32
Germans Ermičs, 2022
33
photo by Yvet van der Naalt
Circle Of Fifths for Wallpaper Handmade 2019 by Leon Chew
34 Ombr Glass Chair Jussi Puikkonen
35
Sunburst Tall Glass Chair, 2021 by Germans Ermičs
36
Instagram x Germans Ermičs, WTRE, Cannes Lions, 2019 - photo by Filips Šmits
– Kurdamas instagramo paviljoną bendradarbiavai su muzikos atlikėju Domenique’u Dumontu, taip pat latviu. Be to, su kompanija „Bang and Olufsen“ sukūrei dizainą, kurį prilietus sklinda natą atitinkantis garsas. Koks tavo santykis su garsu? Ar norėtum plačiau jį patyrinėti?
– Garso savaime nelaikau medžiaga. Jis neapčiuopiamas, bet su juo galima dirbti. Mane tai intriguoja. Kai kalbu apie spalvą, ją taip pat įsivaizduoju kaip medžiagą, tai ne tik apdailos elementas. Panašiai į šią idėją žiūrėjau ir bendradarbiaudamas su „Bang and Olufsen“. Garsui suteikiau fizinę formą, kurią galima paliesti ir išgirsti. Tai fizinė patirtis. Man tai įdomi kryžkelė – nepaliečiama, bet kūniška.
– Vilniaus dailės akademijoje vykusioje paskaitoje minėjai, kad pradedi dirbti su akmeniu. 2021 metais pasirodė ir tavo naujas kūrinys „Pele de Tigre“. Su kokiais iššūkiais susiduri keisdamas dizaino medžiagą?
– Kiekvienas projektas yra iššūkis. Man darbas su akmeniu – tai naujas skyrius mano dizaino karjeroje. Akmuo – nauja medžiaga ir būdas išreikšti idėjas. Labai panašiai, kaip ir dirbdamas su stiklu, domėjausi medžiagiškumu ir galimybėmis jį transformuoti. Stikle domėjausi spalva ir stiklo apdaila, apdirbimo būdais. O su akmeniu siekiu suprasti, ką galima šioje medžiagoje pakeisti, kaip su ja dirbti ir, galiausiai, ką galima iš jos sukurti.
Supratau, kad man įdomiausia – akmens tekstūra. Paprastai turiu puikiai poliruotų ir blizgančių akmens plokščių, bet man jos atrodo neįdomios. Mane domina tekstūriškumas, darbas su egzistuojančiu unikaliu kiekvieno akmens raštu. Savo medžiagų tyrimais ieškau būdų paryškinti natūralų akmens grožį ir sukurti pramoninį gamybos metodą. Kol kas viskas dar ankstyvoje stadijoje. Dar daug ką reikia ištirti ir išmokti.
– Darbas su akmeniu – labai senas ir dabar ypač populiarėjantis amatas. Ar nekyla noras savo rankomis prisiliesti prie akmens, išmokti jį apdirbti pačiam?
– Kai įkūriau savo studiją, sau pasakiau, kad pats atliksiu tyrimus ir kursiu dizainą, o gamyba užsiims žmonės, kurie yra savo srities profesionalai. Jaučiu didelę pagarbą amatininkams, kurie savo įgūdžius nugludino per daug metų praktikos. Man būtų sunku per trumpą laiką pasiekti tokią meistrystę. Nemanau, kad kada nors pats materialiai gaminsiu objektus, nebent tuo užsiimčiau kaip hobiu.
37
38
39
Instagram x Germans Ermičs, WTRE, Cannes Lions, 2019 - photo by Filips Šmits
MADOS DŽIAZAS
„Pamirškite taisykles“, – su tokiu šūkiu šaltąjį sezoną pasitinka „MAX&Co.“ Juk iš tiesų, tie, kas laužo mados taisykles, gyvena gerokai įdomiau! Derinkite, maišykite, atraskite save – lai šį sezoną jūsų rudeniškoje kasdienybėje karaliauja skirtingi raštai, audiniai ir ekstravagantiškos spalvos.
Rudens naujienų ieškokite parduotuvėse „MAX&Co.“ PLC „Panorama“, Saltoniškių g. 9, Vilniuje, PPC „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune, ir www.soulz.lt
PALTAS
„MAX&CO.“, 469 EUR
Iš vilnos sukurto šilto, tačiau judesių nevaržančio „MAX&Co.“ palto išskirtinumas – galimybė jį dėvėti iš dviejų pusių, taip kiekvienam deriniui suteikiant daugiau stiliaus variantų ir žaismingumo. Spalvų ir raštų pasirinkimas platus – nuo klasikiniais langeliais margintų žemės tonų iki sodrių rožinių ar žalių.
SIJONAS
„MAX&CO.“, 115 EUR
Įkvėptas septintojo dešimtmečio, A silueto trumpas sijonas, atrodytų, niekuo neišskirtinis drabužis, jei ne viena detalė – jis pasiūtas iš ypatingos medžiagos. Itin sodri burgundiška spalva traukia akį, o blizgios odos žėrėjimas įvaizdžiui suteikia cinkelio.
AULINUKAI
„MAX&CO.“, 299 EUR Šilti ir stilingi. Sakote, neįmanoma? Pažvelkite į šiuos naujosios rudens / žiemos „MAX&Co.“ kolekcijos aulinukus, kurių dizainą įkvėpė... kalnai! Jie atitinka visus geriems batams keliamus kriterijus: patogūs, įdomaus dizaino, nepriekaištingos kokybės. Nepamainomas apavas tiek darbui, tiek laisvalaikiui.
40
STILIUS
„MAX&Co.“ archyvas
Nuotraukos:
STILIUS, ATSPINDINTIS ASMENYBĘ
Šis „MAX&Co.“ ruduo – tai odė spalvoms ir energija trykštančiai madai, nepamirštant ir klasikinių elementų. Juk šiuolaikinė mada kalba būtent apie tai – kaip atrasti balansą tarp tendencijų bei klasikos ir susikurti savitą stilių. Tokį, kuris atspindėtų būtent jus.
Rudens naujienų ieškokite parduotuvėse „MAX&Co.“ PLC „Panorama“, Saltoniškių g. 9, Vilniuje, PPC „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune, ir www.soulz.lt
ŠVARKAS
„MAX&CO.“, 219 EUR
Dar vienas naujosios kolekcijos drabužis, kurio įkvėpimas atkeliavo tiesiai iš septintojo dešimtmečio. Kvadrato formos siluetas, priekinės kišenės, išskirtinė medžiaga. Rinkinės iš dviejų spalvų – sodrios bordinės ar švelnios pieno. Derindami su tos pačios medžiagos sijonu sukursite vientisą ir akį traukiantį įvaizdį.
SUKNELĖ
„MAX&CO.“, 279 EUR
Vidutinio ilgio suknelė turbūt yra vienas universaliausių drabužių šiuolaikinės moters spintoje. Nešiokite su ilgaauliais batais ir švarku – toks derinys idealiai tiks rudens ar žiemos šventėms. Žemės spalvų raštai padės įsijausti į šaltojo sezono atmosferą.
RANKINĖ
„MAX&CO.“, 219 EUR
Maža, talpi, nepamirštamo dizaino – tokia yra „MAX&Co.“ rankinė „Luna“, dekoruota pitono odos raštu ir jau klasika tapusiomis aukso spalvos detalėmis. Turi prisegamą rankeną, tad nešiojimo galimybės – beribės.
41 STILIUS
„MAX&Co.“ archyvas
Nuotraukos:
The Gentlewoman. Šiuolaikinis moteriškumas. Koks jis?
Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas
Stilius: Inga Sinkevičienė
Makiažas: Eginta Radžiūnaitė
Plaukai: Emilija Šimukauskaitė
Modelis: Julija Steponavičiūtė
Moteriškumo sąvoka savo reikšmėmis yra linkusi kisti bei transformuotis. Priklausomai nuo ideologijos, laikmečio, kultūros, visuomenės santvarkos ir kitų veiksnių, keičiasi tiek pats moteriškumo suvokimas, tiek jo interpretacija socialinėje erdvėje. Ir nors gyvename itin šiuolaikiškoje visuomenėje, net ir šiandien gausu stereotipinių idėjų, kaip moterys turėtų atrodyti. Šios fotosesijos tikslas – ištrinti ribas tarp banalių moteriškumo ir vyriškumo polių.
Tyrinėjant moteriško kostiumo istoriją, neįmanoma pamiršti jo vaidmens – juk būtent moteriškas kostiumas simbolizuoja moterų nepriklausomybės triumfą. Nykstanti riba tarp vyriškumo ir moteriškumo, sąmoningai atsisakant stereotipinių lyčių vaidmenų, pabrėžia ne tik moteriško vaidmens svarbą, bet ir trapiausius jo bruožus. Vis drąsiau kalbame apie socialines ir emocines problemas, todėl itin svarbu būti pavyzdžiu ir menine kalba pasakyti: galime būti skirtingos.
MADA
Drabužiai: „Flow by Inga Sinkeviciene“
Odinis lietpaltis: „Massimo Dutti“
Juvelyrika: DUST ir Ingos Sinkevičienės bendra kolekcija
PALTAS „SPORTMAX“, 779 EUR | SOULZ.LT
Šis dvieilis iš natūralios vilnos sukurtas paltas „Sportmax“ – nepakeičiamas drabužis vėsią rudens dieną. Paltą galima dėvėti tiek su diržu, tiek be jo, taip sukuriant du skirtingus įvaizdžius. Lengvai derinama ir nepretenzinga smėlio spalva paltui suteikia ilgaamžiškumo ir universalumo jausmą.
STILIUS
SUŠILDYTI SIELĄ
Naujojoje rudens / žiemos „Soulz“ kolekcijoje atrasite viską, ko tik gali prireikti išskirtinį stilių mėgstančiai asmenybei. Nuo nepamainomų šaltojo sezono drabužių iki pačių mažiausių aksesuarų –geras stilius šį šaltąjį sezoną tikrai sušildys jūsų sielą!
Naujausių „Sportmax“, „Sandro“, „Weekend Max Mara“ ir kitų prekės ženklų rudens / žiemos kolekcijų moterims ieškokite www.soulz.lt
ŽAKETAS „SANDRO“, 325 EUR | SOULZ.LT
Tamsiai pilkos spalvos susagstomam žaketui „Sandro“ įmantrumo suteikia ne tik tekstūrinės aukso spalvos sagos, tačiau ir išskirtinė detalė –plati gėlėmis siuvinėta žydros spalvos apykaklė. Jokių abejonių – šis drabužis taps rudeninės jūsų spintos pažiba.
AULINUKAI „WEEKEND MAX MARA“, 339 EUR | SOULZ.LT
Odiniai „Weekend Max Mara“ aulinukai sužavės visas, mėgstančias patogią, tačiau elegancijos neprarandančią avalynę. Šie vandeniui atsparūs batai tiks tiek ramiems pasivaikščiojimams mieste, tiek energingam laisvalaikiui gamtoje.
52
Nuotraukos: „Soulz“ archyvas
RUDENINIAI MADOS NUOTYKIAI
ŠVARKAS „BOSS“, 409 EUR | SOULZ.LT
Vienaeilis vyriškas švarkas „Boss“ – drabužis tiems, kurie vertina praktiškumą, tačiau nepamiršta ir stiliaus. Švarką derinkite prie baltų marškinėlių ir platesnių tamsiai mėlynų džinsų, rinkitės iš dviejų klasikinių spalvų – tamsiai pilkos ar sodrios kupranugario.
Rudens / žiemos sezonas mados mylėtojams kaip niekada dosnus – nuo nepamainomųjų „trench“ stiliaus lietpalčių iki trumpų odinių striukių. Juk būdų, kaip atrodyti stilingai, yra begalė – telieka įjungti savo fantaziją ir drąsiai leistis į mados nuotykį!
Naujausių „Boss“, „Hugo“, „Diesel“ ir kitų prekės ženklų rudens / žiemos kolekcijų vyrams ieškokite www.soulz.lt
ODINĖ STRIUKĖ „HUGO“, 749 EUR | SOULZ.LT
Tamsiai ruda odinė baikerio tipo vyriška striukė – modernus drabužis, kuriantis kiek atskalūnišką įvaizdį. Striukės išskirtinumas – lengvai nusegama balta „Teddy“ stiliaus apykaklė.
LIETPALTIS „DIESEL“, 379 EUR | SOULZ.LT
Turbūt niekas neprieštaraus – lietpaltis šiuo metu išgyvena tikrą mados renesansą! Šis klasikinės kupranugario spalvos vyriškas „Diesel“ lietpaltis su gobtuvu didžiuojasi itin moderniu siluetu, tačiau nepameta ir praktiškumo.
53
Nuotraukos: „Soulz“ archyvas
Ruduo, matcha ir negirdėtos istorijos
Vieną lietingą rugsėjo rytą „Lamų slėnis“ sukvietė visus savo bičiulius pasidžiaugti naujuoju rudens popieriniu albumu ir vienas kitu!
Šįkart susitikome naujojoje Jono Meko Skersvėjyje įsikūrusioje arbatinėje „Yugen Tea“, kur prie gardžios arbatos skanavome nepakeičiamus „Tų kepėjų“ skanėstus ir klausėmės arbatinės įkūrėjos Giedrės edukacijos apie japonišką arbatą.
Dėkojame kiekvienam atėjusiam pasidžiaugti drauge –lamų širdyse gera ir ramu!
Naujojo numerio ieškokite spaudos prekybos vietose.
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
Sveiki atvykę į 2022-uosius, kur šviestuvus savo namams galima... užsiauginti! Taip, perskaitėte teisingai – užsiauginti. Kaip grybus. Apie tokį gyvą, tvarų ir ekologišką dizainą mums pasakoja produkto dizaineriai Jurgis Judžentis ir Gabija Zinčiukaitė, pristatantys iš grybienos pagamintą šviestuvų kolekciją „Nunoko“.
Užduotis – sunokinti šviestuvą
Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė
Nuotraukos: Augustinas Grikis
– Jurgi, Gabija, kaip judu atradote dizaino, o po to – ir grybų pasaulį?
Jurgis: Su Gabija susipažinome vedami noro išmokti kurti daiktų dizainą. Ilgą laiką tai darėme individualiai, tačiau supratome, kad dirbdami kartu papildysime vienas kito silpnąsias vietas, o stipriąsias – padvigubinsime. Galima sakyti, kad „Nunoko“ – vienas pirmųjų mūsų projektų kartu. Labai džiaugiuosi, kad bendra meilė kokybiškam dizainui suartino mus ir asmeniniame gyvenime, o atrastas grybų pasaulis lėmė bendro kūrinio – „Nunoko“ – atsiradimą.
Gabija: Į dizaino pasaulį mus atvedė polėkis tiksliesiems mokslams ir menui. Susipažinome industrinio dizaino studijų metu, kurdami bendrus projektus, neatskiriami tapome ir dizaino užkulisiuose. Grybieną Jurgis atrado ruošdamas bakalauro projektą, po kurio taip ir nenustojome diskutuoti apie šią medžiagą, kol galiausiai nutarėme ją išbandyti sukurdami šviestuvus.
– Dabar turbūt pats tinkamiausias metas papasakoti mums apie grybų karalystę iš biologinės pusės. Kuo grybai skiriasi nuo augalų ir gyvūnų?
Jurgis: Tai magiška, iki galo neištirta ir nuo žmogaus neatsiejama karalystė. Tačiau patys grybai yra tik nedidelė šio organizmo dalis. Grybų šaknys, susipynusios į didžiulius tinklus – vadinamąją grybieną, dažniausiai yra keliolika kartų didesnės nei pats grybas. Grybai, skirtingai nei augalai, nesigamina maisto patys, jie kaip ir gyvūnai maistines medžiagas turi gauti iš išorinių šaltinių.
