Lamų slėnis 2023/03

MADOS PAVASARIS

2023 KOVAS (127)

L'Eau Papier

Kai rašalas susigeria į balto popieriaus lapą, atsiranda šešėliai – gimsta nauji pasauliai. „L'Eau Papier“ pagerbia vaizduotės galią – tą akimirką, sustabdytą laike, kai susilieja rašalas, popierius ir ranka.

„L'Eau Papier“ aromate baltuosius muskusus subtiliai puošia ryžių akordas, primenantis popieriaus grūdėtumą. Švytinčios mimozos natos ir šviesių medienos atspalvių fonas –popieriaus istorijas pasakojančio kvapo pagrindas.

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Adelė Galdikaitė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Rytė Šidlauskaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Lee Wei Swee

Stilius: prekės ženklas „JIIJ“, diz. Ieva Juškatė

Modelis: Erika Blanc

Makiažas: Caroline Fenouil

Plaukai: Chiao Chenet

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

© 2023

2023 KOVAS | MADOS PAVASARIS

Redakcijos laiškas

Per amžius gamtoje žmonės ieškojo atsakymų. Per amžius ji keitė, formavo ir diktavo mūsų kasdienybės ritmą, darbus, nuotaikas. Ir taip, nors šiandien esame gerokai mažiau priklausomi nuo besikeičiančio vaizdo už lango, nepaisant to, ką dirbame, kur ir kuo gyvename, parodykite man žmogų, kuris nelauktų pavasario?! Snobą, kuriam visai nerūpi, kaip keičiasi gamta šalia jo? Užkietėjusį miestietį, kuris yra abejingas pirmiems snieguolių žiedams dar šaltoje žemėje, pirmiems žaliai nusidažiusiems taškeliams ant gyvatvorės pakeliui namo? Kietaširdį, kurio dvasia bent akimirkai džiugiai nesuspurdėtų išgirdus pirmus guvius paukščių švilptelėjimus? Su atbundančia gamta ateina ir vidinis pabudimas. Aplanko jausmas, kad mūsų laukia kažkas labai gero. Ir nors šis naujos pradžios jausmas dažniausiai tetrunka vos keletą dienų, gal valandų, o gal išvis tik akimirką, ta viena akimirka pakeičia gyvenimą.

Kaskart įkvėpus šilto oro, ji vėl ir vėl sugrįžta. Nors ir trumpam.

Smagaus skaitymo!

ŽALI PAVASARIO DAIGAI

■ VAZA „GLASS“ ARKET

■ RANKINĖ „KISS MOSS“ STAUD

■ FOTELIS „CAPE“ WARM NORDIC

■ SKARELĖ AMI PARIS

■ PLAUKŲ AKSESUARAS „ELOWEN“ JENNIFER BEHR

■ LĖKŠTĖ „OIVA“ MARIMEKKO

■ VAZA „OLIVE OPAL“ MARIMEKKO

■ KĖDĖ „WEEK-END“ PETITE FRITURE

NAUJIENOS

TAISYKLIŲ NEPAISANTI TIKROVĖ

Donato Jankausko-Duonio skulptūros ir instaliacijos šiuolaikinio lietuvių meno kontekste išsiskiria monumentaliomis, zoomorfinėmis figūromis, atsikartojančiu beždžionių motyvu ir nuosekliu temų tęstinumu. Humoro ir sarkazmo nestokojantys kūriniai slepia nuo lietuvių liaudies tradicijų iki šiuolaikinės populiariosios kultūros varijuojančias nuorodas. Nevengdamas autoironijos, Duonis formuoja menininko kaip taisyklių nepaisančio bei savitą tikrovę kuriančio veikėjo įvaizdį. Kalbėdamas rimtomis temomis, Duonis jas meistriškai įvelka į juoko formą ir taip valingai nepateikia aiškių atsakymų. Parodoje tvyranti ironija padeda sugrįžti prie pirmykščių pradų ir pažvelgti į save su krisleliu humoro.

SPALVOTASIS „&TRADITION“ PAVASARIS

Naująjį sezoną „&Tradition“ pasitinka žvelgdami pantonišku žvilgsniu. Pažangesnis už laikmetį, kuriame gyveno ir kūrė, Verneris Pantonas (1926–1998 m.) ir šiandien išlieka neblėstančiu įkvėpimo šaltiniu, todėl nenuostabu, kad jo pasėtos avangardinės, modernios idėjos vėl ir vėl atranda kelią į dienos šviesą. Ikoniška tada, ikoniška ir dabar – legendinio danų dizainerio kūryba palieka neišdildomą įspūdį, budina vaizduotę ir jausmus. Jis tikėjo, kad kiekviena spalva perteikia skirtingą emocinį kodą, atlieka unikalią funkciją, todėl jas rinkdavosi itin atidžiai. Nepaisant bebaimio stereotipų laužytojo reputacijos, visus spalvinius sprendimus Verneris Pantonas priimdavo tik gerai apgalvojęs ir įsigilinęs.

Nuotrauka: A. Kulikauskas

Daugiau „&Tradition“ naujienų rasite interjero salonuose „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Donato Jankausko-Duonio paroda galerijoje (AV17) veiks iki balandžio 20 d

ŠVEDIŠKOJO „ELLE“ ŽURNALO TINKLARAŠTININKĖS GYVENIMAS TARP

Gėlių pilni sodai, maistu nukrauti vakarienių stalai, raudoni nameliai ir aguonų pievos – tai tik keletas kadrų iš keramikės, fotografės Elin Lannsjö tinklaraščio, akimirksniu nukeliančio į idilišką moters kasdienybę. Kasdienybę, kurioje, gyvendama tarp miesto šurmulio ir gamtos ramybės, kūrėja atranda tobulą balansą – buvimą čia ir dabar.

KONKURSO „LIETUVOS SPAUDOS FOTOGRAFIJA 2023“ FINALININKAI

Jau daugiau nei dvidešimt metų konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ siekia skatinti šalies fotožurnalistus atsakingai rengti vizualinę informaciją, kartu ieškant savito požiūrio į įvykius šalyje ir pasaulyje. Šiemet iš daugiau nei 3000 konkursui pateiktų kadrų vertinimo komisija išrinko arti 80 pavienių nuotraukų ir 5 fotoreportažus bei fotoistorijas. Atrinkti kadrai žiūrovams leis iš naujo išgyventi tiek skaudžią žinią apie karą Ukrainoje, tiek džiugias kultūrinio ar sporto gyvenimo akimirkas ir per skirtingas detales perteiks visą praeitų metų pjūvį.

Nuotrauka: Elin Lannsjö

Nuotrauka: Modestas Rolandas Patašius

Daugiau naujienų rasite portale https://lamuslenis.lt

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Aš renkuosi bangas

Tekstas: Karolina Kulda

Portretas: Monika Rukaitė-Zaleckienė

Nuotraukos: Monika Rukaitė-Zaleckienė ir asmeninis archyvas

Nors Simoną Burbaitę geriausiai pažįstate kaip tinklaraštininkę ir DJ, neabejoju, kad paskaitę apie jos įkvėpimus atrasite ir daug kitų jautrių šios jaunos moters veidų. „Patogu ir įdomu pirmiausia turi būti su savimi“, – sako Simona ir atskleidžia dešimt jos pasaulį praturtinančių idėjų.

MUZIKA. Be jos negyvenu nė dienos. Nuo to laiko, kai stojau prie DJ pulto, mano muzikinis skonis smarkiai pasikeitė. Šiuo metu kaip niekada iki šiol turiu aštrų pojūtį skirtingiems garsams, o ekstazę mano ausims kelia Italo disco, Chicago house (acid), Detroit techno ir breakbeat stiliai. Visgi neišsižadu ir dainų, kurios man patiko prieš penkerius, dešimt ar net penkiolika metų, – jos visos turi savo istoriją. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau projektų, kuriuos galiu įgyvendinti per muziką: tai ne tik įvairūs pasirodymai klubuose, festivaliuose ir kituose renginiuose, bet ir muzikos kūryba, pavyzdžiui, garso takelis ausinių kampanijai, o visai neseniai kartu su Leonu Somovu sukūrėme ir specialų įrašą gerai žinomo drabužių prekės ženklo kolekcijai.

2SOLO KELIONĖS. Man svarbu puoselėti santykį su savimi. Esu tikra, kad tik tokiu būdu įmanoma kurti visus kitus santykius: su partneriu, šeima, draugais, kolegomis, pasauliu. Bent kartą per pusmetį sugalvoju, kaip praleisti ilgesnį laiką tik su savimi, – dažniausiai tai būna kelionė į kurį nors Europos miestą. Po jų jaučiuosi kaip po masažo: pamirštu visus rūpesčius, turiu laiko pagalvoti apie save ir atsikvėpti. Nesvarbu, esate studentė, žmona, mama, vadovė, kūrėja, o gal viskas viename. Kiekviena solo kelionė turi savo istoriją, baimes, atradimus ir šviežią požiūrį į savo gyvenimą. Solo kelionės yra it koks vidinis testas, nes patogu ir įdomu pirmiausia turi būti su savimi.

3 4

VABISABI. Japonų filosofija, kuria vadovaujuosi ne vienerius metus ir net turiu tai įprasminančią tatuiruotę. Sugebėti įžvelgti grožį netobulume ir mokėti priimti gyvenimo nepastovumą taikoje su savimi ir pasauliu – man tai svarbu.

TANGO. Kūno judesiuose įžvelgiu daug grožio, o tango visuomet buvo vienas iš gražiausių šokių, todėl vis dar negaliu patikėti, kad turėjau galimybę išpildyti savo svajonę šokti su profesionaliu tango šokėju iš Argentinos ir atlikti pasirodymus tango gimtinėje Buenos Airėse. Tango išlaisvina – jis emocionalus, aistringas, turi charakterį, tad natūraliai ir pats sau leidi atvirai išgyventi visus jausmus. Esu dėkinga, kad šis šokis atsirado mano gyvenime, jaučiu didelį norą šokti toliau ir, galbūt, net sudalyvauti pasaulio tango čempionate.

KVEPALAI. Kvepalai man yra kur kas daugiau, nei tiesiog „gerai kvepėti“. Kvepalai – nebyli komunikacija, kuri gali būti stipresnė už žodžius. Kvepalai – stiliaus dalis. Kvepalai – mano dalis. Gal todėl jų rinkimosi procesui skiriu daug dėmesio. Mylimiausi kvepalai be konkurencijos yra „Matiere Premiere“. Pernai teko apsilankyti jų pačių auginamuose rožių laukuose Grase Pietų Prancūzijoje ir susipažinti su vienu iš įkūrėjų ir pasaulinio garso parfumeriu Aurélienu Guichardu.

VIZUALI ESTETIKA. Tai mano sielos aktyvacija, kai smalsi kaip vaikas sugeriu viską aplink. Labiausiai akį džiugina meno galerijos, architektūra, interjeras, spalvos, proporcijos. Gamta taip pat – ypač vandenynas, kalnai ir augalai.

SMALSUMAS. Siekiamybė niekada jo neprarasti ir paprastuose dalykuose sugebėti įžvelgti tai, kas duoda stimulą keistis ir ieškoti kažko naujo. Stovintis vanduo genda, o tekantis – pursluoja ir banguoja. Aš renkuosi bangas.

SIELOS REVIZIJA. Kaip reguliariai atlieku spintos revizijas, su tokia pačia meile darau ir savęs revizijas. Rekomenduoju! Kitaip sakant, vis uždedu pirštus ant pulso ir pasitikrinu, ar einu tinkama linkme.

SKANUS IR ESTETIŠKAS MAISTAS. Tam, kad žmogus būtų sveikas, svarbi subalansuota mityba, kuri turėtų tapti gyvenimo būdu, nuolatiniu palydovu, o ne trumpalaike ambicija. Visgi šalia to man maistas turi būti ir gražus, todėl visada mėgaujuosi tiek apsilankymu gerame restorane, tiek eksperimentuodama savo virtuvėje.

RAUDONA SPALVA. Įdomu, kad daug metų nemėgau raudonos, o šiandien tai viena mylimiausių spalvų. Stengiuosi ją turėti arčiau savęs – nesvarbu, tai raudoni nagai ar lūpų dažai.

Mada – tai nenuspėjamas kasdienybės performansas

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Monika Markevičiūtė

Nuo muzikos iki politikos, nuo medicinos iki socialinių judėjimų – per amžius pačiais įvairiausiais ir kompleksiškiausiais būdais mada veikė visuomenę, o visuomenė – madą. „Tai nesustojantis, labai gyvas ir nenuspėjamas kasdienybės performansas, į kurį sutelpa ir daiktai, ir jų dėvėjimo papročiai. Juk drabužiai yra mūsų elgesys“, – sako mados ir kultūros antropologė, stilistė Miglė Kazėnaitė.

kasdieniame laikmečio kontekste.

– Migle, daug domiesi mados, kaip reiškinio, ryšiais su visuomene pačia plačiausia prasme – papasakok, kaip keičiantis istorinėms aplinkybėms mada formavo mūsų visuomenę?

– Visuomenės ir mados santykis – abipusis. Sunku būtų pasakyti, kas katrą labiau formuoja, juk ir ta pati madą vartojanti visuomenė niekuomet nebuvo ir nebus vienalytė. Tam tikrõs visuomenės grupės, minties ar srovės aktyvumas viename ar kitame laikotarpyje visuomet bus paženklintas tam tikrų aprangos įpročių inovacijų, drauge su naujomis minties bangomis atsirita ir naujos papročių išraiškos. Mados istorija – puikus žemėlapis stebėti ir tyrinėti, kaip istorinių aplinkybių paveikti protai kūrė naujas idėjas, ieškojo joms pavidalo ir vietos kasdieniame laikmečio kontekste.

Iliustratyvus to pavyzdys – mini sijonai. Tokio sijono atsiradimas ženklina moterų kontracepcijos atsiradimą. Legendinė tabletė sinchronizavosi su mini sijonėliais ir šeštajame–septintajame dešimtmečiuose jie tapo asmeninės valios, emancipacijos ir savo kūno kontrolės simboliais. Šiandien ši prasmė pasiklydo vertime ir, paradoksalu, galbūt net įgijo atvirkščią prasmę – juk šiandien mini sijonas tikrai nėra laikomas feminizmo simboliu.

– O kokią įtaką madai daro besikeičiantys visuomenės socialiniai vaidmenys?

– Visuomenės dalijimas vaidmenimis yra senas, kaip ir pati civilizacija, reiškinys. XX ir XXI amžiai paženklinti vyriško ir moteriško vaidmenų perversmų. Gražus jų konflikto madoje pavyzdys yra legendinio mados genijaus Yves’o Saint Laurent’o 1966 metais Paryžiuje išleista „Le Smoking“ kolekcija, kuri sukėlė tikrą skandalą. Menininkas išdrįso anuomet vis dar itin suvaržytai visuomenei pristatyti moteriškų smokingų kolekciją ir nors kelnės moterims tuo metu jau nebuvo naujiena, smokingo „vagystė“ sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą. „Le Smoking“ kolekcijos gaminiais dėvinčios damos buvo neįleidžiamos į prabangius klubus ir restoranus. Ačiū Dievui, Yves’as turėjo didelę kuopą jo talentui ir asmeniui ištikimų žmonių, taip pat labai įtakingų draugių. Draugės mobilizavosi, o restoranai ir klubai turėjo nusileisti. Tai graži istorija ne tik apie drąsų lyčių vaidmenų kvestionavimą, bet ir apie idėjos suvienytą draugystę.

– Migle, pristatyk mums keletą esminių, kritinių istorinių periodų, kurie suformavo tokią madą, kokią turime šiandien?

– Vienareikšmiškai didžiausią įtaką mums šiandien tebedaro Didžioji Prancūzijos revoliucija. Visų pirma todėl, kad būtent šių is-

Mados istorija – puikus žemėlapis stebėti ir tyrinėti, kaip istorinių aplinkybių paveikti protai kūrė naujas idėjas, ieškojo joms pavidalo ir vietos

torinių įvykių šviesoje iškilo vidurinysis sluoksnis, kuris pradėjo aktyviai dalyvauti kuriant, diktuojant ir vartojant mados tendencijas.

Antrasis stiprus poveikis – griežtas vyriškų ir moteriškų vaidmenų apibrėžimas aprangos struktūros, faktūros ir spalvos kontekste. Ligi tol tarp aristokratų neegzistavo „vyriški“ ir „moteriški“ spalvos ar dekoro elementai, tačiau Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu nuo vyriško kostiumo turėjo būti pašalinta viskas, kas primena monarchiją. Visi aristokratiški vyriško rengimosi papročiai buvo eliminuoti. Kodėl taip nukentėjo tik vyrai? Nes naujos eros pradžioje viduriniosios klasės vyrai – bet tik vyrai – galėjo pradėti pretenduoti į valdžios ir galios pozicijas, kurių nenulėmė pavardė ar herbas. Moterys buvo nepavojingos režimui, todėl tokių griežtų apribojimų nesulaukė.

– Iš tiesų, juk bėgant laikui madoje keitėsi moterų ir vyrų galimybės. Ar galėtum apibūdinti keletą ryškiausių mados periodų šiame kontekste – kaip rengėsi ir kokias galimybes turėjo skirtingos lytys?

– Tiudorų renesanso laikotarpiu Britanijoje už persirengimą ne pagal lytį grėsė kalėjimas ar net mirtis! Tai buvo laikoma didžiu nusikaltimu. Nors šiandien iš pirmo žvilgsnio tokių gilių problemų neturime, tačiau kartais vis dar garsiai ir skaudžiai nuskamba agresijos ir smurto paženklinti įvykiai, kuomet, pavyzdžiui, kasdieniame kontekste moteriškais laikomais apdarais vilkintis vyras yra baudžiamas. Norėtųsi su išdidžia šypsena sakyti, jog nuo Tiudorų nuėjome ilgą kelią ir kaip visuomenė esame brandesni, bet tasai ilgas kelias vis dėlto panašesnis į keletą vaikiškų žingsnelių. (Šypsosi.)

– Nemažai tiek mažesniųjų kūrėjų, tiek didžiųjų mados gigantų apskritai ima atsisakyti vyriškų ir moteriškų kolekcijų skirties. Ar galime sakyti, kad šiuolaikinėje madoje lyčių skirtis turi tendenciją nunykti? Ką tai reiškia?

– Mano manymu, socialine prasme tai reiškia daug mažiau, nei norėtume manyti. Moteriška mada susiniveliavo su vyriškąja, tačiau išskirtinai moteriškais pripažįstamų apdarų tebeturime. Tad toks liberalus mados namų žingsnis taupo verslo pinigus, laiką ir suteikią naują, patogesnę mokiam klientui verslo struktūrą. Moterys drąsiai žvalgosi vyrų spintose jau daugybę metų, tačiau pelningos (o tai reiškia – viešai normalizuotos ir pripažintos) unisex suknelių ar tunikų kolekcijos kol kas dar neteko išvysti.

– Mada neatsiejama ir nuo mūsų kasdienybės vaidmenų. Ar keičiantis mūsų kasdieniams „kostiumams“ galime užčiuopti ir suprasti, kaip keičiasi mūsų visuomenė?

– Be abejo. Mados ir teatro ryšys siekia pačius seniausius civilizacijos kūrimosi lygmenis. Persirengiant mitologines idėjas atitinkančiais kostiumais buvo kuriamos sakralinės, politinės ir buities struktūros. Net ir šiandien nuo nė vienų mados namų neatsiejamas „mitologinio“ vartotojo – tam tikras savybes, idėjas ir minties kryptį turinčio kliento – paveikslas, kuris veikia dviem būdais: kaip savotiškos gairės savo gentainiams atpažinti ir kaip teatro artefaktai, leidžiantys prisijaukinti trokštamą vaidmenį su visu jo turiniu ir spalvomis.

– Migle, o kaip tu pati apibūdintum XXI a. mados prasmę?

– Vartojama mada man – nesustojantis, labai gyvas ir nenuspėjamas kasdienybės performansas. Čia sutelpa ir daiktai, ir daiktų dėvėjimo papročiai. Juk drabužiai yra mūsų elgesys. Sociologai aprangą neretai tapatina su elgesiu ir visai nebūtinai tiesiogine prasme – kad kaip nors apsirengęs žmogus atitinkamai ir elgsis. Labiau grynai faktine prasme – vien vilkėdami papročius atitinkančius ar juos laužančius apdarus mes veikiame visuomenėje ir veikiame visuomenę.

– Pabandykime pasvarstyti apie dvi nuo šiandieninio pasaulio neatsiejamas, tačiau iš pirmo žvilgsnio, rodos, gana atitolusias temas – mados ir politikos santykį. Kaip jame veikia mada?

– Mada dažniausiai atstovauja opozicijos nuomonei. Atsiminkime normalizuotą hipių subkultūrą, kuri iš esmės maištavo prieš beprasmį jaunuolių žudymą Šaltojo karo konfliktuose. Nepaisant subkultūros viduje itin garbinto moteriškumo ir motinos gamtos įvaizdžių, šios subkultūros šaltinis labai skausmingas ir vyriškas – ją pagimdė neviltis ir pyktis vyrų, verčiamų mirti politinių simuliacijų sukurtuose įvykiuose.

– Kad jau prakalbome apie hipių subkultūrą, kuri glaudžiai siejasi su muzika... Muzika taip pat vystė ir tebevysto gana aiškų pokalbį su mada, tiesa? Kokie yra ryškiausi šiandieniniai to pavyzdžiai?

– Muzika madą veikia labai kasdiene, bet ilgalaike prasme – ji vysto pasilinksminimo papročius. Kadaise valsas sudrebino pasaulį kaip itin erotiškas ir lengvesnės aprangos reikalaujantis šokis, kurį šoko tik drąsiausi ir ekscentriškiausi aukštuomenės nariai. Valsas pagimdė ir juodo kaklaraiščio aprangos kodą, o XVIII amžiuje tai atrodė labai progresyviai.

Šiandien mados ir muzikos ryšiui stebėti turime visas priemones – tereikia pažiūrėti mados savaičių pristatymus, pasiskaityti kolekcijų aprašymus ir patyrinėti mados namams būdingo mitologinio kliento paveikslą, o tuomet mėgautis labai sąmoningai apgalvotu performansu. Muzikoje dizaineriai neretai užkoduoja slaptas žinutes, skirtas pastabiausiems vartotojams. Žaidimas smagus, tad labai rekomenduoju išbandyti.

– Migle, kokių dar mažiau akivaizdžių mados ir mūsų kasdienio gyvenimo elementų ryšių esi pastebėjusi?

