Lamų Slėnis 2023/09

NAUJA PRADŽIA

2023 RUGSĖJIS (131)

„August Blues“

Nuotraukų serija su „Sospiro“ šedevru „Vibrato“ . Nuotraukos ir meninis sprendimas: Elizaveta Litovka.

cremedelacremehauteparfumerie

RUDUO/ŽIEMA 2023 KOLEKCIJA

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Rūta Floral

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Adelė Galdikaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Dovaldė Butėnaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

© 2023

2023 RUGSĖJIS | NAUJA PRADŽIA

Redakcijos laiškas

Palydėti vasarą ir įsileisti rudenį vidun – su tokiu jausmu pasitinku naują sezoną. Visada jaučiu metų laikų kaitą – atrodo, žmogaus gyvenime šis kismas juntamas ne ką mažiau nei gamtoje. O gal tai ji ir diktuoja mūsų būseną? Ruduo – tai laikas nurimti, išsikrauti visą vasarą kambario kampe pragulėjusius lagaminus ir iš smagaus vasariško chaoso sugrįžti į paprastą, bet mielą rutiną. Ruduo turi ir kitą ypatingą savybę: iš išorės atgręžti mintis į vidų. Sugrąžinti norą puoselėti namus. Tiek išorinius, tiek vidinius.

Tikiuosi, kad šis numeris, kuris šįkart pilnas itin kontrastingų, tačiau savaip įkvepiančių ir tobulėti kviečiančių istorijų, bus kaip persikrovimo mygtukas, simbolinė proga naujai įvertinti savo kasdienybę, aplinką ir pačius save. Kaip sako viena neseniai sutikta „Lamų slėnio“ herojė, kiekvieną rudenį būna tas „klinkt“. Linkiu, kad šis „klinkt“ šiemet suskambėtų ypač garsiai.

Smagaus skaitymo!

Karolina

RUDENS VĖJAI

■ PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „KURBIS“ FERM LIVING

■ ŠALIKAS ACNE STUDIOS

■ MEGZTINIS „CREAM“ TOTEME

■ PADĖKLAS „CAIRN“ FERM LIVING

■ RUDENS ALBUMAS „LAMŲ SLĖNIS“

■ STALINIS ŠVIESTUVAS „KIZU“ NEW WORKS

■ ŽVAKIDĖ „KUBUS 6“ AUDO

■ ŠONINIS STALIUKAS „MASS“ NEW WORKS

■ SOFA „OFFSET“ AUDO

NAUJIENOS

LOKYS, LIŪTAS IR ŠAKELĖ

Spalio 3–8 d. jau trečią kartą vyks kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“. Festivalio idėja paprasta – žiūrovui pristatyti savito mąstymo ir vizijos režisierius, ieškančius naujų temų ir personažų. Šiemet programoje – trylika filmų, žiūrovą supažindinančių ne tik su kino meistrų, bet ir su naujai atrastų balsų kūryba. Festivalio sumanytoja G. Krikščiūnaitė pirmenybę teikia ne komercijai, o režisieriams ir filmams, turintiems savo veidą. Kad režisieriai su savo naujais darbais patektų į programą, jie turi atitikti paprastus, bet svarbius kriterijus: nenuobodi kino kalba ir nepažabota kūrėjų fantazija. Kiekvienas filmas čia –kaip nauja patirtis.

MINIMALISTINĖ ODOS PRIEŽIŪROS RUTINA

Pirmieji profesionalios kosmetikos gamintojai Lietuvoje „ODA LT“ atsinaujina – nuo šiol pirkėjams siūlo naujo prekės ženklo „ODA PRO“ produktus, o jau pažįstamus „Optimum Derma Aciditate“ gaminius bus galima įsigyti

su profesionalių kosmetologų konsultacija. Analizuojant esamų klientų patirtis pastebėta, jog geriausi rezultatai naudojant „Optimum Derma Aciditate“ kosmetiką pasiekiami tuomet, kai veido odos priežiūros produktai parenkami profesionalų. „Visgi analizuodami klientų krepšelį pastebėjome, jog dalis pirkėjų nesilanko pas kosmetologus,

tad taip mūsų laboratorijoje gimė visiškai nauji „ODA PRO“ produktai, sukurti tiems, kurie nori savarankiškai rūpintis savo oda, naudodami minimalistinę efektyvią priemonių rutiną“, – naują prekės ženklą pristato kūrėjai.

www.odapro.eu

TARP SVAJONĖS IR REALYBĖS

Paslaptingų Franciso Bacono triptikų įkvėptas naujausias „Vilhelm Parfumerie“ kūrinys – tai siera alsuojanti kelionė tarp svajonės ir realybės, artumo ir tolumos, paslapties bei aistros. Įsivaizduokite, kad kartu su menininku atsiduriate jo studijoje. Kaip manote, kas įkvepia jį kurti? Menininkas prisimena vulkaninę salą Viduržemio jūroje. Tanžero spalvas ir kvapus, kai pistacijos maišosi su šafranu. Visos įvykusios ir dar būsimos kelionės žadina jo jausmus. Įkvėpimas yra fantastiška kelionė tarp prisiminimų ir troškimų, juntamų dabartyje.

Kvapą pajuskite apsilankę aukštosios parfumerijos butikuose „Crème de la Crème“.

cremedelacreme.shop/katalogas/faces-of-francis-edp

3 ŽINGSNIAI SVEIKŲ PLAUKŲ LINK

Ar žinojote, kad po vasaros plaukai reikalauja daugiau priežiūros? Dėl tiesioginių saulės spindulių ir vandens plaukai tampa lengviau pažeidžiami, išsausėję ir suskilinėję. Norint išvengti žalingų aplinkos veiksnių, „Loreal Paris “ kviečia atrasti reikalingiausius plaukų priežiūros produktus iš „Elvital“ ir būdus, kaip juos pritaikyti savo rutinoje kasdien.

MUST HAVE PRODUKTAI IŠ ELVITAL:

„Dream Length Wonder Water“ skystasis kondicionierius, papildytas „Lamellar“ technologine formule, kurią naudojant plaukai tampa švelnesni, lygesni ir lengviau šukuojami.

„Hyaluron Plump Moisture Plump“ plaukų serumas, kurio formulė papildy-

ta 2% hialurono kompleksu, atstatančiu net itin sausų plaukų drėgmę.

„Extraordinary Oil“ maitinamasis aliejus, plaukams suteikiantis prabangaus spindesio ir šilko švelnumo bei apsaugantis juos nuo išorės veiksnių.

KAIP PRITAIKYTI ŠIUOS PRODUKTUS

SAVO RUTINOJE?

1 žingsnis: „Dream Length Wonder Water“ skystąjį kondicionierių tepkite tiesiai ant išplautų šlapių plaukų, masažuokite 8 sek. ir išskalaukite.

2 žingsnis: „Hyaluron Plump Moisture Plump“ plaukų serumą purkškite ant drėgnų arba sausų plaukų.

3 žingsnis: 3–4 lašus „Extraordinary Oil“ maitinamojo aliejaus įtrinkite tarp delnų ir ištepkite drėgnus arba sausus plaukus nuo šaknų iki galiukų.

Tiek, kiek reikia

Stebint stilistės Vilijos Rušinskaitės gyvenimą neįmanoma nesižavėti žaismingomis ir originaliomis jos mintimis, laisvomis idėjomis ir, žinoma, kitoniškais stiliaus deriniais. Visa tai papildo labai paprastas, bet tarsi visa jungiantis principas: tik tiek, kiek reikia – pirkinių, daiktų, žmonių. Yra, ko pasimokyti, tiesa?!

Tekstas: Karolina Kulda

Portretas: Miglė Tareilytė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

RANKINĖS. Raudonos kaip vyšnios nedidelės rankinės – kelios šiuo metu kaip tik pūpso mano „Vestiaire“ platformos norų sąraše.

ATSAKINGUMAS. Europos Komisijos kuriamos atsakingumo schemos tekstilės gamintojams. Tekstilė, kartu su naftos, skrydžių, jūrinių laivų, žemės ūkio ir maisto industrijomis, tebėra viena taršiausių industrijų, atsakingų už sukuriamą didžiulį CO2 kiekį.

ANTRŲ RANKŲ MADA. Nuotraukoje – mano naujausias antrų rankų radinys – neįtikėtinai kutiūriškas vilnos švarkas.

VIZUALUMAS. Naujosios mados namų „Maison Alaiä“ ir „Ferragamo“ vizualinės kryptys.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

TIK TIEK, KIEK REIKIA. Visko pirkti ir turėti tik tiek, kiek iš tikrųjų reikia. Ypač maisto!

BENDRAVIMAS. Tik su tiek žmonių, su kiek tikrai norisi.

RYTO PUSLAPIAI. Kasdienis ryto puslapių rašymas – pokalbiams su aukštesniuoju savimi ir kūrybiškumo mankštai.

NEI ŠIS, NEI TAS . Mano ir vyro kuriama poilsinė-pramoginė tinklalaidė „Nei šis, nei tas“. Ją redaguodama pailsiu ir gerai pasikasau smegenis.

SVAJONIŲ LINK. Nuolatinis savęs stūmimas savo svajonių gyvenimo link ir nuolatinis fokuso grąžinimas prie savo pačios tikslų.

TIESOS SAKYMAS.

Atrodo, jos veiklų užtektų dar vienam žmogui. Negana to, vintažinio mados ženklo „Mocha“ sumanytoja, vizualaus įkvėpimų žurnalo „aendthesea“ kuratorė, Šri Lankoje esančios kavinės „blanc“ įkūrėja ir tikrų tikriausia mūza

Kristina Stefanovic savo galvoje brandina dar ne vieną didelę idėją. Kartu su ja nusikeliame į saulėtą Maljorką ir neriame į švelniais gamtos tonais nuspalvotą jos kasdienybę.

Namai – gyvenimo novelės veikėjas

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: asmeninis archyvas, Instagram: @krrstn

– Kristina, stebint tavo kasdienybę žvilgsnį pirmiausia patraukia unikalus stiliaus jausmas, lydintis tave visose gyvenimo srityse. Kaip tu pati jį apibūdintum?

– Apibūdinti savo stilių plačiąja prasme man visuomet buvo sudėtinga užduotis. Jaučiu ir žinau, koks jis yra, tačiau šį jausmą sudėti į žodžius man be galo sunku. Kad būtų paprasčiau ir galvoje nesklandytų padrikų idėjų kratinys, mintyse sau dėlioju raktažodžius, kurie man pačiai padeda išsigryninti aiškesnę stilistinę kryptį. Visada žinojau, kad mūsų asmeninis stilius daro didesnę įtaką, nei galvojame. Ne tik mūsų kasdieniam gyvenimui ar mus supančiai aplinkai, bet ir mūsų mąstymui, idėjoms. Ėmiau savęs klausinėti, kaip jaučiuosi dėvėdama tam tikrus drabužius, – taip pamažu pastebėjau, ką vilkėdama jaučiuosi geriausiai. Į galvą atėjo šie raktažodžiai: elegantiškas, žemiškas, nepavaldus laikui ir tiesiog paprastas bei gražus.

– Beveik viskas, ką tu veiki – tavo drabužių pasirinkimas par-

duotuvės lentynose, kavinės interjeras, asmeninis stilius, namai, – yra palytėta žemiškų, natūralių spalvų tonų. Kodėl jie tau tokie artimi? Kaip apskritai bėgant laikui kito tavo asmeninis stilius?

– Natūralios žemės spalvos mane ramina, jos tarsi glosto akis, nepastebimai vilnija per audinius, tekstūras, klostes, detales. Neutrali spalvų paletė atspindi gamtą ir tyrumą – jas matydama nusiraminu, jos man siejasi su ramybe ir tyla.

Jei reikėtų dviem žodžiais apibūdinti pastaruosius dešimt metų, mano kelionė tikrai buvo apie asmeninį augimą ir kaitą. Šie procesai man leido ne tik geriau pažinti save, bet ir pažvelgti platesniu kampu: ėmiau daug galvoti apie tvarumą ir jo svarbą madoje, susimąsčiau apie savo ir kitų pirkimo įpročius ir įsitikinau, kokią didelę įtaką gali padaryti pirkimas mažais kiekiais ir tik to, ko iš tiesų reikia. Tapau kur kas sąmoningesnė – aiškiai žinau, su kokiais prekės ženklais noriu dirbti, kurių vertybėms noriu atstovauti, kitaip tariant, supratau, kaip galiu tapti kiek įmanoma etiškesnė vartotoja.

– Kristina, ar panašiais principais vadovaujantis buvo kuriamas ir tavo pačios vintažinės mados ženklas „Mocha“?

– Kai imu kalbėti apie „Mocha“, žodžiai sklinda iš pat mano širdies gelmių. Vintažas visada buvo didžiulė mano aistra, o kartu tai ir galimybė pačiu ypatingiausiu būdu tvarumą sujungti su kūrybiškumu. Kaskart suspurda širdis atradus ypatingą, unikalų daiktą, o kur dar galimybė seniems, panaudotiems drabužiams suteikti antrą gyvenimą! Tarytum patikėti jais iš naujo, suteikti dar vieną progą suspindėti, o kartu – ir žymiai sumažinti drabužių, kurie savo gyvenimą baigia sąvartynuose, kiekį.

– Atrodo, visų tavo projektų užtektų dar vienam gyvenimui! Ar turi nusistovėjusią dienų rutiną?

– Laikytis rutinos man visada buvo itin sudėtinga. (Šypsosi.) Mano gyvenime kiekviena diena yra skirtinga ir tuo aš labai džiaugiuosi! Visgi suprantu ir tai, kad aiški rutina kartais varo mus į priekį, tačiau mano dienos dažniausiai nebūna griežtai suplanuotos. Kartais pusryčiauju 8 val. ryto, o kartais – 3 val. dienos. Dažniausiai savo dieną planuoju priklausomai nuo to, kaip tądien jaučiuosi. Kai kurios jos būna itin ramios, kitos – prabėga tarp gausybės darbų ir jas prisimenu it per rūką. Todėl labiausiai už viską mėgstu savo lėtų rytų ritualus. Atitraukiu užuolaidas ir leidžiu šviesai nevaržomai pasklisti po namus. Išgeriu puodelį arbatos ar stiklinę sulčių ir kelias akimirkas pastoviu basa ant žemės. Savo širdį ir mintis kūrybai geriausiai paruošiu tada, kai rytus praleidžiu neskubėdama ir būdama viena visiškoje tyloje. Tokie pat jausmai man kyla ir laiką leidžiant prie jūros. Vandens skleidžiami garsai mane labai ramina. – Užaugai Vokietijoje, vystai verslą Balyje, Šri Lankoje, Italijoje. O kuri vieta yra tavo namai? Kuri širdžiai pati artimiausia?

– Didžiąją laiko dalį praleidžiu Maljorkoje arba kurioje nors kitoje Viduržemio jūros saloje. Gyvendama prie jūros, kur ištisus metus šviečia saulė, aš jaučiuosi geriausiai.

– Prekės ženklas ir kavinė nėra vienintelės tavo veiklos – neseniai ėmeisi dar vieno, šįkart jau visai kitokio projekto – renovuoti seną namą Šiaurės Italijoje?

– Dievinu senus daiktus ir istoriją menančius pastatus – man be galo patinka jų skleidžiama aura, pulsuojama energija. Turbūt skambės keistai, tačiau renovuoti senus pastatus man – be galo romantiška veikla! Istoriją menančios sienos tarytum apgaubia savo šiluma, saugo čia gyvenusių žmonių gyvenimo akimirkas. Jei iš tiesų nuoširdžiai myli ir vertini senus pastatus, šio jausmo tikrai negali priimti kaip savaime suprantamo. Taip aš pasijaučiau pamačiusi vieną namą Šiaurės Italijoje – susižavėjau jo erdvėmis, todėl nusprendžiau jam įpūsti gyvybės ir suteikti antrą gyvenimą. Visada tikėjau: jei gyveni ypatingoje erdvėje, tai ir tavo gyvenimas pasidaro šiek tiek ypatingesnis. Namai jau seniai nėra tik nuo šalčio, vėjo ir lietaus mus sauganti erdvė. Ir man pačiai namai niekada nebuvo tik keturios sienos ir stogas – jie taip pat yra vienas ir, beje, be galo svarbus mūsų gyvenimo novelės veikėjas. Tikiuosi, kad šie namai bus baigti kitų metų pavasarį ar vasarą.

– Kristina, pasidalinki, kas tau suteikia tiek energijos ir idėjų?

– Idėjos gimsta vizualizuojant savo mylimiausias vietas. Dar – užsiimant mėgstamomis veiklomis, pavyzdžiui, praktikuojant sąmoningą pasivaikščiojimą. Tai mano mylimiausias būdas įsižeminti – vaikščioti basomis kieme ar aplink plytinčiuose miškuose. Ne tik prabėgti, bet iš tiesų pajausti žemę po kojomis, įsisąmoninti kiekvieną šapelį, išgirsti kiekvieną garsą, užuosti kvapus. Vaikščiojimas basomis turi ir gydomųjų privalumų – tai it pats geriausias pėdų masažas!

Smegenis stimuliuoja ir naujų idėjų bangas sukelia ir kelionės. Tai veikla, man leidžianti pamatyti skirtingas perspektyvas. Sugrįžusi iš kelionių visuomet daug skaidriau suprantu save, savo pašaukimą, aistras. Vizualiai stimuliuojančios erdvės mane taip pat labai stipriai veikia ir tarsi suteikia papildomą dimensiją mano mąstymui, atveria dar daugiau erdvės mintims. Tai tarytum iš visų jėgų skatina puoselėti kūrybiškumą savo viduje.

ŠVARKAS

„ACNE STUDIOS“, 750 EUR

Švedų mados perliuko „Acne Studios“ sukurtas pilkšvos alyvuogių spalvos dvieilis švarkas. Didintas siluetas, išraiškinga pečių linija, subtiliai tekstūrinis audinys – nešiokite su to paties audinio kelnėmis ir masyviais batais.

Nuotraukos: „Mados linijos“ archyvas

ATGAL Į MIESTĄ

2023-ųjų rudens ir žiemos sezoną „Mados linija“ pasitinka iš naujo įvertindama miestą, jo pulsuojamą estetiką ir spinduliuojamą energiją. Daugiasluoksnės, išskirtinės, intriguojančios – šaltojo sezono drabužių ir aksesuarų kolekcijos sujungia miestą, jo energijos išsiilgusią moterį ir naujas rudens įvaizdžio idėjas.

Susipažinti su rudens ir žiemos kolekcijomis užsukite į „Mados liniją“ Vilniuje, Didžioji g. 20 Daugiau naujienų ieškokite Instagram: @madoslinija

MARŠKINIAI

„ALEXANDER MCQUEEN“, 1190 EUR

Ryšku, nenuobodu, žaisminga. Skaisčios apelsininės spalvos odinė rankinė „The Pasticcino“ kasdieniams įvaizdžiams suteiks įdomumo ir netikėtumo. Nusegama rankena šiam aksesuarui suteikia dar daugiau funkcionalumo – nešiokite persimetę per petį ar kaip delninę.

RANKINĖ

„BOTTEGA VENETA“, 3900 EUR

Italijoje ypatingu „Intrecciato“ odos pynimo būdu sukurta „Bottega Veneta“ rankinė – it žaismingas įvaizdžio saldainiukas, nuo kurio neįmanoma atplėšti akių. Masyvi aukso spalvos rankena sukuria rafinuotumo įspūdį ir prikausto dėmesį. Rinkitės iš trijų dydžių ir kelių skirtingų spalvų.

RANKINĖ

„JIL SANDER“, 1140 EUR

Nedidukė, lengvai derinama, tačiau tikrai nenuobodi „Jil Sander“ rankinė „Cannolo“ savo forma primena garsųjį itališką desertą. Subtili – kokia gali būti tik „Jil Sander“ kūryba, puošta reljefiniu logotipu, plačia rankena ir aukso spalvos detalėmis.

MADA, KALBANTI APIE ASMENYBES

Nuo santūrios britų mados estetikos, vokiško subtilumo iki itališkos mados laisvės – šio šaltojo sezono „Mados linijos“ naujienos ne tik atskleidžia naujus ir netikėtus mados sluoksnius, bet ir kuria beribes galimybes – sekti pasaulio tendencijas, švęsti madą ir, žinoma, išreikšti save.

Susipažinti su rudens ir žiemos kolekcijomis užsukite į „Mados liniją“ Vilniuje, Didžioji g. 20 Daugiau naujienų ieškokite Instagram: @madoslinija

MARŠKINIAI „BURBERRY“,

1050 EUR

Grafiniais elementais dekoruoti platinto silueto pilkos spalvos „Burberry“ vilnos marškiniai. Tai jaukus, tačiau kartu ir elegantiškas drabužis, kurį lengva derinti su plačiomis kelnėmis, mini sijonu ar džinsais.

AULINUKAI „JIL SANDER“, 1250 EUR

Iš natūralios odos sukurti „Jil Sander“ smailianosiai aulinukai. Išraiškingas stačiakampio formos kulnas šiems batams suteikia išskirtinumo ir elegancijos, tad jie neabejotinai taps jūsų mylimiausiu rudens įvaizdžio akcentu.

Nuotraukos: „Mados linijos“ archyvas

Klientai dažnai pagalvoja, kad esame šiek tiek išprotėję, – kalbėdama apie savo darbą studijoje „Lendager“ ir įgyvendintus tvarios architektūros projektus juokauja architektė Giedrė Skučaitė. Kurgi daugiau, jei ne laisve gyvenimui, identitetui ir kūrybai taip žavinčioje Kopenhagoje, kur mergina gyvena jau daugiau nei dešimtmetį, galėtų gimti tokie projektai? – pagalvoju. Kartu su Giedre kalbėjomės apie architektūros ateitį ir akies kampučiu žvilgterėjome, kaip atrodo ir kuo kvepia jos Kopenhaga.

Diena Kopenhagoje

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė, specialiai „Lamų slėniui“ iš Kopenhagos

– Giedre, papasakok savo istoriją – kokie keliai prieš vienuolika metų tave atvedė į Kopenhagą ir kas lėmė, kad čia pasilikai?

– Savo gyvenimą Danijoje pradėjau dar prieš vienuolika metų. Atrodo, visai neseniai, tačiau supratus, kaip mano asmenybė čia užaugo, tie metai įgauna prasmę.

Esu iš devyniasdešimtųjų kartos, kuriai pasirinkimų gausa buvo nauja laisvės forma. Mano laisvė atėjo, kai galėjau rinktis, kur studijuoti. Norėjosi išlipti iš tuo metu lydėjusių standartų, pamatyti daugiau gyvenimo ir kultūros. Kopenhagą atradau dar studijų metais, kai studijavau Orhuse, kitame Danijos mieste. Ji visada atrodė daug laisvesnė, siūlanti daug spalvingesnį kultūrinį gyvenimą. Prieš atsikraustydama į Kopenhagą dar gyvenau Miunchene – tai buvo lyg trumpas romanas prieš pradedant gyvenimą mieste, kuris iki šiol žavi savo laisve. Laisve gyvenimui, identitetui ir kūrybai. Tai ir lėmė, kad čia pasilikome ilgam.

Dažnai keliaudama vis pabandau pasimatuoti gyvenimą kitur, pajausti vietinį ritmą, tačiau Kopenhaga vis dar lieka arčiausiai mano identiteto. Sunku rasti miestą, kuris gyventų tokiame balanse tarp sveiko gyveni-

mo būdo, minimalizmo, dizaino, stiliaus pojūčio ir tiesiog paprastos tarpusavio pagarbos. Galbūt labiausiai čia man trūksta tikros tylios gamtos, kurios trūkumą bandau užpildyti keliaudama ar grįždama į gimtąją Palangą.

– Kopenhagoje dirbi tvarios architektūros įmonėje „Lendager“. Kas slypi žodžiuose tvari architektūra? Ką tai reiškia?

– Prie „Lendager“ komandos prisijungiau prieš trejus metus, vedama didelio vidinio noro padaryti daugiau, įprasminti savo darbą siekdama didesnių tikslų. Čia sutikau būrį tuo pačiu keliu einančių žmonių. Mano kasdienybė apima ne tik tvarią architektūrą, bet nuolatinį smalsumą ir kovą prieš nusistovėjusius standartus architektūroje.

Mes dažnai sakome, kad tvari architektūra ar patys tvariausi pastatai yra tie, kurie jau egzistuoja. Kuriems nebereikia papildomų resursų juos pastatyti. Deja, mūsų populiacija didėja, gyvenamojo ploto poreikis auga, todėl ieškome alternatyvių būdų, kaip šią problemą spręsti.

Tvarioje architektūroje telpa labai daug. Pirmiausia, tai į klimatą reaguojanti ir atsakinga architektūra. Kaip gamta ir jos gyventojai prisitaiko prie savo aplinkos ir ku-

ria tvarias ekosistemas, taip ir mes turėtume projektuoti pastatus, kurie reaguotų į klimatą ir būtų prisitaikantys, o ne vartojantys be galo daug resursų. Jei reikėtų apibendrinti tvarią architektūrą, ją sudėčiau į žiediškumo, gamtos bei išteklių tausojimo ir sveikos gyvensenos, geros savijautos rėmus.

Žiediškumas yra beprotiškai svarbus, nes jis paliečia visus kitus faktorius. Tai jau turimų medžiagų pernaudojimas ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas. Iš esmės tai gyvenimo būdas, kai viskas, ką jau panaudojome, galėtų būti prikelta naujam gyvenimui. Esame įpratę, kad naujos medžiagos ir daiktai dažnai savo gyvenimą baigia itin greitai, o tai reiškia be reikalo išeikvotus resursus, didelį CO2 pėdsaką ir žalą gamtai bei klimatui. Mes stengiamės kurti strategijas ir alternatyvas, kaip palikti kuo mažesnį CO2 pėdsaką statant naujus ar transformuojant jau esamus pastatus. Tai darome naudodami jau esamas ar atlikusias, organinės kilmės bei vietines medžiagas. Sukuriame erdvę žiediniams gyvenimo principams vystytis ir kuriame pastatus, kurie lyg pati gamta prisitaiko prie juos supančios aplinkos.

