Lamų slėnis 2019/04 Vyriški pokalbiai by Lamų slėnis

2019 BALANDIS (87)

PHOTOGRAPHED BY NICK KNIGHT DIDŽIOJI G. 20, VILNIUS

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Kūrybos vadovas Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Viršelis : Nuotrauka: Eglė Dabkutė Modelis: Mantas Ruzveltas

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS

Sunku papasakoti jausmą, kai netikėtai Jus aplanko Ankstukas - gležnas nelauktas stebuklas, visam laikui pakeisiantis visos šeimos gyvenimą. Pirkite akcijos ženklu pažymėtų prekių parduotuvėse MAXIMA visoje Lietuvoje, ir dalis jūsų sumokėtos sumos bus skirta ankstukams. Prisidėti galite ir skirdami 2% GPM bei internetu – www.ankstukai.lt

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS Prisipažinsiu, kurti vyriškai temai skirtą „Lamų slėnio“ numerį visada būna nemenkas iššūkis. Juk visada taip įdomu, nors kartais ir šiek tiek nedrąsu, pabandyti suprasti, koks gyvenimas verda JŲ galvose. Galvojant, koks yra šiuolaikinis vyras, galvon ateina daug skirtingų minčių, tačiau jas visas lengva sujungti į vieną vientintelę: šiuolaikinis vyras yra visoks. Dukros apkabinimų kasdien laukiantis tėtis, iliustratorius, kuriam dvynė sesė – pati ištikimiausia bendražygė, savo mylimąją didžiausiu gyvenimo įkvėpimu laikantis tapytojas, molyje sustingusias akimirkas gaudantis, kadaise visus daiktus susikrovęs ir mažučiu autobusiuku į Lietuvos vienkiemį iš Prancūzijos parvykęs keramikas, dviračiu pasaulį tyrinėjantis ir kalnuose, pievose, paupiuose kavą verdantis kavos entuziastas... Aplink kiekvieną iš jų sukasi savos taisyklės, unikalios istorijos ir naujos patirtys, kaskart vis naujai apibrėžiančios „vyro“ sąvoką. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Past „Sa

A N O

Pakabinamas šviestuvas „Pebbles“ „Bomma“

Sieninis šviestuvas „Float“ „Articolo“

Sieninis šviestuvas „Fizi“ „Articolo“

LAMŲ SLĖNIS

tatomas šviestuvas „Totem Lights“ abine Marcelis“

Pastatomas šviestuvas „Sawaru“ „Flos“, „Nendo“

Pakabinamas šviestuvas „Ellisse“ „Nemo“, Federico Palazzari

Pakabinamas šviestuvas „Origo“ „David Pompa“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

NAMŲ ESTETIKA – INTERJERO GURMANAMS WWW.HOMY.LT

Naujoji pavasarinė interjero aksesuarų kolekcija jau pasiekė elektroninės parduotuvės „HOMY Ideas“ lentynas! Išskirtiniai daniškų bei lietuviškų prekės ženklų aksesuarai, skirti stilingai namų kasdienybei. Madingasis marmuras, svaiginantys namų kvapai, jauki lininė tekstilė, originalios vazos, vazonai bei smulkūs baldai – tai tik nedidelė ypatingų namams skirtų aksesuarų dalis. Užsukite į www.homy.lt, kur jūsų laukia atidžiai atrinkti estetika ir kokybe alsuojantys daiktai.

JOKIŲ NEREIKALINGŲ DETALIŲ!

IŠLAIS SUSID SU SAV

Naujieji prekės ženklo „Maje“ aksesuarai – tai ideali pora „Maje“ drabužių

Fotografė

kolekcijai. Kiekviena aksesuarų detalė

debiutinę

atskleidžia „Maje“ herojės moterišku-

gą „How

mą ir šlovina užimtos, bet visada ele-

sako pati

gantiškos miestietės įvaizdį. Nesvarbu,

jos knyga

šiltąjį sezoną leisite savo mieste ar

irtis per g

kažkur toli nuo namų, – nepamirškite

Nepapras

skleisti geros nuotaikos ir energijos. Šį

mingas,

sezoną bene garsiausia prekės ženklo

susidūrim

rankinė darkart atsinaujina, atsisako

gos tikslas

nereikalingų detalių ir įkūnija šiltojo

iliustruoti

sezono paprastumą..

per asme dėtingus

poezijos g

LAMŲ SLĖNIS

JUDĖK LENGVAI SU KOLEKCIJA AKTYVIAM LAISVALAIKIUI

WWW.AUDIMAS.LT

Tas puikus jausmas – judėti taip lengva, it sklęstum ore. Šiltuoju sezonu vienas didžiausių malonumų – besvoriai, lengvi ir judesius išlaisvinantys drabužiai. „Audimas“ pasirūpino, kad pažangūs technologiniai

sprendimai

jus

apsaugotų

nuo permainingo oro negandų, – šie drabužiai neperpučiami, atstumiantys vandenį ir leidžiantys kūnui kvėpuoti. Pamiršk kūno laisvę varžančius drabužius ir judėk taip, kaip tau patinka!

SVINANTIS DŪRIMAS VIMI

ė Neringa Rekašiūtė pristatė

ę poezijos ir fotografijos knyto Swim Through Pain“. Kaip autorė, tai – gydanti poezi-

a, padedanti atrasti kelią, kai

gyvenimą pasidaro per sunku.

stai atviras, nuogas, skaustačiau kartu ir išlaisvinantis

mas su savimi – toks šios kny-

s. Nuogo kūno fotografijomis

i eilėraščiai knygoje vingiuoja

eninį autorės gyvenimą – sugyvenimo epizodus, atrastą

galią ir vidinio pasaulio lobius.

LAMŲ SLĖNIS

Pagrindinė tapytojo PETRO LINCEVIČIAUS kūrybos tema – lokalaus identiteto globalioje visuomenėje paieškos, o kiekviename jo paveiksle juntama nostalgija savam kraštui ir prabėgusiam laikui. Šis subtilus jautrumas aplinkai, laiko tėkmė bei egzistencializmo paieškos atsispindi ir jo gyvenimo įkvėpimuose.

DEŠIMTUKAS

12345678910

APIE JO LAIKĄ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Portretas: Guoda Jucevičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

1 MANTĖ. Svarbiausia gyvenimo dalis. Kiekvieną dieną įkvepianti ir suteikianti jėgų judėti pirmyn.

LAMŲ SLĖNIS

HUUN-HUUR-TU. Etninės muzikos grupė iš pietinėje Sibiro dalyje esančios Tuvos Respublikos. Muzika, kuri mane nuleidžia keletu aukštų žemyn į savęs suvokimo ir pasąmonės rūsius ir paruošia tapybos procesui.

ŠVIESA. Vis kitokia, keičianti aplinką ir žmones. Rembranto šviesa, Vermejerio ar van Gogo paveikslų šviesa – savaip nuostabūs pojūčiai. Šviesa man yra ir svarbi darbo dalis: tinkamas studijos, parodų apšvietimas. Vienas iš tikslų tapant – sukurti šviesos, sklindančios iš paveikslo, pojūtį.

PIEŠINIAI OLOSE. Tapybos kaip medijos pradžia, grynoji išraiška, dengiama tokio veiksmo poreikio paslaptimi, ir, be abejo, labai profesionalūs kūriniai.

LAMŲ SLĖNIS

ŠILAVOTAS. Vieta, kur mano tapatybės šaknys gauna egzistencinio vandens. Su ja jaučiu labai stiprų ir sunkiai žodžiais nusakomą ryšį, kuris dažnai tampa kūrybos šaltiniu.

NIUJORKAS. Tiesiog užburiantis, kiekvieną kartą būnant jame priverčiantis pasitempti ir stengtis tobulėti miestas.

STOICIZMAS. Antikinės Graikijos filosofinė srovė. Stengiuosi vadovautis jos plėtojama idėja ir pagrindinėmis vertybėmis.

LAMŲ SLĖNIS

PITERIS PAULIUS RUBENSAS. Tapytojas Piteris Paulius Rubensas - ne tiek jo tapyba, kiek jo nugyventas gyvenimas, principai, kuriais jis vadovavosi visose savo veiklose.

LAIKO SKAIČIAVIMO PRIETAISAI. Ypač – smėlio laikrodis. Vizualus laiko tėkmės perteikimas mane veikia dvejopai: baugina, nes rodo, kad laiko vis mažėja, bet ir primena, jog jo negalima švaistyti be reikalo.

KELIO ŽINOJIMAS. Vienas iš esminių principų. Man labai svarbu žinoti, iš kur atėjau, kur esu dabar, kur einu. Taip aš nepametu siekiamų tikslų krypties.

LAMŲ SLĖNIS

PRANCŪZIJA VIENKIEMYJE Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Apie vienkiemyje netoli Panevėžio gyvenantį puodžių ROMĄ GALIAUSKĄ pirmą kartą išgirdau Anykščiuose. „Pavaišinsiu kava iš naujo puodelio“, – tąsyk pasiūlė man žavaus restoranėlio „5 Taškai“ savininkė. Apie Romą man pasakojo ir keramikė Nomeda Marčėnaitė, o jo sodyboje dar paaiškėjo, kad esu valgiusi iš jo žiestų lėkščių klaipėdiečio šefo Vyto Samavičiaus restoranuose. Romo istorijos klausiausi jo vaikystės name – iš pradžių pjaustydama svogūnus, o paskui obuolius prancūziškiems pyragams.

LAMŲ SLĖNIS

– Šiandien čia daug kas pasikeitę, neabejoju. Kaip vis-

kas atrodė, kai buvai mažas?

– Šį namą surentė mano senelis, čia gyveno mano tėvai

ir mes užaugome šešiese. Senelis turėjo daug žemės, dvi-

dešimt penkis hektarus, sovietai viską atėmė. Mano tėvai gyveno kukliai, abu dirbo kolūkyje, mama buvo baigusi tik pradinę mokyklą, tėtis – gal šešias klases. Mano kritinį

mąstymą ir pasaulėžiūrą formavo aštuntojo dešimtmečio tarybinė propaganda ir per VEF radijo imtuvą aštuntą vakaro klausomas „Amerikos balso“, o devintą – Vatikano

radijas. Komunizmo idealais netikėjau, mano sportas buvo

aplinkinės pievos, hobis – miškas, daug galvodavau apie tai, kodėl tie žmonės, kurie eina į bažnyčią, nėra tobuli? Gal-

voje sukdavosi klausimai apie Dievą, gyvenimo prasmę, filosofiją. Kai prasidėjo atgimimas, slapta nuo tėvų nuvežiau

dokumentus į Kauno kunigų seminariją. Negaliu pasakyti, kad buvau tvirtai apsisprendęs, tiesiog atrodė, kad čia bus

įdomu ir... toliau nuo tėvų. Man patiko, kad bažnyčia globoja mažesniuosius, nuskriaustuosius. – Tačiau kunigu taip ir netapai...

– Baigiau du filosofijos kursus, du teologijos, dar kiek ir

jau būčiau įšventintas į diakonus. Pamaniau, gal metus pra-

leisiu, pasitikrinsiu. Likti Kaune nemačiau prasmės, būčiau

prasibastęs, taigi išvykau į Prancūziją. Į katalikišką, neįgaliaisiais besirūpinančią „Arkos“ bendruomenę jau buvo iš-

vykę keletas lietuvių. Kadangi mokykloje mokiausi pran-

cūzų kalbos, šalis man neatrodė visiškai svetima. Negalvo-

jau apie uždarbį, kur kas labiau norėjau pamatyti pasaulio. Į Prancūziją išvykau po ketvirto kurso, drauge su pran-

cūzais, kurie į Lietuvą buvo atgabenę humanitarinės pa-

galbos. Vasarą „Arkos“ bendruomenė atostogauja, mėnesį gyvenau ten kaip svečias, dirbti pradėjau nuo rugsėjo. Man paskyrė namų šeimininko pareigas, turėjau rūpintis tvarka

namuose, valgiu, pirkiniais ir išvykomis į kultūros renginius. Prie tvarkos ir psichikos negalią turinčių bendruomenės gyventojų pratinausi pamažu.

LAMŲ SLĖNIS

– Ir tikriausiai daug išmokai?

– Išmokau gaminti valgį, planuoti biudžetą, gyventi tu-

rint nedaug pinigų, gerbti žmones ir aplinką, kurioje gyveni, neišmesti daiktų ir sunaudoti viską, ką turi, iki pat

galo, iki pabaigos. „Arkos“ bendruomenę 1964 metais Pran-

cūzijoje įkūrė Jeanas Vanier. Šiandien pasaulyje bendruo-

menių, kuriose pasauliečiai gyvena kartu su proto negalią

turinčiais žmonėmis, yra apie pusantro šimto. Tuo metu, kai aš tenai gyvenau, su mumis buvo žmonės iš Afrikos, Belgijos, Naujosios Zelandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos. Buvo ir lietuvaičių.

– Ar toje bendruomenėje atradai ir savo žmoną, pran-

cūzę Joelle?

– Kai Joelle grįžo iš Indijos, jau metus gyvenau „Arkoje“.

Kaip tik sprendžiau klausimą, kas toliau: arba likti čia dar, arba išvažiuoti, o gal ieškotis studijų? Prancūzų kalba nėjo

taip lengvai, kaip buvau įsivaizdavęs. Pirmieji mėnesiai buvo

labai sunkūs – sėdi prie stalo ir išvis nesupranti, kas ką kalba. Visada maniau, kad mano gyvenimas dėliosis be šeimos,

tačiau Dievas turėjo kitų planų. Susitikę su Joelle nebeiš-

siskyrėme, paskui gimė dukra Eva, po metų susituokėme, dar po vienerių gimė sūnus Romualdas.

Prancūzijoje vaikus auginome vieni, Joelle šeima išsi-

barsčiusi. Vis pagalvodavau – aš tarsi jau pažinau jos šalį ir

jos kultūrą, gal tegu ji pažįsta manąją? Labai norėjau, kad vaikai išmoktų savo senelių kalbą, man juos mokyti lietuviškai nelabai sekėsi. Tuo metu kaip tik neturėjau jokio rimto darbo, pagalvojau – gal grįžtam?

LAMŲ SLĖNIS

– Ir grįžote?

– Grįžome. Neišsigandome gąsdinimų – tik ne į Lietu-

vą! Ką čia veiksite? Juk darbų jokių nėra! Susikrovėme vai-

kus ir daiktus į mikroautobusiuką, parvykome. Evai buvo

septyneri, Romualdui – penkeri. Įsikūrėme tėvams kolūkio grąžintoje žemėje, joje stovėjo kolūkio pokylių salė su suo-

miška pirtimi be jokių patogumų. Ten ir apsigyvenome. Dukra pradėjo lankyti Katinų mokyklą, po kurio laiko perkėlėme ją į Panevėžį. Radome mokyklą, kurioje buvo susti-

printas muzikos mokymas. Jos teritorija buvo aptverta tvora ir atrodė saugi, kaip kad įprasta Prancūzijoje.

Į Lietuvą grįžome gegužės viduryje, po savaitės jau tu-

rėjau darbą. Savo keramikos įmonėje mane įdarbino keliaujant po Prancūziją sutiktas lietuvis.

– Ar kažką žinojai, išmanei apie keramiką?

– Keramika visada patiko, tačiau nieko apie ją neišma-

niau. Pasakiau, kad norėčiau dirbti tik pusę dienos, darbo

ir namuose buvo sočiai – reikėjo vežioti į mokyklą vaikus ir remontuoti tėvų namą, kuris po tėčio mirties pradėjo

nykti. Pakeitėme stogą, susimūrijome židinį, įsirengėme

vandentiekį. Mums su Joelle visada patiko gamta. Čia, vienkiemyje, turėjome savo baseiną, savo čiuožyklą, pro langus galėjome stebėti, kaip atklysta lapės, kiškiai ir stirnos. Ir saulėlydžiai čia – nuostabūs.

LAMŲ SLĖNIS

– Šiandien toje keramikos įmonėje, kurioje pradėjai,

nebedirbi. Turi savo studiją ir pats žiedi lėkštes, puodus, puodelius.

– Kai išėjau iš įmonės, visiškai nemokėjau žiesti. Bet

toks buvo mano pasirinkimas: molis, o ne vadyba. Nežinau, ar galėčiau iš keramikos gyventi, bet turiu bendrų projek-

tų su užsieniečiais, kurie kažkaip leidžia biudžetą sudėlioti. Ir juk visai nedaug man čia reikia, vienkiemyje. – Daržovių užsiaugini, ožką pasimelži...

– Turiu tris ožkas, raugo sūriui parsivežu iš Prancūzi-

jos. Beje, ožkų sūrį ten ir išmokau gaminti – „Arkos“

bendruomenėje turėjome vynuogyną ir šimtą keturiasde-

šimt ožkų. Prieš trejus metus čia vienkiemyje įrengiau kambarį svečiams, atvykę lipdyti jie gali pernakvoti. Nomeda taip ir daro.

Būna, čia rengiame lipdymo iš molio dirbtuves. Po jų

vaišinu svečius prancūziškais patiekalais. Kartais dar mokau

svečius gaminti, tada maistą kaip ir šiandien ruošiame visi

kartu – čia, virtuvėje. Man atrodo, kad svarbu būti atviram, dalintis, kuo turi.

– Gal tik taip atrodo, tačiau vis dažniau žmonės nori

mokytis amatų?..

– Nežinau, kaip kiti. Aš tai į molį nėriau stačia galva.

Kas su juo vyksta, supratau išminkęs gerą toną. Molis savyje padeda atrasti daug prasmės. – O filosofija? Teologija?

– Viskas susijungia į vieną. Molyje sustingsta akimirka.

LAMŲ SLĖNIS

STILIAUS KODAS

CHARAKTERIS, KURĮ SUNKU PASLĖPTI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke

Kad drabužiais ir aksesuarais papasakotum savo istoriją, kartais prireikia ne tik vidinio pojūčio, bet ir eksperimentų. Pasak tatuiruočių meistro MINDAUGO BUMBLIO, stilius geriausiai atsiskleidžia tada, kai supranti, kad jau pažįsti save ir nori būti tik savimi, kad ir ką tai bereikštų.

