Lamuslėnis_pavasaris_kovas_2017 by Lamų slėnis

2017 kovas (61)

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

eistas buvo šis mėnuo. Pilnas naujų pradžių. Vis dar belaukiant tikrojo pavasario, kas rytą žvilgterint į krūmą prie namų – gal jau išsprogo? Vis nedrįstant šokti į pavasarinius batelius, nors labai norisi... Apsunkus nuo žieminio palto, ilgesingai žvalgantis į žavingai pavasariškas vitrinas. Šaltąjį periodą išgyvenus ne vieną vidinį pokyti atėjo metas pasikeisti išoriškai. Tą sumaištį ir jausmų kunkuliavimą taip norisi įprasminti naujais (arba seniai pamirštais) drabužiais. Kaip vaikui – nusimesti pilką megztuką ir įsliuogti į filmų herojais išmargintą kostiumą. Kad ateitų dar viena nauja pradžia. Netiesa, kad mada tuščia ir beprasmė, skatinanti vartoti ir kurianti tobulo gyvenimo iliuziją. Mada – tai prisiminimai, jausmai, vidinis pasaulis, išreikštas čia ir dabar. Mada – tai žaidimas, net jei įsijautę į jį tampame vienu ar kitu herojumi. Žaisti – vadinasi, neprarasti vaikystės lengvumo. Juk, kaip sakė viena šio numerio herojų, gyvenimas ir yra žaidimas. Ir jei su kiekvienu sutiktuoju būtume visiškai atviri, greičiausiai mažai kam patiktume. Šiek tiek paslapties išlaikyti būtina! Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

Viršelio nuotrauka: tinklaraščio „Eyes Mast“ autorė Gabija Varnaitė Fotografė: Lina Jushke

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

LINA JUŠKĖ

JOANA BUIVIDAITĖ

Redaktorė

Žurnalistė

INGA NORKE

Žurnalistė

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

Žurnalistė

Fotografė

Žurnalistė

Fotografė

NERINGA GREIČIŪTĖ

Fotografė

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

GINTARĖ LAGAUSKAITĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

APIE ROŽINĮ NAIVUMĄ

106

„PANDO“ KELIAS

JOVITOS ŠVIESA

LAMŲ SLĖNIS

APIE TIKRĄ MAISTĄ IR KARALIENĘ

160

Reklaminiai straipsniai žymimi

LAMŲ SLĖNIS

Dėžutė daiktams „Sfera II“

Kristine Bjaadal www.kristinebjaadal.no

Kušetė „Lightyear“

„Page Thirty Three“ www.pagethirtythree.com

NAUJIENOS

BRŪKŠNINIS KODAS

LAMŲ SLĖNIS

Skarelė „Meea“

Keraminis indas

„Marimekko“ www.marimekko.com

Lee Broom www.wedgwood.co.uk

Dvivietis krėslas „kc rest“ „Out for Space“ www.outforspace.com

Mados namų „Fendi“ modelis

2017 m. pavasaris/vasara www.fendi.com

Grindų danga Porceliano grindų plytelės „Tasman Blue“ „Oregon Tile & Marble“ www.oregontileandmarble.com

Jean Nouvel www.bolon.com

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

ATEITIES TENDENCIJOS Naująją „Vagabond“ batų kolekciją „Modern Vagabond“ pristato ateities lyderiai – kūrybingiausi šių dienų jaunieji verslininkai iš įvairių pasaulio šalių. Spalvingoje kompanijoje – septyni jauni, patys savo sėkmę kuriantys ir labai skirtingi žmonės. Kiekvienas jų įkvepia individualiu požiūriu, stiliumi ir ambicijomis.

ŠALTIS IR KARŠTIS

Kaip juokavo žymios aktorės Ingrid Bergman ir Anita Ekberg, šalta estetika neturi nieko bendra su vėsiu Švedijos klimatu. Bet šaltas šių moterų grožis tobulai dera su itališku temperamentu, tai įkvėpė mados namus „Max Mara“ iš naujo atrasti milanietiškas mados tradicijas ir papildyti jas šiaurietiškais prieskoniais. Šį sezoną „Max Mara“ įvaizdis (jį sudaro klasikinės šių mados namų spalvos: konjako, kupranugario, pilka ir raudona) yra ir diskretiškas, ir priverčiantis atsigręžti. Modelius įkvėpė I. Bergman stilius: platus ilgas sijonas, nuo liemens krintančios klostės. Praganbą kuria dvipusiai kupranugario vilnos džemperiai, sezono nuotaiką ir eleganciją – mezginiai ir nertos detalės, dekonstruotos rankinės su avikailiu, katės akių formos akiniai, smailianosiai aukštakulniai.

„Maxmara“ parduotuvę rasite: Didžioji g. 23, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

PAVASARIO FLIRTAS

„FLOW“ moteriški marškiniai „MY FLIRT“ pagaminti iš aukštos kokybės šimto procentų medvilnės, išskirtinių jos savybių dėka marškinius ypatingai lengva prižiūrėti ir dėvėti. Prie jų dera „aka jewellery“ (diz. Aušra Bankauskaitė) kaklo papuošalas „CONCORD“. Oficialus „aka jewellery“ atstovas Europoje – „MIUTTO“

Pavasarišką derinį galite įsigyti:

arba salone „The Place“, Subačiaus g. 17, Vilniuje

DUOKLĖ BRITŲ MENUI

Naujoji mados namų „Burberry“ 2017 m. kolekcija vyrams ir moterims – tai duoklė žymiam britų menininkui, skulptoriui Henry Moore. Kolekcija ir speciali paroda Londono „Makers House“ erdvėse įkvėpta šio kūrėjo darbų. Podiumą, kuriuo žengė „Burberry“ modeliai, puošė ikoniškai britiškos Henry Moore skulptūros. Kolekcija įkvėpta menininko gyvenimo ir kūrybos. Ji atsispindi drabužių formose, tekstūroje, rankų darbo detalėse ir ryškiuose raštuose. Iškart po pristatymo kolekcijos gaminius galima įsigyti „Burberry“ parduotuvėse įvairiose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

„Burberry“ parduotuvę rasite: Didžioji g. 20, Vilniuje

NESENSTANTI RANKINĖ Jos siluetas – nepavaldus laiko tėkmei. Ji – geriausia savimi pasitinkinčios moters draugė. Santūriai vienspalvė arba dekoruota minimalistiniais optiniais ornamentais. Rankinė „B 14“ iš „Coccinelle“ 2017-ųjų pavasario-vasaros kolekcijos galėtų papasakoti, kaip gimsta tikra ikona. Jos tobulybės paslaptis – tai nesenstantis siluetas, įgimtas moteriškumas ir du pasirinkimai – vidutinio dydžio arba mažas rankinukas. Kiekvieną sezoną „B 14“ atgimsta iš naujo!

„Coccinelle“ parduotuvę rasite: PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

Kruopščiai apgalvota kiekviena ne tik jos įvaizdžio, bet ir urbanistine dvasia alsuojančių namų detalė tarsi deklaruoja, kad vietos atsitiktinumams čia nėra. Įvaizdžio kūrimo ekspertė, tinklaraščio „EYES MAST“ įkūrėja GABIJA VARNAITĖ pasakoja itin atidžiai besirenkanti prekės ženklus ir drabužių modelius, juk mada jai – ne tik darbas, bet ir kelionės, laisvalaikis, gyvenimo būdas. „Mus sieja labai artimas, jau daug metų puoselėjamas ryšys“, – šypteli ji. Nuo šešiolikos metų mados industrijoje besisukanti mergina pripažįsta, kad tradicinis gyvenimo ritmas – ne jai, o mada ją sužavėjusi nenuspėjama dinamika.

GABIJA VARNAITĖ: „MADA – TAI MANO GYVENIMAS“ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Visai neseniai grįžai iš Niujorko. Ką ten veikei? – Į Niujorką vykau darbo reikalais. Galvoje vis kirbėjo mintis išvažiuoti ten ilgesniam laikui, padirbėti, pagyventi. Tikėtina, kad dirbsiu su keliomis mados bendrovėmis – teks skraidyti iš Europos į Ameriką. Niujorkas – mano mėgstamiausias miestas. Man ten patinka viskas: gyvenimo ritmas, nuolat skubantys žmonės, miesto skleidžiama atmosfera. Juk ten dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę gali daryti, ką tik nori, pavyzdžiui, penktą ryto

suvalgyti „Cezario“ salotų, o už valandos nueiti į barą ir pasiklausyti mėgstamos muzikos. Tai tikrai niekada nemiegantis miestas. Viskas, ko gyvenime gali prireikti, yra viename mieste, vienoje saloje. Tai neįtikėtina. – Gabija, esi dirbusi su garsiais žurnalais, prekės ženklais. Kokių patirčių tau atnešė mada? – Šiame darbe nėra monotonijos. Sukūrusi tinklaraštį „Eyes Mast“, pradėjau kurti turinį prekės ženklams, dirbti su užsienio bendrovėmis. Man patinka dirbti šioje rinkoje – čia nėra

dviejų vienodų dienų. Nesu labai pastovus žmogus, dėl to ir mano gyvenimo ritmas netipinis. Negalėčiau dirbti toje srityje, kur reikalaujama sėdėti biure nuo 9 iki 18 valandos, kasdien dirbti toje pačioje vietoje tą patį darbą tame pačiame mieste. Tad susikūriau sau kitokį gyvenimą ir darbo aplinką – nubudusi ryte nežinau, kokia bus mano diena. Negaliu tiksliai nuspėti, ką veiksiu dienai įsibėgėjus, o tai suteikia žavesio. Kultūrinio pažinimo prasme tai visiškai pilnavertis darbas, juk susipažįstu su įdomiais žmonėmis, aplankau gražiausius pasaulio miestus.

LAMŲ SLĖNIS

– Ką tau reiškia mada? – Mada yra mano gyvenimas. Aš į ją visiškai panirusi. Mada mane lydi visur – tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe. Viskas, ką darau, yra vienaip ar kitaip susiję su mada. Gyvenu dėl to, kad joje būčiau. Mus sieja artimas, per daug metų sukurtas ryšys. Neįsivaizduoju, ar galėčiau ką nors kita mėgti taip, kaip mėgstu šią sritį. Mada – tai be galo plati meno forma. Tai ne tik drabužiai ar įvaizdis. Tai – menas.

dos tinklalapių, gali užsukti į „Eyes Mast“ ir atrasi atsakymus į rūpimus klausimus.

– Ką patartum daryti, kad apie tave sužinotų? – Sakyčiau, būti savimi, bet ne visi būdami savimi gali būti pastebėti. Kūrybininkai, mados, interjero dizaino, meno sferose dirbantys žmonės gali būti pastebėti tik savo darbų dėka. Žmogų nusako tai, ką jis pasiekęs, kokią žinią apie save skleidžia. Viską šiais laikais galime pamatyti sociali– Socialiniame tinkle „Insta- nėse medijose, informacija yra lengvai gram“ tave seka beveik 28000 ger- pasiekiama. Šnekėti ar save pristatyti bėjų. Kuo aiškini savo populiarumą? jau beveik ir nebereikia. – Kokybe. Savo darbais skaitytojams ir prekės ženklams transliuoju – Ar mados verslas sudėtingas? kokybę. Mano „Instagram“ paskyra Ar egzistuoja nuobodžioji, nemalosėkmingai auga, matyt, siunčiama ži- nioji šio darbo pusė? nutė pasiekia skaitytojus. „Eyes Mast“ – Tai sunki ir sudėtinga rinka. padeda išspręsti kasdienio gyvenimo Dirbti šioje srityje pradėjau būdama problemą: ką, kaip ir kodėl rengtis. šešiolikos, tapusi modeliu, vėliau tapau Čia kalbu tik apie kruopščiai atrink- stiliste, sukūriau tinklaraštį, asistavau, tus prekės ženklus, drabužių mode- kūriau įvaizdžius prekės ženklams. lius. Jei noriu transliuoti kokybę – Patekus į šią rinką, turi mąstyti plačiau ženklai, su kuriais dirbu, turi tai at- nei kiti, aprėpti labai daug skirtingų spindėti. Tinklaraštis skirtas mote- sferų. Jei nori būti profesionalas, nerims, kasdien susiduriančiomis su gali gilintis tik į vieną sritį. Tai rinka, problema, ką rengtis, ką pirkti. Tai iš tavęs prašanti daugiau, nei tikies. tarsi kasdienė inspiracija, mažytis Tam tikrose situacijose privalai žinokasdienybės palengvinimas. Mano ti daug dalykų ir sugebėti išsisukti mastraipsniai labai atviri, lengvi. Nesu žiausiomis sąnaudomis. Už kiekvieno mados kritikė, nekuriu drabužių ko- kampo tavęs laukia kažkas, kas nori lekcijų, mados savaičių analizių. Iki durti į nugarą. Turbūt taip yra kiekvietinklaraščio sukūrimo pati susidur- noje srityje – jei nenori priklausyti davau su informacijos stoka. Užuot masei, nori būti unikalus, teks susibandęs surasti informacijos kelioli- durti su kliūtimis. Klausimas: ar sukoje žurnalo „Vogue“ numerių ir ma- gebėsi jas įveikti, ar pasiduosi.

LAMŲ SLĖNIS

Kita mano darbo dalis – renginiai. Juose dalyvauti privalu, tačiau ne visada atrandu tam laiko. Viena yra mados savaitės, produktų pristatymai, spaudos konferencijos – tai renginiai, kurių stengiuosi nepraleisti. Kas kita yra grynai komerciniai renginiai. Žinoma, yra tokių, kurie nori būti matomi 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, kiti nori palikti paslapties. Besisukdamas šioje srityje turi pasirinkti, kaip save pateiksi: ar nori savo veidą matyti kiekviename reportaže, ar leisti kalbėti tavo darbams. Aš linkusi rinktis antrąjį variantą. – Kokios ryškiausios šio pavasario tendencijos, o kurios – artimiausios tau? – Šiuolaikinėje madoje visko tiek daug, kad kelių sezoną nusakančių tendencijų tiesiog neįmanoma išskirti. Niekada stačia galva neneriu į sezonines madas, stengiuosi išlaikyti savitą stilių, nekreipdama per daug dėmesio į tai, kas vieną mėnesį ar sezoną yra must have. Juk visa sukasi ratu. Visuomenė ir pasaulis juda labai greitai, tad mada negali atsilikti. Mano drabužinėje vyrauja juodi drabužiai. Toji klasika, savotiškas rokenrolas, man labai artimas. Net apsivilkusi švelnių tonų derinį prie jo derinu sunkius kareiviško stiliaus batus, diržą, dekoruotą metalinėmis kniedėmis, ir taip sukuriu šiek tiek griežtesnį

LAMŲ SLĖNIS

įvaizdį. Tiesiog tokia esu – neįsivaizduoju savęs pasipuošusios itin elegantiškai ir pompastiškai. – Gabija, užsiminei, kad pasaulis ir mada juda labai gretai. Koks tavo požiūris į tai? – Mada neatsiejama nuo visuomenės, gyvenimo būdo, kasdien pasaulyje vykstančių procesų. Pamatęs patinkantį daiktą žmogus jį nori turėti ne po kelių dienų ar mėnesių, o čia ir dabar, juk po kiek laiko jis jau norės kažko kito. Džiugu, kad prekės ženklai neatsilieka ir mados savaičių metu pristatydami naujausias kolekcijas siūlo galimybę įsigyti patinkančius gaminius. Anksčiau to nebuvo. Dabar jie suvokia, kad nesuteikdami šios galimybės iškris iš rinkos. Nekalbu apie tokius išskirtinius, gilias tradicijas, istorijas ir idėjas pasakojančius mados namus kaip „Hermes“. Savo žinutes jie kuria ir puoselėja daug metų. Visgi šiuolaikiniai ženklai turi būti čia ir dabar, kitaip juos išstums kiti. Paryžiaus mados savaitės metu vienas prekės ženklas iš Japonijos buvo surengęs laikiną ekspoziciją, kurioje kabėjo visi kašmyriniai naujosios kolekcijos gaminiai. Norėjau vieną jų įsigyti, tačiau man neleido. Praėjus šešiems mėnesiams mano spintoje kabėjo keturi kašmyriniai megztiniai, o šio tiesiog nebereikėjo. Dizaineriai turi suspėti gyventi pasaulio ritmu.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip atrodo tavo kasdienės aprangos pasirinkimo ritualas? – Mano darbas įpareigoja rengtis patogiai. Negaliu lakstyti su aukštakulniais ar vilkėti labai sudėtingų konstrukcijų nepatogių drabužių. Visada renkuosi patogią avalynę, kelnes, trenčkotą ar odinę striukę. Mano apranga dažniausiai būna minimalistinė ir patogi. – Ką tau sako žmogaus išvaizda? – Viską. Tai darbo liga – pamačiusi žmogų nuskenuoju, kaip jis atrodo. Apranga gali daug pasakyti apie gyvenimo būdą, statusą, charakterį. Juk kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam priimtina, kas siejasi su jo gyvenimo būdu. Dirbdama buhaltere nedėvėsi dvylikos centimetrų aukščio aukštakulnių, o stilistės ar tinklaraštininkės greičiausiai niekada nepamatysite vilkint pilką klasikinį kostiumėlį. – Gabija, visi tave žino kaip stilingą merginą iš instagramo. O kokia tu realybėje, namuose? – Žmonės įsivaizduoja, kad esu pikta, griežta, arogantiška. Gal tai

LAMŲ SLĖNIS

dėl balso tembro, išvaizdos? Šeima ir draugai mane žino kaip paprastą ir smagų žmogų. Didelio skirtumo tarp manęs socialinėse medijose ir realybėje nėra – viskas, ką rodau ir rašau, yra tai, ką iš tiesų galvoju, kuo gyvenu. Neturiu paslapties ar užslėptos asmenybės. (Juokiasi.) Namuose labai mėgstu būti viena. Kai tavo darbas – amžinas bendravimas su žmonėmis, kartais reikia erdvės ir laiko sau. Turiu vieną guilty pleasure (liet. – gėdingas malonumas) – mėgstu žiūrėti devyniasdešimtųjų serialus. Pavyzdžiui, įsijungti serialą „Draugai“ ir tiesiog skaityti, gaminti ar veikti ką nors kitą. Šie linksmi, nelabai intelektualūs pokalbiai turi kažką tokio, kas namuose sukuria nerūpestingai žavią atmosferą. Mėgstu žiūrėti filmus, jei tik pavyksta – pagaminti ką nors skanaus. Tačiau laisvu laiku labiausiai mėgstu keliauti. Tik keliaudama retai atostogauju. Beveik visos mano kelionės susijusios su darbu. Kam keliauti, kad gulėtumei paplūdimyje, jei gali keliauti ir dirbti, fotografuoti, rašyti straipsnius.