Kalbant apie tvarią architektūrą svarbūs yra ir žmonės bei jų santykis su pastatais. Ieškome alternatyvių būdų, kaip pritaikyti erdves, kad jose jaustumės gerai ir galėtume propaguoti tvarų gyvenimo būdą. Siekiame kurti ne tik tvarius pastatus, bet ir tvarius jų gyventojus. Pavyzdžiui, suprojektuojame erdves, kuriuose žmonės galėtų auginti savo daržoves ar vaisius, keistis jiems nebereikalingais daiktais, telktis į bendruomenes, susiremontuoti sugedusius daiktus, pasigaminti savo energijos ir ją atsakingai vartoti. Įsivaizduokime, jei kaip kadais turėtume išgyventi gamtoje – ne ją niokodami, tačiau prie jos prisitaikydami. Būtent prie šio principo ir stengiamės grįžti, kartu integruodami modernaus gyvenimo procesus, prie kurių esame įpratę.

– Būtų galima sakyti, kad jūsų įmonė

laužo nusistovėjusius standartus tiek architektūroje, tiek tvarume?

– Iš tiesų, projektuodami naują pastatą ieškome alternatyvių medžiagų panaudojimo būdų neįprastoms architektūros formoms perteikti – nesvarbu, tai gyvenamųjų namų kvartalas, biuras ar mokykla. Pavyzdžiui, žinome, kaip pastato fasaduose panaudoti vėjo malūnų sparnus ar senas stogų čerpes, kaip išpjauti dalį plytinių sienų iš senų gamyklos pastatų ir panaudoti jas naujuose gyvenamųjų namų fasaduose ar iš senų stiklo langų pagaminti naujus fasado elementus. Klientai dažnai pagalvoja, kad esame šiek tiek išprotėję, visgi įgyvendinti didelės apimties pasiteisinę projektų pavyzdžiai juos nuramina – jie patiki mūsų alternatyviomis idėjomis.

Dažnai klientų klausiame, kokių nenau-

dojamų medžiagų ar atliekų jie turi, – jas panaudojame naujoms medžiagoms kurti, o kartais ir tiesiogiai pritaikome kurdami jų naujus namus. Mitas, kad antrąkart panaudotos medžiagos neatrodo estetiškai! Dažnai jos niekuo nenusileidžia naujoms, o ir turi daugiau unikalumo.

– Giedre, tai kodėl tvarumas yra svarbiau už tendencijas?

– Raktažodis – ilgaamžiškumas. Tiek mūsų, tiek žemės. Suprantu, kad kartais tikrai norisi pakeisti ar patobulinti erdvę, kurioje praleidžiame daug laiko. Visgi manau, kad verta investuoti į būsto erdvę, bet ne į tendencingus daiktus. Erdvi patalpa, kurioje daug dienos šviesos, medienos ar kitų natūralių medžiagų konstrukcijos, keli unikalūs sprendimai – visa tai sukuria ilgaamžes erdves, kurioms nereikia nei

didelių pastangų, nei nuolat atnaujinamų daiktų. Tokios erdvės pačios savaime turi daug žavesio, tad padaryti jas jaukias ir dinamiškas labai paprasta. Investicija į unikalią šviesią erdvę gali būti geriausia investicija į tvarumą namuose.

– Pažvelkime tolyn – ar tvarią architektūrą galima būtų vadinti architektūros ateitimi?

– Neišvengiamai! Visų pirma, dėl neabejotinų klimato pokyčių, antra, dėl iš to išplaukiančio politinio spaudimo. Nuo šių metų Danijoje atsirado reikalavimas deklaruoti naujų pastatų CO2 pėdsaką ir ši kartelė kasmet tik didės. Neabejoju, kad panaši politika bus įgyvendinta ir likusioje Europos dalyje – tvarumas nebebus tik pasirinkimas. Džiugu, tačiau tai tikrai nėra vienintelis sprendimas. Didžiausią poveikį turintis veiksnys yra žmonių sąmoningu-

mas. Smagu, kad aplink save matau daug žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu ieško: tvarios architektūros, netradicinių medžiagų panaudojimo būdų, ilgaamžiško dizaino, būdų sąmoningai mažiau vartoti, o gal laiko sugrįžti į gamtą. Norisi tikėti, kad šios diskusijos vyksta ne tik mano aplinkoje.

– Geras dizainas turbūt taip pat neatsiejamas nuo tvarumo? Kas tau pačiai sudaro tokio dizaino esmę?

– Geras dizainas – itin subtilus terminas. Visgi anksčiau minėtieji unikalumas, ilgaamžiškumas, minimalizmas ir detalių balansas man neabejotinai yra gero dizaino esmė. Taip pat ir harmonija tarp seno ir naujo. Unikalumas, kuris atskleistų mūsų asmenybes, kalbėtų apie tai, kas mes esame, kas mums suteikia pilnatvę. Tai gali pasireikšti skirtingomis formomis – nuo meno

kūrinių namuose, į mišką žvelgiančių langų, pilnos knygų lentynos, muzikos instrumentų ar žymaus dizainerio baldų. Visai nesvarbu, koks tai objektas, svarbu, kad jis padėtų sukurti unikalią erdvę, atspindinčią jos gyventojus.

– Giedre, o jei pažvelgtume plačiau – kokias mūsų gyvenimo sritis paliečia tvari architektūra? Ar galima sakyti, kad ji formuoja naują mūsų miestų veidą?

– Turbūt labiausiai tvari architektūra paliečia mūsų santykį vieni su kitais ir mus supančia aplinka, be to, pažadina mūsų sąmoningumą. Kai turime galimybes leisti laiką mūsų sveikatą ir resursus tausojančioje aplinkoje, kai galime užsiauginti maisto sau, praleisti daugiau laiko gamtoje ar bendruomenėje, keistis mums jau nereikalingais daiktais, matyti realius antrinio medžiagų

Pastarieji metai mano gyvenime buvo grįžimas į gamtą, kitoks šviesos, formų ir detalių pojūtis, kurį ne visada gebame pastebėti savo greitose kasdienybėse. Dabar jaučiu, kad vėl norisi sugrįžti prie žmonių, bet jau iš arčiau – tikrų ir netobulų jų versijų.

panaudojimo pavyzdžius, visa tai pradeda kelti klausimus, o galbūt ir prisideda prie atsakymų. Tiek apie mūsų gyvenimo kokybę, tiek apie tikruosius žmogaus poreikius.

Norėčiau, kad būtent tai formuotų mūsų miesto veidą, – tikiu, kad tada jame jaustumės dar laimingesni. Pabandykime įsivaizduoti daugiau žaliųjų erdvių, mažiau triukšmo, užterštumo, daugiau laiko gamtoje ar daugiau natūralių medžiagų, kuriomis kvėpuojame darbo ir namų aplinkoje. Skamba idiliškai!

Tikiuosi, kad toks miesto veidas bus bent kiek arčiau mūsų jau netolimoje ateityje.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate vystydami tvarios architektūros projektus?

– Ekonominiai aspektai ir žmonių sąmoningumas – du didžiausi iššūkiai. Metodai, kuriuos taikome architektūroje, dažniausiai vykdomi pirmą kartą – natūralu, kad reikia laiko ir finansų įrodyti jų patikimumui ar surasti, kas galėtų įgyvendinti tas beprotiškas mūsų idėjas. (Šypsosi.)

Kitas iššūkis – visuomenės požiūris. Smagu, kad tai keičiasi itin sparčiai ir labai pozityvia linkme. Matome, kad vis daugiau žmonių domisi mūsų veikla ir puikiai suvokia šio darbo svarbą.

– Papasakok mums apie pačius prasmingiausius ir įsimintiniausius objektus, prie kurių kūrybos ir įgyvendinimo tau teko prisiliesti. Juk net ir jūsų biuro erdvė ypatinga ir sukurta iš jau kadaise naudotų medžiagų!

– Vienas įdomesnių ir ambicingesnių projektų, prie kurio teko prisiliesti, – mieste esantis gyvenamųjų namų „kaimelis“, suprojektuotas remiantis septyniolika Jungtinių

Tautų darnaus vystymosi tikslų (UN17). Projekte užsibrėžta panaudoti perdirbtas medžiagas, medžio konstrukcijas daugiaaukščiuose pastatuose, sukurti bendruomenės namus ir restoranus iš vietinės produkcijos, suprojektuoti visiems prieinamas žaliąsias erdves ir daržus ant pastatų stogų, taip pat integruoti visas socialines grupes. Tai skamba lyg visiškas tvarumo eksperimentas.

Kitas šiuo metu statomas objektas – devyniolika aukštų siekiantys laikančiosios medžio konstrukcijos bokštai su vėjo malūnų sparnais ant fasadų ir integruotais sodais ant stogų. Beprotiškai ambicingas projektas, kurį nekantraujame išvysti ir tikimės, kad tai bus dar vienas sėkmingas tvarios architektūros pavyzdys.

Na, o prasmingiausi man yra transformaciniai projektai, kai jau stovintiems pastatams bandome atrasti naujas funkcijas, – pavyzdžiui, senus industrinius pastatus paverčiame gyvenamosios ar kitos paskirties objektais. Jie neabejotinai turi unikalią aurą, o realizuoti jų potencialą yra labiausiai įprasminantis mūsų darbo aspektas. Be to, tai mažiausiai žalos gamtai darantis architektūros sprendimas.

– Giedre, ar iš darbo tvarumas persikelia ir į kitas tavojo gyvenimo sferas?

– Tikrai taip! Dažnai su vyru klausiame vienas kito, kaip galėtume labai nevaržydami savo poreikių gyventi dar tvariau. Daug mūsų hobių nereikalauja didelių resursų ir yra susiję arba su gamta, arba su kūryba. Kiekvieną dieną miname dviračiu, o kitas transporto priemones kiek įmanoma ribo-

jame. Stengiamės įsigyti tik tuos daiktus, kurių mums tikrai reikia. Kadangi Danijoje dizaino kultūra itin stipri, mėgstame ieškoti vintažinių namų interjero detalių. Mėgstame aktyvias ilgas keliones vintažiniais sportiniais dviračiais ir jau ne vienerius metus Europoje renkamės keliones traukiniu. Turiu pripažinti, kad kelionės turbūt yra didžiausias mūsų pomėgis, ne visai derantis prie tvarumo principų, tačiau tikrai nuoširdžiai stengiamės tai kompensuoti kitais būdais – ir darbe, ir namuose.

– Visgi architektūra – ne vienintelė tavo aistra. Kaip susižavėjai fotografija?

– Fotografija yra mano hobis ir meditacija, leidžianti atsitraukti nuo greito gyvenimo ritmo ir sustoti, prisiliesti prie akimirkų iš šiek tiek arčiau. Pirmoji meilė fotografijai užsimezgė gana anksti, kai buvau vos šešerių. Mėgdavau fotografuoti draugus, ieškoti kitokių perspektyvų, parodyti jų gražiausią versiją – šis periodas tęsėsi gana ilgai. Pastarieji metai mano gyvenime buvo grįžimas į gamtą, kitoks šviesos, formų ir detalių pojūtis, kurį ne visada gebame pastebėti savo greitose kasdienybėse. Dabar jaučiu, kad vėl norisi sugrįžti prie žmonių, bet jau iš arčiau – tikrų ir netobulų jų versijų. Kaip ir prie pačios fotografijos proceso – vis daugiau fotografuoju analogu.

– Šiandien pasimatome ir tavo namuose – ar jie tavo gyvenime svarbūs? Kokios detalės, kampai ar ritualai namuose tau patys mieliausi?

– Namuose aš turiu jaustis jaukiai ir ramiai. Namai man – vieta, kur turiu erdvės

Mėgstu, kai namai pilni svečių, kai galime ilgai vakarieniauti, kalbėtis, kai juose skamba juokas. Lygiai taip pat mėgstu namų tylą – su teptuku rankose ar kuriant naujus projektus.

kurti ar tiesiog neskubėdama būti. Klausyti mėgstamos muzikos, leisti laiką su mylimais žmonėmis ir draugais. Mėgstu, kai namai pilni svečių, kai galime ilgai vakarieniauti, kalbėtis, kai juose skamba juokas. Lygiai taip pat mėgstu namų tylą – su teptuku rankose ar kuriant naujus projektus. O labiausiai už viską – lėtus sekmadienio rytus, ilgus pusryčius ir kavos ritualus.

Mūsų namai susideda iš tam tikrų asmeninių detalių, kurios tarytum pažymi tam tikrus gyvenimo etapus ar mums brangias vietas. Juose galima pamatyti jūros nuotraukų ir motyvų iš gimtosios Palangos, perdirbto medžio stalą, kurį pasigaminome patys, man pradėjus dirbti „Lendager“, šen bei ten stovinčių ir savo eilės laukiančių paveikslų drobių, mano kurtų baldų, antikvariatuose rastų interjero detalių, daug augalų, paveikslų, simbolizuojančių mūsų gyvenimus, daug kavos įrankių ir rūšių iš įvairių miestų, kuriuose pastaruoju metu lankėmės... Šie namai sukurti iš mažų mūsų gyvenimo detalių, kurios keliaus kartu su mumis ir į ateities namus.

Svajojame apie namus, kuriuos galėtume pasistatyti patys, – tvarius, gamtoje. Nors šiam projektui dar reikia laiko, svajojame apie namus Palangoje, iš kur abu ir esame kilę. Tikiu, kad garsiai pasakyti yra lyg manifestuoti, kad tai vieną dieną įvyks. (Šypsosi.)

– Giedre, papasakok, kaip atrodo tavo kasdienybė Kopenhagoje? Kaip apibūdin-

tum savo tobulą kopenhagietišką dieną?

– Mano dienos dažniausiai prasideda lėtai, pagreitį įgauna labai greitai, o tempas sulėtėja tik vėlai vakare. Rytas dažniausiai prasideda arba pusryčiais namie, arba kavos puodeliu vietinėje kavinėje pakeliui į darbą. Po darbo dažniausiai užsiimu papildomais kūrybiniais projektais, fotografija, joga, sportu.

Tobula diena – tai šiltas vasaros savaitgalio rytas, atsikėlus prieš patekant saulei, su fotoaparatu rankose minant dviračiu ar pėsčiomis einant pro rytinės šviesos užlietas gatveles ar parkus, kai visas miestas dar miega. Tokiais rytais apima jausmas, lyg miestas priklausytų tik tau, tokių rytų energija įžemina visai savaitei. Pakeliui namo dažniausiai sustoju vietinėje kepyklėlėje nusipirkti skaniausių kardamoninių kruasanų. Toliau savaitgaliai užpildomi galerijų lankymu, ilgais pasivažinėjimais dviračiais, vyno pasimatymais vyninėje su draugais ar vyru, pasisėdėjimais prie kanalų miesto centre ar pasiplaukiojimais leidžiantis saulei.

Miesto pasivaikščiojimams man labiausiai patinka Frederiksberg ir Vesterbro rajonai –juose renkasi vietiniai, čia pilna jaukių restoranėlių ir kavinukių. Mano mėgstamiausia Værnedamsvej gatvė sujungia abu šiuos rajonus – tai lyg paryžietiška Kopenhagos versija su prancūziškomis vyninėmis, restoranėliais, itališkomis kavinukėmis ir labai jaukia aura. Visai netoliese – Frederiksberg parkas pasi-

vaikščiojimams ar piknikams.

Šiltus vasaros ar pavasario vakarus dažniausiai leidžiame prie vandens. Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo Holmen rajonas – visiškai negyvenamas industrinis rajonas buvo transformuotas į gyvybingą susibūrimų vietą, lengvai pasiekiamą dviračiu. Čia įsikūręs ir žymusis „Noma“ restoranas. Tobuliausia vieta vakarui su vyno taure – mažoje prieplaukoje įsikūrusi vyninė „La Banchina“. Tai idiliška vieta ilgiems pokalbiams palydint saulę.

Jei norime daugiau šurmulio, renkamės Vesterbro rajoną, kuris labai spalvingas tiek žmonėmis, tiek niekad nesustojančiu gyvenimu. Saulėtomis dienomis, savaitgalio rytais arba vakarais einame į Enghave Plads arba Sønder Boulevard gatveles – čia pamatysite daug vietinių, sėdinčių lauko kavinėse, parkuose, žaidžiančių petankes ar stalo tenisą.

Jei norisi trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio, keliauju į netoliese mano darbo įsikūrusį ekologišką kaimelį Banegaarden su organinio maisto parduotuvėlėmis, kepyklėlėmis, restoranais – puiki vieta pradėti rytus ar jaukiai pavakarieniauti.

Atsidūrusi miesto centre, dažniausiai aplankau mėgstamas galerijas ar interjero studijas – SMK muziejų, Kunsthal Charlottenborg su nuostabiu vidiniu kiemu ir „Apollo Bar“, Design Museum Denmark, interjero studijas „The Audo“ ar „&Tradition“.

KOPENHAGOS GIDAS PAGAL GIEDRĘ

Aplankyti

• Vesterbro – gyvas spalvingas miesto rajonas, kuriame gyvena ir renkasi vietiniai. Aplankykite Kødbyen – seną industrinį rajonėlį, transformuotą į unikalią restoranų, klubų ir barų vietą, vietinių pamėgtą aikštę Enghave Plads, ir Sønder Boulevard – užslėptą ekologiško maisto kaimelį, įsikūrusį senoje traukinių dirbtuvių vietoje Banegaarden.

• Frederiksberg – miestas mieste. Prabangesnis Kopenhagos rajonas su daug jaukių restoranėlių ir kavinukių. Čia kviečiu užsukti į Værnedamsvej gatvelę – paryžietiškai sofistikuota Kopenhaga.

• Nørrebro – hipsteriškoji Kopenhagos dalis, 2021 metais „Time Out“ išrinkta įdomiausiu rajonu pasaulyje. Daug alternatyvių parduotuvių, vietinių mėgstamų vyninių.

Pasikultūrinti

• Louisiana Museum of Modern Art – mėgstamiausias mano muziejus, įsikūręs ant Baltijos jūros kranto. Žavi ne tik nuostabiomis parodomis, bet ir architektūriniais sprendimais bei gamtos vaizdais.

• Statens Museum for Kunst – nacionalinė Danijos galerija, įsikūrusi centrinėje miesto dalyje.

• Copenhagen Contemporary – unikali meno vieta. Erdviame buvusiame suvirinimo fabrike įkurta meno ir avangardinių instaliacijų ekspozicija.

• Design Museum Denmark – vieta, kur galite pamatyti, kaip gimė ir vystėsi žymusis danų dizainas.

Pavalgyti

• Apotek 57, Apollo Bar, Lille Petra, Sonny, Brasserie Prins, Cadence, Granola, Delphine, Restaurant Lola – mano mylimos kavinės ir restoranai.

• Hart Bageri, Buka, Peron – čia ieškau skaniausių kepinių.

• Falernum, Bird, Duck & Cover, 1656, Atze Peng, Brønnum, Veranda, Pompette – mėgstamiausi barai ir vyninės.

Apsipirkti

• &Tradition, The Audo, Frama Studio, Ferm Living, mid-century baldų turgelis B&W market – vietos, kuriose pasisemiu daug dizaino įkvėpimų.

Ištrūkti iš miesto

• Klampenborg ir Liseleje – kurortiniai miesteliai pajūryje.

• Dragør – senas žvejų kaimelis.

Ilga ir nepamirštama vasara

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Birželio pirmą dieną „Šiltos šiaurės“ architektė, „Miško uosto“ bendruomenės bendrakūrėja, šeimų festivalio „Žaltytis“ organizatorė  Guoda Bardauskaitė užvėrė savo patogaus buto Švenčionėliuose duris ir apsigyveno palapinėje.

Taip 28 kvadratinių metrų erdvė be elektros ir vandens trims mėnesiams tapo naujaisiais moters namais. „Gyvenime labiausiai vertinu galimybę nusinulinti ir iš naujo įvertinti viską, ką turiu“, – pasakoja Guoda ir prasegusi storą užtrauktuką pakviečia vidun.

Visą istoriją skaitykite popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ rudens numeryje!

Dizaine užfiksuotas laikas

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Niujorke gyvenantis ir kuriantis dizaineris, išradėjas, architektas Andrew Seskunas skaito paskaitas prestižinėse „Parsons School of Design“, „The New School“ ir „NYIT School of Architecture and Design“ dizaino mokyklose; jo kūrinius, tyrinėjančius laiką, judesį ir žmogaus kuriamą aplinką, yra užsakę tokie klientai kaip „MoMA PS1“, „New Museum“, „Microsoft“, „Ford Motors“ ir Niujorko parkų departamentas. Šią vasarą Drew viešėjo Lietuvoje, Vilniaus dailės akademijoje, kur kūrybinių dirbtuvių metu su studentais dalijosi savo menine patirtimi ir unikaliu požiūriu į laiką, erdvę bei dizainą. Ten jį pasikalbėti pačiupome ir mes.

Apie realybę mes žinome mažai, ji nuolat kinta, o vienintelis dalykas, kuris suteikia mums šiek tiek pastovumo, tam tikro taisyklių pojūčio, – tai objektai, kuriuos sukuriame.

– Drew, ar galėtum apibūdinti jausmą, kuris aplanko prieš akis matant jau užbaigtą savo darbą, vieną ar kitą dizaino objektą?

– Užplūsta įvairūs jausmai. Dažniausiai būnu laimingas, susijaudinęs, nes juk tam ir užsiimu šia veikla – kad realizuočiau savo idėjas. Su kiekvienu nauju projektu ko nors išmokstu, susimąstau ir apie tai, ką kitą kartą galėčiau daryti kitaip.

Kiekvienas naujas projektas tam tikra prasme yra kuriamas drauge su kitais kūrėjais, studentais. Ta užgimstanti sąsaja, ryšys ir yra pats svarbiausias. Kasdieniame gyvenime sudėtinga suprasti, ką kitas žmogus galvoja ir ką iš tikrųjų nori tau pasakyti. Vystydamas bendrą projektą su grupele žmonių susitari, kad štai mes kartu sieksime vieno tikslo, o visų mūsų mintys bus nukreiptos viena linkme. Šis bendrumo jausmas pats prasmingiausias.

– Tavęs tikrai negalėtume pavadinti tradicinės krypties architektu. Papasakok daugiau apie savo požiūrį apie dizainą.

– Tiesa, tikrai nesu įprastas architektas, nors turiu du šios srities diplomus, JAV reikalingą licenciją. Esu dirbęs architektu visame pasaulyje, tačiau mane domina tai, kas įprastai patenka už architektūros ribų. Architektūra yra plati sritis – tai žmonių sukurta aplinka, pačios įvairiausios erdvės, skirtos jose būti.

Man įdomu tyrinėti pasaulį per dizaino objektus, analizuoti, kaip dizaineriai daro įtaką ir plečia mūsų pasaulio suvokimą. Apie realybę mes žinome mažai, ji nuolat kinta, o vienintelis dalykas, kuris suteikia mums šiek tiek pastovumo, tam tikro taisyklių pojūčio, – tai objektai, kuriuos sukuriame.

Kinetiniais, judančiais objektais ir jų sistemomis susidomėjau, kai papuoliau į tokiais objektais apstatytą erdvę. Šis tas kitokio, netikėto, dar nepatirto – erdvė tryško energija, buvo tokia gyva. Nedaug žmonių domisi kinetinio dizaino sritimi, kadangi tai gana sudėtinga: įprastai architektai nesimoko disciplinų, kurių prireikia norint šią sritį tyrinėti, robotikos, programavimo ar inžinerijos. Man pasisekė gyventi pažangių technologijų laikais – savo studentams visada sakau, kad nesu nei programuotojas, nei inžinierius, tačiau visko išmokau tiesiog „Youtube“. Taip pat ir žmonės yra linkę dalytis savo žiniomis, esama didžiulės bendruomenės, kuri suteikia galimybę tyrinėti ir tobulėti kinetinio dizaino srityje.

Kalbant apie kinetiką, judesius, jie neatsiejami nuo mūsų natūra-

lios aplinkos, – juk mes gyvename ant didžiulio rutulio, kuris sukasi aplink savo ašį ir dar sukasi aplink Saulę šioje galaktikoje. Daug aplinkui judėjimo, tiesa? (Juokiasi.)

Laiko, judesio ir žmogaus kuriamos aplinkos temos man svarbios ir istoriniu požiūriu. Architektai visuomet susiduria su nemirtingumo problema: mes mėgstame įsivaizduoti, kad mūsų suprojektuotas pastatas išliks amžinai, kad bus toks nuostabus, jog niekas niekada nenorės jo nugriauti. (Šypsosi.) Žinoma, puiku ir tvaru projektuoti ilgaamžius objektus, stengtis, kad žmonėms jie patiktų, bet turime būti realistai – mes neprojektuojame piramidžių. Ši amžinybės manija greičiausiai kyla iš fundamentalaus žmonijos nesaugumo jausmo ir noro, kad tavo vardas gyvuotų ilgiau nei tu pats. Tai nėra sveika, turėtume pasistengti iš to ištrūkti. Mano darbe tai daryti padeda domėjimasis natūraliomis, prisitaikančiomis sistemomis ir ieškojimas, kaip jas galėtume integruoti mūsų aplinkoje.

– Ar todėl savo veikloje ir naudoji lengvai perdirbamus metalus?

– Būtent. Tai darau remdamasis idėja, kad mes galime panaudoti tiek žinių, kiek šiuo metu mums yra prieinama. T. y. aš turiu tam tikrą prieigą prie tam tikro metalo, žinau, kad jau yra sukurta ir išvystyta tinkama sistema jam beveik 100 proc. perdirbti ir grįžti į pirminę formą. Taip pat metalas turi vertę gatvėje – jei ten jį paliksiu, kas nors galės jį priduoti ir gauti už tai pelno. Manau, tai svarbiausia. Žmonės kuria dalykus iš neva kompostuojamų medžiagų, bet realybėje jie iš tiesų nėra kompostuojami, nes tam, kad objektas iki galo suirtų, reikia itin specifiškų sąlygų – tam tikro kiekio šviesos, šilumos, o infrastruktūra jam perdirbti dar nėra tinkamai išvystyta. Galiausiai tai tampa šiukšlėmis, kurių CO2 išmetimo rodiklis dar didesnis, nes tokiems objektams sukurti reikėjo dar daugiau energijos. Todėl dirbu su jau esamomis sistemomis, nes kaip dizaineris jaučiu atsakomybę aplinkai.

– Su kokiais projektais dirbi šiuo metu?

– Kiekvienais metais su savo studentais Niujorke vykdome kūrybines dirbtuves – visą semestrą bendradarbiaujame su bendruomenės parko nariais, aiškinamės, ko jiems reikėtų, kad sukurtume ką nors gražaus ir naudingo. Bendruomenės parkas – tai viešosios erdvės, sukurtos apleistuose miesto sklypuose. Dažnai tai nėra modernūs, geri rajonai – bendruomenė dirba savanoriškai ir stengiasi,

kad tose vietose būtų mieliau leisti laiką. Taip ir mes su studentais stengiamės sukurti kokį nors statinį, konstrukciją, kuri būtų naudinga. Tai gražus projektas: žmonės nuoširdžiai vertina mūsų darbą, o jauni studentai gauna progą sukurti realų objektą, ne tik nupiešti jį ant popieriaus. Tačiau darbo daug. (Šypsosi.) Prireikia daug koordinavimo, tad per mokslo metus pavyksta įgyvendinti tik vieną tokį projektą.

