P29 PASIUTĖLĖS 2007 GEGUŽĖ TIrAŽAS 30 000 by Povilas

. . pasiuteles

P29 PASIUTĖLĖS 2007 GEGUŽĖ Tiražas 30 000 www.pravda.lt

REKLAMA

Mano sapnas

Vaizdas: Salota

Sandra Straukaite

1 SAPNAS – paauglystė Karoliniškės. Stoviu tarp pilkų betoninių daugiaaukščių, kažkur netoli savo mokyklos, priešais televizijos bokštą. Aplink nei vieno žmogaus. Pamatau troleibusą, į kurį labai noriu įlipti. Bandau bėgti, bet mano kojos tarsi švininės ar įaugusios į asfaltą. Bandau šliaužti, bet tai irgi sunkiai sekasi. Galų gale atrodo, kad tuoj pasieksiu tą nelemtą troleibusą ir tada… durys užtrenkiamos su joms būdingu trenksmu ir džeržgesiu.Troleibusas beviltiškai tolsta nepalikdamas pėdų... 2 SAPNAS – dabar

P29 PASIUTĖLĖS 2007 GEGUŽĖ Tiražas 30 000 www.pravda.lt

Aš namuose. Iki “infekcijos” - savaitė. Suprantu, kad renginys nenumaldomai artėja, o aš nieko nesu padariusi. Galvoju: dar savaitė, ką nors sugalvosiu.

. . pasiuteles

Demonstravimo diena. Aš už kulisų. Nuolatinis šurmulys ir alasas. Manekenės laksto ir vis atsitrenkia viena į kitą, lyg viena kitos nematytų. Stoviu, žvalgausi aplink, bandau suvokti, kur mano kolekcija. Paskelbiamas mano vardas, muzika, o aš siaubo apimta suprantu, kad kolekcijos nėra ir aš nieko nebesugalvosiu. Po skalpu laksto skruzdėlytės… 3 SAPNAS – draugės, kuriame aš dalyvauju Naktis. Senų aukštų eglių miškas. Kelias apšviestas mašinos prožektorių. Ir aš – Sandra, kaip Salomėja Bačinskaitė, išėjusi iš namų į mokslus, einu keliu, nešina siuvimo mašina ant nugaros...

vyr. redaktorius Kristupas Sabolius kristupas@pravda.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojos Inga Norke inga@pravda.lt, Kotryna Sokolovaitė kotryna.sokolovaite@pravda.lt redaktoriai Tomas Auksarankis tomas@pravda.lt, Dru indre@pravda.lt, Dagnė Vildžiūnaitė dagne@pravda.lt, įvykiai 7@pravda.lt korespopravda Sevilia foto Mr. Bombastick, Creep foto@pravda.lt dizainas Jurgita Gikienė, Marga dizainas@pravda.lt redakcija Ada Paukštytė, Aistė Šeibokaitė, Akvilė Melkūnaitė, Ala Čigiri, Ala Pugačiova, Aleksandra Piktytė, Arminas Višinskis, Aušrinė Saulėtoji, Balta, Bong, boolka, Carlo Mandrake, Cinamonas, Daina Dubauskaitė, Destina Našlaitytė, Femme fatale, Juoda, Laura Kazbaraitė, Laura Tyrylytė, Liaulia, Linda Barthez, Linoszas Kranovskis, Mrs Plioplytė, Nikolaj Mi$lyk, Rai, Rikka, Roo, Sedo, Sha*, Sutemos, Uraganas Rutkauskas, Vale Kale, Virginija Januškevičiūtė, Vladimiras Trudnikovas, Zhenia d’Arc marketingo direktorė Rūta Banyte ruta@pravda.lt savireklama ir platinimas Giedrė Bražiūnaitė giedre@pravda.lt reklama Viktorija Panovaitė viktorija@pravda.lt – (8 ~ 616) 26707 leidėjas UAB „Idėjų revoliucija“, Savičiaus g. 13/2, 01227, Vilnius spaudė UAB „Logotipas“ p29 PASIUTĖLĖS, 2007 gegužė, tiražas 30 000 egz., tiesa išeina kas mėnesį, ISBN 1822-5497 pravda@pravda.lt viršelis Natalie Shau www.pravda.lt

Pravda

Pum Vaizdas: Mari

Pravdametras

AUKŠTYN

„Rimi” įdarbinti neįgalūs žmonės

„Faithless“ tarp Norviliškių kurmiarausių rugpjūčio pabaigoje Naujas kempingas Vilniuje

Atpigusios kelionės į kosmosą

Galvoti idėjas, kaip Vilniui tapti Europos kultūros sostine www.pravda.lt Naujas meniškas tiltelis netoli „Galeros“ Užupyje

Sušokti arba tiksliau sutrypti pagal „Tautišką giesmę“ Marškinėliai su užrašu „Fuck the Gap“, tiems kas jau važiavo Londono metro

REKLAMA

Maištingoji Beth Ditto iš „The Gossip“, išrinkta kiečiausiu žmogumi 2006 m., dabar konsultuoja visais gyvenimo klausimais adresu beth.ditto@guardian.co.uk

ŽEMYN

Miręs Kurtas Vonnegutas

Po Vilnių pasklidę emocinio intelekto lavinimo kursai už 1200 Lt Nemaitinami ir neprižiūrimi žirgai bankrutavusiame žirgyne Pavasarinė alergija Paskelbti savo telefoną „YouTube“, o po to viešai skųstis, kai per dieną gauni 5000 skambučių Nesuprasti, kad dėl sušaudytų studentų Virdžinijoje kaltas ne maniakas, o pati Amerika Jei ne sniegas, tai Vilniuje siaučianti sifilio pūga Įsiutę „AC Milan“ gerbėjai interneto „eBay“ aukcione bandę parduoti klubo vartininką Didą Vis šlykštėjanti Rusija ir jos keliamos intrigos Taline

www.pravda.lt/1min

REKLAMA

Ieškok didžiuosiuose prekybos centruose! Taip pat visus filmus gali rasti wap.sp.lt

/ Laimikis /

Emiliją iš Klaipėdos radome ŠMC knygyne, prie japonų street fashion atvirukų. Pamatę jos foto-ginklą, vos nepraradome žado, bet spėjome sužinoti, kad: savo daiktus ji nešioja tėvo lagamine, geografines simpatijas atiduoda Užupiui, ausis skiria indie rock’ui ir dainuojamajai poezijai, laiką – dailės mokyklai ir gamtos scenų fotografijai, o žvilgsnį – anime, ypač Hellsingui. Iš čia ir japoniški sąskambiai jos e-maile: amisako@gmail.com

Besiruošiantį į Šiaulius išvykti Auridą pastatėme prie ŠMC sienos ir iškvotėme:

Žodžiai /Vaizdas / El. paštas: Pėdsakas + Cinamonas / pedsakas@gmail.com / cinamonas@gmail.com

šiuo metu jis nagrinėja Pasolini kiną (Salo arba 120 Sodomos dienų), rankinėje guli: Vonneguto „Motina naktis” ir Auerbacho „Mimesis”, ausyse skamba: Biosphere kava skaniausia: Double Coffe paskutinis žodis „Pravdos“ skaitytojams: Netransmutuokite!

auridasas@gmail.com

Rapolą, Augustę ir gitarą Pagavome prie MacDonaldo Gedimino prospekte. Pasivijus, pavyko sužinoti, kad gitara praverčia grojant lyriškas bardų dainas. Augustei imponuoja Domanto Razausko kūryba, o Rapolas iš ausų nepaleidžia ispaniško SKA-P. Geriau už bet kokią „zara” ir „miss sixty” jaunuolius rengia padėvalkos ir do-it-yourself daikčiukai.

Paštas komplimentams: augustez@one.lt, rapke_b@one.lt

/ Laimikis /

Karalienės Glazge Iki pietų jų santūrus juokas skamba Didžiosios Britanijos didmiesčių gatvėse, jos karalienės, nes jų grožio etalonas yra Elžbieta II. Nuo Elžbietos mados neatsilieka nei viena save gerbianti britų bobutė, laisvalaikį karalienės leidžia „Marks&Spencer“ parduotuvėse, geria tik anglišką arbatą su pienu bei šaukštu elegantiškai kabina namų gamybos pyragaičius, karalienių anūkai dabar groja nu rave rokenrolą.

Pete Londone Klausosi Babyshambles ir viso britiško psycho indie roko, akiniai, nes dieną prieš tai ėjo iš proto Menų mokyklos reive ant pastato stogo, ieško merginos vardu Kate, draugas netarė nė žodžio ir fotografuotis nenorėjo. Tačiau Pete šypsojosi ir ėjo lyg raudonu kilimu, ar jo močiutė karalienė? Nežinom! Žodžiai /Vaizdas: Inga Norke + Kotryna Ūla

daugiau: www.pravda.lt

/ Rašytojai: K. Vonneguto atminimui /

Kurtas Vonnegutas Kai neseniai mirė Kurtas Vonnegutas, mąsčiau, su kuo jį galėčiau palyginti. Į galvą atėjo du pavyzdžiai: vyne virta kriaušė su pelėsiniu sūriu ir Woody Allenas. Abiem jiems būdinga kombinacija, jungianti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra, tačiau turbūt kaip tik dėl to vienas su kitu dera tarsi skirtingų rasių meilužiai. Kurtas Vonnegutas, lygiai kaip ir Woody Allenas, buvo ir yra liūdinčio juoko desertas. Jei neskaičiuosime „Dievų miško“, ne tiek jau daug atvejų, kai depresija virsta tokiu saldžiu tekstu, trauma gimdo satyrą, o rašytojo netikėjimas gurguliuoja skaitytojų gyvenimo alkiu. Tai akivaizdžiai matosi, kai šalia suguldai Vonneguto biografiją ir kūrybą. Kairėje – motinos savižudybė, skerdynės subombarduotame Drezedne, pasišlykštėjimas šaltakraujės industrijos aplinka, paties Vonneguto mėginimas nusižudyti. Dešinėje – nuo „Pianolos“ per „Čempionų pusryčius“ iki „Žmogaus be tėvynės“ geometrine progresija augantis humoro koeficientas. Pavyzdžiui, štai linksma citata, dviem sakiniais reziumuojanti visai nelinksmą kapitalistinę logiką: „Turiu jums gerą naujieną ir blogą. Bloga naujiena ta, kad marsiečiai nusileido Niujorke ir apsistojo viešbutyje „Waldorf Astoria“. Gera naujiena ta, kad jie minta vien visų odos spalvų benamiais vyrais, moterimis ir vaikais, o siusioja benzinu.“ Jei esi rašytojas ar šiaip vidutinis autorius, Vonnegutas apiplėšia tave anksčiau nei pratari žodį. Įsiveržia į tavo kūrybinę taupkasę, paima visas literatūrines santaupas ir palieka be išmonės valiutos. Taip, jis yra taikliausių frazių snaiperis ir puikaus formulavimo meistras. Todėl norėdamas grakščiai pasakyti ką nors, kas tau rūpi, turi pagalvoti, ar ne geriau užleisti vietą tam, kas moka geriau.

Žodžiai: Kristupas Sabolius / Vaizdas: Pravdarchyvas Pravda

Nepakeiciamas

Galų gale, šiandien, kai jis miręs ir, tikėkimės, mūsų nebegirdi, galima pridurti ir dar kai ką. Kurtas Vonnegutas buvo viena iš nedaugelio priežasčių, dėl kurios vertėjo pamėginti pamilti Ameriką – šalį, kuriai pasiutiškai trūksta tiek demokratijos, tiek autoironijos. Priežastis, kuri dingo, ir vargu, ar ją kas nors greitai pakeis. Vonneguto faktai Kurto Vonneguto mama nusižudė. 1984 m. jis irgi pamėgino migdomuosius užsigerti alkoholiu, bet nesėkmingai. Vonnegutui pakankamai patiko Markas Twainas, kad savo sūnų jis irgi pavadintų Marku. Markas Vonnegutas neseniai išėjo iš psichiatrinės ligoninės ir parašė knygą apie savo paveldėtą beprotystę.

Karo metais pakliuvęs į vokiečių nelaisvę, jis savo akimis matė, kaip Amerikos kariuomenė be didelio reikalo nušlavė Drezdeną, o miestas pavirto šimtatūkstantine mėsmale. Čia ir užsimezgė didžiausią įtaką pasauliui padaręs romanas „Skerdykla Nr. 5“. Beje, Kurtas Vonnegutas yra išeivių iš Vokietijos palikuonis. Žurnalas „Times“ išrinko „Skerdyklą“ tarp 100 geriausių dvidešimtojo amžiaus romanų. Jo frazė „So it goes“ tapo Vietnamo karo priešinikų priežodžiu. Romanas „Katės lopšys“ buvo užskaitytas kaip magistrinis darbas. Už jį Vonnegutas 1971 gavo Čikagos universiteto antropolgijos studijų diplomą. Kartą Vonnegutas pasakė: „Aš turėjau marias velniškai gero laiko. Sakau jums, mes žemėje esame tam, kad bezdėtume aplinkui, ir neleiskite, kad kas nors sakytų jums kaip nors kitaip.“ Vonnegutas užsiėmė įvairia veikla. Štai įdomesni darbai: vystyklų plovėjas, „General Electric“ viešųjų ryšių specialistas, Čikagos policijos komisariato reporteris. Rašytojai, kurie priklaupia kalbėdami apie Vonnegutą: Don Delillo, Douglas Coupland, Alessandro Baricco. Vonnegutas domėjosi piešimu ir grafika. Jis pats iliustravo „Skerdyklą nr. 5“ ir „Čempionų pusryčius“, o paskutiniais dvidešimto amžiaus metais susidomėjo šilkografija. Vonnegutas apie laimę: „Žmonės bus laimingesni ne tada, kai išmoks gydyti vėžį, ar kai nukeliaus į Marsą, ar kai atsikratys rasistinių prietarų ar kai užtvindys Erio ežerą, bet kai jie atras būdų apsigyventi primityviose bendruomenėse. Tai mano utopija.“ Apie Bushą: „Bushas yra toks nemokša“. Apie pomirtinį gyvenimą: „ Kai esi miręs, esi miręs.“ Ar tikrai, Kurtai?

Pravda

Aštuonios kūrybingo rašymo taisyklės Autorius - Kurtas Vonnegutas 1. Naudok visiškai nežįstamo žmogaus laiką taip, kad jis arba ji nejaustų, jog laikas eikvojamas veltui. 2. Suteik skaitytojui bent vieną personažą, į kurį jis arba ji galėtų įleisti šaknis. 3. Kiekvienas veikėjas turi ko nors norėti, net jei tai tik vandens stiklinė. 4. Kiekvienas sakinys turi atlikti vieną iš dviejų dalykų – atskleisti personažą arba užbėgti veiksmui už akių. 5. Pradėk kiek galima arčiau pabaigos. 6. Būk sadistas. Nesvarbu, kokie saldus ar nekalti yra tavo pagrindiniai veikėjai, tegu jiems atsitinka siaubingi dalykai – kad skaitytojas pamatytų, iš ko jie padaryti. 7. Rašyk, kad patenkintum tik vieną žmogų. Jei atidarysi langą ir pamylėsi visą pasauli, tavo istorija, taip sakant, pasigaus plaučių uždegimą. 8. Kuo greičiau suteik savo skaitytojams tiek informacijos, kiek reikia. Kad išlaikytum įtampą. Skaitytojai privalo turėti tokį pilną to, kas, kur ir kaip vyksta, suvokimą, kad patys galėtų pabaigti istoriją, o paskutinius keletą puslapių turėtų suvalgyti tarakonai. Geriausia mano kartos amerikietė apsakymų rašytoja buvo Flannery O’Connor (1925-1964). Ji praktiškai sulaužė kiekvieną mano taisyklę, išskyrus pirmą. Puikūs rašytojai linksta taip daryti.

Ką tau reiškia Kurtas Vonnegutas? Algis Ramanauskas: Kai kurie Vonnegutą vadina fantastu. Atseit, SciFi rašytojas. Tai toks pat absurdas, kaip fantastu vadinti Herbertą Walles. Fantastai – tai aizekai azimovai ir lemai. Vonnegutas – didis humanistas su pritrenkiančiu humoro jausmu. Man asmeniškai būtent jis, minėtas H. Walles (šlykščiai Spielbergo išniekintas), Markas Twainas ir Daniilas Charmsas yra, ko gero, patys mylimiausi. Mėgstu daugybę rašytojų, bet Vonnegutas man padarė didžiausią įtaką. Beje, tiems, kurie dar nėra tikri dėl savo anglų kalbos, norėčiau primygtinai patarti nebijoti skaityti Kurto originalo kalba. Jis labai lengvai skaitomas – trumpi ir tikslūs sakiniai. Alkonas laptope ir „Motina Naktis“ rankoje – vienas malonumas.

