Stilius15

2008–2012

5 M E TA I , K U R I E S U D R E B I N O L I E T U VĄ I R PA S AU L Į

Mieli „Stiliaus“ skaitytojai!

Pa­šė­lęs nau­jo gy­ve­ni­mo rit­mas be­mat nug­ramz­di­na į už­marš­tį tai, kas nu­ti­ko va­kar, už­va­kar, prieš ke­le­rius me­tus.

O juk pas­ta­rie­ji pen­ke­ri me­tai ne­gai­lė­jo iš­šū­kių ir lė­mė ne­ma­žai po­ky­čių. Eko­no­mi­nė kri­zė įsi­ver­žė į kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­mą: vers­le iš­li­ko tik stip­riau­si, bet ir iš jų ne vie­ nas at­si­sa­kė vie­šu­mo, priė­mi­muo­se ir po­bū­ viuo­se bei žur­na­lų pus­la­piuo­se už­leis­da­mas vie­tą pop­kul­tū­ros ats­to­vams.

Ne vie­nas iki šiol vir­tu­vė­je ne­si­su­kio­jęs at­ra­do ga­mi­ni­mo na­muo­se ma­lo­nu­mą, daž­ nas ne­beį­si­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo be iš­ma­nio­jo te­le­fo­no. Ma­din­ga ta­po gy­ven­ti svei­kai, o nuo­lat sku­ban­tys žmo­nės ėmė di­džiau­sia pra­ban­ga va­din­ti lai­ką, ku­rį ga­li skir­ti sau.

Nea­be­jo­ti­nai ma­din­giau­siu po­sa­kiu ta­po „ne­tu­riu lai­ko, daug dir­bu“. Pa­ra­dok­sas, bet lai­ko ke­lio­nėms ra­do­me dau­giau, ypač il­gai­ siais sa­vait­ga­liais. Per šį penk­me­tį suk­les­tė­ję pi­gūs skry­džiai net ir tau­puo­lį pas­ka­ti­no iš­kel­ti ko­ją iš na­mų.

Ny­ko se­nos tra­di­ci­jos, at­si­ra­do nau­jų.

Prieš pen­ke­tą me­tų „Lie­tu­vos ry­to“ žur­ na­las „Sti­lius“ iš­lei­do įs­pū­din­gą be­veik 600 pus­la­pių išs­kir­ti­nį lei­di­nį, ku­ria­me apž­vel­gė 1997–2007 me­tus. Šis lei­di­nys su­lau­kė di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo, tad „Sti­liaus“ kū­rė­jai kaip­mat pa­si­ža­dė­jo po de­šim­ties me­tų iš­leis­ti ki­tą to­kį Lie­tu­vos ir pa­sau­lio gy­ve­ni­mo bū­do met­raš­tį. Ta­čiau spar­tė­jan­tis gy­ve­ni­mo tem­pas ir užk­lu­pęs sunk­me­tis pa­ko­re­ga­vo pla­nus. Pa­sau­lis kei­ tė­si grei­čiau, nei mes ti­kė­jo­mės. Per pen­ke­ rius me­tus įvy­ko tiek per­mai­nų, kad už­tek­tų vi­sam de­šimt­me­čiui.

Prieš pen­kio­li­ka ar de­šimt me­tų Lie­tu­va ir Va­ka­rų pa­sau­lis bu­vo lyg dvi ats­ki­ros pla­ ne­tos. Da­bar Pa­r y­žius, Lon­do­nas, Mi­la­nas ar Niu­jor­kas gy­ve­ni­mo bū­du ir sti­liu­mi jau ma­žai ski­ria­si nuo Vil­niaus.

Pa­na­šūs rū­pes­čiai, var­to­ji­mo įp­ro­čiai, pa­sau­lė­ži­ūra. Tuo įsi­ti­kin­si­te skai­ty­da­mi ra­ši­ nius iš įvai­rių pa­sau­lio sos­ti­nių.

Kas nu­ti­ko, kad Lie­tu­va taip greit pa­si­ vi­jo Va­ka­rus? Kaip lie­tu­vių ir vi­so pa­sau­lio gy­ven­to­jų gy­ve­ni­mo bū­das bei sti­lius kei­tė­si 2008–2012 me­tais? Ką at­ra­do­me, ko ne­te­ ko­me? Kuo džiau­gė­mės prieš pen­ke­rius me­tus ir kas šir­džiai mie­la da­bar? Apie tai – taip pat šia­me išs­kir­ti­nia­me lei­di­ny­je, ku­rį ga­li­me drą­siai va­din­ti mū­sų gy­ve­ni­mo sti­ liaus en­cik­lo­pe­di­ja.

1997–2007 me­tų apž­val­gą sky­rė­me tiems, ku­rie ver­žė­si gy­ven­ti ge­riau ir gra­žiau.

Tiems, ku­rie iš­si­lai­kė po­pu­lia­ru­mo ir ge­ro­ vės vir­šū­nė­je. Tiems, ku­rie kri­to ir vėl kė­lė­si.

Tiems, ku­rie, trum­pai su­ži­bė­ję, pa­sit­rau­kė į ša­lį, už­leis­da­mi vie­tą jau­nes­niems, ener­gin­ ges­niems, įž­ūles­niems. Kur jie da­bar? Ir kas ver­žia­si į jų vie­tą?

Sma­gios ke­lio­nės po ne­to­li­mą, bet ku­pi­ną po­ky­čių praei­tį! „Stiliaus“ kūrėjai

Taip atrodė prieš penkerius metus išleistas „Stiliaus“ leidinys, atspindintis mūsų gyvenimą 1997–2007 metais. Šiandien savo rankose jūs laikote pastarųjų penkerių metų – nuo 2008 m. iki 2012 m. – Lietuvos ir pasaulio permainų metraštį.

Turinys

Jubiliejiniame „Stiliaus“ leidinyje: Penk­me­čio per­mai­nos 14 32 42 56 58 60 70 82 84 92 94 98 102 104 114

Puoš­nio­ji era bai­gė­si. Iš­ger­ki­me šam­pa­no už skur­do ma­dą!

Li­ki­mas griau­na iliu­zi­jas Glež­ni pe­čiai at­lai­ko sun­kią vers­lo naš­tą Mūza Rubackytė: „Meilė ir draugystė man – didžiausios vertybės“ Tur­tin­gie­ji pi­ni­gus in­ves­tuo­ja į me­ną Ma­dos rin­ka: mil­ži­nų gri­ūtis, pa­dir­bi­nių skan­da­las ir nau­jų var­dų at­si­ra­di­mas Res­to­ra­nų nuo­puo­lio ir pri­si­kė­li­mo me­tai Lie­tu­vo­je užau­go šam­pa­no eks­per­tų kar­ta Va­ži­nė­ti išs­kir­ti­niais auto­mo­bi­liais Lie­tu­vo­je vis dar ne­pa­do­ru Automobilis – lyg juvelyrikos dirbinys Kri­zė pa­kei­tė ke­liau­to­jų no­rus Fan­ta­zi­ja vir­to kas­die­ny­be Tech­no­lo­gi­jos kei­tė įp­ro­čius Gra­žiau­si na­mai – kur­ti su ge­ra emo­ci­ja Būs­to kai­nų ka­ru­se­lė

Nau­ji ad­re­sai 116 122 124 126

Ten, kur sus­to­ja lai­kas Geros auros oazė Tra­di­ci­jų ir mo­der­nu­mo lydinys Vie­ta, įk­vėp­ta har­mo­ni­jos

Gro­žis ir ma­da 128 132 134 138 146

Po­ky­čiai kos­me­ti­nė­je Lie­tu­viai at­ra­do išs­kir­ti­nius aromatus Tramp­li­nas į šlo­vę Lie­tu­vai­tės ži­ba mo­de­lių pa­dan­gė­je Kū­rė­jai spar­nus kė­lė į už­sie­nį

Ne­tek­tys 156 162

Ma­dos chu­li­ga­nas Išė­ję, bet ne­pa­mirš­ti

Pa­sau­lio pul­sas 168 178 184 188 194

Lon­do­nas: varg­šų, tur­tuo­lių, ka­ra­lių ir hips­te­rių sos­ti­nė Pran­cū­zi­ja: tik­ra ir ta­ria­ma pra­ban­ga Sunk­me­tis neį­vei­kė ita­lų ma­dos tvir­to­vės Mask­vą su­šil­dė ir lie­tu­viš­ka dva­sia Niu­jor­kas rū­pi­no­si iš­vaiz­da ir at­si­vė­rė nau­jo­vėms

Penk­me­čio iš­rink­to­sios 202 209 217 224 232

Ni­da Rut­kie­nė Ire­na De­gu­tie­nė Edi­ta Žio­bie­nė Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė Lai­ma La­vas­te

Penk­me­čio šven­tės 238 Ves­tu­vių aidai skam­bė­jo ir Lie­tu­vo­je, ir sve­tur 252–290 Įs­pū­din­giau­si penk­me­čio ren­gi­niai 12

Specialus leidinys Projekto vadovas Gedvydas Vainauskas Redaktorė Liuminata Mickutė Autoriai: Giedrė Šerpytienė, Kristina Sabaliauskaitė, Daiva Kaikarytė, Inga Junčienė, Saulius Jarmalis, Mindaugas Grinius, Inga Bytautė, Liuminata Mickutė, Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius, Dalia Plikūnė, Ina Bartkus, Ona Kacėnaitė, Lina Lileikienė, Arnoldas Lukošius Kalbos redaktorės: Vida Gecevičienė, Živilė Emilija Kaniušienė, Vilma Kščenavičienė, Jurgita Petrauskaitė, Regina Vaškelienė Dizainerė Oksana Spritc Reklamos skyrius: tel. 274 3666 Leidinyje panaudotos AP, AOP, „Bulls Press”, „Reuters”, „123rf”, REX, Ray Bartkaus, Vaivos Abromaitytės, Ritos Bacytės, Vaidoto Grigo, Roberto Daskevičiaus, Algirdo Kumžos, Aistės Bimbirytės, Peterio Kozielskio, Raimondo Urbakavičiaus, Butauto Barausko, Dmitrijaus Kolashnikovo, Juozo Kamensko, Modesto Požerskio, Gintauto Česonio, Bobo Coscarelli, Arūno Baltėno, Tomo Adomavičiaus ir „Lietuvos ryto” archyvo nuotraukos 2-asis papildytas leidimas ISSN 1392-7159

Leidžia UAB „Lietuvos rytas“ Adresas: Gedimino pr.12 A, LT-01103 Vilnius El.p. stilius@lrytas.lt Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė (Sodų g. 83, Skaidiškės, Vilniaus rajonas) Užsakymo Nr. 587. Tiražas 10 000 egz.

Penkmečio permainos

Puoš­nio­ji era bai­gė­si. už skur­do ma­dą!

Didžioji bolševikų svajonė – įvykdyti pasaulinę proletariato revoliuciją – netikėtai išsipildė po šimto metų. Juk tai, ką turime šiandien po didžiosios finansų krizės, puikiai atspindi komunistų lūkesčius – skurdo mada paėmė valdžią.

14

2008–2012

Iš­ger­ki­me šam­pa­no Gied­rė ŠER­PY­TIE­NĖ

T

ur­tin­gas skur­das – taip šią ma­dos ten­den­ci­ją įvar­di­ja gar­ siau­sias lie­tu­vių di­zai­ne­ris Juo­ zas Stat­ke­vi­čius: „Siu­va­mi pui­ kūs rū­bai iš ko­ky­biš­kų audi­nių, ren­gia­ma­si bran­giais dra­bu­žiais, ta­čiau to ne­pa­ro­ dant, už­mas­kuo­jant.

Vie­ni tai grakš­čiai va­di­na po­li­ti­niu ko­rek­tiš­ku­mu, ki­ti – pap­ras­čiau – „neer­ zink liau­dies“.

Gar­saus Mic­hai­lo Bul­ga­ko­vo ro­ma­no „Šuns šir­dis“ vei­kė­jai švon­de­riai ir ša­ri­ ko­vai šian­dien taip pat ener­gin­gai am­si – vis­ką atim­ti ir pa­da­ly­ti! Tik da­bar jų bal­sai sklin­da ne iš ap­leis­to bend­ra­bu­čio laip­ti­nės, o iš Volst­ri­te su­reng­tos pro­tes­to prieš ka­pi­ta­lis­tus ak­ci­jos. „Nuo jū­sų tur­to mums no­ri­si vem­ti“ – su to­kiais pla­ka­tais mi­nia su­tin­ka mi­li­jo­nie­ rių mu­gės lan­ky­to­jus Vo­kie­ti­jo­je. Ir ska­ti­na džiaug­tis, kad šian­die­ni­niai tur­tuo­liai, skir­ tin­gai ne­gu po var­guo­lių su­kel­tų re­vo­liu­ci­jų Ru­si­jo­je ar Pran­cū­zi­jo­je, neat­si­dū­rė kar­tu­ vė­se – jiems leis­ta sa­va­no­riš­kai pa­sit­rauk­ti į pog­rin­dį ar­ba emig­ruo­ti.

