Njuspeipis #111 spalis, 2015 by Njuspeipis

Njuspeipis #111 TIRAŽAS: 3000 VNT. ISSN 2029-1914

2015

SPALIS

SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS.

AMS STUDENTM A NEMOK AS

RUDENS ALCHEMIJA

#MĖNESIOPATARIMAS ATSARGŲ KAUPIMAS ŽIEMAI 8937

50%

A021

Kebab

I BABU AM KE ANTR elit, sed e

scing dolor er adipi ctetu ut laoreet , conse unt sit amet od tincid pat. dolor euism erat volut ipsum nibh am Lorem nonummy a aliqu magn diam

Kebabey

1. RINKTI MAISTO NUOLAIDŲ KUPONIUKUS

2. SUSIRASTI PATIKIMĄ MAISTO TIEKĖJĄ %

50%

A0218937

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetuer adipiscing elit, sed diam nonummy nibh euismod tincidunt ut laoreet dolore magna aliquam erat volutpat.

% %

50%

A0218937

sed diam adipiscing elit, sit amet, consectetuer dolore magna aliquam erat Lorem ipsum dolor ut laoreet euismod tincidunt nonummy nibh volutpat.

50%

Lorem nonummyipsum dolor sit nibh euismod amet, consectetuer tincidunt ut laoreet adipiscing elit, sed diam dolore volutpat. magna aliquam erat

A0218937

50%

Lorem nonummyipsum dolor sit nibh euismod amet, consectetuer tincidunt ut laoreet adipiscing elit, sed diam dolore volutpat. magna aliquam erat

% A0218937

50%

A0218937

Lorem nonummyipsum dolor sit nibh euismod amet, consectetuer tincidunt ut laoreet adipiscing elit, sed diam dolore volutpat. magna aliquam erat

3. SUMANIAI IŠSLAPSTYTI IR SAUGOTI GROBĮ

REDAKTORIAUS Turinys ŽODIS 04

LZO

////////////////

KTU Ąžuolas, Statybininkų dienos

Romuvos kino teatras

Mano įtemptas vakaras su „Viktorija“

--------Sveiki!--------

Nespėjome nė mirktelėti, o štai taip greitai praskriejo šiltas ir saulėtas rugsėjis… Baigėsi „katino dienos“ ir prasidėjo tikras darbymetis: švietimo įstaigose – mokslo šaknų krimtimas, organizacijose – veiklos ar renginių įgyvendinimas, o kur dar maisto gamyba po paskaitų ar kambario tvarkos palaikymas! Ir viską reikia suspėti! Tačiau reiktų nepamiršti ir poilsio – paimkite „Njuspeipį“ į rankas – jis geriausias vaistas nuo streso ir nuovargio. Šį kartą skaitysite interviu su įdomiuoju Ryčiu Zemkausku, rasite puikių patarimų – kokį serialą žiūrėti ar ką pasigaminti gūdžiais spalio vakarais bei sužinosite, kas įdomaus nutinka studentams viešajame transporte.

------------------------Gero skaitymo Jums linki visa „Njuspeipio“ komanda :}

Redaktorė, Saima Tūbaitė

08 10

Interviu

Nuo iššūkių dėstytojams iki atsitiktinumų poezijos

? Apklausa Kurioziškos situacijos viešajame transporte

Fotoreportažas

Savadarbis

Tarp eilučių

Išminties akmuo arba ﬁlosoﬁja šiandien

LSS pristato

Pasiek tikslus komunikuodamas

Į temą

(Ne)užmirštami miestai

#StudentuMaistas

Džedajus Vidas rekomenduoja

Trinta moliūgų sriuba

Geriausias būdas mokslo krūviui paskirstyti

Žiovulio Žudix Skelbimai, anekdotai

Kontaktai

Šį leidinį ﬁnansuoja:

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

K.Donelaičio g. 73, LT-44029, Kaunas Fotografai info@njuspeipis.lt Vaida Pilkytė www.njuspeipis.lt Saulė Kvietkaitė fb.com/Njuspeipis

Redaktorė

Saima Tūbaitė saima.tubaite@gmail.com +370 69187469

Redaktorės pavaduotoja

Joana Adomavičiūtė joana.adomaviciute@ktu.edu

Maketavo

Tomas Liutvinas Joana Adomavičiūtė Ieva Povilauskaitė

Viršelio nuotrauka: Vaida Pilkytė

Draugai:

Žurnalistai/tekstų autoriai Andrius Šliumba Aistė Kunciūtė Gintarė Liubinaitė Kornelija Viečaitė Greta Vilkaitė Saima Tūbaitė Gabrielė Liaudanskaitė Gabrielė Šaulytė Ieva Gružauskaitė Monika Kviesulaitytė

Rask „Njuspeipį“ kiekvieno mėnesio pradžioje:

KTU, VDU, ASU, LSMU, KK, MRU, VU KHF, LSU, KTU Gimnazijoje, Kolp. kolegija, Graičiūno AVM, „Vero Cafe“, „Džem Pub“, „B.O.“, „Supremo“, „Mio“, „Coﬀee inn“.

Visa medžiaga, pateikta „Njuspeipyje“, yra nebūtinai leidinio nuosavybė. Prieš kopijuojant ar platinant, būtina susitarti su leidinio redaktoriumi bei turi būti nurodytas šaltinis. Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su respondentų, straipsnių herojų bei autorių nuomone. Už reklamos ir asmeninių skelbimų bei juose pasitaikančias klaidas redakcija neatsako.

LZO

KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“ ieško žmonių, norinčių patirti TIKRUS nuotykius ir pažinti ne tik Lietuvą, bet ir pačius tolimiausius kraštus svetur! Jei nori save išbandyti ir esi tik pradedantysis, klubas mielai paskolins Tau visą reikiamą inventorių! KTU žygeivių klubas organizuoja įvairaus sudėtingumo žygius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, organizuoja išvykas į kalnus ir padeda joms pasiruošti bei dalyvauja varžybose. Neapsiribojame pėsčiųjų žygiais, tad galėsi išbandyti naujus keliavimo būdus – dviračiais, baidarėmis, slidėmis ir t.t. Norėdamas prisijungti, užsuk pas mus bet kurį trečiadienį 19 val. Studentų g. 56 į Ąžuolų rūsį arba kreipkis el. paštu: azuolas@azuolas.org, Facebook: KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“.

NUAIDĖJO „STATYBININKŲ DIENOS 2015“

Rugsėjo 14-18 d. vyko KTU Statybos ir architektūros fakulteto studentų atstovybės STATIUS organizuojamos „Statybininkų dienos“. Penkias dienas trukęs renginys KTU studentus stebino gausybe įvairių veiklų: seminarais, ekskursijomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis, naktiniu kinu, protmūšiu, statybininkų olimpiada bei uždaromuoju vakaru restorane „Jachtklubas“. Statybininkų savaitės metu buvo sulaukta tokių svečių kaip D. Siaurusaitis, I. Balsytė, A. Kaušpėdas, vicemeras S. Kairys, UAB „Mitnija“ pardavimų direktorius L. Venslovas ir daugelis kitų. Visi pranešėjai plėtojo seminarų ciklo „Nuoga sėkmė“ idėją, kurią KTU Santakos slėnyje vainikavo atvira konferencija „Kaip keisis Kaunas po 20-ies metų“. „Renginys išties pavyko, džiaugiuosi suorganizuotomis veiklomis bei savo komandos įdirbiu. Šiais metais dirbome greitai, kokybiškai ir efektyviai. Galime pažadėti, jog kitais metais renginys tik plėsis. Pamatai ir pastatai!“, – teigė renginio organizatorius E. Dambrauskas.

Į temą

AKADEMINIS SĄŽININGUMAS „Nesisuksi – negyvensi“ – dažno studento moto. Tačiau tik ne Kauno technologijos universiteto (KTU). Čia mes sukamės kitaip. Tinkamai apdorojame ir įsisaviname informaciją, kad nebeliktų vietos akademiniam nesąžiningumui. Universitetas skirtas įgyti žinioms, o ne tik diplomui. Būtent apie tai kalbėjome su KTU studentų atstovybės (KTU SA) prezidentu Mindaugu Valkavičiumi. Kas, Jūsų nuomone, yra akademinis nesąžiningumas? Tai labai plati sąvoka, apimanti nusirašinėjimą nuo ruošinukų, kursinio darbo plagijavimą, nusižiūrėjimą paskaitų metu, netinkamą savo darbų atlikimą (prašant, kad padarytų grupės draugai), dėstytojų nuolaidumą, užsimerkiant prieš akademinį nesąžiningumą. Ar teko Jums pačiam susidurti su akademiniu nesąžiningumu? Teko matyti antrame, trečiame kursuose, kai studentai buvo akademiškai nesąžiningi, nusirašinėdavo arba atnešdavo ne savo kursinius darbus, imtus iš interneto. Neįsivaizduoju, kaip jie taip atsiskaitydavo, bet jiems pavykdavo. Mačiau keletą dėstytojų, kurie studentams akivaizdžiai leisdavo nusirašinėti. Ar esate pats kada nusirašinėjęs? Taip, pirmame kurse, matematiką. Esu pasinaudojęs papildomu formulynu. Tai nėra labai didelis nusirašinėjimas (juokiasi).