Pravda

Aš asmeniškai jį beveik visą susirinkau anglų kalba ir labai dėl to džiaugiuosi. Rolandas Rastauskas: Kurtas Junioras (jo SF romanų nesu skaitęs) man svarbus savo visą gyvenimą išlaikyta ir popinta frykiška laikysena. Lietuvaičių euforija jo atžvilgiu tuo ir paaiškinama: niekad neturėję svarbių frykų (su fluxus išimtimi, bet Mačiūno projektas vis dėlto JAV meno scenos marginalija), mes pasirengę atsiduoti su visom žarnom bet kuriam „nenormalui“ ir „neformatui“. Tačiau siūlyčiau perdaug neįsijausti: frykai iš tikrųjų svarbūs ten, kur esama stipraus meinstrymo. O jo mes irgi neturėjom ir ligi šiol neturim, todėl kartais ir puolam stačia galva melstis marginalams. Genialus frykas (o yra, deja, ir bukų frykų), Kurtas Junioras atsiranda savo vietoj, kai magistraliniai keliai jau nutiesti tokių JAV prozos gigantų kaip Faulkneris ar Bellow. Štai tada sublizga frykai: Brautiganas (labai trumpam), Peter S.Beagle (dar trumpiau), Harry Mathews (Lietuvoje nežinomas genijus), tas pats „jūsų“ Vonnegutas. Nors ilgėliau pamąsčius, koks jis frykas: literatūros darbininkas, humanistas, pažemintųjų ir nuskriaustųjų gynėjas! Tomas Ramanauskas: Su Vonnegutu susipažinau iškart visa jėga. Mano studijų draugė paskolino jo dviguba knyga paverstus, lapais besišeriančius ir sovietmečiu kupiūruotus romanus „Skerdykla Nr.5“ bei „Čempionų pusryčiai“. Perskaitęs, nusprendžiau knygos negrąžinti, primelavau, kad „tuoj“, kad „aha aha tuoj“, kad „pamečiau gal“. Užvertęs ketvirtą viršelį, paklapsėjau vokais, apsilaižiau ir vėl skaičiau iš naujo. Tada skaičiau viską, ką tik radau su jo pavarde. Praėjusią savaitę baigiau pažintį aštriu ir chaotišku ese „Žmogus be Tėvynės“. Pagalvojau, kad kažin ar buvo labiau nesusenęs senis žemėje. Jis ir Charmsas paauglystėje sudėliojo, kas man yra haha ir šiokias tokias vertybes, kurių ir taip daug neturiu. Pamenu, kaip psichopato juoku griaudėjau per savo tuščius namus, skaitydamas Bilio Pilgrimo švytinėjimus laike. Vonnegutas buvo pirmasis, kurį skaičiau rašant nerimtai apie baisius dalykus, kuris išgyveno pragarą, bet pasakė, kad gyvenimo prasmė – bimbinėti. Kuris sugebėjo nepraskysti, neverkšlenti ir negraudenti. Jei jis lieptų, mano smegenys neikada nesugražintų iš jo paimtos įkvėpimo paskolos.

Priminsiu, jog jau devintus metus šio tarptautinio naujosios dramaturgijos ir teatro festivalio, gavusio akcijos pravardę, tikslas – pristatyti įdomiausius šiuolaikinės dramaturgijos reiškinius ir diegti naujas menines idėjas lietuvių teatre. Šiemet akcijoje kaip niekad tvirta bei talpi sauja šiuolaikinio teatro už patrauklią kainą: Suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir aktorės Aldonos Bendoriūtės duetas spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ pagal F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus ir jų istorijas, perkeltas į 21-ojo amžiaus Europą, jau gegužės 17 d., Meno forte. Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“ – vienas įdomiausių pastarojo meto kūrybinių iššūkių lietuviškame teatre jau gegužės 19 d., Nac. dramos teatre. Pats V. Masalskis ne tik vaidina savo režisuojamuose spektakliuose, bet ir mėgsta pasisakyti apie juos: „Dorsto „Fojerbachas“ labai patiko, nes jame akivaizdžios formalistinio, bedvasio teatro, gniuždančios laikmečio problemos. Vyksta kova tarp išorės ir turinio, tarp formos ir esmės. Šiame konflikte dalyvauja teatras kaip tam tikras organizmas, kaip tarpininkas, reaguojantis į aktorių proveržius.“ Pastaruoju metu lietuvių teatre atsirado ir dar keli originalūs spektakliai, kurių dramaturginiai scenarijai sukurti kolektyviniu principu. Gintaro Varno režisuotos „Žvaigždžių krušos“ tekstų bendraautoriais tapo jo kurso studentai kartu su jauna dramaturge Gabriele Labanauskaite. Šis spektaklis yra blogas. Tik jo blogis slypi kiek giliau nei mums iš pat pradžių gali pasirodyti. Tai saldžiarūgštė šypsena, spindinti visos kūrybinės grupės lūpų kampukuose. „Realybės šou – kaip didelis zooparko voljeras, į kurį suleidžiami skirtingi gyvūnai ir stebima, kaip jie išsipjaus. Mums įdomu, kas vyksta su tais gyvūnėliais ir dar įdomiau, kas atsitinka su tais žmonėmis, kurie į realybės šou ateina pilni norų ir svajonių“, – smalsauja „Žvaigždžių krušos“ režisierius G. Varnas. „Žvaigždžių kruša“, gegužės 20 d., Nac. dramos teatre. Kitoks atpažįstamumo efektas veikia naujame „cezario grupės“ spektaklyje „Lietuvos diena“, kuris taip pat yra kolektyvinės kūrybos vaisius. Spektaklio scenarijaus autoriumi tapęs pats jo režisierius Cezaris Graužinis kartu su savo aktorių grupe virtualiai čia ir dabar keliauja po lietuviškos savimonės užkaborius ir revizuoja tautinio identiteto stereotipus. „Lietuvos diena“, gegužės 25 d., Nac. dramos teatre.

/ Naujosios dramos akcija /

Iššūkis nuasmeninančiam laikmečiui – „Naujosios dramos akcija“ šiais metais aktorių atranda iš naujo ir suteikia jam didžiausios reikšmės garantą. Joks aktorius nenori slėptis po www ir kitokių medijų tinklais. Jo vieta yra ant scenos, nes aktorius ir yra scena. Tokia ir šių metų „Naujosios dramos akcijos“ tema – „aktorius yra scena“.

Šiemet NDA‘07 pristatomas ir dramaturgo vardas – škotas D. Harroveris bei jo pjesė „Juodvarnis“. Per pastaruosius metus „Juodvarnis“, aštria dramaturgine forma analizuojantis pedofilijos temą, buvo pastatytas ne tik daugelyje Europos teatrų scenų, bet ir Niujorko Off-Brodvėjuje. O dabar ir Lietuvoje. Šio darbo ėmėsi Jonas Vaitkus. Tiesa, pavasarinėje akcijos dalyje galima bus pamatyti tik šio spektalio eskizą, o rudenį, žinoma, ir premjerą.

Žodžiai: Inga Norke / Vaizdas: Maarten Vanden Abeele

Akcijos emocijų kurstytojai šiais metais yra lietuviams jau pažįstami Needcompany (Belgija) ir Kretakor (Vengrija), kurie nori nenori mums išplečia akis ir parodo, kad gali būti ir taip, kaip jie sako. Belgai į Vilnių atveža premjerinį Jano Lauwerso spektaklį „Viskas yra tuštybė“, kurio nenuginčijama žvaigždė yra aktorė Viviane De Muynck – teatro meilužė, viena iš Avinjono festivalio karalienių. Spektaklis sukurtas pagal vokiečių rašytojos Claire Goll (Clara Aichmann) memuarus. Ji buvo daugelio XX a. pirmos pusės literatūros ir meno garsenybių mūza, meilužė ar bičiulė. Per kupiną ieškojimų ilgą rašytojos gyvenimą didžiujų XX a. neramumų kontekste, Viviane De Muynck perteikia žmogaus ir epochos likimo temą bei tarsi iš naujo suteikia Claire Goll gyvenimą. „Viskas yra tuštybė“, gegužės 18 d., Nac. dramos teatre. O rudenį „Naujosios dramos akciją“ užbaigs vengrai Arpado Schillingo spektakliu „hamlet ws“. Bet apie tai bei kitus rudeninės NDA‘07 svečius - rugpjūčio „Pravdoje“.

Pravda

/ Europos vasaros festivaliai /

Beieskant geriausio festivalio Muzikos atostogos gali trukti ir visą vasarą. Kam neužtenka Ipodo ir kelių grandiozinių koncertų per metus, tie išvažiuoja ieškodami geriausio Europos muzikinio festivalio. O nuo Lietuvos į visas keturias puses jų yra tiek daug ir tokių skambių bei iššaukiančių, kad pradedi net pats sau pavydėti tokių galimybių. Į legendinius „Glastonbury“ ir „T in the Park“ keli šimtai tūkstančių bilietų buvo išpirkti mažiau nei per parą, o į netoli Dublino vyksiantį „Oxegen“ festivalį bilietai buvo išparduoti per 1 valandą 10 minučių. Taigi įvyko natūrali atranka ir „Pravda“ pateikia geriausių iš likusiųjų dar neišparduotų festivalių meniu. Rinkis pagal skonį ir piniginę.

Rokenrolas atvirame danguje

Žodžiai: Inga Norke / Vaizdas: Pravdarchyvas

Isle of Wight 06 8-10, Isle of Wight (traukiniu nuo Londono 3 h), D. Britanija Laukiamiausi: Groove Armada, Snow Patrol, Muse, Kasabian, Ash, Amy Winehouse, The Rolling Stones, Keane, The Feeling etc. Bilietai: išparduoti, tačiau didelę dalį bilietų nusiperka Isle of Wight gyventojai, iš kurių galima juos primokėjus keliasdešimt svarų perpirkti. Vienas istoriškai įdomiausių festivalių, kuris per 1968, 1969, 1970-uosius iš gražios hipiškos svajonės virto narkotikais apsirijusiu monstru ir buvo uždarytas iki 2002 metų. Iki dabar „Isle of Wight“ aplankė bene visos įmanomos roko legendos, o Dž. Hendriksas čia netgi sugrojo savo paskutinįjį koncertą.

Heineken 06 29-07 01, Gdynia, Lenkija Laukiamiausi: Björk, Groove Armada, Bloc Party, The Roots, Muse, Beastie Boys, Laurent Garnier, Dizzee Rascal, LCD Soundsystem, Sonic Youth Bilietai: nuo 249 PLN Lietuvių gidas į Heinekeną iš praeitų metų tavęs laukia YouTube. Rekomenduojama peržiūrėti, jei sugalvosi važiuoti link Gdynios. RockWerchter 06 28 – 07 01, Werchter (traukiniu nuo Briuselio 30 min), Belgija Laukiamiausi: Arctic Monkeys, Björk, Bloc Party, The Chemical Brothers, Faithless, Incubus, Interpol, Kaiser Chiefs, Keane, The Killers, Kings of Leon, The Kooks, Metallica, Muse, Pearl Jam, Queens Of The Stone Age, Razorlight, Snow Patrol, Amy Winehouse, Lily Allen, Beastie Boys, The Bravery, Cold War Kids, Damien Rice, Klaxons, LCD Soundsystem, John Legend, Maximo Park, Mika, Tori Amos etc. Bilietai: Eur 160 Pagal grojaraštį belgai nė kiek neatsilieka nuo airių kultinio Oxegen festivalio, tačiau bilietų į šį kosmosą kol kas dar yra likę. Roskilde 07 05-08, Roskilde, Danija Laukiamiausi: Arcade Fire, Arctic Monkeys, Basement Jaxx, Beastie Boys, Björk, Booka Shade, Camera Obscura, CSS, Datarock, The Killers, Klaxons, Mika, Muse, New Young Pony Club, Peter Bjorn and John, Red Hot Chili Peppers, Tiesto, The Who etc. Bilietai: Eur 200

Net pavyzdinio BBC globojamo „Glastonbury“ festivalio organizatoriai švelniai supavydėjo Roskildei 2007-ųjų metų muzikinio sąstato bei sąžiningai jį pavadino šiomis dienomis geriausiu. O dar tie humanizmą lavinantys labdaringi bei socialiniai projektai... Nenustok, Roskilde! Rock for People 07 04-06, Hradec Králové, Čekija Laukiamiausi: The Killers, Basement Jaxx, The Hives, Gogol Bordello, Flipsyde etc. Bilietai: Eur 27 Čekiškas alus, česneková polévka, beveik kaimynų beveik slaviškas svetingumas, rokenrolo diskotekos ir savo muzika širdis pjaunantys The Killers – tai yra viena didelė priežastis, dėl kurios aš važiuočiau į „Rock For People“. Sziget 08 08-15, Obudai Sala, Budapeštas, Vengrija Laukiamiausi: The Chemical Brothers, Gogol Bordello, Faithless, The Good The Bad And The Queen, The Hives, The Killers, Mika, Nine Inch Nails, Pink, The Rakes, Sinéad O’Connor, GusGus, Dave Clarke, Goldie, Satoshi Tomiie, Timo Maas etc. Bilietai: Eur 150 Festivalis yra organizuojamas saloje, esančioje Dunojaus upėje, taigi ne vieną šimtą kartų buvo bandoma nelegaliai patekti į festivalį bejėgiškai iriantis rankomis ar irklais per itin sraunią upę. Organizatoriai perspėja, kad tai labai pavojinga, nes taip žuvo ne vienas į “Sziget” bandantis patekti piratas. Reading 08 24-26, Reading (nuo Londono 80 min traukiniu), D. Britanija Laukiamiausi: Razorlight, Kings of Leon, Maximo Park, The Gossip, Red Hot Chili Peppers, Bloc Party, Panic! At The Disco, Nine Inch Nails, Klaxons, LCD Soundsystem, CSS, Arcade Fire etc. Bilietai: £ 145 Kiekvienais metais pasibaigus festivaliui, lankytojai dažnai išmeta savo palapines, todėl Reading festivalio organizatoriai sugalvojo socialinį triuką – kad ir nebenaujos palapinės trečio pasaulio šalyse galėtų pakeisti ne vienam žmogui gyvenimą, neturinčiam net ir tokios pastogės. Taigi susirinkusieji kviečiami neišmesti, o atiduoti jas organizatoriams, kurie

pasirūpins jų perdavimu benamiams.

Trumpai Elektronika atvirame danguje Sónar 06 14-16, Barselona, Ispanija Laukiamiausi: Beastie Boys, Charles Hayward, Dave Clarke, Dizzee Rascal, Jeff Mills, Mogwai, New Young Pony Club, Radio Slave, Timo Maas, Black Affair, Khan of Finland etc. Bilietai: Eur 140 Exit 07 12-15, Novi Sad, Serbija Laukiamiausi: John Digweed, Richie Hawtin, CSS, Robert Plant, Wu Tang Clan, Beastie Boys, Basement Jaxx, LTJ Bukem&MC Conrad etc. Bilietai: Eur 78,50 Creamfields 08 25, Halton, Cheshire (nuo Londono 3 h traukiniu), D. Britanija Laukiamiausi: Carl Cox, Ferry Corsten, Eddie Halliwell, Harry Romero, 2ManyDJs, Dave Clarke, Chemical Brothers, Groove Armada, Kelis, LCD Soundsystem, David Guetta, Tiga, Miss Kittin, Ladytron, MSTRKRFT, New Young Pony Club etc. Bilietai: £ 57 Electric Picnic 08 31 – 09 02, Stradbally, Laois (nuo Dublino 1 h traukiniu), Airija Laukiamiausi: LCD Soundsystem, Björk, Primal Scream, Beastie Boys, Clap Your Hands Say Yeah, Ladytron, Iggy&The Stooges, Craig Armstrong, Modest Mouse, The Good The Bad And The Queen, Sonic Youth etc. Bilietai: Eur 220 “Pravda” tikrai važiuoja į “T in the Park”, “Roskildę” ir “Heinekeną”. Kol kas dar svarsto “Sziget” ir “Creamfields” festivalius. Birželio mėnesio numeryje - Lietuvos muzikinių festivalių apžvalga.

„Ne kiekvieną rytą po pusryčių turi šansą aplankyti Joe Bataano paskaitą. Nepaisant masinių pagirių, Niujorko donui pradėjus dalintis savo išmintimi, humoro jausmu ir charisma, salė buvo visiškai pilna. Kaip 40 metų praleidęs muzikos versle, Joe Bataanas tikrai supranta, kad čia sugebėjimas vikriai suktis toks pats svarbus, kaip harmonija. Nebuvo pamiršta ir gera savijauta bei laimė, taigi galiausiai sensėjus visus išlydėjo su supratimu, kad esmė – balanse”. Aukščiau užrašyta citata – ištrauka iš dienoraščio, rašyto praėjusiais metais Melburne. Panašios mintys galėjo būti užrašytos bet kuriame mieste ir bet kuriais metais, nes „Red Bull Music Academy” sėkmingai šuoliuoja per pasaulį nuo 1998-ųjų. Joje susitinka tokie, kaip Joe Bataanas ir tokie, kuriuos jis įkvepia. Profesionalai ir norintys jais tapti, besąlygiškai mylintys muziką ir gyvenantys ja bei joje. Dvi savaitės „RBMA” pralekia kaip trumpa naktis diskotekoje, o po jų atsiranda daugiau erdvės kūrybai, bendriems projektams su visame pasaulyje išsibarsčiusiais naujais pažįstamais ir laisvės bendraujant su technika.

Kosminio garso meistras britas Tomas Middletonas į infosesiją atvažiavo padrąsinti – susirinkusiems Lietuvos diskžokėjams ir muzikos prodiuseriams jis dėstė, kaip svarbu pamiršti žodžius „stilius” ir „žanras”, nebijoti patiems „pasidaryti” reikiamų kūrinių variantų, juokauti ir stebinti. Geras miksas – tai viso labo paprastas miksas, o, anot T.Middletono, norint būti pastebėtam ir pakviestam į „RBMA” reikia kiek daugiau. Kas tas „daugiau”, priklauso nuo kiekvieno – galima išnaudoti folklorą, senienas, vaikų daineles, mašinų sirenas ar net ateivių balsus. Stebinti ir nebijoti nustebti pačiam. Vienintelė kol kas „RBMA” atstovavusi lietuvė Jolita Pabludo mielai priimtų į kompaniją ir kitus. Pernai tarp 60-ies svajonių akademijos studentų Melburne iš Baltijos šalių nepavyko niekam. Ar Torontas bus svetingesnis? Laukiam vasaros ir sužinosim! Pavydėk www.redbullmusicacademy.com

Žodžiai: Stiuardesė Emo / Vaizdas: “RBMA” archyvas

Taip, ir mes ten laukiami! Tiksliau, jūs – kuriantys, grojantys, dainuojantys, skrečuojantys ir laužantys kompiuterio peles. Paraiškų (vien absoliučiai nenuspėjami anketos klausimai užima keliolika puslapių, be to, reikia paruošti kūrybos pavyzdį) padavimo terminas ką tik baigėsi, belieka laikyti špygas už tuos, kurie susidomėjo ir spėjo. Norisi tikėti, kad daugelį bandančiųjų paskatino elektronikos mago Tomo Middletono ir 2005-ųjų „RBMA” sesijos Sietle dalyvio esto DJ Quest vizitas Vilniuje balandį.

