Lamų slėnis 2019/07 Kasdienybės avantiūros by Lamų slėnis

2019 LIEPA (90)

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Aistė Ridikaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Kas lemia, kad net patys ramiausieji vieną dieną savo noru neria į gąsdinančius nuotykius? Kad ilgai stovėjusieji užkulisiuose staiga pasirenka būti dalyviais, ne žiūrovais? Kad saugus pasivaikščiojimas pavirsta amerikietiškus kalnelius primenančiu beprotišku pasivažinėjimu? Kaip sako vienas šio numerio herojus, adrenalinas – tai tik liaukose virš inkstų gaminamas cheminis junginys, aktyvinantis mūsų organizmą. Tačiau tai mes patys save išstumiame iš saugios zonos ir prisiverčiame stačia galva šokti į nežinomybę. Adrenaliną žadina ne tik kraują stingdantis šuolis parašiutu ar milžiniškas greitis skriejant stačiais kalnų šlaitais. Argi ne tiek pat drąsos reikalauja sprendimas iš margo spindinčio Los Andželo sugrįžti į paprastą lietuvišką ramybę? Beatodairiškai nerti į naują veiklą, apie kurią paslapčia pasvajodavai tik naktimis? Kiek baimių reikia nugalėti, kad pasirinktum vienuolės kelią? Su kiek iššūkių tenka susiduri kine analizuojant iki širdies gelmių skaudinančią istoriją? Kartais vienas sprendimas gali it uraganas supurtyti visų ateinančių dienų tėkmę. . Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

Š K Ū S

S P R

Fotelis „Roche“ „Adrenalina“

Paveikslas „Rising Sun“ „Villa Capri Art“

Veidr „Ref

Vazos „Crescent“ „SkLO“

Kilimas „Audrey“ „Rug Society“

LAMŲ SLĖNIS

Kavos staliukai „Explorer“ „BD Barcelona“

Kėdė „Buzz“ „Fedor Katcuba“

rodis „Nouveau“ flections Copenhagen“

Krėslas „Neoplass“ „Fedor Katcuba“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS NATŪRALIŲ INGREDIENTŲ GALIA

KRYP

WWW.ZIEDE.LT

Mados

tė 202 Natūralios vaistinėje pagamintos kosmetikos ženklo „Žiedė“ naktinis

švenčia

veido kremas su ožkos pienu skirtas gausiai maitinti veido odą. Kremas

atiduod

yra ypač turtingos ir ekologiškos sudėties. Kvapnaus maitinamojo veido

archite

kremo sudėtyje esantis ožkų pienas regeneruoja veido odą, ananasų

miestu

milteliuose esančios vaisių rūgštys jaunina, moliūgų ir slyvų aliejai mai-

nija na

tina odą, o aromatingas jazminų vaškas atpalaiduoja.

temas metus

Kosmetika „Žiedė“ žengia žingsnį tvarumo link ir primena, kad visos jų pakuotės – daugkartinio naudojimo. Neišmeskite tuščio stiklinio indelio, atneškite jį į vaistinę ir naują gaminį įsigysite pigiau. Produktus rasite Gintarinėje ir Norfos vaistinėse, taip pat www.gintarine.lt Daugiau informacijos www.ziede.lt

NUTILUSIOS MEDŽIAGOS KURIA NAUJAS FORMAS

„IDDO slow living“ prekinio ženklo išskirtinumas – kontrastai tarp naujo ir seno. Kūrėjai siūlo baldus bei namų aksesuarus, atspindinčius ilgaamžes tradicijas moderniame miesto kontekste. „Ieškome „nutilusių“ medžiagų ir išraiškos būdų, juos bandome prakalbinti ir suteikti jiems naujų formų“, – pasakoja prekinio ženklo įkūrėja ir kūrybos vadovė Ieva Dorelaitienė. Šios vasaros naujiena – menininkės Vaidos Vaitkės iš meldų nupintas daiktų krepšys. Išgrynintos formos, meilė gamtai ir natūralioms medžiagoms, rankų darbas – tai šiuos kūrėjus suvieniję aspektai.

LAMŲ SLĖNIS

ir emo

žiantys

elegan

skatina

PTIS – BERLYNAS

s namai „Max Mara“ prista-

20 metų „Resort“ kolekciją,

ančią Berlyno renesansą ir

dančią duoklę šiam menu,

ektūra ir mada gyvenančiam

ui. Kreidos balta spalva vieujosios kolekcijos idėjas bei ir į vieną supina puikų per ištobulintą dizainą, istoriją

ociją. Tai žmogaus neužgo-

s drabužiai, spinduliuojantys

ncija, subtiliu moteriškumu ir

antys būti savimi.

SVEIKATA PRASIDEDA VIDUJE WWW.JAMIESON.LT

Ilgametės patirties turinti Kanados kompanija „Jamieson“ pristato maisto papildą „Jamieson Biotin 5000“. Normalią plaukų, odos ir nagų būklę padedantis palaikyti produktas vienoje tabletėje turi net 5000 mcg biotino – mūsų organizmui reikalingos medžiagos. Pakuotės užtenka net dviem mėnesiams. Produktas gaminamas taikant išskirtinę „360 Pure“ technologiją, apimančią net 360 gamybos kontrolės etapų.

Maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Svarbu nepamiršti įvairios bei subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo. Produktus rasite Gintarinėje ir Norfos vaistinėse, taip pat www.gintarine.lt Daugiau informacijos www.jamieson.lt

LAMŲ SLĖNIS

Boksas ir Japonija, aplink esantys žmonės ir mokymasis iš jų, gamta, romantiškos muzikos melodijos ir griežtas planavimas siekiant tikslų – tiek daug skirtingų įkvėpimų kasdienybėje lydi bokso trenerį ALEKSANDRĄ BARANOVĄ.

DEŠIMTUKAS

12345678910

DEŠIMT JO KASDIENYBĖS PALYDOVŲ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas, redakcijos archyvas Portretas: Paulina Stasiūnaitė

BOKSAS. Boksas mane įkvepia kasdien, juo gyvenu jau dvylika metų. Tai pagrindinis mano motyvacijos šaltinis, šis sportas mane išmokė niekada nepasiduoti, tikėti savimi, kartais šiek tiek atsitraukti, pailsėti, pažiūrėti į visa, ką turi, iš šalies, ir varyti toliau.

LAMŲ SLĖNIS

KRISTINA. Bendravimas su savo gyvenimo drauge Kristina mane papildo, įkvepia, kartais priverčia stabtelėti ir taip apsaugo nuo perdegimo. Jaučiuosi mylimas, palaikomas, būdamas su ja žinau, kad galiu padaryti daug daugiau.

JAPONIJA. Ši šalis mane įkvepia savo minimalizmu, pagarba, profesionalumu. Joje kiekvienas stengiasi atlikti savo darbą kaip įmanoma geriau, gerbia kitą žmogų. Japonijoje esu lankęsis du sykius ir ateityje planuoju dar ne kartą ten sugrįžti.

TĖVAI. Mama mane žavi savo išmintimi, gebėjimu mokytis visą gyvenimą, empatija, tuo, kad mane visada mokė, jog svarbiausia gyvenime – būti geru žmogumi. Tėtis mane įkvepia savo užsispyrimu, patikimumu, darbštumu ir tuo, jog viską gyvenime jis pasiekė savo jėgomis

LAMŲ SLĖNIS

GAMTA. Gamtos tikrumas, ramybė, nenuspėjamumas ir kartu – pasikartojantis cikliškumas. Jai negali pasipriešinti, ji visada nugali.

KALNAI. Kalnų jėga ir didybė – vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Mėgstu keliauti, o jausmas, kai po kelių dienų kopimo savo jėgomis pagaliau pasieki tikslą ir užkariauji viršūnę – nepakartojamas.

BENDRAVIMAS SU ŽMONĖMIS. Mėgstu kalbėtis su žmonėmis, mėgstu jų klausytis. Mano darbe bendravimas labai svarbus, o su kiekvienu žmogumi jis vis kitoks – kiekvienas turi savo istoriją, kelią, o man tai labai įdomu. Neabejoju, kad iš kiekvieno žmogaus galima daug išmokti.

LAMŲ SLĖNIS

MUZIKA. Labai mėgstu septintojo ir aštuntojo dešimtmečių rusų bardus: Bulatą Okudžavą, Jurijų Vizborą, Vladimirą Vysockį. Mane jų dainos įkvepia, nes jos tikros: apie kasdienį gyvenimą, apie paprastus dalykus, žmonių išgyvenimus.

MOKYMASIS. Mane visada motyvuoja naujų žinių įgijimas, tobulėjimas, progresas. Mokymasis, skaitymas, dienoraščio rašymas bandant geriau save suprasti – mano gyvenime labai svarbūs dalykai.

PLANAVIMAS, REŽIMAS. Žinojimas, ką darysi, plano turėjimas yra vienas svarbiausių dalykų norint pasiekti tikslą.

LAMŲ SLĖNIS

ADRENALINO TROŠKULYS

GYVENIMAS ORE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Aistė Ridikaitė (www.aisteri.com)

Pagarbi baimė, nuostaba, į kūną plūstantis adrenalinas, sunkiai apibūdinama euforija, susimaišiusi su laisvės ir pergalės jausmu, – tokį emocijų kokteilį, užplūstantį kaskart pasileidus į besvorę erdvę, parašiutininkas MARIUS ČIŪTA vadina išraiškingiausiu gyvenimo skoniu. Dar būdamas berniukas jis paslapčia žavėjosi šuolininkais, vaiko vaizduotėje pavirtusiais nežemiškais bebaimiais herojais, o šiandien, nugalėjęs visas baimes, jis ir pats mokosi skraidyti ir, panašu, daugiau laiko praleidžia ore nei ant žemės.

LAMŲ SLĖNIS

– Mariau, ką tau reiškia žodžiai „ekstremalumas“,

„adrenalinas“, „rizika“? Ar jie svarbūs tavo gyvenime?

– Tai stiprūs žodžiai ir už jų slypi labai galingos emocijos.

Kiekvienas žmogus kada nors yra su jomis susidūręs. Jas galima pajusti įvairiausiose situacijose: bemiegėmis darbingo-

mis naktimis, priimant svarbius verslo sprendimus, keliaujant, vykstant dideliems gyvenimo pokyčiams. Ekstremalumą

nėra lengva apibūdinti. Man asmeniškai jis asocijuojasi su

patogumų, saugių įpročių atsisakymu dėl aukštesnio tikslo, motyvuojančio judėti nežinomybės link, didinti riziką.

Na, o adrenalinas yra tik cheminis junginys, gaminamas

liaukose virš inkstų. Jis aktyvina organizmą, parengia mus sudėtingoms užduotims ir padeda prisitaikyti prie netikė-

tų sąlygų. Išstumdami save iš komforto zonos į nežino-

mybę (kuri ir taip jau yra baisi), turime kovoti su baimėmis, dvejonėmis, neužtikrintumu. Tačiau veikiant šiam stipriam hormonui, mes pasijuntame itin energingi, mūsų pojūčiai

sustiprėja, protas paaštrėja. Instinktyviai naudojamės visais

savo įgūdžiais, žiniomis ir intuicija. Patekus į ekstremalią situaciją, mūsų nebekamuoja niūrūs prisiminimai iš pra-

eities, jaudulys dėl ateities, nes tam tiesiog nėra laiko. Besistengdami išgyventi ekstremalioje situacijoje tampame

itin atidūs akimirkai – visu savimi esame čia, šią minutę. Nugalėjus tokius iššūkius užplūsta neapsakomai stiprus emocijų kokteilis su laimės, pasididžiavimo, laisvės, pergalės skonio ingredientais. Turbūt dėl šių emocijų reko-

menduojama keliauti, imtis mėgstamos veiklos, palikti darbą, atsiduoti likimui ir nuotykiams, pasiduoti savo bai-

mėms ir su jomis susidoroti. Tai ir yra pats išraiškingiausias gyvenimo skonis. Galbūt tai vadiname pilnatve.

Man tokio gyvenimo skonio vaikymasis yra labai svar-

bus, tačiau kartu ir gąsdinantis, nes už visų šių stiprių emocijų slypi rizikos ir pavojai. Turbūt daugumą žmonių tai ir sulaiko nuo žingsnio nežinomybės link. Ar esu pa-

kankamai stiprus? Ar esu pakankamai patyręs, kad galė-

čiau savimi beatodairiškai pasitikėti? Ieškodamas po truputį randi atsakymus, abejonės dingsta. O dingus abejonėms, kelionėje į pasirinktą tikslą sumažėja trikdžių.

LAMŲ SLĖNIS

– Ieškodamas tokių išgyvenimų ir susidomėjai parašiutų sportu?

– Nuo vaikystės save laikiau bailiuku, savimi nepasitikinčiu berniuku, atsargiai

žiūrinčiu į visokiausius gyvenimo iššūkius. Tačiau paslapčia visada žavėjausi drą-

siais sportininkais, o ypač – parašiutininkais. Kadangi nepažinojau nė vieno jų,

mano vaizduotėje jie pavirto mitologinėmis būtybėmis, bebaimiais dievaičiais, pačiais drąsiausiais žmonėmis žemėje. Ryte rydavau filmus ir vaizdo klipus apie jų gyvenimą. Mane šuolininkai taip užbūrė, kad net žmogus, pažinojęs parašiu-

tininką, tapdavo ypatingas. Galvodavau, jei vieną dieną išdrįsiu iššokti iš lėktuvo, gyvenime galėsiu pasiryžti bet kam... Tačiau viduje vis kažkas sakydavo, kad toks

kaip jie nebūsiu niekada. Dabar, kai pasižiūriu į jau nueitą kelią, matau, kiek gali pasiekti turėdamas tikslą, kaip stipriai gali padėti sutiktų žmonių geraširdiš-

kumas ir parama. Turiu prisipažinti, mane patį labai stipriai stebina, kaip toli šioje kelionėje man pavyko nukeliauti. 16

LAMŲ SLĖNIS

– Ar kada skaičiavai, kiek jau esi atlikęs šuolių?

– Nelabai kuo galiu pasigirti: esu atlikęs tik kelis šim-

tus šuolių iš lėktuvo ir mažiau kaip šimtą šuolių nuo kitų

vietų. Lyginant su kitais dangaus broliais ir seserimis, ga-

linčiais puikuotis tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių šuolių, šimtais valandų vėjo tuneliuose (laisvojo kritimo

simuliatoriuose), dešimtmečiais kaupta šio sporto patirtimi, esu dar visiškas naujokas! Jau nė nekalbu apie laiką ir kitus dalykus, kuriuos kiekvienam iš jų teko paaukoti dėl meilės dangui.

– Mariau, kaip apibūdintum šuolių su parašiutu spor-

tą? Kokių asmeninių savybių jam reikia?

– Vieniems tai gali būti labai rimtas komandinis spor-

tas ‒ kaip krepšinis, futbolas ar kitos sporto šakos, kurioms reikia daugybės treniruočių, disciplinos ir komandinio

įsiklausymo. Kitiems – tai daug drąsos ir greičio reikalaujantis skrydis, visai kaip motosportas ar slidinėjimas. Tretiems tai it šokis besvorėje erdvėje, kaip dailusis čiuožimas

ar choreografija. Tačiau daugumai tai tampa ne tik sportu, o ir gyvenimo būdu, kuriam nereikia jokių ypatingų

asmeninių savybių ‒ tik nuoširdaus atsidavimo ir meilės dangui. Prieš šuolį belieka patikrinti įrangą, aptarti saugumo klausimus, gerbti kitus, giliai kvėpuoti ir mėgautis per kraštus trykštančiomis emocijomis.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas taip ilgai tave išlaikė šiame sporte?

– Visų pirma man tai – bendruomenė. Turbūt žmonės

ir yra viena iš priežasčių, kodėl ši sporto šaka mane taip pavergė. Susipažinęs su jais niekaip negalėjau suprasti, iš kur toks draugiškumas, paslaugumas, iš kur tiek daug

šypsenų. Visi parašiutininkų klubai pilni nuostabiausių

žmonių, su kuriais visada be galo malonu susitikti. Nuo ryžtingų naujokų, drąsiai žengiančių į lėktuvą, iki tikrų

bendruomenės vilkų, spinduliuojančių patirtimi ir ramy-

be. Per šį sportą susipažinau su dabar man labai brangiais

ir svarbiais žmonėmis. Visi jie savo srities profesionalai,

nesvarbu, kiek šuolių yra atlikę, ‒ jei viską daro su meile, jau žino, kas yra svarbiausia. Esu dėkingas savo instruk-

toriams, išmokiusiems mane ramiai ir užtikrintai skrai-

dyti. Man jie – autoritetai. Ypač esu dėkingas savo kitų

(ne iš lėktuvo) šuolių mokytojui, be kurio pagalbos ir globos niekaip nebūčiau taip greitai pradėjęs progresuoti šioje kategorijoje. Man jis tikras herojus, motyvuojantis

judėti į priekį. Žaviuosi ne tik jo sugebėjimais, patirtimi, bet ir gyvenimo vertybėmis už aerodromo ribų. Iš jo pasimokau gerokai daugiau nei tik kaip sėkmingai atlikti

šuolį. Žvelgiant į visų šių žmonių akis, jos visada švyti. Atrodo, lyg tos akys žinotų kažkokią didelę paslaptį, kurią perimsi tik kartu praleidęs daug laiko.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip klasifikuojamas oro sportas?

– Yra formacijos šuoliai, kurių metu grupė žmonių lais-

vame kritime stengiasi susikabinti į įmantriausias figūras.

Kartais vienu metu šoka net virš trijų šimtų parašiutininkų. Vadinamieji 3D šuoliai – it akrobatika ore, kurių me-

tu krentama žemyn galva atsistojus ar atsisėdus – kaip

save tik dar labiau pabloginsime situaciją. Reiktų mažais žingsneliais save stumti į priekį, kad ir kaip iš pradžių tai atrodytų nemalonu. Pirmasis šuolis su instruktoriumi – puiki priemonė save stumtelti.

Išduosiu paslaptį: iš kuo aukščiau šokama, tuo sauges-

sugalvosi. Tai nėra taip lengva, kaip skamba, nes toks šuo-

nis šuolis iš tiesų yra. Visai nesvarbu, kad šuolis iš lėktu-

sias judesys staigiai pakeičia situaciją.

matiškai. Šokdamas iš taip aukštai šuolininkas turi pa-

lis reikalauja gerai pažinoti ir valdyti savo kūną: mažiau-

Kita kategorija ‒ kai vilkėdami specialius kostiumus

žmonės mokosi, tiesiogine žodžio prasme, skristi.

„Base“ šuoliai ‒ nuo uolų, antenų, vėjo elektrinių, pas-

tatų, tiltų ir panašiai. Tokiems šuoliams reikia kitokios įrangos ir pasiruošimo.

Pats pavojingiausias šuolių tipas – šuolis nuo uolos su

voverės kostiumu. Tai vadinama „Wingsuit Proximity Fli-

vo, pakibusio 3‒4 kilometrų aukštyje, skamba labai drakankamai laiko ištaisyti klaidas. Apskritai trys ar keturi

kilometrai yra toks didelis aukštis, kad smegenys nebe-

gali adekvačiai jo suprasti. Iš tiesų labiausiai bijome nežinomybės, o ne aukščio.

– Kaip prisimeni savo pirmąjį šuolį?

– Visi pirmų kartų įspūdžiai išlieka patys stipriausi.

ght“. Atlikdamas tokį šuolį žmogus gali geriausiai supras-

Patį pirmą šuolį tandemu, nutikusį prieš penkerius metus,

Kitas šuolių tipas – su mažos kvadratūros parašiutais.

sių. Jausmas, užplūdęs atsiskyrus nuo stabilaus lėktuvo

ti paukščio skrydį.

Prieš nusileisdami šuolininkai švilpia 100 km/h greičiu palei pat žemę. Labai įspūdingas reginys.

Mane žavi visi šie šuolių tipai ir aš bent po truputį

stengiuosi susipažinti su visais.

– Kaip įveikti aukščio baimę? Ar bijantiems aukščio

šokinėti parašiutu įmanoma?

– Baimės – tai dar viena įdomi tema, apie kurią galima

kalbėti ir kalbėti. Nesu diplomuotas mokslų daktaras, kad galėčiau tvirtinti ir rodyti faktus, tačiau žinau, kokios mintys man pačiam ateina į galvą per šias amžinas kovas. Man

atrodo, be baimės neįmanoma visavertiškai gyventi. Tai

jausmas, verčiantis mus išlaikyti budrumą, elgtis atsargiau.

dar iki dabar prisimenu kaip vieną svarbiausių ir ryškiau-

pagrindo ir patekus į besvorę erdvę, užbūrė. Panašu, visam likusiam gyvenimui.

Prisimenu, laikant parašiutininko licencijos testą, man

buvo liepta ore atsipalaiduoti ir stengtis kuo mažiau judinti kūną. Aišku, aš, kaip ir kiti 90 proc. studentų, šuolio

metu stengiausi „bėgti“ kaip išprotėjęs. Koks bejėgis ir

išsigandęs tada jaučiausi! Mintyse šaukiau tol, kol priskridęs instruktorius nesutvarkė reikalų. Per pirmąjį mano

„Base“ šuolį Italijoje emocijų antplūdis buvo toks didelis, kad apsiverkiau. Niekaip negalėjau patikėti, kas ką tik nutiko, ir kaip aš vis dar gyvas.

– Neabejoju, kad per visą šokinėjimo istoriją yra buvę

Aukščio baimė, viešo kalbėjimo baimė, vorų baimė – savo

ir ekstremalių situacijų?..

Kiek jas galime valdyti? Kaip stipriai jos valdo mus? Čia

Labai džiaugiuosi, kad kartu šokinėja mano vaikystės

Ir visai nemenkai. Man nepatinka būti arti uolų krašto ar

būna nuobodu. Prisimenu, yra tekę po šuolio sprukti nuo

prigimtimi visos jos vienodos. Kaip su jomis susitvarkyti? ir prasideda amžina kova. Ironiška, tačiau aš bijau aukščio. lipti aukštomis kopėčiomis, stovėti arti turėklų – svaigsta

galva, pykina. Tačiau šią baimę treniruoju jau nemažai

laiko. Svarbiausia nesiimti kraštutinumų, nes išgąsdinę

LAMŲ SLĖNIS

– Ekstremalių situacijų ir netikėtumų tikrai nestinga.

draugas ir dar vienas artimas bičiulis. Su jais niekada ne-

policijos arba šalti ant kalno viršūnės belaukiant, kol pagerės oro sąlygos. Kartą kopiau į 230 metrų aukščio an-

LAMŲ SLĖNIS

teną. Kopimas buvo labai nepatogus ir varginantis, o maždaug po 40 minučių, jau prie pat viršaus, nepastebėjęs batu užmyniau parašiuto virvutę ir jį išsi-

traukiau. Likau pačiame viršuje su medžiagos krūva. Šokti būtų buvę nesaugu, tad teko lipti žemyn nieko

nepešus. Negana to, neturėjau jokių virvučių surišti parašiuto atgal, tad paaukojau batraiščius. (Šypsosi.) Iki šiol taip ir nenušokau nuo tos antenos.

– O kuris šuolis buvo pats įsimintiniausias?

– Visi šuoliai kažkuo labai brangūs ir svarbūs. Kaip

ir kiekvienas parašiutininkas, turiu specialią knygutę, kurioje žymiuosi savo šuolius, truputį kiekvieną aprašau, o pačius įspūdingiausius apsibraukiu. Ašarą

spaudžiantis šuolis su gera draugų kompanija, besileidžiant saulei, stebint paskutiniuose spinduliuose

besimaudantį Vilnių. Kvapą gniaužiantis skrydis su voverės kostiumu tarp debesų karalystės arkų virš

Nemuno vingio. Šuolis iš sraigtasparnio virš Austri-

jos Alpių. Kova su oro sąlygomis Norvegijoje, šokant nuo fjordų viršūnių. Šuolis Graikijoje leidžiantis tiesiai į paplūdimį. Šuolis iš oro baliono, virš Lietuvos

laukų tekant saulei. Labai gera visus juos prisiminti ir svajoti apie būsimus.

– Mariau, koks yra tavo svajonių šuolis?

– Nemažai tų, kuriuos jau esu atlikęs, kažkada

buvo svajonių šuoliai. Dabar labiausiai jaudina, kai

reikia norint įgyvendinti naują sumanymą įdėti nemažai pastangų, jį suplanuoti ar net sugalvoti veiks-

mų planą. Be visų egzotinių vietų, kurias dar norėčiau aplankyti, labai noriu nušokti ir nuo Vilniaus televi-

zijos bokšto. Tai labai sena mano svajonė, kuri, dėl gerų žmonių geros valios, tikiuosi, vieną dieną išsipildys. (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS

ADRENALINO TROŠKULYS

APIE ŽMOGAUS GALIMYBIŲ BERIBIŠKUMĄ Tekstas Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Alex St James, Danas Macijauskas, Peter Wydmuch, Howard Holtzman

Jis teigia, jog kiekvienas nėrimas gilyn sulaikius kvėpavimą – tai lyg mažytė mirtis, kelių minučių pauzė, bekraštė tyla ir absoliutus įsiklausymas į save. Lietuvos rekordininkas, pasaulio laisvojo nėrimo į gylį užlaikius kvėpavimą (angl. freediving) elitui priklausantis lietuvis MINDAUGAS KREIVĖNAS įkvepia ir neria į mėlyną bedugnę. Tai – ne adrenalino paieškos, o galimybė patirti akimirkos gylį ir žavesį, sulėtinti tempą ir kasdien tobulėti. Mindaugas teigia, kad to pasiekti įmanoma tik atsiribojus nuo skeptikų ir įsiklausius, ką sako tavo kūnas.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tave visada traukė vanduo, ar vis dėlto nėrimo į

svarbiausia šiame sporte – balansas. Privalai įvertinęs atstu-

– Man visą laiką patiko būti vandenyje. Mama pasakojo,

žmogaus psichologija nei fizinėmis galiomis. Gali būti pui-

gylį sportu susidomėjai atsitiktinai?

kad būdamas mažas dažnai maudydamasis vonioje bandydavau užlaikyti kvėpavimą. Prašydavau, kad ji sėdėtų šalia

su laikrodžiu ir fiksuotų laiką, o kartais pats šalia pasidėdavau žadintuvą – man buvo įdomu, kiek laiko galėčiau išbū-

ti po vandeniu. Kai pas močiutę kaime su vaikais žaisdavo-

me gaudynių upėje, dažniausiai laimėdavau, nes mokėjau

kiai pasirengęs fiziškai, bet jei po vandeniu nesugebėsi atsi-

palaiduoti ir sureguliuoti savo jėgų, niekaip neįveiksi užsi-

brėžtos distancijos. Dėl to po vandeniu gali prarasti sąmonę. – Ar tau pačiam po vandeniu yra taip nutikę?

