Tiesiai į dešimtuką! (arba Siaubas! Visai prašovei!) su Ilona Ežerinyte ir Marija Rubavičiūte 4–7 psl.
Mokslo makaronai. Transportas ir eismas 8–9 psl.
„YouTube“ turinio kūrėjas Edvisss: „Jauniesiems kūrėjams palinkėčiau nebijoti!“ 10–11 psl.
Marius Čepulis. „Mažosios darbštuolės“ 12–13 psl.
Pažink didžiuosius Lietuvos kūrėjus. Antanas Baranauskas 14–15 psl. Paslaptingųjų nykštukų miestas 16–17 psl.
Saulė Paltanavičiūtė. Lapgraužės
–
VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto
„Skaitymas atveria kelius kūrybai“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2022 m. skyrė 10 000 Eur paramą.
Arūnė Urbonaitė. „Trumpos istorijos 3“ 24–25 psl.
Raimonda Razbadauskienė. „Miškiniai. Eismo tvarka“ 26–27 psl.
Virgis Šidlauskas. „Šikšnosparnis plaukimo mokykloje“ 28–29 psl.
Mūsų klasė ypatinga! 30–31 psl.
Dailininko paletė: Indrė Pliuškytė-Zalieckienė 32–33 psl. Gidės pasakojimai 34–35 psl. Fotoobjektyvas: Agnė Kairienė 36–37 psl.
Mokinių susitikimas su AntanuJ 38–39 psl.
Gretos Alice komiksas! 40–41 psl..
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kotryna Alesiūtė, Greta Alice, Danutė Aniulienė, Marius Čepulis, Rasa
Dapkutė, Dalia Dūdaitė, Edvisss, Ilona Ežerinytė, Agnė Kairienė, Emilė Kazlauskaitė, Mantas Mateika, Vanda Padimanskaitė, Saulė Paltanavičiūtė, Raimonda Razbadauskienė, Elena Augusta Victoria Reckewitz, Marija Rubavičiūtė, Virgis Šidlauskas, Arūnė Urbonaitė, Paulius Uziela, Indrė Pliuškytė-Zalieckienė.
Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Rasa Dapkutė.
Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 4 (108) liepa–rugpjūtis. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
Leidykla „Nieko rimto“
„Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
žinote, kodėl vaikystėje man patiko vasaros? Nes tada laikas eidavo lėčiau. Nebereikėdavo verstis per galvą ir kažkur nuolat skubėti. Bijoti, kad pavėluosi į būrelį ar užsiėmimą. Neparuoši pamokų ar jas pramigsi. Laiko turėjome tiek, kad dienos ištįsdavo lyg kramtoma guma. Nereikėjo keltis anksti, o vakarais namo parsirasdavom tik mamoms šūktelėjus pro langą.
Kaip šią vasarą leidžiate jūs? Ar daug išbandėte naujų dalykų? Ar keliavote ir sužinojote ką nors, apie ką anksčiau nebuvote girdėję? Susiradote naujų bičiulių ir draugų? Prisivalgėte kiek telpa ledų? Užtektinai prisipliuškenote vandenyje? Nuo ryto iki vakaro spardėte kamuolį ir kieme žaidėte pasiučiausius vaidmenų žaidimus? O gal jau spėjote perskaityti visą kalną knygų? Kurgi rasi nuostabesnį laiką, kai visos po stiklu uždarytos valandos priklauso tik tau?
O jūsų bičiulis Laimiukas net įsibėgėjus atostogoms niekur nedingo. Jis paruošė naują pluoštelį įspūdingų dalykų, įdomybių iš gyvūnijos pasaulio, kelionių, pažinčių, istorijų ir juokų.
Šiame numeryje metų knygos vaikams „Tetulė Liu“ laureatės Ilona Ežerinytė ir Marija Rubavičiūtė leisis į avantiūrą mėgindamos išsiaiškinti, kaip gerai pažįsta viena kitą. Skaitydami „Mokslo makaronus“ sužinosime, kas yra transportas ir eismas. Vaikams gerai pažįstamas „YouTube“ turinio kūrėjas ir kompiuterinių žaidimų žaidėjas Edvisss atsakys į smalsius Laimiuko klausimus. Marius Čepulis papasakos, ką darbštuoliai vabzdžiai ir vabalėliai veikia vasaros metu. Pakeliausime po Vroclavą ir ieškosime ten išsislapsčiusių nykštukų. Arūnė Urbonaitė ir Vanda Padimanskaitė grįš su trečiąja katino Alfonso ir jo šeimininkės Aldutės istorijų dalimi. Raimonda Razbadauskienė su Elena Augusta Victoria Reckewitz vėl keliaus su miškiniais. Sužinosite, ką vasarą šikšnosparnis veikia plaukimo mokykloje. Kauno „Rūtelės“ mokyklos mokiniai papasakos, kuo ypatinga jų klasė. Poetė ir iliustruotoja
Indrė Pliuškytė-Zalieckienė paatviraus apie savo profesiją. Fotografė Agnė Kairienė – apie fotografiją.
