Lamų slėnis 2023/01-02

2023 VASARIS (126)

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Adelė Galdikaitė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Rytė Šidlauskaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

© 2023

2023 VASARIS | ATRADIMAI

Redakcijos laiškas

Pirmasis šių metų „Lamų slėnio“ numeris skirtas atradimams. Šiame

numeryje mes dairomės toli, žodžiais bei vaizdais keliaujame į skirtingus pasaulio miestus – aikčiojame pamatę gražiausiai išsipuošusias

fashionistas iš Paryžiaus, Milano, Londono bei Kopenhagos, lankome lietuvį rašytoją, savo gyvenimą kuriantį tolimai nepažįstamame

Tokijuje, skonius atrandame ir pirštus laižomės ragaudami skaniausius Niujorko, Limos, Balio ar Dubajaus gastronominius šedevrus, keliamės į mažytį ryškiausiais žiedais žydintį gėlių garažą Kyjive, o iš jo

– į lietuvės menotyrininkės ir jos vyro prancūzo kino režisieriaus kasdienybę, kur klausomės jų prancūziškos kaimo tylos. Po ilgų kelionių

sugrįžtame namo ir kalbamės su tais, kurie sulaukę tarptautinio pripažinimo ir garsiausių apdovanojimų nusprendžia savo gyvenimą kurti čia, namuose. Kelionės gali būti tolimos ar artimos, tačiau tik

nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ką mumyse jos pakeis.

Smagaus skaitymo!

VIVA MAGENTA!

■ KILIMAS „VIVA MAGENTA 09“ TAPIS STUDIO

■ SOFA „CADIZ“ HOMMES STUDIO

■ MEGZTINIS ACNE STUDIOS

■ SAULĖS AKINIAI ACNE STUDIOS

■ SKARELĖ „ASTRILLI MINI UNIKKO“ MARIMEKKO

■ STALINIS ŠVIESTUVAS „DIPPING“ MARSET

■ PAGALVĖS UŽVALKALAS „RIBBON“ HAY

■ PAVEIKSLAS „ VASS“ THE POSTER CLUB, AUT. ANNA MÖRNER

■ PAVEIKSLAS „RUBY“ THE POSTER CLUB, AUT. LISA WIRENFELT

■ PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „FLOWERPOT VP2“ & TRADITION

MAŽI MEILĖS SAU ĮRODYMAI

Plaukų šepetys „The Wet Detangler Large“ švelniai iššukuoja tiek drėgnus, tiek sausus plaukus, jų netempia ir apsaugo nuo lūžinėjimo. Jis yra itin lengvas ir ergonomiškas: dėl plonos, neslystančios rankenos šiuo šepečiu patogu naudotis duše. Šepetys puikiai tinka visų tipų plaukams, o didesnę modelio versiją pamils storų ir garbanotų plaukų savininkai. Tai it mažas, tačiau svarbus meilės sau įrodymas.

Veganiškų ir su gyvūnais nebandytų produktų ieškokite parduotuvėse „Douglas“ ir www.douglas.lt

MADA RATU – KAIP PRISIDĖTI PRIE TVARESNIŲ PASIRINKIMŲ?

Tekstilės sektoriaus poveikis aplinkai ir klimato kaitai yra ketvirtas pagal dydį po maisto, būsto ir transporto. Siekiant išspręsti šią problemą, pradėta kampanija „ReSet the Trend“, padėsianti įtraukti europiečius į kovą su greitąja mada. Susipažinti su keliais itin paprastai įgyvendinamais būdais, kaip patys galėtume prisidėti prie tvaresnės mados kūrimo ir tvaresnių stiliaus pasirinkimų kasdien, galite užsukę į portalą www.lamuslenis.lt

Daugiau istorijų – portale www.lamuslenis.lt

SPALVOSE UŽKODUOTA STIPRYBĖ

Šių metų „Pantone“ spalva tapo energija ir jėga pulsuojanti „Viva Magenta“. Tai ryškus raudonos atspalvis, kurio šaknys glūdi giliai gamtoje ir simbolizuoja naują stiprybės ženklą. Ši spalva drąsi ir bebaimė, kviečianti pradėti kurti naują gyvenimo istoriją. „Viva Magenta“ skatina nevaržomai eksperimentuoti.

Tai įžūli spalva, kartu kupina subtilaus sąmojo bei beribės pasaulio išminties.

PRAKALBĘS BASANAVIČIUS

Vasario 16-ąją prie MO muziejaus projekto „Vilniaus kalbančios skulptūros“ prisijungs viena iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių – dr. Jonas Basanavičius. Skulptoriaus Gedimino Piekuro paminklas taps jau 24-ąja skulptūra, Vilniaus gyventojams ir svečiams siūlančia netikėtą ir kūrybišką susipažinimo su istorija būdą. Projektui savąją tautos patriarcho minčių interpretaciją pasiūlė poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, kurio tekstą, lietuviškai skaitomą aktoriaus Dainiaus Svobono, o angliškai – žurnalisto Ryčio Zemkausko, nuo vasario 16 dienos galės išgirsti kiekvienas susidomėjęs praeivis.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Jo japoniška tyla

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Portretas: Erika Matsuyama

Knygos „Ką veikia Japonija“ autorius Andrius Kleiva savo įkvėpimų dešimtuką mums siunčia tiesiai iš Japonijos sostinės Tokijo. Nuo rausvai žydinčių sakurų iki gyvybingai žalios mačios, nuo japoniškų kavos namų iki šešėlių žaidimų miesto gatvėse – tikiu, kad skaitydami Andriaus dešimtuką vaizdais ir mintimis bent maža dalele pajusite šį ypatingą kraštą.

1UNIVERSITETO SAKUROS. Pavasarį parkai pilni sakuras stebinčių žmonių, tačiau aš labiau mėgstu grįžti į savo universiteto miestą Kunitačį, nutolusį apie valandą nuo Tokijo centro. Privalumas – sakuros čia nėra apribotos parko erdvės, o išsidėsčiusios abiejose kilometrus besitęsiančios alėjos pusėse. Atrodo, kad visas miestas – vienas didelis rožinis debesis.

2ŠEŠĖLIAI. Pastatų ir žmonių tankumas Tokiją pavertė šešėlių eksperimentų zona. Kiekvieną valandą saulė vis kitu kampu perbraukia miesto gatves, pripildydama jas šešėlinių linijų, kvadratų, trikampių ir apskritimų. Nuolat stebiu visa tai ir grožiuosi, kaip gamta tokiu įdomiu būdu prisideda prie miesto kūrimo.

3ANTRA NAKTIES. Nemigos naktimis tokiu metu išeinu pasivaikščioti kelis šimtus metrų. Mano rajonas Tokijuje tuomet virsta savo paties prieštara: su pilnu žvaigždžių dangumi ir tyla, kurioje girdi tik patį save ir dar kokį vieną žmogų, šlepsintį į parduotuvę naktinio užkandžio.

LĖKTUVO VIETA PRIE LANGO. Nuo pat pirmosios kelionės lėktuvu, kai buvau septynerių, kiekvieną kartą sėdžiu tik vietoje prie lango. Netikiu, kad kada nors galėtų atsibosti tolstančių oro uostų, nežinomų miestų, kalnų ir debesų vaizdai. Pasaulis gražus, kai tylus, ramus ir iš viršaus.

JAPONIŠKI KAVOS NAMAI. Įtariu, kad jie – vieni svarbiausių Japonijos visuomenės pamatų. Atrodantys taip pat kaip atidarymo dieną, tiekiantys tą patį meniu ir valdomi tų pačių meistrų, jie jau ištisus dešimtmečius suteikia Japonijai ramybės. Pasikalbėti su bičiuliu, nusiraminti ryte prieš naują iššūkį ar tiesiog pailsėti po darbų – žinai, kur eiti. Laikai neramiai keičiasi, tačiau kavos namai išlieka tokie patys.

TOLIMOS SALOS. Gyvenančios savo gyvenimą ir pasiekiamos tik po ilgų valandų kelionių, jos yra geriausias būdas grįžti į gamtą ir į save patį. Užuot naršęs telefoną, einu naršyti miškų ar pajūrio. Išsiimu ausines, pasidedu stereotipus į šalį ir einu klausytis ten gyvenančių žmonių istorijų.

„CALORIEMATE“ REKLAMOS. Nors tai pats paprasčiausias užkandis, Japonijoje kiekvienų metų sausį, baigiamųjų vidurinės mokyklos egzaminų metu, „CalorieMate“ į eterį paleidžia po naują reklamą, vis nauju būdu palaikančią besimokančiuosius. Nors pats niekada nesimokiau japonų vidurinėje mokykloje, o ir šiaip moksleiviu buvau jau seniai, kiekviena reklama savo išryškintais kasdienybės elementais ir man, ir Japonijai spaudžia ašaras. Turbūt dėl to, kad jos yra ne tik apie egzaminus, bet ir apie pavasarį, drąsą ir stiprybę eiti į priekį, kai viskas aplink atrodo neįmanoma.

GEBĖJIMAS NE TIK ŽIŪRĖTI, BET IR MATYTI. Ilgos kopimo valandos dėl kelių minučių saulėtekio Fudži kalno viršuje ar grupės žmonių, fotografuojančių ant traukinio gražiai atsispindinčius debesis, – toks japonų gebėjimas pastebėti didybę mažose detalėse yra viena stipriausių mano motyvacijų pradėti dienas.

MAČIA. Nežinau kito gėrimo, kuris taip džiugintų savo spalva. Švelni energija, kurią mačia užtikrina ilgesniam laikui nei kava, taip pat jos skonis yra didelė dalis mano laimės.

RYTINĖS TV LAIDOS. Kaip Lietuvoje savo ryto laiką skaičiuodavau LRT „Labas rytas, Lietuva“ minutėmis, taip kasryt darau ir Japonijoje su NHK ryto laida „Labas rytas, Japonija“. Pradėti dienas informuotam, supažindintam su orais ir optimistiškai nuteiktam – geriausia. Niekada neatsisakysiu šio įpročio.

Gatvės mados fotografė Raimonda Kulikauskienė turi unikalią galimybę pamatyti, kaip gimsta mada. Kasmet moteris aplanko visas didžiausias senajame žemyne vykstančias mados savaites, o jos objektyvui mielai pozuoja svarbiausios ir įtakingiausios mados pasaulio asmenybės. Ir ne veltui – socialiniuose tinkluose lietuvės darbus stebi beveik šimtas tūkstančių mados mylėtojų.

„Nebijokite būti stilingi – tai tikrai geras jausmas“

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas , Instagram: @streetstylespy.dk

– Raimonda, kaip vinguriavo jūsų profesinis kelias, kol tapote gatvės mados fotografe? Juk kadais KTU studijavote duomenų bazių programavimą!

– Žmonės iš tiesų dažnai nustemba, išgirdę mano kelionę nuo programavimo iki mados fotografijos, tačiau aš visada turėjau polinkį į meną. Baigusi mokyklą jaučiau didžiulį spaudimą iš aplinkos – nebuvo laiko sustoti ir pamąstyti, ko iš tiesų noriu pati. Juk tą pačią minutę, vos baigusi mokyklą, jau ruošiau dokumentus tolesniems mokslo pasiekimams. Mokykloje man visada gerai sekėsi tikslieji mokslai. Prisimenu, kaip informatikos mokytojas mane tikino, jog IT yra ateities specialybė. Ir neklydo! Giliai viduje visus studijų metus jaučiau, kad čia ne mano vieta, bet, nepaisant to, įsikibusi laikiausi savo perspektyvios ateities idėjos. Tačiau pradėjusi dirbti įmonėje įsitikinau, kad toks darbas ne man. Esu socialaus charakterio, norėjau bendrauti su žmonėmis, o ne ištisas dienas leisti prie kompiuterio. Persikėlus į Klaipėdą atsirado galimybė pasirinkti, kur dabar kreipsiu karjerą. Atidariusi du grožio salonus ir pagimdžiusi du vaikus, pradėjau naują karjeros kelią kaip vestuvių fotografė. Viskam gerai įsibėgėjus, 2016 metais, vyras gavo darbo pasiūlymą Danijoje, žaislų įmonėje „LEGO Group“, o aš ir vėl atsistojau pasirinkimų kryžkelėje. Žinojau, kad noriu būti fotografė,

tačiau nebenorėjau dirbti savaitgaliais – juk būtent tokia yra vestuvių fotografo dalia.

Madą mėgau visada, tačiau visada atrodė, jog man tai kažkaip nepasiekiama. Žinojau, kad mados fotografai daug keliauja ir dažnai būna išvykę, todėl niekada nedrįsau sau ir šeimai prasitarti apie šią svajonę. Vis dėlto, užsimezgus naujoms pažintims ir uždavus sau tinkamus klausimus, viskas pajudėjo tinkama linkme.

Gatvės mados fotografe tapau netikėtai. Prieš šešerius metus su prekės ženklu „Naledi Copenhagen“ keliavome į Paryžių. Kadangi tuo metu Paryžiuje vyko mados savaitė, nusprendžiau pasivaikščioti po miestą. Neturėjau jokio supratimo, kas vyksta, ir tik dabar galiu pasakyti, jog tai buvo likimo dovana. Eidama gatve išvydau tris fotografus su didžiuliais objektyvais. Pamaniau, kad greičiausiai jie keliauja į vieną iš pasirodymų, tad tiesiog nusekiau paskui. Ir tikrai – už penkių minučių jau stovėjau šalia vieno mados pristatymo vietos. Ten buvo daugybė žmonių, fotografų, viskas vyko labai greitai, bet tai mane ir sužavėjo labiausiai. Visi tie žmonės tiesiog tryško pasitikėjimu savimi, išsiskyrė savo išvaizda. Likau sužavėta tuo, ką pamačiau, susipažinau su keliais fotografais, kurie pasidalijo dar keletu kitų pristatymų adresų, ir namo sugrįžau su daugybe gatvės mados nuotraukų.

Tik kitos mados savaitės metu suvokiau, kaip tąkart man pasisekė, – pasirodo, Paryžiaus mados savaitės pasirodymų adresai yra kruopščiai slepiami. Juos gali gauti tik iš pažįstamo žmogaus, jei dirbi žurnale – iš redaktoriaus, arba iš gerų draugų fotografų, dirbančių užkulisiuose. Sėkmė, atsitiktinumas, o gal tikrai likimas? Dabar skaičiuoju septintus metus šioje srityje, dirbu su keletu žurnalų, privačių klientų ir vienu didžiausių fotobankų pasaulyje „Getty Images“.

– Kodėl būtent gatvės mada? Ne mados fotosesijos, portretinė fotografija ar kokia kita sritis?

– Aš pati niekada nebijojau eksperimentuoti – tiek su savo stiliumi, šukuosenomis, tiek su apranga. Niekada negalvojau, „ką žmonės pasakys“. Manau, jog apranga gali pakelti nuotaiką ir tiesiog padėti pasijusti geriau. Man pačiai mada be galo įdomi – daug laiko praleidžiu žiūrėdama mados fotosesijų nuotraukas, todėl jaučiu malonumą galėdama pati tai užfiksuoti.

– Taigi, galima sakyti, kad būtent Danija iš arčiau jus ir supažindino su mados pasauliu?

– Taip, iš tiesų gyvendama Danijoje ir pradėjau savo gatvės mados fotografės kelią, galbūt dėl to Kopenhagos mados savaitė ir yra mano mėgstamiausia. Kiekvienas miestas turi savo subtilybių ir skirtingą stilių. Man pačiai arčiausiai širdies – skandinaviškas stilius, mėgstu jo paprastumą, subtilumą ir patogumą.

– Prisimenu, praėjusį rudenį viešint Kopenhagoje didelį įspūdį paliko be galo stilingi šio miesto žmonės. Rodos, visas miestas tuo ir gyvena – mada bei dizainu!

– Iš tiesų, Kopenhaga yra miestas, kuriame visada jautiesi it patekęs į mados savaitę. Man kaskart užgniaužia kvapą išėjus pasivaikščioti – tiek daug žmonių čia kasdien atrodo stilingai. Ir jų stilius visai paprastas – kokybė, gerai suderintos spalvos. Nėra nei iš tolo pastebimo makiažo, nei spindinčių aksesuarų ar aukštakulnių. Skandinaviška mada, visų pirma, yra patogumas ir gera savijauta.

Juk Kopenhagos mados savaitė buvo pirmoji, visiems įrodžiusi, jog sportiniai bateliai gali būti nešiojami tiek prie sportinių, tiek prie klasikinių kelnių ar net suknelių. Kopenhagos gatvėje sutikta paprasta, bet akį traukianti moteris būtų su „no makeup“ makiažu, netvarkingo kuoduko stiliaus šukuosena, tikrai dėvėtų sportinius batelius, plačias kelnes, baltus marškinėlius, megztinį ir didinto silueto švarką ar paltą, taip pat turėtų didelę patogią rankinę. Ir, žinoma, tikrai važiuotų dviračiu!

Tai dar vienas dalykas, be galo žavintis šiame mieste, – dviratis danams yra transporto priemonė, absoliučiai nedaranti įtakos aprangos pasirinkimams. Visada maniau, kad jei jau planuoji važiuoti dviračiu, reikia apsirengti patogiai, sportiškai. Prisimenu, kaip apstulbau pamačiusi, jog čia žmonės dviračius mina vilkėdami kostiumus, ilgas šilkines sukneles, mini sijonus ir netgi aukštakulnius. Likau be žado! Atrodo, jog jie neatsisako savo stiliaus ir noro atrodyti žavingai tik dėl to, kad į darbą reikia keliauti dviračiu. Įkvepia!

Skandinaviška mada, visų pirma, yra patogumas ir gera savijauta.

– Lankotės visose didžiausiose mados savaitėse ir esate užsiminusi, kad kiekvienas šis miestas – Londonas, Paryžius, Milanas, Kopenhaga – ir jų mados savaičių atmosfera stipriai skiriasi, ar ne?

– Atsakymas gali būti be galo platus arba labai konkretus – pasistengsiu būti konkreti! (Juokiasi.)

Kopenhaga – mano mėgstamiausia. Viskas čia vyksta daug lėčiau, mažiau streso ir įtampos. Žmonės daug malonesni ir šiltesni, daugiau laiko skiria tiesiog bendravimui. Čia gerokai mažiau pompastikos, viskas sukasi apie patogumą, tvarumą, perdirbimą, prekės ženklų atsakomybę ir mados ateitį.

Milanas – neįtikėtinas itališkas chaosas. Kaskart ten nuvykusi esu šokiruota žmonių kiekio ir šurmulio. Vykstu ten du kartus per metus ir, atrodo, kaskart chaoso tik daugiau. Šimtai fotografų ir dar daugiau svečių, ypač tokių žinomų mados namų kaip „Prada“, „Gucci“, „Armani“ ar „Versace“ pristatymuose. Didžiulis aplinkinių nepasitenkinimas dėl sutrikdyto eismo – mados savaitė Milane tiesiog neatsiejama nuo šaukiančių, pypsinčių ir pasipiktinimą kitaip reiškiančių vairuotojų.

Paryžius – be galo įspūdingas miestas. Mados savaitės didybę dar labiau sustiprina architektūros grožis... Man tai vienas gražiau-

sių Europos miestų. Nepaisant to, labai daug įtampos čia kyla dėl įslaptintų pasirodymų lokacijų, kurios atskleidžiamos tik renginio išvakarėse. Nieko neįmanoma planuoti iš anksto, o tai sukelia daug nepatogumų. Pati mada čia be galo pompastiška, ryški, išsiskirianti. Daugybė žmonių nori būti pastebėti fotografų ir patekti į žurnalus. Be galo smagu stebėti kūrybingai ir stilingai vilkinčius žmones, kurie apgalvoję kiekvieną detalę.

Londonas – labai savitas. Nuostabu, kai šviečia saulė, tačiau be galo liūdna, jei lyja lietus. Tikrai mažiau įtampos nei Paryžiuje ar Milane, tačiau ne tiek atsipalaidavimo kaip Kopenhagoje. Šitas miestas nuotraukose turi savitą spalvų gamą dėl pastatų ir architektūros – šis savitumas man labai gražus.

Visi šie miestai savaip nuostabūs – kiekvienas nuotraukoms suteikia skirtingą jausmą.