Ką reiktų daryti, kad mažinamas nusirašinėjimas?

būtų

Pagrindinis dalykas yra žmonių kultūra, kurios stinga visoje Lietuvoje. Dar mokykloje nusistovėjęs įprotis, kad smagu ir lengva nusirašyti, tai ir universitete studentai leidžia sau tai daryti. Reikėtų griežtinti priežiūrą atsiskaitymų metu. Jau yra įvesta, kad bendrų dalykų (matematikos, fizikos) egzaminus stebi komisija, kuri vaikšto po auditoriją ir žiūri, ar studentai nenusirašinėja. Prie stebėjimo prisideda ir vyresnių kursų studentai. Nuo ko priklauso studentų nusirašinėjimas? Kas tam daro įtaką? Didžiausią įtaką daro dėstytojų požiūris į tai. Jei dėstytojas neišreiškia griežtos pozicijos prieš nusirašinėjimą, pavyzdžiui, egzamino metu kažkur išeina, tai bet kuriuo atžvilgiu paskatina studentą atsisegti savo kuprinę ir pasižiūrėti, iš ko jis mokėsi. Taip pat tam įtaką daro ir pačių studentų nesuvokimas, kad atėjo čia mokytis, įgyti specialybę, o ne tik diplomą. Dabar yra mada po mokyklos būtinai studijuoti aukštojoje mokykloje, kuri taip pat skatina akademinį nesąžiningumą. Ką studentas gauna ir ką praranda, būdamas akademiškai sąžiningas? Svarbiausia – gauna žinias, dėl kurių ir ateina į universitetą. Žinias, kurias galės panaudoti darbe, kurdamas savo verslą, taip pat daug kur kitur gyvenime, nes universitete studentas gauna tiek bendrąjį, tiek specialybei reikalingą išsilavinimą. Aš nematau, ką jis galėtų

prarasti. Kiti sako, praranda laisvalaikį, bet jis per tą laiką gauna naudingos informacijos. Taigi nematau, ką jis galėtų prarasti būdamas sąžiningas. Ar stipendijos skatina nusirašinėti? Buvo tokių atvejų, kai studentui trūksta nedaug iki aukšto balo stipendijai gauti, jis nusirašo ir ją gauna. Bet matome, kad bėgant metams ši tendencija keičiasi, ir patys grupės draugai pastebėję, kad studentas nusirašinėja ir gauna stipendiją, tiesiog praneša. Blogiausiu atveju, jei studentas nusirašo, tegul ir nepretenduoja į stipendiją. Nes tuos, kurie nuoširdžiai mokosi, kad gautų stipendiją, aplenkia tas, kuris nusirašo. Kokios taktikos naudojamos akademiniam nesąžiningumui mažinti? Parengėme akademinio sąžiningumo memorandumą, kuriame viešai parodėme studentų atstovybės, dėstytojų bei administracijos poziciją. Skatinsime tiek dėstytojus, tiek studentus pasirašyti deklaraciją, pasakyti, kad jie gali būti akademiškai sąžiningi. Tiesiog norime skleisti žinią, kad studentai universitete mokosi ne dėl diplomo, bet dėl žinių. Tai yra sunkus darbas. Visos Lietuvos mastu galvojama, kaip panaikinti akademinį nesąžiningumą, kaip padaryti studentus sąžiningus, nenusirašinėjančius, tvarkingai atliekančius užduotis. Sunku, nes tai yra kultūrinis aspektas, įprotis.

Romuvos kino teatras

Greta Vilkaitė

MANO ĮTEMPTAS VAKARAS SU „VIKTORIJA“

Na, štai ir vėl šeštadienio vakaras, 19:00 val. ir aš kažkuriame miesto pakraštyje nuobodžiai laukiu autobuso, kuris nugabens mane į netrukus vyksiančią vokiečių filmo „Viktorija“ premjerą. Juk plakato afiša skelbia – „Viena mergina. Viena naktis. Vienas kadras“. Pripažinkime, suintriguoja. Dar nespėjus pasižiūrėti, kiek gi beliko laukti, prie manęs sustoja automobilis, pilnas „draugiškos kompanijos“, kurios nariai įnirtingai kviečia prisijungti prie jų ir pasivažinėti. Ne visai sužavėta tokio romantiško pasiūlymo atsisakau ir mano (ne)laimei šie pajuda tolyn. Kino teatrą pavyksta pasiekti saugiai. Tačiau sulig pirmais filmo kadrais pagalvojau, jog ką tik patyriau pačią originaliausią įžangą į šį kino seansą. Istorija prasideda intriguojančiai – atvykėlė iš Ispanijos vardu (atspėjote!) Viktorija atsitiktinai klube susipažįsta su grupe keistai linksmų vaikinų. Vieno slapyvardis Koja, kito – Saulė, trečio – Bokseris... Galbūt kažkokie menininkai, sakysite? Ne visai... Kompanija tiesiog gerai leidžia laiką ir pasiūlo Viktorijai prie

jų prisijungti, juk tikrąjį Berlyną pažinsi tik naktį. Neturinčiai draugų naujame mieste merginai tai pasirodo puiki galimybė jų susirasti ir nesvarbu, jog vaikinai linkę tarpusavyje susipešti ar „pasiskolinti“ svetimą automobilį. Kuo toliau, tuo labiau įtampa auga ir net patys žiūrovai kino salėje pradeda muistytis kėdėse suprasdami, jog vis dėl to ši naktis gali pasibaigti netikėtai. Girdžiu draugė susierzinusi man sušnabžda: „Ką ji su jais veikia? Tai geruoju nesibaigs“. Iš tiesų, ilgai to laukti nereikėjo. Vienas iš vakaro dalyvių sužino, jog šiąnakt jiems teks apiplėšti banką. Prieš štai dar išgirstame Viktorijos istoriją apie ilgus metus nesėkmingai bandant kurti pianistės karjerą. Merginos motyvus padėti nusikaltėliams lyg ir pradedame suprasti, nors vis tiek piktinamės tokiu geraširdiškumu.

minutei. Mes be jokių pertraukų, be jokio sustojimo stebime Viktorijos istoriją užsimezgusią klube ir iki pat finalo jaučiame veikėjų būsenas, lyg patys būtume kompanijos dalis. Veiksmas įtaigiai išlaiko realaus laiko pojūtį ir žiūrint šią nenutraukiamą tarsi spektaklis istoriją, galime tik spėlioti, iš kelinto karto režisieriui pavyko nufilmuoti šį filmą (pasirodo – iš trečio). Atsiminkime garsųjį „Žmogus paukštis“, nufilmuotą tokiu pačiu principu ir sulaukusį didelio pripažinimo. „Viktorija“ taip pat neliko nepastebėta ir pelnė geriausio 2015 m. vokiečių filmo apdovanojimą bei begalę kitų už režisūrą. Tiesa, filmui trukus beveik pustrečios valandos kartais norėdavosi jį šiek tiek pristabdyti ir atsikvėpti. Bet juk ne pagal tokias paprastas taisykles režisierius su mumis nuo pat pradžių žaidžia, tiesa?

Kalbėdama apie šį ﬁlmą privalau paminėti svarbiausią aspektą, kuris jau nuo pradžių krito į akį ir buvo puikus įtampos didinimo pagalbininkas. Taip, tai tas tik nedaugelio mėgstamas vienas kadras, neleidžiantis atsikvėpti nei

Na, o aš tik sugrįžusi namo pamaniau – koks siužetas būtų įvykęs įsėdus į nepažįstamą automobilį? Ech, tikriausiai ne veltui egzistuoja toks keistas posakis – gyvenime kaip kine...

Nuotraukų 6-7 psl. šaltiniai: http://www.impawards.com/intl/germany/2015/victoria.html, imdb.com

Greta Vilkaitė

PASIŪLYK, KĄ PAŽIŪRĖTI...

Prasidėjo ruduo, o kartu su juo vis dažniau iš draugų išgirstame klausimą „Ei, gal žinai kokių neblogų serialų?“ Tikėkimės šiame sąraše atsiras nors vienas, kuris „užkabins“ ir padės įdomiau praleisti šį sezoną.

TVIN PYKSAS/TWIN PEAKS

Tai ko gero vienas meniškiausių serialų kada nors rodytų televizijos istorijoje. Draminis serialas nukelia mus į paslaptingąjį Tvin Pykso miestelį, kuriame netikėtai rasta negyva mergina Laura Palmer. Šį įvykį tirti atvyksta detektyvas Deilas Kuperis, kuris net neįtaria, kokia paslaptis apgaubusi nužudytą merginą, o tuo pačiu ir kiekvieną šios vietos gyventoją. Tačiau nepaisant intriguojančio siužeto, šiame seriale akį patraukia stulbinamai estetiški vaizdai ir reikšmingas simbolizmas. Geriausios vietos: muzika, raudonasis kambarys ir amžinas klausimas – kas nužudė Laurą Palmer?

BRĘSTANTIS BLOGIS/ BREAKING BAD

Volteris Vaitas – genialus, bet nepripažintas chemijos mokytojas sužino, jog serga sunkia liga. Jis dirba stengdamasis išlaikyti šeimą ir padengti gydymui skirtas išlaidas. Netikėtai vieną dieną Volteris sutinka savo buvusį mokinį Džesį, kuris geriausiai išmano ne chemiją, bet narkotikų platinimo subtilybes. Staiga Volteriui į galvą šauna nuostabus, tačiau labai pavojingas verslo planas... Geriausios vietos: kiekviena serijos pabaiga, paliekanti be žado.

SOPRANAI/THE SOPRANOS

Tikriausiai daugelis serialų mėgėjų dabar pasakytų „Nagi, juk visi matė „Sopranus“!“ Tačiau įtariu, jog galbūt vis dėl to yra nors vienas, kuris dar nespėjo to padaryti. Trumpai apibūdinant – tai geriausia mafijos istorija po „Krikštatėvio“. Jei norite pajusti, kaip gyvena kriminaliniu štampu pažymėta šeima ir kaip gi tėtis tvarkosi su sunkiu „šiukšlių“ verslu, būtinai tai pažiūrėkite. Tikroviški dialogai, geniali Džeimso Gandolfinio vaidyba ir net aštuoni Auksiniai gaubliai, pavertę „Sopranus“ tikra klasika. Geriausios vietos: mįslinga pabaiga ir faktas, jog šį serialą aptarinėjo tikri nusikaltėliai realybėje.

BIURAS/THE OFFICE US

Daugelis turbūt įsivaizduoja, jog darbas biure yra labai nuobodus reikalas. Visgi šio serialo herojai sugeba įprasminti kiekvieną savo darbo dieną, patekdami į pačias absurdiškiausias situacijas ir net sukeldami pavydą, kad patys neturime tokio viršininko kaip Maiklas Skotas. Tiesa, šis viršininkas išsiskiria savitu humoro jausmu ir ypatingu požiūriu į gyvenimą. Įsijautę, prie šio serialo prisirišite ilgam. Geriausios vietos: tie nepakartojami aktorių žvilgčiojimai į kamerą... ir Mozė!