Ukmergės „Šilo“ progimnazijos žurnalistikos būrelis „Sirenos“ pasidalins reportažu iš savo mokyklos gyvenimo. Keliausime su gide ir lauksime naujo Gretos Alice komikso.
Smagaus ir pašėlusio jums laiko! Likime drauge! Ir iki susitikimo rudenį!
Virgis Šidlauskas
Žurnalo redaktorius
Kiekvienas žmogus – mįslė. Todėl Laimiukas nusprendė išsiaiškinti, kaip gerai viena kitą pažįsta 2023 metų knyga vaikams tapusios knygos „Tetulė Liu“ kūrėjos –rašytoja Ilona Ežerinytė ir iliustruotoja Marija Rubavičiūtė. O mums belieka palyginti atsakymus ir įsitikinti – stipriai prašauta pro šalį ar viskas idealiai sutampa.
Kada Ilona sėda prie knygos rankraščio? Ryte, vakare, o gal vėlai naktį?
Marija: Ryškiausiai įsivaizduoju Iloną dirbančią prie rankraščio rytmečio šviesoje. Bet greičiausiai prisėda tuomet, kai kyla įkvėpimas.
Ilona: Oi, oi, tik ne naktį! Naktimis aš miegu. O prie rankraščio galiu prisėsti bet kada, kai šauna kokia mintis į galvą. Namiškiai kartais pyksta, pamatę vidury kambario paliktą grindų šluostę. Pusė grindų išplauta, pusė ne, o aš sėdžiu prie kompiuterio, rašau.
Ar Ilonai pavyksta paisyti disciplinos? O gal laukia, kol idėjos pačios pasibels į galvą?
Marija: Manau, kad ypatingos disciplinos ji nepaiso. Greičiausiai netikėtas idėjas čiumpa už pakarpos, kai tik jos ima belstis. Tuomet jau kurį laiką, o gal ir išties ilgai su jomis draugauja (t. y. kuria kokią savo istoriją).
Ilona: Disciplina yra labai naudingas dalykas – pvz., kai įpranti ruošti pamokas šeštą valandą vakaro, nė nepastebi, kaip kojos artėjant tam laikui tave nuneša prie rašomojo stalo. Bet rašymas – kiek kitoks dalykas, jis ne visada paklūsta disciplinai.
Ilona Ežerinytė
Kokių ritualų Ilona laikosi pradėdama rašyti?
Marija: Manau, pirma užsikaičia kvapnios kavos puodelį bei susikuria tinkamą aplinką, kurioje rašys. Greičiausiai pasirūpina, kad suptų tyla ir ramybė, kad neblaškytų dėmesio pašaliniai dalykai.
Ilona: Pasmilkau kambarius kadagio šakelėm ir patrinu kompiuterį šikšnosparnio odelėm. Juokauju. Nesilaikau jokių ritualų. Žinau, kiti visokiais magiškais būdais stengiasi prisivilioti mūzas, „pagauti“ gerus tekstus, miega po pagalve pasidėję pieštuką, kad užrašytų susapnuotas genialias eilutes. Kartą ir aš taip pabandžiau, o ryte perskaičiau, ką per sapnus prikringeliavau. Lapelyje buvo sakinys „Kaip užaugti nykštuku?“. Nesąmonė. Nuo to laiko į visus ritualus ir rašymo burtus numoju ranka.
Ilona rašo ranka, kompiuteriu, o gal mintis įamžina garso įrašuose?
Marija: Manau, kad pirmas užgimusias mintis užsirašo ranka, o kai prisėda rimčiau, rašo kompiuteriu. Gal net ir garso įrašuose įamžina, kad nepasimirštų gera idėja.
Ilona: Rašau kompiuteriu. Taip tvarkingiau ir greičiau. Nors, kai pagalvoju, kompiuteriu rašau ranka, koja nemoku. Tai ir nežinau, kaip į šitą klausimą deramai atsakyti.
Koks literatūros žanras, stilius Ilonai artimiausias?
Marija: Manau, tai grožinė literatūra. Turbūt proza. Gyvenimiškos istorijos, kuriose kartais atsiranda ir subtilių netikėtų pasakos elementų.
Ilona: Labiausiai man patinka pasakos. Norėčiau, kad ir gyvenimas būtų kaip pasaka.
Kokių temų Ilona imasi su malonumu ir kuriomis jos nesužavėsi?
