Lamų slėnis 2020/02 Peržengę dizaino ribas by Lamų slėnis

2020 VASARIS (97)

www.kame.lt Konstitucijos pr. 18, Vilnius LAMŲ SLĖNIS 2 +37061131131

VONIOS KAMBARIO DIZAINAS 3 LAMŲ SLĖNIS

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

5 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 6

PERŽENGĘ DIZAINO RIBAS 2020 VASARIS (97)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Juvelyrai ir interjero dizaineriai, skrybėlių ir drabužių kūrėjai, fotografai, dailininkai, režisieriai ir visi kiti dėl estetikos plačiąja prasme galvą pametusieji – pripažinkite, be šių žmonių mes gyventume kur kas pilkesniame ir nuobodesniame pasaulyje. Ir kad ir kaip dabar būtų madinga kiekviename žingsnyje ieškoti giliausių prasmių, man atrodo, kad kartais tas malonus vizualinis pasitenkinimas, kilęs pamačius įspūdingą meno kūrinį, dizaino objektą ar odą šiaušiantį fotografijos kadrą ir gali būti tikslas pats savaime. Žinoma, geras dizainas (tikiu, man pritartų visi šio numerio herojai) yra kažkas gerokai daugiau už estetiką. Tai idėja ir funkcionalumas, tai jausmas, kūnu bėgiojantys šiurpai, adrenalino pliūpsnis į kūną. Tai šimtai valandų, praleistų laužant galvą, tai sukąsti dantys ir ašarotos akys. Nes sukurti kažką tikrai gero, patikėkite, niekada neprimena to romantiško kūrėjo vaizdinio mūsų galvose! Kūryba – tai nenutrūkstamas ieškojimas ir velniškai daug jėgų ir ryžto reikalaujantis darbas. Visai nesvarbu, tu režisuoji filmą, leidi žurnalą, kuri papuošalą, receptą, pieši paveikslą, modeliuoji drabužius ar siuvi skrybėles.

Smagaus skaitymo! Karolina A.

7 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

M O D E R N U S

L I E T U V I Š K U M A S

VALGOMOJO STALAS „SIMPLE“ 850 EUR

PAGALVĖ „RAŠTAI“ 27 EUR

VAZONAS „STAND&BOWL“ 100-125 EUR

RAŠOMASIS STALAS „SCRIPT“ 485 EUR

LAMŲ SLĖNIS 8

KAVOS STALIUKAS „TODAY“ 165 EUR

VEIDRODIS „OVAL“ 180 EUR

DRABUŽIŲ KABYKLA 125-150 EUR

DAIKTKREPŠIS „OVAL ELEGANT“ 150 EUR

Prekes rasite interjero parduotuvėje „IDDO“ Užupio g. 15, Vilniuje, Drobės g. 25 B, Kaune bei www.iddo.lt

9 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

GROŽIO ALCHEMIJA IŠ HIMALAJŲ WWW.ODAPRO.LT

Lietuviško kosmetikos prekės ženklo „ODA“ serumai – aktyvios priemonės puoselėti odai ir efektyviai spręsti jos problemoms. Unikalus „ODA“ produktas – raminamasis serumas – sukurtas sudirgusiai, linkusiai rausti, itin jautriai ar alergiškai odai. Produkto sudėtyje esantis kininio kordicepso ekstraktas – biologinės kilmės veiklioji medžiaga iš Himalajų kalnuose paplitusio augalo, kurio sudėtyje yra daug beta karotino, vitaminų E, C, mineralų seleno ir cinko. Įvairiaspalvės kempės ekstraktu papildytas serumas pasižymi odos dirglumą mažinančiomis savybėmis, apsaugo ją nuo neigiamo aplinkos poveikio sukelto padidėjusio jautrumo, be to, yra stiprus antioksidantas. Įvairias odos problemas efektyviai sprendžiančios „ODA“ kosmetikos ieškokite www.odapro.lt bei „ODA“ klinikose Vilniuje, Jasinskio g. 10, ir Kaune, Jonavos g. 7.

ELEGANTIŠKAIS ROKO RITMAIS WWW.YSLBEAUTY.COM

Roko ritmais žvilgančios lūpos su naujaisiais „Yves Saint Laurent“ lūpų dažais „Rouge Volupté Rock'n Shine“! Tai gyvybingos spalvos ir tobulas žvilgesys tikram rokerės įvaizdžiui. „YSL Beauty“ žvilgesiui sukurti naudojamos naujos kartos medžiagos, išgaunamos iš atsinaujinančių augalinių šaltinių, o sidabru švytinti tūbelė su blizgančiu dangteliu, idealiai derančiu prie lūpų dažuose spindinčios žvaigždės – it mažytė moteriška puošmena jūsų rankinėje.

LAMŲ SLĖNIS 10

NAUJA KRYPTIS PATOGIOS MADOS MYLĖTOJOMS Sausio viduryje Vilniaus senamiesčio širdyje, Didžiojoje g. 28, duris atvėrė nauja „Weekend Max Mara“ parduotuvė. Tai pasaulyje puikiai žinomas itališkas prekės ženklas, pirmąkart dar 1984 metais pristatęs kolekciją, siūliusią kokybiškus drabužius laisvalaikiui bei ypatin-

gą dėmesį skyrusią lauko drabužiams. Prekės ženklas netruko išpopuliarėti ir šiuo metu kolekcijos kuriamos taip, kad moteris vienoje vietoje rastų viską: drabužius, aksesuarus, batus bei papuošalus, ir galėtų susikurti tobulą įvaizdį bet kuriai progai.

GERBTI SAVE IR ŽEMĘ Daugiau nei šimtas metų patirties augalinės kosmetikos srityje, nepaliaujamas tobulėjimas ir kuo veiksmingesnių bei aplinkai draugiškesnių ingredientų paieška padėjo „Garnier“ sukurti naują ekologiškų kosmetikos produktų liniją „Garnier BIO“. Čiobreliai, levandos, rugiagėlės, arganas, citrinžolė ir kiti natūralūs augalai papildė naujosios produktų linijos sudėtį. „Garnier“ žengia dar toliau – naujosios linijos pakuotės pagamintos iš perdirbamų medžiagų ir atitinka visus ekologijos standartus.

11 LAMŲ SLĖNIS

DEŠIMTUKAS | 12345678910

SMALSUMAS, SANTYKIAI IR KŪRYBA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

1 ARTIMIAUSI ŽMONĖS. Artimiausi žmonės man ypač svarbūs, kad išlikčiau savimi ir tobulėčiau. Tiek šeima, tiek draugai įkvepia savo nuoširdumu, nesibaigiančiu entuziazmu ir veiklumu. Sužadėtinis, žinoma, yra žmogus, išsakantis aštriausią kritiką ir saldžiausią komplimentą, o jo rūpestis ir veikla visada verčia stengtis ir augti.

Nepaleidžia jausmas, kad vizualiojo meno kūrėja, fotografė Lauryna Narkevičiūtė – ypač aplinkai jautrus žmogus. Santykiai su žmonėmis ir smalsumas – tai svarbiausi dalykai, vedantys merginą netikėčiausių kūrybinių atradimų link.

2 TIKSLAS. Tikslo turėjimas man padeda susidėlioti prioritetus, ugdyti kantrybę, siekti geresnių rezultatų ir skatina judėti pirmyn.

LAMŲ SLĖNIS 12

3 MENAI. Žaviuosi daugybe skirtingų meno sričių kūrėjų. Kiekvieną dieną atrandu mane įkvepiančių kūrinių. Tiesa, dėl savo darbo srities dažniau domiuosi vizualiaisiais menais, o didelio masto instaliacijų menas, sužadinantis daugybę skirtingų pojūčių, man yra visiška magija. Neseniai lankiausi menininko Ólafuro Elíassono parodoje, kuri paliko didelį įspūdį.

4 GAMTOS TEKSTŪROS. Organiškos gamtos formos ir natūraliai susiformavusios tekstūros dažnai įkvepia naujas kūrybines mintis. Bandau įsivaizduoti, kaip tam tikri gamtos fragmentai atrodytų priartinus, atitolinus ar multiplikavus. Daugumoje mano darbų dominuoja abstrakčios tekstūros ir formos.

13 LAMŲ SLĖNIS

5 VIENATVĖ. Gyvenu intensyviu ritmu, stengiuosi kuo daugiau patirti, pamatyti ir pabendrauti, tačiau tam reikalinga atsvara – tiek pat laiko skirti tik sau. Kartais nuo aplinkinių galiu pabėgti savaitei ar mėnesiui, priklausomai nuo to, kiek laiko reikia susirinkti save. Esu empatiškas žmogus, todėl imliai sugeriu kitų emocijas ir triukšmą. Stengiuosi būti kuo mažiau veikiama aplinkos ir ugdyti sąmoningumą. Ypač vertinu laiką sau.

6 PASIVAIKŠČIOJIMAI. Judėjimas man – būtinybė. Vaikščiodama mėgstu stebėti aplinką ir žmones. Sąmoningas pasivaikščiojimas man padeda tikslingai nukreipti dėmesį bei mintis. Kartais tai būna atsipalaidavimo būdas, mėgavimasis pačiu veiksmu, o kartais tampa intensyvia naujų įžvalgų paieška arba netikėtai kilusių idėjų priežastimi.

7 ERDVĖS. Moderni bei inovatyvi architektūra, didžiulės minimalistinės erdvės man visada kelia susižavėjimą.

LAMŲ SLĖNIS 14

9 MUZIKA. Muzikos mano gyvenime labai daug, ir įvairios. Mano sužadėtinis yra aktyviai koncertuojantis atlikėjas, mūsų draugų rate nemažai muzikantų, o ir didžioji dalis mano vizualinių kūrinių susiję su muzika, tad dažnai tai tampa ne tik įkvėpimu, bet ir pamatu kūrybai. Patinkančiai muzikai esu nepaprastai jautri. Nors dažnai norisi tylos ir ramybės, esant galimybei stengiuosi apsilankyti įvairiuose pasirodymuose.

10 KARŠTA VONIA. Absoliučiai veiksmingas ritualas, be kurio sunkiai įsivaizduočiau savo kasdienybę. Karšta vonia man padeda paleisti įtampą ir pasiruošti kūrybiniam darbui.

8 SMALSUMAS. Kūryba yra skirtingomis formomis išreikštos tam tikros sukauptos patirtys, todėl norėdama naujų idėjų turiu įgauti naujos patirties ir žinių. Knygos, paskaitos, kelionės ar nauja veikla - atsirenku tai, kas tuo metu įdomu ir aktualu. Į visas kūrybines paieškas mane veda smalsumas.

15 LAMŲ SLĖNIS

MIESTO PRINCESĖ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Makiažas: Indrė Paulina, „Makeup Your Life“

Juvelyrė, prekės ženklo „Soda Futura“ įkūrėja Gintarė Pečkytė savo stilių apibūdina žaismingu „miesto princesės“ epitetu. „Labai mėgstu atrodyti taip, tarsi ryte turėčiau gerti arbatą su Anglijos karaliene, nors po kelių valandų manęs laukia teniso mačas su Rafaeliu Nadaliu“, – šypsosi mergina ir pasvajoja, jog ateityje juvelyrika taps pagrindiniu įvaizdžio akcentu ir drabužius imsime derinti būtent prie jos.

LAMŲ SLĖNIS 16

17 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 18

„Mano santykis su mada labiausiai kito per spalvų prizmę. Ankščiau, kaip ir visos jaunos mergaitės, norėjau atrodyti daug vyresnė, todėl tamsūs drabužiai man atrodė prabangūs ir labiau moteriški. Laikui bėgant suvokiau, kad spalvoti rūbai ir raštai, tekstūros yra daug įdomesni, unikalesni, dėl to jų spintoje vis daugėja.“

„Mano stilius yra suklijuotas iš milijono dalelių. Visgi, jei reikėtų tą mozaiką įvardinti žodžių junginiu, ko gero, geriausiai tiktų „miesto princesė“. Labai mėgstu derinti rūbus, kurių pagal mados taisykles geriau nederinti. Griozdiški suvarstomi auliniai batai ir lengvi šviesios spalvos kailiniai ar ryškus teniso sijonas su „oversized“ juodu kostiumo švarku man leidžia pasijausti tikrąja Gintare. Labai mėgstu atrodyti taip, tarsi ryte turėčiau gerti arbatą su Anglijos karaliene, nors po kelių valandų manęs laukia teniso mačas su Rafaeliu Nadaliu!“

19 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 20

„Yra keli dalykai, kurie mano susikurtame pasaulyje niekada neišeis iš mados: perlai, milžiniški pečiai ir „oversized“ švarkai. Esu įpratusi nešioti palaidines su dideliais pečiais, kartais pasimatavus drabužį be jų atrodo, kad kažko trūksta. Na, tada imu ir įsiuvu juos pati! Labai smagu rūbus pildyti savo norimu prieskoniu, kuris tau tinka labiausiai.“

„Žiedai vienareikšmiškai yra mano mėgstamiausias papuošalas. Priešingai nei su rūbais, juos lengva keisti pagal situaciją, prireikus – nusimauti arba užsimauti kitus. Mano žiedai – įnoringi, reikalaujantys dėmesio. Dėl to paprasčiau pasirinkti rūbus – užtenka užsidėti juodą švarką, džinsus, o žiedai savo blizgesiu užpildo visą derinį. Auskarai ir vėriniai yra retesni, nes juos reikia derinti, tačiau vis tiek man labai svarbūs, nes padeda paįvairinti net ir nuobodžius drabužius.“

21 LAMŲ SLĖNIS

„Labiausiai mėgstu paprastus rūbus, nes prie jų geriausiai dera papuošalai. Tada neatrodau per daug apsikrovusi. Išskirtiniau atrodo nebent mano spintos spalvinė gama. O kosmiškiausia spintos vieta yra papuošalų sekcija, labai džiaugiuosi, kad 90 procentų jos dabar sudaro mano pačios kurti papuošalai. Pradėjau vertinti tauriuosius metalus ir išskirtinius juvelyrikos dizainus!“

„Soda Futura“ gimė iš meilės aksesuarams, bet, ko gero, ir iš dar didesnės meilės rankų darbui. Sėdėti ir kažką kurti savo rankomis man yra tikrasis džiaugsmas. O juvelyriką pasirinkau todėl, jog dabar pasauliui jos labai reikia. Esame įpratę ją priskirti tik prabangos klasei, o aš noriu įrodyti, kad juvelyrikos kūrinius galima nešioti ir jais didžiuotis einant net ir į darbą. Juolab kad prabangi juvelyrika turi labai ribotus rėmus – aš noriu juos sugriauti!“

LAMŲ SLĖNIS 22

23 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 24

„Man visada atrodė, kad juvelyro profesija yra paveldima. Kad norėdamas būti juvelyras, turi turėti tėvus, senelius, kurie užsiėmė šiuo amatu, tada automatiškai esi priverstas dirbti su metalais. Bet mano šeimoje niekas su šiuo amatu neturi nieko bendro. Tiesiog vieną rytą atsikėliau ir pagalvojau, kad turiu išmokti profesionaliai kurti papuošalus. Manau, kad šiuo sprendimu džiaugiasi mano tėtis – jis ilgą laiką užsiėmė lėktuvų modeliavimu, tad šis amatas jam gana artimas. Jis didžiausias mano kritikas, o aš labai pasitikiu jo žodžiu. Iš mamos paveldėjau ne ką mažiau juvelyro darbui reikalingą savybę – kantrumą. Iki šiandien mokausi – be kantrybės sukurti papuošalą, reikalaujantį 20 valandų darbo, būtų tiesiog neįmanoma. Džiaugiuosi, kad tėvai man padovanojo šiuos juvelyrinius polinkius, kurių neįgausi jokiose studijose.“

25 LAMŲ SLĖNIS

„Mano kūrybos procesas keistas net man pačiai. „Soda Futura“ darbai negimsta nei iš šviesių, nei iš tamsių akimirkų. Aš tiesiog pamatau idėjas. Vis dar negaliu to paaiškinti, bet pradedu tikėti, kad esu tiesiog apdovanota. Mano kolekcija dažniausiai būna supaišyta mobiliojo telefono užrašuose, nes dizainus išvystu žiūrėdama į žmones, eidama į darbą, laukdama žalio šviesoforo signalo ar skrisdama lėktuvu. Juk viskas turi formas ir viskas gali virsti papuošalu!“

LAMŲ SLĖNIS 26

27 LAMŲ SLĖNIS

„Mano instagramo paskyra pilna spalvų, nes man tai atrodo gyva. Nežinau, ar reikėtų instagramo srautą lyginti su stiliumi, bet spalvų estetika man priimtiniausia. Man gražu netikėti spalvų deriniai: rožinė ir persikinė, violetinė ir apelsininė. Tai nėra kasdieniška, todėl mano sraute tokių spalvų sąjunga ir man pačiai atrodo įdomiai.“

LAMŲ SLĖNIS 28

„Soda Futura“ taip pat pasižymi spalvomis. Esu sau pasakiusi – jei turėsiu prekės ženklą, jam atskirti iš kitų užteks dviejų spalvų derinio. Juvelyrikos prekės ženklai dažniausiai žaidžia su rafinuotumu, prabangiais įvaizdžiais, moteriškumu. Dėl to viskas nugula į juodos ir baltos derinius. O aš noriu išsiskirti. Nenoriu kurti minimalistinių papuošalų, jų ir taip yra apstu. Noriu plačių kūrybos ribų, noriu jose kurti įdomius mados prieskonius.“

29 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 30

„Gyvename laikais, kai įspūdį privalo daryti ir pakuotė. Man ji taip pat ypač svarbi, nes pirkėjui kuriu ne tik papuošalą, bet visą patirtį: nuo pakuotės atidarymo iki papuošalo užsidėjimo. Visada stengiuosi, kad pirmas „Soda Futura“ įspūdis būtų išskirtinis – kiekvienas papuošalas atkeliauja ant iš gipso pagamintos kūno dalies – piršto ar ausies. Kurdama pakuotę dedu daug pastangų, ją pati gaminu rankomis. Noriu, kad žmogus gavęs papuošalą jaustų, koks jis man svarbus. Pirkėjo patirtis – tai faktorius numeris vienas.“

„Stilius plačiąja prasme yra žmogus sugebėjimas atsirinkti jam tinkamus daiktus. Pati vadovaujuosi šiuo principu: nešioti ne tai, kas madinga, o tai, kas man tinka. Tik gerai pažinęs savo kūną, sau tinkamas spalvas ir raštus gali atrodyti stilingai. Mano manymu, žodžiai „stilinga“ ir „madinga“ labai skiriasi. Jei reiktų rinktis, visada siekčiau stilingos išvaizdos.“

31 LAMŲ SLĖNIS

„Keista, bet neturiu konkretaus žmogaus, įkvepiančio mano stilių. Sakyčiau, kad labiausiai mane įkvepia kelionės. Paskutinę kelionės dieną visada sėdu į metro, važinėju be tikslo ir tiesiog stebiu žmones, analizuoju, kaip jie rengiasi. Atrodo neįtikinėtina, bet grįžusi namo pati nė nejučiomis susidėlioju derinius iš milijono dalelių, matytų nepažįstamųjų aprangoje. Mane tai labai įkvepia.