LAMŲ SLĖNIS

„Mano stilius – tai kelionė po praėjusiojo amžiaus vidurio ar antros pusės dešimtmečius. Rokenrolas, psichodelikos era. Dinamiškieji septintas ir aštuntas dešimtmečiai, išsiskiriantys savo dizainu, muzika, naujosios bangos kinu, literatūra ir, žinoma, svarbiais žmonijai įvykiais. Kitaip tariant, tai vintažinis, bohemiškas stilius su individualiomis interpretacijomis priklausomai nuo sezono, darbinė tai ar laisvalaikio apranga. Keliaudamas mėgstu papildyti ar pakoreguoti savo stilių pagal vietos specifiką: kultūrinę atmosferą, nuotaiką ar klimato zoną.“

LAMŲ SLĖNIS

„Itin mėgstu ir dažnai dėviu šilkinius, lengvai krentančius, gausiai ornamentuotus marškinius. Plačios, ties riešais tampriai susegtos rankovės, marškiniai sukišti į kelnes, o tiksliau – juodus, siaurus džinsus. Dažniausiai tai mano darbiniai rūbai. Gali pasirodyti šiek tiek manieringa, bet tai tikrai gana praktiškas ir patogus derinys, lengvai transformuojamas rimtam reikalui – nenumatytam renginiui ar vakarienei restorane.“

LAMŲ SLĖNIS

„Visi aksesuarai man vienodai svarbūs, nes dažnai tai ir yra detalės, efektyviai pagyvinančios stilių. Eksperimentuoju su įdomesniais diržais. Mėgstu juvelyriką, kurios įsigyti stengiuosi keliaudamas. Nešiodamas žiedą, nusipirktą jaukiame Venecijos antikvariate, nešiojuosi ir dalį prisiminimų, dalį tos nuotaikos. Tokiu būdu tai tampa ne tik papuošalu. Nešioju korekcinius akinius. Rėmelius renkuosi kruopščiai, nes modelio nekeičiu kelerius metus.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mano nuomone, stilius – tai ne nepriekaištingi deriniai, taikliai pasirinkti siluetai ar detalės, o charakteris, kurį sunku paslėpti. Tai asmeninis, savitas santykis su aplinka, su erdve, žmonėmis, su tuo, ką nuolatos darai ir kuo domiesi. Stilius geriausiai atsiskleidžia tada, kai supranti, kad jau pažįsti save, kad nori būti tik savimi, kad ir ką tai bereikštų.“

LAMŲ SLĖNIS

„Tatuiruočių meistro kelias man – smalsumas, kažkokiu būdu virtęs į didelę aistrą. Senų nuo mokyklos suolo pažįstamų bičiulių, o dabar jau ir kolegų, padrąsinimas, pamokos ir pasitikėjimas. Juolab kad mada, dizainas, dailė ir amatai man niekada nebuvo svetimi. Pagal išsilavinimą esu juvelyras. Tarp šių dviejų specialybių randu daug panašumų, seni įgūdžiai papildo naujus.“

LAMŲ SLĖNIS

„Mano darbo stilius grafiškas. Kartais tai lakoniškos linijos, minimalistiniai motyvai, o kartais - sudėtingos, siurrealistinės kompozicijos, įkvėptos meno istorijos, senovinių raižinių, misticizmo, botanikos, zoologijos ir anatomijos enciklopedijų. Vienu žodžiu sunku nusakyti. Juo labiau kad klientai su savo įgeidžiais ir mintimis nuolatos pateikia vis naujų iššūkių.“

LAMŲ SLĖNIS

„Turbūt populiariausi tatuiruočių tendencijose išlieka gamtos motyvai ir ornamentika, bet tuo pačiu vis dažniau klientai džiugina savo drąsa, originaliu požiūriu į tai, kas tik jiems asmeniškai labai svarbu.“

LAMŲ SLĖNIS

„Fechtavimas – vienas didžiausių mano atradimų per pastaruosius porą metų. Tai priminė man, kad sportuoti reikia, ir kad tai daryti galima azartiškai ir nekamuojant savo organizmo. Tai intelektualus ir elegantiškas sportas, padedantis man savyje atrasti naujų savybių, kurios padeda kasdienybėje.“ 42

LAMŲ SLĖNIS

„Didžiausi įkvėpimai man yra muzika, kinas, menas, meilė. Visa aplinka, tik reikia nuolatinių treniruočių, kad būtų išugdytas jautrumas ją suprasti.“

LAMŲ SLĖNIS

„Kalbant apie Lietuvos vyrų stilių, padėtis nuolat gerėja. Tai rodo ir paslaugų sfera: „Barzdaskučiai“, vietinių dizainerių kuriamos vyriškų drabužių linijos. Tačiau įvaizdžiams gatvėje vis dar dažnai įtaką daro vitrinų ar kažkokiu kitu būdu susiformavusios drabužio dėvėjimo manieros ir kultūros, kurioms trūksta dinamikos, kritinio vertinimo. Kaip minėjau anksčiau, stiliuje labai svarbus individualumas, o vyrui – jo charakteris, galbūt tai viena ir tas pats. Kalbant plačiąja prasme, ne tik apie išvaizdą, ieškant individualumo ir savo charakterio būtina eksperimentuoti.“

LAMŲ SLĖNIS

„Kadangi ruošiuosi atostogoms Kuboje, savo spintą jau papildžiau natūralių, plonų audinių, klasikinių kirpimų drabužiais. Jau antrą sezoną nuo kaitrios saulės mane saugos mano pamėgta „boater“ (liet. kanotjė) stiliaus natūralaus šiaudo skrybėlė. Žinoma, ir pora skirtingų modelių saulės akinių. Atostogoms rinksiuosi patogias, klostuotas kelnes iš lino ir medvilnės, vintažinius sandalus, ramaus rašto marškinius ir plono mezgimo polo marškinėlius.

LAMŲ SLĖNIS

Mėgautis kiekviena kelionės akimirka Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė; nuotraukos: „Bentley“ archyvas

„Noriu sukurti greitą automobilį, gerą automobilį, geriausią savo klasėje“, – prieš

šimtą metų tyliai sau pakuždėjo Walteris Owenas Bentley. Panašu, jo žodžiams

buvo lemta išsipildyti ir apskrieti aplink visą pasaulį. Juk per pastaruosius šimtą

metų „Bentley“ užkopė į pačią automobilių Olimpo viršūnę, tapo aukščiausios klasės sinonimu ir geriausią kokybę demonstruojančiu automobiliu, sukurtu iš-

skirtinėms kelionėms. Šiandien naujausias „Bentley Continental GT Convertible“ modelis išdidžiai ir pelnytai tituluojamas visų kabrioletų etalonu.

LAMŲ SLĖNIS

ŠIMTAS METŲ – TŪKSTANČIAI ISTORIJŲ

Šiemet šimto metų jubiliejų švenčiančios

kompanijos istoriją lydėję įkūrėjo žodžiai skatino „Bentley“ kasdien eiti pirmyn ir kurti šiek

tiek kitokį – rafinuotesnį, stilingesnį ir komfortiškesnį – pasaulį.

2019 m. liepos 10 d. pasaulis ir visi

„Bentley“ gerbėjai minės šią ypatingą šventę: prisimins kuklią kompanijos pradžią, džiaugsis per dešimtmečius išpuoselėtomis stipry-

bėmis, švęs dabartinę sėkmę ir kurs jaudinančius ateities planus. Dar trečiajame praėjusio

amžiaus dešimtmetyje per visus kontinentus nuaidėjusios „Bentley“ pergalės ir užsitarnau-

tas vardas lenktynių pasaulyje apskriejo metų metus ir pasiekė XXI a.

Nuo ko gi viskas prasidėjo – klausiate ne-

kantraudami? Kaip visada – nuo drąsios ir pa-

šėlusios idėjos! Nepasitenkinimas nesaugiais, nestilingais ir triukšmingais tuomečiais auto-

mobiliais Walterio Oweno mintyse sužadino

beprotišką, tačiau dėl to tik dar įdomesnę ir giliai giliai jaudinančią mintį: sukurti automo-

bilį, kuris patenkintų jo paties, išskirtinę kokybę vertinančio vairuotojo, inžinieriaus ir eleganciją dievinančio vyriškio, poreikius. Ši idė-

ja, rafinuoto britų džentelmeno galvoje kilusi

antrajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pavirto pirmuoju „Bentley“ automobiliu, išdidžiai į gatves išriedėjusiu 1921 m. rugsėjį.

Per pirmuosius savo gyvavimo dešimtme-

čius vadinamieji „Bentley“ berniukai – lenk-

mentas persikėlė į nedidelį Anglijos miestelį Kru.

„Bentley“ automobilius – susižėrė net penkias

didelę įtaką šiandieniniam „Bentley“ automobiliui.

sportinių automobilių lenktynėse „Le Mans“.

mas ir preciziškumas susitinka su praeities aistra ir

statytas 1952 m. Tai tada buvo

aidėjo visame automobilių pasaulyje.

„Bentley“ automobilius paversti tikrų tikriausiu

val. greitį ir ypač sparčiai užsita

panijos įkūrimo, „Bentley“ dizaino departa-

mobiliu, sukurtu ilgoms išskirtinėms kelionėms.

tynininkų komanda, vairavusi sportinius

Būtent čia dirbančios komandos pastangos padarė

pergales legendinėse ir pačiose seniausiose

Kru miestelio gamykloje šiandien šiuolaikinis atidu-

Būtent dėl šių pergalių „Bentley“ vardas nu-

užsidegimu. Čia padaryta milžiniška pažanga leido

Praėjus keliems dešimtmečiams nuo kom-

„Grand Tourer“ – prabangiu, greitu ir patogiu auto-

LAMŲ SLĖNIS

IŠDIDUSIS „BENTLEY

GT CONVERTIBLE“

Pirmasis „Bentley Continen

automobilis pasaulyje, galėjęs iš gaus automobilio vardą.

Tokia buvo istorijos pradžia

Y CONTINENTAL

ntal“ modelis buvo pri-

penkiasdešimčiai metų, 2003-aisiais, pasirodė „Con-

stelbiamos galios ir pažangiausios automobilių tech-

tos automobilis.

stiliaus sąvoką. Šis išskirtinis Didžiojoje Britanijoje

tinental GT“ – pirmasis moderniosios „Bentley“ kar2018-aisiais į pasaulį paleistas „Bentley Continen-

greičiausias keturvietis

tal GT Convertible“ – griežtesnis, greitesnis, lengves-

arnavęs greito praban-

Pasitelkiant naujausias technologijas, aukštą meistriš-

švystyti beveik 120 km/

a, o praėjus daugiau nei

nis, rafinuotesnis trečiosios kartos „Continental GT“. kumo lygį ir naują kompanijos dizaino kalbą, visiškai

iš naujo sukurtas automobilis, pradedantis kitą nenu-

nologijos erą ir naujai apibrėžiantis „Grand Touring“ suprojektuotas ir rankomis Kru miestelyje surinktas

automobilis pasauliui išdidžiai rodo geriausią per šimtą metų sukauptą „Bentley“ patirtį. Ne veltui nepa-

prasta elegancija spinduliuojantis ir išskirtinį stilių demonstruojantis automobilis nekukliai tituluojamas kabrioleto etalonu. Tvirtas ir atletiškas automobilio LAMŲ SLĖNIS

kūnas, plastiškos formos ir griežtos briaunos, itin greitai

riklio gaubtu slepia 6 litrų W12 benzininį TSI moto-

jausią „Bentley Centen

nepaprastų nuotykių ieškančioms sieloms.

rintis variklis, 100 km/val. greitį pasiekiantis vos per

atidžiai atrinkti ir geria

nuleidžiamas stogas – šis automobilis skirtas laisvoms Tai tikrų tikriausias „Bentley“ šedevras. Įsėdę į au-

tomobilio vidų nesuabejosite, kad atsidūrėte pačios

aukščiausios klasės transporto priemonėje: natūralaus

medžio apdaila, odinės ventiliuojamos, šildomos ir masažuojančios sėdynės, kruopščiai sukurtos apdailos de-

talės tik įrodo, kad automobilis surinktas rankomis ir

rą. Tai visame pasaulyje pažangiausias 12 cilindrų tu3,8 sekundes ir galintis įsibėgėti net iki 333 km/val. ELEGANCIJA IKI PAČIŲ MAŽIAUSIŲ DETALIŲ

Unikalią „Bentley“ aksesuarų kolekciją sudaro itin

yra pats geriausias meistrystės įrodymas. Milžiniškas

kruopščiai ir atsakingai atrinkti prabangūs produktai,

vos paspaudus variklio užvedimo mygtuką, galinga gar-

kolekcijos aksesuaras įkūnija „Bentley“ filosofiją – iš-

12,3 colių skersmens jutiminis ekranas, atsiveriantis so įranga, ideali garso izoliacija ir kitos automobilyje

įmontuotos pažangiausios technologijos neleidžia su-

abejoti: tai – XXI a. automobilis. Be to, šiemet užsakytiems automobiliams galima pridėti šimtmečio spe-

cifikaciją – taip jūsų transporto priemonė įgaus kolekcinę vertę ir dar daugiau unikalumo.

Šis elegancija spinduliuojantis automobilis po va-

LAMŲ SLĖNIS

pasižymintys savo kokybe ir identitetu. Kiekvienas

skirtinį dėmesį net pačioms smulkiausioms detalėms, pačioms kokybiškiausioms medžiagoms ir meistrų darbui. Aksesuarų kolekciją sudaro kelios skirtingos pre-

kių kategorijos: kolekcijos, skirtos aistringiems golfo

bei motosporto fanams, subtili kolekcija moterims, žaisminga vaikiška aksesuarų linija, išskirtinių dovanų ir prabangių parkerių bei tušinukų linija. Pačią nau-

kompanijos šimtmečiu iš natūralios medvinės

lo stiliaus marškinėliai

paauksuotos vyriškos są

bilio pavarų svirties diz

spinduliuojančios žvak

jos pasididžiavimas – y vo jėgas su prabangius

rų kompanija „Breitlin

sesuarų šeimą priėmė į

džius. Dar 2003 m. už

įprasminta nauju, prab

bilių gamintojo šimtme

subtiliai dekoruotu „B

mažiausių smulkmenų

pasakojantys aksesuara

nijos istorijos dešimtm

nary“ kolekciją, skirtą paminėti

ui, sudaro per ilgus darbo metus

ausių dizainerių sukurti daiktai: pasiūti vyriški ir moteriški po-

i, „Bentley“ logotipu papuoštos

ąsagos, atkartojančios automo-

zainą, elegancija ir rafinuotumu

kidės ir kita. Aksesuarų kolekci-

ypatingas vyriškas laikrodis. Salaikrodžius gaminančia šveica-

ng“ sujungę „Bentley“ į savo ak-

įstabius, riboto leidimo laikro-

žgimusi draugystė šiemet buvo

bangiu, neprilygstamu automo-

ečiui skirtu laikrodžio modeliu,

Bentley“ ženklu. Tai ne tik iki

ų apgalvoti, bet ir savą istoriją

ai, menantys kiekvieną kompa-

metį.

LAMŲ SLĖNIS

PASAULIS PRO JO LANGUS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėna Fotografuota: Valstybės pažinimo centre

Galiu tik įsivaizduoti, kaip Vilnius pro jo namų langus atrodo naktį, – tas visada trikdantis seno ir naujo derinys. Apšviesti bažnyčių bokštai ir naktimis dirbantys dangoraižių langai. Galvoju apie tai, kol keliautojas, Afrikos tyrinėtojas, poliglotas ir knygų autorius GEDIMINAS DEGĖSYS man ruošia kavą. Gersime ją ant stalelio, užkloto Gedimino močiutės austa dzūkiška staltiese. Ji – tarsi dar vienas praeities ir šaknų atspindys moderniame, pasauliui atvirame jo gyvenime.

LAMŲ SLĖNIS

– Gediminai, tavo vaikystė prabėgo Alytaus rajone, daž-

nai ją prisimeni. Ar likęs vaizdinys, kaip močiutė ausdavo?

jaučiasi lygiai taip pat. Istorija taip sudėliojo, kad esame

stovi, o močiutės sesuo jomis vis dar audžia. Mūsų, vaikų,

likimas. Vilnius toks mažas, kai lygini jį su Niujorku! Ar-

– Labai stiprus! Sename močiutės name staklės tebe-

darbas būdavo atrinkti siūlus. Močiutė ausdavo, aš sėdėdavau šalia, pro langą – Nemunas ir pievos. O dar mėgdavau su ja eiti į kapines. Ir dabar dažnai aplankau prosenelių

kapus, bažnyčioje pasimeldžiu. Man tai atrodo svarbu: juk

šventa ir išganinga mintis yra melstis už mirusįjį. Taip sako Šventasis Raštas.

Ką tik grįžau iš Argentinos. Ten palaidotos dvi mano

prosenelės seserys – Rožė ir Teresė. Girdėjau istoriją apie

provincija ir visada ja buvome, – toks mūsų geografinis ba su Buenos Airėmis. Grįžau namo, atsistojau prie lango

– cepelino spalvos dangus, melsvi nykštukai dangoraižiai, bet kaip gera! Jokio triukšmo, automobilių mažai, erdvės

daug, vakarais gali ramiai sau vaikščioti palei upę, kvėpuoti grynu oru. Tą patį visada jaučiu ir grįžęs iš Azijos. Tada galvoju: kaip jie ten gyvena šitaip susispaudę? O man patinka jausti erdvę.

Studijos Italijoje buvo labiau bėgimas nuo savęs, nuo sa-

tai, kad jos Nemunaityje padėjo statyti bažnyčią, norėjau

vo klaidų, kai kurių žmonių, charakterių ir situacijų. Išvykęs

turguje nupirkau seną rožančių, parvežiau į Lietuvą, padė-

vi šaligatviai ir kreivi žmonės. Tik nekalbantys lietuviškai.

rasti vietą, kur jos palaidotos, bet nepavyko. Sendaikčių siu ant prosenelių kapų.

Aš pats užaugau Alytuje, tačiau dažnai būdavau pas se-

pamačiau, kad visa tai, nuo ko bėgau, egzistuoja ir ten: krei– Kaip nutiko, kad pradėjai domėtis kalbomis?

– Mokiausi trisdešimt penkias kalbas, tačiau laisvai kalbėti

nelius netoli Nemunaičio. Mano kaimas toks ir liko – ypa-

galiu dvylika. Keliu sau aukštus reikalavimus: jei susikalbu

kartais ganydavau, o dabar dažnai pagalvoju, kad mano

kad moku kalbą. Ir tikrai, lenkų kalbos dar nemoku, bet labai

tingas vienkiemis prie pat Nemuno. Karves toje pievoje prigimtis – tarsi to piemens.

