Lamų slėnis 2020/01 Atradimai by Lamų slėnis

2020 SAUSIS (96)

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Adomas Aleno

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

3 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 4

ŠVENTINIAI DŽIAUGSMAI 2020 SAUSIS (96)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Kiek simboliška, kad pirmasis šių metų „Lamų slėnio“ numeris, skirtas kelionėms ir atradimams, yra pradedamas eilutėmis, parašytomis man būnant toli nuo namų. Neslėpsiu, aš – tikrų tikriausias namų žmogus. Tik nesupraskite manęs klaidingai! Tikrai labai mėgstu tą virpulį kūne, kai išvysti kažką, ko iki šiol dar nebuvai regėjęs. Turbūt dėl to, kad niekada taip ir neišdrįsau išsikelti į kitą pasaulio kraštą ilgesniam laikotarpiui, mane taip jaudina šio numerio herojų pasakojimai, kaip atsisakę ramios ir saugios kasdienybės čia, jie leidosi į kelią, bandydami surasti kažką nauja. Visi jie vienaip ar kitaip kalba apie keliones. Ne tik apie egzotiškas atostogas už tūkstančių kilometrų nuo lietuviškos kasdienybės, bet ir sudėtingus kelius bei keliukus po savo vidinius išgyvenimus, o kiti bando suprasti, kur link judės šių metų tendencijos, arba didžiausius atradimus padaro visai čia pat – klajodami po santūrią lietuvišką gamtą. Kas galėtų paneigti, kad sãvo kelio paieškos – ne mažiau jaudinanti ir sudėtinga kelionė? Juk, kalbant vienos šio numerio herojės žodžiais, jei viduje konfliktuoji pats su savimi, jokia kelionė nepadės, o tik laikinai nukreips dėmesį. Todėl niekada nebėkite nuo savęs – juk tam, kad surastumėte, kas jus jaudina, kartais visai nereikia trenktis į kitą pasaulio kraštą. Na, o jeigu tikrai norisi – tyrinėkite, mokykitės ir atraskite. Bet visada sugrįžkite namo. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

5 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

2 0 2 0 - Ų J Ų M Ė L Y N A

K R Y P T I S :

H A R M O N I J A

VAZA „TORUS“ „AYTM“

FOTELIS „DL2 EUCLIDES“ „LOEHR“

GERTUVĖ „SOWDEN“ „HAY“

INDŲ RINKINYS „TEEMA“ „IITTALA“

STALINIS ŠVIESTUVAS „SETAGO“ „&TRADITION“

INDŲ RIN „IITTALA“

LAMŲ SLĖNIS 6

RANKINĖ „ELISSA“ „SAMSØE“

SOFA „LOAFER“ „&TRADITION“

FOTELIS „BAT“ „GUBI“

KERAMIKA „BLUE VELVET“ „ROMINA GRIS“

KINYS „ ULTIMA THULE“

7 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS REVERANSAS PARYŽIUI Garsiausieji prancūzų kvapų namai „Diptyque“ netrukus švęs savo kūrybos šešiasdešimtmetį. Šia žavinga proga „Diptyque“ sukūrė kvepalus „Eau Capitale“ bei aromatinę žvakę „Paris en Fleur“, dedikuotus Prancūzijos sostinei Paryžiui – miestui, kuriame ir prasidėjo kvapni šio legendinio prekės ženklo kelionė. Tūkstančius skirtingų Paryžiaus veidų šlovinanti kvapioji žvakė „Paris en Fleur“ ir trimis skirtingomis rožėmis, bergamotėmis bei pačiulio natomis dvelkiantys „Eau Capitale“ kvepalai – tai it grakštus reveransas įspūdingai Paryžiaus istorijai ir architektūrai. „Diptyque“ aromatą „Eau Capitale“ rasite aukštosios parfumerijos parduotuvėse „Crème de la Crème“.

ATSIVERIANTI MAGIJA WWW.BEOLA.LT

Stulbinantis naujojo „Beovision Harmony“ dizainas dar kartą demonstruoja kompromisų nepripažįstantį „Bang & Olufsen“ požiūrį į dizainą, meistrystę ir garso kokybę. „Beovision Harmony“ – tai unikali televizijos patirtis, pakylėjanti būsto erdvės estetiką ir užpildanti ją įspūdingu garsu. Kai „Beovision Harmony“ yra išjungtas arba groja muzika, itin plonas jo ekranas nusileidžia prie grindų ir yra pusiau uždengiamas dviejų meistriškai pagamintų ąžuolo ir aliuminio plokščių, slepiančių galingą garso sistemą. „Beovision Harmony“ įjungus, plokštės prasiskleidžia lyg drugelio sparnai, o OLED ekranas pakyla į idealų žiūrėjimo aukštį. Jį išjungus, ši tiksliai suderinta choreografija ir vėl pasikartoja, tik atvirkščiai. Nepriekaištingas vaizdas ekrane ir galingas erdvinis garsas sukuria užburiantį žiūrėjimo potyrį, o nepriekaištingas dizainas tampa subtiliu ir moderniu interjero akcentu. Sukurtas tam, kad sustiprintų įspūdžius.

LAMŲ SLĖNIS 8

PENKIASDEŠIMT „SPORTMAX“ METŲ Mados namai „Sportmax“ savo penkiasdešimties metų įkūrimo jubiliejų mini ypatingai – išleisdami įspūdingą albumą. Sudaryta iš didžiulės nuotraukų kolekcijos, ši knyga pasakoja dar 1969 metais įkurtų mados namų istoriją. XX amžiaus antroje pusėje prasidėję socialiniai ir kultūriniai pokyčiai padėjo pamatus „Sportmax“ filosofijai – naujausias tendencijas atitinkantys drabužių deriniai, pasiūti taikant aukščiausius itališkos kokybės standartus. Knyga, padalinta į penkis dešimtmečius žyminčius skyrius, pasakoja apie garsiausių mados fotografų darbus, savyje slepia ir gausybę anksčiau niekur nepublikuotų eskizų, užkulisių nuotraukų, fotosesijų, reklaminių kampanijų. Albume yra ir serija apie ikoniškiausius „Sportmax“ drabužius nuo pat aštuntojo dešimtmečio iki šių dienų.

PATOGUS KELIONIŲ AKSESUARAS WWW.IZZIEBAG.COM

„Izzie Bag“ – tai stilingas kelioninis aksesuaras, skirtas patogiai susidėti daiktus savaitgalio išvykoms ar atostogoms. Maišeliai ne tik padeda palaikyti tvarką lagamine ar sportiniame krepšyje, bet ir prisideda prie aplinkos saugojimo, nes yra pagaminti iš natūralios lengvai perdirbamos medvilnės, yra kokybiški ir tvirti, tad gali būti naudojami daugybę kartų. Tai paprastas, bet kartu ir labai reikalingas aksesuaras, palengvinantis jūsų keliones.

9 LAMŲ SLĖNIS

DEŠIMTUKAS | 12345678910

IEŠKOTOJA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

ŽMONĖS. Mane įkvepia aplink esantys žmonės. Vienas – kitas – gamina maistą, trečias – susikuria mėgstamą ve ja dega, ketvirtas – fotografuoja, penktas – skęsta skaič ir kasdien jaučiasi gyvas. Bendravimas ne tik mane pa bet ir priverčia dažniau šypsotis, ieškoti, dalytis. O kai tu ir su kuo dalytis, kas gali būti geriau?

Ji ne iš tų, kurie kiaurą dieną praleistų sėdėdami ant sofos. Tinklaraštininkė, kelionių entuziastė Aistė Svarauskaitė – tikrų tikriausia ieškotoja. Kiekvieną dieną mergina atranda kažką nauja: stiliaus derinių, pokalbių kompanionų, neragautų skonių ar pačių įvairiausių judėjimo formų.

2 MEILĖ. Nemelavo Mahatma Gandhis sakydamas, kad kur yra meilė, ten yra gyvenimas. Jaustis mylimam ir norėti kitam atiduoti viską, kas gražiausia, mane įkvepia būti geresniu, nuoširdesniu, atviresniu žmogumi - ne tik prieš kitus, bet ir prieš save pačią.

LAMŲ SLĖNIS 10

– rašo, eiklą ir čiuose apildo, uri kuo

3 MUZIKA. Kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi su muzika. Mane įkvepia skirtingi muzikos žanrai, garsų variacijos, atlikėjų saviraiška. Ir nesvarbu, ar tai sunki elektronika, vakarais skambantis džiazas, o gal šokti ir dainuoti kviečianti populiarioji muzika.

4 KELIONĖS. Pradėjusi dirbti kelionių sferoje išgirdau frazę, kurią iki šiol kartoju kiekvienam, – kelionės yra pati geriausia investicija į save. Mano kelionės nesisuka aplink prabangius viešbučius ar sterilias gatves: man patinka matyti, kaip gyvena žmonės, klausytis istorijų, ragauti maistą, grožėtis gamta ir bent maža dalele pamėginti pajausti krašto kasdieninio gyvenimo tėkmę. Patogūs batai, kuprinė ant pečių, geri kompanionai ir namie paliktas išankstinis nusistatymas – geriausi kelionių palydovai.

11 LAMŲ SLĖNIS

5 KNYGOS. Nors mokykloje maištavau ir knygų neskaičiau iš principo, pabaigusi universitetą supratau, kaip gera skaityti, išgyventi, įsijausti. Man atrodo, tikrai nereikia visiems pasakoti, kad skaitai tik be galo protingas knygas, – ant mano naktinio stalelio atsiduria ir populiarūs romanai, ir biografijos, ir trileriai. O kiekviena perskaityta knyga suteikia mažiausiai tris naujas mintis, papildančias pokalbius.

6 JUDĖJIMAS. Esu vienas tų žmonių, negalinčių kiaurą dieną gulėti ant sofos ir nieko neveikti. Privalau judėti: vandenlentės, šokiai, Muay Thai, dailusis čiuožimas, snieglentės, sporto salė, joga ar paprasčiausias pasivaikščiojimas gamtoje yra daug geriau nei gulėjimas vienoje vietoje.

7 GAMTA. Labai myliu gamtą, ypač lietuvišką. Dievinu mūsų pajūrį, Nidą, miškus, kur valandų valandas užvertęs galvą gali stebėti linguojančius medžius; ežerus, vasaros maudynes juose, pasivaikščiojimo takus, plaukimą baidarėmis, stovyklavimą. O išvykus svetur visuomet mėgstu patyrinėti vandenyno pakrantes, palmių giraites ir kalnus.

LAMŲ SLĖNIS 12

9 MAISTAS. Be galo mėgstu įvairias kulinarines patirtis. Mano favoritais dažnai tampa azijietiškos, indiškos, meksikietiškos virtuvių patiekalai arba su meile mamos pagaminti šedevrai. Maistas man asocijuojasi ne tik su pilnu skrandžiu, bet ir su įdomiais pokalbiais, kokybišku laiku, patirtimis, istorijomis. Tam tikri patiekalai dažnai susiriša su prisiminimais, kelionėmis, žmonėmis.

10 STILIUS. Nors būna dienų, kai neišlendu iš savo uniforma tapusių džinsų, jaukių megztinių ir aulinių batų, labai mėgstu eksperimentuoti ir kartais pamėginti suderinti, atrodo, visiškai tarpusavyje nederančius drabužius. Mėgstu masyvų, kiek berniukišką stilių, pasaldintą pastelinėmis spalvomis, mažomis rankinėmis, sidabro aksesuarais.

8 KAVA. Kava – tai pagrindinis mano dienos ritualas. Dažniausiai ji stipri, pagardinta lašeliu augalinio pieno. Savaitgaliais kavos ritualas būna kiek ilgesnis – išsitraukiu savo mylimą mokos kavinuką ir žiūrėdama į iš jo kylančius garus laukiu, kol namai užsipildys puikiu kvapu. Tikrai prastai jaučiuosi, jei mano dienoje nebūna kokybiško kavos puodelio.

13 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 14

STILIAUS KODAS

ANTROJI JOS ODA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Atradus savo mėgstamą eilutę, galima nepaleisti jos keletą metų, o kartais branginti ir visą gyvenimą. „Džinsai, balta palaidinė ir languotas švarkas“, – taip savo mėgstamiausią įvaizdį įvardija grafikos dizainerė, prekės ženklo „Geometrika“ įkūrėja Nereta Sanajevienė ir šypsodamasi priduria, jog tai – it antra jos oda.

– Nereta, kada tu užsikrėtei mada?

‒ Žinoma, visi savito stiliaus ieškojimai prasideda dar vaikystėje,

tačiau apie tai rašyti ir fotografuotis pradėjau studijuodama. Drau-

gė parodė tinklaraštininkės Galos Gonzalez blogą, kuris mane labai sužavėjo, – panorau ir aš. Iš pradžių mintys sukosi daugiau rašyti

apie interjerą ir dizainą, tačiau kai pradėjau dirbti viename butike, jo savininkės skatino fotografuoti savus įvaizdžius. Taip viskas ir

įsisuko – ši veikla man visad buvo kaip hobis, minčių nukreipimas nuo darbų ir rūpesčių. Dabar mano instagramo paskyra yra tapusi vizualiu dienoraščiu.

– Kaip apibrėžtum savo asmeninį stilių?

‒ Kažkas tarp nereikalaujančio pastangų prancūziško stiliaus ir

skandinaviško minimalizmo. Iš prancūzių spintos į maniškę nugu-

la gėlėtos palaidinės, mažyčiai mezginiai, marškiniai, o iš skandi-

navių – kertiniai minimalistiniai elementai, tokie kaip džinsai, balti marškinėliai ir marškiniai, švarkai.

15 LAMŲ SLĖNIS

Mano mėgstamiausias įvaizdis nekinta jau kokius ke-

tverius metus – tai balti marškinėliai, languotas švarkas ir džinsai. Visada renkuosi kelnes. Turiu keletą sijonų ir suknelių, tačiau juos dėviu retai. Kadangi visur keliauju

su dviračiu – nesvarbu, ar tai būtų oficialus renginys, ar

draugų susitikimas mieste, – mano deriniai visada pato-

gūs ir praktiški. Kartais dėl to man liūdna, norėčiau apsirengti ekstravagantiškiau ir ne taip patogiai, bet visad išeina taip, kaip išeina. ( Juokiasi.)

Mėgstu ramių, klasikinių spalvų koloritą – mėgstamiau-

sios spalvos yra pilka, kreminė, juoda, tamsiai mėlyna. Kiek esu bandžiusi įspirti save į kokį ryškų koloritą, tai baigdavo-

si tuo, jog daiktą užsidėdavau vieną arba nė vieno karto ir jis kažkur iškeliaudavo. Tačiau pastebėjau, jog vasaromis ėmiau prisijaukinti geltoną spalvą. Sunku patikėti, bet žiūriu į savo šiltojo laikotarpio spintą ir matau vis daugiau geltonų daiktų!

– Taip pat girdėjau, jog be galo mėgsti dėvėti švarkus? ‒ Su švarkais situacija jau buvo tapusi sudėtinga – taip

juos mėgstu, kad vienu metu turėjau gal trisdešimt vintažinių, vyriško kirpimo ar tiesiog vyriškų švarkų. Tačiau neseniai atsirinkau tuos, kurie man labiausiai patinka, o

kitus išpardaviau ar atidaviau. Tad šiuo metu man spin-

tos išsivalymo ir išsigryninimo etapas. Labai patinka šis jausmas – ir namuose, ir galvoje taip švaru. Be to, jautiesi

darantis gerą darbą – kadangi drabužių neišmetu, jie atranda naujus namus. Pati dažniausiai perku vintažinius

drabužius, o po to juos dar kartą perleidžiu į kitas rankas. – O koks tavo santykis su aksesuarais?

‒ Bižuterijos pati dėvėti ne visai mėgstu, todėl dažniau-

siai renkuosi sidabrinius ar auksinius papuošalus. Norisi

kokybės, kad paskui juos galėčiau perleisti kitoms kartoms. Štai šiandien dėviu mamos dovanotą perlų vėrinį.

Mano vyras niekada nesužino, jog nusipirkau naujus

batus, nes jie visi tokie patys. ( Juokiasi.) Tai trupučiuką auliniai, juodi arba itin tamsiai mėlyni trumpaauliai žemu kulnu. Turiu galbūt penkias poras tokių pat batų.

LAMŲ SLĖNIS 16

17 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 18

19 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 20

21 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 22

23 LAMŲ SLĖNIS

– Dar viena tavo aistra yra interjero dizai-

nas, taip?

‒ Tiesa. Istorija sena – vaikystėje labai mė-

gau statyti namus iš plastilino. Pamenu, vartydavau interjero dizaino žurnalus ir iš plastilino ir kitų priemonių gamindavau man patikusių baldų miniatiūras, o iš kartono sukonstruoda-

vau namo maketus. O vėliau viskas, rodos, klostėsi savaime. Studijavau grafinį dizainą, todėl

estetika visuomet buvo šalia, o su tuo – ir interjero dizainas.

Aišku, atsiradus galimybei tai puoselėti ku-

riant savo namus, meilė išauga dar labiau. Tai ir žaidžiu šioje žaidimų aikštelėje – namuose.

– Papasakok apie šį žaidimą – kokia tavo

namų istorija?

‒ Šie namai – mūsų buvusių namų interjero

antonimas. Senuosiuose vyravo tamsios spalvos, praėjusio šimtmečio vidurio (angl. mid-century

modern) stiliaus akcentai, tokie kaip tamsi virtuvė, juodos durys, ryškios grindys. Viskas buvo intensyvaus kolorito. Tuo metu tai patiko, tačiau ilgainiui ten gyvendama supratau, jog visgi

namuose norisi labai ramios paletės, kad aplinka padėtų atsipalaiduoti. Tad kurdami šių namų

interjerą nusprendėme, jog čia vyraus pastelės. Iš tikrųjų jaučiu skirtumą – šiuose namuo-

se jaučiuosi ramesnė. Taip pat namuose norisi išlaikyti skandinavišką tvarką, tačiau įnešti ir prancūziško atsainumo, kai matosi laiko žen-

klai, kai kas lyg ir ne visai dera tarpusavyje – panašiai kaip ir mano drabužinėje.

Mieliausia man svetainės erdvė – joje vietą

surado daugiausiai daiktų, kurių man jau nebe-

sinori keisti. Pavyzdžiui, kilimą, kuris keliauja su mumis kartu, mama parvežė lauktuvių iš Ma-

roko, tėčio rankinio bagažo sąskaita. (Šypsosi.).

