Lamų slėnis 2022/12

RATIO— VINCENT VAN DUYSEN

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Goda Urbonaitė Žurnalistė Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė Fotografė Lina Jushke Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Verslo plėtros vadovė Rytė Šidlauskaitė

Dizaineris Martynas Lagauskas Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis Nuotrauka: „Two Sides Photography“, „Skandiamo“

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2022

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

DARBO STALAS

Elegantiška darbo vieta, atitinkanti modernaus pasaulio poreikius, – Arne Jacobseno FH3605™ darbo stalas sujungia kokybiškas medžiagas, minimalistines linijas ir funkciškumą.

FH3605™ stalas Arne Jacobsen

2022 GRUODIS | KALĖDŲ NUOJAUTA

Redakcijos laiškas

Kalėdos visada reiškė tyrą vaikišką džiaugsmą. Net šiek tiek naivų gerumą. Dosnius darbus, kurie sugrįžta. Paprastą buvimą. Be statusų ir titulų, be ordinų ir karūnų, didelių vardų ir pareigybių. Tik kelis artimiausius vienoje vietoje susirinkusius žmones, vienas kitam be baimės atveriančius širdis. Kelias metai iš metų pasikartojančias tradicijas, kurių visai nesinori keisti. Mažus dalykus, kurie, iš tiesų, yra patys didžiausi. Kad ir kokie šie metai bebuvo, linkiu, kad jūsų namų durys visada būtų atviros, o po eglute lai sugula pačios slapčiausios jūsų svajonės. Nes kokios gi Kalėdos be jų?

Smagaus skaitymo!

ĄSOTIS „ETRUSCAN“ MENU ■ KALĖDŲ EGLĖS PAPUOŠIMAI IB LAURSEN

NAUJIENOS

ISTORIJOS IŠ GAMTOS

Atraskite gamtos istorijas namų dekoro detalėse, padovanokite akimirką nuostabos ir estetinio pasitenkinimo patiems brangiausiems, namams ar sau. Tegul jūsų namai tampa vieta, kur gimsta tradicijos ir prasideda istorijos!

„Story by Nature“ – tai namų dekoro detalės, ieškantiems įkvepiančių dovanų sau, namams ir draugams.

■ KOSMETINIŲ DERINYS „STIRNOS IR ELNIAS“

STORY BY NATURE

■ KERAMIKINĖ DEKORACIJA „GRANATAS“

STORY BY NATURE

■ DEKORATYVINĖS PAGALVĖLĖS UŽVALKALAS „AKSOMINIAI BRIEDŽIUKAI“

STORY BY NATURE

■ KNYGŲ KREPŠELIS „PAUKŠTELIAI“

STORY BY NATURE

■ DEKORATYVINĖS PAGALVĖLĖS UŽVALKALAS „DRAMBLYS“

STORY BY NATURE

■ DEKORATYVINĖS

PAGALVĖLĖS

UŽVALKALAS „MODERNUS VILKAS“

STORY BY NATURE

■

INTERJERO DEKORACIJA „LIEPSNELĖ“

STORY BY NATURE

■ PAVEIKSLAS „ĮRĖMINTAS PAPARTIS“

STORY BY NATURE

■ DEKORATYVINĖS PAGALVĖLĖSUŽVALKALAS „VILKAS“

STORY BY NATURE

■ ŽVAKIDŽIŲ

RINKINYS

STORY BY NATURE

NAUJIENOS

ŠVENTĖS KVEPIA KEPINIAIS

Jau dvyliktoji „Tų kepėjų“ kalėdinių desertų ir dovanų kolekcija vėl maloniai stebina kvapais ir skoniais. Nuostabaus grožio keksai su citrinomis, medaus ir raudono aksomo tortai, karamelės su druska, su kava, su mangais ir avietėmis, sausainių ir meduolių rinkiniai, citrinų džemai, cinamoniniai ir kanapiniai kūčiukai, tešla sausainiams kepti, ledinukai mažiesiems bei didžioji šių metų kalėdinė „Tų kepėjų“ naujiena – itališkoji panetonė su vyšniomis ir šokoladu. Visa tai jau sugulė elektroninėje desertų lentynėlėje!

kepejai.lt/15-kaledine-kolekcija-22

SPORTO IR MADOS TANDEMAS

Nuo 1982 m. „Vogue“ įkūnija madą – padeda atrasti praeities ir dabarties tendencijas bei formuoja mados kryptį ateičiai. Šiuos metus vainikuoja bendra PUMA X VOGUE kolekcija, sujungianti sportą ir madą. Išskirtinės kolekcijos produktų, puikiai tinkančių dovanoms bet kuriai fashionistai, ieškokite „Aprangos Galerijos“ parduotuvėse ir

www.soulz.lt

KALĖDOS ARTIMIAUSIŲ BIČIULIŲ APSUPTY

Gruodžio 10–11 d. „Vynvytis Studio“ erdvėje Kaune šurmuliuos Kalėdų mugė, po vienu stogu subursianti visus gerą dizainą mylinčius miestiečius. Šventiška ir įsimintina patirtis, apgaubta kalėdinių eglučių spindesiu, šventiniais filmais ir muzika. Daugiau nei trisdešimt mėgstamiausių lietuviškų prekės ženklų čia užsukusius stebins savo kūriniais ir kvies drauge nerti į šimtamyliais žingsniais į mūsų širdis atskubančias Kalėdas.

„Matiere Premiere“ šedevras „Crystal Saffron“

„Matiere Premiere“ – pasaulinio garso parfumerininko Aurélieno Guichard’o ir verslo partnerių įkurti kvapų namai, kurių pavadinimo reikšmė – parfumerijos žaliava. Augalinės kilmės kvapų ingredientai tapo „Matiere Premiere“ įkvėpimo šaltiniu bei pagrindine tema: A.Guichard‘o kuriami aromatai išaukština jų grožį bei išskirtinumą. Neprilygstamas unikalumas - „Matiere Premiere“ yra vieninteliai pasaulyje kvapų namai, kurie patys augina ingredientus savo aromatams: Grase, Pietų Prancūzijoje, plyti Aurélieno Guichard’o puoselėjamų šimtalapių erškėčių bei tuberozų laukai.

„Crystal Saffron“ – „Matiere Premiere“ naujiena, nustebinanti aštrumo ir švelnumo, lengvumo ir sodrumo pojūčių deriniu. Aromato ašis – Graikijos šafrano, renkamo Kozani regione, eterinis aliejus, kuris yra vadinamas kokybiškiausiu ir prabangiausiu natūraliu šafranu parfumerijoje. Šiuolaikiškumo kvapo charakteriui suteikia habanolido muskusas ir ambroksanas, o Somalio bosvelijos aliejus pabrėžia aromato išraiškingumą. Pažįstamas ir nepažįstamas šafranas, parfumerijos meistro vaizduotėje aidintis krištolo tyrumu.

Maži mieli gyvenimo džiaugsmai

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Portretas: Aistis Rokas

„Gyvenimas susideda iš tokių mažų momentų“ – skolinuosi mintį iš vienos atsiųstos nuotraukos, kuri, atrodo, puikiausiai apibūdina ir „Nisha Studio“ sumanytojos bei medinių namų aksesuarų „Hooked On Wood“ kūrėjos Kristinos Pultinavičienės kasdienybę, ir jos darbus, ir šį įkvėpimų dešimtuką.

KVAPAI. Kvepalai, žvakės, namų kvapai... Kuo natūralesni ir tikresni. Dievinu medžio, odos, miško kvapus. Kvapai sukelia prisiminimus ir atpalaiduoja.

2SENI FILMAI. Jie turi kažką tokio, kas man taip artima. Šiuos filmus dažniausiai žiūriu viena. Filmai su aktore Audrey Hepburn, galbūt dėl jos žavesio, –vieni mėgstamiausių. Nuo „Breakfast at Tiffany’s“ iki „Roman Holiday“ ar „How to Steal a Million“.

LOVA. Ryte – juoda kava, kai nereikia niekur skubėti. Vakare – knyga ar žurnalas prieš miegą. Lininė patalynė, žvakės, filmai ir laikas tik sau!

ŽMONĖS. Šį pasaulį visi matome skirtingai. Kartais tai džiugina, kartais – stebina ar net glumina, tačiau visada visada suteikia galimybę ko nors pasimokyti. Naujos pažintys ir bendravimas – gyvenimo variklis.

KOMO EŽERAS. Kartais atrodo, kad dalis manęs gyvena ten. Vanduo, kalnai ir Tas Italijos jausmas. Šiaurės Italija yra mano širdies dalis, jau planuoju ir laukiu dar vieno pasimatymo su Komo.

MIESTAI. Jų architektūra ir kultūra. Skirtumai ir panašumai. Gatvės ir žmonės. Juose slypi tiek įkvėpimo – tereikia pamatyti.

DIZAINAS. Daiktai, jų formos, medžiagos. Žaviuosi objektais, kurių dizainas išlieka aktualus dešimtmečius, taip pat – jų sukūrimo istorijomis.

MODERNIZMAS. Mene, architektūroje ar dizaine. Idėjos ir naujas požiūris į realybę. Kauno tarpukario modernizmas man yra didžiausia lietuviškos architektūros meilė.

BĖGIMAS. Jei reikia pertraukos nuo visko, susikaupusį nuovargį ir sunkumą bandau išbėgti. Taip pabūnu viena su savimi ir su tikslu bėgti ir nesustoti (tikėti savimi). Žiema – mano mėgstamiausias laikas bėgioti.

IŠŠŪKIAI. Tas jausmas, kai labai bijai, bet darai! Išeiti iš komforto zonos ir save patikrinti. Pirmi kartai ir noras pabandyti ką nors naujo mano gyvenime yra tiesiog būtini.

Sodyba iš Niekur šalies

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Lina Jushke

Apie šitą namą kalba visa Lietuva. Daugybė žmonių nors kartą yra užmetę akį į televizorių, kad pamatytų, ką ir kaip tas Martynas Starkus ir jo žmona Kotryna Starkienė stato. Kalėdos – nuostabus laikas įvertinti darbus, suskaičiuoti, kas padaryta, pasidžiaugti ir prisiminti, kaip gimė idėja Dzūkijos miškuose pastatyti namą, kuriame būtų gera ir jauku gyventi. Tai, gerdamos arbatą, mudvi ir darome. Vienos miške, kol abiejų vyrai keliauja po Naująją Zelandiją.

Didysis „Lamų slėnio“ kalėdinių dovanų gidas

Išpildyti slapčiausią vaiko svajonę, priversti suspindėti mylimosios akis, parodyti dėmesį brangiems tėveliams, nustebinti bičiulį, kuris turi viską, o gal pradžiuginti kaimyną, kuris nieko nesitiki? Prieš jūsų akis – dosni šūsnis „Lamų slėnio“ komandos atrinktų dovanų idėjų. Kad į šventinį laikotarpį įžengti galėtumėte ramia širdimi – dovanomis jau pasirūpinta!

Nuotraukos: autorių archyvas

JAUKIEMS NAMAMS

STALINIS ŠVIESTUVAS, NUNOKO

PUODELIS, CHAIR & TABLE

PRINTAS „DIFUZIJA“, AUT. LINA DISCIPLINA

STALIUKAS-DEKORO

ELEMENTAS ĄŽUOLO MASYVAS,

PRINTAS „THE IRONY“, AUT. EDGARAS ŽUKAUSKAS

PATALYNĖS KOMPLEKTAS, & A CHAIR

ANAGAMA VAZA, BEATRICE CERAMICS

ELEMENTAS „ĄŽUOLO GILĖ“, MASYVAS, METALAS

LĖKŠTĖ, BY GURČIŪTĖ

ŠONINIS STALIUKAS LEVER DESIGN STUDIO

KOMPLEKTAS, CHAIR

VAZA, MUJO CERAMICS

MYLIMIESIEMS

ODINĖ RANKINĖ, COCCINELLE

DOVANŲ KUPONAS, VYTAUTAS MINERAL SPA

KAKLO PAPUOŠALAS, SAND & SALT

VEIDO MASAŽUOKLIS, AMBER TOUCH

ODINĖ PINIGINĖ, LILLE OG STOR ŽVAKĖ, SOULTY

MEGZTA RANKINĖ, SULA PROJECTS

MASAŽUOKLIS, TOUCH

ŽVAKĖ, SOULTY

AUKSINIAI AUSKARAI, SIMONA SAMOJAUSKAITĖ JEWELLERY

TANTALO ŽIEDAS SU DEIMANTU, ASR JWLS

MEGZTUKAS, THE KNOTTY ONES

IŠPILDYTOS MAŽŲJŲ SVAJONĖS

SHOP

VAIKIŠKŲ KNYGŲ SERIJA „LITTLE MEGZTINIS „MAED FOR MINI“, LITTLE WILD ONES

TERMOSINIS PUODELIS SKANDIAMO

SPALVINIMUI, RAŠTINĖ

PUODELIS „STELTON“, SKANDIAMO

VAIKIŠKA PALAPINĖ „FERM LIVING“, SKANDIAMO

MEDINIAI ŽAISLAI, KESE WOOD

ŽAISLINIS NAMELIS, FERM LIVING

KALĖDINĖS PELYTĖS „MAILEG“, LITTLE WILD ONES

TIEMS, KURIE VISKĄ JAU TURI

DOVANŲ KUPONAS, SPA VILNIUS

MEDUS VAŠKO INDELYJE, BEE LOOP

MATCHA RINKINYS PRADEDANČIAJAM, YUGEN TEA

MĖNESINĖ DESERTŲ DESERTŲ

METINĖ „LAMŲ SLĖNIO“ PRENUMERATA SHOP.LAMUSLENIS.LT

„PANETTONE“ PYRAGAS SU TIE KEPĖJAI

DESERTŲ PRENUMERATA, KLUBAS

VYŠNIOMIS IR ŠOKOLADU, KEPĖJAI

KALĖDINIS VAINIKAS, ESEA HOUSE

PRINTAS „NO. 04“, AUT. ROKAS DARULIS

ĄŽUOLINĖ ŽVAKIDĖ, OVO THINGS

VEGANIŠKOS KOSMETIKOS RINKINYS „OMHU“

Auksas ir pelenuose žiba

Sendaikčių ir tvarių namų apyvokos reikmenų parduotuvėlės „Golden Flea“ įkūrėja Eglė Mastauskienė į keliones po kitas šalis ieškoti vintažinių daiktų dažniausiai leidžiasi viena. „Niekam kitam neužtenka tiek kantrybės“, – šypsosi mergina. Iki šiol savo radiniais dalydamasi elektroninėje parduotuvėje, prieš porą savaičių Eglė atvėrė ir fizinės studijos duris, taip kviesdama paliesti ir savomis rankomis patirti kiekvieną jos kruopščiai suieškotą daiktelį.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Golden Flea“ gimė iš noro dalytis savo radiniais ir padėti kurti gamtą tausojančius namus, kuriuose gyventų ilgaamžiai daiktai.

– Egle, į ką vaikštinėjant sendaikčių turguose tavo akys krypsta pirmiausiai?

– Būtent į tai, ką vadinu auksinėmis blusomis, – įdomius ir iškart dėmesį traukiančius daiktus. Retai po sendaikčių turgus ar parduotuves vaikštau ieškodama ko nors konkretaus. Dažnai šis vaikščiojimas būna kaip nuotykis, kurio metu arba pavyksta ką nors įdomaus atrasti, arba ne.

– O labiau mėgsti aplankyti turgus ar sendaikčių krautuvėles?

– Sunku išskirti. Sendaikčių turguose gali sutikti daiktų savininkų, kurie papasakoja, iš kur daiktas atkeliavo į jų šeimą. Apskritai, turguose daugiau bendravimo, istorijų, galima pasiderėti. Kai turiu daugiau laiko, mėgstu apsilankyti juose – dėl istorijų ir gyvybės.

Sendaikčių krautuvėlėse daugiau tvarkos, daiktai yra rūšiuojami. Dažnai tokios krautuvėlės (daugiausiai užsienyje) veikia labdaros principu: uždirbti pinigai už parduotus sendaikčius yra skiriami socialiniams projektams, labdarai. Tad labai smagu prisidėti prie gerovės kūrimo.

– Ar pameni, kada pati ėmei žavėtis antram gyvenimui prikeltais daiktais? Kuo jie iki šiol tau įdomūs?

– Greičiausiai esu iš tos kartos, kuri idealizuoja praeitį. Nuo pat mažų dienų mėgdavau apsilankyti senelių sandėliuko palėpėje (o proga pasitaikydavo gan retai – tik tada, kai seneliui ko nors prisireikdavo), paieškoti įdomybių. Pavyzdžiui, ten atradau seną medinį radijo rėmą, prosenelės spintelės dureles, senų audimo širmų rėmus ir panašiai.

Tuo metu šie daiktai dar nebuvo restauruoti, prikelti antram gyvenimui, bet tai labiausiai mane ir žavėjo – jų autentiškumas. Per ilgą laiką nepaliesti daiktai atrodo pilni istorijų – tik gebėk jas įskaityti.

Kai buvau paauglė, nusprendžiau savarankiškai įsirengti savo kambarį. Tuo metu ir prasidėjo anksčiau pas senelį suieškotų įdomybių restauracija ir prikėlimas antram gyvenimui. Kadangi mano tėtis yra stalius, aš jau nuo jaunų dienų mokėjau tiek vinį įkalti, tiek šveisti, dažyti bei kitaip apdirbti medinius daiktus. Todėl, turėdama gerą mokytoją, nebijojau imtis net ir sudėtingesnių projektų. Taip mano kambaryje atsirado prosenelės atnaujinta spintelė, senelių fotelis, minėtas radijas tapo naktine spintele.

Bėgant metams meilė senųjų laikų daiktams augo. Taip gimė ir pirmasis mano sendaikčių projektas „DEKŪ“ – šventinių atributų nuomos studija, o vėliau – ir „Golden Flea“.

Manau, kad senieji daiktai man iki šiol įdomūs dėl sentimentų praeičiai, dėl jų autentiškumo, taip pat nes yra originalai to, ką dabar neretai matome parduotuvių vitrinose. Dažnai šie daiktai spalvomis, formomis ar funkcijomis atspindi tuo laikmečiu vyravusią nuotaiką, vertybes ar pasiekimus. Būtent tai mane labiausiai ir žavi.

– Ar „Golden Flea“ užgimė iš noro kolekcionuoti ir dalytis savo radiniais? Kas šioje veikloje tau svarbiausia?

– „Golden Flea“ gimė iš noro dalytis savo radiniais ir padėti kurti gamtą tausojančius namus, kuriuose gyventų ilgaamžiai daiktai.

Aš visada norėjau sukurti tokį prekės ženklą, kuris atspindėtų mano pačios vertybes ir įsitikinimus – lėtesnį ir atsakingesnį pasirinkimą, skatintų kūrybiškai ir žaismingai pažvelgti į namų interjero kūrimą, atsisakyti neatsakingo vartojimo.

Man labai svarbu, jog tiek virtualiose, tiek dabar jau ir realiose „Golden Flea“ lentynose būtų išrikiuoti laiko patikrinti, geros būklės, išskirtinio dizaino sendaikčiai ir vintažiniai daiktai, kurie naujuose namuose gyventų ne tik kaip interjero detalė, bet būtų naudojami ir kasdienybėje.

Ir visa tai nuoširdžiai stengiuosi kurti kaip įmanoma tvariau. Dėl to nuo pat pradžių nusprendžiau visas siuntas pakuoti į antrines pakuotes, naudoti tik popierinę lipnią juostelę, vietoj burbulinės plėvelės sukti daiktus į perdirbtą popierių ir kartoną. Dažnai vietoj įprastos padėkos kortelės „Ačiū“ užrašau ant vintažinio atviruko.

Taip pat savo veikloje stengiuosi kiek įmanoma skaitmenizuoti procesus. Noriu, jog „Golden Flea“ būtų išties tvarus verslas, o ne tik prisidengtų tvarumo etikete.

– Tai gražiai siejasi su kita tavo veikla – dekoro daiktų nuomos „DEKŪ“ studija, kurioje taip pat gyvena daug sendaikčių.

– Viskas gyvenime evoliucionuoja. Taip užaugau ir aš.

Švenčių industrijoje dirbu jau aštuonerius metus. Per juos drauge su mama (su ja kartu kuriame „DEKŪ“) surinkome nemažą vintažinių dekoracijų kolekciją – nuo žvakidžių, indų iki baldų ir kitų interjero detalių.

Laikui bėgant supratau, jog nenoriu gyventi tik šventėmis. O prasidėjusi pasaulinė pandemija privertė trumpam sustoti ir iš naujo susidėlioti mintis. Taip gimė idėja sukurti „Golden Flea“ – elektroninę sendaikčių parduotuvę, kurioje dalinčiausi ne šventėms, o namams surinktomis sendaikčių kolekcijomis.

– Skirstote „Golden Flea“ daiktus į keletą kategorijų – siūlote daiktų ir vaikams bei tvaresniems namams?

– Kurdama „Golden Flea“ norėjau, jog tai nebūtų tiesiog dar viena sendaikčių parduotuvė. Dėl to iš pat pradžių sugalvojau pasiūlyti ne tik sendaikčių bei vintažinių daiktų, bet ir tvarių namų apyvokos reikmenų: plovimo ir valymo šepetėlių, gamtai draugiškų valymo priemonių, iš vintažinių audinių sukurtų tekstilės gaminių.

„Golden Flea“ aplanko žmonės, kuriems rūpi gamtos tausojimas, ekologija ir tvarumas. Tą suprasdama siekiu, kad tvaresni pasirinkimai būtų ne prabangos prekė (šiandien jie gali būti išties brangūs), bet taptų kasdienybe. Todėl nuolat ieškau naujų, palankesnių tiekėjų, kad tvarius namus galėtų kurti visi norintys.

Taip pat šioje prekių kategorijoje yra nugulęs ir ne vienas gražus bendras projektas su kitais Lietuvos ir užsienio kūrėjais. Pavyzdžiui, esu surinkusi natūralių bičių vaško žvakių kolekciją iš mažųjų Lietuvos bitininkystės ūkių. Turime ir seniausio Marselio muilo gamintojo iš Prancūzijos produkcijos.

– Ar tai kruopštus darbas, kruopšti veikla?

– Man ši veikla labai kruopšti ir atsakinga. Juk viską kuriu žmonių namams – pačiai jaukiausiai ir artimiausiai erdvei jų gyvenimuose.

– Prieš keletą savaičių duris atvėrė ir „Golden Flea“ studija Kaune. Papasakok apie šią svajonę. Kaip čia leidi dienas?

– Tai buvo ilgai lauktas ir asmeniškai man labai svarbus projektas. O laukti, kol visos aplinkybės susidėliojo į savo vietas, reikėjo dvejus metus.

Visą gyvenimą dirbu laisvai samdomą darbą, tačiau iki šiol neturėjau fizinės darbo vietos. Išaugus „Golden Flea“, supratau, jog ne viską produktyviai galiu nudirbti iš namų, – juk kiekvieną daiktą reikia paruošti, sutvarkyti, išplauti, nufotografuoti. Todėl tapo svarbu susikurti patogią darbo vietą.

Padedant šeimai praėjusios vasaros dienomis kūrėme „Golden Flea“ erdvę. Procesas ganėtinai užtruko, nes norėjau studiją įrengti su baldais bei statybos priemonėmis iš antrų rankų arba jau turimų resursų. Dėl to atlikome ne vieną restauravimo ir atnaujinimo projektą. Pavyzdžiui, šiuos vintažinius foteliukus savo rankomis restauravo mano mama, medines lentynas susuko tėtis iš įvairių jo darbui jau nepritaikomų medienos atraižų. Prekystalis atkeliavo iš senos automobilių detalių parduotuvės ir buvo perdažytas bei apklijuotas plytelėmis.

Kita svarbi priežastis, kodėl norėjau įkurti fizinę „Golden Flea“ vietą, – supratau, jog ne viską galiu perteikti virtualiai. Kartais vintažui pamilti reikia laiko, todėl norėjau sukurti erdvę, į kurią žmonės galėtų atvykti, pasibandyti, pačiupinėti ir pajausti vintažą, tuos daiktus gyvai.

Šiandien „Golden Flea“ studija man yra it antri namai. Čia dažnai skamba Ninos Simone balsas, kvepia medumi, o per langus galiu stebėti tiesioginę saulėlydžio transliaciją.

– Tu taip gražiai vadini savo daiktus – bluselėmis. Daug širdies tavo čia, tiesa?

– Kartą, vaikštinėjant po įvairiausių daiktų pilną sendaikčių turgų, ieškojimo azartas ir džiaugsmas priminė man seną posakį – „ir auksas pelenuose žvilga“. O užsienyje sendaikčių turgūs dažniausiai vadinami „flea market“ (liet. blusų turgus), dėl to man gimė idėja sujungti šiuos du skirtingus posakius į vieną pavadinimą – „Golden Flea“.

Kartais įžvelgiu tam tikrų man artimų ir sentimentalių asociacijų, kurias, tikiuosi, pastebi ir kiti. Kiekvienas surastas daiktas man yra lyg aukso gabalėlis, atrastas didelėje pelenų – kitų senų daiktų – krūvoje. (Šypsosi.) Tokios tos mano bluselės.

Mano širdies čia įdėta labai daug. Kai ši svajonė realizavosi, kiekvieną dieną jaučiuosi daranti šį tą gero ir naudingo.

– Sendaikčių ieškoti vykstate ir į kitas šalis. Papasakok, į kokias ir kaip vyksta tos paieškos? Kaip skiriasi skirtingų šalių sendaikčiai?

– Kol kas esu lankiusis Švedijos, Danijos, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, Prancūzijos bei Italijos sendaikčių pasauliuose. Keliauju dažniausiai viena, nes niekam kitam neužtenka tiek kantrybės. (Šypsosi.)

Paieškos prasideda dar namuose, per „Google Maps“ žemėlapius. Pradžioje susikuriu preliminarų kelionės planą, kokias vietas noriu aplankyti. Tačiau dažnai šio plano nepavyksta iki galo laikytis, jis nuolat kinta dėl laiko stokos arba nuovargio. Kartais per dieną pavyksta aplankyti tik tris, o kartais – ir aštuonias pasirinktas vietas.

Vizualiai tiek sendaikčių turgūs, tiek parduotuvės skirtingose šalyse nelabai skiriasi. Parduotuvėse dažnai prekės būna suskirstytos į kate-

gorijas (pavyzdžiui, virtuvės reikmenys, ūkio padargai, vaikų prekės ir pan.). O sendaikčių turgūs visur iš principo panašūs.

Didžiausias skirtumas – kultūra. Pavyzdžiui, Italijoje viskas įprastai vyksta chaotiškiau – didelės eilės prie kasos, nes su visais pirkėjais pasišnekučiuojama. Italai nemėgsta, kai pats nori susipakuoti daiktą, – jie nori tau įsukti jį į laikraštį ir įduoti į rankas. Keliaudamas po Italijos sendaikčius ne visur gali susikalbėti angliškai, nors taip savotiškai net dar smagiau. Tuomet į pagalbą pasitelki kūno kalbą, tuos penkis žinomus itališkus žodžius, o jei jau būna labai prastai – „Google Translate“ (didžiausia pagalba kelionių metu, kuri panaikina, atrodo, visas ribas).

Žinoma, skiriasi ir patys daiktai. Švedijoje rasite daugiau skandinaviško dizaino dirbinių – stiklo, medžio, žemiškų spalvų keramikos. Keliaudami po Italijos sendaikčius atrasite ikoniškų itališko dizaino šviestuvų, baldų, nerūdijančio plieno, murano stiklo, majolikos keramikos dirbinių.

– Ką tik sugrįžote iš Sicilijos – kokia buvo ši kelionė? Ką parsivežėte?

– Turiu paminėti, jog niekur kitur nebuvau mačiusi tokių sendaikčių parduotuvėlių, kokias teko matyti Palermo gatvėse. Jos priminė mažus garažėlius, pilnus įvairiausių įdomių daiktų. Ir vaikščiodami po miestą tokių gatvelių su sendaikčių parduotuvėlėmis rasite ne vieną.

Kelionė į Siciliją buvo labai trumpa, pirmą kartą keliavau konkrečiai žinodama, ko ieškau. Ir man pasisekė! (Šypsosi.) Radau „Alessi“ nerūdijančio plieno ledų kibirėlį, pasidabruotas ledaines, vazas-galvas ir dar kelias smulkmenas.

– Kas šiuo metu populiaru tarp sendaikčių Lietuvoje? Ar pastebi tam tikrų tendencijų? Mano pačios spėjimas būtų majolikos keramika – ar jau nebe?

– Taip, šiais metais majolikos keramika tikrai sugrįžo į sendaikčių topus, nes sugrįžo ir į naujas namų interjero parduotuvių vitrinas. (Šypsosi.) Noriu pasakyti, kad viskas visur sukasi ratu: ką žmonės pamato naujų parduotuvių lentynose, to bus linkę ieškoti ir sendaikčiuose.

Manau, kad šiandien ypač ieškoma nerūdijančio plieno ir įvairios keramikos (tiek majolikos, tiek žemiškų spalvų).

– O kaip manai, kokie daiktai niekada nepraras savo vertės? Ką iš tiesų verta įsigyti pradedant savo sendaikčių kolekciją – metalinių ledainių, sidabrinių stalo įrankių, krištolo taurių ar indą vaisiams?..

– Manau, kad savo vertės niekada nepraras meno dirbiniai – paveikslai, skulptūros, ikoniški dizainerių sukurti baldai ir interjero detalės. Nes jie yra tapę istorijos dalimi.

Žinoma, tai gali būti ir visiškai sentimentalus sendaiktis, pavyzdžiui – siuvinėta staltiesė, kuri niekada nepraras vertės konkrečiam žmogui. Juk kiekvienas iš mūsų turime tų sentimentalių, be proto vertingų daiktų, kurie kitiems atrodo nieko verti.

– Taip pat tavo studijoje jau galime rasti ir Kalėdas menančių objektų – užsiminei, jog turėsite ir siuvinėtojos Gintautės iš „Manding Studio“ grožybių?

– Drauge su Gintaute sukūrėme vintažinės tekstilės kolekciją, išsiuvinėtą tradiciniais Kalėdų simboliais. Norėjome, kad tai, kas per daugelį metų nepakito, ant mūsų šiuolaikiškų namų stalų nugultų moderniu pavidalu. Kolekciją sudaro rankomis siuvinėtos staltiesės, stalo takelis bei kilimėliai.

Viena staltiesė simbolizuoja ilgiausio šiaudo tradiciją, o kita visad kviečia prisėsti prie stalo – „Silkė pataluose o’clock“, kur šiam patiekalui reikalingi ingredientai yra išsiuvinėti ratu. Sukūrėme ir stalo kilimėlius, kurie simbolizuoja prietarus ir papročius.

