Lamų slėnis 2019/08 Lėtas gyvenimas by Lamų slėnis

2019 RUGPJÅªTIS (91)

LETAS GYVENIMAS

LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas Žurnalistė Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

Jei paklaustumėte šio numerio herojų, ką jiems reiškia žodžiai „lėtas gyvenimas“ ir „harmonija“, išgirstumėte daug skirtingų atsakymų. Vieniems tai galimybė visą savo dėmesį skirti greitų rezultatų neduodančioms, bet kasdien iki širdies gelmių jaudinančioms veikloms. It mažytis atsigręžimas atgal – į tuos laikus, kai tiek daug dalykų buvo gaminama savomis rankomis ir viskas buvo kažkaip paprasčiau. Tai pagal senąsias tradicijas iškeptas duonos kepalas. Tai gebėjimas nustoti vaikytis naujausių tendencijų ir nervintis, kad tavo instagramas nepakankamai gražus. Laimė gyventi taip, kaip norisi tau pačiam. Kiekvienas turi atrasti sau artimiausią harmoningo ir lėto gyvenimo kelią, net jei šiam prireiks viską metus pabėgti kažkur toli ar stačia galva šokti nuo uolos. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

D Ž I O

Š I L

Vilkelis „Cloud“ „Kristina Dam“ Šoninis staliukas „Paper Wood“ „Ariake“

Ąžuolinė dėžutė smulkiems daiktams „Wooden Sphere“ „Kristina Dam“

Šoninis staliukas „Beam“ „Ariake“

LAMŲ SLĖNIS

Dekoracija „Birdie“ „Andersen“

Spintelė „Column“ „Ariake“

Knygų stovas „Walnut“ „Livrest“

Sofa „Abby“ „Bolia“

Suoliukas „Kinuta N – CT01“ „SkLO“

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS SPA RITUALAI NAMUOSE WWW.ZIEDE.LT

Natūralios vaistinėje pagamintos kosmetikos ženklo „Žiedė“ drėkinamoji veido kaukė skirta mieliems SPA ritualams namuose. Turtingos ekologiškos sudėties veido kaukė – tai ypatingas dėmesys odai. Agurklių, simondsijų ir baobabų aliejai, rožių ir apelsino žiedų hidrolatai, alyvuogių ir rožių vaškas, vitaminai E ir C, skystas šilkas, žaliosios arbatos, narcizų, mandarinų, miško uogų eteriniai aliejai ir kiti ingredientai praturtins jūsų odą.

Kosmetika „Žiedė“ žengia žingsnį tvarumo link ir primena, kad visos jų pakuotės – daugkartinio naudojimo. Neišmeskite tuščio stiklinio indelio, atneškite jį į vaistinę ir naują gaminį įsigysite pigiau. Produktus rasite Gintarinėje ir Norfos vaistinėse, taip pat www.gintarine.lt Daugiau informacijos www.ziede.lt

DVIGUBAI PATOGIAU! WWW.PUSKUPUSKU.LT

„Pušku pušku“ kartu su italų produktų dizaineriu Francesco Costacurta, atstovaujančiu įmonę „Why Not“, pristato naująjį sėdmaišį „Sofa Tube“. Tai itališko dizaino rankų darbo baldas, sukurtas maloniam poilsiui dviem. Nauja vidinio maišo technologija užtikrina patogumą – speciali konstrukcija padeda išlaikyti stabilesnę sėdmaišio formą, taip pat leidžia granulėms lengvai judėti ir prisitaikyti prie kūno. Naujojo sėdmaišio modelis pagamintas iš audinio „Riviera“ – tai Viduržemio jūros įkvėptas praktiškas pasirinkimas: ši medžiaga tinkama tiek vidaus, tiek lauko erdvėms. „Sofa Tube“ skirtas ieškantiems alternatyvos įprastoms sofoms ir išskirtinio dizaino sprendimų savo namuose.

LAMŲ SLĖNIS

MĖNULIO PIETŪS FACEBOOK.COM/MENULIOPIETUS

Po keramikos studijos „Mėnulio pietūs“ vardu besislepianti kūrėja Nerija Karpavičienė pristato jaukius ir šviesius mėnulio formos šeimos židinius, kurie namuose ilgai bylos apie intymiausias vestuvių akimirkas tarp dviejų kartų – jaunųjų ir jų tėvų. Kūrėja pasakoja, kad savo kūriniais stengiasi sukurti artimuosius vienijančias tradicijas ir visus šeimos narius suburti bendram tikslui ar svajonei. Juk mėnulis – tai aliuzija į nakties žibintą, išsklaidantį tamsą. Išduosime paslaptį: nuo rudens keramikos studija įsikurs naujuose ilgai lauktuose namuose!

GEROS SAVIJAUTOS PRADŽIA – VIDUJE WWW.JAMIESON.LT

Ilgametės patirties turinti Kanados kompanija „Jamieson“ pristato maisto papildą „Jamieson Multi Complete“. Tai vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų derinys, sukurtas specialiai moterims. Be pagrindinio vitaminų ir mineralų derinio papilde yra unikalių sudedamųjų dalių: spanguolių ekstrakto, liuteino bei likopeno. Pakuotės užtenka net trims mėnesiams. Maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Svarbu nepamiršti įvairios bei subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo. Produktus rasite Gintarinėje ir Norfos vaistinėse, taip pat www.gintarine.lt. Daugiau informacijos www.jamieson.lt

LAMŲ SLĖNIS

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad fotografė DEIMANTĖ DUBAUSKAITĖ pasaulį mato vizualiai – formomis ir spalvomis. Ją užburia smilgų lengvumas, ji skęsta svajinguose marmuro raštuose, o mėgstamiausias jos žaidimas – kruopščiai sudėlioti daiktų kompozicijas.

DEŠIMTUKAS

12345678910

VIZUALISTĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Vytautas Stankevičius

MEILĖ. Ja mane apsupo sužadėtinis Vytautas. Daug laiko praleidžiame kurdami savo ateities planus, artėjančią magišką vestuvių dieną ir naujųjų namų dizainą. Drauge dalijamės surastais įkvėpimais ar naujais projektais.

LAMŲ SLĖNIS

SMILGOS. Tai augalas, užburiantis savo lengvumu. Galėčiau visą dieną stebėti, kaip jos linguoja papūtus vėjui. Smilgų stebėjimas – tai savotiška meditacija mano akims, nes vaizdas užhipnotizuoja ir apie nieką daugiau negalvoju.

INTERJERAI. Turiu jiems didelę silpnybę. Nuo modernių iki minimalistinių. Negaliu atsižiūrėti, kaip išspręstas kiekvienas kampas, kaip kruopščiai parinktos spalvos ir išdėliotos detalės. Fotografuodama interjerus pasisemiu idėjų ir jas persinešu į savo namus.

MAISTAS. Esu estetė ir kiekvieno patiekalo pateikimas man labai svarbus. Pirmiausia skanus turi būti lėkštės vaizdas. Apie maisto pateikimo estetiką mėgstu galvoti jau gamindama. Greičiausiai tai atėjo iš maisto fotografijos – paruošti ir pateikti patiekalą reikia taip, kad būtų verta užfiksuoti nuotraukoje.

LAMŲ SLĖNIS

ARCHITEKTŪRA. Mane žavi linijos, kolonos, fasadai, ritmas ir raštai. Pastatai, kurie dar neatrasti ir kurie gali nustebinti.

FOTOGRAFIJA. Kiekvieną dieną gyvenu su ja. Ji leidžia pažinti vis daugiau naujų įdomių išskirtinių žmonių, įamžinti įkvepiančius namus ar kruopščiai sukurtus daiktus. Leidžia prisiliesti prie estetikos kūrimo.

KOMPOZICIJA. Kompozicijų dėliojimas – mėgstamiausias mano žaidimas. Tinkamai spalviškai, stilistiškai ir tematiškai erdvėje derantys daiktai sukuria vizualinį pasitenkinimą. Vienas iš mano numylėtų kompozicijos pratimų kiekvienai dienai – instagramas.

LAMŲ SLĖNIS

NIUJORKAS. Miestas, kuriame pasisemiu įkvėpimo kūrybai. Čia kiekvienas kampas, kiekviena gatvė yra pilna įspūdžio. Viską norisi fotografuoti ir parsivežti į Lietuvą.

TRAUKINIAI. Kiekvieną savaitę keliauju tarp Vilniaus ir Kauno. Nieko nėra geriau nei anksti ryte sėdėti traukinyje – saulė dar tik kyla, o tu jau riedi. Dažniausiai pusė kelio prabėga atsirėmus į langą stebint judančius medžius. Likusi dalis skirta darbui. Didelė dalis mano nuotraukų retušuojamos kelyje.

MARMURAS. Galiu paskęsti jame. Tai bangos ir linijos, susijungiančios visumoje. O jeigu jis dar tinkamai sujungtas su interjero detalėmis, mano žvilgsnį sukausto ilgam.

LAMŲ SLĖNIS

GROŽIO KOMPLIMENTAS

PAMILUS SAVE GYVENIMAS TAMPA ŠVIESESNIS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Susitikti ir nuoširdžiai pasikalbėti apie grožį ir įvaizdžius su modeliu VAIDA NAKROŠIŪTE norėjome jau seniai - it nujausdami, kad paslaptinga laisve spindinčios akys savyje talpins tokių pat šviesių minčių. Ir neklydome. „Nemylėti savęs ir savo atvaizdo būtų pats didžiausias įžeidimas savo tėvams“, – pasakė ji saulėtą liepos popietę, kai susitikome kavos. Ši mintis nepaleido. Ir jau niekada nebepaleis, kiekvieną kartą žvelgiant į veidrodį.

LAMŲ SLĖNIS

Kelias į Londoną

„Pastaruosius penkerius metus gyvenu Londone. Baigusi mokyklą Lietuvoje,

išvykau studijuoti į Daniją, kur mokiausi mados dizaino. Po studijų buvau

grįžusi į Lietuvą, tačiau mane visad traukė gyvenimas Londone. Vis dvejojau priimti šį sprendimą, tačiau Lietuvoje sutikau draugą, kuris jau daug metų ten gyveno, tad išvykome kartu.

LAMŲ SLĖNIS

Kadangi nuo mažens mėgau sportą, įsidarbinau sporto klubo

miestas nepaprastai vargina. Iš pradžių labai to nemėgau, tačiau

ir pati išsilaikiau sporto instruktorės sertifikatą – šiuo metu

mėgstamiausių muzikos grupių, aplankiusi įdomiausių parodų

administracijoje, ten dirbu jau daugiau nei trejus metus. Be to, užsiėmimų nevedu, tačiau norėčiau tai daryti ateityje. Man įdomiausias yra bėgimas – norėčiau tapti bėgimo instruktore.

Įsitvirtinimo procesas Londone buvo labai ilgas – dar iki šiol

negaliu pasakyti, jog ten mano namai. Savo greitu ritmu šis

jei ne toks ritmas, tikriausiai nebūčiau gyvai išgirdusi savo ‒ dėl to esu dėkinga, džiaugiuosi, jog ten gyvenu. Išvažiavau į Londoną be jokių konkrečių planų, o jau būnant ten draugas

pastūmėjo pamėginti modelio darbą. Iki tol tam minčių neturėjau, jaučiausi per drovi tokiam darbui.“

LAMŲ SLĖNIS

Modelio darbas

„Draugas visada sakydavo, jog turiu kažkokių įdomių, nelietuviškų bruožų.

Ir gyvendama Danijoje sulaukdavau komentarų, jog esu panaši į skandinavę, kilusią iš Danijos ar Švedijos. Mokantis mados dizainą, neretai tenka tapti modeliu bendramokslių kolekcijoms – vis padėdavau draugams pristatyti jų

baigiamuosius darbus, tačiau niekada nežiūrėjau į tai rimtai. Nuo mokyklos laikų buvau labai drovi, tad šiek tiek pastūmėta nedrąsiai internetu užpildžiau

anketas ir beveik iš visų pasirinktų agentūrų gavau teigiamus atsakymus. Tačiau šis darbas visada buvo tik papildoma mano veikla.“

LAMŲ SLĖNIS

Pamilti save

„Pasakysiu nuoširdžiai – niekada nesijaučiau graži. Tačiau

bėgant metams daug skaičiau, domėjausi pasauliu ir supra-

tau, jog nebegaliu taip galvoti: juk tai, kaip atrodau, yra mano tėvų genai – nemylėti savęs ir savo atvaizdo būtų jiems

didžiausias įžeidimas. Augdamas suvoki, kiek kryžiaus kelių tėvai turėjo pereiti, kad tave užaugintų, taigi tampi jiems be galo dėkingas. Galvodamas, jog esi negražus, skriaudi ne tik

save, bet ir juos. Nebuvo gera taip galvoti, ėmiau jausti net-

gi šiokią tokią gėdą – kaip aš anksčiau galėjau taip mąstyti. Susitaikiau, jog savo išvaizdos nepakeisiu ir ją priėmiau. Pamilus save gyvenimas tikrai tampa šviesesnis.“ Grožio sąvoka

„Mano grožio suvokimas pasikeitė daugiau nei tūkstan-

tį kartų, tad šiandien grožiui neturiu griežtų kriterijų. Pir-

masis ir pats svarbiausias aspektas – ar žmogus yra geras. Man svarbu, kad žmogus būtų jautrus sau, aplinkai ir ki-

tiems. Jo teigiama aura, mintys man ir yra grožis. Kiekvienas turi savo stilių ir laisvę, kaip rengtis, kaip atrodyti. Man svarbiausia pajusti žmogaus energiją, kokias emocijas jis spinduliuoja iš vidaus.

Pati gražiausia jaučiuosi tada, kai daug ir kokybiškai

miegu ir nevalgau gliuteno. Iš tikrųjų vartojant produktus su gliutenu ne tik kaupiasi vanduo, tinsta veidas, bet ir svy-

ruoja mano nuotaika. Kartais sunku, juk saldaus pyragaičio prie kavos taip norisi... ( Juokiasi.) Ypač tada, kai keliauji!“

LAMŲ SLĖNIS

Pasitikėjimas sa

„Pradėjus dirbti

patirties ir neleid

modeliavimui. Po k

patirtimi išmoksti,

natūralus, netgi ėm

pagyvina ir netgi ši

Kasdienė (grož

„Kad nešvaistyč

keliuosi labai anks

– po keturių dienų šiek tiek atsipūsti,

Mano grožio r

kontrastinio dušo, v

LAMŲ SLĖNIS

avimi

į darbą, nesidažau. Dažniausiai kosmetikos daugiau išmetu nei

dau sau galvoti, jog esu graži ar tinkama

nebe aš. Tad jei jau dažausi, tai būna lengvas makiažo pagrindas,

i modeliu pasitikėjimo savimi trūko, neturėjau

kurio laiko ėmiau į tai žiūrėti kaip į darbą – su

, kaip reikia elgtis, ką daryti. Pozavimas tapo

mė man patikti, sutikau nuostabių žmonių, kurie

iek tiek palengvina kasdienybę prieš kameras.“

žio) rutina

čiau dienos ir nudirbčiau kuo daugiau darbų,

sti. Žinoma, kartais leidžiu sau patinginiauti

ų įtempto darbo kitas tris dienas leidžiu sau

sunaudoju. Jei ryškiau pasidažau, jaučiuosi nepatogiai, lyg būčiau skaistalai, akių tušas ir lūpų balzamas – kuo paprasčiau, kad būtų

nesunku nusivalyti ar pataisyti. Iš visų makiažo meistrų

įsidėmėjau tik vieną dalyką – kad akys neatrodytų pavargusios, reikia naudoti akių lašus. Londone oro tarša labai didelė, o kai

dar užsitepu makiažo sluoksnį, norisi kuo greičiau viską nusiplauti. Tokia pat paprasta ir mano plaukų priežiūros rutina

– iki šiol neturiu džiovintuvo, tad išsiplovusi plaukus pro duris išeinu dar šlapia galva.

Atsipalaidavimui mėgstu užsidėti vieną kitą kaukę ar pagulėti

atsipalaiduoti.

vonioje su druskomis, o pats didžiausias pasilepinimas man yra

veido nuprausimo ir dieninio kremo. Jei skubu

visą nuovargį. Stengiuosi į masažą nueiti bent kartą per mėnesį.“

rutina labai paprasta – rytas prasideda nuo

giliųjų raumenų masažas. Skauda, tačiau šis skausmas pašalina

LAMŲ SLĖNIS

Bėgimas – vidinės ramybės variklis

„Mane nuolat kankina mintys, kiek pasaulyje yra

smurto, pykčio ir neteisybės. Pati buvau vyriausia keturių vaikų šeimoje, tad net augdama pirmiausiai rū-

pinausi ne savimi, o sesėmis ir broliu. Manau, kad būtent dėl to man iki šiol taip rūpi kiti žmonės ir labai liūdina visas aplink esantis blogis. Būtent bėgimas yra

mano vidinės ramybės variklis. Bėgdama galiu atsikratyti visko, kas tuo metu slegia. Jau nuo mokyklos

LAMŲ SLĖNIS

laikų lankiau lengvąją atletiką – per ją ir atradau bė-

terišką ir g

išsikelti daugiausiai iššūkių ir tikslų. Tai mane labai

bužius. Nor

gimą. Jaučiu, jog bėgimas yra sportas, kuriame galiu

išlaisvina ir padeda susidėlioti mintis. Taip pat negatyvių minčių atsikratyti padeda joga ir meditacija.“ Asmeninis stilius

„Galima sakyti, jog užaugau su „vansais“, juos daž-

nai dėviu ir dabar. Labai mėgstu derinti švelnų mo-

kostiumus,

kuosi papra

paprastais m

ir paveikslų

čią suknelę

paprastuma

sur ir visad

grubesnį vyrišką stilius – patinka dėvėti

, vyriškus švarkus bei „oversized“ tipo dra-

rs domiuosi ir avangardine mada, pati ren-

astesnius įvaizdžius – „Levi‘s“ džinsus su

marškinėliais. Kartais, prisižiūrėjusi filmų

ų, apsivelku ir Viktorijos laikus primenan-

ę. Savo įvaizdžių nesistengiu perspausti –

as ir kokybė, jautrumas sau ir aplinkai vi-

da yra mano prioritetai.“

LAMŲ SLĖNIS

Nuo

SAUSA ODA KELIA PROBLEMU? PAGALBA JAU CIA.

Weleda Skin Food Ar jūsų odai būtinas tinkamas maitinimas? Išsigelbėjimas jums po ranka: „Weleda Skin Food“ – legendinė odos priežiūros priemonė, sukurta 1926 metais. Išskirtinis jos receptas su rozmarinais, ramunėlėmis, medetkomis ir našlaitėmis puoselėja ir nuramina kiekvieną sausos ir labai sausos odos vietą – ant veido, rankų, alkūnių ar pėdų. #greenlegends www.weleda.lt

GYVA LEGENDA Originali ir patikima „Weleda“ priemonės sudėtis Intensyvus maitinimas ir raminimas Odos apsauga nuo išsausėjimo

NATŪRALU

LAMŲ SLĖNIS

SALDŽIAI RŪGŠTI LEDŲ AVANTIŪRA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Ar kada matėte niurzgantį žmogų su ledų porcija rankose? Man atrodo, ledai – laimingų žmonių desertas. It kiekvienas ledų valgytojas savo galvoje iš anksto būtų susikūręs mažytę saldžią šventę. Man pritaria ir ledų fabrikėlio „Sweet Morello“ įkūrėjas VAIDOTAS VYŠNIAUSKAS, pasakodamas istorijas apie tai, kiek daug šiltų žmonių į jo kasdienybę atneša šis vėsus vasarą šlovinantis desertas.

– Skaičiau, kad Morello – tai tokia rūgščių

vyšnių veislė. Kokia idėja paslėpta šiame saldumo ir rūgštumo kontraste?

– Kadangi pats esu Vyšniauskas, galvojant

pavadinimą norėjosi, kad tos vyšnios jame irgi

įsipintų. Šis ledų nuotykis – tai ne tik mano

hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis, mano gyve-

nime užimantis svarbią vietą, tad ir pavadinimas kiek suasmenintas. Gaminu tikrus itališkus le-

– šis mielas ledų versliukas. Nepaprasta, kiek

daug šiltų žmonių į mano kasdienybę atneša ledai. Taip jau nutinka, kad dažniausiai pasivai-

šinti ledais žmonės eina būdami geros nuotaikos, tarytum mintyse iš anksto sau būtų susikūrę mažą linksmą istoriją.

– Man ledai – tai vaikystės vasaros. Vaidotai,

dus – tokius pat, kokius gamina italai, tad prie

kokius prisimeni skaniausius savo vaikystės ledus?

nesinorėjo tik saldaus ir romantiško vardo – taip

dviejų vaflių. Kartais ir dabar nusiperku tokį

trastų žmogus: važinėju motociklu, išsitraukiu

mena tuos laikus.

viso to reikėjo ir itališkos užuominos. Labai

įsipynė rūgščiosios vyšnios. Aš ir pats esu kon-

riedlentę, lankau boksą, žvejoju. Šalia viso to

LAMŲ SLĖNIS

– Iš vaikystės prisimenu plombyrą, apsuptą

ledų sumuštinį – man jis labai juokingas ir pri-

LAMŲ SLĖNIS

– Ledai – tai turbūt vienintelis visame pasaulyje de-

sertas, keliantis tiek gerų emocijų!

– Taip pat ir besisukant ledų versle. Dažniausiai ledai

tampa šventės žvaigžde – su jais visi nori nusifotografuoti, juos labai noriai ragauja ir vaikai, ir seneliai. Kartais būna, kad po vestuvių ceremonijos net kunigas ateina paragauti

gerų gelato. Be to, kiekvienoje bažnyčioje visada yra teta, stebinti tvarką, ‒ ji turi daug taisyklių, griežtai prižiūri, ką

daryti galima, o ko – ne. Iš patirties žinau: dažniausiai ją

labai lengva palenkti ledais! Ledai atriša žmonių gerumą, išsklaido jaudulį, stresą, suteikia daug džiaugsmo ir sukuria

laisvą atmosferą. Juk vasarą net legendinis „einam kavos“, vis dažniau pakeičiamas „einam ledų“!

