Lamų slėnis 2019/06 Atsiduok vasarai by Lamų slėnis

2019 BIRÅ½ELIS (89)

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Mano vasara laksto basa po pievas ir saujomis kemša nuo saulės sušilusias žemuoges iš mažutėlės pievelės, augančios visai šalia namų. Mano vasara – tai salsvas pušimis, vidurdienio saulės įkaitintu smėliu, sūriomis bangomis ir sakais kvepiantis kopų keliukas ir žydra lininė suknelė. Tai močiutės sode augantys bijūnai, dailioje lėkštėje surikiuotos prinokusios vyšnios, kiek vėliau – gervuogės ir avietės. Tai aukštai klegenanti gervių trijulė, skrodžianti dangų. Tai laužo kvapas šiltą vasaros vakarą ir ežero gaiva ankstyvą rytą. Tokia yra mano vasara. Paprasta ir be patoso. Tačiau kartu – tokia nepaprastai sava, kad nė už ką nekeisčiau jos į nieką kitą. Mėgaukitės kiekviena žalia šilta akimirka atrandant vis naujus džiaugsmus, iš visų jėgų pajauskite kiekvieną trumpą vasaros akimirką, išnykite jos dienose - juk ji tokia trumpa! Atsiduokite vasarai. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

I Hamakas „Bohemian“ „HK Living“

Vilnonis užklotas „Mist“ „Nordic Nest“

Dubuo „House Doctor“

Pakabinamas šviestuvas „Knopp“ „Klong“

LAMŲ SLĖNIS

N A M Ų

Indų rinkinys „Bloomingville“

Gėlėta palaidinė“ „& Other Stories“

Žibintas „Balu“ „House Doctor“

Kėdė „Mira“ „Skagerak“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS PAJŪRIO PILNATVĖ

Vasarai, atradimams ir naujoms patirtims

DIZAIN KASDI

WWW.LO

dedikuota naujoji drabužių dizainerės Sandros Yushkos kolekcija šlovina patogumą ir kalba apie jausmą, kai nieko netrūksta ir aplinkui viskas taip gera, kad nesinori ničnieko keisti. Tai mažas nuotykis, nesuplanuota akimirka, momento spindesys – dalykai, kurių pilna lietuviška vasara. Fotosesijai kūrėja pasirinko Nidą – ypatingą vietą, kur pajūrio vėjas išvalo mintis, galvoje palikdamas tik džiaugsmą ir ramybę.

Gegužės

me aukš

dizaino n Naujose

vietos di

je. Po sa

tik preciz

moderna

bės prek

užsigeisit

žių ir aks kams iki

gurmaniš

IŠ VAIKYSTĖS PRISIMINIMŲ Juvelyrė, keramikė Milena Černiakaitė pristato minimalistinę žaismingą papuošalų liniją „Newlery“. Kolekcijoje „Split“ kūrėja kalba apie atsitiktinumą: apie rašalo lašelį, pavirtusį kūno piešiniu, apie supainiotus recepto ingredientus ir taip gimusį gardžiausią virtuvės hitą, apie aprangos pokštą, iš naujo apibrėžiantį tavo stilių... Kolekcija „Split“ taip pat gimė iš atsitiktinumo – rankose išsiliejęs prisiminimas apie vaikystėje taip mėgtus plastikinius žiedus pavirto prabangiais žaismingais papuošalais.

LAMŲ SLĖNIS

NAS ĮKVEPIANČIAI IENYBEI

OCALS.LT

mėnesį PC „Panorama“ antra-

šte atsidarė didžiausia lietuviško

namų „LOCALS.LT“ parduotuvė. erdvėse pristatomas didžiausias

izainerių asortimentas Lietuvo-

avo stogu dizaino namai talpina

ziškai atrinktus, konceptualaus ir

aus dizaino bei ypatingos koky-

kės ženklus. Čia rasite viską, ko

te: nuo išskirtinio dizaino drabu-

sesuarų moterims, vyrams ir vaiinterjero detalių namams ir net

škų skanėstų.

VASAROS AKSESUARAS – GRAŽI ODA Oda – gražiausias vasaros aksesuaras. Kiekvieno žmogaus oda skirtingai reaguoja į aplinką, stresą, gyvenimo būdą, todėl skiriasi ir jos būklė. „Artistry Signature Select“ serumas efektyviai sprendžia dažniausiai pasitaikančias odos problemas: sausėjimą, stangrumo praradimą, odos papilkėjimą ir priešlaikinį raukšlių atsiradimą. Tai unikalus serumas, jungiantis augalines ir pažangiausias odos priežiūros technologijas, dėl savo inovatyvios formulės galintis išspręsti net tris skirtingas odos problemas vienu metu.

LAMŲ SLĖNIS

VONIA

Gyvenimo būdo prekės ženklas Villeroy & Boch plėtojamas dar nuo 1748 metų. Taigi nestebina, kad vonios ir virtuvės keramikos industrijoje jis pirmauja net 125 pasaulio šalyse. Šiandien bendrovės būstinėje, veikiančioje Vokietijos mieste Metlache, diktuojamos kybė, pamatinės Villeroy & Boch vertybės – laikui atspari kokybė, pažįstama išskirtinis, visuomet aktualus dizainas, įvairi, tačiau atpažįstama stilistika ir nuolat diegiamos technologinės inovacijos. Būtent tai yra Villeroy & Boch – vonios su ypatingu charakteriu – esmė.

LAMŲ SLĖNIS

DIZAINAS Villeroy & Boch vonios keramika pirmiausia atpažįstama iš grakščių formų, o šias sukuria aptakių ir griežtų linijų harmonija. Dar jai būdingos siauros briaunos, gaminių dizainui suteikiančios ypatingos elegancijos. 6 milimetrai – iškalbingas matmuo, kai šnekama apie tvirtą, smūgiams ir įbrėžimams atsparią praustuvės ar vonios konstrukciją, įgyvendinamą pasitelkus TitanCeram technologiją. Milimetrais matuojama elegancija pasižymi ir Villeroy & Boch vonios baldai – modulinės uždaros ar atviros lentynos, spintelės, veidrodžiai. Dinamiškas baldų formas taip pat įkvepia preciziškų architektūrinių linijų dermė. Sunku patikėti, jog iš pažiūros trapūs ir efemeriški baldai yra talpūs bei kompaktiški.

TECHNOLOGIJOS Dizaineris Patrickas Frey, kurdamas 2019 m. Villeroy & Boch kolekcijas, išnaudojo inovatyvios TitanCeram medžiagos galimybes. TitanCeram – titano oksidas – grakštiems ir lengviems gaminiams suteikia titanišką stabilumą, tvirtumą, ilgaamžiškumą. Ši unikali technologija puikiai tiko kuriant naujas Villeroy & Boch dizaino tendencijas iš aptakių ir ryškiais kontūrais apipavidalintų vonios keramikos formų. TitanGlaze – matinį atspalvį gaminiams suteikianti medžiagos variacija, tapusi karšta šių metų tendencija.

SPALVOS 2019 m. Villeroy & Boch kolekcijų spalvų koncepcija sukurta dizainerės Gesos Hansen. Pristatyti nauji santūrūs minimalistiniai atspalviai – smėlio, alyvuogių žalsva, dangiška žydra bei tamsi vidurnakčio mėlyna. Ieškantiems išskirtinumo, ekstravagancijos siūloma geltona, raudona, violetinė. Klasikos gerbėjams dedikuoti tamsaus riešutmedžio bei ąžuolo paviršiai. Prabangos akcentas – matinė auksinė. Kolorito autorė siūlo drąsiai derinti visas paletės spalvas pagal asmeninį skonį – prašauti tiesiog neįmanoma!

STILISTIKA Klasiška, modernu, minimalistiška, elegantiška – tokia plati Villeroy & Boch estetikos įvairovė, o ją sieja atpažįstamas, laikui nepavaldus stilius. Šios kompanijos dizaineriai siekia, kad naujausios interjero tendencijos ir nemari klasika eitų koja kojon. Na, o ieškantiems naujų interjero vėjų šiemet siūloma atkreipti dėmesį į kitokią tendenciją – urbanizuotos, industrinės prabangos.

IŠMANUMAS Villeroy & Boch produkcija – vonios keramika, baldai, veidrodžiai – unikali integruotomis išmaniosiomis technologijomis: pradedant belaidžiu telefonų įkrovikliu, garso sistema, nugarinimo funkcija, baigiant reguliuojamu apšvietimu. Visa tai pabrėžia prabangų interjero charakterį, o vonios rutiną paverčia nuo kasdienybės atitraukiančiu ritualu, trumpomis prabangiomis atostogomis. Kiekvieną dieną!

Villeroy & Boch produkcijos ieškokite partneriu˛ Tavydas, Celsis, Muresta, Iris, Sanistal, Komfortas, Valbra parduotuv ėse ir www.villeroy-boch.eu

LAMŲ SLĖNIS

„Man įkvėpimas – tai tam tikras nekasdienis jausmas, kuris aplanko susidūrus su kažkuo labai gražaus, intelektualaus ar, priešingai, labai paprasto“, – sako modelis GRETA SLIVSKYTĖ.

DEŠIMTUKAS

12345678910

„ĮSIKVĖPTI IDĖJŲ TAIP PAT REIKALINGA KAIP ĮKVĖPTI ORO“ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

RAŠYTAS ŽODIS. Mane labai žavi rašytas žodis. Suprantu, kaip sunku žodžiu perteikti jausmą, emociją, atmosferą, todėl perskaičius kokį taiklų apibūdinimą ar įžvalgią frazę, apima džiaugsmas, nes ir pats panašiai jauteisi ar išgyvenai, tik nemokėjai to išsakyti. Šia prasme tai tam tikras išsilaisvinimas.

LAMŲ SLĖNIS

ABSTRAKTUS MĄSTYMAS. Filosofijos studijų metu supratau, kad tai yra vienas efektyviausių būdų pakilti virš kasdienybės - apie ją mąstyti iš įvairių kampų. Pavyzdžiui, aiškintis abstrakčių objektų, tokių kaip skaičius, egzistavimą. Arba kelti klausimą: ar suvalgius riestainį suvalgai ir jo skylę? Iš pažiūros juokingi ar nereikšmingi klausimai yra labai įdomūs minties žaidimai, turintys aiškias taisykles. Kasdienybėje tai niekur praktiškai nepritaikoma, bet tai ir yra esmė.

ŽURNALAS „KULTŪROS BARAI“. Tęsiant rašyto žodžio temą, labai džiaugiuosi kultūros ir meno žurnalu „Kultūros barai“. Kiekvienas numeris stebina turiniu ir pateikia argumentuotų nuomonių įvairiomis kultūros, mokslo, politikos, meno temomis, kurios vėliau persikelia ir į pokalbius su draugais ar pažįstamais. Kasmėnesinis ūgtelėjimas.

SKRYDIS. Labai mėgstu būti „tarp“ būsenoje – lėktuve, traukinyje, mašinoje. Kai palieki senąjį buvimo tašką, bet dar nepasiekei naujo. Tais momentais visuomet sėdžiu prilipusi prie lango, o mintys plaukia kartu su judančiu kraštovaizdžiu. Kai diena iš dienos sukiesi tarp tų pačių gatvių, lengvai pamiršti, kad galbūt visa tai nėra taip smarkiai reikšminga. Tada jautiesi įsitempęs, irzlus ir nelaimingas. Skrydis tam tikra prasme pravalo, nes pakilęs virš visų miesto struktūrų suvoki visa ko mažumą.

LAMŲ SLĖNIS

ITALIJA. Ši šalis turi viską. Skanų maistą, kalnus, švarius vandenis ir smėlėtas pakrantes, espreso kavą, Fellinį, įspūdingą kultūrinį palikimą ir vynuogynus, kiparisus ir langines... Kiekvieną kartą ten nuvažiavusi iš naujo stebiuosi ir grožiuosi, o parsivežtas patirtis taikau kurdama savitą gyvenimo skonį.

ATSITIKTINUMAI. Kartais nutinka, kad diena baigiasi ar prasideda taip, kaip niekada nebūtumei nė pagalvojęs. Kai nieko nevyksta ir visos dienos tampa vienodos, mane guodžia atsitiktinumų galimybė. Pailiustruosiu tai savo asmenine istorija. Per visišką atsitiktinumą susipažinau su savo draugu Karoliu. Vieną naktį mūsų bendra draugė susapnavo, kad mes turėtume susipažinti. Atsibudusi apie tai mums papasakojo. Situacija pasirodė per daug keista, kad galėtume jos nepaisyti, taigi susitikome vakare, o kitą dieną kartu išskridome į Paryžių. Po to daugiau nebeišsiskyrėme. Atsitiktinumams reikia leisti vykti.

GROŽIS. Pačia bendriausia prasme. Esu aplinkos stebėtoja. Labai retai einu nuleidusi galvą į asfaltą. Visuomet žvilgsniu stengiuosi surasti kažką, ko dar nemačiau. Stebiu žmonių manieras – iš jų labai daug galima sužinoti apie žmogų. Stebiu, kaip pavasarį vienas po kito skleidžiasi žiedai, kaip per daiktus keliauja šviesa. Tikiu, kad pastangos įžvelgti grožį kituose ar aplinkoje ir mane pačią daro gražesniu žmogumi.

LAMŲ SLĖNIS

GĖLĖS. Mano tėvai nuo pat mano vaikystės augina gėles, todėl namie gyvenau kartu su šimtais žiedų. Basomis lakiodavau po šiltnamius, uosdavau kvapus ir tyrinėdavau žiedų formas. Gal dėl to ir dabar man kasdienybė be jų neatrodo tokia graži. Prancūzų impresionistas Claude‘as Monet sakė „Man reikia gėlių, visad, ir visad“ ir aš jį labai suprantu.

ATEITIS. Ne fantastinė ir ne mokslinė, o mano asmeninė ateitis, kurioje laukia susidūrimai su naujais skoniais, kvapais, pažintimis, iššūkiais, malonumais ir sunkumais. O suteikta laisvė kurti savo ateitį, prisikviesti į ją tai, apie ką svajoji, skatina augti ir veikti.

NUOŠIRDUMAS. Man tai pati gražiausia žmogaus savybė, su kuria susidūrusi aš jaučiuosi visiškai nuginkluota. Nuoširdumas sau, kitiems, aplinkai – man atrodo, tai kelias į turiningą ir tikrą santykį su pasauliu.

LAMŲ SLĖNIS

LAIMĖ – TAI APSISPRENDIMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Kartais iki svajonės išsipildymo reikia visai nedaug: traškaus savomis rankomis iškepto duonos kepalo, iš šiltnamio nuskintų naminių pomidorų ir suvokimo, kad laimė – tai ne palankiai susidėliojusios gyvenimo aplinkybės, o žmogaus apsisprendimas viduje. Išgyvenusi daug sudėtingų akimirkų, AMELIJA JAKUČIONĖŽLIOBĖ kartu su vyru Pauliumi ir trimis savo vaikais – Daru, Arija ir Kora – iš Vilniaus persikėlė į pajūrį: ten, kur mažiau suvaržymų, daugiau erdvės, laisvės ir paprastumo.

– Amelija, visai neseniai su šeima sugrįžote iš du mė-

nesius trukusios kelionės į Balį. Papasakok, kokie vidiniai pasikeitimai ten įvyko?

– Balis buvo pirmoji šeimos kelionė, į kurią išvykome

visi penkiese! Ji truko net du mėnesius, iš kurių tik pirmą-

sias dvi savaites atostogavome. Po jų Paulius dirbo taip,

su vaikais ant žolės. Šiuo metu man viduje gera. Kartais tikrai pritrūksta laiko pabūti su savimi, tačiau suvokimas, kad viskas laikina, gali padėti jaustis geriau bet kokioje situacijoje.

– Kas lėmė, kad iš Vilniaus, kur turėjote nuostabius

kaip mums ir įprasta būnant namie. Tai buvo smagus laikas,

savo namus, nusprendėte persikelti gyventi į Klaipėdą?

ten gyvenome, ne atostogavome. Kaip ir namie, praktiškai

pokalbius atėjo pamažu. Abu nemėgstame delsti. Kai su-

mažais vaikais vienai nėra lengva užduotis, kad ir kiek die-

rime kuo greičiau įgyvendinti. Mūsų namai Vilniuje mums

egzotiška nauja aplinka, kitoks oras, maistas. Tačiau mes

visą savo laiką skyriau vaikams ir buičiai. Būti su trimis nų iš eilės tai būčiau dariusi. Be to, nauja vieta dažnai sukelia ir papildomų nepatogumų.

Man svarbu sau priminti, kad mėgautis gyvenimu reikia

dabar, o ne vis laukti stebuklingos akimirkos. Net ir neturėdama laisvos minutės savo malonumams, stengiuosi

ieškoti jų paprastuose dalykuose: pusryčių kavoje ar gulinėjime

LAMŲ SLĖNIS

– Mintys apie persikėlimą į mūsų su Pauliumi kasdienius

galvojame kažką, abu užsidegę apie tai diskutuojame ir no-

buvo mieli ir jaukūs. Juose buvau pradėjusi gyventi nuo dvynių gimimo. Daras ir Arija tada buvo dar kūdikiai, tad

atrodė, jog surasti laiko kurti namams galimybių nedaug. Mes ir patys nustebome, kai po dvejų metų jau turėjome visus trūkstamus baldus, veją, daržą, šiltnamį ir net vištų!

LAMŲ SLĖNIS

Su Pauliumi nemažai keliaujame. Nelabai mėgstame

miestus, tad renkamės mažiau įprastas vietas. Kelias die-

nas, kai aš septintą mėnesį laukiausi Koros, esame praleidę Norvegijos kalnuose ‒ snieguotame namelyje, šildo-

mame malkine krosnele, ant kurios lauke spaudžiant 25

laipsnių šalčiui kepdavome kiaušinienę. Šviesi dienos dalis ten trukdavo vos penkias valandas. Gimus Korai laiką

leidome britiškame kaime, mažame raudonų plytų kote-

dže su skalda grįstu kiemeliu, kuriame kapstėsi šeimininkų vištos, o rytais girdėdavome prajojančius raitelius. Ke-

lionės ir nuolatiniai mūsų pokalbiai neleidžia mums sustoti. Iš pažiūros gyvename visiškai sėslų šeimyninį gyve-

nimą, tačiau mums jis įdomus, nes turime vienas kitą. Turiu partnerį, su kuriuo savimi pasitikiu, kartu pokyčiai nebaisūs, o atvirkščiai – dar labiau žavi. Nors abu esame

gan ramūs ir pastovūs! Gal dėl to ir pasikeitimai taip jau-

dina. Kadangi nebeturėjome, kur Vilniaus namuose plės-

tis, o ir kaimynus erzindavo mūsų gaidelio rytinės giesmės, nusprendėme keltis ten, kur daugiau erdvės ir gamtos, kur mažiau suvaržymų, daugiau laisvės ir paprastumo. – Tai koks tas gyvenimas čia, prie jūros?..

– Klaipėdoje gyvename tris mėnesius. Jaučiamės puikiai!

Pajūris labai tinka naujam mūsų šeimos etapui. Aplink daug

gamtos, bet miestas šalia. Tas klaipėdietiškas palengva te-

kantis tempas – siurrealus. Negalime atsidžiaugti ne tokiu

intensyviu eismu, lėtesniu gyvenimu. Paradoksas, bet lėtesnis gyvenimas į mūsų kasdienybę atneša daugiau nuotykių nei nuolatinis skubėjimas. Prisimenu, kaip Vilniuje niekur nespėdavome... O kur dar laikas, praleistas spūstyse. Čia

nesvarbu, kur nori važiuoti: prie jūros, į senamiestį ar į Palangą – tiesiog sėdi ir važiuoji. Be to, šalia gyvena mano tėvai ir vyresnioji sesuo su šeima. Labai gera būti arti jų.

LAMŲ SLĖNIS

– Man vis atrodo, kad daugelis iš mūsų turėtų išmokti

įdomiai gyventi kasdien, – ne tik laukti, kol ateis savaitgalis, atostogos... Amelija, ko reikia, kad gyvenimas būtų smagus kiekvieną dieną?

– Prieš keletą metų vadovaudamasi šia mintimi pradė-

jau vieną didesnių savo vidinių pokyčių. Jaučiausi nelai-

minga, nuolat kažko laukdavau, o kai sulaukdavau – nebedžiugindavo. Lankydama psichoterapiją išmokau labai svar-

bų dalyką – atsisakyti lūkesčių ir valdyti savo mintis. Tai sudėtingas procesas, to mokytis reikia nuolat. Būna pakilimų ir nuosmukių. Kai sąmoningai atsisakau lūkesčių ir

nieko nebesitikiu iš dienos, veiklos ar kito žmogaus, nuoširdžiai galiu džiaugtis dabartimi. Nereikėtų to sieti su pa-

sidavimu ar norų apleidimu. Atvirkščiai, tai skatina jaustis teigiamai. Kruopščiai stengiuosi valdyti savo mintis ir galvoje neturėti nereikalingo triukšmo. Kai jaučiu, kad esu perdegusi, atsisėdu ir leidžiu toms ūžiančioms mintims

ateiti į galvą ‒ priimu jas, apžiūriu ir tada paleidžiu. Įdo-

miai gyventi ir džiaugtis tuo, ką darau, galiu tik sugebėjusi atsisakyti perteklinių minčių.

– Amelija, papasakok, kokie tavo vaikai?

– Mano vaikai yra įdomūs, mylimi ir labai skirtingi.

Daras gimė pirmasis, jis yra jautrus, tikslus, pastabus, turi

gerą atmintį ir geba kritiškai mąstyti. Jis judrus ir greitai užsiliepsnojantis vaikas, švelnus ir meilus, bet kartu – daž-

nai nesusivaldantis, norintis visko čia ir dabar. Arija yra

drąsi, stipri, užsispyrusi, supratinga, empatiška, kūrybinga, atvira, komunikabili ir kantri. Kora yra mūsų mažoji, jos

asmenybė dar skleidžiasi ir vis labiau ryškėja. Ji protinga, švelni, labai stipri, gal net valdinga. Bus įdomu, kokių epitetų pridėsiu ateityje! (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

– Man labai patiko tavo mintis, kad negalima savintis vai-

kų, reikia suvokti, kad jie – atskiri žmonės. Kas auginant vaikus jums svarbiausia?

– Vis dažniau ir pati stengiuosi sau tai priminti. Aš tikiu,

kad vaikus mokyti reikia praktiškai: rodant jiems pavyzdį, bū-

nant atviram. Nenoriu jiems įteigti jokių klišių, sugrupuoti pagal stereotipus, bet tai nereiškia, kad slepiu juos. Labai nemėgstu lyčių stereotipų. Nesutinku, kad mergaitės turi būti

švelnios ir tvarkingos, o berniukai stiprūs ir drąsūs. Į vaikus žiūrime kaip į individualius žmones, leidžiame jiems būti sa-

vimi. Auginant juos man svarbiausia tiesiog leisti jiems augti, suteikti jiems galimybes rasti save ir savo pomėgius. Visa ki-

ta jie gauna iš mūsų – tėvų, aplinkos, vertybių, bendravimo. Su vaikais nuo mažų dienų elgiamės kaip su sau lygiais žmonėmis, gerbiame juos. Šnekame nesupaprastinta kalba, dis-

kutuojame, klausiame nuomonės, sakome savo mintis. Tai reikalauja labai daug laiko ir kantrybės. Kai leidi vaikams kalbėti ir mąstyti, jie nustebina savo išmintimi. – Ko tave išmokė buvimas mama?

– Buvimas mama išmokė daug. Atradau savyje milžiniš-

ką kantrybę, kurios vis vien dažną dieną pritrūksta. Radau

ištvermę ir stiprybę, kuri manęs kol kas nenuvilia sunkesnė-

se situacijose. Kartu su vaikais išmokau labiau gerbti kitą –

kiekvienas vaikas yra žmogus ir jie visi nepaprastai skirtingi. – Esi sakiusi, kad laimė yra kiekvieno mūsų viduje. Ir visai

nesvarbu, kur būtume, kaip gyventume ar atrodytume. Kaip atrodo tavo ir tavo šeimos laimė?

– Mūsų šeimos laimė atrodo paprastai: kasdienybėje, be

specialaus pasiruošimo, dažnai namie tiesiog būnant kartu, besikalbant prie stalo, žaidžiant ant grindų. Dar mūsų šeimos

laimė yra vakare, kai užmigdę vaikus atsisėdame dviese ir pagaliau galime pasikalbėti ar pažiūrėti serialą. Taip pat lai-

mė yra būti pervargusiai ir verkti dėl to prisiglaudus prie

Pauliaus. Laimė tiesiog yra su mumis! Netikiu, kad ją galima apibrėžti tinkamomis aplinkybėmis ar gyvenimo įvykiais. Aš tikiu, kad laimė yra žmogaus apsisprendimas viduje.

LAMŲ SLĖNIS

– Nemažai kalbi apie tai, kaip svarbu nepamiršti savy-

je moters...

– Pastaruosius ketverius metus augindama vaikus paty-

riau, kad per nuovargį, rutiną, rūpestį vaikais ir buitį tiesiog

pamiršdavau, kad esu žmogus. Savo poreikius ar net sveikatą buvau nustūmusi į šoną, nes nesugebėjau tam skirti laiko. Dabar mokausi taip nebedaryti, skirti laiko sau. Tai

man labai svarbu, kad jausčiausi gerai. Kokybiškas laikas sau padeda surinkti save ir mintis į vientisą būseną. Esu

jautri, turiu „nepakankamai gero“ žmogaus kompleksą. Su-

vokdama, kad manyje gyvena šis kirminas, galiu mokytis

save stabdyti: vos dilgtelėjus kaltės jausmui, kad, pavyzdžiui, kavą geriu atsisėdusi, pamažu sugebu jį nusimesti nuo pe-

čių. Man svarbu pabūti vienai, nesu kompanijų žmogus, gyvas bendravimas su ne pačiais artimiausiais žmonėmis

dažnai mane išmuša iš vėžių, nors vizualiai to ir nesimato. Tik priėmusi save su visais netobulumais galiu leisti sau pailsėti, būti savimi ir neteisti savęs už smulkmenas.