DJ Quest jaukiai pasidalino per porą metų dar nepradėjusiais blėsti įspūdžiais iš Sietlo, parodė keletą video, kuriuose ant vienos sofos sėdi ir kartu juokiasi perspektyvūs, bet dar kuklūs ir juodo darbo nesugadinti talentai bei visų įmanomų muzikinių stilių dievai ir demonai – net saldu iš pavydo! Estas taip pat džiaugėsi, kad po akademijos sėkmė dar nenusisuko – jam gera suktis vietinėje hip-hopo scenoje, leisti įdomiosios elektronikos albumus, sukti jau minėtus projektus su kolegomis iš „RBMA” ir vis labiau tikėti tuo, ką daro.

/ „Red Bull” muzikos akademija /

Mokykla, kurioje smagu kaip klube

Nenuostabu, kad šie spalvingi vaikiai iš Londono užaugo su ten itin populiaria indie ir šokių muzikos scena. Todėl, kaip patys

Įvelti absurdo į dainų tekstus jiems atrodo būtina. Vienas iš grupės singlų „The Bomb“ yra apie lyčių kovą, kuriame galima atrasti ir einšteiniško gilumo, ir net pačio mokslininko metaforų. Teisinga, bet ir paradoksalu, kad apie lyčių kovą dainuoja mišri grupė, kurioje, panašu, lyderiauja moterys. Įdomu, į ką mutuos panašios tematikos kūryba, jei taip ir toliau. New Young Pony Club remiksavo Herve, Soulwax, o dabar ir Metal on Metal aka Nesakyk Mamai! Gegužės mėnesį grupės leiblas Modular išleis lietuvių „Ice Cream“ variantą. Grupės moto: kai abejoji – plok! Diskografija: debiutinis albumas jau gegužės mėnesį Singlai: „Get Lucky“ (2006), „Ice Cream“ (2006), „The Bomb“ (2007) Pradėk nuo „Ice Cream“ Susipažink: www.wearepony.com myspace.com/newyoungponyclub (436394 draugai)

Žodžiai: Inga Norke / Vaizdas: Kane Skennar

„Ponių klubą“ patys muzikantai apibūdina kaip vaikišką svajonę turėti bent medinį ponį. Tiesa, grupė mėgsta ir kitaip interpretuoti savo pavadinimą. Tai, pasirodo, gali reikšti ir fetišą kumelaitėms. Tačiau patys New Young Pony Club tokio fetišo nejaučia. Jo muzikantai prisižiūrėjo koncertuodami ne viename didmiestyje, kur pagyvenę bankininkai yra apsupti rožinę spalvą mėgstančių kumelaičių, lyg iš barbės katalogų. Saldu, gašlu ir spalvota – tokia ir grupės kūryba.

muzikantai sako, jie pasiskolina iš praeities ir iš to kuria ateičiai.

/ Muzika: New Young Pony Club /

Smaližiai iš klipo „Ice Cream“ groja kiek brokuotą electro pop ir todėl mano esą nepakartojami. Grupės vokalistė sugeba mylėtis su pilna sale gerbėjų ir tai, pasak grupės narių, yra verta visų mūsų dėmesio. Taip pat jie siūlo prie savo muzikinių orgijų prisijungti kiekvieną, kam tai yra įdomu. Apskritai New Young Pony Club yra grupė, iš kurios žurnalistai nuolat tikisi pačių netikėčiausių ir absurdiškų atsakymų, todėl juos provokuoja. O tada muzikantai ir prisišneka, kad pavyzdžiui, per artimiausius 5 metus jie tikisi sukurti tris superhitus, gauti daug „Brit Awards“ statulėlių ir įprasti prie kokaino.

/ Labelas: Kitsune /

Kol kas vienintelis pilnametražis CD paryžiečių kataloge tėra Hot Chip Coming On Strong [2005], bet jau birželį Kitsuné galės pasigirti nauju Digitalism ilgagroju Idealism bei ketvirtuoju rinkinuku iš Kitsuné Maison Compilation serijos.

„Kitsuné klausosi ir dėvi etiketes nukerpantis vartotojas“, - įsitikinęs Kitsuné brand’o autorius Gildas Loaec.

Prancūzų šokių muzikos potencialas yra žinomas. Juk jie turi/turėjo Cassius, Alex Gopher, Modjo jau minėtus Daft Punk... Kitsuné Music (kartu su dar vienais prancūzais Ed Banger) atstovauja naują kartą ir leidžia šokių muzika su specifiniu The French Touch prieskoniu. Jie kuria post-dance-punk electro ateitį. Ir James Murphy jiems pavydi.

Kitsuné (tarti „kicnė“) japonų kalba reiškia lapę. Japonų (taip pat ir kintiečių) folklore šioms devynuodegėms rudėms buvo atitekęs svarbus vaidmuo. Anksčiau tikėta, kad lapės yra labai protingos, ilgai gyvena ir turi magiškų galių. Jos netgi gali pasiversti žmogumi (kai pasiekia ~100 metų amžių), tačiau turi sunkumu slepiant savo uodegą.

Žodžiai: Andrzej Bong / Vaizdas: Pravdarchyvas

Štai tokiu vardu savo madų ir muzikos leiblą (nes Kitsuné tai brand’as, kurio galima ne tik klausytis, bet ir dėvėti) nusprendė pavadinti Masaya Kuroki ir Gildas Loaec. Visas prancūzų rūbų kolekcijas išperka muzikinės bendruomenės nariai arba jauni japonai. Drabužių komplektus dažniausiai sudaro Japonijoje siuvami mėlyni džinsai, kašmyro megztiniai iš Škotijos ir prancūziški medvilniniai marškinėliai. Kita ryškiausiai pastebima tendencija yra leidyklos bandymas atgaivinti 1996-tų metų Prancūzijos house muzikos tradicijas. Juk ne atsitiktinai Gildas Loaec kartu su Thomas Bangalter iš Daft Punk 1995-ais buvo sukūrę leidybos firmelę Roulé (todėl Gildaso patirtimi abejoti neverta). Kitsuné leidžia 12-kos colių plokštelės arba elektroninės ir roko muzikos temines kompiliacijas (Love, Midnight, X, Maison), jose dažniausiai publikuodami undergroundinius klubinius hitus arba (pakankamai) žymių atlikėjų kurinių remixus, pvz.: Bloc Party „Banquet“, Gossip „Standing In The Way Of Control“, Klaxons „Atlantis To Interzone“ ar Whitest Boy Alive „Inflation“... Viršeliai išpaišomi atlikėjų bei kitų prisidėjusių veidais arba daržovių ir vaisių patiekalais, kuriais rekomenduojama mėgautis besiklausant muzikos.

Įkurta: 2002 Stiliai: house, indie, electro, downtempo, leftfield, synth-pop 5 top artists: Digitalism, Fox N’Wolf, Simian Mobile Disco, Boys Noize, Popular Computer Verta paklausyti: Black Strobe / Zongamin „Italian Fireflies / Hotel 17“ (KITSUNÉ 008) Klaxons „Gravity’s Rainbow“ (KITSUNÉ 038) Various Artists „Kitsuné Maison Compilation 3“ (KITSUNÉ CDA007)

Daugiau: www.maisonkitsune.fr www.myspace.com/maisonkitsune

/ Pravda viena minutė 2007 /

Peliu invazija

Jie yra_Lukas Tikuišis ir Džiugas Tornau. Pasiekimai_“Pravda viena minutė 2007“ filmas „Pelė – nelauktas svečias“, laimėjęs pagrindinį „Omni SurfPort“ prizą. Apdovanojimas_“Omni SurfPort“ įsteigta kelionė į tarptautinį Romos filmų festivalį RIFF. Ateities planai_studijuoti Danijoje ir vežti ten lietuvių menininkus bei grįžus atidaryti žuvų turgų prie Vilnelės. Mėgsta_peles ir pasakas. Arba – pasakas apie peles.

Mėgsti pasakas? Aš – labai. Ypač, kai jas seka kiti. Šįkart turime ypatingą. Du „Pravda viena minutė“ filmų kepėjai – Lukas ir Džiugas – vieną pirmadienio vakarą papasakojo, ką dvi pasakiškos pelės keturias dienas veikė Romoje.

Kita Pelė: Palauk, gal pirma prisistatom? Viena Pelė: Gerai, prisistatom. Esam dvi pelės, kurios užsiima planavimu... Turim neprastų planų, norim būti mokyti graužikai, tad važiuojam mokytis magistratūroje į Daniją. Galvojam Aarhuse pradėti savo verslą bei kultūrinę veiklą. Vešim lietuviškas muzikines grupes ir įvairių krypčių meninininkus. Dabar šios idėjos jau užima nemažą dalį storo sąsiuvinio. Firmos pavadini-

Žodžiai: Dru / Vaizdas: Pelės

Viena Pelė: papasakokim, kaip ruošėmės kelionei. Mes, pelės, mėgstam viską kruopščiai suplanuoti. Galiu parodyti pirmadienio darbų sąrašą ir tau viskas pasidarys aišku (Fotiko; „magė“; kilogramas sūrio; nuotraukos; išsikeisti pinigų; Susitikt su Alium; „kompaktų“ nusipirkti; nunešti čekiukus; nusipirkti maisto („Hellman‘s“); cigarečių; įsidėt „plavkes“; „batarkės“ (batonas?). Kam batonas? Kad turėtumėm ant ko tepti „Hellman‘s“...

Pravda

mas? Dirbam su tuo. Kol kas apsistojom ties „Business mouse“. Dabar toks neįdomus laikas – kai pilna visokių reikaliukų ir dar negalime pradėti viso įdomumo.

pavardžių sąraše. Nerado. Vėl atsiduso. Ir sako: „Ai, gerai – kokios pavardės?“ Kita moteriškė spausdino penkis bilietus ir taip pat žiauriai pavargo, lyg dienos darbą nuveikus...

Ar grįšim į Lietuvą? Aišku, nes norėtume atidaryti žuvų turgų prie Vilnelės. Gi negalim negrįžti.

Tačiau kodėl tokiems nebūti, kai turi viską, ko reikia? Tuomet ir skubėti nereikia. Vienos lietuvės, gyvenančios Romoje, paklausėm, kas jai čia labiausiai patinka. Atsakymas buvo – vynas, maistas ir oras. Natūralu. Tai tokie fundamentalūs dalykai, kurie visiškai patenkina žmones. Belieka tik save išreikšti. Ir išlaikyti savo „pride“.

O viskas gimė per jus, per „Pravdą“. Apskritai kažką tokio kurti pradėjom kur kas anksčiau, o per „Pravdos vienos minutės“ festivalį ėmėmės idėjų įgyvendinimo. Taigi pirmas mūsų blynas – filmas „Pelė – nelauktas svečias“. Jis laimėjo mums kelionę į Romos tarptautinį filmų festivalį. O po to pelė kalbėjo ir apie savo verslą. Kita Pelė: Gerai, o dabar pati kelionė. Galim gerą intarpėlį apie avialinijas padaryti. Tarp lenkų ir austrų – didžiulis skirtumas, – ir aptarnavimo, ir pačių keleivių atžvilgiu. Į priekį skridom per Austriją, ten dauguma keleivių užsieniečiai, tokie nesusireikšminę. O kai skridom atgal – per Varšuvą – prisėdo labai daug lietuvių. Ir tada prasidėjo – jau tik verda, derina, kas ką nuveikė, kaip kieno versliukas sukasi. Žiūriu, kalba du tokie – vienas klerkas, o kitas muitininkas. Galvoji – jiems viskas labai gerai, viskas aišku – vienas klerkas, o kitas muitininkas. Iš jų spinduliavo toks pasididžiavimas savimi – „matai, aš skrendu, aš ne Lietuvoj dirbu. Aš Varšuvoj“. Šiaip ne taip nuklausiau, ką jie šneka – galiausiai vis vien kalbėjo apie savo medžius, namus ir kitus eilinius dalykus. Šalia sėdėjo ir kitas lietuvis, kaip supratau, verslininkas, turintis savo firmą. Jis bendravo su kitais užsieniečiais visiškai „atsipūtęs“, kalbėjo apie great minds, great ideas. Lietuviai tikrai dar turi labai daug kompleksų. Viena Pelė: Kiekvienas mūsų rytas – toks, kokį ir matai – visada balkonėlyje. Nei karto nepusryčiavom restorane, visada skambindavom koridoriuje esančiu telefonu ir diktuodavom, ką mums atnešti į viešbučio kambarį. Įvaldėm itališką kalbėjimo manierą: “Hellllo, here are the guyssss from 609“. Viešbučio kambariukas nedidelis, tai sukišom savąjį telefoną po lova, kaip ir daugelį kitų daiktų. Kita Pelė: Pats festivalis RIFF vyko paprastame kino teatre su dviem salėm. Salės – minimalaus dydžio, žiūrovų dvigubai mažiau, nei vietų. Nors bilietai ne tokie ir brangūs, 3-8 eurai. Kalbėjom su organizatoriumi – klausėm, kodėl toks mažas lankomumas. Todėl, kad visi filmai Italijoje įgarsinti itališkai, net pavyzdžiui „Mulen Ruže“ Ewano McGregoro partijos buvo įdainuotos itališkai. RIFF – vienas iš nedaugelio festivalių, kur gali pažiūrėti filmus originalo kalba. Gal italai nuo to jau atprato. Aišku, galima kaltinti ir italų neorganizuotumą. Jie tokie lėti ir pasyvūs. Pavyzdžiui, kai nuėjom atsiimti savo VIP kortelių festivaliui, galvojom, kad viską tikrins. Nieko - net dokumento neprašė. Net patys savo pavardes įrašėm. Varto moteriškė popierius ir dūsauja „Ach, kaip pavargau“. Ieškojo, ieškojo

RIFF‘as vyko balandžio 13-19 dienomis. Festivalis labiau uždaras, daugiau skirtas profesionalams nei mėgėjams. Po filmo išeina ir pašneka režisierius, vėliau šneka žiūrovai, užduoda specifinių klausimų. Pamatėm labai daug gerų filmų, parsivežėm 20 kilogramų katalogų... Buvo ir vienas lietuviškas filmas – „The boy and the sea“. Viena Pelė: Po filmų tyrinėdavom Romą - didžių žygdarbių metas. Kai atvažiavom, galvojom – o ne, čia gi Roma, tiek daug visko. O turim tik keturias dienas. Tikrai nieko nespėsim. Buvo toks nutylėtas susitarimas – gal geriau net nebandom. Bet vėliau supratom, kad nėra taip baisu. Susidarė įspūdis, kad Italijoje labai gražūs žmonės – vyrai, moterys, vaikai. Ir negalima apie juos spręsti iš pirmo žvilgsnio. Štai fotografavom vyrą, kuris atrodė kaip visiškas valkata. Bet, pasirodo, jis groja smuiku. Ir dar kaip groja. Roma - miestas, kur visko daug. Nelabai yra kur prisėsti, todėl visi tik eina. Taigi pritūpėm vyno ir pagraužti sūrio, visi praeiviai mus sveikino ir šypsojosi. Sužavėjo Romos kavinės - visur staliukai vienas šalia kito. Nėra tokių atstumų, kaip pas mus, bet visiškai nesijauti stebimas. Ir dar patiko robotukų armijos – tai tokie turistai vienodomis kepurėlėmis, kad nepasimestų. Viena Pelė: Mano kolegė Kita Pelė vieną dieną liko viešbuty ir skaitė „Psichology of investment“, o aš tuo metu laksčiau po miestą. Ta atmosfera kolegę, matyt, gerai veikė, nes sulaukiau įdomių žinučių: „Aš kalu pasaką. Tokiems trenktiems kaip mes, pasakose sekasi.“. Arba „Sunkiu keliu mes žengiam link ramybės. Bet teisingu – rezultatas bus brandus. Jazz...“. Kita Pelė: Jo, aš klausiaus Miles Davis‘o ir skaičiau apie investment. Argi ne tą ir turi veikti pelės?

Daugiau apie festivalį, pasakas ir peles: www.riff.it ir www.pravda.lt

Pravda

Žodžiai: Pravda.lt / Vaizdas: Pravda.lt

Mėnesio iškirptė iš Pravda.lt Cinamonas Japonijoje

Šulinių

dangčiai

Inga Norke E.Dragūną stebina žali plotai

Ieškodamas naujų sportbačių internete, Cinamonas atrado įstabių japoniškų kanalizacijos dangčių kolekciją. Pravdos reporteriai Už ką atsakingas Vilniaus meras?

Net du žingeidūs pravda. lt skaitytojai atsiuntė nuorodą į išties skaitytiną blogą, vedamą neaiškios spalvos jėgų. Vilniausmeras. lt - subjektyvūs valdininko užrašai. Dažniausiai juokinga, ypač apklausa.

Aušrinė Deficitas Vyriškas grožis

Pėdsakas Miesto išradimas

Aušrinė D. neretoriškai klausia vyrų, ar šiems nenusibodo spuogai, įbrėžimai po skutimosi, ratilai po akimis, nelygi barzda, apuoko antakiai ir kiti lyties atributai. Iškart siūloma išeitis – makiažo pradžiamokslis.

Pravda

Išaušus naują valdžią įgijusio Vilniaus rytui, telefonu užkluptas Egidijus iš „Sel” prisipažino, kad jam „labai ir labai” rūpi miesto mero rinkimai. Dar jis nori, kad lietuviai norėtų gyventi Lietuvoje.

