Psichologės komentaras: bet kas galime būti bet kuo

BET KAS galime būti BET KUO

KAROLINA GURSKIENĖ

– Saulė taip gražiai ir lengvai piešia, kad atrodo paima pieštuką į rankas ir iškart portretus gražiausius išraito. Pažiūriu aš į savo pirštus, į jos – nu vienodi. Bet kad ir kiek raityčiau, man nesigauna nieko panašaus. O Dangė, šita tai visada vadovų statoma pirmoje eilėje per šokių repeticijas. Jinai ir sukinius geriausiai daro, ir ritmą puikiai jaučia, ir šokių žingsnelius greičiausiai išmoksta. Tiesa! Dar Rūta. Ilgomis kojomis ir kažkokiu nenormaliu kvėpavimu, regis, gali sukti ratus per kūno kultūros pamoką ir stipriai nevargdama visada atbėgti pirma.

– O vaikinai? Kaip jie? – duodu dar labiau „išsiventiliuoti“ savo jaunąjai klientei.

– Oi! Jie tai išvis! Dariukas – futbolininkas, visas šiukšles iš vieno karto į paguldytą šiukšliadėžę suspardo. Sauliukas dainuoja. Ir ne tik kad dainuoja, bet dar ir gali apie bet ką ir bet kada ekspromtu dainą sukurti. Pavyzdžiui, vakar ateinu į klasę: „Luka tu graži, kaip vasaros dangu–u–us, įtrauk mane į savo vasaros planu–u–us, prie laužo grosim, kol ateis aušra–a–a–a arba kol nusives namo tave mama–a–a–a“. Ir visa klasė choru visą dieną traukėm šitą užkabinantį naująjį hitą. Ir dar Laurynas, jis irgi tikras šaunuolis: gali pavaidinti bet ką ir pamėgdžioti tokiais balsais, kad visa klasė „lūžta“ juokais. Atrodo, jis pradaro burną ir visi iškart žvengia. Kažkaip moka ar turi pajautimą, nežinau.

– Šauni klasė, išties. O tu, Luka? Kuo jautiesi išskirtine tu?

– Aš? Žinai kuo? Kai susimaudavau moksluose, mama man visada, prisiekiu, visada, su tokia ironiška šypsenėle sakydavo: „tai nieko tokio, negalim būt visi gabūs, kažkas turi ir gatves šluoti“. Ir tikrai, kartais net su baime būtent taip save ateity ir matydavau: kaip keliuosi prieš auštant ir čyru, čyru aš su ta šluotike jau rajoną gražinu. Tokia išskirtinė iš visos laidos, kurioje mokslus baigę mano klasiokai tampa dailininkais, šokėjais, daktarais ar aktoriais, o aš taip bac – šlavėja.

– O ne per mamos akis, per savo, ką matai per jas?

– Nežinau. Niekas manęs niekada neskatino be mokymosi daryti dar kažką, tai nei aš bandžiusi ką nors, nei žinau, kas man patinka. Visada norėjau tų trumpų klostuotų sijonukų ir teniso raketės, ši sporto rūšis man visada atrodė ir tokia tvirta, ir kartu tokia moteriška, bet ar man patiktų ir žaisti, ne tik žiūrėti – nežinau...

Sunku žinoti ko noriu ir kame esu gabus, jei savęs neišbandau. Kartais mes jaučiame kažkam gana stiprų poreikį, o kartais tam tikri naujai atrasti dalykai mums tais poreikiais tampa. Kažkas nuo mažumės su ypatingu susidomėjimu dėliojo lego kaladėles ir šiandien, to pasekoje, gražiausius pastatus kuria. Tačiau gražiausius pastatus išmokti kurti galima ir netyčia pastebėjus kaip tai daro kiti, ir tapti puikiu architektu ne iš prigimties, bet išmokus. Daugelio atliktų sociologinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad vien talento ir intelekto nepakanka. Išsiaiškinimas ko noriu, užsibrėžtas tikslas tai pasiekti ir įdėtas darbas – tai tiltas tarp „esu“ ir „noriu būti“. Bet koks talentas, kuriam nebus skiriamas dėmesys, – žus. Todėl įdėtas darbas ir aiškus planas, kaip sieksiu to, ko noriu – tiek talentinguoliui, tiek pastanguoliui, vienodai svarbūs. Vienintelis kelias iš „norėti“ į „turėti“ yra „daryti“. „Mokykloje buvau lituanisčių numylėtinė. Ne tik mano lietuvių kalbos mokytoja, bet ir kitų klasių mane vis girdavo už aštrią mintį ir, kaip jos sakydavo, „nepaprastai įdomią plunksną“. Aš lengvai rašiau rašinius ir puikiai gaudžiau rimą eilėraščiuose. Pati jausdavau, kad tai dariau lengviau nei kiti ir, kas svarbiausia, – man taip tai patikdavo! Kartais kurdavau tiesiog, neturėdama ką veikti, todėl kiekvieno dalyko sąsiuvinio gale pas mane būdavo galima rasti nemažai eilių. Bet prasidėjus dešimtai klasei pradėjau draugauti su vaikinu ir stipriai apleidau mokslus. Kadangi iki tol mokiausi gana neblogai, nusprendžiau, kad darysiu tik tai, ką reikia ir nebeskaitysiu knygų papildomai, kaip darydavau anksčiau, nes noriu daugiau laiko praleisti su juo. Laikas ėjo, išvykau studijuoti, išsiskyriau su vaikinu, ir, prisėdusi kurti pasibaigus ketverių metų studijoms, jaučiau... kažkokį vakuumą. Nebeturiu tiek minčių, nebe toks platus žodynas, ir visas rimas, kuris atrodė toks lengvas ir toks natūralus, kažkur „pabėgo“.