Šiuos audinius suradau kartą vaikščiodama po sendaikčių parduotuvę Lietuvoje. Pardavėja man pasakojo, jog jie atkeliavo iš Vokietijos Antrojo pasaulinio karo metais. Iš jų buvo gaminami rankšluosčiai. – Silkės pataluose staltiesė – tiesiog nuostabi! O pati ar mėgsti žiemą ir žiemos šventes? Kaip joms ruošiesi? Ką jos tau simbolizuoja?

– Aš be galo myliu Lietuvą ir jos sezoniškumą. Prisikeliantį pavasarį, saulėtą ir energingą vasarą, jaukų ir svajingą rudenį ir, žinoma, magišką žiemą.

Žiemos šventės man yra ypač brangios. Jos apipintos gražiausiais vaikystės prisiminimais, linksmais slidinėjimo nuo kalnelių nuotykiais, nušalusiomis rankomis po sniego karo su draugais...

Žiemos šventės – proga susirinkti visiems brangiausiesiems, išreikšti dėkingumą, skirti taip visiems trūkstamo laiko. Pabūti nieko neveikiant. Ir vėl prikelti tą mažą vaiką, kuris iš džiaugsmo šokinėja sulaukęs Kalėdų.

– Kas tau apskritai yra namai? Kokią reikšmę jie kuria šventiniu laikotarpiu? Galbūt su šeima puoselėjate kokių mielų, bet mažai girdėtų tradicijų?

– Man namai yra ne pastatas, bet jausmas. Jie lyg gyvas organizmas, kuris atspindi šeimos nuotaiką, vertybes, istoriją. Namai nuolat kinta, prisitaiko prie įvykių. Jie turi būti patogūs, jaukūs ir saugūs.

Manau, kad mūsų mielos šventinės tradicijos panašios kaip ir daugumos, – stengiamės suslapstyti dovanas po visus namus, o atėjus laikui jas iš anksto supakavę padedame po eglute. Žiūrime „Harį Poterį“ ir „Vienas namuose“. Kepame pyragus. Puošiame langus popierinėmis girliandomis ir snaigėmis. (Šypsosi.)

– Ar pasidalintum keletu rekomendacijų, kaip jaukiai, bet nesudėtingai pasipuošti namus šventėms?

– Galbūt kiek primirštas, bet labai žavus ir paprastas dekoravimo būdas – mano minėtos popierinės snaigės ir girliandos. Jomis galima papuošti ne tik langus, bet ir kabinti virš stalo ar ant eglutės.

Jaukumą visada kurs žvakių liepsna. Tačiau rekomenduoju rinktis natūralias (bičių, sojų, rapsų ar pan.) žvakes. Jei neturite tinkamų žvakidžių, bičių vaško žvakeles galite deginti metalinėse ledainėse ar smėlio pripiltame stiklainėlyje.

Gražią kompoziciją galite sukurti iš nulūžusių ir apsamanojusių medžio šakų, kurias galite dekoruoti kankorėžiais, kalėdiniais žaisliukais.

Nors esu didelė disko kamuolių gerbėja, tačiau šventiniam dekorui sukurti nebūtinai reikia blizgučių ir girliandų. (Šypsosi.)

„Yugen“ – tai japoniškos estetikos samprata, apibūdinanti subtilaus grožio jausmą. Mielos detalės, kasdienybę papildančios mažais džiaugsmais. Lankydama tolimiausius pasaulio kampelius, Užupyje, Jono Meko skersvėjyje, įsikūrusios arbatinės „Yugen“ įkūrėja Giedrė Trumpienė suprato, kad vienos gražiausių jos gyvenimo akimirkų išgyventos su arbatos puodeliu rankose. Todėl prisirinkusi pilną bagažą žinių, patirčių ir arbatų dalytis savo yugen gyvenimo būdu ji sugrįžo namo.

Patirti yugen momentą

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Rūta Floral

– Giedre, nuo ko prasidėjo tavo kelias į arbatos pasaulį?

– Dar nuo mokyklos laikų mane domino arbatos pasaulis – matyt, tai nuvedė ir į Rytų Azijos kultūrų bei kalbų studijas, o vėliau ir į pačią Japoniją, kur praleidau visus metus studijuodama šalies kultūrą, arbatos ceremonijos bei tradicinės keramikos subtilybes. Sugrįžusi į Lietuvą ir įkvėpta Tekančios Saulės šalyje praleisto laiko parašiau mokslinį darbą apie arbatos ceremoniją kaip japoniškojo identiteto dalį, o baigusi studijas kartu su vyru išvykau gyventi į Australiją.

Prisimenu, prieš išvykdama į Australiją išgyvenau gana aktyvų gyvenimo laikotarpį, tad ten nuvykus norėjosi tik ramiai ruošti arbatą. Supratau, kad ši veikla man leidžia save realizuoti, kad arbata – tai mano kūrybos objektas. Australijoje praleidome dvejus metus, ten baigiau arbatos meistrų ir arbatos mišinių kūrimo kursus. Gyvenimas Sidnėjuje man leido stebėti arbatos pasaulio tendencijas, sekti, ką veikia jaunoji arbatininkų karta. Ten sukaupiau nemažai teorinių žinių, o laikas Japonijoje arbatos pasaulį leido pažinti ir iš praktinės pusės.

– Tris mėnesius praleidai arbatos ūkyje Udžio regione, kur praktiškai pažinai visus arbatos auginimo ir gaminimo procesus, tiesa?

– Japonijoje, Vadzukos kaimelyje, pas ūkininką Aki praleidau tris pavasario mėnesius – pamačiau, kaip arbatmedžiai paruošiami sezonui, stebėjau, kaip jie auga, kaip lapeliai po truputį kyla į dangų. Visi pažinti ūkininkai buvo itin šilti žmonės, tad dirbdama ten

supratau, kaip gyvena žmogus, besąlygiškai mylintis savo darbą. Tai mane labai įkvėpė.

Arbatos ūkininkai Japonijoje yra sparčiai senstanti profesija –šiuo metu vidutinis ūkininko amžius yra maždaug septyniasdešimt metų. Ir nors ši profesija perduodama iš kartos į kartą, vis dažniau jaunoji karta išdrįsta pasakyti tėvams, kad tradicijos tęsti nebenori. Kiekvieno ūkininko istorija yra įdomi, žavi, savita. Nors darbas ūkyje ir nebuvo lengvas – tekdavo keltis anksti, dirbti iki išnaktų, nešioti sunkius maišus, – kiekviena užduotis man buvo įdomi, iš kiekvienos pasiėmiau kiek tik galėdama žinių ir supratimo – tiek apie patį augalą, tiek apie jo priežiūrą, šią šalį, tradicijas, darbo kultūrą. Pasotinau savo žinių apetitą ir Lietuvą grįžau su dideliu lagaminu: žinių, pažinčių, arbatų!

– Tai nuo ko kiekvienam iš mūsų reikėtų pradėti kelionę po arbatų pasaulį?

– Arbata nėra tik gėrimas, skirtas sumuštinio skoniui nuplauti, – norėdami geriau pažinti arbatą, visų pirma turėtume pradėti ją ragauti sąmoningiau. Gerdami galvoti apie procesą, apie juntamą skonį, nepamiršti pauostyti lapelių, jų paliesti, pajausti, apžiūrėti. Reikėtų pagalvoti apie patį produktą – ar jus tenkina jo kokybė? Vėliau ir apie arbatos paruošimo būdą. Mėgstantiems arbatą vartoti su cukrumi, siūlau bent retkarčiais pamėginti jo atsisakyti ir taip leisti sau pajausti tikrą šio gėrimo skonį.

– Giedre, supažindink mus su arbatos istorija. – Kaip jau sufleruoja pavadinimas, kininis arbatmedis (lot. Camellia sinensis) yra kilęs iš Kinijos, o į Japoniją atkeliavo kartu su budistų vienuoliais. Tuo metu Japonija, žvelgiant iš kinų perspektyvos, atrodė gana barbariška ir mažai edukuota šalis, tad budistų vienuoliai, nešdami į Japoniją religiją, kartu su ja atvežė ir arbatos. Iš pradžių ji buvo naudojama tik kaip religinių apeigų dalis, tačiau ilgainiui išplito įvairiuose visuomenės sluoksniuose – taip išsivystė turtinga arbatos kultūra.

XVI a. laikomas arbatos klestėjimo amžiumi, kai meistras Sen no Rikju ištobulino arbatos ceremonijos ritualą. Iki šių dienų arbatos ceremonija japonams prilygsta menui. Iš pradžių tai buvo tik aukštuomenės – samurajų, šiogūnų, imperatorių – praktikuojamas ritualas, o likusioje visuomenės dalyje arbatos ceremonija paplito gerokai vėliau. Apskritai, iki XX a. arbatos ceremoniją praktikavo tik vyrai. XX a. pradėta visuotinė moterų edukacija, tad arbatos ceremonija tapo tarsi priemone japonų moteris mokyti tradicijų, švaros ir estetikos pagrindų.

Įdomu tai, kad iš Kinijos į Japoniją arbata atkeliavo miltelių pavidalu –kaip mačia. Ir nors šiuo metu tokia miltelių arbata Kinijoje nėra išlikusi, Japonijoje ji tapo pati tradiciškiausia.

Išskiriamos šešios arbatos rūšys: baltoji, geltonoji, juodoji, žalioji, ulongo ir puero (kitaip vadinama brandinta arbata). Nedaugelis žino, kad visos šios rūšys atsiranda iš to paties augalo – arbatmedžio. Arbatos rūšis priklauso nuo to, kaip nuskinti lapeliai apdorojami. Taigi, jei kalbėtume labai techniškai, mėtų, čiobrelių ar kita mums įprasta arbata iš tiesų nėra arbata – tai žolelių nuoviras.

– Kaip vyksta arbatos gėrimo ceremonijos?

– Paprastai tariant, arbatos ceremonija – tai susakralinti, ritualais ir taisyklėmis apipinti kasdieniai veiksmai. Įprastai arbatos ceremonija vyksta specialiame arbatos namelyje, išklotame tatamiais. Kiekvienas į ceremoniją pakviestas svečias turi savo vaidmenį, o ceremonijos metu dažniausiai dėvimas tradicinis rūbas kimono. Čia svarbios visos detalės – kuria koja žengsi, kaip eisi, kaip atsiklaupsi. Ceremonijos pradžioje atnešami indai, jie išvalomi specialiai sulankstyta medžiagine servetėle, į indą dedama arbata, šepetėliu ji išplakama, o ceremonijai pasibaigus indai išvalomi. Yra numatytos net ir galimos pokalbio temos.

Japoniškąją filosofiją gerai iliustruoja faktas, kad šluostę, kuria arbatos ceremonijos metu šluostomi indai, sulankstyti mokiausi bent mėnesį. (Šypsosi.) Ne veltui sakoma, kad niekada negali tobulai įvaldyti arbatos ceremonijos, –tai tarsi meno rūšis, kur niekada nepaliauji siekti tobulumo.

– O kokią reikšmę arbatos gėrimo ceremonijoje turi indai?

– Arbatos kultūra, kaip ir bet kas pasaulyje, nuolat kinta – taip pat ir naudojami indai. Praktiškai pasiteisinusios ir amžių išbandymą atlaikiusios indų formos išliko, o indai, kurie buvo mažiau patogūs, pasimiršo. Pavyzdžiui, mačios arbatos puodeliai yra ganėtinai dideli, nes ruošiant šią arbatą reikia turėti pakankamai vietos gerai ją išplakti. Japoniški kiusu arbatinukai turi rankenėlę – ši detalė išduoda, kad šiame inde bus ruošiama arbata, kuriai reikia aukštesnės temperatūros vandens. O štai arbatinukas šiboridaši rankenėlės neturi, nes jame ruošiama arbata, kuriai reikia vos 60‒70 laipsnių temperatūros vandens.

Turbūt prisimenate, kaip vaikystėje tėvai vėsindavo arbatą pilstydami iš vieno puodelio į kitą? Japonai tam naudoja specialų indą ir vėsina ne jau paruoštą arbatą, o vandenį. Manoma, kad perpilant vandenį iš vieno indo į kitą jo temperatūra nukrenta apie dešimt laipsnių. Japonijoje sakoma: jei per karšta tavo rankoms, per karšta ir tavo puodeliui. Taigi rankos yra geriausias termometras.

– Tad kaip tinkamai paruošti arbatą?

– Arbata, ypač japoniška, labai mėgsta minkštą vandenį. Svarbi ir arbatžolių kokybė. Arbata lengvai sugeria drėgmę ir aplinkos kvapus, tad ją būtina laikyti sandariame indelyje. Kad arbata būtų skani, ją reikia mylėti. Dažnai pastebiu, kad mačia laikoma stikliniuose induose, – tai pati blogiausia vieta, nes ši arbatos rūšis itin jautri saulės šviesai ir karščiui.

Geriausia arbatą ruošti arbatinuke, tačiau jei esate įpratę naudoti sietelį, lapeliai jame neturėtų būti suspausti, vanduo turėtų juos visus apsemti – taip skonis atsiskleis geriausiai. Na, o visa kita labai priklauso tiek nuo kultūros, tiek nuo meistrų – tai tam tikras žaidimas, manipuliacija proporcijomis, temperatūromis, skoniais. – Kuo skiriasi skirtingų šalių arbatos tradicijos?

– Skirtingose šalyse susiformavo skirtingos arbatos ruošimo tradicijos. Pavyzdžiui, Azijos šalyse nedidukame inde daug kartų užpilamas didelis kiekis lapelių – sakoma, kad kiekvienas užpylimas atskleidžia vis kitokius arbatos skonius. Arbata prigijo nemažai pasaulio šalių, kurios šį gėrimą adaptavo pagal savo kultūrą. Vakaruose dažniausiai renkamės arbatą pakeliuose, rusai arbatai ruošti naudoja samovarus, o Maroke žalioji arbata geriama su mėtos lapeliais. Ar žinojote, kodėl britai arbatą geria su pienu? Tam, kad nesudužtų itin trapūs porceliano puodeliai! Be to, iš pradžių į Europą atkeliaudavo gana prastos kokybės arbata, tad pienas dar buvo naudojamas ir pagerinti skoniui.

– Su kokiais užkandžiais dera arbata?

– Lietuvoje maisto ir arbatos derinimo degustacijos gana naujos, tačiau pasaulyje jos sparčiai populiarėja. Pavyzdžiui, kepinta žalioji „Hodžičia“ arbata dera su šokoladiniu pyragaičiu, mačia puikiai suskamba ją ragaujant su braškių ar vanilės skonio desertu, o žalioji arbata dera su kokosais, šilauogėmis. Svarbu suprasti, kad arbata nėra skirta nuplauti skonių gausai. Ji, kaip ir kiti gėrimai, gali skonius papildyti ir kurti unikalias jų kombinacijas. Apskritai, aš arbatą matau kaip lygiavertį gėrimą visiems kitiems – juk svarbiausia vis dėlto ne gėrimo rūšis, bet geras skonis. – Neseniai duris atvėrė ir naujoji arbatinė Vilniuje. Ką reiškia „Yugen“?

– „Yugen“ – tai japoniškos estetikos samprata, apibūdinanti neakivaizdaus grožio jausmą. „Yugen“ yra maži gyvenimo ir kasdienybės džiaugsmai – netikėtos mažos detalės mus supančioje aplinkoje, subtilaus grožio pajautimas. O šie grožio momentai gali sietis ir su arbatos puodeliu rankose: estetikos jausmas stebint dailiai besiskleidžiančius arbatos lapelius arbatinuke ar pastebint netobulą tobulumą savo arbatos puodelyje – tai ir yra „Yugen“.

Visada svajojau apie vietą, į kurią galėčiau pakviesti visus norinčius pažinti arbatos pasaulį. Praėjusį pavasarį pradėjau ieškoti erdvės ir gana netikėjai atradau Jono Meko skersvėjį. Tuo metu Užupio dar nepažinojau, tačiau kuo daugiau laiko čia leidau, tuo labiau mane įtraukė šios vietos atmosfera. Įsimylėjau šio rajono bendruomeniškumą. Kūriau vietą, kuri atspindėtų mane pačią – norėjosi, kad esmė čia slypėtų mažose detalėse. Prie arbatinės kūrimo daug prisidėjo dizainerė Gabija Naudžiūtė, o dekorą sukūrė Guostė Dudaitė – labai smagu, kad organiškai prisidėjo daug žmonių, o palaikymą jaučiau ne tik iš artimųjų, bet ir iš bendruomenės. Vienas iš pagrindinių šios vietos tikslų – edukuoti lankytojus, supažindinti juos su japoniška arbata ir atskleisti jos turtingą istoriją bei skonių įvairovę.

DIZAINO PAŽINTIS

150 metų dizaino

Neabejojame – jei bent šiek tiek domitės dizainu, esate girdėję Fritzo Hanseno vardą. Šiandien šis danų baldų gamintojas mini jau 150-uosius gyvavimo metus ir pelnytai yra vadinamas vienu svarbiausių skandinaviško dizaino balsų pasaulyje. Bendradarbiaujant su garsiausiais visų laikų dizaineriais, gimė galybė įsimintinų kūrinių, į dizaino istoriją įrašiusių tiek „Fritz Hansen“, tiek ir viso danų dizaino vardą. Dizaino, apie kurį kalba ištisos kartos.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „Fritz Hansen“ archyvas

NUO DAILIDĖS IKI PASAULINIŲ TENDENCIJŲ FORMUOTOJO

„Fritz Hansen“ istorija prasidėjo prieš šimtą penkiasdešimt metų, kai 1872-aisiais daugybę idėjų turintis baldų kūrėjas ir dailidė Fritzas Hansenas Kopenhagoje, iki šiol skandinaviško dizaino sostine tituluojamame mieste, gavo leidimą prekiauti savo darbais. Ir nors jis buvo apmokytas būti staliumi ir baldininku, šis dizaino pasaulį pakeitęs vyras pirmiausia buvo vizionierius. Išmokęs sudėtingo baldininko amato, dvidešimt penkerių Fritzas jau turėjo didelių ateities planų – iš mažo Danijos miestelio Nakskovo persikėlęs į Kopenhagą, čia jis įkūrė savo dirbtuves.

Jau tada nekilo abejonių: Fritzas Hansenas buvo tikras savo amato meistras ir nuo pat pradžių sukūrė išskirtinio meistriškumo ir kokybės reputaciją, kuri gyvuoja iki šiandien. Augo ne tik jo reputacija, klestėjo ir verslas – 1885-aisiais jis atidarė pirmąją savo vardu pavadintą baldų gamybos kompaniją, o dar po dvejų metų ją gerokai išplėtė. Nusipirkus namą Kopenhagos Kristianhauno rajone, atsirado ir daugiau erdvės vyro talentui klestėti. Jo kurti baldai sparčiai išpopuliarėjo – dizainą vertinantys žmonės iš viso pasaulio ėmė plūsti į Daniją pamatyti ir įsigyti inovatyvaus ir itin kruopštaus kūrėjo darbų. Iki šių dienų jie apibrėžia „Fritz Hansen“ identitetą.

Amžių sandūroje „Fritz Hansen“ taip išsiplėtė, kad buvo nuspręsta perkelti gamybą į nedidelį Aleriodo miestelį. Įdomu tai, kad kompanija čia įsikūrusi iki šiandien. Vis dėlto, kompanijai vis augant, Fritzo sveikata ėmė prastėti – jo darbus tęsti teko dvidešimt

penkerių sūnui Christianui.

Pirmuosius penkiasdešimt kompanijos gyvavimo metų geriausiai apibrėžia ilgas prestižinių klientų sąrašas, kuriame puikuojasi Danijos Aukščiausiasis Teismas, universiteto biblioteka, Kopenhagos miesto rotušė ar net šalies parlamentas.

Įsibėgėjus XX a., moderniai mąstantis ir naujovių nebijantis Fritzo sūnus Christianas pradėjo eksperimentuoti su garų lenkimo technikomis. Per dešimtmetį ši technika buvo taip ištobulinta, kad „Fritz Hansen“ tapo nenuginčijamu tokio tipo medinių baldų gamybos lyderiu pasaulyje. Nuolat stebėdamas, kur link juda pasaulis, Christianas jau tada suprato – skandinaviškas dizainas iš kitų dizaino krypčių išsiskiria savo lengvumu, švarumu ir praktiškumu, o šių vertybių įtaka ateityje tik didės. Vizionieriškas požiūris ir nenuilstamos naujovių paieškos padarė esminį pokytį ne tik kompanijos viduje, tačiau ir visoje to meto baldų gamybos rinkoje.

DIZAINO ISTORIJĄ PAKEITĘ BALDAI

Dizainas „Fritz Hansen“ kūrėjams visada buvo it atskira kultūra. Nuo pat XX a. pradžios iš kitų gamintojų jie išsiskyrė glaudžiu bendradarbiavimu su įvairiausiais kūrėjais, architektais, dizaineriais. Pirmieji „Fritz Hansen“ projektai su žymiais to meto kūrėjais prasidėjo dar 1905-aisiais, užmezgus pažintį su architektu Martinu Nyropu. Kartu su juo Kopenhagos miesto rotušei sukurti baldai buvo didelė sėkmė, atvertusi naują puslapį dizaino istorijoje, – nuo to laiko „Fritz Hansen“ kompanija pradėjo ieškoti naujų bendradar-

bystės galimybių.

Bėgant metams šio gamintojo kūrinių sąraše atsirado daugybė dizaino ikonomis tapusių baldų, sukurtų tokių žymių dizainerių kaip Arnė Jacobsenas, Poulas Kjaerholmas, Bruno Mathssonas, Piero Lissoni, Sidsė Weneris ir kiti. Žymiausi architektai ir baldų dizaineriai visame pasaulyje suformavo nesenstančią „Fritz Hansen“ kolekciją.

Viena įsimintiniausių šio danų gamintojo bendradarbysčių užgimė 1934-aisiais, kai prie „Fritz Hansen“ dizaino komandos prisijungė garsusis Arnė Jacobsenas – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. danų architektų ir baldų kūrėjų, daugiau nei pusę amžiaus formavęs daniškojo dizaino kraštovaizdį. Net ir praėjus trims dešimtmečiams po talentingojo kūrėjo mirties, aplink save kasdien matome jo kūrinius ar jo kūrybos įkvėptus naujai interpretuotus objektus. Arnės Jacobseno kūriniai per penkis dešimtmečius taip įsismelkė į danišką dizainą, kad tapo tikru jo identiteto sinonimu. Išskirtinės šio kūrėjo idėjos, atidumas detalėms ir tikslumas leido jam sukurti ikoniškiausius XX a. dizaino objektus, o tai neabejotinai sužavėjo naujovių ieškančią „Fritz Hansen“ komandą. Ketvirtojo XX a. dešimtmečio viduryje sukurta „Klamperborg“ kėdė pažymėjo dviejų dizaino grandų bendradarbiavimo pradžią. Jų bendra veikla atvedė į visą gausybę legendomis tapusių baldų –nuo kėdžių serijos „The Series 7™“, išraiškingų linijų kėdės „Grand Prix™“ iki žymiųjų krėslų „The Egg™“ ir „The Swan™“ – visa tai yra šio nepaprasto bendradarbiavimo rezultatas.

Apžvelkime keletą svarbiausių šio dueto kūrinių. „The Series 7™“ – 1955 m. Arnės Jacobseno sukurta revoliucinė kėdė, iš esmės pakeitusi danų ir skandinaviškojo dizaino istoriją bei tapusi viena iš populiariausių Arnės sukurtų kėdžių. Iki šių dienų parduota daugiau kaip 5 milijonai jos vienetų, todėl nenuostabu, jog „The Series 7™“ sutinkama ne tik namų, biurų, viešbučių interjeruose, bet atpažįstama ir kino ekranuose. Nepaisant itin grakščios formos ir lengvumo, tai itin tvirtas baldas – kėdė pagaminta iš devynių sluoksnių presuotos faneros, kuri užtikrina jos patvarumą, lankstumą ir ilgaamžiškumą. Tai pats populiariausias „Fritz Hansen“ kėdžių kolekcijos dizainas, tapęs modernizmo ir gero skonio simboliu.

Atėję 1958-ieji pasauliui padovanojo dar vieną į istoriją įėjusį kūrinį – „The Egg™“ krėslą, dar vadinimą danų dizaino triumfu. Specialiai Kopenhagos viešbučio „SAS Royal Hotel“ erdvėms (kurias, beje, pats Arnė ir suprojektavo) papuošti sukurtas krėslas forma primena kiaušinį, o ši unikali forma kūriniui padiktavo ir paprastą, bet įtaigų pavadinimą. Tobulą kėdės formą Arnė sukūrė savo paties namų garaže eksperimentuodamas su viela ir kitomis medžiagomis. Visi šie eksperimentai atvedė prie „The Egg™“ –vieno geriausiai atpažįstamų šio kūrėjo darbų visame pasaulyje. Arnė krėslą kūrė kaip skulptūrą, todėl įgudusi akis pastebės, kad baldas nėra simetriškas. Šiandien šis krėslas – ne tik estetikos bei meninės raiškos simbolis, tačiau ir itin patogus baldas, suteikiantis komfortą ir užuovėją.

Tais pačiais metais Arnė ir „Fritz Hansen“ bendradarbystė pasauliui padovanojo ir dar vieną dizaino perliuką – krėslą „The Swan™“, sukurtą to paties viešbučio holo erdvei papuošti. Krėslo dizaine nėra jokių tiesių linijų – taip sukuriamas itin organiškas ir švelnus baldo siluetas. Jau daugiau nei šešis dešimtmečius gamintojas „Fritz Hansen“ yra atsakingas už „The Swan™“ produkciją bei nekintantį dizainą. Kaip kiti aukščiau paminėti kūriniai, šis krėslas išlaikė laiko egzaminą ir „Fritz Hansen“ asortimente puikuojasi iki šių dienų.

„FRITZ HANSEN“ CHARAKTERIS ŠIANDIEN

Šiandien, kai „Fritz Hansen“ mini savo 150-uosius gyvavimo metus, kompanija ištikimai laikosi visų savo per šiuos dešimtmečius kurtų vertybių. Laikui nepavaldūs dizainai, nepriekaištinga baldų ir aksesuarų kokybė – kiekvienas objektas sukurtas taip, kad papuoštų erdvę atskirai, tačiau puikiai suskambėtų ir derinamas su kitais, taip į kasdienį gyvenimą atnešdamas ne tik estetikos ar funkcionalumo, bet ir jausmą, kad aplink jus – daug papasakoti turintys daiktai.

„Fritz Hansen“ neatsisako ir savo idėjos sujungti genialius kūrėjus – gamintojas itin daug pastangų ir resursų skiria naujų bendradarbysčių paieškoms ir nuolat savo kolekciją papildo naujais gaminiais, sukurtais tokių talentingų šiuolaikinių dizainerių kaip Nendo, Kasperas Salto, Jaime Hayonas ar Hiromichi Konno.

Visa tai tik dar kartą įrodo: „Fritz Hansen“ niekada nebuvo tik klasikinių danų dizaino tradicijų puoselėtojas – tai neabejotinai ir naujų tendencijų formuotojas. Pasitelkę moderniai mąstančius kūrėjus, tiek prieš šimtą metų, tiek ir dabar „Fritz Hansen“ įgyvendina naujoves, o inovacijos po šio gamintojo sparnu įgauna apčiuopiamą, realų pavidalą.

Galybė kruopščių skaičiavimų, atidžiai parinktos medžiagos ir iki menkiausių detalių apgalvotas kiekvienas linkis – visi gamintojo „Fritz Hansen“ sukurti baldai turi savo istoriją. Tai ilgaamžiai daiktai, kuriems laikas ir dėvėjimosi žymės tik suteikia papildomos vertės.

Norėdami plačiau susipažinti su gamintoju „Fritz Hansen“, užsukite į interjero salonus „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

SKANDINAVISKIINTERJERAI.LT/GAMINTOJAI/FRITZ-HANSEN

Nauja pradžia

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Lina Jushke

Stilius: Gabija Mikalauskaitė

Asistentė: Radvilė Saročkaitė

„Tikiu likimu, neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų, jei tik norime, sugebame pritraukti dalykus, apie kuriuos svajojome, įsivaizdavome ir kuriais stipriai tikėjome“, –sako trijų vaikų mama Viktorija Macijauskienė. Šiandien ji neria gilyn į integruotos sveikatos ir holistinės medicinos erdves, o nedidukėje, elegantiškoje studijoje Vilniaus senamiestyje mudvi kalbamės apie kasmetinius pažadus ir svajones, kurios anksčiau ar vėliau tampa tikrove.

KETURI MADOS RAKTAŽODŽIAI

Žiema pagal „Mados liniją“ – elegantiška, modernu, universalu ir, svarbiausia, nepamirštama. Skirta tiek dienai, tiek vakarui. Tiek šventei, tiek kasdienybei. Nuo kasdienius derinius į aukštesnį lygį pakylėjančių aksesuarų iki gražiausioms žiemos šventėms idealiai tinkančių drabužių.

Rudens–žiemos kolekcijos drabu ž ius rasite „Mados linijoje“ Vilniuje, Did ž ioji g. 21

PALAIDINĖ

„BOTTEGA VENETA“, 900 EUR

Mados namai „Bottega Veneta“ siūlo naują prabangos interpretaciją. Tyli, per daug nešaukianti, tačiau neabejotinai nepamirštama – visai kaip ir ši marškinių tipo sodrios smaragdo spalvos palaidinė, sukurta iš natūralių medžiagų. Išraiškingos rankovės, subtiliai žėrinčios klostės – nepamirštamas, tačiau kartu ir nepretenzingas drabužis.

RANKINĖ

„CELINE“, 1800 EUR

„Celine“ rankinė „Ava“ – tobulas balansas tarp kasdienio patogumo ir šventinio rafinuotumo. Ar galėtų būti kitaip? Juk kiekviena garsiųjų prancūzų mados kolekcija – it prabangus žvilgsnis į mūsų kasdienybę. Natūrali oda, aktualus siluetas, patogus dydis, nusegama rankena – ši rankinė neabejotinai taps jūsų stiliaus pažiba.

DIRŽAS

„BOTTEGA VENETA“, 490 EUR

„Bottega Veneta“ aksesuarai pavergė ne vieno mados gerbėjo širdis. Italijoje pagamintas, iš Intreccio odos supintas diržas aukso spalvos sagtimi prabangos suteiks bet kuriam drabužių deriniui. Lengvai derinamas tiek prie kasdienių džinsų, tiek prie prabangesnių drabužių, šis aksesuaras tikrai patrauks akį.

Nuotraukos: „Mados linijos“ archyvas

SUKNELĖ

„NANUSHKA“, 575 EUR

Budapešte savo kelionę pradėję mados namai „Nanushka“ – tikras tvarios mados pavyzdys. Jau ne vieną sezoną šis vengrų mados pasididžiavimas siūlo iš veganiškos odos sukurtus drabužius. Vienas jų – susiaučiama sodrios slyvų spalvos suknelė „Marto“ – tobulai tiks tiek kasdieniams, tiek šventiniams deriniams.