E

li­to vie­tą užė­mė rū­mų juok­da­riai – pra­mo­gų pa­sau­lio žvaigž­du­tės. Joms vi­sais lai­kais bu­vo lei­džia­ma skal­dy­ti pokš­tus ir lik­ti ne­nu­baus­toms. O sti­liaus die­vai­tė­mis ta­po to­kios per­so­nos, pa­vyz­ džiui, kaip įs­pū­din­gų for­mų ir vul­ga­raus sko­nio ūki­nin­kai­tė Dia­na Mar­ti­nė­lė.

Tuo me­tu bu­vu­sio eli­to ats­to­vai, dar iš­drįs­tan­tys ro­dy­tis vie­šu­mo­je, mė­gi­na pri­ si­tai­ky­ti prie vy­rau­jan­čios liau­dies ma­sių ma­dos – ap­si­tai­sy­ti dra­pa­no­mis ir pa­sa­ ko­ti, kaip iš kir­vio ko­to sriu­bą iš­vir­ti. Juk da­bar iš­min­tin­giau­sia bū­ti su mi­nia: neiš­si­ skir­ti iš jos nei dra­bu­žiais, nei pir­ki­niais, nei gy­ve­ni­mo bū­du, nei po­mė­giais, pra­mo­ go­mis, min­ti­mis. Ir rink­tis pa­čią sau­giau­sią po­kal­bių te­mą: „Kaip aš tau­pau.“ Žo­dis „pra­ban­ga“ din­go iš mū­sų žo­dy­no. Su tik­rą­ja sa­vo reikš­me. Da­bar mums mė­gi­na­ma įpirš­ti, kad „pra­ban­gus“ stik­liu­kas yra ge­riau ne­gu bri­lian­tas.

Iš vi­suo­me­nės aki­ra­čio din­go ir bu­vęs eli­tas – po­li­ti­kos, vers­lo, moks­lo, iš­ki­liau­si

2008–2012

kul­tū­ros žmo­nės. Nors dar prieš pen­ke­ rius me­tus tur­tin­giau­sias Lie­tu­vos žmo­gus Ne­ri­jus Nu­ma­vi­čius „Sti­liui“ mie­lai pa­sa­ ko­jo apie sa­vo aist­rą gol­fui, dip­lo­ma­tas Vy­gau­das Ušac­kas – apie šei­mą, te­ni­si­nin­ kas Ri­čar­das Be­ran­kis – apie ele­gan­tiš­ko kos­tiu­mo paieš­kas, po­nia Ri­ta Avu­lie­nė – apie sa­vą­jį „Le­xus“ auto­mo­bi­lį, o Švei­ca­ ri­jo­je gy­ve­nan­tis tur­tuo­lis vers­li­nin­kas Sau­ lius Ka­ro­sas įsi­lei­do į vie­nus iš sa­vo tu­ri­mų na­mų ir pa­si­gy­rė alaus ko­lek­ci­ja, kol jo žmo­na (da­bar jau bu­vu­si) ke­pė ka­la­ku­tą. „Din­gę“. Tai ne te­le­vi­zi­jos se­ria­lo, o per du de­šimt­me­čius su­si­for­ma­vu­sio ša­lies eli­to pa­va­di­ni­mas. Eli­to, ku­ris atei­da­vo į pre­zi­ den­to Val­do Adam­kaus ren­gia­mus po­bū­ vius, moks­lo ir vers­lo ats­to­vams tei­kia­mos Na­cio­na­li­nės pa­žan­gos pre­mi­jos ce­re­mo­ni­ jas, spek­tak­lių prem­je­ras, „Ro­ta­r y“, LIONS, Vil­niaus ir ki­to­kių klu­bų šven­tes...

Nors ko čia ste­bė­tis – juk pa­ti liau­ dies die­vi­na­ma pre­zi­den­tė, skir­tin­gai ne­gu jos pirm­ta­kas, nuo ka­den­ci­jos pra­džios de­monst­ruo­ja tau­pu­mą, as­ke­tiz­mą, pa­nie­ ką šven­tėms. To­dėl net Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo šven­tę, į ku­rią rink­ da­vo­si pu­sant­ro tūks­tan­čio sve­čių, ji ban­dė nu­ma­rin­ti. Ta­čiau ši­to jau bu­vo per daug ir iš­gąs­din­tam eli­tui. Su­kau­pę pas­ku­ti­nę drą­są jis me­tė iš­šū­kį pre­zi­den­tei ir pa­tys Chod­ke­vi­čių rū­mų kie­me su­ren­gė Min­ dau­go ka­rū­na­vi­mo šven­tę, į ku­rią at­vy­ko pre­zi­den­tas V.Adam­kus, sos­ti­nės me­ras Ar­tū­ras Zuo­kas ir spal­vin­gas vers­lo, me­no bei po­li­ti­kos žie­dy­nas. Gai­la, kad po­lė­kio už­te­ko tik vie­nam po­bū­viui.

T

aip ir no­ri­si pak­laus­ti: ar šian­ dien ga­lė­tu­mė­te įsi­vaiz­duo­ti, kad pre­zi­den­to žmo­na (kaip Kris­ti­ na Bra­zaus­kie­nė) da­ly­tų­si sa­vo fir­mi­nio om­le­to re­cep­tu? Ar­ba me­ro žmo­na (kaip kau­nie­tė Jur­gi­ta Kup­čins­kie­nė) mo­ky­tų ska­niai pa­r uoš­ti viš­tų spar­ne­lius? Kad iš­ki­lios me­ni­nin­kės Da­lia Ibel­haup­tai­tė ar Mū­za Ru­bac­ky­tė at­ver­tų sa­vo pa­puo­ša­lų dė­žu­tes ar rū­bų spin­tas? Ir kaip šian­dien nus­kam­bė­tų fra­zė „ge­riau val­gy­siu gri­kius, bet nu­si­pirk­siu iš nau­jos ko­lek­ci­jos švar­ ką, ku­ris man pa­tin­ka, nors ir bran­ges­nį, nes man tai svar­bu“ iš Lie­tu­vos kul­tū­ros

ata­šė nuo­la­ti­nė­je ats­to­vy­bė­je Euro­pos Są­jun­go­je Dai­vos Dap­šie­nės lū­pų? „Vie­šu­mo ne­bi­jo­me, nes ne­tu­ri­me ką slėp­ti“, – prieš pen­ke­rius me­tus iš­ta­rė tuo­ me­čio prem­je­ro žmo­na Liud­mi­la Kir­ki­lie­nė.

Apie tai, kaip gy­ve­na, žur­na­lo pus­la­ piuo­se prieš penk­me­tį at­vi­rai pa­sa­ko­jo ir ban­ki­nin­kė Ra­mu­nė Za­bu­lie­nė, ir vers­ li­nin­kė Bi­r u­tė Kan­taus­kie­nė, ir šach­ma­ ti­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė, ir cho­reog­ra­fė An­že­li­ka Cho­li­na. Sa­vo na­mų du­ris at­ver­ da­vo be­veik kiek­vie­nas žy­mus žmo­gus.

Jie ne­sid­ro­vė­jo paat­vi­rau­ti apie ke­lio­nes, pir­ki­nius, pra­mo­gas.

Vi­sa tai bu­vo sa­vai­me sup­ran­ta­ma vos prieš pen­ke­rius me­tus. Ta­da dar vis­kas bu­vo ki­taip.

L

ie­tu­vos eli­to auk­si­niai me­tai – 2008ieji. Gra­žaus gy­ve­ni­mo vir­šū­nė. Ir pa­bai­gos pra­džia. Bet ta­da dar nie­kas apie tai nė ne­ga­lė­jo pa­gal­vo­ti.Ta­da dar vy­ko ka­ra­liš­kos puo­tos, priė­mi­mai pi­ly­se įvai­riau­ sio­mis pro­go­mis, gol­fo lau­kų, pra­ban­gių par­duo­tu­vių ati­da­r y­mai, praš­mat­nūs įmo­ nių ar as­me­ni­niai gim­ta­die­niai su kvies­ti­niais už­sie­nio at­li­kė­jais.Vien Ūkio ban­kas kas­met sa­vo sve­čiams per ru­sų Se­nuo­sius Nau­ juo­sius me­tus do­va­no­da­vo po pa­sau­li­nio gar­so me­ni­nin­kų pa­si­ro­dy­mą.

Vi­sus juos vie­ni­jo puoš­nu­mas. Ypač tai pa­ti­ko po­nioms, ku­rios ir ry­te, ir va­ka­re kar­to­jo ne­ka­r ū­nuo­tos bri­tų her­co­gie­nės Wal­lis Simp­son min­tį, kad mo­te­ris vi­sa­da tu­ri at­ro­dy­ti taip, tar­si ją ką tik išė­mė iš do­va­nų dė­žu­tės. Ir taip at­ro­dė. Net ir ta­da, kai joms po ko­jo­mis bu­vo už­mirš­ ta­ma pa­ties­ti rau­do­ną­jį ki­li­mą.

Ta­da vie­nas po ki­to su triukš­min­go­mis šven­tė­mis bu­vo ati­da­r y­ti ma­dos komp­ lek­so „Vil­niaus var­tai“, kai­na­vu­sio per 160 mln. li­tų, sa­lo­nai „Fret­te“, „Ber­nar­daud“, „Bac­ca­rat“, „Chris­tof­le“, „Chloé“, „Gi­venc­ hy“, „Et­ro“, „Mosc­hi­no“, „Yves Saint Lau­rent“, „Jean Paul Gaul­tier“, „Bot­te­ga Ve­ne­ta“, „Ale­xan­der McQueen“, „Jim­my Choo“, „He­diard“ ir dar ke­lias­de­šimt var­dų, priar­ti­nu­sių Vil­nių prie ma­din­giau­ sių Euro­pos sos­ti­nių.

Kur jie šian­dien? Kri­zė ir žmo­nių at­sar­ gu­mas, už­sisk­len­di­mas sa­vo na­muo­se 15

Penkmečio permainos nu­gramz­di­no juos į ne­bū­tį. Kaip ir am­bi­ cin­gą „Ap­ran­gos“ bend­ro­vės pro­jek­tą – 3 tūkst. kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to „Ci­ty“ par­ duo­tu­vių komp­lek­są bu­vu­sia­me „Vil­niaus“ vieš­bu­ty­je sos­ti­nės cent­re. Kaip ir praš­mat­ niau­sią ša­ly­je „Domm“ res­to­ra­ną...

Ta­da, pri­si­me­nant gar­sio­sios kū­rė­jos Co­co Cha­nel žo­džius, kad „pra­ban­ga – tai ne skur­do, o vul­ga­r u­mo prie­šin­gy­ bė“, „Sti­liaus“ žur­na­le at­si­ra­do rub­ri­ka „Pra­ban­gos ko­das“. Čia bu­vo pa­sa­ko­ja­ ma ir apie juo­duo­sius „De Gri­so­go­no“ dei­man­tus, ir apie Chris­tia­no Lou­bou­ ti­no rau­don­pa­džius, ir apie „Car­tier“, „Bre­guet“ ar „Aude­mars Pi­guet“ laik­ro­ džius, „Har­r y Wins­ton“ ju­ve­ly­ri­kos is­to­ri­ ją, bran­giau­sius pa­sau­ly­je kve­pa­lus „Cli­ve Chris­tian“ (30 ml – 2050 eurų).

Ta­ma­ra Bi­ne­vič pa­ro­dė sa­vo an­tik­va­ ri­nių sta­lo įran­kių ko­lek­ci­ją, o Kęs­tu­tis Vers­lo­vas iš­da­vė pas­lap­tis, kur Mi­la­ne val­go ir lai­ką lei­džia ma­din­gi ir tur­tin­gi žmo­nės. In­ter­viu „Sti­liui“ da­li­jo jach­ tų sta­ty­to­jai, „Mic­he­lin“ žvaigž­du­tė­mis ap­do­va­no­tų res­to­ra­nų va­do­vai. Čia bu­vo spaus­di­na­mi re­por­ta­žai iš le­gen­di­nių „Veu­ve Clicquot“, „Bol­lin­ger“ ir „Cris­tal“ šam­pa­no na­mų, „Cha­nel“, „Bouc­he­ron“ ir „Dior“ nau­jau­sių ju­ve­ly­ri­kos ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mų bei „Guer­lain“ par­fu­me­ri­jos na­mų ju­bi­lie­jaus šven­tės.

