Lamų slėnis 2019/01 Kryptys by Lamų slėnis

2019 VASARIS (85)

Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Gintarė Damidavičienė Martynas Lagauskas

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Reklamos projektų vadovė Dizaineris

Viršelis : Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS Kelionės būna visokios. Vienos veda į tolimiausius ir įstabiausius šio pasaulio kampelius, o kitos – savojo miesto takais. Bet, pripažinkite, juk visos jos savotiškai žavios! Nes bet kurios kelionės ir krypties esmė – visai ne tas visų trokštamas galutinis tikslas. Svarbiausia, mano galva, nenustoti dairytis: ne tik pirmą kartą aplankytose šalyse, visa savo esybe į save traukiant dar nematytus vaizdus, dar niekada nejaustus kvapus ar ausiai neįprastus nepažįstamo miesto garsus. Dairytis reikia kasdien, net ir vaikštant iki menkiausių smulkmenų pažįstamais miesto šaligatviais. Nes, jei tik labai gerai įsižiūrėsite, pamatysite – kasdien jie vis kitokie. Galiu jums drąsiai pasakyti: net ir pati menkiausia smulkmena gali tapti užuomina į pačią įdomiausią gyvenimo kelionę. Tad viskas, ką mums reikia padaryti, – išlikti atidiems ir pro akis nepraleisti tų smulkmenų. Nes kaip sako viena šio numerio herojė, visi keliai ir takeliai anksčiau ar vėliau susilieja į didelį platų kelią. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

I R

A I

Stalinis šviestuvas „Janus“ „Trueing“

Veidrodis „Abal“ „Matter Made“

Sportiniai bateliai „Triangle“ „They New York“

Paveikslas „Essentiel“ Camille Chassagne

LAMŲ SLĖNIS

Prieskonių malūnėliai „Pepper-pestle“ „Nendo“, „Valerie Objects“

Drabužių kabliukas „Double Float“ „Trueing“

Pakabinamas šviestuvas „Amisol“ „Luceplan“, Daniel Rybakken

Pakabinamas šviestuvas „Janus Nebula“ „Trueing“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

ŠLOVĖ FUNKCIONALUMUI Prekės ženklas „Z Zegna“ kartu su teniso žaidėju Alexanderiu Zverevu pristatė naująją šių metų pavasario-vasaros „TECHMERINO™ Wash&Go“

kolekciją.

Nors

mados

namų

„Zegna“ aistra tenisui nėra naujiena, šįkart kūrėjai žengė ypatingą žingsnį ir daugiafunkcę „TECHMERINO™ Wash&Go“ medžiagą sukūrė pritaikę pačias pažangiausias technologijas. Tarp naujausios kolekcijos drabužių – itin atsparūs ir lengvai prižiūrimi kostiumai, švarkai, bomberio stiliaus striukės, marškinėliai ir kelnės, pagaminti iš greitai išdžiūvančios ir nesiglamžančios vilnos.

DATALĖS, KURIANČIOS VISUMĄ WWW.GINALASINTERJERAS.LT

ĮKURT

WWW.SK

Nuo vasa „Raami“ – tai naujoji dizainerio Jaspero Mor-

visus kvi

risono kompanijai „iittala“ sukurtų indų kolek-

navišką d

cija. Kruopščiai atrinktos kolekcijos dalys kar-

salonas p

tu kuria tobulą lėtų pusryčių, energingų pietų

kurioje g

ar ilgos vakarienės atmosferą ir kviečia visus

dizaino s

mylimiausiuosius susiburti aplink stalą. Žinoma, kiekvienas kolekcijos indas gali gyventi ir atskirą savo gyvenimą. Kalbėdami apie naująją kolekciją kūrėjai ją prilygina šeimai ar draugų grupei: kiekvienas narys visumai suteikia unikalų prisilietimą, šarmą, kitoniškumą.

LAMŲ SLĖNIS

ĮKVĖPTAS BRITIŠKOS KULTŪROS Mados namai „Burberry“ pristato debiutinę dizainerio Riccardo Tisci reklaminę kampaniją, skirtą naujausiajai mados namų kolekcijai. Šiam projektui R. Tisci atrinko skirtingas kartas jungiančią komandą – nuo labiausiai patyrusių iki pradedančiųjų. Esmine naujosios kolekcijos idėja tapo britų kultūra, kurioje stilius, tradicijos ir idėjos gyvena ir vystosi vienos šalia kitų, - tai šalis, kur pankai ir maištininkai gyvena šalia rafinuotų kilmingų šeimų. Pasakodamas apie šiltojo sezono kolekciją, kūrėjas atskleidė daug galvojęs apie keliones: apie pirmąją savo kelionę į Londoną ir karjeros kelionę mados industrijoje. Būtent šis miestas jam ne tik sužadino norą tapti mados kūrėju, bet ir tapo neišsemiamu idėjų šaltiniu.

TUVĖS!

KANDIAMO.LT

sario 14 d. interjero salonas „Skandiamo“

iečia į naujuosius savo namus! Skandi-

dizainą ir gyvenimo būdą puoselėjantis

persikėlė į naująją erdvę PC „Panorama“,

galėsite surasti dar daugiau šiaurietiško

stebuklų.

LAMŲ SLĖNIS

Taip jau sutapo, kad laisve ir ramybe spinduliuojantį įkvėpimų dešimtuką prekės ženklo „The Knotty Ones“ bendraįkūrėja, keliautoja SANDRA PANGONYTĖ mums siunčia iš Tailando, kur kartu su šeima lėtai mėgaujasi azijietiškos kasdienybės ritualais.

DEŠIMTUKAS

12345678910

APIE GEBĖJIMĄ BŪTI ČIA IR DABAR Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Portretas: Greta Gedminaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas, Jurij Jakovenkom, Lina Jushke, „The Knotty Ones“ archyvas

JURIJUS JAKOVENKO. Siurrealistinio meno grafikos meistras iš Baltarusijos. Namuose turime keturių elementų – žemės, vandens, ugnies ir oro – ciklo paveikslus. Galėčiau valandų valandas su padidinimo stiklu stebeilyti į detales ir jose slypinčius simbolius – jų ten tūkstančiai!

LAMŲ SLĖNIS

MUAY THAI. Sportas, praplečiantis fizinių ir mentalinių galimybių ribas, didinantis vidinę stiprybę, pasitikėjimą savimi, koncentraciją. Jis leidžia atsikratyti nereikalingos negatyvios energijos ir pasikrauti ilgam į priekį.

VĖJAS. Mano sūnus Vėjas yra didžiausias kasdienybės mokytojas būti čia ir dabar, įkvėpimas būti geresnei, duoti, priimti, mylėti.

BALIS. Balį vadinu savo namais. Ten sugrįžtu beveik kasmet, ir kaskart vis su didesne meile. Balis yra magiškas: įkvėpimo atneša baliniečių gerumas, nuolankumas, ramybė. Ką jau kalbėti apie gėlėmis puoštą maistą, rūkstančių smilkalų kvapus, užburiančias ceremonijas, įstabius kavinių ir vilų interjerus. Ten ore tvyro laisvė, kūrybinė ir meilės energija – tik mokėk viską pasiimti. Kiekvienąkart iš šios salos grįžtu su dar labiau išgrynintomis idėjomis, švaresnėmis mintimis ir ramesniu protu

LAMŲ SLĖNIS

MIŠKAS. Ypač išsikraunu ir pasikraunu Dzūkijos miškuose. Laikas miške pažadina gebėjimą regėti grožį, pastabumą detalėms. Tai mano būdas pasimėgauti vienatve, išsivalyti mintis ir sugrįžti į save.

DVASIŠKUMAS. Meditacija, joga, sąmoningas kvėpavimas, šamanizmas, trumpi atsiskyrimai, gebėjimas nieko neveikti ir sulėtinti gyvenimo tempą. Sąmoningumas bendrąją prasme mano gyvenime yra visa ko variklis. Eckharto Tolle „Naujoji Žemė“ – mano biblija.

MARINA ABROMOVIČ IR VISOS KITOS RAGANOS Šių dienų atradimas: tikrų tikriausia ragana, performansų atlikėja, moteris, laužanti visus standartus ir plečianti ribas. Moko atsisakyti savo komforto bei įpročių ir visiškai atsiduoti atsitiktinumui. Kiekvienas jos pasirodymas yra nesurežisuotas ir pavojingas, balansuojantis tarp sėkmingai atlikto performanso ir realios tragedijos. Ji labai įkvepia savo vidine stiprybe, tvirtu tikėjimu žmonių neribotumu, gebėjimu intensyviai išgyventi transformacijos ir kasdienes situacijas.

LAMŲ SLĖNIS

NATŪRALUMAS. Natūralus grožis, natūralūs senėjimo procesai, natūralus gimdymas, natūralūs pluoštai drabužiams, gyvas, sveikas maistas.

FUTURISTIKA. Paskutinė skaityta knyga, „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“, vaizduoja netolimos ateities pasaulį, pilną neįtikėtinų naujovių, išbandymų, iššūkių, - ir itin sujaudina, įaudrina vaizduotę, plečia akiratį ir nukelia į keletą iš galimų ateities scenarijų.

SENIENOS. Nuo mažens kapstydavausi po senelių spintas, vartydavau senas nuotraukas ir taip ieškodavau įkvėpimo aprangai, interjero detalėms, fotografijos stilistikai. Turiu prikaupusi nemažą kolekciją senolių kaklaraiščių, močiutės audinių, persisiuvusi kailinių, išsisaugojusi molinių puodų, lovatiesių, vazų.

LAMŲ SLĖNIS

KELIONĖ PER LAIKĄ SU FOTOAPARATU Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Koridoriuje, kur tarp šešto ir septinto buto įsiterpę keturiasdešimt septintas ir penkiasdešimtas, už didelių pilkų, apibraižytų durų, slepiasi laikas. Laiptinėje prasilenkusi su dviem sunkiai kvapą gaudančiomis močiutėmis, čiumpu už pakarpos šeštąjį ir septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Vaikystės nostalgija skęsta fotografo TADO KAZAKEVIČIAUS ir jo žmonos, architektės Ievos namai. Su Ievos mama, žemės ūkio mokslininkoir agronomo

amerikiečiai dabar turi beveik du šimtus tūkstančių kadrų,

Akademijoje – mažame mokslininkų miestelyje prie

nepaliestas ekonominių sąlygų, migracijos ir gamtos stichijų.

Petro Butanavičiaus dukra, lankėme tą pačią mokyklą

Kėdainių. Tik geru dešimtmečiu prasilenkėme laike. Manęs tose apylinkėse jau seniai nebebuvo ir tuomet, kai Tadas, sėdęs ant dviračio ar mopedo, važiuodavo pro

buvusius mūsų namus ieškoti herojų savo garsiai fotografijų serijai „Tai, ko nebebus“. Šiandien kartu su Lietuvos spaudos fotografų klubu šiam nuotraukų ciklui jis ruošia

Šiandien į tokias vietas Amerikoje dar gali užklysti, tačiau

Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje jau su žiburiu neberasi

žmonių, kurie augintų gyvulius tik tam, kad taurėtų sau pieno, o javus – kad galėtų išsikepti duonos. Lietuvoje visa tai irgi sparčiai nyksta, bet dar šį tą galima spėti“, – sako Tadas.

Pagalvoju, kad jo akinių rėmeliai ir elegantiški

fotoalbumą bei parodą.

marškinėliai dera prie baldų, kuriuos, sako, paveldėjęs iš

tai ne kartą. Ir dar apie tai, kad nykstanti provincija jam

senų fotoaparatų. Vienas iš jų ir atvedė architektūrą

Fotografiją Tadas prilygina laiko mašinai. Kalbėjo apie

yra nuostabi galimybė keliauti laiku.

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, per

Didžiąją depresiją Amerikoje, panašiai, matyt, jautėsi ir

savo senelių, meno kūrinių ant sienų, knygų lentynose ir

studijavusį ir grafikos dizaineriu dirbusį vaikiną į paslaptingą fotomeno pasaulį.

2010-aisiais savo vaikystės kaimų pradėjęs ieškoti nuo

grupelė fotografų – Walkeris Evansas, Dorothea Lange,

Šilėnų, Tadas tarsi norėjo rasti sau patvirtinimą: laiko sąvoka

fermas, Amerikos vienkiemius, kaimus ir mažus miestelius.

ne laikmetis. „Išvalęs erdvę nuo „mobiliakų“ ir automobilių,

Jackas Delano, fiksavę tai, kas buvo pradėję nykti: senąsias „Didžiosios depresijos laikų fotografija žaviuosi ne tik dėl

ypatingo jausmo nuotraukose, bet dar ir dėl to, kad 14

iliustruojančių istoriją ir parodančių, kaip gyveno žmogus,

LAMŲ SLĖNIS

ne visada egzistuoja. Svarbiausia yra žmogus, ne laikas ir net su šio laikmečio atributais – kroksais, vis dar gali atsidurti kitame laike“, – įsitikinęs fotografas.

LAMŲ SLĖNIS

Ir tas laikas – kiekvienam savitas. „Vienokį kaimą fiksavo

dailininkai, kai dar nebuvo fotografijos, kitokį pamatė Balys

Buračas XX amžiaus pradžioje. Kai į kaimą išsiruošė Antanas Sutkus, buvo abejojančių, ar tikrai reikia sovietinį kaimą fo-

tografuoti? O kaip mes Sutkų vertiname šiandien? Aš ieškau tarp mobiliakų ir kroksų pasislėpusio kaimo, gal kažkada jis būtent toks bus vertingas, liudys mūsų praeitį, mūsų gyveni-

mą, mūsų laikmetį. Kažkada Gintautas Trimakas gerai sakė: „Tadai, tu ne kaimą, ne provinciją fotografuoji, o save patį matai, tai tu mažas stovi tose nuotraukose.“ Turbūt, tiesa...“

Unikalių kadrų Lietuvos kaime ieškantis fotografas

neabejoja, kad Lietuvos provincija, esanti daugelio mūsų

vaikystės prisiminimuose, dingsta. „Per pastarąjį dešimtmetį

Lietuvos populiacija sumažėjo šeštadaliu. Migracija, atsivėrusios sienos, pasikeitusios ekonominės sąlygos ir

gyvenimo būdas viską keičia, kaimus – irgi. Laikas čia pradeda

skubėti, nebelieka lėtų, nuoširdžios draugystės ir bendrystės

akimirkų. Fotografijos nesugrąžins, kas prarasta, tačiau jos

tikrai privers susimąstyti apie tai, ką lėkdami palikome, pametėme“, – apgailestauja Tadas ir priduria, kad svarbiausios, esminės žmogaus savybės nesikeičia jokiame laikmetyje.

Prisikalbinti herojus savo nuotraukomis fotografui nėra

sunku. „Sustoji, nulipi nuo motorolerio, paklausi, kur važiuo-

ti, – kartais kryptį žinai, bet vis tiek klausi. Pradedi kalbėti,

o jau tada gauni ne tik leidimą fotografuoti, bet ir pietų. Būna, trumpas sustojimas virsta į ilgų pokalbių valandas. Kartais galvoju, jei į kiemą įvairuočiau automobilį ir užeičiau

nešinas skaitmeniniu fotoaparatu, gal jie manęs nesutiktų

taip svetingai. Žurnalistai kaime prisicirkinę, žmonės jų bi-

jo, nes kaimas žiniasklaidoje – purvinas, negražus, neprogreso ir blogio šaltinis. O man jis visai kitaip rodosi ir žmonės

tai jaučia, kitaip priima, leidžiasi užkalbinami. Nepamenu nė vieno portreto, kurį būčiau padaręs be pokalbio.“

Tadui atrodo, jog neigiamą požiūrį į kaimą suformavo

pseudomiestiečiai, kurių ryšys su likusiaisiais provincijoje

dažnai nutolęs. „Tetulė Marijona man sako: vaikas metus pas mane nebuvo... Sunku visa tai, kas kaime vyksta, paaiškinti miesto burbuluose gyvenantiesiems, bet rodiklio, kuris

galėtų parodyti, kiek turto turėtum turėti, kur gyventi, kad būtumei laimingas, nėra.“ 18

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Tadas Kazakevičius

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Tadas Kazakev

vičius

Lietuviškas kaimas Tadui kartais primena Amerikos pre-

man įdomus, kad nebijau atsakomybės, mielai dirbu ir biure,

kę natūralų, lėtą gyvenimo būdą, o kai kurie džiaugiasi išmo-

projektuoti ir statyti keturių aukštų pastatą Londone. Lietuvoje

rijas. „Visko jame yra, – patyrė. – Kai kurie žmonės dar išlaikomis, kurias gavo pardavę savo karves. Aš neidealizuoju kai-

mo, nors matau jį kaip mūsų vertybių pamatą. Tas mano žvilgsnis gal ir sentimentalus, bet tiesiog norisi pasakyti, kad kaimui visai nebūtinas euroremontas, plastikiniai langai seno-

se trobose. Lengva kalbėti, sakysit, bet pamėgink pagyventi, kai skersvėjai pučia. Aš ieškau kaime dar likusio grožio, to, ką, mano supratimu, reikia saugoti kitoms kartoms.“

Menininkas neabejoja, kad grožio suvokimas yra skirtingas.

Kažkam murzini vaikai juk atrodo visiškai nepriimtina, o jam

purvini drabužiai ir žemėtos rankos reiškia laisvės ir laimės pojūtį. „Mano Adelė murzina yra laiminga, ‒ šypsosi ir pasakoja, kad keletą metų pragyvenę miesto centre, jie vis dažniau prisimena vasaras sode, užmiestyje, kur Adelė gali

ir statybose. Buvau vos dvidešimt penkerių, kai man patikėjo

mano idėjų tarsi negirdėjo, ruošiau technines specifikacijas ir visiškai nebuvau laiminga. Po kurio laiko įsidarbinau vizualiste

H&M kompanijoje. Turėjau galimybę keturis mėnesius mokytis ir dirbti Helsinkyje, mieste, kuriame dirbo mano

svajonių architektai. Per madų pristatymus žiūrėdavau ne į

podiumą, o į ne vietoje įstatytus ventiliacijos vamzdžius. „Ką aš čia veikiu?“ – pagalvojau vieną tokį vakarą. Laisvu po darbo

laiku sukūriau restorano „Alaus biblioteka“ interjerą, paskui

pradėjau lauktis Adelės ir kūriau „Barclays Rise“

bendradarbystės erdvę. Adelė tarsi viską sudėliojo į vietas, pradėjau dirbti pati viena, šiandien esu visiškai pasinėrusi į kūrybą. Architektūra ir interjero dizainas – dalis manęs.“

Pusmetį paauginusi Adelę, Ieva pradėjo dirbti, ją pakeitė

lakstyti ir žaisti gryname ore kiek panorėjusi.