– Ledų fabrikėlis – taip dažnai apibūdinami „Sweet

Morello“. Ledus gamini pats, tiesa?

– Visi šį darbą įsivaizduoja labai romantiškai, bet iš

tiesų po miela ledų idėja slypi techninis darbas. Iš vienos

pusės jis gali atrodyti labai paprastas – sumaišyti reikiamus ingredientus. Visgi gaminimo procese yra keli svar-

būs momentai, kuriuos privalu atlikti tinkamai, turi ati-

džiai stebėti, nuolat ragauti. Jeigu tau tikrai rūpi galutinis produktas, kiekvienas žingsnis turi būti atliktas atsakingai. Niekada nesustoju pusiaukelėje – ledus pristatau tik

tada, kai pats būnu šimtu procentų jais patenkintas. Tur-

būt dėl to man sunku surasti, kas galėtų mane pakeisti. Nesvarbu, kokiame renginyje bebūčiau, labiausiai esu

susikoncentravęs į ledus. Jie negali būti ištirpę ar peršalę, susikristalizavę. Juk nuo pat pradžių, kai dar nebuvo nei autobusiuko, nei dviratukų, buvo geri ledai.

LAMŲ SLĖNIS

– Girdėjau, kad tavo ledų autobusiukui jau beveik

keturiasdešimt metų!

– Autobusiukas atsirado visai netikėtai. Tuo metu le-

dus pardavinėjau vos keliose Vilniaus vietose, o kartą

man bestovint Tymo turguje prie manęs priėjo vyrukas, vėliau tapęs geru draugu, nusipirko ledų ir pasiūlė įsigy-

ti senovinį autobusiuką. Pasirodo, autobusiukas jau buvo paruoštas specialiai ledams. Jis toks su nuotaika ir cha-

rakteriu – kolekcinis, šiemet jam sueina keturiasdešimt

metų, nuolat gendantis, bet kartu labai mielas ir artimas.

Kartais atrodo, kad jis kaip artimas mūsų šeimos narys. Dar vėliau atsirado ir ledų dviratukai.

– Papasakok, kaip gimsta tavo ledų skoniai? Ar jie

kinta priklausomai nuo metų laiko?

– Mėgstu eksperimentuoti su skoniais, bet ne per daug.

Niekada nekurčiau šoninės, lašišos ar ančiuvių skonio ledų. Esu aiškių skonių gerbėjas, labiausiai juos mėgstu gerai išreikštus ir natūralius. Šviežių agrastų ledai su luobelėmis

– vienas paprastas skonis, tapęs šios vasaros hitu. Įdomu tai, kad kaskart šie ledai būna vis kitokie, nes skiriasi agras36

LAMŲ SLĖNIS

tų sunokimas. Vieną savaitę pas močiutę turguje nusiperki

rūgščius ir gaivius, po savaitės jie būna prinokę ir pavyksta daug saldesnis, sodresnės spalvos šerbetas. Vasara yra uogiškų ledų sezonas – mama prirenka mėlynių, brolis augi-

na šilauoges. Artėjant rudeniui į receptus įtraukiu bruknes, šaltalankius. Žiemą ledų gaminu mažiau, o ir skoniai jų daug sunkesni – riešutai, juodasis šokoladas, karamelė.

Eksperimentuoju su pasaulyje išbandytais skonių de-

riniais: braškės ir bazilikas, juodieji serbentai ir cinamo-

nas, mėtos ir žaliosios citrinos. Man atrodo, yra dvi galimybės: pirmoji – nustebinti vartotoją, tačiau kartą šo-

kiravęs tai daryti turėsi nuolat. Kitas pasirinkimas – tie-

siog gaminti labai gerus ledus. Jau geriau paprastas aviečių šerbetas, bet toks, kuris primins tikras avietes ir min-

timis nukels į močiutės daržą, nei ledai, kurių skonis nustebins, bet antros porcijos valgyti nesinorės.

Esu gaminęs „Guinness“, viskio ledus. Visai neseniai

gavau pasiūlymą sukurti net jautienos skonio ledus, prieš

dvejus metus gaminau ledus su juodųjų sezamų sėklomis. Kažkada bandžiau arbūzų su druska, agurkų su medumi skonius, vasarą per Jonines mano žmona Irma virė šei-

vamedžių sirupą, o aš ruošiau šeivamedžių ledus. Drau-

go, kuris su žmona keliauja į Ispaniją rinkti alyvuogių, gimtadieniui ruošiau plombyrą su alyvuogių aliejumi.

Pernai metų mylimiausi – avių pieno gelato. Mobis,

mūsų šuo, yra aviganis, Irma jį mokė ganyti avis. Taip susidraugavome su labai smagia ūkininke, kuri į Tymo turgų

atveždavo avių pieno ir naminės karamelės. Pamažu geriau

pažinome avių pasaulį ir sugalvojome ledų gamyboje išbandyti avių pieną. Vieniems jie labai patiko, kitiems paragauti buvo nedrąsu, tačiau tai buvo tikrai geri ledai. – Kokie skoniai tavo mėgstamiausi?

– Mano mėgstamiausieji keičiasi – labai ilgai favoritai

buvo juodojo šokolado ledai. Daug kas juos dievino, kai kam jie visai nepatiko – tai tikrai labai pretenzingas ir itin sodrus skonis. Šį sezoną renkuosi avietes, agrastus.

LAMŲ SLĖNIS

– Iš kur išmokai ledų gamybos paslapčių?

– Kai įsivėliau į šią ledų avantiūrą, buvau visiškas diletantas.

Žiūrėjau į ledų aparatą ir spėliojau, ką kuris mygtukas reiškia. Tokia paprasta buvo pradžia, sugadinau daug litrų pieno, kol

galiausiai supratau, kaip viskas veikia. Pagrindinius techninius žingsnius išmokau iš gelato meistro, vis atvykstančio į Lietuvą. Su juo kartu gamindavome, gavau neįkainojamų pastabų ir patarimų. Daug laiko skyriau ir mokytis savarankiškai. Vė-

liau Italijoje esančiame „Gelato University“ lankiau nuotolinius kursus. Bet daugiausia žinių, žinoma, duoda kasdienė praktika ir bandymai, ypač nepavykę. (Šypsosi.)

– Kuo ledai tave sužavėjo tąkart, kai pirmą kartą pasigavai

jų gamybos idėją Prancūzijoje, ir kuo jie tave vis dar žavi visus šiuos metus?

– Pradžioje viskas buvo nauja, dėl to – labai įdomu. Juolab,

kad Lietuvoje kokybiškų ledų buvo ir vis dar yra mažai. Vėliau

kuriant mažą verslą, žinoma, atsiranda ir problemų, ir iššūkių, bet per penketą metų jau išmokau su visu tuo tvarkytis, tad

dabar dirbu gana aiškia vaga. Pagrindinis dalykas, kuris mane

žavi, – tai pozityvi, šventiška aplinka, kurioje visada sukiojiesi, ir tai, kad tavo kuriamas produktas visuomet pradžiugina

aplinkinius. Taip pat gaminimo procesas, kai vienas galiu pasinerti į darbus ir kurti savo sugalvotus receptus. – Kokio dar skonio ledų norėtum sukurti?

– Irma puikiai pažįsta augalus ir dirba su aromaterapija, tad

būtų labai įdomu ateityje sukurti gėlių įkvėptą ledų kolekciją. Keliaudami Bordo, Prancūzijoje, ragavome levandų su abrikosais, rožių, vanilės su bergamotėmis ledų. Pastaruosius esu

gaminęs ir pats, todėl ši idėja mane labai žavi. Liepžiedžių ar kitų lietuviškų augalų skoniai, derinami su vaisiais, – būtų labai įdomu. Žinoma, tai, kas keista, smagu ir gerai skamba, bet

dar turi būti ir skanu. Tai svarbiausia. Kartais mintyse išdėlio-

jus ingredientus viskas atrodo labai gardžiai, tačiau paragavus tenka nusivilti. Kiekvieno mano eksperimento tikslas – ne tik originalumas, bet ir geras skonis.

LAMŲ SLĖNIS

NAUJI HORIZONTAI

KARTAIS LABAI SVEIKA PASINERTI Į NEŽINOMYBĘ Tekstas: Sandra Gerdauskaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Kažkodėl nenustembu, kai fotografė, keliautoja LINA KIZNYTĖ pasako, kad kelionei į Naująją Zelandiją, šalį, kurią iki šiol vadina savo svajonių kryptimi, ją įkvėpė viena vienintelė nuotrauka. Juk fotografija ir kelionės – tai jos pabėgimas nuo realybės, jos meditacija ir būdas atrasti balansą.

– Kas tau yra harmonija ir ar daug jos tavo gyvenime?

– Harmonija man yra sugebėjimas atrasti balansą tarp savo darbo, nuobodžios

kasdienybės ir tikrų pomėgių bei savęs ieškojimo. Tai nuolatinis balansavimas tarp saugumo jausmo ir baimės bandant save atrasti. Balansavimas tarp davimo kitiems ir davimo sau. Čikagoje turiu savo kavinę – jai atiduodu visą savo energiją, o

fotografijoje ir kelionėse aš duodu sau. Tai didžiausia mano gyvenime išmokta pamoka: atrasti laiko sau. Kartais darydami kažką dėl savęs bijome būti palaikyti savanaudžiais, bet, manau, tik tuomet iš tikrųjų galime pajausti vidinę ramybę ir

per aistrą ir hobį į savo gyvenimą įnešti spalvų. Ilgai ignoravau save ir dažnai

darydavau dalykus dėl kitų, dėl pripažinimo. Tikriausiai mano buvo toks auklėjimas:

turi save kažkur realizuoti, daryti su tikslu uždirbti, išlaikyti save, susikurti ateitį. Tačiau pamažu supranti, kad savo gyvenime reikia pasilikti laiko ir sau – daryti

kažką iš meilės ir aistros. Tokia man yra fotografija. Tai mano pabėgimas nuo realybės, mano meditacija, padedanti surasti balansą. 46

LAMŲ SLĖNIS

– Ar dažnai pagauni save besimėgaujant akimirka,

vykstančia „čia ir dabar“?

– Galbūt ir keistai skambės, tačiau pastaruoju

metu buvimas „čia ir dabar“ mane aplanko Lietuvoje. Tėvai mane išsivežė į Ameriką keturiolikos. Todėl

dabar būnant Lietuvoje dažnai negaliu patikėti, kad esu čia. Vėl renku mėlynes, kurių nemačiau devyniolika metų. Galiu išsimaudyti ežere. Dalyvauti

šventėse ir turėti tradicijų, kurios Amerikoje buvo dingusios. Šiuo metu tokie paprasti dalykai džiugina mano širdį ir padaro mano dieną ypatingą.

– Ar šiandien jautiesi labiau amerikietė ar lietuvė?

– Amerikoje praleidau devyniolika metų,

Lietuvoje – keturiolika. Todėl niekada nesijaučiau nei šimtu procentų lietuvė, nei amerikietė. Tačiau

turiu pripažinti, su lietuviais randu daugiau bendro ir jaučiuosi labiau sava. Amerikoje esu žmogus su

priešistore, turiu akcentą, todėl į mane visada žvelgia kaip į emigrantę. Paradoksalu, tačiau Amerikoje

jaučiuosi labiau lietuvė, o Lietuvoje – labiau

amerikietė. Lyg būčiau plėšoma tarp dviejų vietų. Lietuvoje kartais pasiilgsti amerikietiškų dalykų, o Amerikoje – lietuviškų. Būnant čia man dažnai

pasimiršta lietuviški žodžiai, dėl to pradedu jaustis

nevisavertė lietuvė. Tačiau Lietuva vis tiek yra šalis, kurioje jaučiu savo šaknis. – Kaip tu keliauji?

– Susiplanuoju dalykus ir juos keičiu. Susiplanuoju

kelionę, o kai pasidaro nuobodu, bandau pabėgti nuo savo plano ir ieškoti nuotykių. Arba išvažiuoju

be plano ir atviromis rankomis imu tai, ką duoda kiekviena diena. Labai smagu kelionės metu atrasti

dalykus, kalbėtis su vietiniais, įsijausti į jų gyvenimą.

Mėgstu pajusti šalį judėdama vietiniu ritmu. Keliauju lėtai ‒ ne tam, kad viską pamatyčiau, bet tam, kad turėčiau šansą sugrįžti.

LAMŲ SLĖNIS

– Ar dažnai grįžti į tas pačias vietas?

– Dažnai grįžtu į Italiją, kiekvieną kartą ji sugeba nustebinti iš naujo. Tačiau kai

– Kelionėje esu visiškai rami ir laisva. M

nori nuotykio, vyksti ten, kur dar nesi buvęs. Man patinka nežinomos vietos,

laukia darbas, rutina, stresas, atsakomybės,

tam tikrą vietą, tuo autentiškesnė ji išlieka.

pozicijos, niekas tavęs nepažįsta, todėl jaut

nepopuliarios kryptys. Vietos, kurias sunku pasiekti. Kuo mažiau žmonės žino apie

– Kaip išmokti keliauti lėtai?

– Reikia neišsikelti per didelių reikalavimų ir nesusiplanuoti daugiau, nei gali

ir pamiršti save. Kelionė man dažnai pade

– Ar harmonija yra rutina?

– Rutinoje visada jautiesi saugus, nes ta

aprėpti. Socialiniai tinklai kartais verčia galvoti, kad reikia visur suspėti, viską pamatyti

pasroviui. Visada žinai, kas tavęs laukia.

kryptimis, turėti mažus tikslus ir nebijoti atrasti vietų savaip. Maži lūkesčiai dažnai

mūsų išvykimo į Naująją Zelandiją istorij

ir visur padaryti tobulą nuotrauką. Bet daug įdomiau keliauti visiškai nepopuliariomis

nuveda į netikėtas vietas. Pamenu, kaip Japonijoje leidome sau vieną dieną išvažiuoti vietiniu autobusu ir atradome vasabių fermą. Buvome taip maloniai nustebinti ir patyrėme mažą nuotykį. Kartais per daug planų gali sugadinti atradimo džiaugsmą. 48

– Kuo skiriasi tavo gyvenimas kelionėj

LAMŲ SLĖNIS

išeiti iš komforto zonos, dažnai gavusi išba

nuotrauką ir tarė: „Važiuokime čia.“ Tuom

suradome, kad tai Naujoji Zelandija, ir tiesi

‒ taip prasidėjo mūsų nuotykis be jokio

je ir gyvenimas sugrįžus namo?

Kiekviena diena – ieškojimas. Taip tampi imlesnis, imi daugiau bendrauti su vietiniais

s, problemos. Dažnai gali prarasti kontrolę

nežinomybę, priimti ją kaip žaidimą.

Man tai tarsi meditacija. Grįžus namo dažnai

eda į save sugrįžti. Kelionėje neturi jokios

ti laisvę.

avęs nekankina nežinomybė, tiesiog plauki Turiu prisipažinti, kad dažnai ir aš bijau

andymą jo išsigąstu. Pavyzdžiui, išskirtinė

ja: mano vyras surado labai gražią lubinų

met net nežinojome, kur toji vieta. Vėliau

iog išvykome nieko per daug nesusiplanavę

o plano. Kiekviena vieta buvo naujiena.

žmonėmis, jų klausinėti ir klausytis jų istorijų. Kartais labai sveika pasinerti į

– Kas kelionėse tave labiausiai stebina?

– Pastaruoju metu keliaudama susipažinau su daug įdomių žmonių. Žmonės kiekvienai

kelionei suteikia prieskonio. Jie įkvepia pasakodami savo istorijas. Mane dažnai įkvepia

žmonių paprastumas: kaip paprastai jie gyvena ir yra laimingi, atrasdami laimę smulkmenose. Iš kultūrinių dalykų mane labiausiai nustebino Japonija. Atrodo, kad jie gyvena utopijoje. Ten viskas suorganizuota, sutvarkyta, jie tokie sąžiningi, atviri, geri ir pagarbūs vienas

kitam. Pagarba, kurią japonai jaučia kitam žmogui ir aplinkai, įkvepia. Norisi iš jų mokytis, kaip gyventi atsakingai. Taip pat man patinka, kad japonai moka derinti senas tradicijas su naujomis technologijomis. Senas miesto šventyklas su dangoraižiais. Autentiškus rajonus su naujais. Ten daug kontrastų, bet viskas tarpusavyje sąveikauja.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tau yra gera kelionė?

– Kai ji netikėta, išmušanti iš vėžių. Galbūt kai tikiesi

vieno, o gauni visai kita, ir tai dažniausiai būna šimtą kartų

geriau. Kai sutinki žmones, savo pasakojimais įkvepiančius naujiems darbams. Kai žmonės kažką tavyje pakeičia ir

grįžti tarsi su antru kvėpavimu. Taip pat kai įveiki kažkokią savo baimę ar išankstinį nusistatymą.

– Gyvename instagramo amžiuje, kai į besileidžiantį

saulėlydį žiūrime per telefono kamerą, kai gražioje vietoje pirmiausia padarome tobulą asmenukę. Kaip tau pavyksta su tuo kovoti?

– Žmonės taip daro, nes tai tapo įpročiu – stebėti pasaulį

pro telefono kamerą. Tad darydamas priešingai jautiesi, tarsi gyventum savo slaptą privatų gyvenimą, apie kurį niekas nežino. Todėl aš dažniausiai stengiuosi padaryti

daug nuotraukų savo mintyse ir tik tada traukti fotoaparatą. Visgi jei pagaunu įkvėpimą, negaliu atsiplėšti nuo kameros. Atrodo, kad ji prilimpa man prie rankos. Kadangi

skaitmeninė kamera leidžia fotografuoti ir trinti, dažnai

padarai per daug nuotraukų ‒ juk jos nieko nekainuoja. Daug mano nuotraukų padarytos juostiniu fotoaparatu. Tuomet tiesiog stebi ir lauki momento. Leidi istorijai pačiai išsivynioti.

– Ar kiekvienoje kelionėje stengiesi savo nuotraukomis

perteikti istoriją?

– Visos kelionės prasideda su vizualia idėja, vizualiu

tikslu. Dažnai tas tikslas kinta kelionės metu. Anksčiau

man patikdavo fotografuoti tiesiog peizažus, o dabar ieškau detalių, istorijos, temos. Pavyzdžiui, Japonijoje norėjau

papasakoti apie senovės tradicijas buityje ir pagarbą. Man

dažnai atrodo, kad kiekvienoje kelionėje kitokia ir mano

fotografija, nes gaunu skirtingų inspiracijų. Jaučiu, kad manyje daug fotografų, pabundančių skirtingose vietose.

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tave labiausiai provokuoja išsitraukti fotoaparatą?

– Žmonės, išraiškos, gestai, emocijos tarp kitų ir gamta. Kai

noriu pabėgti nuo žmonių, fotografuoju gamtą, kai pasiilgstu žmonių, ieškau jų savo fotografijoje. Esu intravertė, todėl dažnai

nuo kitų pavargstu, ypač kai tenka dirbti. Labai mėgstu stebėti vyresnio amžiaus žmones ir jų įpročius, santykius.

– Ar tavo galvoje kirba kokie nors konkretūs fotografijos

projektai?

– Lietuvos kaimo ir tradicijų fotografija. Jaučiu, kad man la-

bai trūksta lietuviškų šaknų, kurios manyje tarsi buvo pratrintos.

– Ar fotografuodama ieškai tobulumo?

– Kaip tik ieškau grožio netobulume. Natūralumas visada

yra svarbiausias. Anksčiau net žmonių veidus taip tobulai ap-

dirbdavau su fotošopu, kad dabar negaliu žiūrėti – ten ne jie. Dabar man patinka tai, kas nesurežisuota. Manau, kad netobulas momentas ir yra tobulas.

– Kokia vieta yra tavo rojus žemėje?

– Mano intraverto sielai, kai kartais norisi pasislėpti nuo

Pagyvenus Amerikoje atrodo, kad lietuviai ne iki galo įvertina

viso pasaulio, tokia vieta yra Naujoji Zelandija. Ji mane trau-

norisi tai fotografuoti, įamžinti, išsaugoti, papasakoti kitiems.

ir jos grožį. Man patinka kalnai ir jausmas, kad esi izoliuotas,

savo tradicijų grožį. Atrodo, nesusimąsto, kaip tai brangu. Man

Man norisi pažinti Lietuvą ir geriau suprasti save.

LAMŲ SLĖNIS

kia, nes atrodo, kad ten visi išpažįsta tą pačią religiją – gamtą

tarsi vienas. Kai jautiesi, tarsi būtum kitame pasaulyje, atsi-

nori pabėgti į kalnus ir nieko nematyti. Atsirasti kitame

nių čia tik 4,5 mln. Būdamas ten jautiesi vienas ir turi daug

dedi jausti žmonių trūkumą.

jungęs nuo visko. Naujosios Zelandijos sala didelė, tačiau žmo-

laiko pabūti su savimi. Pamenu, kai važiavome dviese su vyru, neklausėme muzikos, kartais telefone net nebūdavo ryšio, todėl tik kalbėjome ir grožėjomės gamtos vaizdais be jokių trik-

džių. Atrodo, kad esi visiškoje tyloje. Naujoji Zelandija man buvo tarsi transas, patirtis, ramybė ir harmonija, kurios ieško visas pasaulis, – ji slepiasi būtent ten.

– Ar norėtum toje ramybėje ir gyventi?

– Apie tai labai dažnai pagalvoju. Naujoji Zelandija man

atrodo tobula vieta. Visgi gera toje ramybėje pabūti, bet tada pradeda trūkti žmonių. Gyvenime būna momentų, kai

pasaulio gale ir visiškai išsivalyti mintis. Tačiau tada pra-

– Kokia yra tavo svajonių kelionė?

– Patagonija, Argentina bei Čilė, jeigu važiuočiau ieš-

koti gamtos. Azija, Vietnamas, jei ieškočiau maisto ir kul-

tūros. Indija, jei norėčiau, kad mano kelionė būtų dvasinė. – Pastebėjau, kad savo nuotraukoms instagrame duodi

pavadinimus, lyg paveikslams. Kokį pavadinimą duotum dabartiniam savo gyvenimo etapui? – Atgimimas. Naujas lapas.

