Lamų slėnis 2019/11 Gardžios istorijos

2019 LAPKRITIS (94)

G A R D Ž I O S

I S T O R I J O S

1

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2019 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS 2

Benediktas

3 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 4

GARDŽIOS ISTORIJOS 2019 LAPKRITIS (94)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Maistas – tai spalvingiausia emocijų paletė. Istorijos ir prisiminimai, įsitaisę giliai giliai atmintyje. It gardus paveikslas, į kurį norisi žiūrėti ir malonu pasinerti visomis savo kūno juslėmis. Tai galimybė susitikti, dalytis, neskubėti. Į tą mielą, nors kartais labiau aptriušusią tetulę primenančią kasdienybę įnešti šiek tiek skonių, kurių, pripažinkite, kartais kiekvienam iš mūsų taip pritrūksta!

Ir net tada, kai gyvenimas toli gražu neprimena saldaus pyragaičio, o tampa panašesnis į aštriais pipiriukais pagardintą saldainį, man atrodo, jis būna pats tikriausias. Juk kiekvienas desertų kūrėjas man pritars, kad nė vienas geras desertas neapsieina be rūgštaus sluoksnio. Lai jūsų pokalbiai būna gardūs, lai tarškant indams, peiliams ir šakutėms gimsta pačios įsimintiniausios idėjos, o šio žurnalo herojų istorijos lai tampa gardžiu įkvėpimu ragauti gyvenimą pačiais didžiausiais kąsniais.

Smagaus skaitymo!

Karolina A. Instagram: @carolain_a

5 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

S

O

D

R

U

S

R

U

D

U

O

Šoninis staliukas „Ferm Living“ Pakabinamas šviestuvas „gamma e“ „Mason Editions“, Serena Confalonieri

Žvakė „152“ „L:A Bruket“

Sofa „Wind“ „Broste Copenhagen“

Rankų kremas „ „L:A Bruket“

LAMŲ SLĖNIS 6

Stalinis šviestuvas „Smoked Oak“ „New Works“, Signe Hytte

s „Place“

Apklotas „Dovetail“ „Eleanor Pritchard“

Pagalvėlių užvalkalai „New Works“, Malena Birger

„159“ Grindininis šviestuvas „Studio Lamp“ „Handvärk“ 7 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS NAUJIENOS IŠ PRANCŪZIJOS Vienas geriausiai atpažįstamų paryžietiškų prekės ženklų „Isabel Marant“ – jau ir Lietuvoje! Neretai sakoma, kad ši prancūzų dizainerė iš naujo sukonstravo paryžietės įvaizdį. Šis įvaizdis, priešingai nei galėtumėte įsivaizduoti, tikrai nėra paremtas praėjusiojo amžiaus klasika - ši paryžietė, kaip ir pati dizainerė, dėvi džinsus, džemperį ir retro stiliaus ilgaaulius, o į vakarėlį skuba pasipuošusi bohemiško stiliaus suknele. Kiekvienai kolekcijai galioja tik viena taisyklė - tai turi būti kažkas, ką matytume dėvint ir pačią Isabel. Tai drabužiai, kurie jau dvidešimt penkerius metus traukia stilingiausiųjų akį.

PIRMOJI RIEŠUTINĖ VILNIUJE Kiek daugiau nei prieš dešimt metų pradėjusi eksperimentus su skrudintais riešutais, šiandien pirmosios Vilniuje riešutinės „Nuts About“ įkūrėja Inga Paulauskienė savo riešutinėje turi apie keturiasdešimt skirtingo skonio skrudintų riešutų. Riešutai į „Nuts About“ riešutinę atkeliauja iš įvairiausių šalių – Brazilijos, Turkijos, Ispanijos, Amerikos, Moldovos ir, žinoma, iš Lietuvos, kur ūkininkai augina lazdynus ir graikinius riešutmedžius. „Esame pakvaišę dėl to, kas mums svarbu“, – šypteli kūrėja.

LAMŲ SLĖNIS 8

ŽINGSNELIU ARČIAU GAMTOS Gamtoje randame viską, ko mums reikia. Būtent augalai ir yra daugumos kosmetikos produktų „Weleda“ pagrindas. Natūralios priemonės, pritaikytos kiekvieno poreikiams ir gerinančios bendrą savijautą, – tai daugiau nei devyniasdešimtmetį gyvuojančios „Weleda“ filosofija.

LAŠAS NAUJOVIŲ WWW.BORJOMI.COM

Natūralus mineralinis vanduo „Borjomi“ ir toliau kuria naujoves.

Su niekuo nesupainiojamo prekių ženklo drąsą bei novatoriškumą dabar atspindi ir naujoviška „Borjomi“ mineralinio vandens pakuočių išvaizda. Visiems puikiai pažįstamos pakuotės pasikeitė: pristatoma nauja etikečių forma ir dangteliai. Net ir legendinis logotipas atrodo išraiškingiau.

9 LAMŲ SLĖNIS

DEŠIMTUKAS

12345678910

APIE MEILĘ MAISTUI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Portretas: Danguolė Po Nuotraukos: asmeninis archyvas

Maistas jai – lygu meilė. Būtent iš to ir gimė ne vienerius metus kulinarijos padangę puošiantis maisto tinklaraštis „Duonos ir žaidimų“. Prieš jus – kūrybininkė, maisto fotografė JURGITA VASKEL ir gardžiausių kąsnelių, kalėdinės nuojautos, vizualumo kupinas jos dešimtukas.

VILNIUS. Nesvarbu, Žvėrynas, paupys ar senamiestis, – Vilnius užburia. Ir tas senasis, išnykęs, nuotraukose. Tai mano miestas. Po ilgų klajonių jo kiemais ir gatvėmis popieriuje gimsta gražiausios istorijos.

LAMŲ SLĖNIS 10

ALYVMEDIS. Turbūt gražiausias augalas, kuris visad primena apie mylimą Viduržemio jūros pakrantę.

Buvau sau pasižadėjusi jį turėti naujuose namuose. Taip ir nutiko.

MUZIKA. Tokia, kuri priverčia širdį plakti tankiau. Dabar – Jacobas Banksas. Atrastas prieš kelis mėnesius ir niekaip neatsiklausomas. Pamėginkite jo „Slow Up“ ir būtinai išgirskite dainos žodžius.

INDAI. Jų turiu daug ir sunku atsispirti naujiems.

Spalvoti – grožėtis, žemės atspalvių – maistui.

11 LAMŲ SLĖNIS

VAIRAVIMAS. Dievinu vairuoti.

Bet kuriuo paros metu. Manęs neerzina kamščiai, nes jų metu galiu būti tik su savimi, lieka daugiau vietos mintims, muzikai ir rudeniui.

MAISTAS. Estetiškai patiektas, gražiose lėkštėse ant gražaus stalo. Tokį jį noriu matyti ir per fotoaparato akutę.

PIEŠTUKAS. Juo brauktos plonos grakščios linijos, šešėliai, smulkios jautrios detalės. Nieko nėra gražesnio už tuos lengvus tamsius štrichus

LAMŲ SLĖNIS 12

SENDAIKČIAI. Galiu valandų valandas vaikščioti po sendaikčių turgus ir parduotuves. Nors savo namuose labiau vertinu švarias linijas, šviesias sienas ir minimalizmą, kartkartėmis neatsispiriu daiktui su istorija.

KALĖDOS. Ir nieko negaliu sau padaryti, jos kažkaip moka mintyse papuošti eglutę dar tik baigiantis rudeniui.

UŽRAŠŲ KNYGELĖ. Jų turiu ne vieną, visiems gyvenimo atvejams -juk visada yra ką užsirašyti! Pavienės mintys, nugirstos istorijos, citatos – rašantis žmogus žino, kad tam tikroje situacijoje kiekvienas sakinys gali būti vertas aukso.

13 LAMŲ SLĖNIS

IDILĖS MŪSŲ GYVENIME – TIKRAI DAUG! Tekstas: Adelė Galdikaitė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Turbūt ne vienas, eidamas pro medinį namelį sostinės Totorių gatvėje, susimąstė, koks tai keistas ir neįprastas pastatas, o tie, kurie nusprendė užsukti į vidų, iš karto pajuto jaukumu ir ramybe dvelkiančią atmosferą. Tokia ir šios kavinės atsiradimo istorija – beprotiška, kartais – neįtikima, bet kartu labai jauki ir šilta. Kaip ir ją kuriantys žmonės – ONA ir ADOMAS DZEDULIONIAI.

LAMŲ SLĖNIS 14

15 LAMŲ SLĖNIS

– „Chaika“ – tai ir žuvėdra, radijo navigacijos sistema, automobilis, ir juostinis fotoaparatas... Kokią istoriją jums talpina šis žodis?

– Šiame žodyje telpa labai daug: žuvėdros mums primena atostogas, jūrą, romantiką, sovietmečiu po žodžiu „Chaika“ slėpėsi populiarus prekinis ženklas, gaminęs fotoaparatus, radijo navigaciją, siurblius. Tokiu pat vardu buvo vadinamas ir vienas prabangiausių to meto automobilių. Viskas, kas užkoduota po šiuo žodžiu, mums siejasi su pačia „Chaikos“ idėja – interjere naudoti atkurtus ir antram gyvenimui prikeltus daiktus.

Viena pagrindinių reikšmių – šio žodžio šaknis tiek rusų, tiek senovės kinų kalbomis reiškia „arbatą“. Bet šiaip „Chaika“ taip, kaip rašome mes ‒ su „Ch“, nėra niekur vartojama, tad mums šis žodis pirmiausia reiškia kavinę Vilniaus centre! ( Juokiasi.)

– O kaip viskas prasidėjo? Kaip atsirado ši kavinė?

– Viskas prasidėjo prieš septynerius metus Adomui grįžus iš Australijos ir mums susipažinus. Tiek Adomas, tiek aš ieškojome naujos veiklos, galimybių save realizuoti. Tuo metu aš domėjausi arbatomis, žolelėmis, įvairiais arbatų paruošimo būdais ir turėjau svajonę atidaryti savo arbatinę. Supratus, jog Vilniuje labai trūksta vietos, kur galėtum išgerti geros arbatos, Adomas pasiūlė įkurti arbatinę. Buvome pažįstami vos dvi savaites!

Pradėjome ieškoti patalpų, bet, deja, tuo metu nieko tinkamo neradome, tad idėja taip ir liko gyvuoti tik mūsų mintyse. O praėjus pusei metų pamatėme medinį namelį Totorių gatvėje ir įsimylėjome. Supratome, kad šis namelis yra būtent tai, ko mes ieškojome, – kažkas mielo, išskirtinio, seno ir, svarbiausia, miesto centre. Kol laukėme, kada išsikels ten gyvavusi kirpykla, Adomo močiutės garaže pradėjome ruošti baldus, šviestuvus iš senų dubenių, kelio ženklų, lempų, kuriuos buvau sukaupusi ir surinkusi iš įvairiausių vietų. 2013 m. rugpjūtį atidarėme „Chaiką“.

Tuo metu dirbome tik dviese, neturėdami jokios patirties ir žinių, tiksliai nė nežinodami, kuo daugiau be arbatų prekiausime. Tą patį mėnesį susituokėme. Jau šešti metai, kaip gyvuoja „Chaika“, o mes esame vyras ir žmona.

LAMŲ SLĖNIS 16

– Manau, dažnas užsukęs į vieną iš jūsų kavinukių pasijaučia, lyg būtų užklydęs pas močiutę ar bent trumpam grįžęs į savo vaikystę. Kodėl visose trijose jūsų kavinėse vyrauja toks dizainas? Iš kur šis noras atkurti senus daiktus?

– Seni daiktai turi istoriją. Dabar bet kur gali nusipirkti naujų gražių daiktų, tačiau jie dar neturi savo istorijos ir šilumos. Mes tikrai negarbiname sovietmečio, tačiau tai yra mūsų praeitis. Nors ji ir skaudi, vaikystės atsiminimai išlieka, ir visi „Chaikoje“ sukaupti seni daiktai man visų pirma asocijuojasi su šiltais vaikystės prisiminimais. O mano vaikystė buvo saulėta ir nerūpestinga. Be to, šie daiktai man išties yra labai gražūs.

Senus daiktus norime parodyti naujoje šviesoje. Jei įsižiūrėsite į Totorių gatvėje esančią „Chaiką“, ji tikrai nėra panaši į močiutės namus – staliukai pagaminti iš kelio ženklų, vyrauja ryškios spalvos – tai ganėtinai modernu.

Toks ir mūsų tikslas – jungti seną su nauju. Parodyti, jog seni daiktai gali ne tik pūpsoti močiutės lentynoje ar būti užgrūsti rūsyje. Prikelti antram gyvenimui jie gali būti išties nuostabūs.

„SUSIRADAU KELETĄ RECEPTŲ, IŠKEPIAU KEKSIUKŲ IR ATNEŠIAU PABANDYTI NUOLATINIAMS „CHAIKOS“ KLIENTAMS – VISI LIKO SUŽAVĖTI!“

– Vyrauja stereotipas, jog desertas ar tortas be kalno cukraus, pieno ir kiaušinių yra tiesiog ne desertas. Kaip supratote, kad galima atrasti naujų skonių ir sukurti gardžiausių desertų nenaudojant gyvulinės kilmės produktų?

– Pirmuosius metus desertus „Chaikai“ kepė kitos kepyklos, gaminiai būdavo skanūs, primenantys naminius, tačiau jie dar nebuvo veganiški. Tuo metu aš pradėjau domėtis veganizmu, o ir klientai pradėjo klausti, ar neturime alternatyvų karvės pienui, ar negaminame desertų, kurie tiktų ir veganams. Deja, kepyklėlės, su kuriomis lig tol dirbome, nei norėjo bandyti, nei joms sekėsi kurti gerus veganiškus kepinius. Juk neužtenka iš recepto išimti kiaušinius, sviestą, pieną ir tikėtis, kad kepinys išeis toks pat skanus. Reikia daugiau domėtis, bandyti, ieškoti. Tuomet savęs paklausiau: negi tai tikrai taip sunku? Vis dar stebiuosi, kaip ši idėja atkeliavo man į galvą, nes, tiesą pasakius, niekada nieko net nebuvau kepusi! Susiradau keletą receptų, iškepiau keksiukų ir atnešiau pabandyti nuolatiniams „Chaikos“ klientams – visi liko sužavėti!

17 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 18

19 LAMŲ SLĖNIS

Supratome, kad galime tapti veganiškų desertų pradininkais, – gaminti be gyvulinės kilmės produktų mums atrodė žymiai patraukliau. Mintis tapti pradininku naujoje srityje mane taip sužavėjo, jog pradėjau maniakiškai domėtis veganizmu, kepiau kiekvieną dieną, skaičiau knygas, ieškojau naujų receptų, jutube žiūrėjau vaizdo pamokas.

Kepiniai pradėjo skanėti, susilaukdavo vis daugiau teigiamų atsiliepimų ir klientų palaikymo.

Taip atsirado mūsų „Chaikos“ cechas – iš visiško nieko.

Dabar ceche darbuojamės jau penkiese. Vis dar sunku patikėti, jog prieš ketverius metus net pyrago nebuvau kepusi, o dabar desertai yra mano visas gyvenimas! Kartais atrodo, lyg kažkas iš nugaros stūmė ir padėjo judėti į priekį.

– Kaip gimsta nauji skoniai ir atradimai virtuvėje ir arbatų mišiniuose?

– Viskas kyla iš aistros ir noro – noro padaryti kažką, ko dar nebuvo sukūręs kitas. Taip prasidėjo arbatų mišinių kūrimas – tiesiog nesinorėjo prekiauti tomis pačiomis nuobodžiomis arbatos rūšimis. Septynerius metus prieš „Chaiką“ dirbau su arbatomis ir prieskoniais, tad puikiai žinojau, kokios žolelės dera kartu. Labai mėgau kurti savo mišinius, o ne pirkti jau sukurtus kažkieno kito.

Su desertais labai panašiai. Negaliu sukurti deserto iš reikalo ar pagal grafiką. Man tai – kūryba, kuri prasideda tik aplankius įkvėpimui. O įkvėpimu gali tapti daug kas: naujai pamatytas ar paragautas produktas, galvoje sukurtas naujas skonių derinys ar netikėtas kvapas. Dažniausiai idėjos gimsta netikėtai, tuomet norisi viską mesti ir lėkti į cechą. Labai dažnai nepasiseka, nauji skonių deriniai nepraeina griežtų kritikų vertinimų. Pats geriausias mano kurtų desertų vertintojas – Adomas, kuris dažniausiai žino, kokie skoniai gali patikti daugumai. Tik visų kritikų ir klientų filtrus įveikę desertai atsiduria „Chaikos“ vitrinoje, ir tai nežinia, ar ilgam, – jei kuris nors klientas pasakys, kad skonis per daug keistas ar jam nepatiko, toks tortas grįš į cechą tobulinimui.

LAMŲ SLĖNIS 20

„NEGALIU SUKURTI DESERTO IŠ REIKALO AR PAGAL GRAFIKĄ. MAN TAI – KŪRYBA, KURI PRASIDEDA TIK APLANKIUS ĮKVĖPIMUI.“

21 LAMŲ SLĖNIS

VILNIUJE

IMPERIJA salonas, PC „Domus galerija“ WOLL parduotuvė, PC „Nordika“ LAMŲ SLĖNIS 22 WOLL salos: PC „Ozas”, PC „Panorama“

KAUNE

IMPERIJA parduotuvė, PC „Molas“ WOLL sala, PC „Mega“

KLAIPĖDOJE

IMPERIJA parduotuvė, PC „Molas“

23 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 24

25 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 26

„NORS KARTAIS IR BŪNA SUNKU DIRBTI KARTU, NĖ NEĮSIVAIZDUOJU, KAD GALĖTŲ BŪTI KITAIP.“

– Šį verslą įkūrėte kartu su vyru. Gal visų jūsų kavinių jaukumo paslaptis ir yra ta, jog viską kuriate drauge?

– Aš labai didžiuojuosi, kad tai yra šeimos verslas, mūsų bendras kūrinys. „Chaika“ mums lyg vaikas, šeimos narys.

Tai labai didelė mūsų gyvenimo dalis, į kurią niekada nežiūrėjome kaip tik į verslą, – tai mūsų savirealizacija, kūryba, saviraiška. Jei į „Chaiką“ būtume žiūrėję tik kaip į verslą, nuo pat pradžių viską būtume darę kitaip. Tačiau mums tai visad buvo maloni veikla, kuriai skiriame daug laiko bei pastangų.

Nors kartais ir būna sunku dirbti kartu, nė neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Galima sakyti, jog mes nepažįstame vienas kito kitaip, tik kaip per „Chaiką“, – juk ji atsirado beveik iš karto mums susipažinus! Mes net vestuves atšokome tik trumpam atsitraukę nuo darbų ir ant „Chaikos“ durų užklijavę lapelį su užrašu „Atsiprašome, šiandien nedirbame, išvažiavome tuoktis!“ ( Juokiasi.)

Kartais įdomu pagalvoti, kas būtų, jeigu būtume dirbę atskirus darbus, kaip būtų susiklostęs mūsų gyvenimas, santykiai. Bet man mūsų istorija labai patinka ir aš tikrai dėl nieko nesigailiu.

– Desertinių, kepyklėlių, kavinių kasdienybę dažnai romantizuojame ir idealizuojame... O kaip yra iš tikrųjų?