BEGĖDIS/SHAMELESS US

Sakykime tai serialas apie šeimą, bet ši šeima yra šiek tiek kitokio formato. Begalė vaikų, girtuoklis tėvas ir krūva problemų. Tačiau negalvokite, kad viskas Galagerių šeimynoje blogai. Šis serialas kupinas ironijos, o tuo pačiu ir gerų pamokų, kaip išsaugoti šeimą ir išsisukti iš bet kokios neįveikiamos situacijos. „Begėdyje“ apstu juodo humoro ir ekstremaliausių nutikimų, kurie kaskart sugeba prajuokinti. Geriausios vietos: tie momentai, kurie labiausiai primena laidą „24 valandos“. 07

Interviu

Saima Tūbaitė

Vaida Pilkytė

RYTIS ZEMKAUSKAS: NUO IŠŠŪKIŲ DĖSTYTOJAMS IKI ATSITIKTINUMŲ POEZIJOS

Daugelis šį be galo įdomų ir veiklų žmogų galėtų atpažinti užmerktomis akimis – užtektų tiesiog išgirsti jo balsą. Rytis Zemkauskas – televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų garsintojas, dėstytojas. „Snobo kinas“, „Pasivaikščiojimai“, „Alchemija“, „Mano kiemas“ – tai laidos, kurias pažiūrėjus kiekvienas sužino kažką naujo, vienu ar kitu aspektu praplečia savo akiratį, pramankština pilkąsias smegenų ląsteles. Apie studijas, švietimo sistemą, idėjas, kūrybą, žmones, atsitiktinumą bei filmus – saulėtą ir šiltą rudens dieną savo mintimis bei įžvalgomis dalijosi Rytis. Baigėte anglų filologijos studijas Vilniaus universitete Kauno humanitariniame fakultete. Dabar be to, kad esate televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, taip pat dėstytojaujate Vytauto Didžiojo universitete. Kaip vertinote akademinį gyvenimą, kai studijavote ir kaip jį vertinate šiandien, iš dėstytojo perspektyvos? Dabar man labiau patinka, nes dabar manęs labiau klauso. (juokiasi) Nors iš tikrųjų ir tada klausė, nes prisibelsdavau iki dėstytojų, jeigu norėdavau kažką pasakyti ar pakeisti. Ką tai reiškia? Reiškia, kad studentas gali tai padaryti ir tai yra didelis komplimentas vadovybei, kuri kažką keičia studentui pageidavus. Vadinasi buvo dialogas ir tada, tai mane labai džiugina. Aš galvoju, kad šiandien studentams mokytis yra įdomiau, laisviau, bet kartu ir sunkiau, kadangi pasirinkimo laukas yra labai platus ir daug kur studentai turi rinktis beveik aklai, nes juos atakuoja labai daug informacijos. Dėstytojams taip pat yra ir lengviau, ir sunkiau. 08

Šiandien dėstytojas negali atsistoti ir pasakoti, kas parašyta jo išleistoje knygoje arba tai, kas yra „Vikipedijoje“. Tokia paskaita neturi jokios reikšmės. Aš manau, kad paskaita yra gyvas bendravimas tarp žmonių. Jeigu dėstytojas yra pajėgus taip bendrauti, kad studentams būtų įdomu, tada mes turime rezultatą. Jeigu ne – studentai gali medžiagą parsisiųsti. Tai iššūkis šiandieniniams dėstytojams. Y, X bei Z kartos... Ką matote pastarojoje, ateities Z kartoje? Ateina technologijų karta, kurie, kaip sakė mano viena kolegė, yra technologijų čiabuviai. Jie tikrai yra protingesni ir įdomesni už mus, tik galbūt tai ne visada iš pirmo žvilgsnio matosi ir gal mes ne visada įžiūrime, kokiu būdu. Tai atsiskleis laikui bėgant. Kaip manote, kokia švietimo sistema, koks mokymosi modelis turėtų labiausiai atitikti studentų, jauno žmogaus poreikius šiandien? Manau, kad nėra vieno modelio. Yra labai skirtingų poreikių žmonės: skirtingo

intelektualinio pajėgumo, skirtingų galimybių, skirtingų interesų. Švietimo sistema idealiu atveju turėtų turėti kiekvienam po savą kabinetą ar auditoriją, kur kiekvienas galėtų gauti tai, kas jam reikalinga. Tie, kurie tvarko švietimo sistemą, turi būti kompetentingi ir pageidautina, kad tie, kurie sprendžia tai politiškai, įsiklausytų į specialistus, jų patarimus. Turėtų būti protinga įvairovė. Kokias problemas įžvelgiate šiandieninėje Lietuvos ugdymo sistemoje? Man labai sunku suvokti žmonių skirstymą į humanitarus ir technokratus, egzaminų ir atsiskaitymų kiekio didinimą. Tai atskleidžia tam tikrus mūsų visuomenės įsitikinimus. Technokratinis kelias – pamatavimo, suskirstymo į dėžutes – yra pavojingas ir jis turėtų mažėti. Mokyklose reikia bandyti susitarti dėl tėvelių dalyvavimo ir mokytojų dalyvavimo visame procese, negali tėveliai užvaldyti mokyklų. Kompetencija turi išlikti. Suprantama, kad kartais ir mokytojai būna neteisūs, bet aš stočiau jų pusėn. Mokytojų darbas yra nepalyginamai sunkesnis, o rezultatų

reikalaujama labai didelių. Aš už kompetentingą, profesionalų mokyklą, kur vaikus mokyti ateina jauni žmonės, nes jie to nori. Ar švietimas turėtų tarnauti studentui, ar studentas – švietimui? Vieni kitiems. Tai uždaras ratas – tu esi ir sistemos dalis, ir sistemą kuriantis žmogus. Galų gale – niekas niekam neturi tarnauti. Reikia tartis ir šnekėtis, stengtis išgirsti kitą. Entuziazmas yra aiškinamas kaip dvasios pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas. Iš kur pats jo semiatės, bekuriant „Pasivaikščiojimų“, „Alchemijos“ laidas? Juk jomis perduodate nemažą užtaisą apmąstymų, įkvėpimo mąstyti... Aš noriu, man labai patinka tai daryti ir aš nuoširdžiai manau, kad tą reikia daryti. Tai yra mano vidinis sprendimas, kurio nėra kaip pateisinti. Nėra jokių lentelių, kuriose būtų parašyta, kas turi būti pakviestas į laidą, kaip iš viso reikia kurti televizijos laidas... Kiekvieną savo laidą aš pradedu kurti iš naujo. „Pasivaikščiojimai“ bei „Alchemija“ jau baigėsi, dabar dirbu su projektu, kuris vadinasi „Vakarų efektas“. Jame bandysiu aiškintis, kuo Lietuva yra vakarietiška valstybė ir ką reiškia būti vakarietiškam. Kai visuomenėje esi sukaupęs tam tikrą pasitikėjimo kreditą, tu tiesiog privalai tai daryti. Žmonės tikisi, kad tu padarysi, net ir tai yra variklis ir tu neturėtum jų nuvilti.

Ką manote apie žmones, kurie tiki vienintele, šventa ir nenuginčijama tiesa (pvz., „tunelinio“ mąstymo žmonės)? Jie irgi turi teisę taip būti ir yra tokie patys gerbtini piliečiai. Jeigu žmogus netrukdo kitiems su tuo, tai, tiesą pasakius, nėra jokio skirtumo, kaip jis mano ir kaip mąsto. Tai yra jo reikalas ir tas žmogus tuo vertingas. Negana to, kartais pasitaiko, jog jis gali būti ir teisus. Kaip ir sustojęs laikrodis – dukart per parą rodo teisingą laiką. Kuo tikite – Dievu, lemtimi ar kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus? Visais šiais trimis dalykais. Lietuvių kilmės amerikiečių ﬁlosofas bei fenomenologas Alfonsas Lingis, kurį aš labai mėgstu ir gerbiu, yra pasakęs: „Žmogų apibrėžia trys dalykai – būtinybė, pasirinkimas ir atsitiktinumas“. Nepamirškime atsitiktinumo. Klaikus dalykas, kuris ištinka žmogų, kai jis pradeda galvoti, kad viskas pasaulyje yra logiška,

pamiršdamas savo paties dieną, nugyventą nuo šiandien ryto ir kiek jis kvailysčių suspėjo padaryti per tą laiką be jokios logikos. Atsitiktinumas vaidina didžiulį vaidmenį. Ir tame yra visa poezija. Kokį filmą rekomenduotumėte pamatyti jaunam žmogui? Kodėl? Nėra tokio dalyko kaip vienas filmas jaunam žmogui. Ir būti negali. Kiekvienas žmogus kiekvieną dieną gali sau tą filmą rasti. Filmas yra nuotaikos reikalas – galima pasižiūrėti šedevrą, kuris galėjo pakeisti tavo gyvenimą, bet buvo ne ta diena ir tu nieko iš jo nepasiėmei. Ir atvirkščiai – galima pasižiūrėti, pavyzdžiui, „Matricą“ ir tai bus šedevras, kuris pakeis tavo gyvenimą. Aš visą laiką sakau: „Žiūrėkite gerą kiną“ – kur jums nebūtų aišku, kas vyksta iš karto, jūs negalėtumėte nuspėti, kur jus nustebins ir po to sekite save po trijų dienų, ar jūs ką nors iš ten atsimenate. Jeigu iškils scena iš to filmo, tai buvo jūsų filmas.

Kaip gimė idėja sukurti „Pasivaikščiojimų“, „Alchemijos“ ar naująją „Vakarų efekto“ laidas? Čia viskas tas pats, tu visą gyvenimą kuri vieną laidą. Man labai patinka Voltas Vitmenas, kuris visą gyvenimą rašė vieną knygą „Žolės lapai“ ir nepavadino niekaip kitaip – tiesiog po kažkurio laiko išleisdavo papildymą. Tu kuri tą patį – tai yra šnekėjimas su žmonėmis apie žmones. Paskui kaip profesionalas tu ieškai formato sprendimų. Būna džiugu, kai pasiseka sukurti naują formatą, kurio nebuvo. Kurioje pusėje – imančio ar duodančio interviu – Jums įdomiau būti? Man įdomu ir vienoje, ir kitoje pusėje. Tada aš galiu tobulėti kaip klausinėtojas. Kai mane klausinėja, aš stebiu save bei tą, kuris klausinėja, bandau suvokti situaciją ir paskui naudotis ja. Mano darbas reikalauja daug psichologinių žinių, nebūtinai tiesioginių, pasiskaitytų iš knygos, bet esančių po paviršiumi. Todėl man labai rūpi visi niuansai, kaip veikia pati situacija: kokią įtaką aš ar kitas žmogus gali daryti, koks yra balansas, kokia yra interviu temperatūra, kaip ji svyruoja, koks klausimas gali mane, pavyzdžiui, suerzinti, kaip aš reaguoju, kodėl aš taip reaguoju, ką tai sako apie mane... Man tai yra įdomu.

Apklausa

KURIOZIŠKOS SITUACIJOS VIEŠAJAME TRANSPORTE Gabrielė Šaulytė

Gabrielė Liaudanskaitė

Ruduo įsibėgėja, o kartu su juo ir studentų gyvenimas. Važinėjant viešuoju transportu susiduriame su daugybe įvairių – juokingų ar nejuokingų – situacijų, taigi susidomėjome: kokios įdomios situacijos nutinka studentams?