LAMŲ SLĖNIS

POKALBIS APIE POKALBIUS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Ar buvo kažkoks „prieš“ ir „po“ momenta

nusprendei tai daryti sąmoningai?

– Nesu tas pavyzdys, turėjęs greitą gyvenimą ar

Seniai pajutusi, jog greito gyvenimo įpročiai – ne jai, tinklalaidės apie vidinį žmogų „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ įkūrėja URTĖ KARALAITĖ nusprendė padėti sulėtinti tempą ir kitiems. Kas antrą trečiadienį Urtė kviečia rasti laiko savęs tobulinimui besiklausant pokalbių, kurių temos – ne visada lengvos ir patogios, bet tokios reikalingos.

tą karjerą. Didžiąją laiko dalį buvau laisvai sam

darbuotoja, tad šiais dalykais žongliravau gana le

Bet tai nereiškia, jog niekada nebuvau įsisukusi į t

greito gyvenimo ratus: turėjau intensyvių projekt riems teko skirti ne vieną parą darbo. Greitį esu

tusi, bet labai greitai supratau, jog jis man visišk

tinka, – tokių darbų stengiuosi nebedirbti.

– Sulėtinti tempą visuomenėje, kurioje jis yr

– Urte, kaip manai, kodėl mes taip skubame? Koks yra tavo santykis su

greitu gyvenimu?

– Kaip tik vakar pasirodė mano tinklalaidės pokalbis su antropologu Ar-

vydu Grišinu, kuriame aptarinėjame tempą truputį iš kitos pusės. Būtent į klausimą, kodėl mes taip skubame, mes ten kartu ir atsakėme – dėl noro tobulėti. Šiais laikais tobulėjimo pagreitis yra toks išsivystęs, kad it koks ka-

muolys ridenasi nuo kalno vis greityn. Tame pokalbyje ir man pačiai buvo labai įdomu pamąstyti, kas gi iš tiesų yra tobulumo siekis, ir padvejoti, ar visa toji kaita ir siekiamas virsmas visgi yra tobulėjimas.

Man asmeniškai greitas gyvenimas netinka. Be abejo, kaip ir visi, norėčiau

spėti viską išgirsti ir pamatyti, tačiau jau seniai esu ne tik logiškai suvokusi, jog

tai neįmanoma, bet ir pastebėjusi, jog iš to kylanti įtampa man sukelia tik neigia-

mas emocijas. Esu sau pasakiusi, kad neturiu visko suspėti, galiu leisti sau, tarki-

me, neperskaityti visų šiuo metu populiariausių knygų. Labai nemėgstu pasakymo: „Taigi kaip tu gali nežinoti?“, už jį kartais ir pykteliu – aš tikrai galiu ir leidžiu sau tai daryti. Tad greitą gyvenimą visada stengiuosi kaip įmanoma lėtinti. 62

LAMŲ SLĖNIS

tinamas, nėra paprasta. Kodėl gyvenant greitu t

svarbūs lėti pokalbiai?

– Šiuo atveju „lėti pokalbiai“ ir reiškia tai, k

yra lėti. Turiu omenyje, kad su pašnekovais kalb ne 15 minučių – mūsų susitikimai su įžangomis

kalbiais po įrašo užtrunka iki poros valandų, o ta

laikais reta. Juk net susitikę kavos su draugu n

užtrunkame valandą, o kartais – ir dar trumpiau

Lėtume aš matau kokybę – taip galima plačia

liau pamąstyti ir aptarti temą iš įvairių pusių. B

tinklalaidės formatas tai ir leidžia daryti, kadang

rio laikas nėra ribotas. Iš kitos pusės, galima ka

labai plačiai, tačiau jei jausi, jog pokalbis nukryp

dalies bus galima atsisakyti montuojant.

Žvelgiant iš klausytojų pusės, manau, jog man

kalbiai iš tiesų ne sulėtina gyvenimą, o padeda g

me gyvenime rasti laiko savęs tobulinimui ar kaž

as, kai

r grei-

mdoma

engvai.

tokius

tų, kupaju-

kai ne-

ra ver-

tempu

kad jie

bamės ir po-

ai šiais

neretai

au, gi-

Būtent

gi ete-

albėtis

po, tos

no po-

greita-

žkokių LAMŲ SLĖNIS

klausimų nagrinėjimui. Pokalbių gali klausytis vaikščiodamas ar bėgiodamas ir galbūt net gauti daugiau informacijos nei

skaitydamas knygą. Mano pokalbiuose yra daug lėtinimo aspektų – dažnai kalbamės apie kontroversiškus dalykus, tad

įmanomais aspektais.

– Tau svarbu, kaip pašnekovas jautėsi vienu ar kitu mo-

kartais ir klausytojui ima kilti netikėti klausimai, kuriuos rei-

mentu. O kaip pati jautiesi kalbindama žmones?

se kylantį klausimą negali tiesiog imti ir atsakyti. Taip turbūt

džia apskritai buvo labai sunki, pirmųjų pokalbių metu buvo daug

kės lėtai apsvarstyti. Dažniausiai nė į vieną mano pokalbiuoskatinamas ir lėtas mąstymas.

– Tavo tinklalaidė – apie vidinį žmogų, savirefleksiją, sa-

viugdą, tiesa?

– Man pačiai buvo svarbu įsivardinti, apie ką mes ten kal-

bamės. „Greito gyvenimo lėtuose pokalbiuose“ nekalbame apie pasiekimus. Kalbame apie žmogų, jo patyrimus, išgyve-

nimus per įvairias patirtis. Šios, žinoma, gali būti susijusios su karjera, tačiau man įdomu ne tai, kaip gavai medalį, o kaip

jauteisi jį gavęs. Mes žvelgiame ne į išorę, o į vidų, visais

LAMŲ SLĖNIS

– Geras klausimas. Tas jausmas keičiasi. Nepaisant to, jog pra-

įtampos. Dabar man atrodo, kad vertingiausias jausmine prasme yra suartėjimas su žmonėmis, kuriuos kalbinu. Išskyrus tuos keletą atvejų, kai kalbinau pažįstamus žmones, visi kiti pašnekovai

buvo man nepažįstami, o mūsų pokalbiai vis tiek buvo labai intymūs ir artimi. Pastebėjau, jog savo asmeniniame gyvenime su artimais žmonėmis taip atvirai šnekuosi žymiai rečiau nei čia, su

nepažįstamaisiais, reguliariai kas dvi savaitės. Tai yra stipru ir turtina – iš tinklalaidės pokalbių labai daug gaunu ir aš pati. Iš dalies kurti tinklalaidę yra savanaudiška veikla. ( Juokiasi.)

– Kaip apskritai nusprendei tai daryti – kalbėtis su žmo-

nuo ko pradėti, tuo metu jau kurį laiką gyvenau tam tikroje sta-

– Tik vėliau atėjo suvokimas, kiek daug šie pokalbiai duo-

įsivaizduoti, kaip žengti tą žingsnį, kaip veiklą iš svajonės neštis

nėmis vėliau tuos pokalbius atiduodant klausytis kitiems?

da ir man pačiai, tad tikslas tikrai nebuvo savanaudiškas. Pa-

ti pradžia buvo gana miglota – ganėtinai staiga pradėjau klausytis daug tinklalaidžių – vaikščiodama su šunimi tokiu būdu semdavausi informacijos. Klausydavausi labai laisvų pokalbių apie savirefleksiją, įvairius aktualius klausimus bei jų spren-

dimo būdus. Pastebėjau, kaip reguliarus tinklalaidžių klausy-

masis padeda išlaikyti tam tikrą liniją gyvenime. Nors išgirs-

tas turinys ne visada būdavo naujienos, tarkime, epizodai apie lūkesčių formavimą žmonėms ar aplinkai, tačiau kai tam tikri dalykai reguliariai tau kartojami, informaciją imi įsisavinti.

Supratau, jog jei šis formatas yra naudingas man, galbūt jis

bus naudingas ir kitiems. Vis dėlto pradžia nebuvo tokia nuos-

tabi, kaip gal skamba. Nepaisant to, kad absoliučiai nežinojau,

gnacijoje, tad buvo ne tik sunku iš tiesų kažko imtis, bet netgi

toliau. Svajonė buvo su manimi kurį laiką, tačiau gyveno tik mintyse. Lemtingas žingsnis nutiko visai netikėtai, kai susitikau

su Olegu Šurajevu kavos, o jis tuo pat metu buvo pradėjęs kur-

ti savo tinklalaidę. Pamenu, jog labai nedrąsiai jam užsiminiau, kad taip pat norėčiau tai daryti. Olego reakcija buvo tokia paprasta – jis ėmė ir tiesiog pasiūlė savo įrangą. Tikriausiai man to

ir reikėjo – kad sukristų pagalbiniai taškai: vienas žingsnis buvo Olego paskatinimas, kitas – jau anksčiau gautas „Golden Para-

zyth“ vokalisto Giedriaus Širkos sutikimas būti mano pašnekovu. Taip tiesiog nebeturėjau, kur dėtis, – turėjau pradėti. Bijojau

be proto! Pirmojo pokalbio iki šiol dar nedrįstu iš naujo klausyti. ( Juokiasi.) Padedant Olegui įrašėme pirmąją tinklalaidę, po to sekė gili duobė, kol supratau, jog noriu ir toliau kurti.

LAMŲ SLĖNIS

– O dabar „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ eteryje pasi-

rodo reguliariai, kas dvi savaites?

– Taip, pirmasis epizodas pasirodė vasarą, po to ilgą laiką

reabilitavausi po operacijos ir į eterį sugrįžau lapkritį – nuo to laiko pasirodome kas dvi savaites nenutrūkstamai. Man pačiai tai yra svarbu – manau, jog esu atsakinga ne tik klausytojams transliuoti kokybišką turinį, bet ir parodyti jiems

pagarbą tai darydama reguliariai. Juk tai nėra tiesiog pasiple-

pėjimai tada, kai aš užsimanau. Iš savo patirties žinau, jog jei

klausausi tam tikros tinklalaidės, naujo epizodo laukiu kaip

kokios naujos serialo serijos. Atsiranda įprotis, kurį, žinau, turi ir mano ištikimiausi klausytojai, todėl kas antrą trečia-

dienį „Greito gyvenimo lėtus pokalbius“ paleidžiu 5 val. ryto, kad būtų galima jų klausytis vykstant į darbą.

– Kaip pasirenki, ką norėtum pakalbinti, ar sunku tuos

žmones prisikviesti į eterį?

– Prisišaukti tikrai nėra sunku. Šimtąjį kartą savo draugams

ir pažįstamiems užsieniečiams kartoju, kad Lietuva tam be ga-

lo tinkama: čia gali bet ką prisikalbinti atvykti į laidą. Negaliu sakyti, jog nėra buvę keblumų ar atsisakymų, tačiau su kai ku-

riais pokalbius ilgai deriname tiesiog dėl jų didelio užimtumo. – Netgi žinant, jog klausimai ir temos nebūtinai bus patogios? – Atsirenku tuos žmones, kuriuos jaučiu arba jau žinau ga-

linčius kalbėti nelengvomis temomis. Nėra taip, kad kviesčiau

žmogų dėl jo išvaizdos ar pasiekimų, todėl ieškoti pašnekovų yra

gana sudėtinga, ypač jei juos nelengva rasti internete – nežinai, kaip seksis pokalbio metu. Žinoma, kalbantis patys pašnekovai drąsiai nubrėžia ribas ir kalba tiek, kiek jiems yra patogu.

Pats pašnekovų pasirinkimas yra labai subjektyvus. Pokal-

bio metu man įdomus brandus reflektavimas, gebėjimas į situacijas pažiūrėti ne paviršutiniškai ir iš įvairių pusių, todėl

svarbu, kad pašnekovai turėtų įžvalgų iš labai įvairių sferų. Tarkime, Rimas Šapauskas yra labai tikintis žmogus, o Nijo-

lė Oželytė – tikra antireligija. Ir man šios priešingybės nėra kažkas netinkamo, kaip tik tokių skirtingų pašnekovų ir no-

risi. Juk prieigų ir problemų sprendimų yra labai daug, o klausytojas atsirenka tai, kas jam tuo metu tinkama ir priimtina.

LAMŲ SLĖNIS

– Urte, o apskritai, kas tau yra geras pokalbis? Ti-

kriausiai galvojai apie tai pradėdama kurti tinklalaidę?

– Rodos, atsakymai, kaip ir pati tinklalaidės tema, gryni-

nasi pakeliui. Man buvo aišku, apie ką norėsiu kalbėti, tačiau norėdama tai įvardinti, aprašymą keičiau gal dešimt kartų.

Į gero pokalbio sąvoką galima pažvelgti iš dviejų pusių

– profesionalės Urtės bei asmeninės Urtės. (Šypsosi.) Man

asmeniškai vertingas yra pokalbis, kuris atneša man pačiai kažką naujo, įdomaus ir netikėto. Iš kitos pusės, geras po-

kalbis yra tas, kuriame randu kažką vertingo platesnei auditorijai. Tarkime, tokios temos kaip perfekcionizmas, to-

bulybės siekimas yra aktualios didelei grupei žmonių – gaudama apie tai įdomių įžvalgų iš pašnekovų, žinau, jog tai patį pokalbį padarys stipresnį. Ir dažnai šie du aspektai

nesikerta, nes, pavyzdžiui, man taip pat artima perfekcio-

nizmo tema. Be abejo, geras pokalbis neapsieina be dialogo. – Kaip tau pavyksta suderinti tinklalaidės darbus su

kitomis veiklomis?

– Neseniai išėjau iš darbo sąmoningai siekdama dau-

giau laiko skirti tinklalaidei ir su ja susijusioms veikloms. Tų veiklų visada yra pilna. Kartais susiduriu su žmonė-

mis, kuriems atrodo, jog kurti tinklalaidę labai paprasta. Techninė dalis, pokalbio montavimas reikalauja daug

laiko, tačiau visgi didžiąją dalį užima pasiruošimas po-

kalbiui, pašnekovų ieškojimas, o kur dar komunikacija, tekstai, vizualai, kuriuos taip pat darau pati. Kartais pagalvoju, jog tai visas etatas darbo.

Šiais metais jaučiu, kad reikėtų sulėtinti netgi tą lėtą sa-

vo gyvenimo būdą. Vasarą veiklų šiek tiek mažiau, tačiau

prisiminus kad ir netolimą pavasarį, kai vyko „Tilto namų festivalis“, kur vedžiau trumpus pokalbius su atlikėjais, be

jų pasisiūliau pagaminti ir medines kalades, ant kurių buvo

raidės poezijai dėlioti... Kiekvieną kartą savęs klausiu: „Na, Urte, kam to reikėjo?..“ ( Juokiasi.) Bet tikriausiai taip yra todėl, kad man iš tiesų patinka įvairovė. Ir jos vis norisi.

LAMŲ SLĖNIS

– „Greito gyvenimo lėtiems pokalbiams“ jau vieneri.

Kurie pokalbiai užsiliko su tavimi ilgiau?

– Žinoma, visi pokalbiai yra svarbūs, net ne dėl to, jog

visi jie yra mano kūdikiai, o dėl to, kad visi jie labai skirtingi, kiekvienas turi tam tikros vertės. Mano favoritai

keičiasi. Stiprus buvo pokalbis su filosofu Viktoru Ba-

chmetevu – jis tam tikra prasme apibrėžė tinklalaidės esmę, įžodino tai, ko sau nebuvau atsakiusi. Įsiminiau jo

pasakymą, jog geriausiai mokytis galime iš pokalbio su kitu žmogumi. Taip pat asmeniškai labai vertingas buvo

pokalbis su fotografu Imantu Seleniu bei pradžioje mi-

nėtu antropologu Arvydu Grišinu. Jis uždavė daug nau-

jų kampų dvejonėms ir naujiems klausimams. Iš tiesų, apie kiekvieną pokalbį galėčiau prisėsti ir pasakoti, kas man jame buvo svarbiausia.

Žvelgiant į klausomumo statistiką, Nijolės Oželytės ir

Eugenijaus Laurinaičio pokalbių perklausos yra didžiau-

sios, tačiau kitų epizodų netolygus populiarumas man bu-

vo netikėtas.. Kalbant apie temas, bene aktualiausios klausytojams buvo perfekcionizmo ir klaidų temos.

– Ar galėtum užsiminti, kokių pokalbių išgirsime ar-

timiausiu metu?

– Stengiuosi laviruoti, kad pašnekovas galėtų pasida-

linti įžvalgomis tiek iš asmeninės, tiek iš profesinės sričių. Tikrai labai noriu pasikviesti kokį nors neuromokslininką, antropologą, biologą. Visi pokalbiai yra šiek tiek susiję tarpusavyje – rodos, kalbi apie dalykus iš sociologinės

pusės, tačiau štai išlenda skylė, kurią galėtų užkamšyti

biologas. ( Juokiasi.) Su metais ambicijos auga... Šiuo

metu bandau suderinti pokalbį su kalinčiu žmogumi. Supratau, jog norisi nerti ir į kitokias pokalbių kryptis, ten, kur būtų galima pasisemti dar įvairesnių įžvalgų, tad ateityje galima tikėtis ir kiek labiau stebinančių temų.

LAMŲ SLĖNIS

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“

IT EGZOTIŠKOJE SALOJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Čia pasitinka ryškiai rožinės kėdės, šaukiančios apie šios vietos unikalumą. Užėjus į vidų ši nuojauta nepaleidžia: spalvos, augalai, ant palangės čiauškančios papūgėlės – jausmas toks, kad knygą skaitai ne Lietuvos sostinės Stiklių gatvelėje, o egzotiškoje Indonezijos saloje. „Toks ir buvo tikslas – nukelti čia užsukančiuosius kažkur toli“, – šypteli „Swedbank“ verslumo platformos „Kiekvienas gali“ dalyvė, kavinės „Bookafe“ kūrėja MILDA ŠČUKAUSKAITĖ.

– Kava ir knyga – idealus atsipalaidavimo receptas, tiesa?

visą kavinę perkėlė į Stiklių gatvę Vilniuje. Kavinės idėja

kuriame gali skirti pakankamai laiko sau, – man labai reika-

dėme jai suteikti ir poskonį: pilną subtilių spalvų, tropinių

– Ramus gyvenimas – toks, kuriame nėra streso ir bėgimo,

lingas. Mėgstu rytais išsinešti kavos puodelį į lauką ir mė-

gautis saule. Gaila, kad į Stiklių gatvelę saulė užsuka tik labai anksti ryte! Iš tiesų, visas Stiklo kvartalas sukurtas gyvenimui neskubant: siauri gatvelių atsišakojimai, kur viename gatvės

kampe gali išgerti kavos ir paskaityti knygą, kitame pasimėgauti žuvies patiekalu, dar kitame – išgerti taurę vyno.

augalų, tartum skaitytumei knygą ne Lietuvoje, o kaitrioje Balio saloje. (Šypsosi.)

– Sukurti nedidelę mielą kavinukę – skamba labai ro-

mantiškai. Papasakokite, kiek jėgų ir idėjų pareikalavo, kiek iššūkių iš tiesų sukėlė šis projektas?

– Tikrai, idėja apie kavinę skamba labai romantiškai, iki

– Milda, papasakokite, kokia buvo „Bookafe“ pradžia?

tol... kol neturi savo. ( Juokiasi.) O tada pradeda lįsti tokios

– Šios vietos idėja gimė Biržuose, o buvusios savininkės

Didžiausias ir turbūt mažiausiai romantiškas iššūkis,

Kaip gimė šios vietos idėja?

visuomet buvo aiški – knygos ir kava. Visgi mes nuspren-

LAMŲ SLĖNIS

problemos, apie kurias nė pagalvoti nebūtum galėjęs.

LAMŲ SLĖNIS

VERSLUMO PLATFORMA „KIEKVIENAS GALI“

su kuriuo susiduriame šaltuoju sezonu, – Stiklių gatvės žie-

mos miegas. Ši vieta šaltuoju metų laiku tarytum užmiega,

nutiko, kad profesionaliai ėmėtės kavos verslo?

merdėti. Kaip bebūtų keista, vilniečiai į šią gatvelę užsuka

nėmis, maistu ir gėrimais susijusių patirčių. Būtent kelionės ir

ir kaip išgyventi.

ir kavinėmis esu susijusi jau daugiau nei penkerius metus, tad

gerokai sumažėja čia užsukančiųjų srautas, verslai pradeda gana retai… Tada tenka sukti galvą, kaip pritraukti žmonių Žiemą mūsų langai papuošti lemputėmis – tai atkreipia

praeivių dėmesį, neretai jie sustoja nusifotografuoti. Viduje po palmėmis ramiai sau čiauškia Saulė ir Saulius – dvi mūsų papū-

– Nemažai keliaujame ir iš kelionių parsivežame su kavi-

tapo didžiausia inspiracija kuriant „Bookafe“. Su restoranais apie kavą ir maistą išmanau nemažai.

– Papasakokite, kokie dalykai kuriant šią vietą jums buvo ir

gėlės, savo nerūpestingu čiulbesiu primenančios karštas vasaros

yra svarbiausi? Kaip bėgant metams ji keitėsi?

rožinių stalų!

Norėjau, jog tai būtų vieta, į kurią ir aš pati mielai eičiau, – jau-

dienas. Na, o šiltuoju sezonu visi tik ir bėga fotografuotis prie

– Kuo jūs pati gyvenote prieš atsirandant šiai kavinei? Kaip

LAMŲ SLĖNIS

– Svarbiausia kuriant šią kavinę buvo asmeninė nuojauta.

ki, artima, sava. Žinoma, nuo „Bookafe“ įkūrimo iki to, kokia

ši vieta yra dabar, pasikeitė daug dalykų ir dar daug jų pasikeis. Vis dėlto pamažu pradedu jausti, jog ši vietą įgauna tą jausmą, apie kokį ir svajojome.

– Kokių knygų suras čia užsukusieji?

– Knygų čia yra labai įvairių, skirtingomis kalbomis. Prisi-

minimų rinkiniai, detektyvai, knygos apie keliones ir daug kitų.

– O ko „Bookafe“ lankytojai gali paskanauti?