Gabija: Dar vienas išskirtinumas, jog grybai vizualiai nesiekia būti pastebėti, atvirkščiai – jie miško paklotėje gyvena tarsi slaptą savo gyvenimą.
– Ką gi valgo grybai ir kaip jie valgo?
Jurgis: Grybai minta organinėmis medžiagomis, kurių jiems suteikia medžiai. O šie iš grybų gauna pagalbos siurbiant vandenį bei neorganines medžiagas. Taip susidaro abipusiškai naudingas ryšys. Maitindamiesi grybai tarsi sutvarko aplinką ,,suvalgydami“ negyvus gyvūnus ir augalus.
– Vienas bičiulis, kuris taip pat domisi grybienos pritaikymu, mėgsta juokauti, jog iš tikrųjų čia visur yra grybų pasaulis, – pritartumėte tam?
Jurgis: Tikrai taip! Be grybų, matomų paviršiuje, tai, kas slepiasi žemėje, – dar įspūdingiau! Ten slypi ilgiausi ir tankiausi grybienos klodai, kurie šakojasi į visas puses ir susijungia į kilometrinius tinklus. Jie visur aplink mus, su kiekvienu įkvėpimu į organizmą patenka grybų sporos, tačiau dėl jų slapukiško gyvenimo mes grybų dažniausiai nepastebime.
– O kaip ir kada grybiena tampa tinkama medžiaga pramonei ar dizainui? Ar grybienos kultūroms reikia ypatingos auginimo terpės?
Jurgis: Mūsų naudojamas biokompozitas susideda iš agrokultūros atliekų ir grybienos. Rišiklis gali būti pjuvenos, augalų stiebeliai ar kitos natūralios medžiagos. Mūsų šviestuvuose naudojami pluoštinių kanapių stiebai.
Gabija: Norint, kad minėtos medžiagos susirištų ir grybiena pradėtų augti, reikia sukurti drėgną uždarą terpę su nedideliu deguonies kiekiu. Medžiagoms suaugus į vienalytę formą, augimo procesas turi būti nutrauktas, tam reikia ją išdžiovinti 70–80 laipsnių temperatūroje.
60
61
62
– Galima sakyti, kad šviestuvų formas patys grybai ir padiktavo?
Gabija: Grybų kepurės ir koteliai ne tik įkvėpė šviestuvų formas, bet ir tapo jų pavadinimais: pakabinami – Kepurė ir Kepurėlė, pastatomi – Kotas ir Kotelis. Taip pat ir prekės ženklo pavadinime norėjome pabrėžti unikalią grybienos biokompozito savybę – nokimą. Kad medžiaga taptų balta ir įgautų norimas formas, grybiena turi pakankamai prinokti. Dėl šio kelias dienas trunkančio augimo proceso pasivadinome „Nunoko“.
Jurgis: Gyvasis pasaulis yra geriausias inspiracijos šaltinis. „Nunoko“ šviestuvai sukurti remiantis organiškomis, apvaliomis formomis, primenančiomis grybus. Norėjome išlaikyti minimalistinį ir neapkrautą dizainą, sužavėti smulkiomis, bet nugludintomis detalėmis. Planuojame plėsti asortimentą, galbūt semtis idėjų iš įdomesnių, ekstravagantiškesnių formų grybų. – Kiek laiko užtrunka tokį šviestuvą sunokinti?
Jurgis: Sudėjus grybienos medžiagą į formą, ji auga 3‒5 dienas, tačiau paskui sunokusį šviestuvą dar reikia išdžiovinti – nutraukti grybienos augimą. Tai trunka dar kelias dienas.
Gabija: Auginimas tiesiogiai priklauso nuo drėgmės, šviesos ir temperatūros. Pastebėjome, jog žiemą šviestuvai sunoksta žymiai lėčiau nei vasarą. Žinoma, kiekvienas šviestuvas auga skirtingai, tad reikalinga žmogaus priežiūra ir įvertinimas, ar jau laikas traukti iš formos, ar reikėtų panokinti ilgiau.
– Galima sakyti, kad tam tikra prasme dirbate su gyvu dizainu. Ar esate patyrę kokių netikėtumų?
Jurgis: Įdėjome daug pastangų bandydami pažaboti šią medžiagą, t. y. kiekvieną šviestuvą padaryti identišką. O tada supratome, jog nuklydome nuo pirminės natūralumo idėjos ir nereikėtų kovoti prieš grybienos prigimtį – netobulumai ir padaro ją išskirtinę.
Gabija: Pasinaudojome patarimais, kuriuos radome grybienos entuziastų gretose, taip pat daug informacijos reikėjo surinkti bandant ir rengiant prototipus. Itin įdomu stebėti procesą. Pavyzdžiui, antrą auginimo dieną susidaro kondensatas, tad juokaujame, jog grybas prakaituoja, tarsi stengdamasis kuo greičiau užaugti. Tikrai atrodo, lyg augintume gyvą būtybę. – Ką šiuo projektu norite pabrėžti?
Jurgis: Vienareikšmiškai – gamtos grožį. Kaip ir minėjau, tai ne tik puikiausias kūrybos įkvėpimo šaltinis, bet ir žmonijos namai plačiąja prasme. Norėjome atspindėti šią mintį ir pabrėžti, jog savo asmeniniuose namuose reikėtų rinktis kuo artimesnius gamtai sprendimus. Ne vien dėl ekologinio aspekto, bet ir dėl to, kad žmogus gamtoje jaučiasi gyviausias.
Gabija: Dėl prigimtinio ryšio su gamta žmogus visuomet pajaus skirtumą tarp dirbtinumo ir natūralumo. Tai ryšys, kurį mes norime puoselėti. Mūsų tikslas – pritaikyti, supažindinti ir atskleisti grybienos grožį, juolab kad ši medžiaga iki šiol nebuvo plačiai taikoma. Vis dėlto tyrimai rodo, kad grybiena bus vis plačiau naudojama net ir maisto pramonėje, pavyzdžiui, kaip mėsos pakaitalas. Šiuo metu jau atliekami eksperimentai ir gaminant kompiuterių komponentus.
63
Jurgis: Grybiena pastarąjį dešimtmetį vis populiarėja įvairiuose sektoriuose: gaminamos garso izoliacinės panelės, grindų plokštės ir statybinės perdangos. Dažniausias panaudojimas – pakuotėms, siekiant pakeisti polistireną.
– Pasidalykite, kokie yra grybienos kaip dizaino medžiagos privalumai ir trūkumai?
Jurgis: Verta pabrėžti, jog kompozitai iš grybienos yra visiškai ekologiški ir tvarūs. Medienos industrijos atliekos, pavyzdžiui, pjuvenos, taip pat prikeliamos antram gyvenimui. Jokių dažų, klijų ar kitų medžiagų. Produktai iš grybienos gaminami formose, o tai leidžia dizaineriui kurti įvairiausius trijų dimensijų gaminius. Taip pat dėl šio gamybos aspekto kūriniai gali būti tiražuojami. Kaip trūkumą, kuris ir stabdo šios medžiagos platesnį panaudojimą, išskirčiau menką jos paviršiaus atsparumą – dažnai liečiantis grybiena dėvisi, gali pradėti byrėti.
Gabija: Dar vienas iš privalumų – atsparumas ugniai. Gaisro atveju medžiaga smilksta, tačiau neužsiliepsnoja. Taip pat išdžiovinta grybiena yra tarsi nebegyva, todėl nesukelia alergijų ir neskleidžia kvapo. Kaip trūkumą galima būtų įvardyti auginimo procesą, kadangi tam reikalinga atidi priežiūra, be jos medžiaga peraugtų ir įgautų kitokį estetinį vaizdą, nei siekiama.
– „Nunoko“ neabejotinai žavi ir vizualiai. Kuo vizualumas jums svarbus kaip daiktų dizaino kūrėjams?
Jurgis: Tiek šioje šviestuvų kolekcijoje, tiek kituose darbuose siekiu atrasti balansą, neaukoti funkcionalumo ir praktiškumo dėl estetinio vaizdo. Daiktų dizaine vienodai svarbūs visi šie faktoriai. Šiame projekte atsiranda dar vienas svarbus elementas – ekologija.
Gabija: Iš pradžių manėme, kad sunkiausia bus sugalvoti šviestuvo formą, bet iš tiesų beveik tiek pat laiko prireikė surasti lininį laidą ir kokybišką stiklinę matinę lemputę – kad visi komponentai derėtų tarpusavyje. Džiaugiamės, kad pastangos buvo pastebėtos ir šviestuvas ,,Kepurė“ laimėjo konkurso ,,Geras dizainas 2021“ prizą.
– O kuo jus pačius žavi grybai? Gal yra kokia mažai žinoma, smagiai keista jų savybė?
Jurgis: Mane asmeniškai labai nustebino grybų, tiksliau, grybienos savybė sujungti medžius tarpusavyje. Grybiena leidžia medžiams vieniems kitais rūpintis, pavyzdžiui, siųsti daugiau maistinių medžiagų nusilpusiam tos pačios rūšies medžiui. Grybieną galima suvokti kaip gyvojo pasaulio tarpusavio ryšį, tokį tinklą kaip mums internetas.
Gabija: Anksčiau aš visus grybus įsivaizdavau tik kaip baravykus ir voveraites, nevalgomas musmires ar sienų pelėsius. Susipažinusi su grybienos biokompozitu ir pradėjusi domėtis plačiau, net nustebau, koks didelis iš tiesų yra šis pasaulis ir koks jis neatsiejamas nuo žmogaus. Mane labiausiai žavi mintis, jog grybiena yra gyvų organizmų pradžia ir pabaiga, žmogaus maistas, daiktai, vaistai ir nuodai.
66
67
68
69
Lisabonoje, kur ruduo dar vis lepina saulės spinduliais, širdis džiaugiasi išgirdusi lietuvišką ,,Labas!“ Su Aivaru Vilučiu, jaunuoju astrobiologijos mokslininku ir mokslo populiarintoju, pasimatome parke ant kalvos, kur nuo vandenyno atpučia brizas. Kalbamės apie mokslo atradimus, kurie gimsta laboratorijoje skambant simfoninei muzikai. Neaplenkiame ir ne ką mažiau svarbių gyvenimo patirčių, lydimų kirų klyksmų ir gatvės muzikantų, kelių savaičių atostogoms Portugalijoje išsitęsus iki kelių mėnesių.
Mokslo ir gyvenimo atradimai
Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas
– Aivarai, sekant tavo kelią nuo kūrybos komunikacijos iki neurobiofizikos studijų ir dabartinės mokslininko veiklos rodos, jog esi itin įvairialypė asmenybė. Kaip šiandien pats prisistatai?
– Nuoširdžiai, man tai vienas iš sudėtingiausių ir labiausiai gąsdinančių klausimų. Turiu daug veiklų ir nesinori klijuoti sau vienos etiketės. Ne kartą prisistatęs išgirdau, kad manęs „per daug“. Vis dėlto bėgant laikui supratau, kad problema tikriausiai slypi kituose žmonėse, negebančiuose manęs priimti tokio, koks esu, nes aš savęs sumažinti juk irgi negaliu. Šiuo metu dirbu pagal savo pirmas kūrybos komunikacijos studijas, studijuoju biomedicinos tyrimų magistrą. Paprasčiausiai galiu sakyti, kad vėl esu pirmakursis studentas, galintis daryti visas įmanomas klaidas.
– Kuo tave patraukė mokslas?
– Mokykloje nemaniau, kad dar įmanoma tapti išradėju, rodės, kad viskas pasaulyje jau yra išrasta. Tačiau pirmame neurobiofizikos studijų kurse suvokiau, kad galiu daryti atradimus. Kiekvienas mokslininkas, analizuodamas tyrimų rezultatus, gali bet kada suprasti, kad atrado tai, ko dar niekas nežino, ir pajusti tą ,,eureka!“ momentą. O mes apie pasaulį dar nežinome labai daug. Manoma, kad mūsų smegenys yra išnagrinėtos mažiau negu kosmosas. Mokslas mane patraukė savo nežinomybe ir galimybe prisidėti
prie tos nežinomybės atradimo.
Iš prigimties save laikau visur kūrybiškumo ieškančia asmenybe. Mane nustebino, koks mokslas gali būti kūrybiškas, nors paprastai gyvenime gana retai nustembu. (Juokiasi.)
– Bet juk dažniausiai mokslininko darbas matomas kaip itin techniškas ir kruopštus. Koks mokslo santykis su rutina ir kūrybiškumu?
– Svarbu turėti idėją, nes prieš bandant ką nors atrasti reikia sukurti teoriją. Tai prilygsta istorijos kūrimui. Paskui turi nuolat galvoti, ką pritaikyti, tikrinti, ar teorija veikia. Bet nenoriu mokslo idealizuoti – rutinos jame taip pat labai daug. Moksle tenka kartoti eksperimentus, nes kitaip nebūtume tikri, kad tai nebuvo tik atsitiktinumas.
Rašydamas bakalaurą kiekvieną dieną ryte ir vakare ateidavau į laboratoriją pašerti mielių. Kitą dieną reikėdavo jas nužudyti, dar kitą – vėl iš naujo užauginti. Bet kaip išgyventi toje rutinoje? Turi susikurti ką nors, kas pakeistų požiūrį į rutiną, kad tai nebūtų tik nuobodybė. Vienintelė išeitis – kūrybiškas požiūris. Jei laboratorijoje klausau Hanso Zimmerio simfoninio garso takelio iš mokslinės fantastikos filmų ir susijungiu tam tikras šviesas – aplink susikuria visai kitokia, kinematografiška ir įkvepianti atmosfera.
70
Daugiausiai minčių kelia klausimas apie nežemišką gyvybę, bet jis labiausiai nutolęs nuo potencialaus išsiaiškinimo. Dar mane domina, ko reikia, kad mes sėkmingai galėtume gyventi kosmose. Šiam klausimui skiriama daug finansavimo ir tikiu, kad mūsų karta jau turės atsakymą.
– Kaip manai, ar mokslas iš savęs yra kūrybiškas, ar labiau tu stengiesi jį padaryti kūrybišką?
– Jau išaiškintas mokslas interpretacijų turėtų nepalikti. Tačiau jeigu mokslas dar nėra išaiškintas, jis yra visa ko pagrindas, turintis kelti kūrybiškus, verčiančius mąstyti klausimus. Manau, kiekvienam mokslininkui svarbu turėti savo gyvenimo klausimą, link kurio galėtų judėti. Tai irgi padeda išlaikyti motyvaciją ir nepaskęsti mokslo rutinoje.
– O į kokius su astrobiologija susijusius klausimus pats labiausiai norėtum rasti atsakymus?
– Daugiausiai minčių kelia klausimas apie nežemišką gyvybę, bet jis labiausiai nutolęs nuo potencialaus išsiaiškinimo. Dar mane domina, ko reikia, kad mes sėkmingai galėtume gyventi kosmose. Šiam klausimui skiriama daug finansavimo ir tikiu, kad mūsų karta jau turės atsakymą.