Aistė Brazauskaitė, MRU, Komunikacija ir kūrybinės industrijos, III kursas

Rasa Bajoraitė, KK, Bendrosios praktikos slauga, III kursas

Ignas Vaišvila, VDU, Biocheminė analizė, magistro I kursas

Tai įvyko vėlyvą praėjusių metų rudenį Vilniuje. Važiavau 1G autobusu link senamiesčio, keleivių buvo nemažai, keletas stovėjo, aš buvau įnikusi į savo telefoną. Pavažiavus porą stotelių išgirdau neaiškų burbesį. Atsisukusi pamačiau autobuse prie lango stovintį vyriškį (jaunuolį?). Jis stovėjo atsirėmęs į autobuso sieną nugara į mane, galvą paslėpęs po juodo megztinio gobtuvu, žiūrėjo pro langą į gatvę ir garsiai murmėjo. Nors kalba ir buvo nesuprantama, bet šiurpulys vis tiek mane nukratė, kai jis nesustodamas kartojo tuos pačius keistus žodžius. Iš intonacijos ir tono buvo aišku, kad jis tikrai ne eilėraštuką Kalėdų Seneliui porina, labiau priminė maldą ar apeigas. Nesu visų religijų žinovė ir nežinodama, kaip reaguoti, kaip tikra lietuvė žiūrėjau, ką darys kiti autobuso keleiviai. Nenustebau, kad jie visi spoksojo į juodąją žmogystą ir, nors žmonių buvo pakankamai, minėto vyro visi vengė trijų metrų spinduliu. Tik vėliau pastebėjau, kad jis bešnekėdamas ant apgaravusio autobuso lango nupiešė keistą ženklą ir kažką užrašė, ko irgi nesupratau. Galiausiai jis garsiai visiems lietuviškai ir aiškiai paskelbė: „Šėtonas mūsų valdovas“ ir dar kelis panašius sakinius, kurių nebepamenu. Išlipau iš autobuso dviem stotelėmis anksčiau nei ketinau.

Buvau pirmakursė iš mažo miestelio, tad mano istorija yra pažįstama daugumai. Su begaliniu nerimu laukiau pirmųjų paskaitų ir bijojau, kad nerasiu vietos, kur jos vyks. Kadangi gyvenu bendrabutyje ir žinojau, kad važiuosiu ne viena, šiek tiek nusiraminau. Atėjus lemtingai dienai viena iš mano kurso draugių sakė žinanti, kur mes važiuojame, ir užtikrintai nurodė autobuso numerį bei stotelę, kurioje išlipsime. Viskas atrodė taip paprasta! Tada prasidėjo linksmybės. Autobusas vėlavo, o oras buvo tiesiog klaikus. Per lietų nesimatė ne tik kelio, bet ir aplinkos, kurią mes turėjome sekti, taigi mes laukėm, žinojom, kad važiuosime apie pusvalandį, laiko dar buvo pakankamai daug. Po 40 minučių mes sunerimom. Stotelės, kurią turėjom pasiekti, taip ir neišgirdom, autobusas ištuštėjo, o galiausiai pamatėme, kad mes pradedame važiuoti per tiltą, kurio net neturėjome siekti. Blogiausia, kad naiviai tikėjomės, jog autobusas dar apsisuks. Tik po valandą trukusios kelionės sugebėjome išlipti ir pasiklausti, kaip visgi pasiekti mūsų ieškomą fakultetą. Galiausiai išsiaiškinome, kad stotelės, kurios laukėme, net nebuvo maršrute.

Visa tai įvyko jau gana seniai, kai buvau pirmakursis studentas. Tuo metu kaip tik vyko Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje. Tą lemtingą vakarą su dviem draugais po varžybų ir linksmybių bare laukėme troleibuso stotelėje. Kadangi visada mėgau šiek tiek išsiskirti, tuomet turėjau pašiauštus plaukus, paplėšytus džinsus ir gražuolę merginą ant marškinėlių. Iš tolo pamatėme atriedantį mums tinkamą troleibusą. Būtent tada, kai jis atvažiavo ir mes atsistojome, pamačiau, kad jis buvo pilnas girtų „Adidas“ gerbėjų. Vos atsidarius jo durims girdėjom „Lietuva laimėjo!!!!“. Tuomet, prieš pat mums lipant, iš troleibuso vidaus kažkas pradėjo rėkti „Kas yra, panke?“ Kitas tylesnis „ponas“ priėjo prie durų ir išsitraukęs ašarinių dujų ﬂakonėlį pradėjo purkšti ant mūsų. Nors nepataikė ir troleibusas nuvažiavo, mes likome stovėti apšalę ir nesupratę, kas įvyko. Pažvelgiau į žemę, kur buvo matomos išpurkštos dujos, ir paskutinė mintis mano galvoje prieš kostint ir verkiant buvo „Kodėl jos vadinamos ašarinėmis dujomis???“ Šios istorijos moralas: ašarinės dujos gerai gydo slogą.

Laura Gaidelytė, KK, Bendrosios praktikos slauga, III kursas

Į nelabai malonią situaciją troleibuse teko pakliūti pernai, prieš pat šventes. Kadangi dienos Kaune sparčiai ėjo į semestro pabaigą, nusprendėm, jog paskutinį vakarą praleisim Rotušėje ir įsiamžinsim prie eglutės. Visas mūsų septynetas gyveno atostogų nuotaika, tad visą kelią iki pat stotelės bei troleibuse juokėmės, šnekėjom, o vėliau sumanėm ir nusifotografuoti. Be mūsų važiavo dar keli žmonės, todėl pernelyg netriukšmavom, tačiau troleibuso vairuotojai tai vis vien nepatiko. Staiga sustojus prasivėrė durys ir iš kabinos išėjo moteris pykčio perkreiptu veidu, paskui ją šliaužė iš ausų iškritę ausinukai. Nesuprasdamos, kodėl troleibusas sustojo viduryje kelio, sutrikome. Kaip supratom, jos taikinys – mes. Priėjusi prie pat panelės su fotoaparatu vairuotoja liepė jį atiduoti, o į klausimą, kodėl ji turi taip padaryti, ši atsakė tuo pačiu liepimu. Nužvelgėm visus draudžiamus ženklus, tačiau nė vieno, kuris neleistų fotografuoti. Tuoj pat susilaukėm grasinimo, jog fotoaparatas bus išmestas ant kelio, bet apsiraminusi liepė tik ištrinti nuotraukas. Draugė taip ir padarė, kadangi rūpesčių nenorėjom. Tačiau pyktis vairuotojos neapleido, pažadėjo išmesti ir mus. Troleibuse vis dėlto likome, bet atrodė, jog geriau būtume išlipusios, nes vairuotoja lėkė kaip pakvaišus. Vėliau permąstėme visą šį nutikimą ir nusprendėme, jog tiesiog pasimaišėm netinkamu metu.

Paulius Varna, KTU, Multimedijos inžinerija, III kursas Esu patekęs į keletą keistų situacijų, tačiau labiausiai įsiminė dvi: vieną kartą Kaune, netoli Dainų slėnio troleibuse vaikigaliai sugalvojo panaudoti ašarines dujas. Visos sėdėjusios bobutės pabėgo žaibiškai greitai, o tokį vaizdą, pripažinkim, gali išvysti tik kartą gyvenime. Kitas epizodas išliko iš vakaro, kai važiuojant autobusu teko diskutuoti su 40-45 m. amžiaus neblaiviu vyriškiu apie mano plaukus – jam nepatiko jų ilgis. Užtrukom pusvalandį.

Martynas Jurkus, KU, Istorija, III kursas

Kaip ganėtinai įprasta studentams, penktadienio vakaras mano dienotvarkėje skirtas atsigerti alaus ir pajudėti kažkur pasižmonėti. Kaip ir priklauso, susitikau su draugais ir nusprendėm keliauti link fontano Laisvės alėjoje. Įlipę į troleibusą pastebėjom, jog visi žmonės buvo panašaus amžiaus kaip mes, tad nesistengėme būti tylūs ar santūrūs, pradėjom vakarėlį iškart: dainavom, šokom ir kitaip šėlom. Prie mūsų prisidėjo ir kiti keleiviai – naujai įlipusiems žmonėms turėjo būti be galo keista matyti pilną troleibusą dainuojančių ir šokančių studentų.

Žilvinas Dauknys, KTU, Informatikos inžinerija, III kursas

Kamilė Grušauskaitė, Minerva Academy of Hanze University of Applied Sciences, Fine Contemporary Art, III kursas

Šiais metais dalyvavau Vilniaus Knygų mugėje, iš kurios sekmadienį nusprendžiau grįžti traukiniu. Jis nuo Vilniaus iki Klaipėdos stoja tik Šiauliuose, kur į traukinį įlipo moteris. Viskas atrodė gerai, kol traukinys nepajudėjo. Staiga vagone kilo šurmulys – minėtoji moteris sumaišė traukinius. Jos bilietas buvo skirtas kelionei į Vilnių (t.y. į priešingą pusę). Nežinau, kaip traukinio kontrolierės, kurios tikrina bilietus prieš įlipant, to nepastebėjo, bet tada jau buvo per vėlu. Traukinys sparčiai judėjo Klaipėdos link ir daugiau nebestojo niekur. Praėjusių metų gruodį į Lietuvą vykau iš Vokietijos. Ten ženklai anglų kalba yra retas reiškinys, netgi didesniuose miestuose. Taigi traukinių stotyje susiradau informacijos stendą. Ten sėdėjo vidutinio amžiaus moteris nelabai maloniu veidu. Aš jos paklausiau, kuris traukinys važiuoja į Weeze oro uostą ir man parodė traukinio numerį bei kryptį. Nuvažiavus į oro uostą ir priėjus prie patikros, viena iš moterų man tarė: „Tavo biliete sakoma, kad pakilimas yra iš Weeze Diuseldorfo oro uosto“. Aš jai nusišypsojau ir pritariau. „O kodėl tuomet tu Diuseldorfo tarptautiniame oro uoste?“ Iš pradžių nesupratau, apie ką ji kalbėjo, tačiau ji man paaiškino, kad mieste yra du oro uostai. Tuomet griebiau už savo lagamino ir bėgte bėgau atgal į traukinių stotį. Galų gale nusigavau į savo oro uostą ir pagaliau į lėktuvą, bet rytas buvo tikrai neįprastas.