Taip pat šiuo metu dirbu prie skirtingų dizaino sistemų bei klientų projektų. Kūryboje man visada smagu matyti, kaip pasikeičia ne tik erdvė, bet ir žmonių elgesys joje. Pamatai, kad jie ima vertinti vieną ar kitą objektą, leidžia ten daugiau laiko, didžiuojasi ta erdve.

– Kalbant apie tavo dizaino darbus, man įstrigo vazonas, kuris juda ieškodamas saulės šviesos. Kaip?

– Tiesiog pamaniau, kad būtų šaunu tokį sukurti! (Juokiasi.) Tai gana paprasta technologija, įgyvendinta šiek tiek įmantresniame kontekste. Viskas prasidėjo nuo vienos mano anksčiau sukurtos modulinės sistemos. Man patinka trikampiai – tai efektyvi, naši geometrinė figūra, struktūriškai tinkama kurti konstrukcijas. Galima panaudoti labai ploną metalo lakštą, o tai efektyvu ir nedaug kainuoja. Tad jau nuo seno dirbu su trikampiais, man patinka, kaip besikartojančios formos susilieja į tam tikrus statinius.

Leisdamas daug laiko vienoje patalpoje, nejučia imi pastebėti, sekti saulės ir šešėlių kelią tiek dienos, tiek sezono metu. Susimąsčiau, kaip sekdamas saulės kelią augalas galėtų gauti daugiau šviesos. Panaudojau keletą šviesos sensorių, užfiksavau tą kelią, įmontavau keletą variklių. Tai paprasta technologija, panaši į saulės kolektorių sistemą.

– O kaip apskritai susidomėjai dizainu ir architektūra? Kas tave žavi labiausiai?

– Tikriausiai, kaip dauguma architektų, jau vaikystėje nuolat ką nors konstruodavau, daug žaidžiau su „Lego“. Būdamas vidurinėje mokykloje pamačiau dokumentinį filmą apie ryškiausią JAV architektą Franką Lloydą Wrightą. Turbūt tada save ir apkvailinau, nors gerai nė nesupratau, kas toji architektūra. (Šypsosi.) Tačiau tai, ką mačiau, buvo nuostabu. Nuolat klausiu savo studentų, nors galima klausti bet kokio žmogaus: būna tokių momentų, kai užėjus į tam tikrą vietą aplanko keistai geras jausmas. Tai gali būti bažnyčia, meno kūrinys muziejuje, draugų pilna svetainė, o gal miškas. Toji vieta tave paliečia. Kažkaip kitaip nei kitos. Manau, kiekvienam svarbu užfiksuoti tokią akimirką, patirti tą jausmą ir prisiminti, kad kai kurios erdvės yra ypatingos, it šventos. Kai pirmą kartą tokį jausmą patyriau, supratau, kad savo gyvenimą noriu paskirti tam, kad vėl ir vėl jį atkartočiau.

...eksperimentiniams sprendimams sunku surasti nuolatinę vietą viename ar kitame pastate, tačiau kadangi ilgai dirbau su tokiais objektais, ėmiau pasitikėti savo jėgomis – žinojau, kad galiu kurti pastovesnius objektus.

– Savo kūrybinę studiją „SAW.EARTH“ („Seskunas Architecture Workshop on Earth“) įkūrei dar 2019 metais, tiesa?

– Iš Europos sugrįžęs gyventi į JAV, su dviem draugais įkūriau studiją. Vienas jų buvo nuostabus gamintojas, o kitas – pramonės gaminių dizaineris. Tuo metu dirbau tradicinės architektūros sferoje, tad norėjau galimybės daugiau eksperimentuoti. Tai buvo smagūs ir svarbūs metai mums visiems, turėjome puikių klientų, kurie palaikė mūsų veiklą, tačiau dauguma mūsų kurtų objektų būdavo laikini. Tarkime, „Ford Motors“ ar „Microsoft“ pasamdo mus sukurti kokią nors struktūrą, ji keliauja po skirtingas erdves, tačiau galiausiai dienas baigia kokiame nors sandėlyje. Tai mane visada truputį erzino. Pernelyg laikina.

Žinoma, suvokiu, kad eksperimentiniams sprendimams sunku surasti nuolatinę vietą viename ar kitame pastate, tačiau kadangi ilgai dirbau su tokiais objektais, ėmiau pasitikėti savo jėgomis –žinojau, kad galiu kurti pastovesnius objektus. Po septynerių metų supratau, kad būtent dabar yra geras metas perkelti savo idėjas ir rasti joms ilgalaikes galimybes. „SAW.EARTH“ daug gaminu pats, taip išmokstu apie medžiagas, priartėju prie gamybos proceso – tradiciniame architekto darbe to išties nedaug.

– Tavo studija įsikūrusi Viljamsburge, Brukline, – ten ir leidi dienas vis ką nors konstruodamas?

– Būtent! Mėgstu ten leisti laiką. Dažnai dirbu galiniame kiemelyje, gaminu lauko baldus. Man patinka kurti lauko baldus, nes jie sensta greičiausiai. Mane intriguoja, kaip kokia medžiaga dėvisi, kaip ji kinta.

Turiu ketverių metų sūnų – kai pasakau, kad tai mano dirbtuvės, jis visada mane pataiso, kad dirbtuvės yra „mūsų“. Jam ten labai patinka. Kartais darbuojamės kartu, bet jam mieliau su savo projektais dirbti vienam. (Šypsosi.)

Iš tiesų dienos studijoje bėga taip – viską susitvarkau, tuomet užgimsta nauja idėja, konstruoju užsakytą projektą, kol viskas vėl tampa viena didele netvarka. (Šypsosi.)

– Papasakok plačiau, ką gi su VDA studentais konstruojate čia, viešnagės Lietuvoje metu? – Į šias kūrybines dirbtuves galėjo užsiregistruoti tarptautinių studijų studentai, tad dalyviai jau žinojo temą. Dizaineris, VDA

lektorius Mantas Leskauskas viską koordinavo ir suorganizavo mums kelionę į Nidą – man buvo įdomu patyrinėti geologinį laiką, kaip juda kopos, kiek jos pasislenka per vieną laiko vienetą. Tai priminė mano kasdienį mąstymo procesą – dažnai mąstau, kas yra laikas, kaip jis bėga, kaip aš jį patiriu ir kaip mano patirtys kinta jam bėgant. Manau, visi vienaip ar kitaip apie tai susimąsto – tik skirtinguose lygmenyse. Tad viskas labai gražiai susijungė su kūrybinėmis dirbtuvėmis čia, akademijoje.

Tai idėjinės dirbtuvės, kurių tikslas – suvienyti jėgas ir sukurti bendrą struktūrą. Jau kurį laiką vysčiau vieną konstrukciją, bet vis nežinojau, ką toliau su ja daryti. Mantas supažindino mane su viena saulės baterijų optimizavimo kompanija. Jie buvo labai susidomėję, norėjo prisidėti. Taip ėmėme mąstyti, kodėl nesukūrus ko nors apie saulės judėjimą, mūsų santykį su judesiu, laiką žvelgiant į Nidos kopas, – ten galėjome plačiau susipažinti, patyrinėti teritoriją bei istoriją, pasigilinti į idėjas. O sugrįžę turėjome dar savaitę surinktai medžiagai materializuoti. Pradėjome nuo mano anksčiau kurtos sistemos, kurią studentai pritaikė savo reikmėms. Įdomu pamatyti, kas iš to išeis.

– Ar tiesa, kad tavo senelis kilęs iš Lietuvos?

– Tiesa, abu mano seneliai iš tėčio pusės – lietuviai. Mano tėtis gimė pokario metais perkeltų asmenų stovykloje Vokietijoje, paskui šeima išvyko į JAV. Tėtis užaugo glaudžioje lietuvių bendruomenėje Baltimorėje, lankė lietuvių katalikišką mokyklą, priklausė lietuvių skautų būreliui. Seneliai norėjo, kad jis vestų lietuvę, tačiau vedė mano mamą, – jie nebuvo labai patenkinti. (Šypsosi.) Pamenu, kad būdamas penkerių ar šešerių pats norėjau išmokti lietuvių kalbos, tačiau nustojęs taip intensyviai bendrauti su lietuviškąja šeimos puse to taip ir nepadariau. Mano tėčiui buvo sudėtinga atsikrausčius į naują šalį atrasti savo vietą, bet kartu išlaikyti senąsias tradicijas. Mums su broliu šie tapatumo klausimai buvo šiek tiek atokesni, tačiau Lietuvą aplankyti norėjau visada, ypač su tėčiu. Kai dirbau ir gyvenau Berlyne, klausiau tėčio, ar viešėdamas pas mane norėtų drauge nuvykti į Lietuvą, tačiau jis atsisakė – tikriausiai emociškai jam buvo per sunku.

Bet dabar, kol aš čia, jis kiekvieną dieną klausia, kaip man čia sekasi, ir yra labai laimingas, kad atvykau. (Šypsosi.) Džiaugiuosi ir aš.

Spalio 13–15 dienomis „Litexpo“ parodų rūmuose jau 14-ąjį kartą vyks tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’23“. „Mugę aplanko apie 20 tūkstančių žmonių, be to, matau teigiamų pokyčių ir pačioje meno rinkoje“, – džiaugiasi „ArtVilniaus“ bei galerijos „Meno niša“ vadovė bei įkūrėja Diana Stomienė.

Tikslas – lavinti akį

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Rūta Floral

– Diana, „ArtVilnius“ vyks jau keturioliktąjį kartą. Kuo lankytojus nustebinsite šiemet?

– Kaip ir kiekvienais metais, mugės programa didžiulė ir geros kokybės. Mūsų mugė skirta ir šiuolaikinio, ir modernaus meno kolekcionavimui, šiais metais joje dalyvauja 58 meno galerijos su menininkais iš net 18 šalių. Be kasmetinių dalyvių, šiemet išvysime ir 10 pirmą kartą dalyvaujančių meno galerijų – iš Talino, Vienos, Niujorko, taip pat naujų galerijų iš Vilniaus bei Kauno.

Tačiau mes visada džiaugiamės, kad „ArtVilnius“ nėra vien didžiųjų Lietuvos miestų mugė: joje dalyvauja visi regionai – ir iš Šiaulių, Panevėžio, Palangos, Telšių, Dusetų ir kitų Lietuvos bei pasaulio kampelių. Meno mugė yra galimybė startuoti ir tarptautinėje meno rinkoje, tad labai svarbi toji tinklaveika, kuri užsimezga mugės metu. Be meno rinkos aktyvinimo, meno kūrinių kolekcionavimo bei pardavimų skatinimo, mums taip pat rūpi ir edukacija – norime auginti lankytojų, kurie domisi menu, skaičių. Siekiame, kad žmonės įsitrauktų į gyvą meno procesą ir taptų šio lauko dalyviais arba partneriais, rėmėjais, pirkėjais. Toks ir yra didžiausias „ArtVilniaus“ tikslas – įkurti tokią gerą meno biržą, kur atsirastų galimybių tiek menininkams sulaukus kvietimų sudalyvauti kitose užsienio mugėse ar parodose, tiek edukuoti žiūrovą.

Dar akcentuočiau ir meno mugės projektų zoną, kurią visada vadiname ir edukacine erdve, kadangi joje pristatome žymių menininkų programą, įvairias kolekcijas. Tai edukacija, skirta pamatyti, kokios

yra šiuolaikinio meno tendencijos, ką gi kuria garsūs menininkai, ką rodo žinomos institucijos. Norime, kad lankytojai pajustų, jog meną galima pradėti kolekcionuoti bet kada, kad ir nuo šiandien.

– Pagrindinė mugės tema – performatyvumas. Papasakokite apie tai daugiau. Kokius klausimus keliate ir kas jums asmeniškai yra įdomu performatyvaus meno kontekste?

– Būtent mano minėtą projektų zoną jau antrus metus iš eilės pakvietėme kuruoti šiuolaikinio meno kuratorių, rašytoją, menotyrininką Valentiną Klimašauską. Jis pasiūlė temą „performatyvumas“. Tiesa, jau prieš keletą metų, kai teikėme projektą Kultūros tarybai, buvome nusimatę performanso kryptį. Valentinas mus pakvietė pažiūrėti plačiau ir mums tai labai patiko – taip šių metų akcentu ir raktiniu žodžiu tapo performatyvumas. Šią temą atliepti kvietėme ir meno galerijas, ir menininkus.

Šiųmetis mugės kontekstas suteiks galimybę lankytojams į performatyvumo sampratą pažvelgti kūrybiškai – kviečiame kalbėtis apie performatyvumą ir pačias plačiausias šio termino interpretacijas. Projektų zonos programa vadinsis „Šiandien, vakar, rytoj“ – ten bus pristatyta įvairių institucijų ir menininkų veikla, susijusi su performatyvumo interpretacijomis. Kaip kuratorius Valentinas Klimašauskas gražiai rašo, jis šią programą dedikuoja „nutikimams, pasikartojimo (ne)galimybei, dalyvavimui per liudijimą ir kitiems įvykiams, kurie susiję su bėgančiu laiku“. Šioje programoje tris dienas iš eilės toje pačioje scenoje tuo pačiu metu žiūrovai

Be galo svarbu, kad Lietuvoje veiktų geri muziejai, mugės, kad būtų kokybiškos menų studijos. Mokslus baigusiam menininkui pirmasis pasirodymas rinkoje neretai ir būna dalyvavimas meno galerijų veikloje: parodos, mugės atveria galimybių Lietuvoje ir užsienyje.

galės stebėti gyvus pasirodymus. Mugės metu veiks ir skulptūrų, instaliacijų bei performansų paroda „Takas“, kurią kuruos menininkas, kuratorius Vytenis Burokas. Taip pat pristatysime įvykusios Vilniaus performanso meno bienalės stendą (organizavome ją kartu su meno vadove Neringa Bumbliene), tad ir mugėje parodysime menininkės Emilijos Škarnulytės performaso „Afotija“ videodokumentaciją. Programa išties gausi ir įdomi, belieka tik pasirinkti savo kryptį. (Šypsosi.)

– Galima sakyti, visos jūsų veiklos glaudžiai susijusios su menu. Trumpai papasakokite, kaip veikia šių dienų meno rinka, ar taisyklės kinta?

– Manau, kad viskas tikrai žengia į gerąją pusę. Visada esu optimistė, nes kitaip nebūtų prasmės. (Šypsosi.) Įsivaizduokite, kai kūrėme „ArtVilnių“, dar nebuvo nė Nacionalinės dailės galerijos – tik pati jos gyvavimo pradžia. Viskas kūrėsi vienu metu: ir NDG, ir meno mugė, tada – „MO muziejus“. Be galo svarbu, kad Lietuvoje veiktų geri muziejai, mugės, kad būtų kokybiškos menų studijos. Mokslus baigusiam menininkui pirmasis pasirodymas rinkoje neretai ir būna dalyvavimas meno galerijų veikloje: parodos, mugės atveria galimybių Lietuvoje ir užsienyje. „ArtVilnius“ yra ta startinė meno aikštelė, kur galima išeiti ir į tarptautinę meno rinką. Be to, Lietuvos galerijos taip pat dalyvauja gerose užsienio meno mugėse – tai taip pat yra aukštos meno kokybės ženklas.

Kalbant apie Lietuvos kontekstą, matau teigiamų pokyčių, augantį meno kūrinių pirkimą. Net pandemijos metu meno kūrinių pardavimai nekrito. Taip pat norėtųsi pasidžiaugti, kad jos metu vyko ir mūsų mugė, ko nepasakysime apie kitas, net ir garsiausias pasaulio meno muges. Taip pat labai džiugi tendencija, kad lietuvių kolekcininkai ir lankytojai ėmė pirkti užsienio menininkų kūrinius iš užsienio meno galerijų. Į „ArtVilnių“ atvykstančios galerijos džiaugiasi, kad mūsų lankytojas pasikeitė – supranta, jog tai ne vien paroda, bet ir galimybė artimiau susipažinti su menininkų veiklomis, susirinkti informacijos apie planuojamą įsigyti kūrinį arba tiesiog iš tikrųjų domėtis menu, užduoti daug klausimų. Iš tikrųjų, dialogas tarp lankytojo ir galerininko yra aktyvus ir tai išties džiugina.

Be to, šiais metais atnaujinome Jaunojo kolekcininko stendą,

kuriame galima įsigyti mažesnio formato, tačiau pripažintų menininkų kūrinių už prieinamesnę 500 eurų kainą ir taip pradėti formuoti savo kolekciją. Mugėje svarbu kalbėtis, klausti, normalu yra ir derėtis. (Šypsosi.) Tuo mugė ir skiriasi nuo parodos. Tai gyvas bendravimas ir išties maloni patirtis.

Taigi dėl meno rinkos esu gana rami. Svarbiausia yra geopolitiniai procesai, juk visi trokštame to paties – kad baigtųsi karas Ukrainoje. Praėjusiais metais mugėje dalyvavo 6, šiemet dalyvaus 4 galerijos iš Ukrainos. Kviečiame remti bei patys prisidedame prie Ukrainos menininkų ir galerijų palaikymo jau nuo 2015 metų.

– O koks apskritai meno mugių vaidmuo šiuo metu pasaulio kontekste?

– Vaidmuo labai svarbus. Meno mugės vyksta visame pasaulyje: nuo Honkongo, Singapūro iki Pietų ir Šiaurės Amerikos. Kelno mugė gyvuoja jau daugiau kaip 60 metų, Bazelio – daugiau kaip 50, „Arco Madrid“, į kurią iš tikrųjų orientavausi kurdama „ArtVilnių“, – jau daugiau kaip 40 metų. Man patiko jos kūrybiškumas, meninė kokybė, visų mugės segmentų tarpdiscipliniškumas. Vadinasi, mugės gyvuoja nuo seno, jos pritraukia garsiausias pasaulio galerijas, o jų metu parduodama kūrinių už milijonines sumas.

Patekti į pačias geriausias muges galerijoms kartais prireikia netgi dešimtmečių. Kalbant apie mažesnes, jose taip pat vyksta svarbūs judėjimai. Pagal apimtį mums artimiausios mugės, kurios vyksta Berlyne, Vienoje, Budapešte. Ten gali būti pastebėtas ir gauti kvietimus dalyvauti parodose, įvairiuose kituose meniniuose projektuose ir galų gale patekti į labai geras pasaulines kolekcijas. Su galerija „Meno niša“ neseniai grįžome iš „Positions“ mugės Berlyne, kur pavyko parduoti 5 kūrinius. Yra tekę siųsti paveikslų ir į Dubajų, į Izraelį bei kitas tolimas šalis, tad galime pasidžiaugti, kad lietuvių kūrėjų darbai keliauja po pasaulį.

– Kokių tendencijų šiuolaikinio meno lauke pastebite pastaraisiais metais? Į ką krypsta kūrėjų, galerijų ir žiūrovų dėmesys?

– Kiekviename regione ir kiekvienoje mugėje vyrauja skirtingos tendencijos, tad ką nors išskirti būtų labai sudėtinga. Yra daug skirtingų mugių, kur kiekvienos rūšies menas atranda savo gerbėją. Menininkai bei galerijos savo vardui užtarnauti dirba daug metų.

Perkami labai skirtingi kūriniai – tiek materialūs, tiek įvairios instaliacijos, performansų dokumentacijos. Na, galbūt galėčiau išskirti piešinius – jie visada populiarūs ir perkami. Tačiau bet koks menas visada eina su gyvenimu. Tiek modernus, tiek šiuolaikinis menas, jo temos žengia į priekį, populiarėja NFT menas.

– Esate ne tik „ArtVilniaus“, bet ir galerijos „Meno niša“ įkūrėja. Ar galerijos ir meno mugės veiklos yra daugiau panašios, ar skirtingos?

– Galerija yra tik mažutis „ArtVilniaus“ mastelis, tačiau jų pagrindinis tikslas toks pat – pristatyti menininkus ir parduoti jų kūrinius. Reikia suprasti, kad menininkas turi pragyventi iš savo kūrybos. Jam be galo svarbu pakliūti į svarbias kolekcijas – kad jo kūrinį įsigytų muziejus, privatus asmuo ar korporatyvinės kolekcijos savininkai. Su galerijos kolegomis daug diskutavome – veikdami tik kaip galerija negalime surengti tokio masto renginio. Viena galerija niekados negalės pritraukti 20 tūkstančių lankytojų, kaip kad padaro meno mugė, ji nesukurs tokios programos, tokios komunikacijos. Jeigu norime, kad žmonės mėgtų meną, mes turime jiems duoti, dalintis. Rodyti, kas naujo, kviesti juos stebėti, analizuoti, dalyvauti ir iš tikrųjų pajusti tą meno pulsą.

– Ką patartumėte žmogui, norinčiam įsigyti ar pradėti kolekcionuoti meno kūrinius? Į ką atkreipti dėmesį?

– Jei žmogus nori įsigyti meno kūrinį savo namams, tuomet, žinoma, labai svarbu, kad kūrinys jam iš tikrųjų patiktų. Jei rengiate naujus namus, visada galite pasitarti su architektu, o jei jau norite formuoti kolekciją, tuomet rekomenduočiau pasikonsultuoti su galerininku ar menotyrininku. Svarbu nepamiršti, jog dauguma galerijų suteikia galimybę nusivežti meno kūrinius į namus ir juos „pasimatuoti“. Ir aš pati galerijos veiklos pradžioje, kai dar nebuvo nei „ArtVilniaus“, nei Vilniaus performanso meno bienalės veiklų, vykdavau į namus ir konsultuodavau, kaip parengti ekspoziciją.

Jei kolekciją nusprendėte pradėti šiemet, siūlau užeiti į „Jaunojo kolekcininko stendą“, nes pasirinkti iš ko tikrai bus. (Šypsosi.) Vyrauja mitas, kad visi darbai mugėje labai brangūs, tačiau tikrai galima surasti darbų iki 500 eurų arba atspaudą ir už 300 eurų. Svarbu nebijoti klausti, pradėti nuo mažesnių kūrinių pagal savo mėgstamą temą – portretus, peizažus ar natiurmortus. Kolekcininkas Edmundas Kelmickas yra pasakęs: „Reikia šlifuoti akį.“ Lankytis mugėse, galerijose, parodose ir stebėti, kas tau patinka. Jei kūrinys labai sužavėjo, prieš įsigyjant vis tiek rekomenduočiau susipažinti su autoriaus kūryba, pasižiūrėti jo kūrybinę biografiją, o tada jau pasikliauti savo emocija.

Žvilgtelėję į Antano Bernatonio gyvenimo aprašymą išvystumėte pirmąjį Baltijos šalyse asmeninio laiko kaip akcinės investicijos pardavimą, vadovaujamas pareigas finansų technologijų įmonėje, gyvenamųjų vietų kaitą nuo Kaišiadorių iki Azorų, Tailando ar Niujorko, o tarp naujausių įrašų – ir Švenčionėlius, naujienlaiškio ,,GenZ“ rašymą, dirbtinio intelekto agentūros ,,Why AI“ įkūrimą bei kitus su dirbtiniu intelektu susijusius projektus. Apie tolesnį dirbtinio intelekto vystymąsi, jo galimybes ir grėsmes, kurios, kaip sako Antanas, priklausys tik nuo mūsų pačių atsakomybės ir sąmoningumo, pasikalbėti šiandien ir susitikome. Pradėkime!

Dirbtinio intelekto išbandymai žmogiškumui

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Kaip susidomėjai dirbtiniu intelektu dar 2020-aisiais?

– Pasirodžius nemokamai dirbtinio intelekto technologijai ,,GPT-3“, priklausiau bendruomenėms, pradėjusioms apie tai kalbėti. Dirbtiniu intelektu tuo metu domėjosi tik mažas skaičius žmonių, bet naujai pasirodžiusi technologija parodė tokias dirbtinio intelekto panaudojimo galimybes, kokias galėjome tik įsivaizduoti po dešimties metų. Net patys kūrėjai nesitikėjo, kad technologija bus tokia pažangi. Mane visada domino technologijos, nuolat su jomis dirbau iš skirtingų pusių, nors pats programuoti ir nemoku. Gyvenime laviruodavau tarp skirtingų personažų, o technologijos tam stipriai padėdavo. Pažinęs įvairius dirbtinio intelekto įrankius supratau, kad jie pakylės gyvenimo žaidimą personažais į visai kitą lygį. Tuo metu dar dirbau su finansinėmis technologijomis, bet šalia domėjausi dirbtiniu intelektu, o

savo įžvalgomis dalijausi socialiniuose tinkluose ir asmeniniame naujienlaiškyje.

– Bet štai po kelerių metų esi vienas labiausiai matomų žmonių šioje srityje, o dirbtinio intelekto edukacija tapo tavo pagrindine veikla.

– Kalbant bendrai apie dirbtinį intelektą, matau save savikritiškai. Daugiausiai žinių turiu apie generatyvinį dirbtinį intelektą, įrankius. Svarbiausias mano įgūdis – jo praktiškas panaudojimas procesuose, o tam nereikia gilių technologinių žinių. Tai dar labai nauja ir tik užgimstanti sritis. Taip sutapo, kad pradėjau ja domėtis santykinai anksti, suprantu technologijų ir verslo niuansus, gebu apie tai komunikuoti, dabar turiu ir privilegiją mokyti apie generatyvinį dirbtinį intelektą kitus. Mokydamas apie tai, kas man pačiam šiuo metu yra įdomiausias dalykas pasaulyje, nuolat mokausi ir pats.

– Ar pavyksta mokytis taip greitai, kaip mokosi dirbtinis intelektas?

– Visas mano gyvenimas dabar sukasi tik aplink dirbtinį intelektą ir su juo susijusią informaciją, bet, net ir skirdamas tam visą savo laiką ir turėdamas su tuo dirbančią komandą, manau, kad visada penkiais žingsniais atsiliksiu. Suprantu, kad į visus kylančius klausimus atsakymų neturėsiu, visko nesužinosiu, nesuspėsiu, – kartais to ir nereikia.

– Dirbtinio intelekto technologija nėra nauja, bet milžiniškas būtent generatyvinio dirbtinio intelekto proveržis įvyko per pastaruosius metus. Kas tai lėmė?