Kitas klausimas, kuris mane sudomino ne taip seniai, – kodėl senėjimas kosmose vyksta kitaip nei Žemėje? Ląsteliniu lygiu senėjimas vyksta chromosomų galiukuose, telomerose – tai lyg apsauginis ląstelių mechanizmas. Mums senstant telomeros trumpėja, kol ląstelės nebegali dalintis ir numiršta. Prieš kelerius metus NASA buvo atliktas identiškų dvynių senėjimo tyrimas ir stebimi jų fiziologiniai pokyčiai vienam dvyniui metus gyvenant tarptautinėje kosmoso stotyje, o kitam – likus Žemėje. Rezultatas mane nustebino – kosmose telomeros pailgėjo, įvyko senėjimui priešingas procesas. Dvyniui grįžus iš kosmoso, telomeros sutrumpėjo iki reikiamo ilgio. Vadinasi, tai vyksta tik kosmose. Dabar universitete esu pasirinkęs senėjimo specializaciją ir noriu išsiaiškinti, kaip vyksta senėjimas, kad galėčiau greičiau pradėti tirti, kodėl kosmose yra kitaip.
– Jeigu kosmose vyksta antisenėjimas, ar ateityje tai galėtų prailginti žmogaus gyvenimo trukmę ar net išpildyti amžino gyvenimo idėją?
– Nenorėčiau, kad gyventume amžinai. Manau, pasaulyje tai sukeltų per daug sąmyšio. Man atrodo, mes turėtume siekti pasenti sveiki ir kad prieš mirtį nereikėtų kentėti.
– Užsiminei, jog laboratorijoje klausai muzikos kinematografiškai atmosferai sukurti. Taip pat skaičiau, jog pritrūkęs motyvacijos mėgsti naktį važinėti po miestą ir garsiai ko nors klausytis. Atrodo, kad muzika tavo gyvenime išties reikšminga. Sakyk, kokia muzika tave įkvepia ir suteikia jėgų?
– Muzika mane ramina. Turiu devyniasdešimt keturis grojaraščius, suskirstytus pagal valandas ir nuotaiką. Viena iš mėgstamiausių grupių – „M83“. Su šia grupe užaugau ir išgyvenau sunkius gy-
venimo periodus, įskaitant ir „Erasmus“ mainus Italijoje, po kurių mečiau kūrybos komunikacijos studijas. Kitos mano mėgstamos grupės – „The Naked and Famous“, „CHVRCHES“, „Slowdive“, „Muse“. Jose vyrauja indie, pop, rock stiliai. „Slowdive“ ir senesnėje „M83“ muzikoje yra shoegaze elementų, kurie man visada asocijavosi su kosmosu. Bet būna, užeina nuotaika paklausyti ir, pavyzdžiui, Taylor Swift... (Juokiasi.)
– Prieš dvejus metus, dar studijuodamas neurobiofiziką Vilniaus universitete, atlikai stažuotę NASA. Tikriausiai viena iš reikšmingiausių priežasčių, lėmusių, jog pavyko įveikti didžiulės konkurencijos atranką, buvo tavo motyvacinis laiškas. TEDx kalboje sakei, jog jis buvo penkių puslapių apimties. Apie ką jame rašei?
– Ten sutalpinau istoriją, nuo ko pradėjau ir iki ko priėjau, kaip keičiausi ir tobulėjau. Rašiau, kaip augau Marijampolėje, apie miesto atmosferą, kokia asmenybė buvau mokykloje. Pasakojau, kaip pakeitęs mokyklą neišvengiau patyčių. Minėjau, kad norėjau tapti aktoriumi, bet vienintelė aukštoji mokykla Lietuvoje, ruošianti aktorius, LMTA, manęs nepriėmė. Tada nutariau įrodyti, jog galiu sukurti personažą, kurį žinos visa Lietuva, ir pradėjau kurti juokingus vaizdo įrašus feisbuke. Paskui įstojau į kūrybos komunikacijos studijas, tik dėl žodžio „kūryba“. Deja, kūrybos ten nebuvo. Studijuoti buvo lengva, grįždavau mėnesiui į Marijampolę ir vis tiek gaudavau dešimtukus ir stipendiją.
Galiausiai nusprendžiau sau mesti iššūkį ir išmokti viską, ko nemokėjau mokykloje – fiziką, informacines technologijas, biologiją, chemiją. Pagalvojau, kad gyvenime tiek daug sunkių dalykų įveikiau, tad kodėl kažkokiai mokytojai pasakius, jog esu humanitaras, tokiu ir likau? Pasirinkau neurobiofizikos studijų programą, susidedančią iš visų man sunkiausių dalykų.
Motyvaciniame laiške užsiminiau, kaip norėčiau vieną dieną tapti dėstytoju, nes socialiniai tinklai man padėjo suprasti komunikacijos galią. Pajaučiau, kaip tris mėnesius kūręs juokingus vaizdo įrašus galiu parašyti tūkstančius žodžių apie savo išgyvenimus ir žmonės supras. Pajaučiau, kaip noriu suteikti prasmę ir edukuoti visuomenę, o ne tik prajuokinti.
Nemeluosiu, aš tą patį laišką patobulinau ir panaudojau stodamas ir į magistrą Lisabonoje. Įstojus į universitetą man pasakė, kad tokio laiško jie dar gyvenime nebuvo skaitę ir jiems, vėlgi, pasirodė „per daug“. Žinoma, galėjau laišką sutrumpinti, bet niekada nežinau, kas jame bus svarbiausia kitam žmogui. Galvojau, neskaitys, tai neskaitys. O jei perskaitys, pasiims asmeniškai svarbiausius dalykus.
75
– O kaip atrodė tavo projektas ir pareigos NASA?
– Projektas buvo susijęs su nežemiškos gyvybės paieškomis – kūrėme klasifikatorių, kurio pagrindas yra apmokytas dirbtinis intelektas, galintis kosmose atpažinti gyvybę nuo negyvybės. Tikslas – kad marsaeigis važiuodamas Marso paviršiumi gebėtų paimti mėginį ir vietoje jį ištirti. Tam pusmetį rinkau informaciją ir aprašinėjau gyvybę ir negyvybę. Skamba paprastai, kai galvoji, kas yra gyvybė – bakterija, žmogus. Negyvybė – tarkim, akmuo. Bet ne, ant akmens daug mikroorganizmų. Iš tikrųjų atskirti yra sudėtinga, nes gyvybė visur aplink mus. Vadovė man vis sakydavo: tu apie akmenukus negalvok, būk kūrybiškas. Aš jaučiausi pasiekęs kūrybiškumo piką, kai sugalvojau, kad ugnikalnių lavoje gyvybės nėra. Tačiau ir ten gyvybė greitai atsiranda, lavai tik sustingus. Po to svarsčiau apie tekančią lavą, bet joks instrumentas negali pamatuoti, kas vyksta tekančioje lavoje. Mano kūrybiškumas vis buvo taip žudomas, kol galiausiai priėjau prie tarpplanetinių dulkių ir mėnulio dirvos. Ten tikrai nėra jokio gyvo mikroorganizmo.
Projektas yra tęsiamas. Manau, maždaug per penkerius metus jis turėtų atsirasti kosmoso misijoje, todėl aš visą laiką didžiuosiuosi jį pradėjęs.
– NASA yra įsikūrusi Silicio slėnyje, apie kurį sklando aukštų darbo reikalavimų ir viršvalandžių normalizavimo įvaizdis. Kokia ten darbo kultūra?
– Pačiame Silicio slėnyje išties vyrauja mąstymas „dirbu, kad gyvenčiau, ir gyvenu, kad dirbčiau“. Bet NASA yra valstybinė institucija ir ten viskas kitaip. Tarp šiurpios aplinkos aš atsidūriau gerame burbule. Sutikau žmonių, kurie turėdami įprastas darbo valandas darbe pasirodo tik ketvirtadienį ir penktadienį – ir to pakanka. Ką supratau? Jeigu esi protingas ir kada nors tam skyrei daug laiko ir pastangų, tau nebūtina dirbti pagal taisykles. Gali atlikti savaitės darbą per kelias dienas, o laisvą laiką leisti prie vandenyno.
Dabar mes susiduriame su tokia darbo kultūra, kai žmonės niekada nieko nespėja, neranda laiko draugams, naujoms pažintims. Aš tikrai veikiu daug dalykų, bet žinau, kad norėdamas visada atrasiu laiko. Jeigu per savaitę nerandi laiko susitikti su žmogumi, vadinasi, tau tas žmogus paprasčiausiai nerūpi.
NASA mokslo prasme aš dariau kosminius dalykus, bet iš gyvenimiškosios pusės ši patirtis padėjo atrasti gerą darbo ir gyvenimo balansą.
– Kas visgi paliko patį didžiausią įspūdį dirbant NASA?
– Kad kiekvieną mielą dieną prieš įeinant į išorinę ir vidinę bazę reikėdavo dėti pirštų antspaudus ir kaskart patikrindavo mano kompiuterį. Tada jausdavausi kaip filme!
Pasitaikydavo ir juokingų momentų. Aš dirbau biomokslų padalinyje ir mokslininkai ekskursijų metu mėgdavo pajuokauti – pasidarydavo dirbtinį ateivį ir rodydavo, kaip jį pjausto. Lankytojai tuo patikėdavo, nes čia gi tikri mokslininkai... (Juokiasi.)
– Šiuo metu kalbamės saulėtoje ir vėjuotoje Lisabonoje, o prieš tai gyvenai Porte. Kokie tikslai tave atvedė į Portugaliją?
– Tiesiai šviesiai – psichologiniai tikslai. Gyvenau chaotiškai ir taip viską suspėdavau. Tačiau niekaip nepajėgiau įsivesti rutinos, kad ryte, per pietus ir vakare pasigaminčiau sau valgyti. Pradėjęs vaikščioti į terapiją vis prieidavau prie temos, kad man reikia išmokti gyventi pačiam. Nusprendžiau, jog tam, kad atsirastų rutina, turiu viską mesti ir atsidurti kitur.
Ieškodamas buto nuomos Vilniuje išvykau su drauge į Portugaliją išbandyti banglenčių sporto. Praleidęs Porte dešimt dienų radau butą, kuris man idealiai tiko. Supratau, kad čia aš galiu kiekvieną rytą pradėti darytis sau valgyti. Juokinga, kad tam reikėjo išvažiuoti į tolimiausią Europos kraštą. (Juokiasi.)
Porte susiradau praktiką su Arkties mikroorganizmais. Pradėjęs dirbti prisiminiau, koks svarbus man yra mokslas. Reikėjo nuo mokslo šiek tiek atitolti, kad iš naujo atrasčiau jo grožį. Pradėjau ieškoti magistro ir ne taip toli jį radau – kitame mieste, Lisabonoje. Galėjau vaikytis didelių universitetų vardų, žinojau, kad įstočiau, bet aš einu savo keliu ir tai nėra Oksfordas, Kembridžas ar koks garsus Amerikos universitetas. Nuostabių neurobiofizikos dėstytojų dėka aš jau turiu stiprius pagrindus, man reikėjo kitokios atmosferos ir kelio, kuriame būtų svarbu ne vien kilti į viršų. Galbūt kitiems atrodo, kad NASA yra viršūnė ir ką aš čia veikiu Portugalijoje, ne pačiame prestižiškiausiame universitete. Bet aš niekur kitur neradau magistro su senėjimo specializacija, kuriame dar mokytų, kaip rašyti mokslinius tyrimus, gauti finansavimus. Ir dabar be galo džiaugiuosi kiekviena diena studijose.
– Kaip jautiesi gyvendamas Lisabonoje?
– Pirmą kartą gyvenime turiu iki galo susidėliojęs savo dienotvarkę. Jau kelis savaitgalius nėjau į jokius vakarėlius, nes visai nejaučiau poreikio. Aš jaučiuosi labai patenkintas dirbdamas įdomų darbą, kuris nėra susijęs su mokslu, o šalia jo nuo devynių iki šešių praleisdamas universitete.
Man atrodo, mane labiausiai inspiruoja, kad atvykau čia vienas. Jeigu įsivaizduotume vienumą kaip burbulą, kiekvieną dieną aplinkiniai vis ką nors iš to burbulo išima ir į jį įdeda. Tai gali būti pokalbis, komplimentas, per paskaitą išgirstas įdomus dalykas, dėstytojo pagyrimas ar pamurmėjimas, kad vėluoju. Lisabona man sukūrė tokį jausmą, kokio niekada nebuvau patyręs. Sunku jį apibūdinti, bet įkvepia ne miesto pastatai ar gatvelės, o kasdieniai momentai.
Portugalijoje jaučiu didelę laisvę. Anksčiau juokaudavau, kad bent čia niekas nematė mano juokingų vaizdo įrašų, tačiau ir čia juos jau atrado viena dėstytoja. Dabar apie tai žino ir magistro pirmakursiai, ir antrakursiai, bet priimu tai ir prisimenu tą laiką juokais.
– Pabaigai, apie ką svajoji prieš užmigdamas?
– Ar keista, jeigu nesvajoju? Svajonė man atrodo kažkas nepasiekiamo. O aš suprantu, kad viską galiu padaryti. Jeigu noriu dirbti astrobiologijos srityje, to ir siekiu, bet tai nėra apie svajones. Galbūt šis racionalumas atėjo iš mokslo?
78
shop.lamuslenis.ltprenumerata PRENUMERUOK „LAMŲ SLĖNĮ“ – PRENUMERUOK LAIKĄ SAU
Poetas, publicistas, vertėjas Marius Burokas labiausiai už viską norėtų matyti užaugusias savo dukras, klausyti, kaip jos groja, kalbėtis apie knygas, poeziją ir nuolat kartoti, kad pasaulis labiau yra gražus nei blogas. Štai kodėl jis šiandien kariauja savo karą – Mariaus apžvalgas socialiniame tinkle „Facebook“ nuo pirmųjų karo Ukrainoje dienų du kartus per parą skaito dešimtys tūkstančių žmonių. Siaubingos informacijos sraute prasprūsta ir jo versta ukrainiečių poetų kūryba, kuri, kaip Marius sako, dokumentuoja karo jausmus.
Apsiginklavęs poezija
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
– Kai pabūklai šaudo – mūzos tyli. Niekaip iš galvos neišeina šita frazė. Skaitydama tavo verstus ukrainiečių kūrėjų eilėraščius galvoju, ar iš tikrųjų taip yra?
– Nežinau, ar labai čia kas rašo eiles... Ir išvis senokai su kuo nors apie tai šnekėjau. Jau kurį laiką daug ko daryti negali, susikaupti vis dar sunku. Girdėjau, vertėjai irgi vargsta... Žmonės net skaityti negali.
– Keistais laikais gyvename...
– Karo fone daugybė dalykų darosi nebesvarbūs –kinas, koncertai, pramogos, netgi literatūra. Nuo karo pradžios nieko neskaičiau, bet pavasariui įsibėgėjus į rankas pateko japonų rašytojo Riūnosukės Akutagavos apsakymų rinktinė „Miražas“. Užsikabinau.
– Mariau, ar tada, kai dar gyvenome taikos laiku, buvai pagalvojęs apie priartėjusį prie mūsų karą?
– Buvo tokia nuojauta. Rodos, ji sklandė visus šiuos beveik dešimt metų, viskas turėjo kažkaip spręstis. Iš tiesų karai nuolat vyksta aplinkui, šis, artimiausias, mus labiausiai užkliudė, užkabino. Sirija juk – toli. Nors ten vyko ne mažiau siaubingi dalykai.
– Ukraina – arčiau? Daugelis iš mūsų esame ten buvę, be to, mūsų mentalitetas, matyt, turi šiokių
tokių panašumų?
– Ir tai, ir opi mūsų istorija, be to, paaiškėjo, kad esame kažkaip stipriai, nematomai susiję. Galbūt –bendra genetine atmintimi. Man patiko Vaivos Rykštaitės svarstymai apie neištrinamas senelių, protėvių, karo, Sibiro patirtis. Lietuvoje vargiai rasi šeimą, kuri nebūtų patyrusi karo ar Sibiro baisumų.