Miestai išrandami fotoobjektyvo, pasakoja Pėdsakas. Ir prideda, jog Paryžių išrado du fotografai – Eugène Atget ir Henri Cartier-Bresson. Vienas dokumentavo parduotuvių vitrinas ir nykstančių profesijų atstovus, kitas pavertė Paryžių meilės ir kuriozinių epizodų miestu.

Mėnesio iškirptė iš Pravda.lt Daina Dubauskaitė Jon Kennedy: „Augant mano dieta buvo rokas”

Cetuz Skrajučių baras

Pagaliau išrasta virtuali skelbimų ir skrajučių sistema, kuri neteršia sienų meno ir taupo medžius.

Balandžio pabaigoje vilniečius pakutenęs britas Jon Kennedy prieš vizitą internetu Dainai pasakojo apie tai, kodėl iš būgnininko tapo diskžokėjumi ir kad nėra JFK giminė. Turi idėjų? Nori kedų?

Katedra Daina savaitgaliui

07 Laukiamiausios penktadieninės rubrikos heroje tapo Leslie Feist, nemokanti skaičiuoti, pritarusi „Kings of Convenience” ir ką tik išleidusi debiutinį albumą. „One, two, three, four, tell me that you love me more”! Ina Blizgė Laikas uždrausti pėsčiuosius

Ateik į www.pravda.lt, pasiūlyk idėją ir laimėk „Converse“ sportinius batelius.

Daugiau www.pravda.lt

Sako, Ina Blizgė – daugiausiai skaitytojų laiškų sulaukianti pravda.lt gyventoja. Šis jos laimikis – vilnietiškas ir labai retorinis. Uždrausti negalima pasigailėti?

Pravda

/ Naujokas: Dovilė /

Maziausiai trys manyje Dosjė_Dovilė Gudačiauskaitė Ji_ dizainerė Amžius_ visi 27 Turi_ prancūzų buldogę Mają Mokslai_ pagal specialybę tekstilininkė (VDA) Mados infekcijoje_ dalyvavo jau tris kartus Veikla_ asmeninė drabužių linija „Gud“ Šis tas_ Dovilės drabužių natūralumą mėgsta ir J. Šeduikytė

Žodžiai: Inga Norke /Vaizdas: Salota

„Pravda naujokai“ pradėjo kaupti 2007 metų nominantus. Šį mėnesį pristatome rankas savo modeliams surišti ir meškučio ausytes pačiai sau priderinti mėgstančią dizainerę Dovilę Gudačiauskaitę. Viso pokalbio metu ant Dovilės kelių snaudė jos dviejų mėnesių Maja. Gal dėl to, o gal ir dėl kavos su amaretu bei apsiniaukusio šeštadienio ryto, Dovilė kalbėjo tyliai, bet panašu, kad tylusis maištas šiai merginai nesvetimas. Tik pastarasis užverda ne jai kalbant, o kuriant. Kas tu esi ir ką kuri? D.: Pati noriu sužinoti, kas aš esu. Mažiausiai trys viename. Pavyzdžiui, juoda, balta ir chromatinis akcentas arba velnias, angelas ir mergaitė meškučio ausytėm. Būna ir taip, kad esu niekas. Dabar kuriu „Gud” linija. „Gud” – tai yra geras, „gud” – tai aš (Gudačiauskaitė), „gud” – danų kalba reiškia Dievą.

Ar galėtum atsekti savo konkrečios kolekcijos konkrečias užuomazgas? D.: Prieš kuriant „Gud4u“ kolekciją pusmetį mokiausi Danijoje, skaičiau J. Kortazaro „Žaidžiame klases“ – žodžiu, buvo savianalizės laikotarpis, kai supratau, jog pati esu keli „aš“. Grįžusi netikėtai sudalyvavau atvirų durų dienose Vasaros ligoninėje, tai iš tiesų nurovė stogą. Iš tikrųjų mes bijom tų uždarytų žmonių, bet jie galbūt yra net laisvesni už mus. Taip pat mane iki šiol jaudina beprotybės riba, kuri yra tokia abstrakti ir neapibrėžiama. Po šių patyrimų, mano kolekcijoje atsirado lėlės surištomis rankomis arba šiaip mazgai, nebūtinai varžantys rankų judesius. Ar likai suprasta? D.: Rezultato nuskaitymas pagal mane ir mano mintis man nėra siekiamybė. Turbūt tą kartą aš padariau tai, ką ir turėjau padaryti. Likau suprasta ir įvertinta. Po „Gud4u“ pristatymo „Mados infekcijoje“ gavau darbą kūrybos namuose „Trinitė“. Šį darbą dirbu jau metus ir turbūt per gyvenimą tiek nesijuokiau, kiek per šiuos metus. Esu laiminga. Jautiesi atradusi savo kelią? D.: Manau, kad taip. Tai įvyko tuo pat metu, kai atradau japonų dizainerius ir supratau, kodėl jų drabužiai yra asimetriški, daugeliui netgi negražūs, destruktyvūs. Japonų dizaineriai neslepia ir nedekoruoja to, kas

slepiasi juose – kaip viduje, taip ir išorėje. O kaip vertintum vakarų europiečių gatvės madą? D.: Kai pirmą kartą atsidūriau Londone, visi man atrodė tokie stilingi, tačiau atvykusi ten trečią kartą apsiraminau ir pagalvojau: „tegul aš lietuviškas pilkas cepelinas, bet aš juo ir turiu išlikti“. Individualumas, manau, yra svarbiausia – tada būsi ir stilingas, ir madingas, ir gražus sau bei kitiems. Kartais užtenka pamatyti nuosaikiai apsirengusį žmogų šviečiančiom akim ar šypsena ir tai tave žavi. Nebūtina ekscentriškai atrodyti, kad būtum įdomus, madingas – tokia mano pravda. Muzika ir mada – tavo kūryboje glaudžiai susiję… Muzika svarbi atrandant save ir savo mintis. Dažnai muzika, o, tiksliau, kažkoks dainos motyvas tik patvirtina jau seniau brandintą idėją. Pamenu, kaip kankinausi prieš „Mados infekciją“, naktimis nemiegojau, nes rinkau muziką savo kolekcijos pristatymui. Pavyzdžiui, paskutinę savo kolekciją pradėjau kurti klausydamasi niūrios muzikos atlikėjos Sidsel Endersen, o baigiau kurti grojant japoniškam popsui. Šis nuotaikos prašviesėjimas akivaizdus ir kolekcijoje. Minėjai, jog tu esi keli „aš“, kokie jie yra? D.: Kūriau keturis savojo „aš“ modelius. Galėčiau juos susieti su skonį ir nuotaiką atitinkančiais žodžiais: karčiai saldus šokoladas – moteriškumas, vaniliniai ledai – žaismingumas, coca-cola – gatvinis stilius, truputis tuštybės; vanduo – laikinumas. O vienišumo jausmas tau artimas? D.: Taip, man reikia kūrybinės laisvės, mėgstu vienatvę, netgi depresijų reikia, tačia, kaip bebūtų keista, mane ir darbe, ir namie nuolat supa žmonės. Neseniai dar ir šuniuką įsigijau. Jos vardas Maja. Dabar kartu keliamės, einame į darbą, net į interviu kartu atėjome. Kokius planus kuri ateičiai? D.: Gegužės mėnesį planuojame atsidaryti butiką, kuriame bus ir mano, ir Vitalio Čepkausko drabužiai. Aš kuriu moterims, o Vitalis – vyrams. „Trinitė“ remia šio butiko įgyvendinimo idėją ir tiki mumis. Kartais man atrodo, kad man pernelyg pasisekė šiame gyvenime.

Pravda

Žodžiai: Daina Dubauskaitė Vaizdas: BBC Radio 1

Mano herojus:

Annie Nightingale Keista rašyti apie žmogų, kurį vadinu savo herojumi. Dar keisčiau buvo su Annie Nightingale kalbėtis telefonu – tiek daug norėjosi paklausti, tiek daug įsiminti ir, be abejo, pakartoti. O tai, jog Annie vardas tikrai ne visiems mano aplinkos žmonėms kažką sako, rubriką „Mano herojus” daro įdomia mažų mažiausiai man pačiai. Jei po to įsijungsi BBC Radio 1 (šiemet britų ruporas švęs 40-metį) – dar geriau. Annie, gryna londonietė, žurnalistės karjerą pradėjo Braitone ir ten nugyveno ne vienerius metus. Dirbo spaudoje ir televizijoje, kol vieną dieną užsimanė į radiją. Tais laikais BBC Radio 1 dirbo vien vyrai, taigi iš karto nepavyko. Teko tikinti ilgai! „Iki šiol nesuprantu, kodėl ten patekti buvo taip sunku. Ilgai beldžiausi į duris ir galų gale pasakiau – duokit tik pabandyti, neišeis, tai neišeis. Reikėjo daug išmokti – buvau žurnalistė, bet visiškai neišmaniau techninių dalykų. Ir niekas nepadėjo. Jų mokiausi viešai… Bet vos prisilietusi prie mikrofono pasijaučiau absoliučiai savo vietoje”, - taip 1970-uosius prisimena Annie ir priduria visuomet labai pavydėjusi piratinių stočių laidų vedėjams, galėjusiems groti tai, ką norėjo. Dabar Radio 1 moterų tiek pat, kiek vyrų, ir, Annie, iki tol nepatyrusios nepatogumų dėl buvimo moterimi, nuomone, taip ir turi būti – reikia vertinti nuopelnus ir galimybes, o ne lytį. Kiek anksčiau už Annie tame pačiame radijuje pradėjo dirbti ir dabar jau iš debesų muziką stebintis Johnas Peelas. „Atrodo, ėmiau iš jo interviu dar prieš tapdama jo kolege, o suartėjom dar gerokai vėliau. Keista, mes su Johnu vis

Pravda

dirbom ten pat, o visi kiti didžėjai keitėsi, be to, abu grojom pogrindinę muziką. Už daug ką esu jam dėkinga – už originalumą, nebijojimą pasakyti savo nuomonės, net valdžiai. Dabar bandau išlaikyti jo tradiciją ir būti nuoširdi. Net jei ir tiesa nepopuliari, ji būtina. Pasiilgstu jo”, - kalba Annie ir pabrėžia, kad nors ir propoguoja kitokią muziką, jaučia tokią pačią būtinybę ieškoti naujienų ir palaikyti jaunus atlikėjus, suteikti jiems eterio, nes be jų nieko neįvyks. Tuomet juos perima kiti didžėjai, o Annie toliau ieško naujų, kas savaitę gaudama krūvas kompaktų, mp3 ir „Myspace” adresų. Ji save vadina kanalu, grojančiu visiems geriausią iš to, ką atranda. Paklausta, ar BBC koridoriuose dažnai susiduria su antru pagal karjeros ten ilgumą Pete Tongu, nuolat džiuginančiu viso pasaulio klubinėtojus geriausių šokių scenos vardų „Essential” setais, Annie juokiasi, kad su juo dažniau susitinka kad ir Los Andžele, bet ne darbe: „Visi galvoja, kad BBC Radio 1 didžėjai – viena didelė šeima, bet taip yra dėl spaudos fotografijų! Daugelis mūsų be darbo studijoje dar ir laksto po pasaulio šokių aikšteles, o į radiją užbėga tik trumpam. Aš ten einu tris dienas per savaitę ir turbūt esu rekordininkė”. Ir tada Annie įsisuko į breaks. Tiksliau, jie ją įsuko. „Maždaug prieš aštuonerius metus pakilime buvo speed garage. Gaudavau įvairių „Best of ” šio stiliaus rinkinių ir galvodavau – iš kur tai, juk tai ką tik prasidėjo? Greit žmonės suprato, kad viskas vyksta per greitai ir muzika nebeturi laiko subręsti. Tuomet visi nušoko nuo speed garage ir vėl užsidarė studijose. Išgirdau tą naują garsą ir pasakiau: „O, geras!”. Vėl pakvipo senuoju hip-hopu, jungle ir sveikai laužytais ritmais – man tiko”. Su breaks scenos atstovais Annie sutaria tiesiog puikiai – ji vadina juos šauniais vaikinais, nuoširdžiais, neapsimetinėjančiais ir turinčiais gerą humoro jausmą. Be to, jie visi vienodai nori prisidėti prie scenos pakilimo. Annie dėl tos pačios priežasties „Distinctive Records” ką tik išleido naują „Y4K” kompiliaciją. Ji pripažįsta stumianti breaks kaip pakvaišėlė, nes tiesiog neturi kitos išeities – tą jai liepia širdis. „Mes turim groti garsiau arba breaks mirs”, kategoriškai rėžia Annie ir prisimena Adamo Freelando „We Want Your Soul”. „Manau, nuo to gabalo viskas ir šoko aukštyn, tiek topuose, tiek diskotekose”. Ir ten ji

šeimininkauja. Anot Annie, reikia kovoti su tuo, kad merginos didžėjos dažnai samdomos tik dėl savo išvaizdos, o ne dėl to, ką groja. „Tiek Britanijoje, tiek visur kitur DJ scena yra perdėm vyriška – moterys lygiai taip pat myli ir supranta muziką, tik per dažnai bijo tai parodyti”, - pirštą į viršų kelia mano herojė. „Pamenu, mane kviesdavo į renginius, atsinešdavau įrašų, bet man neleisdavo jų groti, tik prašydavo vesti vakarą. Nenorėjau to, aš gi ne tokia! Tuomet pasirodė acid house ir aš išvydau savo dievą, Andrew Weatherall, kuris man atvėrė naują didžėjavimo galimybę. Tie didžėjai nevesdavo vakarų žodžiais – jie žongliravo tik muzika. Tai mane ir įkvėpė. Taip, gerai miksuoti aš nemoku, bet kodėl tai turi būti svarbiausia? Vyrukai, kurie dienomis treniruojasi suvesti ritmą, be abejonės, tai daro geriau už mane, bet aš paprasčiausiai neturiu tam laiko – juk ištisą amžinybę klausau naują man atsiųstą muziką tam, kad po to ją parodyčiau kitiems. Manau, tai ir yra didžiausias mano pliusas”, - taikliai šauna po pasaulio klubus gastroliuojanti, šią vasarą ne viename festivalyje pasirodysianti Annie. Pirmą ir kol kas vienintelį kartą Annie mačiau praėjusiais metais Roskildėje. Ji buvo viena pirmųjų programoje ir grojo ankstų ketvirtadienio vakarą. Pamenu, kad pradžioje visiškai tuščia palapinė jos seto pabaigoje prisipildė – be tobulo mikso dėliojami Annie breaks, atrinkti su visa žurnalistine patirtimi, kilnojo į roko festivalį susirinkusiųjų kojas. „Tik didžėjaus valioje yra skleisti muzikos žodį”, - ryšį Vilnius –Londonas baigia ilgiausiai BBC Radio 1 dirbanti moteris. Annie laidas klauso Gvatemaloje, Jordane ir visur kitur, kur yra internetas, o smegenys trokšta laužytų ritmų. Ji man liepė atvažiuoti į Londoną bei užsimanė Lietuvon. Savo norų sąraše užsidėjau pliusą.

Įsijunk Annie Nightingale: http://www.bbc.co.uk/radio1/annienightingale/ www.myspace.com/djannienightingale

Pravda

/ Baltijos muzikos industrijos konferencija /

Vietinei muzikai gelbeti -

konferencija Tikėjimas lietuviška muzika nėra toks stiprus, koks galėtų būti. Sakysit, dėl to kalta pati lietuviška muzika? Iš dalies – taip, tačiau ji tobulėja ir tai artimiausiu metu toli gražu nesibaigs, o štai įsitikinimai keičiasi kiek lėčiau. Geriau ten, kur mūsų nėra?

Tikrai bus kam palikti vizitines korteles – tarp konferencijos pranešėjų yra vienos svarbiausių Skandinavijos nepriklausomų muzikos kompanijų „Playground” vadas Johnas Cloudas, britų „Marillion” atstovas Erikas Nielsenas, kaimynė latvė Guna Zučika, besirūpinanti daugiausiai iš Baltijos scenos pasiekusiais „Brainstorm”. Lietuvai, kaip muzikos festivalių praktiškai neturinčiai, labai svarbūs ir šie konferencijos svečiai – Vidurio Europos pasididžiavimo, vengrų „Sziget” meno vadovas Jozsefas Kardoszas bei programų sudarytojas Markas Bona ir kultinio britų „Big Chill” vadovė Fiona Stewart.

Žodžiai: Stiuardesė Emo / Vaizdas: Pravdarchyvas

Nepaisant to, pastaruoju metu itin aktyviai veikiantis Lietuvos muzikos eksporto biuras bei Britų taryba (su Latvijos muzikos prodiuserių asociacija (LaMPA) ir Music Export Estonia) gegužės pabaigoje Vilniuje rengia Baltijos muzikos industrijos konferenciją 2007. Iki šiol toks pats veiksmas dvejus metus iš eilės vyko Rygoje, ir tai Lietuvai – jau pasiekimas. Baltijos muzikos industrijos konferencija, anot jos organizatorių, yra bene vienintelis toks renginys, nukreiptas tiesiai į Baltijos šalių muzikos scenos poreikius. Jame susitinka tiek mūsiškiai muzikos profesionalai, tiek daugelyje sričių gerokai toliau pažengę Anglijos ir kitų šalių atstovai. Be to, Baltijos šalių atlikėjai turi progą iškovoti teisę koncertuoti konferencijos metu. Ką gali žinoti, gal kokia lietuviška daina įkris tiesiai į visažinio brito širdį? Gegužės 24 – 25 d. „Forum Palace” vyksiančios konferencijos diskusijų temos – internetas kaip didžiausia pasaulio parduotuvė, muzikos vadyba ir besikeičiantis įrašų kompanijų vaidmuo, nauji muzikos

verslo pajamų šaltiniai, muzikos festivalių problematika ir kt. Akis į akį bus galima bendrauti su šių sričių ekspertais, sužinoti, kuo gyvena pasaulinė muzikos industrija, ir, be abejo, megzti naujus kontaktus.

