Njuspeipis #138, vasaris by Njuspeipis

TIRAŽAS: 800 VNT. ISSN 2029-1914 2019 WINTER EDITION

Njuspeipis #138 VASARIS SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

NT FOR ING CONTTUED ENTS! INTRODUC S L A INTERNATION

PRISIJUNK PRIE MŪSŲ IR GAUDYK GERIAUSIUS PASIŪLYMUS LSP.LT BILIETAI.LSP.LT FB.COM/LSP.NUOLAIDOS

SPECIALIAI TAU SUDERINTOS NUOLAIDOS:

CAN CAN PIZZA

50% NUOLAIDA VISOMS GRAND IR MAXI DYDŽIO PICOMS PATEIKUS LSP! AKCIJA GALIOJA IKI 2019 M. KOVO 14 D.

CAIF CAFE 50% NUOLAIDA KARŠTOMS GRAND IR MAXI DYDŽIO KAVOMS IR ARBATOMS IŠSINEŠIMUI PATEIKUS LSP! AKCIJA GALIOJA NUO VASARIO 1 D. IKI 2019 M. KOVO 14 D. AKCIJA NEGALIOJA KAVOMS SU AUGALINIU PIENU IR KAVOMS BE KOFEINO.

REDAKTORIAUS Turinys ŽODISSveiki! 04

////////////////

KTU Naujienos

Talento stipendijų konkursas

Po trumpos pertraukos susitinkam ir vėl. Atrodo, turėtumėm būti pailsėję ir kupini jėgų bei idėjų, bet pati nuoširdžiai jaučiuosi išsisėmusi ir visai neįkvėpta. Ta trumpa pertrauka tikrai pakenkė kūrybai, dėl to šį kartą neturiu nei kokio įdomaus pastebėjimo ar komentaro. Gal toks ir yra vasario poveikis? Trumpiausias mėnuo metuose, kurio metu turime net tris šventes (nors viena iš jų ir yra tik komercinė reklama), tačiau jis taip pat yra mažiausiai įkvepiantis. Juk tai paskutinis kalendorinis žiemos mėnuo – nors neabejoju, kad kovo mėnesį vis dar skųsimės šalčiu ir bjauriu oru už lango – visiems norisi, kad jis kuo greičiau prabėgtų. Neisiu į klišes ir nepradėsiu barstyti sveikinimų su artėjančiomis šventėmis, kurios mūsų laukia. Taip pat neklausiu keli iš jūsų dar laikosi savo Naujųjų metų pažadų. Šį kartą tiesiog palinkėsiu sėkmės sugrįžtant į rutiną, bei kantrybės šį trumpiausią – bet stebėtinai lėčiausiai slenkantį – mėnesį. O, kad nebūtų jau taip nuobodu ir sunku sugrįžti į universitetą, šį kartą paruošėm didžiulę įvairovę skirtingų tekstų. Kažkas tikrai pagaus jūsų akį ir bent trumpam praskaidrins šias paskutines – ﬁngers crossed – žiemos dienas.

Sėkmės! „Njuspeipio“ redakcija

Kontaktai

LZO

Įkvėpimui

Per formą

Knygos

AIESEC

Gėlės padeda išreikšti save

Prekybos centrų kilmė - bandymas simuliuoti tobulą didmiesčio centrą užmiestyje. Meilės ištroškusiai širdžiai

09 10

Kitoks gyvenimas

Friganai: kovotojai prieš vartotojiškumą ar nemokamai gyventi siekiantys žmonės?

NJ English

In search of the Comic Culture

Kelionės

Prie kavos

Maža, bet turtinga šalis - Slovėnija

Atsargiai, beždžionė už vairo

Kino gurmanams

Prizmė

Žiovulio Žudix

Filmai romantiškam Valentino dienos vakarui Egzotiškų ﬁlosoﬁjų meniu

*slaps the outdated meme format* this bad boy can ﬁt in so many magazine issues

Šį leidinį ﬁnansuoja

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

Dovilė Jankevičiūtė njuspeipis@gmail.com

Vyr. redaktorės pavaduotoja Viltė Raudoniūtė vilte.raudoniute@gmail.com

Redaktorės pavaduotoja Žaneta Sederavičiūtė

Maketuotojai

Aleksandra Nekrasova Goda Plytaitytė Tomas Liutvinas Rūta Buckiūnaitė Aušrinė Bieliajevaitė Miglė Zenkevičiūtė Saulė Kliukaitė

Fotografai

Radvilė Jočytė Žaneta Sederavičiūtė Ineta Golovatenkaitė Nojus Vaitaitis

Emilija Mikučionytė Viltė Raudoniūtė Radvilė Jočytė Dovilė Jankevičiūtė Andrius Šliumba Ema Trukšinaitė Ineta Golovatenkaitė Tomas Liutvinas Žaneta Sederavičiūtė Goda Plytaitytė Gabrielė Bužinskaitė Dominykas Ivanickas Jokūbas Vingilys Simona Čirvinskaitė Julius Gudauskas Ieva Kerševičiūtė Ugnė Kriūnaitė Viktorija Lygnugarytė Saulė Kliukaitė Gabija Chomskytė

Žaneta Sederavičiūtė Aleksandra Nekrasova

Redaktorė

Žurnalistai, tekstų ir turinio autoriai

Viršelio nuotrauka

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas fb.com/Njuspeipis

Draugai

Rask „Njuspeipį“:

KTU, VDU, LSMU, KK, MRU, VU KnF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolpingo kolegijoje, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „2½ obuolio“, „Supremo“, „Mio“, „Caﬀeine Roasters“, „Stop & Go“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

KTU naujienos

Universiteto talento stipendijų konkursas – jau nuo vasario 11 d.! Kviečiame iki vasario 24 d. teikti paraiškas ir tapti šio semestro Talento stipendijų laimėtoju. Universiteto talento stipendijos dydis – 250 eurų per mėnesį. Iš viso per semestrą skiriamas paramos dydis – 1000 eurų. Jei turi klausimų, visada gali kreiptis į Studentų informacijos centrą (Studentų g. 50-168, klausk@ktu.lt).

Talento stipendijos laimėtojo atsiliepimas:

Talento stipendiją laimiu antrą kartą, o būtent pirmasis laimėjimas paskatino bandyti vėl. Noras gauti stipendiją stipriai motyvavo siekti kuo aukštesnių rezultatų studijose, todėl vien semestro vidurkis sudarė aukštą balą. Prie laimėjimo prisidėjo ir dvejus metus trukusi savanorystė Studentų informacijos centre. Džiaugiuosi, kad Universitete pastangos lieka įvertintos. Gabrielė Kramiliūtė

LZO Nemažai organizacijų bando pritraukti naujus narius ir parodyti save, išryškindamos pačias geriausias savo puses. Tačiau AIESEC organizacija nori būti kitokia – pristatysime Jums priežastis, kodėl prie AIESEC prisijungti NEVERTA: 1. Įsitikinsi, kad savo jėgomis gali sukurti pastebimą pokytį pasaulyje. 2. Pradėsi mokytis iš įvairių praktinių patirčių, o ne knygų. 3. Įgysi per daug draugų iš viso pasaulio. 4. Atrasi sprendimus pasaulio problemoms spręsti. 5. Tavo studentiškas gyvenimas taps įvairiapusis ir linksmas. 6. Imsi sakyti NE stereotipams. 7. Tau prireiks daugiau puslapių CV, kad aprašytum visas patirtis, žinias ir kompetencijas. 8. Tavo baimės pavirs tavo galia ir jos tiesiog išnyks. 9. Jausiesi patogiai kalbėdamas apie savo idėjas ir ateitį. 10. Išsiugdysi įgūdžių, kurie suteiks galimybę pasiekti geidžiamiausius tikslus.

AIESEC archyvas

AIESEC yra didžiausia pasaulyje jaunimo valdoma organizacija, ugdanti ateities lyderius. Mes vykdome jaunimo mainus ir suteikiame galimybę jauniems žmonėms iš viso pasaulio vykti į užsienį savanoriauti, atlikti praktikos ar dirbti. Mes dirbame tam, kad sukurtume tokias galimybes užsienio jaunimui ir kad padėtume Lietuvos jaunimui patirti tai užsienio šalyse. AIESEC savo nariams suteikia galimybę augti ir lipti karjeros laiptais nežmonišku greičiu – jau po pusmečio galėsi turėti savo komandą, su kuria dirbsi siekdamas sukurti kuo daugiau perspektyvų jaunimui ugdyti jų lyderystę!

AIESEC archyvas

Taigi, jeigu nori visais šiais dalykais įsitikinti pats, prisijunk prie AIESEC jau dabar! Naujų narių priėmimo laikotarpis neilgas, vos iki vasario 10 dienos, tad nieko nelauk ir prisijunk!

http://bit.ly/JoinAIESEC2019

AIESEC archyvas

Įkvėpimui Julius Gudauskas

Simona Čirvinskaitė

Gėlės padeda išreikšti save Po sesijos gyvenimas atrodo kitoks, jautiesi nuėjęs mirties kelią ir likęs gyvas? O gal kaip feniksas, pakilęs iš pelenų? Kad ir kaip bebūtų, Tu atgijai, tad ir tavo kambariui reikia atgyti, juk jame praleidi tiek daug laiko. Gal metas ant palangės pasidėti gėlę? Ji būtų puiki priemonė išreikšti save. Kaip? ART tangent tau tuoj papasakos.