– Vasaros sezonu siūlome pasimėgauti šviežiai spaustomis

arbūzų sultimis – tai dar vienas dalykas, priverčiantis pasijusti

lyg būtumei ne Vilniuje, o kokiame saulėtame kurorte. Šaltuoju metų laikų siūlome mūsų pačių gamintas imbierų ir šaltalankių arbatas, sušildančias visą kūną.

– Milda, ką žinote apie Stiklo kvartalą, Stiklių gatvę ir pas-

Čia perkelta visa mūsų namų biblioteka – kai kurios knygos

tatą, kuriame įsikūrusi „Bookafe“? Kokia šios vietos istorija?

padovanojo jų autoriai, viršelius puošia jų autografai. Tokias

gatvės pavadinimas siejamas su pačia pirmąja LDK teritorijoje

pirktos, dar kitos – dovanotos. Yra keletas knygų, kurias mums ypač vertiname.

– Kadaise Stiklių gatvė priklausė žydų getui. Na, o pačios

įkurta stiklo manufaktūra.

LAMŲ SLĖNIS

DVIDEŠIMT PENKI KVADRATINIAI METRAI LAIMĖS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Prieš aštuonerius metus jie pardavė butą Vilniuje, nutraukė visas sutartis ir persikėlė į dvidešimt penkių kvadratinių metrų namuką Strazdų kaime - bėgdami nuo miesto, tarpusavio susvetimėjimo ir kasdienybėje kankinusių lūkesčių būti geriausiems. Šiandien EGLĖ AKELAITYTĖ-VERTELKĖ ir TITAS VERTELKA, kanapių produktų „Strazdų žaliasis auksas“ kūrėjai, tik juokiasi iš savo naivumo: „Visiems reiktų atsisakyti iliuzijos, kad truputį pabuvęs gamtoje, šiek tiek pameditavęs surasi ramybę.“ Juk iš tiesų viskas daug sudėtingiau, o esmė slypi visai ne išorėje.

– Egle, Titai, kaip prisimenate savo gyvenimą Vilniuje?

Eglė: Mūsų gyvenimams didelę įtaką daro tai, ką mato-

mą, kuriame gyveni. Tačiau tik labai pamažu gali išmokti

kini mintimis, kaip pačiam būti geriausiam. Tačiau visko

kad truputį pabuvęs gamtoje, šiek tiek pameditavęs tapsi

me ekranuose. Seki, ką daro „geriausieji“, nuolat save kan-

persisotinęs supranti, kad jei ir toliau taip – nebeturėsi jėgų

niekam. Tada greitai perbėgi į kitą pusę – ieškai gamtos,

į save pažiūrėti giliau. Visiems reiktų atsisakyti iliuzijos, ramus, harmoningas.

Vos atvykę čia išgyvenome susireikšminimo etapą ‒

gėrio, dvasingumo. Galvoji, kad pokyčiai įvyks staiga, kad

galvojome, kad tie, kurie eina prieš sistemą elgiasi gerai.

Himalajų ramybė yra Himalajų – ne mūsų. Lygiai taip

nuo kurio taip bėgome. Tik pagyvenęs ir mieste, ir gamtoje

nuvyksi į Himalajus ir ten nušvisi. Tačiau tiesa yra ta, kad pat su gamta. Tikrai nėra taip, kad vos persikėlęs gyventi į gamtą pajausi pilnatvę.

Gamtos ramybė leidžia save išgirsti, pamatyti triukš-

LAMŲ SLĖNIS

Po kurio laiko supratome, kad vėl einame į susipriešinimą, galiausiai supranti, kad stebuklai savaime nevyksta niekur – tau reikia surasti erdvę, kurioje geriau išgirstum save.

LAMŲ SLĖNIS

– Tačiau gyvenant mieste jums kažko trūko?

Eglė: Kai prisimenu save mieste, jaučiu, kad ten bu-

vau ne aš.

Titas: Sakoma, kad kas septynerius metus žmogus iš

esmės pasikeičia, atsinaujina jo ląstelės, o tokia pat išlieka

tik akių rainelė. Toks ir jausmas, kad ten mes buvome visai

kiti – asmenybės su kitu mąstymu, matymo perspektyva, ritmu, energija.

Eglė: Esu baigusi du dizaino ir architektūros bakalau-

rus, tačiau gyvendama mieste jaučiasi pasimetusi, dalykus

darydavau pagal kitų primestas programas automatiškai, nuolat blaškiausi. Prieš išvažiuojant jau kurį laiką buvau gilioje depresijoje – žinojau, kad turiu kažką keisti. Vis

jaučiau, kad viskas per daug paviršutiniška, per daug var-

tojimo ir susvetimėjimo, todėl negalėjau savęs realizuoti, nors ir dirbau mėgstamoje srityje. Gamtą, estetiką, grožį

jaučiau nuo vaikystės, tačiau toks dizainas, kokį jį suvokiau

tuomet, man buvo per šalta sritis. Per daug savęs įdėdavau, išdalindavau, tačiau kaip su tuo ir iš to išgyventi, nesupratau. Išsekau, tačiau kur eiti toliau, nežinojau.

Titas: Gyvenome atskirus gyvenimus: abu buvome už-

sivertę savais darbais.

Eglė: Mus gelbėjo tik kelionės. Prieš dešimt metų nuvy-

kome į Tailandą, kur mus sužavėjo žmonių ramybė, laisvė, paprastumas. Ši šalis įrodė, kad galima gyventi ir kitaip. Namo sugrįžome su dideliu įkvėpimu kažką keisti. Supratau, kad noriu būti gamtoje, ne tik retkarčiais ją aplankyti.

Titas: Dar gyvenant mieste įvyko lūžis: nustojau vartoti

alkoholį, mirė mano tėtis, šeima buvo chaotiška. Reikėjo kažką keisti. Sprendimas atsisakyti alkoholio iš esmės pa-

keitė mūsų draugų ratą. Vėliau atsiradęs vienišumo jausmas dar labiau sustiprino norą surasti bendraminčių.

Eglė: Nors viduje viskas atrodė taip toli – lyg ramus

gyvenimas būtų skirtas ne man, lyg man taip negalima. – Kaip atsidūrėte Strazduose?

Eglė: Išvykome iš miesto, pradėjome ieškoti sodybos,

susipažinome su viena Strazduose gyvenančia moterimi. Ji pasiūlė čia ir dabar apsigyventi pas ją, kartu kurti ben-

LAMŲ SLĖNIS

druomenę. Mečiau darbus, Titas išėjo atostogų, vėliau ir iš darbo. Pardavėme butą, nutraukėme visas sutartis.

Titas: Per atostogas parašiau pareiškimą, kad išeinu iš

darbo. Labai norėjosi nutraukti bet kokius ryšius, mus siejusius su miestu, ir visu savimi pasileisti į naujus pokyčius.

Eglė: Nors viduje ir jaučiau, kad nieko nemokamai ne-

būna... (Šypsosi.) Pabėgus iš betoninių džiunglių viskas

ten atrodė nuostabu. Gyvenome mažame namuke pievos

viduryje, rinkdavomės mus pasikvietusios moters name ir žiūrėjome filmus apie bendruomenes, diskutavome, skaitėme knygas, bandėme pačiupinėti daug religijų, mėginome suprasti, ko ir kiek žmogui reikia, kad iš tiesų jaustųsi

laimingas. Kadangi kurį laiką patys nejautėme bendrumo, atitolome nuo draugų, vis klausėme savęs – kodėl? Žinoma, buvo ir nemažai streso, nes reikėjo derintis su nauju

žmogumi, kuris turėjo aiškias savo vizijas, bet paleisti laisvės idėjos nesinorėjo.

Titas: Gamtoje išryškėja tos savybės, kurių nematai

būdamas sociume, apsuptas žmonių, kur visi dirba savo

išmoktus darbus, mažai kūrybos kartu. Kartais net patį išgąsdina, kaip sureaguoji ne visai patogiose situacijose.

Eglė: Tačiau toks ir buvo mūsų tikslas – pasižiūrėti į save

ir suprasti, kas mums trukdo eiti į bendrumą, kiek savyje tu-

rime puikybės, kokio dydžio mūsų ego. Iš namelio pievoje, kuriame nebuvo net elektros, persikėlėme į šį – dvidešimt penkių kvadratinių metrų namelį, pamažu čia įsikūrėme.

– Suprasti, ką čia veikiate, jums padėjo į šį namą tren-

kęs žaibas?

Eglė: Kai pasigirdo kurtinantis trenksmas, su Titu ir mano

sese pietavome namelyje. Aš nė nesupratau, kas vyksta, Titas išbėgo į lauką, apžiūrėjo stogą, kaminą ir pamatė – degame.

Titas: Mūsų namas stovi viduryje laukų. Kadangi sti-

priai lijo, visi aplink esantys laukai buvo šviežiai suarti ir

šlapi, tad, panašu, tapome įsižeminimo objektu. Suvažiavo gaisrinės, visos kaimo bobutės subėgo su kibiriukais.

Eglė: Po šio įvykio abu savęs paklausėme, ką iš tiesų mes

čia darome? Kur mes? Čia ar mieste? Supratome, kad ilgiau blaškytis nebenorime.

LAMŲ SLĖNIS

Titas: Žmonės, išmanantys energetinius dalykus, žaibą

labai vertina. Iš esmės jis keičia žemės struktūrą, trenkus žaibui toje vietoje net augalai geriau auga. Šis įvykis stipriai

mus pakeitė – simboliškai įsižeminome, galutinai nutraukėme visus darbus ir tvirtai nusprendėme: gyvensime čia. – Kaip jūsų gyvenime atsirado kanapės?

Eglė: Penkerius metus per Jonines šalia plytinčioje pie-

voje rinkdavome žoles, o vieną dieną atvažiavę pamatėme, kad toji pieva suarta. Bandėme susitarti su ūkininkais, kad

čia augintų kultūras, kurioms nereikia trąšų, pesticidų. Jau seniai žinojome, kad kanapės yra galingas augalas, kad jos

gali augti be chemijos, tad nusprendėme patys imtis iniciatyvos ir pabandyti jas užauginti švariame, chemijos ne-

mačiusiame sklype. Norėjome parodyti teigiamą pavyzdį aplink laukus ariantiems ūkininkams.

Titas: Tais metais kanapės užaugo kaip niekada ge-

rai. Pamažu susidraugavome su kitais nedideliais šeimos

ūkiais, kartu įsigijome įrangą ir išspaudėme pirmojo kanapių sėklų aliejaus.

Eglė: Vėliau pradėjome dalyvauti mugėse, taip gimė ir pre-

kės ženklas „Strazdų žaliasis auksas“. Nieko neplanavome, neturėjome jokio verslo plano. Visos kitos veiklos pamažu

nusistūmė į šoną. Liko tik kanapės ir keramika, kuri iki šiol mane nuramina, harmonizuoja, leidžia realizuoti savo įgū-

džius. Mano brolis turi restoraną „Panama Food Garden“, padėjau jam ten įsikurti, iki šiol šiam restoranui gaminu indus. – Kokią reikšmę kanapės turi lietuvių kultūroje? Ar jų

šaknys mūsų šalies istorijoje gilios?

Titas: Visai neseniai atsiverčiau seną knygą apie deivę

Žemyną. Joje rašoma, kad kanapių žiedadulkių Lietuvos

teritorijoje buvo randama prieš penkis tūkstančius metų, iki XVIII a. kanapės LDK buvo gausiai auginama kultūra. Kanapių šaknys gilios, perdirbimo, audinių gamybos tra-

dicijos buvo perimtos iš kanapių ir pritaikytos lino ir kitų pluoštų pramonėje. Apie tai, kaip nuimamas kanapių der-

lius, kalba ir lietuvių liaudies dainos. Neretai pas mus už-

suka senyvo amžiaus žmonių, iš vaikystės prisimenančių šį

LAMŲ SLĖNIS

augalą. Jie pasakoja, kaip tėvai kuldavo sėklas, gamindavo pluoštą, kaip laikydavo kanapių šakeles po pagalve, kad pa-

gerintų miegą, ar virdavo kanapinę. Sovietmečiu kanapės

buvo visiškai uždraustos, taip sunaikinant itin perspektyvią pramonės šaką. Šį sovietinį įstatymą Lietuvos Vyriausybė panaikino ne taip ir seniai.

Eglė: Kanapės nuo senų laikų yra sveikatos, tvirtybės ir

bendrystės simbolis. Galiausiai pastebėjome, kad jos mus ir suartino su žmonėmis.

– Kokį etapą dabar išgyvenate?

Eglė: Dabar aiškiai suprantu, kad nėra skirtumo, kur

gyveni. Svarbiausia – su kuo gyveni, kaip save realizuoji. Neatmetu galimybės užsinorėjus sugrįžti į miestą. Juk

viskas visai ne išorėje, o mumyse – tik nuo mūsų priklauso, kaip norime matyti ir priimti aplinką. Gyvename tarsi mokykloje, mokomės skirtingose klasėse ir nė viena iš jų

nėra geresnė ar blogesnė. Supratome, kad svarbu jausti dėkingumą už tai, ką turime. Daug kas apie tai kalba, bet iš tiesų tai galima patirti tik praktiškai. Dabar mes nuolat sau

primename, kad jau gyvename savo svajonių gyvenimą ir mums nieko netrūksta.

Titas: Kadaise buvo dvasinių ieškojimų, įvairių prakti-

kų, mokytojų etapas, nuo to mums susisuko galva. Supratome, kad nebesuprantame, kas vyksta, o dauguma mūsų susikurtų iliuzijų nepasitvirtino.

Eglė: Labai daug visko išbandėme, bet galiausiai kas-

dienybėje pasilikome tik tai, kas mums artimiausia, kas mus įkvepia ir sustiprina. Kiekvienas gali atrasti sau tin-

kamą praktiką, bet jas visas jungia periodiškumas: svarbu, kad praktika būtų atliekama kiekvieną dieną – tai sukuria

vidinį stuburą. Kas bebūtų, kad ir kur tave bangos benešiotų, žinai, kad taip save susirinksi.

Titas: Japonai turi terminą „kaizen“, reiškiantį nesu-

stojamą tobulėjimą. Šis principas reiškia, kad galutinio va-

rianto nėra, mes kasdien gyvename nuolatiniame kisme.

O supratus, jog nėra galutinio varianto, kaip turime jaustis, kokią būseną turime pasiekti, ką turėti buityje, pasidaro daug paprasčiau gyventi. Man tai labai didelis iššūkis – juk

LAMŲ SLĖNIS

kaskart išėjęs į lauką matai, kiek daug reikia nuveikti, tačiau nė nepastebi, kiek daug padaryta.

Eglė: Save atleidome nuo idealistinių teorijų. Juk iš esmės viskas

tėra teorijos ir niekas nežino, kas iš tiesų yra geriausia. Išmokome

save jausti ir pripažinti. Leisti sau jausti pyktį, baimę, pažinti bet

kokius jausmus, nustoti meluoti sau ir kitiems. Taip bėgant laikui

pradedi pastebėti, kad laisvėji, o blogų emocijų nebelieka. Atvirumas, paprastumas, kokybė ir estetika – galiausiai išsigrynino tai, kas

natūraliai plaukia iš mūsų vidaus. Mūsų didžiausios vertybės išlieka gamta, šviesą nešanti bendrystė ir tai, kad turime vienas kitą.

– Kaip pasikeitėte judviejų santykiai per šiuos metus, kai esa-

te Strazduose?

Titas: Ne kartą galėjome išsiskirti. Džiaugiuosi, kad abu no-

rėjome kažką keisti, būti gamtoje, – tai mus ir išgelbėjo. Čia atsikraustę geriau suvokėme, kokios mūsų vertybės, koks yra mūsų

santykis. Kai suvoki, kad galėjai bet kada išsiskirti, supranti, kad

gali viską išgyventi. Dabar žinome, kad kiekvieną sunkumą gali-

me perlipti, kad jis mums atneša pamoką ir dar gilesnį suvokimą, vienas kito pajautimą.

Eglė: Man atrodo, didžiausios problemos atsiranda tada, kai

kažkuris sustoja. Kai vienas nori eiti, gilintis ir augti, o kitas – ne. Tada bendro kelio nebelieka. Iki šiol mes visą kelia ėjome ir augo-

me kartu. Visi mes žinome, kad santykiuose svarbiausia kalbėtis, bet

praktika parodo, kad kalbėtis neužtenka, ne mažiau svarbu ir daryti. Titas: Supratome, kad kartais tereikia įsėsti į automobilį ir va-

žiuoti. Toks prasiblaškymas padeda pamatyti erdvę ir gyvenimą iš šono. O kartais tiesiog atsisėsti ir kartu piešti spalvingas mandalas.

Eglė: Jeigu sunku, mano, šalia esančiojo, užduotis – padėti. Aš

Titui dėkinga už vieną sunkų periodą. Jaučiausi tikrai prastai, turėjau problemų su sveikata, tuo metu mane viskas erzino, buvau

labai dirgli. Nepaprastai džiaugiuosi, kad tą etapą jis išgyveno su manimi. Esame kaip dėlionės detalės – jis mane pritraukė, nes

galiu padėti atsakyti tam tikrus klausimus, aš jį – nes man reikia kažko iš jo išmokti.

Titas: Žmonės dažnai apsigauna dėl kito emocijų ‒ neatskiria

jų nuo asmenybės. O mūsų stiprybė yra išbūti, išlaukti, kad vėliau kartu galėtume pereiti į kitą etapą.

LAMŲ SLĖNIS

APIE VASARAS, KVEPIANČIAS PIENU IR DRUSKA Tekstas: Algė Ramanauskienė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Juvelyrikos ženklo „Celsius273C“ kūrėja GERDA LIUDVINAVIČIŪTĖ šią vasarą kviečia sugrįžti į vaikystės vasaras. Tirštas kaip pienas prisiminimų, sūrias kaip ašaros, permirkusias nuo jūros vandens ir ryto rasos. Jos kolekcija „Milk & Salt“ – lyg trumpas pabėgimas iš architektūriško miesto į nerūpestingą gamtą.

– „Apkvaitę nuo vėjo, šnabždančio istorijas apie kakavinį

pieną su šlakeliu druskos – neriam į naktį. Lig dugno, paskęstam smėlynuos. Kur saldus liūdesys, yra laimė.“ Ar naujoji

„Celsius273C“ kolekcija – tokia pat melancholiška kaip ir šios eilutės, kurias radau po viena tavo papuošalų nuotrauka?

vimi. Apie drąsą stovėti veidu į bedugnę ir laisvu kritimu pasileisti į gyvenimą.

– Kodėl pienas? Kodėl druska?

– Tai balkšva, gaivi, švari estetika. Man labai patinka pie-

– Taip. Kolekcija „Milk & Salt“ yra apie tas vasaras,

no tekstūra. Ji švelni, glostanti gomurį, ne per skysta ir ne per

jas taip sunku apčiuopti: apie asfaltą nuklojančios rasos

se kakavinis smėlis, plaikstomas vėjo, susilieja į upę. Ir skonis...

kurias daugelis mano kartos žmonių patyrėme, bet, rodos, skaičiavimą basomis, bangų mūšas, svaiginančias, lyg ap-

girstum nuo garso, ir apie rasas, nusėdančias akių kampu-

čiuose, kai žolėje stebi dangų iki ryto. Apie popietes, kai už lango saulė išdegina miglą ir tampa sunku įkvėpti, apie

istorijas, išsiliejančias rašalu popieriaus skiautėse. Lyg norėtųs ištarti: „Sveikas, liūdesy.“

Man ši kolekcija – apie vaikystę, paauglystę, kai skubam

užaugti, stiebiamės lig dangaus ir iškėlę nykščius keliau-

jame į niekur. Išties ji ir apie neaprėpiamą laimę būti sa-

tiršta. Tai sukuria vientisą tekėjimą. Tai lyg smėlynai, kuriuoKaip apibūdinti pieno skonį? Man jis toks neaprėpiamai

magiškas. Šlakelis saldumo, truputis gaivos ir dar kažkas, ko

negali apsakyti. Stiklinė pieno prieš miegą primena vaikystę, ramybę. O druska – tai nutinkantis netikėtumas. Nežinomy-

bė, kai neri į gyvenimą ir prieskoniai pagardina kasdienybę.

Kartais jie aštrūs, kartais – sūrūs ar saldūs. Kitaip tariant, pienas – tai tėkmė, kuria tekam, o druska – papildomas sluoksnis mūsų kasdienybėje, akimirkos, kurios išlieka atmintyje. Taigi „Milk & Salt“ nusako gyvenimą vasaromis.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Gerda Liudvinavičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

– Iš pirmo žvilgsnio, pasukai visai nauja kryptimi – ma-

žiau betono, architektūriškumo, daugiau perlų, sidabro, subtilesnių linijų. Buvai pasiilgusi naujų vėjų?

– Taip, ši kolekcija kiek kitokia. Aš niekada nesistengiau

savęs įsprausti į Prokrusto lovą, daryti to, ką „privalau“. Architektūra nedingo – ji mano aistra, ir neįsivaizduoju „Cel-

sius273C“ be jos. Šiuo metu jau dirbu prie būsimos kolekcijos, kuri ir vėl įkvėpta architektūros, joje savo pozicijas vėl susigrą-

žins betonas. Manau, metų pabaigoje galėsite išvysti rezultatus. „Milk & Salt“ – tai tik vasaros pabėgimas, mano eks-

perimentas, tai, kas slypi už architektūrinio „Celsius273C“ miesto.

– Kuo tave kaip kūrybinė medžiaga patraukė perlas?

– Perlas neatsiejamas nuo vandens, šilumos ir istorijos.

Tai klasika, kurią jungiau su betonu, norėdama išlaikyti dalelę miesto. Vasaromis bėgame į smėlynus, ežerus ir jūras, bet mintyse – namai.