Žur­na­las sie­kė pa­pa­sa­ko­ti skai­ty­to­ jams ir kas yra dia­de­ma, ir kaip tin­ka­mai mū­vė­ti va­ka­ri­nes pirš­ti­nes, ir ko­dėl ver­ta ap­sis­to­ti di­zai­ne­rių vieš­bu­čiuo­se, ir ką ga­li­ma ras­ti gur­ma­nų krau­tu­vė­lė­se.

Neat­si­tik­ti­nai pa­si­py­lė in­for­ma­ci­ja apie ma­din­giau­sius Euro­pos ir Ame­ri­kos res­ to­ra­nus, vieš­bu­čius, par­duo­tu­ves. Ša­lia to at­si­ra­do pa­sa­ko­ji­mai ir apie ki­to­kią pra­ban­gą – apie kir­mi­nu­ko pra­ grauž­tą obuo­lį, lai­ką, pra­leis­tą ste­bint žo­lės la­pe­liu ro­po­jan­čią bo­r u­žę, eko­lo­ giš­ką kos­me­ti­ką ir dra­bu­žius, poil­sį kai­me.

M

ū­sų tau­tie­čiai pra­dė­jo va­žiuo­ti į puo­tas už­sie­ny­je: Di­džio­sios Bri­ ta­ni­jos lie­tu­vių lab­da­rin­gi ren­gi­niai, Ka­nų ki­no fes­ti­va­lio va­ka­rė­liai, V.Adam­kaus Lon­do­ne su­reng­ta va­ka­rie­nė vie­tos ir at­vy­ku­siems lie­tu­viams su bu­vu­sia prem­ je­re Mar­ga­ret Thatc­her.

Ta­po po­pu­lia­ru reng­ti šven­tes sve­tur. Jų bu­vo daug... Vie­nos jų me­tu be­ne pas­ku­ti­ nį kar­tą vie­šu­mo­je pa­si­ro­dė li­gos ka­muo­ ja­ma kai­lių ka­ra­lie­nė Ni­jo­lė Ve­lič­kie­nė, ku­ri pak­vie­tė į sa­vo še­šias­de­šimt­me­čio ju­bi­lie­jų jach­to­je Vi­dur­že­mio jū­ro­je. Į Lie­tu­vą at­vy­ku­si Ny­der­lan­dų ka­ra­ lie­nė Beat­rix suk­vie­tė ša­lies eli­tą į sa­vo va­ka­rie­nę. Nuo jos neat­si­li­ko ir ki­ti pa­sau­ lio mo­narc­hai. Kaip akib­rokš­tas kur­toms

tra­di­ci­joms – 2012 me­tų pa­bai­go­je Mo­na­ko prin­co Al­bert’o II ir jo žmo­ nos prin­ce­sės Char­le­ne vi­zi­tas į Lie­tu­vą.

Jo­kių vie­šų pa­si­vaikš­čio­ji­mų po Vil­niaus se­na­mies­tį, bend­ra­vi­mo su vi­suo­me­ne, o priė­mi­mas Pre­zi­den­tū­ro­je su­reng­tas vos 20-iai žmo­nių. Lie­tu­vai ats­to­va­vo kuk­lio­ji pre­zi­den­tė, prem­je­ras, Kons­ti­tu­ci­nio teis­ mo pir­mi­nin­kas, kul­tū­ros mi­nist­ras. Net ką sve­čiai val­gė, ką vil­kė­jo – pas­lap­tis po de­vy­niais už­rak­tais. Var­gin­go­je ša­ly­je – var­go va­ka­rie­nė. Tai mums ban­do­ma įteig­ti jau ke­le­rius me­tus.

Ta­čiau gy­ve­ni­mas ne­sus­to­jo. Va­ka­rė­ lius pra­dė­jo reng­ti ne­la­bai tur­tin­gas, bet su­ge­ban­tis su­bur­ti sti­lis­tas Man­tas Pet­ ruš­ke­vi­čius. Jis – šio lai­ko fe­no­me­nas. Žmo­gus iš nie­kur. Iš nie­kam ne­ži­no­mo flo­ris­to ta­pęs gei­džia­miau­siu va­ka­rė­lių sve­čiu. Ir la­biau­siai ap­kal­ba­mu. Bet prie ap­kal­bų jis jau tu­rė­jo prip­ras­ti, nes jos jį ly­dė­jo nuo pir­mų­jų žings­nių į eli­tą. Ir net­gi meist­riš­kai jo­mis pa­si­nau­do­jo sa­vo po­pu­ lia­r u­mui di­din­ti. „Kas jis toks, kad drį­so iš­lįs­ti į vie­šu­ mą?“ – da­bar po­pu­lia­riau­sias klau­si­mas.

Mat pas mus, re­gis, skir­tin­gai ne­gu pa­sau­ ly­je, rei­kia iš pra­džių bent jau No­be­lio pre­mi­ją gau­ti, o tik pas­kui ro­dy­tis žmo­ nėms. Bet Man­tas ki­toks. Jis su­kū­rė sa­ve iš mū­sų silp­ny­bių. Iš mū­sų pa­vy­do. Iš

Nelabai turtingas, bet sugebantis suburti stilistas Mantas Petruškevičius – šio laiko fenomenas.

16

2008–2012

Penkmečio permainos

Monako princas Albert’as II ir jo žmona princesė Charlene (pora viduryje) 2012 metų pabaigoje viešėdami Lietuvoje susitiko su tuometiniu premjeru Andriumi Kubiliumi ir jo žmona Rasa. Priėmimas surengtas ir Prezidentūroje. Tiesa, vos 20-iai žmonių.

mū­sų no­ro ro­dy­tis ir spin­dė­ti. Jei ne­bū­tų to­kių žmo­nių, ne­bū­tų ir Man­to. Prie jo šlie­ja­si ir tie, ku­rie jį try­pia į dul­kes, bet čia pat džiaugs­min­gai prii­ma jo kvie­ti­mus ap­si­lan­ky­ti va­ka­rė­liuo­se. Ar­ba bent jau slap­čia vi­lia­si į juos pak­li­ūti.

Jis ne­bai­gė uni­ver­si­te­tų – kaip, be­je, ir dau­ge­lis įžy­my­bių. Jis ne­su­kū­rė jo­kios dra­bu­žių ko­lek­ci­jos, bet jis juk ir nė­ra di­zai­ne­ris! Ir gal ge­rai, kad ne­kū­rė kaip dau­ge­lis vie­na­die­nių me­ni­nin­kų... Mantas tie­siog yra po­nių drau­gas. Jas ap­ren­gia, joms pa­ta­ria, pa­ly­di į ren­gi­nius. Ir tai jis at­lie­ka tiesiog pui­kiai.

Sa­vo puo­tas jis iš­to­bu­li­na iki smulk­ me­nų. Nuo rau­do­no­jo ki­li­mo, gė­lių kom­ po­zi­ci­jų, šou ele­men­tų ir šam­pa­no. O svar­biau­sia – per pen­ke­rius me­tus jis su­ge­bė­jo įdieg­ti min­tį, kad jo po­bū­viuo­se puoš­ni ap­ran­ga yra tie­siog bū­ti­na. Iš­si­pus­ čiu­si po­nia ne­pa­si­jus nes­ma­giai. Prie­šin­gai. Štai vie­nam pris­ta­ty­mui iš jo ves­tos lai­dos „Ma­dos rei­das“ jis ne tik iš­tie­sė rau­do­ną­jį ki­li­mą, bet ir pap­ra­šė po­nų pai­ sy­ti puoš­nios ap­ran­gos ko­do, pa­si­džiaug­ti kai­lių ir „Bru­nel­lo Cu­ci­nel­li“ kaš­my­ro ko­lek­ci­jo­mis bei paau­ko­ti A.Adam­kie­nės lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­dui da­ly­vau­jant pa­veiks­lų auk­cio­ne.

18

K

i­tas šio lai­ko­tar­pio fe­no­me­nas – dai­ni­nin­kė, šo­kė­ja, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja Na­ta­li­ja Bun­kė. Dar vie­na as­me­ny­bė, su­si­kū­r u­si sa­ve iš nie­ko. Tie, ku­rie ją lai­ko tuš­tu­te, la­bai klys­ta. Tai mo­te­ris, tu­rin­ti vy­ro sme­ge­nis. Iš jos ver­ tė­tų pa­si­mo­ky­ti, kaip sa­vais tiks­lais pa­nau­ do­ti vie­šą­ją nuo­mo­nę ar net an­ti­rek­la­mą.

Tad ir nu­si­mau­tos kel­nai­tės sce­no­je, ir sky­r y­bos, ir san­tuo­ka, ir ko­le­gei nu­lau­žy­ ti na­gai, ir konf­lik­tai su se­se­ri­mi – vis­kas ži­no­mu­mui kurs­ty­ti. Pra­mo­gų vers­lo ats­ to­vui svar­biau­sia, kad apie jį kal­bė­tų. O kaip, nes­var­bu. Svar­bu ne­ding­ti iš aki­ra­čio.

To­dėl ne­rei­kia keik­ti tų, ku­rie už­si­dir­ba pi­ni­gus iš mū­sų smal­su­mo, pa­vy­do, no­ro į ki­tų gy­ve­ni­mus paž­velg­ti pro rak­to sky­ lu­tę. Gal tie jo­kie žmo­nės ir ne­su­ku­ria iš­ki­lių kū­ri­nių, bet sėk­min­gai par­duo­da sa­vo gy­ve­ni­mą – bui­ti­nį, in­ty­mų­jį, vie­šą­jį.

O pir­kė­jų – ne­si­kuk­lin­ki­me – aps­tu... Čia, kaip sa­ko­ma „Spri­te“ gė­ri­mo rek­ la­mo­je, troš­ku­lys yra nie­kis – įvaiz­dis yra vis­kas. Ar­ba, kaip aiš­ki­na ma­dos ana­li­ti­kas Kons­tan­ti­nas Bo­go­mo­lo­vas: „Įvaiz­dis – tai kū­r y­biš­ku­mą reiš­kian­ti są­vo­ka. Kaip sce­ no­je kiek­vie­nas ak­to­riaus ges­tas ir ap­ran­ ga tu­ri tam tik­rą reikš­mę, ku­ri prik­lau­so nuo at­lie­ka­mo vaid­mens ar per­so­na­žo

cha­rak­te­rio, taip ir gy­ve­ni­me iš­vaiz­da tu­ri ati­tik­ti mū­sų vaid­me­nį tam tik­ro­je si­tua­ci­jo­je ar tam tik­ro­je ap­lin­ko­je.“ Ir kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad šian­die­ni­nio eli­ to pa­dan­gė­je sus­pin­dę nau­ji per­so­na­žai ne­si­nau­do­ja šia iš­min­ti­mi?

Pas­ta­rai­siais me­tais Lie­tu­vos eli­tui vėl ta­po svar­bu iš­vaiz­da ir dra­bu­žiai. „Anks­ čiau reng­da­vau­si, kad bū­čiau ap­si­ren­gu­si, o da­bar ren­giuo­si, kad gra­žiai at­ro­dy­ čiau“, – pri­si­pa­ži­no „Pie­no žvaigž­džių“ kon­cer­no val­dy­bos na­rė Re­gi­na Kva­ ra­cie­jie­nė. Gra­žiau­sia pri­pa­žin­ta Sei­mo na­rė Ag­nė Bi­lo­tai­tė tvir­ti­na: „Po­li­ti­kas vi­sa­da tu­ri bū­ti pa­si­tem­pęs, to­dėl dra­bu­ žiai jam – itin svar­bus da­ly­kas.“ Dau­ge­lis ėmė va­do­vau­tis tai­syk­le: pui­ ki iš­vaiz­da ro­do sėk­min­gą kar­je­rą, dar­bą kles­tin­čio­je bend­ro­vė­je, ge­rą at­ly­gį už tu­ri­mas ži­nias ir veik­los re­zul­ta­tus. Man pui­kiai se­ka­si, nes ma­to­te, kaip aš at­ro­dau.

Ir net jei ma­no įmo­nė bank­ru­ta­vo, ma­no iš­vaiz­da by­lo­ja: „Aš vis tiek sėk­mės ly­di­mas pro­fe­sio­na­las, to­dėl be dar­bo ne­lik­siu.“

B

et grįž­ki­me prie įsi­min­ti­niau­sių penk­ me­čio įvy­kių.