LAMŲ SLĖNIS 24

Pats pirmasis pirkinys buvo sofa, kuri laukė savo laiko, kol dar vyko remontas. Iš tikrųjų

mes nesibodime atsikraustyti į plyną butą ir šiek tiek pagyventi su daiktais dėžėse. Man

žavu, kai žmonės namus įsirengia su interjero dizainerio pagalba, turi kantrybės laukti rezultato ir įsikelia į jau visiškai paruoštą gyventi erdvę, tačiau mūsų kelias kitoks – viską au-

giname po truputį, nesinori pirkti neapgalvotų daiktų, nes dažniausiai juos vis tiek po kiek laiko tenka pakeisti. Norisi kiekvieną daiktą sumedžioti, taip tai tampa nuolat vykstančiu procesu, rodos, namai juda ir kvėpuoja, pasikeičia su kiekvieno naujo daikto atsiradimu.

25 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 26

27 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 28

29 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 30

31 LAMŲ SLĖNIS

„„ MANAU, JOG TAI HARMONIJA TARP TO, KĄ DARAI IR KAIP ATRODAI. SVARBU, KAD TIEK TAVO GYVENIMO BŪDAS, TIEK ERDVĖ IR ĮVAIZDŽIAI BŪTŲ VIENAME TAKTE.“

– Užsiminei apie daiktų medžioklę – esi vintažinių

pimai? Kokiais profiliais žaviesi mažuose telefono kva-

‒ Vintažinių daiktų medžioklė tikriausiai pirma kyla iš

‒ Mane įkvepia visapusiška laisvė. Taip pat nestan-

daiktų mylėtoja, tiesa?

dratėliuose?

praktinių paskatų – kai biudžetas nėra didelis, o norisi ge-

dartinė mano darbo diena, kai gali kaip nori dėliotis

bužių, tiek interjero detalių. Žinoma, šiuo metu vintažinių

bėjau, jog turėdama įtemptą grafiką susifokusuoju tik į

riausio rezultato, šį metodą renkuosi tiek ieškodama dradaiktų rinka Lietuvoje darosi vis įdomesnė, atsiranda prekės

ženklų, iš į mūsų šalį atveža įdomių objektų, kuriuos jie šiek tiek restauruoja ir po to parduoda. Galbūt ir aš norėčiau kada

nors tuo užsiimti. (Šypsosi.) Mane žavi idėja rasti pavargusį

savo laiką ir dirbti ten, kur norisi, keliose srityse. Pastedarbo užduotis ‒ tada nerūpi nei namai, nei įvaizdžiai; o užduotis įvykdžius įkvėpimas vėl sugrįžta. Todėl kasdienybėje stengiuosi turėti kuo daugiau laisvės.

Kalbant apie paskyras, labai žaviuosi „Louise Roe

daiktą, jį sutvarkyti, išvalyti ir taip prikelti naujam gyvenimui.

Copenhagen“ interjero detalių nuotraukomis, taip pat

– Ar iš šios meilės interjero dizainui ir gimė „Geo-

nille Teisbaek, Sophia Roe, Camille Charriere. Dažnai

metrika“ – marmuriniai padėklai namams?

‒ Būtent. Nors pats prekės ženklas gimė gana atsi-

tiktinai. Iš kažkur gavau marmuro atraižą, ant kurios rikiuodavau aksesuarus ir kosmetiką, o vieną dieną su-

„&tradition“. Stiliaus įkvėpimas – tinklarašininkės Per-

mane įkvepia tiesiog bendras vizualų srautas, per daug netikrinant, kas kokia konkrečia nuotrauka pasidalino.

– Ar galėtum apibrėžti, kas tau yra stilius plačiąja

galvojau, jog norėčiau, kad tas marmuras būtų aiškių ge-

prasme?

be didelių pastangų įtekėjo man į galvą ir tapo projektu,

atrodai. Svarbu, kad tiek tavo gyvenimo būdas, tiek er-

muro detales pagaminti pakankamai sudėtinga. Reikia su-

– Kaip manai, kur visas stilingas asmenybes nuneš šie

ometrinių formų, dailiai nupoliruotas. Taip idėja tiesiog tačiau gamyba buvo didelis iššūkis, nes smulkias mar-

‒ Manau, jog tai harmonija tarp to, ką darai ir kaip

dvė ir įvaizdžiai būtų viename takte.

rasti kruopštų ir atsidavusį meistrą, kuris netaupytų savo

metai, kokias tendencijas matysime vis dažniau?

tas – viskas gaminama rankomis, 100 kilometrų spinduliu,

valgyti mažais kiekiais. (Šypsosi.) Džiaugiuosi, jog vis la-

laiko. „Geometrika“ – tai savotiškas lėto gyvenimo projekkelių skirtingų meistrų ir iš geriausių medžiagų.

– Ar galėtum išskirti, kas yra tavo nekintantys įkvė-

LAMŲ SLĖNIS 32

‒ Sunku atsakyti, kadangi pati tendencijas stengiuosi

biau populiarėja tvarumas, manau, kad tvarios mados ir

tvaraus gyvenimo tendencija ir toliau kryptingai stiprės. Tai yra pati džiugiausia tendencija, kokia tik gali būti!

33 LAMŲ SLĖNIS

Namai yra mūsų viduje Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Po egzotiškų kelionių aplink pasaulį, daugiakultūriame Londone praleistų metų ir persikraustymo į nedidelį miestelį šalia ekscentriškojo Niujorko, komunikacijos specialistė ir dvejų metų Ūlos mama Erika Paulauskė užtikrintai sako: pirmiausia namais turi būti pats sau. Gyvenimas svetur jos šeimą išmokė ne tik neprisirišti prie daiktų, bet ir koncentruotis į pamatinius dalykus: iš naujo įvertinti ryšius su kitais žmonėmis, dar nuoširdžiau puoselėti santykius su mylimuoju ir kaip niekada artimai susidurti su pačia savimi.

LAMŲ SLĖNIS 34

35 LAMŲ SLĖNIS

– Erika, kartu su vyru Giedriumi visada norėjote iš-

bandyti gyvenimą svečioje šalyje, o ši svajonė išsipildė

keisčiausiu metu – kai tu šeštą mėnesį laukeisi dukros. Kaip prisimeni šį etapą?

– Norai ir svajonės turbūt patys pasirenka laiką, kada

jiems geriausia išsipildyti. Apsispręsti teko greitai, nes Giedrius gavo darbo pasiūlymą, o veiklos pradžia buvo

numatyta lygiai po mėnesio. Dėliojome visus „už“ ir „prieš“, bet atsakymą savo galvose turėjome jau gerokai

anksčiau. Kad ir kaip ne laiku galėjo atrodyti pasitaikiusi proga, žinojome viena: jei nepasinaudosime galimybe, visad savęs klausinėsime: „kas būtų buvę, jeigu...“

Į kiekvieną iššūkį galime žiūrėti kaip į problemą ‒

arba kaip į žaidimą, kurio procesu gali mėgautis. Po daug

metų gyvenimo kartu, su vyru pirmą kartą išbandėme, koks jausmas gyventi atskirai. Giedrius į Londoną iškeliavo vienas, aš pasilikau Vilniuje. Pabaigusi paskuti-

niuosius darbus biure galėjau ramiai leistis į motinystės atostogas – laukti Ūlos, rūpintis savimi, namais, ieškoti daiktų kūdikiui, skraidyti į pasimatymus su vyru mums naujame, dar nepažintame mieste.

Susitikti su Ūla tikėjomės balandžio pradžioje, nors

gydytojas užsiminė, kad tai gali nutikti ir anksčiau. Pa-

skutinį mėnesį skraidyti būtų buvę rizikinga, todėl tą lai-

ką išbandžiau, ką reiškia gyventi vienai „tarnyboje“ – kai prie durų stovi sukrauta kuprinė, o kasnakt užmiegi su mintimi, jog bet kurią akimirką gali būti „pašaukta“ keliauti į ligoninę. Taip ir kalbėdavomės prieš miegą – su

vyru telefonu, o su Ūla – mintimis, bandydami atspėti – kada? Viskas susidėliojo kaip filme: Giedrius parskrido

manęs aplankyti savaitgaliui – puikiausiu pavasario oru pėsčiomis išvaikščiojome Žvėryną ir Vilniaus centrą, o pirmadienį jau galėjome save vadinti tėvais.

Surasti namus Londone užtruko ilgai, todėl visi trys ten

išskridome, kai Ūlai buvo du mėnesiai. Tie pirmieji mėnesiai buvo it kaleidoskopas – su daugybe skirtingų išgyvenimų, emocijų, klausimų, nemigos naktų ir savaitgalinių

mūsų trijulės pasimatymų. Buvo sunku, bet kvėpuoti pasi-

LAMŲ SLĖNIS 36

37 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 38

darydavo lengviau, kai primindavau sau, jog šis etapas laiki-

nas. Laikotarpiai, kai šeimai teko būti atskirai, buvo sunkūs

emociškai ir fiziškai, bet tuo pačiu jie leido mums sustiprėti. – Londone gyvenote metus. Kuo šis miestas tau įdomus? – Mano meilė Londonui gimė čia apsilankius tik trečią

kartą. Pirmasis kartas buvo darbo komandiruotės metu. Tada miestas pasirodė per brangus ir per daug triukšmin-

gas. Antrą kartą ten lankydamasi apsirgau, tad prie įspū-

džių dar prisidėjo „visada lietingo ir šalto“ miesto epitetai. Trečiąjį kartą į Londoną atkeliavau besilaukdama Ūlos, aplankyti čia dirbusio vyro. Daug laiko praleidau vaikš-

čiodama, tyrinėdama, klausdama savęs – ar man patiks

čia gyventi? Lietuvoje dar buvo žiema, o Londone me-

džiai jau krovė pumpurus, sutikti žmonės atrodė malonūs, transporto sistema – labai aiški, o begalė muziejų – nemokami. Matyt, tiek pakako. Dabar suprantu: labiausiai

miestą pamilti padeda žinojimas, kad jame – tavo žmogus. Ketvirtasis apsilankymas truko metus. Gyvenimui su

šeima norėjome rasti namus, kuriuose mums būtų taip

pat gera, jauku ir patogu, kaip Vilniuje. Buvo sakančių, kad toks megapolis nėra tinkamiausia vieta augti kūdi-

kiui, kad miestas išsunks savo tempais ir žmonių kiekiais. Paradoksalu, tačiau Londone gyvenome apsupti daugiau gamtos nei iki tol Žvėryne. Mūsų namai buvo prie pat kanalo, iš balkono galėjome kasdien stebėti plaukiojan-

čias baržas, kuriose, beje, populiaru gyventi. Vasarą ištisai čiulbėdavo paukščiai, o vakarais matydavome, kaip kas-

dien į medžioklę išeina vietinė lapė. Paėję palei kanalą

dešimt minučių, atsirasdavome Viktorijos parke. Su Ūla

ten eidavome kasdien. Šis parkas tapo it antrais namais, kur žinojau kiekvieną kampą. Savaitgaliais ten vykdavo gatvės maisto turgus, kuriame išragavom skirtingų šalių virtuvių. Visiška nostalgija! (Šypsosi.)

Giedrius Londoną jautė kiek kitaip – kas rytą su tūks-

tančiais kitų į darbą jis mindavo dviračiu, aplenkdamas

autobusų ir automobilių spūstis, išvengdamas brovimosi į sausakimšus metro.

39 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 40

41 LAMŲ SLĖNIS

Londonas man – meno, mados, kultūros miestas. Nesu

niekur kitur mačiusi tokių išskirtinių gatvės herojų. Laisvadienius leisdavome Šordičo rajone. Ten meno kūriniais

paversta daugybė pastatų sienų, piešiniai nuolat kinta, aplink pilna puikių vietų pavalgyti. Neretai eidavom pa-

sivaikščioti ir po Haknio rajoną, turintį didelę išskirtinai hipsteriškų vietų koncentraciją. Su Ūla mėgdavau lankytis „Tate Modern“ meno muziejuje. Mano mėgstamiausias ir gražiausias – Viktorijos ir Alberto muziejus. Įėjimas – nemokamas, o veikti yra ką ištisą dieną. Būtent ten keliolikos

centimetrų atstumu galėjau apžiūrinėti prieš kelis dešim-

tmečius rankomis kurtas „Dior“ sukneles – gniaužia kvapą. Kam patinka augalai ir žiemos sodai, labai rekomen-

duoju aplankyti Karališkąjį botanikos sodą. Pasivaikščioji-

mams – išpuoselėtos architektūros gatvės Noting Hilo rajone. Puiki miesto panorama, ypač naktį, atsiveria pakilus į „Sky Garden“. Jei nevėjuota – labai gera vaikščioti Temzės

krantine nuo Londono tilto iki „Tate Modern“ muziejaus

ir nuo ten pėsčiųjų tiltu kirsti upę Šv. Pauliaus katedros link. Ir būtinai nueikite į teatrą – įspūdingiausią gyvenime spektaklį mačiau būtent Londone.

– Po gyvenimo Kaune bei Vilniuje ir metų Londone

su visa šeima persikėlėte už Atlanto, į nedidelį miestelį

šalia Niujorko. Kaip po ilgų metų mieste sekasi pratintis prie kasdienybės užmiestyje?

– Esu užaugusi kaime, o baigusi mokyklą gyvenau

vis didesniuose miestuose. Turbūt todėl natūraliai norisi turėti tiek vieno, tiek kito. Pakeitusi tiek skirtingų gyvenimo vietų, suprantu, kad svarbiausia – balansas. Man

patinka jausti miestą, gyventi kuo arčiau centro arba senamiesčio, kai ranka pasiekiama viskas – pradedant darbu, baigiant laisvalaikiu. Bet taip pat gera trumpam nuo viso to pabėgti ir pasiilgti.

Kad ir kur gyventum, pamažu susikuri savą rutiną – taip,

kaip Kaune ar Vilniuje turėjome savo mėgstamas kavines, žinojome, kur kepami skaniausi kruasanai, kur geriausia

pirkti šviežią mėsą ar žuvį, – šiuos dalykus pamažu atrado-

LAMŲ SLĖNIS 42

„„ PAKEITUSI TIEK SKIRTINGŲ GYVENIMO VIETŲ, SUPRANTU, KAD SVARBIAUSIA – BALANSAS. MAN PATINKA JAUSTI MIESTĄ, GYVENTI KUO ARČIAU CENTRO ARBA SENAMIESČIO, KAI RANKA PASIEKIAMA VISKAS.“

me ir Londone. Žinoma, atsiradus naujam šeimos nariui

imi vertinti ramybę, kurį laiką privengi masinio susibūri-

mo vietų, nori daugiau laiko leisti gryname ore, gamtoje. Moristaunas, kuriame dabar gyvename, – jaukus miestelis,

jame ar šalia jo yra viskas, ko gali prireikti: parduotuvės, kavinės, kinas, teatras, biblioteka. Žmonės čia labai myli

šunis. Išėjus laukan Ūla tik ir žiūri, kurį čia pasveikinti. Giedriui iki darbo – vos dešimt minučių. Ši ramybė kartais kelia nuobodulį, bet laiko atžvilgiu tai didžiulė prabanga.

Niujorko centras nuo mūsų namų – mažiau nei už

valandos. Kad ir kur vaikščiotum – Centriniu parku, Bruklino tiltu ar skaičiuotumei Taims aikštės šviesas – jis visada liks „tas miestas iš filmų“.

Norint Niujorke gyventi taip kokybiškai ir patogiai

kaip Vilniuje, prireiktų beprotiškų pajamų. Niujorkas

rytą vakarą primena gyvą pulsuojantį organizmą su tūkstančiais vienu metu judančių dalelių. Visgi patys niujor-

kiečiai pripažįsta – šis miestas išsunkia. Džiaugiuosi, kad

iki Manheteno mums – mažiau nei valanda traukiniu,

bet tas įvykių epicentras, pilnas ne tik lankytinų vietų, bet ir nesuskaičiuojamų turistų iš viso pasaulio, yra mūsų pasirinkimas, o ne kasdienybė.

43 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 44

45 LAMŲ SLĖNIS

„„SUNKIAUSIA GYVENANT SVETUR YRA ŽINOJIMAS, JOG ESI TOLI NUO TŲ, KURIE TAU SVARBŪS, – ŠEIMOS, DRAUGŲ, BENDRAMINČIŲ.“

– Erika, kas keliantis į svetimas šalis buvo sunkiausia?

metus būčiau tikrai galėjusi dosniai skirti laiko bendravi-

– Būdami vieni šalia kitų dažnai sakome, kad neturime

lėtų matytis su savo seneliais, būti tarp daugybės žmonių.

Kas tau ir šeimai kėlė daugiausiai iššūkių?

laiko susitikti. Tačiau nė nesusimąstome, ką iš tiesų reiškia turėti laiko, bet neturėti galimybės pasimatyti su artimai-

siais. Sunkiausia gyvenant svetur yra žinojimas, jog esi toli

nuo tų, kurie tau svarbūs, – šeimos, draugų, bendraminčių. Kad negali spontaniškai susiskambinti ir jau po valandos drauge gerti kavos. Kai tave skiria tūkstančiai kilometrų ir

septynių valandų laiko skirtumas, net neplanuoti skambučiai tampa sudėtingai įgyvendinami.

Man, mėgstančiai gyvą bendravimą, iš pradžių buvo

sunku išmokti būti pačiai su savimi. Prieš išsikraustyda-

mui su vaikų turinčiomis draugėmis, savaitgaliais Ūla ga-

Būna akimirkų, kai jaučiu kaltę, kad seneliai negali gyvai bendrauti su anūke. Vaikai užauga labai greitai, o visi jų pirmieji kartai suteikia prasmingo džiaugsmo. Dabar visą

tą dėmesį, visą meilę, kuri ne tik namuose, bet ir už jos ribų, mes, tėvai, turime sukurti patys. Ir iššūkiais dalytis galime tik vienas su kitu.

– Persikėlus čia teko priprasti prie kitokių standar-

tų, tiesa?

– Iš pirmo žvilgsnio, o ypač – iš išorės, amerikietiški

mas galvoji apie naujus dalykus, kurie laukia, mintyse pro-

užmiesčio būstai atrodo labai gražūs. Dauguma privačių

ką reiškia, kai atrasdamas naujus dalykus šalia neturėsi tų,

krėslai, teritorijas juosia baltos tvoros. Tik gyvendamas

jektuoji būsimą gyvenimą, tačiau nė įsivaizduoti negali, kuriuos iki šiol aplink save kūrei ar jaukinaisi. Sunkiausia

man būna praėjus porai mėnesių po atvykimo, ypač tada, kai atšąla orai. Būni susitvarkęs kraustymosi reikalus, apsipratęs su nauja vieta, pakankamai išsibuvęs su savimi pačiu

ir šeima. Tada norisi papildomų impulsų – pokalbių, susi-

tikimų, emocijų. Norisi atradimų, naujienų iš pirmų lūpų,

namų – milžiniški, su terasomis, kuriose stovi supami

pastebi, kad tie krėslai visada būna tušti, tvoros – paga-

mintos iš plastmasės, o namų sienos – plonytės. Panašiai ir su butais. Sunku suvokti, kaip buto be baldų nuoma

mūsų miestelyje gali kainuoti penkis kartus daugiau nei naujos statybos buto su visais baldais Žvėryne.