– Amelija, skaičiau, kad tavo motinystė nebuvo pilna

vien tik teigiamų emocijų: gimus neišnešiotiems dvynu-

kams išgyvenai ir skyrybas su vyru. Vėliau – pogimdyvinė

depresija. Kaip prisimeni ir dabar vertini šiuos laikotarpius? – Pirmasis nėštumas buvo sunkus, teko gulėti lovoje tris

mėnesius bandant kuo ilgiau išnešioti dvynius. Jie gimė

dviem mėnesiais per anksti. Ne tik fizine, bet ir psichologine prasme tai buvo labai sudėtingas laikas. Priešlaikinis

dvynių gimimas ir tuo metu vykusios netikėtos skyrybos

su vyru buvo ir yra didžiausi mano gyvenimo išbandymai. Prisimenu tai kaip pro stiklą, matau tarsi iš šono, lyg tame

veiksme būtų dalyvavęs kažkas kitas. Kad ir kaip bebūtų, sunkumai jau praėjo ir aš esu dėkinga už tokias patirtis, nes

niekada nebūčiau pagalvojusi, kad turiu tiek vidinės stiprybės, jėgos. Po labai didelio savęs nuvertinimo atėjo gijimo procesas. Jis buvo ilgas, truko ne vienerius metus, bet aš

daug pasimokiau ir pažinau save, nebebijau savęs matyti tokios, kokia esu. Gydama po skyrybų supratau, kad nie-

LAMŲ SLĖNIS

kam nėra ribų ir taisyklių. Tai tik visuomenės suformuoti standartai, kurie nieko nereiškia. Jų atsisakiusi suradau apie save įdomių ir net stebinančių dalykų.

gyvenimą?!

– Lėtas gyvenimas yra mano siekiamybė. Kai pagaliau lei-

Laukiantis Koros viskas buvo daug paprasčiau, nebuvo

dau sau būti savimi, supratau, kad tik paprastas ir lėtas gy-

vėliau suvokiau buvus pogimdyvine depresija. Keturis pirmuo-

turiu siekti karjeros, būti mama, žmona, atlikti visus kitus

komplikacijų, bet jai gimus patekau į juodą duobę, kurią tik

sius jos gyvenimo mėnesius kasdien verkdavau, buvo sunku, jaučiausi, tarsi neščiau nepakeliamą naštą. Dvyniams dar nebuvo nė trejų metų, jiems reikėjo daug dėmesio. Kora, kaip naujagimis, norėdavo nuolat žįsti, man siaubingai kraujuoda-

vo speneliai. Nemačiau ir nesugebėjau suvokti, kad tai – laikina, kad taip sunku nebus visada. Išgyvenau šį laiką su Pauliaus ir sesės Julijanos palaikymu, kantrybe ir besąlygiška meile.

– Papasakok, kaip turint tris vaikus galima gyventi lėtą

LAMŲ SLĖNIS

venimas man atneša laimę. Anksčiau jausdavau nerimą, kad vaidmenis, kuriuos tik susigalvodavau. Dabar stengiuosi ne-

skubėti. Nebesu kategoriška. Šiuo metu aš esu Amelija, tie-

siog mama. Nespaudžiu savęs. Suprantu, kad tai nėra vienas ir paskutinis mano gyvenimo vaidmuo. Pasirodo, nustojus save spausti, pavyksta nuveikti daug daugiau gerų dalykų!

Taip pradėjau ir instagramo kelionę. Iki šiol nustembu, kad kažkam esu įkvėpimas ir pozityvumo šaltinis.

LAMŲ SLĖNIS

Vyksta šiokie tokie pokyčiai mano, Amelijos, tiesiog

mamos, gyvenime. Dvyniai pradėjo lankyti darželį, Korai

jau virš metų ir aš šiek tiek nekantrauju, kaip noriu pradėti savo naujas veiklas ir projektus.

– Ar iš noro gyventi lėtai atsirado ir tavo domėjimasis

sveikesniu maistu, švaresne aplinka?

– Maisto gaminimas yra mano aistra nuo tada, kai iš-

sikrausčiau iš tėvų namų ir pradėjau gyventi viena. Jau tikriausiai dešimt metų kone kasdien perskaitau bent po

kelis receptus ar straipsnius apie maistą. Tai mano hobis. Sveikesnis maistas pasidarė aktualus, kai su Pauliumi nusprendėme gyventi sveikiau. Jokių drastiškų pokyčių neda-

rėme, bet nuo to laiko po truputį vis mažėja mūsų šeimos

suvalgomas mėsos ir pieno produktų kiekis, po kiek laiko atsisakėme ir alkoholio. Pradžioje pokyčiai buvo dėl sveikatos, tačiau dabar didelis paskatinimas yra ir klimato kaita, mūsų planetos švara.

– Amelija, viena iš tavo svajonių ‒ žemėtomis rankomis

kapstytis savo darže?..

– Kartą ši svajonė jau buvo išsipildžiusi! Vilniuje turėjau

šiltnamį ir daržą. Visai mano šeimai tai buvo netikėta, tačiau aš pati tuo labai mėgavausi. Dabar šią svajonę iš naujo lipdysiu čia, Klaipėdoje. Tai bus didesnis daržas, svajonių šiltnamis. Dar tikiuosi turėti savo studiją, kurioje užsiimsiu

savo mėgstamos duonos kepimu, kitų sezoninių gėrybių

gaminimu. Mėgstu svajoti apie tai, kaip prisiskynusi pintinę pomidorų ir bazilikų nešuosi juos į savo studiją, verdu

pomidorų padažą picai, kurią mėgstame kepti žiemos va-

karais. Man patinka galvoti apie kuo mažesnį vartojimą. Apie tai, kiek daug pats gali užsiauginti, pagaminti. Mane

tai tiesiog jaudina! Jausmas, kai tik iš miltų ir vandens iš-

kepi apvalų išsipūtusį traškų duonos kepalą, kaskart yra manosios svajonės išsipildymas.

LAMŲ SLĖNIS

KAIP SUGAUTI ŠIAURĖS PAŠVAISTĘ?

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas, „Wandering Owl“

Su biologu, gidu, fotografu, Šiaurės pašvaisčių gaudytoju KAROLIU KETURKA susipažinau giliai Dzūkijos miškuose vykusioje stovykloje. Tąkart nė nutuokti negalėjau, kad praėjus beveik dešimtmečiui su Karoliu kalbėsiuosi apie jo nuotykius šiaurėje, gyvenimą už poliarinio rato, šimtus naktų, praleistų po žvaigždėtu dangumi, apie mistinę vidurnakčio saulę ir didžiausią vaikino aistrą – įspūdingais piešiniais dangų tapančias Šiaurės pašvaistes.

LAMŲ SLĖNIS

– Karoli, papasakok, kaip nusprendei Vilnių iškeisti į

nedidelį šiaurės Norvegijos miestą?

atrodo tavo kasdienybė?

rius metus. Esu ten savanoriavęs, studijavęs, praleidau daug

yra vienas didžiausių miestų už poliarinio rato. Tai gyvas

sniego pusnys vis sugrąžina mane atgal.

kiantis studentų iš viso pasaulio. Trumsėje gausu kultūrinių

– Šiaurė ir Norvegija mane traukia ir žavi jau ne viene-

laiko keliaudamas. Tie kalnų toliai, grynas oras, miškai, Mintis išmėginti save kaip Šiaurės pašvaisčių gidą gimė

prieš trejus metus. Pabaigęs biologijos studijas ir įgijęs gam-

tos turizmo žinių, praktikos Estijoje metu ieškojau širdžiai mielo ir įdomaus darbo. Sekėsi sunkiai, išsiuntinėjau gal

– Nors Trumsėje gyvena tik apie 75 tūkst. žmonių, tai

ir tarptautinis miestas, turintis savo universitetą ir sutraurenginių, kurie dėl miesto geografinės padėties tampa „šiau-

riausiais pasaulyje“. Kasmet ten vyksta šiauriausias pasaulyje kino festivalis.

Įdomi geografinė padėtis sukelia ir iššūkių. Žiemą ten

šimtą laiškų po visą Skandinaviją, iš jų gavau tik kelis at-

du mėnesius nesimato saulės, todėl pirmoji patekėjusi sau-

nijų buvo panašios ir niekuo neypatingos, išskyrus vieną

dieną valgo specialias „saulės bandeles“. Žiemą čia būna

sakymus ir didžioji dalis – neigiami. Dauguma tų kompa– „Wandering Owl“. Ją atradęs supratau, kad būtent ten norėčiau dirbti. Kompanija buvo nedidelė, draugiškos

atmosferos, buvo ieškoma žmonių, gebančių daryti skirtin-

gus dalykus: pasakoti istorijas, fotografuoti, dirbti su mul-

timedijomis, kompiuteriu. Tai man atrodė puiki vieta tobulėti, įgyti naudingų žinių, o ir šiaip smagiai praleisti

lė – didžiausias džiaugsmas. Žmonės buriasi ją pasitikti, tą daug sniego. Šių metų balandžio mėnesį mieste per parą iškrito 30 cm šviežio sniego, o sniego storis miesto viduryje esančioje meteorologijos stotyje tuo metu siekė net 1,6

m. Sniegas nuo kelių surenkamas, sukraunamas į priekabas ir išpilamas į jūrą, kur jis tiesiog ištirpsta.

Kartais dienas leidžiu važinėdamas po aplinkines salas

laiką. Tąsyk darbo vietos negavau, tačiau pokalbio metu

ir rodydamas keleiviams man labiausiai patinkančias vietas,

gistrantūros studijas, vėliau tapau sertifikuotu gidu, tobu-

čiais. Ne vieną naktį esu praleidęs apylinkėse prie laužo,

sužinojau, kokių įgūdžių šiam darbui reikia. Pradėjau ma-

linau fotografijos įgūdžius, kaupiau nuotraukas, ėmiau dirbti gidu Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Po kurio laiko pabandžiau dar kartą. Šįkart pavyko.

– Koks yra Trumsės miestas, kuriame gyveni? Kaip čia

LAMŲ SLĖNIS

žygiuodamas po kalnus, po užšalusius ežerus su sniegbagrožėdamasis tūkstančiais žvaigždžių bei danguje šokančiomis Šiaurės pašvaistėmis.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios ten, kur esi, būna vasaros?

– Vasaros šiaurėje išties įdomios. Visų pirma, ten nebūna

nakties! Gegužės pradžioje pakilusi saulė nusileis tik liepos

pabaigoje, visą šį laiką ji sukasi aukštai danguje – pakibdama šiaurėje vidurnaktį ir pietuose vidudienį. Temperatūra šiaurėje vasarą vėsesnė nei pas mus, paprastai laikosi apie +15, nors

kartais gali pakilti ir iki +24 – tokia šiluma čia laikoma tropiniu karščiu. Keliaujant teko sutikti vietinį vaikiną, kuris gyrė-

si, kad vandens temperatūra tą vasarą fjorde buvo pakilusi iki +14 ir dvi dienas buvo galima jame maudytis.

– Trumsėje organizuoji ekskursijas. Papasakok, kokias is-

torijas apie šį kraštą pasakoji savo svečiams?

– Kadangi mano turai yra gana lankstūs, o pagrindinis jų

tikslas yra patirti Arktį grožintis kraštovaizdžiu arba medžio-

LAMŲ SLĖNIS

jant Šiaurės pašvaistes, kiekvieną kartą galiu pasirinkti, kokias

istorijas pasakosiu, kuo tą akimirką noriu pasidalinti. Man pačiam įdomiausia yra Norvegijos geologija – tai visiška egzotika žmogui, kilusiam iš tokios lygios šalies kaip Lietuva. Išties

įdomu, kad didžioji dalis Norvegijos yra kalnai, tačiau jie ga-

nėtinai žemi. Taip yra todėl, kad jie nepaprastai seni. Pavyzdžiui, kalnai aplink Trumsę yra maždaug 2 milijardų metų

senumo – tai beveik pusė Žemės amžiaus. Dėl savo senumo jie yra sudūlėję, telikę tik kadaise stovėjusių kalnų likučiai. Taip

pat įdomus laikotarpis yra ledynmetis, kurio metu Skandina-

viją slėgė 1‒3 km storio ledo sluoksnis. Jis buvo toks sunkus ir taip slėgė Skandinaviją, kad jam ištirpus ji ėmė kilti. Ir dabar

tebekyla maždaug 1‒10 mm per metus. Juokaujame, kad šiuo metu Norvegija turi sprendimą kylančiam jūros lygiui.

– Ar kada skaičiavai, kiek Šiaurės pašvaisčių pavyko sugauti?

zę, nuspręsti, kur keliauti naktį, kur turėtų būti giedriausia.

klauso nuo žmonių. Kartais naktis tobula, gali stebėti įspūdin-

keliomis didelėmis salomis, į rytus gali nukeliauti iki žemyni-

– Skaičiuoti, tiesą sakant, neteko. Turo sėkmė labiausiai pri-

gą pašvaisčių pasirodymą, tačiau žmonės, lengvai gavę tokį šou, jo neįvertina, ima nuobodžiauti. Būna ir be galo sunkių naktų: po ilgo giedro dangaus vaikymosi danguje pamatyti kažką vos žalsvo prilygsta stebuklui. Dalis gaudynių būna ir netikėtos –

yra tekę tris valandas važiuoti per didelę pūgą iki Suomijos ir pagaliau prisivyti giedrą dangų.

– Koks metas tinkamiausias gaudyti Šiaurės pašvaistes?

– Kai esi taip toli šiaurėje, stipresnės ar silpnesnės pašvais-

tės vyksta beveik kiekvieną naktį, svarbiausias dalykas norint

jas pamatyti – giedras dangus. Prieš kiekvieną turą vyksta ne-

mažas pasiruošimas, tenka išanalizuoti naujausią orų progno-

Trumsės regionas yra labai įvairus: vakaruose jį supa jūra su nės Norvegijos bei šiaurės Suomijos, o kur dar kalnai, sustab-

dantys, išsklaidantys debesis. Jei vienoje vietoje debesuota, nereiškia, kad kitoje irgi bus taip pat.

Išjudėjus iš miesto tenka ne tik vairuoti, saugotis kelyje ga-

linčių pasirodyti briedžių ar šiaurės elnių, bet ir stebėti dangų. Padangėje pastebėtas mėnulis ar pirmoji žvaigždė – jau geras

ženklas. Būna, kad orų prognozės visiškai neatitinka tikrovės. Tada gelbėja kolegos – kiti gidai. Visi gidai, nesvarbu, kokioje

kompanijoje bedirbtų, dalijasi informacija, kaip jiems sekasi. Taip

gali sužinoti, ar kažkur aplink yra giedra, ar visur tą akimirką debesuota ir gali nebeieškoti, sustoti, užsikurti laužą.

Šiaurės pašvaisčių sezonas prasideda rugsėjo pabaigoje ir tę-

LAMŲ SLĖNIS

siasi iki balandžio pradžios ar vidurio – kol šiaurėje naktimis

ima švytėti. Paprastai Šiaurės pašvaistės susidaro 100–300 km

sakyti sunku, viskas labai priklauso nuo tuo metu vyraujančių

etiniu žemės poliu. Tiesa, pietuose ją pamatyti gerokai sunkiau,

pakankamai tamsu. Kada tinkamiausiais laikas jas stebėti, paorų. Rudens pradžia – tinkamas laikas, nes gali pasidžiaugti ne

tik pašvaistėmis, bet ir rudeniška gamta. Sezonas tik prasidėjęs, viskas dar nėra perpildyta, o ir gidai nepavargę. Neblogas laikas

ir sausis, neretai jis gana šaltas, giedras ir ganėtinai ramus mėnuo. – Papasakok nežinantiems, kas yra Šiaurės pašvaistė?

kartais ją galima pastebėti tik pietinėse Tasmanijos, Naujosios Zelandijos dalyse bei Antarktidoje.

– Kokių sąlygų reikia, kad Šiaurės pašvaistė būtų matoma

ir čia, Lietuvoje?

– Lietuvoje Šiaurės pašvaistės taip pat kartais matomos.

– Šiaurės pašvaiste mes vadiname dėl magnetinių audrų

Tam reikia dviejų sąlygų: labai stiprios saulės audros ir giedro

audrų metu didžiulis kiekis elektrinį krūvį turinčių dalelių –

dažniausiai jos yra gana silpnos ir sunkiai įžiūrimos. Tomis

pradėjusį švytėti viršutinį Žemės atmosferos sluoksnį. Saulės plazmos – išsviedžiamas į kosmosą. Jų kelyje gali pasitaikyti ir Žemė. Žemės magnetinis laukas veikia kaip magnetas, pri-

traukdamas dalį šių dalelių prie šiaurinio ir pietinio polių. Ke-

liaudamos per atmosferą tos dalelės savo energiją perduoda atmosferoje esančioms dujoms – deguoniui ir azotui, kurios ir

aukštyje. Be to, jos susidaro ne tik ties šiauriniu, bet ir ties pi-

LAMŲ SLĖNIS

dangaus. Tiesa, plika akimi Lietuvoje jas pamatysi nedažnai, naktimis visą pašvaisčių grožį galima išvysti tik su fotokamera.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar visos pašvaistės būna vienodos? Kuo jos skiriasi?

– Kiekviena naktis, kiekviena pašvaistė yra kitokia, jos ga-

li skirtis tiek savo spalvingumu, tiek intensyvumu. Esant ma-

vo gyvenime ji užima?

– Gamta mane nuolat lydi jau ne vienerius metus. Nuo

žesniam intensyvumui jos bus žalsvos, didesniam – galima

tada, kai nuspendžiau studijuoti ir gilintis į biologiją, ji pasi-

kabo dangaus skliaute kaip kokia vaivorykštė, tačiau kartais

sumu pamačius kokį nors nežinomą gyvūną, augalą ar reiški-

pamatyti purpurinių, balsvų atspalvių. Kartais jos ramios ir

jos gali imti judėti, šokti ar net sproginėti visokiomis formo-

mis ir raštais. Sumaišius visa tai išeina nerealus pasirodymas. Tiesa, niekad negali žinoti, kada jos pasirodys, ‒ kartais pasirodo anksti, kartais tenka ilgai laukti, kartais tęsiasi ilgai, o kartais pasivaidenusios pranyksta ir daugiau nebepasirodo.

– Šis kraštas garsėja dar vienu unikaliu gamtos reiškiniu

– vidurnakčio saule. Papasakok, kas tai?

– Gamta šiaurėje išties nepaprasta ir įdomi. Čia žiemą po-

rą mėnesių nepateka saulė, o vasarą ji porą mėnesių nenusi-

reiškia mano gyvenime visokiomis formomis: moksliniu smalnį, grožio pajutimu – bandant tai įamžinti nuotraukose. Įdomu, kaip gamta formuoja mūsų kultūrą, kaip gyveno mūsų

protėviai, kaip jie sugebėjo išnaudoti gamtą, paaiškinti ją mi-

tais. Nepaprastai įdomi ir evoliucinė psichologija, supratimas, kokie žmogaus bruožai leido jam išlikti ir tobulėti kaip rūšiai.

Žmogus yra tokia pat gamtos dalis kaip ir bet kas kita aplink, mums galioja tie patys dėsniai, mes veikiame savo aplinką, tačiau retai susimąstome, kad be jos išgyventi negalime.

– Taip ir dirbi čia – po atviru dangumi, laužų ir sniego

leidžia. Prieš porą metų keliaujant teko tokią vasarą patirti –

kalnų apsupty, su tūkstančiais žvaigždžių virš galvos?

visą laiką buvo šviesu, – gali žygiuoti kiek nori, statytis pala-

ną naktį kurdamas laužą, sėdėdamas prie jo ir pasakodamas

tiems žmonėms, ypač atvykėliams, šis laikotarpis gali būti

guodamas nuotraukas susimąstau, kad turbūt turiu gražiausią

tikrai įdomus jausmas. Tiesą sakant, labai nesiskundžiau, kad pinę nors ir pirmą valandą nakties. Tiesa, šiaurėje gyvenan-

sudėtingas. Be tamsos vakare žmogus nesijaučia pavargęs, sunkiai užmiega, dėl to laikui bėgant gali išsekti.

– Karoli, papasakok, ką tau reiškia gamta? Kokią vietą ta-

LAMŲ SLĖNIS

– Tikrai taip! Nors darbas nėra iš lengvųjų, tačiau kiekvie-

istorijas susimąstau, kad tokių darbų nedaug, o rytais redadarbo „kabinetą“ pasaulyje. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

PABĖGTI Į PASAUL KRAŠTĄ

Atsakingai pasirinkti kelionės kryptį – bene svarbiausia atostogų užduo bant apie Tas ypatingąsias atostogas, kai po svarbiausios gyvenimo

pagaliau ištrūkti tik dviese ir pabėgti kažkur toli toli į pasaulio kraštą,

saulėtekiai. Prieš jūsų akis – penkios medaus mėnesio kryptys, kurios tik romantikos, bet ir aktyvaus poilsio mėgėjus. 48

LAMŲ SLĖNIS

MALDYVAI. Nedidukė egzotiška šalis Indijos vandenyne, romantiškai vadinama „tūkstančio salų“ vardu. Maldyvai gali di-

LIO

džiuotis tikrai unikaliu kraštovaizdžiu – šalies vandenyse išsibarsčiusios net 1196 nedidelės salelės. Turbūt ne vienas jūsų esate girdėję istorijų apie dieviškus Maldyvų paplūdimius: plačias balto smėlio pakrantes, krištolo skaidrumo vandenį, ilgesingus saulėlydžius... Dėl aikčioti verčiančio kraštovaizdžio, unikalios augmenijos ir niekada nesibaigiančios vasaros sala tapo viso pasaulio jaunavedžių rojumi. Tačiau neapsigaukite - ši kryptis anaiptol nėra tik tingias atostogas mėgstantiems keliautojams. Savo povandeninio pa-

otis. Ypač kal-

saulio turtais, spalvingiausiais koraliniais rifais, nesuvokiamos gausos

dienos norisi

įstabiausiomis žuvimis ir kitais vandens organizmais garsėjanti kryptis

, kur gražiausi

s nustebins ne

idealiai tiks norintiems savo atostogas paįvairinti aktyvia veikla. Juk vanduo šioje saloje toks skaidrus, kad matomumas po juo siekia net keliasdešimt metrų! Bene kiekvienas salos kurortas turi savo nardymo centrą, todėl iššūkį sau mesti galės tiek patyręs, tiek pradedantysis nardytojas. Į savo tobulas tropines atostogas leiskitės „Turkish Airlines“ oro linijomis nuskridę į salyno sostinę Malę. LAMŲ SLĖNIS

SEIŠELIAI. Poros, svajojančios apie atviruko vertas atostogas, turėtų prisiminti Seišelius –įstabią egzotinę salų valstybę, stūksančią Indijos vandenyne. Švelnutis šilko smėlis, skalaujamas šiltų žėrinčių bangų, maži nuošalūs paplūdimiai, amžinai žaliuojančios oazės, šimtamečių palmių alėjos, medžius puošiantys vanilinių orchidėjų žiedai – prisipažinkite, mintimis jau nusikėlėte ten... Kadangi šalis plačiu vandenyno ruožu atskirta nuo kitų gyvenamųjų teritorijų, Seišelių salose knibžda niekur kitur nesutinkami egzotiškiausi pasaulio gyvūnai: čia gyvena didžiausia pasaulyje gigantiškųjų vėžlių kolonija, o salų džiunglėse skraido ypač reti, tik šiam salynui būdingi paukščiai. Seišeliai keliautojus džiugina ne tik įspūdingais vaizdais, bet ir skoniais. Pasakojama, kad šalies virtuvė, atspindinti įvairią gyventojų etninę kilmę, per šimtmečius iš afrikiečių, indų ir prancūzų maisto ruošimo tradicijų pasiėmė tai, kas geriausia. Su „Turkish Airlines“ oro linijomis skriskite į didžiausią šalies salą – Mahę.

INDONEZIJA. Tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų stūksanti Indonezija drąsiai gali būti tituluojama tikrų tikriausiu pietryčių Azijos pasididžiavimu. Indoneziją sudaro daugiau nei 17 tūkstančių įvairaus dydžio skirtingų salų, iš kurių didžiausios – Borneo, Java, Sumatra ir Sulavesis. Kadangi daugiau nei pusę visos šalies ploto dengia tropiniai miškai, laukinės gamtos mėgėjai čia tikrai turės ką nuveikti. Viena žymiausių – Balio sala – keliautojus traukia jau ne vienerius metus. Čia apsilankiusieji sutartinai tvirtina neabejotinai sugrįšiantys – Balis visam laikui pasiima dalelę jų širdies, tad apie šią vietą būtų galima papasakoti ne vieną jaudinančią istoriją. Apie milžiniškas vandenyno bangas, viliojančias vandens sportų entuziastus. Apie akinamo grožio salos paplūdimius, sukviečiančius romantikos mylėtojus. Apie nepaprastai gardžią salos virtuvę ir vos prieš akimirką nuo medžio nuskintų vaisių skonį. Apie ištisas sodriai žalias dailiai susodintų ryžių plantacijas. Apie paslaptingas šventyklas ir įstabią salos kultūrą bei istoriją... „Turkish Airlines“ skraidina į šalies sostinę Džakartą, o liepos 17 d. pradeda vykdyti skrydžius į Balio salos sostinę Denpasarą. 50

LAMŲ SLĖNIS

MAURICIJUS. Turbūt kiekvienas čia lankęsis patvirtintų, kad ši mažytė Indijos vandenyno sala gali nustebinti bet kurį keliautoją. „Rojus buvo sukurtas pagal Mauricijaus pavyzdį“, – taip kadaise savo kelionių aprašyme nedidukę vulkaninės kilmės Mauricijaus salą apibūdino garsusis amerikiečių rašytojas Markas Tvenas. Ir iš tiesų: gamtą dievinančius sala vilioja idiliškais peizažais, skaidriais vandenimis, milžiniškais kalnais, galingomis krioklių srovėmis, smaragdo žalumo kampeliais... Vis dėlto Mauricijus nėra vien tik lėtų romantiškų atostogų kryptis. Juk ne veltui šalies herbe pavaizduotas drontas – egzotiškas XVII a. išnykęs paukštis, vis dar laikomas nacionaliniu šalies simboliu. Šioje unikalią ekosistemą išsaugojusioje saloje galite pažinti tikrų tikriausią laukinę gamtą: pakėlę galvą į viršų pamatysite būriais skraidančius rausvuosius balandžius, Mauricijaus pelėsakalius ar tik saloje gyvenančias papūgų rūšis. Su „Turkish Airlines“ pasieksite salos sostinę Port Luisą.