– Žingsniuojančio iš Nemunaičio pievų į pasaulį?

– Vargu ar kada suprasiu, kaip į mano gyvenimą atke-

liavo Afrika. Esu Afrikos tautų mylėtojas – mane žavi jų kalbos, kultūra. Apie tai ir mano daktaro disertacija, tačiau viena mano bičiulė sako – kažkas tavyje yra labai gilaus

lenkiškai parduotuvėje, galiu paklausti kelio, dar nereiškia, noriu išmokti, svajoju savo vadovėlius rašyti ir lenkams, ir latviams. Mokiausi kinų ir japonų kalbų, suprantu vieną kitą frazę, tačiau laisvai kalbėti negaliu. Dabar iš lėto mokausi

arabų. Man patinka gyvos kalbos, ne mirusios. Lotynų graži, tačiau ją mokėdamas nieko nenuveiksi. Nuo vaikystės ši kalba man buvo paslaptinga, tačiau – nepraktiška...

Kalbos į mano gyvenimą atėjo aštuntoje klasėje, kai

tautiško, lietuviško. Slūgela, paimk kašikucį, nuveik karvu-

tikybą dėstyti pradėjo naujas mokytojas. Niekada kalbomis

palikusios stiprų įspaudą, bet aš turbūt, perfrazuojant gar-

mokykla, lengvoji atletika. Bet kartą per tikybos pamoką

kei žalukės papjausi... Neabejoju, mano vaikystės patirtys saus Čilės geologo Igno Domeikos frazę, ar Vilniuje, ar

Paryžiuje, ar Buenos Airėse ‒ vis tiek mirsiu dzūku. Dzū-

kiškumo pradą jaučiu labai stipriai. Galiu domėtis Afrika, mylėti visas pasaulio kalbas, tačiau mylimiausia išliks lietuvių. Ji mano eilėraščių kalba.

– Lietuviai taip mėgsta kitiems priminti, kad gyvena

provincijoje, visų užmirštame kampelyje, pasaulio kaime. Kodėl dėl to turėtų būti gėda?

– Ne mes vieni turime tokią bėdą. Italai, pavyzdžiui,

LAMŲ SLĖNIS

nesidomėjau, man mokykloje nesisekė, labiau rūpėjo dailės mokytojas paprašė užduoti jam kokį nori klausimą. Nežinau

kodėl, paklausiau, kiek kalbų jis moka. Jis pradėjo vardinti – lietuvių, rusų, lotynų, anglų ir esperanto. Kas toji esperanto? „Tokia dirbtinė kalba“, – jis man atsakė, o kitą savaitę į

pamoką atnešė vadovėlį. Pradėjau vartyti ir tokio grožio ji man pasirodė!

Lotynų kalba galėjau skaityti – bažnyčioje grojau

vargonais, kartais giedodavau lotyniškai. Nieko nesuprasdavau, ką giedu, bet lotynų man atrodė apgaubta mistika.

LAMŲ SLĖNIS

Užaugau paprastuose namuose, juose net knygų daug

nebuvo, bet esperanto kalba mane pagavo. O paskui iš

Brazilijos atvyko kunigas, tikras šviesulys. Sužinojęs, kad domiuosi esperanto, jis man, penkiolikmečiui, padovanojo

kelionę į pasaulinį esperantininkų kongresą Suomijoje. Alytuje turbūt buvau vienintelis, kuriam toji kalba atrodė įdomi, o Suomijoje sutikau daugiau nei tris tūkstančius

dalyvių, su kuriais galėjau susikalbėti. Net operą esperanto kalba žiūrėjome.

Grįžęs namo, įnikau į vadovėlį dar labiau, tada jau

pasidarė įdomu ir vokiečių, ir rusiškai daugiau skaityti

pradėjau. O tada pasipylė – lotynų, italų, ispanų, prancūzų. Dabar prancūzų yra viena stipriausių mano kalbų, nors į gyvenimą atėjo vėliausiai.

Nutinka daug dalykų, kurių negaliu paaiškinti. Jie lyg ir

atsitiktiniai, bet aš nesakau taip: yra ranka, kuri mane tarsi

vedžioja ten, kur reikia. Vaikystėje mūsų sode buvo toks senas radijo imtuvas, sukinėdavau jo rankenėlę ir klausydavau-

si svetimų kalbų. Vėliau, kai išmokau rašyti, ant popieriaus

lapo iš raidžių kurdavau nelietuviškus žodžius. Kai tuos raštelius skaitau dabar, kai kurie žodžiai sutampa su realiais.

– Studijavai teologiją, tačiau studijų nebaigei. Kodėl?

– Nuo vaikystės norėjau stoti į kunigų seminariją. Teo-

logijos ir filosofijos paskaitos kunigų seminarijoje man daug

davė, tačiau ten paaiškėjo, kad teologija ir tikėjimas yra du skirtingi dalykai.

Į bažnyčią atėjau geras vaikas, daug meldžiausi ir maniau,

kad visi žmonės yra geri, kad kiekvieną reikia priimti kaip

brolį ar seserį. Seminarijoje to neberadau, ten sutikau daugybę žmonių, kurie patys nežinodami dėl ko atėjo mokytis

kunigystės. Klestėjo pjautynės, konkurencija, pavydas. Kad ir kaip mėginau pritapti, nepavyko. Nors daugelį dalykų

savo gyvenime derinu – savo tikėjimą ir Afrikos religijas, dzūkiškumą ir kosmopolitines pažiūras, –religija ir tikėjimas

man pasirodė visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl grįžau iš

Italijos ir įstojau mokytis filosofijos. Studijos patiko, manau, kad šio mokslo pradmenis vaikai turėtų gauti jau mokyklo-

je. Labai svarbu, kad po baigiamųjų egzaminų jie į pasaulį

LAMŲ SLĖNIS

išeitų ne apsvaigę nuo mokslų, o turėdami supratimą apie bendravimą, laimės, meilės paieškas. Netgi kai kuriuose

universitetuose nebelikę filosofijos įvado, o be jo mes atsiduriame tarsi plyname lauke. Turėtum jame pasistatyti savo mąstymo palapinę, o įrankių tam neturi.

Dabar, kai jau tiek pagyvenau, tiek pasaulio apkeliavau,

tiek daug verkiau, džiaugiausi, buvau nusiritęs ir vėl atsikėlęs, galiu drąsiai pasakyti, kaip iš tiesų įsivaizduoju Jė-

zaus bažnyčią. Man ji – mano močiutė, kuri ir musės nenuskriaustų, visi tie, kurie rūpinasi vaikais, socialiniai

darbuotojai, visą širdį atiduodantys neįgaliems vaikams, tie, kurie Irake per karą prarado savo šeimas.

Esu katalikas, tačiau vaikštau ir į cerkvę, užeinu į pro-

testantų bažnyčią, mane tiesiog sužavėjo Paryžiuje angli-

konų bažnyčioje mišias laikiusi moteris. Ar gali atsispir-

ti tokiam kvietimui: „Visi, protestantai, katalikai ir netikintys Dievu, ateikite prie jo stalo, kartu valgykime duoną, dalinkimės Komunija“?

Pasaulis laukia antro Jėzaus atėjimo. Ir aš galiu prisiek-

ti – jis negims Vatikane arba Romoje, tikrai neatsiras kardinolo glėbyje, bus arba koks visų atstumtas čigonas arba gatvės vaikas. Kažkas, ko nenorėsime suprasti ir priimti.

– O gal jis pasirodys Afrikoje? Kokie keliai tave nu-

vedė ten?

– Teologiją studijavau Italijoje. Mano grupėje buvo

keletas juodaodžių iš Kenijos ir Tanzanijos. Mėgdavau

klausytis, kaip jie kalba savo kalba, paprašiau pamokyti. Grįžęs į Lietuvą, pradėjau gilintis į šias kalbas, parsisiun-

čiau vadovėlių, netrukus gavau pasiūlymą lydėti į Afriką turistų grupes. Afrika mane sužavėjo – vietinių kalba, dialektai, dainos. Sutikau daugybę nuostabių žmonių džiun-

glėse, jų nuoširdumas man primindavo močiutę ir tėvelius. Afrika buvo tarsi mano kaimas, net šaudyklės audimo

staklėse ten tokios pačios. Afriką aplankau kartą per metus, nuvykęs į kitą šalį visada pasidomiu, ar jie turi Afrikos

tautų muziejų. Ilgus metus Vilniaus universitete vedžiau afrikanistikos kursą, dabar pats kartojuosi, ko mokydavau studentus, kad neužmirščiau.

LAMŲ SLĖNIS

– Esi išleidęs ne vieną užsienio kalbų vadovėlį. Nuo

ko prasidėjo knygų rašymas?

– Man buvo dvidešimt metų, kai viena leidyklėlė pa-

prašė parašyti ispanų kalbos kurso vadovėlį. Buvau drąsus ir pradėjau. Kartais pagalvoju, jei kas mane mokykloje būtų skatinęs domėtis kalbomis ir jų mokytis, gal šiandien turėčiau Nobelio premiją. ( Juokiasi.)

Šiandien iš vadovėlių aš gyvenu. Noriu išleisti visų

dvylikos kalbų, kurias moku. Į savo knygeles sudedu tai, kas man patinka, kuo domiuosi. Radau kokį smagų eilė-

raštį, kodėl jo neįdėjus? Arba gero itališko anekdoto? Vadovėlis yra mano asmeninė istorija iš to laiko, kai jį sudarinėjau. Ispanijoje štai radau ant sienos išraižytus dešimt tinginio įsakymų, juos irgi sudėjau į vadovėlį. – Ar skaičiuoji šalis, kurias esi apkeliavęs?

– Keliauti po pasaulį pradėjau po pirmojo savo espe-

rantininkų susitikimo 1995-aisiais. Kai buvau mažas, prie

savo altorėlio melsdavausi, kad Dievas leistų man keliauti. Leido tiek, kad dabar jau net šiek tiek nuo kelionių

pavargau. Norisi ramiai pasivaikščioti po Dzūkijos miškus, pailsėti, prie kapų pasėdėti. Kapinės labai daug pasako, ką mes čia, šitoje Žemėje, veikiame.

Po kiekvienos kelionės turi grįžti geresnis, ypatinges-

nis, suprasti, koks iš tiesų mažas esi. Žemė neturi pagrin-

do, ji skrieja Visatoje link Lyros žvaigždyno ir mes skriejame kartu. Nepaprastai žavu stovėti ant kalno viršūnės ir suvokti, koks mažytis esi prieš didį gamtos grožį. Toliau – tik horizontas, eiti juk nebėra kur.

LAMŲ SLĖNIS

ATOSTOGŲ IDILĖ: PAPLŪDIMIAI LYG IŠ ATVIRUKO Iš visos širdies besidžiaugiant kiekviena nedrąsios saulės pripildyta pavasario diena čia, Lietuvoje, taip gera pasvajoti apie iš tiesų kaitrias dienas, apie ilgus šiltus vakarus ir plačius baltučius paplūdimius. Prieš jūsų akis – penkios kelionių kryptys, kur jūros pakrantė pati gražiausia, o dienos pilnos saulės spindulių, nerūpestingų akimirkų ir tikrų nesuskaičiuojamų įspūdžių.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: redakcijos archyvas

LAMŲ SLĖNIS

TAILANDAS. Beveik 8 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusi Tailando Karalystė – tai nepaprastai spalvinga ir turtinga šalis, į kurią nuvykusieji ras ne tik triukšmingą ir kontrastingą šalies sostinę Bankoką, bet ir civilizacijos nepaliestas laukines džiungles, kalnuotą tropiniais miškais apaugusį šiaurinės Tailando dalies kraštovaizdį, galės pasigrožėti srauniais kalnų kriokliais bei aiktelti verčiančia augmenija ir iš vietinių šalies gyventojų tajų pasimokyti pavydėtinos ir taip Vakarų pasaulyje trūkstamos ramybės. Be to, kiekvienas tajus didžiuojasi begalinio grožio šalies paplūdimiais: Tailandas gali pasigirti daugiau nei 1400 didesnių ir visai mažučių salų, kurios it maži žali brangakmeniai išsidėsčiusios šią Azijos šalį supančiuose vandenyse – Andamanų jūroje ir Siamo įlankoje. Dėl tokio gausaus pasirinkimo čia surasite viską, ko įsigeisite: ir mažučių laukinių paplūdimių ramiam poilsiui ar romantiškoms akimirkoms dviese, ir didelių plačių paplūdimių, galinčių pasiūlyti ne vieną vandens pramogą, o galbūt audringus vakarėlius dievinančių keliautojų pamėgtų vietų. Juk ne veltui ši žavinga Pietryčių Azijos šalis garsėja vienais gražiausių paplūdimių visame pasaulyje. „Turkish Airlines“ skraidina į du šalies miestus: sostinę Bankoką ir pietuose stūksančios salos sostinę Puketą.

„Turkish Airlines“ skraidina į tris šalies miestus: sostinę Bankoką, šiaurinėje šalies dalyje įsikūrusį Lampangą ir pietuose stūksančios salos sostinę Puketą. LAMŲ SLĖNIS 65

MAD ir ieš rytin nių t siška gam tinkla apau knibž virš driež gyvū dalie rūšių ka ab – su nės. gos b Airlin

JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTIJOS. Ši milžiniška ir labai skirtinga valstybė gali pasiūlyti ne vieną įspūdingą miestą, unikalų gamtos perliuką ir tūkstančius skirtingų vienas kitam grožiu nenusileidžiančių paplūdimių. Vienas iš įspūdingiausių gamtos apdovanotų kampelių – egzotiškosios Havajų salyno pakrantės. Sakoma, kad nė vienas pasaulio kraštas negali didžiuotis tokio grožio paplūdimiais kaip Havajai. Netoli sostinės Honolulu Oahu saloje esantys paplūdimiai – tikrai tobula vieta atostogoms. Dar viena JAV vieta, garsėjanti savo pajūriu – Majamis. Pasakojama, kad Floridos valstijoje esančiame Majamyje ore tvyro laisvės jausmas, o miesto paplūdimiai sutraukia pačius skirtingiausius žmones iš viso pasaulio. Jungtinės Amerikos Valstijos tokios didelės ir įvairios, tad „Turkish Airlines“ siūlo net 9 skirtingas kryptis – iš jų išsirinkite pačias mylimiausias.

FILIPINAI. Dar viena tolimoji kryptis, kelionių entuziastus žavinti savo kontrastais: nesibaigiančiomis žydromis pakrantėmis, mažučiais vietiniais kaimeliais ir įspūdingais dangų raižančiais pastatais didžiuosiuose šalies miestuose. Ramiojo vandenyno vakaruose įsikūrę Filipinai – tikrų tikriausia salų valstybė ir vienintelė Pietryčių Azijos šalis, neturinti nė vieno sausumos kaimyno! Filipinai gali didžiuotis savo unikaliu kraštovaizdžiu – jiems priklauso daugiau nei 7100 įstabaus grožio salų, iš kurių apgyvendinta daugiau nei 800. Kiekviena jų keliautojus žavi savitu gyvenimo būdu ir vietinių gyventojų įpročiais, autentiškais azijietiškos virtuvės atradimais, paslaptingomis požeminėmis kalnų upėmis, daugiau nei prieš 2 tūkst. metų suformuotomis įspūdingo aukščio ryžių terasomis, pasakiška tropinių augalų įvairove, daugiau nei pusę metų besitęsiančiu sausuoju sezonu ir, žinoma, savo balto smėlio paplūdimiais, skaisčiai žydru vandeniu ir ryškiaspalviais koraliniais rifais. Su „Turkish Airlines“ patogiai pasieksite šalies sostinę Manilą, iš kurios atsivers beribės galimybės pažinti šį rojaus kampelį. 66

LAMŲ SLĖNIS

DAGASKARAS. Svajojantiems apie kelionę į pasaulio kraštą škantiems atviruko vertų vaizdų, Indijos vandenyne šalia nių Afrikos krantų stūksantis Madagaskaras be jokių abejoturėtų būti įtrauktas į norų sąrašo pirmąsias vietas. Tai viai unikalią ekosistemą turinti sala, garsėjanti kerinčiais savo mtos turtais: idiliškais paplūdimiais, tankiais sraunių upių ais, kalnuotu kraštovaizdžiu, egzotiškaisiais baobabais ugusiomis alėjomis ir palmių giraitėmis. Salos miškuose ždėte knibžda įvairių gyvūnų: ant šakų karstosi lemūrai, galvų skraido spalvingiausi paukščiai, pažeme bėgioja žai ir iguanos, laksto fosos, pumos ir dar tūkstančiai kitų ūnų. Ilgą laiką ši sala buvo izoliuota nuo žemyninės Afrikos es, tad net trijų ketvirtadalių Madagaskare esančių gyvūnų ų nėra daugiau niekur kitur pasaulyje! Sala tikrai nepalieabejingų, o apie malagasius – vietinius salos gyventojus utartinai tvirtinama, kad jie labai ramūs ir draugiški žmoDaugiau nei 5 tūkst. kilometrų besidriekiančios smėlinbaltos pakrantės priverčia aikčioti visus. Kartu su „Turkish nes“ skirskite į Antananaryvą – salos sostinę.

KUBA. Įstrižai Karibų jūros besidriekianti Kuba – tai nepaprastai įvairiu kraštovaizdžiu garsėjanti šalis, pilna unikalių miestų, kerinčių paplūdimių ir sraunių šniokščiančių krioklių. Pasakojama, kad aplankę Kubos miestus ir miestelius, keliautojai pasijus it užstrigę laike: miestų gatvėmis rieda senoviniai amerikietiški automobiliai, o kaimų vietovėse neretai risnoja ir vežimus tempiantys arkliai. Paslaptingoji Kubos sostinė Havana – didžiausias salos miestas, keliautojus žavintis užburiančiais salsos ritmais gatvėse, temperamentingais miestiečiais, siauromis gatvelėmis ir spalvinga ispaniško stiliaus architektūra. Gamta Kubą apdovanojo tikrai ne ką mažiau – beveik 6 tūkst. kilometrų besitęsiantis Kubos pakrantės ruožas nusėtas magiško grožio paplūdimiais: keliautojus pakeri baltas smulkus smėliukas, idiliškos paplūdimius puošiančios palmės, šviesiai žydras, labai švarus ir šiltas vanduo ir daugybė smulkių smėlio salelių. Vardenas – tai šalies turizmo centras ir tikras kubietiškų atostogų rojus. Į nuotykius leiskitės „Turkish Airlines“ avialinijomis nuskridę į šalies sostinę Havaną.