Marija: Ilona imasi jautrių temų apie, atrodytų, mažus, tarsi nepastebimus dalykus, bet parodo, kokie jie išties svarbūs. Apie tai, ką sutinkame savo kasdienybėje, bet ne visada drįstame ištraukti į dienos šviesą ir apie tai kalbėtis. Apie paprastų žmonių nepaprastus gyvenimus, paaugliškas problemas, psichologinius santykių niuansus, draugystės svarbą. Manau, kad nemėgsta puikavimosi, tuščių temų, standartinių klišių.
Ilona: Mėgstu rašyti apie gražius, bet ne kiekvienam matomus dalykus. Nemėgstu šiurpių istorijų. Jei skaitytojas skaitydamas dreba, tai kaip turėjo jaustis rašydamas rašytojas?
Vasarą, kur pažvelgsi aplink, tik viskas kruta, juda, ropinėja, bėginėja, skraido, šokinėja. Ir ne, nekalbu apie paukščius ar kiškius. Kalbu apie mažuosius pievų ar miškų gyventojus – vabzdžius.
Marius Čepulis
Jų įvairovė yra milžiniška ir visų apžvelgti niekaip nepavyktų. Bet pašnekėkim apie darbščiausius. Visų pirma noriu pasakyti, kad tą darbštumo epitetą čia mes, žmonės, susigalvojom. Gamtoje jis neegzistuoja. Ten nėra darbščių, ten nėra tinginių. Gyvūnai tiesiog elgiasi vienaip ar kitaip, priklausomai nuo to, kas jiems labiausiai padeda sutaupyti energijos, išgyventi, pasidauginti. Kitaip sakant, jie tiesiog tokie yra. Ir dėl to, kad bitutė laksto nuo žiedelio ant žiedelio ar skruzdėlytė suplukusi nešioja lapelius, jos nėra niekaip darbštesnės, nei, sakykim, blakė, kuri lėtai vaikštinėja augalų stiebais ieškodama kokio vikšro, kurį galėtų išsiurbti savo ilgu aštriu straubliu.
Tad dabar apie bites. Jos yra kitų „darbštuolių“ – skruzdžių ir vapsvų – giminaitės. Skirtingai nuo visokių musių ir uodų, visi šie vabzdžiai turi keturis, o ne du sparnus. Ir tiek vapsvos, tiek bitės, tiek skruzdės yra visiškai nerealūs padarai, apie kiekvieną jų galima rašyti ir rašyti. Taigi, bitės. Visų pirma reikia žinoti, kad naminė bitė – tik viena rūšis, o Lietuvos gamtoje dar gyvena apie 350 rūšių bitučių. Taigi, bitės visų pirma skirstomos į dvi dideles grupes – bendruomenines ir pavienes. Bendruomeninėms priklauso kamanės ir naminės bitės. Jos pasiskirsčiusios darbus, o priklausomai nuo to, ką veikia, skiriasi net jų išvaizda. Yra bitės darbininkės, motinėlės, tranai. Vienos prižiūri vaikus, kitos motinėlę, trečios gamina vašką, nešioja žiedadulkes ir vemia medumi. Naminės bitės turi savo kalbą, pranešinėja apie geriausias vietas, kur daug nektaro, žiemomis kartu šildosi. Taigi, gyvena draugiškai ir dirba ne todėl, kad yra darbščios, o todėl, kad kitaip neišgyventų jų bendruomenė. Jos negalvodamos paaukoja gyvybę, jei reikia apsiginti nuo įsibrovėlių. Tiesa, nebūtinai bičių geluonis įstringa. Bet, taip, jis turi nedideles karputes ir jį sunkiau ištraukti iš odos, tad dažnai įstrigęs nutrūksta su visu pilvelio galu. Dar įdomiau, kad net nutrūkęs pilvelio galas vis dar nesustoja pumpuoti nuodų į užpuoliko kūną.
Kamanės. Šitie skraidantys pūkuotukai visada stebino mokslininkus. Juk toks sunkus, didelis padaras, o vis tiek geba skristi ir sumosuoti sparnais net 200 kartų per sekundę. Kamanės – irgi bendruomeniniai vabzdžiai. Peržiemojusi karalienė įkuria lizdą kokiame nors urvelyje, ten užaugina pirmąsias darbininkes. Tada jau darbininkės užsiima namų ruoša – nektaro, žiedadulkių rinkimu ir vaikų priežiūra, o karalienė tik deda kiaušinius. Tad
rudenėjant vietoj vienos kamanės lizde jų būna dešimtys, o kartais – šimtai ir net tūkstančiai. Vasaros gale gimsta tranai, jie į lizdą neįleidžiami. Jie apvaisina būsimas karalienes ir žūva. Atšalus žūva ir tranai, ir darbininkės, tik būsimos karalienės išlieka. Jos žiemoja ir vėl pavasarį pradeda ciklą iš naujo.