Vilius Padleckis, KTU, Multimedijos inžinerija, III kursas Mano nutikimas nėra vienkartinis įvykis – tai tęsiasi jau trečius metus nuo tada, kai atvykau studijuoti į Kauną. Pirmas kartas nebuvo labai įspūdingas: tiesiog važiavau į paskaitą ir pasirodė jie – žmonės žaliomis liemenėmis. Tada nieko blogo nepamaniau, parodžiau bilietą ir viskas. Tačiau tuos žmones pradėjau matyti vos ne kas dieną. Jie taip dažnai mane stabdo, kad aš net jų veidus įsiminiau, o draugai bijo su manim važiuoti. Vilniuje dar blogiau – per praėjusius metus šiame mieste buvau 4 kartus ir 3 kartus teko sutikti vilnietišką kontrolę. Kartą su krepšinio komanda vykome į turnyrą Lione (Prancūzijoje). Aišku, kaip čia važiuojant į Prancūziją nepamatysi visų išsvajoto Paryžiaus... Taigi sustojome netoli „Disneyland“, nuo čia turėjo prasidėti mūsų kelionė po Paryžių. Kadangi atstumas iki miesto centro nemenkas, vienintelis pasirinkimas buvo metro. Mintis, kad reikės išbandyti kažką naujo ir neįprasto, mane žavėjo, tačiau sužinojus šio maršruto kainą didžioji dalis komandos nesiruošė tiek mokėti, tad kažkaip sumąstėm nusipirkti tik kelis bilietus ir bandyti laimę spėti „pralįsti“ iškart kelios pro vartelius. Žinoma, mes supratome, kad rizikuojame, bet adrenalinas darė savo. Viskas būtų praėję puikiai ir tikriausiai net neprisiminčiau šių gyvenimo epizodų, jei ne momentas, kai kelias paneles už rankų pagavo apsaugininkai ir buvo pasiruošę jas išvesti, tačiau jų atsiprašymai ir lietuvaičių žavesys padėjo to išvengti, tad mes toliau galėjome tęsti savo kelionę.

Kamilė Turskytė, LSMU, Veterinarinė medicina, I kursas

Fotoreporta탑as

Vaida Pilkytė

ORGANIZACIJŲ MUGĖ

SAVADARBIS

REIKMENYS: • Tualetinis popierius; • PVC klijai (kitaip vadinami lipalu); • Teptukas (popieriaus kraštams priklijuoti prie odos); • Makiažo reikmenys (teptukai, kempinėlės, maskuojanti pudra – šviesesnė, tamsesnė, biri, skysta, vokų šešėliai). Kuo daugiau – tuo geriau, nes galėsi varijuoti atspalviais; • Vaikiška pudra; • Netikras kraujas; • Dažai skirti veidui. Naudojami Helovino kaukėms piešti (dažniausiai kreidelių pavidalu arba vandens pagrindu. Patogiau dirbti su kreidelėmis).

Pirmas žingsnis: Švariai nusiplauk ranką, kurią ruošiesi „papuošti žaizdomis“. Ant nusausintos odos užtepk šiek tiek PVC klijų taip, kad būtų galima priklijuoti tualetinio popieriaus atraižėles.

Antras žingsnis: Pridėk tualetinio popieriaus paplėšytų skiautelių ant odos toje vietoje, kur patepei odą klijais. Tolygiai prilipink ir leisk susigerti klijams. Labai svarbu, kad popierius būtų praplėšytas, kitu atveju gali tinkamai neprilipti prie odos. Taip pat geriau, kad kraštuose popierius būtų tik vieno sluoksnio. Taip lengviau „susilies“ su oda.

Trečias žingsnis: Popierių padenk dar vienu klijų sluoksniu ir lauk apie 10 minučių (gal ir ilgiau, stebėk pagal situaciją), kol viskas nudžius.

Ketvirtas žingsnis: Su biria pudra padenk visą paviršių taip, kad rankos spalva daugmaž nesiskirtų nuo popieriaus. Naudok daug odos spalvos bei žemės atspalvių, jei nori išgauti gražius žaizdos kontūrus. Čia verta pasitelkti savo menines galias.

Penktas žingsnis: Šiek tiek praplėšk popieriaus skiauteles, kad žaizda atrodytų „kraujuojanti“ ir atvira. Praplėštas vietas taip pat padenk odos spalvos biria pudra, kad nesimatytų Tavo odos spalvos.

Šeštas žingsnis: Atėjo metas išsikruvinti! Griebk teptuką ir dirbtinio kraujo. Pagal savo nuožiūrą ir meninį skonį apvedžiok žaizdos kontūrus, žaizdų vidų ir t.t.

Septintas žingsnis: Pabarstyk visą savo siaubingą „žaizdą“ pudra, skirta kūdikiams, ir dar kartą padenk visas atviras žaizdas kraujo sluoksniu. Pudra suteiks kraujo krešėjimo efektą. Sveikinu! Net šlykštu pažiūrėti į Tavo pusę, kai tokios žaizdos bado akis! Dabar drąsiai gali eiti gąsdinti žmonių į Helovino vakarėlį. Tik stenkis to nerodyti mamai, nes vietoje vakarėlio gali labai greitai atsidurti ligoninės priimamajame. Šiam kartui tiek, o vėliau bus tik geriau! P.S. Jei nori, kad Tavo „žaizda“ atrodytų dar šlykščiau, gali užsimesti kelis ryžius į „žaizdos“ vidų. Atrodys taip, lyg ant Tavęs vaikščiotų kirmėlės.

Gintarė Liubinaitė

Avada kedavra! Bum! Sveikas, „Njuspeipio“ skaitytojau! Jei esi Hario Poterio mėgėjas, puikiai žinai, kad kiekvienas burtininkas išgirdęs šią frazę krenta paslikas ant žemės ir atsisveikina su gyvenimu, žinoma, išskyrus laimingąjį Harį Poterį. Tokią keistą įžangą šiam „Savadarbio“ straipsniui pasirinkau ne veltui. Šiame numeryje Tu išmoksi puikų triuką – kaip savo kūną išradingai ir pigiai papuošti mirties ir dvasių šventei Helovinui. Pasiraitok rankoves ir pirmyn!

IŠMINTIES AKMUO ARBA FILOSOFIJA ŠIANDIEN

Tarp eilučių

Iki savo gyvenimo pritraukėme technologijas, nevaržomai naudodamiesi interneto teikiamomis galimybėmis supaprastinome visuomeninį gyvenimą, jog kiekvienas iš mūsų turėtume galimybę skaityti, siekti mokslo, dirbti pasirinktoje darbo sferoje. Šiandieniniame pasaulyje prisijaukinome netgi idėją, jog kiekvienas gali tapti kuo panorės. Tad atėjo metas ir filosofijai. Daugelį metų suprasta tik kaip tam tikro žmonių sluoksnio užsiėmimas, akademinis mokslas ir „pasenęs reikalas“, Ieva Gružauskaitė filosofija verčia naują ir nepaprastai įdomų puslapį.

Stoikų išminties ir saikingumo kelias Stoiško žmogaus apibūdinimas išreiškia mintį apie žmogaus tvirtumą bei gebėjimą susivaldyti. Viena iš pagrindinių helenistinės filosofijos srovių – stoicizmas – pabrėžė žmogaus valią ir skatino gyvenimą paimti į savo rankas. Šios krypties pamatus sudėjo apie 300 m. pr. Kr. gyvenęs filosofas Zenonas Kitijietis. Stoikų filosofija remiasi griežta logika ir disciplina, savo tyrimų objektu laiko etiką, kuri aiškiai nustato normas – doro žmogaus paveikslą tuometinėje visuomenėje. Stoikams patiko idėja apie kūno grūdinimą – jie mažai valgydavo, gyveno gana asketiškai ir paprastai, daug mankštindavosi. Tačiau tvirto žmogaus apibrėžimas jiems nereiškė rūpinimosi tik savo išore. Priešingai – daugiausia dėmesio jie skyrė moraliniams įsitikinimams ugdyti, pavyzdžiui, jie niekino žmogų, pasižymintį fizinėmis savybėmis, tačiau neturintį drąsos, narsumo ir proto. Tokių įsitikinimų galima sutikti ir šiandien. Jogoje judesys ir kvėpavimas naudojami kaip raktas, siekiant vidinės ramybės, vis labiau populiarėjantys bėgimo maratonai kaip galimybė emociškai „išsikrauti“, pabūti tarp bendraminčių, įrodyti, jog galima save įveikti ir t.t. Orientuojamasi ne tik į fizinės formos palaikymą, prasmė slypi kur kas giliau – tobulinti save. Netgi psichologinės krypties atstovai nagrinėja kūno ir dvasios stiprinimą kaip vieną iš laimės elementų. Jie ypač pritaria stoikų minčiai, jog žmogus negali pakeisti aplinkybių, tačiau gali pakeisti savo įsitikinimus ir tinkamai reaguoti į susiklosčiusią situaciją. Štai čia stoikai pabrėžė bene labiausiai psichologų išreiškiamą mintį, jog už savo laimę ar nelaimę atsakingas pats žmogus ir tik nuo jo priklauso, koks gyvenimas susiklostys. Žmogus negali kontroliuoti, kaip jį priims kitas asmuo, negali kontroliuoti ekonomikos ar gamtos reiškinių, vienintelis dalykas, ką jis gali – tai kontroliuoti savo mintis. Tokia samprata apie žmogaus prigimtį lėmė humanizmo sąvokos susiformavimą, tai pagrindė žymus stoikas, imperatorius Markas Aurelijus, išaukštindamas žmogaus vertingumą. Suvokti, jog savo jėgomis galima pakeisti gyvenimą arba, tiksliau, požiūrį į jį, pritaikė kognityvinės elgesio terapijos specialistai. Į gydymo programas jie įtraukė stoicizmo pagrindus – pacientams, turintiems įvairių priklausomybių arba neurotinio pobūdžio sutrikimų. Mokydami žmones atskirti dalykus, kuriuos gali paveikti, o kurių ne, didino galimybę lengviau išgyventi ligos pasekmes, o galbūt ir visai ją įveikti. Stoikai moko nesigūžti nuo bėdų ir problemų, o drąsiai jas pasitikti ir priimti. Taigi stoikų filosofija moko ne tik saikingumo, atsakomybės, bet ir gebėjimo pažinti save: atrasti savo galimybes ir skiepyti suvokimą, jog visa atsakomybė už laimingą ir sėkmingą santykį su savimi bei kitais atitenka kiekvienam žmogui. Apžvelgus vienus ryškiausių graikų filosofijos momentų, galima teigti, jog filosofija tokia įvairialypė, savyje galinti sutalpinti religiją, kultūrą, meną, psichologiją ir netgi politiką. Dar smagiau, jog ji išties gali padėti kiekvienam iš mūsų atrasti išminties grūdą ir padaryti savo būtį nors šiek tiek prasmingesnę. Norisi palinkėti tokios filosofijos, kuri išlaisvintų nuo mūsų pačių prietarų ar baimės ir vestų savo nesenstančiais išminties labirintais.