Iš pradžių stebino ir žmonių požiūris į tai, kaip jie at-

progų pasipuošti ar tiesiog sulaukti svečių.

rodo. Vilniuje labai sureikšminamas įvaizdis, o Londonas

su savo partneriu, puoselėti santykius, kurti ryšį su vaiku,

nėms yra tarsi žaidimas, požiūrio, įsitikinimų išraiška. Tuo

Būdamas toli dar stipriau įvertini, kaip svarbu sutarti

auginti savo šeimos tradicijas, koncentruotis į pamatinius dalykus. Tai yra viskas, ką turi. Išvykti gyventi į kitą šalį iš

esmės yra didžiulis pokytis, o mums teko tai padaryti vos tapus tėvais. Būdama Vilniuje per pirmuosius mamystės

LAMŲ SLĖNIS 46

man asocijuojasi su eksperimentavimu – išvaizda žmotarpu Amerikoje eiliniam žmogui mada tiesiog nerūpi. Svarbu patogus automobilis, patogūs namai, o drabužiai... jie dažniausiai irgi apsiriboja žodžiu „patogus“. Niujorkas, žinoma, į šį apibrėžimą netelpa. (Šypsosi.)

47 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 48

49 LAMŲ SLĖNIS

„„TIE, KAS VISADA GYVENO TUOSE PAČIUOSE NAMUOSE, TURBŪT NĖ NENUMANO, KIEK DAIKTŲ TURI. TAČIAU BEVEIK KIEKVIENAM BŪTŲ GALIMA PRITAIKYTI ŽODŽIUS: PER DAUG.“

– Įprasta, kad namus amerikiečiai nuomoja be jokių baldų.

ria kokią toną, aš sugebu pakelti vos vieną jo kampą! Turbūt

– Būstai nuomai be baldų – dažnas atvejis ir Londone, ta-

kartu nusipirkti, užsimerkti prieš didelę sąskaitą ir nebesukti

Kaip savo namuose, nors ir laikinuose, jūs susikūrėte jaukumą?

čiau ten yra galimybė rinktis, o atvykus čia kitokių variantų ne-

buvo. Atskrendi iš kito žemyno su pora lagaminų, žinodamas, kad reikės įsigyti viską – pradedant lovos čiužiniu, baigiant virtuvės įrankiais. Mums labai pasisekė, kad atvykę į Ameriką iš pradžių apsistojome draugų namuose. Jie davė daugybę patarimų, reikalingiausius dalykus įsigijome internetu.

paprasčiau būtų nuvažiuoti į baldų parduotuvę, viską vienu galvos. Bet mes taip nemokam. Kiti būdai gal ir sudėtingesni, užtrunka ilgiau, bet teikia didesnį malonumą. Turbūt tuo ir žavus namų kūrimo procesas, kad jis vyksta pamažu, vis kinta ir turbūt niekada nesibaigia.

– Ar tiesa, kad persikėlimas į kitas šalis išmokė atsakingai

Kaip atrodys namai, daugiausiai rūpinuosi aš – patinka

pirkti daiktus? Prasitarei, kad keičiant gyvenimo vietas pasa-

pečių. Buvo ir visokių komiškų situacijų. Sofa, ant kurios va-

– Daiktų namams pirkimas man kelia dviprasmiškus jaus-

ieškoti, atrasti, derinti; bet visa logistika gula ant Giedriaus

kymas „mažiau yra daugiau“ įgauna naują prasmę.

karais mielai žiūrime filmus, tik per plauką tilpo pro buto du-

mus. Būna truputį pikta, kai žinai, jog Vilniuje jau turėjai savo

milžinišką senovinį austą kilimą. Dievaži, atrodo, kad jis sve-

Kita vertus, suvokiu, kad esame šiokie tokie situacijos įkaitai

ris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip Giedrius partempė į namus

LAMŲ SLĖNIS 50

mėgstamus, o dabar vėl iš naujo tenka ieškoti tų pačių dalykų.

ir savęs kaltinimas vartotojiškumu čia nepadės, todėl stengia-

tymasis – iššūkis. Kaskart juokiuosi, kad savo profesionalius

tikrai reikia. Didžioji dalis daiktų mūsų namuose turi istoriją,

dėlto man patinka pokyčiai, patinka lipnia juosta užklijuoti

mės dar prieš daiktui atkeliaujant į namus atsakyti sau, ar jo jie surasti per skelbimus, kuriuos pirmaisiais mėnesiais tiesiog

mokėjome mintinai, nemažai interjero detalių radome savo miestelio sendaikčių parduotuvėje.

Tie, kas visada gyveno tuose pačiuose namuose, turbūt nė

pakavimo įgūdžius galėčiau panaudoti siuntų tarnyboje. Vis

kartono dėžes, naujuose namuose kurti naujas pradžias. Ilgainiui keisti gyvenamą vietą vis patogiau – pamažu suvoki, kiek nedaug daiktų tau reikia.

Pamenu, gyvendama Kaune, Vilniuje labai mėgau dėvėtų,

nenumano, kiek daiktų turi. Tačiau beveik kiekvienam būtų

vintažinių daiktų parduotuves, blusturgius. Paradoksalu, tačiau

tuvos per visus metus sukauptus daiktus ir pardavinėjome, ir

praktiškai nieko sau nenusipirkau. Kaupimas, nemokėjimas

galima pritaikyti žodžius: per daug. Kraustydamiesi iš Lieatidavėme, dalį išgabenome pas tėvus, o kelias svarbiausias

dėžes kurjeris atvežė į naujus namus Londone. Kraustantis į Ameriką kiekvienam šeimos nariui savo gyvenimą reikėjo sutalpinti į vieną lagaminą.

Esu pakeitusi daugiau nei dešimt gyvenamųjų vietų. Kraus-

gyvendama vartotojiškumo sinonimu tapusioje šalyje, čia dar paleisti daiktų yra įaugęs į kraują, atėjęs iš kartos į kartą. Bet

dabar, kai pasirinkimo laisvė tokia didžiulė, o ir galimybės visai kitos, prieš įsigyjant bet ką, nesvarbu, naują ar dėvėtą, brangų

ar su 90 proc. nuolaida, reikėtų savęs nuoširdžiai paklausti – ar tikrai man to reikia? Dažnai atsakymas būna aiškus. (Šypsosi.)

51 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 52

53 LAMŲ SLĖNIS

– Kuo toks gyvenimo būdas papildo žmogų?

– Išmokau neprisirišti prie daiktų ir prie aplinkos. Mylėti,

mėgti, bet nesisavinti. Išmokau apsieiti su ribotais resursais –

laiko, daiktų, finansų. Išmokau sugebėti jaustis namie nepri-

klausomai nuo vietos. Nes pirmiausiai namais turi būti pats sau. Keliavimas padeda labai aiškiai suvokti, ko iš tiesų pasiilgsti, su kuo tau tikrai gera bendrauti, būti, ką tikrai mėgsti. Padeda iš

šalies pasižiūrėti į žmones, santykius, ryšius ir patį save. Parodo, kam iš tiesų rūpi. Jei viduje konfliktuoji pats su savimi, tai jokia kelionė ir joks persikraustymas nepadės, o tik laikinai nukreips

dėmesį. Būdamas toli nuo to, kas įprasta, su savo vidine būsena susiduri kaip niekad artimai.

– Čia išmokai gyventi lėčiau, tiesa?

– Truputį paradoksalu, kad tokiame mažame ir kompaktiška-

me mieste kaip Vilnius aš buvau be galo užimta: darbai, projektai, susitikimai, renginiai... Londone ir čia – tarsi kita laiko tėkmės

dimensija. Nė neabejoju, kad Vilniuje aš jau seniai kasdien ke-

liaučiau į darbą, o Ūla – į darželį. Nežinau, ar dar bus tokių gy-

venimo etapų, kai kasdien galėsiu stebėti, kaip auga mūsų vaikas, kaip atranda, išmoksta naujus dalykus, reaguoja į aplinką, tampa

savarankiškas. Matau tame prasmę. Su dukra jaučiu ypatingą ryšį, savyje atrandu begalinę kantrybę, kurios iki Ūlos atsiradimo ma-

niau absoliučiai neturinti. Mokausi į kasdienius dalykus pažvelgti jos akimis, neturėti lūkesčių. Tas laikas – nepaprastas.

Profesinė sritis ir internetas leidžia man dirbti nepriklauso-

mai nuo buvimo vietos. Man patinka rašyti, generuoti idėjas, prisidėti prie įvairių projektų. Tikiu, kad sukaupta patirtis ir meilė komunikacijai bei kūrybai atras savo vietą ir čia.

– Ūla ne tik spėjo pagyventi Londone ir Moristaune: ji dar

yra atostogavusi Puerto Rike, Barbadose... Kokių patarimų duotumei tiems, kurie bijo keliauti su vaikais?

– Mūsų pirmasis skrydis su Ūla įvyko, kai jai tebuvo du mė-

nesiai. O balandį jai bus dveji. Ji jau skridusi daugiau nei dešimt kartų. Kišenėje – ir bilietai į Lietuvą pavasariui. Esam išgyvenę ir

atšauktą skrydį, ir ilgas laukimo oro uoste valandas. Galiu nuraminti, kad kuo mažesnis kūdikis, tuo mažiau jam rūpi skrydis, o

LAMŲ SLĖNIS 54

kuo daugiau keliaujate – tuo labiau savimi pasitikite. Iš esmės kūdikiui tereikia būti sočiam, sausam ir pailsėjusiam. Gera mamos

vidinė būsena – ramus ir vaikas. Labai padeda ir dienos režimas, sudėliotas taip, kad kūdikis lėktuve miegotų. Man skrydžių metu labai padėjo tai, kad Ūlą maitinau pati – nepakeičiamas dalykas kylant ir leidžiantis. Gelbėdavo ir visokie netikėti daiktai. Kaž-

kada pusę skrydžio ji žaidė su pustuščiu vandens buteliuku. Pa-

stebėjau, kad kelionėse tiek aptarnaujantis personalas, tiek aplin-

kiniai į mažuosius dažniausiai žvelgia rūpestingai ir palaikančiai, ypač jei mama keliauja viena.

Emociškai sunkiausia kelionė buvo iš Londono į Vilnių, kai

skrydžiui jau vėluojant, keleivius susodino į lėktuvą, liepė prisisegti diržus, o lėktuvas nekilo apie porą valandų. Ūla verkė, tuo metu norėjau verkti ir aš. Iš tos situacijos pasimokiau, kad nereikia koncentruotis į tai, ką pagalvos aplinkiniai, – svarbiausia iš-

laikyti ramybę ir dėti visas pastangas, kad vaikas jaustųsi saugiai. Ūlą kelionėms rengiu sluoksniais, natūralių pluoštų drabu-

žiais. Pati skrendu su patogiais, laisvais rūbais, kurie nesiglam-

žo, o jų viršutinį sluoksnį galima panaudoti kaip apklotą vaikui. Atsisėdusi į savo vietą lėktuve, visus reikalingiausius daiktus

pasidedu prie savęs – vandenį, telefoną su ausinėmis, mėtinius saldainius, o Ūlai – jos minikosmetinę su sauskelnėmis, drėgnomis servetėlėmis, smulkiais užkandžiais, ir smulkmenas

žaidimams – knygutę ar minkštą raktų pakabuką. Taip kelionės metu praktiškai netenka atsistoti iš savo vietos.

– Erika, o kokie yra tavo tikslai atėjusiais 2020-aisiais? Ko

iš šių metų tikiesi? Kokius pažadus sau davei?

– Mes labai norime savų namų. Tų sėsliųjų. Bet turbūt už na-

mus dar labiau norime klajoti. Matyt, namų planas kalendoriuje

dar pasislinks gerokai tolyn. ( Juokiasi.) Pavasarį aplankysime šei-

mas ir draugus Lietuvoje. Labai tikimės, kad vėliau ir jie aplankys mus čia. Planus dažniausiai laikomės sau, o kai jie virsta kažkuo apčiuopiamu – mielai dalijamės su pasauliu. Galiu tik palinkėti šeimai ir visiems, kuriuos mylime, sveikatos ir drąsos žengti žingsnius. Visa kita susidėlios pakeliui.

Daugiau įkvepiančių Erikos gyvenimo akimirkų rasite instagrame: @erika.paul 55 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 56

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

57 LAMŲ SLĖNIS

NAUJI HORIZONTAI

Tūkstančiai Balio veidų Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Fotografas, papuošalų kūrėjas ir skaitmeninės produkto dizaino studijos „Bettr“ steigėjas Adomas Aleno niekada iš anksto neplanuoja savo kelionių. Tam, kad nesusikurtų pernelyg didelių lūkesčių, o šalį, kurią nori pažinti, pamatytų nesuvaidintą ir leistų viskam tekėti sava vaga. Pirmą kartą Balį jis aplankė darbo reikalais, o šiandien ten praleidžia bent šešis mėnesius per metus ir salą vaidina antraisiais savo namais. Neįtikėtini kontrastai, pašiurpti odą priverčianti gamta, gebėjimas nustebinti kiekviename žingsnyje ar šypseną keliantys kuriozai – tai tik mažytė dalis priežasčių, priverčiančių vaikiną į šią tolimą Indonezijos salą sugrįžti dar ir dar.

LAMŲ SLĖNIS 58

59 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 60

– Adomai, kokių patirčių tu keliaudamas ieškai?

pamatyti. Čia pilna ir prabangos, milijonų vertų vilų, geriau-

– Manau, kad keliavimas yra vienas iš pamatinių žmo- sių restoranų, tačiau šalia viso to galima rasti, kur sočiai pa-

gaus poreikių. Aš pats daugiau keliauti pradėjau gana ne- valgyti už eurą, ar apsipirkti parduotuvėje, kurioje vietiniai

seniai, tačiau tai greitai tapo mano pagrindiniu įkvėpimo prie pajamų prisiduria pardavinėdami benziną plastikiniuo-

ir augimo šaltiniu. Tikriausiai niekas daugiau man nebu- se buteliuose. Vienoje kraštutinumų pusėje važiuoja nauju-

vo tokia gera investicija į save kaip kitų kultūrų ir žmonių tėlis „Porsche“, sunkiai telpantis siaurose miestelių gatvėse, pažinimas.

– Viena iš tavo mylimiausių krypčių – Indonezija, tiesa?

o kitoje – šeima su trimis vaikais, sulipę ant vieno „Honda

Scoopy“ motorolerio. Dėl tokių kontrastų Balį ir myliu – jis netikėtas, visada stebinantis, visada nuostabiai gražus ir juo-

– Taip, šiuo metu Indoneziją, o tiksliau – Balio salą, kingai kurioziškas.

galiu vadinti savo antraisiais namais. Joje praleidžiu kone pusę savo laiko. Mane ir Balį pirmą kartą suvedė darbo

– Kokios vietos Balio saloje tau pasirodė pačios įdo-

truputį įleidau ten savo šaknis.

– Visų pirma, vizitui reiktų nusimatyti bent dvi tris sa-

reikalai, tačiau ilgainiui vizitai tapo dažnesni, ilgesni ir po miausios? Ką patartum aplankyti ten vykstantiesiems?

– Kokia ši sala tau? Kokią ją pažinai?

vaites, nes aplankyti čia yra labai daug ką. Rekomenduočiau

pamatyti Jatiluwih ryžių laukus, Uluwatu skardžius, Kinta-

– Balis man yra pilnas kraštutinumų ir kontrastų, jis turi manio kalnus ir šventyklas, taip pat šalia esančias Gili salas.

daug veidų ir kiekvienas atvykęs čia pasirenka, kokią salą nori Parašykit man, suorganizuosiu ekskursiją!

61 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 62

63 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 64

65 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 66

– Tu pats Balį tyrinėji su motociklu?

– Taip, mano meilė motociklams užgimė atvykus į Indo-

neziją. Balio patyrimas būtų buvęs visiškai kitoks be laisvės

biau padėjo įvertinti tai, ką gražaus čia turime. – O kokių įdomiausių patirčių parsivežei iš savo klajo-

jausmo važiuojant siauromis gatvelėmis ar kelionių džiun-

nių aplink pasaulį?

Išsinuomoti motorolerį labai paprasta ir kainuoja centus, tik

nutikimų. Viena įsimintiniausių ir gražiausių akimirkų

glių kalnuose. Čia atvykstantiems būtinai linkiu tai patirti. reikia pasiruošti šaltus nervus indonezietiškam eismui.

– Ką Balio sala ir apskritai kelionės tau padėjo suprasti

apie save?

– Tas savęs atradimas yra tipinė keliautojų į Balį kli-

– Visos kelionės buvo apipintos labai daug įvairių

turbūt buvo tada, kai anksti ryte važinėdami aplink Ba-

lio Kintamanio regioną sustojome pasigrožėti Agungo

ugnikalniu. Kaip tik tuo metu jis pradėjo veržtis ir laiku sugebėjau tai nufotografuoti.

Pagrindinis mano ritualas keliaujant – nieko nepla-

šė – pasižiūrėjo filmą „Valgyk. Melskis. Mylėk“, metė

nuoti. Tik taip gali patekti į įsimintiniausias situacijas.

Aš irgi taip bandžiau, tačiau asmeniškai man didžiau-

kau lankytinų vietų. Neturint lūkesčių ir nesekant įprastu

miesto šurmulį, nuskrido į salą ir užsirašė į jogos klasę. sias atradimas keliaujant buvo Lietuva. Visada mylėjau

šitą Rytų Europos kampą, bet laikas svetur tik dar la-

Prieš išvykdamas niekada nepasidomiu, kur vykstu, neieš-

turistiniu keliu, manau, vietoves galima pažinti dar geriau, pamatyti jų tikrąjį veidą.

67 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 68

Dovanokite istorijas!

Metinė prenumerata (6 leidiniai) - tik 29.99 Eur Pirmiesiems 50 prenumeratorių padovanosime kvietimus į pasirinktą filmą kino teatre Multikino.

zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis

69 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 70

71 LAMŲ SLĖNIS

– Adomai, nemažai fotografuoji, ne taip seniai pradėjai Daug kas fotografijoje mėgsta autentiškumą, bet man gali-

kurti ir vaizdo įrašus. Papasakok, kuo ši sritis tau įdomi?