– Be abejo! Ir ne kartą. Pradėjęs treniruotis varžydavau-

ilgiau nei mano bendraamžiai išbūti po vandeniu nekvėpa-

si baseine – nerdavau ne į gylį, bet į ilgį. Taip neriant su-

vaikystė, kai dar nieko nežinojau apie nėrimo į gylį sportą.

sunkiau, todėl priimame mažiau rizikingus sprendimus, o

vęs. O ir užaugau Klaipėdoje, šalia jūros. Tokia buvo mano

– Kas paskatino tapti profesionaliu nardytoju?

– Tuo užsiiminėju dešimtus metus. Kartą, kai nuo nuo-

latinio bėgimo pasijutau atsidūręs ties visiško psichologinio ir fizinio išsekimo riba, nusprendžiau vienas išvažiuoti į

Egiptą pailsėti ir panardyti su oro balionu. Išėjau apmokymus, pabandžiau nardyti ir stipriai susižavėjau buvimo po vandeniu idėja. Deja, nardymo instruktorius pasakė, kad

nesu tinkamas šiam užsiėmimui. Esu hiperaktyvus, tąkart

nepaisiau nardymo taisyklių, po vandeniu išdarinėjau visokius triukus...

Kiek vėliau kažkas man parodė vaizdo įrašą apie prancū-

zų nardymo čempioną Guillaume‘ą Néry, kaip jis nuo po-

klysti yra kur kas lengviau. Nerti į gylį yra psichologiškai baseine, kur aplinka atrodo saugesnė, kartais užsispiri iš-

bandyti savo galimybių ribas ir apsiskaičiuoji... Iš tiesų sąmonės praradimas yra apsauginė mūsų kūno reakcija, kai organizmas tiesiog užmiega – mašina persijungia į taupymo

režimą. Tačiau iki dramatiškų pasekmių dar turi praeiti šiek tiek laiko – 3–5 minutės. Žinoma, taip smarkiai rizikuoti nerekomenduojama, tai akcentuoju ir perduodamas savo

žinias kitiems šio sporto entuziastams, savo mokiniams. Tačiau žvelgiant iš sportinės perspektyvos, anksčiau ar vė-

liau kiekvienas tai patiria. Tai neigti – lyg važinėti dviračiu tikintis, kad niekada nenukrisi.

– Dėl šios priežasties nardytojai į gylį niekada nesitre-

vandeninio skardžio neria į Dyno žydrąją skylę – tiesiai į

niruoja vieni?

kad ir aš labai norėčiau užsiimti šiuo sportu. Norėjau supras-

niekada nesitreniruojame po vieną, šalia visada yra partne-

damas. Tąkart išsikėliau sau tikslą vieną dieną ir pats paner-

mąją pagalbą.

bedugnę! Žiūrėjau tą įrašą, o kūnu ėjo šiurpuliai. Supratau, ti, kaip žmogus gali taip ilgai išbūti po vandeniu nekvėpuoti į Dyno žydrąją skylę. Šį tikslą pasiekiau pernai, Bahamose

– Būtent. Tai viena iš kritinių šio sporto taisyklių – mes

ris, turintis reikiamų žinių ir prireikus galintis suteikti pirJuokauju, kad nuo kvailumo vaistų nėra. Kiekviename

dalyvaudamas nėrimo į gylį varžybose „Vertical Blue“, į ku-

sporte atsiranda keistuolių, kurie prisikuria savų taisyklių,

ka iš viso pasaulio ir „skandinasi“ toje 202 metrų bedugnėje...

Per dešimt metų treniruočių mane patį tokia situacija ne-

rias kviečiami patys stipriausi pasaulio nardytojai, jie susirenBendroje įskaitoje užėmiau penktą vietą – man tai buvo be galo didelis pasiekimas. Iki jo ėjau devynerius metus... – Koks tai sportas? Kokių savybių jam reikia?

– Mes neriame į gylį sulaikę kvėpavimą, be jokios papil-

domos įrangos, kuri leistų po vandeniu įkvėpti. Tad visų

mą subalansuoti jėgų kiekį. Šis sportas labiau susijęs su

LAMŲ SLĖNIS

susitraumuoja ir sukelia visai nereikalingų kritinių situacijų. riant gilyn ištiko tik kartą. Tąkart netekau sąmonės jau grįždamas į paviršių. Tuo metu buvau puikios formos ir

ruošiausi pirmą kartą nunerti gilyn 100 metrų. Man, kaip

ir daugeliui nardytojų į gylį, tai buvo didžiulis įvykis – ma-

giška riba, kurią kiekvienas naras stengiasi anksčiau ar vėliau

LAMŲ SLĖNIS

pasiekti. Tuo metu treniravausi su labai žymiu treneriu, paskutinę minutę jis davė patarimą, kuris man pačiam neatrodė pats tinkamiausias, tačiau nenorėdamas pasirodyti arogantiškas, paklausiau ir nerdamas pasielgiau kiek kitaip

nei įprastai. Sąmonės netekimas ir buvo to pasekmė. Dieną pailsėjęs vėl grįžau prie sau įprastos praktikos ir įveikiau 100 metrų distanciją.

– Koks yra tavo oficialus ir neoficialus nėrimo rekordas? – Treniruojuosi ir varžausi skirtingose disciplinose. Gi-

liausiai esu nunėręs 130 metrų – tai neoficialus mano pasiekimas rungtyje „No Limits“, kur neriama su specialiais

svoriais, tave tiesiog nutempiančiais žemyn, o tada atsuki

balioną, šis prisipučia vandens ir padeda grįžti į paviršių. Vienų varžybų metu neriant su monopeleku pavyko pa-

siekti 105 metrų gylį, deja, mano rezultato teisėjai neužskaitė dėl nėrimo pradžioje padarytos nelabai reikšmingos

klaidos. Todėl oficialus užskaitytas rekordas yra 101 metras, kurį įveikti užtrukau 2,52 sekundės. Palyginimui įsivaiz-

duokite tris vienas ant kito sustatytus devynaukščius namus – maždaug tiek tenka nerti gilyn. Ir dar tiek pat – atgal. – Ką tau šis sportas duoda?

– Man tai – saviugdos įrankis. Vos pradėjęs nardyti supra-

tau, kad norėdamas tobulėti, privalėsiu vystyti tam tikrus savo gebėjimus. Kiekvienas pasirenka savo kelią, o aš pradėjau

užsiiminėti joga, plaukimu, dviračiais, bėgimu, „crossfit“, meditacija. Tai visas platus spektras skirtingų užsiėmimų ir prak-

tikų, padedančių vystyti reikiamus įgūdžius. Labai anksti su-

vokiau, kad visa tai man padės tobulėti ir kaip žmogui: augti, geriau suprasti save, savo santykį su gamta ir su kitais ‒ juk nesuprantant savęs sunku suprasti kitą.

LAMŲ SLĖNIS

– Yra žmonių, sakančių, kad toks nardymas – bepročių

sportas, nes juo užsiimdamas nuolat balansuoji ant žmogaus galimybių ribos. Sutiktum?

– Pasakysiu griežtokai: dažniausiai taip teigiantieji patys

yra bepročiai... Pasaulis ir žmogus nuolat tobulėja. Vieni dalykai mums labiau priimtini ir suprantami, nes juos tie-

siog geriau išmanome, kiti – mažiau. Kvėpuoti – tai išgy-

venti. Būtent dėl to visa, kas susiję su kvapo sulaikymu, žmonėms automatiškai siejasi su mirtimi. Kodėl turėtume nekvėpuoti, jei galime kvėpuoti?

Tačiau atsigręžkime į istoriją – juk kažkada žmonės

nerdavo gilyn sulaikę kvėpavimą, nes norėjo išgyventi ir

prasimaitinti: jie rinkdavo nuo jūros dugno kriaukles, kempines, po vandeniu gaudydavo žuvis. Genetiniame lygmenyje visi turime užprogramuotą šį gebėjimą. Prieš pusę

amžiaus medikai manė, kad žmogus negali nunerti giliau

50 metrų, kad nunėręs giliau jis tiesiog ištykštų. Tačiau vienas nėrimo į gylį sporto pradininkų Jacques‘as Mayolis pirmasis nunėrė 100 metrų ir visam pasauliui įrodė, kad

yra kitaip. Tuomet mokslininkai pradėjo įvairius tyrimus ir atrado žmogaus adaptacines funkcijas, kurios įsijungia, kai yra specialiai treniruojamos. Mes, žmonės, sulaikę kvėpa-

vimą galime išbūti ilgiau. Ir tai nėra jokia magija, mums net nereikia ilgai kankintis, kad išvystytume šį savo gebėjimą. Yra žmonių, kurie gali ilgai ir greitai bėgti ar atlikti

kitus, atrodytų, fenomenalius triukus, taip pat yra žmonių, kurie gali ilgai nekvėpuoti po vandeniu, ‒ ir tik todėl, kad tikslingai šį savo gebėjimą treniruoja.

Vieni žmonės geba lengviau atsipalaiduoti ir taip yra

dėl jų patirties bei įvairių gyvenimiškų aplinkybių. Kiti la-

biau užsispaudę, jų raumenys surambėję, tad ir nerdami jie

sunaudoja daugiau deguonies ir negali taip ilgai išbūti nekvėpavę. Taip pat yra žmonių, turinčių įvairių baimių ir fobijų. Žinoma, jie negalėtų nerti gilyn. Nors statistiškai

nardymas yra kur kas mažiau pavojingas žmogaus sveika-

tai nei važinėjimas dviračiu ar automobiliu ir net bėgimas. Yra buvę tik pavienių tragiškai pasibaigusių nėrimo į gylį atvejų. Maratono bėgikai nuo patiriamų per didelių širdies apkrovų miršta kur kas dažniau.

LAMŲ SLĖNIS

Žinoma, kaip jau minėjau, žmogaus kvailumas neturi ribų

pavyktų. Savotiškai žlugdžiau save. Norėjau uždirbti pinigų,

džia jo galimybės, tai, tikėtina, jį ištiks nelaimė. Bet jei šiuo

valandų, bet taip išsunkdavau save, kad protas nebegalėdavo

ir jei žmogus bet kokia kaina sieks padaryti daugiau, nei leisportu užsiimi gerbdamas save ir kitus, suprasdamas riziką, jei

treniruojiesi su patirties turinčiais žmonėmis, tau nieko baisaus nutikti negali. Dažniausiai bijome to, ko nesuprantame.

– Vis dėlto tai sportas, suteikiantis labai daug adrenali-

no, tiesa?

– Ne! Tai turbūt vienintelis sportas, veikiantis visiškai

priešingu principu: čia adrenalino turi būti kuo mažiau. Adre-

nalinas daro labai didelę įtaką mūsų gebėjimui sulaikyti kvė-

pavimą. Panėrus, po tam tikro laiko ar pasiekus tam tikrą

susikaupti, nuolat trūko kūrybiškumo, entuziazmo, motyva-

cijos, pradėdavau klysti, patirdavau daug nusivylimų. Bėgant

laikui visko tiek prisikaupia, kad pats nebesupranti, kodėl nieko nebegali. Padaryti gyvybiškai svarbią pauzę mane išmokė

nardymas. Iki jos ėjau žingsnis po žingsnio, spręsdamas išsikeltus uždavinius, lavindamas tam tikrus įgūdžius, kad vėliau galėčiau jais pasinaudoti. Man tai padeda judėti į priekį ir džiaugtis kiekviena sekunde, kurią praleidžiu šioje planetoje.

– Ar kartais tau pasitaiko patekti į psichologinę duobę,

gylį, organizmas ima adaptuotis. Vienas šių procesų – kai iš

kai vėl pasidaro sunku, kai niekas nesiseka?

kraujo apytakos ratą, kraujagyslės galūnėse susiaurėja, daugiau

Jaučiu, kaip kasmet tobulėju. Ir vienintelė to priežastis – kad

darbas, suaktyvėja parasimpatinė nervų sistema. Bet jei ne-

je patekau pas puikų italų trenerį. Jis man perdavė daug es-

didžiojo kraujo apytakos rato įvyksta persijungimas į mažąjį kraujo suteka į gyvybiškai svarbius organus, sulėtėja širdies

riant išsiskiria adrenalino, kraujas vėl suteka į didįjį apytakos ratą, suaktyvėja organizmo metaboliniai procesai ir nekvėpuoti ilgesnį laiką tampa sudėtinga.

– Gal nuskambės juokingai, bet man to nėra tekę patirti.

anksti supratau visą šią filosofiją ir pačioje karjeros pradžiominių žinių, kurias iki šiol naudoju ir kurios man leidžia tobulėti.

O ir kas yra ta duobė? Jei jaučiu, kad nebepasiekiu tikslų,

Šiaip adrenalinas užplūsta jau vėliau, išnėrus į vandens pa-

kuriuos užsibrėžiau, žengiu kelis žingsnius atgal ir vėl prade-

kritai sakoma, kad kiekvienas nėrimas yra mažytė mirtis. Tai

ką reikėtų padaryti, kad nunerčiau dar giliau. Yra daugybė

viršių ‒ tada patiri be galo daug džiaugsmo ir euforijos. Apsiš tiesų galima prilyginti savotiškai pauzei. Neriant labai giliai

įvyksta didžiulė jausminė koncentracija. Privalai jausti savo

kūną ir aplinką, kurioje esi, apskaičiuoti ir taupyti energiją, nuolat išlaikyti balansą. Ir visa tai galima panaudoti gyvenime. Juk mes per jį judame siekdami kuo greičiau įveikti vieną ar kitą distanciją – uždirbti daug pinigų, pasistatyti namą, su-

kurti šeimą... Dažnai taip bėgdami perdegame, nes taip iš-

du iš naujo – planuoju, kuriu struktūras ir taktikas, svarstau, tikslo siekti padedančių savybių: tai jėga, ištvermė, balansas, koordinacija, strategija, taktika, atsipalaidavimas, susikaupimas. Ir daugybė įrankių, kurie padeda šias savybes treniruoti. Ko gero, daugiausiai keblumų kelia finansinis aspektas. – Ar nardymas brangus sportas?

– Viskas priklauso nuo to, kokie tavo tikslai. Yra šalių,

vargstame, kad energijos visai nebelieka, nebepajėgiame su-

kuriose lengviau užsiimti šiuo sportu, nes jos prie jūros, ten

jei jaučiamės gerai, jei išsimiegame, turime ir daugiau energi-

sąlygos. Tačiau jei gyveni, kur tokių sąlygų nėra, turi nuolat

kontroliuoti savo emocijų, nebeturime kantrybės. Ir priešingai, jos, esame pakantesni aplinkiniams, ne taip jautriai reaguoja-

me į artimiausių žmonių replikas. Man tai ir patinka – kad

nardymo įgūdžius galima lengvai perkelti į kasdienį gyvenimą. Tik pradėjęs nardyti supratau, kaip smarkiai stengiausi

bėgti per gyvenimą ir kartu dariau viską, kad tik man tai ne-

bet juos labai greitai išleisdavau, stengiausi dirbti kuo daugiau

LAMŲ SLĖNIS

tinkamas vandens gylis, tam tikra temperatūra – puikios skraidyti, o tai brangu. Turiu didelių ambicijų, jaučiuosi

įkvėptas ir noriu pasiekti pačių aukščiausių rezultatų, po-

puliarinti Lietuvos vardą ir įrodyti, kad ne tik Italijoje, Graikijoje ar Rusijoje, bet ir tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva yra puikių nėrimo į gylį atletų.

LAMŲ SLĖNIS

Kad galėčiau to siekti, man teko daug ką paaukoti.

Šiandien man 35-eri, Lietuvoje negyvenu nuo 21-erių.

Aštuonerius metus gyvenau Anglijoje, šešerius – Egipte, šiuo metu gyvenu Rusijoje, Sankt Peterburge, į Lietuvą

kasmet grįžtu porai mėnesių ‒ pailsėti po varžybų sezono, nurimti, susikaupti.

Jei ne Egiptas, vargu ar būčiau pasiekęs to, ką pasiekiau.

Ten gyvenau šalia jūros ir turėjau idealias sąlygas treniruo-

tis, tai ženkliai sumažino mano išlaidas. Žinoma, nardyti

galima ir baseine ar tiesiog laisvalaikiu, galima įgyti bazinių

žinių, atsikratyti įvairių baimių – tai visapusiškai naudinga, nes, kaip jau minėjau, leidžia į daugelį dalykų pažvelgti kitu kampu. Iš tiesų viskas priklauso nuo to, kokių tikslų sau išsikeli. Mano tikslai šiuo metu – patys aukščiausi. – Kokie jie, kaip giliai norėtum nunerti?

– Giliau nei visi kiti... Norėčiau nors vienoje iš discipli-

nų tapti pasaulio čempionu. Ir jaučiu, kad galėčiau to pa-

siekti, turiu fizinį potencialą, tereikia įdėti reikiamą kiekį darbo, energijos ir treniruočių.

Kur visa tai pasisuks ateityje, kiek ilgai man tai bus ak-

tualu – nežinau. Kol jaučiu teigiamą nardymo poveikį savo

kūnui ir protui, kol man norisi tuo užsiimti, kol tobulėju kaip žmogus, man tai įdomu. Bet jei pradėsiu jausti, kad

man tai ima kenkti, kad nebelieka motyvacijos ar įkvėpimo, – nardyti nustosiu. Kol kas varžybos tiesiog leidžia patikrinti, kiek toli esu nuėjęs, kiek įdėjau darbo ir kokių re-

zultatų galiu pasiekti. O tikslaus skaičiaus, konkretaus tiks-

lo, kaip giliai norėčiau nunerti, aš neturiu.

– Kaip ruošiesi varžyboms, kokia tavo dienotvarkė?

– Stengiuosi anksčiau užmigti, nes kuo smarkiau treni-

ruojiesi, tuo daugiau privalai ilsėtis. Tas pats ir gyvenime

‒ jei nebūsi pailsėjęs, nepasieksi ir užsibrėžtų rezultatų. Nubudęs ryte darau kvėpavimo pratimus, užsiimu joga, taip paruošiu savo kūną nardymui, tada pusryčiauju ir važiuoju į treniruotę. Panardžius laukia trumpa kardiotreniruotė, dar prisideda bendrasis fizinis lavinimasis.

LAMŲ SLĖNIS

Jei varžybos vyksta kitoje šalyje, aš ten keliauju gerokai

anksčiau, prieš mėnesį, nes turiu aklimatizuotis, apsiprasti

su tenykštėmis sąlygomis, vandens temperatūra, suprasti logistiką – visa tai užima nemažai laiko.

– Kokią reikšmę nardymui turi mityba?

– Tai labai plati tema. Ir ji be galo svarbi. Ryte labiausiai

mėgstu valgyti dribsnius ir šiek tiek vaisių. O po treniruočių

stengiuosi, kad maistas būtų kuo įvairesnis, tad nuolat kei-

čiu produktus. Naro mityboje turi būti pakankamai baltymų,

angliavandenių, riebalų, įvairių vitaminų ir mikroelementų. Apskritai mityba priklauso nuo psichologinės žmogaus

būsenos. Dirbdamas su sportininkais pastebiu, kad vieniems

tenka laikytis labai griežtos dietos, o kitiems, pavyzdžiui, pasaulio čempionui Aleksejui Molčanovui iš Rusijos, galima valgyti bet ką. Juokauju, kad jis – vaikščiojanti šiukšlių dėžė... Iki varžybų starto likus kelioms valandoms gali

sukirsti lėkštę makaronų ir nerti į vandenį. Žinoma, tai

nereiškia, kad jis kasdien minta „McDonalds“ mėsainiais, bet suvalgyti ledų vidurnaktį tikrai sau leidžia. Esu matęs, kaip italų čempionas Andreas Zuccaris prieš vienas varžy-

bas neteko kantrybės, užsisakė didžiausią pyrago gabalą ir puodelį kavos, ‒ nors visi žino, kad kava smarkiai suakty-

vina širdies darbą. O jis suvalgė savo pyragą, išgėrė kavą ir nunėrė į rekordinį gylį!

– Kaip manai, ar vis dėlto egzistuoja žmogaus galimy-

bių ribos?

– Šį klausimą man uždavė viename olimpinio komi-

teto seminare. Atsakiau, kad jokių ribų nėra, o viena psi-

chologė bandė užginčyti šią mano mintį, teigdama, kad

anksčiau ar vėliau ribų bus prieita. Aš manau, kad ribos buvo peržengtos dar prieš 50 metų, kai mano minėtasis J. Mayolis pirmą kartą nunėrė 100 metrų. Jis nepaklausė

skeptikų, bet įsiklausė, ką sakė jo kūnas, nes jautė, kad tai – daug svarbiau.

LAMŲ SLĖNIS

ADRENALINO TROŠKULYS

NAUJI POTYRIAI SVARBIAU NEI SAUGI RUTINA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dima Lisitskiy, Marija Rožkova

Snieglenčių, riedlenčių, irklenčių entuziastai - teisės magistrė JULIJA BRODSKĖ su vyru EDMUNDU pasakoja, kad kalnai ir kelionės jiems daug svarbiau nei namai, saugi rutina, kruopščiai sudėliotas garderobas ar menamas žinojimas, kas bus rytoj. Nepataisomai įsimylėję kalnus jie išvyko ten, kur neskaičiuodami dienų gali džiaugtis stačiais šlaitais ir į kraują plūstančiu adrenalinu. Beje, šį pavasarį, supami aukščiausių Sakartvelo viršūnių, pora ir susituokė.

– Julija, papasakok savo istoriją – kaip nusprendei atsisakyti įprasto gyvenimo, kad būtum

arčiau kalnų?

– Prieš aštuonerius metus pradėjusi slidinėti snieglente kartą per sezoną nuvykdavau į

kalnus. Savaitė ten praskriedavo kaip vėjas. Mokymasis slidinėti į antrą planą nugramzdina kasdienius rūpesčius, darbus, santykius. Mokaisi, griūni, tobulėji ir visa tai tokioje meditaty-

vinėje būsenoje – nėra laiko galvoti apie kitus dalykus. Esi čia ir dabar. Tai labai stiprina iš vidaus, padeda išjungti mintis. Esi akistatoje su savimi, sniegu, skęsti galingoje gamtos stichijoje, kuri savaip pakrauna, užburia, tarsi grąžina į esmių esmę, bet kartu ir leidžia prisiliesti prie kažko nekasdieniško.

LAMŲ SLĖNIS

Po vienos tokios slidinėjimo kelionės Prancūzijoje va-

žiuodama namo supratau, kad nenoriu grįžti atgal į di-

– Kalnai kalnams nelygu. Mes mėgstame kopti kalnais,

dmiesčio rutiną. Juk aš noriu gyventi kalnuose, būti ten

tarpekliais. Tačiau tai ne tas pat, kaip pažaboti juos dide-

tačiau leidau šiai idėjai savyje augti.

tame vienyje su gamta. Pažįstame skirtingas slidinėjimo

neskaičiuodama dienų. Dar nežinojau, kaip tai įmanoma, Taip stipriai to norėjau, kad grįždama susirašiau visus

įmanomus darbus, kuriuos galėčiau dirbti kalnų kurorte.

Šiaip tuo metu dirbau teisininke valstybinėje įstaigoje, važinėjau po teismus, sėdėjau biure ir ruošiau teisinius

liu greičiu skriejant snieglente – tais momentais pasijunsąlygas, suvokiame, kaip čiuožimas kinta priklausomai

nuo vėjo, temperatūros ar drėgmės. Taip atsiranda kitoks, gilesnis ryšys su gamta.

Mano mėgstamiausias slidinėjimo momentas – kai nu-

dokumentus. Jokių drastiškų sprendimų ir veiksmų kurį

tolstame nuo slidinėjimo trasų, įkopiame į kokį laukinį

o dar po dvejų pradėjau dirbti pagal autorines sutartis,

šie keliai žinomi, ne kiekvienas geba čiuožti puriu sniegu,

laiką nesiėmiau. Tik po poros metų ryžausi išeiti iš darbo, taikyti socialinių tinklų administravimo žinias. Prieš dve-

jus metus sutikau savo būsimą vyrą. Supratome, kad turime bendrą svajonę, o eiti link jos dviese bus lengviau.

– Pasakojai, kad neturite savo namų, stabilių pajamų.

Kaip trisdešimt penkerių teisės magistrė susižavėjo tokiu nenuspėjamu gyvenimo būdu?

šlaitą ir čiuožiame bekele, giliu puriu sniegu. Ne visiems

tad neretai tokiose vietose būname tik dviese. Galiausiai

atsirandame kituose šlaituose, tenka paėjėti lygumomis, vėl

ieškoti kelio namo. Taip gimsta žavesys ir laisvės jausmas. – Vedina šios svajonės persikėlėte gyventi į Sakartve-

lą. Kaip prisimeni šį etapą?

– Mano vyras, tapęs snieglenčių instruktoriumi, di-

– Teismo rūmuose man buvo ankšta nuo pat pradžių.

džiausiame Sakartvelo slidinėjimo kurorte Gudauryje

mas. Man reikia laisvės – esu dėkinga visoms darbovie-

visai kitokia kultūra: kartvelų įprotis garsiai kalbėtis be-

Darbas nuo pirmadienio iki penktadienio buvo it kalėji-

tėms, kad tai įrodė. Išsigryninau prioritetus: kelionės, kraują kaitinantys patyrimai, šalys ir kultūros man svar-

biau nei namai, kruopščiai sudėliotas garderobas ar saugi

rutina. Svarbiau net už menamą žinojimą, kas bus toliau. Sakau „menamą“, nes mes tik gyvename iliuzijoje, kad žinome viską, ‒ geriau pagalvojus, juk nieko nežinome! Nei kas bus už valandos, nei po dienos ar metų.

