i
DIZAINO ISTORIJA
KŪRYBOS POSŪKIAI IR VINGIAI Tekstas: Jono Malinausko
Kai kūrybinga asmenybė nugyvena labai ilgą ir turiningą gyvenimą, jos kelyje nutinka ir staigių posūkių, ir netikėtų pasikeitimų. Dizainerio ir architekto Albino Purio (g. 1932 m.) gyvenime tokių posūkių tikrai netrūko, bet, nepaisant jų, menininkui pavyko išsaugoti tiek daugiaplanį kūrybinį potencialą, tiek pakankamai blaivų ir filosofišką požiūrį į nuolat kintančias gyvenimo aplinkybes. Kaip teigia pats Albinas, pirmą pažintį su architektūra jis patyrė dar vaikystėje, karo metu, pradėjęs mokytis 1938 m. pagal architekto F. Bielinskio projektą pastatytame Ukmergės valstybinės Antano Smetonos gimnazijos pastate. Berniukui didelį įspūdį darė auditorijas primenančios gimnazijos klasės, parketinė grindų danga, bendrose erdvėse įrengti fontanėliai ir dekoratyviniai bareljefai. „Mane nustebino tai, kaip tikslingai ir estetiškai sutvarkyta mokyklos aplinka gali įtakoti joje esančio jaunuolio elgesį“, – vėliau prisiminė architektas. Nustebimas virto susidomėjimu, o vėliau ir apsisprendimu: 1950 m. Albinas Purys išvyko į Vilnių, kad pra-
1
46 I 2023: 1 (124)
dėtų architektūros studijas Dailės institute. Tuo metu Lietuvoje vyravusi slogi politinė atmosfera, anot jo, tiesiogiai neatsiliepė studijų procesui: dėstytojų požiūris į studentus buvo ganėtinai liberalus, galiojo savitarpio pagarbos taisyklės, be to, buvo įmanoma naudotis instituto bibliotekos spec. fondais, kuriuose išliko nemažai vertingos prieškario literatūros. Jau pirmaisiais studijų metais Albinas padėjo įrengti architektūrinio konkurso projektų ekspoziciją ir tokiu būdu žengė pirmąjį žingsnį parodų dizaino link. Po to buvo daugybė kursinių projektų, kuriuose būsimasis architektas orientavosi ne tik į pastatų funkcionalumą, bet ir racionalų žmogiškojo mastelio detalių kūrimą. Baigęs studijas, A. Purys pradėjo dirbti restauracinėse dirbtuvėse Vilniuje. Ir štai čia įvyko vienas iš pirmųjų staigių jo gyvenimo posūkių: 1958 m. skulptūros grandai Juozas Mikėnas, Bronius Vyšniauskas ir prie jų prisijungęs Konstantinas Bogdanas netikėtai pasiūlė jaunajam architektui įrengti Vaizduojamosios ir taikomosios dailės parodos Lietuvos skyriaus ekspoziciją Maskvoje, ir ne bet kur, o prestižinėje Maniežo parodų salėje. Turiu paaiškinti skaitytojams, kad prieš 6 dešimtmečius Sovietų Sąjungos, kuriai tuomet priklausė ir Lietuva, kultūrinės raidos prioritetai gerokai skyrėsi nuo šiandieninės Rusijos antivakarietiškos paranojos, tad tokį pasiūlymą dabarties kontekste galėtume palyginti su Lietuvos meno ekspozicijos rengimu MoMa arba Venecijos bienalėje. Stebina tai, kad toks įspūdingas karjeros šuolis įvyko nepasinaudojus tiems laikams būdingu „raudonuoju“ protekcionizmu. Neseniai iš vyriausybinio garažo perdaryta 6 500 m² Maniežo ekspozicinė erdvė buvo padalinta į tris lygiagrečias dalis, skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekspozicijoms. Anot A. Purio, taikomosios dailės sritis tuomet nejautė tokio ideologinio spaudimo kaip vaizduojamoji dailė, tad „menotyrininkų civiliais drabužiais“ parodoje sukinėjosi gerokai mažiau nei kitose galerijose. Santykinai kuklūs, didžiules erdves suskaidantys ir eksponatų neužgožiantys parodos stendai buvo pagaminti vietinėje gamybinėje bazėje, bet dalis įrangos atkeliavo iš Lietuvos. Renginio apoteoze tapo tuometinės kultūros ministrės E. Furcevos apsilankymas: išeidama iš Lietuvos skyriaus, ji atkreipė dėmesį į A. Stoškaus ir K. Morkūno vitražus, eksponuotus parodų rūmų hole.