Tiksli konferencijos programa ir kiti naudingi dalykai: http://www.britishcouncil.lv/bmic http://www.mxl.lt

Pravda

Su tokia nuotaika gegužės 12-ą bus galima traukti į Kauną, miestą, turintį privalumą – Nemuną. Nemunas turi prieplauką, kurioje tądien nuo ankstyvos popietės vyks elektroninė stovykla, lakoniškai pavadinta „Paupy”. Ši „Stereo45” augintinių kauniečių rengiama stovykla – ne vaikams, nes truks beveik parą. Palik telefoną namie ir atsiduok gamtai. Jei taip ir padarysi – griebk visus laisvalaikiui leisti tinkančius daiktus: šachmatus, badmintoną, kamuolius, riedučius ir kitas nesąmones, kurios, tikėtina, bus mestos šalin vos pasigirdus pirmiems elektriniams dūzgesiams. Juos saulei dar ridinėjantis zenite pradės skleisti Er-X, K.U.B. Productions, WooDoo, Golden Parazyth, Mantas T. ir saksofonistas Serge. Visą laiką aplink plaukios laivas, noriai priimsiantis į ekskursiją po Nemuno apylinkes.

Elektrinis paupys Bene vienintelis logiškas vasaros privalumas – geras oras. Nes laisvo laiko ne moksleiviams ir ne studentams nėra taip pat, kaip ir kitais metų laikais. Bet kai pasitraukia klubų stogai, lengviau nuvažiuoti ir nuosavam. Tada ir pirmadienis, kuomet vėl reikės į darbą, atrodo toliau negu toli.

Pravda

Pasibaigus vaikų metui ant pulto lips fizinio lavinimo treneriai su botagais – „Nesakyk Mamai!” ir „Backdoors”. Neaišku, kaip baigsis ši sunkiasvorių dvikova. Sklinda gandai, kad prie jų prisijungs ir Mantas T., taip tik sukiršindamas abi puses. Aktyviausi estafečių dalyviai paryčiais galės šliaužti į Benua glėbį. Jis, įsitaisęs laive, demonstruos neįprastą ir brėkštant stebuklingai skambėsiančią nu disco kolekciją. Niekas nedrįsta prognozuoti, ar sunkiųjų šokių stovykla tikrai baigsis sekmadienio vidurdienį. Iš patirties galima spėti, kad paskutinės šypsenos stovyklautojų darbus apleis anksčiausiai pirmadienį ryte. Įdegsi! „Paupy” @ Nemuno prieplauka šalia „Combo”, Kaunas, 05.12

/Klubai /

Mergaites ant grotuvu “Ši diena skirta merginoms, kurios be muzikos neįsivaizduoja savo kasdienybės. Jos – potencialios DJ, tik dabar tai daro savo iPod’uose ir mintyse sako “duokit man į rankas DJ pultą, ot užsukčiau peklą”. Manau, merginos yra subtilesnės visomis prasmėmis, linkusios į savianalizę, todėl skirdamas atskirą dieną noriu Jas padrąsinti ir pasiūlyti bent kartą padaryti TAI. Ką gali žinoti, gal turėsim ir „Nesakyk Tėtei” DJ komandą”, - labai gražiai ir su didele meile akyse kalba Rolas. Fizinių duomenų ir charizmos, kaip teigia „Woo” renginių mąstytojas, lietuvaitėms tikrai užtenka. Taigi pirmyn – decibelai ir kilovatai jų (mūsų) rankose. „Jei po kiek laiko „Sonar” afišoje matysime ledi iš Lietuvos, bus gražu! O merginos man gražiausios, kai groja savo emocijas”, - dar pridėjo Rolas ir diplomatiškai išsisuko nuo atsakymo į klausimą, kokį gi stilių propaguojančios diskžokėjos jam artimiausios.

„Woo” trečiadieniai jau kurį laiką atiduoti merginų globon ir pavadinti „Riot girls”. Kiekvieną savaitę po dvi jos smaginasi leisdamos kartais romantišką, o kartais visai nemergaitišką muziką. Ar iš tiesų diskžokėjus – tokia vyriška profesija, kad merginoms už pulto prireikė net atskiros dienos?

Iš trečiadienių į vieną esminių savaitės vakarų – šeštadienį – persikeliantis „Riot girls” – kol kas ne festivalis (nepamirškime, sostinės naktinės kultūros vyrijos dėka jau ėjome į „Femme”). Anot Rolo, tai moteriškai gražus renginys su festivalio potencialu. „Riot girls” @ „Woo”, 05.11

Žodžiai: Daina Dubauskaitė / Vaizdas: Pravdarchyvas

Į vieno lankomiausių Vilniaus barų „Woo” kolektyvą įsiliejus Rolui – „Stereo45” tėčiui, mamai ir auklei – regimai pasikeitė ir renginių politika. Niekas nedingo ir nė vienas neliūdi, anaiptol – net ir tuomet, kai, atrodo, nevyksta nieko, ten įvyksta viskas, ir už baro bei pulto stoja net šiaip užsukę interesantai.

Pasirodo, merginų, išdrįsusių padaryti TAI, nėra tiek jau mažai. Todėl Rolas vieną dieną pasikrapštė pakaušį ir tarė: „Mergos, susitinkam šeštadienį”. Tarė šioms įrašų princesėms: Julytei, Deficitui, Raimai V., Aldonnai, Spekuliacijai, Nelei, Simai, Silvijai ir Nil Rum, tiesa, kas tiksliai dalyvaus gegužės 12-ą vyksiančioje vakaronėje, paaiškės tik prieš pat renginį – juk merginos šiais laikais tokios užsiėmusios…

„Kunigunda Lunaria 2007”, 18.00 // „New Style”, Vilnius

Filmas „Tamsiai mėlyna beveik juoda” // „Skalvija”, Vilnius

IX tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai”, 18.00 // S.Vainiūno namai, Vilnius

Vokiečių kultūros dienos: filmas „Čarlis ir Luiza”, 15.00 // S.Dacho namai, Klaipėda

V.Pečiukonio paroda „Vizijos” // Grafienės Umiastovskos rūmai, Vilnius

Festivalis „Skanu Mezs” // Andrejsala, Latvija

Vokiečių kultūros dienos: garso meno koncertas, 20.00 // Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras

Sriubos teatras: „Stiklinė arbatos su citrina”, 13.00 // Vilniaus mažojo teatro fojė

„Bendri krantai”: Interaktyvus žaidimas „Žuvies kelionė” // www.bendrikrantai.lt

Paroda „Garik Avanesian fotografija” // „Fujifilm” galerija, Kaunas

„Mercadonegro” koncertas, 20.00 // VDU koncertų salė, Kaunas

„Foje gali skambėti kitaip”, 20.00 // Siemens arena, Vilnius

„Everlast”: Troy Pierce, 22.00 // „Gravity”, Vilnius

„Atari Saturdays: Echomen”, 22.00 // „Exit”, Kaunas

Projektas „Dialogas – žodis ir spalva”, 12.00 // Kauno paminklinė Kristaus prisikėlimo bažnyčia

Filmas „Numeris 23”// Įvairūs kino teatrai

„Bendri krantai”: Konferencija „Baltijos vizijos” // Klaipėda, www.bendrikrantai.lt

GEGUŽĖ

Anatolijus Kašpirovskis, 20.00 // „Saulė”, Šiauliai

„Blynų Baliaus Baras: Killah Priest”, 22.00 // „Mulen Ružas”, Vilnius

Paroda „Spalvos ir saulė!” // P.Domšaičio galerija, Klaipėda

Patogus pirmadienis // www.mondayjazz.com

„Pagalvinis”, 18.00 // Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius

„Flashback”, 22.00 // „Play Club”, Vilnius

„Naujasis Baltijos šokis ‘07”: Käfig trupė, 19.00 // Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius

„Nokia Trends Lab”, // „Litexpo”, Vilnius

„Icetodiron 2007 SE”, 18.00 // Rusų dramos teatras, Vilnius

„Vilniaus kino šortai 2007” // „Skalvija”, Vilnius

Vakaras su knyga

„Bop Bonis. Dipolio projektas” // LDS galerija „Meno parkas”, Kaunas

BIRŽELIS

Europos muziejų naktis // A.Mončio namai-muziejus, Palanga

„Naujosios dramos akcija’07”: „Juodvarnis”, 18.00 // Meno fortas, Vilnius

Mėnesio tiesa

Žodžiai: Inga Norke Vaizdas: Salota

„Tapome tyliąja mažuma. Stok ir kovok!!!! Maištauk! Maištauk garsiai ar tyliai. Tiesiog maištauk!!!!! Išsiimk iš burnos visuomenės tau įdėtą kamštį ir, po velnių, maištauk!“ – taip skamba, nepadauginant nei vieno šauktuko, riot grrrl judėjimo skardžiabalsių dalyvių šūkiai, skirti moterims. Kodėl taip garsiai ir net kiek įžūliai?

„NES mes, riot grrrls, nekenčiam kapitalizmo, NES moters kūnas parduodamas visur, kur tik įmanoma, norint pasipelnyti, NES vyrų, išeinančių tėvystės atostogų, mažuma, NES moteris kur kas dažniau susiduria su seksualiniu priekabiavimu nei vyras, NES merginos irgi gali groti punk roką, NES mes, moterys, trokštame turėti įrašų, knygų ir fanzinų, kurie kalbėtų MUMS, NES neteisinga moteris tapatinti su žodžiais „silpna“, „kvaila“ ir pan., NES mums ne vienodai...“ Tokias mintis iškelia ne tik užsienietės maištininkės, bet ir lietuvės – pavyzdžiui, merginų grupė Zimbabwė. Taip, tai trečioji feminizmo banga – vadinama riot grrrl – maištaujančiomis merginomis. Maištas šiuo atveju vyksta griežtai per saviraiškos formas – muziką, vizualųjį meną, poeziją ir pan. Taigi Zimbabwės merginos kartu su savo įkurtos organizacijos „Naujos kartos moterų iniciatyvos“ dalyvėmis bando užkurti pirtį Lietuvoje ir sekti „Bikini Kill“ pavyzdžiu Amerikoje. Pastarųjų dėka ten riot grrrl judėjimas įsisiautėjo dar devyniasdešimtųjų pradžioje. Į Lietuvą jis, žinoma, atėjo pavėluotai, tik po du tūkstantųjų. Ir kol kas nei merginų manifestų, nei punk roko gatvėse nesigirdi, o vyrų negąsdina kandūs moterų fanzinai. Užtat jau turime pirmuosius ladyfest‘us – moterų festivalius. Vieną jų šiemet kaip tik organizuoja lietuviškosios maištininkės, socialinę kritiką pamėgusios punk atstovės zimbabwės ir Rasa iš „Naujos kartos moterų iniciatyvų“. Apie tai ir kur kas daugiau pirmajame „Prisimaištausim ir išsipūsim“ pokalbyje.

Pravda

Kaip merginoms sekasi į save koncentruoti dėmesį prie DJ pulto? Ogi vangiai! Viename klube-bare turime vakarėlių seriją pavadinimu „Riot Girls“ (plačiau – rubrikoje Klubai), skirtą grojančioms merginoms, ir tiek. Tačiau jų grojimas netampa nei maištu, nei judėjimu – bent pokalbio metu apie kiek anksčiau pasaulyje itin populiarų merginų muzikinį maištą didžėjos Julytė ir Giedrė demonstravo kuklumą ir susilaikymą. Tačiau jos groja, jau seniai groja, Giedrė šiuo metu laukiasi ir vis tiek groja, jų nedaug, bet jos groja. Jei tai ne riot, tuomet tai nemaištingas maištas arba tylusis maištas. Be to, gal pankiškai atrodanti electroclash klubinė mergaitė tėra įvaizdis, kurį Lietuvoje išpopuliarino klubas „Stereo 45” ir Nesakyk Mamai! vakarėliai. Apie tai ir pasikalbėsime su Julyte ir Giedre. Galiausiai įdomu, ką apie visa tai mano vyrai. Aktorius Dainius Gavenonis atsako į keletą esminių klausimų. Jo atsakymai išlaisvins susikaupusias emocijas. Ar pažadu? Ne.

Mėnesio tiesa

Eliza ir Julija_ groja merginų grupėje Zimbabwe Nepatinka_ kai vadina zimpapvėmis Rasa_ laisvalaikiu rašo ir skaito komentarus LRT laidoje “Mes - moterys” Jos yra_ feministės Jos yra_ riot grrrls Joms priklauso_ organizacija „Naujos kartos moterų iniciatyvos” Organizuoja_alternatyvų moterų festivalį „Sabotažas” gegužės 10 – 12 d.

Ar Lietuvoje egzistuoja maištingų merginų, riot grrrl, judėjimas? J.: Prieš keturis metus pradėjo groti merginų grupė Zibabwe. Iki tol Lietuvoje nebuvo jokio vieningo maištaujančių merginų judėjimo. Dabar yra daugiau merginų šurmulio Lietuvoje, tačiau tikrų riot grrrl procentas yra apverktinai mažas. Sukanka šešiolika ir joms tai tampa nebeįdomu. Pankavimą kaip madą

keičia kitos mados bei kiti užsiėmimai. Kaip jūs sugebėjote išlikti šiame judėjime? E.: Mes pažiūrėjome į tai rimčiau, subūrėme merginų grupę, pradėjome kurti, keliauti į Europoje rengiamus moterų festivalius, galiausiai įkūrėme savo organizaciją – „Naujos kartos moterų iniciatyvos“.

Pravda

Mėnesio tiesa

Ar maištautojas palaiko ir vaikinai? J.: Šis judėjimas nebūtinai siejasi vien su moterimis. Jame gali būti aktyvūs ir vyrai. Mes savo kompanijoje irgi turėjome vieną vyriškį pravarde Nindzė. Dabar jis išvykęs iš Lietuvos, tačiau Nindzė turėjo didžiausią Lietuvoje feministinę biblioteką. O mūsų pažįstami į maištininkių judėjimą žvelgia teigiamai. Tačiau abejoju, ar ir kiti vyrai mus palaikytų, nes jiems atrodo, jog mes, moterys, turėtume ir taip būti viskuo patenkintos.

J.: Mes kol kas jų nevertinam, o laukiam. Pažiūrėsime, kas bus, kai jos išaugs. Juk viskas prasideda nuo įvaizdžio – mada, muzika, įdomūs žmonės – juk tai „veža“. Tačiau tu gali į tą kultūrą arba įsitraukti, arba išaugti iš jos. Ar apskritai įmanomas maištautojų judėjimas Lietuvoje? E.: Lietuvoje tai beveik neįmanoma, nes žmonės čia neprotestiški. Jie bijo pasirašyti po peticija savo vardą. Be to, riot grrrl įvaizdis dažnai yra parduodamas kaip mada.

E.: Dažnai man žmonės priekaištauja, kad esu feministė, kovoju prieš seksizmą, bet pati esu sesksitė, išaukštindama moterį. Iš tiesų taip nėra. Tai perspaustas mąstymas. Pats sveikiausias feminizmas, kai kovojama už lygias vyrų ir moterų teises. Dėl ko moterys maištauja XXI amžiuje? J.: Atrodo, mums nėra dėl ko skųstis, tačiau pagalvokime apie mokslų ar menų pasaulį – ten dominuoja vyrai. Priėjome tokį lygmenį, kai išmanome etiketą ir esame mandagūs, negalime moteriai pasakyti, kad ji yra kvailesnė, tačiau mentalitetas kinta daug lėčiau nei įstatymai. R.: Tačiau bendraujant su kitų šalių feministėmis, vadinamomis maištininkėmis, panašu, kad ir kitose šalyse feminizmas prarado savo aštrumą. Tai tiesiog virto lyčių lygių galimybių politika. Turbūt tenka dažnai susidurti su keistais klausimais. E.: Kai rengiame moterų festivalius dažnai gauname laiškų, kuriuose vyrai klausia, ar jiems galima ateiti į renginį. Todėl mes bandome kurti kuo nuosaikesnį judėjimą, kad vyrai nebijotų prisijungti ir palaikytų mūsų idėjas. J.: Vyrai netgi labai laukiami, nes be jų įsiklausymo mūsų veikla netenka prasmės. Tokiu atveju trūksta integracijos iš vyriškosios pusės. Ar tiesa, kad nemažas procentas tarp feminisčių yra lesbietės? R.: Feministės nejaučia priešiškumo vyrams. Tai tėra stereotipas. Tačiau per visą feminizmo istoriją yra prirašyta daug radikalių minčių šiuo klausimu. Tarkime, radikalioji feministė Andrea Dworkin apie heteroseksualų meilės aktą rašo su milžiniška neapykanta. Tačiau negalima identifikuoti feminisčių kaip lesbiečių. Kaip vertinate paaugles maištautojas?

Pravda

Giedrė Ji_ architektė Ji_ buvusi depešistė Laukia_ vaikučio Laisvalaikiu_ stoja už DJ pulto Nori_ išmokti papasakoti muzikinę istoriją Julytė Ji_ renginių organizatorė Groja_ 2,5 metų Nemaloni patirtis_ per vieną privatų vakarėlį teko vaidinti DJ Moka_ sukurti muzikinės istorijos pradžią Bijo_ klysti

Ar jaučiatės riot grrrls judėjimo dalyvėmis? G.: Nežinau, ar iš viso Lietuvoje yra toks judėjimas. Kalbant iš klubinės kultūros pusės tai tėra skambus vakarėlio pavadinimas. Pati asmeniškai nesijaučiu atsakinga už riot girl vėliavos nešimą.