– Kaip atrodo tavo savaitgaliai? – Jei nedirbu, o taip būna retai, stengiuosi skirti laiko šeimai, gerai išsimiegoti, skaniai pavalgyti, pailsėti nuo komunikacijos su pašaliniais žmonėmis, bent dienai išjungti telefoną, kompiuterį. Vis dėlto dirbant tokį darbą neturėti telefono šalia – didelė prabanga. (Juokiasi.) – Kokią reikšmę tavo gyvenime turi namai? – Namai – tai erdvė, kurioje jaučiuosi geriausiai. Tai mano ramybės ir privatumo oazė. Visai neseniai mano gyvenime buvo laikas, kai per du mėnesius teko kraustytis keletą kartų. Kaip aš to nemėgstu! Nekenčiu, kai daiktai neišpakuoti, kai namuose nesu atradusi mėgstamiausių kampų. – Iš ko tau susideda laimė? – Laimė – kai mylimas darbas ir gyvenimo būdas žengia šalia. Toks gyvenimas, kai gali daryti, ką nori, kada tik panorėjusi, neriboti savęs. Kai dirbi ne dėl to, kad dirbtum ir užsidirbtum, o dėl to, kad be to savęs paprasčiausiai neįsivaizduoji.

LAMŲ SLĖNIS

Mes jo laukėme ne mažiau nei tikrojo pavasario – į naująjį popierinį „Lamų slėnio“ numerį sudėjome nuoširdžias istorijas apie netobulą, klystantį, bet nuoširdžiai trokštantį puošti, kurti, gyventi tuo, kuo dega širdis, lietuviškos mados pasaulį. Ne įmantriais pokalbiais, bet nuoširdžiomis istorijomis pasakojame apie tai, kad madinga yra ne būti tobulam, bet į madą žvelgti vaiko akimis: kai tai, kaip tu atrodai, yra tai, kaip tuo metu jauties. Be istorijų apie madą, žurnalo puslapiuose rasite pokalbių su pasaulyje Lietuvą garsinančiais kūrėjais, susitikimą su vienu geriausių šalies šefų, nevaikiškus mamų ir vaikų pokalbius bei daugelį įprastų rubrikų, pilnų įkvėpimo ir akimis ir mintims.

POPIERINIS PAVASARIS Nuotraukos: Lina Jushke

Namų jausmą žurnalo pristatymo rytą atradome interjero salono „4 Urban Soul“ erdvėje, gėlėtas pavasarines sukneles pakeitė floristikos salono „Žolynai“ puokštės, o pusryčių atmosferą kūrė kvapni „Kavos virėjų“ kava ir maži „Spoon to the Moon“ kulinariniai stebuklai. Popierinį pavasarinį „Lamų slėnio“ numerį jau rasite spaudos kioskuose ir prekybos centrų lentynose.

Mūsų draugai:

LAMŲ SLĖNIS

LIETUVIŠKOS MADOS PAVASARIS

DRYŽELIAI IR ŽVAIGŽDĖS Drabužiai: „Naked Bruce“ Nuotraukos: Gertrūda Varnaitė ir Vika Paškelytė Modelis: Kamilė Fotografuota kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“

Autentiškumas ir buvimas ištikimu sau – kodiniai naujosios „Naked Bruce“ pavasario-vasaros kolekcijos žodžiai. Dominuojantys dryžiai ir langeliai vaizdžiai pasakoja apie berniukišką eleganciją, o netobulos formos žvaigždžių ženklai – apie nežemišką moters prigimtį, buvimą jausminga ir netobulai tobula. Dekonstruotas leopardo raštas

LAMŲ SLĖNIS

simbolizuoja moters kūniškumą. Šioje kolekcijoje moteris atvirai atskleidžia save tokią, kokia ji yra. Viršutiniuose drabužiuose derinamas tinklelis, raukiniai, perregimos gėlėtos aplikacijos ir masyvūs surišimai – tai jos mergaitiško naivumo apraiškos, susiliejančios su tipiniais gatvės stiliaus ženklais – džemperiais su kapišonu bei oversized marškiniais.

Šiai kolekcijai „Naked Bruce“ kūrėja Monika Olbakaitė pirmą kartą limituoto tiražo audinius derina su studijoje jau turimais audiniais iš ankstesnių kolekcijų, taip skatindama atsakingą vartojimą. Juk „Naked Bruce“, pasak Monikos, nėra tik drabužiai, tai – Šiaurės Europos kokybės standartas, kuriame apčiuopiama gaminio kokybė ir akiai neregima produkto pridėtinė vertė.

LAMŲ SLĖNIS

TAUTINIO KOSTIUMO INTERPRETACIJA Drabužiai: „D.EFECT“ Nuotraukos: Rokas Darulis Modelis: Julija Steponavičiūtė

Nuotrauka: asmeninio albumo

Patriotiškumo idėjos ir spalvoti dešimtojo dešimtmečio prisiminimai šiemet ryškėja ne tik garsiausių mados revoliucionerių, bet ir ženklo „D.EFECT“ dizainerės EGLĖS ŽIEMYTĖS mintyse. Naujai pavasario kolekcijai pasirinkusi intriguojančią lietuvybės idėją, kūrėja Lietuvos vėliavos koloritą sujungė ne tik su sau būdinga eklektika – kolekcijoje naujai atgimė ir retai matomos tautinio kostiumo detalių interpretacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio kolekcija išlaiko pažįstamus „D.EFECT“ kodus ir žvilgsnį traukia neįprastais si-

LAMŲ SLĖNIS

luetais, tam tikri elementai nurodo naują kryptį E. Žiemytės kūryboje. Mažiau minimalizmo, daugiau drąsos, ryškesnis konceptualumas. „Kūrybinis procesas man priminė SSRS griuvimą, kai pagaliau atsivėrė uždaros sienos ir visi bandė vakarietišką estetiką parsinešti į vienodus Tarybų Sąjungos stiliaus namus“, – pasakoja dizainerė. Pirmą kartą mados namai „D. EFECT“ pristato ir atskirą gatvės stiliaus įkvėptą liniją „I’MPERFECT“. Ši kapsulinė kolekcija ypatingą dėmesį skiria kasdienei aprangai bei deni-

mui – sukurti unikalūs džinsai, kurių modelis tiks bet kuriai moteriai. Dizainerės E. Žiemytės teigimu, šio „slim“ modelio apačią galima nukirpti ir taip reguliuoti drabužio ilgį. Atiduota duoklė ir logomanijos tendencijai – džemperius puošia siuvinėti logotipai su linijos pavadinimu. „I’MPERFECT“ drabužiai atspindi pasaulines demokratiškos mados tendencijas. Ši kolekcija buvo ilgai brandinta ir sukurta išskirtinei klientei, todėl kiekvienas daiktas – tarsi kvietimas į slaptą mados gerbėjų klubą.

LAMŲ SLĖNIS

SUKNELĖS RENESANSAS Drabužiai: „Undress“ Nuotraukos: Gertrūda Varnaitė Modelis: Vaida Mary Jane Stilistas: Mantas Bartkus Visažistė: Lilija Ustina

Nuotrauka: Reda Mickevičiūtė

Švelni, moteriška, subtili, drąsi, viliokiška – taip 2017 m. pavasario kolekciją pristato „Undress“ drabužių kūrėja ANA SAVICKA. Pavadinimų kolekcijoms ji nekuria – „tik įsigytas daiktas pradeda gyventi didžiąją savo gyvenimo istoriją“, įsitikinusi ji. Šiltojo sezono kolekcijoje dominuoja švelnios pastelinės spalvos: rožinė, žalia, salotų, persiko, balta. Lengvumo ir

LAMŲ SLĖNIS

elegancijos jausmas kuriamas ir rožine spalva. „Ji gali pasirodyti primityviai saldi ar banali, tačiau man rožinė – tai labai stipri, charakteringa, moteriškai svajinga ir elegantiška spalva“, – teigia Ana. Kolekcija sukurta iš skirtingų audinių – nuo sintetinių japoniškų iki natūralios viskozės. Vienas pagrindinių kolekcijos akcentų – plisuoti teatrališką judesį atkartojantys sijonai. Sukneles ir

sijonus kurianti dizainerė dalijasi mintimis, kad šie drabužiai yra gerokai paveikesni emociškai nei kiti: „Dėvėdama suknelę moteris priversta pasitempti, tai drabužis, gebantis pakylėti. Manau, sukneles jaučiu labai gerai, tad šios krypties keisti neketinu, kitų drabužių aš tiesiog nejaučiu. Suknelė – universalus ir praktiškas drabužis, jai nereikia dueto, kad būtų gyva“.

LAMŲ SLĖNIS

VIENOS MOTERS ISTORIJA Drabužiai: „Atuko“ Modelis: Vaida Nekrašiūtė

Nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė

Mados ženklo „Atuko“ dizainerės ATĖNĖS MALINAUSKAITĖS sukurta šių metų pavasario-vasaros kolekcija šaukte šaukia apie švelnią ir šiltą pavasarinę laisvę: tai smėlis, žemė, laukai ir gėlės. Pristatydama naująją kolekciją „Rosey [Love her but leave her wild]“ (liet. „Rosey. Mylėk ją, bet leisk jai būti laukine“), dizainerė pasakoja, kad tai – vienos moters istorija. Kolekciją įkvėpė moteriškas vardas Rosey ir jo prasmė. „Radusi šio vardo aprašymą iškart supratau, kad

LAMŲ SLĖNIS

tai ji - „Atuko“ kolekcijos moteris. Apie ją rašoma: ji nuostabi, graži, jautri, myli stipriai. Ji – žmogus, kurį suradęs nori išsaugoti visam gyvenimui. Ji neturi daug paslapčių, bet kelios jų – labai tamsios ir kruopščiai saugomos. Kaip galima tokiai paslaptingai moteriai nesukurti ko nors gražaus? – šypsosi Atėnė. – Ji – gėlių vaikas, kvepiantis moteriškumu, svajoklė, klajoklė, melancholikė, tarsi netyčia traukianti akį. Tai žmogus, kuriame gyvena potyrių ištroškęs vaikas, tai vulkanas ir

saulėlydis viename“. Šiltojo sezono kolekcijoje dominuoja smėlio spalva, hipiški džinsiniai audiniai, ilgos žemę siekiančios suknelės su kutais, natūralūs dekoro elementai iš virvių ir gausybė papuošalų. Aksesuarų kolekcijoje – ne tik svajingos gėlės, bet ir tamsūs, su juodąja Rosey paslaptimi susiję motyvai. Šiemet „Atuko“ pavasaris kvepia dar didesnėmis naujovės – dizaino studija debiutuoja ir pirmuoju avalynės modeliu.

LAMŲ SLĖNIS

BŪK PASIRUOŠĘS! Drabužiai: Liucija Kvašytė Nuotraukos: Kęstutis Žilionis Pozuoja: skautas Povilas ir vilkiukė Veronika

Nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė

Dizainerės Liucijos Kvašytės „Mados infekcijoje“ pristatomos kolekcija „Budėk!“ (angl. - „Be prepared“) inspiracijų laukas siekia XIX a. pabaigą, kai generolas Robertas Baden-Powellis paskiria jaunuolius eiti žvalgų pareigas Mafekingo apsupime. Jų parodyta drąsa ir ryžtas paskatina generolą įsteigti skautų judėjimą, kuris mokytų meilės Dievui, Tėvynei ir artimui. Sulaukus didelio pasisekimo, ugdymo metodas išplėstas jį pritaikant mažesniems vaikams – tam pasitelkta R. Kiplingo „Džiunglių knyga“. Anot Liucijos, užaugusios devynių vaikų šeimoje, žaisdami vaikai mokosi būti atsakingais, drąsiais, ištikimais ir patikimais žmonėmis, žinančiais, kaip

LAMŲ SLĖNIS

pasielgti teisingai bet kokioje situacijoje. Kolekcijoje tai atskleidžia antsiuvai, atsiradę vietoj laipsnio nuorodų, ir pabrėžiantys, kad svarbiausia – būti drąsiam (angl. – courage), ištikimam (angl. – fidelity), pareigingam (angl. – duty), siekti teisingumo (angl. – justice) ir pasitikėti (angl. – trust) vienas kitu. Tai kolekcijoje atskleidžia antsiuvai, atsiradę vietoj laipsnio nuorodų ant uniformų. Skautų simbolis – lelija, jūrų žemėlapiuose ir kompasuose rodanti šiaurės kryptį, R. Baden-Powellio pasirinktas siekiant pabrėžti, jog jis trokšta ugdyti asmenis, kurie gebėtų eiti teisingu keliu ir rodytų jį kitiems. Kolekcijoje ši tradicinė simbolika išplečiama: tigrinė lelija, o taip pat kiti gyvūnų raštų motyvai,

apeliuoja į „Džiunglių knygą“, taip atkreipiant dėmesį į auklėjimo nuo mažens svarbą, vilkiukų pedagogiką, kurioje vadai veikia pagal džiunglių personažų vaidmenis, o 8-12 m. vaikai – vilkiukai, klauso savo mokytojo, seno vilko, ir siekia tapti skautais. Apvilkti suaugusiųjų drabužiais, vaikai tarsi kreipiasi į juos, kviesdami imti pavyzdį iš mažųjų skautų. Todėl skautų moto „Budėk!“ kviečia visada būti pasiruošus tiek fiziškai, tiek dvasiškai atlikti savo pareigą. Tai visų pirma – taikos šūkis, raginantis valstybių atsakinguosius nespręsti tarpusavio konfliktų nekaltųjų kaina. Užuot gilinus karo žaizdas, reikia suvokti, kad kiekvienas mūsų teisingas poelgis kuria pasaulio taiką.

LAMŲ SLĖNIS

Lietuviško mados ženklo „Pando“ įkūrėjas MARIUS BIELIAUSKAS kiek suglumina pareikšdamas, kad Lietuvoje kol kas labai sunku užauginti pasauliui įdomų mados ženklą. Juolab, kad susitinkame prieš pat Mariui išskrendant į Milaną, kur italų žurnalistams bus pristatoma naujoji motosporto gerbėjams skirta „Pando Moto“ kolekcija. Unikalius džinsinius audinius ir jų raštus kuriantis bei inovatyvias džinso apdirbimo technologijas taikantis ženklas nekelia sau nerealių tikslų ir nebando kurti avangardinės mados, tačiau užtikrintai skinasi kelią. Gal kartais ir smagiau nežinoti, kur jis galiausiai nuves!