– Iš tiesų, ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti. Tačiau idilės šiame versle ir mūsų gyvenime – tikrai daug. Tortas visuomet bus romantika. Tai nėra produktas, kurį žmogus valgo kasdien. Jam reikia progos: susitikimo su draugu, savęs palepinimo ar šventės. Kai kuri tokį produktą, sunku nejausti romantikos. Mano kūrybai šis jausmas labai svarbus. Žinoma, tai daug atsidavimo ir laiko reikalaujantis sun-

kus darbas, kurį dirbdami jaučiame ir daug atsakomybės, – juk į tavo rankas patikėta kliento šventės vizija. Kartais darbo būna tiek daug, jog dirbame iki nukritimo, bet man tai patinka. Tokie iššūkiai padaro darbą dar įdomesnį.

– Gyvenate labai gražiame sodo namelyje, apsupti „pušų ir obelų“ – kaip nutarėte pakeisti miesto šurmulį į gamtos ramybę? Ar tai buvo geras sprendimas?

– Ankščiau gyvenome mažame butuke Karoliniškėse netoli miško. Gyvendami ten supratome, kad norėtume pakeisti gyvenamąją vietą, tik dar neturėjome jokios vizijos, kur norėtume gyventi. Žiūrėdami skelbimus supratome, jog iš buto keltis į butą nenorime, tad pradėjome ieškoti alternatyvų. Taip Adomas pamatė šio sodo namuko skelbimą. Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – namas buvo labai apleistas, kiemas užžėlęs, namuke švilpavo vėjai ir barškėjo sudužusio šiltnamio langai. O ir gyvenę už miesto niekada nebuvome. Bet šie sodai –Adomo vaikystės sodai. Tai padėjo lengviau apsispręsti. Vos už kelių minučių kelio yra jo tėvų sklypas, tad visos šios apylinkės jam mielos ir artimos.

Nežinojome, kiek darbo reikės įdėti į šio namelio tvarkymą, tačiau tik pradėję supratome, kad tai buvo puikus sprendimas, – šią vietą labai greit pamilome. Dabar nė neįsivaizduoju geresnės vietos gyventi – aplink taip ramu, nors ir esi visai šalia miesto.

– O koks jūsų gyvenimo skonis? Iš kokių ingredientų jis susideda?

– Trumpai – „comfort food“ su beprotybės krisleliu.

27 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 28

29 LAMŲ SLĖNIS

GERAS JAUSMAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Aš net nežinau, ar tai buvo interviu. Labiau – dalijimasis, kažkoks keistas minčių ir žodžių skrydis šviesioje molinėje troboje. Mūsų pokalbis vyniojosi lyg šiltas vilnonis siūlas, o kamuolys vis ritosi ir ritosi – toliau, giliau, ten, kur reikšmę turi nebe žodžiai, o virpesiai. Grįždama namo galvojau, kad nuojauta ir vėl neapgavo, – pamačiusi naująjį Šarūno Barto filmą apie pokarį „Sutemose“, supratau, kad turiu pakalbinti tuos ilgaplaukius, barzdotus partizanus. Kažkas juose buvo labai labai tikra.

LAMŲ SLĖNIS 30

31 LAMŲ SLĖNIS

Susipažinkite: gamtadarniai kūrėjai partizanai. Tokį pavadinimą sau ir savo draugams per akimirką

jau, jis turi neįtikėtiną savybę viską įvardinti, apibendrinti ir supoetinti. Jo bičiuliui Mantui Sakalau

buklingą pasakojimų ir muzikos pasaulį. Mantas gi, kaip sako molinio namo šeimininkas Olegas K

gūs, šilti namai, kurių durys atvertos ieškantiems pagalbos. „Arba gerasis milžinas“, – dar pridur žmogus, šalia kurio gera sėdėti. Jis – auksinė šviesa, įžiebianti raudoną

LAMŲ SLĖNIS 32

ą sugalvojo vienas iš vaikinų, Šarūno Barto filme vaidinusių partizanus, – Rokas Kašėta. Pastebė-

uskui atrodo, kad Roko akis – tarsi erelio. Jis visada pamatys netikėtą perspektyvą ir įtrauks į ste-

Kovrikovas, yra jautrios ir stiprios širdies žmogus. Ašis, į kurią gali atsiremti, bet neužsigauti. Sau-

ria Saulius Šeštavickas. Šiam raudonplaukiui bičiuliai irgi negaili gerų žodžių. „Jaukumo magas, ryto ugnį“, – ištaria Rokas. Olegas Saulių pavadina nenuilstančiu kūrėju.

33 LAMŲ SLĖNIS

„RODOS, LAISVĖ IR YRA TAI, KO JIE SIEKIA, DĖL KO JIE KEITĖ SAVO GYVENIMUS IR ŠIANDIEN GALI APIE TAI PASAKOTI KITIEMS.“

Besikalbant išaiškėja, kad viskas sukasi būtent apie Olegą. „Jis –

kitų leidinių šia tema, ir aš supratau, kad jie visi atsirado ta

kmėje, naujume, kūryboje. – Olegas yra stiprus magnetas, kuris suburia

„Įvardijimai, pavadinimai turi savybę viską susiaurinti“,

meistras, – sako Mantas ir pasakoja apie Olego sugebėjimą būti tėžmones, įvykius, pastatus, muzikos instrumentus.“

Gana keista taip sėdėti ir klausyti žodžių, kurių vyrai negaili vie-

nas kitam. „Mes nedarome to dažnai, šiandien taip išėjo“, – juoksis

šlapiame kino aikštelės pragare ne šiaip sau.

ant kilimo sėdintis raudonplaukis Saulius, o man ausyse ska

gai filme jo ištarta frazė: mes tik norėjome būti laisvi...

Rodos, laisvė ir yra tai, ko jie siekia, dėl ko jie keitė savo g

vėliau, kai išeisime į kiemą ir apsikabinsime atsisveikindami. Pas-

šiandien gali apie tai pasakoti kitiems. Kaip ir daugelis kitų,

„Duoną kepti ‒ tas pats, kas mandalą piešti, tai tarsi apeiga, kurioje

per kraštus, pradedi ieškoti vietos, kur gali nurimti.

savo automobilio, ištrauks rugių ryšulėlį.

Vilniaus sodų. „Šis kupolas yra tarsi kamertonas, tyrin

filmo „Vanago portretas“ premjeroje.

ten patenki, atsiskleidžia įdomūs sluoksniai, – sako. – Ši

kui dar grįšiu. Pasiimti duonos kepalėlio, kurį man iškeps Saulius. duonai visas dėmesys ir erdvė“, – man pasakys. O Rokas čia pat, iš Dar kartą mes susidursime Vytauto V. Landsbergio dokumentinio Šiandien nelabai galėčiau paaiškinti, ką ir kaip savo gyvenime daro

kiekvienas iš jų. Kalbėjomės apie Melkio bendruomenės mokyklą, kurioje mokytojavo Saulius. Apie Singapūrą, kur jis pragyveno pusmetį, o grįžęs į kaimą, prie savo upės, suprato, kad nėra geresnės vietos už namus. Lyg pro šalį praskriejo Manto pasakojimas apie piligriminę kelionę į Peru, apie šamanų apeigas, molio namus, indėniškas sielą

išlaisvinančias pirtis, apie gongus ir apie proto užribius, kuriuos tyrinėja Olegas. Atsisveikindamas Rokas man prasitarė apie savo tėčio

Algio Kašėtos parengtą knygą „Partizano Dzūko dienoraštis“ ir daug

LAMŲ SLĖNIS 34

įvairiausius laikus. Juose, sako Olegas, buvę daug nerimo. K Tokia vieta jam pačiam tapo mažas molio namelis

telė, mėginimas pažvelgti ten, kur žodžių nėra, tik po

atperkame Antrojo pasaulinio karo pasekmes – sunkme

gumą, kurį išgyveno mūsų proseneliai ir seneliai. Štai ko

yra tiek perteklinės energijos, kodėl tokia stipri konkure

kertasi interesai ir sproginėja skausmas. Kai stačiau šiau

mano močiutė sakydavo – gal tu kliedi? Ji patyrė dau skurdo, todėl nori laikyti visus keturis namų kampus,

troliuoti ir atsakyti už mūsų gyvenimą. Tačiau tai nebė

pakeliavęs po pasaulį matai, kiek daug pasirinkimų egzi

reikia tik išsirinkti savo kelią.“

ame šaltame,

, – sako šalia

amba svajin-

gyvenimus ir

, jie išgyveno

Kai jis liejasi viename iš

nėjimų aikš-

ojūčiai. Kai

iandien mes

etį ir nesau-

odėl Žemėje

encija, kodėl

udinį namą,

ug skausmo, viską kon-

ėra būtina –

istuoja. Tau

35 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 36

37 LAMŲ SLĖNIS

„KARTA NEŽIN KAIP B RADO

Ir jie visi

liniame nam

klydo pas M pirmą kartą

atspindi ene

kurios tuo m

Nors šian

gerą jausmą.

Filmuoti

vadovė Alin

partizanus. P

stabtelėjo ga

rų, kur sava

senovinę sti

nėra papras

akmenys. K

viduje dainu

zinį diskom

tradicija, ku

sitaria Roka

Roko išta

apie ką beka

susiję su gam

Ir filmavi

anksti ryte, d

ba apie tai, k

iškalbėti par

LAMŲ SLĖNIS 38

AIS MAN ATRODO, KAD NĖ PATS BARTAS OJO, JIS TIESIOG Į MUS ŽIŪRĖJO, STEBĖJO, BENDRAUJAME, KAS TARP MŪSŲ VYKSTA IR MUMS NATŪRALIAS POZICIJAS.“

išsirinkę. Mantas, kaip ir Olegas, gyvena už miesto mo-

„Nė vienas iš mūsų nežinojo, kur nuves toji patirtis, – sako Olegas,

me, kurį pasistatė savo rankomis. Saulius vieną dieną už-

– mes nežinojome nei savo vardų, nei vaidmenų, nei kaip numirsime,

pamatė prie laužo vienoje ceremonijoje. „Balsas labiausiai

nojo, jis tiesiog į mus žiūrėjo, stebėjo, kaip bendraujame, kas tarp mūsų

Mantą netyčia, važiuodamas visai į kitą vietą. Roką Olegas

ergiją, – sako. – Roko balse pajutau lengvumą ir energiją,

metu man trūko.“

ndien susitinka nedažnai, sako kartu visada išgyvenantys

. Tas jausmas juos sujungė ir kino aikštelėje.

is Šarūno Barto filme vaikinus pakvietė aktorių atrankos

na Lu. Ji labai ilgai ieškojo aktorių, kurie galėtų suvaidinti

Pirmąją žinutę iš jos gavo Mantas. Praleidęs ją pro akis,

avęs antrąją. Saulius į filmavimus parvyko tiesiai iš Kana-

nei kuris iš mūsų numirs. Kartais man atrodo, kad nė pats Bartas neživyksta ir rado mums natūralias pozicijas. Staiga iš kažkur atsirasdavo filmavimo kameros ir prasidėdavo veiksmas.“

Kiek padiskutavę, tai, kas vyko kino aikštelėje, vyrai įvardija kons-

teliacija – mėginimu suvaidintose situacijose rasti savus įvykių pa-

aiškinimus. „Ar prisimenate, kaip po mūšio scenos, kurioje visi buvo nukauti, sėdome į automobilį? – klausia Olegas, ir ištaria: – Nuo mirties mums visiems kažkaip reikėjo išsivalyti.“

Supranti: jie kapsto giliau. Nes juk paprastai aktoriai, kino aikštelėje

aitę praleido ritualinių pirčių ceremonijoje, atveriančioje

nušovę savo būrio išdaviką, jo neatsiprašinėja. „Visą savaitę nešiojausi tą

sta: ji vos metro aukščio, joje tamsu, orą kaitina karšti

degti prie to ąžuolo. O vieną dieną Mantas man sako: aš noriu paprašyti

iprinančią bendruomenės dvasią. Ištverti tokioje pirtyje

Kuo ilgiau pirtyje būni, tuo mažiau darosi deguonies, bet

uojantys žmonės sukuria bendrystės lauką, įveikiantį fi-

mfortą ir praplečiantį vidinį patogumo jausmą. „Tai sena

urioje žmonės prašo taikos ir ramybės“, – atsargiai pra-

as, o aš galvoju, kiek daug dalykų šioje žemėje nežinau.

artas „gamtadarniai“ – man gražus žodis. Ir prasmė jo graži:

albėtume – baltų tradiciją, pagonybę, šamanizmą, – visa tai

bjaurų jausmą, – prisimena Saulius. – Svarsčiau, gal žvakutę reikia už-

atleidimo. Noriu, kad jis man atleistų už tai, ką jam teko išgyventi. Atsiprašėme Mariaus ir sunkumas nuslinko.“ „Manęs snaiperis, beje, irgi

atsiprašė“, – šypteli Rokas, o Mantas priduria, kad šie išgyvenimai tik įrodo, kaip viskas buvo tikra ir kad emocijos su filmo kadruote nesibaig-

davo. „Mums, kurie mirė ir žudė, teko ypatingi išgyvenimai. Keista, kad

kitiems visai nesvarbu, kai guli apsitaškęs kraujais, miręs“, – sako Rokas.

Per susišaudymo sceną kino aikštelėje „miręs“ Olegas daugiau nei

mta, su darnos siekiu.

dvi valandas turėjo išgulėti nepatogiai parkritęs. „Buvo stipru, – prisi-

dar su tamsa, su tamsa grįždavo į namus. Šiandien visi kal-

čiok ir nemirksėk, po gero pusvalandžio tarsi pasinėriau į nesvarumo

imo aikštelėje jie siekė būti gamtos dalimi. Atvažiuodavo

kad nieko nevaidino, tiesiog pamėgino suprasti, pajausti ir

rtizanų temą.

mena. – Filmuoja trys kameros, man pila dirbtinį kraują, sako, nekrūp-

būseną, į kitą išmatavimą, atskirumą, po to reikėjo gerų dviejų valandų, kad grįžčiau atgal į save.“

39 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 40

41 LAMŲ SLĖNIS

Laukdami filmavimų, vyrai narstė partizanų temą. Sau-

tas medis viską matė realybėje, o mes tik tai atkartojame.

je prie laužo. „Norėjome pajusti, kaip iš tiesų viskas buvo,

tykių, charakterių, traumų ir stresų.“ „Grandiozinė konste-

lius su Roku vieną naktį net liko nakvoti miško stovyklo-

kaip partizanai jautėsi, kaip jie šalo ir apie ką kalbėdavo naktį“, – apie nepaprastą savo patirtį pasakoja Rokas. Vyrai

sakydavo: mes – ne aktoriai, mes – partizanai. „Kartą su

aktore Erika išėjome į lauką. Už durų buvo pilna vyrų su

Filmavimai buvo ne atskira tema, jie buvo dalis mūsų sanliacija, palietusi mūsų gyvenimus“, – priduria Mantas. Ole-

gas patikslina: „3D konsteliacija tarp mūsų, mūsų protėvių, senelių ir dabartinių socialinių santykių.“

„Mes nevaidinome XVI amžiaus Prancūzijos aristokra-

enkavedistų uniformomis, jie keikėsi, rūkė. „Nekenčiu jų!“

tų, mes vaidinome partizanus. Ši tema yra viena iš svar-

realybė“, – pasakoja Mantas, o Rokas čia pat priduria, kad

Reikia ten pabūti, kad suprastume, kodėl esame tokie gru-

– neišlaikė Erika, o aš pagalvojau: nurimkim, juk čia – kita filmas tarsi kūrėsi pats. Ir tame yra labai daug žavesio.

Paviršiumi slysti nė vienam iš jų nėra įdomu. Štai ko-

dėl viskas čia taip rimta. „Prie ąžuolo, šalia kurio nuteisėme

savo brolį, partizaną, mane aplankė jausmas, kad čia, šioje vietoje, viskas yra buvę iš tikrųjų, – kalba Olegas. – Kad

LAMŲ SLĖNIS 42

biausių žaizdų, kuri suformavo mus tokius, kokie esame. būs, kodėl taip norime kitus kontroliuoti. Tas šešėlis, at-

sakymai yra pokario temoje, štai kodėl daugelis jos bijo“,

– įsitikinęs Rokas. Jam pritaria ir Mantas, kuris neabejoja, kad šis filmas paliks svarbią žymę ‒ ir jų, ir režisieriaus, ir visų, kurie jį žiūrės, gyvenimuose.

43 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 44

45 LAMŲ SLĖNIS

NUOTRAUKOS, KURIOSE NORISI UŽSILIKTI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, asmeninis archyvas

Pakalbinti maisto fotografę GIEDRĘ BARAUSKIENĘ norėjau nuo tada, kai supratau, kad nesibaigiančiame instagramo sraute ilgėliau sustoju būtent prie jos nuotraukų. Gražiausioje rudų tonų apsuptyje išsirikiavę baravykai, lengvučio porceliano lėkštėje tupintis pyragas ar pintinė obuolių - tokių sultingų, kad taip ir norisi vieno atsikąsti... Su Giedre kalbamės apie gražiausius jos vaikystės prisiminimus, atvedusius į maisto fotografiją, močiutės indų kolekciją, kantrius produktus ir nuotraukas, kuriose norisi užsibūti.

LAMŲ SLĖNIS 46

47 LAMŲ SLĖNIS

– Giedre, kas gimė pirmiau – jūsų meilė maistui ar fotografijai?

Kaip jos susijungė į viena?

– Visko pradžia – mano senelių namai, ūkis su didžiuliu sodu ant Ašvos upės kranto Žemaitijoje. Čia prabėgo mano vasaros ir savaitgaliai. Iš čia – smagiausios patirtys ir vertingiausios pamokos. Ūkyje turbūt visi darbai vienaip ar kitaip susiję su maistu, jo gaminimu, auginimu. Per bulviakasį ar šienapjūtę su močiute į laukus nešdavome talkininkams karštus pietus. Viename krepšyje – ant rūkytų lašinukų kepta plakta kiaušinienė, virtos bulvės su krapais, kitame – raugintas pienas, šviežiai raugti agurkai, gira, o trečiame – indai.

Su seneliu eidavome grybauti. Už poros kilometrų nuo sodybos, miške, buvo griovys, skyręs Lietuvą ir Mažąją Lietuvą. Būdavo, baravyką rauni Lietuvoj, voverušką – Mažojoj Lietuvoj. Vienas gražiausių vaikystės prisiminimų – liepžiedžių skynimas nuo šieno vežimo, kai grįžtant iš lankų senelis didžiulės liepos pavėsyje sustabdydavo pailsinti arklį. Visas medis dūzgia, o kvapas nenusakomas...

Dar vienas neišdildomas atsiminimas ‒ dienos, kai į kaimą atvažiuodavo autoparduotuvė. Eidama apsipirkti močiutė nešdavosi drobinius maišelius cukrui ir miltams. Apsipirkimo pabaigoje pardavėja susukdavo popierinę tūtą ir pasverdavo kilogramą gėlės žiedo formos sausainių... Ne visi prisiminimai tokie saldūs. Pamenu ir kaip močiutė mane barė, kai gaudydama pietums skirtą antį užgriuvau ją ir sulaužiau jai koją.

Senelių sode buvo retų veislių obelų, slyvų. Kai senelius iš vienkiemio iškeldino į gyvenvietę, senelis iš senojo sodo atsivežė vieną obelį. Dideliu spinduliu atkasė šaknis, užkėlė ant metalo plokštės ir vikšrinis traktorius šešis kilometrus žvyrkeliu traukė ją į naują vietą. Labai gerai atsimenu tą obels kelionę... Ir šį rudenį skynėme nuo jos obuolius.

Senajame sode yra išlikusios kelios obelys ir žaliuoja eglė. Ją pasodino vyriausias senelio brolis Juozas Rauktys – mokslininkas, VU profesorius, Lietuvių enciklopedijos miškininkystės ir botanikos skyrių redaktorius ir bendradarbis. JAV gyvenantys jo vaikai ir vaikaičiai tikriausiai net nežino, kad čia, Lietuvoje, gali apkabinti savo senelio pasodintą medį.