LAMŲ SLĖNIS

INTELEKTUALUS DENDIS Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Lina Jushke

„Čia man labai Vilnius“, – sako televizininkas, rašytojas, dėstytojas ir kultūros projektų kuratorius RYTIS ZEMKAUSKAS. Būtų nepaprastai įdomu pasikviesti jį kartu pasivaikščioti, tačiau per keletą mėnesių suderintas interviu įsispraudžia šalia Užupio undinėlės, senosios miesto bohemos kažkada pamėgtoje kavinėje. Ilgais plaukais ir smagiomis istorijomis besiplaikstanti bohema baigia išnykti ne tik iš Užupio – kavinėje irgi sėdim tik mudu.

– Ryti, tarsi gyveni tarp dviejų miestų – Kauno ir Vil-

niaus landšafte. Na parodyk man kitą tokį miestą, kurio

– Amžinasis miestas. Vilnius niekada niekam nepri-

vomis nusėtas miestas, didingi jo pastatai, Kalnų parkas ‒

niaus. Papasakok man, kas yra Vilnius?

klausys ir jis niekada nebus lietuviškas. Yra ir bus pats sau. Gali ateiti, išeiti, bet jokių teisių į jį neturėsi. Taip visada

buvo, Vilnių savinosi ir tebesisavina bent kelios tautos. Toks ypatingas miestas, kito tokio nerasi. Dėl Rygos juk tiek nesiginčijama...

– Istorinės aplinkybės aiškios, bet vis girdėti ir apie

ypatingą miesto dvasią. Kaip tu manai, kas ją kuria?

– Žmonėms būdinga spiestis aplink didelį. Yra tokia

sąvoka: didybės trauka. Tai metafora, nes didybė gali būti

labai įvairiai suprantama. Tarkime, ji įkūnyta pačiame Vil68

LAMŲ SLĖNIS

centre tekėtų kalnų upė. Vilnelė juk tikra kalnų upė. Kaltūkstančio kilometrų spinduliu aplink esančios bendruo-

menės matė, kad šis miestas yra ypatingas traukos centras. Ir todėl jis amžinas.

Vilniuje gyvena daugiau nei pusė man brangių žmonių,

bet vis tiek čia jaučiuosi tarsi atvykėlis. Ir man tai labai pa-

tinka. Iš tiesų kuo ilgiau gyvenu, tuo tas jausmas stiprėja. Kad ir kur būčiau – esu atvykėlis. Anksčiau pagalvodavau: čia norėčiau gyventi, ir čia būtų gerai turėti namus. Dabar gi, kad ir su šiokiu tokiu nerimu, bet galiu pasakyti – namų

turėti niekur nenoriu. Rodos, darausi panašus į amžiną žydą, kuris gyvena kelyje. Ir tai yra šiek tiek keista...

LAMŲ SLĖNIS

– O gal ir visai ne? Juk anksčiau ar vėliau ateina laikas,

kai patraukiame smulkmenas į šalį ir neriame į gylį?

– Kokia yra Dievo dovana panirti į smulkmenas! Mė-

gautis mažais malonumais. Koks yra džiaugsmas, kad ne-

gyvename herojiniais laikais, kai dėl antžmogiškų idėjų būdavo žudoma ir plėšiama! Kokia laimė, kai didžiausias

iššūkis ‒ suspėti per išpardavimą nusipirkti, ko nori. Išpa-

rdavimai tikrai yra Dievo dovana: sakau, kad jie niekam nekenkia, dėl jų niekas nemiršta, dėl jų nereikia pertvarky-

ti pasaulio, o tu savo norą būti svarbiam, išskirtiniam išpil-

dai taikiu būdu. Išpardavimai, aišku, yra tik simbolis, aš mėgstu šiuo žodžiu provokuoti auditoriją, tačiau faktas lieka faktu ‒ Vakarų civilizacija jokiais laikais negyveno

taip gerai. Mes dar neišmokę gyventi taikoje, užtat mus

kamuoja nerimas, mes negalime suvokti, kaip gyventi pasaulyje, kai jame taika. Štai kodėl griebiamės dramatinių

aiškinimų, įtikime sąmokslo teorijomis, kažką svaičiojame apie praeities didybę, prarastą kažkokį atseit tikrumą... Ko-

kia nesąmonė! Geriausias laikas gyventi Žemėje yra šiandien. Nereikia virkauti dėl prarasto aukso amžiaus, nes jis

yra čia ir dabar. Nuostabioje šalyje, vardu Lietuva, ir reto grožio Vilniuje.

– Rodos, žmonėse blogo nuojauta yra užprogramuota...

– Tai atsiprogramuokim. Tam mums ir duotas protas.

Tai, kas buvo programuojama kelis tūkstančius metų, nebetinka – anuomet pasaulis gyveno karo paradigmoje. Pradėkime ieškoti kitokio sambūvio.

– Kaip tu ieškai, kaip tau pavyksta?

– Grožis yra žiūrinčiojo akyse. Mane nepaprastai žavi

pasaulis ir žmonės. Atsakymų ieškau harmoningoje aplinkoje, vietose, kurios man kažką kalba.

Pasaulio teatrališkumas mane žavi. Vilniaus tikrovė yra

teatrališka, ši miesto savybė lemia ir jo daugiasluoksniš-

kumą, ir tai, kad nė vienas žmogus nesijaučia tikru miesto šeimininku. Vienasluoksniame mieste toks teatras nėra būtinas, už tave jau viskas nuspręsta, nes nėra vietos

LAMŲ SLĖNIS

kitai nuomonei. O Vilniuje išėjęs į gatvę turi šansą su-

kurti vaidmenį ir šansą su vaidmeniu patraukti publiką. Atvykę iš provincijos mano, kad Vilniuje daug maivymo-

si, snobizmo ir pozos. Bet tai ir yra tasai miesto teatras, turintis gilesnę prasmę. Madridas irgi toks pat. Ir tas te-

atras mane traukia, esu iš tų, kurie mėgsta sėdėti kavinėje ant kampo ir žiūrėti, kaip žmonės veikia. Man patinka geromis mintimis palydėti gražų žmogų ar situaciją, pa-

linkėti, kad jiems pavyktų. Labai branginu tas mažytes smulkmenas, užtat rašau, kalbu apie jas, kad niekas šito neatimtų, kad niekas mums neaiškintų, kada saulė turi

šviesti ir kokiu kampu privalome į ją žiūrėti, ką turime galvoti ir ką kalbėti. Visa tai vadinasi laisvė.

– O ant kokio kampo Kaune tave galima pamatyti

sėdintį

– Yra senamiestyje tokių vietų. Kartais nuvažiuoju, kur

praėjo mano vaikystė, ‒ į studentų miestelį, Saulės gatvę. Graudžiai smagu tais takais prasieiti.

– Taip gražiai nupiešei Vilnių, kaip nupieši man Kauną? – Dirbau prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ pro-

gramos. Turėjau apmąstyti, koks yra miestas, kokį jį norime parodyti Europai. Man jis – tarsi drabužis, o juk su jais

visada būni. Kauną matau Milane, ir Oksforde, ypač kur modernistiniai pastatai. Niujorko centre randu jį. Ir vis

dėlto – jis mano drabužis, apie jį daug negalvoju, tik rengiuosi ir toliau gyvenu kelyje.

– Vis dažniau pasakoma: Kaunas tarsi prisikėlė iš

pelenų...

– Labai paprasta – jis niekada nebuvo pelenuose. Pa-

siūlyčiau porą, man regis, neblogų galvojimo pratimų. Vienas – visuomet stengtis atsitraukti nuo situacijos ir

pažiūrėti plačiau. Kas taip sako? Ar man reikia tuo tikėti? Ką rodo tikrovė? O kitas pratimas būtų labiau iš etikos srities. Jei mums kas nors nepatinka, pasakykime sau – tai

baigsis kartu su manimi. Aš netęsiu to, kas buvo daroma

LAMŲ SLĖNIS

man, nekartosiu, kas man buvo sakoma, jeigu man tai

klausimas. Ir labai sunkus. Istorijoje glūdi daugybė įtakų

nęs. Sakau savo studentams: nevartokite klišių, neaiškin-

rija nuo Kauno pasisuko, o dabar vėl atsisuko. Tiems,

nepatiko, nebuvo priimtina. Viskas priklauso tik nuo makite man apie gamtos prieglobstį, nes aš nuvesiu jus ke-

tvirtą nakties į mišką viduržiemį ir paliksiu be telefono. Tada ir pažiūrėsime, koks iš tiesų tas gamtos prieglobstis. Kvailysčių kartoti nereikia.

Česlovas Milošas yra sakęs apie savo kūrybą: gerai, kad

istorija pasisuko į mano pusę, – gavau Nobelio premiją ir

tapau didžiu rašytoju. Bet kas žino, jei nebūtų pasisukusi, gal ir mano kūrybos niekas neskaitytų? Taigi istorija bu-

vo pasisukusi nuo Kauno. Kas ją suka ‒ labai įdomus

LAMŲ SLĖNIS

ir upių. Vienos Vilnelės ir netgi Neries neužtenka! Istokurie šiame mieste gyvena ir kurie atvyks gyventi, reikia

tą atsisukimą suprasti, jį puoselėti, kurti turinį, ekonomiką, veiksmą, įvykius. Ir, žinoma, naujus, naudingesnius

pasakojimus apie miestą. Tą ir veikia Kauno ‒ Europos kultūros sostinės projektas.

Daugiau apie Rytį skaitykite popieriniame pavasariniame

„Lamų slėnis MAN“ numeryje jau netrukus!

Gyvenimo dizainas, stilius ir nepaprastos istorijos

ATSINAUJINĘ IR PILNI ĮDĖJŲ ŽENGIAME Į PAVASARĮ!

Ieškokite spaudos prekybos vietose www.lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

GROŽIO KOMPLIMENTAS

ŽMOGUJE SVARBUS BALANSAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Eglė Dabkutė („The New Other“)

Ankstyvojoje jaunystėje kliovęsis pirmuoju įspūdžiu, dabar fotografas, miksologas, muzikantas MANTAS RUZVELTAS grožį supranta kaip balansą tarp išorės ir vidaus. „Supratau, jog per tokį kvailą įsitikinimą praradau labai daug nuostabių žmonių“, – sako vyras, kurio gyvenime pasaulio ir žmogaus grožis dabar reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis ir patirtimis.

LAMŲ SLĖNIS

Gražus žmogus

Gražiame žmoguje turėtų vyrauti pusiausvyra tarp jo

išvaizdos ir vidaus. Tai pats kertinis dalykas – jeigu vieno yra per daug, o kito per mažai, tada nebūtinai žmogus bus

gražus. Manau, kad mūsų gyvenime ir išorė yra svarbi. Ir

aš pats jaunystėje buvau ganėtinai kritiškas – jei žmogus iš pirmo žvilgsnio man pasirodydavo negražus, nepatik-

davo, su juo ir nebendraudavau. Tačiau vėliau supratau, jog per tokį kvailą įsitikinimą prarandu labai daug nuos-

tabių žmonių. Tuomet pradėjau dirbti su savimi, supratau, kad reikia kažkaip atsiriboti nuo to pirmo įspūdžio efek-

to. Laikui bėgant tikriausiai pats imi augti ir bręsti kaip asmenybė, vertinti kitus dalykus – supranti, jog būtent

balansas ir yra pats svarbiausias dalykas. Svarbu, kad žmogus būtų įdomus – galbūt nieko neišmanai apie vieną sritį, bet nusimanai kitoje. Gal puikiai gaudaisi inžineri-

joje, bet nebūtinai taip pat išmanai meną. Pats save esu išbandęs įvairiais amplua: nuo operinio dainavimo, foto-

grafijos iki darbo statybose ar bare. Esu imlus žmogus, todėl iš gyvenimo norisi semti ir gerti viską, ką jis siūlo. Muzika

Muzika mane lydėjo nuo vaikystės – tėtis buvo muzi-

kantas, tad dar nemokėdamas kalbėti būdavau pastatomas

ant stalo ir dainuodavau. ( Juokiasi.) Ūgtelėjęs nusprendžiau, jog man reikia stoti mokytis groti akordeonu. Stojamųjų

egzaminų metu muzikos mokykloje mano būsimas dėsty-

tojas paprašė manęs parodyti dantis – tuomet paklausė, ar

nenorėčiau groti klarnetu. Aš sutikau, o tik sugrįžęs namo ėmiau galvoti, kaip tas klarnetas atrodo... Taip baigiau klar-

neto klasę, po to – saksofono, o galiausiai įstojau mokytis ir operinio dainavimo. Tačiau tada nutiko nelaimingas atsitikimas, kurio metu lūžo nosis, dėl to baigėsi ir dainavimas.

Nuo pat vaikystės sulaukdavau paskatinimų dalyvauti

kokiuose nors realybės šou – kartą pamaniau, imsiu šiemet

ir sudalyvausiu. Taip atsidūriau viename projekte, su kuriuo muzika sugrįžo į mano gyvenimą ir vis nebepaleidžia. Šis

konkursas buvo gera patirtis. Labiausiai buvau pasiilgęs ne paties muzikos atlikimo, o buvimo tarp žmonių, kurie tave

LAMŲ SLĖNIS

supranta, kalba ta pačia kalba. O štai dabar į barą, kuriame

dirbu, ateinu valanda ar dviem anksčiau – pagroti pianinu. Tikiu, jog muzika iš mano gyvenimo niekur nedings, tačiau bus mėgėjiška, – taip ji man teikia daugiau džiaugsmo. Fotografija

Muzikos mokiausi dvylika metų. O tuomet nuspren-

džiau, kad man reikia viską mesti ir iškeliauti. Išvažiavau į Londoną, užsinorėjau kitos saviraiškos priemonės – taip

atsirado fotografija. Pradėjęs nuo gėlyčių ir paukščiukų

fotografavimo, besimokydamas palaipsniui supratau, jog artimiausias man yra dokumentikos žanras, portretai. Ta-

čiau tuo metu dar nebuvau pakankamai subrendęs šiam

žanrui. Grįžau į Lietuvą ir po truputį nuo jo nutolau. Fotografija vis dar ten kažkur yra, žinau, kad prie jos vėl grįšiu, bet jau su gilesnėmis mintimis ir požiūriu į žmones

bei jų nuotraukas. Fotografuoti tiesiog gražų žmogų ga-

lima visada, bet man norisi kadre užfiksuoti ir jo patirtis. O jei aš pats jų neišgyvensiu, to užfiksuoti nepavyks. Tai būtų tas pats, kaip rašyti knygą apie meilę, nors niekada

nemylėjai. Todėl fotoaparatas kol kas guli lentynoje, bet po truputį vėl kyla noras prie jo prisiliesti. Miksologija

Mano gyvenime tikriausiai viskam yra istorija. (Šypsosi.)

Vykdamas į Londoną galvojau, kad visi manęs ten laukia

išskėstomis rankomis, o realybė buvo visai kitokia – viskas

vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi, darbą rasti nėra lengva. Todėl tris mėnesius dirbau statybose, bet iškart supratau, jog tai ne man. Tada išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą gal į tris šimtus barų barmeno pozicijai ir tą pačią dieną gavau darbą, nuo kurio ir prasidėjo ši veikla. Lietuvoje jau

buvau dirbęs barmenu, tačiau kitoje šalyje trukdė kalbos

barjeras, kita gėrimų kultūra – atrodė, jog pradedu iš naujo. Ir baras, kuriame dirbau, nebuvo pats geriausias, tad užsibrėžiau per metus laiko pagerinti kalbos, gėrimų gaminimo, bendravimo įgūdžius, ir po metų iš penkto

karto gavau darbą garsiame bare „Sketch“, kur ir prasidėjo dar gilesnė pažintis su miksologijos pasauliu.

LAMŲ SLĖNIS

Jau ketverius metus tuo gyvenu ir Lietuvoje. Iš visų

dalykų miksologijoje pats smagiausias yra bendravimas su žmonėmis. Ateityje svajoju atidaryti ir savo barą, o dar

geriau – mažą viešbutį Rusnėje su mažu restoranėliu, nusipirkti laivą ir plukdyti žmones į Nidą. (Šypsosi.) Tėvystės grožis

Pats maloniausias tėvystės momentas vienareikšmiškai

yra tas, kai grįžus namo vaikas atbėga tavęs apkabinti. Tuomet ištirpsti, iš vyro pavirsti į mažą balutę... ( Juokiasi.)

Tačiau faktas, kad tėvystė ne visada lengva. Kartais tikrai sunku, juk turi pagalvoti apie daug dalykų, ypač dabar, kai vaikas auga, ima suprasti dalykus.

Prieš keletą dienų buvo mūsų dukros antrasis gimta-

dienis, kurį organizuodamas supratau, jog tėvystė privertė mane jaustis labiau vyrišką. Manau, kad ne visą laiką suvoki, jog esi tėtis. Kažkokiais momentais būna tiesiog len-

gva ir smagu, atrodo, jog tai tavo normali rutina ir gyve-

nimas, bet štai tokiais ypatingais momentais pasijunti la-

biau pakylėtas. Rodos, trinkteli tas tėvystės grožis, suvokimas, jog esi tėvas ir kad esi atsakingas už savo vaiką.

Iš vaikų visada gali pasimokyti. Kartais ir aš sėdžiu ir

stebiu, kaip dukrytė net mažiausiuose ir keisčiausiuose da-

lykuose atranda tiek džiaugsmo ir meilės. Kartais ir mums

reikėtų taip pasidžiaugti sulčių stikline ar arbatos puodeliu. Suaugę taip džiaugtis pamiršta, tačiau reikia pabandyti pri-

siminti, kaip tai daroma, kasdien pasidžiaugti mažais laimėjimais. Ir tai nėra sunku, jei tik iš tikrųjų nori.

LAMŲ SLĖNIS

Bėgimas

Bėgioti mane paskatino kaukštelėjęs trisdešimtmetis.