Mėnesio tiesa

Man šis judėjimas skamba naiviai šiais laikais ir asocijuojasi su paauglyste, MTV ir kitais brand‘ais. Pati būdama dvylikos turbūt kam nors atrodžiau be galo maištinga. Buvau užkietėjusi depešistė, Kaune vaikščiojau su suplyšusiais džinsais. J.: Kai dar gyvavo legendinis electro klubas „Stereo 45“, tuomet jautėsi merginų maišto dvasia, nes grojančių didžėjių merginų buvo mažuma. Buvome vienos pirmųjų, kurios stojo už „Stereo 45“ DJ pulto. Riot grrrls yra labai susijusios su electroclash muzikos banga, kuri, kaip ir visa kita, į Lietuvą atėjo pavėluotai, kartu su „Stereo 45“ vakarėliais. Tačiau ir užsidarius „Stereo 45“ jūs vis dar grojate. J.: Grojame, nes mums patinka muzika. Į technišką grojimą nepretenduojame, tiesiog dalinamės pamėgta muzika. Kodėl mes galėtume būti maištingos? Gal dėl to, kad iš merginų vienos pirmųjų stojome už DJ pulto. O jūs turite ką nors bendro su feminizmu? G ir J.: Ne, tikrai ne. G.: Žmogus turi tik dvi galimybes: būti vyru arba moterimi. Nematau tikslo, dėl kurio galėčiau kovoti už lytį. Giedre, groji būdama jau septintą mėnesį nėščia, ar nesijauti bent dėl to maištinga? G.: Prisimaištavau ir išsipučiau. O vakarėliai nepakenks mažyliui? G.: Vakarėliuose beveik nesilankau, nebent nueinu palinguoti ir paklausyti kokio išskirtinio svečio iš užsienio. Girdėjau, kad vaisiui gali pakenkti žemos garso vibracijos. Jei nori, kad vaikas būtų gabus matematikai, reikia klausytis Mocarto, kai esi nėščia. Tą irgi girdėjau. Ką maištininkės veikia kitą dieną po vakarėlių? G.: Kadangi jie dažniausiai baigiasi tik kitos dienos vidurdienį, tai dažniausiai eini miegoti. J.: Aš tai slepiuosi po antklode, nes kitą dieną bijau žmonių. G.: O aš kaip tik stengiuosi išeiti į žmones ar pasivaikščioti. Į kosmetologijos kabinetus tikrai nevaikštom. J.: Ir kremo, nenaudojame.

kuris

paslepia

pajuodusius

paakius,

Pravda

Mėnesio tiesa

Jis_ aktorius Dabar_ filmuojasi naujajame V. Navašaičio filme Pagrindiniai vaidmenys teatre_ A. Latėno „Mažvyde“, E. Nekrošiaus „Makbete“, O. Koršunovo „Shopping and Fucking“, „Ugnies veide“, „Meistre ir Margaritoje“, „Parazituose“, „Oidipe karaliuje“, su J. Paulėkaite spektaklyje „kartu“ (iš mažiosios raidės) Pagrindiniai vaidmenys kine_ I. Miškinio „Diringe“ Ar teko susidurti su feminizmu?

Dabar tai pavadinčiau lengvai depresuota poezija.

D.: Tiesiogiai akis į akį su feminizmu neteko susidurti. Bet ne dėl to, kad jis neegzistuoja mano aplinkoje. Aš tiesiog atsitraukiu, pajausdamas ką nors panašaus. Man feminizmas nelabai suprantamas. Kai moterys buvo engiamos ar skriaudžiamos, jos turėjo kovoti už tai, kad taip nebūtų. Šiandien, neįsigilinus ir žiūrint iš toli, man ta kova labiau panaši į užklasinę veiklą.

Koks yra moterų maištas teatre?

O pankavimas Jums svetimas? D.: Teko praeiti visus tuos etapus, tačiau roko muzikantu nebuvau. Kai man buvo šešiolika vyko kovos už nepriklausomybę. Tuomet gyvenau Kaune, vaikščiojau su nudriskusiais džinsais, turėjau žalvarinę segę, su draugais deginom laužus, mesdavom į juos padangas, mokyklos uniformas. Žinoma, tarp mūsų tuo metu buvo ir maištaujančių pankelių merginų. Kokios jos buvo?

D.: Moteris, manau, visada bando išsiskirti, nes didžiąją dalį tuščio teatro ploto užima vyrai. Aš irgi atsargiai žiūriu į moterį aktorę – vienas dalykas yra gera aktorė, kitas – gera partnerė ir koks yra pats žmogus, kuo jis užsiima užvėręs teatro duris. Moterys, susikoncentravusios vien ties savo profesija – karjeros alpinistės, – man nėra įdomios. Kalbu apie tas aktores, kurių niekas neskriaudžia ir neengia, o jos sako „aš esu aš ir mane reikia gerbti“. Nors nepagarbos niekas nerodo. O gal joms trūksta dėmesio? D.: Galbūt. O gal tiesiog joms trūksta vyro, o gal ir moters. Tačiau ar vertinate skeptiškai, jei moteris stengiasi bandydama įsitvirtinti teatre?

D.: Jos buvo maištingos, tačiau ilgainiui surado savo kelią ir į paauglišką maištą ėmė žiūrėti kaip į gyvenimo etapą. Arba taip ir liko maištingomis, dažnai – vienišomis. Dabar augančios kartos maištaujančių merginų nepažįstu. Tačiau man atrodo, kad jos yra tokios pat kaip mano bendraklasės.

D.: Aktoriaus profesija, mano nuomone, moteriai yra sudėtinga. Ji aukojasi, laukia vaidmenų, o savo asmeninį gyvenimą nukelia į antrą planą.

O kokios muzikos linksminosi?

D.: Manau, yra profesijų, kur ir vyras atrodo keistai. Tačiau svarbiausia yra savijauta. Jei pats gėriesi ir mėgsti savo darbą, tai ir kitiems atrodysi tinkamas šiam darbui.

jos

klausėsi?

Kaip

jos

D.: Jos nėjo protestuoti, daužyti langų. Priešingai, jų kišenės buvo pilnos muzikos. Augome su peterburgišku roku: Cojumi, Grebenščikovu ir kitais. Vakarais susėsdavom prie žvakių. Pamenu, viena mano draugė iš neturėjimo ką veikti, tą žvakių vašką terliodavo, į tą vašką prikaišiodavo degtukų... Vakaras taip ir praeidavo.

Pravda

Ar yra profesijų, kuriose moteris Jums atrodo keistai ar net nepatraukliai?

Į kokias moteris pats atkreipiate dėmesį? D.: Į tas, kurios atkreipia į save dėmesį.

Pravda

Mėnesio tiesa

Ji yra_ skaitmeninės grafikos kūrėja Londonas_ Natalie stotelė mokslams „Strychnin”_galerijos internete, Niujorke ir Berlyne, kuriose eksponuojami Natalie darbai Hypnagogija_būsena tarp sapno ir realybės. Kartais ją patiria Natalie „The Duskfall”_pirmoji grupė, kuriai Natalie piešė albumo viršelį „DeviantArt”_pirmoji Natalie skaitmeninė galerija

Natalie Shau mano sąmonėje nėra naujas reiškinys – skaičiau apie ją dar praėjusiais metais, be to, šį sausį ji buvo nominuota kaip viena geriausių naujokių lietuviškame mene „Pravdos naujokų apdovanojimuose”. Tačiau vieną dieną sustojus jos namuose „Myspace” net suglumau, kokios panašios buvo jos paveikslų gyventojų akys į žvelgiančias iš autoportretų. Labai ramios ir antimaištaujančios.

Pravda

Ar kasdien bei kūryboje identifikuoji save kaip moterį? Į tai negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Lyties akcentavimas nėra tas dalykas, apie kurį nuolat galvočiau. Taip, esu moteris, bet tuo pačiu esu linkusi į androgeniškumą. Kūryba man išvis yra belytė. Tai visų pirma estetika. Moteris kaip simbolis labiau tinka išreikšti trapumui ir pažeidžiamumui, todėl mano darbuose dažnesnės moteriškos apraiškos. Kaip tavo savimonėje keičiasi lyties vaidmuo bėgant metams? Vaikai – androgeniški padarai. Jie nesuvaržyti savo lyties stereotipų, kitaip mato pasaulį ir elgiasi laisviau negu daugelis suaugusių.

Žodžiai: Daina Dubauskaitė Vaizdas: Natalie Shau

Mėnesio tiesa

Manau, kad manyje išliko kiek vaikiškas lyties suvokimas. Ne viskas, kas yra „moteriška“, man suvokiama ir priimtina.

Kas yra įkvėpimas? Kodėl tai dažnai būna priešinga lytis? Ar įmanoma kurti be įkvėpimo?

Ar esi sulaukusi neigiamų įvertinimų vien dėl to, jog esi moteris?

Nesinori apie įkvėpimą kalbėti banaliai. Todėl jei trumpai – įkvėpimas, tai dieviškojo prado žmoguje apraiška. Kadangi to paties prado apraiška yra ir meilė, o jos objektas kartais būna kitos lyties žmogus, todėl, sekant elementaria logika, įkvėpimo šaltinis yra ir ten. Kurti be įkvėpimo? Nežinau. Gal ir įmanoma, bet man nepavyksta. Tačiau be įkvėpimo galima sėkmingai „štampuoti“.

Dažniau teko susidurt su neigiamo požiūrio į lytį ir amžių kombinacija. Kai kurie žmonės tiesiog negali rimtai žiūrėt į tai, ką daro „maža mergaitė“. Kaip manai, ar reikia maištauti, kad būtum pastebėtas, įvertintas? Kartais nelabai aišku, kas „maištu“ vadinama. Konformistinei publikai dažnai bet koks kitoniškumas jau yra didžiulis šokas ir begėdiškas maištas. Juk ir mūsuose vyrauja tam tikra idiotizmo forma kone bet kokią asmeninę jauno žmogaus saviraišką vadinti „maištu“. Neturiu poreikio būti pastebėta „normalios“ visuomenės atstovų. Sunku būtų jiems kažką pasakyt. Gyvenu kitokiame pasaulyje, mane supa kitokie žmonės. Į juos ir orientuojuosi, tad „maištavimo“ ir „šokiravimo“ čia nelabai ir yra.

Kaip skiriasi “komercijos” ir darbų sau įgyvendinimas? Viskas priklauso nuo užsakovų. Kai jų vizijos būna neįdomios, tenka tiesiog sukandus dantis dirbti, kad viską atlikčiau gerai ir kokybiškai. Geriausi užsakovai tie, kurie palieka visišką laisvę ir pasitiki mano kūrybiškumu, leidžia jų vizijas interpretuoti laisvai. Bet savų idėjų įgyvendimas teikia daugiausia malonumo. Į savo darbus įdedu ir daugiau laiko, ir kantrybės. Jie, skirtingai nuo užsakomųjų darbų, eksponuojami interneto ir realiose galerijose.

Ar pirmoji moteris buvo Ieva, ar Lilit? Lilit. Kodėl kuri? Kada pajautei, kad esi kūrėja? Nuo mažens vis kažką kurdavau: piešdavau, rašydavau apsakymus ir poeziją. Visada jaučiau poreikį menams. Mokykloje lankiau sustiprintą dailės kursą. Tėvai irgi davė savo – pirkdavo daug paveikslų, fotografijų albumų ir meno istorijos knygų. O atsakymas į klausimą „kodėl“ šiuo atveju turbūt yra vienintelis: tiesiog „todėl“. Kodėl vaizduojamasis menas? Ar darai ir ką kita? Žmogus nesirenka talentų supermarketo lentynose, tad ne visada tai yra sąmoningas pasirinkimas. Džiaugiuosi, kad atradau savo galimybes šioje srityje ir kad palankiai susiklostė aplinkybės jas ugdyti. Pastaruoju metu tik tuo ir užsiimu. Darbų dažnai būna tiek daug, kad bet kam kitam tiesiog nelieka laiko. Ar pameni, kas buvo pavaizduota pirmajame tavo darbe? Žiūrint ką vadinsim pirmuoju mano darbu. Piešiu nuo 4 metų, tad greičiausiai tai buvo koks nors žmogutis, geltona saulutė ir mėlynas vanduo. Kalbant apie skaitmeninius darbus, vėlgi neatsimenu. Prieksperimentuota ir prieskizuota tiek, kad sunku atsekti, kas buvo „tikroji“ pradžia. Turbūt aišku ir tai, kad dabartinis mano darbų stilius irgi ne galutinis. Ieškojimai tęsiasi.

Pravda

Mėnesio tiesa

Kaip tavo kelyje atsirado „Strychnin” galerija? Apie ką ji apskritai? Buvai joje? Su „Strychnin” galerija bendradarbiauju palygint neseniai – apie pusę metų. Šios galerijos vadybininkė susirado mane internete ir pasiūlė prisidėti. „Strychnin” proteguoja pop siurrealizmo, alternatyvaus ir dark art meninkus, kurių po jos „sparnu” suburta jau kelios dešimtys. Tarp žinomesnių groteskiško komikso veikėjos „Lenore” autorius, iliustratorius Roman Dirge, vienas žymiausių dark fantasy iliustratorių pasaulyje Luis Royo, tapytojai Hussar (vienas mano favoritų) ir David Stoupakis (sukūręs grupės „Korn” albumo „See You On The Other Side” viršelį), lėlininkas Scot Radke, ir daugelis kitų. Čia eksponuojami tiek skaitmeninių menų spaudiniai, tiek tapybos ir grafikos paveikslai, koliažai, skulptūros ir lėlės. „Strychnin” turi du padalinius – pagrindinį Niujorke ir antrą – Berlyne. Netrukus duris turėtų atverti trečioji galerija Londone. Pati lankiausi tik Berlyno galerijoje. Joje šių metų rugpjūtį turėtų įvykti bendra mano ir dar poros menininkų darbų paroda. Kodėl Londonas? Ar jis tavęs „nespaudžia” savo

masiškumu? Tuo pačiu - kodėl ne Lietuva? Turbūt tuo metu, kai šitas interviu bus išspausdintas, aš jau būsiu Lietuvoje. Londonas sucks. Čia važiavau tik dėl mokslų ir dabar labai džiaugiuosi galėdama grįžt. Londonas nėra mano miestas – jis man per didelis ir nejaukus. Mielai studijuočiau Lietuvoje, tačiau nesu visai patenkinta čia susidariusia situacija švietimo srityje – perdaug atsainumo ir abejingumo, gan akivaizdus švietimo įstaigų skurdas. O kas bus ateity, spėliot sunku. Kuo toliau, tuo pasaulis mažesnis. Mano atveju visiškai įmanoma dirbti ir gyventi Lietuvoje – visai nesvarbu, ar užsakovas gyvena kitame mieste, ar kitame kontinente, jei viskas tvarkoma internetu. Fotografuoji save. Tai savotiškas narcisizmas? Kaip prieini iki galutinio autoportreto varianto? Savęs fotografavimo nesureikšminu. Kilus idėjai ir prireikus „žaliavos“ būtų sudėtinga organizuotis fotosesiją su kokiu nors modeliu. Kur kas greičiau ir patogiau tai daryti su savimi. Kitaip sakant – mano kūnas tik dar vienas įrankis, kuriuo gerai įgudau dirbti. Kita vertus, mano darbai tampa savotišku vizualiu dienoraščiu. Mėgstu portretinę fotografiją – turėdama laiko darau ir kitų žmonių portretus. Paskutiniai rimtesni tokio pobūdžio darbai – grupės „Shadowdances“ (www.myspace.com/shadowdances) narių portretai jų naujojo albumo bukletui ir grupės „Daddy‘s Dolls“ (www.myspace. com/daddysdolls) promo fotosesija. Atradusi tave internete ilgai žiūrėjau, varčiau paveikslus ir galiausiai man pasirodė, kad tu pati esi savo piešinių herojė, net ne herojė, apskritai neatskiriama jų dalis. Mano kūryba nėra atsieta nuo mano kasdienybės – nebrėžiu tarp šių pasaulių griežtos ribos. Aš esu savo kūrinių dalis, nes jie – mano pasaulio ir mano vizijų iliustracijos. Turi herojų? O antiherojų? Herojus - Rozz Williams (1963-1998). Nesiplėsiu. Jei reikėtų savo kūrybą apibūdinti dviem žodžiais ? Hide and Seek. www.myspace.com/natalieshau blueblack.deviantart.com/

Pravda

Gidas

Žodžiai: Tomas Auksarankis / Vaizdas: Pravdarchyvas

Kinas gegužę Greitai ataušus įspūdžiams po kasmetinio „Kino pavasario“ (siaube, jau nebepamenu daugumos filmų), laikas susipažinti su tuo, ką siūlo gausus kino repertuaras gegužei. Neskubėk versti kito lapo – tarp daugybės įprastinių programos užkaišiotojų, yra pora nepraleistinų filmų.