Tadas. Su Adele praleidęs dar pusmetį, į darbą reklamos

Anglijos ir apsisprendė gyventi Lietuvoje. Jam, keletą metų

savo fotografijos pomėgiui ir privačiai grafikos dizaino

Adelei – dveji, ji gimė jau Vilniuje, kai tėvai grįžo iš

Londone dirbusiam reklamos agentūroje, grįžus į Lietuvą įsitvirtinti nebuvo sunku. Kiek sunkiau karjera dėliojosi Tado

žmonai Ievai. „Kai grįžome, pradėjau dirbti viename biure. Paaiškėjo, kad tokios atsakomybės ir laisvės čia negausiu, –

Anglijoje kolegos netruko pastebėti, kad architektės darbas

agentūroje jis grįžo mėnesiui. O tuomet nusprendė atsiduoti praktikai. „Apsispręsti buvo lengva, – pasakoja. – Norėjau

laisvesnio grafiko, kad kuo daugiau laiko galėčiau praleisti su dukra. Tokio grafiko negavau, taigi palikau darbą ir pradėjau

dirbti vienas. Nė kiek dėl to nesigailiu: matyti, kaip auga tavo vaikas, būti su juo – labai svarbu.“

LAMŲ SLĖNIS

Tadas visai paprastai aiškina savo sprendimą grįžti iš

ten, kur daugelis vis dar važiuoja. Išvyko visiškai jaunas

architektas, ką tik baigęs mokslus, pilnas maksimalizmo

ir polėkio. Norėjo studijuoti animaciją, tačiau pradėjo dirbti reklamoje. Lėkė, vertėsi per galvą, o atostogų grįždavo

namo, į Lietuvą, vaikščiodavo čia su fotoaparatu, ieškodavo

kadrų. „O paskui nusibodo grįžti ir jaustis fainai, – šypsosi. – Pagalvojome, kad bus labai gaila, jei mūsų vaikas negirdės lietuvių kalbos ir nematys, kaip žiemą krinta sniegas.“

Namo jį vedė tarsi koks atsitiktinumas – jauna šeima

norėjo pirkti butą, bet sandėris neįvyko. Tai buvo ženklas. „Nė kiek nesigailiu pagyvenęs toli, rekomenduočiau tai

kiekvienam jaunam žmogui, – sako Tadas. – Per penkerius

metus sugebėjau išsiugdyti visai kitą žvilgsnį į Lietuvą, pradėjau matyti ją kaip labai įdomų kraštą. Ir temų čia

randu daugiau nei rasčiau pasaulyje. Ką įdomaus galėčiau papasakoti apie Londoną, ko negalėtų papasakoti dar 150 tokių pat fotografų kaip aš?“

Grįžęs į gimtinę fotografas ilgai negalėjo suprasti, kodėl

kolegos netraukia į dienos šviesą to, kas pamažu nyksta,

dingsta, išeina? „Fotografuoju Kuršių Neriją. Neatleistina,

kad ši vieta ir joje gyvenantys žmonės taip mažai įamžinami. Unikalus kraštas – Lietuva ne Lietuva, Prūsija, Vokietija, Rusija, ten net šviesa kitokia, estetika. Kodėl taip nemylime

savęs, jei leidžiam tam unikalumui dingti?“ – klausia Tadas ir prisipažįsta Kuršių Nerijoje dažnai ieškantis savęs.

Autorinių jo fotografijų jo namuose ant sienų nepama-

tysi. „Kuris iš fotografų kabina savo nuotraukas? – juokia-

si. – Juk labai sunku žiūrėti į savo darbus, pradedi kabinėtis, matai klaidas. Ir sunku rasti tokią nuotrauką, kuri at-

spindėtų tavo gyvenimo manifestą. Be to, fotografijos nelabai dera su tapybos darbais, kuriuos labai mėgstu ir namuose kabinu jų daug.“

Geriausias savo dukrelės Adelės ir žmonos Ievos nuotraukas

Tadas deda į albumus. Visos jos padarytos juostiniu

fotoaparatu, juodai baltos. „Turiu tamsų kambarėlį, didintuvą, tačiau pats nuotraukas spaudžiu rečiau“, ‒ prisipažįsta.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Tadas Kazakevičius

LAMŲ SLĖNIS

Praėjusiais metais Tado lietuviškoji serija

„Tai, ko nebebus“, išrinkta į 2018 metų prestižinių fotografijos apdovanojimų „ZEISS

Photography Award“ dešimtuką. Ji ką tik pristatyta „The British Journal of Photograhy“ žurnale, pateko į „The Royal Photographic

Society“ parodą, „LensCulture“ apdovanojimus, taip pat pelnė auksinį kadrą Lietuvos spaudos fotografijos apdovanojimuose. Už šį darbą menininkui skirta Jaunojo kūrėjo premija. Tai ką reiškia būti vienu geriausiu iš beveik 12 tūkstančių pasaulio fotografų?

„Pasauliui Lietuva įdomi, na, panašiai, kaip

lietuviui įdomi Indija. Nuotraukose žmonės

mato egzotinius dalykus, tai, ko nebėra, nelikę. Tai jų vaikystė, jų nostalgija ir labai brangi gy-

venimo dalis“, – sako Tadas, dar ir dar kartą

pasirengęs išlipti iš savo pomėgio, iš savo kūrybos rėmų. Ir iš naujo pradėti kelionę laiku.

LAMŲ SLĖNIS

JAUKIŲ NAMŲ PAIEŠKOS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: „Muuto“, „&tradition“, organizatorių archyvas

Su artėjančio pavasario nuojauta neretai užgimsta noras naujų vėjų įpūsti ir į savo namus. Interjero ir dizaino parodoje „Imm Cologne“ apsilankiusi salono „Skandinaviški interjerai“ rinkodaros vadovė LAIMA ALEKNAVIČIENĖ kviečia susipažinti su įsimintiniausiomis 2019-ųjų interjero dizaino tendencijomis.

LAMŲ SLĖNIS

– Laima, kas jums yra tendencijos?

– Pirmiausia interjero tendencijos atspindi tai, kuo gy-

vename, – tačiau neturime jų suprasti kaip madų ar taisyklių, greičiau jas pavadinčiau impulsais – galime jas priim-

ti arba ne. Tendencija – tai bandymas interjero kūrimu išreikšti šių dienų aktualijas ir padėti žmogui susikurti jam

padedančią, pozityviai, įkvepiančiai ar stabilizuojančiai, raminančiai nuteikiančią aplinką. Pavyzdžiui, itin greitai be-

sikeičiančiame, technologijų kupiname pasaulyje, kuriame gana lengva pasijausti nesaugiai dar ir dėl to, kad techno-

logijos nėra apčiuopiamos, žmogus natūraliai ima siekti ko nors, kas primintų apie stabilumą ir laiko kaitai mažiau

pasiduodančius dalykus. Todėl šiemet interjeruose vėl iš-

vydome modernios klasikos kūrinių ir natūralių, ilgaamžių medžiagų, pavyzdžiui, marmurą.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokių įžvalgų parsivežėte iš parodos „Imm Cologne“? – Parodoje buvo galima pastebėti nemažai tendencijų

2019-iesiems. Kaip niekad ryški „mažiau yra daugiau“

tendencija: vartojimo mažinimas, ilgaamžiai sprendimai, laikui nepavaldus dizainas ir patvarios medžiagos.

Taip pat vaizduojama biofilija – žmogaus ir gamtos

santarvė, kai žmogui norisi patirti save kaip gamtos dalį. Šiai tendencijai būdingi natūralūs, organiški elementai – medis, akmuo, dienos šviesa ir dideli augalai, kurie gamtą, eksterjerų sprendimus tarsi įneša vidun. Dekoruose ir tapetuose taip pat matome gėlių raštus.

Kitais metais ne mažiau svarbios bus ir natūralios me-

džiagos bei rankų darbas. Robotų ir technologijų valdomame pasaulyje jaučiame nostalgiją tikrumui, žmogaus

rankų darbui. Taip pat galima pastebėti, jog Memphis judėjimo dekorai palengva perima sceną iš amžiaus vidurio (angl. „mid-century“) modernaus dizaino, interjeruose dabar vyrauja ryškios brangakmenių spalvos (smaragdų žalia, safyrų, rubino, „hunter“ spalva), šviesaus medžio

grindys, struktūros ir baldai, pastebimas tamsesnis mar-

muras ir „maksimalistinis“, t. y. gausiai dekoratyvus, menas. – O kokių tendencijų šiais metais atsisakoma?

– Iš tendencijų sąrašo galima išbraukti sukulentus, te-

razzo (mozaikinio betono) elementus, „mid-century“ stilių, rožinį auksą, lakuotą medį, žalvario perteklių, akcentines sienas, vario baldus, minimalistinį meną ir ryškius raštuotus audinius.

LAMŲ SLĖNIS

– Tendencijų tiek daug ir jos gana skirtingos – kaip, jūsų

nuomone, atsirinkti sau tinkamas?

– Tendencijų įvairovę itin taikliai pristatė „Imm Cologne“

parodoje dizainerių „Dutch Stylist“ Flooro Knaapeno ir Dicko Spierenburgo sukurta erdvė „Trend Atmospheres“ – sep-

tynios skirtingai įrengtos ir dekoruotos scenos bylojo apie tai, kad mūsų namų interjeras yra tam tikra prasme mūsų viziti-

nė kortelė ir mūsų požiūrio, supratimo, vertybių išraiška. Kiekvieno namai pasakoja istoriją apie tai, kokie žmonės juose

gyvena, kuo jie tiki, ką mėgsta. Šiandien kaip niekados turi-

me plačias galimybes savo namų interjere susikurti itin individualius poreikius atitinkančią aplinką.

Tad „Dutch Stylist“ kūrėjai suprojektavo septynis proto-

tipus, atspindinčius tendencijas ir jiems būdingas asmenybes:

materialistas, „The Nordic New“, keliautojas, minimalistas, romantikas, kolekcionierius, „Nightrider“.

– Trumpai pristatykite kiekvieną prototipą.

– Materialistas – puristas, mėgstantis odą, popierių, medį

ir kamštinę dangą. Jis nuolat ieško kontrasto spalvų ir vaizdų pertekliui, skaitmeniniam pasauliui, kuriame gyvename. Ma-

terialistas nori būti apsuptas gamtos ir paprastumo, grįžti prie

pradmenų. Perdirbimas, išmanūs sprendimai, tausojimas – neatsiejami šios asmenybės bruožai.

„The Nordic New“ prototipo atstovas – minkštų atspalvių

mėgėjas. Jam patinka pastelė, minkštos formos, aiškios linijos

ir apdailos. Tai it 50-ųjų optimizmo paieškos krizės metu. Sukuriama asmeninė svajonių erdvė: harmoninga, rami, gai-

vi, šviesi ir pozityvi, nebijoma naujausių technologijų, pavyzdžiui, 3D spausdinimo.

Keliautojas yra botanikos mėgėjas – visada ieškantis nuo-

tykių, mėgstantis bendrauti ir patirti kitų kultūrų įtaką. Tai

šiuolaikiška asmenybė, esanti vienybėje su flora ir fauna. Tokiam žmogui patinka įvairiaspalviai raštai su paukščiais, gė-

lėmis, džiunglėmis – nieko nėra per daug. Keliautojas nori

likti jaunas ir sveikas taip ilgai, kaip įmanoma, o geresnio pasaulio siekia jį kurdamas pats.

LAMŲ SLĖNIS

Minimalistas – išgrynintų ir aiškių linijų mėgėjas. Vietoje

spalvų jis renkasi modernias formas ir grafinius sprendimus. Mėgsta kontrolę, platų matymą ir žavisi tokiomis medžiagomis

kaip plienas, stiklas, derina jas su marmuru ir betonu. Visada

ieško naujausių technologijų, mėgsta išmaniuosius įrenginius, yra įkvėptas ateities. Grįžęs po dienos darbų, minimalistas namuose ieško vizualaus poilsio.

Romantikas – jausmų, jausmingumo ir minkštumo

mėgėjas, didelis komforto ir patogumo fanas. Mėgsta būti

apsuptas velveto detalių, pagalvėlių, minkštų audinių. Jo

namuose gausu raudonos ir rausvos spalvų derinių. Emociniai patyrimai yra jo laimės raktas.

Kolekcionierius – meno mėgėjas ir modernistas. Ieško

senų dizainų ir raštų, įkvėpimo semiasi iš praeities – Ettore

Sottsasso, Andy Warholo darbų. Visada kritiškas ir ieškantis

kolekcijos vertų daiktų – dizaino, nepavaldaus laikui ir medžiagiškumui. Kolekcionierius vadovaujasi taisykle, jog istorija kartojasi.

„Nightrider“ (liet. naktinio keliautojo) prototipo atstovas

mėgsta tamsą ir mistiką. Tai prieskonių asmenybė, nerianti į

nakties gelmę mėgautis gėrimais ir glamūru. Mėgsta

pritemdytas erdves tiek namuose, tiek visuomeninėse vietose. Tai drąsi, savimi pasitikinti ir nuolat iššūkių ieškanti asmenybė. – Kuri tendencija jums asmeniškai atrodo pati svarbiausia?

– Sakyčiau, kad svarbiausia yra ieškoti ir išreikšti savo

individualumą, susikurti sau patogią ir įkvepiančią aplinką, – galbūt pasitelkiant tendencijų suflerį, o galbūt kuriant intuityviai. Jeigu tendencijos įkvepia – puiku, tačiau noriu paraginti ieškoti savitos jų išraiškos kiekviename kuriamame interjere.

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

BŪDAMAS SAVIMI NIEKADA NEPRAŠAUSI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Batai, kvepalai ir ryškus manikiūras – štai taip stilistė AGNĖ KLIMAŠAUSKAITĖ, kurią neretai sutiksi kino aikštelių užkulisiuose, ruošia savo drabužinę šiltajam sezonui: „Jei nesi atradęs savo stiliaus, mados kiekvieną pavasarį neįpirksi.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mano stilius – tai eklektiška darna. Batai, manikiūras, aksesuarai ir rankinė kuriant stiliaus harmoniją yra daugiausiai dėmesio vertos detalės. Nors įvaizdžiai kinta kasdien, iš tos dėlionės galima sudėti atpažįstamą stilių. Dažnai tai kažkas tarpusavyje nederančio, bet puikiai grojančio. Nuo humanų iki dolče gabanų.“ (Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

„Mėgstamiausi aksesuarai – batai, batai, batai ir dar kartą batai! Nesuskaičiuojamos poros batų... (Šypsosi.) Naujausias atradimas – „Aeyde“ avalynė.“

LAMŲ SLĖNIS

„Nuolat judant į priekį ir planai gimsta natūraliai, neforsuojant. Todėl stiliaus ir įvaizdžio studijos „Ananasas Studio“ atsiradimas - tai dar vienas projektas, dar viena pradžia. Šiuo metu daugiausiai dirbu su komercinėmis ir socialinėmis reklamomis, muzikiniais klipais, įvairaus pobūdžio fotosesijomis. Mano darbo estetika yra imanentiška, o darbo grožis turi būti malonus.“

LAMŲ SLĖNIS

„Kitiems įvaizdį kurti yra žymiai lengviau nei sau, kadangi kitą žmogų gali matyti kaip personažą, o save – tik kaip save. O kartais, labai kritiškai žvelgiant, savęs išvis neidentifikuoji. Tada nutįsęs megztinis ir seni džinsai ir būna tikrasis „aš“.“

LAMŲ SLĖNIS

„Žmogus, dirbantis kino ar fotosesijų aikštelėje, turi turėti beveik visas įmanomas savybes: vadybininko, projektų vadovo, administratoriaus, turi mokėti valdyti krizes. Žmogiškumo faktorius ir socialiniai įgūdžiai taip pat labai svarbūs, o tam, kad pasiektum viso šio paketo harmoniją, reikalingas ilgas darbas, kantrybė ir patirtis. Net jei manęs aikštelėje paklaustų, ar turime meškos kostiumą, galėčiau visiškai be nuostabos atsakyti: „Taip.“ (Juokiasi.) Dirbdamas šį darbą turi apgalvoti ne vieną žingsnį į priekį, būti viskam psichologiškai pasiruošęs.“

LAMŲ SLĖNIS

„Stilius atsiskleidžia iš žmogaus visumos, besidėliojančios iš tokių detalių kaip intelektas, sąmojis, drabužiai ir pojūtis, kad žmogus jaučiasi savimi, – tada juo žaviesi. Tai man yra labai svarbi akimirka.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mano didžiausi gyvenimo įkvėpimai – Mylintis Vyras ir Vaikas, o stiliaus – Blanca Miro Scrimieri, Victoria Bechkam, Patrickas Masonas, „Park Wien“, Rei Kawakubo.“

LAMŲ SLĖNIS

„Kad ir kokį įvaizdį pasirinktum, niekada neprašausi būdamas savimi. Kiekvienas įvaizdis turi atspindėti tave patį ir nieką kitą. Tai ir yra pagrindinis žavesys, išskirtinumas ir siekiamybė šios besotės mados nūdienoje.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mano drabužinė pavasariui bus papildyta batais, kvepalais ir ryškiu išraiškingu manikiūru. Jei nesi atradęs savo stiliaus, mados kiekvieną pavasarį neįpirksi.“

LAMŲ SLĖNIS

DALYBA YRA DAUGYBA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Fotografuota: kavinėje „Knygų ministerija“

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, klinikos „Grožio chirurgija“ bendraįkūrėjas VYGINTAS KAIKARIS visada žinojo, kur link nori kreipti savo gyvenimą. Šiandien jis griauna plastikos chirurgo darbo stereotipus ir pasakoja, kad jo tikslas – ne tenkinti bet kokius paciento įgeidžius, o padaryti sprendimą, padėsiantį pacientui pasitikėti savimi. Juk tik tada, kai žmogus džiaugiasi savimi, jis gali kurti šiluma ir meile spinduliuojančią aplinką.

– Vygintai, skaičiau, kad kelią, kuriuo eisite, žinojote

jau nuo aštuntos klasės. Papasakokite, kaip dar būdamas

kėjimas – konsultacijos metu man labai svarbu pajausti,

– Aš pats nelabai atsimenu, tačiau per klasės susitikimą

kvienam pacientui aš atvirai pasakau, kokios galimos rizi-

vaikas susižavėjote medicina?

man tai priminė klasiokė. Jai pasakiau, kad būsiu plastikos

chirurgas, o ji pagalvojo, koks aš kvailys, – juk tuo metu plastikos chirurgų nebuvo! Bet žinojau, kad būsiu gydy-

tojas. Prisimenu, vienuoliktoje klasėje pusbrolio namų kie-

me, Panemunėje, padariau skrodimą jo katės mirusiam kačiukui – man buvo įdomu pažiūrėti, kas jam nutiko.

Niekada nebuvau sportininkas, nemoku groti muzikos

instrumentais, nedirbau padavėju ar dar kur nors, niekur

kitur nestudijavau – visą savo gyvenimą aš dariau tai, kas padėjo man tapti gydytoju. Jeigu man reiktų viską pakar-

toti, greičiausiai vis tiek netapčiau nei bankininku, nei politiku. Gal nebent aktoriumi? ( Juokiasi.) 62

Plastinėje chirurgijoje be galo svarbus abipusis pasiti-

LAMŲ SLĖNIS

kad mano ir žmogaus dvasinės vibracijos sutampa. Kiekos, komplikacijos. Meluoja chirurgai, sakantys, kad komplikacijų nepasitaiko. Tik atvirai pasišnekėjus, be jokių

pagražinimų ir nekeliant netikrų lūkesčių, užsimezga ryšys, vedantis į sėkmingą ir džiuginantį rezultatą. Kalbant apie mediciną bendrai, siunčiu žinutę visiems, norintiems ją

studijuoti: neieškokite savęs šioje srityje jau įstoję. Negal-

vokite, kad pasimokysite ir galiausiai tai pradės patikti. Taip tikrai nebus. Jeigu dar neužsimanėte – greičiausiai ir neužsimanysite. Po daug metų studijų suprasi, kad iš tiesų

to daryti visai nenori, tačiau atidavus vienai veiklai dešimtmetį, pradėti kažką kito – ne taip paprasta. Medicina yra

sudėtingas mokslas. Tavo draugai jau susitvarkę gyvenimą,

LAMŲ SLĖNIS

o tu vis dar mokaisi, vis dar esi studentas. Šešeri metai stu-

dijų, ketveri ar penkeri – rezidentūroje, o tik po jų tampi gydytoju, kuris turi specialybę, tik tada pradedi užsidirbi-

nėti savo vardą. Nuo tavo rankų miklumo, pasiryžimo, cha-

rizmos priklauso, kiek turėsi pacientų, kaip gerai tau seksis. Nuspręsti, kad esi pats geriausias chirurgas, pats tikrai ne-

gali – tave turi užuosti, pamatyti kolegos. Aš tikrai norėjau

tapti gydytoju. Dėl to visi budėjimai man buvo įdomūs, visi sunkumai ir iššūkiai mane jaudino, kėlė smalsumą.

– O kaip pradėjote dirbti estetinės chirurgijos srityje?