LAMŲ SLĖNIS 32

Savo stiliaus pajautimu mane vienareikšmiškai žavi princesė Diana. Manau, kad jos stiliaus perliukų užteks dar kelioms ateinančioms kartoms. Princesė su sportbačiais – kas gali būti geriau?“

33 LAMŲ SLĖNIS

„Mėgstamiausias prekės ženklas – „Jacquemus“. Ne tik dėl šio kūrėjo užsidegimo kurti tai, kas stebina net ir mados kritikus, bet ir dėl to, kaip jis dirba su prekės ženklu. Manau, kad pirkdama jo darbus perku ne tik drabužį – perku istoriją. Tai yra pagrindinis dalykas, dėl kurio vertinu prekės ženklus. Juvelyrikos pasaulyje geriausias kūrėjas šiandien man yra Alanas Crocetti – jis puikus pavyzdys, jog juvelyrika neprivalo būti puošta karatais, kad būtų įspūdinga ir netikėta. Vieną dieną noriu būti kaip jis!“

LAMŲ SLĖNIS 34

35 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 36

„Mados pasaulis mus tikrai gali nustebinti ir dar stebins ne vienerius metus. Man kartais liūdna, kad jis vertinamas pagal didžiausius mados namus, kurie nėra tokie drąsūs, jog kurtų iš koto verčiančią madą. Pasaulyje yra begalė jaunų kūrėjų, kurie dar užkariaus podiumus ir priblokš pasaulį savo kūryba. Labai noriu tikėti, kad mados ateitis bus daug ryškesnė ir LABAI spalvota, o juvelyrika nebus tik ją papildantis elementas. Viliuosi, kad ateityje rūbus derinsime prie papuošalų ir būtent jie taps pagrindiniais mūsų įvaizdžių akcentais.“

37 LAMŲ SLĖNIS

STILIUS

REVERANSAS ODAI Iš veganiškos odos sukurta vengrų prekės ženklo „Nanushka“ suknelė – tai klasikinio „Trench“ palto silueto įkvėptas drabužis, dekoruotas natūralaus medžio sagomis.

SUKNELĖ „MANILA“, „NANUSHKA“ WWW.NANUSHKA.COM

RANKINĖ „DORIS“ „YUZEFI“

STRIUKĖ „LIZA“ „ANINE BING“

AULINUKAI „ENCYCLIA“ „NEOUS“

Elegantiška, tačiau praktiška ir nepaprastai talpi prekės

„Liza Jacket“ – iš blizgios dirbtinės krokodilo odos

Balti natūralios odos aulinukai su akcentiniu rutulio

ženklo „Co“ rankinė – tai Los Andžele sukurto dizaino

imitacijos sukurtas viršutinis drabužis. Plačiai striukei

formos kulnu. Iš medžio ir akrilo rankomis pagamintas

ir itališkos kokybės duetas. Rinkitės iš galybės skirtingų

trumpintomis rankovėmis elegancijos suteikia iš kla-

kulnas yra tapęs neatsiejamu prekės ženklo „Neous“ iš-

sikinio palto pasiskolinta apykaklės idėja.

skirtinumo simboliu. Tai avalynė, bet kuriam įvaizdžiui

spalvų ir tekstūrų.

suteiksianti įsimintiną prieskonį.

LAMŲ SLĖNIS 38

STILIUS

STILIAUS VIRŠŪNĖJE Odinis „Safari“ stiliaus švarkas su juosmenį juosiančiu tos pačios medžiagos diržu ir dviem didelėmis kišenėmis. Nešiokite kaip švarką, striukę ar prailgintus marškinius.

ŠVARKAS „SAFARI“, „VINCE“ WWW.VINCE.COM

ŠVARKAS „SAFFIER“ „BLAZE“

PLOKŠČIAPADŽIAI „PROM“ „NEOUS“

RANKINĖ „LA BOÎTE À GATEAUX“, „JACQUEMUS“

Nė viena stiliaus žinovė šį sezoną neapsieina be klasikinio

Elegantiškiems dvispalviams plokščiapadžiams išskir-

Baltos išskirtinės formos rankinės idėją prancūzų ma-

kirpimo švarko. Šis juodais ir baltais langeliais margintas

tinumo suteikia neįprasto dizaino kvadratinė bato no-

dos namams „Jacquemus“ padiktavo torto dėžės for-

švarkas neabejotinai taps kiekvieno įvaizdžio pamatu. Derin-

sis. Tai universalūs batai, sukurti su nepaprastu atidu-

ma. 2020 m. pavasario–vasaros kolekcijos rankinė turi

mu ir kruopštumu. Rinkitės iš keturių skirtingų spalvų.

ilgą prisegamą dirželį ir trumpesnę rankeną. Nešiokite

kite skirtingus aksesuarus ir kurkite šimtus skirtingų įvaizdžių.

persimetę per petį ar užsikabinę ant riešo.

39 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 40

Kūrybinis komfortas: kurti savo pačios rėmus Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: asmeninis archyvas

Iliustratorė Aistė Stancikaitė savo dienas dalija tarp Vilniaus ir Berlyno – miesto, kaip ji pati sako, kuris nėra nei lengvas, nei gražus. Po ketverių metų Vilniaus dailės akademijoje, šešerių metų klajonių po Kirgizstaną, Tadžikistaną, Pietryčių Aziją, po gyvenimo Škotijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, ji pagaliau į rankas vėl paėmė pieštuką. Sako norėjusi išsigydyti studijų metais suformuotus kūrybinius tabu. Meno pasaulis jaunai kūrėjai kliūva savo elitiškumu: „Kartais atrodo, kad tai ratas vienas kitą pažįstančių žmonių, kurie užsižaidžia kurdami vieni kitiems. Norėtųsi, kad menas būtų labiau prieinamas visiems.“

– Ieškodama informacijos apie tave radau ne vieną straipsnį užsienio žiniasklaidoje ir nė vieno – lietuviškai! Ar dažnai taip nutinka, kad apie lietuvių talentus patys lietuviai sužino paskiausiai? – Man atrodo, daug kas priklauso nuo to, kur lietuvių talentai pasirenka save pateikti. Manau, kūryboje dirbančių žmonių ratas Lietuvoje nėra toks didelis, kad į jį būtų sunku patekti, sunku išsiskirti ir būti pastebėtam. Mane vis aplanko jausmas, kad Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta, todėl dalyvaujant vietiniuose renginiuose ar iniciatyvose, bendraujant žinomumas Lietuvos rinkoje pradeda sklisti gana greitai. Iš kitos pusės, mūsų kūrybinė rinka geografiniu atžvilgiu kartais būna pernelyg uždara. Nemažai lietuvių, kurie šiuo metu negyvena Lietuvoje, yra labiau žinomi užsienyje. Pasaulinės meno platformos neskirsto, iš kur tu: jei tavo darbai geri – sulauksi dėmesio. Lietuvoje man, žiūrinčiai iš šalies, atrodo, kad yra kiek kitaip: turi il-

giau ir įvairiais būdais auginti savo „statusą“, kad tau būtų skirtas dėmesys ar patvirtinimas. Galbūt aš klystu, juk seniai aktyviai nedalyvauju lietuvių meno pasaulyje – gal dabar taisyklės ir kitokios. Galų gale, man nelabai svarbu, kas ir kur apie mane žino. Koncentruojuosi į savo darbą, o dėmesys ateina savaime. O jei ne – irgi gerai. Būna, kad tokie dalykai daugiau blaško nei padeda. (Šypsosi.) – Aiste, tavo užsakovų sąraše – tokie gigantai kaip „Wallpaper*“, „Wired“, „Financial Times“, „Variety“, „The New York Times“. Kokia yra tavo svajonė – kuo šį sąrašą norėtum praplėsti? – Prieš porą metų, kai tik pradėjau dirbti šioje srityje, man atrodė, kad piešti dideliems žurnalams būtų nuostabu, bet per porą metų ši idiliška vizija išsisklaidė. Žymūs vardai negarantuoja, kad dirbti su jais bus įdomiau nei su mažai žinomais. Dažnai būna kaip tik atvirkščiai – kuo

41 LAMŲ SLĖNIS

didesnis klientas, tuo daugiau taisyklių, reikalavimų ir rėmų. Pavyzdžiui, tokie dideli laikraščiai kaip „The New York Times“ turi daug normų vien dėl to, kad jų skaitytojų demografija plati ir didelė, o temos dažnai gana jautrios ir subtilios socialiniu ar politiniu atžvilgiu. Aš savo darbuose labai nemėgstu primetamų taisyklių ir kompromisų – tiesiog jaučiu, kaip darbai tada darosi nebe mano. Todėl kuo daugiau laisvės, pasitikėjimo ir atvirumo idėjoms iš klientų pusės, tuo man smagiau su jais dirbti, o kol kas taip dažniau nutinka su mažesnio kalibro klientais. Tad dabar tikrai neturiu svajonių klientų sąrašų. Labiau galvoju, koks turėtų būti pats projektas, kad man patiktų su juo dirbti, kad galėčiau didžiuotis galutiniu rezultatu ir drąsiai prie jo klijuočiau savo vardą.

LAMŲ SLĖNIS 42

– Prasitarei, kad po studijų Vilniaus dailės akademijoje šešerius metus nuo meno buvai atsitraukusi. Kas meno pasaulyje tave nuvylė? – Manau, šis atsitraukimas buvo dėl nežinojimo, ko noriu, iš dalies ir dėl akademijos įskiepyto požiūrio į meną. Pradėjau studijuoti vos aštuoniolikos, o baigiau dvidešimt dvejų – tokiame amžiuje tikrai nežinojau nei kas esu, nei ko noriu, nei kuo tikiu. Ketveri metai akademijoje buvo tokie intensyvūs, kad kai esi dar iki galo nesusiformavusi lengvai paveikiama asmenybė, išeini iš tokios institucijos su praplautomis smegenimis, vieno ar dviejų dėstytojų tau įdiegtomis vertybėmis, požiūriu. Studijų laikais buvo būtina viską konceptualizuoti, prikabinti didelę reikšmę, tad išėjusi į tikrą

„„AŠ SAVO DARBUOSE LABAI NEMĖGSTU PRIMETAMŲ TAISYKLIŲ IR KOMPROMISŲ – TIESIOG JAUČIU, KAIP DARBAI TADA DAROSI NEBE MANO.“

pasaulį tiesiog maniau, jog neturiu, ką pasakyti. Viskas, ką tik besugalvočiau, greitai pradėdavo atrodyti kvaila ir nevertinga, todėl menus kuriam laikui nustūmiau į šalį. Galbūt man reikėjo pailsėti, atsitraukti. Norėjosi keliauti, gyventi, patirti, ką reiškia būti savarankiškai. Tiesa, aš niekada nenustojau domėtis menu, daug fotografavau. Galbūt kažkiek prie to prisidėjo ir tai, kad mano klajoklišku gyvenimo laikotarpiu piešti ar tapyti tiesiog buvo nepraktiška – fotoaparatas buvo žymiai prieinamesnis įrankis. Apskritai, meno pasaulis man iki šiol dažnai užkliūva savo elitiškumu: kartais atrodo, kad tai ratas vienas kitą pažįstančių žmonių, kurie užsižaidžia kurdami vieni kitiems. Man norėtųsi, kad galerinis menas būtų labiau prieinamas visiems. – Ar jau esi radusi atsakymą, kodėl vėl pradėjai kurti? Kuo tave meno pasaulis vis dėlto žavi? – Pradėjau piešti, kai supratau, kad malonu ir įdomu man pačiai – tai pakankamai gera priežastis. Daviau sau leidimą. Studijuojant tapybą akademijoje grožis ir iliustratyvumas buvo du tabu, turintys itin neigiamą atspalvį, todėl man užtruko nemažai laiko pakeisti savo požiūrį į šiuos du kūrybos aspektus kaip į vertybes, o ne trūkumus. Viskas vyko labai mažais žingsneliais – po kelerių metų pertraukos paėmusi pieštuką supratau, kaip pasiilgau pačio proceso, tad piešti pradėjau dažniau, kol galų gale tai tapo mano darbu. Taip pat prisidėjo ir meno industrijos pokytis – prieš dešimt metų viskas dar vyko per pažintis, kas man, intravertei, buvo gana sunkus žaidimas su daugybe taisyklių. Išpopuliarėjus socialiniams tinklams pasidarė daug lengviau rodyti savo darbus, pamatyti daugybę įvairiausių būdų save realizuoti meninėje veikloje. Galimybė internetu nusiųsti elektroninį laišką meno direktoriams ar galerijų kuratoriams visame pasaulyje yra tikrai geras įrankis. Žinoma, su šiuo prieinamumu ateina ir nemažai neigiamų dalykų. Kartais gali būti sunku atsiriboti, nelyginti savęs su kitais ir turėti užtektinai savikontrolės atsitraukti, neįstrigti socialinių tinklų sukurtame sėkmės ir tobulybės siekimo burbule.

43 LAMŲ SLĖNIS

„„DIRBDAMA PIEŠTUKU TIKRAI GALIU PANIRTI Į KIEKVIENĄ MILIMETRĄ IR TĄ PIEŠINĮ LABAI GILIAI IŠGYVENTI.“ – Išbandei ne vieną piešimo techniką, tačiau sugrįžai prie pačios paprasčiausios – popieriaus ir pieštuko. Kodėl? – Tai praktiškiausia. Neturėjau studijos, todėl galėjau piešti ir ant virtuvės stalo, juolab kad pradėjau nuo mažyčių formatų. Šis paprastumas man labai prikibo – nors per pastaruosius metus ir bandžiau vėl grįžti prie tapybos, pats pasiruošimo procesas – dažų, drobės, kitų priemonių, o vėliau tvarkymasis – mane tikrai šiek tiek erzina ir vargina. Galbūt ir dėl to, kad įdėjus pastangų pasiruošti, atrodo, esu įsipareigojusi nutapyti kažką tikrai gero. Piešimas įpareigoja mažiau. Nepavyko? Imi kitą lapą ir bandai iš naujo. Savo darbuose mėgstu viską kontroliuoti, iki mažiausios detalės. Kartais užtrunku valandų valandas krapštydamasi prie lūpų kampučio ar akių voko, ko niekas vėliau nė nepastebi. Dirbdama pieštuku tikrai galiu panirti į kiekvieną milimetrą ir tą piešinį labai giliai išgyventi. Man tai gana meditatyvus procesas. Na, kol to nepadauginu – kartais tai virsta tam tikra obsesija, kai negaliu atsitraukti tol, kol kažko nepataisiau. – Tavo kūryboje svarbi lyčių stereotipų, normų tema. Kaip ją gvildeni? – Dažnai kuriu gana dvilyčius personažus, kuriuose telpa tai, kas tradiciškai laikoma ir moteriškais, ir vyriškais bruožais. Visi žmonės turi abiejų elementų ir man šis balansas yra be galo gražus, įdomus ir artimas – pati niekada negalėjau, nemokėjau ir nenorėjau susitapatinti su nė vienu stereotipu. Mūsų kultūra taip stipriai jais paremta – kaip atrodyti, kaip gyventi, elgtis, ką turėti. Tai ne tik neatspindi realybės, bet ir sukelia daug psichologinio diskomforto ir problemų, visiems žmonėms. Keista, kai pagalvoji – mūsų dabartinis grožio ar lytiškumo supratimas yra toks vien dėl to, kad grupė žmonių mus taip įtikino. Juk aukštakulniai dešimtame amžiuje visų pirma buvo išrasti vyrams – kad būtų patogiau joti arkliais. Kaip tai virto moteriškumo simboliu? Tai paviršutiniškas labai labai gilios problemos pavyzdys. Tikrai baisu pagalvojus, kaip tokiomis normomis ir standartais persmelktos visos mūsų gyvenimo sritys. Nuo to, kaip su tavimi kalbama, kiek ir ką gali dirbti ar uždirbti, iki to, kokias emocijas tau pridera rodyti, o kokių ne.

LAMŲ SLĖNIS 44

45 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 46

47 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 48

– Aiste, o kaip atrodo tavasis kūrybos procesas? – Mano kūrybos procesas yra gana apskaičiuotas. Viskas prasideda nuo stebėjimo – kažkas užkabina: idėja, objektas. Tuomet pradedu ieškoti motyvų, dažniausiai per fotografiją. Kai jau žinau, ko ieškau, galvoju apie kompoziciją. Kartais ją sulipdau iš įvairių rastų nuotraukų. Dabar stengiuosi ieškoti savo modelių, pati juos fotografuoju – nuotraukos vėliau tampa pagrindu mano piešiniams. Kai viskas sudėliota – pradedu piešti. Iš tiesų palieku labai mažai vietos improvizacijai – vienas netinkamas brūkšnys ir mano kelių savaičių darbas gali nueiti perniek. Todėl stengiuosi pradėti piešti tik tada, kai esu tikra, jog viskas sustyguota ir nėra vietos kažkam nepavykti. Kartais norėtųsi įsileisti daugiau spontaniškumo, bet mano piešinių pobūdis to nelabai leidžia. O gal mano pačios būdas? – Kaip preciziški ir itin kruopštūs piešiniai siejasi su tavo asmenybe? Ar kada bandei atrasti sąsajų tarp savo darbų stiliaus ir savęs pačios? – Sako, menininkai atrodo taip, kaip jų darbai. Esu girdėjusi šį komentarą porą kartų. Gal tų sąsajų yra daugiau, nei man atrodo. Manau, kad piešiniai tikrai yra tam tikra mano asmenybės tąsa, visais atžvilgiais. Perdėtas preciziškumas, noras kontroliuoti detales, perfekcionizmas – tai, sakyčiau, gana ydingi, dažnai problemų keliantys bruožai, kurie kartojasi praktiškai visose mano gyvenimo srityse. Tačiau mano darbuose jie tampa stiprybėmis, išskiriančiomis mane iš kitų. Mano darbai perteikia, kaip aš matau pasaulį, kas man įdomu. Čia nekalbu apie raudoną ar rožinę spalvą, o apie formą, detalę, tai, kas nepasakyta. Kiekvienas mano asmeninis darbas (nekalbu apie komercinius projektus) yra išjaustas iki paskutinės detalės, atspindintis, kaip aš tuo metu apdoroju ir perprantu aplinką. Galbūt dėl to mano darbai nuolat keičiasi kartu su manimi, jie ateina iš intuityvios, savirefleksinės pusės. Kartais šiek tiek pavydžiu kitiems menininkams stabilumo, gebėjimo ilgą laiką koncentruotis į vieną dalyką. Mano ranka piešdama dažniausiai bando pasivyti mano galvą, bet vis atsilieka: kol dirbu prie vieno piešinio, dažniausiai jau galvoju apie kitus, todėl niekad nebūnu iki galo pa-

„„MANO RANKA PIEŠDAMA DAŽNIAUSIAI BANDO PASIVYTI MANO GALVĄ, BET VIS ATSILIEKA: KOL DIRBU PRIE VIENO PIEŠINIO, DAŽNIAUSIAI JAU GALVOJU APIE KITUS“

tenkinta tuo, ką padarau. Visgi mano darbų pobūdis nėra pats greičiausias ir skubėti nėra kur. Taip pamažu ir judu. – Paskutinieji tavo darbai piešti viena vienintele spalva. Kodėl? – Kolorito kūrimas niekada nebuvo mano stiprioji pusė, tai man atima daug pastangų ir energijos. Man visuomet artimiau buvo forma, skulptūrinis piešimo ar tapybos aspektas. Praėjau piešti juodo grafito pieštuku, bet kažkuriuo metu supratau, kad iš to išaugau, atsirado noras kurti kažką mažiau tradiciškai realistinio, tuo pat metu išlaikant natūralizmą. Tada į rankas paėmiau spalvotą pieštuką. Pradėjau piešti viena spalva – man pasirodė įdomu žaisti tonais, bandyti vienos spalvos ribas. Tai man padėjo atsitraukti nuo tradicinio akademizmo – mano piešiamos raudonos figūros kuria tam tikrą siurrealistinį jausmą. Jos tampa mažiau žmonės, daugiau sutvėrimai. Taip pat man patinka, kad vienas piešinys yra lyg odė vienai spalvai – per tonų ir gylio įvairovę ji puikiai suskamba. – Kiek pieštukų sunaudoji vienam piešiniui?! – Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo mano piešiniai darosi sudėtingesni ir didesni, tad ir pieštukų sąnaudos vienam piešiniui didėja. Paskutiniajam sunaudojau bent penkiolika!