ITALIJA. Turbūt pasaulyje nebeliko nė vieno keliautojo, kuriam dar reiktų įrodinėti Italijos žavesį. Priežasčių aplankyti šį kraštą – visa begalybė: juk tai šalis, turinti daugiausia į UNESCO paveldą įtrauktų objektų visame pasaulyje! Unikali šalies architektūra ir viduramžius menantys miesteliai, mados pasaulio ritmu gyvenantys metropoliai, dievinama italų virtuvė... Tai didžiųjų pasaulio atradėjų, mokslininkų, menininkų, rašytojų namai. Turbūt ne kartą esate girdėję, kad kiekvienas kampas ten alsuoja romantika. Iš tiesų - šis pietų Europos perliukas traukia keliautojus iš viso pasaulio. Su „Turkish Airlines“ aviakompanija galėsite pasiekti net aštuonis šalies miestus: aukštojo mokslo gimtinę Boloniją, madingąjį Milaną, tradiciškais skoniais garsėjantį Neapolį, šalies sostinę Romą, romantiškąją Veneciją, saulėtosios Sicilijos sostinę Kataniją, garsiąją Pizą ir žavingosios Adrijos jūros skalaujamą Barį.

LAMŲ SLĖNIS

ATSITIKTINUMAI PIEVOJE Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke Jas suvedė atsitiktinumas (nors sakoma, atsitiktinumų nebūna – į juos veda mūsų mintys ir slapti troškimai). Visai atsitiktinai gimė ir idėja interjero salone įkurdinti gyvų gėlių pop-up, arba laikiną ekspoziciją, kuri džiugintų užsukančiuosius ir papuoštų erdvę. Tačiau kai tarp baldų įsisuko gėlių pieva, tapo aišku, kad tokio grožio išrauti nebebus galima. Štai taip netikėtai ir neplanuotai VIOLETA VALAINYTĖ ir KAROLINA KIBILDIENĖ atrado save „Pievoj“.

LAMŲ SLĖNIS

– Apie ką jūsų pieva?

Violeta: Apie meilę gėlėms, grožio kūrimą sau ir namams,

rūpestį ir dėmesį neieškant ypatingų progų, o atrandant jas kasdienybėje. Juk visai nebūtina namų puošti didelėmis puokštėmis – ir vienas žiedas gali džiuginti.

Karolina: Būtent apie tikrą gėlių pievą! Apie gėles, ku-

rios džiugina ir teikia gerų emocijų kasdien. Norime, kad žmonės įprastų dovanoti gėles ne kitiems, bet tiesiog sau.

– Atrodo, prasidėjo tikras gėlių bumas – visi tik ir kuria

gėlių verslus, leidžia knygas apie gėlių auginimą ir naudo-

jimą, perka ir augina gėles, jų pilnas instagramas, kavinės,

o ir daugelio namai... Ar kurdamos „Pievoj“ turėjote idėją, kaip galėtumėte išsiskirti toje gėlių jūroje?

Karolina: Tiesą sakant, per daug apie tai negalvojome,

nes „Pievoj“ gimė visiškai organiškai. Aplinkybės taip jau

susidėliojo, kad mes tiesiog negalėjome nekurti. Idėja gimė interjero ir baldų salone kaip gėlių pop-up. Aš ten jau

seniai dirbau, o Violeta buvo ką tik prisijungusi prie komandos. Ji atėjo ir... atsinešė gėlių. Bekalbant apie jas ir

gimė mintis gyvomis gėlėmis papuošti saloną. Jau po kelių dienų turėjome ir pavadinimą, ir viziją, ir vizualizacijas, ir didžiulį norą pabandyti.

Violeta: Pieva – ramybės, švelnumo, harmonijos archeti-

pas. Viskas, kas pievoje, ir yra harmonija. Pradžioje tai buvo

tik mažas mūsų komplimentas ir padėka čia užsukantiems

klientams, na, galima sakyti, nedidelis rinkodaros projektas. O po kiek laiko šis projektas ėmė gyventi savo gyvenimą – tapo išskirtinių, originalių gėlių pop-up Žvėryne.

– Kaip jūs atsirenkate gėles, kokių ieškote, o kokių nie-

kada neužsakote?

Violeta: Kartą per savaitę planuojame gėlių asortimen-

tą, norisi, kad jos būtų kiek kitokios. Man svarbu, kad bendras paveikslas būtų harmoningas, kad derėtų augalų spal-

vos, kad nebūtų per daug margumo. Turiu tą ydą – viskas turi būti maksimaliai estetiška. Tik taip ir ne kitaip! Vieną savaitę norisi tik žalios spalvos, kitą – įvesti ir šiek tiek ro-

žinės. Rinkdamos bandome įsivaizduoti, kaip gėlės atrodys

LAMŲ SLĖNIS

erdvėje. Dažnai norisi išbandyti ką nors naujo ar kitą tos pačios gėlės rūšį.

Karolina: Neretai pasirinkimą padiktuoja nuolatiniai

klientai, jau turintys savo skonį, kai kurių augalų turime visada, nes jie labai patinka žmonėms.

– Papasakokite apie gėlių prenumeratą, kurią siūlo „Pie-

voj“. Vietoj žurnalo pašto dėžutėje randu puokštę gėlių?!

Karolina: Panašiai! Tai viena iš mūsų siūlomų paslaugų:

kartą per savaitę sutartu laiku į namus ar biurą pristatome

šviežių gėlių kompozicijas. Kartais tai būna glėbys žalumos, kartais – glėbys žiedų – pagal prenumeratoriaus norą.

Violeta: Dažniausiai tai būna gėlės, kurias ir pati mielai

merkčiau į vazą savo namuose. Jokių ištaigingų puokščių,

tik kažkas natūralaus, originalaus ir gražaus. Buvo ir taip,

kad skambina klientas ir prašo dar nevežti naujos puokštės, nes savaitė praėjo, bet gėlės niekaip nevysta, stovi sau kaip stovėjusios...

– Karolina, ar jūsų namai visada taip žaliuoja, kvepia

gėlėmis ir vazone sirpstančiomis žemuogėmis kaip šiandien?

Karolina: Man iš tikrųjų visada norisi namuose turėti

gėlių ir žalumos. Beje, vaikystėje svajojau būti gėlių pardavėja! Matyt, tos svajonės kažkuriuo gyvenimo etapu tave vėl susiranda...

Violeta: Gėlės yra be galo džiuginantis dalykas. O pa-

merktas kad ir vienas nedidelis žiedas namams suteikia

natūralios gyvybės. Galbūt net ne tam, kad puoštų erdvę, bet tiesiog, kad skleistų gerą jausmą.

– Kaip apie „Pievoj“ kalbate viešojoje erdvėje, ką apie

tai pasakojate žmonėms?

Violeta: Komunikacija – taip pat labai natūralus proce-

sas. Ji tokia – atvira ir nuoširdi. Be jokio griežtai sudėlioto

plano, ką pasakysime žmonėms antradienį, o apie ką kalbėsime ketvirtadienį. Dažniausiai ji būna momentinė, tarsi kokios emocijos paveikta. Apskritai, kai norisi kažką pasakyti, tada ir sakai.

LAMŲ SLĖNIS

Karolina: Dalis mūsų komunikacijos yra pats „Pievoj“

asortimentas, o visa kita iš tiesų gimsta natūraliai – istorija, įkvepiančios frazės ir vaizdingos nuotraukos.

Violeta: Čia kaip kalbant apie perfekcionistinę estetiką:

jei neišeina graži nuotrauka, vadinasi, tos gėlės šią savaitę mūsų asortimente nebus! ( Juokiasi.) Visos smulkmenos iš tiesų yra svarbios.

mintis, kad žmonėms nereikėtų sukti galvos dėl šventinio sta-

lo dekoravimo – viską, ko reikia, jie gauna viename rinkinyje. O po šventės tai, kas nevysta ir nesudužo, grąžina mums. Be-

je, žmonės dažnai nori pasipuošti ne tik per didžiąsias šventes, bet ir tiesiog savaitgalio pietums ar kita jiems ypatinga proga. – Ar daug tokių žmonių pas mus, kurie švenčia ir pa-

– Nė viena jūsų nesimokėte floristikos meno, bet juk

prastus sekmadienius?!

Karolina: Visas gėlių kompozicijas Violeta sukuria labai

žmonės iš tiesų nori gyventi šventiškai net paprastą dieną,

puokščių už jus stebuklingos fėjos nesudėlioja... organiškai ir vos per kelias minutes.

Violeta: Ilgą laiką dirbau renginių dekoravimo srityje,

tad, ko gero, susikalbėti ir susitarti su gėlėmis man pavyksta savaime.

– O visos tos idėjos kaip gėlių prenumerata, „deko-

Box’as“ ar puokštės sekmadienio pietų stalui gimsta savaime ar ilgai planuojant ir galvojant?

Karolina: Viskas gimsta spontaniškai, kaip ir visai neseniai

atsiradusi „dekoBox’o“ idėja. Ji gimė šventiniu laikotarpiu, kaip

LAMŲ SLĖNIS

Karolina: Taip, didžiausias atradimas ir džiaugsmas – kad

o juk ta nuotaika gėlėmis dažniausiai ir sukuriama.

– Ar jaučiate, kad harmoninga, jauki namų erdvė žmo-

nėms apskritai tampa vis svarbesnė?

Karolina: Be abejo, žmonės nori laiką namuose leisti ko-

kybiškai ir maloniai. O ir mūsų tikslas būtent toks – padėti šią ypatingą atmosferą susikurti. Todėl ir nesame įprasta

gėlių parduotuvė. Mums visada norisi originalumo ir unika-

lumo. Gal tuo ir išsiskiriame toje tavo minėtoje gėlių jūroje?

LAMŲ SLĖNIS

– Ar jūs pačios daug laiko praleidžiate gamtoje, galite save pa-

vadinti gamtos žmonėmis?

Karolina: Tu gal labiau už mane, Violeta?

Violeta: Aš, matyt, pamažu grįžtu į gamtą. Anksčiau įsivaizdavau

save visišku miesto vaiku, bet kuo toliau, tuo labiau man norisi pievų, miškų, gryno oro.

Karolina: Aš labiau miesto žmogus, mėgstantis gamtą, man pa-

tinka nueiti į parką, pasivaikščioti po pušyną, pabūti prie jūros. Bet nesu ta, kuri gali trims savaitėms išvažiuoti į mišką gyventi. Violeta: Priešingai, nei aš!

Karolina: Gamta įkvepia, nes tai natūraliai gražus darinys, esan-

tis šalia mūsų. Būna, parsinešu namo kokią samaną ar akmenukų. Ir mes nuolat dalijamės visokių žolių ir smilgų nuotraukomis!

Violeta: Smilga, beje, ir buvo pirmasis netikėtas akcentas „Pie-

voj“. Jos iki šiol salono virtrinoje tebeauga.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar viena kitai dovanojate gėlių?

Karolina: Per Violetos gimtadienį dovanojau jai gėlių

puokštę, bet rankos tikrai drebėjo, nes „Pievoj“ ji – tas kūrybinis žmogus.

Violeta: Kadangi Violeta mėgsta mimozas, tai jų ir ga-

vo... ( Juokiasi.)

– Ar turite mėgstamiausią metų laiką, kai labiausiai

laukiate kokių nors gėlių?

Karolina: Atsidarėme tik rugsėjį, tad dar negalime įver-

tinti visų metų. Bet smagu žiemą gauti egzotinių žiedų iš

Australijos, o vasarą – ieškoti lietuviškų gėlių, užaugintų

vietos gėlininkų. Jie ir rožes augina, ir bijūnus, ir aguonas, rudeniop prasidės jurginai. Norisi į savo puokštes įpinti ir lauko gėlių.

Violeta: Žiemą gal kiek sudėtingiau, tenka rinktis gėles,

kurios auga praktiškai visus metus. Nors šią žiemą jau turėjome alyvų! O vasarį – pakalnučių. Žavinga yra pavasario pradžia, kai pradeda stiebtis pirmosios gležnos gėlytės. – Kas pas jus užsuka dažniau – moterys ar vyrai?

Violeta: Tiesą sakant, ir pirmieji, ir šiaip dauguma mūsų

klientų yra vyrai. Mus tai maloniai nustebino. Yra tokių, kurie kiekvieną savaitę savo žmonoms ir dukroms gėles dovanoja. Arba užsuka eidami pro šalį gėlių namams – anturio žiedo.

Karolina: Jaunoji karta irgi jau supranta dovanojimo sau

džiaugsmą. Nereikia ir ištaigingų puokščių, džiugina kažkas natūralaus, originalaus ir gražaus.

– Tai kiekvienas trečiadienis, kai gaunate gėlių, jums

būna tikras atradimų laikas?

Violeta: Visiškai, kaip Kalėdos... Pakuoji dėžes ir kie-

kvieną kartą randi, kas tave be galo nustebina.

LAMŲ SLĖNIS

– Ką per tuos ne visus metus teko patirti smagiausio ir

netikėčiausio?

Karolina: Man visų smagiausia – sulaukti atgalinio ry-

šio, kai žmonės sako, kad mūsų gėlės – kaip vitaminas akims, tikras lengvumas, šiuolaikiška, originalu, kitaip.

Violeta: Klientai taip nuoširdžiai džiaugiasi gėlėmis, kad

kartais net susimąstai: nejau čia tikrai taip gražu?.. Juk bė-

gant laikui akis prie grožio įpranta, bet sulauki tokios reakcijos ir vėl pabundi.

Karolina: Daug ką nustebina ir mūsų valgomos gėlės

– dekoratyviniai kopūstai, artišokai, krapų, česnakų, morkų žiedai. Iš tiesų kiekvieno žiedo istorija labai graži, ypatingas jausmas stebėti, kaip skleidžiasi pumpuras. Gali tiesiog

girdėti, kaip kevalas triokšteli ir pamažu pasirodo žiedo kraštelis. Tarsi būtų gyvas.

Violeta: Kalbant apie „valgomas“ gėles, dar turime bijū-

nų ledų. ( Juokiasi.) Į rudą popierių susuktas bijūno žiedas iš tiesų primena ledų porciją vafliniame indelyje. Čia mūsų „bestseleris“ mažoms mergaitėms.

– O jūs pačios panašios ar skirtingos?

Karolina: Pakankamai skirtingos, bet, akivaizdu, turime

ir kažką panašaus, kad jau viskas taip greitai mums susidėliojo. Juk susitikome liepą, o jau rugsėjį gimė „Pievoj“. – Turėjote labai pasitikėti viena kita? Karolina: Šito klausimo net nekilo.

Violeta: Karolinai kilo mintis, o man tai buvo labai sti-

prus impulsas: smagu, noriu, pabandom, darom! Ir viskas

be galo greitai sugulė į vietas. Per porą dienų, tiesą sakant.

Ir nebuvo jokių lūkesčių, kas iš to išeis, kaip viskas bus. Buvo tik viena idėja.

Karolina: Kurios tiesiog negalėjai nedaryti, nes viskas,

ko reikia, buvo šalia ‒ tai kam laukti ir paskui gailėtis, kad nepabandei sukurti kažko gražaus ir džiuginti kitų?

LAMŲ SLĖNIS

ATOSTOGOS MIESTE

Nuotraukos: Eva Mark

Tai vieta, kurioje norisi užsibūti. Atidžiai dairytis ir mažiausiose detalėse ieškoti įkvėpimų. Į save gerti kiekvieną kvapą, skonį ir garsą. Mažytę miesto centre amžinai žaliuojančią oazę įkūrę „Bali Wood“, „Kambarinės gėlės“ ir „Backstage Café“ siekia sukurti vietą, kuri bent trumpam sužadintų atostogų jausmą. Visų jų tikslas – miestui pristatyti naują idėją, po vienu stogu sujungiančią tris iš pirmo žvilgsnio skirtingas, tačiau iš tiesų – savo idėjomis nepaprastai panašias veiklas. Nors ir slepiasi po trimis atskirais pavadinimais, visi sutartinai tvirtina kuriantys vieną bendrą pasaulį, kurį vienija nuoširdi meilė gamtai ir „atostogų mieste“ idėja.

LAMŲ SLĖNIS

1. Aušra Trakymaitė, Ipa ir Emilija Žukauskaitė („Bali Wood“) 2. Vytenis Petrošius, Ieva Markevičiūtė ir Robertas Muravskij („Backstage Café“) 3. Oresta Dvarvytytė („Kambarinės gėlės“)

Čia užsukusieji mintimis nusikels į balietiška atmosfera alsuojančias dienas, galės prisėsti ant unikalių baldų, išgirsti istorijų ir pasikonsultuoti darnaus interjero, dizaino klausimais. Taip pat galės sužinoti kambarinių gėlių auginimo paslapčių, paskanauti gardžios kavos, natūralių desertų ir dalelę šio jausmo su savimi parsinešti namo. „Žmonės neateina čia tiesiog nusipirkti kavos, baldo ar augalo. Mūsų svečiai ieško kažko daugiau nei įprastoje parduotuvėje ar kavinėje. Mes visi drauge stengiamės, kad apsilankiusieji čia atrastų kiek įmanoma daugiau priežasčių užsibūti ilgiau: paskaityti knygą, pabendrauti, pasinerti į ramybės pilną „zen“ būseną ir, galiausiai, pajausti tikrą atostogų pulsą mieste“, – šypteli įkūrėjai. Ir iš tiesų, kartais net kokybiškos dešimt minučių per pietų pertrauką padeda savyje atrasti ramybės jausmą, kuris lydės per visą dieną...

Natūralumas – vienas svarbiausių juos visus jungiančių bendrų

vardiklių. „Backstage Café“ dirba su kava – gyvu produktu, tu-

kriauklių, akmens, o „Kambarinės gėlės“ erdvę užpildo

rinčiu savo charakterį ir pretenzijas, „Bali Wood“ baldai pagamin-

įstabiais augalais ir jų skleidžiama emocija. Viskas čia

ti iš natūralių tiesiai iš gamtos atėjusių medžiagų – medienos,

– apie gamtą. Apie gamtą, bet šiek tiek kitaip.

LAMŲ SLĖNIS

Parduotuvę rasite Mindaugo g. 16, Vilnius | www.baliwood.lt

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

LĖTOS SPINTOS PASLAPTYS Lėtą madą puoselėjančio prekės ženklo „OVO Things“ kuriami drabužiai skirti „daugiau yra mažiau“ filosofija besivadovaujančioms ir paprastus drabužius su netikėtomis detalėmis dievinančioms moterims. Tai subtilus, apgalvotas ir atsakingas mados pasirinkimas.

ŠILKINĖ PALAIDINĖ „OVO THINGS“

Šilkinė švelnios karamelės spalvos palaidinė siauromis petnešėlėmis. Lengvai liemenuotas siluetas, maloniai slystantis kūnu audinys. Palaidinę galima sluoksniuoti su bet kokiais drabužiais. Tai elegantiškas pačių įvairiausių derinių pagrindas.

SUKNELĖ „OVO THINGS“

Marškinių tipo suknelė iš natūralaus šilko neblizgiu matiniu paviršiumi. Lengvai stilizuojamas, įvairiems deriniams tinkamas ir jau klasika tapęs modelis. Dėvėkite kaip marškinius arba kaip suknelę.

SIJONAS „OVO THINGS“

Pieštuko siluetas ir malonūs žemiški privalumai: paslankus vilnos krepas, prisitaikantis prie kūno, švelnaus šilko pamušalas ir sijonui galutinį akcentą suteikiančios kišenės.

ĮSIGYTI GALIMA WWW.OVOTHINGS.COM

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

IŠDAILINTOS FORMOS Juvelyrės Adelės Dagytės autoriniai darbai išsiskiria drąsiomis formomis ir jų deriniais. Kurdama ji eksperimentuoja su minimalizmu, bet nepraranda ir savo išskirtinumo – apgalvoto subtilumo jausmo. Tai išraiškingi, savitą estetikos pojūtį turintys darbai, kuriuose atsispindi puikiai įvaldytų darbo įgūdžių, žinių ir išradingumo visuma.

ŽIEDAS „ADELE DAGYTE JEWELLERY“

Natūraliu perlu dekoruotas ir architektūros įkvėptas sidabrinis žiedas iš miesto moterims skirtos kolekcijos „La Deuxime“ – tai subtilia prabanga alsuojantis papuošalas. Derinkite su kitais žiedais ar nešiokite vieną.

PAKABUKAS „ADELE DAGYTE JEWELLERY“

Iš sidabro sukurtas širdelės formos pakabutis – tai estetiškas, neperkrautas, bet ir išraiškingas būdas pasipuošti.

AUSKARAI „ADELE DAGYTE JEWELLERY“

Subtilios romantikos įvaizdžiui suteiksiantys asimetriški sidabriniai auskarai, dekoruoti spindinčiais akmenėliais, mintimis nukels į nepamirštamas vasariškos šventės akimirkas.

LAMŲ SLĖNIS

GROŽIO KOMPLIMENTAS

SAULĖS IŠBUČIUOTA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Šarūnė Zurba Photography

Į ką pirmiausiai atkreiptumėte dėmesį savo atvaizde, jei kažkas nuotraukomis fiksuotų jus jau keturiolika metų? „Pirmiausia atkreipiu dėmesį į baleto aspektus, vėliau – ar nepadaugėjo strazdanų“, – šypsosi baleto šokėja DOMINYKA VOSYLIŪTĖ, kurią savo nuostabia akimi fotografė Šarūnė Zurba pirmąkart užfiksavo, kai jai buvo vos devyneri.

Grožis kartais slypi palmėse

„Man grožio sąvoka labiau asocijuojasi ne su tuo, ką matome,

o su tuo, ką jaučiame ir išgyvename. Žmogus gražus yra tada, kai jis moka kalbėti savo vidumi ir išreikšti energiją. Grožio sąvoka dažniausiai siejama su žmogaus išvaizda ar materialiais dalykais, tačiau dažnai pamirštame natūralius ir paprastus

dalykus. Kartais pastebiu, kad mane nudžiugina ir žavi paprastos

detalės, tokios kaip balionai, kalėdinės lemputės ar palmės. Matyt, nenoriu visiškai suaugti.“ (Šypsosi.) Nebijantis klysti žmogus

„Man gražus žmogus yra nuoširdus, atviras, priimantis kito

LAMŲ SLĖNIS

nuomonę, galintis diskutuoti ir kartais rizikuoti. Labai vertinu

gebėjimą bendrauti. Man atrodo, su bet kuriuo žmogumi galima atrasti be galo daug įdomių temų, jei jis tik geba

komunikuoti, jaučia ir bando suprasti kitą, nebijo suklysti ir pripažinti savų klaidų.“

Džiaugtis savo bruožais

„Nuo mažens buvau tamsių bruožų, vešlių antakių, išbučiuota

saulės. Vaikystėje to nesureikšminau, bet kiek vėliau, paauglystėje, buvo periodas, kai gėdijausi tokių bruožų ir galvodavau, kad visos bendraamžės yra gražesnės už mane. Dabar po truputį pradedu džiaugtis savimi ir mokausi mylėti savo kūną.“

LAMŲ SLĖNIS

Baletas be „negaliu“ ar „nenoriu“

„Nuo mažų dienų mėgau judėti ir šokti. Sulaukusi penkerių

pradėjau lankyti meninę gimnastiką. Jau pirmosios treniruotės man patiko, pradėjau lankyti jas reguliariai. Nors buvo ir daug

ašarų, ir skausmo, bet žodžių „negaliu“ ar „nenoriu“ niekada

nesakiau. Galbūt dėl to, kad norėjau šokti, – toks yra šios disciplinos principas. Lankydama gimnastiką išbandžiau

dailųjį čiuožimą, keletą metų lankiau pramoginius šokius, o

vėliau, būdama devynerių, susidomėjau baletu. Nuėjau į

stojamuosius egzaminus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir įstojau. 4-oje klasėje pradėjau mokytis

neakivaizdiniame baleto skyriuje, o po metų šioje mokykloje mokiausi jau ir bendrojo lavinimo dalykus. Čiurlionio menų

mokykloje pamokos vykdavo labai intensyviai, bendro lavinimo pamokos persipindavo su baleto pamokomis. Ryte

– lietuvių kalba, matematika, prieš pietus – baleto pamoka bei istorinis, charakterinis ar duetinis šokis, po pietų – vėl

bendro lavinimo pamokos, vakare vykdavo baleto spektaklių repeticijos. Nuo 7‒8 klasės mokykloje pamokos ir repeticijos dažniausiai vykdavo nuo 8 ryto iki 20 valandos vakaro. Baigusi

13 klasių (po 12 klasių mokykloje yra dar vieneri metai, per kuriuos vyksta vien baletinės pamokos, o mokslo metų pabaigoje išlaikęs egzaminus įgyji profesinį diplomą), atėjau

dirbti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Per savo pirmąjį sezoną sušokau daugiau nei penkiasdešimt penkiuose

spektakliuose, buvome gastrolėse Kinijoje, dabar važiuosime į Čekiją – bus paskutinis šio sezono spektaklis.“ Baletas kaip profesija

„Dėl jaudulio, skausmo ar nuovargio kartais nė nespėji

pasimėgauti scena ir šokiu. Dažniausiai šokdama būnu susikaupusi ir susikoncentravusi į tai, ką reikia padaryti. Tik kartais, kai jaučiuosi užtikrinta ir pasitikiu savimi, galiu

visiškai pasimėgauti tuo, ką darau. Tačiau per nusilenkimus, kai esant scenos priekyje žiūrovai ploja atsistoję, pajaučiu palengvėjimą ir natūralią šypseną. Aišku, po sunkių, svarbių

ir ilgų etapų, tokių kaip mokyklos baigimas, jausmai būna

stipresni. Buvo nepaprastai keista, kai baigiau mokyklą, ir nesulaikiau nuostabos bei laimės ašarų.“

LAMŲ SLĖNIS

Fotografijos projektas

„Viskas prasidėjo tada, kai mano mama paprašė įamžinti

vieną iš mano vaikystės vasarų. Man buvo devyneri – jau

tada žinojau, kad noriu šokti baletą. Pirmos fotosesijos nelabai prisimenu, bet pamenu, jog Šarūnė (fotografė Šarūnė

Zurba ‒ aut. past.) pasiėmė fotoaparatą, pasiūlė nueiti prie ežero lieptelio ir tiek. Net nesupratau, kad mane ketina

fotografuoti, galvojau, kad tiesiog pasišnekėsime ir kojas

pamirkysime vandenyje. Po to mūsų susitikimai kartojosi

kiekvieną vasarą ‒ visą paauglystę ir iki pat dabar. Su Šarūne

susitinkame bent kartą per metus. Tai tapo lyg tradicija. Kartu stebime, kaip aš keičiuosi, keičiasi mūsų fotosesijų

vietos, ji mato mano kasdienybę ir repeticijų sales. Dabar fotosesijas planuojame iš anksto, nes atsirado įtemptas

tvarkaraštis, daug įsipareigojimų, kurių nebuvo vaikystėje.“ Atvaizdas nuotraukose

„Tose nuotraukose pirmiausiai pastebiu, ar taisyklinga

baletinė poza, ar pėdos iki galo ištemptos, kojos išverstos, ar rankų riešai ir pirštai gražūs. Pirmiausia atkreipiu dėmesį į baleto aspektus, vėliau – ar nepadaugėjo strazdanų. Su

kiekvienais metais požiūris į save tampa vis kritiškesnis, tačiau išvaizdos prasme visada buvau ir būsiu už natūralumą ir minimalizmą, tai su Šarūne ir fiksuojame.“ Grožis ir stereotipai baleto scenoje

„Žmonės, išgirdę žodį „balerina“, dažniausiai pagalvoja

– plastiška, gracinga, lanksti, liekna, taisyklingos laikysenos

mergina, kuri scenoje šoka su pačka (baleto suknele), puantais ir karūnėle. Kadangi baleto šokėjai šoka vis daugiau neoklasikinių, šiuolaikinių spektaklių ir teatras

laviruoja tarp klasikinio ir modernaus repertuaro, požiūris

į šokėją ir reikalavimai jam keičiasi. Anksčiau vienas iš svarbiausių dalykų balete buvo kūno sudėjimas. Mūsų šalyje vis dar užsilikęs toks stereotipas. Tačiau tai netiesa

– šokėjas turi būti sveikas, energingas ir stiprus. Žinoma, scenoje turi atrodyti estetiškai, bet žiūrovai susirenka pažiūrėti gyvų artistų, o ne lakstančių kaulų rinkinių.