Aš, tu ir kiti (Me & You & Everyone We Know)

Galiausiai – kelios pasakos: amerikiečių dievinamas, lietuviams sunkiai perprantamas Žmogus-voras 3 (Spider-man 3), žiedvaldovinis Tiltas į Terabatiją (Bridge To Terabithia) ir nesuprantamai populiarus Karibų piratai: pasaulių pabaigoje (Pirates Of The Carribean: At Worlds End). Na, o jeigu jau pamatei visus filmus iki vieno ir net “Eliksyras” pritrūko pasiūlymų, vis tiek neik į Paaugliukus vėžliukus nindzės (Teenage Mutant Ninja Turtles). Turi būti taip blogai, kaip skamba. Laimei, oras pakankamai geras tuo nesirūpinti.

geriausi filmai šiemet: 01 Aš, tu ir kiti (Me & You &Everyone We Know) 02 Šimtmečio sindromai (Sang Sattawat)

Pirmas ir pagrindinis - Aš, tu ir kiti (Me & You & Everyone We Know). Filmą jau recenzavau keliais mėnesiais anksčiau, nes tokio nesuturėsi. Primenu, kad tai yra potencialus metų filmas, komedija apie tai, kas nejuokinga ir drama apie tai, kas juokinga. Miranda July, žinoma vaizdo manipuliatorė ir tarptautinių šiuolaikinių menų svetė, netyčia, neplanuotai sudėjo visą savo širdį ir degančią svajonių vyro ranką į nepakartojamą, šviesų ir originalų filmą. Jei labai atvirai – tai jis vertas tiek, kiek visų likusiųjų filmų, kuriuos paminėsiu, suma. Paprasčiau: pamatyk ir padėkok. Tikėtina, kad dėkosi ir už kitą „Planetos filmų“ importą, Ispanijoje gimusį Tamsiai mėlyna beveik juoda (Azuloscurocasinegro). Skausminga ir tikrai beveik juoda realybė su šiek tiek lengvo sarkazmo. Kalėjimas, vaikas, seksas, nukaršęs tėvas persipina dviejų brolių bandyme išlaužti šiek tiek prasmės iš suknisto gyvenimo. Kai kas dar jauną juostos autorių Danielį Sanchezą Arevalo vadina nauju Almodovaru. Prisiminus, kad šis pakenčiamus filmus pradėjo kurti toli gražu neiškart, belieka suklusti. Visa kita – labai plačiam skoniui. Mamos ir jų bręstančios dukros rinksis keistai išverstą Todėl taip pasakiau (Because I Said So), kur mama renka princą neklusniai dukrai. Trilerių gerbėjai griebs Numeris 23 (The Number 23) ir išsigąs bent kartą - jei ne iš apskaičiuotos įtampos, tai bent jau dėl animacijoje gimusio Jimo Carrey, kuris čia rimtas ir įbaugintas, nes jo gyvenimas jau aprašytas vienoje skaitytoje knygoje. Blogi dalykai dėsis ir 10 Biblijos prakeiksmų (The Reaping) bei Paranojoje (Disturbia). Britų komedijos pasiekimai demonstruojami Kietame fare (Hot Fuzz), kuris yra per geras, kad dirbtų Londone, todėl gauna prižiūrėti provincijos miestelį ir nesutaikomą kolegą. Tai kur kas labiau pakenčiama nei veteranai, kurie vaidina nevykėlius: Travolta, Lawrence, H.Macy ir dar vienas yra Laukiniai šernai (Wild Hogs) ir jie parodys, kaip ištverti vidurio amžiaus krizę, apvažiuodami motociklu Ameriką.

03 Tykus gyvenimas (Sanxia Haoren) 04 Marija Antuanetė (Marie Antuanette) 05 Maži vaikai (Little Children) 06 Nežinomas pasaulis (A Scanner Darkly) 07 Elektroma (Daft Punk’s Electroma) 08 Adomo obuoliai (Adams Aepler) 09 Taksidermija (Taxidermia) 10 Pilietis šuo (Mah Nakorn) 11 Keturios minutės (Vier Minuten) 12 Murderball 13 Perversiškas kino gidas (Pervert’s Guide To The Cinema) 14 Tamsiai mėlyna beveik juoda (Azuloscurocasinegro)

Pravda

̂ ̂

Ateityje ginekologai . nebutinai bus is Zemes ̂

Geriausias 31 amziaus serialas FUTURAMA jau per MTV

Darbo dienomis 19.30 val. per MTV Lietuva Pravda

Menas Tas nepakeliamas ŠMC būties lengvumas Narciziška paroda ŠMC apie ŠMC, kas tai yra ŠMC, kada atsirado ŠMC ir kaip ŠMC tapo tuo, kuo ŠMC yra dabar. Nevisai paroda ir nevisai knyga, t.y. truputį paroda, bet yra ir knyga (turbūt taip). Kai kas knygą pirks tam, kad pamatytų savo fotografijas, dalis, kad pamatytų savo tekstus, o kiti – net nežinau, čia suvenyras ŠMC svečiams. Žodžiu, ši paroda yra „objektas savyje“. Vertinimas: to whom it may concern 05.25 – 08.12 „ŠMC – 15 metų“ ŠMC Taip amerikietiška, kaip koks hamburgeris, ups – mėsainis Ray Bartkus toks tipiškai amerikietiškas menininkas, kad toks amerikietiškas gali būti tik tikras Amerikos imigrantas. (Oi, man kažkaip netikras amerikietis asocijavosi su netikru triušiu – Hanibalo Lekterio įtakos). Taigi visi, kas po reklaminio Alo Goro filmo apie tai, kad į Europą atslenka ledynmetis, rūšiuojate

Gidas

Žodžiai: Aleksandra Piktytė Vaizdas: ŠMC archyvas savo šiukšles, galite drąsiai eiti į Vartus pasižiūrėti amerikietiškai amerikietiško produkto, kol jo neužliejo ištirpę Arkties ledynai ir Irano atominės bombos. Vertinimas: kaip holivudinė komedija 05.08 – 06 02 „Ray Bartkus“ Galerija Vartai Čiurlionis vol?

Apie tai, kaip kažkas mezgė kažką pikto ir juokingo Iš visų megztų daiktų man labiausiai patinka Patricios Waller triušiukai – tokie minkšti ir švelnūs bei tokie blogi, beveik kaip aš. Taigi ši paroda – džiaugsmas visokioms/iems mezgėjams, klijuotojams, dažytojams, visiems tiems, kam nesvetimas neurotiškas poreikis kažką gaminti. Vertinimas: turėtų būti smagu 05.25 – 08.12 „Ekstremalūs amatai “ ŠMC

Kaip man parašė parodos kuratorius, vienas iš parodos klausimų yra kuo Čiurlionis skiriasi nuo M.K. Čiurlionio? Kitas, ar asteroidas „2420 Čiurlionis“ kada nors rėšis į Žemę? Kaip gaila, kad visi sutinka, jog Čiurlionis tikrai egzistavo, ir mes netenkame tos nuostabios diskusijos, kurią turi britai apie tai, kas yra Šekspyras? Ech, neturime net Čiurlionio vaiduoklio. Kaip neįdomu. Vertinimas:turėtų būti juokinga 05.25 – 08.12 „2420 Čiurlionis“ ŠMC

Pravda

Gidas

Albumai Mėnesio albumas

Shitdisco Kingdom Of Fear Fierce Panda Records 2007-04-16

Tarp Sonic Youth ir PJ Harvey besiblaškantys italai dvyniai Amedeo ir Simone Pace kartu su vokalistė Kazu Makino nuo 1995 metų leidžia vienas už kitą geresnius albumus. Bėgant laikui jie užgrojo rafinuočiau, tapo

lėtesni, o produkcija – kiek purvinesnė. Dabar tarp įtakos šaltinių masiškai linksniuojami My Bloody Valentine. Be jų galima išgirsti ir radioheadiškus sąskambius ir niuorderišką melodingumą. Tačiau visa tai yra tik meistriškai ištobulintas Blonde Redhead stilius. Štai kad ir pavasariškas „Silently“ – nė už ką neatsakysit į „kur aš tai girdėjau?“. Lengvas Makino sopranas sudaro tobulą junginį su Amedeo gitaromis ir įvairiomis elektronikos priemaišomis. Savo prodiuserio sugebėjimus čia dar kartą įrodė Alanas Moulderis. Pavergiantis įrašas.

Pravda

Paskui Datarock ir Klaxons į new-rave traukinį skuba suspėti ir Shitdisco (išgarsėję privačiais tūsais, kuriuos tildė policija, būgnininko nuomojamame bute). Kad neliktų abejonių dėl muzikos stiliaus – škotai pateikia užuominą spalvotomis lempomis išmarginto viršelio pavidalu. Kažkodėl kankina nuojauta, kad minėtas newrave gyvuos ne ką ilgiau už devyniasdešimtais pražydusį grunge. Bet tenka sutikti su tuo, kad gyvenam čia ir dabar. Tuo labiau, kad ir LCD Soundsystem (su kurio dancepunk skambėsiu glasgiečiai turi daug bendro) puikiai sekasi. Todėl belieka tik šėlti. Į Hunterio Thompsono knygos vardu pavadintą diską sutilpo ir seni „I know kung-fu“, „Blood Disco“, „Reactor Party“, ir būsimas „OK“. Plius šeši nauji siautulio proveržiai. Atsargiai, nenusisuk sprando.

Gidas

Žodžiai: Bong, Vaizdas: Pravdarchyvas

Manic Street Preachers Send Away The Tigers Columbia 2007-05-07

Dr. Green Culture Repair Zona Records 2007-04-06

PRAVDA RADIJAS GEGUŽĘ

Po dviejų pernykščių (James Dean Bradfield ir Nicky Wire) „soliakų“ Manicsai vėl grįžta kaip grupė su jau aštuntu studijiniu darbu. Grupės nariai teigia, kad albumą įrašinėjo du metus, daug klausė savo senų, energingų albumų ir bandė grįžti į laikus, kai jiems buvo po 20 metų. Jie kaip visada papolitikuoja, išlieka melodingi ir labai stengiasi atrodyti nenuobodūs. Be to, žada pašėlusį koncertinį turą. Su albumu, atrodytų, viskas tvarkoj, bet pasaulyje yra daug kur kas geresnės muzikos, o tokio lygio kaip šiame diske (ir panašios) – dar daugiau. Didžiausia problema, kad ji skamba kažkaip senoviškai ir nesugeba išlaikyti klausytojo dėmesio. Štai ir Nina Persson iš The Cardigans (pakviesta sudainuoti pirmu singlu tapusį „Your Love Alone Is Not Enough“) skamba kaip kokia Belinda Carlisle arba Dolly Parton.

Eilinį kartą Dr.Green stebina (gerąja prasme) savo albumo pakuote. Ji gan novatoriška, profesionaliai pagaminta ir puikiai atspindinti DIY ideologiją. Gaila, bet muzikos šitaip pagirti neišeina. Senas (bet ar geras?) punk/ska nuo pat pradžios ima... pabosti. Tekstai kaip visada geri ir teisingi, tačiau muzika, vokalas ir prasta įrašo kokybė smarkiai nuvilia. Nieko, juk jiems rūpi tik grojimo kartu smagumas. Todėl eilinį kartą galioja teiginys, kad „grynų“ geriau klausytis gyvai. Kiek įdomiau atrodo tik paskutinis kūrinys – Genio iš Dublicate remiksas. Jei būčiau grupės idėjinis vadas ar vadybininkas, tetrokštantis užsidirbti pinigų – liepčiau „grynams“ groti dub arba kokį reggae su techno priemaišom.

….CINDY LAUPER - Girls Just Wanna Have Fun ….PEACHES - Fuck The Pain Away ….TECTONIC FUSION - Hairless ….SLEATER KINNEY Entertain ….CHICKS ON SPEED - Glamour Girl ….HOLE – Celebrity Skin ….MADONNA - Like a Virgin ....DEVOTCHKAS – Hip Hop Kids ....YOKO ONO - Woman Power ….YEAH YEAH YEAHS - Phenomena ….DAISY CHAINSAW – You Be My Friend ….THE GOSSIP – Standing in the Way ….KATE NASH - Caroline’s a Victim ….MISS KITTIN – Clone Me ….BIKINI KILL – Alien She ….NEW YOUNG PONY CLUB – The Bomb ….GOLDFRAPP – Yes Sir ….LE TIGRE - Deceptacon

Bet kuriuo atveju galima tik kartu su Dr.Green pasidžiaugti, kad jiems pavyksta susirasti bendraminčių draugų artimame ir šiek tiek tolimesniame užsienyje.

Vertinimo sistema

Pravda

Gidas

Knygos Žodžiai: Majakovskis / Vaizdas: Pravdarchyvas

Žmogus be tėvynės Kurt Vonnegut

Teatras

Knyga, vainikavusi jo netrumpą gyvenimą. Knyga, kurioje sudėti dabar taip aktualūs pamąstymai apie karą, JAV įtaką pasaulyje, moralę, žmogiškumą ir humanizmą. Knyga, savo sąmoju ir ironija priversianti cituoti ją draugams ir kikenti troleibuse. Knyga, kuri bus skaitoma dar ne sykį, nes per vieną kartą susemti į save visą gėrį yra tiesiog neįmanoma. Tai odė rašytojo talentui ir humanisto sielai.

Lavonų degintojas Ladislav Fuks Siaubo romanas, pagal kurį pastatytas to paties pavadinimo siaubo filmas apie nacizmo poveikį paprastam, standartiniam ir „teisingam“ žmogeliui. Kas atsitinka, kad normalus patampa sadistu? Kokios moralinės vertybės dingsta ir kodėl jos paminamos? Kaip iškreipta ideologija gali traumuoti žmogų ir įtakoti jo veiksmus? Knyga skaitosi painiai – aš vis bandžiau suvokti, ar čia toks rašytojo stilius, ar vertėjas nekoks, tačiau pagrindinis veikėjas taip įtaigiai nupieštas, taip groteskiškai ir kartu natūraliai atliekantis savo funkciją ir pagrindžiantis tai budizmu (krematoriumas – greitas (tik septyniasdešimt penkios minutės) būdas patekti anapilin), taip po truputėlį nužmogėjantis, kad atperka suveltą tekstą.

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai Gintaras Beresnevičius Šis nebaigtas rašyti, bet po autoriaus mirties išleistas romanas susilauks daug dėmesio jau vien dėl tragiško rašytojo likimo. Beresnevičiaus tekstas – tikras malonumas akiai. Jis ornamentiškas, liejasi kaip sąmonės srautas, tarsi žaisdamas su skaitytoju mitologinių, kultūrinių bei archetipinių

Pravda

mįslių žaidimą, apnuogindamas veikėjo, kurio čia kaip ir nėra, sielos košmarus, klajones ir klejones. Stiprus romanas, dar kartą primenantis, kokio talentingo rašytojo bei mąstytojo mes netekome.

Žodžiai: Miss Leblon / Vaizdas: Pravdarchyvas

Hip hopas „Dykynėje“ Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ pristatys šiuo metu vieną žinomiausių prancūzų hip hopo trupių „Käfig“. 1996 m. įkurtai trupei vadovaujantis Prancūzijoje gimęs berberų (Alžyras) kilmės choreografas Mouradas Merzoukis suplakdamas hip hopą su kitų scenos menų patyrimu užkėlė jį ant scenos, bet tuo pat metu sugebėjo išlaikyti miestietišką šio gatvės šokio identitetą. Devyni magnetizuojančiai virtuoziški šokėjai pseudorealistiškos scenografijos fone pateikia naują gatvės šokio ir cirko lydinį. Pasak choreografo, „Dykynė“ yra apleista vieta, kuri vis tik yra atvira, prieinama ir kurioje galima daug ko prasimanyti. „Tai virsmų, susitikimų ir gyvenimų vieta... Mano vaikystės žaidimų vieta. Tariamai mieste neegzistuojanti vieta man yra tarsi oro burbulas, erdvė, kurioje gyvenimas sukuria savas taisykles ir kodus, vieta kurioje viskas įmanoma”, - pasakoja Merzoukis. „Dykynė“, gegužės 31 d. 19.00, Nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė

Nekalti Režisierius – Gintaras Varnas Kauno dramos teatras Žmogus sako Dievui „Tu negali manęs atleisti, aš pats išeinu“ – įdomu, kiek žmonių jį pasmerktų ir kiek paliktų šį sprendimą jo valiai. Matyt, tai nenuspėjama, kaip ir tai, jog dar ryte gali gerti vitaminą, o jau vakare bandyti nusižudyti... Įkalinti jausmai ir emocijos nekaltųjų savižudžių gyvenimo linijose – Kauno dramos teatro režisieriaus G. Varno spektaklis „Nekalti“ grįžta į Vilnių. Socialinė-politinė D. Loher idėjų pjesė apie savižudžių visuomenę, kuri bando išsilaisvinti nuo kasdienybės, kuri panikuoja, kuri stebi ir jaučiasi stebima, kuri eina iš proto... Veikėjų komiškumas ties proto išsekimo ir emocijų stagnacijos riba nekelia gailesčio. Priešingai. Aktoriai šaržuoja savo vaidinamus herojus, prisijaukindami situaciją, į kurią jie pateko, ir visiškai atsiribodami nuo mirties fakto. Nes jie nekalti norėdami mirti. Tiems, kas bijo tikrovės - esate laisvi to nematyti.