– Iš kur ši nepaaiškinama trauka kalnams?

LAMŲ SLĖNIS

gavo darbą, tad susipakavome įrangą ir išvykome. Čia veik rėkaujant, plika akimi matomas tingėjimas dirbti, klaikus aptarnavimas ir statybos, visur statybos. Įsikraus-

LAMŲ SLĖNIS

tėme į ką tik pastatytą namą, kuriame neveikė liftai, laiptinėse nuo lubų mojavo laidai, naktimis statybininkai

gręždavo sienas. Juoką keldavo kartvelų supratimas apie

saugumą: sniegą nuo šlaitinių stogų valydavo neprisirišę, daužydavo gigantiškus varveklius tiesiai praeiviams po

kojomis. Mūsų bute kurį laiką nebuvo interneto, o rajone, kuriame gyvenome, stigo parduotuvių, tad norėdami įsi-

gyti daržovių ar kruopų, čiuoždavome į kitą šlaitą. Gyvenimui Gudauryje romantikos teikė vietinių atsipalaida-

vimas, taisyklių nesilaikymas, o gyvenimas kurortiniame miestelyje palaikė jausmą, lyg tau nuolat atostogos. Sun-

kiausia man būdavo dirbti, nes saulė ir sniegas visad šaukia laukan. Būdavo, kad mano darbo diena prasidėdavo tik tada, kai uždarydavo keltuvus. (Šypsosi.)

– Julija, papasakok apie savo vyrą Edmundą. Kaip du

ta pačia svajone gyvenantys žmonės surado vienas kitą?

– Beveik prieš dvejus metus sugalvojau, kad man trūks-

ta veiksmo Vilniuje. Vaikščiodama Vingio parku su lengvu

pavydu nužvelgdavau ant lentų riedančius jaunuolius. Nu-

sprendžiau ir pati pabandyti. Prisiminiau turinti pažįstamą riedučių ir ilgųjų riedlenčių meistrą, pasikviečiau jį susitikti. Pradėjome mokytis, važinėdamiesi dalydavomės

svajonėmis, išsiaiškinome, kad mums abiem rūpi snie-

glentės, banglentės, jėgos aitvarai. Po kelių mėnesių išvykome į slidinėjimo kelionę su draugais, o grįžę pradėjome draugauti. Tiesiog jautėme, kad gali pavykti.

– Kokia kvapą gniaužianti akimirka kalnuose jums

įstrigo labiausiai?

– Tokių akimirkų daug! Kadaise Slovakijoje nukritau

nome kalnų kurorte, autobusu nuvažiavome į kitą kalno pusę,

tu pilvu kojomis žemyn, ledinė trasa neleidžia sustoti.

pievomis, lygumomis, kur žmogaus ‒ nė vieno. Dabar juokinga,

būdama tokioje apgailėtinoje padėtyje galiu išlėkti iš tra-

pinigų ir ryšio kažkokiam kitam miestelyje.

gandusi, bet pagaliau pavyko sustoti. Lipant nuo to kal-

esu, kiek stiprybės turiu, ką galiu įveikti.

čiuoždama juoda trasa ir nieko negalėjau padaryti: slys-

netyčia atsiskyriau nuo draugų, tad teko su žemėlapiu keliauti

Pirštinėmis kabinuosi į trasą, ir nieko! Suvokiau, kad

o tąkart bijojau nespėti į keltuvą, praleisti autobusą ir likti be

sos ir nudribti kažkur į nežinią. Buvau siaubingai persi-

Šie patyrimai – akistatos su savimi, per jas pamatau, kas aš

no dar ilgai drebėjo kojos.

Esu pasiklydusi nepažįstamame Italijos slėnyje. Gyve-

LAMŲ SLĖNIS

Edmundui įsimintiniausias buvo bernvakaris, tiksliau – ber-

nrytis. ( Juokiasi.) Naktį prieš vestuves gerai padrėbė puraus snie-

go ir, kadangi vestuvių rytas nusimatė laisvas, su kompanija jis

tenka čiuožti rūke, per pūgą, kai matomumas ‒ vos du metrai.

tonos sniego. Jie džiaugėsi sniegynais iki pat ceremonijos, o vėliau

ta per visą kūną, tačiau įveikęs kalną supranti, kokį tikrą, aštrų

išlėkė pačiuožinėti. Sąlygos buvo tobulos: saulė, žydras dangus, Edmundas man sakė: „Labai geras jausmas, kai darydamas tai, ką mėgsti labiausiai, gali pradėti naują gyvenimo etapą.“ – Ar kalnuose tau kada nors būna baisu?

– Iki šiol pasitaiko nepažįstamų stačių šlaitų arba vietų, kur

kyla įtarimas, kad čiuoždamas gali sukelti sniego laviną. Kartais

Taip čiuožti nėra nei saugu, nei labai malonu, adrenalinas plūsir gryną jausmą išgyvenai.

Visgi mudu su vyru esame iš pamatuotos rizikos čiuožėjų.

Mano vyras be reikalo nelenda ten, kur nežino, nepažįsta. Iš-

mokome gerbti kalnus, vandenį. Stichijos yra galingos, jas reikia pažinti, bendradarbiauti, būtina saugoti save ir ieškoti balanso tarp nuotykių ir sveiko proto.

LAMŲ SLĖNIS

– Visai neseniai, pavasario pradžioje, niekam nepasa-

kę susituokėte kalnuose!

– Apie vestuves prakalbome prieš Kalėdas, vakarodami

savo beprotiškame statybomis pulsuojančiame bute. Žino-

jome, kad nei santuokų rūmuose, nei bažnyčioje savo sąjungos įtvirtinimo nematome. Mums reikia laisvės ir horizon-

tų, didžiulių erdvių, tad ceremonija kalnuose atrodė labai

logiškas sprendimas. Man vestuvės asocijuojasi su lengvumu

ir paprastumu, nenorėjau sukti galvos dėl svečių atvykimo, dekoro. Man tai pirmiausia pasižadėjimas vienas kitam.

Liudininkais paprašėme būti mūsų buto nuomotojus, o

svečiai buvo Edmundo slidinėjimo mokyklos instruktoriai. Išsirinkau juodą suknelę. Likus dviem savaitėms iki

vestuvių patyriau kojos traumą, tad net ir kukli ceremonija tapo sudėtingesnė – savarankiškai eiti negalėjau, tačiau dėl to nukelti vestuvių nė į galvą neatėjo!

Didžiosios dienos išvakarėse labai smarkiai pasnigo,

fotografai ir vertėjai dėl pavojingos kelių būklės vėlavo atvykti, o metrikacijos biuro darbuotoja dėl uždaryto ke-

lio išvis negalėjo atvažiuoti iki mūsų kurortinio miestelio. Svajonė tuoktis kalno viršūnėje žlugo. Bet ir čia leidomės

į nuotykį ‒ kūrybiškai pažvelgę į situaciją, pasirinkome

susitikti su registratore kitoje šlaito pusėje. Keltuvais nusikėlėme iki Kobi kaimo, kur mus sutuokė tiesiog ant

pažliugusio žvyrkelio, mineralinio vandens gamyklos fo-

ne, man stovint traumuota koja, pasirėmus į taburetę. Kadras buvo kaip iš filmo, užtat įsiminęs visam gyvenimui.

Gamta darkart įrodė, kad su stichijomis nesusitarsi.

Sudėję parašus grįžome į viršūnę, susitikome su draugais, instruktoriais, įteikusiais mums didžiulį tortą, jį valgėme

keldamiesi atgal namo. Viskas buvo labai nekasdieniška ir juokinga. Gerai pagalvojus... nekeisčiau nieko!

LAMŲ SLĖNIS

– Esate puikiai įvaldę snieglentes, riedlentes, irklentes,

o dabartinis jūsų tikslas – pažaboti banglentes ir jėgos aitvarus?

– Taip, prieš porą savaičių pradėjome mokytis plau-

kioti jėgos aitvarais. Vasarai apsistojome Klaipėdoje. Pri-

sipažinsiu, labai bijojau! Vanduo man – mažai pažįstamas gaivalas. Tačiau užteko pradėti, po žingsnelį gilintis, ir štai

– jau stoviu ant lentos. Daug kartų teks nukristi ir plotis veidu į vandenį, tačiau šiandien aš jau rankomis liečiu vėją, mokausi virvėmis ir aitvaru su juo susikalbėti, braidau po marias ir grožiuosi pilkosiomis kopomis tolumo-

je. O, svarbiausia, – ir vėl prisimenu, kad galiu daugiau, nei manau. Supratau, kad įvairių lentų pažabojimas padeda atsiskleisti ir imtis veiksmų kitose srityse. Paprasta magija, tiesa? (Šypsosi.)

– Kaip atrodo jūsų dabartinis gyvenimas, nenuspėja-

ma kasdienybė nė nežinant, ką veiksite už kelių mėnesių?

– Dažniausiai taip ir nutinka, kad dviem-keturiems

mėnesiams apsistojame vienoje vietoje. Rudenį – kur nors

piečiau, žiemą – kalnuose, o šią vasarą pasirinkome Klaipėdą. Spalį planuojame kelionę per Europą Kretos link.

Toks gyvenimo būdas diktuoja savus įpročius – mažiau

perkame, juk daiktus reikia kažkur laikyti. Esame mažiau

reiklūs rūbams, nekaupiame nieko nereikalingo. Išvis neperkame jokių buities daiktų, baldų, įrankių. Jaučiamės laisvi, neprisirišę.

Žinome, kad bus kalnai, tik dar neaišku, kur ir kokio-

mis sąlygomis. Planuojame kitąmet plaukioti jėgos aitvarais, tik dar nepasirinkome, kuriame krašte. Žinome, kad

kada nors bus ir namai, tik dar tyrinėjame skirtingas vietas ir bandome atrasti kažką tikrai sãvo.

LAMŲ SLĖNIS

GĖLYNAI IŠ STRAZDŲ KAIMO Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Gyvenimas yra pilnas keistų sutapimų. Ir jei Strazdų kaime vaikščiotum vakaro saulės nuauksintomis pievomis, juk būtinai pagalvotum: argi ne likimo pokštas, kad šių pievų šeimininkė yra tinklaraščio „Garden Stories“ autorė AUKSĖ DOBILIENĖ? Dobilų tose pievose irgi rastum. Juos, kaip ir kitus žavingus augalus aplink tamsiai nudažytą medinį namą, čia švelniai glosto meilė. Ji per kraštus liejasi visais metų laikais ir sustingsta nuostabiose, pavasario žiedlapiais, vasaros rasos lašeliais, rudens voratinkliais ir žiemos šerkšnu pasipuošusiose Auksės augalų nuotraukose.

LAMŲ SLĖNIS

Kartą Auksės vaikystės sodybai iškilo grėsmė. Močiutės planas

buvo toks: vaikai, parduokite sodybą ir baikite statyti namą Vil-

Auksė su Irmantu įsikūrė senajame, dar senelio statytame na-

niuje. „Mintis, kad neteksiu vietos, kur leisdavau svarbiausias

me, kuris vėliau buvo paverstas sandėliu. Iš pradžių kūrė tik

augome, buvo visiškai nesuvokiama. Laimei, radome išeitį – so-

Vasarą čia būna dažniau nei Vilniuje. Ir ne tik dėl to, kad Auk-

šventes, kur žinojau kiekvieną kampelį, upės vingį, kur su broliu

dyba liko, močiutės į Širvintus neiškraustėme. Jai devyniasdešimt, kai čia atvažiuoju, pirmoji mane pasitinka ir praneša, kur koks žiedas išsiskleidė. Eik, Aukse, pažiūrėk!“

vasarnamį, tačiau galiausiai pakeitė ir stogą, langus ir grindis. sei reikia prižiūrėti tūkstančius augalų, kuriuos surinko ir pasodino mamos gimtinėje, Strazdų kaime.

Vidurvasarį Auksės pievos primena impresionistų paveiks-

Auksė ir jos vyras Irmantas patyliukais dėlioja planus. Du-

lus. Nors jos sukurtuose gėlynuose vyrauja tam tikra gana griež-

kyklą, o tada jiedu bus čia. „Man smagu Vilniuje turėti vietą,

prasti spalvų deriniai, formų grožis, lapeliai ir lapai, svaigus

kra Ieva jau dirba, netrukus ir sūnus Dominykas baigs momatyt, sunkiai išsiversčiau be miesto, bet sentimentai, kuriuos

jaučiu sodybai, yra tokie stiprūs, kad galėčiau čia praleisti vis

daugiau laiko“, ‒ prasitaria.

LAMŲ SLĖNIS

ta tvarka, atrodo, jie čia tik tam, kad sproginėtų žiedais. Neįaromatas pagauna, nuneša ir sugrąžina su mintimi – man į savąjį sodą reikia šito, ir šito, ir šito!

Kada nors tikrai taip ir bus. Daugybė žmonių, šiandien at-

Per trejus mokslo metus Auksė tapo siuvimo technologe.

vykstančių pažiūrėti žydinčių, natūralistinių Auksės gėlynų,

Paskyrimą dirbti gavo į „Lelijos“ fabriką. Draugė fabrike ištvė-

paaugintu krūmu. „Dar ne dabar, bet jau netrukus“, ‒ žada so-

liere. Vokiečių kalba man pravertė, nes dirbau su vokiečiu ko-

namo išvažiuoja su jiems patikusio augalo šaknimi, ūgliu ar jau dininkė ir tiesia takelį į savo istoriją.

Auksė užaugo nedideliame Širvintų miestelyje. Ateities jame

nematė, taigi su geriausia drauge, su kuria gimė tą pačią dieną ir daug metų mokėsi vienoje klasėje, nusprendė, kad Vilniuje stu-

rė savaitę, Auksė – tris. „Dirbau paruoštos produkcijos kontrolega. Tačiau fabrike jaučiausi tarsi moterų kalėjime: ateini ‒

pasižymi, išeini – pasižymi, keltis penktą ryto ‒ ne, pamaniau, tai ne man“, ‒ prisimena.

Darbo skelbimai ją nuvedė į vieną gėlių parduotuvę. Auksės

dijuos vokiečių kalbą. Svajonės ėmėsi rimtai: važinėjo į papildo-

kurta puokštė parduotuvės vadovei patiko, priėmė ją į darbą.

draugės nusprendė, kad reiktų pasimokyti siuvimo. „Mano mo-

nusprendė dar pasimokyti – įstojo į Vilniaus pedagoginį uni-

mas pamokas, daug mokėsi, tačiau... neįstojo. Kiek paliūdėjusios čiutė labai gražiai siuvo, pamaniau, kodėl ne? Pasisiūsiu sau gražių drabužių, vis kokia nauda“, ‒ pasakoja greitai apsisprendusi.

Po metų į pasaulį atkeliavo pirmagimė Ieva. Augindama dukrą

versitetą. Socialinių mokslų studijos turėjo užtikrinti aukštojo

mokslo diplomą. Kai dukra ūgtelėjo, Auksė įsidarbino naujoje,

LAMŲ SLĖNIS

tuomet itin modernioje grožio prekių parduotuvėje. „Stovėdavome su aksominėmis pirštinaitėmis, aplink praban-

gūs kvapai, aksesuarai, madingos klientės, mes pačios – gražios ir fainos“, ‒ šypsosi.

Pagimdžiusi sūnų, Auksė grožio pasaulį paliko, pradė-

jo pagal specialybę dirbti Vilniaus regiono pataisos ins-

pekcijoje. „Kažin, ar norėčiau tai pakartoti, ‒ nuoširdžiai

sako. – Pasaulį pamačiau visai kitomis spalvomis nei savo

pačios gyvenime. Tie žmonės, kuriuos tekdavo lankyti, tikrai negyveno nei gražiai, nei išmintingai ‒ bet jie irgi

buvo žmonės, kiekvienas su savo istorija, turėjau priimti

juos tokius, kokie yra, stengtis neteisti ir nekaltinti. Dabar

žinau, kad šis išmėginimas, matyt, ne veltui buvo duotas, jo reikėjo, kad tapčiau stipresnė ir pakelčiau viską, kas vėliau man buvo paruošta.“

Po ketverių metų pataisos inspekcijoje, Auksė dar kurį

laiką dirbo Krašto apsaugos sistemoje. Vaikai augo, sūnus

pradėjo lankyti mokyklą. Antakalnio soduose apsigyvenusi

pora turėjo nuspręsti – kažkuriam vienam teks vežioti vai-

ką į mokyklą, autobusai anuomet šiose apylinkėse važinėdavo retai. Sprendimas, kad tai darys Auksė, buvo priimtas bendru susitarimu, metams.

„Nors dirbau vairuotoja, laisvo laiko turėjau daugiau, ‒

pasakoja. – Vis dažniau likdavau prie namo, tvarkydavau aplinką, ieškodavau, ką čia gražaus pasodinus. Taip prasidėjo mano reikalai su gėlėmis ir augalais.“

Pirmieji mėginimai papuošti namų aplinką nė iš tolo

nepriminė to, ką Auksė kuria dabar. Tada ją labiausiai domino rožės, augalai dekoratyviais, spalvotais lapais ir spy-

gliuočiai. Kad nepamirštų, ką sužino apie augalus, nusprendė viską surašyti į tinklaraštį. Pavadino jį „Garden Stories“ ir rašė jame, kaip kuria savo sodą. Paskui – apie keliones į

Europos parkus ir idėjas, kylančias sudalyvavus konferen-

cijose, perskaičius naują knygą ar sutikus naują sodininką. „Nė nepajutau, kaip sodininkystė tapo mano aistra, gyve-

nimo būdu ir darbu. Kiekvienas prisilietimas prie žemės ir

augalų man suteikdavo begalinį laimės pojūtį“, ‒ pripažįsta.

LAMŲ SLĖNIS

Kai augalai nebetilpo prie namo, Auksė juos pradėjo

gabenti į sodybą. Nuojautą, kad eina teisingu keliu, susti-

prino būrys gerbėjų feisbuke. Jiems patikdavo kaimu ir natūralumu alsuojančios jos pasodintų augalų nuotraukos. O

kai keletui nuotraukų patiktuką paspaudė garsus natūralis-

tinių sodų kūrėjas, olandas Pietas Oudolfas, pasitikėjimas savimi dar išaugo, o meilė augalams sustiprėjo.

Tiesą sakant, jei ne augalai, kažin, ar šiandien senelių

sodyba būtų tokia gyva, graži ir kvepianti. Žinia apie vėžį

buvo netikėta, bet Auksė sako, kad viskas, kas gyvenime nutinka, – tik į gerą. „Liga – bjaurus daiktas, tačiau jei kas

paklaustų, ar sutikčiau visa tai išgyventi dar kartą, prieš atsakydama dar gerai pagalvočiau“, ‒ ištaria prie upelio. Pu-

santro tūkstančio augalų, kurie dar prieš ligą buvo užsakyti

ir turėjo būti pasodinti sodyboje, atkeliavo tą savaitę, kai po penktosios chemoterapijos ir baisios alerginės reakcijos

Auksę gydytojai paleido iš ligoninės namo. „Šeštadienį susirinko draugai, bet ir man buvo smalsu, kėliausi, ėjau, žiūrėjau, nors jie mane varė atgal, į namą, toliau nuo saulės. Po mėnesio atkeliavo antroji augalų partija, dar pusantro tūks-

tančio sodinukų, o aš – ką tik po operacijos. Jėgų nėra visiškai, bet keliuosi, einu žiūrėti, kaip draugai sodina. Būda-

vo ir tokių dienų, kai keltis išvis nenorėdavau, bet vyras išjudindavo, o žemė ir augalų energija man, matyt, suteikė jėgų gyventi“, ‒ apie prieš ketverius metus suvešėjusį draugų gėlyną pasakoja Auksė.

Šiandien ji – sveika, ir drauge su vyru Irmantu Straz-

dų kaime kuria natūralistinius gėlynus. Jie draugauja su

aplinkinėmis pievomis ir laukais, kalneliais ir įkalnėmis, šalia tekančiu Musės upeliu. „Jei nepjautume pievelės ša-

lia namo, nesimatytų pievų grožio“, ‒ sako, kai prisėdame prie senosios pirtelės. Ir pasakoja, kaip pavasarį pievoje

šalia juodai nudažyto namo žydi snieguolės, krokai ir balti narcizai, ir kaip sode beveik po keturiasdešimties metų pražydo senoji laukinė tulpė, kurią kadaise močiutė buvo parnešusi iš miško.

LAMŲ SLĖNIS

Vardydama lietuviškus augalų pavadinimus, Auksė pas-

kubomis juos patikslina lotyniškai. Argi visus įmanoma

atsiminti?! „Kad man ir pastangų daug nereikia, ‒ juokiasi. – Pamatau augalą ir jo vaizdas man primena lotynišką pa-

vadinimą. Be lotynų kalbos neišsiversi – tik taip mes, gėlininkai, pasaulyje vienas kitą galime suprasti.“

Jei šiandien kurtų visiškai naują sodą, jame būtų kuo

mažiau dėmesio, priežiūros reikalaujantys, mūsų klimato

juostai tinkantys ir kuo ilgiau dekoratyvūs išliekantys augalai. „Tendencijos nedžiugina, vasaros darysis vis karš-

tesnės, taigi sodinti reiktų tokius augalus, kurie nebijo sausros ir laistyti juos reikia mažai“, ‒ sako. Savo augalų Auksė per daug nelepina, stengiasi pilti kuo mažiau van-

dens ir trąšomis nelieja. Pasisėję, kur patys užsimano, jie šeimininkei kaskart kelia šypseną. Ir vis dėlto neprižiūrimų gėlynų nebūna, sako ji, ir priduria vargu ar kada pa-

bėgsianti iš augalų pasaulio. „Kartais juos mėgstu, kartais – ne, augalai – mano aistra, mano meilė, ją paaiškinti

sunku. Ši aistra, ši meilė tęsiasi ir, atrodo, pradeda gyventi savo gyvenimą: pradedi dalintis su kitais žmonėmis ne

tik augalais, bet ir savo mintimis, žiniomis, perduodi savo aistrą kitiems, užkreti juos“, ‒ sako.

Gėlių žiedais, svyruojančiomis dekoratyvinėmis žolėmis

pasipuošusią sodybą Širvintų rajone vis dažniau suranda augalų ir natūralistinių sodų gerbėjai, jie čia atvyksta jau ir iš kitų šalių. Auksė, kaip ir mus, juos mielai vedžioja pievų

takeliais, kantriai dėsto pavadinimus, pasakoja istorijas ir dalijasi savo patirtimi. „Anksčiau man visiškai nepatiko žiema, – sako. – Vos sugebėdavau ją ištverti, kiekvieną rudenį prasidėdavo depresija. Dabar žiema – vienas mėgstamiausių

metų laikų. Žiemą nereikia ravėti sodų, nereikia bėgti, gali

ramiai, tyliai būti, svajoti, braidyti per sniegus, genėti medžius ir laukti pavasario. Kiekvienas augalas turi savo augi-

mo laiką, jo niekaip nepaskubinsi. Ramu, kai tai žinai, juk tada gali išgyventi svarbiausią akimirką – dabar.“

LAMŲ SLĖNIS

MADA IR STILIUS

RADIKALUMO PAKANKA VIDUJE Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke Mados fotosesija: Aistė Daunoravičiūtė Makiažas: „Facepoetry“ Modelis: Emilija Dagytė

Prieš gerą pusmetį palikusi darbą ir ėmusis naujos veiklos – drabužių, kurie ilgam išliktų atmintyje ir spintoje, kūrimo, – prekės ženklo „Epplause“ įkūrėja VILTĖ SABALIENĖ sako, jog yra maksimalistė visomis prasmėmis: „Gal todėl vis labiau linkstu prie ramių, vientisų įvaizdžių - kad bent truputį save suvaldyčiau.“

LAMŲ SLĖNIS

Domėjimasis mada

Vizualinė namų ar maisto estetika man rūpi,

kiek tik save atsimenu, tačiau drabužiams anksčiau neskirdavau daug dėmesio, visuomet rink-

davausi patogumą, nes gyvenau labai aktyvų gyvenimą – vandens sportas, kelionės su kuprine

ant pečių. Galima sakyti, jog iki dvidešimt septynerių metų pažindinausi su savimi ir savo ga-

limybių ribomis. Mada mano gyvenime atsirado, kai pajutau, jog tampu sėsli, įsigijau namus, sutikau savo gyvenimo vyrą ir pradėjau save suvokti

kaip baigtinę, pačiai sau pakankamą asmenybę. Drabužis man tapo savotišku žaidimu, komunikacijos kanalu. Mados ir stiliaus pasaulyje mane labiausiai žavi ir stebina neribotos kūrybos galimybės, žmonių transformacijos dėvint skirtingus kostiumus, mados fotografija.

Asmeninis stilius – nuotaikos atspindys

Mano spinta yra nuotaikų kaitos atspindys –

nuo ryškiausių spalvų, plunksnų ir kutų iki šiuo

metu labiausiai patinkančių žemės atspalvių, mo-

nochrominių įvaizdžių ir padidintų drabužių silu-

etų. Turbūt tik blizgučiais niekuomet nesižavėjau. Labiausiai laikui bėgant pakito mano požiūris į kokybę. Greitoji mada ilgą laiką atrodė paprastas ir patogus sprendimas. Bet dabar gerai apsvarstau

kiekvieną pirkinį, analizuoju audinius, mintyse įvertinu galimus derinius ir, svarbiausia, kas kartą klausiu savęs, ar kitą sezoną vis dar norėsiu tai dė-

vėti. Jei jaučiu, jog daiktas morališkai pasens, ren-

kuosi jį tik tuo atveju, jei apie jį nepagalvojusi negaliu užmigti kelias naktis iš eilės. Kuo daugiau tvarių ir laikui atsparių įvaizdžių susikuriu, tuo

geriau jaučiuosi. Na, o labiausiai savimi jaučiuosi

dėvėdama savo kurtus drabužius. Kostiuminiai švarkai, klasikinės kelnės, šilkinės suknelės ‒ mi-

nimalistiniai siluetai ir jokių nereikalingų detalių.