STILIUS

MĖGAUTIS MADA

Nuo modernios „Bottega Veneta“ prabangos interpretacijos iki drąsių prancūzų mados namų „Jacquemus“ mados žaidimų, nuo vengrų mados perliuko „Nanushka“ iki nesenstantį žvilgsnį į madą siūlančių garsiųjų „Celine“. Taip ir norisi palinkėti niekada nenustoti mėgautis mada ir drąsiai leistis į visus jos nuotykius.

Rudens–žiemos kolekcijos drabu ž ius rasite „Mados linijoje“ Vilniuje, Did ž ioji g. 21

ŠVARKAS

„JACQUEMUS“, 890 EUR

Žvilgsnį prikaustantis sodrios mėlynos spalvos „Jacquemus“ švarkas – puikus įrodymas, kad švarkai jau seniai neapsiriboja vien tik klasikiniais siluetais. Lyg tyčia, lyg netyčia „Jacquemus“ švarką papildo neįprastomis detalėmis – trumpintu siluetu, kiek prailgintomis rankovėmis, išraiškinga apykakle. Be to, švarkas sukurtas iš natūralios vilnos.

AULINUKAI

„BURBERRY“, 920 EUR

Žiema kartu su britų mados namais „Burberry“. Ikoniškąja aukso spalvos „Thomas Burberry“ sagtimi dekoruoti juodi odiniai „Chelsea“ stiliaus aulinukai – tai subtilus ir įsimintinas apavas. Įsigiję juos džiaugsitės metų metus – ne tik dėl nepriekaištingos kokybės, bet ir dėl nesenstančio dizaino.

SPINDINTIS SUBTILUMAS

Norint suspindėti, kartais visai nebūtina garsiai šaukti. Šį žiemos sezoną amerikiečių mados ženklas „Tommy Hilfiger“ kviečia rinktis subtilumą. Nesvarbu, einate į susitikimą su draugėmis ar ieškote ypatingos suknelės tam ilgai lauktam vakarui su artimaisiais, o gal linksmam vakarui su kolegomis, – naujojoje „Tommy Hilfiger“ kolekcijoje rasite viską, ko prireiks gražiausiam metų laikui.

Žiemos naujienų ieškokite parduotuvėse „Tommy Hilfiger“ PC „Ozas“, PLC „Panorama“ Vilniuje, PPC „Akropolis“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, PLC „Mega“ Kaune, taip pat www.soulz.lt

ŠVARKAS

„TOMMY HILFIGER“, 299.90 EUR

Stilius be didelių pastangų! Platinto silueto klasikinio rašto moteriškas švarkas, dekoruotas klasikine „TH“ monograma – drabužis, kuris puikiai tiks tiek neįpareigojančiam Kalėdų vakarėliui su artimiausiais bičiuliais, tiek šventinei vakarienei su kolegomis.

SUKNELĖ

„TOMMY HILFIGER“, 249.90 EUR

Į vakarėlių sezoną įženkite pasipuošę! Eglės žalios spalvos susiaučiama vidutinio ilgio suknelė „V“ formos iškirpte. Švelniai blizgus subtiliu raštu margintas audinys suknelei suteikia elegancijos ir šventiškumo. Drabužis, kuris ištikimai tarnaus ištisus metus.

RANKINĖ „

TOMMY HILFIGER“, 129.90 EUR

Nedidukė, tačiau nepakeičiama. Švarių klasikinių linijų juodos spalvos rankinė, dekoruota aukso spalvos „TH“ monograma.

Nuotraukos:

Kontrastingų spalvų „Tommy Hilfiger“ megztinis aukštu kaklu – tai moderni klasikinio drabužio interpretacija. Natūralios medvilnės megztinis sukurtas atsigręžiant į praeitį, bet skirtas visiems, kam rūpi šiandieninė mada.

IŠVIEN SU MADA

„Tommy Hilfiger“ tikslas – nesenstančią klasiką derinti su energinga amerikietiška stilistika ir su šiuolaikiškomis detalėmis. Taip metai iš metų šis prekės ženklas tapo laiko patikrintu, tačiau kiekvieną sezoną atsinaujinančiu pasirinkimu. Nuo kasdienėje vyriškoje spintoje nepamainomų iki mados cinkelį išlaikančių drabužių ir aksesuarų – „Tommy Hilfiger“ sužavės ypatinga estetika, apgalvotu dizainu ir nuo naujausių tendencijų neatsiliekančiu požiūriu.

Žiemos naujienų ieškokite parduotuvėse „Tommy Hilfiger“ PC „Ozas“, PLC „Panorama“ Vilniuje, PPC „Akropolis“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, PLC „Mega“ Kaune, taip pat www.soulz.lt

BATAI

„TOMMY HILFIGER“, 179.90 EUR

Iš natūralios odos sukurti masyvūs vyriški batai su raišteliais ir plačia keturkampe pakulne – tai nepakeičiamas ir stilingas apavas šventei ir kasdienai. Derinkite prie kasdienių džinsų ar puošnesnių kelnių.

PŪKINĖ STRIUKĖ

„TOMMY HILFIGER“, 299.90 EUR

Šilta žieminė vyriška striukė su kontrastingu baltai raudonu užtrauktuku. Šiltas drabužis su natūraliu plunksnų užpildu, be kurio sunku įsivaizduoti žiemos spintą. Tiks ir mėgstantiems pasipuošti, ir tiems, kurie už vakarienes mieste mieliau renkasi laiką gamtoje.

Nuotraukos: „Tommy Hilfiger“ archyvas

MEGZTINIS AUKŠTU KAKLU

„TOMMY HILFIGER“, 179.90 EUR

#DIZAINASIKVEPIA

VYNVYTIS X SKANDIAMO

Idėja: „Vynvytis“ ir „Skandiamo“

Nuotraukos: „Two Sides Photography“

Žalias, mišku kvepiantis kalėdinis vainikas – jauki ir šventiška namų puošmena, o jo gimimo procesas – emocinga patirtis, suburianti artimuosius, draugus ar kolegas.

Suvieniję kūrybines mintis, „Vynvytis“ ir „Skandiamo“ šiemet pristato išskirtinę šventiniam laikotarpiui skirtą idėją: kalėdinio vainiko rinkinį „DIY“. Floristės Ievos Marijos specialiai „Skandiamo“ sukurtame rinkinyje rasite ne tik visas sklandžiam kūrybos procesui reikalingas priemones, tačiau ir stilingų dekoro detalių: sidabro spalvos retro dvasia alsuojančius žvakių laikiklius, „Normann Copenhagen“ dekoratyvinę juostelę ir visų taip pamėgtas išraiškingąsias „Hay“ spiralines „Mini Swirl“ žvakes. Iki mažiausios smulkmenos kruopščiai apgalvotas rinkinys – nuostabi dovanos idėja, leidžianti ne tik sutaupyti laiko, tačiau, svarbiausia, kviečianti kurti bei puoselėti įkvepiančias švenčių tradicijas.

Keletas Ievos Marijos patarimų, kaip sėkmingai nusipinti puošnų šventinį vainiką tiek kuriant su iš anksto paruoštu rinkiniu, tiek ir improvizuojant savarankiškai:

• Pasiruoškite reikiamas priemones: vainiko pagrindą, vielos ritę, karštų klijų pistoletą, šventinį kaspiną ir kitus puošybos bei tvirtinimo elementus.

• Vainiko pagrindui užpildyti naudokite kuo įvairesnę žalumą, spygliuočius. Puikiai tinka pušis, kėnis, tuja, gebenė, kukmedis, eglišakiai su kankorėžiais. Galite įterpti ir keletą džiovintų augalų šakų – jos įspūdingai papildys vainiko koloritą.

• Pasirinktą šakelę apsukite viela ir tvirtinkite prie vainiko pagrindo. Pirmoji šaka tampa vainiko pradžios tašku, o jo tęsinys formuojamas pagal laikrodžio rodyklę.

• Kitas šakeles grupuokite po dvi ar tris. Pasistenkite uždengti visą matomą šiaudinį pagrindo paviršių, nepraleiskite vidinės ir išorinės pusių. Retkarčiais atsitraukite ir į savo kūrinį pažvelkite iš toliau – tai padeda vizualizuoti būsimą vainiką, pastebėti neužpildytas ar taisytinas vietas.

• Tvirtindami šakeles įterpkite įvairių atspalvių bei rūšių žalumos. Turimas ilgiausias šakas nukreipkite į išorę – taip sukursite didesnės, dosnesnės apimties kompoziciją.

• Paskutiniąsias šakas viela apsukite mažiausiai tris kartus. Užpildytą ir suformuotą vainiką apverskite šiaudine puse į viršų, nukirpkite vielutę, tačiau pasilikite bent penkis papildomus

centimetrus jai užtvirtinti. Likusią vielą kelis kartus perkiškite vis kitoje pagrindo vietoje, trumpąjį galiuką susmeikite gilyn į šiaudus.

• Pasiruoškite dekoruoti: po karštų klijų pistoletu padėkite paviršių apsaugantį popieriaus lapą ir leiskite klijams įkaisti. Atrinktus puošybos elementus iš pradžių sudėliokite į norimas vietas – neskubėkite tvirtinti. Komponuodami numatykite du ar tris akcentinius vainiko segmentus, kuriuose klijuosite ar segsite daugiausiai papuošimų. Pradėkite nuo stambesnių elementų, o juos papildykite smulkesniais – tokiu būdu vainiko dekoras išliks natūralus ir organiškas. Kadangi pindami vainiką dažniausiai naudojame miško įkvėptas puošmenas, derindami jas venkite simetrijos – juk gamtoje jos mažai. Verčiau improvizuokite ir žaiskite neįprastomis, netvarkingomis formomis. Sudėlioję galutinę kompoziciją karštais klijais patepkite elementų tvirtinimo vietas, iškart jas spauskite prie vainiko ir laikykite apie 10 sekundžių.

• Vainiką dekoruodami žvakėmis būtinai naudokite saugius jų laikiklius. Stambesnes, todėl stabilesnes žvakes galima komponuoti ir jas sustatant centrinėje ertmėje. Jei vainiku ketinate puošti namų duris, perriškite jį kaspinu arba rinkitės specialius tvirtinimo kabliukus.

Rankomis pintas šventinis vainikas – tai ne tik švenčių simbolis. Kūrybiško proceso metu išgyventi potyriai – nuostaba, atradimas, džiaugsmas, bendrystė – atsispindi ir pasirinktose dekoracijose, todėl galutinis rezultatas visuomet bus asmeniškas ir unikalus. Juk ir pačios Kalėdos, visų pirma, yra jausmas. Dovanokite jį sau ir kitiems.

Jaukių, mišku kvepiančių švenčių jūsų namams!

Skandinavų dizaino įkvėptų „Vynvytis x Skandiamo“ kalėdinio vainiko rinkinių ieškokite www.skandiamo.lt

Rinkinių kiekis ribotas – nepamirškite vieno ir savo artimajam!

Kalbėdama apie savo karjeros kelią Oslo universiteto neuromokslininkė, mokslo populiarintoja ir komunikatorė dr. Laura Bojarskaitė tik šypteli: kartais atsitiktinumas gali būti geriau nei aiškus planas. Būtent keli atsitiktinumai ir atvedė Laurą ir į Skandinaviją, ir į jos tyrimų sritį – miegą. Šiandien viena garsiausių lietuvių neuromokslininkių bando išsiaiškinti, kokie svarbūs procesai vyksta mūsų smegenyse miegant. Beje, ar žinote, kur pati moteris išsimiega geriausiai? Ogi atokioje savo kalnų trobelėje!

Apie miegą, sapnus ir atsitiktinumus

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Laura, jau šešerius metus gyvenimą kuriate Osle, prieš tai gyvenote Kopenhagoje. Kuo jums artimas skandinaviškas gyvenimo būdas?

– Mano persikraustymas į Kopenhagą buvo visiškas atsitiktinumas – ten gyvendama ir pajutau, kad Skandinavija man it antrieji namai. Į Kopenhagą išvažiavau trečiame bakalauro kurse. Esu iš Vilniaus, lankiau Salomėjos Neries mokyklą, kuri buvo vos penkiolika minučių nuo namų, o pabaigusi mokyklą įstojau į VU biochemiją ir mano fakultetas irgi buvo dešimt minučių nuo namų. Taigi net pradėjus tokį naują didelį gyvenimo etapą nelabai kas pasikeitė: toliau gyvenau pas tėvus, tik darbą susiradau, kad pasijusčiau labiau suaugusi. Vis dėlto labai norėjosi didesnio pokyčio, tad išvykau į Erasmus studijas užsienyje. Kopenhaga pasirodė patraukliausia kryptis, o ten dar ir draugų turėjau, taigi jaučiausi saugiau. Planas buvo paragauti savarankiško gyvenimo užsienyje ir mainų studijose praleisti šešis mėnesius. Visa tai vyko 2012-ųjų vasarį. Negrįžau iki šiol. Man labai patiko Kopenhagos tarptautinė dvasia ‒ miestas pilnas žmonių iš visų pasaulio kampelių, patiko statytis gyvenimą iš naujo, patiko liberalumas, laisvė. Taigi po mokslų ėjo praktika, tada bakalaurinis darbas vienoje bionanotechnologijų laboratorijoje Kopenhagoje, galiausiai – magistro studijos.

Na, o magistro studijų pradžioje sutikau tokį norvegą... (Šypsosi.)

Dvejus metus skraidėme vienas pas kitą Kopenhaga–Oslas, o po magistro studijų tapau vadinamąja meilės emigrante ir persikrausčiau į Oslą, kur 2015-ųjų lapkritį pradėjau doktorantūrą.

Oslas man krito į širdį dar stipriau nei Kopenhaga – čia tiek daug laukinės gamtos! Nuo dabartinės darbo vietos vos penkios minutės kelio iki didžiausių miškų su kalvomis, ežerais ir kriokliukais. Ten mane dažnai ir galima rasti. Tėvai juokiasi, kad kaskart man paskambinus aš vaikštau miške prie darbo, ir vadina mane miško darbuotoja. Tikrai nesu miesto žmogus, į Oslo centrą nukeliauju tik kam nors pas mane besisvečiuojant. Daugiausiai laiko leidžiu miškuose ir gamtoje, taigi Oslas kaip tik man.

Norvegai labai sportiški, fiziškai aktyvūs žmonės, daug laiko leidžia gryname ore. Labiausiai man patinka jų tradicija savaitgaliais, šventėmis ir laisvadieniais keliauti į kalnų trobeles, vadinamąsias „hytta“. Tipinė tokia hytta yra nedidelė, be elektros (saulės baterija), be vandens, kur nors miške kalnuose; iki jos nuo pakelės, kur palieki mašiną, dar valandėlę reikia paeiti, o žiemą – keliauti slidėmis. Ir mes tokią turim, jau antrus metus po truputį ją tvarkom ir remontuojam. Trobelėje visokeriopai atsigaunu, ten geriausiai miegu, ten aplanko tiek geriausios mintys moksliniams darbams, tiek svarbiausi savirealizacijos momentai.

Neseniai išgirdau apie septynis poilsio tipus ‒ kai būnu trobelėje, jaučiu, visi jie patenkinami. Trobelėje laikas sulėtėja. Norint žiemą išplauti indus reikia eiti į lauką, į didelį indą prisikasti sniego, jį ištirpdyti, sušildyti ant krosnies, kurią reikia pakurti malkomis, o šias, žinoma, pirmiausia reikia atsivežti rogėmis ir prisiskaldyti. Mano dušas ten –tai kibiras ištirpdyto sniego vandens, kurį taip pat susišildau ant krosnies. Patikėkit manim, nėra odai geresnio SPA nei tyras švaraus sniego vanduo! Vasarą renkame lietaus vandenį. Net dabar rašant apie trobelę darosi gera ir ramu.

– Šiuo metu dirbate Oslo universitete, kur ne vienerius metus tyrinėjate miegą – t. y. procesus, vykstančius mūsų smegenyse miegant. Kokia istorija čia slepiasi – kaip susidomėjote šia sritimi?

– Kaip gyvenimas Skandinavijoje, taip ir miegas mano tyrimų sritimi tapo atsitiktinai. Ir šitai ypač norėčiau pabrėžti jaunesniems skaitytojams – kai buvau dar bakalauro studijose, man atrodė, kad jau tuomet privalau turėti labai aiškų planą, ką tirsiu, ką studijuosiu, kur dirbsiu ir kas bus mano mentoriai; o pasirinkusi karjeros kelią jo, neduokdie, nebegalėsiu pakeisti, nes tai tebus iššvaistytas laikas. Bet dabar tiek iš savo, tiek iš kitų laimingų ir sėkmingų žmonių aplink patirties galiu drąsiai teigti: atsitiktinumas gali būti geriau nei aiškus planas. Smalsumas, lankstumas bei širdies ir žarnyno jausmai kartais (dažnai!) gali būti geresni kelrodžiai.

Bakalaurui ir magistrui dirbau visai kitomis temomis – kūriau metodą tirti baltymų sąveikas. Magistrui einant į pabaigą supratau, kad noriu likti akademijoje ir tęsti karjerą doktorantūros studijose, bet mano tyrimų sritis manęs visiškai nebetraukė. Porą mėnesių bandžiau suprasti, su kokia tema noriu dirbti toliau. Tuo metu draugė padovanojo Normano Doidge’o knygą „Save keičiančios smegenys“, kurioje aprašytas nepaprastai didelis smegenų plastiškumo potencialas. Skaitant šią knygą man, atrodo, virš galvos užsidegė lemputė – supratau, kad noriu savo kaip mokslininkės karjerą sieti su neuromokslu ir smegenimis. Tuo metu jau buvau nusprendusi kraustytis į Oslą, taigi užduotis buvo paprasta – susirasti doktorantūros vietą neuromokslų laboratorijoje. Tuo metu radau aštuonias su neuromokslais susijusias laboratorijas Osle, parašiau joms visoms, keletas iš jų pakvietė mane darbo pokalbiui ir viena pasiūlė doktorantūros vietą.

Šioje laboratorijoje esu iki šiol ir tiesiog dievinu savo darbo vietą –tiek tyrimų sritį, tiek aplinką, tiek kolegas, kurie iš tikrųjų tapo mano draugais. Laboratorija tiria smegenų ląsteles, vadinamas astrocitais. Mūsų smegenyse yra keletas tipų smegenų ląstelių. Visiems geriausiai žinomi neuronai, bet yra ir tokių kaip mikroglijos (vietinės smegenų imuninės ląstelės), oligodendrocitai (gaminantys riebalinę izoliacinę medžiagą, apgobiančią neuronų uodegėles, kuriomis sklinda elektriniai impulsai, ir tarytum jas izoliuojančią, kad impulsai sklistų greitai ir

neprarandant energijos), taip pat mano mylimiausieji astrocitai. Astrocitai smegenyse atlieka daug įvairiausių funkcijų, tačiau jas apibendrinant galima teigti, jog astrocitai yra tarytum rūpintojėliai: jie rūpinasi, kad aplinka, kuri supa neuronus, būtų optimali jiems būti sveikiems ir be problemų siųsti elektrocheminius signalus. Pavyzdžiui, kad neuronams užtektų maisto medžiagų ir kraujotaka būtų pakankama, kad būtų tinkama įvairiausių medžiagų ir neuronešiklių koncentracija, pH ir t. t. Tuo metu, kai aš pradėjau doktorantūrą, buvo išsiaiškinta, kad astrocitai taip pat padeda išvalyti smegenis.

Smegenyse, kaip ir visame kūne, dėl ląstelių veiklos ir įvairių kitų procesų kaupiasi biologinės šiukšlės – medžiagos, kurias reikia pašalinti. Jei jų per daug, jos sukelia įvairiausias ligas. Pavyzdžiui, jei smegenyse prisikaupia tam tikrų žalingų baltymų, tai didina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką. Mūsų kūne tokias šiukšles išvalo limfinė sistema, tačiau smegenys limfinės sistemos neturi. Jose biologines šiukšles valo kiek kita, vadinamoji glimfatinė sistema. Įdomiausia, kad smegenų valymo sistema veikia praktiškai tik tada, kai mes miegame. Galima sakyti, kad miegas išvalo, išplauna smegenis, tad norint turėti švarias smegenis, norint, kad jos optimaliai veiktų, kad būtų užkirstas kelias neurodegeneracinėms ligoms, mums reikia gerai miegoti.

Milijono vertas klausimas yra toks: kodėl ši smegenų valymo sistema veikia tik tada, kai mes miegame? Kas tokio ypatingo vyksta mūsų smegenyse miegant, kad tik miego metu smegenys išplaunamos? Kol kas mokslininkai to galutinai neišsiaiškino. Svarbus faktas, jog smegenyse šitos valymo sistemos anatominius tunelius formuoja ne kas kitas, bet mano numylėtieji astrocitai, pagrindinis mūsų laboratorijos tiriamasis objektas. Taigi taip ir atsidūriau miego srityje – bandau suprasti, kodėl smegenų valymas vyksta praktiškai tik miego metu ir ar šį procesą reguliuoja astrocitai.

Neseniai išleidome vadinamąjį preprintą – dar nerecenzuotą straipsnį, kuriame aprašome savo atradimus šioje srityje. Aptikome, jog miegančių pelyčių smegenų kraujagyslės skirtingų miego stadijų metu plečiasi ir traukiasi skirtingais ritmais: giliojo miego metu išsiplečia ir susitraukia labai lėtu dažniu, rečiau nei kartą per sekundę, greitojo miego metu labai stipriai išsiplečia ir būna išsiplėtusios, o trumpų mikropabudimų metu staigiai ir stipriai susitraukia. Tokie kraujagyslių diametro pasikeitimai taip pat keičia smegenų valymo tunelių dydį, o tai atitinkamai judina šiuose tuneliuose esantį smegenų valymo skystį. Taigi mes manome, jog būtent tokie specifiniai su kiekviena miego stadija susiję smegenų kraujagyslių judesiai (bent dalinai) ir lemia, kad biologinės šiukšlės iš smegenų miego metu pašalinamos efektyviau. Tokių judesių būdravimo metu neaptikome. Tačiau šis straipsnis dar turi pereiti tinkamą akademinę recenziją.

Milijono vertas klausimas yra toks: kodėl ši smegenų valymo sistema veikia tik tada, kai mes miegame?

– Laura, tai kaip atrodo jūsų kasdienis darbas? Kaip supaprastintai papasakotumėte, su kokiais metodais kasdien dirbate?

– Viena iš priežasčių, kodėl man taip patinka mano akademinis darbas, yra jo įvairialypiškumas. Vieną dieną atlieku eksperimentus, dirbu su pelytėmis ir mikroskopais, stebiu, kas vyksta miegančių pelyčių smegenyse. Kad galėčiau per mikroskopą matyti smegenis, mikroneurochirurginiais metodais įstatau pelytėms į kaukolę vadinamuosius langus – naudodama dantisto grąžtą, nedidelę dalį kaukolės pakeičiu stikliuku. Tai gali skambėti labai neįtikėtinai, ir, tiesą sakant, nėra labai lengva, tačiau ši procedūra mano srityje yra gerai žinoma ir pelytės su tokiais langais į smegenis gyvena mėnesių mėnesius. Kitomis dienomis analizuoju duomenis, dar kitomis rašau straipsnius, einu į susirinkimus, dėstau, prižiūriu studentus, skraidau į konferencijas po visą pasaulį, su kolegomis einame Norvegijoje populiaraus „lønningspils“ (lønn – alga, pils – aiškinti turbūt nereikia!) ir, aišku, skaitau skaitau skaitau straipsnius ir mokslinę literatūrą. – Tai kam žmogui reikalingas miegas? Rūšiuoti prisiminimus, valyti smegenis, perkelti informaciją į ilgalaikę atmintį – ar tai ir yra pagrindiniai dalykai, ką mūsų smegenys veikia miegant?

– Miegas reikalingas atitaisyti žalą, kurią mūsų kūno ląstelės patiria dienos metu, o tiksliau – būdravimo metu, kai nemiegame. Taigi miegas yra tarytum kaina, kurią kasnakt mokame už galimybę būti prabudus. Nors ir gali būti sunku patikėti, bet būdravimo būsena iš esmės žaloja mūsų kūno ląsteles, o būtent miego metu visa tai sutaisoma, sutvarkoma. Ir čia aš kalbu apie absoliučiai visas kūno ląsteles. Miego stoka, ypač ilgalaikė, pažeidžia kiekvieną mūsų organą ir organizmo sistemą: smegenis ir protines funkcijas, emocinę sveikatą ir psichinį stabilumą, raumenų atstatymą, širdies ir kraujagyslių, reprodukcinę bei imuninę sistemas, metabolizmą ir virškinimą; didėja viršsvorio ir įvairiausių ligų rizika, pradedant psichinėmis ir neurodegeneracinėmis, baigiant diabetu bei širdies ir kraujagyslių ligomis. Paprasčiausias pavyzdys: pagalvokite ir prisiminkite, kaip jaučiatės po geros nakties miego ir po nakties, kai beveik nemiegojote, – kokia nuotaika, kokie energijos lygiai, ar jaučiatės darbingi, įkvėpti ir kūrybingi, geranoriški ir dosnūs?

Smegenyse miego metu vyksta daug labai nepamainomų procesų. Pagrindiniai ir būtų svarbūs atminčiai, emocijų reguliavimui, emociniam stabilumui bei atsparumui, kūrybiškumui ir problemų sprendimui. Taip pat vyksta mano tiriamas smegenų valymas – žalingų medžiagų pašalinimas, kuris svarbus norint sumažinti neurodegeneracinių ligų riziką.

– O kaip rūšiuojami atsiminimai – kaip smegenys atskiria, kuris prisiminimas svarbus ir vertas patekti į ilgalaikę atmintį, o kuris ne?

– Miego metu vyksta tokia tarytum prisiminimų peržiūra, sprendžiama, ką perkelti į ilgalaikę atmintį, o ką galima ir pamiršti. Tiksliai nežinome visų detalių, kaip smegenys pasirenka, ką išsaugoti, o ko ne, tačiau mokslininkai yra pastebėję keletą tendencijų, kurie prisiminimai stipriau išlieka atmintyje. Visų pirma, smegenys išsaugo dažnai naudojamą informaciją. Dėl to ir sakome – kartojimas mokslų motina. Dėl to, pavyzdžiui, pamirštame užsienio kalbas, kurių aktyviai nenaudojame. Išsaugoma ir ta informacija, kuri turi didelį emocinį krūvį, – kas nors labai baisaus, liūdno ar džiaugsmingo, turinčio didelę prasmę ir reikšmę žmogaus gyvenimui. Tai iš evoliucinės pusės susiję su geresne galimybe išgyventi. Pavyzdžiui, jei mums einant mišku iš už trečio medžio iššoko lokys ir mums pavyko pabėgti, atsiminsime visą gyvenimą, kad tame miške iš už trečio medžio gali iššokti lokys, ir ten turbūt nebeisime.

– Kuo skiriasi miegančios ir nemiegančios smegenys?

– Mums miegant ir nemiegant skiriasi smegenų ląstelių aktyvumas. Mūsų smegenyse yra milijardai smegenų ląstelių neuronų. Elektrocheminiais signalais jie komunikuoja vienas su kitu, su kitomis ląstelėmis smegenyse ir su mūsų kūnu, pavyzdžiui, raumenų ląstelėmis. Šiuos elektrinius signalus mes galime pamatuoti vadinamaisiais elektrodais. Tai tokie jutikliai, kuriuos dedame žmogui ant galvos kaip kepurėlę. Taip, galima sakyti, girdime, ką smegenyse kalbasi neuronai. Signalas, kurį aptinkame, atrodo tarytum bangos: kai neuronai siunčia signalą – kyla aukštyn, kai nustoja siųsti signalą –leidžiasi žemyn. Tai vadinamosios smegenų bangos.

Skirtingos smegenų dalys ir jose esantys neuronai yra atsakingi už skirtingas funkcijas. Supaprastintai pasakius, pakaušinė dalis atsakinga už vizualinę informaciją – tai, ką matome; šonuose virš ausų esančios paviršinės smegenų dalys apdoroja tai, ką girdime; o giliai smegenyse esančios dalys atsakingos už atmintį ir emocijas. Taigi kai nemiegame ir gyvename savo gyvenimą, mes vaikštome, matome, ką nors galvojame, prisimename, jaučiame, planuojame, o daug skirtingų neuronų skirtingose smegenų dalyse skirtingais momentais siunčia elektrocheminius signalus, susijusius su šiomis veiklomis, –elektrodais pamatavę smegenų aktyvumą matome nedideles, pabiras, nesinchronizuotas smegenų bangas, atspindinčias smegenų veiklą aktyvaus būdravimo metu.

Tačiau kai užmiegame, nutinka kai kas labai žavingo – didelė dalis neuronų, tūkstančiai tūkstančių, tarytum susivienija ir elektrocheminius signalus pradeda siųsti vienu metu, labai lėtu dažniu – smegenų bangų signale matome didžiules gražias lėtas smegenų bangas. Toks smegenų aktyvumas matomas mums būnant giliame lėtajame miege. Tuomet, kai pereiname į kitą miego stadiją, kurioje labai daug ir intensyviai sapnuojame (vadinamąjį greitąjį arba greitųjų akių judesių miegą), smegenų ląstelių aktyvumo tipas vėl pasikeičia. Labai įdomu, kad šio miego tipo metu mūsų smegenys tarytum aktyvuojasi ir smegenų bangos atrodo labai panašiai kaip būdravimo metu. Na, bet ne šiaip sau – juk sapnuose nemiegame.

– Miegas nepaprastai svarbus ir mūsų imuninei sistemai, tiesa?

Kas nutinka mūsų imunitetui negavus pakankamai miego? Ar tiesa, kad per mažas miego kiekis padidina, pavyzdžiui, užkrečiamumą virusams?

– Tinkamas miegas stiprina imuninę sistemą ir užtikrina tinkamą apsaugą nuo bakterijų, virusų ir mūsų pačių ląstelių tapimo vėžinėmis. Miego trūkumas kenkia mūsų imuninei sistemai ir dėl to darosi lengviau susirgti. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, jog dvi savaites miegant mažiau nei septynias valandas per parą tikimybė užsikrėsti slogos virusu (rinovirusu) padidėja tris kartus nei miegant aštuonias ar daugiau valandų. Taip yra dėl to, kad miego trūkumas sumažina mūsų apsauginių imuninių ląstelių skaičių, susilpnina jų aktyvumą ir sukelia imuninės sistemos molekulių disbalansą. Neišsimiegoję mes paprasčiausiai esame blogiau apsaugoti, nes imuninė sistema neveikia optimaliai.