Baigiant vidurinę mokyklą senelis patarė dairytis profesijos, susijusios su maistu. Galbūt jis to linkėjo prisimindamas savo dešimt Norilsko lageryje praleistų metų, o gal apskritai remdamasis savo gyvenimiška patirtimi. Jo palinkėjimas savotiškai išsipildė, kai pradėjau fotografuoti maistą.

LAMŲ SLĖNIS 48

49 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 50

51 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 52

53 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 54

„KARTAIS PAKANKA VIENOS KITOS TOKIOS DETALĖS, KAD VISKAS KADRE ATRODYTŲ KITAIP, ĮDOMIAU.“

– Kaip formavosi jūsų estetika? Papasakokite apie savo nuotraukų rekvizito kolekciją. Į ką atsižvelgiate rinkdamasi naują lėkštę ar šaukštelį?

– Kai į rankas paėmiau profesionalų fotoaparatą, jau žinojau, kad fotografuosiu maistą. Po pirmų bandymų supratau, kad galiu tai daryti ir man tai įdomu. Iš pradžių net savotiškai gailėjausi, kad anksčiau neatradau šio sau malonaus ir įdomaus užsiėmimo. Bet tuo pačiu supratau, kad visa tai, ką iki tol buvau dariusi, buvo puikus įdirbis. Galbūt todėl sėkmė lydėjo nuo pat pradžių. „Nuotrauka daroma ne vien fotoaparatu. Fotografavimo procesui įtaką daro visi vaizdai, kuriuos esi matęs, knygos, kurias esi skaitęs, muzika, kurios esi klausęs, žmonės, kuriuos mylėjai“, – tai fotografo Anselio Adamso mintis, ir ji man labai patinka.

Iš pradžių fotosesijoms naudojau savo močiutės palikimą – vokiško porceliano lėkštes, pagrindą atstodavo senos indaujos arba senelių drabužių spintos durys. Dabar tos lėkštės ilsisi mano indaujoje, jas labai branginu ir ant stalo dedu per šeimos šventes. Tačiau apvalus močiutės svetainės stalas intensyviai dirba ir iki šiol. Darbų stilistika po truputį keitėsi, darėsi nuosaikesnė. Išmokau tai, ką noriu, pasakyti su mažiau daiktų. Atsirado daugiau supratimo, ką noriu parodyti, kas svarbiausia. Vieną rekvizitą keitė kitas, viskas sluoksniais nusėdo lentynose. Iš patirties žinau, kad iš anksto kažko kaupti neverta, visoms galimoms fotosesijoms rekvizito nesusipirksi. Dabar pamačiusi gražų dubenį ar įrankį svarstau: „Gražu. Noriu. Bet ar man tikrai reikia?“ Šita mantra mane sulaiko nuo bet kokių nereikalingų pirkinių. Nors akys nuolat ieško ir mato keisčiausiose vietose įvairiausius daiktus, kuriuos norėčiau turėti. Pavyzdžiui, iš kelionės į Korfu salą parsivežiau sudžiovintų monsteros žiedlapių, primenančių laivelio formos dubenėlį. Kartais

pakanka vienos kitos tokios detalės, kad viskas kadre atrodytų kitaip, įdomiau. Man gražu, kai nuotraukoje atsiranda šilta, rankų darbo ir laiko paliesta, jaukumo suteikianti detalė, kai ne viskas nauja. Tokio rekvizito atrasti sunkiau – gražūs daiktai nepavaldūs laikui ir tendencijoms, todėl visada paklausūs. Galbūt šis polinkis iš dalies mano fotografijų stilistiką apibūdintų kaip „modern rustic“.

– Ar galite nupasakoti, ką kadre stengiatės užfiksuoti? Ar svarbus tik patiekalas, ar kuriate ir tam tikrą istoriją?

– Na, nelygu, kam fotografijos skirtos, koks sumanymas, klientų lūkesčiai. Vieniems svarbu maksimalus produkto išeksponavimas be jokių pašalinių detalių. Tada turi labai gerai pagalvoti apie indą ir pagrindą. Jeigu iš fotografijos norima daugiau nei skanumo, tada turi apgalvoti, kokia aplinka padės sukurti istoriją, kokios detalės ne konkuruos, o padės atsiskleisti pagrindiniam kompozicijos herojui. Kuo daugiau laisvės ir kūrybos – tuo įdomiau. Patinka dirbti neskubant, kai malonumo teikia ir rezultatas, ir procesas.

– Skaičiau, jog jums patinka fotografuoti vaisius ir daržoves, nes jie kantrūs. Kokius dar produktus ar patiekalus mėgstate įamžinti?

– Man juos patinka ne tik fotografuoti, bet ir auginti.

Turiu sodą, gėlyną, nedidelį daržą su žalumynų lysvėmis.

Iš šių daug kas persikelia į mano nuotraukas. Vaisiai, uogos, daržovės yra puikūs modeliai, jie ilgai gali pozuoti nekeisdami išvaizdos. Jei, tarkim, karštas patiekalas akimirksniu keičia savo spalvą, konsistenciją, formą, tai vaisiai, uogos, daržovės bei dauguma saldumynų kantriai ištveria perkėlimą iš vieno indo į kitą, lietimą ir panašiai. Jie tinka lėtam fotografavimui, mėgavimuisi procesu, ir tai lyg terapija.

55 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 56

57 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 58

59 LAMŲ SLĖNIS

– O ką sudėtingiausio esate fotografavusi?

– Dideliuose maisto reklamų filmavimo projektuose ir fotosesijose esu dirbusi maisto stiliste. Kartą vienos reklamos agentūros kūrybininkai sumąstė kadrą, kuriame taurė, o joje – trys skirtingi skystos konsistencijos maisto produktai, atkartojantys Italijos vėliavą. Kaip žinote, Italijos vėliavos spalvos yra išsidėsčiusios ne horizontaliai, o vertikaliai – tad kaip iš skirtingų spalvų skysčio taurėje padaryti vertikalias žalią, baltą ir raudoną juostas? Kad turėsiu įgyvendinti tokį sumanymą, sužinojau tik atėjusi į studiją. O joje jau mindžikuoja idėjos autoriai iš reklamos agentūros, klientas bei vienai valandai užsakytas rankų modelis – dešimtmetė mergaitė ir ją atlydėjusi mama.

Nežinau, ar galėčiau tai pakartoti dar kartą, bet kelioms akimirkoms pavyko tą stebuklą sukurti. Kolegos fotografo meistriškumas lėmė sėkmę. Po tokių projektų pagalvoji, kad geriau jau vykdyti savo, o ne kažkieno kito idėjas ir sumanymus. Dabar tai dažniausiai ir darau.

Kai patiekalą gamina vienas žmogus, apipavidalina kitas, fotografuoja trečias, o retušuoja ketvirtas, teoriškai visad lieka galimybė pasislėpti kažkam kitam už nugaros.

Bet kai visa tai darai pats, nei sau, nei klientui nepasiteisinsi, kad patiekalas buvo nefotogeniškas ar nufotografuota ne taip. Darai viską, kad rezultatas būtų nepriekaištingas.

– Kiek maisto fotografijoje yra tikro maisto?

– Visas maistas yra tikras. Tik neretai daug produktų sugadinama siekiant šviežumo įspūdžio. Vieno kadro fotosesijos kartais užtrunka visą dieną, įskaitant rezultato derinimą su klientu. Tuomet tenka tą patį patiekalą atgaivinti ar gaminti iš naujo kelis kartus. Bet tai daugiau liečia didelius, ilgai trunkančius projektus, ypač filmavimą, kur po kaitriomis lempomis ne tik produktas, bet ir žmogus gali ištirpti.

Kaip tą tikrą produktą paruošti ir išlaikyti per visą fotosesiją patrauklų, priklauso nuo žinių ir priemonių. Šios srities specialistai pernelyg neatvirauja, nes tai – per jų asmeninę patirtį sukauptas neįkainojamas žinių bagažas.

Tad kiekvienas eina savo ieškojimų keliu.

LAMŲ SLĖNIS 60

– Kaip manote, kokia gi yra gera maisto fotografija?

– Tokia, kuri ne tik graži, bet ir įdomi: galbūt mintimi, šviesa, rakursu, spalvų deriniu ar nuotaika, o gal keliais ar net visais šiais aspektais. Tokia, į kurią norisi žiūrėti ilgai, joje būti.

– Gyvename instagramo laikais, kai kiekvienas gali būti maisto fotografas. Kokią įtaką tai daro profesionalams?

– Instagramas – vieta fotografams ir nefotografams pasirodyti, o klientams – juos atrasti arba... pasiklysti. lnstagramo laikų ir sekėjų skaičius nebūtinai atspindi darbų kokybę, gebėjimus. Juk daugelis į instagramą kelia nuotraukas, kurios, tikėtina, sulauks daugiausiai dėmesio, o tai yra saldumynai, vaisiai, uogos – kas jau savaime gražu. Kliento vietoje, rinkdamasi fotografą, pasidomėčiau, kaip šiam sekasi fotografuoti karštus, kasdienius ir ne itin fotogeniškus patiekalus bei produktus. Tai kur kas sudėtingiau, tam reikia įgūdžių, pasiruošimo. Mūsų rinka maža ir taip jau yra, kad dažnai rezultatas remiasi į vieno žmogaus – fotografo gebėjimus, nes daugeliu atvejų jis pats yra maisto bei rekvizito stilistas, retušuotojas, neretai ir patiekalo gamintojas.

– Kas jus labiausiai įkvepia?

– Kelionės, gamta, kitų fotografų, dailininkų darbai. Apskritai, maistas yra sritis, kuri gali nustebinti, kur vis dar gali patirti pirmų kartų – matydamas, ragaudamas ir fotografuodamas neregėtus produktus, patiekalus. Be galo patinka vaikščioti po kitų kraštų turgus, kur žvejai parduoda laimikius, ūkininkai iš savo užaugintų ir pagamintų gėrybių sudėlioja netikėčiausius derinius ir natiurmortus. Oranžerijos, botanikos sodai bei parkai taip pat dažnai nulemia kelionių kryptis.

– Ar pastebite kokių nors maisto fotografijos tendencijų?

Kokias nuotraukas imsime dažniau matyti ateityje?

– Tikriausiai toliau stebins techninių galimybių demonstravimas, bet jaudins tai, kas žmogiška, jautru.

61 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 62

259A, UKMERGĖS G., VILNIUS

PASINERKITE Į „BENEDIKTO TURGAUS“ MAISTO ISTORIJAS

PREKEIVIAI | DIENOS PIETŪS | RENGINIAI | RECEPTAI

WWW.BENEDIKTOTURGUS.LT 63 LAMŲ SLĖNIS

VIRTŲ BULVIŲ IR OBUOLIŲ KAMUOLIUKAI • 1 kg virtų bulvių • Šaukštas tirpinto sviesto • 5 kiaušiniai • Šaukštelis druskos • Šaukštelis cukraus • Žiupsnelis tarkuoto muskato riešuto • Pusė šaukštelio kepimo miltelių • 4 šaukštai miltų • Šaukštas krakmolo (kukurūzų arba bulvių) • 300 g obuolių skiltelių • 300 - 400 ml aliejaus (virimui) • 200 g maltų džiūvėsėlių

Dviejų kiaušinių baltymus išplakite iki standžių putų. Trynius atidėkite. Šiltas bulves su druska, cukrumi, muskato riešutu bei sviestu sugrūskite iki vientisos košės, įmaišykite atidėtus trynius, miltus, krakmolą, kepimo miltelius, rupiai sutarkuotus obuolius, galiausiai – baltymus.

Jei obuoliai nelabai sultingi, jų galima įtarkuoti ir kiek daugiau. Šaltame vandenyje pamirkytais delnais formuokite kamuoliukus, iš pradžių juos pavoliokite džiūvėsėliuose, paskui – likusių kiaušinių plakinyje, tada vėl džiūvėsėliuose, ir po kelis virkite įkaitintame aliejuje ant kiek didesnės nei vidutinės kaitros.

Kai ims rusvėti, išgriebkite ant popierinio rankšluosčio. Labai skanu su svieste pagruzdintais šalavijais.

LAMŲ SLĖNIS 64

KEPTAS SŪRIS SU SPANGUOLIŲ IR KRIAUŠIŲ PAGARDU • 0,5 l spanguolių • 200 g cukranendrių cukraus • 5 kriaušės • 5 pelėsiniai sūriai (pvz.: Camembert arba Brie) • Saujelė šalavijų lapelių • Šaukštas sviesto

Spanguoles ir cukrų suberkite į puodą, užpilkite 100 ml vandens ir pamaišydami virkite ant nesmarkios ugnies, kol užvirs.

Tada į puodą sudėkite nuluptas kriaušes, karštį sumažinkite iki silpno ir virkite 10 -15 min. Po to karštį išjunkite ir palikite pagardą atvėsti.

Sūrius sudėkite skardoje ant kepimo popieriaus ir kepkite iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje apie 20 min. arba kol jie išsipūs.

Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir pagruzdinkite šalavijų lapelius. Iškeptus sūrius perkelkite į lėkštes, ragaukite su kriaušėmis, spanguolėmis ir šalavijais.

65 LAMŲ SLĖNIS

KREPŠELIS SU MIGDOLAIS IR UOGOMIS

tešlai:

• 90 g šalto sviesto • 180 g miltų • 1 šaukštas miltelinio cukraus • Žiupsnelis druskos • 1-2 kiaušinių tryniai

įdarui:

• 140 g sviesto • 100 g cukraus • Žiupsnelis druskos • 2 kiaušiniai • 50 g miltų • 140 g migdolų miltų • Sauja spanguolių, bruknių (nuplautų) • Sauja vynuogių (nuplautų) • Šaukštas miltelinio cukraus Tešlai pagaminti dubenyje sukapokite šaltą sviestą, užberkite miltus, miltelinį cukrų bei druską, įdėkite trynius ir viską suminkykite į kamuolį. Įvyniokite tešlą į maistinę plėvelę ir padėkite į šaldytuvą 1 val.

Tada tešlą kepinio krepšeliui iškočiokite ir įklokite į maždaug 25 cm skersmens kepimo formą, padailinkite krepšelio kraštus.

(Galima ir nekočioti, o tiesiog tešla tolygiai padengti skardos dugną ir šonus.) Įdarui elektriniu plaktuvu iki purumo išplakite kambario temperatūros sviestą su cukrumi ir druska. Tada po vieną įplakite kiaušinius, įmaišykite miltus ir migdolų miltus. Supilkite įdarą į krepšelį, sudėkite ant jo uogas.

Kepkite iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje apie 30 min. Tada kepinio viršų pridenkite folija arba kepimo popieriumi ir kepkite dar apie 20 min. arba kol įdaras sutvirtės. Iškeptą atvėsusį pyragą pabarstykite milteliniu cukrumi.

LAMŲ SLĖNIS 66

KARŠTI SUMUŠTINIAI SU SŪRIU IR ŽOLELIŲ INKLIUZAIS • Duona skrudinimui • Visokiausi sūriai, kokių turite šaldytuve (minkštas, kietas, ožkų, fetos) • Žalumynai (čiobreliai, šalavijai) • Moliūgų sėklos • Šaukštas alyvuogių aliejaus

Duonos riekeles sudėkite skardoje ant kepimo popieriaus, išdalinkite ant jų sūrį bei žoleles, pašlakstykite viską aliejumi ir kepkite iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje, kol sūris ištirps, o riekelės ims skrusti.

67 LAMŲ SLĖNIS

Kas yra TEX MEX? TEX MEX yra trečia pagal dydį, po kinų ir indų, nacionalinė virtuvė pasaulyje – tai Meksikos ir Teksaso virtuvių įkvėpti patiekalai. Tie, kurie neragavo šios virtuvės patiekalų, dažnai įsivaizduoja, kad jie turi būti aštrūs. Tačiau „Santa Maria“ TEX MEX patiekalus pritaikė mūsų vartotojų skoniui – aštrumo juose nedaug, tačiau spalvų daug. Ši virtuvė žavi tuo, kad palieka daug laisvės rinktis mėgstamus ingredientus, pagal savo skonį reguliuoti aštrumą...

Ir visada garantuoja spalvingą bei skanų rezultatą.

Pagrindiniai TEX MEX virtuvės produktai TORTILIJOS Tai plona meksikietiška kvietinė duona.

Gaminamos be konservantų. O nuo šiol - ir aplinkai draugiškesnėje pakuotėje.

PRIESKONIAI Įprastus TEX MEX prieskonius, įskaitant klasikinius takų prieskonius, sudaro aitriosios paprikos, svogūnai, raudonėliai, česnakai ir kuminai.

MIRKOMIEJIPADAŽAI Paruošti naudoti mirkomieji padažai kukurūziniams traškučiams

TAKŲ KREPŠELIAI U formos, traškūs, aliejuje kepti kukurūzų miltų paplotėliai.

Mėsa

TEX MEX virtuvėje yra naudojama daug mėsos – jautienos, kiaulienos, vištienos.

Tačiau visus patiekalus galima gaminti ir be mėsos, naudojant tuos pačius „Santa Maria“ prieskonių mišinius.

Daržovės ir kiti priedai

Naudojami pomidorai, pupelės, saldžiosios paprikos, avokadai, įvairios salotos, kalendros. Mėgstantiems aštrumą – aitriosios paprikos.

Sūris

Meksikoje tradiciškai naudojamas čederis, tačiau puikiai tinka ir kitas mėgstamas fermentinis sūris.

LAMŲ SLĖNIS 68

PADAŽAI Iš tikrų pomidorų ruošiami „salsa“ padažai, iš avokadų gaminama gvakamolė. Jie gali būti naudojami ir kaip takų, fajitų sudedamosios dalys, ir kaip kukurūzų traškučių mirkomasis padažas. Be pridėtinio cukraus.

FaJiTa

Fajitą lengva pamėgti – ji gardi ir visada per greitai baigiasi.

Tereikia vidutinio dydžio arba didelių tortilijų, keptos mėsos ar vištienos arba, jei norite vegetariškos fajitos, paprikų ir svogūnų. Taip pat galite pridėti pupelių, ryžių, „salsos” padažo ir tarkuoto sūrio. Arba to, kas jums patinka.

FAJITA su vištiena 1 pak. „Santa Maria” tortilijų 1 pak. „Santa Maria” fajitos priekonių mišinio 500 g vištienos filė 1 vnt. raudonos saldžiosios paprikos 1 vnt. svogūno 1 valg. š. aliejaus Patiekimui įvairių salotų gvakamolės šviežių kalendrų 1 vnt. žaliosios citrinos KAIP SUVYNIOTI FAJITĄ

Supjaustykite vištienos filė, svogūną ir raudoną saldžiąją papriką juostelėmis.

Kepkite vištieną karštoje keptuvėje, kol ji gražiai paruduos, sudėkite svogūnus ir papriką.

Suberkite prieskonių mišinį ir sumažinkite kepimo temperatūrą. Kepkite apie 3 minutes.

Pašildykite tortilijas pagal instrukciją, esančią ant pakelio.

Ant kiekvienos pašildytos tortilijos uždėkite po salotos lapą, vištienos įdarą ir gvakamolės padažą.

Sulankstykite fajitą ir patiekite su žaliosiomis citrinomis ir kalendromis.

Skanaus!

69 LAMŲ SLĖNIS

MAŽI LAIMĖS KĄSNELIAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „MonAmi“ archyvas

Esu tikra – kepiniai suartina. Juk kaip kitaip paaiškinsite faktą, kad nė viena svarbesnė šventė nepraeina be gardžiausių tortų, tikros naminės duonos kepalo ar traškių sausainiukų? Už viską labiau kokybę vertinanti kepyklėlė „MonAmi“ kviečia prie stalo dalytis ne tik džiaugsmais ir atradimais, bet ir gardžiausiais kąsneliais – juk tik dalijantis sukuriama tikra draugystė.