Belaukdamas savo trisdešimtojo gimtadienio sugalvojau,

jog reikia nubėgti pusmaratonį. Taip pradėjau ruoštis, treniruotis. Pirmieji bėgimai po keletą kilometrų būdavo

sunkūs, tačiau kuo toliau, tuo darėsi lengviau. Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie bėgioja, galvodavau, kam jie

tai daro, švaisto savo laiką. Dabar manau, kad bėgimas

yra daug daugiau nei tik fizinė veikla, tai ir savotiška meditacijos forma. Bėgimas moko viduje sustoti, per tas tris ar keturias valandas gali apgalvoti daug dalykų, turi laiko

pabūti su savimi. Dabar bėgioju labai daug – šiemet per gimtadienį bėgau iš Klaipėdos į Nidą. Pasitikėjimas savimi

Pasitikėjimas savimi vieniems yra duotas, kitiems jį

reikia išsiugdyti. Man jo netrūko niekada, tačiau prieš

keletą metų supratau, jog norėčiau geriau išmokti skaityti paskaitas. Ir vos pradėjęs tuo domėtis supranti, kad

viskas yra lengvai padaroma ir įgyvendinama. Pasisėmęs žinių iš knygų ir kitų žmonių, gali atsistoti prieš 200 klau-

sytojų ir be didelio vargo pasakyti tai, ką tau pasakyti

reikia ir norisi. Žinoma, pasitikėjimas savimi sklinda ir iš

vidaus, natūraliai, kai kalbi apie dalykus, kuriuos išmanai. Apskritai šiais laikais mokėti užkalbinti nepažįstamą

žmogų yra ganėtinai sunku, bet ir smagu. Pamenu, pradė-

jęs fotografuoti žmonių portretus, norėdavau ne tik nufotografuoti, bet ir prieiti, pakalbinti. Pirmą savaitę neįam-

žinau nė vieno... (Šypsosi.) Tuo metu gyvenau Londone ir priklausiau fotografų draugijai, kur taip pat būtent po-

kalbių metu supratau, jog žmogų užkalbinti nėra sunku, sunkus tik pirmas žingsnis, o po to viskas įvyksta savaime.

LAMŲ SLĖNIS

Išorinis grožis Stereotipai, jog vyras neturėtų naudoti veido kremo,

jau tolsta ir tai yra labai puiku. Manau, kad čia vėl svarbus balansas tarp vyriškumo ir tvarkos. Rūpinimasis savo iš-

vaizda neturi būti perdėtas. Mano rutinoje švara yra nu-

meris vienas. Gali dėvėti kokius nori drabužius – jei jie bus tvarkingi, švarūs, jau bus gerai. Kartais žmonės nori pirkti kokius nors brangius aksesuarus, drabužius, bet ne-

pagalvoja, jog pirmiausiai nagai turėtų būti švarūs, o tik po to jau gali galvoti apie kitus dalykus.

Prižiūrėti mano plaukus yra labai sudėtinga, todėl prie-

monių plaukams turiu turbūt daugiau nei žmona. (Šypsosi.) Norint juos išlaikyti gražius ir sveikus, reikalingos

ir jiems skirtos priemonės. Taip pat rūpinuosi veido oda

– naudoju veido kremus ir kaukes. Suprantu, jog oda po

truputį sensta kartu su manimi, o ir ne visada sveikas gy-

venimo būdas, naktinis darbas duoda savo. Aš daug geriau jaučiuosi, kai mano veido oda sveika ir žvali. O jei pats

gerai jautiesi, grožis švyti iš vidaus ir persiduoda kitiems. Vidinio pasaulio gražinimas

Turbūt pats geriausias ir tobuliausias savaitgalis yra

praleistas gamtoje. Vasarą, kai galiu sau leisti, į automobilį įsimetu palapinę, meškerę ir keliauju prie ežero. Turiu

labai gražų santykį su gamta, stengiuosi joje praleisti kuo daugiau laiko. Vidinis persikrovimas gamtoje man būtinas

kas keletą mėnesių. Gamtoje gali ne tik paskaityti knygą, bet ir tiesiog patylėti, pasiklausyti aplinkos.

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

ŠVĘSTI ĮVAIROVĘ IR UNIKALUMĄ Sveiki atvykę į Niujorką! Prabangusis Aukštutinis Istsaidas, bohemiškasis Soho rajonas, dinamiškasis Volstrytas – tai miestas, kuriame laimi įvairovė, o kiekvienas gali būti kuo tik panorėjęs. Būtent įvairovė ir yra naujosios 2019 m. pavasario-vasaros prekės ženklo „Strellson“ kolekcijos atspirties taškas. Kas sakė, kad jūsų įvaizdis negali būti kasdienis ir elegantiškas tuo pat metu?

ŠVARKAS „STRELLSON“ 279 EUR

Elegantiškas, klasikinio dizaino iš natūralios vilnos gijų sukurtas vyriškas švarkas „Strellson“ – idealus modernaus šių laikų miesto vyro palydovas. Kruopščiai ištobulintas siluetas ir kontrastingos spalvos švarko pamušalas – viskas čia apgalvota iki menkiausių detalių.

MARŠKINIAI „STRELLSON“ 79.90 EUR

Natūralios medvilnės balti, marginti žalsvais ir rausvais augalų motyvais, prigludusio silueto laisvalaikio stiliaus „Strellson“ marškiniai – subtili užuomina į nerūpestingas atostogų dienas mieste.

DIRŽAS „STRELLSON“ 54.90 EUR

Natūralios odos sodrios vyšninės spalvos diržas „Strellson“ sukurtas skubantiems, tačiau savo išvaizdos nepamirštantiems vyrams. Diržą derinkite prie klasikinių ar laisvalaikio tipo kelnių.

Pavasario naujienų ieškokite parduotuvėje „Strellson“ PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Vilniuje, ir

LAMŲ SLĖNIS

„City men&women“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje

STILIUS

IŠSKIRTINIS NUO GALVOS IKI KOJŲ Prekės ženklo „Neil Barrett“ 2019 m. rudens-žiemos kolekcija - tai odė patogumui, funkcionalumui ir drabužiams su idėja. Prekės ženklo dvidešimtmečiui paminėti sukurtą kolekciją „A Modern Punk“ įkvėpė dizainerio domėjimasis pankų subkultūra. Tai maištas ir bet kokių nusistovėjusių vyriškumo kategorijų supurtymas.

DŽEMPERIS „NEIL BARRETT“

KUPRINĖ „NEIL BARRETT“

MARŠKINIAI „NEIL BARRETT“

Minkštutis drąsiu piešiniu dekoruotas džemperis – an-

Iš dirbtinės odos sukurta ir Italijoje pagaminta ugnį imituo-

Gėlių motyvų atspaudu dekoruoti marškiniai ir

tikinio meno ir dabarties stiliaus sąsaja. Sodrios juodos

jančiomis aplikacijomis dekoruota juodos spalvos kuprinė

laisvesnis siluetas, užbaigtas griežta apykakle ir

spalvos drabužis tiks mėgstantiems drąsų stilių. Vilkė-

– paprastas švarus dizainas ir funkcionalūs sprendimai. It

elegantiškomis sagomis. Paprastas būdas pagy-

kite su džinsais ar neįprasto kirpimo kelnėmis.

vyšnaitė ant torto tobulai užbaigs bet kurį stiliaus derinį.

vinti įvaizdį ir išsiskirti gatvėje.

LAMŲ SLĖNIS

MADA

TRAUKIANČIOS PRIEŠINGYBĖS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Andis Jurjans, Katrina Gelze Portretai: Ilmars Znotins, Jete Cudova

Džinsai su klasikinio kostiumo ir sportinių kelnių detalėmis, vilnos džemperis su gobtuvu ar santūrus paltas su sportinio audinio pamušalu – jiems visada patiko būti keistiems. „Mada yra galingas ir universalus žmonijos reiškinys, atskleidžiantis tikrąjį šiandieninio pasaulio veidą“, – sako savo naujausiąją kolekciją „NORM“ pristačiusios Latvijos drabužių prekės ženklo „One Wolf“ įkūrėjos SARMITE MICKEVICA ir AGNESE NARŅICKA.

– Agnese, Sarmite, kuo jus sužavėjo mada ir mados verslas? Agnese: Mada – tai galimybė komunikuoti tiek kaip meni-

ninkui, tiek dizaineriui ar tiesiog drabužių dėvėtojui. Tai labai

mė dar 2012 metais, tiesa?

Sarmite: Nuo pat pradžių galvoje sukosi mintis kurti mados

galingas ir universalus žmonijos reiškinys, atskleidžiantis ti-

verslą. Agnese jau buvo įrodžiusi savo kaip drabužių dizaine-

nę madą kuria ne dizaineriai, o žmonija. Dizaineriai sugeria

trantūros studijas Latvijos dailės akademijoje. Aš pati turėjau

krąjį šiandieninio pasaulio veid ą. Mano nuomone, šiuolaiki-

žmonių nuotaiką ir pateikia ją per tam tikrą kryptį, pridėdami savo istoriją, skonį ir kūrybinę išraišką.

Sarmite: Mada kinta itin sparčiai: vieną dieną atsiradusios ten-

dencijos ima ir kitą dieną išnyksta. Mūsų užduotis yra atrasti, koks dizainas išliks ilgiau nei vieną sezoną. Man mados pasaulis

rės talentą keliose tarptautinėse varžybose ir baigusi magisverslo patirties, tad parašėme verslo planą, gavome pradinį

finansavimą ir pradėjome. Pirmojoje kolekcijoje pristatėme

aštuonis modelius, iš kurių keturi buvo džinsai. „One Wolf“ prekės ženklo vardas gimė po kelerių metų.

Agnese: Viskas prasidėjo 2012 metais. Kelionę pradėjome

– tai puikus komunikacijos, saviraiškos ir atsakomybės mokymo-

nedidelėse dirbtuvėse ir labai maža džinsinių drabužių kolek-

je, tad mada išties pakeitė ir mano pasaulėžiūrą, mane pačią.

sai iki šiol yra visų mūsų kolekcijų kertinis akmuo. Mums taip

si įrankis. Anksčiau dirbau informacinių technologijų pramonė-

– O kaip prasidėjo „One Wolf“ istorija? Prekės ženklas gi-

LAMŲ SLĖNIS

cija. Pristatėme save kaip „unisex“ džinsų prekės ženklą. Džin-

pat labai svarbu, kad kiekviena kolekcija neštų tam tikrą žinutę, kad ji remtųsi tam tikra istorija.

2015 m. persikėlėme į šią Rygoje įsikūrusią erdvę – studiją,

dirbtuvę ir pirmąją parduotuvę vienoje vietoje. Visi kolekcijos modeliai gimsta būtent čia, čia vyksta ir dalis gamybos. Mums tai buvo didelis žingsnis vystant prekės ženklą. O praėjusių metų pabaigoje atidarėme savo parduotuvę Rygos senamiestyje. – Kokias vertybes puoselėja „One Wolf“?

Agnese: „One Wolf“ prekės ženklui svarbus žmogiškumas,

mes kuriame ilgaamžius drabužius labai skirtingoms gyvenimo situacijoms. Nebijome būti keisti ir neįprasti, nors esame ir pa-

prasti bei suprantami. Leidžiame žmonėms išreikšti savo kūrybiškumą, norime įkvėpti juos tapti drąsius, nebijoti savo indi-

vidualumo ir savitumo. Be to, „One Wolf“ drabužiai yra praktiški – tiek audiniais, tiek ir dizainu, kirpimais ir detalėmis.

Sarmite: Skatiname žmones gyventi pagal savo taisykles. – O kaip apibūdintumėte savo kuriamą dizainą?

Agnese: Savo gairių ir vertybių laikomės kiekvienoje kolek-

cijoje, bet niekada nekartojame idėjų. Visada stengiamės nu-

stebinti, kiekvienoje sukurtoje kolekcijoje pristatyti naują isto-

riją ir naujus jos modelius. Mūsų kryptis yra „unisex“, nors šiandien tai jau nebėra kažkas naujo. Tačiau tai nėra ir įprasta

mados praktika, todėl turime ieškoti būdų, kaip išsilaikyti mados industrijos rėmuose. Taip pat stengiamės keisti pirkėjų

pirkimo įpročius, kadangi neturime standartinės parduotuvės su atskirais drabužių skyriais vyrams ir moterims.

LAMŲ SLĖNIS

– Jūsų drabužius gali dėvėti tiek vyrai, tiek moterys. Pa-

pasakokite plačiau – kokie žmonės dėvi jūsų kūrybą?

Agnese: Žmonės, dėvintys mūsų drabužius, iš tiesų yra labai

skirtingi – tiek savo amžiumi, tiek pasirinkta profesija. Vyrų ir moterų santykis yra labai panašus. Pradžioje mūsų klientai

buvo daugiau kūrybinių industrijų atstovai, ypač architektūros,

tačiau dabar nebėra jokios konkrečios vyraujančios profesijos. Atidarę „One Wolf“ butiką, akis į akį susitinkame su daugy-

be įvairių pirkėjų. Tai leidžia pamatyti, kokio įvairaus amžiaus – nuo 20 iki 60 metų – žmonės dėvi mūsų drabužius.

Mūsų pagrindinis tikslas – kad žmonės, vilkintys mūsų

drabužius, jaustųsi patogiai, o drabužiai leistų jiems mėgautis gyvenimu, įkvėptų, o ne pažabotų ar dominuotų.

– Skaičiau, jog jums svarbu įkvėpti kitus būti laisvesnius ir

kūrybingesnius – kaip tai perteikiate savo drabužiuose?

Agnese: Man patinka save išreikšti per netinkamus, ne-

pastebimai keistus, skirtingų stilių derinius. Ypač patinka

derinti klasikinius ir sportinius drabužius. Tai galioja ir ren-

kantis kolekcijų audinius – švelni, maloni plona vilna, džin-

sas, įvairaus storio medvilniniai audiniai, vilna ir vandeniui atsparūs audiniai žiemos kolekcijoms.

Man nepatinka paklusti taisyklėms, todėl ir kūryboje no-

risi derinti priešingus, nesuderinamus dalykus. Pavyzdžiui, sukurti džinsines kelnes su klasikinio kostiumo ir sportinių kelnių detalėmis, džemperį su gobtuvu iš klasikinio vilnos

audinio ar klasikinį paltą su sportinio audinio pamušalu. Bandau savęs neapriboti proporcijomis ir siluetais. Taip ir vartotoją stengiuosi paskatinti tęsti savo išraiškos paieškas. Sakau – nebijokite būti savimi, išreikšti savo valią ir pasitikėjimą. – O kur tam semiatės idėjų? Kas jūs įkvepia kurti?

Agnese: Negaliu įvardyti konkrečių dalykų. Bet paprastai

mane įkvepia netikėtos kasdienio gyvenimo situacijos. Tai

gali būti pokalbis, o galbūt keistas žmogus, einantis gatvėje. Pirmoji drabužio idėja gimsta labai spontaniškai, po to imu

studijuoti mane sudominusią temą, pagal ją kuriu savo isto-

LAMŲ SLĖNIS

riją ir naujus vaizdus. Man patinka kurti eskizus ir mados

iliustracijas. Juose bandau parodyti savo idėjas visais niuansais. Manau, kad ir dėvimoji („prêt-à-porter“) mada gali bū-

ti kūrybinga, konceptuali ir labai informatyvi.

– Neseniai dalyvavote Rygos mados savaitėje. Mados

savaitės – kokia tai patirtis?

Sarmite: Rygos mados savaitėje dalyvaujame kasmet. Visada

labai džiaugiamės, kad mūsų pristatymuose apsilanko itin daug

žiūrovų. Kolekcijos pristatymo diena taip pat yra geras atskai-

tos taškas įvertinti atliktam darbui ir naujos kolekcijos pradžiai. Šiais metais pagrindiniai kolekcijų pristatymai vyko jiems

įprastose vietose, tik mados savaitės atidarymo renginiai vyko neseniai atnaujintame Rygos centrinio turgaus paviljone. Mados savaitė ir stabilus kasmetinis kūrybos pristatymas dizaineriams yra labai svarbūs. Tai proga išvysti dizainerio augimą ir plėtrą.

Žinoma, mados industrija keičiasi, yra naujų būdų save

pristatyti: tarkime, socialiniai tinklai ar trumpametražiai mados filmai. Daugelis kūrėjų jais naudojasi ir todėl, kad dalyvauti

mados savaitėje ne visada įmanoma ir dėl finansinių aspektų. – Pristatykite savo naująją kolekciją „NORM“. Kas ta-

po jos įkvėpimu?

Agnese: „NORM“ kolekcija įkvėpta socialinių normų,

kurios įrėmina bendruomenę ir tuo pačiu žadina asmenų

norą jas sulaužyti. Su šia tema susiję svarbūs klausimai: kokias kaukes mes dėvime tam, kad atitiktume socialinius

standartus, kaip šios normos nustato plačius visuomenės elgesio aspektus ir kaip asmens pasirenkami drabužiai apibrėžia, ar jis atitinka tuos socialinius standartus.

Ši labai plona linija tarp „normalaus“ ir „nenormalaus“

šioje kolekcijoje vaizduojama audinių, siluetų ir netradicinių klasikinių bei sportinių drabužių priešinimu. Spalvingi spau-

diniai su austrų grupės „Opus“ dainos „Life is Life“ žodžiais

pasirinkti siekiant atspindėti nuolatinę monotoniją ir kas-

dienę rutiną – bet tuo pačiu ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu ir jo spalvomis.

LAMŲ SLĖNIS

Norint parodyti rutinos ir visiems įprasto „normalumo“

įsigalėjimą, kolekcijai pasirinkta monochrominė spalvų paletė. Tačiau neapdirbto džinsinio audinio kontrastas su

minkštais megztiniais, vilna ir aukštųjų technologijų sintetinėmis medžiagomis atskleidžia tikrąją „normalaus“ ir „nenormalaus“ prieštarą.

– Kaip jūs įsivaizduojate mados ateitį? Kokia ji bus?

Agnese: Tikiuosi, kad mada taps teisingesnė, labiau tie-

sioginė. Dėl didelio gamybos kiekio, pigios darbo jėgos dra-

bužiai tapo lengvai prieinami visiems. Bet taip jie praranda

savo vertę. Pavyzdžiui, prieš 30 metų džinsai turėjo visiškai kitokią vertę, netgi jausmą. Dabar mada yra pasaulinis, vienas iš labiausiai gamtai žalingų verslų. Dėmesys krypsta į

kiekvieno prekės ženklo pasirinkimus: kodėl ir kaip jų rūbai kuriami ir gaminami.