Jeigu pagalvojai, kad vazoninės gėlės tikrai ne Tau, nes tai vyresnių žmonių užsiėmimas, nusiramink: Tu ne vienas. Simona irgi taip manė, kai gavo tokį daiktą gimtadienio proga. Ji dažnai pamiršdavo palaistyti savo gėlę, o, prisiminusi apie ją, jausdavosi įžeista, mat jaunam žmogui vazoninį augalą dovanojame tikrai retai. Vargšui augalui turbūt buvo sunku gyventi tokioje aplinkoje. Sugėdinta kambario draugės, kad gėlė visiškai apleista, Simona ieškojo priemonių, kaip pamilti savo orchidėją, kad nepamirštų apie jos priežiūrą arba tai atliktų daug maloniau. Taip kilo mintis dekoruoti vazoną ir pamėginti įgarsinti pirmuosius gėlės žodžius – ką ji pasakytų, jei galėtų kalbėti. Greičiausiai šiuo atveju tai būtų: „Nežudyk manęs, Simona“. Taigi siūlom išreikšti save pagyvinant vazoną sarkastišku/linksmu/ironišku užrašu ir taip pamilti pačią gėlę. Jeigu Tu susidūrei su tokia situacija, kad turi kalną tuščių stiklainių po to, kai suvalgei močiutės su meile gamintas uogienes, ir nežinai, ką daryti su pačiais stiklainiais, mes turime atsakymą. Visų pirma, jokiu būdu neišmesk. Žinok, kad šitą stiklainį gali transformuoti į kuo puikiausią, autentišką vazoną gėlėms. Kelios idėjos: CD gabalėliai yra nuostabi dekoravimo priemonė, jie suteikia įdomių atspalvių (karštų klijų pagalba jie tvirtai laikysis), o akriliniai dažai puikiai padeda iliustruoti mintis. Taigi, kodėl nepabuvus kūrybišku, draugišku aplinkai žmogumi, net jei ir gyveni tik kartą (YOLO)?

Na, o jeigu natūralių gėlių priežiūra vis vien ne Tau, siūlome alternatyvą: amžinai žydinčios gėlės, kurioms nereikia priežiūros! Gamybos procesas nesudėtingas: tereikia išgliaudyti pistacijas, surinkti kevalus, juos klijuoti ir formuoti įvairiausių formų ir dydžių žiedus. Procesas išties įdomus bei įtraukiantis, o rezultatas – džiuginantis ir tikrai netikėtas. Tai gali tapti puikia dekoracija pakuojant dovanas, serviruojant stalą ar puošiant savo kambarį. Kviečiame išbandyti!

Prekybos centrų kilmė – bandymas simuliuoti tobulą didmiesčio centrą užmiestyje.

Per formą Goda Plytaitytė

Prekybos centras yra tokia vieta, kurioje kartais apsilankome visi, net jei norime praeiti ir greičiau pasiekti už jo esančią vietą ar užsukame tik pasipildyti nuolatinio. Manau, daugelis sutiktų, jog šiuose pastatuose kone stebuklingai dingsta daugiau pinigų ir laiko, nei buvo planuota, tampa sunkiau sutelkti dėmesį bei prisiperkama daiktų, kurių galbūt ir nereikėjo (arba reikėjo, bet mes nenorime pripažinti). Todėl grįžkime šiek tiek atgal ir pagalvokime: kas nutiko mūsų visuomenėje, jog prireikė „išrasti“ prekybos centrus? Maždaug dvidešimto amžiaus vėlyvajame ketvirtame dešimtmetyje, kuomet Ameriką buvo apnikusi Didžioji depresija ir verslui atėjo be galo sunkūs laikai, iš Austrijos atvykęs architektas Victor Gruen sugalvojo išeitį, padėsiančią į parduotuves privilioti daugiau klientų. Kuomet šalyje vyravo sunki ﬁnansinė situacija, labai mažai žmonių užsukdavo į parduotuvių vidų, todėl Gruen nusprendė pasinaudoti langais kaip pagrindine reklamos priemone ir prekes pateikti taip patraukliai, jog žmonės nenoromis užeitų apsižvalgyti. Gruen teigė, jog geras dizainas generuoja geresnį pelną, todėl parduotuvėse, kurioms kūrė vitrinų dizainus negailėdavo apšveitimo, kokybiškų medžiagų ir nebijodavo įdomaus pateikimo – svarbiausia, jog užkabintų praeivių akį. Tačiau, laikui bėgant Victor Gruen pastebėjo, jog Amerikai trūksta vadinamų „Tretinių vietų“: jei namai yra pirminė vieta, o darbas – antrinė, tuomet tretinės vietos yra įvairios erdvės, kuriose vyksta socializacija ar tiesiog bendruomenės kūrimas. Tuo metu šalyje kaip tik buvo ieškoma įvairių iniciatyvų, kurios padėtų pritraukti daugiau žmonių į užmiesčius. Victor Gruen sugalvojo idėją įkurti uždarą, kontroliuojamo klimato gyvenimo būdo (angl. lifestyle) centrą. Pagal originalų planą gyvenimo būdo centras turėjo apimti daugybę sektorių, ne tik parduotuves. Remiantis pirminiais brėžiniais, centre turėjo būti ir medicinos centras, biblioteka, vaikų darželis, biurų patalpos ir net gyvenamieji butai. Projekto komitetui patiko kontroliuojamo klimato gyvenimo būdo centro idėja, kuri ne tik pritrauktų žmones į užmiesčius, bet ir padėtų atsigauti vietinei ekonomikai. Todėl 1952 metais Grueno pasiūlymas buvo patvirtintas, o 1956 metais Edina mieste, Minesotoje pastatytas pirmasis ,,Southdale“ prekybos centras. Gruen ir visa žiniasklaida itin akcentavo šio prekybos centro viduje esančią ,,aikštę“, apšviestą natūralios šviesos ir primenančią pagrindines miesto gatves. Niekas nesureikšmino, jog centras nebuvo Desertui arba studentams, kuriems mišrios paskirties ir jame negalėjai rasti medicinos centro ar biurų nuoma yra per brangi: jei mėgstate patalpų, galiausiai pats statinio pobūdis imtas vadinti tiesiog podcast’us, patariu paklausyti 99% Invisible ,,prekybos centru“. Prekybos centrų populiarumas sėkmingai augo, serijos ,,The Accidental Room“, kuriame jų daugėjo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje, kol pasakojama istorija apie grupelę draugų, dešimtajame dešimtmetyje šio tipo pastatai pasiekė savo kurie įsirengė butą ir 4 metus gyveno populiarumo viršūnę ir nuo to laiko jų tik mažėja. Priežastys turbūt prekybos centre (ten taip pat galėsite savaime suprantamos – internetinių parduotuvių populiarėjimas, detaliau paklausyti Victor Gruen istorijos). trend‘as labiau mėgautis patirtimis nei materialiais daiktais bei tikrų „gyvenimo būdo centrų“ kūrimas ir populiarėjimas (pažvelkime į Lietuvoje esančius populiariausius „prekybos centrus“: juose įkurtos ne tik parduotuvės, galima rasti sporto salių, medicinos centrų ir kai kur net biuro patalpų. Taip pat nepamirškime įvairių alėjų po atviru dangumi, kur įkurtos įvairios parduotuvės ir restoranai).

Knygos Meiles. ištroškusiai širdžiai Saulė Kliukaitė

Vasaris – kaip tik tas mėnuo, kai reikia pasinerti į meilės verpetus ir knygas, nes taip liepia Valentinas. O jei Valentinas sako, tai Valentinas žino... Tačiau išsirinkti gerą ir įdomų romaną kartais gali tapti tikru iššūkiu, tad noriu rekomenduoti keletą savo favoritų.

Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“ Romanas bestseleris, kurio pavadinimas turėtų būti girdėtas daugeliui. Jame pasakojama apie iš turtingos šeimos kilusią Scarlett O‘Hara, kurios lengvabūdiškas jaunystės dienas amžiams pakeičia almalittera.lt Amerikos pilietinis karas. Tai knyga apie meilę, karą ir išgyvenimą. M. Mitchell labiausiai sudomina savo veikėjų portretais: jie yra dinamiški ir tikri, netobuli. Pati Scarlett man visoje pirmoje dalyje visiškai nepatiko – ji yra savanaudė, išpuikusi mergiotė, nesugebanti įvertinti nieko, ką ji turi. Tačiau skaitydamas toliau suvoki, kad vis labiau pradedi ją gerbti ir ja žavėtis. Scarlett – kietakaktė kovotoja, sugebėjusi surasti pakankamai stiprybės savyje išsikapstyti iš skurdo ir galinti nuversti kalnus. Na, o kalbant apie meilę – knygoje vyrauja meilės trikampis, kurio tikrai nepavadinčiau Rosamunde Pilcherišku, bet įtraukiančiu iki pat paskutinės eilutės. Interesting fact: Knyga „Vėjo nublokšti“ buvo parašyta iš visiško neturėjimo ką veikti ir autorė niekada neplanavo knygos išleisti.

John Fowles „Kolekcionierius“ Knyga, skirta tiems, kurių netraukia meilės trikampiai ir dramos. Ši XX amžiaus klasika nėra tiek apie meilę, kiek apie maniją, apsėdusią vienišių Frederiką Klegą. Klegui jaunoji almalittera.lt studentė Miranda tampa moteriškumo ir tobulybės įsikūnijimu, tačiau vyras jos niekada neišdrįsta užkalbinti, tik stebi iš tolo. Išlošęs loterijoje Klegas suvokia – vienintelis būdas užkariauti jos širdį yra ją pagrobti ir užrakinti rūsyje. Taip, tai tikros jo mintys! Pagrindinis veikėjas iš tikrųjų pasiduoda savo perkreiptai fantazijai ir Miranda tampa tik dar vienu drugeliu jo kolekcijoj. Kad ir kas benutiktų, Klegas viską pateisina meile – jis šventai įsitikinęs, kad viskas bus gerai, jei tik jo jausmai yra tikri ir jis elgsis kaip tikras džentelmenas. Skaitytojui atskleidžiamos ne tik pagrobėjo mintys, bet ir pažvelgiama į viską aukos Mirandos akimis. Būtent šiuo psichologiniu aspektu ir žavi „Kolekcionierius“ – ta pati istorija pateikiama iš dviejų skirtingų pusių, tie patys įvykiai ir žodžiai interpretuojami kaip diena ir naktis. Not so fun fact: ši J. Fowles knyga buvo rasta pas ne vieną XX amžiaus pabaigos grobiką-serijinį žudiką. Kaip romantiška...