Yra dar atskira grupė kamanių gegučių, kurios deda kiaušinius į kitų kamanių lizdus ir pačios vaikais nesirūpina.
Kamanės turi geluonį, kuris, priešingai nei naminių bičių geluonis, neturi karpučių. Kamanės nėra agresyvios ir nepuola žmonių, todėl galvojama, kad jos negelia. Jei paimsit kamanę į rankas, ji tikrai ginsis ir įgels.
Didžioji dauguma bičių rūšių gyvena pavieniui. Jos yra pačios svarbiausios augalų apdulkintojos. Jos negamina korių iš vaško. Smiltbitės, urvabitės, vagabitės, gaurabitės rausia urvus dirvoje, smėlyje. Lapkirpės bitės įsirengia lizdus medienoje ar tuščiaviduriuose augalų stiebuose. O kameras, kuriose vystysis jų lervos, užkamšo sukarpytais augalų lapais. Pavienės bitės į paruoštus lizdus prineša žiedadulkių bei nektaro mišinių ir, padėjusios kiaušinėlius, juos ten palieka. Pavienės bitutės vaikais nesirūpina. Lervutės pačios vystosi, minta maisto atsargomis, o vėliau, po lėliukės stadijos, palieka lizdus. Nors šios bitės ir pavienės, bet jos mėgsta įsikurti didelėmis kolonijomis.
Na, dar yra ir bitės gegutės. Kaip be jų. Jos, kaip ir kamanės gegutės, deda kiaušinius į kitų pavienių bičių lizdus. Bičių gegučių lervos išsirita ir suryja tiek šeimininkų vaikus, tiek jų maisto atsargas. Bitės gegutės lizdų neturi ir dažnai randamos miegančios įsikandusios į augalėlį.
Tai štai koks įdomus ir platus bičių pasaulis.
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna, Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Šitaip jausmingai ir romantiškai prabilo apie Lietuvos mišką Antanas Baranauskas – 23 metų jaunuolis, norėdamas įrodyti, kad lietuvių kalba nė kiek ne prastesnė už lenkų kalbą. Tarsi polemizuodamas su didžiuoju lenkų romantiku Adomu Mickevičiumi, jis prabyla apie šilelio grožį, išaukština Lietuvos gamtą ir kalbą. Jei nebūtume turėję „Anykščių šilelio“, galbūt nebūtume atsispyrę rusinimo politikai Spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904).
Gimęs 1835 metais Anykščiuose, laisvųjų valstiečių šeimoje, mažasis Antanukas niekuo neišsiskyrė iš kitų kaimo vaikų. Piemenavo, laužus kūreno, dažnai išsisuodindavo, todėl namiškiai ir kaimo vaikai jį Jurkštu Smalaūsiu praminė. Manote, kad jis įsižeidė? Kur tau, jis atsikirsdamas sugalvodavo šmaikščių dainelių, o vėliau Jurkštu Smalaūsiu pasirašė po pirmuoju savo eilėraščiu, išspausdintu Lauryno Ivinskio kalendoriuje „Metskaitliai“. Nors buvo silpnos sveikatos, bet tikras pramaniūgas, išdaigininkas, fantazuotojas.
Pradžios mokykloje mokėsi rusiškai ir lenkiškai, juk Lietuva tuo metu priklausė carinei Rusijai. Mažasis Antanas mokykloje pagarsėjo kaip gabus matematikai, turėjo gerą atmintį. Jam vietos klebonas net savo biblioteką atvėrė. Kadangi mama buvo garsi giesmininkė, giedodavo ir Antanukas. Net ir smuiku grieždavo, bet dažniausiai nerimtas daineles. Galvodamas apie sūnaus ateitį, tėvas jį išleido į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Nusivylęs dėstomais dalykais rusų kalba, ilgėdamasis namiškių ir Anykščių krašto gamtos, jis apgailestavo, kad dėl žemos kilmės ir lėšų trūkumo negali rimtesnių mokslų krimsti. Kadangi niekaip kitaip negalėjo savęs realizuoti, pradėjo eiliuoti eilėraščius ir rašyti dienoraštį. Taip, taip, dienoraštį – juk feisbuko dar nebuvo. Jame surašo ištisą moralinį kodeksą: negerti, nerūkyti, nesmaguriauti, laikytis tvarkos ir netinginiauti, valdyti liežuvį, saugotis melo, „nes prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias žmogus pasaulyje“. Įsivaizduojate, kokie prisižadėjimai sau? Kietas vyrukas! Sutinkate?