– Dažniausiai pamirštame mados ir mokslo, o ypač – mados ir medicinos ryšį. Kurioziškas pavyzdys iš istorijos: XIX amžiuje buvo itin madinga sirgti tuberkulioze ar bent atrodyti, lyg sirgtum. Kai ši mada tarp aristokračių moterų išplito nevaldomais mastais, o visuomenės grietinėlė gydytojų rekomendacijomis pradėta masiškai siųsti į sanatorijas kalnuose, primygtinai siūlant kuo daugiau būti saulėje ir kvėpuoti grynu oru, iškilo įdegusios odos glamūrizavimo era, mat kalnuose pabuvojusios damos grįždavo lygiai įdegusios. Dabar glamūrizuotas įdegis vėl ima kelti medicininių iššūkių. Istorija tikrai linkusi kartotis!

GYVYBE PULSUOJANTIS PAVASARIS

Šis pavasaris „Mados linijoje“ akcentuoja išraiškingas formas ir griežtus siluetus. Pasitikėjimas savimi ir ryžtingas žingsnis į ryškesnį rytojų – pripažinkite, juk gyvybe pulsuojanti gamta pažadina pokyčius ir mūsų viduje. Nuo kasdienius derinius į aukštesnį lygį pakylėjančių aksesuarų iki ypatingiausioms artėjančio šiltojo sezono progoms idealiai tinkančių drabužių.

Pavasario–vasaros kolekcijos drabužius rasite „Mados linijoje“ Vilniuje, Didžioji g. 21.

Daugiau naujienų ieškokite Instagram: @madoslinija

LIEMENĖ

„ACNE STUDIOS“, 390 EUR

Stokholme įsikūrę „Acne Studios“ nepateisintų savo vardo, jei mados mylėtojams nepasiūlytų alternatyvaus silueto drabužių. Prieš jūsų akis –moderniai dekonstruota liemenės interpretacija. Mėgstančioms žaisti pagal savas taisykles.

ŠVARKAS

„BURBERRY“, 2290 EUR

Gerai atpažįstamu britų mados namų „Burberry“ raštu margintas susagstomas švarkas aukso spalvos sagomis – nepakeičiamas drabužis, į kitą mados lygį pakeliantis bet kurį derinį. Nemirtinga klasika moderniame pavidale.

AUSKARAI

„BOTTEGA VENETA“, 600 EUR

Lašo formos sodrios žalios spalvos „Bottega Veneta“ auskarai paauksuoto sidabro detalėmis. Ryškus akcentas nebijančioms spalvų. Pagaminti Italijoje, tad pasižymi aukščiausios klasės precizika.

Nuotraukos: „Mados linijos“ archyvas

ODINĖ STRIUKĖ

„BOTTEGA VENETA“, 3200 EUR

Romantišku „Starry Night“ vardu pavadinta mados namų „Bottega Veneta“ odinė striukė visai neprimena romantiško drabužio. Natūrali oda, akcentinis sidabro spalvos užtrauktukas, gili mėlyna spalva. Visoms, kurių širdyje slypi rokerės dvasia.

STILIUS

RYŽTINGAIS MADOS ŽINGSNIAIS

Rafinuotą madą moderniai interpretuojantys prancūzų mados namai „Celine“. Švarios linijos, nepriekaištinga konstrukcija, geriausios įmanomos medžiagos ir tyli elegancija, sklindanti iš italų „Bottega Veneta“. Dešimtmečius aktuali britų „Burberry“ langelių manija. Drąsi ir išraiškinga švedų „Acne Studios“ estetika. Po „Mados linijos“ stogu, neabejotinai, gyvena ryškiausia šio laikmečio mada.

Pavasario–vasaros kolekcijos drabužius rasite „Mados linijoje“ Vilniuje, Didžioji g. 21.

Daugiau naujienų ieškokite Instagram: @madoslinija

SUKNELĖ

„CELINE“, 2490 EUR

Iš natūralaus aukščiausios kokybės šilko sukurta „Celine“ suknelė. Švelnią smėlio spalvą paryškina ne tik derančios spalvos logotipai, bet ir subtilios aukso spalvos sagos. Papildomą akcentą šiai ypatingai marškinių tipo suknelei suteikia „lavallière“ stiliaus mazgas.

RANKINĖ

„BOTTEGA VENETA“, 1680 EUR

Italijoje pagaminta, iš Intreccio odos supinta nedidelė „Bottega Veneta“ rankinė su aukso spalvos detalėmis. Tiek prie kasdienių drabužių, tiek prie prabangesnių įvaizdžių lengvai derinamas aksesuaras. Pažadame, kokybe ir universalumu pavergs jūsų širdį.

Nuotraukos: „Mados linijos“ archyvas

STILIUS

AMŽINA SAVAITGALIO NUOTAIKA

Naujoji italų prekės ženklo „Weekend Max Mara“

pavasario–vasaros kolekcija kviečia išlaisvinti savo mintis ir pasinerti į gyvybingą ir niekada nuobodžiauti neleidžiantį miestą. Leisti sau pasiklysti ir atrasti – žmones, veiklas, vietas ir, žinoma, madą. Taip, lyg savaitgalį kasdien išgyventume vis iš naujo!

Šiltojo sezono naujienų ieškokite parduotuvėse

„Weekend Max Mara“

Didžioji g. 28, naujojoje parduotuvėje PC „Panorama“, Saltoniškių g. 9, Vilniuje, PPC „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune, PPC „Akropolis“, Taikos pr. 61, Klaipėdoje, taip pat internetu www.soulz.lt

ŠVARKAS

„WEEKEND MAX MARA“, 329 EUR

Švelnios dangaus žydros „Weekend Max Mara“

švarkas į jūsų spintą (ir gyvenimą!) kaipmat įneš pavasario jausmą. Derinimo galimybės – beribės. Nešiokite su džinsais, šiuo metu itin madingais ilgais sijonais, o norėdamos sukurti rafinuotesnį įvaizdį – derinkite su tokios pat spalvos kelnėmis.

RANKINĖ

„WEEKEND MAX MARA“, 299 EUR

Ryšku, nenuobodu, žaisminga. Skaisčios apelsininės spalvos odinė rankinė „The Pasticcino“ kasdieniams įvaizdžiams suteiks įdomumo ir netikėtumo. Nusegama rankena šiam aksesuarui suteikia dar daugiau funkcionalumo – nešiokite persimetę per petį ar kaip delninę.

LIEMENĖ

„WEEKEND MAX MARA“, 165 EUR

Geometriniais raštais marginta megzta liemenė V formos kaklu – kiekvienos mados pulsą sekančios moters must-have. Liemenė puikiai derės tiek su minimalistinio dizaino marškinėliais, tiek su klasikiniais marškiniais ar nėriniais dekoruotomis palaidinėmis.

Nuotraukos: „Weekend Max Mara“ archyvas

DŽEMPERIS

„WEEKEND MAX MARA“, 249 EUR

„Weekend Max Mara“ laisvo silueto moteriškas džemperis bus nepakeičiamas drabužis tiek vis sparčiau įsibėgėjančiam pavasariui, tiek vasaros sezonui. Derinkite prie plačių kelnių ar kontrastingų spalvų mini sijonų.

STILIUS

INTRIGUOJANTIS PAVASARIS

Šiltojo sezono „Weekend Max Mara“ kolekcija

kalba apie laisvę ir mados mylėtojus ragina bent akies krašteliu žvilgterti į gyvybe, lengvumu ir švelnia elegancija alsuojantį mados pasaulį. Spalvos, intriguojantys siluetai, neįprasti raštai, įvairovė – tai dosni mados įkvėpimų dozė visam šiltajam sezonui.

Šiltojo sezono naujienų ieškokite parduotuvėse

„Weekend Max Mara“

Didžioji g. 28, naujojoje parduotuvėje

PC „Panorama“, Saltoniškių g. 9, Vilniuje, PPC „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune, PPC „Akropolis“, Taikos pr. 61, Klaipėdoje, taip pat internetu www.soulz.lt

SPORTINIAI BATELIAI

„WEEKEND MAX MARA“, 299 EUR

Ryškūs ir žaismingi sportiniai bateliai skirti visoms, mėgstančioms akį traukiančius aksesuarus. Sukurti bendradarbiaujant su amerikiečių modeliu Lily Aldridge, šie bateliai – iš valiūkiškos ir romantiškos kolekcijos, pavadintos „From Lily With Love“.

KELNĖS

„WEEKEND MAX MARA“, 219 EUR

Nė viena spinta neapsieina be aukštos kokybės „basic“ stiliaus drabužių. Nepretenzinga spalva, niekada nesenstantis siluetas – keičiant viršutinę aprangos dalį ir aksesuarus šios kelnės puikiai pritaikomos bet kuriai gyvenimo progai.

Nuotraukos: „Weekend Max Mara“ archyvas

STILIAUS KODAS

Pamatinės vertybės

Savo mados bei estetikos jausmo kelionę pradėjusi dar paauglystėje, teisininkė, tinklalaidžių kūrėja Aistė Kabašinskaitė stiliuje, kaip ir gyvenime, brangina pamatines vertybes. Juk tikrumas, nuoširdumas, kokybė vietoj kiekybės ir yra tie dalykai, kurie niekada neišeis iš mados.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, Nuotraukos: Lina Jushke

Būdama jaunesnė ir ieškodama savito stiliaus, bandydavau įvairiausias mados tendencijas, pirkdavau daug drabužių ir taip prisidėdavau prie perdėto vartojimo, nors galiausiai sugrįždavau prie tų pačių, man patinkančių derinių. Supratusi, kad bereikalingai kaupti drabužius yra neetiška ir labai netvaru, nusprendžiau kardinaliai išvalyti savo spintą. Tad praėjusį sezoną pasitikau su daug pokyčių spintoje ir su žymiai mažiau drabužių – tik su tais, kuriuos labai myliu, saugau ir iš tiesų dėviu. Jie nedulka mano spintoje. Manau, kad atradus savo spintos kapsulę, drabužius, kuriuos gali derinti tarpusavyje, turėti jų daug tiesiog nebetenka prasmės.

Šiuo metu man labai nepatinka, kad mados nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose skatina besaikį vartotojiškumą. Jie specialiai perka drabužius dėl turinio, tarkime, tik vienos spalvos derinį tam vienam įrašui, iš greitosios mados prekės ženklų. Tai matant man pasidaro liūdna.

Atsidūrusi kitoje barikadų pusėje pamačiau, kokia yra viešų žmonių pasaulio virtuvė. Reikia suvokti, kad socialiniai tinklai yra skirti ne tik viešinti savo gyvenimą, bet ir kuruoti turinį pagal tai, kokie reklaminiai užsakymai gaunami. Tai reikalauja daug strateguoti: tarkime, nuo to, kaip pateiksi save, savo šeimą ar santykius, priklausys, kokius reklaminius užsakymus gausi. Socialiniai tinklai yra kaip ir bet kuris kitas verslas, tik šiame pardavinėji save. Tai, ką ten matome, išgaunama skirtinga kaina ir tikrai ne viskas yra nuoširdu ar tikra. Aš pati to daryti nemoku. (Juokiasi.) Esu gana tiesmuka ir jei kas nors mane erzina, galiu nepagalvojusi taip ir pasakyti. Pati stengiuosi rodyti ne per daug savo asmeninio gyvenimo, didelę dalį jo pasilieku sau.

Kalbant apie asmeninį stilių, man svarbu, kad jis nereikalautų daug pastangų. Man patinka patogūs drabužiai, niekada nestoviu prie veidrodžio valandą ieškodama tobulo įvaizdžio. Šiuo metu esu įkvėpta devyniasdešimtųjų minimalizmo: man labai patinka tuo metu vyravę „Calvin Klein“, „Prada“ įvaizdžiai. Stengiuosi ir pati taip rengtis, pastebiu, kad ir mada juda į tą pusę.

Mėgstu klasikinius, laikui nepavaldžius rūbus, sportinio stiliaus detales, tokias kaip džinsai ar sportbačiai. Vis dėlto kartais, kai yra proga, nevengiu apsirengti seksualiai. Gali pasirodyti, kad kasdienybėje aš netgi slepiu savo figūrą, bet kai noriu, parodau ir tą fatališkąją savo pusę. (Juokiasi.) Ypač atostogų metu. Kartais atrodo, kad užsienyje apskritai jaučiuosi laisvesnė nei Lietuvoje. Dėl nuolatinės kritikos iš aplinkos mūsų moterys dar šiek tiek per daug užsisklendusios ir bijo būti drąsesnės tiek mados, tiek kitais klausimais.

Visada mylėjau „oversize“ tipo švarkus. Tai – mano išskirtinumas. Juos lengva derinti tiek dienai, tiek vakarui – pakanka pakeisti batelius. Taip pat labai pamėgau vintažinius švarkus, kurių galima rasti „Humanoje“, „Vinted“ arba „Vestiare Collective“. Mano spintoje gausu įvairių marškinėlių, padidintų marškinių, megztinių, o dabar drabužinę papildė ir daug klasikinių kostiuminio stiliaus kelnių. Anksčiau tokių vengiau: galvojau, kad jos man netinka dėl figūros. Bėgant metams, bandant ir eksperimentuojant iš tiesų imi suprasti, kas tau tinka, o kas ne. Tad dabar prie tokių kelnių derinu siaurus marškinėlius be rankovių – taip išlaikomos proporcijos ir įvaizdis atrodo puikiai. Taip pat patinka įvairūs sportbačiai – jie tinka prie visko!

Apskritai, man labiau patinka šaltojo laikotarpio įvaizdžiai. Kadangi labai mėgstu sluoksniuoti drabužius, dievinu klasikinius lietpalčius bei paltus. Jų turiu gana nemažai, tačiau stengiuosi į tokius drabužius investuoti, kad galėčiau juos dėvėti daugelį metų. Kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, tikiu, kad ypač šių dienų kontekste svarbu suvokti, jog geriau investuoti į vieną daiktą, kurį dėvėsi daugybę sezonų, nei dešimtis kitų, kurie nusitrins po pirmojo skalbimo. Remdamasi tuo pačiu principu ėmiau investuoti į akinius nuo saulės, rankines bei diržus.

Kalbant apie rankines, šiuo metu vis dar nerandu, kas man patinka! Turiu keletą dizainerių rankinių, tačiau jei nesidomi mada, net nežinosi, kad jos kurtos dizainerio. Nežinau kodėl, tačiau rankinės su dideliais logotipais man vis dar primena „rusišką“ prabangą ir tiesiog atrodo neskoningai.

Pati mada susidomėjau jau labai seniai, kai man buvo kokių vienuolika dvylika metų. Ėmiau domėtis, kaip kuriamos mados namų reklaminės kampanijos, nepraleisdavau progos pavartyti mados žurnalų. Daugiau sužinoti apie mados istoriją ir šio pasaulio užkulisius man padėjo pirmasis lietuviškas Deimantės Bulbenkaitės kurtas mados tinklaraštis „Spintos guru“. Pamenu, kaip nekantriai laukdavau kiekvieno įrašo. Iš tikrųjų viena mano paauglystės svajonių buvo gyventi Londone ir studijuoti mados žurnalistiką. Ten nepatekau, tad pasirinkau bendrosios žurnalistikos studijas, tačiau iš tiesų norėjau ne to, todėl galiausiai baigiau teisę. (Juokiasi.) Keisti dalykai, tačiau mada viena ar kita prasme niekada neišėjo iš mano gyvenimo.

Atrasti savo stilių man padėjo gyvenimas kitoje šalyje. Esu iš mažo miestelio: ten nebuvo daug galimybių suprasti madą ir apie ją mokytis. O Londonas buvo miestas, kuris išmokė mane, kaip galima atskleisti savo asmenybę per stilių, kokie spalvingi ir charizmatiški gali būti žmonės ir jų įvaizdžiai. Dirbau ne vienoje drabužių parduotuvėje ir tai buvo puikus mados pradžiamokslis. Ten daug sužinojau apie įvaizdžio kūrimą, skirtingus moterų figūrų tipus, spalvas, medžiagas, estetiką –galbūt šias žinias pavyks panaudoti ir praktikoje, kuriant prekės ženklą „Lunatiké studio“. (Šypsosi.) Tai mano ateities projektas, kurio neskubu paleisti. Čia esu perfekcionistė: nenoriu tiesiog naudotis savo vardu ir kurti nekokybišką produktą. Norisi viską padaryti taip, kad didžiuočiausi, ir užpildyti nišą, kurios Lietuvoje trūksta. Tikiuosi, kad pavyks. (Šypsosi.)

Anksčiau maniau, kad norint būti stilingam reikia pataikyti į nuolatos besikeičiančias mados tendencijas. Visgi svarbu suvokti, kad „stilingas“ ir „madingas“ yra dvi skirtingos sąvokos. Tam, kad būtum madingas, prireiks labai daug finansų. (Šypsosi.) O net ir įsigijęs madingiausių drabužių, būsi toks kaip visi. Stilius yra apie asmenybę – kai atrandi, kokie drabužiai, siluetai, spalvos tinka būtent tau, ką iš tikrųjų mėgsti dėvėti ir su kuo jautiesi geriausiai, viskas stoja į vietas. Stilius yra apie patį žmogų, ne apie įvaizdį.

Kadangi stilius neatsiejamas nuo asmenybės, žmoguje vertinu nuoširdumą ir tikrumą. Pasigendu šių savybių, socialiniuose tinkluose gausu dirbtinumo. Atrodo, kad žmonės vis labiau bijo būti savimi, bandydami įtikti kitiems. Taip pat žmoguje man svarbus humoro jausmas – pati juk gyvenu su komiku. (Šypsosi.) Svarbus ir pastangų nereikalaujantis pasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, aš savimi pasitikiu labiausiai, kai išsiplaunu galvą. (Juokiasi.) O iš tiesų, kai tiesiog gerai jaučiuosi: esu išsimiegojusi, skaniai pavalgiusi, kai leidžiu laiką su savo artimaisiais ir iš tikrųjų dėviu tai, kas man patinka. Tada ir jaučiuosi geriausiai. Man svarbios visiškai paprastos, pamatinės vertybės – būti geram kitiems, linkėti kitam gero, ne blogo, siųsti pozityvią energiją. Kartais visa tai priimame kaip savaime suprantamus dalykus, tačiau juk tai iš tikrųjų ir yra svarbiausia.

Pastebėjau, kad Lietuvoje moterys yra daug kritikuojamos – dėl savo griežtesnių pasisakymų, drąsesnių įvaizdžių ar dėl kūno. Buvo metas, kai pradėjau susilaukti komentarų apie savo kūną

kad esu nėščia, stora, nors pati niekada taip nesijaučiau. Niekaip nesupratau, kodėl žmonės jaučiasi galintys komentuoti mano kūną, kai pati jame jaučiuosi gerai. Kažkodėl tam tikri žmonės verčia kitus blogai jaustis ir bando ieškoti minusų ten, kur jų nė pats nematai. Man dėl to ypač pikta, todėl dažnai pasisakau figūros tema, nebijau parodyti savo kūno ir noriu, kad nebijotų ir kitos moterys. Buvo keista, kai pasidalijusi kadru su maudymosi kostiumėliu sulaukiau padėkų už drąsą ir rodomą meilę sau. Susimąsčiau, kokiuose rėmuose gyvename kaip visuomenė, kad dėkojame už drąsą tiesiog matydami žmogaus nuotrauką, kūną – mano atveju, gal kiek moteriškesnį, bet juk tai turėtų būti visiškai normalu. Todėl ir darau įvairius socialinius eksperimentus, nevengiu tokių nuotraukų. (Šypsosi.) Tikiuosi, kad situacija po truputį keisis į gera.

Moterų draugystė ir apskritai draugystė mano gyvenime yra labai svarbi. Nors neturiu milijono draugų, juos sutinku skirtingais gyvenimo laikotarpiais ir per skirtingas gyvenimo patirtis. Mano draugystės yra ilgos, jas branginu, saugau ir vertinu. Nuostabus jausmas atrasti žmones, su kuriais gali būti savimi, atverti širdį, o pusmetį nesimatęs vis tiek jaustis taip, tarsi kalbėjaisi vakar.

Labai mėgstu jūrą, tad mano tobula šiltojo sezono diena prasidėtų prie jos – saulei šviečiant niekur neskubėdama su savo antra puse ir šuniuku Coco eičiau valgyti skanių pusryčių ir išgerti puodelio kavos. Vėjyje plazdančiais plaukais mėgaučiausi laiku vilkėdama kokią nors laisvai krentančią šilkinę „slip“ suknelę, o atėjus vakarui įsispirčiau į basutes ir apsivilkčiau savo seną gerą padidintą švarką.

DIZAINO PAŽINTIS

AMŽINAS „IITTALA“ PAVASARIS

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: „iittala“ archyvas

Nuo pat 1881-ųjų suomių prekės ženklas „iittala“ savo kūrybą dedikavo vienam tikslui – kurti dizaino objektus, kurie įkvėptų gyventi gražesnį gyvenimą. Kas kadais prasidėjo kaip stiklo gamykla nedidukiame Suomijos Iittalos kaime, šiandien išaugo į garsiausiuose dizaino muziejuose savo kūrinius eksponuojantį prekės ženklą, kuris ne tik gerai atpažįstamas savo paprastu, universaliu ir nesenstančiu dizainu, – niekam nekyla abejonių, kad „iittala“ suvaidino nemenką vaidmenį apibrėžiant tai, ką šiandien vadiname šiaurietišku gyvenimo būdu.

ALVARO AALTO ATGIMIMAS

Šį pavasarį „iittala“ dizaino ikonos atgimsta naujai ir po ilgos žiemos į namus pakviečia taip išsiilgtą pavasarį. Ypatingos interjero detalės, elegantiški indai – „iittala“ tikrai neleidžia nuobodžiauti ir pristato objektus, kuriais galėsite sukurti pavasariška gaivuma alsuojančią atmosferą bet kurioje erdvėje. Šie metai „iittala“

ypatingi: švęsime vieno svarbiausių šio prekės ženklo veidų – žymaus suomių dizainerio, architekto Alvaro Aalto – 125 metų jubiliejų. Šia ypatinga proga dizaino pasaulį papildys nauji objektai – naujos vazos iš originalios „Alvar Aalto“ kolekcijos.

Tikrą dizaino revoliuciją sukėlusi Aalto kolekcija tapo gerai atpažįstama skandinaviško dizaino ikona.

Kiekviena „Aalto“ vaza yra išpūsta burna ir pagaminta rankomis „iittala“ stiklo gamykloje. Daugiapakopė šio ypatingo kūrinio gamyba prasideda karščiu alsuojančiame ceche, kur dirba patyrę stiklo pūtėjai, tad kiekviena vaza atspindi tikrą stiklo meistrystę. Šį pavasarį

pasaulį išvydusi naujoji „Aalto“ kolekcijos vaza yra mažesnė nei originalioji, todėl puikiai tinka tik vienai gėlei, augalo stiebui ar nedidelei sezoninei puokštei. Skaidrus stiklas suteikia erdvės gėlių spalvoms, todėl tai tinkama dovana bet kuriems namams – naujoji vaza padės išlaisvinti pačias netikėčiausias floristines idėjas.