LAMŲ SLĖNIS

Dar vienas erzinantis stereotipas: baletas ‒ tik mergaičių

menas. Ši profesija yra be galo sunki, tai fizinis darbas

kiekvieną dieną. Artistai vyrai ne tik kilnoja balerinas, kaip

daugelis galvoja, o ir dirba kaip profesionalūs sportininkai. Nuo mažens formuoja kūną, raumenis, kad galėtų atlikti

techniškai aukštus šuolius, sukinių derinius ir, žinoma, sudėtingus pakėlimus.“ Gyvenimo šokis

„Kai buvau maža, labai žavėjausi spektakliu „Gulbių

ežeras“. Žiūrėdavau į balerinas ir galvodavau, kad labiausiai

norėčiau būti pagrindine, trapiausia ir jautriausia, gulbe. Pradėjusi šokti supratau, kad mano sielai artimi charakterį ir specifinį žavesį turintys šokiai. Dabar norėčiau sušokti kokį nors iš pagrindinių vaidmenų, kuris būtų ne tik techniškai sunkus, bet ir stiprus emociškai. Filosofine

prasme, manau, mano gyvenimo šokis jau seniai prasidėjo. Artisto profesija žavi tuo, kad niekada nežinai, ar viskas pavyks, ar per vienintelį išėjimą į sceną padarysi viską, kaip

planavai, ar atsitiks netikėtų dalykų, ar kitas žmogus tau

pagelbės. Visi šie dalykai tokie pat kaip ir gyvenime – jei

bandysi, dirbsi, norėsi, mokysiesi iš klaidų, tai po truputį įgysi patirties, tobulėsi ir pasieksi tikslus.“

LAMŲ SLĖNIS

Jaudulį nugalėti praktika

„Šokdama jaudinuosi. Pirmieji kartai scenoje suteikė

daug streso ir nerimo. O geriausias būdas nugalėti stresą ir scenos jaudulį – praktika. Kuo daugiau spektaklių, šokių

scenoje, tuo labiau priprantama prie erdvės, šviesų, žiūrovų

ir jaudulio. Jeigu tas pats spektaklis šokamas daug kartų, kūnas automatiškai daro judesius, net negalvojant, ir

jaudulio tada būna mažiau. Man asmeniškai nerimą sumažinti padeda geras ir ramus pasiruošimas (ateiti bent

dvi valandas prieš spektaklį ir neskubant nusigrimuoti) bei šokio kombinacijų pasikartojimas.“ Pats gražiausias komplimentas

„Niekada nesu apie tai susimąsčiusi. Galbūt iš tėčio,

kad manimi didžiuojasi, kad patikėjo mano šokiu, susižavėjo ir nesitikėjo tokios manęs pamatyti.“ Kasdieniai ritualai

„Vienas iš ryto ritualų – pusryčiai. Padeda atsibusti ir

suteikia dienai energijos. Dar vienas grožio ritualas –

blakstienų pasidažymas. Naudoju labai mažai makiažo

priemonių, tačiau blakstienas dažausi beveik kiekvieną

dieną. Ryte padeda lengviau atsimerkti, taip pat patinka, kai tušas paryškina akis. Dar mėgstu paplaukioti baseine arba nueiti į gerą masažą.“ Vidinė ramybė

„Labai mėgstu keliauti, atrasti naujas vietas. Vaikščioti

po neatrastus kampelius, užsienyje susipažinti su kita

kultūra. Nors ir trumpas vietos pakeitimas padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti.“ Balerinų vasaros

„Atostogos man prasidės liepos mėnesį. Dažniausiai

balerinos vasarą turi kelias savaites atostogų. Kuo daugiau poilsio, tuo kūnui sunkiau sugrįžti į reikalingą formą, tačiau

poilsis ir ramybė yra reikalingi, ypač po traumų. Mėgstu vasarą, nes dažniausiai būnu išsiilgusi jūros, šilumos ir

gamtos. Per šias atostogas keliausiu į Izraelį, aplankysiu artimą draugę, pailsėsiu.“

LAMŲ SLĖNIS

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“

GAMTOS JĖGA, SLYPINTI MAŽYČIAME BUTELIUKE Nuotraukos: Lina Jushke

Kosmetikos gamintojai „VIVI“, „Swedbank“ verslumo platformos „Kiekvienas gali“ dalyviai, pasakoja apie natūralios kosmetikos mitus, milžinišką šios srities progresą ir atskleidžia mažytę paslaptį: visai greitai įmonė turės ekologišką augalų ūkį, kuriame žydės ramunėlės, medetkos ir laukiniai erškėčiai, į dangų stiebsis apyniai ir kiti naudingiausiomis savybėmis pasižymintys lietuviškų pievų ir miškų augalai.

– Papasakokite, kur link šiandien juda kosmetikos pasaulis?

Ar natūralumą galima laikyti vis labiau pastebima kosmetikos tendencija?

– Nemaža gamintojų masė, pajautę pirkėjų susidomėjimą

natūralumu ir neišmanymą, bando skambiomis etiketėmis pristatyti savo produkciją kaip natūralią kosmetiką. Etiketei

neįmanoma. Svarbu suprasti, kad ne visos cheminės medžiagos kenkia sveikatai, yra jų ir labai kokybiškų, pagamintų iš

augalinių medžiagų, turinčių ekologiško produkto sertifikatus. Būtent tokie produktai naudojami kuriant „Vivi“ kosmetiką.

Apskritai, terminas „natūrali kosmetika“ netaikytinas

papuošti ingredientų sąraše atsiduria kelių ar keliolikos žolelių

kosmetikai, atsiduriančiai parduotuvės lentynose. Kalbant visai

gana agresyvios cheminės medžiagos.

žolelės, iš kurių pasidarę kaukę ar nuovirą užsidedame ant

pavadinimai, tačiau kremo ar šampūno sudėtyje lieka tos pačios

Yra ir kita pusė. Kai kurie pirkėjai, itin stipriai susižavėję

natūralumu, pradeda piktintis, matydami kosmetikos gaminio

etiketėje bet kokį cheminio ingrediento pavadinimą. Žmonės, nesusidūrę su gaminio technologija, kartais nesupranta, jog

kosmetikos be tam tikrų cheminių medžiagų pagaminti

LAMŲ SLĖNIS

paprastai, natūrali kosmetika – tai iš daržo ar pievos parsineštos

veido. Tokiose priemonėse tikrai nėra jokių cheminių medžiagų

ar konservantų. Parduotuvėse parduodama kosmetika – tai

kosmetika, pagaminta iš natūralios kilmės žaliavų. Joje būtinai turi būti ir tam tikrų konservantų.

LAMŲ SLĖNIS

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“ – Iš kur atkeliauja „Vivi“ kosmetikai reikalingi

ingredientai?

– Daugelyje reklamų matome strazdanotas basakojes

mergaites su žolių vainikais ant galvų, brendančias per

rasotas pievas ir į prijuostes renkančias žoleles natūraliai

kosmetikai gaminti. Vis dėlto svarbu pasakyti, kad kosmetikos gamintojai pievose ar miškuose žolelių tikrai

nerenka. Iš tiesų, Lietuvos gamta apdovanota daugeliu

skirtingų ir naudingų augalų, tačiau, remiantis įstatymais, kiekviena žolelių pintinė turi būti siunčiama tikrinti į

laboratorijas. Taip renkant jas patiems tai būtų labai ilgas, sudėtingas ir brangus procesas. Tiek mes, tiek kiti

kosmetikos gamintojai pasirinkę kitą kelią – pirkti augalų

ekstraktus iš įmonių, besispecializuojančių šioje srityje. Kol kas šias medžiagas atsivežame iš gretimų šalių, nes Lietuvoje to niekas nedaro.

– Išvertus iš lotynų kalbos žodis „vivi“ reiškia „gyvas“,

„pilnas gyvybės“. Papasakokite, kaip pavadinimas nusako jūsų veiklos tikslą, vertybes, idėją?

– Pats svarbiausias mūsų įmonės tikslas – gaminti

kosmetiką, kuri nekenktų sveikatai ir turėtų maksimalų

efektą. To neįmanoma pasiekti nenaudojant inovatyvių ir efektyvių ingredientų. Jie tikrai nekenksmingi sveikatai

ir yra sukurti dideliu mokslininkų darbu. Žinoma, dažnai

tokie produktai yra aukštesnės kainos, ko vartotojai, nežinodami esmės, nenori suprasti.

– Girdėjau, kad planuojate sukurti ekologiškų au-

galų ūkį?..

– Mūsų svajonė ir tikslas įkurti nuosavą ekologiškų

augalų ūkį ir gaminti ekstraktus iš lietuviškų augalų – jau visai netoli. Galiu išduoti paslaptį, kad būsimame ūkyje

jau auga šimtametės liepos, iš kurių kvapnių žiedų gaminsime hidrolatus. Ten auga juodauogio šeivamedžio krūmai, žydintys nuostabiais baltais žiedais, itin vertinamais

kaip kosmetinė žaliava. Auginsime ir medetkas, ramunėles,

LAMŲ SLĖNIS

erškėčius. Į senas obelis kyla apynių lianos, tvenkinio pakraščiuose želia ajerai, o drėgnoje pievoje kerojasi

dirviniai asiūkliai. Nuo senų laikų moterys augino kasas naudodamos šiuos augalus. Obelų žiedai itin vertingi ir arbatoms, ir kosmetikai gaminti. Nustebtumėte, bet laukinių erškėčių hidrolatas kvepia ne blogiau nei Damasko

rožių. Juodųjų serbentų ir aviečių lapai taip pat labai

laukiami. Beržai išsistiebę žaliuoja daugybę metų, sula ir gležni jų lapeliai pravers gaminant kremus.

Iš svajonių sugrįžtant į šią dieną, galime pasidžiaugti

kosmetikos ingredientų kūrėjų darbais. Čia progresas

tikrai didžiulis. Daugybė laboratorijų Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse gamina fantastiškus

ingredientus iš augalų ir jūros dumblių. Kasmet Europoje vyksta metinės kosmetikos ingredientų parodos, kur viso pasaulio kūrėjai pristato tai, ką sukūrė per metus. Mūsų

įmonės specialistai kasmet mezga ryšius su vis naujais gamintojais, parsiveža pavyzdžių, kuriuos atidžiai išbandę įvedame į mūsų kuriamų produktų receptūras.

LAMŲ SLĖNIS

PINASI DRAUGYSTĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke

Judviejų draugystė pinasi jau daugiau nei dešimtmetį: kartu susėdusios jos ruošdavo pamokas, kartu baigė mokyklą, kartu gimdė vaikus. Šiandien dvi draugės AUGUSTĖ GITTINS ir AGNETĖ VOVERĖ kartu kuria visas klišes apie mergvakarį griaunantį, stebuklingą draugių tarpusavio ryšį ir moterų socialinę bendrystę puoselėjantį projektą „Pintuvės“.

LAMŲ SLĖNIS

– Na, gerai, pradėkime nuo pradžių – kaip judvi susi-

pažinote?

Augustė: Prieš daugiau nei dešimt metų susipažinome

Užupio gimnazijoje – tokia užbrandinta mūsų draugystė. Visai neseniai pačios susiskaičiavome, kiek metų kartu praėjo, – ir viduje net savotiška panika kilo! Juk, atrodo, niekas nesikeičia, bet į viską pažiūrėjus praėjusio laiko perspektyvoje – pasikeitė tiek daug.

Agnetė: Štai sėdime su vaikais, o atrodo, lyg susėdusios

po pamokų ruoštume namų darbus.

Augustė: Gimnazijoje buvo labai gera terpė reikštis –

mums leisdavo daryti viską, ką tik sugalvodavome.

Agnetė: Todėl mudviejų bendrų organizacinių įgūdžių

stažas yra daugiau nei dešimt metų!

Augustė: Mums visada įdomu padaryti kažką kitaip. Pa-

auglystėje būdavo labai populiarūs šešioliktieji gimtadieniai

– tai būdavo svarbus įvykis, didžiulė šventė. Prisimenu, sė-

dime su Agnete stotelėje ir galvojam idėjas artėjančiam draugės Monikos gimtadieniui. Ir tada... Padarom filmą! Monika buvo išvykusi, tad sutarusios su mama jos kamba-

ryje su jos veido kauke nufilmavome filmą apie tai, kaip atrodo Monikos diena. Sugalvodavome visokių smagių

dalykų. Taip tiesiog buvo visada. Šešioliktus gimtadienius pakeitė aštuonioliktieji, dar vėliau – mergvakariai.

– Auguste, kaip apibūdintum Agnetę? Ko iš jos iš-

moksti?

Augustė: Mes abi esame labai nekonfliktiškos asmenybės.

Aš ir pati greičiau nusileisiu, nei pulsiu aiškintis, bet Agnetė yra tikra Šveicarija.

Agnetė: Čia turbūt išsiskyrusių tėvų vaikų pliusai – juk

augi ir su tėčiu, ir su mama. Išmoksti laviruoti tarp abiejų pusių. Turi būti diplomatas nuo pat vaikystės. ( Juokiasi.)

Augustė: Agnetė yra tas žmogus, kuriam visada skam-

bintum, jei tau būtų labai blogai. Arba labai gerai. Ji – kaip sesė. Ji yra visada, ji dalyvauja visuose mano gyvenimo eta-

puose. Ji žino viską. Esu aš, mano vaikas, mano vyras ir Agnetė!

Agnetė: Visiškai taip pat jaučiuosi.

LAMŲ SLĖNIS

– Agnete, o kokia tau yra Augustė?

Agnetė: Taip sutapo, kad įvykiai mūsų gyvenimuose

rutuliojasi lygiagrečiai. Kartu mokėmės mokykloje, maždaug tuo pat metu susilaukėme vaikų. Augustė yra nepa-

prastai komunikabilus žmogus ir net sudėtingiausiose situacijose aš žinau, kad ji pralauš visus ledus.

– Tai kaip gimė „Pintuvės“? Kaip dvi draugės nuspren-

dė kartu sukurti bendrą projektą?

Agnetė: Viskas tiesiog sprogo – vienu metu visos drau-

gės pradėjo tuoktis, o jų mergvakariai buvo tikrai nerealūs. Tada pagalvojome, kad galima šias idėjas pritaikyti ir plačiau. Kai viskas išauga taip natūraliai, blogai būti

negali. Pradėjusios šį projektą mes pasakėme viena kitai: jeigu pajusime, kad tai mums nebeteikia džiaugsmo, – nebebus prasmės tęsti.

Augustė: Mes tai darome, nes mums labai patinka. Ti-

kėjausi, kad gimus mano vaikui man ateis nušvitimas, ką

noriu veikti, ‒ tačiau jis neatėjo, nerti pagalvėlių nepradėjau. „Pintuvės“ atsirado labai laiku – kai abiejų vaikai išėjo į darželį. Tai dvasinis penas, kūrybinė išraiška.

Be to, Lietuvoje mergvakariai vis dar lydimi kvailos

klišės. Vakarų kultūros įtaka, balti limuzinai, tinklinės pėd-

kelnės... Visada bodėjomės matydamos mieste lakstančias merginas trumpais sijonais.

Agnetė: Baisiausia man – „paskutinės“ nakties koncep-

cija. Juk tuokiesi, nes žinai, kad tai – tavo gyvenimo vyras, tuokiesi su didžiuliu ir nuoširdžiu noru, kodėl tau turėtų

reikėti paskutinės išsilakstymo nakties? Jei santykiuose negali daryti to, ko nori, – kur ir kodėl ten veliesi?

Augustė: Mums „Pintuvės“ yra ne apie paskutinę laisvės

naktį, o apie moterų draugystę. Apie drauges, kurios visa-

da yra. Taip, vyras ‒ tavo gyvenimo partneris, su kuriuo

dalijiesi viskuo. Bet užnugary visada yra draugės. Juk apie vyrą šnekiesi su draugėmis, o ne su juo pačiu! ( Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

– Moterų draugystė apskritai yra ypatinga? Savyje tu-

ri daug magijos...

Augustė: Tikrai! Pamažu ir mums aiškėja, kad „Pintuvės“

nėra tik mergvakaris. Mums rūpi ir moterų socialinė ben-

drystė. Vestuvinis mergvakaris yra labai siauras dalykas: gali sukurti šventę, žmonėms ji gali labai patikti, bet jie pas tave nebesugrįš. Nebent tuokiasi kasmet. ( Juokiasi.)

Mergvakaris – tai mergų vakaras. Norime, kad moterys

kreiptųsi ir norėdamos suorganizuoti bendraklasių susitikimą ar šešiasdešimtąjį jubiliejų. Ne visi nori švęsti viloje

ir klausytis sintezatoriumi grojančių muzikantų. Moterys labai pasikeitusios.

Agnetė: Mes iš tiesų pastebime, kad žmonės nori edu-

kacijos, išbandyti kažką naujo.

Augustė: Aš žiūriu į savo mamą ir jos drauges, į Agne-

tės mamą – jos visiškai rokenrolinės močiutės. Joms tikrai negaila išleisti tam tikrą sumą kartu su draugėmis veikiant

įdomiausius dalykus, kai nereikia niekuo rūpintis, tik kal-

bėtis ir juoktis besimokant pinti makramė ar mėgaujantis pirties ritualais.

Agnetė: Iš savo patirties galime pasakyti, kad mergvaka-

rių metu įvyksta kažkoks lūžis. Tai nereiškia tiesiog su

draugėmis pasėdėti „InVino“. Kai žinai, kad visą dieną ir

visą naktį praleisi su savo mylimiausiom mergom, kai apie nieką kitą negalvoji – tada tau atsiveria čakros.

Augustė: Kas nutinka pintuvėse – niekur daugiau ne-

pasklinda. Smegenys persiprogramuoja. Žinai, kad rytoj

tau nereikia skubėti, nereikia niekur grįžti, sėdi naktį kažkur ant ežero kranto ir kalbi apie dalykus, kurie tavo vi-

duje buvo ilgai, apie tokius dalykus, apie kuriuos tikrai

negali pašnekėti susitikus prie kavos puodelio. Ypač su visomis kartu. Praeina metai, bet tie pokalbiai viduje iš-

lieka tikrai giliai ir išlaiko savo emocinę vertę. Jie stipriau supina jūsų draugystę.

Agnetė: Prisimenu, po kažkurio mergvakario buvom to-

kios įsikvėpusios visoms susitikti dažniau, planavom pasiimti zenitus ir eiti nuogos į mišką fotografuotis. Augustė: Kol jaunos, kol gražios! ( Juokiasi.) Agnetė: Kol kas dar nenuėjom...

100

LAMŲ SLĖNIS

101

– „Pintuvės“ nuo seno reiškia vestuvių išvakares. Iš kur

kilo šis pavadinimas? Kaip mergvakariai buvo švenčiami seniau?

Augustė: Pinasi draugystė per tuos mergų vakarus. Pi-

nasi pokalbiai, vainikėliai, kasos.

Agnetė: „Pintuvės“ – senovinis žodis, reiškiantis mergva-

karį. Nors visi linkę manyti, kad ši šventė atkeliavo iš Amerikos, bet iš tiesų ji Lietuvoje švenčiama ne vieną šimtmetį. Tik anksčiau buvo visai kitokia. Vakarą prieš vestuves jaunoji sėdėdavo su visomis savo šeimos moterimis, jai

išpindavo kasas, iššukuodavo plaukus, tada visos valgydavo

pynute supintą pyragą. Eidavo apraudoti rūtų darželį, nuotakai nupindavo vainikėlį. Sukraudavo jai kraitį ir išlydė-

davo iš namų. Iš tiesų tai buvo liūdna šventė, būdavo giedamos raudos – juk mergina iškeliauja į svetimus namus.

Tačiau ir dabar išlikęs šis emocinis lūžis. Lyg ir nieko

konkretaus neįvyksta, bet iš tiesų viduje kažkas vis tiek at-

sitinka. Nors ir nebėra taip, kad išeini į kitus fizinius namus, tačiau ta simbolika tikrai paliečia.

Augustė: Jeigu tuokiesi su mintimi, kad dabar susituok-

sime ir gyvensime kitaip, – taip nebus. Vestuvės santykiuo-

se nekeičia nieko. Juk tuokiesi ne tam, kad kažkas pasikeis-

tų. Tuokiesi, nes gyvenimas su žmogumi tave tenkina, nori, kad viskas ir toliau būtų taip pat gerai kaip dabar. Bet tas emocinis lūžis tikrai egzistuoja. Tai giliai smegenyse įbrėž-

ti dalykai: jauti, kad yra kažkoks slenkstis, kurį peržengi. Tai svarbus žingsnis. Kaip dvi vedusios moterys, žinai...

– ...gali papasakoti vienai nevedusiai! ( Juokiasi.)

Agnetė: Aš per savo vestuves buvau labai nėščia, tai vis-

ką prisimenu kaip sapną, per miglą...

Augustė: Bet Agnetės mergvakaris koks buvo! Per savo

mergvakarį ji buvo septintą mėnesį nėščia, su didžiuliu

pilvu. Mes nusivedėme ją į „Šnekutį“ – ten mokykloje per pertraukas bėgdavome valgyti koldūnų. Buvo labai ramu ir jauku, dar nuvedėme ją į povandeninį masažą, į mani-

kiūrą ir pedikiūrą, paskui labai smagiai buvom namuose

vienos draugės, pas kurią daug laiko praleisdavome mokyklos laikais.

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

105

Agnetė: Mano mergvakaris buvo vestuvių išvakarėse.

Augustė: O ryte visos mergos atvažiavome pas Agnetės

mamą į namus, kartu ruošėmės, kartu jai uždėjome vestuvinę suknelę, išlydėjome į bažnyčią, perdavėme tėčiui. Agnetė: Ir verkėt, verkėt.

Augustė: Verkėm verkėm baisiai! Mano mergvakario dar

nebuvo, aš vis dar laukiu. Su Neilu dar tik susirašėme, tačiau vestuvių dar nebuvo. Bus kažkada, tikra meilės šventė

– be privalomų tostų, bet su pačiais artimausiais žmonėmis. Reiškia, kad bus ir mergvakaris. Aš pati jo labai laukiu! Agnetė: Galėsi pati susiorganizuoti. ( Juokiasi.) – Kokius mergvakarius dabar kuriate?

Augustė: Iš tiesų visada svarbiausia žinoti, ko nori jauno-

ji. Ne kas patinka draugėms, o kas tikrai patiktų jaunajai.