– Su fotografija draugauju jau ilgą laiką. Tai ne tik dalis

mybė naudotis „Photoshop“ tik atveria kūrybai daugiau durų.

mano darbo, bet ir galimybė dalytis įspūdžiais, patirtimi. Aš

– Šalia viso to – dar kuri ir papuošalus. Jie taip pat įkvėpti

atsikelti nuo sofos, pasiimti fotoaparatą ir kurti. Taip mano

– Teisingai, „L.Novum“ kuriame kartu su jo savininku

seku daug kelionių fotografų ir kuo jie dalijasi, o tai įkvepia nuotykių, atradimų ir laisvės dvasios? kelionės ir fotografija tapo neatsiejamos.

Loganu Bailey. Tai yra vyrams skirtas papuošalų prekės ženklas iš Balio bei priežastis, kodėl pusę savo laiko praleidžiu

– Kas dažniausiai atsiduria tavo objektyve? Ką bandai Indonezijoje. Šį projektą gerai apibūdina mūsų šūkis „Live

perteikti savo vizualia kalba?

by your own design“ (liet. „Gyvenk pagal savo dizainą“). Jis

– Labai mėgstu fotografuoti architektūrą, miestus bei atspindi ir mūsų pačių vertybes – esame savamoksliai ir sava-

gamtą. Tai mane labiausiai įkvepiančios stichijos, tikriausiai darbiai, kaip ir žmonės, kuriems taikome šį produktą. dėl savo didingumo.

Taip pat savo nuotraukoms naudoju labai daug fotomon-

tažo. Jį kartais sunku pastebėti, tačiau pusė mano nuotraukų

– Adomai, kokių pažadų sau davei šiemet?

– Nubėgti maratoną! Galvojau, ar tikrai reiktų prisižadėti

sudėtos iš kelių kadrų, o originalios jos atrodo visiškai kitaip. viešai, bet dabar tai jau tikrai turėsiu nubėgti... (Šypsosi.)

LAMŲ SLĖNIS 72

73 LAMŲ SLĖNIS

Klajonės su fotoaparatu Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: asmeninis archyvas

„O! Mėlynoji zylė! Kiek įdomybių čia pas jus!“ – pro mano kambario langą į vėjyje besisūpuojančias beržo šakas žvelgia gamtos fotografas Marius Čepulis. Įpusėjus pokalbiui išaiškės, kad būtent šis nepaprasto grožio paukštis mėlyna galva bei gelsva krūtine Marių ir nuskraidino į gamtos pasaulį.

‒ Australijoje liepsnoja miškai, Artimuo-

pajautęs, bet ne gamtoje – joje man norisi kuo

Ar vaikštinėdamas po Lietuvos miškus gal-

ką nepatyręs žmogus mato vos vieną procentą

siuose Rytuose sproginėja karinės raketos... voji apie tai, kur ritasi mūsų pasaulis?

– Ne tiek daug pastaruoju metu tenka

po mišką pasivaikščioti, bet kai išeinu, galvoju tik apie tai, kas vyksta tą akimirką. Visi

mano smegenų neuronai dirba ausims, akims ir uoslei. Tik vėliau, kai važiuoju automobiliu

namo, dėliojasi mintys, tekstai. Perskrodžia ir mintis apie tai, kad pasaulis eina velniop.

‒ Ar gali būti, kad miške esi atradęs to-

bulą buvimą – čia ir dabar? Žmonės to siekia metų metus...

– Nežinau, ar tai galima vadinti meditacija,

juk ji išvalo galvą, jautiesi niekur, tuščias. Esu tai

LAMŲ SLĖNIS 74

daugiau pažinti, pamatyti, užuosti. Išėjęs į mišto, kas iš tiesų yra aplinkui, jis nesuvokia ryšių – kodėl čia toji pušis auga? Kodėl orchidėja taip

arti grybo, kodėl musės skraido, kodėl vabalas eina. Biologo laimė arba nelaimė yra tai, kad

mato visumą, supranta ryšius, žino, kas ir kodėl. ‒ Ar tokios žinios tau padeda rasti vietų,

kuriose galima aptikti gerų gamtos kadrų?

– Kad gerai pažintum mišką, turi dvejus

ar trejus metus kasdien po jį vaikščioti. Tik

taip pajusi tikrąjį miško pulsą. Kartais, rodos, žinai vietą, bet ilgai joje nebuvęs vėl ją atpažįsti, gali suvokti, kas joje vyksta, tik po dviejų ar trijų dienų.

75 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 76

77 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 78

79 LAMŲ SLĖNIS

‒ Tavo nuotraukos atskleidžia gamtos grožį ir tarsi pa-

brėžia jos vienovę. Kada susidomėjai gamtos fotografija?

– Fotografuoti pradėjau trylikos ar keturiolikos, pa-

našiai tuo pat metu, kai susidomėjau paukščiais. Tiesa, su

biologija tai nebuvo susiję, labiau – su dėde Arūnu Vileikiu, fotografu. Tai turbūt jis mudu su broliu savo pomėgiu užkrėtė ir daug ko išmokė. Pradėjome dar tais laikais, kai

skaitmeninės fotografijos nebuvo ir didžiausias įdomumas būdavo ne fotografuoti, o nuotraukas ryškinti. Vėliau, kai gyvenau Vilniuje, vėl į rankas paėmiau seną fotoaparatą, o

prieš vienuolika metų jau aiškiai žinojau, kokias nuotrau-

kas noriu daryti ir ką fotografuoti. Penkerius metus fotografavau tik paukščius, paskui nuotraukose atsirado kitų gyvūnų ir augalų. Šiandien man atrodo, kad fotografija nėra dokumentas, tai labiau tavo jausmai ir pojūčiai.

Gamtos taip paprastai nenufotografuosi – kad pagau-

tumei gerą kadrą, turi apgaudinėti. Juk suopiai ir kėkštai neatskrenda specialiai papozuoti nuotraukai ir taip paprastai miške žvėrių nesutiksi. Statai slėptuves, lauki, kol ateis, apsimeti arkliu, pavyzdžiui. ‒ Turbūt juokauji?

– Dvejus metus siuvau arklio kostiumą, konstravau

užpakalį su uodega, paukščiai tokios baisybės nebuvo

matę. Apsirengiu juo, prie žvėrių prieinu, kol neužuodžia, o paukščiai iš tolo jaučia. Pasisiūdinęs gulbės kostiumą mėginau ja apsimesti, plaukiojau kartu, bet jos manęs nepriėmė, puolė snapais kapoti ir sparnais mušti. Esu visokių dar įdomių dalykų prigalvojęs, bet nėra laiko pasiruošti. Planuoju tapti šiukšlių krūva.

‒ Kaip matau, yra ką veikti tame miške?..

– Prisigalvoji visko, kad pačiam būtų įdomu, kad įro-

dytum sau, jog gali. Neseniai stirnas fotografavau įsirau-

sęs į šieno ritinį – rodos, gerai užsimaskavau, bet kran-

kliams vis tiek įtarimų sukėliau. Jie protingi paukščiai, mato, kad šiaudai išdraikyti, netupia.

LAMŲ SLĖNIS 80

‒ Nuo ko prasidėjo tavo kelionė į gamtą?

– Mano atrodo, kad kitoks niekad nė nebuvau. Ne-

seniai su bičiuliais dalijomės vaikystės prisiminimais, manieji – vien tik iš gamtos. Pats pirmasis – iš dubens

lipantys vėžiai. Pagal nuotraukas suprantu, kad tuomet, kai juos mačiau, dar nemokėjau vaikščioti. Akyse stovi ir

vikšras ant lapo, tyrinėjau jį, kai važiavome skinti aviečių

su milicininko mašina. „Tas bus gamtininkas“, – tuomet

sakė milicininko žmona. Dar prisimenu rasotoje pievoje stovinčią stirną, kai su mama ėjome į darželį.

Vaikystę praleidau Šiaulių priemiestyje, Salduvės

parke pradėjau tyrinėti paukščius, rašiau dienoraščius. Vėliau įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti biologi-

jos, baigiau, pradėjau dirbti Ekologijos institute ir nuolat važinėdavau į Ventės rago ornitologinę stotį. Tyrinėjau

svarbias tarptautines paukščių susibūrimo vietas Lietuvoje, kiekvieną rytą saulei kylant lipdavau į bokštą ir

skaičiuodavau paukščius. Skaičiuodavau juos iš valties, iš

„kukurūzniko“ – dvisparnio rusiško lėktuvo, iš automobilio, kuriuo apvažiuodavau tvenkinius. Krokų lankoje

ančių susirinkdavo po 10–20 tūkstančių, jūroje maitindavosi pusės milijono juodųjų ančių būriai, žiemodavo

šimtai sidabrinių gagų. Po to, kai buvo pastatytos naftos bazės, ekologinė situacija Baltijos jūroje pasikeitė. Ar prisimenat laikus, kai žiemomis Baltijos jūrą nuo kranto padengdavo ledas? Jau seniai to nematyti ir vargu ar kada dar pamatysime.

‒ Vargu ar tokiems pasikeitimams galime pasiprie-

šinti? Žmogaus ir gamtos jėgos – visiškai nelygios...

– Žmogus yra silpnas: štai įsiplieskia vienas gaisras ir

jis jau nieko negali padaryti. Ir tikrai, ką padarysi prieš 150

metrų aukščio liepsną? Ir su žemės drebėjimu juk niekaip nepakovosi, ir su cunamiu, ir su taifūnu. Žemė šitaip kasosi

ir mėgina atsikratyti parazitais, mumis, žmonėmis. Žmogus yra parazitas. Aš – irgi. Ir prie nykstančio pasaulio su savo keturiais vaikais prisidedu gal dar labiau nei kuris kitas.

81 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 82

83 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 84

85 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 86

87 LAMŲ SLĖNIS

‒ Dažnai pasigirsta kalbų: aš saugau gamtą, aš rū-

šiuoju šiukšles, bet ką aš vienas galiu padaryti?

– Vienas – negali, tačiau daugybė po vieną – gali.

Kai pasikeis mūsų mąstymas, tada pasikeis ir požiūris į

valdžią, o valdžios sprendimai gamtos apsaugoje – patys

svarbiausi. Niekas nesikeis, kol nebus bendro sutarimo, kol vyriausybės pataikaus daugumai, kol mokslininkai

bus susiskaldę. Užuot sujungęs pajėgas ir pripažinęs

problemą, pasaulis šiandien ginčijasi dėl neesminių da-

lykų. Atrodo, kad nėra paranku galvoti apie tai, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai.

‒ Rodos, tuos, kurie turi įtakos ir galios spręsti, valdo

didžiulis godulys, o ne švarios ateities vizija...

– Po manęs – nors ir tvanas. Reikia išgyventi šian-

dien, o laiko gyventi nėra daug. Jei žmogui būtų skirta po du ar tris šimtus metų, gal jam jo aplinka labiau rūpėtų. Antrą mėnesį naudoju daugkartinį kavos puodelį, sutaupiau gal šimtą popierinių, nes daug važinėju

ir kavos geriu daug. Į parduotuvę nešuosi daugkartinį pirkinių maišelį – rodos, niekis, bet krūvos plastiko

jau neišmečiau. Tai tik smulkmenos, bet jei daugybė žmonių taip elgsis, pradėsime judėti į priekį. Ir gal valdžios požiūris irgi pasikeis?

‒ Rodos, apie gamtą kalbi garsiai, rašai aiškiai, negi

jie negirdi?

– Ir žmonės keičiasi, ir jų požiūris, tačiau informacija

pasiekia ne visus. Daug kalbu apie miškų išsaugojimą ir

kirtimą, žinau, kad skaito ir ten aukštai sėdintys, žinau, kad labai nepatinku su savo rašymais tiems, kuriuos valdo

pinigai ir kuriems atrodo, kad gamtą būtina reguliuoti, nes be žmogaus įsikišimo ji išnyks. Yra atvirkščiai – ji išnyks, jei kišimės, o be mūsų gamta susitvarkys.

LAMŲ SLĖNIS 88

89 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 90

91 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 92

93 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 94

95 LAMŲ SLĖNIS

Vis dar gajus požiūris, kad žmogus yra gamtos vieš-

pats. Ir kad tas viešpats turi galią sunaikinti visus, kas „kenkia“ gamtai. Tačiau gamtoje sąvoka kenkėjas neegzistuoja, joje kiekvienas gyvis yra reikalingas, atlieka

savo funkciją. Sako, mediena mintantys kenkėjai Lietu-

voje išnaikins egles ir pušis, – bet jei klimatas šitaip šils, tie medžiai išvis išnyks, jau ir taip augantys ant pietinės

ribos spygliuočiai yra silpni – jiems kenkia vėjai, sausros, o čia dar nuo vabzdžių gintis reikia. Kiti metai bus labai įdomūs, jei žiema šiemet taip ir neateis, – rasis

dar daugiau parazitų, atkeliaus ir naujų, iš pietinių šalių. Anksčiau ar vėliau spygliuočius natūraliai išstums lapuočiai, atsiras daugiau ąžuolų, pradės augti bukai. Visa

tai – natūrali gamtos kaita ir ją reikia priimti, o ne kirsti sergančius medžius ir naikinti natūralius priešus – ken-

kėjus, kurie minta kitais kenkėjais. Išnykus vienai rūšiai, nyksta ir kitos, taip dingsta paukščiai, vabalai, bakterijos, grybai. Reikia saugoti ne rūšį, o aplinką. Juk tai tokia paprasta taisyklė.

‒ Kasdienybėje, kai akis įpranta prie aplinkos, mes

sunkiai besuvokiame, kiek daug gėrio turime Lietuvoje...

– Labai daug! Didžiausia mūsų mąstymo bėda yra ta,

kad esame įpratę manyti, jog gamta palanki tol, kol yra

graži. Mes nenorime erkių, nenorime parazitų, norime,

kad viskas būtų faina ir patogu. Aklavietėje būsime tol, kol tikėsimės iš gamtos patogumo. Kiškutis geras, vil-

kas – blogas, varnėnas geras pavasarį, bet blogas vasarą, kai nulesa mūsų vyšnias. Bet gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei blogas, nei geras, jis tiesiog atlieka

savo funkciją. Tai erkės kaip parazito funkcija – žudyti

vilkus, o ne medžiotojo. Žmogus jau seniai nebėra gam-

tos dalis, jis kaip kiti organizmai nepaklūsta natūraliai atrankai. Ir kol veiks antibiotikai, mes visi dar pasispardysime, bet kai bakterijos ir virusai taps stipresni, Žemė mus, parazitus, tiesiog nusipurtys.

LAMŲ SLĖNIS 96

97 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 98

99 LAMŲ SLĖNIS

Pasakyk Visatai, ko nori Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: „Too Photography“

Prieš Naujuosius su vyru ginčijomės – Naujieji metai yra tikra riba, ar tik įsivaizduojama? Galbūt kiekvienas iš mūsų tą ribą galime brėžti, kur tik norime? O gal atvirkščiai – Naujųjų naktį susitinka sena ir nauja, taigi tai geras laikas pažadams ir įsipareigojimams? „Žmonės mėgsta ribas ir taisykles. Jiems patinka, kai kažkas, didesnis už juos, pasako, kada žadėti, skelbti rezoliucijas, pradėti naują gyvenimą ar būti laimingiems. Aš svajoju su mėnulio ciklu. Žinau, per jaunatį tyliai sau pašnabždėtos svajonės išsipildys greičiau nei Naujųjų metų rytmetį išrėktosios feisbuko platybėse“, – sako filologijos magistrė, lektorė, sveikos gyvensenos centro „Auksinė giria“ įkūrėja Jurga Vidugirienė, o aš galvoju, kad jos patirties užtektų dešimčiai gyvenimų.

LAMŲ SLĖNIS 100

101 LAMŲ SLĖNIS

‒ Išvis, kokią prasmę turi pažadai? Ir ką daryti, kad

‒ Jurga, ar gali pasakyti, kuo pažadas skiriasi nuo sva-

nešvaistytume jų vėjais?

jonės?

komą ketinimą. Žadėdami mes lemiame ateitį. Palei-

duotės sukurtas paveikslas, vizualizacija, kuri, išsakyta

šaukia vizualizacijas, suformuoja lūkesčius. Ant pažadų

patarimą: sugalvok norą, užpūsk žvakes ir niekam niekam

– Lietuvių kalboje šaknis „žad-“ reiškia ne tik išsa-

džiame žodį, kuris ir mūsų, ir pašnekovo sąmonėje išžmonės linkę statyti savo gyvenimo pilis. „Niekada ta-

vęs nepaliksiu“, „Mylėsiu tave amžinai“, „Iki grabo lentos būsiu tau skolingas“... Sulaužę pažadus, laužome ir žmonių gyvenimus.

Žmonės, besišvaistantys pažadais, pirmiausiai neger-

bia savęs. Esu žodžio žmogus, nežadu, ko žinau nepada-

rysianti. Jei pažadu – verčiuosi per galvą ir padarau. To paties tikiuosi ir iš mane supančių žmonių. To paties mo-

kome jaunuolius „Whatansu“ stovyklose – jei davei žodį, jo laikykis, kad ir kaip nepatogu būtų.

Mes, suaugusieji, neturėtume tikėtis iš savo vaikų

tvirtų vertybinių nuostatų, jei bardami už rūkymą, patys

– Pažadas – milžiniška atsakomybė. Svajonė – vaiz-

Visatai, tikrai pildosi. Nuliūstu, kai girdžiu gimtadieninį

nesakyk, nes neišsipildys. Bet juk neišsipildys, jei svajonę pasilaikysi sau! Į „Auksinę girią“ atvykusius svečius būti-

nai vedamės į žygius. Išsivesdami padalijame popieriaus, rašiklių ir prisakome iš miško parsinešti 100 svajonių. Ir jie parsineša! Padedame išsirinkti labiausiai kvapą uži-

mančias ir jie gauna įrankių, kaip savo svajonę pasiekti. Atsimenu stovyklautoją Silviją, kuri į kiekvieną „Wha-

tansu“ stovyklą atsiveždavo vis tą pačią svajonių knygelę ir sąrašą tęsdavo toliau, o per metus mums vis pranešdavo, kiek jos svajonių jau išsipildė!

‒ Ką žadėdavai sau, kai buvai maža mergaitė? Ar visi

rankinėje slepiame cigarečių pakelį, jei pro 50 km greičio

anuometiniai pažadai įgavo realų kūną?

valandą greičiu, jei meluojame savo vadovui apie susimo-

Betmeno ir vadovauti savo motociklininkų gaujai. ( Juo-

je, savo feisbuko profilyje per dantį traukiame kiekvieną

prantu, kad mamai ir mūsų 4 akvariumų buvo per akis),

ribojimo ženklą ramia širdimi pravažiuojame 70 km per vimo priežastis, o besipiktindami patyčiomis mokyklomums nesimpatišką politiką.