– Esu baigęs medicinos mokslus, tapęs plastinės ir re-

konstrukcinės chirurgijos gydytoju. Tai plati sritis, į kurią

įeina mikrochirurgija, nudegimai, krūtų, veido, pilvo, plaštakų ir kt. chirurgija. Gydytojo karjerą pradėjau nuo budėjimų klinikose, nudegimų skyriuje, kuriame tikrai suti-

kau daug sudėtingų pacientų. Nudegimų chirurgija – tur-

būt vienas sunkiausių chirurgijos skyrių. Ten budėdavau kas antrą ar trečią naktį ir pasilikdavau padirbėti dar ir

dienos metu. Yra daug pacientų, prisimenančių, kaip gydžiau jų nudegimus, prisiuvinėjau nutrauktus pirštus.

Vėliau, kai atėjo jaunesni kolegos, irgi norintys patirti

tą patį, supratau, kad hipokratinę duoklę žmonėms ir me-

dicinai jau atidaviau. Pamažu atradau naujas medicinos

galimybes ir pasitenkinimą estetinės chirurgijos srityje.

Nežinau, kurioje vietoje galima braukti brūkšnį, – kiek tai, ką darau šiandien, yra verslas, o kiek medicina? Kai kartu

su kolegomis kūrėme „Grožio chirurgijos“ kliniką, nenorėjau dirbti administracinio darbo. Žinoma, noriu supras-

ti, kaip veikia procesai, tačiau pirmiausiai esu chirurgas,

žmogus, kuris keliauja į operacinę. Pamažu viskas plėtėsi, o šiandien klinikoje, kad viskas judėtų į priekį, dirba šimtas penkiasdešimt žmonių. 64

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite, kuo jums patinka šis darbas? Ką jums

reiškia gydytojo profesija?

– Kasdien dirbdamas nemylimą darbą, negalėtum ilgai

jame išbūti. Aš kiekvieną dieną tą patį darau jau dvidešimt metų. Štai jums ir atsakymas: tai – mano gyvenimas.

Manau, kad mūsų siela egzistuoja, kad ji gyvena ne vie-

ną gyvenimą, kad viską valdo meilė ir geri darbai. Bet kokiu

savo darbu žmogus turi mylėti ir daryti gera. Tada kitame

gyvenime atsibusi aukštesniame laiptelyje, nei buvai iki šiol. – Ar gydytoju gali būti kiekvienas? Kokių savybių rei-

kalauja šis darbas?

– Gydytojo darbas reikalauja daug psichologinių žinių.

Nepaprastai svarbu, kad pacientas tavimi patikėtų. Kie-

kviena mano konsultacija prasideda nuo mano pamokslo, kurį žmonės turi išklausyti. Sėkmė priklauso nuo tikėjimo: jeigu žmogus tavimi tiki – viskas bus gerai. Bet jeigu chemija neįvyksta ir žmogus tavimi nepatiki, nepasitiki – neliesk ir nedaryk. Įtikinėti kitą gali tik tada, kai pats savimi visiškai neabejoji.

– Kokios istorijos dirbant šį darbą jums pačiam įsiminė

labiausiai?

– Per kiekvienas Kalėdas ir Velykas man skambina

žmogus iš kito Lietuvos krašto. Tąkart, prieš dešimtmetį, jį atvedė į klinikas numirti: jam buvo išgriuvę dubens kau-

lai, šlaunikauliai. Šiam pacientui nupjoviau abi kojas ‒ jau dešimtmetį jis gyvena be jų, tačiau yra gyvas. Man tai la-

biausiai įsirėžusi istorija. Tai istorija apie gyvybę. Ji liko

manyje ilgam, giliai giliai širdyje. Kartą esu gavęs ranka rašytą padėką iš merginos, kuriai su kolegomis prisiuvau ranką. Padėka buvo parašyta būtent šia ranka. Tokios istorijos įsimena ir jaudina labiausiai – jokiu būdu ne pačios didžiausios krūtys.

– Plastikos chirurgija – ypač jautri sritis, juk neretai

susiduriate su žmonių kompleksais. Ar dažnai tenka pa-

dirbėti psichologu ir įpūsti žmonėms pasitikėjimo savimi? – Kiekvieną kartą. Medicinoje svarbu vadovautis prin-

LAMŲ SLĖNIS

cipu: pirmiausiai – nepakenk. Jeigu nepakenksi, gali pa-

daryti ir daugiau. Vis dėlto kartais ateina merginų, turin-

čių nerealių įsivaizdavimų, o įgyvendinti jų sumanymų tau neleidžia nei asmeninis žmogiškumas, nei medicininė eti-

ka. Žinoma, grožis yra subjektyvi kategorija, kurią kiekvienas supranta ir aiškina kitaip. Vis dėlto prieš atliekant

operaciją svarbu suprasti, ar žmogus yra veiksnus pasirinkti, ko jis nori. Jeigu jūs norėtumėt, kad aš jums prisiūčiau

trečią ausį, – to nedaryčiau ir paaiškinčiau kodėl. Kartais

būna tokių pacientų, kuriems reikia ne plastikos chirurgo, o psichologo. Šie žmonės turi kūno dismorfofobinį sindromą, menką dalyką mato labai išreikštai, mato tai, ko

kitas išvis nė nepastebi, bando įrodyti, kad tai būtina su-

tvarkyti chirurginiu būdu. Pacientams duodame užpildyti anketas, siekdami įsitikinti, kiek į savo problemą jie

žiūri objektyviai, o kiek – subjektyviai. Jeigu objektyvumo

mažai, tokio žmogaus operuoti negalime, nes jam paprasčiausiai nepadėsime. Problema yra galvoje.

Visgi tiems, kuriems operacijas atliekame, reikia su-

prasti, kad jos nėra daromos dėl kitų. Kiti žmonės jūsų

pokyčio pamatyti neturi. Operacijos tikslas – kad pats žmogus džiaugtųsi žiūrėdamas į save. Tik tada džiaugsis

visi, esantys aplink: ir vaikai, ir vyras, ir kolegos, ir draugai. Tai mes ir suteikiame – galimybę pasitikėti savimi. Neretai galvojama, kad plastikos chirurgai daro vienodus dalykus, „kuria“ šabloninius žmones. Ne, mes žmonėms grą-

žiname pasitikėjimą savimi, o tai – esmių esmė. Pacientas

laimingas, jei jo akys švyti po operacijos. Tik tada gali pasakyti: čia mano darbas padarytas.

– Vygintai, o kam dalijate savo jėgas ir idėjas laisvu metu?

– Visada maniau, kad dalyba yra didžiausia daugyba.

Kuo daugiau dalysiesi, kuo daugiau išmokysi žmonių, kuo daugiau suteiksi kitiems laimės, tuo daugiau džiaugsmo tau sugrįš atgal. Tai mane labai įkvepia. Gyvenime sten-

giuosi kuo daugiau išdalyti: savo mokslo, žinių, pasiekimų, savo gebėjimų, geros širdies.

LAMŲ SLĖNIS

GROŽIO KOMPLIMENTAS

„PASAKYTI, KAD ESU GRAŽI, NEGALĖČIAU IKI ŠIOL“ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Jei paklaustumėte, kokia man yra graži moteris, apibūdinčiau ją taip: subtili ir taktiška, kukli, tačiau pasitikinti savimi, atsakinga aplinkai, visuomenei ir sau, spinduliuojanti kažkokią sunkiai žodžiais nusakomą šilumą ir grožį. Jeigu bent kartą esate ją sutikę, suprasite, apie ką aš. Po pokalbio su visuomenininke, Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko pavaduotoja MILDA BLIUMENZONIENE galiu jums nuoširdžiai pasakyti: ji ir yra toji aukščiau apibūdinta moteris. Sunku patikėti, kad Milda nekuria jokio santykio su išoriniu grožiu ir tik šypteli: „Žinojimas, kad nesu graži, man sutaupė labai daug laiko.“

Iš vaikystės kilęs noras gyventi gražiai Gyvenime yra daug grožio: žmonės, gamta, jausmas, kai

gražus fotografas mane fotografuoja, kai gražus žmogus su

Nuo pat vaikystės tėtis manyje puoselėjo mergaitę –

manimi kalbasi. Aplink mane daug gražių dalykų. Ypač

tokią, kuri nebijotų žmonių, kuri jaustų savo vietą, kuri

žmonių, jis sukuria dar daugiau grožio. Atsiranda noras

minimaliomis sąlygomis, kokias turėjau vaikystėje, tėtis

man patinka gražūs santykiai. Kai mezgasi šiltas ryšys tarp

vienam dėl kito stengtis ir pamažu tai pavirsta nuoširdžiais ir tikrais dalykais.

Pažvelgus giliau, noras gyventi gražiai gimė dar vaikystėje.

Nuo pat mažų dienų gyvenau labai tikroje, jaukioje aplinkoje. Didžiulę įtaką padarė mano tėvas, labai

romantiškas žmogus. Abu tėvai buvo ištremti į Sibirą, aš

ir pati esu ten gimusi ‒ taigi jie lyg ir turėjo teisę būti supykę

ir pavargę žmonės. Bet nežiūrint į visas patirtas nuoskaudas, 68

jie buvo labai pozityvūs ir atlaidūs.

LAMŲ SLĖNIS

nubalnotais keliais tyrinėtų dangų. Net ir tokiomis

sugebėjo man parodyti gražią miške augančią varnalėšą,

saulės užtemimą, sugebėjo pagirti, kokia graži mūsų mama. Turbūt dėl to iki šiol grožio savo gyvenime matau daug

daugiau nei negražių dalykų. Žmonių, kurie piktinasi ir nepagrįstai niurzga, aš nemėgstu, nenoriu būti jų

kompanijoje. Man labiau patinka pozityviai nusiteikę žmonės, kurie skleidžia daug šviesos ir šilumos.

LAMŲ SLĖNIS

Sudedamieji gražaus žmogaus komponentai Žmogus gražus negali būti tik dėl to, kaip dailiai paryš-

kinti jo antakiai ar skruostai. Būna stulbinančiai dailių moterų, tačiau pakanka joms kartą prašnekti – ir visas grožis

pradingsta. Juk tai, ką žmogus kalba, atsispindi jo veide. Ma-

ne moteryje žavi taktiškumas. Neperlenkti, neperspausti, pajausti, kada reikia šiek tiek nutylėti, kada elgtis pagarbiau. Kuklumas – labai žavingas žmogaus bruožas. Autoritetų neturiu, tačiau mane labai įkvepia ponia Adamkienė, kuri pui-

kiai susidoroja su buvimu šalia prezidento, visada elgiasi nepriekaištingai, sugeba išlikti kukli, taktiška.

Žinoma, nepaprastai svarbus ir intelektas. Kad suspėtum

su tuo, kas vyksta pasaulyje, gebėtum tinkamai tai įvertinti, lavintis reikia kasdien. Juk gyvename laiku, kai gali žinoti

daugiau, matyti daugiau, keliauti plačiau. Dabar nebereikia namuose kaupti tiek daug knygų, kadaise buvusių vieninteliu

žinių šaltiniu, – ką paskaitai, iš to daugiausiai konstruoji ir

savo nuomonę, ir patį save. Dabar būti įdomiu žmogumi nesudėtinga. Bet kartais jaučiu, kad daug dalykų žmonėms

tampa nebeįdomūs. Ne visi domisi politika, dažnam nesvar-

bu, kas bus jų miesto meras, ką išrinksime šalies prezidentu. Man pačiai patinka būti atsakinga valstybės piliete, žinoti, kokie sprendimai priimami valstybėje, kaip vykdomi valdžios įsipareigojimai, o praeiti pro šalį aš tiesiog negaliu.

Visi šie dalykai – intelektas, atsakomybė, noras domėtis, tak-

tiškumas ir kuklumas ‒ ir yra nešamosios žmogaus grožio sijos.

LAMŲ SLĖNIS

Darbas su kaliniais Beveik trisdešimt metų dirbu su žmonėmis, kurie,

paprastai tariant, nusikalto visuomenei. Kai kūrėsi Lietuvos kalinių globos draugija, mūsų tikslas buvo dalyvauti senos sistemos griovime, sukurti naujas programas. Mes

susikūrėme tam, kad pagaliau šioje srityje atsirastų kažkas

gero, kad kalėjimas ir pataisos namai pradėtų atlikti savo funkciją, kad biudžeto pinigai neitų vėjais. Mane visada

labai skaudina, kai iš kalėjimo, iš kurio žmonės turėtų išeiti pasitaisę ir norintys tapti tikrais piliečiais, jie išeina lydimi siaubingų stigmų, jų niekas nenori priimti į darbą, jiems sunku integruotis į visuomenę. Tai tikrai nėra normalu.

Šiuo gyvenimo momentu aš daug stebiu, daug kalbu,

kai galiu – rašau. Juk kalėjimo esmė yra ne kankinti, o

pataisyti. Bet dar ir šiandien tai yra vieta, kurioje žmonės kenčia. Visi ten esantys yra savotiškai nelaimingi. Ir administracija, ir kalintieji. Dažnai manęs klausia, kodėl

ginu kalinius, o ne aukas? Bet jeigu aš negaliu apginti

buvusios aukos, gal galiu prisidėti prie to, kad nebūtų kitos? Net aukščiausi pareigūnai sako, kad tokie kalėjimai, kokie

šiandien veikia Lietuvoje, yra nusikalstamumo mokyklos, kuriose žmonės ne tik nepasitaiso, bet ir sužino dar daugiau būdų, kaip įvykdyti nusikaltimus. Džiugu, kad pamažu

pradedama kalbėti apie dinaminį pataisos namų valdymą,

– norima, kad prižiūrėtojas taptų patarėju, kuris kalbėtųsi, patartų, padėtų, darytų teigiamą įtaką nuteistajam kitais

būdais, o ne apsirengęs uniforma jį gąsdintų ir grasintų. Vis dėlto pokyčiai vyksta, deja, lėtai.

LAMŲ SLĖNIS

Brandos grožis Galbūt sunku patikėti, tačiau visą gyvenimą išorinis

grožis man nebuvo toks svarbus. Niekada sau nesukau

galvos, kaip atrodau, neklausiau savęs, kas yra grožis. Dabar

pagalvoju: jeigu jaunystėje būčiau koncentravusis į išorinį

grožį ir dėl to jaudinusis, kažin ar man būtų likę tiek daug laiko pasirūpinti kitais man maloniais dalykais. Mano prioritetas visada buvo žmonės. Juk bendravimas su

žmogumi – toks didelis turtas, iš kurio gali pasiimti pačių įdomiausių dalykų.

Gali nuskambėti keistai, tačiau komplimentus, kad esu

graži, girdėti pradėjau ne taip seniai. Man ši žinia buvo atnešta iš išorės, o pati iki šiol savęs taip nevertinu. Galiu

pasakyti, kad gerai jaučiuosi, man visiškai patinka, kaip aš

atrodau, patinka, ką veikiu, kuo užsiimu, su kuo bendrauju. Bet pasakyti, kad esu graži, negalėčiau iki šiol.

Aplinkoje matau daug brandaus grožio. Neretai galvoju:

kodėl kai kurie žmonės gražūs tampa sulaukę tam tikro

amžiaus? Supratau, kad kai žmogus gražiai gyvena, jis gražiai ir sensta. Viena senutė tiesiog spindi, o kita – negraži ir niurgzlė. Tie negražūs seni žmonės greičiausiai kažkada

jaunystėje užuot taisę jų netenkinančius dalykus, juos maskavo. Žaviuosi žmonėmis, kurie kuo daugiau metų

skaičiuoja ir kuo daugiau kaupia patirties, tuo mažiau priekaištauja, pamokslauja ir moko kitus. Svarbu, kad

pagyvenę žmonės nenutolintų savęs nuo dabarties, juk

dažnai jauni žmonės nemėgsta pagyvenusiųjų, o vyresni

sprunka nuo jaunų. Galbūt iš puikybės, galbūt dėl nuoskaudų. Aš esu įsitikinusi, kad pagyvenę, brandos sulaukę žmonės turėtų rasti bendrą kalbą su jaunais, keistis patirtimi.

LAMŲ SLĖNIS

„Žinojimas, kad nesu graži, man sutaupė daug laiko“ Prisimenu, kaip kartą mano tėtis, sėdėdamas prie krosnies,

traukdamas dūmą ir vis braukdamas savo garbanas, kad

paslėptų plinkančią kaktą, verksmingu balsu man pasakė: „Vaikeli, kaipgi tu gyvensi, tokia negraži būdama. Kad nors kiek į mamą panaši būtum.“

Pasidalijusi šiuo prisiminimu feisbuke, su didžiausiu

smalsumu stebėjau žmonių reakcijas. Didžioji dalis

sureagavusiųjų koneveikė tėtį ir gailėjosi manęs. O aš supratau, kad taip jis išreiškė rūpestį, tai buvo tam tikra

nuoroda, kad ateityje turėsiu savimi pasirūpinti: grožio, iš

kurio galėtum gyventi, neturi ‒ tai mislyk, ką kitą darysi. Tuo metu buvau dar visai maža ‒ jeigu būčiau tai išgirdusi

būdama paauglė, neabejoju, būčiau sureagavusi audringai. Tačiau tuo metu tėtis man buvo visiškas autoritetas, o šis jo pasakymas, rodos, iš galvos išlupo bet kokias mintis apie

grožį ir apsaugojo mane nuo problemų, kurių turėjo pripažintos gražuolės. Man buvo aišku: esu negraži, tačiau tai nėra minusas. Kol draugės dažydavosi, aš turėjau laiko

kitiems dalykams: sportui, knygai, pasivaikščiojimams,

pokalbiams, pasinėriau į nuteistųjų problemų analizę. Pasakysiu atvirai – žinojimas, kad nesu graži, man sutaupė labai daug laiko.

O ir lūpų dažai mano kosmetinėje atsirado ne taip seniai...

Mieli maži ritualai Man labai patinka mano rytinis ritualas – malonus

miego pratęsimas penkiolika minučių lovoje su kavos

puodeliu. Keliuosi anksti, kad niekas po kojomis nesimaišytų. Prabundu, išlipu iš lovos, nusiprausiu, užsiverdu kavos ir

sugrįžtu į šiltą lovą keliolikai minučių: išgeriu kavą, kažką

paskaitinėju. Labai mėgstu paeksperimentuoti virtuvėje, ypač kai eksperimentai pavyksta. Ilgus metus mezgiau ir

tai teikė daug džiaugsmo – atrasti nematytą raštą, o kur dar džiugesys ir jausmas, kad esi vienintelis, tokį rūbą nusimezgęs!

LAMŲ SLĖNIS

Didžiulį smagumą teikia, kai dirbi su žmonėmis, kuriems

gyvenime nepasisekė, o tada jiems pavyksta – susirasti namus, darbą. Kai pagaliau pražysta hiacintai – negaliu

nustoti šypsotis. Justinas Marcinkevičius taikliai pasakė:

kaip lengva mylėti žmoniją ir kaip sunku – vieną žmogų. Esu tikra, kad nuo vieno žmogaus pradėti ir reiktų. Džiaugiuosi, kad mėgstamoje kavinėje pasikeitė barista ir

pradėjo ruošti skanesnę kavą. Džiaugiuosi, kad galiu kažkam ištarti gerą žodį, pasikalbėti su savo vyru, kuris labai išmintingas, su kuriuo man be galo smagu būti, su juo niekada nebūna nuobodu. Kartais aš net nežinau, kokia šiandien savaitės diena. Gal iš tiesų esu labai laiminga? Komplimentų reikšmė Dalyti komplimentus man patinka – juk jie tokie

paveikūs! Nepasakyti gero žodžio neįmanoma. Juk nėra

žmogaus, kuris neturėtų kažko gražaus: akių, plaukų, rankų, geros nuotaikos. Paprastai su kažkuo susitikusi nuo to ir

pradedu – tai puikus būdas pradėti bendrauti. Nukeliavusi

į savo miestelį, džiaugiuosi ten gyvenančiųjų sodybomis,

kopūstais, pipirais. Tai tikrai veikia, žmonėms to reikia. Kartais jie pasimeta – aiškiai nėra išlepinti pagyrų. Manau, visi turėtume vienas kitam sakyti gražius dalykus, taip

grožio aplink padaugės. Kai turi tokį galingą instrumentą – kodėl juo nepasinaudojus? Žinoma, jei pats esi

nepatenkintas, o palei nosį dominuoja tik juoduma, surasti

jėgų kitam pasakyti komplimentą sudėtinga. Nenoriu į pasaulį nešti negatyvumo. Man patinka, kaip aš gyvenu, ką skaitau, su kuo bendrauju, – tai ir ištransliuoju į aplinką.