– Didmiestyje gyvenantys žmonės, ypač tie, kurių socialinis burbulas susideda iš itin aktyvių, daug dirbančių, daug veikiančių, viską spėjančių žmonių, dažnai juokauja, kad miegas skirtas tik silpniems. Kodėl žmonės miego ir poilsio iki šiol nevertina rimtai?

– Yra ne viena priežastis. Pirma, tik per pastaruosius keletą metų imta aiškiai komunikuoti ir suprasti, koks išties svarbus miegas. Anksčiau nedaug kas apie tai kalbėjo. Nei mokykloje, nei universitete, net medicinos studijose nėra skiriama laiko paaiškinti, koks miegas svarbus visokeriopai mūsų sveikatai – tiek fizinei, tiek psichinei, tiek emocinei, tiek mūsų protinėms funkcijoms. Iš kur žmonės žinos? Dabar situacija keičiasi, manau, visiems plačiai žinoma, koks miegas svarbus, kad norint būti sveikiems apsimoka juo rūpintis. Dabar gal net švytuoklė nusiūbavo į kitą pusę – žinodami, kad miegas būtinas, žmonės pradeda jaudintis, kad nemiega pakankamai, kad jų miegas blogos kokybės, ir dėl to streso pradeda miegoti dar prasčiau. Perlenkti lazdos nereikėtų – kartais mažiau ar blogai pamiegoti nieko baisaus, svarbu stengtis kiek įmanoma daugiau naktų išmiegoti gerai.

Antra, dažnai žmonės galvoja, kad jei mažiau miegos, turės daugiau laiko padaryti visus darbus. O tai – didelė klaida. Tik tinkamai išsimiegoję mes galime dirbti efektyviausiai. Galybė tyrimų rodo, jog per mažai miegant mūsų dėmesys ir atidumas silpsta, darome daugiau klaidų, ilgėja reakcijos laikas, lėtėja informacijos apdorojimo greitis, mažėja kūrybingumas, prastėja problemų sprendimas, didėja stresas ir irzlumas. Jei bandome atlikti darbus neišsimiegoję, paprasčiausiai švaistome laiką, nes tos pačios užduotys užtrunka žymiai ilgiau, nei užtruktų gerai išsimiegojus.

Na, ir trečia, taip trumpai drūtai – šuo ir kariamas pripranta. Ilgą laiką miegodami per mažai paprasčiausiai prie to priprantame ir tai tampa nauja normalia būsena. Tai patvirtina ir įvairūs moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, vienas iš jų parodė, jog keletą savaičių miegant mažiau kaip šešias valandas tyrimo dalyvių protinės funkcijos iš pradžių silpsta, tačiau po kelių savaičių pasiekia naują pusiausvyros būseną ir nustoja blogėti. Tiems žmonėms vėl pradėjus miegoti pakankamai protinės funkcijos vėl ima gerėti. Miegas skirtas mums visiems būti stipriems visose gyvenimo sferose.

– Turbūt jau visi žino, kad žmogui reikia 7‒8 valandų miego. O kas dar svarbu mūsų kasdienei miego higienai?

– Geram miegui yra svarbūs keturi dalykai. Pirma, trukmė. Sveikam suaugusiam vidutiniam žmogui reikia 7–8 valandų miego kasnakt.

Antra, reguliarumas. Vienas iš galingiausių įpročių, kuriuos galite pritaikyti norėdami užtikrinti kokybišką miegą, – eiti miegoti ir keltis kasdien tuo pačiu metu, net jei tai savaitgalis, gimtadienis ar Kalėdos. Tokiu būdu treniruojate savo kūną žinoti, kada laikas miegoti, o kada keltis, kad jūsų kūnas pradėtų dirbti už jus! Kai kūnas žinos jūsų miego ir pabudimo laiką, visi biocheminiai procesai bus tobulai suderinti, kad atitiktų jūsų tvarkaraštį: vakare išsiskirs miegą skatinančios cheminės medžiagos, kurios migdys, o ryte medžiagos, kurios pažadins ir paruoš dienai.

Trečia, miego kokybė. Tos didelės smegenų bangos, kurias aptinkame miego metu, – būtent jų dydis nusako miego kokybę. Kuo didesnės bangos, tuo kokybė geresnė. Miego kokybę mažina kofeinas, alkoholis, nikotinas, persivalgymas, stresas, ryški šviesa vakare, per mažas šviesos kiekis ryte, fizinio aktyvumo trūkumas. Taigi rūpinantis miego kokybe kofeiną patartina gerti tik pirmoje dienos pusėje, kad iki miego jis jau būtų pašalintas iš mūsų organizmo, o alkoholis ir nikotinas vartotini vėliausiai 3–4 valandos prieš miegą; reikėtų kasdien būti fiziškai aktyviems, rytais gauti saulės šviesos, vakarais vengti ryškios šviesos, nepersivalgyti prieš miegą ir mažinti stresą. Taip pat miego kokybė prastės, jei miegamajame per karšta ar per šalta, per šviesu ar per daug triukšmo.

Ketvirta, svarbus miego tęstinumas – kad naktį per daug neprabudinėtume. Užkirsti kelią per dažniems prabudimams tinka aukščiau išvardyti patarimai.

– O kaip atrodo jūsų pačios miego ritualas? Kur jums miegasi geriausiai?

– Aš geriausiai miegu kalnų trobelėje po remonto darbų arba gero žygio. O šiaip mano vakarai yra ilgi, lėti ir ramūs (svarbu paminėti: aš neturiu vaikų), vakarienę valgau apie 18–20 val. dažnai po jos einu lėtai pasivaikščioti miške, darau lėtą jogą, pasiruošiu kitai dienai, susižiūriu, ką veiksiu, ką susikrauti į kuprinę, ką apsirengsiu, ką valgysiu. Kokį kartą per savaitę užsižiūriu serialą ar filmą, tad nieko iš šitų išvardytų rutinų nedarau. Į lovą dažniausiai einu likus 30–60 minučių prieš patį miegą – mėgstu lovoje skaityti knygą su žolelių arbata ir užmigti skaitydama. Aš esu knygų poligamistė, tad vienu metu skaitau bent dvi tris knygas. Rytais, kai smegenys aštrios, mėgstu skaityti kokią populiariojo mokslo knygą, visada po ranka turiu savigalbos psichologijos ar emocinio intelekto knygą, o vakarais labai mėgstu lengvus romanus, ypač apie Italiją ir Toskaną, ar tiesiog niekad nepabostančias meilės istorijas.

– Miegas neatsiejamas ir nuo sapnų. Kaip paaiškinti, kas yra sapnai?

– Paprastai paaiškinti turbūt neįmanoma. Kol kas niekas nežino nei kodėl mes sapnuojame, nei kas yra sapnai. Bet yra labai daug įvairiausių teorijų, bandančių paaiškinti, kokia yra sapnų biologinė funkcija. Vieni mano, jog sapnai tėra pašalinis neuronų elektrocheminių signalų produktas, jog jie neatlieka jokios apčiuopiamos funkcijos mūsų fiziologijoje. Kiti mano, jog sapnuodami

mes tarytum saugiomis sąlygomis praktikuojamės, treniruojamės įvairioms potencialioms gyvenimo situacijoms, kad joms ištikus realybėje žinotume, kaip elgtis. Nežinau, kaip kam, bet bent jau aš pati nedažnai sapnuoju situacijas, kurios galėtų man būti naudingos realiame gyvenime. (Šypsosi.)

Yra nemažai tyrimų, kurie parodo, jog miegas, kurio metu labai daug ir intensyviai sapnuojame, yra svarbus mūsų emocinei sveikatai, atsparumui, emocijų reguliavimui. Pavyzdžiui, šio tipo miegas yra labai sutrikęs potrauminio streso sindromą turintiems žmonėms. Taip pat sapnų metu tarytum išsijungia smegenų dalis, vadinama prieškaktine žieve, kurios viena iš funkcijų yra prižiūrėti, slopinti ir reguliuoti kitų smegenų dalių aktyvumą, tad kitos smegenų dalys gali pašėlti ir siųsti signalus į kairę ir į dešinę. Dėl to sapnai gali būti tokie keisti – smegenys pradeda sieti labai toli vieną nuo kitos esančias informacijos dalis. Iš čia ir ateina sapnų svarba kūrybingumui ir problemų sprendimui.

Manau, kiekvienas yra girdėjęs ar apie Mendelejevo sapną, kai jį sapne aplankė cheminės periodinės elementų lentelės struktūra, ar apie tai, kad Keithas Richardsas susapnavo akordus „The Rolling Stones“ dainai „(I can’t get no) satisfaction“, ar apie Tomo Edisono metodą, kai jis miegodavo su metaliniais rakandais rankose, kad užmigęs tuoj pat prabustų ir užsirašytų kūrybingas idėjas. Viena iš naujausių sapnų teorijų teigia, jog sapnų prasmė ir yra jų keistumas. Būtent sapnų keistumas apsaugo mūsų smegenis nuo vadinamojo atbukimo, kurį sukelia kasdienė rutina. Kitaip tariant, keisti sapnai mus treniruoja ar ruošia įvairiems gyvenimo netikėtumams. Šią teoriją remia labai įdomus faktas, jog pandemijos metais, kai itin sustiprėjo kasdienybės rutina, žmonės pradėjo sapnuoti itin keistus ir intensyvius sapnus, tarytum mėgindami kompensuoti tą kasdienį nuobodulį.

– Kartais tikima, kad sapnai pranašingi, – ar tai įmanoma moksliškai pagrįsti?

– Ne. Žmonės, suprantama, visada visur nori matyti prasmę, priežastį, paaiškinimą – taip norisi magijos, paslapties, nes gyvenimas tada atrodo ypatingesnis. (Šypsosi.) Prasmę ir paaiškinimą įžiūrėti įmanoma visada, kai to nori. Čia kaip su horoskopais – jeigu tiki ir nori, gali pritempti horoskopo aprašymą ir sau.

Tačiau įdomu paklausti, kodėl kartais sapnai gali atrodyti pranašingi? Čia, mano nuomone, slepiasi dar didesnė mūsų smegenų, mūsų biologijos magija. Mūsų smegenys užfiksuoja ir prisimena daugiau informacijos nei mes patys, t. y. daug įvairių detalių apie aplinką smegenys užfiksuoja nesąmoningai. Pavyzdžiui, kad kokio pažįstamo žodžiuose ir tone jau kurį laiką jaučiasi liūdesys, kai jis kalba apie savo darbą, gyvenimą, gyvenamąją vietą, galbūt pamini, kad jam labai patraukli viena ar kita šalis. Tuomet staiga mes susapnuojame, jog tas žmogus persikraustė į kitą miestą, o realybėje jis išties netrukus pakeičia darbą ir persikrausto. Toks sapnas gali pasirodyti pranašingas, nors iš tiesų tai mūsų nuostabiosios smegenys sujungė galus ir apskaičiavo atitinkamą baigtį.

Panašiai ir su įvairiais sapnininkais, kurie aiškina, ką reiškia sapnuoti vieną ar kitą dalyką. Pavyzdžiui, sapnuoti baltą balandį reiškia vestuves. Toks sapnų aiškinimas iš tikrųjų yra neįmanomas, nes nėra išties globalių simbolių. Galbūt vienam baltas balandis reiškia vaikystę ir laimę, kitam – ligą, o dar trečiam išvis jokios reikšmės neturi.

Aš manau, jog didžiausia magija – pačiame reiškinyje, kad dėl smegenų ląstelių elektrocheminių signalų mes, nors atsijungę ir nesąmoningi, regime nuostabiausius ir keisčiausius filmus, kuriuos po to dar ir prisimename. Maža to, tuo pat metu remontuojama kiekviena mūsų kūno ląstelė ir mūsų kūnas fiziškai atstatomas.

– Dar viena itin įdomi sritis yra sąmoningas sapnavimas. Ką tai reiškia? Ar tai labiau pramoga ar tame galima atrasti ir naudos?

– Sąmoningo sapno metu žmogus sapne tarytum atsibunda ir supranta, kad sapnuoja. Sąmoningo sapnavimo potencialas tyrinėjimas terapijos ir fobijų gydymo srityje, taip pat praktikuojant įvairius motorinius įgūdžius, taigi nėra tik pramoga.

– Laura, pabaigai – ką rekomenduotumėte paskaityti, paklausyti ar pažiūrėti tiems, kuriuos sudomino mūsų smegenų veikla?

– Būtinai rekomenduoju paskaityti Normano Doidge’o knygas „Save keičiančios smegenys“ ir „Smegenų gebėjimas gyti“. Smegenų plastiškumas yra tiesiog magija. Aš esu lengvai hipochondrikė ir paranojikė, lengvai pradedu dėl visko jaudintis. Šios knygos man suteikė labai daug vilties ir ramybės, kad net jei ir kas nutiks, galima rasti būdą palengvinti situaciją. Taip pat rekomenduoju pažiūrėti, paklausyti ir paskaityti viską, ką kalba neuromokslininkas primatologas Robertas Sapolsky bei neurologas Oliveris Sacksas. Jie yra visiški mano autoritetai, tiek kaip mokslininkai, tiek kaip mokslo komunikatoriai ir populiarintojai. Taip pat labai rekomenduoju perskaityti dr. Camillos Pang knygą „Explaining Humans“, kurioje ji per mokslo prizmę dekoduoja, kaip veikia žmonės.

Reikėtų nepamiršti, kad ir Lietuvoje turime nuostabių neuromokslininkų. Man asmeniškai be galo patinka Ramunės Grikšienės paskaitos bei straipsniai ir tai, kaip įdomiai ir aiškiai ji pasakoja apie smegenų įdomybes.

Prieššventinis laikotarpis dažnam asocijuojasi su skubėjimu ir ilgomis dovanų artimiesiems paieškomis. „Eurovaistinės“ vaistininkė Elvyra Ramaškienė pasakoja, kad prieššventiniu laikotarpiu žmonės dovanų artimiesiems vaistinėse dairosi itin dažnai, tačiau atkreipia dėmesį, jog neretai galvodami apie kitus pamirštame dovanomis pradžiuginti ir pačius save. Šiandien moteris dalijasi idėjomis, ką sau padovanoję pasirūpinsite tiek savo sveikata, tiek grožiu.

APDOVANOKITE SAVE PER KALĖDAS: IDĖJOS, KAIP VISAPUSIŠKAI PASIRŪPINTI SVEIKATA IR GROŽIU

NATŪRALI IR SERTIFIKUOTA KOSMETIKA

Norint palepinti save natūralia ir odą puoselėjančia dekoratyvine kosmetika, „Eurovaistinės“ vaistininkė Elvyra Ramaškienė pabrėžia, jog neužtenka ant pakuotės perskaityti patikinimą, kad ši priemonė natūrali. „Nedaug kas žino, kad produkto sudėtis yra rašoma nuo didžiausią iki mažiausią koncentraciją turinčios medžiagos. Taigi verta atkreipti dėmesį, kiek sudėtyje yra natūralių ingredientų. Taip pat pažiūrėkite, kad sudėtyje nebūtų parabenų, o jei jų ir yra – tegul jų kiekis neviršija 0,5 proc. Skubantiems ir neturintiems laiko skaityti etikečių rekomenduočiau ant dekoratyvinės kosmetikos pakuotės ieškoti tokių sertifikavimo ženklų kaip „ECOCERT“ ir „Cosmebio“, – pataria vaistininkė.

RAMYBEI – MELATONINAS IR VAISTAŽOLIŲ ARBATOS

„Miegas ir poilsis – geriausia dovana sau. Jeigu prieš šventes vargina stresas ir nuolatinis skubėjimas, o vakarais dar ir sunku užmigti dėl greitai galvoje besisukančių minčių, pasirūpinkite savo emocine sveikata. Tam gali padėti geriausiu miego draugu pramintas mela-

toninas ir įvairių žolelių – ramunėlių, melisų, valerijonų, apynių –arbatos. Visa tai sutrumpins užmigimo laiką“, – pasakoja vaistininkė. Kad miegas būtų dar saldesnis, moteris pataria susikurti malonių vakaro ritualų. Bent porą valandų prieš miegą praleiskite be mobiliųjų ar televizoriaus ekranų, palepinkite save karštu dušu ar vonia, nepamirškite puodelio arbatos, melatonino ir nepakeičiamo žiemos vakaro palydovo – geros knygos.

ŽIEMA AR VASARA BEBŪTŲ – DRĖKINKITE ODĄ

Geriausias būdas išvengti odos išsausėjimo – sąžiningai ją drėkinti visus metus, pasakoja vaistininkė. Nepamirškite – nuolatinis odos drėkinimas gali tapti ne varginančia ir nuobodžia rutina, bet maloniu SPA patirtį namuose primenančiu ritualu. „Jeigu norite save apdovanoti sudrėkinta ir išpuoselėta veido oda, lepinkite ją ne tik kasdieniu drėkinamuoju kremu, bet ir kartą į savaitę išbandykite serumus, kurie dar intensyviau ilgesniam laikui pamaitina odą. Taip pat nepamirškite žiemą palepinti savo pėdų ir rankų – pasidarykite druskų voneles su levandų ar verbenų aliejais, išbandykite kojinių arba pirštinių tipo drėkinamąsias kaukes“, – siūlo vaistininkė.

Nuotrauka: Mary Skrynnikova

NUSTEBINKITE SAVE NEĮPRASTOMIS VITAMINŲ FORMOMIS

Žiemos metu lydintys peršalimai, išsausėjusi oda ar net labiau slenkantys plaukai gali priminti apie vitaminų svarbą organizmui. Visgi vaistininkė pastebi, kad ne visi nori pradėti dieną nuo saujos vitaminų rankoje, todėl verta išbandyti ir kitas alternatyvas. „Vitaminus tablečių forma pakeiskite purškiamais vitaminais, kuriuos visuomet patogu turėti su savimi rankinėje. Juos geriausia purkšti po liežuviu, kur daug kraujagyslių, – taip vitaminus pasisavinsite greičiau nei įprastai. Taip pat greitesnį poveikį už geriamus vitaminus turi šnypščiosios tabletės, kurios savo vietą gali atrasti kad ir jūsų darbo stalčiuje“, – patarimus dalija vaistininkė.

GROŽIO VITAMINAI

„Grožiu svarbu rūpintis ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Jei norite visapusiškai sveikos ir gražios odos, plaukų ar nagų, padovanokite sau grožio vitaminais pramintų cinko, seleno, kolageno, hialurono bei tokių antioksidantų kaip vitaminai A, C, E. Pavyzdžiui, selenas

ir cinkas padės atsigauti jūsų plaukams ir nagams, o kolagenas su hialuronu gali pasirūpinti jūsų oda“, – sako Elvyra.

Vaistininkė priduria, kad visi šie vitaminai svarbūs ne tik grožiui, bet ir sveikatai. Anot jos, antioksidantai taip pat apsaugo mūsų organizmą nuo laisvųjų radikalų, dėl kurių nusilpsta mūsų imunitetas ir tampame imlesni ligoms.

NEPAMIRŠKITE STIPRINTI IMUNITETO

Stiprus imunitetas – geriausia apsauga nuo peršalimų ir kitų ligų, todėl vaistininkė pataria profilaktiškai vartoti vitaminą C. Anot jos, dar efektyvesnio poveikio galime pasiekti rinkdamiesi liposominės formos vitaminą C. „Vitaminas C ne tik pasirūpins jūsų imunitetu, bet ir saugos ląsteles nuo laisvųjų radikalų bei pažaidos, palaikys normalią energijos apykaitą, stiprins nervų sistemą ir sumažins pervargimo jausmą. Juk ne tik stiprus imunitetas, bet ir gera emocinė savijauta yra tikriausia dovana, leidžianti džiaugtis artėjančiomis šventėmis nesibaiminant netikėtai užklupsiančių peršalimo ligų“, – šypsosi vaistininkė.

Mados ženklas „Scale11“ – tai naujasis interjero architektės Indrės Dorofėjūtės kūrybinis projektas, kuriame savo penkiolikos metų darbo interjero dizaino srityje patirtį, nuo vaikystės ją lydėjusią aistrą madai ji sujungia su praeitimi – pokyčių visuomenėje, muzikoje ir, žinoma, madoje krečiamu aštuntuoju dešimtmečiu. Save ji laiko tyro tipo kūrėja, kuriai svarbiausia – išjausti savo autentiškumą.

Mada iš pašaukimo

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Vika Paškelytė

– Indre, mados ženklas „Scale11“ gimė įkvėptas septintojo–aštuntojo dešimtmečio estetikos. Kuo šis laikotarpis tau artimas ir įdomus?

– Pasaulyje tai buvo sudėtingas, tačiau kartu ir labai galingas laikotarpis – tuo metu vyko didieji protestai ir revoliucijos. Ekologinės, seksualinės, jaunimo revoliucijos, feminizmo banga, masiškai organizuojami judėjimai prieš karą ir už lygias pilietines teises. Tai laikas, kai žmonės siekė laisvės būti savimi, tad šalia protestų sklido ir džiaugsmo idėjos. Šalia visų neramumų, tai buvo drąsus, kūrybingas, ryškus, spalvingas laikotarpis. Drąsūs pokyčiai vyko ir madoje – būtent tada išpopuliarėjo platforminiai batai, ryškūs platėjantys siluetai, margi spalvingi audiniai. Muzikoje prasidėjo disko muzikos era ir, žinoma, įvyko legendinis Vudstoko festivalis, padaręs milžinišką įtaką ne tik muzikai, bet ir tuometinei jaunimo aprangai. Visi šie reiškiniai mane visada be galo žavėjo, suteikė vidinės laisvės ir polėkio – norėjosi tai užkoduoti ir savo kuriamuose drabužiuose.

– Žiūrint į tavo kūrybą neįmanoma nepastebėti ir architektūros įtakos. Kokių simbolių, idėjų, ženklų pasisemi iš praeities ir architektūros – dviejų pagrindinių šio prekės ženklo įkvėpimų?

– Pirmoji kolekcija buvo įkvėpta septintojo–aštuntojo dešimtmečių, o antroji kalba apie tai, kas esu aš. Ieškodama savo tikrojo autentiško balso supratau, kad mano architektės specialybė ir penkiolikos metų

patirtis projektuojant interjerus daro didelę įtaką mano estetikos pojūčiui. Man patinka minimalizmas, švarios, aiškios architektūrinės linijos, patinka atrasti balansą tarp to, kas nauja ir modernu, bei to, kas sena ir įkvėpta praeities. Taip pat patinka harmoningai derinti moteriškus ir vyriškus siluetus. Niekada nemėgau per daug saldžių, perdėtai seksualių drabužių. Kaip kulinarijoje, taip ir madoje, tobulas umamio skonis išgaunamas balansuojant.

Todėl kūryboje ir sudera dvi man tokios artimos sritys. Tiek praeityje, tiek architektūroje galima rasti panašių įkvėpimo šaltinių. Tai formos, siluetai, audiniai arba tekstūros, kontrastai tarp paviršių, tarp spalvų ir siluetų. Kad ir mano sukurtas liemenės modelis, įkvėptas rytietiškų kilimų idėjos, – norėjosi tai, kas mane žavi interjeruose, pernešti į madą. Po ilgų reikiamo audinio paieškų sugalvojau jį sukurti pati. Audimo įmonė jį nuaudė specialiai „Scale11“ ir tai jau buvo tikrasis autentiškas kūrybinis procesas su labai aiškia vizija.

Kurdama interjerus visuomet ieškodavau rakto kiekvienam projektui – kad jis būtų savitas, išskirtinis, tačiau nebūtų perkrautas idėjomis. Vadovaujuosi „mažiau yra daugiau“ taisykle, tačiau šalia to bandau surasti ir tą „wow“ momentą. Mano kuriami rūbai nėra skirti žmonėms, kurie nori susilieti su minia. Mano kūryba kalba apie drąsą būti kiek kitokiam, autentiškam, kiek beprotiškam, kaip ir aštuntojo dešimtmečio visuomenė.

– „Scale11“ – kas užkoduota šiame pavadinime?

– Pradėjusi kurti drabužių prekės ženklą ir galvodama pavadinimą mėginau atrasti bendrų taškų tarp savo kuriamo dizaino architektūroje ir madoje. Galvojau, kas jungia šias dvi sritis? Taip į galvą šovė sąvoka „mastelis“ arba angliškai – „scale“. Kitais žodžiais tariant, proporcija, balansas, visko tik tiek, kiek reikia. Supratau, kad tai vienas pagrindinių mano įrankių, viena svarbiausių kūrybos idėjų, todėl šis žodis puikiai atspindės, kaip ir kodėl aš kuriu.

Skaičiai 11 taip pat susiję su masteliu – tai santykis 1:1. Man tai, visų pirma, kalba apie lygybę – tarp žmonių, rasių, lyčių, socialinių sluoksnių, seksualinių mažumų. Apie tai, kas buvo svarbu tada, aštuntajame dešimtmetyje, ir liko ne mažiau svarbu iki šiol.

Taip pat 1:1 kalba apie siekį, kad tavo vidus atsispindėtų ir išorėje. Apie tai, kaip rasti autentišką AŠ ir nebijoti to parodyti visuomenėje. Kaip nereikia dėtis vienodų kaukių, o priešingai – švęsti savo išskirtinumus, puokštę emocijų ir spalvų. Apie tai, kaip žmogaus mintys ir jausmai gali ir turėtų drąsiai atsispindėti išorėje, o ne slėptis giliai viduje. Apie sąmoningumą ir harmoniją su pačiu savimi.

Na, ir simboliškai – esu gimusi liepos 1 dieną, pirmadienį, prekės ženklas taip pat gimė birželio 1 dieną. Vienetukai mano gyvenime

visur eina šalia ir neša man laimę. (Šypsosi.)

– Indre, o kas tapo pagrindiniais tavo antrosios, šį rudenį pasirodžiusios, kolekcijos akcentais?

– Ne paslaptis, jog kurti kolekcijas ir rūbus finansiškai yra tikrai nepigus malonumas, ypač kai tai norisi daryti tikrai kokybiškai. Kuriant antrąją kolekciją teko parduoti savo namelį ant ratų, kuris man buvo tarsi pirmosios kolekcijos simbolis ir fotosesijų vinis. Iš tiesų liūdina, kad Lietuvos kūrėjams, ypač jauniems, gana sunku pradėti kurti vien dėl finansinių apribojimų. Žinoma, galima startuoti ir su vienu modeliu, bet kelias iki svajonės gali labai prailgti. O juk kūryba tiems, kurie jaučia pašaukimą ir aistrą, reikalinga kaip oras. Manau, ir manoji kolekcija būtų dvigubai didesnė, jei ne finansiniai apribojimai. Kartais pagalvoju, kiek daug kūrėjų taip ir neišgyvena – neturėdami pakankamai lėšų kūrybą nustumia į antrąjį planą. Mano situacija panaši, dirbu ir kuriu interjerus jau daugiau kaip penkiolika metų, o tai, ką uždirbu, skiriu naujai svajonei.

Ši naujoji rudens–žiemos kolekcija tapo it manęs pačios atspindžiu. Toks architektūros, estetikos, elegancijos mišinys su drąsos, laisvės, išskirtinumo prieskoniais. Neneigsiu, mano arkliukas yra dizainas, o viso kito – rinkodaros, pardavimo subtilybių, komunikacijos – aš dar mokausi.

Naujojoje kolekcijoje norėjosi sukurti tokius drabužius, kuriuos pati norėčiau ir galėčiau derinti tarpusavyje. Tai ir kasdieniai rūbai – tokie kaip golfas, dekoruotas architektūrinėmis linijomis, ar velveto kostiumas, kurį galima nešioti ir kartu, ir atskirai. Ir kiek puošnesni rūbai – balta muškietininkų palaidinė, įkvėpta praeities, tačiau puikiai deranti su džinsais ar kaubojiško stiliaus batais roko žvaigždės įvaizdžiui arba su klasikinėmis juodomis kelnėmis prabangesniam vakarui. Taip pat – juodas kostiumas su didinto silueto švarku iškirptais pečiais, su kuriuo moteris gali jaustis ir elegantiška, ir seksuali vienu metu. Kai nereikia rėkti, kad esi išskirtinis, o pakanka subtiliai parodyti, kad esi drąsus ir kitoks. Kolekcijoje yra ir vakarinių rūbų – prijuostės tipo palaidinė, puikiai deranti ir prie džinsų vakarėliui, ir prie klasikinių kelnių kiek prašmatnesniam renginiui. Vakarinė ilga suknelė, kai norisi pasijausti fatališka moterimi. Kai beveik nėra nuogo atidengto kūno, bet vis tiek esi nuostabiai seksuali.

– Dažnai kūrėjai sako: nesvarbu, kuri drabužius, papuošalus ar interjerus, – visur kūrybiniai procesai panašūs. Ar pritari šiai idėjai? Ir apskritai, kaip nutiko, kad vaikystėje tave žavėjusi mada šiandien pasivijo tokiu būdu?

– Mada man patinka nuo vaikystės. Kadais esu radusi seną savo vaikystės piešinį su podiumu einančiu modeliu ir prierašu: „kai užaugsiu, būsiu rūbų modeliuotoja“. Visą gyvenimą buvau madistė, mano mama pati siūdavo sau ir man drabužius, siuvo ir jos močiutė,

taigi tai turbūt paveldėta gyslelė. Nors mano mama aktorė, pati irgi neseniai sukūrė savo drabužių prekės ženklą. Idėją kurti rūbus ji ir pasiūlė – ilgai dvejojau, bet supratau, kad labai noriu.

Interjerai mano gyvenime buvo ir liks, tai sritis, kurią puikiai išmanau ir kuri mane maitina, tačiau mada yra nauja kūrybos sritis, kuri įkvepia ir manyje sužadina visus kūrybinius instinktus. Kurdama jaučiu tėkmės būseną, kuri ir atsako, kokiu keliu gyvenime turi eiti. Nėra taip svarbu, kokį objektą kurti, – svarbiausia kūryba mėgautis, o patirtis kitoje srityje yra tik privalumas. Nevadinu savęs drabužių dizainere, vadinu kūrėja. Rūbus man konstruoja ir siuva profesionalai, o aš esu kūrybinė viso šio proceso ašis. Jaučiu, kad dar mokausi suvokti ir rasti balansą tarp komercijos ir noro tiesiog kurti tai, kas patinka. Reikia sau vis priminti, jog tai yra ir verslas, ne tik hobis.

– Kūrybiniai iššūkiai tau visada patiko?

– O taip! Turbūt dėl to pradėjau kurti ne tik rūbus, bet ir rankines. Mano galvoje visuomet verda įvairiausi kūrybiniai procesai. Kartais pajaučiu, kaip viena sritis susijungia su kita ir gimsta idėjos. Šis procesas labai malonus.