„TUNDRA“ INDAI – PAVASARIS ANT STALO

Lengvučiai kaip pavasaris, skaidrūs it tirpstančio sniego lašeliai – naujieji „Tundra“ kolekcijos indai ant jūsų namų stalo idealiai įkūnija gaivaus pavasario dvasią. Šios indų kolekcijos pagrindas – originalus menininko Oivo Toikkos raštas, sukurtas dar 1970-aisiais. Kaip pasakojo pats menininkas, šie įvairiausių smulkių motyvų raštai įkvėpti atšiaurios ir laukinės tundros. Rezultatas – subtilūs, intrigą keliantys, pagaulūs paviršiaus raštai, nusėdę ant lengvai pritaikomų, nepretenzingų, tačiau tikrai nenuobodžių skaidraus stiklo indų. Tai kolekcija, kuri tiks bet kuriems namams, bet kuriai progai.

NAUJŲ SPALVŲ AMBICIJOS

Neseniai „iittala“ asortimentą papildė dvi energingos stipraus charakterio spalvos – gyvybingoji ultramarino mėlyna ir vario spalva. Ne viena ikoniška suomių prekės ženklo kolekcija šiemet nusidažo naujomis spalvomis ir atgimsta dar nematytoje šviesoje – nuo gerai atpažįstamos Oivo Toikkos garsiosios smulkiais taškeliais margintos „Kastehelmi“, kuriai įkvėpimo suomis sėmėsi iš rasos lašelių, iki nemarios klasikos „Kartio“. Nuo dar 1932-aisiais sukurtos ir iki pat šių dienų gaminamos legendinės architektės Aino Aalto kolekcijos „Aino Aalto“, atgaivinančios tuo metu vyravusią funkcinio stiliaus kryptį, iki Harri Koskineno kurtų švarių aptakių formų žvakidžių „Valkea“, tobulai atskleidžiančių švelnų žvakių šviesos mirgėjimą.

Šios spalvos iš tiesų ypatingos – ryškūs ir energingi mėlyni tonai mumyse tarytum paskatina norą veikti, o vario rusva giliai viduje pažadina nostalgijos jausmą – tai it aliuzija į aštuntojo ir devintojo dešimtmečių estetiką.

2023 METŲ PAUKŠTIS – ĮPRASMINTI AKIMIRKAS

Visiems Oivo Toikkos kūrybos gerbėjams puikiai pažįstama stiklinių paukščių „Birds by Toikka“ serija šiemet atgimsta dar kitu pavidalu. Pirmuosius paukštelius menininkas kurti pradėjo dar 1972-aisiais,

apibūdindamas juos netaisyklingo perlo vardu. Dizaineris kiekvieną savo stiklo paukščio dizainą sukūrė glaudžiai bendradarbiaudamas su stiklo pūtimo meistrais, o jų įvairovė tarsi sujungia didžiulę kūrėjo meilę gamtai ir aistrą stiklo menui. Nors įkvėpimo kurdamas šiuos objektus jis sėmėsi iš tikrų paukščių, tačiau kartu tai – ir intriguojantis Toikkos vaizduotės kūrinys.

Naujasis šių metų paukštis – tai Mėlynasis Charadrius – klasikinės paukščio formos, puoštas patraukliais rudas ir mėlynas plunksnas primenančiais raštais. Toikkos paukštis yra puiki dovana įsimintinoms 2023 m. akimirkoms įprasminti. Tai ne vien interjero dekoracija, daug daugiau – tai riboto leidimo meno kūrinys, papuošiantis namus, simbolizuojantis viltį ir primenantis amžiną pavasarį.

„iittala“ salonus rasite PC „Ozas“ Vilniuje, PLC „Mega“ Kaune ir Ginalasinterjeras.lt

Užauginti namus

Prekės ženklo „Nou Milu“ kūrėjos, dizaino ir mados entuziastės Eglės Novogreckienės šeimos namai gimsta pamažu. Lėtai apgalvojant kiekvieną detalę, išjaučiant kiekvieną kampą, jie tarytum auga ir keičiasi kartu su jų gyventojais. „Neabejoju, kad yra žmonių, kurie nė nesuprastų tokio erdvės sureikšminimo!“

– juokiasi Eglė, praverdama savo pavasariu jau kvepiančiame Žvėryne esančių namų duris.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Lina Jushke

Visą istoriją skaitykite pavasario popieriniame „Lamų slėnio“ numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

HAY KVIETIMAS ŠVĘSTI PAVASARĮ

„Gražus dizaino objektas kuria panašų efektą kaip staiga nušvitusi saulė“, – įkvepiančiu palyginimu viename interviu pasidalija Mette Hay, prieš du dešimtmečius kartu su vyru Rolfu Hay įkūrusi šiuolaikinio dizaino kompaniją HAY. Ir iš tiesų, kiekvieną sezoną stebindami naujomis idėjomis, HAY vėl ir vėl pasiūlo šį tą gaivaus, atliepiančio, tačiau kartu be galo pasiilgto bei savo.

Tekstas: Lina Paulauskaitė, Nuotraukos: HAY archyvas

MODERNIOS PASAULĖŽIŪROS SIMBOLIAI

Viena iš didžiausią įspūdį paliekančių HAY staigmenų – 1934 m. Gerrito Rietveldo sukurta „Crate“ lauko baldų kolekcija. Norėdamas modernizuoti tuometinius baldus, jų gamybai dizaineris panaudojo medines transportavimo dėžes. Savo amžininkų sukritikuotas dėl pernelyg paprasto dizaino, Rietveldas atšovė, kad įsitvirtinusi praktika baldus transportuoti medinėje dėžėje akivaizdžiai įrodo, jog tokia dėžė yra patvaresnė ir patikimesnė nei kruopščiai pagaminti baldai jos viduje!

Kaip ir originalioji, „Rietveld Originals“ x HAY atkurta „Crate“ serija pasižymi išraiškingu charakteriu, tiksliomis proporcijomis bei architektūriškomis formomis. Šie baldai gaminami iš natūralios pušies medie-

nos, padengtos vandens pagrindo laku, todėl gali būti naudojami tiek viduje, tiek ir lauke. Sukurti kone prieš šimtą metų, ir šiandien „Crate“ įkūnija esminius gero dizaino kriterijus: komfortą, palankią kainą bei baldo pavidalu siunčiamą modernios pasaulėžiūros žinutę.

Ambicingas „Crate“ estetines idėjas papildo ir šiuolaikiškas „Weekday“ stalų ir suolelių dizainas. Noras pakviesti visą būrį žmonių mėgautis bendravimu ir gardžiu maistu visuomeninėse bei privačiose lauko erdvėse paskatino Hannes & Fritz dizainerių duetą kūrybinį žvilgsnį nukreipti archetipinio familiarumo link. Jų sukurta kolekcija pasiūlo lengvai atpažįstamus, tačiau moderniai konvertuotus dizaino sprendimus ir šiuolaikiškas medžio apdirbimo detales. Spalvingoji „Weekday“ baldų serija gaminama iš patvarios, greitai augančios pušies medienos, todėl yra ne tik ilgaamžis, bet ir tvarus pasirinkimas.

MAŽASIS JAUKUMO SAUGOTOJAS

Pavadintas charakteringu „Mousqueton“ (išvertus iš prancūzų kalbos – karabinieriaus) vardu, dizainerės Ingos Sempé sukurtas nešiojamasis šviestuvėlis iš tiesų primena narsų alavinį kareivėlį, šaunųjį šviesos ir jaukumo saugotoją. Apie praeitį ir jaukias asociacijas kalbantis šiuolaikine dizaino kalba, „Mousqueton“ žavi minimalistiniu charakteriu bei sumaniai integruota funkcija. Centrinė struktūros ašis perauga į praktišką detalę – patogiai pakabinti ar paimti šviestuvą leidžiančią rankenėlę. Gamybai pasirinkta nerūdijančio plieno materija ir estetinio charakterio ypatybės leidžia „Mousqueton“ pritaikyti įvairiausiuose kontekstuose. Įkraunamas, todėl laisvai kartu keliauja erdvėje.

BUVIMU LAUKE MĖGAUKITĖS STILINGAI

Lygiai prieš metus sužibusi Ronano ir Erwano Bouroullecų sukurta „Balcony“ kolekcija šį pavasarį džiugina naujomis funkcinėmis galimybėmis. „Balcony“ taburetė, pusbario-baro aukščio kėdė bei įvairūs suoleliai dovanoja dar daugiau laisvės kuriant estetiškas, patvarias ir originalias lauko, terasų ir balkonų erdves. Pritaikyta naudoti lauke, „Balcony“ gali tapti originaliu akcentu ir interjere.

Norėdami plačiau susipažinti su gamintoju „HAY“, užsukite į interjero salonus „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

„Kai mano rūbai pradėjo nebetilpti į spintą, turėjau suprasti: turiu jų per daug. Tačiau, užuot sumažinusi drabužių kiekį, nusprendžiau, kad atėjo laikas drabužinei“, – savo istoriją pasakoja stilistė, profesionali šokėja ir, kaip pati save vadina, buvusi šopoholikė Violetta Fainšil . Ši jaunos moters istorija prikausto dėmesį: atsisakiusi daugiau nei pusės tonos (!) nereikalingų drabužių, ji tapo minimaliste, šiandien ir kitiems padedanti su mažiau galėti daugiau.

Stiliaus virsmas: iš šopoholikės į minimalistę

Tekstas: Karolina Kulda, Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Violetta, esi ne tik stilistė, bet ir profesionali šokėja. Ar puošnios šokių suknelės ir supažindino tave su mada?

– Mano kelionė gilyn į madą prasidėjo, kai man buvo septyniolika – tuo metu pradėjau pati kurti sukneles šokiams. Kiek save prisimenu, visada norėjau ko nors išskirtinio, tad man niekada nepatiko klasikinės šokių suknelės. Tuo metu ir užsimezgė mano pažintis su mada: pradėjau skaityti žurnalus, sekti mados pristatymus, žiūrėti mados filmus. Ėmiau daug galvoti, kaip galima sukneles nuo podiumo atnešti ir į šokių pasaulį? Dabar visos mano suknelės, su kuriomis šoku, idėjiškai remiasi mada.

– O kaip madą atradai iš profesionalios pusės?

– Tai atsitiko labai natūraliai ir drauge – netikėtai. Baigusi sportininkės karjerą svajojau savo gyvenimą susieti su mada, nors pirminė idėja buvo įkurti suknelių saloną. Jau daug metų į mane kreipiasi šokėjos, kurioms kuriu suknelių dizainą, tad

atrodė natūralus žingsnis ateityje turėti savo šokių ir vakarinių suknelių studiją. Gyvenimas pasisuko taip, kad šiandien mano darbas yra daug gilesnis, nei tik kurti šokių suknelių dizainus, – padedu žmonėms atrasti savo stilių, gyventi lengviau ir taip įgauti pasitikėjimo savimi.

– Tavo istorija įdomi ne tik dėl šokių ir mados dermės. Užsiminei, kad kadais buvai tikra šopoholikė? Papasakok apie šį savo gyvenimo laiką – kaip tuo metu atrodė tavo pirkimo įpročiai?

– Sakyčiau, kad mano gyvenimas pasidalino į dvi dalis: prieš šią istoriją ir po jos. Vaikystėje drabužiai man nebuvo įdomūs, visą savo dėmesį skyriau šokiams. Mano spinta rūpinosi mama, ji žinojo visus garsius prekės ženklus, sekė, kas madinga. Kadangi buvau vienintelė dukra šeimoje, turėjau tikrai daug rūbų, nors ir nesuprasdavau, kas tas „Dolce & Gabbana“ ir kodėl su tuo megztuku negaliu eiti žaisti į lauką? (Šypsosi.)

Kai būdama septyniolikos pradėjau gyventi viena, savo stiliui ėmiau skirti daugiau dėmesio. Kadangi šokių sportas itin estetiškas, nori nenori atkreipi dėmesį, kaip atrodo kiti šokėjai ne tik ant parketo, bet ir gyvenime. Tada ir prasidėjo mano šopoholizmas. Iš noro atrodyti stilingai ir gražiai parduotuvės tapo mano hobiu. Praleisdavau ten daug valandų, atrodė, reikėjo visko! Pasirinkdavau nebrangius ir nekokybiškus drabužius – tuo metu nesupratau, kokia svarbi yra drabužio kokybė. Taip viskas ir pradėjo smukti žemyn –prieš kiekvieną kelionę ar išėjimą iš namų nerasdavau, ką apsirengti, ir skubėdavau pirkti naują daiktą. Dabar suprantu, kad tai vyko dėl tam tikro neužtikrintumo savimi ir baimės, kad kiti atrodys geriau. Kadangi rūbus pirkau chaotiškai, juos apsivilkdavau vos porą kartų. Vėliau, kai galėjau sau leisti garsesnių prekių ženklų drabužių, tai atrodė kaip sėkmės ir stiliaus įrodymas. Nuolat užkibdavau ant didelės nuolaidos kabliuko – net tada, jei surastas drabužis ir nebūdavo man tinkamo dydžio. Tuo šopoholizmas ir ypatingas – jauti didžiulį potraukį eiti į parduotuves, atsiranda nerimas, kad kažko nusipirkti nesuspėsi, įsigijęs daiktą gauni daug endorfinų. Ir nors to priežastys gali būti skirtingos, aš bandžiau numalšinti savo nepasitikėjimą savimi ir kompleksą nebūti priimtai socialiniame rate.

– Kada supratai, kad turi per daug, perki per daug? Užsiminei atsikračiusi daugiau nei 500 kg nereikalingų drabužių!

– Kai mano rūbai pradėjo nebetilpti į spintą, turėjau suprasti: turiu jų per daug. Tačiau taip nenutiko! (Juokiasi.) Užuot sumažinusi drabužių kiekį, nusprendžiau, kad atėjo laikas dar vienai mano svajonei – turėti drabužinę. Sukūriau ją iš svečių kambario: spintos iki lubų, komoda makiažui, atskira spinta batams ir rankinėms. Jaučiausi kaip Kerė iš serialo „Seksas ir miestas“!

Suvokimas, kad kažkas ne taip, atėjo, kai su vyru nusprendėme kraustytis į kitą butą. Daugiau nei ketvirtadalis rūbų spintoje buvo su etiketėmis, o kai drabužių krūvoje aptikau du identiškus visiškai naujus megztinius, atsisėdau ant žemės ir apsiverkiau. Jaučiau gėdą. Savo spintoje rasdavau rūbų, kurių nė nežinojau turinti, nesuprasdavau, kodėl juos pirkau?

Tuo metu turėjau daugiau nei šimtą batų porų ir septyniasdešimt rankinukų. Kad į naują butą pervežtume mano rūbus, turėjome išsinuomoti mikroautobusą, o vienas kraustytis padėjęs draugas nusijuokė, kad tikrai nesu minimalistė.

Tuo metu ir pagalvojau, kas tas minimalizmas? Pradėjau apie tai skaityti, atradau daug informacijos. Trys pagrindiniai šaltiniai, kurie padarė man įtaką, buvo Marie Kondo knyga apie jos metodą, filmas „The Minimalists“ ir vlogerė Christina Mychas, kuri ir pati kadais buvo šopoholikė. Nusprendžiau viską kardinaliai pakeisti.

Visus drabužius su etiketėmis sudėjau į lagaminus, paskambinau draugei ir pasiūliau daryti išpardavimą. Viską, ko nespėjome parduoti ten, pardaviau „Vinted“ programėlėje. Likusius geros būklės drabužius atidaviau. Taip atsikračiau puse tonos rūbų! Neįsivaizduojate, koks lengvumo ir ramybės jausmas atėjo, kai pamačiau, kad namuose nebeliko nė vienos dėžes.

Esu dėkinga tam etapui – jis mane atvedė ten, kur esu dabar. Gyventi namuose, kuriuose yra tik daiktai, kuriuos naudoji ir myli, man ir yra minimalizmo esmė.

– Šiandien dirbi asmenine stiliste. Kokiais esminiais principais vadovaujiesi savo darbe?

– Mano darbo tikslas – padėti patogiai pasijausti savo kūne, suprasti save ir remiantis tuo atrasti savo stilių. Tikiu, kad drabužiai turi sustiprinti pasitikėjimą savimi, paryškinti žmogaus bruožus ir charakterį. Man svarbu, kad po mano konsultacijos žmonėms nebekiltų klausimų ir jie galėtų patys dėlioti derinius, per daug nepaisydami kintančių mados tendencijų.

– O kaip šiandien atrodo tavo pačios stilius? Ir kaip po visų šių patirčių į tavo spintą atkeliauja daiktai?

– Neutralios spalvos, kokybiški formą išlaikantys audiniai, švarus vizualas be logotipų ir daug detalių. Labai mėgstu kostiumus, švarkus ir paltus. Derinu skirtingus stilius, mėgstu kontrastus.

Kiekvieną kartą pagalvojusi, kad tam tikram deriniui man trūksta kokio nors daikto, tai užsirašau. Jeigu tokia mintis kyla daugiau nei penkis kartus, vadinasi, šis daiktas gali patekti į mano pirkinių sąrašą. Tada nusprendžiu, kaip daiktas turi atrodyti, kokios medžiagos ir spalvos turėtų būti. Kai iki smulkmenų žinau, ko ieškau, pradedu paiešką. Jeigu daiktą suradus dar už dviejų mėnesių jis man vis dar reikalingas – perku. Toks procesas gali atrodyti labai nemalonus, jei esame linkę manyti, kad apsipirkimas turi atnešti laimę, kad tai it koks meilės sau įrodymas, bet juk tai ne visai tiesa. Gerai apgalvotas, būtent toks, kokio norite, daiktas atneš daug daugiau džiaugsmo nei spontaniškas pirkinys, kuris džiugins tik tol, kol sugrįšite namo. O toks procesas leis mylėti kiekvieną daiktą spintoje ir nenorėti jų keisti.

– Iš tiesų yra manančių, kad norint būti stilingam reikia turėti daug drabužių, sekti tendencijas, tačiau tavo darbas – pakeisti šį stereotipą. Kokie yra konkretūs tavo patarimai visiems, norintiems turėti MAŽIAU, bet su turimais daiktais galėti DAUGIAU?

– Kiekvieną spintą reikia pradėti nuo klausimų, kas tu esi? Koks yra tavo asmeninis stilius? Kaip tu nori jaustis ir kaip nori, kad kiti tave matytų? Detalių yra labai daug, stilius priklauso nuo žmogaus charakterio ir gyvenimo būdo. Dauguma žmonių nežino atsakymų į šiuos klausimus, dėl to prieš pradedant dirbti su klientu jis gauna tokį it asmeninio stiliaus testą, kurio analizė ir parodys, kur link eiti. Svarbu kurti spintą atsiremiant į žmogaus asmenybę ir pomėgius.

Dabar su vyru gyvename trisdešimties kvadratinių metrų bute, kur turime po vieną standartinę spintą, o jausmas, kad daiktų turiu trigubai daugiau nei anksčiau. Kiekvienas daiktas atsiranda spintoje ne šiaip sau. Kai žinai, koks tavo stilius, spalvų paletė, siluetai,

į parduotuvę eiti lengva. Galiu pamatyti gražų daiktą, pasimėgauti juo ir eiti toliau, nes jau žinau – čia ne man. Vienas iš patarimų – prieš pirkdami sugalvokite bent penkis–dešimt derinių, o jeigu nepavyksta, geriau palikite drabužį kabėti.

– Nemažai stilistų kalba apie stiliaus kapsulę. Ar pritari tokiam spintos formavimo būdui? Ir kaip tokią kapsulę susikurti? Ar tai nesukuria pavojaus visiems supanašėti?

– Yra labai daug pavyzdžių, kaip turi atrodyti spintos kapsulė, bet tu teisi – visos jos atrodo beveik vienodai. Tai ir yra didžiausia klaida. Pažįstu nemažai stilistų, kurių visi klientai atrodo panašiai, – iškart gali pasakyti, kas juos aprengė. Turbūt dėl to dalis žmonių ir galvoja, kad stiliaus kapsulė yra neįdomi neutrali spinta: džinsai, balti marškiniai ir juodas švarkas. Tačiau jeigu tau patinka ryškios spalvos, nešiok jas! Nemėgsti aukštakulnių? Vadinasi, jie tau nereikalingi. Svarbiausia, kad tavo spintos kapsulė tiktų tavo stiliui ir gyvenimo būdui. Jeigu kapsulė sudaryta tinkamai, tai visiškai pakeis tavo gyvenimą. Visada žinosi, ką apsirengti, nešiosi tik tau (pa)tinkančius drabužius ir nebešvaistysi laiko bei pinigų parduotuvėje. O ir keliauti su kapsuline spinta nuostabu – niekada nereikia imti daiktų „dėl visa ko“.

Šio teksto temą atidaviau į Jūsų – skaitytojų – rankas. Kai „Lamų slėnio“ instagramo paskyroje paklausėme, kas labiausiai domina šių dienų mados kontekste, pasiūlėte ne tik visą šūsnį temų, bet ir atskleidėte gausybę požiūrio taškų, iš kurių vertinate aprangos kultūrą. Kol vieniems kliūna laisvės madoje stoka, kiti gan konservatyviai klausia, kodėl moterys nebesegi liemenėlių. Kai kuriuos labai domino pasirinkimas pirkti ne naujus, o dėvėtus drabužius ir tvarumo tema, bet šie pasiūlymai rikiavosi šalia klausimų apie tai, kas šį sezoną madinga. Visi klausimai įdomūs ir aktualūs, bet, pažvelgus giliau, juos visus jungia bendra gija – bandymas suvokti, kas ir kodėl leistina bei priimtina šiandienos madoje. Todėl šįkart rašau apie dvi bene aktualiausias ir daugiausia klausimų jungiančias kryptis: tvarumą ir etiketą.

Ką leidžia šiandienos mada?

TVARUMAS

Esu įsitikinusi, kad gyvename ekstremaliai liberalios mados laikais, kai madinga yra... viskas. Jei seniau kertiniai kultūros įvykiai formuodavo aiškias laikmetį atitinkančias tendencijas, šiandien mados kaprizai keičiasi kaskart atnaujinus instagramo srautą. Žvelgiant iš vienos pusės, tai glumina tiek mados istorikus bei kritikus, tiek paprastą vartotoją, nes mada nebeturi vieningos krypties. Tuo pačiu metu gali koegzistuoti ir tvariõs, aplinką tausojančios kūrybos judėjimas (pavyzdžiui, ukrainietės Julie Pelipas sumanyta perkurtos mados sistema „bettter“ ar dešimtys startuolių, kuriančių medžiagas iš dumblių, ananasų ar grybienos), ir ekstremali greitoji mada.