Jurgis Kunčinas „Tūla“ Negalėjau neįtraukti bent vieno lietuviško kūrinio į šį sąrašėlį. Tai vienas mano mėgstamiausių lietuviškų kūrinių. Jame irgi nėra tos romantiškos laimingos pabaigos, bet to ir nereikia. Meilė „Tūloje“ – tai jos išraiška, vaizdinga poetinė kalba, tai kiekviena pagrindinio veikėjo svajonė vėl patirti tą intensyvią aistrą. Savaitę trukęs romanas – laimingiausias klajoklio bevardžio pasakotojo prisiminimas. Tai kasdienybės nesuteptas jausmas, smarkiai idealizuojamas ir sustiprinamas knygos.lt pasakotojo socialinės padėties. Bohema, Vilnius, sovietmetis, intymumas ir intensyvus menininko emocinis gyvenimas – žodžiai, geriausiai apibūdinantys šį kūrinį. THULLA fact: Dainos „O pažadėtam kvartale“ priedainis – eilutės iš „Tūlos“.

Friganai: kovotojai prieš vartotojiškumą

ar nemokamai gyventi siekiantys žmonės?

Kitoks gyvenimas

Niekada nesate apie juos girdėję? Ką gi, tuomet skubu patenkinti jūsų smalsumą: friganais (angl. freegan = free + vegan) vadinami asmenys propaguoja gyvenimo būdą, kurio esminis tikslas yra pastangos naudoti kuo mažiau išteklių ir tokiu būdu kovoti su švaistymu, kuris yra besaikio vartojimo pasekmė. Labiausiai pagarsėjusi friganų strategija yra maisto ir buities daiktų paieška šiukšlių konteineriuose (angl. dumpster diving), jie taip pat mainosi daiktais arba patys užsiima ūkininkyste, siuva drabužius ir t.t. Daugybei žmonių friganizmas atrodo nepriimtinas dėl nemenkos tikimybės apsinuodyti valgant rastą maistą ir panašių pavojų. Tiesa, daugumos tų pavojų galima išvengti neužsiimant nelegalia veikla ir laikantis atitinkamų saugumo priemonių. Turint pakankamai žinių apie maisto puvimo, pelijimo ir kitus procesus bei išmanant įprastus tokio gyvenimo principus, friganizmas gali tapti gana nesudėtingu gyvenimo būdu, nedaug besiskiriančiu nuo to, prie kurio esame įpratę. Žinoma, nėra prasmės neigti, kad buvimas friganu reikalauja rimto atsidavimo: vien jau naršymas konteineriuose didelei daliai visuomenės atrodo šlykšti ir neestetiška veikla. Taigi, kodėl friganai taip daro? Kas skatina juos rinktis tokį gyvenimo būdą?

Gabija Chomskytė

Viena iš svarbiausių priežasčių yra didžiulis susirūpinimas Žemės ateitimi. Nuolatinis masinis švaistymas ne juokais prisideda prie jau opių problemų: taršos, globalinio atšilimo, senkančių geriamojo vandens išteklių ir kt. Atsisakydami apsipirkinėjimo parduotuvėse friganai siekia sustabdyti šiuos procesus ir sumažinti Žemei daromą žalą. Dar vienas svarus faktorius yra tai, kad nemokėjimas už prekes ir paslaugas suteikia galimybę mažiau dirbti, o mažiau laiko darbe reiškia papildomą laiką pomėgiams, bendravimui ir kitiems interesams. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog friganai siekia taupyti ne pinigus, o laiką: jie priešinasi idėjai, jog gyvenimas turi būti nenutrūkstantis pinigų uždirbimo ir išleidimo ciklas.

Kiekvienas žmogus (atsižvelgdamas į turimas galimybes) pasirenka gyvenimo būdą. Kai įprantame gyventi remdamiesi mums tinkamu režimu, dažnai nesusimąstome apie savo ilgamečių įpročių ydas ir aplinkai daromą žalą. Jei friganų propaguojamas gyvenimo būdas jums atrodo nepriimtinas, vis tiek galite prisidėti prie globalių problemų sprendimo pakeisdami keletą savo kasdienių įpročių. Štai keli pasiūlymai: 1. Jei esate visavalgis, galite sumažinti savo dietoje suvartojamos mėsos ar žuvies kiekį kartais pasirinkdami tokias alternatyvas, kaip tofu ir kiti sojų gaminiai, valgydami daugiau grybų. 2. Planuokite savo pirkinius, o pirkdami atkreipkite dėmesį į galiojimo laiką ir apsvarstykite, ar spėsite produktus suvartoti iki jų galiojimo pabaigos. 3. Vietoj vairavimo, esant palankioms sąlygoms, rinkitės vaikščiojimą, važiavimą dviračiu ar keliones viešuoju transportu. Visos šios alternatyvos taip pat prisidės prie oro taršos ir spūsčių mieste mažinimo. 4. Parduotuvėse venkite naudotis prie kasos pardavinėjamais vienkartiniais maišeliais. Pigių medžiaginių maišelių galite įsigyti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Prisiminkite, jog, jei nedideliais kiekiais perkate daržoves ar vaisius su kieta žievele (bananus, agurkus, avokadus ir kt.), jų taip pat neverta dėti į vienkartinius plastikinius maišelius.

One

anothermmaan‘s trash is n‘s treasure

NJ English Ugnė Kriūnaitė

“Ugnė, when are you going to grow up?” – I heard this phrase right aﬅer Christmas from my grandma’s lips, when she heard me fangirling about going to see “Spider-Man. Into The Spider Verse”, an animated Marvel film. That comment stayed with me for quite a while. Is enjoying comic-related content as an adult considered childish? I've spent quite a lot of time searching for the comic culture in Lithuania and far outside the borders of it. So much effort and money stuffed into merchandise, comic books, film tickets and DVDs. And I stand by the fact that each person has a right to be a part of any fandom and spend money on whatever they enjoy, as long as it correlates with basic morals. As the title suggests, I am going to share my personal experience and adventures while searching for the comic culture in hopes that maybe you’ll be able to relate. When I say comics and all related content, I mostly mean Marvel. If by any chance you are reading this word for the very first time (or if my grandma decides to learn English and give this a go), Marvel is a company founded back in 1939, that publishes comic books, makes blockbuster films, TV shows, games, clothing, accessories, toys, and tons of other merchandise. You get the point. They’re a huge money-making machine that usually puts out great content. “Spider-Man”, “Captain America”, “Iron Man”, “X-men” and even “Big Hero 6” – it all belongs to them. I was introduced to Marvel at a very young age, I’m sure a lot of you guys are familiar with 90’s “Spider-Man” cartoon. But, I’m guessing, most of us were probably way too young to care about the company behind it and the real extent of the world it created. Of course, while I was growing up, I watched the original “Spider-Man” trilogy with Toby Maguire, but that was about it. However, sometime back in 2014, aﬅer seeing a

glimpse of the “Iron Man” ﬁlm on TV, something inside clicked and I fully dived into research. That’s when the journey began. In 2016, the app called Amino came into my radar. Imagine a mini version of Facebook for every fandom you can think of. It gives you the ability to share your thoughts, join chats and interact with people of same interest. Yes, geek heaven. I joined, you guessed it, Marvel Amino. It was pretty “small” at the time, around 15 thousand members. Falling in love with that place was easy, soon I got involved in curator, then leadership duties. Aﬅer taking up the name Yelloe, with an amazing group of people, we built a community that now has 10 times more people than it used to. And solely because of Marvel Amino, the world of comic books pulled me in – but that has also brought a new struggle.

Have you ever seen a comic bookstore in Lithuania? Apart from the ones online, the chance of ﬁnding an actual store is low. And who’s to blame for it? In lots of other countries, the USA for example, comic books are well-known, people love and read them, pass on through generations. Most comics are printed right there in the United States; therefore, they are of easy access.

But things are a little bit different here. All the wars, barricades, the Soviet Union control – back then, getting a comic from the USA was nearly (if not completely) impossible. Not much has changed even aﬅer gaining freedom. The comic culture is only starting to grow in Lithuania, mostly thanks to blockbuster comic-based films and events like Comic Con – but we’ll get to that later. You see, back in 2016, I didn’t know the situation was that bad. Determined to find a comic store, I couldn’t wrap my mind around the fact that there might not be one. The first thing I did was search it up on Google Maps. And instantly found one! I followed the directions of the app and reached the destination with a huge smile on my face, only to find a sign that said “Cemetery flowers”. Turns out, the comic store was closed 3 years ago, but Google didn’t seem to care. Just like that, my first attempt to make a contact with the comic culture in Lithuania failed miserably. Later on, in Vilnius, I managed to find a few comics in a small book shop, but they weren’t what I was really looking for. Aﬅer this failed experiment, I went back online. YouTube videos were my knighs in shining armour. I didn’t even have to read to get to know so many characters, hear about amazing stories. For a while, it was enough. Newly found friends in Marvel Amino were a good knowledge resource, plus, I still did loads of research, started reading a few comics online, making blogs, writing reviews, even fan-fiction. The only downside was that the experience of comic culture was limited to the Internet, although that had a fair amount of positive impact as well. A chance to meet people all over the world, access tons of information and explore the ability to creatively express yourself. Yet there was little to no chance of doing all that here, in Lithuania. Well, at least until Comic Con Baltics came into the radar. Comic Con by definition is an event, primarily focused on comic culture. It’s a huge, usually multi-day event focused on comics, films, TV series, games, cosplay, anime, and all similar stuff. The biggest and most popular Comic Convention in the world is

happening every year in San Diego. It’s the place where you get the latest news and announcements regarding biggest geek culture events of the year, meet lots of famous stars and see the most fascinating cosplay competitions. And in 2017, we got a taste of that right here in Lithuania, Vilnius, when the first ever Comic Con Baltics was announced. I volunteered at the very first Comic Con Baltics and if you went there, too, there’s a chance you were just as surprised aﬅer seeing how many people were actually interested and showed up. Comic Con Baltics opened the doors to express yourself right here and right now. It acted as some sort of a reviving shock to the fandoms scattered all over the Baltic states and proved to the world that no matter how little we are, we can create an amazing event that is just as MARVELlous as the ones happening across the globe. One of the most amazing things that filled up my fangirl heart with joy was meeting some incredible actors. Aﬅer a short talk and a picture with Stefan Kapicic, the man behind Colossus character in “Deadpool” and “Deadpool 2” films, I realized that even the famous people are just as much of comic fans as we are. It should go without saying, no matter who might try to object, being a fan is not limited to your age or position in society. Comic culture in Lithuania is just getting started – it can grow and expand into a beautiful thing. And maybe, one day, finding it won’t be a struggle.