– Esu girdėjusi istorijų, kaip fotografams tenka gerokai pavargti, kad mados savaitės metu padarytų gerų kadrų. Kokių kuriozų dirbant teko patirti? Kaip jums pavyksta pagauti Tą kadrą?

– Po kelerių metų patirties jau gerai žinai, kas veikia, kas gerai atrodys nuotraukoje. Jau atpažįsti ir kaskart pasirodančius žmones, žinai, kas kiekvienam tinka. Kai kurie pasirodymai kasmet vyksta tose pačiose vietose, taigi kai kur turiu net ir mėgstamus kampelius

Būna, kad grupė fotografų sustoja vienoje vietoje ir laukia

To kadro, tačiau aš nenoriu daryti tokių pačių kadrų kaip kiti, tad dažnai tenka surizikuoti ir ieškoti alternatyvų.

ar sienas. Tačiau dažniausiai tiesiog pasitikiu savo nuojauta, bėgioju aplink, stengdamasi pagauti kuo daugiau kadrų, o jau tik sugrįžusi prie kompiuterio sužinau, ar viskas išėjo taip, kaip įsivaizdavau... Sustoti nėra kada – viskas vyksta itin greitai ir tikrai nedažnai svečiai stabteli papozuoti fotografams. Būna, kad grupė fotografų sustoja vienoje vietoje ir laukia To kadro, tačiau aš nenoriu daryti tokių pačių kadrų kaip kiti, tad dažnai tenka surizikuoti ir ieškoti alternatyvų.

O patirti teko visko – ir fotografuoti viduryje gatvės važiuojant automobiliams, ir stotis ant įvairių daiktų, pavyzdžiui, sienų, šiukšlinių, tvorų... Prisimenu, kartą teko visą valandą tupėti tiesiai prieš „Chanel“ pasirodymo įėjimą.

Vienas iš neįprastų nuotykių, o gal, tiksliau, mano idėjų, įvyko 2020-aisiais. Kai mados savaitės buvo atšauktos, sugalvojau daryti gatvės stiliaus fotosesiją per „FaceTime“. Tai man buvo nauja patirtis, tačiau nuotraukos buvo publikuotos net „Vogue“.

– Neslėpsiu, be galo smalsu, kokios įžymybės yra atsidūrusios jūsų objektyvo akiratyje?!

– Sunku ir suskaičiuoti! Kaskart daugybė modelių ir įvairių įžymių svečių, dainininkų bei aktorių. Galiu paminėti keletą: modelis Bella Hadid, aktoriai Charlie Heatonas, Natalia Dyer

ir Josephas Quinnas iš serialo „Stranger Things“, Gillian Anderson iš „The X-Files“, Katherine Langford iš „13 Reasons Why“, Alicia Agneson iš „Vikings“, „TikTok“ išgarsėjęs komikas Khaby Lame’as, dainininkė Rita Ora, reperis Tyga, dainininkės Anitta, Charli XCX ir kiti.

– Gatvės mada diktuoja mados vėjus visame pasaulyje. Kuo šiemet aplankytos mados savaitės jums įsiminė labiausiai? Sprendžiant iš to, ką pamatėte, kuo mados pasaulis gyvens artimiausiu metu?

– Nors šių metų sezonas tik prasideda, galiu paminėti keletą tendencijų, kurios jau atkeliauja: kargo stiliaus kelnės, sugrįžta žemas liemuo, labai plačios kelnės. Vis dar labai populiarūs odiniai drabužiai – viskas nuo kelnių, suknelių, švarkų, marškinių iki šortų. Taip pat – labai daug džinso, o ypač išsiskyrė ilgi džinsiniai sijonai, beveik siekiantys žemę. Tiems, kas nori išvysti naujausias mados tendencijas iš labai arti, kviečiu pasekti mano instagramą @streetstylespy.dk, kuriame – visos naujienos iš didžiųjų mados sostinių.

O atsisveikinti noriu savo mėgstamiausia Coco Chanel fraze: „Don’t be like the rest of them, darling!“ Nebijokite būti stilingi –tai tikrai geras jausmas! (Šypsosi.)

Kolekcininkui meno kūrinio paieška – lyg meilės istorija

Tekstas: Julija Palmeirao

Nuotraukos: Daiva Kairevičiūtė

Aistringa meno kolekcininkė, meno konsultantė, niujorkietė Joanna Cohen gyvena Paryžiuje jau aštuoniolika metų. Augusi tarp dviejų kultūrų, dviejų kontinentų ir dviejų meno paradigmų, Joanna išsiugdė ypatingą gebėjimą matyti nepasišventusiam žvilgsniui neregimas meno subtilybes. Savo profesiniame kelyje Joanna sėkmingai vadovaujasi intuicija ir įgytomis žiniomis. Jos samprotavimai apie meną – tai lyg muzika ausims, tad nusprendžiau pakalbinti šią unikalią asmenybę apie tai, kaip į jos gyvenimą atėjo menas ir kaip ji su juo gyvena šiandien.

Madeleine Roger-Lacan „Saldus apsėdimas“, 2021. Aliejus ant drobės. „Straight-Arrow“ kolekcija

Visą istoriją skaitykite  žiemos popieriniame „Lamų

slėnio“ numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Menotyrininkė Neringa Miller kartu su vyru kino režisieriumi Nathanu bei dvimete dukra Daphné Paryžiaus triukšmą iškeitė į Prancūzijos kaimo tylą ir ramybę. Jų sendaikčių parduotuvėlė ir ten pat įsikūręs restoranas „Le Metier“ jau tapo regiono traukos vieta, o prie nuosavo ežero turėtų iškilti ir pirmasis šeimos namas.

Plačiai atvertos durys

Tris valandas dardėjusios traukiniu išlipame La Sutereno mieste pačioje Prancūzijos širdyje. Dar reikės pusantros valandos važiuoti mašina iki Krezo regione įsikūrusio Valjerės miestelio. Neringa mūsų laukia traukinių stotyje – aukšta šviesiaplaukė, juoda ilga trikotažinė suknelė su skeltuku, patogūs įsispiriami batai. „Pavargote nuo kelionės, paryžietės?“

– klausia ji šiek tiek ironiškai, bet švelniai šyptelėdama. Nuo besivyniojančių aplink kalvas keliukų man stoja širdis, bet spėju pasigėrėti prieš akis atsiveriančiu peizažu: ryškiai žalia žolė, medžiai, pievose besiganančios karvės, arkliai, avys. Jokių namų – tai vienas mažiausiai apgyvendintų Prancūzijos regionų. „Žmonės įsimyli šį regioną arba jo nekenčia, – sako Neringa. – Tai atšiauri provincija, glūduma – čia nenuvažiuosi, kaip Normandijoje, per porą valandų iki jūros. Čia nėra Žydrojo kranto pompastikos. Žmonės užsidarę, neatviri. Užtrunka šią vietą prisijaukinti“.

Neringos kalbėjimo maniera ypatinga, įtraukianti, intymi. Ji sugeba sukurti įspūdį, kad mes senos pažįstamos ar net bendramintės. Puikiai įsivaizduoju ją suburiančią žmones, įkvepiančią pro-

jektams, gyvenimo nuotykiams. Jos nuotaika permaininga kaip gamta: akimirką patyli, paliūdi, čia pat prajunka, užlieja žodžių srautu. Ji atvira, tikra. „Mano temperamentas toks, kaip ir šitas regionas: priimi jį arba ne, – sako Neringa. – Man niekada nebuvo įdomūs sociumo žaidimai, vardai ir titulai, netikri santykiai. Mano miestelyje tai neįdomu. Todėl man čia patinka“.

Dėl tos pačios priežasties Valjerę prieš keturiasdešimt metų prisijaukino Neringos uošviai – garsūs vardai kino pasaulyje. Nathano tėtis Claude’as Milleris buvo žymus, apdovanojimų pelnęs prancūzų kino režisierius, o mama Annie Miller – prodiuserė, scenaristė ir rašytoja. Jie kartu sukūrė filmą „L’Affrontée“ (liet. „Begėdė“), kuriame pasaulis pirmą kartą atrado aktorę Charlotte Gainsbourg, o Claude’as tuomet buvo nominuotas „César“ apdovanojimui už režisūrą. „Mano uošviams patiko, kad miestelis įsikūręs toli nuo Paryžiaus triukšmo, žmonių, kurie galėtų juos atpažinti, kur nors kviestis, įkyrėti, – pasakoja Neringa. – Jie tiesiog norėjo dirbti, kurti. Tiesa, pamažu aplink juos namus įsigijo keli draugai iš kino pasaulio, tačiau jų nebu-

Tekstas: Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre Nuotraukos: Dovilė Babravičiūtė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Prancūzijos

vo daug.“ Nathanas su tėvais visas vasaras leisdavo Krezo regione, o vėliau į šiuos namus atsivežė ir Neringą. „Supratau, kodėl jo litvakui seneliui Leonui, kilusiam iš Varnių, šis kraštas priminė Lietuvą: stiprus žmonių charakteris, atšiauroka gamta, – sako Neringa. – Nebesinorėjo sugrįžti į dulkėtą, mažaerdvį, abejingą Paryžių.“

Nuo stebėtojų iki dalyvių

Siauroje nedidelio, tipiško Prancūzijos miestelio (bažnyčia, merijos pastatas, kepyklėlė, mėsinė, šokoladinė) gatvėje Neringa pasistato mašiną ir moja mums užeiti į didelį kiemą. Kiek akys užmato, ant plonakojų, išsiraičiusių formų stalų, staliukų, ant grindinio, palangių, žolės pridėta daiktų: senoviniai, išpūtę pilvus laikrodžiai, įmantrios vazos, dulkėtos lėkštės su monogramomis ir graviruotos vyno taurės, įvairūs seni įrankiai – kam visa tai priklausė? Pilkšvas akmeninis namas raudonų čerpių stogu ir giedro dangaus mėlio langinėmis, jame įsikūrusi parduotuvė bei restoranas. Iš stambių akmenų sulipdyta lauko virtuvė ir krosnis, kurioje kepama duona. Virtuvėje darbuojasi Nathanas – aukštas, garbanotais šviesiais plaukais, susikaupęs, orus. Jis meistriškai maišo marinatą ir salotas. Kieme pastatyti staliukai restorano svečiams, tyliai šniokščia fontanas, laksto du tamsūs šunys – šeimininkų Tenesis, barmeno Alfa, ir juodai balta katė Nui. Oras minkštas, šiltas, bet įsielektrinęs – ar tik nebus lietaus?

Neringai tai – jos antrieji namai. Šiltai apkabina vyrą, pakšteli į žandą paaugliui kaimynų sūnui Dylanui, berniukui iš sudėtingos šeimos, kuriam ši vieta ir jos šeimininkai – tarsi langas į kitokį pasaulį. Jis padeda tvarkytis restorane. „Pristatau Hugo, geriausią picų kepėją“, – Neringa plekšnoja per petį jaunam, išvaizdžiam vaikinui. Gaivių gėrimų atneša Xavieris, tvirto sudėjimo vyras. Neapleidžia vienos didelės šeimos jausmas, ją čia su meile subūrė naujieji vietos šeimininkai.

Neringos ir Nathano šeima Valjerėje gyvena jau metus. Viską, kas jiems nutiko, Neringa vadina likimu. Buvusi kaunietė, vėliau paryžietė ji dirbo prestižiniuose Paryžiaus „Sotheby’s“ ir „Drouot“ aukcionų namuose, sukosi tarp garsių meno pardavėjų ir kolekcininkų. Nathanas rašė scenarijus, derėjosi su prodiuseriais dėl būsimų filmų. Jie gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, turėjo gražų namą priemiestyje, pavasarį važiuodavo į Kanų kino festivalį – ko dar galėtų trūkti? „Abu tuo pačiu metu pajutome gilė-

jančią tuštumą, kurios nebesugebėjome užpildyti, – pasakoja Neringa. – Po devynerių metų Paryžius man pradėjo atrodyti abejingas, netikras, o mūsų gyvenimas – beprasmis. Mes gyvenome keista viltimi, kad tuoj kažkas nutiks, o nieko nenutiko. Jautėmės tapę stebėtojais, nebe dalyviais.“

Kartą vieną šiltą vėlyvo rudens savaitgalį kaimo name Neringai kilo mintis jame pasilikti, nebegrįžti į didmiestį. Ji žiūrėjo į dangų, į medžius, į ežerą. Jautėsi rami, patenkinta, pasitikinti savimi – kodėl taip negalėtų būti kasdien? „Vyras pyktelėjo, kad negalime keltis į naują vietą be konkretaus projekto, veiklos, iš kurios pragyvensime, – pasakoja ji. – Bet aš buvau tikra, kad tereikia ryžtis, o veikla pati mus susiras.“ Per vakarienę jų name miestelio meras prasitarė apie restorano projektą centrinėje aikštėje – tereikėjo laimėti konkursą ir raktai tavo! „Ir pradžių lyg netikėjome tokiu projektu, bet nejučia įsitraukėme: pradėjome kurti pasiūlymus, kokia tai galėtų būti vieta. Žinojome, kad mokame suburti įvairiausius žmones, pavaišinti paprasta, skania vakariene, pasikalbėti apie gyvenimą, meną, įkvėpti“, –vardija Neringa. Tačiau merija visgi nusprendė, kad restoranas turėtų būti tradicinis, su trijų patiekalų meniu ir tiek. „Suskaudo širdį, kad restoranas mums neatiteks, nes jau buvome užsikabinę už tokios minties. Turėjome surasti kitų būdų padaryti tai, apie ką įsisvajojome“, – sako moteris.

Paryžiuje gimė poros pirmoji dukra Daphné, o tada prasidėjo pandemija, buvo paskelbtas karantinas, Paryžiaus erdvė dar labiau susiaurėjo, dusino. Tuo pačiu metu pora išgirdo apie Valjerėje parduodamą sendaikčių parduotuvę – ryškų akmeninį XIX amžiaus namą miestelio centre, kurio paskirtis, kiek atsimena vietiniai, visada buvo komercinė. Aplinkybės liūdnos – senasis namo savininkas nusižudė. „Thierry buvo to miesto siela, žmogus-institucija, –kalba Neringa. – Kaip prisijaukinti vietą, kurią kūrė toks ypatingas žmogus? Pavadinimą pakeisti juk nepakanka.“ Neringa pamena pirmąjį įspūdį, kai apsilankė parduotuvėje: ji, minimalistė, neprisirišusi prie daiktų, staiga išvydo jų šitokią gausybę. „Sakiau Nathanui, kad vargšas tas žmogus, kuriam vieną dieną teks tai sutvarkyti“, – juokiasi ji.

Nathanas įtikino Neringą, kad tai jų galimybė pakeisti savo gyvenimą. „Jis nusprendė kol kas padėti tašką kino karjeroje ir iš peties imtis kitos svajonės, – sako Neringa. – Restauratorius juk yra šiek tiek režisierius. Jis turi viską matyti, suvaldyti, būti itin disciplinuotas.“ O maistas? „Nathanas mėgsta

gaminti, išmoko iš mamos ir močiutės, – pasakoja Neringa. – Mūsų maistas paprastas, naminis: kas nors iš mėsos, nes ja garsus regionas, tada salotos, troškiniai. Hugo ruošia picas, kurias gyrė net italų turistai.“ Neringa yra restorano ir parduotuvės siela. „Prižiūriu salę, prisėdu prie žmonių pasikalbėti. Man svarbu, kad visi – ar garsus kino aktorius, ar duonos kepėja – jaustųsi čia laukiami, įdomūs“, –sako ji.

Sunkiausia buvo įtikinti miestelėnus, kad jų pamėgta parduotuvė ir restoranas netaps eiline buvusių paryžiečių užgaida ir nevirs vakarėlių su garsenybėmis vieta. „Reikėjo suvokti, kad ši vieta nėra tik apie mus, ja turi patikėti ir kiti, todėl privalome būti dėmesingi ir atsargūs su vietiniais žmonėmis“, – pasakoja ji. Iš pradžių planavusi atsisakyti sendaikčių verslo, vis tik nusprendė jį palikti – jis tarsi buvo įsirašęs į šios vietos DNR. „Sendaikčių parduotuvės yra svarbi Prancūzijos miestelių kultūros dalis. Jie didžiuojasi savo praeitimi, daiktais, kurie pasakoja istorijas, turi savo dvasią. Sendaikčių mugėse staliukus pasistato ir pasiturintys žmonės – jiems svarbu, kad daiktas, kurio jiems nebereikia, tęstų savo gyvenimą, – kalba ji. – Tokia ir mano filosofija. Kam pirkti naują daiktą, jei yra dar geras senas, su įdomia istorija?“

Gyvi daiktai

Praveriame sunkias, laiko nubrūžintas juodas medines namo duris ir patenkame į vidų. Jausmas tarsi atsidūrus istorinio kino filmo, kurio veiksmas vyksta praėjusio šimtmečio pradžioje, filmavimo aikštelėje. Laikas čia išsyk sustingsta, švelni prieblanda ramina, per kambarį plaukia Cat Stevens muzikos garsai. Štai senas, girgždantis medinis baras, kabo sunkūs senoviniai šviestuvai. Apvalūs mediniai stalai, raudonu gobelenu mušti foteliai. Kur tik akys užmato, visur daiktai: stiklo karoliukai krištolinėje salotinėje, dulkėtos taurės, senos racijos, degtukų dėžutės, mašinyčių modeliai, nuo laiko patamsėję veidrodžiai, rausvi, kiek apšepę, bet vis dar puikiai atrodantys lempų gaubtai.

Neringa nuo stalo nukelia XIX amžiaus stiklinį varpo formos šiltnamį rožei. Pasakoja apie seną to paties amžiaus klasikinį bretonišką bufetą, XVIII amžiaus kalvę, švelniai pirštais perbėga per stiklinę vynuogių kekę, menančią svajingąjį ketvirtąjį dešimtmetį, iš kartono dėžės ištraukia juodą cilindrą. Pakeliu akis – ant lubų sijų sukabinti diržai, ranki-

nės, pritvirtintos medinės kopėčios, o šalia – šiuolaikinis projektorius rodyti filmams, regbio arba futbolo varžyboms.

Sėdame už stalo prie lango – tai vieta, kur Neringa mėgsta dirbti kompiuteriu. Rodo vietą, kur stovėjo milžiniškas medinis stalas, prie kurio galima buvo ne tik dirbti, valgyti, bet ir ištiesti drobes, – jo ilgisi. Jai patinka industriniai metaliniai namo langų rėmai, primenantys Londono, kuriame ji mokėsi, gamyklas. „Mane traukia XX amžius, – juokiasi moteris. – Penktas, šeštas jo dešimtmetis. Išgrynintos geometrinės linijos, apvalūs kampai, Jacksono Pollocko stiliaus abstrakcijos. Visa tai bus mano būsimuose namuose ant ežero kranto.“ Pirštu parodo į odinį raudoną aštunto dešimtmečio fotelį juodomis atkaltėmis – šitą irgi pasiimtų į būsimus namus. Antrame namo aukšte – senos afišos, graviūros, lempos; trečiame – drabužiai, vaikų knygos, žaislai, patalynė. Neringa čia tvarkosi pamažu. Jaukinasi vietą, liečia, išjaučia daiktus. „Kartą ploviau lėkštutę ir suvokiau, kad ji išpiešta rankomis, – sako ji. – Net kvapą užgniaužė iš laimės. Patyrinėjau pagaminimo datą. Pasijutau kaip mažame „Drouot“, kur yra visko. Tik piniginė vertė man nesvarbi – gal dėl to buvau prasta meno pardavėja?“ Lėkštutė tęsia savo gyvenimą laimingoje šeimoje, o Neringa vėl atsiraitoja rankoves. Pastumia vieną baldą, pakabina kitokią graviūrą, ištraukia iš krūvos nuostabią krištolinę pašėlusių formų vazą iš praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio, kurią suderina su jaukia, kičine vazele. „Gal ir norėčiau čia pridėti hipsterių pamėgtų, dizainerių sukurtų daiktų, atitaikyti formas ar spalvas, sugalvoti kokį šaunų konceptą, bet šitoje erdvėje tai neveiktų, – sako ji. – Ji tikra tokia, kokia yra.“

Ir ši erdvė reikalauja dėmesio. Tik pamiršti kokį kampą – jis apauga keistais daiktais, nebeskamba.