LAMŲ SLĖNIS

Naujais karjeros keliais

Prieš gerą pusmetį palikau darbą lošimų vers-

le žinodama, kad tikrai darysiu pertrauką ir leisiu sau užsiimti tuo, kas teikia džiaugsmą. Kurti dra-

bužius svajojau jau seniai, tačiau esu pratusi da-

ryti tai, ką moku, o su dizainu neturėjau nieko bendro. Mane labai stipriai palaikė vyras ir viena

netikėta pažintis – nuostabi aktorė Beata Tiškevič ‒ pokalbiai su ja tapo stipriausiu pagrindu po kojomis. Įsivertinau santaupas, susidėliojau tris vers-

lo modelius ekselio programoje ir pradėjau. Paskambinau ir susitikau su būriu konstruktorių,

didžiuotis savimi. Man svarbiausia, kad „Epplau-

se“ gaminiai būtų ilgaamžiai, kad teisingai prižiūrimi spintoje gyventų penkerius ar dešimt me-

tų ir neprarastų aktualumo, būtų universalūs ir

lengvai derinami. Svarbu ir kokybiškos detalės. Kartais neadekvačiai daug laiko paskiriu sagų, petukų, pamušalų paieškoms, peržiūriu kiekvieną siūlę. Kai kokybę kuri kitų rankomis, svarbu nebijoti būti reikliai ir preciziškai.

Ištobulinti kostiumai ir suknelės

Turime dviejų skirtingų kirpimų kostiumus:

pasiuvome pavyzdinius modelius, įsivertinau ko-

„The Ordinary“ – klasikinis dvibortis švarkas,

dariau klaidas ir iš jų mokiausi ‒ tokiu tempu, kad

šilkiniai marškiniai ar liemenė atvira nugara, ir

kybę, susiderinau audinių tiekimą tiesiai iš Italijos, dabar, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo pirmo pokalbio su siuvėjomis, jaučiuosi paaugusi

šviesmečiais. Pati prekės ženklo idėja buvo siekti, kad drabužiai būtų kuo mažiau sezoniški ir kuo tvaresni: natūralūs audiniai, individualūs užsaky-

mai, kai siuvama konkrečiam žmogui pagal jo kūno linijas. Geras kostiumas ar šilko suknelė yra nemaža investicija, todėl norisi, kad jie gultų idealiai. Ilgainiui pastebėjau, kad kai kuriuos mode-

lius galima ir „paštampuoti“, nes siluetai – labai

universalūs. Taip gimė klasikiniai lietpalčiai, netrukus turėsime ir „oversize“ švarkų, bliuzonų. „Epplause“ vertybės

Žodis „Epplause“ yra naujadaras, aliuzija į

emocingus aplodismentus, būtent tai, ko linkime

kiekvienai savo klientei, – nebijoti sau paploti,

plačios kelnės su kantu ir eilutę užbaigiantys kiek pretenzingesnis „Chaplin“ kostiumas –

aukšto liemens siaurėjančios kelnės, „oversize“ stiliaus švarkas. Prie pastarojo siūlome derinti

blizgios vilnos marškinius kimono stiliaus ran-

kovėmis. Audinius kostiumams, išskirtinai tik

100 proc. vilną, siunčiuosi iš fabriko Italijoje, klientas gali rinktis iš mūsų turimų atspalvių –

tamsiai rudos, pilkos, juodos, samanų ar kremi-

nės/garstyčių. Tęsdami modernios klasikos temą siūlome ir tiesaus kirpimo minimalistines šilko

sukneles ilgomis rankovėmis bei vasarą nepa-

mainomas kampu kirptas, idealiai priglundančias šilkines sukneles ant petnešėlių. Sulaukiame

tikrai nemažai individualių užsakymų, kai klientės pageidauja vakarinių šleifinių suknelių ar prabangių apsiaustų, ‒ tada ieškome norimų audinių ir pildome klienčių svajones.

LAMŲ SLĖNIS

Gero kostiumo apibrėžimas

Mano manymu, geras kostiumas susideda iš

dviejų kertinių dalykų – audinio ir silueto. Kar-

tais tobulas audinys gali atrodyti visiškai prastai, jei parinktas nekoks kirpimas, ir, priešingai, pu-

sėtinas audinys gali sužydėti gerai sudėliojus pečių ir juosmens linijas, detales. Kostiumą galėčiau dėvėti kiekvieną dieną: mano galvoje nuo-

latinis uraganas, todėl dėvėdama tvarkingą ansamblį jaučiuosi bent truputį įsižeminusi. Nuos-

tabu, kaip dėvimi rūbai koreguoja ne tik eiseną ir laikyseną, bet ir savijautą bei nuotaiką. Šilkinės suknelės istorija

Šilkinės suknelės yra absoliutus mano favo-

ritas. Dėvėti tikrą, sunkų 100 proc. šilką man

asocijuojasi su nuoširdumu ir tikrumu. Tai gyvas, kaprizingas, reiklus audinys, tačiau su juo susi-

draugavęs supranti, kad būtent tikrumas labiau-

siai ir puošia. Sukneles derinu su masyviais švarkais, priklausomai nuo situacijos galiu avėti aukštakulnius, sportinius batelius ar kaubojiško stiliaus apavą.

Įdomiausi spintos atradimai

Turbūt įdomiausi mano įvaizdžio egzemplio-

riai gyvena batų spintoje – nuo pūkuotų „Jimmy

Choo“ iki veidrodinių „Acne Studios“ kulnų. Man labai patinka, kai ramų klasikinį įvaizdį

užbaigia išskirtiniai bateliai. Pastaruoju metu mano vizitinė kortelė – didinto silueto švarko ir šilkinės suknelės derinys.

LAMŲ SLĖNIS

Mėgstamiausi aksesuarai

Man labai patinka švara. Gal skambės keistai, bet

moteris man prasideda nuo rankų. Tvarkingas manikiūras ir kokybiška juvelyrika: dėviu tris žiedus ant vieno piršto – sužadėtuvių, vestuvinį ir tėčio dovano-

tą. Toliau – laikrodis, man tai vienas gražiausių aksesuarų. Jau dešimt metų kas dieną dėviu tėčio perleis-

tą klasikinį „Omega“. Nemėgstu masyvių kabančių

proginių auskarų ir karolių, manęs nežavi bižuterija, nesidažau, plaukus suku kaip papuola, o tik atšilus

LAMŲ SLĖNIS

orams išvis iš namų einu šlapia galva. Todėl vieninteliai akcentai, kuriais galiu žaisti, yra bateliai, ranki-

nės ir akiniai nuo saulės. Derinu intuityviai, kartais

ant stalo – eklektika, g

mių, vientisų įvaizdžių,

specialiai įnešdama disproporcijos ar grubumo ele-

Stilingas žmogus

vieną žinutę, o batai ar akiniai – iš visai kitos operos.

esi savitas ‒ ne praba

mentą, labai patinka, kai visa apranga komunikuoja

Maksimalizmas

Visomis prasmėmis esu maksimalistė. Esu godi po-

tyrių, naujų skonių, pažinčių, išbandymų. Namuose ir

Stilių suprantu pla

mo iliuzija, o siekių, s

ties turintis žmogus

žinantis, kaip jie užd

žmogus ir tamsoje st

gal todėl vis labiau linkstu prie ra-

ų, kad bent truputį save suvaldyčiau. – matomas net tamsoje

ačiau nei vien išvaizda. Stilingas

angos prekių rinkinys ir tobulu-

svajonių, sąmoningumo ir patir-

s. Darbštus, gerbiantis pinigus,

dirbami. Aš tikiu, kad stilingas

tilingas.

LAMŲ SLĖNIS

Sezonų kaita

Mano odai patinka vasara ir saulė, bet spintai

– ne. Tropinis nudizmas riboja, todėl rinkčiausi

rudenį ar pavasarį, kai galima sluoksniuoti, de-

rinti ir žaisti. Aš iš vidaus esu ribinis, kraštutinumų žmogus. Todėl kraštutinumai išorėje, kai labai

karšta ar labai šalta, mane erzina. Ir viduje radikalumo pakanka.

Naujų idėjų paieškos

Didžiausias įkvėpimas – horizontas. Nesvarbu,

ar tai jūra, ar kalnai, ar senamiesčio stogai, – ga-

liu valandų valandas savotiškame transe žiūrėti į

vieną tašką ir iš jo pakilti jau su nauja idėja, sprendimu. Mane labai įkvepia mano pačios pasieki-

mai, kai perlipu baimę ir tiesiog padarau. Vizu-

aliai intriguoja meno parodos, nuoseklios, savitos instagramo paskyros, pavyzdžiui, Katarina Petro-

vic, Celine Aagaard, Julie Pelipas, Envelope1976, Structured Magazine, Sicky Magazine.

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

JŪRA Kostiumas „Lorod“ Dviejų dalių kostiumas sukurtas iš natūralios vilnos. Trumpintas švarkas ir tiesaus silueto kelnės – neišskiriamas duetas ir stilingas vėsių dienų draugas.

SKARELĖ „COS“

Nedidelė žydra šilko skarelė akimirksniu mintimis nuneša į saulėtas atostogų dienas. Nešiokite ne tik ant kaklo, bet ir papuoškite rankinę, riešą, plaukus.

RANKINĖ „BÉBÉ“, „TIBI“

Italijoje iš natūralios odos sukurtas aksesuaras skirtas funkcionalumą ir patogumą dievinančioms moterims. Nedidelę dangaus žydros spalvos rankinę nešiokite persimetusios per petį.

MARŠKINIAI „COS“

Iš standžios medvilnės sukurti laisvo silueto marškiniai pasakoja istoriją apie jūros bangas ir sodrų liepos dangų.

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

SMĖLIS Švarkas „Ivan“ ir kelnės „Landon“, „Brochu Walker“ Švelnios rusvos spalvos idealiai tarpusavyje derantys „Brochu Walker“ marškinių tipo švarkas ir kelnės tiks vėsesnėms vasaros dienoms pajūryje.

RANKINĖ „HULDA“, „RODEBJER“

Svajingais kutais dekoruota drobinė smėlio spalvos rankinė „Hulda“ su žaisminga medine rankena.

ŠILKINIAI MARŠKINIAI „PETAH“, „THE ROW“

Klasikinio tiesaus silueto šilkiniai rusvai gelsvi marškiniai. Nešiokite prie plačių tos pačios spalvos kelnių ar vidutinio ilgio sijono.

BATELIAI „ALMOND“, „BOTTEGA VENETA“

Iš natūralios odos sukurti įsispiriami lygiapadžiai. Rinkitės iš trijų spalvų: tamsaus šokolado, smėlio ir juodos.

LAMŲ SLĖNIS

PASAULIS KAVOS PUPELĖJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Vasaros vėjai į kavos pasaulį atpūtė naujovę: liepos pradžioje Vilniuje atidaryta naujoji rūšinės kavos oazė – „HER EXCELLENCY BY VERO CAFE“. Gedimino prospekto ir J. Tumo-Vaižganto gatvės sandūroje įsikūrusi kavinė visus šio tamsaus aromatingo gėrimo mylėtojus kvies drauge tyrinėti nepaprastai platų kavos pasaulį.

LAMŲ SLĖNIS

Kavos laboratorija „Her Excellency by Vero Cafe“ – tai kavos laboratorija ne tik profesionalams baristoms, kurių venomis teka rūšinė kava, bet ir visiems kitiems, besąlygiškai mylintiems šį juodąjį stebuklą. Tai ieškojimų ir atradimų vieta, kurioje galima drąsiai išbandyti įvairiausių kavos paruošimo būdų, ragauti vis naujų, išties išskirtinių kavos pupelių gėrimų, išgirsti netikėčiausių istorijų iš kavos plantacijų ir atrasti skonių, kurių savo gomuriu dar tikrai nesate jautę. Naujoji kavinė įsikūrusi Gedimino prospekte – vienoje įspūdingiausių sostinės gatvių. Tai gyva miesto vieta, pamėgta tiek jauno, tiek vyresnio amžiaus vilniečių ir miesto svečių. Džiaugiamės, kad tapsime šios mėgstamos erdvės dalimi. Kavinės interjeras taip pat ypatingas. Visas dėmesys sutelktas į barą – vietą, kur ir yra ruošiama rūšinė kava. Baro erdvė akcentuojama tikromis ilgaamžiškomis medžiagomis – naudojamas medis, varis, betonas. Kavinei išskirtinumo suteikia specialiai kavinės interjerui kurti ir gaminti šviestuvai. Šio interjero autoriai siekė sukurti jaukią aplinką lankytojui, kavos mėgėjui, kuri neįpareigos ir leis jaustis laisvai. Pasaulis kavos puodelyje Mūsų skrudintojai – Kaune įsikūrę „Vero Coffee House“– tai vieta, kur iš egzotiškų kavos plantacijų atkeliavusios žalios pupelės virsta aromatinga ir abejingų nepaliekančia tamsaus gėrimo žaliava. Kiekvienas kavos mylėtojas ir žinovas patvirtintų, kad būtent šviežiai skrudinta kava yra raktas į nepakartojamą puodelį. O mes tame puodelyje kartu su savo svečiais norime atrasti ir dar šiek tiek daugiau: rūšinė kava – tai speciali kavos pasaulyje labiausiai vertinama kava – kuo kokybiškesnės bus pupelės, tuo daugiau magijos ir išskirtinių skonių pajusite savo gėrime. Tai – ryškesnis aromatas, platesnė skonių paletė, dažnai maloniai nustebinanti net prisiekusius kavos gurmanus. Tokios kavos gurkšnyje susilieja daugybė skonių: pajausite saldumą, primenantį medų ar marcipaną, juodojo šokolado ar kedro riešutų kartumą, laukinių aviečių rūgštelę... Kavos pupelė gimsta iš uogos ir kiekviena, atvykusi vis iš skir-

LAMŲ SLĖNIS

tingų žemynų, šalių ar plantacijų, būna vis kitokia, geriant gėrimą atskleidžianti naujus skonius. Keliaudami per labai platų kavos pasaulį nebijokite savo baristai patikėti gido pareigų, nes šitaip net ir neišlavintą gomurį nustebinsite neragautais nuotykiais. Naujojoje kavinėje klientams pasiūlysime platų iš skirtingų šalių atvežtų kavų pasirinkimą, todėl norintieji galės skoniais apkeliauti pasaulį ir taip surasti patį skaniausią – savo tobulą kavos puodelį. Pusryčiai visą dieną! Naujoji kavinė į pasaulį žengia su pusryčių visą dieną idėją. Desertus mums tieks itin aukšta kokybe garsėjantys „Tie kepėjai“. Užkandžiai bus gaminami čia pat, todėl bus visada švieži. „Vero Cafe“ virtuvės šefas Martynas, kuriantis užkandžius visam tinklui, parengė patrauklų pusryčių meniu, kuriame košės, blynai, kiaušinienė ir gurmaniški užkandžiai. Vasara su kava Vasaros karštis – puiki proga atrasti kažką naujo savo kavos puodelyje. Šaltos kavos terminas pažįstamas kiekvienam, tačiau kavos derinimas su vis naujais, kartais netikėtais ingredientais tikrai įgauna pagreitį ir veda per dar neragautas skonių platybes. Gazuota kava, įvairūs vaisiai ar uogos ledinėje juodoje kavoje, šaltu metodu – per kelias valandas, naudojant vien ledinį vandenį ir maltą kavą, išfiltruojamas saldus kavos koncentratas, svečių mėgstamas tiek vienas, tiek su įvairių vaisių tyrių kompanija... Sąrašas ilgas ir jame daug vietos improvizacijoms bei atradimams – juk kiekvienas nori savo stiklinėje pajausti atostogas!

LAMŲ SLĖNIS

IŠ LOS ANDŽELO MARGUMYNO – ATGAL Į LIETUVIŠKĄ RAMYBĘ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Prieš trejus metus laimėjusi prestižinę „Fulbright“ stipendiją, fotografė MONIKA SĖDŽIŪTĖ nustebino ne tik kitus, bet ir pačią save. Juk fotografija niekada nebuvo nei jos vaikystės svajonė, nei studijų tikslas. Tačiau likimas viską sudėliojo savaip ir išsiuntė šią jauną merginą tiesiai į Holivudo spindesiu paženklintą Los Andželą. O po trejų studijų metų ir vėl sugrąžino į lietuviška ramybe persmelktą gimtąjį kraštą.

– Ar daug istorijų esi girdėjusi, kad mergina, fotografi-

ja susidomėjusi visai atsitiktinai, vieną dieną laimi prestižinę „Fulbright“ stipendiją ir išvyksta į Holivudo papėdę?

– Jei nuoširdžiai, tikrai nedaug. „Fulbright“ stipendija

didačių, atrinktų „Fulbright“ stipendijai.

– Kodėl studijoms pasirinkai būtent Los Andželą ir

teikiama jau daug metų ir dažniausiai ją gauna prestižinių

„Niujorko filmų akademiją“? Ar į ją lengva patekti? Kas

Tad kai prieš porą metų pateikiau paraišką, tikrai nesitikė-

– Didelę įtaką padarė pačios stipendijos padiktuotos

specialybių atstovai ‒ mokslininkai, gydytojai, inžinieriai.

susirenka ten studijuoti?

jau laimėti konkurso, man tiesiog buvo įdomu sudalyvauti

taisyklės. Galėjau pasirinkti iki keturių universitetų. Iš jų

juoti magistrą Los Andžele, atrodė labai tolima svajonė.

School“, „School of Visual Arts“ Niujorke ir minėtąją „Niu-

atrankoje. Kad už pusantrų metų galėčiau gyventi ir studiManau, tai ir prisidėjo prie laimėjimo – atrankų metu ne-

jaučiau jokio jaudulio ar spaudimo. Tiesiog ėjau pasitikėdama savo jėgomis ir pasirengusi priimti tiek teigiamą, tiek

neigiamą atsakymą. Ir tais metais tapau viena iš dviejų kan-

LAMŲ SLĖNIS

įstojau į tris: pasauliniu mastu gerai žinomą „Parsons New jorko filmų akademiją“ Los Andžele. Galutinį sprendimą

priėmė „Fulbright“ komitetas ‒ man pasiūlė galimybę važiuoti į Los Andželą. Nesudvejojau nė sekundės...

LAMŲ SLĖNIS

Ko gero, į šį universitetą visai nesunku įstoti, jei tik leidžia

finansinės galimybės. Universiteto mašinų aikštelė primena prabangių automobilių salono ekspoziciją. Čia daug studen-

tų iš viso pasaulio, juos vilioja patrauklūs programų aprašymai, be to, universitetas įsikūręs šalia pagrindinio „Warner

Bros.“ studijos pastato, kuriame mėgdavau pietauti, o už dešimties minučių kelio – „Universal Studios“ ir Ellen DeGeneres laidos filmavimo studijos... Pirmąjį pusmetį nega-

lėjau patikėti, kur atsidūriau, atrodė – gyvenu filme! Visa, ką

vaikystėje matydavau per televizorių, buvo ranka pasiekiama. – Ar gyvenime lengvai leidiesi į tokius adrenalino ku-

pinus nuotykius?

– Ko gero, taip. Bėgant laikui požiūris kiek keičiasi ir

kiekvienas žingsnis tampa truputį labiau pasvertas, apgal-

votas. Bet vis dar turiu savyje tą didžiulį norą keliauti, patirti, susipažinti. Man patinka sveikas adrenalinas: turbūt nepulčiau į visišką nežinomybę, bet labai dažnai sau kartoju, kad jeigu nėra ko prarasti – kodėl gi ne?

Kai prieš dešimt metų pradėjau domėtis fotografija, ši

specialybė atrodė labai patraukli, nes leido gyventi neprisirišus prie vienos vietos. O šiandien jau daugelis profesijų leidžia žmogui nuspręsti, kur, kaip ir kada jis nori gyventi ir dirbti.

– Dar iki Los Andželo gyvenai Ispanijoje, Londone,

Kinijoje... Kokie vėjai tave nešiojo po pasaulį?

– Visos šios šalys padėjo man subręsti, formavo mano

pasaulėžiūrą, leido eksperimentuoti ir patirti iššūkių. Ispanijoje mokiausi ispanų kalbos, po truputį pradėjau vis dau-

giau fotografuoti, mėgavausi ispaniška kultūra, kuri man

iki šiol artimiausia širdžiai. Į Kiniją išvažiavau padirbėti modeliu, man tai buvo savotiškas asmeninis iššūkis ‒ Kinija vis dėlto yra lyg atskira planeta, ten galioja kitokios taisyklės, kitokia kasdienybė. O Londonas, nors ilgai dve-

jojau, tapo mano stotele, skirta pasiruošti kraustymuisi į

Los Andželą. Jau sužinojusi, kad gavau „Fulbright“ stipendiją, išvažiavimui ruošiausi ilgiau nei metus, tad nuspren-

džiau kurį laiką pagyventi Londone. Deja, per devynis mėnesius šio miesto taip ir neprisijaukinau.

LAMŲ SLĖNIS

– Priešingai nei Ispaniją! Ši šalis tavo gyvenime užima

ypatingą vietą, tiesa? Kodėl ši šalis, ši kalba, šie žmonės?

– Kartais juokauju, kad, ko gero, gimiau būti ispane. Net ma-

no bruožai žmonėms kartais atrodo labiau ispaniški nei lietu-

viški. Atsimenu, dar vaikystėje svajojau išmokti dvi kalbas – anglų ir ispanų. Studijuojant bakalaurą atsirado galimybė pusmečiui išvažiuoti į Ispaniją. Aš ten likau metus. Išmokau kalbą ir

nuo pirmos dienos jaučiau, kad grįžau į antruosius savo namus, nors iki tol Ispanijoje niekada nebuvau buvusi.

Ispanų kalba man labai graži ir romantiška, tarsi klausytum

melodingos dainos. Nors visada buvau kiek intravertė, drovo-

ka, ispanų temperamentas mane be galo žavi. Jų gebėjimas atsipalaiduoti, mėgautis gyvenimu, džiaugtis kiekviena diena papirko mane nuo pirmos minutės.

– O Los Andželas – koks jis tave pasitiko? Ar ten nuvy-

kusi nepatyrei savotiško kultūrinio šoko?

– Gal nuskambės juokingai, bet didesnį kultūrinį šoką pa-

tyriau grįžusi namo, į Lietuvą: čia pastaruosius šešerius metus

buvau retas svečias. Dar iki Los Andželo tris kartus po porą mėnesių buvau gyvenusi Čikagoje. To pakako perprasti ame-

rikietišką kasdienybę, darbo etiką, gyvenimo būdą. Los Andželas per trejus metus tapo dar vienais mano namais, kiekvie-

na diena čia buvo pilna naujų potyrių, veiklų, įsimintinų mo-

mentų. Los Andželas turi visko ‒ tiek nuostabios gamtos, tiek

industrinę miesto dalį. Fotografui tai savotiškas rojus, be to, nuolat esi pačiame kino pasaulio ir pramogų centre. Vienintelis mane nustebinęs dalykas buvo Los Andželo žmonės. Šiame

mieste vyksta nuolatinė žmonių rotacija, daugelis čia atvažiuo-

ja išbandyti savęs ir po kelerių metų lieka arba iškeliauja kitur. Todėl čia sunku užmegzti ilgalaikių draugysčių. Be to, aplink

daug netikrų žmonių, savo tikslų siekiančių bet kokia kaina. Daugelį užvaldęs masinis poreikis išgarsėti ir susikrauti turtų. Manau, kad tai egzistuoja visur, bet Los Andžele, tarsi užbur-

tame burbule, karjeros siekiančių žmonių koncentracija yra labai didelė. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai ‒ galiausiai visi renkamės, kaip gyventi, kaip dėliotis prioritetus ir kokiomis

vertybėmis vadovautis. Žinoma, sutikau ir nuostabių žmonių, kurie, manau, išliks artimi draugai visą gyvenimą.

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

101

– Kur gyvena akademijos studentai? Kokie Los Andže-

le buvo tavo namai?

– Kadangi mokykla, kurioje studijavau, yra privati, ji

neturi bendrabučių ar studentų miestelio. Tad nuomojausi butą su keliais mokslo draugais. Los Andžele nuomos

kainos labai didelės. Be to, viešojo transporto sistema čia prastai išvystyta, tad daugelis tiesiog įsigyja automobilį, o

tai – nemažos papildomos išlaidos. Pirmus metus gyvenau

visai šalia universiteto, o po to porą kartų krausčiausi kitur ‒ tai leido geriau pažinti šį miestą.

– O kokios buvo pačios studijos, kokie dėstytojai dėsto

šioje akademijoje?

– Tiek dėstytojai, tiek paskaitos buvo be galo įdomios.

Daug praktinių užduočių, labai intensyvus kursas, mokytis tekdavo kiekvieną dieną. Reikalavimai mums buvo keliami

gana aukšti, pavyzdžiui, pavėlavus į paskaitą 15 minučių, į

auditoriją tavęs tiesiog neįleidžia. O praleidus tris paskaitas, tenka kartoti visą kursą. Pasitaikydavo dienų ir savaičių, kai

miegodavau vos keturias penkias valandas. Bėgant laikui supratau, kad tempas Los Andžele niekada nesulėtės, visai nesvarbu, ar studijuosi, ar dirbsi.

Nemažai mano dėstytojų tapo draugais. Jie visi – pasau-

lietinių pažiūrų, turintys daug gyvenimiškos ir profesinės patirties, daugelis dirba fotografijos ar kino industrijoje.

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

– Kuo apskritai tau patiko ir nepatiko Amerika? Ko ge-

ro, Los Andžele buvai atradusi mėgstamų vietų, susikūrusi mielų kasdienybės ritualų?

– Man patiko tai, kad Los Andželas yra be galo liberalių

pažiūrų miestas, čia skatinamas unikalumas, vyksta nuola-

tinė kova už lygias visų žmonių teises, ir tai tikrai įkvepia. Patiko ir pats miestas, kur vos per porą valandų galima pa-

siekti dykumas, kalnus ar vandenyną, kiekvieną vakarą stebėti pačius gražiausius saulėlydžius. Kasdienybė čia tikrai

priminė vaikystėje žiūrėtus filmus. Na, ir galiausiai, žinoma, čia galima susikurti unikalių karjeros galimybių. Amerikoje

neginčijamai yra didžiulė įvairiausių profesionalų paklausa ir pasiūla, o darbas išties gerai apmokamas. Nuo pat pradžių

čia galėjau atsidėti tik fotografijai ir man tai buvo didžiausias

įkvėpimas kiekvieną rytą keltis ir kibti į darbus bei kūrybą. Mano kasdienybėje nebuvo jokios rutinos. Joje buvo maža

poilsio, bet daug įdomių susitikimų, renginių, fotosesijų. Studijų metu didžiausią dalį laiko praleidau universitete ar ruošdamasi paskaitoms.