LSS pristato Pasiek tikslus komunikuodamas

Aistė Kunciūtė

Vaida Pilkytė

Veiklūs, sumanymų turintys studentai dažnai stengiasi sukurti įvairialypį miesto įvaizdį, skatinti miestiečių aktyvumą bei domėjimąsi jų idėjomis. Įvairūs renginiai, akcijos bei projektai leidžia akademinės bendruomenės atstovams įsitraukti į visuomeninę veiklą bei sutvirtina bendradarbiavimą su miesto gyventojais. Prieš pradėdami įgyvendinti savo idėjas, visuomet užduodame sau klausimą: „kodėl turėtume to imtis?“ Ši mintis tarsi atrakina tolimesnę apmąstymų grandinę, leidžiančią suvokti idėjos reikšmingumą. Vienas iš svarbiausių šios grandinės komponentų yra adresatas, kuriam siekiame perduoti tam tikrą informaciją ar mintį. Saviraiška susikoncentruoja ties tam tikra žmonių grupe, o jos reakcija į galutinį produktą parodo idėjos gebėjimą paveikti kuo didesnę visuomenės dalį. Visa tai galėtume įsivaizduoti kaip apskritimą, kurį pradedame brėžti nuo kūrėjo (idėjų vystytojo), tęsiame iki taško, kuriame mintis paverčiama visiems matomu ir prieinamu objektu, pavyzdžiui, pramoginiu renginiu ar socialine akcija, tuomet pasiekiame žmogų, vienaip ar kitaip su tuo susiduriantį ir įvairiais būdais perduodantį atsaką (įvertinimą) kūrėjui. Taigi tarp pradinio asmens ir auditorijos visuomet vyksta nenutrūkstamas komunikavimas

– sumanytojas galvoja apie žmones, kuriems siekia perteikti tam tikrą žinutę, o jos įvertinimas tampa idėjos aktualumo rodikliu. Dažniausiai dialogas tarp studentų ir visuomenės prasideda dar prieš galutinį tikslo įgyvendinimą. Skrajučių dalijimas, reklaminės iškabos, pranešimai internetiniuose tinklalapiuose suteikia galimybę sparčiau paskleisti informaciją bei užmegzti pirminį ryšį su plačiąja auditorija. Dabartinės technologijos taip pat leidžia pamatyti pirminį žmonių įspūdį – ar idėja juos sudomino, ar sukėlė neigiamą įspūdį, o galbūt paliko abejingus. Žinoma, tam tikros priemonės, kaip, pavyzdžiui, studentų radijo kanalai, žurnalai, televizijos laidos, gali būti panaudojamos ne tik artėjančio įvykio populiarinimui, bet ir konkrečios žinutės perdavimui, diskusijos inicijavimui, ateities vizijos ar akademinės veiklos pristatymui. Dažnai studentų organizuojami renginiai būna skirti ne tik akademinei bendruomenei, bet ir miesto gyventojams. Kaune, viename studentiškiausių miestų, universitetai kasmet suteikia žingeidiems žmonėms galimybę praplėsti savo akiratį ar tiesiog linksmai praleisti laiką. Kiekvienam prieinami koncertai, humoro vakarai, sportinė ir kultūrinė veikla, mokslinių darbų pristatymai – visa

tai padeda studentams bendrauti su miestiečiais bei skatina nuolatos ieškoti naujų išraiškos formų, kurios sukeltų kuo didesnį gyventojų susidomėjimą. Kauno technologijos universitete organizuojamas renginys „Tyrėjų naktis“ visuomet sulaukia gausybės lankytojų, kurių amžius yra labai įvairus. Iš to galime spręsti, jog studentų vykdoma veikla iš tiesų yra įdomi ir teikianti naudos kiekvienam, siekiančiam patobulinti savo pasaulėžiūrą. Šio renginio metu visuomenės nariai turi galimybę pamatyti nuostabą keliančius eksperimentus, pasiklausyti paskaitų ar net patys trumpam virsti mokslininkais ir prisiliesti prie darbo laboratorijoje. Toks atviras bendradarbiavimas leidžia sukurti bendrumo jausmą ir teikia abipusę naudą. Gyvendami bendruomenėje nuolatos komunikuojame vieni su kitais. Kasdieniniais pokalbiais, įvairiomis veiklomis ar puoselėjamomis idėjomis siekiame būti išgirsti ir pamatyti, todėl svarbu užmegzti glaudų tarpusavio ryšį. Studentų bendravimas su visuomene padeda suvokti gyventojų poreikius ir ateities perspektyvas, kurios gali nulemti tolimesnius pasirinkimus, todėl daug dėmesio skirdami visuomeninei veiklai, geriau suvokiame gyventojų interesus ir galime stengtis juos įvykdyti.

PASAULIO HORIZONTE PASKENDĘS TIKĖJIMAS Įsiklausau į šią akimirką ir girdžiu širdies plakimą, kurio dūžiai liudija apie šio Monika gyvenimo palikimą. Kaip Kviesulaitytė beatrodytų keista, bet aš dievinu akimirkas, kai galiu skaityti mylimą knygą ar klausytis dainos n-tajį kartą. Mėgstu valgyti ledus saulėtą dieną ir nesukti galvos dėl kalorijų mano kūne. Galiausiai leidžiu sau nusiskinti pačią gražiausią gėlę, įsisegti sau į plaukus ir vaikščioti basa po man skirtą šio pasaulio kelią, nes tik visa tai man primena, kad esu gyva. Deja, mes, žmonės, paprastumus įpratę slėpti kasdienybėje ir juos paverčiame nereikšmingais, nors visa, kas svarbiausia, yra smulkmenose, kadangi mozaika susideda iš mažyčių krištolo gabalėlių. Einu gatve ir sustoju. Žiūriu į praeinančius žmones. Visi skuba, bėga, o kartu su savimi nešasi savo gyvenimo portretą. Jų veiduose matyti šypsenos, bet juk jie turi šypsotis, nes to reikalauja aplinkiniai. Tačiau akys nespindi ir šis spindesys praneša apie nusivylimą. Tiesa ta, kad pasaulis paskendęs komercijos ir materialinių vertybių vandenyje, iš kurio sunku išlipti sausam. Žmogus kaip žiurkėnas nenumaldomai sukasi savo ratelyje vien dėl to, kad nepasimestų nesuvaldomoje laiko tėkmėje. Taisyklės, dogmos, įstatymai, kurie nurodo, kaip turi gyventi, svajoti bei tikėti, verčia tave tapti visuomenės dalimi, kuri reikalauja būti tokiu kaip likusieji. Galiausiai tampi lėlininko marionete, kurios kūnas ir protas valdomas be sugebėjimo pasipriešinti. Viskas aplink tave tampa vienoda, monotoniška ir nelieka gyvenime nieko stebuklingo: diena, kuri galėtų tapti tavo troškimų išsipildymu, nugrimzda į dar didesnę užmarštį, kurioje pradedi eiti keliu tuo, kuriuo eina visi. Apsidairai ir pajunti, kaip skęsti begalybės veidų jūroje, kurioje žmonės virsta prekėmis, lengvai parsiduoda už skaičiukus, drabužius ar populiarumą ir tik tam, kad taptų kažkuo, kuo nėra patys

tikri. Abejingas tampi ne tik pasauliui, bet ir sau. Tikroji tiesa ta, kad teisybė slepiasi dėžėje už tūkstančių užraktų, taip kaip žmonių nuoširdumas po tūkstančiu kaukių. Tačiau daugelis užmerkia akis tam, kad nematytų tiesos ir gyvena tuštybių pasaulyje, kur pilna apsimestinių šypsenų bei laikinų pinigų. Žmogus tampa dar viena pasaulio dalele, kuri užpildo šios nevykusios mozaikos įtrūkimus. Gyveni ignoruodamas visa, kas aplinkui, su viltimi, kad įvyks kažkas stebuklingo, tačiau neįvyksta todėl, nes per mažai betiki savimi. Sunkiausia kovoti tada, kai prarandi tikėjimą savimi, o ne tada, kai visas pasaulis eina prieš tave. Gyvenime sukuri sau ribas, kurios laikui bėgant uždaro tave į rėmus, padarydamos sielos kaliniu, kur egzistuoja tik tuščias abejonių dvelksmas. Prarastas tikėjimas svajonėmis atima dar vieną galimybę gyventi. Prisimink, kad svajonės priverčia tave pakilti už horizonto ribų ir siekti to, kas vadinama neįmanoma. Nors neįmanoma tampa tada tiek, kiek leidi sau tuo patikėti. Kiekvienas galvoja, kad gali leisti tiek, kiek yra vertas šio pasaulio gėrybių, tačiau paslaptis ta, jog turi lygiai tiek, kiek nebijai pasiimti. Baimė neleidžia kilti ten, kur tolimi horizontai ir neatrastos galimybės. Todėl, mielas drauge, turi nepamiršti, kad tu turi keisti pasaulį, o ne leisti, jog pasaulis keistų tave.