Man be galo svarbu, kokį pavyzdį parodysiu jaunam

žmogui. Ir kaip mano veiksmai atitiks mano žodžius. Ko

bus vertas mano žodis. Kokius potyrius ir prisiminimus

– Oo, mano labai laki fantazija! Turėjau ištekėti už

kiasi.) Tada negalėjau laikyti šuns ar katės (šiandien sutodėl pažadėjau sau, kad savo vaikams keturkojų nedrausiu. Jie išlaukė – beveik pusantrų metų kantriai svajojo, ir dabar mūsų namuose karaliauja katytė, vardu Karma.

Žadėjau sau, kad savo dukroms leisiu viską: užsibūti pas

suklijuosiu į vaiko atminties knygą. Kokias vertybes su-

drauges, negrįžti namo, rengtis ką nori, dažytis kaip nori.

vaikai užaugs dar geresniais žmonėmis, nei planavo.

ne visiems vaikystės pažadams yra lemta išsipildyti. (Šypsosi.)

krausiu į kuprinę. Kodėl? Nes nuo manęs priklauso, ar

Dabar, į skreitą susivyniojusi didžiulę patirtį, suprantu, kad

„„ PAŽADAS – MILŽINIŠKA ATSAKOMYBĖ. SVAJONĖ – VAIZDUOTĖS SUKURTAS PAVEIKSLAS, VIZUALIZACIJA, KURI, IŠSAKYTA VISATAI, TIKRAI PILDOSI.“

LAMŲ SLĖNIS 102

103 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 104

105 LAMŲ SLĖNIS

‒ Paauglystėje daug laiko skyrei teatrui. Argi niekuo-

met nesvajojai būti aktore? Aktorystė ir lietuvių kalba

tarsi arti, bet tuo pačiu – gana toli. O gal aktorinių sugebėjimų turintis pedagogas kaip tik yra tai, ko reikia? Juk pakyla klasėje taip pat gali tapti scena?

– Man tiesiog nepavyko įstoti į aktorinį. Netikau į

trupę, kurią rinko. Tuomet labai sielojausi, pykau, buvau švelniai įsižeidusi, o dabar džiaugiuosi – aktorė iš manęs būtų pusėtina. Man patinka būti gražiai, impozantiškai

ir labai labai svarbiai – dorai būčiau galėjusi vaidinti tik

karalienes ( Juokiasi.) Šiandien turiu savo karalystę –

tūkstančio pušų ir milijardo žvaigždžių viešbutį, fantastišką, geriausių organizacijos vidaus kultūros vadovėlių vertą komandą, „Whatansu“ stovyklų imperiją, kurioje

su tūkstančiais jaunų žmonių galiu kaip pašėlusi kurti, džiūgauti, augti. Esu keturių vaikų mama, todėl dažnai juokauju, kad į darbus važiuoju tik todėl, kad ten manęs

bent jau klauso. Tikroji priežastis kiek kita – sprogčiau, jei negalėčiau savęs realizuoti.

Nesu ir pedagogė. Man sunku susitelkti ties kartoti-

niais dalykais. „Whatansu“ stovyklų programos kuriamos vis iš naujo – kad patys nenuobodžiautume, neužstrigtume rutinoje. Nuolatinė kaita, netikėtumas, atsinaujinimas, nuotykis yra mūsų komandos perpetuum mobile.

Tikiu, kad tai, kas lemta, vis vien išsipildo. Vienaip ar

kitaip, su aktoryste ar be, dirbdama mokykloje ar ne, vis

tiek būčiau atsidūrusi čia, kur esu dabar, – gausioje šeimo-

je, „Auksinėje girioje“, „Whatansu“ stovyklose ir „Masters of Calm“ festivalio dūzgesy. Kaip „Sinuhėje egiptietyje“

rašė Mika Waltari – viskas jau seniai užrašyta žvaigždėse... ‒ O kas jus išvijo iš Lietuvos į Airiją? Kaip jums ten

pavyko išsiveržti iš užburto rato, į kurį dažnai patenka emigrantai: darbas, namai, lietuviai, darbas?..

– Niekas mūsų nevijo: važiavome kaip ir visi – ieš-

kodami skalsesnės duonos, vedami nuotykių troškimo. Buvome jauni, tik ką baigę aukštuosius mokslus, tik ką

susituokę. Juokais sudalyvavome darbuotojų atrankoje,

LAMŲ SLĖNIS 106

linksmai kvatojome, kai buvome atrinkti. Tikėjome, kad vykstame metams, o likome devyneriems.

Airijoje atradome savanorystę – kūrėme Airijos lie-

tuvių bendruomenę, atidarėme lituanistinę mokyklą, rūpinomės gražuole Čarlvilio pilimi, organizavome ren-

ginius, svajojome, svajojome... Iš Dublino parsivežiau platesnį akiratį, toleranciją, žingeidumą, įprotį šypsotis

gatvėje ir sveikintis su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau

svarbiausi atradimai – meilė savo šaliai ir artimiesiems. Tik laikas ir atstumas leidžia suprasti, kokia dovana ma-

tyti savo mamą ir tėtį, o mintis reikšti savo kalba. Airijoje išmokau didžiuotis, kad esu lietuvė.

Ten, ankštame kambaryje susėdę ant siauros lovos,

mes su vyru pirmą kartą aiškiai supratome, kad esame vienas kito pasaulis. Kad kol turime vienas kitą, esame

tvirti, nepalenkiami, nesulaužomi. Išvažiavome kaip vyras ir žmona, o tapome dar ir geriausiais draugais.

‒ Kokia jūsų pažinties su vyru Mindaugu istorija? Kaip

jums pavyko vienam kito nepamesti didelėje šeimoje?

– Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio? Aš tikiu. Jau dau-

giau kaip 20 metų.

Paauglystėje maniau, kad meilės nėra, argumentuotai

įrodinėdavau, kad ji – tik rašytojų, poetų ir ekonomistų drauge išgalvotas žodis, kuris skatina žmones jungtis

į poras, kurti šeimas, gimdyti vaikus ir vartoti, vartoti, vartoti... O tada akmenimis grįstoje Kauno senamiesčio

gatvelėje pamačiau jį. Mano gyvenimo filosofija pasipustė padus, pabruko uodegą ir spruko, o aš pradėjau galvoti apie žmogų, kuris tuo metu neatitiko nė vieno

vyriškajai giminei keliamo kriterijaus – buvo net pusmečiu už mane jaunesnis studentas oranžiniai dažytais plaukais. Prisimenu net tą akimirką, kai prasilenkdama

su juo supratau, kad tai – mano gyvenimo vyras. Kad

nieko daugiau visame margame pasaulyje aš nenoriu. Tuomet išsigalandau ginklus ir išėjau į medžioklę. O jis maloningai leidosi sumedžiojamas. ( Juokiasi.)

107 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 108

109 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 110

„„TIK LAISVAS VYRAS YRA TVIRTAS, ATSAKINGAS, RŪPESTINGAS IR PAGARBUS, DRĄSUS APGINTI IR ŠVELNUS MYLĖTI.“

Esame kartu daugiau nei 20 metų, o tai – beveik 8000

dienų džiaugsmo, liūdesio, laukimo, meilės, pokalbių ir stebuklų. Teko nudildyti aštrius kampus, mokėmės palai-

kyti vienas kitą, pažaboti galybę drakonų. Šiandien tvir-

Didžiuotis vienas kito pasiekimais ir leisti tai suprasti. Sakyti, kad myli. Nuolat. Kad ir pats prisimintum.

‒ Sakote: vaikai ‒ ne Dievo bausmė, o dovana. Ar kai

tai žinau – tik laisvi žmonės vertina privilegiją būti kar-

Airijoje gimė pirmasis jūsų vaikas, jau planavote turėti

ir pagarbus, drąsus apginti ir švelnus mylėti. Tik laisva

– Bijojau vaikų, nerimavau, kad nemokėsiu jų pamilti,

tu. Tik laisvas vyras yra tvirtas, atsakingas, rūpestingas

didelę šeimą?

moteris gali iš vyro ugnies kurti naujas visatas, tik laisva

juk aštuonerius metus po santuokos gyvenome tik patys

sąlygiškai mylėti. Nes širdis be meilės ir yra pragaras...

Per vestuves apie darną, ateitį, atsakomybę daug negalvo-

moteris gali iš tikrųjų nesavanaudiškai, gaivališkai ir beKai mano vyrui reikia laiko sau, jis susikrauna kuprinę

ir iškeliauja. Keletui valandų į mišką ar kelioms savai-

tėms į Indiją. Anksčiau irzdavau ir pykdavau: o kaipgi aš?

Kodėl jis nekviečia kartu? Dabar laiminu prieš kiekvieną kelionę, žinau, kad išeis, susitiks su savimi ir sugrįš. Tik dar galingesnis, dar tvirtesnis, dar labiau pasiruošęs my-

luoti zirziančius vaikus ar švelniu delno mostu nuvaikyti

sau – su savo draugais, kelionėmis, veiklomis ir renginiais. jome – aš norėjau stilingos baltos suknelės, o Mindaugas – oranžinio kostiumo. Dar – juodos „Čaikos“. Turbūt todėl

teko daug ir kruopščiai dirbti aiškinantis santykius, nuolat

kalbėtis, vienas kitą mokyti ir mokytis. Kai asmeninės pa-

tirties nebeužteko, į mūsų gyvenimus vienas po kito atėjo ketvertas ypatingų mokytojų. Todėl mokomės toliau.

Dabar man šeima – begalinis rūpestis, keturios poros

mano vakarinį nuovargį...

mažesnių batukų vietoj vienų didelių, kad ir labai stilingų.

Tai – mano vyro širdis. Įsimyliu jį kaskart vėl iš nau-

mu mangu. Daugybė triukšmo ir dar daugiau juoko. Laiku

Yra ir mano vieta, kurioje galiu būti tokia, kokia esu.

jo. Būna, pakeliu akis ir kvapą užima vien nuo minties, kad štai čia, prieš mane, stovi mano vyras, mano draugas, mano uola, mūsų vaikų tėvas.

Be galo svarbu leisti sau tiesiog pabūti kartu, pasidova-

noti sau laisvą vakarą. Vieną kartą per mėnesį neapkamšyti

Privalomos savanaudiškos valandėlės su slapčiomis suvalgo-

nurytas piktas žodis. 1000 kartų per dieną išgirstas – mama. Klausymasis ir girdėjimas, griežtumas ir švelnumas, taisy-

klės ir susitarimai. Galėjimas pažliumbti, kai reikia, ir dūkti, kai norisi. Kertinis akmuo mano gyvenime, veikloje, visur!

Visi mūsų vaikai pasaulį išvydo skirtingose vietose: Jo-

vaikų nakčiai, palikti buitį ant laiptelių ilgesingai mataruo-

varas Vėtra ne be reikalo dar yra ir Airijos pilietis, Mingai-

rankų. Dalinti džiaugsmą žmonėms. Patiems kikenti iki

namų vartų, Deivilė Prija ramiai atėjo Trakuose, be galo nu-

ti kojomis, ir sprukti stebėtis pasauliu. Keliauti. Laikytis už

ašarų. Priminti tą vieną, ypatingąją dieną. Dovanoti dovanas, kai norisi, ir netapti progų vergais. Suprasti vienas

kito meilės kalbą, žinoti, kada kalbėti, o kada tik klausyti.

lė Bitė vos per plauką negimė prie Tyzenhauzų gimdymo stebinusi šeimai naujo brolio parvežti išvažiavusią mamą. Su

Tautrimu Madavu išbandėme naująjį Santariškių gimdyvių korpusą. Sakyčiau, esu gimdymo namų ekspertė. ( Juokiasi.)

111 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 112

113 LAMŲ SLĖNIS

„„VAIKAI NEATEINA Į ŠĮ PASAULĮ GAUTI GERŲ PAŽYMIŲ AR TINKAMAI ELGTIS KLASĖJE. JIE ČIA ATEINA VYKDYTI SAVO ASMENINĖS MISIJOS. ĮGYVENDINTI SAVO DIEVIŠKOJO PLANO.“

‒ Viešai dažnai kalbi apie nepatogius vaikus. Kaip manai,

kodėl Lietuvoje žmonės tokie nepakantūs mažiems vaikams?

Leiskime vaikams tiesiog būti laimingiems!

Vaikai neateina į šį pasaulį gauti gerų pažymių ar tinkamai elgtis

Ir kodėl taip sunkiai priima kitokius vaikus? Tuo tarpu Vaka-

klasėje. Jie čia ateina vykdyti savo asmeninės misijos. Įgyvendinti

– Nes vaikai šiuo metu ne madoje. Naujieji suaugusieji nebe-

Visuomenės pareiga – leisti jiems būti. Neniveliuoti, jų ne-

rų Europoje, ypač pietuose, jie apgaubiami dėmesiu?

savo dieviškojo plano. Daryti gerų darbų. Gelbėti. Kurti. Auginti.

nori kurti šeimų, jie nori keliauti, nori gyventi savo malonumui,

laužyti, darželių grupėse ir mokyklų klasėse nestatyti Prokrusto

O jei reikia trupučio meilės, visada juk gali įsigyti šunį.

dartiniai verslininkai ir visuomenės veikėjai. Kai gerai pagalvoji,

gerai atrodyti instagrame, daryti karjerą, kaupti naujas patirtis. Kai su Jovaru Vėtra grįžome gyventi į Lietuvą, mums nuolat

reikėjo įrodinėti, kad jis – ne neišauklėtas, o žingeidus ir drąsus. Kad jo užduodami dailiai suformuluoti ir labai nepatogūs klau-

simai – ne būdas paerzinti suaugusius, o gaivališkas noras žinoti.

lovų. Nes iš jų, būtent iš jų išaugs lyderiai, inovatoriai, nestantiek aš, tiek Mindaugas vaikystėje buvome be galo judrūs ir nepatogūs vaikai. Ar mums nepavyko užaugti gerais žmonėmis?

‒ Dirbate su aukšto intelekto vaikais. Ką reiškia auginti

Kad jo emocingos reakcijos – ne išlepinto vaiko isterijos, o reak-

tokį vaiką ir kokie keliai jam klojami į ateitį?

svarbiausią informaciją taip sunkiai dirba jo smegenys.

kytoja olandė Rineke Derksen, daugybę metų dirbanti su ap-

priklijuoti hiperaktyvaus ar autisto etiketę. Jei vaikas dar ir

jau turėdami didžiulį bagažą žinių. Todėl jiems nieko nereiškia

cija į galybę trikdžių, kuriuos apdirbdamos ir identifikuodamos Kai mūsuose vaikas netelpa į įprastus rėmus, jam skubama

protingas, ištraukiama Aspergerio sindromo korta. Tada visi ramiai atsikvepia, o talentingam ir intelektualiam vaikui tada

reikia ilgai ir nebūtinai laimingai tų etikečių atsikratinėti. LAMŲ SLĖNIS 114

– Turbūt svarbiausia – tokiam vaikui netrukdyti. Mano mo-

dovanotaisiais vaikais, yra įsitikinusi, jog jie į šį pasaulį ateina išmokti patiems skaityti, per keletą savaičių perprasti naujos kalbos sandarą, programavimą, chemiją, fiziką, bet ką... jei tik

jie ras vidinės motyvacijos. Tačiau dažnai didžiąją dalį gyvy-

binės energijos jie išnaudoja kovodami su pasauliu ir jo pri-

vąšelį paimti į kairę ranką. Tuomet tik ir supratome, kodėl

turėtojai priskiriami prie specialių poreikių turinčių vaikų?

lentos raides mokytoja rašė dešine ranka.

metamais rėmais. Ar žinojote, kad Lietuvoje aukšto intelekto

Vienatvė yra amžinasis jų palydovas. Būdami itin protingi,

taip gerai skaitančiam vaikui taip sunkiai ėjosi rašymas, – ant Daugelį metų, kol augo Jovaras, nuoširdžiai maniau, kad

su bendraamžiais jie paprastai nuobodžiauja, o suaugusieji į juos

susimoviau. Nes kartais tikrai nebežinodavau, ko griebtis. Kol

gybos lentelės, todėl nėra taip lengva su kuo nors susidraugauti.

vo Olandijos švietimo sistemos požiūrį į tokius vaikus pakeitusi

žiūri kaip į vaikus. Bendravimo jiems reikia mokytis kaip dau-

Dažnai jų nemėgsta nei bendramoksliai, nei mokytojai, šie vai-

kai nesutverti klasėje nusėdėti vienoje vietoje. Jie negali išlaukti, kol jų bus paklausta. Jie žino atsakymą, jiems kiekviena sekun-

dė prilygsta valandai. Todėl nuolat muistosi, kelia ranką, šaukia atsakymus, trukdo pamoką, tampa negatyvaus dėmesio centru.

Mūsų Jovaras Vėtra į pirmą klasę išėjo labai anksti. Per

pusvalandį įveikė gebėjimų testą ir tapo pirmoku. Tada į jo

gyvenimą atėjo nuobodulys – reikėjo sėdėti suole, tylėti, kai

yra tiek daug ką pasakyti, reikėjo laukti, kol į klasiokų gyvenimus kas dieną ateis vis nauja raidelė – mūsų vaikas puikiausiai

skaitė nuo ketverių. Dar vėliau teko smarkiai nusivilti: Jovaras pradėjo elgtis abejingai, smarkiai priešinosi namuose užduotam nėrimui vąšeliu. Vieną dieną man toptelėjo pasiūlyti jam

prieš ketverius metus į „Masters of Calm“ festivalį neatvažiaRineke. Pamatė mano sūnų, pasikalbėjo su juo angliškai – neįsi-

vaizdavau, kad jis gali kalbėti angliškai! „Patikrink IQ“, – ji man

nusišypsojo. Man atsivėrė akys ir nuo tada daug kas pasikeitė. Jovaras ėmė mokytis pagal individualią programą, daryti tai, kas jį iš tikrųjų domina. Praėjusiais metais 10 dienų festivalyje lei-

dome jam gyventi savo gyvenimą. Ir jis gyveno taip, kaip norėjo: atsidarė savo skaitytų knygų knygynėlį, investavo pinigų, laukdamas klientų perskaitė „Marketingą žaliems“ ir kas dieną taikė

knygoje rastus metodus. Ledus ir saldumynus jis pirko už savo

uždirbtus pinigus, išmoko, kas yra kasa, pajamos ir pelnas, vedė statistiką, rengė „laimingas valandas“, samdė darbuotojus, per patyrimą išsiaiškino, kas yra sąžiningumas, pasitikėjimas, labai daug bendravo. O svarbiausia – jis ŽYDĖJO.