Kelionės

Maža, bet turtinga šalis –

Prancūzija garsėja Eifelio bokštu ir prancūzišku batonu, Vokietija – didelėmis dešrelėmis su kopūstais ir alaus festivaliu, Italija – pica ir makaronais, o ką žinome apie Slovėniją? Dažnai apie mažąsias pasaulio valstybes retai susimąstome, o konkrečią nuomonę turime tik apie šalis gigantes. Lygiai taip pat apie Lietuvą vis dar mažai žino dauguma paklaustų svetimšalių. Aš irgi nedaug žinojau ir nedaug tikėjausi iš Slovėnijos – vos daugiau nei 20 tūkst. km2 ploto valstybės, įsiterpusios tarp Italijos, Kroatijos, Vengrijos ir Austrijos, šalia Adrijos jūros. Tik atvykusi supratau: tikėtis iš jos galima daug ir drąsiai, nes tai, ką čia atradau, mane labai maloniai nustebino. Sostinė Liubliana – Vilniaus sesė? Nors labiau mėgstu tyrinėti gamtą, bet keliaujant, manau, privalu apsilankyti kiekvienos šalies sostinėje – taip gali susidaryti bendrą įspūdį apie šalies gyventojus ir kultūrą. Slovėnijos sostinė Liubliana man savotiškai primena Vilnių: miesto centre didelis piliakalnis, o ant jo – viduramžių pilis (šiek tiek prašmatniau, nei mūsų Gedimino bokštelis, bet juk ir mes kažkada turėjome visą pilį). Piliakalnio papėdėje vingiuoja akmenimis grįstas grindinys, senoviniai namai raudonais stogais, jaukios kavinukės ir aikštės – tai miesto senamiestis. Apibūdinimas tikrai tiktų ir Vilniaus senamiesčiui. Rožinės spalvos bažnyčia miesto centre ne tik spalva, bet ir architektūra primena Visų Šventųjų bažnyčią Vilniuje. Mieste daug gamtos. Tačiau čia panašumai Liubliana ir baigiasi. Per miestą vingiuoja Lublianicos upė, kuri veikiau primena ne Vilniaus Nerį, o Venecijos kanalus – siauros upės krantus juosia pastatai, upę skrodžia turistiniai laiveliai, o per ją eina 17 senovinių tiltų (centre upę kerta netgi trigubas tiltas – jis išsišakoja į tris kelius ir tik tau spręsti, kurį iš jų pasirinkti). Požemių karalystėje Per vos daugiau nei pusvalandį atitrūkus nuo šalies sostinės, prieš akis ima kilti pasakiški kalnai. Tačiau labiau nei kalnai vėliau mane sužavėjo tai, kas yra po jais. Na, o ten – visa požemių karalystė, Škocjan urvai. Tai – kelių milijonų metų amžiaus urvai, išsiraizgę net 6 kilometrus. Patys urvai yra sudaryti iš stalaktitų ir stalagmitų – urvinių darinių, kurie susiformuoja per milijonus metų nuo vandens lašėjimo (stalaktitai) ir ten kur vanduo nulaša nuo urvo lubų (stalagmitai). Net ir menkas prisilietimas prie tokio darinio gali sunaikinti jo kelių milijonų trukmės darbą. Viduje pasijunti lyg pasaulyje iš fantastinių ﬁlmų – ilgas, tamsus ir siauras tunelis (klaustrofobams lankytis nerekomenduoju) veda į pirmąją urvų „menę“, o ši pereina į dar didesnę, kuri veda į dar didesnę, kol galiausiai atsiduri daugiaaukščio namo aukščio urve su apačioje šniokšiančia upe ir tiltu, vedančiu per bedugnę. Viskas, ką supranti apie tave supantį pasaulį, pasikeičia, nes suvoki, kiek dar daug to pasaulio po žeme. Slovėnija turi visko Mažoje teritorijoje Slovėnija turi visko: lygumų, kalnų, urvų, miškų ir jūrą. Miesto sostinėje stebėdama krentančius rudens lapus (čia lankiausi rudens viduryje) vos po pusantros valandos kelio galiu stebėti vėjo blaškomus palmių lapus. Slovėnija turi siaurą priėjimą prie Adrijos jūros, kurios pakrantėje įsikūrę tokie jaukūs kurortiniai miesteliai kaip Piran. Žalios langinės, siauros gatvelės, nuo vieno lango iki kito kabo vėjyje plevėsuojantys skalbiniai – tai lyg mini Italija. Nenuostabu, jog ši Slovėnijos dalis kažkada priklausė Italijai ir vis dar laiko „užkonservavusi“ itališką dvasią ir architektūrą. Tikras malonumas gurmaniškam skrandžiui mėgautis jūros gėrybių patiekalais, kuriuos čia siūlo beveik kiekvienas restoranas, ir gurkšnoti slovėnišką alų, žvelgiant į jūroje plūduriuojančias jachtas ar joje skęstančią saulę. Drąsiai teigiu – skanesnių kalmarų nei čia neteko ragauti niekur pasaulyje.

Piran

Slovėnija

Radvilė Jočytė

Vaizdas iš atvirutės (arba Windows XP desktop‘o) Kiekvienas esame matę tų utopinių vaizdelių atvirutėse ar operacinių sistemų siūlomuose darbalaukiuose. Jie visada pasirodo kiek nerealūs ir per daug „saldūs“, pasakiški, atrodo tokios vietos neegzistuoja. Tačiau tokios vietos tikrai egzistuoja ir, patikėkite manimi, daug ﬁltrų ten darytoms nuotraukoms dėti nereikia. Viena tokių „atvirukinių“ vietų egzistuoja ir Slovėnijos kalnų širdyje. Tai – Bled (ne, tai ne rusiškas keiksmažodis ir cenzūruoti nereikia, nors gana panašu) ežeras. Vaizdas lyg iš „Disney“ ﬁlmų – žydras ir lygus lyg stiklas ežeras apsuptas kalnų, o jo viduryje pilaitė. Vėliau pasirodo, jog, mano klaidingu pirmu spėjimu, tai visgi ne pilaitė, o gotikinė bažnyčia. Autentišku mediniu laiveliu gali Bled nuplaukti iki viduryje ežero esančios salelės ir netgi patyrinėti bažnyčios vidų, užlipti į varpinę. Svarbu paminėti, jog ežeras ir salelė nėra viskas, ką svarbu čia pamatyti – ant kalno stūkso seniausia pilis Slovėnijoje, yra daug takų trumpesniems/ilgesniems ir lengvesniems/sudėtingesniems žygiams, kurie atvers įvairias ežero ir salelės vaizdelio perspektyvas. Slovėnija privalo atsidurti Jūsų kelionių sąrašo viršuje

Liubliana

Žinau, jog daugumai Jūsų tokios mažos šalys kaip Slovėnija nėra Top kelionių sąraše, man irgi nebuvo, nes pirmiausia vykau į Budapeštą Vengrijoje, o tik tada į šalia įsikūrusią Slovėniją aplankyti draugę. Tačiau pati įsitikinau, jog ši šalis nusipelno pakilti į sąrašo viršų ir į ją grįžti norėčiau dar ne kartą. Slovėnija yra be galo graži šalis, pilna tiek gamtos stebuklų, tiek urbanizacijos. O svarbiausia, jog tokioje mažoje teritorijoje slovėnai turi visko: puikų klimatą – nemėgstantiems šalčio (viduryje rudens vietomis lepina net +26 laipsnių šiluma); kalnus – mėgstantiems kopinėti ar slidinėti; lygumas – mėgstantiems laukus ir laisvės pojūtį; jūrą – mėgstantiems maudytis, degintis ar buriuoti; jaukių miestų – nemėgstantiems didmiesčių problemų, užteršto oro ir sąmyšio; miškų – mėgstantiems žalumą.

aktai apie Slovėniją ir slovėnus:

• Slovėnija, kaip ir Lietuva, yra įsivedusi eurą, tad kainos buvo kiek didesnės nei tikėjausi (lyginant su prieš tai lankyta Vengrijos sostine Budapeštu), bet šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje. • Pasak kasmetinio Taikos indekso skaičiavimo (jis nurodo, kurios pasaulio tautos yra taikiausios), Slovėnija yra 7-a pagal taikumą šalis iš 163 pasaulyje gyvenančių tautų. • Slovėnija, pasak EPI (Environmental performance index), kuris parodo, ar šalis vykdo numatytus aplinkosaugos tikslus, įvertinta 88.98 indeksu. Tik Suomija, Islandija, Švedija ir Danija iš 180 vertintų šalių lenkia ją. • 53,6 % Slovėnijos žemės yra saugomos dėl jos unikalios vertės (tiek gamtinės, tiek kultūrinės). Didesnis procentas šalyje saugomos žemės yra tik Venesueloje. Slovėnija yra viena žaliausių šalių pasaulyje. • Slovėnai yra 6-ta pasaulyje tauta pagal vyno suvartojimą. Tad vyno gerbėjai čia jausis lyg utopijoje. Nors įdomu tai, jog dažni slovėnai mėgsta vyną skiesti sultimis ar kitu gaiviuoju gėrimu. Dalis šių faktų parašyti remiantis The Telegraph straipsniu „18 fascinating facts about Slovenia, the country where one in 20 people keep bees”.