IT GERIAUSIAS DRAUGAS Per tiek darbo metų kepyklėlė mums iš tiesų spėjo tapti pačiu geriausiu draugu. Bėgant metams klientai mus pradėjo pažinti, sveikintis, o svarbiausia – nebijo prieiti ir asmeniškai pagirti mūsų gaminių, pasakyti nuoširdaus „ačiū“. Širdį užlieja neapsakomas džiaugsmas girdint, kaip klientai, sėdėdami kartu su draugais, kepiniams dalija tylius komplimentus. Niekada neinvestavome į reklamą, pasirinkome daug sunkesnį kelią – reklamą iš lūpų į lūpas, taip kūrėme lojalių klientų ratą. Savo produktu nepaprastai tikėjome, džiugu, kad ir kiti patikėjo, įvertino ir pamatė tikrą kokybę. Nedaug maisto paslaugų įmonių Lietuvoje, kurios sugeba nuo pat pradžių išlaikyti nepakitusią kokybę, o mes tai darome jau dešimtmetį.

LAMŲ SLĖNIS 70

71 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 72

„MUMS LABAI SVARBU, KAD MAISTAS BŪTŲ KUO ARČIAU ŽEMĖS, TIK IŠ JOS TEIKIAMŲ GĖRYBIŲ, ŠVARUS IR, ŽINOMA, SKANUS.“

KOKYBĖ – SVARBIAUSIA VERTYBĖ Mūsų vertybės nekito nuo pat pirmosios kepyklėlės atidarymo. Požiūris išliko tas pats – kokybė mums yra pati svarbiausia vertybė. Jai kompromisų neieškome, ji visuomet turi būti aukščiausio lygio. Drąsiai galime sakyti, kad kepinių sudėtis – mūsų pasididžiavimas.

Gaminiams naudojame tik tikrą sviestą, laimingų vištų kiaušinius, lietuvišką medų, varškę, miltus, uogienes verdame patys. Kiekvieną mėnesį kepiniams sunaudojame beveik tris tonas tikro sviesto, įsivaizduojate?!

Naudojame tik ne narvuose laikomų vištų kiaušinius, bendradarbiaujame su Lietuvos ūkininkais, kurie tiekia mums tikrą medų, pieną, varškę. Naudojami ruginiai miltai specialiai mums malami pagal senąsias tradicijas su akmeninėmis girnomis. Mums labai svarbu, kad maistas būtų kuo arčiau žemės, tik iš jos teikiamų gėrybių, švarus ir, žinoma, skanus.

Net kurdami naujus gaminius keliaujame atvirkštiniu keliu. Tobuliname gaminio receptą, ieškodami tobulo skonių balanso renkamės pačius geriausius ingredientus, ir tik pasiekę mus tenkinantį rezultatą sužinome gaminio kainą. Svarbiausia mums – kokybiškas nepamirštamo skonio gaminys.

Nepaprastai gerbiame maistą, tad dalį kasdien nenupirktų kepinių dovanojame Maisto bankui. Taip klientams kasdien garantuojame tik šviežią produkciją, o taip pat prisidedame ir prie kilnaus tikslo.

DIDŽIAUSIAS PASIDIDŽIAVIMAS – DUONA Neabejotinas mūsų pasididžiavimas – duona. Kasdien iškepame apie dvidešimt rūšių šviežios duonos su trimis skirtingais raugais. Kepame „artisan“ duoną, kurios gamyba yra tikras menas. Tai lėtas procesas, tačiau rezultatas nepaprastai džiugina. Šiuolaikinėje pramonėje maisto gamyba yra greitinama cheminiais priedais, įvairiais stabilizatoriais, padedančiais greitai pasiekti norimą rezultatą, tokių gaminių sudėtyje būna nuo septynių iki dvylikos ingredientų. O mūsų duonoje yra vos keli ingredientai: miltai, vanduo, druska bei įvairios pagardinančios sėklos, riešutai, medus, alyvuogės.

Kiekvienas duonos kepaliukas yra formuojamas rankomis, tad jų forma ar dydis taip pat šiek tiek skiriasi, kiekvienas jų unikalus it meno kūrinys. Duoną pardavinėjame tiesiai iš lentynos, vyniojame į popierių, tad klientai yra užtikrinti, kad gaus tik pačią šviežiausią gaminį. Beje, kepyklėlėje rinkdamiesi duoną galite jos paragauti!

73 LAMŲ SLĖNIS

KLASIKINĖ KONDITERIJA – GERIAUSIAS MEISTRIŠKUMO PAVYZDYS Kitas kepyklėlės meistriškumo pavyzdys – klasikinės konditerijos tortai. Kai nusprendėme juos gaminti, rinka atrodė užpildyta. Vis dėlto šiandien galime pasidžiaugti, kad esame vieni iš lyderių. Tortų kūrimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, reikalaujantis ypač išlavintų skonio receptorių, tai lyg parfumerija. Čia kokybės standartas akylai stebimas. Mūsų tortai kuriami iš daugybės sluoksnių, tad kiekvienas dovanoja naują pojūtį. Džiugu, kad tortų sudėtingumas, juose slypinti skonių harmonija neliko nepastebėta.

Nesivaikome madų, tendencijų. Esame tradicinės konditerijos ir kepyklos atstovai, tikime, kad tradiciniai gaminiai yra patys skaniausi, – ne veltui jų receptai perduodami iš kartos į kartą.

KUO KVEPIA ŽIEMA? Rudens pabaiga ir žiema kepyklėlėse pakvimpa cinamonu bei imbieru. Sugrįžta žiemos šventėms kepami gaminiai, kurių klientai išsiilgę. Specialiai Kalėdoms gaminame tradicinius įvairių formų meduolius su vaisių šokoladu, meduolių eglutes, sluoksniuotą aguonų riestę, be kurių tikrai sunku įsivaizduoti šventes, kūčiukus, kurie prekyboje atsiranda dar spalio mėnesį. Daugybė mūsų klientų savo švenčių stalą ruošia su mūsų gaminiais – mums tai neapsakomas džiaugsmas, taip turime galimybę su kiekvienu klientu kartu švęsti gražiausias metų šventes. Džiugu, kad jie taip pat vertina tradicijas, – kepyklėlėje gausu gaminių, kuriuos kepame nuo pat pirmųjų atidarymo dienų, o klientai juos renkasi kasmet.

Tai tampa tokia gražia tradicija, o tradicijos mums labai patinka ir jas ypač vertiname.

LAMŲ SLĖNIS 74

75 LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

APSISUPTI RUDENIU Los Andžele gyvenančių ir kuriančių moterų prekės ženklo „Doen“ paltas „Morrisey“ – tai jaukus rudens bičiulis. Ilgas kreminės spalvos paltas, dekoruotas klasikinėmis rudomis sagomis, jus sušildys net pačią žvarbiausią dieną.

PALTAS „DOEN“ SHOPDOEN.COM RANKINĖ „CO“ Elegantiška, tačiau praktiška ir nepaprastai talpi prekės ženklo „Co“ rankinė – tai Los Andžele sukurto dizaino ir itališkos kokybės duetas. Rinkitės iš galybės skirtingų spalvų ir tekstūrų.

MEGZTINIS „AIAYU“

Minkštutis megztinis „V“ formos kaklu – tai ilgaamžis drabužis ir puikus tvarios mados pavyzdys. Pagamintas iš jaunų lamų vilnos, platinto silueto megztinis su sagomis puikiai tiks prie lengvos suknelės ir ilgaaulių batų.

AULINUKAI „EVERLANE“

Minimalistiniai smėlio spalvos aulinukai rudu padu „Everlane“ – universalus rudens apavas, kurį bus lengva priderinti prie bet kurio įvaizdžio.

LAMŲ SLĖNIS 76

STILIUS

MELSVI ATSPALVIAI Tai paryžietiškas prisilietimas. Prancūziška mados kalba, kurią supranta visi.

Aukštinta apykaklė, dekoratyvios pynės, išraiškinga pilkai mėlyna spalva – prancūzų prekės ženklo „Sézane“ megztinis tikrai neliks nepastebėtas.

MEGZTINIS „SÉZANE“ WWW.SEZANE.COM RANKINĖ „BOTTEGA VENETA“ Minkšta talpi rankinė „The Pouch“ atspindi garsiųjų italų „Bottega Veneta“ modernų požiūrį ir per dešimtmečius ištobulintą meistrystę.

AUKŠTAKULNIAI „EVERLANE“

Iš ypač tamprios medžiagos sukurti batai „Everlane“ pretenduoja į patogiausių aukštakulnių poziciją. Elegantiška pakulnė, glotni bato forma – čia susijungia patogumas ir elegancija.

MARŠKINIAI „FRANKIE“

Iš dirbtinės sodriai mėlynos spalvos odos sukurti laisvo silueto marškiniai – šio šaltojo sezono pažiba.

77 LAMŲ SLĖNIS

SVARBIAUSIA – BALANSAS! Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

IEVOS GREIČIŪNAITĖS, tinklaraščio „Nestoras maistas“ įkūrėjos, požiūris į stilių sužavi savo paprastumu: „Neseniai savo stilių įvardijau „Steve‘o Jobso įvaizdžiu“.

Toks pat paprastas ir aiškus Ievos požiūris ir į sveiką gyvenimo būdą – ji siūlo rinktis sveikesnius produktus, susidraugauti su sportu ir jokiu būdu neteisti savęs už vieną kitą mažiau sveiką pasirinkimą.

LAMŲ SLĖNIS 78

79 LAMŲ SLĖNIS

„Mano stilius – paprasčiausias, koks tik galėtų būti, neseniai jį įvardijau „Steve‘o Jobso įvaizdžiu“. (Šypsosi.) Išties jaučiuosi labai prasta mados žinovė, turiu porą mėgstamiausių džinsų, megztinių, marškinėlių, kuriuos dažniausiai ir dėviu. Neseku mados tendencijų, mieliau renkuosi rūbus, su kuriais jaučiuosi geriausiai, patogiausiai. Mėgstu žemiškas ir klasikines spalvas – rudą, tamsiai žalią, pilką, juodą, baltą. Dar pratinuosi prie raudonos, visai sau patinku dėvėdama šios spalvos rūbus. Labiausiai savimi jaučiuosi vilkėdama džinsus, marškinėlius, „oversized“ megztinį ir sportbačius.“

LAMŲ SLĖNIS 80

„Aksesuarų turiu nedaug – visada segiu auskarą ausies kremzlėje, nešioju laikrodį (nors laikrodis sportinis, skaičiuojantis nueitų žingsnių skaičių, tad nežinau, ar galima jį vadinti aksesuaru). Turiu silpnybę akiniams nuo saulės, rūbų parduotuvėse niekada nepraleidžiu šio skyrelio.“

„Daug netikėtų dalykų mano drabužinėje nerastumėte.

Gal ką nors nustebintų džemperis su Ukrainos herbu arba „Mumiy Troll“ marškinėliai.“

81 LAMŲ SLĖNIS

„Maistas man visada buvo malonumas, tačiau rimtesnis susidomėjimas juo atsirado gerokai vėliau, kai pradėjau dirbti modeliu. Tuo metu jaučiau didesnį nei bet kada poreikį rūpintis savo išvaizda ir suvokiau, jog mityba ir gyvenimo būdas jai daro labai didelę įtaką. Bėda ta, kad tuomet mano siekiamybė iš tikrųjų buvo itin lieknas kūnas, o ne gera savijauta, todėl padariau labai daug klaidų, teko išmėginti daug įvairiausių dietų, gal netgi turėjau mitybos sutrikimų. Bet esu dėkinga dėl to laikotarpio, nes tik padarytos klaidos leido suvokti, kas IŠ TIESŲ yra sveikas gyvenimo būdas, kad itin lieknas kūnas nebūtinai yra sveikatos ženklas.

Galiausiai nusprendžiau mesti modelio darbą - tai padėjo išsigryninti, jog sveikatai svarbiausias balansas, o ne kažkokie savęs apribojimai. Norėdama skleisti šią mintį, taip pat norėdama įrodyti, kad sveika mityba nėra tokia sudėtinga, kaip gali pasirodyti, sukūriau „Nestorą maistą“.“

LAMŲ SLĖNIS 82

83 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 84

„Kuriant „Nestorą maistą“ man svarbiausia išlikti nuoširdžiai, taip pat kad žmonės, stebintys mano turinį, nesijaustų per toli nuo to, apie ką aš šneku. Daugiausiai dėmesio skiriu bendrai žinutei, o jau vėliau – estetikai. Nesakau, kad estetika man nesvarbu, bet kaip su mano asmeniniu stiliumi, taip ir su nuotraukomis – ta estetika yra labai labai paprasta. Šiais laikais socialiniuose tinkluose visi nori pasirodyti geresni ir gražesni, nei yra iš tiesų, tad man, priešingai, savo vaizdinėje turinio dalyje norisi palikti šiokį tokį „buiteko“ prieskonį.“

„Didžiąją laiko dalį renkuosi kuo mažiau apdorotus produktus – daržoves, vaisius, grūdinius produktus, žuvį ar kiaušinius. Pirmenybę teikiu ūkininkų užaugintiems produktams. Bet tai tikrai nereiškia, kad niekad nevalgau paprasčiausių ledų, picų ar bandelių. Tiesiog manau, kad svarbiausia balansas, kad ir koks nuvalkiotas žodis tai bebūtų.“

85 LAMŲ SLĖNIS

„Man atrodo, kad sveikas gyvenimo būdas dabar aplipo visa krūva klišių. Dažnai gali pasirodyti, ka

„veganiškas“, „be glitimo“, „be cukraus“ produktą paverčia savaime sveikuolišku, o išties neretai tai bū

niai užrašai tiems, kurie mažiau gilinasi. Juk jei produktas veganiškas, tai dar nebūtinai reiškia, kad ji

pridėtinio cukraus“ nereiškia, kad cukrus nebus pakeistas saldikliais, kas, mano žiniomis, nėra nė kiek

„be glitimo“ yra skirtas jo netoleruojantiems ar sergantiems celiakija. Žinoma, kad tai suprasčiau, man

mažai pinigų nereikalingoms prekėms ir iššvaistyti nemažai laiko. Mano nuomone, raktas į sveikesnę mas skaityti etiketes ir suvokimas, kad šiomis dienomis įprastuose prekybos centruose ar turguje gal

„supermaisto“ už gerokai mažesnę kainą. Tas „supermaistas“ yra viso grūdo produktai, ankštiniai prod

siai, šviežia žuvis ir t. t. Paprasčiau tariant – kuo įvairesnis neperdirbtas maistas. Tai akivaizdu, bet kar

kad organizmui vertingi ne tik produktai su garsiais užrašais ar didelėmis kainomis, viskas daug

LAMŲ SLĖNIS 86

ad tokie užrašai kaip

ūna tik manipuliaci-

is sveikuoliškas. „Be

k sveikiau. O užrašas

n prireikė išleisti ne-

ę mitybą yra mokėjiima rasti visą galybę

duktai, daržovės, vai-

rtais lengva pamiršti,

g paprasčiau.“

87 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 88

„Taip pat nevalia savęs graužti už kiekvieną ne tokį sveiką mitybos pasirinkimą – vienas kitas mažiau sveikas pasirinkimas „nenunulins“ mūsų pastangų maitintis sveikiau, lygiai taip pat kaip ir vienas salotų dubuo nepavers mūsų sveikesniais. Pasikartosiu, svarbiausias balansas!“

„Bėgimas man yra ne tik sporto šaka, bet ir nemokama psichoterapija. Kiekvieną kartą pabėgiojusi jaučiu, kaip mano kūną ir mintis užplūsta palengvėjimo jausmas, o nuotaika tampa pakilesnė. Be to, nuo šios savaitės pradėjau eiti į profesionalias bėgimo treniruotes, norisi tobulėti ir leisti laiką tarp žmonių, kuriems tai irgi yra didelė gyvenimo dalis. Kartais net slaptai pasvajoju, kad norėčiau tapti profesionalia bėgike.“ (Šypsosi.)

89 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 90

91 LAMŲ SLĖNIS

„Man stilingas žmogus yra tas, kuris savo aprėduose jaučiasi gerai.

Kai jaučiasi gerai, tada ir bendras vaizdas, stilius atrodo patraukliai.“

„Estetika lėkštėje man svarbu, visada smagu ją patirti užsukus į svečius ar restoraną, bet mano gyvenime ji labai labai paprasta.

Turiu keletą gražių indų, dažniausiai fotografuoju baltame fone, bet vis dėlto pirmumą teikiu skoniui. Jei bus neskanu, joks estetiškas indas patiekalo neišgelbės

LAMŲ SLĖNIS 92

93 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 94

95 LAMŲ SLĖNIS

„Žvelgiant į lėkštę, labiausiai mėgstu vasaros laiką, dėl uogų ir figų sezono.

Ir šiaip maistas tada daug lengvesnis, gaivesnis, žalesnis. Dar dievinu šaltibarščius, kurie taip pat dažniausiai atgyja tik šiltuoju sezonu. Na, o kalbant apie spintą, tai mieliausias sezonas turbūt yra ruduo arba pavasaris, kai nereikia apsimuturiuoti šalikais, bet tenka užsimesti megztinį ar lengvą striukytę. Kažkaip tokio stiliaus patinku sau labiausiai.“

„Pabūsiu superbanali, bet didžiausi įkvėpėjai man yra draugai ir šeima. (Šypsosi.) Jei į virtuvės temą, tai dar kelionės.“

LAMŲ SLĖNIS 96

97 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 98

DRABUŽIAI SU ISTORIJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Pagalvojusi, kiek talentingų žmonių darbo, kiek daug aistros ir dėmesio įdėta į drabužį, kurį vilkiu, einu tiesesne nugara. Juk už kiekvieno drabužio tyliai šypsosi jo istorija“, – sako prekės ženklo „Pietro Filipi“ Baltijos šalių vadovė JUSTINA BUTERLEVIČIENĖ. Apie medžiagų klostėse užkoduotą nesenstančią eleganciją bei pasitikėjimą savimi kuriančius drabužius šis prekės ženklas ir pasakoja. Juk kai esi patenkintas, kuo esi ir kaip atrodai, gali nuveikti gerokai daugiau.

– Justina, papasakokite, kaip susikirto jūsų ir „Pietro Filipi“ keliai? Kuo jus asmeniškai sužavėjo šis prekės ženklas?

– Dar vaikystėje rengtis ir rengti man būdavo pats smagiausias žaidimas. Paauglystėje pradėjusi savo stiliaus paieškas sugadinau ne vienus tėčio marškinius ir jo kareiviškos aprangos atsargas. Turbūt iš čia ir kilusi mano aistra taikyti savo garderobe vyrišką aprangą. Besibaigiant studijoms universitete netvėriau savo kailyje: manimi, žalia ir be patirties maksimaliste, patikėjo – prieš akis laukė naujos parduotuvės atidarymas. Džiaugiuosi, kad išdrįsau nebijoti pokyčių ir išmokau gyvenime gautas progas išnaudoti. Mano profesinė karjera nuo pat pirmųjų žingsnių buvo susijusi su mada. Tarptautinėse kompanijose įgyta patirtis prieš metus sudomino „Pietro Filipi“. Šiek tiek spyriojausi – tuometiniame darbe turėjau subūrusi šaunią komandą, tad nors parduodamas produktas ir nebuvo mano svajonė, su žmonėmis išsiskirti buvo sunku.

Juk jie – svarbiausia darbo dalis.