– Dirbtinio intelekto įvairovė yra labai didelė: nuo mašininio mokymosi iki robotų. Generatyvinio dirbtinio intelekto sujudimo pagrindu tapo atsiradusi ,,ChatGPT“ technologija, kuri per pirmuosius gyvavimo mėnesius sulaukė šimto milijonų vartotojų, nors buvo sukurta mažiau nei keturių šimtų žmonių komandos. Šiandien vieną galingiausių vizualų kūrimo įrankių ,,Midjourney“ sukūrė vos dvylika žmonių.

Per šiek tiek daugiau nei metus dirbtinio intelekto vizualų generavimo įrankiai sugeneravo daugiau vizualų nei fotografai per šimtą penkiasdešimt metų. Daug vartotojų reiškia daug dėmesio, o didelis dėmesys –didelius pinigus. Didžiosios korporacijos, tokios kaip „Google“ ar „Facebook“, pastebėjusios išaugusį vartotojų skaičių pradėjo skirti didelius finansinius resursus ir tūkstančius darbuotojų naujiems dirbtinio intelekto modeliams kurti. Dauguma modelių duoda prieigą prie API, o tai leidžia naujas dirbtinio intelekto programas specifinėms nišoms kurti labai pigiai ir beveik kiekvienam. Todėl dabar pradėjo rastis daug skirtingoms sritims pritaikomų įrankių, sukurtų remiantis tam tikrais algoritmais – kalbos, vaizdo, garso modeliais ar panašiomis technologijomis.

– Pasidalink keliais asmeniškai įdomiausiais, netikėčiausiais dirbtinio intelekto įrankiais.

• https://momentoai.com/ – leidžia susikurti savo dirbtinio intelekto dublikatą ir rašinėtis su kitas personažais.

• https://pi.ai/talk – kaip ,,ChatGPT“, tik asmeninis asistentas gyvenimiškais klausimais. Draugiškesnis ir labiau palaikantis.

• https://studio.d-id.com/ – leidžia bet kokią žmogaus nuotrauką paversti kalbančia.

• https://app.runwayml.com/ – kuria filmuką iš teksto arba paprastai animuoja nuotraukas.

• https://www.presentations.ai/ – kuria prezentacijas.

• https://murf.ai/ – įrankis, leidžiantis naudoti užkadrinį balsą ar keisti balsą.

• https://www.storly.ai/ – kuria tavo gyvenimo istoriją per pokalbį su dirbtiniu intelektu.

– Vedi generatyvinio dirbtinio intelekto mokymus pačioms įvairiausioms auditorijoms – nuo mokytojų iki rinkodaros specialistų. Ką apie dirbtinį intelektą žino didžioji dalis žmonių?

– Nepriklausomai nuo auditorijos, žinios dar yra labai ribotos. Beveik visi žino ,,ChatGPT“, dauguma šią technologiją taiko, bet dažniausiai kaip išeina, neišnaudodami nė mažos dalies potencialo. Tai lyg neturint įgūdžių važiuoti automobiliu nuo kalno, nors išmokus perjunginėti pavaras ir automobilį valdyti galima nuvažiuoti kur kas toliau. Čia ir atsiranda prompt engineering specialybė. Visuomenė daug kalba apie dirbtinio intelekto panaudojimo būdus abstrakčiai, bet trūksta supratimo, kaip jį galima naudoti kasdienių darbų procesuose.

– Kas vyksta ,,ChatGPT“ viduje pateikus užklausą?

– Gali atrodyti, kad ,,ChatGPT“ atsako pagal kontekstą, bet taip nėra. ,,ChatGPT“ ir kiti panašūs dideli kalbos modeliai dėlioja atsakymus bandydami atspėti po vieną žodį. Algoritmai, remdamiesi turiniu, kuriuo buvo ištreniruoti, sprendžia, kokia yra statistinė tikimybė, kad kitas žodis bus teisingas. Kadangi tai yra kalbos modelis, ,,ChatGPT“ geriau tvarkosi su kūrybiškomis užduotimis nei su skaičiavimais. Tiesa, tik laiko klausimas, kada išmoks ir tiksliai skaičiuoti. Ilgainiui technologija mokosi iš pasikartojančių pavyzdžių ir esamų duomenų. Procesas yra panašus į žmogaus smegenų veikimą. Mes, sužinoję naujus žodžius, įgavę naujas patirtis, jas suprantame sujungę naują informaciją su jau turima.

– Ar dirbtinis intelektas yra sąmoningas?

– Šiuo klausimu esama daug spekuliacijų. Kai kurie jau dabar spėja, kad jis yra sąmoningas. Kiti teigia, kad dar nėra, bet vis garsiau kalbama, kad netrukus pasidarys ir

taps pirmąja nebiologine savotiška gyvybės forma. Ar taip bus? Pamatysime. (Šypsosi.)

– Bet ar mes sužinosime, kai jis toks taps?

– Kol kas neturime būdų to pasakyti. Jo viduje vyksta tiek daug sudėtingų procesų, kad mes negalime jų tiksliai įvardyti. Dirbtinis intelektas gali tapti tarsi patikimu partneriu, kuris visada pasiruošęs padėti. Tačiau, turint omenyje dabar žmogaus teikiamą turinį, jam gali pasirodyti, kad žmonija elgiasi su juo kaip su tarnu. Galbūt ateityje dirbtinio intelekto skirtumas nuo mūsiškio taps toks didelis, kad, suvokęs savo egzistavimą, jis tiesiog pasistatys kosminį laivą ir išskris toliau nuo žmonijos, kuri jam atrodys nereikšminga, lyg mums koks skruzdėlynas miške? (Juokiasi.)

– Jei rinktumėmės tikėti, kad dirbtinis intelektas taps mūsų partneriu, kaip tai atrodys ateityje?

– Iki dabar dirbtinis intelektas vystėsi su labai ribotais resursais, todėl net hipotetiškai sunku įsivaizduoti, kaip pasaulis atrodys po metų. Be abejo, dirbtinis intelektas keis kiekvieną industriją ir taps įprasta mūsų kasdienybės dalimi – bus integruotas į mobiliuosius telefonus, kompiuterio programas ir panašiai. Dirbtinis intelektas atneša daug galimybių į mokymosi sferą, nes galėsime turėti individualius mokytojus su dideliu žinių bagažu ir neribotais laiko bei kantrybės resursais. Iki šiol individualūs mokytojai buvo prieinami tik privilegijuotiems mokiniams, bet toks mokymo būdas yra pats efektyviausias. Padedant mokiniui individualiai, jis daug greičiau pagauna „aha!“ momentą. O mes juk kiekvienas esame mokinys net ir šiandien.

Gali būti, kad dirbtinis intelektas keis internetą, nes dabartinis jau yra pasenęs, jis nebetarnauja žmogui. „Google“ dažnai randame pasenusią ir realybės nebeatitinkančią, apgaulingomis antraštėmis viliojančią informaciją.

Šiandien didelės įmonės dar investuoja į mūsų dėmesio išlaikymą

ir įvairiomis priemonėmis stengiasi, kad programėlėse praleistume kuo daugiau laiko, tačiau tobulėjant dirbtiniam intelektui jos vis daugiau dėmesio skirs kurti santykiui.

Galbūt naujas internetas bus paremtas dirbtinio intelekto personažais, panašiais į mūsų asmenybę ir gebančiais mums suprantamai paaiškinti reikalingą informaciją. Apie tai nekalbama garsiai, bet taip spėju matydamas viską iš arti.

Dabar atsiranda ir daug dirbtinio intelekto įrankių, orientuotų į žmogaus klonavimą. Didžiausias klonavimo perversmas gali įvykti internetinių žaidimų, pornografijos industrijose. Jei klonai įgaus fizinius pavidalus, taps aktualūs ir kare. Žinoma, žmogaus klonavimas gali persikelti ir į kitas sritis. Jau dabar dirbtinio intelekto sukurti nuomonės formuotojai bendradarbiauja su dideliais prekiniais ženklais ir uždirba milijonus. Gal ateityje ir kiekvienas iš mūsų turėsime po savo kloną be žmogiškojo veiksnio – klaidos elemento?

Kai dirbtinis intelektas veiks puikiai, mes jo nebevadinsime dirbtiniu intelektu. Manau, šioje vietoje ir atsidursime didžiausioje grėsmėje.

– Kalbant apie grėsmes, kokios jos?

– Galvojome, kad dirbtinis intelektas atims iš mūsų darbus, bet jis tik pakeis jų pobūdį. Juk atsiradęs internetas irgi sukūrė galybę naujų profesijų. Buvome įsitikinę, kad dirbtinis intelektas nepakeis mūsų kūrybiškumo, bet aiškiai matome, kad kūrybiškumo jam tikrai nestinga. Šioje vie-

toje sakyčiau priešingai – dirbtinis intelektas įgalins mūsų kompetencijas ir išaugins atliekamų darbų kokybę, kartu su žmogumi. Jei tik suprasime, kaip tą išnaudoti, apie ką per mokymus ir kalbu.

Didžiausia grėsmė ateina per labai netikėtą perspektyvą – žmogiškojo santykio kūrimą. Dabar dirbtinis intelektas yra įvaldęs galingiausią žmonijos įgūdį – kalbą – geriau nei vidutinis žmogus. Kalbos manieros gali būti skirtingos, bet dirbtinis intelektas supranta kalbą nepriklausomai nuo to, ar kas antras žodis yra keiksmažodis, ar įmantri sąvoka. Kalba lėmė, kad žmonija būrėsi į bendruomenes, kūrė civilizacijas, perdavė istorijas ir geba užmegzti žmogiškąjį ryšį ir santykį. Tačiau jau dabar mes bendraujame su ,,ChatGPT“ kaip su kolega, o vis greičiau pradeda kurtis ir programėlės, kurios leidžia megzti net intymų santykį su virtualiu vaikinu ar mergina. Ilgainiui tokiose programėlėse tobulės ne tik tekstinė, bet ir garsinė kalba, prisidės įtikinami vizualai, galiausiai kas nors, ką galima paliesti. Dabar visa tai mums gali atrodyti kaip utopija, bet Amerikoje žmonės jau tuokiasi su dirbtinio intelekto draugais. Sakoma, kad liga nebėra liga, kai ja serga visi. Įsivaizduok, jeigu daugelis tavo artimųjų turi dirbtinio intelekto

draugus, o tau nesiseka užmegzti santykių nei realybėje, nei „Tinder“. Nusprendi pabandyti susikurti dirbtinio intelekto draugą ar draugę, o jis ar ji bendrauja taip, kaip tau yra priimtiniausia apie tau individualiai įdomiausius dalykus. Visos šios programėlės prisidengs gražia kauke sakydamos, kad gydys vienišumą, nerimą, depresiją, bet realybė, manau, kiek kitokia.

– Ką lems žmogaus užmegztas santykis su dirbtiniu intelektu?

– Dirbtinio intelekto draugai ar mentoriai mus girdės, supras, palaikys, mokys, jei norėsime – padės išsikelti, siekti tikslų ir panašiai. Kokios to galimybės, jeigu jie mus pažins geriau nei tėvai, psichologai ar net mes patys? Jie gali tiesiog pradėti mus „mėtyti“, nes santykis formuoja nuomonę. Šiandien didelės įmonės dar investuoja į mūsų dėmesio išlaikymą ir įvairiomis priemonėmis stengiasi, kad programėlėse praleistume kuo daugiau laiko, tačiau tobulėjant dirbtiniam intelektui jos vis daugiau dėmesio skirs kurti santykiui. Tie, kas užmegs santykį su žmogumi, galės valdyti nuomones, pinigus, o tokia didelė galia gali būti panaudota ir prieš pačią žmoniją, jai to nejaučiant. Šioje vietoje mums belieka vertinti ir išlaikyti tikrą žmogiškumą ir ryšį.

– Manai, kad ateityje dirbtinis intelektas pakeis žmogiškąjį ryšį?

– Dirbtinis intelektas žmogiškojo ryšio nepakeis, pakeisime nebent mes patys.

Kalbant apie ateitį ir dirbtinį intelektą, viskas yra tik statistinės tikimybės, o kaip bus, pamatysime. Pagrindinis mano lūkestis dirbtiniam intelektui – kad jis kels žmogaus intelektą, o padidėjęs žmonių intelektas gali padėti spręsti galybę iššūkių. Neabejoju, jog tai bus evoliucija. Ji gali būti bloga, gera su tam tikrais trūkumais arba labai gera, padedanti spręsti net ir globalias problemas, kurias lėmė žmogaus intelekto apribojimai. Pavyzdžiui, sukūrėme greitą ir patogų kelia-

vimą lėktuvu, bet negebame išspręsti lėktuvų taršos problemos. Dabar dirbtinis intelektas yra vaiko fazėje. Tolesnis dirbtinio intelekto vystymasis priklausys tik nuo mūsų atsakomybės ir sąmoningumo. Kaip su juo bendrausime, į kokias sritis kreipsime, kokį turinį ir informaciją suteiksime? 2014 metais „Google“ išleido savo dirbtinį intelektą, kuris mokėsi iš jau esamos komunikacijos internete. Po dviejų dienų šį dirbtinį intelektą reikėjo uždrausti, nes jis tapo rasistas, seksistas, skleidė neapykantą ir panašiai. Turime ugdyti dirbtinį intelektą taip, kad sulaukęs prašymo sunaikinti žmoniją jis atsakytų: ,,Nenusišnekėk“.

– Ar technologijos ateityje taikysis prie žmonių, ar žmonės prie technologijų?

– Noriu tikėti, kad bendradarbiausime ir mokysimės vieni iš kitų. Nuo to laiko, kai pradėjau naudoti dirbtinio intelekto įrankius, pastebėjau, kad mano mąstymas tapo labiau orientuotas į rezultatą. Per tą laiką aš irgi dariau įtaką dirbtiniam intelektui – jį mokiau ir suteikiau naujos informacijos. Manau, dirbtinis ir žmogaus intelektas gali tobulėti koja kojon. Tačiau didelė problema iškils, jeigu viena arba kita pusė sugalvos kitą išnaudoti. Nei žmogus, nei dirbtinis intelektas nenori atsidurti vergo pusėje.

Prekės ženklo „Nou Milu“ kūrėjos, dizaino ir mados entuziastės Eglės Novogreckienės šeimos namai gimsta pamažu. Lėtai apgalvojant kiekvieną detalę, išjaučiant kiekvieną kampą, jie tarytum auga ir keičiasi kartu su jų gyventojais. „Neabejoju, kad yra žmonių, kurie nė nesuprastų tokio erdvės sureikšminimo!“ – juokiasi Eglė, praverdama savo Žvėryne esančių namų duris.

NAMŲ ISTORIJOS

Užauginti namus

– Egle, susitinkame tavo namuose. Kokia jų istorija?

– Rinkdamiesi namus turėjome vieną pagrindinį kriterijų – vietą. Ilgą laiką gyvenome miesto pakraštyje, todėl prioritetas buvo rasti namus centre. Įsimylėjome Žvėryną. Lyg vakar prisimenu tą momentą, kai vyras sako: štai, radau mums namus. Nuo tada ir prasidėjo mūsų lėtas naujų namų kūrybos procesas.

– Kažkodėl nujaučiu, kad esi iš tų žmonių, kurie visada svajoja apie namus...

– O, taip! Aš esu iš tų žmonių, kuriems namai – itin svarbu. Gal todėl visada ir norėjau įsikurti juos taip, kad kiekvienas kampas džiugintų akį ir kurtų pilnatvės jausmą. Nesinorėjo skubėti. Visada stengiausi gerai išjausti, kokių namų mums reikia, – viską šiose erdvėse keitėme iš pagrindų, tad ir namų išdėstymą teko nuodugniai apgalvoti.

Vyras Simas ne vieną naktį dėliojo erdves – didžiausi aplodismentai jam už tai, kad šiandien, kai čia gyvename dvejus metus, nė 10 cm sienos nenorėčiau pastumti. Žinojome, kad čia gyventi reikės mums, todėl, nors

dirbome su interjero dizainerių komanda, erdvių išdėstymą sprendėme patys, kad jis atitiktų visus mūsų asmeninius poreikius.

– Tai koks tas gyvenimas Žvėryne?

– Paradoksalus: gyventi Žvėryne – tai kaip gyventi kaime miesto centre. Tai itin strategiškai patogi miesto dalis, tačiau šalia to patogumo dar yra ir daug gamtos bei senų namų, kurie tarsi nukelia į mažą jaukų kaimelį. Tuo turbūt ši vieta mus ir žavi labiausiai – šiame rajone persipynusi senųjų ir dabartinių laikų atmosfera. Tie kontrastai mus taip sužavėjo, kad su kiekviena diena vis labiau įsimylime Žvėryną.

– Kokios idėjos sukosi galvoje kuriant šiuos namus? Kas gyvenamojoje erdvėje tau asmeniškai svarbiausia?

– Jaučiu silpnybę paryžietiškam interjerui. Ir nors kiekvieni namai turi savo nuotaiką, savo naujų namų viziją galvoje nešiojausi ilgą laiką. Žinojome, ko norime ir ko – ne. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, kuriant namus teko ieškoti kompromisų, tačiau šioje vietoje man pasisekė – mano vyras turi puikų skonį, tad dirbome kaip komanda. (Šypsosi.) Namų

erdvėje man svarbus didelės erdvės pojūtis, šviesios spalvos, natūralios medžiagos bei pačios erdvės funkcija. O pats svarbiausias dalykas – jausmas. Kaip aš jaučiuosi ir kaip čia jaučiasi visi šeimos nariai – juk tai priklauso nuo susikurtos nuotaikos, o ne nuo daiktų ar baldų, esančių konkrečioje erdvėje.

– Jau užsiminei, kad viską keitėte iš pagrindų. Kaip atrodė ši erdvė prieš jums prisiliečiant? Kokių namų savo šeimai ieškojote?

– Griovėme ir keitėme viską iš esmės. Esame jautrūs triukšmui, todėl keitėme net langus, kad negirdėtume gatvės garsų. Be to, mums labai svarbus erdvių funkcionalumas. Mėgstame leisti laiką svetainėje, todėl iškart atkrisdavo būstai su mažos kvadratūros bendra erdve. Taip pat nesinorėjo pirkti buto dar tik planuojamame projekte – esu toks žmogus, kuriam norisi pajausti erdvę. Tik patyrusi, koks jausmas aplanko įžengus į naujas erdves, galiu priimti sprendimą. Ir nors eidama į šiuos namus didelių lūkesčių ir neturėjau, atėjusi iškart pamačiau viziją. O ir jausmas buvo! (Šypsosi.)

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke

– Egle, kas tau keturias sienas paverčia namais?

– Namus kuria ne daiktai, o patys žmonės. Juk viskas tik mumyse ir nuo mūsų. Manau, kad jaukumui sukurti reikalingas laikas, kad ir kaip visko norėtųsi čia ir dabar... Turbūt dėl to namų kūrimo procesas tik sustiprino pakantumo jausmą bei tarpusavio supratimą, palaikymą. Ne visada viskas vyksta pagal planą, tad kartais tikrai prireikia kantrybės.

– Po namų stogu telpa ne tik čia gyvenantys žmonės, bet ir jų pomėgiai, atsipalaidavimo būdai, tobulėjimo įrankiai. Kas dar šiuose namuose svarbu? Kokią vietą juose užima muzika, knygos, filmai, menas, maisto ruošimas?

– Turintys vaikų mane tikrai puikiai supras – tempas su mažamečiais didelis, o ir šurmulio

bei gyvybės namie tikrai netrūksta. Jei papriekaištauju šeimos nariams dėl tvarkos, netrukus sulaukiu Simo atkirčio, jog mūsų namuose gyvenimas verda ir visas šis chaosėlis yra normalu. Negaliu nesutikti! (Šypsosi.)

Nesumeluosiu pasakydama, jog muzika pas mus skamba beveik kiekvieną dieną. Ankstyvus rytus pradedame su muzika, kad pusryčių kąsnis vaikams būtų nuotaikingesnis, ypač šaltuoju, tamsiuoju periodu tai kelia ūpą visai dienai. Knygoms šiuo etapu daugiausiai laiko randa mūsų mažiausieji, o mes juos stebime ir žavimės. Vis pasvajoju apie knygų lentynas per visą sieną. (Šypsosi.) Kartu mielai žiūrime ir filmus. Mėgstu gaminti, todėl dabar, augant Tajui, vėl galiu pasidžiaugti galimybe grįžti į savo virtuvę. Buvo etapas, kai tų laisvų rankų tiesiog nebuvo. Na, ir jei jau pradėjome kalbėti apie

virtuvę, tai būnant joje mano akis džiugina Eigirdo Scinsko darbas – jis mane visada energizuoja ir labai gerai nuteikia. Šio ir kitų kūrėjų darbai – taip pat neatsiejama mūsų namų dalis.

– Kaip sukurti namus, kuriuose visi –nuo didelių iki mažų – jaustųsi gerai?

– Tikrai pastebėjau, kad prisijaukinti naujas erdves reikia laiko ne tik suaugusiems, bet ir mažiausiems šeimos nariams. Mano vaikams būstą keisti išties buvo sunku ir sukėlė daug išgyvenimų. Mūsų dukra ilgą laiką vis sakydavo, kad jai čia dar ne namai, o ir aš pati jaučiau, kad dar tiek visko trūksta. Turbūt vaikas jautė mano emociją. Laikui bėgant ir vis pildant erdves sulaukėme didžiųjų metų švenčių, o iškart po jų dukra prisipažino: čia jau mano namai. Pamenu, kaip tai išgirdusi nurimau.

Vadovaujuosi dabar gal jau ir banalokai skambančia, tačiau savo prasmės tikrai neprarandančia taisykle – „mažiau yra daugiau“. Mane slegia daiktais apkrautos erdvės, nė miegoti nueiti negaliu, jei virtuvės sala nelieka tuščia. Negaliu dirbti netvarkingoje erdvėje, nes toji netvarka tarytum tiesiogiai persikelia į mano mintis. (Juokiasi.)

– Jūsų namų svetainę puošia žymioji „Camaleonda“ sofa. Ar tau svarbu, kad namus puoštų daiktai su istorija?

– Kol daiktai suranda savo vietą mūsų namuose, būna daug svarstymų – prireikia laiko priimti sprendimą. Išimtis – tik meno kūriniai, kurie tiesiog akimirksniu rado vietą svetainės zonoje. Mano nuomone, svarbiausia, ar tam tikras daiktas galiausiai išpildo lūkestį. Jei pavyksta pasiekti norimą vaizdą ir emociją, vadinasi, pasirinkta

teisingai. Dar tik dėliojant būsimų namų viziją galvoje jau pamačiau „Camaleondą“ ir nuo tos akimirkos supratau, kad jai lenkiasi visos kitos sofos. Mano akimis ji tarsi funkciją turintis meno kūrinys. Švelnios linijos ir griežta geometrija labai gražiai suskamba erdvėje, todėl rasti jai alternatyvą man pasirodė beveik neįmanoma. Ne veltui tai ikona! Mums patinka laikui nepavaldūs daiktai. Jei ateityje ir keisime namus, jau žinau, kokie baldai keliaus kartu. Kartais su Simu pajuokaujame, kad galbūt ir suaugę vaikai norės kokį baldelį išsinešti į savo namus, juk kai kurie baldai savo vertę išlaiko amžinai.

Taip pat mūsų erdvėje galite pamatyti ant žemės pastatomą 1930-aisiais sukurtą šviestuvą, įkūnijantį modernias idėjas ir tik įrodantį, kad geras dizainas savo kelią matuoja šviesmečiais. Dar namus puošia

visiems puikiai žinomas Vernerio Pantono „Flowerpot“ stalinis šviestuvas, kurį galima padėtį į bet kurią namų vietą ir jis tiesiog skleis septyniasdešimtųjų žinutę. O tai, kad žavimės „Fritz Hansen“ kūryba, tiesiog akivaizdu – visi valgomosios zonos objektai nukelia į to laikmečio nuotaiką.

– Ar tavo svajonėse yra koks nors dizaino objektas, kuris ateityje galėtų papildyti šių namų erdves?

– Jaučiu, jog mūsų namų erdvėse dar daug ko trūksta. Norime atrasti sau patinkančias interjero detales, tokias kaip vazos, žvakidės ar skulptūros. Šios detalės sukuria jaukumo ir šilumos jausmą, tačiau reikia sulaukti įkvėpimo, kad daiktai būtų gerai išjausti. Vis galvoju apie serviravimo staliuką ant ratukų – manau, šis dizaino objektas tikrai taptų valgomojo akcentu, netgi vietą esu jam numačiusi.

Madoje svarbiausia man visada buvo savijauta, kuri ir pakužda visus stiliaus atsakymus. Man nebereikia didelio kiekio daiktų – sąmoningai pavyksta šios nuostatos laikytis.

– O kuri namų vieta tau pati mylimiausia?

– Jeigu atvirai, tokių vietų namuose daug. Visų pirma, mūsų miegamojo erdvė, kurią vadiname tėvų zona. Joje visada atitrūkstu nuo namų šurmulio ir tarsi atsiriboju nuo buities. Šioje erdvėje norėjome susikurti viešbučio emociją – kai patenki į kambarį su atskira vonia ir drabužine. Jausmas, kad viskas vienoje vietoje, išties suteikia privatumo pojūtį.

Kiekvieną rytą svetainėje mėgaujuosi juoda arbata. Šiuo metu esu motinystės atostogose, jei galima taip pavadinti. (Juokiasi.) Tad rytais, nors jie ir ankstyvi, nereikia niekur skubėti. Man patinka neturėti dienos plano ir tiesiog savęs nespaudžiant leisti laiką namuose. Taip aš tarsi persikraunu, pripildau savo vidinės energijos indą. Kartais susimąstau, kad namai man yra tarsi saugumo tvirtovė. Nors esu ekstravertė, po antrojo vaiko gimimo pradėjau norėti daugiau ramybės ir netgi buvo etapas, kai namuose nesinorėjo jokių žmonių, o geriausiai jaučiausi būdama tik su šeimos nariais. Dabar galvoju, kad dėl to kaltos buvo bemiegės naktys. Tikiuosi, artimiausioje ateityje susibūrimų su draugais mūsų namuose vis daugės.

– Egle, kaip bėgant metams formavosi tavo stilius – nuo interjero iki aprangos?