Būtent pastaroji atskleidžia keistą disonansą: rodos, Z karta yra ta, kuri geriausiai supranta klimato kaitos grėsmę ir neišvengiamai gyvens su jos padariniais, tačiau... naujam tiktoko klipui reikia ir naujos palaidinės. Ir kuo pigesnės – tuo geriau, nes tėvų duoti kišenpinigiai vis tik ne begaliniai. Tad

tokie gamintojai kaip „Shein“ madą kuria pasitelkdami algoritmus, šukuojančius socialinių tinklų turinį, ir siūlo naują daiktą jo dar net nepagaminę. Su liūdna šypsena belieka stebėti, kaip mažame ekrane nuomonės formuotojai demonstruoja „kapsulinio garderobo galimybes“ ar „naujus svarbius drabužinės pagrindus“ – ir kiekviename kadre dėvi vis ką nors naujo ir paženklinto reklama. Ne veltui sakoma, kad kelias į pragarą (ypač klimato prasme) grįstas gerais norais.

Ką tai reiškia? Kad tvarumas mums iš tiesų tampa aktualus, bet vis dar nežinome, ką su juo daryti. Jei tiksliau norime būti tvarūs, bet nenorime išleisti gausybės pinigų vien tam, kad vilkėtume iš perdirbtos medžiagos pagamintus marškinėlius. Siekiame pirkti mažiau ir žvalgytis naujo daikto vintede ar dėvėtų drabužių parduotuvėje, bet kartais tiesiog neturime laiko ar noro ieškoti lobio, kai greitosios mados alternatyva sprendimą siūlo čia pat ir dabar.

Esu įsitikinusi, kad būtina tvarumą pergalvoti – ir jį komunikuoti ne kaip moralinę atsakomybę, reikalaujančią kasdien veidro-

džiui sakyti „mea culpa“, bet kaip patrauklią, įdomią, kūrybą išlaisvinančią galimybę. Neteigiu turinti universalų sprendimą, bet turiu idėją, kuria, kaip madą be galo mylintis žmogus, vadovaujuosi ir pati: pirkime ir dėvėkime tai, kas mus iš tiesų džiugina, kas sukuria emociją ir apsirengus padeda jaustis geriau. Nesvarbu, naujas ar dėvėtas, brangus ar rastas „viskas po eurą“ skyriuje, mylimas daiktas spintoje gyvens ilgiau, paskatins jį kartais nunešti pataisyti ir turės gražią istoriją.

Nes vieni iš tiesų puikūs marškiniai ar iki negalėjimo mylima rankinė neleis išpardavimo metu nutikti „išdavystei“. Kelios suknelės, su kuriomis jaučiatės gražiausia visame kambaryje, sukurs šventę kaskart jas apsirengus. Tvarumas neturi reikšti minimalistinio 50 jokių atspalvių garderobo – galvokime apie jį kaip apie galimybę kurti prasmingus santykius su daiktais, kurie mums padeda būti labiausiai savimi ir džiugina kaskart atsidarius spintą. Galų gale, vieni, bet mylimi greitosios mados marškiniai yra geriau nei 10 nedėvimų, bet paženklintų visais tvarumo sertifikatais.

Tekstas: Deimantė Bulbenkaitė

ETIKETAS

Pasivaikščioję po bet kurio didmiesčio gatves suprasime, kad mada, rodos, šiandien leidžia viską. Taip, kartais vis dar pasitaiko konservatyviai nepatenkintų žvilgsnių į jaunas moteris, neseginčias liemenėlių. Kartais etiketo ekspertai vis dar grūmoja pirštu pamatę, kaip į taktą nepataiko pirmosios ponios ar svarbių renginių svečiai. Galų gale vasaros kaitroje išvydę odines kelnes mūvintį metalistą galvojame, kiek jo įvaizdyje yra atsidavimo, o kiek – elementarios

žmogiškos logikos. Vis tik labai įdomu apie etiketą bei aprangos kultūrą pagalvoti iš kito kampo – o gal svarbu visai ne tai, kada ir ką dėvime, o kaip tą darome?

Anglakalbiams kolegoms pavydžiu puikaus pasakymo „to pull off a look“, kuris reiškia sugebėjimą prisijaukinti net sudėtingiausią derinį ir jį dėvėti taip, kad pirma matytume charakterį bei charizmą, o ne drabužius. Nors nesakau, kad dėvėti drabužius yra menas, bet nuoširdžiai tikiu, kad kai kurie žmonės vien tik savo esybe madą kilsteli laipteliu aukščiau, drabužį paverčia savo įvaizdžio, nuotaikos, idėjos dalimi (ne atvirkščiai) ir taip net sugeba keisti mados status quo, pradėti naują tendenciją ar tiesiog sulaužyti egzistuojančius įsitikinimus.

Puikus gebėjimo dėvėti drabužį (ne vice versa) pavyzdys – jauna italų roko grupė „Måneskin“, į sceninės aprangos kultūrą drąsiai grąžinusi, rodos, nuvalkiotą, perdėm dažnai imituotą ir elementariai pabodusią rokenrolo stilistiką. Vis tik stebint grupės pasirodymus net nekyla klausimas, ar jie tik bando imituoti roko žvaigždes, –ne, jie patys yra naujam gyvenimui sugrįžęs taisykles laužantis ir net kiek vulgarus rokenrolas. Ir „Måkeskin“ tai tinka – odiniai „Etro“ kostiumai, platforminiai batai, „Gucci“ šilkinės palaidinės, net kaip aksesuarai naudojami sekso žaislai. Jų įvaizdis nėra dirbtinai sukonstruotas provokuoti. Jis tą daro natūraliai, kas instagramo momentų eroje reta.

Kitas įdomus pavyzdys – Harry Stylesas, ant

„Vogue“ viršelio vilkintis suknelę, besilakuojantis nagus ir mėgstantis plunksnų boa. Žvelgiant iš vienos pusės – Harry tiesiog linksminasi dėvėdamas išties puikius drabužius. Tikiu, kad jis nuoširdžiai yra postdvinarės mados atstovas, kuris nebemato švarko kaip moteriško, sijono kaip mergaitiško ar makiažo kaip nutrinančio vyriškumą. Jis tiesiog mato įrankius savo nuotaikai ar skoniui išreikšti, o geltonoji spauda tą vadina „naujuoju vyriškumu“ arba kaip tik „vyriškumo krize“.

Vis tik yra kitas požiūrio taškas – kodėl heteroseksualus baltaodis vyras madą naudoja tiesiog linksmybėms, o queer asmenys dėl teisės dėvėti tapatybės nevaržančią aprangą turi nuolat kovoti ir patirti gausybę užgauliojimų? Manau, čia paliečiame ir dar vieną svarbų šiuolaikinės aprangos kultūros momentą – tai, kas leidžiama įžymiam vyrui, dažnai neleidžiama moteriai. Mat kostiumą ar ilgą sijoną pasirinkusi moteris iškart vadinama „frigidiška“, o neseginti liemenėlės ar užsisegusi trumpą sijoną (net vasaros metu!) – „perdėm provokuojančia“. Galbūt verta pergalvoti, kodėl taip mąstome ir kaip įvaizdžio laisvę galime suteikti visiems?

Suprantu, kad skonis ar įvaizdžio vertinimas yra labai subjektyvūs dalykai, bet galbūt etiketas turėtų perlipti „galima / negalima“ skirtį ir įžengti į lankstesnį „tinkama / netinkama“ lauką. Ką tai reikštų? Skatinimą ne aklai paisyti taisyklių, bet rinktis sąmoningai, individualiai, pagal laikmetį ir įsitikinimus. Nes skoningi žemakulniai tikrai nėra blogiau už perkrauto dizaino, bet taisykles atitinkančius aukštakulnius. O virtualiojo pasaulio priešas spenelis – ne nuogas, o tik natūraliai turintis formą – niekam akių neišbadė, ypač po marškiniais, suknele ar megztuku. Ir, tiesą sakant, turėtų kilti klausimai ne apie moters vertę ar moralę, o apie žiūrinčiojo nesugebėjimą matyti toliau poros kvadratinių centimetrų krūtinės srityje.

Tiesa, šie pamąstymai aktualūs kalbant ir apie vyriškos aprangos etiketą, kuris į visus klausimus turi atsakymą „kostiumas ir marškiniai“. Kaip nuobodu ir neteisinga! Ir, galų gale, net žalinga, nes taip tik skatiname vyrus nekreipti dėmesio į įvaizdį ir visą kultūrinį bei socialinį krūvį suverčiame ant moterų išvaizdos. Kaip dažnai po didesnių renginių spaudoje matote kritiką vyrams,

Žinoma, laisvę suprantame tik santykyje su taisykle ar suvaržymu – tai yra normalu. Ir normalu, kad kai kuriais atvejais vis dar būtina paisyti etiketo ar elementaraus padorumo. Vis tik norisi svarstyti, kaip etiketą pritaikyti XXI amžiui, kai liberalėjanti mada ne tik atliepia lyčių vaidmenis visuomenėje, bet ir skatina atsisakyti atgyvenų. Dar vos prieš kelerius metus ant Kanų kino festivalio raudonojo kilimo moterims buvo privaloma avėti aukštakulnius, o į valstybinio lygio šventes buvo būtina dėvėti suknelę ir šiukštu ne kelnes ar kostiumėlį.

dėvintiems prastai pasiūtą kostiumą, nemokantiems pasirinkti tinkamo dydžio marškinių ar avintiems elementariai netvarkingus batus? Teisingai – beveik niekada. Gerokai atlaisvinę taisykles bei skatindami alternatyvius pasirinkimus ne tik sukurtume lytims lygesnį lauką, bet ir atvertume duris saviraiškai, svarstymams, ką ir kaip dėvėti, kaip aprangai suteikti daugiau individualumo. Jau mokomės kartoti, kad moteris nelygu suknelė, aukštakulniai ir makiažas. Tad gal ir vyras nelygu kostiumas? Pradėti diskusiją niekada nevėlu.

Žinoma, laisvę suprantame tik santykyje su taisykle ar suvaržymu – tai yra normalu.

Į mūsų susitikimą ji atskuba pasipuošusi rožinio stiklo akiniais ir greit prasitaria – į gyvenimą, visomis prasmėmis, ji iš tiesų žvelgia pro rožinius akinius. Milane gyvenanti Marija Popadničenko-Popa, vieno geriausių pasaulyje mados universitetų Polimoda alumnė ir dėstytoja, mados dizainerė ir muzikos atlikėja, savo laimę atrado itališkame la dolce vita sapne. Sapne, kuriame ji žaidžia madą ir klausosi saldžiausių itališkų septintojo dešimtmečio muzikos garsų.

Gyvenimas pro rožinius akinius

– Marija, papasakok, kas kadais merginą iš Klaipėdos nuviliojo į Italiją?

– Italijoje gyvenu keturiolika metų – ten išvykau vos baigusi mokyklą. Kiek save prisimenu, nuo pat mažens svajojau gyventi šioje šalyje. Turiu keturiolika metų vyresnę sesę, kuri irgi ten gyvena, tad keletą kartų nuvykusi jos aplankyti supratau, kad ši šalis man skirta. Be to, nuo mažens žinojau, kad studijuosiu madą. Dar būdama penkiolikos išvykau į Londono Central Saint Martins koledže organizuotus mados dizaino kursus, o sugrįžusi žinojau, kad mano kelias – mados studijos Italijoje.

– Mada tau artima nuo pat vaikystės?

– Mano paauglystės metais Klaipėdoje mados kultūros praktiškai nebuvo, o mėgstamiausias mados šou buvo nueiti į „Humaną“ ir prisipirkti pigių keistai atrodančių drabužių. Galbūt šis polinkis ir gimė iš stygiaus? Tuo metu Klaipėdoje daug kūrybinių stimulų nebuvo. Be to, daug metų lankiau „Žuvėdrą“, kuriai kostiumus siūdavo dizainerė Aina Žinčiukaitė. Prisimenu, man taip patiko jos studijos ramybė. Suvokimas, kaip gimsta drabužis, mane labai įkvėpė – nuo to laiko žinojau, kad noriu dirbti su mada. O ir sesė visada buvo labai madinga, iš užsienio

parsiveždavo garsių mados namų drabužių. Šie maži momentai užsifiksavo galvoje – norėjau gyventi toje visomis prasmėmis spalvingoje šalyje.

– Baigei mados dizaino studijas Florencijoje, privačiame mados universitete Polimoda –vienoje iš dešimties geriausių mados mokyklų visame pasaulyje!

– Jei jau studijuoti mados dizainą, tai pačiame mados pasaulio centre. Ten, kur mada gimsta, kur turi gilias tradicijas. Taip įstojau į Florencijoje įsikūrusią mados mokyklą Polimoda. Studijų metu buvau labai susikaupusi – žinojau, kad jei baigsiu aukštais rezultatais, man atsivers platesnės galimybės. Labai norėjau likti Italijoje. Buvau geriau pasiruošusi nei kiti studentai, mat dar prieš važiuodama į Italiją lankiau dailės pamokas, su bičiule Gabriele (diz. Gabrielė Kerpytė, – red. past.) jos mamos siuvimo įmonėje mokėmės siūti, kurdavome nedideles kolekcijas. Kai kurie studentai pirmame kurse nemokėjo nei siūti, nei naudotis fotošopu ar piešti, o aš jau turėjau nemažą žinių bagažą. Dėl to man buvo šiek tiek lengviau. Dauguma mano kursiokų šiandien mados industrijoje nebedirba. Suprantu juos – tai sudėtinga sritis.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Alex Valentina, Corinne Barlocco, Vilhelm Björndahl

Jei pasieki karjeros aukštumas, laisvalaikiu tampa tavo darbas, o draugais – bendradarbiai. Kad toks gyvenimo būdas tenkintų, turi besąlygiškai mylėti tai, ką darai.

– Mados industrija reikalauja daug atsidavimo?

– Mada labai įtraukia, o dirbdamas nuolat turi daug aukoti – laisvalaikį, laiką su draugais ir šeima. Jei pasieki karjeros aukštumas, laisvalaikiu tampa tavo darbas, o draugais – bendradarbiai. Kad toks gyvenimo būdas tenkintų, turi besąlygiškai mylėti tai, ką darai.

– Baigusi studijas dirbai su „Max Mara“, „Emilio Pucci“ – ko darbas su tokiais vardais tave išmokė?

– Savo karjerą pradėjau Emilijos Redžo miestelyje įsikūrusioje „Max Maros“ būstinėje. Darbas buvo įdomus – nuo pat pirmųjų dienų mane įtraukė į komandą, paskyrė atsakingų užduočių. „Max Mara“ stengiasi užsiauginti naują dizainerių kartą, tad daug investuoja į jaunus darbuotojus. Buvo įdomu savo karjerą pradėti būtent ten – piešdavau drabužių eskizus, galvojau ne tik apie siluetą, tačiau ir apie medžiagas, detales. Kūrėme daiktus, kurie derėtų ne tik vienas su kitu, bet ir su likusia sezono kolekcija. Kurti nuo eskizo iki išstatymo parduotuvėse buvo be galo naudinga patirtis. Vis dėlto išmokusi „Max Maros“ mados žodyną, pažinusi metų metus atsikartojančias medžiagas pasijutau įsprausta į rėmus, pritrūkau erdvės.

Taip įsidarbinau mados namuose „Emilio Pucci“. Tuo metu ten kaip tik keitėsi kūrybos vadovas – juo tapo Massimo Giorgetti. Mes, keturi ten dirbę dizaineriai, tapome geriausiais draugais. Iki šiol susirašinėjimo programėlėje turime pokalbį, pavadintą „Tik mums keturiems“. (Šypsosi.)

Tai buvo itin įkvepianti darbo aplinka. Dizaineris, aristokratas, politikos veikėjas Emilio Pucci yra kilęs iš kilmingos italų šeimos, o jo vardo ištakos siekia dar XV a. Mūsų biuras buvo įsikūręs Florencijoje, XVI a. statytuose autentiškuose Palazzo Pucci rūmuose. Be to, ten buvo sukauptas ir milžiniškas mados archyvas – nuo 1950-ųjų šiuose mados namuose dirbo daug garsių dizainerių. Naujasis kūrybos vadovas mums suteikė visišką kūrybinę laisvę, galėjome laisvai įgyvendinti savo idėjas, o ir biudžetas nebuvo ribotas. Vis dėlto vėliau Massimo nusprendė tęsti darbą savo prekės ženkle „MSGM“ ir paliko „Pucci“ mados namus. Jo vietą užėmus dizaineriui iš „Versace“, tiek man, tiek likusiai komandai ėmė nebepatikti, ką darome. Du mėnesius nemiegojau, galvojau, ką daryti, bet supratau, kad tiesiog negaliu ten likti. Krūva naujų taisyklių žudė mano kūrybiškumą.

– Ir tada netikėtai gavai pasiūlymą sugrįžti atgal į Polimodą?

– Po kelių mėnesių nuėjau į Polimodos alumnų vakarėlį, ten sutikau kelis profesorius, kurie pakvietė dėstyti. Taip atsivėrė naujos durys, užsimezgė naujos pažintys – dirbu ten jau ketverius metus. Dėstau mados dizainą ir kūrybinę viziją. Esu abiejų šių kursų vadovė, tad turiu sukurti programą ir sugalvoti, kokie projektai studentus lydės visus metus.

Pavyzdžiui, kūrybinės vizijos programoje pirmąjį semestrą stu-

dentams pateikiu sąrašą mados ženklų, kuriems šiuo metu praverstų atsinaujinti. Pasirinktam prekės ženklui jie turi sukurti naują viziją. Ne tik drabužių kolekciją, bet ir komunikacijos toną, verslo planą, sugalvoti, kaip atrodys parduotuvės, koks bus klientas, kokią vietą rinkoje jie užims, apžvelgti konkurencinę aplinką, kada ir kaip prekės ženklas bus pristatytas, kaip atrodys mados pristatymas, ką į jį kvies, kokios bus pakuotės. Su skirtingais profesoriais studentai vysto visus šiuos aspektus, o semestro gale su manimi aptaria rezultatus. Užduotis nėra lengva – kartais net ir turint aiškią idėją sunku išlaikyti visas smulkmenas vienijantį toną. Turi žinoti prekės ženklo DNR, istoriją, vertybes. Itin svarbu, kad metų pradžioje studentai atliktų išsamų prekės ženklo tyrimą, kad visas darbas būtų realiai pritaikomas.

Antrąjį semestrą studentai patys kuria prekės ženklą ir turi atskleisti savo kaip kūrėjų stilių. Kai kuriems labiau sekasi atnaujinti esamą mados ženklą, kitiems – nuo nulio kurti savąjį. Prisiminkime Karlą Lagerfieldą – nors jo prekės ženklas gal ir nebuvo itin sėkmingas, kokį nuostabų darbą jis padarė „Chanel“ ir „Fendi“ mados namuose. Tokia ir yra šio kurso esmė – atrasti savo kryptį.

Šio kurso mentorius yra Krisas Van Assche – jis daug metų buvo „Dior Homme“ kūrybos vadovas. Tiek studentams, tiek man pačiai itin įdomu dirbti su tokiais įkvepiančiais ir mados pasaulyje žinomais žmonėmis. Pavyzdžiui, Polimodos direktorius yra Massimiliano Giornetti, daug metų dirbęs „Salvatore Ferragamo“ kūrybos vadovu. Polimoda yra nuostabi vieta, kur iš arti galiu pažinti naują dizainerių ir jaunų žmonių kartą, naują požiūrį, – tai begalinis naujų kūrybingų žmonių srautas. Jie visi maždaug dvylika metų už mane jaunesni, tad stebiu, kaip jie bendrauja, ką galvoja, – tai mano būdas susijungti su nauja karta ir nepamesti pulso. Su kai kuriais jų tapome gerais draugais – jie verti visų mano darbo valandų ir ilgų kelionių traukiniu.

– Itališką madą pažįsti ne tik iš šono, bet ir iš vidaus – kokią poziciją pasauliniame kontekste ji užima?

– Dabar mada yra stipriai globalizuota, tad sunku įvardinti, kas yra italų, prancūzų ar anglų mada. Vis dėlto italai turi sukaupę labai stiprių praktinių žinių (vadinamojo know-how), todėl ir šiandien išsiskiria savo meistryste bei tradicija, klasikiniu stiliumi. Italijoje yra daug didelių mados ženklų su itin turtinga istorija, palikimu ir labai stipriu DNR, tad net kai mãdos pasaulyje susivienodinusios ir pasikartojančios, jie sugeba išlaikyti autentiškumą. Pavyzdžiui, tokie vardai kaip „Bottega Veneta“, „Gucci“, „Valentino“ ar „Prada“ išlaiko minimalias klasikines linijas, bet stipriai investuoja į meistrystę, kurią per daugybę metų yra išpuoselėję. Šiuo metu, kai mados taip greitai keičiasi, itališkoji patirtis, tradicijos, lėtumas, mano galva, yra jų mados arkliukas. Ši industrija visada žiūri į priekį, bet nepaleidžia to, kas jau yra išmokta. Juk negali mados grįsti vien tendencijomis.

Visgi žaidimo jausmo pamesti nenoriu – man svarbu, kad viskas vystytųsi organiškai. Juk ilgainiui būtent to ir pasigedau madoje.

Per pastaruosius metus atsirado labai daug naujų mados ženklų, pavyzdžiui, „Cormio“, „La DoubleJ“, „Blazè“, kurie naujai interpretuoja ir atnaujina itališkosios mados žodyną, eleganciją, laikui nepavaldžią klasiką ir itališkąjį la dolce vita gyvenimo būdą.

– Bet mada – ne vienintelė tavo aistra. Trumpai užsiminei, kad su Popos pseudonimu pradėjai muzikinę karjerą.

– Esu žmogus, kuriam nuolat reikia įvairovės. Jaučiu, kad darbas tik su mada mane labai ribojo, visada norėjosi aprėpti plačiau. Nenorėjau pamesti mados, tačiau man buvo svarbu turėti laiko ir kitoms veikloms. Kai atsirado daugiau laiko, jį skyriau muzikai, ėmiau rašyti dainas. Čia radau savo laimę – nesu įsprausta į rėmus. Muzika man leido visiškai atsiverti, supažindino mane su labai daug jaunų talentingų žmonių, ko jau kurį laiką mados sferoje man itin trūko.

– Minėjai, kad tavo muzikinę kūrybą įkvepia septintojo‒aštuntojo dešimtmečių itališkos melodijos ir svajonės apie itališkąjį la dolce vita. Kuo tau taip artimas šis stilius?