– Kaip kurdama bandai išvengti supanašėjimo su kitais

kūrėjais? Juk tendencijos šiais laikais greitai apsuka galvą net ir patiems atspariausiesiems…

– Aš pati aklai neseku tendencijų. Domiuosi mada, ta-

čiau manau, kad stilius yra svarbiausia. Iš mados pasiimu

tik tai, kas tinka man. Nesistengiu būti populiari ir kurti tik

to, kas madinga, nes kūryba man pirmiausia yra menas būti savimi. Štai architektūrinės mano kolekcijos nebuvo ma-

dingos, ir galbūt niekada nebus. Jos nėra šio ar praeito se-

zono. Man svarbiau istorija. Papuošalą suvokiu kaip akcen-

tą, kuris padeda žmogui atsiskleisti, jį papildo. Galbūt todėl didelį dėmesį skiriu kolekcijų kontekstui. Svarbu, kad žmogus pajaustų papuošalą, tikėtų juo, o dar labiau – savimi.

– Pakalbėkime apie grožį. Kas tau yra gražus žmogus? – Labai sudėtingas klausimas, jaučiu, kad atsakysiu

banaliai: kiekvienas yra gražus ir ne. Manau, suvokimas

apie žmogaus grožį per gyvenimą kinta kelis kartus. Galbūt ne iš esmės, bet kai kurias savybes tam tikrais tarpsniais mes idealizuojame labiau.

LAMŲ SLĖNIS

Šiandien mane žavi savikritiški žmonės. Tai labai svar-

bi savybė, dažnai liekanti nuošalyje. To net nepastebime, kol nesusiduriame su visiškai nesavikritišku žmogumi. Dar

žavi drąsa būti savimi ir gebėti rinktis gyvenimo kelią, ne-

pavaldų visuomenės stereotipams. Ir ugnis, deganti akyse – darbui, gyvenimui ar kam kitam. Noras pažinti save ir

pasaulį. Na, ir žinoma, nuoširdumas. Ir buvimas nuoširdžiam ne tik su kitais, bet visų pirma su savimi.

– Koks stilius patinka tau pačiai? Kur ieškai įdomių

drabužių, papuošalų, kiek apskritai skiri dėmesio savo išvaizdai?

– Esu iš tų žmonių, kurių spintose gali būti daugybė

skirtingų drabužių, tačiau dėvėsiu vos kelis mėgstamiausius, o šiems nusidėvėjus – ieškosiu panašių. Tiesa, taip buvo ne

visada. Paauglystėje nešiojau kerzus, tinklines pėdkelnes ir odinius korsetus, o tokių drabužių rasti Lietuvoje prieš de-

šimt metų buvo gana sudėtinga. Jeigu pavykdavo rasti vie-

ną ar kitą daiktą – nedvejodama pirkdavau. Dažniausiai tai nutikdavo dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tiesa, būdama auskaruota paauglė juodomis lūpomis aistringai domėjausi mada ir nepraleisdavau nė vienos tendencijos.

Pamažu mano estetikos suvokimas ėmė keistis, nors ir

dabar mano drabužinėje vis dar vyrauja juoda spalva, tik

drabužiai kiek nuosaikesni. Nebėra korsažų, žabo apykaklių

ar tinklinių pėdkelnių. Paaugliška ekspresija tapo nuosaikiu, „oversized“ siluetų minimalizmu.

O santykis su savo išvaizda man pirmiausia susijęs su mei-

le sau. Kartais dėl darbų gausos pamirštu grožio ritualus, jie nesuteikia man tiek laimės, kiek žygis gamtoje ar pabėgimas į miestą. Juokinga, bet paskutinį kartą kirpykloje buvau prieš penkerius metus, apie kosmetiką nenusimanau nieko, nes

dažausi itin retai. Yra daugybė grožio procedūrų, kurios daugeliui atrodo įprastos, bet aš jas bandžiusi vos kartą gyvenime

arba nė karto. Man tiesiog gaila tokiems dalykams laiko. Ir

taip nespėju padaryti viso to, kas man taip patinka, todėl stengiuosi savo poreikius kiek įmanoma sumažinti ir neslėpti savo kompleksų po dirbtinio grožio kaukėmis.

100

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

– Ar tiki, kad vis dar įmanoma išlikti unikaliam šių dienų pa-

saulyje, kuriame nebeliko jokių ribų ir labai mažai paslapties, viskas lengvai pasiekiama ir gaunama vos panorėjus?

– Man atrodo, kad gyvename beveik beprotiškame pasaulyje.

Informacija ranka pasiekiama, gali keliauti mintimis, vaizdais. Kiek būti paslaptimi, mes sprendžiame patys. Tik nemanau, kad šiais laikais viską lengva gauti. Konkurencija yra beprotiška ir

te, tas žmogus aukoja viską ir pasislėpęs vienas siekia savo svajonių. To mes nematome. Kartais net juokiamės. Niekas nežino, kiek

kartais ašarų, panikos priepuolių ar nuosmukių reikia išgyventi, kiek pėdų atgal reikia grįžti, kad pakiltum vienu laipteliu aukštyn. Aš netikiu sėkme be darbo, bet tikiu darbu, kuris veda į sėkmę.

Unikaliam būti išties sunku. Pasaulis didelis ir kartais

norint įrodyti, kad esi vertas, reikia daug ir sunkiai dirbti. Ste-

idėjos tikrai sklando ore. Bėda ta, kad idėjas sunku apsau-

nete galime matyti viską, tik bėda, kad žmonės dažniausiai rodo

žmonės kopijuoja, bet vėliau supratau, kad turiu savo kryp-

buklų be sunkaus darbo nebūna. Paradoksalu, šiais laikais intertik tai, kas šviesu. Mes matome, kai kiti laimi, kai kitiems seka-

104

si, bet kas už viso to slypi? Kol kažkas su draugais geria kavą mies-

LAMŲ SLĖNIS

goti, neįmanoma jų patentuoti. Kažkada labai krimtausi, kad

tį ir ja judu. Jeigu kopijuoja – vadinasi, sugalvojau geriau,

nei jie kada nors galėtų. Ir sugalvosiu dar kartą. – Kas tau yra namai? Vieta, kur gera leisti ištisas dienas ar

trumpa stotelė tarp kūrybinių ieškojimų ir kasdienių reikalų? Kaip tu juos kūrei, kokių norėjai?

– Namai yra vieta, kur galiu būti savimi. Galiu pasislėpti ir

nusiimti visas kaukes. Kartais nė nepastebime, kaip tos kaukės prilimpa. Būna dienų, kai tiesiog norisi gulėti lovoje, verkti į pagalvę ir suvalgyti toną traškučių. O kitą dieną pasitempti, išlipti iš liūdesio liūno ir išeiti į pasaulį.

Namai – mano užuovėja, kurios turbūt bet kuriam kurian-

čiam žmogui labai reikia. Net negaliu pasakyti, kad jie labai

gražūs ar stilingi. Taip nėra. Namus kūrėme kartu su draugu, bandydami tilpti į savo ribotą biudžetą ir neperkraudami jų nereikalingomis detalėmis. Namuose man svarbiausia švari es-

tetika, natūralios spalvos ir medžiagos. Na, ir žinoma, žiupsne-

lis rankų darbo: todėl mūsų lova – pačių pagaminta iš palečių, lenta virš darbo stalo – armatūra, rasta lauke, ir keletas iš kartos į kartą perduodamų relikvijų – senos pas močiutę rastos

pieno butelių taros, virtusios vazomis. Veikiausiai svajonių na-

mai atrodytų visai kitaip, bet šie – tie tikrieji namai, be pasamdytų dizainerių ir stilingų, bet nieko nereiškiančių daiktų.

LAMŲ SLĖNIS

105

– Tavo kūryba pastaruoju metu buvo neatsiejama nuo

architektūrinių ieškojimų. Iš kur tai ir kuo tave traukia miestų architektūra?

– Negaliu atsakyti. Aš to nepasirinkau. Tiesiog man

širdis apsąla matant architektūrines detales, pastatus. Kai

pagalvoji, kad tai iš nieko sukūrė žmogus, užgniaužia kva-

pą. Tai lyg didžiulės skulptūros, galerija po atviru dangumi. Architektūra apskritai yra tarsi visuomenės veidrodis. Bu-

vo psichologijos tyrimų, patvirtinusių, kad mūsų elgesys, sveikata ar net nusikalstamumo tikimybė visuomenėje pri-

klauso nuo architektūros, kurioje augame ir gyvename. Netinkamas patalpų išdėstymas net gali sukelti pyktį ar nusivylimą, tad įsivaizduokite, kaip stipriai mes esame su-

sieti su pastatais. Architektūros ir žmogaus sąveika sukuria

įprastinį miesto apibrėžimą. Išėmus kažkurį iš šių dedamųjų, nebeliktų miesto. Architektūra virstų griuvėsiais, o

žmogus be jos – viena iš daugelio gyvūnų rūšių, gyvenan-

čių gamtoje. Architektūra yra žmogaus sukurtas stebuklas, galintis papasakoti apie mus pačius daugiau, nei kartais įsivaizduojame. Tai ji tas atskaitos taškas, dėl kurio turime

tokias didingas civilizacijas ir kvapą gniaužiančias istorijas. Visada ir viskas vyko dėl namų, miestų ar teritorijų – dėl erdvės, sienų, kurias laikome namais.

– Jei gyventum kažkur kitur, kuris pasaulio miestas tai

būtų ir kodėl?

– Pasaulyje yra daugybė vietų, kuriose gražu ir gera, bet

svarbu ne tik vieta, o ką toje vietoje veiki. Jeigu turėčiau galimybę save realizuoti, norėčiau gyventi daug kur. Pažin-

ti Niujorką, Melburną, Seulą, Reikjaviką ir dar šimtus kitų

miestų. Susipažinti su savimi juose, nes vietos mus keičia. Praėjusį rudenį metabolizmo architektūros įkvėptą papuošalų kolekciją eksponavau Tokijuje. Pamilau Japoniją, tai viena tų vietų, į kurias svajoju sugrįžti. Dar norėčiau gyventi Stokholme ir šokinėti per bangas Ispanijoje. Norėčiau

pagyventi Grenlandijoje ir mintimis kartais klaidžioju Hi-

malajuose. Bet esu čia, Kaune, ir esu laiminga. Veikiausiai

ne miestas suteikia laimės, o gebėjimas pamatyti miestą, perleisti jį per save ir pasiimti tai, kas artima.

106

LAMŲ SLĖNIS

– Kažkada jau esame kalbėjusios apie tavąjį Kauną ir

apie jo paslėptą žavesį. Ar šiandien savo mieste jautiesi vis dar taip pat gerai? Ką naujo čia atradai pastaruoju metu?

– Taip, išties. Meilė gimtajam miestui dažnai yra duo-

tybė, kuri nesikeičia. Sunku apibrėžti, ką atradau, nes tai lyg nesibaigiantis procesas. Miestas nuolat kinta, tad norint visada yra ką atrasti. Žmonės, istorijos, vietos ar mintys.

– Ar ženklas „Celsius273“ – vienintelė tavo veikla, o gal

nustebinsi pasakydama, kad kūrybai atiduodi savo naktis, o dienas leidi kokiame nors biurų pilname dangoraižyje?

– Kūrybai atiduodu visą save. Tiesa, be „Celsius273C“,

dar rašau. Šiuo metu dirbu reklamos agentūroje ir kuriu įvairius tekstus. Rašymas mano gyvenime atsirado, kai bu-

LAMŲ SLĖNIS

107

vau ketverių. Prisimenu, būdama trejų svajojau išmokti rašyti, tai pasiėmusi „Pelenės“ pasaką diena iš dienos vedžiodavau raides. Beje, toje pasakoje neįtikėtinai daug P

raidžių, vis dar atsimenu! Padedama tėvų, būdama ketverių

jau skaičiau ir rašiau. O išmokti rašyti taip norėjau tam, kad galėčiau užrašyti savo eilėraščius. Na, tuomet viskas ir prasidėjo. Su savo sąsiuviniais nesiskiriu lig šiol. Pradžioje

buvo vaikiški eilėraščiai, po to proza, haiku, interviu ir daug kitų žanrų. Vos baigusi mokyklą įsidarbinau viename po-

puliariame žurnale paauglėms ir rašiau apie madą. Vėliau atsirado papuošalai, bet abi šios veiklos yra dalis manęs, tad

pasirinkti negalėjau. Myliu abu savo darbus ir manau, kad jų derinimas yra puikus būdas nepaskęsti rutinoje. Kurdama papuošalus pailsiu nuo rašymo, o rašydama – nuo papuošalų kūrimo. Toks balansas padeda neperdegti.

– Jei ryt nuspręstum pasidaryti pirmąją tatuiruotę –

kokia ji būtų?

– Vieną jau turiu. Nuo ketverių griežiau smuiku, tačiau

paskutinėje mokyklos klasėje, kai jau reikėjo rinktis, kuo

būsiu užaugusi, skaudžiai atsisveikinau su muzika ir kūryba. Tuomet ant kaklo išsitatuiravau smuiko raktą su širde-

le. Tai simbolizuoja kol kas ilgiausią mano gyvenimo etapą.

108

LAMŲ SLĖNIS

109

PALEISTI MINTĮ Į ORĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė | Nuotraukos: Vika Paškelytė, Gertrūda Varnaitė, Miglė Ta Stilistė GIEDRĖ ANUŽYTĖ prieš daugiau nei metus leidosi į gyvenimo nuotykį, vardu Australija. Ten baigė masažo studijas, išmoko labiau mylėti save ir atrado tai, kas jai iš tiesų svarbiausia. Nesu tikra, ar tai Giedrės masažas, ar gardžių ledų porcija mums besikalbant saulės ir vėjo nugairintoje Palangoje, bet po šio susitikimo mintys iš tiesų prašviesėja, o žingsniai, atrodo, tampa lengvesni...

110

LAMŲ SLĖNIS

111

– Keliaudama į Australiją ieškojai pokyčių ir norėjai

išmokti naujų dalykų ar tai supratai tik būdama ten?

– Pokyčiams psichologiškai ruošiausi dar iki Australijos,

gal porą metų apie tai galvojau. Aplinkybės susidėliojo

taip, kad gavus ilgalaikį kontraktą viename žurnale atsira-

do šiek tiek daugiau laisvės, o kartu ir noro išbandyti nau-

jų dalykų. Tuo metu man tiesiog nebereikėjo sukti galvos, kad štai ryt nebus filmavimo ar fotosesijos, vadinasi, kurį laiką neturėsiu pinigų.

Prasidėjo eksperimentų laikas. Su kolege sutarėme kas

rytą keltis šeštą valandą ir važiuoti prie ežero. Tai buvo neoficialus mūsų undinių klubas. Kas rytą plaukiodavome

ežere, nors kartais oro temperatūra siekdavo vos dešimt

laipsnių ir lipti į vandenį visai nesinorėdavo. Turėjome vienintelį tikslą – kad nubudęs ryte jau jaustumei laimėjęs

dieną. Aš vandens visą laiką bijojau, nes vaikystėje teko

skęsti. Bet kartu visada norėjau susidraugauti su šia stichija. Vieną dieną feisbuke pasidalinau labai gražiu atsitikti-

nai rastu filmuku, kuriame graži mergina čiuožia vandeniu

ant ilgos banglentės ir ja vaikšto. Tas pasivaikščiojimas mane tiesiog apžavėjo. Prie filmuko pridėjau klausimą – gal kas nors galėtų ir mane taip išmokinti? Atsiliepė vienas

Airijoje gyvenantis bičiulis: „Atvažiuok, pamokysiu!“ Ir iš-

važiavau. Aišku, tie pirmieji bandymai buvo gana juokingi, toli gražu neprimenantys mano matyto paveikslėlio, ir tikrai ne tokie romantiški dėl nuolat apniukusio airiško oro.

Grįžusi pradėjau važinėti į Trakus, ten mokiausi plau-

kioti burlente. Taip mano gyvenime atsirado nauja aistra, kuri leisdavo visiškai atsijungti nuo darbų ir buities. Plaukiojau iki spalio pabaigos, kol tik nuomojo burlentes. Vi-

sas mano gyvenimas sukosi apie vėjo kryptį, net ir darbus derindavau pagal tai. Dažniausiai važiuodavau viena, kom-

panijos man nereikėjo. Neturėjau nei mašinos, nei jokių kitų gyvenimiškų patogumų – visus uždirbtus pinigus skirdavau burlentėms. Ir man tai suteikė tuščią ir švarią galvą. Juk įlipęs į vandenį viską palieki ant kranto ir lieki vienas su savimi.

112

LAMŲ SLĖNIS

Atėjus lapkričiui viena pabėgau į Fuerteventurą. Bur-

lenčių sportui sąlygos ten nebuvo pačios tinkamiausios, tad dešimt dienų tiesiog buvau akistatoje su pačia savimi.

Per tą laiką galvoje atsirado daugiau erdvės apmąstymams, ką iš tiesų norėčiau gyvenime veikti. Vos grįžusi sulaukiau

kito pasiūlymo pakeliauti, šį kartą – į banglenčių stovyklą Maroke. Kiek dvejojau, bet galiausiai išvykau ir niekada

nepasigailėjau – pasitaikė puiki draugija ir tai buvo pirmoji rimtesnė pažintis su banglentėmis. Po šios kelionės

ėmiau dar intensyviau svarstyti, ką galėčiau veikti be stilistės darbo. Šioje srityje man puikiai sekėsi, niekada ne-

ieškojau klientų – jie visada mane susirasdavo patys, bet jaučiausi išsikvėpusi. Apskritai į šią sritį patekau visiškai atsitiktinai – baigusi kostiumo dizaino studijas net neįsivaizdavau, kaip reikia susikurti gerą CV, bet man eilinį kartą paskambino ir pasiūlė padirbėti...

– Stilisto darbas juk žavingas ir įkvepiantis ‒ kodėl tau

norėjosi kažkur bėgti, kas tau kėlė nerimą?

– Mačiau, kad aplinkiniai, draugai – visi turi kažko-

kių pomėgių, kažkuo domisi, kažką kolekcionuoja... O man to trūko.

Kartą susitikau su drauge, ji papasakojo apie iš Aus-

tralijos grįžusį bičiulį. Akimirką suklusau ir pagalvojau – kaip norėčiau į tą šalį! Draugė Greta prisipažino irgi

pagalvojusi apie tą patį. Ir mes sutarėme, kad turime da-

bar viena kitai pasižadėti, nes priešingu atveju visada atsiras neatidėliotinų darbų ir greičiausiai niekada nesiryšime tokiam iššūkiui.

Sutarusios keliauti į Australiją turėjome sugalvoti, ką

ten veiksime. Norėjosi iškeliauti ne keliems mėnesiams, o

ilgesniam laikui. Gauti Australijos darbo vizą – beveik neįmanoma, bet jie turi puikų valstybinį verslą – eduka-

ciją. Labai sudėtingų specialybių rinktis negalėjau, nes studijuoti rimtuose universitetuose be galo brangu. Tad

ieškojau kažko, kas būtų praktiška ir naudinga, susiję su žmogumi ir jo kūnu.

LAMŲ SLĖNIS

113

Dirbdama stiliste supratau, kiek daug yra sąsajų tarp

mūsų savijautos ir mūsų kūno. Galėdavau pririnkti pačių gražiausių drabužių ir dirbti su nerealiu modeliu, ne tik gražiu, bet ir daug nuveikusiu žmogumi, bet jo laikysena

išduodavo kur kas daugiau, nei jis pats papasakodavo. Kreivas petys, sulinkusi nugara, šypsena, kuri dingsta išsijungus kamerai, arba priešingai – šiaip gyvas ir laimin-

gas žmogus prieš kamerą tiesiog sustingsta ir negali atsipalaiduoti. Man patikdavo visas tas emocijas nagrinėti

per psichologinę prizmę, bandyti vien pažvelgus į žmogų suprasti, kas jį slegia, kokia jo nuotaika, kuo jis užsi-

ima ir panašiai. Juk fotosesijos sėkmė labai dažnai priklauso nuo to, kiek sugebėsi pažinti ir atskleisti žmogų

per tą labai trumpą laiką. Dirbti tekdavo ne tik su modeliais, bet ir su paprastais, rodos, niekuo neišsiskiriančiais žmonėmis. Ir aš, kaip stilistė, turėdavau kiekviename žmoguje pamatyti kažką ypatingo.

Vien tik žaidimas drabužiais man niekada neatrodė pa-

kankamai įdomus, todėl ir atsivėrė paieškų kelias. Nesu baigusi medicinos studijų, neturėjau jokių specifinių anatomijos

žinių, juk esu menininkė! Niekada nesimokiau dėl diplomo, man norėdavosi pasisemti žinių, kurias vėliau galėčiau pritaikyti praktiškai – gal tik sau, gal savo šeimai, draugams, o gal

kada nors ir naujai verslo idėjai. Tikiu, kad visi nauji dalykai, kurių išmoksti, kada nors tikrai praverčia. Juk galiausiai visi mes tiesiog norime ryte nubudę jaustis sveiki ir laimingi.

114

LAMŲ SLĖNIS

– Studijuodama įsidarbinai vienoje Sidnėjaus masažo

klinikų. Ar lengva tokiame mieste studijų dar nebaigusiam žmogui rasti darbą?

– Pastebėjau, kad Australijoje neretai suveikia papras-

čiausias principas – paleisk mintį į orą, jei nori, kad ji išsi-

pildytų. Šalia mano namų buvo masažo klinika, praeidama vis pagalvodavau, kad norėčiau čia padirbėti. Ir vieną dieną

tiesiog užsukau, prisistačiau ir paklausiau, ar galėčiau ten

dirbti. Gavau klinikos vadovės kontaktą, paskambinau, o ji: „Paskambinai pačiu laiku!“ Prieš susitikimą su ja labai jaudinausi, susirinkau visą šūsnį rekomendacijų, kurias bu-

vau gavusi praktikuodamasi studentų klinikoje, tačiau ma-

no būsimoji darbdavė tik žvilgterėjo į tą krūvą popierių ir paprašė, kad padaryčiau jai masažą. Buvau gerokai nuvar-

gusi, juk ką tik po darbo – kasdien keldavausi penktą ryto

ir iki popietės darbuodavausi vienoje kavinėje, bet padariau, ko ji prašė. Australijoje masažo specialistai bandomi pagal

prisilietimą. Vadovei mano rankos patiko, tad netrukus pradėjau dirbti jos klinikoje.