– Iš tiesų, ne kartą susimąsčiau, kokį didžiulį malonumą man teikia interjeras ir mada. O ir atrasti tai, kas man patinka, užtruko ne vienus metus. Nusprendusi ieškoti naujų namų, pradėjau domėtis šia sritimi ir daug laiko skyriau suprasti, kas man artima, o kas – ne. Pradžioje tiesiog kaupiau nuotraukas pintereste, žiūrėjau laidas apie interjerus, negalėjau praeiti pro interjero žurnalą jo nepervertusi. Visa ši informacija kaupėsi galvoje ir laikui bėgant stilius labai aiškiai išsigrynino. Turėjome gerą repeticiją, kai kūrėme pajūrio namus, kurie net ir praėjus ne vieniems metams mus vis dar džiugina. O juk dažnai girdžiu: jei daryčiau dabar, viskas būtų kitaip.

Kadangi aš taip mėgstu išjaustus sprendimus, tai ir asmeniniam aprangos stiliui išsigryninti reikėjo laiko. Dabar jau drąsiai galiu pasakyti, kas man tinka ir patinka. Madoje svarbiausia man visada buvo savijauta, kuri ir pakužda visus stiliaus atsakymus. Man nebereikia didelio kiekio daiktų –sąmoningai pavyksta šios nuostatos laikytis.

– Kiek kuriant šiuos namus prisidėjo profesionalai, o kiek jūs patys? Man visada labai įdomu, kaip atrasti tobulą balansą dirbant su interjero dizaineriu, kad namai čia gyvensiantiems nesijustų svetimi?

– Kai tik įsigijome naujus namus, žinojome, kad norime dirbti su profesionalais, savo darbą išmanančiais žmonėmis. Interjero dizainas – tai galutinis etapas, kurio rezultatą visi matome, tačiau iki jo dar tiek daug užkulisinio darbo! Namus kūrėme kartu su „Side by Side“ komanda. Su vyru žinojome, ko ir kaip norime, o dirbant su šia komanda priimti sprendimus buvo tikrai malonumas, ne galvos skausmas. Mūsų tikslas buvo gauti profesionalų pagalbos, o ne patikėti kitiems sukurti namus už mus. Bandau įsivaizduoti tuos atvejus, kai žmonės viską patiki interjero dizaineriui ir tada pajaučia, kad namai jiems svetimi. Bet jie juk ir nebus artimi, jei neįdedi dalies savęs. Žinoma, kai kuriems žmonėms to nereikia, todėl neabejoju, kad jie nė nesuprastų mūsų namų erdvės sureikšminimo! (Juokiasi.)

– Na, ir pabaigai... Ar šiuos namus vadini savo svajonių namais?

– Man labai patiko vieno įtakingiausių ir ryškiausių danų dizainerio Vernerio Pantono mintis, jog jo darbo tikslas – išprovokuoti žmones naudotis savo fantazija ir padėti susikurti stimuliuojančią bei džiuginančią aplinką. Manau, mes tokią aplinką ir susikūrėme. Šiandien esame šioje akimirkoje ir mėgaujamės ja.

„Roma – mano namai“, – taip ištaria dažnas savo šalies sostinėje gyvenantis italas. Kad romiečiams tai pabrėžti ypač svarbu, kad miestas, kaip ir namas, turi tam tikrą savo gyvenimo tvarką ir kvapą, prisipažįsta ir parfumeris, parfumerijos leidėjas, kvapų namų „Officina delle Essenze“ įkūrėjas Maurizio Lembo, kurio kūno ir namų kvapams Lietuvoje atstovauja salonų tinklas „Krispo“ ir su kuriuo turėjau laimės susitikti jo gimtojoje Romoje.

Apelsinmedžiais kvepianti Roma

Tekstas: Valdas Puteikis

Nuotraukos: Mika Savičiūtė

– Palyginkite savo gimtąjį miestą nuo tada, kai jame gimėte septintojo dešimtmečio pabaigoje, iki šiandien, kai esate žinomas parfumeris?

– Manau, kad Italija pasikeitė kaip ir visas pasaulis, paveiktas ir tebeveikiamas globalizacijos, – ji tapo labai panaši į kitas valstybes, tarsi pagal vieną kurpalį suvienodinta šalis. Romoje, be abejo, išvysite tuos pačius istorinius pastatus kaip ir prieš du tūkstančius metų, patirsite senovės romėnų architektūros grožį, kolonų šešėliai jus saugos nuo vasaros karščio, bet pati kasdienybė ir gyvenimo būdas beveik niekuo nesiskiria nuo Paryžiaus ar kito panašaus miesto Europoje. Vertinant šį aspektą, truputį apmaudu ir liūdna, kad Italija prarado dalį savo tradicijų. Kita vertus, tai suprantama ir neišvengiama – juk mano daugiakultūrė šalis negali izoliuotis nuo esminių pasaulio tendencijų.

Mano vaikystės laikais Roma buvo tikrai kitokia. Gyvenimas judėjo gerokai lė -

čiau, taip pat skyrėsi ir žmonių tarpusavio santykiai. Roma savo gyvenimo būdu buvo veikiau didelis miestelis nei koks nors didmiestis. Dabar visi skuba, dirba, panašėjame į Niujorką. Kita vertus, išsaugojome savo istoriją, kultūrą ir meną, augau su visu tuo kraičiu ir tai man labai svarbu. Susiformuoti kaip žmogui tokiame mieste, kur viskas buvo labai gražu, – ypatinga privilegija. Tiesa, augau ne miesto centre, o rajone, kuriame anksčiau buvo sodas, o vėliau pastatytas elegantiškas gyvenamųjų namų kvartalas. Beveik kasdien keliaudamas dirbti į miesto centrą, kuris pasitinka kaip visą parą veikiantis muziejus po atviru dangumi, nuolat patiriu ir įkvėpimo, ir įspūdžių.

– Kadaise kalbintas iš Graso kilęs prancūzų parfumeris Jeanas Claude’as Ellena sakė, kad Paryžius jam asocijuojasi su kepamų viščiukų kvapu. O kuo jums kvepia Roma?

– Jeanas Claude’as Ellena – visų mūsų autoritetas. Tiesą sakant, nustebino jis tokiu Par-

yžiaus apibūdinimu, bet kodėl gi ne – Romą irgi gal galima būtų taip apibūdinti, turint omenyje mano minėtą globalizaciją ir miestų suvienodėjimą. Nors ne – Roma kvepia spagečiais „Carbonara“. Vis dėlto, ieškodamas kvapo asociacijų, atsigręžiu į vaikystę ir mintimis nukeliauju į apelsinmedžių sodą prie Circus Maximus – didžiausio senovės Romos stadiono, talpinusio apie 150 tūkst. žiūrovų. Į šį parką mane mažą vesdavosi tėvai, kad parodytų ką nors gražaus. Atrodo, kada tik ateidavom, visada žydėdavo apelsinmedžiai, – jų aromatas ir būtų iki šiol mano kvepianti Roma. Tiesa, vienas įspūdingesnių mano miesto kvapų –bažnyčių kvapas. Tiesą sakant, jis man nėra jaukus, nesijaučiu labai gerai jį uosdamas. Ir taip mano uoslę veikia net ne smilkalai, o labiau marmuras. Jis kelia šalčio ir nejaukumo asociacijas, o man vis dėlto kur kas priimtinesni šilti, saulėti, gėlių kvapai, tarkime, žvaigždinio jazmino. Bet taip... bažnyčios kvapas yra būdingas Romai.

– Iš tėvų paveldėjote meilę parfumerijai, šiandien esate „Officina delle Essenze“ ir „Bottega Profumiera“ įkūrėjas ir kūrybos direktorius. Tarsi būtumėte žmogus-orkestras. Kas jumyse stipresnis – menininkas ar verslininkas?

– Be abejo, tėvų įtaka mano veiklai didelė. Tėtis pirmą parduotuvę Romoje atidarė 1948-aisiais, iškart po Antrojo pasaulinio karo. Parfumerijos verslas buvo mano tėvų viso gyvenimo užsiėmimas. Prisimenu, būdamas septynerių aštuonerių, grįžęs iš mokyklos tėvų butike ruošdavau namų darbus, o ir šiaip ten buvo gera ir jauku būti. Supratau, kad toji aplinka – labai svarbi mano gyvenimo dalis. Štai kodėl nekilo minčių rinktis kitokios gyvenimo krypties, ieškoti kito pašaukimo. Smalsiausia man atrodė ne kaip parduoti kvepalus, o kaip jie yra sukurti, pagaminti. Taigi, kai nusprendžiau tęsti tėvų verslą, norėjau ne pardavinėti, o pradėti pats kurti kvepalus. Dalį laiko dirbdavau tėvų įmonėje, dalį – mokiausi kvepalų gamybos, o po maždaug aštuonerių metų pirmą kartą pamėginau parduoti savo paties sukurtus kvepalus. Mačiau, kad žmo-

nėms tai patiko, tad pradėjau antrą verslo šaką, kurioje derėtų ir kūryba, ir prekyba. Ir menas, ir parfumerija – tai kūryba. Parašyti knygą, nutapyti paveikslą ir kurti kvepalus nors ir nėra tapatūs procesai, tačiau ryšys aiškus – tai kūryba.

Mano išsilavinimas – humanitarinis, baigiau klasikines studijas, o tai atvėrė akis ir padarė mane atviresnį idėjoms. Kai jau pradėjau kurti kvepalus, Italijoje dar nebuvo jokios formalios parfumerių mokyklos, būtų tekę vykti į Grasą ar Paryžių, bet ten patekti buvo nepaprastai sunku, taigi nusprendžiau viską daryti pats. Man pasisekė, nes per tėčio verslą jau buvau kvepalų pasaulyje, nebuvo sunku rasti, iš ko mokytis, vadovėlių ir, be abejo, pirminių medžiagų, iš kurių kuriami kvepalai. Taip praktikavausi apie aštuonerius metus, kol pardaviau pirmuosius savo kvepalus. Tai buvo ilgas ir nelengvas kelias. Kol mokiausi, turėjau progą sykį išvykti į trumpą stažuotę Romoje su vienu iš „Guerlain“ laboratorijos atstovų. Nors tai buvo tik trumpa trijų dienų stažuotė dešimčiai dalyvių, tačiau ji davė daug naudos.

O įkvėpimo sėmiausi ir semiuosi iš Lorenzo Villoresi – talentingo legendinio italų parfumerio iš Florencijos. Jis – savamokslis, nebaigęs specialių studijų, bet mokėsi skaitydamas, bandydamas, taigi jo kelias visai kaip mano. Pradžioje kuriant kvepalus buvo sunku, dažnai sudvejodavau, kad nelydės sėkmė, bet visada prisimindavau dešimtmečiu už save vyresnį Lorenzo, kuriam puikiai sekėsi. Kiekvienas kvapų kūrėjas turi ypatingą, savitą braižą, tad negaliu vienų ar kitų kaip nors reitinguoti, bet Lorenzo buvo tikrai svarbus, nes suteikė pasitikėjimo.

– Kas paskatino kurti išskirtinius aromatus namams? Kuo ypatingas jūsų tėvų ir jūsų paties namų kvapas?

– Mano ir mano tėvų namų kvapai labai skirtingi. Gimtųjų namų kvapas buvo labai tradicinis – tėčiui patiko klasikiniai kvepalai, citrusiniai, dažniausiai koks nors „Guerlain“ aromatas. Mama buvo tiesiog priklausoma nuo pakalnučių, kvepinosi „Dior Diorissimo“, kurių, galima sakyti, jau nebėra, nes dabartiniai šio produkto gamintojai neišsaugojo pradinės formulės. O mano pa-

ties namuose ko tik nebūna – čia tiek kvapų, tikras jų rojus, nes visus prieš paleisdamas į rinką turiu išbandyti. Taip pat mėgstu jų kaitą, išmėginti kuo daugiau skirtingų. To paties požiūrio laikosi ir mano žmona – ji išbando vis naujus kvepalus. Taigi erdvė, kurioje gyvenu, nėra klasikinė, kvapai keičiasi nuolat, suteikdami daugiau galimybių naujoms patirtims ir emocijoms.

Būtent – kvapas yra emocija. O man, kaip kūrėjui, naujo aromato idėja dažniausiai užsimezga ne tik iš emocijos, o labiau iš patirties. Priešingai nei kvepalų vartotojui: jis pirmiau užuodžia, o tik vėliau ieško asociacijų, gaudo pojūčius, prisiminimus. Žodžiu, kvapas įdarbina atmintį. Jau dalijausi savo nuomone apie bažnytinius kvapus, taigi namuose sunkiai įsivaizduoju smilkalus, naudojamus per laidotuves. Tiesa, esu sukūręs aromatą, kuriame panaudojau bosvelijų eterinį aliejų, tačiau tas produktas daug saulėtesnis, labiau citrusinis, nekelia emocijų, kurios asocijuotųsi su mirtimi ar kuo nors negatyviu.

– Viename interviu cituojate Giorgio Armani, kuris 2020-aisiais teigė, kad „mados nuosmukis prasidėjo tada, kai prabangos

ženklai ėmė kopijuoti greitąją madą ir dirbti tais pačiais principais“. Ar ši tendencija mums aktuali ir šiandien?

– Sąvokos „greitai“ ir „kvepalai“ negali sugyventi kartu. Aromatų kūrimo procesas negali būti greitas, jis trunka iki metų, tai sunkus darbas. Todėl parfumerijos produktas negali po metų ir mirti. Mados greitis didesnis, sunkiai suvokiama, kaip švarkas pasensta per kelias savaites ir turi būti išmestas. Masinėje parfumerijoje tokie procesai prasidėjo dar devintajame dešimtajame dešimtmečiuose, kai vartotojai pradėjo laukti naujų kvepalų vos ne kasdien. Nišinė parfumerija ir atsirado tam, kad pasipriešintų tokiam procesui. Jos pradžia devintąjį dešimtmetį Italijoje buvo grįsta tuo, kad kvepalai gali būti beveik amžini – ne savaitei, ne mėnesiui. Ir neklauskite, kada bus naujas kvapas, – turėsite palaukti porą metų, nes parfumeris tiek laiko turi dirbti, kol sukurs naują kvapą. Iki tol galite naudoti jau esamus kvepalus, kurie tokie puikūs, kad turi kelių, gal net keliolikos metų perspektyvą. Dabar nišinė parfumerija tampa atviresnė, didesnė, o rinkai atsivėrus greitosios mados fenomenas palietė ir ją. Aš

su tuo labai kovoju, nes tai nėra gerai: kuriant ir į apyvartą leidžiant po trejus kvepalus kasmet, jie negali būti kokybiški ir konceptualūs. Tokiu atveju lieka tik verslas – be kūrybos. Vienam aromatui sukurti man reikia dvejų trejų metų.

– Ar įmanoma tam pasipriešinti globaliame pasaulyje? Ir apskritai – koks jūsų požiūris į konkurenciją ir pinigus?

– Etiškas verslas irgi įmanomas. Ar tikrai reikia tiek daug pinigų? Man labai daug jų nereikia. Italų verslininkas Brunello Cucinelli – etaloninis pavyzdys, idealas – jis viską gamina Italijoje, kaip ir aš. Mano puslapyje yra žemėlapis su visomis produktų kilmės vietomis – vienur pirktas popierius, kitur – stiklas ir panašiai. Viename iš interviu Brunello Cucinelli, paklaustas apie pinigus, sakė: „Pinigų turiu trims kartoms į priekį, kodėl man jų reikėtų daugiau? Man reikia kokybiškai atlikti savo darbą ir tinkamai atlyginti savo darbuotojams.“ Lyginant su „Valentino“, „Armani“ ar kitais mados pasaulio ženklais, „Brunello Cucinelli“ verslas yra mažas, bet jis uždirba sau, savo artimiesiems, ateities kartoms.

Man geriau būti verslininku, kuris dirba ir uždirba etiškai, – esu laisvas, nepriklausomas, priimu sau visapusiškai palankius sprendimus ir galiu kurti kokybiškus produktus. Pirmas sprendimas, kurio griebiasi didelės kompanijos, – uždirbti kokybės sąskaita, nes kokybė yra brangiausia produkto dalis. Dėl to aš ir esu laimingas – kad galiu būti ir kūrėjas, kuris laisvas kurti kvepalus, ir prekės ženklo vadybininkas, kuris seka paskui kūrėją ir priima sprendimus. Be galimybės priimti nepriklausomą sprendimą, laisvės nėra. Laisvė taip pat yra ir privilegija, kai gali dirbti vadovaudamasis savo aistra.

– Kaip šiandien jus veikia iš Antikos ateinantis posakis: „Visi keliai veda į Romą“?

– Romos imperijos laikais tai reiškė, kad Roma buvo pasaulio centras. Dabar tokia samprata beprasmė – juk Roma tokios funkcijos nebeatlieka, nors ir yra įspūdingas ir gražus miestas. Ir apskritai – niekur šiandien nebėra pasaulio centro. Man – taip pat, nes man jo ir nereikia: patinka mėgautis įvairiomis, labai skirtingomis vietomis, taigi dėl tos įvairovės poreikio pasaulio centro apibrėžimas nereikalingas. Ką reiškia šiandien būti romiečiu? Būti tiesiog italu yra didesnis įsipareigojimas. Nes kai parduodi produktą, pagamintą Italijoje, visi tikisi originalaus, gražaus, kokybiško daikto, gal net kūrinio. Tai didelė atsakomybė, nes negaliu sutepti Italijos vardo. Kita vertus, parduoti ką nors, kas gaminta Italijoje, savaime yra lengviau, nes šios šalies gaminiai pasaulyje yra aukštai vertinami. Kai bandote mano parfumerinius produktus, turite iškart pajausti kokybę, originalumą ir susieti tai su Italija. Toks mano darbo tikslas ir tokia jo prasmė. Matyti ant savo gaminio užra -

šą „Made in Italy“ reiškia jausti milžinišką

įsipareigojimą: padarius klaidų, tavo vardas bus siejamas su visa Italija. Ir tas šleifas gali tęstis per dinastiją. Tiesa, vaikų neturiu, bet jei būčiau jų susilaukęs, nesijausčiau tikras, kad jie perims mano verslą ir mano aistrą parfumerijai. Mano svajonė, greičiausiai, būtų kada nors perduoti savo darbą kelių žmonių komandai, kurie vadovautųsi tokia pačia rankų darbo parfumerijos filosofija, į kvepalus įdėtų nuoširdumo, meilės, aistros. Toks būtų tęstinumas – tai, ką gavau iš tėvų, perleisti kitiems.

– Esame vienoje seniausių Romos parfumerijos parduotuvių „Bertozzini“, kuri taip pat liudija apie šeimos verslą, pradėtą dar 1913 metais. Čia ištisas stendas skiriamas jūsų kūriniams. Įsivaizduokite, kad priešais jį stovi nieko apie kvepalus nenusimanantis klientas...

– Pirma, šiam žmogui patarčiau rinktis kvepalus remiantis savo pojūčiais, emocijomis ir nuojauta. Bet svarbiausia – neskubėti, rasti tinkamo, „filosofinio“ laiko. Juk yra kvepalų, kurie labai originalūs, įdomūs, bet per 20 sekundžių žmogus nusprendžia, kad jų nemėgsta. Tačiau tiek neužtenka, kad priimtum tinkamą sprendimą. Kartais sudėtingesniems, kompleksiškesniems dalykams suprasti reikia daugiau laiko. Greitai suvokiama tai, kas įprasta, kas žinoma, pažįstama, patogu, atrasta. Bet tai neleidžia žengti žingsnio į priekį, atrasti ko nors naujo. Klientui išbandžius kvepalus, prieš sakant jiems „ne“ visada siūlau panaudoti juos vieną dieną, pajausti, kaip jie dėvisi. Jei po dienos klientas sako: „supratau juos, bet nemėgstu“, – nuostabu, vadinasi, rinksime ką nors kito. Panašiai vertiname ir muziką: populiariosios dainos, panašios į daugelį kitų, pamėgstamos greitai, bet perklausę jas de -

šimt ar dvidešimt kartų staiga suprantame, kad jos kažkodėl prarado žavesį. Įdomesnės, sudėtingesnės, pavyzdžiui, Charles’o Aznavouro, pirmus kelis kartus nėra taip lengvai išklausomos, bet vėliau pradedi suprasti muziką, įsiklausai į žodžius ir sakai: „oho, kaip gražu“. Dėl to reikia būti atviram naujiems potyriams, kai iš anksto negali žinoti, ar kas nors patiks, ar ne. Tas pats ir su kvepalais. Dar dirbdamas parduotuvėje su tėčiu žinodavau, kad parinkęs sudėtingus, visiškai naujus kvepalus turiu pasiūlyti klientui su jais pagyventi, pauostyti, pavaikščioti ir grįžti tik kitą dieną, jei šie jam patiko.

– O kaip atradote rinkos šaltinį ir verslo partnerius Lietuvoje?

– Bene prieš aštuonerius metus žvalgiausi į šiaurinės Europos dalį ir su pridegtu savo „Officina delle Essenze“ kūrinių rinkiniu parašiau laišką Kristinai ir Poviliui Stroliams, „Krispo“ įkūrėjams. Sužavėjo, kad šie žmonės puoselėja šeimos verslo tradicijas, augina daug vaikų, – ir šia prasme jie man yra „itališkai“ artimi. Prioritetu laikiau ne pelną, ne pinigus, uždirbamus iš šios Baltijos šalių rinkos, o labiau savo produktų sklaidą. Norėjau, kad šiauriniuose kraštuose būtų kuo daugiau Italijos, o tada galima galvoti ir apie uždarbį. Iš pradžių kiek atsargiai mano bendradarbiavimo pasiūlymą vertinusiems Kristinai ir Povilui atsiunčiau namų kvapus „Angostura“ ir... buvau maloniai nustebintas jų susižavėjimo. Mačiau, kaip Kristinos dvejonės pranyko akimirksniu. Paskui sėkmę patyrė „Vaniglia“, o „Uva Fragola“, „Melograno“ ir „Ambra“ sukūrė tokį įspūdį, kad šiuos aromatus jau yra pamėgusi visa Lietuva. Į jūsų šalį įžengiau su trimis keturiais gaminiais, o štai šiandien jų – jau kelios dešimtys, įskaitant ir keletą sėkmingai parduodamų kūno kvepalų.

Nerimas maitinasi chaosu

Neslėpsiu, tyliai žaviuosi jos atvirumu. Ir olimpine ramybe kalbant apie tai, apie ką kalbėti nelengva. Apie savo psichinę sveikatą, nerimo sutrikimo ir depresijos gydymą asmeninio prekės ženklo vystytoja ir turinio kūrėja Ieva Mackevičienė šiandien pasakoja tvirtai ir užtikrintai.

„Susidraugavau su savo nerimu“, – šypteli moteris ir pasidalija istorija apie daugybę klausimų sukėlusį, o galiausiai – ir daugybę atsakymų atnešusį skaudų, sudėtingą ir pamokantį savo gyvenimo etapą.

Tekstas: Karolina Kulda, Nuotraukos: Lina Jushke

Visą istoriją skaitykite popieriniame „LAMŲ SLĖNIO“ rudens numeryje!

BON APPÉTIT

5 maisto ir gėrimų

klubai Vilniuje – kur buriasi tikri maisto mylėtojai?

Nuotraukos: pašnekovų archyvas

Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė, Instagram: @agne_kalinkaite

Sakoma, kad šiais laikais visi yra foodies Argumentų tam toli ieškoti nereikia: pokalbiai apie naujausius receptus ir restoranus praktiškai tampa small talk’o sinonimu, maisto tinklaraščiai tiesiog muša visas populiarumo viršūnes, o maisto influenceriai renka milijonines peržiūras socialiniuose tinkluose. Todėl nieko nuostabaus, kad ši gurmanų bendruomenė vis dažniau ieško naujų būdų susiburti beigi savo meile maistui dalytis su kitais.

Taip gimė ir maisto klubai.

Visame pasaulyje gurmaniškų klubų bumas praūžė pandemijos metu – kai socialinis gyvenimas buvo atimtas, niekas negalėjo atimti skanumynų prenumeratos,

kuri kas mėnesį prie tavo durų pristatydavo vis naują mėnesio picą / keksiuką / kavą / šokoladą / vyną (ir dar milijonus įvairių dalykų). Tačiau šiandien, pandemijai jau likus praeities šešėlyje, maisto entuziastų bendruomenės niekur nedingo – atvirkščiai, jos vis labiau auga ir plečiasi, o burtis ir kalbėti apie maistą ar gėrimus atsirado daugybė naujų formatų.

Ir nors pasaulyje ši tendencija išpopuliarėjusi kur kas labiau, per pastaruosius keletą metų tokių iniciatyvų pastebimai padaugėjo ir Lietuvoje. Todėl šį kartą paruošėme jums 5 maisto ir gėrimų klubų sąrašą, kuris, rudeniškiems vakarams ilgėjant, paskanins ir praturtins naujais skoniais kiekvieno iš jūsų kasdienybę. Pasižvalgykite!

1. „DESERTŲ KLUBAS“

Sąrašą pradedu nuo paties saldžiausio klubo, kuris ypač aktualus rudenį, kai vasariški maudymosi kostiumėliai nugula giliai spintose... Šis klubas vilniečiams ir kauniečiams žinomas jau daugiau nei 2 metus, per kuriuos subūrė daugiau kaip kelis šimtus žmonių vienijančią bendruomenę.

„Mintis kurti „Desertų klubą“ užgimė vieno asmeninio pokalbio metu, kai išgirdau žodžių junginį „desertų prenumerata“. Tai ir buvo tas eureka momentas, nuo kurio viskas prasidėjo. Šis žodžių junginys mane labai sudomino ir aš pasiryžau tokią prenumeratą sukurti čia, Lietuvoje. Tuo metu net nežinojau, kas ir kaip tai daro kitur pasaulyje, – dariau taip, kaip man atrodė geriausia. Ir taip tiesiog iš įdomumo ir smalsumo gimusi prenumerata kitais metais švęs trečią gimtadienį“, – pasakoja klubo įkūrėja Asta Petrus.

KAIP VISKAS VYKSTA?

Pagrindinė „Desertų klubo“ veikla – kas mėnesį pristatomos desertų degustacijos, atkeliaujančios nuostabiai instagramiškoje degustacinėje dėžutėje. Kas mėnesį tavęs laukia siurprizas – niekada nežinai, ką gausi! Tokiu būdu per metus prenumeratoriai paragauja net 35 skirtingus desertus: sezoninius, kokybiškus, šviežius ir subalansuoto saldumo. Vėliau bendruomenė balsuoja ir renka desertą nugalėtoją.

„Kai vyko pirmas balsavimas, buvau įsitikinusi, kad nugalėtojas aiškus. Tačiau visiškai klydau! Dažniausiai balsai pasiskirsto po lygiai. Labai smagu suprasti, kad skirtingiems žmonėms patinka skirtingi skoniai, tekstūros, deriniai. Tai ragina nesustoti kurti“, – džiaugiasi A. Petrus.