– Ir gal tai paaiškina, kodėl užsieniečiai mus ir mūsų baimes taip sunkiai supranta?
– Taip, taip, tie paranojikai Rytų europiečiai... Bet jie turėtų rasti pavyzdžių iš savosios patirties.
– Ar tave kada nors jaudino filmai apie karą? Knygos apie karą?
– Niekada nemėgau filmų apie karą. Bet knygų porą mėgstamų turiu. Vieną iš jų parašė Jaroslavas Hašekas, kitą – Curzio Malaparte. Jose viskas pasakyta – ir iš vienos pusės, ir iš kitos. Karo absurdas ir nesuvokiamas žiaurumas. Malaparte savo „Kaput“ tikrai negaili skaitytojo. Na ir dar, aišku, yra jo „Oda“ ir Svetlanos Aleksijevič knygos. Esu ne karo žmogus, tiesą sakant, kažin ar norėčiau kariauti, bet jei tektų, tai tektų.
85
86
– Šiandien tu kariauji savo karą!
– Daugelis tą daro, kaip kas moka. Aš nesavanoriauju, pas mus mažai vietos, negalėjome priimti ukrainiečių pabėgėlių. Bet kažką juk reikia daryti, sėdėti rankas sudėjus yra visiškai nepakeliama. Nelabai daugiau ką ir moku be rašymo.
– Ar tave irgi aplanko jausmas, kad per mažai? Išvis, šitame laike mažo žmogaus tragedija darosi labai aiški: esame menki ir niekaip negalime sustabdyti to, kas vyksta...
– Ir vaikščiodamas po Vilnių nevalingai pradedi įsivaizduoti, kaip jis atrodytų apšaudytas, subombarduotas ir sudegęs, ne iš vieno žmogaus girdėjau... Vilniaus senamiestis užsikloja Mariupolio vaizdais ir darosi kraupu.
– Tu kariauji informacijos kare. Kas tau padeda išsirinkti tinkamą informaciją, patikėti vienu ar kitu šaltiniu?
– Veikia nuojauta ir patikimi šaltiniai. O jie – tikrai ne kieno nors paskyra socialiniuose tinkluose. Niekada nekeliu informacijos, jei jos nepatvirtino dar keletas skirtingų šaltinių. Man svarbu surinkti patikrintas žinias be nereikalingo triukšmo ir šališkų nuomonių.
– Socialiniame tinkle, tarp naujienų iš Ukrainos, kartais įdedi ir vieną kitą į lietuvių kalbą išverstą ukrainiečių poetų eilėraštį. Turi ten draugų poetų, literatų?
– Turiu keletą pažįstamų. Daugiausia – Vakarų Ukrainoje. Daugelis jų įsisukę į karo reikalus arba savanoriauja. Kai kurie rašo. Poezija yra tam tikra terapija, be to, tai geras dienoraštis ateities kartoms ir gana aiškus būdas parodyti, kaip šiandien jaučiasi Ukrainos žmonės.
– O tu per visą šį laiką parašei nors vieną eilėraštį?
– Aš juos ir šiaip gana retai rašau, seniai to nedariau, o dabar išvis apie tai negalvoju. Kada nors, kai viskas susigulės.
Pavasarį į lietuvių kalbą verčiau knygą apie architektūrą. Tai amerikiečių rašytojo Tomo Wolfe’o savotiškas feljetonas apie šiuolaikinę
architektūrą, smagus, bet šiuo metu visiškai neaktualus tekstas. Leidykloms buvau siūlęs vieną ukrainiečių autorių, tačiau nė vienai tuo metu nepasirodė įdomu. Manau, kitais metais jo imsiuosi, reikia būtinai išleisti, nes tai romanas apie Donbasą, toks peleviniškas ir pranašingas. Jo veiksmas vyksta mieste Z, būtent šia raide užkoduotas Donecko miesto pavadinimas. Beje, ieškodamas informacijos apie karą randu labai daug pranašysčių, kaip jis baigsis.
– Ir ką jos sako?
– Tyčia neskaitau, nenoriu žinoti. Paskui dar atsiras kokių tuščių vilčių. Pranašystės, kaip ir rusų propaganda, iškreipia vaizdą. Propaganda paveikė net pačius inteligentiškiausius Rusijos žmones, anksčiau ar vėliau jų kalbose, pasisakymuose išlenda imperijos ambicijos, kompleksai. Jų mąstymas suformuotas lauko, kuriame jie užaugo ir gyveno.
– Kur tu išmokai rusų kalbą?
– Kieme. Aš juk irgi sovietmečio vaikas, užaugęs Žemuosiuose Paneriuose. Rusiškai kalbu visiškai laisvai, mokykloje iki devintos klasės dar turėjome ir rusų kalbos pamokas. Beje, mano dukra taip pat pasirinko mokykloje rusų kalbą. Neatkalbinėjau, pravers. O mes patys tik dabar pradedame suvokti, kokį didžiulį gabalą rusų kultūros kiekvieną dieną vartojame ir kiek esame jos persmelkti. Net didžiausias patriotas lengvai atpažins frazę iš populiaraus rusiško filmo ar animacinio filmuko. Karas padarys reviziją, neabejoju, sumažės maudynių rusų kultūros lauke, gal kas nors pradės žiūrėti ukrainietiškus filmus ir filmukus, nežinau... Kol kas trajektorija gana neaiški.
– Kokia buvo tavo vaikystė „Krasnuchoje“ – juk taip anuomet visi vadindavo dabartinį Savanorių prospektą ir jo apylinkes?
– Iki šešerių metų gyvenau pas senelius kaime, Adutiškyje, prie Baltarusijos sienos. Tik vėliau tėvai parsivežė į Vilnių. Augau šeimyniniame barake-bendrabutyje, visas aukštas naudojomės ta pačia virtuve ir dušu. Šalia namų – visa indus-
87
88
89
trija ir nuo mėsos kombinato sklindantis dvėselienos kvapas. Mūsų namas buvo prie miško, jame ir žaisdavome. Draugų į tautybes neskirstydavome, buvo ir lenkų, ir rusų, ir baltarusių.
Mano tėtis dirbo inžinieriumi-elektriku mėsos ir pieno kombinatuose, vėliau, po Nepriklausomybės – energetikos įmonėje, visas Vilniaus transformatorines žino. (Šypsosi.) Mama daug metų dirbo bibliotekoje, aš tik visai neseniai skaitytojo bilietą įsigijau, visada pro tarnybines duris į jos darbą vaikščiodavau. O ir namuose knygų buvo kalnai. Be to, tėvai prenumeruodavo visus įmanomus žurnalus – ir lietuviškus, ir rusiškus.
Norėjau studijuoti biologiją, bet dešimtoje klasėje persigalvojau, pradėjau rašyti, man sekėsi, įstojau į Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą. Kurse mūsų buvo penki, paskui trys išėjo, baigėme dviese. Mokytoju netapau, suaugusiųjų mokymo centras, kuriame dirbau dvejus metus, manęs neįkvėpė. Įsidarbinau pramoginiame dienraštyje „LT“, rengdavau užsienio pramogų pasaulio žinias. Susibūrė nuostabi komanda –Domantas Razauskas, Ruslanas Arbušauskas, Jurgita Kviliūnaitė, Katrina Zeiter ir kiti. Vėliau apie užsienio žvaigždes rašiau tokiam žurnalui „Klubas“. Žinojau, kad žurnalistu nebūsiu, esu pernelyg didelis intravertas.
– Kaip nutiko, kad metei žurnalistiką ir tapai vertėju?
– Ilga istorija, visko daug buvo – priklausomybių... Kad savo gyvenimą reikia keisti, supratau atsidūręs priklausomybės ligų centre. Ne aš vienas, daugybė rašytojų praėjo šiuos kelius, ypač per pirmąją krizę – 2007-aisiais, 2008-aisiais. Mūsų karta turbūt buvo paskutinė, kuri šitaip bedieviškai gėrė. Siaubingai. Kai išsikapsčiau, reikėjo už kažko kabintis, tad pradėjau versti knygas. – Šitos baisiosios patirtys turbūt nepraeina be pėdsako?
– Nieko nesigailiu. Nieko. Reikėtų kada romaną parašyti apie detoksikacijos skyrių. Šiandien žmonės nebebijo apie tai kalbėti.
– Šiandien išvis nevartoji alkoholio?
– Bus jau dvylika metų, nuo 2009-ųjų. Bet yra ir didesnių veteranų.
– Ar savo žmoną, poetę Jurgitą Jasponytę, sutikai jau negėrimo periode?
– Anksčiau, ji kartu su manimi praėjo šitą pragarą. Susituokėme 2007-aisiais. Auginame dvi dukras – Ugnę ir Jūratę Jotvilę. Abi mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ant slenksčio paauglystė pas mus.
– Ir tai mažiausia bėda šiandien. Juk norėtum, kad jos turėtų šviesią ateitį?
– Būtų gerai, kad mes visi ją turėtume. Tik įdomu, kaip su Rusijos ateitimi? Ar ta šalis išliks, ar subyrės, ar pasikeis? O gal užsikonservuos?
Kas ten žino... Labai noriu tikėti gėrio pergale, nors visko dar gali būti...
Nemanau, kad šis karas žmoniją ko nors išmokys. Istorija rodo, kad nesame linkę mokytis iš klaidų. O gaila.
– Girdėjau, esi gavęs pasiūlymą išversti Ukrainos prezidento Zelenskio biografiją.
– Buvau gavęs, bet atsisakiau, mano vertimo planai iki metų pabaigos sudėlioti.
– Bet šiais laikais ką nors planuoti sudėtinga...
– Kiek galiu, tiek laikausi grafiko. Gal ir nereikėtų visai iš rutinos išsimušti, juk chaose galima iš proto išsikraustyti, o jau tada iš tavęs – jokios naudos. Rutina, kasdieniai ritualai padeda išsilaikyti. Sveika pagalvoti ir apie tai, ką darysi, jei kas nors blogo nutiks pas mus. Pirmomis karo savaitėmis, kai visus mus buvo apėmęs nerimas, mano žmona pradėjo krauti mums visiems pabėgimo kuprines. Tačiau tas veiksmas ir liko nebaigtas, nes kai pradedi krauti, paaiškėja, kad ir to reikia, ir ano... Iš tiesų gi – nieko nereikia ir greičiausiai tų daiktų neimsi. Jei išvis turėsi laiko kažką pasiimti.
– Bijai mirties?
– Bijau. Turiu daugybę nepadarytų dalykų. Nenorėčiau likti nespėjęs jų padaryti. Ir vaikus norėčiau užauginti.
90
91
92
93
Liepsnojantis Iranas
Tekstas: Adelė Galdikaitė
Nuotraukos: asmeninis albumas
Šių metų rugsėjo 13 dieną Masha Amini atvyko į Teheraną aplankyti čia gyvenančių giminaičių. Deja, Teherane dėl neva nepadorios išvaizdos ir netinkamai dėvimo hidžabo ją sulaikė moralės policija. Netrukus Teherano gatvėmis nuskriejo greitosios pagalbos automobilis, o į ligoninę atskubėjusiems Mashos artimiesiems buvo pranešta, jog mergina komos būsenoje. Po trijų dienų jaunos moters gyvybė užgeso. Šis tragiškas įvykis visame Irane įžiebė nepasitenkinimo valdžia protestus, vadinamus Moterų revoliucija, liepsnojančius dėl moterų, gyvenimo ir laisvės. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, Irano politinių procesų tyrinėtoja, „Persiškų kilimų istorijų“ kūrėja dr. Ieva Koreivaitė pabrėžia, kad svarbiausia dabartinių įvykių Irane priežastis – teisė į saviraišką. Teisė atrodyti, kaip nori tu pati, o ne kaip nori valdžia ar kaip atrodo tinkama Vakarų pasauliui.
96
– Ieva, ar galėtumėte apžvelgti, kas šiuo metu vyksta Irane? Mus pasiekia daug atgarsių, tačiau tikrųjų įvykių priežasties ir esmės turbūt gerai nesuprantame?
– Jau beveik mėnesį Irano žmonės išėję į gatves. Protesto apimtos ne tik gatvės, bet ir pramonės įmonės bei turgūs. Gali keistai nuskambėti, tačiau Irane turgus ir bazariai (prekijai) yra itin svarbus ekonominės ir politinės galios segmentas. Nedirbantis turgus ir vis dažnesni neramumai nieko gero nežada valdantiesiems, o režimo agresyvumas nieko gero nežada žmonėms – protestus malšinantys revoliucijos sargai (Sepah) nenori prarasti politinės ir ekonominės galios, tad ryžtasi žudyti protestuotojus. Sunku pasakyti, kur tai pasibaigs, nes režimas vis dar naudoja diktatorių mėgiamą kortą – protestuotojus vadina užsienio agentais ar bent jau suklaidintais užsienio jėgų ir taip bando legitimizuoti smurtą. Kartu, manau, režimas supranta, jog reikalingas pokytis, tačiau kaip jie tą pokytį įgyvendins, jau kitas klausimas: vis pasigirsta kalbų apie aukščiausiojo lyderio ajatolos Ali Chamenėjaus mirtį. Nors Irano politinė sistema yra daugiagalvis slibinas, t. y. turi daug galios centrų ir aukščiausiojo lyderio mirtis savaime nereiškia pokyčio, tai būtų galimybė reformuotis. Prognozuoti beveik neįmanoma – panašiai, kaip sovietologai bandė nuspėti Sovietų Sąjungos ateitį, tačiau žlugimas labai juos nustebino, nes sistema atrodė suręsta taip, kad nežlugtų. Šiuo metu Irane protestuoja įvairaus amžiaus, socialinių grupių ir lyčių iraniečiai, tačiau populiariai protestai vadinami Moterų revoliucija, nes būtent moterys tapo jų veidu. Jos sureagavo į moralės policijos suimtos Irano kurdės Mahsos Amini žūtį. Hidžabas (islamiška apranga) ar, tiksliau, virš galvos rankose sukamas ar net deginamas hidžabas tapo protestų simboliu, apie jį itin daug kalbama spaudoje, tačiau pastebiu, kad hidžabo problematika vis dar nėra gerai suprantama. Nors gali atrodyti, kad į gatves moterys išėjo norėdamos nusiimti hidžabą ir būti panašios į vakarietes, vis tik protestai visų pirma yra už teisę į saviraišką, o vienas iš saviraiškos variantų gali būti pilno hidžabo nešiojimas. Būtent dėl šios priežasties šalia vienplaukių moterų Irano gatvėse matome ir moteris, dėvinčias hidžabus, net čadras (juodi apsiaustai, konservatyvi hidžabo rūšis).
Istoriškai hidžabas ir moterų emancipacijos klausimas visada buvo politinių Irano ideologijų įkaitas – nesvarbu, ar tai būtų liberalizmas, ar islamizmas. 1935 m. šachas Reza Pehlevi pristatė iniciatyvą pavadinimu „Kašf-e hidžab“, kuria uždraudė moterims nešioti hidžabą viešose vietose. Šacho žinutė moterims buvo: „Jūs neturite teisės į saviraišką, turite teisę tik į vesternizaciją“. Šachas lankėsi Turkijoje ir jam patiko Ataturko vesternizacijos programa, taip pat mėgo Europos kultūrą ir norėjo Teherane matyti Paryžiaus gatvių estetiką. Vis dėlto tradicinė visuomenė dar nebuvo pasiruošusi tokioms permainoms ir daugelis konservatyvių moterų, kurioms išeiti į gatvę be hidžabo prilygo nuogumui, turėjo likti namuose ir tapo itin priklausomos nuo vyrų.