Agnetė: Stengiamės pasiūlyti tai, ko nėra rinkoje. Drau-

gės papasakoja, ko norėtų nuotaka, o mes ieškome įdomes-

nių veiklų, kitų kampų, ką galima nuveikti kartu. Mes no-

rime apie mergvakarių pokyčius kalbėti garsiau ir plačiau, norime, kad ši šventė būtų apie moterystę ir bendrystę, o ne paskutinis laisvės vakaras.

106

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

109

– Auguste, tai koks tas tavo svajonių mergvakaris?

Augustė: Aš tiesiog norėčiau praleisti savaitgalį su sa-

vo mergom. Ne taip svarbu kur, svarbiausia – kad būtume visos kartu. Ir kad kitą rytą vaikų nebūtų. Arba du rytus. ( Juokiasi.)

Aš, Agnetė ir dar viena draugė ‒ trys mamos, visai ne-

seniai buvome Gruzijoje. Ir paaiškėjo, kaip vertiname tokius

paprastus dalykus: kai žinai, kad gali pabūti, kad nereikia

grįžti namo tam tikru metu. Ir sėdi ramiai ir niekas aplink nevyksta! Nusprendi išgerti vyno, atsikeli ryte, vartaisi lovo-

je. Dingsta visi norai apžiūrėti kuo daugiau. Tiesiog mėgaujiesi, kad gali būti ir nieko nedaryti. Arba daryti, ką nori! – Kokie jūsų planai šitam gražiam pavasariui?

Agnetė: Smagu dirbti, kai viskas dar šviežia, kol dar de-

gi dideliu noru. Jis kažkada išblėsta, todėl reikia jo kiek įmanoma ilgiau nepaleisti. Aš vis pasidžiaugiu, kad kai jau

susėdame šioje terasoje dirbti – mums dar stipriai dega akys. Augustė: Mes matome, kad to labai reikia. Visi skuba-

me, niekur nespėjame. Kai turi feisbuką, matai žmones, žinai, ką jie veikia, ‒ todėl tau atrodo, kad daug apie juos žinai, gerai supranti. Tačiau realybėje niekas nežino, kaip

kiti iš tiesų jaučiasi. Reikia po truputį iš naujo atrasti tą

pradinį tašką: grįžti prie tikrųjų fizinių draugysčių. Juk su-

sibėgimas kavos pusvalandžiui ‒ tai nėra blogai, bet ką gali padaryti per tą pusvalandį? Reikia ilgiau! Dėl to reikia mergų vakarų. Ir dienų!

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

JOS BALTAS LAPAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Lina Jushke

Kiekvieną kartą, kai ją sutinku, pagalvoju apie Nicole Kidman. Na gerai, plaukų spalva gal ir ne tokia pat, bet šypsena ir tai, su kokiu užsispyrimu „Apvalaus kvadrato mokyklos“ direktorė LAURA TEKORĖ įgyvendina savo svajones, – labai panašios. „Reikia daug vidinės jėgos, kad nugalėtum save ir sistemą, kad ištrūktum iš nuostatų ir taisyklių narvo, kad imtum gelbėti pasaulį, kai visi įtikinėja, kad tau tikrai nepavyks“, – sako. Ir vis dėlto, ji pamėgino.

Kiekvieną rytą savo namuose ji atveria virtuvės spintelę ir

man galima norėti. Net ir tokios smulkmenos kaip įstabiai kve-

Atkeliavusios iš skirtingų pasaulio šalių, skleidžia skirtingus

Baigusi mokyklą Laura įstojo į Vilniaus pedagoginį uni-

išsirenka kavos pupeles. Išrikiuotuose indeliuose jų – daugybė.

piančios kavos puodelis ryte. O paskui – ir dar daug daugiau.

kvapus ir prisiminimus. „Kai noriu laisvo skrydžio, kai man

versitetą. Nusprendė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.

kavą, – sako. – Toks mano mažas ryto ritualas.“

dijas, tačiau neišdrįso. Bet gal taip ir reikėjo, kad nueitų visą

dar ir dar kartą reikia nugalėti save, renkuosi Vajanos šalies

Panašu, kad skrydžio reikia mums abiem, nes pirštu bedu

būtent į tą stiklainį, kuriame supilta Vajanos šalies kava. Valgome anksti iš ryto Lauros iškeptą kvepiantį keksą ir kalbamės

apie tai, kaip svarbu išdrįsti. „Kavą gerti pradėjau vos prieš dvejus metus, – šypsosi. – Kažkada seniai kavos aparatą gavau

dovanų per vestuves. Vyras sakydavo, kad tokio daikto namuose mums tikrai nereikia, jis gulėjo rūsyje. Tačiau vieną dieną

išdrįsau parsinešti aparatą į virtuvę, prisipirkau įvairiausių ka-

Paslapčiomis svajodavo apie aktorystės ar žurnalistikos stuilgą ir, negali ginčytis, – įdomų kelią. „Dirbti pradėjau nuo pirmojo kurso, – prisimena. – Iš ryto paskaitos, nuo ketvirtos

– visokios reklamos akcijos. Trečiame kurse jau žinojau, kaip

visa tai veikia, laimėjau konkursą didelėje tarptautinėje kompanijoje. Ne tik reklamavau cigaretes, atsirado galimybių ei-

ti toliau, mokytis. Nusprendžiau susistabdyti studijas, ketvir-

tąjį kursą baigiau neakivaizdiniu. Tuo metu dirbdavau po dvylika valandų per dieną, taip pat ir savaitgaliais.“

Netrukus sumani mergina gavo darbo pasiūlymą vienoje

vų, indų joms sudėti ir padėkojau draugei už dovaną. Tai bu-

didžiausių ir garsiausių to meto kūrybos agentūrų – „Leo

pradėjau mokytis jausti save, jausti, ko noriu, ir suprasti, kad

roje, kuri išgarsėjo ne mažiau nei toji, kurioje pradėjo savo

vo ir dovanos sau, kurias galėjau pasidovanoti tik tada, kai

Burnett Vilnius“. Šiai skilus, Laura atsidūrė „Milk“ agentū-

LAMŲ SLĖNIS

113

karjerą. Kūrybos jos darbe, rodos, buvo sočiai, pinigų – taip pat. „Bet kažko, matyt, labai trūko, – dabar sako. – Tada nežinojau ko, bet šiandien galiu pasakyti – prasmės. Pojū-

tis, kad tai, ką darai kasdien, kam naudoji savo energiją ir laiką, iš tiesų yra nevertinga, būdavo gana dažna pokalbių

su kolegomis tema. Septynerius metus reklamavau cigare-

tes, paskui – alų. Kūrėme rinkodaros kampanijas, pardavimai šokdavo aukštyn, o karmos taškai – minus šimtas penkiasdešimt. Ir iš kur tų gerųjų akmenėlių paimti?“

Laura prisimena, kad būdavę dienų, kai su bendradar-

biu, ekonomistu Ugniumi Leimontu visą pietų pertrauką svarstydavo, kur slypi gyvenimo prasmė ir kas iš tiesų

žmogui suteikia laimės. Abu nusprendė, kad būtų gerai

išmokti amato. Ugnius tapo muselininku, o Laura pradėjo kepti duoną. „Iš močiutės parsivežiau receptą, nusipir-

kau medinį kubilą ir užmaišiau duoną. Vieno kepalėlio neiškepsi – kubile paskęs, tad kepdavau dešimt ir nešda-

vau į darbą kolegų džiaugsmui. Tuomet sugalvojome agentūroje „Milk turgelį“. Prekiaudavome jame, kas ką savo

rankomis pagaminę ar sukūrę. Labai smagūs tie „Milk turgeliai“ būdavo. Sekmadieniais su duona eidavau į ka-

vinę „Paryžius“, kur tuo metu irgi vykdavo prekyba. Pardavinėjau ne dėl pinigų, man duonos kepimas buvo apie prasmę, apie gebėjimą kurti savo rankomis, dalijimąsi

energija – juk su didžiausiu džiaugsmu tai dariau. Parei-

nu iš darbo, tris dienas tupinėju apie kubilą, kryželiu žegnoju. Buvo minčių ir savo kepyklėlę atidaryti. Pyragą ar torčiuką išsikepti man ir tuomet, ir dabar – vienas malo-

numas. Bet šalia nepasitikėjimo – ar tikrai sugebėsiu –

buvo dar kai kas. Kažko Daugiau troškulys neramino – nejaugi tai bus viskas? Tik tiek galiu duoti? Tik duoną ir pyragą? Duona yra svarbu, bet man to negana.“

Kartą, kepdama duoną, Laura prisiminė savo studijas.

Net pliaukštelėjo sau per galvą: „Ko blaškausi, kai prasmė čia pat, už kampo, mokykloje. Juk to ir mokiausi!“ Tą patį

vakarą ji išsiuntė daugiau nei dvidešimt laiškų į mokyklas. Ieškojo lietuvių kalbos mokytojos darbo, pagal profesiją.

114

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

Atsakymo negavo nė vieno. Tačiau noras mokyti ir keisti savo gyvenimą nuo to nesumažėjo. Po pusmetį trukusių ko-

učingo kursų ant sienos pasikabino pačios kurtą koliažą. Jis

vaizdavo rankas į viršų pakėlusią moterį, o jai virš galvos buvo knygų stirtos. Tada, kai jį kūrė, atrodė, kad būtent knygos vizualizuoja gyvenimo prasmę ir laimę.

Saviugdos studijos, seminarai ir knygos pakeitė daugy-

bę dalykų. „Turbūt ir nauja darbo vieta atėjo, nes buvau jai

pasirengusi, – kalba. – Knygos koliaže man reiškė nuola-

tinį žinių troškimą, augimą, tobulėjimą ir galbūt kada nors ‒ savo knygą. Kai netikėtai paskambino iš „Šviesos“ leidy-

klos ir paklausė, ar nenorėčiau pas juos dirbti, supratau, kad knygos tiesiogine prasme nukrito man ant galvos. Lei-

dykloje realiai priartėjau prie švietimo sistemos, į kurią taip norėjau patekti. Čia man ne kartą prireikė žinių, kurias gavau studijuodama pedagoginiame universitete.“

Darbą leidykloje Laura prisimena labai šviesiai, tai bu-

vo tikrai įdomus laikas. O ir asmeninis gyvenimas keitėsi – atėjo šeimos kūrimo etapas. Kol augino dukrelę Patriciją, baigė magistro studijas ir užsibrėžė dar vieną tikslą –

sukurti savą verslą: „Idėjų buvo įvairių, bet visos atrodė lyg per mažos, kildavo vis tas pats klausimas – nejau tik tiek?

Tik tai sugebu sukurti? Patriciją į darželį nuvesdavau vos keletui valandų per dieną, laikiausi Lietuvoje nepopuliarios

psichologų pozicijos, kad vaikas iki penkerių metų turi

mokytis iš suaugusiųjų, ne iš vaikų. Darželis man atrodė gana svarbus, bet trumpas etapas. Mokykla – kas kita! Juk tai – dvylika gyvenimo metų!“

Taigi, kai gimė dukra, Laura pradėjo ieškoti ne darželio,

o... mokyklos. Šitaip jos kompiuteryje atsirado naujas ap-

lankas, kuriame kaupė informaciją apie visas Vilniuje esančias mokyklas. Tada ir pamatė, kad tokios, kokios norėtų savo dukrai, tiesiog nėra. „Tai buvo pirmoji mintis, – šiandien sako. – Tačiau iki realaus mokyklos kūrimo proceso

man dar reikėjo užaugti. Pirmiausia – savo viduje. Augimo

kelias buvo visoks, kaip ir daugelio iš mūsų, – su savomis

LAMŲ SLĖNIS

117

audromis, džiaugsmu ir skausmu. Mokiausi leisti sau bandyti. Mokiausi jausti ir pasakyti, ką jaučiu. Mokiausi norėti ir leisti sau daryti, ką noriu. Tiesą sakant, dar ir dabar

mokausi. Nemanau, kad šiame kelyje procesai yra baig-

tiniai, tačiau esu tikra, kad ramybės dabar daugiau. Ir pasitikėjimo. Visata ir savimi. Nes leidžiu sau pamatyti dalykus, dėl kurių verta pasitikėti.“

Viena iš įspūdingesnių patirčių Lauros augimo kelyje

buvo... kirpykla. Prisiminusi, koks malonumas būdavo vaikystėje kitiems žmonėms „kažką daryti su plaukais“ ir

kad visos jos lėlės būdavo nukirptais plaukais, ji nutarė eiti į kirpėjų kursus. Buvo baisiai nepatogu – o ką žmonės

pagalvos? Ką pamanys apie būsimą kirpėją, turinčią tarptautinio marketingo ir prekybos magistro diplomą, ko-

munikacijos, rinkodaros ir pardavimų vadovės patirties? Ir visai nesvarbu, kad kursai – brangiausi mieste, o jai

labai rūpi pamėginti, kaip kerpami žmonės, o ne lėlės. Tiesiog – ne lygis!

Kirpėjų kursus Laura baigė. Net padirbo kirpykloje

visą mėnesį. Užtai dabar žino, kad tai buvo ne kirpyklos, o ego nuleidimo mokykla. Dabar atėjo metas, kai socia-

linis statusas ir įvaizdis jai svarbūs tik tiek, kiek padeda siekti aukštesnių tikslų. „Svarbu yra tik tai, kokią vertę sukuri išgyvendamas savojo gyvenimo pamokas, – šypte-

li. – Ką pasakysiu, kai Paskutinio teismo dieną manęs

paprašys atsiskaityti? Juk esu atsakinga už tai, kas esu ir kaip naudoju tai, ką gavau šįkart ateidama į žemę. Gal ir

sunku patikėti, bet man įtampa ir atsakomybė, kai valdyboje tvirtini milijono eurų vertės rinkodaros biudžetą ir kai lauki ateinančio kirptis kliento, yra lygiai tokia pat.“

Laura neabejoja, kad kiekvienas ne savo vietoje atsi-

dūręs žmogus privalo ateiti iki tam tikros ribos ir kad

toji riba tampa kritiniu stimulu išdrįsti rinktis savo kelią. O kai leidi sau gyventi, kaip kviečia širdis, ateina dovanos: svarbūs ir reikalingi žmonės, situacijos, įvykiai. Šiandien

didžioji Lauros dovana yra „Apvalaus kvadrato mokykla“,

118

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

kurią per keletą metų užaugino savo širdyje. „Pirmą kar-

tą dirbdama nejaučiu jokio atotrūkio tarp to, ką darau, ką galvoju ir kaip jaučiuosi, – pasakoja. – Nuostabiausia, kad

šiame darbe galiu panaudoti visą savo sukauptą patirtį ir

išmoktas pamokas. Aš ir mano veikla esame vienis. Pagaliau suprantu, kodėl didelėse įmonėse susidurdavau su

prekės ženklo pozicionavimo problema: reklamos agentūra sukuria penkis variantus, bet įmonei nelimpa nė vienas. Jau žinau, kad taip nutinka, kai prasilenkia, ką organizacija nori apie save pasakyti visuomenei ir kokius tiks-

lus viduje sau kelia. Negi žmonėms sakysi: mūsų tikslas – pelnas, norime uždirbti kuo daugiau pinigų, todėl pirkite kuo daugiau mūsų prekių?“

Laura įsitikinusi, kad tik savo pavyzdžiu galima už-

degti mokinius. „Mokytojas – mokinio ugdymo partneris. Jei prieš klasę stovi savimi pasitikinti, tvirta, empatiška, save ir kitus gerbianti asmenybė, tokias pat vertybes ji

perteiks ir savo mokiniams, – tvirtai tiki. – Mūsų karta, dalyvaujanti šių dienų švietime, yra įvaldžiusi tuos pačius senus ribojančius ugdymo metodus. Todėl vienintelis ke-

lias yra patiems keistis ir atsiverti vaikams. Šį kartą – sąmoningai. Tapti baltu lapu ir kartu su vaikais mokytis iš

naujo. Pastaruoju metu pasaulio politikoje formuojasi nuostata, kad didžiausią ekonominį potencialą ateityje turės valstybės, kuriose didelę visuomenės dalį sudarys

kūrybiniai darbuotojai. Įspraustas į standartų rėmus, sa-

vimi nepasitikintis vaikas nebus kūrybingas. Todėl taip

svarbu leisti vaikams išsaugoti prigimtinį kūrybiškumą, gebėjimą jausti, matyti, girdėti. Tik šitaip jiems nereikės

ieškoti savęs, kaip kad šiandien mes, suaugusieji, ieškome.

Jau keletą metų kalbu, kad labai noriu mokyti, dėstyti. Kol kas nežinau ką, bet spėju, kad manoji širdis ir vėl išsako norą. Tegu tik protas dabar ieško būdų, kaip jį įgy-

vendinti: mokosi naujų dalykų, įgyja naujų kompetencijų ir akademinių žinių. Juk žinios tėra įrankis, skirtas įgyvendinti širdies svajones.“

122

LAMŲ SLĖNIS

123

SVAJONIŲ PIRKINIŲ KREPŠELIS | ĮSIPAREIGOJUSI PASAULIUI

Londone gimusi drabužių dizainerė Stella McCartney nuo pat pirmosios savo kolekcijos dešimtojo dešimtmečio pradžioje prisideda prie mados pasaulio kaitos ir neretai yra vadinama alternatyvių medžiagų ir netradicinių technologijų madoje pioniere. Jos atsidavimas ir įsipareigojimas tvarumui ryškiai matomas kiekvienoje moters sukurtoje drabužių kolekcijoje. Kūrėjos vardu pavadinto prekės ženklo tikslas – būti atsakingam, sąžiningam bei moderniam ir įrodyti pasauliui, kad kurti prabangius ir ypač kokybiškus produk-

Gaivi mėta

tus įmanoma nekenkiant aplinkai. „Stella McCartney“ kolekcijose nerasite natūralaus kailio ar odos – drabužiai čia

Mažytė mėtų spalvos Italijoje pagaminta rankinė „Falabella Candy“ – tikras įvaizdžio saldainiukas. Rankinė dekoruota tos pačios spalvos stambia grandine ir yra pagaminta iš

kuriami iš gyvūnams ir gamtai draugiš-

aukštos kokybės odą imituojančios medžiagos. Galite

kų alternatyvų, etiškai išgautos vilnos,

rinktis iš dviejų spalvų – žalsvai melsvos ir rausvos.

organinės medvilnės, perdirbtų audinių. Pagarba aplinkai, darbas su, o ne prieš gamtą, rūpinimasis sąžiningomis darbo sąlygomis, inovatyvių medžiagų kūrimas – pagrindinės šio prabangaus prekės ženklo vertybės. www.stellamccartney.com

Saugus prieglobstis Platus minkštutis „Stella McCartney“ megztinis – it šiltas prieglobstis vėsiems vasaros vakarams. „Oversized“ stiliaus megztinis sukurtas iš organinės medvilnės ir natūralios vilnos. Dramblio kaulo spalvos mezginys idealiai derės prie „Briana“ šilkinės suknelės.

124

LAMŲ SLĖNIS

Žingsnis į nuotykius Atrodo, į šiuos batus sutilpo visos vaivorykštės spalvos! Spalvingi sportiniai bateliai „Eclypse“ – patogus būdas žengti į karštą nuotykių pilną atostogų dieną. Pastelinėmis spalvomis margintus batelius derinkite prie plazdančios suknelės, trumpinto silueto džinsų ar plačių lengvų kelnių.

Gražiausia vasaros suknelė Kiekviena vasara turi savo suknelę. Natūraliai baltos spalvos, prekės ženklo „Stella McCartney“ suknia „Briana“ – karštos romantiškų akimirkų pilnos vasaros drabužis. Lengvutė šilkinė suknelė gilia „V“ formos iškirpte siuvinėta augalų motyvus primenančiais raštais.

LAMŲ SLĖNIS

125

STILIAUS KODAS

TARP DVIEJŲ KULTŪRŲ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Fotografę AUKSĘ GREIČIŪNAITĘ visada traukė Rytų Azijos kultūra, todėl būdama dvidešimt vienerių ji ėmė ir išvyko ten pagyventi. Garsių leidinių pastebėta ir fotografijos studiją „Grei“ Pekine įkūrusi mergina savo stilių formuoja remdamasi paprastumą, patogumą ir kokybę talpinančiais įvaizdžiais, kuriais eksperimentuoti neretai įkvepia Šanchajaus ir Paryžiaus madų savaitėse sutinkami kūrėjai..“

126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

„Vos baigusi universitetą iškart pakėliau sparnus svetur. Visada jutau potraukį keliauti, tik nežinojau, kur spontaniški sprendimai mane nuves. Pastarieji treji metai, praleisti Pekine, atnešė daug galimybių, įtvirtinau fotografijos karjeros pamatus, subūriau itin talentingą komandą, išmokau kinų kalbą, na, o dabar planuoju keltis į Šanchajų – norisi naujų išbandymų ir nuotykių!“ LAMŲ SLĖNIS

129

„Pekinas ir visa Rytų Azija mane žavi savo žmonėmis, kultūra, gyvenimo ritmu. Kasdien jaučiuosi įkvėpta šių trijų aspektų.“

„Į fotografijos pasaulį

galimybes, kaip galėčiau

daug nekištų kojos. Taig

įžvelgė, bet po savaitės j

130

LAMŲ SLĖNIS

pasinėriau vos atvykusi į Pekiną. Nemokėjau kalbos, bet turėjau rankose fotoaparatą. Apsvarsčiau

u šiame mieste save realizuoti, ir supratau, kad privalau susirasti darbą, kuriame kalbos barjeras per

gi išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į „Harper’s Bazaar“ žurnalą. Nežinau, ką būtent jie manyje

jau fotografavau vieną žymiausių kinų aktorių keturių žurnalo puslapių istorijai.“

LAMŲ SLĖNIS

131

„Esu visiška skandinaviško stiliaus fanė, visuomet žaviuosi jų gebėjimu atrodyti puikiai niekuomet nepamirštant funkcionalumo ir patogumo. Ypač artima - danių apranga, o labiausiai mane įkvėpiančios stiliaus ikonos, iš kurių semiuosi įkvėpimo, yra Pernille Teisbaek, Caroline Bille Brahe bei Sophia Roe - ir visos jos iš Kopenhagos.“

132

LAMŲ SLĖNIS

„Perku drabužius su mintimi, kad atsikėlus ryte nereikėtų sukti galvos, ką apsivilkti. Mėgstu paprastumą, patogumą ir kokybę. Mano įvaizdis priklauso nuo dienos ir veiklos, bet geriausiai jaučiuosi vilkėdama monochrominį kostiumą ir baltus teniso batelius iš „Common Projects“. Juos turbūt aviu 300 dienų per metus.“ LAMŲ SLĖNIS

133

„Šiuo šiltuoju metų laiku mano spintoje kabo daugybė šilkinių suknelių.“

„Jeigu vasara ir šilti orai neegzistuotų, juodą golfą dėvėčiau ištisus metus. Prie jo derinčiau klasikines vyriško kirpimo kelnes ir aukštakulnius. Man patinka brandžios moters įvaizdis. Phoebe Philo, Julie Pelipas yra mano asmeninio stiliaus įkvėpėjos.“

134

LAMŲ SLĖNIS

135

„Neseniai baigiau mados industrijos studijas ir įgijau komunikacijos bakalaurą, tačiau vis nepaleidžia „Gyvenimas svetur mane įkvėpė eksperimentuoti. Kiemintis, jog tai tik kelionės pradžia, – su mada susijukvienais metais vykstu į Paryžiaus ir Šanchajaus mados sasius mokslus norėčiau tęsti.“ vaites, susitinku su dizaineriais iš įvairių šalių – jų kūrybingumas ir aistra kaskart įkvepia išbandyti naują įvaizdį. Manau, jog taip natūraliai susiformavo ir mano šių dienų įvaizdis.“

136

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

„Iš namų neišeinu be auskarų – auksiniai „hoop“ yra mano kasdienis papuošalas, pagyvinantis bet kokį įvaizdį.“

„Parduotuvėje pirmiausiai skubu į vyriškų drabužių skyrių! Dažniausiai vyriški drabužiai yra geresnės kokybės ir aštresnio silueto – būtent to dažniausiai ir ieškau. Jeigu esu Lietuvoje, visad užsuku į dėvėtų drabužių parduotuves.“

LAMŲ SLĖNIS

139

„Stilingas žmogus yra tas, kuris gerai jaučiasi savo kailyje. O kad atrodytum stilingai, nebūtinai turi būti apsirengęs madingai – pasitikėjimas savimi yra gražiausias rūbas.“

140

LAMŲ SLĖNIS

„Pati jaučiuosi įkvėpta, kai mokausi kažką naujo. Manau, žmogus gali kilti aukštyn tik lavindamas savo žinias, įgūdžius ir plėsdamas pasaulėžiūrą. Nors mano pagrindinė veikla yra fotografija, dabar krypstu į kino režisūrą, gilinuosi į fengšui gyvenseną, stengiuosi laiką leisti su žmonėmis, kurie man yra autoritetas.“

LAMŲ SLĖNIS

141

UNIKALUS DIZAINAS, ĮKV

LIETUVIŠKO DIZ

DŽEMPERIS „COOCOOMOS“, 100% MEDVILNĖ, 109 EUR

PAVEIKSLAS „TAKE MY MUSE“, 70 EUR

AUSKARAI „COCKOO“, PAAUKSUOTAS SIDABRAS, 79 EUR

KAKLO PAPUOŠALAS „MUNE DESIGN“, 22 EUR

SUKN „UNDRESS

VAZONAS „IDDO“, 100 EUR

142

LAMŲ SLĖNIS

PC EUROPA, KONSTITUCIJOS PC PANORAMA, SALTONIŠKI PC GO9, GEDIMINO PR WWW.LO

VEPIANTIS KASDIENYBĘ

IZAINO NAMAI

LAIKRODIS „FAUST WATCHES“, 189 EUR

MARŠKINĖLIAI „ANOTHER UNICORN“, 100% MEDVILNĖ, 85 EUR

RANKINĖ „VASKALA“, 319 EUR

AKINIAI NUO SAULĖS „SUPERNORMAL“, 99 EUR

NELĖ S“, 249 EUR

S PR. 7A, 2 AUKŠTAS, VILNIUS IŲ G. 9, 2 AUKŠTAS, VILNIUS R. 9, 2 AUKŠTAS, VILNIUS OCALS.LT

PATALYNĖS KOMPLEKTAS „BEDROOMMOOD“, 100% MEDVILNĖ, 119 EUR

LAMŲ SLĖNIS

143

SODAS POPIERIU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Iliustracijos: asmeninis archyvas

Lengvais pasteliniais potėpiais iliustratorius DOVYDAS BAKŠYS,

besislepiantis po Davido Bou slapyvardžiu, akvarele lieja augalų portretus. Pinavijos, vilkdalgiai, aguonos, tulpės, kinrožės krauna žiedus jo kruopščiai kuriamame sode ant popieriaus.