„PANDO“ KELIAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Monika Penkutė

– Prieš mūsų susitikimą svarsčiau, koks yra „Pando“, ir šovė mintis, kad šis ženklas laikosi kiek atokiau nuo pagrindinių mados tendencijų, stengiasi būti kitoks. Kiek tai, ką diktuoja mados pasaulis, jums iš tiesų svarbu? – Tendencijos mums svarbios, mes siekiame kurti gatvės mados stilių, miesto madą – urban wear. Sausį lankiausi Florencijoje, kur vyko paroda „Pitti Uomo“. Esu stebėjęs daug mados renginių, bet šis buvo ypatingas, likau apstulbęs ir žinau, kad šią vasarą vėl būtinai ten sugrįšiu. Florencijoje galima pasisemti begalės minčių ir idėjų – čia suvažiuoja išties daug išskirtinių gatvės mados kūrėjų. O ir mieste gali sutikti daug stilingai apsirengusių italų, besisiūlančių sukurti

ypatingą drabužį pagal tavo skonį, pavadinčiau tai urban bespoke tendencija. Mes kuriame komercinį mados ženklą ir mums svarbu, kad mūsų siuvami drabužiai nebūtų avangardiniai, kad tai būtų tiesiog šviežias, gero skonio stilius. Tai – mūsų duona. Investuojame daug laiko ir jėgų į naujausias tekstilės technologijas, daugumą audinių audžiame patys, languoti, žakardiniai, kamufliažiniai raštai kurti mūsų pačių. Ateityje norime viską nuo A iki Z atlikti patys – nuo siūlų atrankos, audinio audimo iki galutinio produkto apdirbimo ir prekybinės veiklos.

lė. Įmonėje dirba trys žmonės, dar du prižiūri mūsų parduotuvę – studiją. Pernai dirbome aštuoniese, bet supratome, kad plėstis reikėtų ne šia kryptimi. Norime tapti tikrais džinso namais, kur žmogus galėtų pats iš jam patikusio audinio susikurti džinsus ar atnešti užlopyti senas kelnes. Butikų aplink daug, bet norint sudominti žmogų reikia kažko išskirtinio ir įdomaus. Vieni mūsų konkurentų, švedų įmonė „Nudie Jeans“ pasirinko ekologiškų gaminių kryptį, džinsus ir kitus drabužius siūna tik iš ekologiškos medvilnės. Ir šis sprendimas pasiteisino. Deja, ateities prognozės liūdina: greitosios mados pozicijos tik stiprė– Kiek žingsnių dar liko iki to vi- ja. O juk pirkdamas džinsus už 50 siško savarankiškumo? eurų, turėtum suprasti, kad juos kaž– Kol kas mūsų komanda nedide- kas pasiuvo už saują ryžių.

LAMŲ SLĖNIS

– O kaip jūs patys prisidedate prie tvarios mados idėjų? – Šiandien jau esame atsikratę pigių tiekėjų. Visi mūsų gaminiai siuvami tik Europoje. Daugumą audinių mums tiekia italų įmonė „Candiani“, turinti iš kartos į kartą perduodamą 78 metų istoriją. Kitus audinius perkame iš Turkijos įmonės, aprūpinančios tokius žymius denimo gamintojus kaip „G Star“ ir „Diesel“. Audiniams netaupome, gal todėl ir mūsų gaminių kainos pastaraisiais metais išaugo. – Gatvės mada, kurią jūs ir kuriate, tapo neišsemiamu idėjų šaltiniu didžiųjų mados namų kūrybos vadovams. Kokia ta gatvės mada yra šiandien, tavo akimis? – Ji keičiasi, kaip ir visa aplink. Prieš septynerius metus buvo grįžusi skeiterių ir surferių mada, daug nepriklausomų ženklų pagavo šią bangą ir šovė į viršų. Bet ši tendencija rado nišą ir ją pakeitė nauja. Prieš porą metų mados pasaulis atsigręžė į Rytų Europą, iškilo tokie ženklai kaip „Vetements“, „Gosha Rubchinskiy“ ar „Sputnik 1985“. Dar po poros metų ir tai nueis į šalį. Tarkime, vaikščiodamas po Florenciją pastebėjau, kad vis populiaresni tampa klasikiniai kirpimai, jie derinami su griežtesnio stiliaus viršutiniais drabužiais ir kerziniais ar sportiniais batais. Šis stilius įgauna savitumą derinant jį su unikaliais vietos motyvais, konkrečios šalies ypatybėmis. Kurdami „Pando“ vengiame ekstremalumų ir avangardo, nes avangardas didelės paklausos neturi.

LAMŲ SLĖNIS

– Na, žvelgiant į tavo minėtų ženklų „Vetements“ ar „Gosha Rubchinskiy“ populiarumą taip neatrodo... – Mes matome tik mados pasaulio fasadą. Praėję metai mados verslui buvo žiaurūs, daugybė ženklų bankrutavo. Ir mus žmonės ragina sukurti ką nors labai išskirtinio, bet kiek tokių drabužių būtų galima parduoti? Na, o jei pažvelgtume, kas stovi už tokių ženklų kaip „Gosha Rubchinskiy“, visai nenustebčiau, jei išgirstume apie Kremliui artimus investuotojus. Įvertinus, kiek Kremlius investuoja į rusiškos kultūros plėtrą Europoje – tiek mados, tiek kitose kūrybos srityse, toks milžiniškas šio ženklo populiarumas nekelia nuostabos. Juk drabužių verslas yra žiaurus. Norint patekti į užsienio rinkas, reikia nežmoniškai didelių lėšų. Florencijoje kalbėjau su italų fotografu, klausiau patarimų, kaip patekti į Italijos rinką. Jis sakė – surengti gerą vakarėlį, ir pateikė pavyzdį – prieš metus šiame mieste vyko įspūdingas mados namų „Vetements“ renginys, atsiėjęs apie 200 tūkst. eurų. Štai tau ir atsakymas, kiek tai kainuoja. Taip pat buvau susitikęs su didelio Vokietijos prekybos tinklo atstovais. Ne kartą mėginome patekti į šią rinką, dalyvavome ne vienoje parodoje, bet pastangos nepasiteisino. Pasak jų, denimo rinka Vokietijoje sparčiai auganti, tačiau vien Berlyne yra 1800 nepriklausomų džinsų gamintojų. Ir dauguma jų – išskirtiniai. Galiausiai, didžiulę rinkos dalį yra užgožusi greitoji mada, tad gali kiek nori šviesti žmogų, bet jam vis tiek svarbiausia liks drabužio kaina.

LAMŲ SLĖNIS

– Bet juk giliai širdyje turi atsakymą, kuo jūs galėtumėte būti išskirtiniai kitose šalyse? – Pirmiausia turėčiau pasakyti, kad jau kurį laiką esame atskyrę „Pando Wear“ ir „Pando Moto“. Tai du skirtingi pasauliai, juos sieja tik žodis „Pando“. Pirmasis orientuotas į gatvės madą, originalius kirpimus ir technologinius sprendimus. Vieninteliai Baltijos šalyse patys atliekame džinso plovimą, išdirbti šią technologiją užtrukome daugiau nei trejus metus. Kai kurie džinso skalbimai kainuoja dvigubai brangiau, nei pasiūti pačias kelnes. Tai – rankų darbas. Džinsus skalbiame ozonu, taip taupome vandenį. Norint išgauti trimatį efektą, arba banguotumą, džinsai apipurškiami derva, tuomet rankomis formuojamos „bangos“, kelnės kišamos į krosnį ir „kepamos“ dvi valandas. Ir taip – kiekviena džinsų pora. Džinsas – kaip žmogus, kiekviena pora turi vis kitą parašą ir vis kitaip atsiskleidžia juos apdirbant. Be to, kaip jau minėjau, patys kuriame ir audinius, unikalius savo raštus. Tuo ir esame išskirtiniai. Na, o „Pando Moto“ idėją kažkada įkvėpė „Harley Davidson“ atstovai, tėvas ir du jo sūnus. Jie kartais užsukdavo įsigyti mūsų džinsų ir kartą paklausė, ar negalėtume sukurti jiems originalių motokelnių? Iš pradžių manėme, kad tai bus vienkartinis projektas, sukurti pirmąjį modelį užtrukome dešimt mėnesių. Bet jį pristačius įvyko sprogimas – pradėjo plaukti užsakymai, nors gaminio kaina buvo pakankamai aukšta, juk naudojome išskirtines medžiagas, iš kurių gaminamos neperšau-

namos liemenės. Galiausiai nusprendėme kurti „Pando Moto“ gaminių liniją, ją pristatėme Milane vykstančioje didžiausioje pasaulyje motosporto parodoje „Eicma“. Pernai į ją susirinko 750 tūkst. žmonių. O mums tai buvo lūžio taškas – po parodos atsivėrė durys į Azijos, JAV ir kai kurių Europos šalių rinkas. – Už poros dienų skrendi į Milaną pristatyti „Pando Moto“ italų žurnalistams. Tai vis dėlto laukia audringas vakarėlis? – Mes vis bandėme keisti verslo modelį, kol galiausiai supratome, kad verslas veikia, kai turime gerą atstovą tam tikroje rinkoje, į kurią norime įžengti. Italijoje yra apie 9,5 mln. registruotų dviračių motopriemonių, tai didesnė rinka net už Jungtines Valstijas. Tad prieš parodą „Eicma“ ieškojome italo, kuris galėtų paskambinti 350 žmonių ir pakviestų juos apsilankyti mūsų stende. Radome jauną mergina. Ji sutiko padėti ir atėjo apžiūrėti mūsų ekspozicijos kartu su savo draugu. Bekalbant išsiakiškinome, kad šis vadovauja rinkodaros agentūrai. Netrukus sukirtome rankomis ir jie tapo oficialiais mūsų atstovais Italijoje. Kartą mūsų agentė užsuko į „Harley Davidson“ atstovų biurą Milane, vienam jo įkūrėjų, buvusiam Italijos futbolo rinktinės nariui Christianui Abbiati, taip patiko „Pando“ gaminiai, kad jis sutiko skirti mums erdvę – didžiules dirbtuves – jose ir rengsime spaudos konferenciją. Joje žadėjo dalyvauti apie 50 italų žurnalistų. Manau, italai pagaliau įvertins tai, kad siekiame būti inovacijų priešakyje.

LAMŲ SLĖNIS

– Į mados pasaulį prieš šešerius metus atėjai iš verslo srities. Prisipažink, kas tave viliojo labiau – prisiliesti prie mados ar sukurti savo ženklą? – Aš visada jaučiau aistrą madai, manau, tai iš vaikystės. Mano močiutė visą gyvenimą siuvo, buvo sukaupusi Smetonos laikų mados žurnalų kolekciją. Kai buvau vaikas, rengiausi tik jos kurtais drabužiais. Vėliau, dirbdamas investicinėje įmonių grupėje projektų vadovu, privalėjau kasdien vilkėti kostiumą. Net ir jam buvau labai išrankus ir priekabus. Norėdavau, kad kostiumas būtų kaip nulietas – fit like glove! Lūžio taškas, privertęs palikti samdomą darbą, įvyko pajutus savirealizacijos trūkumą. Ten praleidau septynerius metus, išmokau daugybės dalykų, ypač – kad ne šventieji puodus lipdo. Ten mačiau, kaip gimsta ir plėtojamas verslas, kaip jis keičia žmones, ir kas yra tas slaptasis ingredientas, atnešantis sėkmę. O tada prisiminiau aistrą madai. Kurdamas „Pando“ galvojau, kad tai bus smagus laisvalaikio užsiėmimas. Man tiesiog norėjosi sukurti tvarų verslą ir dirbti darbą, kuris teiktų malonumą. Niekada negalvojau, kad teks prisidėti ir prie kūrybinio proceso. O dabar tai darau labai aktyviai. Esu tas,

kuris nustato kryptį. Pats dalyvaudavau džinsų apdirbimo procese, skalbdavau denimą, stebėdavau procesą ir vėliau sukauptas žinias perduodavau kitiems. – Kas formuoja tavo paties stilių? – Drabužis pirmiausia turi atitikti žmogų. Juk elegantiškų manierų neturintis žmogus neatrodys puikiai net vilkėdamas labai gerą kostiumą. Aš pats mėgstu dažnai keisti stilių – iš radikalaus į nuosaikų, pagal nuotaiką. Man patinka pagal užsakymą kurti tailor made - kostiumai. Kaip tik dabar ketinu tokį įsigyti. Jis privalės būti su cinkeliu! – Ir vis dėlto, ar tiki, kad Lietuvoje įmanoma užauginti pasauliui įdomų mados ženklą? – Šiuo metu – tikrai ne! Danija ar Olandija taip pat yra mažos rinkos. Bet ten visai kita infrastruktūra šiam verslui. Vos susikūręs jaunas mados ženklas pirmiausia siekia patekti į užsienio rinkas. Ir aplinka jam tik padeda – finansavimo sistema palanki jauniems verslams augti, žmonių mentalitetas kiek kitoks. O lietuviams labai sunku išsiveržti už savo šalies ribų. Kaip bebūtų gaila, Lietuvos vardas pirmiausia siejamas su pi-

gia darbo jėga, bet ne šalimi, kuri gali kurti kažką išskirtinio. Nieko keista, kad kartais užrašas „made in Italy“ pasiteisina kur kas labiau, nei didžiulės investicijos į rinkodarą. Galiausiai kiekvienoje šalyje pirmiausia remiami vietos kūrėjai. Galbūt reikia laiko, kol šis požiūris pasikeis. Juk tik pernai buvome pagaliau priskirti Šiaurės Europai! Lietuvoje investuotojams įdomūs technologijų kūrėjai, bet, deje, ne tekstilės verslas. Ieškodami investicijų kalbėjome su daugiau nei penkiolika investicinių fondų, privačių investuotojų, didelių įmonių vadovų. Buvome patekę pas labai rimtus dėdes. Ir iš visų išgirsdavome tokius pat komentarus – kad jiems mada mažai žinoma sritis, kad tai nėra verlsas, į kurį jie ryžtųsi investuoti. Norėjosi sakyti – bet juk tai drabužiai, kas gali būti paprasčiau! Laimė, galiausiai pavyko rasti investuotoją, patikėjusį mūsų idėja. Žvelgiant į nepriklausomos Lietuvos istoriją, nėra nė vieno mados ženklo, kuriam būtų atsivėrusios užsienio rinkos. Nepakanka turėti tašką Tokijuje. Kalbu apie rimtesnius žingsnius, platesnius vandenis. Bet tokių nėra, nes norint to pasiekti reikia kur kas daugiau laiko ir pastangų, nepakanka tik sukurti gražią kolekciją.

LAMŲ SLĖNIS

„Kiekvienas turime savo greitį ir tėkmę“, – pasakys Paryžiuje gyvenanti fotografė JOVITA ZAVIŠIŪTĖ ( Jovita Zavi), kurią ta tėkmė lėtai, bet užtikrintai nuplukdė iki garsiausių mados ženklų – „Valentino“, „Dior“. Tačiau prieš tai ji dar spės paneigti mitą, kad Paryžius – būtinai meilės miestas, o sėkmė – tik atsitiktinė. Su Jovita kalbamės lėtai, su kelių dienų pauzėmis. Visai nemadingai visuotinio skubėjimo laikais.

JOVITOS ŠVIESA

Tekstas: Gediminas Kukta Nuotraukos: Jovita Zavišiūtė, Daniele Tedeschi

LAMŲ SLĖNIS

– Papasakok, kaip atsidūrei Paryžiuje? – Niekada neplanavau ir nesvajojau jame gyventi. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ir net ne susižavėjimas. Atvykau savaitei atostogų, o tada pražiopsojau skrydį atgal. Sakau „pražiopsojau“, bet tikriausiai nenorėjau grįžti į Lietuvą. Likau dar dviem mėnesiams. Lankiausi modelių agentūrose, mezgiau pažintis, rengiau fotosesijas, o grįžus į Lietuvą, netilo elektroninis paštas su kvietimais grįžti. Prisipažinsiu, nenorėjau. Nejaučiau traukos miestui. Tačiau pamenu vieną šaltą dieną Vilniuje: snigo, ėjau namo Aušros vartų link ir supratau, kad ne miestas, kuriame esu, man svarbu, o galimybės, perspektyvos ir laisvė veikti. Priėmiau kvietimą ir grįžau į Paryžių. Tuziną kartų bandžiau išvykti, bet tai vienas iš miestų, kuris paklaidina, atveria akis ir nepaleidžia. Nežinau, kiek laiko tęsis šis meilės ir neapykantos ryšys, tačiau esu tikra, kad niekada nebeatsikratysiu Paryžiaus kaip dalies to, kuo tampu.

– Greičiausiai bet kokį gyvenimo tarpsnį galima pavadinti augimu. Tačiau kuo tolyn, tuo labiau save pažįsti. Kelias tampa aiškesnis. Gali koncentruotis ties tikslingesniu savęs tobulinimu. Kiekvieną dieną sužinau vis daugiau ir suprantu, kokia dėkinga esu šeimai, dėl kurios tikėjimo ir pasitikėjimo nebijau eiti toliau.

ti atsakingiems už savo laimę. Tačiau mūsų gyvenimai nėra „Teleloto“.