49 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 50

51 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 52

– Kada kurti tau lengviau – turint aiškius rėmus ar priešingai – kai tau suteikta visiška kūrybinė laisvė? – Vienareikšmiškai – kai man leidžiama daryti tai, ką noriu. Dėl to kartais būna sunkoka dirbti su komerciniais projektais. Savo asmeniniuose darbuose aš renkuosi labai specifinius motyvus ar pozas, bruožus, mano piešiniai balansuoja tarp detalumo ir abstrakcijos. Normalu, kad dirbant su klientais dažnai reikia surasti kompromisus: piešti tai, kas man ne visada įdomu, piešti ne visai taip, kaip noriu. Dažnai galutinis rezultatas manęs nedžiugina. Visgi galimybę piešimą laikyti savo darbu labai vertinu. Lėtai bandau kreipti savo darbus tam tikra linkme, kartais atsisakydama projektų, kurie man tikrai ne prie širdies, taip vis daugiau laiko skirdama savo asmeniniams piešiniams. Manau, kuo daugiau laiko praleisiu darydama tai, kas man tikrai rūpi, kurdama aiškų savo darbų branduolį, tuo mažiau sulauksiu prašymų dirbti prie to, kas man neįdomu. Taip pamažu kuriu savo pačios rėmus.

„„KLAJOJIMAS IŠ VIENOS VIETOS Į KITĄ NIEKUR NEĮLEIDŽIANT ŠAKNŲ DABAR JAU NEBĖRA TOKS AKTUALUS, NES BŪDAMA SAVIMI JAUČIUOSI PATOGIAI IR NEBETURIU NUO KO BĖGTI“

– Tavo gyvenamųjų vietų sąraše – Belgija, Nyderlandai, Škotija, Anglija, Vokietija, metai klajonių po pietryčių Aziją, Kirgizstaną, Tadžikistaną... Ko šios šalys tave išmokė? – Keliavimas ir gyvenimas skirtingose kultūrose man buvo ir yra gera pamoka, praplečianti akiratį, mokanti ne tik suprasti ir priimti mūsų skirtumus, bet ir atrasti panašumus. Kai buvau jaunesnė, bandymas susikurti viską iš naujo naujoje šalyje ar mieste man būdavo kaip labai geras būdas atsibusti. It tam tikra gyvenimo žaidimo forma – nauji draugai, namai, mėgstamos vietos. Galų gale šis ieškojimas ir klajojimas suvedė viską į vieną perspektyvą – supratau, kad naujo gyvenimo sukūrimas naujoje vietoje manęs neišgelbės ir neduos jokių atsakymų. Juk aš visur ta pati. Vis galvodavau: o jei gyvensiu ten, tai bus taip ar anaip, – bet po kokių pusės metų, naujoviškumui išblėsus, įkrisdavau į tas pačias vėžias, grįždavau į save. Klajojimas iš vienos vietos į kitą niekur neįleidžiant šaknų dabar jau nebėra toks aktualus, nes būdama savimi jaučiuosi patogiai ir nebeturiu nuo ko bėgti. Nesakau, kad niekur daugiau nesikraustysiu, bet šiuo metu labai stabiliai matau save tarp Berlyno ir Vilniaus. O kelionės visuomet liks mano didelė meilė ‒ bet ne tam, kad pabėgčiau nuo kasdienybės, kaip būdavo anksčiau, o tam, kad prisiminčiau, jog savęs išstūmimas iš patogumo yra nuostabus.

53 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 54

55 LAMŲ SLĖNIS

– Šiuo metu dienas leidi Berlyne? – Berlyne gyvenu daugiau nei dvejus metus ir kol kas neskubu niekur kitur. Užtruko nemažai laiko pamilti šį miestą – jis atrodė toks nuostabus jame praleidžiant porą dienų, bet, atvykus gyventi, staiga pasimatė ir kitos jo spalvos. Tai nėra lengvas ar gražus miestas. Kartais atvirkščiai, ypač žiemą. Visgi niekur kitur Europoje nesu mačiusi tokios asmenybių įvairovės. Tai miestas, kuriame visi gali pritapti, būti kuo tik nori, gyventi, kaip nori, ir rasti savų. Mane Berlynas užgrūdino, vis moko būti atviresnę, priimti, kad ne viskas yra gražu ir tobula, o dažniau – atvirkščiai. Ši įvairovė mane čia ir laiko. Kad ir į kokį Europos miestą benuvažiuočiau, jie visi atrodo šiek tiek per tobuli, per daug vienasluoksniai. Menų atžvilgiu Berlynas irgi yra gana daugialypis. Gal kiek at-

LAMŲ SLĖNIS 56

silieka nuo Londono parodų ir didelių vardų atžvilgiu, bet čia yra labai daug mažesnių galerijų, labai populiarus grafinis menas. Visko tiek, kiek ir turėtų būti dideliame mieste, pilname kūrybingų žmonių. Kartais atrodo, kad visi, gyvenantys Berlyne, yra menininkai, dizaineriai ar didžėjai! Bent laisvalaikiu. (Šypsosi.) – Aiste, prasitarei, kad ateityje norėtum nusipirkti labai gerą plentinį dviratį. Kur keliautum? – Važinėjimasis dviračiais tikriausiai yra vienintelis sportas, kurį tikrai mėgstu. Kai buvau jaunesnė, dviračiais daug keliavau po Lietuvą, Latviją ir Estiją. Labai norėtųsi prie to sugrįžti. Gal pradėčiau nuo trumpesnių kelionių po Europą, bet tikrai labai norėčiau pakeliauti dviračiais Pietų Amerikoje. Jei tik užteks drąsos ir jėgų.

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

57 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 58

Harmonija interjere, aprangoje ir mintyse Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Stebėdama mažytes tinklaraščio „Labas, Lukai“ įkūrėjos ir vaikų mados parduotuvės „Kick the Moon“ savininkės Eglės Babunašvili naujųjų namų užuominas jos instagramo paskyroje, nujaučiu, kad šios erdvės vertos atskiros istorijos. Brandūs, švelnūs, kitokie – taip moteris apibūdina savo namus, kurių svetainėje išsitiesęs praėjusiojo šimtmečio vidurio Le Courbusier šezlongas. „Niekada nevadinau savęs estete – aš tiesiog mėgstu gražius daiktus ir jaučiu, kad su metais tas jausmas stiprėja ir išsigrynina.“

59 LAMŲ SLĖNIS

– Savitas stiliaus jausmas atsikartoja tiek jūsų naujų namų

tuvus erdvė tarsi pasikeičia, transformuojasi, sukuriama

– Niekada nevadinau savęs estete ir apie save taip ne-

O ilgas koridorius man neatrodo tipiškas lietuviškas, gal

erdvėse, tiek aprangoje. Egle, ką jums reiškia žodis estetika?

galvojau. Aš tiesiog mėgstu gražius daiktus ir jaučiu, kad su metais tas jausmas tik stiprėja ir išsigrynina. Man es-

tetika – tai tvarka ir harmonija, nesvarbu, kur ji bebūtų:

interjere, aprangoje ar galvoje. Jei daiktai turi savo vietą,

jauki atmosfera, gal net padvelkia šiokia tokia ramybe. kiek primena skandinaviškus ar amerikietiškus butų planus. Kol kas ir sienos tuštokos, laukiu, kol užsipildys.

– Kas kuriant šiuos namus jums buvo svarbiausia?

jei rengdamasis neperspaudei, jei gerai jautiesi savo kai-

Ką darėte kitaip nei anuose?

O jei gražu – tai ir estetiška. Bet grožis labai subjektyvus

soliuti šių priešingybė – minimalistiški ir šalti, pilki ir

Todėl niekam įkyriai neperšu savo nuomonės, tyliai kra-

juose šilta ir jauku, bet aš labiau linkusi tikėti, kad tokį

lyje ir akis prie nieko nekimba – vadinasi, viskas gražu. dalykas, gal tai, kas gražu man, kitam – nesuprantama. pštausi savo suvokime ir atsargiai priimu patarimus. Gal nuskambės kategoriškai ar trumparegiškai, bet apskritai manau, kad estetikos suvokimas, pajautimas, mokėjimas

su ja tvarkytis – tau duotas arba ne. Jei duota, viskas ganėtinai paprasta, neturi daug stengtis, tiesiog tai pavyksta savaime, o jei ne – visada jausis bandymas pritempti. Man

patinka, kai apie žmogų sakoma, jog jis „turi gerą akį“. Džiaugiuosi tai išgirdusi ir apie save.

– Neseniai persikėlėte į naujuosius savo namus. Kokie jie?

– Galvoje sukasi keletas žodžių – brandūs, švelnūs,

kitokie. Man svarbu, kad į namus patektų pakankamai

dienos šviesos, o saulėtomis dienomis – spindulių, kurie žaistų interjere ir suteiktų namams gyvybės. Džiaugiuosi beveik visuose kambariuose pasirinkusi kūno spalvos

užuolaidas – kai sutemsta, jas užtraukus ir įjungus švies-

– Viską dariau kitaip! Prieš tai buvę namai buvo ab-

kampuoti. Bent man taip atrodė. Daug kas sakė, kad

jausmą sukuria žmonės, o ne daiktai. Neturėjau tikslios galutinės naujųjų namų vizijos, galbūt greičiau viską su-

sidėliojau iš skirtingų vaizdinių ir prisiminimų. Vieną

vonios kambarį išklojome juodomis plytelėmis tik dėl to, kad tai man asocijavosi su vaikystės namais ir niekaip

negalėjau tos minties paleisti, ‒ prieš akis stovėjo nuo-

traukos, kuriose dar būdami maži vaikai su broliu turškiamės ir žaidžiame juodame vonios kambaryje. Dabar

jau žinau, kad prisiminimai ne visada yra praktiški. (Šyp-

sosi.) Turėjau interjero dizainerę, kuri padėjo susitvarkyti su elektros ir santechnikos planais, subraižė mano norimus baldus. Bet galutiniame rezultate matau, kad daug kur vis dėlto apsirikau su proporcijomis. Nors norėjau

didesnio valgomojo stalo, prie kurio laisvai galėtume

sustatyti dešimt kėdžių, komodos, didesnių veidrodžių, leidausi perkalbama, ir vis dėl to kremtuosi.

„„ MAN PATINKA, KAI APIE ŽMOGŲ SAKOMA, JOG JIS„ TURI GERĄ AKĮ. DŽIAUGIUOSI TAI IŠGIRDUSI IR APIE SAVE.“

LAMŲ SLĖNIS 60

61 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 62

63 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 64

65 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 66

67 LAMŲ SLĖNIS

– Esu girdėjusi, kad namų kūrimas dažnai roman-

tizuojamas, o iš tiesų – tai sudėtingas ir daug jėgų atimantis darbas. Kokios jūsų patirtys?

– Taip, tai gerokai romantizuojama. Su vyru juokau-

jame, kad bent penkerius metus su tuo nieko bendro turėti nebenorime. Man sunkiausia buvo suprasti ir susitaikyti, kad statybų ir interjero srityse negalioja jokios

taisyklės, terminai beveik neegzistuoja, o susitarimai ar duotas žodis – menkaverčiai. Ir kas keisčiausia – tai visa

apimanti tendencija. Grindys, durys, baldai, šviestuvai – nieko neturėjome laiku ir, kaip žinia, vieni negali kaž-

ko daryti, kol kiti dar nepadarė kažko kito. Visi stebė-

josi, kodėl tai mane stebina, – juk visuomet taip buvo, juk nieko naujo, susitaikyk ir prisitaikyk. Man visa tai atrodo tragikomiška.

– Papasakokite, kaip šiuose namuose atsiranda daiktai?

– Labai paprastai – ieškant. Manau, kad kiekvieno

daikto atsiradimas turi kelis etapus. Iš pradžių verti al-

bumus, knygas, šluoji interneto vaizdus, krauni juos į atmintį ‒ kai kas lieka, kai kas pasimiršta, bet po to vėl išplaukia, ir tada pereini prie ieškojimų etapo. Knisi fizinius ir internetinius antikvariatus, parduotuves, auk-

cionus, ratais vaikštai po interjero salonus, kol galiausiai

aptinki kažką, kas tau pažvelgus kelia malonius jausmus. Yra ir tokių daiktų, kurie atsiradę labiau iš būtinybės, ir

į juos žiūrėdama galvoji „Palauk, aš tave dar pakeisiu kažkuo geresniu ar gražesniu.“

– Girdėjau, kad juokais save vadinate „furniture

geek“. Papasakokite apie šią aistrą. Kokias istorijas pasakoja jūsų namuose esantys baldai?

– Gal labiau „furniture geek wannabe“. Jei nevaržytų

finansai, tik tada sąžiningai galėčiau atsiduoti šiai ais-

trai, nes, kaip taisyklė, visi baldai, apie kuriuos svajoju, kol kas ir lieka svajone.

Svajonėse mano namai apstatyti Donaldo Juddo,

Marcelio Breuerio, Jeano Prouvé ir Ettore Sottsas-

LAMŲ SLĖNIS 68

„„SVAJONĖSE MANO NAMAI APSTATYTI DONALDO JUDDO, MARCELIO BREUERIO, JEANO PROUVÉ IR ETTORE SOTTSASSO KURTAIS BALDAIS.“ so kurtais baldais. Na, realybė kiek kitokia, bet ne vi-

sai nuobodi! Valgomojo kėdės atvežtos iš Švedijos, du rudus „&Tradition“ pufus įsigijau laimėjusi aukcioną

Danijoje, devyniasdešimtųjų Murano stiklo šviestuvą

aptikau viename antikvariate čia, Vilniuje, varinis sve-

tainės toršeras taip pat iš ten, o kilimas austas rankomis Atlaso kalnuose Maroke. Rožinė konsolė ir valgomojo stalas – iš koreano, pagaminti pagal užsakymą. Bet

yra ir nuobodesnių istorijų – sūnaus ir svečių kambario baldus užsakiau internetu, o miegamojo lovą, svetainės sofą ir likusius šviestuvus – iš baldų salono Vilniuje.

– „Midcentury“ stilius, panašu, jums labai artimas?

Kaip jūsų namuose atsirado šis įspūdingas, dar 1928 m. sukurtas Le Courbusier šezlongas?

– Prieš pat persikraustant važiavau į antikvaro saloną

„Ferola Vintage“ pasiimti vieno šviestuvo ir užėjus pro duris akis iškart užkliuvo už šio šezlongo. Prisėdau ir

nebenorėjau pakilti. Nors žinojau, kad baldų nebetrūksta, nes į svetainę jau buvau nupirkusi šešiasdešimtaisiais

Bruno Mathssono kurtą „Pernilla“ fotelį, be šezlongo išeiti negalėjau. Banalu, bet meilė iš pirmo žvilgsnio

baldui tikrai egzistuoja. Pati susikroviau jį į mašiną, parsivežiau namo, užsinešiau ir pasistačiau. Nuo tada

ir stovi. Man patinka modernistų naudojamos švarios linijos ir formos, jos niekada nesensta ir neišeina iš ma-

dos, papildomai neapkrauna nei interjero, nei galvos, į jas lengva žiūrėti ir grožėtis.

69 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 70

71 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 72

73 LAMŲ SLĖNIS

– Ar yra kažkas, ko šiuose namuose, jūsų akimis,

dar trūksta?

– Trūksta meno. Prieš tai buvusiuose namuose vi-

sos sienos buvo nukabintos paveikslais, o šiuose sienų

– nepalyginamai daugiau, todėl dar daug jų tuščios. Tačiau bet ko kabinti nesinori, kiekvienas darbas ateina

savo laiku, tad dar teks palaukti. Be to, seniai svajoju apie 1971 m. sukurtą Mario Bellini „Camaleonda“ sofą iš kūno spalvos odos arba Joe Colombo 1963 m. kurtą

baltos odos „Elda“ fotelį. Jų formos ir jaukumas nuginkluoja vos išvydus. Šiais laikais kaip niekad paprasta

kažkuo susižavėti ar pasisemti idėjų, juk kartais patys kalbame vaizdais. Todėl interneto platybės ir instagra-

mas įsirenginėjant namus – it aukso gysla. Aš skaitau

„The Modern House Journal“, instagrame kasdien įkvepia @etageprojects, @claesjuhlin, @the_london_

list, @scandinavian_collectors, @galeriepatrickseguin ar @fredrikkarlssoninteriors.

– Egle, kas jums yra namai: saugus prieglobstis pa-

bėgti nuo išorinio pasaulio, o gal priešingai – erdvė, į kurią mielai kviečiate svečius? Ar savo namais jums norisi dalintis su kitais?

– Esu intravertė ir nuotaikos žmogus, tad kad namie

šurmuliuotų svečiai, reikia sulaukti tinkamo momen-

to. Nors ir mėgstu būti viena, kai namuose susirenka

visa šeima, vyras ir sūnus, jaučiu pilnatvę ir ramybę. Mano manymu, kiekvienas turi turėti galimybę pabūti su savimi, bet tuo pačiu nesijausti atitrūkęs nuo kitų ar išorinio pasaulio.

– Ar jau suradote pačią mylimiausią savo namų vietą?

– Jaukiausiai įsitaisau ant sofos svetainėje. Su knyga,

„Netflix“ dokumentikomis ar ramiai prie židinio, kurį užkūrę buvome dar tik kelis kartus, bet tiek užteko suprasti, kaip leisime vėsius vakarus. Taip pat būnu lai-

minga, kai surandu laiko pagulėti vonioje, tad ir vonią galima vadinti šiokia tokia favorite.

LAMŲ SLĖNIS 74

75 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 76

77 LAMŲ SLĖNIS

– Dar viena stilingo gyvenimo sritis – apranga. Kas

įkvepia jūsiškę?

– Mane žavi devintojo dešimtmečio mada, ypač Caro-

lyn Bessette stilius. Visada patiko vyriški kirpimai, didin-

to silueto švarkai, derinami su lengvomis suknelėmis, ‒ vis dar manau, kad tai niekada neišeis iš mados. Nesivaikau

tendencijų, man svarbiausia – patogumas. Jei išsipuošiu, apsirengiu kažką, kas ne visai mano, kartais visą vakarą

jaučiuosi nejaukiai. Gali pasirodyti, kad aprangą sureikšminu, bet, mano nuomone, tai padeda kai kuriems iš mūsų

išreikšti save, atsiskleisti ar aiškiai išdėstyti savo poziciją. Taip ir man. Yra drabužių, batų ar aksesuarų, mano spin-

toje skaičiuojančių jau ne pirmą dešimtmetį, ir, manau, galinčių ten gyventi dar tiek pat. Mada – įtraukiantis žaidimas ir man patinka jį žaisti.

– Kokius drabužius galėtumėt pavadinti savąja

uniforma?

– Nemari uniforma – džinsai ir švarkas, keičiasi tik

jų formos, spalvos ir faktūros. Kasdienybėje maišau

klasiką ir minimalizmą, dažnai įterpiu ką nors netikėto, progomis nebijau blizgučių ir žvilgesio. Mėgstu

grožėtis aukštakulniais, bet vengiu juos avėti, kasdien

nesidažau, jau daugiau nei metus nedžiovinu plaukų, tiesiog palieku juos džiūti ir banguotis. Pastebėjau, kad kuo vyresnė darausi, tuo mažiau suku galvą, kaip atro-

dau, lengviau ir greičiau priimu sprendimus ir aprangos nebesureikšminu.