Akvarelė, subtilus ir ypatingo kruopštumo reikalaujantis menas,

iliustratorių lydėjo nuo studijų laikų. Kurį laiką iliustracijas jis piešė kompiuteriu, tačiau laikui bėgant tai nustojo teikti džiaugsmą. „Tai

ėmė mane smaugti, norėjosi kažko apčiuopiamo ir gyvo. Kad kurdamas

negalėtumei suklysti ir kelių mygtukų paspaudimu visko lengvai ištai-

syti. Norėjosi maksimalaus susikaupimo, susikoncentravimo į dažus, popierių, potėpius, o kartu ir atsipalaidavimo.“

Kartą tvarkydamas dažus, pieštukus, anglį ir kitas priemones vaikinas

surado seną savo akvarelę. Mintis nutapyti augalą kilo spontaniškai, turbūt dėl to, sako jis, kad gamta ir jos poreikis lydėjo visą gyvenimą. „Iš pradžių buvo sudėtinga, atrodė, sukurti žmogaus portretą daug lengviau, bet liedamas augalo šakelę pajutau malonią meditacinę būseną, kai pamiršti save, viską aplink ir lieki tik su augalu, spalvomis, linijomis. Nuo tada prasidėjo mano kaip botanikos iliustratoriaus kelias. Išsi-

kėliau tikslą – ištobulinti įgūdžius liejant augalų „portretus“, – pasa-

koja vaikinas. Vis dėlto augalų iliustracijos – tik viena jo kūrybos dalis, leidžianti bent trumpam atsitraukti nuo komercinių darbų.

Paprastasis apynys 144

LAMŲ SLĖNIS

(lot. Humulus lupulus)

UJE

Darželinė tulpė (lot. Tulipa gesneriana)

LAMŲ SLĖNIS

145

Mėlynžiedis vilkdalgis (lot. Iris germanica) 146

LAMŲ SLĖNIS

Vaistinis bijūnas (lot. Paeonia officinalis)

LAMŲ SLĖNIS

147

Daržinė aguona (lot. Papaver somniferum)

Geltonoji aguona

Kodėl būtent augalai? Jie labai išraiškingi, sudėtingi ir gyvi, pilni linijų, spalvų

bei formų, sako Dovydas. Jis mėgsta augalus tyrinėti, atlikti pjūvius, per mikroskopą

(lot. Meconopsis cambrica)

stebėti lapų struktūrą, ieškoti specifinės literatūros, straipsnių šia tema – piešiant

augalą, kyla poreikis apie jį sužinoti kuo daugiau. Akvarele liedamas kiekvieną lapelį, į augalą jis perkelia savo mintis, popieriaus lape ir skaidriuose potėpiuose įprasmindamas tam tikrą savo gyvenimo etapą. „Mano botanikos iliustracijos nėra vien tik tai, ką įprastai į augalą pažiūrėjęs pamatytų kitas žmogus.“

Vaikiną domina ne tik vietiniai, bet ir egzotiniai, atogrąžų klimato juostos

augalai, kurių čia, Lietuvoje, galima rasti tik privačiose kolekcijose arba žiemos

soduose. „Pradėjau bandyti juos užauginti namie iš parduotuvėse parduodamų vaisių sėklų. Tada dar nežinojau, kad namie išauginta peruvinė gvajava niekada

nesubrandins vaisių arba kad tai truks dešimtmečius. Taip pradėjau domėtis 148

LAMŲ SLĖNIS

augalais, jų anatomija, auginimo sąlygomis,

skiepijimu, ligomis, kenkėjais. Iki šiol eksperimen

surasti galimybę greitai išauginti medelių, brand kraštų vaisius.“

„Dauguma mūsų pernelyg nutolę nuo gamto

sielos namų, žvelgiant į žmonijos istoriją, tai nėra sakoja iliustratorius. ‒ Suvokiu, kad esu susietas

jaučiu stiprų ryšį ir būtinybę pasikrauti energijos

toje. Mano botanikos iliustracijos – vienas to išra

, kryžminimu,

ntuoju ir bandau

dinančių tolimų

os, tikrųjų savo natūralu, ‒ pa-

su visa gyvybe,

Vaistinis bijūnas (lot. Paeonia officinalis)

būdamas gam-

aiškos būdų.“

LAMŲ SLĖNIS

149

MIŠKAS MIESTE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Elnias, vilkas ir pelėda – trys šios vietos simboliai – saugo ne vieną istoriją apie neįprastas maisto ruošimo patirtis, kokybiškos muzikos melodijas, įspūdingus kelionių nuotykius ir miško ramybę vos už kelių minučių nuo miesto centro. Miesto gyventojus ir svečius jungiančios erdvės „Downtown Forest Hostel & Camping“ bendrąįkūrėjos EGLĖ BAGDZEVIČĖ ir VISMANTĖ APUKAITĖ-LIKŠIENĖ pasakoja, kad ši vieta – it pretekstas susitikti ir neskubant pasidalyti istorijomis, pasimėgauti akimirka ir miško jausmu.

– Egle, papasakokite apie „Downtown Forest Hostel &

Camping“. Kaip gimė tokia idėja – sukurti galimybę pabėgti į gamtą pačiame miesto centre?

binti, ir išlaikyti savitumą.

Mus visus labiausiai žavi neįprasti ir įprasti dalykai, pa-

Eglė: Aš pati geriausiai jaučiuosi gyvendama mieste ir

naudoti kūrybiškai. Mums patinka panaudoti daiktus antrą

žmonių. Visgi vos progai pasitaikius norisi pabėgti į gamtą,

lio. Pavyzdžiui, vietoje stalų naudojame senas rites, sienas

turėdama aibę galimybių veikti, pildyti idėjas, būti apsupta

įsikvėpti jos ramybės. Mėgstame kontrastus: būti tarp gamtos ir žmonių. Tokia vieta ir yra „Downtown Forest Hostel & Camping“ – tarp gamtos ir miesto.

– Girdėjau, kad kurdami šią vietą rėmėtės savo patirti-

mi užsienyje, viską kūrėte žvelgdami svečių akimis. Kokios kelionės ir kokios vietos jus įkvėpė?

kartą, taip jaučiame, kad prisidedame prie tvaresnio pasau-

puošia naudotos mūsų namų grindų lentos. Mūsų galvose nuolat verda idėjos, o kelionės dar labiau kursto mintis ir įkvepia tas idėjas įgyvendinti.

– Kaip prisimenate „Downtown Forest“ terasos kūrimo

etapą?

Eglė: Sugrįžę po trijų mėnesių gyvenimo Argentinoje su

Eglė: Visi, kuriantys „Downtown Forest“, yra daug ke-

vyru buvome ne juokais susižavėję maisto kepimu ant ugnies.

įkvėpė atsipalaidavimo ir paprastumo, Argentina – meilės

Be to, kaip tik tuo metu hostelyje gyveno du argentiniečiai,

liavę. Japonija išmokė tvarkos ir struktūros, Kolumbija sau. Įkvepia ir Vilnius, nuolat besikeičiantis ir gražėjantis. Kiekvieną kartą po kelionės suprantu, kad tik Vilniuje

150

norėčiau gyventi, – čia mano namai, kurie moka ir nuste-

LAMŲ SLĖNIS

Kaime sukonstravome „parilla“ – argentinietišką kepsninę.

kurie ant lietuviškos šašlykinės žiemą gamindavo maistą. Pavasarį hostelio kieme pastatėme ir „parilla“. Gaminome

LAMŲ SLĖNIS

151

ten patys, pradėjome kviesti gaminti vilniečius. Viskas prasidėjo labai natūraliai ir išaugo į vienuolika skirtingų

kepsninių turinčią vietą, kuri kas vakarą pilna miesto gyventojų ir svečių juoko, apraizgyto dūmų kvapu.

– Ką reiškia ir kokias istorijas saugo trys šios vietos

simboliai – elnias, vilkas ir pelėda?

Eglė: Jie simbolizuoja miestiečius, ieškančius gamtos

prieglobsčio. Juokauju! Jie atėjo taip pat natūraliai, kaip ir visa „Downtown Forest“ idėja. – Ką čia užsukusieji randa?

Eglė: Stengiamės, kad visur – apgyvendinime, kempin-

guose, grilių terasose ar bare – svečiai pirmiausiai atrastų

vietą, kurioje netrukdomai jaustųsi kaip savo namų svetainėje ar draugų lauko terasoje. Sau ir kolektyvui akcentuojame, kad parduodame ne lovą, ne grilį, o patirtį. Suteikiame patirtį pasimėgauti griliu miesto centre: mes jį užkuriame, paruošiame, o vėliau ir sutvarkome.

Vismantė: Žmonės čia suranda keliones, istorijas, įkvė-

pimus – sukimasis tarp keliautojų nejučiomis nukelia į naujų kelionių planavimą. Patirčių ir istorijų mainai – begaliniai. Iš tiesų, šioje vietoje mūsų svečias turi platų pasi-

rinkimų spektrą: išsirinkti patogią lovą arba naktį praleisti kiek kitaip – medžiu kvepiančiame kempingo namely-

je. Pusryčiams ragauti prancūzo kaimyno šviežiai keptų raguolių, popiet skaityti knygą hamake ir vaikščioti baso-

mis kojomis, vakare išsikepti vakarienę kepsninėje ir lin-

guoti geriausių alternatyvių lietuviškų grupių koncertuose. Skirtingi elementai, kartu susijungiantys į gražiausią sve-

čio patirtį Vilniuje. Labai norime tikėti, kad mūsų kasdieninis mėgavimasis gyvenimu lieka svečių atsiminimuose apie Vilnių: gyvą, drąsų, žalią, atvirą miestą.

– Esate vienintelė terasa mieste, kurioje patiems gali-

ma ruošti maistą ant kepsninės!

Vismantė: Taip, iš tiesų esame vieninteliai ne tik mies-

te, bet vieninteliai ir pirmieji visoje šalyje! Per penkerius metus mūsų „Downtown Forest“ terasa virto neeilinių

152

LAMŲ SLĖNIS

susitikimų vieta, kurioje kiekvienas gali atskleisti savo di-

džiausią meilę maistui ir bendravimui. Mes patys teikiame didelę reikšmę ilgam ir nenuobodžiam vakarienės ruoši-

mui, kai svarbu ne tik numalšinti alkį, bet, pirmiausia, pabendrauti, apsimainyti sukauptais patyrimais, kokybiškai kartu praleisti laiką. Be laikrodžių. Juk maistą ruošiame ir

juo dalijamės tik su tais, kurie mums svarbūs, kuriuos norime nustebinti, pamaloninti. Todėl ir mūsų terasoje – il-

gi stalai, didelės kepsninės. Ši vieta – it pretekstas susitikti visiems, kaip kokiai didelei argentinietiškai šeimai, ir neskubant mėgautis vakarienės gimimo procesu.

– Kodėl nusprendėte vietoj įprastinio restorano for-

mato rinktis negirdėtą kepsninių nuomos paslaugą?

Vismantė: Vis greičiau Vilniuje perimame visus di-

dmiesčio gyventojų atributus: perkame mažus ekonomiš-

kus butus, norime lankstumo, daugiau laisvės savo pasi-

rinkimuose, stengiamės kuo optimaliau išnaudoti turimą laisvą laiką. Sujungėme šiuos norus ir supratome, kad galime tapti vieta, į kurią nuo centro su iškylų pintine galima

atkeliauti pėsčiomis. Ir tam nė nereikia laukti savaitgalio!

Gali kepsninėje keptą vakarienę pasiruošti darbo dienomis, nereikia didelio namo su terasa, kad galėtum pasikviesti

draugus vasaros vakarą pasimatymui po atviru dangumi,

nereikia užimti pusės balkono kepsninės inventoriumi, kurį panaudoji tik kartą ar kelis išvykęs prie ežero užmies-

tin. Čia kiekvieno laukia individuali grilinimo patirtis, gali gaminti savo patiekalus, būti vakaro šeimininkas ir atskleisti šefo sugebėjimus.

Kita svarbi mūsų misija – skleisti Lietuvoje grilio kul-

tūrą. Turime įvairiausių kepsninių: argentinietišką krosnį ir ilgą bendravimui sukurtą stalą, kurio idėją parsivežėme

iš kelionių po Pietų Ameriką; didelę atvirą prancūzišką

kepsninę-laužavietę, aplink kurį galima susėsti ratu ir be-

kepant dalytis prisiminimais ir istorijomis; klasikines apvalias amerikietiškas kepsnines, ant kurių be jokio vargo

paruošite improvizuotus mėsainius ir iškepsite gardžiausias krevetes ketaus keptuvėlėje; niujorkietiškus grilius norin-

tiems alternatyvių patirčių; keramikines kepsnines, kurio-

LAMŲ SLĖNIS

153

mis paprastai mėgaujasi tik profesionalai, bet pas mus savo aistrą gali demonstruoti kiekvienas...

Kasdien ieškome ir naujų pagalbininkų: Himalajų drus-

kos akmens, kedro lentelių, kvapniausių drožlių rūkymui, grilio kilimėlių, – tai maži dalykai, kepsninės patirtis per-

keliantys į kitą lygį. Mums svarbu, kad čia praleistos akimirkos būtų įdomios, džiugintų, skatintų išbandyti negirdėtus receptus ir dalykus. Net mes patys dar gyvename

atradimo džiaugsme – kepsninių pasaulis tikrai daug gilesnis nei vien iešmai ir turistinė šašlykinė. Kiemas, pilnas

gardžiai kvepiančių dūmų, nustebusios akys, nauji skoniai

– tai vakaro istorijos, kuriomis kviečiame dalytis kiekvieną, užsukusį į mišką Užupio pakrašty.

– Visai neseniai čia atsirado ir mažučiai kempingų

nameliai. Panašu, kad stovyklauti galima nė neišvažiavus iš miesto!

Vismantė: Mūsų kempingas neretai sulaukia atvykusių

svečių nuostabos – jiems neįprasta, kad miesto šurmuly galima surasti miško ramybę ir atmosferą. Tai saugome ir puoselėjame, todėl kempingavimą nusprendėme praturtinti šiais nameliais. Argi ne nuostabu? Ryte atsikėlus

mažyčiame miško namelyje, pievoje šalia gerti kavą, kai žinai, kad už 10 minučių tavęs laukia „Unesco“ saugomas

senamiestis! Stovyklauti tikrai galima neišvažiavus iš

miesto ir tai yra nuostabi patirtis tiems, kurie ilgai gyvena palapinėse, keliauja nameliais ant ratų, tačiau nori

pažinti ir pasigrožėti ne tik užmiesčio platybėmis, bet ir miestų architektūra.

Eglė: Taip dar labiau stipriname gamtos mieste jaus-

mą. Namukai yra mūsų slapta ramybės oazė. Jei vienoje

kiemo pusėje vyrauja šurmulys ir juokas, kitoje pusėje – žalumoje paskendusi ramybė.

154

LAMŲ SLĖNIS

155

– Na, o į kokius renginius šią vasarą pakviesite savo

lankytojus?

Vismantė: Renginiai pas mus taip pat kitokie, nesame

įprasta koncertų erdvė. Dieną priiminėjame svečius, pa-

sakojame jiems Vilniaus ir Lietuvos kasdienybes ir mikroistorijas, o vakare pakviečiame visus išeiti į miško

amfiteatrą ir išgirsti kokybiškiausios lietuviškos muzikos. Kiekvienas mūsų ruošiamas koncertas mums patiems yra

svarbus ir jaudinantis vakaras, šiais atlikėjais didžiuojamės ir esame labai laimingi, galėdami pripildyti jų muzika savo miško ramybę. Šią vasarą dar laukiame prasmingos muzikos pasimatymų su „Golden Parazyth“, „Freaks on

Floor“, „Abudu“, „Flash Voyage“, Kazimieru Likša, Ali-

na Orlova, „Junior A“, trečius metus vykstančio džiazo renginių ciklo „Jazz Camp“.

– Papasakokite, kaip paprastai atrodo čia apsistojusių

svečių diena?

Vismantė: Mums svarbu, kad svečias jaustųsi čia laukia-

mas ir saugus. Todėl stengiamės jam suteikti tokią nakvy-

nę, kurios patys keliaudami ieškome: patogią lovą ir švarų

kambarį, sąlygas patiems pasiruošti maistą, erdvę bendrau-

ti, skanią rytinę kavą, nuoširdžias vietines rekomendacijas, pagalbą, atvirą bendravimą ir patarimus. Mūsų komando-

je dirbantys žmonės dega meile šiam miestui ir svetingu-

mu, todėl mūsų svečiai dažnai grįžta ne kartą ir ne kelis, kartais užuot nakvoję kelis kartus lieka pas mus pusei metų... Ir tai mums yra didžiausias įvertinimas!

156

LAMŲ SLĖNIS

157

PAUKŠČIŲ STEBĖTOJAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Nedideliu dulkėtu keliuku važiuojame per Paluknio pievas. Žydintys žolynai paskendę ryto rasoje, o pro atvirus automobilio langus į vidų liejasi svaigi gaiva ir paukščių orkestras. Daugybė balsų, susilieję į vieną didingą melodiją. Atskirti atlikėjų, rodos, neįmanoma, tačiau ornitologas, gamtosaugininkas, keliautojas, fotografas ir paukščių stebėtojų sambūrio „Birding Lithuania“ įkūrėjas MARIUS KARLONAS mums vieną po kito diktuoja pavadinimus: nendrinė lingė, juodoji meleta, sodinė nendrinukė, ūsuotosios zylės, pempė, vieversiai, kiauliukė, margasis žiogelis, ežerinė nendrinukė, keršuliai, geltonoji kielė, sodinė devynbalsė, gegutė, mėlynoji zylė, pilkoji pečialinda, geltonoji starta... Už tai, kad pakilome penktą ryto, gauname ir visiškai tobulą prizą – ant medžio viršūnės, tiesiai mums prieš akis, sėdi į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas mažasis erelis rėksnys.

158

LAMŲ SLĖNIS

159

– Mūsų neįgudusioms akims sunku pastebėti skren-

dančius paukščius, o neįgudusioms ausims – juos išgristi. Kas svarbiau paukščių stebėtojui – regėjimas ar klausa?

– Aš sakyčiau, kad ausys. Kai išmoksti atpažinti visas

paukščių giesmes, cyptelėjimus, balsus, pranešančius apie

pavojų, užtenka matyti tik paukščio siluetą, šešėlį, ir jau žinai, kas skrenda.

– Kiek laiko užtrunka, kad išsiugdytum tokius suge-

bėjimus?

– Aš pradėjau nuo vaikystės. Užaugau miškų ir pelkių

apsuptyje esančiame Didžiojo Raisto kaime, gamta nuo vaikystės mane supo. Ne kiekvienas vaikas gali džiaugtis

angimis savo kieme, jerubėmis, briedžiais, vilkais ir kitais gyvūnais vos už kelių šimtų metrų nuo namų. Augau gam-

toje, vienas, mokykla buvo už trijų kilometrų. Gamta buvo

natūrali mano būties dalis, į namus tįsdavau driežus, peles, auginau angį. Tėtis miškininkas perdavė meilę gamtai, tačiau man pačiam buvo labai svarbu viską paimti, paliesti.

Kai man buvo keturiolika, kieme pamačiau plėšrų

paukštį. Didžiuliu greičiu jis atakavo lesykloje maisto ieškančias zyles. Nebuvau tokio paukščio matęs, nuspren-

džiau viską apie jį sužinoti. Visą žiemą skaičiau apie plėšriuosius paukščius, užsimaniau vieną auginti namie. Už-

siregistravęs ornitologų draugijos forume, greitai nuomonę pakeičiau. „Nereikia gamtos temptis į namus“, – man

paaiškino. Bet likau forume ir pradėjau vis labiau domėtis paukščiais. Paukščių stebėtojai atvykdavo pas mus – šalia buvo aukštapelkė, durpynas, ežeriukai. Įsitraukiau į

išvykas su ornitologais, baigiau jaunųjų ornitologų mo-

kyklą Vilniuje, o nuo aštuoniolikos pradėjau klajoti po Lietuvą. Nemuno deltoje ištisas savaites miegodavome palapinėse ar miegmaišiuose po atviru dangumi. – Taigi baigęs mokyklą jau žinojai, ką veiksi?

– Baigiau ekologijos studijas, pradėjau dirbti ornito-

logų draugijoje, o nuo 2011 metų vedu paukščių stebėjimus į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams. Dabar tai – mano antrasis darbas, kurį dirbu ir savaitgaliais.

160

LAMŲ SLĖNIS

– Ne tik vedi miškais, pievomis ir pelkėmis paukščių

stebėtojus, bet ir pats registruoji paukščius. Esi išleidęs

dvi knygas – „Paukščių stebėtojo gidas Dzūkijos regione“ ir „Paukščių stebėtojo gidas Nemuno deltos regione“...

– O šiandien iš spaustuvės pasiimsiu trečiąją – paukš-

čių stebėtojo gidą, skirtą Žemaitijos regionui. Planuoju dar keletą regioninių gidų ir vieną, skirtą Lietuvai.

– Atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems tokie gidai,

padedantys atpažinti paukščius, reikalingi?

– „Birding Lithuania“ turai vis dar labiau populiarūs

tarp užsieniečių – praėjusią savaitę vaikščiojau su belgais, dar prieš tai – vokiečiai. Lietuviams dar ne visai suprantama, kodėl jie turėtų mokėti pinigus už tai, kad pama-

tytų paukščių. Nors situacija keičiasi, pradedu sulaukti priekaištų, kodėl vaikštau tik su užsieniečiais.

– Žmonės ir Lietuvoje nori vis aktyvesnio poilsio?

– Suomijoje labai įprasta matyti su vaikščiojimo lazdomis

einantį žmogų, ant kaklo užsikabinusį žiūronus. Ekologinis gyvensenos būdas populiarėja, žmonės nori leisti laiką gam-

toje, randasi naujas hobis. Vieni paukščių stebėtojai labiau pamišę dėl sąrašų, kiti – mažiau. Vasaromis važiuoju į paukš-

čių stebėtojų parodą Anglijoje, ji neįtikėtinai populiari, per savaitę ten apsilanko apie dvidešimt penki tūkstančiai lan-

kytojų. Kai kurie jų visur vežiojasi „Collins“ paukščių gidą, kuriame surašyti Vakarų Palearktikos paukščiai. Kai kurie

paukščių stebėtojai nori pamatyti kiekvieną paukštį, pažymėtą šiame žinyne. Jiems būtina užsidėti varnelę. Europo-

je skraido tokia ilgauodegė zylė, rudenį pas mus atskrenda kitas jos porūšis, su balta galvele. Keletas stebėtojų jau ruošiasi kelionėn į Lietuvą, kad pamatytų būtent ją. Sakė, Estijoje nerado, Latvijoje nerado, gal ras Lietuvoje. – O tikrai ras?

– Manau, kad ras. Ši rūšis perėjimo metu – retesnė, bet

per migraciją galima daug tokių zylių pamatyti. Atrodo gana egzotiškai – galvytė visa balta, ilga uodega, toks mažas pingviniukas.

LAMŲ SLĖNIS

161

– Mariau, o tu varneles dėlioji?

– Kai kurie paukščių stebėtojai turi susidarę savo gy-

venimo sąrašą, kiti dalyvauja varžybose, kurios vyksta kartą per metus. Aš keletą kartų dalyvavau Lietuvos varžybose, o 2011 metais netgi pasiekiau rekordą. Tačiau toks

žaidimas atima daug laiko, o ir kuro daug reikalauja – su-

žinai, kad kitame Lietuvos pakrašty pasirodė retas paukš-

tis, meti viską ir leki ten. Dar reikia suspėti, kad neišskristų. Taip gainiojausi rudąjį ibį, jis buvo atskridęs į Nemu-

no deltą, į Kintų tvenkinius. Lėkiau į Šilutę tris šimtus

kilometrų, vakare neradęs grįžau namo, kitą rytą vėl skambutis – Mariau, atskrido! Vėl leki, kad tik tavo sąrašas

būtų didesnis. Beje, tai vadinama „tvičinimu“. Tvičerių yra labai daug, jie nebūtinai patys atranda paukščius, dau-

giausiai vaikšto paskui kitus, pagal tų paliktas koordinates.

Taigi ne visi paukščių stebėtojų sąrašai rodo jų patirtį. Dabar jau retai dalyvauju tokiose varžybose, labiau esu susikoncentravęs į paukščių apsaugą nei į hobį.

162

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

165

– Kiek paukščių rūšių galima pamatyti Lietuvoje?

– Tris šimtus devyniasdešimt devynias. 399. Mano re-

kordas per vienerius metus – 254. Kai paukščius stebime

su grupe, per daugiau nei savaitę pamatome iki 190 rūšių, bet ir varome kaip reikiant – po keturias penkias valandas

miegame, pusę šešių keliamės, pirmą grįžtame. Toks tempas vargina, žinoma, bet štai gegužę buvo atvykusi devyniasdešimties metų močiutė. Ir daug tokių – septyniasdešimtmečių, aštuoniasdešimtmečių, kurie keliauja po pa-

saulį, leidžia laiką gamtoje, stebi paukščius. Su užsieniečiais paukščių stebėjimas būna lėtesnis, labiau sutelktas ne į

aplankytų vietų ar pamatytų paukščių kiekį, o į kokybę, pašnekesius, informaciją apie paukščius. Vieni atvyksta į Lietuvą pamatyti tik vienos paukščių rūšies, o kiti nori bendro įspūdžio apie mūsų šalies gamtą ir kultūrą.