– Vienas paskutinių tavo darbų – fotosesija, kurią sukūrei su Vilniuje įsikūrusia optika „Friends & Frames“ (ją spausdiname ir „Lamų slėnyje“). Kartu ėmėtės interpretuoti pakankamai neapčiuopiamą dalyką – intelekto grožį. Kaip pavyko jį perteikti? – Ar savo gyvenimą ir darbą Par– Per šviesą ir erdvę. yžiuje pavadintum „sėkmės istorija“? – Man sėkmė yra nuoširdaus dar– O kas tau yra intelektas? bo sinonimas. Sėkmė yra užprogra– Šviesa. muotas atsitiktinumas, kurį prisišauksi tik žinodamas, kaip kviesti. – Įmanoma šią šviesą prisijaukinti? – Įmanoma: šviečiantis ir šviečiant. – Ilgai teko kviesti? „Šviestis“ – žavu, kaip vienas žodis ga– Sėkmė – ne pasaka. Niekas iš li tiek daug pasakyti. Myliu lietuvių dangaus nekrenta. Sprendimus daro- kalbą. Mėgstu kolekcionuoti žodžius, me patys: pasukame kitu keliu, užsu- lyginti jų reikšmes ir vertimus skirkame į parduotuvę, kurioje niekada tingomis kalbomis, galvoti apie žonebuvome, penkiomis minutėmis il- džių ir žodžių junginių gimimą. „Nakgiau užtrunkame namuose, o tada pa- tigonis“, „vasarvidis“, „nakviša“, „nakvėluojame į autobusą. Atrodo, net rei- čia“, „delčia“, „šiaudadūšis“, „verkšnaikiamus žmones sutinkame tik per tis“. Jautriai ir pasakiškai skamba. mistinį atsitiktinumą, o iš tikrųjų visa susiję. – Šios fotografijos yra pakankaManau, kad kalbėti apie sėkmę mai naratyvinės. Už vaizdo tarsi slykaip nuo nieko nepriklausomą atsi- pi istorija ir platesnis kontekstas. – O kuo šiandien Jovita tampa? tiktinumą yra paranku tik todėl, jog – Manau, „Friends & Frames“ foKokiame gyvenimo tarpsnyje esi? neva nusimetame nuo savęs naštą bū- tosesijos darbai kalba apie laiko tėkmę

LAMŲ SLĖNIS

Daryti kitaip nei dauguma? Nežinau. Kam lyginti save su kitais, kai kiekvienas turime savo greitį ir tėkmę.

LAMŲ SLĖNIS

100

ir asmenybės tekėjimą laiku.

rime savo greitį ir tėkmę.

– Ar svarbu pasukti prieš srovę šiame tekėjime? Teko kada nors daryti kitaip, nei daro dauguma? – Manau, šiuo metu esu savo upės vagoje. Tik laikas ja teka per greitai. O daryti kitaip nei dauguma? Nežinau. Kam lyginti save su kitais, kai kiekvienas tu-

– O kaip intelektas mados pasaulyje? Suderinami dalykai ar, priešingai, tarp jų tvyro įtampa? – Mados industrija yra ne kas kita, o žaidimas – turi būti sumanus. Intelektas, protas, patirtis – kad ir kaip tai įvardysi – man yra pats patraukliausias asmens

LAMŲ SLĖNIS

bruožas. Jis visada atsispindės nuotrau- tografiją ir darbą mados namuose, mokoje, jei to specialiai ir nesiekei. delių atrankos srityje. Pastarajame darbe man įdomiausia stebėti, kaip suka– Koks tas mados pasaulis Pary- si didžiulis mechanizmas. Kokią vietą žiuje šiandien? kiekvienas jame užima, kokia didžiulė – Greičiausiai kaip ir visur – uždaras. kastų sistema ir savitos taisyklės. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę į šį – Bet tave įsileido? didžiulį gyvą aparatą žvelgti iš vidaus. – Na, aš dar tik koją įkišau, o galbūt Niekuomet negalėjau atsispirti notik kojos pirštelį. rui būti intelekto ir patirties šviesoje. Esu laiminga galėdama matyti, kaip – Paryžiečiai sunkiai priima už- dirba stilistas Joe Mckenna. Kaip itasieniečius? Ar apskritai – naujus ta- lų dizainerė Maria Grazia Chiuri palentus? lieka „Valentino“ ir tapdama pirmąja – Nenorėčiau paryžiečiams pri- „Dior“ mados namams atstovaujančia mesti stereotipų, nors ir pati tą dariau moterimi pristato mistiniu moterišatvykusi. Tačiau dabar matau viską kumu dvelkiančią kolekciją su kruoplačiau. Be abejo, yra mentaliteto skir- pele feminizmo. tumų, tačiau tam tikras uždarumas yra Kai matai laimės ašaras pasibaigus abipusis: jiems sunku įsileisti, man šou, kai jauti, kokio dydžio profesiosunku užeiti. Bet kuo ilgiau būni kar- nalų komanda prisideda prie to, kad tu, tuo geriau supranti vienas kitą. šou įvyktų, – tai yra gražiausia. Kaip ir santykiuose. Reikia jaukintis. Būtinas kompromisas. – Kiek turi kūrybinės laisvės, o kiek esi priklausoma nuo mados na– Mados pasaulis pilnas konku- mų norų, pageidavimų, vizijų? rencijos ir ambicijų, neretai – tuščių. – Kad imčiausi darbo – ar tai būtų O gal tai irgi tik vienas iš stereotipų? fotografija, ar modelių atranka – užKaip pavyksta laviruoti ir išlaikyti sakovas ir jo idėja man turi būti prisveiką protą? imtini, įdomūs, nevaržantys manęs. – Aš atsisakiau fotografijoje žaisti Žinoma, gyvename mados sezonais ir konkurencijos žaidimą. Fotografija savaitėmis, todėl, dirbdamas modelių man - kūryba, o ne produktas. Nie- atrankoje, privalai paisyti mados nakada neapsivertė liežuvis savęs pri- mų vizijos, atsižvelgti į pagrindinio skirti mados fotografijai. dizainerio ir stilisto norus, galiausiai Jeigu reikėtų nužymėti savo karjeros – suprasti sezono kolekcijos gaires. gaires, įvardyčiau dvi pagrindines – fo- Tačiau tai nevaržo, o kaip tik atveria

kelius fantazijai, sumanumui, įžvalgai. Pavyzdžiui, paskutinėje Paryžiaus mados savaitėje dirbome su dizainerio Valentino vyrų šou, o jam juk niekuomet neparinksi augalotų vyrų: reikalingas istoriją pasakojantis veidas, vaikinai gležnesniais pečiais. Su „Dior“ mados namų linija „Prêt-à-Porter“, priešingai, įmanoma eksperimentuoti, laužyti taisykles, ieškoti keistesnių merginų tipažų. To tikrai nepadarysi su tų pačių mados namų „haute couture“ kolekcijomis – joms reikalingas klasikos dvelksmas, proporcingas kūno siluetas. – Atsisakei skaitmenos ir šiuo metu fotografuoji juostiniu fotoaparatu. – Taip, grįžau prie analoginės fotografijos. Dėl paties proceso. Nes juosta yra gyva, ji kaip gyvenimas be mygtuko „delete“. Juosta susideda iš apgalvotų arba, priešingai, impulsyvių kadrų – su klaidomis, paklaidomis ir kameros charakteriu. Kažkas labai šilto slypi analoginiame procese ir kalbu ne tik apie fotografiją, bet, pavyzdžiui, kiną. Šiandien, kai visko norime greitai, kai norime būti jaudinami ir stimuliuojami paveiksliukų, kvapų, garsų, skonių, kai trokštame, kad juslės nuolat būtų aktyvios – tikri dalykai man tampa kaip niekada svarbūs. Žinai, ką sapnuoju gyvendama čia? Kad nusiimu batus ir atsistoju ant lietuviškos žolės.

LAMŲ SLĖNIS

101

Jorge Luis Borges Kažkas […] Jis supranta, kad geriau nesigilinti, kadangi yra priežasčių, baisesnių už tigrus, kurios parodys, kokia menka yra jo pareiga, bet jis nuolankiai priima šią palaimą, šį blyksnį. […]

102

LAMŲ SLĖNIS

Jack Gilbert Pamiršta širdies tarmė […] Aš svajoju apie pražuvusius žodynus – galbūt jais pasakytume, ko daugiau nebemokam. Gal etruskų tekstai pagaliau paaiškintų, kodėl poros ant jų antkapių šypsosi. O galbūt ir ne. […]

LAMŲ SLĖNIS

103

Jorge Luis Borges Išsiskyrimas Trys šimtai naktų kaip trys šimtai sienų atskirs mane nuo mano meilės ir jūra virs magija tarp mūsų. […]

104

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

Bruno K. Öijer mes palikdavome kiekvieną pokylį paskutinieji ir mes neturėjome nieko vien jaunus veidus […]

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

Pozityvių daiktų „Bear On Me“ kūrėja LINA ZIGMANTĖ – tarsi žmogus iš kiek kitokio pasaulio. Jos pastelinėmis spalvomis nulietas gyvenimas kiek toliau nuo buitinių dramų, griežtų taisyklių, įsipareigojimų ir preciziškai sudėliotų ateities planų. Ji leidžia nesukti sau galvos dėl pinigų, mėgaujasi darydama tai, ką nori, o smagiausiai jaučiasi stebėdama, kaip jos kurti drabužiai keičia žmonių gyvenimus.

APIE ROŽINĮ NAIVUMĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Joana Buividaitė

Darau, ką noriu Nors skamba vaikiškai, bet iš tiesų gyvenime darau tik tai, kas man patinka. Niekada nekyla mintis, kad nenoriu piešti ar lipdyti. Priešingai – svajoju nuveikti dar daug įdomių dalykų, tik jiems trūksta laiko. Štai sugalvojau, kad mane domina Japonija, ir ruošiuos nusiųsti savo karolius Tokijuje lietuviško dizaino parduotuvėlę turinčiai japonei Saori. Jau įsivaizduoju, kaip juos pakuosiu, kaip siųsiu. Ne dėl to, kad Japonijoje matau nišą savo kūrybai – apie tai aš negalvoju.

Bent jau pradžioje. Man įdomus procesas. Rengdama vienos dienos „Bear On Me“ parduotuves, aš susikuriu mažą pasaulį – tarsi žaisdama vaikystėje. Viską kruopščiai sudėlioju, o tada žaidžiu. Apgalvoju kiekvieną smulkmeną – kaip supakuosiu darbus, ką kiekvienam užrašysiu, kaip įteiksiu, apie ką pasikalbėsiu su žmogumi – visokių reikalų prisikuriu! Smagu, kai kas nors įsigyja ir dėvi tavo rūbą, o tada parašo laišką. Nuostabu matyti, kaip keičiasi žmonių gyvenimai, pavyzdžiui, nusipirkusi mano džemperį, moteris

meta pabodusį darbą. Gal užsivilkusi drąsų drabužį ji tampa drąsesnė? Piešdama tokių minčių neprogramuoju, neburiu, tik stengiuosi viską daryti ne tam, kad parduočiau. Idėjos gimsta įvairiai. Kartais – tiesiog važiuojant automobiliu, tada stengiuosi jas įsiminti. O studijoje būna daug taškymosi – taškau dažus, o tada bandau įžiūrėti būsimą piešinį. Gal tai mano noras pasislėpti nuo savo kompleksų? Juk kartais vis dar išlenda kokia mintis – ar tikrai gražūs tie mano darbai? Bet jei pieščiau saldžiai, nudailintai, jie būtų kitokie.

LAMŲ SLĖNIS

109

Pinigai Aš jų tiesiog niekada neturiu, niekada ir neturėjau. Ir mano tėvai neturėjo. Bet jų visada atsirasdavo, kai labai reikėdavo. Suprantu, kad negaliu negalvoti apie pinigus – tai būtų nesąžininga šeimos atžvilgiu, nenoriu, kad viską tektų uždirbti vyrui. Mano darbas atsiperka pamažu. Štai išsinuomavau studiją buvusios gamyklos kasoje, sutelkiau mintis, kad reikia užsukti nedidelį verslą ir pamažu man pradeda sektis. Gyvename pasaulyje, kur pinigai yra reikalingi. Bet kartais įvyksta mainai: vyras nueina į kirpyklą – kirpėja užsinori mano kurto džemperio, taip ir keičiamės. Esu savo kūrinius keitusi į kosmetiką, mano keramikos dirbinius kolegė taip pat išdega mainais už džemperį. Kartais nuvažiavusi į Kernavę, įsivaizduoju, kaip man patiktų gyventi toje senovinėje gyvenvietėje...

Drabužiai Nesu madistė. Nemėgstu rengtis ryškiai. Drabužiai turi atspindėti mano vidinį pasaulį. O aš dėl nieko nesinervinu, manęs neerzina pikti vairuotojai ar surūgusi pardavėja. Man nereikia, kad į mane žiūrėtų. Man smagiau stebėti, kaip keičiasi žmogus, mano drabužį užsivilkęs. Todėl kiekvieną darbą piešiu rankomis, netiražuoju jų, noriu, kad kiekvienas būtų kitoks, juk visi esame ypatingi, tad ir rūbas gali būti unikalus, turėti prasmę.

110

LAMŲ SLĖNIS

Neseniai pradėjau projektą – „New Life“ (liet. – „Naujas gyvenimas“). Imu seną drabužį ir sukuriu jam naują gyvenimą. Sau beveik neperku naujų rūbų. Jų ir taip turime per daug. Aš mėgstu vintažinius. Viską, ko reikia, randu dėvėtų drabužių parduotuvėse. Dažnai juos atnaujinu, padailinu. Turiu akį surasti rūbą, kad ir seną, kartais padedu draugėms išsirinkti. Juk smagu, kai drabužis pradeda naują gyvenimą, taip pat įdomi jo paslaptis – kas jį anksčiau dėvėjo, kokia jo istorija. Kažkada turėjau svajonę piešti ant tamprių – įgyvendinau, norėjau pabandyti piešti ant kelnaičių – ir tai padariau, viską išpardaviau... Dabar noriu piešti ant sijonų, vaikiškos patalynės... Žinau, kad ir tam ateis laikas.

Kvepianti keramika Bet kokioje pradžioje labai svarbu sutikti tinkamą mokytoją. Juk jis gali tave sudominti, įtraukti arba, priešingai, atbaidyti. Keramiką atradau ir pamėgau mokytojo Gvido Raudonio dėka. Jis mane įkvėpė. Iš pradžių lipdžiau indus, bet vis kirbėjo mintis kurti kvepiančius papuošalus. Prisisiunčiau iš Amerikos brangių medinių karoliukų ir mėginau juos įkvėpinti. Tada šovė mintis pridėti vieną kitą keraminį rutuliuką, o galiausiai supratau, kad lietuviškas molis puikiai sugeria kvapą ir išlieka kvapnus apie dvi savaites, o vėliau jam galima suteikti naują aromatą. Taip gimė manoji „Kvepianti keramika“.

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

Meškinų pasaulis Kažkada mano berniukų darželio direktorė pasiūlė man tapti dailės mokytoja. Iki tol paišiau tik vaikystėje – madas, gal slapta tikėjausi tapti drabužių dizainere. Nesu baigusi dailės mokyklos, tad iš pradžių nesutikau, bet mama įkalbėjo, sako – čia TOKS pasiūlymas, ne kiekvienas jo sulaukia! Tad pradėjau dirbti su vaikais. Per pirmą pamokėlę išnaudojome visus dažus, nežinojau, kaip juos mokyti. Todėl pirmiausia teko mokytis pačiai, o grįžusi iš darželio namie verkdavau... Bet vyras Vaidas kartą taikliai paklausė: ar vaikams patinka? Patinka, atsakiau, ir visos dvejonės išsisklaidė. Pamenu, su vaikais piešėme ant lapo dažais ir ledo kubeliais. Tokie gražūs piešiniai! Bet supra-

tau, kad reikia rezultato, nes ne kiekvienas tėvelis supras, kas čia nupiešta. Paėmiau vaiko rankytę ir vedu: akytė, nosis, burna... Gavosi labai gražus meškinas. Taip ir atsirado „Bear On Me“. Iš pradžių meškinai buvo griežti, santūrūs, tik vėliau prasidėjo liejimas, taškymasis dažais. O dailės būrelį po kiek laiko palikau, pajutau, kad reikia pertraukėlės. Pavargti – žmogiška, blogiau, kad nebelikdavo energijos savo vaikams – Benui ir Tumui. Vis atrodė, kad juos skriaudžiu, jutau, kad turiu jiems skirti daugiau laiko. Buvo etapas, kai visą save atiduodavau darbui, bet ne šeimai. Grįžusi namo toliau piešdavau, o mano vyrams pavykdavo tik retkarčiais įsiterpti... Šiandien suprantu, kad pats nuostabiausias mano gyvenimo kūrinys yra vaikai.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

118

LAMŲ SLĖNIS

119

Benas ir Tumas Labiausiai trokštu, kad mano vaikai būtų geri žmonės. Ne taip svarbu, kad jie baigtų rimtus mokslus ar ko nors pasiektų. Mūsų vaikai auga labai paprastai. Ir aš taip augau – tėvai niekada nesakydavo „negalima“. Jie paprasti žmonės, statybininkai, o mums su seserimi leisdavo būti tokiomis, kokios mes norėjome būti. Buvome nedrąsios mergaitės, tad jie, norėdami įkvėpti pasitikėjimo, mums sakydavo, kad galime daryti, ką tik norime – šokti, dainuoti, piešti. Tik užaugusi vieną dieną suvokiau, kad iš tiesų visko tikrai negaliu daryti, o juk iki tol tikėjau, kad galiu... Mama, nors nebuvo baigusi dailės mokslų, kartą sulaukė architekto kvietimo dirbti dailininke – jis pastebėjęs, kaip gražiai ji rašanti. Mama sutiko, dirbo dailininke, o paskui eidavo dažyti butų. Matau, kaip istorija kartojasi. Tėvai man yra pavyzdys, kokie turėtų būti vaikų ir tėvų santykiai. Jie man davė tai, dėl ko dabar esu laiminga. Tai laisvė. Jie niekada nėra pasakę, kad kažką darau ne taip, kad ne taip apsirengiau ar ne tą daiktą nusipirkau. Iki šio jie taip elgiasi. Gal tik kartais ko nors atsargiai paklausia... Aš irgi stengiuosi būti tokia mama – savo berniukų neriboti, nenurodinėti jiems, kaip elgtis. Kartais, kad nepamirščiau, kokia noriu būti mama, paskaitinėju Kahlilo Gibrano knygą „Pranašas“. Mano vyresnėlis Benas irgi piešia. O mažajam Tumui įdomu viskas, ypač – bendrauti. Jie labai skirtingi, juos skiria septyneri metai, per tą laiką ir aš pasikeičiau. Dabar namie tarp vyrų jaučiuos karalienė. Šalia jusdama stiprią vyrišką pusę, pati tampu moteriškesnė. Gal todėl ir mano piešiniai tokie – gaivūs ir naivūs. Nepiešiu tamsiomis spalvomis, nebent kartais sąmoningai atsiranda koks tamsesnis štrichas – juk mes, žmonės, skirtingi.