Puoš­niau­sio­mis bū­tų ga­li­ma lai­ky­ ti vers­li­nin­ko Lai­mu­čio Pin­ke­vi­čiaus ir

2008–2012

Penkmečio permainos ni­kiui smo­kin­gą siu­vo „Gior­gio Ar­ma­ni“ ma­dos na­mai pa­gal as­me­ni­nį už­sa­ky­mą.

Ren­gi­nio vie­tos – Lent­va­rio baž­ny­čia, jau­ni­ kio įsi­gy­tas Lent­va­rio dva­ras,Vil­niaus ro­tu­šė ir „Pac­ha“ nak­ti­nis klu­bas „Vil­niaus var­tuo­ se“. Jau­nų­jų trans­por­tas – „Rolls-Roy­ce“ li­mu­zi­nas. Mai­tin­to­jas – bran­giau­sias res­to­ ra­nas „Domm“. Ves­tu­vių ste­bė­to­jai – vi­si ša­lies te­le­vi­zi­jos ka­na­lai ir spau­dos lei­di­niai kar­tu su mi­nio­mis smal­suo­lių. Sve­čiai – ša­lies eli­tas, tarp ku­rio – po­nai Nu­ma­vi­čiai, Zuo­kai, Kve­da­rai, Brun­dzos, Dar­giai, Avu­liai, Ku­čins­kai, Dauk­šiai, Za­bu­liai...

Mie­la smulk­me­na: vi­sos po­nios tą­dien tu­rė­jo bent po kar­tą per­si­reng­ti nau­jais ap­da­rais...

Pa­sau­lio ma­dos sos­ti­nės tuo me­tu vis dar nei­gia kri­zę, nors jau slo­pi­na pra­ban­gą. „Guc­ci“ hi­pei kri­zė ke­lia šyp­se­ną, ta­čiau ji su­ma­niai sle­pia sa­vo tur­tą po bal­to­mis kro­ko­di­lų odos kel­nė­mis“, – sklin­da ži­nia iš Mi­la­no. Lon­do­nas ra­gi­na pirk­ti bran­ges­nius daik­tus, nes jie il­gaam­ žiš­kes­ni. Ir vi­si ima skru­pu­lin­gai ana­li­zuo­ ti... si­jo­no il­gį! Mat dar 1920 me­tais JAV eko­no­mis­tas G.Tay­lo­ras iš­ra­do for­mu­lę, kad mo­te­r ų si­jo­nai il­gė­ja, kai smun­ ka eko­no­mi­ka. Paaiš­ki­ni­mas pap­ras­tas: trum­pą si­jo­ną se­gė­ti bran­giau, nes rei­kia pi­ni­gų ko­joms de­pi­liuo­ti, nu­r u­din­ti, tre­ni­ ruo­tėms spor­to sa­lė­je, ypač ge­ros ko­ky­ bės ko­ji­nėms, prie jų – aukš­ta­kul­niams, prie šių – auto­mo­bi­liui...

Bet si­jo­nai kaip neil­gė­ja, taip neil­gė­ja!

P Natalija Bunkė – dar viena asmenybė, susikūrusi save iš nieko.

As­tos Va­len­tai­tės ves­tu­ves. Jos ne vie­nam drau­gui ati­ma no­rą tuok­tis – juk sun­ku su­gal­vo­ti ką nors praš­mat­niau!

Tie­sa, po­li­ti­kas Kęs­tu­tis Dauk­šys tais pa­čiais me­tais vis dėl­to ve­dė sa­vo my­li­ mą­ją Eiri­dą, ves­tu­ves Lie­tu­vo­je ir Niu­jor­ ke at­šo­ko ma­ne­ke­nė Svet­la­na Griaz­no­va, su­si­tuo­kė vers­li­nin­kas An­ta­nas Bo­sas ir Dai­na Ran­ders.

Ar tik­rai po­nų Pin­ke­vi­čių ves­tu­vės, 20

žy­mė­ju­sios vos pus­me­tį tru­ku­sią san­tuo­ ką, bu­vo ir iki šiol lie­ka pa­čios pa­čiau­sios?

Pas­vars­ty­ki­te pa­tys: trys nuo­ta­kos suk­ ne­lės – di­zai­ne­rio J.Stat­ke­vi­čiaus iš 22 met­rų at­la­so su ro­žių gir­lian­do­mis su­kur­ta ce­re­mo­ni­jai baž­ny­čio­je ir kok­tei­li­nė iš ke­lių sluoks­nių šil­ko or­gan­zos va­ka­rui klu­be bei Ra­mu­nės Pie­kau­tai­tės suk­nia ves­tu­vių po­bū­viui iš tri­jų rū­šių šil­ko. Dar vie­no­dos šios di­zai­ne­rės suk­ne­lės pa­mer­gėms. Jau­

as­ku­ti­nė va­ka­rie­nė, 2009-ieji. Tiks­ liau – pas­ku­ti­nė puo­ta Pre­zi­den­tū­ ro­je, į ku­rią pre­zi­den­tas V.Adam­ kus Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio ir Vals­ty­bės die­nos pa­mi­nė­ji­mo pro­ga suk­vie­tė per 2000 sve­čių. Jau iš­rink­to­ji pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė po­ky­ly­je ne­da­ly­va­ vo – pa­si­ro­dė tau­tai Dai­nų šven­tė­je. Bet puo­to­je da­ly­va­vo Šve­di­jos ka­ra­lius Car­las XVI Gus­ta­fas su ka­ra­lie­ne Sil­via, Lat­vi­jos pre­zi­den­tas Val­dis Zat­le­ras su žmo­na Li­li­ ta, Suo­mi­jos pre­zi­den­tė Tar­ja Ha­lo­nen su vy­r u Pent­ti, Is­lan­di­jos pre­zi­den­tas Ola­fu­ ras Rag­na­ras Grims­so­nas su žmo­na Dor­ ri­ta Mous­saieff, Es­ti­jos prem­je­ras And­r us An­si­pas su žmo­na Anu. Va­ka­r ie­nė­je dar da­ly­va­vo Da­ni­jos ka­ra­lie­nė Marg­ret­he II, Nor­ve­gi­jos ka­ra­ lius Ha­ral­das V, Uk­rai­nos va­do­vai. „Stik­lių“ res­to­ra­nas juos vai­ši­no rū­ky­tų tauk­žu­vių ir la­ši­šų suk­ti­nu­kais, įda­r y­tais avo­ka­dais ir gė­lių sa­lo­to­mis, ver­šie­na su žą­sų ke­pe­nė­ lė­mis, bal­to­jo ir juo­do­jo šo­ko­la­do py­ra­ gai­čiais su že­muo­gė­mis ir le­dais.

Po sa­vai­tės per sa­vo inau­gu­ra­ci­ją tam­ siai mė­ly­nu kos­tiu­mė­liu vil­kin­ti pre­zi­ den­tė D.Gry­baus­kai­tė aiš­kiai pra­ne­šė

2008–2012

Penkmečio permainos „mies­tui ir pa­sau­liui“, kad pra­ban­gos am­žius bai­gė­si. Pra­si­de­da tau­pu­mo ir kuk­lu­mo era. Dau­giau jo­kių po­ky­lių! „Ko­kia ma­din­ga mū­sų pre­zi­den­tė, tik­ra nau­jų ma­dos ten­den­ci­jų pra­na­šė!“ – pir­ mą­kart pa­ma­niau sė­dė­da­ma „Bre­guet“ laik­ro­džių kom­pa­ni­jos gim­ta­die­nio šven­ tė­je Pa­r y­žiaus Luv­re. Nors va­ka­rie­nė vy­ko mu­zie­jaus stik­li­nės pi­ra­mi­dės dug­ne, nors sve­čiams bu­vo pa­tiek­ti ku­li­na­ri­jos še­dev­rai (pvz., avo­ka­dų le­dai su džio­vin­tais po­mi­ do­rais ar sū­rio kre­mas su ra­bar­ba­rų ir avie­čių mar­me­la­du), nors akį džiu­gi­no gar­ sio­jo di­zai­ne­rio P.Star­cko su­kur­ta ap­lin­ka, sve­čiai vil­kė­jo ko­ne lais­va­lai­kio dra­bu­žiais!

Nei vie­ta, nei pro­ga iš įvai­rių ša­lių su­si­rin­ ku­sių po­nų ne­pas­ka­ti­no puoš­tis. Bet, kaip sa­ko­ma, sa­va­me kai­me pra­na­šas ne­bū­si.

Bent jau ne taip grei­tai, kaip no­rė­tum. Štai to­dėl Lie­tu­vos eli­tas ig­no­ruo­ja šį per­vers­ mą ir to­liau iš iner­ci­jos šven­čia šven­tę.

Tur­tin­giau­sias Sei­mo na­r ys Val­de­ma­ ras Val­ki­ūnas Bir­žų pi­ly­je atš­ven­tė sa­vo pen­kias­de­šimt­me­tį, va­ka­rė­lių li­ūtas Žil­vi­ nas Gri­gai­tis gim­ta­die­nio šven­tę su­ren­gė „Var­tų“ ga­le­ri­jo­je, Vil­niaus ro­tu­šė­je Bor­ do re­gio­no vy­no pi­lių sa­vi­nin­kų aso­cia­ ci­ja į sa­vo va­ka­rą pak­vie­tė žy­mius ša­lies ban­ki­nin­kus, ad­vo­ka­tus, vers­li­nin­kus, po­li­ ti­kus, sti­lin­gai ati­da­r y­ta Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja, gol­fo lau­kai prie Klai­pė­dos ir Vil­niaus, gam­tos prieg­lobs­ty­je ne­to­li Tra­ kų su­ži­bo pra­ban­gus lais­va­lai­kio klu­bas „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“, pa­čiuo­se Tra­ kuo­se „Ap­va­laus sta­lo klu­bas“ drau­gus kvie­tė į „Grand Cru“ vy­no de­gus­ta­ci­ją, o „Stik­liai“ pris­ta­tė „Tait­tin­ger“ šam­pa­ną su de­ran­čiais gur­ma­niš­kais pa­tie­ka­lais.

Su­si­tuo­kė vie­ni ma­din­giau­sių ša­lies žmo­ nių – „Dvie­jų bro­lių“ sa­lo­nų va­dy­bi­nin­kas And­rius Jan­kaus­kas ir bal­dų bei in­ter­je­ro rū­mų „Ma­dam W“ va­do­vė Vai­va Kuns­ mo­nai­tė. Ji pa­si­puo­šė „Gianf­ran­co Fer­ré“ ma­dos na­mų suk­ne­le, o ki­tą jau­na­mar­tę, TV3 ge­ne­ra­li­nę di­rek­to­rę Lau­rą Bla­že­vi­čiū­ tę, pa­da­bi­no di­zai­ne­ris J.Stat­ke­vi­čius.

S

os­ti­nę su­pur­tė iš va­ka­rie­tiš­ko pa­sau­ lio at­ke­lia­vu­si Mados naktis, vėliau virtusi Sti­liaus nak­timi. Vil­niu­je ji lei­džia pa­si­jus­ti lyg Pa­r y­žiu­je, Lon­do­ne, Mi­la­ne ar Niu­jor­ke.Tiek se­na­sis, tiek nau­ja­sis Lie­tu­vos eli­tas mie­lai įsit­rau­kė į šį ma­dos žai­di­mą – ste­bė­jo ma­dos pris­ta­ty­mus išs­kir­ti­nė­se vie­to­se. Iki vi­dur­nak­čio dar­bo lai­ką bū­tent tą nak­tį pail­gi­nu­sio­se par­duo­tu­vė­se bu­vo gau­su ne tik pir­kė­jų, bet ir smal­suo­lių, išdrį­ su­sių už­suk­ti ir į pra­ban­gius sa­lo­nus.

Tuo pat me­tu su­ve­šė­jo ir ki­ta „im­por­ ti­nė“ ma­da – sa­lo­ni­niai va­ka­rai. Vie­nos pir­mų­jų juos ėmė reng­ti di­zai­ne­rė Ne­rin­ ga Jo­ci­utė ir vers­li­nin­kė Ing­ri­da Gel­mi­ 22

Sostinę 2010 metais supurtė iš vakarietiško pasaulio atkeliavusi Mados naktis.

naus­kie­nė. Tai iš tie­sų bu­vo nau­ja, ra­fi­ nuo­ta ir itin gei­džia­ma, nes į na­muo­se ren­gia­mus va­ka­r us ga­lė­da­vo pa­tek­ti tik ri­bo­tas skai­čius sve­čių. Pap­ras­tai šei­mi­ nin­kas pak­vies­da­vo ko­kį nors sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lą, ku­ris pa­si­da­ly­da­vo įdo­mia in­for­ma­ci­ja, bū­da­vo ska­nau­ja­mi gur­ma­ niš­ki pa­tie­ka­lai, ra­gau­ja­mi įmant­r ūs gė­ri­ mai, dis­ku­tuo­ja­ma ak­tua­lio­mis nū­die­nos te­mo­mis, klau­so­ma­si mu­zi­kos ar skai­ti­nių. Šiai ma­dai bu­vo lem­ta gy­vuo­ti neil­gai, nors at­ro­dė, kad toks bend­ra­vi­mo sti­ lius yra la­biau­siai tin­kan­tis tam lai­ko­tar­ piui – pra­mo­gau­ti, bet ne­si­vie­šin­ti. Juk jei pa­si­ro­dai vie­šu­mo­je, su­lau­ki vis pik­tes­nio ap­lin­kos puo­li­mo, pas­mer­ki­mo, pa­ty­čių.