Nors idėjos dažnai tvyro ore kaip kokie balionėliai, kuriuos vienu metu pagauna keli kūrėjai, o taip užgimsta tendencijos, save laikau „raw“ tipo kūrėja. Mažai seku ir gilinuosi į kitų prekės ženklų kūrybą, stengiuosi atsargiai ir dozuota stebėti kitus – norisi išjausti savo autentiškumą.

ŠVENČIŲ NUOJAUTA

Šventinį laikotarpį laisvalaikiui ir poilsiui skirtas italų prekės ženklas „Weekend Max Mara“, atradęs mados raktą į patogumo, elegancijos bei stiliaus dermę, kviečia ištrūkti į magišką kelionę. Ten, kur kvapą gniaužiantys žiemos vaizdai dar labiau pakursto šventinę nuotaiką. Leiskimės į dar nepatirtus nuotykius ir atradimus, tačiau nepamirškime metų metus puoselėjamų tradicijų ir žmonių, kuriuos branginame labiausiai.

Šaltojo sezono naujienų ieškokite parduotuvėse „Weekend Max Mara“ PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Didžioji g. 18, PC „Akropolis“, Vilniuje, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune ir PC „Akropolis“, Taikos pr. 61, Klaipėdoje, taip pat internetu www.soulz.lt

PALTAS

„WEEKEND MAX MARA“, 539 EUR

Platinto silueto dvieilis „Weekend Max Mara“ paltas sukurtas iš natūralios vilnos, todėl šildys jus viso šaltojo žiemos sezono metu. Tamsiai pilkos spalvos viršutinis drabužis lengvai suskambės dėvint kartu su neįpareigojančia laisvalaikio stiliaus kepure, o priderinus puošnesnę rankinę idealiai tiks ir draugų vakarui mieste.

MEGZTINIS

„WEEKEND MAX MARA“, 229 EUR

Kailį primenančios tekstūros „Weekend Max Mara“ megztinis, margintas klasikiniais langelių raštais. Derinkite prie siauro odinio sijono ar spalviškai drauge suskambančių platėjančių kelnių. Parinkus tinkamus aksesuarus puikiai sužais ir šventiniame derinyje.

KEPURĖ

„WEEKEND MAX MARA“, 89.9 EUR

„Beanie“ stiliaus kepurė, papuošta „W“ raide, – neatsiejamas šaltojo sezono aksesuaras. Ši maža stiliaus detalė ne tik apsaugos nuo žvarbių dienų, bet ir suteiks jūsų įvaizdžiui išskirtinumo. Rinkitės net iš šešių skirtingų spalvų – pieno, kupranugario, juodos, raudonos, geltonos ir žalios.

Nuotraukos: „Weekend Max Mara“

ŠVENTINIAI MADOS SKAMBESIAI

Šaltojo sezono „Weekend Max Mara“ kolekcija sufleruoja apie mūsų laukiančias ypatingas šventines akimirkas. Jaukūs masyvūs mezginiai, išskirtinės, tačiau lengvai derinamos spalvos, aukščiausios kokybės audiniai ir (žinoma!) šiek tiek blizgučių – rudens–žiemos kolekcija sukurta taip, kad drabužiai atkreiptų dėmesį, tačiau ir suskambėtų tarpusavyje.

Šaltojo sezono naujienų ieškokite parduotuvėse „Weekend Max Mara“ PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Didžioji g. 18, PC „Akropolis“, Vilniuje, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune ir PC „Akropolis“, Taikos pr. 61, Klaipėdoje, taip pat internetu www.soulz.lt

MEGZTINIS

„WEEKEND MAX MARA“, 249 EUR

Šis nepamirštamas kontrastingų spalvų platinto silueto vilnonis megztinis – tikra „Weekend Max Mara“ sezono pažiba, drąsiai pretenduojanti į pačių mylimiausių drabužių sąrašo viršūnę.

SIJONAS

„WEEKEND MAX MARA“, 309 EUR

Natūralios vilnos trumpas sijonas paįvairins nuobodžią šaltojo sezono spintą. Ryškios spalvos pakels nuotaiką, o įvaizdžiui suteiks žaismingumo ir įdomumo. Sijoną derinkite su kontrastingų spalvų megztiniu ir ilgaauliais.

AULINUKAI

„WEEKEND MAX MARA“, 329 EUR

Tamsiai rudos spalvos verstos odos aulinukai – nepretenzingas apavas, kuris pavergs savo kokybe ir patogumu. Šiuos batus itin lengvai pamils visos, vertinančios ne tik stilių, bet ir komfortą.

Nuotraukos: „Weekend Max Mara“ archyvas

KALĖDOS PAS TEDĮ

Šį šaltąjį sezoną italų mados namai „Max Mara“ ragina į šventes pažvelgti kaip niekada žaismingai ir kviečia jas pasitikti meškučio Tedžio kompanijoje. Jaukiai ir šiltai – šiemet legendinis „Teddy“ audinys papuošė ne tik paltus, bet ir sukneles, sijonus, pirštines, rankines ir galybę kitų aksesuarų!

Žiemos naujienų ieškokite parduotuvėje

„Max Mara“ Didžioji g. 18, Vilniuje, taip pat internetu www.soulz.lt

PALTAS

„MAX MARA“, 2049 EUR

Ikoniškas ir puikiai atpažįstamas – dar 2013-aisiais mados namų „Max Mara“ sukurtas „Teddy Bear“ paltas neilgai trukus tapo mados pasaulyje puikiai atpažįstamu drabužiu. Šį sezoną galite rinktis iš keturių spalvų – pieno, smėlio, pilkos ir juodos. Tobula alchemija tarp elegancijos ir žaismingumo.

RANKINĖ

„MAX MARA“, 899 EUR

Iš natūralios odos sukurta „tote“ stiliaus rankinė, dekoruota rankomis išsiuvinėtu „Max Mara“ logotipu ir aukso spalvos detalėmis. Prisegama rankena ir papildoma nedidelė delninė viduje šiam aksesuarui suteikia beribių derinimo galimybių. Rinkitės iš dviejų – sodrios tabako ir klasikinės juodos – spalvų.

MEGZTINIS

„MAX MARA“, 399 EUR

Nepakeičiamas šaltojo sezono drabužis – iš moherio ir vilnos siūlų megztas klasikinio silueto, nepretenzingo rašto megztinis. Neįpareigojantis, jaukus ir šiltas. Derinkite su tos pačios spalvos palaidine aukštu kaklu ar kontrastingais marškiniais.

MODERNI MADOS MAGIJA

Jau ne vienerius metus mados namai „Max Mara“ kalba modernios elegancijos kalba. Klasikiniai modeliai ir nepriekaištingi audiniai čia persipina su kiek neįprastomis detalėmis, taip madai suteikiant dar daugiau gylio ir netikėtumo. Naujojoje rudens–žiemos kolekcijoje modernios ir klasikinės mados natos sukuria bendrą kūrinį, kurio esmė – naujai apibrėžta elegancija.

Žiemos naujienų ieškokite parduotuvėje „Max Mara“ Didžioji g. 18, Vilniuje, taip pat internetu www.soulz.lt

ŠVARKAS

„MAX MARA“, 849 EUR

Ultramarino spalvos dvieilis „Max Mara“ švarkas, atrodytų, nieko neišsiskiriantis klasikinis drabužis, jei ne viena ypatinga detalė. Švarkas pasiūtas derinant dvi kontrastingas medžiagas – džinso efekto

PALAIDINĖ

„MAX MARA“, 439 EUR

Švelnios pilkos spalvos natūralaus šilko marškinių tipo palaidinė. Subtilus šilko žėrėjimas, lengvai didintas siluetas, idealiai krintanti medžiaga, klasikinė apykaklė – nepakeičiamas drabužis modernios klasikos gerbėjoms.

DIRŽAS

„MAX MARA“, 199 EUR

Natūralios odos diržas su klasikine „M“ raidės formos sagtimi. Šis aksesuaras dekoruotas žėrinčiais akmenėliais, tad idealiai tiks papuošti artėjančių švenčių derinius.

Feliz Natal!

Nuotraukos:

Židinyje lėtai spragsinti ugnis, garuojantis šildančios arbatos puodelis ir karštut karštutėlis ryžių pudingo dubenėlis, gausiai apibarstytas cinamonu... Taip atrodo tobulas portugalės tinklaraštininkės, maisto fotografės ir stilistės Inês Mendes Kalėdų rytas. Prieš keletą metų veterinarės darbą išmainiusi į maisto stilizavimą, o didmiestį – į kaimą, Inês dabar laimingiausia jaučiasi gyvendama harmonijoje su gamta. Visgi, kad ir ką bedarytum, prasitaria kūrėja, svarbiausia klausyti savo širdies.

Tekstas: Adelė Galdikaitė

Inês Mendes @inesananasehortela

Po daugelio metų, praleistų didmiestyje dirbant veterinarijos gydytoja, man dabar labai gera gyventi lėčiau.

– Inês, tikriausiai nesuklysčiau sakydama, kad mėgsti kiek lėtesnį ir harmoningą gyvenimą, tiesa?

– Tikrai taip! Po daugelio metų, praleistų didmiestyje dirbant veterinarijos gydytoja, man dabar labai gera gyventi lėčiau. Buvau pavargusi nuo chaotiško gyvenimo tempo, tad nusprendžiau atsigręžti į savo šaknis ir išsikelti gyventi į kaimą, kuriame užaugau su savo seneliais. Jaučiu stiprų ryšį su gamta ir jos besikeičiančiais metų laikais, o tai ne tik mane labai džiugina ir žadina dėkingumą, bet ir teigiamai atsiliepia mano sveikatai.

– Tad tikriausiai gyventi pagal gamtos ritmą tau taip pat svarbu?

– Išties, kiek tik pavyksta, stengiuosi gyventi ir valgyti sezoniškai. Maisto užsiauginu pati arba perku jį iš vietinių ūkininkų, taip stengdamasi būti kuo arčiau besikeičiančios gamtos, jos ciklų ir harmonijos.

– Kada jautiesi laimingiausia?

– Kai gyvenu kaime, esu apsupta gamtos ir miško. Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus po miškus, taip pat gaminti maistą savo artimiesiems. Kepti pyragą, vakarieniauti su draugais ir šeima, fotografuoti, stilizuoti maistą – visi šie dalykai man kelia džiugesį ir daro mane laimingą!

– Tavo karjeros kelias kupinas netikėtų posūkių! Ar galėtum papasakoti, kaip veterinarė tapo maisto stiliste?

– Ilgus metus dirbau veterinarijos gydytoja, o maistas tebuvo mano hobis. Vienu metu nutariau susikurti maisto tinklaraštį, kad jame galėčiau dalintis savo receptais. Jokio tikslo iš to kurti karjerą tuomet neturėjau, man tiesiog buvo smagu. Džiaugiausi galėdama dalintis savo močiutės receptais – būtent iš jos mokiausi, kaip gaminti, kaip per maistą kurti ryšius ir brangiausius prisiminimus. Po truputį pradėjau mėgautis ne tik gaminimu, bet ir receptų stilizavimu, fotografavimu, atsirado noras šioje srityje tobulėti, kad su kiekvienu įkeltu įrašu jų kokybė tik gerėtų. Taip pradėjau lankyti įvairiausius kursus, daug praktikavausi, kol ši veikla ėmė užimti vis didesnę ir didesnę mano gyvenimo dalį. Dabar nepaprastai ja džiaugiuosi!

Kartu mėgdavome ruošti ryžių pudingą, valgydavome jį dar karštą, gausiai pabarstytą cinamonu... Iki pat dabar tai yra mano mėgstamiausias patiekalas.

– Atrodo, kad veterinarija ir maisto stilizavimas – be galo skirtingos sritys! Ar atrandi tarp jų bent kokį panašumą?

– Šios sritys išties labai skirtingos, lyg priešingybės, dvi medalio pusės. Vienoje pusėje yra medicina, metodologija, gyvenimo ir mirties situacijos, kitoje – kūryba, istorijos ir vaizduotės žaismas. Vis dėlto manau, kad yra ir jas vienijanti jungtis: norėdamas sėkmingai dirbti, abiejose srityse turi ne tik mylėti tai, ką darai, gerai šią veiklą išmanyti, tačiau, visų svarbiausia, dirbdamas turi klausyti širdies. Ne tik proto ir įgūdžių, bet ir širdies.

– Koks tavo šilčiausias su maistu susijęs prisiminimas?

– Tokių turiu be galo daug! Beveik visi prisiminimai man yra svarbūs, ypač tie, kuriuose gaminame kartu su mylima močiute. Kartu mėgdavome ruošti ryžių pudingą, valgydavome jį dar karštą, gausiai pabarstytą cinamonu... Iki pat dabar tai yra mano mėgstamiausias patiekalas.

– Spėju, kad Kūčių vakaras tau taip pat ypatingas? Kaip tradiciškai leidi šį magišką vakarą?

– Taip, Kūčių vakaras iš tiesų kupinas magijos ir džiaugsmo. Kūčių vakarą visa šeima ir patys artimiausi draugai susirenkame prie didelio stalo, dalijamės maistu, atsiminimais ir juoku. Vienas didžiausių džiaugsmų – užsikurti židinį ir jaukiai susėdus kalbėtis iki pat paryčių.

Turime ne vieną Kūčių tradiciją, tačiau mums svarbiausios yra naktį užkuriamas židinys ir tradiciniai portugalų Kūčių patiekalai, tokie kaip menkė ir aštuonkojis, o kartais – įdarytas kalakutas. Portugalų tradiciniai žiemos švenčių desertai yra gana neįprasti: aliejuje kepame spurgas ir apibarstome jas cinamonu ir cukrumi, taip pat valgome tradicinį Karaliaus tortą, apelsinų vyniotinius ir, be abejo, ryžių pudingą. Stalai būtiniausiai turi būti nukrauti maistu, kuriuo dalijamės su visais užsukančiais.

– O kaip atrodo tavo tobulas Kalėdų rytas?

– Tobulas Kalėdų rytas man pirmiausiai yra ramus, tylus, kai niekur neskubėdamas, vis dar vilkėdamas pižamą, gali gurkšnoti arbatą prie užkurto židinio... Vėliau, užsidegęs žvakes, pradedi lėtai ruošti ryžių pudingą. Šiltas ryžių pudingo dubenėlis, apibarstytas cinamonu, man yra viena laukiamiausių švenčių akimirkų.

Ryžių pudingas

Dalinuosi savo pačiu mylimiausiu ryžių pudingo receptu, kurį perėmiau iš močiutės. Šis pudingas man kelia pačius šilčiausius ir ypatingiausius prisiminimus. Tikiuosi, jis taip pat sušildys ir jus šių Kalėdų rytą.

• 250 ml vandens

• Žiupsnio druskos

• 3 citrinos žievės juostelių

• 1 cinamono lazdelės

• 250 g pudingui tinkamų ryžių

• 1.5 l pusiau nugriebto pieno

• 200 g cukraus

• Biraus cinamono

Reikės: Prikaistuvyje užkaiskite vandenį, druską, citrinos žievelę bei cinamono lazdelę. Kaitinkite, kol citrina išskleis į vandenį savo aromatines savybes. Suberkite ryžius ir maišykite, kol susigers vanduo. Tada įpilkite šilto pieno ir maišydami leiskite lėtai virti, kol ryžiai išvirs. Išėmę citrinos žievelę ir cinamono lazdelę suberkite cukrų. Leiskite dar kartą šiek tiek užvirti. Viskas! Patiekite dubenėliuose ir pabarstykite cinamonu.

Tyloje gimstanti palaima

Nuotraukos:

Prieš daugiau nei šešerius metus kelionės po Šiaurės Europą metu šveicarai Karin ir Stefanas Bolligeriai pirmą kartą pamatė Lietuvą. Nuostabi lietuviška gamta ir skambus šalies vardas taip pakerėjo porą, kad baigę savo kelionę jiedu netruko sugrįžti atgal. Jau pirmosios kelionės metu Karin aplankė beprotiška mintis, kad būtent čia ji norėtų gyventi. Ši mintis lyg kvietimas keisti gyvenimą poros taip ir nebeapleido, tad jie nutarė savo didžiausią pomėgį – svetingumą ir svečių priėmimą – įdarbinti Lietuvoje. Supratę Anykščių rajono, kaip itin verslo kūrimui ir plėtrai palankios teritorijos, potencialą, Karin su Stefanu prie Rubikių ežero atvėrė viešbučio „Palaima“ duris. Apie palaimingą vietą ir net rankomis užčiuopiamą tylą kalbamės su viešbučio administratore Giedre Ališauskaite.

Tekstas: Adelė Galdikaitė

Giedrė Ališauskaitė

– Ar galėtumėte papasakoti, kaip viešbučio įkūrėjai atsidūrė Lietuvoje? Tai išties nepaprasta istorija, ar ne?

– Viskas prasidėjo 2016 metais, kai viešbučio įkūrėjai motociklu nusprendė keliauti į šiaurę. Startavo Hamburge, Vokietijoje, o tada jų laukė devynios šalys per tris su puse savaitės. Jau pirmąją savaitę jie nukrypo nuo kelionės plano: Lenkijoje bei Baltijos šalyse užsibuvo ilgiau, nei planavo, o Suomiją, prieš atvykdami į Švediją, apžvelgė tik prabėgomis. Tai buvo nuostabi nerūpestinga kelionė ir nepamirštama patirtis.

Visgi viena iš aplankytų šalių akimirksniu pavergė jų širdį – tai buvo Lietuva. Aplankę Lietuvą jie keliavo toliau, tačiau ne tik tolimesnėje kelionėje, bet ir jau grįžę namo į Šveicariją, Lietuvos vis negalėjo pamiršti. Norėdami išsiaiškinti, ar tai buvo tik laikinas atostogų susižavėjimas, ar šis tas daugiau, po mėnesio Karin ir Stefanas nusprendė grįžti. Ilgai netruko suprasti, kad daugiau iš čia išvažiuoti jau nebenori.

– Kodėl būtent Anykščiai? Kuo ši vieta ypatinga?

– Šią vietą Karin su Stefanu atrado atsitiktinai. Važiuojant iš Utenos į Anykščius Karin aplankė nepaprasta mintis, kad ji nori čia gyventi. Tą akimirką Karin įamžino savo telefone, nufotografuodama ne tik supančią gamtą, bet ir tuo metu pravažiuojamą Lėliūnų ženklą. Jau tada visa širdimi suprato kvietimą čia pasilikti. Vėliau – ir kvietimą čia priimti svečių. Nors pradžioje buvo daug svarstymų, kur Karin su Stefanu įsikurti, Anykščiai nugalėjo Lietuvos pajūrį ir Molėtų rajoną. Po kurio laiko, kai jau sklypas prie Rubikių ežero buvo nupirktas, Karin, žemėlapyje patikrinusi abu objektus, pamatė, kad jos tą ypatingą akimirką nuotraukoje įamžinti Lėliūnai nuo „Palaimos“ nutolę tik keliais kilometrais! Jausmas apėmė stulbinantis.

Rubikių ežeras, prie kurio įsikūręs viešbutis, anykštėnams yra pagrindinis vandens telkinys, tad ši vieta ypatinga ne tik viešbučio įkūrėjams, bet ir visiems darbuotojams, kurių dauguma – anykštėnai. Rubikių ežeras – tai vienas didžiausių ežerų visoje Lietuvoje. Skaičiuojama, kad šiame ežere yra net 16 salų, kurios turi ne tik įdomius pavadinimus, bet ir pasakoja išskirtines istorijas. Bučinė, Varnagriotė, Česnakinė – tai tik keletas vaizdingų pavadinimų, slepiančių įdomiausias legendas. Šis ežeras nuo pat vaikystės yra mūsų pagrindinis traukos objektas – tiek vasarą, kai būna pagrindine maudynių vieta, tiek žiemą, kai tampa didžiule čiuožykla po atviru dangumi. Anykščiai yra nuostabi vieta ne tik gyventi, bet ir kurti verslą. Visa komanda esame labai dėkingi Anykščių rajono savivaldybei, kuri mums padėjo atrakinti šio krašto potencialą, palaikė, konsultavo, parėmė (Anykščių rajono savivaldybėje galima rasti laisvų sklypų sąrašus, pasitarti dėl verslo steigimo galimybių rajone, gauti finansinės paramos kompensuojant verslo vystymo išlaidas), pasidalino naudingais patarimais, kaip galime čia kurti ir sėkmingai vystyti verslą, ne tik gyvuoti, bet ir klestėti. O dabar atrasti šio krašto potencialą viešbučio įkūrėjai kviečia jau ir savo draugus iš užsienio, netgi yra Šveicarijoje įsteigę labdaros asociaciją, remiančią įvairius projektus Lietuvoje.

– Kokios šveicariško poilsio idėjos, tradicijos buvo integruotos į šį viešbutį?

– Šveicarijoje labai populiaru viešbučių kambarius kurti ne tik skirtingais pavadinimais, bet ir dizainais. Šią tradiciją įgyvendinome ir mes. Kaip ir Šveicarijoje, viešbutyje naudojame natūralias medžiagas: natūralų liną, alpakų vilną. „Palaima“ – tipinis šveicariško Alpių atostogų namelio stiliaus viešbutis.

– Skaičiau, kad įkūrėjai į Lietuvą atsivežė net savo alpakas! Kokių dar pramogų siūlote savo poilsiautojams?

– Taip, išties! Turime dvi alpakas iš Šveicarijos ir kviečiame lankytojus su jomis pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo metu supažindiname svečius su šiais gyvūnais: iš kur jie kilo, kodėl yra tokie ypatingi, kaip maitinasi ir yra prižiūrimi. Šiltuoju sezonu kviečiame išbandyti irklentes, uogavimą, grybavimą, žygius (ir žiemą vaikštome netgi ant užšalusio ežero), dviračius ir žvejybą. Beje, žvejoti taip pat kviečiame ir šaltuoju metų laiku. Organizuojame rankdarbių dirbtuves, maisto ir gėrimų degustacijas. Taip pat turime sauną ir kubilą, kuriais galima džiaugtis visais metų laikais.

– Kas Jums yra kokybiškas poilsis ir kaip jį kuriate viešbučio lankytojams?

– Kokybiškas poilsis mums asocijuojasi su ramybe. Mūsų svečiai dažnai pamini, kad dar niekur nėra girdėję tokios tylos. Esame atokiai nuo kaimo ir kitų gyventojų, tad šią vietą gaubia ypatinga ramybės aura, ypač žiemos metu, kai visus garsus dar prislopina ir sniegas. Tylą čia gali kone apčiuopti.

Viešbutis įsikūręs saugomoje vietovėje, kurioje ribojama ūkinė veikla, – gamta mums dovanoja galimybę sukurti savo lankytojams ramybės oazę ir pakviesti juos pabūti tyloje, nurimti, išgirsti save.

Būtent tuo ir esame išskirtiniai. Pramogų gali pasiūlyti beveik bet kas, tačiau tylą ir ramybę, kurių labiausiai lankytojai ir ilgisi, retas.

– Ypatingas ne tik Jūsų viešbutis, bet ir jo restoranas. Ar galėtumėte papasakoti apie savo virtuvę – kuo stebinate lankytojus?

– Sezoniniais patiekalais. Mūsų meniu nėra didelis ir jį keičiame kas kelis mėnesius. Savo patiekalais lėkštėje kuriame šventę. Tam naudojame natūralius, šviežius, vietinių ūkininkų užaugintus ir sukurtus produktus. Virėjai kuria modernius patiekalus, kuriuose atsispindi geriausios ir kartais netikėtos pažįstamų ingredientų savybės. Pavyzdžiui, šiltojo sezono metu mėgstame naudoti mūsų lietuviškas pievas puošiančias ramunėles, kurių neretai iš užsienio atvykę svečiai net nepažįsta! Taip kuriame dermę ir harmoniją su mus supančia nuostabia Anykščių gamta. Šefas taip pat nuolat stebina naujais desertų skoniais, kurių lankytojai dažnai atvažiuoja ragauti pakartotinai.

Taip pat siūlome paragauti šveicariškos virtuvės: fondiu ir rakletės patiekalų. Šiuos patiekalus svečiai ypač mėgsta ragauti šaltuoju metų laiku – iš apačios deganti žvakė sušildo ne tik sūrį, bet ir skanautojus.

– Ir, pabaigai, kodėl „Palaima“? Ar taip jaučiatės būdami čia?

– Šis pavadinimas išties gimė iš palaimos jausmo. Stebėdami, kaip po truputį šioje ypatingoje vietovėje gimsta viešbutis ir pildosi svajonė, Karin su Stefanu pasijuto tarytum palaiminti, angliškai „blessed“. Atradę šio žodžio atitikmenį lietuvių kalboje – „palaima“, įkūrėjai taip ir nutarė pavadinti šią vietą, norėdami čia apgaubiančiu palaimos jausmu pasidalyti ir su savo svečiais bei darbuotojais.

Po NFT prerijas su kriptokaubojumi

Kelių startuolių bendraįkūrėjo, internetinių produktų dizainerio Eriko Mališausko siluetą atpažinti nesunku – kaubojiška skrybėlė arba atgal atsukta beretė, tatuiruotės nuo pat kaklo, ugniniai, tigriniai ar kiti vakarėliui paruošti marškiniai, platėjančios kelnės. Kaubojiški batai taip pat smagiai kaukši, įnešdami jį į vakarėlį tiek Vilniuje, tiek Berlyne. Jei „Marlboro“ nuspręstų pritaikyti savo garsiąsias reklamas metavisatoje, Erikas puikiai tiktų į naujojo kriptokaubojaus vaidmenį. Tik bepozuojant prisimerkti tektų ne nuo Teksaso saulės, o nuo iš ekrano sklindančios šviesos.

Tekstas: Lukas Keraitis, technologijų žurnalistas, @lukaskeraitis Nuotraukos: Lina Jushke

– Jau esi pardavęs savo startuolį, vairuoji prabangų automobilį, gyveni tarp Vilniaus ir Berlyno, namus puoši meno kūriniais ir daliniesi mintimis, kurios man kartais primena technoliberalizmo idėjas. Gal slapta esi kriptomilijonierius?..

– (Juokiasi.) Deja, nesu, bet kriptosrityje dirbu jau seniai. Kūriau interneto svetainės dizainą vienam sėkmingiausių ICO (pirminio žetonų platinimo, angl. initial coin offering) startuolių ‒ lietuviai „Monetha“ 2017 metais per aštuoniolika minučių surinko 37 mln. dolerių, taip išgarsėdami visame pasaulyje. Dirbdamas su jais išties susipažinau su kriptotechnologijomis, nors dešimtį bitkoinų nusipirkau gana anksti – dar 2014-aisiais. Nežiūrėjau į tai kaip į ilgalaikę investiciją, tad kainai pakilus 10 proc. viską pardaviau ir džiaugiausi. Domėjausi, kas vyksta kriptopasaulyje, tad vėliau pavyko šiek tiek uždirbti investuojant. Suspėjau sudalyvauti dar prieš prasidedant kriptoburbului.

– Tad tikriausiai būtų galima tave pavadinti vienu pirmųjų technologijų bandytojų. Ką veiki šiuo metu?

– Prižiūriu kelių žmonių internetinio dizaino studiją „Mališauskas studio“ – kuriame viską nuo internetinių puslapių iki programėlių. Kadangi agentūra pavadinta mano pavarde, jaučiu didelę atsakomybę palaikyti kokybę. Šalia kaip bendraįkūrėjas vystau kelis internetinius produktus.

– Kaip įsitraukei į interneto pasaulį, ėmei sekti naujausias technologijas?

– Už tai padėkoti turiu vyresniajam broliui programuotojui. Buvau dar pyplys, kai jis dirbo rimtus programavimo darbus ir parodė man, kad kompiuteris – tai ne tik žaidimai. Internete sukausi nuo jaunų dienų. Sukurdavau kokį „Counter-Strike“ serverį, į kurį pardavinėdamas VIP narystes stengdavausi pritraukti kitus. Internetas mane žavėjo savo galimybėmis. Nežinau, ar galiu pasakoti šiame interviu... – Gali.

– Būdamas keturiolikos ar penkiolikos administravau savo sukurtą pornografijos interneto puslapį. Žiūrėdamas atgal suprantu, kad tai buvo nelegalu, bet tuomet buvo kiti laikai, niekas nežinojo „Pornhub“. Žmonės į paieškos langą tiesiog įrašydavo „papai“, o maždaug trečiame „Google“ paieškos puslapyje buvo ir mano svetainė. Juokinga prisiminti, kaip grįžęs iš mokyklos turėdavau kelias valandas atnaujinti turinį, kol negrįžo tėvai.

Kai brolis pamokė kurti interneto svetaines, jas tiesiog kepdavau apie bet ką, kas tik man tuo metu buvo įdomu. Galėdavau pasakyti klasiokams, kad bibliotekoje nueitų į mano svetainę, kad norėdamas galiu ten įdėti tekstą apie juos, – man tai buvo nerealu.

– Anksti įsitraukei ir į NFT (nekeičiamųjų žetonų, angl. non-fungible tokens) technologiją. Kaip paprastai paaiškintum, kas tai yra? Kuo ji tave žavi?

– Paprastai tariant, NFT suteikia skaitmeniniams objektams nuosavybės ir autorystės sluoksnį. Kiekvieną failą su NFT technologija galima paversti unikaliu nedalomu vienetu. Juk jei nusiųsi draugui

Dėl NFT mūsų anūkai galės kapoti priešus su tuo pačiu kardu kaip ir jų seneliai gūdžiais dvidešimt antraisiais.

nuotrauką, jau bus dvi jos kopijos – viena tavo, kita draugo telefone. NFT leidžia nustatyti nuosavybę ir autorystę daug patogiau nei kokie vandenženkliai – juos panaikinti ar suklastoti nėra sunku. – Kuo tave labiausiai žavi NFT?

– Labiausiai žavi atvirumas, kurį suteikia po NFT besislepianti blokų grandinės (angl. blockchain) technologija. Realiame pasaulyje melo kojos trumpos, o blokų grandinėje meluoti bemaž neįmanoma – gali atsekti kiekvieną operaciją, gali matyti, kam priklausė kiekvienas NFT, kada ir už kiek jis buvo pirktas ar parduotas. Be abejo, apgaulių tikrai pasitaiko, bet net ir jų atveju gali atsekti, kaip ir kas įvyko. Viskas yra duombazėje, viskas atvira. Tarpusavio pasitikėjimas yra užtikrinamas sudėtingomis kriptografijos technologijomis.

Pritaikomumų taip pat yra įvairių, jie dar tik kuriasi. Pavyzdžiui, NFT gali veikti kaip bendruomenės nario bilietas ar pažymėjimas. Tik tokius parduoti ar mainyti daug paprasčiau nei popierinius ar PDF failus, o padirbti tikrai sunku.