– Kokie prekės ženklai ir jų vertybės jums patys

artimiausi?

– Aš – užkietėjusi dizainerės Phoebe Philo eros

„Celine“ mados namuose gerbėja. Kol kas dar niekas

nepralenkė jos kurtos estetikos. Bet jei reikėtų išskirti dar keletą, nepraleisčiau progos paminėti Olsen sese-

rų „The Row“ ženklo, kuriam nereikalinga reklama ar pristatymai mados savaitėse. Apskritai visa jų istorija ir filosofija nuostabi. Pradėjusios nuo paprastų baltų

LAMŲ SLĖNIS 78

„„ MADA – ĮTRAUKIANTIS ŽAIDIMAS IR MAN PATINKA JĮ ŽAISTI. “

marškinėlių be etikečių, nuėjo labai ilgą ir gražų kelią

ir ramiausiai skina prestižinius mados apdovanojimus. Dar niujorkietiškasis „Khaite“ – kokybė, gyvybingumas, skulptūriškos formos ir išskirtiniai kirpimai. Vakarui rinkčiausi „The Attico“ arba „Jacquemus“.

– Kokios yra esminės taisyklės renkantis naują

daiktą? Kokius kriterijus jis turi atitikti, kad atsidurtų spintoje?

– Nemėgstu vadovautis taisyklėmis, manau, kad ir

pati jų neturiu. Taisyklės suvaržo ir įstumia į tam ti-

krus rėmus, o man patinka laisvė, tad labai dažnai viskas įvyksta ekspromtu. Esu impulsyvi pirkėja, dažnai kažką pamačiusi sprendimą tai įsigyti priimu žaibiškai. Ne-

būna, kad mindžikuoju ir svarstau, apsispręsti užtenka

kelių sekundžių, gal dėl to spintoje turiu daug drabužių, dar laukiančių savo eilės. Mėgstu kokybę, bet nespjaunu ir į greitosios mados ženklus, nors dabar kur kas rečiau

juos renkuosi. Vintažas mano spintoje taip pat užima svarbią vietą, dažnai specialiai ieškau daikto su istorija. – Egle, kokie didžiausi jūsų gyvenimo įkvėpimai?

– Sūnus, vyras, šeima – paprastai nepaprasti dalykai,

kurie veda į priekį ir padeda patikėti savimi. Aš daug svajoju, tik ne visada turiu valios tas svajones versti rea-

lybe, dažnai reikia didelio spyrio. Ateityje noriu įsikvėp-

ti taip pat dažnai kaip dabar, tik būti kur kas stipresnė ir neleisti daugeliui dalykų ramiai nugulti užmarštyje.

79 LAMŲ SLĖNIS

TENDENCIJŲ AIDESIAI

INTERJERO TENDENCIJOS 2020: GALVOKIME APIE ŽEMĘ Kai garsiausi pasaulio renginiai nurodo „tvarios mados“ aprangos kodą, kai didžiuojamės ne madingiausia rankine ar akiniais, o gebėjimu kurti vis naujus aprangos derinius su prieš kelerius metus įsigytais aksesuarais, interjero pasaulis taip pat neatsilieka ir kviečia galvoti apie Žemę. Būtent tvarumo idėja ir yra pamatinė šių metų interjero tendencija, drąsiai išsakyta Kelne vykusioje interjero ir baldų parodoje. „Galimybių susikurti sau patogią ir įkvepiančią aplinką turime labai daug. Ar kurtume įkvėpti tendencijų impulsų, ar vedami savo intuicijos, visus kviečiu drąsiai ieškoti savitos išraiškos ir, žinoma, kiekvieną daiktą rinktis atsakingai“, – sako iš parodos sugrįžusi interjero salonų „Skandinaviški interjerai“ rinkodaros vadovė Laima Aleknavičienė

Nuotraukos: gamintojų archyvas

SKANDINAVIŠKAS IR JAPONIŠKAS INTERJERO STILIAI Skandinaviškas interjero stilius geriausiai atspindi

naujausių interjero tendencijų visumą. Ir nors akcenti-

nių spalvų paletė šiemet ženkliai gausesnė ir ryškesnė, nei būdinga klasikiniam skandinavų interjerui, o deko-

ro elementai stipriai paveikti Pietų bei Rytų kultūrų, ašiniai skandinaviško interjero bruožai – žemės spalvos, natūralios medžiagos, ilgaamžiai ir universalūs sprendimai, atsakingas aplinkos kūrimas išsaugant ir pritaikant senus daiktus, neapsunkinta erdvė bei tradicijų puoselė-

jimas – ir toliau ypač aktualūs šių dienų interjere. Šalia skandinavų tvirtai stovi ir japonai. Aiškios ir masyvios natūralių medžiagų plokštumos, Shoji pertvaros, popie-

riniai ir tekstiliniai šviestuvai, transformuojamos erdvės

bei stipri namų ir gamtos jungtis – šiuolaikiniam interjerui ši stilistika padarė milžinišką įtaką. LAMŲ SLĖNIS 80

81 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 82

NATŪRALIOS MEDŽIAGOS IR TVARŪS PROCESAI Siekis gyventi kuo natūralesnėje ir atsa-

kingai kuriamoje aplinkoje yra ryški pastarųjų

metų interjero tendencija. Vis dažniau klausiame savęs, iš ko pagaminti mūsų namuose esantys daiktai. Mums svarbu, kad gaminys būtų

sukurtas iš ekologiškų, sveikatai nekenksmingų medžiagų, be to, prireikus lengvai utilizuo-

jamas ar perdirbamas. Žengiama ir dar toliau: ne mažiau svarbus ne tik gaminio palankumas

žmogui, bet ir jo įtaka aplinkai – norime, kad gamybos procesai būtų kuo mažiau kenksmingi planetai, o naudojamos medžiagos ‒ iš tvarių atsinaujinančių šaltinių. Pažangūs gamintojai ne tik atsakingai renkasi žaliavas, bet ir ku-

ria nuoseklias, kuo mažiau gamtą veikiančias

objekto gyvavimo grandines: nuo gamybos iki perdirbimo. Dabar jau galime rinktis gaminį

pagal jo „ekologinį pasą“ ir panašu, kad ateityje šis argumentas bus tik dar svaresnis. KUO ŽALESNIS IR TIKRESNIS GYVENIMAS XXI a. žmogus kiekviename savo žingsnyje

siekia būti dar arčiau gamtos, tad nenuostabu, jog kurdami šiuolaikinį interjerą atsižvelgiame į namų ir gamtos jungtį. Kaip atsvara neapčiuo-

piamoms ir besikeičiančioms technologijoms, šiuolaikiniame interjere pabrėžtinai naudojamos tikros ir laikui nepavaldžios medžiagos – itin masyvios medžio ar marmuro plokštės, dar labiau išryškinančios natūralios medžiagos grožį

ir jos tikrumą, terakota, klinkeris, nelygios molinės sienos, natūralūs ryškiafaktūriai audiniai.

83 LAMŲ SLĖNIS

„„ŠIAIS LAIKAIS GERAS SKONIS LYGU APGALVOTAS SPRENDIMAS.“, – „SKANDINAVIŠKI INTERJERAI“ rinkodaros vadovė Laima Aleknavičienė

NEMATOMOS TECHNOLOGIJOS Technologijos vis labiau įsilieja į mūsų aplinką ir in-

terjeruose atlieka vis svarbesnį vaidmenį, padėdamos mums taupyti resursus ir tausoti aplinką, užtikrindamos

saugumą ir komfortą. Kompiuterių programomis valdomos namų sistemos tampa vis pažangesnės: technologijos lengvina daiktų valdymą ir priežiūrą, didina jų ilgaam-

žiškumą. Ar dar reikalingos dušo reguliavimo rankenėlės,

jeigu dušą įjungti ir išjungti, didinti srovės intensyvumą, keisti temperatūrą gali tam tikra kryptimi brūkštelėjęs

ranka per dušo sienelę? O kaip jums vonios veidrodis ir planšetė viename? Technologijos tampa reikšmingais, ta-

čiau sunkiau matomais interjerų dalyviais – moderniausi elektroniniai prietaisai integruojami ir paslepiami. APGALVOTI SPRENDIMAI IR DAUGIAFUNKCĖS ERDVĖS Šiais laikais geras skonis lygu apgalvotas sprendimas.

Nusipirkti pigią ar šio sezono madingiausios spalvos

sofą nebėra neabejotinas skonio ženklas. Juk rinkdamiesi sofą svetainei, kurioje kasdien verda šeimos gyveni-

mas, o savaitgaliais buriasi giminės ar draugai, turėtume domėtis pasirinkto baldo konstrukcijos patikimumu ir garantijomis. Įrenginėjant verslo erdves, kuriose kuria-

mas namų pojūtis, svarbu pasidomėti, ar pasirinkti bal-

dai atitinka verslo baldams keliamus reikalavimus – juk nuo baldo kokybės priklausys, kaip ilgai jie tarnaus ir

ar užtikrins saugią aplinką. Pasirinkę naudojimo sąlygų neatitinkantį baldą, ne tik rizikuojame pakliūti į „šykštus

LAMŲ SLĖNIS 84

moka du kartus“ spąstus, bet ir netausojame aplinkos.

Racionalus erdvės išnaudojimas – dar viena interjero

tendencija, glaudžiai siejama su aplinkos ir resursų tau-

sojimu. Įkvėpti japonų interjero tradicijų, šiuolaikiniame interjere erdvę siekiame organizuoti taip, kad prireikus

galėtume ją lengvai ir greitai transformuoti. Daugiafunk-

ciai ir moduliniai baldai, padedantys mums pakeisti ir kuo geriau išnaudoti erdvę, šiais laikais itin aktualūs. KOMFORTAS IR SPALVOS Kasdienėje aplinkoje už viską svarbiau fizinis ir emo-

cinis komfortas. Pažangūs sprendimai didina šiuolaikinių

baldų komfortą, užtikrina didesnę jų ergonomiką. Atlenkiami foteliai ir hamakai ar supynės ieško vietos mūsų laisvalaikio erdvėse.

Emociniam komfortui svarbus erdvės jaukumas, tad

nenuostabu, kad pirmosiose šių metų spalvų paletės gre-

tose rikiuojasi ruda. Viena vertus, rudi atspalviai gali būti labai neutralūs, sukuriantys jaukią kompaniją ak-

centinėms spalvoms, kita vertus – ruda gali dalyvauti ir itin ryškiuose, avangardiniuose deriniuose. Ruda tinka

prie daugumos medienos rūšių, tad šiuo deriniu sukursite laikui nepavaldų foną ryškesnėms spalvoms, kurias vėliau galėsite pakeisti.

Sekant „naudoti, neišmesti“ linija, interjeruose nebe-

lieka monochromiškumo ‒ suburiamos skirtingos spalvos ir taip sudaromas atsitiktinai suderintų daiktų įspūdis.

Visgi aiškiai parodydami pagarbą praeičiai ir vertin-

dami laikui nepavaldžius dalykus neslepiame, kad esame atviri ateičiai. Todėl šalia natūralių medžiagų naudojamos ir faktūrinio aliuminio ar deformuoto veidrodžio

plokštumos bei detalės, kiti sprendimai, erdvei suteikiantys futuristinį akcentą.

Dekoras išlieka atviras individualiems kiekvieno porei-

kiams, tad naudojami tiek geometrinių, tiek augalų raštų, smulkaus piešinio ar didelio gabarito ornamentų tapetai

ir audiniai. Toliau plėtojama ir „Art Deco“ kryptis, šalia apskritimo bei stačiakampio svorio įgyja ir ovalo forma.

85 LAMŲ SLĖNIS

Pokyčiai su mumis ir aplink mus Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Esthete“ Portretas: Andrius Penkauskas

Bėgant metams žmonės keičiasi ir auga, tobulėja, įgyja naujų patirčių. O jei pokyčiai vyksta su mumis, jie turi vykti ir aplinkoje, kurioje esame, – įsitikinusi interjero dizainerė, architektė, studijos „IDAS“ įkūrėja Vaida Kandratavičiūtė. Su Vaida kalbamės apie metų spalva paskelbtą ramybę, harmoniją bei stabilumą simbolizuojančią klasikinę mėlyną ir tendencijų reikšmę interjero pasaulyje. „Gali gyventi klasikų suformuotomis tiesomis, bet jų iš tiesų nesuprasti, arba gali būti smalsus, atviras naujovėms žmogus, ir dar geriau – pats jas kurti.“

LAMŲ SLĖNIS 86

87 LAMŲ SLĖNIS

„„ GALI GYVENTI KLASIKŲ SUFORMUOTOMIS TIESOMIS, BET JŲ IŠ TIESŲ NESUPRASTI, ARBA GALI BŪTI SMALSUS IR ATVIRAS NAUJOVĖMS, O DAR GERIAU – PATS JAS IR KURTI.“

– Vaida, kas interjero pasaulyje diktuoja pagrindines

tendencijas?

– Kiekvienais metais kūrėjai (ši sąvoka apima labai

plačias ribas, taip pat ir interjero specialistus) ieško naujų

psichologinį saugumą ir ramybę, pastovumą teikiančių spalvų pasirinkimas.

– Tendencijos – gana dviprasmiška tema. Vieni jų vai-

spalvų, formų, funkcijos įtakos vartotojui. Kažko naujo,

kosi, kiti priešingai – sąmoningai jų vengia ir renkasi tik

Kaip gimsta tendencijos? Galima įvardyti pramogų in-

žiūris į jas? Ar tendencijos – laikinas dalykas?

mažiau pabodusio, dar nematyto. Kaip ir kur tai daroma?

dustriją ir kuriamus filmus, keliaujančias meno kolekcijas

laiko patikrintus klasikinius sprendimus. Koks tavo po– Taip, tendencijos tikrai laikinas dalykas, tačiau tuo

ir naujai atrastus menininkus, madą ir visas kitas dizaino

pat metu jos nurodo daug platesnę kryptį, perspektyvas

mo būdą, stilių ir socialines bei ekonomines sąlygas. Po-

gimti kitos tendencijos ir dar kitos... Vieni dalykai nepasi-

sritis, populiarias kelionių vietas, taip pat – naują gyveniveikį taip pat gali daryti naujos technologijos, pažangios

medžiagos, tekstūros ir inovacijos, socialinės žiniasklai-

dos platformos ar net artėjantys sporto renginiai, prikaus-

tantys viso pasaulio dėmesį. Ar tai visada svarbu? Manau, nėra vieno teisingo atsakymo. Priklauso, kokią kūrinys

turi išliekamąją vertę – ar tai įtaigi socialinė reklama su

tik tam laikui būdingomis trumpalaikėmis tendencijomis, ar dešimčiai metų kuriamas interjeras.

– Tai kokios gi tendencijos interjero srityje svarbiau-

ateities sprendimams. Net iš momentinio blyksnio gali

tvirtina, kiti – įsitvirtina ilgam ir laikui bėgant koreguojasi. Be to mes netobulėtume, neaugtume. Ar tai gerai ar blogai, taip pat nėra vieno teisingo atsakymo. Kaip greitai tie

pokyčiai reikalingi? Gali gyventi klasikų suformuotomis tiesomis, bet jų iš tiesų nesuprasti, arba gali būti smalsus ir atviras naujovėms, o dar geriau – pats jas ir kurti.

– Kaip gudriai pasinaudoti tendencijomis, kad tai ne-

taptų tik trumpą galiojimo laiką turinčiu pasirinkimu?

– Manau, esminiai dalykai – strategija ir paskirtis, tai

sios šiuo metu?

reikia aiškiai suvokti. Tendencijos negali būti taikomos

salumo temų fone. Pasaulis kalba apie nebesuvaldomą

jero projektu. Jei kuriame būstą trumpalaikei nuomai,

– Šiandien gyvename ekologijos, tvarumo, univer-

vartotojiškumą. Technologijoms sparčiai žengiant į priekį, susiduriame su žmogaus pastangomis padaryti

daugiau, geriau, greičiau. Nesunku suprasti, kodėl net-

gi 2020 metų spalvų tendencijose pastebimas ramių,

LAMŲ SLĖNIS 88

ilgalaikiams sprendimams. Pateiksiu pavyzdį su inter-

renkamės akcentus, kurie žmones žavi, tačiau galbūt jų neišdrįstų turėti savo namuose. Atvyksta, įsikrauna gerų emocijų ir vėl grįžta į savo rutiną. Tendencijos teigiamai dirgina ir tuo reikia naudotis.

89 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 90

91 LAMŲ SLĖNIS

– Kokius sprendimus kuriant namus reiktų pasirink-

ti, kad interjeras nepasentų?

– Iš savo užsakovų dažnai girdžiu: norime praktiškų,

nenudėvimų, lengvai prižiūrimų paviršių. Pasakysiu pa-

slaptį – tokie neegzistuoja! Taip pat kaip ir nepabostantys,

nepasenstantys interjerai. Kodėl? Nes žmonės keičiasi, auga ir tobulėja, įgyja naujų patirčių, aplink save suburia vis kitus žmones. Jei pokyčiai vyksta su mumis – jie turi

vykti ir aplinkoje, kurioje esame. Net gyvendami visiškai

klasikiniame interjere, kuris, regis, daugeliui atrodo pri-

imtinas, po penkiolikos ar dvidešimties metų, tikėtina, nuo jo pavargsime. Aš pati stengiuosi gyventi šiandiena, imti iš gyvenimo tai, ko noriu dabar. Juk negalima nei

nuo visko apsidrausti, nei apgalvoti visko į priekį ar visada jaustis vienodai gerai. O ir ar tikrai reikia? (Šypsosi.)

– Viena aiškiausiai matomų šių metų tendencijų vi-

same vizualiajame pasaulyje – dizaine, interjere, mado-

je – sodri mėlyna. Būtent ją spalvų institutas „Pantone“ paskelbė 2020-ųjų spalva. Ką ji simbolizuoja?

– 2020-ųjų metų spalvų tendencijose pastebimas ra-

mių spalvų, kurios kuria psichologinį saugumą ir ramybę, pasirinkimas. Ugdanti dvasios ramybę, pasitikėjimą savi-

mi ir ryšį, suteikianti patikimumo ir stabilumo pamatą, elegantiškai paprasta, padedanti susikaupti, skatinanti atsparumą, neagresyvi, suteikianti galimybę atsipalaiduoti – taip „Pantone“ institutas pristato šių metų spalvą.

– Vaida, tai kas tos spalvų tendencijos ir kaip jos nu-

statomos?

– 1963 m. „Pantone“ institutas sukėlė revoliuciją spaus-

dinimo pramonėje pristatydamas PANTONE MA-

TCHING SYSTEM® – novatorišką įrankį, leidžiantį

tiksliai atrinkti, sujungti ir atkurti spalvas bet kurioje pasaulio vietoje, kalbant viena bendra spalvų kodų kalba.

LAMŲ SLĖNIS 92

93 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 94

95 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 96

97 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 98

„Pantone“ spalvų kalbą palaiko visos spal-

vas naudojančios pramonės šakos: tekstilė, drabužiai, grožio industrija, interjerai, architektūra ir pramoninis dizainas, apimantis

Kaip taktas muzikoje, kurį arba jauti, arba ne. Nežinau, ar to galima išmokti ir įvardinti.

– Kiek įtakos žmonėms daro jų gyvena-

daugiau nei 10 tūkstančių spalvų standartų

mosios erdvės spalvos?

nimą, tekstilę, plastiką, pigmentus, įvairias

turi psichologinį poveikį – jos gali skatinti, ra-

institutas prognozuoja pasaulines spalvų ten-

nį – pavyzdžiui, lengviausiai akis pripranta prie

įvairioms medžiagoms, įskaitant spausdidangas ir kita. Šiandien „Pantone“ spalvų dencijas, tiria spalvų psichologiją, o „Panto-

ne“ metų spalva daro įtaką gaminių kūrimui ir pirkimo sprendimams įvairiose pramonės šakose visame pasaulyje.