– Mane žavi septintojo‒aštuntojo dešimtmečių italų muzika. Mano buvęs vaikinas yra prodiuseris, vinilų kolekcionierius, tad daugybę draugystės metų mūsų namuose skambėjo senoji italų muzika. Išėjus iš darbo ir atlaisvėjus mintims, man pradėjo kilti idėjos, gimti dainų tekstai. Italai, išgirdę mano muziką, pajaučia ryšį – juk tiek daug jų užaugo su tokio stiliaus muzika.

Šeštajame dešimtmetyje Italija išgyveno aukso amžių ir ekono-

mikos pakylėjimą – taip gimė garsusis la dolce vita gyvenimo būdas. Tuo metu sukurta ir pati gražiausia itališka muzika. Klausydama jos dar labiau pasineriu į itališkąjį saldaus gyvenimo sapną. Mane įkvepia užsienietės atlikėjos, kurios gyveno Italijoje ir dainuodavo italų kalba. Man itin artimos Cicciolinos, Catherinos Spaak, Heather Parisi, Kessler Twins melodijos, aranžuotės.

Prasidėjus karantinui, daug bičiulių buvo užstrigę Milane –miestas buvo raudonojoje zonoje, buvo negalima išeiti iš namų. Subūrę bendraminčių kompaniją ir paslapčia ištrūkę į centrinę Duomo aikštę, nufilmavome dainos „Psicomagia“ klipą. Tad viskas prasidėjo nuo žaidimo, bet pamažu peraugo į rimtesnį užsiėmimą. Visgi žaidimo jausmo pamesti nenoriu – man svarbu, kad viskas vystytųsi organiškai. Juk ilgainiui būtent to ir pasigedau madoje.

– Marija, kaip muzika siejasi su mada?

– Muzika ir mada – tai mano būdas pažinti Italijos kultūrą. Esu tikra – jei nori gyventi šimtu procentų itališką gyvenimą ir bendrauti su vietiniais, turi išmanyti filmus, muziką, artistus, teatrą, politinius veikėjus. O ir mano dainos apie tai – mums kiek neįprastus senosios italų popkultūros reiškinius.

Mada ir muzika eina tuo pačiu greičiu. Muzikos stiliai kinta priklausomai nuo to, kaip žmonės rengiasi, ir atvirkščiai – žmonės rengiasi įkvėpti muzikos. Tiek muzika, tiek mada yra mūsų visuomenės atspindys.

Ievos Juškaitės , didelių dydžių batų prekės ženklo „JIIJ“ kūrėjos, istorija yra puikus pavyzdys, kaip kitoniškume galima pamatyti potencialą ir privalumus. „Noriu, kad visi išreikštų save taip, kaip jaučiasi, ir švęstų savo unikalumą“, – apie „JIIJ“ filosofiją, glaudžiai susijusią su jos pačios gyvenimo istorija, pasakoja Ieva. Šiandien merginos kuriami batai puošia drąsiai žingsniuojančius iš viso pasaulio.

Kvietimas švęsti išskirtinumą

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: Paul Kooiker, Lee Wei Swee ir asmeninis archyvas

– Žvelgiant į tave atrodo, kad mada ir stilius užima reikšmingą tavo gyvenimo dalį. Ar tiesa, jog į mados pasaulį pasinėrei jau vaikystėje?

– Mada man yra kūrybinė išraiška ir būdas romantizuoti savo gyvenimą – pasitelkiu drabužius tam, kad jausčiausi geriau. Nuo mažens stebėjau stiliste Lietuvos nacionalinėje televizijoje dirbančią mamą. Kasdien atkreipdavau dėmesį, kaip ji rengiasi. Tuomet ji buvo tikras stiliaus pavyzdys Lietuvos įžymybėms ne tik televizijoje, bet ir už jos ribų. Daugelis iš jų iki šiol kreipiasi į mano mamą stiliaus patarimų. Kai supratau, kad stilius yra smagus saviraiškos būdas, įsidrąsinau rengtis įdomiau ir išraiškingiau. Atėjo noras būti matomai už tai, kas esu.

– Paminėjai, jog stilius gali padėti išreikšti asmenybę. Sakyk, kaip apibūdintum savąjį?

– Mano stilius keičiasi priklausomai nuo nuotaikos. Manyje slypi daug skirtingų charakterio bruožų. Visus juos išreikšti prireikia vis kitokių įvaizdžių, todėl spintoje turiu įvairiausių

stilių rūbų, batų ir aksesuarų. Drabužiuose man svarbiausia įdomios spalvos, kirpimai, tekstūros. Myliu pasaulį už tai, koks skirtingas ir įdomus jis yra, todėl keliaudama visada stengiuosi ką nors parsivežti. Taip mano eklektišką spintos turinį papildo daiktai su savo istorijomis, atkeliaujantys iš skirtingų pasaulio miestų, sendaikčių turgų, aukcionų. Visi jie skirtingais charakteriais, bet vienodai nuostabūs, dėl to atsikėlus iš lovos man nesunku išsirinkti, kuo noriu būti šiandien! (Juokiasi.)

– Londone studijavai mados dizainą. Kaip prisimeni tą laiką?

– Tai buvo pats sudėtingiausias metas mano gyvenime. Studijuodama mados ir meno universitete dirbau visu etatu, kad galėčiau išsilaikyti. Patirtis tikrai nebuvo pati maloniausia, kasdien verčiausi per galvą, kaip tęsti studijas. Žinoma, sužinojau apie mados industriją, mokiausi drabužių konstravimo ir siuvimo technikų, tačiau tuo metu tiek daug visko išgyvenau, jog neturėjau privilegijos mėgautis mokslu. Kad užbaigčiau studijas, prireikė daug ryžto ir noro dirbti su mada nelyginant savęs su kitais.

– Šiuo metu gyveni ir kuri mados sostinėje – Paryžiuje. Kaip matai šį miestą?

– Paryžiuje apima jausmas, kad mada yra ne žaidimas, o labai rimta industrija. Čia vykstančios mados savaitės pritraukia stilingiausius pasaulio žmones, o nuėjus į restoraną įprasta sutikti Christianą Louboutiną ar Ricką Owensą, pietaujančius su savo komandomis. Tokiais momentais supranti, kad iš šio miesto kyla mada ir gimsta stipriausios kūrybinės idėjos, įkvepiančios visą pasaulį.

– Tavo patirtis su mada tikrai plati – esi išbandžiusi stilistės, dizainerės kelius, kadaise net siuvai istorinius kostiumus Versalio rūmų pokyliams! Kaip manai, kokios yra didžiausios problemos šiandieniniame mados pasaulyje?

– Mada tapo per daug laikina, industrijoje atsirado perteklius. Nė nekalbu apie nekokybiškus greitosios mados drabužius – mada, paveikta socialinių tinklų, keičiasi jau kasdien. Dėl cancel kultūros šiandien visa industrija ir klientai gali nusigręžti nuo bet kurių mados namų ar dizainerių. Mados industriją jau ilgą laiką valdo tie patys asmenys, todėl dideli prekės ženklai klesti. Tuo tarpu jaunų dizainerių darbai lieka nepastebėti, dėl finansinių sunkumų neišlieka rinkoje ilgai.

– Ieva, „JIIJ“ prekės ženklas gimė pandemijos metu dėl problemos, su kuria pati susidūrei visą gyvenimą. Papasakok „JIIJ“ atsiradimo istoriją!

– Paprasčiausiai vieną dieną atsikėlusi sugalvojau, jog galėčiau kurti batus tokiems žmonėms kaip aš – didelės pėdos savininkams, besidomintiems mada. Tuo metu neturėjau darbo ir vis svarsčiau, ką čia nuveikus su savo gyvenimu. Tokia idėja mados industrijoje dar neegzistavo. Pagalvojau, jeigu ne aš, kuri pati sunkiai randa madingos ir tvarios avalynės didesnei pėdai, tai kas kitas imsis tai daryti?

2020-ųjų vasarą kūriau batus, rudenį vysčiau verslo pusę – ieškojau gamintojų, investuotojų. Norėjau gaminti tik iš kuo mažiau kenksmingų medžiagų, jokiu būdu ne iš gyvūnų odos. Taip nusprendžiau dirbti su obuolių ir kaktusų medžiagomis. Po daugiau nei metų darbo atidariau elektroninę parduotuvę, kurioje galima rasti batus iki 46 EU dydžio. Kartu su pardavimais sulaukiau ir žinučių su jautriausiomis istorijomis iš viso pasaulio, dėkojančių už stilingą, veganišką ir didelių dydžių pasirinkimą.

– Su kokiais iššūkiais susidūrei kurdama aplinkai draugišką, bet kartu ir prabangos produktą?

– Didžiausi iššūkiai kyla gamyboje. Augalinės kilmės medžiagos industrijoje yra gana naujos ir dar nepakankamai išbandytos, todėl daug laiko praleidžiama jas testuojant. Palyginus su tikra oda, natūralios medžiagos nėra tokios atsparios karščiui ir pokyčiams, todėl ne visada atlaiko gamybą. Galiausiai po nuoseklių testavimų tik nedidelė dalis patvarios augalinės odos produktų išvysta dienos šviesą.

Taip pat pasauliui dar vis yra sudėtinga paaiškinti, kodėl pasirinkau gaminti iš obuolio ir kaktuso medžiagų, išmokyti apie žalą gamtai ir parduoti tai, apie ką anksčiau niekas net nėra girdėję.

– O kas užšifruota „JIIJ“ pavadinime ir kokią žinutę tu nori skleisti?

– „JIIJ“ – tai lietuviško žodžio „ji“ ir mano inicialų IJ junginys, reiškiantis mano žvilgsnį į šiuolaikinę moterį. „JIIJ“ atstovauja visus, kas yra tradiciškai ar netradiciškai moteriški – stilingas moteris su didele pėda, drag queens, translyčius, nedvinarės lyties asmenis. Noriu, kad visi išreikštų save taip, kaip jaučiasi, ir švęstų savo unikalumą.

– „JIIJ“ sulaukia dėmesio iš tokių leidinių kaip „Vogue“, „The New York Times“, „Hypebae“. Kaip manai, kas buvo tavo raktas į sėkmę? Talentas, aistra madai, originali idėja, nuoseklus ir ilgas darbas mados industrijoje? Turint omeny, jog vos keturiolikos savarankiškai keliavai į Londono mados savaitę asistuoti, o būdama šešiolikos jau pradėjai dirbti stiliste!

– Manau, kad „JIIJ“ į sėkmę ir antraštes žymiuose pasaulio žurnaluose atvedė įdėtas darbas, ryžtas, drąsa, išskirtinumas ir idėja. Aš turiu aistrą idėjoms, susijusioms su mada plačiąja prasme –nesvarbu, ar tai būtų drabužių, interjero, maisto, kelionių ar kino mada. Jei man ateina idėja, net nebūtinai iš mano srities, aš iš karto turiu pradėti su ja dirbti. Idėjos įgyvendinimo visada sieksiu tol, kol pasieksiu. Siekti užsibrėžtų idėjų ir atrasti naujų madų man teikia didelį džiaugsmą.

– Ieva, trykšti aistra ir energija. Kas yra tavo įkvėpimo šaltiniai?

– Įkvepia skirtingų šalių kultūros, maistas, interjeras, stilius, gyvenimo būdas. Kelionėse kiekvieną kartą atrandu ir išmokstu ką nors naujo.

Šviesyn

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė, Nuotraukos: Lina Jushke

Stilius: Simona Senkauskaitė, Makiažas: Katažyna Kondratovič

Žingsniuojant į studiją „Lukiškių kalėjimo 2.0“ erdvėse grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius pasisveikina su trimis vyrais: ranka jam iš tolo pamoja vienas muzikantas, prižiūrėtojas paklausia, kaip praėjo koncertas, o netrukus pasisveikina ir dar vienas vyriškis, nešinas kažkokiu dideliu muzikai skirtu daiktu. „Čia, žinok, kaip kokia muzikos akademija!“ – nusijuokia Benas. Užkilę į antrąjį aukštą, ramioje studijos prieblandoje įsitaisome prie staliuko, ant kurio stovi šokoladinių saldainių dėžutė, vaizdas į būgnus ir dvi gėlių puokštės. Praėjusią savaitę Benas atšventė

27-ąjį savo gimtadienį, sugrojo pirmąjį solinį akustinį koncertą ir su grupe uždarė „Nauto“ albumo turą. Kokie muzikaliai puikūs metai, pasidžiaugiam – ir skęstam į mūsų pokalbį.

Visą istoriją skaitykite pavasario popieriniame „Lamų slėnio“ numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Portugališka meno siesta

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Jau aštuonerius metus lietuvė, XVIII amžiaus name Faro mieste

Algarvės regione veikiančios meno galerijos „Gara Rama“ įkūrėja

Toma Švažaitė kartu su vyru, elektroninės muzikos kūrėju

Migueliu gyvena portugališku ritmu. Ir nors iki šiol lietuvė vis dar mokosi lėto portugališko gyvenimo tempo, pokalbiui įpusėjus

šypteli: išmokti mėgautis gyvenimu čia itin lengva.

– Toma, jau aštuonerius metus drauge su vyru Migueliu gyvenate Portugalijoje. Kokia istorija po tuo slypi?

– Savo dvidešimtuosius metus praleidau keliaudama po Europą ir Aziją. Dirbau, studijavau, atlikau įvairias praktikas – Italijoje, Indonezijoje, Anglijoje, Airijoje... O artėjant trisdešimtmečiui užsinorėjau pastovumo, jaukių namų bei savo šeimos.

Puikiai atsimenu tą akimirką, kai gyvendama Indonezijoje kartą grįžusi po paskaitų atsidariau „Google“ žemėlapį: tyrinėjau jį ir ieškojau vietos, kur norėčiau gyventi. Tuo metu dirbau universitete, bet norėjau pokyčių. Kadangi visada viliojo Viduržemio jūros šalys, akys nukrypo į Portugaliją, garsėjančią pietietišku gyvenimo stiliumi bei geru oru. Džiaugiuosi, kad akys sustojo ties ja. Ši šalis iš tiesų man padovanojo viską, apie ką svajojau!

– Tai kas per visus šiuos metus Portugalijoje tave stebina labiausiai?

– Portugalija išties yra viskas, apie ką gali svajoti keliautojas: puikus oras, įspūdingi paplūdimiai, gardus maistas, geras vynas... Kartu – ir labai dėmesingi, rūpestingi ir paslaugūs vietos gyventojai. Manau, šis jų rūpestingumas kyla iš tvirtų santykių su šeima, mat portugalams itin svarbus bendruomeniškumas.

Nors gyvenu čia jau nemažai metų, vis dar mokausi mėgautis esama akimirka ir neskubėti. Aplinkiniams normalu, kad pietūs su šeima ar draugais gali tęstis dvi valandas, – niekas čia niekur neskuba. Mane žavi vietinių mokėjimas mėgautis gyvenimu, žavi ir jų bendravimo menas. Darbe vis išlenda mano lietuviškas būdas greičiau „eiti prie reikalo“, o tai čia gyvenantiems visai neįprasta! Susitikime pirmiausia apkalbama begalė temų – atviraujama apie šeimą, vaikus, asmeninius įvykius, o tik po to imamasi „skubių“ darbinių temų, dėl kurių ir susirinkome. Būna ir taip, kad galiausiai darbo reikalams užbaigti prireikia dar kelių susitikimų. Tai mane labai moko kantrybės. (Juokiasi.)

– Toma, ar dar prisimeni pačią pirmąją dieną, kai atvykai?

– Didelės egzotikos nepajutau, matyt, dėl to, kad akys jau buvo pripratusios prie naujovių. Bet pajutau, kad čia gera ir jauku, – viduje nuo pat pradžių žinojau, kad pasiliksiu ilgam. Kadangi atvykau nusiteikusi likti, tai padėjo lengviau priimti miestą kaip savą – su savo trūkumais ir privalumais.

– O kuo tau patinka Faro miestas ir visas Algarvės regionas, kuriame jūs įsikūrę?

– Vos atvykusi į Faro susipažinau su Migueliu, kuris po dešimties metų, praleistų užsienyje, buvo ką tik grįžęs į savo gimtąjį miestą. Jis norėjo kurti ir gyventi gimtinėje. Trejus metus praleidome keliaudami ir kartu atrasdami Algarvės regioną. Man – dar visai naują, Migueliui – gerai pažįstamą, tačiau iš naujo. Mėgavomės saule, jūra, nuostabiu maistu, muzika, didele draugų kompanija... Greitai išmokau portugalų kalbą, tad gana greitai pasijutau esanti šios bendruomenės dalis.

Nors

Portugalai yra labai draugiški, visuomet jauti, kad jie skirs laiko pasiteirauti, kaip laikaisi. Jų kasdienybė ir susideda iš nuoširdaus bendravimo. Net žuvies prekeivis visada pasiteiraus, kaip sekasi mūsų vaikams, o mėgstamos kavinės savininkas prisimins užsakymą ir atneš mano kavą vos man atsisėdus prie staliuko, kaimynai iš aplinkinių daugiaaukščių namų visada užkalbins ir papasakos kokį nors smagesnį įvykį. Nors gyvename pagrindinėje miesto gatvėje, pačiame jo centre, jaučiamės artimi su daugeliu. Faro yra turistų nesugadintas miestas –gyvenimas čia teka sava vaga tiek vasarą, tiek žiemą.

Man labai svarbu, kur ir kaip auga mūsų vaikai. Gyvendama čia jaučiu, kad jiems galime skirti pakankamai laiko ir dėmesio. Pastaruosius penkerius metus gyvenimas iš esmės ir sukasi aplink juos, tad komfortas būtinas visai šeimai. Man tai yra galimybė eiti pėstute iki darželio ir darbo, pirkti daržoves bei vaisius vietiniame turguje, su vaikais vaikyti balandžius parke ar statyti smėlio pilis prie jūros. O svarbiausia – visam tam turėti laiko. Faro tuo ir ypatingas – čia gali mėgautis gyvenimu.

– Toma, o kaip judu su vyru Migueliu suradote vienas kitą?

– Visai netikėtai socialiniuose tinkluose pamačiau, jog atsidaro naujas restoranas, tad su draugėmis nuėjome pasmalsauti. Ten vinilinėmis plokštelėmis grojo Miguelis. Jis yra elektroninės muzikos kūrėjas, laisvalaikiu grojantis plokštelėmis ir organizuojantis įvairius muzikos vakarėlius. Susitikome ir kitame renginyje. Antrą kartą minioje žmonių jau nenuleidome vienas nuo kito akių. Užmezgėme pokalbį, kuris tęsiasi jau aštuonerius metus...

Esame labai skirtingi, o kartu ir panašūs. Daug laiko praleidžiame drauge ir niekada vienas kitam neatsibostame. Aš esu impulsyvi, galiu kardinaliai pakeisti planus ar kelionės kryptį vos per sekundę, niekada nebijau rizikuoti. Miguelis veikia iš lėto, apsvarsto situaciją, yra atsargus ir apdairus, jam reikia laiko. Bet kartu mane žavi jo atvirumas ir menas bendrauti, sugebėjimas įvairiose situacijose užmegzti naujus ryšius bei ilgalaikes draugystes. Taip vienas kitą papildome – tiek augindami vaikus, tiek darbe.

– Kad jau prakalbome apie darbus – prieš trejus metus Faro centre įkūrėte galeriją „Gara Rama“?

– Nuo 2019-ųjų su kolege organizuojame renginį „Open Studios Faro“, kuriame dalyviams suteikiama galimybė aplankyti menininkų studijas ir susipažinti su kūrėjais iš arčiau. Taip pat renginio metu vyksta paralelinė programa – parodų atidarymai, rezidencijos, kūrybinės dirbtuvės, koncertai, pokalbiai. Taip pamažu ir panorome viską sujungti į vieną erdvę, kuri lankytojams būtų atvira visus metus.

gyvename pagrindinėje miesto gatvėje, pačiame jo centre, jaučiamės artimi su daugeliu.

Viskas įvyko greitai – vasario mėnesį gimė idėja įkurti galeriją, o rugsėjį jau atvėrėme duris miestui! Tai ambicingas projektas, subūręs labai daug menininkų iš visos šalies. Didžiuojamės galėdami pristatyti mums patiems be galo įdomių kūrėjų darbus. Čia, Algarvės regione, esame vieninteliai. Veikiame ir kaip mažas meno inkubatorius – „Gara Ramoje“ yra keturios studijos, kuriose nuolat dirba iliustratorė, juvelyrė, architektas-menininkas bei tatuiruočių meistrė. Taip pat yra parodų salė, meno kūrinių parduotuvė. Nuolat rengiame parodų atidarymus, kūrybines dirbtuves, knygų pristatymus, net koncertus. Mūsų galerijoje nuolat šurmuliuoja vietinė bendruomenė, užklysta susidomėję turistai. Tai iš tiesų mus labai džiugina. Norime, kad ši erdvė visada būtų gyva!

– Galerija įkurta XVIII a. name – kaip atradote šią vietą?

– Kasmet „Open Studios Faro“ renginiui ieškau naujų, neįprastų erdvių improvizuotoms studijoms sukurti, pavyzdžiui, buvusios skalbyklos, buto virš baro, įdomaus viešbučio kambario, muziejaus salės, apleistos buitinių prekių parduotuvės ir panašiai. Renginio dalyviai sekdami pažymėtas slaptavietes gali ne tik susipažinti su naujais kūrėjais, bet kartu vis iš naujo atrasti ir savo miestą.

Taip eilinių paieškų metu gavau galimybę užeiti į šį pastatą. Jis buvo ganėtinai apleistas, pilnas senų daiktų bei šiukšlių. Kadais tai buvo pasiturinčios šeimos dvaras, pastatytas istoriniame Faro miesto rajone netoli prieplaukos. Pagalvojau, kaip būtų įspūdinga, jei lankytojai galeriją pasiektų siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis. Užkopus autentiškomis to laikmečio plytelėmis išklota laiptine juos pasitinka senos medinės durys, šviesos pripildyti didžiuliai langai, aukštos lubos bei ypatinga šio namo atmosfera. Norėdami išlaikyti šią nuotaiką ir atmosferą daug ką palikome taip, kaip radome. Lankytojai pamato ir besilupančius sienų dažus, ir trupančius laiptus, ir girgždančias grindis...

– Jau užsiminei, kad galerijoje įkurta ir meno darbų parduotuvė, reprezentuojanti daugiau nei keturiasdešimt šalies menininkų, – kaip juos atrandate?