Fotografai dažnai skundžiasi, kad Los Andžele mažai

mados, bet mano didžiausia aistra visada buvo portretai, tad tai, kad vieną dieną čia gali fotografuoti modelį, o kitą – jau pasaulinio garso įžymybę, tik dar labiau motyvavo.

– Ar teko susidurti su aršia, akla, bekompromise kon-

kurencija?

– Konkurencija Los Andžele, be abejo, milžiniška. Dau-

gelis tave vertina pagal taip, kaip stilingai atrodai, kas tavo draugai (svarbiausia turėti įžymių draugų), kiek pinigų tavo sąskaitoje ir su kokiais garsiais prekių ženklais tau yra tekę

dirbti. Kadangi darbo ritmas labai intensyvus, retai turi laiko atsikvėpti ir iš šalies pažvelgti, ko pavyko pasiekti. Gal

juokinga, bet dabar atsakinėjant į jūsų klausimus turbūt yra pirmas kartas, kai galiu į savo pastaruosius kelerius metus pažvelgti kito žmogaus akimis, ‒ ir suprantu, kiek daug visko per tą laiką įvyko.

LAMŲ SLĖNIS

105

– Kas tokioje aplinkoje, esant toli nuo namų, kai viską

tenka pradėti iš naujo, iš naujo kurti save ir savo vardą, padeda išsiskirti?

– Manau, kai tenka svečioje šalyje viską pradėti nuo nu-

lio, visų svarbiausia yra kantrybė, tikslų išsikėlimas, gebėji-

mas greitai spręsti problemas ir darbštumas. Visa kita su

laiku ateina natūraliai – pavyksta prisijaukinti miestą, atsiranda naujų draugų, klientų, darbų. Los Andžele praleidau

beveik trejus metus ir kartais atrodo, kad mano kelionė bai-

gėsi per anksti. Juk jau buvau padariusi nemažą įdirbį! Vis dėlto likimas iš mūsų planų dažniausiai pasijuokia...

– Kaip pati apibūdintum savo kūrybinį braižą? Kas tau

fotografijoje svarbu, koks stilius patinka?

– Mano kūrybinis braižas bėgant laikui keičiasi. Atrodo,

lyg viską pradėjau atvirkščiai. Pirma pažintis su fotografija

įvyko retušuojant nuotraukas – to mokiausi porą metų. Tada pagaliau išdrįsau paimti į rankas fotoaparatą ir pradėjau eksperimentuoti. Po to buvo netikėta kelionė į Ki-

niją ir modelio darbas, na, ir galiausiai, magistro studijos – tik tada įgijau trūkstamus fotografijos pagrindus.

Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad man fotografijos studi-

jų nereikia, juk visko galima išmokti tiesiog imant fotoaparatą ir eksperimentuojant. Iš dalies tai tiesa, ypač kalbant

apie komercinę fotografiją ‒ bet nemanau, kad ją galima

pavadinti menu. Komercinė fotografija yra labiau verslo idėja ir jos išpildymas: pakanka išmokti amatą ir jei tik tau sekasi, jei yra paklausa – iš to uždirbti. Atrodytų, viskas

paprasta. Ilgą laiką ir man taip atrodė, juk kaip fotografė

augau ir brendau būtent tokioje, taip mąstančių žmonių aplinkoje. Tačiau studijuodama supratau, kad menas ir fotografija aprėpia kur kas plačiau ir giliau, tai ne tik nuolatinis fotosesijų kūrimas.

106

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

109

Manoji fotografija šiuo metu yra įvairios paieškos ir

vertybių perkainojimas. Sunku pabėgti nuo idėjos, kad rei-

kia užsidirbti pinigų ir kurtis patogesnį gyvenimą. Manau, man dar liko nueiti ilgą kelią, bet norėčiau, kad vieną die-

ną mano kūryba subręstų ir turėtų vertę meno pasaulyje. Kad mano nuotraukas būtų galima apibūdinti tais stipriais žodžiais: nepavaldžios laikui...

Šiuo metu mano braiže vyrauja minimalizmas ir šaltos

spalvos, pagrindiniai mano fotografijų objektai yra žmonės ir jų portretai. Man rūpi perteikti tikrą emociją.

– Kaip pasukai į interjerų fotografiją? Tave seniai do-

mino ši sritis? Beje, Los Andžele daugybė įspūdingų vilų ir rezidencijų, gal teko fotografuoti ir jų interjerų?

– Architektūra ir interjerai mane visada domino. Dar

paauglystėje, kai svarsčiau, kur stoti, architektūra buvo viena iš galimybių. Bet tuo metu pritrūko drąsos, maniau, kad

nesu pakankamai kūrybinga, todėl į ją nestojau. Visgi erdvės, jų užpildymas ir unikalumas visada traukė mano akį. Gy-

venant Los Andžele pasitaikė galimybė fotografuoti prabangią meno galeriją Beverli Hilso rajone, nors klientas ir žinojo, kad neturiu patirties interjerų fotografijoje. Tačiau

mano meilė architektūrai, techninis fotografijos išmanymas ir pora bandymų davė labai gerų rezultatų. Nuo to laiko pradėjau gauti vis daugiau projektų, vienas mano darbų bu-

vo publikuotas architektūros žurnale „Architectural Digest“. Man interjerų fotografija suteikia tam tikrą balansą.

Fotografuoti žmones yra mano didžiausia aistra ‒ pokal-

biai, ryšio mezgimas... Bet kartu tai atima daug energijos.

O jos grąžina interjerų fotografija ‒ čia dažniausiai tik aš, fotoaparatas ir erdvė.

110

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

– Esi pasakojusi apie susidūrimus su pačiais didžiausiais

Holivudo rykliais – Melu Gibsonu, Cate Blanchett, Am-

ber Heard ir kitais. Tau teko juos pamatyti neformalioje, darbinėje aplinkoje ar vakarėlių metu. Kiek iš tikrųjų tie-

sos pasakyme, kad Holivudo žvaigždės – paprasti ir nearogantiški žmonės? Ar jie tikrai tokie?

– Visada maniau, kad paprasčiausi būna tie žymūs žmo-

nės, kurie tikrai daug pasiekę karjeros atžvilgiu. Jiems nereikia nieko įrodinėti, jie pasitiki savo jėgomis ir gerai išmano

savo amatą. Jie tampa didelėmis žvaigždėmis, nes yra gražios ir įkvepiančios asmenybės, smagu ir gera su jais leisti laiką

ar tiesiog pabūti jų auroje. O visi tie, kurie yra arogantiški, dažnai patys jaučia spaudimą nuolat įrodinėti savo vertę. Manau, paprastumas dažnai ateina su vidine branda.

– Po trejų metų studijų grįžai į Lietuvą. Kiek netikėtas

posūkis! Kodėl esi čia ir ką ketini veikti?

– Grįžimas į Lietuvą yra naujas mano gyvenimo etapas.

Ilgai viduje tam priešinausi, dėliojau kitokius planus, bet kartais planai neišsipildo, kaip norime. Grįžau prieš porą mėnesių ir tai tapo savotiška proga stabtelėti, pabūti tylo-

je, geriau suprasti, ką reiškia buvimas dabar, suvokti, kad

nereikia kažkur nuolatos skubėti. Gal tai kartu ir puikus

momentas tiesiog duoti sau laiko apmąstyti pastaruosius

dešimt metų ir apdoroti visą sukauptą patirtį ir informaciją. Po truputį pradedu kibti į naujus projektus, darbus, fotosesijas, dėliotis galvoje naujas idėjas. Tikrai smagu, kad

atsirado laiko ir savo šaliai, kad turiu galimybę dirbti ir kurti su kitais talentingais žmonėmis.

LAMŲ SLĖNIS

113

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“

MISIJA: REPREZENTUOTI ŠALĮ Nuotraukos: „The Rooster Gallery“ archyvas

Menotyrininkė, „Swedbank“ verslumo platformoje „Kiekvienas gali“ dalyvaujančios meno galerijos „The Rooster Gallery“ vadovė JURGITA JUOSPAITYTĖ-BITINIENĖ pasakoja, kad meno laukas – tai judri ir kintanti sritis, atspindinti ne tik universalias temas, bet ir pasaulines aktualijas. Galerininko darbas taip pat reikalauja

Nuotrauka: Marius Žičius

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

džiais buvo „jaunieji“ ir „tapyba“. Tačiau past

gainiui tų sąvokų ribos man trinasi ir plečiasi, t

programoje atsiranda kitų medijų ir įvairesnių

daug daugiau drąsos, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – juk pavienių menininkų kūrybos pristatymas dažnai perauga į visos kultūros ir šalies reprezentavimo misiją.

– Tačiau jūsų galerijos tikslas – kur kas p

vien eksponuoti menininkų darbus. Siekiate

pasaulyje būtų geriau pastebimi jaunieji Lietu

– Nuo paauglystės puoselėjau svajonę pa

– Jurgita, papasakokite, kaip atsirenkate menininkus, kurių darbai atsiran-

da jūsų galerijoje? Kokius kriterijus menininkas turi atitikti, kad čia atsidurtų?

– Nuo pat galerijos atsiradimo vienas pagrindinių „The Rooster Gallery“ užsi-

brėžtų tikslų yra atrasti ir pristatyti perspektyviausius ir talentingiausius meninin-

kus ir reprezentuoti aktualias šiuolaikinės tapybos tendencijas. Man pačiai lengviausia dirbti su tais menininkais, kurių kūrybą pamilstu pati, – taip ir kitus pavyksta greičiau ja užkrėsti. Ilgą laiką pagrindiniais galerijos išskirtinumo raktažo114

LAMŲ SLĖNIS

lininke, tačiau ilgainiui supratau, kad man

meno istorijos, kultūros vadybos, kultūros poli

Baigiau dailėtyros, vėliau ir kultūros politi

Vilniaus dailės akademijoje ‒ mano aplinkoj

kosi daugybė menininkų, kurių veikla ir tal

jausi. Supratau, kad niekur toli ir nenusuksiu

Galerijos veikla tikrai neapsiriboja vien pa

ją tapatinčiau ne su ekspozicijų sale, bet su ag

tebiu, kad il-

taip galerijos

ų projektų.

platesnis nei

e, kad meno

Nuotrauka: Darius Petrulaitis

rios veikla daug įvairesnė, apimanti keletą sričių: kultūros rinkodarą, vadybą, logistiką, o kartais ir psichologiją.

Pristatant galerijos menininkų kūrybą tenka daug

keliauti ir bendrauti, tad dažnai parodinė veikla perauga į visos mūsų kultūros ir šalies reprezentavimo misiją.

uvos kūrėjai?

– Kaip lietuvių menininkų darbai vertinami pasaulyje?

n įdomesnis

masi posovietinio bloko menu, kuris buvo tarsi kokia

ikos studijas

svarbiausias – pats kūrinys.

ati tapti dai-

itikos laukas.

je nuolat su-

– „The Rooster Gallery“ įkūrimas – nemažai drąsos

pareikalavęs ir adrenalino suteikęs sprendimas, tiesa? Kaip šiandien prisimenate šį prieš dešimtmetį vykusį etapą?

– Tiesą sakant, šiandieninėje galerijos veikloje yra kur

kas daugiau adrenalino ir drąsos nei pačioje pradžioje!

egzotika, tačiau šiandien tai jau išnaudota korta. Dabar

kio juridinio statuso, tad tai buvo veikiau jaunimo inici-

Lietuvių tapytojai labiausiai išskiria savo idėjų uni-

versalumu – jas lengvai supranta įvairių kultūrų atstovai,

arodomis. Aš

su Estijos ir Latvijos menininkais, lietuviai užsienio

gentūra, ku-

čios galerijos.

– Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo daug domi-

lentais žavė-

tijoje yra vos kelios aktyviai tarptautiniu mastu veikian-

taip pat – stipriais akademiniais pagrindais. Lyginant

rinkoje yra aktyvesni ir labiau matomi. Latvijoje ir Es-

Pradžia buvo gana paprasta ir natūrali – neturėjome jo-

atyva. Aš pati tuo metu dar turėjau kitą aistrą – dizainą. Rašiau apie dizaino naujienas žurnalams, šiek tiek dirbau Dizaino inovacijų centre. Nuo 2011-ųjų galutinai ap-

sisprendžiau nebesiblaškyti ir likti su tapyba, tada oficialiai įsteigiau galeriją. Nuo to laiko stengiamės šią veiklą kuo aktyviau vystyti ir tarptautiniu mastu.

LAMŲ SLĖNIS

115

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“ Be didelės meilės tokia veikla tikrai niekaip negalėtų

tęstis, dažnai ji būna nuostolinga. Bet vis dar turiu vilties, kad ateis diena, kai nebereikės tiesti rankos ir teikti para-

mos fondams paraiškų. Lietuvoje steigti galeriją reikia drąsos, nes mūsų šalyje nėra privačių galerijų veiklos tradicijų. Dauguma jų veikia kaip viešosios įstaigos. Kituose

pasaulio miestuose, pavyzdžiui, Berlyne ar Niujorke, galerijos dažniausiai būna verslo vienetai.

Nepaisant to, meno rinka vystosi. Dabar Lietuvoje iš-

gyvename etapą, kai didžioji dalis kolekcininkų ir tiesiog perkančiųjų meną renkasi lietuvių, o ne užsienio autorių

darbus. Žmonėms tiesiog drąsiau, kai renkasi tai, kas pa-

– Mano veikloje reikia daug lankstumo bei intuicijos,

dažnai tenka nuspėti kliento meno istorijos žinių lygį, lūkesčius. Žmonės į galeriją užsuka vedini skirtingų motyvų

– vieni siekia praturtinti laisvalaikį, kiti ieško investicijų, yra ir tokių, kurie į meno kūrinius žiūri kaip į interjero detalę.

Didelė šio darbo dalis yra ir bendravimas su meninin-

kais, studijų lankymas, parodų planavimas. Menininkai

dažnai yra stiprios asmenybės, individualistai, tad bendravimas su jais nuobodus tikrai nebūna. Mano atveju šios

„pareigos“ dažnai peržengia oficialius santykius, tad kartais net sunku atskirti, kur darbas, o kur – draugystė.

– Menas – tokia sudėtinga ir įvairialypė sritis, reika-

laujanti labai specifinių žinių, supratimo... Juk išmanyti vien Lietuvos meno lauką – nemenkas iššūkis!

– Pradėti nuo kalnų knygų tikrai nėra būtina, papras-

kymų parodose, jų atidarymuose drąsiau bendrauti su menininkais. Radus sau patinkančius kūrinius ar įdomius

menininkus, šis domėjimasis išauga natūraliai, žinios plečiasi, bendraujant atsiranda naujų temų ir bičiulių.

Kalbant apie kolekcionavimą, manau, pradėti galima

būtent nuo jaunųjų menininkų, – jų kūrybinės biografijos 116

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Darius Petrulaitis

čiausiai galima į savo kasdienybę įtraukti daugiau apsilan-

Nuotrauka: Marius Žičius

– Jurgita, koks jūsų darbas? Kokių savybių jis reikalauja?

Nuotrauka: Darius Petrulaitis

žįstama, sava.

augimą lengva stebėti pačiam, o ir kainos prieinamos. Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad meno kūriniai įperkami tik labai pasiturintiems.

– Kuo šiandien gyvena meno pasaulis? Ar tai statiškas,

o gal kaip tik – greitai kintantis laukas?

– Tai tikrai be galo judrus ir kintantis laukas, kuriame

be bendražmogiškų, universalių temų atsispindi ir kasdienybės įvykiai, pasaulinės aktualijos ar ateities vizijos, for-

muojasi hibridinės šiuolaikinio meno formos. Lietuvos meno bendruomenė vis dar džiūgauja šiųmečiais pasieki-

mais ir triumfu tarptautinėje meno scenoje: Lietuvos pa-

viljono Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra (Marina)“ pelnytas Auksinis liūtas, Emilijos Škarnulytės „Future Genera-

tion Art Prize“, Asmik Grigorian ir Mirgos Gražinytės apdovanojimai parodo, jog esame įdomūs pasauliui. – Kokie darbai puošia jūsų pačios namus?

– Natūralu, jog kasdien bendraujant su menininkais,

rengiant parodas ir dirbant su vaizdu ne tik mano asmeni-

nė erdvė apaugo menu, – jo atsirado ir mano šeimos, ir draugų erdvėse. Mane nuolat džiugina įvairiomis aplinky-

bėmis į namus atkeliavę Kristinos Ališauskaitės, Eglės Kar-

pavičiūtės, Adomo Danusevičiaus, Tomo Daukšos, Vilmanto Marcinkevičiaus, Akvilės Magicdust, Visvaldo Morkevičiaus, Jono Gasiūno, Auksės Miliukaitės, Staselės Jakunskaitės, Andriaus Zakarausko ir kitų menininkų kūriniai.

– Jurgita, kokiais jausmais, idėjomis, naujais projektais

šiuo metu gyvenate?

– Šiuo metu mėgaujuosi vasara ir ramesniu laikotarpiu po

įtempto ir aktyvaus sezono, kurį užbaigėme sėkmingu pasi-

Nuotrauka: L. Milkintė

rodymu tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“. O rugpjūtį vėl laukia kelionės – galerijos menininkų kūrybą pristaty-

sime tarptautinėse meno mugėse „Enter Art Fair“ Danijoje

bei „Viennacontemporary“ Austrijoje. Taip pat ketiname

surengti asmeninę Kristinos Ališauskaitės parodą Singapūre.

LAMŲ SLĖNIS

117

BŪTI TILTU Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Juodas stilingas sarafanas, plaukus slepiantis gobtuvas ir nuo veido nedingstanti šypsena – argi apie tokias vienuoles skaičiau savo vaikystės knygose? Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijai priklausančią seserį VIKTORIJĄ VOIDOGAITĘ pirmą kartą pastebėjau prieš šventines Mišias Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Ji kažką organizavo, šypsojosi, atrodė tokia miela ir jauki, kad nusprendžiau kada nors jos paklausti, kiek daug drąsos reikia turėti, kiek baimių nugalėti, kad išeitum į vienuolyną.

118

LAMŲ SLĖNIS

119

– Argi ne adrenalinas pasirinkti vienuolės kelią?

– Argi ne sukilusį adrenaliną jauti kiekvieną kartą įsėdęs į

lėktuvą? Jei kartą padarai pasirinkimą, tai ir nesiblaškai. Bent

jau taip kažkada, vaikystėje, esu sutarusi su savo broliu Artūru: kaip pasirinksime, taip ir gyvensime. Gyventi bendruome-

nėje yra iššūkių pilnas kelias, kartais apie savo ištikimybę pasirinkimui tenka sau priminti.

Būna, sėdžiu mieste, valgau ledus, pietauju su barzdotu

savo broliu, kas nors pamato ir perspėja: gal tu viešai nesirodyk taip? Bet kodėl turiu slėptis? Kol pats esi vidinėje tiesoje ir

ištikimybėje, žmonės gali kalbėti, kiek tik nori ir ką tik nori. Vidinis tikrumas man duoda ramybę.

– Vienuolynas visada – paslaptis. Ačiū, kad atvėrei duris,

Viktorija...

– Vienuolynas nėra pastatas, jis pirmiausia – bendruome-

nė. Vienuolinė tradicija pasaulyje labai sena, pirmieji trečiojo amžiaus vienuoliai gyveno dykumoje, paskui pradėjo burtis į mažas cenobitines bendruomenes, jose reikėjo bendrų erdvių kartu melstis, valgyti ir būti. Bendruomeninė vienuo-

lyno tradicija per amžius įgauna naujesnių formų, tačiau es-

mė nesikeičia – gyvenimas čia sukasi aplink Kristų. Mes, vienuoliai, galėtume gyventi bet kur, kur yra koplyčia, ‒ kad ir palapinėse šalia jos.

Kažkada šio modernaus, patogaus namo vietoje buvo se-

nas kluonas, dabar čia yra vietos keturiolikai seserų, o gyve-

na aštuonios. Jei vieną dieną mums tektų išeiti, išeitume ‒ su savo tikrove. Pastatai nieko nereiškia, kad ir kokie seni jie

Savąją regulą parašėme pagal šventąjį Augustiną, ji mums pade-

tušti. Jei vienuolių bendruomenė nori išgyventi, mums reikia

gyventi taip, kaip Bažnyčia šiandien supranta pašvęstąjį gyvenimą.

kinis rūbas, tarsi kalbantis žmonėms apie gilias tradicijas

gerus trisdešimt metų šlovinti Viešpatį pritariant gitaroms buvo

būtų, ‒ pasaulyje pilna gražiausių vienuolynų, kurie stovi

da konkrečiai įgyvendinti bendruomenės dvasingumą. Stengiamės

eiti pirmyn. Mūsų abitas yra juodas, paprastas, bet šiuolai-

Kiekviena karta turi Evangeliją atrasti naujai, tai ir vyksta. Prieš

modernioje visuomenėje.

iššūkis, šiandien tai nieko nebestebina. Betgi vyksta ir kiti dalykai

– Bažnyčia šiandien daugeliui jaunų žmonių atrodo atgy-

vusių labai populiarių giesmių knygų – kantičkų. Atranda jas

– Mūsų bendruomenė – Nukryžiuotojo Kristaus kongre-

Vis sakau, kad šiuolaikinis žmogus yra našlaitis. Atsakingas

vena. Kaip jiems turite kalbėti, kad jus suprastų?

naujai, savaip, senojoje tradicijoje ieško versmės.

gacija ‒ įsteigta ne taip seniai, vos prieš keturiolika metų. Mes

pats už save, jis labai bijo subręsti. Jam nereikia jokių autoritetų,

neturime gilių, senų tradicijų, kokias turi broliai pranciškonai.

120

– jaunimas grįžta prie senovinių, tradicinių, prieš šimtmetį bu-

LAMŲ SLĖNIS

nereikia Dievo, bet toje savo paties dykumoje jis jaučiasi labai

vienišas. Nesibaigiantis naršymas internete, triukšmas aplinkui,

šventes? Buvau arši, ypač paauglystėje. Matydavau, kaip vakarais

Žmonės ieško, dažnai patys nežino, nesuvokia ko, bet Dievas

man atrodė be galo naivu.

kai nuolat keičiasi vaizdai, naujienos, juk nėra tik smalsumas. juos šaukia. Kiek kartų žmonės man yra pasakoję istorijas apie

tėtis žegnojasi ir purkštaudavau – ak, kokie čia prietarai. Visa tai Mokykloje pradėjau mokytis italų kalbos, ją mums dėstė ita-

tai, kad informacijos košėje juos pagavo žinia apie rekolekcijas.

las kunigas Alessandro Barelli SDB. Tą vasarą jis pakvietė sava-

lengvai gali surasti ir feisbuke.

gerai, ateisiu, padėsiu, bet jūs man tik apie Dievą nekalbėkite. Jis

Išdrįso, atvyko ir... liko. Vadinasi, jei Dievas ieško žmogaus, jį

– O kur Dievas surado tave?

– Mano šeima buvo švenčių katalikai. Per Kalėdas ir Velykas

visi melsdavosi ‒ išskyrus mane, man toks šventumas atrodė baisi veidmainystė: jei jau Dievo nėra, tai kam jam melstis per

noriauti brolių saleziečių organizuotoje vaikų stovykloje. Sakau, nekalbėjo, savo pažadą įvykdė, tačiau bežaisdama su vaikais, kar-

tu su jais besimelsdama, aš sutikau Jėzų. Man staiga pasirodė, kad ugdymo santykyje, gerame pavyzdyje, meilėje vaikams yra kažkas daugiau, ko visiškai neįmanoma nusakyti žodžiais.

Pati nustebau, kai vieną dieną pajutau begalinį norą nueiti

LAMŲ SLĖNIS

121

išpažinties. Nebuvo jokių ašarų, jausmingų atsivertimų, tiesiog visiškai aiškus proto veiksmas. Susirašiau visus savo

prasižengimus ant popieriaus lapo, nuėjau pas kunigą. Jis, žinoma, buvo labai kantrus. Šiandien žinau: tokie jau tie saleziečiai, jie nuoširdžiai rūpinasi jaunimu ir randa neįky-

rių būdų pasiekti jų širdis. Kunigas išklausė, nieko nepa-

taisė, leido priimti Komuniją. Apsidžiaugusi nuėjau į bažnyčią kaip stoviu, tikrai labai vasariškai apsirengusi. Bobu-

tės lingavo galvomis, tačiau man buvo vis tiek – nuo sakramentinės malonės prasidėjo manoji kelionė.

– Taigi nėra jokių filmo vertų dramų, pastangų ar ne-

laimingos meilės?

– Visada buvau tvirto būdo: jei nusprendžiu, kad Die-

vo nėra, tai jo ir nėra. Tačiau kai jį atradau, visus savo bedievius bendraklasius atvedžiau į bažnyčios chorą. Buvo toks momentas, kai muzikalūs klasės bernai giedojo chore. Kai kurie iš jų pasiliko, atrado savo santykį su Die-

vu. Tikriausiai todėl, kad niekas nieko neįrodinėjo. Kol mes dirbome su mažais vaikais, kunigai nepastebimai dirbo su mūsų charakteriais.

– Giedoti chore, savanoriauti bažnyčioje yra viena, ta-

čiau išeiti į vienuolyną – visai kas kita...