Taip pat kuriasi nauji NFT pritaikantys vaizdo žaidimai. Anksčiau turėdamas gerai ištobulintą „Runescape“ veikėją ir norėdamas iš to uždirbti turėjai parduoti visą savo paskyrą juodojoje rinkoje. Su NFT, žaidime gavęs gerą kardą gali jį parduoti net žaidimo nežaidžiančiam žmogui – galbūt jam tai pasirodys kaip gera investicija. Jei tą unikalų kardą naudojo išskirtinis žaidėjas, tai jau suteikia papildomos vertės. Dėl NFT mūsų anūkai galės kapoti priešus su tuo pačiu kardu kaip ir jų seneliai gūdžiais dvidešimt antraisiais.

NFT suteikia visiškai naujų galimybių monetizuotis skaitmenoje.

– Kodėl šiuo metu tiek daug NFT pritaikymo pavyzdžių matome skaitmeniniame mene? Negirdėjusiems – prieš metus menininko Beeple kūrinys „Everydays: the First 5000 Days“ NFT forma buvo parduotas už 69.3 milijono dolerių. Tai trečias brangiausiai parduotas gyvo menininko darbas istorijoje.

– Parduoti skaitmeninį meną iki šiol buvo gana sudėtinga. Tekdavo arba spausdinti tą paveiksliuką, arba sudarinėti autorystės sutartis per teisininkus. Jei nesi galerijai savo darbus parduodanti įžymybė, visa tai gana sudėtinga ir prieinama tik mažai daliai žmonių. O štai su NFT bet kas gali parduoti ar monetizuoti bet kokį savo skaitmeninį kūrinį.

Kitas mane žavintis NFT atributas vadinamas autoriniu honoraru (angl. royalties). Jauno pradedančiojo menininko darbai dažniausiai yra pigūs, bet jam išgarsėjus (ar numirus) gali labai stipriai pabrangti, tačiau nei menininkui, nei jo artimiesiems iš to jau nėra jokios naudos. Autorinis honoraras leidžia uždirbti iš antrinių, tretinių ir kitų pardavimų. Pavyzdžiui, galiu nemokamai išdalinti dešimt savo meno kūrinio NFT žetonų iš anksto nustatydamas, kad jei jie pakeis šeimininką ir įvyks sandoris, menininkas automatiškai gaus procentinę dalį nuo pardavimų. Ir tai gali veikti kad ir po šimto metų, tai gali būti menininko palikimas savo vaikams. Vertės perdavimas įgauna naujų formų.

– Kitas įdomus NFT pritaikymas vyksta per DAO (decentralizuotas autonomines organizacijas, angl. decentralized autonomous organization). „ConstitutionDAO“ buvo dėmesio sulaukęs bandymas kolektyviai aukcione nupirkti JAV Konstitucijos kopiją, kad ji netaptų privataus kolekcininko nuosavybe (net ir anonimiškai kriptovaliutomis surinkus 47 mln. dolerių to padaryti nepavyko). Ką manai apie DAO?

– Pačioje pradžioje blokų grandinės technologija buvo tarsi priekaištas kapitalizmui ir monetarinei sistemai. Bet kažin ar bitkoinų kūrėjai, turėję gal kiek libertaristinių idėjų, dabar patenkinti tuo, kaip viskas susiklostė. Technologija tapo finansinės sistemos papildymu, ne alternatyva. Manau, kad panašiai gali nutikti ir su DAO, jei jie išpopuliarės.

DAO galima prilyginti mažai demokratinei valstybei, rengiančiai referendumą. Paprastas DAO pavyzdys – 100 žmonių susimeta po 100 eurų organizuoti festivaliui ir tarsi mažoje demokratijoje kiekvienas turi lygias teises siūlyti ir balsuoti, už kiek pardavinėti bilietus, ką daryti su uždirbtais pinigais ir panašiai. Griozdiškai padaryti tai galėtum kurdamas UAB’ą. Tai yra demokratiška organizacija, turinti mažiau hierarchijos nei eilinė įmonė. Kiekvienas sėkmingas DAO turi turėti aiškų tikslą ir taisykles, aiškų monetizavimą.

– Esi pirmojo lietuviško NFT autorius. Iš asmeninių neapykantos žinučių LGBT nariams Lietuvoje sukurtas „Neapykantos debesis“ sulaukė užsienio žiniasklaidos dėmesio, iš NFT aukciono gautus beveik 6000 dolerių paaukojai LGBT organizacijoms. Ko išmokai kurdamas NFT?

– Į kiekvieną savo sumanymą žiūriu kaip į mažą verslą. Nenorėjau vien sukurti ir parodyti savo NFT, norėjau jį parduoti už reikšmingą sumą, nors ir žinojau, kad tuos pinigus paaukosiu. Svarsčiau, kaip sukurti NFT vertę, kadangi mano keli tūkstančiai sekėjų instagrame nieko nenulems. Tačiau tuo metu iki galo nepasvėriau, kad NFT vis dar yra nišinė, sunkiai prieinama technologija. Atsirado nemažai susidomėjusių aukcionu, bet jis vyko blokų grandinėje, o tai reiškė, kad reikėjo turėti savo kriptopiniginę, eterio kriptovaliutos, domėtis LGBT ir menu. Supratau, kad mano tikslinė auditorija yra kokie dešimt žmonių, kad galbūt pats asmeniškai pažinosiu būsimą pirkėją.

– Prie kokių NFT projektų dirbi dabar?

– Esu kelių NFT projektų bendraautorius. Vienas jų – tarsi NFT „Vintedas“, internetinė prekyvietė metavisatų avatarams, ji vadinsis „Droffo“. Šiuo metu metavisatos yra karšta nauja tema, nors patirtis jose kol kas gali būti kiek nuvilianti. Ir vis tiek žmonės jose nori išsiskirti, atrodyti individualiai – kaip ir kitur internete. Norime suteikti gerą patirtį perkan-

tiems ar parduodantiems drabužius ar kitus avatarų dėvimus daiktus. Jų jau dabar yra daugiau nei 80 tūkst., kasdien kuriami nauji. Šiuo metu platformą pritaikome „Decentraland“ metavisatai, bet tikiu, kad ateityje visa tai bus panaudojama tarp skirtingų metavisatų. Didelį dėmesį skirsime ir kūrėjams – norime, kad jiems būtų patogu susikurti profilį, įkelti savo kolekcijas.

– „Metos“ vadovas Markas Zuckerbergas teigia, kad metavisatos (angl. metaverse) yra interneto ateitis. Neva jau laikas patirti internetą daug įtraukiau negu vien tik per kvadratinius ekranus. Tiki virtualių metavisatų idėja?

– Kol kas esu labiau stebėtojas, nors jų perspektyva tikiu. Internete esu seniai ir suprantu, kad yra begalė žmonių, kurie mieliau leidžia laiką jame nei kur kitur. Žiūrėdamas į dabartinius vaikus matau, koks socialus yra jų laikas internete. Žaidime „Fortnite“ jie ne tik žaidžia, bet ir kartu leidžia laiką, galbūt net nebandydami laimėti. Jei mes maivydavomės atėję į kiemą ir sakydami „pažiūrėk, kokie mano nauji inkariukai“, tai jie tame pačiame kieme išsitraukia telefoną ir sako „žiūrėk, kokį turiu naują dėkliuką“. Jų gyvenimai verda internete, jiems tai natūralu. Tikiu, kad sulauksime ateities, kai eisime į koncertus ar konferencijas metavisatose. Lankydamasis tokioje konferencijoje norėsi atrodyti išskirtinai ir galbūt pakabuką savo avatarui pirksi mūsų platformoje. – Kokius derinius metavisatoje renkasi Eriko avataras?..

– Šiuo metu dėvi džinsus, baltus marškinėlius, juodą odinę striukę, yra stipriai tatuiruotas ir įsispyręs į kaubojaus batus. Kiti interneto pasaulyje mėgsta pafantazuoti su identitetais, bet kadangi pats nebijau išsiskirti realybėje, metavisatoje atrodau taip pat kaip kasdien.

– Kitas tavo kuriamas NFT projektas yra žaidimas?

– Taip, jį kuriame kartu su broliu. Jis jau mokykloje kūrė žaidimus. Vienas išpopuliarėjo klasėje, tuomet mokykloje, galų gale užsienyje – vienu metu jį žaidė daugiau nei penkiolika tūkstančių aktyvių žaidėjų. Skaičiai dideli, bet laikas nebuvo tinkamas – 2005-aisiais dar niekas nežinojo termino startuolis, net neįsivaizdavome, ką reiškia verslas internete, investavimas ir monetizavimas. Palengva visa tai užgeso. Galvojame padaryti panašų žaidimą pasitelkę blokų grandinę, panaudoti play-to-earn modelį ir įtraukti NFT technologijas. Viskas bus mafijos žaidimo stiliaus, vizualiai primins ankstyvuosius „Farmville“ ir panašius žaidimus.

– Daug laiko praleidi savo mylimame Berlyne. Kur jame galima tave sutikti, ką parekomenduotum ten pamatyti?

– Berlyne beveik neišeinu iš Kroicbergo ir Noikiolno rajonų. Tarsi Vilniaus Stotis ir Naujamiestis – kadaise buvo baisu įkelti koją, bet dabar ten kuriasi jaunimas, daug veiksmo. Dieną darbuojuosi kavinėse „The Visit Roastery“, „Soho House“, „St. Oberholz“, vakarus leidžiu mėgstamiausiuose baruose – „Sameheads“, „Cafe Luzia“, „Villa Neukoln“, o kai norisi pašokti, renkuosi naktinius klubus, kurių Berlyne tikrai netrūksta. Rekomenduoju vakarėlių serijas: „Herrensauna“ ar „Pornceptual“. Pasišokti galima ir pačiame „Berghaine“.

– Tad šiuo metu galime įsivaizduoti tave dirbantį kavinėje prie vieno iš savo NFT arba šokantį iki ryto?

– Tiksliau, iki dienos. (Juokiasi.) Jei jau linksminuosi Berlyne, jei nusiperku bilietą į vakarėlį – noriu patirti jį iki galo. O Berlyne tai dažnai reiškia iki trečios valandos popiet. Work hard, play hard & never stop hustling.

Jau tapo tradicija, kad kiekvieną žiemos sezoną alaus darykla „Švyturys Brewery“ mus pakviečia į vis naują skonių kelionę. Šiemet riboto leidimo dvejus metus statinėse brandintas kolekcinis alus gimė alų sujungus su... kava! Tai projektas, pareikalavęs kantrybės, meistrystės, rankų darbo ir patirties. Ne veltui jam įgyvendinti pečius surėmė ir savo kompetencijas sujungė trys ekspertai – aludaris Mažvydas Matukas, „Švyturio“ alaus someljė Jonas Lingys ir kavos profesionalas bei „Huracán Coffee“ įkūrėjas Vytautas Kratulis. Šio bendro darbo rezultatas – unikalaus skonio alus, kuris neabejotinai atvers naują puslapį lietuviško alaus kultūros istorijoje.

Naujas puslapis lietuviško alaus istorijoje

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke, Rimvydas Slavykas

– Jonai, tu, kaip alaus someljė, esi išbandęs ne vieną skirtingą alaus skonį. Papasakok, kuo ypatingas naujasis riboto leidimo žieminis alus?

Jonas: Dažnai žmonės, išgirdę žodį „stautas“, įsivaizduoja tamsią juodą spalvą, sodrų šokolado, karamelės, kakavos, vanilės motyvų turintį skonį bei nuo stauto neatsiejamas deginto skonio natas. O ir mūsų kasmetiniai šventiniu laikotarpiu pasirodantys eksperimentai visada buvo sunkūs ir intensyvūs. Šiuo požiūriu šis alus nuo visų mūsų iki šiol sukurtų žieminių skonių ir kitų stauto stiliaus alų stipriai skiriasi. Juk ir istoriškai stautais buvo vadinami sunkūs, sodrūs ir stipresni alūs, t. y. pavadinimas „stautas“ nenusako alaus spalvos, o apibrėžia alaus sunkumą bei stiprumą laipsniais. Prieš kelis šimtus metų stautas galėjo būti ir šviesios, ir tamsios spalvos. Galima sakyti, kad šiuo projektu mes ta-

rytum grįžtame prie šio tipo alaus ištakų – į Jungtinę Karalystę prieš tris šimtus metų, kur ir atsirado stauto stiliaus alus. Priešingai nei įsivaizduotume, naujasis mūsų stautas yra šviesios – švelnaus kaštono – spalvos. Ir nors turi tam tikrų tamsios spalvos stautui būdingų skonio motyvų, vis dėlto yra išskirtinis savo kompleksiškumu, jame persipina daug skonio krypčių ir natų. Sukūrėme alų, kuriame susipina lengvi karamelės, skrudintos duonos, kakavos, šokolado, kavos motyvai, o šalia jų atsiranda vaisiškų – obuolių, kriaušių, lengvų tropinių vaisių – natų. Kadangi šis alus buvo brandintas buvusiose burbono statinėse, jo skonį papildo ir lengvi vanilės aromatai.

– Mažvydai, tai kaip gimė ši idėja?

Mažvydas: Riboto leidimo kolekcinis alus buvo išvirtas prieš dvejus metus – tiek laiko jis ir brendo ąžuolo statinėse. Kaip jau žinote, mūsų žieminiai skoniai pasirodo kie-

kvienais metais – kartais būna šiek tiek labiau klasikiniai ir konservatyvesni, tačiau kartais norisi sukurti ką nors įdomesnio ir netikėtesnio. Šįkart pribrendome idėjai sukurti šviesų imperinį stautą. Kaip minėjo Jonas, nors istoriškai šviesus stautas egzistavo jau prieš šimtus metų, moderniojoje aludarystėje retai kas mėgsta improvizuoti ir pasiūlyti šiame stiliuje ką nors naujo. Tačiau tai ir įdomiausia, nes patys improvizuojame, koks tas šviesusis imperinis stautas galėtų būti.

Pagrindiniai imperinio stauto bruožai yra deginti salyklai – kava, šokoladas, vanilės natos; tačiau kuriant šviesiuosius stautus jau reikia pasitelkti fantaziją. Kuriant tokį alų tarsi vyksta stauto oksimoronas – šviesiam alui suteikiamos tamsaus stauto savybės. Pradėję bandymus nusprendėme, kad šalia visų būtinų alaus ingredientų atsiras ir trys papildomi: kava, kakava ir saldymedis.

Labai seniai norėjau sukurti šviesų imperinį stautą, pirmuosius eksperimentus ir pasiruošimus pradėjau dar prieš ketverius metus. Reikėjo galybės bandymų, laiko ir kantrybės, kol pavyko suderinti idealius kavos, kakavos ir saldymedžio kiekius, bendrą alaus balansą ir būsimą burbono statinės įtaką.

Supratę, kad naujasis statinėje brandintas žiemos skonis turės kavos natų, norėjome dirbti su tikrais kavos profesionalais – inovatyviais, įdomiais ir iššūkių nebijančiais kavos meistrais. Taip susipažinome su „Huracán Coffee“ įkūrėju Vytautu. Vytautui patiko mūsų idėja, tad specialiai šiam alui iš Etiopijos jis atvežė kavos. Pasidarėme kelis bandymus, ištobulinome galutinį receptą ir išvirėme kiek mažiau nei keturiasdešimt statinių riboto leidimo alaus, į kurį dėjome specialiai Vytauto paruoštų kavos pupelių, skaldytų kakavos pupelių ir šiek tiek saldymedžio šaknies. Alų su visais šiais ingredientais supilstėme į amerikietiško ąžuolo statines, kuriose prieš tai penkerius metus buvo brandinamas rūšinis burbonas iš Kentukio, JAV.

– Ar alaus pasaulyje populiaru kurti alų su kava? Kaip ir kada gimė toks skonių duetas?

Jonas: Kavos į alų pradėta dėti dar tada, kai ji tik išpopuliarėjo Europoje. Ji padeda pabrėžti abiejų skonių intensyvumą – skoniai gerai susipina ir vienas kitą paryškina. Ir nors kava dažnai naudojama kituose alkoholiniuose gėrimuose, dėti kavos į šviesųjį stautą yra tikrai labai neįprastas ekspe-

rimentas. Šiame aluje kava atsiskleidžia ne kaip juodas, tamsus, skrudintas gėrimas, bet savo vaisiškais lengvais aromatais. Šis alus yra kaip filmas „Inception“, kur keliais skirtingais lygiais persipina skoniai ir aromatai.

– O kaip buvo sukurtas šio alaus receptas?

Mažvydas: Labai seniai norėjau sukurti šviesų imperinį stautą, pirmuosius eksperimentus ir pasiruošimus pradėjau dar prieš ketverius metus. Reikėjo galybės bandymų, laiko ir kantrybės, kol pavyko suderinti idealius kavos, kakavos ir saldymedžio kiekius, bendrą alaus balansą ir būsimą burbono statinės įtaką.

Ruošiant alų kava nebuvo deginama ar plikoma, ji su alumi santykiavo šalto plikymo būdu. Dėl to iš kavos alus neperėmė nei rūgštumo, nei kartumo.

Iš papildomų ingredientų saldymedis aluje juntamas mažiausiai – bendrame kūne lengvomis anyžiaus natomis jis sukuria skonio balansą, kurį užbaigia iš viskio statinių ateinančios vanilės natos ir pieniško šokolado motyvai iš kakavos.

Šis skonių derinys – labiau lengvas ir vaisiškas nei degintas. Rezultatas labai džiugina,

nes šiam „kūdikiui“ tikrai nestokojome meilės – galima sakyti, savo rankomis nuglostėme, nubučiavome ir paleidome į gyvenimą.

– Vytautai, kokia tavo patirtis – ar kada pagalvojai, kad panaudojant „Huracán Coffee“ kavą bus sukurtas... alus?!

Vytautas: Žinoma! Kava ir alus nėra tokie tolimi, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Prisimenu, prieš daugiau nei dešimtmetį Čikagoje vyko labai įdomi konferencija, kurią organizavo garsus ir daug apdovanojimų pelnęs barista iš Didžiosios Britanijos. Į panašų pastatą kaip mūsiškė Filharmonija Vilniuje susirinko kavininkai ir alininkai iš viso pasaulio. Tada ir supratau, kad kava ir alus turi daug bendrų sąlyčio taškų. Na, kad ir tai, jog abu šie gėrimai yra fermentuoti.

– Kuo tau, kaip kavos pasaulio atstovui, buvo ypatingas šis projektas?

Vytautas: Man labiausiai patiko „Švyturys Brewery“ komandos geranoriškumas. Tiek Mažvydas, tiek Jonas yra savo srities profesionalai ir du be galo entuziastingi žmonės. Esu tikras, kad būtent tokių projektų metu ir gimsta pačios gražiausios draugystės ir netikėčiausi rezultatai.

Iš vienos pusės, atvėsus orams mums natūraliai norisi sodresnių, sunkesnių gėrimų. Iš kitos, šis alus, kaip ir visi iki šiol mūsų sukurti riboto leidimo žieminiai alūs, yra skirtas dalintis. Jeigu vasarą laiką drauge leidžiame kur nors gamtoje, žiemą tai dažniausiai darome prie stalo. Kadangi tai sodrus, kompleksiškas alus, jis sukurtas dalintis – susitikus su šeima ar draugais, sėdint prie švenčių stalo ir ragaujant gardžiausius šventinius patiekalus.

Jau nė nekalbu apie fizines galimybes –„Švyturys Brewery“ daug investuoja į naujų skonių paieškas, tad turi galybę tam reikalingų instrumentų – tiek rūsį su pastovia temperatūra, tiek pačių įvairiausių įrankių. Labai įdomu dirbti, kai partneris technologiškai yra toks pajėgus, – su tokiu praktinių žinių bagažu ir beribiu entuziazmu galima įgyvendinti pačių nuostabiausių idėjų.

– Kavos rūšių yra ne viena – kaip atsirinkote pačią tinkamiausią?

Vytautas: Esu išragavęs nemažai su kava sukurtų alų, tačiau neatradau nė vieno, kuris man patiktų. Kaip minėjo Mažvydas, jeigu kuriant alų naudojama kava, jo skonyje tau kavą primins tik deginti, skrudinti aromatai. Deja, dažnas toks alus labiau primena juodos duonos plutą nei kavą. Kuriant šį alų to norėjosi mažiausiai.

Atsižvelgdamas į tai kavą ir parinkau. Norėjosi, kad šio alaus paragavęs žmogus

suprastų, kad jame yra kavos, tačiau nesinorėjo, kad kava jaustųsi tik degintu skoniu. Dėl to parinkau etiopišką kavą, kuri turi daug vaisiškumo. Ji skrudinta šviesiai, tad joje nedominuoja skrudintas skonis.

Problema ta, kad alų laikant statinėse daug skonių pasiglemžia pats brandinimo procesas. Ragaujant mūsų kuriamą gėrimą paaiškėjo, kad kavos skonis su kiekviena diena vis labiau slopsta, tad nusprendėme kavos aromatus jame dar šiek tiek pastiprinti ir paskutinėmis brandinimo savaitėmis statines papildėme šviežia etiopiška kava.

– Kodėl šis alus labiau tinka žiemai?

Jonas: Iš vienos pusės, atvėsus orams mums natūraliai norisi sodresnių, sunkesnių gėrimų. Iš kitos, šis alus, kaip ir visi iki šiol mūsų sukurti riboto leidimo žieminiai alūs, yra skirtas dalintis. Jeigu vasarą laiką drauge leidžiame kur nors gamtoje, žiemą tai dažniausiai darome prie stalo. Kadangi

tai sodrus, kompleksiškas alus, jis sukurtas dalintis – susitikus su šeima ar draugais, sėdint prie švenčių stalo ir ragaujant gardžiausius šventinius patiekalus.

– Kad jau prakalbome apie maistą – su kokiu maistu patartum derinti šį alų?

Jonas: Tai alus, kurio skoniai dera su žvėrienos, ėrienos, avienos patiekalais – su šiek tiek riebesne, intensyvesne mėsa. Šalia mėsos turėtų atsirasti ir uogų, pavyzdžiui, bruknių uogienės. Bendrai tariant, tai turėtų būti sodrūs ir išraiškingi patiekalai, burnoje paliekantys intensyvius poskonius. Matyt, tai ir yra skoniai, kuriuos įsivaizduojame ant žiemos švenčių stalo.

– Na, ir pabaigai – ką jums suteikė šis netradicinis projektas?

Mažvydas: Tai buvo įdomus projektas, sujungęs kelias skirtingas kompetencijas. Džiugu, kad per tokius projektus gimsta nauji alaus pažinimo džiaugsmai, kuriais galime pasidalinti su visais.

Susipažinkite: Tomas Mūras. Senstantis cinikas, bėgantis nuo gyvenimo ir niekaip negalintis pripažinti, kad jam reikia meilės. Tokį rašytoją savo naujame romane sukūrė dramaturgas, rašytojas Marius Ivaškevičius. Jis sakys – personažas ir tas, kuris jį parašė, nėra vienis. Tačiau kaip smegenyse įrengti kambarius, kuriuose gyvena rašytojas ir jo kūrinys?

Rašytojas ir Kūrinys

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Ar tau bent kiek neramu, kad, perskaitę tavo romaną „Tomas Mūras“, žmonės galvos, kad rašai apie save?

– Jeigu nori, tegu galvoja, manęs tai nė kiek netrikdo. Protingas skaitytojas yra išmokęs personažą atskirti nuo rašytojo. Kai aš skaitau Michelį Houellebecqą, juk negalvoju, kad visus savo herojus jis pats nužudė. Praeitis, prisiminimai, įspūdžiai, be abejo, veikia rašytoją, bet tai nereiškia, kad scenose, kurias aprašo, jis dalyvauja pats.

– Bijau suklysti, bet pasakysiu: tavo naujame romane yra kažkas labai gaveliško. Gal man paaiškinsi, kodėl, skaitydama tavo knygą, prisiminiau legendinį „Vilniaus pokerio“ autorių Ričardą Gavelį?

– Man bus sunku paaiškinti – aš ir Gavelis esame skirtingo tipo rašytojai. Prisimenu, kai pasirodė „Vilniaus pokeris“, buvau moksleivis, dvyliktokas. Knyga buvo viena iš paskutiniųjų, dar išėjusių šimtatūkstantiniu tiražu, o tai reiškė, kad ją skaitė visi – na, daugelis. Per pamoką mokytoja mums pranešė: „Vaikai, pasirodė Gavelio knyga „Vilniaus pokeris“, labai gera knyga, būtinai perskaitykite.“

Po savaitės ar dviejų, grįžusi iš mokytojų seminaro Vilniuje, persigalvojo: „Vaikai, pamirškit tą „Vilniaus pokerį“, tai – pornografija.“ Neabejoju, po tos frazės knygą perskaitė daugiau mokinių, nei ją būtų skaitę po pirmosios. Aš buvau vienas iš tokių. Suintriguotų.

– Regis, su Ričardu Gaveliu tau teko kartu dirbti?

– „Respublikos“ leidiniui jis rašė apžvalgas, kartais susitikdavome rūsyje, kavinėje. Vėliau, kai dirbau LRT, sukūriau apie jį televizijos laidą. Tai vos ne vienintelė likusi laida, kurioje jis kalba apie save ir savo kūrybą. Gana atvirai kalba su dar visai žaliu, bet įžūliu pradedančiuoju rašytoju. Mėginau kaip reikiant pakrapštyti jo širdį – šiandien vargu, ar turėčiau tiek įžūlumo užduoti jam tokius klausimus. Gal kažkaip kitaip klausčiau, subtiliau. Tąsyk jis daug kalbėjo apie vienatvę, apie tai, kad draugas yra vienaskaita ir kad netekęs draugo jis neteko ir draugų. Apie tai, kad baras yra skirtas vienišiems žmonėms. Anuomet vienišumo tema man buvo sunkiai suprantama, bet dabar, beveik pasiekęs jo amžių, suvokiu, kad viduje tampu truputį... Gaveliu. Ir man jau darosi labai svarbu, su kuo sėdėti prie vieno stalo, – metams bėgant, tampame išrankesni, suprantame, kad su gerais filmais, knygomis praleistas laikas yra vertesnis nei tarp žmonių, kurie neduoda tau nieko gero.

– Tačiau vienatvė gali būti pavojinga...

– Gali. Ir mes tai puikiai matome – lietuviai juk pirmauja pagal savižudybių skaičių, o savižudybės – irgi vienatvės išraiška. Bet aš kalbu ne apie tai, kad jaučiuosi vienišas, kalbu apie sąmoningai pasirinktą vienatvę. Turiu labai mažą ratą artimų žmonių, už kuriuos galiu galvą guldyti, jie daug metų šalia manęs. Iš tiesų – ir dalis manęs.

Smūgiui, kuris mane ištiko, kai pasirodė romanas, buvau visai nepasirengęs. Tačiau puolimas ir tai, kad jį atlaikiau, mane nulipdė kitokį. Daugiau niekada nebebuvau tvarkingas, lietuvių literatūros tradiciją tęsiantis prozininkas.

Galiu bare prisigerti su nepažįstamu žmogumi, bet tai nieko nereiškia, vieno vakaro susitikimas vargiai taps draugyste, o susitikti blaiviems būtų visiška nuobodybė. Žinai, iš tiesų, Tomas Mūras gal irgi yra Gavelis.

– Na matai, vis dėlto, kažkas artimo yra...

– Kai filmavome, Gavelio klausiau, kaip jis rašė tas labai atviras sekso scenas „Vilniaus pokeryje“. Ar nejautė moralinio barjero? Turbūt todėl klausiau, kad pats tada sau to daryti neleidau. Dabar – leidžiu.

– Jei jau pradėjome kalbėti apie seksą, tai papasakok, prašau, kaip jauteisi taip vaizdžiai aprašinėdamas aistrą?

– Gerai jaučiausi, labai gerai! Kol rašai, juk jautiesi visiškai laisvas: ką norėsiu – paliksiu, ką norėsiu – išbrauksiu. Kol kūrinys dar procese, sąsiuvinyje, kompiuteryje, gali su juo daryti, ką nori. Tačiau, kai artėja laikas jį baigti, pradedi užduoti sau klausimus, ar tikrai to reikia, ar tikrai tiek reikia? Suprantu, kokie lietuviai yra santūrūs, žinau, kokių gali būti reakcijų, bet nusprendžiau – nepataikausiu. Tegu būna taip, kaip jaučiausi rašydamas. Šiandien gera, kad neišsigandau ir nepasidaviau.

Humoras ir sekso scenos yra sunkiausi dalykai literatūroje. Kai knyga išėjo, dar kartą perskaičiau erotines scenas, likau jomis patenkintas. Ir kai knygą garsinome, garso režisieriai tose vietose prie pulto sėdėjo tylutėliai, klausėsi.

– Kartais atrodo, kad skaitytojus ir mūsų juoda–balta visuomenę tu erzini specialiai. Užtenka prisiminti tavo „Žalius“ ir dėl jų kilusį skandalą ar keiksmažodžiais apipintą „Išvarymą“.

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Rašydamas romaną „Žali“, maniau rašantis kūrinį, kuris šviežiai pažvelgs į partizanų temą. Mano, jauno rašytojo, akimis ši tema atrodė pernelyg sentimentali, ne visai tikroviška. Smūgiui, kuris mane ištiko, kai pasirodė romanas, buvau visai nepasirengęs. Tačiau puolimas ir tai, kad jį atlaikiau, mane nu-

lipdė kitokį. Daugiau niekada nebebuvau tvarkingas, lietuvių literatūros tradiciją tęsiantis prozininkas.

Tiesą sakant, aš gal išvis nelabai suprasdavau, kodėl mane vadina chuliganu, man norėjosi naujo požiūrio į mūsų valstybę, naujo kampo. Paaiškėjo, kad lipu kai kam ant nuospaudų ir esu beveik tėvynės išdavikas. Tai mane žeidė tol, kol supratau, kad esu puolamas tam tikros kategorijos žmonių. Tų, kuriems pats jokiais būdais nenorėčiau priklausyti. Yra ir kita, palaikančioji pusė, tačiau jie nemato reikalo ginčytis ir reikšti poziciją. Tada supranti, kad viskas yra savo vietose, o tu eini tarsi ledlaužis, atlikdamas savo darbą, keisdamas naratyvą, jį atnaujindamas, modernizuodamas. Ir nesvarbu, kad vakarais teko gerti raminamuosius.

Kai pasirodė antrasis „Žalių“ leidimas ir man paskyrė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sulaukiau grasinimų nužudyti. „Mirtis Mariui Ivaškevičiui, – sklandė internete. – Jei kas žinote apie jo gyvenimo vietą, pomėgius, maršrutus, siųskite informaciją.“ Aš tuo metu kaip tik buvau išvykęs į menininkų rezidenciją Vokietijoje, sėdėjau ir galvojau – kad tik tėvai neišgirstų, nesužinotų. Sužinojo. Grasinimai nužudyti Marių Ivaškevičių buvo pirmoji „Panoramos“ tema. Skandalai, žinoma, padėjo knygai. Jos buvo parduoti net keli tiražai.