Žodžiai: Sevilia Vaizdas: Andrius

Pasiutėlis

Ji: Vilma Rėbždaitė Dabar: studentė Aistra: kovoti rankose laikant špagą. Kartais vietoj jos – ir kardą. Kiek: jau aštuoneri metai Kas tai? Tada, kai merginos ir vaikinai, apsivilkę šviesius kombinezonus, truputį primenančius kosmonautų kostiumus, veidus uždengę kaukėm, bando vienas kitam įdurti ilgom špagom. Tai ir yra fechtavimasis. Esmė kuo greičiau ir tiksliau špaga įdurti priešininkui. Tačiau špaga – ne adata. Dūris įskaitomas ne tada, kai priešininkas surinka nuo bakstelėjimo. Viskas labai mechanizuota – špagos smaigalyje yra maža spyruoklytė, kuriai susispaudus užsidega lemputė. Taigi nei kraujo, nei pabalusio priešininko. Pradėjau netyčia - tada, kai treneris per kūno kultūros pamoką pakvietė norinčius fechtuotis. Kadangi treniruotės vyko už kelių žingsnių nuo mano namų, pradėjau. Užsikabinau. Vienu metu lankė vos kelios klasės merginos, o dabar, įstojus į universitetus, dažniausiai treniruotėse pasirodau tik aš. Stengiuosi bent keletą kartų per savaitę atrasti laiko fechtavimuisi. Fechtavimasis man beveik įgimta aistra – kovosiu, kol rankoje nulaikysiu špagą. Fechtavimasis – ne tik vyrams. Sporto neskirstyčiau į moterišką ar vyrišką. Anksčiau su durklais rankose kovodavo tik riteriai, gindami savo garbę ir siekdami damų dėmesio, tačiau tai – istorija. Mes juk nekovojam iki paskutinio priešininko atodūsio. Taigi šiam sportui užtenka ir moteriškos jėgos bei ištvermės. Merginos su špaga – ne retenybė. Merginų ir vaikinų, užsiimančių šia sporto šaka yra po lygiai. Tačiau pačių besifechtuojančių – mažai. Respublikinės varžybos vyksta arba kauniečiams atvažiavus į Vilnių, arba vilniečiams į Kauną. Ginklas. Taip, špaga vis dėlto yra ginklas, nors su juo realiai neapsiginsi. Kai kurie stebisi, kaip aš sugebu pakelti špagą ir dar ja mosuoti, tačiau ji nesveria nė kilogramo ir nėra patvari. Esu sulaužiusi bent aštuonias. Kam, jei nesužeisti? Reikia mokėti tiksliai ir gražiai prieiti prie priešininko. Fechtavimasis - ne jėgos demonstravimas, bet ir ne meninis pasirodymas su ginklais. Tai strateginis žaidimas. Fechtavimasis ne mechaninė kova – viską lemia tavo strategijos pranašumas ir įžvalgumas bandant nuspėti priešininko veiksmus. Fechtavimasis – kažkas panašaus į šachmatų lentą su gyvom figūrėlėm. Man tai patinka, nes išmoko pasiekti tikslą. Gyvenime, kaip ir fechtavimesi, mąstai, ar pulti, ar pasitraukti, ar laukti patogaus momento, kol suklys priešininkas. Mąstymas fechtuojantis, kaip ir gyvenimiškas supratimas, ateina su laiku.

Pravda

Žodžiai: Femme Fatale Vaizdas: Pravdarchyvas

Fetišas Fiat 500, www.fiat500.com, patikimi šaltiniai skaičiuoja apie $20 000 ir daugiau

Profesionalūs aitvarai www.108.lt, nuo 155Lt

Dar neparduoda, bet jau leidžia susikurti tokią, kokios tik panorėsi, ir palieka laiko pradėti taupyti.

Buttons and Hair Bag / rankinė www.plueys.com, £295.00

Sako, kad apie aitvarus nėra ką kalbėti. Sako, susimatysime pučiant vėjui ir patys pajusit.

Šis tas iš kolekcijos „Surrealism“. Tapetai / dizainerė Inke Heiland www.rompstore.com, nuo $70

Vaikiški tapetai visiems.

Pravda

USB Circus Cannon / USB patranka http://www.mobilefun.co.uk, 36.05 €

USB patranka. Apsimeti, kad dirbi, o iš tikro šaudaisi guminėmis moterytėmis. Kvaila, bet smagu.

Fetišas Nike + iPod Sport Kit www.nike.com/nikeplus/, 179 Lt (plius Nike bateliai ir iPod)

Marškinėliai www.suburbanriot.com, $32

Bėgantiems su tikslu ir malonumu. Dar vis ieškantiems naujų bendravimo formų. Skaičiuotuvas www.dovana.lt 34,00Lt

Skaičiuotuvas blondinėms. Ištrauk kvadratinę šaknį iš 5 pirštų. http://draugas.dovana. lt/nice-to-have/kalkuliatorius-pink. html?lang=2 Žaidimas flOw http://www.us.playstation.com/flOw, $7.99

Žiauriai gražus ir nekvailas žaidimas. Pažiūrėk treilerį ir, jei tik turi Playstation, įsigyk.

Kai dėvi tokius marškinėlius, kiti galvoja: a) tu faina b) tu originali c) tu drąsi d) tu kuoktelėjusi ir t.t. Jei esi tokia ar nori tokia būti. Visada gali persipiešti, jei moki. Sextrology http://www.thisisauto.com, $19.95

Apie astrologija, meilę, seksą iš visų pusių, kampų ir užkampių. Sako – nebanaliai, nenuobodžiai ir netgi įtikinamai.

Pravda

Persona

Pliktelėjęs. Gal dėl to, kad per daug laiko praleidžia su paaugliais.

Didzejus

zmogus

Ausinės ant kaklo arba rankose. Išskirtinai asmeninės. Turi „Apple“. Šviečia juo diskotekose bei kavinėse. Marškinėliai su kietu užrašu ar paveiksliuku. Tam tikroje populiarumo stadijoje reklamuoja save ar savo produktą. Laimės raukšlelės veide. Čia ir dėl šypsenos, ir dėl bendros klubuose tvyrančios euforijos.

Iš pirmo žvilgsnio kvailoka, bet tiesiog pavargusi šypsena.

Netoliese visada yra jo laukianti mergina.

Liesas, bet nebūtinai. Yra ir smagių storuliukų.

Termino„didžėjus“ norminėje lietuvių kalboje nėra. Įteisinti kalbos kastruotojai liepia sakyti „šokių vakarų vedėjas“, nepaisant to, kad didžėjai egzistuoja jau keliasdešimt metų – net ir pas mus jie atsirado anksčiau nei pepsikola. Siekiant išsiaiškinti, kur slypi svetimų įrašų leidimo masėms žavesys, atliktas ne vienas tyrimas. Parašyta visiems klubinėtojams privaloma knyga „Last Night a DJ Saved My Life“. Gelbėdamas gyvybes, didžėjus skinasi kelią iš savo miegamojo per rajonklubius link tviskančių disko gaublių, o kartais net Olimpinių žaidynių atidarymo. Profesija, prasidėjusi nuo niekingo prašymų pildytojo etato radijo stotyje arba kultūros namuose, dabar išsikerojo taip, kad ryškiausi jos atstovai perka butus net ir tokiose brangiose sostinėse kaip Vilnius, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia lėktuvuose, dalina autografus ne prasčiau už Michaelą Jacksoną ir turi daug „grupsių“. Kodėl? Nereiveris nesupras. Gyvų

Pravda

Žodžiai: Daina Dubauskaitė Vaizdas: Rikka

Diskoteku

melodijų mėgėjas yra svetimas tam kaifui, kurį patiria didžėjus ir jo valdoma minia. Didžėjai ir patys dėl to nerimsta ir daugeliu atvejų pradeda kurti patys – sako, kitaip neišgarsėsi. Požymiai Vyras. Deja, didžėjus – labai nemoteriška profesija. Yra keletas neblogų merginų, bet absoliuti dauguma jų groja išvaizda. Neišsimiegojęs. Kada gi miegosi, kai už klubo durų keičiasi laiko juostos? Madingas. Vienas toks Richie Hawtinas pakeitė visos Kanados šukuosenų stilių. Apsvaigęs. Tik kartais – nuo miego trūkumo. Kalba su anglišku akcentu. Nemoka išversti į lietuvių kalbą žodžių „setas“, „grūvas“. Mylimas. Didžėjus myli tiek vyrai – už byto suvedimą, tiek moterys – už grožį. Ir darbščias rankas. Turi nugaros problemų. Pabandytum tu tiek plokštelių metalinėj dėžėj patampyti. Tiesa, dabartinės technologijos įgalina tingiausius viską persigabenti USB rakte. Išlepęs. Didžėjų kontraktuose su klubais galima rasti tokių absurdų, kaip ekologiški bananai ir DOA. Išsiversk pats. Priekurtis. Fanatiškas. Tiesa, fanatizmas muzikai didžėjų pasaulyje blėsta proporcingai populiarumui ir madingumui. Tuomet jau fanatizuoja juos pačius. Menininkas. Stebėtinai daug grojikų turi meninį išsilavinimą. Nagingiausi kergia kartais net priešingų stilių kūrinius ir naudoja tik klubinėtojų nervų sistemos jaučiamus efektus. Deja, plokštelių klestėjimo metais ištobulintą techniką pamažu keičia vis galingesnės kompiuterių programos. Nusidėjėlis. Niujorkietis Francis Grasso disco eros pradžioje bažnyčioje įrengtame klube „Sanctuary“ blowjobus po pultu skaičiuodavo taip, kad šokėjai nepajausdavo. Nėra ir nebus vieno geriausio didžėjaus. O madingi keičiasi greičiau nei miksuojami kūriniai. Derlingiausios šalys: JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Olandija. Pažįsta visus apsauginius ir promoterius. Niekada už nieką nemoka. Per dažnai kartoja žodį „labukas“. Nes jį visi pažįsta.

Gastropravda

Žodžiai: Baltasis pipiras Vaizdas: Pravdarchyvas

Tofu: fu?

Antiglobalistai, kraštutinės feministės, pankai, emo merginos, anarchistai - visus juos sutiksi taikiose gatvės eitynėse, kurios neretai virsta į riaušes, vitrinų daužymą, automobilių vartymą ir Molotovo kokteilių svaidymą į niekuo dėtus spec. būrio policininkus. Visi puikiai žinome, kad, nebūtų taisyklė be išimčių, šios jaunimo subkultūros propoguoja vegetarizmą. Arba veganizmą. Nereikia net vidurinio išsilavinimo suvokti, kad tokius agresijos protrūkius lemia vienintelis dalykas: mėsos trūkumas. Tai prieštarauja nusistovėjusiai teorijai, kad būtent mėsa yra agresijos priežastis, todėl belieka prisikimšti tofu ir žiūrėti, kas bus. Kieto tofu, šviesaus sojos padažo, sumaltos imbiero šaknies, sezamo aliejaus, sumalto aitriojo pipiro, alyvuogių aliejaus. Padažui: 2 šaukšteliai sumaltos imbiero šaknies, apie 60 g šviesaus sojos padažo, maltų baltų pipirų, sezamo aliejaus. Jeigu niekada nevalgei sojos varškės vardu tofu, apklausk draugus, ir pamatysi daugiau rūgščių veido išraiškų nei įkvėptų. Kitas,

Pravda

žiūrėk, dar ir išraiškingai spjaudytis pradės. Todėl šiandien mūsų užduotis - užmėtyti visus tofu skeptikus akmenimis ir paruošti lyg ir vištieną, lyg ir žuvį primenantį, bet visai kitokį patiekalą. Tai pavyks dviejų smulkių gudrybių dėka. Sudėtingiau sumedžioti tofu. Žvalgykis “Rimi” parduotuvėje ir gastronominių retenybių universalinėje Basanavičiaus gatvėje. Imk tik kietą tofu popierinėje pakuotėje. Tiesa pasakius, kitokio ir nėra. Pirma gudrybė: dėk visą tofu pakuotę į šaldiklį ir laikyk ten mažiausiai parą, o dar geriau - tris paras. Išmušus šventai gamybos valandai, užvirink puodą su vandeniu, įmesk vis dar neatidarytą tofu pakuotę ir virk 12-15 minučių, kol nugalėsi įšalą. Tik tuomet ištrauk tofu iš pakuotės, ir šią baltą plytą supjaustyk išilgai į šešias dalis. Antra gudrybė: ant pjaustymo lentos dėk kelis popierinius rankšluosčius, ant viršaus - tofu gabaliukus, uždenk dar keliais popieriniais rankšluosčiais ir prislėk juos kita pjaustymo lenta, ant kurios uždėk keletą sunkių daiktų. Tegu per pusvalandį iš tofu išbėga vandens perteklius, mat šis produktas - kaip kempinė: ką jai paduosi, tą ir sugers. Vanduo tik užima būsimą patiekalo skonio vietą. Linksmoji dalis: tofu marinavimas. Šį kartą tau parinkau panašų į padažą marinatą iš kelių šaukštelių šviesaus sojos padažo, poros šaukštelių sumaltos imbiero šaknies, šlakelio sezamo aliejaus ir aitriųjų paprikų (pagal skonį), bet tu nesivaržyk. Tinka viskas ir bet kokiomis proporcijomis (pavyzdžiui, alyvuogių aliejaus, raudonojo vyno actas ir smulkinto baziliko mišinys).Ką pasėsi, tą ir pjausi, taip sakant. Tofu marinuotis turi ne trumpiau nei pusę valandos. Keptuvėje ant vidutinės ugnies alyvuogių aliejų, marinuotus tofu gabaliukus apvoliok kukurūzų krakmole (arba tiesiog miltuose), elegantiškai nukratyk perteklių, ir apkepk iš visų pusių, kol taps auksiniai ir traškūs. Taip paruoštas tofu puikiai dera su kuskusu arba ryžiais, o paskutinis akcentas - padažas, kurio ingridientus viršuje reikia tiesiog gerai sumaišyti. Jeigu subkultūriniai įsitikinai leidžia, gali tofu dar labiau pagardinti: po apvoliojimo kukurūzų krakmole, pamirkyk juos plakto kiaušinio ir smulkiai tarkuoto mocarelos sūrio mišinyje. Kepk. Tofu valgyk metus kasdien, po to parašyk man, ar jau gniaužiasi kumščiai.

Kvartalas

Žodžiai: Balta Vaizdas: Asta Ostrovskaja

Linksmojo Ignoto diskotekos Ignotas buvo vienas iš Šventųjų, pamynusių erezijos šėtoną. Jo vardo gatvę garsino vienuoliai, karininkų klubai, ligoninė ir kalėjimas. Tam tikru periodu ji vadinosi komunisto Kazio Giedrio vardu. Gatvė buvo žinoma ir dėl miesto vandentiekio, kuris ėjo į Ignoto kareivines. Kartą odininkas Losickis bandė vandenį pavogti, prijungdamas savo namų vandentiekį prie miesto vamzdžio. Magistratas įsakė miesto vamzdį sutaisyti ir užpilti žeme. Bet gatvėje iki šiol yra kvapas. Nr. 6. Technikos biblioteka. Čia buvo kepykla, skerdykla, grūdų džiovinimo sandėlis, malūnas, kalvė, salyklo vonia bei bravoras. Iš jo palei grindis ėjo vamzdžiai, kuriais alus nutekėdavo į specialias statines rūsyje. Vienas miestietis buvo įsirengęs privačios valdos gynybinę sieną su šaudymo angomis ir kovos taku. Vienuolyne lankėsi Rusijos imperatorius Petras I, kuris domėjosi čia buvusiomis medžio tekinimo staklėmis. Vėliau švedai plėšikai pavogė visą bažnyčios sidabrą. Kai tam tikru periodu Ministrų taryba nusprendė pastatą perduoti Lietuvos technikos bibliotekai, šiukšlių ten buvo iki lubų. Jas nešė 12 metų. Bibliotekos kiemas garsėjo pirmaisiais Discomafia, Boogaloo ir skamba skamba kankliais. Kieme yra parūdijusių meno kūrinių ir du gražūs medžiai. Nr. 6. Šv. Ignoto bažnyčia caro laikais buvo paversta arklidėmis, vėliau tapo kino studijos sandėliu. Kristoforo laikais čia dirigavo Katkus. Dabar prie įėjimo nuleisti du inkarai. Tai vienintelė bažnyčia, kuri nakčiai virto diskoteka, o aš šokau prieš altorių. Nr. 8. Krašto apsaugos ministerija. Architektė Bučiūtė (Bareikio mama) bandydama atkurti senąjį gotikinės gatvės vaizdą, paliko vieno namo frontoną. Gerokai išsišokusią fasado dalį fotografuoja užsieniečiai. Priešais už tvoros yra sodas, kurį per darbų pamokas turėjo ravėti Salomėjos Nėries mergaitės. Už tai mokytojos gaudavo obuolių. Nr. 4. Prie buvusių Bočių įėjimo – du kardai. Juos norėta įmuryti į sieną, bet tuoj pat kardai buvo pavogti. Kitus du

apsauginiams teko saugoti per naktį, kol kalavijai sustingo cemento masėje. Nr.11. Gatvėje yra Šv. Dvasios bažnyčios, anksčiau buvusios ligonine ir kalėjimu, rūsio durys, pro kurias vienuoliai kabliais versdavo nuo maro mirusius žmones. Jie visi ten yra iki šiol. Mumifikuoti, karstuose, netvarkingai išmėtyti ir gražiai suguldyti palei Ignoto gatvės sieną vienas šalia kito. Viena vienuolė guli su kunigaikščio Oginskio diržu ir aksomine sabalų kepure. Užrašas ant bažnyčios sienos „Aš myliu mamą 69“ išnyko. Laukiu, kol vėl atsiras. Nr. 16 namo kieme Michailas Bojarskis filmavosi filme „Don Sezar de Bazan“. Kieme stovėdavo du zaporožiečiai. Baltas, vėliau - raudonas. Kai čia vyko liaudies koncertas, zaporožiečiai kiemą turėjo palikti. Tarpuvartės duryse kadaise gyveno anglininkas, pas kurį žmonės eidavo anglių namui šildyti. Dabar čia vakarais verda aistros. Baras „Cozy“. Barmenė Milda negarsiai groja mano muziką. „All good things come to an end“, – dainuoju aš, Ona, miela kaimyne, leisk man garsiai sudainuoti ir aukščiausią natą. Noriu būti Nelly Furtado. Nr. 16. „Geros akys“. Anksčiau čia buvo kulinarija, išklota rudom pailgom plytelėm. Galima buvo gerti kavą ir valgyti bizė pabėgus iš pamokų. Kitų kavinių dar nebuvo. Nr. 5. Daug kur vedantis įstabaus grožio kiemas. Aš noriu čia gyventi.

Dar gatvėje dabar yra: Godojanti palėpė Gražus paveikslas ant apleisto namo sienos Kitas gražus paveikslas ant paskutinio žibinto Daug simpatiškų langelių Svečių namai Katalikų ir satanistų name miegantys benamiai Paauglių kokteilinė Draugai ir linksmybės

Pravda

REKLAMA