99 LAMŲ SLĖNIS

Išgirdus „Pietro Filipi“ vardą taškai ant „i“ susidėliojo patys – šis prekinis ženklas man labai artimas savo vertybėmis.

Tai ne greitoji, ne masinė mada. Kažkada mano spinta lūžo nuo gausybės paskutine mada klykiančių drabužių, tačiau morališkai bręsdama išsigryninau sau svarbiausius dalykus.

Juk perskaityti vieną gerą knygą daug naudingiau nei dešimtis žurnalų apie nūdienos pseudožvaigždes. Taip pat ir su mada: daug maloniau, kai spintoje kabo keletas kokybiškų, nesenstančių ir asmeninį stilių idealiai atitinkančių drabužių.

– Apie ką kalba „Pietro Filipi“? Kokią madą šis ženklas kuria?

– Šį rudenį atsinaujinusi rinkodaros komanda išgrynino šūkį „It‘s my bussiness“. Tai reiškia ne tik tai, kad „Pietro Filipi“ siūlo aprangą veikliam šiandienos žmogui, ‒ mes žinome, jog mūsų klientui nerūpi, ką apie jo stilių pasakys kiti. Jis užtikrintas savimi, todėl nebijo žaisti, savo išvaizda išsiskirti.

Yra pakankamai sąmoningas, kad vertintų laikui nepavaldų individualų stilių. Šiandien, kai atrodo, kad madinga praktiškai viskas, o pasiūla tokia didelė, pasiklysti parduotuvių vitrinose pasiutusiai paprasta. Mano spintoje tikrai surasite ne vieną daiktą, skaičiuojantį kone dešimtmetį, – nepriekaištingas pasiuvimas, kokybiški audiniai ir šiandien atrodo puikiai. Be to, tai daiktai su istorija. Štai toks yra ir „Pietro Filipi“. Ribotos kolekcijos, kuriamos žinomų Čekijos dizainerių, neretai praturtinamos ir rankų darbu. Dažnai net audiniai ir jų raštai kuriami specialiai tik „Pietro Filipi“ kolekcijoms. „Pietro Filipi“ kūrėjų komanda ne tik braižo modelius, bet patys savo rankomis atrenka arba kuria audinius. Tai – vertybė. Už kiekvieno drabužio tyliai šypsosi jo istorija. „Pietro Filipi“ ambasadoriai (taip vadiname savo pardavėjus-konsultantus – tai dar vienas mane ypač sužavėjęs dalykas!) pasakoja mūsų klientams, kas įkvėpė dizainerį sukurti audinio raštą, kuo alsuoja tam tikro sezono kolekcija. Juk kai renkamės knygą, mums svarbu, apie ką ji pasakoja. Tad kodėl neturėtų rūpėti daiktų istorijos? Apranga mus pristato kitiems, nesvarbu, kokios profesijos ar socialinio sluoksnio atstovai bebūtume. Kai esi patenkintas tuo, kas esi ir kaip atrodai, gali nuveikti daugiau, negu anksčiau manei galįs.

LAMŲ SLĖNIS 100

„KAI ESI PATENKINTAS TUO, KAS ESI IR KAIP ATRODAI, GALI NUVEIKTI DAUGIAU, NEGU ANKSČIAU MANEI GALĮS.“

101 LAMŲ SLĖNIS

Kai pagalvoju, kiek talentingų ir aistringų žmonių darbo yra sudėta į mano drabužį, einu tiesesne nugara. O ir estetika man yra neatsiejama nuo malonumo ir geros savijautos. Drabužiai yra vienas iš dalykų, kurie to suteikia. Juokinga, bet šiai fotosesijai buvau numačiusi apsirengti šiek tiek fatališką odinės suknelės ir aukštakulnių derinį.

Bet supratau, kad čia ne aš, todėl pasigriebiau vyrišką švarką ir nusprendžiau neapsimetinėti! „Pietro Filipi“ tai ir svarbiausia – šis ženklas skatina atrasti būdą būti savimi. O juk tai ir yra vienas iš esminių nesenstančios elegancijos aspektų.

– Prekės ženklas kuria riboto leidimo kolekcijas – kodėl tai svarbu?

– Kiekvieno modelio yra sukuriama tik nuo trisdešimties iki keturių šimtų vienetų. Nekartosiu tokių klišių kaip „dvi moterys viename vakarėlyje LAMŲ SLĖNIS 102

negali vilkėti vienodų suknelių“: mums ribotas leidimas reiškia ir tai, kad galime pasiūlyti klientams ne tik išskirtinumą, bet ir nepriekaištingą kokybę. Žinoma, kurdami nedideles kolekcijas patiriame daugiau kaštų, tačiau kuo mažiau pasiuvama modelio vienetų, tuo geriau galime užtikrinti, kad kiekvienas jų bus puikus ir puoš ilgai.

– Girdėjau, kad prekės ženklas dirba su žymiausiais čekų dizaineriais. Papasakokite apie įsimintiniausias bendras kūrybos akimirkas.

– „Pietro Filipi“ dizainerių komandą sudaro skirtingos ir įdomios asmenybės, kiekviena su savo stiliumi bei požiūriu į drabužio kūrybą. Save juokais mados dinozauru vadinančią dizainerę Martha Bryxi, jau daugiau nei 18 metų dirbančią su „Pietro Filipi“, įkvepia stiprios moterys, nesvarbu, ar tai būtų tokia subtili asmenybė kaip Audrey Hepburn,

ar geidulingoji Sophia Lo slypinti kiekvienoje mote Iš Portugalijos kilusio Machado kolekcijos gera chitektūrą, jose minimal tomis formomis. Ji itin a kad ją suptų nedaug, tači tačiau gerų daiktų. Ana po daugelio metų bus įd audinių raštais. Čekijoje metų dizainer Drapalova, kurianti ir savo yra dirbusi Paryžiuje, ku prancūzių sugebėjimas n atsainiai žiūrėti tiek į gyv tydama jauniesiems dizain kad dizaineris nėra kažk piešia. Technologijos, me

oren. Svarbu ‒ elegancija, eryje. os Anos Margaridos Dias ai įsižiūrėjus primena arlistika pinasi su neįprasakcentuoja kokybę. Nori, iau gerų draugų, nedaug, kuria drabužius, kurie ir domūs savo detalėmis ir

riant madą taip pat nepaprastai svarbios.

Vyrams kuriantis Filipas Hieke, mokęsis Italijoje, tiki, kad svarbiausia ne tai, ką apie tave mano kiti, bet tai, ar jautiesi gerai. Jis semiasi įkvėpimo daug keliaudamas ir nuolat stebėdamas aplinką. Idėja kolekcijai jam gali kilti stebint pro langą krintančią šviesą, sienos spalvą arba, kaip nutiko kuriant šių metų rudens kolekciją, keliaujant po Škotiją.

rės titulą pelniusi Monika o prekinį ženklą „Modrá“, ur jai didelę įtaką padarė natūraliai atvirai ir kartu venimą, tiek į madą. Dėsno studentams ji pabrėžia, koks dievas, kuris tiesiog edžiagos ir jų savybės ku-

– Vietinė gamyba – dar vienas svarbus „Pietro Filipi“ išskirtinis bruožas?

– Dirbame tik su pačiais geriausiaisiais. Gamybai vykstant čia pat, galime glaudžiai ją stebėti ir kontroliuoti kokybę. Antra vertus, tikrai žinome, kad mūsų gamyboje nėra išnaudojimo ir galime prisidėti prie paramos smulkesniam vietiniam verslui.

– Drabužius „Pietro Filipi“ kuria jau daugiau nei dvidešimt šešerius metus. Kas per šiuos metus pasikeitė, o kas – išliko?

– Svarbiausia, kad išliko pagrindinė misija – kurti nevienadienius, elegantiškus ir individualumą pabrėžiančius, o ne jį užgožiančius drabužius. „Pietro Filipi“ įkūręs Petras Hendrychas žavėjosi itališku požiūriu į madą. Tai svarbu ir šiandien, kai „Pietro Filipi“ yra modernesnis, nors ir klasiką kuriantis prekinis ženklas. Dizaineriai šiandien kuria kolekcijas su drąsesniais modelių ir spalvų sprendimais, vadovaujasi mados tendencijomis, tačiau išlieka nepavaldūs laikui.

Lietuvoje „Pietro Filipi“ gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį, ir nuostabu, kad turime nemažai klientų, kurie nuo pradžių iki pat dabar šį prekinį ženklą vertina ir vis prie jo sugrįžta. Vadinasi, pagrindinės vertybės liko tos pačios ir yra tikros. Tai – ypač svarbu.

103 LAMŲ SLĖNIS

JEI KOPTI Į KALNĄ – TAI TIK Į PAČIĄ VIRŠŪNĘ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Jis mokėsi iš žmonių, įrašytų į pasaulio gastronomijos istoriją. Kai prancūzų virtuvės pažibos Yannicko Alléno restoranas „Pavillon Ledoyen“ pelnė tris „Michelin“ žvaigždes, jis buvo toje komandoje. GERDVILAS ŽALYS, restorano „Stikliai“ virtuvės šefas, niekada nenorėjo būti paprastas virėjas – nuo pat pirmųjų dienų jį domino aukščiausia lyga. „Daug virėjų svajoja apie Prancūziją, labai mažai jų Prancūziją ištveria“, – pasakoja Gerdvilas, šiandien mėginantis dar geriau suprasti lietuviškosios gastronomijos identitetą.

LAMŲ SLĖNIS 104

– Gerdvilai, jau nė nesuskaičiuoju, su kiek šefų per karjerą tau teko dirbti! Jei pažvelgtum iš šalies, kokia buvo tavo kelionė restoranų pasaulyje?

– Aš buvau toks pats kaip visi – atsikeldavau ryte ir bandydavau gerai padaryti savo darbą. Kai man buvo dvidešimt treji, pasakiau sau: „Jei darai – daryk gerai. Taip, kad užliptum į patį viršų.“ Kartą vienas iš šefų man pasakė, kad norintys užlipti į kalną turi pradėti nuo viršūnės.

Tą ir dariau. Galbūt mano stiprybė ta, jog niekada nebijojau. Paryžiuje pas Joëlį Robuchoną virtuvėje dirbau kartu su vienu britu. Prieš patekdamas į virtuvę jis buvo kariškis, du kartus buvo išsiųstas į Afganistaną, kartą – į Iraką. O kai visi verkdavo (iš tiesų dirbti ten buvo velniškai sudėtinga), jis tik nusijuokdavo: „Čia sprendimai nekainuoja gyvybės. Ten, iš kur aš atėjau, klaidos kainuodavo gyvybę.“ Mes buvome geri draugai, tad šis suvokimas ateityje man labai padėjo.

– Juk ne kiekvienam pavyksta pradėti kopti į kalną nuo viršūnės?

– Visų pirma, svarbu turėti aistrą. Mylėti savo darbą.

Jeigu jį myli, gali dirbti aštuoniolika valandų per parą.

Tikslas kasdien tave stumia į priekį. Negali būti silpnas, negali verkti, kad tau sunku.

– Ar tavo kelyje buvo daug sunkumų?

– Visur jų yra, tačiau man atrodo, kad į juos kaip į sunkumus žiūrėti neverta. Esu didelis „Formulės 1“ fanas. Vienas iš pilotų, Ayrtonas Senna, daugiausiai kartų pirmaujančioje pozicijoje buvęs sportininkas, patekęs į tragišką avariją ir žuvęs varžybų metu, yra pasakęs, kad tik pasiekęs savo ribą žinai, jog gali eiti toliau. Ši frazė man labai įstrigo.

Esu iš emigrantų šeimos. Mano tėvai emigravo į Švediją, kai buvau dar vaikas. Toks, kuris neturi savo valstybės, kuris nežino, kada grįš namo, kuris nemoka svetimos kalbos, kuris negali susikalbėti lietuviškai. Toks, kuris turi viską išmokti iš naujo, nes taisyklės, kurias jis buvo išmokęs Lietuvoje, naujoje šalyje negalioja. Buvau emigrantas, bet turėjau svajonę prasimušti į aukščiausią lygą. Tai mane užgrūdino.

105 LAMŲ SLĖNIS

„NORS VIRTUVĖJE SVARBUS KOMANDINIS DARBAS, JEI NORI UŽLIPTI Į PATĮ VIRŠŲ, NEGALI TURĖTI DRAUGŲ.“

LAMŲ SLĖNIS 106

Padirbėjęs virėju Švedijoje, kartu su airiu Shonu išvykau į Londoną. Prisimenu, pirmas tris savaites „tūsinom“, o butą ir darbą susiradau tik tada, kai baigėsi pinigai. Tas darbas buvo tris „Michelin“ žvaigždes turinčiame restorane. Jei kopi į kalną – tai tik į pačią viršūnę. Nėra jokio skirtumo, dirbti vieną ar tris žvaigždes turinčiame restorane, – spaudimas bus tas pats. Nors jame nieko nepešiau ‒ buvau tiesiog per jaunas, vis dėlto supratau, kad avantiūrizmas gyvenime labai padeda. Neturėjau nei pinigų, nei šeimos – nebuvo, ko pralošti.

– Ko tave išmokė skandinavai?

– Pragmatiškumo ir šaltumo. Švedai labai organizuoti, pragmatiški, užsidarę žmonės, gerai įvaldę kaukės techniką. Ten buvau toks pats emigrantas kaip ir visi kiti.

Todėl tavo vertė yra ne tai, kas esi pats savaime, o tai, kaip sugebėsi pasirodyti. Turi laimėti. Jei nelaimėsi – tau šakės. Visada kovoji, negali pasiduoti. Ir turi turėti tikslą. Muštis tik dėl fakto – idiotizmas. Anksčiau mano aistra buvo boksas. Toje srityje daug paprasčiau – visada žinai, kas tau trenkia. Atradęs virtuvę supratau, kad darbo principas joje toks pats.

Nors virtuvėje svarbus komandinis darbas, jei nori užlipti į patį viršų, negali turėti draugų. Ar tai stebina? Ne, juk tas pats ir advokatų, gydytojų, politikų gyvenime. Tokios pačios taisyklės galioja ir gatvėje.

– Sugrįžkime į pradžią. Kaip tu atradai virtuvę?

– Man reikėjo darbo, man patiko gaminti maistą.

Turėjau draugę, planavome susituokti. Ji nebuvo patenkinta mano apsisprendimu lošti aukščiausioje lygoje, dėl to išsiskyrėme. Niekada nenorėjau būti paprastas virėjas. Dėl to ir dirbau patiems geriausiems šefams. Ne tam, kad turėčiau garsų vardą savo sąraše, o kad perimčiau jų žinias. Dariau bet ką, kad išlikčiau laimėtojas. Todėl manęs niekas darbe nemėgo, aš neturėjau draugų. Vieninteliai draugai, kurie atsirado kiek vėliau, buvo tokie patys kaip aš, todėl vienas kito ir nelietėme. Visi žinojome, kad muštynės vienas prieš kitą mus tik nužudys.

– Šefu dirbant turėti draugų sudėtinga?

– Aš manau, turėti tikrą draugą apskritai yra sudėtinga.

Savo gyvenime turiu labai gerų kolegų, tačiau niekada nežinai, kada reiks atsisveikinti, todėl prie jų prisirišti negali. Tikrą draugą turiu vieną. Tik mes abu iš tiesų žinome vienas kito istoriją. Ir tai labai gerai. Draugai reiškia problemas. Kuo mažiau draugų, tuo mažiau problemų, tuo daugiau laiko sau ir savo aistrai.

– Iš Švedijos persikėlei į Prancūziją. Prancūzija, turbūt, kiekvieno šefo svajonių šalis?

– Gal nuskambės arogantiškai, bet tai gryniausia tiesa: daug virėjų svajoja apie Prancūziją, labai mažai jų Prancūziją ištveria. Prancūzų virtuvė yra senoji mokykla. Ji grubi, griežta – kiekvienas ten dirbantysis turi būti užtikrintas savimi. Todėl 99 procentai virėjų, atvykę į Paryžių iš kitų šalių, prideda į kelnes iš baimės. Man irgi buvo žiauriai baisu. Tuo metu man sukako dvidešimt penkeri – turėjau apsispręsti, ką daryti su gyvenimu. Daviau sau paskutinį šansą, išvažiavau į Paryžių ir nutariau: arba nudvėsiu, arba kažkas išeis.

– Ir kažkas išėjo?

– Bet beveik nudvėsiau. (Šypsosi.) Nors švedų mokykla buvo gana gera bazė, gali įsivaizduoti, ką reiškia iš paprasto aukštesniosios vidurinės klasės restorano išvykti dirbti pas prancūzų gastronomijos pažibą Yannicką Alléno. Tris žvaigždes jis jau buvo uždirbęs restorane „Le Meurice“, dvi žvaigždes – Alpėse įsikūrusiame restorane „Le 1947“.

Tada perėmė dvi žvaigždes turėjusį „Pavillon Ledoyen“ ir siekė trečiosios. Sukišo visus savo pinigus ir surinko tikrą žvėrių komandą. Tai buvo kiečiausi šefai iš pačių geriausių Paryžiaus ir kitų šalių restoranų, turėję neįkainojamos patirties dirbant ne viename žvaigždžių turinčiame restorane. Tai buvo žudikų komanda. Didžioji dalis, supratę, kur įsivėlė, prileidžia į kelnes. Čia tas pats kaip treniruotis Kupiškio bokso klube ir nuvažiuoti į varžybas Los Andžele, kur dalyvauja pasaulio čempionai. Visi jie gamino, kad laimėtų. Ten galėjai labai smarkiai gauti į užpakalį vien dėl to, kad perkepei morką.

107 LAMŲ SLĖNIS

„UŽ TOS VIRTUVĖS DURŲ BUVO TOKIA TALENTO, AISTROS, PROFESIONALUMO, TECHNIŠKUMO KONCENTRACIJA, KAD TAI SUNKU NUSAKYTI ŽODŽIAIS.“

– O tokių akimirkų buvo?

– Taip, todėl ir turi išmokti atsilaikyti. Turi žinoti, kada užčiaupti kakarynę, o kada ją paleisti. Mane visada gelbėjo žinojimas, kodėl visa tai darau. Supranti, kad gyveni vieną kartą, kad jaunas būsi vieną kartą. Jei pasiduosi – tavo svajonės gali mirti. Todėl pasiduoti negali. Kai tau sunku, išsigrynina tikslas – tik taip supranti, kaip stipriai kažko nori. Ar dėl to esi pasiruošęs sumokėti tokią kainą? Ar esi pasiruošęs pakentėti? Didžioji dalis tam nepasiruošę ir tai galioja visose gyvenimo srityse.

neįmanomą dalyką. Per šešis mėnesius lūšną pavertė rūmais. Parodė standartą. Tuo metu jam buvo keturiasdešimt šešeri, kiekvieną dieną jis praleisdavo virtuvėje, kasdien davė interviu, kasdien ragaudavo patiekalus, kasdien mus įkvėpė ir varė į priekį. Tai buvo bičas, kuris daužėsi dvidešimt penkerius metus ir vis dar turėjo tą pačią aistrą. Jis šaukia, rėkia ir taip stumia visus į priekį, o tu, būdamas dvidešimt penkerių, jautiesi labiau pavargęs už jį. Jis turi žmoną, vaikus, verslą. Jis rizikuoja viskuo, bet niekada nesiskundžia. Nes jo tikslas nugalėti.

– Ar daug virtuvėje improvizacijos?