Panašiai nutiko ir su „Išvarymu“. Per pirmuosius spektaklius matydavau, kaip, išgirdę keiksmažodžių tiradas, stojasi ir iš salės išeina žiūrovai. Ne po vieną, dešimtimis. Buvau tikras, kad po dviejų ar trijų spektaklių viskas bus baigta. Bet nutiko taip, kad tie žmonės, kurie tada išėjo, daugiau nebegrįžo į tokį teatrą, koks buvo. Teatras pasikeitė kardinaliai. Tai buvo 2011-ieji, mus su spektaklio režisieriumi Oskaru Koršunovu tada gal savaitę dėjo ant „Respublikos“ viršelio – Oskaras gal kiek pavėpęs, aš toks nesusišukavęs, – suprask, tie, kurie išniekino Lietuvos teatro sceną.

Aš visą laiką bijojau pasiekti ribą ar bedugnę, kai rašyme nebematysiu prasmės. Baisu, kad ir su tavimi gali nutikti taip, kaip nutiko su daugeliu rašytojų. Man ir iki šiol yra baisu.

– Bet, žiūrėk, praėjo vos dešimt metų ir viskas kardinaliai pasikeitė...

– Dešimties nereikėjo, po pusmečio publika plūstelėjo, bilietų nelikdavo vos tik jiems pasirodžius prekyboje. Buvo žmonių, kurie spektaklį žiūrėjo po 26 kartus.

Iš tiesų, negali prognozuoti, kaip bus. Kai parašiau „Madagaskarą“, man atrodė, kad parašiau lokalų, tik lietuviams suprantamą kūrinį. O spektaklis ėmė ir apvažinėjo visą pasaulį. Nežinau, kas tai lemia.

„Tomas Mūras“ pasirodė pačiu netinkamiausiu laiku. Atkeliavo iš leidyklos, o po devynių dienų prasidėjo karas. Kam rūpės knyga apie kūrybą? Paaiškėja, kad tai, apie ką rašei ir kas tau atrodė itin aktualu, nė velnio neaktualu. Beprasmiška galvoti, ar kūrinys bus reikalingas skaitytojui, ar ne. Vienintelis mano kriterijus – ar tikrai norėsiu dar keletą metų gyventi su tuo, ką dabar nešiojuosi savo viduje? Man turi būti įdomu. Gal aktualumas atsiras po dešimties, gal po penkiolikos metų.

– Rodos, taip nutiko su „Miegančiais“. Juk tai – ne dabar parašytas kūrinys?

– Parašiau jį prieš šešerius metus. Tie, kuriems rodžiau, raukėsi skaitydami. Visiškai neaktualus tada ir aiškiai suprantamas šiandien.

– Ne vienas tavo kūrinys gimė tėvų namuose, Molėtuose. Kokios ypatingos mūzos ten skraido?

– Tėvų namo rūsyje turiu kambarį, ten manęs niekas nekliudo. Mama vakarienę pagamina, pusryčius palieka. Dieną gali apeiti ežerą, o vaikščiojimas – irgi darbo dalis. Friedrichas Nietzsche yra pasakęs, kad neverta pasitikėti nė viena uždaroje patalpoje gimusia idėja ar mintimi. Jis mėgo vaikščioti bet kokiu oru. Man tik nepatinka vaikščioti, kai lyja, nemėgstu skėčio. Bet taip, ėjimas galvoje generuoja idėjas, esu tuo tikras. Grįžęs jas turi tik išplėsti arba suveržti.

– Ar taip nutinka rašytojams, kurie išgyvena vidutinio amžiaus krizę?

– Be abejo, tai yra apie vidutinio amžiaus krizę. Trisdešimties aš tokio romano niekaip nebūčiau parašęs. Kad parašytum, turi tai patirti, peržengti.

Man atrodo, kad pasaulį laiko du dalykai – meilė ir laisvė. Mano knygos personažas savo valia jų abiejų atsisako. Kurį laiką jaučiasi laimingas, bet vėliau supranta netekęs svarbiausio savo kūrybos variklio. Pamėginęs jį susigrąžinti, supranta, kad tai – beprotiškai sunku, gal net neįmanoma. Tai knyga apie rašytoją perfekcionistą, kurį perfekcionizmas atveda iki paralyžiuojančios būsenos, kai negali nė sakinio parašyti.

Aš visą laiką bijojau pasiekti ribą ar bedugnę, kai rašyme nebematysiu prasmės. Baisu, kad ir su tavimi gali nutikti taip, kaip nutiko su daugeliu rašytojų. Man ir iki šiol yra baisu. O kas, jei vieną dieną atsikelsiu ir pagalvosiu: kas iš to, kad parašysiu dar vieną romaną ar pjesę? Kam to reikia?

– Mariau, kiek reikia išleisti knygų, kiek parašyti kūrinių, kad galėtum sau pasakyti – taip, aš esu rašytojas?

– Puikiai prisimenu būseną, kai gėdydavausi būti pavadintas rašytoju. Jausdavausi nejaukiai, toks nevertas. Prisistatinėdavau žurnalistu, nors tuo metu jau rašiau knygas. Kada man pasidarė jauku? Nuoširdžiai – neatsimenu.

– Kitą pavasarį tau – penkiasdešimt. Ar tau, kaip ir tavo knygos herojui, baisu senti?

– Ne. Skaičiai gal ir baisiai skamba, tačiau viduje to penkiasdešimties nejaučiu, nesuvokiu. Jei ir norėčiau būti jaunesnis, tai gal tik kokiu dešimtmečiu, tie dvidešimt plius manęs nedomina. Aš išvis galvoju, kad dabar esu geriausioje savo formoje.

NAMAI, SUKURTI REMIANTIS ŠEIMOS VERTYBĖMIS

Vizualizacijos: „Vilniaus džiazas“ archyvas

Naujas išskirtinis projektas sostinėje „Vilniaus džiazas“ sukurtas remiantis ne tik bekompromise kokybe, bet ir iš šeimos į verslą atsineštomis vertybėmis: šiluma, darna ir estetika. Tai nauja vieta mieste, kuri leis atrasti aukščiausius gyvenimo Vilniaus Senamiestyje standartus.

Turbūt kiekvienas iš jūsų žino žymaus lietuvių rašytojo Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus džiazas“? Būtent jis ir tapo šio projekto vardo krikštatėviu. Norint įprasminti garsiojo kūrėjo atminimą, namų pašonėje bus įrengtas modernus skveras. Laisvalaikio ir susitikimų vieta, kurioje įsikurs jaukios kavinės, o aplinką papuoš modernus želdynas bei poilsio zonos, – netrukus mus, visus miestiečius, pakvies dar viena naujai atgimusi sostinės senamiesčio erdvė.

„Kad ir kokio projekto besiimčiau, mano devizas: daryk kaip sau. Visuomet į projektą įsijaučiu taip, lyg čia ateityje gyvenčiau aš ir mano šeima – esu šeimos žmogus“, – apie naująjį projektą „Vilniaus džiazas“ pasakoja nekilnojamojo turto vystytojas Gediminas Tursa. Šis projektas – ne išimtis. Jis sukurtas atidžiai apmąstant visas projekto dalis, siekiant įsijausti į čia gyvensiančių žmonių gyvenimo būdą, įsivaizduojant, kaip jie jausis

šiose erdvėse, kokius ritualus čia susikurs, kokios svarbios jų gyvenimo akimirkos čia įvyks. Pradedant aplinka, jos tvarka ir gerove, įėjimais ir koridoriais, baigiant pačiais butais, – projektas alsuoja harmonija, estetika, išskirtinumu. Tai tikrai ypatinga vieta potyrių kolekcionieriams: architektūros žaismas, daugiaplaniai senamiesčio vaizdai, per šimtmečius susiformavęs miesto urbanistinis peizažas bei susitikti ir kartu leisti laiką skatinanti aplinka.

Senamiesčio prieigas keičiančio ir harmoningai į istorinį Vilniaus centrą įsiliejančio projekto vieta ypatinga – vos kelios minutės iki Aušros vartų, Barbakano kalno, žaliųjų miesto parkų. Čia puikiai sudera istorija, žavinga praeitis ir modernios dabarties estetika. Apskritai, tai tokia vieta, kur gyvendami būsite apdovanoti privilegija visur keliauti pėsčiomis, pamiršdami spūstyse praleistą laiką, – iš čia Senamiesčio gyvenimas bus itin lengvai pasiekiamas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad mėgstantys aktyvesnį laisvalaikį ar išsiilgę gamtos lengvai pasieks ir ją, – netoliese tiek Bernardinų sodas, tiek Pavilnio regioninis bei Belmonto parkai.

Išskirtinės ir pačios butų erdvės. Na-

muose daugelį žavi šviesa, o jos čia tikrai netrūksta – 4 metrų aukščio langai, 4,5 metrus siekiančios lubos – visa tai namams suteiks ne tik daug šviesos, bet ir didingumo jausmą, kurį nuostabiai papildys per langus atsiveriantys Vilniaus Senamiesčio architektūros vaizdai.

„Tai projektas, kuriame nėra kompromisų kokybei. Man svarbu, kad mūsų statomi namai būtų tvarūs, kuo mažiau pavaldūs laikui, estetiški, kad juose gyvenančios šeimos jaustųsi gerai ir patogiai. Iš visų jėgų stengiuosi, kad mano projektai turėtų ilgalaikę vertę – tokią, kokią šiandien turi senoviniai protėvių statiniai“, – savo darbo filosofija dalijasi projekto vystytojas Gediminas Tursa.

Projekto komanda: Unique Properties, Ober-Haus, Incorpus, DO ARCHITECTS

www.vilniausdziazas.lt

CIKLO „KODĖL MUMS REIKIA MENO?“

Apie Gerumą

Berlynas. Prie durų skambučio parašyta: Annegrete. Duris atidaro griežtų bruožų ir kampuotų judesių maždaug penkiasdešimtmetė moteris. Koridorius ryškiai raudonas, virtuvė – saulėlydžio geltonos, per koridorių nulydi juodas kaip angliukas šuo. Senas, su barzdele. Visos sienos nukabinėtos paveikslais. Tūkstančiai paveikslų. Nuo grindų iki lubų. Nuo anūkų piešinių iki van Gogho reprodukcijų. Net žiūrėdama į save vonios veidrodyje matau paveikslus, atsispindinčius nuo vonios sienos. Antresolėse, kuriose miegame, iki viršaus prikrauta dailės knygų. Annegretė menininkė. „Annegretė supranta pasaulį“, – instinktyviai pagalvoju aš.

Kitą rytą klausiame Annegretės, kodėl nekalba angliškai. Annegretė mūsų klausia, kodėl nekalbame vokiškai. Ir tęsia toliau: visa Europa turi kalbėti vokiškai. Daug kas jau kalba, sako mūsų šeimininkė. O kai ji numirs, ateis diena, kai kalbės visi. Tokia štai svajonė. „Annegretė pasaulio nesupranta“, – persigalvoju aš.

Kitą dieną vaikštome po įspūdingą Libeskindo suprojektuotą Žydų muziejų, pavadintą „Between the Lines“. Šio muziejaus tikslas – veikti kūną per architektūrą: grindų nelygumus, vizualinį nestabilumą, asimetriją, erdvių skambesį arba tylą, masyvumą, priverčiantį žmogų prarasti balansą ir susigūžti. Kai buvau čia praeitą kartą, galvojau, kad žmonija išmoko istorijos pamokas, todėl tyrinėjau neįtikėtiną architektūros poveikį kūnui. Tada mane veikė pats menas, kurio atspirtimi tapo Holokausto istorija. Istorija. O šįkart būti šiame muziejuje buvo labai sunku: nes mes staiga supratome, kad niekas nieko neišmoko. Nei Annegretė neišmoko, kad nėra už kitas kalbas vertingesnių kalbų, kaip ir už kitus žmones vertingesnių žmonių. Nei genocidas neišmoko, kad jam

kartotis nereikia.

Trečios dienos vakaras. Koncertas olimpiniame stadione, septyniasdešimt keturi tūkstančiai žiūrovų. 74 000 vienetų gerumo ir priėmimo – nuo scenos pastebi vokalistas. Po koncerto draugė susimąsto: jeigu visi šitie žmonės susirinko čia pasiklausyti šitos gražios muzikos, juk tai negali būti blogi žmonės? Juk tai – geri žmonės? Nes tik geri žmonės klausosi geros muzikos ir ant sienų kabina paveikslus? Klausimas lieka retorinis, iš viršutinių tribūnų filmuoju lėtai ir simetriškai tarytum vandenynas link išėjimo banguojančią žmonių masę. Jaučiu didelę minios jėgą. Galvoju apie jos galimybes sutramdyti blogį. Ir apie savo naivumą, kylantį iš minties, kad meno mėgėjai yra dori ir vertybiškai brandūs.

Annegretė naktimis klausosi vokiško radijo, susikėlusi kojas ant stalo savo miegamajame. Annegretė nežiūri man į akis, nes aš nekalbu vokiškai. O kai aš įkyriai kalbinu ją angliškai, nežiūri dar labiau. Jos namuose pilna besijuokiančių veidukų – lipdukų, piešinukų, figūrėlių su plačiomis šypsenėlėmis. Čia šypsosi ančiukai, viščiukai, boružėlės, bedančiai vaikai, gėlių vazonai, net puodeliai ir muilo buteliukas. Vonioje, ant stiklainio su dirbtinėmis gėlėmis, randu užrašą „Smile“. Anglišką „Smile“.

Panašu, kad šie namai bando patirti šypseną. Kas yra šypsena? – gūglinu aš. Šypsena – tai veido, ypač lūpų ir akių, išraiška, rodanti linksmą nusiteikimą, džiaugsmą, pasitenkinimą, palankumą. Tai – pirma šypsenos reikšmė; vėliau rikiuojasi šypsena, kylanti dėl ironijos, pašaipos ar net iš liūdesio. Susivokiu, kad svarbiausia patirti pirmąją šypsenos reikšmę, nes tai – pati sudėtingiausia dalis. Kitų šypsenos reikšmių mus išmoko visuomenė.

Tekstas: Dovilė Zavedskaitė

IŠ

Annegretė mokosi patirti šypseną iš molinių ančiukų. Iš per visą balkono sieną išpiešto grafičio su šypsenai sudėtomis lūpomis. Bet menas nemoko patirti emocijų, miela Annegrete. Jis gali tik aktyvuoti mumyse emocijas, kurias jausti išmokė gyvenimas. Labai tiksliai šį fenomeną atskleidžia mano minėtas „Between the Lines“: tai muziejus, skirtas ne gailesčiui ir empatijai sukelti. Tai muziejus, kurio sienos, grindys, lubos, nišos aktyvuoja mumyse pasimetimą, beviltiškumą, baimę. Kiekvienas tai pajaučiame savu masteliu; visi skirtingai. Bet jei niekada nejautėme nevilties, joks menas mumyse nevilties nepabudins.

Lygiai kaip ir šypsenos. Tąkart stadione aš prasišypsojau visą koncertą. Aš buvau tyras ir tikras vienetas to Gerumo, apie kurį kalbėjo draugė. 74 tūkstančiai žibančių apyrankių ir tiek pat balsų, dainuojančių kartu, manyje sukėlė totalaus džiaugsmo jausmą. Žinau tą jausmą, moku jį iš praeities.

Neseniai susivokiau, kad ilgą laiką mėginau iš vaikiškų knygų iliustracijų išmokti saugumo jausmą. Ir vaikystėje, ir vėliau, dar kokį dvidešimt metų, galėdavau valandų valandoms paskęsti tose iliustracijose, kuriose matomas namo skerspjūvis ir jo viduje idiliškai besikuičiantys žmonės. Kažkas maudo vaikus, kažkas kepa sausainius, kažkas skalbia, kažkas kabina lempučių girliandas. Namai, kuriuose viskas veikia ir visi namie. Spėkit, ar piešiniai išmokė mane jausti saugumą? Ne. Bet mano potraukis jiems man buvo ženklas, kad laikas leistis į vidinę kelionę ir tvarkytis su kūno prisiminimais.

Menas mus pažadina. Mus – gerus ar blogus. Menas sujudina tai, kas saugiai paslėpta viduje. Ir tai – nebūtinai gražūs dalykai. Ir todėl ne, meno mylėtojai nebūtinai yra geri žmonės. Bet šiandien man užtenka ir tiek, kad tą akimirką, kai žmogus žvelgia į paveikslą, jis niekam nekenkia. Jokiai tautai, jokiai gamtai, jokiam vokiškam ančiukui.

Šiandienos pertekliaus pasaulyje sudėtingiausia – išsirinkti. Juk taip veikia ir mūsų mąstymas: lengvus sprendimus priimame automatiškai, tačiau ilgesnei analizei prireikia ne tik vidinės motyvacijos, smalsumo, bet ir gebėjimo apibendrinti surinktą informaciją. Kaip suprasti, kas iš tiesų nulemia produkto kokybę? Galbūt bandant apibrėžti produkto vertę svarbus ne tik skonis? Degustacinės krautuvės ROOTS įkūrėja Redita Vadeikė dalijasi esminiais kriterijais, kurie leis kasdienį stalą nukloti tik aukščiausios kokybės maisto produktais.

GERIAUSI PRODUKTAI – KASDIENEI ŠVENTEI

Nuotraukos: ROOTS archyvas

ASMENINĖ MAISTO KULTŪRA

Atsižvelgiant į asmenines vertybes bei gyvenimo būdą, derėtų pagalvoti ir apie savo asmeninę maisto kultūrą. Šis suvokimas padės atsipalaiduoti ir mažiau pasiduoti aplink tvyrančiam reklaminiam triukšmui. Asmeninė maisto kultūra – tai ne tik mityba, bet ir jos santykis su jūsų gyvenimo būdu: natūralu, kad daug sportuojančio vienišiaus ir vaikus auginančios šeimos mityba bei apsipirkimo būdai gali stipriai skirtis. Paklauskite savęs, ar jums aktualus tvarus vartojimas, ekologiška produktų kilmė, natūralumas bei autentiškumas? Atsižvelgdami į šias vertybes, atsirinksite ir jas geriausiai įprasminančius produktus.

PRODUKTO KILMĖ

Tvarus vartojimas apima ne tik produkto gamybą, bet ir jo sudėtinių dalių kilmės analizę – ar jie vietiniai, kaip ir kokiu būdu užauginti? Produktas negali būti kokybiškas, jei jo sudėtinių dalių kilmė ar gamybos būdai neaiškūs. Suprantama, kad sudėtingą ir specifinę informaciją atidžiai išanalizuoti patiems dažnai pritrūksta laiko, tad čia pagelbės degustacinė krautuvė ROOTS, kurioje produktų kilmė visada detaliai analizuojama ir vertinama.

PRODUKTO GAMYBA

Ne mažiau svarbu ir tai, kaip produktas gaminamas ir kokios su -

dėtinės dalys gamybos procesuose naudojamos. Norisi, kad ant kasdienio stalo atkeliautų kuo daugiau autentiškų produktų.

Skoninės savybės. Geram produktui neužtenka tik vietinės kilmės ar ekologiškų sudedamųjų dalių – ne mažiau svarbus ir galutinis rezultatas. Tačiau tai ne tik produkto skonis, bet ir visa skonio filosofija, kultūra. Tai – viena didesnių problemų Lietuvos gastronomijos pasaulyje, mat daugelis maisto gamintojų prieš kurdami produktą neatlieka kultūrinių tyrimų, tad jų produktai nesulaukia sėkmės.

PRODUKTO PIRKIMAS IR VARTOJIMAS

Pagalvokite apie jums aktualių maisto produktų pirkimo vietas ir būdus. Kaip jums patogiau ir maloniau pirkti? Tvariam vartojimui svarbus balansas tarp pramoninių ir autentiškų produktų. Be to, ne mažiau reikšmingas ir kuo trumpesnis maisto kelias – čia prioritetas turėtų būti teikiamas ūkininkų turgeliams ir autentiškoms maisto krautuvėms, kuriose parduodami ne masinio vartojimo produktai.

Tinkamai pasirinkta asmeninė maisto kultūra suteiks visavertiškumo ir jūsų gyvenimo stiliui. Kiekviena diena bus kaip šventė – ne tik dirbant mylimą darbą, bet ir valgant mėgstamą ir kokybišką maistą.

Daugiau informacijos ieškokite www.rootskrautuve.lt, krautuvėse Pylimo g. 58, Vilnius (Halės turgus), ir Aukštaičių g. 7, Vilnius (Paupio verslo namai)

Kur pusryčiauti Vilniuje?

10 naujų ir negirdėtų vietų gidas

Tekstas: Agnė Kalinkaitė, Instagram: @agne_kalinkaite

Pastaraisiais metais pusryčių kultūra Vilniuje tiesiog sprogo. Po glūdaus karantino nuo naminių kiaušinienių pavargę miestiečiai užplūdo pusryčių restoranus, kur savaitgaliais gauti staliuką tapo misija neįmanoma. Panašu, kad ši tendencija padiktavo ir ženkliai išaugusią pusryčius tiekiančių kavinių pasiūlą. Ir ne, mes nekalbame tik apie Benedikto kiaušinius ar avokado skrebučius. Šiandien Vilniaus vėlyvųjų pusryčių žemėlapis nusidažė ryškesnėmis spalvomis: nuo korėjietiškos virtuvės iki ispaniškųjų „desayuno“, nuo Artimųjų Rytų egzotikos iki itališkos elegancijos – pasirinkimas plečiasi tiesiog akyse. Tad ką vertėtų paragauti šią žiemą? Jeigu sunku sugalvoti, paruošėme jums išsamų pusryčių vietų sąrašą. Tiesa, jame nerasite šio žanro šventosios trejybės – „Backstage Cage“, „Taste Map“ ar „Druska Miltai Vanduo“. Jūs turbūt ir taip juos žinote. Ir taip, ten puiku. Tačiau šiandien mes pateikiame jums naujų ar mažai girdėtų vietų rekomendacijas, kur vis dar galite patirti atradimo džiaugsmą ir išbandyti naujus skonius.

„Tamago“

Naujamiesčio gyventojai turbūt pastebėjo, kad visai neseniai „Bali Wood Cafe“, dar žinoma „Kavos ir Vinilo“ pavadinimu, pakeitė savo rūbą ir šiandien ten įsikūrusi bene madingiausia Vilniaus azijietiškų vėlyvųjų pusryčių vieta – „Tamago“. Trijų merginų puoselėjamas restoranėlis jau sulaukė daugybės pagyrų: nuo kiečiausių japoniško ir korėjietiško maisto entuziastų iki maisto kritikų – komplimentų šiai vietai negaili niekas.

Kodėl verta išbandyti? Jeigu mėgstate namų stiliaus maistą „kaip pas močiutę“, nenusivilsite. Tiesa, močiutė šįsyk bus ne iš kokio Antazavės kaimo Lietuvoje, o iš Pietų Korėjos ar Japonijos glūdumų – toks ir buvo kavinės kūrėjų sumanymas. Šalia išpuoselėtų ir prabangių japoniškų restoranų, „Tamago“ siekia būti sielą bei širdį maitinančio ir šildančio maisto vieta.

Ką ragauti? Meniu keičiasi sezoniškai, tačiau šiuo metu verta paragauti japoniško sukto omleto „tamagoyaki“ su pasirenkamais priedais kaip kimči ar lašiša. Kitas būtinas patiekalas – purūs blyneliai, kuriuos galite ragauti saldžius su kondensuotu rožių pienu ir mačia arba sūrius su traškia šonine ir miso sviestu.

Kur? Mindaugo g. 16

Kada? Savaitgaliais 11–16 val.

„Lagom“

Poros iš Baltarusijos – Sergėjaus ir Aleksandros – įkurtas miniatiūrinis restoranas Vilniuje gyvuoja trumpiau nei metus, tačiau jau spėjo suburti savo gerbėjų ratą. Nors didžioji dalis restorano lankytojų –vietinė baltarusių bendruomenė, barščių ar koldūnų čia neieškokite – restoranas skandinavišku pavadinimu serviruoja modernią europietišką virtuvę, kurios meniu keičiasi sezoniškai. Instagrameriams čia irgi patiks – atvira virtuvė leidžia stebėti visą gaminimo procesą ir besisukančių šefų meistriškumą gyvai.

Kodėl verta išbandyti? Jeigu mėgstate tradicinius pusryčių patiekalus, tačiau įprastas kruasanų skonis pabodęs, „Lagom“ serviruoja populiariausių patiekalų alternatyvas, suteikdami jiems savo cinkelio. Štai kruasanas patiekiamas su mėtomis pagardintu ožkų sūriu, prancūziškas skrebutis kepamas su persimonais, o košė – ne kokia tai „overnight oats“, o mūsuose labiau pažįstama grikių su grybais.

Ką ragauti? Restorano populiariausiųjų gretose rikiuojasi trijų sūrių sumuštinis, kurį savininkai rekomenduoja pagardinti ir itališku mortadelos kumpiu. Taip pat populiarus pasirinkimas – kruasanas su lašiša, mėtų „Chavroux“ sūriu ir kiaušiniene. Ir, žinoma, dideli „Lagom“ pusryčiai – angliškų pusryčių interpretacija.

Kur? Visų Šventųjų g. 7

Kada? Savaitgaliais 10–15:30 val.

@tamagokava

@lagomvilnius

„Gloria“

Tylioje Vilniaus senamiesčio gatvėje įsikūręs restoranas „Gloria“ duris atvėrė praėjusį rudenį, tačiau vis dar yra retai sutinkamas Vilniaus vėlyvųjų pusryčių žemėlapyje.

Šios vietos išskirtinumas – meniu keičiasi kas aštuonias savaites, priklausomai nuo sezono, siūlant svečiams skirtingų šalių skonių keliones – nuo Tel Avivo iki Italijos.

Kodėl verta išbandyti? Verta, jeigu ieškote labiau rafinuotos ir klasikinės vietos pusryčiams, kuriuose derės ikrai ir taurė putojančio. Be to, vietos šeimininkai teigia, kad produktų kokybė čia groja pirmuoju smuiku: duona, kiaušiniai ar daržovės įsigyjami pas vietinius ūkininkus arba ekologiškose parduotuvėse.

Ką ragauti? Vienareikšmiškai – eršketo ikrų. Lietiniai su šiuo delikatesu – tai restorano vizitinė kortelė. Ši vieta Lietuvoje atstovauja „Athilus“ ikrams – tai ferma Vokietijoje, kur eršketai auginami. Savininkai teigia, kad šiuo delikatesu galima mėgautis tik „Gloria“ restorane ir niekur kitur tokių ikrų nerasite. Kitas populiarus pasirinkimas – šakšuka. Nors daugelis restorano patiekalų nuolat kinta, šis patiekalas jau pusę metų įsitvirtinęs restorano meniu, nes būtent dėl jo sugrįžta dalis klientų.

Kur? Ligoninės g. 5

Kada? Savaitgaliais vėlyvieji pusryčiai 11:30–16 val.

„Demoloftas“

Vilniaus Naujamiestis turi naują traukos objektą – „Demoloftas“ puse lūpų jau vadinamas madingiausia renginių vieta, suburiančia Vilniaus hipsterių bendruomenę. Tačiau naujai atgimusios sovietinės gamyklos patalpose ne mažiau akį traukia ne tik išskirtinis interjeras, bet ir puikus vėlyvųjų pusryčių meniu. Tiesa, jis keičiasi kas mėnesį, taip išlaikant aktualumą ir suteikiant svečiams galimybę kas kartą atrasti naujų ir kartais nestandartinių vėlyvųjų pusryčių patiekalų. „Demolofte“ jau buvo galima pragauti ispaniškos ir prancūziškos virtuvės, taip pat vadinamojo „comfort food“ vėlyvuosius pusryčius, o štai gruodį svečių lauks šventinės tematikos patiekalai.

Kodėl verta išbandyti? Vietos įkūrėjai tikina „Demolofte“ gaminantys tai, kas džiugina juos pačius, – kuriantys tokią vietą, kokios svečiais patys norėtų būti. Todėl ir meniu yra trumpas, susideda vos iš penkių pozicijų, visą dėmesį sutelkiant į kokybę, o ne patiekalų kiekį.

Ką ragauti? Gruodžio mėnesio vėlyvųjų pusryčių tema – šventės, todėl lankytojams iš svetur „Demoloftas“ rekomenduoja paragauti lietuviškos silkės, o vietiniams – pasimėgauti saliero ar lietuviškos kiaulienos papilvės kepsniu.

Kur? T. Ševčenkos g. 16A.

Kada? Savaitgaliais vėlyvieji pusryčiai 10–16 val.

@gloria_restoranas

@demoloftas

„Kitchen Coffee“

Baltarusijoje įkurti kavos skrudinimo namai „Kitchen Coffee“ tapo pirmuoju rūšinės kavos prekiniu ženklu kaimyninėje šalyje. Lietuva – jų pirmasis plėtros laiptelis svetur. Žodis „virtuvė“ pavadinime atsirado neatsitiktinai – būtent daugiabučio virtuvėje gimė šio prekinio ženklo istorija, kur mažais kiekiais pradėta skrudinti rūšinė kava. Anot įkūrėjų, tuo metu tai nebuvo pati geriausia jų ragauta kava, tačiau po ilgų paieškų šiandien „Kitchen Coffee“ kavą pamėgo ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos gurmanai.

Kodėl verta išbandyti? Jeigu ieškote jaukios kavinaitės, kuri pasislėpusi toliau nuo pagrindinių gatvių, kurios interjere vis dar dominuoja senamiesčio autentika, o meniu – puiki kava ir klasikiniai patiekalai, toliau ieškoti nereikia, radote geriausią variantą. Tos senos medinės grindys, daug augalų ir didžiuliai langai, pro kuriuos rytais taip jaukiai šviečia saulė...

Ką ragauti? Patys savininkai teigia serviruojantys visų mėgstamus ir mylimus pusryčių patiekalus – nuo šakšukos iki Benedikto kiaušinių. Pagyrų negailima bulvinių blynų vafliams bei jų pačių gamybos desertams. Be abejo, taip pat labai verta paragauti kavos, kuria šios vietos savininkai ypač didžiuojasi.

Kur? Šv. Mykolo g. 4

Kada? Kasdien 9–17 val.