120

LAMŲ SLĖNIS

121

122

LAMŲ SLĖNIS

Pabėgimas iš namų Namai man yra prieglobstis, čia nereikia mokėti nuomos mokesčio, čia visada jautiesi saugus. Bet atėjo metas, kai pasiryžau žengti žingsnį iš namų ir išsinuomoti studiją. Nusprendžiau, kad kūryba turėtų tapti ir nedideliu verslu, ne tik pomėgiu. Dabar kurdama jaučiuosi kitaip. Man patinka, kad į studiją gali užsukti žmonės. O namų erdvę norisi pasilikti sau. Juk gyvenimas – žaidimas, visur reikia šiek tiek paslapties. Jei su kiekvienu sutiktuoju būtume visiškai atviri, greičiausiai mažai kam patiktume. Šiek tiek paslapties išlaikyti būtina. Vyras Vaidas man yra sakęs: visa, kas anksčiau tavyje erzino, dabar man labai patinka. Esame pažįstami nuo aštuoniolikos, vedę – dvylika metų. Jis juokauja, kad anksčiau mano drąsa daryti tik tai, ką noriu, jam neatrodžiusi tokia jau teisinga, o dabar jis mielai apsikeistų su manimi vietomis... Už daug ką turėčiau padėkoti uošviui. Tai jis mus aprūpino materialiais dalykais, todėl šiandien mums nereikia dėl daugelio jų sukti galvos. Jei ne jis, gal nebūčiau tokia jau drąsi. Tiesiog taip jau mums nutiko: jis nupirko butą, automobilį, neseniai padovanojo sodybą. Dabar tai – mūsų tikrasis pabėgimas, ten jaučiamės geriausiai, nuvažiuojame ir norisi likti. Mums to trūko. Labai laukiu tikrojo pavasario – domiuosi gamtine žemdirbyste, jau žinau, kaip greta daržovių sodinsiu gėlių. Tas pasaulis – toks nerealus! Man tai – tikras atradimas, juk ir mano gyvenimas toks panašus į tą natūralų chaosą, kur viskas persipynę ir susiję.

LAMŲ SLĖNIS

123

124

LAMŲ SLĖNIS

125

126

LAMŲ SLĖNIS

127

DAUGIAU DARŽOVIŲ! Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotrauka: Lina Jushke

Kaip būtų puiku, jei mažieji herojai taip pat noriai valgytų vaisius ir daržoves, kaip pasigardžiuodami kerta saldainius ir pyragaičius... Siekdamas paskatinti vaikų draugystę su vaisiais ir daržovėmis prekybos tinklas „IKI“ pristatė socialinės atsakomybės projektą „Sodinčius“. „Norime supažindinti vaikus su vaisiais ir daržovėmis, suteikti daugiau žinių, kurios ilgainiui formuotų tinkamos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo įpročius“, – pasakoja „IKI“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė. „Sodinčiaus“ idėja kilo pastebėjus, kad mažųjų mityboje per mažai daržovių ir vaisių, nes vaikai tiesiog nėra tinkamai su jais susipažinę, kai kurių net nėra ragavę. B. Čaikauskaitė pasakoja, kad projekto organizatoriai užsibrėžė tikslą parodyti vaikams, kaip iš tikrųjų auginamos daržovės ir vaisiai, koks jų sezoniškumas, kas auga Lietuvoje, o kas pas mus atkeliauja iš svetur. Tad šį pavasarį net dvidešimtyje Lietuvos darželių prekybos tinklas „IKI“ įrengs šiltnamius, kuriuose vaikai patys augins daržoves. „Norėdami paskatinti vaikučius pažinti ir valgyti daugiau daržovių bei vaisių, leisime jiems patiems užauginti derlių, – pasakoja B. Čaikauskaitė. – Galbūt pamačius, kaip iš mažos sėklytės išauga ridikas ar salotos lapas, natūraliai kils noras jo paragauti. Taip pat skelbiame konkursą ir prašome vaikų nupiešti, kaip atrodys jų šiltnamis, bei sugalvoti jam pavadinimą. Bus be galo įdomu pamatyti mažųjų piešinius“. Berta pasakoja, kad pati savo vaikus valgyti daržoves skatina kalbėdama apie jų naudą: „Nusivedusi į parduotuvę du mažamečius vaikus su jais kalbuosi, pasakoju, kodėl mes perkame daržoves, skatinu fantazuoti, ką iš jų paruošime, o sugrįžus leidžiu jiems patiems gaminti, darbuotis virtuvėje. Ma-

no mažyliai noriai ruošia salotas, kepa blynus. Mes vaikams nedraudžiame paragauti gaiviųjų gėrimų ar traškučių, tačiau namuose jų niekada nerasi matomoje vietoje. Užtat ant stalo visuomet stovi didžiulė lėkštė sveikų užkandžių – riešutų, džiovintų spanguolių, šviežių morkyčių“. Pernai rudenį startavusio projekto "Sodinčius" dėka penkių Lietuvos miestų darželinukams surengtos pažintinės ekskursijos po lietuviškus ūkius. Ekskursijoms sulaukus didelio susidomėjimo, buvo nuspręsta jas rengti ir šį rudenį. Siekdami sužinoti, kiek Lietuvos vaikai iš tiesų išmano apie vaisius ir daržoves, „IKI“ atstovai atliko ikimokyklinio amžiaus vaikų žinių tyrimą. „Apklausę Vilniaus vaikų lopšelio-darželio „Smalsučiai“ darželinukus, nustebome, kad ne visi žino, jog kiviai Lietuvoje neauga, o kai kurie vaikai įsitikinę, kad morkos auga ant medžių... – netikėtais eksperimento rezultatais dalijasi B. Čaikauskaitė. – Tai sužinoję drauge su vaikų psichiatru Linu Slušniu bei ikimokyklinio ugdymo pedagogais parengėme ugdymo programą, jos tikslas – žaidimo būdu skatinti vaikus rinktis daržoves ir vaisius“. Patarimų, kaip vaikus sudominti sveikais produktais, galima rasti „Sodinčiaus“ internetinėje svetainėje, dauguma jų – visiškai paprasti: patariama daugiau laiko leisti su vaikais, kartu rinktis produktus, kaip galima dažniau drauge vakarieniauti ir gaminti maistą. „Kartais vaikams tiesiog įdomu sužinoti, kad morkose esantis karotinas yra naudingas, tad verta paieškoti įdomių faktų ir papasakoti vaikui apie daržovių naudą“, – pataria prekybos tinklo „IKI“ atstovė B. Čaikauskaitė. Daugiau apie „IKI“ socialinės atsakomybės projektą „Sodinčius“:

LAMŲ SLĖNIS

129

GROŽIO DNR

ŠVYTINČIOS ODOS PASLAPTIS Tekstas: Indrė Urbanavičienė, knygos „Protingas grožis: švytinčios odos biblija“ autorė Nuotraukos: redakcijos archyvo

130

LAMŲ SLĖNIS

Kaip atrodo stilinga šių laikų moteris? Mados tendencijas atitinkanti apranga, tinkamai parinkti aksesuarai, geras plaukų kirpimas, saikingas makiažas. Kas gi dar galėtų suteikti moteriai žavesio, švytėjimo ir pasitikėjimo? Žinoma, oda. Savimi pasitikinti moteris žino, kad sveika ir prižiūrėta oda pabrėžia jos moteriškumą.

LAMŲ SLĖNIS

131

Žiemos šalčių

nualinta oda pavasarį išsiilgusi dėmesio

Atėjus pavasariui, odai reikėtų skirti šiek tiek daugiau dėmesio. Pradėkite šveitimo procedūromis, tai paskatins gilesnį odos atsinaujinimą, išvalys ją, sulygins spalvą ir suteiks skaistumo. Efektyviausios yra odos šveitimo procedūros su rūgštimis, atliekamos kosmetologo. Atsižvelgiant į odos tipą, būklę ir jautrumą, reikia tinkamai parinkti procedūros intensyvumą bei rūgštis. Jei oda linkusi sausėti, poros nėra užsikimšusios, reikėtų atlikti dvi tris procedūras su rūgštimis. Sausai ir normaliai odai puikiai tiks odos šveitimas glikolio

132

LAMŲ SLĖNIS

bei pieno rūgštimis. Jos pašalina negyvų ląstelių sluoksnį, šviesina ir lygina odą, skatina atsinaujinimo procesus bei kolageno gamybą. Jei oda riebesnė, o poros linkusios kimštis, rekomenduojamas valymas salicilo rūgštimi. Salicilo rūgštis geba skverbtis giliau, geriau valo užsikimšusias poras, mažina uždegimines reakcijas, tinka ir jautriai odai. Riebiai odai gali prireikti daugiau nei trijų procedūrų. Baigus procedūras kosmetologo kabinete, norint išsaugoti skaisčią ir švarią odą, vertėtų rūgštinius šveiti-

klius naudoti namie. Svarbu atkreipti dėmesį į naudojamos priemonės pH – kad rūgštis veiktų kaip šveitiklis, pH turėtų siekti 3,5-4,0. Jei produkto pH aukštesnis, rūgštis šveičiamojo poveikio praktiškai neturės. Taip pat reikėtų atsižvelgti, kad priemonės sudėtyje nebūtų alkoholio, kuris kenkia odai ir sendina ją anksčiau laiko. Na, o svarbiausia – atliekant rūgštinius šveitimus privaloma papildoma apsauga nuo saulės, nes rūgštis pašalina negyvų ląstelių sluoksnį, kuris mus šiek tiek apsaugo nuo saulės spindulių.

Odai atgavus skaistumą ir švytėjimą, būtina pasirinkti tinkamus produktus veido bei kaklo odos priežiūrai: ją valyti, drėkinti, praturtinti naudingosiomis medžiagomis bei saugoti nuo aplinkos poveikio. Didžiausią dėmesį reikėtų skirti veido kremui ar serumui, priklausomai nuo to, ką labiau mėgstate. Norint palaikyti tinkamą odos būklę, reikėtų rinktis produktus, kurių sudėtyje yra ne viena, o kiek galima daugiau veikliųjų medžiagų: vitaminų, peptidų, keramidų, kovojančių su odos senėjimo procesais, taip pat gerų drėkiklių, kaip hialurono

rūgštis, glicerinas, proteinai, cholesterolis, riebiosios rūgštys, kolagenas, elastinas. Svarbu, kad priemonė padėtų kovoti su oksidacija, tad ji turėtų būti gausi antioksidantų: koenzimų Q10, beta glukanų, resveratorlio, amino rūgščių, įvairių uogų bei vaisių ekstraktų, hidrolizuoto šilko, beta karoteno, flavonoidų, vitaminų E, A, C, B3, B5 – jie, be kitų naudingųjų savybių, veikia ir kaip antioksidantai. Geras veido kremas turi ne tik drėkinti, bet ir stabdyti odos senėjimo procesus, raminti, kovoti su žalingu aplinkos poveikiu.

Savimi besirūpinanti moteris turėtų nepamiršti ir rankų odos. Jai taip pat reikalinga nuolatinė priežiūra, apsauga bei drėkinimas. Geras rankų kremas turėtų būti visada šalia. Dieną galima naudoti lengvą ir greitai įsigeriantį kremą, o naktį rankų odą palepinti riebesniu, natūraliais aliejais ir kitomis naudingosiomis medžiagomis praturtintu produktu. Kartą per savaitę prieš miegą rankas galima patepti ir rūgštiniu veido šveitikliu. Tai paskatins odos atsinaujinimą, jos spalva taps lygesnė, sumažės šerpetojimas.

LAMŲ SLĖNIS

133

„Driu Beauty“ serumas „AHA“ Rūgštinis šveitiklis ir serumas viename. Jo sudėtyje esanti glikolio rūgštis šalina negyvų ląstelių sluoksnį, skaistina, lygina odą, skatina kolageno gamybą. Rūgšties poveikį papildo vitaminai B3 ir C, skaistindami, šviesindami odą, skatindami jos atsinaujinimą bei kolageno gamybą

ir ramindami bei mažindami uždegimines reakcijas. Serumo sudėtyje esantys palmitolio tripeptidai taip pat skatina odos atsinaujinimą bei

kolageno gamybą. Ši priemonė labai greitai padeda atstatyti odą po

žiemos ir paruošti ją vasaros sezonui, visiškai nesausina odos, formuoja apsauginę drėgmės plėvelę.

Kaina: 64 Eur

www.driubeauty.lt

ŠVELNUS PAVASARIO PRISILIETIMAS

„Aesop“ pelargonijų lapų kūno balzamas Šis itin drėkinantis balzamas puikiai

tinka įvairių tipų odai. Produktas gaiviai kvepia ir yra praturtintas odą maitinančiais riešutinių aliejų ekstraktais. Jis

„Žiedė“ veido kremas jautriai odai

padeda atstatyti dėl šalčio išsausėjusios odos drėgmės pusiausvyrą, drėkina ir

Ekologiški avokadų, vaistinių medetkų, abrikosų

atpalaiduoja.

kauliukų, jojobos ir makadamijų augaliniai aliejai, taip pat ekologiškas levandų bei rožių vanduo

ramina, drėkina, maitina ir padeda palaikyti jau-

trios odos pusiausvyrą, tinka odai su išsiplėtusiais kapiliarais ir pigmentinėmis dėmėmis. Saugo nuo UV spindulių.

Kaina: apie 13,60 Eur Rasite: „Gintarinėje“ ir „Norfos“ vaistinėse www.ziede.lt ir www.vaistine.lt

Kūno emulsija „Sensai the Silk“ Sukurti prabangią drėkinamąją kūno emulsiją „Sensai the Silk“ įkvėpė šilko prisilietimo prie odos pojūtis.

Emulsijos sudėtyje yra Koišimaru šilko ekstrakto, tad

oda tampa glotni it šilkas, o gaivus rytietiškas jos aromatas, sukomponuotas iš žibuoklių lapų, baltažiedžių gėlių ir intymaus geismą žadinančio ambros kvapo,

pabudina pojūčius. Lengva emulsija galima tepti visą kūną ištisus metus.

Kaina: apie 75 Eur „John Masters Organics“ veido prausiklis su simondsijomis ir ženšeniu Šis prausiklis skirtas švelniam odos valymui ir šveitimui. Priemonė pašalina negyvas odos ląsteles, minkština ir drėkina. Iš švelnaus simondsijų vaško pagamintos šveičiamosios dalelės nebraižo odos, ženšenio ir

jūros dumblių ekstraktai drėkina ir gerina odos mikrocirkuliaciją, meš-

kauogių ekstraktas sutraukia poras, kvapiųjų kanangų aliejus ramina, o kviečių gemalų aliejus minkština ir regeneruoja odą.

Kaina: 21 Eur

134

LAMŲ SLĖNIS

www.bioteka.lt

P E R F E C T I L . LT

“Perfectil dėka džiaugiuosi stangria oda ir žvilgančiais plaukais.”

Perfectil padeda puoselėti grožį, pamaitinant pačius giliausius odos, plaukų, nagų sluoksnius. Sudėtyje yra biotino normaliai odos būklei palaikyti, seleno ir cinko – plaukų ir nagų būklės palaikymui.