Piran

Interviu Ineta Golovatenkaitė Asmeninis archyvas

Tarp dangaus dangaus irir Tarp žemės žemės

Tai, ką daugelis laiko svajone, kitiems yra darbas. Aurelija Barauskaitė yra Jungtinių Arabų Emyratų oro linijų stiuardesė, aplankiusi tokių šalių, kurios kai kuriems atrodo tikras rojaus kampelis. Iškyla klausimas, ar tai, ką mes vadiname svajone, tikrai tai yra, o gal gyvenant tarp dangaus ir žemės kitos šalys nebekelia tiek daug emocijų? Šio interviu metu tai ir bandysime išsiaiškinti. Papasakok šiek tiek apie savo darbą, visiems mums aišku, jog jis nėra monotoniškas, tačiau ko tenka patirti, kai vieniems atrodančios atostogos yra darbas? Daugelis pavydi mano darbo, nes jie mato tai, ką aš noriu parodyti. Neturiu nuolatinių skrydžių, aš skraidau po visą pasaulį. Užrašai socialinėse paskyrose – „pusryčiai Milane“ ar „vakarienė Niujorke“ – yra gryna tiesa, o kitą savaitę galbūt jau apsipirkinėsiu Australijoje. Tačiau nėra lengva gyventi, kai neturi rutinos ir dienos su naktimis yra susimaišiusios. Turi skrydį, ir žinai viena: prieš jį būtina pailsėti. Deja, kiekvieną kartą jis vis skirtingu laiku, tad nėra lengva sugebėti save priversti eiti miegoti viduryje dienos, kai kitą dieną reikės tai daryti paryčiais. Ką jau kalbėti apie mitybą ir sportą. Tad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Kas paskatino rinktis tokį darbą, kuris atskiria nuo namų? Paskatino mano žydra svajonė – apskristi aplink pasaulį. Esu tik keletą valstybių aplankiusi, prieš prisijungdama prie Emyratų avialinijų, tačiau kelionės man visuomet teikdavo neapsakomą džiaugsmą. Atsiradus galimybei, pabandžiau ir man pavyko, mane atrinko. Nesu tikra, ar kada buvau laimingesnė, nei tą dieną, kai sulaukiau skambučio, jog esu viena iš atrinktųjų. Ar nebuvo baisu kardinaliai pakeisti aplinką, apsigyventi kultūroje, kuri yra tolima mūsiškei? Buvo baisu, ir net labai. Tačiau noras buvo didesnis. Teko praeiti nemenkas derybas su tėveliais, kurie ne iš karto norėjo mane išleisti į kraštą, kur kita kultūra bei religija. Juk mes dažniausiai tikime tuo, ką matome ar girdime televizijoje, o, jei atvirai, apie arabus ar jų šalį nesu girdėjusi daug gero. Kaip bebūtų, mano nuomonė labai pasikeitė apsigyvenus Jungtiniuose Arabų Emyratuose, beje, ir pačių tėvelių, kurie mane aplanko beveik kasmet. Esi baigusi istoriją Lietuvos edukologijos universitete, ar pritaikai ką nors dabartiniame darbe? Nepasakyčiau, kad labai daug ką teko pritaikyti darbe iš to, ką mokiausi, tačiau kol neakivaizdžiai studijavau universitete, aš taip pat mokykloje dėsčiau geograﬁją, ir šios žinios nemažai pravertė realiame gyvenime. Manau, jei kada svarstyčiau apie galimybę pasibaigti geograﬁją ir grįžti kaip mokytoja, – būčiau nereali mokytoja! Juk visa tai, kas pateikta knygose, mano buvo išgyventa realybėje. Kiek iš viso šalių esi aplankiusi? Į kurias iš jų su malonumu norėtum grįžti? Visuomet galvojau esu aplankiusi daugiau, bet dabar prisėdau ir suskaičiavau: tai – 86 šalys. Nėra tiek daug, kaip galvojau. Kur norėčiau vis sugrįžti? Turiu keletą mėgstamų vietų, pavyzdžiui, Naująją Zelandiją, ji pritrenkia savo gamta, dievinu jūros gėrybes, tad su mielu noru ten grįžtu. Taip pat visada gera grįžti į mano pamėgtas Seišelių arba Mauricijaus

salas – tai vietos, kur atsipalaiduoju ir pamirštu viską aplink. Su savimi pasiimu tik knygą, įdegio kremą ir skrybėlę. Na, ir, žinoma, negaliu neįvardyti taip visų mylimo ir pamėgto Niujorko. Tai – niekada nemiegantis miestas, esu ten buvusi daugiau nei 14 kartų ir kiekvieną kartą susigalvoju naujos veiklos. Lankau populiarias turistų pamėgtas vietas, mėgstu išbandyti dar nelankytas kavines ir restoranus, pavalgyti ar tiesiog susirasti jaukią kavinukę atsigerti su draugais, gyvenančiais Niujorke, kavos. Apie Niujorką galėčiau kalbėti nesustodama, tiesiog jį dievinu. Visi mes žmonės, todėl natūralu, kad ne visada būname geros nuotaikos, ar puikios sveikatos. Kaip su tuo susitvarkai darbo metu? Aš džiaugiuosi, kad nesergu taip dažnai, kaip mano kolegos. Nors sloga – mano kasdienybė, net rūpindamasi savimi sugebu labai lengvai peršalti. Visgi Dubajuje – nesibaigianti vasara, o skrydžius ne visada galima pasirinkti: skrendi, kur siunčia. Šiaip esu labai pozityvus žmogus, tad dažniau šypsausi, nei esu blogos nuotaikos. Ir esu dėkinga, kad galiu dirbti tai, kas man teikia džiaugsmą o kai ateis ta diena, kai darbas manęs nebedžiugins ir nebeteiks malonumo, vadinasi, laikas kurti kažką naujo. Esi šviesių plaukų, aukšta, daili mergina, ar daug vyrų dėmesio sulauki gyvendama Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ar visgi tai labiau mitas, jog šviesiaplaukės traukia jų akį? Atsakysiu trumpai: šviesiaplaukėms tikrai lengviau išsisukti iš keblesnių situacijų. (juokiasi) Ar pavadintum šį darbą „svajonių darbu“? Tai labai asmeniškas dalykas. Man tai buvo ir vis dar yra svajonių darbas, svarbiausia tik žinoti, kada sustoti. Keliaudama ir naršydama visą žemės rutulį pamatai daugybę kultūrų, susipažįsti su vietinėmis tradicijomis. Kaip manai, ar kelionės atneša laimę? Asmeniškai, man kelionės atneša LABAI didelę laimę. Mano mama visada sakydavo: „Aš geriau mažiau pavalgysiu, bet daugiau pamatysiu“, tai aš, turbūt, kaip ji. Aš, tikrąja to žodžio prasme, kvėpuoju tos šalies oru, man patinka stebėti vietinius jų kasdienybėje sėdint kažkur kavinukėje; paragauti vietinio maisto. Kiekvienas kartas – lyg pirmasis, nes vis kažką naujo pamatai, sužinai. Ar dirbant stiuardese ir tiek daug keliaujant nenukenčia asmeninis gyvenimas? Nukenčia, ir net labai. Bet, kaip aš visada sakau, jei labai nori – viskas įmanoma! Žinau viena – šis darbas nėra mano karjera, pati jaučiu, kaip vis dažniau norisi ramybės ir kuo daugiau laiko praleisti ant žemės. Mano nuomone, dirbant tokį darbą reikia rinktis: arba atsiduodi šeimai, arba darbui. Neįsivaizduočiau savęs išskridusios kažkur šešias dienas, kol auklė rūpintųsi mano mažyliu. Šeima man visados buvo ir bus pirmoje vietoje. Kokias šalis patartum aplankyti skaitytojams? Sunkus klausimas. Man daug šalių padarė nemenką įspūdį, pavyzdžiui, Kanada. Mano svajonė buvo pamatyti Niagaros krioklius, nesu tikra, ar galėčiau aprašyti įspūdžius, kuriuos man paliko ta vieta. Vieta, kur tikrai visiems patarčiau turint galimybę nuvykti, – Brazilija. Taip pat siūlyčiau pamatyti Didžiąją kinų sieną Pekine, čia buvo tikriausiai mano antroji svajonė, kurią pavyko išpildyti. Beje, šiuo metu mano tikslas yra aplankyti šiuolaikinius septynis pasaulio stebuklus, trūksta labai mažai, tikiuosi, greitu metu pavyks tai įgyvendinti. Ir visgi kuriame pasaulio krašte norėtum gyventi, o gal Dubajaus į nieką nekeistum? Mano širdis visuomet priklausys ten, kur mano šeima, kur mano namai, ir, nors šiuo metu grįžti į Lietuvą kol kas dar neplanuoju, esu tikra, kad pasenti norėčiau tik Lietuvoje. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur jaučiuosi saugi, rami ir laiminga.

Prie kavos

ATSARGIAI, BEŽDŽIONĖ UŽ VAIRO Sveiki visi informacijos, kavos, optimalaus elgesio mėgėjai arba žmonės, kurie mano jog gyvena kompiuterinėje arba kitokio tipo simuliacijoje ir kartais nesupranta savo pačių sprendimų. Po trečio puodelio kavos, užpiltos ant savo kompiuterio, supratęs jog tai neprives manęs prie jokio naujo rezultato , nutariau šiek tiek pakeisti savo pasirinkimus. Jei ne pirmą kartą su manimi geriate kavą, tai teko girdėti, kad mūsų kasdieniame gyvenime, priimant sprendimus, vyksta vidinė dvikova, trumpai aptarėme jos šaknis, kokiais principais remiasi impulsyvumas, kaip jis pasireiškia ir bando mus apgauti. Apsiginklavome naujomis perspektyvomis, idėjomis ir nuo tada gyvenime daugiau nei karto nepadarėme nei vienos klaidos, nepriėmėme nei vieno impulsyvaus sprendimo. Kas dar beliko?