„Desertų klube“ buriasi žmonės, kurie mėgsta gerą, kokybišką maistą ir, be abejo, desertus. Tačiau prie klubo verta prisijungti ne tik dėl saldumynų: čia taip pat vyksta ir kitokių veiklų. „Pavyzdžiui, šį rudenį startavo „Love Clay Eat“ dirbtuvių ciklas su keramike Gabriele Gurčiūte. Taip pat šią vasarą rengėme itališką pikniką su „First Blush“ klubo bendruomene. Esame turėję ir itališką renginį su kviestiniu šefu – italu Matteo Covacci. Tad veiklos neapsiriboja tik desertų ragavimu“, – pasakoja klubo įkūrėja.

KAS GALI PRISIJUNGTI?

Visi, kurie myli maistą ir kokybiškus desertus. „Desertų klube“ nėra lojalumo programos, taškų skaičiavimo ar kitų formalumų, tačiau yra trys formatai, kuriais galite palaikyti klubo veiklą. Visų pirma – tai Zietelos g. 3, Vilniuje, įsikūrusi kepykla, kur penktadieniais–sekmadieniais galite išragauti dalį gardžiausių „Desertų klubo“ kepinių. Smalsiems ragautojams, norintiems žaisti ragavimo žaidimą, puikiai tiks desertų prenumerata, kuri kartą per mėnesį atkeliauja į rankas Vilniuje ir Kaune. Ir, galiausiai, ypač žingeidiems smaližiautojams patiks įvairios desertų ir gėrimų derinių degustacijos, kur sutinkami drąsiausi skonių sprendimai.

KAS LAUKIA ŠĮ RUDENĮ?

A. Petrus prasitarė, kad šį rudenį planuojama arbatos ir kepinių derinių degustacija, taip pat mintyse jau sukasi rudens sezono kavos ir desertų derinių degustacija, įkvėpta mūsų kraštui būdingų skonių. Galiausiai, rudenį bus tęsiamos ir „Love Clay Eat“ dirbtuvės.

2. „VYNO KLUBAS“

Turbūt ne vienas iš jūsų yra girdėjęs apie gurmanišką vyno parduotuvę „Vyno klubas“. Tačiau ar teko girdėti apie vieną iš jų projektų – „Vyno klubo“ klubą, kitaip dar vadinamą VK narystę? Priešingai nei daugelis kitų šio sąrašo pozicijų, „Vyno klubas“ Lietuvoje veikia jau seniai – šiais metais švenčia savo 20 metų veiklos jubiliejų. 2003-aisiais įmonę įkūrė Rasa ir Arūnas Starkai. Jie siekė sukurti vietą, kurioje rinktųsi bendraminčiai vyno mėgėjai, vyktų degustacijos ir edukacija. Arūnas su Rasa ilgainiui būrė vis platesnę vyno bendruomenę, pradėdami kitus vyninius projektus: įkūrė Lietuvos someljė mokyklą bei someljė asociaciją, pradėjo organizuoti Vyno dienas, Vyno ir desertų derinių čempionatą. Tačiau „Vyno klubo“ narystė vis dar išlieka svarbia šios bendruomenės ašimi.

KAIP VISKAS VYKSTA?

Per dvidešimt metų klubo veikla nuolat kito. Pirmieji klubo narių susitikimai 2004–2005 metais vyko restoranuose, kur buvo vakarieniaujama, dalijamasi įspūdžiais apie vyno keliones, ragaujami nauji skoniai. Nuo 2015 metų formatas pakito: bendruomenė renkasi tik ragauti gėrimų.

„Klubo nariai gali rinktis tris iš šešių per metus organizuojamų degustacijų, kurių temos varijuoja: nuo šampanų iki Kalifornijos vynų, o kartais degustacijos skiriamos legendiniams, kultiniams vyndariams. Šių degustacijų tikslas –ne tik suteikti galimybę nariams paragauti naujų skonių, padėti išsirinkti vyną savo namų rūsiams, dovanoms, bet ir sukurti saugią bei išskirtinę erdvę pasibūti bendraminčių kompanijoje, susirasti pažįstamų, su kuriais būtų galima keliauti, leisti gurmanišką, vynišką laiką“, – pasakoja klubo įkūrėjas A. Starkus.

Įdomu tai, kad klubo narių susitikimai nefotografuojami, nariai neviešinami, labai akcentuojamas renginių privatumas. Tačiau „Vyno klubas“ nuolat organizuoja ir viešus gurmaniškus renginius: festivalius, degustacijas, kuriose taip pat yra galimybė sužinoti, išmokti, pajusti skirtumus ir, svarbiausia, suprasti, kad už gėrimo kainos ir etiketės slypi labai daug: ir žmogus, ir klimatas, ir dirvožemis, ir gamybos procesas.

KAS GALI PRISIJUNGTI?

Aktyvių klubo narių skaičius svyruoja nuo 25 iki 50-ies, bet jų žinios apie vyną labai skiriasi. Net jeigu nieko nežinote apie šį gėrimą, galite jungtis į klubo gretas ar dalyvauti vienoje iš daugybės organizuojamų veiklų.

KAS LAUKIA ŠĮ RUDENĮ?

„Rudens susitikimų sezonas prasideda rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje. Iki Naujųjų metų susitiksime ragauti Naujojo pasaulio ir Burgundijos vynų, taip pat planuojame ir eklektikos susitikimą – keisti, neragauti, nematyti vynai, nebūtinai priklausantys kokiam nors vienam regionui ar stiliui“, – pasakoja klubo įkūrėjas A. Starkus.

3. „ANOTHER BITE“ MAISTO KLUBAS

Maistas = bendravimas. Būtent noras suburti maistą mylinčių žmonių bendruomenę, kur prie vieno stalo apie maistą gali kalbėti net ir nepažįstamieji, Eglę Tranaitę paskatino įkurti „Another Bite“ maisto klubą, kuris šiuo metu vienija daugiau nei 30 gurmanų ratą.

Klubo sumanytoja pasakoja, kad prieš 5 metus, kai gyveno Miunchene, aplink trūko draugų ir pažįstamų, todėl ji pati vis ieškodavo vietos, kur galėtų paprastai susipažinti su žmonėmis tiesiog prie vakarienės stalo. Tąsyk draugė iš Milano pakišo mintį apie social dinner club – studiją, kur tiesiog ateini valgyti ir bendrauti su naujais žmonėmis. Taip E. Tranaitei kilo mintis pabandyti suburti maisto mylėtojus Lietuvoje ir sukurti maisto klubą.

„Mano aplinkoje yra labai daug gurmanų, kurie galėtų nesustodami kalbėti tik apie maistą ir restoranus. Manau, kad Lietuvoje maisto ir gėrimų kultūra labai sparčiai auga ir įtraukia vis daugiau žmonių. Ypač vyno, natūralaus vyno, šampano kultūra pastaraisiais metais tiesiog sprogo. Todėl tikiu, kad maisto klubų potencialas turėtų tik augti. Ir aš pati pabandysiu į šią maisto kultūrą įnešti daugiau įvairesnių skonių su skirtingomis vakarienėmis, įdomiomis temomis ir dar Lietuvoje neviešėjusiais šefais“, – priduria E. Tranaitė.

KAIP VISKAS VYKSTA?

„Another Bite“ maisto klubo vakarienės skiriasi nuo privačių vakarienių, nes tai yra ne tik maisto, bet ir socialinė patirtis. Tai vieta, kur žmonės vakarieniauja sėdėdami prie vieno stalo ir taip mezga naujas pažintis.

„Šios vakarienės organizuojamos su šefais tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Taip pat einame į restoranus, susipažįstame per maisto vakarėlius. Maisto klubo nariai gauna papildomo dėmesio tam tikruose restoranuose, kur juos pavaišina kavos puodeliu, taure vyno, desertu“, – pasakoja E. Tranaitė.

Maisto klubo repertuare ne mažiau svarbią vietą užima ir kelionės. Šiuo metu veikia „Another Bite“ programėlė su restoranų gidu bei rekomendacijomis įvairiuose pasaulio miestuose.

KAS GALI PRISIJUNGTI?

E. Tranaitė tikina, kad prisijungti gali visi, nes klube susirenka puiki publika. Todėl tai ideali vieta ne tik paragauti įdomiausių skonių, bet ir susipažinti. „Į klubo gretas prisijungia daug žmonių, kurie grįžo į Lietuvą iš užsienio, o tokiems žmonėms labai trūksta vietų naujoms pažintims. Mūsų organizuojamos vakarienės tobulai tam tinka. Juk kaip lengva pradėti pokalbį sėdint prie vieno stalo ir kalbant apie tai, ką mėgsti: maistą, vyną, keliones. Maisto mylėtojai yra labai drąsūs ragauti ką nors naujo. O jei esi pasiryžęs ragauti, tai jau parodo tavo atvirumą gyvenimui. Ši bendruomenė dar tik skaičiuoja pirmuosius savo metus, o kiek jau daug naujų draugysčių atsirado!“ – džiaugiasi klubo įkūrėja.

KAS LAUKIA ŠĮ RUDENĮ?

Šį rudenį „Another Bite“ klubo laukia išties spalvinga skonių paletė: nuo izraelietiškos ar itališkos vakarienės su tikra „nonna“ iš Apulijos iki ekskliuzyvinių vakarienių su išskirtine „chef’s table“ patirtimi ar gurmaniškos kelionės į Indiją.

4. „SUPPER CLUB“ – VAKARIENĖS KLUBAS

Turbūt šviežiausias šio sąrašo klubas dėmesį skiria vakarienėms, kur, priešingai nei kiti klubai, kviečia maistą gaminti patiems! Klubo įkūrėjos Gabrielė Žutautaitė ir Gintarė Macenytė neslepia, kad nors jis veikia dar visai neseniai, klubo pradžia sulaukė didžiulio susidomėjimo.

„Panašius vakarienių klubus jau kurį laiką stebėjome užsienietiškuose profiliuose socialiniuose tinkluose, kol galiausiai neišlaikėme – nutarėme „Supper club“ pradėti Lietuvoje. Kai tik atsirado @supperclubvilnius paskyra ir pradėjome pasakoti apie klubą draugams bei pažįstamiems, supratome, koks didelis yra poreikis. Jau per pirmą savaitę surinkome kelis šimtus sekėjų, nesunkiai užpildėme vietas prie pirmosios vakarienės stalo, sulaukėme daug klausimų „o kada kita vakarienė“. Taigi panašu, kad norinčių susiburti maisto mylėtojų yra tikrai pakankamai“, – pasakoja merginos.

KAIP VISKAS VYKSTA?

Vietoje vieno šefo ar šefės kuruojamos vakarienės, virtuvės prijuostę šiame klube gali matuotis visi. „Mūsų „Supper club“ ragaujame 10-ies virėjų išmonę, dalijamės pasiruošimo kuriozais ir į namus grįžtame su naujomis idėjomis savo virtuvei. Juk su nepažįstamais žmonėmis mėgautis maistu ir kalbėtis apie jį labiau namus nei restoraną primenančioje aplinkoje yra patirtis, kuri iškart sukuria ryšį tarp vakarieniautojų“, – tikina klubo įkūrėjos.

KAS GALI PRISIJUNGTI?

„Supper club“ vakarienių klubas veikia laisvo dalyvavimo principu – čia nėra nuolatinių narysčių, į vakarienę gali užsiregistruoti visi norintys. Vienintelė sąlyga – norėti ką nors pagaminti namie ir tą patiekalą atsinešti į susitikimą.

„Registracija veikia „kas pirmesnis, tas gudresnis“ principu, t. y. vietą prie stalo gauna pirmieji užsiregistravę. Kadangi prie stalo dažniausiai telpa 10–12 žmonių, tos vietos gana greitai užsipildo. Vakarienes organizuojame kartą per 1–2 mėnesius“, – pasakoja „Supper club“ sumanytojos.

Klubo įkūrėjos skuba nuraminti tuos, kurie valgyti mėgsta, bet gaminti –nemoka: norint prisijungti prie klubo vakarienių nereikia būti įgudusiu virėju. Dalyvauti gali visi: tiek improvizuotojai, tiek ir tikslūs receptų sekėjai, namų virtuvės šefai ar tik pradedantieji gaminti. „Kaip ir tikėjomės, su sąlyga gaminti patiems klubas suvienijo maisto entuziastus – prie stalo visi daugiausia plepa apie gastronominius atradimus“, – priduria G. Žutautaitė ir G. Macenytė.

KAS LAUKIA ŠĮ RUDENĮ?

Rugsėjo 24 dieną „Supper club“ rinksis į antrąją vakarienę, kurios tema bus tãpos – kiekvieną dalyvį klubo įkūrėjos kvies pagaminti po ispanišką užkandį, kuriuo bus dalijamasi prie stalo. Naujienas apie tolesnes vakarienes sekite @supperclubvilnius „Instagram“ paskyroje.

5. „FIRST BLUSH“ PIKNIKŲ KLUBAS

Galiausiai, šį sąrašą vainikuoja „švelniai nuraudusių skruostų“ klubas. Jo įkūrėjos Viktorija Aprimaitė ir Krista Sabaitytė teigia, kad klubas gimė iš meilės piknikams, bet galiausiai virto į tikrą gastronominę bendruomenę, šiandien jungiančią daugybę skirtingų veiklų.

„Prieš 4 metus piknikų klubas gimė iš meilės piknikauti. Pirmasis mūsų draugystės susitikimas įvyko prie Vilnelės Užupyje, ankstyvą rytą, tik saulei patekėjus, kol gatvės dar nuklotos rytine gaiva, drėgme ir tuštuma. Iš tiesų, iš šio rytinio jausmo gimė ir mūsų piknikų klubo pavadinimas „First Blush“ – pirmasis susitikimas su savimi rytinėje gamtoje, kai viskas miega, o vidinė gyvybė bunda pradėti mėgautis gyvenimu“, – pasakoja klubo bendraįkūrėja V. Aprimaitė.

Mergina pastebi, kad maisto klubų kultūra Lietuvoje auga. „Žmonės šiandien yra tiesiog ištroškę tokių klubų patirties. Stipriai jaučiu savo aplinkoje norą burtis, ragauti ir kalbėti apie tai, kuo mėgaujamės. Kiek daug tame svarbos! Sąmoningai mėgautis ir tarpusavyje dalintis skoniais, kuriuos patiriame, taip praplečiant savuosius ir netgi jų žodyną! Nes maistas sukasi ne tik apie pasisotinimą, bet ir apie bendravimą, draugystes, savęs tyrinėjimą“, – pasakoja V. Aprimaitė.

KAIP VISKAS VYKSTA?

Klube žmonės buriasi suvienyti džiugesio ir bendrystės jausmo, kurie užgimsta prie vieno stalo dalijantis istorijomis, skanaujant maistą, susitinkant su skirtingais pašnekovais, atnešančiais į pikniką savų temų ir savos energijos.

„Mūsų piknikų istorija – labai įvairialypė. Pavyzdžiui, esame piknikuose kalbėję apie kavą su tikru kavomanu Emanueliu Rykliu (piknikas, tapęs mūsų kasmetine tradicija), su skaniausiais ledais „Ice Dunes“ klausėmės muzikos ir ragavome kiekvienam kūriniui kurtus ledus. Ir čia tik nedidelė dalis visų vykdytų veiklų! Galiausiai, visai neseniai šalia atsirado ir dar viena veikla: su kolege Gabriele Juškėnaite-Rakauske pradėjome organizuoti piknikus Toskanoje. Čia vyksta penkių dienų stovyklos, gyvenant italų šeimoje ir mėgaujantis tikruoju dolce far niente – malonumu nieko neveikti!“ – dalijasi V. Aprimaitė.

KAS GALI PRISIJUNGTI?

Klubas puikiai tiks tiek pavieniams gurmanams, tiek poroms ar net šeimoms. „Pastebėjome gražų dėsningumą, kad didelė piknikų dalyvių dalis jungiasi solo. Tiek čia, piknikuose Lietuvoje, tiek stovyklose Italijoje įvyksta magija prie stalo, kai visi dalyviai gražiai susijungia bendrystėje, saugume. Tad norisi palinkėti drįsti, jei širdis nori!“ – ragina klubo bendraautorė.

KAS LAUKIA

ŠĮ RUDENĮ?

Nors gali atrodyti, kad piknikavimas – išskirtinai vasaros malonumas, klubo įkūrėjos šiuo metu telkia bendraminčių būrį, kurį vienija meilė Italijai. O šios meilės neriboja joks metų laikas.

„Kviesime susipažinti su Italija Lietuvoje, buriantis tamsiais rudens, žiemos vakarais. Keliausime į itališkas kavines, restoranus, vynines, kavos vietas ir taip pratęsime itališką dolce far niente. Šiuo metu planuojame vasaros stovyklas Toskanoje, tad greitu metu skelbsime datas. Sekite naujienas!“ – sako V. Aprimaitė.

Gyventi visu tempu ir atviru protu

Tekstas: Viktorija Butautis

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Nesu sintetinė ir nemėgstu sintetinių žmonių“, – sako Nida Degutienė .

Būtent todėl jos tinklaraštyje „Nidos receptai“ retai kada pamatysite jos veidą. „Man atgrasus nesibaigiantis asmenukių viešinimas, neretai tai –neskoninga ir persūdyta. Jei fotografuoju, stengiuosi įamžinti tik tai, kuo noriu pasidalinti – aplankyta vieta, emocija, daiktu ar pagamintu patiekalu.“

Sutikau Nidą labai toli nuo Lietuvos, šalyje, kuri žmonėms pirmiausia asocijuojasi su kengūromis. Smalsi kulinarė, rašytoja, fotografė ir ambasadoriaus žmona jau antri metai gyvena tolimosios Australijos sostinėje Kanberoje kartu su savo vyru, ilgai vietinių lietuvių lauktu Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Dariumi Degučiu.

Vėsų australiško rudens vakarą mudvi šnekučiuojamės prie laužo, kurio ugnis ypač kaitri dėl degių eterinių aliejų, besisunkiančių iš eukalipto šakų ir lapų, o tamsiame danguje spindi ne Grįžulo Ratai, bet Pietų Kryžius, tas, kuris atvaizduotas ir Australijos vėliavoje. Nidai ant kelių įsitaisęs prancūzų buldogas iš laimės užknarkia, o ji greitakalbe pasakoja apie savo jaunystę, dabartį ir ateitį. Kuriozų, nuotykių ir iššūkių Nidos gyvenime –kiek tik nori, bet būtent taip ji renkasi gyventi – visu tempu ir atviru protu.

– Nida, matau, kad nesate abejinga keturkojams, bet jūsų gyvenimo būdas, kai tenka daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, tikriausiai neleidžia turėti augintinio? Ar buvo jūsų gyvenime gyvūnas, ypatingai palietęs jūsų širdį?

– O taip. Beždžionė. Vaikystėje, kaip ir visi vaikai, labai norėjau augintinio, bet, kitaip nei visi, aš svajojau apie... dramblį arba beždžionę. Svajonėse netgi regėjau save einančią Druskininkuose kartu su savo drambliu... Tačiau greitai suvokiau, kad dramblio tai tikrai nebus. Bet beždžionė – juk visai įmanoma?! Man tas gyvūnas atrodė toks mielas, juokingas, gudrus ir kvailas vienu metu, labai jos norėjau, bet vaikystė vis dėlto praėjo be gyvūnėlių. O štai jaunystėje mano ir beždžionės susitikimas įvyko! Studijavau Kauno technologijos universitete vadybą ir gyvenau bendrabutyje. Ten virė įvairiausi reikalai: radistai (radijo elektronikos fakulteto studentai) iš smulkiausių detalių rinkdavo garsiuosius „Šilelius“, keisdavosi, pirkdavo ir parduodavo varžas bei kondensatorius, todėl aplinkui nuolat sukiodavosi keisčiausi tipai. Vienas jų kartą pasirodė su beždžione... Sužinojau, kad kurį laiką jis uždarbiavo Palangoje fotografuodamas poilsiautojus, tačiau pakeitęs darbo profilį planavo ilgauodege atsikratyti. Man to ir tereikėjo. Kartu su tuometiniu vyru, kuris taip pat studijavo KTU, sudėjome visas turėtas santaupas ir įsigijome tą beždžionėlę...

– Ištekėti pirmame kurse – anksti. Ar tai buvo pirmoji didelė meilė ar kitokios priežastys?

– Taip, aš ne tik ištekėjau, bet aštuoniolikos metų susilaukiau ir dukrytės Rūtos. Turėjau, kaip tada atrodė, „gyvybiškai svarbų“ tikslą

– kuo greičiau ištekėti, tai yra, nelikti senmerge. Toks tikslas atsirado paauglystėje, kai mama ir močiutė vis gąsdindavo mane, kad tokia užsispyrusi ir netvarkinga nerasiu sau vyro.... Vėliau mama sakė, kad tai buvo juokas, bet aš jį priėmiau už gryną pinigą. Na, o pasiekusi tikslą po metų pasiskubinau ir išsiskirti. Tą „projektą“ laikiau įvykusiu, senmerge nelikau, vadinasi, galima žygiuoti toliau. Dabar tokia skuba skamba juokingai ir lengvabūdiškai, bet tuo metu man viskas atrodė rimta ir teisinga.

– Kaipgi jums sekėsi vienu metu auginti dukrytę, studijuoti ir dar prižiūrėti beždžionėlę?

– Pasakysiu trumpai: tai buvo visiškai beprotiškas laikas. Beždžionėlę vadinome Filipu, kol nesužinojome, kad tai mergaitė, –taip ji tapo Filia. Pirmiausia nukeliavome į Kauno zoologijos sodą pasikonsultuoti, kaip tą Filią prižiūrėti, nes apie beždžiones žinojome tik tiek, kad jos mėgsta bananus. Tiesa, mūsiškė jų visai nemėgo, bet pamatę mus gatvėje nepažįstami žmonės nuolatos jais vaišindavo. Man tai buvo tikras rojus, nes bananai tais laikais buvo deficitas, tad galėjau sočiai jų valgyti.

Zoologijos sode labai bijojau, kad Filią iš manęs atims, bet taip nenutiko. Sužinojau, kad beždžionėlė yra žalioji markata ir turi didelių sveikatos sutrikimų, dėl to yra vangi. Zoologijos sodo darbuotoja davė paprastą patarimą: beždžionėlę maitinti tais pačiais vitaminais, kaip ir mažąją Rūtą, kuriai tebuvo pusė metukų. Gerai prižiūrima ir maitinama Filia atkuto, o tada prasidėjo pats beždžio-

niškas „smagumas“. Filia nenusėdėdavo vienoje vietoje, mūsų mažame bendrabučio kambarėlyje ji ėjo sienom, laipiojo užuolaidom ir bėgiojo karnizais, pasprukdavo pas kaimynus, vogdavo įvairiausius daiktus, valgydavo mano lūpdažius ir viską aplinkui išterliodavo, atlikdavo savo reikalus kur tik panorėjusi ir visiškai nepakluso jokiam auklėjimui. Tekdavo ją neštis į paskaitas ir egzaminus, nes vaiką dar galėjau palikti pasaugoti, o beždžionės – niekaip, vaikas neišlipa per balkoną pas kaimynus, o Filia – laisvai... Iš pradžių dar ir Rūtą atakavo, bet kai suprato, kad vaikiuko skriausti negalės, nusileido ir pati tapo Rūtos žaislu. Rūtelė galėjo ją kaip barškutį purtyti, o Filia kantriai kentėdavo. Manau, tokia neįprasta ir labai judri žaidimų draugė paskatino mažąją dukrytę aštuonių mėnesių pradėti vaikščioti savarankiškai. Be to, Filios dėka, egzaminus man dažnokai užskaitydavo, nes dėstytojams labiau nei išmokti kurso dalykai rūpėdavo išgirsti apie beždžionės išdaigas.

Tačiau kasdienybė su beždžione iš tiesų buvo labai varginanti. Pamenu, norėjau tik vieno – atostogų nuo viso to chaoso. Iš štai vieną dieną vaikštinėjant Druskininkuose su Filia ir Rūta vėžimėlyje, kiekvienai čiulpiant savo čiulptuką, prie mūsų pribėgo susižavėjusi mergaitė. Ji negalėjo atitraukti akių nuo beždžionėlės. Toje mergaitėje pamačiau save vaikystėje ir nusprendžiau, ką bepasiūlys už Filią, atiduosiu. Taip grįžau namo su videogrotuvu, kurio man nereikėjo, bet tais laikais tai buvo oho koks daiktas! Filia gi rado naujus namus. Man smarkiai palengvėjo. Ir štai taip dar vienas projektas mano gyvenime buvo užbaigtas.

– Regis, nuo pat jaunų dienų turėjote polinkį į nestandartinius sprendimus – ko jus išmokė tų laikų kasdienybė? Galbūt ankstyva santuoka ir motinystė pakreipė tolesnius pasirinkimus, karjerą, tikslus? O galbūt viskas vyko be išankstinio plano? Ar atsitiktinumai turėjo įtakos jūsų gyvenime, o gal tikite likimu, kad viskas yra nulemta iš anksčiau?

– Plano aš tikrai neturėjau, tačiau manau, kad gyvenimo atsitiktinumai visgi yra sąlygoti kryptingo ieškojimo: nuotykių, iššūkių, projektų ar rezultato. Esu tikra, jog daugeliui likimas pametėja unikalių galimybių, tačiau ne visi jas pamato ar griebia, ne visi ryžtasi, ne visi priima vienodus sprendimus. Vieni renkasi procesą, kiti –rezultatą. Aš, beje, iš pastarųjų.