LAMŲ SLĖNIS

Visi žinome: artėjant pavasariui mums trūksta vitaminų. Bet ar žinote, kas vyksta, kai organizmas negauna pakankamai reikalingų medžiagų? Jis ima kaupti vandenį ir toksinus, jame sutrinka medžiagų apykaita, jaučiamas nuovargis. Todėl svarbu atsakingai surasti jūsų organizmui tinkamiausius būdus, kaip kuo natūraliau jį aprūpinti reikalingomis maistinėmis medžiagomis.

Nuotraukos: „SmartHit“ archyvas

DEŠIMTUKAS

12345678910

RYŠKUS BŪDAS PADĖTI SAU

PRADŽIA – LĄSTELĖSE. Organizmo sveikata prasideda ląsteliniame lygyje. Negaudamos pakankamai maistinių medžiagų ląstelės keičiasi, sutrinka jų regeneracija, prasideda organizmo senėjimo procesas. Todėl kiekvienas iš mūsų turi rūpintis, kad organizmo ląstelės būtų tinkamai aprūpintos maistinėmis medžiagomis.

LAMŲ SLĖNIS

K b a m s l

KAS TAS KURKUMINAS? Turbūt kiekvienas iš mūsų žino ciberžolę – skaisčiai geltoną subtilaus skonio prieskonį. Tačiau ar žinojote, jog kurkuminas, pagrindinė ciberžolės veiklioji medžiaga, yra ne tik prieskonis, bet ir augalinis ekstraktas, pasižymintis moksliškai pagrįstu poveikiu sveikatai? Su šia veikliąja medžiaga atlikta daugiau nei 8 tūkst. mokslinių studijų.

DIENOS STARTAS. Kad kiekviena diena būtų dar sėkmingesnė, rekomenduojama trečdalyje stiklinės vandens ištirpintą kurkuminą vartoti iš ryto. Tai puiki moksliškai pagrįsta alternatyva dienos startui - pavyzdžiui, vietoje vandens su citrinos griežinėliu.

MAŽIAU NEREIKALINGŲ KILOGRAMŲ. Sveikatos specialistai rekomenduoja ciberžolę vartoti saugant kūno formas – natūralios kurkumino savybės sumažina kenksmingo maisto žalą, medžiaga dėl savo antioksidacinių savybių naudinga metant svorį.

LAMŲ SLĖNIS

SKAISTESNĖ ODA. Odos netobulumus ir spuogus, kamuojančius ne tik paauglius, tačiau ir suaugusiuosius, sukelia odos imuninis atsakas į organizmo uždegiminius procesus. Kurkuminas pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, todėl gali padėti sumažinti uždegimą ir pagerinti odos būklę.

PADEDA SAUGOTI ORGANIZM TOKSINŲ. Priešuždegiminėm bėmis pasižymintis kurkumina organizmą nuo toksinų.

GERINA VIRŠKINIMĄ. Reguliarus kurkumino vartojimas gali padėti kovoti su lėtiniais uždegimais, padeda nugalėti skrandžio opas, gerina virškinimą.

LAMŲ SLĖNIS

GERESNĖ SMEGENŲ VEIKLA. Ciberžolė naudinga smegenims: tyrimais įrodytas ryšys tarp pažinimo sutrikimų ir tam tikros rūšies hormonų sumažėjimo. Kurkuminas padeda palaikyti tinkamą reikalingų hormonų lygį, tad vartojant ciberžolę galima pagerinti smegenų funkciją ir apsisaugoti nuo tokių ligų kaip Alzheimeris.

KAIP PASISAVINTI? Kurkuminas – vandenyje netirpi molekulė, todėl sunkiai pasisavinamas. Tačiau „SmartHit Curcumin“ – tai pažangiausiomis technologijomis pagaminta vandenyje tirpi kurkumino forma, užtikrinanti iki 6 kartų efektyvesnį veikliųjų medžiagų įsisavinimą.

MĄ NUO mis savyas saugo

SMARTHIT CURCUMIN Tai maisto papildas, rekomenduojamas siekiant palaikyti tinkamą imuninės sistemos būklę, normalų cholesterolio lygį kraujyje, širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, atitolinti senatvę.

LAMŲ SLĖNIS

KAIP ATRODO MUZIKA? Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Vizualų autorė: Lauryna Narkevičiūtė

Ar galima nujausti, kaip skamba muzika? Atsakymo į šį klausimą vizualiojo meno kūrėja ir fotografė LAURYNA NARKEVIČIŪTĖ ieškojo kurdama vaizdines septynių lietuvių kompozitorių kūrinių interpretacijas. Jos vasario 26 d. bus pristatytos Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įvyksiančio koncerto „Performa“ metu. Čia pirmą kartą nuskambės įdomiausių šiuolaikinių lietuvių muzikos kūrėjų darbai, kuriuos atliks „Twenty Fingers Duo“ - smuiko ir violončelės, Loros ir Arno Kmieliauskų, duetas.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip gimė ši tavo ir dueto „Twenty Fingers Duo“

koloboracija?

– Pradžioje mano sužadėtinis Arnas ir jo sesuo Lora

turėjo idėją kiekvienam kūriniui kurti vaizdo klipus, bet projektui besivystant ši mintis pakrypo link kitokios

vizualinės išraiškos. Pagalvojome, kad būtų įdomu sujungti mūsų visų kūrybą, juk iki tol su Arnu niekada nebuvome nieko kartu kūrę. Būdavo, padėdavau jam tam tikrais kūrybos klausimais ar pasiruošti koncertui, bet bendro mūsų

projekto iki šiol nebuvo. O muzika man yra pats didžiausias įkvėpimo šaltinis. Visi pastarieji mano darbai susiję su muzikos menu.

„Performa“ – tai garso ir vaizdo kelionė. Pirmasis šios

kelionės etapas – tai „Menų spaustuvėje“ įvyksiantis koncertas, septynių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių

kūrinių premjeros. Man teko užduotis kiekvienam jų

sukurti po vizualaus meno darbą. Įdomiausia tai, kad iki šiol negirdėjau nė vieno būsimo koncerto kūrinio.

– Tikslingai nusprendei vizualizuoti muziką jos

neklausiusi?

– Taip. Šio projekto stiprioji ir įdomioji pusė – tai, kaip

daug skirtingų menininkų sujungia savo kūrybą ir idėjas.

Kompozitoriai sukūrė kūrinius, Lora su Arnu juos atliks, aš šiuos kūrinius perteikiau vizualiai, o videomenininkas

Kornelijus Jaroševičius iš mano darbų sukurs vaizdo interpretacijas, kurios bus parodytos koncerto metu.

LAMŲ SLĖNIS

– Tad ką apie kompozitorių darbus žinojai pradėjusi

kurti jų vizualizacijas?

– Gavau tik kiekvieno jų tekstines mintis apie kūrinius.

Tai tapo atspirties tašku, nuo kurio ir prasidėjo visa ta

muzikinė ir vaizdinė kelionė. Muzikos vizualizavimui išties

visiškai nebūdinga remtis verbaline informacija. Įprastai visada kuriu šimtą kartų perklausiusi kūrinį, įsijautusi ir

išjautusi jį. Šį kartą galėjau kurti visiškai naują istoriją,

interpretuoti išklausiusi muziką ne natomis, bet žodžiais. Įdomu, kaip koncerto metu atrodys mano darbai, perteikti per K. Jaroševičiaus kūrybinę prizmę. Šis projektas man ir įdomiausias tuo, kad jame susijungia tiek daug skirtingų

žanrų, patirčių, medijų... Manau, visų svarbiausia – kaip visa tai suskambės galutiniame šios kelionės taške.

– Minėjai, kad koncertas – tik pirmasis „Performos“

etapas, o koks bus antrasis?

– Taip, projektą ketiname tęsti – iš mano sukurtų dar-

bų surengsime parodą. Man visada įdomu, kaip vaizdas keičia garsą ir kaip šis keičia vaizdą. Kaip skirtingai žmo-

gus gali pamatyti tą patį darbą tyloje ir klausydamas muzikos. Kas nutinka, kai netenki mažos detalės arba ją pri-

dedi. Kaip tuomet keičiasi meno kūrinio suvokimas? Bus įdomu visa tai stebėti parodos metu.

LAMŲ SLĖNIS

„-272°C“ | M.Nataleviciaus kuriniui | aut. Lauryna Narkevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

– Kas sieja visus tuos skirtingus kompozitorių kūrinius? – Visi jie išties labai skirtingi. Pasirinkau muziką vizu-

alizuoti monochromiškai. Nors labai mėgstu ryškias spalvas, dažniausiai vis tiek lieku ties juoda ir balta. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad darbai panašūs, bet iš tiesų jie visi labai skirtingi. Ir visi kalba apie formą bei tekstūrą.

Iš kompozitorių pateiktų minčių atsirinkau tai, kas ma-

ne palietė asmeniškai, pasirodė įdomiausia ir aktualiausia.

Įdomu, kaip patys kompozitoriai sureaguos į mano idėjas.

Juk darbai gali pasirodyti arba labai kontrastingi kūriniams, arba labai panašūs.

Pavyzdžiui, Arturo Bumšteino kūrinys „Lyrica“, kurį

pasirinkome ir projekto sklaidai. Jis papasakojo parašęs kūrinį apie vaistus. Tai balsinė improvizuotė, įgarsinanti įvairių vaistų lotyniškus pavadinimus. Autorius nagrinėja vais-

tų vartojimo panacėjos reiškinį. Nepaprastai įdomu išgirsti, kaip ši muzika skambės gyvai. Savo kūrinį jam pavadinau

„Hydrargyrum“, tai išvertus iš lotynų kalbos reiškia „gyv-

sidabris“. Naudojau būtent šio cheminio elemento tekstū-

rą. Tai visų metalų pradas, bet ir labai nuodinga medžiaga. Priklausomai nuo to, kaip ją naudosi, ji gali išgelbėti gyvybę arba būti mirtina. Manau, kompozitorius būtent apie tai ir kalba, ‒ vaistai, kurie mus gydo, kartu ir žudo.

Tuo tarpu kitas kompozitorius, A. Maslekovas, sukūrė

muzikinę dedikaciją Mikalojaus Konstantino Čiurlionio teptukui „Naktinių drobių šešėliai“. Vaizdavau pulsuojančią dro-

bę, kuri gali kelti asociacijų ir su žmogaus organizme vykstančia cirkuliacija. Lyg pagal muzikos ritmą plaktų širdis.

Kompozitoriaus J. Aglinsko kūrinį „Tarp tylos“ pavaiz-

davau visiškai tamsų. Jis labai poetiškai aprašė miško tylą, laiko fragmentus, kalbėjo apie buvimą čia ir dabar. Tad

stengiausi pavaizduoti virsmą tarp laiko ir sąstingio. Tai

man sukėlė asociacijų su sakais, kurie galop virsta gintaru. Vaizduoju juodąjį gintarą, nes juoda man visada siejasi su ramybe ir tyla.

R. Vitkauskaitės kūrinys „Hightet“ įkvėptas nemalonaus

smuiko išgaunamo aukšto garso. Interpretuodama šį darbą

LAMŲ SLĖNIS

vaizduoju aukščių kontrastą ir kalnų peizažą. Juk žemas slėgis ir aukšti tonai sukelia panašius pojūčius – nepatogumo jausmą ir triukšmą ausyse.

O štai D. Digimas aprašė kelią, kuriuo kasdien eina ir įra-

šinėja savo pasivaikščiojimų garsus. Jis pasirinko tris taškus, tris bažnyčias ‒ tad kūrinyje girdėti skambantys varpai, o kū-

rinys pavadintas „Walking Through the Free Points“. Iš ilgo ir smulkmeniško kompozitoriaus aprašymo pasirinkau žemėlapio liniją ir savaip ją interpretavau, kol galiausiai išėjo visiškai nauja choreografija ir naujas miestas.

Kompozitorius M. Natalevičius sukūrė muzikinį kūrinį

„rasa. rūkas“, perteikiantį gaivią ir skaidrią rugpjūčio ryto

atmosferą. Lėta muzikos tėkmė įgarsina rasos ir rūko gimimo

procesą, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka meditatyvaus tembro kitimas ir melancholiška harmonija. Vizualizuodama

šį kūrinį pavaizdavau tik besimezgančią gyvybę, laipsniu aukščiau absoliutaus nulio, todėl ir darbą pavadinau „-272°C“.

Ir paskutinis darbas, L. Lapelytės „Serenada keturiems“ ‒

labai poetiškas kūrinys, pasakojantis apie kraštutinumus ir kontrastus, kurie gyvenime yra neišvengiami ir kuriuos turime

sąmoningai kontroliuoti, apie tai, kad be vieno nebūtų ir kito. Šovė mintis, kad tai panašu į magnetinius žemės polius. Tad

ir mano sukurta vizualizacija – apie trauką ir linijas, du skirtingus polius.

– Ką, dirbdama su šiuo projektu, atradai naujo sau pačiai? Man atrodo, kiekvieną kartą kažką atrandi. Įdomu, kad su

kompozitoriais iki šiol bendravome idėjomis ir tekstais, o

koncerto metu visi susitiksime gyvai. Ką nors kuriant santy-

kis su savimi, su aplinka ir kitais projekto dalyviais, akistata su jų požiūriu į tam tikrus dalykus duoda labai daug. Santykiai, mano manymu, ‒ tiek gyvenime, tiek kūryboje ‒ yra visų svarbiausia. Iš to viskas ir gimsta.

LAMŲ SLĖNIS

Iteracija | D.Digimo kuriniui | aut. Lauryna Narkevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

„Virš jūros lygio“ | R.Vitkauskaitės | aut. Lauryna Narkevičiūtė

Prenumeruok, skaityk, dalinkis!

LAMŲ SLĖNIS

NAUJI HORIZONTAI

KODĖL Į KAMBODŽĄ REIKIA VYKTI DABAR? Tekstas: Agnė Kalinkaitė Nuotraukos: Agnė Kalinkaitė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Kambodžos

Kambodžoje visi iki vieno sutikti žmonės kartoja tą pačią frazę: „Jūs pirmieji lietuviai, kuriuos man tenka čia sutikti.“ Kambodža, regis, nesipuikuoja lietuvių populiariausiųjų krypčių sąrašuose. Tai šalis, kuri geriausiu atveju atsiduria kryžkelėje tarp Tailando ir Vietnamo ar tampa trumpa stotele pasižvalgyti po žymiąsias Angkoro šventyklas. O visai be reikalo...

LAMŲ SLĖNIS

Nors šioje šalyje teko praleisti vos keletą savaičių, to

užteko įsitikti, jog Kambodža turi pasiūlyti kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis sutiktų užkietėjusių keliautojų vieningai linksi – po dešimties metų Kambodža bus antrasis Tailandas su visais jo turistinio

gyvenimo „malonumais“. Greito maisto užkandinės, dangoraižiai ir prabangūs viešbučiai, kinų sparčiai vystomi

kazino tinklai ir užteršti paplūdimiai – tokį scenarijų dėstė ne vienas sutiktas keliautojas. Ir nors tai skamba kaip pesimistiškos prognozės, jos ne iš piršto laužtos. Štai Siha-

nukvilis – kadaise buvęs ramus žvejų miestelis pietų Kam-

bodžoje – dabar tampa tikru kinų kazino rojumi, skęstančiu neoninių ir raudonųjų žibintų šviesose.

Būtent todėl į Kambodžą reikia vykti dabar. Jeigu no-

rite dar suspėti į traukinį ir atrasti tą tikrąją Aziją. Žinoma, turistinių vietų ten apstu (vien į Angkoro šventyklas plūs-

ta milijonai turistų per metus), bet jų tikrai nėra tiek daug, kiek kaimyninėse valstybėse. Ypač jeigu išsukate iš kelio

ir ieškote alternatyvų. Tad jeigu norite išvysti tikras žmonių šypsenas, turistų pinigų nesugadintą svetingumą, gra-

žią gamtą ir, žinoma, tikrąjį Azijos skurdą – verčiau paskubėkite.

Beje, agituodama vykti į Kambodžą turiu įspėti, kad

skurdo, šiukšlių, dulkių ir chaoso ten neišvengsite. Bet jeigu žvelgiate į keliones plačiau negu „viskas įskaičiuota“

viešbučio teritorija, tačiau dvejojate, kodėl būtent Kambodža turėtų atsidurti aplankytų šalių sąraše, –dalijuosi įžval-

gomis, kurios, tikiu, padės apsispręsti.

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

Romantiškasis prancūziškos architektūros palikimas Nors dievinu Paryžių, niekada anksčiau nebuvau gir-

dėjusi, kad būtent Kambodžos sostinė Pnompenis kadai-

se vadintas Rytų perlu ir lygintas su garsiuoju Europos meilės miestu. Kambodža buvo prancūzų kolonija beveik

šimtmetį, tad nenuostabu, kad šios kultūros palikimas šalyje itin ryškus.

Ir nors Kambodžos sostinė neturi įspūdingų dango-

raižių, kokiais gali pasigirti kaimyninių šalių didmiesčiai, ji turi unikalų identitetą. Išsaugota tradicinė architektūra

‒ nesvarbu, ar specialiai, ar tiesiog dėl lėto ekonomikos vystymosi, ‒ padėjo išlaikyti ir miesto žavesį.

O žavesys labiausiai atsiskleidžia būtent per prancū-

ziškosios kultūros užuominas, kurių, nors ir nedaug, Pnompenyje vis dar galima pamatyti. Pavyzdžiui, vienas garsiausių pastatų – dabar atnaujintas viešbutis „Le Royal“, įkurtas dar 1929 m. Anuomet jis buvo lankomas

žymiausių ir turtingiausių žmonių, pavyzdžiui, Charlie Chaplino ar Jackie Kennedy. Taip pat verta paminėti užsienio korespondentų klubą „FCC“ (angl. „Foreign Cor-

respondent Club“), kur žurnalistai galėdavo gaudyti karščiausias temas ar net rengti spaudos konferencijas. Dabar šie nostalgiški pastatai vis dar mena Pnompenio aukso amžių ir leidžia grįžti laiku atgal.

Kad pajaustumėte šio miesto dvasią, keleto naktų jam

tikrai užteks. Apsilankykite žymiajame „The Elephant’s

Bar“ ir išgerkite garsųjį „Femme Fatale“ kokteilį, sukurtą

specialiai Jackie Kennedy. Nuvykite į „Russian Market“ paragauti gatvės maisto kartu su vietiniais, o saulę paly-

dėkite užsieniečių pamėgtame „Sundown Social Club“. Nepamirškite išgerti kavos „Loft 369“ arba „Backyard Cafe“. Ir, žinoma, paragauti tikrosios Kambodžos virtuvės žymiajame „Malis“ restorane.

Keliams pasisukus toliau negu šalies sostinė, prancū-

ziškosios architektūros palikimo vykite ieškoti tiesiai į Kampoto miestelį. Mums jis patiko labiausiai iš visų, aplankytų Kambodžoje. Net leidome sau garsiai pasvarsty-

ti, kad šiame prie gražios upės įsikūrusiame mieste galėtume pasilikti ir ilgesniam laikui. 104

LAMŲ SLĖNIS

Kampotas išties stebina savo prancūziškąją istoriją me-

nančių pastatų gausa. „Boulangeries“ ir šviežių bagečių

kvapas, vyno krautuvėlės ir prancūziški kavinaičių ar svečių

namų pavadinimai sutinkami kone ant kiekvieno kampo. Tiesą pasakius, spalvingos plytelės, aukštose palubėse besisukantys mediniai oro ventiliatoriai, didžiuliai balkonai ir spalvingos aikštės – visa tai mums priminė Kubą ar kažkokią kitą tolimą ir nepažintą šalį.