„Miesto laboratorija“

Sapiegų parko pakraštyje įsikūrusi „Miesto laboratorija“ garsėja kaip tvarus ir aplinkai draugiškas bendruomenės centras. Tačiau dar mažai kas žino, kad ši vieta savaitgaliais kviečia vėlyvųjų pusryčių, kurie jau tapo neatsiejama bendruomenės narių kasdienybės dalimi. Draugiška visai šeimai ir augintiniams atmosfera, antrinio dizaino interjeras ir jausmas „kaip namuose“ kviečia sugrįžti čia ne kartą. Kodėl verta išbandyti? Visų pirma – tai konceptualiai ir idėjiškai labai aiški vieta, kurios visos sudedamosios dalys kalba apie tvarumą. Pavyzdžiui, čia įsikūręs hidroponinis daržas, kur augalams nereikia žemės – viskas auga vandenyje. Jame ištisus metus auginamos salotos, žolelės ir gėlių žiedai, kurie keliauja tiesiai į klientų lėkštes. Meniu visada nedidelis, tačiau iš pačių šviežiausių ir namų gamybos ingredientų – jokių išankstinių ar šaldytų paruoštukų. Visi sultiniai, padažai ar raugintos daržovės yra ruošiamos čia pat, „Miesto laboratorijoje“.

Ką ragauti? Pusryčių meniu nuolat keičiasi, tačiau jame visada rasite vieną kiaušinių patiekalą (pavyzdžiui, šakšuką, plaktus kiaušinius, turkišką kiaušinienę ir pan.), pilną dubenį ar kitą sotų patiekalą (vegetariška ir visavalgiška opcija) ir, galiausiai, purius blynelius su trintomis braškėmis ar kitu pagardu. Įkūrėjai teigia, kad dėl šių blynelių sugrįžta daugelis klientų, todėl jie tiesiog privalo būti meniu.

Kur? Antakalnio g. 17-13 korpusas.

Kada? Vėlyvieji pusryčiai kiekvieną savaitgalį 10–16 val.

@kitchencoffee.vilnius

@miesto_laboratorija

„Beigelių krautuvėlė“

Tai, ko gero, seniausiai veikianti vieta mano sąraše, tačiau 2021 m. ji atsidarė po renovacijos ir šiandien džiugina ne tik didesne erdve, bet ir plačiu patiekalų ir kepinių asortimentu. Tiesa, kai draugams pasakoju apie ten rastą nuostabų humusą ar babaganušą, daugelis tik kraipo galvas – o ten ką nors daugiau nei beigelius pardavinėja? O, brangieji, kiek daug jūs prarandate! Čia sumaniai susipynęs litvakų kulinarinis paveldas ir šiuolaikinė Izraelio virtuvė.

Kodėl verta išbandyti? Nes kepiniai čia puikūs. Beigeliai tokie, kokie turi būti: išorėje vos traškūs, viduje minkšti, tačiau ne per daug oriniai, pagardinti puikiais prieskoniais. Įdarų pasirinkimas taip pat nenuvils – ragaukite su kiaušinių salotomis, humusu, kreminiu sūriu ir lašiša.

Ką ragauti? Turbūt nenuostabu, kad beigelių krautuvėlėje reikia ragauti beigelius. Bet mano asmeniniai favoritai – tai humusas ir babaganušas. Juos galima įsigyti tiesiog išsinešimui. Ir jie puikiai tinka su ką tik keptais – taip, atspėjote – beigeliais.

Kur? Pylimo g. 4

Kada? Savaitgaliais 10–16 val.

„La Pepa bistro“

Pirmą kartą šį restoraną pamačiau „TikTok“ socialiniame tinkle, kur ispanakalbis Fabianas Sanchezas demonstravo auditorijai seilę varvinančius traškius skrebučius, minkštutes empanadas ir namines čiuras. Vėliau, atlikus išsamesnę analizę, paaiškėjo, kad „La Pepa“ patiko ne tik Fabianui – „Google Maps“ restoranas didžiuojasi solidžiu 4.9 įvertinimu iš beveik 900 lankytojų. Panašu, kad daugelį šiame restorane labiausiai žavi pats jo įkūrėjas – iš Madrido į Lietuvą atkeliavęs Pedro, kuris didžiuojasi, kad lankytojai jo restorane jaučiasi kaip vyro gimtojoje Ispanijoje. „La Pepa“ Pedro sukasi vienas, todėl rezervuotis staliuką būtina iš anksto.

Kodėl verta išbandyti? Nes tokio koncepto vietų Vilniuje reikėtų su žiburiu paieškoti. Vienas žmogus-orkestras sudėjo į šį restoraną visą savo širdį ir žinias.

Ką ragauti? Ispanišką pusryčių klasiką – „tortilla de patata“ arba tiesiog ispanišką omletą. Taip pat šeimininkas kviečia išbandyti ispanišką tradiciją „Ir al Vermut“. Maždaug vidurdienį ispanai traukia į kavines pasimėgauti taure vermuto, šalia derindami „banderilla“ – marinuotas daržoves. Kartu Pedro kviečia išbandyti ir tipinį katalonišką patiekalą pavadinimu „Escalivada“. Tai keptos daržovės su česnakiniu alyvuogių aliejumi ir riešutais, patiekiamos su namine duona.

Kur? Dainavos g. 6

Kada? Pusryčiai 7–10 val. Vėlyvieji pusryčiai 11–13 val. Vermuto valandėlė prasideda 12 val.

@beigeliu_krautuvele

@la_pepa_bistrobrunch

Pitarija „Fire Place“

Aš nesuprantu, kaip įmanoma daryti tiek dalykų ir visus daryti gerai. Nuo šakšukos, krosnyje keptos pitos iki picos ir humuso – pitarija „Fire Place“ sekasi tiesiog viskas. O kur dar žavinga vieta su senais mediniais langais ir malonia nuo malkinės krosnies sklindančia šiluma...

Kai Pitarija „Fire Place“ atsidarė Šeimyniškių gatvėje, čia modernaus ir prabangaus daugiabučių ir verslo centrų rajono dar nebuvo. Daug kas gūžčiojo pečiais, ar tokia vieta pasiteisins. Tačiau panašu, kad pasiteisino su kaupu, – pitarija jau turi nemažą savo nuožmių gerbėjų sąrašą. O jeigu buvote čia seniai, verta užsukti paragauti naujienų –nuostabios kiaušinienės su jautienos faršu ar azerbaidžanietiškų „gutab“ bandelių su jautienos ar fetos sūrio įdaru.

Kodėl verta išbandyti? Visi patiekalai, net ir kiaušinienės mini keptuvėlėse, kepami restoranėlyje esančioje malkinėje krosnyje. Visos kepinių tešlos brandinamos ir čia pat minkomos rankomis.

Ką ragauti? Populiariausias patiekalas – tai šakšuka, kurią, pitarijos savininkų tikinimu, Vilniuje jie pradėjo gaminti pirmieji. Žmonės kalba, kad skanesnės mieste nerasi... Taip pat verta ragauti pitas, humusą ar net morkų salotas, kurios čia visada puikios.

Kur? Šeimyniškių g. 17

Kada? Tas pats meniu galioja visą dieną. Šeštadieniais 7–21 val., sekmadieniais 9–19 val.

„Petra“

Vilniui labai reikėjo tokios kepyklos. Na, gal tiksliau, man labai trūko tokios kepyklos, kur dominuotų ne tik prancūziška klasika, bet ir rytietiški skoniai. „Petra“ – jordanietiška kepykla, kurioje sutiksite ne tik firminių šio krašto kepinių, pavyzdžiui, picas primenančių „Manakish“ ar laivelių „Fatayer“, bet ir šilkinio humuso, falafelių bei žiemą labai sušildančių sriubų.

Kodėl verta išbandyti? Už prekystalio dirbantis pats vietos šeimininkas iš Jordanijos stengiasi, kad viskas iki menkiausių detalių patenkintų pirkėjo lūkesčius. Todėl jeigu neįsivaizduojate savo pusryčių be kepinių, bet norite išbandyti naujų skonių, „Petra“ bus geriausias pasirinkimas.

Ką ragauti? Specialaus pusryčių meniu čia nėra, tačiau jiems puikiai tinkamų patiekalų – nors vežimu vežk. Populiariausi ankstyviems savaitgalio rytams čia kepiniai, pavyzdžiui, laiveliai „Fatayer“ arba užtepėlės su ką tik iš krosnies ištraukta garuojančia pita. O jeigu atkeliausite rimčiau išalkę, paragaukite traškių ir visada šviežių falafelių. Humusas, kuris visada gaminamas šviežiai, jūsų taip pat nenuvils. Pusryčių puotą galite užbaigti naminiais desertais – švelniomis bandelėmis su datulėmis ar sūriu, vietoje gaminta baklava. Taip pat šeimininkas kviečia paragauti autentiškos kavos su kardamonu.

Kur? Kalvarijų g. 59.

Kada? Šeštadieniais 11–19 val., sekmadieniais 11–16 val.

@pitarija

@petra.bakery.falafel

Paveikslus jis ne piešia, o augina. Tarytum leidžia jiems patiems surasti savo išraiškos kelią. Niekada vietoje neužsistovintis, judrus ir dinamiškas tapytojo Rolando Žigonio gyvenimo būdas neišvengiamai veikia ir vyro kūrybą. Nuo mitologinių personažų iki gyvenimą pakeitusių ir save atrasti padėjusių patirčių Pietų Amerikoje – paskęsti detaliuose ir ryškiuose kūrėjo paveiksluose galima valandų valandas.

Sodininkas

– Rolandai, kokia buvo pati pradžia – kas tave atviliojo į meno pasaulį? Ir ką veikei iki tol?

– Pirmas į galvą šaunantis žodis – šauksmas. Ne, ne garsusis Edvardo Muncho šauksmas, o vidinis. Buvau tas klasikinis variantas: ilgą laiką nesusivokiau, kad esu kūrybos žmogus, tačiau vidinis šauksmas vis pakoreguodavo mano gyvenimo planus. Dar vaikystėje norėdamas išreikšti džiaugsmą ar susierzinimą puldavau gana ekspresyviai piešti ant sienų. Žinoma, gaudavau barti, todėl man, mažam vaikui, tai buvo kaip signalas: jeigu atvirai reikšiu jausmus – būsiu nubaustas. Kurį laiką buvau pasimetęs, veikiau daug dalykų, tačiau niekada nesirinkau kūrybinės krypties. Kol gyvendamas Kembridže įstojau į koledžą – piešti ir tapyti. Pradėjęs studijas supratau, kad kūryba man labai artima. Sugrįžęs į Lietuvą ėmiausi restauravimo studijų, po jų pradėjau dirbti reklamos agentūroje, tačiau pradirbęs ten šešerius metus vėl sugrįžau prie vidinio šauksmo. Agentūroje daug išmokau, bet galiausiai pradėjau užduoti sau klausimus: ar norėčiau tai daryti visą gyvenimą? Atsakymas buvo aiškus. Nėriau giliau: o ką daryčiau, jei nereiktų dirbti dėl pinigų? Tokiais klausimais nuolat save provokuodavau. Nebuvo lengva – išėjau iš agentūros, kurį laiką bandžiau dirbti laisvai samdomą darbą, bet galiausiai sustojau ties tapyba.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Visgi visus paveikslus pradedu nuo nežinojimo – stengiuosi nenumatyti, koks bus ateinantis kūrinys.

Kokius dvejus ar trejus metus turėjau labai valingai save motyvuoti, kas dieną save drąsinti. Nusisukti būtų buvę labai lengva –tikrai turėjau daugiau argumentų nutraukti šią veiklą, nei ją tęsti. Vis dėlto labiausiai už viską man patiko turėti savo svajonę – kurti. Svajojau, kad tapyba taptų mano gyvenimo būdu. Kai atsirado ši svajonė, ėmiau matyti aiškų takelį, kaip ją įgyvendinti, tad pradėjau juo eiti. Viskas dar labiau sustiprėjo pradėjus kurti vieną darbą. Su juo pasikeitė ir paties kūrybinio proceso suvokimas. Kūrinys padovanojo naują tapymo patyrimą. Tąkart susivokiau, kad jausmiškai esu paveikslo viduje, besiformuojančioje erdvėje. Tarytum pati drobė įsileido mane į savo vidų. Nuo to laiko pasikeitė suvokimas apie autoriaus ir jo kūrinio santykį.

Esu klajūnas, stengiuosi neužsisėdėti vienoje vietoje. Tam tikrą laiko tarpą pragyvenau Trakų miškuose, paskui – pajūryje. Tokia judri, it oras tekanti gyvensena įkvepia ir mano kūrybą. Tokiu būdu aš tarsi pasisemiu iš aplinkos idėjų ir įvairių patirčių – tai turi įtakos ne tik turiniui, bet ir kūrinio atlikimui, technikai, struktūrai.

– Stebint tavo kūrinius gana aiškiai matosi, kaip bėgant metams jie kinta, kaip tampa detalesni. Kokius žodžius tu pats parinktum apibūdinti savo kūrybos temai, idėjai?

– Man ir pačiam ne kartą kilo klausimas – kodėl mano kūryba atrodo būtent taip? Drobės plokštumoje tarytum apčiuopiamus objektus man kurti norėjosi dėl gana konkrečios priežasties – taip aš pats galiu vaikščioti paveikslo erdvėje. Man patinka, kai ne tik aš, bet ir žiūrovai gali akimis „paliesti“ paveikslą.

Visgi visus paveikslus pradedu nuo nežinojimo – stengiuosi nenumatyti, koks bus ateinantis kūrinys. Kai ant drobės atsiranda abstrakti makalynė, formuoju erdvę, struktūrą bei kompozicijos srautą. Ir tik po kurio laiko joje pradedu kažką įžvelgti: čia primena augalą, čia – moterį, čia – paukštį. Leidžiu vaizduotei žaisti. Tačiau piešdamas sąmoningai stengiuosi išlaikyti nežinojimo momentą. Juk protą įjungti norisi labai greitai. Man patinka garsiojo režisieriaus Davido Lyncho praktika – jis taiko transcendentinę meditaciją, per kurią gali panirti į gilų pasąmonės sluoksnį. Kuo giliau nueisi, sako jis, tuo didesnės žuvelės ten plaukioja. Žuvimis jis vadina idėjas. Čia panašiai – kuo ilgiau tapydamas paveikslą aš išlaikau nežinojimą, tuo į gilesnį pasąmonės sluoksnį galiu panirti. Taip atsiranda kūrinys su siužetu, simboliais. Kartais būna, kad nutapęs paveikslą imu skaityti įvairius šaltinius, bandydamas išsiaiškinti, ką koks simbolis mano paveiksle reiškia.

Man patinka auginti paveikslus, leisti jiems patiems kalbėti tokiems, kokie jie ateina. Kuo mažiau įterpti „kaip aš noriu“, bet priimti „koks jis yra“. Štai toks jausmų ir emocijų kodas.

Mėgstu sakyti, kad paveikslus ne piešiu, o auginu – taip lygiagrečiai vyksta ir mano paties paieškos. Dėl to dažnai juokauju: esu sodininkas. Man patinka auginti paveikslus, leisti jiems patiems kalbėti tokiems, kokie jie ateina. Kuo mažiau įterpti „kaip aš noriu“, bet priimti „koks jis yra“. Štai toks jausmų ir emocijų kodas.

– Tavo darbuose gausu mitologinių motyvų. Kuo ši sritis tau įdomi? Kokie mitologiniai personažai tau patys įdomiausi?

– Mano kūryboje mitologija tikrai svarbi. Per savo pasąmonės sluoksnius aš patenku į tam tikrą mitologinį naratyvą, it universalų pasakojimą. Kai dar nežinojau, į kurią pusę eisiu, vis pagalvodavau: negi šiame pasaulyje iš tiesų viskas taip neįdomu? Negi tikrai neegzistuoja jokie mitologiniai personažai? Vaikystėje mėgdavau žiūrėti fantastinius filmus – žinojau, kad viskas, ką juose rodo, yra tikra. O kaip čia dabar atsitiko, kad viskas tapo netikra? Šios mintys mane vedė į mitologinį pasaulį. Tiek antikos, tiek lietuviškosios mitologijos veikėjai tėra mūsų vidinio pasaulio metaforos, todėl kiekviename mitiniame pasakojime mes galime atrasti savo gyvenimo būsenas. Remdamiesi mitologija galime pažvelgti į save iš viršaus ir pastebėti, kur link judame.

– Rolandai, daug keliavai po Andų kalnus, Amazonės džiungles, kaip pats sakai, ieškodamas atsakymų. Papasakok apie patirtis šių kelionių metu.

– Savęs paieškos mane nubloškė ir į Amazonės džiungles, ir į Andus, ir į Tailandą. Dabar jau žinau, kad visos šios kelionės suformavo mano pasaulėžiūrą. Tuo metu gyvenime buvo toks laikas, kai nusprendžiau – šį mėnesį, kaip iš filmo „Yes Man“, viskam sakysiu taip. Tokiu būdu šios kelionės ir atėjo – galima sakyti, pasileidau į visišką nežinomybę. Bet juk daviau sau pažadą!

Man pasisekė: turėjau daug palaikymo iš buvusios žmonos, su ja ir leidomės į keliones, kuriose susitikau su gamta, atpažinau joje save. Kelionės prasidėjo senosios inkų civilizacijos kultūros centre Kuske, Peru, kur daug šventyklų, griuvėsių. Ten susitikau ir su vietiniais gyventojais. Po to keliavome į kalnus, vėliau – į Amazonės miškus. Tai buvo nepakartojama patirtis. Anglų kalboje yra toks žodis „nature“, reiškiantis ir gamtą, ir prigimtį, – kuo labiau esu savo prigimtyje, tuo labiau esu vienyje su gamta. Man ši idėja labai artima.

Po kelionių manyje daug kas pasikeitė – pradėjau atidžiau kreipti dėmesį, kokioje aplinkoje esu, kaip ji mane veikia. Na, ir žinoma, gamta pradėjo kviestis –joje atradau nusiraminimą.

Iš kelionės parsivežiau drąsos ir ryžto atrakinti savo prigimtį, patirtys jose man padėjo susivokti, kur ir koks aš esu, koks mano santykis su gamta. Pasikeitė mano požiūris ir į mūsų planetą – juk žalą, pirmiausia, mes darome patys sau. Milijonas metų planetai nieko nereiškia, tačiau žmonėms tai be galo ilgas laikas – šmukšt ir mūsų gali nebelikti. Na, o medžiai... jie ataugs. Gyvybė suras būdą subujoti iš naujo, tačiau mūsų čia jau nebebus. Todėl mūsų reikalas, ar mes norime išlikti šiame kosminiame laive, ar ne. Praskridęs virš džiunglių supratau, kokio nežmoniško jos dydžio. Supratau, kad jeigu čia prapulsiu, manęs net niekas neieškos. Ten pajutau savo mažumą. Vietiniai išmokė dar labiau gerbti tą nesuvokiamo dydžio gamtos masę. Didelį didelį masyvą, kuris iš pradžių atrodė bauginantis. Baimę ten mokiausi pakeisti į pagarbą ir pasitikėjimą. O tai, neišvengiamai, iškelia daug klausimų.

– Ką šios kelionės padėjo suprasti?

– Ten važiavau susitikti su didžiausiomis baimėmis. Galima sakyti, tam tikra prasme važiavau numirti – paleisti tam tikrą savo dalį. Baimes, gėdos jausmą. Ir atrasti dėkingumą, tikėjimą savimi, įžiebti šviesulį viduje. Visa tai, ką supratau kelionių metu, persikėlė ir į mano kūrybą.

Supratau, kad man reikia keisti ne pasaulį, o save. Jeigu dega miškas Australijoje, pirmiausia turiu nusiraminti viduje, padėti sau ir tik tada gelbėti kitus. Antraip galiu pridaryti dar daugiau žalos. Taip su buvusia žmona sukūrėme projektą „Šventa Žemė“ – pilietinę iniciatyvą už gamtos išsaugojimą Lietuvoje. Šiame projekte mes kūrybiškai komunikuojame apie sąmoningą gamtos, kaip šventos gyvybės, suvokimą. Supratau, kad siekiant pokyčio nereikia rodyti į šiukšles, daug svarbiau įkvėpti pozityviu pavyzdžiu, kad žmonės atrastų gamtoje prasmę. Po kelionių manyje daug kas pasikeitė – pradėjau atidžiau kreipti dėmesį, kokioje aplinkoje esu, kaip ji mane veikia. Na, ir žinoma, gamta pradėjo kviestis – joje atradau nusiraminimą.

Nesėdėti vienoje vietoje

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

,,Visą laiką esu procese“, – taip besikeičiantį supratimą apie muziką bei garsą apibūdina didžėjus ir muzikos kūrėjas Tadas Vaitkus (Quazar) Pokalbis su Tadu tik dar kartą primena, jog visas gyvenimas yra nuolatinis procesas, vedantis mus į pokyčius ir suteikiantis progą palikti savus pėdsakus. Net ir poilsis jam pirmiausiai asocijuojasi su smalsumu ir naujų vietų paieškomis. Tadas viena veikla neapsiriboja nei Vilniuje, nei spalvingoje Lisabonoje, kur ir pasimatome pokalbiui.

Užsienio didžėjai visada atkreipia dėmesį, kad elektroninės muzikos renginiai ir festivaliai Lietuvoje turi nuostabią ir unikalią atmosferą.

– Tadai, kaip manai, kas tau padarė didžiausią įtaką – kaip pasinėrei į muzikos kūrybą?

– Tikriausiai nenustebinsiu pasakęs, kad mano tėtis yra muzikalus. Jau jaunystėje jis grodavo įvairiose studentiškose grupėse, tad muzika mane supo nuo mažens. Kiek pats save prisimenu, visą laiką norėjau muzikuoti. Pradžioje tėvai vis bandė pakreipti kokia kita linkme, galbūt tuo metu nelabai manimi tikėjo. Tačiau aš visuomet buvau susijęs su muzika, o ankstyvoje paauglystėje pradėjau ja domėtis plačiau.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muzikinį supratimą formavo to meto populiariosios muzikos grupės. Žinoma, kiemo draugai, pirmi kompaktai, kultiniai ,,Viva“ ir ,,MTV“ muzikiniai kanalai irgi padarė savo. Taip pat Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje lankiau didžėjų mokyklėlę.

Ne visą laiką mano gyvenime buvo vien tik elektroninė muzika. Pradžioje klausiau labiau organiškų garsų – fanko, soulo muzikos. Visą laiką esu procese. Nesivaikau madų, tačiau bėgant laikui mano supratimas apie muziką keičiasi, o šis pokytis atsispindi ir kūryboje.

– Ar turi formulę, kaip ir kada tau kuriasi geriausiai?

– Priklauso, ar dirbu individualiai, ar drauge su kolegomis. Nėra taip, jog laukčiau įkvėpimo ir tada bandyčiau jį išpildyti. Paprastai žaidžiu pagal esamą nuotaiką, lipdau garsus aplink tam tikrą idėją.

Čia, Lisabonoje, su vietiniu kolega dirbame prie minialbumo ir esame stipriai susidisciplinavę savo darbo laiką. Visą kūrybinę dalį, aranžuotes padarome vakarais, o prie likusios techninės dalies dirbame iš ryto. Kartu atsigeriame kavos, papusryčiaujame ir pradedame. Faktas, jog darbo rytais ir vakarais rezultatai smarkiai skiriasi, – ryte galva veikia sparčiau, o vakare yra labiau atsipalaidavusi.

– Sakyk, kaip supranti, kada kūrybos procesas yra baigtas?

– Pajaučiu. Kartais būna, kad garsai tarpusavyje tarsi nesiklijuo-

ja, bet dažniausiai jau procese suprantu, ar rezultatas man patiks.

– Esi grojęs ir didžiuosiuose Europos miestuose – Londone, Berlyne, Lisabonoje. Ar skirtingose šalyse žmonės šoka ir įsijaučia į muziką skirtingai?

– Absoliučiai. Iš tikrųjų, šiuo klausimu lietuviai yra unikalūs. Užsienio didžėjai visada atkreipia dėmesį, kad elektroninės muzikos renginiai ir festivaliai Lietuvoje turi nuostabią ir unikalią atmosferą. Lietuvos auditorija neįtikėtinai palaiko tiek užsienio, tiek vietinius atlikėjus, stipriai pasineria į muziką. Galima sakyti, kad užsienyje žmonės jau daug visko matę. Bet Lietuva irgi stipriai vejasi užsienio elektroninės muzikos sceną, o mūsų auditorija šokių aikštelėje tebeišlaiko kitokią, labai stiprią energiją.

– O kur tau pačiam groti patinka labiausiai?

– Vilniuje smagiausiai grojasi ,,Opium“ – dėl bendruomenės, techninės bazės, programos. Berlyne – ,,Sameheads“. Labai daug priklauso nuo vietos ir organizuojančių žmonių. Bet dažniausiai, susidūrus su bendraminčiais ir sutapus vizijoms, vizualiai ir filosofiškai atsitinka nuostabūs dalykai. Žinoma, visada išlieka neprognozavimo elementas: gali būti nuobodu, bet lygiai taip pat – ir atsitikti kas nors ypatingo.

– Tavo kuriamoje muzikoje galima išgirsti rytietiškų garsų, be to, prisidedi prie šeimos projekto – japoniškos smuklės „OIŠY Izakaya“ Vilniuje, o dalį savo gyvenimo praleidai Japonijoje. Papasakok, kaip atrodė tenykštis gyvenimas ir koks tavo dabartinis santykis su japonų kultūra?

– Su šeima į Japoniją atvykome dar egzistuojant Sovietų Sąjungai. Atvykus iš izoliuotos šalies, Japonijos santvarka rodėsi neįprasta ir keistai laisva. Praleidau ten penkerius savo vaikystės metus. Jaučiu, jog tai man suteikė stiprų kosmopolitišką pagrindą po kojomis ir parodė, koks pasaulis gali būti įdomus.

Ilsėdamasis stengiuosi per daug nesėdėti vienoje vietoje – čia ir miestas, ir gamta turi daug ką pasiūlyti. Paprastai laisvu metu važiuojame už miesto – nuostabus gyvenimas ten slypi. Palikęs miestą pasijuntu kaip atostogose.

Iki dabar visa šeima yra išlaikiusi glaudų ryšį su japonų kultūra. Mūsų šeimos projektas ,,OIŠY Izakaya“ yra lyg natūrali ir šiuolaikiška mano mamos pirmojo japonų restorano Lietuvoje reinkarnacija.

– Ar ilgiesi ko nors iš Japonijoje praleisto laiko?

– Atrodo, viduje yra kažkoks trūkumas, bet negaliu jo aiškiai įvardyti. Norėčiau sugrįžti į Japoniją ir prisiminti japonų kalbą. Ten lankiau pradinę mokyklą, o sugrįžęs į Lietuvą japoniškai kalbėjau geriau negu lietuviškai. Tačiau per ilgus metus nenaudojama kalba pasimiršo. Vis dėlto vertinu ją lyg dovaną – reikėtų stengtis jos neprarasti, kada nors perlipti per save ir prie jos sugrįžti.

– Šiuo metu kalbamės daugiafunkcėje erdvėje – plokštelių parduotuvėje-bare Lisabonoje. Kokie tikslai jau maždaug prieš metus tave atpūtė į šį miestą?

– Atvykau čia kaip meilės eksportas. Draugė Miglė Lisabonoje mokėsi biochemijos magistrą. Vis atvykdavau jos aplankyti, kol galiausiai nusprendėme čia kartu ieškotis būsto. Tad pirmas tikslas buvo būti su meile, o po to reikėjo susigalvoti, ką čia galiu veikti.

Pradžioje norėjau atidaryti panašią erdvę į ,,OIŠY Izakaya“, nes vis dar jaučiu tokių vietų trūkumą. Tačiau dabar šis tikslas koreguojasi pagal lokacijas, patirtis ir veda į visai kitokį frankenšteiną. Kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi, – noriu pritaikyti savo žinias, sukauptą patirtį ir pabandyti save realizuoti kitoje šalyje.

– Persikėlimo maršrutą Vilnius–Lisabona įgyvendinote mašina. Kaip sugalvojote tolimiausią Europos kraštą pasiekti važiuodami?

– Abu su Migle mėgstame keliauti. Galima sakyti, atradome vienas kitą per keliones. Paprasčiausiai norėjome turėti čia mašiną ir atsivežti šiek tiek daiktų. Spontaniškai pagalvojome – kodėl gi ta pačia proga dar nepravažiavus visos Europos?

Tikslas nebuvo tik važiuoti ir pasiekti Lisaboną, niekur ne -

skubėjome ir vis sustodavome patinkančiose vietose. Tačiau tik atvykęs galvojau, kad tikriausiai tokios kelionės nebekartočiau. Daug kilometrų įveikėme, todėl vairuojant teko pabūti įvairiose būsenose. (Juokiasi.) Bet žmogus pamiršta tuos sunkumus daug greičiau negu džiaugsmą. Dabar tą kelionę matau fantastišką –pilną šviesos, juoko, nuotykių, gražių vaizdų ir skanaus maisto. – Kas labiausiai džiugina tavo širdį Portugalijoje?

– Žavi gamta, maži ir neatrasti miesteliai, vandenynas. Bet svarbiausia – noriu ir tikiuosi, jog turėsiu galimybę tapti Lisabonos pokyčių dalimi. Rodos, miestas yra didelis ir viską jau turi. Taip, Lisabonoje daug muzikalių, netradicinių vietų, nuėjęs atsigerti kavos visai netikėtai gali išgirsti ir atrasti ką nors sau naujo ir įdomaus. Vis dėlto per metus pamačiau, kaip sparčiai šis miestas keičiasi. Noriu čia sukurti naują įvykį, aplink jį suburti bendruomenę ir palikti savo pėdsaką.

– Dienos lekia didmiestyje, nemažai laiko praleidi apsuptas trankių garsų. Kaip ilsini protą ir kūną?

– Ilsėdamasis stengiuosi per daug nesėdėti vienoje vietoje – čia ir miestas, ir gamta turi daug ką pasiūlyti. Paprastai laisvu metu važiuojame už miesto – nuostabus gyvenimas ten slypi. Palikęs miestą pasijuntu kaip atostogose. Dar, žinoma, žiūriu filmus, skaitau knygas ir deduosi naują informaciją į galvą.

Kadangi groju elektroninę šokių muziką, dienos metu stengiuosi jos minimalizuoti. Kasdienybėje mane dažniau lydi ambientiniai, o ne trankūs garsai.

– Tadai, jeigu dabartinį gyvenimo etapą apibūdintum daina, kokia ji būtų?

– „Bali – Patel Rap (12” Version)“. Daina apie ambicijas ir gražią ironiją. (Šypsosi).

VISKA S ANKSČI A U A R VĖLI A U TAM PA IS T ORI J A

P RE N U M ERU O K „ILI U ST RU O TĄ J Ą IS TO R I J Ą“ DA B A R

AKIMIRKŲ DIEVAI

Jenny Jolkkonen

Architektė, fotografė Instagram: @nordic_stories Suomija #HolidayCheer

AKIMIRKŲ DIEVAI

Hannes Mauritzson

Interjero dizaineris, stilistas Instagram: @hannesmauritzson Švedija #HolidayCheer

AKIMIRKŲ DIEVAI

The Good Old-Fashioned

Kūrybininkė, fotografė, stilistė Instagram: @ana.zilhao Portugalija #HolidayCheer