– Kartais virtuvėje esate keturiese, tačiau turite padaryti dvylikos žmonių darbą. Neimprovizuodamas neišgyvensi. Jei negali improvizuoti, negali ir kurti. Svarbiausia, kad improvizuojant rezultatas būtų toks pats geras kaip originalas. Joëlis Robuchonas buvo prieš klasikinę virtuvę, Yannickas Alléno taip pat buvo revoliucionierius. Neturėjau galimybės stipriai prisiliesti prie klasikinės prancūzų virtuvės – mokiausi iš tų, kurie improvizavo.

– Tau dirbant Yannicko Alléno restorano komandoje jis gavo trečią „Michelin“ žvaigždę...

– Būdamas keturiasdešimt šešerių jis įrodė visiems, kad gali dar daugiau. Jis norėjo būti įrašytas į istoriją ir savo vietą išsiplėšė. Čia tas pats, kas režisieriui sukurti filmą, su juo laimėti Oskarą už geriausią filmą, geriausią aktorių, geriausią antraplanį aktorių, geriausią scenarijų, o kitais metais sukurti kitą filmą ir dar perspjauti tą pirmąjį. Tai ir padarė Yannickas Alléno. Perėmęs „Pavillon Ledoyen“, jis pristatė naują doktriną, naują filosofiją, naują požiūrį į prancūzų virtuvę ir per šešis mėnesius gavo tris žvaigždes.

Tuo metu aš buvau jo komandoje.

Už tos virtuvės durų buvo tokia talento, aistros, profesionalumo, techniškumo koncentracija, kad tai sunku nusakyti žodžiais. Gyvenimas ir mirtis. Kas dieną, kiekvieną akimirką visi vaikščiojo ant aštrios ribos – tarp nužudyto ir tobulo.

– Kuris šefas tau padarė didžiausią įtaką?

– Be abejonės, Joëlis Robuchonas yra mano gastronomijos pasaulio dievas. Jis buvo žmogus, stipriai modernizavęs prancūzų virtuvę. Visi, kurie mane įkvepia, vienaip ar kitaip susiję su Joëliu – su juo dirbo, jį skaitė ar bandė kopijuoti.

Yannickas Alléno – neįkainojama patirtis. Jis padarė LAMŲ SLĖNIS 108

109 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 110

– Ar dar yra dalykų, kurių bijai?

– Aš bijau nepasiekti užsibrėžto tikslo. Grįžau į Lietuvą tam, kad sukurčiau virtuvės komandą, kuri net tada, kai mes išsiskirsim, turės pakankamai žinių. Grįžau perduoti savo žinias žmonėms, kurie nori žinoti, kaip būti nugalėtojais virtuvėje. Jei nori eiti į šitą šabakštyną, turi žinoti taisykles.

Bijau, kad nesurinksiu geros komandos ir galiausiai pralaimėsiu. Anksčiau „Formulė 1“ buvo labai pavojinga šaka.

Visi žinojo, kad gali mirti, visi bijojo, kad mirs. Nė vienas į varžybas neimdavo savo žmonų. Bet visi lenktyniavo, spaudė iki galo, nes noras nugalėti būdavo didesnis už baimę mirti. Visada kažkur yra kas nors, kas dirba daugiau už tave. Tačiau tu turi būti tas, kuris dirba daugiausiai.

– Ne taip seniai sugrįžai į Lietuvą. Ar visada žinojai, kad pasibastęs po pasaulį sugrįši namo?

– Susidėjo daug dalykų. „Stikliai“ – legendinė vieta, ja visada žavėjausi. Žmonės, sukūrę šią vietą, turėjo svajonę.

Jai ir atidavė visą savo gyvenimą. Ponas Romualdas Zakarevičius visada nori būti priekyje. Jam septyniasdešimt ketveri, o jis vis dar nori būti priekyje. Mano tėtis „Stikliuose“ saugojo prezidentus, sugrįžęs namo pasakodavo apie šią vietą. Baigiau savo darbą „L‘Atelier de Joël Robuchon Saint-Germain“, gavau pasiūlymą dirbti čia ir tą patį vakarą sutikau.

– Ką tau reiškia geras maistas?

– Tai nesugadinti skanūs produktai. Geriausias, skaniausias man visada bus mamos maistas. Juk tai – maistas be ego. Restoraninis maistas yra bandymas įrodyti, kad esi geriausias. Kad gali gražiausiai sudėti į lėkštę, techniškiausiai iškepti mėsą ar žuvį. Mamai šie dalykai neįdomūs.

VIDUTINYBĖS NENUKRYPSTA NUO PLANO.

Jos niekada nesileistų į avantiūrą.

111 LAMŲ SLĖNIS

– Tu pats – vietinės virtuvės gerbėjas, tiesa? Net „Stiklių“ degustacinis meniu skamba labai lietuviškai – žemė, miškas, jūra. Kokių didžiausių atradimų patyrei lietuviškoje virtuvėje?

– Vos pradėjęs dirbti, kurį laiką dar bandžiau kurti prancūziškas, švediškas skonių kombinacijas. Galiausiai supratau, kad dirbdamas skirtinguose restoranuose išmokau ne receptų, ne skonių kombinacijų, o technikos. Kartą manęs aplankyti atvyko draugas iš Paryžiaus ir pasakė: „Gerdvilai, diedukas yra mūsų rankose. Jis visada gyvena mumyse, o mes jį gerbiame tol, kol maistą ruošiame taip, kaip jis mus išmokė. Visa kita esi tu – tavo istorija, tavo regionas.“ Nors visada kepsiu žuvį taip, kaip išmokau pas Joëlį, ją galiu paruošti ir lietuviškai.

– Kokius išskirtinius lietuviškos virtuvės bruožus šiandien galima apčiuopti?

– Lietuviai gali didžiuotis labai gerais sūriais, žole-

LAMŲ SLĖNIS 112

lėmis, mėsa, rūkyta žuvimi. Čia labai geras oras, mažas užterštumas, įdomi žemė, turime jūrą, ežerų, medžioklės plotų. Produktai čia švieži, stipriai jaučiasi sezoniškumas. Miškuose auga nuostabūs grybai. Šiek tiek riebu, bet mes juk šiauriečiai. Lietuviška virtuvė yra gerokai daugiau nei bulvės. Mūsų šalies gastronomijoje yra daug subtilių niuansų.

– Ar Lietuva turi didelį gastronominį potencialą?

– Turi. Problema, kad gastronominis identitetas dar nėra išgrynintas. Tačiau potencialas labai didelis. Man atrodo, svarbu atrasti, kas iš tiesų lietuviška. Didelė klaida bandyti klijuoti kitų pasaulio virtuvių taisykles. Turi išnaudoti labai gerą techniką, kurią išmokai, lietuvišką produktą ir savo identitetą. Aš dar tik prakrapščiau pirmąjį sluoksnį. Lietuviška virtuvė – it moteris. Kuo daugiau giliniesi, tuo daugiau atrandi. Kai žinos, kad ją myli, ji atsiskleis pati.

VIDUTINIŠKI INGREDIENTAI MUMS KELIA NUOBODULĮ.

Todėl alų gardiname karameliniu Miuncheno salyklu.

NEALKOHOLINIS 113 LAMŲ SLĖNIS

SKONIŲ PASAULIS – PO VIENU STOGU Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: „Gastronomas Food Hall“ archyvas

Iš meilės maistui gimsta daug gražių dalykų – šiltų pokalbių, naujų potyrių ir netikėtų susitikimų. Tokia buvo ir neseniai pačioje Vilniaus širdyje, Gedimino prospekte, duris atvėrusios maisto halės „Gastronomas Food Hall“ įkūrėjos EVELINOS LABANAUSKIENĖS ir vadovės ARNIKOS RIMŠAITĖS pažinties akimirka – sujungusios jėgas, moterys kvies svečius ne tik paskanauti pasaulio virtuvių patiekalų, bet ir jaustis savimi, sulėtinti, o gal ir pagreitinti savo dieną.

LAMŲ SLĖNIS 114

IDĖJA, GIMUSI IŠ POLĖKIO Evelina: Viskas prasidėjo, kai mano tėtis atrado šias patalpas, – jis ypač daug laiko praleidžia būtent čia, Gedimino prospekte. Apsižvalgę iškart supratome, kad ši vieta tiek dėl lokacijos, tiek dėl skirtingų erdvių galėtų tapti labai patraukli.

Taip mes save ir įvardijame – kosmopolitiška erdvė, kur jaustis gerai gali visi – vaikai, jaunimas, senoliai. Norėjome, jog kiekviena erdvė būtų skirtinga ir atitiktų skirtingų žmonių lūkesčius. Pati turiu tris vaikus, tad asmeniškai susidūriau, kad kartais sunku surasti vietą, kurioje su mažaisiais jaustumeisi laisvai ir patogiai.

Maisto gaminimas nuo pat pirmojo vaiko gimimo tapo neatsiejama mano kasdienos dalimi. Šeimoje skiriasi visų norai ir poreikiai, tad kartais savaitgaliais norint kiekvieną palepinti tenka gaminti ir penkis skirtingus patiekalus! Iš šio poreikio ir polėkio ir gimsta visos mūsų idėjos – norėjau sukurti vietą, kuri patenkintų kiekvieno skonį.

Idėja įkurti maisto halę, tuo pačiu prijungiant ir ekologiškų prekių turgelį, taip ir gimė – juk aplink Gedimino prospektą nėra vietų, kur žmonės savo prekių krepšelį galėtų susirinkti iš ekologiškų, kokybiškų prekių. Tai mažytis turgelis, į kurį gali užbėgti netikėtai ateinant svečiui ar apsipirkti keletui dienų.

115 LAMŲ SLĖNIS

Žinoma, be vyro pagalbos ir palaikymo nebūčiau turėjusi jėgų įgyvendinti tokį didelį projektą, būtent jis buvo tas variklis, kuris visada stūmė į priekį, o po to prie mūsų kolektyvo prisijungė Arnika.

IŠ DUBAJAUS – TIESIAI Į „GASTRONOMĄ“ Arnika: Iš tikrųjų „Gastronomas“ – tai naujas etapas mano gyvenime, kadangi pastaruosius ketverius metus gyvenau Dubajuje, o dar trejus prieš tai – studijavau žiniasklaidą ir viešuosius ryšius Jungtinėje Karalystėje.

Po studijų dirbau stiuardese. Skraidant tenka ne tik susipažinti su daugybe kultūrų, bet ir nemažai laiko praleisti vienam. Būtent taip ir atradau savo hobius – rūpinimąsi sveikata, sportą ir mitybą. Taip ėmiau vis daugiau dėmesio kreipti į vietinę maisto kultūrą, tuo pačiu sekiau, kokios naujos vietos atsidaro Lietuvoje, ką norėsiu grįžusi aplankyti. Sugrįžusi keletą mėnesių ilsėjausi, stengiausi susistatyti savo naują rutiną, o tuomet netikėtai išgirdau apie Eveliną ir jos naują projektą – „Gastronomas“. Sakoma, jog reikia atsargiai svajoti, nes svajonės pildosi, – taip man ir nutiko. (Šypsosi.) Peržengiau savo drovumą ir paskambinau Evelinai, o susitikusios taip ir nebeišsiskyrėme. Visus savo pastebėjimus ir keliaujant sukauptą patirtį dabar stengiuosi pritaikyti ir „Gastronome“.

PASLAPTINGOS „GASTRONOMO“ RŪSIŲ ISTORIJOS Evelina: „Gastronomo“ pavadinimas nėra naujas, jį atpažįsta vyresnieji Vilniaus gyventojai. Nuo senų laikų šioje vietoje veikė įvairiausiomis istorijomis apipinti slapti aukštuomenės pasilinksminimų rūsiai. (Šypsosi.) Kadangi tais laikais būdavo sunku gauti įvairių produktų, kiek teko skaityti, jie čia būdavo slaptai pardavinėjami. Maisto produktais prekiauta ir pirmame aukšte. Vėliau, maždaug 95-aisiais, patalpos buvo atnaujintos, veikė „Vilniaus centrinis gastronomas“, tačiau jis gyvavo neilgai. Prieš mums čia įsikuriant patalpos ilsėjosi.

LAMŲ SLĖNIS 116

Arnika: Labai įdomu pasiklausyti senyvo amžiaus žmonių, kurie užėję kaipmat ima pasakoti istorijas, jog čia slapta rinkusis Lietuvos aukštuomenė, – per vieną slaptą įėjimą jiems atnešdavo viskį, per kitą tiekdavo maistą. Pati galvojau, jog tai tik legenda, tačiau pasiklausęs istorijų imi tikėti, jog legenda ‒ tikra. Šiuo metu renkame archyvines nuotraukas ir tikimės, jog artimiausiu metu galėsime jas parodyti visiems, apsilankiusiems „Gastronome“. Tačiau vienas svarbus skirtumas – anais laikais čia svečiuotis galėjo ne visi, o mes užsukti kviečiame kiekvieną.

SKIRTINGOS ERDVĖS KVIEČIA BŪTI SAVIMI Evelina: Kurdamos šią vietą norėjome, kad kiekvienas svečias čia jaustųsi gerai, todėl visos erdvės yra labai skirtingos. „Lounge“ zonoje jautiesi kaip restorane, kur gali sulėtinti laiką, pamiršti, jog esi maisto halėje. Erdvė tarp restoranų skirta greitiems susitikimams, kur gali užbėgti pavalgyti ir toliau keliauti su savo dienos darbais. Taip pat turime erdvę, skirtą apsilankyti su mažais vaikais, kur mamos ar šeimos gali šiek tiek ramiau pasisėdėti. Ten įrengtas kampelis, kur gali ir pasišildyti pieną, ir susiplakti košelę.

Arnika: Norėjome, kad čia užsukusi didesnė kompanija be vargo galėtų išsirinkti skirtingų pasaulio virtuvių maisto, tačiau sėdėtų prie vieno stalo ir jaustųsi kaip restorane, ramioje salėje, o ne maisto turguje. Taip pat greitu metu atversime dar vieną salę, kuri bus privatesnė, joje galės vykti konferencijos, verslo pietūs ar gimtadieniai.

„ANAIS LAIKAIS ČIA SVEČIUOTIS GALĖJO NE VISI, O MES UŽSUKTI KVIEČIAME KIEKVIENĄ.“

117 LAMŲ SLĖNIS

„JAU ĮSIKŪRĖ VIETNAMIETIŠKA, KINŲ, MEKSIKOS, INDŲ VIRTUVĖS, PICOS, VIETA VEGETARAMS IR DAUGELIS KITŲ. “

Evelina: Labiausiai norime, kad čia užsukusieji jaustųsi savimi. Būtent tam ir kūrėme skirtingas erdves – kad kiekvienas galėtų pasirinkti, kur jis jaučiasi patogiai, kad nereikėtų savęs varžyti ir dėvėti kaukių.

PRAEITĮ MENANČIOS SIENOS Evelina: Kadangi esu interjero dizainerė, su sesės vyro, architekto Žilvino Klivicko, pagalba suprojektavome šių erdvių išdėstymą, o visas apstatymas – mano idėjos. (Šypsosi.) Įkvėpimo sėmiausi iš savo patirties ir praktikos. Kadangi tai senos kadaise buvusio rūsio patalpos, norėjosi išlaikyti kuo daugiau autentikos – stengėmės išsaugoti šimtmečius skaičiuojančias plytas, o jaukumą kurti kitomis detalėmis. Norėjosi ir kuo daugiau natūralumo, todėl interjere atsirado viksvų, žemės spalvos.

MAISTAS KIEKVIENO SKONIUI Evelina: Maisto vietas rinkomės taip, kad jos atstovautų įvairias kultūras. Jau įsikūrė vietnamietiška, kinų, Meksikos, indų virtuvės, picos ir daugelis kitų.

Arnika: Žmonės pas mus lankosi tiek dėl pažįstamų, įvertintų skonių, tiek ir norėdami atrasti ką naujo. Daugiausiai čia įsikūrusios naujos vietos, nors turime ir tokių restoranų kaip Vietnamo virtuve garsėjantys „Ha Noi“ ar kinų „Mian“.

Evelina: Taip pat ir turgelyje – šiuo metu ten įsikūrę daržovės ir vaisiai, artimiausiu metu ims veikti itališkų gėrybių vieta, kur bus alyvuogių, aliejų, užkandėlių. Ir turgelio erdvėje norime pasiūlyti įvairovę, tad vis ieškome ūkininkų ir tikime, jog mūsų šeima greitu metu pasipildys ir pieno, mėsos produktais.

Arnika: Tokios produkcijos nerasi masinės prekybos vietose – norisi suteikti galimybę ir tiems jauniesiems verslininkams, kurie galbūt dar neturi tinkamos patirties ar išteklių atidaryti atskirą parduotuvę ar restoraną. Tad vienas iš mūsų tikslų – padėti tik pradedantiesiems gastronomijos versle.

Evelina: Todėl turgelyje net turime „svečio vietą“ – ten viešėdamas keletą mėnesių gali supažindinti žmones su savo produkcija, o galbūt įsitvirtinti ir ilgiau.

Arnika: Mes suteiksime jiems šansą, o jie mums – savo pasitikėjimą, taip augsime drauge.

LAMŲ SLĖNIS 118

PIETŲ MENIU – IR GYVA MUZIKA Arnika: Pastebėjome, jog žmonėms visada norisi gyvos muzikos, tad stengsimės jos įnešti ir pagyvinti aplinką gyvais pianino ar saksofono garsais ne tik vakarais, bet ir kasdien, pietų metu. Kadangi mūsų baras dirba iki vidurnakčio, savaitgaliais pakviesime ir į gyvus vokalo pasirodymus, vakarus su didžėjais.

Koncentruojamės į gyvą muziką, tad esame atviri ir minirenginiams, atlikėjams, kurie ieško erdvių surengti savo koncertus.

ANKSTYVA DIENOS PRADŽIA Arnika: Neretai skubantiems žmonėms pusryčiai namuose yra prabanga – turi anksčiau atsikelti arba pusryčius valgai mieste. Tad atverdami duris jau nuo 8 valandos ryto norime pakviesti pusryčių.

Evelina: Pakalbėję su žmonėmis, kurie tikrai daug laiko praleidžia Gedimino prospekte, supratome, jog trūksta vietos, kur būtų galima tiek ramiai, tiek ir greitai užbėgti pusryčių. Įprastai lankantis restorane vyrauja tam tikra tvarka – atėjai, tave aptarnavo, pavalgei, apsimokėjai ir išėjai. „Gastronome“

kviečiame neriboti savo laiko – galbūt tą rytą tau norėsis šiek tiek ilgiau pasėdėti, pasiklausyti muzikos, atsigerti arbatos, ir tik po to lėkti į darbus, o galbūt dalį jų atliksi prie kompiuterio ir mūsų erdvėse.

KOKYBIŠKO GYVENIMO IR MAISTO POREIKIS Evelina: Manau, kad žmonės pradeda labiau mylėti save, – imame suprasti, jog turime valgyti ne bet kokį maistą, o dabar – ir ne bet kokioje aplinkoje. Po truputį mokomės atsirinkti kokybiškas patirtis, skonius ir kokybišką laiką.

Arnika: Iš tikrųjų Lietuva labai greitai ir toli pažengė, juk anksčiau požiūris į gyvenimą buvo kitoks – svarbi buvo stalo gausa, didelės porcijos. Keliaujant ir stebint kitų šalių pavyzdžius, tokių pat potyrių, vakarų kokybės ima norėtis ir čia, Lietuvoje.

Todėl ir kurdamos „Gastronomą“ stengiamės jį puoselėti iki mažiausių detalių. Šis projektas pareikalavo labai daug laiko, darbo ir jėgų, vis dar matome, ką norėtume tobulinti ir kokias idėjas įgyvendinti ateityje. Tačiau labai tikime šiuo projektu ir jaučiamės stipriai, nes viską darome iš širdies ir su meile.