„Gimsta intymus ryšys su daiktais, jiems, it gyviems organizmams, reikia dėmesio: paglostyti, pavalyti, perstatyti“, – sako ji. Neringa juokiasi, kad Nathanas ypač prisideda prie daiktų judėjimo. „Nueina pas kokį kaimyną malkų, o grįžta su vintažine afiša“, – pasakoja.

Nathanas prideda, o ji nuima – taip jiedu ir sukasi. Ne visada lengva, bet pora stengiasi įsiklausyti vienas į kitą. Kurti kartu.

Lėtas gyvenimas

Kitą rytą iš jaukios Millerių sodybos pavažiuojame iki tykaus, romaus ežero. Jo užtvanka ir yra kelias

Ji nesibaimina etiketės „provincialė“, nes nebemano, kad gyvenamoji vieta ir darbas apibrėžia žmogų.

– rodos, kad mašina slysta vandens paviršiumi. „Nathano tėvai pasirinko namą, kuriame dabar gyvename ir kartais gyvena vyro mama, tik dėl to, kad jis taip arti šio ežero“, – pasakoja Neringa. Taip sutapo, kad vienu metu jiedu su vyru, turėdami šiek tiek santaupų, sužinojo, kad ežeras parduodamas. „Tikrai niekada nebūčiau sugalvojusi pirkti ežero, bet Nathanas pasakė: „Pažiūrėk į jį, į jo aplinką ir pagalvok, kas būtų, jei kas nors šį grožį sudarkytų, užstatytų namais“, – prisimena moteris. – Kartais reikia pirkti tam, kad išsaugotum gamtą.“

Būsimas poros namas turėtų būti pasislėpęs čia pat, miškelyje ant kalvos. „Kartą pravažiuodama pamačiau ant kalvos priešais ežerą stirniuką, – pasakoja Neringa. – Mano senelis Kretingos kaime turėjo prisijaukinęs stirnų. Man tai buvo ženklas. Grįžimas į save. Į savo vaikystės kaimą, į Lietuvą.“ Prie ežero kartais ateina atsigerti arkliai. „Mano dukra kiekvieną dieną sveikinasi su arkliais, karvėmis, avimis – tai jos pasaulis, – sako Neringa. – Jaukiai it namuose čia jaučiasi ir Nathano vaikai.“ Po Paryžiaus ritmo provincija suteikia visišką laisvę gyventi taip, kaip išeina, net į darželį ateiti tada, kai gali. „Kai nedirbu, esu tik su Daphné, nekabu ant telefono, netvarkau neatidėliotinų reikalų, – kalba Neringa. – Turime marias laiko stebėti sraigę ar ruošti morkytes triušiukams, kuriuos laiko kaimynas. Čia viskas paprasta. Čia kalbiesi su kaimynu valandų valandas. Čia keliskart per savaitę prie tavo durų laukia rūpestingo kepėjo palikta dar šilta bagetė ir kruasanai.“

Ko Neringa ilgisi iš Paryžiaus? „Ilgiuosi saulėtų terasų ir miesto dvasios, muziejų“, – sako. Ji nesibaimina etiketės „provincialė“, nes nebemano, kad gyvenamoji vieta ir darbas apibrėžia žmogų. „Mano gyvenimo posūkis buvo netikėtas mano tėvams, nes ilgai mokiausi tam, kad patekčiau į prestižines, gar-

sias galerijas, aukcionų namus, – kalba ji. – Jiems keista, kad galėjau palikti Paryžių.“ Neringa tikisi Paryžiaus patirtis pritaikyti čia. „2021-ųjų vasarą kartu su kino režisieriumi iš Paryžiaus Charlesu Nemesu sugalvojome projektą – senų miesto žmonių portretai, – pasakoja ji. – Aš organizavau, jis fotografavo. Į parodą susirinko tiek žmonių, kad buvo sunku kieme apsisukti.“ Dėmesio sulaukė ir skaitymai, organizuoti su netoliese esančio Obiusono miesto nacionaliniu teatru.

Pietų metas, į kiemelį pamažu renkasi žmonės. Iš gretimo namo, turinčio įspūdingo dydžio sodą, ateina olandas Gertas, neseniai čia persikraustęs su žmona. Netoliese gyvena stilinga, ekstravagantiška britų pora. Regionas lėtai, bet keičiasi, ir Millerių pora yra neatsiejama tos kaitos dalis. „Turiu draugę Odilę, jai tiek pat metų, kiek ir mano mamai, – pasakoja Neringa. – Kai mirė jos beveik šimtametė mama, šios vietos siela, Odilė su seserimis užėjo į restoraną vakarienės, nenorėjo likti namuose. Po kelių valandų mūsų restorane susirinko visas miestelis. Mes verkėme, kalbėjomės, dainavome dainas.“ Sunkiai užsieniečius priimantys vietiniai pamilo „Le Metier“, tai tapo vieta „pas Neringą ir Nathaną“. „Jiems svarbiau, kokia esu, o ne iš kur, – pasakoja ji. – Nors lietuviškus produktus irgi pamėgo: mama atsiunčia kumpio, šamo, degtinės, o Nathanas pavaišina svečius.“ Kartais, kol kas labai atsargiai, abu pasikalba, kad norėtų pagyventi Lietuvoje. „Nathanas rytais vis dažniau papasakoja apie naują scenarijų, kurį rašo, pasitaria dėl siužeto vingio, – sako ji. – Būtų gera, jei išsipildytų svajonė tą filmą sukurti Lietuvoje. Norėčiau, net jei ir trumpam, sugrįžti namo.“

Kol kas jų namai čia, čia pasaulis, kurį jie kuria, kuriuo tiki. Ir žmonės pas juos ateina. Į jų namus norisi sugrįžti.

Atsisukti į kūną

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Rokas Bakstys, judesio lavinimo mokytojas ir banglenčių sporto treneris, žmogaus kūną lygina su namais. Tačiau daugelis mūsų pamiršta, kad kūnas, skirtingai negu būstas, yra vienas visam gyvenimui. Rokas, pasirinkęs aktyvų gyvenimo būdą, dalijasi mintimis, kaip keliauti link sąmoningo ryšio su savo kūnu, susidraugauti su judėjimu, tinkamai ilsėtis. Ir priduria – geriausia pradėti neatidėliojant, tačiau rezultatų siekti palengva.

– Rokai, viena iš tavo judesio treniruotėse naudojamų praktikų yra virvės sukimas. Kaip atradai šią, dar ne tokią populiarią, sportinę veiklą?

– Keliaudamas daug mokiausi iš viso pasaulio sporto specialistų. Kiekvieną mėnesį turėdavau skirtingą trenerį, su kuriuo giliai nagrinėdavome vieną sporto sritį. Išbandęs įvairias praktikas pastebėjau, kad tam tikri dalykai vienu ar kitu principu pasikartoja. Pajutau, kokie judesiai man labiausiai patinka. Besimokant manipuliuoti minkštu kung fu ginklu – grandininiu botagu (angl. chain whip) –treneris užsiminė, jog man turėtų patikti ir virvės. Tad vos tik grįžęs į Lietuvą išmokau atlikti virvės manipuliavimo judesius su šokdyne. Iš karto įtraukė!

– Nuo ko pradedi mokyti manipuliuoti virve?

– Virvė yra paprastas, bet universalus treniravimosi įrankis. Su keliais gana paprastais virvės pratimais treniruojami trys pagrindiniai žmogaus judesio modeliai: žingsnis, mostas ir metimas. Vėliau šie judesiai kombinuojami, taip pereinant iš vieno veiksmo į kitą.

– Ar tiesa, jog virvės sukimas padeda stiprinti ne tik kūną, bet kartu lavina ir smegenis?

– Kadangi virvė neturi jokių guolių, ji tarytum sujungia kairę kūno pusę su dešine. Kairysis mūsų smegenų pusrutulis valdo dešinę kūno pusę, o dešinysis – kairę. Rankos, laikančios virvę, susijungia su smegenimis it vaikystėje žaidžiant su dviem laidu sujungtomis skardinėmis, kai garsas keliaudavo iš vienos pusės į kitą.

– Kaip šis rankų ir smegenų susijungimas treniruojantis su virve veikia praktiškai?

– Kaip judini kūną, taip juda ir virvė. Jeigu darysi nesąmones, virvė apie tai informuos grįžtamuoju ryšiu realiu laiku, visai kaip treneris. Virvė reaguoja į kiekvieną judesį, todėl judant nenašiai ji gali susipinti, liestis prie kūno, trenkti per kojas, skleisti specifinį nemalonų garsą. Bet jeigu niekur nesuklysi, tuomet judėsi efektyviai, taupysi kūno energiją, išnaudosi visas raumenų grupes ir sąnarius maždaug vienoda apkrova. Žinoma, galima treniruoti ir tik tam tikrą kūno dalį, priklausomai nuo savo tikslų.

– Kita tavo aistra – banglenčių sportas. Rudenį laimėjai Lietuvos banglenčių čempiono titulą, taip pat dirbi treneriu. Kaip apibūdintum gerą treniruotę?

– Ar treniruotė bus gera, priklauso nuo išsikeltų tikslų. Banglenčių sporte treniruočių aikštelė yra jūra ir vandenynas. Kartais nėra tokių bangų, kokių norėtųsi, ir negali nieko dėl to padaryti. Planuoji treniruotis čiuožti vamzdžio formos bangoje, o atėjęs pamatai, kad bangos atviros. Norisi patobulinti čiuožimą dešininėmis bangomis, tačiau tą dieną banguoja į kairę. Kartais bangų gali iš viso nebūti – tuomet galima dėmesį skirti yrimuisi. Treniruojantis tikslas ne visada turi būti pagauti ir išpiešti bangą. Kaip ir, pavyzdžiui, žaidžiant futbolą – ne visada treniruojiesi vien tik įspirti įvartį, nes žaidimas susideda iš galybės kitų veiksmų.

– Esi skrodęs bangas beveik visuose žemynuose. Kuriame pasaulio krašte bangos užkariavo tavo širdį?

– Banglenčių sporte įprastai daug dėmesio skiriama bangos dydžiui. Taip, retkarčiais smagu didelės bangos, suteikiančios adrenalino, tačiau man svarbiau ir gražiau, kai bangose gražiai atliekama technika: kas yra išpiešiama, kaip išnaudojamas bangos veidas, kokie posūkiai daromi. Tokias bangas pastaruoju metu gaudžiau Tenerifėje.

Bangos man patiko ir Japonijoje. Ten vandenyje tvyro nuostabi energija, saugumas, jauti, jog visi susirinko gerai praleisti laiką. Japonų gerumas ir banglenčių kultūra yra sunkiai suvokiami Vakarų pasauliui. Ypač lyginant su ispanakalbėmis šalimis, kuriose stipriai

jaučiasi konkurencija, stresas, ego, mačistinė kultūra.

Lietuvoje irgi būna gražių bangų. Ten, kur yra banga, ten ir galima ją skrosti! Aišku, turi būti bent kiek dydžio, jėgos, o prisidėjus puikiam orui ir susikuria geriausios bangos prisiminimai.

– Saulė, vanduo, geras laikas – tai viena banglenčių sporto pusė. Neabejoju, jog yra ir kita. Kokia ji?

– Yra daug fizinio darbo, tenka aukoti laiką su draugais ir šeima. Daug laiko praleidi vienas. Laukiant bangų jūroje – aplink ramybė, susikaupimas, aplinkos stebėjimas – atrodo, viskas vyksta lėtai. Atėjus bangai, staiga viskas pagreitėja.

Visada stengiuosi kuo geriau jausti save. Vienodai svarbūs yra fizinis pasiruošimas ir kokybiškas poilsis. Banglenčių sporte gana lengva patirti traumą, ypač – pavargus.

– O kas tau yra poilsis?

– Poilsis man – tai aktyvi praktika. Žiūrėti televizorių nėra poilsis. (Juokiasi.) Tai gali būti mažo intensyvumo, lėtos, lengvos treniruotės – mankštos, meditatyvios praktikos, atsigavimo treniruotės. Pasivaikščiojimai, masažai irgi gali padėti kūnui atsigauti. Svarbu įdėti nedaug pastangų ir nesudeginti per daug kalorijų, tada maistas padės atsigauti, o ne užpildys energijos trūkumą.

O gulėti ir žiūrėti į ekraną juk irgi vargina. Be to, dažniausiai gulime netaisyklingoje pozoje. Vis dėlto nenoriu tų ekranų demonizuoti, juk ir jie jau tapo mūsų laikmečio kultūros dalimi, tam tikru įrankiu pamatyti ir suprasti, kas vyksta pasaulyje. Visur svarbu saikas ir balansas.

– Kokia yra tavo sporto filosofija?

– Judėjimas turėtų būti lygiai tiek pat svarbu, kaip išsivalyti dantis. Jeigu norime sveikų dantų – valome juos kasdien. Dar, tikriausiai, ir profilaktiškai pas odontologą apsilankome. Su judesiu irgi tas pats, tai turi būti kasdienė praktika.

Geriausia yra pradėti rytą nuo judesio. Kaip jausimės dieną, priklauso nuo to, ar ryte išjudinome savo kūną. Mes miegame įvairiose pozicijose, o dienas kartais praleidžiame vienoje pozoje. Būna, kad aštuonias valandas išvis nepajudame iš vietos. Paprasčiausias pasirąžymas, sąnarių išjudinimas jau gali pastatyti į kitokią laikyseną, su kuria eisi per dieną.

Rimtose treniruotėse svarbu kūno nenualinti, juk ir su automobiliu važiuojame efektyviai, optimaliu greičiu, kad nesudegintume per daug kuro.

– Ką įvardytum kaip savo gyvenimo variklį?

– Įpročius. Jeigu nori ką nors pasiekti, turi išsikelti bent mažiausią tikslą ir paversti jį įpročiu. Pavyzdžiui, kasdien padaryti vieną atsispaudimą. Galbūt po vieno padarysi ir antrą, o gal net penkis, bet iš esmės tereikia padaryti tą pirmąjį. Visko būna, kartais net ir tą vieną atsispaudimą praleidi, bet kita taisyklė, papildanti pirmą, –niekada nepraleisti du kartus iš eilės. Jeigu darai atsispaudimus kas antrą dieną, vieną dieną yra progresas, kitą – regresas. Taip išlieki lygiame taške. Jeigu dvi dienas padarai, o vieną praleidi, vis tiek esi vienu laipteliu aukščiau. Dažnai tikslui pasiekti tereikia kelių dienos minučių, kurios bėgant metams pavirsta norimu rezultatu.

– Esi minėjęs, jog viena iš šiuolaikinių žmonių problemų yra kūno nejutimas, kontrolės ir koordinacijos stoka. Ironiška, kad taip prastai pažįstame kūną, kuriame praleidžiame visą gyvenimą. Kaip manai, kas tam daro įtaką? Kodėl žmogus praranda sąmoningą ryšį su savo kūnu?

– Daug žmonių gyvena išorėje. Dažniausiai mes viską galime pajusti iš anksto, pavyzdžiui, artėjančią ligą. Bet vedami išorinių stimulų skubame iš vienos veiklos į kitą ir nesustojame pamėginti suprasti, kaip iš tikrųjų jaučiamės.

Turiu tą profesinę ligą – man skausminga matyti, kaip dauguma žmonių vaikšto. Įprastai nejuntame savo kojų, ypač pėdų, labiausiai nutolusių nuo smegenų. O būtent nuo pėdų prasideda mūsų laikysena. Kiek žmonių gali atskirai pajudinti mažąjį kojos pirštelį? Tikriausiai tik vienetai, nors tai nėra sudėtinga. Įsivaizduok, jeigu netaisyklingai žengiame, o per dieną nueiname dešimt tūkstančių žingsnių – tiek žingsnių pakaks užsiprogramuoti netaisyklingą laikyseną, prastą koordinaciją, o tai jau gali lemti traumas. Vis girdžiu: ,,aš negalėčiau mokytis manipuliuoti virve, nes mano kūnas nekoordinuotas“. Būtent dėl to tau ir reikėtų pradėti mokytis!

Mūsų kūnas yra mūsų namai, turime jį vieną ir nenuomojamą. Galima kažkiek jį susitvarkyti, pasikeisti kokį sąnarį, bet čia lyg namuose persistatyti sieną – bus reikalų. Daugelio iš mūsų kūnai, mūsų namai, kuriuose gyvename, yra apleisti, dulkėtais kampais. Keli daiktai nejudinti jau dešimtis metų, kaip ir kai kurios mūsų kūno dalys, ilgą laiką nemačiusios dėmesio. Jeigu vizualiai įsivaizduotume kūną pagal tai, kiek dėmesio skiriame skirtingoms dalims, – turime masyvias rankas, ypač plaštakas, didelę galvą ir mažytį likusį kūnelį.

– Tai kaip savo kūną pajusti?

– Atsistoti ir pastovėti bent penkias minutes nejudant. Jeigu pavyks išstovėti dešimt minučių – valio! Tai nėra sunku, nereikia nieko daryti – tik stovėti. Tokia praktika atskleis, kaip junti skirtingas kūno dalis ir kaip gerai valdai protą. O gal protas valdo tave? Mūsų smegenys visą laiką reikalauja dėmesio ir reaguoja į greituosius impulsus – tą panižo, tą skauda.

– Ką patartum norintiems į kasdienybę įtraukti daugiau fizinio aktyvumo, net jeigu sportas nėra prie širdies?

– Rekomenduočiau bandyti daug skirtingų praktikų, taip atrasti sau įdomią. Jeigu nepatinka tenisas, galbūt patiks važiuoti dviračiu, irkluoti valtį, išbandyti riedučius, taiči, o gal bus smagiausia šokti?

Pradėti nuo trumpų treniruočių ir nebijoti jų keisti. Keisti ne tik sportinę veiklą, bet ir išbandyti skirtingus trenerius ar naujas erdves.

Taip pat pažvelgti šiek tiek iš toliau ir pagalvoti, kokios mūsų intencijos ne tik sporte, bet ir gyvenime? Asmeniškai aš noriu judėti dėl savo ateities, vaikų, kai kada nors jų turėsiu, – noriu būti aktyvus ir gerai su jais leisti laiką. Aktyvumas mane veža. Ką prisimename pagalvoję apie savo gyvenimą? Svarbiausi prisiminimai dažniausiai susikuria, kai veikiame ką nors sunkaus ir nekomfortiško.

– Tarp naujamečių pažadų įprastai dominuoja sportas, disciplina. Smalsu, ką ateinantiems metams pasižada sporto treneris. Ar turi šią tradiciją?

– Jei noriu ką nors pradėti, pradedu ir darau dabar, o ne pagal tam tikrą paskirtą datą. Pavyzdžiui, penktadienio vakarą sugalvojęs pradėti mokytis ispanų kalbos, pasiplanuosiu, kada dienoje turiu tam laiko, ir pradėsiu mokytis. Kitas aspektas – aš sau nekeliu tikslų kardinaliai keisti gyvenimą, nes žinau, kad tai be galo sudėtinga. Visada galima pagalvoti apie didelius norus, bet kelią link to reikia susidėlioti po truputį. Visko iš karto nebūna. Iš karto tu gali pradėti tik veikti, tačiau rezultatams visuomet prireiks laiko.

Dažnai tikslui pasiekti

tereikia kelių dienos minučių, kurios bėgant metams pavirsta norimu rezultatu.

6 skanios kryptys, kur šiemet keliauti dėl maisto

Tekstas: Agnė Kalinkaitė, Instagram: @agne_kalinkaite

Nuotraukos: Orijus Gasanovas

Kodėl šiandien vis dažniau keliaujame vien tam, kad... pavalgytume? Galbūt dėl to, kad paplūdimių ir kalnų vaizdai greitai atsibosta, o štai restoranų naujienos – neišsenkantis instagramo turinio šaltinis? O gal dėl to, kad kulinariniai malonumai –vienintelė autentiška patirtis sparčiai vienodėjančiame turizmo sektoriuje?