„Pantone“ metų spalvos atrankos procesas

– Labai daug. Tai yra atskira tema. Spalvos

minti ar kitaip veikti emocijas. Taip pat ir fizi-

raudonos spalvos, todėl ją gana daug naudoja prekės ženklai. O nuvargusi akis mato beveik tik žalius tonus.

– Asmeninė erdvė ir apgalvotas, atsakin-

reikalauja kruopštaus apsvarstymo ir analizės.

gas jos kūrimas žmonėms tampa vis aktua-

tone“ spalvų ekspertai keliauja po pasaulį ieš-

apgalvotų namų kūrimas?

Kiekvienais metais vykdydami atranką „Pankodami naujų spalvų įtakos.

– Naujausiame jūsų komandos interjere

būtent ši spalva – „Classic Blue“ – ir tapo pagrindiniu akcentu. Ar ją buvo lengva pritaikyti?

– Loftas – laisva ir visai neįpareigojanti er-

dvė leido pritaikyti laisvesnių ir kūrybingesnių

sprendimų. Kartais paaiškinti užsakovui savo vidines nuojautas, kodėl tam objektui tiktų

vienas ar kitas siūlomas sprendimas, būna su-

dėtinga. Tačiau išdrįsę pabandyti jie nenusivi-

lia. Argi nesmagu savo namuose turėti netipinį, vienetinį sprendimą?

– Vaida, kaip jums pavyko atspėti šią ten-

denciją? Juk projektas buvo pradėtas dar gerokai prieš paskelbiant metų spalvą?

– Grynų gryniausia nuojauta! (Šypsosi.)

lesniu klausimu. Iš kokių žingsnių susideda

– Man labai patinka anglų dizainerio Te-

rence’o Conrano mintis, kad geras, apgalvotas dizainas susideda iš 98 nuošimčių sveiko

proto ir 2 nuošimčių paslaptingumo, kurį dar

galime vadinti menu ar estetika. Kaip muzikoje taktas. Geras dizainas turi veikti neprie-

kaištingai, jo kaina turi tenkinti vartotoją ir atitikti kokybę, jis turi teikti praktinį ir este-

tinį džiaugsmą. Be to, dizainas dar geresnis, jei jis kažkuo papildo. Pavyzdžiui, restorano interjeras gali tikslingai kurti emociją tam

tikrai specifinei virtuvei iliustruoti. Pastebiu, kad interjero kūrimo srityje mūsų visuomenė užaugo, užsakovai jau kitaip supranta šią paslaugą. O aš tikiu, kad mano, kaip interje-

ro dizainerės, pareiga yra pagerinti žmonių gyvenimo kokybę tokiais sprendimais, kurie

gerai veikia, yra įperkami ir gražiai atrodo. T.

Conranas tai vadina „protingais sprendimais“.

99 LAMŲ SLĖNIS

Le Corbusier, vienas reikšmingiausių XX a. architektų, kurio kūrybos įtaka juntama ir iki šių dienų, didelį dėmesį

architektūroje skyrė spalvų kuriamai atmosferai. Remdamiesi garsiojo menininko unikaliomis spalvų kombinacijomis kompanija „JUNG“ sukūrė tarpusavyje tobulai derančius jungiklius. Apie tai kalbamės su architekte Nicole Heptner, kuri mums pasakoja apie spalvas architektūroje, Le Corbusier įtaką ir „JUNG“ spalvų revoliuciją.

Spalvų revoliuci ja – Kokios spalvos jus pačią įkvepia labiausiai?

mokykloje „Bauhaus“ sukurtų brėžinių.

– Tai labai priklauso nuo konteksto, ku-

Šiam universaliam ir laiko patikrintam di-

riame spalvos pritaikytos. Esu architektė,

zainui susijungus su absoliučia Le Corbu-

todėl dažniausiai, kaip jau turbūt įprasta

sier Les Couleurs® spalvų harmonija išties

architektams, mėgstu vilkėti juodai. Vis

gimsta mažytis interjero stebuklas. Visos

dėlto nepaprastai mėgstu ir energingas,

šešiasdešimt trys Le Corbusier sukurtos

ekspresyvias spalvas. Pavyzdžiui, tam ti-

spalvos ar jų tonai yra įkvėpti gamtos. Ši

kroms gyvenimo progoms mielai renkuosi

savita filosofija pagrįsta spalvų sistema

raudoną. Kurdama interjerus pirmenybę

ypatinga dar ir tuo, kad dėl savo harmonin-

teikiu rožinio aukso bei blyškiai mėlynai

go natūralumo visos joje esančios spalvos

spalvoms, derinamoms su pilka, balta,

tobulai dera tarpusavyje. Ir todėl šia spalvų

juoda ar sidabro atspalviais. Nors apskritai

sistema paprasta naudotis praktiškai. Kie-

mėgstu spalvų kontrastus, visada laikausi

kvienas bet kuria spalva iš šios sistemos

nuomonės, kad spalvos turėtų būti paren-

nudažytas jungtukas interjerui suteikia kiek

kamos itin atidžiai – atsižvelgiant į kon-

kitokį akcentą. Ši nedidelė spalvų revoliu-

tekstą ir būtent tą situaciją.

cija tik dar kartą įrodo, kad net ir toks iš

– Nicole, papasakokite apie spalvų svarbą kasdieniame mūsų gyvenime. Kaip

Juk tai tikra klasika, įkvėpta vokiečių meno

pirmo žvilgsnio techninis interjero objek– Žymusis architektas Le Corbusier

tas gali tapti ryškia ir ne ką mažiau svarbia

taip pat tikėjo, kad spalvos kuria atmosfe-

detale kuriant namų erdves. Juk jungiklio

– Dažniausiai spalvos bet kurioje gy-

ras. Savo karjeroje jis daug dėmesio sky-

spalvą galima idealiai pritaikyti prie sienų

venimo srityje naudojamos norint paten-

rė spalvų reikšmei architektūroje. Kodėl

dažų, kilimo ar kitų interjero sprendimų ir

kinti estetinius lūkesčius. Spalvos, kaip ir

„JUNG“ pasirinko nuspalvoti savo klasikinį

taip sukurti įtaigų ir įdomų optinį kontras-

erdvė ar forma, daro didelę įtaką, turi sti-

jungtuką būtent Le Corbusier spalvomis?

tą. Kompanija „JUNG“, nuolat bendradar-

spalvos mus veikia?

prų efektą – jos siunčia mums signalus,

– „JUNG“ LS 990 – tai klasikinis kva-

biaudami su architektais visame pasaulyje,

yra ne tik estetiškos, bet ir svarbus orien-

drato formos jungiklis, kurio dizainas nea-

siūlo produktus siekiantiems tobulumo -

tacinis erdvės aspektas.

bejotinai atlaikys visas mados tendencijas.

iki pat paskutinės detalės.

LAMŲ SLĖNIS 100

Nuotraukos: Constantin Meyer, „JUNG“ archyvas

101 LAMŲ SLĖNIS

Laikinai atidaryta Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Modestas Endriuška

Išbandžiusi galybę meno šakų, ji atrado vieną, kuri neturi ribų. Prieš dvejus metus darbą kino industrijoje pradėjusi ir tapusi viena iš nedaugelio kino operatorių moterų Lietuvoje Lina Margaitytė kartu su draugu taip pat kino operatoriumi Mariumi Krivičiumi sukūrė nenutrūkstamą kismą fiksuojantį projektą „Laikinai atidaryta“. Šis projektas – tai ne tik užfiksuoti nedidelių miestelių parduotuvių fasadai. Tai į nostalgiškus vaikystės prisiminimus nunešantys vaizdai, tai vasaros vakarų kvapas, basos kojos, minančios dviračio pedalus, ir laiko pojūtis, kuris tuo metu nė neegzistavo.

LAMŲ SLĖNIS 102

103 LAMŲ SLĖNIS

„„TAIP KILO MINTIS, KAD KISMĄ, KURIO NEĮMANOMA SUSTABDYTI, GALIMA NUFOTOGRAFUOTI IR TAIP ĮAMŽINTI TAM TIKRĄ LAIKĄ IR VIETĄ.“

– Lina, prieš porą metų pradėjai darbą kino

gu, taip pat kino operatoriumi Mariumi pasirinko-

ratorių moterų Lietuvoje. Fotografija tau taip pat

fiksuosime, galėsime pasidalyti su visais. Norėjome,

industrijoje ir tapai viena iš nedaugelio kino opeartima sritis. Kas šiame vizualiame lauke tau įdomiausia?

– Vaikystėje grojau, tapiau, rašiau, šokau ‒ išban-

džiau kone visas meno šakas raidėmis, garsais, spalvomis ir judesiu. Pradėjusi filmuoti trumpus

filmukus telefonu, vėliau – ir pirmuoju nusi-

pirktu fotoaparatu, supratau – kinas yra ta sritis, kurioje stipriausiai galiu išreikšti tai, ką jaučiu. Kine telpa visos meno sritys. Rašydama tekstus

pajaučiau, kad kiekvieną savo žodį įsivaizduoju vizualiai. Taip supratau, kad jausmą ir atmosferą

me būtent dėl fotografijos universalumo: tuo, ką užkad šis projektas jungtų žmones ir juose gyventų. Juk kinas pasiekiamas tik mažai žmonių grupei, nusipir-

kusiai bilietus į filmą. Žinoma, buvo ir tokių vietų, kurios nesutilpo į nuotrauką. Pavyzdžiui, Punžonių

kaimelyje: parduotuvė ten stovi prie didelės tujos, virš jos dangų raižo čiurliai, leidžiasi saulė, tolumoje

girdisi žaidžiantys vaikai, džiūsta skalbiniai ir tokia tyla. Nuotraukoje pasiliko tik dalis atmosferos, tada šiek tiek suskaudo širdį.

– Bevažinėjant po besikeičiančius kaimus ir

geriau perteikčiau ne žodžiais, o vaizdu ir garsu.

miestelius judviem į galvą ir šovė fotografijų pro-

Dauguma žmonių į kiną ateina po fotografijos,

– Būdavo, su Mariumi turime laisvą popietę,

Žodžiuose pajutau ribas, kurių kinas neturi.

jektas, kurį pavadinote „Laikinai atidaryta“?

o aš į kiną atėjau iš literatūros. Fotografija visa-

šviesa graži, prisnigę ar pievos nugeltę – pasižiūri-

fotografija yra universalesnė. Kad atskleistum idė-

žiuojame. Kartais vietos ir pasikartodavo. Bet va-

da buvo gretutinis dalykas, einantis po kino. Visgi

ją, čia nebūtini dideli ekranai su aukštos kokybės garso sistemomis. Įprastame kine dominuoja klasikinės dramaturgijos taisyklės. Tad norint mūsų

pasirinkta tema sukurti įdomų ir įtraukiantį filmą, reikėtų sudėlioti dramaturginį siužetą. O mums nesinorėjo jokių taisyklių, norėjosi, kad užfik-

suoti momentai būtų lyg atsiminimai, gimstantys

mumyse: be jokios loginės sekos, fragmentiški, iš skirtingų vietų ir laiko, be jokių taisyklių.

Nuotraukomis įmažinti šį projektą kartu su drau-

LAMŲ SLĖNIS 104

me į žemėlapį, duriame, kur dar nebuvome, ir važiuoji už kelių mėnesių ar metų ir matai: anksčiau

čia dar gyveno žmonės, o dabar viskas žole apžėlę, užrašas „Parduodama“. Anksčiau stovėjo autentiškai išsilaikęs pastatas, o dabar visos fasado formos sulygintos putplasčiu. Tada apimdavo liūdesys ir pyktis – sunku susitaikyti su šiais pokyčiais. Atrodo, tie maži fragmentai atkuria vaikystės prisimi-

nimus – vasaras pas močiutę, dulkių kvapą vasaros

vakare. Aplinkos kismas, nors tose vietose galbūt niekada nesi buvęs, paliečia prisiminimus.

105 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 106

107 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 108

109 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 110

„„ KALBĖDAMI APIE ŠĮ PROJEKTĄ STENGIAMĖS NAUDOTI ŽODĮ „KISMAS“, KURIS NETURI JOKIŲ VERTYBINIŲ KODŲ, NEAPIBRĖŽIA, TAI GERAI AR BLOGAI.“

Turbūt šis vaikystės jausmas ir sukūrė stiprų norą

kas yra laikina. Kalbėdami apie šį projektą sten-

neįmanoma sustabdyti, galima nufotografuoti ir

vertybinių kodų, neapibrėžia, tai gerai ar blogai.

sustabdyti laiką: taip kilo mintis, kad kismą, kurio taip įamžinti tam tikrą laiką ir vietą.

Taip gimė projektas, kuris yra lyg konkrečių vietų

dokumentavimas, o kartu ir santykis su pačiu savimi, per įamžintą vaizdą žadinantis mūsų prisiminimus.

Mažų miestelių ir kaimelių parduotuvių fasadus

giamės naudoti žodį „kismas“, kuris neturi jokių

Tai tiesiog kaita ‒ ir tik mūsų prisirišimas, nostalgija ar naujovių troškimas šią kaitą įspaudžia į vertinimo rėmus.

– Kokius tavo pačios prisiminimus atgaivina šie

pasirinkome, nes tai – vienas geriausiai atpažįs-

kadrai? Kokias emocijas tavyje jie pažadina?

prisiminimuose. Atokiose vietose stovinčios par-

bėgo Vilniuje, Naujosios Vilnios mikrorajone,

čio projektus ar įsikūrusios senose trobose – tai lyg

vieta, kurioje gyvenau, labai priminė kaimą. Už

tamų simbolių, esančių kone kiekvieno vaikystės

duotuvės, pastatytos pagal standartinius sovietmetraukos centrai, kur žmonės užsuka ne tik apsipirkti, bet ir pabendrauti. Joms nykstant nyksta ne tik

vietos, kuriose gali nusipirkti duonos, bet ir artimas santykis tarp žmonių.

– Kas užšifruota šiame žodžių junginyje – lai-

kinai atidaryta?

– Pavadinime „Laikinai atidaryta“ yra už-

šifruotas šių pastatų ir pačių mūsų kismas. Čia

svarbus akimirkos aspektas: tiek fotografuoda-

mi, tiek sklandydami po savo atsiminimus esa-

me laikinume – nepaliaujamo kismo momente. Kaip ir parduotuvės – prieš metus dar veikusios, o dabar jau uždarytos. Lankydamas jas žinai, kad

po metų kitų, kai iš kaimų ir miestelių išvažiuos

dar daugiau žmonių, parduotuvių nebeliks. Vis-

– Esu tikra vilnietė ir mano visa vaikystė pra-

neturėjau kaime gyvenančios močiutės. Tačiau

tvoros ganėsi karvės, kaimynai augino kviečius, bulves, pupeles ir burokėlius. Vilniaus mieste!

Ir ten vis dar stovi sovietinės architektūros par-

duotuvė, ta pati, į kurią eidavo mano mama ir močiutė. Dabar parduotuvė tapo vietinių girtuoklių

susibūrimo vieta, bet vis dar veikia. Šalia jos vaikystėje stovėjo du metaliniai kioskeliai, kuriuose pardavinėdavo ledus, pigius ir didesnėse parduotu-

vėse nematytus. Vasarą iki jos mindavau dviračiu. Šis atsiminimas siejasi su vasara, dulkėmis, įkaitusiu asfaltu ir pirmaisiais savarankiškumo žingsniais

– susiskaičiuoti centus ir vienai numinti dviračiu ledų. Daug laisvės ir atsakomybės.

Žvelgiant į mūsų užfiksuotas parduotuves, šis

vasaros kvapas atgimsta, atgimsta ta vasaros tyla, žiogai ir laiko pojūtis, kuris tuo metu neegzistavo.

111 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 112

113 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 114

115 LAMŲ SLĖNIS

– Kaip surandate šias mažas parduotuvėles?

– Parduotuvių ieškome internetiniuose žemėlapiuose.

Visgi dauguma jų yra sukurti 2012 metais, tad pasitaikydavo, kad atradus gražią autentišką parduotuvę ir nuvykus į vietą pamatai, kad ji atsinaujinusi pigiausia apdaila

arba parduota prekybos tinklui. Arba... uždaryta, užkal-

tais langais ir apžėlusi žole. Tačiau man tai dar viena žavi

projekto dalis: taip sunyksta interneto, mobiliojo ryšio, greičio galios ir privalai sulėtėti, ilgai važiuoti dulkėtu žvyrkeliu, o tada nustebti ar nusivilti.

Paleidus instagramo paskyrą „Laikinai atidaryta“,

siūlymais, ką aplankyti, labai prisidėjo kiti žmonės. Jie

siuntė savo vaikystės parduotuvių nuotraukas, pasakojo

istorijas. Tai leido suprasti, kad šis projektas yra svarbus

ne tik mums, jis jungia ir daugiau žmonių. Kad jis artimas ir nuoširdus.

Buvo žmonių, klausiančių, kur galima rasti žemėlapį,

kuriame sužymėtos visos šios parduotuvės, kad važiuo-

jant pro šalį būtų galima užsukti. Paleidę „Laikinai atidaryta“ puslapį sudarėme ir „Google Maps“ žemėlapį, ku-

riame pažymėta daug įdomių parduotuvių, net ir tokių, kurios nepapuolė į nuotraukų kolekciją.

– Parduotuvių fasadai šiame projekte – it dviejų laiko

dimensijų, praeities ir dabarties, kai buvo paspaustas fotoaparato mygtukas, susijungimas...

– Dokumentika – tai žanras, kuriame turi priimti, ką

gauni. Todėl dažnai pirminė idėja proceso metu kinta, modifikuojasi, pildosi.

Taip ir su šiuo projektu. Pirminis noras įamžinti ir iš-

saugoti vaikystės fragmentus ilgainiui kiek pakito. Stebint šio projekto raidą ėmė ryškėti, kad tai, ką užfiksavome da-

bar, jau stovi daugelį metų, bet mūsų užfiksuotas kadras išliks ateityje, net kai to pastato nebebus. Vienu užrakto

paspaudimu mes dabartyje užfiksuojame praeitį, ir tai, kas

užfiksuota, yra paliekama ateičiai. Viename kadre susiduria skirtingi laikai ir tai kuria šiokią tokią paslaptį.

LAMŲ SLĖNIS 116

– Kokią reikšmę parduotuvėms suteikia nedidelių

gyvenviečių gyventojai? Juk iš tiesų parduotuvės neretai tapdavo jų centru, tiesa?

– Kai pradėjome vystyti šį projektą, manėme, kad

miesteliuose privačios parduotuvės užsidaro, nes žmonės perka ten, kur didesnis asortimentas. Bet atvažiavę foto-

grafuoti pirmųjų parduotuvių pamatėme, kad net tada, kai vienoje gatvės pusėje stovi didžiulis prekybos centras, o kitoje – maža parduotuvėlė, tikrai ne visi gyventojai

renkasi platesnį asortimentą. Dažnai laimi pardavėja, kuri visus pažįsta, šviežios bandelės iš vietinių kepyklų ir dar pigūs saldainiai ar ledai.