LAMŲ SLĖNIS

135

365 PROGOS GYVENTI SVEIKIAU Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotrauka: Gintarė Antipirovičiūtė

Mitybos filosofija „Kad ir kokiu sveikos mitybos judėjimu žavimasi viešojoje erdvėje, svarbu nepamiršti, jog geriausias teisėjas, sprendžiantis, ką ir kaip valgyti, esate jūs pats, – teigia Solamita. – Mūsų kūnas turi įgimtą išmintį. Įsiklausę į jį

136

LAMŲ SLĖNIS

pradėsime valgyti tai, ko mums labiausiai reikia“. Pasak sveikos mitybos specialistės, norint išlaikyti optimalią sveikatos būklę svarbu grįžti prie pagrindų ir valgyti sveiką, natūralų, kuo mažiau perdirbtą maistą. „Visada stengiuosi į valgiaraštį įtraukti antioksidantų bei ląstelienos gausių maisto produktų, ge-

rųjų riebalų bei kokybiškų baltymų“, – dalijasi patarimais Solamita. Pasak jos, sveika mityba turi būti lanksti ir reali: „Juk maistas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų, tad saikingai pasimėgauti patinkančiu skanėstu nėra nusikaltimas. Sveika mityba nėra dieta – tai gyvenimo būdas“.

Pusiausvyra Sportas visada buvo neatsiejama Solamitos gyvenimo dalis. „Jei nešoku salsos – mane rasite sporto salėje, – šypteli ji. – Vis dėlto, kad ir kaip man patiktų sportas, stengiuosi sau ir kitiems priminti, kad nereikia kasdien peržengti savo galimybių ribų. Svarbiausia išlikti aktyviems, tačiau tai nereiškia kasdien prakaituoti sporto salėje. Nereikėtų nuvertinti pasivaikščiojimų gryname ore ar ramių tempimo pratimų namuose. Dažnai sakau, kad nesvarbu, kiek laiko praleidžiame ant bėgimo takelio, – jei renkamės netinkamą maistą, mūsų pastangos mažai ko vertos“.

Įsiklausymas Solamita neslepia, kad kelias sveikos gyvensenos link buvęs duobėtas. Ji dalijasi mintimis, kad šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau įsigalintis tobulo kūno kultas ir klestinti grožio pramonė daro neigiamą įtaką žmogui. „Juk dabar taip lengva pasiklysti tarp sukurtos iliuzijos ir realybės. Kai buvau paauglė, mano santykiai su maistu bei kūno įvaizdžiu buvo labai painūs ir sudėtingi. Nors niekada neturėjau didelio antsvorio, vis tiek rasdavau prie ko prikibti, – prisimena mergina. – Jei svoris krisdavo, tai mane motyvuodavo dar labiau save spausti, o jei kas nors pastebėdavo pokyčius, galėdavau nieko nebevalgyti. Galvo-

jau apie kiekvieną kąsnį, paniškai skaičiavau kalorijas, o skaičius, pasirodantis užlipus ant svarstyklių, dažniausiai apibrėždavo mano dieną“. Per griežtai save ribodama ji imdavo slapčia valgyti „uždraustus“ produktus. „Patekau į užburtą ratą. Gyvenimas buvo panašus į linksmuosius kalnelius, tik buvo visai nelinksma. Pamenu, įkvėpta populiarių mitybos judėjimų nusprendžiau atsisakyti visų gyvulinės kilmės maisto produktų. Nors morališkai jaučiausi nuostabiai, fizinė savijauta buvo prasta. Bandydama ir klysdama supratau, kad geriausiai jaučiuosi į valgiaraštį įtraukdama šiek tiek gyvulinės kilmės maisto produktų. Mano kūnas rodo aiškius signalus, kada jam reikia riebios žuvies ar kiaušinių, ir jokia dieta ar sveikos mitybos judėjimas su organizmo poreikiais konkuruoti negali. Negatyvus požiūris į maistą bei didžiulis troškimas sužinoti daugiau paskatino pradėti studijuoti mitybą. Supratau, kad bet kuri iki kraštutinumų suabsoliutinta idėja lengvai tampa absurdu, o žmogui svarbiausia – laisvės pojūtis. Holistinis požiūris į žmogaus sveikatą padėjo suprasti, kad ne tik maistas, bet ir aplinka, darbas, mus supantys žmonės, fizinė bei emocinė būsena turi didelį poveikį sveikatai“, – apie kelią sveikos gyvensenos link atvirauja mergina. Ji pasakoja, kad sveika gyvensena apima visas gyvenimo sritis. „Ne tik sveikai maitinuosi, tačiau stengiuosi, kad mano galvoje per daug vietos ne-

užimtų negatyvios varginančios mintys. Pasirinkusi tokį gyvenimo būdą stengiuosi atsikratyti bet kokios negatyvios energijos. Juk neigiamos mintys – užkrečia“.

Mažais žingsneliais Solamita įsitikinusi, kad sveika gyvensena neturėtų būti siejama su dietomis ar griežtu savęs ribojimu. „Reikia išmokti pajusti atsakomybę už savo sveikatą. Dažnai sveika gyvensena siejama ne su teigiamomis emocijomis, malonumu, o su dietomis arba radikaliais mitybos judėjimais. Laikydamasis dietos žmogus išsenka, tampa irzlus, sulėtėja jo medžiagų apykaita, atsiranda dar didesnis alkio jausmas. Svarbiausias mano patarimas nusprendusiems pradėti gyventi sveikiau – neskubėti. Ne tik mūsų kūnas, bet ir mintys turi prisitaikyti prie naujų pokyčių, todėl labai svarbu žengti mažus žingsnelius, – patarimus dalija sveikos mitybos specialistė. – Neskubėdami ne tik jausimės daug laimingesni, bet ir turėsime laiko pasidžiaugti pergalėmis. Pradėti verta nuo vieno mažo pokyčio ir bandyti sąžiningai jį įgyvendinti. Galbūt kitą kartą eidami į parduotuvę vietoje baltųjų ryžių rinksitės ruduosius? Tai – gera pradžia. Metus sudaro 365 dienos, įsivaizduokite, jei kasdien savo gyvenime surastumėme jėgų pakeisti bent vieną dalyką – įgyvendintume 365 sveikus pokyčius per metus“.

LAMŲ SLĖNIS

137

Solamita Sabaliauskaitė rekomenduoja:

SUMUŠTINIS SU MORKOMIS, HUMUSU IR SAULĖJE DŽIOVINTAIS POMIDORAIS

138

LAMŲ SLĖNIS

. 1 vidutinio dydžio morka . 4 skiltelės saulėje džiovintų pomidorų . 2 šaukštai klasikinio humuso . 1-2 šaukštai šalto spaudimo alyvuogių aliejaus . sauja žalių lapinių daržovių (salotų, špinatų, gražgarsčių ir kt.) mišinio . šviežiai maltų juodųjų pipirų bei rožinės Himalajų druskos (pagal skonį) . 2 riekelės duonos Morką sutarkuokite burokine tarka ir atidėkite. Saulėje džiovintus pomidorus perpjaukite pusiau arba ketvirčiais. Duoną paskrudinkite skrudintuve arba orkaitėje. Abi skrudintos duonos riekeles apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pagardinkite šviežiai maltais pipirais bei druska.

Ant vienos duonos riekės užtepkite humuso, sudėkite saulėje džiovinto pomidoro skilteles, tarkuotą morką bei žalias lapines daržoves. Pagardinkite druska bei pipirais. Ant viršaus uždėkite kitą duonos riekelę. Švelniai spustelėkite ir aštriu peiliu sumuštinį padalykite pusiau.

„BŪK SVEIKAS“ sumuštinių duona sukurta žmonėms, gyvenantiems aktyvų gyvenimo būdą, mažinantiems arba visai atsisakiusiems gyvūninės kilmės maisto. Joje net 22 proc. baltymų, kurių pagrindą sudaro vieni maistingiausių augalinės kilmės baltymų – avižų baltymai. „BŪK SVEIKAS“ sumuštinių duonoje taip pat gausu skaidulinių medžiagų, kurios svarbios ritmingai žarnyno veiklai, mažai sočiųjų riebalų, cukraus – tai svarbu reguliuojantiems cholesterolio kiekį, kūno masę, sergantiems cukralige.

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

Kažkur toli šiltuosiuose Karibuose, Barbadoso saloje, yra sidabro smiltelėmis nusėtas paplūdimys – Silver Sands. O kitoje žemės rutulio pusėje, Lietuvoje, pagal prancūzų mados studentų eskizus kuriamos „Silversands“ suknelės. Kas sieja šiuos du vardus? Žinoma, moteris! Anuomet, vaikštinėdama sidabrine Barbadoso pakrante, GINTARĖ JURAŠYTĖ-ŠUKIENĖ dar tik svarstė, kokiu keliu pasukti, palikus darbą žmogiškųjų išteklių srityje. Tačiau grįžus namo abejonių neliko – taip prieš ketverius metus gimė naujas lietuviškas mados ženklas „Silversands“.

MADOS VERSLAS PRO KULISŲ KRAŠTELĮ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

Į mados pasaulį Gintarė atėjo iš didelės bendrovės, kur darbas buvo griežtai struktūruotas, darbo valandos – tiksliai suskaičiuotos, kelionės suplanuotos, tikslas – aiškus ir pasiekiamas. Tačiau iš pradžių džiuginusios kelionės galiausiai virto rutina, darbas didelėje korporacijoje leido įgyvendinti ambicijas, tačiau jame trūko laisvės kūrybai. Suprasti, kad tai – jau praėjęs etapas ir atėjo metas naujiems iššūkiams, Gintarei padėjo romantiška kelionė į kitą pasaulio kraštą. Barbadoso spalvos, kvapai, muzika ir džiaugsmu trykštantys vietos gyventojų veidai įkvėpė pamesti galvą, ne-

bijoti suklysti ir uždegė norą patirti naujų nuotykių visiškai nepažįstamoje teritorijoje, viliojančiu pavadinimu „mados pasaulis“. „Nors mada man buvo visiškai nauja sritis, ko gero, turėjau joje atsidurti“, – svarsto Gintarė, kai susėdame pokalbio ankstų rytą dar tik bundančiame Užupyje. Atvėrusi mums „Silversands“ studijos duris ji nubėga kavos pas kaimynus, į greta esančią prancūzišką kepyklėlę, o mes turime laiko apžiūrėti šilko sukneles, prancūziškų papuošalų lentynėlę, pabendrauti su čirškalių amadinų porele. Po kelių minučių Gintarė stu-

dijoje paskleidžia ryto kavos aromatą – be jo sunku pradėti darbo dieną, kuri kartais užsitęsia iki paryčių, uždarius studiją, grįžus namo ir sumigdžius šeimą. Tokia ta nuosavo verslo realybė – daug romantikos ir dar daugiau sunkių darbo dienų, neturinčių nei tikslios pradžios, nei pabaigos. Atidaryti parduotuvę buvo drąsus sprendimas, neslepia Gintarė. Baimė kirba iki šiol, matant, kaip atsidaro ir užsidaro kaimynų verslų durys, kaip senas iškabas keičia naujos, kaip vyksta nuolatinis judėjimas – viena pabaiga reiškia naują pradžią.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

„Norėjosi užmegzti tiesioginį ryšį su žmonėmis, pabendrauti, pamatyti, kas jiems patinka, o kas – ne, o taip pat – sukurti erdvę, kur kartais galėtų susitikti moterys, – šypsosi Gintarė. – Čia jau vyko pokalbis apie tikrąjį moters grožį su modeliu ir ajurvedos konsultante Egle Terekite. Panašių susitikimų bus ir daugiau. Man svarbu, kad ši vieta nebūtų tik parduotuvė, norisi, kad ji burtų žmones. Į madą atėjau iš personalo valdymo srities, matyt, tas šleifas vis dar tęsiasi...“. Juokiamės, kad nesame italės, kurios mados pamokėlių klauso dar kūdikystėje, tačiau vargu ar rastume mergaitę, kuri nebūtų siuvusi drabužių lėlėms ar mėginusi savarankiškai patobulinti mamos suknelės. Ir Gintarė turi madingų istorijų iš vaikystės, patvirtinančių, kad nauja gyvenimo kryptis nebuvusi tokia jau netikėta: „Pamenu, būdama gal dvylikos, namie atradau siuvamąją mašiną ir kol mama ruošė pietus iš užuolaidų pasisiuvau sau sijoną ir naujus marškinėlius... Tą istoriją prisiminiau, kai kartą buvęs kolega, pats sukūręs drabužių verslą, pasiūlė – o kodėl nepabandžius ir tau? Tad prieš ketverius metus ėmiau ir įgyvendinau savo svajonę. O bėgant laikui prie manęs prisijungė dvi draugės – Ieva ir Agnė. Dabar „Silversands“ kuriame jau trise“.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

Anuomet, prieš ketverius metus, Gintarė, žinoma, svajojo užkariauti pasaulį. Šiandien tas noras nė kiek ne mažesnis, tik ji jaučiasi tvirčiau stovinti ant to pasaulio kraštelio, žvilgterėjusi į mados verslo užkulisius ir ne tokia pažeidžiama, nebebijanti klysti ir gerai žinanti, kad sunkumai, su kuriais tenka susidurti, tik užgrūdina. „Svajodamas visada tikiesi užkariauti pasaulį, o tada susiduri su realybe, – istoriją apie mados pasaulio užkulisius pradeda Gintarė. – Pamenu, išsiruošėmę į pirmąją tarptautinę parodą Berlyne – „Bread & Butter“. Vos atvykus smogė realybė – prekių ženklų buvo nesuskaičiuojama daugybė, o išsiskirti tokioje konkurencingoje aplinkoje – labai nelengva. Šiandien tik džiaugiuosi, kad po parodos nesulakėme užsakymų – ko gero, tada tiesiog būtume nesugebėję jų įgyvendinti. Dabar jau nebūtų baisu, o tada buvo tik didelės plačios akys...“. „Silversands“ istorija prasidėjo nuo paprastų trikotažinių suknelių. Šiandien audiniai į Vilnių atkeliauja iš prancūzų audėjų, bendradarbiaujan-

146

LAMŲ SLĖNIS

čių su tokiais žymiais mados namais, kaip „Dior“, „Valentino“ ar „Channel“. Lietuvoje kurtų „Silversands“ suknelių galima rasti ne tik Užupyje, bet ir Graikijoje, Prancūzijoje, Latvijoje bei Italijoje. Su pastarąja šalimi siejamos didžiausios „Silversands“ viltys: būsima išankstinė 2017 m. rudens/žiemos kolekcija turėtų pasiekti prekybos centrą „Coin“, turintį daugiau nei 50 parduotuvių Italijoje ir aplinkinėse šalyse. „Italėms patinka mūsų gaminiai, tačiau patekti į rinką, kurioje gimė dauguma žymiausių mados ženklų, nėra paprasta, – mados verslo subtilumus dėsto Gintarė. – Be agento italo, išmanančio šios šalies mados verslo specifiką, ir turinčio patikimų ryšių, tai praktiškai neįmanoma. Tokio agento paieškas pradėjome prieš dvejus metus, o pirmąją sutartį pasirašėme tik dabar. Pamenu, po metus trukusio susirašinėjimo su kolege Ieva nusprendėme skristi į Milaną ir parodyti kolekciją. Susikrovėme sukneles į lagaminus ir išskridome. Į viešbutį atvykome vėlų vakarą, rytą turė-

jome prisistatyti agentui ir po poros valandų grįžti į oro uostą. Teko naktį paplušėti lyginant sukneles, o jų buvo apie keturiasdešimt. Ryte sukabinome pakabas ant rankų ir leidomės ieškoti agento biuro lauke plieskiant 42 laipsnių karščiui. Dūsdamos nuo karščio, bet laimingos pasibeldėme į duris. Išvydęs mūsų sukneles, agentas šyptelėjo – per vėlu, juk tai vasaros kolekcija! Teko sukneles gabenti atgal į viešbutį ir nieko nepešus grįžti namo“. Tačiau pirmoji pažintis jau buvo užmegzta. Gintarė atsidūsta, kad bendraujant su italais reikia daug kantrybės ir laiko. Naivu tikėtis, kad sandoris įvyks per pirmąjį susitikimą. Šioje saulės ir gardaus maisto šalyje visų svarbiausia – žmogiškieji santykiai. Tad susirašinėjimas laiškais užtruko dar metus... Galiausiai italai atvyko apžiūrėti „Silversands“ stendo Paryžiuje vykusioje parodoje „Who’s Next“. Beje, mitas, kad svarbiausi ryšiai ir pažintys užmezgamos parodos metu, purto galvą Gintarė. Reikšmingiausi pokalbiai įvyksta už ekspozicijų salės durų.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Greta Bernotaitė