Kaip ten bebūtų, prognozuojama, kad per ateinančius ketverius metus gastroturizmas ūgtels beveik 20 procentų. Šią augančią nišą atranda vis daugiau pasaulio krypčių, bandydamos įšokti į sparčiai įsibėgėjantį gastroturizmo traukinį. Gatvės maisto rojus, „Michelin“ restoranų meka, kavos snobų etalonas – regis, kad kiekvienas

miestas klijuoja sau skirtingą gurmanišką etiketę, tikėdamasis sulaukti kuo daugiau turistų, pasiruošusių tuštinti savo pinigines dėl gardžių kulinarinių patirčių.

Tačiau nuo to mums, maisto mylėtojams, gyvenimas tik prašviesėjo – kulinarinės mokyklos, maisto festivaliai, ekskursijos vynuogynuose, gatvės maisto turai, restoranų degustacijų maratonai... Šis sąrašas galėtų tęstis amžinai.

Tad kaip iš tokios gausybės išsirinkti kryptis, kur šiemet keliauti dėl maisto? Kokios šalys ir miestai labiausiai trauks ragautojų akį ir liežuvį?

Apie tai šiandien pasakoja žurnalistas, aistringas keliautojas ir maisto mylėtojas Orijus Gasanovas.

DUBAJUS. PRABANGIŲ RESTORANŲ IR BRANČO MĖGĖJAMS

Visai neseniai „The New York Times“ suskaičiavo, kad restoranų skaičiumi vienam žmogui Dubajus aplenkė net Niujorką. Pernai metų pabaigoje vykusiuose kulinarijos apdovanojimuose Dubajus triumfavo kaip „geriausias kulinarijos centras pasaulyje“.

„Šiandien Dubajus žengia koja kojon su tokiomis gastronominėmis kryptimis kaip Paryžius, Singapūras ar Londonas. Nenuostabu, kad visi geriausi restoranai kuriasi būtent čia.

Todėl Dubajus galėtų būti puiki kryptis savaitgalio kelionei, kur visas dienagalėtum daugiau nieko neveikti, tik valgyti“, – siūlo Orijus.

Ką ragauti? Dubajuje maisto mylėtojai tiesiog išprotėję dėl vėlyvųjų pusryčių. Tačiau čia brančas yra kur kas daugiau nei lėkštė Benedikto kiaušinių, kokią esame įpratę matyti Lietuvoje. Čia vėlyvieji pusryčiai – tikrų tikriausia fiesta. Ją papildo ir muzikiniai pasirodymai, ir tematiniai šou, o kur dar laisvai tekantys burbuliukai... Viena populiariausių vietų tokiai ištaigingai maisto šventei – „Bubbalicious“. Tai švediško stalo principu veikiantys vėlyvieji pusryčiai, kur trys didžiuliai

restoranai po vienu stogu serviruoja šimtus geriausių patiekalų ir įmantriausių gėrimų.

Kada keliauti? Dubajus įprastai traukia šilumos pasiilgusius lietuvaičius, tačiau jeigu norite kitokios šio miesto patirties, keliaukite į Dubajų vėlyvą pavasarį, kai čia vyksta didžiulis maisto festivalis (angl. Dubai Food Festival, DFF). Šiemet festivalis mini dešimties metų gimtadienį, todėl įvairūs kulinariniai renginiai prasidės dar balandžio 21 d. ir tęsis iki gegužės 7 d. Festivalio metu laukiama didžiulės gastronominės programos, kurioje dalyvaus žymiausi šalies restoranai, garsiausi šefai ir bus siūlomos netikėtos gastronominės pramogos.

Nors Peru kulinarinės patirtys nustebins bet kokiu metų laiku, atkeliavę čia rugsėjį galite pakliūti į tikrą maisto fiestą.

LIMA, PERU. EGZOTIKOS IR NAUJŲ SKONIŲ IŠTROŠKUSIEMS

Šių metų „Lonely Planet“ gurmaniškų kelionių gido viršūnėje – Peru sostinė Lima, kur 2023 m. rekomenduojama keliauti dėl gardžiausių maisto patirčių pasaulyje. Prieš keletą metų čia viešėjęs Orijus neslepia, kad Lima – tai tikras gastronominio turizmo rojus, kur bent kartą gyvenime turėtų nukeliauti kiekvienas save gerbiantis maisto mylėtojas.

„Peru virtuvėje galima rasti visko – nuo populiaraus gatvės maisto, kaip papa a la huancaina (virtos bulvės, padengtos sūrio padažu), iki avangardinės virtuvės, kurios

priešakyje – geriausių pasaulyje titulus besimatuojantys „Central“, „Maido“ ir „Astrid & Gaston“ restoranai“, – sako keliautojas.

Ką ragauti? Peru virtuvė lietuviams turėtų patikti ir dar dėl vieno elemento – bulvių. „Iš 5000 pasaulyje egzistuojančių bulvių veislių daugiau kaip pusė yra kilę arba auginama Peru. Perujiečiai bulves galėtų valgyti pusryčiams, pietums, vakarinei ir desertui. Jų aistra bulvėms tokia stipri, kad čia bulvės turi savo nacionalinę dieną – gegužės 30ąją“, – pasakoja keliautojas.

Tačiau svarbiausias Peru virtuvės pasididžiavimas – ceviche. Tai šviežia lengvai marinuota žuvis, be kurios neįsivaizduojama nė viena Limos gyventojo diena. „Jei -

gu apsilankysite Limos miesto Miraflores rajone, rekomenduoju užsukti į Mercado de Surquillo žuvies turgų, kur neabejotinai serviruojama šviežiausia ceviche. Jeigu žalia žuvis – ne jūsų skoniui, rekomenduoju išbandyti conchas negras (juoduosius moliuskus) arba jalea (keptų jūros gėrybių) lėkštę“, – pasakoja Orijus.

Kada keliauti? Nors Peru kulinarinės patirtys nustebins bet kokiu metų laiku, atkeliavę čia rugsėjį galite pakliūti į tikrą maisto fiestą. Rudens pradžioje čia vyksta festivalis „Mistura“ – didžiausias Peru gastronominis renginys, kuriame susitinka geriausi šalies restoranai, ūkiai ir vietiniai delikatesų gamintojai.

BALIS, INDONEZIJA. KAVOS IR INSTAGRAMIŠKO MAISTO MĖGĖJAMS

Balio salos kontingentas išties įvairus: čia plūsta dvasinio išganymo ieškantis jaunimas, perdegimo kamuojami skaitmeniniai klajokliai ar raumenukais pasidabinę banglentininkai iš Australijos. Tačiau ar kas nors vyksta ten dėl... kavos? Iš tiesų, Indonezija gali pasigirti išskirtine kavos kultūra. Jai priklauso ir ketvirtos pagal dydį pasaulyje kavos gamintojos titulas.

„Balyje kava yra visur. Net ir tolimiausiame džiunglių kampelyje, mažiausiame kaimelyje tau pasiūlys flat white ar kokios nors nitro brew. Kava skrudinama keisčiausiose ir įdomiausiose vietose. Kavinės čia puikuojasi be galo stilingais interjerais ir net turi savo parduotuves, kur prekiauja specialiai jiems pagaminta atributika. Ir ne šiaip marškinėliais ar kepuraitėmis – tikrai stilingais ir madingais aksesuarais“, – pasakoja Orijus.

Nors dauguma Indonezijos kavos produkcijos gaminama kaimyninėse Javos ir Sumatros salose, Balis gali pasigirti nišinėmis ir tvariomis kavos rūšimis. Čia dalis gamybos yra sutelkta Kintamanio aukštumose, įsikūrusiose tarp dviejų salos ugnikalnių, kur šaltesnis klimatas ir gausūs krituliai sukuria saldų, švelnų kavos skonį su citrusinių vaisių natomis.

Vis dėlto išpuoselėto skonio salos gyventojams negana. Tiek maistas, tiek ir gėrimai turi būti patiekti aukščiausiu estetiniu lygmeniu. „Sakoma, kad Balis yra instagramiškiausių ir gražiausių kavinių vieta pasaulyje. Negaliu nesutikti – čia tikra kavinių meka. Estetika – pagrindinis jų prioritetas. Atrodo, kad maistą ruošia vieni, o paskui patiekia visai kiti žmonės – kaip kokie maisto juvelyrai“, – pasakoja Orijus.

Ką ragauti? Iš Indonezijos kilusi viena brangiausių kavos rūšių pasaulyje – „Kopi Luwak“. Itin ribotos pasiūlos kavos pupelės

apdorojamos ypatingu būdu – palminių musangų (luwak) virškinimo trakte. Šie gyvūnėliai minta kavamedžio uogomis, tačiau dalis jų virškinimo trakte yra ne iki galo suvirškinamos ir, na... pašalinamos. Kad ir kaip neskaniai skambėtų, iš žinduolių išmatų surenkamos kavos pupelės įgauna ypatingų skoninių savybių, dėl kurių kavos entuziastai pasiruošę pakloti nemenkas sumas. Tiesa, jeigu mėgausitės šia kava, pasidomėkite, kad jos gamybos procesas būtų atsakingas ir neišnaudotų gyvūnų.

Kada keliauti? Skirtingai nuo kitų Indonezijos dalių, tokių kaip Sumatra, Balio kava įprastai turi vieną derliaus sezoną – maždaug nuo liepos iki rugsėjo. Šiuo laikotarpiu galėsite pamatyti daugiausiai kavos plantacijose vykstančių procesų, o jeigu norėsite pasidomėti dar giliau, Balyje gausu specializuotų baristų mokyklų ar stovyklų, kuriose galėsite semtis žinių apie kavą, jos gamybos procesus ar patiekimo meną.

TALINAS, ESTIJA. EKOLOGIŠKO MAISTO FANATIKAMS, KURIEMS PABODO KOPENHAGA

„Talinas – tai naujoji Kopenhaga. Tik pigesnė“, – tvirtina Orijus. Skandinaviška maisto kultūra tiesiog užvaldė Estijos restoranus, kur tvarumas ir ekologija griežia pirmuoju smuiku.

„Talinas žaliausia Europos sostine nominuotas ne be reikalo – „tvarumas“ čia kone labiausiai linksniuojamas žodis. Be to, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija estišką maistą įvertino kaip antrą švariausią pasaulyje. Tai labai aiškiai juntama ir Talino restoranų kultūroje. Ten labai akcentuojama ekologija, pačių užauginti maisto produktai. Be to, labai stipriai įsišaknijusi zero waste politika – stengiamasi maisto neišmesti, sunaudoti visas ingredientų dalis“, – pasakoja Orijus.

Estija tapo pirmąja Baltijos valstybe, pri-

traukusia „Michelin“ dėmesį, – 2022 m. buvo išleistas pirmasis šio prestižinio gido vadovas Estijai. Jame yra net 31 restoranas, du iš jų apdovanoti viena „Michelin“ žvaigždute, penki restoranai – „Michelin Bib Gourmand“, o du pažymėti „Michelin Green Star“ už tvarumą.

Įvertinimo estai sulaukė dėl itin kūrybiško savo vietinių ingredientų panaudojimo – marinuoti eglės ūgliai, daiginti laukiniai česnakai ar suvynioti serbentų lapai – viskas pagrįsta miško ir jūros gėrybėmis, gaunamomis čia pat, Estijos miškuose, upėse ir jūroje. Jau kažkur girdėta? Taip, tokį konceptą taikė ir žymiausias pasaulio restoranas – Kopenhagoje įsikūręs „Noma“, padiktavęs savotišką šiaurietiškos virtuvės standartą, kuriuo Talinas sėkmingai vadovaujasi.

Ką ragauti? Jeigu prabangūs restoranai nėra jūsų arkliukas, Orijus teigia, kad Talinas –

tikras kepyklų ir duonos mėgėjų rojus. „Talino kepėjai tikrai galėtų rungtis su lietuvaičiais –čia valgiau labai daug gardžių patiekalų su rugine duona. Todėl siūlau užsukti į natūralaus raugo duonos restoraną „Leib Restoran“, kur su duona gaminami net desertai ar ledai. Taip pat mieste labai populiarios skandinaviško stiliaus kepyklos „RØST Bakery“ arba „Karjase Sai“, – pasakoja Orijus.

Kada keliauti? Jeigu nuvykti į Taliną jums reikia ypatingos progos, galite nerti dar giliau į gardžios duonos paslaptis ir čia apsilankyti pavasarį, kai Estijos sostinėje vyksta tikrų tikriausias duonos festivalis. Tai renginys, kurio metu visi duonos kepimo entuziastai, šefai, konditeriai ar tiesiog geros duonos mėgėjai susiburia mokytis, susipažinti ir, žinoma, ragauti vienos geriausių duonų pasaulyje. Festivalis šiemet Taline vyks kovo 25–26 dienomis, „Kultuurikatel“ erdvėje.

VARŠUVA, LENKIJA. ĮKANDAMŲ GURMANIŠKŲ PATIRČIŲ IEŠKOTOJAMS

Dar visai neseniai Varšuvos kulinarinė padangė buvo žinoma dėl vadinamųjų „pieno barų“ ar nykių komunistinius laikus menančių valgyklų. Tačiau šiandien Lenkijos sostinėje kulinarinis paveikslas iš esmės pasikeitęs – jis išgyvena renesansą. „Keista, tačiau Lietuvoje lenkų virtuvę pažįstame labai mažai. O gaila, nes lenkai turi turtingą kulinarinį paveldą ir gausybę puikių patiekalų, kuriais mėgaujuosi kaskart nuvažiavęs. Atskiro paminėjimo verti ir modernūs Varšuvos restoranai, kurie konkuruoja su Vakarų Europa ne tik įvairove, bet ir kaina. Štai, pavyzdžiui, neseniai Varšuvoje lankiausi „Nobu“ – viename kiečiausių japoniško maisto restoranų. Jis

veikia ir Londone, Dubajuje, bet čia į šį restoraną nusidriekusios eilės, o kainos – dvigubai didesnės“, – pasakoja Orijus. Anot keliautojo, verta pasižvalgyti į tokius restoranus kaip „Dyletanci“, kuriame vyno pasiūla nustebins ir daug ko mačiusius, arba „Opasly Tom“, į kurį verta užsukti vien dėl art deco interjero. Kokteiliui galite išbandyti visų liaupsinamą „El Koktel“ arba istorine Varšuva alsuojantį barą „Woda Ognista“.

Ką ragauti? „Nors tradicinis lenkų virtuvės maistas man labai patinka, rekomenduočiau užsukti į Muranuvo rajoną, kuris garsėja didžiule gatvės maisto pasiūla iš viso pasaulio. Štai „Achi Achi“ serviruoja įdomų japonišką meniu, „Delhi 6“ iš tolo kvepia indiškais prieskoniais, „Sapko Kebab“ maitina po klubų išalkusią šokėjų auditoriją, o „Taco Loco“ kviečia

ragauti meksikietiškų takų. Ir visai tai vos kelių gatvių sandūroje“, – pasakoja keliautojas.

Kada keliauti? Nors šildančios sriubos ir sotieji pierogi labai traukia žvarbiais žiemos vakarais, Orijus Varšuvą rekomenduoja rinktis ir orui šylant. „Kai prasideda lauko kavinių sezonas, aš skubėčiau į įspūdingus Varšuvos maisto turgus“, – teigia žurnalistas.Payzdžiui, unikalaus maisto erdvė „Browary Warszawskie“ įsikūrusi istorinės alaus daryklos patalpose. Taip pat verta užsukti į „Elektrownia Powisle“ – senoje elektrinėje besiglaudžiančią maisto mylėtojų vietą, prilyginamą garsiajam Londono „Borough Market“. Galiausiai, 2022 m. birželį atidarytas naujas maisto miestelis „Norblin“ gamykloje. Tai yra didžiausia tokio pobūdžio maitinimo zona Varšuvoje, kurioje glaudžiasi 24 skirtingų konceptų restoranai.

NIUJORKAS, JAV. MAISTO TENDENCIJŲ SEK IOTOJAMS

Jeigu avokado skrebutis jau senokai pa- bodo, o mačia latė nebedžiugina, naujų maisto tendencijų Orijus kviečia dairytis Niujorke. Ten jus nustebins netikėčiausios gatvės maisto mados, kurias galėsite parvežti į Lietuvą pirmieji. „Tendencijų sekėjams visada rekomeduoju „Smorgasburg“ gatvės maisto turgų. Tai įvairių tautų ir virtuvių maisto vagonėlių mugė, sutraukianti tūkstantines minias. Įtakingiausia Amerikos žiniasklaida vieningai sutaria, kad būtent čia gimsta populiariausios maisto ten-

dencijos pasaulyje. „Smorgasburge“ ragavau vieną įsimintiniausių patiekalų gyvenime –rameno burgerį. Kuris, beje, vėliau taip išpopuliarėjo, kad Amerikoje atsidarė būtent šio burgerio restoranai“, – pasakoja keliautojas.

Ką ragauti? Kas kartą norėdami nustebinti ar pasiūlyti auditorijai šį tą naujo, šiame turguje maisto išradėjai prigalvoja negirdėtų ir neregėtų įdomybių, griaudami bet kokias maisto taisykles. Taip Niujorke išpopuliarėjo vadinamieji maisto hibridai, kurie papildys ne tik jūsų skrandį, bet ir instagramo profilį. Štai, pavyzdžiui, sushirrito – sušio ir tortilijos hibridas.

O kaip jums ledų takos? O gal spagečių spurga? „Nustebintas šiame turguje liks kiekvienas. Man pačiam įspūdį paliko sumuštinis su vaivorykštinių spalvų sūriu. Visi buvo pamišę dėl šio sumuštinio, nors 12 dolerių kainuojantis patiekalas skonio prasme tikrai neišsiskyrė. Tačiau ko tik nepadarysi dėl spalvingos nuotraukos“, – sako Orijus.

Kada keliauti? Jeigu sekate įdomiausias maisto tendencijas, kelionę planuokite su vizitu į „Smorgasburg“ maisto turgų. Tačiau šis maisto festivalis vyksta nuo balandžio iki spalio, todėl bilietų ieškokite šiuo laikotarpiu.

Menas –kaip įprotis

Pasikalbėkime apie meną, – pasiūliau grafikos menininkei Ievai Mekšrūnaitei ir dviem jos sūnums, trylikamečiui Jonui ir vienuolikmečiui Martynui. Ir štai aš čia – sename Pamėnkalnio gatvės name, sėdžiu prie didelio medinio stalo, kurį puošia iš „Lego“ sukonstruotos gėlės, o už lango it mums pritardami linguoja jau gelstelėję klevai. Nors nei aš, nei Ieva nežinojome, kur šis pokalbis mus nuneš, abi sėdėjome ir išpūtusios akis klausėmės, su kokiu susidomėjimu apie meno patirtis dėsto jos vaikai.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke

popieriniame

istoriją skaitykite

„Lamų slėnis. Šeima“ numeryje!

„Paradoksalu, tačiau atrakcionus dažniausiai stebėdavau iš toli, pats suptis nemėgau. Toji distancija mane nuolat provokavo mąstyti apie juos kaip apie itin keistą reiškinį“, – sako Lietuvos erdvės agentūros įkūrėjas, dizaineris, tyrėjas, Vilniaus dailės akademijos docentas Julijonas Urbonas. Pernai Julijonas savo darbų sąrašą papildė dviem naujais projektais – „Smegenų suktuku“ ir „REGOS“, – toliau nagrinėjančiais gravitacijos ir atrakcionų inžinerijos temas. O ankstesni menininko darbai ne tik viešėjo Milano trienalėje bei Venecijos bienalėje, bet ir gyvena muziejų bei privačių kolekcionierių archyvuose.

Derybos su gravitacija

Tekstas: Daina Eičaitė

Nuotraukos: Delfino Legnani, Karolis Milaševičius, Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius

– Savo darbuose tyrinėjate temas nuo atrakcionų parko inžinerijos iki kinetinio meno ir mokslinės fantastikos. Kuriate stebinančias kritines priemones, išjudinančias ir kūną, ir vaizduotę. Naujausias jūsų darbas – „Smegenų suktukas“ (angl. Cerebral Spinner) – atrakcionas, paremtas Ernsto Hoffmeisterio rotoriaus prototipu. Kaip atrakcionai atsirado jūsų gyvenime?