Vaikščioti pas masažistą Australijoje yra visiškai įprasta

– lygiai taip pat kaip ir sportuoti ar reguliariai lankytis pas kirpėją. Nors tai saulėta šalis, bet Sidnėjaus gyventojai pa-

tiria išties daug streso, jų gyvenimas tikrai nėra toks lengvas, kaip galėtų pasirodyti iš šalies. Tad net per pietų pertrauką visiškai normalu užsukti trumpai masažo sesijai, nes tai padeda atsipalaiduoti ir pagerina darbingumą.

Apskritai masažo studijos Australijoje leido man geriau

pažinti žmogų iš anatominės pusės, suprasti, kad mūsų kūne slypi labai daug psichologijos.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

– O man kartais sunku patikėti, kad mūsų emociniai

išgyvenimai gali kauptis kažkur raumenyse...

– Tikrai gali! Ir tai įrodyta moksliškai. Australijoje te-

ko mokytis iš labai skirtingų ir spalvingų dėstytojų. Pavyzdžiui, mūsų anatomijos dėstytojas kitame universitete

dėstė kūno biomechaniką būsimiesiems robotikos inžinieriams. Rodos, visai kita sfera, bet iš tiesų biomechanika neatsiejama nuo mūsų smegenų. Sutrikus mažai šio sudėtingo mechanizmo dalelytei, tam tikrose organizmo vie-

tose ima kauptis skysčiai ir tai gali išprovokuoti rimtas ligas. Mūsų smegenys gali sukelti daugybę fizinių negalavimų, pavyzdžiui, ryte pasakyti, kad tu tiesiog negali atsi-

kelti iš lovos. Net ir viena bloga mintis, pamažu ėdanti mus iš vidaus, gali sukelti rimtų fizinių problemų. Ir visa

tai nutinka visai ne dėl to, kad silpni mūsų raumenys, bet dėl tam tikrų psichologinių faktorių.

Net ir žmogaus laikysenoje galima perskaityti emocijas,

kurias jis nešiojasi savo galvoje. Pavyzdžiui, jei žmogus per-

dėtai kuklus, jis vaikščios susigūžęs, jei labai uždaras – susikryžiavęs rankas, o savimi pasitikintis žmogus kvėpuoja

visa krūtine ir vaikšto aukštai iškėlęs galvą. Juk visi esame

matę žmonių, kuriems visai nerūpi skaičiukai ant svarstyklių, jie tiesiog spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir jų laikysena apie tai puikiausiai byloja. Ir priešingai, yra tokių nuostabių

žmonių, kurie viduje laiko kažką užspaudę ir pamažu visu

kūnu sukasi į kokoną. Tą patį galima pastebėti ir gamtoje: yra ryškių, visą dėmesį sugeriančių gėlių, ir yra tokių augalų, kurie nuolat slepiasi nuo saulės, lietaus, vėjo, šalčio.

– Kaip masažo terapeutas gali padėti įveikti tuos mū-

sų psichologinius užsispaudimus?

– Daug dėmesio skiriu kvėpavimui, nes jis ypač susijęs

su raumenų spazmais, galvos skausmu, net viena iš migreninio skausmo priežasčių gali būti įsitempę žandikaulio

raumenys. Šis raumuo – vienas gyvybiškai svarbiausiųjų, nes atsakingas už maitinimąsi, bet taip pat jis valdo ir mūsų pyktį. Ilgainiui šioje srityje atsiradę spazmai gali virsti stipriu

galvos skausmu. Juk visa – raumenys, kaulai, sausgyslės – yra tarpusavyje susiję.

LAMŲ SLĖNIS

119

Susitikęs su žmogumi niekada negali sakyti, kad jį iš-

gydysi, nes niekada nežinai, kas po kokiu raumenų sluoks-

niu slepiasi. Ir tikrai ne visada problema yra fiziologinė. Būna, žmogus tiesiog nemoka taisyklingai kvėpuoti: ne-

moka iki galo iškvėpti oro arba kvėpuoja tik krūtine – o

tokiu atveju įtampa ima kauptis aplink kaklą ir pečius. Tuomet taikau specialias kvėpavimo technikas ir net pa-

žodžiui kartoju žmogui, kaip reikia taisyklingai kvėpuoti. O būna, tiesiog įmasažuoju kokią mintį ar istoriją. To-

kią visai paprastutę. Ir kartais tai taip suveikia! Šiaip ma-

sažo metu stengiuosi daug nekalbėti, nes yra klientų, kuriems tiesiog reikia ant masažo stalo užmigti – gal jį kan-

kina nemiga ir dėl to prasideda nerimo ar panikos priepuoliai, o gal jam tiesiog norėjosi pabėgti nuo vaikų, už-

miršti kokį rūpestį ar šiaip pabūti su savimi. Bet kartais

tiesiog jaučiu, kad žmogus pats nori išsipasakoti arba išgirsti iš tavęs kažką, kas jam padėtų atsipalaiduoti.

– Prisimink save prieš Australiją ir dabar – ar gyveni

ir jautiesi kitaip?

– Dabar mano gyvenime kur kas mažiau streso. Ir iki

Australijos savo laiką dėliojau taip, kaip man norėjosi, bet

dabar kur kas lengviau priimu svarbius sprendimus. Iki tol vis stengdavausi kažkam įtikti, suorganizuoti fotosesijas taip, kad visiems būtų smagu, tik nuolat užmiršdavau

pačią save. Kelionėje išmokau, kad turiu būti truputį sa-

vanaudė ir tai nėra blogai, visiems geras vis tiek nebūsi. Pajutau, kad visai nebūtina kasdien rengtis vis naujais drabužiais, pradėjau gyventi visiškai minimalistinį gyvenimą – pats gyvenimas ir privertė. Negaliu sakyti, kad pokyčiai

prasidėjo pagyvenus svetur, į tai ėjau jau kurį laiką, Aus-

tralija tebuvo tarpinė stotelė, padėjusi atsisakyti dar daugiau nereikalingo balasto ir leidusi suprasti, kas man iš tiesų visų svarbiausia.

Niekada netroškau emigruoti, nes Lietuvoje man labai

patinka. Tikiu, kad didžiausi pokyčiai visada vyksta mūsų

viduje, tik mes arba leidžiame jiems skleistis, arba juos at-

120

LAMŲ SLĖNIS

stumiame. Galima pasirinkti saugų kelią ir nuolat drebėti

dėl to, ką kiti pagalvos, sukti galvą dėl naujų drabužių ir tendencijų, nervintis, kad tavo instagramas nepakankamai gražus. Arba galima gyventi taip, kaip norisi tau pačiam.

– Ar tau, stilistei, lengva gyventi tokį minimalistinį

gyvenimą, nebesekti tendencijų, nepastebėti gatvėje stilingų žmonių?

– Aš juos vis dar pastebiu! Ir visada pamačiusi tikrai sti-

lingą žmogų prieinu ir pasakau. Šito iš manęs jau niekas

nebeištrins, tai profesinė liga, įaugusi iki kaulų smegenų. Juk nuo mažumės pastebėdavau gražius dalykus, jie visada traukė mano akį. Ir aš nuo to nebėgu. Buvo laikas, kai norėjosi visa tai mesti, bet kai gyvenime atsirado kelios širdžiai mie-

los veiklos, man tai suteikė daugiau laisvės, o kartu ir malonumo – nespėju nuo nieko pavargti, neprivalau gyventi

įsikibusi vienos veiklos ir bijoti, kad iš manęs ją kas nors atims. Iš tiesų gyvenimas per daug trumpas taip galvoti.

– Todėl prieš keletą dienų ryžaisi vesti savo pirmąją

sporto treniruotę miniai Palangos poilsiautojų? Gal kitas žingsnis – trenerės karjera?

– Oi, čia visiškas atsitiktinumas! Tas vasarojimas Pa-

langoje kartais tave tiesiog įtraukia į tokias veiklas, kurių

pats niekada nesitikėjai. Ko gero, tai ir vėl buvo toks atvejis, kai paleidi mintį, o ji ima ir išsipildo. Vieną rytą paplūdimyje rodžiau draugei įvairius pratimus ir mus stebėjusi moteris paklausė, ar esu sporto trenerė ir ar ji galėtų prisijungti prie treniruotės. Tik prunkštelėjau, bet jaučiausi išties pamaloninta, visą dieną pasakojau draugams tą

istoriją, ir štai vakare gavau savo draugo Roko, kuris jau

daug metų domisi judesio filosofija ir dirba asmeniniu treneriu, žinutę. Jis klausė, ar galėčiau ryt už jį pravesti viešą treniruotę, nes jis dirba asmeniniu treneriu, žinutę ir

padrąsinimą už jį pravesti viešą treniruotę, kol jis pats bus

išvykęs. Ir štai aš trenerio vietoje, o žmonės jau klausia, kada kita treniruotė... Tikiu, kad tokie dalykai nutinka tik tada, kai esi jiems atviras ir pasirengęs.

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

PADOVANOK PASIRINKIMĄ! Visi žinome, kad geriausia dovana yra ta, kurios mūsų širdis trokšta labiausiai. Savo mylimiausiesiems dovanokite pasirinkimą – kas geriau nei jis pats gali žinoti, kaip geriausia pabėgti nuo rutinos ir susikurti vidinę harmoniją. „Gera

Nuotraukos: „Gera dovana“ archyvas

dovana“ dovanų rinkinys „Atsipalaiduok“ – tai beveik aštuoniasdešimt idėjų, kaip kasdienybę paversti ypatinga.

Masažas. Trokštantys pasinerti į atpalaiduojančio poilsio pa-

SPA programos ir kūno procedūros. Procedūros su mielo-

laimą galės pasirinkti masažą: nuo tradicinio viso kūno iki švel-

mis Kangalo žuvelėmis, apsilankymai prabangiuose SPA kom-

naus jauninamojo veido masažo. Juk masažas – ne tik uni-

pleksuose, kūno šveitimas pasineriant į aromatingus labirintus,

versali priemonė norintiems atsipalaiduoti ir pailsėti, jis pade-

odą drėkinantys ir minkštinantys kūno įvyniojimai ir dar daug

da kovoti su nuovargiu, apatija, miego sutrikimais. It trumpos

kitų kūno procedūrų – tam, kad patirtumėte kažką unikalaus ir

kelių valandų atostogos

neįprasto, visai nereikia keliauti į kitą pasaulio pusę.

Aromaterapija. Turbūt žinote, kad aromaterapija – tai vienas

O gal visa tai galėtų būti geriausia dovana... sau? Juk tik pa-

seniausių gydymo būdų, savo gerbėjus žavintis savo paslaptin-

tys jausdamiesi gerai, galite dovanoti laimę ir kitiems. Viskas

gumu. Kvapai padeda nusiraminti, atmosferą aplink pripildo

taip paprasta – tereikia išsirinkti, užsiregistruoti ir pasimė-

ramybės ir įkvepia naujoms idėjoms.

gauti neįprastomis kasdienybės akimirkomis.

LAMŲ SLĖNIS DAUGIAU ATPALAIDUOJANČIŲ DOVANŲ PASIŪLYMŲ RASITE UŽSUKĘ Į WWW.GERADOVANA.LT

123

124

LAMŲ SLĖNIS

MADA

„MANO MEILĖ – ATVIRA“ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Rasa Nebasa

Dizainerę RŪTĄ KVAŠČEVIČIŪTĘ jau ilgą laiką domina tikro, nuoširdaus šeimos ryšio tema, tad į baigiamąją bakalauro studijų kolekciją „Skreitas“ ji įpynė brangių šeimos moterų įkvėptus personažus. „Davatkiška prosenelė, panelė mokytoja močiutė, griežta teisėja mama ir bebaimė kūma. Vis dėlto šis darbas atsirado ne iš kritikos ar noro pašiepti, o iš meilės“, – sako kūrėja, šiemet laimėjusi Jaunojo dizainerio prizą.“

LAMŲ SLĖNIS

125

– Rūta, tavo kolekciją „Skreitas“ įkvėpė keturios tau bran-

gios moterys. Augant supamai moterų, mados aplink tikriausiai netrūko...

– Tiesa, kolekcijai įkvėpimo ieškojau sau artimiausioje

aplinkoje – šeimoje, namuose. „Skreitas“ yra mano kostiumo

dizaino studijų diplominė kolekcija. Pabaigti studijas norėjau su darbu, kuris man būtų tikrai svarbus, temos ieškojau gal metus. Paieškos baigėsi, kai uždaviau sau klausimą, kas man

tikrai rūpi. Atsakymas buvo po nosimi. Tikiu, jog šeima daugelio gyvenime užima ypatingą vietą, tačiau mūsų glaudus

ryšys, sudėtingi santykiai ir estetika, kurios apsupta užaugau, pasirodė dėmesio vertas konceptas.

Nežinau, kaip mados, bet drabužių augant tikrai netrūko.

(Šypsosi.) Mes esame ,,šmutkininkės“. Užaugau namuose, kur

kostiumėlis it naujas atrodo tris dešimtis metų ir yra gerbiamas kaip atskiras šeimos narys. Mano šeimos moterų kuria-

mi įvaizdžiai visada buvo jų ryškių asmenybių paveikslai. Davatkiška prosenelė, panelė mokytoja močiutė, griežta teisėja mama ir bebaimė kūma – nors visos jos iš tiesų labai

ryškios moterys, dabar atrodo it personažai – truputį perspausti, pagražinti.

Mano santykis su drabužių spinta iki šiol yra keistas ir

sudėtingas. Puikiai pažįstamos drabužių stirtos, suverstos ant

lovos, kai ryte nėra ką apsirengti, ar isteriškas spintos valymas, kai niekas nebeatitinka to, kaip jaučiuosi. Nežinau, ar toks drabužio sureikšminimas aplinkoje buvo sveikas formuojantis mano asmenybei, bet dabar jis tikrai naudingas kūrybai.

– Kaip pristatytum šią kolekciją? Kokias idėjas ir mintis

joje sutalpinai?

– „Skreitas“ yra apie namus, šeimą. Šie žodžiai talpina

juoką ir šviesą, bet tuo pačiu ir sunkumą, lyg kas krūtinę bū-

tų prispaudęs. Tai man yra šeima, apie tai ir kolekcija. Žino-

ma, viskas apipinta mano estetika, identitetu, ryškiais audiniais ir formomis, bet esmė – šeima. Norėjau kalbėti apie tai, ką tikrai žinau ir pažįstu.

Sunkiai priėmiau išėjimą iš namų. Tada reikėjo sugrįžti,

pabandyti pamatyti savo šeimą kaip atskirus individus – su-

126

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

augusius žmones su savomis istorijomis, gyvenimais. Priimti

juos tokius, kokie yra, ir tuo pačiu priimti save. O manęs yra tiek daug formų ir spalvų. Tad šis darbas yra ir apie priėmi-

mą, susitaikymą. Jis yra apie mane ir viską, kas manyje telpa. – Skaičiau, jog ieškodama kolekcijos estetikos, prisiminei ir

kvailas, ir juokingas, net gėdingas namų istorijas. Kokios jos?

– Turbūt jei dabar pradėčiau pasakoti atskirus momentus,

nebūtų nei juokinga, nei gėdinga. Ilgame kolekcijos aprašyme

skaitytojui pirmiausia leidau susipažinti su personažais, pa-

vyzdžiui, mano prosenele – baba: „Mano prosenelė iškrakmolytais bažnytiniais kostiumėliais, galvą apsigaubusi nauja, net

šiugždančia nuo švarumo skarele kiekvieną sekmadienį savo išvaizda kunigui demonstruodavo nuolankų dievobaimingumą, švarą, rodydavo apsileidusioms kaimynėms šeimos vertybes ir jausdavosi vienu laipteliu aukščiau jų. Tik vienu, labai mažu. Nes dviem jau būtų nepadoru.“

Arba mama: „Į darbą mano mama kaukšėdavo ant nepa-

doriai gražių, smailaus kulniuko ilgo aulo aukštakulnių. Vyš-

ninės spalvos, odinių, tokių, kad visoms kolegėms atvėpdavo žandikaulis. Ji nešiodavo ilgą smėlio spalvos paltą, kurio skver-

nai plaikstydavosi jai energingai žengiant koridoriumi. Švar-

keliai su petukais rodė, kad geriau su ja neturėti reikalų, rau-

donas lūpdažis tai pranešdavo iš tolo. Ir dar, žinoma, kvepalai. Žinodavau, kad mama ateina, iš „Flower by Kenzo“ debesies, sklindančio dar nuo lifto. Visas aukštas žinodavo.“

Ir kai pasakoju, jog baba mane versdavo išmesti apelsinus,

nes tai – „velnio vaisius“, arba kad kalbėdama apie mamą ga-

lėčiau perfrazuoti Levą Tolstojų: „Visi laimingi vaikai pana-

šūs, o visi teisėjų vaikai nelaimingi savaip“, – juokas kyla iš

atpažįstamumo arba nepatogumo. Nėra labai drąsu kalbėti apie keistą savo vaikystę, iš to kyla gėdingoji dalis. Jaučiau

gėdą visą paauglystę ir studijų metais. Bet galiausiai labai pavargau ir į kolekciją sudėjau ir bulvių kasimą, smagiausią vaikystės žaidimą, ir tai, kad mano estetika formavosi tarp karvės melžimo ir „Swarovski“ apyrankės.

130

LAMŲ SLĖNIS

– Rodos, kuriant tau svarbu išlaikyti saviironiją ir sma-

gumą, tiesa?

– Taip, saviironija yra didelė mūsų šeimos bendravimo

dalis. Bet ne ironija. Nenoriu būti pikta ir skeptiška. Ši kolekcija turėjo būti lengva, kad pasiektų žiūrovą, kad galėčiau

atvirai kalbėti. Istorijoms, pasakojamoms su ašaromis akyse, pati turiu mažai atjautos, jos manęs nepasiekia. Ši kolekcija

galėjo būti visiškai kitokia, bet per lengvumą, smagumą, links-

mą toną pasiekti žiūrovą lengviau. Ne vienas manęs klausė, ar nebijau šeimos reakcijos, juk aš lyg ir pašiepiu, ironizuoju. Bet šis darbas atsirado ne iš kritikos ar noro pašiepti, o iš meilės. Mano meilė – atvira.

– Ar galėtum trumpai pristatyti savo kolekcijos modelius? – Kurdama kolekciją nesiekiau atkartoti praeities ar kon-

krečių šeimos moterų įvaizdžių. Kiekvienas modelis – tai personažas, įkvėptas jų estetikos ir asmenybių. Čia susipina

ir babos davatkiškumas, išreikštas uždarais siluetais, ir mamos aštuoniasdešimtųjų dvasia kartu su močiutės darbo kostiu-

mėliais ir pūstais petukais. Ši kolekcija – tai bendras jausmas. Visi kolekcijos drabužiai turi nevienareikšmių šeimos mote-

rų estetikos bruožų. Klostuotas sijonas su prijuostės motyvu tikrai kalba apie babą, bet jis ryškios ciklameno spalvos, o tai – jau kūmos dalis.

Kalbant apie konstrukcijas – dalis jų iš prisiminimų, dalis

sukurtos kolekcijai. Kurdama pradinius eskizus netgi perspau-

džiau dėl formų: mane visada žavėjo išreikšti pečiai, raukiniai,

įliemenuotas siluetas, ryškūs klubai ir krūtinė. Žodžiu, visa, kas yra per daug ir nelabai skoninga. Pradžioje eskizuodama save stabdžiau, bet juk kolekcijos tikslas buvo atrasti savą es-

tetiką, tad pagalvojau, kodėl gi negalėčiau sau leisti viso kičo, kurio tik norisi?

Audinius rinkausi tokius, kurie man pažįstami nuo pat

vaikystės. Vilnos švarkeliai, megztos kelnės, vestuvinė suknelė iš senos užuolaidos ar švarkas iš seno pledo mane nukėlė į namus ‒ vyliausi, jog tokį jausmą patirs ir žiūrovas.

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

– Siuvinėti tau padėjo močiutė?

– Močiutės siuvinėtos suknelės tapo pačia mieliausia ko-

lekcijos dalimi. Nežinau, ar gerai, kad jos kabo spintoje, o ne toliau gyvena, bet negaliu jų atiduoti. Saugau kaip labai brangų palikimą.

Močiutė nebuvo sužavėta idėjos, kad reikės siuvinėti kaž-

kokius gaidžius ir burokus, juolab kai atitraukiau ją nuo sodinukų ir serialo, – bet sutiko. Artėjant kolekcijos pristatymo

datai jau pati jaudinosi, kaip atrodys, ką dėstytojai sakys. Smagu buvo matyti, kaip asmeniškai ji priėmė savo darbą,

galiausiai atvyko ir gyvai pasižiūrėti kolekcijos pristatymo. Garso takelyje skambėjo jos balsas, tad močiutės indėlis į kolekciją man buvo labai svarbus.

– Tavo kolekcijoje daug moteriškumo. Ką tau tai reiškia,

kokiomis mažomis detalėmis jį užfiksavai?

– Negaliu sakyti, jog mano kūrybiniai sprendimai vienareikš-

miškai atspindi moteriškumą. Gal labiau tokį moteriškumą, kokį aš supratau, kai buvau vaikas, kokį jį mačiau aplinkoje. Mo-

teriškumą vertinu visų formų ir spalvų. Pati dažniau renkuosi

apsmukusius marškinėlius nei siaurą švarkelį. Labai sudėtinga

atsakyti, kas yra moteriškumas, ką reiškia būti moterimi. Man

tik dvidešimt treji, dabar geriu į save visas patirtis, o būti mote-

rimi yra viena iš jų. Sudėtinga atskirti, kur mano pačios mintys, o kur šeimos suformuoti moteriškumo pavydžiai.

Kalbant apie jausmą, man moteriškumas yra karjeristė

mama, savaitgalį verdanti nerealias uogienes. Arba į nieką

dėmesio nekreipianti kūma, kuri rūpinasi savo laime ir nė sekundės negalvoja, ką apie ją mąsto kiti. Baba, kuri kas vakarą pabučiuodavo vyro portretą prieš miegą, ir močiutė, su

nepaprasta kantrybe ir meile besirūpinanti mumis ir savo sodu. Kalbant apie išvaizdą – pamenu, kaip devintoje klasėje

keldavausi penktą valandą ryto, kad susigarbanočiau plaukus, siekiančius juosmenį, sugalvočiau, ką rengsiuosi, priderinčiau makiažą, ir keliaučiau į mokyklą su 10 cm aukštakulniais. Po

poros metų ėmiau keltis likus 5 minutėms iki autobuso ir ne visada spėdavau užsirišti kerzus. Dabar lygiai tiek pat mote-

riška jaučiuosi ir pasidariusi makiažą, ir su pliušine pižama. Viskas man telpa į moteriškumą, viskas jame dera.