Tuo me­tu žo­dis „pra­ban­ga“ jau ta­po keiks­ma­žo­džiu. Juo lyg šla­piu sku­du­ru bu­vo mė­gi­na­ma už­vož­ti kiek­vie­nam gra­žiau ar ge­riau ne­gu ma­sė gy­ve­nan­čiam žmo­gui. O „Sti­lius“ dar įnir­tin­giau ri­de­no sa­vo Si­zi­fo ak­me­nį ban­dy­da­mas paaiš­kin­ti, kas yra ta tik­ro­ji pra­ban­ga, kuo ji ski­ria­si nuo pap­ras­to švais­tū­niš­ku­mo, nau­jų­jų tur­tuo­lių tuš­ty­bės ir bu­ko pui­ka­vi­mo­si pi­ni­gų lei­di­mu.

Pra­ban­ga yra ty­li, kuk­li, nek­rin­tan­ ti į akis – ra­šo­ma kiek­vie­na­me žur­na­lo nu­me­r y­je. No­rint ją pri­si­jau­kin­ti, pir­miau rei­kia ži­nių, o tik pas­kui – pi­ni­gų. Tar­ki­ me, ke­li iš mū­sų yra gir­dė­ję apie „John Lobb“ ava­ly­nę? Bet apie ją ži­no ir ver­ti­ na Euro­pos mo­narc­hai, vers­lo mag­na­tai, pa­sau­lio įžy­my­bės. Jos ne­ga­li­ma nu­si­pirk­ti par­duo­tu­vė­je – ją ga­li­ma tik už­si­sa­ky­ti pa­gal as­me­ni­nį kur­pa­lį ke­lis šim­tus me­tų vei­kian­čio­je atel­jė Lon­do­ne.

To­kios pra­ban­gos ne­sup­ran­ta nei liau­ dis, nei nau­jie­ji tur­tuo­liai. To­dėl tuš­tu­tė

Dizainerės Neringos Jociutės namuose rengiamuose saloniniuose vakarėliuose dalyvavo ir pianistas Kasparas Uinskas.

2008–2012

Penkmečio permainos

Artūras Zuokas savo „Facebook“ draugams surengė vakarienę.

Pa­ris Hil­ton su sa­vo bliz­gu­čiais yra di­des­ nė sie­kia­my­bė nei ge­ra­da­r ys Bil­las Ga­te­ sas su sa­vo lab­da­ros fon­du. Tau­ta pa­vy­di po­niai, ku­ri nu­sags­to sa­vo auto­mo­bi­lį ir dvi­ra­tį „Swa­rovs­ki“ kris­ta­liu­kais, o ne tur­tin­gam vers­li­nin­kui, ku­ris gar­džiuo­ja­si iš­si­rau­ta mor­ka.

V

Dalia Grybauskaitė Amerikoje atsiėmė „Glamour“ mados žurnalo įsteigtą Metų moters apdovanojimą.

24

i­sais lai­kais pra­ban­ga bu­vo sup­ran­ ta­ma skir­tin­gai. Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui ir Len­ki­jos ka­ra­liui Hen­ri­kui III Va­lua, be sai­ko ap­si­pil­da­vu­ siam bran­gak­me­niais ir kve­pa­lais, at­vy­kus iš Pa­r y­žiaus į Kro­ku­vą, pra­ban­ga pa­si­ro­dė sta­lo įran­kiai, pir­tys ir... tua­le­tai.

Tiems, kam stin­ga pi­ni­gų, pra­ban­ga at­ro­do jų per­tek­lius ir ga­li­my­bė juos švais­ty­ti. To­dėl grei­tai pra­tur­tė­ję jie su tais pi­ni­gais el­gia­si kaip su karš­ta bul­ve. Ir su­kio­ja pirš­tą prie smil­ki­nio žvelg­da­mi į se­nų­jų tur­tuo­lių el­ge­sį. Taip, tik­rai ne­leng­va sup­ras­ti se­niau­sios pa­sau­ly­je ka­ra­liš­ko­ sios di­nas­ti­jos ats­to­vės, In­di­jos Udai­pu­ro prin­ce­sės Pad­ma­jos Ku­ma­ri Me­war no­rą tvar­ky­ti jos šei­mai prik­lau­san­čių vieš­bu­čių vers­lą. Kaip ir tur­tin­giau­sio išei­vi­jos lie­tu­vio Juo­zo Ka­zic­ko duk­ters Jū­ra­tės Ka­zic­kai­tės su­ma­ny­mą ver­ti ir par­da­vi­nė­ti ka­ro­liu­kus.

Tai iš tie­sų ne­su­vo­kia­ma Lie­tu­vo­je, kur na­cio­na­li­niu spor­tu yra ta­pęs sie­kis skai­ čiuo­ti sve­ti­mus pi­ni­gus (užuot pa­čiam jų už­si­dir­bus). Ir kur net trys ket­vir­ta­da­liai gy­ven­to­jų ma­no, kad vers­las yra blo­gis.

To­dėl spė­ju, kad tuo­me­ti­nės „Sti­liaus“ he­ro­jės – ke­pyk­lė­lės sa­vi­nin­kė, ki­li­mų par­da­vė­ja, mo­te­lio šei­mi­nin­kė – bū­da­vo

pra­ver­čia­mos net nes­kai­čius. Dė­me­sį gal kiek su­lai­ky­da­vo Vil­niaus me­ro mo­to­cik­ las, vers­li­nin­kės ko­lek­cio­nuo­ja­mos lė­lės, ban­ki­nin­kės puo­se­lė­ja­mos gė­lės, ba­le­to be­si­mo­kan­ti moks­li­nin­kė, nau­ja gar­sios po­nios šu­kuo­se­na ar iš skar­dos pa­ga­min­ ta ran­ki­nė. O la­biau­siai nu­čiu­pi­nė­ti pus­ la­piai bū­da­vo su re­por­ta­žais iš va­ka­rė­lių.

Bu­vo juo­kau­ja­ma, kad mo­kes­čių ins­ pek­to­riai ne­kant­riai lauk­da­vo „Sti­liaus“ ir pa­gal ja­me esan­čius vei­dus sup­la­nuo­da­vo ki­tos sa­vai­tės re­vi­zi­jas.

Da­lis tie­sos šia­me juo­ke­ly­je gal ir bu­vo. Nors ta­da nai­viai skam­bė­jo iš­ki­lių vy­r ų pa­si­tei­si­ni­mai – ne­lei­siu sa­vo mo­te­ riš­kės ap­ra­šy­ti žur­na­le, nes pas­kui ma­ne užg­rius vi­so­kio plau­ko tik­rin­to­jai. Kas da­bar be­su­gau­dys, su­ta­pi­mai tai bu­vo ar ne, ta­čiau po­nai pa­si­ta­rė su sa­vi­mi ir pa­sit­rau­kė į pog­rin­dį. Ir 2010-ieji ta­po me­tais be eli­to. Bu­vu­sio­jo. Jis emig­ra­vo į sa­vo na­mus. Bet at­si­ra­do ki­toks eli­tas.

Ž

ur­na­lo vir­še­lius ėmė puoš­ti di­zai­ ne­rė, ma­ne­ke­nė, dra­ma­tur­gė, ma­ne­ke­nė, ak­to­rė, mu­zi­kan­tas, me­ni­nin­kė, ma­ne­ke­nė, šo­kė­ja, ba­le­r i­ na, ran­ki­nių kū­rė­ja... Va­ka­rė­lių sve­čiai – pra­mo­gų pa­sau­lio ats­to­vai, me­ni­nin­kai, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jai, stu­den­tai, va­dy­ bi­nin­kai. He­ro­jų am­žius su­men­ko iki 20–30 me­tų. Se­nu­kai post­rin­gau­ja tik pas­ku­ti­niuo­se pus­la­piuo­se. Įsi­žie­bia nau­ jos žvaigž­dės – In­ga Pak­sai­tė-Stumb­rie­nė, Mo­ni­ka Kviet­ku­tė-Še­džiu­vie­nė. Sti­lin­giau­ siais ša­lies žmo­nė­mis M.Pet­r uš­ke­vi­čius

2008–2012

skel­bia pa­ne­lę Ag­nę Ja­ge­la­vi­či­ūtę ir dai­ni­ nin­ką Man­tą Jan­ka­vi­čių.

Eina­ma į ab­so­liu­tų te­mų sau­gu­mą – kal­ba­ma apie ma­dą, jos kū­rė­jus, už­sie­nio po­li­ti­kus, už­sie­nio tur­tuo­lius, spor­ti­nin­ kus, ak­to­rius, dai­ni­nin­kus, mo­narc­hus, sve­ tur pra­ku­tu­sius lie­tu­vių jau­nuo­lius, šei­mos san­ty­kius, sa­vo dar­že­lio kaps­ty­mą. Tad kaip sve­tim­kū­niai at­ro­do „Sti­liu­je“ pa­si­ro­dęs po­li­ti­kas Ar­tū­ras Zuo­kas su sa­vo „Fa­ce­ book“ drau­gų va­ka­rie­ne, chi­rur­gas Ka­ra­ pe­tas Ba­ba­ja­nas su sa­vo avie­nos keps­niais, so­lis­tė Vio­le­ta Ur­ma­na ar mi­nist­rė Ing­ri­ da Ši­mo­ny­tė su sa­vo sti­liaus pas­lap­ti­mis.

Ly­giai kaip ir ke­li iš­li­kę se­no­sios gvar­di­jos drą­suo­liai (po­nia Dai­na Bo­sas ar ad­vo­ ka­tė Vi­li­ja Gra­žu­ly­tė su sa­vo gim­ta­die­nių šven­tė­mis), ku­riems ne­bai­si nei ap­lin­kos nuo­mo­nė, nei tik­rin­to­jai.

Bū­tent šia­me kon­teks­te itin keis­tai su­skam­bo pre­zi­den­tė D.Gry­baus­kai­tė, ku­ri ne­ti­kė­tai nu­va­žia­vo į Ame­ri­ką ir at­siė­ mė „Gla­mour“ ma­dos žur­na­lo įs­teig­tą Me­tų mo­ters ap­do­va­no­ji­mą. Re­gis, ji pa­ti ne­sup­ra­to, kur at­si­dū­rė. Gal ma­nė, kad Lie­tu­vo­je nie­kas apie tai ne­su­ži­nos, o mo­te­riš­ka am­bi­ci­ja bus pa­ten­kin­ta? Bet iš klai­dos pa­si­mo­kė – dau­giau į bliz­gan­čius žur­na­lus ar jų šven­tes ko­jos ne­kė­lė.

K

a­dan­gi kri­zė ir pik­ta tau­ta su­va­rė po­nus į na­mus, neat­si­tik­ti­nai bep­ro­ tiš­kai iš­po­pu­lia­rė­jo ku­li­na­ri­nės kny­gos ir pa­ta­ri­mai, kaip su­si­kur­ti šven­tę ar bent jau va­ka­rie­nę na­muo­se. O tie, ku­rie vis dar mė­gi­no neuž­si­da­r y­ti na­muo­se, at­ro­dė grau­džiai. Štai ka­ra­liš­kas puo­tas dar taip ne­se­niai ren­gęs Vil­niaus klu­bas pra­dė­jo rink­tis ne­šil­do­mo­se pa­tal­po­se ir šil­dy­tis ar­ba­ta su če­kiš­ku „Bec­he­rov­ka“ li­ke­riu.

Puoš­nie­ji Ūkio ban­ko Senųjų Nau­jų­jų metų sve­čiai ap­si­ren­gė „puoš­nia lais­va­lai­kio“ ap­ran­ga. Kai pa­gal­vo­ji, ir tai bu­vo neb­lo­gai, nes nuo šiol jau ne­be­bus nie­ko. Ūkio ban­ką pri­my­nė val­džios ko­ja. Kaip ir „Sno­rą“, ku­rio sa­vi­nin­kai ne­mė­go reng­ti puo­tų, bet ki­tų reng­to­se mie­lai ro­dy­da­vo­si.