– Atvykusi į Portugaliją pradėjau domėtis šalies menininkais, dizaineriais bei amatininkais. Taip po truputį išsirinkau savo favoritus. Prieš atverdami galerijos duris jau turėjome nemenką sąrašą vardų, su kuriais norėjome bendradarbiauti. Teliko pasirūpinti susisiekimu ir komunikacija. Kadangi Algarvės regione tokio pobūdžio galerijos nebuvo, didžioji dauguma dalyvių sutiko bendradarbiauti itin entuziastingai.

Atsiribojame nuo masinės rinkos gaminių – čia rasite tik unikalius kūrinius, kuriuos atsiunčia jauni kylantys menininkai iš visos šalies. Tai universali erdvė, siūlanti daugybę meno, dizaino, amatų objektų su aiškiu tikslu: reklamuoti tai, kas sukurta vietinių šalies menininkų.

– Toma, praėję metai galerijai padovanojo daug įkvepiančių draugysčių. O kokie bus jau įsibėgėję 2023-ieji? Kokių idėjų, planų jiems turite?

– Šiais metais ir toliau tęsime bendrus kūrybinius projektus su įvairiais menininkais. Gegužę ruošiame parodą tarptautinei dizaino mugei, kur eksponuosime vietinių menininkų tapytus keraminius indus. Taip pat laukia keletas įdomių rezidencijų su kviestiniais menininkais – jų kūrybinis procesas įtrauks ir mūsų rajono gyventojus. Be to, šiais metais prisijungsime prie LGBTQ festivalio, pristatydami jauno provokuojančio menininko iš Lisabonos parodą.

Miško tinklų suraizgyta

Tekstas: Laisvė Radzevičienė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kiekvieną kartą, kai pravažiuoju Musteikos užrašą, apima tas pats jausmas. Lyg parvažiuočiau namo, kur visus pažįstu. Tačiau miškuose paskendęs etnografinis Musteikos kaimas nėra mano namai, o pažįstamų – dar ne taip daug. Visgi aiškiai žinau viena: čia gyvena ypatingi žmonės. Ekologė, gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė yra viena iš jų. Tiesą sakant, seniai svajojau su ja susipažinti.

– Onute, gimėte ir užaugote Musteikoje. Turbūt ant rankos pirštų suskaičiuotumėte metus, kai buvote palikusi savo gimtąjį kaimą...

– Užaugau šitame namelyje. Gyveno jame mūsų tokia dviguba šeima – mamytė, tėtis, mes su broliu ir krikšto mama su krikšto tėvu – mamytės sesuo su vyru. Ir dar motula – močiutė, mamytės mama. Penkiolika metų ji ant patalo gulėjo, turėjom susivienyti, kad ją prižiūrėtume. Paskui, kai ji mirė, tėvai sako: tai gal jau skirstomės, gal šeimos tegu gyvena atskirai. Mes su broliu pasipriešinome – mums ir tie, ir tie –tėvai. Taip ir likom visi kartu gyventi. Dabar iš jų visų tik mamytė likusi. Ir aš su ja – grįžau, kai tėtis mirė. Brolis gyvena Druskininkuose.

Pradinę mokyklą baigiau Musteikoje, aštuonias klases – Kabeliuose, vidurinę – Marcinkonyse. Namo iš Marcinkonių mokyklos važiuodavom traukiniu, paskui – aštuonis ar šešis kilometrus pėsčiomis arba dviračiu.

Biologiją sugalvojau studijuoti dėl to, kad galėčiau grįžti į Musteiką. Atsimenu, dziedas – netikras mamytės brolis – mėgino atkalbėti: „Kas ten per mokslas? Vaikeli, kam mokytis penkis metus? Kad grįžt ir po miškus vaikščiot? Mes nemokyci vaikščiojam.“

Laimė, Kabeliuose buvo supratingas kunigas, pasakiau jam, kad tėvai neleidžia į universitetą stoti. Jis pasikvietė tėvus ir viską išaiškino.

Iš studijų universitete nuolat grįždavau namo, nebuvo nė vieno savaitgalio, kad likčiau Vilniuje. Jei ne namo, tai į gamtos žygį ar kelionę, mieste tiesiog trūkdavo oro. Po studijų, o ir vėliau, turėjau galimybę likti Vilniuje, bet pasakiau: ačiū, ne, grįžtu į Musteiką.

– Miškai buvo ir yra natūrali jūsų gyvenimo aplinka. Turėtų labai skaudėti, kai matote, kaip nyksta vaikystės vietos...

– Mūsų kaime visi gyveno iš miško. Ir mano tėtis, ir krikšto tėvas dirbo miške, kirto, vežė ir pirko sau duoną. Tai buvo natūralus procesas, bet ne šitokiais kiekiais, kokie kertami dabar. Kirtimo kombainai dirba savaitgaliais, naktimis. Nei miškui ramybės, nei kaimui, nei žmonėms, nei žvėrims. Niekas nesako, kad nereikia kirsti, klausimas – kiek ir kaip. O čia jau proto nebėra.

– Kaip jums atrodo, ar įmanoma šitą procesą sustabdyti?

– Nieko nėra neįmanomo, bet reikia, kad pasikeistų žmonių mąstymas. Ir ypač miškų savininkų. Jie juk viską supranta, tačiau elgiasi kaip patogiau. Natūralių miško buveinių apsauga įsigaliojo prieš porą metų, o iki tol kas, kad mes jas suregistravome, vis tiek dalį iškirto. Nes gi įstatymas dar nesaugo. Svarstomos naujos apsaugos taisyklės, bet saugot nebėra ką, nebent jaunus miškelius. Nors tai – paguoda, gal atsigaus. Labai liūdni procesai. Galvoju, kol visi neatsigulsim po tais medžiais, tai nieko ir nebus. Įstatymai nepriimti, kovotojų pusėje – ne institucijos, kurios, rodos, turėtų tai daryti, o entuziastai. Kaip sakė šviesios atminties bitininkas, tiksliau, laukinių bičių tyrėjas dr. Virgilijus Monsevičius, mes, mokslininkai, turime būti tyrimo pusėje, ne funkcionierių.

– Anksčiau žmonės puoselėjo labai natūralų ryšį su gamta, o šiandien toji sąjunga apnykusi. Svarstau – gal žmonės tiesiog nebežino, kokio svarbumo yra miškas visai mūsų ekosistemai?

– Kad užmegztum ryšį su gamta, neužtenka knygas skaityti, reikia būti miške, reikia jame užaugti, matyti tas pušalaites. Prieš porą metų mūsų kaime vieną sodybą paveldėjo anūkai. Šalia jos, ant kampo, augo labai graži eglė, pro mūsų langus matėsi. Ėmė jie ją ir nupjovė – didžiulę, šimtametę, žaliuojančią, neišpuvusią. Nes ji, galbūt, galėtų nuvirsti ant tvarto. Kaip aš verkiau! Patyriau Grainio tragediją, juk nuo vaikystės tą eglę mačiau, ja gėrėjausi, todėl ji man brangi. O kai nėra to ryšio, tai ko čia gailėti.

Knygos paskatina mąstyti, tačiau jausmą turi užsiauginti pats. Kartu su medžiu, su žole, su tuo takeliu. – Onute, o kaip jūs pasakytumėt – nebus miško, tai nebus ko?

– Mūsų aplinkos. Prarasime savo namus, savo apsaugą, dalelę savo būties. Gyvensime svetimuose namuose, nežinosime, kur atsigauti, kuo pasigėrėti, kur pasivaikščioti. Neturėsime, kur uogauti, grybauti. Neliks harmonijos. Miškas nėra tik atsikurianti žaliava, kaip mėgsta sakyti ministras ir kiti funkcionieriai. Mes mišką dar matėme, o mūsų vaikai nebematys, anūkai nebematys. Mažiausiai iš dviejų kartų

atimame suvokimą apie mišką, galimybę jį pažinti, išgyventi. Šiandien draudžiame įžengti į miško rezervatus, bet aš leisčiau, kad ir ribotai, žmonėms ten įeiti – jie turi pamatyti, koks iš tiesų yra miškas.

Miške nėra vienodų dienų, nėra vienodų metų. Gamta tuo ir žavi, kad kiekvieną kartą atėjusi pamatai ją kitokią. Gal prieš trejus metus su mamyte uogaujam, renkam spalgenas, o ji vis džiaugiasi: „Pažiūrėk, kokios gražios, tokių nematiau, kaip vyšnios, o, žiūrėk, šitos dar gražesnės.“ „Mamyt, – sakau, – tu 80 metų uogauji...“ Ir vis tiek ji grožisi tomis uogelėmis, nes jos akys tokių dar neregėjo. Gamta yra neišsemiama.

– Aplinkui jus visi vadina – Onutė gamtininkė. O koks iš tiesų yra jūsų darbas?

– Šiuo metu dirbu mokslininkų grupėje, kuri stebi ir registruoja natūralias visos Europos augalijai ir gyvūnijai svarbias augalų buveines. Turiu savo kvadratą – dešimties kilometrų pločio ir dešimties kilometrų ilgio, jame registruoju viską, kas dar yra išlikę. Tie kvadratai keičiasi, buvau laiminga, kad galėjau darbuotis Čepkelių raiste. Gamtos įvairovė čia – ypatinga. Kaip sakė vienas vokiečių profesorius: „Onute, ar tu supranti, kad, galima sakyti, viename kambaryje Čepkeliuose tu turi daugiau nei mes visoje Vokietijoje?“

Galvoju, kad aukštapelkės nuo pat pradžių mane pasirinko. Musteikoje irgi yra pelkių, aš su jomis užaugau, uogavau, karves ganiau. Mamytė netgi pasakojo, kad mano pirmasis ištartas sakinys buvo „ant šilalių daug gėlalių“. Šilaliai – tokios salos pelkyne, kuriose auga daug gėlių. Man įdomu aukštapelkėje augančios samanos, kiminai. Augalų rūšių čia nėra daug, vanduo beveik sterilus, todėl gali augti tik plonutės viksvelės, samanėlės arba krūmokšniai. Andromedos arba lietuviškosios balžuvos. Dar – gailiai. Tas neturtingų rūšių ir turtingos mozaikos derinys mane veda iš proto.

Kartu su menininke Gražina Didelyte išleidome knygą „Raiste“. Vieną vasarą, apsigyvenusi prie raisto, ji nupiešė ciklą „Raisto slėpiniai“. Surengusi parodą, menininkė su bendraminčiais dar parašė kreipimąsi į visuomenę „Saugokim pelkes“. Jį pamačiusi, nuvažiavau susipažinti, taip prasidėjo mūsų draugystė, iš kurios gimė knyga.

Liūdna, kai kitas saugomas vietoves lyginu su Čepkeliais ir matau, kad miške nebelikę nepažeistų vietų, nebėra kampelių, kuriuose nefiksuotum kokios nors žmogaus veiklos pėdsakų – iškasta, iškirsta, šiukšlių pripilta. Ir vis dėlto galvoju, jei mums pavyks su Europos Sąjungos pagalba tas vietas apsaugoti, miškas atsities, atsigaus. Gamta juk – visagalė.

– Bet kartais žmogui atrodo kitaip. Tai jis – visagalis!

– Žmogus prieš gamtą negali nieko ir kartu gali labai daug. Per visą mano gyvenimą nebuvo tiek daug šiukšlių, kiek pati dabar išmetu. Kur jos nukeliaus? Kur dings tos visos pakuotės ir celofaniniai maišeliai?

Kaip galėdama stengiuosi jų mažinti, bet vis tiek per savaitę prirenku. Ar galiu viena ką pakeisti? Galiu. Užtat eidama į mišką nešuosi šiukšlių maišą ir renku kirtiklių paliktus vienkartinius kavos puodelius.

– Šiais metais jie, turbūt, pakeitė grybus. Grybų juk ir Musteikoj nebuvo?

– Nebuvo, mamytė grybavo po ąžuolėliu, aptiko septynis. Visa parapija žinojo, kokia išskirtinė laimė jai teko. (Juokiasi.)

Niekas nežino, kaip su tais grybais. Nors ir tų grybijų, kurios buvo mano vaikystėje, nebelikę. Vieni grybai su jaunais medžiais draugauja, kitiems reikia labai senų, apdegusių... Nepažįstam mes tų grybų, negalim numatyti, kur išaugs.

– Visai neseniai pasirodė jūsų ir istorijos bei gastronomijos entuziastės Jolitos Bernotienės knyga „Džiaugsmo virtuvė“ apie viduramžių vienuolę, mistikę, gydytoją, žolininkę, filosofę, muzikę ir šviesuolę šv. Hildegardą Bingenietę. Kaip iki jūsų atėjo knygos idėja?

– 1986 metais prisijungiau prie Fokoliarų charizmatinio judėjimo, kuris sujungia pasaulio religijas ir skleidžia mintį, kad Dievas yra meilė. Įvaizdis, kad Dievas yra didelė saulė, nuo kurios kiekvieną pasiekia spindulys, tampantis mūsų keliu, mūsų pašaukimu, mane pakerėjo. Buvo nuostabu suprasti, kad eidami link Dievo mes taip pat artėjame vienas prie kito. Esame Dievo pašaukti didelei tarpusavio vienybei. Šitas charizmatinis judėjimas pas mus į Lietuvą, į Marcinkonis, atvedė vieną vokiečių šeimą. Beata jau tada dirbo Hamburge, Hildegardos vaistinėje.

Pamenu, kaip į valgius barstė atsivežtus prieskonius ir kaip mes Musteikoje ant dirvono aptikome kartųjį kietį – pelyną, kurį kaip universalią vaistažolę ragina naudoti šv. Hildegarda. Beata negalėjo atsistebėti! Išvykdama man paliko ploną knygelę vokiečių kalba apie Hildegardos gydymo metodus. Iš jos išmokau gaminti pelynų vyną, kadagių midų ir įsitikinau, kad tai padeda. Tada pradėjau ieškoti, kas man tą knygelę išvers. Galiausiai susipažinau su Jolita, ji atsikraustė į mūsų kaimą, nusipirko čia sodybą. Taip mudvi tą knygą ir parašėme. Apie džiaugsmo virtuvę.

– Gal su Jolita išsiaiškinote ir ko šiandienos žmonės ieško kaime? Buvo laikas, kai iš kaimo bėgome, dabar ateina laikas grįžti atgal...

– Na, juos lyg ir suprantu, nes kaip įmanoma gyventi mieste? Meilė, kurią įdedame į augalą, tai juk gyvena, niekur nedingsta, lieka pagal energijos tvermės dėsnį. O kaip meilę gali priimti plyta? Arba – šaligatvis? Suprantu, kad architektas iš medžiagų kuria harmoniją, kūrinį, tačiau aš iš jo nepajuntu atgalinio ryšio. Nors kitas gal pajunta, juk kiekvienas esame savitas. O štai žiūri į augalą, į žiedą ar į lapą – kai juo gėriesi, atrodo, jis skleidžiasi ir grožisi tavimi.

Klausėte, ką mes prarasime praradę mišką, tai tą žavesį prarasim. Būtent savo vietą, savo grybijaitę, pušalaitę, įlankėlę, miškelį, kupstelį. Pamenu, vaikystėje, kai grįždavome visi iš lauko ir pradėdavome dalintis įspūdžiais, rodos, miškas ateidavo pas mus į namus. Mes visi žinojome apkalbėtas vietas, jos buvo mūsų savasties dalis, mūsų tinklas. Kai tai turi, jautiesi stipresnis.

Jolita irgi pasakojo: „Atvažiavau į Musteiką, pamačiau sodybą ir supratau, kad čia yra mano vieta.“ Širdies klausyti reikia.

– Ar galima sakyti, kad visą savo gyvenimą paaukojote gamtai, miškui? Juk savo šeimos taip ir nesukūrėte?

– Negaliu sakyti, kad aukojau. Gyvenimas man dovanojo tokią galimybę. Savo motinystės ar

šeimos poreikį realizavau septynerius metus globodama gatvės berniukus. Į tokią tarnystę mane pakvietė Dievas per kardinolą Audrį Juozą Bačkį ir šv. Jono brolius. Iš pradžių atrodė visiškai nerealu palikti Čepkelius ir važiuoti į miestą. Tačiau kvietimas buvo stipresnis, supratau, kad grįžusi į mišką nieko negaliu rašyti, net augalų lotyniškų pavadinimų neatsimenu. Tada ir pagalvojau: Onute, kas tau trukdo? Kodėl taip kategoriškai priešiniesi tam, kas yra Dievo valia? Iš pradžių į Vilnių važiuodavau kartą per savaitę, paskui pasiėmiau tris mėnesius atostogų, o galiausiai jau ir likau nakvynės namuose, į kuriuos jie ateidavo nakvoti. Vėliau, kai berniukai prie manęs įprato, išvykome į kaimą, sodybą netoli Vilniaus. Kartais jų būdavo aštuoni, kartais – dešimt. Mes buvome pirmieji vaikų globos sodybos gyventojai, o man pačiai tai buvo didžiausias universitetas, nepaprastai stipri žmogiška patirtis. Nelengva buvo su jais, bet tai, kaip jie augo ir kokie užaugo, suteikė daug vilties. Iš tų apsiuosčiusių snarglių, šašuotų, utėlėtų laukinių pabaisų užaugo tokie gražūs vyrai, šiandien turintys savo šeimas, nepaprastai geri tėvai, besišypsantys žmonės. Prisimenu vieno vestuves – jam taip sunkiai sekdavosi skaityti, galvoju, na, kaip jis perskaitys tą priesaiką prie altoriaus. Jis taip gražiai pasakė viską, stovi gražus, tiesus, su kostiumu, o man pro akis plaukia jo utėlėti marškiniai, kaip virėm, skalbėm kažkokiam šarme tuos marškinius. Buvau griežta, patys skalbėme, patys daržus sodinome, malkas skaldėme, nedirbsi – nevalgysi.

Aš septynerius metus jiems atidaviau, iškritau iš darbų, nesukūriau karjeros, bet taip dėkoju už juos – garbė Dievui. Aš tokią tikėjimo žmogumi dovaną gavau!

– Pavasaris jau čia pat. Ar jaučiate pirmuosius jo ženklus?

– Šiandien ryte galvoju, na, ko jūs čia rėkiat? Neturit, ko lesti? Bet paukščiai pavasarį jaučia, čirpauja, mėtos jau lenda, kur šlapiau, miškas jau bunda, gervės sugrįžo ir tas kvapas, pavasario kvapas...

Prieš trejus metus Klaipėdos miestiečių lūpomis pradėjo sklisti netikėtas žodžių junginys –„Žvirblio puota“. Už šio žavaus pavadinimo slėpėsi Simona Petraitienė ir jos šviežutėlė, rankomis namuose kepama natūralaus raugo duona. Kadaise tik atsargi svajonė savo kepiniais dalintis su kitais šiandien užaugo į sėkmingą, jau trečius metus gyvuojančią Simonos veiklą. Juk gražiausios svajonės ir virsta realybe, kai jas pildome su meile...

Duoną myliu už viską labiausiai!

Tekstas: Adelė Galdikaitė

Nuotraukos: Cveti Zabiela

– Simona, sugrįžkime į pačią „Žvirblio puotos“ pradžią – kaip viskas prasidėjo? Kaip atradote duonos kepimą ir išmokote jos paslapčių?

– Duonos kepimo procesas mane domino jau seniai, tačiau jis atrodė labai sudėtingas, o ir aplinkui nebuvo žmonių, galinčių apie jį papasakoti, tad galiausiai nusprendžiau išmokti duoną kepti pati. Prisimenu, pirmuosius kepaliukus ruošiau itin atsakingai – matuodavau ne tik vandens, bet ir pačių kepaliukų temperatūrą, kol įgudau pajausti duoną ir jos poreikius. Niekada neplanavau išmokusi kepti duoną ją pradėti ruošti ne tik sau, bet ir kitiems, padaryti to savo darbu. Tačiau kepimo procesas taip mane įtraukė, kad neliko ką daugiau daryti, kaip tik pradėti duoną dalinti draugams ir artimiesiems. (Juokiasi.)

Tuo metu kaip tik planavau grįžti į darbą po motinystės atostogų, visgi pradėjusi sulaukti skambučių iš galimų darboviečių supratau, kad man jų jau nebereikia... Anksčiau dirbau apskaitininke – šis darbas man labai netiko ir nepatiko, artėjant laikui į jį grįžti pradėjau jausti didelį nerimą ir įtampą. Gal nuskambės banaliai, tačiau gimus vaikams supratau, kaip greitai lekia laikas, nebenorėjau dar daugiau jo iššvaistyti dirbama tai, kas neteikia džiaugsmo...

Priimti sprendimą kepti duoną ne tik laisvalaikiu labiausiai skatino vyras. Jei ne jo palaikymas ir tikėjimas manimi, tikriausiai nieko nebūtų įvykę, būčiau ir toliau dirbusi nemylimą darbą, o duoną kepusi tik laisvalaikiu – už tai jam esu be galo dėkinga. Taip žingsnis po žingsnio, visai neplanuotai duona tapo mano darbu, kuriuo kasdien labai mėgaujuosi ir džiaugiuosi. (Šypsosi.)

– Vis dėlto apie savo svajonę kepti duoną klaipėdiečiams prasitarėte ne jūs pati?

– Kepdama mėgstu klausyti įvairių tinklalaidžių apie mažus verslus. Juos įkurti, sugalvoti idėją gali labai daug žmonių, tačiau idėją išvystyti yra pati sudėtingiausia verslo dalis. Kaip paskleisti žinią, kad kažkas kažkokiame bute kepa duoną? Kaip suburti pirkėjų ratą ir kaskart vis atrasti naujų? Tokiomis akimirkomis neretai apima beviltiškumas, atrodo, darai tiek daug, o niekas to nemato ir apie tai nežino. Tad man labai pasisekė, kad mane pastebėjo Kristina Samavičienė, restoranų „Momo Grill“, „Monai“ bendrasavininkė, ir apie mano kepamą duoną paskleidė žinią platesniam klaipėdiečių ratui. Taip, lyg ridenantis sniego gniūžtei, iš lūpų į lūpas perduodant žinią, pirkėjų ratas užaugo ir veikla pradėjo judėti į priekį. (Šypsosi.)

Šiemet „Žvirblio puotai“ jau bus treji metai!

– Simona, tai kaipgi puotauja žvirbliai? Iš kur šis žavus pavadinimas?

– Iš vaikiškų dainų! (Juokiasi.) Kai pradėjau kepti duoną, mano dukrai buvo dveji, o sūnui ketveri, tad namuose nuolat skambėdavo Aistės Smilgevičiūtės kompaktinė plokštelė vaikams „Tilidūda“. Negaliu paaiškinti, kodėl mums su vyru taip patiko žodžių „Žvirblio puota“ junginys, tačiau jis mumyse apsigyveno dar prieš atsirandant svajonei kepti duoną ir buvo su mumis visą laiką. O „Žvirblio puotos“ logotipą, tokį artimą širdžiai, nupiešė mano mama. (Šypsosi.)