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

Augant tarp keturių moterų formavosi tam tikras grožio

suvokimas: smėlio laikrodžio figūros, iškilios krūtinės, apva-

lūs klubai. Drabužiai – nuosaikūs, bet viską pabrėžiantys, aukšti kulnai, raudonos lūpos, ilgi nagai. Tokiam moterišku-

mui labai priešinausi. Galbūt kolekcijoje labiau juntamas mano požiūris į seksualumą nei moteriškumą. Tai nėra tapatūs dalykai. Manau, jog dizainerio požiūris į seksualumą yra

labai svarbus. Aš seksualumą drabužyje matau kaip uždarą

siluetą: aprengtas kūnas man daug gražiau nei nuogas ir tai labai jaučiasi mano darbuose.

– Kolekcijoje taip pat juntama ir kaimo nostalgija?

– Kaimas yra neatsiejama kolekcijos ir mano tapatumo

dalis. Esame žemaičių, dounininkų šeima. Užaugau su pro-

senele, kuri nekalbėjo bendrine lietuvių kalba, mes rišdavom

šluotas, kepdavom blynus ant taukų, tarkuodavom kiaulėms burokus. Tokia buvo kasdiena ir jos neatspindėti kolekcijoje

būtų ne visos tiesos sakymas. Tokia etnonostalgija man labai miela ir artima.

– „Skreitą“ lydi ir vaizdo klipas – papasakok apie jį. Kodėl

tau buvo svarbu sujungti keletą išraiškos formų?

– Nostalgija, sentimentai vaikystei, šeimos tarpusavio ry-

šys yra nevienareikšmės temos, jos turi daugybę emocinių atspalvių. Vaizdo klipe matoma kita kolekcijos pusė, vienatvės

ir tuštumo jausmas net užpildytame gyvenime. Į „aš myliu

savo šeimą“ telpa daug skaudžių patirčių. Visur miniu susitaikymą, bet jis neįmanomas be atleidimo. Kai artimas žmo-

gus, puikiai pažįstantis mano šeimą, pamatė klipą pirmą kartą – apsiašarojo. Ir man kiekvienąkart žiūrint gerklėje gumulas. Nieko ten tokio nėra, atrodo, tik keičiasi kadrai, bet emocija būtent ta, kurią jaučiu kalbėdama apie savo šeimą.

– Su „Skreitu“ laimėjai Jaunojo dizainerio prizą. Kokius

jausmus tau tai kelia? Ar laimėjimai įpareigoja, o gal kaip tik padeda suprasti, kad eini tinkamu keliu?

– Turbūt tai buvo patvirtinimas iš išorės, jog darbas įdo-

mus. Pirmiausia siekiau patvirtinimo iš dėstytojų, tačiau per metus jie susigyveno su mano idėja ir pačia kolekcija, juk

136

LAMŲ SLĖNIS

dalyvavo kiekviename kūrybos proceso etape. Tad įvertinimas

ne iš akademinės bendruomenės man tikrai svarbus. Nežinau, ar laimėjimas tiek jau įpareigoja, bet, žinoma, tai paskatinimas naujiems darbams. Tačiau nei bakalauro gynimai, nei Jauno-

jo dizainerio prizas negali pasakyti, ar teisingu keliu einu. Tai tik viena kolekcija – aš tyrinėju, bandau ir renku patirtis. – Į kostiumo dizainą patekai iš aktorystės studijų?

– Taip, kostiumo dizainas niekada nebuvo mano priorite-

tų sąraše. Savo darbą pradedu žodžiais „Turbūt reikėtų pradėti nuo to, jog niekada nenorėjau būti mados dizainerė.“ Ir tai visiška tiesa. Aš norėjau būti aktorė, turėjau būti aktorė ir

visa visata sakė, kad taip ir bus. Iki kol nebebuvo. Stojimas į

aktorinį buvo pati baisiausia, įdomiausia, šiurpuliukus kelianti patirtis. Tačiau dabar esu dėkinga dėl to, kur esu.

– Kurdama šią kolekciją uždavinėjai sau klausimą – „ar

man gražu“? Ar sunku išmokti pasitikėti savo nuojauta?

– Taip, tai buvo būdas atrasti savo estetiką ir vizualius

sprendimus. Turbūt pasitikėjimas savo nuojauta didele dalimi

priklauso nuo aplinkos, kuri mus suformavo. Išmesta iš svajonių studijų, atėjau į kostiumo dizainą ne tik kad nežinodama, ką darau, bet ir visiškai nepasitikėdama bet kokiu savo

sprendimu. Nė nežinojau, kokios knygos man patinka, kokią

muziką mėgstu. Buvau išsibalansavusi ir pasimetusi, bandžiau

kabintis už skirtingų stilistikų. Kabinausi į žmones, kurie man atrodė sektini pavyzdžiai, nedrąsiai jiems atskleisdama savo estetikos suvokimą sulaukdavau atsako, jog nieko nesuprantu. Pasitikėti savo nuojauta buvo sunku ir baisu. Šalia kie-

kvieno sprendimo tylus balselis sako: „Nesąmonė, taip negalima, negražu, tu nesupranti.“ Bet o kas gi yra grožis mado-

je, kokios yra taisyklės? „Gražu – negražu“ sąvokos turėtų

būti išbraukiamos iš žodyno kalbant apie estetiką, madą, meną. Šis „gražu – negražu“ klausimas man buvo būdas pri-

sikasti iki savęs. Toks paprastas, banalus klausimas, kuris išlaisvina nuo savikritikos.

LAMŲ SLĖNIS

137

STILIUS

ŠILKO KOMPANIJA Šilkinė suknelė „Lee Mathews“ Jūros spalvos natūralaus šilko suknelė plazda it lengvas pajūrio vėjelis. Tai tikrų tikriausia vasaros klasika.

MEGZTINIS „AIAYU“

Prie šilko suknelės derinkite minkštutį platinto silueto dangaus žydros megztinį su sagomis ir „V“ formos kaklu..

BATELIAI „MIISTA“

Londone sukurti klasikinio „Miista“ silueto aukštakulniai bateliai iš tekstūrinės odos. Dėvėkite su plačiu megztiniu ir kelius dengiančiu sijonu.

RANKINĖ „MARGE SHERWOOD“

Pietų Korėjos dizainerių dueto sukurtą nedidukę rankinę galima nešioti dviem būdais – persimetus per petį ar užsidėjus ant juosmens.

138

LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

DEŠIMTMEČIO KULMINACIJA Naujoji prancūzų mados namų „Jacquemus“ 2020 m. pavasario-vasaros kolekcija – tai įspūdinga dizainerio Simono Porte‘o Jacquemuso dešimties metų kelionės po mados pasaulį viršūnė.

RANKINĖ

MARŠKINIAI

AUKŠTAKULNIAI

„JACQUEMUS“

Mažytė per petį permetama natūralios odos

Sodrios miško spalvos diržu surišami marškiniai tiks kas-

Elegantiški baltos spalvos aulinukai su aukštu ge-

„Jacquemus“ rankinė dekoruota aukso spal-

dieniam, bet nenuobodžiam įvaizdžiui vėsesnėmis rug-

ometriškos formos kulnu – tai universalūs batai,

vos detalėmis. Galite rinktis iš penkių skirtingų

pjūčio dienomis.

tinkantys ir prie lengvos šilkinės suknelės, ir prie

spalvų – tamsiai žalios, baltos, rausvos, oranži-

rudenį pranašaujančio palto.

nės ir juodos.

LAMŲ SLĖNIS

139

SLĖPTUVĖ, KURIOJE GYVENA VAIKYSTĖ Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kadaise šioje sodyboje augo žąsys ir triušiai, iš senųjų liepų medų nešė bitės, o kartais vakarais pasigirsdavo operinis Edmundo Kuodžio balsas. Šiandien nuo pašalinių akių tarp miško kalvelių pasislėpusioje sodyboje savo vasaras leidžia jo dukros. „Čia prabėgo visos mano vaikystės vasaros, natūralu, kad prisiminimai grįžta“, – prie seno šeimos stalo ištaria įdomiausių vaidmenų teatre ir kine atlikėja, aktorė VIKTORIJA KUODYTĖ. Ir mes abi tarsi skaičiuojame dienas atgal.

140

LAMŲ SLĖNIS

141

Žole apaugęs keliukas vingiuoja pamiške, pasiekia

mažytį upelį ir pro senus maumedžius išneria prie ža-

lumoje skendinčio namelio. Alantoje mus pasitikusi Viktorija sveikinasi su trimis amsiais ir kviečia į tera-

są. Kol viduje verda kavą, pro namelio langus kalbiname du mažučius kačiukus, besiveržiančius į gaivų rytą ir mažais nageliais braižančius stiklą. Lėtai nueiname

iki žolėmis apaugusios kūdros, klausomės, kaip į vandenį šokinėja varlės, ir geriame ryto drėgmės ir saldinių obuolių kvapą.

Viktorija su kavos puodeliais iš namų išeina spring-

dama juokais: iš ryto tvenkinyje nuogas išsimaudyti sumanęs jos vyras italas Francesco Di Marco niekaip ne-

galėjo suprasti, iš kur jų sodyboje svetimi žmonės. „Taip tyliai juos atvežei?“ – klausė.

Netrukus pro duris išnyra ir pats Francesco. Pasi-

puošęs raudonu aksominiu chalatu, kurį jam atidavė

Viktorijos mamos draugė, prisėda išgerti kavos puodelį. Paskui palieka mus kalbėtis, o savo ryto skaitiniams išsirenka vietą tiesiai priešais tvenkinį, ant suolelio ša-

lia ugniakuro. „Francesco patinka laukinė mūsų sody-

ba, laukiniškumo jausmą jis ir pats nešiojasi savyje, yra

daug pasakojęs apie vasaras Sicilijoje, apie šokinėjimą į

vandenį nuo uolų, apie tai, kaip senelis jį mokė plaukti: nuplukdydavo valtimi į jūrą ir juos, keturmečius penkiamečius vaikus, mesdavo į vandenį – kapstykitės. Su seneliu, kuris buvo filosofijos dėstytojas ir profesionalus žvejys, jis plaukdavo žvejoti. Senelis šeimą nugabendavo į kokią mažą salą, išlaipindavo oloje. Močiutė įkurdavo

ugnį, o senelis grįždavo su ką tik pagauta žuvimi. Vai-

kystės prisiminimai yra nepaprastai svarbi mūsų būties dalis, gal todėl šitame laukiniame miške, neišdailintoje vietoje jis labai gerai jaučiasi“, – sako Viktorija.

Meniška netvarka aplink, tas vyras ryškiai raudonu

chalatu primena kino aikštelę ‒ kaime žmonės taip ne-

gyvena. Tačiau sodyba po šimtametėmis liepomis yra vieta, kur Viktorija ilsisi ir nuo kino, ir nuo teatro. Čia ji laukia rudens, kai į kino teatrus bus nutiestas premjeros

142

LAMŲ SLĖNIS

143

kilimas net dviem filmams, kuriuose ji sukūrė vaidmenis: išeivijos lietuvio režisieriaus Tomo Vengrio nostal-

giškai dramai „Gimtinė“ ir Algimanto Puipos filmui „Kita tylos pusė“.

Po pastarojo, beje, į Viktorijos sodybą atkeliavo iš vytelių

nupinta avis. Baigus filmuoti filmą, aktorei ją padovanojo režisierius. „Tai ne tik avis, tai – visa istorija, – šypsosi Vik-

torija. – Tokias avis vaikystėje režisieriui ir šviesios atminties jo broliui, dailininkui Andriui Puipai išdrožė jų senelis. Nuo

vaikystės Algimantas ir Andrius tas medines, kailiukais apdangstytas avis kasdien išnešdavo į pievą, o vakare sunešda-

vo atgal, į tvartelį. Filme toks epizodas taip pat atsirado, o

galiausiai išaiškėjo, kad režisierius iki šiol tą avį nešioja – į lauką ir atgal. Argi ne graži mintis? Dabar mes irgi taip darome – dieną mūsų avis stovi pievoje, o vakare atnešam po stogeliu. Ir vardą jai davėme – Miglė. Metams bėgant tradi-

cijos mūsų gyvenime tampa sakraliais veiksmais, tik mums suvokiamais brangiais ritualais. Ir tai yra unikalu.“

Labai gali būti, kad terasos pasakojimai ir stebuklin-

gi vakarai, pasivaikščiojimai miške ir maudynės tvenkinyje į Viktorijos ir Francesco dukters Mijos atmintį

įsirėš giliai. „Jai – trylika, bet čia vis dar patinka būti, – džiaugiasi Viktorija. – Mija – gamtos vaikas. Ji paste-

bi kiekvieną smulkmeną, kalba apie gamtos reiškinius. Ne tik Lietuvoje, bet ir Sicilijoje, kur kiekvieną vasarą atostogaujame senelių vasarnamyje.“

Vasaros Sicilijoje – visai kitokios. O perėjimas iš

gaivios lietuviškos pastelės į ryškų, rėkiančių spalvų pa-

veikslą kiekvienais metais iš naujo sujaudina širdį. „Mes ten irgi važiuojame į kaimą. Senelių vasarnamis stovi

ant jūros kranto, smėlio paplūdimų ten nėra, vien uolos, į vandenį lipame su batais“, – pasakoja apie dviejų da-

bar jau artimų pasaulio vietų skirtumus Viktorija. Tada

mes valgome baltą sūrį su medumi ir kalbame apie tai, kad vaikystės prisiminimai vėlesniame gyvenime tampa

labai svarbūs. Dar kalbame apie gimtinės jausmą, kurį režisierius Tomas Vengris sukūrė savo filme „Gimti-

nė“, ir dalijamės prisiminimais apie tai, kuo kvepėdavo

anuomet iš Amerikos parvykusių giminaičių lagaminai.

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

147

„Man tas kvapas buvo nenusakomas, – šypteli pagrindinės herojės draugę filme suvaidinusi Viktorija. – Nemažai mano močiutės giminių buvo pasitraukę į Vakarus. Filme

atpažinau tą šiek tiek „blefuojantį“ džiaugsmą giminės susiėjimuose: dabar man atrodo, kad žmones iš Amerikos ir čia gyvenusiuosius skyrė šviesmečiai. Paskelbus Lietu-

vos nepriklausomybę, giminės atvažiuodavo aplankyti ir mūsų, atskrisdavo į dainų šventę Vilniuje. Gerai prisime-

nu baltų dantų šypsenas ir kramtomosios gumos kvapą, pasklisdavusį iš lagaminų. Tai būdavo ypatingas, į nieką nepanašus uždrausto pasaulio kvapas.“

Muzikų, legendinio operos solisto Edmundo Kuo-

džio ir pianistės Jūratės Šniukštaitės-Kuodienės, šei-

moje su dar dviem seserimis – dabar žurnaliste Jūrate ir

aktore Gabrielia – užaugusi Viktorija yra visiškai tikra: gimtinės jausmą iš savęs išrauti be galo sunku. Tas jaus-

mas auga su kiekvienais metais, o vietos, kuriose patyrėme vaikystės išgyvenimus, tampa ypatingos. „Tačiau

praeityje gyventi nereikia, – įsitikinusi. – Praeitis mums

dažnai pateikia iškreiptą vaizdą. Visai nebūna taip, kad grįžti ir gyveni taip, kaip anksčiau. Toks persikėlimas neveikia, nes mes jau nesame tokie patys.“

Mažas, iki galo taip ir nepabaigtas namelis saugo ga-

lybę aktorės vaikystės prisiminimų. Namas – tėčio idėja. Operos solistas jį pats nubraižė, suprojektavo. „Išėjo ne

visai taip, kaip buvo sugalvojęs, bet gyventi čia galima“, – šypteli Viktorija. Ir pagrindinių vaidmenų teatre ir kine

atlikėjai visai nieko drabužius vasarą skalbti vonelėje, kaip anksčiau... Kai čia atvažiuoja, sako, ištinka didžiulis porei-

kis visą laiką būti gryname ore, kvėpuoti pilnais plaučiais.

148

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

Jos vaikystės kieme, kaip anuomet, žąsys nebesigano:

artimesnis nei miesto. Penktadieniais tėvai mus susikrau-

mėsos. Kol jos gagendamos vaikščiojo po kiemą, buvo sma-

dienio vakarą: tėvams pirmadienis – ne darbo diena, užtat

toks buvęs tėčio sumanymas – užsiauginti kaime šeimai gu, bet kai reikėjo paukščius sudoroti, pats niekaip nega-

lėjo to padaryti, pasikvietė moterį iš kaimo. „Mama mėsą

davo į automobilį ir kartais į miestą grįždavome tik pirmakartais ir mus atleisdavo nuo mokyklos“, – šypsosi.

Kai po vasaros grįždavo į mokyklą, Viktorija klau-

sukimšo į stiklainėlius, ir kaip tik pirmąjį atidarė, su sesė-

sydavosi draugų pasakojimų apie „plotus“, vykdavusius

triušiukų, kurių kiekvienas turėjo vardus“, – prisimena.

lus. „Visa tai mane šiek tiek gąsdindavo, – prisipažįsta.

mis negalėjome praryti nė kąsnio. Negalėdavome valgyti ir Nebėra čia ir bičių, kurių net dešimt avilių sodyboje

buvo pastatęs Viktorijos tėtis. Jai atrodo, kad vasaromis

sodyboje mėgindamas sukurti kaimo buitį, jis savo dukras

mokė kantrybės, pažindino su gamta ir natūraliu, ne miesto pasauliu. „Pati nepajutau, kaip tas pasaulis man tapo

klasės draugų butuose, klasiokų susibūrimus ir reika-

– Mūsų dienos ir naktys kaime būdavo visai kitokios. Visos trys augome su gauja kaimo bernų, aplinkiniai

kaimynai dukrų neturėjo. Lakstydavome motociklais, šokdavom gegužinėse, alkoholio ten nebūdavo, tik labai daug visokių reikalų pievose ir miške.“

LAMŲ SLĖNIS

151

Šiandien vaikystės pramogos Viktorijai atrodo tik

gražus prisiminimas. Jai patinka laiką leisti gamtoje, giliai kvėpuoti, vaikščioti po miškus, rytais maudytis tven-

kinyje, skaityti po sena obelimi, tačiau be miesto ji, sako, sunkiai išgyventų. Arti esantys žmonės, galimybė patirti

kultūrinius dalykus jai teikia saugumo ir jaukumo. „Kažin

ar galėčiau čia viena gyventi, – atsidūsta. – Ir ne tamsos, ne miško bijau, o žmonių, kurie ne visada neša tik gėrį.“

Antonas Čechovas apie jau keturis dešimtmečius

skaičiuojantį Viktorijos tėvų namą greičiausiai pasakytų – žilas, mielas senelis. „Fiziškai mūsų namas pama-

žu miršta, kad ir koks svarbus mums būtų. Aš nežinau,

kokia jo ateitis. Reikia stogą keisti, kaminą remontuoti, reikia tą, aną... Nežinau, kiek dar ištversime, juk mūsų

šeimoje – vienos moterys, o joms statybos – nelabai...“ – apie sodybos ateitį Viktorija nenori kalbėti.

Ir vis dėlto, vieta čia – įstabi. Medžių paunksmė slepia

seną medinį malūną, ratus suka gandrai, kvykauja gervės. Ir svetimų čia beveik nebūna – toks yra nerašytas sesių susitarimas: jokių balių, jokių nepažįstamų žmonių.

„Kada nors, kai būsiu garsi Holivudo aktorė, čia vis-

ką pakeisiu, – Viktorijai yra pažadėjusi jaunėlė Mija. –

Atstatysiu pirtelę, o nuo jos bus keliukas į naują namą, kurį perstatysiu pagal senelio projektą.“

Kas ten žino, gal taip ir bus. Viktorijos dukra Mija

jau yra nusifilmavusi trijuose filmuose, o dabar ruošiasi ketvirtam, kuriame vaidins maištaujančią paauglę.

Ir jai tikriausiai bus smagu grįžti į mamos vasaros

slėptuvę. Ten, kur galima grybauti, maudytis žolėse,

vaikščioti basomis po rasą, valgyti nuo žemės obuolius... Ypač grįžus iš Holivudo.

152

LAMŲ SLĖNIS

153

BON APPÉTIT

LĖTOS DUONOS RECEPTAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Gerai duonai pakanka trijų ingredientų – miltų, vandens ir druskos. Labai gerai duonai dar reikia rūpestingų rankų, motiniškos meilės, dosnaus žiupsnio dėmesio ir gero šaukšto kantrybės. Grįžimas prie tradicinių maisto gaminimo metodų, natūralus prieš šimtmečius naudotas raugas ir rankų darbas – tai tikrų tikriausias lėto gyvenimo pavyzdys, kuriuo kasdien gyvena kepyklos „Druska Miltai Vanduo“ įkūrėjos CHRISTINE WONS ir BARBORA GRIGALIŪNAITĖ-KADŪNIENĖ.

– Man atrodo, kad net jūsų pavadinime užkoduota

paprastumo idėja... Juk iš tiesų, gerai duonai tiek ir tereikia – druskos, miltų ir vandens?

– Galvodamos apie pavadinimą jame būtent ir sie-

kėme užkoduoti paprastumo idėją. Vienintelis kitas bū-

tinas ingredientas – investuotas laikas. Kitaip tariant,

darbas ir žinios, supratimas apie vykstančius procesus. Nuostabu tai, kad iš šių trijų iš pirmo žvilgsnio kasdienių ir neišsiskiriančių, galbūt kartais ir nuvertinamų ingredientų patyrusios rankos gali sukurti stebuklus.

– Pakalbėkime apie duoną ir lėtą gyvenimą. Juk duona,

tam tikra prasme, irgi vienas iš lėto gyvenimo ritualų?