– Nuo vaikystės geriau sutardavau su berniukais. Ir pa-

auglystėje buvau padykusi, geriausia mano kompanija buvo bernai. Su jais bėgdavome iš pamokų, jie grodavo gitaromis, aš dainuodavau. Ir viskas būdavo daug konkrečiau – mažiau kalbų, apkalbų, santykių aiškinimosi. Daugiau

žygių ir veiklos. Kai mergaitė viena atsiduria tarp bernų, pasidaro šiek tiek laukinė. Visą tą padykusią mūsų savano-

rių kompaniją saleziečiai išsivežė į Italiją. Kartą po Mišių

likau pasimelsti, nors paprastai to niekada nedarydavau. Žiūrėjau į freską ant koplyčios sienos ir galvojau – dabar įstosiu į pedagoginį universitetą, tapsiu mokytoja, o paskui būsiu vienuolė. Štai šitaip aiškiai ir paprastai atėjo suvokimas, kad Dievas mane šaukia.

122

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

Kai pasidalinau savo ateities planais su broliais vienuoliais,

Vis dar bandė... Tėtis norėjo, kad būčiau teisininkė, o aš

trumpas laikas nuo atsivertimo. Bet mintis buvo giliai pasė-

mą, bet aš atsidūriau vienuolyne. Tėtis niekada neprotesta-

šie pradėjo kvatotis – tik ne tu! Pernelyg arši esi. Pernelyg

ta, nešiojausi ją ir negalėjau ramiai gyventi, kol neatsiliepiau. Kai ieškojau bendruomenės, kuriai galėčiau priklausyti, irgi klioviausi intuicija. Aiškiai supratau, kad reikia eiti ten, kur

galėčiau dirbti su vaikais. O tada sutikau savo seseris. Beje, jos irgi labiau atkalbinėjo, nei kvietė. Kad ir meldžiausi pusmetį drauge, mano odinės kelnės jų neįkvėpė.

– Į vienuolyną atėjai prieš penkiolika metų. Kaip susi-

vo dėl mano pasirinkimų, bet ir nedžiūgavo. Mama nusiramino, kai susipažino su seserimis, pamatė, kad yra dar jau-

nesnių už mane, kad toks kelias egzistuoja. Mūsų pati jauniausioji sesuo yra vos dvidešimt trejų, ji baigusi nanomedžiagų chemijos bakalaurą.

– Na, turbūt mes tikrai ne taip įsivaizduojame vienuoles! – Vienuolės gyvenimas visada yra absurdas, jeigu žiūri

dorojai su visuomenės nuomone? Turbūt net ir dabar ga-

iš gyvenimo sau perspektyvos. Mes, vienuoliai, duodame

– Turi mokytis leisti kitiems į tave žiūrėti. Tie žmonės

norisi kaupti – jei ne pinigus, tai knygas. Norisi gyventi,

tvėje dar sulauki skvarbių žvilgsnių?

niekada neatsimins manęs, Viktorijos, ‒ atsimins vienuolę.

Reikia žinoti, kad jie norės su tavimi sveikintis, bendrauti, kalbėti, o kartais – užsipulti. Yra taip buvę, bet neimu giliai širdin – jei žmogus tave keikia, vadinasi, jam skauda. Toji

stipri reakcija yra ne į mane, o į Dievą. Tą akimirką, žinoma, nemalonu, bet nusipurtai dulkes ir eini toliau. Kartą vienas

neblaivus jaunikaitis Pilies gatvėj iššoko iš baro, atsiklaupė

ir pradėjo man pirštis. Matau, žmogus girtas, sustojau ir

sakau jam: visa, ką tu man dabar pasakei, nueik į bažnyčią,

neturto, klusnumo, skaistumo įžadus, o juk žmogui visada

kaip patinka, su niekuo nederinti savo poelgių ir veiksmų, bet juk tai irgi neįmanoma – netgi šeimoje turi klausyti vienas kito, sutarti, ieškoti bendro gėrio. Ir skaistumas, galiausiai – visada juokiuosi: aš pasirinkau Jėzų, atsisakiau

visų kitų. Kai susituokia žmonės, juk irgi pasirenka vieną, kitų atsisako. Taigi visi trys įsipareigojimai galioja visiems

šioje Žemėje. Galima jų nesilaikyti, bet ar tikrai žmogus, neturintis vidinės tvarkos, yra laimingas?

Žmonės jaučiasi saugiau, kad kažkur yra vienuoliai, ku-

atsiklaupk ir pasakyk Dievui. Mačiau, kad jis susikaupė, ne

rie meldžiasi už pasaulį. Gera su jais susitikti, gyvai paben-

susitikę, jis priėjo, padėkojo ir pasakė tą vakarą per akimir-

užstotų svarbiausio dalyko – Dievo.

tokios reakcijos tikėjosi. Paskui dar kartą buvome su juo ką išsiblaivęs. Jo ieškojimų kelias tik prasidėjo...

drauti, bet labai svarbu, kad žmones lydintis vienuolis ne-

Aš, kaip vienuolė, esu Bažnyčios dalis, todėl labai asme-

– Nuo ko prasideda ir kuo baigiasi tavo diena vienuolyne?

negaliu sakyti, kad jie manęs neliečia, ir nuolat galvoju, ką

miegu vėlai, bet apie šeštą verčiuosi iš lovos šlovindama

niškai priimu visus skandalus, kurie joje vyksta. Niekaip galiu padaryti, kad tokių nelaimių ateityje būtų išvengta.

– Kaip sureagavo tavo tėvai, kai pasakei, kad išeini į vie-

nuolyną?

– Manau, kad mamai buvo sunku. Buvau išdykusi dukra,

bet ji manęs negaudydavo – kur čia sugaudysi! Neabejoju, kad ir šį kartą tikėjosi – turbūt greitai grįšiu. Bet negrįžau. Pamenu paskutinį pokalbį su tėčiu prieš jo mirtį: sako, žinai,

susipažinau su šauniu vaikinu, noriu ir tave supažindinti.

126

įstojau į pedagoginį. Jis įsivaizdavo, kad sukursiu didelę šei-

LAMŲ SLĖNIS

– Man nepaprastai sunku ryte keltis – esu pelėda, už-

Viešpatį ir prašau, kad jis man padėtų atsimerkti. Dieną

pradedame bendra malda, pereiname prie individualaus

Evangelijos apmąstymo, tada visos kartu švenčiame Mišias. Pusę devintos valgome pusryčius, po jų einu į darželį, visus

vaikus ir mokytojus apibėgu, planuojame bendrą ugdomą-

ją veiklą, susitinku su tėvais ar bendruomenės nariais, apie

pusę vienuolikos prisikasu iki laiškų ir kitų nesibaigiančių administravimo darbų, tada pietauju su vaikais, grįžtu į vie-

nuolyną, būna maldos laikas, pasikeičiu batus ir varau į

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

paskaitas – Vilniaus universitete studijuoju švietimo poli-

tiką ir administravimą. Vilniaus pedagoginiame universitete esu baigusi teologijos studijas, kai kūrėme katalikišką

„Mažutėlių“ darželį, studijavau ikimokyklinį ugdymą, dabar darželis jau įsivažiavo, galiu grįžti prie magistrantūros. Iš paskaitų pareinu gana vėlai, meldžiuosi ir limpančiomis

akimis ruošiuosi rytdienos darbams ir paskaitoms. O tada diena prasideda iš naujo.

Ketvirtadieniais nuo pat ryto dirbame prie knygos. Lie-

tuvoje katalikiškas ugdymas išgyvena ieškojimų laiką, mes

nuolat sulaukiame žmonių, kurie norėtų pasimokyti, ku-

riasi katalikiški darželiai. Todėl sugalvojome, kad reikia

išleisti katalikiškam ikimokykliniam ugdymui skirtą knygą. Per mėnesį vieną dieną esu dykumoje, tuomet su niekuo

nesikalbu, tylos savaitė man būna kartą per metus. Man

nepaprastai patinka gamta, jei neturiu paskaitų, popietę leidžiu su knyga miške.

Žmonėms atvažiuoti į vienuolyną visada yra iššūkis, to-

dėl dažniausiai palydėjimus – taip mes vadiname dvasinius pokalbius su ieškančiais Dievo ‒ tariuosi mieste, kur žmo-

gus jaučiasi saugiai. Nepaliauju stebėtis, kiek daug svarbių dalykų žmonės gali pasakyti triukšme. Visi skundžiasi – beprotiškas ritmas! Tačiau juk patys jį pasirinkome, taigi

nesiskųskime. Jei Dievui randame nors akimirką laiko, tai

jis visada yra su mumis. Važiuodama autobusu pasimeldžiu rožinį, jeigu tik nereikia su kuo nors bendrauti. Meldžiuo-

si eidama, maldai nereikia komforto. Reikia maldos tyloje, su Šventuoju Raštu, bet juk negali Dievo iš kasdienybės tiesiog imti ir iškirpti.

Ir jeigu visą dieną suksiesi tik su savo rūpesčiais, greit

perdegsi ir pervargsi. O jei eisi kartu su Dievu, artumas bus

toks paprastas ir gelbstintis. Jam su mumis įdomu, jis prie

mūsų prisitaiko. Jei leidi jam dalyvauti, jis būtinai įsitraukia! Normalu, kad kartais sunku priimti Bažnyčioje esančias

problemas, skausmus, konfliktus, bet tuomet melskis ir po-

kalbis su Dievu bus labai karštas, kupinas emocijų. Ir gerai!

Labai svarbu, kad mūsų santykis su Dievu nebūtų drungnas.

130

LAMŲ SLĖNIS

– Ką tu atsakai, kai tavęs klausia, ar tikrai yra Dievas?

– Yra toks juokas: vienuoliai yra ateizmo specialistai.

Tikintis žmogus visada galvoja – o jeigu ne? Netikintis – o

jeigu taip? Mes visi esame panašioje situacijoje ir Dievo buvimas nepriklauso nuo mano nuotaikos. Kartais bandau pasimatuoti tikėjimą ‒ kaip temperatūrą, bet tai tas pats, kaip matuoti lauko temperatūrą su kastuvu. Nėra

tokio įrankio. Tikėjimas yra dovana. Vieniems jis ateina per protą, kitiems – per širdį, bet galiausiai vis tiek su-

jungia protą su širdimi. Žmogus trokšta santykio, jam

Dievo buvimo įrodymų neužtenka. Tikrasis klausimas, glūdintis po įrodymų reikalavimu, yra šis: ar galiu sutikti Dievą, jį pažinti, ar jis mane priima? Ar jis manęs ne-

teisia, ar myli? Net jei žmogus turi aršių argumentų, vadinasi, Dievas jį jau kalbina.

Mano darbas nėra atversti, Dievo darbas – žmogų su-

tikti. Visai nenoriu, kad atsirastų dar vienas nevykęs krikščionis, tikiu, kad svarbiau, jog žmogus ir Dievas tiesiog imtų ir susitiktų.

Į tikėjimo neturinčius, bet dorą gyvenimą pasirinkusius

žmones žiūriu su didžiausia pagarba. Jie daro gera ne iš baimės, o dėl to, kad gera daryti gera.

Turiu netikinčių draugų – buvo laikas, kai Bažnyčioje

juos atstūmė. Tačiau Dievas nuo jų niekur nepasitraukė. Dažnai pas mane ateina save su LGBT siejantys asmenys, jie jaučiasi atstumti ir įskaudinti. Nesistengiu jų kažkaip sutvarkyti – ryšys su Dievu yra jų ir Dievo reikalas. Jie ti-

krai sugrįš, kai mes, krikščionys, būsime pasirengę juos

priimti. Jeigu būtų daugiau tiltų, jungiančių skirtingus pa-

saulius, kurtume gyvenimą, kuriame gailestingumas ir meilė būtų regimi.

LAMŲ SLĖNIS

131

TIESOS KAINA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Portretai: Lina Jushke Serialo nuotraukos: Aurelijus Silkinis, Liam Daniel

Kada nors „Černobylis“ taps kino istorija, – neabejoja kino prodiuserė LINETA MIŠEIKYTĖ. Prieš penkiolika metų Lietuvoje įsteigusi kompaniją „Baltijos filmų paslaugos“ ir užsienio kino kūrėjams padėjusi nufilmuoti daugiau kaip trisdešimt kino filmų ir serialų, Lineta kartu su lietuvių kino komanda šiais metais užkopė į visiškas aukštumas – kartu su švedų režisieriumi Johanu Rencku ir amerikiečių televizijos kompanija „HBO“ bei „Sky Atlantic“ kanalu kūrė beprotiško populiarumo sulaukusį mini serialą „Černobylis“. Ir serialo tema, ir darbas prie jo neabejotinai buvo iššūkis.

132

LAMŲ SLĖNIS

133

– Kinas – adrenalinas? Kaip gražiai rimuojasi...

– Kinas yra projektinė veikla, o kiekvienas projektas tu-

ri savų iššūkių. Niekada nežinai, koks bus rezultatas, nor-

malu, kad užplūsta adrenalinas, džiugesys ir jaudulys. Kuo

ilgiau dirbu, tuo geriau suprantu, kad kinas tikrai yra ma-

gija. Juk būna: puikus režisierius, geri aktoriai surinkti, scenarijus, rodos, tobulas, o galutinis rezultatas – nuvilia.

„Černobylis“ mums sekėsi nuo pirmojo scenarijaus pus-

lapio. Visi, kas jį skaitė, kalbėjo – tokio gero scenarijaus

nesame turėję. Ir aš nebuvau! Esu perskaičiusi galybę kino

scenarijų, kai kurie iš jų įdomūs, o kai kuriuos skaityti –

„Kaip aš čia būsiu kaip visi apsirengęs? Kur mano unikalu-

mas ir identitetas?“ – nesuprato jis, bet juk kitaip į elektrinę nieko neįleidžia. Kad ir koks ekstravagantiškas, režisierius Johanas Renckas – talentingas ir jautrus žmogus. Jo akys per visą filmavimo laiką spinduliavo ramybe, padorumu, kiekvie-

ną šalia esantį jis tarsi kiaurai matė. „Kaip norėčiau, kad šie

žmonės būtų mano filme, – kalbėjo jis, susitikęs su elektrinės darbuotojais, – tokie tikri, gražūs veidai.“

– Vis galvoju, kodėl ši istorija taip palietė milijonus žmo-

kančia. Jei tik skaitydama pradedu dairytis į laikrodį, vadi-

nių visame pasaulyje? Gal dėl to, kad toje siaubo košėje

„Černobylio“ scenaristas Craigas Mazinas – tikras ge-

– Scenarijaus autorius Craigas Mazinas žinojo Černo-

nasi, istorija manęs nepaliečia.

svarbiausi išliko santykiai tarp žmonių?

nijus. Ir į akis jam tai pasakiau, kai susitikome filmavimo

bylio sprogimo faktą, buvo gerai įsigilinęs, kaip viskas vyko,

tėme kartu su juo. Craigas komentavo personažus, aiškino

‒ juk nebus jokios dramaturgijos. Kaip tik tuo metu pasi-

aikštelėje. Prieš pradėdami darbus, scenarijų dar kartą skaijų veiksmus ir charakterius. Klausdavo ir mūsų, kas jam nebuvo aišku, – ar prisimenate savo vaikystės kirpyklas? Ar jose stovėdavo plaukų džiovintuvai? Dar kartą įsitikinau –

kuo didesnis profesionalas, tuo daugiau klausia. Tai viduti-

tačiau vien techniškai papasakoti apie sprogimą neužtenka rodė Nobelio premijos laureatės, baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. Kai scenaristas ją perskaitė, istorija įgavo kūną, atsirado personažai.

Užaugę kitoje politinėje aplinkoje, filmo kūrėjai mūsų

niokai vaidina genijus, slepiasi už kitų nugarų, bijo ir rezga

nuolat klausdavo, įsiklausydavo į pastabas ir patarimus. O

ja net paprasčiausių klausimų: koks oras buvo mūsų vaikys-

bės reikalas. Sprogimas Černobylyje palietė ne tik ukrai-

intrigas. O profesionalai kalbasi, jie nori žinoti ir nesigėditėje? Kokius žaidimus žaisdavome lauke? Mane sužavėjo analitinis Craigo protas, jo sugebėjimas paaiškinti neaiškius

dalykus, o taip pat jo puikios žinios apie filmo gamybą ir finansus. Reta tokia savybių sintezė.

Sunkiausia buvo „Černobylio“ pradžia, juk niekas neti-

mums patiems atkurti net ir smulkiausias detales buvo garniečius. Kai visa tai vyko, man buvo šešiolika. Tą dieną aš lauke žaidžiau kvadratą, prisimenu, buvo labai karšta. Fil-

mavimo aikštelė tarsi atgaivino kiekvieno iš mūsų prisiminimus, labai daug dalijomės, kalbėjome, pasakojome.

Nežinau, ar filmo kūrėjai galėjo įsivaizduoti, kokia ak-

kėjo, kad filmavimai gali įvykti Lietuvoje ir, juo labiau, at-

tuali šiandien bus jų serialo žinia. 2019 metais klausimas,

lauke. Pirmasis pokalbis baigėsi griežtu „ne“. Žmonės iš

luoja, katastrofos tampa nevaldomos. Prisimenate, filme

ominėje elektrinėje. Ignalinoje jaučiausi kaip vienišas karys

atominės elektrinės nenorėjo, kad žiūrovai tapatintų juos ir

Černobylį. Bet taip susiklostė, kad pažinojau tuometinį elektrinės vadovą. Jis man pats paskambino, kai pradėjau viešai pasakoti apie didžiulį „HBO“ projektą Lietuvoje.

Filmo režisierius ir prodiuseriai tikrąjį projekto mastą

suprato tik tada, kai nuvykome į Ignaliną. Atstumas nuo vieno reaktoriaus iki kito – pusė kilometro. Visiems – vie-

134

nodi balti drabužiai, net ir madingam režisieriui iš Niujorko.

LAMŲ SLĖNIS

kiek kainuoja melas, yra ypač svarbus. Kai politikai me-

po sprogimo vaikams Frankfurte uždraudė eiti į lauką, o

Ukrainoje pionieriai žingsniuoja Gegužės 9-osios parade.

Scenarijaus autorius ne kartą sakė – svarbiausia yra tiesa. Jeigu renkiesi būti melo sistemos dalis, kažkada vis tiek turėsi atsakyti.

Šiandien daug kalbame apie klimato kaitą, patys ją jau-

čiame, tačiau kai kurie žmonės vis dar renkasi tikėti politi-

LAMŲ SLĖNIS

135

kais, kurie deklaruoja, kad jokio atšilimo nėra. Melo kaina

– labai didelė. Po to, kai serialas buvo parodytas JAV, žymus amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas rašė – neįmanoma žiūrėti „Černobylio“ negalvojant apie Donaldą Trumpą.

– Serialą kūrė tikros garsenybės – pradedant scenarijaus

autoriumi, režisieriumi ir baigiant aktoriais. Ne pirmą kartą dirbi su pasaulinio kino žvaigždėmis. Ir tai turbūt irgi iššūkis?

– Esu dirbusi prie daugybės filmų, su didžiausiomis ki-

no žvaigždėmis. Darbas su profesionalais – visada ir savęs

patikrinimas. Nors pati sau keliu aukštus reikalavimus, ne

visada ir ne visiems kokybės ir aukščiausio profesionalumo

reikia. Padirbėjusi su reikliais sau ir aplinkai žmonėmis, galiu ramiai sau paplekšnoti per petį. Rudenį ekranus pa-

sieks naujas „HBO“ serialas „Jakaterina Didžioji“ („Cathe-

rine the Great“). Vilniuje filmavosi legendinė britų aktorė, „Oskaro“ laureatė Helena Mirren. Ji – nuostabi, tačiau nepaprastai reikli.

Pirmą kartą kino aikštelėje susidūrėme 2005 metais, kai

filmavome filmą „Elžbieta I“. Hellena Mirren į aikštelę

išėjo sutartu laiku, dėvėdama stipriai suspaustą korsetą ir sunkią suknelę. Vaidmeniui ji buvo visiškai pasirengusi, o režisierius su operatoriumi tuo metu vis dar diskutavo, kur

būtų geriau pakloti kameros bėgius. Hellena apsisuko ir

išėjo, griežtai pasakiusi, kad kitą kartą ją pakviestų tik tuomet, kai visi bus pasirengę. Tada mes ir supratome, kad iš

savo vagonėlio išeina karalienė, o karalienėms techniniai

niuansai nerūpi. Mane nuoširdžiai džiugina, kad galiu bū-

ti šalia tokių žmonių. Hellena myli Lietuvą, visada ją giria. Kai filmavome serialą apie Jakateriną, aktorė mielai priėmė

prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimą atvykti į svečius. Vėliau sakė, kad prezidentės žodžiai apie tai, kad ji neskirs-

to lyderių į vyrus ir moteris, o tiesiog būna su savo tauta, jai padėjo geriau suprasti kuriamą personažą.

Ir dar žinau – kuo didesnis profesionalas, tuo jis nuo-

lankesnis ir paprastesnis žmogus. Tik keliantis sau neįtikėtinai aukštus reikalavimus.

136

LAMŲ SLĖNIS

– Ar tokie buvo ir serialo „Černobylis“ aktoriai?

– Puikūs! Seriale vaidino ir lietuvių aktorių, bet, man

atrodo, per mažai. Kartą girdėjau, kaip režisierius pakėlė balsą, mėgindamas dvidešimtmečiui britui aktoriui išaiškin-

ti, kad jis turi vaidinti piktą sovietų kareivį. „Būk kaip KGB, būk piktas“, – šaukė jis. Bet iš kur jaunam britui žinoti, ko-

kie buvo tie sovietų kareiviai?! Jis tokių nei akyse matęs, nei turi žinių apie kultūrą, kurioje gyvenome. Mūsiškiai tokią

užduotį būtų supratę akimirksniu ir puikiai atlikę vaidmenį. – Prieš filmavimus turbūt užgriūna lietuvių aktorių

priminimai apie save?

– Aktoriai man neberašinėja, tačiau atrankos Lietuvoje

režisierei teko atlaikyti tikrą audrą, užvertė ją laiškais per

visus įmanomus kanalus, rašė dieną ir naktį. Suprantu tokį norą, gražu, kai jauni aktoriai siekia bent pastovėti šalia

profesionalo. Aš pati tokių laiškų iš užsienio esu sulaukusi: norėčiau kavą panešioti filmavimo aikštelėje. Mūsų jauni žmonės yra gana išlepinti, nešioti kavą jiems netinka. Tuo-

met jų klausiu – o ką gali? Čia dialogas ir baigiasi, nes juk

filmo režisierių jau lyg ir turime. ( Juokiasi.) Lietuvoje vyko 86 „Černobylio“ filmavimo pamainos, kai kuriems jau-

niems žmonėms darbas nusibodo, juk tai beveik tas pats, kaip eiti į kariuomenę.

Kai baigėme filmuoti „Černobylį“, sau ir savo komandai

pasakiau – išsitieskime, įkvėpkime ir pasidžiaukime. Atsikratykime mito, kad užsieniečiai geriau dirba. Taip, pasau-

linio garso scenaristas Craigas – nuostabus. Tačiau be mūsų lietuvių dailininkų, dekoracijų statytojų, talentingo kostiumų departamento ir kitų specialistų serialas būtų visai kitoks.

Britų dailininkai pastato jaunos poros bute duonos

skrudintuvą, aš jiems sakau – negalėjo tokio čia būti, nebuvo. „Kaip tai negalėjo?“ – nesupranta. Arba geležinės

tvoros aplink mokyklą. Jų anuomet tiesiog nebuvo, vaikai

lakstė nesaugomi, o britų dailininkams tokias detales girdėti keista. Mes, vyresniosios kartos atstovai, filmavimuo-

se buvome nuolatiniai konsultantai. Štai kodėl dabar pri-

kibti prie detalių ir autentikos – labai sunku, o visas pasaulis filmą giria už autentiškumą.

LAMŲ SLĖNIS

137

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

– Tie, kurie nuolat susiduria su kinu, žino, kokia yra jo

virtuvė. Mes, žiūrovai, daugybės dalykų nesuprantame, jaučiame tik stebuklingą kino magiją...

– Kai žmonės man sako: noriu dirbti kine, juos pagąs-

dinu: šešias dienas per savaitę mūvėsi guminius batus ir

Nemenčinės miško pelkėje laikysi aktoriui rankšluostį arba puodelį arbatos? Taip, sako ‒ bet ne visi išlaiko. Kinas

yra sunkus darbas, tik kai atsisuki atgal, atrodo, kad viskas buvo be galo romantiška, didžiulis nuotykis.

Derinti filmavimus su Ignalinos atomine elektrine bu-

vo sudėtinga, derybos truko pusmetį, kontraktas – aštuo-

niasdešimt lapų. Viskas griežtai reglamentuota, kiekvieną

dieną į elektrinę įeiti ir išeiti – tarsi į oro uostą. Palikai asmens dokumentą viešbutyje ‒ kitą rytą į filmavimo aikštelę elektrinės teritorijoje tavęs tiesiog nebeįleis. Iš vienos

vietos į kitą judėdavome tik su specialiu autobusiuku ir elektrinės skirta specialiąja apsauga.

– Kai dirbi tokioje aplinkoje, sunku negalvoti, kad žmo-

giškoji klaida yra įmanoma, tik jos padariniai kartais būna siaubingi...

– Skaitydama scenarijų taip džiaugiausi, kad istorija gerai

papasakota. Informacija nebuvo dailiai supakuota ‒ atspindėtas siaubingas tomis dienomis vykęs chaosas. Vieną dieną susimąsčiau: jei dar kartą nutiktų kažkas panašaus, kažin, ar chaosas nebūtų toks pats, o melo dozė – dar didesnė?

Po to, kai serialas pasirodė, Rusijoje pradėta kalbėti, kad

reikia jį uždrausti. Tai išgirdusi, rašytoja Svetlana Aleksijevič klausė: tai kas gi per trisdešimt metų pasikeitė?

Suvokimas, kad taip galėtų nutikti dar kartą, mane labai

gąsdina. Kalbėjome su Ignalinos atominės elektrinės darbuotojais – kas būtų, jei būtų? Žmogaus prigimtis sunkiai

prognozuojama, negali numanyti, kaip elgtųsi valdžios

žmonės ir institucijos. Turėtume ruoštis tokiai katastrofai, bet ar ruošiamės? Astravas taip arti mūsų...