„Po parodos dalyviai ir drabužių platintojai susitinka vakarienės. Ten ir mezgasi tikrieji santykiai, – pasakoja „Silversands“ įkūrėja. – Atiduodamas savo gaminius būsimam agentui privalai juo pasitikėti šimtu procentų. Juk toliau jau jis rūpinsis, kaip juos pristatyti ir kam siūlyti. Žinoma, visuomet tariamasi su gamintoju, tačiau kiekvienas turi savas darbo taisykles, tad būtina rasti žmogų, kurio požiūris sutaptų su tavuoju. Na, o italai pirmiausia pavalgo, tik tada ima kalbėti apie verslo reikalus. Tiesą sakant, pirmąjį vakarą apie verslą visai nekalbėjome. Tik susitikus antrą kartą vakarienė jau priminė verslo pokalbį. Taip pamažu tarp mūsų ir italų ėmė megztis abipusis pasitikėjimas“. Šiandien Gintarė gali ramiai juoktis iš klaidų, kurias teko patirti savo kailiu. Bet pradžioje mados verslas jai priminė gūdų mišką, kuriame visai nesunku pasiklysti ar parklupti. „Pradžia buvo tikrai sudėtinga, juk atėjau į visiškai kitą pasaulį. Nežinojau, kas tie lekalai, peltakiavimas, konstravimas, drabužių verslo kainodara... Dabar žinau, kad nėra nieko neįmanomo. Didelis ryžtas ir noras padeda pasiekti tikslą. O tuo metu tiesiog daug skaičiau, važinėjau po parodas, ieškojau ir nebijojau užduoti kvailų klausimų. Ir, žinoma, klydau. Tarkime, pasiūni drabužį ir tik tuomet supranti, kad audinį pirmiausia reikėjo išskalbti, nes skalbiamas jis susitraukia. Tokius dalykus gali atrasti tik klysdamas. Iš tų klaidų ir kaupiama patirtis. Žinoma, klystame ir dabar, tik dėl to jau taip neišgyvenu“.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

Nors kolekcijų temos dažniausiai gimsta Gintarės galvoje, modelių eskizų ji pati nekuria. Šį darbą patiki prancūzų studentams. „Iš pradžių dirbome su lietuvių dizaineriais, o vėliau pradėjome bendradarbiauti su dviem Prancūzijos universitetais. Kasmet nuo balandžio iki rugpjūčio pas mus vieši jauni prancūzai, būsimieji kostiumo dizaineriai, jie čia leidžia vasaras piešdami eskizus“, – pasakoja „Silversands“ įkūrėja. Idėjos gvildenti vieną ar kitą temą gimsta įkvėptos kelionių, kvapų, muzikos, žmonių ir patirčių. O kartais, kaip nutiko ieškant įkvėpimo būsimai šaltojo sezono kolekcijai, mintį gali pasufleruoti konkretus miestas. Štai „Žiemos sonetai“ – tema, gimusi beklaidžiojant romantiškomis Veronos gatvėmis, kur kiekvienas seno pastato balkonas, staigus gatvės vingis ar rožių krūmais pražydusi tvora, rodos, tuoj prabils Williamo Shakespearo sonetais. Na, o šį pavasarį „Silversands“ gaminiai kalba apie amžinąją jaunystę. Kolekcija pavadinta dievų maisto – Ambrozijos – vardu. „Naujoji kolekcija gimė keliaujant tarp trijų miestų: Paryžiaus, Vilniaus ir Nidos, kur su šeima leidžiame vasaras“, – pasakoja Gintarė. Kaip ir dauguma „Silversands“ kolekcijų, ši taip pat atskleidžia artimą ryšį su gamta. Pasak Gintarės, drabužiai nėra skirti konkrečiai merginai ar moteriai. Jie – kaip drobė kiekvienos individualumui išreikšti. Šiuolaikinės tendencijos atsispindi ne rūbo klostėse, bet spalvinėje gamoje: „Stengiamės nekurti drabužių, kurie pabostų užsivilkus keletą kartų. Norisi, kad suknelė būtų dėvima ne vieną sezoną, kad ji būtų savita, pabrėžtų moteriškumą, paslėptų mūsų trūkumus ir atskleistų privalumus“.

152

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

155

156

LAMŲ SLĖNIS

Kavai puodelyje pamažu baigiantis, Gintarė prisimena italų dizainerio Brunello Cuccinelli mintį, kad svarbiausia – visai ne turtai, bet žmonės. Vadovaudamasis šia filosofija, dizaineris yra pažadėjęs niekada neatleisti žmonių krizės metu. Gintarė kurdama „Silversands“ taip pat didžiausiais mokytojais vadina sutiktus žmones. „Jei į verslą žiūrėsi tik kaip į būdą uždirbti, greitai pasidarys liūdna ir nuobodu, – savąją filosofiją dėsto ji. – Ir aš pradžije pernely romantizavau žodžius „mados verslas“. Atrodė, kad tai saviraiška, tarptautinės pažintys, daug kelionių, bet juk už to slypi begalė bemiegių naktų, juodo darbo, o kadangi esu dar ir mama, kartais tiesiog nesinori grįžus namo vėl sėsti prie kompiuterio. Tad užmigdai šeimą ir darbas vėl tęsiasi. Kartais jis baigiasi tik penktą ryto... Be to, prireikia nemažai subtilių organizacinių gebėjimų, mat suknelės audinys keliauja iš Prancūzijos, sagutė – iš Vokietijos, etiketė – iš Danijos. Tų jungčių labai daug. Man tai – erdvė saviraiškai ir galimybė sutikti daugybę mielų žmonių bei patirti nuostabių emocijų. Vis dėlto, jei dabar sustabdyčiau savo veiklą, ko gero, užsiimčiau misionieriaus veikla... Juk, būna, grįžti iš parodų, ir galvoji – jau tikrai užteks! Ko gero, metas viską baigti. Bet nurimstu ir suprantu, kad man čia taip gera...“.

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

Sušildytas kino prožektorių ir palikus kino salę atmintyje išliekančių istorijų, įkvėptas pajūrio vėjų „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėse gimė naujas alus, intriguojančiu pavadinimu „Jūroje supasi lempa“. Kad „Kino pavasaris“ nesibaigtų paskutiniais filmo titrais, o tęstųsi ir po jo – dalijantis įspūdžiais ir iš naujo išgyvenant siužeto intrigas.

ALUS IŠ KINO AIKŠTELĖS

„Raudonų plytų“ aludariai trečią kartą stebina kino gerbėjus specialiai Vilniaus tarptautiniam kino festivaliui „Kino pavasaris“ pagamintu alumi. Pernai alus gimė skambant kino muzikai, o šiemet jo salyklą džiovino kino prožektorių šviesa. „Kiekvienais metais siekiame alų praturtinti kino idėjomis, – pasakoja „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių aludaris Andrius Bagdzevičius. – Šviesus salyklas alui „Jūroje supasi lempa“ buvo gaminamas Panevėžyje. Atsigabenome tikrų kino prožektorių, jų švie-

160

LAMŲ SLĖNIS

soje ir džiūvo daiginti grūdai. Tad, galima sakyti, šiam alui išvysti pasaulį padėjo kino šviesa – jis jau pabuvojęs filmavimo aikštelėje“. „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių aludarius ir „Kino pavasarį“ sieja ne tik meilė kinui, bet ir noras skleisti naujas idėjas, propaguoti avangardinį meną, būti kultūrinio gyvenimo priešakyje ir plėsti žmonių akiratį. „Man visada atrodė, kad su festivalio organizatoriais žengiame koja kojon. Nesame pretenzingi ar susireikšminę, vertiname neformalų bendravimą,

meniškas idėjas ir kūrybą“, – dėsto aludaris. Naujojo alaus pavadinimą įkvėpė kino festivalio šūkis – Nauji vėjai, gimęs žymaus iliustratoriaus Karolio Strautnieko galvoje. „Svarstėme, ką nauji vėjai reiškia mūsų alaus dirbtuvėms, ir vieną vėjuotą dieną marių pakrantėje pamatėme ant bangų besisūpuojančius šviečiančius plūdurus. Kuo labiau stiprėjo vėjas, tuo didesnės kilo bangos ir tuo labiau jos supo plūdurus“, – alaus pavadinimo istoriją pasakoja A. Bagdzevičius.

Vaizdas nuo kranto niekada nebūna vienodas, tad ir alaus „ Jūroje supasi lempa“ etiketė – kintanti. Apšvietus ją ultravioletiniais spinduliais, atsiveria paslaptis, naujas istorijos siužetas, kurio nepastebėtum iš pirmo žvilgsnio.

LAMŲ SLĖNIS

161

KOMENTARAS

GŪSIS ŠVIEŽIŲ IDĖJŲ IR TALENTŲ Nuotrauka: Robertas Daskevičius, Audrius Solominas

ALGIRDAS RAMAŠKA Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorius

22-ojo festivalio „Kino pavasaris“ šūkį – Nauji vėjai – įkvėpė iliustratoriaus Karolio Strautnieko sukurta iliustracija. Jis atskleidžia pagrindinę „Kino pavasario“ idėją – tai šviežias oro gūsis, išvėdinantis galvas ir atnešantis naujovių. Festivalyje pristatome tik naujausius ir geriausius praėjusių bei šių metų filmus. Beveik pusė jų – debiutuojančių režisierių, tuo esame garsūs ir užsienyje. Stengiamės žengti koja kojon su naujausiomis kino pasaulio tendencijomis. Viena jų – tai šiemet duris atversianti speciali kino salė, kurioje pristatysime pirmuosius virtualios realybės kino žingsnius. Įsivaizduokite, kad užsidėję VR akinius galėsite žiūrėti dokumentinį filmą apie Sirijos karą – tarsi sėdėtumėte prie stalo su sirų šeima. Tai taip stipriai paveikia smegenis, kad, rodos, gali užuosti virtuvėje gaminamo maisto kvapą. Vieną VR kino seansą galės stebėti 6-8 žmonės, kol kas ši technologija nėra pigi, tačiau

162

LAMŲ SLĖNIS

tikrai daug žadanti. Jau trečius metus „Kino pavasaris“ turės ir savo alų „Jūroje supasi lempa“. Ko gero, esame vieninteliai pasaulyje, turintys būtent mums dedikuotą alų. Pernykštis alus „Antras planas“ gimė skambant muzikai (festivalyje esame rodę filmą apie tai, kaip muzika gali pakeisti vandens molekulę, tad kilo mintis, kad pagrojus alui kino filmo garso takelį, jis būtų kitoks). O šiemet alaus mieles džiovino kino prožektorių šviesa. Tie, kam yra tekę pabuvoti kino aikštelėje, žino, kad tai – magiška vieta. Tikiu, kad prožektorių šviesa galėjo net fiziškai paveikti alų ir sukurti ypatingą gėrimo skonį. Kai „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvių aludaris Andrius Bagdzevičius pasakoja apie alų, pastebiu paralelių su mūsų festivalio programų sudarytojų istorijomis apie kiną. Jiems tai – tikras meno kūrinys. Smagu, kad šiemet aludariams pavyko sukurti ne tik gražią legendą, bet ir tikrai puikų produktą, kurį ragaudami kino gerbėjai galės pasidalyti matyto filmo įspūdžiais. Juk ir ragauti alų, ir žiūrėti filmą vienam – liūdna. Reikia draugijos, kad galėtum kartu aptarti ir prisiminti tai, ką matei kino ekrane.

O pamatyti tikrai bus ką. Išskirtinį dėmesį šiemet skirsime lietuviškiems filmams. Lietuviai dalyvauja visose konkursinėse programose: režisierius Audriaus Stonio filmas „Moteris ir ledynas“ pristatomas programoje „Baltijos žvilgsnis“, Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ – programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, trumpametražių filmų konkurse debiutuos Tomo Ramanausko „Po mirties, prieš pragarą“ ir Gedimino Šiaulio „Kaukai“. Norime parodyti, kad Lietuvoje gyventi gera, kad mūsų šalis nuostabi, čia kuria fantastiškai talentingi žmonės. Norime pasidžiaugti tų jaunų, progresyvių žmonių pasiekimais. Smagu ir tai, kad šiemet sulauksime išskirtinių svečių. Į „Kino pavasarį“ atvyksta legendinės aktorės Isabelle Huppert dukra Lolita Chammah,

kartu su mama suvaidinusi režisierės Lauros Schroeder filme „Užtvanka“, jį pristatysime festivalio žiūrovams. Džiugina žymaus Lenkijos kino ir teatro režisieriaus Krzysztofo Zanussi vizitas. Labai laukiu susitikimo su dviem unikaliais režisieriais, prancūzų kino komikais Fiona Gordon ir Dominique Abeliu, pristatysiančiais filmą „Pasiklydę Paryžiuje“, kuriame jiedu atlieka pagrindinius vaidmenis. Pavyko pakviesti ir kultinę Slovėnijos grupę „Laibach“. Šie menininkai – didžiausi diktatūros kritikai, ironiška, kad jiems pavyko tai, kas beveik neįmanoma – nuvykti į Šiaurės Korėją ir ten surengti koncertą. Lietuviai galės pamatyti jų dokumentinį filmą „Išlaisvinimo diena“. Deja, per dešimt metų man dar nė karto nepavyko kartu su žiūrovais salėje pažiūrėti nei vieno festivalio fil-

mo. Laimė, daugumą jų pamatau kituose kino festivaliuose, po kuriuos keliaujame visus metus. Tad jei reikėtų išskirti mano rekomenduojamų filmų trejetuką, pirmiausia rekomenduočiau pamatyti italų režisieriaus Paolo Genovese juostą „Tobuli melagiai“. Neabejoju, kad tai bus vienas žiūrovų favoritų. Dėl simpatijų su juo, ko gero, kausis atidarymo filmas „Ji“ su aktore Isabelle Huppert. Na, o trečiasis filmas galėtų būti Luiso Gonzalezo „Turkiškai“, jį pristatome kulinarinių filmų programoje. Šis nepaprastas filmas pasakoja apie visai kitokią Turkiją, nei daugelis įsivaizduojame. Geriausio pasaulio restorano „El Celler de Can Roca“ įkūrėjai Roca broliai keliauja po šią šalį, ieškodami unikalių skonių. Ir tai tik mažytė dalis artėjančio „Kino pavasario“ vėjų.

LAMŲ SLĖNIS

163

BON APPÉTIT

APIE TIKRĄ MAISTĄ IR KARALIENĘ

Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Šarūnė Zurba

164

LAMŲ SLĖNIS

Apie netoli Vilnelės, Užupyje, neseniai atsidariusio restorano „Paupio 12“ virtuvės vadovą ŠARŪNĄ PAŠKAUSKĄ restorano šeimininkė man papasakojo tokią istoriją. Vieną dieną jie kartu išvyko ieškoti restoranui indų. Ir labai brangius žiūrėjo, ir labai madingus, ir spalvotus, ir baltus. Šeimininkė vis paklausdavo nuomonės, kol galiausiai, netekęs kantrybės, jis išrėžė: „Jei šefui labiau rūpi indai, į kuriuos bus dedamas maistas, ir apranga, kuria jis vilkės virtuvėje, vargas tokiam restoranui, ilgai jis negyvuos“. Štai todėl šiandien Šarūnas diriguoja restoranui, kuris vakarais vos talpina svečius.

– Ar toks ir buvo tavo gyvenimo planas – vadovauti restorano virtuvei? – Iki šešiolikos neturėjau daug idėjų, ką veikti. Mėgdavau skaityti receptų knygas, o jų namuose buvo daug. Vis mėgindavau jose rasti patiekalų, kurie tiktų mano jautriam skrandžiui. Atrodo, mama pirkdavo visas receptų knygas, kokias tik galėdavo gauti. Anuomet jų nedaug ir išleisdavo. „Lietuviški patiekalai“, „Žemaitiški patiekalai“. Tos knygos nė iš tolo neprimena tų, kokias dabar skaitome – su gražiomis istorijomis ir spalvotomis iliustracijomis. Tiesą sakant, tada net daržovių tokių parduotuvėse nebūdavo, apie kurias knygos rašė, – kas tas pastarnokas, saliero gumbas ar saliero kotas? Man labiausiai patiko Viljamo Pochliobkino knygos, berods, viena buvo išleista lietuviškai, o kitą turėjome labai storą – rusų kalba. Maistą gaminti pradėjau dvylikos, turėdavau parvesti iš darželio jaunesnę seserį ir jai paruošti pietus. Mama dirbo, tėčio – jūreivio, dažnai nebūdavo namuose. Viryklę esu prideginęs

ne kartą, užmiršdavau puodą, nes gilindavausi į receptus. Kai reikėjo spręsti, ką veikti po mokyklos, pasidomėjau, ko reikia norint studijuoti kulinariją. Tėvams, žinoma tai nepatiko, tuo metu nebuvo nei Gordono Ramzio, nei Oliverio, o virėjas buvo laikomas moterų arba mažai uždirbančių žmonių profesija. Tėvų įkalbintas pasidaviau bangai – visos norėjo būti manekenėmis, o visi – apsaugininkais arba verslininkais. Klaipėdoje baigiau verslo administravimą, šiek tiek padirbėjęs vienoje reklamos įmonėje, išvykau mokytis anglų kalbos į Londoną. Kaip gi verslininkas – be anglų kalbos? Planavau pusmečio išvyką, o grįžau po trijų metų pasikeisti paso. Tada ir baigiau virėjų mokyklą Vilniuje, Žirmūnuose. Buvau įsitikinęs, kad diplomas man pravers. – Ką tokio radai Londone, dėl ko vertėjo pasilikti? – Matyt, virtuvę. Besimokydamas koledže nusprendžiau padirbėti, radau agentūrą, kuri restoranams ieškojo

virtuvės darbuotojų. Pirmoji mano darbo vieta buvo „Grocer‘s Hall“ – prabangi banketinė salė, įkurta dar XV amžiuje. Prisimenu pirmąją dieną – visiškai nusivariau nuo kojų. Nors mokykloje per anglų kalbos pamokas buvau vienas geriausiai kalbančiųjų, Londone nieko nesupratau, net bilieto į miestą oro uoste negalėjau nusipirkti. Virtuvėje irgi iš pradžių nesuprasdavau, ką man sako ir ko iš manęs nori. – Tačiau juk nemanei, kad taip ir plausi indus visą likusį gyvenimą? – Tikrai neturėjau plano kilti indų plovėjo karjeros laiptais. Indus ploviau gal pusmetį, paskui tapau šefo padėjėju. Banketinė salė gyvavo sezonais, kai darbo liko mažiau, vėl paskambinau į agentūrą. Gavau gerą šefo, su kuriuo dirbau, rekomendaciją, komplektą uniformos ir iškeliavau. Agentūra mane nusprendė patikrinti vieno sporto klubo kavinėje. Važiuodamas iki darbo užtrukdavau dvi valandas, tačiau tai buvo tikras virėjo darbas, užtat kentėjau dantis sukandęs. Ten

LAMŲ SLĖNIS

165

dirbant atsirado pažintys, virėjai dažnai pasikalbėdavome apie laisvas darbo vietas, kas ko ieško ir kiek moka. Savo gyvenimo aprašymą siųsdavau tik pirmuosius penkerius metus, vėliau užtekdavo tik paskambinti agentui: baigiau darbą, noriu dvi savaites pailsėti, paskui ieškosiu naujo tame ar kitame rajone. Paprastai įsidarbindavau labai greitai, agentūra lygiai taip pat greitai gaudavo savo procentą, užtat ir darbo man ieškodavo efektyviai.

binimo agentūrą ir eiles, pagalvojau, kad visai nenoriu į tą mėsmalę. O ir prie paties Ramzio prieiti nėra jokių šansų.