Būna, atvažiuoji, susistatai kadrą ir staiga privažiuo-

ja mašinų, dviračių, užstato parduotuvės fasadą, žmonės nuskuba vidun. Parduotuvėje prekių kiekis, lyginant su mums įprastomis parduotuvėmis, juokingas. Atrodo, ką tiek laiko galima veikti tokioje mažoje erdvėje? Tačiau

jose žmonės bendrauja. Parduotuvės kaimuose ir miesteliuose ‒ vis dar svarbi bendruomenei vieta. Turbūt ne veltui Pievėnų kaimelyje parduotuvė ir bendruomenės namai įsikūrę tame pačiame mediniame name.

– Prie kiekvienos nuotraukos nurodytos tikslios par-

duotuvės koordinatės ir laikas, kai buvo pagautas momentas, ar ne?

– Šią parduotuvių seriją pasirinkome fotografuoti su

vidutinio formato kamera „Mamiya RZ 67 Pro II“ ant vidutinio formato „Kodak Portra“ 160 ir 400 juostų. Ne vien dėl juostos techninių savybių, bet ir dėl filosofinės

pusės: kad tiksliai toje vietoje esanti šviesa paspaudus užraktą nusėstų ant sidabro sluoksnių fotojuostoje ir išliktų

tiek, kiek išliks pati juosta. Pagautas momentas gyvas tiek, kiek gyvuoja šis kūnas – kaip ir mūsų atsiminimai gyvi

tiek, kiek mes patys. Todėl ties kiekviena nuotrauka „Lai-

kinai atidaryta“ puslapyje yra nurodomos tikslios koordi-

natės, kur yra parduotuvė, bei užrakto paspaudimo laikas. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

117 LAMŲ SLĖNIS

Meilė iš pirmo žvilgsnio Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Pripažinkite, neretai pagrindinį savo kelionių kompanioną renkamės remdamiesi ne tik racionaliais argumentais – patogumu, saugumu, funkcionalumu ar pažangiausiomis sistemomis, – dažnai mūsų pasirinkimą lemia ir emocijos. Ingrida Narauskaitė, „OMD“ generalinė direktorė, pasakoja, kad meilė „Qashqai“ automobiliui gimė važinėjant po laisvės jausmu alsuojančius laukinius Portugalijos kraštovaizdžius. Būtent taip moteris ir apibūdina geriausią savo kelionių draugą: „Tai veržlus, patogus, išmanus, į nuotykius vežantis automobilis.“

LAMŲ SLĖNIS 118

119 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 120

– Ingrida, kokia jūsų asmeninė istorija – kaip

susižavėjote automobilių sritimi?

– Artima ir tikra mano draugystė su automo-

bilių pasauliu prasidėjo su mano darbine veikla – komunikacijos planavimu. Dar studijuodama jau darbavausi vienoje nedidelėje reklamos agen-

tūroje, kur kartą po labai atkaklaus ir daug jėgų kainavusio periodo pasirašėme bendradarbiavimo

sutartį su vienu iš prekinių automobilių ženklų.

Begalinis kiekis informacijos apie prekės ženklą, gamintoją, jo prioritetus, galimybė gyvai apžiūrėti

naujutėlaičius modelius, jų dizainą, išskirtinumą, patirti jų inovatyvumą ir susaistė mane su konkrečiu prekės ženklu.

Dabar, kai pati renkuosi sau asmeninį automo-

bilį, o vairavimo patirtis ne tokia maža, turiu pripažinti, kad esu prisiekusi „Nissan“ gerbėja. Vairuoju

jau trečią šio prekės ženklo automobilį ir antrąjį iš jų – „Qashqai“.

– Kas jums renkantis automobilį yra svarbiausia

– dizainas, funkcionalumas, patogumas, saugumas?

– Sakyčiau, mano pasirinkimą nulėmė įvai-

rūs argumentai: tiek emociniai, tiek racionalūs. Pamenu, vieną vasarą keliaudama po Portugaliją

matydavau milžiniško dydžio įspūdingas reklamas, pristatančias „Nissan Qashqai“ kaip miesto

automobilį. Svetimoje šalyje tiek daug įspūdžių, o kartais nė paaiškinti negali, kodėl tas kraštas tau

daro tokį neišdildomą įspūdį, kelia emocijas. Tą-

kart Portugaliją susiejau su „Qashqai“, vandenynu, laisve ir visais kelionės įspūdžiais... Negana to, šalia Lisabonos yra miestelis Kaskaisas, kuris, nors ir

rašomas skirtingai, bet portugališkai tariamas visai taip pat kaip ir „Nissan“ modelis.

Kai galiausiai grįžusi Lietuvon pradėjau svars-

tyti įsigyti automobilį, tapo aišku: mano galvoje daugiausiai taškų susirinko būtent „Nissan“.

121 LAMŲ SLĖNIS

– Neretai vairavimas tampa it savotiška tera-

nešimas, atkreipiantis dėmesį, kad visai šalia yra ki-

kvienos kelionės metu jį su

– Nors renkantis automobilį svarbūs racionalūs

į kitą juostą manevras būtų pavojingas.

„Qashqai“ pasiekiau net 55

pija, tiesa? Ypač leidžiantis į tolimas keliones...

kriterijai, reikšmingas yra ir vidinis jausmas. Pra-

dedant pirmuoju įspūdžiu ar salono šeimininkų nuoširdumu. Tai miestietiškas, modernaus dizaino, aukštesnio kėbulo veržlus, patogus, į nuotykius

vežantis automobilis. Ir dar išmanus! Pavyzdžiui,

tas automobilis, todėl bet koks lenkimo, rikiavimosi Tai manevringas ir stabilus automobilis, be

to, mane, mėgstančią tolimas keliones, džiugina ir jo taupumas.

– Ne paskutinėje vietoje renkantis automobi-

nustebinta, kad per viene

– Empatija klientams

pratimas – tai svarbi kie

užduotis. Kaip ši empatij – Didelis dėmesys

šaltuoju periodu vieno mygtuko paspaudimu yra

lį – ir aplinkosaugos aspektai, tiesa?

sprendimams, vairavimo

automatiškai įsijungia ir išsijungia, priklausomai

name laikotarpyje. Man, kaip ir daugumai mūsų,

informuoja apie saugų at

sos įjungiamos automatiškai: t. y. pats automobilis

prekės ženklai, gamintojai. Šiandien žengiame vis

apšildomas priekinis automobilio stiklas. Žibintai nuo aplinkos šviesos sąlygų, be to, ilgosios švieįvertina priešaky esančią kitą transporto priemonę ir perjungia ilgąsias arba trumpąsias šviesas. Arba

valytuvai – daugiau jokio rūpesčio lyjant įjungti ir išjungti valytuvus. Automobilyje įdiegta ir eismo ženklų atpažinimo sistema – visą kelionę ekrane matai greičio limitus, taip pat veikia sistema, įspėjanti, kad išvažiavai iš savo juostos. Išdygsta ir pra-

LAMŲ SLĖNIS 122

– Taip, šiandien mes gyvename iššūkių kupi-

smagu matyti, kaip klimato kaitos iššūkius sutinka didesnius žingsnius tvarių produktų link, renka-

mės išmanius automobilius, elektromobilius. Sąmoningai suvokiame, kad norėdami padėti vieni kitiems privalome keisti savo įpročius ir elgseną.

Šiandieninis mano kelionių palydovas „Qashqai“

turi „Start/Stop“ sistemą, kuri padeda sumažinti iš-

metamų CO2 dujų kiekį. Atidžiai stebiu, kiek kie-

niai „Nissan“ automobil

automobilius ir įspėja lėt

pastebėjote, kad priekini

stabdyti, stebi vaizdą apli

automatiškai sustabdo, je kliūčių. Jau liko nedaug,

biliu, kuris pats jus nuveš

trukus sulauksime elektro

nuo greitkelio, ir dar daug

san“ taip pat judės išman

umažinu. Buvau maloniai

erius metus vairuodama

5 kilogramus!

s, nuoširdus jų norų su-

ekvieno prekės ženklo

ja kuriama „Nissan“?

skiriamas pažangiems

o komfortui. Dabarti-

liai jau stebi srautą ir

tstumą, stebi priekinius

tinti greitį, jei pats ne-

is automobilis pradėjo

ink jūsų automobilį ir jį

ei atsirado nenumatytų

kol važinėsite automo-

š ir pats pasistatys. Ne-

omobilių, įsikraunančių

g naujovių! Na, o „Nis-

niojo vairavimo link.

123 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 124

O atsakymai juk – čia pat Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Iškeliavęs ieškoti savęs į Amazonės džiungles, muzikantas, kino režisierius, menininkas Vytautas Puidokas atrado nepaprastą lietuvio misionieriaus Aleksandro Bendoraičio istoriją. Antrą kartą į Braziliją ir Boliviją režisierius grįžo su filmavimo grupe ir idėja papasakoti apie paslaptingą lietuvio kunigo asmenybę. Dokumentinis filmas „El Padre Medico“ keliauja į kino ekranus, o dviejų šių kelionių patirtys neabejotinai paliko žymę ir paties režisieriaus gyvenime.

‒ Kažkur esi sakęs, kad tavo gyvenimą pakeitė... džiunglės. Ar tikrai manai, kad šia-

me gyvenime nieko šiaip sau nebūna?

‒ Žmonės į ilgas keliones šiaip sau neišvažiuoja. Jau dirbau, režisavau, buvau sukūręs

„Misija: Sibiras“ filmą, tarsi turėjau veiklos, darbų, bet tokiame amžiuje ateina diena, kai stipriai pajunti, kad viskas, ką darai, yra ne tas, ne taip, kad gal nori daryti kažką visiškai kito, gal net ir tu pats esi visai ne tu. Tada atsiranda poreikis ieškoti savęs. Pietų

Amerikoje tai vadinama „año sabático“ – žmonės dirba ar studijuoja, paskui viską meta

ir iškeliauja į pasaulį pažiūrėti, kaip jis atrodo. Jau nebuvau studentas, kai tai padariau, bet būtinai reikėjo laiko sau, norėjau sugalvoti, kas man svarbu ir kokį gyvenimą noriu

gyventi. Dabar žinau: kai tau dvidešimt penkeri, ieškai platybėse. Šiandien, pavyzdžiui, gal eičiau šv. Jokūbo keliu, neskrisčiau savęs ieškoti į pasaulio kraštą.

125 LAMŲ SLĖNIS

‒ Tuomet atrodė, kad atsakymai laukia kuo toliau

nuo namų?

‒ Kai tau dvidešimt, žvelgti horizontaliai, metams

bėgant mąstymas tampa vertikalus. Man nebuvo svarbu būtinai pabėgti toli – užaugau Raseiniuose, iki aštuoniolikos buvau vos vieną kartą išvykęs į užsienį. Kai pradėjau

gyventi vienas, stengiausi kuo daugiau pamatyti, tarsi būčiau norėjęs išsivaduoti iš už geležinės uždangos. Kelionė į

Amazonės džiungles buvo savęs paieškos. Didžiausias paradoksas, kad toje kelionėje radau du svarbiausius dalykus

– muziką ir savo dokumentinio filmo „El Padre Medico“

istoriją. Kad ir kaip keista, jie abu buvo susiję su Lietuva. Pietų Amerikoje, Peru, sutikau muzikantą Adomą, su ku-

riuo vėliau sukūrėme grupę „Parranda Pollar“. Neabejoju, kad Vilniuje vienas pro kitą ne kartą praėjome, bet susiti-

kome toli nuo Lietuvos. Be to, Brazilijoje aptikau lietuvio misionieriaus, gydytojo Aleksandro Bendoraičio istoriją, o

vėliau paaiškėjo, kad jis gimęs vos už dvidešimties kilometrų nuo vietos, kurioje gimiau aš. Ir namų bibliotekoje

pamenu knygelę apie Bendoraitį, gali būti, tuomet pagalvojau – įdomu, bet nieko man.

‒ Kažkur esi sakęs, kad tavo gyvenimą pakeitė...

džiunglės. Ar tikrai manai, kad šiame gyvenime nieko šiaip sau nebūna?

‒ Žmonės į ilgas keliones šiaip sau neišvažiuoja. Jau dir-

bau, režisavau, buvau sukūręs „Misija: Sibiras“ filmą, tarsi turėjau veiklos, darbų, bet tokiame amžiuje ateina diena, kai

stipriai pajunti, kad viskas, ką darai, yra ne tas, ne taip, kad gal nori daryti kažką visiškai kito, gal net ir tu pats esi visai

ne tu. Tada atsiranda poreikis ieškoti savęs. Pietų Amerikoje

tai vadinama „año sabático“ – žmonės dirba ar studijuoja, paskui viską meta ir iškeliauja į pasaulį pažiūrėti, kaip jis at-

rodo. Jau nebuvau studentas, kai tai padariau, bet būtinai reikėjo laiko sau, norėjau sugalvoti, kas man svarbu ir kokį

gyvenimą noriu gyventi. Dabar žinau: kai tau dvidešimt

penkeri, ieškai platybėse. Šiandien, pavyzdžiui, gal eičiau šv. Jokūbo keliu, neskrisčiau savęs ieškoti į pasaulio kraštą.

LAMŲ SLĖNIS 126

127 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 128

129 LAMŲ SLĖNIS

05 20

06 20

Woodkid

Michael Kiwanuka

07 15

08 12

Of Monsters and Men

Caribou

09 02

11 03

Foals

LAMŲ SLĖNIS 130

Bon Iver

‒ Tuomet atrodė, kad atsakymai laukia kuo toliau

metrų nuo vietos, kurioje gimiau aš. Ir namų bibliotekoje

‒ Kai tau dvidešimt, žvelgti horizontaliai, metams bė-

vojau – įdomu, bet nieko man.

nuo namų?

gant mąstymas tampa vertikalus. Man nebuvo svarbu bū-

tinai pabėgti toli – užaugau Raseiniuose, iki aštuoniolikos

pamenu knygelę apie Bendoraitį, gali būti, tuomet pagal-

‒ Nori pasakyti, kad dokumentikoje svarbu asmeni-

buvau vos vieną kartą išvykęs į užsienį. Kai pradėjau gy-

nis santykis?

norėjęs išsivaduoti iš už geležinės uždangos. Kelionė į

randi įdomią istoriją, reikia surasti ir asmeninę motyva-

radoksas, kad toje kelionėje radau du svarbiausius dalykus

Brazilijos džiunglėse, supratau – to žmogaus nebėra jau

venti vienas, stengiausi kuo daugiau pamatyti, tarsi būčiau Amazonės džiungles buvo savęs paieškos. Didžiausias pa– muziką ir savo dokumentinio filmo „El Padre Medico“

istoriją. Kad ir kaip keista, jie abu buvo susiję su Lietuva. Pietų Amerikoje, Peru, sutikau muzikantą Adomą, su ku-

riuo vėliau sukūrėme grupę „Parranda Pollar“. Neabejoju, kad Vilniuje vienas pro kitą ne kartą praėjome, bet susiti-

kome toli nuo Lietuvos. Be to, Brazilijoje aptikau lietuvio

misionieriaus, gydytojo Aleksandro Bendoraičio istoriją, o vėliau paaiškėjo, kad jis gimęs vos už dvidešimties kilo-

‒ Asmeninis santykis svarbu ir kine, ir muzikoje. Kai

ciją. Pradėjęs gilintis į „padrės“ Bendoraičio gyvenimą daug metų, negaliu su juo tapatintis. Ir tuomet atsira-

do kitų veikėjų, pavyzdžiui, lietuvis Vitas. Kalbuosi su

juo, o jis tose džiunglėse vienas, apsuptas nepažįstamų

žmonių, be šeimos, sergantis nemiga, šlitinėja po namus, kupinas neišsipildžiusių vilčių. Šviesus, bet nelaimingas žmogus. Pasikalbėjęs su juo galvojau apie tai, kad gal

kartais ir aš taip jaučiuosi keliaudamas vienas, toli nuo namų. Kai atsisveikinau su juo, norėjau verkti.

131 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 132

133 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 134

„„ GALIAUSIAI SUPRANTI: NESVARBU, KIEK IR KO ŽMONĖS YRA NUVEIKĘ, KOKIŲ SVAJONIŲ PASIEKĘ, VISKAS, KAS IŠ TIESŲ VERTINGA, YRA LABAI ARTI

‒ Taip besijaučiančių lietuvių pasaulyje turbūt yra daug.

Gal tas egzistencinis liūdesys yra savojo identiteto paieškos? ‒ Tokios paieškos būdingos kiekvienam žmogui. Kai

įsigilini, kai susipažįsti su istorijomis, kai pats vienas

keliauji, jauti tą liūdesį. Ir galiausiai supranti: nesvarbu, kiek ir ko žmonės yra nuveikę, kokių svajonių pasiekę, viskas, kas iš tiesų vertinga, yra labai arti. Filmo „El Padre Medico“ istorija man pirmiausia ir yra apie tai.

‒ Įdomu, ką galvojai vienas keliaudamas per džiungles?

‒ Atrodė, kad keliaudamas pažįstu daug žmonių, bet

iš tiesų toji kelionė labiausiai buvo apie mane patį. Daug kalbėjausi su savimi, daug galvojau apie gyvenimo pasirinkimus. Vienu metu man netgi atrodė, kad einu piligrimų

keliu, keliauju atsiskyręs nuo visų, žiūriu į save tarsi iš šalies, ieškodamas, kas man iš tiesų svarbu.

‒ Ką šioje kelionėje apie save sužinojai?

‒ Sužinojau, kad galiu išgyventi vienas, bet kokiomis

mane paveš. Tačiau niekas nestojo, o mašinos pravažiuo-

davo po vieną, kartą per tris dienas. Neturėjau ten net su kuo pasikalbėti ir, kai susirgau, mano geriausiu draugu tapo

pasienio poste dirbantis prižiūrėtojas. Visai vienas svetima-

me krašte, smėlynuose... Miegi kažkokioje baisioje vietoje, neturi jokio kontakto nei su artimaisiais, nei su tuo, kuo

buvai anksčiau. Būni, kur tau nei miela, nei artima, kaž-

kokioje nežinomybėje be jokių atskaitos taškų. Ir vis dėlto, kad ir kokie sunkūs atrodo tokie momentai, jie išlaisvina. Nes labai daug apie save sužinai.

‒ Tokia patirtis gerai paruošia bet kokiam įvykiui,

sąlygomis. Sužinojau, kad viską galiu. Tas žinojimas vėliau

galinčiam atitolinti mus nuo moderniojo pasaulio...

Paragvajaus pasienyje ir laukiau, kol koks nors automobilis

biau yra nutraukti ryšiai su asmeniu, kuriuo buvai anksčiau.

man labai padėjo kuriant filmą. Prisimenu, kaip stovėjau

‒ Mobilusis ryšys, pinigai – tik smulkmenos. Kur kas svar-

135 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 136

137 LAMŲ SLĖNIS

‒ Ką tu veikei Lietuvoje, prieš išvykdamas į

Pietų Ameriką?

‒ Dirbau televizijoje, kūriau laidas, turėjau

apmokamą darbą, veiklą, kuri man visai patiko. Buvau baigęs gerą universitetą Anglijoje. Turėjau

artimų draugų ir planų, patogų, aiškų gyvenimą. Tačiau vieną dieną staiga paaiškėjo, kad patogumas ir aiškumas yra blogiausia, kas gali nutikti.

Į Braziliją mane išviliojo Terry Gilliamo filmas

„Brazilija“. Tiksliau – lengvas, geras ir šviesus jo mu-

zikinis takelis. Gyvendamas Lietuvoje, o vėliau Angli-

joje, ypač tamsiuoju metų laiku, svajodavau nuvykti į Braziliją. Bet iškeliavęs supratau, kad kelionė nebus nei labai lengva, nei šviesi.