Spaus­din­to­se rek­la­mo­se pa­sau­li­nio gar­so ma­dos ir ju­ve­ly­ri­kos na­mų ga­mi­ nius pa­kei­tė de­zo­do­ran­tas, mar­ga­ri­nas, le­dai, vais­tai, deš­re­lės, duo­na... „Į Lie­tu­vą at­si­ri­to nau­ja ma­da – in­ves­tuo­ti į sa­ve, į dva­si­nį to­bu­li­ni­mą, į gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Žmo­nės, ku­rie ga­lė­tų sau leis­ti pra­ban­gą, pra­de­da sup­ras­ti, kad ji ne­ga­ran­tuo­ja lai­

mės“, – paaiš­ki­no Žmo­gaus stu­di­jų cent­ ro pre­zi­den­tas Gin­ta­ras Cho­men­taus­kas.

Kur ding­si – rei­kia tai­ky­tis prie nau­jos ma­dos. To­dėl ir tur­tuo­liai pra­dė­jo pūs­ti į ma­din­gą dū­dą. Štai „To­po cent­ro“ sa­vi­ nin­kas Aure­li­jus Rus­tei­ka pa­si­da­li­jo iš­min­ ti­mi: „Žmo­gus vi­sa­da sva­jo­ja sau leis­ti vis­ką, bet nei pi­ni­gai, nei pa­dė­tis vi­suo­me­ nė­je ne­lei­džia tau da­r y­ti nie­ko dau­giau nei pap­ras­tam žmo­gui.“ Ma­din­ga min­tis.

S

ek­ti­na ten­den­ci­ja ta­po pap­ras­tu­mas ir kuk­lu­mas, ba­lan­suo­jan­tis ant skur­do ir pa­juo­kos ri­bos. Ir ne tik pas mus. „Puoš­nioms va­ka­r i­nėms suk­ne­lėms atė­jo ga­las“, – atsk­rie­jo ži­nia iš Pa­r y­žiaus ma­dos sa­vai­tės. „Mi­la­nas pra­ban­gą iš­kei­tė į dva­sin­ gu­mą, – skli­do nau­jie­na iš ki­tos ma­dos sos­ti­nės. – Sunk­me­tis iš­gy­dė mo­te­rį nuo aro­gan­ci­jos ir pri­ver­tė at­sig­ręž­ti į tik­rą­sias ver­ty­bes – šei­mą, tra­di­ci­jas. Kuk­lu­mas, pap­ras­tu­mas me­tė iš­šū­kį pra­ban­gai.“ „Pra­ban­ga kei­čia vei­dą. Tai, kas va­kar at­ro­dė pra­ban­ga, šian­dien ke­lia juo­ką.

2009-aisiais į Senųjų Naujųjų metų šventę Ūkio bankas pakvietė Maskvos Didžiojo teatro baleto žvaigždes.

2008–2012

25

Penkmečio permainos

Andrius Užkalnis viešai prisipažino nekenčiantis rėksmingų prasčiokų ir ragino nesuteikti varguoliams pavyduoliams progos džiūgauti.

Ro­žė Ma­ri­ja Mo­tie­kie­nė visada pasitempusi.

26

Pi­ni­gai lai­mės ne­su­tei­kia, o kri­zės su­kel­tą įtam­pą ge­riau­siai įvei­kia dar­bas“, – tvir­ti­ no „Ver­sa­ce“ ma­dos na­mų ko­mer­ci­jos di­rek­to­rius San­to Ver­sa­ce. „Eko­no­mi­nio pa­ki­li­mo me­tais su­si­ta­ pa­ti­no­me su Ho­li­vu­du. Puo­šė­mės taip, lyg kas­dien ženg­tu­me rau­do­nuo­ju ki­li­mu.

Taip per­šo­ko­me svar­bų eta­pą – tik­rą­ ją ma­dos kul­tū­rą, tai, kaip rei­kia reng­tis kas­dien“, – ele­gan­tiš­kai si­tua­ci­ją paaiš­ki­no di­zai­ne­ris J.Stat­ke­vi­čius. Skam­bė­jo klau­si­ mai: kam rei­ka­lin­ga aukš­to­ji ma­da, jei yra ga­ta­vi dra­bu­žiai?

Bet iš ten, iš kri­zės gim­ti­nės Ame­ri­kos, atp­lau­kė stul­bi­na­ma nau­jie­na: „Grįž­ta tų lai­kų ma­da, kai žmo­nės puoš­da­vo­si eida­mi va­ka­rie­niau­ti – lai­kas grą­žin­ti ele­ gan­ci­ją.“ Tai nus­kam­bė­jo Niu­jor­ko ma­dos sa­vai­tė­je. Ei, kaž­kas nau­jo? Kri­zė bai­gė­si?

Bet ne Euro­po­je.

Lon­do­no ma­dos sa­vai­tė­je ant po­diu­ mo pa­si­ro­dė... il­gi si­jo­nai – svei­ka, kri­ze!

Po Pa­r y­žių pak­rau­pęs klai­džio­jo J.Stat­ ke­vi­čius: „Mė­ly­ni elas­ti­niai džin­sai per aukš­to­sios ma­dos sa­vai­tę, ir dar pris­ta­ty­ti „Cha­nel“?!! Kve­pia pa­sau­lio pa­bai­ga. O gal pap­ras­čiau­siai kei­čia­si jo samp­ra­ta?

Vi­sa tai man pri­me­na mė­sai­nį, įda­r y­tą ne mė­sa, o žą­sų ke­pe­nė­lė­mis. Co­co Cha­nel tur­būt var­to­si kars­te.“ O grį­žęs į gim­ti­nę ga­vo or­di­no „Už

nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žių, nors daž­nai vie­šu­mo­je vis dar skun­dė­si esan­tis neį­ver­tin­tas ir ne­sup­ras­tas.

A

kip­lė­šiš­kai drą­siai pa­si­ro­dė pub­ li­cis­tas And­rius Už­kal­nis ir vie­šai pri­si­pa­ži­no ne­ken­čian­tis rėks­min­ gų pras­čio­kų ir ra­gi­no ne­su­teik­ti var­ guo­liams pa­vy­duo­liams pro­gos dži­ūgau­ti – o di­džiau­sią džiaugs­mą jiems su­tei­kia už­da­r y­ta pra­ban­gi par­duo­tu­vė, tuš­čias bran­gus res­to­ra­nas, bank­r u­ta­vęs tur­tuo­ lis vers­li­nin­kas ir vi­so­kios ki­to­kios sunk­ me­čio su­kur­tos ne­sėk­mės.

Ta­čiau šis jo ra­gi­ni­mas – lyg šauks­mas ty­r uo­se: bu­vu­si vi­suo­me­nės grie­ti­nė­lė vis dėl­to trau­kė­si iš vie­šu­mos ir rin­ko­ si sau­ges­nes su­si­ti­ki­mų vie­tas – teat­r us, kon­cer­tų sa­les, me­no ga­le­ri­jas. Žur­na­lų vir­še­lius ir to­liau puo­šė „sau­ gūs“ he­ro­jai iš kul­tū­ros ir spor­to sri­čių.

Už­si­žie­bė dar vie­na vi­sų garbs­to­ma žvaigž­du­tė – dai­ni­nin­kė Kris­ti­na Iva­no­va, N.Bun­kės se­suo. Gra­ži, jau­na ir iš pra­ mo­gų pa­sau­lio – tin­ka­miau­sias sa­vy­bių rin­ki­nys tap­ti gei­džia­ma šio lai­ko­tar­pio ži­niask­lai­dos ir va­ka­rė­lių he­ro­je.

Bet yra ir nes­kęs­tan­čių ti­ta­ni­kų iš praei­ ties. Štai kau­nie­tė vers­li­nin­kė In­ga Bud­ rie­nė, ku­ri vi­suo­me­nės dė­me­sį pa­si­ga­vo da­ly­vau­da­ma Kau­no po­nios rin­ki­muo­se ir

2008–2012

jau nie­ka­da jo ne­pa­lei­do. Jos pil­na vi­so­ kiuo­se ren­gi­niuo­se ir ji tu­ri ką pa­sa­ky­ti vi­so­kio­mis te­mo­mis.

Ki­tos sen­bu­vės, ku­rios iš­li­ko ma­to­mos ikik­ri­zi­niu, kri­zi­niu ir pok­ri­zi­niu lai­ko­tar­ piu, – „Can­tas“ ma­dos na­mų sa­vi­nin­kė Jo­lan­ta Mi­ka­la­jū­nie­nė, vers­li­nin­kės Ire­na Ma­ro­zie­nė, Ra­sa Ar­laus­kie­nė, ga­le­ri­nin­kė Dan­guo­lė Stac­hu­ra, mo­de­lių agen­tū­ros va­do­vė Jo­lan­ta Sa­daus­kie­nė, di­zai­ne­rė Aud­ro­nė Bu­ni­kie­nė.

Džiu­gu, kad jos „neišk­ri­to iš žai­di­mo“, kad ne­pa­sis­lė­pė na­muo­se, kad yra ats­va­ ra nau­jai iš­kep­toms žvaigž­du­tėms. Ta­čiau li­ūd­na, jog jų li­ko per ma­žai, kad bū­tų puo­se­lė­ja­mas tik­ro­sios po­nios įvaiz­dis. Mat sunk­me­tis už­bai­gė tai, ką pra­dė­jo bol­še­vi­ kai, – ele­gan­ci­jos, sti­liaus, ge­ro sko­nio, gra­žių ma­nie­rų ir tik­ro­jo mo­te­riš­ku­mo nai­ki­ni­mą.

Tai, iš ko su­si­for­muo­ja po­nia.To­kia, ku­rią dar kar­tais pa­va­di­na­me „sme­to­niš­ka po­nia“.

L

ie­tu­va nie­ka­da ne­tu­rė­jo sa­vo aris­ tok­ra­ti­jos – tu­rė­jo tik sa­vo po­ni­ją.

Bet ir ji ga­lė­jo bū­ti aukš­tuo­me­nės tra­di­ci­jų, eti­ke­to puo­se­lė­to­ja ir tę­sė­ja. Ir „Sti­lius“ jau bu­vo pra­dė­jęs kaps­ty­ti to­kius dei­man­čiu­kus, tų po­nių at­ža­las, jau­kin­ti jas prie vie­šu­mo, išt­rauk­ti jų pri­gim­ty­je glū­din­čias se­ną­sias ver­ty­bes, ta­čiau sunk­ me­tis pa­da­rė sa­vo juo­dą dar­bą.

Tad šian­dien pa­vy­džiai skai­tau in­ter­ viu su kil­min­gos pran­cū­zų šei­mos ats­to­ve Ter­r y de Gunz­burg, ku­ri pa­sa­ko­ja: „Ma­no mo­čiu­tė bu­vo vie­na pas­ku­ti­nių Chris­tia­no Dio­ro klien­čių. Man bu­vo skie­pi­ja­mas ra­fi­ nuo­tu­mas, bu­vau mo­ko­ma pri­ži­ūrė­ti sa­ve nuo ma­žų die­nų. „Mo­te­ris vi­suo­met tu­ri bū­ti su ma­ni­ki­ūru“, „mo­ters kel­nai­tės ir lie­me­nė­lė vi­suo­met tu­ri bū­ti su­de­rin­tos“ – to­kios tie­sos man bu­vo ka­la­mos nuo kū­di­ kys­tės. Ar yra pi­ni­gų, ar jų nė­ra – ne­svar­bu: mo­te­ris ne­ga­li bū­ti ap­si­lei­du­si. Rū­pi­ni­ma­sis sa­vi­mi – tai mo­ters sa­vi­gar­bos rei­ka­las, lyg pro­tes­tas net ir ne­gan­dų me­tais. Tai pa­gar­ bos ženk­las sau ir ap­lin­ki­niams.“ To­kių mo­te­rų yra ir Lie­tu­vo­je. Vie­ną jų vi­są lai­ką vy­liau­si praš­ne­kin­ti – tai po­nia Ro­žė Ma­ri­ja Mo­tie­kie­nė, bet ji nie­ka­da nie­kam nė­ra da­vu­si in­ter­viu. To­dėl nuo­ gir­dos apie jos kil­mę, gy­ve­ni­mą, mo­te­riš­ ku­mą tik dar la­biau kai­tin­da­vo smal­su­mą perp­ras­ti jos pas­lap­tį. Kas ta mo­te­ris, įžen­gu­si į de­vin­tą­ją de­šim­tį, vi­sa­da su šu­kuo­se­na ir ma­ni­ki­ūru, vi­sa­da ele­gan­tiš­kai ap­si­ren­gu­si, vi­sa­da tie­si kaip sty­ga kon­cer­ te ar spek­tak­ly­je, žai­džian­ti te­ni­są, daug ke­liau­jan­ti, ren­gian­ti va­ka­rie­nes bi­čiu­liams, nie­ka­da pre­ky­bos cent­re nes­tu­mian­ti pre­ kių ve­ži­mė­lio? Bet iki šiol ji tik pa­ma­lo­ni­na smal­suo­lius man­da­giu žo­džiu ir šyp­se­na.