Gaila, kad dauguma nuostabaus grožio pastatų Kam-

pote vis dar labai apleisti ir, regis, palikti griūti. Tačiau didelį jų potencialą jau pastebėjo nemažai vakariečių, atidarančių šiame mieste mažų parduotuvėlių, žavingų knygynų, galerijų ar maisto užkandinių. Teks prisipažinti, kad

ragavome čia ir mėsainių, ir Izraelio virtuvės ar net rusiškų blynelių – viskas buvo tobulai skanu.

Atvažiuokite čia ir leiskite sau pagyventi tingiai. Vaka-

rais stebėkite už kalnų besileidžiančią saulę, raudonai nu-

dažančią visą upės pakrantę. Išsinuomokite motorolerius

ir aplankykite apylinkėse esančias pipirų fermas, pasigro-

žėkite vaizdais nuo Bokoro kalno ar ragaukite nuostabų

maistą vienoje iš vietinių užeigų. Apsistokite gražiausioje

vietoje Kampote – „Vila Vedici“, kur, jeigu tik būtume galėję, būtume praleidę visą mėnesį.

Įspūdingiausią religinį statinį pasaulyje, ko gero, pa-

matysite Kambodžoje

Angkoro švenyklų kompleksas – tai didžiausias religi-

nis kompleksas pasaulyje, pastatytas dar XII a. Sakoma, kad jis savo unikalumu gali varžytis tik su tokiomis vieto-

mis kaip Petra Jordanijoje arba Peru esantis Maču Pikču. Angkoro archeologinis parkas yra išsidėstęs 400 kv. km

plote (Vilniaus plotas 401, jeigu ką) ir apima daugiau nei

300 šventyklų ir religinių statinių. Kadaise tai buvo didžiu-

lis ir pažangus miestas su daugiau nei milijonu gyventojų. Šiuo metu viskas, kas iš jo liko, – tai didžiulių akmeninių

luitų šventyklos, apraizgytos šimtamečių medžių šaknimis, įspūdingi raižiniai ant sienų ir baugūs karių biustai, sergintys miesto vartus. Šalia telkšo kanalai, kuriuose kadai-

se knibždėdavo krokodilai, turintys apsaugoti nuo priešų, LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

– visa tai yra senųjų khmerų šventyklų palikimas.

Savęs šventyklų ir griuvėsių entuziaste tikrai nepavadin-

čiau ‒ tačiau šis didingas miestas įsirėš į atmintį visam gy-

venimui. Kai saulei kylant pirmieji spinduliai apšviečia didingus architektūrinius statinius, ten galima pajusti kažkokią žodžiais nenusakomą magišką atmosferą. Kiekviena

šventykla – tai tarsi naujo filmo kadras, kurį stebint norisi aikčioti ar tyliai grožėtis. Todėl labai rekomenduoju atvyk-

ti į šventyklas tekant saulei. Nors tokiu metu ten bus tūkstančiai turistų (apskritai, nusiteikite, kad tai populiariausias objektas Kambodžoje), kiek pasidomėję ir pasirinkę netradicinį maršrutą, galėsite išvengti didžiulių žmonių srautų. Žymieji Kambodžos krabai Kambodžos virtuvė labai panaši į Tailando ir Vietnamo,

todėl didelių netikėtumų čia nerasite. Tačiau tai nereiškia, kad maistas ten nėra nuostabus.

Kambodža dalijasi daugeliu patiekalų su savo kaimy-

nais: sriuba, primenanti žymiąją Vietnamo „pho“, gaivios

papajų salotos, primenančios tailandietiškus patiekalus, indų įkvėpti kario patiekalai ar kinų virtuvę menantys kepti makaronai su daržovėmis – visa tai įsipina į savitą

Kambodžos maisto kultūrą. Žinoma, turistams dažnai pa-

tiekiami ir tokie užkandžiai kaip kepti tarantulai, kirmėlės ar kiti „delikatesai“. Tačiau panašu, kad jie vis dėlto labiau ir lieka įdomūs turistams, o ne vietiniams.

Prancūzai taip pat paliko savo ženklą Kambodžos vir-

tuvėje. Būtent su jais į Kambodžą atkeliavo bagetės, o tada khmerų kalboje atsirado ir pavadinimas duonai – „num pang“, pagal prancūzišką žodį „pain“.

Vis dėlto Kambodžos maisto kultūra turi ir keletą iš-

skirtinių dalykų, kurie ‒ o Dieve, kaip mums patiko. Tai-

gi vieta skaniausiam maistui Kambodžoje karūnuojame Kep miestelio krabų turgų. Tai nedidelis kurortas visai

netoli Vietnamo sienos. Ten radome tai, ką galėtumėme apibūdinti kaip tikrą ir unikalų Kambodžos skonį.

Scenarijus paprastas: tingus rytas mieste, regis, užmi-

108

LAMŲ SLĖNIS

109

gusiame žiemos miegu ir tiesiog pamiršusiame atsikelti. Viskas aplink vyksta lėtai. Tačiau krabų turguje gyvenimas verda. Iš tinklų traukiamos žuvys ir visokiausių dydžių

krevetės, ant žemės ropinėja vienas kitas išsilaisvinęs krabas, o šalia dėl geresnio sandorio garsiai derasi vietiniai

– įprasta turgaus kasdienybė. O čia pat, visoje šioje jūros kvapų ir skonių maišalynėje, užkuriamas grilis, kur deda-

mos tiesiai iš vandens ištrauktos gėrybės – žuvys, kalmarai, krevetės, krabai ir kiti dar ropojantys ir ūsus judinantys

padarai. Ilgai netrukus užsisakome rają, keletą kalmarų, aštuonkojų ir iešmelį krevečių. Šalia ant plastmasinių sta-

liukų ir mažų kėdučių moteris spaudžia šviežias mandarinų sultis ir tiekia šaltą alų. Neatsisakome. Baltose plastma-

sinėse lėkštėse prie mūsų akių nuo grilio serviruojama

žuvis, kartu patiekiant aštraus padažo ir skiltelę citrinos. Prisėdame, šalia sėdinčiai prancūzų porelei palinkime „bon appétit“ ir įninkame į savo pietus, kurie, vėliau nusprendžiame, ‒ geriausi per visą kelionę. Kartočiau dar tūkstantį kartų.

Tad nors Kep dažnai turistų maršrutuose būna ne pa-

keliui, rekomenduočiau jo neaplenkti. Ypač tiems, kurie neabejingi geram, šviežiam ir kokybiškam maistui.

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

Nuostabieji kraštovaizdžiai

sezonu viskas tampa pasiekiama pėstute. Šie plūduriuo-

Jeigu jums patinka fotografuoti ir ieškoti įspūdingų

simerkti prieš tai, kaip visa pasiplaukiojimų valtelėmis inf-

kadrų savo albumams, tai Kambodža – tam tobula vieta. Nuo moterų aprangos, primenančios ryškiaspalves pižamas, margų turgaus aikščių iki kaimelių ant vandens –

vaizdų įvairovė ten didžiulė. Ir saulėlydžiai kažkokie kito-

kie – visa šalis paskęsta keistoje rožinėje migloje, kuri tiesiog magiška.

Kambodžoje rasite visko – nuo žmogaus kojos nema-

čiusių džiunglių, apleistų ir skurdžių kaimų iki nuostabių

rastruktūra jau taikoma turistams, įspūdis vis tiek didžiu-

lis. Žmonės ten labai laimingi. Vaikai laksto nuogi ir žaidžia su medžių stabais, tačiau nuo pat pirmųjų klasių mokosi anglų kalbos vienintelėje miesto mokyklėlėje. Vyrai žvejo-

ja ir išlaiko šeimas, o moterys plukdo turistus valtelėmis per vandeniu apsemtus miškus ir džiungles. Atrodo, kad civilizacija su savo privalumais jiems visai nė motais.

balto smėlio paplūdimių ir naktį šviečiančio planktono.

Ir pabaigai...

aukščiausios viršūnės siekia beveik 2 km. Sakoma, kad tai

Neigiami dalykai? Žinoma. Daug dulkių, šiukšlių pa-

Šalies pietvakariuose stūkso Kardamono kalnai, kurių

vieta, kur laukiniai drambliai vis dar laksto laisvi. Turisti-

kelėse. Erzinantys „tuk-tuk“ vairuotojai, nuolat siūlantys

tačiau keliautojai tikina, kad ateityje tai galėtų būti viena

neturisto.

nė infrastruktūra čia dar tik pačioje pradinėje stadijoje, žygeiviams patraukliausių Azijos vietų.

savo paslaugas. Aiškiai juntamas skirtumas tarp turisto ir

Tačiau vis tiek Kambodža turi kažką, kas priverčia ją

Kambodža gali pasigirti ir rojų primenančiomis salomis

įsimylėti. Gal skambės keistai, bet Kambodža man kažkuo

sisupantys hamakai ir vos vienas kitas turistas. Mes, deja,

nuo civilinio karo pabaigos. Tie patys dvidešimt metų ša-

– baltas smėlis, nuostabaus žydrumo jūra, lėtai vėjyje benespėjome jose pabuvoti, tačiau visi sutikti pakeleiviai tiesiog aikčiojo nuo Koh Rong Samloem salos grožio. Jos

primena Lietuvą… Pernai šalis minėjo dvidešimt metų liai atsitiesti ir pradėti vytis savo kaimynes.

Kambodžoje, kaip niekur kitur pietryčių Azijoje, ma-

kaimynė Koh Rong jau įsileido kinų investicijas, jų kazino

tėme daug socialinių verslų – kavinių, parduotuvių, įdar-

jeigu ieškote vakarėlio, Koh Rong turėtų jums patikti. Bet

moteris. Dar matėme daug ekologinių iniciatyvų ir dau-

verslus ir jaunimą, mėgstantį vakarėlius iki paryčių. Tad

jeigu norite ramybės ir kokybiško poilsio, sukite ramesniosios draugės Koh Rong Samloem pusėn. Tik turėkite

omenyje, kad ten nėra kelių, tad neišsinuomosite motorolerio, kaip įprasta Tailande. Internetas ten beveik neegzis-

tuoja, karštas vanduo duše – retenybė (taip pat ir elektra). Tačiau jeigu ten tikrai taip gerai, kaip girdėjome, ‒ tai vis vien tobula.

Taip pat dėmesio vertos ir plūduriuojančios gyvenvie-

tės ant vandens. Tokie kaimai įsikūrę prie Tonle Sap ežero, kuris prasidėjus liūčių sezonui patvinsta. Todėl vieti-

niams tenka prisitaikyti prie gamtos sąlygų ir mokėti gyventi du skirtingus gyvenimus: drėgnuoju sezonu plaukio-

ti tarp namelių, mokyklų ir turgų laiveliais, o sausuoju

114

jantys miestai – išties unikalus reginys. Nors ir reikia už-

LAMŲ SLĖNIS

binančių neįgaliuosius, karo sužalotus asmenis, vienišas gelyje barų kokteilius gėrėme tik per metalinius šiaudelius. Daugelyje vietų mus pasitiko puikia anglų kalba ir didžiu-

liu paslaugumu. Tiesą sakant, tokių draugiškų žmonių niekur kitur Azijoje nesame sutikę. Jie padėjo viskuo, ko

net ir neprašėme. O svarbiausia – nesitikėjo už tai jokio atlygio. Šis jaunos šalies sindromas ir didžiulis noras vytis

– stipriai juntamas ir kažkuo artimas. Todėl nuvažiuokite, pamatykite ir patirkite patys.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

JŪS KELIAUJATE JIS LAUKIA

Parkavimui Vilniaus ir Kauno oro uostuose

-25% Nuolaidos kodas: SLENIS25 Rezervuok internetu www.unipark.lt Kodas galioja nuo 2019-02-15 iki 2019-03-12 Parkavimo laikotarpis nuo 2019-02-15 iki 2019-07-31

LAMŲ SLĖNIS

117

SVAJONIŲ PIRKINIŲ KREPŠELIS | ŽVILGSNIS Į ŠIAURIETIŠKUS NAMUS

Atšiaurios norvegiškos gamtos įkvėpimai Norvegų gamintojo „Fjordfiesta“ sukurtas klasika dvelkiantis išskirtinio dizaino krėslas – it norvegiško poilsio garantas. Iš riešutmedžio arba ąžuolo medienos pagamintą krėslą idealiai papildo skirtingų natūralių spalvų avikailis. Daugiau nei prieš septyniolika metų architekto Pål Lunder įkurtas prekės ženklas, įkvėptas atšiauraus norvegiškos gamtos grožio, siekia šiuolaikiškai perteikti norvegišką dizaino klasiką, tarpusavyje suderinti eleganciją, šiaurietišką paprastumą ir funkcionalumą. Tai - jau pripažintas skandinaviško dizaino paveldas su subtiliu norvegišku prieskoniu. Prekės ženklas kuria baldus, pretenduojančius jūsų šeimoje pasilikti ilgam – šių kūrinių išskirtine kokybe ir ilgalaikiu dizainu galės mėgautis ištisos kartos.

Unikalus – nes pagamintas rankomis Samanų žalios, geležies rūdžių, tamsiausių naktų mėlynos ar švelnios smėlio spalvos - rankomis austas kilimas „Ribbon“ – Švedijoje kuriančio gamintojo „Fogia“ kūrinys. Minkštutis ir šiltutis pagrindas jūsų kojoms – tai dizainerio Andreaso Engesviko ir „Fogia“ bendro darbo vaisius. Klasikinio skandinaviško dizaino kilimas siūlo naujas spalvų kombinacijas, be to, kuriant šiuos išskirtinius namų aksesuarus ypač didelis dėmesys skiriamas audimo technologijai ir medžiagų kokybei – kiekvienas kilimas rišamas ir dekoruojamas rankomis. Būtent dėl to kiekvienas jų turi savo tobulų netobulumų, padarančių šį namų dekoro elementą dar unikalesnį.

118

LAMŲ SLĖNIS

It lengvas oro balionėlis Sąžiningu ir atsakingu dizainu garsėjantis danų gamintojas „Woud“ kartu su dizaino studija „Kutarq Studio“ pristatė išskirtinių stalinių šviestuvų seriją „Pump“. Kaip pasakoja kūrėjai, šio unikalaus šviestuvo dizainas įkvėptas karšto oro balionų ir siekio pakilti virš žemės bei lengvai sklandyti ore. Juodas metalinis šviestuvą apjuosęs rėmelis ir baltas lengvas opalą primenantis stiklas idealiai išsklaido šviesą ir sukuria jaukios švelnios šviesos šaltinį.

Aštrūs kampai Danų gamintojui „Karakter“ kuriantis olandų dizaineris Aldo Bakkeris gerai žinomas dėl savo bekompromisio dizaino. „TriAngle“ – idealus to pavyzdys. Tai iš dvylikos uosinių trikampių elementų, kartu sudarančių tobulą dėlionę, sukonstruotas preciziškai atrodantis šoninis staliukas. Griežti aštrūs stalelio kampai bėgant laikui nusišlifuos – būtent natūralus dėvėjimasis yra viena svarbiausių šio produkto idėjų. Juk pats dizaineris garsėja savo delikačiu harmonijos jutimu, siekia, kad jo darbai provokuotų diskusiją, verstų akimirkai sustoti ir kasdienes savo gyvenimo užduotis atlikti dar sąmoningiau.

LAMŲ SLĖNIS

119

JOS KASDIENYBĖS ŠOKIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Sakoma, pagal fengšui gerai, kai mokykla šalia“, – pro savo namų virtuvės langą į Užupio gimnaziją žvelgia šokėja, kineziterapeutė, integruotos kūno judesio terapijos praktikė, keramikė ir būsimoji skulptorė, pagrindinė grupės „Garbanotas bosistas“ naujojo vaizdo klipo herojė KRISTINA SKALDINA. Pro kitą langą matyti Užupio meno inkubatorius, ant kalnelio - apsnigtas daržas, kuriame vasarą auga moliūgai. Reikšmių čia gali prisigalvoti kiek panorėjęs, tačiau aišku viena – visi žvilgsniai, visi keliai ir takeliai Kristinos gyvenime anksčiau ar vėliau susilies į didelį platų kelią. Ir mano, ir jos nuojautos šnabžda tą patį.

– Kristina, tiek daug visko jau esi nuveikusi. Panašu,

tavo gyvenime transformacija buvo ne viena?

vyksta tarsi savaime, reiškia – kelias teisingas.

manyje judesio, takumo ir nuolatinio vyksmo yra labai

kai matau savo tikslų atkakliai siekiančius žmones, bet aš,

kitokia. Kiekvieną kartą, kai kas nors vyksta, kūnas geria

kad reikia priimti viską, kas tau duodama, o kiekvienas

– Draugė kažkada man sakė – tu esi smėlis. Iš tiesų

daug. Man atrodo, netgi po mūsų pokalbio aš jausiuosi

naujas patirtis. Taip nutinka dažnai, taigi nustoji stebėtis. Paauglystėje pokyčiai savyje slėpė magišką jėgą – kaž-

kas tave keičia, kažką tu keiti. Dabar gi, rodos, viskas vyksta savaime. Gal tik sūnaus Petro gimimas viską ypatingai nuspalvino, nors iš tiesų mažai kas pasikeitė. Gy-

– Turbūt man trūksta užsispyrimo. Galvoju apie tai,

matyt, esu apie kitką – apie intuityvų buvimą, apie tai, pasirinkimas yra to laiko duotybė. Mėgstu tapatintis su vienuoliais, kurie yra stebėtojai. Jie sėdi, meldžiasi už pa-

saulį, kuria jo atmosferą, energiją, bet nieko nedaro fiziškai, kad pasaulis keistųsi.

Tikiu: kai man bus keturiasdešimt, o gal septyniasde-

venu kaip gyvenusi, tik su sūnumi prie šono. Kai vado-

šimt, visa tai, ką veikiau, kuo domėjausi, mano keliai ir

kas, o pasirinkimai patys randa tave.

renku lobius.

vaujiesi intuicija, tada įvykius priimi tarsi dovanas, pamo-

120

– Esu ne kartą girdėjusi: kai nereikia stengtis ir viskas

LAMŲ SLĖNIS

aplinkkeliai susijungs į vieną. Kol kas einu jais visais ir

LAMŲ SLĖNIS

121

– Koks buvo tavo pirmasis pasirinkimas? Pirmasis są-

moningas apsisprendimas, ką iš tiesų nori veikti?

– Nuo mokyklos mane domino medicina. Šiandien

galvoju, gal labiau viliojo jos estetika – balta spalva, kolbelės, buteliukai, daug sudėtingų pavadinimų. Ir tai, kad galiu padėti žmonėms, žinoma. Įstojau mokytis kinezite-

rapijos, jaučiau: judesys gali gydyti, buvau pati išmėginusi

– sušoki dienos spektaklį, išjudi ir daug kas išsisprendžia. Grindys buvo mano atspirties taškas, dar maža grįžusi iš

mokyklos atsiguldavau ant kilimo ir užmigdavau. Žemė ir kūnas tarsi susipynė, susivienijo. Judesys ir atrama.

– Apie kineziterapiją daugelis iš mūsų žino, kur kas

mažiau nutuokiame apie integruotą šokio judesio ir kūno terapiją. Kas tai yra?

– Mokslas apie mūsų kūną, jo patirtis, slėpinius ir jame

saugomus prisiminimus. Apie tai, kad kūno ląstelės kvėpuoja ir tu gali tai pajausti. Apie kūno organus, kuriuos

galime pažinti per patyrimą. Apie tai, kad judesys padeda suprasti kompleksus, priimti prisiminimus, išgyventi. Labai įdomus mokslas.

– Ar pasukai tuo keliu, nes pačiai reikėjo spręsti savo

būties uždavinius?

– Mokiausi šokio terapijos, integruotos kūno terapijos

‒ mokslai atvėrė norą dar labiau klausyti, ką kalba mano

kūnas, ir tą kalbą paversti judesiais. Daug metų lankiau šokių užsiėmimus, vėliau atsirado poreikis judėti taip, kaip

atrodo man, o ne taip, kaip nori choreografai. Judesys gal ir neliko labai gražus, bet užtat – tikras.