Keliavau pėsčiomis, stabdydavau pravažiuojan-

čias mašinas, stengiausi išsiversti su labai mažai –

nieko nepirkdavau, tik kažko užvalgyti ir kažkur

pamiegoti. Kelionės pradžioje visko labai norisi, tačiau po dviejų mėnesių poreikiai susitraukia iki

minimumo, o tai – labai malonu. Toji tuščia erdvė atveria vietos savęs suvokimui.

‒ Ar antrasis kartas Brazilijoje, kai atvykai čia

su filmavimo komanda, buvo kitoks?

‒ Keliauti su žmonėmis – viena, dirbti – kas

kita. Mūsų filmavimo komandoje buvo pusė lie-

tuvių, pusė brazilų. Lietuviai – rimti, itin koncentruoti, vis apie darbą, o brazilai – švelnūs vienas

kitam, dirba su begaliniu lengvumu, vis prieina, pagiria, pasikalba. Įdomiausia patirtis laukė, kai filmavome indėnus. Kalbos jie nemoka, susikalbėti negali, o ir kategorijos kitos – nuo civilizacijos jie

gyvena trys dienos laivu. Mes ir jie buvome iš visiškai skirtingų pasaulių, o vienintelė mus siejanti

gija buvo mūsų filmo herojus, jų padre Medico – Aleksandras Bendoraitis. Dvilypė asmenybė, padariusi jiems daug gero, bet ir daug labai blogo.

LAMŲ SLĖNIS 138

139 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 140

141 LAMŲ SLĖNIS

‒ Kas yra tas „labai blogo“?

‒ Žmogus, turintis civilizuoto pasaulio patirtį ir finansus,

atsidūręs atskirtame krašte su naiviais ir patikliais žmonėmis, vienu metu juos gali ir gelbėti, ir išnaudoti. Su džiun-

glėse gyvenančiais žmonėmis praleidome nemažai laiko. Matai, kaip jie tau šypsosi, kaip greitai patiki. Tai nuosta-

Lietuvos–Rusijos pasienį, rusų ir lietuvių santykiai man

visada buvo įdomūs. Noriu kalbėti apie sienas, ribas ir

tapatybę. Kartais atrodo, jog reikia apsitverti, ignoruoti, nematyti tam tikrų dalykų, kad išgyventume.

‒ Meno kalba mėgini kalbėti apie šeimą. Tačiau ši

bus jausmas, kurį greitai pamiršti grįžęs į miestą. Juk mieste

institucija – ant išnykimo ribos. Vieni rėkia, kad ji visai

to bendruomenės jausmo. Filmuodamas įsitrauki, dažnai

gotų. Kurioje tu pusėje?

žmonės viena galvoja, antra kalba, o trečia – daro. Pasiilgstu matai kažką daugiau, nei gali pamatyti savo kasdienybėje, tarsi gyveni šimtaprocentinį gyvenimą. Štai kodėl po filma-

vimų būna liūdna grįžti atgal, į savo įprastą gyvenimo ritmą. ‒ Ir kas jame?

‒ Filmo premjera ir daugybė kūrybinių veiklų.

Pristatėme „Planeta Polar“ dainos vaizdo klipą, su suo-

mių choreografe Maria Saivosalmi sukūrėme instaliaciją

apie šeimą „Iš kartos į kartą“ Šiuolaikinio meno centre, ruošiuosi kito filmo montažui. Tai bus filmas apie

LAMŲ SLĖNIS 142

nereikalinga, o kiti daro viską, kad šeimos įvaizdį išsau‒ Geras menas negali pateikti atsakymų, jis tik ku-

ria patirtį. Ši gi skatina jausti ir galvoti. Kiekvienas iš mūsų turime šeimos koncepciją ir artimų žmonių, taigi su mūsų instaliacija susitapatinti labai lengva. Man atro-

do, kad mano darbai iš tiesų po truputį iš horizontalaus požiūrio taško eina į vertikalų. Savo filmuose apie Sibirą

nagrinėjau istoriją, paskui atėjo Bendoraitis, privertęs apsvarstyti asmeninius žmogaus būties klausimus, pa-

sienio istorijos – dar arčiau, o instaliacija, kurioje kalbu apie šeimą – jau visiškai mano asmeninė patirtis.

Ankstukai pasibeldžia netikėtai ir keičia gyvenimus… Kas nuoširdu, tas kuria stebuklą - jūsų skirti pinigėliai padeda mažiausiems kovoti už gyvybę, medikams palengvina kasdieninį darbą, o tėveliams suteikia emocinės paramos. Padėkite ankstukams kovoti už gyvybę skirdami 1,2% GPM bei internetu- www.ankstukai.lt

Visaverčiam gyvenimui.

NATURE INSPIRED • PLANET CONSCIOUS

143 LAMŲ SLĖNIS

BON APPÉTIT

Iš laukinių pievų Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Žiemos šakelių kokteilis, klevų žiedų spurgos, keptuvėje kepti medžių miltų paplotėliai su duonos raugu, obelų žiedų ledai, ąžuolo lapelių sviestas... „Mūsų šeimoje dažniausiai valgomas itin paprastas ir įprastas maistas. Gal tik patys produktai būna ne tokie įprasti,“ – šypsosi kultūros istorikė, tinklaraščio „Samanotas“ ir ypatingo susidomėjimo sulaukusios knygos „Natūralus rauginimas“ autorė Ieva Šidlaitė. Jau vasario pabaigoje pasirodys naujoji Ievos knyga „Ką kanda šalna?“, kurioje nugulė žinios apie šaltojo meto valgomus laukinius augalus.

– Ieva, „Ką kanda šalna?“ – antroji jūsų knyga. Kokias mintis ir jausmus joje sutalpinote? – Ši knyga man turbūt visada bus ypatinga, kupina sentimentalių prisiminimų. Ją pradėjau rašyti gulėdama šalia naujagimės dukters, per pačius žiemos šalčius. Kad jai netrukdyčiau, rašiau senoviškai, su rašikliu ant popieriaus. Tokie prisiminimai ir vaizdai įsirėžia į atmintį. O kartu rašydama klaidžiojau po savo vaikystę. Kaip rinkdavome žemuoges ir žvejodavome senelio tėviškėje, kaip mano močiutė Dzidra vedžiodavo mus po pievas mokydama apie augalus. Mano tėvo tėvai – abu botanikai, nekeista, kad kažkur kažkada galiausiai išlenda tas šeimyninis paveldas. Abu ir rašyti mėgdavo... Iš kitos pusės, tai yra mano sukaupta patirtis, kurią sudėjęs į knygą, tarsi užverti vieną lapą ir eini pasiimti kitos knygos ar bent jau antro knygos tomo. Storus tritomius aš labiausiai ir mėgstu skaityti. (Šypsosi.) Vir-

LAMŲ SLĖNIS 144

tuvėje turiu kelias temas, kurios man neduoda ramybės. Pirmoji – rauginimas. Todėl parašius knygą apie natūralų rauginimą, kur sudėjau visus pagrindinius klausimus, tarsi palikau pagrindus ramybėje ir nėriau į šio proceso pažinimą kiek giliau. Antroji tema – laukiniai valgomi augalai, renkami tada, kai jau nebūna karščių: rudenį, žiemą, pavasarį. Nes karščių negaliu pakęsti. Žolių tema yra neišsemiama – tai maistas, vaistai, terapija, galų gale – burtai ir mistika. Trečioji kol kas lydi abi minėtas temas – tai tradicinė, istorinė, vietinė virtuvė. Ji remiasi vietiniais augalais ir vietinėmis gaminimo tradicijomis, nulemtomis klimato, geografinės padėties, istorinio paveldo. Visada įdomu, kaip vienas ar kitas laukinis augalas yra ruošiamas Lietuvoje, ir kartu labai įdomu palyginti, ką su juo daro kitos tautos. O skirtumų yra labai daug. Galų gale lyginimo nepavyksta išvengti, juk esu baigusi kultūros istorijos studijas.

145 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 146

– Tad naujojoje knygoje tęsiate ir natūralaus rauginimo idėjas? – Iš dalies taip, iš dalies – ne. Rauginimas išlenda ir naujojoje knygoje – rauginti apynių ūgliai, laukinis midus, fermentuoti sirupai. Vis tiek rašau apie dalykus, kurie man yra svarbūs. Be to, vis ryškiau išlenda ryšys tarp laukinių augalų ir mikropasaulio, kuris valdo natūralų rauginimą. Anglai šį procesą net vadina „wild fermentation“ – liet. laukiniu rauginimu. Laukiniai augalai yra sudarę simbiotinius ryšius su vietiniais mieliagrybiais ir bakterijomis. Net atsirado nauja mokslo šaka, tyrinėjanti šiuos dalykus – etnomikrobiologija. Todėl man jau sunku atskirti abi savo mylimas temas. Tačiau antroji knyga vis tik skirta beveik vien tik laukiniams augalams, kaip ir kada juos rinkti, kaip gaminti, kaip išsaugoti. – Kuo ypatingas šis šaltasis metų laikas, kalbant apie laukines gamtos gėrybes? – Vasarą viskas daugmaž aišku – susirenki uogas, vaisius, žoleles, iš jų gamini uogienes, arbatas, iš žolių – salotas ar sriubas. O šaltasis metų laikas yra gerokai sudėtingesnis. Valgomų augalų yra tikrai daug, bet retą gali taip paprastai suvalgyti kaip kokią uogą. Šalto meto augalai reikalauja išmanymo. Kaip juos rasti, kaip paruošti, kaip ištraukti iš jų visą skonį, kvapą ar naudingas medžiagas. Šaknys glūdi giliai žemėje, jas reikia kasti, plauti, džiovinti ir kepinti, kol galėsime išsivirti nuostabiai kvapnios kavos. Žievės ir medžių šakos irgi ne iš karto pavirsta į miltus ar nerealaus skonio sirupus. Ant medžio augantys grybai – pintys, kempės irgi gali būti valgomi. Ir ne tik valgomi – jie gali būti ir vaistai nuo šaltuoju metų laiku plintančių ligų. Tačiau moksliškai atsakinėti į klausimus apie laukinių augalų naudingas medžiagas ir savybes nemėgstu, nes manau, kad per mažai žinau. Neišmanau chemijos, silpnai pažįstu žmogaus anatomiją, nesu medikė ar farmacininkė. Iki žolininkės irgi dar bent penkiolika metų mokytis. Bijau, kad pas mus į tokius klausimus atsakinėja per daug žmonių. Mano vieta virtuvėje, tarp cukraus, druskos, miltų, laukinių augalų, rauginių ir knygų. Laukinių augalų tyrinėjimas – tai galimybė man ištisus metus pabėgti į mišką ir kažką rinkti. (Šypsosi.)

147 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 148

149 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 150

151 LAMŲ SLĖNIS

– Ar iš tikrųjų šiuolaikinė aukštoji gastronomija neįmanoma be laukinių augalų? – Domiuosi tuo, ką veikia patys žinomiausi užsienio restoranai, esu bendradarbiavusi ir su žinomais Lietuvos restoranais, todėl esu įsitikinusi, kad tikrai neįmanoma. Laukiniai augalai auga tam tikrose vietose šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius, jie sudarę ryšius su vietine mikroflora, prisitaikę prie vietinio dirvožemio. Jie siurbia į save patį vietos skonį. O juk šiuolaikinėje gastronomijoje šis lokalus skonis ar produktas yra labai svarbūs. Laukiniai augalai pažymi visus sezoninius pasikeitimus, su jais siejami ir mikrosezonai. Pavyzdžiui, pavasarį būna tikras dilgėlių sezonas, vėliau jis perauga į pavasarinių žiedų sezoną, o pastarasis gražiai persirita į žemuogių sezoną.

LAMŲ SLĖNIS 152

– Medžių žievės miltai, šaknų kava – kaip apibūdintumėte šiuos skonius? Kokiais skoniais ir receptais dar mus nustebinsite? – Su skoniais sudėtinga, jau ilgą laiką vedžioju žmones po pievas ir rodau jiems tuos laukinių augalų skonius. Būna, paimi vieną augalą ir duodi visiems paragauti. Vieni iš karto spjauna, nes per kartus, kiti ilgai kramto ir sako, kad primena riešutą arba grybą. Jei sakome „kava“, tai ir primena kavą. „Miltai“ irgi turi panašų skonį į įprastus – šiek tiek panašų, šiek tiek kitokį... Laukinių augalų skoniai – labai subtilūs, kartais net per daug. Reikia išmokti juos pajusti ir pamėgti. Gal man pasisekė, nes mėgstu kartų skonį. Naujojoje knygoje yra daug receptų, kaip prisijaukinti tuos laukinius skonius taip, kad net vaikai nebijotų paragauti.

153 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 154

155 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 156

157 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 158

„„ DRAUGYSTĘ SU AUGALAIS GALITE PRADĖTI NUO PAPRASČIAUSIOS DILGĖLĖS. TAI NUOSTABUS AUGALAS, KURĮ MUMS GAMTA DUODA PAČIU GERIAUSIU METU“

– Čia, savo sodyboje „Slėnyje“, gyvenate jau daugiau nei dešimtmetį. Kokios valgymo tradicijos per šį laiką nusistovėjo jūsų šeimoje? Ką mėgstate gaminti ir valgyti pusryčiams, pietums, vakarienei? – Mūsų šeimoje dažniausiai valgomas itin paprastas ir įprastas maistas – sriubos, košės, troškiniai, kepiniai. Iš kelių produktų, neįmantrūs. Gal tik patys produktai būna ne tokie įprasti. Vietoje pipirų rasite kraujažoles, vietoj lauro lapų – tuopų lapus. Vietoje jautienos – briediena, stirniena ar bebro mėsa, nes vyras medžioja. Ir mums labai svarbu produkto kokybė. Kai maistas neįmantrus, senovinis, tada labai svarbu, iš kokių produktų jis pagamintas. Beveik viską gaminame patys, perkame iš draugų ar kaimynų, važinėjame pas ūkininkus. Nerasite namie parduotuvėje pirktos duonos, pieno, jogurto ar kitų „pakelinių“ maistų. Arba labai nedaug, pasilepinimui. Esu jau susidūrusi, kad nereikia persistengti su sveiku maistu. Kai mūsų sūnūs buvo maži, beveik viską dariau pati. Ir tada prasidėjo apsinuodijimų banga. Nueini į kavinę – susergi, davė vaikui oranžinį ar žalią saldainį – vemia oranžine spalva. Supratau, kad parduotuvinis maistas turi būti kaip priešnuodis, tam, kad galėtume išgyventi šiame pasaulyje. Dabar tiesiog stengiuosi laikytis taisyklės, kad 80 procentų maisto turi būti kokybiškas, o 20 – bet koks. – Pasidalinkite keletu patarimų, nuo ko pra-

dėti norint į savo virtuvę įsileisti laukinių augalų. Tarkime, ar tam reikalingi specialūs įrankiai ir įrenginiai, ar užteks tiesiog gero virtuvės kombaino? – Nereikia net kombaino – užtenka noro ir smalsumo. Dar patogių rūbų ir krepšelio. Ir dar svarbu neskubėti. Neskubėti ir nesistengti pažinti kuo daugiau augalų per trumpą laiką. Artėja pavasaris, todėl draugystę su augalais galite pradėti nuo paprasčiausios dilgėlės. Tai nuostabus augalas, kurį mums gamta duoda pačiu geriausiu metu, kai po žiemos reikia daugybės vitaminų ir mineralų. Dilgėlę lengva atpažinti, lengva prisirinkti – tik, žinoma, su pirštinėmis. (Šypsosi.) Ir lengva įtraukti į savo mitybą. Nuplikius dilgėles karštame vandenyje jas galima dėti į salotas, pesto, sriubas, troškinius – lygiai kaip špinatų lapelius. Taip pat dilgėlė labai neblogai prisitaiko saldžiuose patiekaluose – pyraguose, leduose, kokteiliuose. Kai augalas paūgėja ir lapeliai tampa per kieti valgyti, reikia juos džiovinti, malti į miltelius ir naudoti kitokiais būdais. Vėliau atsiranda dilgėlių sėklų – nuostabus priedas prieskoniams, gražus pabarstukas. Vėlyvą rudenį galima kasti šaknis, daryti iš jų miltus. Vienas augalas – ištisi metai bandymų. O augalų yra begalė... Aš pati vis dar juos mokausi ir stengiuosi apsiriboti 2–3 naujais augalais per metus. Kitaip nespėju susipažinti. Čia kaip ir su tikrais ir feisbuko draugais: vienus pažįsti per visą gyvenimą, kitus – tik kaip skaičių feisbuko langelyje...

159 LAMŲ SLĖNIS

– Ši žiema tikrai kitokia, šiltesnė nei kad buvo prieš dešimtmetį. Kokių pokyčių pastebite, kokių šiam laikui nebūdingų gėrybių jau parsinešėte namo iš savo pasivaikščiojimų? – Ši žiema tikrai neįprasta, tačiau nėra taip, kad niekad to nebūtų buvę. Todėl ir atsinešu labai įprastų šiam metui gėrybių: žirginėlių, šakelių su pumpurais, spyglių, ant medžių kamienų augančių grybų ar kerpių, visžalių augalų, kurie įprastai slepiasi po sniegu ir išlenda atėjus atodrėkiui. Faktas, kad žiemos vis trumpėja ir šiltėja, augalai prie to prisitaiko. Gamta nėra statiška, tas atšilimas prasidėjo labai seniai, todėl mūsuose vis daugėja lapuotynų, mažėja pušynų. Ir tie procesai vyko šimtmečiais, tiesiog ateina laikas, kai viskas gerai pastebima, ypač kai pradedama badyti pirštu. – Kaip manote, ką šie gamtos pokyčiai reikš mūsų kasdienybei? – Stengiuosi per daug apie tai negalvoti, nes bijau, kad per daug apie tai šnekama. Tada viskas susivelia, kasdienybė labai sudėtingėja ir tampa įtempta. Žmonija prisitaikė prie įvairių sąlygų – gyvena dykumose, tolimoje šiaurėje, kalnuose ir salose, kai kurie dabar gyvena lėktuvuose. Gamta visada kinta, mūsų kasdienybė irgi kinta. Reikia prisitaikyti ir tuo mėgautis. Aišku, iš dalies taip sakau nerimtai. Bet tiesiog pavargau nuo visų rėksmingų straipsnių, mitingų ir visos tos suirutės aplinkosauginėmis temomis. Dabar stengiuosi žiūrėti tik į tai, ką tikrai galiu pakeisti pati savo ir savo šeimos kasdieniame gyvenime. Realiai, o ne lozungais. – Kas jums jūsų veikloje suteikia daugiausiai džiaugsmo? Su kokiomis mintimis pabundate kas rytą? – Man daugiausia džiaugsmo teikia žinojimas, kad tiek daug dar reikia sužinoti, išmokti, surasti, padaryti ir perskaityti. O pirma mintis nubudus ir užmetus savo antklodę ant šalia miegančios trimetės dukros – kada pagaliau aš išsimiegosiu?! ( Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS 160

161 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 162

Žiema miške labai graži. Tylu, tik viena

pavyksta užkurti laužo. Mes žiemos metu su

kita zylė ar kitoks mažas paukštelis supyp-

savimi nesivežame sumuštinių ar kito sau-

si. Kartais sugirgžda susipynusios pušys ar

so maisto. Visuomet kartu keliauja nedidelė

tiesiai po nosimi nukrinta kankorėžis. Jei

keptuvė, lašinių gabalas, kiaušiniai ir varinis

daug vaikštai ir šokinėji norėdamas pasiekti

virduliukas. Karšta kiaušinienė ir šakelių ar-

gražų medžio grybą ar daug uogų turinčią

bata sušildo iki kojų pirštų galiukų.

kadagio šakelę, tai miške žiemą būna gana šilta. Bet jei sustoji pasiklausyti tylos arba

Kiaušinienę patys mokate kepti, nebent

vėjo siautimo retame eglyne, tai tikrai prisi-

galite vietoj pipirų užmesti kelis susmul-

minsi, kad gyvename šiaurinėje šalyje. Ir dar

kintus kraujažolių ar pipirlapių lapelius, jei

drėgmė prisideda... Todėl visad reikia turėti

nebus per daug sniego. O arbatai renkame

degtukų, virdulį ar katilėlį, o geriausia – ir

aviečių, gervuogių stiebus, šermukšnių ša-

dujinę viryklėlę, ypač jei labai šlapia ir ne-

keles, pušų spyglius.