Christine: Natūralaus raugo duonos koncepcijoje kaip

154

LAMŲ SLĖNIS

tik tai ir svarbu: kad duonai reikia skirti laiko ir dėmesio. Šios duonos kepimas reikalauja nuoširdžių laiko investicijų bei atsidavimo. Sakau „nuoširdžių“, nes bandymai

dirbtinai paskubinti procesą čia tiesiog nepavyks. Kepi-

mas su natūraliu raugu tuo ir skiriasi nuo kepimo su kultivuotomis mielėmis. Visas duonos kildinimo, formavimo, antro kildinimo ir kepimo procesas nuo pradžių iki

galo trunka maždaug dvi paras. Tešlai turi skirti ne tik laiko, bet ir motiniškos meilės: raugą maitinti, rūpintis

juo, kad tinkamoje terpėje jis išliktų gyvas ir aktyvus, su užmaišyta tešla elgtis atsargiai, reaguoti į tai, kaip ji jau-

čiasi. Be priežiūros ir meilės paliktas raugas tiesiog žūva. Barbora: Lėto gyvenimo sąvoka mums reiškia būtent

tokias akimirkas, kai gali skirti savo dėmesį greitų re-

LAMŲ SLĖNIS

155

zultatų neduodančioms veikloms. Sausų mielių pakeiti-

mas natūraliu raugu – puikus lėto gyvenimo būdo detalės pavyzdys. Tai grįžimas prie tradicinių maisto gaminimo metodų rankomis, minimalus mechaninių mašinų naudo-

jimas, natūralūs, vietiniai ingredientai ir dirbtinių stabilizatorių, puriklių ir standiklių atsisakymas. Kokybė, bet ne kiekybė. Atrodo, kad visi šie žodžiai nėra suderinami

su produktyvumu, šiuolaikinėmis verslo ar gyvenimo būdo

sąvokomis, tačiau visas šias mums artimas lėto gyvenimo

idėjas praktiškai taikome kepykloje. Kepykla dirba tik iki

pietų. Kepame naktimis ir ankstyvais rytais, kad rytą galėtume pasitikti su šviežia duona ir kepiniais. Tiems, kurie

pripratę prie 24/7 gyvenimo ritmo, tikrai nėra lengva suprasti, ką čia darome ir ko siekiame.

– Ar lėtesnio gyvenimo ieškodamos ir atvykote į Lietu-

vą? Juk tu, Christine, čia persikėlei iš Toronto, tiesa?

Christine: Nesu tikra, ar ieškojau lėtesnio gyvenimo,

tačiau čia prieš šešerius metus kartu su tuometiniu vyru tikrai kraustėmės romantizuodami gyvenimą Lietuvoje. Jis – Kanados lietuvis, aš esu kilusi iš ukrainiečių šeimos, tad man artimos tradicijos glaudžiai persipynusios su lietuviškomis. Lietuvoje daug kas pažįstama ir artima.

Užaugau Toronte. Pasirinkusi politikos mokslų studi-

jas netrukus supratau, kad man daug artimesnis kepėjos

darbas, į kurį pasinėriau visa galva, nesižvalgydama atgal.

Šiuo metu bėga jau trylikti metai, kai profesionaliai kepu. Lietuvoje išmokau kalbą, čia gimė mūsų sūnus Feliksas. Netrukus be galo pasiilgau ir vėl įmerkti rankas į tešlą, tačiau negalėjau rasti tokios kepyklos, kurioje tikrai norėčiau dirbti. Taip ir atsirado „Druska Miltai Vanduo“.

Darbas kepykloje yra tikrai per daug romantizuojamas.

Pradžia buvo sunki, reikalaujanti daugybės valios pastangų ir prakaito, nulieta ir nemažai ašarų. Viena dirbdavau nak-

timis su akmeniu ant širdies, kad tuo metu nesu su savo kūdikiu. Prabėgo daug mėnesių be jokio poilsio ir galiu

pasakyti, kad šiek tiek atsipūsti pradedu tik dabar, kai kepykla jau skaičiuoja trečiuosius gyvenimo metus.

156

LAMŲ SLĖNIS

– Barbora, o kaip susijungė jūsų abiejų keliai? Juk tu pati

ne vienerius metus gyvenai šurmuliuojančiame Londone... Papasakok, kaip prisimeni šį pasikeitimų laiką.

Barbora: Londonas man visada labai patiko. Nors gyve-

nimas šiame metropolyje sunkiai derinasi su lėto gyvenimo

koncepcija, per tenai praleistą dešimtmetį mums pavyko su-

sikurti būtent tokį gyvenimo stilių. Nors gyvenome centre, tačiau jautėmės tarsi kaime. Terasoje auginome pomidorus ir cukinijas, į darbą per parką važiuodavome dviračiu, į Hackney Marshes parką eidavome prisiskinti gervuogių.

Londone gimė mūsų sūnus Jonas. Kai jam suėjo dveji, pa-

sirodė, kad galbūt būtų pats laikas jį artimiau supažindinti su šeimyna bei Lietuva. Šios mintys sutapo su mano vyro

Viliaus noru atidaryti kokteilių barą. Taip per kelis mėnesius daug negalvodami atsiradome Vilniuje, visai netoli kepyklos

atidarėme kokteilių barą „Love“.

davo griežtai draudžiama pakelti, kad nesutrukdytume beveik

Gyvendami Jungtinėje Karalystėje buvome pamėgę ją val-

smalsumas. Ištaikydavau progą paslapčia pribėgti ir pauostyti

Su Christine mus suvedė meilė natūralaus raugo duonai.

gyti, o grįžę namo aktyviai ieškojome, kur galėtume įsigyti. Susipažinę su Christine netrukus supratome, kad mus vieni-

ja meilė maistui ir geras šios industrijos išmanymas. Taip ir sugalvojome suvienyti jėgas.

– Ką apie duoną prisimenate iš vaikystės? Girdėjau, kad

Christine per atostogas pas savo močiutę irgi kepdavo duo-

švento tešlos kilimo proceso, tačiau mane visada nugalėdavo

tą išskirtinį mielinės tešlos kvapą, patikrinti, ar tešla tikrai kyla, įbesti pirštu ir stebėti, kaip per kelias sekundes dingsta tešloje piršto palikta duobutė. Aiškiai prisimenu, kad kylant duonai vi-

sus namus apimdavo beveik šventa ramybės ir laukimo būsena. Atrodydavo, kad tuo metu visi net atsargiau kvėpuodavo, o namai prisipildydavo pagarbaus laukimo.

Mano dido (ukrainietiškai ‒ senelis, aut. past.) buvo atsa-

ną? Ar taip ir prasidėjo tavo kepėjos karjera?

kingas už pyragų pynimą. Jis juos išpindavo gražiausiais raš-

tai kepamos Velykų ar Kalėdų duonos kvapas, stebėjimas, kaip

septyneri. Močiutės kepdavo visai didelei šeimai, tad darbo

Christine: Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų –

močiutės kildina tešlą. Prisimenu pilną virtuvę kylančių pyragų, apdengtų drėgnomis servetėlėmis. Tas servetėles vaikams bū-

tais. Pirmą kartą kepti duoną leido, kai man buvo maždaug

tikrai pakakdavo, tačiau iš vaikų prisidėti norėdavau tik aš. Mane visada žavėjo šitas procesas.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

– Kokią duoną jūs pačios labiausiai mėgstate ir su kuo

ją valgote? Su kokiais pagardais rekomenduotumėte skanauti duoną, kad jie neužgožtų jos paprasto, bet kartu nuostabaus skonio?

– Nors duona be galo universali, tačiau mums visada

skaniausia ją valgyti tiesiog su kokybišku alyvuogių aliejumi ar sviestu ir druska.

Mūsų šeimose šiuo metu populiariausią duonos valgymo

būdą diktuoja du penkiamečiai – Jonas ir Feliksas. Jų mėgs-

tamiausias patiekalas – pakepti duonos riekę ant sviesto su

į jos vidurį įmuštu kiaušiniu. Barboros sūnus tokius pusryčius valgo bene kasdien. O Christine sūnui šis patiekalas yra mėgstamiausia vakarienė.

– Na gerai, tai kas būtina norint iškepti tikrai labai gerą

duonos kepalą? Juk sakoma, nė vienas patiekalas nepavyksta be meilės...

– Tas slaptas ingredientas, kurio dažnai pritrūksta nepaty-

rusiems kepėjams, yra kantrybė. Kantrybė leidžiant tešlai išbūti tiek laiko, kiek jai reikia. Kantriam reikia būti ir su savimi: sten-

giantis nesiskubinti, susitelkti į momentą, stebėti aplinką, ati-

tinkamai priimti sprendimus reaguojant į pasikeitusias sąlygas. „Sourdough“ duona gaminama į pagalbą pasitelkiant

natūralų raugą, atsirandantį dėl aplinkoje savaime esančių gerųjų lakto ir kitų bakterijų bei laukinių mielių. Tai skir-

tingose pasaulio kultūrose, o tarp jų ir Lietuvoje, jau tūkstančius metų naudojamas metodas.

Kultivuotos mielės, be kurių sunku įsivaizduoti

kepimą, atsirado vos prieš šimtą penkiasdešimt

metų, tačiau mes taip greitai praradome šimtmečius prieš tai tobulintus kepimo įgūdžius.

– Duona – nemažai sakralumo turintis kepinys, ypač

lietuviams. Ką jums reiškia duonos kepimas? Kokią simbolinę prasmę tam suteikiate?

– Duonos kepimas mums – tai ne tik maistas, be ku-

rio sunku išsiversti, ar darbas, kurį dirbdamos užsidirbame

savo duonai, tačiau ir teigiamos emocijos, šilti prisiminimai, nostalgija, bendruomeniškumas, buvimas kartu.

LAMŲ SLĖNIS

159

Į kepyklą užsukantys žmonės pastebi, kad čia juos daž-

nai aplanko malonūs prisiminimai iš vaikystės. Tas univer-

salus kepamos duonos kvapas, kurio nesumaišysi su niekuo kitu, sukelia nostalgiją, žmonės pasijunta tarsi namie.

Kepant duoną aplanko labai stiprus bendruomenišku-

mo jausmas. Buvimas kartu, dalijimasis, duonos laužimas. Asociacijų tikrai daug. Kalbant apie dalijimąsi, į kepyklą dažnai užsuka žmonės, norintys pabandyti duoną kepti

namuose. Mes visada pasidalijame savo kepyklos raugu. Senas tradicijas turinčios kepyklos turi raugus, kuriems yra

du šimtai ir daugiau metų. Mūsų raugas dar jaunas, jam vos keleri, tačiau tikimės, kad vieną dieną ir mes galėsime didžiuotis seniausiu raugu Lietuvoje. (Šypsosi.)

– Pačios ruošiate ir padažus, verdate džemus...

Christine: Taip. Ir ne tik tai! Kiekviena mūsų kepinių

sudedamoji dalis yra pagaminta mūsų ir mūsų kepėjų rankomis. Yra pasitaikę kuriozų, kai žmonės klausia, kur per-

kame šaldytus kepinius... Kai kuriems vis dar sunku pati-

kėti, kad šiais laikais viską darome rankomis. Tačiau giliai tikime, jog tai suteikia autentiškumo. Žinoma, užtrunka daug ilgiau, tačiau rezultatas vertas pastangų.

– Šios kepyklos karalienė – „sourdough“ duona. Kodėl?

Kokia šios duonos istorija ir kuo ji tokia ypatinga? Ar lietuviai lengvai prisijaukino šią duoną?

Barbora: Nors tai viena seniausių duonų pasaulyje, savo

aukso amžių ji išgyvena tik dabar. Pagal istorinius šaltinius, į Ameriką šią duoną atsivežė prancūzai. Pamažu ji

išpopuliarėjo ne tik JAV, bet ir aplinkinėse šalyse, o prieš kelis metus savo „sourdough“ duonos receptą Christine su savimi atsivežė ir čia, į Lietuvą.

Valgant šią duoną galima pajausti švelnią rūgštelę. Be

to, dėl duonoje esančių lakto bakterijų pagamintos pieno rūgšties, ji ilgiau išlieka šviežia.

Antras požymis – traški, per vidurį įplyšusi plutelė,

kuria nepasižymi parduotuvėse kepama duona. Parduotu-

vių duonos pluta paprastai yra tolygios spalvos ir sąlygi-

160

LAMŲ SLĖNIS

nai minkšta. Taip yra dėl to, kad mechaniškai kepamose

duonose dažnai esama daug cukraus ir kitų nenaudingų pridėtinių medžiagų, padedančių duonai greitai žemoje temperatūroje įgauti vienodą spalvą.

Trečias „sourdough“ požymis – išraiškingos oro kišenės

ją perpjovus. Kuo didesnės skylutės – tuo duoną pavyko

iškepti geriau, o fermentacijos procesas įvyko sklandžiau. Pakėlus duonos riekę prieš saulę, pro ją turėtų persišviesti saulės spinduliai.

Apskritai Lietuvoje laukinės mielės buvo ir vis dar yra

naudojamos gana plačiai. Populiari ruginė duona tradiciš-

kai taip pat gaminama su natūraliu raugu. Todėl lietuviams ši duona nėra svetima, kelia daug susidomėjimo. Tačiau kaip ir matyt kiekviena naujiena, ji vertinama atsargiai ir

neskubant. Galime tik pasidžiaugti, kad būna dienų, kai

prie kepyklos durų nusidriekia eilės šviežios duonos įsigyti norinčių lėto gyvenimo fanų.

– Šalia traškių duonos kepalų pateikiate ir įvairiausių

kitų skanėstų – bandelių su cinamonu, šokoladinių braunių, tartalečių su uogomis... Kokių dar kepinių gali paragauti čia užsukusieji?

– Kiekvieną darbo dieną į kepyklą užsukę svečiai gali

įsigyti šviežios natūralaus raugo duonos, bagečių, mielinių

„English Muffins“ bandelių. Bene populiariausios ‒ ame-

rikietiškos cinamoninės bandelės ir portugališki pyragėliai, portugalų vadinami „Pastel de Nata“.

Tradicinių lietuviškų kepinių kepykloje nekepame dėl

paprastos priežasties – juk pagrindinė kepėja Christine yra kanadietė. Ir todėl čia gausu tokių užsienyje populiarių ga-

minių kaip morkų pyragas, niujorkietiškas sūrio pyragas, brauniai, tartaletės su žaliosiomis citrinomis.

Kiekvieną darbo dieną (kepykla dirba nuo antradienio

iki sekmadienio) klientus kviečiame pusryčiauti. Pusryčius

gaminame su mūsų kepta duona ir bandelėmis. Savait-

galiais terasa būna pilna žmonių klegesio, nes kviečiame

ilgųjų savaitgalio pusryčių. Atsižvelgiame į sezoniškumą, tad mūsų siūlomi kepiniai ir patiekalai visada yra paprasti, sezoniniai ir laikui bėgant kinta.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

Speltos ir viso grūdo miltų krekeriai • 85 g „sourdough“ duonos raugo

Visus ingredientus (išskyrus sėklas)

vandeniu. Ant tešlos gausiai užberki-

• 280 g vandens

kruopščiai sumaišykite elektriniu plak-

te mėgstamų sėklų: aguonų, sezamo,

• 280 g speltos miltų

tuvu. Paruošta tešla turi būti standi.

moliūgų, saulėgrąžų. Sėklas prispaus-

• 170 g kvietinių miltų

Uždenkite ją maistine plėvele ir įdėkite

kite prie tešlos.

• 100 g viso grūdo miltų

į šaldytuvą 12-36 valandoms.

• Žiupsnelis druskos • Įvairios sėklos

Tada išimkite tešlą iš šaldytuvo, plonai iškočiokite ir švelniai patepkite

Kepkite penkias minutes arba tol, kol krekeriai apskrus, iki 225 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. LAMŲ SLĖNIS

163

Sūrio kamuolys • 30 g datulių • 235 g kreminio sūrio • 160 g brandinto baltojo čederio sūrio • Sauja laiškinių česnakų • Švieži krapai • Druska, pipirai • Kapoti kepinti migdolai apvolioti

Kreminį sūrį gerai išmai-

ir įsukite į maistinę plėvelę.

šykite šaukštu, kad suminkš-

Įdėkite į šaldytuvą trims va-

tėtų. Suberkite kapotas da-

landoms. Prieš patiekdami,

tules, tarkuotą čederio sūrį,

sūrio rutulį apvoliokite kapo-

smulkiai supjaustytas žoleles

tais kepintais migdolais.

ir gerai išmaišykite. Paskaninkite druska ir pipirais. Iš sūrio masės suformuokite rutulį

164

LAMŲ SLĖNIS

Patiekite su traškiais krekeriais ar mėgstama duona.

LAMŲ SLĖNIS

165

Speltos miltų pica Tešlos raugui:

Įdarui:

• 150 g vandens

• Sezoninės daržovės:

• 150 g kvietinių miltų

pomidorai, cukinijos, la-

• 2 g sausų mielių

piniai kopūstai ir kt. • Mėgstamas sūris

Tešlai: • 600 g kvietinių miltų • 400 g speltos miltų • 625 g šilto vandens • 8 g sausų mielių • 25 g druskos • Manų kruopos Pasiruoškite tešlos raugą. Dubenyje sumaišykite vandenį, kvie-

166

dalykite į keturias dalis ir palikite uždengtą dar pusvalandžiui.

tinius miltus, sausas mieles. Du-

Ant kepimo popieriaus dos-

benį uždenkite maistine plėvele ir

niai užberkite manų kruopų, už-

įdėkite į šaldytuvą 12 valandų.

dėkite tešlą ir iškočiokite norimo

Paruoštą raugą kartu su šil-

dydžio maždaug 1 cm storio pa-

tu vandeniu, mielėmis, miltais ir

grindą. Picos pagrindą patepkite

druska išplakite elektriniu plak-

naminiu pomidorų padažu, ant

tuvu. Maždaug 5 minutes plakite

viršaus uždėkite mėgstamų se-

vidutiniu greičiu. Kai masė taps

zoninių daržovių: pomidorų, la-

vientisa, padidinkite greitį ir pla-

pinių kopūstų, jaunų griežinėliais

kite dar 6 minutes, kol tešla taps

pjaustytų cukinijų. Užberkite di-

blizgi ir elastinga. Tešlą įdėkite į

delę saują sūrio.

aliejumi pateptą dubenį, užden-

Kepkite ant apverstos kepi-

kite maistine plėvele ir rankšluos-

mo skardos maždaug 10-15 mi-

čiu. Leiskite pailsėti maždaug va-

nučių, iki 225 laipsnių įkaitintoje

landą, kol jos kiekis padvigubės.

orkaitėje, kol pagrindas gražiai

Po valandos tešlą išminkykite ir

paruduos, įdaras iškeps, o sūris

palikite dar 15 minučių, tada pa-

išsilydys.

LAMŲ SLĖNIS

167

Vasaros uogų pyragas Sviestiniams sausainiams:

• 1 kiaušinis sausainiams aptepti

• 50 g cukraus

• Cukrus

• 15 g kepimo miltelių

Įdarui:

• Žiupsnelis kvapniųjų pipirų

• 450 g gervuogių

• ½ a. š. cinamono

• 450 g aviečių

• 240 g miltų

• 200 g cukraus

• 230 g šalto sviesto

• 65 g citrinos sulčių

• 235 g 30-36 proc. riebumo grietinėlės

• 35 g bulvių krakmolo

• ½ a. š. natūralaus vanilės ekstrakto

• Pusės citrinos žievelė

Paruoškite sviestinius sausai-

diską. Padalykite į keturias dalis,

kočiokite maždaug 1 cm storio

nius. Sausus ingredientus sumai-

jas sudėkite vieną ant kitos ir dar

diską ir išpjaustykite nedidelius

šykite vidutinio dydžio dubenyje.

kartą iškočiokite. Taip paruoštą

norimos formos sausainiukus.

Į miltų masę sudėkite kubeliais

tešlą suvyniokite į maistinę plė-

Ant uogų masės vieną šalia

pjaustytą šaltą sviestą ir gerai

velę ir įdėkite į šaldytuvą valandai.

kito sudėliokite sausainius, pa-

išminkykite, kol tešlos gabalė-

168

Pasiruoškite

įdarą.

Uogas

tepkite kiaušinio plakiniu, už-

liai bus žirnio dydžio. Supilkite

sumaišykite su cukrumi, bulvių

grietinėlę, vanilės ekstraktą ir

krakmolu ir tarkuota citrinos žie-

Kepkite maždaug 50-60 mi-

kruopščiai išmaišykite iki vienti-

vele, įspauskite citrinos sulčių.

nučių iki 180 laipsnių įkaitintoje

sos masės.

Supilkite įdarą į kepimo indą.

orkaitėje.

barstykite cukrumi.

Tešlą padėkite ant miltais pa-

Tešlą išimkite iš šaldytuvo, ant

Patiekite su lengvai pasaldinta

barstyto pagrindo ir iškočiokite

miltais pabarstyto paviršiaus iš-

plakta grietinėle ar vaniliniais ledais.

LAMŲ SLĖNIS

169

AKIMIRKŲ DIEVAI

#slowliving #lėtasgyvenimas Hilde Mork

Grafikos dizainerė, fotografė Norvegija Instagram: @hildemork78

170

LAMŲ SLĖNIS

171

AKIMIRKŲ DIEVAI

#slowliving #lėtasgyvenimas Laura Short

Kūrybos vadovė, mama Danija Instagram: @laurapshort

172

LAMŲ SLĖNIS

173

AKIMIRKŲ DIEVAI

#slowliving #lėtasgyvenimas Emma Elwin

Prekės ženklo „Make it last“ bendraįkūrėja Švedija Instagram: @emmaeelwin

174

LAMŲ SLĖNIS

175

AKIMIRKŲ DIEVAI

#slowliving #lėtasgyvenimas Ellen Dix Dotter

Interjero dizainerė, rinkodaros specialistė Danija Instagram: @ellendixdotter

176

LAMŲ SLĖNIS

177

IKI PASIMATYMO

RUGRSĖJĮ !

www.lamuslenis.lt 178

LAMŲ SLĖNIS