Kineziterapijos studijose man trūkdavo gylio. O kūno

terapijos mokytojai mokė visai kitų dalykų, klausėme, ką

mums kalba kūnas, kokia patirtis, koks pojūtis ateina iš vienos ar kitos kūno dalies, mokėmės per judesį tai transformuoti. Šiandien mokslininkai tik pradeda žmogaus

kūne atrasti naujas struktūras. Jos neturi aiškaus kontūro

ar formos, tačiau veikia organizmą, išskiria tam tikras ląsteles, hormonus. Patyrimo praktikų meistrai tuos organus savo kūnuose jau seniai atradę.

122

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

Kineziterapija man padėjo suprasti, kaip veikia kūnas,

tačiau norėjosi eiti dar giliau, toliau. Taip pradėjau dirbti

psichiatrijos ligoninėje. Nebuvo labai lengva: šioje ligoni-

nėje žmonės ieško pagalbos – tabletė, dvi, trisdešimt du atsispaudimai ir viskas bus gerai. Atsidūrę ligoninėje pacientai neturi užtektinai stiprybės, motyvacijos traukti

save pačius už plaukų. Gilesnės praktikos vis dėlto reika-

lauja sąmoningo dalyvavimo ir nuoseklaus darbo. Taiky-

damas integruotos kūno terapijos metodus, turi žmogų pasimatuoti, pajausti. Visos šios emocijos niekur neišsisklaido, lieka tavo viduje, vakare rankų negali pakelti iš

nuovargio. O gal tiesiog turi būti mažiau jautrus? Arba rasti būdų, kaip pačiam sau padėti, atsistatyti po darbo. Šiandien visas terapijas padėjau į šoną – esu mama.

– Su vyru Martynu auginate dar nė pusantrų neturin-

tį sūnų Petrą. Kokia toji nauja, mamos, patirtis?

– Kartais praslinkdavo mintis – norėčiau tapti akmeniu,

uola, kurios niekas negalėtų nustumti iš vietos. Ir štai, atėjo Petras. Intuityviai sūnui išrinktas vardas ir reiškia „uola“. Nors man jis kol kas labiau laimės pūkelis, tikiu, vaikas ateina pas tėvus, kad juos užpildytų.

Po to, kai išėjau iš darbo psichiatrijos ligoninėje, dirbau

vaikų darželyje – visada mėgau leisti laiką su vaikais. Šian-

dien turiu vieno vaiko darželį namuose. Nusprendžiau, kad motinystę galėsiu derinti su mokslais Vilniaus dailės akademijoje, pradėjau studijuoti skulptūrą. Labai norėjosi peno protui, o ir šiuolaikinis menas, jo filosofija man visada buvo įdomu.

126

LAMŲ SLĖNIS

127

– Štai kur nuvedė keramika?

– Molis padeda įsižeminti, tai darbas rankoms. Objektai,

kuriuos esu nulipdžiusi, skirti lytėjimui, jie tarsi pritraukia prie žemės, padeda ją pajausti. Molio gabalas rankose ramina, su-

stato viską į vietas. Leidžiu pirštams molį minkyti, kaip jie no-

ri, tada gimsta įdomios gamtos formos. Rankos, pirštai man

išvis yra stebuklas. Galiu valandų valandas žiūrėti, kaip jie juda, tai tokia magija. Įdomus stebėjimo objektas, iš kurio kartais gimsta filmuoti vaizdai. Vieną tokį sukūrėme su bičiule Giedre

Kose. Jos perlo žiedai aplink pirštus sukasi tarsi planetos. Išėjo žiedo ir rankų kosminis šokis.

– Gimei Sankt Peterburge, į Vilnių atvykai vaikystėje. Kokia

tai istorija?

– Sankt Peterburge iki šiol gyvena mano tėtis. Jiedu su mama

susipažino legendiniame roko muzikos festivalyje „Lituanika“.

Tėtis grojo gitara populiarioje to meto Piterio grupėje „Aukcion“, mama jį pamatė ant scenos, įsimylėjo. Iš Sankt Peterburgo grįžome, kai man buvo treji, kurį laiką dar gyvenome tarp dviejų miestų, o paskui liko tik Vilnius. Tėvų pasakojimai apie to meto muzikinį gyvenimą man visada darė įspūdį. Mama savo

albumuose turi daugybę nuotraukų iš koncertų, kuriuos lankė, kai laukėsi manęs. Gal todėl mano mėgstamiausias užsiėmimas – klausytis alternatyvios, indie roko muzikos.

128

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

– Tai galėtų paaiškinti tavo atsiradimą naujame grupės

„Garbanotas bosistas“ vaizdo klipe „Liūdnos akys“?

– Iš tiesų tai – dar viena mano vaikystės svajonė. Nuo

mamos pilvo aš draugavau su muzikantais ir muzika. Kai

grįžome iš Piterio, mama mane nuolat vesdavosi į kon-

certus – ne tik roko, bet ir džiazo muzikos. Nemažai laiko praleista užkulisiuose, buvo likusi tik svajonė nusifilmuoti vaizdo klipe. Kas galėjo pagalvoti, kad tai įvyks, kai jau

būsiu gerokai ūgtelėjusi, turėsiu sūnų ir jau beveik nebešoksiu?!

– Tavo vyras Martynas ‒ irgi muzikantas. Atrodo, šiuo-

se namuose daug kūrybos?

– Su Petro tėčiu esame pažįstami iš diskotekų laikų,

tuomet Martynas dar didžėjaudavo. Pasiruošę kurti šeimą

susitikome jau vėliau, kai abiem diskotekos baigėsi. Muzika, kurią jis grojo tada, visai nepatiko – geriausias klubas

man buvo „Kablio“ rūsys, kur esu girdėjusi nuostabiausių

avangardinių koncertų. Bet kadangi buvau atvira patirtims, draugės kartais pasikviesdavo į šokių muzikos vakarėlius. Nuėjusi mėgindavau suprasti, kaip įmanoma šokti pagal tokią muziką.

Dabar šokių muzika man pradeda patikti – matau ją iš

Martyno perspektyvos, jo patirties. Martyno muzika gimsta mūsų namų rūsyje, dabar tai labiau laisvalaikio užsiėmimas, jis kuria, kai ateina įkvėpimas. Gali mėnesį nieko

nedaryti, o paskui savaitę praleisti studijoje. Mokausi iš jo

– kurti tik tada, kai iš tiesų norisi. Kai nesinori imtis žemiškų reikalų.

132

LAMŲ SLĖNIS

133

BON APPÉTIT

VAIKYSTĖ KVEPIA KRUASANAIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Šiandien nedidelėje kepyklėlėje Gėlių gatvėje krykštauja vaikai dar garuojančius prancūziškus kepinius godžiai ragauja aštuonerių Gabrė ir penkerių jos brolis Konstantinas. Panašiai viskas atrodė ir prieš dvidešimtmetį: EMILIS SINKEVIČIUS, dabartinis kepyklėlės „Boulangerie“ vadovas, dar buvo tik paauglys, kai jo tėtis Laimutis nėrė į šią gardžią prancūzišką avantiūrą ir Vilniuje atidarė pirmąją sviestinius kruasanus, bagetes ir pyragus kepusią kepyklą.

134

LAMŲ SLĖNIS

135

– Emili, dalį savo vaikystės ir paauglystės praleidai

tėčio kepykloje, o šiandien čia užsuka ir tavo paties vai-

kai! Papasakok, ar jiems čia patinka? Ką užsukę čia veikia Konstantinas ir Gabrė?

– Paėmęs vaikus iš mokyklos ir darželio dažnai va-

žiuoju dar šiek tiek padirbėti į kepyklą. Vaikams tai didžiulis džiaugsmas, kadangi tada jie gali valgyti kokių tik

nori ir kiek tik telpa bandelių. (Šypsosi.) Žinoma, jie valgo kuo saldesnes. Atsisėda prie staliuko, Konstantinas

dažniausiai išsirenka bandelę su kokosu, o Gabrė – šo-

koladinį keksiuką, ir abu, aptarinėdami dienos įvykius, užkandžiauja. Vasarą per atostogas dažnai vežuosi juodu

į Druskininkų kepyklėlę – dirbame ten kartu visą dieną. Tada vaikai ne tik skanauja, bet ir padeda indus nunešti, prašluoti. Neretai ir patys stoja šalia kepėjų ir bando kepti savo sausainius – į juos sudėdami visus įmanomus saldžius ingredientus. ( Juokiasi.)

– Pasikalbėkime apie priešistorę. Kaip prieš daugiau

nei dvidešimt metų tėčiui kilo mintis atidaryti pirmąją prancūzišką kepyklą Vilniuje?

– Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo vis daugiau

lietuvių pradėjo keliauti, tarp jų – ir mano tėvai. Būtent

iš kelionių jiedu ir parsivežė šią idėją – atidaryti kepyklą. Lietuvoje tuo metu mažai ko buvo, bet restoraną atida-

ryti sudėtinga, be to, šis verslas reikalauja labai daug skirtingų kompetencijų. Tad kepyklėlė pasirodė nors ir ne

mažiau iššūkių keliantis, tačiau kiek paprastesnis verslas. – Kodėl būtent kepykla? Juk tuo metu Lietuvoje ne-

buvo daug dalykų...

– Pirmasis dalykas, nuo kurio prasideda tavo diena,

– pusryčiai. Prancūzijoje pusryčius lydi labai stipri kultūra – juk miestiečiai specialiai į kepyklas užsuka šviežių

bandelių. Paryžiuje ant kiekvieno miesto kampo pamatysi

kepyklėlių – jos tapę it šalies gastronominiu simboliu. Bagetės, kruasanai, įvairūs pyragai – prancūzai be jų neįsivaizduoja nė vieno savo ryto. Lietuvoje tokios

136

LAMŲ SLĖNIS

pusryčių kultūros dar nebuvo, tad tėtis norėjo ją parvežti. „Boulangerie“ – pati pirmoji prancūziška kepykla Vilniuje. – Tačiau pirmąkart į Prancūzijos sostinę tėtis nuvyko

dar neturėdamas minties sugrįžti su verslo idėja?

– Iš pradžių į Paryžių jis nuvyko tiesiog pasižvalgyti

po miestą ir susipažinti, kuo gyvena tos plačiai visur apkalbėtos gatvės, žmonės. Vėliau, susižavėjęs paryžiečių

pusryčių kultūra ir kasdieniais ritualais, keliavo ten dar ir dar kartą, tik šįkart – jau turėdamas idėją dalį Paryžiaus

perkelti ir į Vilniaus gatves. Jis kreipėsi į buvusį Paryžiaus merą, tuo metu prekiavusį visa kepykloms reikalinga įranga. O šis atvyko į Lietuvą ir išmokė visų geram prancūziškos kepyklos darbui reikalingų paslapčių. Iš pradžių

ši kepykla buvo bendra Lietuvos ir Prancūzijos įmonė, tačiau laikui bėgant už kepyklos vairo liko tik mūsų šeima. Paryžių tėtis įsimylėjo pirmąkart nuvykęs, todėl iki šiol skrenda tenai du kartus per metus.

LAMŲ SLĖNIS

137

– Girdėjau, kad tąkart tavo tėtis iš Prancūzijos par-

sivežė ir konditerį, išmokiusį paruošti tešlą tikriems prancūziškiems kruasanams...

– Tais laikais iš Prancūzijos reikėjo parsivežti ne tik

žmogų, išmokysiantį dirbti, tačiau ir įrangą, net žaliavas!

Dabar viską galima susipirkti vietoje, tačiau tuo metu

absoliučiai viską, ko reikėjo prancūziškos kepyklos darbui, turėjai gabentis iš ten. Čia, Lietuvoje, buvo galima tik miltų ir cukraus nusipirkti. ( Juokiasi.)

Taip, iš Prancūzijos tėtis parsivežė konditerį. Tris mė-

nesius jis gyveno čia, Vilniuje, kasdien prancūziškų kepi-

nių paslapčių mokė visą surinktą kepėjų komandą. Juk reikėjo ne tik fiziškai išmokti kepti bandeles, reikėjo pa-

mažu ir emociškai perimti prancūzišką suvokimą apie konditeriją, pradėti gyventi jų filosofija, perimti požiūrį į darbą. Viską gerokai palengvino, kad kepėjas Darekas

buvo lenkas, ilgus metus gyvenęs Prancūzijoje. Jei būtų atvažiavęs tikras prancūzas, greičiausiai viskas būtų buvę daug sudėtingiau. Tačiau Prancūzijoje gyvenęs lenkas – it

tarpinis variantas tarp lietuviško ir prancūziško mentali-

tetų. Labai svarbu suvokti, kad galutinis produktas priklauso ne tik nuo kepėjo darbo, bet ir nuo žaliavų – net

panaudojus tos pačios rūšies, tačiau kitos įmonės miltus, kepinys išeina vis kitoks, skiriasi ir jo gamyba, ir galutinis rezultatas. Taip jis kiekvieną žingsnį ir mokė: nuo žaliavų

atsirinkimo, tešlos maišymo, kepimo... Prisimenu, bandeles dalydavome į visas puses – juk iškart nepavyksta, ke-

pykla bandyminių kepinių prikepdavo milžiniškus kiekius, iki kol pavykdavo tobulai. Tik po trijų mėnesių bandymų kepti kepėjai pagaliau išmoko. Duris kepykla atvėrė tik

tada, kai galėjo drąsiai visiems pasakyti: štai kruasanai – tokie, kokių gautumėte Paryžiaus „boulangerie“.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

Vos atidarius kepyklą prie durų nutįso eilė. Nesume-

luosiu – bandelių čia važiuodavo visas miestas, iš toli-

miausių rajonų. Visiems buvo smalsu paragauti, kas tai per daiktas. Juk žmonės tuo metu nekeliavo, dabar tik visi išmaišę pasaulį. Tuo metu niekas nežinojo, koks sko-

nis prancūziško ragelio, pagaminto iš visai kitokių pro-

duktų, nei lietuviai pratę, be mielių.

– Visos šios tradicijos kepykloje taikomos iki dabar,

viskas ruošiama rankomis, iš natūralių produktų. Ar tuo ir esate išskirtiniai?

– Svarbiausia mums – kad užsukęs žmogus žinotų

kepinio kelią. Viskas, ką jis paragaus, kepta štai čia: nuo miltų ir cukraus iki pat išdėliojimo ant prekystalio ‒ vis-

kas vyksta už šios sienos. Užsukęs čia gali pamatyti miltuotomis rankomis lakstančias kepėjas, pajausti kepamų

sausainių, ragelių, duonos kvapą. Tai nulemia ir kokybę. Turbūt dėl to ir klientai čia ateina labai įvairūs – nuo

pensininkų, kurie kasdien tą pačią valandą užsuka suvalgyti tos pačios bandelės su puodeliu kavos, iki greit prabėgančio verslininko.

– Papasakok apie savo vaikystę tarp bandelių, sausainių

ir kruasanų. Kaip prisimeni laiką, kai tėtis pradėjo šį verslą?

– Kai tėtis atidarė kepyklą, man buvo keturiolika metų.

Šį etapą prisimenu labai... skaniai. ( Juokiasi.) Po paprastų

mokyklinių mielinių bandelių paragavus pačių įvairiausių prancūziškų kepinių, turbūt kiekvieno vaiko širdis būtų

pavergta. Kiekviena bandelė atrodydavo kaip didžiausia laimė ir pats įspūdingiausias skanėstas. Maždaug po metų kepykloje pradėjau dirbti ir pats. Iš pradžių eidavau į

cechą, plaudavau indus, po to, šiek tiek paaugęs, prisidėjau ir prie gamybos – vasarą sukdavau bandeles. Tiesiog atsistojau prie stalo, kurį laiką stebėjau, o po to bandžiau

ir pats. Po kažkurio nepavykusio karto galiausiai vis tiek pavyksta. Kuo daugiau darai – tuo geriau išeina. Būdamas

dar vyresnis, perėjau dirbti prie kasos. Pamažu šalia

140

LAMŲ SLĖNIS

141

bandelių kepyklėlėje atsirado ir kava. Prisimenu, anksčiau prekystalis buvo visai šalia durų, o prie jo – vos du stovimi

staliukai. Dabar žmonės čia užsuka pabūti kiek ilgiau, lėtai išgeria puodelį kavos ir stebi pro langą skubantį miestą.

– Emili, o kada tu pats atsidūrei kepyklėlės gyvenime?

Kaip ir kada perėmei verslą iš tėčio?

– Evoliucija. ( Juokiasi.) Buvau indų plovėjas, dirbau

ceche, sukau bandeles, vėliau – užėmiau kasininko parei-

gas, po to pradėjau rūpintis administraciniais reikalais. Atėjo metas, kai turėjau nuspręsti, kuria linkme sukti savo gyvenimą. Vadovas gali būti tik vienas. Visi kartu

nusprendėme, kad juo būsiu aš. Tačiau tėtis – jis visada šalia. Iki šiol jis dalija patarimus. Nors galutinį sprendimą priimu aš, tėčio žodis yra be galo svarbus, juk pradžių

pradžia – jo idėja. Be to, tėtis, šiuo metu gyvenantis Drus-

kininkuose, kiekvieną dieną užsuka į ten esančią dar vie-

ną kepyklėlę suvalgyti bandelės su kava ir tuo pačiu apžiūrėti, kaip viskas vyksta.

– Papasakok, iš kur atkeliauja visi šie skanūs įkvėpi-

mai? Ar visi kepyklėlėje esantys kepiniai – prancūziški? – Viskas prasidėjo nuo kruasanų – iki šiol jie užima

didžiausią lentynų dalį. Visų labai mėgstami ir kiti sluoks-

niuotos tešlos gaminiai. Jau kurį laiką kepame tortus, migdolinius pyragaičius „macaron“. Dauguma kepinių – tradiciniai prancūziški, tačiau atsiranda ir kitų, pritaikytų prie

lietuvių skonio. Kaskart ir mes, ir tėtis sugrįžę iš užsienio

parsivežame kokį saldumyną: tada visi ragaujame ir tariamės, ar jis prigytų ir pas mus. Bandome jį pagaminti, dedame į vitriną ir laukiame atsiliepimų. ( Juokiasi.)

– O kokios būna tikros prancūziškos „boulangerie“?

Kokius prisiminimus saugote apie jas? Gal galite patarti, kaip vaikštant Paryžiaus gatvėse atskirti gerą kepyklą nuo ne tokios geros?

– Paauglystėje Prancūzijoje viešėjau ne kartą. Svar-

biausia, kad viskas būtų kepama vietoje. Į tokią kepyklą

užsukus prašauti beveik neįmanoma. Mažytė kepyklėlė,

142

LAMŲ SLĖNIS

kurioje iškart viskas ir ruošiama. Tėtis Prancūzijoje vis

dar dažnai lankosi, širdyje palaiko prancūzišką dvasią. Jis pasakojo, kad kepyklų vis mažėja, o vis daugiau kepama šaldytų produktų. Juk taip daug paprasčiau planuotis.

– Kuris desertas ar kepinys yra jūsų vizitinė kortelė?

Kuris tavo paties mylimiausias? Gal yra kepinių, išlikusių visus tuos dvidešimt metų?