Aidan Hancock, Annie Spratt

(Arba vienas žingsnis padėsiantis jums nemokamai tapti racionalesniu žmogumi)

Tomas Liutvinas

Galvoti ir mokytis teks visada Realistiškai, tenorėjau priminti, jog perskaičius dešimt skirtingų idėjų ar konceptų, su jais gyvai susidūrę atpažinsime tik vieną ar du (20%) ir dažniausiai tik po to, kai sprendimas jau priimtas ir viskas jau praeityje. Turbūt teko skaityti apie tam tikrą pavyzdinę situaciją ir galvoti „o vat man taip atrodo buvo nutikę, tai va kaip čia viskas veikia, kitą kartą jau žinosiu, koks nuostabus straipsnis“. Laikui bėgant, sąmoningai stengiantis atpažinti impulsyvius sprendimus jiems vykstant, atpažinti savo paties pasiteisinimus ir į juos nekreipti dėmesio bus šiek tiek lengviau. Bet niekad nebus lengva. Jei būtų lengva, apie tai niekas straipsnių ir knygų nerašytų. Tuo tarpu, šiandien turiu straipsnį apie tai, kaip geras vakaras miego yra praktiškai pats efektyviausias dopingas ﬁziškai, psichologiškai, emociškai, kūrybiškai, ir ne tik padeda užbėgti dvikovai su savimi už akių, bet tiesiogine to žodžio prasme pasaulis mums tampa aiškesnis ir ne toks baisus. Nors ir skamba kaip paistalai, visa tai patvirtinta neurologiniais eksperimentais, skanuojant žmonių smegenis!

Kas lemia mūsų „valios“ kiekį?

Valia, paprastai tariant, tai galimybė atsispirti trumpalaikiam džiaugsmui, kad gautume didesnį atlygį, kuris atneš didesnės naudos arba džiaugsmo, tačiau ne akimirksniu, o kai jis bus atliktas. Dažnai tai pasirinkimas, tarp džiaugsmo suvalgius kebabą dabar arba didžiavimosi savo sveikata ir atvaizdu veidrodyje po pusės metų. Tačiau taip pat tai gali būti ir pasirinkimas tarp vakaro prie knygos, vietoje ﬁlmo arba ankstesnio miego, vietoje „scroll’inimo”. Mūsų primityvioji smegenų dalis – amygdala – turi daugiausiai galios, kai jaučiame baimę, pavojų arba kažkokį trūkumą. Labiausiai norime valgyti, kai būname alkani.(wow, koks insight) Ką bandau pasakyti yra tai, jog labiausiai esame linkę persivalgyti, kai būname alkani arba jaučiame pavojų/baimę. Kai amygdala turi daugiau galios, būname irzlesni, į menkniekius dažniau reaguojame agresyviai ir keliame problemas ten, kur jų nėra. Padidinti savo valią – super resursą, kuris mums leidžia įveikti visas kliūtis ir pasiekti savo tikslus, galime prie amygdalos stipriau prijungiant savo racionalių sprendimų priėmimo smegenų dalį.

Žinau, kad eksperimentai ir faktai ne kiekvienam prie širdies, bet tam, kad būtų lengviau suvokti kaip stipriai šis paprastas konceptas įtakoja mūsų kasdienį gyvenimą turiu papasakoti apie neurologo Matthew Walker ir jo kolegų atliktą eksperimentą. Jo metu, buvo vertinamos dviejų žmonių grupių reakcijos į pateiktus stimulus. Pirmoji grupė žmonių buvo puikiai išsimiegoję, kita grupė buvo nemiegoję visą naktį. Eksperimento metu buvo skanuojama jų smegenų veikla. Žmonės, kurie buvo neišsimiegoję į stimulus reagavo žymiai impulsyviau (apie 60%), užﬁksuoti smegenų veikos duomenys parodė, jog jiems stigo savitvardos. Tolimesnė analizė ir eksperimentai parodė, jog nebūtina praleisti visos naktį miego, kad prarastume savitvardą. Užtenka visą savaitę iš savo miego atimti po valandą ar dvi ir rezultatai bus tokie patys. Taip pat noriu užbėgti jums už akių, griebt pagalvę iš rankos ir pranešti, jog atliktų tyrimų metu taip pat nustatyta, jog savaitgalį miegoti iki pietų neužtenka, kad atpirktumėme savaitę (ar ilgiau) trukusią miego dietą. Derėtų kasdien gerai pagalvoti ar valanda mėgiamo serialo (kuris, tarp kitko niekur nepabėgs) yra verta visos ateinančios dienos, kai tikimybė elgtis impulsyviai ir padaryti kažką suboptimalaus yra ženkliai padidinta.

is) (smegen

Kaip sujungti savo

Remiantis tolimesne duomenų analize, mįslė slypinti po irzlumu ir impulsyvumu buvo išspręsta. Pas gerai išsimiegojusius žmones pernakt buvo sudaryti tvirti ryšiai taip kaktinės smegenų skilties (angl. prefrontal cortex, smegenų sritis padedanti mums lėtai ir racionaliai apmąstyti sprendimus) ir amygdala (smegenų dalis, kuri mėgsta valgyti ir pyktis). Tuo tarpu pas žmones, kurie buvo neišsimiegoję ryšys tarp šių smegenų dalių buvo silpnesnis, todėl jų priimti sprendimai buvo impulsyvesni.

TL;DR Jei miegame mažiau nei 7 valandas per parą, prarandame savikontrolę, barjeras, kurį mums reikia peržengti, jog elgtumėmės impulsyviai, nukrenta žemyn. Jei norime, kad racionalius sprendimus priimti (ir pasiekti savo užsibrėžtus tikslus) būtų lengviau, reikia užtikrinti, kad miegame pakankamai.

Jei kas šypsosi, turbūt rezga klastą Jei sau leidžiame miegoti valanda ar dvejomis trumpiau nei tiek, kiek mūsų organizmas norėtų, nutraukiame paskutiniąsias miego stadijas. Tai – REM miegas. Riebiausios REM miego stadijos ir ciklai vyksta paskutiniosiomis miego valandomis, prieš pat mums pabundant. Todėl ta prarasta valanda ar dvi dažniausiai mums kainuoja apie 40% viso REM miego. Būtent šios stadijos metu vyksta mūsų emocinio radaro reguliavimas/atnaujinimas.

Eksperimento metu buvo stebima dalyvių smegenų

veikla, tuo pačiu vertinama ir lyginama dviejų žmonių grupių geba atpažinti kitų žmonių emocijas. Grupė, kuri miegojo mažiau (speciﬁškai REM miego stadijos) ne tik pastebimai nesugebėjo įvertinti kitų žmonių emocijų, bet tuo pačiu į aplinką reagavo su didesniu grėsmės jausmu. Tai reiškia, jog jie net iš draugiškai ar neutraliai nusiteikusių asmenų jautė pavojų ar grėsmę. Mums jaučiant grėsmę, dažniausiai vadovaujamės instinktais. Tokiu atveju amygdalai suteikdama daugiau laisvės dalyvaujant mūsų sprendimų priėmimo procese.

TL;DR Atsisakant valandos ar dviejų miego prarandame žymiai daugiau miego kokybės, nei mums atrodo. Esant tokiam miego trūkumui mes, tiesiogine to žodžio prasme, nesugebame objektyviai įvertinti savo aplinkos ir net neutralūs ar teigiami socialiniai ženklai mums turi didesnę tikimybę atrodyti grėsmingais arba negatyviais. Tai reiškia, kad visas pasaulis atrodo negatyviau, nei iš tiesų yra! Todėl, tiesiogine to žodžio prasme, gerai išsimiegojus, pasaulis mums taps draugiškesnis! Jeigu norite smulkiau paskaityti apie čia paminėtus konceptus ir miego poveikį žmonių psichologiniams ir emociniams aspektams labai rekomenduoju neurologo Matthew Walker knygą, „Why we sleep?“.

Pakankamas miego kiekis arba jo trūkumas, tiesiogine to žodžio prasme pakeičia tai, kaip kasdien suvokiame ir reaguojame į mus supančią aplinką

Kino gurmanams freepik.com

dienos vakarui

Net jei ir nemėgstate romantinių ﬁlmų, kartais pažvelgti į žmonių santykius iš šalies ir įgauti šiek tiek pakylėtos perspektyvos verta visiems. Ir visai nesvarbu, ar turite antrąją pusę, ar ne, Valentino diena ateina ir per ją kiekvienam iš mūsų norisi romantikos, tad ramus vakaras Žaneta su geru romantiniu ﬁlmu gali būti neblogas pasirinkimas. Sederavičiūtė

1. Šnipas, kuris mane išdūrė The Spy Who Dumped Me (2018, veiksmo, komedijos, nuotykiai. 6) Šis filmas – puikus Valentino dienos pasirinkimas, nes yra subalansuotas porai. Jame gausu veiksmo, įvykių, siužeto vingių, kurie patiks vaikinui, tačiau neužmiršta įberti ir šiek tiek romantikos prieskonių dėl filmo žiūrovių. Filmo heroję palieka vaikinas, sugebėjęs parašyti vos vieną žinutę, kad viskas baigta, newyorker.com ir dingsta nieko nepaaiškinęs. Nuo tada ir prasideda dviejų draugių nuotykiai – nors pačios to nenori, merginos vis giliau klimpsta į paslaptingus žaidimus, vis labiau painiojasi į pavojingas žvalgybines operacijas, kol galų gale paaiškėja, kad tik nuo jų priklauso pasaulio likimas. Rekomenduoju tiems, kurie nenori perdėtos romantikos ir filmo, besisukančio vien apie du žmones.

2. Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau To All The Boys I‘ve Loved Before (2018, dramos, romantiniai. 7,3) Lengvas romantinis filmas, kuris primena tuos nerūpestingus mokyklos laikus, kai įsimylėti atrodė labai paprasta ir menkiausia simpatija buvo lyg didžiausia gyvenimo meilė. Daugelis merginų svajodavo apie savo slaptas simpatijas, aprašydavo juos dienoraščiuose, o šio filmo veikėja kiekvienam vaikinui, kurį mylėjo, parašė po laišką. Juose atvirai ir drąsiai išdėstė savo vox.com slapčiausias mintis, nes tikėjosi, kad jie niekada nepasieks adresato ir neišvys dienos šviesos. Tokių laiškų net penki ir jie saugiai paslėpti mamos dovanotoje dėžutėje, tačiau vieną dieną kažkas juos suranda ir išsiunčia. Visi vaikinai vienu metu sužino, kad pagrindinė veikėja yra juos įsimylėjusi. Gyvenimas po šio įvykio apsiverčia aukštyn kojomis ir prasideda tikras chaosas, kuris įtraukia žiūrovus. 3. Vidurnakčio saulė Midnight Sun (2018, dramos, romantiniai, 6,6) Šis filmas sukasi apie merginą, sergančią reta genetine liga: tiesioginiai saulės spinduliai jai sukelia alergiją ir net gali būti mirtini. Tad mergina dažniausiai miega dienos metu, o naktimis išeina į miestą ir groja gitara. Vieną vakarą mergina sutinka svajonių vaikiną, kurį visada stebėdavo pro savo kambario langą. Įsimylėjusi mergina nuslepia savo ligą ir netikėtai prasideda visai kitoks seventeen.com gyvenimo etapas – naktiniai pasimatymai, nuotykiai, nepatirti nauji jausmai. Viskas įgauna vis daugiau romantikos, nes vyksta naktį, kai šviečia vidurnakčio saulė. Tačiau meilė ir paslaptys yra nesuderinami dalykai, kurie anksčiau ar vėliau sukelia rūpesčių.

Egzotiškų filosofijų Egzotiškų filosofijų filosofijų Egzotiškų Egzotiškų filosofijų meniu meniu meniu meniu Laba diena, kokio filosofo egzistencinę krizę užsisakysite?

Prizmė Jokūbas Vingilys

Nyčė? Ačiū ne. Sokratas? Per daug nuvalkiota. Dekartas? Nemanau (ergo neegzistuoju). Gal ką pasiūlysit?

Last thursdayism’as Ar kada susimąstėte, kiek metų egzistuoja Žemė? Visata? Pasak visažinės Vikipedijos (kuri remiasi radiometriniu datavimu), Žemei keturi su puse milijardo, o Visatai beveik keturiolika milijardų. Ai, bet gal iš tikrųjų viskas atsirado labai neseniai, tarkim praeitą trečiadienį? Būtent šis paprastas teiginys yra Last Thursdayism’o pagrindas. Tau tik atrodo, kad tavo namui kelios dešimtys metų, kad Europa turi ilgą ir turtingą istoriją, kad šviesa iš tolimų žvaigždžių prieš kelis šimtus metų pradėjo savo kelionę link mūsų. Pasaulis praeitą trečiadienį atsirado atrodantis senas, nors tėra pusės savaitės senumo. Kokia viso to prasmė? Šios filosofinės teorijos oponentai užduoda šį klausimą nuo jos atsiradimo praeito trečiadienio. Solipsizmas Apie šią filosofiją sužinojau ieškodamas garso takelio, pavadinimu „Low of solipsism“ (šis takelis grojo žymioje anime „Death Note“ scenoje, kurioje Light’as paima čipsą IR JĮ SUVALGO). Solipsizmas yra filosofinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma žinoti dalykų, egzistuojančių už tavo sąmonės ribų, todėl galimai už tavo sąmonės ribų nieko ir nėra. Šios pozicijos rėmėjai teigia, jog vienintelis tikras dalykas yra jie patys, o visi kiti dalykai egzistuoja tik tam, kad sąveikautų su jais. Įdomu tai, jog dauguma psichologijos tyrinėtojų mano, kad visi naujagimiai mąsto solipsistiškai, o bręstant pradeda suvokti, jog nėra visatos centras. Čekuolizmas Pripažįstu, ši filosofija, panašiai kaip Skraidantis Spagečių Monstras, yra daugiau internetinis pokštas, negu tikras tikėjimas. Tačiau filosofijoje žodis „tikras“ yra keblus dalykas. Taigi, gūdžiais 2011 metais, jaunas šio straipsnio autorius atrado internetinius forumus, o juose – krūvą teiginių, kurie aprašė Algimanto Čekuolio pasiekimus. Mano mėgstamiausi: „Policininkai, atlikdami kratą Čekuolio namuose, rado gyvenimo prasmę“, „Egzistuoja tik du beribiai dalykai: visata ir Čekuolio erudicija; dėl pirmojo nesu visiškai tikras“. Čekuolizmo pagrindinė idėja: Čekuoliui viskas įmanoma. Ir, nors tai atrodo kaip gan absurdiškas dalykas, smagu matyti lietuvišką internetą, dedantį bendras pastangas sugalvoti kuo gudresnį Čekuolizmo pavyzdį. Beje, Algimantas Čekuolis (tikras asmuo, o ne išaukštintas internetinis veikėjas), pats asmeniškai skaito minėtus forumus ir Čekuolizmą apibūdino kaip nesąmonę, tačiau tokią nesąmonę, kokias jis mėgsta. Matematinės Visatos hipotezė Teorija, jog visa realybė yra paremta matematinėmis struktūromis, kurios egzistuotų nepaisant to ar būtų sąmonė, gebanti suvokti matematines struktūras. Žmonės sugeba sudauginti keturis kart penkis, tačiau net jei nemokėtume antros klasės daugybos, šių skaičių sandauga vis tiek išlaikytų savo prasmę. Pameni savo aštuntos klasės matematikos mokytoją, kuri atrodė apsėsta matematinių išraiškų randamų gamtoje? Tikėtina, jog ji palaiko Matematinės Visatos hipotezę. Ši filosofija kelia daug įdomių išvadų, pvz.: realybė vertinama ne kaip subjekto mintys, o Antikos graikų taip vertinama „tiesa“ tampa lengviau suvokiama.

Umm, gal tiesiog sprendimus priimkit nesivadovaujant jokia filosofija, o moralinį pasiteisinimą sumąstysite vėliau? Taip, paimsime dvi porcijas šito. Ačiū!

Žaidimai Aušrinė Bieliajevaitė

Stalo žaidimo „Photosynthesis“ apžvalga

Ar galima spręsti apie stalo žaidimą iš dėžutės viršelio? Tikriausiai ne, tačiau „Photosynthesis“ ryškia žalia spalva žaidimų salone patraukė mano akį ir sužadino smalsumą pažiūrėti, kas dėžutės viduje. Sakoma, jog pirmas įspūdis, išvaizda – tai vizitinė kortelė. Galima sakyti, jog skaitmeninio meno viršelis atliko savo funkciją: privertė nusipirkti stalo žaidimą ir suskubti jį išbandyti. Trumpai apie „Photosynthesis“: Sudėtingumas: Žmonių skaičius: 2-4 Trukmė: 30-60 min Išleidimo metai: 2017 Kategorija: strateginis, abstraktus Komponentai: 1 bendra lenta, 4 medžių lentelės kiekvienam žaidėjui, 1 Saulė, 4 Saulės taškų žetonai, 4 skirtingų rūšių ir dydžių medžiai, nukirstų medžių taškų žetonai.

Pagrindinė žaidimo idėja – sodinti, auginti medžius, juos nukirsti ir už tai pelnyti taškų. Daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas tampa nugalėtoju. Kiekvieno ėjimo metu renkami ir Saulės taškai, kurių kiekis priklauso nuo medžių kiekio, jų aukščio ir susidariusių „šešėlių“ (medžiai, kurie yra šešėliuose, negauna Saulės taškų). Žaidimas paprastas, tinkamas žmonėms, kurie nežaidžia stalo žaidimų, nes taisyklės yra nesudėtingos, lengvai įsimenamos. Taip pat ant žaidėjų lentelių yra pavaizduota, kiek Saulės taškų reikia išleisti norint atlikti tam tikrą ėjimą. Tokie vaizdingi paaiškinimai sumažina klausimų apie žaidimo taisykles kiekį. Pagrindiniai „Photosynthesis“ minusai yra tokie, kad kai kurių medžių ﬁgūrėlės išsiardo (nors susideda iš dviejų dalių), nesilaiko, dėl to jas reikia suklijuoti. Nepaisant šių smulkmenų, visi komponentai pagaminti iš tvirto kartono, o tai prailgins stalo žaidimo gyvenimo trukmę, mažiau lankstysis ar lamdysis kraštai. Antra, pažaidus porą kartų tenka padaryti pertrauką, kad neatsibostų, nes ėjimai gali pasirodyti monotoniški: sodinti, auginti, kirsti. Tačiau neatsižvelgiant į panašius ar vienodus ėjimus, viskas gali pasisukti netikėta linkme, net ir mažiausiai medžių nukirtęs žaidėjas gali tapti nugalėtoju, tad kiekvieno žaidimo pabaiga gali nuolat keistis. Sunku atrasti pastovią ėjimų tvarką ar taktiką, kuri užtikrintų laimėjimą. Kartais pabaiga gali priklausyti ne tik nuo savo, bet ir nuo priešininko veiksmų, susiklosčiusių medžių ar Saulės pozicijų, dėl to žaidimas tampa dar įdomesnis. „Photosynthesis“ laiko trukmė, veiksmų amplitudė priklauso nuo žaidėjų skaičiaus. Žaidžiant dviese, užimama mažiau laiko, yra daugiau laisvos vietos ant pagrindinės lentos, dėl to reikia labiau sutelkti dėmesį į strategiją, planuoti savo ėjimus. Leisti laiką trise ar keturiese užtrunka ilgiau, žaidimo laukas tampa beveik pilnas, kyla didesnė kova, reikalaujanti atkreipti dėmesį į varžovo pasirinkimus. Stebina, jog neįprasta stalo žaidimams aplinka – miškas – susipina su strategija, tradicine stalo žaidimų kategorija. Sumaniai pagaminta komponentų mechanika: Saulė, kuri „sukasi“ ratu, medžių augimas, jų „fotosintezė“ ir „šešėliai“, atgyvina ir padaro žaidimą tikroviškesnį. „Photosynthesis“ – tai lengvai suprantamas, unikalaus dizaino, netradicinio pobūdžio, įstabios atmosferos stalo žaidimas, kuris leis pasijusti tarsi būtumėte girininko kailyje.