„AŠ BANGUOJU, KAIP JŪRA NERAMI, ŽUVĖDROMS REIKIA BŪT SU TAVIMI...“

Rašiau ir verkti norėjosi. Elementaru, kvaila, vaikiška ir visai ne mano braižas. Kažkoks buitinis standartas, kūrėjo pradžiamokslis arba prašvilptas talentas...

Atsimenu paralelinėje klasėje buvo tokia Dovilė. O vaikyti! Ji turėjo net užsivedusį rašinių ir eilėraščių sąsiuvinį! Vaikščiojo papildomai pas mokytoją ir vis dirbo, tobulino savo rašymo stilių ir literatūrines žinias. Tada atrodė taip juokinga, nes buvo akivaizdu, kad ir kiek ji stengėsi – aš kūriau daug geriau. Galvodavau: „Pff, išmoks ji kurti. Arba gimei su tuo, arba ne“. Ir sėdėjau rami, kaip sotus katinas priešais saulę. Tai, kaip prisėdau tada, taip ir tebesėdžiu... Nebebanguoju ir žuvėdroms nebereikia, blin... O Dovilės straipsnių pilnas internetas!“

Kuo daugiau praktikuojame tam tikrus įgūdžius, tuo greičiau jie tampa įprastais įrankiais. Pradžioje, tarsi, vis šlifuoju atsišerpetojusią šakutę, bet kuo daugiau tai darau, tuo glotnesnė ji tampa. Ir iš šlifuotojo tampu skanaus maisto valgytoju, nes mano išglūdintas įrankis jau yra toks, kad gali tarnauti man, nebe aš jam. Nes jei ne šlifavimas, tai ir ne skanus maistas, ar ne? Ir net jei moku gražiai pasmeigti maistą kažkaip ten iš prigimties ar inercijos, atsišerpetojimas iš prigimties nenusišlifuos, teisingai? Įdėtas darbas duoda didį rezultatą ir mes bet kas galime būti bet kuo.

Talento ugdymas arba darbas su savimi

Atrasti save – tai bandyti. Mes visi labai skirtingi ir labai skirtingais dalykais domimės. Sunku paaiškinti, kodėl Virgutei kojos pačios ima kilnotis vos išgirdus trankesnę muziką ir kodėl Dalytė bet kokius šniūrelius ir batraiščius į visokiausias įmantrias rožytes išraito. Tam tikri dalykai mums surezonuoja smegenyse ir viskas. Tada norisi daryti tai be kažkokios konkrečios paaiškinamos priežasties. O tam tikri – nieko, smegenys ir noras – nei krust. Gali groti muzika iki ryto ir viskas, ko man norėsis – tai kilnoti kojas ir rankas priešais tas duris, už kurių muzika groja. Nes man ir trukdo, ir erzina, ir neteikia jokio malonumo. Ir batraiščiai mano dviem mazgais užrišti (logiškai mąstau – kad neatsirištų) ir net minties apie jokią kūrybą.

Akivaizdu, kad kažkas mus domina, o kažką vos išgirdę iškart atmesime.

„BĖGIOT?! TIKRAI NE! NEKENČIU NUO PAT TREČIOS KLASĖS, TAD NE, NE, NE. PLAUKT? GAL VISAI ĮDOMU, MĖGSTU

VANDENĮ IR GRAŽIAS MAUDYMKES. CHI

CHI“.

Ir gerai pradžiai jau yra siūlo galas: plaukimas. Kada pabandysiu ir kur? Pasiskambinu, susitariu, užsirašau, bandau, po gero mėnesio vertinu, tai kaip aš čia jaučiuosi ir ar matau save tame. Matau – valio, tęsiu. Nematau – pasidžiaugiu, kad iš to bandymo dovanų gavau žinojimą, kad tai ne man ir ieškau toliau.

„PLAUKTI FAINA, BET KAŽKAIP NUOBODU. IR TAS BŪVIMAS VIENAI... GAL MAN LABIAU KOMPANIJOS NORĖTŲSI? DAINUOTI CHORE? OI, NE! MAN PATINKA DAINUOTI, BET TIK SAU, TIKRAI NE KITIEMS. ŠOKTI RUMBĄ IR SAU PO NOSIMI NIŪNIUOTI? SKAMBA SUDERINAMAI IR VILIOJANČIAI. BANDOM ŠOKTI!“

Ir dalykai, kurie patinka atranda savo vietą tavo dienose. Talentams atsiskleisti reikia erdvės. Ir jei tai erdvei pasirodyti nebuvo suteiktas šansas, šiandien tu turi visas galimybes išbandyti kiekvieną iš jų ir tuos šansus susikurti pati. Reikia tik išgirsti save, tą garsą perkelti ant balto popieriaus lapo ir su planu keliauti tikrinti.

Už kažkurių durų padėti papildomi tavo rūbai. Labai puošnūs ir išskirtiniai. Matuokis juos ir jausk save. Kažkurie bus tie, su kuriais ypatingai lengvai banguosi ir žuvėdroms tavęs tokios labai reikės.

Kas tu, mieloji? Gal pasipuoškim?