Dirbdamas Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode, nusivilia, nebemato tikslo. Tik susipažinęs su Karolina Praniauskaite, vėl grįžta prie kūrybos. Pirmasis susižavėjimas mergina buvo labai stiprus, nes abu rašė eiles, abu buvo neeilinės asmenybės. Karolina skatino Antaną kurti, pati į lietuvių kalbą vertė lenkų romantikų kūrinius, žadino viltį pasiekti daugiau. Įtakinga šeima pasirūpino, kad Antanas Baranauskas įstotų į Varnių kunigų seminariją. Tai vienintelė galimybė siekti mokslo, bet reikia amžinai atsisveikinti su mylimąja. Baigęs Varnių kunigų seminariją, grįžęs į Anykščius, 1858 metais Antanas Baranauskas sueiliuos pirmąją garsiosios poemos „Anykščių šilelis“ dalį. Jis dar nepamiršo Karolinos. Ji gyvena Utenoje, galėtų susitikti, bet jis jau kunigas, be to, ruošiasi išvykti į Peterburgo dvasinę akademiją, kur jį siunčia kaip itin gabų jaunuolį. Visą vasarą Antanas mažoje klėtelėje klūpėdamas rašys himną gamtai, kalbai ir savo mylimajai. Poemos eilutės liesis itin švelniai, lyriškai, išraiškingai.
Po metų sugrįžęs į Anykščius Antanas Baranauskas parašys antrąją poemos dalį, bet ji jau rūstesnė, liūdnesnė. Nėra apie ką svajoti, nes Karolina mirusi džiova. Iki šiol jos kapas tebėra Utenos kapinėse. Iš didelės meilės gimė nuostabus kūrinys, bet Antanas Baranauskas daugiau nieko nebeparašo. Giesmė užlūžo pačioje jaunystėje.
Vėliau Antanas Baranauskas susidomės matematika, kalbotyra. Šiandien net nepagalvojame, kad taip dažnai mūsų vartojamus terminus raidė, rašyba, sakinys, tarmė, trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas sugalvojo kaip tik jis. Dar vėliau Antanas Baranauskas taps vyskupu, bet tokio dvasinio pakilimo jau niekada nebeišgyvens.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad iš Jurkšto Smalaūsio išaugs poetas, kad pramaniūgas fantazuotojas taps vyskupu, kad Rumšiškių raštininko vardas bus aukso raidėmis įrašytas į lietuvių literatūros istoriją. Vadinasi, viskas įmanoma. Reikia tik eiti į priekį, mokytis, domėtis, siekti, nepasiduoti sunkumams. Prisiminkite, jeigu Jurkštas Smalaūsis galėjo tapti poetu ir vyskupu, šiais laikais kiekvienas iš jūsų galite pasiekti neįtikėtiniausių svajonių.
Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose atogrąžų miškuose neįmanoma nepastebėti judančių lapų grandinėlių. Jų pilna visur! Geriau įsižiūrėjus supranti, kad tai – tamsiai raudonos ar rudos spalvos skruzdės, tarsi skėčius nešančios dideles medžių lapų skiauteles. Šimtai ar net tūkstančiai taip keliaujančių skruzdėlių! Kurgi jos taip skuba ir ką daro su tiek daug lapų? Susipažinkime su lapgraužėmis skruzdėlėmis.
Nors tokios mažos, lapgraužės skruzdės pasižymi ypatingais gebėjimais. Jos be galo darbščios – leidžia laiką griauždamos medžių lapus. Jų gabaliukus skruzdės tarsi skėčius vorele gabena į skruzdėlyną. Jos gali pakelti net 50 kartų už save sunkesnį svorį. Tai būtų tas pats, jei žmogus pakeltų ir nešiotų automobilį. O graužti lapus jos gali dėl specialių, pjūklą primenančių žandų. Graužiant lapus jie sujuda tūkstančius kartų per sekundę! Viena tokia kolonija per 24 valandas gali nugriaužti visus vieno medžio lapus!
Skruzdės turi itin sudėtingą visuomeninį gyvenimą. Jos gyvena didžiulėmis kolonijomis, kurias kartais sudaro iki 10 milijonų skruzdėlių! Kolonijoje darbai būna pasidalijami ir kiekviena skruzdėlė žino, už ką yra atsakinga. Taip skruzdės paskirstomos į grupes – kastas. Vienos yra darbininkės, kitos – kareiviai, motinėlės. Yra skruzdės, kurios apsaugo koloniją nuo parazitų, kurios renka atliekas ir taip toliau. Vienos skruzdės net „joja“ ant nešamų lapų skiautelių ir saugo nuo puolančių parazitinių vabzdžių, tuo pačiu apvalo ir pačią lapo skiautelę. Taigi skruzdėlynas – tarsi vienas gyvas organizmas, kuriame visi dirba bendram tikslui.