Tai, kad mada įvairi savo stiliumi, mano nuomone, yra

puiku – juk ir žmonės labai skiriasi savo skoniu ir požiūriu

į stilių. Todėl tikiu, kad mada taps demokratiškesnė. Manau, kad vidurinės klasės prekių ženklai, jų kaina, pasirenkami

gamybos procesai ir kuriami dizainai bus vartotojams svarbiausi – žmonės nenorės permokėti už prabangių prekės ženklų statusą.

Sarmite: Manau, kad mada taps žmonėms labiau prieina-

ma. Visuomenė pareikalaus skoningų drabužių ir jų ilgaamžiškumo. Netrukus baigsis masinės mados gamybos era ‒ vien

dėl to, kad mes neturime kitos planetos. Jau dabar visuomenė moka didžiulę kainą už greitos mados pramonės atliekas – ilgalaikį poveikį aplinkai, nežmonišką taršą. Ir tai ne tik atliekos, bet ir švaistomos žaliavos, ištekliai ir darbo jėga.

LAMŲ SLĖNIS

INICIJUOTAS PROJEKTAS „KIEKVIENAS GALI BŪTI DIDELIS“

JAUKIŲ NAMŲ ISTORIJOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Namai – tai vieta, kur esi nuoširdžiai laukiamas, kur skamba draugų juokas, prisimenamos senos ir rašomos naujos istorijos, o prie vakarienės stalo gimsta kūną virpinantys ateities nuotykių planai. Būtent toks ir yra interjero dizainerių, interjero dizaino studijos „Jaukumo kūrėjai“ sumanytojų bei „Swedbank“ inicijuoto projekto „Kiekvienas gali būti didelis“ dalyvių BRIGITOS UŽUSIENĖS ir GINTARĖS GARCIA tikslas – sukurti namus, kuriuose norėtųsi gyventi. „Iš statybinių medžiagų pastatomas namas, o iš meilės ir žmonių juose – sukuriami jaukūs namai“, – savo darbo principą apibūdina moterys.

– Gintare, Brigita, kas jums pačioms telpa į žodį

„jaukumas“? Kas gyvenime jums jauku?

gyvenimuose?

– toli gražu ne remiantis pačiomis naujausiomis tendencijomis

su vyru įgriuvus į minkštą sofą, minkštutes kojines, arbatos

erdvės. Jaukūs namai yra visiems kiek skirtingi – vieni geriau

jie it atgyja! Savo namuose tikrai nesivaikau naujausių tendencijų,

Brigita: Į sąvoką „jauku“ telpa labai daug. Jaukumas interjere

sukurtas interjeras ar madingomis dekoracijomis apstatytos jaučiasi šviesiuose namuose, kitiems priešingai – maloniausia

laiką leisti sodriose, giliose erdvėse. Jaukumas namuose – tai

ne sienos ir stogas virš galvos. Tiesa, nors ir visiems žinoma, paprasta: tikraisiais namais sienos tampa tada, kai ten

nuoširdžiai norisi sugrįžti. Šį jausmą sukuria tinkamos

tekstūros, paviršiai, spalvos, medžiagiškumas, atsakingi sprendimai. Iš statybinių medžiagų pastatomas namas, o iš meilės ir žmonių juose – sukuriami jaukūs namai. 98

– Kaip jaukumą kuriate savo pačių namuose ir

LAMŲ SLĖNIS

Brigita: Mano namuose jaukumas reiškia ilgus pašnekesius

puodelį. Stengiuosi, kad namuose visada būtų gyvų gėlių, – taip

juk kaip ir madoje – nesuspėtum vytis. Gyvenimo jaukumą kuriu santykiuose: bendravimas ir tikras, atviras, nuoširdus laikas su artimaisiais – tai man yra tikrasis jaukumas. Juk galima turėti

iki menkiausių smulkmenų ištobulintus namus, tačiau jeigu juose nėra gyvybės, nėra šilto juoko, atvirumo, erdvės būti savimi – jie nebus jaukūs...

Gintarė: Visiškai pritariu Brigitai! Namų jaukumas man

pirmiausia asocijuojasi su gera atmosfera ir laimingais žmonėmis

LAMŲ SLĖNIS

INICIJUOTAS PROJEKTAS „KIEKVIENAS GALI BŪTI DIDELIS“ juose. Daug dėmesio skiriu ir smulkiems, tačiau nepaprastai svarbiems

interjero akcentams: namams jaukumo suteikia vazose pamerktos

gyvos gėlės, degančios žvakės, minkštos pagalvėlės ant sofos. Laukdama svečių visada pasirūpinu tobulai paserviruotu stalu – juk kaip svarbu parodyti pagarbą čia užsukusiems žmonėms, taip prisidedantiems prie namų istorijos kūrimo!

– Ar namai jūsų gyvenime svarbūs? Ką mėgstate juose veikti?

Brigita: Vienareikšmiškai – svarbūs! Namai turi būti erdvė, kurioje

norisi būti, kurioje jaustumėmės gerai ir saugiai. O šį jausmą sukurti

yra tikrai daug priemonių. Aš labiausiai mėgstu savo namuose gaminti ir kviestis draugus paskanauti maisto. Nors pastaruoju metu tenka

nemažai keliauti, visada namo sugrįžtu su didžiausiu džiaugsmu. Juk

savai vietai niekada neprilygs nė vienas, net ir pats įstabiausias, pasaulio kampelis.

Gintarė: Namai – tai vieta, kur visada esi laukiamas, kur skamba

draugų juokas, kur bėgioja vaikai, kur prisimenamos senos ir gimsta naujos istorijos. Kartu su vyru būdami namuose mėgstame žiūrėti filmus, lauke atšilus orui laiką leidžiame nedideliame balkonėlyje.

– Ar iš šio noro gyventi jaukiai ir gražiai ir gimė „Jaukumo

kūrėjai“? Papasakokite, kokia istorija čia slepiasi, – kaip nedrąsi idėja pavirto realiu projektu?

Gintarė: Nors atskirai mudvi kuriame jau beveik dešimtmetį, dirbti

kartu pradėjome prieš ketverius metus. Dar ir dabar atsimenu tas

dienas, kai susėdusios galvojome, koks pavadinimas abi tenkintų... Buvome įsitikinusios: pirmas žodis tiesiog privalo būti „jauku“. Juk kiek daug gerų emocijų jame telpa! Nejaukus interjeras niekada nebus

ištobulintas iki galo. Taip gimė „Jaukumo kūrėjai“ – pirmosios

darbus. Tik taip galėsite pamatyti dizainerio kryptį, darbo

– Kas kuriant žmonėms namus jums svarbiausia? Kur savo darbe

– Kokios ryškiausios tendencijos skleidžiasi dabartiniame

pasiūlėme interjero dizaino konsultacijas internetu.

dėliojate pagrindinius akcentus?

Brigita: Pirmiausia iki pačių mažiausių smulkmenų išsiaiškiname,

kokiu tempu užsakovai gyvena: ką jie mėgsta, ko – ne, kuo domisi,

interjero dizaino pasaulyje? Kur link viskas eina pasaulyje ir

kuria kryptimi suka lietuviškas dizainas?

Gintarė: Mudvi kuriame modernios klasikos stiliaus

kas juos jaudina, kas žavi. Neįtikėtina, kaip stipriai mums pasisekė,

namus. Į „klasikos“ sąvoką sutelpa ne tik tam tikra stiliaus

tikslą. Nuoširdus patarimas žmonėms, ieškantiems interjero

spalvos metalas, natūrali mediena, eglutės raštu sudėtos

‒ iki šiol su kiekvienu užsakovu pasiekdavome labai panašų galutinį

dizainerio: žmogų, su kuriuo norite dirbti, rinkitės pagal jo atliktus 100

idėją, principus.

LAMŲ SLĖNIS

kryptis, bet ir dizaino ilgaamžiškumas. Marmuras, aukso

grindys – tokie interjero elementai buvo madingi prieš kelis

dešimtmečius, bet yra populiarūs ir dabar, jų reikšmė nedings

ir ateityje. Juk ratas, kaip ir madoje, apsisuka ir vėl sugrįžta. Neretai pastebime, kad lietuviškas dizainas tampa vis drąsesnis. Dėl to ir mudvi nuoširdžiai patariame nebijoti priimti kiek drąsesnių, neįprastesnių sprendimų, rinktis šiek tiek ryškesnes

gobelenų. Tokios ryškios detalės interjerui suteikia cinkelio, o jūsų akis pamažu pratina prie drąsesnių sprendimų.

– Na, o judvi iš kur semiatės savo kūrybinių idėjų?

Brigita: Mūsų varikliukas – beribė aistra savo darbui ir

spalvas. Iš patirties galime pasakyti, kad daugumai užsakovų

šiltas ryšys su klientais. Idėjas gaudyti padeda pasaulinės

namams ne kiekvienas išdrįsta jas pasirinkti. Šiek tiek

pristatančiais naujoves, interjero detalių patobulinimus. Vis

patinka sodrios, turtingos, tamsios, ryškios spalvos, tačiau savo prisibijantiems dažyti sienas sodriais tonais, patariame spalvas prisijaukinti mažais žingsneliais. Pradėkite nuo ryškių aksesuarų, pavyzdžiui, pagalvėlių, kėdžių ar minkštojo baldo

interjero parodos, taip pat susitikimai su gamintojais, dėlto daugiausiai įkvėpimo ateina iš gyvenimo ir kasdienybės: juk net praleidus savaitgalį gamtoje, darbo procesas ir idėjų paieškos tampa harmoningesnės.

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

DU IŠTIKIMIAUSI BENDRAŽYGIAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Iliustratorius MARTYNAS PAVILONIS ir jo sesė dvynė, rašytoja INDRĖ PAVILONYTĖ pasakoja, kad nuo pat vaikystės abu buvo ištikimiausi bendražygiai ir visų slapčiausių vaikystės nuotykių sąjungininkai. Kartu išleidę knygą „Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“ jiedu – sesė ir brolis, o dabar dar ir bendradarbiai – juokauja žaidę kaip vaikystėje. Iš šio žaidimo gimė kūrinys, pasakojantis apie iššūkius, su kuriais susiduria savo išskirtinumo bijantys padarėliai, tik dar labiau sustiprinęs ir taip tvirtą Indrės ir Martyno draugystę.

LAMŲ SLĖNIS

103

– Kaip kiekvienas iš jūsų apibūdintumėte tarpusavio

santykį?

Martynas: Indrė yra namai.

Indrė: Besąlygiška meilė ir pasitikėjimas – vienas kitam

galime pasakyti bet ką. Galime ir labai susipykti, visiškai vienas kitam nepritarti, nusivilti, bet tam jausmui įtakos

tai visiškai nedaro. Čia kaip su krauju, kol jis tekės tavo venose – tol būsi gyvas.

– Šis santykis ir pagimdė idėją kartu parašyti knygą?

Indrė: Aš nuo vaikystės svajojau tapti rašytoja. Pirmąsias

savo istorijas užrašiau būdama aštuonerių. Užaugusi baigiau žurnalistiką, pasukau į viešuosius ryšius ir tarsi dalį savo

svajonės išpildžiau – rašyti yra mano kasdieninis darbas. Bet

tik prisiminusi tą seną savo vaikystės svajonę ryžausi pa-

bandyti rašyti ne kitiems, o sau – rašyti tai, ką aš pati noriu pasakyti pasauliui. Ir tas jausmas puikus – ne tik galėti pa-

sakyti, ką nori, bet ir atrasti vis daugiau žmonių, kurie nori tai išgirsti. Jau parašius istoriją vaikams, savaime supranta-

ma, reikėjo gražių iliustracijų šalia. Kadangi Martynas užaugęs irgi įgyvendino savo vaikystės svajonę – piešti ir va-

dinti tai savo darbu, – man klausimų, kas turi iliustruoti mano istorijas, net nekilo. Štai taip viskas ir prasidėjo. Pirma knyga, dabar antra. Ir sustoti nežadame! (Šypsosi.)

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

– Kokią istoriją pasakoja Marmiai? Ko iš Marmių ju-

du išmokote?

Martynas: Man „Marmiai“ yra mūsų vertybių atspindys.

Labai norėčiau, kad ši knyga įkvėptų ir didelius, ir mažus

‒ mylėti ir gerbti pirmiausiai save, o po to ir kitus, ypač

kitokius nei tu pats. Tikiuosi, knyga padės vaikams, tėvams,

visiems, turintiems menką savivertę, ir išmokys empatijos. Pats savyje laimingas žmogus spinduliuoja laimę ir aplinkiniams. Pozityvi energija traukia pozityvią energiją.

Indrė: „Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“ mažus ir dide-

lius skaitytojus nukels į paslaptingą girią, kurioje gyvena dar paslaptingesni marmiai. Iki šiol niekas nieko apie juos negirdėjo tik todėl, kad jie yra itin atsargūs ir gan bailūs – labiausiai jie bijo dienos, todėl gyvena tik naktimis. Nors

marmiai nėra žmonės, jų jausmai visai tokie pat kaip mū-

sų – jie taip pat ko nors bijo, taip pat trokšta būti mylimi, suprasti ir laimingi. Vienas jų, Olis, – ypatingas. Jis išoriš-

kai kitoks nei kiti marmiai ir tas kitoniškumas jį patį baugina. Knygoje pasakojama Olio istorija atskleis, su kokiais

iššūkiais tenka susidurti bijantiems savo išskirtinumo. Ir

tai, ką jie gali prarasti taip ir neišdrįsę perlipti tos baimės. Knyga nepadės visko ant lėkštutės, bus namų darbų ir

skaitytojams. Perskaičius „Marmius“ jiems patiems teks atsakyti į klausimus, kas vis dėlto yra teisinga ar neteisinga, kodėl nutiko taip, kaip nutiko, ar galėjo viskas būti

kitaip, kas bus toliau? Tikiuosi, į šias diskusijas įsitrauks ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, mokytojai, kad visi drauge jie

bandys ieškoti atsakymų. Taip pat tikiuosi, kad Olio isto-

rija ir atradimai taps įkvėpimu ir padrąsinimu: vieną die-

ną užklupus abejonėms savimi, vaikai prisimins mielą marmį ir tų dvejonių liks mažiau.

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

– O kaip pasiskirstėte darbus?

Martynas: Knygos kūrimo procesas vyko labai lengvai ir

organiškai. Pasitikėjome ir davėme vienas kitam visišką laisvę. Sutarėme, kad knygą pirmiausiai darome sau, net negalvojome, ar kas nors norės ją išleisti. Abu jautėmės savo rogėse – Indrė kūrė istoriją, aš iliustracijas, nieko neskaičia-

vome, neplanavome, tiesiog žaidėme kaip vaikystėje – iš šio

žaidimo gimė nuostabus kūrinys, kuriuo didžiuojamės abu. Indrė: Su antrąja knyga viskas buvo paprasčiau. Prieš

sėsdama rašyti papasakojau Martynui, apie ką ji bus. No-

rėjau, kad pagrindiniais personažais taptų jo jau anksčiau

piešti veikėjai. Smagu, kad ši mintis patiko ir Martynui. Kuriant pirmąją mūsų knygą „Didžiosios tvoros paslaptis“

Martynas turėjo piešti ne visai tai, kas jam prie širdies. Na, jis nemėgsta piešti žmonių, o ten pagrindiniai veikėjai ir buvo žmonės! Todėl norėjau, kad antroji knyga būtų visiškai artima ir jam. Taigi galima sakyti, kad marmiai bu-

vo įkvėpti paties Martyno. Man beliko tik sugalvoti jų istoriją ir ją užrašyti.

Atidavusi Martynui tekstą pasakiau, kad pieštų taip,

kaip iš tikrųjų nori, o aš visiškai nesikišiu. Taip ir buvo –

jis nupiešdavo, atsiųsdavo man parodyti eskizą, o aš sakydavau – super, man patinka. Abu tikime, kad tik tada, kai

kūrinys nuoširdžiai, 100 procentų patinka tau pačiam, jis

pasieks ir kitų širdis. Marmiuose mes abu palikome po dalį savo širdies, todėl rezultatas ir negalėjo būti blogas!

112

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

115

– Juk parašyti knygą – čia tai bent iššūkis! Ko judu iš-

mokė šis nuotykis?

Martynas: Pasitikėjimo vienas kitu. Mes visada pasiti-

kėjome vienas kitu, bet kiekvienas žmogus su savo ego į kūrybą žiūri labai asmeniškai ir nebūna tikras, ar visada

bus suprastas ir ar pats supras kitą taip, kaip reikia. „Marmiai“ išmokė atsipalaiduoti ir pasikliauti vienas kitu darbinėje ir kūrybinėje terpėje.

Indrė: Ir dar išmokome kompromisų. Dirbti su artimu

žmogumi ir lengva, ir sunku vienu metu. Iš vienos pusės, vienas kitą supranti iš pusės žodžio. Tikslas mudviejų tas

pats ir šventai abu juo tikime – marmiai mums abiem kaip kūdikis, už kurį labai sergame. Jei iliustracijas būtų piešęs

svetimas žmogus, jo darbas būtų pasibaigęs su iliustracijų pridavimu ir honoraru sąskaitoje. O šiuo atveju, parašius

knygą mūsų nuotykiai tik prasideda ir juose būsime kartu. Bet yra ir kita medalio pusė – artimam žmogui be baimės

gali iškelti vidurinį pirštą ir kažko nedaryti, nė nediskutuoti apie tai. „Ne. Ir viskas.“ Ir pykt negali – čia gi tavo brolis. Tai mums gal ir reikėjo išmokti šio to naujo – kad dabar jau esa-

me ne tik geriausi draugai, šeima, bet ir... bendradarbiai! La-

bai netradiciniai, bet vis dėlto bendradarbiai, kurie dėl to

bendro tikslo kartais turi susėsti ir pasikalbėti išties rimtai. Kaip du suaugę žmonės. Apie darbus. (Šypsosi.)

– Ar jūsų požiūris gyvenime dažnai sutampa?

Martynas: Nesutampa. Žiūrim skirtingus filmus, klausom

skirtingą muziką, net tuos pačius dalykus dažnai matome ir

suvokiame skirtingai. Bet turim vienodas vertybes ir esam iš

to paties šaltinio, todėl ir kartu kurti knygą buvo labai lengva, nes galutiniame rezultate norėjome to paties jausmo.

Indrė: Aš į šį klausimą atsakyčiau kitaip – jei sutampa

mūsų vertybės, vadinasi, sutampa viskas. Nes man ir kū-

ryba, ir gyvenimas yra apie vertybes. O ir viena, ir kita be vertybių tėra buitis ir „chaltūra“. (Šypsosi.)