Miško pietūs: kiaušinienė su pipirlapėmis ir šakelių arbata, virta ant laužo • Vanduo • Aviečių, gervuogių, šermukšnių šakelės • Žiupsnis pušų spyglių • Maža raudonkraštė pintainė (galite įdėti, jeigu radote) • Medus, cukrus arba šakelių sirupas

Į šaltą vandenį sudėkite visas šakeles, spy-

spyglių ir grybų kiekio nerašau – tai priklau-

glius ir grybus, užvirkite vandenį ir pakaitinkite

so nuo jūsų, bet siūlau nepersistengti, nes

15 minučių. Pasaldinkite medumi, cukrumi

šie augalai turi kartų ir sutraukiantį skonį. Jei

ar šakelių sirupu. O jei buvote apdairūs ir pa-

esate jautresni, geriau dėkite po vieną šakelę,

siėmėte su savimi šakelių antpilo, galite įsipilti

tegu arbata bus silpnesnė.

kelis šaukštus į arbatą. Tikrai sušilsite. Šakelių,

163 LAMŲ SLĖNIS

Paplotėliai yra labai patogus produktas, kurį galima išsikepti kur nori, į juos galima vynioti viską, kas po ranka papuola, ir jie visiems tinka. Galų gale tai pati seniausia pasaulyje duona, į kurią būdavo maišomi visokie gamtiniai miltai: medžio žievės, sėklos, šaknys, džiovintos žolės. Tokius papločius galima pabandyti išsikepti ir ant laužo – apvyniojus tešlos juostą ant pagalio ar užmetus paplotį ant įkaitinto akmens.

Keptuvėje kepti medžio miltų paplotėliai su duonos raugu • 1/5 dalies medžio žievių miltų, maltų džiovintų samanų ar kerpių, maltų varpučių šaknų • 4/5 dalies įprastų kvietinių ar speltos miltų • 2 v. š. duonos raugo • Druska • Vanduo

Iš vakaro užmaišykite tešlą. Laukinius miltus sumaišykite su įprastais, trečdalį jų berkite į vandenį ir išmaišykite. Vandens reikės tiek, kad išeitų blynų tešla (maždaug 1 dalis miltų ir 1 dalis vandens). Į tešlą dėkite duonos raugą ir palikite, kad išrūgtų. Kitą dieną pasūdykite ir po truputį berkite likusius miltus. Pirma maišykite šaukštu, vėliau minkykite rankomis, vis dėdami miltų. Tešla turi būti gana kieta, kad nebeliptų prie rankų ar stalo. Išminkytą tešlą palikite porai valan-

LAMŲ SLĖNIS 164

dų, kad pakiltų. Tada supjaustykite mažais gabaliukais, juos iškočiokite ir iš abiejų pusių apkepkite įkaitintoje sausoje geležinėje ar ketaus keptuvėje. Iškepusius papločius sudėkite į krūvelę ir uždenkite drėgnu rankšluosčiu, kad nesudžiūtų. O jeigu visų papločių iš karto nesuvalgėte, supjaustykite trikampėliais, apšlakstykite aliejumi ir apskrudinkite orkaitėje ar keptuvėje – bus labai skanūs traškučiai prie eglių ūglių humuso ar kefyrinio sūrelio.

165 LAMŲ SLĖNIS

Receptų nuotraukos: Augis Narmontas

Aviečių stagarų gira su duonos raugu • 3 l vandens • Aviečių stagarai • 300 g cukraus arba medaus • 2 v. š. aktyvaus duonos raugo

LAMŲ SLĖNIS 166

Dėkite stiebus į šaltą vandenį, užvirkite, pavirinkite 10–15 minučių ir palikite per naktį, kad pritrauktų. Nukoškite nuovirą, įmaišykite cukrų ar medų, sudėkite duonos raugą, viską gerai išmaišykite, apriškite stiklainį ar puodą, kuriame rauginsite girą, audeklu, kad musės nelįstų, ir palikite stovėti šiltai 2–3 dienas. Paragaukite. Jei skonis jau tinkamas, nukoškite, išpilstykite į storasienius, sandariai uždaromus stiklinius butelius, įmeskite po kelias razinas, palaikykite porą valandų kambario temperatūroje, kad susiformuotų angliarūgštė, ir statykite į šaldytuvą. Geriausia gerti po savaitės, bet galima ir po poros dienų.

167 LAMŲ SLĖNIS

MADA

Skrybėlininkės Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Mados fotosesija: „Borisetti“ archyvas

Ne taip seniai mama ir dukra Alina ir Anželika Borisovos, mados namų „Borisetti“ įkūrėjos, stačiomis galvomis nėrė į nepaprastai įdomų, kitonišką, jaudinantį ir visai joms svetimą skrybėlių pasaulį. Šiandien kūrėjos pasakoja, kad skrybėlė – ypatingos meistrystės reikalaujantis pretenzingas aksesuaras, su kuriuo reikia susidraugauti. Na, o susidraugavus išsiskirti beveik neįmanoma.

– Alina, Anželika, tai kada ir kaip jūsų gyvenime užgi-

fetras – veltinį, iš kurio gaminamos skrybėlės.

Alina: Bendra mūsų ir skrybėlių istorija prasidėjo

meistrai – labai uždari. Viską, ką moka, laiko užrakinę

ningai neieškojome ir negalvojome, kad turime sukurti

Man, kaip siuvėjai, tai buvo nesuprantama: juk siuvimo

mė meilė skrybėlėms?

organiškai, sakyčiau, gana intuityviai. Niekada sąmokažką naujo. Viskas įvyko savaime. Minčiai apsigyvenus mūsų galvose pradėjome ją grynintis. Ieškojome kažką panašaus kuriančiųjų, pradėjome domėtis skrybėlių ga-

minimo procesu, technologijomis, priemonėmis, o nuo

praėjusios žiemos pradėjome intensyviai vykdyti šį projektą. Viešumoje „Borisetti“ skrybėlės pasirodė praėjusį

lapkritį, o iki tol intensyviai ieškojome geriausių tiekėjų, priemonių ir atlikome labai daug bandymų. Važiavome

Anželika: Lietuvoje ši sritis labai menkai išsivysčiusi,

po devyniais užraktais, patarimų taip paprastai nedalija. srityje patarimų gali gauti paprastai, užtenka tik užsi-

rašyti į kursus. Antra, tie, kas mūsų šalyje gamina skry-

bėles, dažniausiai dirba su senesnėmis technologijomis. Bet kadangi jau esame įžengę į XXI amžių, net ir tokioje srityje atsiranda naujų technologijų, naujų formų, naujų

standiklių, pakietinimų, kitokių vidaus apdirbimo būdų. Viskas keičiasi. Todėl privalu nuolat mokytis.

Alina: Daug skaitėme, skambinėjome, klausinėjome.

į Varšuvą pas vieną seniausių skrybėlininkų, gaminančių

Iš visų įmanomų šaltinių bandėme gauti kuo daugiau

tinga – jau šešta karta rankomis iš medžio jie gamina

perpirkome nemažai įrankių. Gerus pusę metų darėme

joms kurti reikalingus blokus. Tos šeimos istorija ypablokus, ant kurių ir formuojamos skrybėlės. Daug laiko

praleidome, kol suradome priemones, kokybiškiausias LAMŲ SLĖNIS 168

žinių. Iš vienų kauniečių, kurie buvo susižavėję šia idėja, bandymus, kol pagaliau pavyko sukurti kokybišką produktą, kuriuo tikrai būtume patenkintos.

169 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 170

171 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 172

– Skrybėlių kūrimas – lėtas amatas, tiesa?

Anželika: Ypač daug laiko atima bandymai. Norime ži-

noti, kokie pliusai ar minusai išryškėja nešiojant skrybėlę

ilgesnį laiką – kaip jos nešiojasi po lietumi, drėgname ore, karštyje. Žinoma, visų galutinių atsakymų dar neturime. Ta-

čiau mums augti padeda klientai – jie skatina dar daugiau gilintis, domėtis.

Alina: Didelis mano įkvėpimų šaltinis – amerikietis skrybė-

lių kūrėjas Nickas Fouquetis. Tai žmogus, kurio darbu negali nesižavėti. Jis buvo ir yra viena didžiausių inspiracijų.

Anželika: Mus domina pats procesas. Ši meistrystė labai

įdomi. Galbūt kažkada, kai praeis daug metų, kai žinosime,

kaip elgtis bet kokioje situacijoje, viskas nebebus taip įdomu, tačiau kol turime erdvės tobulėti – kasdien savo veikloje atrandame daug jaudulio ir adrenalino. Juk skrybėlė – ne mėnesio prekė, ji turi tarnauti ilgai.

– Ką visiems reiktų žinoti apie galvos apdangalų pasaulį?

Alina: Anksčiau šį aksesuarą dėvėdavo tik vyrai, tai rodė

aukštą statusą visuomenėje. Dabar skrybėlė – stiliaus akcen-

tas, įvaizdžiui pridedantis išraiškingumo, unikalumo. Visgi svarbu suprasti, kad ne visi žmonės gali dėvėti skrybėles. Ji

atkreipia dėmesį, o juk ne visi žmonės jį mėgsta. Bet tuo pačiu skrybėlė įvaizdžiui suteikia ir paslaptingumo. – Ar egzistuoja skrybėlių mados?

Alina: Mada sukasi ratu, o šiuo metu skrybėlės išgyvena ti-

krą aukso amžių, grįžta. Šiuo metu itin populiarus kaubojiškas stilius – išraiškingesnė forma, užriesti bryliai, aukštesnis viršus.

Anželika: Skrybėlių mados labiausiai pasireiškia per spal-

vas ar formas: smailėjantys ar bukesni priekiai, siauresni ar platesni bryliai. Mados bangoms nuslūgus visada lieka klasi-

kiniai modeliai – madingi dar daug metų į priekį. Tokie, kurie vadinti klasika ir prieš du šimtus, ir prieš penkiasdešimt

metų, ir dabar. Kalbant apie spalvas, populiariausios – klasi-

kinė smėlio spalva, pilki, melsvi tonai, juoda. Vis dėlto kurdamos turime atsižvelgti, koks yra mūsų klientas. Gyvename šiaurės šalyje – čia populiaresnės santūrios, ramios spalvos.

173 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 174

175 LAMŲ SLĖNIS

„„SKRYBĖLĖS TINKA VISIEMS, TIK REIKIA TINKAMAI PARINKTI SPALVĄ, DYDĮ, FORMĄ, BRYLIŲ PLOTĮ.“

– Kokios skrybėlės jūsų pačios mylimiausios?

Alina: Mano mylimiausia – deginta smėlio spalvos fe-

dora, turinti tam tikrą vintažo prieskonį. Mane degintos

skrybėlės labai traukia. Ugnies nesukontroliuosi, negali

pakeisti jos krypties. Išdegintos skrybėlės tampa unika-

lios, skirtingos. Tai klasikinis smėlio spalvos modelis, dekoruotas plunksna, todėl atkreipia dėmesį, bet tuo pačiu ir per daug neišsiskiria.

Anželika: Nors skrybėles nešioju kiek rečiau nei Alina,

mano spintoje įsitaisiusi klasikinė trumpų brylių vandeny-

no spalvos skrybėlaitė, dekoruota siaura tekstiline juostele. – Ar visiems žmonėms tinka skrybėlės?

Alina: Kaip su apranga ar avalyne, taip ir su skrybė-

le – ji gali žmogų papuošti arba gali jį išdarkyti. Todėl

Alina: Skrybėlė – pretenzingas aksesuaras. Jas reikia

mūsų principas – sukurti individualią skrybėlę. Netu-

dangalas, o su skrybėle turi susidraugauti, skirti jai laiko.

žmogui patinka tam tikra spalva, tam tikras modelis –

kūno dalimi.

pačiai tai subtilus, gražus ir net šiek tiek jautrus pro-

parinkti spalvą, dydį, formą, brylių plotį. Atkreipti dėmesį

– dėlioja juosteles, plunksnas, akmenėlius. Ant kiekvie-

rakterį, pomėgius. Yra žmonių, kurie vos užsidėję iškart

bendras mūsų ir kliento kūrinys. Pastebiu, kad žmonės

išankstinis nusistatymas. Visgi nors skrybėlės tinka prak-

turėti individualiai jiems pagamintą daiktą. Nebenori tik

prisijaukinti. Kepurė – mums kiek įprastesnis galvos ap-

rime daug skirtingų tos pačios skrybėlės dydžių. Jeigu

Na, o kai susigyveni – nebenori paleisti. Ji tampa tavo

išmatavę jo parametrus gaminame ją individualiai. Man

Anželika: Skrybėlės tinka visiems, tik reikia tinkamai

cesas: pats žmogus suka galvą, kaip skrybėlę dekoruoti

į žmogaus veido ir galvos formą, odos atspalvį, net cha-

nos skrybėlės išsiuvinėjame inicialus ir taip ji tampa it

suskumba skrybėlę nusiimti – tačiau dažniausiai tai tėra

sąmoningėja, jie nori kokybės, ypatingų daiktų, mėgsta

tiškai visiems, ne visi jas gali nešioti.

pirkti ir išmesti, jiems įdomesnis lėtesnis apsipirkimas.

LAMŲ SLĖNIS 176

177 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 178

Įkvėpimai – geriausia dovana mylimiesiems!

Dabar metinė „Lamų slėnio“ prenumerata – net 28 proc. pigiau zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis

179 LAMŲ SLĖNIS

– Ką patariate savo klientams – kaip išsirinkti savąją

skrybėlę?

Anželika: Visų pirma duodame pasimatuoti viską, ką tu-

rime. Kad žmogus suprastų, kas jam tinka, kad galėtų pa-

jausti skirtingus stilius, medžiagas. Besimatuojant pasimato, kuri spalva labiausiai tinka, kuris stilius artimiausias. Pama-

tome, kaip žmogus mėgsta nešioti skrybėlę – ant pakaušio ar uždengdamas visą kaktą. Mūsų tikslas – surasti tokią

skrybėlę, kuri ne tik tiktų vizualiai, bet ir atitiktų asmenybę. – Kol kas man atrodo, kad sukurti skrybėlę yra visiš-

ka magija. Papasakokite mums, kaip atrodo gamybos procesas?

Alina: Pagrindiniai skrybėlei sukurti reikalingi dalykai

– tai išmanymas, rankos ir tinkamos medžiagos parinkimas. Svarbiausias procesas kuriant šį galvos aksesuarą –

formavimas. Formavimas vyksta rankomis, naudojant tam tikrus standiklius ir garus. Vienos skrybėlės gamyba nuo pradžios iki galutinio rezultato užtrunka maždaug savai-

tę. Skrybėlę formuojame ant medinių blokų, leidžiame jai išdžiūti, tada standiname, vėl paliekame džiūti – tai lėtas

procesas ir paspartinti jo niekaip nepavyks. Vėliau išpjaunamas brylis, jis prisiuvamas. Tada jau prasideda kūrybiniai

akcentai – aksesuarų, juostelių prisiuvimas, vidaus apdaila. – Kokių įrankių tam reikia?

Alina: Skirtingų formų mediniai blokai, skirti formuoti

skrybėlės viršų, aštrus brylio peilis, skirtas lygiai nupjauti kraštus. Nuvalyti pūkelius ir plaukelius naudojami iš ar-

klio uodegos pagaminti šepetėliai, su priemone, panašia į švitrinį popierių, nušveičiame medžiagos paviršių. For-

mavimui reikalingas ir itin geras garintuvas. Iš tiesų, paly-

ginus su dešimtis metų šį amatą puoselėjančiais meistrais, mūsų įrankių bagažas dar labai minimalus. Kiekvienas

įrankis – it atskira meistrystės šaka. Pavyzdžiui, forma-

vimui reikalingi blokai gaminami iš natūralaus medžio, rankomis – prieš kelias dienas gavome du naujus blokus, kurie buvo gaminami net du mėnesius.

LAMŲ SLĖNIS 180

– Kur judvi išmokote šio amato?

Alina: Iš didelio noro! Viskas atėjo su patirtimi.

Anželika: Bandėme Vilniuje surasti, kas mus pamokytų,

tačiau niekas nesutiko. Tai uždara sritis, niekas nenori da-

lintis nei patirtimi, nei standiklių pavadinimais. Pasirodo, būtent tai – standiklių pavadinimai – yra didžiausia skry-

bėlininkų paslaptis. Vaizdo įrašuose „Youtube“ gali rasti

visą skrybėlės sukūrimo procesą iki menkiausių detalių, tačiau niekas niekada neparodo, kokį standiklį naudoja.

Alina: Pamažu atradome daug savų būdų. Kai kurie

standikliai palieka dėmių, patamsėjimų ar pašviesėjimų.

Kas tinka šviesioms medžiagoms, nebūtinai tiks tamsioms. Tai tikrai daug techninio išmanymo reikalaujanti sritis.

Alina: Būtent todėl labai norime dar daugiau gilinti

savo žinias. Kai įžengi į tą mišką, supranti, kad jis ne-

turi ribų! Yra galybė institutų, pavienių meistrų, kurie

užsienyje gamina skrybėles, tačiau mūsų svajonė – nu-

vykti pas meistrą, gaminantį tokio stiliaus ir iš tų pačių medžiagų kaip mes.

– „Borisetti Atelier“ kuriate drauge, tačiau šio ženklo

istorija prasidėjo visai ne nuo skrybėlių, tiesa?

Anželika: Tikrai ne! Ji prasidėjo nuo delninių siuvi-

mo. Pradėjusios jas kurti supratome, kad mums reikia pavadinimo.

Alina: Mūsų pavardė – Borisova. Kadangi Italija

mums visada asocijavosi su kokybe, o išvertus iš italų

kalbos „borsetta“ reiškia „maža rankinė“, sujungus šiuos du žodžius gimė „Borisetti“. Kai organizavome pirmąją

delninių fotosesiją, norėjome parodyti visą įvaizdį, todėl

pasiuvome kelis kostiumus. Tąkart delninių idėja nepa-

sitvirtino, tačiau visiems labai patiko drabužiai – plačios kelnės, liemenės, švarkai. Kadangi mama siuva jau dvidešimt penkerius metus, visa ši idėja būtent taip ir virto

kūnu – aš tiesiog mačiau, kad ji turi nuostabias rankas ir jomis gali kurti stebuklus.

181 LAMŲ SLĖNIS

LAMŲ SLĖNIS 182

183 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #dizainoperliukai „Frama“ Instagram: @framacph

LAMŲ SLĖNIS 184

185 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #dizainoperliukai „Salvatori“ Instagram: @salvatori_official

LAMŲ SLĖNIS 186

187 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #dizainoperliukai „Northern“ Instagram: @northern.no

LAMŲ SLĖNIS 188

189 LAMŲ SLĖNIS

AKIMIRKŲ DIEVAI #dizainoperliukai „Paola C“ Instagram: @paolac.milano

LAMŲ SLĖNIS 190

191 LAMŲ SLĖNIS

IKI PASIMATYMO KOVĄ! WWW.LAMUSLENIS.LT

LAMŲ SLĖNIS 192