Tarp eilučių DĖŽĖ

Žiūriu į priešais esančią dėžę. Aplink gėlės, ašaros kelios. Arba ašarų kelias. Už manęs brolis, kuris nepaleidžia mano pečių ir vis perdėtai klausia: „Ar gerai jautiesi?“ Nesugalvoju priežasties, kodėl turėčiau nekaip jaustis. Žinai, nesuprasi tų vyresnėlių. Augu su dviem broliais, esu nuolat jų erzinama, apgaunama, pravirkdoma. O staiga prieš akis atsiranda kažkokia dėžė, aplink kurią sriūbauja žmonės, ir persimaino elgesys – tampa paslaugūs, atrodo, ims ant rankų nešioti. Na, nieko keisto, visuomet esu brolių nešiojama ant rankų… Bet pasikeitęs ne tik elgesys. Paties brolio negaliu atpažinti – susikrimtęs, nuolat žemėn įsmigęs žvilgsnis, trūkčiojantis žandikaulis, akys pasruvusios krauju. Tik niekaip nesuprantu, kur vyriausiasis brolis. Neseniai jis mane bandė erzinti. Na, kaip visuomet… Prieš beveik savaitę tėvelis nusipirko mašiną, bet be stogo. Ne, ne mašiną. Motociklą, bet su keturiais ratais. Kaip jis, keturratis? Broliai pamišo pamatę… Važinėjo po pamiškes, o manęs nepasiimdavo kartu. Prieš porą dienų vyriausias brolis pastvėrė mano meškiuką, šoko ant naujojo stebuklo ir nudūmė į mane net nežiūrėjęs. Niekas nebebuvo svarbu, vijausi iš paskos net ir tada, kai jis dingo už posūkio ir jo ne tik buvo neįmanoma matyti, bet ir girdėti. Vis dar vijausi, kai pamačiau, jog brolis išsišiepęs laukia manęs ant tilto. Įsiutau ir pradėjau bėgti dar greičiau. O brolis, sukdamas nuo tilto, pasuko vairą ir su visu keturračiu nėrė į upę. Pasiutau dar labiau – eilinį kartą apsimeta papuolęs į bėdą. Na, kad ir aną sykį – maudėmės, o brolis kad klykia: „Emse, padėk, skęstu, prašau, padėk!“ ir vis panyra po vandeniu. Tą akimirką man tikriausiai sprogo širdis ir visi skuteliai subyrėjo į kulnus. Nežinojau, ką daryti, juk tikrai tokio didelio neištrauksiu, o ir namo nubėgti nespėsiu, nes ėjom iki čia gerą ketvirtį valandos. Kai staiga brolis išnyra ir ima kvatoti, klykdamas: „Emse, kvailute, negi rimtai manei, kad AŠ pradėsiu skęsti?“ ir

Viktorija Lygnugarytė

vos gaudo orą iš juoko. Ir tokių atvejų buvo ne vienas ir ne du. Todėl dabar, kai jis vėl įpuolė į vandenį, neliko galvoje nieko kito, tik įsiūtis, kad vėl bandys pasinaudoti mano silpnumu, kad galėtų juoktis iki žemės nukritimo, o po to dar ilgai vakarieniaujant aptarinėti savo „mažą bailią sesutę, kuri vis puola nuo proto, kai kas nors atsitinka broliukui“. Tik niekaip nesupratau, kodėl tėvelio pirkinį irgi panardino po vandeniu. Brolis klykia, gargaliuoja neaiškius garsus, o aš galvoju – tegul, tegul, nekreipsiu dėmesio ir nurims. Bet neatsilaikau ir bėgu namo pasakyti tėčiui, kad brolis tikriausiai sugadino jo keturratį įvarydamas į upę. Vos tik pasakiau, visiems iššoko akys ir sukaustyti siaubo, lyg į nugaras būtų įremti šautuvai, pasileido upelio link. Nebėgau kartu su jais, nes buvau be galo pikta ant brolio. O jeigu dar meškiuko neparneš… Po to vakaro brolis net namo negrįžo. Tėveliai irgi ilgai užtruko. Matyt, stipriai barė brolį ir galbūt net liepė jam negrįžti namo, jog šis net persirengti negrįžo. Niekas nieko kitą dieną apie jį nešnekėjo, visi įtemptai tylėjo. O mama vis dangstė veidą, lyg gėdytųsi. Per visas šias dienas net neatėjo palinkėti labos nakties, kaip visad darydavo. Vietoj jos atėjo tėtis. Irgi vis sukdavo akis į šoną, lyg jose būtų parašyta kažkas labai blogo. Brolis paėmė už rankos ir atitraukė nuo aukštos dėžės. Kai ėjome durų link, dar kartą atsisukau, nors brolis buvo įspėjęs nesidairyti niekur. Atsisukau ir pamačiau vyresnėlį. Net suklupau iš džiaugsmo ir ėmiau kikenti. Tai štai kur jis taip ilgai slėpėsi! Pasišokinėdama pradėjau lėkti jo link, net norėjau sušukti „Radau tave! Tai kas dabar žioplys?“ Kai žaisdavome slėpynių, pralaimėjusį vadindavom žiopliu. Kitaip tariant, mane vadindavo žiople, nes jie visuomet sukčiaudami laimėdavo. Tai negi dabar niekas jo nemato? Taigi ČIA mano brolis. Čia pat, šalia visų. Guli. Dėžėje.

Horoskuopą Vilti Raudoniūti

Muonika Šimkuti

Avins

Jautis

Dvynę

Vėžys

Mergeli

Liūts

Svarstyklis

Skorpijuons

Šaulys

Ožiaragis

Vandenis

Žuvis

Je merga met į tavėm pitelni – sliepkeis. Je vyrs met pitelni į buobą, kveisk mentus. Kol pitelnių kainas dėdeles, venk konﬂiktų.

Neverk, je esi veins. Užjausk tus, katriem kiekveiną naktį kažks knark į ausį. Nusimata stipri meili, bet tuoki bova i sausį.

Valentynki? Ne, či eilėnis ketvirtadeinis su sava meili. Nustuok sureikšmynt datas, sureikšmynk kon veiksat kartu.

Valentynkės ištakos Luperkalija, kap rekdava apsivalyt nuo nuodeimių, o tu jau planouji kap pridėrbt naujų. Tep ka susikibket už ronkelių i jokių bučinukų.

Žemaitišksmeilis meilis Žemaitišks meilis Žemaitišks horoskuops horoskuops horoskuops

Je nenuori būt veins, dažniau išek iš numų. Je nenuori išeti iš numų, atsisiųsk Tynderi i pakveisk anon/aną pas savis. Šį mienesi tai veik.

Išsitrynk visas programelis, per katras ieškoje poruos. Ana visumet bova šali. Nupėrk anam/aną šokolada, bet pats nesuiesk.

Geri ﬁlmą ašaruoms: Brongus Džuoną, Užrašų knyguti, P.S. Mylu tavėm. Je verksat dvijou, pasirūpynk užkandžęs.

Tavei kai kas paruoši staigmeną. Žvaigždis nesaka a či visata, a tava puora. Laikau kūmščius, ka vėsks būs gerą.

Je nežiną kon su sava puora nuveikt per Valentynki, gal tavei visą nerek poruos. Svarbiausi puora gyvenimi – punčiakų.

Je reikalą da nekrypst į ton posi, žinuok, ka Kolumbijuo Valentina deina yr rugsieja 21d. Yr laika, nepanikouk!

Neklausyk močiučių – da ne laiks anūkam i veseliem. Bet či nepasiteisinims klausimui kudie neturi poruos.

Tai kada pasikeisat statusą feisbuki? A vis dar apsymetat, ka či nieka rimta?

ŽIOVULIO ŽUDIX Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.47)

Puzzle 1 (Hard, difficulty rating 0.69)

5ud0ku

5eppuku

7 1

9 1

2 5

4 6

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Fri Mar 24 19:16:17 2017 GMT. Enjoy!

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Fri Mar 24 19:18:02 2017 GMT. Enjoy!

GERAS DĖSTYTOJAS PAPILDOMOS 15 MINUČIŲ

STUDENTAI EGZAMINO METU

GRDS

Kowalski, analysis! student magazines student

110%

Puslapio Tema Njuspeipis Active now

Labas! Ką veiksi po paskaitų? Laba! Žiūrėsiu serialą, o tu? O mes rašysim, maketuosim, fotografuosim, organizuosim, viską planuosim! Prisijungsi?

TAPK „NJUSPEIPIO“ KOMANDOS DALIMI! Siųsk laišką adresu njuspeipis@gmail.com arba parašyk mums į facebook, papasakok apie save, pridėk darbų pavyzdžių ir prisijunk prie mūsų komandos!

20:19