– Neabejotinai – kokosiniai sausainiai! Prancūzijoje

tokių kepinių pamatysite gal ir mažiau, tačiau lietuviai

juos nepaprastai pamėgo. Galbūt dėl to, kiek daug darbo reikia, kol galiausiai jie atsiduria ant prekystalio. Kiekvie-

nas sausainiukas formuojamas rankomis, kepamas, kruopščiai pakuojamas. Kokosas, kiaušinis, miltai, cukrus – ingredientai paprasti, tačiau sukuria patį mylimiausią

mūsų produktą. Rankomis pagamintas skanėstas skleidžia daug geresnę emociją. Didžioji dalis bandelių jau dvide-

šimt metų kepamos tokios pat: labai malonu, kai suaugęs žmogus ateina į kepyklėlę ir sako – būdamas vaikas už-

sukdavau po mokyklos, ‒ ir stebisi, kad kepyklėlė vis dar veikia. O mūsų šeima deda visas pastangas, kad ji dirbtų ir dar po dvidešimties.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

Aguoninis sluoksniuotos tešlos pyragas Reikės: • •

Pasiruoškite aguonų įdarą. Aguonas užpilkite

500 g sluoksniuotos

vandeniu ir virkite, kol skystis išgaruos. Masę at-

bemielės tešlos

vėsinkite ir sumalkite. Įmuškite kiaušinį, suberkite

1 kiaušinio

cukrų, vanilinį cukrų, supilkite ištirpintą sviestą ir medų. Viską gerai išmaišykite.

Pyragui aptepti:

Sluoksniuotos tešlos lakštą lengvai pakočioki-

•

25 g sviesto

te, iki 3 mm storio. Tris ketvirtadalius tešlos aptep-

•

100 g medaus

kite aguonų įdaru. Aguonų įdaru išteptą tešlą tvirtai suvyniokite.

Aguoniniam įdarui:

Paruoštą tešlos ritinėlį perpjaukite per pusę išilgai

•

300 g aguonų

ir susukite pynę. Pyragą dėkite į kepimo popieriu-

•

600 g vandens

mi išklotą skardą ir aptepkite kiaušinio plakiniu.

•

75 g cukraus

•

100 g medaus

toje orkaitėje 30-40 minučių. Iškeptą pyragą ap-

•

2 g vanilinio cukraus

šlakstykite pašildytu medumi ir palikite atvėsti.

•

25 g sviesto

•

1 kiaušinio

Kepkite iki 180 laipsnių temperatūros įkaitin-

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

Šokoladiniai keksiukai su baltojo šokolado glajumi

Tešlai: •

150 g aliejaus

•

175 g cukraus

•

3 kiaušinių

•

3 v. š. pieno

•

1 a. š. vanilinio cukraus

•

250 g miltų

•

2 v. š. kepimo miltelių

•

20 g kakavos miltelių

•

100 g juodojo šokolado

•

10 g aliejaus formelėms ištepti

Glajui: •

100 g baltojo šokolado

•

50 g juodojo šokolado papuošimui

Kiaušinius išplakite su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Supilkite aliejų, pieną ir gerai išmaišykite. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais, kakava, smulkintu juoduoju šokoladu ir suberkite į kiaušinių plakinį. Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių temperatūros. Tešlą supilkite į keksiukų formeles, išteptas aliejumi. Kepkite 20-30 minučių. Atvėsinkite iki kambario temperatūros ir, prieš pildami glajų, įdėkite kelioms minutėms į šaldiklį, kad užpiltas šis iškart sustingtų. Paruoškite glajų. Baltąjį šokoladą ištirpinkite garų vonelėje. Kiekvieną keksiuką iki pusės panardinkite šokolade ir pabarstykite tarkuotu juoduoju šokoladu.

LAMŲ SLĖNIS

147

Eklerai su grietinėlės įdaru Tešlai:

Paruoškite tešlą. Pieną, sviestą, cukrų ir druską užvirinkite. Į

•

250 g pieno

masę suberkite miltus ir kruopščiai maišykite, kol ji atšoks nuo

•

100 g sviesto

puodo sienelių. Į atvėsintą masę įmuškite po vieną kiaušinį ir lė-

•

150 g miltų

tai sukite elektriniu plakikliu. Ant kepimo popieriumi išklotos ke-

•

2 g druskos

pimo formos konditeriniu švirkštu (arba šaukštu) suformuokite

•

Žiupsnelio cukraus

pyragaičius. Tarp jų palikite didelius tarpus, nes kepdami pyra-

•

4 kiaušinių

gaičiai didės. Kepkite iki 210 - 220 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje maždaug 10-15 minučių. Atvėsinkite ir įpjaukite.

Kremui:

148

Paruoškite kremą. Iki purios masės išplakite grietinėlę su mil-

•

250 ml grietinėlės (36% riebumo)

teliniu cukrumi. Išplaktą grietinėlę sudėkite į konditerinį maišelį

•

50 g (arba pagal skonį) miltelinio cukraus

ir ja pripildykite pyragaičius. Užbarstykite cukraus pudra.

LAMŲ SLĖNIS

149

SAULĖTOJI ITALIJA Italija ne vieną keliautoją žavi ne tik įstabia architektūra ar svajingais kalnų horizontais, bet ir virtuve, saugančia gilias tradicijas. Saulėtosios Italijos pakrantės įkvėpti, su „Obelių“ produktais

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė | Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

leidžiamės į itališkų skonių paieškas.

150

LAMŲ SLĖNIS

Buratos sūrio salotos su apelsinais ir pankoliu REIKĖS:

Nuplaukite pankolį, pašalinkite jo kietą išorinį sluoksnį ir plonai supjaustykite. Papuošimui pasilikite keletą lapelių.

•

2 raudonieji apelsinai

•

2 maži greipfrutai

Nulupkite apelsinus ir greipfrutus pašalindami kuo daugiau baltos

•

1 saldus apelsinas

žievelės. Supjaustykite juos 1 cm storio griežinėliais. Susmulkinkite laz-

•

1 pankolis

dyno riešutus.

•

2 maži buratos sūriai

•

2 šaukštai lazdyno riešutų

apelsinų ir greipfrutų gabalėlius, apibarstykite riešutais. Apšlakstykite

•

2 šaukštai „Obelių“ linų sėmenų ir rapsų aliejaus

aliejumi, pabarstykite žiupsneliu druskos ir pipirų. Skanaukite iš karto.

•

Žiupsnelis druskos ir pipirų

Nusausinkite buratos sūrį ir dėkite į lėkštę. Šalia patiekite pankolio,

LAMŲ SLĖNIS

151

Pica su mocarelos sūriu, marinuotais artišokais ir vytintu kumpiu

152

PICOS TEŠLAI:

PICAI:

•

1 arbatinis šaukštelis sausų mielių

•

5 šaukštai „Obelių“ naminio pomidorų padažo

•

Ketvirtis arbatinio šaukštelio cukraus pudros

•

250 g mocarelos sūrio

•

185 ml šilto vandens

•

100 g marinuotų artišokų

•

225 g miltų

•

6 gabalėliai vytinto kiaulienos kumpio (prosciutto)

•

Pusė šaukštelio druskos

•

Saujelė burokėlių lapų

•

Žiupsnelis druskos ir pipirų

LAMŲ SLĖNIS

Inde vandenį sumaišykite su mielėmis ir cukraus pudra. Palikite pastovėti šiltoje vietoje apie 10 min. arba kol atsiras burbuliukų.

Tešlai pakilus, išminkykite ją ant miltuoto paviršiaus, suformuokite apskritimą ar ovalą.

(Pasenusios mielės nekyla, todėl prieš gamindami visada patikrinkite

Įkaitinkite orkaitę iki 240°C temperatūros.

jų galiojimo laiką).

Picos padą aptepkite pomidorų padažu, sudėkite artišokų gabalė-

Kitame inde sumaišykite miltus ir druską. Per vidurį padarę duobutę supilkite mielių mišinį ir maišykite tol, kol gausite vientisą masę. Gautą tešlą uždenkite švariu virtuviniu rankšluostėliu ir palikite pastovėti šiltoje vietoje apie 20-30 min. arba kol tešla pakils dvigubai.

lius, plėšytą mocarelos sūrį, apšlakstykite aliejumi ir kepkite apie 10-12 min., kol picos padas gražiai apskrus. Iš orkaitės ištrauktą picą gardinkite kumpiu, burokėlių lapeliais bei druska ir pipirais.

LAMŲ SLĖNIS

153

MADA

ATRASTI SAVE DYKUMOJE „Literatūroje klaidžiojimas po dykumą – tai išbandymas ir akistata su pačiu savimi“, – sako JOANA ROŽKOVAITĖ, prekės ženklo „Viela“ įkūrėja, naująją kolekciją, įkvėptą savęs pažinimo paieškų, įamžinusi smėlėtuose Maroko peizažuose.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Agnė Papievytė 154

LAMŲ SLĖNIS

Iliustracijos: Lina Vyšniauskaitė | Modelis: Ieva Greičiūnaitė

LAMŲ SLĖNIS

155

– Joana, kas tapo naujosios kolekcijos įkvėpimu, at-

spirties tašku?

– Tai istorija apie savęs pažinimą. Gebėjimą būti dė-

mesingam sau pačiam. Chaotiška kasdienybė, prisotinta banalybių ir daiktų, sukelia nuodingą nuobodulį. Tačiau smalsumas gali padėti pasijausti gyvesniam. Ši kolekcija

atskleidžia savęs kūrimosi, kasdien vykstančio mūsų sąmonėje, galią. Būtent taip skamba „VIELA SS19“ ko-

lekcijos aprašymas, atsakantis klausimą apie įkvėpimą ir atspirties tašką.

156

LAMŲ SLĖNIS

157

– Kaip konstravote šios kolekcijos modelius?

– Šioje kolekcijoje didelį dėmesį skyriau funkciona-

lumui ir siluetų tęstinumui. Kiekvienas gaminys savitas savo konstrukcija, siluetu bei istorija. Atviri pečiai, harmoningos detalės, asimetriški kirpimai – tai šios kolek-

cijos pagrindiniai elementai. Nevengiau eksperimentuoti spalvomis ir audiniais: šioje kolekcijoje pristatau ir

pastelines spalvas bei mėgstamus tvarius, kokybiškus audinius – vilną, viskozę. Taip pat esu visiškai ištikima ir

juodai spalvai, kurios šioje kolekcijoje gausu, ji subtiliai charakterizuoja šio pavasario-vasaros kolekciją.

– Naująją kolekciją fotografavote Maroke. Kokia šios

fotosesijos idėja?

‒ Visų pirma, stengiausi atskleisti filosofinius kolekci-

jos motyvus. Literatūroje klaidžiojimas po dykumą – iš-

bandymas, akistata su pačiu savimi. Būtent taip priartėjama prie savęs pažinimo. Kolekciją fotografavome Mirlef-

to miestelyje, Legziros paplūdimyje, kuris erdvus, vėjuotas ir uolėtas. Jame natūraliai susiformavusios didžiulės arkos suteikė nežemišką jausmą. Tad stengėmės parodyti smalsumą, mus privedantį prie aukštesnio jausmo, ‒ norint jį pajusti, reiktų įveikti mūsų pačių susikurtus barjerus. – O kodėl Marokas?

– Kurdama kolekcijas didelį dėmesį skiriu lokacijoms.

Kadangi ši kolekcija skleidžia žinutę apie savęs pažinimą, norėjosi išbandyti egzotišką vietą, kurioje nesu buvusi. Marokas buvo tarsi misija – atrasti ir pamatyti. Jis be

galo įvairus, gražiausios spalvų paletės ir kasdien stebi-

nantis. Žvalgydamasi suvokiau, jog jis taikliai atspindės kolekcijos idėją ir kasdienybėn atneš naują patirtį.

158

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

– Fotografavote Maroke, tačiau dirbote su lietuvių

Samojauskaite. Taip pat kelionėje prie mūsų prisijungė ir

– Planuoti šią fotosesiją buvo iš tiesų įdomus ir atsa-

je, kurie labai rūpestingai prisidėjo prie proceso. Tad džiau-

komanda?

kingas darbas. Pasirinkdama komandą tvirtai pasitikėjau

savo sprendimu, nes stengiausi suburti kūrybingas asme-

nybes, su kuriomis dirbti kartu ‒ labai vertinga patirtis. Tad kilus idėjoms, pasidalinau jomis su fotografe Agne

draugų, gyvenančių Londone ir dirbančių muzikos srity-

giuosi, jog pavyko suburti tvirtą komandą, su kuria patyrėme labai gražių kelionės momentų.

– Praėjusių metu pabaigoje iliustratorė Lina Vyš-

Papievyte, kurios nuotraukas galima atpažinti ir trumpiniu

niauskaitė naująją kolekciją įamžino ir iliustracijose,

ciją, tad mūsų bendradarbiavimas kūrybingai tęsiasi iki pat

– Taip, jos iliustracijos vaizduoja moterų siluetus dy-

„APPVT“. Agnė yra įamžinusi ne vieną „VIELA“ kolek-

vaizduojančiose siluetus dykumoje, tiesa?

dabar. Dėl modelio, kuris galėtų įprasminti kolekcijos kū-

kumoje, kuriuos galima įvardinti kaip savęs pažinimo

Na, ir tradiciškai toliau kartu dirbame su juvelyre Simona

ga į kolekciją.

rinius, ilgai svarstyti neteko – juo tapo Ieva Greičiūnaitė.

situacijas. Tad tai buvo pirmoji subtili, iliustracinė įžan-

LAMŲ SLĖNIS

161

– Kokios yra pagrindinės „VIELA“ vertybės? Kas

kuriant šį prekės ženklą jums svarbiausia?

– Man svarbu, jog kiekviena kolekcija turėtų gilią po-

tekstę, mokytų sąmoningumo ir dėmesingumo. Manau, tai vyksta tuomet, kai pagaliau pavyksta pažinti save patį. Tad kurdama šį prekinį ženklą aš stengiuosi puoselė-

ti kokybę, funkcionalumą ir išlaikyti savitą filosofiją. Viena iš siekiamybių – ilgaamžiškumas ‒ jog kūriniai neturėtų galiojimo laiko.

– Esate minėjusi, kad savo kūryboje jums svarbu iš-

laikyti ir moteriškumo idėją?

– Moteriškumas man siejasi su pojūčiu subtilumui.

Dirbdama su drabužių konstrukcijomis, laikausi tam ti-

krų principų, padėsiančių išlaikyti balansą tarp atvirų

detalių. Nes, mano akimis, visas grožis yra elegancijoje, kuri turi išmokyti gebėjimo matyti.

– O kurie kūrybos etapai jums yra įdomiausi?

– Manau, vienos įdomiausių užduočių mano sąmonei

yra ieškojimas ir pažinimas. Žmogaus kasdienis gyvenimas yra prisotintas įvairiausių reiškinių, kurie ir suteikia kūrybinių impulsų. Tad visas grožis yra intuicijoje ‒ kai

prasideda dar vienas kūrybinis etapas ir skaityti, regėti bei jausti dalykai pasireiškia įvairiausiais pavidalais. – Ko palinkėtumėte ateities madai?

– Ateities madai palinkėčiau sąmoningumo ir sulėtė-

jimo. Dėmesį sutelkti į kokybę bei tvarumą. O nuolatinis

pavaldumas tendencijomis, manau, neskatina individua-

lybės ir savitumo ‒ labiau banaliai suvienodina. Tad mūsų kuriami dalykai priklauso nuo pasaulėžiūros. Norint įžvelgti grožį ir prasmę, reikia kasdien išlikti smalsiam.

162

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

165

STILIUS

PAVASARIO NUOJAUTA Tamsiai žalia subtiliomis gėlėmis marginta suknelė – it tikrų tikriausia pavasario pranašė. Mintimis nunešanti į šiltas ir saulėtas pavasario dienas, primenanti žiedais pasidabinusius darželius ir romantiškus pasimatymus. Derinkite su lengvomis basutėmis, grubiais aulinukais ar sportiniais bateliais.

166

SUKNELĖ

ĮSISPIRIAMI BATELIAI

SKARELĖ

„ARKET“

Ryškios garstyčių spalvos viskozinė „Arket“ suknelė – it

Iš natūralios odos Italijoje pagaminti juodi subtilaus

Iš natūralaus šilko pagaminta maža daili skarelė kiekvienam

pavasarį pražystančios geltonos pievos. Netikėto kirpimo

dizaino įsispiriami bateliai. Patogūs ir elegantiški ba-

įvaizdžiui suteiks elegancijos ir subtilumo. Marginta klasiki-

siluetas, lengvai krintančios draperijos ir išraiškinga spalva

teliai puikiai derės tiek prie suknelės, tiek prie trum-

niais melsvai žaliais langeliais ir pagaminta Italijoje.

– idealus būdas paįvairinti tamsią žieminę spintą.

pinto silueto kelnių ar džinsų.

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

NAUJOJI MADOS BANGA Mados namų „Sportmax“ 2019 m. pavasario-vasaros kolekcija įkvėpta jūros bangų, laisvės jausmo ir banglenčių sporto. Nuo Havajų iki Italijos pakrančių, mados namai tyrinėja smėlio ir vandens alchemiją, adrenalino, laisvės ir stiprybės jausmą. Kaip sako kūrėjai – naujoji mados banga jau čia. Video medžiaga: „Sportmax“ archyvas

PALTAS

MARŠKINIAI

RANKINĖ

„SPORTMAX“

Odinis „SportMax“ paltas – tai prabangus ir laikui nepa-

Balti griežto silueto medvilniniai marškiniai, de-

valdus drabužis, kuris jūsų spintai suteiks subtilų ir ele-

koruoti nusegamomis minkštutėmis pastelinėmis

minkštos dygsniuotos „nappa“ odos, primenanti nedide-

gantišką prieskonį. Griežta pečių linija, platūs atlapai ir

plunksnomis. Plačios rankovės, griežta apykaklė,

lę dėžutę, į kurią telpa visi reikalingiausi daiktai, ir įkvėpta

odinis diržas – šis sūrios karamelės spalvos paltas tikrai

praplatintas siluetas – tai universalus ir funkciona-

sportinio stiliaus. Rankinė turi plačią nusegamą rankeną

taps esminiu jūsų įvaizdžio elementu, kurį galėsite dėvė-

lus drabužis.

ir juodą dirželį – nešiokite persimetę per petį ar tiesiog

ti bet kuriuo metų laiku. Derinkite su baltais klasikiniais

Tai rankinė, prisitaikanti prie jūsų poreikių. Pagaminta iš

laikydami rankoje

marškiniais ir trumpinto modelio siauromis kelnėmis.

LAMŲ SLĖNIS

167

VIENA KELYJE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretai: Dovaldė Butėnaitė

Jos dažnai klausia: kodėl tu viena? Keliauji viena? Vaikštai viena? Būni viena? Trumpai smalsuoliams keliautoja VITALIJA NAVICKAITĖ atsako taip: „Ramybė yra šventas daiktas.“ Tiems, kas nori ilgesnių paaiškinimų, ji dėsto savo kelionių ir gyvenimo išmintį: „Kai esu viena, girdžiu savo mintis, širdis nespurda ir nešokinėja, mano dėmesio neblaško šalutiniai dalykai – nelieka abejonių, susikoncentruoju ir kelias mane pats suranda, atsakymai ateina, tikslai išsigrynina, Visatos ranka, nebūtinai švelniai, bet paglosto. Vienatvė yra dovana, kurią pravartu pasidovanoti.“

168

LAMŲ SLĖNIS

169

– Vitalija, jau daug metų dirbi kelionių agentūroje. Iš-

duok paslaptį – kaip savo hobį paversti darbu? O gal tai darbas užkrėtė kelionėmis?

– Gerai neatsimenu, nuo ko prasidėjo mano kelionės,

įsivaizduoju, kad jos – mano kraujyje. Močiutė buvo ke-

liautoja, dažniausiai važiuodavo į Rytus, nes kitur ir nebu-

vo galima. Į savo keliones kartais pasiimdavo ir mane. Drauge keliavome po Lietuvą, Baltijos šalis. Galbūt močiutė man paliko kelionių troškulį, o paskui viskas tarsi savaime susidėliojo.

Niekada nepatiko būti vienoje vietoje, iš prigimties esu

smalsi. Laikau save pasaulio vaiku, pasaulis man be galo įdomus. Nežinau, kas pirma atsirado: hobis ar darbas, bet

esu tikra, kad darbą atsiuntė dievai. Ir jis – puikiausia, kas

galėjo nutikti. Visas mano gyvenimas sukasi apie keliones, esu laiminga, kad galiu dalintis savo žiniomis, kelionių patirtimi ir džiaugsmu su kitais žmonėmis.