Situacija apsivertė 1979 m., kai šalyje įvyko Islamo revoliuci-
ja ir Iranas tapo Islamo Respublika. Revoliucijos lyderis Ruhola Chomeinis sukūrė ideologiją, siekdamas, kad ji atrodytų autentiška, naudojo islamišką terminiją bei dogmas, tačiau reikia turėti omenyje, kad tai vis vien buvo politinė ideologija. Vienas iš jos bruožų yra konservatyvi viešoji tvarka. Didžiulė atsakomybė tenka moterims, jos matomos kaip atsakingos už visuomenės moralę – savo šeimos ir net visuomenės vyrų garbę ir orumą. Beje, net ir šiandieniniame Irane apie 30 proc. žmogžudysčių yra garbės žudymai, kai vyrai susidoroja su gėdą jiems užtraukusiomis savo šeimos moterimis. Tokie nužudymai yra baustini, vis tik jų egzistavimas parodo, kokios gajos yra patriarchalinės tradicijos.
Islamo Respublikoje 1983 m. buvo įvesta prievolė dėvėti hidžabą ir sukurtos viešąją tvarką prižiūrinčios institucijos, tokios kaip moralės policija ir savanoriai saugumiečiai basidžai, kurie Irane, manoma, sudaro apie 10 proc. gyventojų. Už hidžabo taisyklių nesilaikymą moterims gresia itin griežtos bausmės. Pavyzdys galėtų būti 2019 m. suimtos pilietinių teisių aktyvistės Sabos Kord Afšari įkalinimas 24 metams, iš kurių 15 metų bausmė skirta už skarelės nusiėmimą viešumoje. Irano valdantieji tai pavadino „korumpuoto elgesio ir prostitucijos propagavimu“. Dažna valdžios praktika yra žeminti moteris – jos turi pasirodyti nacionalinės televizijos transliacijose ir atgailauti už tai, kad pažeidė moralės normas.
Manau, kad Irano moterys šiais protestais sako, kad atėjo laikas patraukti nuo jų rankas, arba kaip mačiau viename protestų plakate: „Mūsų kūnai nėra jūsų kovos laukas“. Turimos omenyje kovos tarp provakarietiškai ir islamistiškai nusitekusių vyrų, kurie primeta moterims, kaip turi atrodyti emancipuota ar kukli moteris ir kaip ji turi elgtis. Tiesa, čia galima pasakyti, kad Vakarų Europoje išleisti įstatymai, kuriais moterims draudžiama dėvėti burkinius arba nikabo bei burkos tipo hidžabus, taip pat yra prievartiniai ir galbūt atitinka liberalizmo estetiką, tačiau, mano supratimu, kertasi su liberalizmo dvasia. – Juk čia ne pirmasis sujudimas Irane, tiesa?
– Irano visuomenėje protestų kultūra yra sena ir stipri. 1906 m. vyko ankstyva Konstitucinė revoliucija, buvo įsteigtas seimas. Beje, moterys jau tada turėjo politinių reikalavimų. Amžiaus pradžioje jos įgavo teisę mokytis universitetuose, dirbo žurnalistėmis ir mokytojomis.
Viena iš Kadžarų dinastijos princesių Zahra Chanum, vadinama Tadž al-Saltaneh, buvo žinoma kaip feministė, nacionalistė ir talentinga rašytoja. Ji išleido knygą „Princesės memuarai: nuo haremo iki modernybės“, kurioje rašė: „Persų moterys nėra laikomos žmonėmis, o sulyginamos su gyvuliais. Visą savo gyvenimą jos praleidžia izoliuotos, tarsi kalėjime, traiškomos visuomenės idealų“, arba „Kai ateis diena, kai aš pamatysiu moteris emancipuotas, o savo šalį progreso kelyje, aš pasiaukosiu mūšyje dėl laisvės ir lengvai praliesiu savo kraują dėl savo bendražygių jų kovoje už teises.“ Taip kalbėjo XIX a. pabaigos Irano rūmų moteris, tad natūralu, kad moterų emancipacijos judėjimai Irane niekada nesilpo ir šiandieniniai moterų protestai nėra netikėti.
97
98
99
Mahsos Amini nužudymas buvo katalizatorius, tačiau įtampa tarp valdžios ir moterų augo jau nuo rugpjūčio vidurio, kai Irano valdžia paskelbė naujas su hidžabu susijusias taisykles: valstybės tarnautojos, kurių apranga socialinių tinklų nuotraukose neatitiks islamiškų reikalavimų, bus atleidžiamos iš darbo, o moterys, pasidalinusios vaizdo medžiaga be islamiško hidžabo, bent metams neteks socialinių garantijų. Prezidentas Ebrahimas Raisi informavo, kad viešose erdvėse įdiegta veidų atpažinimo sistema, o nuo jo kalbos praėjus kelioms dienoms buvo nužudyta Mahsa Amini. Šalia moterų teisių temos, protestuose vystoma ir platesnė problematika. Nuo 2017 m. protestai vis intensyvėjo, įvykdavo keli per metus. Juos vedė darbininkija, nepatenkinta dėl pakeltų benzino kainų, infliacijos, dėl vandens trūkumo (beje, šie protestai buvo vadinami Ištroškusiųjų revoliucija), protestuota dėl korupcijos ir valdančiųjų nekompetencijos. Taip pat prie darbininkijos jungėsi studentai bei elitas.
– Kuo ši revoliucija kitokia nei ankstesniosios?
– Ji išsiskiria tuo, kad ją veda moterys, o iš kitų moterų protestų išsiskiria tuo, kad moteris palaiko vyrai. Prieš hidžabo privalomumą moterys protestavo nuo pat Islamo Respublikos įkūrimo. 1979 m. kovo 8 d., per Tarptautinę moterų dieną, buvo surengta eisena, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių moterų, tačiau tokio palaikymo iš vyrų kaip šiandien jos nesulaukė.
Šiandieniniuose protestuose užfiksuoti vaizdai, kai moterys kerpasi plaukus, o vyrai skutasi galvas, tad šie protestai kalba apie lyčių lygybę ir apie lygiavertes lyčių funkcijas. Islamo pamatiniuose tekstuose teigiama, kad moterys ir vyrai prigimtimi lygūs, tačiau turi skirtingas socialines funkcijas: vyrai atsakingi už išorinę erdvę, moterys – už namų aplinką. Tokia perspektyva stipriai suvaržo moterų dalyvavimą darbo rinkoje ir nebėra adekvati mūsų amžiuje. Tiesa, VII a., kai islamo šventraščiai buvo apreikšti, moterys neturėjo galimybių išlaikyti šeimos, nes pagrindinis uždarbio šaltinis buvo karavanų plėšimas, tačiau šių dienų Irane religinio elito apsimetimas, kad niekas nuo VII a. nepasikeitė ir moterims tebegalioja senieji suvaržymai, piktina.
– Kokia moterų padėtis Irane? Ar ji keičiasi?
– Pasaulio ekonomikos forumo lyčių lygybės ataskaitose Iranas reitinguojamas vienu paskutinių. Moterys tesudaro apie 20 proc. darbo rinkos, iš 271 parlamento narių tik 17 yra moterys. Tiesa, esama pavienių pavyzdžių, kai moterys dirbo ministrėmis, užėmė aukštas politines pozicijas – pavyzdžiui, Masoumeh Ebtekar, buvusi viceprezidentė.
Tokia moterų įsitraukimo į darbo rinką statistika atrodo nelogiškai, turint omenyje, kad moterys dominuoja aukštajame moksle –universitetuose sudaro apie 60 proc. studentų. Tiesa, 2012 m. Irano žinių kanalas „Mehr News Agency“ paskelbė, kad 36 šalies universitetai uždraudė moterims studijuoti 77 specialybėse, taip apribodami moterų galimybes įsitraukti į techninius mokslus, kuriuose jų įsitrau-
kimas buvo vienas didžiausių pasaulyje ir konkuravo su JAV.
Irano įstatyminė bazė pasižymi diskriminaciniais įstatymais, moterų teisės yra suvaržytos kelionių į užsienį, gyvenamosios vietos pasirinkimo, skyrybų, paveldėjimo, vaikų globos srityse; nėra įstatymų, kuriais būtų apribota darbdavio teisė atleisti nėščią moterį, moterys įstatymais neapsaugomos nuo smurto artimoje aplinkoje, seksualinio priekabiavimo ir t. t.
Manau, tokią Irano visuomenės būklę galima aiškinti tuo, kad karų ir suiručių metu visada nukenčia edukacija ir stiprėja vyrai. Nei karas, nei suirutė Irane nevyksta, tačiau Irano politinė idėja yra islamiškos revoliucijos tąsa, nepaprastoji padėtis, pastovios socialinės ir tarptautinės įtampos palaikymas. Taigi lyčių santykiai Irane formuojasi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip karo metu.
Atsakant į klausimą, ar moterų padėtis keičiasi, galima teigti, kad ji svyruoja. Kiekviena politinė slinktis Irane turi įtakos moterų padėčiai: rinkimus laimėjus nuosaikiesiems, pavyzdžiui, valdant prezidentui Ruhani, iš gatvių buvo atšaukta moralės policija, tačiau prezidentu tapęs konservatyvių pažiūrų Ebrahimas Raisi šią policiją grąžino į gatves ir įgalino naudoti smurtines priemones.
Kitas klausimas yra visuomenės nuotaikos – Iranas neabejotinai laisvėja. Dėl socialinių tinklų ir interneto prieinamumo religinio tono propaganda darosi vis mažiau paveiki. Kai gyvenau Irane 2016 m., pamatyti moterį gatvėje be hidžabo buvo neįprasta, o kai lankiausi 2021 m. rudenį, po pamokų į gatvę pabiro vienplaukės paauglės – prieš kelerius metus tai nebūtų buvę įmanoma vien dėl visuomenės požiūrio.
– Kaip apibūdintumėte Iraną jame niekada nebuvusiems žmonėms? Kokia tai valstybė?
– Iranas yra kontrastų šalis, sunku jį vienareikšmiškai apibūdinti. Netgi Teheranas, megapolis su 20 mln. gyventojų, yra itin įvairus. Pietuose gyvena mažiau pasiturintys, o šiaurėje turtuoliai, tad skiriasi miesto architektūra, apranga, net ir pokalbių temos. Vieni palaiko režimą, kiti iš jo tyčiojasi, kuria anekdotus. Dažniausiai turtingieji mažiau konservatyvūs, tačiau ir tai ne taisyklė. Pažinojau vieną itin turtingą inžinierių šeimą, kuri pirmame namų aukšte turėjo huseiniją – vietą, kurioje atliekami gedėjimo ritualai dėl VII a. nužudyto šiitų imamo.
Iranas yra milžiniška valstybė, kurioje iki šiol klajoja tautos –migruoja į žiemos ir vasaros stovyklavietes paskui gyvulių bandas. O ir tautine prasme Iranas nevientisas: lurai, kaškajai, turkmėnai, balučiai, azerai ir kiti... Daug kalbų, daug skirtingos muzikos, apdarų ir tradicijų. Irane apstu vietų, kurių Islamo Respublika nepasiekia. Tereikia išvažiuoti į dykumas, apsistoti karavansarajuose ar nukeliauti į kalnų kaimus – pavyzdžiui, Meimande žmonės nenutrūkstamai gyvena jau tris tūkstančius metų ir jame galima patirti visiškai kitą realybę nei miestuose. Žinoma, šie protestai ir jų pasekmės stipriai jaučiamos ne tik miestuose – šiandien tai visų Irano žmonių rūpestis.
100
101
Muzikos ir lėto gyvenimo kolekcionierius
Su vinilinių plokštelių didžėjumi Erichu Juozaičiu susitinkame, rodos, paskutinę šiltą rudens dieną. Simboliškai – Kauno „Kultūroje“. Groja džiazas, o saulė plieskia taip, lyg dar turėtume vilties išsaugoti šiltas dienas. Kol aš kuriu šią įžangą, vintažiniu dviračiu prie manęs privažiuoja daug kartų matytas ir girdėtas Erichas, tik šį kartą klausysiuosi ne jo grojamos muzikos, o minčių. Jis atremia dviratį, užsisako kavos. Susipažinkime.
Tekstas: Ligita Malinauskaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas
104
– Prisipažinsiu, žvelgiant iš šono jūsų gyvenimas atrodo labai romantiškas – grojate jaukiausiose Kauno vietose ir akivaizdžiai matyti, kad jums tai patinka. Stebint instagrame kyla susižavėjimas smalsumu detalėms ir apskritai Kaunui. Vaikštant pagrindinėmis miesto gatvėmis jūs taip pat neretai sutinkamas veidas – dažniausiai važiuojantis dviračiu ar ramiai geriantis kavą. Iš esmės, atrodo, kad niekur neskubate ir visur spėjate.
Man tinka toks ritmas, bet taip nebuvo visuomet! Aš jau prisibėgiojau dirbdamas su grafinio dizaino projektais, spauda ir reklama. Lygiai taip pat kaip visi keldavausi labai anksti ir bėgdavau, skubėdavau. Ir turėčiau pastebėti, kad per vėlai supratau, jog tai yra visiškai nereikalinga. Būčiau anksčiau tai supratęs, būčiau dar daugiau išlošęs to faino ramaus laiko! (Juokiasi.)
– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika? Ar tai pagrindinė jūsų veikla?
– Muzika pradėjau domėtis dar mokykloje. Mainydavausi įrašais, įsirašinėdavau kasetes, vėliau organizuodavau mokyklos diskotekas. Neseniai bandžiau suskaičiuoti, kiek laiko groju, – suskaičiavau apie dvidešimt metų, o jei pridėjus ir tuos mokyklinius laikus – dar ilgiau! Menai ir saviraiška visada mane domino – užsiėmiau fotografija, tapyba, maždaug dvidešimt metų dirbau grafinio dizaino projektuose, o didžėjavimas man labai tiko, todėl dabar tai yra pagrindinė mano veikla. Vis dėlto tai, kad pasilikau tik prie muzikos, – visiškas atsitiktinumas. Gal dėl to, kad esu baisus tinginys. (Juokiasi.) Visgi jau daug laiko užsiimu muzika, todėl žmonės žino, ką groju, tad kviesdami nesitiki populiarios muzikos ar radijo hitų. Nepateikia dainų sąrašo – aišku, kokią atmosferą kursiu. Viskas vyksta labai organiškai.
– Grojate sau ar publikai?
– Groti sau būtų kvaila. Neslėpsiu, darau tai, kas man patinka, ir labai malonu, kai žmonės jaučia tą patį. Pats pasirenku vietą, kurioje noriu groti, – nemėgstu didelių erdvių, kuriose tavęs iš tikrųjų niekas nesiklauso. Nėra didesnio dėkingumo savo veiklai, kai žmonės ateina, domisi, užsirašinėja pavadinimus, – juk kūrinių iš plokštelių dažnai nepavyksta rasti „Shazame“. Jaučiuosi taip, lyg šiek tiek edukuočiau klausytojus, nes muzikos yra labai daug, o mano darbas –atnešti jiems ką nors ypatingesnio, atidžiai parinkto, vertingo.
– Kaip keitėsi jūsų skonis nuo pirmųjų pažinčių su muzika iki dabar? Juk jūsų pasirodymai – labiau menas nei fonas.
– Mano pasirodymus vadinti menu būtų gal šiek tiek pasipūtėliška, nes tuomet kiekvienas didžėjus turėtų save vadinti menininku. Galbūt ir vadina... Aš apskritai savęs nelaikau didžėjumi, aš labiau kolekcionierius. Man įdomu atkapstyti, atnešti ir parodyti. Mano kolekcijoje yra visko – labai svarbu atskirti, ar muzika skirta klausyti pačiam, ar groti. Pats kolekcionuoju daug džiazo, tačiau turiu ir techno stiliaus plokštelių. Nors jas išsitraukiu retai, dažniausiai tik privačiuose vakarėliuose.