– Galima sakyti, kad gimiau, užaugau ir gyvenau atrakcionų parke. Mano tėvelis buvo atrakcionų parko Klaipėdoje direktorius. Jis labai nemėgo sovietinių darželių, sakydavo, kad tai komunistinės indoktrinacijos stovyklos, taigi mūsų su sese ten neišsiuntė. Dienas leisdavome atrakcionų parke, o mūsų auklės buvo atrakcionų inžinieriai ir prižiūrėtojai. Netrukus perėmiau tėvelio

vairą ir penkerius metus pats vadovavau šiam parkui.

– Ar pats eidavote išbandyti atrakcionų?

– Paradoksalu, tačiau atrakcionus dažniausiai stebėdavau iš toli, pats suptis nemėgau. Toji distancija mane nuolat provokavo mąstyti apie atrakcionus kaip apie itin keistą reiškinį. Tik įsivaizduokite, pasaulyje milijonai žmonių po dvi ar tris valandas laukia eilėse, kad minutę pasisuptų. Jie gauna klyksmus, prakaitą, vėmimą, bet kitą dieną ir vėl eina to paties. Joks kitas reiškinys nesuteikia malonumo per tokią kančią. Toji keista situacija išprovokavo mane giliau apie tai pagalvoti. Įvardijau šią temą estetine gravitacija ir pradėjau tirti, ką atrakcionai galėtų pasiūlyti menui ir ką menas galėtų pasiūlyti atrakcionams.

– „Smegenų suktuko“ tipo atrakcionai išpopuliarėjo praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Karuselė, pasitelkdama išcentrinę jėgą, žmones pritraukia prie atrakcionų sienelių ir nepaleidžia, kol po truputį pati nesustoja ir negrąžina žmonių ant žemės. Tokių nostalgiškų atrakcionų dar galima rasti atrakcionų parkuose. O kodėl jūs nusprendėte šiuos objektus prikelti naujam gyvenimui?

– Mano kuriami atrakcionai nėra senų prototipų kopijos. REGOS (robotinis EGO-judėjimo simuliatorius) ir „Smegenų suktukas“ – tai naujos kartos atrakcionai, pakelti į meno lygį. Šie projektai ne tik suteikia naujas estetines judėjimo patirtis, bet ir įsteigia naują meno žanrą – egojudėjimo (savęs judėjimo) dizainą. Planuoju išmėginti ir populiarinti REGOS kuo įvairesnėse meno srityse: šokyje, teatre, kine ar net šiuolaikiniame mene. Panašaus pobūdžio robotų sistemos kuriamos mokslui, pramonei, karybai, bet ne meno sritims. REGOS išskirtinis tuo, kad yra nuo pat pradžių kurtas meno laukui. Su šia sistema galima atkurti ypač platų judesių spektrą. Įrenginį lengva paslėpti tiek vizualiai, tiek akustiškai: jis gali veikti itin tyliai. Viskas projektuota galvojant apie menininką kaip vartotoją ir operatorių, todėl roboto valdymo sąsaja nereikalauja techninių žinių.

O „Smegenų suktuką“ iš tiesų buvau sumanęs kaip besisukantį Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje. Tai atrakcionas, sudarytas iš besisukančio būgno ir stabilios platformos. Būgno viduje sukasi žmonės, atsistoję prie jo sienelių, specialiai pasvirusių ir suformuotų remiantis dirbtinės gravitacijos fizika. Išcentrinė jėga žmones stipriai pritraukia prie šių sienelių taip, kad jų kūnai slenka aukštyn ir „pakimba“ ore. Šiuo vaizdiniu gali mėgautis ne tik patys pasivažinėtojai, nes sienelės skaidrios. „Smegenų suktukas“ – savotiška kintančios gravitacijos scena, besisukanti paskaitų auditorija, kinetinė miesto aikštė, net laboratorija, tirianti pakitusios gravitacijos poveikį mąstymui, vaizduotei ir malonumui.

– Papasakokite plačiau apie egojudėjimą. Kas tai?

– Egojudėjimo (angl. ego-motion) formuluotė apibrėžia, kaip žmogus patiria ir suvokia savo judėjimą erdvėje. Čia labai svarbų vaidmenį kartu su atrakcionais atlieka transporto technologijos. Pavyzdžiui, automobilį būtų galima pavadinti savotiška kinematografine mašina su ypač plačiu stereoskopiniu ekranu ir specialiaisiais efektais, ji rodo kelio filmus su prabėgančiais kraštovaizdžiais, akompanuojamais kelio vingių ir kalnelių sūpavimo. Tokiu atveju egojudėjimas yra pats tas filmas, o jo pagrindiniai veikėjai yra vairuotojas ir keleiviai.

Mene judesys visada atliko tam tikra prasme gan pasyvų vaidmenį. Ar tai būtų šokis, ar kinetinis menas, ar kinas – visada juda atlikėjas, o ne publika. Išskyrus atrakcionus. Tačiau ši pramogų mašinerija retai, jei ne niekada, įvardijama kaip meno sritis, be to, yra gan apribota tam tikro judesių žodyno. Kas, jei sujungtume judesio menų estetiką, atrakcionų potyrius ir robotikos kinematinį lankstumą? Tokiu būdu formuojame visiškai naują judėjimo potyrių realybę ir naują meno sritį: egojudėjimo dizainą. Tačiau kiekvienai naujai sričiai reikia naujų įrankių, ne išimtis ir ši. REGOS – tai kone pirmasis įrankis, sukurtas būtent šiai sričiai.

– Dalyvaujate Vilniaus dailės akademijos organizuojamoje antreprenerystės programoje. Kaip tai prisideda prie projektų vystymo ir asmeninio tobulėjimo?

– Panašu, kad netrukus prie „menininkas, dizaineris, tyrėjas“ galėsiu prisidėti dar vieną epitetą – „antrepreneris“. Antreprenerystės programoje toliau gilinu žinias apie meninių ir dizaino tyrimų komercinimo strategijas bei jų eksperimentinę plėtrą. Jaučiu stiprėjančią galią veikti rinkoje ir veikti pačią rinką.

– Ar verta jauniesiems dizaineriams ugdyti antreprenerystės įgūdžius?

– Jei kūrėjas kuria rinkai, tuomet, žinoma, antreprenerystės įgūdžiai būtini. Priešingu atveju – kuriant ne rinkai – šie įgūdžiai mažiau reikalingi. Kita vertus, tam tikri antreprenerystės įrankiai gali būti sėkmingai taikomi bet kokiuose projektuose ir tyrimuose.

– Pabaigai. Jau beveik dešimtmetį intensyviai dirbate kritinio dizaino srityje, skinate laurus už sukurtus projektus, esate vienas žymiausių Lietuvos menininkų ir tyrėjų. Ką rekomenduotumėte pamatyti, paskaityti ar paklausyti žmonėms, ieškantiems įkvėpimo ir motyvacijos savo gyvenime?

– Tokių šaltinių sąrašas begalinis. Mano nuomone, svarbu nestokoti smalsumo įvairovei ir svetimybei. Nuo tekstų apie kognityvinę revoliuciją (pavyzdžiui, Yuvalio Harari), iki linijų antropologijos (Timo Ingoldo), nuo kasdieninių judesių choreografijos (pavyzdžiui, Maxine Sheets-Johnstone) iki metakognityvinės mokslinės fantastikos (kaip Tedas Chiangas), nuo šmėklologinės muzikos („The Caretaker“) iki „body horror“ filmų (Davidas Cronenbergas)...

„Kino pavasaris“ kviečia į Operą

Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“

žengia toliau už kino salių ribų ir kviečia į

išankstinius seansus kovo 11–12 dienomis išskirtinėse Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro erdvėse.

DOVANA AMŽINAI JAUNAM VILNIUI – C. CHAPLINO „MAŽYLIS“

„Kino pavasario“ žiūrovų LNOBT lauks ir šiluma alsuojanti, jausminga C. Chaplino komedija „Mažylis“, sužavėsianti tiek suaugusius, tiek mažuosius kino mylėtojus. Per šimtmetį nepasenusiame filme skambantį originalų garso takelį gyvai atliks Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, paruošęs ir neeilinę staigmeną amžinai jaunam Vilniui.

ILGAI LAUKTA PREMJERA

Iškilmingai paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną „Kino pavasaris“ kviečia su ypatingu seansu. Pirmą kartą Lietuvoje kovo 11-ąją bus parodytas Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“.

Kino pasaulį ir Lietuvą praėjusių metų balandžio pradžioje sukrėtė žinia apie Ukrainoje nužudytą režisierių M. Kvedaravičių. Kartu su jo kūnu, Manto sužadėtinė H. Bilobrova slapta į Lietuvą pargabeno jo filmuotą medžiagą ir su komanda baigė kurti M. Kvedaravičiaus pradėtą dokumentinį filmą.

„Šio filmo nebūtų, jei ne Manto meilė žmonėms ir Mariupolio gyventojams, jei nebūtų tikėjimo kino galia, jei Hanna nebūtų slapta išvežusi medžiagos ir jei rusija nebūtų pradėjusi karo Ukrainoje. Šis filmas yra apie gyvenimą. Taip pat tai atminimas jį kuriant nužudytam Mantui Kvedaravičiui ir visiems kare žuvusiems žmonėms“, – teigia „Kino pavasario“ programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė.

Pernai Kanų kino festivalyje „Mariupolis 2“ pelnė specialų dokumentinio kino prizą, taip pat Europos kino apdovanojimuose buvo pripažintas geriausiu praėjusių metų dokumentiniu filmu. M. Kvedaravičius praėjusiais metais pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už bebaimę dokumentiką ir ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje.

BAUGI „OPEROS FANTOMO“ ATMOSFERA IR UNIKALUS GARSO TAKELIS

Šiurpia nuotaika LNOBT erdves užpildys ir dar vienas įsimintinas nebyliojo kino reginys – pirmoji gerai žinomos Gastono Leroux istorijos ekranizacija „Operos fantomas“. Seanso metu skambės unikalus, jam sukurtas garso takelis, kurį su pačių įrašytomis plokštelėmis gyvai atliks jo autoriai, kompozitorius Arturas Bumšteinas ir garso menininkas Kristupas Gikas (DJ Extended). Pasak A. Bumšteino, šis filmas – itin ryškus savo atmosfera bei pasąmonės rūsiuose paslėptais nerimastingais klodais, kurių įspūdį dar labiau sustiprins speciali muzika.

DIDŽIAUSIO EKRANO VERTOS IŠANKSTINĖS PREMJEROS

Anot festivalio programos vadovės Aistės Račaitytės, šiemet išankstinėms premjeroms atrinktiems filmams didžiausias ekranas suteiks dar daugiau jėgos.

„ METAS IŠEITI" (DECISION TO LEAVE, REŽ. PARK CHAN-WOOK)

Viena iš premjerų – painus Pietų Korėjos meistro Parko Chan-wooko režisuotas detektyvas, Kanų kino festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą. Jame pasakojama istorija apie nemigos kankinamą detektyvą, įsimylintį narpliojamo nusikaltimo pagrindinę įtariamąją. Nuojautos vedamas detektyvas ima sekti moterį ir, pasinėręs į jos apžavų miglą, po truputį praranda pasitikėjimą nuovoka ir faktais.

„Šiame stilingame film noir fatališkos moters figūra yra esminis veiksmo variklis, o pagrindinis herojus tarsi apsėstas savo aistros. Parko Chan-wooko kinas turi dideliam ekranui sutverto barokiškumo – su tuo sutiks „Tarnaitę“ prisimenantys žiūrovai. Žanro, stiliaus, vaidybos ir režisūrinio meistriškumo aukštumos suteiks nepaprastai didelį žiūrėjimo malonumą. Būtent toks kinas gali paskatinti grįžti ir niekada nebeišeiti iš kino salės“, – akcentuoja A. Račaitytė.

„AŠTUONI KALNAI“ (THE EIGHT MOUNTAINS, REŽ. FELIX VAN

GROENINGEN, CHARLOTTE VANDERMEERSCH)

Taip pat žiūrovų kvapą užgniauš įspūdingų kalnų peizažų ir gyvenimiškos išminties kupina drama apie draugystę, Kanų kino festivalyje pelniusi žiuri prizą.

Dramoje pasakojama apie du draugus, kurie augdami vis grįžta prie savo ištakų. Brunas lieka ištikimas kalnietiškai kilmei, o Pietrą vis traukia išvykti. Nors likimai klostosi skirtingai, abu jie žino, ką reiškia turėti draugą visam gyvenimui. „Nuo pirmų šio filmo minučių pamiršite, kad sėdite kino teatre. Būsite apsupti kalnų, slėnių, besikeičiančių metų laikų. Filme gausu vizualinių metaforų, kurios padės geriau suprasti draugų ryšį ir apmąstyti gyvenimo tėkmę, laikinumą bei prasmę“, – pasakoja programos sudarytoja D. Grigaliūnaitė.

„Kino pavasaris“ šiemet vyks kovo 16–26 dienomis. Su visu „Kino pavasario“ išankstiniu repertuaru LNOBT galima susipažinti čia: www.kinopavasaris.lt

„BEGALYBĖ“ (L’IMMENSITÀ, REŽ. EMANUELE CRIALESE)

Tai be abejonės didžiausio ekrano vertas filmas su žavinga Penélopės Cruz vaidyba ir itališkos popklasikos energija, nukelsiantis žiūrovus į aštunto dešimtmečio Romą. Joje gyvenantys Klara ir jos vyras nebemyli vienas kito, bet nedrįsta žengti skyrybų keliu.

Klara, prislėgta ir nusivylusi, susitelkia į tris savo vaikus. Nepaisydama aplinkinių nuomonės, vaikams ji perduoda vertybes ir pasaulį tokį, kokį mato pati – kupiną fantazijų, džiaugsmo, žaidimo ir laisvės. Net jei tai dar labiau skaldo šeimą.

„Kaip sako filmo režisierius, epiniam kūriniui apie vaikystę reikėjo ne tik kūrybiškai subręsti, bet ir rasti tobulą mamą-aktorę, kuri padėtų vaikams atsiskleisti filmavimo aikštelėje. Nuostabu žiūrėti, kaip jai pavyksta didžiajame ekrane perteikti motinišką ryšį ir žavingą itališkos popklasikos energiją. O filmo muzikinės fantazijos yra lyg saldainiai, kurių nusipelnėme visi, grįžę į kino sales“, – priduria Ignė Smilingytė programos sudarytoja.

Atrodo, kad Lietuvos kiną valdo moterys. Prodiuserė Klementina Remeikaitė – viena iš jų. Būtent jos prodiusuotas filmas – Lauryno Bareišos „Piligrimai“ – Lietuvai parvežė

Venecijos „Juodojo liūto“ apdovanojimą. Kovo pradžioje pasirodo nauja Klementinos prodiusuota ironiška Tito Lauciaus komedija „Paradas“. Ir niekas nežino, kokių dar siurprizų ji ruošia Lietuvos, Europos ir pasaulio kino žiūrovams.

Kinas po mokyklos

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Lina Jushke

– Klementina, ar kada galvojai, kas tave inspiravo rinktis kino prodiuserės profesiją? Galbūt tai, kad Lietuvoje kino prodiuserių moterų yra daugiau nei vyrų?

– Jei atvirai – daug negalvojau ir neplanavau. Net nelabai žinojau, ko išmoksiu studijuodama socialinį darbą. Tiesiog įrašiau šią specialybę į pageidavimų sąrašą – mokykloje prastai išlaikiau brandos egzaminus. Tėvai studijas finansavo, taigi turėjau mokslus baigti bet kokiu atveju. Vos pradėjusi studijuoti, pamėginau įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kadangi lietuvių kalbos egzamino balas buvo labai žemas, nepavyko. Po dvejų metų mokyklinį egzaminą perlaikiau, gavau du kartus aukštesnį pažymį ir įstojau į akademiją. Mano studijos persipynė – ketvirtas kursas Mykolo Riomerio universitete ir pirmas – Muzikos ir teatro akademijoje.

Šiandien esu tikra, kad ir vienos, ir kitos stu-

dijos buvo savaip vertingos. Žinau, kas yra universitetas, sistema, atsiskaitomieji darbai, o akademija, gi – visai kitokia bendruomenė. Pirmaisiais metais man vis atrodė, kad mokslai joje – nesibaigiantis šimtadienis.

– Rodos, taip aiškiai nustačiusi kryptį, ar jau žinojai, ko norėtum išmokti?

– Pasirinkau menų vadybą, norėjau veikti kultūros erdvėje. Prieš tai daug savanoriavau – ir „Pasakos“ kino teatre, festivalyje „Scanorama“, ir viename kultūros fonde, ir Kinematografininkų sąjungoje filmą rodžiau, ir į portalą „Kino maistas“ rašiau. Nuolat ieškodavau savanorystės, kad tik nereikėtų dirbti padavėja bare. Esu dėkinga tėvams už tokią galimybę ir kad jie leido man ieškoti savęs. Tik vis pajuokaudavo: „Ir ką tu su savo dviem studijomis darysi? Filmus senukams rodysi?“

Dabar, kai pažvelgiu atgal, man atrodo, kad viskas siejasi, kad viskas yra įdomu.

Prodiuseriui tikrai nebūtina dalyvauti filmavimo procese, bet man atrodo, jei nebūsiu, tai nebebūsiu ir filmo dalis.

– Savo kino filmų gamybos kompaniją „afterschool“ įkūrėte iškart po studijų. Iš kur tiek drąsos ir pasitikėjimo?

– Aplinkybės taip sukrito. Studijų metais būsimiesiems režisieriams priskiriami būsimieji prodiuseriai. Paprastai studentai renkasi, kas su kuo nori dirbti. Manęs tuo metu nepasirinko niekas. Viena buvo likusi ir režisierė Marija Kavtaradzė, kuriai filmuodavo kino operatoriaus specialybę studijavęs Laurynas Bareiša. Pradėjome visi trys dirbti kartu, susidraugavome. Paskutiniais studijų metais Laurynas pasiūlė: gal imam ir atsidarome ką nors savo? Na, manęs tėvai iš namų nevaro, gyventi yra kur, pabandom. Pirmasis mūsų filmas buvo Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“. Jį kūrėme kartu su „m-films“ kompanija ir jos prodiusere Marija Razgute. Vos baigusi akademiją, to filmo viena niekaip nebūčiau išleidusi, daugybės dalykų nesupratau. Darbas su Marija buvo nepaprastai vertinga patirtis – mačiau, kaip dirbama ir kino aikštelėje, ir išleidžiant filmą. Vėliau – Lauryno Bareišos trumpametražiai, o dabar ir pilnametražiai jau, ir ne tik Lauryno.

– Na, tai ką kine veikia prodiuseris? Be to, kad, kaip daugeliui atrodo, pasiima visą filmo uždarbį?

– (Juokiasi.) Na, ne mažiau uždirba ir filmo režisierius! Bet mes čia ne apie Lietuvą, apie Holivudą, turbūt. Prodiuseris nesukurs filmo be režisieriaus, lygiai taip pat režisieriui reikia, kad kas nors pasirūpintų tuo, kas jam mažiau įdomu: techniniais dalykais, finansavimu, komanda, partneriais, filmo pristatymu industrijai, – žodžiu, prodiuseris turi laikyti visus kampus.

Mano manymu, svarbiausias prodiuserio darbas vyksta prieš prasidedant filmavimui ir jam pasibaigus. Tik aš turiu tokią savybę – noriu dalyvauti visur, ne tik pasirengimo darbuose ar išleidžiant filmą į kino teatrus, bet ir filmavimo aikštelėje. Prodiuseriui tikrai nebūtina dalyvauti filmavimo procese, bet man atrodo, jei nebūsiu, tai nebebūsiu ir filmo dalis. Be to, man reikia matyti, kaip aikštelėje dirba žmonės, ar tikrai norėsiu su jais dirbti prie kito projekto. Noriu matyti nufilmuotas scenas, kad vėliau, kai filmas bus montuojamas, nesakyčiau – ei, žiūrėkit, toji scena man labai brangiai kainavo, ji turi būti filme. Bet tu nebuvai, nematei, o gal ji visiškai nepavyko? O gal aktorius prastai suvaidino? Man rodos, kai dalyvauji procese, esi labiau pasirengusi kompromisams.