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

KAVA PRIE UPĖS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke „Kalnuose, pievose, šalia ežerų, paupiuose – tokiose vietose ne vieną puodelį kavos esu išviręs“, – šypsosi kavos entuziastas, kavinės „Cofmos Coffee“ įkūrėjas MINDAUGAS RYŠKUS, šiandien, vieną nedrąsius pavasarinius ženklus rodančio pavasario dieną, pakvietęs mus miške prie upės išsivirti šio tamsaus gardžiausių istorijų pilno gėrimo. Apie dešimtmečio draugystę su kava, apie keliones dviračiu ir iš vaikystės Nemenčinės miškuose kilusį prieraišumą gamtai – tris jo kasdienybės palydovus – ir susėdame pasikalbėti.

120

LAMŲ SLĖNIS

121

– Mindaugai, kavą verdi jau daugiau nei dešimt metų. Ar

po tokios ilgos draugystės kava dar sugeba tave nustebinti?

– Per gyvenimą su kava turėjau įvairiausių ryšių. Nuo

pirmųjų dienų ją mačiau kaip geromis emocijomis apipintą įrankį, naują plotmę, beribę erdvę mokytis. Draugystę su

kava pradėjau kaip barista, tapau profesionalu, vėliau dirbau skrudintoju, po kurio laiko pradėjau savo verslą, vedžiau

mokymus, kūriau naujus su kava susijusius produktus. Darbo su kava pobūdis vis keitėsi, o taip keitėsi ir mano požiūris į šį gėrimą. Galbūt dėl to, kad paliečiau tiek daug skir-

tingų sričių, vis sugebėdavau atrasti kažką, kas mane kavoje džiugina ir stebina. Kuo toliau, tuo sudėtingiau nesikartoti, o juk mane gyvenime į priekį veda dinamika, naujo

dalyko suradimas, pajutimas ir suvokimas. Visgi yra keli pagrindiniai dalykai, tiek metų išlaikantys mane ten pat.

Pirma – žmonės. Išskirtinius, be galo įdomius žmones

pastebėjau nuo pačios pirmos dienos šioje srityje. Čia dir-

bantieji, neabejoju, man pritars. Kavos pasaulyje sukasi be galo kūrybiški, laisvi, užsidegę tuo, ką daro, žmonės, o ir pati atmosfera užburianti.

Antra, man labai patinka, kad kasdien dirbu su augalu.

Pastaraisiais metais pradėjau domėtis augalijos pasauliu, biologija, o kava – organiškas, gyvas produktas, jo skonis

ir visos savybės priklauso nuo to, kiek jis gavo saulės ir vandens, ar jį taršė vėjai, ar jis augo ramiai. Ši dinamika mane labai žavi.

Be to, kava – menišką pusę turintis stiprus socialinis

įrankis. Į kavą aš būtent taip ir žvelgiu – kaip į socialinį

įrankį, o ne kaip į didelį gastronominį šedevrą ar nepamai-

nomą energijos šaltinį. Džiaugiuosi, kad vis dažniau kava vertinama būtent per šią prizmę, o ne dėl stimuliacinių kofeino savybių. Juk kaip dažnai „einam išgerti puodelio kavos?“ lygu „gal susitinkam, seniai nesimatėm!“ Ne sulčių, ne

vandens atsigerti – kavos. Kavos puodelis žmones suartina.

122

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

– O kokia toji meniškoji kavos pusė?

– Niekada nesivaikiau energetinių kavos savybių ir nie-

kada nebuvau rytinės kavos žmogus, iki šiol nesu. Juk at-

sikėlęs ryte jaučiuosi energingiausias, kam save dar stimuliuoti? Taip jau nutiko, kad esu turėjęs galimybę dirbti ir

su kitais energizuojančiais augalais, ir pastebėjau, kad iš jų

gaunamas energijos pliūpsnis yra pozityvesnis nei kavos, turi mažiau pašalinių poveikių. Tarkime, Ekvadore ir Peru augantis augalas „guayusa“. Tai augalas iš džiunglių, jo lapai naudojami kaip arbata, o jis turi tiek kavos, tiek žaliosios arbatos savybių.

Meniškoji ir sportinė pusės kavoje mane įtraukia la-

biausiai. Aš pats užsiėmiau teatru, kadaise bandžiau piešti, mėgstu muziką, visada buvo įdomi bet kokia meninė ekspresija. Kavoje tai ir įtraukė – žmonės čia labai artistiški, dirbdamas su kava turi gebėti pastebėti detales, būti

jautrus aplinkai, o kur dar varžybose apimanti scenos bai-

mė! Pasaulio ir vietiniai čempionatai išmoko varžytis su savimi, suvaldyti baimę ir stresą. Turi išmokti būti čia ir

dabar. Nors esi įspaustas į laiką, į savo pasirodymo gaires, rezultate labiausiai atsispindi ne išmoktos taisyklės, o gilus

suvokimas apie tai, ką apskritai čia darai, gebėjimas mėgautis akimirka.

LAMŲ SLĖNIS

125

– O ką apie kavą, tavo galva, turėtų žinoti kiekvienas

kavos mylėtojas?

– Nuoširdžiai raginu žmones permąstyti savo įpročius.

Lietuvis gali nemiegoti naktimis galvodamas, kokį auto-

mobilį nusipirkti, tačiau visiškai nekvestionuoja to, kas

kasdien yra jo gyvenimo varomoji jėga. Ką aš valgau, geriu, kuo aš kvėpuoju, ką tepu ant savo odos, kiek skiriu laiko

savo poilsiui? Manau, verta į kasdienius įpročius pažiūrėti kritiškiau, kiekvienam asmeniškai tai persvarstyti. Taip

pat ir su kava. Kiekvienam kavos mylėtojui pasiūlyčiau

pergalvoti, ką kava jam reiškia. Jei žmogus negali savo dienos pradėti be kavos puodelio, nemanau, kad tai geras santykis. Svarbu, kad kava netaptų jus valdančia priklausomybe, o teiktų gerą emociją.

– Kaip pasiruošti kavą namuose?

– Dabar labai populiarūs filtriniai kavos ruošimo būdai,

kurie dėl technologijų įsigalėjimo buityje buvo šiek tiek išblukę. Dabar, su trečiąja kavos kultūros banga, kurioje

vis daugiau kalbama apie patį produktą ir jo kilmę, jie vis labiau atgimsta. Filtriniai kavos ruošimo būdai išgrynina

kavos skonius, juos tarytum išlaisvina ir paskleidžia – visiška priešingybė mažučiam espresso puodeliui, kur skonių paletė labai stipriai suspausta.

Namuose dažnai kava plikoma ‒ tai tikrai nėra blogas

kavos ruošimo būdas, tačiau reiktų žinoti kelis dalykus. Visų pirma, ingredientai turi būti švieži. Tiek kava, tiek

vanduo. Šviežio derliaus, šviežiai skrudinta ir šviežiai malta kava, užpilta šviežiai užvirtu vandeniu – paprasta esmi-

nė taisyklė. Kavą reiktų plikyti ne verdančiu, o vos pravėsusiu – maždaug 92 laipsnių karščio –vandeniu. Tada tereikia atrasti savo skoniui tinkamas proporcijas.

Taip pat reikia prisiminti, kad ilga kavos ir vandens eks-

trakcija, per ilgas kavos tirščių ir vandens sąlyčio laikas nė-

ra gerai. Jeigu mėgsti gerti vėsesnę kavą, ką aš ir patarčiau

daryti, nes tada atsiskleidžia daug daugiau gėrimo skonių, reiktų naudoti filtrą ar kitaip atskirti tirščius. Ilgos ekstrakcijos metu išsiskiria daugiau kofeino, atsiranda kitų me-

džiagų, dėl kurių galime jausti šalutinius poveikius. Kavos ir vandens sąlytis neturėtų trukti ilgiau keturių minučių. 126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

– Man paklausus, kur tavo natūrali aplinka, pakvietei

mus susitikti gamtoje. Iš kur ši meilė gamtai?

– Kai pradedu kapstyti giliau, save analizuoti, atrandu

vienintelį atsakymą – iš vaikystės. Mokiausi mieste, urba-

nistinė kultūra mane stipriai paveikė, bet paklaidžiojęs

miestuose natūraliai užsimaniau grįžti prie savo šaknų. Todėl vieną dieną išvykau su kemperiu pagalvoti, kas aš

esu. Norėjosi sugrįžti prie tikrojo savęs. Ką supratau? Mano tėtis miškininkas, aš pats augau nedidelėje medžių ap-

suptoje gyvenvietėje, kur pasuksi, buvo miškai, upės, eže-

rai. Mano senelis taip pat buvo miškininkas, todėl pažin-

tis su gamta nuo mažens buvo gana gili ir profesionali. Išėjęs pasivaikščioti su tėčiu, kuris pažįsta visus paukščius, grybus ir medžius, supranta gamtoje vykstančius procesus, gaudavau tikrai nemažai paaiškinimų – kaip, kodėl, kas ir

kada gamtos rate vyksta. Pagrindinės mano vaikystės knygos – vyresnėlės sesės biologijos ir istorijos vadovėliai. Tik vėliau nuo šio pasaulio atitrūkau: prasidėjo verslai, jie stipriai įtraukė ‒ urbanistika, komercija, veiksmas vyksta

mieste. Prasidėjo sunkus psichologinis laikotarpis, būdavo

sudėtinga susikaupti, nuolat būdavau slogios nuotaikos, jausdavau daug streso. Supratau, kad vienintelis būdas tai išgyvendinti – susikrauti daiktus ir mauti į gamtą. Negir-

dėti miesto garsų, atsiriboti nuo visko. Mes visi esame biologiniai kūriniai, ir vandens, saulės, vėjo, medžių mums visiems reikia. Dabar gamtoje praleidžiu daug laiko.

– Šiandien kavą čia ir verdame – ištrūkę iš miesto,

prie upės...

– Kalnuose, pievose, šalia ežerų, paupiuose – tokiose

vietose ne vieną puodelį kavos esu išviręs.

LAMŲ SLĖNIS

129

– Šalia kavos ir gamtos turi dar vieną aistrą – dviračius...

– Tai mano poilsio forma: pasiimi miegmaišį, kilimėlį,

palapinę, sėdi ant dviračio ir važiuoji. Kelioms dienoms. Atsitraukti. Niekada su savimi neimu žemėlapio, tiesiog

nusistatau kryptį ir važiuoju. Pusiau žinomais, pusiau nežinomais keliais. Ketveri pastarieji metai – visur vien tik su

dviračiu. Tai kasdienė mano transporto priemonė, galimy-

bė pasiekti vietas, kurias pasiekti pėsčiam būtų sudėtinga, galimybė kasdien vos per kelias akimirkas atsidurti žmonių nematančiose vietose ir pabūti su savimi. Dviratis stipriai su manimi susijęs. Ne taip seniai juo iš Amsterdamo su-

grįžau į Vilnių. Tiesiog užsidėjau 25 kilogramus sveriančią kuprinę ir per kelias dienas parmyniau. Kas dieną važiuo-

davau po 200‒250 kilometrų. Man patinka minti dviratį, pažiūrėjau, kad iki draugo vestuvių, į kurias planavau su-

grįžti, buvo likusi savaitė. Turėčiau spėti, pagalvojau. Kodėl sau neiškėlus tokio iššūkio?

Anksčiau buvau plentinių dviračių plonytėmis padango-

mis gerbėjas. Bet pamažu pamačiau, kad noriu lįsti giliau į gamtą, važinėti miško takais, tad įsigijau kalnų dviratį. Ge-

gužės mėnesį planuoju nuo Vištyčio ežero iki Zarasų vin-

giuodamas per Lietuvos miškus nuvažiuoti 800 kilometrų. Važiuoju be palydos, visus daiktus, kurių prireiks, vežuosi su

savimi. Šios varžybos vadinasi „Hydra Epic“ – jose dalyvaus dar maždaug šimtas entuziastų. Didžioji dalis maršruto kelių – neasfaltuoti. Bus labai įdomu savo šalį pažinti, pama-

tyti ir pajausti dviračiu – Suvalkiją, Dzūkiją, dalį Aukštaitijos. – Mindaugai, o kokiais jausmais gyveni šiandien?

– Į kiekvieną dieną ateinu su bagažu ir pasiruošęs. Da-

bar mano gyvenimo ritmą stipriai koreguoja „Cofmos“ ka-

vinės projektas – jis stipriai įsišaknijęs į mano gyvenimą. Kavinė – tai erdvė mano saviraiškai. Ja bandau parodyti, kaip

ir kur, mano galva, visa ši industrija eina. Niekada nenorėjau

tik bukai užsidirbti – noriu formuoti požiūrį į kavą, maistą. Tai, ką kelerius metus giliai gvildenau skaitydamas, daly-

vaudamas konferencijose – ekologija, kavos ir maisto kultūra, – noriu papasakoti ir kitiems. Žiema buvo puikus metas gilintis į šias temas, taip pasiruošęs ir atėjau į pavasarį.

130

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

DIENAI BE MĖSOS Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

Sparčiai populiarėjant fleksitarinei ir veganiškai mitybai, vis dažniau kyla klausimas, kuo gi lėkštėje galima pakeisti mėsą. Siūlome keletą receptų su švarios sudėties augalinės kilmės „Anamma“ bei „Naturli“ produktais. Juk maistas turi būti geras – visai nesvarbu, esate veganas ar visavalgis.

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

Veganiški kukuliukai su pomidorų ir moliūgų padažu

• „Anamma“ sojų kukuliukai • 2 puodeliai pjaustytų pomidorų • Puodelis pjaustyto moliūgo arba 3-4 šaukštai moliūgų tyrės • Pusė puodelio daržovių sultinio • Pusė puodelio kokosų pieno • 3 česnako skiltelės • Vidutinio dydžio svogūnas • 2 šaukštai ciberžolės • Pusė šaukšto kumino • Šaukštas šviežiai tarkuoto imbiero • Žiupsnelis druskos ir pipirų • Šaukštas kokosų žiedų cukraus

Į gilią keptuvę suberkite svogūną, moliūgo gabalėlius, truputį vandens ir virkite ant vidutinės ugnies 3-4 minutes. Tada sudėkite pomidorus, sultinį, kokosų pieną, prieskonius bei cukrų ir pamaišydami virkite apie 10 minučių, pagardinkite druska ir pipirais. Gautą padažą sutrinkite trintuvu. Neatšildytus kukuliukus dėkite į keptuvę ir apkepkite 6 min., tada po vieną sudėkite į padažą. Patiekalą papuoškite kokosų pienu, petražolėmis ir žaliosios citrinos skiltelėmis. Skanaukite su virtais rudaisiais ryžiais arba bolivinės balandos kruopomis.

Info blokelis: „Anamma“ – tai giliai šaldyti augalinės kilmės produktai. „Anamma“ pasisako už tvarų pasaulio vystymąsi ir atsinaujinančių resursų naudojimą visuose gamybos etapuose, todėl renkasi tik atsinaujinančią elektros energiją, o jų produktų pakuotės daugiausia pagamintos iš cukranendrių plastiko. „Anamma“ savo asortimente siūlo keletą skirtingų mėsą pakeičiančių produktų – tai sojų faršas, sojų dešrelės, sojų pjausnys ir sojų kukuliukai, savo skoniu nenusileidžiantys mamos virtuvės šedevrams.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

Veganiškas prancūziškas skrebutis su šviežiomis uogomis ir klevų sirupu

• 2 šaukštai avinžirnių miltų • 1 šaukštas cinamono • Pusė šaukšto moliūgų pyrago prieskonių mišinio • 120 ml augalinio pieno • 1 šaukštas vanilės ekstrakto • 1 šaukštas „Naturli“ „Vegan Block“ • 4 riekelės mėgstamos šviesios duonos ar batono • Kokosų pieno jogurtas • Klevų sirupas • Mėgstamos šviežios uogos

Į indą sudėkite avinžirnių miltus, prieskonius, augalinį pieną, vanilės ekstraktą ir gerai išplakite. Keptuvėje ištirpinkite „Naturli“ „Vegan Block“. Duonos riekelę pamirkykite miltų masėje ir dėkite į keptuvę. Kepkite iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Patiekite su uogomis, sirupu ir kokosų jogurtu.

Info blokelis: „Naturli“ – tai augalinė ekologiška sviesto alternatyva, pasižyminti unikalia sudėtimi: pagamintas iš sviestmedžių, kokosų, rapsų ir migdolų. Šis produktas jau pelnė daugybę apdovanojimų ir didžiulį augalinę mitybą pasirinkusių žmonių susidomėjimą. Tepkite ant šviežiai paskrudintos mėgstamos duonos ir stebėkite, kaip lengvai tirpdamas produktas išryškina jos skonį. Kepkite ir gaminkite mėgstamus patiekalus ir padažus - mėgaukitės ir naudokite ten, kur naudotumėte sviestą.

LAMŲ SLĖNIS

139

BON APPÉTIT

SENIS. PRIE JŪROS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Ten, kur lengvas jūros vėjas kutena žandus, skamba ne tik bangos, bet ir tikra muzika, o lėkštėje atsiranda iš vietinių ūkininkų atkeliavę maži gastronominiai stebuklai. Savo lėtą ir skanią istoriją ne tik apie restorano gimimą, bet ir naują – ramesnį bei atviresnį – gyvenimo etapą mums pasakoja Palangos kopų papėdėje veikiančio restorano „Oldman“ įkūrėjas VALDAS PUIDOKAS ir šefas LAURYNAS ČĖSNA.

140

LAMŲ SLĖNIS

141

– Kaip manote, kada ir kaip kilo jūsų meilė skaniems,

gražiems, lėtiems dalykams?

Valdas: Turbūt gražūs ir skanūs dalykai visada visus ir

visur vilioja. (Šypsosi.) Ypač estetiški, minimalistiniai, nesutirštinti. Turiu omenyje ne tik maistą, bet ir visa tai, kas supa kasdien: apranga, buitis, laisvalaikio formos. Visgi galiu drąsiai pasakyti, jog šis suvokimas atsirado tik su

branda, su laiku, su pažinimu. Lėti dalykai pasidarė svarbūs

prieš daugiau nei dešimt metų, kai tiek metų pragyvenę

didmiesčiuose su žmona Viktorija sustojome Palangoje.