105
106
107
– Esame įpratę prie didžėjų, kurie ateina pagroti jau sukurto mikso, – tačiau jo nepavartysi, neapžiūrėsi. Su plokštelėmis viskas atrodo visai kitaip ir tai natūraliai kelia susidomėjimą! Kodėl būtent vinilai?
– Tai ateina iš įpročio ir... fetišo. Visi, kas kolekcionuoja plokšteles, man pritars – tai visiška priklausomybė, tik daug stipresnė nei kitos, nes nemačiau nė vieno, kuris šią priklausomybę įveiktų. (Juokiasi.) Groti plokštelėmis yra labai malonus fizinis procesas, turbūt dėl to visame pasaulyje galime pastebėti plokštelių žanro atgimimą – jų populiarumas vis auga. Fizinė laikmena vėl tampa vertinga – ją gali pačiupinėti, plokšteles puošia gražūs dizainai, jas sunku palikti ar pamesti, o patys žmonės atsakingiau renkasi, ką pirkti, ir įvertina, ar tikrai klausys.
– Kiek vinilų turite? Kuo jie jums brangūs?
– Tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, bet visai neseniai suskaičiavau apie pusantro tūkstančio plokštelių. Yra tokių, kurias grodamas susilaukiu komentarų „oho, kaip skamba“, – galbūt nuskambės primityviai, bet senojo tipo muzika nėra sukarpyta, ji įrašyta gyvai, todėl jos vertė labai didelė. Tuo metu susirinkdavo kolektyvas, repetuodavo – garsas atrodo lyg įvilktas stebuklingu vualiu. Dabar viskas paprasta – nereikia orkestro, repeticijų, specialios įrašų studijos.
– Turit atskirą lentynėlę vertingiausioms, mėgstamiausioms plokštelėms?
– Kaip ir turbūt kiekvienas žmogus, turiu tokių dainų, kurios yra visų laikų mėgstamiausios. Jos nebekinta. Tie kūriniai priklauso nuo žanro, nuotaikos, vietos. Yra nenuginčijamų šedevrų, kurie įstrigo dar paauglystėje, jie ir išliks. Taip pat yra muzika, kuri asocijuojasi su nostalgiškais momentais, ir nors tie kūriniai nėra muzikaliai itin vertingi, vertingi jie tampa tau, biografiškai.
– Kaip eidamas groti pasirenkate, kurias plokšteles pasiimsite?
– Čia ir yra sunkiausia užduotis. Išsirinkti iš tokio kiekio plokštelių – tai kelių valandų darbas akimis blaškantis per lentynėles, nuo plokštelės iki plokštelės. Visada norisi atsinešti naujienų, bet yra tokios muzikos, kurią jau, rodos, pamiršai, o staiga beklaidžiodamas prisiminei. Čia ir yra esminis skirtumas tarp žmonių, grojančių plokštelėmis, – man įdomu sugroti džiazą, o tuomet prieiti prie elektronikos – viskas persimaišo, viskas vyksta eklektiškai.
– Jūsų instagramo profilyje labai daug įvairių Kauno nuotraukų. Įdomių ir netradicinių. Kaip gimsta tie kadrai?
– Aš turiu daug laisvo laiko, todėl dažnai važinėju dviračiu – daugelis tų nuotraukų ir yra padarytos nuo dviračio sėdynės. Turiu laiko pakelti galvą. Fotografija yra labai įdomi meno forma – ją pasitelkęs gali nufotografuoti savo psichologinį tašką, kuriame esi tuo metu.
– Koks jūsų santykis su Kaunu?
– Aš esu kaunietis, gyvenu pačiame jo centre. Kaunas man yra pats geriausias miestas, nes jis mano dydžio ir man tinka. (Juokiasi.) Šitas miestas turi vidinės traukos – žmonės vėl grįžta čia gyventi. Jis visada buvo įdomių žmonių miestas, be to, ir labai muzikalus. Keliaujant man patinka lankyti Europos senamiesčius, kurie man primena Kauną. Jaukiai jaučiuosi mažose gatvelėse, ten lengvai surandu ir vinilinių plokštelių parduotuvių.
108
109
BON APPÉTIT
Vyrai virtuvėje
Tekstas: Agnė Kalinkaitė, Instagram: @agne_kalinkaite
Kai mano akis pirmą kartą užkliuvo už @lennardy karbonaros recepto tiktoke, tąsyk „netyčia“ praleidau kokią valandą varvindama akis į jo bicepsus nuostabius receptus. Ir aš ne viena – Singapūro žvaigždė turi per milijoną sekėjų, kurie su malonumu stebi jo čirškinamas bulvytes ir nepriekaištingai sukamus makaronus.
Panašu, kad tokio tipažo „vyrų virtuvėje“ šiandien pilni socialiniai tinklai. „Vyriško“ gaminimo scenarijai instagramo ir tiktoko populiariausiųjų sąrašuose rotuojasi nuolat – nuo išgyvenimo laukinėje gamtoje dorojant ir kepant žvėrį iki grilio eksperimentų namų kieme. Nuo modelių / inžinierių / menininkų, tapusių maisto ikonomis, iki namuose su vaikais gaminančių tėčių. Ši tendencija pamažu griauna tūkstančius metų galiojusią (ne)rašytą taisyklę, kad virtuvė – tai tik moters sfera.
Nors tai tik pradžia, ji žymi tikrą socialinę revoliuciją, kuri augina kitokią valgytojų kartą.
111
SOCIALINĖ REVOLIUCIJA PRASIDEDA VIRTUVĖJE
Jeigu jums atrodo, kad naivu spręsti apie dažniau gaminančius vyrus tik iš socialinių tinklų, galima pažvelgti ir į statistiką. Štai 2015 m. „Daily Mail“ paskelbė šalies gyventojų apklausos rezultatus, kurie atskleidė, kad britų vyrai labiau nei bet kada užsiima namų ruošos darbais – 60 procentų mielai ruošia vakarienę. Remiantis Amerikos darbo statistikos biuro tyrimu, maistą gamina apie 43 proc. šalies vyrų, o tai yra didžiausias procentas per pastaruosius tris dešimtmečius.
KAS LEMIA ŠIUOS POKYČIUS?
• Šiuolaikiniame pasaulyje abi lytys turi vienodų profesinių ambicijų. O kartais karjeros siekia tik moterys, vyrams patikėdamos visą buitį. Todėl namų ruošos darbus atliekantys ir gaminantys tėčiai – nauja mūsų realybė. Štai neseniai draugės klausiau, kaip ji sugeba išgyventi, kai naktimis dėl verkiančio mažylio neišsimiega. O ji man atšovė, kad rytais tėtis susirenka vaikus į virtuvę ir gamina šeimai
pusryčius. Ji tuo metu mėgaujasi saldžia valanda miego, kuri kompensuoja jo trūkumą naktį. Toks darbų pasiskirstymas – nuostabus pavyzdys, kuris ilgainiui persikelia ne tik į namų virtuves, bet ir kitas socialines situacijas.Vadinamoji tūkstantmečio karta nebesureikšmina lyčių skirtumų – „unisex“ drabužiai, hobiai ar, galiausiai, pareigybės darbe ir šeimoje vienodai tinka tiek moterims, tiek vyrams. Tai persikelia net ir į konservatyvesnes visuomenes. Neseniai „Washington Post“ rašė, kad Pietų Korėjoje populiariausia kulinarinių laidų tendencija – „vyrai virtuvėje“. Visuomenėje, kur lyčių vaidmenys tebėra giliai įsišakniję, o močiutės išvaro vyrus iš virtuvės, tai didelis posūkis. Jaunosios „K-pop“ Pietų Korėjos superžvaigždės garsiai prisipažįsta, kad nors jų tėčių virtuvėje negalėdavai rasti nė su žiburiu, jie patys mielai rišasi prijuostę.
• Vadinamoji „foodie“ kultūros revoliucija pavertė gaminimą namuose populiariu hobiu, kuriuo norisi didžiuotis. Štai 2017 m. Švedijos Upsalos universiteto atliktas tyrimas atskleidė, kad tokie žymūs virėjai kaip Jamie Oliveris pakeitė vyrų nuomonę apie gaminimą namuose – tai tapo vyrų savi-
realizacijos forma ir vis dažnesne pokalbių tema su draugais ar kolegomis.
• Sveikos mitybos tendencija paskatino tiek vyrus, tiek moteris domėtis maistu ir gaminti. Pavyzdžiui, asmeninis treneris Kevinas Curry sukūrė paskyrą „FitMenCook“, norėdamas parodyti, kaip nesunkiai gaminti sveikus patiekalus namuose ir pasiekti savo fitneso tikslų. Galiausiai šis kanalas tapo kone populiariausiu sveikos mitybos receptų kanalu visame instagrame ir šiandien vienija daugiau kaip pusantro milijono žmonių bendruomenę.
Taigi, vyrai virtuvėje į mūsų lėkštes neabejotinai įneš naujo polėkio ir kitokio požiūrio. Tačiau svarbiausia, kad šie vyrai / tėčiai užaugins kitokią vaikų kartą: jų sūnūs ir dukros matys kitokį vyro ir moters santykių pavyzdį. Tokia karta jau kitaip reaguos į lyčių nelygybę ne tik namuose, bet ir darbovietėje ar mokyklos suole.
Spręsti socialinės nelygybės problemas nėra lengva – galima metų metus ieškoti sprendimų ir jų nesurasti. O galima pokyčius pradėti čia, savo namų virtuvėje.
112
Jeigu trūksta įkvėpimo, dalinuosi vyrų virtuvėje instagramo paskyromis, nukeliančiomis gaminimą namuose į kitą lygmenį – nuo didelės šeimos maitintojų iki vienišų vaikinų, neįsivaizduojančių ryto be pačių pasigaminto avokado skrebučio. Bon appétit!
Pierce Abernathy
Tai vaikinas, aprėpiantis viską, kas šiandien rūpi madingam jaunimui – sveikatai palankūs receptai, stilingas gyvenimo būdas, kuriame dera mada ir maistas, bei socialiai atsakingas vartojimas.
Instagram: @pierceabernathy
Instagram: @juliusroberts
Julius Roberts
Julius iškeitė įtemptą Londono šefo gyvenimą į idilę savo šeimos ūkyje Dorsete. Ten gimsta labai jaukūs, gamtos įkvėpti ir šildantys receptai.
Max La Manna
Vienas žymiausių vyrų virtuvėje, ne tik turintis gausią kolekciją nuostabių (daugiausiai veganiškų) receptų, bet ir nešantis socialinę žinutę apie „nulio atliekų“ konceptą (angl. zero food waste).
Instagram: @maxlamanna
Primal gourmet
Meno istorijos profesorius ir maisto tinklaraštininkas viename. Ronny Josepho Lvovskio specializacija – jo didenybė mėsa. Puikus turinys grilio ir lauko kepsninės mylėtojams.
@primal_gourmet
Men With the Pot
Du gamtoje gaminantys draugai, kurie savo hobį pavertė milijonus sekėjų turinčia bendruomene ir nuosavu verslu. Jų arkliukas – viskas, nuo makaronų iki duonos tešlos, gimsta gamtoje.
@menwiththepot
Misija: suburti gero maisto bendruomenę
Tekstas: Karolina Kulda
Nuotraukos: ROOTS archyvas
Nuo mažiausio iki didžiausio – degustacinėje krautuvėje ROOTS kiekvienas šeimos narys suras ko nors sau: nuo kasdienių iki šventėms ar dovanoms skirtų produktų. Be to, ši krautuvė turi ir daugiau privalumų – pirkdami čia jūs ne tik gaunate aukščiausios kokybės produktus, bet ir palaikote savus – mažuosius Lietuvos ūkininkus ir maisto gamintojus. „Darome viską, kad laikui bėgant mūsų šalyje gimtų tvirta kokybišką ir lėtą maistą mylinčiųjų bendruomenė“, – pasakoja krautuvės ir „Gero maisto klubo“ idėjos sumanytojai.
Krautuvės ROOTS istorija prasidėjo iš siekio vienoje vietoje surinkti geriausius vietinius ir gurmaniškus produktus ir padaryti juos lengvai pasiekiamus visiems – išskirtinių produktų ieškantiems gurmanams, namų virtuvės virtuozams ar tiesiog skanų ir tikrą maistą vertinančioms šeimoms.
Deja, geram maistui Lietuvoje gimti gana sunku, o pakliūti ant
vartotojų stalo taip pat sudėtinga. Aukštos kokybės vietiniai produktai yra brangūs, o dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos tampa vis brangesni, todėl dalis mūsų šalies ūkininkų, ypač – mažųjų, jau nebežino, ar galės išsilaikyti. Čia į pagalbą atskuba ROOTS – kokybiškų produktų gamintojus ir jų ieškančius sujungianti grandis, užtikrinanti, kad abi pusės būtų patenkintos, o maisto dalijimosi procesas vyktų sklandžiai. Toks maisto mylėtojų bendradarbiavimo modelis itin išpopuliarėjo už Atlanto – besiremdami tokio klubo principais, žmonės surado būdą, kaip už prieinamą kainą įsigyti kokybiško maisto.
Tai kaipgi „Gero maisto klubas“ veikia, paklausite? Viskas paprasta! Klubo tikslas – kad kokybiškas maistas būtų prieinamas visiems, todėl nuolaida visiems produktams augs kartu su klubo narių skaičiumi. Klube daugėjant narių, ROOTS degustacinė krautuvė
118
galės mažinti savo darbo kaštus ir taip pasiūlyti nariams kokybiškų produktų už mažesnę kainą. Pavyzdžiui, su pirmosiomis 200 narysčių, klubo nariams bus taikoma 10 proc. nuolaida; 500 narysčių – 15 proc.; 1000 narysčių – 20 proc.; 1500 narysčių – 25 proc.; 3000 ir daugiau narysčių – 30 proc. nuolaida. Visiems nariams nuolaida kartu su naujomis narystėmis vis didės.
Mėnesinis narystės mokestis – 5 Eur. Dar viena būtina sąlyga – ne mažesnė nei 150 Eur/mėn. išleidžiama suma. Prie šios sumos gali prisidėti ir kaimynas ar draugas – svarbiausia, kad ji susikauptų, kitaip šis modelis neveiks. ROOTS siekia, kad kokybiški produktai, kurių kaina vos apie 20 proc. didesnė nei pramoninių, o vertė didesnė net kelis kartus, lengvai pasiektų jūsų namus. O kur dar netiesioginė šio modelio vertė – maisto gamintojų įvairovės palaikymas, regionų gyvybingumo skatinimas, gyvulių gerovės ir tinkamo
elgesio užtikrinimas. Akivaizdu: nauda – ne tik jums, valgytojams, o ir visai mūsų Lietuvai.
Dėl visų šių priežasčių kviečiame jus prisijungti į „Gero maisto klubą“, palaikyti šią idėją ir papasakoti apie ją visiems, mylintiems ir vertinantiems aukštos kokybės produktus, – taip geras maistas taps kasdiene, o ne prabangos preke.
Daugiau informacijos rasite www.rootskrautuve.lt, krautuvėse Pylimo g. 58, Vilnius (Halės turgus), ir Aukštaičių g. 7, Vilnius (Paupio verslo namai).
„Gero maisto klubas“ Prisijunk! Rekomenduok!