– Ar daug tų kompromisų tau reikia daryti?

– Kompromisus daro visi – ir prodiuseris, ir režisierius, ir ope-

ratorius. Laurynas Bareiša, pradėjęs ruoštis savo filmui „Piligrimai“, pasakė, kad norėtų filmą filmuoti chronologiškai. Žinau, ką tai reiškia, – filmavimai stipriai pabrangsta, nes reikia keisti lokacijas, grįžti į tas pačias vietas. Suprantu, kūrybiškai tai svarbi idėja, gerai, darom, tačiau montažui turėsime mažiau pinigų. Aš stengiuosi nekartoti, kad nėra pinigų, siūlau kompromisą, bet kai idėjos pasidaro pernelyg kosminės, stengiuosi režisieriui tą ir pasakyti. Nors, jei jis pateiktų neatremiamus argumentus, kodėl turi skristi, leisčiau jam tai daryti.

– Kartu su Laurynu į Lietuvą parvežėte Venecijos kino festivalio apdovanojimą – „Juodąjį liūtą“, „Piligrimai“ buvo išrinktas geriausiu konkursinės programos „Horizontai“ filmu. Prieš tai kartu su Laurynu sukūrėte bent keletą trumpametražių. Kiek pirmojo filmo sėkmė lemia tolesnį režisieriaus kūrybos kelią?

– Lauryno trumpametražius vežėme į didžiausius kino festivalius – Berlyną, San Sebastianą, Veneciją, Lokarną, Palm Springsą. Iš šių festivalių grįžome su naujomis pažintimis, kurios leidžia lengviau bendrauti su festivalių programų sudarytojais: žiūrėkit, turiu Bareišos naują pilnametražį filmą, siūlau jums pažiūrėti. Bet vis tiek, nebuvo taip jau lengva filmą įsiūlyti...

– Įdomu, ką pardavimų agentai kalbėjo, kai filmas laimėjo prizą Venecijoje?

– Neseniai Trieste pristatėme naują Lauryno projektą. Po pristatymo vyko daug susitikimų, juose ne kartą girdėjau: „Na va, šitą pražiūrėjom“.

– Buvai nuvykusi į apdovanojimų ceremoniją?

– Už mūsų su Laurynu sėdėjo „Parazito“ režisierius Bongas Joon-Ho, visai šalia praėjo Penélope Cruz ir Javieras Bardemas. Per vakarienę restorane atsigręžiu, prie kito stalo – Paolo Sorrentino. Dabar, kai iš Amerikos, iš Sandanso festivalio, su apdovanojimu grįžo Marija Kavtaradzė, kalbėjomės, kad tik ten atsidūręs gali suprasti ir įsivaizduoti, kokios emocijos užplūsta. Truputį nesupranti, kas vyksta ir kad tai vyksta su tavimi. Aš taip džiaugiuosi Marijos pergale! Nes tai yra dar vienas įrodymas, kad mes, lietuviai, tuos apdovanojimus galime gauti. Tai ne kažkoks stebuklas.

Be jokios abejonės, „Piligrimai“ mums atvėrė duris, kino industrija apie mus jau šiek tiek žino, nori dalyvauti susitikimuose, išgirsti, ką naujo darome, prisistatyti. Tokių kaip aš Europos ir pasaulio kino rinkoje – tūkstančiai, bet kai žingsniai jau padaryti, lengviau pasakyti, kad štai, turime naują filmą iš Lietuvos – „Paradas“.

– Ar su prodiuseriais pasikalbate, kodėl pastaraisiais metais lietuvių kine įvyko stiprus proveržis?

– Tiesiog atėjo talentų karta – Laurynas Bareiša, Marija Kavtaradzė, Titas Laucius, Vytautas Katkus, Andrius Blaževičius, Maratas Sargsyanas, Dovilė Šarutytė. Jie pradėjo kurti beveik vienu metu, tada banga ir ūžtelėjo. Marijos parvežtas apdovanojimas iš Amerikos tik patvirtino, jog galima kalbėti apie naująją lietuviško kino kūrėjų bangą, kuriai būdingas platesnis požiūris ir nebūdingos nusistovėjusios taisyklės. Mes nebesame lokalūs, jaučiamės visaverčiai kino industrijos dalyviai.

– Ar prodiuseris gali išskaičiuoti filmo sėkmę? Iš ko ji susideda?

– Įdomus scenarijus, drąsus režisierius ir geras kastingas. Paprasta.

Visada svarbu, ar režisierius priima saugius sprendimus, ar yra linkęs rizikuoti. Man atrodo, jei kūrėjas nebijo rizikuoti, vadinasi, jis žino, ką daro. Geri aktoriniai darbai nepaslepia prastos režisūros, o prasta režisūra kartais sugadina ir geriausius vaidmenis.

Aš, kaip filmo prodiuserė, irgi užduodu sau klausimą – koks mano tikslas? Ar tik sukurti filmą, ar galvoti apie jo kelionę, platesnę perspektyvą?

Girdėjau tokį juoką: dirbsi su Klementina, važiuosi į Veneciją. Bet taip nebūna! Sulaukiu pasiūlymų kartu dirbti, bet negali dirbti su visais. Ir čia vėl – pasitikėjimo klausimas. Jei aš patikiu, kad režisierius turi gerą idėją, scenarijų ir yra drąsus, su juo ir dirbu. Man patinka skirtingi žmonės, skirtingi kūrėjai. Tai reiškia, kad darbai bus įdomūs. Ir iššūkiai tada jau nebe tokie svarbūs.

– Neseniai kartu su vyru žiūrėjome tavo prodiusuotą Tito Lau-

Geri aktoriniai darbai nepaslepia prastos režisūros, o prasta režisūra kartais sugadina ir geriausius vaidmenis.

ciaus ironišką komediją „Paradas“. Iš tiesų, turbūt nesu mačiusi, kad mano vyras juoktųsi žiūrėdamas lietuvišką filmą...

– Tai, kad juoksis žmonės Lietuvoje, nebūtinai reiškia, kad juoksis kitose šalyse. Tačiau gera komedija turėtų būti juokinga bet kurios šalies žiūrovams. O tokią sukurti gali plačių pažiūrų, pasauliui atsivėręs režisierius ir scenarijaus autorius. Tito Lauciaus stiprybė – subtilumas. Jis nesityčioja, jis švelniai ironizuoja. Kai su komanda ruošėmės filmo pristatymui, vis galvojome, kaip jį pristatyti, kalbėjome apie tai, kad nenorime tyčiotis nei iš Bažnyčios, nei iš kunigų. Į situaciją norėjosi tarsi pažvelgti iš šono, neperkelti asmeninio požiūrio. Rodos, pavyko.

– Ar tiesa, kad viena užsienio kino kompanija pagal Tito scenarijų kurs savo „Parado“ versiją?

– Paaiškėjo, kad idėja patraukli daug kam. Scenarijaus teisės jau parduotos, kol kas tik negalime sakyti, kas įsigijo.

– Pokalbį pradėjome nuo moterų prodiuserių Lietuvos kine. Kas jūs – bendramintės ar konkurentės?

– Sunkus klausimas. Santykis egzistuoja, egzistuoja ir konkurencija, kurios aš nelabai suprantu. Visgi man didžiausias apdovanojimas yra, kai kolegos iš praėjusių filmavimų paskambina ir sako: „Klementina, planuoju savo projektus, ar turėsi kokių šiais metais? Norėsiu kartu dirbti.“ Tuomet suprantu, kad viskas, kas įdėta, grįžta.

Kai dirbi, kartais atrodo, kad labai sunku, o Dieve, kaip sunku. Bet žinai, kad problemas išspręsi, o kitą kartą jau mokėsi, žinosi. Man atrodo, kad svarbiausia – pagarba. Kai žmonės gerbia vienas kitą, dirbti kartu ne sunku, o labai lengva.

DIZAINO PAŽINTIS

Kvėpuojanti erdvė

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina ADi Photography

Architektūros studijos „Me2“ įkūrėjos Eglė Mišinytė ir Jurgita Mockutė pristato gyvą, šviesų ir erdvų gyvenamojo namo projektą, kurio pagrindiniai uždaviniai – sukurti laikui nepavaldžią erdvę, kuri ne užgožtų, o papildytų čia įsikūrusios modernios šeimos gyvenimą.

INTERJERO IDĖJA – ILGAAMŽIS NATŪRALUMAS

Kuriant šiuos namus buvo siekiama atsisakyti visko, kas nereikalinga, ir taip sukurti lakonišką, tačiau racionaliai suprojektuotą būstą. Jame yra viskas, ko reikia: charakteris, puikiai išdėstytos erdvės bei šių dalių tarpusavio ryšys. Raktiniai projekto žodžiai: erdvė, natūralumas, ilgaamžiškumas.

Užsakovai prašė sukurti namus, kuriems nereikėtų tarnauti, kurių nereikėtų smarkiai prižiūrėti. Interjerui pasirinktos tik tikros, natūralios ir ilgaamžės medžiagos – natūralus medis ir akmuo, struktūrinis tinkas, nerūdijančio plieno detalės. Derinant šias medžiagas buvo sukurtas interjeras, išsiskiriantis kokybės, praktiškumo ir estetikos derme.

Čia minimalizmas ir skandinaviška estetika sušildomi malonia medienos tekstūra, šiltų atspalvių minkštų baldų gobelenais ar grubaus audimo kilimine danga. Šiuolaikiniuose interjeruose atrasti ryškią ribą tarp skirtingų stilių tampa vis sunkiau, mat skirtingų elementų integralumas bei jų dermė ir tampa kryptimi, kuria remiantis formuojamos gyvenamosios erdvės.

IŠSKIRTINIŲ DETALIŲ VAIDMUO

Šiame interjere gausu tiek mūsų studijos suprojektuotų, tiek ikoniškų lietuvių kūrėjų darbų. Erdves puikiai papildo lietuvių baldų dizaino studijos „Jot.jot“ sukurti išskirtiniai baldai. Šių kūrėjų produktai yra itin skulptūriški ir net egocentriški, kai kurie – reikalaujantys specialiai pritaikytos didesnės erdvės. Tai stiprios interjero detalės, skirtos žmonėms, vertinantiems formą. Taip šiuose namuose vietą rado modulinė ir dizaino mėgėjams jau gerai atpažįstama, galima

sakyti, ikoninė sofa „Brick“, kurią šie talentingi lietuviai sukūrė kartu su vienu garsiausių pasaulio architektų danu Bjarke Ingelsu. Interjero erdvę išbaigti padėjo ir dar vienas šios studijos kūrinys – fotelis „Baba“, laimėjęs prestižinių dizaino apdovanojimų Niujorke.

Mūsų studijos projektuoti baldai daug kuklesni, tačiau jų išskirtinumas slypi ne išraiškingoje formoje, o ergonomiškume bei atidžiai apgalvotame minimaliame elementų kiekyje. Nemėgstame apsikrauti galybe detalių, tad kūrybiniame procese sudvejoję, jog kažko trūksta, stengiamės ne pridėti, o atimti – kuo forma švaresnė, tuo mažiau ji pavaldi laikui.

SVARBIAUSI ELEMENTAI PLANUOJANT GYVENAMĄJĄ ERDVĘ

Įgyvendinant interjero viziją buvo remtasi praktiškumo, ilgaamžiškumo, natūralumo ir daiktų minimalizmo kriterijais. Šis būstas skirtas jaunai trijų asmenų šeimai. Šiuolaikiški ir įdomūs žmonės norėjo jaukių namų, atspindinčių jų požiūrį į gyvenimą. Namo planas padiktavo patogią funkcinę schemą – aukšta šlaitinė erdvė skirta bendrai gyvenamajai zonai, o atskiras žemesnis korpusas – privatiems kambariams.

Kuriant namus ne mažiau nei erdvės įspūdis svarbus jos jaukumas. Svarbu, kad namuose norėtųsi būti ir į juos sugrįžti. Šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tiek erdviniai tūriniai, tiek individualūs namų šeimininkams artimi sprendimai. Pagrindinė aukšta gyvenamoji erdvė su šlaitinėmis lubomis buvo padiktuota namo architektūros. Siekiant ją padaryti jaukesnę ir artimesnę žmogaus masteliui, ties langų linija ji buvo padalinta, įvedant natūralaus medžio langų apvadus ir sienų skydus. Minimalus daiktų kiekis sukuria kvėpuojančios erdvės įspūdį.

Prasidėjus karui Ukrainoje tarp Kyjivo ir Paryžiaus gyvenanti floristikos studijos „Attepmt“ įkūrėja Valeriya Sokolova studijoje buvusias gėles paliko tiesiog gatvėje: tam, kad karo siaubą patiriantys žmonės bent taip nusispalvintų savo skaudžią ir niūrią kasdienybę. Plyšta širdis klausant, kiek teko iškęsti šiai jaunai gėlių menininkei. Kita vertus, girdint, kiek daug vilties, šviesių minčių ir gėrio ji spinduliuoja, nė nekyla abejonių: vieną dieną ją vėl pamatysime jos išpuoselėtame gėlių garaže, apsuptą pačių dailiausių ryškiaspalvių žiedų.

Gėlės Kyjivo garaže

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Valeriya, papasakok apie save. Kas slepiasi už floristinės studijos „Attepmt“?

– Esu Vareriya, man dvidešimt septyneri. Gimiau Dniepro mieste Ukrainoje, tačiau paskui persikėliau į sostinę Kyjivą. Nors pagal išsilavinimą esu teisininkė, gyvenimas taip susidėliojo, kad pagal įgytą specialybę niekada ir nedirbau – jau ne vienus metus esu visiškai pasinėrusi į gėlių pasaulį.

– Tai kaipgi prasidėjo ši graži tavo draugystė su gėlėmis? Kada jas pamilai?

– Visa tai prasidėjo prieš septynerius metus, antraisiais mano studijų universitete metais. Visai atsitiktinai instagrame pastebėjau vienos ukrainiečių floristės darbus ir jais susižavėjau. Iki tol tokių gėlių nė regėjusi nebuvau – jos buvo keistos, nematytos, akį patraukė ir itin jautrūs žiedų deriniai. Netvėriau kailiu ir pati pabandyti sukurti ką nors panašaus. Niekada nelankiau jokių floristikos kursų, neturėjau jokios patirties, tačiau man pavyko įsidarbinti floristo padėjėja. Taip viskas ir prasidėjo...

– Valeriya, papasakok, kaip atrodė tavo vaikystė? Gal iš ten atsinešei savo jautrumą gėlėms?

– Vaikystėje buvau labai aktyvus vaikas. Grįžusi iš mokyklos užsiimdavau vis kita veikla: nuo piešimo, šokių iki muzikos mokyklos. Neturėjau nė vienos laisvos dienos! Mūsų namuose augo daug augalų, prisimenu, su kokia meile mama jais rūpindavosi. Vienu metu ji net dirbo gėlių parduotuvėje.

– Įgijusi patirties įkūrei ir savo gėlių studiją. Ką reiškia pavadinimas „Attepmt“?

– Daug laiko praleidau svarstydama, ar jau laikas kurti savo verslą, ar esu pakankamai stipri, pakankamai unikali? Nesinorėjo būti tiesiog dar viena floriste, norėjau kurti kitaip. Galiausiai apsisprendus į galvą atėjo angliškas žodis „attempt“ (pamėginti) – juk mano floristinis nuotykis, tam tikra prasme, ir buvo tik pabandymas. Instagrame šis žodis jau buvo užimtas, tad teko kiek sukeisti raides – „Attepmt“. Dabar šiam žodžiui galiu kurti naujas prasmes. (Šypsosi.) Esu labai sau dėkinga, kad pabandžiau.

– Prisistatai ne kaip floristikos studija, o kaip „gėlių garažas iš Kyjivo“. Kaip atrodo tavo kūrybinė erdvė?

– Iš tiesų, mano studija Kyjive ir yra įkurta garaže! Vienas mano klientas, kuris laikui bėgant tapo ir artimu bičiuliu, pasiūlė nedidelį garažiuką paversti floristikos studija ir dirbtuvių erdve. Viską padarėme patys: kad garažėlis būtų bent kiek panašesnis į parduotuvę, įmontavome langus, tačiau palikome senus autentiškus vartus. Sienas perdažėme baltai, pakabinome didžiulį veidrodį ir pastatėme masyvų stalą ant ratukų. Man patinka, kai erdvė neapkrauta nereikalingais daiktais, taip dėmesys krypsta į tai, kas svarbiausia – gėles.

Mano gėlių garažas įsikūręs pačioje Kyjivo širdyje, Reitarskos gatvėje. Man be galo patinka ši miesto dalis – joje daug kūrybingų žmonių, daug stilingų erdvių, skanių vietų pavalgyti. Negalėčiau įsivaizduoti gražesnės aplinkos įkurdinti savo kūrybai.

– Valeriya, kaip apibūdintum savo santykį su gėlėmis? Kokios gėlės, spalvos, kompozicijos tau gražiausios?

– Man gėlės – it dažai menininkui. Jos mane įkvepia savo spalvų begalybe. Kurdama kompozicijas naudoju itin daug skirtingų spalvų augalų. Kaskart negaliu atsistebėti, kaip spalvos geba sužadinti jausmus, emocijas.

Nežinau, kaip tiksliai apibūdinti savo stilistiką. Vienas mano išskirtinumų – kurdama kompozicijas visai nenaudoju žalumos, tarpusavyje žaidžia tik žiedai. Gėlių ryšulėliuose itin daug erdvės, judėjimo, kiekvienas žiedas turi savo vietą ir kiekvienas iš jų –vienodai svarbus.

Dažniausiai kuriu iš gana ramių pastelinių spalvų: rožinės, baltos, švelniai žydros, persikinės. Kartais būna dienų, kai norisi įtraukti ir ryškesnių gėlių: tada puokštėse atsiranda kontrastingos oranžinės ar sodrios mėlynos. Mylimiausios mano gėlės ‒ neabejotinai anturiai, eremūrai, kvapieji žirneliai (kitaip dar vadinami pelėžirniais), šokoladinės kosmėjos ir, žinoma, bijūnai. Taip pat labai patinka pūkenis – kasmet laukiu nesulaukiu, kol prasidės jo sezonas.

Gyvenime ir kūryboje mane labiausiai įkvepia... žmonės. Ir jų požiūris į gyvenimą. Būna, prieš kuriant puokštę klientai atsiunčia nuotraukas tų, kuriems ji bus skirta. Mėgstu į šį darbą žiūrėti per asmeninę prizmę, tad dažnai į kompozicijas įpinu daug asmeninių detalių, kurdama galvoju apie konkretų žmogų, kuris džiaugsis šiomis gėlėmis. Žinoma, daug įkvėpimų suteikia ir kiti menininkai, keramikai, floristai. Man labai patinka „Jjura“, „Brrch Floral“, „Hattiemoloy“, „Ranafloros“, „Vynvyčio“ kūriniai.

Vis dėlto vėliau kiek aprimau ir susivokiau: kiekvienas iš mūsų kariaujame savo karą, kiekvienas galime padėti savais būdais.

– Šiandien kuri tarp dviejų miestų – Kyjivo ir Paryžiaus…

– Paryžiuje gyvenu jau beveik metus – Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, į šį miestą atvykome kartu su mama. Palikome Kyjivą po savaitės karo ir kol kas dar neturėjome progos sugrįžti. Noriu namo – grįšime, kai tik bus pakankamai saugu. Kadangi mano drąsi asistentė nusprendė ten pasilikti, šiuo metu iš tiesų kuriame tarp dviejų miestų.

Na, o Paryžius... Tai dar pati mano kelionės čia pradžia. Esu be galo dėkinga mus priėmusiai šeimai – Paryžiuje sulaukiu vis daugiau užsakymų. Vienas iš tikslų, kodėl nusprendžiau atvykti į šį miestą: noriu padėti savo šaliai bent jau finansiškai. Trečdalis visų mano gautų pajamų keliauja savanorių organizacijoms Ukrainoje.

– O kas Paryžiuje ir Kyjive tau patinka labiausiai?