Man atrodo, kad visada svarbiausia – procesas ir laikas,

kurį praleidi gamtoje. Gražiausi prisiminimai iš paukščių

stebėjimo lieka ne apie rečiausias pamatytas rūšis, bet apie tai, ką patyrei jų ieškodamas. Taisyklė nr. 1, kuria vadovaujuosi organizuodamas paukščių stebėjimo turus, – mano

veikla negali kenkti aplinkai, ypač retoms rūšims. Taigi kartais, net ir paprašytas parodyti vieną ar kitą retą ir jautrią

žmogui paukščių rūšį, norų nepildau dėl sparnuočių gerovės.

Laimė, Lietuvoje paukščių medžioklė nėra populiari,

bet italai, pavyzdžiui, pamišę dėl tilvikinių paukščių medžioklės. Lietuvos įstatymai nedraudžia medžioti kai kurių paukščių rūšių, tai italai jau atrado Lietuvą, atvyksta čia su šunimis ir braido po mūsų pievas.

Paukščių stebėtojai dažniausiai sako: „Jūs nesuprantat,

ką čia turite. Šitiek nesunaikintos gamtos, neištiesintų upelių.“ Kaip belgai stebėjosi pas mus pempes pamatę! „Mariau, Mariau, klausyk, vieversiai!“ Tai, kas mums at-

rodo įprasta, jiems – stebuklas. Tik vaikystėje jie tuos paukščius matę. Pesticidai ir vis intensyvėjantis žemės

ūkis viską išnaikino. Prancūzijoje nuo aštuntojo dešim-

tmečio kai kurių paukščių populiacija sumažėjo 70 pro-

centų, didžiosios dalies – 50 procentų. Mes Lietuvoje irgi stebime, kaip sparčiai nyksta kai kurios rūšys. Jei prieš

penkiasdešimt metų žalvarnis buvo dažnas paukštis Dzū-

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

kijoje, tai dabar jų turime vos septynias poras. Daugelio paukš-

– Daug kas priklauso nuo visuomenės sąmoningumo ir

čių nebėra, nes išnyko ekstensyvi gyvulininkystė ir mozaiki- viešų pasisakymų, kurie labai svarbūs įstatymų kūrėjams, nis kraštovaizdis. Anksčiau būdavo: čia morkų lysvė, čia bu- – kokius įstatymus priims valdžia, tokius ir turėsime. Bet rokų, karvytė ganosi, bala, ‒ paukščiams tai rojus. Šiais laikais žmonėms jau tikrai nebe tas pats, kas vyksta aplink juos ir plytintys kukurūzų ir rapsų laukai jiems – tarsi Sacharos pasaulyje. dykuma. Nieko joje nėra, niekas ten negyvena. Tačiau vis dar galime džiaugtis, palyginus su tuo, kas vyksta Europoje.

Paukščių stebėtojų Lietuvoje daugėja. Anksčiau žinojo-

me vienas kitą vardais, dabar nė pusės nepažįstu. Mūsų

feisbuko grupėje „Lietuvos ornitologų draugija“ – beveik

– Ar galime tikėtis, kad jauni žmonės, kurie daug atsa- puspenkto tūkstančio žmonių. Kasdien jie įkelia po kelias

kingiau žvelgia į gamtą, ką nors pakeis?

dešimtis nuotraukų su paukščiais.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios įrangos reikia norint leistis į stebėjimo žygį? – Priklauso nuo asmeninių įgūdžių. Pradžiai užteks

žiūronų. Vėliau paaiškės, kad labai gelbsti nebrangus, bet

didelį optinį priartinimą turintis fotoaparatas, su kuriuo gali fotografuoti neaiškius paukščius, o grįžęs juos ana-

lizuoti. Praėjus porai metų suprasi, kad norint stebėti toliau laukuose ar ežeruose esančius paukščius reikia ir monoklio. Šito užteks iki to laiko, kol pažvelgsi pro kito

stebėtojo kokybišką optiką ir suprasi, kad kokybiška op-

tika atveria nepažintus patyrimo laukus. Bet galiausiai po daugelio stebėjimo metų supranti, kad kuo toliau, tuo

mažiau technika reikalinga, kad kai įgyji žinių ir patirties, išsivysto kiti įgūdžiai, kurie net iš labai toli, neretai plika

akimi leidžia nustatyti paukščių rūšį ganėtinai tiksliai, vien pažvelgus, kaip paukštis elgiasi ir plasnoja, arba išgirdus, kokiu tonu cyptelėjo krūme.

– Man visada smalsu, na kaip tie paukščiai randa savus

kelius?

– Egzistuoja žemės magnetiniai poliai, pagal kuriuos

jie orientuojasi, taip pat jiems svarbu saulės padėtis dan-

guje ir dienos trukmė, jie turi mechanizmus savo galvose, taigi jiems viskas aišku.

– Ar dar likę paukščių, kurių nepamatei?

– Dar liko nemažai paukščių rūšių, kurių nesu matęs

Lietuvoje. Tai ne vietinės, ne čia perinčios paukščių rūšys, o retai į mūsų kraštą užklystantys sparnuočiai. Tuos, kurie gyvena Lietuvoje, esu matęs visus.

LAMŲ SLĖNIS

171

SUSIDRAUGAUTI SU ŽEME Nuotraukos: Lina Jushke

Harmonija ir nuoširdus rūpinimasis žeme, atsakomybės aplinkai ir verslo darna, moderniųjų technologijų ir ekologijos sinergija – tai pagrindinės ekologiškų produktų kūrėjų „Auga“ vertybės, kuriomis vadovaudamiesi jie kuria tvariai užaugintą tikrą maistą. AUGA group vykdomasis direktorius TADAS BALIUTAVIČIUS mums aprodo vieną iš ekologinių įmonės ūkių, papasakoja apie aplinkai draugišką uždaro rato principą ir nuoširdžiai priduria: „Mes tiesiog labai stipriai tikime savo idėja.“

– Tadai, papasakokite apie save. Kaip susijungė jūsų ir

tokios produkcijos perspektyvą, matėme pridėtinę vertę,

– Esu pusiau kaimo vaikas, o mano tėvai žemės ūkiu

įdomu, gana nauja. Nusprendėme, kad nebenorime dirbti

žemės ūkio pasaulio keliai?

užsiima labai seniai, tad lauko darbai man niekada nebuvo svetimi. Baigęs mokyklą tapau jaunuoju ūkininku, tai buvo

mažas širdžiai mielas verslas – auginau šiek tiek daržovių ir grūdines kultūras. Aplinkybės susiklostė, kad dar būdamas

trečiame kurse pradėjau dirbti „Lugantoje“ – Kelmės rajone

įsikūrusioje žemės ūkio bendrovėje, pirmajame Kęstučio,

AUGA group generalinio direktoriaus, žemės ūkio projekte. – Verslo pradžia buvo įprasta – kaip ir didžioji dalis

standartiškai, auginti įprastų produktų. Norėjosi Lietuvai ir pasauliui pasiūlyti kažką išskirtinio. Iki tol ekologija Lietuvoje užsiėmė praktiškai vien nedidukai ūkiai. „Auga“ buvo pirmoji

didelė įmonė, auginanti tik ekologiškus produktus. Dabar sakome, kad esame didžiausia Europoje įmonė, auginanti ir tiekianti vartoti paruoštus ekologiškus produktus.

– Kokie ūkininkavimo principai „Augoje“ svarbiausi?

– Kad galėtume save vadinti ekologine bendrove, turime

bendrovių, auginote produktus naudodami chemines

vadovautis begale nustatytų taisyklių. Tačiau mūsų tikslas

Kodėl?

tėra pagrindas, sudėliota strategija ir taisyklės. O mes

trąšas, tačiau vėliau perėjote tik prie ekologinių produktų. – Dėliodami strategijas vis galvodavome, ką galėtume

padaryti geriau, o galvose vis sukosi ekologijos idėjos. Po

kelių metų išsiplėtėme, susijungėme, pakeitėme pavadinimą ir abiem kojomis įžengėme į ekologinį ūkininkavimą. Matėme 172

augančią pasaulio rinką, vis kintančias tendencijas. Tai buvo

LAMŲ SLĖNIS

‒ padaryti daugiau, nei reikalauja įstatymai. Reikalavimai

norime pasiekti kuo daugiau ir būti vieni iš lyderių tvarumo ir ekologijos srityje. Diegiame pasaulyje pirmaujančias

technologijas, ieškome specialios ekologijai pritaikytos

technikos, stengiamės kuo mažiau gadinti dirvą. Pavyzdžiui,

LAMŲ SLĖNIS

173

praktiškai neariame žemės. Yra ne vienas metodas, kaip galima dirbti žemę: ją arti, skusti, galima išvis jos nedirbti. Arimas –

pakeisti biodujomis. Šios dujos – vienas tvariausių ir efektyviausių

atsisakėme. Šis metodas sunaudoja daug kuro, laiko, teršia

biodujas, jas išgryninti, gaminti biometaną ir jį pritaikyti žemės

labiausiai žemei kenkiantis būdas, todėl jo beveik visai

aplinką, skatina eroziją, sudarkoma bioįvairovė. Taigi šiuo metu žemę skutame – tai minimalus žemės dirbimas, jis daug

greitesnis, taupantis energiją, nedarantis tokios didelės žalos. Juk galutinis mūsų veiklos tikslas – kuo mažiau paveikti aplinką. – Dirbate vadovaudamiesi uždaro rato principu.

pasirinkimų. Norime galvijų ir paukščių mėšlą perdirbti į

ūkio technikai varyti ‒ iš organinių medžiagų išgauti švarią energiją. Tada mums nebereikės naudoti iškastinio kuro.

– Girdėjau, kad norint užauginti ekologiškų produktų

neapsieinama be šiuolaikinių technologijų?

– Ekologiniame ūkyje technologijos gerokai svarbesnės nei

Papasakokite, kas tai?

konvenciniame, cheminiame ūkyje. Juk ten daug problemų

svarbesnis ir populiaresnis. Savo ūkiuose taip pat taikome šį

pasikliaujame moderniomis ekologinių ūkių technologijomis,

– Dabar pasaulyje žiedinės ekonomikos modelis tampa vis

principą. Iš esmės šis žiedas veikia taip: auginame grūdus, grūdai ir šiaudai tampa pašarais galvijams, iš dalies šiaudų

gali išspręsti augalus nupurškęs arba patręšęs. O mes precizišku darbų atlikimu ir tikimės geriausio rezultato.

Be to, turime eksperimentinį ūkį, kuriame dirbantys žmonės

gaminamas grybų kompostas, iš gyvulių mėšlo ruošiamos

ieško naujų natūralių būdų, taiko įvairiausias technologijas,

atliekas panaudoti antrąkart.

Jie atlieka bandymus, o mes nuoširdžiai tikime, kad šios

trąšos... Taip stengiamės visas ūkiuose susidariusias organines

174

Mūsų artimiausios ateities tikslas – iškastinį kurą ūkyje

LAMŲ SLĖNIS

kad galėtume dar mažiau kenkti aplinkai, daugiau sutaupyti.

investicijos atsipirks. Prisimenu, vos mums pradėjus

produktus auginti ekologiškai, inovacijų šioje srityje buvo

nedaug, todėl kuriant žemės dirbimo ir augalų apsaugos technologijas turime aktyviai prisidėti ir patys.

– Papasakokite, ką reiškia ekologiškas maistas? Kas

slepiasi po žodžiu „ekologiškas“?

– Ekologija reiškia, kad auginant daržoves ir grūdus

nenaudojamos cheminės trąšos, gyvuliai ir paukščiai

auginami atsakingai ir laikomi pagal tam tikras taisykles,

šeriami ekologišku pašaru be sintetinių priedų (grūdais,

– Dabar žmonėms darosi vis svarbiau žinoti visą ant

savo stalo atsirandančio produkto kelią. Panašu, kad vis daugiau žmonių ima skirti dėmesį tvarumui?

– Ekologinių produktų poreikis auga kur kas sparčiau,

nei randasi naujų ekologinių ūkių. Praėjusiais metais ekologijos rinka pasaulyje perkopė 100 mlrd. JAV dolerių

– tai milžiniška ir kasmet stipriai auganti rinka. Pavyzdžiui,

Švedijoje daug žmonių perka tik ekologiškus produktus. Pas mus parduotuvėje susirinkti vien ekologišką krepšelį dar gana sunku, tad stengiamės tai pakeisti.

Vartotojai iš tiesų vis daugiau dėmesio skiria tvarumui.

daržovėmis, žole), galvijai ganosi pievose, vištos turi erdvės

Naujausi tyrimai rodo, kad JAV, kurios ekologinė rinka

Ekologiškas maistas pirmiausia reiškia tam tikrą

produktai taip pat labai populiarūs, produkto ekologiškumas

judėti ir gali bet kada išeiti į saugiai aptvertas pievas.

standartą, tai maisto kokybės garantas. Vartodami žaliu lapeliu pažymėtą maistą galime būti tikri, kad su juo į mūsų organizmą nepateks pesticidai ar kiti chemikalai, produktai

bus užauginti natūralioje žemėje jų dirbtinai neforsuojant, nealinant dirvos. Galutinis produktas, nesvarbu, kiek jame ingredientų, nuo pradžios iki galo bus ekologiškas.

didžiausia pasaulyje, ir Skandinavijoje, kur ekologiniai

tik iš dalies lemia pirkėjų pasirinkimą. Žmonėms taip pat

svarbu, kaip įmonė elgiasi su savo darbuotojais, kokį poveikį

daro aplinkai, kiek jų darbo metu į aplinką išmetama CO2, iš ko pagamintos produktų pakuotės, kokios žemės dirbimo technologijos naudojamos.

LAMŲ SLĖNIS

175

– Žemės neteršiate jokiais chemikalais. Papasakokite,

kaip užtikrinate, kad dirvoje netrūktų augalams reikalingų medžiagų?

– Pirmiausia laikome savo gyvulius, naudojame jų mėšlą,

tam tikromis sąlygomis jį kompostuojame ir specialiai

fermentuojame, kad jis išlaikytų visas geriausias savybes, būtų gyvybingas. Antroji tręšimo rūšis – ekologiškas grybų

kompostas. Kadangi auginame ekologiškus grybus, žemei praturtinti naudojame grybų kompostą. Be to, ūkiuose visad

esama atliekų ‒ jas irgi kompostuojame ir naudojame gerinti

žemės kokybei. Dažnai laukuose paliekame šiaudų. Norime žeme naudotis atsakingai.

Labai svarbi ir sėjomaina. Priklausomai nuo lauko,

taikome šešerių arba septynerių metų sėjomainą: tame

pačiame žemės plote pasėlius rotuojame. Tai mums padeda

išvengti įvairių ligų ir kenkėjų. Kadangi ūkiuose auga penkios–septynios skirtingos kultūros, užtikrinama

bioįvairovė: atsiranda vabaliukų, įvairių gyvūnų, kurie sukuria

natūralią biostruktūrą – taip lengviau kovoti su problemomis. Taikydami šiuos metodus, kai kurių kultūrų užauginame

net daugiau nei cheminiai ūkiai. Kad neliktų augalui kenkiančių vabalų, galima juos naikinti cheminiais produktais

‒ bet galima ir sukurti technologiją, kad gerieji vabaliukai valgytų bloguosius. (Šypsosi.)

– Ar visus augalus galima auginti ekologiškai?

– Viską, kas auga Lietuvoje, galima auginti ekologiškai.

Žinoma, augindami produktus ekologiškai, neturėtumėte

tikėtis, kad jūsų derlius bus toks pats didelis. Augindamas produktą natūraliai, rizikuoji užauginti mažiau ‒ tačiau

užaugini kokybiškesnį produktą. Labai svarbu suprasti augalą, suvokti, kaip veikia gamta. Jei augalą užpuola kažkoks

vabaliukas, reikia išsiaiškinti, kodėl jis atsirado, kada atsirado, koks natūralus jo priešas? Kartais išspręsti tokias problemas

gali padėti ir pati gamta. Boružės, kurių skaičių ūkyje galima padidinti natūraliai, suvalgo nuo šimto iki dviejų ar trijų šimtų amarų per dieną. Natūralus insekticidas! (Šypsosi.)

Ekologiniuose ūkiuose rizika didesnė, nes kartais ne viską

galime kontroliuoti patys: ligos, vabalų protrūkiai... Tačiau

176

LAMŲ SLĖNIS

nusprendėme eiti šiuo keliu, todėl turime išmokti su tuo

susitaikyti. Visada yra natūralių priemonių, kaip tokioms

problemoms užkirsti kelią. Tai sudėtingiau, bet įmanoma. Daugėjant ekologinių ūkių, tobulėja ir mokslas, atsiranda įmonės, ieškančios biologinių preparatų, natūraliai kovojančių su ligomis, stiprinančių augalo imunitetą, apsaugančių jo lapus, šaknų sistemą.

– Net ir už pačių naujausių technologijų slepiasi žmonės,

kurių „Auga“ ūkiuose daugiau nei 1200!

– Administraciją tesudaro apie 80 žmonių, visa kita –

žmonės, kurių rankos prižiūri auginamus produktus. Kadangi

aš pats ūkiuose būnu dažniau nei biure, pažįstu tuos žmones, žinau, kaip atrodo jų kasdienybė. Mes patys, augindami ekologiškus produktus, jaučiamės geriau žinodami, kad mūsų

darbuotojai dirba saugiomis sąlygomis, kad jiems nereikia dirbti su cheminėmis medžiagomis. Mūsų ūkiai yra sveikesni

ir juose tikrai maloniau dirbti, nes kenksmingų medžiagų tiesiog nenaudojame.

Žemės ūkio bendrovės paprastai veikia šalia nedidelių

gyvenviečių, o jų darbuotojai būna tų miestelių, kaimų gyventojai. Yra ir tokių kaimelių, kur esame pagrindinis

darbdavys ir svarbiausias tos vietos socialinės gerovės kūrėjas. Socialinė atsakomybė, sąžiningos darbo sąlygos ir darbuotojų

gerovė mums tikrai nuoširdžiai rūpi – turime užtikrinti, kad darbuotojams gyventi būtų gera. Mes tiesiog labai stipriai tikime savo idėja. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

177

BON APPÉTIT

178

LAMŲ SLĖNIS

VISA,KAS TIKRA Sveikuoliškų desertų „Gėrybė“ kūrėjai AGNĖ ir RAIMONDAS ZABIELOS sako, jog gamindami savo skanėstus negalvoja apie „sveika“ ir „nesveika“ apibrėžimus, o tiesiog naudoja natūralius, išmintingai parinktus ingredientus. Juk saldumynai – daugiau nei kasdienis pasilepinimas: tai emocija, meilė ir tikras džiaugsmo šaltinis, – šypteli. Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Cveti Zabiela Photographer

LAMŲ SLĖNIS

179

– Koks yra kiekvieno jūsų seniausias ir mieliausias

desertinis prisiminimas?

Agnė: Mano šeštasis gimtadienis ir močiutės iškeptas

naminis biskvitinis tortas su bananais. Močiutė gavo receptą iš vokiško žurnalo. Kiek tik prisimenu savo vaikystės gimtadienių, per juos visuomet būdavo šis močiutės

tortas. Nereikia nė užsimerkti – išlikę labai ryškūs burnoje tirpstančių biskvitų skoniai.

Raimis: Neskamba labai desertiškai, bet blynai pas mo-

čiutę su daug uogienės yra seniausias saldus prisiminimas. – Tada dar tikriausiai niekas negalvojo, kad sveiki

desertai yra įmanomi. Kaip prasidėjo „Gėrybės“ desertų istorija?

Raimis: Tada, t. y. prieš dvidešimt penkerius metus,

maistas buvo kokybiškesnis ir geresnis. Tėvai ir seneliai viską darydavo namuose iš gerų produktų ir iš to, ką pa-

tys užaugindavo. Neatsimenu, jog kas nors būtų sakęs „nevalgyk per daug močiutės blynų – nesveika“. „Svei-

ka-nesveika“ – gana naujas reiškinys mūsų pasaulyje, kurio nepavyko išvengti ir mums.

Agnė: „Gėrybė“ gimė lygiai prieš metus, birželio 11 d.

užpūtėme pirmąją gimtadienio žvakutę. Susilaukę sūnaus, pardavėme prieš tai turėtą verslą ir leidome sau džiaugtis tėvyste. O tada pats mūsų sūnus Jonas padiktavo naują

kryptį. Kadangi maitinau, turėjau atsisakyti daugybės produktų, tarp jų – ir saldumynų. O man saldumynai yra dau-

giau nei kasdienis pasilepinimas. Tai emocija, meilė sau ir neretai net pats džiaugsmo šaltinis. Todėl greitai pradėjau

dairytis alternatyvų. Pasirodo, alternatyvų yra, ir jos tokios geros, kad iškart nusprendėme pristatyti jas ir kitiems.

– Ar tokia filosofija ir remiatės – sąmoningumu, ką į

burną dėti, o ko ne?

Raimis: Daug maisto filosofijų pergyvenome per pas-

taruosius dešimt metų, kai prasidėjo įvairiausi eksperimen-

tai su maistu. Manau, kad didesnę žalą daro ne prastas

pasirinkimas, ką dėti į burną, bet savęs kaltinimas suklydus. Žinau, koks maistas man leidžia jaustis gerai, tačiau ne-

suku sau galvos, jei suvalgau kažką iš „nesveika“ lentynos. 180

LAMŲ SLĖNIS

181

Agnė: Iš tiesų, tas sąmoningumas, kai esi prikaupęs

daug žinių apie maistą, kartais priveda prie to, kad nuėjęs

į parduotuvę susigadini nuotaiką, nes nebematai, ką čia galima valgyti. O tai atima džiaugsmą. Ir kas tada iš to

sąmoningumo, jei džiaugsmo nebelieka? Dabar gyvenam

taip, kaip Raimondas sako: pirmiausia – džiaugsmas ir dėkingumas valgant, kad ir koks maistas bebūtų.

– Ar sudėtinga buvo pati pradžia? Ką kuždėjo nuo-

jauta? Žvelgiant iš dabar, kokie buvo šie, pirmieji, „Gėrybės“ metai?

Raimis: Man pradžia buvo sudėtinga ir ji dar tęsiasi.

Daug klausimų kuriant „Gėrybę“ atsakyta, bet vis iškyla naujų. „Gerybė“ nėra vien desertai, tai kartu ir vadybiniai uždaviniai, kuriuos reikia nuolat spręsti. O metai buvo

geri – ir kalbu ne apie finansus, bet apie patirtį. Kaip sakoma – „kiekvieną dieną po naujieną“.

Agnė: Vienas mylimas draugas sakė: „Gerai, kad neži-

not, kas jūsų laukia, nes kitaip nepradėtumėt.“ Metai buvo sunkūs, iššūkis po iššūkio, su retomis atokvėpio aki-

mirkomis. Bet per šias patirtis užaugome. Žvelgiant atgal atrodo, kad mums ne vieneri, o koks geras penkmetis.

– Iš ko gi pagamintos „Gėrybės“? Kokių skanėstų šiuo

metu siūlote paskanauti?

Agnė: „Gėrybės“ pagamintos iš gėrybių – riešutų, da-

tulių, kokosų, uogų, supermaistų (spirulinos, ožerškio uogų,

mačios). Mūsų šūkis ir kartu iššūkis yra „Visa, kas tikra“, tai neleidžia į desertus dėti kažko, kas būtų atitolę nuo savo pirminio pavidalo. Ingredientai yra paprasti ir tikri.

Asortimentas gana platus – pyragėliai, savo konsisten-

cija primenantys sūrio pyragus, tortai, kelių kąsnių bato-

nėliai ir tartaletės. Turime sukūrę ir alternatyvų visiems gerai žinomiems desertams, tokiems kaip tinginys, tira-

misu, „Snickers“ batonėlis. Numylėtinį dar sunku išsirink-

ti, nes kas sezoną papildome asortimentą naujienomis. Bet viena tendencija jau išryškėjo – kiekvienas miestas turi savo favoritus.

182

LAMŲ SLĖNIS

183

– Jūsų desertai taip pat nėra kepami. Kuo ypatingas

toks gamybos būdas?

Agnė: Taip, startavome su taip vadinamaisiais žaliaval-

giškais desertais, kuriuos gaminant nenaudojama aukštesnė nei 42 laipsnių temperatūra. Tokiomis sąlygomis

išlieka ingredientų maistinė vertė ir naudingi mineralai. Tačiau nesame žaliavalgiai, tad neapsiribojame. Sukursime ir kitokių desertų.

– O kaip jums sekasi derinti darbą dviese? Ar pavyks-

ta darbo reikalus atėjus vakarui palikti šone?

Raimis: Pasimušam, kai apima nuovargis, ir dirbam

toliau. ( Juokiasi.) O jei rimtai, esame labai organiškai pasidaliję veiklos sritis, kur vienas kitam netrukdom. Agnė yra mūsų desertų kūrėja, aš rūpinuosi tiekimu, kokybe ir šiaip visais popierizmais, be kurių joks verslas nevažiuoja.

Agnė: Paskaičiavau, kad su Raimondu kartu darbuoja-

mės jau devynerius metus, su trumpomis pertraukomis. Tai

per tiek laiko matydami vienas kitą darbe puikiai pažinome

kiekvieno stipriąsias puses, žinome vienas kito sugebėjimus, tad darbai be žodžių pasidalija. Turėjome taisyklę po darbo

apie jį nebekalbėti ir jos laikytis sekdavosi visai gerai, bet „Gėrybė“ dar jauna, jai reikia daug dėmesio, tad šiuo metu kalbos apie darbus už durų nelieka.