O lapgraužių skruzdžių skruzdėlynai – tikri požeminiai miestai. Juose telpa tūkstančiai kambarių ir atskirų erdvių ūkininkavimui bei atliekoms. Be to, ištirta, kad skruzdėlynai statomi
iš įvairių tuo metu prieinamų medžiagų, bet sienelės visada statomos porėtos, kad pro jas lengvai praeitų oras ir skruzdėlynas vėdintųsi!
Pasirodo, šios skruzdėlės yra puikios ūkininkės! Jei galvojai, kad lapai joms reikalingi kaip maistas, nepataikei! Lapais jos neminta. Iš tiesų lapus skruzdės suneša į skruzdėlyną ir gamina kompostą. Kaip žinai, kompostas yra labai naudingas ūkininkaujant. Šį kompostą skruzdės naudoja auginti grybams, kuriais maitinasi. Dalies skruzdžių darbas yra šių grybų sodų priežiūra. Jos valo, tręšia ir naikina kitus grybus, kurie yra nepageidaujami. Lapgraužės skruzdės netgi geba išskirti specialų antibakterinį skystį, kuris apsaugo auginamus grybus nuo infekcijos.
Lapgraužės skruzdės – itin naudingos gamtai, nors ūkininkai kartais ir lieka neigiamai paveikti jų veiklos. Skabydamos medžių lapus, jos skatina juos augti ir atsinaujinti, o augindamos grybus, praturtina dirvožemį. Be to, mokslininkai tiria šias skruzdėles ir taip jų padedami kuria antibiotikus. praturtina dirvožemį.
Fotografija – kerintis dalykas. Nuotraukose galima užfiksuoti ne tik istorijas, bet ir jausmus, prisiminimus. Tačiau, kaip ir kiekviena meno rūšis, ji reikalauja tam tikrų įgūdžių ir supratimo. Apie visa tai kalbamės su profesionalia fotografe Agne Kairiene.
Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su fotografija? Kas paskatino domėtis plačiau?
Prisimenu tokius du ryškesnius etapus. Vienas jų, kuomet buvau visai mažytė, ketverių ar penkerių metų. Mano močiutė daug megzdavo, ją domino vis įdomesnės technikos. Šias atrasdavo mezgimo žurnaluose, kuriuose buvo gausu modelių fotografijų su megztais rūbais. Valandų valandas vartydavau tyloje tuos žurnalus, sutelkdama dėmesį į pačias menkiausias detales, svarstydama, kuri fotografija ir kodėl man patinka labiau. Artimieji stebėdavosi ir neretai klausdavo, ką matau vienoje ar kitoje nuotraukoje, kokia čia hipnozė, kad man nereikia žaislų, draugų, kiemo žaidimų, tik močiutės žurnalų? O mane taip stebindavo, kad jie žvelgdami į tas fotografijas nemato to, ką regiu aš.
Bėgant metams susidomėjimas fotografija neblėso. Priešingai, vis labiau augo. Mane domino pačios įvairiausios nuotraukos, turėjau krūvas iškarpų iš laikraščių ar žurnalų, nemažai skaičiau apie fotografiją, jos taisykles. Ir tik studijų metais, kuomet nusipirkau pirmąją fotokamerą, ėmiau bandyti suvokti, ką iš tiesų reiškia fotografuoti. Tiesa, tuomet net nenumaniau, jog fotografija man ateityje taps ne tik mėgstamu pomėgiu, bet ir pagrindiniu darbu. Aš tiesiog fotografavau mane supančius žmones, renginius, vietas, kuriose lankydavausi ir mėgavausi pačiu procesu. O tada prasidėjo aplinkinių pagyros, padrąsinimai stipriau atsidėti fotografijai, pirmieji prašymai fotografuoti už pinigus, tai paskatino dar stipriau gilinti žinias ir tobulėti.
Dažnam kyla klausimas – ne kaip fotografuoti, o ką. Nuo ko prasideda gera fotografija?
Gera fotografija prasideda nuo jausmo. Žinoma, praktika ir teorinės žinios, bent jau bazinės, taip pat yra svarbu. Bet svarbiausia – jausmas. Teko sutikti fotografuojančių žmonių, kurie turi naujausias kameras, žino visą fotografijos teoriją, bet jų nuotraukos nepasakoja nieko, jos tiesiog techniškai tvarkingos. Taip pat pažįstų fotografų, kurie didžiąją dalį savo žinių įgavo tiesiog bandydami fotografuoti, neturėdami pačios geriausios fototechnikos, tačiau jie turi tokį fantastišką pojūtį, kad jų nuotraukos sukelia begalę emocijų vienu metu.