– Ar buvo virtuvė, kuria nuoširdžiai susižavėjai? – Esu dirbęs su italais, tačiau jie baisūs pagyrūnai. Prancūzai irgi ne mažiau arogantiški, tačiau jų technika ir metodika negali nežavėti. Italai sutrina šviežią pomidorą, paskanina jį baziliku ir kaifuoja, o prancūzai valandų valandas gali žiūrėti, kaip kepa – Londonas juk sprogsta nuo res- žąsis. Prancūzų virtuvės mokiausi restoranų. Kaip atvykėliui išsirinkti ge- torane „Bellamy‘s Bruton Place“. rą vietą, kurioje galima daug išmokti, tobulėti? – Ar tiesa, kad šis Londono res– Londone skaičiuojama, berods, toranas garsėja kaip labiausiai kara11-12 tūkstančių restoranų. Ieškoda- lienės Elžbietos II lankomas restomas darbo per agentūrą, žinoma, gau- ranas? Ir ką jame valgo karalienė? ni nuobodžiausią, bet jį dirbdamas – Tada, kai aš jame dirbau, karaturi gerą progą dairytis aplinkui – ko- lienė valgė rūkyto ungurio putėsius, kia šefo psichikos būklė, ar jiems putpelės krūtinėlę, o desertui pasirintrūksta personalo, koks jų požiūris į ko šokoladinį pyragą. Apie jos atvykokybę ir į svečius. Jei diena nepatiko, kimą sužinojome tik tos dienos rytą, niekam nesi įsipareigojęs, pasiimi die- nors anksčiau šefas buvo užsiminęs, nos užmokestį ir daugiau į tą vietą kad „vieną dieną įvyks tai, apie ką ranebegrįžti. Šiandien rasti gerus res- šys visi laikraščiai“. Manėme, gal „Mitoranus, susitarti dėl stažuotės ar dar- chelin“ žvaigždę gausime. bo – dar paprasčiau, internetas pilnas geriausiųjų sąrašų. Anksčiau, 2000-ai– Apie tai juk svajoja kiekvienas sais, kai aš pradėjau, rinkomės tai, ką restorano vadovas ir savininkas? siūlė, akluoju būdu. – Nemanau, kad kiekvienas, o ir metams bėgant toji svajonė praeina. – Ar buvo toks, kuriame svajojai Esama šefų, kurie gavę žvaigždutes jų dirbti? atsisako. Taip ramiau, nes įtampa – Mėginau patekti pas Gordoną „Michelin“ žvaigždėmis įvertintuose Ramzį, man jis buvo dievaitis. Pama- restoranuose yra begalinė. Būna, pratęs vien jo restoranams sukurtą įdar- radę žvaigždes, šefai nusižudo.

166

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

169

– Londone tau teko dirbti vietose, kur lankydavosi garsenybės... – „Nekiškit nosies į salę, pas mus vakarieniauja Jamesas Bondas“, – esu girdėjęs režisieriui Guy Ritchie priklausančiame restorane „Punch Bowl“, o ir kitur – ateidavo futbolininkų, aktorių, Madonna buvo užsukusi, bet argi ne tas pats, kas valgo? – Kaip manai, ko ieško žmonės gerame restorane? – Skonio. O dar, vis dažniau pastebiu, jie nori žinoti ne tik, ką valgo, bet ir tai, kuo maitinosi tai, ką jie valgo. Tai nauja tendencija, manau, po trejų metų ji bus plačiai paplitusi ir Lietuvoje. Pas mus viskas vėluoja – mėsainius juk atradome irgi praėjus gal aštuoneriems metams po jų bumo Londone. Naujoji mada man patinka, ji priverčia galvoti apie tai, ką dedi į save, apie gamtą, apie planetos taršą, apie tai, kad reikia giliau knisti, jei nori sužinoti tiesą.

tinai jas auginsiu. – Įsivaizduoji save ravintį daržus? – Ne. Įsivaizduoju gulintį hamake ir žiūrintį į debesis. – Šefas virtuvėje man primena žmogų ant pakylos, aktorių scenoje. Kokios savybės jam būtinos, kad galėtų vadovauti komandai? – Pirmiausia – patirtis. Daugybė dalykų kyla iš jos. Virtuvės vadovas nėra tiesmukas darbas, čia reikia ir diplomatijos, ir disciplinos, ir lankstumo. – Vienam reikia dešimties metų patirties, o kitam ir dviejų užtenka. Kodėl vienas tampa geru šefu, o kitas – ne? – Svarbu ir noras, ir ambicijos. Yra virėjų, kurie penkerius metus pjausto filė žuvų skyriuje, daro tai tobulai, tačiau judėti į priekį nenori. Kitam gi, norsi būti atsakingu už tai, kas vyksta visoje virtuvėje.

– Kada visa tai tau tapo svarbu? – Kai gimė vaikai. Labai noriu, kad – Tau norėjosi? mano dukroms netektų valgyti švinu – Ne tik norėjosi, aš sąmoningai užnuodytų žuvų ar sava mirtimi mi- ėjau to link. rusių karvių. – Aukščiau kilti karjeros laiptais – Tai kur gauti gero maisto? Kaip nebėra kur? Nebent kurti savo resžinoti, ką valgai? toraną? – Geriausia tokio maisto užsiau– Turėti nuosavą labai norėjau ginti patiems. Nuostabu, kai gali ma- prieš penkerius metus. Šiandien daug tyti, kaip laisvėje bėgioja vištos ir val- svarstyčiau – darbą išmanau, bet ar gyti jų padėtus kiaušinius. Vis pagal- noriu ant savo pečių užsikrauti visus voju, kai pastatysiu kaime namelį, bū- kitus darbus ir investicijas?

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

– Kodėl iš Londono grįžai į Lietuvą? – Sutapo aplinkybės. Trejus metus mane kalbino į Lietuvą, o čia staiga atsirado patalpos restoranui. Taip atsidūriau „Druskos namuose“ Užupyje. Tuo metu kaip tik pradėjome laukti šeimos pagausėjimo, gimė dukra, o perspektyva auginti vaikus Londone neviliojo. Be to, Lietuvoje galėjau tai, ko nebūčiau galėjęs Londone net ir gaudamas gerą atlyginimą – nusipirkome žemės sklypą, pievos aplink, miškas. Ir seneliai šalia, nereikia į oro uostą važiuoti, kad juos pasiektum. Pinigai, žinoma, gerai, bet jie nesukuria kertinių dalykų, kurie sudaro gyvenimo esmę. – Ar gali išdėstyti svarbiausias savo virtuvės taisykles? – Prieš dešimt metų į lėkštę man norėjos dėti viską, atrodė svarbu, kad žmogus ragautų ir rūgštaus, ir kartaus, ir kreminio, ir traškaus, ir tiršto tuo pat metu. Dabar kur kas svarbiau, kad tai būtų ekologinis maistas, produktas, pagamintas iš laisvėje užaugusių gyvūnų ir žuvų. Tikri produktai mane žavi, esu sakęs, jei kada mano virtuvėje bus lašišų, tai jos atkeliaus tik iš ten, kur auga laisvos. Aš pats noriu valgyti įvairų maistą, kol jo dar turime, kol nereikia valgyti vabzdžių ar mėgintuvėlyje ušauginto faršo. – Norėtum pamėginti? – Tuomet jau geriau tapti veganu. Iš tiesų gali susigalvoti ir gyventi pagal kokią tik nori filosofiją, tačiau dirbdamas restorano virtuvėje gamini ne sau. Tuščias restoranas yra negyvas restoranas. – Ką vadini geru maistu? – Tai, ką galiu ragauti autentiškoje aplinkoje – jūros sraiges – Palerme, sardines – Prancūzijos pietuose, tapas – San Sebastijane. Galima ilgai kalbėti, kas yra geras maistas, bet labiausiai tikėtina, kad tai maistas, kuris daro tave laimingu.

174

LAMŲ SLĖNIS

175

176

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

TUNŲ KAPOTINIS • 200 g šviežiausių tunų, kokių galima gauti • žiupsnis nori jūržolių, jų galima gauti sveiko maisto parduotuvėse • tarkuotos citrinos žievelės (pagal skonį) • alyvuogių aliejaus • jūros druskos dribsnių (pagal skonį)

Tunus supjaustykite kubeliais. Sumaišykite su jūržolėmis, citrinos žievele, alyvuogių aliejumi. Sudėkite į lėkštę ir pabarstykite jūros druskos dribsniais.

LAMŲ SLĖNIS

181

NAUJI VĖJAI

AR TIKRAI VISADA BŪTINA KELIAUTI NAUJOMIS KRYPTIMIS? Tekstas: Inga Norke Nuotrauka: Lina Jushke

„Ne tavo mados“, „Kokia čia mada...?“, „Čia kažkokia nauja mada?“ – kartais, o tiksliau, net ne kartais, žodį „mada“ tariame visiškai kitame kontekste nei aprangos stiliaus kaita. Tad ir aš jį panaudosiu kitame kontekste, nes apie madą-madą suprantu tik tiek, kiek man gražu arba negražu.

182

LAMŲ SLĖNIS

Ta visais sezonais gyvuojanti „mada“ keliauti vis daugiau, toliau ir ilgiau šiuo metu išgyvena viršūnę. Dabar „mada“ švęsti gimtadienius, mergavakarius, vestuves ir apskritai gyvenimą kelionėmis yra pati geriausia mada. Dovanoti keliones – dar geresnė mada.

Tiesa, tik vieną šios mados siluetą šiandien noriu sukarpyti ieškodama naujo stiliaus. Ar tikrai visada būtina keliauti naujomis kryptimis? Būdama dvidešimt kelių pamečiau poreikį braukyti aplankytų objektų sąrašą ir nuo tada pradėjau vis dažniau sugrįžti į vietas, kurios man tapo namais-toli-nuo-namų. Kai leidi sau įsigyventi į vieną miestą ar regioną, teigsiu drąsiai, pasaulį gali pažinti kur kas labiau, nei risčia bėgdamas aplink dar vieną naują didmiestį tavo asmeninių ambicijų žemėlapyje. Venecijoje pirmiausia noriu suvalgyti pistacijų ledų pas patraukliu randu virš antakio papuoštą Vincą (Vincenzo), jis mane mergino dar 2009 m., bet 2013-aisiais to jau neprisiminė. Paskui tarp virš galvos kabančių skalbinių debesų prasibrauti į „Al Merca“ vieno „šprico“, o vakarą pabaigti išskirtinai tik vietinių restorane „Boccadoro“, kurį atradau tik per ketvirtąjį vizitą Venecijoje 2013 m., ir tai tik Venecijos bienalėje sutiktų menininkų dėka. Kuo jis ypatingas – net nepradėsiu, bet jau tada žinojau, kad tai ne paskutinis mano vizitas. Marakeše, net neplanuodama, pirmiausia sau leidžiu pasiklysti medinoje, o paskui sumokėti vienam vaikui, kad išvestų mane į pagrindinę gatvę. Tai kartojau jau tris kartus. Dar Marakeše, kaip niekur kitur, gera užmigti ant riado stogo, nuo kurio matosi dar 199 kiti stogai ir stogeliai, o pabusti lygiai 5.30 val. ryte nuo iš garsiakalbio sklindančio šauksmo maldai. Marakešo atmosferos man kol kas neatkartojo nei vienas musulmoniškas didmiestis. O palaima – kai pamatai išsiilgtą veidą, šviečiantį iš tolo, dar net neperžengus muitinės vartų. Kai nematai giminių taip ilgai, gera grįžti bet kur, o čia – dar ir Majamis, čia negali turėti mėgstamų vietų, nes jos nuolat keičiasi, bet dėl to ir norisi čia sugrįžti, kaskart lyg į naują atostogų lopšį. Trys kartai, atrodo, niekuo neišsiskiriančiame kaimelyje ant turkio spalva nudažyto ežero kranto Austrijoje. Achensee. Šią vietą buvo įsimylėjęs mano tėtis. Ten su juo atostogavau paauglystės metais. Visi Achensee prisiminimai tik apie jį. Jeigu mielos vietos Lietuvoje, kaip

Nida ar Juodkrantė, yra apie bendras atostogas su tėčiu, bet kartu ir apie kitus kartus su kitais žmonėmis ten, tai Achensee yra išskirtinai TIK apie mano tėtį. Todėl, kai ten nuvyksiu ketvirtą kartą, man tai nebus tik dar vienas kaimelis Alpių kumštyje. Žinau, kad tikrai norėsiu ten grįžti, kai bus sunku. Galėčiau tęsti, nes man patinka nesuskaičiuojamą kartą grįžti dar ir į Berlyną, Londoną, Barseloną, Tel Avivą, Stokholmą, Milaną, Lisaboną, Romą – į Europos didmiesčius bei jų apylinkes, kur gyvena draugai, giminės ir būsimi nuotykiai. Jų dėka tuos miestus lyg ilgalaikius santykius auginu ir išgyvenu. Grįžusi į dar menkai, bet jau, kukliai teigiant, pažįstamą vietą, sulėtinu ritmą iki prancūzaitės tempo pagal jos kulniukų kaukšėjimą, iki itališkos daugiavalandinės vakarienės, iki berlynietiškų vakarėlių afterių afterių, švediško slow living, iki realios siestos, nebandant niekur eiti, iki kol nuslūgs karštis (tegu turistai jame murkdosi)... Paklausi, o kaip naujos kryptys? Tolimąsias destinacijas esu pasilikusi tiems taip pat labai būtiniems naujų kultūrų atradimams, tačiau šioms kelionėms ruošiuosi ilgiau, atsakingiau, brangiau ir, žinoma, rečiau. Dabar, be dešimties krypčių, į kurias esu grįžusi po tris, keturis, penkis ar net šešis kartus, turiu dar dešimt, į kurias noriu sugrįžti bent antrąkart. Viena jų – šiais metais pirmą kartą aplankyti Emyratai – ne dėl prabanga tviskančių vakarienių ir paveikslų vietoje lėkščių, o dėl nematyto kultūrų, t.y. žmonių, kokteilio, kuris, maža to, dar yra sumišęs su vakarietiškomis ambicijomis, neregėtomis pasaulinėmis inovacijomis ir gilias tradicijas puoselėjančia musulmonų religija. Kelionės yra patirtys ir prisiminimai, o ne aplankyti objektai. Pažinimas keliaujant yra arba žmonės tarp skrydžių, kuriuos sutinki, arba įsijautimas į vietos tempą, kurio nepagausi, jei... „lėksi bandydamas aplankyti turistinius taškus“, o juos pamatyti bent kartą gyvenime juk irgi norisi, tad sakinys turėtų baigtis: „...jei negrįši ten dar kartą“. Manau, kad tai yra gera „mada“. Linkiu jai užkariauti mūsų širdis.

LAMŲ SLĖNIS

183

Iki pasimatymo balandį!

www.lamuslenis.lt

184

LAMŲ SLĖNIS