184

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakokite, kaip gimsta nauji skoniai, kas juos

įkvepia?

Agnė: Man labai patinka mūsų ingredientai. Aš dažnai

pagaunu save tiesiog galvojant apie juos ir tai teikia man malonumą, o kartu ir įkvėpimą. Kai nėra nieko paslėpto

ir viskas tikra, tai desertai gimsta lengvai. Daugiausiai jė-

gų pareikalauja vizijos perkėlimas iš galvos į lėkštę, būna, išnykstu porai dienų su desertu, o jį sukūrusi jaučiuosi kaip grįžusi iš kokios tolimos kelionės. Toks įdomus jausmas

‒ ir jaudinantis, ir sekinantis. Kurdama niekada negalvoju, kaip čia iš nesveiko pagaminti sveiką. Pas mus kažkaip šie žodžiai net nevartojami. Yra gėrybės, iš jų ir kuriame.

– Kokių tendencijų pastebite sveikų desertų ir apskri-

tai konditerijos rinkoje?

Raimis: Pagaliau ir didieji gamintojai pradėjo skaityti

savo produktų etiketes. Gal išsigando, o gal žmonės pra-

dėjo reikalauti ‒ bet atsiranda produktų, kuriuos galima valgyti. ( Juokiasi.)

Agnė: Mane džiugina, kad vis daugiau žmonių ieško

natūralumo. O tai savaime ir kuria tendenciją. Manau, kad

desertuose pirmomis natomis gros nebe cukruotas saldu-

mas, o įvairūs tikrų ingredientų natūralūs skoniai, kurie

yra išties nuostabūs. Žmonės išsiilgę tikrumo, tad taip va-

dinamosios „švarios etiketės“ bus vis svarbesnės ir plates-

nei rinkai. Žinoma, kepiniai be gliuteno, veganiški desertai, greiti, sveikesni užkandžiai turėtų toliau sėkmingai atrasti vis daugiau gerbėjų.

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

– Ar natūralumas svarbus jums ir kitose gyvenimo

srityse?

Raimis: Koks bebūtų gražus plastikas, medis vis vien

jaukesnis. Čia nėra gyvenimo filosofija, tiesiog natūralūs daiktai turi savyje gyvybės.

Agnė: Sąmoningumas neužauga per dieną. Manau, kad

mes šitą natūralumo kelionę seniai pradėjome. Iš esmės

aš tikiu, kad visos pradinės žmonių intencijos būna geros. Tik po to po truputį sugendame. Bet intencija rinktis ir

daryti gera glūdi viduje ir padeda priimti sprendimus, jei

tik įsiklausai. Man taip buvo su natūralumu ir ekologija. Tai visada atrodė gera ir teisinga, norėjosi eiti link to, tai

traukė. Dabar gal iš šono atrodo, kad ekologija, perdirbi-

mas, plastiko atsisakymas išgyvena savo piką, ir kiti jaučia,

kad tai net nenatūraliai brukama, nes kalbų išties daug. Bet tai nėra nauja mada, kuri praeis. Tai sąmoningumas, kuris tupi kiekvieno viduje, tik skirtingu laiku pabunda.

– Sakykite, ar pakanka vieno didelio žingsnio pereiti

prie sveikų desertų, ar prireikia keleto mažų?

Raimis: Kurdami desertus galvojame, jog desertas pir-

miausia yra desertas. Tad jis turi būti skanus, kad nerei-

kėtų savęs kankinti renkantis tarp skanaus ir sveiko. Sveiki desertai neturi būti vaistai, todėl žingsnelis link jų yra vienintelis – pirmas kąsnis.

Agnė: Pritariu Raimondui, pirmas kąsnis atveria akis,

ir tuomet supranti, kad perėjimas visai nėra skausmingas. – Neseniai sugrįžote iš atostogų, tiesa? Kokį pasaulio

kraštą ar konkrečią vietą norėtumėte aplankyti vien dėl jos saldžių gėrybių?

Raimis: Italiją, nes ten viskas labai gerai.

Agnė: Jei galima rinktis, aš rinkčiausi nukeliauti kokius

30‒40 metų atgal, kai varškės sūreliai būdavo iš varškės, o ledai ant pagaliuko aplieti tikru traškančiu šokoladu. Labai norėčiau pakeliauti po maisto industriją prieš greitojo maisto erą. Parsivežčiau daug lauktuvių. (Šypsosi.)

190

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

Spirulinos batonėlis • 70 g migdolų • 30 g datulių • 100 g anakardžių (išmirkytų per naktį) • 30 g datulių, obuolių ar klevų sirupo • 20 g citrinos sulčių • 50 g kokosų aliejaus • 10 g vingrūnės (spirulinos) miltelių

Migdolus ir datules sumalkite elektriniu smulkintuvu iki lipnios, minkštos masės. Mase išklokite pasirinktas formeles. Visus likusius ingredientus sumalkite iki vientisos tolygios konsistencijos. Paruoštą kremą užpilkite ant paruoštų padukų. Ant viršaus galite pabarstyti smulkintų migdolų. Desertus laikykite šaldytuve per naktį arba dėkite į šaldiklį porai valandų.

LAMŲ SLĖNIS

195

Kokosų ir žaliųjų citrinų tortas • 100 g kokoso drožlių • 30 g nekepintų grikių • 110 g datulių

pimo formą. Kokoso drožles sumalkite elektriniu smulkintuvu

• 400 g kokosų kremo (kietosios dalies)

su grikiais ir datulėmis. Mase išklokite kepimo formos

• 80 g kokosų aliejaus

dugną ir gerai suspauskite.

• 50 g obuolių, klevų ar agavų sirupo

196

Kepimo popieriumi išklokite 18 cm skersmens ke-

Likusius ingredientus sumalkite iki vientisos masės.

• 70 g žaliosios citrinos sulčių

Ant paruošto riešutinio pagrindo supilkite kremą ir lai-

• Žaliosios citrinos žievelė

kykite šaldytuve per naktį.

LAMŲ SLĖNIS

197

VASAROS SALDUMAS Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Vasarą taip lengva sustoti. Įkvėpti. Stebėtis. Perskaityti seniai lentynoje gulinčią knygą, įmerkti kojas į vandenį, nuskinti pienės žiedą. Įsimylėti. Gaudyti vėją ir siūbuojant hamake mėgautis lengvais bei sveikais vasaros saldėsiais. 198

LAMŲ SLĖNIS

„Oatside The Box“ – tai pirmieji Lietuvoje avižų pagrindu sukurti ledai. Keturių nepamirštamų skonių – su skrudintais lazdyno riešutais, kakava, avietėmis ir mangais, – „Oatside The Box“ ledai pagaminti iš 100% augalinės kilmės ingredientų. Malonios kreminės konsistencijos, mažesnio riebumo nei įprasti, įkvėpti tikrų itališkų ledų.

Kepta papaja su avižiniais ledais • 1 papaja

Įkaitinkite

orkaitę

iki

220°C.

Papają

• 1 žaliosios citrinos sultys

perpjaukite pusiau ir su šaukšteliu išimkite sė-

• Šaukštas rudojo cukraus

klas. Apšlakstykite žaliosios citrinos sultimis,

• Ledai „Oatside The Box“ su lazdyno riešutais

pabarstykite cukrumi ir kepkite apie 20 min.

• Ledai „Oatside The Box“ su kakava

Į lėkštę sudėkite keptą papają, keletą ledų

• Šviežios mėtos lapeliai

rutuliukų, pagardinkite mėtos lapeliais bei šla-

• Šlakelis klevų sirupo

keliu klevų sirupo.

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

Riešutinė pertrauka Kalbant apie lengvus vasariškus užkandžius,

Kokosų, migdolų, anakardžių, žemės riešutai,

neretai tenka rinktis tarp „skanu“ ir „sveika“. Ta-

įvairios sėklos, vaisiai, sultys, uogos – šių bato-

čiau pagal kvalifikuoto Švedijos dietologo bei

nėlių gamyboje nenaudojami grūdų dribsniai.

daugelio knygų apie sveiką mitybą ir sveiką gy-

Juose nėra pridėtinio cukraus ir dirbtinių priedų,

venimo būdą autoriaus Fredriko Paulúno reko-

batonėliai turi daugybę skaidulinių medžiagų.

mendacijas sukurti batonėliai „Paulúns“ pasižymi

„Paulúns“ batonėliai – tikras energijos ir geros

abiem savybėmis.

nuotaikos šaltinis kiekvienai vasaros dienai.

LAMŲ SLĖNIS

201

MADA

ARKTINĖ VASARA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Ekvilina Milaševičiūtė

Vasarų, kaip ir prekės ženklų, būna visokiausių. „Nusprendžiau sau, kad jei jau kursiu kažką naujo, tai darysiu tik maksimaliai tvariai, o žiedinės ekonomikos principai mano verslo modeliui bus absoliutus pagrindas. Tuo be kompromisų ir vadovaujuosi“, – sako dizainerė LINA BARTKUTĖ, pristatydama šiaurės kraštų ir istorijų įkvėptą kolekciją „My Arctic Summer“ bei prieš dvejus metus Islandijoje gimusį prekės ženklą „currant“.

202

LAMŲ SLĖNIS

203

– Lina, jums artimos ne tik tekstilės, mados, bet ir meno,

produktų dizaino sritys. Papasakokite plačiau apie savo kelią ir kūrybą.

– Esu baigusi drabužių dizaino studijas Vilniuje, vėliau

išvykau į Bergeną, kur studijavau vizualųjį meną,

specializavausi tekstilėje. Pusę metų praleidau Kopenhagoje, Karališkojoje menų akademijoje, gilindamasi į drabužių ir

tekstilės dizainą. Abi šios sritys – tiek meno, tiek dizaino – mano kūryboje nuolat persipina, darydamos įtaką viena

kitai ir visam kam, kuo užsiimu. Esu prisilietusi prie įvairiausių sričių: meno, dizaino, reklamos, kino, operos, ir

visose jose drabužis ar tekstilė turi savo vietą, atitinkamą formą, vis kitą prasmę.

– O kada ir kaip į jūsų gyvenimą atėjo „currant“?

– „currant“ gimė maždaug prieš dvejus metus. Sakyčiau,

ganėtinai vėlai mano kūrybinėje karjeroje. Tai buvo ilgai

nešiotas, ilgai sūpuotas projektas. Sukaupusi įvairios

patirties ir neblogai suprasdama mados ir tekstilės industriją,

ilgai dvejojau, ar šiandien reikia dar vieno prekės ženklo. Galiausiai nusprendžiau sau, kad jei kursiu kažką naujo, tai

darysiu tik maksimaliai tvariai ir „cradle-to-cradle“ (liet. nuo lopšio iki lopšio), o žiedinės ekonomikos principai

mano verslo modeliui bus absoliutus pagrindas. Tuo be kompromisų ir vadovaujuosi.

Pirmaisiais metais daugiausiai laiko praleidau tyrinėdama

ir ieškodama tinkamų audinių ir gamybos galimybių, ieškojau

ir nuolat ieškau žmonių bendradarbiavimui. Taip pat teko permąstyti visą gamybos procesą nuo idėjos iki galutinio

daikto gyvavimo taško, atrasti ir išbandyti alternatyvas technologiniams sprendimams – sukurti daiktą, kuris būtų

kuo patogesnis ir praktiškesnis, tačiau prireikus galėtų būti

saugiai kompostuojamas. Viliuosi ateityje ištobulinti sistemą taip, kad daiktai apskritai nebegrįžtų į žemę, taigi būtų nenutrūkstamai panaudojami dar ir dar kartą.

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

– „currant“ – kas tai? Kokios temos jums rūpi?

– „currant“ yra erdvė drabužiams ir daiktams, kurie

pasakoja istorijas. Kviečiu dizainerius, menininkus, amatininkus bendradarbiauti, tad idėjos iš pradinio taško

organiškai transformuojasi prisijungiant naujiems žmonėms. Pavyzdžiui, „My Arctic Summer“ kolekcijos tekstas parašytas bičiulio menininko Arvydo Umbraso, kuris savaip

įsivaizdavo, apie ką visa tai, o fotografė Ekvilina Milaševičiūtė

pridėjo dar vieną stiprų sluoksnį iš savo perspektyvos. Projekte atsirado svorio.

Kalbant apie temas, paprastai įtaką daro tai, kas tuo

metu vyksta mano gyvenime, kas aktualu pasaulyje. Prieš

imdamasi kurti mėgstu apsižvalgyti, atlikti savotišką tyrimą. „My Arctic Summer“ gimė prisisluoksniavus aibei

temų, vienaip ar kitaip susijusių su šiaure. Prieš gimstant kolekcijai metus dirbau su britų menininku prie tiriamojo

meninio projekto, susijusio su Rusijos šiaurėje esančio

Solovkų salyno istorijomis. Vėliau, jau savo pačios šaknų

vedina, atradau kelias moteris, gyvenančias vienumoje

atšiauriausiose vietose, – jų istorijos vis dar sukasi galvoje. Galiausiai pati mėnesį praleidusi meno rezidencijoje

mažame Islandijos miestelyje šiaurėje, kur tyrinėjau vietinę

florą ir dažymo ja galimybes, prikaupiau tiek informacijos, kad ji neišvengiamai turėjo išsirutulioti į kažką apčiuopiamo. Iš tiesų tada ir gimė „currant“.

– Kokiai srovei priskirtumėte „currant“ drabužius ir

aksesuarus?

– „currant“ vadinu neišdailintu minimalizmu. Čia yra

vietos ir itin aukštai kokybei, ir naiviam eksperimentui,

inovatyviam sprendimui ir absoliučiam rankų darbui. Patinka, kai audinių paviršiuose slepiasi šiaurietiškas atžagarumas,

mezgimo siūluose, audinių dažyme – rankų darbo gyvybė, o siūlės preciziškos, audiniai aukščiausios kokybės.

208

LAMŲ SLĖNIS

209

– Visi jūsų naudojami audiniai yra natūralūs ir biologiškai

skaidomi, tiesa? Kaip jie dažomi?

– Taip, šiuo metu visi naudojami audiniai yra augalinio

arba gyvulinio pluošto. Kalbant apie natūralų dažymą

nugyvenus savo gyvenimą, jį galima jums grąžinti panaudoti dar sykį?

– Įsigijus drabužį, skatiname žmogų juo atsakingai

rankomis, bendradarbiauju su tekstilininke Raminta

rūpintis, kad jis tarnautų kuo ilgiau. Jam atgyvenus ar

alchemijos subtilybes. Raminta pati augina daugelį dažymui

susidėvėjus perdirbti į kokį nors daiktą namams, saugiai

Beržanskyte, kuri itin gerai išmano visas dažymo augalais

skirtų augalų, tarp jų ir dažinę mėlžolę, iš kurios vėliau

išgauna mėlynos spalvos pigmentą. Audiniui nudažyti, priklausomai nuo norimos spalvos ir atspalvio, parenkami

receptai – reikalingų komponentų proporcijos. Procesas panašus į kiaušinių dažymą, siūlai ar norimas kiekis audinio merkiami į didelį dažų puodą.

210

– Remiatės žiedinės ekonomikos principais, o drabužiui

LAMŲ SLĖNIS

pabodus, raginame parduoti, padovanoti, apsikeisti, persiūti, kompostuoti savo sode arba tiesiog grąžinti mums, o mes juo saugiai pasirūpinsime. Priklausomai nuo grąžinto daikto

būklės, stengiamasi prikelti jį naujam gyvenimui, persiūti, perdirbti į kitus gaminius. Tikslas yra kuo labiau prailginti

daikto gyvavimo trukmę, sukurti kuo daugiau papildomų ciklų uždaroje didžiojoje gamybos ir vartojimo grandyje.

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

– Apskritai, kuo lėtosios mados judėjimas svarbus

pasauliui?

– Su kiekviena pažanga atkeliauja ir aibė problemų,

kurias ilgainiui tenka spręsti. Visa tai, ką mes sukuriame, anksčiau ar vėliau sugrįžta į žemę, kuri turi ribotas

galimybes visu tuo pasirūpinti, likviduoti, išsivalyti. Dėl to, mano galva, žingsnio sulėtinimas arba žengimas atgal ne visada yra regresas, o kaip tik galimybė permąstyti

dalykus. Tam, kad žengtum vėl pirmyn, bet kiek kita

kryptimi. Lėtoji mada galvoja apie aukštą kokybę, aplinkos gerovę, etiką vartotojų ir gamintojų atžvilgiu, o šiandieninės

ekologinės krizės akivaizdoje, tikiuosi, tai bent kažkiek palengvina naštą mūsų žemei.

– Skaitydama „My Arctic Summer“ kolekciją lydintį

tekstą bei žvelgdama į fotosesijos vaizdus taip ir mačiau

mišką, pušis, smėlį, sniegą, vėją... Papasakokite apie savo santykį su gamta ir natūralumu.

– Kalbant apie gamtą, man turbūt įdomiausia, kaip joje

viskas sudėliota. Kaip viskas iki smulkiausių detalių apgalvota. Kaip niekas nevyksta be reikalo. Kad kiekvienas mažiausias

elementas turi paskirtį – yra kažkam naudingas, reikalingas.

Taip pat man natūralumas asocijuojasi ne tik su tuo,

kas žalia ir sveika, bet ir su tuo, kas tikra, nuoširdu, nesumeluota. Vieni gražiausių dalykų, kurie dabar šauna

į galvą, yra senovinės Rumšiškių trobos, o skelbimų portaluose kartais tykau tikrų natūralių močiučių katpėdėm dabintų drobių.

– Pataisykite, jei klystu, bet ir „currant“ pavadinimas

šiek tiek įkvėptas gamtos – išvertus iš anglų kalbos tai reiškia „serbentai“?

– Galima ir taip pasakyti. (Šypsosi.) Norėjosi, kad

pavadinimas būtų apvalus, riedėtų, simbolizuotų judėjimą,

214

LAMŲ SLĖNIS

kitimą, būtų nesaldus ir ne per daug rimtas. „currant“ dažnai painiojamas su žodžiu „current“, kuris lietuviškai reiškia srovę ir buvimą aktualiam. Šios prasmės serbentą tik papildo, tad supainiojus visai nepykstam. (Šypsosi.)

– Ar idėjos jums taip pat gimsta būnant gamtoje?

– Gamtą labai mėgstu, bet joje dažniau ne dirbu, o

ilsiuosi. Nebent gamta ir yra mano tiriamasis objektas. Idėjos dažniausiai gimsta ir vystosi bedirbant, studijoje prie

stalo. Man svarbi erdvė, kur galiu susikaupti, mėgstu užsidaryti ir dirbti vienumoje.

– Vartotojiškumą iš dalies skatina ir technologijos. Kaip,

jūsų nuomone, jos veikia madą ir apskritai šiuolaikinį žmogų?

– Šis klausimas vertas diskusijos, tad trumpai atsakyti

– sunku. Man regis, visaip veikia, nes kaip apie technologijas bekalbėtum, visuomet svarbus klausimas – kaip ir kokiais

tikslais jos yra naudojamos. Viena vertus, technologijos išsprendžia daug problemų, sukuria galimybių, gerina

komunikaciją, taupo laiką, paspartina darbus ir taip toliau... Tačiau taip, jos didina ir vartojimą, daugelis tampa

priklausomi nuo technologijų – jos mūsų gyvenimuose užima vis daugiau ir daugiau vietos.

– O kaip lėtosios mados principus savo kasdienybėje

integruojate jūs?

– Ilgai mąstau apie pirkinius, ar man tikrai jų reikia. Jei

po kurio laiko pamirštu, darau prielaidą, kad daiktas man

nebūtinas. Stengiuosi remti tuos kūrėjus, kurių vertybės sutampa su mano.

– Kokie jūsų palinkėjimai ateities madai ir šiai vasarai?

– Linkiu aplankyti „Saulę ir jūrą“, o madai – skaidrėti

visomis prasmėmis. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

215

C'EST LA MODE

ATSAKINGOS MAD MALONUMAI Tekstas ir nuotrauka: Monika Repčytė

Iš įvairių meno ir dizaino formų, daugiausia panašumų su mada sieja architektūrą. Išsiskiriančios savo tiesiogini

ir architektūra yra aukščiausio lygio meno ir dizaino sintezės - jas galima vilkėti ar jose apsigyventi. Ir šios dim

kiekvieno žmogaus gyvenimu, jos nuolat veikia kartu ieškant naujų funkcijos, estetikos ir inovacinių sprend architektūra yra mados įkvėpėja, bet gal iš tiesų svarbios tiesiog proporcijos?

Praėjusį mėnesį vienas didžiausių mados por-

plataus pasirinkimo (tad, logiškai, ir daug daiktų)?

talų „The Business of Fashion“ paskelbė, kad vien

Viena seniausių mados dilemų - kokybė prieš

cūziškų vi

Jungtinėse Amerikos Valstijose mados pirkėjai,

kiekybę, nepraranda savo aktualumo. Dizaineriai

svara greit

naudodamiesi nemokamo grąžinimo galimybe,

ir mados namų atstovai permąsto arba kovoja už

pouille Vin

internetu įsigijo ir grąžino prekių už 369 milijardus

kitokią drabužių prasmę: pavyzdžiui, „Hermès“

tose kolek

dolerių. Ši iškalbinga statistika ne tik liudija apsi-

kūrėja Nadège Vanhee-Cybulski teigia, jog kie-

kampelių

pirkimo internetu mastą, bet ir rodo, kad nepai-

kvienas jos sukurtas modelis – apgalvotas, ne-

riniai tam

sant diskusijų apie atsakingą vartojimą, išties tap-

šantis tam tikrą mintį, žinutę. Išgrynintos estetikos

etalonu. V

ti tokiais vartotojais ne taip ir lengva.

atstovai kritiškai žvelgia į trumpą galiojimo laiką

mados sv

turinčias tendencijas, kurios dažnai teikia stiprų

o šiandien

emocinį efektą.

ja. Vienas

Dar prieš keletą metų svarstymai apie ekologiją ir gamtai draugišką gyvenseną paliesdavo nedide-

216

Socialin

lį temų spektrą: patarimai, kaip rūšiuoti atliekas,

Atsakingas pirkimas pirmiausia asocijuojasi su

taupyti elektrą ar vandenį. O ką reiškia atsakingas

sąmoningumu ir gal kiek primirštu malonumo

nekenksm

vartojimas tokiose asmeniškose ir glaudžiai su sa-

jausmu, kai išsirenkame tą vieną trokštamą dra-

žio priemo

viraiška susijusiose srityse kaip mada? Nukreipti

bužį užuot paskubomis pirkę kelis. Visgi tai ne-

„Rouje“ ne

žvilgsnį į šią industriją prireikė laiko. Ne tik dėl to,

reiškia, kad turėtume užmerkti akis nūdienos ma-

rioje nėra

kad pasaka dvelkiantis mados pasaulis, atrodo, ke-

nierizmams ir apsiriboti tik klasikinio stiliaus an-

mams nen

lia vien tik teigiamas emocijas, bet ir dėl to, kad

sambliais su prabangia etikete. Drabužiai iš antrų

Atsakin

įvertinti, kaip vartojame madą, gerokai sudėtingiau

rankų arba vintažinės krautuvėlės – populiariau-

reigojimas

negu kasdienius buitinius rodiklius. Ar individualu-

si pasirinkimai ieškantiems originalių aprangos

asmeninti

mui išreikšti pakanka kad ir nedidelio garderobo,

vienetų su istorija bei sutinkantiems į paieškas

sulėtinti g

sudaryto iš kelių bazinių elementų, ar reikia itin

investuoti laiko ir pastangų.

nereikalin

LAMŲ SLĖNIS

tiko siūlo

DOS

iu ryšiu su žmogaus kūnu, mada

mensijos ne tik kasdien siejasi su

dimų. Vis peršasi mintis, kad

nių tinklų erdvėse sparčiai gausėja pran-

intažinių prekės ženklų, kurie tampa at-

tosios mados tinklams (pavyzdžiui „Fri-

ntage“, „Gavroche Vintage“). Jų atrink-

kcijose galima rasti iš skirtingų Paryžiaus atkeliavusius derinius – vintažiniai de-

mpa naujuoju prancūziškos elegancijos

Viena pirmųjų apie ekologiškos ir etiškos

varbą pradėjo kalbėti Stella McCartney,

n tvarios mados ženklų sparčiai daugėiš jų – „Reformation“, kuris vietoje plassavaime suyrančias pakuotes, visiškai

mingas gamtai. Nuošalyje nelieka ir gro-

onės. Prancūzės Jeanne Damas įkurta

eseniai pristatė veganišką kosmetiką, ku-

a kenksmingų medžiagų, o jos bandy-

naudojami gyvūnai.

ngai vartoti madą – ne tik didelis įsipa-

s, bet ir didelis malonumas, būdas su-

i savo garderobą, o gal net ir galimybė

gyvenimo tempą. Tuomet grąžinamų ir

ngų drabužių bus mažiau.

LAMŲ SLĖNIS

217

AKIMIRKŲ DIEVAI

#pabėgimai #cabinlife Bela Fishbeyn Kalifornija, JAV Instagram: @belafish

218

LAMŲ SLĖNIS

219

AKIMIRKŲ DIEVAI

#pabėgimai #cabinlife Sarah Andrews Tasmanija, Australija Instagram: @captainsrest

220

LAMŲ SLĖNIS

221

AKIMIRKŲ DIEVAI

#pabėgimai #cabinlife Shannon Soine Niujorkas, JAV Instagram: @shannonsoine

222

LAMŲ SLĖNIS

223

AKIMIRKŲ DIEVAI

#pabėgimai #cabinlife Whitney Leigh Morris Kalifornija, JAV Instagram: @whitneyleighmorris

224

LAMŲ SLĖNIS

225

IKI PASIMATYMO

LIEPĄ ! www.lamuslenis.lt

226

LAMŲ SLĖNIS