119 LAMŲ SLĖNIS

GYVENIMO KRYPTIS – VIRTUVĖ Tekstas: Augustė Gittins | Nuotraukos: Lina Jushke

Virtuvės šefė JONITA ŠEŠČILAITĖ supranta, kad taip greitai surasti pašaukimą savo gyvenime – tikras džiaugsmas. Kai su ugnimi akyse ji kalba apie maistą, virtuvę, produktus ir idėjas, sunku patikėti, kad geriausiojo 2018 metų jaunojo virėjo titulą turinti mergina profesionalioje virtuvėje dirba vos porą metų. Jonita ne šiaip gamina maistą – per jį išreiškia ir savo įkvėpimus.

– Kaip žmogus suranda savo pašaukimą?

– Mano profesija gimė iš hobio – lengvai ir savaime.

Pirmą kartą mintis apie ją kilo Amerikoje, kai vieną vasarą dirbau pramogų parke ir gaminau įvairių skonių spragėsius. Man tai buvo taip paprasta ir malonu, laikas tiesiog praskriedavo. Spragindama pirmą kartą ir pagalvojau, kad čia – mano. O kai Vilniaus dailės akademijoje spausdavo kursiniai darbai ir, paskutiniais metais, bakalaurinis, vis pabėgdavau į virtuvę atsipalaiduoti. Gamindama vietoj rašymo ir nusprendžiau – laikas eiti į profesionalią virtuvę ir savo idėjas paversti maistu.

– Iš kur kyla tavo idėjos ir kaip jos pavirsta į skonį?

– Iš meno, socialinių pamąstymų, istorijų… Maistas ir jo deriniai ateina iš patirties, ragavimo. Surandi, kas tau patinka, ir stengiesi interpretuoti savaip. Šiuo metu mano galvoje dėliojasi patiekalas, susijęs su visuomenės materializmu. Pradėjau galvoti apie tai, kad žmonėms būtinai rūpi, kokį telefoną jie laiko rankose, kokius baLAMŲ SLĖNIS 120

tus avi. Lyg turint atpažįstamų firmų daiktus jų širdys taps pilnesnės, geresnės. Yra toks „foie gras“ užkandis, šalia jo noriu padėti širdies formos duonelę, o ant viršaus – piliulių su skirtingų prekių ženklais. Pasiimi peiliuką ir teplioji ant savo širdies, maitini ją.

– Kuo tau tampa maistas, gimstantis iš idėjos?

– Noriu, kad maistas nebūtų tik dailiai patiektas, noriu, kad jis pradėtų kalbėti, pasakoti mums istorijas, kelti klausimus. Menas jau seniai nebėra tik gražiai nutapyti paveikslai, jis kalba apie problemas, suteikia tau impulsą galvoti. Žinoma, gal kas nors atėjęs ir pamatęs tokį patiekalą galvos – jėga, galiu „Gucci“ logotipą užsitepti ant duonos, pats tas mano instagramui! Ir tai ne pasaulio pabaiga, visi esame skirtingi. Tačiau man maistas yra saviraiška. Tapyti natiurmortus man sekėsi prasčiau nei kitiems. O meno vadybai esu per meniška. Buvo sunku surasti, kur tinku ir kur galiu panaudoti savo idėjas. Kol neįžengiau į virtuvę.

121 LAMŲ SLĖNIS

„TAIP, SUPRANTU, MANO DRABUŽIŲ SPINTOJE – SEPTYNI BALTI ŠVARKAI IR NIEKO DAUGIAU. TAČIAU SŪRIAI UŽ SIJONUS ŠIUO METU VILIOJA LABIAU!“ – Koks buvo pirmasis tavo darbas profesionalioje virtuvėje?

– Po kulinarijos mokyklos pasirinkau praktiką pas šefą Justiną Kapkovičių, kuris po penkių mėnesių pasiūlė man likti pas jį dirbti. Gavau nuostabų mentorių, kuris, net ir turėdamas begalę darbo, sustodavo man ne tik pasakyti, kas yra blogai, bet ir paaiškinti, kodėl taip yra. Arba parodyti, kaip gerai išsprogdinti grikius. Smulkmenos – svarbiausios. Anksčiau naiviau žiūrėjau į darbą virtuvėje, galvojau, kad bus daugiau laiko kurti, tačiau krūvis, greitis visur yra didelis. Privalai sekti valandas ir išlaikyti koncentraciją – tam iš anksto nepasiruoši. Tiesa, manęs tai visai neatbaidė, prie tokio gyvenimo būdo pripranti. O ir sukilęs adrenalinas, kai vienuoliktą valandą vakaro restorane užsakymai eina vienas po kito, suteikia neįtikėtinai daug energijos. Tiek, kad po darbo išėjęs pirmą nakties spirgi ir galvoji – o tai ką veikti dabar?

Man svarbiausia yra tobulėti kiekvieną dieną. Kam kankinti save fiziškai, visa dieną stovėti ant kojų, jei virtuvėje nebeišmoksti nieko naujo? Lengva tokiame tempe pamesti kūrybą, pradėti dirbti kaip robotui. Tačiau jei šalia tavęs yra motyvuotų žmonių – atsiranda ir nekasdieniško darbo, konkursų, iššūkių. Man dažnai sako – vėl tu savo „fix“ idėjų prisigalvojai. Bet juk aš jas įgyvendindama tobulėju ir tai yra svarbiausia. Jei man to nereikėtų, toliau kepčiau makaronus picerijoje, kurioje savo darbą pradėjau.

– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai nuėjai dirbti į virtuvę ?

– Laisvas laikas, kurio ir taip visada maža, dabar tiesiog išnyko. Kai ruošiausi „S. Pellegrino Young Chef“ konkursui Maskvoje ir nedirbau restorane, draugės vis klausdavo – tai kada tave pamatysim? Tuo metu laisvo laiko lyg ir LAMŲ SLĖNIS 122

buvo daugiau, tačiau jį išnaudoti norėjau su kulinarija susijusiems reikalams – nuvažiuoti į darželius pas vaikus ir papasakoti apie sveiką maistą ar sudalyvauti austrių atidarymo čempionate. Man tai labai patinka ir aš visai nenoriu nuo to atitrūkti – visos mano mintys yra kulinarijoje. Net knygos, kurias skaitau, yra kulinarinės. Dabar, pavyzdžiui, apie angliškus sūrius. Greitai važiuosiu į Angliją ir noriu aplankyti sūrių turgų – man reikia žinoti, ką pirksiu. Mama man sako – tu pažiūrėk, kur parduotuvių gatvės, gal kokių sijonų… Taip, suprantu, mano drabužių spintoje – septyni balti švarkai ir nieko daugiau. Tačiau sūriai už sijonus šiuo metu vilioja labiau!

– Ar šis entuziazmas kada nors prislops?

– Nebent jei pamesiu save, užsisuksiu rutinoje. Sustoti yra didžiausia mano baimė. Niekas manęs nelaiko, esu jauna ir susikoncentravusi į darbą, galiu sau leisti rizikuoti. Kai mano mentorius paliko restoraną, kuriame dirbau, nusprendžiau išvažiuoti ir aš – įsidarbinau Prancūzijoje, ten galėjau ir likti, tačiau ruoštis konkursui nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Darbas Prancūzijoje man davė daug kitokios patirties.

Atstovėjusi 16 valandų virtuvėje galėdavau labai daug apie save išmokti. Pavyzdžiui, kad galiu daug daugiau, nei maniau. Galvoje visuomet stovi vaizdas – aš šalia didžiulio puodo sultinio, kurį šefo padėjėjas man liepė perpilti. O aš net krašto atkelti negaliu. Jis man pasakė tik viena – jeigu aš galiu, reiškia, gali ir tu. Kas belieka: viena koja įsispiri į vieną puodą, kita į kitą ‒ ir pili. Teko neblogai pastovėti už save.

Dabar svarstau, kur judėti toliau. Ir nors mielai pasilikčiau Lietuvoje, mano profesinei pusei naudingiau būtų išvažiuoti. Ką gausiu virtuvėje, yra daug svarbiau už tai, kur miegosiu.

123 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 124

125 LAMŲ SLĖNIS

– Ar atėjusi į naują virtuvę turi įrodyti, ką gali ir kodėl ten esi?

– Taip, visad. Kartais tave netgi bando provokuoti, sumenkinti. Visi daro klaidų, tik vieni jas pripažįsta, kiti – ne. Gal pati kišu koją savo įvaizdžiui virtuvėje, nes savąsias visada pripažįstu. Tarkim, jei šefo padėjėjas padarydavo klaidą, jis ją nurašydavo pagrindinio šefo nurodymui – lyg čia taip ir turėjo būti. Bet aš taip negaliu, jei padariau klaidą ir žinau, kodėl ją padariau, – aš ir pasakosiu taip, kaip yra. Noriu judėti į priekį, o slėpdama savo klaidas tik trukdysiu sau.

Dabar svajoju surasti vietą, kurioje galėčiau padirbti ilgiau, įsidirbti ir tobulėti. Vertinau darbą šefo Justino Kapkovičiaus komandoje, su kuria dirbome kaip karo lauke: jeigu vienam pašauna koją, visi bėga jo gelbėti. Gera, kai visi kovoja už vieną tikslą. Noriu dirbti komandoje, kur šalia stovintis žmogus man yra kaip brolis.

Virtuvėje dirbu dar tik porą metų, o jau sulaukiu klausimų – štai porą konkursų laimėjai, gal jau laikas eksperimentuoti ir kurti kažką savo? Bet juk aš tik pradedu! Regis, visuomenė iškėlė visiems virtuvės šefams tikslą – atidaryti savo restoraną, nes tik tada galėsi būti „pripažintas šefas“. Įsivaizduoju, kad jei kada nors ir sugalvočiau eiti šiuo keliu, pirmas žingsnis būtų verslo studijos. Aš noriu tapti virtuvės šefe, kuri pasitiki savimi ir užduotis vykdo be klaidų.

– O gal tau patiktų užduotis ne vykdyti, bet skirti kitiems?

– Moterims iš esmės patinka vadovauti. Prieš metus nebūčiau taip pasakiusi, bet man patiktų, jeigu mano, kaip virtuvės šefės, darbas pasiskirstytų į kelias sritis: meniu kūrimą, supratimą apie produktų kilmę, kainas, ir patiekalų gaminimą. Žinau, kad virtuvėje kurčiau teigiamą atmosferą, to išmokau iš savo mentoriaus – džiaugtis, kai gerai, ir pykti, kai blogai. Reikia džiaugtis komanda, šviežiais produktais, įvykdytomis užduotimis.

Atmosfera yra viskas, nuo jos priklauso ir ant stalo keliaujančio maisto kokybė.

LAMŲ SLĖNIS 126

127 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 128

129 LAMŲ SLĖNIS

– Kaip įsivaizduoji, kokia bus kulinarijos ir virtuvės ateitis? Įdomu, ar ta visų apkalbėta maisto piliulė išties egzistuos?

– Ateitis visada bus, labai įdomu, kur ji pajudės. Aš pati norėčiau, kad patiekalai komunikuotų su žmonėmis, turėtų daugiau reikšmės. Visi šnekame apie produktus, iš kur jie atkeliauja, jų kokybę, maisto nešvaistymą – visa tai labai svarbu. Bet tikiuosi, kad galėsime per savo prizmę maistu pasakoti istorijas. Aišku, žmonių-gastronomų, kurie išties domisi maistu ir jo kultūra, yra gana mažai. Matyt, kad ateityje atskirtis dar labiau didės.

Arba žmonės labai domėsis maistu ir tuo, ką valgo, arba jiems tai bus visai nesvarbu. Niekas neturi laiko, ne visi gali jo skirti geram maistui.

Esu daug mąsčiusi apie maisto piliules ir visada maniau, kad jų atsiras, tačiau nejaugi pasisotinę piliule mes ramiai praeitume pro ką tik iškeptus kruasanus? Gal tuomet dar vieną piliulę, kad neužuostume? O gal visi dėl laiko trūkumo piliules vartos darbo dienomis, o sa-

LAMŲ SLĖNIS 130

vaitgaliais mėgausis tikru maistu? Visai negali žinoti, kaip bus ateityje. Tikiuosi, kad žmonės niekada nepamirš maisto teikiamo malonumo. Kitaip virtuvės šefams ateitų tamsūs laikai.

– Ar esi virtuvėje verkusi?

– Verkiau, kai padariau klaidą ir šefas man pusvalandį aiškino ne tik apie mano klaidą, bet ir apie visą gyvenimą. Turėjau tam tikru būdu iškepti mažą žuvytę, tačiau įdėjau ją į per mažai įkaitintą keptuvę – sugadinau.

Jis ilgai man kalbėjo: tą žuvytę padaryti užtruko tiek ir tiek, o tu ją išmetei į šiukšlinę. Ar tau negaila savo laiko? Ar turi jo tiek, kad galėtum švaistyti? Jo žodžiuose buvo daug tiesos – negali tik dėl aplaidumo švaistyti nei savo laiko, nei produktų. Prancūzijoje mes keldavomės aštuntą ryto, ir nuo pat sekundės, kai atmerkdavau akis, nieko nespėdavau – taip visą dieną, šešiolika valandų, bėgi ir stengiesi pavyti pati save ir darbus priešaky. Belieka bėgti dar greičiau...

131 LAMŲ SLĖNIS

RYŠKESNIS SKONIS – RYŠKESNĖ NUOTAIK A Itališki bulvių virtinukai „gnocchi“ – lengvos ir greitos, tačiau ryškaus skonio vakarienės idėja. Šį kartą itališkų skonių ieškosime su naujuoju „Suslavičiaus“ trintų pomidorų padažu.

Naujieji Suslavičiaus „Originalus“ ir „Daržovinis“ trintų pomidorų padažai pagaminti iš trintų pomidorų, traškių daržovių bei prieskonių. Subalansuotam skoniui išgauti nenaudojami jokie dirbtiniai priedai – be pridėtinio cukraus, krakmolo ir konservantų pagaminti naujieji padažai puikiai tiks gardinti pačius įvairiausius patiekalus.

LAMŲ SLĖNIS 132 Stilius: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

BULVIŲ VIRTINUKAI „GNOCCHI“ POMIDORŲ PADAŽE SU FETOS SŪRIU IR PESTO Bulvių virtinukams:

Pagardinti:

• 500 g bulvių

• Suslavičiaus „Daržovinis“ trintų pomidorų padažas

• 2,5 stiklinės miltų

• Žiupsnelis druskos

• 1 kiaušinis

• Žiupsnelis juodųjų pipirų

• Žiupsnelis druskos

• Fetos sūris • Pesto padažas

Bulves su lupenomis išvirkite, po to nulupkite, sugrūskite ir

Gautus virtinukus sudėkite į verdantį vandenį ir virkite apie 2 mi-

leiskite atvėsti. Įmuškite kiaušinį, suberkite miltus, pagardinkite

nutes arba tol, kol jie iškils į paviršių. Puodą nusunkite ir virtinukus

druska ir pipirais. Jei masė labai lipni, įberkite dar šiek tiek mil-

perplaukite šaltu vandeniu.

tų. Po truputį minkykite tešlą tol, kol ingredientai susijungs. Stalą pabarstykite miltais, padalinkite tešlą į keletą dalių ir iš kiekvienos dalies iškočiokite pailgus volelius. Volelius supjaustykite į kąsnio dydžio gabalėlius, vieną jų pusę įspauskite su šakutės danteliais.

Į keptuvę supilkite pomidorų padažą ir virtinukus, keletą minučių patroškinkite, pagardinkite druska ir pipirais.

Sudėkite virtinukus į dubenėlį, pabarstykite smulkintu fetos sūriu ir apšlakstykite pesto padažu. Skanaukite karštus.

133 LAMŲ SLĖNIS

TRIJŲ KARUSELĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Atrodo, per kelerius metus susiformavęs savitas jų estetikos jausmas juntamas visame šios šeimos gyvenime: ant senutėlio švariame interjere įsitaisiusio ir linine staltiese užtiesto medinio močiutės stalo, ant sienos kabančiame Jurgos gimimą menančiame paveiksle, lininiuose rankomis siūtuose mažosios Ilės pataluose, visų trijų jų drabužių spintoje... JURGA ir ROKAS LAUKINEIČIAI ant rankų laikydami savo trijų mėnesių dukrą prisipažįsta, kad abu jie – svajotojai, laimingiausi besijaučiantys tada, kai drauge imasi keisčiausių gyvenimo projektų. Na, o Ilė įšoko į šią besisukančią karuselę pačiu tinkamiausiu metu.

LAMŲ SLĖNIS 134

135 LAMŲ SLĖNIS

„DAŽNAI IEŠKANT GRAŽIŲ DAIKTŲ TEREIKIA UŽLIPTI Į PALĖPĘ PAS TĖVUS AR SENELIUS, NUVALYTI DULKES. NAUJUS DAIKTUS SUMAIŠIUS SU SENAIS, NAMUOSE BŪNA GERA.“

– Manęs vis neapleidžia jausmas, kad savitas estetikos jausmas persipina visose jūsų gyvenimo srityse: namuose, daiktuose, drabužiuose...

Jurga: Bėgant laikui skirtingi mūsų požiūriai suformavo bendrą nuomonę į aplinką, kurioje gyvename. Manau, dabar geriausiai ją apibūdina balansas: ieškojimas tarp seno ir naujo, paties padaryto ir nusipirkto daikto.

Rokas: Daug laiko vaikystėje praleisdavau kaime, kur aplink auga miškas. Ten nuolat kažką meistraudavau, remontuodavau. Viską darydavome savomis rankomis ir su tuo, ką turėdavome. Ko nors prireikus neskubėdavome pirkti, o galvodavome, ko mums trūksta, kad galėtume pasigaminti patys? Gal užtenka nenaudojamą daiktą išardyti ir perdaryti į naują? Dabar taip pat norisi atsakingai vartoti, naudoti turimus daiktus. Taip ir namuose derinamės: dažniausiai aš suteikiu pirmąją formą, o Jurga poliruoja. (Šypsosi.)

– Kokie yra jūsų namai? Panašu, kad daiktai čia atsiranda tik labai stipriai pagalvojus?

Jurga: Dažnai ieškant gražių daiktų tereikia užlipti į palėpę pas tėvus ar senelius, nuvalyti dulkes. Naujus daiktus sumaišius su senais, namuose būna gera. Jei nebūtume sugalvoję pasikabinti močiutės paveikslų, bučiau nesužinojusi, kad vieną iš jų tėtis dovanojo mamai mano gimimo proga. O santuokos dvidešimtmečio LAMŲ SLĖNIS 136

proga senelis padovanojo močiutei naujus baldus namui Kazlų Rūdoje, tarp kurių buvo ir šis stalas. Kartais Rokas paskambina mūsų namuose įsitaisiusiu jo sesės pianinu. Kol nepradedi daiktuose žvalgytis istorijų, tol jų ir nesužinai.

O prieš perkant naują daiktą norisi žinoti, kas ir kodėl jį sugalvojo. Daiktų reikia išlaukti, verta jiems taupyti.

Rokas: Dar turime mano senelio akordeoną. Gražus jo skambesys, kartais jį atsegame ir draugams susirinkus.

Jurga: Reikia pamatyti žmonių veidus, kai Rokas pasiūlo svečiams pagroti. ( Juokiasi.)

Tačiau procese visi atsipalaiduoja ir būna malonu. Pasiimti instrumentą ir juo pagroti – proto atostogos.

– Mėgstate ir savo pačių rankomis pasigamintus daiktus?

Jurga: Neretai pasiduodame norui išmėginti jėgas. Roko tėtis sako, kad veiklos pakeitimas jau yra poilsis. Ilei pasiuvau patalynės užvalkalus, žaislus, dažiau juos su ciberžole, ramunėlėmis.