– Dievinu Paryžių ir visą jo kraštovaizdį, jis nuostabus. Tai turbūt labiausiai žydintis miestas, kuriame man teko pabuvoti! Taip pat labai patinka vietinių paryžiečių gyvenimo būdas: jie dirba mažiau, ilsisi daugiau, daug sportuoja, lepina save – man tai labai artima.

Kyjive mane labiausiai džiugina žmonės. Kūrybinga, aktyvi, talentinga dizainerių, menininkų, kūrybininkų plačiąja prasme bendruomenė. Man patinka, koks tai didelis, o drauge – ir gana ankštas miestas. Myliu Kyjivą – tai mano namai.

– Valeriya, ar jau spėjai pajusti, kuo skiriasi Kyjivo ir Paryžiaus floristikos laukas?

– Paryžiuje gėlių kultūra labai išpuoselėta. Apskritai, paprastų žmonių kasdienybė čia tiesiog užpildyta žiedais! Šiame mieste įprasta užsisakyti dailią puokštę ne ypatingai progai, o tiesiog sau, savo namams papuošti. Kyjive gėlės dažniausiai perkamos kitam, sulaukus tam tikros progos, norint pasveikinti.

Dėl palankaus klimato Paryžiuje auga daug sezoninių gėlių – jų pasirinkimas beribis. Kyjivo gėlių bendruomenė dar tik vystosi: per pastaruosius penkerius metus atsirado nemažai vietinių gėlių ūkių, tačiau jie gėles augina tik nuo balandžio iki spalio, tad likusią metų dalį jos atkeliauja iš Nyderlandų ir yra gana brangios. Paryžiuje žiedai daug lengviau prieinami.

– Prasidėjus karui Ukrainoje, buvai priversta uždaryti savo gėlių studiją... Papasakok, kaip prisimeni pirmąsias karo savaites?

– Tai buvo (ir tebėra) sudėtingas laikas. Dieną, kai prasidėjo karas, turėjau itin daug užsakymų, tad studija buvo nukrauta puokštėmis. Ryte žmonės ėmė masiškai atšaukinėti užsakymus. Buvo aišku: gėlių karo metu niekam nereikia. Į studiją sugrįžau tik po trijų dienų, daugybė gėlių jau buvo nuvytusios, tačiau nemažai jų dar atrodė gyvybingos. Kadangi tęsti darbo buvo nebeįmanoma, nusprendžiau gėles sudėti tiesiog gatvėje – kad žmonės, kurie dar likę Kyjive, galėtų jas pasiimti su savimi ir bent taip nusispalvinti savo skaudžią ir niūrią kasdienybę.

Pirmąją karo savaitę praleidau Kyjivo slėptuvėse. Niekas nebuvo pasiruošęs karui, tad ir slėptuvės buvo senos, šaltos, tuščios. Po kurio laiko su mama nusprendėme išvykti ten, kur saugiau. Mano vaikinas ir mamos vyras buvo pašaukti kariauti. Didžioji dalis mano šeimos narių pasiliko Ukrainoje.

– Valeriya, nė įsivaizduoti negaliu, ką reiškia taip gyventi...

– Turbūt pirmą kartą gyvenime taip stipriai pykau ant savęs. Pykau, kad mano profesija tokia nereikšminga, tokia nereikalinga šiuo sudėtingu metu. Vis dėlto vėliau kiek aprimau ir susivokiau: kiekvienas iš mūsų kariaujame savo karą, kiekvienas galime padėti savais būdais. Atvykusi į Paryžių savo gėlėmis pradžiuginu karo pabėgėlius ir jų šeimas. Į jų namus atnešu bent dalelę ramybės ir taikos.

Žmonės yra labai galingi. Jie gali padaryti labai daug – tai pagrindinė pamoka, kurią išmokau. Ačiū žmonėms, kurie surado man namus Paryžiuje, ačiū, kad padėjo surasti klientų, – tikrai nesitikėjau tokio šilto priėmimo.

– Mes visi iš visos širdies tikime šviesia ateitimi. Valeriya, kur save matai ateityje?

– Tikiuosi, kad mane surasite taikiai gyvenančioje Ukrainoje, ramybės pilname Kyjive, mano mylimiausiame gėlių garaže Reitarskos gatvės 15 numerio name, apsuptą pačių gražiausių gėlių.

PADĖTI UKRAINAI GALITE ČIA: WWW.BLUE-YELLOW.LT

Nediriguoti vienas kitam

Tekstas: Dalia Musteikytė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Jų venomis turėtų tekėti ne kraujas, o penklinės su natomis ir sužymėtomis pauzėmis. Muziką tonmeisterė Aleksandra Kerienė ir garso režisierius Vilius Keras girdi nuolat, o kai jos nesiklauso, ji skamba galvose. Jei gyventų ir dirbtų kitaip – nuolat nesimokydami, dėdami mažiau širdies, – jų kelyje nebūtų keturių Amerikos nacionalinės įrašų akademijos „Grammy“ nominacijų, prestižinių Europos apdovanojimų ir įrašų.

Muzikos jie klauso kitaip, girdėdami visus niuansus, sluoksnius, – lyg dizaineris, kuris drabužį mato kiaurai nuo pamušalo iki visų išorėje neregimų siūlių.

Fleitininkas iš Klaipėdos ir pianistė iš Visagino nenorėjo scenos ir ovacijų, abu labiau traukė užkulisiai, garsų pasaulis, kurį valdytų savomis burtų lazdelėmis – šiuolaikine įrašų technika ir žiniomis. Muzikos technologijos studijos Kaune, mokslai užsienyje, daugybė darbo, svajonių ir, žinoma, talento. Dar prireikė užsispyrimo ir drąsos, kad ryžtųsi kurti savo įrašų kompaniją „Baltic Mobile Recordings“ ir drauge su Lietuvos nacionaline filharmonija pradėtų skaitmeninę televiziją www.nationalphilharmonic.tv, arba kitaip –Skaitmeninę filharmoniją, kurioje – jau apie 170 koncertų įrašų.

Muzikos jie klauso kitaip, girdėdami visus niuansus, sluoksnius, – lyg dizaineris, kuris drabužį mato kiaurai nuo pamušalo iki visų išorėje neregimų siūlių. Aleksandros pasirinkta tonmeisterės profesija – itin reta, ypač tarp moterų. Tonmeisteris yra žmogus, kurio muzikinis išsilavinimas ir technologijų išmanymas padeda muzikantams rasti geriausią atlikimą ir interpretaciją.

Jų su Viliumi tandemui savo įrašus patikėjo Mirga Gražinytė-Tyla, Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“, Lietuvos nacionalinis simfoninis ir Lietuvos kamerinis orkestrai, darbų sąraše –keliolika Niujorko „Metropolitan Opera“ artistų su Kauno miesto simfoniniu orkestru įdainuotų diskų, trys iš jų – JAV tenorų Lawrence’o Brownlee ir Stepheno Costello bei Giuseppe Verdi operos „Rigoletas“ su Dmitrijumi Chvorostovskiu – buvo nominuoti „Grammy“. Lietuvoje Kerus galima sutikti Nacionalinėje filharmonijoje arba Paliesiaus dvaro įrašų studijoje, bet labai dažnai jų darbo maršrutai driekiasi per visą pasaulį. Amerikos nacionalinės įrašų akademijos pripažinimas liudija – šie lietuviai žaidžia savo srities NBA lygoje.

„Būna, pabundu naktį nuo galvoje skambančios muzikos maišalynės: rimčiausi kūriniai pinasi su „Kurmi, kurmi, kur buvai?“, nes tarp darbų su sūnumis klausome vaikiškų dainelių. Tas garsų mišinys įdomus, galima naują kūrinį parašyti“, – juokiasi Aleksandra, ką tik po motinystės atostogų grįžusi į darbus. Kerų mažajam sūnui Lukui rudenį sukako metukai, vyresniajam Karoliui – penkeri. Berniukai auga su muzika – kitaip jų tėvai tiesiog negalėtų, o greičiausiai ir nemokėtų.

Jūsų specialybės vadinasi gana techniškai, bet tik technika neapsiriboja – kiekvieną kūrinį turite perleisti per save, priimti į širdį ir smegenis?

Vilius: Techniniai dalykai mums jau daug metų, galima sakyti, nebeegzistuoja. Tai tas pats, kaip chirurgui dezinfekuoti įrankius prieš darant operaciją. Kas kita – pasirengimas, bendravimas, subtilybių sužinojimas, kūrinio „išpjaustymas“. Kiekvienas įrašas sudedamas iš daug daug dalyčių. Žinoma, mūsų darbas, palyginti su kompozitoriaus, – nedidelis.

– Muziką dažnai girdime ir vertiname subjektyviai. Ar paprasta nuspręsti, kuris atlikimas vertas būti įrašytas, ką tobulinti, taisyti?

Vilius: Tai susiję su skoniu, estetika, darbo patirtimi, išsilavinimu.

Aleksandra: Ausį reikia lavinti kiekvieną dieną. Dar iš studijų laikų pamenu dėstytojus sakant, kad lengva išsirinkti, kai vienas įrašo variantas blogas, o kitas geras, – daug sunkiau, kai turi gerus du.

– Koks įrašas būna tas geriausiasis?

Aleksandra: Tikrai nebūtinai pagrotas be klaidų. Visi siekiame būti labai jauni, ploni, gražūs – „instagraminiai“. Muzikantai irgi nori ne tobulai pagroti, o tobulai skambėti.

Vilius: Sutinkame muzikų, kurie ieško toli ir giliai, su jais smagu, bet nemažai tiesiog nori, kad ištaisytume jų klaidas. Visas pasaulis eina šia kryptimi, nors abejoju, ar ji teisinga. Paimkime labiausiai vertinamus istorinių muzikų, iš kurių visi mokosi, įrašus –juose tikrai galime išgirsti „gramatinių“ klaidų, bet jų žavesys išliko iki šių dienų.

– Klasikinės muzikos atlikėjai perima popsinę patirtį, kur prodiuseris gali iš bet ko padaryti žvaigždę?

Vilius: Tik skiriasi sąvokos – popmuzikoje prodiuseris dažniausiai būna labai geras kompozitorius. Mes muzikinę medžiagą jau turime, ją koreguoti (pasitarti su kompozitoriumi) galime minimaliai ir tik tada, kai dirbame su šiuolaikine muzika. Tačiau nieko negali keisti, kai įrašinėji Bachą, Čaikovskį ar Beethoveną. Kaip jie parašė, taip parašė – taškas. Gali nebent pakoreguoti interpretaciją, jei leidžia atlikėjas.

Aleksandra: Kalbame ne apie „gramatines“ klaidas – neišmoktą

tekstą. Ne, įrašinėdami sutinkame profesionalus. Kartais jiems koją kiša beprotiškas tobulybės siekis, noras pateikti sušukuotą, išlaižytą tekstą, bet toks nebeturi dūšios. Klysti ir improvizuoti nebijo tas žmogus, kuris priima save tokį, koks yra. Ir nebijo savęs tikrojo parodyti pasauliui. Visada sakau, kad įrašas, kurį darome, yra šios dienos atspindys, žiūrėjimas į veidrodį čia ir dabar. Vakar galėjai būti geresnis ar blogesnis, o rytoj būsi gražesnis, įdomesnis. Muzika perteikia ir gyvenimo patirtis. Dvidešimtmečių kvartetas negali taip atlikti Šostakovičiaus, kaip šešiasdešimtmečiai.

– Jaunas dėstytojas Vilius ir studentė Aleksandra prieš vienuolika metų susitiko universitete. Pamenate pirmą susidūrimą?

Aleksandra: Su grupiokais prie universiteto laukėme paskaitos, kai pririedėjo raudona mazda, kuri man tais laikais atrodė lyg feraris, o iš jos išlipo vaikinas baltais marškiniais, juodais akiniais. „Koks gi čia Bon Jovi?“ – paklausiau bičiulio. „Mūsų naujas dėstytojas“, – paaiškino.

Vilius: Pirmiausia pradėjome kartu šį tą veikti – darėm studentų įrašus, aš jau dirbau LRT, o ji ten atliko praktiką.

Aleksandra: Kai susitikome, baiginėjau bakalaurą, ieškojau atsakymų į visokius klausimus. Vilius buvo ką tik grįžęs iš užsienio ir atnešė gaivaus vėjo, kurio mūsų studijų metais trūko. Tuo metu mane visi atkalbinėjo: „Kam tau ta klasika?“ Vilius man įteigė pasitikėjimo, kad galiu žengti šiuo keliu – tapti tonmeistere. Jis buvo tinkamu metu sutiktas tinkamas žmogus, lėmęs mano ateitį, davęs stiprybės atsilaikyti prieš mišką sakiusių kitaip. Pradėjome dirbti drauge ir tapome neišskiriami.

Vilius: Televizijoje abu praleidome po penkerius metus, bet visada žinojome, kad norime kurti kažką savo.

– Garso įrašams būtina brangi įranga. Pradžia ir dėl to turbūt nebuvo lengva?

Vilius: Iškart užsibrėžėme, kad turime būti ne prasteni nei bet kuri Vakarų kompanija, tad taupėm ir kaupėm techniką pamažu. Kelerius metus tam skyrėme atlyginimus. Ir dabar nuolat ką nors tobuliname. Yra dalykų, kurie su laiku greitai kinta, bet, pavyzdžiui, mikrofonai nesikeičia ir 40–50 metų. Mums padėjo tai, kad anksti pradėjome rinkti ratą atlikėjų, kuriems patiko, kaip dirbame.

Jis buvo tinkamu metu sutiktas tinkamas žmogus, lėmęs mano ateitį, davęs stiprybės atsilaikyti prieš mišką sakiusių kitaip. Pradėjome dirbti drauge ir tapome neišskiriami.

Jie ėmė mus samdyti, kai dar dirbome televizijoje ar Aleksandra studijavo Kopenhagoje. Būdavo, po darbo sėdu į automobilį, keltu persikeliu pas ją, važiuojame į Liuksemburgą ar kur kitur, padarome įrašą, sukame ratą atgal.

Aleksandra: Nenorėjom būti kam nors skolingi, naudotis kieno kito baze – rinkomės būti sąžiningi patys sau. Pamenu pirmuosius įrašus savais mikrofonais – išsipakuoji ir jautiesi kaip vaikas, gavęs Kalėdų dovaną. Buvo ir Kalėdų, kai vienas kitam dovanojome laidus, garso kortas, ausines. „Imk, brangioji, dovanų šimtą metrų kabelių“, – Vilius išdeklamavo, kai anksti rytą Kaune atsiėmėme siuntinį – japonišką kabelį, apie kurį ilgai svajojome. Jo akys degė kaip dabar mūsų penkiamečio Karolio, kai gauna geidžiamą mašinytę.

– Vyrui pasisekė, kad brangioji labiau vertina kabelius, nenori brangaus rankinuko.

Aleksandra: Gal su rankinukais paprasčiau? Nuperki ir ramu, o čia – galo nematyti. (Šypsosi.)

– Dabar jūsų profesiniai maršrutai driekiasi net iki Japonijos. Kiek laiko į priekį suplanuoti darbai?

Vilius: Metams. Blogiausia, kai paskambina įdomus atlikėjas ir sako: reikia įrašyti rytoj ar kitą savaitę.

– Idėją steigti Nacionalinės filharmonijos televiziją Vilius parsivežė po praktikos Berlyne?

Vilius: Praktika Berlyno filharmonijoje man, kaip profesionalui, padarė didžiulę įtaką. Per pusmetį sukaupiau didesnį bagažą nei per visas studijas, nes diena iš dienos buvau virtuvėje, kur nuolatos verda barščiai, niekada ugnis neužgęsta. Mačiau, kaip dirba kitos privačios kompanijos, pati Berlyno filharmonija. Mano praktikos metu, 2010-aisiais, ten įsikūrė skaitmeninė salė, bet prireikė kelerių metų, kad ji išpopuliarėtų.

Aleksandra: Stiprų impulsą veikti gavome iš atlikėjų, kurie pasidžiaugdavo, kad garso įrašų kokybė jau visai nebloga, bet štai su vaizdu – didelė problema. Pradėjome mąstyti, kaip tai išspręsti.

Vilius: Buvo 2017-ieji, labai išpopuliarėjo koncertų transliacijos internete. Pagalvojome, kad ką nors panašaus į Berlyno filharmonijos skaitmeninę salę reikia padaryti ir Lietuvoje. Daug kas ir vėl mus kvailino – neva investicijos niekada neatsipirks. Bet po žingsnelį, po žingsnelį judėjome pirmyn. Žinoma, nieko nebūtų buvę be Nacionalinės filharmonijos vadovybės palaikymo ir pritarimo, tokios virtualios koncertų erdvės įstaiga norėjo. Visko mokėmės iš pradžių – kurti puslapį, kuriame būtų ne tik informacija, bet ir vaizdo medžiaga. Šįkart mokėmės be jokių dėstytojų, patys, nes užsienio kolegos savo paslapčių neišduotų. Kita vertus, buvo net naudinga analizuojant kolegų darbus pastebėti, ką jie daro netobulai, ir pasistengti padaryti geriau. Pavyzdžiui, mūsų puslapis atsidaro ir veikia gerokai greičiau nei kiti, gali būti atkurtas bet kuriame pasaulio krašte.

Aleksandra: Pats skaitmeninės filharmonijos žydėjimas prasidėjo per karantiną. Kai viskas užsidarė, mes jau turėjome, ką pasiūlyti klausytojams, o kitos salės, teatrai dar tik pradėjo kūrimo

Jau

procesą. Tuo laiku intensyviai dirbome, transliavome, įrašinėjome. Namuose uždarytiems žmonėms tie iki šiol nemokami, bet kuriame pasaulio krašte prieinami koncertai buvo atgaiva.

Vilius: Per karantiną daryti įrašai vaizdo prasme yra geriausi, nes salėje nebuvo žiūrovų, turėjome kitokias filmavimo galimybes. Techniškai buvome laisvi statyti kameras bet kur, atgręžti jas į žiūrovų vietas, jas apšviesti. Tai filmuojant didžiulė prabanga.

– Tarptautinių apdovanojimų už įrašus nebeskaičiuojate, bet tarp jų „Grammy“ nominacijos, ko gero, išskirtinės ir patiems? Dusyk skridote į ceremoniją Los Andžele, emocijos ten stipresnės nei nusipirkus svajonių kabelį?

Vilius: Jausmų atsidūrus ten užplūsta daug ir įvairių. Džiaugsmas, įdomumas, proga megzti pažintis, dairytis ir mokytis, kaip tokie renginiai vyksta pasaulyje, – stengėmės kiek įmanoma išnaudoti progas. Kasmet dalyvaujame Amerikos nacionalinės įrašų akademijos veikloje ir esame dėkingi Dievui, kad į tą ratą patekome. Abu turime balsavimo teisę rinkti „Grammy“ nominantus visuose etapuose. Kiek žinau – vieninteliai Lietuvoje.

Aleksandra: Išanalizavau akademijos veiklą, palaikau ryšį su ten dirbančiais žmonėmis, visur dalyvauju, džiaugiuosi, kad mane kviečia. Europoje gal mažiau, bet Amerikoje vis dar labai aktuali moterų teisių tema – mūsų dalyvavimas prodiusuojant muziką, įsitraukiant į šią sistemą. Man svarbu, kad čia vertinami ne tik vardai – Taylor Swift, Adele, bet ir įrašai, jų kokybė. Jau iki tol neleidome sau klysti, pasiduoti, ką nors daryti nesąžiningai, bet dabar, po akademijos nominacijų, atsakomybė išaugusi bent penkis kartus.

– Kaip įmanoma kartu gyventi, dirbti ir nesusipykti, nekonkuruoti?

Vilius: Darbe niekada nesipykstame, nebent namuose paurzgiame vienas ant kito – dėl vaikų ir didelio darbo krūvio.

Aleksandra: Kai būni pervargęs darbe, o dar namuose su rudeniu prasidėjęs virusų sezonas, pakaitomis serga tai vienas, tai kitas, kartais tiesiog imi ir susprogsti. Tačiau mes nekonkuruojame. Kartais dirbame su muziku, kuriuo žaviuosi aš, kitąsyk – Vilius. Būna

dienų, kai tvarkau laidus, atnešu į darbą kavos, o kitąsyk noriu prodiusuoti – kurti. Nė vienam neskausmingai keičiamės vaidmenimis. – Vaikų gimimas judu stipriai pakeitė?