119
Garsai tyloje
Kompozitorius Kipras Mašanauskas taip ir galėjo likti vienos dainos autoriumi – buvo laikas, kai ir jo pavardę, ir dainą „Kokia nuostabi, Lietuva esi“ mintinai mokėjo visa šalis. Dainą jis sukūrė mokydamasis paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, ji tapo neoficialiu laisvės kovų himnu. Tačiau Kipras visada norėjo daugiau. Daugiau ir gavo – 1996-aisiais įkūrė garso dizaino ir postprodukcijos studiją „UP Records“, kuri vienintelė Baltijos šalių regione turi aukščiausio lygio „Dolby“ erdvinio garso licenciją. Būtent šioje studijoje sukurtas įspūdingas naujojo Emilio Vėlyvio filmo „Piktųjų karta“ garso takelis.
Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke
– Kiprai, ar čia, prie šito milžiniško garso pulto, ir yra kuriama tavo muzika, dubliuojami filmai?
– Šioje studijoje sukurtas garsas keliems šimtams filmų. Esame erdvinio garso pradininkai Lietuvoje. Kai pradėjome savo veiklą, garsas filmuose sklisdavo iš vieno kanalo – buvo monofoninis. Mano draugas ir kolega, su kuriuo pradėjome veiklą, yra absoliutus inžinerijos genijus. Tai jis pradėjo domėtis garso naujovėmis, erdviniu garsu, jis pirmasis instaliavo garso aparatūrą Lietuvos kino teatruose. Erdvinio garso kryptis mums pasirodė labai įdomi, supratome, kad galime į kino lauką įžengti ne tik su muzika, bet ir su garsu. Lūžis įvyko su Algimanto Puipos kino filmu „Elzė iš Gilijos“, kuriam pritaikėme naujas garso technologijas.
– Technologijos, taip pat ir garso, turi savybę nuolat kisti. Kaip sugebėjote savo studiją aprūpinti aparatūra, kuri ir šiandien veikia?
– Dėl šios priežasties šis verslas ir nėra labai palankus, nes turi nuolat investuoti į atnaujinimus. Technologijos juda į priekį, turi stengtis, jas vytis.
– Ar gali pasakyti, kaip toli ir į kurią pusę per ketvirtį amžiaus garso technologijos pajudėjo?
– Turiu pasakyti, kad per šiuos dvidešimt metų jos pajudėjo žymiai lėčiau, nei judėjo prieš tai. Prieš tai buvo sprogimas, totalus proveržis apskritai. Šiuolaikinė technika daugybei žmonių suteikė galimybę daryti įrašus namuose. Ateini į tokią namų studiją – kompiuteris, pora prietaisų – na, ir kokia tai studija?! Noriu pasakyti, kad muzikos skambesio lygis yra labai suvienodėjęs, kai kurie kūriniai skamba gerokai prasčiau nei prieš penkiasdešimt metų.
– Lietuvoje irgi matai tokią tendenciją?
– Virtuvėse įrašinėti? Ji egzistuoja, žinoma, juo labiau, kad muzika pastaruoju metu išvis sulindusi į kompiuterį. Anksčiau, jei nemokėjai groti, tai ir negrojai, o šiandien gali nemokėti, bet užtenka įgusti teisingai sudėlioti paruoštukus.
– O gal toks yra naujosios kartos pasaulis, gal iš tų paruoštukų gims tam tikras muzikos stilius?
– Muzika kiekvieno žmogaus gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Ji primena ir gerus, ir ne tokius gerus gyvenimo momentus. Įdomu, kad tie, kurie nuo šešiolikos iki trisdešimties klausė savo mėgstamos muzikos, dažnai numoja ranka – ai, jaunimas juk nieko gero nebesukuria! O mūsų laikais tai buvo muzika... Vis dėlto muzika dažnai grįsta emocijomis, ji gerėja ar gražėja dėl to, ką patyrei ir jautei jos klausydamas.
– Ir vis dėlto, muzika, kaip ir mada, dažnai sukasi ratu? Praeina kiek laiko ir jauni žmonės klausosi to, ko mes klausėmės savo jaunystėje...
– Muzika grįžta, joje randasi tam tikrų niuansų, žinoma, ji kinta. Aną kartą važiuoju automobiliu su savo septyniolikmete dukra ir girdžiu, kad ji klauso vieno iš mano mėgstamiausių mokyklos gabalų, kurį atlieka Stevie Wonderis. Bet aš jai juk nieko nerodžiau, neliepiau klausyti. Toks smagus sugrįžimas.
122
– Muzika yra tavo darbas. Kai nedirbi, ar klausai jos?
– Kai nedirbu, stengiuosi ilsėtis. Nesu iš tų, kurie įsėdę į automobilį pirmiausiai įsijungia muziką. Kai muzika nepatinka, praleidžiu ją pro ausis. Mano gyvenime nemažai tylos.
– Ar būna, kad garsai atsiranda tyloje? Ir mintyse pradeda skambėti muzika?
– Muzika ar idėja gali atsirasti bet kur, pačioje keisčiausioje situacijoje. Kitą kartą per simfoninį koncertą viduje suskamba roko tema.
– Turi keturis vaikus, ar iš jų kuris nors savo gyvenimą susiejo su muzika?
– Mano visi vaikai vienaip ar kitaip susiję su muzika. Ir nesvarbu, kaip pasisuko jų gyvenimas, jie moka visai gerai groti, turi neblogą muzikinį išsilavinimą ir skonį. Pijus Titas mokosi muzikos akademijoje, dirbome kartu su juo prie „Piktųjų kartos“. Ir tai – ne pirmasis Pijaus Tito darbas, jis man padėjo kuriant muziką ir garsą „Šuoliui“, Donato Ulvydo filmui „Valstybės paslaptis“ apie prezidentę Dalią Grybauskaitę. Turiu neblogą pagalbininką, o jam tai – puiki mokykla. Jis turi galimybę šokti į kovos lauką, kuriame dirba geriausi režisieriai. Ne kaip tėvas sakau – jis labai talentingas, sugeba prisiderinti ir mudu šauniai bendradarbiaujame. – Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ tarsi apibrėžia ir mūsų su tavimi kartą. Piktųjų romantikų kartą...
– Gal labiau – maištininkų. Gyvenome tokiu laiku, tikrai, bet gal patys tą laiką ir formavome. Iš kitos pusės, tik maištininkų gvardija ir galėjo įvykdyti perversmus. Filmas mane grąžino į laikus, kuriuos buvau gal ir primiršęs. KGB, niūri Nepriklausomybės pradžia, laukiniai Vakarai, viskas pažįstama ir praeita. Gal mūsų karta tik ir gali papasakoti apie „Piktųjų kartą“.
Šiek tiek liūdna, kad filmą kurti baigėme prieš metus, laukėme eilėje, kad jis būtų parodytas. Iš mano garso studijos iškeliavę dar trys filmai, kurie irgi laukia eilės. Prie kiekvieno iš jų reikia grįžti ir prisiminti, kaip jį kūriau. Paprastai filmas į garso komandos rankas patenka prieš pat premjerą. Būdavo, kad švęsti bėgdavome tiesiai iš garso studijos, vos pabaigę filmą. O dabar premjeros tenka metus laukti.
Muzika filme pasakoja tai, ko nepapasakoja kino kadras. Žiūrovams tarsi išduodi paslaptį – tu dar šito nematai, bet tai tuoj, tuoj įvyks.
„Piktųjų karta“ – pirmasis Emilio filmas, kuriam parašiau muziką. Esame seni geri pažįstami, o kartu dirbome pirmąkart. Man labai patiko su juo dirbti, šitas režisierius turi puikų muzikinį skonį. Emilis leido man formuoti visą jo filmo lauką, charakterių, personažų pasikeitimus, scenų dramaturgiją. Jis kūrė detektyvą, o šiam žanrui reikia paslapties, tamsesnių spalvų.
– Tavo muzika filme skamba labai moderniai. Kaip tau pavyko nesustoti, nesustingti, o keistis, modernėti?
– Matyt, turiu vidinį variklį. Esu iš tų menininkų, kurie mėgsta keistis ir nemėgsta savęs kopijuoti, tiražuoti. Man visada įdomu tai, ko nesu daręs, įdomu rizikuoti, o ne saugiai kartoti tai, ką jau esu atradęs, kas priimta. Gali būti, kad tas vidinis poreikis natūraliai pritraukia ir technologinius sprendimus, – jei ko naujo imuosi, išnagrinėju nuo A iki Z. Jei man tikrai įdomu, kūryboje pasidarau tikras psichas, gerąja prasme.
127
– Argi ne taip stipriai tave uždegė ir „Dolby“ erdvinio garso studijos idėja?
– Garso dizaino ir garso režisūros mokiausi iš Algimanto Kupčinsko, jis buvo erdvinio garso maniakas. Pirmasis mūsų darbas buvo Romo Lileikio albumas „Requiem“, jau tada mėginome spręsti erdvinius garso pasikeitimus. Kartu dirbant gimė idėja sukurti garso įrašų studiją. Ji tapo viena pirmųjų nepriklausomų garso įrašų studijų Lietuvoje.
Viskas prasidėjo nuo skolinto kompiuterio ir poros kolonėlių. Ką turėjome, tą ten ir sunešėme. Skaitydavome užsienio žurnalus, domėjomės. Studijos pradžia tapo kelios nedidelės erdvės tuometinėje Lietuvos kino studijoje, ten pradėjome dubliuoti filmus. Pamatęs, kad kylame, tuometinis studijos vadovas nusprendė mus labiau išnaudoti – pasiūlė pergarsinti nepavykusius kino įrašus, kuriuos padarydavo Lietuvoje besifilmuojantys užsieniečiai. Pinigai tikrai nebuvo prasti. Tai leido mums judėti į priekį ir kaupti patirtį. Susidurdavome su amerikiečių meistrais, kurie atsiveždavo ir idėjų, ir naujovių, stebėjome, kaip garso sritis greitai vystosi. Po kelerių metų nutarėme pastatyti sau specialią erdvę, įrengti ją taip, kad galėtume gauti „Dolby“ licenciją. Taip atsidūrėme čia, Laurų gatvėje. Per pusantrų metų studiją jau turėjome, prisijungė daugiau partnerių. O laikų būta visokių – ir fantastiškų, ir prastų. Tik dėl pasirinkimo mes niekada neabejojome.
– Ar esate suskaičiavę visus čia įgyvendintus projektus?
– Tai nebūtų lengva. Vien aš esu sukūręs muziką daugiau nei šešiasdešimčiai kino projektų. Be to, čia vyksta ir daug visokios kitokios veiklos, taigi skaičiavimais neužsiimu.
– Kaip ir neskaičiuoji kino apdovanojimų? Tavo „Gervės“ stovi ant lentynos, šalia kavos aparato...
– Dvi mano ir viena kolegos Jono Maksvyčio. Jonas užaugo mūsų studijoje.
– Kiprai, ar galėtum pasakyti, kad tavo posūkiui į muziką įtakos turėjo šeima – na, kad ir tėtis, populiarus estrados atlikėjas Jonas Mašanauskas?
– Tėvai mane gal labiau palydėjo, nes polinkis į muziką buvo ryškus nuo pat pradžių. Penkerių ar šešerių jau mokėjau pasileisti plokšteles. Būdavo, namuose skamba Ščedrino „Karmen“ siuita, o aš, pasiėmęs vaikiškas dūdeles, būgnelius, drauge improvizuoju. Anksti pradėjau groti fortepijonu, įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Vienuolikos jau mėginau kurti ir nuolat mamai skųsdavausi, kad mano galvoje skamba muzika, melodijos. Tikrai neturėjau dėl ko kankintis, nesvarsčiau, kur mokytis, nes man buvo visiškai aišku, kad kursiu muziką.
130
Sapnuoti lenktynių trasą
Nuotraukos: „Porsche“ archyvas
„Apsidairęs negalėjau surasti automobilio, apie kurį taip svajojau. Dėl to nusprendžiau jį sukurti pats“, – kadais pasakė Ferdinandas Porsche, pasaulyje gerai žinomų automobilių kūrėjas.
Technikos meno kūriniai – tokiais žodžiais apibūdinami „Porsche“ automobiliai ir, patikėkite, apsilankę ten, kur šie stebuklai gimsta, tikrai neturėsite progos tuo suabejoti.
Porsche Exclusive Manufaktur – tai vieta, kur susijungia aukščiausio lygio meistrystė, aistra net menkiausioms
detalėms, aukštosios technologijos ir, žinoma, individualumo paieškos. Čia bus pasirūpinta, kad jūsų sportinis automobilis būtų ne vien transporto priemonė, o gerokai daugiau: jūsų tąsa, gyvenimo būdo išraiška, asmenybės atspindys. Nuo žymiojo „911 Sport Classic“ modelio, kuris pasižymi ikoninėmis nuo pat 1963-ųjų beveik nepakitusiomis ir visą prekės ženklo DNR suformavusiomis linijomis, akį traukiančio „Targa 4S Heritage Edition“ iki universalesnių „Panamera“, „Cayenne“ ar „Macan“ modelių – tai vieta, kur svajonės tampa realybe.
134
135
136
137
Pandemija, žinia apie karą Ukrainoje ir jį tuoj pat palydėjusi pasaulinė energetikos krizė. Pradėjęs dirbti Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministerijoje patarėju, Karolis Žemaitis pirmąsias dienas prilygino nusileidimui į banginio pilvą. Iššūkiai toliau atsirita vienas po kito ir vyras, šiuo metu jau viceministras, ramių laikų nebesitiki. Būdamas atsakingas už šalies ekonominę stiprybę, jis sako jaučiantis tą pačią pareigą kaip ir daugelis naujosios kartos atstovų – išlaikyti Lietuvą ir jos verslą pasaulinės ekonomikos žaidėjais.
Nusileisti į mėlynojo banginio pilvą
Tekstas: Monika Visockytė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
– Kalbamės vos kelios dienos iki jums paliekant Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministrės patarėjo pareigas ir tampant viceministru. Kokie pokyčiai laukia?
– Kompiuteris liks tas pats, kaip ir elektroninis paštas. Kraustysiuosi į kitą aukštą, todėl ir vaizdas pro langą šiek tiek pasikeis. Sups daugiau žmonių ir lauks daugiau darbų, tik valandų dienoje nepadaugės.
Na, o kalbant rimtai, pereinamasis laikotarpis yra labai intensyvus. Perimu naujus darbus, analizuoju informaciją ir kai kur jau priimu sprendimus. Pagrindinės temos, prie kurių darbuosiuosi, bus šalies eksportas, investicijų, žmogiškųjų išteklių ir talentų pritraukimas, strateginių prekių politika, Europos Sąjungos bei tarptautiniai reikalai ir įmonių politika bei valstybės valdomos įmonės. Nepaisant to, kad pastaruosius kelerius metus prie daugelio šių temų jau gana išsamiai dirbau, klausimų netrukus lauks daug daugiau.
– Ar prisimenate dienas, kai pradėjote dirbti ministrės patarėju Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje? Pats tą laikotarpį pavadinote „nusileidimu į patį banginio pilvą“.
– Geriausiai prisimenu 2020-ųjų gruodį ir jo ilgas tamsias naktis per patį pandemijos įkarštį. Laikas buvo sudėtingas, nes tuo metu Lietuva išgyveno bene stipriausią ekonominę izoliaciją. Tuo metu tai buvo pagrindinė aktualija ir svarbiausias ekonominis klausimas.