115 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 116

117 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 118

„„ MANO VYRAS NATŪRALIAI IR KRYPTINGI JUDĖJO LINK SVEIKESNIŲ IR SĄMONINGESNIŲ PASIRINKIMŲ. MAN LIKO TIK SEKTI IŠ PASKOS.“

‒ Kaip jūsų gyvenime atsirado festivalis „Masters of

– Neįprasta negerti ir nerūkyti? Sveikai maitintis?

Calm“?

Puoselėti šiltus santykius? Ar norėti dalintis tuo su ki-

tykis, 10 dienų trunkančios sąmoningos atostogos visai

toti alkoholį. Rūkyti mašinoje, keiktis prie vaikų, rūpintis

– „Masters of Calm“ – laukiamiausias vasaros nuo-

šeimai. Jau aštuonerius metus apsimetu, kad festivalyje dalyvauju tik kaip Mindaugo Vidugirio žmona, bet

tais? Mano akimis, neįprasta yra ieškant džiaugsmo vartik savimi ‒ ačiū Dievui, kad nebeįprasta.

Mano vyras natūraliai ir kryptingi judėjo link svei-

tai – netiesa. Nes sergu dėl jo, žaviuosi juo, su komanda

kesnių ir sąmoningesnių pasirinkimų. Man liko tik sekti

vanorių-geradarių pastangomis viską paruošti taip, kad

ar vyno, nustojau valgyti viską, kas turi akis, išstojau iš

ieškau efektyviausių sprendimų, gėriuosi festivalio saatvykę visi kvėpuotų meile!

Festivalį išsapnavo mano vyras. Jis gimė iš vyro dva-

sinių kelionių, klajonių, paieškų, patirčių, troškimo gauti

iš paskos. Nesigailiu nė sekundės, kad atsisakiau viskio rūkorių gretų ir radau tokią mylimą veiklą, kad, kai apie ją pagalvoju, šiurpsta oda.

Pradėjome sveikiau maitintis, geriame šungitu valytą

žinių ir pažinti. Tuo metu sparčiai keitėsi jo gyvenimo

vandenį, kad ir kaip skubėtume, valgyti nepradedame be

kiaušiniai, vyras ėmė intensyviai sportuoti, metė rūky-

ant stalo, už globą, už naują dieną, už tai, kad augame

būdas, iš namų po truputėlį iškeliavo alkoholis, mėsa, ti, netgi tapo Sveikuolių tarybos nariu. Tačiau tuo metu

Lietuvoje nebuvo tokios erdvės, kurioje galėtum išsibandyti kiekvieną kelią, išragauti kiekvieną mankštą, susi-

pažinti su daugybe rimtų mokytojų ir lektorių, visa tai patirti savo kailiu, čia ir dabar.

Pradėjome nuo 180 dalyvių ir dešimtūkstantinės sky-

lės banko sąskaitoje, tačiau minties sustoti nebuvo. Dabar į festivalį trims, penkioms ar visai dešimčiai dienų suva-

esminio šeimos ritualo – padėkos: už darną, už skalsą sveiki ir laimingi, už tai, kad aplinkui mus tiek daug

nuostabių žmonių. To paties mokome ir savo stovyklų, renginių dalyvius – visi nevalingai ima šypsotis, kai Jo-

varas Vėtra pradeda savo rytmetinį dėkojimą: „Ačiū saulei, žemei, orui ir vandeniui, visiems, kurie yra prie šito

stalo ir nėra...“ Pirmas kąsnis, beje, priklauso vyriausiam prie stalo sėdinčiam žmogui.

Užvakar stovykloje manęs klausė, kiek man metų.

žiuoja tūkstančiai žmonių. Linksmų, laisvų, atsipalaida-

Atsakiau, jog keturiasdešimt vieneri. „Neatrodo“, – nuo-

of Calm“ nieku gyvu negali važiuoti tie, kuriems nepa-

– pamerkiau akį. Žaviuosi žmogaus kūnu – tobulu Dievo

vusių ir – be jokių svaigalų. Visada sakau, kad į „Masters tinka besišypsantys žmonės, – jų čia daugybė.

‒ Jūsų šeimos gyvenimo būdas daugeliui gali pasiro-

dyti ne visai įprastas. Kaip radote šį kelią?

širdžiai pasipiktino merginos. „Tai todėl, kad nerūkau“, kūriniu, kuris, jei tik jo neskriaudi, atsistato, regeneruo-

jasi ir gali būti taisomas subalansuota mityba, vandeniu, prisilietimais ir geromis emocijomis.

119 LAMŲ SLĖNIS

Neturėjimas pagimdo norą stengtis Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Iš neturėjimo gimsta didelis noras kurti, daryti, stengtis iš visų jėgų. Absoliutus komfortas tokio stipraus postūmio niekada neduoda, – pasakodamas apie Lietuvos muzikos ir teatro sceną sako renginių organizatorius, festivalio „Midsummer Vilnius“ sumanytojas Valdas Petreikis. Nežinau, ar užtikrinta ramybė vyro balse, giliai įsirėžusi pagauli mintis, svajingas sodriai žalias antikvarinis fotelis, o gal už lango barbenantis lietus užliūliuoja ir priverčia patikėti jo žodžiais. Apie muziką jo vaikystės namuose, naujų atspalvių pilną kasdienybę, Lietuvos meno sceną ir susėdame pasikalbėti.

– Valdai, tai kaip atrodo tavo kasdienybė, kai didžioji

– Kaip antrojo vaiko gimimas skiriasi nuo pirmojo?

dalis festivalių baigėsi kartu su vasara?

Kaip šiuo momentu su žmona jaučiatės, ką išgyvenate?

nius“ tapo ryškus, gerai atpažįstamas ir asocijuojamas ti-

ko, pritars, kad į viską žiūrima paprasčiau. Be jokių abejo-

tvirtadalį to, ką veikiame ištisus metus. Rudens pradžia būna

jis išgyvenamas kitaip. Skaičiau knygą, kurioje nemažai

– Mane labai džiugina, kad festivalis „Midsummer Vil-

kriausiai tiesiogiai su manimi. Tačiau jis užima turbūt vos kepilna skaičiavimų, įvertinimų, grįžimo atgal, pasižiūrėjimo, kas pavyko geriau, kas prasčiau. Ir truputis lengvos depresijos. Didelė įtampa per labai trumpą laiką, daug atsakomybės

ir štilis po to renginių organizatorių darbe neišvengiamas. Anksčiau šie bangavimai stipriai kankino, tačiau dabar dar nė nepasibaigus vieniems dalykams jau galvoji apie kitus.

Šis sezonas ir džiaugsmingas, ir pilnas iššūkių: savo na-

muose turime naują žmogų – rugpjūtį mums su žmona Simona gimė Paskalis.

LAMŲ SLĖNIS 120

– Greičiausiai kiekviena šeima, susilaukusi antrojo vai-

nių, antrojo vaiko gimimas yra toks pats stebuklas, tačiau

kalbama apie antrus, trečius, ketvirtus vaikus. Net statis-

tiškai šiems vaikams tėvai turi kitokių lūkesčių – jiems suteikiama daugiau laisvės. Pirmasis vaikas gauna visą tėvų

dėmesį, o jeigu jis dar pirmasis visoje šeimoje, kaip buvo su Jokūbu, jis visada apsuptas nesibaigiančio giminaičių

dėmesio, meilės. Su antruoju vaiku viskas paprasčiau, nesi toks įsitempęs, tiek atidus. Bet nereiškia, kad tai atneša mažiau džiaugsmo. (Šypsosi.)

121 LAMŲ SLĖNIS

– Kaip vyresnėlis Jokūbas priėmė naują šeimos narį?

– Yra toks juokingas stereotipas, kuris vyrauja ir Lietu-

voje, ir kitur, kad į šeimą atėjęs naujas kūdikis turi įsiteikti

vyresniam vaikui – iš ligoninės namo grįžti su dovana, pa-

taikauti. Mums atrodo priešingai – naujas šeimos narys, brolis ar sesuo, yra pati didžiausia dovana, kokią vyresnis vaikas gali gauti: jie kartu auga, išmoksta dalytis, sukuria

artimą ryšį, kai reikia – sulaukia pagalbos... Su tokiomis mintimis naują kūdikį į namus ir atsinešėme. Jokūbas, bū-

damas sąmoningas vaikas, labai gerai tai priėmė. Kol kas

tarp jų nėra jokių pykčių ar konkurencijos. Žinoma, kažkada to neišvengiamai atsiras, bet juk tai taip natūralu.

– Valdai, pakalbėkime apie muziką. Kaip muzika tapo

tokia svarbi tavo gyvenime?

– Įdomu, bet mano šeimoje niekas nemuzikavo. Vis

dėlto mano tėtis visą laiką nepaprastai mylėjo muziką. Jis turėjo labai didelę plokštelių kolekciją – tą aš prisimenu

gerai. Augau Klaipėdoje, todėl ten vis kažkas atplukdydavo kokią plokštelę iš užsienio. Mamos namuose muzika taip pat skambėjo nuolat. Mano galvoje išlikęs ryškus

vaizdinys: vienu metu gyvenome nepasiturinčiai, nelabai daug ko turėjome, tačiau labai aiškiai prisimenu, kaip va-

žiavome pirkti muzikinio grotuvo, – šie buvo vos atsiradę, todėl beprotiškai brangūs.

– Kokia muzika skambėjo tavo vaikystės namuose?

– Michaelis Jacksonas, George‘as Michaelas, Tina

Turner, Whitney Houston, Joe Cockeris, Bonnie Tyler. Niekas mūsų namuose neklausė klasikinės intelektualios muzikos – čia grojo paprastas grubus popsas. Įdomu tai, kad mano mama, su kuria aš užaugau, neklausydavo

lietuviškos muzikos. Namuose mes neturėjome nė vieno

lietuvių atlikėjo įrašo. Turint omenyje laikmetį, kaip su-

dėtinga tuo metu buvo gauti užsienio atlikėjų plokštelių,

tai labai įdomu, ganėtinai keista. Tėtis buvo „Foje“ fanas, neretai klausydavo roko.

LAMŲ SLĖNIS 122

123 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 124

125 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 126

„„TIKIU, KAD IDĖJOS YRA VISŲ IKI TOL BUVUSIŲ PATIRČIŲ REZULTATAS.“

– O kaip muzika, renginiai atsirado tavo profesi-

mavome į mobilią renginių erdvę. Ir tai veikė. Taip mano

– Kiek skaitau, bendrauju su žmonėmis, matau, kad

kad areną teks nugriauti, reikėjo savo jėgas nukreipti ki-

niame kelyje?

bent aštuoniasdešimt procentų jų norėtų dirbti kažką susijusio su muzika, scenos menais. Man atrodo, didžioji dalis

mūsų turi vidinį poreikį kūrybiškumui, tačiau viskas pri-

gyvenime atsirado ir muzika, ir teatras. Kai sužinojome, tur – norėjosi tęstinio, įdomaus, prasmingo projekto. Taip gimė „Midsummer Vilnius“.

Tikiu, kad idėjos yra visų iki tol buvusių patirčių rezul-

klauso nuo aplinkybių ir kiek esame drąsūs daryti dalykus,

tatas. Per septynerius metus darbo Teatro arenoje susipaži-

dainuoji, dėk pinigus į stalčių, nes bus diena, kai vargsi, nes

norėjosi įgyvendinti. Kartu su kolege Raminta patikėjome,

kurių trokštame. Mitas, kad net jei iš tiesų gražiai groji ar visi menininkai nabagai, – gajus visur. Toks požiūris nėra vien tik mūsų, posovietinės šalies palikimas.

Kažkuriuo gyvenimo metu sąmoningai pasirinkau, ir

man pasisekė, kad viskas taip išsirutuliojo. Nuolat būdavau netoliese scenoje dirbančių žmonių. Šis pasaulis mane visada pasąmoningai traukė. Juk daugumai mūsų įdomu, kaip

atlikėjai dainuoja, kaip rašo dainas, kaip kuria spektaklius. Kūryba, talento manifestacija traukia.

nau su labai daug atlikėjų, buvau sugalvojęs dalykų, kuriuos

kad ši iniciatyva gali augti. Drąsiai pabandėme ir tai pavyko. Mano galva, šiandien tai vienas ryškiausių vasaros renginių

Vilniuje. Išskirtinis, turintis savo braižą, struktūrą, gerbėjus. – Šiandien tau tenka dirbti su didžiausiomis Lietuvos,

neretai ir užsienio muzikos, teatro pasaulio žvaigždėmis. Smalsu išgirsti, kokie yra šie žmonės?

– Mes įsivaizduojame, kad egzistuoja Olimpas, ant ku-

Iki 2009-ųjų neturėjau jokių darbinių santykių nei su

rio sėdi žvaigždės – visi tokie geri, gražūs, šviečiantys, ypa-

ieškodavome itališko dizaino baldų, juos parveždavome čia,

taip pat yra su atlikėjais. Tau kaip prodiuseriui ar vadybi-

menais, nei su muzika. Tuo metu buvo statybų bumas, tad

dirbome su žymiausiais šalies architektais, dizaineriais, keliaudavau į dizaino parodas Milane, Bolonijoje. Tai buvo

įdomi veikla, bet aš niekada nejaučiau, kad būčiau savo vietoje, kad ten priklausyčiau. Buvau pakankamai jaunas, kad

galėčiau ieškoti, kas man tinka. Tais metais įvyko ekonominė krizė, didelė dalis su statybomis, interjerais susijusių veiklų žlugo. Į mano gyvenimą krizė atvedė Teatro areną.

Su partneriu sėdėjome ir diskutavome apie tai, ko Lie-

tingi. Tačiau net Antikos dievai, ir tie buvo visokie. Lygiai ninkui nebūtinai pavyksta dirbti su visais – kai kurie tau

netinka, kai kuriems netinki tu. Man sekasi, nes dažniau-

siai dirbu su fantastiškais talentais ‒ žmogiškais, paprastais, supratingais, sąmoningais. Yra toks juokas, kad egzaltacija

ir arogancija atlikėjai kompensuoja talento stoką. Tikram

talentui, gabiam žmogui, kuris susikoncentravęs į savo kūrybą, nėra poreikio elgtis negražiai.

Su daugeliu atlikėjų esame geri bičiuliai. Iki šiol nega-

tuvoje trūksta. Net iki šiol patogių pramogų ir meno erdvių

liu nustoti žavėtis kiekvieno jų talentu. Žiūri į orkestrą ir

tą pastatą, į kurį reikėjo santykinai nedaug investuoti. Jis

noje vietoje. Po nesėkmių tai verčia sugrįžti. Dėl pusan-

stygius – problema. Tada miesto centre pamatėme apleis-

buvo niekam nenaudojamas, o mes jį sėkmingai transfor-

atsistebėti negali, kokia didelė talentų koncentracija vietros valandos dirbti pusantrų metų.

127 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 128

129 LAMŲ SLĖNIS

– Ar dažnai pasitaiko situacijų ne pagal planą?

– Visada kažkas būna ne pagal planą. Juokingus dalykus

daro oro sąlygos. Ypač Lietuvoje. ( Juokiasi.) Prisimenu, prieš trejus metus vasarą rengėme Justės Arlauskaitės-Jazzu ir Modesto Pitrėno diriguoto Lietuvos kamerinio or-

kestro pasirodymą Klaipėdos koncertų estradoje. Nors

pagal prognozę turėjo lyti kelias valandas dar gerokai prieš

renginį, mus užklupo tikra tropinė liūtis – tokį lietų Lietuvoje buvau matęs vos kelis kartus. Iki paskutinės minutės

nebuvau tikras, ar atlikėja užlips ant scenos. Emocine prasme tai buvo vienas gražiausių koncertų, kuriuos man teko

organizuoti. Pastebėjau, kad stiprus lietus koncerto metu sukuria daug stipresnes emocijas, tvirtesnį ryšį tarp atlikė-

jo ir žiūrovo. Atlikėjas žino, kad tie žmonės atėjo, būna čia, šlampa, šąla dėl jo. Ir tai sukuria visišką magiją.

– Kaip šiandien apibūdintumei Lietuvos muzikos,

teatro sceną?

– Mūsų scena yra pilna talentingų, profesionalių, la-

bai darbščių žmonių. Turėdami tokias sąlygas ir erdves

jie padaro neįtikėtinai daug stebuklingų dalykų. Žinoma, mes negauname „Grammy“, negauname „Oskarų“ – ten

konkurencija nežmoniška. Tačiau žvelgiant, kur ir su kuo

mūsiškiai pasirodo, – tai neįtikėtina tokiai mažai šaliai. Nepamirškime, kad esame tokio dydžio kaip mažas miestas Vokietijoje, o kai kurie mūsų atlikėjai yra lygūs ar net

geresni už užsienio. Ir kokybe, ir idėjomis, ir kitais krite-

rijais. Kartais būdamas Šveicarijoje atsiversdavau Verbjė festivalio programą ir kiekviename lape surasdavau po

lietuvį. Londono „Covent Garden“, Milano „La Scala“ – lietuviai pasirodo garsiausiose pasaulio scenose. O kur

dar teatro genijai, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas... Galima vardinti ir vardinti. Tokiai mažai šaliai tai yra neįtikėtini pasiekimai. Būna, sėdžiu ir galvoju: mums trūksta

to, trūksta ano. Tačiau supratau, kad kartais iš neturėjimo

ir gimsta didelis noras kurti, daryti, stengtis iš visų jėgų. Viešėdamas kitose šalyse dažnai pastebiu, kad absoliutus komfortas tokio stipraus postūmio niekada neduoda.

LAMŲ SLĖNIS 130

Žinoma, jei į Lietuvos meno sceną žiūrėtume iš rin-

kos pusės – taip, ji maža. Jei trys arenos po dvidešimt tūkstančių žmonių mums atrodo daug, reiktų žinoti, kad

Vokietijoje vietinis atlikėjas, kurio vardo mes čia nė nežinome, aplanko penkiasdešimt arenų per metus. Lietuvoje, be abejonių, egzistuoja tam tikri ribotumai, tačiau tai turi ir pliusų, ir minusų.

– Valdai, ar muzika dažnai skamba jūsų namuose?