Pa­na­šių mo­te­r ų pa­žįs­ta kiek­vie­nas

2008–2012

iš mū­sų. Bet jos taip ir li­ko ato­kiai nuo mū­sų kas­die­ny­bės, lyg to­li­mos pla­ne­tos, iš­di­džiai skrie­jan­čios sa­vo or­bi­to­mis. Tad juo­lab ne­ver­ta ti­kė­tis, kad jas iš­vy­si­me šian­dien, pro­le­ta­riš­kos ma­dos lai­kais.

To­dėl ir ten­ki­na­mės nau­jie­no­mis, kad mi­sė nu­si­kir­po kirp­čiu­kus, lai­dos ve­dė­ja iš­sis­ku­to pu­sę gal­vos, pra­mo­gų pa­sau­lio žvaigž­dė pa­sit­r um­pi­no, o šo­kė­ja iš­si­tie­si­ no gar­ba­no­tus plau­kus.

Ta­čiau ma­lo­ni staig­me­na ir kont­ras­tas ba­na­lioms sen­sa­ci­joms – vie­šai praš­ne­ku­ sios tur­tin­giau­sios Lie­tu­vos mo­te­r ys. Štai tur­tuo­lė Jo­lan­ta Us­pas­kich sve­ti­mų pi­ni­gų skai­čiuo­to­jams mes­te­lė­jo: „Kuo dau­giau už­dir­bi, tuo la­biau ri­zi­kuo­ji. Už ri­zi­ką gau­ ni pre­mi­ją.“ Mi­li­jo­nie­rė vers­li­nin­kė Ge­nė Za­vec­kie­nė iš­reiš­kė ap­gai­les­ta­vi­mą: „Kar­tais man at­ro­do, kad tas sunk­me­tis ne­si­baigs.

Vis dau­giau at­si­ran­da „pirk ir par­duok“ pas­lau­gų, bet nie­kas ne­ku­ria jo­kios ver­tės.“ Bet sunk­me­tis, re­gis, 2012 me­tų pa­bai­ go­je pra­dė­jo nu­si­bai­gi­nė­ti! Vėl bu­vo aud­ rin­gai šven­čia­mi Nau­jie­ji me­tai, vėl nu­tį­so eilės prie gro­žio sa­lo­nų.

At­gi­jo pri­mirš­tos po­kal­bių te­mos: ko­dėl ver­ta ap­si­gy­ven­ti „Ver­sa­ce“ ar „Bvlga­r i“ ma­dos na­mų vieš­bu­čiuo­se, ko­kius res­to­ra­nus ati­da­rė žy­miau­si Euro­ pos di­zai­ne­riai, ko­dėl ne­ver­ta gai­lė­ti pi­ni­ gų bran­giau­sioms pa­sau­ly­je ran­ki­nėms ir ko ver­tos ki­no le­gen­dos Eli­za­beth Tay­lor kaup­tos bran­ge­ny­bės. Į sa­vo gim­ta­die­nius rau­do­nuo­sius ki­li­ mus nu­tie­sė ir puoš­nius sve­čius suk­vie­tė vers­li­nin­kas Alek­sand­ras Ciu­pi­jus ir sti­lis­tas Man­tas Pet­ruš­ke­vi­čius, o po­nai Dai­na ir

An­ta­nas Bo­sai – į duk­ters krikš­ty­nas. Kau­ nie­čiai su­ren­gė Ve­ne­ci­jos kar­na­va­lą, o vil­ nie­čiai, nors ir sun­kiai, vėl pri­vi­lio­jo šo­kė­jų į Vie­nos po­ky­lį. Gur­ma­nų gil­di­ja puo­ta­vo „Stik­lių“ ar ne­se­niai Vil­niu­je ati­da­r y­ta­me, tar­si ge­rė­jan­čio gy­ve­ni­mo pra­na­šu ta­pu­sio „Kem­pins­ki“ vieš­bu­čio res­to­ra­nuo­se.

V

ie­šu­mos pra­dė­jo ne­si­bai­dy­ti nei ren­gi­nių šei­mi­nin­kai, nei sve­čiai.

Tad vėl mie­la akis pa­ga­ny­ti po pa­ro­dų ati­da­r y­mų, am­ba­sa­dų ar įmo­nių šven­tes, nau­jų auto­mo­bi­lių ir dra­bu­žių ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mus.

Triukš­min­gai bu­vo pa­mi­nė­ti „Žal­gi­rio“ are­nos Kau­ne, „Snow Are­na“ Drus­ki­nin­ kuo­se, „Mas­si­mo Dut­ti“ sa­lo­no Vil­niu­je ati­da­r y­mai. Res­to­ra­nai ver­tė­si per gal­vą kur­da­mi va­ka­rė­lių te­mas – nau­jo val­gia­ raš­čio ar tik gė­ri­mo pris­ta­ty­mas, se­zo­ no ati­da­r y­mas ar už­da­r y­mas. O vie­nas gar­siau­sių ša­lies res­to­ra­ni­nin­kų Ar­ūnas Ože­lis ati­da­rė nau­ją gur­ma­niš­ką res­to­ra­ ną „Marc­he de Pro­ven­ce“.

Itin praš­mat­nus „Men­tor Lie­tu­va“ lab­ da­ros va­ka­ras Ope­ros ir ba­le­to teat­re kar­tu su Šve­di­jos ka­ra­lie­ne Sil­via pri­vi­ lio­jo ne tik iš­ki­lius ša­lies vers­lo ban­gi­nius, bet ir pre­zi­den­tę (be­je, iki šiol vals­ty­bi­nė pas­lap­tis lie­ka jos gar­de­ro­bo kū­rė­jas ar­ba par­da­vė­jas). Ji, kaip ir vi­sos po­nios, vil­kė­jo va­ka­ri­nius dra­bu­žius, ta­čiau ka­ra­lie­nė – tik kel­nių kos­tiu­mą.

Trum­pu vi­zi­tu Lie­tu­vą pa­ma­lo­ni­no JAV vals­ty­bės sek­re­to­rė Hil­la­r y Clin­ton.

Ta­čiau die­ną trum­pai pa­bend­ra­vu­si su pre­zi­den­te, pa­si­ro­džiu­si tarp­tau­ti­nė­je

Hillary Clinton apsistojo „Stiklių“ viešbutyje, kur ją maloniai priėmė Romas Zakarevičius (kairėje) ir Aleksandras Ciupijus.

27

Penkmečio permainos kon­fe­ren­ci­jo­je, tu­rė­jo pa­ti rū­pin­tis, kaip pra­leis­ti va­ka­rą. Kar­tu su JAV am­ba­sa­do­ re po­li­ti­kė užk­ly­do į „Stik­liams“ prik­lau­ san­čią alu­dę, kur ra­ga­vo lie­tu­viš­ko alaus.

Ad­vo­ka­tas Ro­lan­das Va­li­ūnas ir jo part­ ne­riai iš gar­sios „La­win“ kon­to­ros Na­cio­ na­li­nė­je me­no ga­le­ri­jo­je pa­ro­dė il­gai rink­tą me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­ją.

Vers­li­nin­kai Hen­ri­ta ir Vac­lo­vas Kont­ raus­kai į vie­šu­mą ir­gi išt­rau­kė kaup­tus dai­lės kū­ri­nius, o Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė pa­ro­dė vi­sas sa­vo se­ges. Po­nai Jo­lan­ta ir Dan­gi­ras Mi­ka­la­jū­nai pak­vie­ tė pa­si­dai­r y­ti po jų dva­riu­ką Gru­zi­jo­je, o M.Pet­r uš­ke­vi­čius vi­sus prib­loš­kė sa­vo už­mo­ju – pak­vie­tė pa­ro­dy­ti ko­lek­ci­ jos gar­siau­sią Ru­si­jos di­zai­ne­rį Va­len­ti­ną Ju­daš­ki­ną.

Il­gos suk­ne­lės ir va­ka­ri­niai dra­bu­žiai plaiks­tė­si ir „Vi­či­ūnų“ bend­ro­vės dvi­de­ šimt­me­čio mi­nė­ji­me, ir Ame­ri­kos pre­ky­ bos rū­mų Ka­lė­dų ren­gi­ny­je. O J.Stat­ke­vi­ čiaus ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­me tik­ri bri­lian­tai žė­rė­jo ir ant po­diu­mo, ir ži­ūro­vų sa­lė­je.

M Me­ni­nin­kė Da­lia Ker­na­gie­nė pa­si­pa­sa­ko­jo apie sa­vo at­si­tie­si­mą po vy­ro mir­ties.

2012 metais Mūza Rubackytė susituokė su dietologu Alainu Golay.

28

e­ni­nin­kė Da­lia Ker­na­gie­nė pa­si­ pa­sa­ko­jo apie sa­vo at­si­tie­si­mą po vy­ro mir­ties, pia­nis­tė M.Ru­bac­ ky­tė – apie nau­ją mei­lę, vers­li­nin­kė Izol­da Gu­de­lis – apie ge­riau­sias gro­žio prie­mo­nes, po­nia D.Bo­sas – apie de­šim­tis di­zai­ne­rių jai kur­tų dra­bu­žių, o 2012 me­tais 85-erių su­lau­ku­si re­ži­sie­rė Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė – apie vi­są sa­vo tu­ri­nin­gą gy­ve­ni­mą.

Rek­la­mo­se vėl pa­si­ro­dė pra­ban­gi „Har­r y Wins­ton“, „Bouc­he­ron“, „Car­tier“ ju­ve­ly­ri­ka, „Mer­ce­des“ auto­mo­bi­liai. Nors dar ne­pa­sit­rau­kė nei deg­ti­nė, nei bly­ne­liai.

Dai­ni­nin­kas Me­r ū­nas Vi­tuls­kis ve­dė pa­ne­lę Eri­ką, o vers­li­nin­kas Da­nie­lius Bun­kus – Na­ta­li­ją Zvon­kę.

Naf­tos mag­na­to duk­tė Re­na­ta Pa­lei­či­ kai­tė iš­te­kė­jo už verslininko Jur­gio Po­lu­ jans­ko, o di­zai­ne­ris Alek­sand­ras Pog­reb­ no­jus ve­dė Sa­lo­mė­ją Mar­cin­ke­vi­či­ūtę (net­r u­kus iš­sis­ky­rė ir ve­dė ma­ne­ke­nę Mo­ni­ką Ra­či­ūnai­tę).

Kai ku­rios ži­no­mos gra­žuo­lės per tą lai­ką spė­jo šei­mi­nį sta­tu­są pa­keis­ti net ke­lis kar­tus, tar­ki­me, Ieva Bie­liaus­kai­tė iš­sis­ky­rė, iš­te­kė­jo, iš­sis­ky­rė, In­ga Bui­vi­dai­tė iš­te­kė­jo, iš­sis­ky­rė, iš­te­kė­jo. Gied­rė Ru­sy­tė ir Jū­ra­tė Bi­ti­nai­tė emig­ra­vo.

Su­si­tuo­kė šo­ko­la­do ka­ra­lius Al­gi­man­tas Jab­lons­kas su sa­vo my­li­mą­ja Eri­ka, dai­ni­ nin­kė Ag­nė Ar­moš­kai­tė ir Si­mo­nas Gri­ga­li­ ūnas, pia­nis­tė M.Ru­bac­ky­tė ir Alai­nas Go­lay, vers­li­nin­kai Vy­tau­tas Duk­naus­kas ir Jo­vi­ta Po­žė­lie­nė, Re­na­ta Voi­tec­hovs­ka­ja ir Dei­vi­ das Nor­vi­las, ma­ne­ke­nė Jur­gi­ta Tva­ri­jo­nai­tė ir Ed­ga­ras Vaš­ke­vi­čius, dai­ni­nin­kė Džor­da­na But­ku­tė ir Ele­gi­jus Stra­se­vi­čius.

2008–2012

Penkmečio permainos

R

e­gis, mes jau prip­ra­to­me prie sunk­ me­čio gy­ven­se­nos ypa­tu­mų. Pri­si­ tai­kė­me. Su­si­tai­kė­me. Su­si­kei­tė­me vie­to­mis ir vaid­me­ni­mis. Ir gy­ve­na­me to­liau!