Labai gerai atsimenu pandemijos situacijas, kai iš kelių blogybių turėdavome pasirinkti mažiausią. Buvo daugybė diskusijų apie ekonominių veiklų atidarymą ar uždarymą, ekonomikos sustojimą ir kartu visuomenės sveikatą ir sveikatos sistemą, negalėjusią pakelti
daug sergančiųjų, nes tuo metu dar neturėjome nė skiepų. Ieškodami įvairiausių scenarijų laikėmės pozicijos, kad turime padėti šalies ekonomikai veikti. Dėl to atsirado siūlymas įvesti galimybių pasą. Tai buvo labai sudėtingas sprendimas, pareikalavęs daugybės politinių, ekonominių ir sveikatos srities diskusijų. Galėjome dar pusei metų likti užsidarę ekonominėje izoliacijoje arba bandyti ieškoti išeičių, kad ir kokios kompleksinės jos būtų.
Jei pandemijai prasidėjus su komanda dar gana naiviai galvojome, kad kai viskas pasibaigs, grįšime dirbti normaliu režimu, tai dabar, akivaizdu, iššūkiai plaukia vienas po kito – pandemija, karas, energetinė krizė... Nebesitikime, kad stos ramūs laikai, kai bus galima standartiškai įgyvendinti suplanuotus darbus. Tad pagrindinis mūsų klausimas – kaip suderinti viską, kas vyksta išorėje, su jau suplanuotomis komandos iniciatyvomis.
– Ką sužinojote apie savo darbą tik pradėjęs jį dirbti?
– Žinojau, kad politikoje būtinos savybės – universalumas, gebėjimas prisitaikyti ir dirbti su labai dideliu temų spektru. Tačiau nesitikėjau, kad to reikės tiek daug. Vieną valandą dalyvauju susitikime apie femtosekundinius lazerius, kitą – persijungiu į pokalbį apie biotechnologinius klinikinius tyrimus, dar vėliau kalbu apie diasporos įtraukimą į ekonominę diplomatiją... Privalau gebėti labai greitai prisitaikyti prie naujos temos, ją perprasti ir labai greitai priimti visai šaliai svarbų sprendimą. Dažnai nėra laiko labai ilgai apie klausimą galvoti. Čia privalau turėti didelį pasitikėjimą savo komanda ir pačiu savimi.
138
139
– Kaip sprendimą žengti į Lietuvos politikos areną priėmė jūsų artimieji ir draugai?
– Įvairiai. Klausimas, kodėl einu į politiką, žinoma, kilo. Žodis „politika“ pas mus, deja, vis dar turi negatyvų skambesį. Tačiau absoliuti dauguma žvelgė pozityviai, rūpinosi, kaip pavyks, kaip seksis. Jei to palaikymo nebūčiau gavęs, turbūt būčiau susimąstęs, ar tikrai man reikia čia eiti.
Visgi pats jaučiau tvirtą motyvaciją, supratau, kad labai lengva sėdėti ant sofos ir burbėti, jog šalies valdžia yra bloga, o aš padaryčiau geriau. Pagalvojau, kad jei jau studijavau politiką ir ekonomiką, turiu šiokį tokį supratimą bei patirtį, tai reikia eiti ir bent jau pabandyti savo idėjas įgyvendinti. Turiu pakankamai jaunatviško entuziazmo ir noro užsiimti politine veikla. Be to, manau, tai yra ir įpareigojimas, kurį jaučia naujoji karta. Tam, kad Lietuva keistųsi, patys turime šiame pokytyje dalyvauti. Jei nedalyvaujame, bet tikimės, kad kas nors kitas už mus sudalyvaus, rezultatas nebūtinai bus toks, kokio norime.
– Kokia lyderyste tikite?
– Tikiu lyderyste per pavyzdį. Kai pats lyderis tiki tuo, ką sako, tuo gyvena ir dirba tais pačiais metodais, kuriuos deklaruoja. Labai svarbu pripažinti savo poziciją, ja vadovautis ir nuo jos nepasitraukti, kai kuriuo nors momentu ji tampa nepatogi. Jei vadovas reikalauja nevėluoti į susitikimus, bet pats visada vėluoja, klausimas, ar jo lyderyste žmonės tikės ir norės ja sekti. Tas pats galioja ir politikams, kurie labai mėgsta kalbėti ir prisižadėti dalykų, kuriais patys netiki.
– Ar įmanoma išmokti būti lyderiu?
– Sakyčiau, kad kiekvienas žmogus gali būti lyderis, juk lyderystės tipai yra skirtingi. Nereikėtų manyti, kad ekspresyvus oratorius yra lyderystės konstanta. Lyderystėje svarbiausias gebėjimas dirbti su žmonėmis ir sąveikauti su bendruomene, o būdus, kaip tai daryti, lyderiai pasirenka skirtingus. Pažįstu daug žmonių, kurie nelipa ant bačkos su megafonu, tačiau yra nuostabūs lyderiai, pasirinkę žmones įgalinančios lyderystės modelį.
– Paminėjote, kad studijavote politiką ir ekonomiką. Kaip pasirinkote šias studijas?
– Norėjau studijų, kurios paliestų tiek ekonominę, tiek politinę dalį, nes abi man buvo įdomios, norėjau įgyti platų požiūrį. Tokią programą, aprėpiančią abi šias dalis, suradau ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kaip stipriai politika ir ekonomika tarpusavyje yra susijusios.
– Kiek šiuolaikiniam žmogui turėtų būti aktualu gilintis į politiką ir ekonomiką? Net jei vilioja sėkminga karjera šiose srityse, galbūt pakanka turėti tiesiog stiprią nuomonę ir daug ryžto?
– Girtis, kad nesidomi politika, yra tarsi girtis, kad nemoki daugybos lentelės. Žinoma, gali gyventi ir nežinodamas, kiek bus penki kart septyni, bet politika ir ekonomika yra absoliuti mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Žinių lygį kiekvienas pasirenka pagal savo poreikius – ar pakanka bazinio supratimo susimokėti mokesčiams ir nueiti iki balsadėžės, ar visgi kyla noras gilintis į priežastinius ryšius ir
140
formuoti politiką pačiam. Nuomonė ir ryžtas yra labai svarbus faktorius politikoje, tai veda į priekį ir sukuria stuburą. Iš kitos pusės, jeigu šių savybių nepapildo bent krislas kompetencijos ir patirties, tuomet turi galingą automobilį, kuris ant artimiausio posūkio gali kelionę baigti griovyje.
– Magistro studijoms pasirinkote rinkodaros ir vadybos kryptį. Kiek tokios kompetencijos reikalingos dabartiniame jūsų darbe?
– Šiandien kiekvienoje organizacijoje svarbu, kad būtų bent krislas rinkodaros. Net ir valstybinės organizacijos, kurios niekada anksčiau negalvodavo, kaip save pristatyti visuomenei, dabar investuoja ir suka galvą, kaip tai galėtų padaryti. Rinkodara tapo absoliučiai universali sritis. Šiuo metu visi ja užsiimame savo „Facebook“, „LinkedIn“ ar „Instagram“ paskyrose.
– Koks universitete įgytas įgūdis labiausiai praverčia?
– Sakyčiau, kad svarbiausias įgūdis, kurį pavyko išsiugdyti ir kurį reikia toliau nuolatos stiprinti, yra disciplina. Mano galva, aukštasis mokslas vertingiausias tuo, kad esi priverstas dirbti ir suvokti darbo rezultatus. Mokytis, laikyti egzaminus, parašyti baigiamąjį darbą. Atrodytų, paprasta, bet labai svarbu. Kitas dalykas – tampi bendruomenės, iš kurios taip pat daug mokaisi, narys. Daugybę dalykų supranti per neformalius pokalbius, diskusijas ar darbą grupėse. Iki šių dienų palaikome ryšį su keletu studijų draugų.
– Aktyviai pristatote Lietuvą ir mūsų šalies verslą visame pasaulyje. Neseniai sugrįžote iš Korėjos, prieš tai aplankėte Šiaurės Ameriką. Kam reikalingi tokie susitikimai ir kas vyksta jų metu?
– Pirmiausia vyksta dvišaliai susitikimai su kolegomis iš ministerijų. Korėjoje susitikome su ekonomikos ir technologijų viceministrais. Diskutavome dėl valstybių partnerystės ir galimų kelių dirbti kartu, inicijuoti įvairius projektus.
Kita, ne ką mažiau svarbi dalis, yra susitikimai su įmonėmis, turinčiomis potencialo investuoti Lietuvoje. Su Korėja turime bent kelias bendras temas, kurios leidžia mums būti lygiaverčiais partneriais. Pirma – biotechnologijos. Lietuva turi begalę įmonių, kurios yra įdomios Korėjai. Dalyvavome tarptautinėje biotechnologijų konferencijoje, kurioje Lietuva buvo vienintelė Korėjos partnerė ir mūsų šalies pranešėjai turėjo lygiai tas pačias pozicijas kaip ir korėjiečiai. Pagrindinį pranešimą skaitė prof. Virginijus Šikšnys – galiu drąsiai sakyti, kad jis buvo tos konferencijos žvaigždė ir jo genų redagavimo technologija buvo puikiai žinoma visiems dalyviams. Lietuvos verslo bendruomenė taip pat yra užmezgusi su Korėja partnerystę kosmoso technologijų ir lazerių srityse.
Mūsų pareiga yra gerąja to žodžio prasme parduoti Lietuvą kaip lokaciją, kad, pavyzdžiui, Korėjos verslininkai fabriką norėtų statyti Lietuvoje, o ne kitose šalyse, iš kurių šiuo metu renkasi. Galiausiai stengiamės padėti Lietuvos verslams, turintiems ekonominių interesų mūsų lankomoje šalyje. Dalyje valstybių vyriausybės dėmesys ir dalyvavimas yra labai svarbus. Korėjos atveju turime parodyti, kad biotechnologijų sektorius Lietuvoje yra vienas iš prioritetinių, ir atverti duris investicijų pritraukimo ir eksporto projektams.
141
Per 30 metų pasivijome visą Vakarų pasaulį ir dalį šalių netgi aplenkėme.
Tai verčia didžiuotis savo valstybe, jos verslais, startuoliais ir žmonėmis, kurie dirba ir Lietuvos pasiekimus įgyvendina.
– Kurioje srityje pasiektas Lietuvos progresas jus patį labiausiai džiugina?
– Visuomet norisi didesnio progreso. Įkvepia visą Lietuvą vienijantis noras būti konkurencingiems, prisitraukti tiek talentų, tiek investicijų ir padėti šalies eksportui. Atsiranda vis daugiau bendros valstybės ambicijos ir suvokimo, kad reikia pokyčių ir pastangų ne vien tam, kad būtume priekyje, bet ir kad išlaikytume esamas pozicijas. Kaip rašoma „Alisoje stebuklų šalyje“: kartais turi labai greitai bėgti, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. Tas pats pasakytina ir apie valstybių vystymąsi. Girdžiu vis mažiau klausimų, kam Lietuvai reikia komercijos atašė tinklo, kodėl šaliai reikia dalyvauti tarptautinėse konferencijose ir parodose. Jeigu nedalyvausime ir nedirbsime su potencialiais investuotojais, rezultatų neturėsime. Vis dar su pavydu žvelgiu į tokias šalis kaip Airija ar Izraelis, kurių tarptautinis atstovavimas yra dešimtimis kartų didesnis. Nepaisant to, mes esame gana konkurencingi net ir su mažesniais resursais. Valstybės fundamentalus požiūris, kad esame pasaulinės ekonomikos žaidėjai, žinoma, vėliau pereina į visas mums svarbias sritis, tokias kaip skaitmeninė transformacija, inovacijų pritraukimas ar ekonominė diplomatija.
– Kas formavo jūsų pasaulėžiūrą?
– Labiausiai šeima ir dar Lietuvos skautija, į kurią esu įsitraukęs nuo mažumės. Ši organizacija suformavo mano požiūrį, kad turiu būti aktyvus savo valstybės dalyvis.
– Kiek skautams dabar randate laiko? Kam jo apskritai stengiatės visuomet rasti?
– Kitais metais įvyks didelė skautų stovykla, rengiama kas penkerius metus, – viską suplanuosiu taip, kad galėčiau joje dalyvauti. Tokiose stovyklose prireikia rankų ir malkoms kapoti, ir sumuštiniams tepti. Dalyvauti skautų stovykloje – pareigos jausmas. Pats puikiai pamenu vadovus, suaugusius žmones, kurie mums, jaunuoliams, skirdavo laiko ir dėmesio, ugdydavo mus. Mums tai buvo la-
bai svarbu. Taip pat prioritetas yra visada rasti laiko šeimos nariams. – Kokios gyvenimo pamokos šiuo metu mokotės?
– Nenustoti mokytis net tada, kai atrodo, kad viską žinai ir viskas aišku. Tai dažnai susiję su gebėjimu išstumti save iš komforto zonos, gebėjimu pripažinti, kad ko nors nežinai. Mano nuomone, pripažinti, kad nežinai, kad reikia pasitarti ir, apskritai, kad reikia pagalbos, yra labai žmogiška, tai – stiprybės simbolis. Ne veltui yra posakis, kad puikus lyderis suburia aplink save už jį geresnius žmones, nes jie verčia mokytis ir judėti į priekį. Kiekvienoje veikloje svarbiausia nesustoti ir negalvoti, kad jau viskas yra aišku. Antraip pradedi gyventi iliuzijoje.
– Karoli, o kokį ryškiausią momentą jums padovanojo praėjusi vasara?
– Nustebino lietuvių tautinių šokių šventė Filadelfijoje. Pusantro tūkstančio šokėjų susirinkę viduryje Amerikos šoka ir dainuoja lietuviškai. Šventė mane įkvėpė ir privertė suvokti, kokia galinga yra lietuvių diaspora. Sutikau žmonių, kurie gyvenime nė karto nėra buvę Lietuvoje, kai kurie jų nekalba lietuviškai, tačiau jaučia ryšį su mūsų šalimi. Po visą pasaulį pasklidę, jie yra didelis Lietuvos turtas. Tuomet ateina klausimas, ar tikrai tinkamai su šiuo turtu elgiamės.
– Ką jums pačiam reiškia būti lietuviu?
– Tai reiškia būti geopolitinio stebuklo dalyviu. Man labai įdomu gilintis į Lietuvos istoriją, jos tėkmę. Turint omenyje, kokia aplinka mus supa ir su kokiais kaimynais turime reikalų, tikrai kartais manau, kad stebuklas, kaip šaliai pavyksta taip gerai gyventi. Užplūsta pasididžiavimas pasiekimais, kurių Lietuva sugebėjo pasiekti tiek tarpukariu, tiek nepriklausomybės laiku. Per 30 metų pasivijome visą Vakarų pasaulį ir dalį šalių netgi aplenkėme. Tai verčia didžiuotis savo valstybe, jos verslais, startuoliais ir žmonėmis, kurie dirba ir Lietuvos pasiekimus įgyvendina. Žinoma, kasdienybėje dažnai galvojame, kad ir tas, ir anas pas mus yra blogai, štai tą dar reikia taisyti... Tačiau Lietuvos žmonių alkis pokyčiams, progresui, noras nubėgti papildomą kilometrą veda mus į priekį.
142
143
VISKA S ANKSČI A U A R VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A
P RE NU M ERU O K „ILI U ST RU OTĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R
Putnam Flowers
146
Floristai, floristikos bendruomenės kūrėjai Instagram: @putnamflowers #žiedai AKIMIRKŲ DIEVAI
147
Max Gill
148
Floristikos
Instagram: @maxgilldesign #žiedai
menininkas
AKIMIRKŲ DIEVAI
149
AKIMIRKŲ DIEVAI
Twig & Twine
dizaino studija Instagram: @twigandtwine #žiedai
150
Floristinio
151
AKIMIRKŲ DIEVAI
Emily Thompson
Gėlių menininkė Instagram: @emilythompsonflowers #žiedai
152
153
Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine www.blue-yellow.lt Kartu širdimis ir darbais! IKI PASIMATYMO GRUODĮ!