Jau pradėjus filmuoti „Černobylį“ supratau, koks svarbus

šis filmas, kokią teisingą, stiprią ir jaudinančią žinią jis siun-

čia. Kokius klausimus kelia. Kai pirmą kartą žiūrėjau serialą, prieš akis iškilo visi sunkumai, iššūkiai, emocijos, su kuriomis

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

143

susidūrėme filmavimo aikštelėse. Žiūrėdama antrą, trečią kartą pradėjau filmą įsimylėti, supratau jo grožį. Pažiūrėjusi penktąją seriją, vėl įjungiau pirmąją ir pagalvojau – šis filmas įeis į pasaulio

kino istoriją. O kitą rytą „The Guardian“ parašė: „Kai dulkės nusės, „Černobylis“ taps klasika.“

– Ar po tokių projektų atsiradusios pažintys turi tęsinį?

– Vakar gavau laišką iš vieno prancūzų prodiuserio, jis mano kon-

taktą ir rekomendaciją gavo iš pirmojo režisieriaus asistento pran-

cūzo, kuriam dirbti Lietuvoje, prie Černobylio projekto, labai patiko. Lietuva turi nepriekaištingą kino filmavimo istoriją, čia yra sukurta

nuostabių, pripažintų filmų, sklinda daug gerų žodžių apie lietuvių darbus ir profesionalumą. Atėjo laikas, kai įgyvendinant didelius

projektus Lietuvoje mums ir patiems žmonių trūksta: nemažai lietuvių profesionalų dėl savo gebėjimų ir talento dirba užsienyje. – O ką iš tiesų kine dirbi tu?

– Jeigu kas nors aikštelėje žiūrėtų, ką aš veikiu, iš šalies atrodytų

apgaulingai – beveik nieko. Aš tiesiog visada esu šalia filmavimo aikštelės. Mano darbas – idėjos, žmonės, skaičiai, kontraktai, santykiai, pažintys ir, aišku, nuolatinis stresas bei adrenalinas. Kai veiksmas

vyksta sklandžiai – vadinasi, viskas yra gerai. Jei ne – septyniasdešimt procentų žmonių filmavimo aikštelėje atsisuka į mane. Anksčiau

labai to bijodavau, bet metams bėgant suprantu: galiu padaryti tiek, kiek galiu padaryti. Kine visada ką nors sugalvosi, neįmanomų da-

lykų nėra, nebent reikėtų Vilniuje tikrų kalnų. Svarbiausia – nuo pat pradžių sakyti tiesą. Labiausiai patyrę Holivudo prodiuseriai vertina

atvirumą, kai pasakau, ką Lietuvoje galima įgyvendinti ir kokie lau-

kia iššūkiai. Atviras ir objektyvus kino industrijos pristatymas suteikia garantijų ir aiškumo, kaip bus dirbama aikštelėje, kokia yra mū-

sų darbo kultūra. Čia kaip „Černobylyje“ – jei meluosi, tave melas vis tiek kažkada pasivys ir turėsi už tai atsakyti.

– Išvyksti atostogų. Ar per jas žiūrėsi filmus?

– Įgyvendinant didžiulius projektus, laiko nelieka niekam. O

gerų filmų sukuriama labai daug ir visus juos norisi pamatyti. Šiuo metu sudarinėu sąrašą, kuriuos filmus privalau pamatyti. Taip daro daugelis kino žmonių. Nuo kino nesinori pabėgti, net per atostogas.

144

LAMŲ SLĖNIS

145

KINO ISTORIJOS

PESIMISTAS, KINAS IR NIUJORKAS Nuotraukos: kūrėjų archyvas

Vienu produktyviausių kino genijų vadinamas amerikiečių režisierius WOODY ALLENAS pristato dar vieną savo kūrinį – rugpjūčio pradžioje kino pasaulis išvys keturiasdešimt aštuntą režisieriaus ilgametražį filmą – gyvenimišką komediją „Lietinga diena Niujorke“.

Pasaulį užkariavęs pesimistas Lengvas fone grojantis džiazas, šiltas geltonos spalvos filtras, paprastos

gyvenimiškos, neretai komiškos istorijos – režisieriaus Woody Alleno filmai iš kitų

išsiskiria unikaliu stiliumi, dažnai pagyvintu satyra ir absurdišku gyvenimo komizmu. Tai paprastos ir tuo pat metu intelektualios istorijos, žavinčios net keturis Oskarus

laimėjusio režisieriaus gerbėjus. Šio niujorkiečio pesimisto sugebėjimas pasakoti

paperka savo taiklumu, savitu humoro jausmu ir subtiliai juntamu filosofiniu fonu. Svarbiausiais savo kūrybos įkvėpimo šaltiniais jis laiko gimtąjį Niujorką,

literatūrą, psichologiją, judaizmą (mat pats yra gimęs žydų šeimoje) ir Europos

146

LAMŲ SLĖNIS

kiną – ypač garsiuosius XX a. režisierius italą Frederico Fellinį ir švedą Ingmarą Bergmaną.

Kaip žinia, pats Woody Allenas – ne vieną talentą

turinti asmenybė. Savo karjerą jis pradėjo rašydamas pokštus vietiniam laikraščiui, vėliau – pokalbių

laidoms. Šiandien jis laikomas vienu produktyviausių

pasaulio režisierių – jis yra sukūręs daugiau kaip

septyniasdešimt scenarijų ir per penkiasdešimt filmų. Neretai filmuose galima išvysti ir jį patį – rašytojas, režisierius bei scenaristas yra vaidinęs ne vienoje savo ir kitų kino kūrėjų juostose.

Pirmasis jo filmas („What’s Up, Tiger Lily?“)

ekranuose pasirodė septintojo dešimtmečio viduryje. Nuo to laiko režisierius beveik kasmet sukuria kažką naujo. Nors bėgant metams jo istorijos ir stilius

keitėsi, dėl savo išskirtinio braižo ir neretai asmenine patirtimi paremtų įtaigių scenarijų jis laikomas vienu

geriausių ir profesionaliausių šių laikų filmų kūrėjų. Beje, didžioji dalis Woody Alleno filmų nufilmuoti jo gimtajame Niujorke.

Pats režisierius labiausiai pavykusia savo kino juosta

laiko 2005 m. pasirodžiusią dramą „Lemiamas taškas“. Kas žino, galbūt naujausias režisieriaus kūrinys pakeis šį jo favoritą?

Naujoji kino juosta Naujausio režisieriaus filmo siužetas ir vėl sukasi apie

tai, ką, kritiku teigimu, Woody Allenas išmano geriausiai: apie gyvenimą. Žaismingos istorijos centre – jauna pora Ešlė ir Getsbis (aktoriai Elle Fanning ir Timothée

Chalamet), kuriems pasitaiko puiki galimybė praleisti

dieną Niujorke – istorijų apipintame ir niekada nemiegančiame mieste. Ešlė tik turės paimti interviu iš

žymaus Amerikos filmų režisieriaus Rolando Polardo (vaidina Lievas Schreiberis), o visą likusį laiką įsimylėjėliai galės leisti kaip tik panorėję.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

Iš pradžių viskas vyksta pagal planą, tačiau vėliau įvykiai

pakrypsta kiek netikėta vaga. Po poros interviu valandų

mylimajam paskambinusi Ešlė praneša, kad užtruks: pokalbis su aikštingu ir kūrybinių kančių kamuojamu režisieriumi trunka ilgiau nei numatyta. Getsbis, likęs vienas nepažįstamo miesto gatvėse, staiga sutinka filmų

versle besisukantį bičiulį ir iš jo gauna netikėtą pasiūlymą – nusifilmuoti naujoje jo juostoje. Getsbis nusprendžia

leistis į šią netikėtą avantiūrą, tačiau sutrinka sužinojęs, kad filmuojantis teks bučiuotis, – juk jis turi merginą! Vis

dėlto jo scenos partnerė žavinga aktorė Šenon (vaidina

Selena Gomez) vaikino drovumą ir abejones greitai išsklaido.

Tuo metu, kai Getsbis bando nugalėti savo įsitikinimus,

aplink jo merginą Ešlę sparną rėžia ne tik Rolandas, bet

ir filmų žvaigždė Franciskas Vega (vaidina Diego Luna). Naujienų laidoje pamatęs garsių vyrų apsuptą savo merginą

ir išgirdęs, kad Ešlė žurnalistų jau vadinama „naująja Vegos simpatija“, Getsbis nutaria neatsilikti ir sumokėjęs kelis tūkstančius dolerių aukštos klasės eskorto merginai ima ją pristatinėti kaip savo porą. Įvykiai veja įvykius ir reikalai visai išslysta iš rankų...

Naujasis filmas „Lietinga diena Niujorke“ Lietuvos kino

teatruose pasirodys jau rugpjūčio 2 dieną.

LAMŲ SLĖNIS

149

NAUJI HORIZONTAI

KURTI GYVENIMO ISTORIJĄ Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: asmeninis archyvas

Bangos, uolos, kalnai, urvai. Kaip atrodo gyvenimas, kai kiekvienai avantiūrai pasirašai be didelių apmąstymų? Kai išvažiuoji į Braziliją pasideginti ir nebegrįžti? Kai išmoksti kalbą, čiumpi kiekvieną galimybę ir kuri savo svajonių gyvenimą? JUSTINA ČEBATAVIČIŪTĖ gyvena kaip iš filmo apie viskam „taip“ sakantį žmogų. O šis filmas – su laiminga pabaiga.

– Tavo kasdienybė sėsliam žmogui skamba kaip važi-

nėjimas amerikietiškais kalneliais...

kas tas adrenalinas?

veiklos į dienotvarkę įsipina natūraliai. Gilinuosi į skirtingus

pagalvos kiti: kodėl kažką darau ir su kuo. Išsiruošusi į nuo-

Visą gyvenimą mane žavi didelės asmenybės, įdomių isto-

tai galiausiai yra mano nuotykis! Štai neseniai vienos dienos

– Man gaila praleisti dieną nieko nenuveikus, įvairiausios

dalykus ir noriu visko – nežinau, gal tai ir yra adrenalinas? rijų pasakotojus tiesiog įsimylėdavau. Gal dėl to bendrą

kalbą visuomet randu su vyresniais žmonėmis. Nieko nėra smagiau už močiutes ir senukus, pasakojančius savo gyve-

nimo nuotykius. Dažnai atsiduriu šalia itin aktyvių, daug

ką veikiančių žmonių ir pati nepastebiu, kaip pradedu sekti jų keliais. Neturiu baimių ‒ prisiklausau kitų grandiozinių

istorijų ir nueinu paskui. Nesu tikra, ką apie mane galvoja

žmonės, ‒ atsiduodu kiekvienai gyvenimo akimirkai ir kiekvienai galimybei sakau „taip“.

150

– Sakai, kad neturi baimių. Gal bebaimiai net ir nežino,

LAMŲ SLĖNIS

– Gali būti. Man nelabai rūpi, ką apie mano sprendimus

tykį su naujais žmonėmis negalvoju, ar jiems patiksiu. Juk išvakarėse sulaukiau skambučio, kad trečią ryto išvažiuoja-

me plaukioti banglentėmis. Mano pirmasis instinktas sako

– gerai, važiuojam! O kodėl sutikau? Su kuo važiuosiu? Ar

tai nekeista? Tokius klausimus sau užduodu jau būdama pakeliui. Vienintelis racionalus dalykas tokiose situacijose yra mano darbo rutina. Greitai pagalvoju: jeigu trečią ryto

išvažiuojame, iki penkių plaukiojame, grįžtame apie aštuntą – devintą galiu būti darbe. Reiškia, galiu važiuoti!

LAMŲ SLĖNIS

151

– Į kokią netikėčiausią vietą šis atvirumas galimybėms

yra tave nunešęs?

– Į Braziliją. Ten tada gyveno Kamilė, viena iš mano

trijų seserų. Pirmą kartą ten nuvažiavau atlikti universitetinės praktikos. O po poros metų Kamilė pradėjo kviesti

atvažiuoti dar – du kartus pasakiau ne, trečią atvažiavau. Tropiniam orui sunku atsispirti, tad į rankinį bagažą įsimečiau šlepetes, vienus šortus ir du megztinius. Atgal į Lietuvą grįžau tik po trejų metų, dabar Brazilija mano na-

mai jau šešerius. Lengviau kur nors toli išvažiuoti, kai ten yra dalis šeimos ir namai, kuriuose galėsi gyventi.

– Nusprendei likti Brazilijoje nemokėdama kalbos, ne-

turėdama darbo ir žinodama, kad Resifė – vienas pavojingiausių šalies miestų?

– Na, juk važiavau trims mėnesiams, kad įdegčiau. Bet

įsimylėjau šią šalį, ši meilė niekaip nesibaigia. Įsisukau į visas įmanomas veiklas, taip mane Brazilija ir prisijauki-

no. Važiuojame į nacionalinį parką? Gerai. Lipame į kal-

ną? Gerai. Važiuojame plaukioti banglentėmis? Žaisti tenisą? Gerai. Jeigu jau esu taip toli nuo savo namų ir

komforto zonos, kodėl neišbandžius visų siūlomų galimybių? Greitai išsivalė mano lietuviškas mentalitetas, kad

norint kažką veikti būtinai reikia draugų. Kai išvažiuoji ir jų neturi – bandai save rasti tarp svetimų. Mane visada

žavėjo žmonės, esantys arti gamtos, ieškantys savo galimybių ribų. Aš pati nesugebu išsirinkti vieno sporto, vie-

no gyvenimo tikslo, tačiau žaviuosi galinčiais tai padaryti ir stengiuosi būti šalia jų.

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

– Kokia Brazilija yra tavo akimis?

– Ji nuostabi, didžiulė, nesibaigianti. Pirma mano mei-

lė buvo braziliška muzika – dar Lietuvoje jos klausyda-

vausi. Sesers vyras Dudu – muzikos prodiuseris. Čia at-

važiavusi patekau ten, kur ir reikėjo – į festivalių, scenos

užkulisių ir koncertų sūkurį. Kiek naujų grupių ir muzikos stilių atradau! Dievinu brazilišką kultūrą, žmonių atlapa-

širdiškumą ir nuolatinį džiaugsmą. Žinoma, jie taip pat mėgsta pasiskųsti, tačiau viduje yra pilni laimės. Gyvename Šiaurės Brazilijoje, čia retas kalba angliškai, turistai

taip pat retai užklysta. Tačiau tai nesumažina brazilų noro būti su tavimi, bendrauti, kalbėti. Iš kailio išsiners, kad tik su jais paplepėtum, pabūtum, paragautum, kažkur

nueitum. Galbūt kažkas iš praeitų gyvenimų mane sieja

su Brazilija? Gera, kad žmonės čia kas rytą atsikelia su noru gyventi džiaugsmingai. Aš irgi taip keliuosi. Supra-

tau – jeigu noriu čia likti, privalau išmokti portugališkai. Tris mėnesius daužiau galvą į sieną mėgindama kažką suprasti, tuomet pradėjau klausytis dainų žodžių ir juos mokytis. Žinoma, greitai paaiškėjo, kad atsakinėti į klausimus dainų tekstais negaliu, tada per dar kelis mėnesius

prašnekau. Lietuvių ir portugalų kalbos stipriai skiriasi: brazilai naudoja neįtikėtinai daug metaforų. Nors pra-

džioje jų dar negalėjau iki galo suprasti, vienai išeiti į gatvę ir kažkur nuvažiuoti jau pavykdavo.

– Aukštai šviesiaodei užsienietei vienai vaikščioti Re-

sifės gatvėmis nebaisu?

– Teko porą kartų pasakyti vyresnei sesei, kad einu pas

draugus vakarienės, tačiau slapta nuvažiuoti į gerą vakarė-

lį faveloje – lūšnynų kvartale. Taip, Resifė yra nesaugi, tačiau reikia žinoti, su kuo ir kur eini, stebėti aplinką. Mane ilgą laiką vadino naivia, nes ėjau į bet kokius vakarėlius su vos pažįstamais žmonėmis, užsibūdavau iki paryčių. Girdėda-

vau: esi naivi ir nė įsivaizduoti negali, kas tau gali nutikti. Per šešerius metus išmoksti – dabar jau galvoju tris žingsnius į priekį: ar telefonas pakrautas, ar bus kaip išsikviesti

uberį, ar galėsiu draugėms iš mašinos nusiųsti savo buvimo vietą, kad jos galėtų sekti kelionę.

LAMŲ SLĖNIS

157

– Dirbti su muzika buvo tavo sena svajonė?

– Taip, Brazilijoje išsipildžiusi su kaupu. Šiandien ieškau

galimybių mūsų įmonės prodiusuojamoms muzikos grupėms, esu vykdomoji prodiuserė – užtikrinu, kad reikalai vyktų

sklandžiai, kad visi grupės nariai atskristų, kur reikia, kad koncertui būtų pasiruošiama tinkamai. Pastarąjį savaitgalį

praleidau dešimtyje susirinkimų Rio de Žaneire, ieškojau ga-

limybių muzikantų kūrybai skambėti filmuose, reklamose, privačiuose vakaruose. Mūsų Šiaurės Brazilijos muzikantai

yra gerbiami, bet nelabai populiarūs, tad jų kelias į žvaigždes būna žymiai ilgesnis ir su daugiau iššūkių. Mano darbas tobulas: daug keliauju, šalia komandiruočių mėgstu pasiimti

laisvą dieną, kad užlipčiau į kalną ar galėčiau užšokti ant ban-

glentės, lieku muzikos festivaliuose klausytis kitų grupių. Veiksmo ieškau visur – darbe ir gyvenime. Yra nuvalkiota, bet

auksinė frazė – daryk tai, kas tau patinka ir nereikės dirbti. Kadangi myliu kultūrą, muziką ir keliones, darbas su muzi-

kantais man yra pats tas. Man sunku gyventi, kai nieko ne-

veikiu, po penkių ramesnių dienų pervargstu, nes nebežinau, kur dėti savo energiją.

– Kartą sutikai važiuoti paskui muzikos grupę į turą ir

juos filmuoti dokumentiniam filmui. Kaip įjungti kamerą, ieškojai „YouTube“…

– Mane išsiuntė į naujo albumo pristatymą, tai buvo iš-

skirtinis šou. Žaidžiu tenisą ant smėlio ir sulaukiu skambu-

čio: lėktuvas už keturiasdešimties minučių. Ar spėsi? Ar spėsiu grįžti namo su dviračiu, išsimaudyti, susikrauti lagaminą

ir už keturiasdešimties minučių sėdėti lėktuve? Spėsiu! Man atrodo, kai per daug galvoji ir analizuoji, apsunkini sau gy-

venimą. Niekada negali žinoti: gal savo dienų gale liūdėsiu, kad pasirinkau tokį gyvenimo būdą. Noriu šeimos, namų, bet

artimiausiu metu to tikrai neplanuoju. Dabar esu pasiekiama ir atvira pasiūlymams – tik dėl to mano gyvenime atsitinka situacijų, kurių planuojant niekada neįvyktų. Man patinka kiekvieną rytą atsikelti su nauju iššūkiu galvoje. Jeigu tądien

būčiau nešokusi ant dviračio ir nespėjusi į lėktuvą, dabar tikriausiai nebūčiau San Paule. Šios galimybės kuria mano gyvenimo istoriją ir aš tikrai nenoriu jų paleisti.

158

LAMŲ SLĖNIS

– Ar kartais neatrodo, kad pati save spaudi vien dėl ge-

ros istorijos?

– Man tai yra laisvė – daryti, ką noriu. Gyvenimas, ma-

no akimis, nėra sudėtingas: jei gali pamatyti ar išbandyti

kažką naujo ‒ kodėl gi ne? Net jei pabandžius nepatiks, kaip kitaip sužinosi? Man niekada neatrodė smagu šokti su guma, bet tik nušokusi galėčiau būti tikra, kad tikrai

nepatinka. Tačiau yra tūkstantis dalykų, kuriuos pabandy-

ti buvo puikus sprendimas. Pavyzdžiui, turiu draugų ban-

glentininkų komandą ‒ sugalvojau, kad ir man reikia pabandyti. Talento tam – nulis, tačiau nusprendžiau išmokti ir visus savaitgalius dantimis įsikibusi leidau bangose. Kita

draugų kompanija – alpinistai, jiems ruošiantis į aukštikalnes, pradėjau kartu kopti į kalnus ir uolas. Abi su sese dieviname nacionalinius parkus, jei tik atrandame dar nematytą krioklį ar urvą – važiuojame nė nemirktelėjusios. Mėgstame stebėti saulėlydžius iš kur nors labai aukštai.

LAMŲ SLĖNIS

159

– Tavo pasirinkti iššūkiai – ne tik fiziniai. Kaip dvi se-

sės lietuvės Brazilijoje atidarė naktinių barų?

– Kamilė mėgsta maistą, vieną dieną sako man – da-

rykime ką nors. Darykime! Viskas prasidėjo nuo maisto

furgonėlio. Pati dar nekalbėdama portugališkai nusprendžiau surasti festivalių, į kuriuos važiuotume prekiauti maistu. Ilgainiui maisto furgonėlis savaime peraugo į res-

toranus, šalia atsirado ir naktinių barų, o šie galiausiai

peraugo į muzikos festivalį. Dabar esu atsakinga už festivalio atlikėjų programą ir visą grupių logistiką. Gyve-

name makalynėje, kurioje veiksmo daugiau, nei gali su-

prasti. Kam nors paklausus, ką veikiu gyvenime, visada sustoju ir pirmiausia pagalvoju apie netvarką, kurioje gyvenu. Bet man joje labai gera.

– Ar jautiesi toli nuo Lietuvos?

– Kiekvieną dieną skaitau ir domiuosi viskuo, kas vyks-

ta Lietuvoje. Pirmus ketverius metus mano rytas prasi-

dėdavo nuo skambučių į Lietuvą, tik po jų – gyvenimas

Brazilijoje. Nors dabar nesu tokia skrupulinga, iki šiol

negaliu vadinti savęs emigrante, nes žinau viską, kas vyksta Lietuvoje. Nėra lengva būti taip prisirišus. Buvo skau-

du, kai gimė pirmi draugų vaikai, – ašarų buvo iki lubų. Visą vaikystę svajoji, kaip su draugėmis kartu auginsi vaikus, o nematai nei jų nėštumo, nei naujagimio. Atva-

žiavusi pamatai trimetį žmogų. Skaudu, reikia išmokti kontroliuoti savo jausmus. Iškart klausi savęs: ar mano asmeninio gyvenimo netvarka yra verta prarasti šiuos

momentus? Galvoji, ar nori ramiai būti namuose, tarp draugų, su savo šeima, ar toliau kurti neįtikėtinas gyve-

nimo istorijas. Tai dilema, atsirandanti manyje kritiniais momentais. Gyvendama savo dabartinį gyvenimą galiu

rasti laiko viskam, tik ne vaikams. Jiems reikia stabilumo. Bet turiu savo stabilumą – tris seseris užnugaryje. Ir mamą, kuri man sako, kad namo sugrįžti galiu visada.

160

LAMŲ SLĖNIS

161

DIDŽIAUSIAS ADRENALINO PLIŪPSNIS – RIMTOS DERYBOS Nuotrauka: Vincas Alesius Nekilnojamojo turto ekspertė, „Capital Home“ biuro savininkė ir vadovė RASA MITKIENĖ teigia, kad jai nereikia ieškoti adrenaliną keliančių ir aštrius pojūčius žadinančių pomėgių, - juk pakankamą adrenalino kiekį ji gauna kasdieniame savo darbe. – Rasa, esate azartiška moteris, mėgstate

iššūkius. Kas jums yra didžiausias adrenalino šaltinis?

– Kai kurie žmonės šokinėja žemyn prisiri-

šę guma ar mėgaujasi ekstremaliais atrakcionais, o man geriausias adrenalino šaltinis – rim-

tos derybos! Joms visada reikia specialiai pasi-

ruošti ir susikaupti. Važiuojant į derybas man būtina kurį laiką pabūti visiškoje tyloje, susi-

kaupti, jokių pašalinių trikdžių – net muzikos automobilyje nesiklausau. Jokiu būdu nepusryčiauju ir nepietauju, kad organizmas nebūtų

apsnūdęs. Derybose būtinas budrumas, aštrus

protas ir greita reakcija – turi matyti ir reaguoti į kiekvieną žmogaus mimiką, gestą, nuspėti

tris žingsnius į priekį. Per derybas, kurios yra

– O taip! Mano darbas toks, kad ryte galiu pietauti prabangiausiame Vil-

niaus restorane, o vakare jau verti visiškai apleisto buto duris. Tačiau tai – tik viena detalė visame mano nekilnojamojo turto ekspertės darbo paveiksle.

– Nuo pavasario automobilį iškeitėte į motorolerį. Kaip jaučiatės važi-

mano kasdienybė, visada patankėja kvėpavimas,

nėdama Vilniaus gatvėmis?

– taip organizmas reaguoja į stresinę situaciją.

keičiamas. Tačiau Vilniaus gatvėmis, ypač spūsčių metu, daug smagiau važinė-

labai patinka! O kur dar nenumatytos ar eks-

nepriklausai nuo eismo spūsčių, lengvai laviruoji tarp stovinčių automobilių, ir,

padažnėja širdies ritmas, įsitempia raumenys

Šis lengvas stresas ir emocijų pakylėjimas man tremalios situacijos.

162

– Kasdien šis darbas nuveda į labai kontrastingas situacijas, tiesa?

LAMŲ SLĖNIS

– Automobilio visiškai neatsisakiau. Jei reikia keliauti į užmiestį, jis nepa-

ti su „Vespa“. Man tai ‒ stiliaus ir laisvės simbolis kasdienybėje. Laisvės, nes svarbiausia, nepatiri jokių mašinos statymo problemų. Labai mėgstu motociklus!

Gyvenimo dizainas, stilius ir nepaprastos istorijos

Švęskite grožį kartu su popieriniu „Lamų slėnio“ žurnalu-albumu!

Prenueruok, skaityk, dalinkis! www.lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

163

BON APPÉTIT

JAUSMINGOS MAISTO ISTORIJOS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Paklausta, kaip nuotraukose skonį perteikti vaizdu, dvejus metus Nyderlanduose gyvenanti maisto fotografė IEVA GURAITĖ šypteli, kad obuolių pyragas atrodys gardesnis, jei primins nostalgiškus vasaros rytus pas močiutę, o kavos puodelis – kvapnesnis, jei mintimis nukels į atostogas elegantiškoje Italijos viloje. Kitaip tariant, kiekvienas kadras turi sukurti jausmą.