Aleksandra: Gimus Karoliui atrodė, kad esu „du viename“ – vienas žmogus eina į Filharmoniją, studiją, o visai kitas būna namuose. Užtruko metus, kol viskas susigulėjo. Iš pradžių atrodė, kad turiu iššokti iš važiuojančio traukinio. Norėjau skubėti, bėgti, kažko neprarasti, užvaldyti pasaulį ir jį kontroliuoti. Iki gimdymo mokėjau planuoti laiką, valdyti komandą, maniau, pritaikysiu įgūdžius ir namuose. Bet pirmagimiui visa tai buvo nė motais. (Šypsosi.) Mažasis Lukas atnešė ramybės, o aš leidau sau mėgautis motinyste, šeima, nebespaudžiau savęs spėti daugiau. Suvokiu, kad šis periodas labai laikinas. Išmokau tiesiog būti čia ir dabar, susidėliojo pamatiniai dalykai – dėl ko mes čia esame.

Nesu iš tų moterų, kurios pasišvenčia būti tik mama. Man svarbu realizuoti save ir profesinėje sferoje. Kartais stipriai su savimi kovoju išeidama iš namų, kai palieku sergantį vaiką močiutei. Mano mama, ją vaikai vadina Bulia, dažnai būna mūsų išsigelbėjimas. Tačiau prabėgs keleri metai ir sūnums reikės duoti ne tik valgyti, bet ir sielos maisto. Jei dabar save išbarstysiu, paskui nebesurinksiu, ką pasiūlysiu tada?

Vilius: Mane vis užklumpa graužatis, kad turiu išvykti, negaliu padėti Aleksandrai sunkiais momentais. Visada gali daryti mažiau, atsiduoti šeimai, bet kokios bus to pasekmės?.. Jei atsakysi svarbiems klientams, viskas gali pamažu imti stoti.

Aleksandra: Man regis, mūsų sėkmės formulė ir yra tai, kad nė vienas nesame dirigentas nei namuose, nei darbe. Pakanka pažiūrėti vienam į kitą, kad be žodžių suprastume, ką reikia padaryti. Jis šiandien pavargęs, vaikus migdysiu aš. Arba jis mato, kad aš neišsimiegojusi kelias naktis, serganti, tad to imasi pats. Šeimai gali aukoti labai daug, bet niekur negali prarasti savęs. Vaikus gimdai ne sau – pasauliui. Tavo misija yra pakloti kelią, kuriuo jie eis ir nueis. Kuo anksčiau tą suvoksi, tuo bus lengviau. Viskas laikina, tik muzika amžina...

iki tol neleidome sau klysti, pasiduoti, ką nors daryti nesąžiningai, bet dabar, po akademijos nominacijų, atsakomybė išaugusi bent penkis kartus.

Tradicinės lietuviškos architektūros keliais

Benaršant socialiniuose tinkluose akis užkliuvo už vieno dar gana naujo, tačiau unikalaus projekto. Ekrane keliomis spalvomis suspindo nedidelių tradicinių lietuviškų namų fasadai. Gal tas senoviškas paslaptingai skambantis žodis, o gal nostalgija lietuviškoms vasaroms etnografiniame kaime manyje sužadino smalsumą – neatsispyriau sužinoti, kas už to slepiasi.

Pasirodo, šį projektą kuruoja Erika ir Nemunas. „Kartu su šeima nemažai keliaujame, dažnai išslystame iš populiariausių maršrutų ir nuolat atrandame ką nors naujo“, – būtent tokių kelionių metu ir gimė tradicinių lietuviškos architektūros elementų galerija instagrame „Gonkos.lt“.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: projekto „Gonkos.lt“ archyvas

Tai kas tos gonkos?

„Pasak kalbininkų, žodis „gonkos“ yra senoji svetimybė. Lietuviškai tai būtų prieangis, priebutis, tiktų ir tarptautinis žodis veranda. Aplinkinėse šalyse gonkos taip pat turi savo pavadinimą: Vokietijoje jos vadinamos der Gang, Lenkijoje tai yra ganek, Ukrainoje – Ganok, Skandinavijoje – veranda. Iš esmės, tai labai praktiška namo dalis, dengta stogu ir dažnai įstiklinta, skirta apsaugoti gyvenamąsias patalpas nuo šalto oro, lietaus bei įnešamo purvo. Jų dydį dažniausiai lemia pastato proporcijos, o puošiamos jos tam tikromis figūromis – augalų motyvais, arkliukais, geometriniais ar kitais raštais – išdrožinėtomis lentomis. Literatūroje rašoma, kad praktinį šio architektūros elemento pritaikymą lėmė šeimininkų estetinis supratimas ar gyvenimo poreikiai. Pavyzdžiui, vieni gonkose laikė gėles, dailią skrynią, langus padabindavo užuolaidomis ir tai buvo reprezentacinė pastato dalis, tuo tarpu kiti – palikdavo purvinus batus ar šlapius drabužius.“

Išsaugoti

tai, kas nyksta

„Pastebėjome, kad medinių namų prieangių išvaizda keliaujant per Lietuvą skiriasi. Atskiri regionai ar net kaimai turi savo specifinius langų įstiklinimo raštus, apdailos, apkalimo ar konstrukcinius sprendimus. Panašu, kad namo apdaila priklausė nuo tuo metu apylinkėse vyravusių tendencijų, finansinių galimybių ir nuo vietos meistrų įgūdžių. Kai kuriems langams įstiklinti buvo skiriama akivaizdžiai daug laiko ir įgūdžių. Norėjosi užfiksuoti sau ir plačiau parodyti kitiems, kokia didelė įvairovė egzistuoja, kokį estetinį pasigėrėjimą sodybų pirkios gali sukelti, kaip jos atskleidžia rūpinimosi savo aplinka kultūrą.

Panaši kultūra, pastatų struktūra ir dailiai įstiklintos verandos vertinamos ir švedų ar suomių sodybose. Deja, tokie architektūros elementai nyksta, neretai senus, sutrūnijusius langus žmonės keičia plastiko stačiakampiais, dailias lengvas medines duris – tuo, kas pigiau ar praktiškiau. Nesinori pesimizmo, tačiau mūsų kraštovaizdžiui būdingą vienkiemių ir miestelių kultūrą – tvarkingo sodo, nupjautos žolės, prižiūrėtos pakelės ir estetiškos tvorelės vaizdą –gadina atsirandanti aklinų profiliuotos skardos tvorų mada ir kiti apdailos elementai, dėl ko kai kurie kaimai darosi panašūs į rytus nuo mūsų esančias šalis.“

Regionų skirtumai:

nuo Perlojos Dzūkijoje iki Žaliakalnio Kaune

„Medinių sodybų su gonkomis galima rasti senuosiuose kaimuose, paprastai – netoli bažnyčių, kur vis dar išlikę šešiasdešimties, aštuoniasdešimties ar net šimto metų pastatų. Įtakos išlikusiai architektūrai turi per daugybę metų vykusios žemės ir kaimų reformos. Didžiausia koncentracija – rytinėje Lietuvos dalyje: Dzūkijoje, Vilniaus regione, Aukštaitijos miškų ir ežerų apylinkėse.

Instagrame turime paskelbę virš 300 skirtingų verandų. Stengiamės fiksuoti nepažeisdami žmonių privatumo ir rodyti tik pastato fragmentus. Matant tokį didelį objektų kiekį kompiuterio ekrane natūraliai gimsta duomenų analitikos poreikis – pamažu pradedame juos rūšiuoti pagal tam tikrus bendrus požymius. Štai Valkininkų ir gretimame Čižiūnų kaimuose, Trakuose ir Vievyje dominuoja lenktos formos viršutinėje stiklo dalyje; Alsėdžiuose, Žemaičių Kalvarijoje ir Palangoje naudojami itin specifiniai pjaustinių elementai virš langų; Dzūkijoje – Margionių, Lynežerio, Dubičių apylinkėse – gonkos taip pat turi savą specifiką. Itin puošnios kai kurios Dzūkijoje esančio Perlojos miestelio verandos – matosi, kad jas kuriant įdėta daug darbo. Galima pasidžiaugti, kad Labanore, Aukštaitijos nacionaliniame parke, yra nemažai autentiškai atstatytų ar puikiai prižiūrėtų pastatų su senaisiais architektūros elementais. O štai Kuršių Nerijos verandos išsiskiria savo dydžiu – jose žmonės leidžia laiką skaitydami knygą ar slėpdamiesi nuo lietaus. Gonkos buvo populiarios ne tik regionuose, tačiau ir miestuose, pavyzdžiui, Kauno Žaliakalnyje. Na, o Vilniuje – Šnipiškėse ar Žvėryne – tokie pastatai jau baigia išnykti. Juos verta užfiksuoti.“

Įkvėpimas ateičiai

„Mums svarbi evoliucija – projektuojant naujas ar atstatomas sodybas norėtųsi daugiau remtis susiformavusia vietine estetika ir rasti būdų ją įkomponuoti bendrame šalies kraštovaizdyje. Tęstinumas ir nuoseklumas sukurtų vertę. Juk net garsioji „Allianz“ arena Miunchene pastatyta remiantis koliziejaus pavyzdžiu. Galbūt šių nuotraukų rinkinys kada nors pasitarnaus ir praktiniams tikslams?

Verta padaryti kai kurių sudėtingos struktūros dzūkiškų gonkų langų įstiklinimo brėžinius, kad tai išliktų dokumentuota, – galbūt rasime tam galimybių artimiausiomis vasaromis. Na, o tuos, kurie turi gražias gonkas, mielai kviečiame pasidalinti jų nuotraukomis su mumis!“

Daugiau apie projektą rasite instagrame @gonkos.lt

Gyvenimas savo svajonių ritmu

Emma Ivane tituluojama viena geriausių pasaulio tortų menininkių. Jos kurti desertai eksponuojami Suomijos nacionaliniame muziejuje, tapybos darbai – Majamyje, o Emmos prodiusuotas filmas pristatytas Kanų kino festivalyje. Jos sėkmės paslaptis? Gyvenimas sekant savo svajonėmis ir sąmoningo mąstymo technikos, sako Emma. Viso to ji dabar moko ir kitus.

Tekstas: Adelė Galdikaitė, Nuotraukos: Emma Ivane

– Emma, turbūt nesuklysiu sakydama, kad stengiesi gyventi itin sąmoningai, tiesa?

– Taip, iš tiesų. Prieš trylika metų vienas skaudus įvykis privertė suprasti, koks trapus yra mūsų gyvenimas. Ši patirtis mane labai paveikė. Pažinusi, kokia plonytė linija skiria gyvybę nuo mirties, nusprendžiau paskirti savo gyvenimą svajonėms pildyti. Pradėjau ieškoti atsakymų į klausimą, kaip gyventi visavertiškai ir išnaudoti kiekvieną minutę. Daugiau nieko nebeatidėlioju, kuriu, patiriu ir darau viską dabar.

– Skaičiau, kad tavo istorija prasidėjo Malaizijoje. Ar galėtum trumpam kartu su mumis nusikelti atgal laiku ir papasakoti apie savo pradžią?

– Po minėtos sukrečiančios patirties supratau, kad vienintelis dalykas, kurį gyvenime galime prarasti, yra negyventi jo taip, kaip iš tiesų norime. Ilgai svarsčiau, kokie yra mano tikrieji prioritetai, o kas – tik mane blaškantys trumpalaikiai malonumai. Nutariau nebeatidėlioti svajonės ir su inžinerijos studijų mainų programa išvykau gyventi į Malaiziją.

Saloje, kurioje apsistojau, veikė be galo daug kepyklėlių. Dar niekada gyvenime nebuvau mačiusi taip gražiai dekoruotų tortų! Prisimenu, su kokia meile ir susidomėjimu stebėdavau konditerių darbą, eidama pro kepyklėlių vitrinas...

Grįžusi į Suomiją, nusprendžiau pabandyti atkurti matytas dekoracijas ir savo rankomis nulipdyti cukrinių gėlyčių tortams puošti – šią veiklą įsimylėjau akimirksniu! Dekoravimo aistra netruko pavirsti sėkmingu ir klestinčiu verslu. Po metų jau buvau nominuota Suomijos amatų muziejaus rengiamuose Meistro apdovanojimuose, kuriuos ne tik laimėjau, bet ir gavau galimybę visus metus Nacionaliniame muziejuje eksponuoti savo darbus!

– Ar kūryba visada buvo svarbi tavo gyvenime?

– Kiek save pamenu, visada norėjau būti kūrėja. Mano senelis architektas mokė ir skatino kurti nuo pat mažų dienų. Mėgau piešti, tapyti, vartyti senelio dailės albumus. Tačiau niekada nebūčiau patikėjusi, kad kada nors Nacionaliniame muziejuje bus pristatyta mano asmeninė paroda, ir dar dedikuota tortų puošybai! Svarstydavau, kad galėsiu kurti tik išėjusi į pensiją, tad džiaugiuosi, kad visgi nereikėjo taip ilgai laukti. (Juokiasi.)

– Kodėl pasirinkai būtent desertus?

– Pasirinkau kurti saldėsius dėl jų estetiškumo ir fotogeniškumo. Man patinka eksperimentuoti ir svarstyti, kokių nuostabių dalykų galima sukurti iš valgomų medžiagų. Taip eksperimentuodama sukūriau šimtus receptų įvairiems žurnalams ir receptų knygoms.

– Kaip kuri šiuos receptus, kokiais pagrindiniais kriterijais vadovaujiesi? Juk tokiam didžiuliam kiekiui receptų reikia nepaprastai daug kūrybos!

– Pagrindiniai kriterijai – paprasta gaminimo eiga, estetinė išvaizda ir skonis. Čia susijungia mano inžinierės ir menininkės pasauliai. Žvelgdama iš inžinerinės pusės, visada svarstau, kaip gaminimo procesą padaryti kuo paprastesnį. Iš menininkės – kaip sukurti gražų patiekalą. Visgi pagrindinis kriterijus yra skonis. Desertas turi būti ne tik gražus ir lengvai pagaminamas – jis turi būti skanus. Skonis, nors jį pajuntame paskutinį, yra pats svarbiausias.

– Kada supratai, kad maistas ir jo fotografija yra tavo kelias?

– Nors sukūriau daugybę receptų knygų, visada žinojau, kad gaminimas ir maisto fotografija yra tik dalis mano kelio. Svarbiausia šio kelio dalis – kiek įmanoma stipriau patirti gyvenimą ir padėti kitiems daryti tą patį.

– Kaip vykdai šią savo gyvenimo misiją ir kodėl ji tau tokia svarbi?

– Ji man suteikia laisvę ir galimybę gyventi taip, kaip noriu aš. Šiuo metu, kai kalbamės, esu Meksikoje. Savo darbus visuomet dėliojuosi prioritetus teikdama sveikatai, gerai savijautai ir asmeninėms draugystėms. Kai šios sritys subalansuotos, gerokai lengviau pasiekti gerų rezultatų ir dirbti produktyviau. Tačiau kad galėčiau sau leisti tokį gyvenimo būdą, turėjau mokytis paleisti ribojančius įsitikinimus ir įvaldyti sąmoningo mąstymo technikas. Dabar to mokau ir kitus. Ši veikla be galo prasminga! Stebėti, kaip klientai įgyvendina savo svajones, suranda gyvenimo balansą ir tikslą, yra pats nuostabiausias jausmas.

Kaip tą darau? Visų pirmiausia, vedu klientus savęs pažinimo keliu. Padedu atsikratyti juos ir jų tikrąjį potencialą ribojančių įsitikinimų.

Mūsų kasdienybėje yra tiek daug dėmesį blaškančių dalykų, kurie neretai priverčia užstrigti toje pačioje vietoje keletą metų ar net visus dešimtmečius. Mokau klientus tai pastebėti ir sąmoningai to atsisakyti. Be to, ne mažiau svarbu yra patikėti savimi ir sukaupti drąsą siekti savo svajonių. Tad mokau žmones susikurti juos įkvepiančios ateities viziją, atrasti savo tikruosius talentus. Neretai šiomis technikomis padedu klientams įgyvendinti svajonių karjeras ar verslus, gimstančius iš jų tikrojo potencialo ir pomėgių.

Tikiu, kad nėra jokios priežasties nesekti paskui savo svajones. Žmonės, kurie iš gyvenimo ima viską, ko nori, yra laimingesni, aistringesni. Be to, labiau padedantys kitiems ir besirūpinantys mūsų planeta, gamta bei gyvūnais. Nuoširdžiai tikiu, kad kartu galime kurti gražesnį pasaulį.

O įmonėms padedu kurti verte pagrįstą verslą, tobulinti jų vizionierišką mąstymą ir inovacijas. Suprasti, koks galingas įrankis yra vizualinis įmonės identitetas.

Asmeniškai man šios sąmoningo mąstymo technikos atvėrė kelius, kurių nė neįsivaizdavau esant! Pavyzdžiui, patekti į knygą apie 12 geriausių pasaulio tortų dizainerių arba žengti raudonuoju Kanų kino festivalio kilimu kaip filmo prodiuserei. Vienas nuostabiausių įvykių – mano abstrakcijų paroda Majamyje! O Suomijoje mano darbai kabėjo tarp geriausių visų laikų suomių kūrėjų. Vis dar sunku patikėti, kad tai iš tiesų įvyko. Kartais jaučiuosi, lyg gyvendama keletą skirtingų gyvenimų, tačiau giliai širdyje žinau, kad viskas dar tik prasideda. Tokias nuostabias patirtis noriu išmokyti patirti ir kitus. Tam paskyriau dešimt metų intensyvaus domėjimosi, mokymosi ir eksperimentų.

– Klausant tavęs, man galvoje sukasi mintis, kad tau nepaprastai sekasi! Ar ir pati taip jautiesi?

– Tikiu, kad vienintelis mūsų sėkmės rodiklis yra tai, kokie laimingi mes ryte atsikeliame iš lovos. Noriu tikėti, kad kai žvelgsiu atgal į savo gyvenimą, galėsiu jį prisiminti su dėkingumu ir didžiausiu džiaugsmu, be jokio kartėlio ar gailesčio. Man tai būtų pati didžiausia sėkmės išraiška.

4 ingredientų pavlova su pasifloromis

Reikės:

• 4 vidutinio dydžio organinių kiaušinių baltymų

• 300 ml cukraus (1 puodelis + 4 šaukštai)

• 200 ml plakamos grietinėlės (¾ puodelio + 1 šaukštas)

• 1 šaukšto cukraus

• 3–4 pasiflorų

Įkaitinkite orkaitę iki 90 laipsnių. Kepimo popieriumi išklokite kepimo skardą. Pasiruoškite konditerinius maišelius su gėlyčių ir medžio lapelių formų antgaliais.

Kiaušinių baltymus išplakite iki putų. Nenustodami plakti po truputį į juos supilkite cukrų.

Paskirstykite trečdalį išplaktos morengo masės ant kepimo popieriaus, suformuodami 20 cm apskritimą. Likusią morengo masę po lygiai padalinkite į pasiruoštus konditerinius maišelius su skirtingais antgaliais. Morengo kraštelius papuoškite gėlyčių ir lapelių ornamentais.

Kepkite vidurinėje orkaitės dalyje apie 1.5–2 valandos, kol morengo paviršius taps tvirtas. Išjunkite orkaitę ir leiskite morengui joje atvėsti. Stebėkite, kad paviršius neparuduotų.

Išplakite grietinėlę su šaukštu cukraus. Paskirstykite ją ant morengo paviršiaus ir papuoškite išskobtomis pasifloromis. Skanaus!

People Walking Past Walls

AKIMIRKŲ DIEVAI

Houses of London

Londonas, Didžioji Britanija

Instagram: @housesofldn

#cities

AKIMIRKŲ DIEVAI

I Have This Thing With Bikes

Visas pasaulis

Instagram: @ihavethisthingwithbikes

AKIMIRKŲ DIEVAI

1001 Tiles of Lisbon

Lisabona, Portugalija

Instagram: @1001_tiles_of_lisbon

#cities

AKIMIRKŲ DIEVAI

Doorways of Paris

Paryžius, Prancūzija

Instagram: @doorwaysofparis

#cities