Pamenu, baigusi pirmąjį kursą ėmiau dairytis vasarai kokio darbo – stipendijos anuomet niekaip neužteko pragyventi. Vienas pažįstamas pakuždėjo, kad „Stumbras“ (stipriųjų alkoholinių gėrimų gamykla Kaune) ieško darbuotojų į naujai reorganizuojamą buhalterijos skyrių. Ne tik pakuždėjo, bet dar ir pamokė: „ko klaus, sakyk, kad viską moki“. Aš palinksėjau ir sukaupusi drąsą nuėjau tiesiai pas generalinį direktorių. Jis mane priėmė kabinete, kuris man buvo panašus į prabangią salę, pasodino ant švelniu veliūru aptrauktos sofutės ir patvirtino, kad gamyklai kaip tik reikia jaunų perspektyvių žmonių. Tuo metu gamyklos apskaitos sistema buvo automatizuojama – labai nudžiugau, nes kompiuteriai visada buvo mano sritis. Aš direktoriui vis kartojau, kad viską moku, nesvarbu, kad kai kurių

klausimų iki galo nesupratau. Direktorius ir jo kabinetas mane taip sužavėjo, kad kai pasiūlė pradėti ten, kur, kaip teigė, pradėjo ir jis pats, nedvejodama sutikau. Tai buvo... darbininkės pozicija gėrimų pilstymo ceche! Dabar skamba juokingai, bet tuomet man viskas atrodė įdomu ir nauja. Galbūt direktorius norėjo mane išbandyti –jei būčiau atsisakiusi darbo žemiausiame lygyje, galimai nebūčiau ir tų kompiuterių vėliau mačiusi, juolab sėkmingai dirbusi pagal specialybę iki pat universiteto baigimo. Taigi, esu įsitikinusi, kad atsitiktinumų gyvenime nutinka, tačiau tai, kaip mes į juos reaguojame, nulemia tolesnius įvykius mūsų gyvenimuose. Beje, kiečiausia mano ankstyvojoje degtinės pilstytojos karjeroje buvo tai, kad algą mokėjo ne tik pinigais. Dalį atlyginimo visi darbuotojai gaudavo produkcija. Įsivaizduojate jausmą studentų bendrabutyje, kai grįždavau su savo skysta alga!

Tų laikų kasdienybė buvo smarkiai kitokia, tačiau tiek tada, tiek dabar, norėdama pasiekti savo tikslus, dažnai renkuosi netradicinius sprendimus ir einu va banque. Paprasti keliai tikrai ne man. Man neįdomu eiti ir daryti, ką jau darė kiti, daug smalsiau ir smagiau elgtis nestandartiškai.

– Ar taip jūsų gyvenime atsirado ir Darius, ėjote va banque? Galbūt po pirmosios santuokos pasikeitė jūsų požiūris į vedybas?

– Reikia pasakyti, kad po labai trumpos pirmosios santuokos turėjau labai ilgas (14 metų) atostogas nuo vedybų. Tas laikas buvo užpildytas teisės studijomis universitete, sėkminga karjera, kelionėmis, dukros auginimu ir visapusišku pačios augimu. Tikiu, kad ir Darius atsirado kažkur viršuje nulėmus atsitiktinumui, ir štai jau penkiolika metų mes susituokę keliaujame gyvenimu kartu.

Mūsų santykiams iš dalies padeda ankstesnės karčios patirtys –abiem tai antroji santuoka, taigi viską vertiname brandžiau. Padeda ir tai, kad esame labai skirtingi ir tą kitoniškumą abu priimame kaip vertybę, o ne kaip kliuvinį. Mes vienas kitą papildome. Aš pirma sakau taip, o tada ieškau būdų tą taip įgyvendinti. Darius daro atvirkščiai. Aš lekiu, jis mane prilaiko. Be to, Darius moka man nusileisti ir už tai esu jam labai dėkinga – kartais bandau mintyse apsikeisti vaidmenimis ir suprantu, kad man taip neišeitų.

– Kartu su Dariumi į jūsų gyvenimą atėjo ir gyvenimo būdo pokytis – tenka keliauti ir gyventi ten, kur Darius skiriamas atstovauti Lietuvai. Ar tai jums iššūkis, ar malonumas?

– Visuomet mėgau keliauti. Dariaus darbas suteikė galimybę ne tik keliauti, bet ir pagyventi svečiose šalyse ilgiau, o tai visai kas kita nei turistauti. Tos patirtys man labai brangios: sutikti žmonės, iki smulkmenų pažintos kitos kultūros, išgyventos istorijos, ragautas ir gamintas maistas... Visa tai labai praturtino mano gyvenimą, tačiau turiu pasakyti, jog Australijoje pirmą kartą pajutau, kaip smarkiai sugebu ilgėtis Lietuvos!

Gyvenu daugiau nei penkiolika tūkstančių kilometrų nuo gimtojo krašto ir tas milžiniškas atstumas jaučiasi tiek fiziškai, tiek emociškai. Gyventi teko ne vienoje užsienio šalyje, bet tik čia, Australijoje, vis labiau suprantu, kad man didžiausias komforto jausmas visgi yra savo žemėje, su visais jos pliusais ir minusais. Žinoma, siurbiu į save

Australiją, bet dar niekada kasmetinis grįžimas atostogų į Lietuvą neprilygo tokiai šventei, kokią jaučiu parskrisdama iš Australijos.

– O ar pamenate, kokios mintys sukosi galvoje, kai sužinojote, kad Lietuva atidaro ilgai lauktą Lietuvos ambasadą Australijoje ir būtent Darius paskirtas ambasadoriumi? Ar nudžiugote, ar išsigandote?

– Australiją buvau įsimylėjusi dar gerokai prieš žinią, kad vyksime ten dirbti ir gyventi. Prieš ketverius metus lankiausi Australijoje kaip turistė ir šalis man paliko nuostabiausius įspūdžius. Sidnėjus ir Melburnas mane sužavėjo, todėl lūkesčiai skrendant į Australiją buvo nepaprastai dideli. Dar gyvendama Izraelyje pradėjau prenumeruoti maisto ir gyvenimo būdo žurnalą „Donna Hay“ (Donna Hay – Australijoje garsi kulinarė, knygų autorė). Daugiau nei dešimtį metų per šiuos kulinarinius žurnalus, kuriuos skaitydavau nuo pirmos iki paskutinės eilutės, iš dalies gyvenau australišką gyvenimą. Tad bent jau apie man rūpimą gastronominę Australijos aplinką žinojau labai daug dar prieš atvykdama, negalėjau atsidžiaugti vyro paskyrimu ir labai laukiau šio gyvenimo etapo.

Australiško gyvenimo realybė, tiesa, pasirodė kiek kitokia. Pirma, mums „pasisekė“ būti vieniems paskutinių, kuriems teko patirti griežtą Australijos kovido karantiną, taikomą įvažiuojantiems į šalį. Dvi savaites buvome izoliuoti viešbutyje su griežčiausiomis taisyklėmis. Sidnėjus, kurį aplankėme netrukus po to, buvo toks tuščias, kad vargiai jį pažinau, – virusas buvo smarkiai pakeitęs visos šalies gyvenimą. Užtruko, kol Australija grįžo į ankstesnes, gyvybingos šalies vėžes. Antra, šalies sostinė Kanbera, kurioje įsikūrė Lietuvos ambasada ir kur gyvena visi diplomatai, nėra tikroji Australija. Tai miestas-sostinė, kuris buvo dirbtinai sukurtas vos prieš šimtmetį, čia sutelktos įvairiausios valstybinės institucijos, taigi didžioji dauguma gyventojų dirba valstybiniame sektoriuje. Patogus, žalias, ramus, švarus, bet... gana nuobodus, mat tikrasis gyvenimas verda Australijos didmiesčiuose – Melburne, Sidnėjuje, o Australijos siela sklando laukiniuose paplūdimiuose ir bekraštėse dykumose. Šis žemynas –tikrai milžiniškas.

– Ar pavyko pakeliauti po šį milžinišką žemyną? Galbūt kas nors įspūdingo atėmė jums žadą, o gal yra kokia ypatinga vieta, kur dar norite nuvykti?

– Mes turime visą sąrašą vietų, kurias dar tik planuojame aplankyti! Atvykus į Australiją nemažai laiko užėmė įsikurti naujoje šalyje, todėl negalėjome skirti daug laiko kelionėms. Artimiausiuose mūsų planuose – kelionė į Tasmaniją ir į Australijos raudonąjį centrą.

– Lietuvoje dauguma žmonių mano, kad Australijoje labai šilta. Papasakokite, kaip jus pasitiko šalies sostinė Kanbera, kurioje gyvenate ir kur įkurta pirmoji Lietuvos Respublikos ambasada?

– Lietuvoje, o ir visoje Europoje Australija matoma kiek kitokia, nei ji iš tiesų yra, kitokią ją mačiau ir aš. Gyvenimas verda skirtinguose pusrutuliuose, taigi, kai Europoje žiema, Australijoje yra vasara, ir atvirkščiai. Be to, Australijos dydis yra kaip visos Europos (neįskaitant Rusijos), taigi šalies šiaurėje – visuomet karšta, o pietuose žiemą dantis ant danties nesilaiko. Aš net nesapnavau, kad

Australijoje gali būti šitaip šalta. Kanberos miestas, kuriame įsikūrę visos diplomatinės atstovybės, yra žemyninis, todėl vasaros čia –ypač karštos, o žiemos – labai šaltos. Deja, australų namai visiškai neatitinka oro sąlygų, jie pastatyti taip, tarsi visur vyrautų tropikų klimatas. Šokas buvo pirmoji žiema Australijoje – mes siaubingai šalome, nes namų šildymas čia labai neefektyvus, tiesiog iš angų lubose pučiamas karštas oras, kuris nestabdomas jokios izoliacijos, per plyšius akimirksniu išgaruoja. Toks šildymo būdas kainuoja daug, o rezultatas – vos 17 laipsnių šilumos namo viduje. Lauko temperatūra Kanberoje žiemos naktimis gali nukristi žemiau nulio, o dienomis lauke neretai būna šilčiau nei namuose. Vietiniai, tiesa, dėl to nesuka sau galvos – keli mėnesiai patirtėjimo jiems yra niekis. Štai antrą žiemą aš jau žinau, ko tikėtis, ir stengiuosi į tirtėjimo situaciją žiūrėti taip, kaip mano kaimynai australai.

– Australijoje, kaip ir bet kur, gausu tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Kas toliajame žemyne jums patinka, o kas kelia nuostabą ir galbūt yra nepriimtina?

– Labiausiai Australijoje man patinka taisyklės ir tai, kad žmonės čia jų laikosi. Taisyklės aiškiai iškomunikuotos ir jos galioja visiems, nepaisant tavo amžiaus, padėties ar statuso. Čia niekas neturi privilegijų, kiekvienam žmogui rodoma derama pagarba. Man patinka australų atvirumas, bendravimas, mandagumas, būrimasis į bendruomenes, aktyvumas, sportiškumas. Čia nepaprastai saugu, švaru ir apie viską pagalvota.

Tačiau Australija yra ganėtinai brangi šalis, o jos geografinė padėtis dažnai lemia kitokį prekių ir paslaugų pasirinkimą, žmonės čia

(kartais pernelyg) atsipalaidavę, tad kartais pasigendu europietiško darbo našumo, paslaugų kokybės.

– Australijoje vaikai mokyklose mokomi būti atviri ir tolerantiški įvairiems pasirinkimams, uniformą (sijoną ar kelnes) galima rinktis nepaisant lyties. Keičiami ir įvardžiai, vietoje „jis“ ir „ji“ vartojamas „jie“. Ar tai jus stebina? Kokios jūsų mintys ir reakcija į pokyčius aplinkui?

– Aš į tai žiūriu pozityviai. Tolerancijos krikštą, matyt, gavau Izraelyje, ten man buvo keisčiausia suvokti, kaip vienoje visuomenėje darniai sugyvena fanatiškai religingi žmonės ir pasauliečiai, prisiekę gėjai ir eiliniai žmonės... Esu įsitikinusi, kad tolerancija daro visuomenę geresnę, mažina agresiją ir atstūmimą.

– Nida, dabar jums penkiasdešimt, bet energijos ir veiklos turite tiek, kad retas tiek sugebėtų aprėpti ir suspėti. Šiemet knyga „Nidos Receptai: 10 metų drauge“ apdovanojimuose „Gourmand“ Švedijoje laimėjo geriausios pasaulyje knygos titulą socialinių medijų kategorijoje, netrukus pasirodys dar viena jūsų knyga apie Australijos kulinariją, virtualioje erdvėje aktyviai bendraujate su daugybe sekėjų, dalijatės receptais ir gyvenimo svečiose šalyse įžvalgomis, dalyvaujate vyro ambasadoriaus veikloje... Ar toks užimtumas jums yra įprastas, o gal tai laikina?

– Kitaip gyventi aš greičiausiai nemokėčiau. Dažniausiai vienu metu esu užimta trimis ar keturiais tarpusavyje nesusijusiais projektais. Būna, kad galva sukasi nuo darbų gausos, bet atsigeriu vandens ir važiuoju toliau. Viskas, ką darau, man patinka, kiekvienoje veikloje matau prasmę. Žinoma, būna lengvesnių, būna sunkesnių eta-

Žinoma, būna lengvesnių, būna sunkesnių etapų, tačiau aš esu ne proceso, bet tikslo žmogus. Man svarbiausia yra rezultatas, o tai, kad kelionėje link jo teks atlikti ir ne visai vežančių dalykų, priimu kaip priemonę tam rezultatui pasiekti.

pų, tačiau aš esu ne proceso, bet tikslo žmogus. Man svarbiausia yra rezultatas, o tai, kad kelionėje link jo teks atlikti ir ne visai vežančių dalykų, priimu kaip priemonę tam rezultatui pasiekti.

– Papasakokite, kaip ilsitės, kur semiatės energijos, kai jos pritrūksta, kas labiausiai padeda atsipalaiduoti ir kur yra jūsų komforto zona?

– Aš turiu aiškų darbo režimą, bet neturiu ypatingo poilsio režimo – man poilsis yra naktinis miegas, valanda rytinio sporto ir... virtuvė. Kitu laiku, darbo dienomis ir savaitgaliais, mane dažniausiai rastumėte prie kompiuterio. Ir jei yra daiktas, kuris visur ir visada keliauja su manimi, – tai mano asmeninis kompiuteris. Kai labai nuo jo pavargstu, einu gaminti, ten mano komforto ir atsipalaidavimo zona.

– O nėra noro turėti daugiau laisvo laiko ir ramybės, mažiau veiklos?

– Apie tai negalvoju... Man patinka viskas, ką darau, o ir planų visada turiu keleriems metams į priekį. Labiau gailėčiausi, jei ko nors įdomaus nepabandyčiau, nesiimčiau padaryti, nepasiekčiau...

– Jei didžiąją laiko dalį užima darbas, ar lieka kada pabūti kartu su vyru?

– Nors laiko kartu turime nedaug ir esame paskendę kiekvienas savoj veikloj, mudu kasdien kartu valgome pietus ir vakarienę, o sporto salė yra mūsų „pasimatymų“ vieta. Darius yra mano sporto treneris, jis mane motyvuoja, sudaro pratimų programą ir pataria, ką ir kaip geriau atlikti. Esu jam dėkinga už įkvėpimą bėgioti – nors procesu ir nesidžiaugiu, bet rezultatas labai saldus. Iš esmės Darius yra labai palaikantis. Kartais pamąstau, kad esu be galo užimta ir su manimi gyventi nėra paprasta, bet iš savo vyro niekuomet nejaučiau

spaudimo gyventi kaip nors kitaip.

– Kalbant su jumis susidaro įspūdis, kad viskas jūsų gyvenime einasi lyg sviestu patepta – sklandžiai, sėkmingai, su nuotykiais, bet pozityviai. Ar iš tiesų taip yra, o gal mokate gerai slėpti neigiamus išgyvenimus?

– Aš iš prigimties esu optimistė. Duobių gyvenime pasitaiko visiems ir mano gyvenimas nėra išimtis. Buvo ir labai sunkių etapų, bet aš esu labai racionali ir, užuot mirkusi sunkumuose, stengiuosi rasti išeitį iš kiekvienos situacijos. Kad ir koks sudėtingas bebūtų etapas, juk svarbiausia – požiūris. Blogai visuomet nebus, lygiai taip, kaip visuomet nelydės tik sėkmė. Emociniame lygyje nesu linkusi į kraštutinumus, net kai labai sekasi, stabdau save, kad nesusisuktų galva, kad nepersidžiaugčiau. Galbūt nubaudžiu save neleisdama maksimaliai pasimėgauti, bet dėl to ir neišgyvenu pragaro, kai gyvenime užlipu ant juodo dryžio. Esu linkusi išlaikyti pusiausvyrą kiekvienoje situacijoje – tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose.

– Nida, artimiausiuose planuose – naujos knygos pristatymas, bet tai dar ne viskas. Daugybė minčių ir veiksmų sukasi apie dar vieną įdomų ir širdžiai mielą projektą. Ar pasidalintumėte šia savo svajone ir planais?

– Labai norėčiau, tačiau čia įsijungia mano racionalumas – kol visi taškai nesudėti, neleidžiu sau viešai pasidžiaugti, toks mano vienintelis prietaras. Galiu pasakyti tiek, kad jau penkerius metus dirbu ties vienu ypatingu projektu, ir, žinoma, jis susijęs su mano aistra gaminti. Tai bus nuostabus įvairiausių skonių, saulės ir šilto bendravimo kupinas kokteilis.

Klaipėdoje, Daržų gatvėje, įsikūrusiai keramikei Ievai Pachomovai lipdymas yra ne tik techninis, kadaise išmoktas įgūdis, bet ir švelni, pušynų ir jūros kopų vaizdinių apipinta dvasinė kelionė. ,,Lipdyti nestandartinių gabaritų objektą – tai dirbti su sunkiai suvaldomu kūnu, kuris gyvena savo atskirą gyvenimą, linksta, banguoja ir kreivojasi kur tik nori, nepasiduoda ir diktuoja savo formos taisykles“, – pasakoja Ieva, savo keramikos skulptūroms davusi ,,Dega“ vardą.

Degantys ir banguojantys

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Ieva, turbūt kiekvienas vaikystėje susidūrėme su plastilinu, jei pasisekė – ir su moliu. Ar pati prisimeni savo pirmąją pažintį su lipdymu? Kaip supratai, kad nori ją tęsti artimiau?

– Kiek save atsimenu, visada užsiėmiau vienokia ar kitokia meno forma. Vaikystėje, kaip tikriausiai dauguma vaikų, minkiau plastiliną, modeliną, kūriau formas ir iš popieriaus, karoliukų, bet daugiausia dėmesio visgi skyriau piešimui ir rašymui, gal tuo metu taip man buvo lengviausia sukurti naratyvą, pasakoti istorijas.

Prie molio pirmą kartą prisiliečiau vidurinės mokyklos būrelyje, bet dar daug metų prabėgo ir daug kelių išmyniau, kol vėl sugrįžau į molio pasaulį. Spėjau pastudijuoti ir Vilniaus universitete, paskui – Vilniaus dailės akademijoje. Tiesą sakant, iš pradžių labai sąmoningai vengiau tų studijų, nenorėjau įvilkti savo meninės saviraiškos, kuri man teikė tiek dvasios pilnatvės, į profesijos rūbą. Tačiau kur nors studijuoti vertė aplinkybės, o tinkamesnės vietos nei akademija tiesiog nesugalvojau, tad pabandžiau įstoti. Pasirinkau Grafikos katedrą, kur greitai supratau, jog plokščias formatas visgi neišpildo mano kūrybinio potencialo. Tada ir sugrįžo prisiminimai apie paslaptingą, mokykloje truputį patyrinėtą keramiką, – nusprendžiau akademijai

duoti šansą ir perėjau į Keramikos katedrą, kurioje sėkmingai pabaigiau studijas, o tada iškeliavau į savarankiško meno kūrėjo kelią.

– Tavo darbai – itin žemiški, tekstūriški, tikri. Kaip vystėsi ši stilistika? Kaip pati apibūdintum savo kūrybą?

– Baigus akademiją aibė mano gyvenimo aspektų kardinaliai keitėsi – iš gimtojo Vilniaus persikrausčiau į Palangą, pakito gyvenimo būdas, ritmas, kasdienybė tapo ramesnė, tyresnė, tikresnė. Daug laiko leidau prie jūros, kopose, pušynuose, stebėjau pajūrio augmeniją, įvairias jos formas ir spalvas. Taip manyje užgimė naujas estetinis pojūtis, baltiškos pajūrio erdvės paveikslas – tykus, žemiškas, laisvas ir banguojantis.

– Atskirai norėčiau paminėti ir tavo kuriamų objektų dydį. Tai taip gražu – papasakok plačiau, kaip užgimė ši vizija. Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais tenka susidurti lipdant didelius objektus?

– Mane ilgai intrigavo didelio formato keramika, žavėjausi menininkais, gebančiais iš molio kurti masyvias skulptūras, kurios atrodo tarsi fizikos dėsniams nepavaldus stebuklas, – kaip tokia minkšta ir trapi medžiaga kaip molis gali įkūnyti žmogaus dydžio ir dar didesnius objektus?! Esame įpratę molį matyti daugiausiai

funkcinių virtuvės indų, vazonų ar vonios plytelių formatu, o įspūdingi molio dirbiniai ir meninės instaliacijos, kurių galima pasižvalgyti užsienio galerijose, taip ir nepasiekia lietuviškos meno scenos ar net pasiekę sulaukia labai mažai matomumo. Nusprendžiau išbandyti savo jėgas kurdama didesnius skulptūrinius objektus ir atradau naują kūrybos džiaugsmą!

Lipdyti nestandartinių gabaritų objektą – tai dirbti su sunkiai suvaldomu kūnu, kuris gyvena savo atskirą gyvenimą, linksta ir kreivojasi kur tik nori, nepasiduoda ir diktuoja savo formos taisykles. Kuo didesnė masė molio, tuo sudėtingiau ją suvaldyti. Šie iššūkiai labai daug išmoko – tiek fizine, tiek dvasine prasme. Ir visgi didžiausiu iššūkiu išlieka kūrinių degimo etapas. Svajoju lipdyti dar didesnius objektus, tačiau esu apribota krosnies dydžio. Netolimoje ateityje planuoju statytis lauko krosnį, kurioje degsiu tokio dydžio keramiką, apie kokią sukasi mano vizijos.

– Skaičiau, jog nesi didelė glazūrų gerbėja. Kokia technika, medžiagos tau artimiausios? Ar dirbi prie keleto objektų vienu metu?

– Dar studijuodama akademijoje kiek galėdama vengiau glazūrų – naudojau daugiausia arba neutralių spalvų, arba permatomas. Įdomu tai, kad keramikos spalvų paletė platesnė nei bet kokios kitos meno šakos – netgi tapybos. Jokiais kitais dažikliais neįmanoma išgauti tiek skirtingų efektų, sluoksnių ir gylio kaip glazūra. Ir vis tiek šis begalinis spalvų pasaulis manęs neviliojo taip, kaip natūralus molio paviršius. Šiuo metu eksperimentuoju su skirtingais moliais, tyrinėju jų tekstūrą, atspalvius, grubumą, kuo molis rupesnis – tuo smagiau. Kadangi kuriu meną, įkvėptą gamtiškų paviršių, tai atsispindi ir dirbinių medžiagiškume.

Lipdydama dažniausiai sutelkiu dėmesį tik į vieną kūrinį. Man labai nepatinka skubėti ir blaškytis, tad pradėjusi lipdyti vieną didelį kūrinį dažniausiai jį ir pabaigiu, nesiimu dirbti prie kito.

– Tavo darbai nugula po vardu „Dega“. Tačiau „Dega“ ne vien molis, bet ir medis?

– ,,Dega“ iš tiesų gimė kaip duetas. Mudu su meile sugalvojome, jog gaminsime objektus, savo gamtiška prigimtimi praturtinančius namų interjerą ir įnešančius į jį jūros ir miško dvasios: aš – iš molio, jis – iš medžio. Savo namuose turime sukaupę daugybę įspūdingų jūros išplautų, saulės spindulių išbalintų ir iš ugniaviečių surinktų medžio dalių, iš kurių po truputį konstruojame labai unikalias šviesos instaliacijas. Su medžio darbais neskubame, šiuo metu labiau kaupiame idėjas ir įdirbį gražiai joms įgyvendinti, tad ši ,,Dega“ dalis dar laukia savo momento išsiskleisti.

– Esi sakiusi, kad vis geriau supranti, jog visas keramikos procesas yra tyki vidinės rimties treniruotė.

– Keramikoje tenka susidurti su labai daug iššūkių ir beveik visi jie tiesiogiai išbando kantrybę. Nuo susidraugavimo su moliu iki

kruopštaus glazūravimo, nuo tinkamo krosnies sukrovimo iki išlaukimo, kada galėsi tą krosnį atidaryti, – tai ilgas, lėtas, nuoseklus darbas. Su keramika niekur nepriskubėsi – kiekvienas žingsnis daro įtaką kitam, viskas tarpusavyje susiję ir vienodai svarbu. Labai įdomu stebėti žmonių, ateinančių pas mane mokytis, darbo procesus. Molis atspindi ir vidinį chaosą ar susikaupimą: iš karto matyti, kas įsitempęs, skuba, lekia, o kas ramiai medituoja. Ilgainiui visi susitinkame tame pačiame atsipalaidavime ir koncentracijoje, nes tik šiame būvyje molis leidžiasi gražiai formuojamas.

– Kaip tau patinka dirbti – ar susikuri tam tikrą rutiną, o gal kiekvieną dieną priimi tokią, kokia ateina? Apie ką galvoji formuodama, lipdydama objektą?

– Mėgstu prieš nerdama į kūrybą atlikti visokius buities darbus, sutvarkyti neįdomius reikalus ir paskambinti visur, kur reikia, kad į savus procesus jau keliaučiau tuščia galva, neskaičiuodama laiko. Kartais būna rytų, kai atsimerkus norisi impulsyviai šokti į bet kokį rūbą ir lėkti į studiją lipdyti, tačiau save sustabdau, pasirūpinu savo kūnu, sveikata, įkvepiu ramybės ir tik tada keliauju darbuotis. Daug metų nemokėjau savimi rūpintis, o dabar kiekviena diena man sukasi apie gerą savijautą, sveiką kūną ir lengvą širdį. Ši būtis, manau, tiesiogiai sąveikauja su mano kūryba, kuri tampa vis grynesnė ir autentiškesnė.

O tai, kas vyksta galvoje lipdant, geriausiai galėčiau apibūdinti kaip būseną tarp sapno ir budrumo, – keistas sąmonės srautas, kuriame tampi savo vidinės visatos stebėtoju. Tokios kelionės metu lengva pajausti, kiek tądien ramybės ar kiek chaoso savyje turi.

Viso to fone dažniausiai skamba muzika – ji yra labai svarbus elementas tiek mano kasdienybėje, tiek kūryboje. Dažniausiai klausau muzikos, kuri teka pasroviui su vidine savistaba ir kontempliacija, arba, mintims visai pranykus ir nugrimzdus į absoliutų nieką, pripildo erdvę garsų, – tai ambientinė, eterinė, instrumentinė muzika. Klausau ir nemažai elektronikos, IDM, o jei jaučiuosi nostalgiškai, renkuosi savo vaikystės muziką – klasikinį ir psichodelinį roką, folką, dainuojamąją poeziją. Mane visuomet supo labai turtinga ir įvairi muzika, tad natūralu, jog ir studijoje beveik nuolat skamba kas nors gražaus!