– Be perstojo! Jaučiu, kad dabar kitaip atrandu muzi-

ką. Iki šiol namuose nebuvau turėjęs vinilinių plokštelių grotuvo, nors pernai kartu su komanda „Abbey Road“

įrašų studijoje Londone įrašėme Andriaus Mamontovo plokštelę „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Tai kokybiškiau-

siai įrašytas albumas Lietuvos istorijoje, vienas įdomesnių projektų mano gyvenime. Juk kartu su visu keturiasdešim-

ties žmonių orkestru reikėjo nuvažiuoti į Londoną, be to, dirbome su žmogumi, kuris už kitą savo projektą šiemet gavo „Grammy“ apdovanojimą.

Grotuvą man šių metų „Midsummer“ proga padovano-

jo žmona, ir nuo tada aš atradau vinilus. Mane visada žavėjo vinilo kuriamas santykis su muzika. Ritualą primenantis

plokštelės išsirinkimas, išpakavimas, medžiagiškumas, tas

magiškas momentas, kai adata paliečia grubų paviršių, – viskas vyksta lėtai ir ramiai. Kelis vakarus turėjau galimybę

sėdėti ir klausytis muzikos. Keturiasdešimt minučių gy-

venti muzikoje – tai nuostabu. Taip būdavo ir anksčiau – žmonės turėdavo klausytis.

– Ko klausotės mieliausiai?

– Skamba viskas: ir klasika, ir džiazas. Skamba Erik

Satie, „Simply Red“, kartais – Sergejus Rachmanino-

vas, Michaelas Jacksonas, nusipirkau puikią „Depeche

Mode“ plokštelę, ne taip retai galima išgirsti ir Andriaus Mamontovo kūrybos. Aš manau, kad kaip ir vi-

sur, kiekviename muzikos žanre yra ir gerų, ir prastes-

nių pavyzdžių. Namuose stengiamės pasirinkti tai, kas mums artima.

131 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 132

133 LAMŲ SLĖNIS

– Valdai, kokie dabar tavo santykiai su Prancūzija, juk

prieš keletą metų su šeima ten leidote daug laiko, tiesa?

– Tai buvo labai graži patirtis. Išvykome, nes norėjome

pabandyti gyvenimą svetur. Vieta, kurioje gyvenome, turbūt yra viena stebuklingiausių, kuriose esu buvęs. Ją palikti

buvo sunku, todėl vis dar jaučiu didžiulį ilgesį. Gyvenome ant kalno, 700 metrų virš jūros lygio. Mūsų, lygumų žmo-

nių, akiai tokia gamta neįprasta. Tam tikra prasme ji tave

šokiruoja, kalnuose esi visiškai kitoks. Ten, kur gyvenome, kasdien vedžiodamas šunį Borą matydavau Momblaną, akimis neaprėpiamus slėnius. Žavėjo ir pasiekiamumas: 250 kilometrų iki Turino, tiek pat – iki Milano, 300 kilometrų – Ciurichas, 500 – Paryžius, 120 – Lionas. Per

dvejus metus be rimtesnės priežasties Paryžiuje lankiausi

šešis kartus. Ši dinamika labai vilioja. Italai, prancūzai, vo-

kiečiai, šveicarai – Vakarų Europa yra būtent ten. Žinoma, yra ir krūva neigiamų aspektų: kamščiai, didelė žmonių koncentracija, labai brangu pragyventi, kultūrų skirtumai.

Namo sugrįžome dėl Paskalio. Nusprendėme, kad no-

rime daugiau būti kartu, daugiau laiko praleisti su seneliais, močiutėmis, kitais giminaičiais.

Lietuvos visiškai palikęs nebuvau niekada, mano veikla

visada vyko čia, be galo myliu Vilnių. Viskas čia paprasta, aišku, gražu, gera, aplink daug žmonių, kuriuos mes my-

lime ir jaučiame. Vilnius, lyginant su Ženeva, šalia kurios gyvenome, yra žymiai modernesnis, dinamiškesnis, gy-

vesnis miestas. Jis visada darė man didžiausią įtaką, mane

užaugino. Nors esu gimęs Klaipėdoje, o augęs Palangoje, Vilnius visada buvo mano namai.

– Valdai, kas tave gyvenime varo į priekį?

– Nuolat besitęsiantis prasmės ieškojimas. Ne džiaugs-

mo ar malonumų. Nuoširdus bandymas suprasti, koks yra gyvenimas, koks yra pasaulis, kur yra prasmė. Visuose da-

lykuose, kuriuos darai kasdienybėje, bandai ieškoti pras-

mės. Tai ir yra pagrindinis motyvas, skatinantis eiti į priekį.

LAMŲ SLĖNIS 134

135 LAMŲ SLĖNIS

BON APPÉTIT

Daugiau kūrybos pusryčiams Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Virtuvės šefas, restoranų „Lola“ bei „Bola“ bendraįkūrėjas Dovydas Vaisovas sako, jog maisto gaminimas į jo gyvenimą atėjo labai natūraliai – skaniai gamino visa jo šeima. Su Dovydu kalbamės apie didžiausius jo virtuvės džiaugsmus, sprendimą iš Londono sugrįžti į Vilnių ir apie tai, kas 2020-aisiais galėtų tapti naujuoju pusryčių „avokado skrebučiu“.

LAMŲ SLĖNIS 136

137 LAMŲ SLĖNIS

– Dovydai, koks gi buvo tavo pirmasis žingsnelis šefo kelyje?

‒ Tapti šefu mane paskatino brolis. Jis ir pats turi savo resto-

raną Vilniuje, „Kinza“. Kažkada gyvenau ir žaidžiau ledo ritulį

Kaune, o sugrįžęs į Vilnių nebežinojau, ką noriu toliau veikti. Tada brolis pasiūlė eiti mokytis kulinarijos. Pagalvojau, kodėl gi ne, kadangi gaminti mėgau – taip ir užsikabinau. Visam laikui.

Pabaigęs mokslus truputį pasimaliau Vilniuje po įvairius

restoranėlius ir išvažiavau ieškoti laimės į Londoną. (Šypsosi.)

Tik atskridęs suabejojau, ką gi aš čia veikiu. Buvo minčių iš-

kart grįžti, tačiau pamečiau pasą. Ambasadoje gavęs pasiūlymą

skristi namo su laikinu pasu, supratau, jog išvykęs tikrai nebegrįšiu, todėl pasilikau. Viskas vyko prieš kokius aštuonerius me-

tus. Anglijoje pagyvenau apie ketverius metus, po to metams

grįžau į Lietuvą, susipažinau ir susituokiau su žmona Monika, tada į Londoną gyventi jau išvykome kartu. O po trijų dienų ten sužinojom, kad ji laukiasi, – viskas apsivertė 360 laipsnių!

Tačiau nusprendėme atgal neparvykti – aš ir toliau dirbau šefu, Monika pagimdė, vėliau gimė ir antras sūnus, o aš dirbau toliau. Kol vieną dieną netikėtai sulaukiau skambučio iš savo da-

bartinio partnerio Jono – su pasiūlymu Vilniuje atidaryti pus-

ryčių ir maisto dubenėlių (angl. bowls) vietą. Su Monika tuo metu jau svarstėme, jog norėtume kažkada grįžti į Lietuvą, tad

sutikau. Po vieno skambučio netikėtai sulaukiau ir kito, vos po kelių dienų – partneris pranešė, kad atsilaisvino vieta maisto

halėje „Downtown Food Hall“ ir ten galėtume kažką įkurti. Taip netikėtai gimė nauja idėja „Bola“ – įvairių šalių skonius

sujungiančių maisto dubenėlių restoranas, o tik po to „Lola“, nors būtent pastaroji turėjo duris atverti pirmoji. (Šypsosi.)

– Bet dabar šnekučiuojamės žvelgdami jau pro „Lolos“

langus?

‒ Taip, kai nusprendėme atidaryti restoraną, galvoje sukosi

tik pusryčių ir dubenėlių vieta – „Lola“, tačiau pasitaikius gali-

mybei turėti erdvę ir maisto turguje, ten pusryčių perspektyvos nematėme, todėl pirmiausiai įsukome „Bolą“, kur gaminome

tik dubenėlius. Gamindami juos nenorime prisirišti prie vie-

nos koncepcijos, idėjos ar virtuvės. Mus žavi aibė įvairiausių krypčių, iš kurių gabalėliais renkamės įkvėpimus.

LAMŲ SLĖNIS 138

139 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 140

„„ NESINORI BŪTI TIK VIENOS KONCEPCIJOS RESTORANU, SIEKIAME PARODYTI SKONIŲ IR EMOCIJŲ ĮVAIROVĘ.“

– Tad grįždamas į Vilnių jau žinojai, ką veiksi?

‒ Taip, iš tikrųjų jau buvome kiek pavargę gyventi

Londone. Išlaikyti šeimą iš vienos algos kartais būdavo

labai nelengva, sunku būdavo ir Monikai vienai prižiūrė-

ti du mažus vaikus, kol aš visą dieną dirbdavau. Kūrėme planus, ką veiksime sugrįžę, tačiau gavus pasiūlymą imtis verslo, viskas stojosi į savas vietas. Sugrįžome ir dabar labai tuo džiaugiamės.

– Kas sieja „Lolos“ ir „Bolos“ pasaulius?

‒ Nors pavadinimai panašūs, vietos yra skirtingos.

Sunkiai sugalvojom pavadinimus – buvom pasirašę gal

šimtą, prie kurių dėliojom varneles – prie „Lolos“ ir „Bolos“ visi trys jas uždėjome. Aš juokais mūsų restoranus vadinu Lioleku ir Boleku. (Šypsosi.)

„Lola“ yra išskirtinai pusryčių vieta, tačiau netrukus pri-

statysime ir nuolatinį vakarinį meniu, kuriame pasiūlysi-

me ir keletą dubenėlių variantų. Ne visi vakare nori valgyti

done teko dirbti japoniškame restorane – sužavėjo jų

tvarka, kultūra, procesų eiliškumas, kruopštumas, tai, kiek laiko jie skiria vienam patiekalui paruošti. Taip pat patinka Artimųjų ir Tolimųjų Rytų virtuvės. Iš tikrųjų bandau šių skirtingų virtuvių elementus apgyvendinti ir

„Loloje“ – nesinori būti tik vienos koncepcijos restoranu, siekiame parodyti skonių ir emocijų įvairovę.

Šiuo metu dirbu be išeiginių ir varijuoju per visas tris

fizines vietas. Nesu paskirstęs laiko dienomis – kur reikia, ten ir skubu. Jei nedirbu „Loloje“, važiuoju į „Bolas“ – pa-

žiūrėti, kaip viskas klostosi ten, galbūt paeksperimentuoti

ir pagaminti kokį nors naują užsakymą. Tad prisipažinsiu, jog pats namuose gaminti tingiu – užtenka visos dienos restoranų virtuvėse. Nebent gamini kažką vaikams, o po to turi pabaigti tai, ko jie nesuvalgė. (Šypsosi.)

– O ką tuomet tau reiškia skaniai pavalgyti?

‒ Iš tikrųjų man patinka paprastas maistas. Nemėgstu

pusryčius, patiekalus su kiaušiniais, todėl siūlome ir kitokių

„fine dining“ patirties, kai turi valgyti dėvėdamas kostiu-

mažai pietautojų, kurie pietums renkasi pusryčius. (Šypsosi.)

jis gali būti įdomus ir sujungiantis įdomius skonius, ta-

pasirinkimų, tačiau pusryčių meniu išlieka. Turime ir ne-

– Iš kur tavoji meilė maistui?

‒ Namuose tiek tėtis, tiek mama skaniai gamino, bro-

lis prisikviesdavo draugų, ruošdavo mums visiems plovą

ar kitus patiekalus. Taip ir aš pradėjau gaminti ir tuo mėgautis – atrodo, kad meilė maistui atėjo labai natūraliai. – Kokios virtuvės tau kaip šefui daro įtaką?

‒ Man labai patinka japoniška virtuvė. Kažkada Lon-

mą ir užtrukti tris valandas. Man patinka gatvės maistas, čiau neįpareigojantis.

– Tad kaip kūrei „Lolos“ meniu?

‒ Rodos, kad ir kur šiuo metu benueitum, pusryčių me-

niu visada rasi šakšuką, avokado skrebutį, Benedikto kiau-

šinius ar varškėčius. Todėl kurdamas „Lolos“ meniu norėjau pusryčiams suteikti šiek tiek naujų skonių – be tradiciniais tapusių pusryčių variantų turime ir turkiškų kiaušinių Cilbir, humuso kiaušinių, keletą indiškų pusryčių patiekalų.

141 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 142

143 LAMŲ SLĖNIS

– Kas apskritai virtuvėje tau teikia daugiausiai

ritulio ir bokso. Mama, išgirdusi, jog noriu lankyti

‒ Kai žmonės būna laimingi. (Šypsosi.) Jei iš vir-

ledo ritulio treniruotę – taip su šia sporto šaka ir pa-

malonumo?

tuvės girdžiu, kad žmonės salėje juokiasi, reiškia, kad jie skaniai pavalgė, gerai praleido laiką, galbūt nori

pabūti ilgiau. Taip pat noriu, kad ir kolektyvas būtų

patenkintas, visad stengiuosi juos pralinksminti. Norisi, kad darbe vyrautų gera aura, – juk tai antri

namai, tad svarbu, kad ir čia gerai praleistum laiką. Ateini, dirbdamas gerai praleidi laiką ir tuomet geros

nuotaikos keliauji namo. Nenoriu, kad kažkas mano

virtuvėje jaustųsi žemesnis už mane, – jei reiks, pats ir indus išplausiu, ir šiukšles išnešiu, man tai neatrodo netinkama. Kitiems galbūt yra kitaip.

– Dar viena tavo aistra – ledo ritulys, tiesa?

‒ Būdamas dešimties ar vienuolikos galvojau, ko-

kią sporto šaką norėčiau lankyti – rinkausi tarp ledo

LAMŲ SLĖNIS 144

boksą, neapsidžiaugė, tad kartu su draugu nuėjau į

me atsisakę ir

išpildysim ir šį

Prisipažinsiu

silikau. Elektrėnuose žaidžiau „Energijos“ koman-

sunku, tuo met

Salomėjos Nėries sustiprintoje sporto mokykloje,

jos aromatą – la

doje, po to išvažiavau treniruotis ir mokytis Kauno

kur žaidžiau jaunių komandoje, o po ten praleistų vienerių metų sugrįžau į Vilnių – ir iškart į virtu-

vę. Iki šiol pažaidžiu ledo ritulį „Hockey Punks“

komandoje. Man labai patinka šis žaidimas: ledas, šaltas oras – rodos, žaisdamas viską pamiršti, adrenalinas gerai prapučia smegenis.

– Ar turi 2020-iesiems tikslų, susijusių su maistu

ir sveikesne gyvensena?

‒ Praėjusiais metais kartu su žmona pasižadėjome

nebegerti kavos ir visai nevartoti alkoholio – pavyko

tik negerti kavos. Tačiau dabar jau antrą mėnesį esa-

dvi savaites būd

Daugiau, rodos

ir nebesinori k

lankytis ledo ri

vauti varžybose

Iš tikrųjų ti

sikelti naujų ti

valgyti saldum

Manau, jog val

balansą tarp m

tuomet ir sąžin saldumynu ar

gali valgyti visk

alkoholio – tikiuosi, jog šiais metais

į tikslą.

u, kad atsisakyti kavos buvo be galo

tu dar gyvenome Londone. Pirmąsias

davo sunku net kiekvienąkart užuodus

abai norėjosi, tačiau pavyko atsilaikyti.

s, esu viskuo patenkintas, todėl nieko

keisti ar tobulinti. Na, galbūt dažniau

itulio treniruotėse, kad galėčiau daly-

iems, kurie nuo naujų metų nori iš-

ikslų, tarkime, numesti svorio ar ne-

mynų, nieko visai atsisakyti nebūtina.

lgyti galima viską, tačiau svarbu atrasti

maisto ir judesio – daugiau sportuoti,

nė negrauš mėgaujantis vienu ar kitu

ne visai sveiku užkandžiu. Kai judi,

ką.

145 LAMŲ SLĖNIS

– Ar apskritai pastebi teigiamų pokyčių Vilniaus

maisto kultūroje?

‒ Kai išvažiavau, skanaus ir kokybiško maisto vietų

buvo išties nedaug, tačiau sugrįžus – skirtumas didžiulis. Aš pats dažnai mieste nevalgau, tačiau matau, kaip šefai

stengiasi ir kelia restoranų lygį. Maistas šiuo metu kaip

niekad populiarus, visi mėgsta ragauti ir skaniai paval-

gyti. Apskritai, visa Lietuva atrodo atsigavusi. Manau, jog ne mes vieni pastaruoju metu grįžome čia gyventi.

– Kaip manai, kokios naujos maisto ir gastronomijos

kryptys vyraus naujaisiais metais Lietuvoje ir pasaulyje?

‒ Manau, jog kitais metais krypsime į japoniškus

skonius, – nuojauta kužda, jog tai bus Azijos virtuvės

atradimai, tačiau sunku detaliau prognozuoti. Pamatysime. (Šypsosi.)

Pats savo virtuvėje pastebiu, jog žmonės vis dar ren-

kasi pažįstamus patiekalus, tarkime, avokado skrebutį, tačiau vis dažniau išmėgina ir įdomesnių skonių.

– O kas norėtum, kad taptų naujuoju „avokado

skrebučiu“?

‒ Tai tikriausiai būtų vis labiau populiarėjantys in-

diški skoniai, tarkime, marinuotas kiaušinis su indiška

vištiena Tikka masala, indiška duonele, marinuotomis morkomis. Ir gražiai atrodo, ir skaniai pavalgai.

– Sausis – veganų mėnuo. Savo meniu taip pat turite

daug veganiškų variantų?

‒ Manau, jog šiuolaikiniame meniu būtina turė-

ti veganiškų ir vegetariškų variantų: ne tik dėl to, kad daugėja tokios mitybos atstovų, bet ir dėl to, kad tas

maistas taip pat gali būti labai skanus, kupinas įvairiausių poskonių ir potyrių. Apskritai manau, jog tai labai

teigiamas judėjimas. Aš ir pats kartais atsisakau mėsos, nors nesu vegetaras ar veganas. Iš mūsų naujojo meniu

man labai patinka kepta saldi bulvė, humusas bei skrebučiai su grybais ar burokėliais.