Vaikystėje norėjau užaugusi būti mokytoja: baigiau

mokslus, atlikau praktiką savo gimtojoje mokykloje, dėsčiau

istoriją, politologiją ir pilietinį ugdymą... Darbas su vaikais

man patiko, atrodė prasmingas, tačiau galimo uždarbio schema – visai ne. Po to darbovietė keitė darbovietę, kol galiausiai mane pakvietė prisijungti prie stiprios kelionių

agentūros komandos. Būtent darbas „Estravel“ paskatino vertybinės skalės pokytį – pradėjau labiau vertinti patirtis

nei daiktus. Kelionės man padeda kaskart iš naujo patikėti gerumu – jose sutinku nuostabiausių žmonių.

– Ar vienišai klajoklei lengviau juos sutikti, su jais su-

sipažinti?

– Atradimai yra stulbinantys. Kai nereikia dalintis ke-

lionių energija su draugu ar drauge, esi kur kas atviresnis aplinkai, geriau matai savo tikslus. O jei staiga pasijunti

vienišas, kelyje visada rasi panašių į save keliautojų, kurie prablaškys tavo, o kartais – ir savo vienatvę.

Pirmą kartą su bičiuliu išvykome tranzuoti po Baltijos

šalis ir Europą. Galiausiai nusprendėme nukeliauti iki Gru-

zijos. Tas mano draugas buvo labai geras, tačiau pajutau,

170

LAMŲ SLĖNIS

kad kelionė kažkaip apsunkino mūsų abiejų gyvenimą. Labai skyrėsi poreikiai, be to, nesu iš tų, kurie moka ieš-

koti kompromisų, visada noriu visko maksimaliai. Taip nutiko, kad puikūs mano draugai dažniausiai leidžiasi į

įprastas keliones: išvyksta porą kartų per metus, kažką ap-

žiūri, o paskui ilsisi. Man taip neišeina, nors tikrai mėginau. Viskas baigdavosi tuo, kad pabėgdavau iš viešbučio ir iki kelionės pabaigos klajodavau viena. Taip ir supratau, kad vienai – geriausia.

Kaip ir daugelis, turėjau daugybę baimių. Didžiausia iš

jų buvo atsidurti pačiai su savimi. Lengva pabėgti nuo savęs, kai nesi vienas. O kai atsiduri kelyje tik su savimi, iškyla klausimas – ką sau galiu pasakyti? Bijojau ir paprastų dalykų – kad mane apvogs, kad gali kažkas nutikti. Per mažai savimi pasitikėjau, nes nepažinau savęs, nebuvau patyrusi savo galimybių.

Aktyviai keliauju jau dešimt metų. Per tą laiką nesuti-

kau nė vieno blogo žmogaus, dėl kurio būčiau turėjusi

jaudintis ar nerimauti. Vis dar turiu daug baimių ir žinau, kad nugalėjus vienas, atsiras kitų. Tik pats baimės nuga-

lėjimo procesas manęs nebebaugina, nes tai visada yra kelias į atradimą. Tik išėjusi iš komforto zonos, sąmoningai

save išspyrusi, galų gale patiriu pergalės prieš save ekstazę.

Įvairiose pasaulio vietose esu sutikusi visokių keistuolių.

Tikiu, kad žmonės iš prigimties yra geri. Kartą Gruzijoje

laukiau traukinio. Priėjo toks varganas, be dantų vyras. Įprastai gatvėje tokį norėtum aplenkti. Pamačiusi jį, giliau įbrukau pasą. Kiek pastoviniavęs, žmogelis apsisuko ir nu-

ėjo, tačiau po keliolikos minučių grįžo su buteliu gėrimo, ištiesė jį ir pradėjo pasakoti, kad yra tarnavęs kariuome-

nėje Kaune, labai myli Lietuvą. Mūsų pažintis baigėsi tuo, kad jis palydėjo iki sankryžos ir įsitikino, ar tikrai į tą autobusą įlipome, į kurį reikia.

– Bičiulių kelionėse rasti nesunku ‒ o ar kas lieka iš

kelioninių draugysčių?

– Kai šypsaisi, susidraugauji su net ir ta pačia kalba

nekalbančiais žmonėmis. Tada viskas tampa paprasčiau,

LAMŲ SLĖNIS

171

vienas žodis atstoja visą knygos puslapį. Nelieka kalbėjimo

apie orą. Pastebėjau, kad sunkiau rasti tikrų draugų

prabangiose vietose, į kurias tenka keliauti darbo reikalais. Šiais metais prieš Kalėdas išsiunčiau šešiasdešimt atvi-

rukų kelionėse sutiktiems draugams. Vienas jų iškeliavo į Aliaską Odinui. Sutikau jį kelionėje, įsikalbėjome ‒ paaiš-

kėjo, kad jo prosenelis, lietuvis, atvyko į Aliaską per aukso karštinę. Vedė čiabuvę, taip prasidėjo jo istorija. Užsienyje gyvenantys lietuviai noriai bendrauja. Kitokie yra lietu-

viai keliautojai ‒ nors save laikome Baltijos šalių italais, gyvenimo džiaugsmu su jais negalime lygintis. Keliautojai

iš Rytų ar Šiaurės Europos retai šypsosi. Ir jau tikrai nedainuoja ir nešoka gatvėse, kai jaučiasi laimingi. Dariau

taip Lotynų Amerikoje, tai buvo natūralus pojūtis ‒ ir jis iškart dingo, kai grįžau namo. Iš pradžių dar mėginau šitaip reikšti savo džiaugsmą, tačiau žvilgsniai nieko gero

nesakė – esi ne kaip visi ir tiek. Nesuprantu, kodėl taip blogai yra rodyti savo emocijas?

172

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

– Apkeliavai daugybę šalių, kai kurios jų buvo gana pa-

vojingos. Ypač ‒ vienai moteriai. Visada jausdavaisi saugi?

– O kas yra pavojingos šalys? Keliavau islamo šalyse:

žinote, patyriau, kad istorijos apie piktus ir pavojingus

musulmonus yra smegenų plovimas ir propaganda. Kiekviena religija turi savo fanatikų, tačiau daugiausia juk

žmonės normaliai mąsto. Albanijoje, kalnų kaimuose, pasiklydau. Suku automobiliu ratus ir pati nepajuntu, kaip įvažiuoju į mečetės kiemą. Išlenda imamas, pasipuošęs savo

atributais, ‒ susigūžiu, o jis, pasirodo, mielas senukas, pavaišino arbata, išleisdamas pagaliuku ant smėlio planelį nubraižė, kur važiuoti.

Bosnijoje musulmonai pasakojo, kaip jie patys kenčia

nuo to, kas vyksta pasaulyje. Svarbiausia juk gėris, o ne tai, kokiu dievu tiki.

Tačiau taisyklių ir tradicijų paisyti – privalu. Kartą prie

vakarienės stalo mane pasodino žemiau nei prie jo sėdėjo

vyrai. Lietuvoje juk tikrai būčiau įsižeidusi, o ten supranti, kad esi svečias.

Keliaudama po Peru, vos nepasilikau giliausiame pasaulio

tarpeklyje. Klajojau trečią mėnesį, kiekviena kelionės diena buvo aktyvi. Tarsi to neužtektų, sugalvojau per dvi dienas

nusileisti į giliausią pasaulyje tarpeklį ir iš jo pakilti. Negalvojau, kad nesu reikiamai pasiruošusi. Viskas baigėsi

tuo, kad kildama aukštyn sustojau ir nebegalėjau pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Verkiu, gėda, isterija – nesu gyvenime

taip bliovusi. Tokią mane rado vietinis senukas. Žiūriu jam į akis ir kartoju: višta, višta. O jis man: „Kokia višta, tuoj mulą atves.“ Atsisėdusi ant mulo, pravirkau dar labiau. Ir

skaudu buvo, ir baisu – mulo kontroliuoti negali, jis eina

palei tarpeklio kraštą, o laikytis nėra už ko. Kai užkopėme

į viršų, visi pradėjo mane sveikinti, man ašaros byra. Tada viena australė paklausė: „Nesuprantu, ko verki, – mes tavimi didžiuojamės, juk ant mulo sėdėti yra daug baisiau nei

savomis kojomis lipti. Neprivalai niekam nieko įrodyti, viską darai dėl to, kad tau malonu arba nes nori kažką sau

įrodyti, įveikti baimes.“ Tai yra didžiausios gyvenimo pamokos. Mes neprivalome būti geriausi. Ir klaidos nedaro

mūsų prastesnių. Tačiau tą kanjoną atsiminsiu visą gyvenimą.

176

LAMŲ SLĖNIS

Į visus nuotykius einu atvira širdimi ir plačiai atmerktomis

akimis. Daug kalbu ir daug klausiu, o kartais pati atsakinėju į klausimus. Nes vienas žmogus kelyje – visada įdomu.

– Vienutėlė keliavai ir po Aliaską. Šalį, kurią paprastai

mėgsta nuotykių ieškotojai ir vienišiai...

– Aliaska tokia laukinė ir necivilizuota, kad nuginkluo-

ja, nuplėšia šydus ir kaukes, išrengia nuogai, pastato tau

tave prieš akis ir šypsosi. Regis, iš čia išteka visi vandenys, čia visų vandenų šerdis. Kur tik pažvelgsi – kalnai, žalsvai

melsvi: iš vienos pusės kalnas, iš kitos pusės kalnas, kalnas iš priekio ir iš galo, ir pati aš stoviu ant kalno. Aliaskoj

vanduo yra sidabrinis, viršūnės baltos, dangus – balzganas, akmenys – rudai šlapi, medžiai – sodriai žali. Net saulės

nematyti, jai nebeliko vietos danguje. Nuskendo prieš ga-

lybę metų – dėl to visi paviršiai pavirto atspindžiais. Jei matai mišką vertikaliai, miškas yra ir horizontaliai. Jei kas stovi, tai tuo pačiu metu ir guli. Panašią tylą esu girdėjusi

gal tik 5 kilometrų aukštyje, įlipusi į kalną. Tobula vieta išgirsti savo mintims, patikrinti savo valią, stiprybę, gebė-

jimą išlikti, susipažinti su gamta ir jos tvėriniais. Aliaska tokia stebuklinga, kad norisi imtis visų įmanomų ir neį-

manomų veiksmų, kad ji liktų tokia pati neperžengiama, nenugalima, atšiauri, pavojinga, savita, ir vagianti sielas žmonių, kuriems lemta ten gyventi.

Aplankiau apie 50 įvairiausių pasaulio šalių. Jos visos

buvo savaip gražios, įdomios ir išskirtinės, bet Aliaska pa-

liko mano sieloje antspaudą. Ji puiki savo neaprėpiama gamtos įvairove: taiga ir tundra, pelkėmis, miškais, laukymėmis, upėmis, ežerais, ledynais, kalnais, vulkanais. Nors

Aliaskos gyventojai dažnai yra atsiskyrėliai ir vienišiai, bet

tai tikri, atviri, tiesmuki ir neapsimetinėjantys žmonės, vi-

sada pasirengę ištiesti pagalbos ranką. Juos taip išmokė

Aliaska, nes vienam be kito pagalbos ten išlikti sudėtinga. Šioje šalyje visi lygūs, visi nori valgyti, visi yra atsakingi

už išlikimą, visi dalinasi darbais ir pareigomis. Netgi visiški

atsiskyrėliai negali išgyventi be bendruomeniškumo. Aliaskoje galėjau būti visiškai savimi, nejausti baimės, kad manęs nesupras, atstums ar pasakysiu kažką ne laiku, ne

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

vietoje, ne taip. Žmonės ten neturi tam laiko. Aliaskoje galioja šiek tiek kitos taisyklės. Jei tavo siela šviesi ir neturi

blogų kėslų, tave priims. Tikslas yra svarbesnis už formą. Be to, jaučiausi labai saugi, lyg nedaloma aplinkos dalis – tarsi ten negimusi, bet jai priklausanti. Nors žmogus

sukūrė daugybę gražių ir protingų dalykų, Aliaska yra pavyzdys, ko niekam nelemta pralenkti, – ten gali nebent būti darnia gamtos paveikslo dalimi. Turiu viltį, jog tas kuriantis žmogus nesunaikins to, kas jam nepriklauso.

Esu davusi sau pažadą, kad nevyksiu į tą pačią šalį

antrą kartą, kol nebūsiu apkeliavusi viso pasaulio. Bet atrodo, kad Aliaska man buvo visas pasaulis.

Meksika nepateisino mano lūkesčių, o Peru sugrąžino

tą patį jausmą, kurį pajutau Aliaskoje. Aliaska buvo mano vienatvės kelionė, Peru – socializacijos.

– Kai apkeliauji tiek daug šalių, kaip išlaikyti nuostabos

jausmą? Pamatyti grožį?

– Sudėtinga. Nes visada dalykus lygini su tuo, ką jau

esi matęs. Bet mane visada paperka neprilygstamas gamtos grožis: natūralus, ne turistinis, nepaliestas, – ir pojūtis, kurį sukelia matomi vaizdai ar sutikti žmonės. Ir visada – kalnai.

Nesu užlipusi į aukščiausią pasaulio kalną, bet kasmet

gerinu savo rekordą kopdama į vis aukštesnes viršukalnes. Nuostabus jausmas, kai užlipi ir nerandi vietos, kur padėti koją. O aplink – dar aukštesni kalnai.

180

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

KELIONĖ Į MADOS SOSTINES Tekstas: Agnetė Voverė (AbstractStylist.com)

Didieji mados namai skuba atsinaujinti – keičia kūrybinius protus, vyriausiuosius dizainerius ir siekia prisitaikyti prie naujų vartotojų. „Y“ karta užaugo, uždirba pinigus ir gali juos leisti prabangos sektoriuje. O dizaineris šiandien visų pirma yra idėjų interpretuotojas, juk atėjus XXI a. paskutinieji apčiuopiami stiliai baigėsi. Tad dabar laimi tie mados namai, kurie sugeba pagauti tą sunkiai nusakomą ore tvyrantį grožio suvokimą, surinkti skirtingus elementus į vieną darnią viziją ir dar pateikti tai kaip visiškai naują dalyką. Nustebinti vis dar įmanoma net ir tokį išpuikusį mados pasaulį. Pasikartokim mados sostines ir vardus, nes panašu, kad mados taisyklės keičiasi.

MILANAS

LONDONAS

2015 m. mados namai „Gucci“ vyriausiuoju dizaineriu

Mados namuose „Burberry“ dvylika metų dirbusį

paskyrė Alessandro Michele, kuris ten buvo dirbęs jau

Christopherį Bailey pakeitė jau pažįstamas mados sen-

daugel metų ir kūrybinį vairą perėmė turėdamas aiškų

buvis – Ricardo Tisci. Pirmoji kolekcija „B Classic“ rodo

prekinio ženklo revoliucijos planą. Ir nors tai jau senos

jo pagarbą mados namų tradicijoms, tačiau kartu ir at-

naujienos, bet mados namų estetikos pokytis buvo toks

skleidžia jo požiūrį bei dvelkia modernumu. Reklaminė

galingas, kad vis dar apie tai kalbama, o po kiekvienos

kolekcijos kampanija užkabina genialiu paprastumu – to-

kolekcijos kilnojami antakiai. „Gucci“, neatsiejama itališkos

bulai derančios poros veidus slepia savo artume. Taip pat

mados dalis, nuo pat pradžios pasižymėjo elegancija, o

prikeltas istorinis „Thomas Burberry Monogram“ logoti-

legendiniais Tomo Fordo laikais tapo sekso sinonimu. Bet

pas, žymintis naują erą. Dizaineris laikosi minėtojo Ales-

tai buvo seniai, šiandieniniam pirkėjui daug labiau rūpi

sandro Michele strategijos – drąsi pirmoji kolekcija, nu-

originalumo, identiteto ir kiti socialiniai klausimai. Seksu-

brėžianti aiškią liniją tarp to, koks mados ženklas buvo ir

alumas keičia savo kailį arba pasitraukia į antrą vietą. Ales-

koks bus, parduotuvių tinklo atnaujinimas ir akį traukian-

sandro Michele miksuoja visus stilius, siūlo absoliučią

čios reklaminės kampanijos. O toliau – pardavimai: di-

eklektiką, o trumpus sijonus keičia lyg iš močiutės spintos

zaineris į pirmąsias gretas iškėlė skaitmeninimą, taip pat

ištrauktais nėriniuotais (tačiau blizgančiais!) midi ir maxi

akcentuoja jaunąją kartą, kurią lengviausia pasiekti per

sijonais. Šiuolaikiškasis „Gucci“ siūlo intelektualų mados

instagramą. Būtent dėl to jis pats aktyviai dalyvauja soci-

žaidimą, o kitų prabangos prekės ženklų vadovai ieško

aliniuose tinkluose ir kiekvieną naujieną pirmiausia pasi-

naujų dizainerių prašydami sukurti „tą „Gucci“ efektą“.

dalija šioje platformoje.

184

LAMŲ SLĖNIS

PARYŽIUS

NIUJORKAS

Kitas vardas, kurį reikia prisiminti, tikras šiuolaikinio kū-

Niujorko mados scenoje vis dar šildosi gerai žinomi

rėjo įsikūnijimas – Virgilis Ablohas. Buvęs Kanye Westo

vardai, tačiau šio miesto perlas šiandien yra net ne dizai-

stilistas, didžėjus, architektas – universali XXI a. asmeny-

neris. Jei legendinio serialo „Seksas ir miestas“ herojė

bė. Nuo 2018 m. pavasario jis eina mados namų „Louis

Carrie Bradshaw šiandien gyventų Niujorke, turbūt atro-

Vuitton“ vyriškų drabužių linijos kūrybos direktoriaus

dytų kaip Leandra Medine. Ši derina viską, kas nesuderi-

pareigas. Ir su debiutine jo kolekcija Paryžius nusidažė

nama, o humoro jausmas yra praktiškai jos vizitinė kor-

vaivorykštės spalvomis. Ant podiumo susipina nepriekaiš-

telė. Moters spinta itin eklektiška, nepaisanti nusistovė-

tinga kokybė ir gatvės mada, tamsoje švytintys ikoniški

jusių taisyklių ar net oro sąlygų. Ji įkūrė internetinį žur-

krepšiai ir ryškūs monochrominiai deriniai. Klasikiniam

nalą „Man Repeller“, kuriame sarkastiškai kalbama apie

mados ženklui tai visiškai naujas įvaizdis, o mums – švie-

tendencijas, kurias mėgsta moterys, bet nekenčia vyrai.

žias oro gurkšnis mados pasaulyje. Jo kūryba – eksperi-

Leandros instagramas yra ne tik dozė gerų idėjų, bet ir

mentas, įtraukiantis įvairiausias sritis. Svarbiausia idėja,

geras žiupsnis dviejų vaikų mamos realybės. Glamūras

kurią perteikia Virgilis Ablohas, – nereikia būti mados di-

baigėsi. Tegyvuoja gyvenimas!

zaineriu, kad gautum tokias aukštas pareigas. Juk „dizaineris“ - platus žodis, o kiekvienai idėjai reikalinga vis kita priemonė. Žiūrint iš šios perspektyvos, architektūra ir mada yra vos per žingsnį.

LAMŲ SLĖNIS

185

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai Sveta Damiani Tinklaraštininkė, kelionių ir maisto entuziastė Bostonas, JAV Instagram: @sdamiani

186

LAMŲ SLĖNIS

187

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai Ksenia Skos Interjero ir grafikos dizainerė Londonas, Didžioji Britanija Instagram: @kseniaskos

188

LAMŲ SLĖNIS

189

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai Chloe Chung Fotografė, tinklaraštininkė Niujorkas, JAV Instagram: @chloejg

190

LAMŲ SLĖNIS

191

AKIMIRKŲ DIEVAI

#miestai Alexandra Fotografė Paryžius, Prancūzija Instagram: @alexandrine_ar

192

LAMŲ SLĖNIS

193

IKI PASIMATYMO

KOVĄ www.lamuslenis.lt

194

LAMŲ SLĖNIS