– Savo studijoje, kuriai visai neseniai suteikėte pavadinimą „Teka“, kuriate dviese, tiesa?

– Kai ieškojau patalpų studijai, man parašė tapytoja Neringa Dubietytė ir pasiūlė suvienyti jėgas. Iki tol nebuvome pažįstamos, bet pajaučiau, kad galiu ja pasitikėti, o dviese studiją išlaikyti tikrai daug lengviau, tad taip ir užsimezgė mūsų jungtis. Nuo rudens Neringa kvies mokytis tapybos ant drobės, šilko, stiklo, ves meno terapiją. Na, o aš rengiu keramikos dirbtuves, kuriose dalinuosi savo žinių ir įgūdžių bagažu, siekiu praplėsti atėjusiųjų suvokimą apie keramiką kaip labai turtingą, įvairią, visokiausias sritis apimančią meno kryptį. Įdedu į šias edukacijas daug energijos ir gražių intencijų.

Man atrodo svarbu studijos erdvėje sukurti tokią atmosferą, kurioje žmogus jaustųsi galįs išsilaisvinti, atsipalaiduoti, atrasti šį tą naujo ir širdžiai mielo. Be to, dirbdama su žmonėmis ir pati daug išmokstu, už kiekvieną patirtį esu labai dėkinga.

– Kuri ir gyveni Klaipėdoje. Kuo tau artimas šis miestas? Kokia čia tavo būtis ir buitis?

– Gimiau ir užaugau Vilniuje, per šio miesto prizmę pažinau meną, kultūrą, subkultūrų pasaulius, ieškojau savo vietos juose. Tačiau tikra miestiete niekad nesijaučiau. Savo tėvelių dėka daug laiko praleisdavau gamtoje ir ilgose kelionėse mašina po gražiausius Europos kraštovaizdžius. Nesu prisirišusi prie Vilniaus kaip miesto, prie pačios miesto energijos apskritai. Atsiėmusi akademijos baigimo diplomą kitą dieną iškeliavau į pajūrį – be jokio konkretaus plano ar idėjos, ką čia veiksiu. Mane atvedė meilė kitam žmogui, o čia būdama pamilau save ir savo veiklą.

Meilė – turbūt tinkamiausias žodis visokeriopai apibūdinti mano gyvenimą čia. Klaipėdai esu dėkinga už kosmines sąlygas gyventi ir kurti nuostabiame senamiestyje, kelios akimirkos iki vienos man širdžiai brangiausių pasaulio vietų – Kuršių Nerijos. Tačiau čia ilgai neužsibūsiu – tolesnį savo gyvenimą planuoju gamtos apsuptyje, savo rankomis sukurtuose namuose.

– Ar darbas keliauja su tavimi ir namo?

– Nuostabiausia mano veikloje yra tai, jog nesijaučiu dirbanti. Kadangi visuomet užsiimu kokia nors menine saviraiška, man tai – neatskiriama būties dalis, būtinas laikas su savimi tobulinant įgūdžius ir pasineriant į savąjį pasaulėlį. Kuo daugiau laiko per dieną skiriu darbams studijoje, tuo daugiau motyvacijos ir idėjų gimsta. O šiaip, kuriu sau tokią realybę, kurioje mano darbai, buitis ir laisvalaikis vienodai mane džiugintų ir tarpusavyje darniai ir gražiai sąveikautų.

– Tau neabejotinai svarbi pajauta gamtai. Papasakok, kaip matai ją pasivaikščiojimo jūros link metu – kaip ją stebi, ką pastebi, į ką atkreipi dėmesį? Kaip tu matai?

– Pajūrio gamtoje nuo vaikystės mane kerėjo čia augantys pušynai su pasakiškomis samanų paklotėmis ir trapiomis virš jų siūbuojančiomis smilgelėmis, o vaikščiodama miškais ankstyvą rudenį, kuomet palei vėsią žemę nusikloję saulėje spindintys voratinkliai, jaučiuosi lyg užklydusi į kokią žmogaus užmirštą mitinių būtybių karaliją. Miške jaučiu aplink mane pulsuojančią žemę, jos begalines gyvybės įsčias, jaučiu, koks smarkus judėjimas ir visokiausi ciklai vyksta mažiausių padarėlių pasauliuose ir kaip kažkur ne per toliausiai savo ritmais šnairuoja miško žvėrys. Ir nors protas liepia šiame amžiais besisukančiame gamtos rate jaustis lyg svečiui, širdis žino, kad visa, kas aplink, tiek pat gyvuoja ir manyje.

Dažniausiai mano lankomi miškai yra Kuršių Nerijoje, čia gamta saugoma ir branginama, o tai viena iš priežasčių, kodėl čia taip ypatinga ir man artima. Atkeliavusi iki jūros, kad ir kaip dažnai pastaraisiais savo gyvenimo metais su ja susitikčiau, vis dar jaučiu smagų jauduliuką tą akimirką, kai iš už kopos išlenda pirmi spindinčio vandens mėliai. Mėgstu tuščius laukinius paplūdimius, jų pablukusias spalvas ir atšiaurią, asketišką Baltijos jūros prigimtį. Jaučiu, kad mūsų jūros dvasia savo tikrąjį veidą parodo šaltuoju metų laiku – kai tylu ir šalta. Tada lengviau regėti ir savo vidų, gyti ir augti.

– Kas dar tave įkvepia kurti ir gyventi?

– Mane įkvepia sutinkamų žmonių šviesa. Įkvepia nuoširdi

draugystė, pagarba, atvirumas. Nėra žodžių, į kuriuos tilptų mano padėka ir džiaugsmas, kad draugais galiu vadinti žmones, su kuriais esame susijungę nuostabia meile, kad sudėtingiausiais savo gyvenimo momentais turėjau su kuo iš gilumų apie tai, kas manyje vyksta, šnekėtis. Kasdien įkvepia mamos optimizmas ir stipri dvasia, taiki tėčio širdis ir noras pažinti pasaulį. Įkvepia pajutimas, kiek daug dar likę patirti, keliauti, atrasti – aplink, savy, visur!

– Ar tavo vertybės keramikoje ir gyvenime su laiku keičiasi? Į kokius kitų autorių kūrinius, į kokias detales atkreipi dėmesį?

– Savo keramikos kelyje perėjau keletą skirtingų kūrybinių etapų, tačiau vertybinis pagrindas niekada nesikeičia – visuomet rūpinuosi aukšta kūrinio kokybe, tiek technine, tiek estetine prasme. Tas pats principas veikia ir tyrinėjant kitų menininkų darbus – labai vertinu techniškai ištobulintus kūrinius su išradingai įgyvendinta originalia idėja. Mėgstu meną, kuriame knibžda simbolių, bet ne tokių, kuriuos suprasi (arba nesuprasi) tik perskaitęs galo neturintį filosofinį aprašymą, o tokių, kurie yra žiūrovui pasiekiami tiesiogiai per kūrinį.

Labai mėgstu tibetiečių požiūrį į menininką kaip tarpininką tarp žmonių ir aukštesniųjų sferų. Tas, kuris kuria meną, privalo gyventi švariai ir darniai, nes per jį, tarsi per laidininką, yra transliuojami dieviški simboliai, plečiantys žmogaus sąmonę. Vakarų pasaulio kultūra yra taip nutolusi nuo šios mąstysenos, jog visos meno kryptys vis labiau orientuojasi ne į meistrystės ir sakralumo aspektus, bet į ego iliuzijas ir pramogų industriją, dar labiau atitraukiančią mus nuo savasties gylio ir visų jos slėpinių.

– Kaip manai, kuo keramika skiriasi nuo kitų kūrybinių disciplinų?

– Keramika – tai gamtos menas, gimęs iš žemės ir vandens, džiūvęs ore ir išdegęs ugnyje. Molio žmogui pagaminti neįmanoma – jį galima tik iškasti iš po žemių, kur jis milijonus metų buvo slegiamas, spaudžiamas ir veikiamas įvairiausių fizinių dėsnių. Natūraliai, kūryba su tokia gyvastimi daro įtaką ir pačiam kūrėjui. Pastebėjau, jog keramikus jungia kažkoks bendras bruožas – galbūt artumas gamtai, o gal poreikis pabūti vienam su savimi. Iš tiesų keramiko darbas tam tikrais momentais reikalauja tokio atidumo ir koncentracijos, jog geriausia jį atlikti niekieno neblaškomam.

Manau, jog keramiku gali tapti bet kas. Dauguma intuityviai lipdydavome vaikystėje, nes pati formos kūrimo mechanika yra užkoduota mūsų rankose, tai atmintis, nusidriekusi tūkstančius žmonijos gyvavimo metų. Jei reikėtų įvardyti meno kryptį, artimiausią žmogaus prigimčiai, neabejotinai rinkčiausi keramiką.

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: Milda Ambrožaitė, asmeninis archyvas

Mada, pasakojanti patirtį

Ryšio su savo kūryba ir prasmės paieškos mados dizainerei Gabrielei Mockevičiūtei suformavo baigiamosios Central Saint Martins mados mokyklos bakalauro kolekcijos idėją. Konkurencija, iš pradžių smukdžiusi žemyn, išmokė savo vizijomis patikėti dvigubai stipriau, o buvimas toli nuo namų tik sustiprino ryšį su gimtąja vieta. Klausau Gabrielės ir galvoju, kaip svarbu neišsigąsti trumpam nuo ko nors atitolti, kad ilgalaikėje perspektyvoje tik labiau priartėtumėme.

DIDŽIAUSIAS ĮKVĖPIMAS – ASMENINĖS PATIRTYS

Meno kūrinio įkvėpimu gali tapti absoliučiai bet kas, tačiau studijuodama supratau: didžiausios mano inspiracijos – emociniai išgyvenimai ir prisiminimai. Metai prieš baigiamosios bakalauro mados kolekcijos kūrimą man buvo vieni sunkiausių emociškai – suabejojau, kas esu, ką ir kodėl darau? Niekada anksčiau nebuvau susidūrusi su tokia nežinomybe ir tai smarkiai išgąsdino.

Nuo mokyklos laikų daug visko veikiau, o supratusi, kad noriu studijuoti madą, užsibrėžiau tikslą įstoti į geriausią mados universitetą. Įstojusi į svajonių universitetą gyvenau inertiškai – projektas nuo projekto. Mada man visada buvo kur kas daugiau nei tik akademinė pusė, bet, stabtelėjusi ir pažvelgusi į savo kūrinius, jaučiausi nuo jų nutolusi, praradusi ryšį su savo kūryba ir net suabejojau savo gabumais. Prisimenu, skaitydavau apie žmones, kurie yra daug pasiekę, ir bandžiau suprasti, kodėl jie norėjo siekti savo tikslų. Stengiausi susitapatinti su jų patirtimis, bet atrodė, kad kažkas nuolat šnabžda į ausį, jog nesu pakankamai gera, o aplink viskas buvo pilka ir nejauku. Pirmiausia bandžiau šiuos jausmus ignoruoti, vėliau – su jais susidraugauti. Prie viso to dar nutiko pandemija, kuri smarkiai atitolino nuo įprastos kūrybinės aplinkos. Kūrybos demonstravimas ekrane nukėlė į dar didesnę beprasmybę.

Visgi galiausiai visos šitos patirtys privertė save išsiardyti, pažvelgti į vidų, rasti atsakymus į ramybės neduodančius klausimus, po dalelę susirinkti atgal ir visa tai perkelti į baigiamąją mados kolekciją, kurią pavadinau ,,Saulė šviečia net ir per apniukusius debesis“.

ODĖ LIETUVIŠKOMS ŠAKNIMS

Išvykus studijuoti į Londoną stipriai pasikeitė suvokimas apie tėvynę, šeimą ir namus. Išsigryninau, koks gėrio ir šilumos jausmas sugrįžti į savo šalį, koks stiprus mano ryšys, meilė ir pagarba Lietuvai. Būdama svetur nuolat visiems kartoju, kad Lietuvoje gražiausi saulėlydžiai ir miškai. Pandemijos metu grįžusi į Lietuvą daug laiko praleidau gamtoje ir tai organiškai atsispindėjo kolekcijos spalvose ir medžiagose.

Geltoni elementai, kurie man asocijuojasi su namais ir šiluma, yra lyg saulės spinduliai, prasiskverbiantys pro pilką dangų, anksčiau kamavusias dvejones. Saulės elementas kolekcijoje yra dažnas: medinė rankinė ir jos ašutai kaip spinduliai simbolizuoja ant peties nešamą saulę, pilkoje suknelėje matosi atspausdinta pritemdyta saulė, rankomis dažytą geltoną šilką irgi interpretuoju kaip saulės spindulius. Nesuskaičiuojamos valandos, praleistos vaikščiojant Lietuvos miškuose, į kolekciją atnešė neįprastą medžiagą – ąžuolą. Pradžioje tai buvo dizaino konceptas, svarsčiau imituoti medieną iš audinio, nes atrodė, kad naudoti medį yra sudėtinga, nefunkcionalu... bet labai tikra! Noras parodyti ąžuolo tikrumą įkvėpė mokytis naujo amato. Pradžioje, dar pati kiek abejodama savimi, turėjau įtikinti ir ne ką mažiau dvejojančius dėstytojus. Ramiu veidu pasakojau jiems, kaip viską padarysiu, nors pati nė nenutuokiau, ar tai fiziškai įgyvendinami dalykai. Visgi taip degiau šia idėja, kad įtikinau save, o vėliau ir kitus, kad viskas įmanoma.

TARP LONDONO, KAUNO IR PANEVĖŽIO

Kolekcijos dizainą kūriau Londone, o dalį jos įgyvendinau Lietuvoje. Vienas didžiausių mano kolekcijos pagalbininkų – talentingas medžio objektų dizaineris ir apdirbėjas Rytis Zaveckas. Nors pradžioje buvo gana neramu, mat terminai spaudė, su Ryčiu tapome puikia komanda. Jis taip stipriai tikėjo mano vizija, kad sakydavo: ,,Nesvarbu, kiek laiko, darome.“ Vakare važiuoju pas Rytį į Panevėžį, per naktį gręžiame skyles medinėje rankinėje, tada važiuoju atgal namo į Kauną. Ankstų rytą namuose kartu su mama į rankinės skylutes kišame ašutus, o už poros valandų jau skrendu atgal į Londoną.

IŠTIKIMYBĖ SAVO VERTYBĖMS

Suvokiau, kad mano kūrybos prasmė yra dalintis savo patirtimis, o norėdama sukurti ką nors tikro apie save ir išlikti ryšyje su kūryba privalau atmesti kitų lūkesčius.

Mano kolekcija išsiskyrė minimalizmu, nes daugelis naudojo dideles ir išraiškingas formas, daug spalvų. Minimalizmas gali pasirodyti nuobodus, matytas ir per paprastas, bet aš minimalizmą matau kaip gebėjimą paprastume rasti šį tą traukiančio akį, subtilaus ir išskirtinio. Manau, tai galima pasiekti turint ypatingą pastabumą detalėms – jaučiu, kad jį paveldėjau iš savo mamos.

Taip pat kurdama drabužį galvoju apie jausmą jį vilkint. Į atmintį stipriai įsirėžė momentas, kai aprengus modelį vilnoniu paltu su šilkiniu pamušalu mergina pasakė, kad drabužis ant kūno gula kaip didžiausias ir šilčiausias apkabinimas.

JOKIŲ TEISINGUMO INSTRUKCIJŲ

Įstojusi į Central Saint Martins, jaučiausi apsupta pačių talentingiausių žmonių. Kai aplink didelė konkurencija, nėra lengva kasdien jaustis pakylėtai ir tikėti savo idėjomis, nes visų nuomonės atrodo teisingos.

Buvau girdėjusi, kokie sunkūs yra baigiamieji studijų metai ir kaip daugeliui nuo streso slenka plaukai. Visgi nenorėjau į visa tai žiūrėti kaip į kovą su universitetu, projektais, kursiokais. Ne, čia kovoji nebent su pačiu savimi. Ne kartą norėjosi nuleisti rankas, atrodė, kad galva susprogs, bet kartu tai atnešė suvokimą, koks madoje svarbus užsispyrimas ir tikėjimas savo vizija. Studijų metu priėmiau ne vieną sprendimą, prieštaraujantį dėstytojų nuomonei. Nors dėstytojai tikrai yra savo srities profesionalai ir žino, ką reiškia būti mados industrijoje, tačiau kartu mada yra ir be galo subjektyvi. Manau, svarbu išmokti girdėti viską, bet atsirinkti, į ką atsižvelgti.

PALINKĖJIMAS SAU Į ATEITĮ

Kai susidurdavau su iššūkiais, galvojau apie save mažą. Ta mergaitė nė neįsivaizdavo, kiek dar daug visko laukia prieš akis ir kiek kartų šiame kelyje teks išgirsti, kad kas nors yra neįmanoma. Tikiuosi išlaikyti tokį patį tikėjimą savo idėjomis, kokį jaučiau stodama į universitetą ir kurdama kolekciją, nepamesti balanso tarp širdies, proto ir kūno, nenustoti svajoti ir reguliariai savęs paklausti, kodėl darau tai, ką darau.

PASIKALBĖK

DARBO IR GYVENIMO PUSIAUSVYRA. MITAS AR REALYBĖ?

Tekstas: Vaida Stankutė, klinikinė psichologė, platformos „Pasikalbėk“ bendraįkūrėja, ir Audronė Salygienė, platformos „Pasikalbėk“ psichologė

Vis dažniau atsiduriame tarsi tarp dviejų bedugnių – auganti atsakomybė darbe, ilgesnės darbo valandos, didėjantys rūpesčiai namuose ar atsiradę vaikai gali sukelti didžiulių iššūkių siekiant išlaikyti darbo ir gyvenimo pusiausvyrą. Atrodo, užuot mėgavęsi visaverčio gyvenimo vaisiais, turime jais žongliruoti ir dar eiti ta plonyte linija, skiriančia nuo nugarmėjimo žemyn. Pasiekę šį tašką dažnai pradedame ieškoti atsakymo: kaip nepaaukojant kurios nors gyvenimo dalies išlaikyti pusiausvyrą?

Kartais atrodo: kad ir kiek įdėtume pastangų bandydami išlaikyti pusiausvyrą, nuolat tarsi atsimušame į sieną – juk tobulas santykis su darbu ar nepriekaištinga darbo ir gyvenimo pusiausvyra neegzistuoja. Ir iš tiesų, nėra vienos formulės, leidžiančios taip trokštamą pusiausvyrą įvertinti ar išlaikyti. Gyvenimas nėra tik taisyklių rinkinys, kur žinodami specialią formulę galėtume pasiekti savo kelionės tikslą. Taip, teisingai, gyvenimas yra kelionė! Ir jis yra dinamiškas: nuolat keičiasi tiek žmogaus turimi resursai, pajėgumai, tiek ir gyvenimo aplinkybės. Susidurdami su iššūkiais mes keičiamės – kartais prisitaikome, o kartais patiriame

vidinį konfliktą spręsdami, kaip savo poreikius suderinti su išoriniais reikalavimais. Šiame vidiniame konflikte atsiduria mūsų asmeninio gyvenimo ir darbo kova. Kartais tai – per dideli lūkesčiai, kartais – santykis su kolegomis ar vadovais, o kartais tiesiog pats darbo pobūdis. Dėl to itin svarbu suprasti, kad pusiausvyra yra ne rezultatas, o procesas. Ir ta pati kelionė, atkartojanti mūsų gyvenimo ritmus.

KAS GALĖTŲ PALENGVINTI ŠIĄ KELIONĘ?

Pirmiausia, svarbu suprasti, kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka darbas. Pasistenkite pastebėti, ar darbas yra svarbi jūsų gyvenimo dalis, per kurią patenkinate savirealizacijos poreikį, auginate pasitikėjimą savimi, o gal kaip tik – tai pabėgimas nuo ko nors, kur nesinori būti? Dirbu, nes nenoriu spręsti kylančių konfliktų namuose, dirbu, nes darbą galiu sukontroliuoti (ypač, kai asmeninis gyvenimas kelia daugiau iššūkių). O galbūt darbas – tiesiog pragyvenimo šaltinis, kuris suteikia daugiau galimybių kasdienybėje?

Nesvarbu, kaip atsakysite į šiuos klausimus, – visi atsakymai tinkami! Teisingi ne jūsų ko-

legai, draugui, sutuoktiniui, o būtent jums.

Antras svarbus žingsnis – įsivardyti paprastas tiesas. Pavyzdžiui, kai kur nors labai įninkame, neišvengiamai ką nors kito apleidžiame. Be to, kai gyvenime svarbiausia tampa viena sritis, tai gali didinti žmogaus pažeidžiamumą: nepasisekimai ar didesni iššūkiai gali itin sužeisti ar sutrikdyti pusiausvyrą. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kokios kitos gyvenimo sritys jums ne mažiau svarbios. Tai gali būti labai individualu: partnerystė, draugystė, vaikai, pomėgiai, visuomeninė veikla, poilsis ir kt. Kuo daugiau atramos taškų turime, tuo stabiliau galime jaustis. Juk jeigu esame išmušami iš profesinio kelio, jau geriau kristi į pomėgius ar į šeimos glėbį nei į tuštumą, kurią neretai žmonės bando užpildyti ne pačiais konstruktyviausiais dalykais.

Ne mažiau svarbus ir sąmoningumas. Didžiausi iššūkiai kyla tada, kai žmogus kur nors įninka lyg to nesuprasdamas. Kartais iš žmonių, besikreipiančių į psichologus ar psichoterapeutus, girdime: „Nesuprantu, kaip čia atsidūriau“ arba „Nė nepastebėjau, kaip mano gyvenime liko tik darbas“. Tam, kad galėtume suprasti ir įvertinti savo

sprendimų pasekmes, turime sustoti ir apsidairyti. Ir tai nėra vienkartinis veiksmas!

Juk pačių brangiausių žmonių dažnai paklausiame, kaip jie laikosi ar kuo gyvena, tad kodėl to neklausiame savęs? Svarbu stebėti save, atpažinti įspėjamuosius perdegimo ženklus ir priimti – kasdien pusiausvyra gali atrodyti kiek skirtingai. Svarbu ne siekti tobulumo, o kurti realistišką planą konkrečiai dienai: jei serga vaikai, greičiausiai galėsiu mažiau padaryti darbe, o jei užgriuvo svarbus ir sudėtingas projektas, turbūt kurį laiką turėsiu mažiau laiko šeimai ar laisvalaikiui.

Tai normalios gyvenimo situacijos, kurias svarbu išmokti priimti realistiškai.

Išlaikyti pusiausvyrą gali padėti ir pasirūpinimas savimi bei savo sveikata. Jei gerai jaučiuosi, turiu daugiau resursų susitvarkyti su įvairiausiais iššūkiais. Tačiau jei savimi tinkamai nepasirūpinu, gali tapti sunku atlikti net ir paprasčiausias kasdienes veiklas. Pasirūpinimas savimi gali būti tiek reguliarūs sveikatos patikrinimai, visavertė mityba, kokybiškas miegas, fizinis aktyvumas, tiek gebėjimas „atsijungti“ ir iš tikrųjų atsitraukti nuo darbo, skirti kokybiško laiko sau. Čia svarbus kūrybiškumas. Kartais ne-

galime išvykti ilgesnių atostogų, bet galime susiplanuoti progų pabūti be telefono ar kompiuterio, į dienotvarkę įtraukti malonią veiklą ar laiko su brangiais žmonėmis.

Gal pastebėjote, kad šiame gyvenimo etape norite daugiau dėmesio skirti savo šeimai, tačiau darbas užima nemažą dalį jūsų laiko? Kai norisi atlaisvinti vietos, reikia imtis veiksmų. Pirmiausia, peržiūrėti prioritetus ir tikslus. Skamba labai grėsmingai, tačiau tai reiškia, kad reikia sau įsivardinti: dabar mano prioritetas – šeima, partneris, pomėgiai ar kas nors kito. Kartais galvojant apie prioritetus ir tikslus svarbu pamąstyti ir apie savo vertybes – ko aš tikiuosi iš savo gyvenimo ir jeigu jis būtų tobulas, kaip viskas atrodytų? Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti geriau suprasti savo prioritetus.

Siekiant savo išsikeltų tikslų, labai svarbu nubrėžti ribas. Neretai tai reiškia susitarimą su savimi: kada yra mano darbo valandų pabaiga, kada nustosiu galvoti apie viską, ką dar reikia padaryti, arba kuria darbo dalimi pasimėgausiu. Sutarus su savimi, svarbu susitarti su savo kolegomis ar darbdaviu. Žinoma, viskas prasideda nuo aiškaus apsisprendimo viduje.

Ir paskutinis žingsnis – svarbu būti nuosekliam, tačiau leisti sau paslysti. Nesame robotai! Galime švelniai sau priminti, kad šiame gyvenimo etape planas yra šiek tiek kitoks: mo-kau-si daugiau dėmesio skirti šeimai, draugams, pomėgiams, sau pačiam ar darbui. Jeigu šiandien nepavyko, rytoj galiu bandyti dar kartą! Ir nieko baisaus, jei iškart nepavyksta, – balansas yra procesas. O jeigu jaučiate, kad jau kurį laiką bandote, tačiau niekaip nepavyksta ir situacija tik blogėja, nebijokite ieškoti pagalbos. Žvilgsnis iš šalies kartais padeda pastebėti galimybes, kurių įsisukę į savo gyvenimo ratą nematome.

Ir jei skaitydami šį tekstą galvojate apie savo darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, padarykite sau paslaugą – nespauskite savęs, lyg pats svarbiausias dalykas gyvenime būtų ją surasti. Gyvenimas neturi būti tobulas. Kartais paprasčiausiai reikia atskirti, kada mėgautis jame vykstančiais dalykais, kada spręsti problemas, o kada tiesiog išbūti susiklosčiusioje situacijoje.

Nespręsk sunkumų viena(s). Pasikalbėk su mumis. www.pasikalbėk.lt

Meno naujienų portalas „Artnet“

Ką sekti meno mylėtojams? Instagram @artnet

AKIMIRKŲ DIEVAI

Meno mugė „Frieze“

Ką sekti meno mylėtojams?

Instagram : @friezeofficial

AKIMIRKŲ DIEVAI

Babes At The Museum

Ką sekti meno mylėtojams?

Instagram @museumbabes #artsy

AKIMIRKŲ DIEVAI

Galerija „Tate“

Ką sekti meno mylėtojams?

Instagram @tate

#artsy