Fotografija – tai istorijos pasakojimas vaizdu. Svarbu nepamiršti savęs paklausti, kokią istoriją nori papasakoti. Apie ką ji? Apie žmogų ir jo emocijas? Galbūt apie gamtą? Miesto objektus? Gyvūnus?.. Taip pat svarbu bandyti. Jeigu tau pačiam tavo darbai nekelia emocijų, akivaizdu, kad jie nekels emocijų ir kitiems. Dalis fotografų iš karto žino, ką nori fotografuoti. Vis dėlto nemaža jų dalis savo sritį atranda bandydami, bandydami ir dar kartą bandydami.
Ką darote, jei prieš akis atsiveria nuostabus vaizdas, bet su savimi neturite fotoaparato?
Tiesiog mėgaujuosi akimirka. Visko ir visuomet užfiksuoti tikrai nepavyks. O ir stengtis tai daryti nėra būtina. Svarbiausia gyvenant technologijų ir vaizdo kultūros laikais nepamiršti būti čia ir dabar. Smagu turėti gražių, jaukių ir mielų prisiminimų, užfiksuotų nuotraukose, tačiau dar smagiau visa tai patirti pačiam, kamerą palikus kuprinėje.
Ar asmenukes jau galime laikyti atskiru fotografijos žanru?
Geras klausimas. Toks, į kurį, matyt, neturėsiu konkretaus atsakymo. Asmenukės – tartum portretinių nuotraukų išraiška. Vis dėlto asmenukės kitų portretinių nuotraukų kontekste be galo išsiskiria tuo, kaip jos fotografuojamos, ir tuo, kaip pats portretas atrodo nuotraukoje. Man pačiai asmenukės atrodo labai įdomus šių laikų fenomenas. Dabar jas darosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnioji karta. Ir nors į asmenukes žvelgiama ne tik pozityviai, kartais net kiek kritiškai, jos kaip niekada anksčiau sukuria galimybę lengvai, paprastai bei dažnai save įamžinti čia ir dabar. O tai vėliau, bėgant metams, leidžia stebėti savo fizinius ir emocinius pokyčius. Lyginti, kas pasikeitė, išliko. Koks patrauklus nuotraukose sau jauteisi tuomet ir koks dabar. Man pačiai patinka žvilgtelėti atgal ir palyginti, kaip keitėsi bendras estetikos suvokimas visuomenėje. Anksčiau buvo labai populiarūs įvairūs filtrai. Buvo metas, kuomet asmenukes žmonės patys įvairiomis programėlėmis redaguodavo, bandydami pasidailinti save, o dabar vis dažniau ir dažniau grįžtama prie natūralumo bei tikrumo. Kuo mažiau filtrų, retušavimo – tai mane žavi.
Ar norint būti geru fotografu vis dar reikia turėti fotoaparatą, ar pakanka telefono?
Visai neseniai girdėjau istoriją, kuomet viena šeima krikšto fotosesijoje buvo priblokšta, kai jų užsakytas fotografas ceremonijos metu ėmė fotografuoti telefonu, o ne fotokamera. Prisiekiu, pati maniau, kad tai anekdotas. Vis dar negaliu patikėti, jog tai vyko iš tiesų. Kad ir kokią gerą kamerą turi mano telefonas, man pačiai net mintis nekiltų klientų fotografuoti telefonu. Pakako kartą atspausdinti telefonu darytas šeimos nuotraukas, kad suprasčiau, kad ta kokybė tobulai atrodo tik mažame telefono ekrane. Nuotraukų spaudai reikalinga nepriekaištinga kokybė, o tos kokybės telefonu, ypač didesnio formato nuotraukoms, kol kas išgauti nelabai įmanoma.
Faktas, jog ir telefonu įmanoma padaryti nuostabių nuotraukų. Jau kuris laikas egzistuoja atskira meno kryptis – fotografija telefonu. Tačiau telefonu užfiksuotos nuotraukos dažniausiai ir lieka telefone, tad klientų fotografuoti fotosesijų metu telefonu dar tikrai neskubėčiau. Juolab kad ir telefono filtrai kol kas neprilygsta fotografų nuotraukų retušavimui. :)
Jei turėtumėte galimybę su fotoaparatu pakeliauti po visą žmonijos istoriją, ką labiausiai norėtųsi užfiksuoti?
Man, kaip fotografei, kuriai labiausiai patinka fotografuoti žmogų bei jo emocijas, norėtųsi turėti galimybę užfiksuoti įvairių laikotarpių menininkus jų stichijoje: susikaupimą kuriant, įkvėpimą, bandymus, džiaugsmą, nusivylimą ar nuovargį. Būtų įdomu pamatyti, kokių panašumų bei skirtybių turėjo tos pačios srities žmonės skirtingais istorijos laikotarpiais. Užfiksuoti tikras emocijas, alsuojančias buitimi ir kasdienybe.