LAMŲ SLĖNIS 146

147 LAMŲ SLĖNIS

Veganiškas skrebutis su grybais PATIEKALUI:

KARAMELIZUOTIEMS SVOGŪNAMS:

• 60 g humuso

• Mėlynasis svogūnas

• 100 g rudųjų pievagrybių

• 40 ml alyvuogių aliejaus

• Triufelių aliejus (pagal skonį)

• Žiupsnelis cukraus

• Riekelė natūralaus raugo

• Šlakelis raudonojo vyno acto

duonos (sourdough)

Iš pradžių paruošiame grybus – juos supjaustome ir pamarinuojame su druska, pipirais, aliejumi, česnaku, rozmarinu ir čiobreliu. Prieš patiekdami pakepiname alyvuogių aliejuje. Raudonuosius svogūnus supjaustome juostelėmis ir kepame keptuvėje su alyvuogių aliejumi ant mažos ugnies. Kai svogūnai pradeda karamelizuotis, įberiame šiek tiek cukraus, raudonojo vyno acto ir troškiname tol, kol suminkštės. Paskrudiname duonos riekelę, ant jos dedame pašildytą humusą, apkeptus grybus ir karamelizuotus svogūnus. Viską apšlakstome triufelių aliejumi, pabarstome šviežiomis žolelėmis, druska ir pipirais. Skanaujame karštą.

LAMŲ SLĖNIS 148

149 LAMŲ SLĖNIS

Turkiški kiaušiniai Cilbir PATIEKALUI:

ČIMIČURI PADAŽUI (VISKO PAGAL SKONĮ):

• 200 g graikiško jogurto

• Chalapos paprika (jalapeño)

• 2 be lukšto virti kiaušiniai

• Česnakas

• Sviestas su prieskoniais

• Petražolės

• Šviežios žolelės

• Raudonėlis

• Mėgstama duona

• Šlakelis raudonojo vyno acto • Šlakelis alyvuogių aliejaus • Druska ir šviežiai malti pipirai

Pirmiausia paruošiame graikišką jogurtą – per naktį paliekame jį marlėje ant sietelio, kad iš jo išbėgtų visas vanduo. Tada jogurtas bus tirštas ir nesubėgęs, tačiau šis žingsnis nėra būtinas – galima gaminti ir su neperkoštu jogurtu. Paruošiame sviestą su prieskoniais – minkštą, kambario temperatūros sviestą pagardiname savo mėgstamais prieskoniais bei žolelėmis. Tokį sviestą galima naudoti iš karto arba laikyti šaldytuve. Paruošiame Čimičuri padažą – visus ingredientus smulkiai supjaustome ir užpilame skystais padažais. Paskaniname druska ir pipirais. Ruošiame kiaušinius – į verdantį vandenį įpilame šaukštą acto ir įleidžiame kiaušinį be lukšto. Gamindami pagal šį receptą, be lukšto išvirtus kiaušinius galite pakeisti keptais kiaušiniais. Į lėkštę dedame graikišką jogurtą, ant jo - kiaušinį. Užpilame šiek tiek keptuvėje pakepintu žolelių sviestu, Čimičuri padažu, pagardiname druska bei pipirais ir pabarstome šviežiomis žolelėmis. Patiekiame su mėgstama duona ir valgome ją pamirkydami.

LAMŲ SLĖNIS 150

151 LAMŲ SLĖNIS

Kiaulienos papilvės dubenėlis su kiaušinių makaronais

DUBENĖLIUI (VISKO PAGAL SKONĮ):

KIAULIENOS PAPILVEI:

• 200 g kiaušinių makaronų

• 300 g kiaulienos papilvės

• Lėtai virtas kiaušinis

• 250 ml vandens

• 100 g morkų ir agurkų salotų

• 100 ml sojos padažo

• 50 g marinuoto baltojo ridiko

• 20 ml ryžių acto

• 300 ml vištienos sultinio

• 60 g rudojo cukraus

• Žiupsnelis sezamo sėklų bei

• Žiupsnelis anyžiaus

šviežių svogūno laiškų

• Žiupsnelis cinamono

• Čili pipiras

• Žiupsnelis aitriosios paprikos • Žiupsnelis šviežios kalendros

Pirmiausiai ruošiame kiaulienos papilvę. Ją su peiliu įpjauname išilgai ir skersai, kad išeitų kvadrato formos gabalėlis. Į puodą supilame visus kiaulienai virti reikalingus ingredientus ir dedame kiaulieną. Iš pradžių leidžiame vandeniui užvirti, o po to ugnį sumažiname ir lėtai verdame apie 2 valandas. Dar vienas kiaulienos paruošimo būdas – visus ingredientus sudėti į folija uždengtą indą ir virti 170° C orkaitėje apie 2 valandas. Kai kiauliena išverda, leidžiame jai atvėsti padaže, kuriame virė. Mėsai atvėsus, dedame ją į indą, užklojame kepimo popieriumi ir prispaudžiame kokiu nors sunkesniu indu. Paliekame šaldytuve, kad mėsa šiek tiek susispaustų ir įgytų formą. Kai kiauliena paruošta, išverdame kiaušinių makaronus ir paruošiame lėtai (apie 3 min.) virtą kiaušinį be lukšto. Kiaulieną apkepame keptuvėje arba orkaitėje, kol apskrus, ir supjaustome juostelėmis. Į dubenį dedame kiaušinių makaronus, juos užpilame vištienos sultiniu, sudedame kiaulienos gabalėlius, juos užpilame padažu, kuriame kiauliena virė. Sudedame agurkų ir morkų salotas bei marinuotą baltąjį ridiką (galite pakeisti bet kokiomis mėgstamomis daržovėmis, kurių turite namuose). Dedame kiaušinį ir pabarstome sezamo sėklomis. Taip pat galite pagardinti čili pipiro juostelėmis bei svogūno laiškais.

LAMŲ SLĖNIS 152

153 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 154

Halumio užkandis • Halumio sūris • Kukurūzų krakmolas • Mėgstami prieskoniai • Aliejus (kepimui)

Supjaustome halumio sūrį kokiomis norime formomis. Kukurūzų krakmolą sumaišome su prieskoniais, apvoliojame sūrio gabalėlius ir kepame aliejuje tol, kol gražiai apskrus. Patiekiame su mėgstamu padažu.

155 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 156

MADA

Šilko subtilumas Barselonos karštyje Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Rūta Kenstavičiūtė, instagrame: @rutafloral

Kalbėdama apie savo kūrybinį kelią, iš lengvų šilko klosčių gėlių žiedus kurianti menininkė Asta Uskaitė prasitaria, kad pats gyvenimas ją supažindina su tinkamais žmonėmis. Taip nutiko ir su fotografe Rūta Kenstavičiūte, su kuria bendradarbiaujant gimė įspūdinga karštas vasaros dienos Barselonos apylinkėse primenanti papuošalų fotosesija.

– Asta, tai kaip jūs susižavėjote papuošalų kūrimu?

– Pradžia buvo labai paprasta – dar gyvendama Ameri-

penkerius ar šešerius metus. Tai iš tiesų buvo smagus laikas.

koje pradėjau kurti galvos aksesuarus vaikams. Aplinkiniai

– O kaip atrodo šiandieninis jūsų kūrybos etapas?

papuošalu. Pamažu vis daugiau žmonių juos pastebėdavo –

rasti tampa daug sudėtingiau, žmones nustebinti nėra taip

prasidėjo – pamažu pradėjau kurti papuošalus ten gyvenan-

priekį. Anksčiau aš dirbdavau daug ir visas mano asme-

juos labai pamėgo, dažnai ir pati pasipuošdavau susikurtu

kasdien sulaukdavau nemažai komplimentų. Taip viskas ir

čioms moterims. Sugrįžusi gyventi į Lietuvą vis dar siųsda-

vau arba nuveždavau savo kūrinių į parduotuves už Atlanto. Nė nesuprantu, kaip greitai viskas apsivertė ir didžiąją dalį mano papuošalų pradėjo įsigyti lietuvaitės. Apie mano kū-

rybą žmonės sužinojo vieni iš kitų, aš pati niekada nesire-

klamavau. Sugrįžusi čia, o tai įvyko jau prieš daugiau nei dešimtmetį, aš nebeturėjau laiko niekam kitam – nei žvalgytis į šoną, nei žiūrėti, kas ką daro. Galbūt tai buvo palankus metas: rankdarbių lyg ir buvo, bet tai, ką dariau aš, buvo

nematyta, visus traukė ir žavėjo. Per metus pradėjau dirbti

savo studijoje. Ten praleisdavau kiaurą dieną, turbūt kokius

– Žinoma, šiais minimalizmo laikais tekstilei vietą su-

lengva, tačiau džiaugiuosi, kad ir toliau užtikrintai judu į ninis gyvenimas sukosi apie kūrybą. Vis dėlto durys už-

sidaro, klientai išeina, o namai lieka. Kažkuriuo momentu

klientų buvo tiek daug, kad suėmiau save ir supratau: namai yra tokia pat svarbi gyvenimo dalis. Po truputį pradė-

jau savo darbą struktūrizuoti: nusistačiau darbo valandas, išmokau nebedirbti savaitgaliais. Juk neskirdamas laiko asmeniniam gyvenimui, kelionėms, architektūros pažini-

mui, žmonėms, skirtingoms kultūroms užsistovi vietoje, o generuoti naujas idėjas nebėra iš ko. Pradėjau daugiau

keliauti, skirti laiko šeimai. Šiuo metu auginu penkių mėnesių mergytę ir tikrai viską puikiai spėju.

157 LAMŲ SLĖNIS

– Papuošalus kuriate iš šilko. Kokia tai medžiaga? Kuo ji

įdomi?

– Šilkas mane žavėjo nuo pat mažens, visą gyvenimą mėgau

šilkinius rūbus. Tai natūralus pluoštas. Net nesusimąsčiau papuošalų kurti iš metalo ar kitų medžiagų. Išsiskleidusio ar nuvy-

tusio žiedo efektą išgauti pavyksta tik iš šilko. Medžiagiškumas, lankstumas, trapumas – ši medžiaga yra arčiausiai gamtos, idealiausiai atkartoja žiedlapio tekstūrą.

– Kaip bėgant metams keitėsi jūsų kūrybinis braižas?

– Keitėsi gėlių struktūra, formos, tačiau aš visada likau iš-

tikima draperijoms. Nuo pat pradžios buvo žiedai, jie ir išliko. Žinoma, žvelgdama kūrėjos akimis pastebiu, kaip keitėsi technikos, kaip kito šilko apdirbimas.

– Ar šių papuošalų formose, medžiagoje galima įžvelgti są-

sajų su jumis pačia, jūsų asmenybe?

– Visada juos kurdama pradedu nuo savęs. Galėčiau papuošalus

pavadinti romantiškais, juk jie tikrai nėra minimalistiniai, tačiau šiandien juos sunkiai įsivaizduoju derinamus su romantiškais dra-

bužiais. Jie puikiai dera prie minimalistinių kirpimų, griežtų silue-

tų. Pati savo papuošalus dėviu prie marškinių – kas mane pažįsta, žino, kad beveik kasdien vilkiu baltus marškinius, o prie jų dažnai įsisegu segę. Man pačiai labiausiai patinka dideli nuvytę žiedai.

– Ar kurdama papuošalus galvoje turite vaizdinį, koks žmo-

gus juos nešios?

– Taip! Savo galvoje susikuriu moters, kuri mane tikrai įkve-

pia, vaizdinį – architektės, mylimos klientės ar kito įkvepiančio

žmogaus – ir įsivaizduoju, kad kuriu jam. Kai kelionėse susipažįstu su naujais žmonėmis, nejučiomis įsivaizduoju, koks pa-

puošalas jiems tiktų labiausiai. Turint galvoje tokių vaizdinių, kurti būna labai lengva ir malonu.

Kartais mintis prasideda nuo savęs pačios – kokio papuo-

šalo reiktų man, koks kūrinys papuoštų vieną ar kitą turimą drabužių derinį. Man svarbu, kad mano papuošalai nebūtų tik ypatingoms progoms skirti aksesuarai, – noriu, kad priderinusi paprastą drabužį, moteris su juo gerai jaustųsi kasdien.

LAMŲ SLĖNIS 158

159 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 160

161 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 162

163 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 164

165 LAMŲ SLĖNIS

„„ FOTOSESIJOS MAN TĖRA SAVIRAIŠKA, GALIMYBĖ SAVO PAPUOŠALUS PAMATYTI TOKIAME KONTEKSTE, APIE KOKĮ SVAJOJU.“

rankose. Iš patirties žinau – kai suteiki žmogui laisvę, jis padaro geriausiai, kaip tik gali.

Šią fotosesijos lokaciją žinojau jau seniai, abu su vyru

buvome susiplanavę aplankyti šį įspūdingą pastatą. Ko-

lekcijos modelis – iš Senegalo kilusi ir Žironoje gyvenanti Ami. Net nežinau, kodėl išsirinkau būtent ją. Man ne itin

patinka tos tobulai nulietos manekenės. Ami man pasiro-

dė labai gyvenimiška, atrodė, kad jos akyse slypi patirtys. Vėliau Rūta pasakojo, kad iš tiesų Ami kelias nebuvo la– O kokie yra didžiausi jūsų įkvėpimai?

– Didžiausias mano įkvėpimas yra vyras – nuo jo pra-

sidėjo kelionės, architektūra, skirtingų kultūrų pažinimas – tai mane ypač žavi.

– Aksesuarų kolekcija buvo užfiksuota fotografės

Rūtos Kenstavičiūtės, visai netoli Barselonos esančiame

miestelyje Terasoje, įspūdingame Antonio Gaudi įkvėptame Masia Freixa pastate. Kuo šios apylinkės jums artimos?

– Man pačiai nepaprastai įdomu stebėti skirtingų tau-

tybių ar rasių moteris, dėvinčias mano papuošalus. Be to, norisi, kad ir kitos moterys turėtų galimybę pamatyti, jog jie gali atrodyti ir kitaip.

Pažvelgusi atgal suprantu, kad man viskas gyvenime

sekasi labai lengvai, – atrodo, kad pats gyvenimas atveda tinkamus žmones. Su Rūta mudvi susipažinome prieš

dvejus metus Vilniuje, kai ji į Lietuvą atvežė floristę Ma-

nuelą, gėlių studijos „Gang and the Wool“ įkūrėją. Tąkart dalyvavau jos organizuotuose užsiėmimuose. Ant stalelio

radau reklaminių atvirukų, kuriuose buvo užfiksuotos įs-

tabos šios floristės kurtos puokštės. Susisiekiau su Manuela, padovanojau jai savo papuošalą, o ji man papasakojo apie Rūtą. Pradėjome bendrauti.

Su Rūta viskas sekėsi labai lengvai ir paprastai. Daviau

jai visišką kūrybos laisvę. Esu įsitikinusi: jeigu būčiau iš

jos kažko reikalavusi, taip gerai nebūtų pavykę. Svarbiausia man buvo išsirinkti modelį ir vietą. Visa kita – Rūtos

LAMŲ SLĖNIS 166

bai lengvas, tačiau po šios fotosesijos ji pradėjo sparčiai kilti į viršų ir dabar dirba su tikrai žinomais ženklais. Fotosesijos man tėra saviraiška, galimybė savo papuošalus

pamatyti tokiame kontekste, apie kokį svajoju. Tai tikrai

nėra reklama – net keista, kiek daug neigiamų komentarų susilaukiau dėl modelių rasės.

– Asta, ar jūs pati mėgstate puoštis? Kokie papuošalai

jūsų mylimiausi, su kuo nesiskiriate kasdien? Kaip atrodo jūsų papuošalų lentyna?

– Dažniausiai pati nešioju seges. Taip pat turiu gerą bi-

čiulį juvelyrą Martyną, kuris man kuria masyvius žiedus. Papuošalų tikrai turiu, tačiau kasdien jais apsikarsčiusios manęs tikrai nepamatysite.

– Asta, papasakokite, kas dar be papuošalų kūrimo jus

jaudina, ką mėgstate veikti? Kam skiriate savo laisvą laiką? – Labiausiai mane įkvepia harmonija namuose ir ke-

lionės. Su šeima tikrai daug keliaujame. Birma, Indija ‒

sudėtingos, egzotinės ir labai gražios kelionės. Jose tiek

pamatau, kad sugrįžusi atgal į Lietuvą kaskart suprantu, kaip paprastai ir tobulai mes čia gyvename. Mane įkve-

pia skirtingų kultūrų virtuvės, maisto gamyba, draugai – mūsų namuose vyksta draugų vakarienės, čia apsilanko daug įdomių žmonių su įspūdingomis istorijomis. Kai tarpusavio santykiai labai geri, kai vienas kitą supranti, kai ramiai jautiesi ir esi užtikrintas – tai padeda bet kurioje

kitoje srityje. Jeigu namai pilni meilės – ji atsispindi ne tik tavo nuotaikoje, išvaizdoje, bet ir kūrybinėje veikloje.

167 LAMŲ SLĖNIS

SVAJONIŲ PIRKINIŲ KREPŠELIS

ATSAKOMYBĖ – MADINGA „Bite“ – tai prabangus moteriškų drabužių ir aksesuarų prekės ženklas, kurio misija – kurti tvarius ilgaamžius apgalvoto dizaino rūbus. Kiekvienas jų kūrinys yra kruopščiai pagamintas rankomis iš ypač aukštus kokybės standartus atitinkančių medžiagų. Įsipareigojimas tausoti aplinką ir kurti tvarų dizainą – tai svarbiausios šio prekės ženklo vertybės. Apgalvoti ir idealiai tarpusavyje derantys drabužiai bei aksesuarai sukurti taip, kad darytų kiek įmanoma mažesnį poveikį aplinkai – 95 proc. visų jiems naudojamų medžiagų yra organinės arba perdirbtos. Tai ilgaamžiškumo vertybes puoselėjantis prekės ženklas, įkurtas 2016 metais tarp Stokholmo ir Londono. Nepriklausomi mąstytojai už aplinkos pažangą – ši žinutė užkoduota „Bite“ pavadinime. Naujausioje prekės ženklo kolekcijoje dominuoja klasikinės juoda ir balta spalvos, įpinami karameliniai atspalviai, lengvais akvarelės potėpiais dekoruoti audiniai. BITESTUDIOS.COM

LAMŲ SLĖNIS 168

169 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #kryptys Cath Simard Instagram: @mydetoxtravel Menininkė, edukatorė Kanada

LAMŲ SLĖNIS 170

171 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #kryptys Hannes Becker Instagram: @hannes_becker Gamtos fotografas Vokietija

LAMŲ SLĖNIS 172

173 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #kryptys Fabio Zingg Instagram: @_fabiozingg Keliautojas, fotografas Šveicarija

LAMŲ SLĖNIS 174

175 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #kryptys Fabio Luz Instagram: @fabiomluz Fotografas Portugalija

LAMŲ SLĖNIS 176

177 LAMŲ SLĖNIS

IKI PASIMATYMO VASARĮ! WWW.LAMUSLENIS.LT

LAMŲ SLĖNIS 178