Čia pradėjome gyventi ir kurti iš naujo – ramiai, lėtai, daugiau laiko surasdami sau.

– Tad kokia „Oldman“ pradžios istorija? Kas jums šią

vietą kuriant buvo svarbiausia?

Valdas: „Oldman“ užuomazga atsirado 2012 metais,

kai Palangoje su Viktorija pradėjome projektą „Kultūros pieva „I Love Palanga“ / LRT Opus terasa“. Jį puoselėjame iki šiol. Tačiau šis projektas vykdomas tik vasarą, taigi

natūralu, jog pradėjome vis dažniau ir aktyviau galvoti, kaip pratęsti veiksmą šaltuoju metų laiku. Imtis veiksmų

paskatino ir mūsų lankytojų – pievos žmonių, atradusių ir pamilusių šią kultūrinę erdvę ‒ klausimai apie žiemos

rezidenciją. Dažnai tarpusavyje šią temą paliesdavome, diskutuodavome, kokia ji turėtų būti ir kur galėtų atsirasti, ‒ sutarėme, kad tik ne pačiame pagrindiniame Palangos

šurmulyje. „Oldman“ yra vieta, į kurią žmogus planuoja, ruošiasi atvykti, vieta, kurioje sustoja laikas ir kur atitrūksti

nuo kasdieninės rutinos lėtai mėgaudamasis maistu ir aura, kurią piešia šalia esančios kopos, miškas ir jūros

pulsavimas, vėlyvi vakarai su gyva muzika ir šurmuliu prie

baro. Visa tai ilgainiui atsirado, tik tam turėjo ateiti laikas. – Pavadinimą įkvėpė Ernesto Hemingvėjaus „Senis ir

jūra“, tiesa?

Valdas: Šis kūrinys tikrai turėjo įtakos renkantis

pavadinimą. Visi puikiai žinome, koks sunkus ir skausmingas procesas yra identiteto ieškojimas. Į „Oldman“ lyg ant balto popieriaus lapo viskas buvo sudėta: karta, su kuria užaugai

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

ir kuri esi, muzika, kuri tave lydi, daiktai, formos, bendruomenė,

kuri šioje vietoje formuojasi, laisvė, pozityvumas, bendravimas, kuriamas veiksmas ir, žinoma, objekto lokacija – šalia esanti jūra, prie kurios stovi „senis“, visada tavęs laukiantis sugrįžtant su savo kuriama maisto istorija ir muzika. Ei, seni!.. – O kaip susibūrė jūsų komanda?

Valdas: Mane ši istorija kaskart suvirpina, yra gana

jautri. Visas „Oldman“ pagrindinis branduolys pasirodė

pats, va taip, netikėtai! Virtuvės trijulė Laurynas, Mantas, Saulius, mūsų salės siela Oksė... Vienas kitą pažinojome iš anksčiau. Laurynas ir Mantas užaugę Palangoje, išvykę

dirbo restoranuose kitose šalyse ir vieną dieną netikėtai atsiuntė žinutę, jog su malonumu grįžtų į Palangą ir prisijungtų prie „Oldman“ kūrimo. Saulius – senas palangiškis, pankų laikų nuo akmenų bičiulis, atėjo

aplankyti ir pasiliko su visais savo gamtos, augmenijos, žolių ir žolelių žinojimais ir visu kitu gamtos „kosmosu“. Oksė nusileido iš Londono su savo administravimo žiniomis, įsikūrė Palangoje, atėjo ir pasakė – būsiu

„Oldman“ siela. Ji tokia ir yra ir visi mes ant pirštų galiukų aplink ją sukamės. (Šypsosi.) Šie žmonės pradėjo kurti ir kuria „Oldman“. Jie puikiai žinojo, jog bus labai sunku

pradžioje ir kaip nelengva Palangoje žiemą, tačiau

nepasidavė, išliko ištikimi mūsų idėjai. Žemai lenkiu galvą. – Laurynai, esate dirbęs ne viename garsiame

restorane. Koks yra jūsų kaip virtuvės šefo braižas, kas jums teikia daugiausiai malonumo?

Laurynas: Nepasakyčiau, kad turiu vieną konkretų braižą,

nebandau savęs sprausti į rėmus, bet man labai svarbi vietos

koncepcija. Matydamas, kaip lipdosi šio restorano sienos, išorė, iškart galvoju, jog norėčiau, kad ir pradžioje, ir kiekvieną sezoną kuriant naujus patiekalus juose atsispindėtų

skandinaviškas stilius. Nemanau, kad mūsų meniu kada

atsiras tunas ar aštuonkojis, mes stengiamės surasti vietinių, išskirtinių produktų. Tuo mes skiriamės nuo aplinkinių vietų, tai – restorano vizitinė kortelė. Tvarumas ir ekologija yra principai, kuriais dabar gyvena restoranas „Oldman“.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

– Kaip apibūdintumėte „Oldman“ virtuvę? Kas tampa

jūsų virtuvės tyrinėjimų objektais?

Laurynas: Stengiamės, jog „Oldman“ virtuvėje vyrautų

produktai iš vietos ūkininkų. Produktams paruošti taikome

daug skirtingų technikų: fermentuojame, marinuojame, auginame skirtingų rūšių pelėsius, taip pat gaminame fermentuotus gėrimus. Patys auginame savo mikro žalumynus. Restorano sodelį gali pamatyti kiekvienas mūsų svečias. Dalis eksperimentų dar nepasiekė svečių, nes dar dirbame ir mokomės, kaip paruošti geriausią variantą.

Valdas: Man tai ‒ virtuvės kompanija. Jie visada pilni

visokių nesąmonių, visada jiems reikia stalažų, žemių, lovių

ir lempų. Jiems reikia prisigaminti visokių rūkyklų, brandinimo spintų ir dar kokio nors velnio. Visada juos

noriu pasiųsti kuo toliau! ( Juokiasi.) Bet, žinoma, to nedarau. Ir tada gimsta stebuklai.

– „Oldman“ – ne tik lėtas kokybiškas maistas.

Papasakokite, kaip buriate savo bendruomenę, kokios dar veiklos ir renginiai čia vyksta?

Valdas: Dar neturime nė metų, tai tik pradžia ir viskas

formuojasi palaipsniui. Pagrindiniai mūsų kuriamo veiksmo žodžiai – maistas ir muzika. Kiekvieną savaitgalį „Oldman“

pristato gyvo garso koncertus – ramius akustinius, o kartais ir šiek tiek trankesnius ir avangardinius susitikimus ‒ ne tik su Lietuvos muzikos scenos atstovais, bet ir su svečiais iš kitų šalių, kurių geografija vis platėja. Vasarą, atsidarius

„Oldman“ terasai, rengiami didesnio pobūdžio koncertai, susitikimai, džiazo ir poezijos vakarai. Siekiame miestui

formuoti visišką naują alternatyvų traukos tašką su savita

Kalėdine eglute ir muge, kūrybinių dirbtuvių parku, alternatyviu vasaros sezono atidarymu ir kita.

– Kokios vertybės jums, kaip šiuolaikiniams vyrams, yra

aktualios, kaip jas bandote perkelti į restoraną ir jo veiklas?

Valdas: Visų pirma – Meilė! Maistas, kuris visada

pagamintas lyg savo mylimam žmogui, renginys, sukurtas

lyg savo brangiam draugui. Visada tave turi lydėti savigarba, draugystė ir laisvė. Reikia vadovautis išmintimi, ir ne tik savo.

150

LAMŲ SLĖNIS

151

– O kaip žmonės jus atranda? Ar dažnai sulaukiate

tiesiog nuo jūros keliaujančių poilsiautojų?

Valdas: Ši vieta, kur įsikūręs „Oldman“, senais laikais

palangiškiams buvo viena mėgiamiausių. Čia rinkdavosi Palangos miesto kūrybinė bendruomenė. Vietiniai

atsimena, jog prie židinio mėgdavo ateiti pasėdėti režisierius Eimuntas Nekrošius, dažnas svečias būdavo Andrius Mamontovas. Bet laikui bėgant, kaip dažnai

būna, ši vieta nurimo ir sustojo laukdama atgimimo. Nekalbame apie vasarą, nes vasarą kitas lankytojų srautas. Sunkiausia žmonėms buvo perteikti, kas mes ir kokie mes. Svarbiausia užduotis laukė po vasaros ‒ tik po gerų aštuonių mėnesių nuo atsidarymo pajautėme, jog

palangiškiai vėl iš naujo atranda šią vietą: su nauju veidu, su kita maisto kultūra, ‒ o juk tai pats geriausias žodžio

sklaidos būdas. Jų rekomendacijos mums išties svarbios – malonu išgirsti, jog mus rekomendavo kaip skanią ir gražią vietą. (Šypsosi.) Aišku, esame ir netikėtų atradimų objektas vaikščiojantiems palei jūrą ar pravažiuojantiems dviračiu. Užsuka trumpam, ir, žiūrėk, sugrįžo susipažinti su maistu, o po to sugrįžta vėl ir vėl. Taip mes augam.

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

– Apskritai, rodos, Palanga kuo toliau, tuo labiau

atgimsta, tiesa? Ar Basanavičiaus gatvės poilsiautojo stereotipas vis dar gajus?

Valdas: Kažin ar Basanavičiaus gatvės poilsiautojo

stereotipas išnyks, jis visada bus kaip masinės kultūros

reiškinys. Bet pati Palanga jau seniai tapo kitokia, nes

išėjus iš tos gatvės miestas visai kitoks, kitokia publika, jaukūs, įdomūs restoranėliai, viešos erdvės, renginiai, kartais gausa ir kokybe lenkiantys net ir kur kas didesnius miestus. Drąsiai važiuokite ir atrasite savo Palangą!

– Kuo ypatingi gastronomijos pasaulyje būna pavasaris

ir vasara? Kaip jūs ruošiatės šiltajam sezonui?

Laurynas: Pavasarį, tik pabudus gamtai, mūsų virtuvėje

prasideda pats aktyviausias laikas. Labai džiaugiamės atėjus šiltiems orams, nes tada pradeda rastis įvairiausi nauji produktai ir augti laukiniai augalai, kuriuos renkame

pievose ir miškuose. Daržovėms ir žalumynams skiriame

ypač daug dėmesio, nes tai labai reikšminga patiekalo dalis, ne tik mėsa. Bendraujame ir bendradarbiaujame su

ūkininkais siekdami gauti tik kuo natūraliau užaugintos produkcijos.

– O jei reikėtų nupasakoti gyvenimą, kuris vyksta už

„Oldman“ durų, koks jis čia, prie jūros?

Valdas: „Čiotkas“ su laiminga pabaiga. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

Porai alaus tešloje • 200 g porų šaknų

Porų šaknis dedame į verdantį vandenį

• 225 g alaus

ir apverdame apie 7 min. Tada deda-

• 25 g degtinės

me į šaltą vandenį ir atvėsiname. Gerai

• 200 g miltų

nusausiname. Sumaišome alų, degtinę,

• 8 g druskos

sodą, druską ir miltus iki vientisos masės.

• 5 g valgomosios sodos

Pamirkome porus į alaus tešlą ir dedame

• Vanduo

kepti į iki 170°C įkaitintą aliejų. Iškepus

• 500 g aliejaus

nusisausiname ir šiek tiek pasūdome.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

Cukrinis kaulas su grybų pasta • 1 cukrinis kaulas (perpjautas išilgai)

Grybus ir aliejų dedame į trintuvą ir malame 10 min.,

• 100 g portobelo grybų

kol masė taps vientisa ir šiek tiek įkais, tada pasūdo-

• 180 g aliejaus

me. Cukrinį kaulą patepame aliejumi, dedame į iki

• Druska

200°C įkaitintą orkaitę ir kepame apie 15 min. arba kol

• Duonos riekelė

tolygiai apskrus. Ištraukę patepame grybų pasta ir pa-

• Sviestas

tiekiame su ant sviesto skrudinta duonos riekele.

LAMŲ SLĖNIS

159

Putpelė su petražolių padažu, keptais bulvių traškučiais ir šonine • 1 putpelė

• 200 g bulvių

• 60 g sviesto

• 500 g aliejaus

• 200 g vištienos sultinio

• 80 g rūkytos šoninės

• 50 g petražolių

• Druska

• 60 g špinatų

Putpelę patepame sviestu, šiek tiek pa-

žinėliais, gerai nuplauname ir dedame

druskiname ir dedame į iki 220°C įkai-

kepti į iki 160°C įkaitintą aliejų. Iškeptus

tintą orkaitę, kepame apie 10 min. Už-

griežinėlius nusausiname ir pabarstome

verdame vištienos sultinį, sudedame

druska. Į orkaitę dedame šoninę ir pa-

petražoles ir špinatus, sutriname trintu-

skrudiname 1 min. Ištraukę smulkiai su-

vu ir perkošiame. Į jau šiek tiek atvėsusį

pjaustome ir dedame ant keptų bulvių

padažą dedame sviestą, druską ir trina-

traškučių. Putpelę patiekiame su petra-

me dar kartą. Bulves nusiplauname, bet

žolių padažu.

neskutame, supjaustome plonais grie160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Serbentų crémeux • 300 g juodųjų serbentų sulčių • 120 g cukraus • 2 g druskos • 270 g kiaušinių trynių • 265 g sviesto • 50 g baltojo šokolado • 9 g agaro Serbentų sultis užverdame su cukrumi, dedame agarą ir virdami maišome apie minutę. Kiaušinių trynius išplakame plakiklyje ir lėtai į juos supilame serbentų masę. Masei šiek tiek pravėsus, dedame sviestą ir gerai išplakame, beriame druską. Tada masę dedame į formeles ir padedame vėsti į šaldiklį, kol sustings. Ant desertų užtarkuojame balto šokolado.

LAMŲ SLĖNIS

163

PASIILGUSIEMS RYŠKIŲ SKONIŲ Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė | Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Įsivaizduokime tobulą lėtų pusryčių paveikslą – gaivia saulės šviesa nudažytas dangus, už lango besiskleidžiantys medžių pumpurai ir šviežiausi pavasario skoniai lėkštėje. Išskirtinio skonio naujoji „Toste Deli“ duona net ir kasdienius pusryčius pavers ypatingais. Duona su avižiniu arba ruginiu raugu yra be pridėtinio cukraus. Skirta mėgautis iki paskutinio kąsnio. 164

LAMŲ SLĖNIS

Sumuštiniai su kreminiu sūriu ir Parmos kumpiu • Duona „Toste Deli“ su avižiniu

Ant kiekvieno duonos gabalė-

arba ruginiu raugu

lio užtepame kreminio sūrio,

• Kreminis sūris

ant viršaus dedame plonai

• Parmos kumpis

pjaustytus svogūno gabalėlius,

• Mėlynasis svogūnas

kumpį, gražgarstės lapelius.

• Gražgarstės lapeliai

Pabarstome druska, pipirais ir

• Druska ir pipirai

skanaujame. LAMŲ SLĖNIS

165

SVAJONIŲ PIRKINIŲ KREPŠELIS

JAPONIŠKOS MADOS DIEVAS Nuo pat mados namų „Yohji Yamamoto“ įkūrimo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje garsusis japonų dizaineris mados visatoje plečia savo įtakos sferą. Kiekviena maištinga ir taisyklėms nepaklūstančia mados siela vadinamo dizainerio kolekcija nuo pat pirmųjų savo pasirodymų Paryžiaus mados savaitėje prieš kelis dešimtmečius iki pat šiandienos sutinkama per pasaulį nuaidinčiu šurmuliu ir audringais aplodismentais. Avangardinė drabužių dvasia, didinti drabužių siluetai ir juodos skirtingų tekstūrų draperijos – tai Tokijuje

Minimalizmas i

gimusio japoniškos mados karaliaus išskirtiniai bruožai.

Plataus silueto, paltas nevaržo mas užsimetan Paltas sukurtas išsiskiria savo m

Funkcionalumo viršūnė Siauras natūralios odos „unisex“ diržas, dekoruotas dviguba apskritimo formos sagtimi, – tai minimalistinis ir dėl to tokias plačias dėvėjimo galimybes suteikiantis aksesuaras. Gali būti lengvai derinamas prie kasdienių džinsų ar klasikinio kirpimo kelnių.

166

LAMŲ SLĖNIS

Apgalvota iki mažiausių akcentų Iš natūralios odos ir metalo detalių tiek vyrams, tiek moterims sukurta „Bang On! No. 24“ apyrankė – it vyšnaitė, idealiai užbaigsianti bet kurį japoniškos mados įkvėptą įvaizdį. Juodos spalvos, todėl lengvai derinama, galima pasirinkti iš keturių skirtingų dizainų.

iš rytų

griežtų konstrukcinių linijų, tačiau laisvas „Yohji Yamamoto“ judesių ir tobulai tinka atėjusiam pavasariui. Gali būti dėvint ant pečių ar susisegus akcentinėmis sagomis su dirželiu. iš naujos kartos vidutinio storumo gabardino audinio, kuris matiniu paviršiumi, lengvu kritimu bei elastingumu

Juoda/balta Japonijoje sukurti klasikinio kirpimo „Yohji Yamamoto“ natūralios medvilnės marškiniai visiškai neprimena akiai įprasto uniforminio drabužio. Šie marškiniai išsiskiria griežtomis juodai baltomis linijomis - tai drąsus drabužis, tik dar kartą įrodantis, kaip nedidelės detalės gali pakeisti drabužio ir viso įvaizdžio nuotaiką. LAMŲ SLĖNIS

167

AKIMIRKŲ DIEVAI

#vyrodienorastis Bas van Tilborg Tinklaraštininkas Amsterdamas, Nyderlandai Instagram: @bootsandsuits

168

LAMŲ SLĖNIS

169

AKIMIRKŲ DIEVAI

#vyrodienorastis Anthony Bogdan Fotografas, tėtis Kopenhaga, Danija Instagram: @anthonybogdan

170

LAMŲ SLĖNIS

171

AKIMIRKŲ DIEVAI

#vyrodienorastis Klemens White Keliautojas, tinklaraštininkas Berlynas, Vokietija Instagram: @klemenswhite

172

LAMŲ SLĖNIS

173

AKIMIRKŲ DIEVAI

#vyrodienorastis Lane Toran Aktorius, muzikantas, dainų kūrėjas Los Andželas, JAV Instagram: @lane_toran

174

LAMŲ SLĖNIS

175

IKI PASIMATYMO

GEGUŽĘ

www.lamuslenis.lt 176

LAMŲ SLĖNIS