– Kepate tik su natūraliu raugu – kodėl nusprendėte rinktis tokį kepimo būdą? Ar natūralaus raugo kepiniai tinkamesni mūsų organizmui?

– Pirmuosius duonos kepaliukus kepiau su mielėmis, tačiau visą laiką knietėjo pabandyti iškepti duoną be pramoninių priedų – mielių, ir iškildinti kepinius (ne tik duoną, bet ir kruasanus, „babkas“) natūraliu būdu, atsiduodant magijai, įvykstančiai tarp miltų, vandens ir druskos. Taip vietoj mielių mano namuose atsirado natūralus raugas.

Mūsų organizmas natūralaus raugo kepinius priima geriau, lengviau skaido ir virškina. Be to, natūralaus raugo kepiniai yra sotesni, tad dažniausiai užtenka tik vieno ar dviejų gabaliukų ir jau jaučiamės pasisotinę, tuo tarpu mielinių gaminių neretai galime valgyti be saiko, tik trumpam ar visai nejausdami sotumo jausmo. Turiu pirkėją, kuri negali valgyti mielinių kepinių, tad jai mano kepama duona buvo didžiausias atradimas! Esu girdėjusi, kad žmonės, vengiantys glitimo ar turintys jam alergiją, gali valgyti natūralaus raugo duoną, jų organizmas ją priima noriai.

Visgi man labai patiko mintis, išgirsta per dokumentiką apie maistą, – kad nereikėtų jokio produkto sudievinti, kaip ir jokio nereikėtų paversti pačiu blogiausiu. Visur svarbu saikas ir balansas. (Šypsosi.)

– Kiek trunka visas duonos gaminimo ir kepimo procesas? Ar tikrai jūsų namuose skamba keletas skirtingų žadintuvų?

– Tikrai, kiekvienas kepinio procesas turi savo atskirą skambutį. (Juokiasi.) Natūraliam raugui pirmiausiai reikia laiko, negali jo užmaišyti ir keletui dienų pamiršti. Kasdien turi prižiūrėti ir rūpintis raugu: jį pamaitinti, pagirdyti – visai kaip su augintiniu. Šiuo metu mano kepiniuose naudojamam raugui – jau dveji metai. (Šypsosi.)

Dienomis, kai kepu, keliuosi 4 ryto – noriu atiduoti kepinius pirkėjams kiek įmanoma anksčiau, tad pirmieji vyturiai jau galėtų užsukti net ir pusę šešių ryte, tačiau dar nė vienas neišdrįso taip anksti apsilankyti. (Juokiasi.) Kiekvienas natūralaus raugo kepinys turi labai daug žingsnių, įvairių procesų, kurie reikalauja laiko, tad kepimo dieną keltis anksti – tiesiog būtina. Labai laukiu šviesiojo metų laiko, kai gali keltis kartu su šviesa ir stebėti bundančią gamtą. Vasarą kelios minutės po septynių jau pasišokinėdama grįžtu iš turgaus, kuriame tokiu ankstyvu metu dažniausiai būnu tik aš ir dar keletas močiučių. (Juokiasi.) Šie rytai, kai gali net užuosti bundančios gamtos kvapą, yra mano mylimiausi, nors tikrai nesu ryto žmogus –tai duona privertė pamilti ankstyvąjį paros metą. Kiekvieno gaminio kepimo procesas ir paruošimo laikas – skirtingi, tačiau dažniausiai trunka tris dienas. Jei duoną kepu trečiadieniui, jau pirmadienio vakare miltais ir vandeniu pamaitinu raugą, kad jis aktyvuotųsi. Antradienio ryte gaminu duonos įmaišą, po pietų vyksta autolizė (miltų sumaišymas su vandeniu), tada prasideda tešlos minkymas, lankstymas, o vakare formuojami duonos kepaliukai, kurie nakčiai keliauja į šaldytuvą šaltai fermentacijai. Tik trečiadienio rytą juos šaunu į įkaitintą orkaitę kepti. Todėl savo pirkėjų prašau pateikti užsakymus kuo anksčiau, nebegaliu jų priimti, net jei norais pasidalijama tik viena diena vėliau.

Šie rytai, kai gali net užuosti bundančios gamtos kvapą, yra mano mylimiausi, nors tikrai nesu ryto žmogus – tai duona privertė pamilti ankstyvąjį paros metą.

Pakeitus savo įpročius, išmokus nesitikėti gauti visko tik užsinorėjus, ilgas duonos kelias iki stalo gali tapti savotiška meditacija, įsižeminimo pratimu.

Šiais visuotinės skubos laikais taip kepama

duona gali tapti vienu iš lėto gyvenimo ritualų...

– Tikrai taip. Natūralaus raugo kepiniai reikalauja daug laiko ir kantrybės – tai ir gerai, ir blogai. Pakeitus savo įpročius, išmokus nesitikėti gauti visko tik užsinorėjus, ilgas duonos kelias iki stalo gali tapti savotiška meditacija, įsižeminimo pratimu.

Be to, duonos kepimas – labai kintantis procesas, jame nėra jokios monotonijos ir rutinos, duoną veikia oras, paros metas, drėgmė, šiluma...

Kepdamas turi išmokti pasitikėti savimi ir procesu, priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Nesijaudinti, jei kepaliukai iškepa skirtingų formų ar netobuli. Gyvenime niekas nevyksta idealiai pagal planą, tad turi pasileisti ir plaukti pasroviui. Visiškai taip pat yra ir su duona.

– O apie ką galvojate kepdama?

– Retomis ir labai ypatingomis dienomis, kai galiu namuose dirbti viena (niekas neserga, abu vaikai darželyje), turiu daug laiko pagalvoti ir pabūti su savo mintims. Tokiomis akimirkomis labai gera atidžiau pažvelgti į savo vidų ir įsiklausyti, ką sako širdis. Kepdama mokausi atsirinkti tai, kas man iš tiesų svarbu, kai reikia, pasakyti ne – kepimas man prilygsta psichoterapijos seansui. (Juokiasi.)

– Istoriškai lietuviams duonos kepimas – itin sakralią reikšmę turintis procesas, imituojantis pasaulio sutvėrimą. O ką jums pačiai reiškia kepti duoną?

– Jaukumą, namų šilumą... Atrodo, turi pačius paprasčiausius, šaltus ingredientus: miltus, vandenį, druską, tačiau įdėjęs pastangų ir gerų emocijų gali sukurti produktą, kuris teiks nepaprastai daug džiaugsmo ir šilumos. Savo duoną pakuoju itin

paprastai – kepimo popierių perrišdama lininiu siūlu, tačiau pirkėjai prasitaria, kad dažnai jaučiasi lyg išpakuodami dovaną. Jie neretai nešasi duoną į svečius, dovanoja kitiems ir taip ta iš pačių paprasčiausių ingredientų sukurta šiluma pasiekia ir sušildo vis daugiau namų...Tad duona man pirmiausiai yra jaukumas, šiluma ir paprastumas.

– Ką apie duoną ir kitus kepinius prisimenate iš savo vaikystės? Ar ir jūsų vaikystės namai skendėjo jaukiame miltų rūke?

– Nors pati to neprisimenu, esu girdėjusi pasakojimų, kad mano baba taip pat kepdavo duoną, nors anuomet tai buvo labiau būtinybė nei malonumas. Ši žinia labai pradžiugino ir leido pasijusti dar arčiau savo babos, kuri išėjo jau prieš 16 metų... Visgi aktyviai ruošti maistą pradėjau tik gimus vaikams. Iki tol to taip nesureikšmindavau, nebandydavau naujų receptų ar pasaulio šalių virtuvių. Su draugėmis juokėmės, kad dabartiniai studentai pusryčiams skrudinasi avokadų sumuštinius, o mes valgėme gerokai paprasčiau. (Juokiasi.)

Dabar mitybai, o ypač maisto produktams, skiriu daug dėmesio. Man svarbu, kad visas mūsų valgomas maistas ir kepiniuose naudojami ingredientai būtų kuo šviežesni, tikresni ir kokybiškesni. Geriau mažiau, bet kokybiškiau.

– Ar per šiuos trejus metus pajutote, kaip „Žvirblio puota“ pakeitė jūsų ir šeimos gyvenimą, laisvalaikį, aplankančias mintis ir svajones?

– Mūsų virtuvė nebeatrodo kaip normalių žmonių, labiau primena cechą, kuriame nerasite nei pamerktų gėlių, nei papildomų interjero detalių. Virtuvė – mano zona, artimieji žino, kad be reikalo ten geriau kojos nekelti. (Juokiasi.)

Labai tikiuosi, kad ateityje „Žvirblio puota“ ir mano pavyzdys paskatins vaikus gyvenime veikti tai, ką nori jie. Mano vaikystėje to nebuvo – studijas, specialybę, darbus rinkdavausi ne tuos, kurie nuoširdžiai domino, o tuos, kurie atrodė perspektyvūs, net jei žinodavau, kad tai ne mano vieta.

„Žvirblio puota“ taip pat suteikė laisvę. Kartais aplankius sunkumo akimirkoms pasvarstau, gal vis dėlto būtų geriau dirbti samdomą darbą ir po dienos tiesiog užverti ofiso duris, visus rūpesčius palikus už jų. Vykdant savo veiklą uždaryti durų ir nebegalvoti negali – mintyse nuolat sukasi įvairūs procesai, kylančios idėjos – netgi sapnuose. (Juokiasi.) Tačiau savos veiklos suteikiama laisvė, atsakomybė už savo pačios laimę –neįkainojama dovana. Kad ir kiek būtų iššūkių, suprantu, kad „Žvirblio puota“ į mano gyvenimą įneša be galo daug džiaugsmo.

– Kepti duoną, raityti kruasanus, sukti pynes... Skamba be galo romantiškai, tačiau kiek iš tiesų tai pareikalauja jėgų, idėjų ir iššūkių?

– Ši veikla reikalauja labai daug susikaupimo, dėmesingumo kiekvienai detalei – romantikos čia tikrai nėra. Net neabejoju, kad daugeliui, pamačius darbo skelbime dienos pradžios laiką, romantika taip pat greit išgaruotų. (Juokiasi.)

Be to, jėgų turi skirti ne tik paruošti pačiam kepiniui, bet ir priimti užsakymams, ieškoti naujų pirkėjų, komunikuoti, generuoti idėjas.

– Visgi turbūt svarbiausias duonos, o ir visų gyvenimo akimirkų, ingredientas – meilė, tiesa?

– Be jokios abejonės! Prisimenu, pirkėja pasakojo, kad labai atsakingai renkasi vartojamus produktus, jai svarbu ne tik skonis, kokybė, bet ir gaminį ruošiantis žmogus bei jo energija, – ji džiaugėsi, kad mano kepiniuose jaučiasi didžiulė šiluma ir gera energija. (Šypsosi.)

Kiekvienas atsirenka tai, kas jam svarbiausia asmeniškai: ar tai būtų ingredientai, ar gaminio išvaizda, ar žinutė. Tačiau aš visuose etapuose įdedu labai daug meilės.

– Įgyvendinus vieną svajonę, nejučiomis pradeda megztis kitos – apie ką dabar svajojate?

– Svajoju išsikelti iš namų virtuvės ir savo kepinius pasiūlyti platesniam žmonių ratui. Po truputį judu to link. (Šypsosi.) Pasirinkau judėti

lėčiau, gal ne taip greit augdama, bet su kuo didesniu džiaugsmu ir mėgaudamasi procesu.

Visgi didžiausia mano svajonė – turėti kepyklą, orientuotą tik į duoną, o ne į kitus desertus ar kepinius, kurių asortimentą duona tik papildo. Norėčiau, kad mano kepyklos meniu 90 proc. užimtų duona, o tik 10 proc. – kiti kepiniai. Daugelyje dabartinių Lietuvos kepyklų asortimentą rasite išdėliotą visai atvirkščiai. Užsienyje pradedu matyti vis daugiau tik duonai skirtų kepyklų – apie tokią svajoju ir aš, nes duoną myliu už viską labiausiai!

– Susitinkame Klaipėdoje – koks jūsų šeimos gyvenimas čia? Ar laikas prie jūros išties sulėtėja?

– Mūsų gyvenimas čia – iš vienos pusės labai lėtas, iš kitos – itin greitas. Klaipėdoje gyvename jau devynerius metus, buvome tik trumpam išsikėlę į Vilnių, tačiau netrukus, po metų, sugrįžome atgal į pajūrį.

Palyginus su Vilniumi, gyvenimas Klaipėdoje iš tiesų lėtesnis. Tačiau visgi turime du vaikus ir esame dirbantys tėvai, tad mūsų rutinos lėta tikrai negalėčiau pavadinti. (Juokiasi.)

Reikia nepamiršti, kad Klaipėda vis dėlto yra kurortinis miestas, tad rudens, žiemos ir pirmieji pavasario mėnesiai čia labai ramūs ir tušti – neretai vakarais pamatysi praeinančius vos du žmones. (Juokiasi.) Tačiau vasarą miestas apsiverčia aukštyn kojomis: tampa pilnas žmonių, kavinėse šurmuliuoja turistai, gyvenimas verda iki pat ankstyvo ryto, tad neretai vasarą atsikėlusi ryte kepti duoną girdžiu dar nenuėjusius miegoti miestiečius. (Šypsosi.)

Matyt, kiekvienas žmogus atsirenka tai, ko jam gyvenime reikia labiausiai. Dabartiniame mūsų šeimos gyvenimo etape norime dar daugiau ramybės, tad svajojame apie savo namus užmiestyje, kur kasryt galėtume basomis pasivaikščioti po savo pačių pievelę ir pasiklausyti gamtos. – Simona, netrukus Velykos – kuo puošite savo šventinį stalą?

Esu batsiuvys be batų ir dažniausiai savo šventiniam stalui nieko neiškepu – išdalinu viską kitiems. (Juokiasi.) Svarbiausia, kad ant stalo būtų duonos, o aplink stalą – duona besidalinantys artimieji.

Natūralaus raugo fokačija

Įmaišui (Levain):

• 60 g kvietinių miltų

• 60 g vandens

• 6 g natūralaus aktyvaus raugo

Ingredientai:

• 660 g kvietinių miltų

• 485 g vandens

• 13 g druskos

• 126 g įmaišo

• 14 g alyvuogių aliejaus

Sumaišykite visus įmaišui skirtus ingredientus ir palikite 12 valandų kambario temperatūroje (23–24 laipsnių).

Sumaišykite tešlą. Suberkite miltus, tada pamažu, ne visą iškart, supilkite vandenį. Įberkite druskos, įmaišykite iš vakaro pasiruoštą įmaišą. Maišykite ir po truputį pilkite daugiau vandens. Stebėkite, kad tešla nepasidarytų per skysta. Supilkite alyvuogių aliejų. Tešla turėtų būti skystesnė, bet išlaikyti formą, būti elastinga. Paruoštą tešlą 2,5 valandos palikite kambario temperatūroje šiltai fermentacijai.

Tešlą lankstykite kas 30 minučių. Lenkite tešlą nuo krašto į vidurį, vis pasukite indą ir šį veiksmą kartokite keturis kartus.

Tešlą 3–4 valandas kildinkite kambario temperatūroje. Iškilusią perkelkite į alyvuogių aliejumi išteptą formą. Švelniai patempkite tešlą šlapiomis rankomis, uždenkite.

Palikite šiltoje vietoje ir pirmąsias dvi valandas kas 30 minučių šlapiomis rankomis patempkite tešlą į kepimo formos kraštus.

Įkaitinkite orkaitę iki 220 laipsnių. Paspauskite tešlą šlapiais pirštais. Galite užpilti šiek tiek alyvuogių aliejaus ir apibarstyti „Maldon“ druskos dribsniais. Priedai pagal kiekvieno skonį – žolelės, pomidorai, alyvuogės.

Kepkite 15 minučių, tuomet apsukite ir kepkite dar 15.

Mados ir maisto jungtuvės

Mados pasauli, metas atsitraukti – nuo šiol populiariausiųjų pjedestalas priklauso maistui!

Dar visai neseniai mados pasaulis diktavo ne tik podiumus, bet ir gyvenimo būdą – nuo interjero detalių mūsų namuose iki muzikos pasirinkimo grojaraščiuose. Tačiau tas laikas baigėsi –šiandien, 2023-aisiais, mus valdo maistas.

Charizma pavergiantys kulinarijos šefai, milijonus sekėjų skaičiuojančios maisto įžymybės, prabangiausi restoranai ar kasdien besikeičiančios desertų tendencijos – maistas yra naujoji mada.

Todėl nieko nuostabaus, kad šiandien mados ir maisto pasaulis kaip niekada suartėjo – tie patys simboliai, socialiniai reiškiniai ar vertybinės pozicijos atsispindi tiek madoje, tiek ir maiste.

Tai, ką ir kur valgome, tampa tam tikra mada ar socialiniu statusu. Ar vartojate mėsą? Ar perkate

tik ekologišką produkciją? O kaip cukrus? Jūsų

šaldytuvo turinys šiandien gali reikšti tą patį, ką kadaise reiškė savo spintoje turėti porą Christiano Louboutino aukštakulnių.

Šis valgymo ir maisto kultūros sprogimas neišvengiamai kelia koją ir į mados sritį: restoranai vis dažniau siūlo unikalią ir stilingą patirtį, kur estetika dažnai nublanksta prieš jų esmę – maistą. Ir atvirkščiai – vis daugiau dizainerių naudoja maisto elementus savo kūryboje. Šie du galingi kultūriniai reiškiniai tarsi susijungia tarpusavyje, pasiūlydami unikalias patirtis ir emocijas, kurios anksčiau buvo išskirtinai tik mados arba tik maisto daržas.

Kviečiu pasižvalgyti, kokios maisto ir mados jungtys mezgasi pasaulyje ir tapti tikrais šių „jungtuvių“ liudininkais.

Tekstas: Agnė Kalinkaitė, Instagram: @agne_kalinkaite Nuotraukos: kūrėjų archyvas

ODĖ BRITŲ MAISTO KULTŪRAI

Pripažinsiu, kad „St. John“ restoranas Londone jau seniai yra mano būtinai lankytinų sąraše. Tačiau visai neseniai atsirado dar vienas argumentas, kodėl verta ten nuvykti.

Jeigu neteko girdėti, „St. John“ įžymus tuo, kad kulinarinius potyrius perkelia į visiškai kitą lygį. Tiesą sakant, būtent šis restoranas atskleidė britų kulinarinę širmą, kurią iki šiol saugojo tik „fish and chips“. Ši Ferguso Hendersono ir Trevoro Gulliverio įkurta įstaiga šlovina britų gaminius ir maisto kultūrą savo paprastais, bet nuostabiai genialiais receptais. Tad neverta stebėtis, kad vienu geriausių restoranų pasaulyje tituluojamas „St. John“ žino, kaip pavergti ne tik britų skrandžius, bet ir širdis (o tiksliau – ir pinigines). Štai visai neseniai pasirodė naujiena apie unikalų bendrą projektą – pasaulį išvydo „St. John“ ir britų vyriškų aksesuarų prekinio ženklo „Drake“ bendra drabužių kolekcija. Šių jungtuvių rezultatas – ko gero, pirmoji rūbų kolekcija, kurią įkvėpė britų maisto kultūra.

Čia galima rasti medvilninių švarkų, krepšių, megztinių, marškinėlių ir daugybę kitų vyriškų aksesuarų. Juose puikiai atsispindi ir restorano identitetas. Štai, pavyzdžiui, krepšiai, pasidabinę užrašais „Nose“ ir „Tail“, įkvėpti restorano požiūrio į maistą, nes čia panaudojama viskas – nuo nosies iki uodegos. Taip pat kolekcijoje rasime „Tasting Gilet“ – tai vynų degustacijai tinkama liemenė su kišenėmis, kur tilps kamščiatraukiai, užrašai ir visa kita, ką galbūt norėsite nešiotis vyno degustacijos metu.

Taigi, ši bendradarbystė – vienos klasiškiausių mados ir maisto pasaulio jungtuvių, kuriose būtų serviruojamas restorano vizitine kortele tapęs skrebutis su sodraus skonio kaulų čiulpais.

Štai, pavyzdžiui, krepšiai, pasidabinę užrašais „Nose“ ir „Tail“, įkvėpti restorano požiūrio į maistą, nes čia panaudojama viskas – nuo nosies iki uodegos.

@st.john.restaurant

RIEDLENTININKŲ DŽIAUGSMAS

„Nike SB“ ir „Ben & Jerry’s“ jungtuvės pretenduotų tapti ryškiausiomis, be abejonės.

Iki šiol ši bendra sportinių batelių ir kultinių ledų prekinio ženklo riboto leidimo kolekcija traktuojama kaip viena sėkmingiausių ir sulaukusių daugiausiai dėmesio.

„Nike Skateboarding“ serijai priklausantys „Dunk Low“ šiuo metu puikuojasi populiarumo viršūnėje, todėl pasiūlius riedlentininkams karvės piešiniais dekoruotą šių batelių versiją internetas tiesiog sprogte sprogo. Riboto leidimo sportbačius gerbėjai išgraibstė per mažiau nei valandą. Pirminė oficiali šių batelių kaina tesiekė šimtą dolerių, tačiau netrukus pasirodę antrinėje rinkoje bateliai pabrango net iki pusantro tūkstančio. O štai „Friends & Family“ šių batų leidimas, kuris buvo pristatytas sportbačių dydžio ledų dėžutėje, antrinėje rinkoje netrukus kainavo kone keturis tūkstančius JAV dolerių. Net ir dabar galima rasti išskirtinių perpardavėjų, kurie šią porą siūlo už „simbolinę“ 6 ar 7 tūkst. dolerių sumą. Nepigios jungtuvės, išties. Būtent į riedlentininkų bendruomenę orientuoti „Nike Skateboarding“ bateliai tikrai padės išsiskirti iš minios. Žaismingai pavadinti pagal populiariuosius „Ben & Jerry’s Chunky Monkey“ ledus, ryškiaspalviai „Chunky Dunky“ bateliai atkartoja ir šių ledų pakuotės motyvą – žalioje pievoje po žydru dangumi ir debesėliais linksmai besiganančią karvutę. Batų viduje – batikos raštas ir visuotinai pripažintas ledų kompanijos šūkis: „Jei tai nesmagu, kam to reikia?“

Panašu, kad šios jungtuvės tikrai pretenduotų į smagiausiųjų sąrašą, o jose linksmintųsi jauniausia mados ir ledų gerbėjų auditorija.

BARAS KAIP IŠ FILMO

Užsimerkite ir įsivaizduokite: pasteliniai stalai ir kėdės, ryškiaspalviai antikvariniai tapetai, vintažiniai pinbolo žaidimų aparatai, tamsus „mid century“ medis.