Žurnalistas klausia senolio:
– Kokios aplinkybės lėmė, kad jūs šiandien šimtametis?
– Gimiau 1923 metais.
– Kur buvai? – klausia mama Muminuko.
– Pas kaimynus.
– Ar ne per dažnai ten lankaisi?
– Ne, kaimynė labai apsidžiaugė. Sakė, tik manęs jai ir trūko. * * *
Pareina Emilis iš mokyklos namo ir sako mamai:
– Mama, aš pirmą kartą atsakiau į mokytojos klausimą teisingai.
– O… Ir koks tai buvo klausimas?
– Ar aš išmušiau mokyklos langą…
* * *
Karlsonas įtariai stebi Freken
Bok, tada klausia:
– Kas jums, mieloji, nutiko?
– O kas man nutiko? – stebisi ši.
– Nežinau, nebepikta, nuotaika pakilo…
– Pavalgiau.
– A. Tada viskas aišku…
* * *
Tik dėl gimtadienių gali sužinoti, kiek nereikalingų dalykų yra parduotuvėse…
Matematikos mokytoja skundžiasi gydytojui nemiga.
– O aveles skaičiuoti ar bandėte? – klausia gydytojas.
– Žinoma, skaičiuoju, skaičiuoju, suklystu ir visą naktį ieškau klaidos. * * *
Mamulė Mū skundžiasi gydytojui:
– Daktare, mano liga tokia keista, kad bijau, jog niekas nepadės…
– Nesijaudinkite, dabar yra tiek naujų vaistų, kad kai kuriems dar net ligos nesugalvotos!
* * *
Pepė pasakoja Tomiui su Anika:
– Kaimynas šiąnakt pasibeldė į duris pusę trijų ryto! Įsivaizduojat – pusę trijų! Laimei, aš dar tebegrojau būgnais…
* * *
– Paciente, prašau, pakosėkite. Kosėja.
– Dar pakosėkite. Kosėja.
– Taaaaip, panašu, kad jums kosulys.
Ateina Plėšikas Hocenplocas į parduotuvę:
– Ar parduodate perdegusias lemputes?
– O kam jums jos? – nustemba pardavėjas.
– Noriu įsirengti tamsų kambariuką.
* * *
Sunkvežimio vairuotojas nepastebėjo, kad tiltas priekyje per žemas, todėl priekaba įstrigo. Susidarė automobilių spūstis. Po valandos pasirodė policijos pareigūnas, abejingai apžiūrėjo įstrigusį sunkvežimį ir kreipėsi į vairuotoją:
– Tai ką? Įstrigote?
– Ne, vežiau tiltą ir degalai baigėsi.
Katja Reider Iliustravo Dirk Hennig „Komisaras Letena. Plaukuota byla“
Iris Volant
Iliustravo Jarom Vogel „Arkliai: laukiniai ir prijaukinti“
Kas šauniausias policijos šuo? Aišku, kad Pipiras, visiems nusikaltėliams pažįstamas kaip komisaras Letena! Šįkart jo laukia itin plaukuota byla. Kažkas pagrobė kilmingą ir brangią katę. Pipiras nėra pats didžiausias šių murkiančių ir naguotų būtybių gerbėjas... Bet vis tiek mielai skuba į pagalbą!
Jack London
Iliustravo Maurizio A. C. Quarello „Protėvių šauksmas“
Spalvingoje enciklopedijoje – arklių istorija nuo seniausių olų piešinių, kuriuose vaizduojami laukiniai arkliai, iki pat šių dienų, kai jie yra prijaukinti naminiai gyvūnai. Stebėk, kaip arklys išsivystė iš savo senovės protėvių, sužinok apie garsius žirgus ir atrask įdomių faktų!
Jules Verne
Iliustravo Remigijus Januškevičius „Kelionė į Žemės centrą“
Bakas yra šaunus ir mylimas šuo. Tačiau jo gyvenimas pasikeičia. Jis tampa kinkinių šunimi ir nuo šiol kasdien kovos už savo vietą gaujoje. Bako laukia sunkus darbas, atšiaurūs Kanados ir Aliaskos sniegynai, apledėję takai ir daugybė nuotykių.
Profesorius Lidenbrokas kartu su giminaičiu Akseliu ir vedliu Hansu išsiruošia į beprotišką žygį. Jie keliaus į Islandiją, o ten leisis žemyn paslaptingu urvu ir ieškos Žemės centro! Ar trijulei pavyks gyviems sugrįžti į šį pasaulį? Kokie pavojai ir atradimai laukia tyrinėtojų ten, kur joks žmogus nėra įžengęs?
ISSN 1392-9674
„Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje prenumeruok.lt.
Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.