ĮĮ temą temą

(Ne)užmirštami miestai

Tai buvo eilinė diena, kai grįžus iš Saulė Aistė Kvietkaitė p a s k a i t ų Kunciūtė užsikaičiau arbatinuką ir prisėdau šalia burzgiančio šaldytuvo. Nesusilaikiau nesusijuokus – mano skrandis nepasiduodamas stengėsi „perrėkti“ šaltakraujį pašnekovą. Tačiau, nors ir nebebuvo tylu, visgi trūko kažko labiau žmogiško. Stebėjau mėlyną šviesą, degančią vandens kiekio matuoklyje (daugiau nei pusė arbatinuko tūrio buvo užpildyta), kai mintys susikoncentravo ties vieninteliu žodžiu – praeitis. Ir tada... Juodoje, ribų neturinčioje erdvėje ryškėjo du siluetai. Neilgai trukus galėjau aiškiai apibūdinti jų išvaizdą. Pirmasis buvo panašus į žmogų, aptempusį savo kūną įvairiaspalviu kostiumu, išryškinančiu kiekvieną bruožą (iš tiesų suabejojau, ar tai nėra tiesiog oda). Nors buvau įsitikinusi, kad anksčiau nesame susitikę, visgi jaučiausi taip, lyg matyčiau seniai pažįstamą draugą, žinantį apie mane daugiau, nei aš pati kada nors galėčiau sužinoti. Jam iš dešinės slinko keistas objektas. Iš pirmo žvilgsnio taip pat galėčiau pasakyti, jog tai buvo sutvėrimas, turintis visus žmogui būdingus bruožus, tačiau kažkas visgi kėlė abejones. Jam judant į priekį, tiesus kaip styga kūnas be jokių pastangų sklendė tikslo link. Panašų vaizdą galėtume išvysti ledo arenoje, kai stumtelėtas žmogus čiuožia ledu. Dar keli išskirtiniai dalykai – virpantys ir besiliejantys kontūrai (atrodė, lyg žvelgčiau į jį

1818

pro karšto oro srautą) bei baltas kostiumas, keliantis keistą kaltės jausmą, skatinantį nusukti akis. Staiga jie sustojo ties daugybe spindinčių šviesulių, kurie sukūrė į Paukščių Taką panašų vaizdą. Spalvingasis mostelėjo ranka ir kostiumo spalvos, susiliejusios viena su kita, ėmė tekėti per viršutinę kairiosios rankos dalį, dilbį ir galiausiai, pasiekusios plaštaką, įsiliejo į juodą erdvę, sukurdamos apčiuopiamas ﬁgūras. Tai buvo keturi rutuliai, primenantys kalėdinius sniego burbulus. Baltasis prisklendė arčiau ir klausiamu žvilgsniu apžiūrėjo kiekvieną iš jų. Pirmame rutulyje plytėjo ištisas miestas su raibuliuojančiais šešėliais pastatų sienose, o tarpuvartėj, skiriančioje pastatus nuo tuščios dykynės, darbavosi žmogus, kuris po kiekvieno žingsnio perkeldavo vartus tolėliau, jų vietoje palikdamas naują statinį. Antrajame taip pat matėsi plačiai atverti vartai bei žmogus, tvirtais judesiais kalantis medžio lentas. Tačiau jam pajudėjus į priekį ir pradėjus naują kūrinį, senasis iškart sugriūdavo ir netikėtai greitai išnykdavo. Trečiajame rutulyje uždaryti vartai aiškiai atskyrė du pasaulius – dailų miestą, kuriame desperatiškai bėgiojo apsiblaususių akių žmogus, ir tuščią dykynę. Spalvotu kostiumu apsivilkęs siluetas tvirtais žingsniais priėjo prie rutulių ir palietė skaidrų stiklą. Į vidų ėmė varvėti juoda spalva. Pirmajame rutulyje esantis žmogus uždarė vartus ir spruko į miesto

gilumą. Tamsa nepateko į vidų ir asmuo ramiai klajojo skersgatviais su šypsena sustodamas prie kiekvieno šešėlio. Antrajame rutulyje juoduma atsimušė nuo užvertų vartų, tačiau, nors ir likęs šviesoje, žmogus negalėjo suvaldyti drebulio. Viskas, ką jis matė, tebuvo jo paties šešėlis. Trečiame rutulyje pakito tik tai, kad pusė tūrio nusidažė juodai, tačiau žmogaus elgsena nepakito. Tuomet spalvingasis pažvelgė į baltąjį siluetą ir parodė į ketvirtąjį rutulį, kuriame ant grindinio embriono forma gulėjo lygiai toks pats žmogus, kokį baltasis būtų pamatęs veidrody, tik šis atrodė tvirtesnis ir turėjo įprastą odos spalvą. Artyn sklendžiantis siluetas ėmė mažėti, pateko į vidų ir susiliejo su gulinčiu kūnu. Atsibudęs jis kartojo trečiajame rutulyje gyvenusio žmogaus veiksmus ir sukūręs tam tikro dydžio miestą uždarė vartus. Į rutulį pradėjo sklisti įvairių spalvų paletė, tačiau žmogus tematė savo baltą, spindintį miestą. Jo akys kūrė akinantį blizgesį, kol galiausiai apsiblausė ir paliko visišką tamsą. Ir tada... Sušnypštė arbatinukas. Kurį laiką stebėjau, kaip jame kunkuliuoja užviręs vanduo. Atrodė, kad jei jo nenukelsiu, įvyks kažkas, kas neatitiks taisyklių. Pakilau ir užsipyliau kavą karštu vandeniu. Laikrodis išmušė naują valandą. Vandens kiekis arbatinuke buvo sumažėjęs. Jaučiau, kaip šiluma plinta kūnu ir žinojau, kad pajutus šaltį trumpam sugrįšiu į šią akimirką.

#StudentuMaistas TRINTA MOLIŪGŲ SRIUBA

REIKĖS:

Ar kartais nesiruoši skobti garsiojo jack-o‘-lantern? Sako, kad be jo neįmanoma pajusti tikrosios Helovino dvasios, kuri iš tiesų turėtų būti siejama ne su zombių ir vampyrų maskaradu, o keltų derliaus švente. Būtent todėl siūlome pagerbti vargšą moliūgą, neišmesti jo minkštimo ir padaryti du gerus darbus iškart – ne tik papuošti namus pamėkliškai besišypsančiu oranžiniu žibintu, bet ir pasigaminti vėlyvą rudenį puikiai sušildančios moliūgų sriubos. Pokštas arba saldainis!

Gabrielė Liaudanskaitė

Kaina: ~ 2.00 €

• 1 stiklinės vandens (virimui); • 2 vidutinio dydžio morkų; • 2 bulvių; • 500-700 g moliūgo; • Šiek tiek aitriosios paprikos miltelių (pagal skonį); • Druskos (pagal skonį); • Grietinės arba grietinėlės (pagal skonį); • Žalumynų (krapų, petražolių) papuošimui. @s.balseviciute

PARUOŠIMAS: --------------Susmulkinti morkas, kubeliais supjaustyti bulves ir moliūgą, viską virti labai nedideliame vandens kiekyje. Kai verdama masė suminkštėja, viską sutrinti daržovių trintuvu iki vientisos konsistencijos, suberti aitriosios paprikos miltelius, druską. Patiekiant galima puošti plakta nesaldinta grietinėle ar grietine, žalumynais. Skanaus! @miglepuo

@apwohalyptica

@ignasgaizauskas @vinilina

DžEdAjuS

viDAS

RekomenDuoja GERIAUSIAS BŪDAS MOKSLO KRŪVIUI PASKIRSTYTI

Keletą pastarųjų numerių ši skiltis buvo naudojama studentų plačiai naudojamiems ir mylimiems įrankiams – rašymo priemonėms, sąsiuviniams ar netgi prieinamiausiems maisto produktams apžvelgti. Šį mėnesį nusprendžiau iš naujo pažvelgti į šią apžvalgų rašymo madą. Taigi iš naujo būtent tai ir padaręs, priėjau prie išvados, kad

metas nieko nekeisti, kadangi dar ne viską apžvelgiau. Šį mėnesį papasakosiu apie įvairiausias mokykloje nešiotų kuprinių evoliucijos šakas. Lyg ir aišku, kad bet kuris į universitetą ar kolegiją užeinantis bei save gerbiantis studentas tikrai neliks prie ištikimosios kuprinės ir tikrai išbandys kažką naujo, ir visgi...

Ištikimoji kuprinė Yra ne mažai studentų, prijaučiančių būtent dviejų dirželių per petį persimetimui, taip lyg rėkdami aplinkiniams, kad, nors jau studijuoja ir gyvena kitame savo gyvenimo laikmety, pripažįsta klasikinės kuprinės pritaikomumą įvairioms reikmėms – ar nešiotis krūvą knygų, ar keliauti į iškylas, o gal ir abu vienu metu, šie studentai supranta, kas yra optimali, nereikalingo bei didelio kiekio daiktų tampymo platforma. Kiti kuprinėms prijaučia taip smarkiai, kad galiausiai susinaikinus senąjai, nešiotai net mokyklos laikais, nueina į armijos prekių parduotuvę ir nusiperka dar rimtesnę kuprinę. Tokią, kurioje vienu metu gali nešiotis ir užrašus paskaitoms, ir miegmaišius ar net palapines! Kuprinės yra lyg gyvenančio dabartyje, bet pripažįstančio praeitį žmogaus skiriamasis ženklas. Žmogaus, kuris puikiai orientuojasi dabartyje, bet kartais mėgsta prisiminti tuos laikus, kai sunkiausia dienos dalis buvo ištverti dar dvi keturiasdešimt penkių minučių pamokas ir kai geriausia dienos dalis buvo skambutis, reiškiantis paskutinės pamokos pabaigą. Šiais maloniais prisiminimais tokie studentai mielai dalinasi su naujai sutiktais žmonėmis prie kavos puodelio, norėdami pasirodyti esą išties visai šaunūs žmogeliai. Taip pat, jei paklausus šio žmogaus, ar šis neturi paskolinti lapelio jis Jums atsako „ne“, greičiausiai Jūsų paliktas įspūdis yra daugiau neigiamas nei neutralus šio studento akyse, o gal ir pats jis yra tiesiog šiknius. Sunku pasakyti.

Įvertinimas: 20

Talpi Patogi Universali Patvari Didžiulė

Rankinė per petį Visi jas matę. Visi jas žino. Vieni mėgsta, kiti peikia. Kaip ir daugeliu gyvenimo atvejų, nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą, kokia kuprinė ar rankinė yra geriausia. Tai tas pat, kas ketvirtaklasių diskusija apie tai, kokia mašina yra pati geriausia pasaulyje. Užaugusiems šie klausimai yra daug paprastesni, kadangi jau žino, kad nėra geriausio dalyko, ir paprasčiausiai numykia kažką panašaus į „nėra taip paprasta“ arba „kvailas klausimas“. Tai tarę, subrendusieji turi teisę pasijausti daug geriau, nes išvengė dar vieno nesąmoningo klausimo. Bus vaikams domėtis dalykais, cha! Grįžtant prie temos – studentai su šiomis rankinėmis parodo save kitiems kaip madingus asmenis. Jie yra tie, kurie subrendę tiek savo išore, tiek vidumi, tačiau vis karts nuo karto turi sugniuždyti tą neūžaugišką smalsumą bei entuziazmą, neduok, Dieve, jis kitiems pasirodys kaip išsišokėlis, daugiau neturintis ką veikti, tik kitų dėmesį atitraukinėti. Tai ypač taikytina mūsų šalyje, kur tokie išsišokėliai sulaukia daugiausiai kreivų žvilgsnių ir aplinkinių nepalaikymo. Vietinis mentalitetas daro įtaką tam, kad „masė“ išsišokėliams linki ar bent atsargiai nori, kad kažkas nepavyktų. Jei taip nutinka, visi apsidžiaugia turėdami apie ką kalbėti kitas savaites, kaip „tam vienam kvaileliui su dėmesio trūkumu“ kažkas nepavyko, kol jie stovėjo ir žiūrėjo. Aišku, sakykite ką norite, bet rankinės yra puikus įrankis, padedantis ne tik sumažinti ﬁzinės apkrovos dydį, bet viduje esantys skyriai yra lengvai atskiriami ir naviguojami. Dėl to nesudėtinga greitai pasiruošti paskaitai vos įbėgus į auditoriją.