Rokas: Svarbiausia projektų imtis po vieną – tik taip pavyksta juos pabaigti. Tada ir atsiranda darymo pačiam malonumas – kai užbaigi ir pasieki galvoje susikurtą vaizdinį. Paprasta kasdien daryti tai, ką puikiai moki, tačiau prasminga kartais padaryti ir kažką, ko niekada gyvenime dar nesi daręs. ( Juokiasi.)

137 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 138

139 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 140

141 LAMŲ SLĖNIS

Jurga: Aišku, sumanymus būtina patikrinti. Juk gaila namuose kloti medinį parketą ir sukloti jį kreivai. Tai yra viena priežasčių, kodėl įsigijome sodą, – ten turime visišką laisvę daryti klaidas. Aš – sodininkystės, Rokas – statybų. Praėjusią vasarą Rokas mokėsi dengti stogą, jam padėjo draugai. Atėjus rudeniui važiuodavome tikrinti, ar neprabėga vanduo, ar namelis neskęsta. ( Juokiasi.)

Rokas: Sode nėra įsipareigojimų. Kai pradedi kažką daryti, baigtumo sąvoka ten labai laisva.

– Praėjo pirmieji metai šiuose namuose. Kokie jie buvo?

Jurga: Labai įdomūs, intensyvūs. Kartais užėjus nuoboduliui atrodo, kad nieko neveiki, tačiau pasižiūrėjęs atgal supranti, kiek daug visko įvyko.

Rokas: Vienas iš didžiųjų dalykų – šeimos pagausėjimas. Persikraustymas į šiuos namus taip pat buvo pasiruošimas šiam įvykiui. Reikėjo kitos erdvės, nesinorėjo gyventi miesto centre. Kraustymasis čia buvo it kompromisas. Pirmoji mūsų idėja, kurią kol kas atidėjome, – gyvenimas prie jūros.

Jurga: Man regis, per šiuos metus pasitikrinome daug dalykų. Daug diskutavome apie tai, kokio gyvenimo norime. Roko darbas susijęs su miškininkyste, tad jis dažnai keliaudavo į Skandinaviją. Vis svarstydavome, ar įmanoma dirbant šioje srityje keisti darbo pobūdį?

Ar gali būti laisvai samdomas miškininkas? Supratome, kad abu esame laimingiausi, kai galime laisvai planuotis savo dienas. Kartu per šiuos metus save apsupome gerais žmonėmis, šeima. Jiems ir skyrėme pirmenybę.

Be to, Rokas pradėjo rašyti tinklaraštį apie modernią miškininkystę – jam norisi naujo balso šioje srityje. Aš jau septynerius metus dirbu su prekės ženklų įvaizdžiu internete ir šį darbą derinu su motinyste.

– Tikra šiuolaikinio pasaulio mama!

Jurga: Galima su malonumu skirti save tik motinystei, tačiau laimingesnė jaučiuosi, kai kartu dirbu, sodinu, keliauju, esu žmona. Rokas į tėvystę yra įsitraukęs lygiai tiek pat kiek ir aš, todėl aš turiu galimybę tai laisvai suderinti.

LAMŲ SLĖNIS 142

„KARTU PER ŠIUOS METUS SAVE APSUPOME GERAIS ŽMONĖMIS, ŠEIMA. JIEMS IR SKYRĖME PIRMENYBĘ.“

Rokas: Labai svarbu vaiką įtraukti į savo gyvenimo ritmą, išlaikyti vyro ir moters santykius, kartu ir savo kaip individų santykius su kitais.

Rokas: Mes stengiamės Ilę pasiimti su savimi, gyventi aktyvų gyvenimą. Bet esame lankstūs, kai situacija padiktuoja, kaip mums visiems elgtis.

Jurga: Su dukra stengiamės atsipalaiduoti. Kad šeimos nuotaika liktų gera, pasiduodame tėkmei. Gimus Ilei nebeliko stipraus planavimo, priverstinis skubėjimas tiesiog kelia papildomą stresą. Prisimenu, pirmosiomis dienomis su Ile ir į lauką išeiti buvo nedrąsu. Visgi abu norime, kad ji būtų pasaulio žmogus. Vaikui reikia ne tik tėvų, bet ir tetos, draugės, senelių meilės. Tą suprasdami tėvai gali sau padėti – juk vaikai puikiai priima kitų žmonių šilumą, iš jos daug išmoksta. Kokia meile vaikams dega močiutės akys! Tame žvilgsnyje, šypsenoje gyvena patirtis.

– Ilė į pasaulį atėjo kaip tikra romantikė – nors turėjo gimti žiemą, kantriai išlaukė pavasario. Kokie jausmai kankino paskutiniąsias laukimo dienas?

Jurga: Mes jos kantriai laukėme pusantrų metų. Kai sužinojau, kad laukiuosi, tapo be galo ramu, visą vasarą taip ir prasisiūbavau hamake sode. Nėštumo pabaigoje darėsi nekantru, norėjosi susipažinti su nauju žmogumi.

Nors močiutės linkėjo džiaugtis paskutinėmis ramiomis dienomis, laukėme, kada greičiau važiuosime į ligoninę.

Taip pralaukėme dar dvi savaites. Tačiau „Dievas nevėluoja“: atėjo pavasaris ir gimė dukra. Laimingi tie, kuriems gyvenimas padovanoja šią patirtį ir leidžia pabūti tėvais. Tai galimybė susipažinti su dar vienu savimi.

Rokas: Pamenu, kad tapsiu tėtis, sužinojau sugrįžęs iš komandiruotės Suomijoje. Pradžioje dar nieko nesimato, vėliau atsiranda fiziniai pokyčiai, pilvas didėja, tačiau smegenys nepersijungia. Vėliau pajunti pirmuosius judesius, tačiau viskas atrodo siurrealu. Artėjant numatytai gimdymo dienai, kasdien prabundi su mintimi: „Na, šiandien jau tikrai.“ Nesvarbu, kada vaikas pasirenka gimti, ‒ akimirka, kai nubėga vandenys, vis tiek labai netikėta. (Šypsosi.)

143 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 144

145 LAMŲ SLĖNIS

„MANAU, KAD VISKO, KO NEŽINOME, IŠMOKYS PATS VAIKAS, LEIDŽIAME SAU KLAUSYTI NUOJAUTOS.“

– Ilė – kokia šio gražaus vardo istorija?

Rokas: Prisimenu, važiavome pro Nevėžį, link kaimų aplink jį. Buvo ruduo, nusipirkome moliūgų. Pradėjome kalbėtis, koks galėtų būti dukros vardas.

Jurga: Rokas pasiūlė Ilę, man patiko šio vardo švelnumas. Tai buvo Roko dovana dukrai.

– Ar jau žinote, kokiais tėvais Ilei norite būti? Apskritai, kas tėvystėje judviem svarbiausia?

Jurga: Manau, kad visko, ko nežinome, išmokys pats vaikas, leidžiame sau klausyti nuojautos. Mes su seserimi augome ramiai, pyragus smėlio dėžėje kepėme, o Rokas buvo lauko ir kaimo vaikas, laipiojo stogais. Jis turi nutrūktgalviškąją pusę, nejaučia gėdos jausmo, nepaprastai mato gamtą. Norėčiau, kad Ilė augtų sekdama šį pavyzdį.

Rokas: Svarbu vaikui suteikti sąlygas pačiam atrasti dalykus. Bet tuo pačiu su juo reflektuoti kas, kodėl. Norisi suteikti Ilei galimybę būti ne tik saugioje aplinkoje, bet ir gamtoje, kur taisyklės kitokios, viskas sunkiau nu-

LAMŲ SLĖNIS 146

spėjama. Man patiko mintis iš vienos knygos: „Liaukimės vaikus auklėti ir padėkime jiems užaugti.“ – Kas šiame etape judviem svarbiausia tarpusavio santykiuose?

Jurga: Mums patinka būti draugais. Būna liūdna, kai dienoje pritrūksta laiko pasikalbėti, pabūti. Pastebiu, kad dabar mūsų akys dažniau nukreiptos į Ilę, tačiau abu susitarėme, kad turime rasti laiko pastovėti apsikabinę bent kelias minutes per dieną.

Rokas: Man atrodo, svarbiausia – daryti dalykus kartu. Kartu pasiekti rezultatą. Ir kartu jį atšvęsti! Man labai patinka Jurgos įžvalgos, požiūris. Įsisukus į rutiną labai lengva atitolti vienam nuo kito. Tačiau palaikymas, atvirumas ir teikia kasdienybei pasitenkinimo.

Jurga: Abu esame svajotojai. Laimingiausi mudu tada, kai sugalvojame bendrus projektus. Taip mūsų kasdienybė ir sukasi ratais. Jeigu namuose ramu, reiškia, kad tuoj ateis Rokas ir sakys: „Jurga, žiūrėk, aš kai ką sugalvojau...“ ( Juokiasi.)

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

147 LAMŲ SLĖNIS

TAS SALDUS GYVENIMAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Tomas Adomavičius

Jų šventė priminė pasaką. Bet ar galėtų būti kitaip? Juk kiekviena Niujorke gyvenančios tinklaraštininkės, prekės ženklo „Atella“ bendraįkūrėjos RŪTOS ŽAKĖS ir jos vyro, rinkodaros specialisto DOVO ŽAKO, diena, stebint juos per instagramo langelius, atrodo it saldus pyragaitis. Neprisirišti prie vienos vietos, dairytis, atvirai priimti galimybes ir, svarbiausia, gerbti vienas kito svajones – toks jų saldžių santykių receptas.

LAMŲ SLĖNIS 148

149 LAMŲ SLĖNIS

„SVARBIAUSIA MUMS BUVO SUKURTI TOKIĄ ŠVENTĘ, KURIOJE VISI JAUSTŲSI LAISVAI, GERAI LEISTŲ LAIKĄ IR LINKSMINTŲSI IKI RYTO.“

– Rūta, Dovai, judviejų šventė tikrai priminė pasaką!

Papasakokite, kokios buvo tos jūsų svajonių vestuvės?

– Šiaip tokio dalyko kaip „svajonių vestuvės“ mes net neturėjome. Svarbiausia mums buvo sukurti tokią šventę, kurioje visi jaustųsi laisvai, gerai leistų laiką ir linksmintųsi iki ryto. Kadangi gyvename toli nuo namų ir mūsų draugai ir šeima yra išsibarstę po visą pasaulį, mums buvo labai svarbu pasirūpinti, kad su visais praleistume kuo daugiau laiko. Būtent dėl to nusprendėme daryti ne tik vienos dienos vestuves, bet ir surengti susipažinimo vakarą prieš šventę bei vėlyvuosius pusryčius dieną po vestuvių. Tai pavertė visą savaitgalį pozityvių emocijų bomba! Visiems būsimiems jaunavedžiams labai rekomenduojame su svečiais susitikti vestuvių išvakarėse – vestuvių dieną žmonės vieni kitus jau pažinos ir į šventę atsineš puikias nuotaikas.

Visada norėjau bohemiško stiliaus vestuvių, o floristė Ieva Marija iš „Vynvyčio“ kartu su mūsų organizatorėmis iš „Pinjata renginių“ labai puikiai pasidarbavo ir tobulai išpildė mano viziją.

– Kaip prisimeni akimirkas prieš pat šventę? Kokios mintys, kokie jausmai virė galvoje?

– Puikiai prisimenu, kaip sėdėdama makiažo kėdėje rašiau Dovui žinutę ir klausiau, ar čia normalu, jog aš visai nesijaudinu! Dovas atrašė: „Jaučiuosi lygiai taip pat“. Susituokėme per mūsų aštuonerių draugystės metų sukaktį, stipriai rizikavome tik dėl oro, tačiau šis žingsnis mums abiem buvo labai natūralus ir nekeliantis abejonių. Tą dieną abu buvome nusiteikę atšvęsti

LAMŲ SLĖNIS 150

savo meilę su daugybe nuostabių draugų ir šeima. Jaudinausi tik dėl įžadų sakymo. Priešingai nei Dovas, nesu didelė viešo kalbėjimo mylėtoja, bet tą akimirką, stovint ten, visas jaudulys išgaravo.

– Nors abu jau ne vienerius metus gyvenate Niujorke, vestuves surengėte čia, Lietuvoje. Kodėl?

– Niekada nė nesvarstėme kito varianto! Ko gero, dėl to, kad patys šiuo metu gyvename ne Lietuvoje, norėjosi grįžti ten, iš kur abu esame kilę, ir priversti užsieniečius draugus pamilti Lietuvą. Na, ir žinoma, mūsų abiejų šeimos yra Lietuvoje, tad tai buvo tiek širdžiai artimas, tiek strategiškas žingsnis!

– Vestuvių šventėje buvo nemažai žydiškų tradicijų elementų. Papasakokite apie tai. Kodėl taip svarbu nepamiršti savo šaknų?

– Dėl to, kad Lietuvoje liko tiek mažai žydų, Dovui žydiškumo puoselėjimas yra ypač svarbus. Per pirmąjį mūsų pasimatymą 2011 metais jis sakė, jog jo būsima žmona turės būti žydė… Tai mane paskatino domėtis Dovo kultūra ir galiausiai šią vasarą priėmiau sprendimą pakeisti tikėjimą.

Kadangi mums abiem svarbios šeimos vertybės, nuo pat pradžių žinojome, jog per šventę norime religinės ceremonijos, norėjome, kad ji būtų ypatinga ne tik mums, bet ir mūsų svečiams. Būtent dėl to iš Niujorko atskrido ir mūsų rabinas, kurio dėka tos keturiasdešimt minučių buvo be galo jautrios, įkvepiančios ir visiems paliko tik pačių šilčiausių emocijų.

151 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 152

153 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 154

155 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 156

157 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 158

„IŠKART GALIU PASAKYTI, KAD NIEKAS NEPASIKEITĖ, IŠSKYRUS TAI, JOG VIENAS KITĄ GALIME VIEŠAI VADINTI VYRU IR ŽMONA.“

– Rūta, nuolat sukiesi mados pasaulyje, todėl negaliu nepaklausti – kiek laiko užtruko, kol išsirinkai Tą suknelę?

– Žinau, jog daugelis įsivaizdavo, kad man tai planuojant vestuves bus vienas svarbiausių dalykų, tačiau dėl suknelės, ko gero, jaudinausi mažiausiai! Niekuomet per daug nesureikšminu drabužių ir labai greitai priimu sprendimą, ko noriu, tad žinojau, kad vienaip ar kitaip tikrai kažką išsirinksiu. Žinoma, savo pintereste turėjau skiltį, kurioje kolekcionavau šimtus sau patinkančių modelių, tačiau galiausiai labai netikėtai po vieno projekto su Vera Wang gavau pasiūlymą apsilankyti jos salone. Kaip tik tuo metu į Niujorką manęs aplankyti atvyko mama ir sesė, tad kartu nuėjome į studiją ir po keleto pasimatavimų radome Tą vienintelę!

– Na, gerai, sugrįžkime į pradžią. Kaip judu susipažinote?

– Mes susipažinome Kaune, viename iš Rugsėjo 1-osios vakarėlių. Dovas pažinojo mano drauges, tad tą vakarą mes tik pasisveikinome, bet kitą dieną visiškai netikėtai sulaukiau iš jo feisbuko žinutės. Nors nuo pat pradžių žinojau, kad Dovas už mėnesio išvažiuos studijuoti į Angliją, nusprendėme susikurti tobulą mėnesį kartu pagal visus romantinius holivudinius filmus… Matėmės kiekvieną dieną, labai daug kalbėjomės, aplankė-

me vienas kito mėgstamiausias vietas, ėjome į daug romantiškų pasimatymų ir net spėjome susipažinti su vienas kito tėvais! Per tą labai neilgą laiką supratome, kad vienas kitam rūpime labiau nei atstumas.

– Rūta, kas Dove tave sužavėjo labiausiai?

– Begalinis pasitikėjimas savimi ir buvimas labai empatiškam. Be daugybės kitų talentų, Dovas visada žino, kaip padaryti, kad visi aplinkiniai jaustųsi suprasti ir ypatingi.

– Dovai, o dėl kokių savybių atkreipei dėmesį į Rūtą?

– Be Rūtos amą atimančio grožio, ji yra nuoširdžiausias ir geriausias žmogus, kokį man yra tekę sutikti. Man be galo gera būti Rūtos vyru, nes ji visada spinduliuoja šiluma ir priverčia mane jaustis mylimu.

– Tai kaip šiandien judu gyvenate? Kaip apibūdintumėte – koks bendras jūsų gyvenimas?

– Pastaruoju metu vis sulaukiame to populiaraus povestuvinio klausimo: na, tai kaip jaučiatės susituokę?

Iškart galiu pasakyti, kad niekas nepasikeitė, išskyrus tai, jog vienas kitą galime viešai vadinti vyru ir žmona. Esu tikra, niekas ir neturėtų pasikeisti!

159 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 160

161 LAMŲ SLĖNIS

– Kokia judviejų patirtis: tarpusavio santykiai – tai labiau stogą raunantys amerikietiški kalneliai, o gal priešingai – ramus pasiplaukiojimas?

– Mūsų draugystės pradžią tikrai galima pavadinti amerikietiškais kalneliais. Vos tik susipažinus, Dovas iškart išvažiavo studijuoti į Jungtinę Karalystę, o man dar buvo likę dveji metai mokykloje. Na, o esant vos septyniolikos, viskas tikrai atrodo daug sudėtingiau ir dramatiškiau, nei iš tikrųjų yra! ( Juokiasi.) Draugavimas per atstumą trejus metus mus tikrai labai užgrūdino ir padėjo vienas kitą pažinti ir kartu tobulėti. Mes išmokome besąlygiškai vienas kitu pasitikėti, duoti vienas kitam erdvės ir suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Tai tikrai buvo sudėtingas ir emocijų pilnas laikotarpis, bet manau, kad būtent dėl to šiuo metu mūsų santykiai labiau primena ramų pasiplaukiojimą,

LAMŲ SLĖNIS 162

– abu pažįstame vienas kitą geriau nei kas kitas.

– O ką labiausiai būdami dviese mėgstate veikti?

– Iš tiesų kai nedirbame, mes praleidžiame daug laiko kartu, tad mums patinka veikti bet ką: nuo kelionių aplink pasaulį iki tingaus filmo ant sofos.

– Ar judu jau atradote įvairiausių skonių pripildyto gyvenimo receptą?

– Kiekviena pora tokį gyvenimą tikriausiai įsivaizduotų skirtingai, bet mes abu stengiamės niekuomet neprisirišti prie vienos idėjos, vietos, stengiamės būti atviri galimybėms ir tuo pačiu abu atsižvelgiame ir vertiname vienas kito svajones. Manau, kad vienas kito ribojimas priveda prie monotonijos ir tada gyvenimas praranda savo spalvas ir skonius.

163 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #seasonalliving #farming Camilla Jørvad Instagram: @sigridsminde Fotografė, sodininkė Danija

LAMŲ SLĖNIS 164

165 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #seasonalliving #farming Tomas ir Kathy Instagram:@the_seasonal_table Lėto gyvenimo būdo puoselėtojai, ūkininkai Anglija

LAMŲ SLĖNIS 166

167 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #seasonalliving #farming Hannah Thompson Instagram: @bramblyorchard Ūkininkė, fotografė Australija

LAMŲ SLĖNIS 168

169 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #seasonalliving #farming Matt ir Lentil Instagram: @collvintage Rašytojai, sezoninio gyvenimo būdo puoselėtojai Italija

LAMŲ SLĖNIS 170

171 LAMŲ SLĖNIS

IKI PASIMATYMO GRUODĮ!

WWW.LAMUSLENIS.LT LAMŲ SLĖNIS 172