– Ieva, kokio skonio tau yra vasara?

– Vasara man kvepia agrastais ir juodaisiais serbentais.

Vaikystėje gyvenau daugiabutyje Panevėžyje, tačiau prie-

miestyje tėvai turėjo sodo namelį, vasaromis ten praleisdavome daug laiko. Sodo darbų nemėgau, tad vos išlipusi

iš automobilio bėgdavau prie agrastų ir serbentų krūmų tikrinti, ar uogos jau prisirpo, ir raškydavau jas valandų

šalta, man Baltijos jūra turi nepakeičiamą aurą, o pajūrio pušynuose aplanko tokia ramybė, kokios nerandu niekur

kitur. Šiltuoju metų laiku mėgstu būti sodyboje prie Alau-

šo ežero, nes esu beprotiškai pasiilgusi gamtos. Įsitaisyti hamake su knyga man yra visiškas rojus.

Studijuodama gyvenau Vilniuje, o dabar Olandijoje gy-

valandas. Net ir dabar galiu suvalgyti kokį kilogramą agras-

venu nedideliame miestelyje, todėl pasiilgstu didesnio mies-

cijuojasi su vasara. Dar laužo dūmų kvapo prisigėrusi kep-

odas, galerijas, susitikti su draugais, aplankyti mėgstamus

tų vienu prisėdimu! Miško žemuogių skonis taip pat asota mėsa ir daržovės.

– Kokias vietas mėgsti aplankyti sugrįžusi į Lietuvą iš

Olandijos, kur jau dvejus metus gyveni?

– Labai myliu Lietuvos pajūrį – nors neturime palmių,

164

egzotiškos žydros spalvos vandens, o maudytis dažnai būna

LAMŲ SLĖNIS

to šurmulio. Vilniuje stengiuosi nueiti į man įdomias par-

barus, restoranus ir naujas vietas. Su kiekvienu vizitu į Lie-

tuvą matau, kad Vilnius sparčiai keičiasi ir modernėja. Anksčiau atrodydavo, kad nėra nieko naujo, vis lankausi tose

pačiose vietose, o dabar Vilniuje galima ragauti viso pasaulio virtuvių patiekalus. Tik atostogos dažnai per trumpos!

LAMŲ SLĖNIS

165

– Kas tave nuvedė į Nyderlandus?

– Į Nyderlandus mane nuvedė pokyčių troškimas. Po ba-

kalauro studijų dirbau pardavimo srityje, tačiau dienos slinko

monotoniškai. Baltai pavydėjau draugams, kurie studijų me-

tu dalyvavo mainų programose, gyveno ir keliavo užsienyje. Aš šia galimybe nepasinaudojau. Visada labai mėgau keliauti, bet trumpos atostogos ir gyvenimas užsienyje yra du skir-

tingi dalykai. Norėjosi ilgesnį laiką pagyventi kitoje šalyje, pažinti kultūrą. Taip pat išvykti paskatino ir labai žemiškas dalykas – finansai. Su draugu planavome būsto remontą.

Olandija mano akyse – tvarkinga šalis, laimingi, laisvi,

tolerantiški, daug besišypsantys žmonės. Tačiau ten man trūksta gamtos, žalumos, ypač miškų ir ežerų. Lietuvoje išvykti į gamtą yra labai paprasta, ji graži visuose šalies regionuose. Olandijoje iki miško, regioninio parko ar ežero

dažnai tenka keliauti toliau, užsirezervuoti kambarį ar namelį taip pat reikia iš anksto.

Olandija – dviračių šalis. Nedidelius atstumus gyventojai

važiuoja ne automobiliu, bet dviračiu ‒ nesvarbu, žiema ar

vasara bebūtų. Tiesa, šalyje didelis dviračių vagysčių skaičius. Ir pati esu patyrusi tokį neeilinį nutikimą: mano dviratį, ku-

ris buvo prirakintas lauke, prie specialaus dviračių stovo, pa-

vogė. Nusipirkau naują. Po kelių mėnesių vagis grąžino dviratį atgal – radau jį pastatytą toje pačioje vietoje ir dar papildomas atšvaitas buvo pridėtas. Nieko apie tai išsiaiškinti nepavyko, kodėl kažkas sugalvojo taip keistai pajuokauti.

– Daug žinome apie Italijos, Prancūzijos, Vokietijos

maisto kultūrą. O kuo ypatinga Olandijos virtuvė?

– Man Olandija asocijuojasi su duonos trupiniuose ap-

voliotais ir aliejuje keptais užkandžiais – kroketais. Jų vi-

duje gali būti mėsa, žuvis, trintos bulvės ir kitos įvairios daržovės. Kroketų galima rasti kiekvieno restorano meniu

užkandžių skiltyje, šaldyto maisto skyriuje parduotuvėse, taip pat miestuose stovi specialūs aparatai, kuriuose galima

nestovint eilėse nusipirkti šiltą užkandį. Nacionaliniu patiekalu olandai laiko žirnių sriubą bei „maatjes“ silkę, pa-

tiekiamą su smulkintais svogūnais. Ji valgoma specialiu būdu: iškėlus į viršų už uodegos, kandant iš apačios. Silkės

166

LAMŲ SLĖNIS

parduodamos tiesiog gatvėse: maisto kioskeliuose, vagonė-

liuose, jie dažnai įsikūrę prekybos centrų aikštelėse, paplū-

dimiuose. Man pačiai keisčiausias ir dar nematytas patiekalas pasirodė saldūs olandiški pusryčių sumuštiniai „ha-

gelslag“ – ant duonos riekės tepamas sviestas ir barstomi šokoladiniai pabarstukai – tokie, kurie Lietuvoje naudojami tik puošti konditeriniams gaminiams. Tokius sumuštinius pusryčiams valgo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Dar apvalūs olandiški vafliai, pertepti sirupu, – per porą čia

praleistų metų dar nesupratau, ar vietiniai juos mėgsta taip

pat kaip užsieniečiai ar turistai, bet aš jų vis dar negaliu

atsivalgyti! Taip pat populiarus užkandis yra olandiškos bulvytės. Jos panašios į prancūziškas bulvytes, tik pjausto-

mos storesniais šiaudeliais ir valgomos ne su pomidorų padažu, bet su majonezu. Ir, žinoma, sūris – olandai jį valgo kasdien. Gyvenu Goudoje – mieste, kuriame nuo pavasario iki vasaros pabaigos kiekvieną ketvirtadienį vyksta

sūrių turgus pagal tradicinius senovinius papročius – didžiuliai apvalūs sūriai pristatomi arklių vežimuose, vyksta

senovinis derybų ritualas, todėl tą dieną būna kaip niekad daug turistų. Svečius iš Lietuvos visada nuvedu į tradicinę

sūrių parduotuvę, kurioje jie išragauja keisčiausių skonių. Mano favoritas – sūris su kanapėmis.

– Kuo tave šios šalies maisto kultūra stebina?

– Olandai mėgsta laiką leisti lauke, tad ir restoranų lau-

ko terasos čia veikia ištisus metus, žiemos nebūna atšiaurios. Atvykstantiems reiktų žinoti, kad čia palikti arbatpinigių

nėra įprasta, juos palieka dažniausiai tik turistai, o vietiniai

– labai išskirtiniais atvejais ir dažniausiai kaip komplimentą šefui, o ne už gerą aptarnavimą. Padavėjai juokauja, kad

atskirti turistus nuo vietinių labai lengva, – turistai visada teiraujasi, ar galima užsisakyti didelį bokalą alaus, o Olandijoje alus dažniausiai pilstomas į mažus bokaliukus. Olan-

dai valgo pusryčius ir gausią vakarienę po darbų, bet pi-

etums daug dėmesio neskiria, per pietų pertrauką eiti valgyti į restoraną nėra įprasta, maitinimo įstaigose dažniau-

siai net nebūna dienos pietų meniu. Pietaujama darbe, valgomi vaisiai, sumuštiniai, jogurtas, sveiki užkandžiai.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

169

– Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado maisto

fotografija?

– Fotografija kaip meno šaka man visuomet patiko ir

fotografijos darbais žavėdavausi labiau nei, pavyzdžiui, ta-

pybos. Dėmesį traukiančias maisto nuotraukas matydavau

instagrame ir pintereste, kulinarines knygas dažnai pirkdavau ne dėl jose esančių receptų, nors gaminti mėgstu, bet dėl įkvepiančių nuotraukų. Profesionalų fotoaparatą buvau

įsigijusi dar studijų laikais, bet jis ilgai dulkėjo spintelėje, ‒ iki šių metų pradžios. Mano pareigos darbe nereikalavo

jokio kūrybinio mąstymo ir jaučiau, kad man to trūksta. Maisto fotografija į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai – nusipirkau pyragaitį ir prieš pat ragaudama nufotografa-

vau jį tamsiame fone. Sumanymą nebuvo paprasta įgyven-

dinti. Išsitraukiau fotoaparatą, nupūčiau dulkes, susistačiau kadrą, išrinkau indus ir ėmiau fotografuoti. Nuotraukos

išėjo labai prastos, išsiliejusios, neturėjau stovo ir nieko neišmaniau apie šviesos valdymą. Bet kūrybinis procesas man

patiko. Pradėjau skaityti teoriją, domėtis kitų fotografų

darbais, ieškojau informacijos apie šviesą, kompoziciją, spal-

vas, nuotraukų retušavimą. Kai tik turėdavau laisvo laiko, fotografuodavau namų sąlygomis. Teko susidurti su kliū-

timis – nors gyvename jaukiame bute, paaiškėjo, kad jis nėra tinkamas fotografijai: labai nedaug vietos, trūksta die-

nos šviesos, maži langai. Daugiausia dienos šviesos krisdavo ant miegamojo lovos arba pro langą, esantį vonios kam-

baryje, tad jei norėjau toliau praktikuotis, turėjau įjungti

kūrybinį mąstymą. Su draugo pagalba pasigaminau keletą spalvotų fonų iš medžio lentų, sienų grunto ir dažų. Foto-

grafuodavau vonios kambaryje arba kadrą susistatydavau

tiesiog ant lovos padėto pagrindo. Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų patalai buvo ištepti maistu. Pykau, kad sąlygos netinkamos, nepatogu, mažai šviesos, tačiau dabar suprantu, kad tai išmokė mane dirbti su tuo, ką turiu.

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

– Įtariu, kad maisto išvaizda tau ne mažiau svarbi nei

jo skonis, tiesa? Kaip tau pavyksta skonį perteikti vaizdu? – Mes kasdien valgome maistą, kuris tikrai neatrodo

kaip prabangiausiuose restoranuose, ‒ keli trupiniai ar varvantis džemas kadro nesugadins ir kaip tik sukurs asmenišką jausmą, perteiks kasdienišką, visiems pažįstamą

santykį su maistu. Skonių receptorius veikti skatina maisto nuotraukų serijos: nuo pavienių ingredientų ir gaminimo proceso iki pagaminto patiekalo lėkštėje. Stebėda-

ma kitų savo mėgstamų fotografų darbus supratau, kad geriausi ir paveikiausi kadrai yra tie, kuriuose perteikta emocija, kurie paliečia kažkur giliau, stipriau. Obuolių

pyragas atrodys gardesnis, jei jis primins nostalgiškus va-

saros rytus pas močiutę, o kavos puodelis bus kvapnesnis, jei pasakos apie svajonių atostogas elegantiškoje Italijos viloje. Taip ir savo darbuose siekiu sukurti istoriją, bet

kartu ir palikti šiek tiek vietos žiūrinčiųjų interpretacijoms. – Kas kadre tau svarbiausia? Ar turi kokių nors tai-

syklių, kuriomis fotografuodama maistą vadovaujiesi?

– Norėčiau pateikti protingą atsakymą, kad svarbiau-

sia yra kompozicija ar spalvos, bet negaliu, nes pati dir-

bu taip, kaip jaučia širdis. Kartais kompozicija netaisy-

klinga, spalvų gama nedera, bet rezultatas man patinka. Žinau, kad kartais darau klaidas ir dar tikrai neišmanau visų maisto fotografijos niuansų. Man labai patinka pro-

cesas, tačiau rezultatai – dar ne visada. Todėl mokausi

pastebėti savo klaidas, su jomis susidraugauti, tada pa-

leisti ir nebekartoti. Mano taisyklė – nefotografuoti, kai neturiu tam laiko, esu pikta ar pavargusi. Žinau, kad

tokius kadrus teks ištrinti, nebūsiu patenkinta rezultatu ir noras bandyti dar sumažės.

LAMŲ SLĖNIS

173

– Pasidalyk keliais patarimais norintiems, kad mais-

tas nuotraukose atrodytų įspūdingai.

– Svarbu skirti daug dėmesio šviesai, ieškoti geriau-

sio natūralios šviesos šaltinio ir ją išnaudoti kūrybiškai, pavyzdžiui, kartais pasitelkti tiesioginius saulės spindu-

lius ar pro žaliuzes krintančius saulės spindulius, sukurti tamsų ir gilų apšvietimą, ieškoti įdomių šešėlių. Taip

pat prieš fotografuojant apgalvoti, kokia aplinka bus tinkama būtent tam patiekalui: kokios bus detalės, už-

pildančios kadrą, blizgūs ar matiniai indai, įrankiai, koks bus fonas. Kai nėra įkvėpimo, jo ieškoti ne tik instagrame, pintereste, bet ir knygose, filmuose, kasdienėse si-

tuacijose. Man asmeniškai labai patinka judesio fotografija – byrantys miltai, pilamas gėrimas, į kadrą įkom-

ponuotos lėkštę laikančios rankos. Siūlau bandyti ne tik atrasti, ką mokate geriausiai, bet ir surizikuoti. Kartais rizika nepasiteisina ‒ bet jei pasiseka, tai su kaupu...

– Kokie mėgstamiausi tavo maisto fotografai? Į ko-

kias jų kūrybos detales atkreipi dėmesį?

– Man labai patinka lietuvio maisto fotografo Ro-

berto Daškevičiaus darbai. Žaviuosi jo sugebėjimu valdyti šviesą (dirbtinius ir natūralius šviesos šaltinius), taip

ryškiai, kūrybiškai ir dinamiškai kurti maisto istorijas

‒ kiekviena jo nuotrauka stulbina. Kai neturiu minčių, ką šiandien gaminti, skaitau „Ant medinės lentelės“ tin-

klaraštį – puikūs, sveikesni receptai ir juos iliustruojančios nuotraukos. Kalbant apie užsienio fotografus, labai

sunku išskirti tik kelis pavyzdžius, bet žavi Louis Hagger, Andrew Scrivanio, Darios Kaluginos darbai.

174

LAMŲ SLĖNIS

175

Orkaitėje kepti artišokai su fetos sūriu • 2 artišokai

• Žiupsnelis druskos

• 3 citrinos

• Šlakelis baltojo vyno

• 3 skiltelės česnako

• Smulkintos petražolės

• 4 v. š. alyvuogių aliejaus

• Kedro arba smulkinti mig-

• 2 didelės saujos smulkinto fetos sūrio

dolų riešutai papuošimui

Nupjaukite

viršūnes,

guldykite artišokų puseles apvaliąja

lapus.

dalimi į viršų, užbarstykite likusį sūrį,

Perpjaukite artišokus pusiau ir šaukš-

smulkintą česnaką ir druską, apšlaks-

tu švariai išskobkite viduje esančius

tykite alyvuogių aliejumi, vynu ir liku-

pūkelius. Tam, kad artišokai nepa-

siomis citrinos sultimis. Kepimo indą

juoduotų, juos gausiai apšlakstykite

apdenkite folija.

apkarpykite

artišokų sukietėjusius

išspaustos citrinos puselės sultimis.

176

Kepkite 50 minučių iki 185 laips-

Plonais griežinėliais supjaustykite

nių įkaitintoje orkaitėje. Likus 5 mi-

dvi citrinas ir tankiai išklokite kepimo

nutėms iki kepimo pabaigos nuimki-

indo dugną. Ant viršaus užbarstyki-

te foliją ir apibarstykite riešutais. Prieš

te vieną saują fetos sūrio ir skiltelę

patiekdami papuoškite smulkintomis

smulkinto česnako. Į kepimo indą

petražolėmis.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

Rikotos ir šparagų pyragas • 250 g šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos • 250 g rikotos sūrio • Pusė šaukštelio druskos • Žiupsnis juodųjų pipirų • 2 kiaušiniai • Didelė sauja špinatų • Gabalėlis sviesto • 1 citrina • 1 česnako skiltelė • Sauja šparagų • Kedro riešutai Tešlą atšildykite, dėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir suformuokite kvadratą arba stačiakampį, tešlą subadykite šakute. Keptuvėje ant nedidelės ugnies ištirpdykite gabalėlį sviesto, pakepkite špinatus, kol lapeliai suminkštės. Į dubenį dėkite rikotos sūrį, supilkite kiaušinio plakinį, barstykite druska, pipirais, užtarkuokite citrinos žievelės, dėkite pakepintus špinatus, smulkintą česnaką ir viską sumaišykite. Tada šią masę užtepkite ant tešlos. Puode užvirkite ir pasūdykite vandenį, jame 2 minutes apvirkite šparagus. Šiems apvirus, vandenį nukoškite ir šparagus perliekite šaltu vandeniu. Supjaustykite išilgai ir klokite ant sūrio masės. Kiaušinio plakiniu aptepkite tešlos kraštelius. Kepkite iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių. Apibarstykite kedro riešutais.

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

Sluoksniuotos tešlos pica su pomidorais

• 250 g šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos • Pomidorai (kuo įvairesni, tuo geriau) • 3 v. š. kreminio sūrio su žalumynais • 125 g mocarelos sūrio • 1 česnako skiltelė • Švieži baziliko lapeliai • Žiupsnelis pipirų

Tešlą atšildykite, dėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir subadykite šakute. Plonu sluoksniu tepkite kreminį sūrį, ant viršaus išspauskite skiltelę česnako. Pomidorus nuplaukite ir supjaustykite griežinėliais, išklokite ant tešlos. Šios picos skonių gama geriausiai atsiskleis, jei naudosite įvairių rūšių bei spalvų pomidorus ir kokybišką mocarelos sūrį. Ant pomidorų dėkite pjaustytą arbą tarkuotą mocarelos sūrį. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių. Iškepus apibarstykite pipirais ir šviežiais bazilikų lapeliais.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

Kriaušių, bri ir mėlynojo pelėsinio sūrio galeta

Tešlai:

Įdarui:

• 200 g miltų

• 2-3 kriaušės

• 100 g sviesto

• 80 g bri sūrio

• 1 a. š. druskos

• 80 g mėlynojo pelėsinio sūrio

• 1 v. š. cukraus

• 2 skiltelės česnako

• 6 v. š. šalto vandens

• Kelios šakelės šviežio rozmarino

• 1 kiaušinis tešlai aptepti

• Saujelė kedro arba smulkintų graikinių riešutų

Sumaišykite miltus, cukrų ir druską.

supjaustykite kriaušes ir paskleiskite jas

Įdėkite nedideliais gabalėliais susmul-

ant tešlos, palikdami 2-3 centimetrus

kintą sviestą ir malkite virtuviniu kom-

nuo krašto. Ant kriaušių užbarstykite

bainu arba trinkite šakute, kol sviestas

smulkintą mėlynąjį pelėsinį sūrį. Už-

susimaišys su miltais ir sušoks į gabalė-

lenkite kraštelius ir aptepkite kiaušinio

lius. Lėtai supilkite vandenį ir toliau mai-

plakiniu, kad krašteliai gražiai apskrustų.

šykite, kol tešla taps vientisa. Suvyniokite

Papuoškite rozmarinų šakelėmis.

tešlos rutulį į maistinę plėvelę ir laikykite šaldytuve mažiausiai 30 minučių.

Kepkite 25-30 minučių (arba kol tešla dailiai apskrus ir sūris išsilydys) iki 185

Ant kepimo popieriaus pabarstykite

laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Likus 5 mi-

miltų, padėkite atšaldytos tešlos rutulį ir

nutėms iki kepimo pabaigos galetą api-

iškočiokite ploną apvalų lakštą. Ant teš-

barstykite riešutais.

los išdėliokite supjaustytą bri sūrį. Plonai LAMŲ SLĖNIS

183

C'EST LA MODE

KAIP ATRODO AIRIŠKAS MINIMALIZMAS Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: „31 Chapel Lane“ archyvas

31 Chapel Lane – tai vieta Kavano mieste, Airijoje: XVII-XVIII amžiais šiame istoriniame mieste sparčiai vystėsi airiškų drobių ir tekstilės industrija. Norėdami atiduoti duoklę šalies istorijai, manufaktūros tradicijoms ir airiškai madai, Damienas ir Joius Hanninganai įkūrė prekės ženklą, kurį ir pakrikštijo šiuo skambiu vardu.

Linas ir citrinos

184

Apie airišką madą žinome nedaug –

sustojusį laiką (amžinybę), ramybę ir etniš-

tarptautinėje mados scenoje ši šalis figū-

kumą – štai tokias asociacijas man sukėlė

ruoja minimaliai. Vieną dieną kone atsitik-

airiškas profilis.

tinai užtikusi „31 Chapel Lane“ paskyrą ins-

„31 Chapel Lane“ įkūrėjai, kaip ir nema-

tagrame ir pamačiusi užuominą į airišką

ža dalis kitų mados industrijos naujokų, bo-

drobę, sekundei sudvejojau, ar tai prekinis

disi tiesmukišku požiūriu į madą ir siekia

mados ženklas ar dizaino studija. O gal vis-

pristatyti kur kas daugiau. Pasakodami apie

kas viename? Jų nuotraukose radau pas-

ženklo filosofiją, kūrėjai pabrėžia, jog es-

telinių suknelių iš lino, vandens sklidinų

minės jų dizaino vertybės (o kartu ir siekia-

ąsočių ir vaisių pilnų dubenų, gėlių puokš-

mybė) yra stabilumas, struktūriškumas ir

čių, vintažinių krėslų saulės spindulių nu-

pagarba tradicijoms. Šie elementai jiems

tviekstuose kambariuose, molinių vazų ir

svarbūs ne tik madoje, bet ir interjero di-

smulkių, mielų aksesuarų. Susimąsčiau apie

zaine bei architektūroje.

LAMŲ SLĖNIS

185

Architektūros aidai Vienas iš studijos įkūrėjų – Damienas – yra architektas, tad į madą žvelgia per architektūrinę prizmę. „31 Chapel Lane“ būdinga monochromatinė spalvų paletė ir subtilios pastelės, paprasti, aiškūs kirpimai, pragmatiški dizaino sprendimai. Vyras teigia, jog jį intriguoja įvairios audinių derinimo galimybės. „Kalbant paprastai, darbas „31 Chapel Lane“ man labai primena tai, ką veikiu ir architektūros studijoje. Visų pirma, išsirenku projektui tinkamiausias medžiagas, nusprendžiu, kokį galutinį pavidalą jos įgis, o jeigu naudojamos kelios medžiagos, sugalvoju, kaip jos viena kitą papildys. Kaip siena susitiks su grindimis? O kaip – linas su tvidu?“ – įžvalgomis dalijasi kūrėjas. Kalbėdami apie audinius ir dizainą, Damienas ir Joius pamini ilgaamžiškumą: „Kuriame žmonėms, kurie nenori turėti daug daiktų, vertina rankų darbą, natūralias medžiagas ir svajoja, jog įsigyti daiktai tarnautų visą gyvenimą.“ Mados namų asortimente - maksi ilgio suknelės, paltai, romantiškos palaidinės... O įkvėpimo kūrėjai toli neieško – juos įkvepia gimtosios Airijos gamta, peizažai, dažnai padiktuojantys kolekcijų koloritą ir formas.

186

LAMŲ SLĖNIS

Kurti madą Airijoje „31 Chapel Lane“ veikia nuo 2012 m. Tada dar taip garsiai nekalbėta apie mados industrijos poveikį aplinkai, gamybos proceso skaidrumą. Tačiau mados ženklo kūrėjai pabrėžia etiškumo svarbą. Domiuosi – kas jiems yra etiška mada? Ar įmanoma ne tik kalbėti apie tai filosofiniame lygmenyje, bet ir įgyvendinti praktiškai? „Dirbame tik su natūraliais audiniais ir nenaudojame sintetikos – tai vienas iš svarbiausių mūsų principų, – teigia jie. - Kalbant apie mūsų gamybos procesą, viską gaminame Airijoje. Net ieškodami siuvimui reikalingų įrankių ar puošybos detalių, stengiamės neperžengti šalies ribų. Jeigu nerandame to, ko ieškome, Airijoje, tolimiausia mūsų stotelė būna Didžioji Britanija arba Prancūzija. Šitaip stengiamės išvengti taršos, sumažinti į aplinką išmetamo anglies dioksido kiekį. Ir, žinoma, viską rūšiuojame.“ Diaineriai pasakoja, jog audinių likučius pasilieka smulkesnių objektų, aksesuarų gamybai, o jeigu nepavyksta jų panaudoti – atiduoda prieglaudoms arba vietiniams amatininkams. Kūrėjai siekia paskatinti madą vartoti atsakingai (pirkti mažiau, tačiau kokybiškus daiktus, nešioti juos ilgai) ir tiki, kad ši žinutė pasieks vartotojus tik tada, kai mados verslas prisiims didesnę atsakomybę.

LAMŲ SLĖNIS

187

AKIMIRKŲ DIEVAI

#banglentes #surfers Karina Rozunko Instagram: @karinarozunko

188

LAMŲ SLĖNIS

189

AKIMIRKŲ DIEVAI

#banglentes #surfers Leila Dee Thomas Instagram: @leideee

190

LAMŲ SLĖNIS

191

AKIMIRKŲ DIEVAI

#banglentes #surfers Lola Mignot Instagram: @lolamignot

192

LAMŲ SLĖNIS

193

AKIMIRKŲ DIEVAI

#banglentes #surfers Millie Nene Instagram: @millienene

194

LAMŲ SLĖNIS

195

IKI PASIMATYMO

RUGPJŪTĮ !

www.lamuslenis.lt 196

LAMŲ SLĖNIS