Įvertinimas:

Kompaktiška Gana talpi Stilinga Neuniversali Ne tokio pat patogumo standarto kaip kuprinė

Aplankas kaip kojinė. Sąsiuviniams. Taigi populiarus variantas tarp patyrusių ir visko mačiusių studentų, kuriems jau nusibodo rodyti kitiems, kad stengiasi. Jie susitaikę su tuo, kad jų tikslas aukštojoje mokykloje visų pirmiausia yra ją baigti. Toks dalykas kaip patirties pasisėmimas tiek iš dėstytojų, tiek iš kurso draugų jau seniai palaidota relikvija, greičiausiai po pirmosios sesijos, kurios metu šiems studentams tapo aišku, kas universitete yra jų draugai, o kas ne. Ne kaip tie, kurie tiesiog neturi laiko ar noro kiekvieną dieną kraustyti savo kuprines tam, kad kiekvienai dienai turėtų tam tikrus sąsiuvinius ar knygas, ir tiesiog nešiojasi viską vienu metu. „Papkininkai” randa laiko tobulai susikrauti būtent tai, ką reikia turėti kitai dienai, taip kiek įmanoma daugiau sumažinant nešiojamą svorį. Netikėtai prireikus išsitraukti kokį nors sąsiuvinį prieš paskaitą su grupės draugais diskutuojant vienos ar kitos formulės klausimais, šis studentas kaip mat vienu mostu išsitraukia reikiamus konspektus, tuojau pat sustabdo bet kokią galimybę toliau diskutuoti ir dreskia nenuginčijamą teisybę visiems į akis. Šį daiktų nešiojimosi metodą propaguojantys studentai yra ganėtinai įdomioje socialinėje situacijoje – jie yra gerbiami tiek savo grupės draugų bei dėstytojų dėl savo sugebėjimo susitelkti ties konkrečios dienos paskaitomis. Tai yra nuostabu pirmame, antrame ar netgi trečiame kurse, dėl to šių kursų studentai ir nusipelno daugiau pagarbos iš kitų, kadangi visos paskaitos vyksta atskirai ir jose dėstomi dalykai beveik visai nesusiję su kitų paskaitų dėstoma medžiaga. Ketvirtame kurse yra kiek kitaip ir tai aš paaiškinsiu. Matote, pasiekę ketvirtą kursą, bendra studentų tendencija yra panašus pasimetimas, kuris juos aplanko pirmas dvi savaites universitete. Ta pora pirmų savaičių pirmakursiui gali būti visiška tragedija. Ketvirtakursiai taip pat ne tik, kad nesupranta, kokioje paskaitoje jie yra, bet jie net nesistengia to sužinoti. Jų pačių paklausus, kokias paskaitas jie tą dieną turi, atsakymas dažniausiai būna pečių gūžtelėjimas. Net paskaitose neturint ką veikti, jie turi pakankamai daug akiplėšiškumo savo kolegų paklausti, kokioje dabar paskaitoje jie sėdi, net nesitikėdami gauti atsakymo. Tai tokio pat lygmens tylos pralaužimo metodas kaip, sakykim, „geras oras šiandien“.

Įvertinimas:

Lengva Paprasta Lengvas priėjimas prie sąsiuvinių Visada užima bent vieną ranką Riboto naudojimo

TESTAS

Koks Tavo vaidmuo Helovino šventėje? Kasnakt užmiegi klausydamas aštuoniasdešimtųjų meilės baladžių (ooou, what‘s looove got to do, got to do with it). NE TAIP

Samdai voveres, kad suveiktų į baraką maisto.

Laisvu nuo paskaitų, miego ir kitų užklasinių veiklų metu planuoji, kaip atkeršysi Georgui R. R. Martinui už tai, kad pačiais įspūdingiausiais būdais pašalino visus tavo mylimiausius veikėjus.

Troleibuso vairuotojai atsisako pripažinti tavo, bėgančio troleibuso link, egzistavimą.

Vakarus leidi rašydamas komentarus po „Saulėlydžio“ ﬁlmais.

Voratinklis Esi švelnus. Lyg šilkas. Kai žmonės prisiliečia prie tavęs, jiems būna šilta, gera ir malonu. Bet taip nutinka retai, nes žmonės kažkodėl tavęs nepastebi arba vengia. O ir tau pačiam atrodo, jog būti nuošalyje – kur kas geriau. Tad greičiausiai ir šį Helovino vakarėlį praleisi kaip visus kitus – nuošalyje, niekieno nekliudomas ir mažai kieno pastebimas.

Ha! Jau nuo vaikystės seki Nelsono iš „Simpsonų” pavyzdžiu: veiksmingiausia – reketas (tiek prieš žmones, tiek prieš voveres)!

Vaiduoklis Galbūt ir nevaikštai su balta paklode ant galvos, bet tavo socialiniai įgūdžiai kiek aprūdiję. Tad nesistebėk, jei būsi vienu iš tų, kuris šventėje pasirodys nekviestas. Patarčiau su savimi turėti gerą pasiteisinimą, kodėl naktį vaikštai į vakarėlius apsirengęs tik baltos drobės gabalu.

Tavo mėgstamiausias veiksmas feisbuke – „seen“.

Dominuoji ne tik žaidžiant domino kaladėlėmis.

Saldainiukas Moliūgas Kiekvienai šventei esi tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tavo juokeliai ir pokštai niekada nesikartoja, kiekvienam svečiui tave matyti – tikras džiaugsmas. Tad raitokis rankoves – Helovino vakarą teks linksminti daug žmonių.

Sveikinu! Esi ne tik Helovino talismanas – vakarėlis prasideda tik tau pasirodžius. Visi tave myli, gerbia, kai kas gal netgi prisibijo... Tik būk atsargus, juk prisimeni, ką sakė Žmogaus Voro dėdė – didelė galia reikalauja didžiulės atsakomybės.

Labirintas

Skelbimai

(su išėjimu)

Sveiki draugai, aš esu profesionalus šperistas ir naujųjų mokslo metų proga noriu pasidalinti patarimu - dėl gerokai lengvesnio gyvenimo koliokviumų metu, patariu nusipirkti kokius nors džinsiukus iš Aleksoto turgaus, kurie turi kiek galima daugiau kišenių, ir su šiais džinsiukais pasirodyti tik tada, kai reikia ką nors atsiskaityti. Niekas nė neįtars, kad Jūs galite nebūti akademinio sąžiningumo pavyzdys! Ieškau žmogaus, skaniai kepančio sausainius. Pieno atsinešiu. jei skelbimas parašytas ant medžio, tai nereiškia jog tai yra medinis skelbimas. Parduodu vežimą, telpa daugiau nei du žodžiai. jieskau zmoniu kuris galetu istaisiti klaidas, prasau susisiekite su manimi, vedziau ne ta moteri ir ne ten nuvedziau Taisau klaidas, tik kad aplink niekas neklysta, visi teisūs :( Ieškau kompanijos, kas norėtų kartu eit į paskaitas. Treti metai, o nieks neatsiliepia. #halp Kviečiu į suši vakarėlį - jūs gaminate, aš ragauju. I dont know, Kev Studentų miestelyje ieškoma išėjusio ir dingusio proto Jeigu nevalgysi - negyvensi, reiškia neturėsi energijos lošti cs:go. Sveiki aš uždarytas kažkur rūsyje ir pastaruosius trejus metus esu priverstas rašyti skelbimus už maistą, mane maitina kebabais. Naudodamasis šiuo faktu įvertinau savo geograﬁnę lokaciją ir manau, jog esu Saudo Arabijoje arba kažkur giliai Viliampolėje, padėkite prašau, jie man niekad neparenka česnakinio padažo.

„Ė, turi skelbimą? Siųsk jį čion!“

Parašyk mums skelbimą, mes jį išspausdinsim! fb.com/Njuspeipis

5 5

6 1

6 8

3 8 1

2 6

3 7

Studentas sako draugui: – Po kelerių metų pažvelgę į šį universiteto pastatą žmonės šnekės: „Čia mokėsi Petraitis!“ Balsas pro mokymo dalies langą: – Jeigu neišlaikysi egzaminų, Petraiti, jie taip šnekės jau kitą savaitę! *** Profesorius studentui per egzaminą: – Jūs kalbate jau ilgiau kaip pusvalandį ir turiu pripažinti, jog nieko negaliu suprasti. – Nėra ko stebėtis, profesoriau. Aš klausiausi jūsų paskaitų ketverius metus ir taip pat nieko nesupratau.

DON’T LET YOUR MEMES

BE DREAMS

6ud0ku 5

1 2 7

6 4

3 8

9 7

Whatever you do, always give 100% Unless you're donating blood.

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Sun Sep 27 09:41:42 2015 GMT. Enjoy!

VAI DO KLIS

Puzzle 1 (Hard, difficulty rating 0.63)

5ud0ku

Subjectivity is the best!

Puzzle 1 (Medium, difficulty rating 0.51)

Anekdotai

6 5 3

Generated by http://www.opensky.ca/sudoku on Sun Sep 27 09:41:47 2015 GMT. Enjoy!

Hey, studente!

RAŠAI, MAKETUOJI, FOTOGRAFUOJI, O GAL TURI GERŲ IDĖJŲ? Studentiškas žurnalas „Njuspeipis“ ieško naujų, kūrybiškų ir aktyvių narių. Siųsk savo laišką į redakcija@njuspeipis.lt, jame papasakok apie save, kuo norėtum prisidėti ir prisijunk prie mūsų komandos! Laukiam TAVĘS!