Labai gali būti, kad ką tik mintimis nusikėlėte į kokį Weso Andersono filmą. Tai režisierius, puikiai žinomas dėl tokių filmų kaip „Viešbutis Didysis Budapeštas“, „Prancūzijos kronikos“ ir dar daugybės kitų. Jo kūrybos estetika – išskirtinė ir su niekuo nesupainiojama. Tad ilgai netruko, kad šią stilistiką įvertintų vienas garsiausių mados prekinių ženklų pasaulyje – „Prada“. Jo atstovai pakvietė režisierių sukurti pagrindinę maisto erdvę savo naujajame meno centre „Fondazione Prada“, kuris įsikūręs rekonstruotoje distilerijoje pietų Milane.

Erdvė, pavadinta „Bar Luce“, įkvėpta garsių Milano kavinių 1950-aisiais. Šiame bistro patiekiama kava ir pyragaičiai iš Milano „Pasticceria Marchesi“ kepyklos, taip pat priklausančios „Prada Group“.

Taigi, „Prada“ tikrai žengė didelį žingsnį į maisto pasaulį. Ir žengė jį itin stilingai – su Wesu Andersonu priešakyje. Šios jungtuvės pretenduoja į stilingiausias, vienareikšmiškai.

@fondazioneprada

@benandjerrys

„ŽEMOJI“ MAISTO KULTŪRA

ANT AUKŠTOSIOS MADOS PODIUMO

Kai kartvelų dizaineris, „Balenciaga“ kūrybos direktorius Demna Gvasalia pakvietė svečius į „Vetements SS20“ kolekcijos pristatymą Paryžiaus vyrų mados savaitėje, visi žinojo – tai bus hitas. Galbūt dėl to, kad kvietimas buvo ne kas kita, o prezervatyvų pakelis. Vis dėlto daugiau dėmesio sulaukė kolekcijos pristatymo lokacija – jis vyko Paryžiaus „McDonald’s“ restorane, kuris buvo pasirinktas neatsitiktinai. Kolekcijos tikslas – kelti klausimus, susijusius su kapitalizmu ir jame įsivyravusia hierarchija, transformuojant populiariosios kultūros ir vartotojiškumo ženklus ir perkeliant juos ant podiumo. Kolekcijos rezultatas – tikra puota akims, užgeriant kultiniu braškiniu pieno kokteiliu.

Tačiau Demna Gvasalia nebuvo vienintelis, pasitelkęs greitojo maisto motyvus savo kolekcijoje. Štai Jeremy Scottas visą savo F/W06 kolekciją skyrė tik greitajam maistui – ir visiškai tiesiogine prasme. Ant modelių megztinių puikavosi gruzdintų bulvyčių simbolika, o auksinės „McDonald’s“ arkos buvo išlenktos taip, kad suformuotų „Moschino“ prekinio ženklo širdį.

Tai, be abejonės, taptų labiausiai intriguojančiomis jungtuvėmis, apie kurias močiutės kalbėtų dar ilgai.

AKSESUARAI, KURIUOS GALIMA SUVALGYTI

Jeigu gėlės žiedas už ausies skamba kiek per paprastai, kaip jums kolekcija, kurią galite suvalgyti? Iš tiesų, projektas „Keef Palas“ jums galėtų pasiūlyti ir kur kas daugiau. Pagarba aplinkai, mados tvarumas, sąsajos su motinos gamtos ciklais ir noras nustebinti – tai pagrindinės žinutės, užkoduotos šios kolekcijos aksesuaruose.

Už projekto „Keef Palas“ vairo slepiasi įkūrėjos Claire O’Keefe ir Eugenia Olivia, kurių papuošalai, tiesiogine ta žodžio prasme, greitai „miršta“. Tokiu būdu kūrėjos tarsi nepaiso pašėlusio greitosios mados paklausos, pasiūlos ir gamybos ritmo. „Keef Palas“ tikslas – pasipriešinti greitajai madai, atsigręžiant į natūralius gamtos, o ne kapitalistinius pardavimų ciklus.

Aksesuarai nuo auskarų iki bikinių yra gaminami pagal Viduržemio jūros dietos pirkinių sąrašą: česnako skiltelės, midijos, graikiniai riešutai, vynuogės, alyvuogės ir raudonieji pipirai yra unikalių, atrodo, paplūdimyje surinktų detalių veikėjai. Vienintelis skirtumas tas, kad „Keef Palas“ vakuuminiu būdu užsandarina pakuotę ir išsiunčia ją klientui. Nešiodami tokį aksesuarą jūs tikrai darote garsų pareiškimą, ką manote apie greitą madą.

Nežinia, kiek šios jungtuvės yra praktiškos, ar kitaip – „iš išskaičiavimo“, tačiau ši mados ir maisto sąjunga turi kur kas kilnesnį tikslą ir kalba apie greitosios mados problemas, kurios dažniausiai lieka paraštėse.

@keefpalas

„MADINGIAUSIAS“ RESTORANAS PASAULYJE

Ar girdėjote apie italų kulinarijos šefą Massimo Botturą? Tai, ko gero, žymiausias šefas, kuriam priklauso ir ne kartą geriausiu pasaulyje tituluotas trijų „Michelin“ žvaigždžių restoranas „Osteria Francescana“. Šis titulais nesiskundžiantis šefas gali didžiuotis ir dar vienu amplua – 2018 metais garsieji italų mados namai „Gucci“ jam patikėjo atidaryti restoraną Florencijoje – „Gucci Osteria“. Čia žiba ne tik garsiojo šefo patiekalai, bet ir mados elementai – maistas patiekiamas iš „Gucci“ indų, o padavėjai vilki „Gucci“ stilizuotas aprangas.

Tiesa, po pirmosios „Gucci Osteria“ sėkmės Florencijoje prekinis ženklas išplėtė savo restoranų tinklą į keturias skirtingas vietas visame pasaulyje, kurių kiekviena turi skirtingą tapatybę. Florencijos flagmanas išlieka, tačiau dabar jį lydi seseriniai restoranai Seule, Tokijuje ir Los Andžele.

Taigi, vienas prabangiausių mados prekinių ženklų pasaulyje + vienas geriausių šefų pasaulyje = neabejotinai vienos prabangiausių mados ir maisto jungtuvių.

NOSTALGIŠKAI SALDŽIOS

MADOS IR MAISTO JUNGTUVĖS

Na, ir pabaigai – desertas. Mados ir maisto jungtuvių turime ne tik madingiausiuose pasaulio miestuose, bet ir Lietuvoje. Vienas puikiausių to pavyzdžių – prekinio ženklo „labàdienà“ ir kultinių sausainių „Gaidelis Klasika“ jungtuvės. Jų rezultatas – išskirtinė ir nostalgiška rūbų kolekcija.

Kolekcijos šūkis – sentimentai vėl madingi! Ir su tokiu šūkiu pataikyta tiesiai į dešimtuką. Reikia pripažinti, kad anksčiau „Gaidelio“ sausainiai buvo kiek archajiškas ir senovinis prekinis ženklas. Man asmeniškai tai visada buvo sausainiai, kuriuos močiutė laužydavo dėdama į tinginį arba kuriuos vaikystėje tepdavome sviestu ir mirkydavome į juodą arbatą. Taip, tai grynų gryniausia nostalgija. Tačiau ši nostalgija ir vėl madinga – kaip teigia patys kūrėjai, pasaulinė nostalgijos tendencija užtvindė „TikTok“ bei „Instagram“ platformas ir paženklino garsiausių mados namų kolekcijas.

2021 pasirodžiusioje kolekcijoje galima rasti stilingų švarkų, džemperių, spalvingų marškinėlių ir kojinių bei kasdienių krepšių, kuriuos žymi stilizuotas „Gaidelio“ logotipas. Šiuos rūbus ir aksesuarus reklaminėje kampanijoje jums pasiūlys ūsuotas hipsteris ir trumpai skusta mergina – stiliaus kodas drąsus ir išskirtinis.

Tai neabejotinai sentimentaliausios ir klasiškiausios maisto ir mados jungtuvės, kurios vainikavo puikų „Gaidelio“ prekinio ženklo atgimimą.

@gaidelis_klasika

@gucciosteria

Suburianti juvelyrika

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: Jelly Luise, Joana Céline Huguenin

Miglės Kazlauskaitės kuriami papuošalai „MIGLĖ Editions“ suburia pačių įvairiausių industrijų atstovus ir sujungia skirtingus kūrėjų gebėjimus, o smalsumo vedamos juvelyrės aksesuarų kolekcijos – dėmesingai apgalvotos ir tarpdiscipliniškos. Naujausioje „MIGLĖ Editions“ kolekcijoje atsiskleidžia gintaro ir sidabro simbiozė. Tai misija atrasti gintarą – daugybę nusistovėjusių asociacijų saugančią medžiagą – iš naujo.

– Migle, save pristatai kaip grafikos dizainerę, tapusią auksakale. Po grafinio dizaino studijų Amsterdame persikėlei į Berlyną ir dirbai spaudos dizainere. Dabar jau penkerius metus vystai savo juvelyrikos ženklą pavadinimu „MIGLĖ Editions“. Kaip kurdama dvimatį dizainą atradai juvelyriką?

– Trimatis dizainas domino visada – mano studijų programa buvo labai plati, neapribota konkrečių medijų, todėl turėjau daug laisvės patyrinėti kitas dizaino sritis ir save išbandyti skirtinguose kūrybiniuose vaidmenyse.

Studija, kurioje dirbau Berlyne, taip pat laviravo tarp skirtingų dizaino disciplinų. Net jei pagrindinė kryptis buvo spaudos dizainas, teko kurti ir baldus, objektus, mados aksesuarus. Prisimenu, turėjome užduotį sukurti metalinius segtukus vienai meno galerijai – tai buvo jų vizualinio identiteto dalis. Ieškodama segtukų gamybos būdų atradau juvelyrikos studiją, kurioje man leido juos padaryti pačiai. Procesas labai patiko, tad pradėjau mokytis šio amato. Pradmenis gavau pas vieną juvelyrę Berlyne, o vėliau pradėjau lankytis atvirose auksakalių dirbtuvėse, kuriose mėgėjai ir profesionalai ateina naudotis įvairiausiomis mašinomis ir prietaisais. Sugalvojusi, ką noriu pagaminti, tiesiog klausinėdavau, kaip tai padaryti. Pradėjau kurti papuošalus sau, tada – draugams, paskui – draugų draugams... Iš pradžių balansavau dirbdama dizaino studijoje puse etato, vėliau – kaip laisvai samdoma grafikos dizainerė, kol galiausiai visa galva pasinėriau į juvelyriką. Taip viskas gana lėtai, organiškai ir išaugo. (Šypsosi.)

– Kaip manai, kokią įtaką tavo kuriamai juvelyrikai daro grafikos dizaino patirtys?

– Manau, kad įtaka visai akivaizdi. Kai kurie gana tipiniai grafikos dizainerės pomėgiai atsispindi ir tiesiogiai. Tarkime, tipografija. Pats pirmasis mano sukurtas objektas buvo pakabukas „World Italic“ – plokščia pasvirusio gaublio figūrėlė, žaidžianti grafinio dizaino terminais. Gaublys yra vienas iš „Wingdings“ šrifto simbolių, o „Italic“ reiškia pasvirą šriftą, kursyvą.

2021-aisiais sukūriau tipografinę kolekciją su dviem artimais šriftų dizaineriais draugais – ši kolekcija ligi šiol išliko viena mano mėgstamiausių ir ypatingiausių. „Letterchain“ šriftas imituoja grandinėlę, įvedus norimą žodį mano internetinėje svetainėje jį galima paversti individualiu papuošalu.

Man labai svarbu ne tik patys kuriami papuošalai, bet ir visa bendra vizualinė prekės ženklo kalba. Daug dėmesio skyriau savo grafiniam identitetui kurti – meno direktorės vaidmuo man lygiai toks pats artimas kaip ir juvelyrės. Idėjas reklaminėms kampanijoms vystau paraleliai su kuriamomis papuošalų kolekcijomis. Dažnai net nebaigusi kurti papuošalų prototipų jau žinau, kaip norėsiu juos pristatyti, su kokiais kitais kūrėjais juos pristatydama bendradarbiauti.

– Užsiminei apie projektus su kitais kūrėjais – jie tavo kūryboje tikrai dažni. Rodos, bendradarbiaudami su įvairių meninių sričių atstovais – fotografais, grafikos dizaineriais – drauge kuriate kontekstą, kuriame pasirodo tavo juvelyrika. Ką tau suteikia darbas su kitais menininkais?

– Bendradarbiauti su kitais kūrėjais man buvo labai svarbu nuo pat pradžių, kai tik nusprendžiau užsiimti juvelyrika. Norėjau, kad prekės ženklas taptų platforma, suburiančia skirtingus menininkus bei disciplinas ir padedančia mano papuošalams atsiskleisti įvairiausiuose kontekstuose. Kadangi viską savo prekės ženklui darau pati –nuo produktų kūrimo ir gamybos iki buhalterijos bei komunikacijos, – esu apribota savo pačios galimybių ir sugebėjimų. Norisi praplėsti savo praktiką ir ją atverti skirtingiems požiūriams, interpretacijoms, kūrybiniams sprendimams.

Net jei darbas su kitais kūrėjais kartais gali tapti tikru išbandymu (mat mėgstu viską kontroliuoti), jo rezultatas visada bus nenuspėjamas, tokio neišgaučiau viena pati. Bendradarbiaudama su

kitais kūrėjais išmokstu labai daug. Man įdomu stebėti skirtingų menininkų, dirbančių įvairiausiose industrijose (kulinarijoje, choreografijoje, parfumerijoje), kūrybinius procesus ir pamatyti, kaip juvelyriką interpretuoja jie. Visada stengiuosi, kad bendradarbystė būtų lygiavertė ir įdomi abiem pusėms. Matau save ne kaip užsakovę, o kaip projekto iniciatorę. Visos mano reklaminės kampanijos yra kūrybinių mainų rezultatai.

Na, o mano juvelyrikai šie bendri projektai – lyg teatras, kuriame ji gali gyvuoti skirtinguose personažuose ir situacijose: šokių aikštelėje, prie vakarienės stalo, plaukimo baseine, automobilyje, priešistorinėse pelkėse...

– Kokios yra „MIGLĖ Editions“ juvelyrikos vertybės ir kokį jausmą stengiesi perteikti jos nešiotojui?

– Man labai svarbu originalumas, smalsumas ir nuostabos elementas. Dažnai tyčia renkuosi nesekti naujausių tendencijų juvelyrikoje, nes tai tiesiog... neįdomu. Tenka priimti kompromisą tarp to, kas madinga, ko nori vartotojai, ir to, kas man pačiai, kaip kūrėjai, įdomu ir kelia iššūkį. Siekiu, kad mano papuošalai būtų atviri visiems, atsieti nuo lytinio identiteto ar amžiaus grupės. Noriu, kad nešiotojai jaustųsi originaliai ir žinotų, kad papuošalas buvo gamintas rankomis ir dėmesingai. Kai kurie kapsulės papuošalai, pavyzdžiui, „Parallel Hoops“, iš pirmo žvilgsnio yra paprasti, tačiau pažiūrėjus atidžiau nustebina, optine apgaule sukurdami dviejų auskarų iliuziją.

– O su kokiais iššūkiais juvelyrikos industrijoje tau tenka susidurti?

– Didelis iššūkis yra tvarumas – metalų ir brangiųjų akmenų gavyba yra gana nešvarus verslas, sekinantis natūraliuosius išteklius ir išnaudojantis pigią darbo jėgą. Dažnai sudėtinga sukontroliuoti, iš kur ateina naudojamos medžiagos, net jei ir renkuosi perdirbtą metalą ar sertifikuotus akmenis. Tvarūs pasirinkimai dažnai kelia ir produktų kainas. Vartotojai vis dar pratę matyti daug pigių masinės gamybos papuošalų, iškreipiančių suvokimą, kokia turėtų būti tikra kokybiško ir tvaraus produkto vertė.

– „MIGLĖ Editions“ nesilaiko mados industrijai įprastų pavasario–vasaros ir rudens–žiemos kolekcijų ciklų. Kodėl priėmei šį sprendimą?

– Mados industrijoje yra labai daug perprodukcijos, dažnai kylančios iš rinkos spaudimo neatsilikti nuo standartinio pavasario–vasaros ir rudens–žiemos ciklo. Būtent dėl to renkuosi vystyti kolekcijas savu tempu. Leidžiu savo papuošalams atsirasti organiškai, savu laiku, tuomet, kai jie atrodo aktualūs ir reikalingi, o ne dėl to, kad industrija mane stumia juos kurti.

Dažniausiai vienu metu vystau keletą projektų. Visi jie turi savas trajektorijas ir laiko tėkmes, priklausančias nuo techninių produkcijos iššūkių ir kitų kūrėjų, su kuriais dirbu. Išmokau nesinervinti ir procesų neskubinti per jėgą, net jei ir norisi spėti į kalėdinių ar kitų sezoninių pardavimų bangas. Patirtis išmokė, kad geriau išlaukti ir padaryti kokybiškiau, net jeigu tam prireiks daugiau laiko.

– Neseniai pristatei naują juvelyrikos kolekciją iš sidabro ir Baltijos gintaro. Kas įkvėpė sujungti taurųjį metalą ir organinę medžiagą?

– Kurti iš gintaro svarsčiau jau seniai, tačiau laukiau, kol išsigryninsiu kolekcijos idėją. Gintaras – tiek daug simbolikos prisodrinta medžiaga, ypač lietuviams. Tiek archeologiškai, tiek antropologiškai. Su gintaru asocijuojama ir kičas, ir tradicijos, ir turizmas, ir močiutės...

Kurdama kolekciją su šia medžiaga gavau daug papildomo bagažo. Reikėjo pasukti galvą, kaip galėčiau gintarą nuo visų tų asociacijų atsieti. Pavyzdžiui, perlai, kita organinė medžiaga, juk irgi kadaise buvo asocijuojami su gana konservatyvia juvelyrika, tačiau dabartiniame šiuolaikinės mados pasaulyje yra itin mėgstami. O perlų apykakles pradėjus nešioti Harry Stylesui, tendencija tiesiog sprogo.

Gintaras man atrodo nepelnytai užmirštas – jį gausiai naudoja meninėje juvelyrikoje, tačiau ne „high street“ madoje. Savo kolekcija norėjau užpildyti būtent šią nišą. Taip pat, kadangi kuriu Berlyne, dauguma mano klientų nėra lietuviai. Norėjosi šią mums labai gerai pažįstamą medžiagą pareklamuoti ir parodyti pasauliui. Juokavau, kad dabar mano šūkis yra „Make Amber Great Again“.

– Paminėjai didelę gintaro reikšmę lietuviams – tai išties lyg tautinis ir kultūrinis mūsų palikimas. O kokios reakcijos į aksesuarus su gintaru sulaukei kurdama tarptautiniame kontekste?

– Vokietijoje gintaras pažįstamas – čia jis irgi siejamas su močiučių karoliais ir septintojo–aštuntojo dešimtmečių juvelyrika. Tačiau džiugu, kad kitiems vartotojams gintaras yra naujas ir egzotiškas. Atrodo, kad juvelyrikos pasaulyje jau sunku nustebinti, tačiau ši kolekcija sulaukė daug dėmesio.

Supratau, kad dauguma žmonių nežino apie gintaro įvairovę. Juodi, balti, žalsvi gintaro atspalviai daugumai yra visiškai nematyti. Pastebėjau, kad lietuviams klientams norisi ko nors ypatingesnio, tarkim, balto gintaro. Tuo tarpu užsienyje patraukliausias yra standartinis, mums nuobodžiausias, permatomas konjako spalvos gintaras.

– Kaip kilo pati idėja ir koks buvo kolekcijos kūrimo procesas?

– Pradėjusi vystyti šią kolekciją žinojau tik tiek, kad noriu gintarą parodyti nauju amplua. Turbūt jokia kita kolekcija nebuvo tiek apgalvota – prireikė kalno prototipų, kad atrasčiau tinkamą kryptį. Įkvėpta „piercingo“ (auskarų vėrimo) estetikos kaip visiškos priešingybės ramiam gintaro konservatyvumui, sąmoningai norėjau parodyti gintarą kontraste su blizgančiu metalu.

Kūrybos procesą prailgino paties gintaro paieškos. Iš močiučių paveldėtų karolių užteko pirmiems prototipams, bet vėliau teko ieškoti

ne tokio baigtinio gintaro šaltinio. Paraleliai papuošalams vysčiau ir reklaminę kampaniją. Jau kurį laiką norėjau išbandyti kompiuterinės grafikos technologijas, o kuriant šią kolekciją pasitaikė tobula proga bendradarbiauti su talentinga 3D menininke Joana Céline Huguenin, kuri apgyvendino kolekciją priešistoriniame pasaulyje.

– Kokie papuošalai sudaro šią kolekciją? – Ši kolekcija susideda iš septynių papuošalų – apykaklės, apyrankės, didelių bei mažesnių auskarų ir dviejų tipų žiedų. Visi papuošalai unikalūs ir skirtingi.

– Pasidalink „MIGLĖ Editions“ ateities planais, tikslais ir svajonėmis!

– Artimiausias planas yra išleisti naują tipografinę kolekciją, kurios kampaniją, beje, kuriu su iliustratore, – dar nesu dirbusi šioje srityje, tad ir pačiai labai įdomu.

Kitą gana ambicingą ateities planą vystau jau gana seniai. Tai – kvepalai! Savo papuošalų įpakavimus purškiu firminiu kvapu, kurį kūriau kartu su artimu draugu. Jis, kaip ir aš, pradėjo savo kūrybinį kelią grafiniame dizaine, o dabar yra parfumeris. Kad galėtume mano firminį kvapą pardavinėti oficialiai, kaip ant odos purkšti skirtus kvepalus, jie turi atitikti tam tikrus EU reikalavimus. Dabar performuluojame tą kvapą ir kuriame įpakavimą, kuris jau tapo atskiru projektu. Norisi kvepalų buteliuką paversti aksesuaru, dar vienu juvelyriniu dirbiniu mano kolekcijoje.

Na, o be to – augti kaip kūrėjai bei verslo savininkei ir nepritrūkti smalsumo. (Šypsosi.)

Pradėjusi vystyti šią kolekciją žinojau tik tiek, kad noriu gintarą parodyti nauju amplua.

AKIMIRKŲ

Pernille Teisbaek

Instagram: @pernilleteisbaek

Leandra Medine Cohen

Instagram: @leandramcohen

Blanca Miro

Instagram: @blancamiro

AKIMIRKŲ