Tik žmo­nės ta­po pap­ras­tes­ni. Ir pras­ tes­ni. Jiems la­biau­siai pa­tin­ka neį­mant­r ūs, net vul­ga­r ūs da­ly­kai.

Da­bar Lie­tu­vos dė­me­sį pri­kaus­tė ak­to­rė Eg­lė Jac­kai­tė su sa­vo mo­ti­nys­tės skan­da­lais, pa­ne­lė Ka­ta­žy­na Ne­myc­ko su sa­vo šo­kiais ir dai­no­mis, sek­so eks­per­tė Mil­da Bar­ta­ši­ūnai­tė su mi­nist­ro prie­ka­ bia­vi­mais. Po­nia-pa­ne­lė As­ta Va­len­tai­tė, už­si­gy­džiu­si sky­r y­bų ir auk­si­nio gy­ve­ni­ mo žaiz­das, vėl pra­dė­jo spin­dė­ti vi­sur ir vi­sa­da. Lie­tu­viš­ko­ji Bar­bė – In­ga Pak­sai­ tė-Stumb­rie­nė – no­riai pa­ro­dė sa­vo suk­ ne­les, skry­bė­lai­tes ir spal­vo­tus vai­kų gim­ ta­die­nius. Vieš­bu­tį do­va­nų iš vy­ro ga­vu­si Dai­na Bo­sas pa­pa­sa­ko­jo ir apie do­va­ną dvy­li­ka­me­tei duk­rai Ma­ri­jai – „Louis Vuit­ ton“ ran­ki­nę, vers­li­nin­kas Sau­lius Ka­ro­sas – kaip sa­vo sū­nų Kons­tan­ti­ną pa­le­pi­no bi­lie­tu į „For­mu­lės 1“ lenk­ty­nes, o bu­vęs lenk­ty­ni­nin­kas Sta­sys Brun­dza pa­ro­dė sa­vo „žais­liu­kų“ – an­tik­va­ri­nių auto­mo­bi­ lių – ko­lek­ci­ją.

Drus­ki­nin­kų me­ro Ri­čar­do Ma­li­naus­ ko žmo­na Ine­ta at­vi­ra­vo apie jųd­vie­jų mei­lės is­to­ri­ją. Po­li­ti­ke ta­pu­si K.Bra­zaus­ kie­nė ap­ro­dė sa­vo vi­lą ir pri­si­mi­nė gy­ve­ ni­mo su pre­zi­den­tu aki­mir­kas, pa­vyz­džiui: „Anks­ti nu­bu­du­si lo­vo­je ne­si­var­ty­da­vau, lėk­da­vau į vo­nią – iš­sit­rink­da­vau gal­vą, su­sit­var­ky­da­vau plau­kus, pa­si­da­žy­da­vau ir vėl at­si­gul­da­vau ša­lia Al­gir­do. O jis pa­bu­ dęs nie­kaip ne­ga­lė­da­vo sup­ras­ti, ko­dėl aš to­kia gra­ži ir pui­kios nuo­tai­kos.“

Ap­gai­les­tau­ja­me, kad per kri­zi­nį penk­ me­tį din­go ele­gan­tiš­ko­ji po­ni­ja? Bet juk at­si­ra­do nau­jų vei­dų. Jau­nes­nių, ag­re­sy­vių ir vi­sa­ži­nių. Ig­no­ruo­jan­čių eti­ke­tą ir kla­si­ki­ nius ap­ran­gos ko­dus – mėgs­ta­miau­si jų yra „Hu­ma­na“, „grį­žau iš bul­via­ka­sio“, „man į vis­ką nu­sisp­jau­ti“, o iš­kil­min­giau­sioms pro­ goms – „Bar­bė“ ar­ba „Ga­ri­ūnai“. Bet juk iš klou­no ne­rei­ka­lau­ja­me nei sub­ti­laus sko­nio, nei gra­žių ma­nie­rų!

Se­na­sis eli­tas ir­gi ne­vir­kau­ja. Kaip grakš­čiai paaiš­ki­no vie­na jo ats­to­vė, anie po­nai nie­kur ne­din­go – jie tie­siog at­si­val­ gė vie­šu­mo. „Anks­čiau eida­vo­me į va­ka­ rė­lius kaip į dar­bą. Da­bar pa­si­ren­ka­me, su kuo, kur, kam. Pa­gal­vo­ja­me, ar ver­ta bran­gų lai­ką švais­ty­ti be nau­dos, – sa­ko ji.

– Ta­da vis­kas bu­vo nau­jie­na – ir ga­li­my­bė pa­si­pui­kuo­ti sa­vo ap­da­rais, ir nu­si­fo­to­gra­ fuo­ti žur­na­lams, ir pa­bend­rau­ti su sa­vo sluoks­nio žmo­nė­mis. At­si­bo­do. Da­bar

mie­liau lai­ką lei­džia­me ne tuš­ty­bei, o jau­kiam bend­ra­vi­mui su bend­ra­min­čiais.“

A

t­sa­ky­mas pe­si­mis­tui bū­tų toks – ar­tė­ja ka­tast­ro­fa. Per penk­me­ tį įvy­ko vi­suo­me­nės ir ver­ty­bių virs­mas, ko­kių ša­lies ir pa­sau­lio is­to­ri­ jo­je bu­vo aps­čiai. Dar vie­na re­vo­liu­ci­ja, su­grio­vu­si se­na ir pri­ver­tu­si sta­ty­ti nau­ja.

To­dėl rei­kia drą­sos tie­siog pri­pa­žin­ti, kad puoš­nio­ji era bai­gė­si.

Kas to­liau? Ką pas­ta­ty­si­me ant se­nų­jų griu­vė­sių? Jei tą pa­tį, ką pas­ta­tė bol­še­vi­kai, tai iš tik­rų­jų bus ka­tast­ro­fa, ypač tiems, ku­rie išt­vė­rė vi­sus so­cia­liz­mo iš­ban­dy­mus.

To­dėl, lau­kiant re­zul­ta­to, ver­čiau pa­si­ nau­do­ti pui­kiu pran­cū­zų poe­to Pau­lio Clau­de­lio prieš šimt­me­tį iš­tar­tu ra­gi­ni­mu: „Po­nai, per mums li­ku­sį lai­ką tarp kri­zės ir ka­tast­ro­fos vis dėl­to ga­lė­tu­me iš­ger­ti po tau­rę šam­pa­no.“

T

ad kas Lie­tu­vo­je įvy­ko per pas­ ta­rą­jį penk­me­tį? Du at­sa­ky­mai – op­ti­mis­tui ir pe­si­mis­tui.

Op­ti­mis­tui: nie­ko bai­saus. Vis­kas į ge­ra.

Kiek­vie­na re­vo­liu­ci­ja įpi­la nau­jo krau­ jo į vi­suo­me­nės or­ga­niz­mą, iš­va­lo iš jo pa­bo­du­sius vei­dus ir veiks­mus lyg kliz­ma nuo vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo, o su­liek­nė­jus ga­li­ma ap­si­vilk­ti nau­ją rū­bą!

Ne­ri­mas dėl atei­ties ar abe­jo­nės dėl da­bar­ties ky­la tik dėl to, kad per­mai­nas prii­ma­me ne­no­riai. Tik pri­si­min­ki­te, kiek rei­kė­jo lai­ko ir pas­tan­gų išt­rauk­ti po­nias iš kri­no­li­nų ir nu­rėž­ti joms si­jo­nus iki ke­lių.

Din­go da­ma su skry­bė­lai­te – ją pa­kei­tė da­ma su elas­ti­nė­mis kel­nė­mis. Gal kal­ tas iki bep­ro­ty­bės pag­rei­tė­jęs gy­ve­ni­mo tem­pas? Ne­be­tu­ri­me lai­ko gim­dy­ti vai­kų, mė­gau­tis mais­tu (kar­tais net iš­vis pa­val­gy­ ti), si­ūdin­tis dra­bu­žių pas siu­vė­ją (ne­bent įlėk­ti į par­duo­tu­vę ir grieb­ti dra­bu­žį net ne­si­ma­ta­vus), tad iš kur dar ras­ti lai­ko bū­ti vi­sa­da gra­žiai ir pa­si­tem­pu­siai?

30

Druskininkų mero Ričardo Malinausko žmona Ineta atviravo apie jųdviejų meilės istoriją.

2008–2012

Penkmečio permainos

Likimas griauna iliuzijas Pastarieji penkeri metai didžių permainų laiku tapo ne tik pasauliui, Lietuvai, bet ir daugeliui žmonių. Ir nors tai buvo finansinės krizės sukeltas cunamis, po šiomis bangomis pateko ne tik finansininkai. Ne vieno gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir dėl likimo grimasų. Tačiau kaip prancūzai visur siūlo ieškoti moters, taip ir visose žmogiškosiose tragedijose ir komedijose galima atkapstyti pinigus.

Gied­rė ŠER­PY­TIE­NĖ

Š

tai ban­ki­nin­kų žmo­nos. Jos ne­val­ dė ban­kų, bet val­dė sa­vo vy­rus.

Tad, jiems pra­ra­dus sa­vo ka­ra­lys­tes, ka­rū­nas pra­ra­do ir jos. Nors Si­gi­ta Ba­ra­naus­kie­nė, bu­vu­sio ban­ko „Sno­ras“ pre­zi­den­to žmo­na, grei­čiau­siai iš­sau­go­jo jai kaž­ka­da Žil­vi­no Gri­gai­čio do­va­no­tą se­gęka­rū­ną bei di­zai­ne­rio Kęs­tu­čio Le­kec­ko kur­tą pal­tą su ka­ra­liš­ku her­bu ant nu­ga­ros, ka­ra­lys­tės ne­be­li­ko – li­ko tik emig­ran­tės

gy­ve­ni­mas po Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­rū­na.

Ir, jei ti­kė­tu­me fe­no­ti­po­lo­gu Mar­ku Lu­či­ nu, ku­ris „pers­kai­tė“ Ba­ra­naus­kų vei­dus, po­nia Si­gi­ta yra la­bai rei­ka­lin­ga sa­vo Rai­ mon­dui „kaip de­r y­bi­nin­kė, til­tų tie­sė­ja, nes jos vy­ras yra sun­kio­ji ar­ti­le­ri­ja – ne­pas­lan­ki, bet la­bai ga­lin­ga. O ji – lanks­tus, pro­tin­gas, aukš­tos kla­sės žval­gas“. Tad gal­būt ji ir su­si­ grą­žins sa­vo ka­rū­ną su ka­ra­lys­te. Pa­sis­teng­ti ver­ta – to­ji ka­ra­lys­tė bu­vo ver­ti­na­ma per 100 mi­li­jo­nų li­tų. O kur dar puoš­nus gy­ve­ ni­mas su vi­sais pra­ban­gos ele­men­tais...

Tie­sa, po­nia Si­gi­ta vi­sa­da ste­bi­no kont­ ras­tais. Tar­kim, jos sti­lius ne kar­tą bu­vo pa­va­din­tas chu­li­ga­niš­ku, ta­čiau ją pa­žįs­tan­ tys žmo­nės ža­vė­jo­si jos švel­nu­mu, mo­te­ riš­ku­mu, at­jau­ta silp­nie­siems. Ji mė­ga­vo­si pa­to­giu na­mų šei­mi­nin­kės gy­ve­ni­mu, bet kar­tu, va­do­vau­da­ma „Sno­ro“ pa­ra­mos fon­dui, su­ge­bė­jo Lie­tu­vai grą­žin­ti 340 iš­ki­ laus me­ni­nin­ko Ar­bit Bla­to kū­ri­nių.

Lie­ka ti­kė­tis, kad ji, da­bar kaip tik­ras žval­gas sė­dė­da­ma pog­rin­dy­je ir slėp­da­ma­ si nuo vie­šu­mos, kaž­ka­da ne­lauk­tai pa­si­ro­ dys ir nus­te­bins ne­ti­kė­tu ka­ra­lie­nės ėji­mu.

K

uo nus­te­bins ki­to ban­ki­nin­ko Vla­ di­mi­ro Ro­ma­no­vo žmo­na Svet­la­na (60 m.), kar­tu su juo iš­gy­ve­nan­ti Ūkio ban­ko bank­ro­tą? Vie­šo­jo­je erd­vė­je po­nas V.Ro­ma­no­vas pra­si­ta­rė, kad dėl fi­nan­si­nių prob­le­mų ėmė braš­kė­ti ir jo šei­mos pa­ma­ tai. Tei­si­nin­kai sus­ku­bo pa­ko­men­tuo­ti šį gan­dą kaip ga­li­mą fik­ty­vių sky­r y­bų ir tur­to ati­da­li­ni­mo bei iš­sau­go­ji­mo triu­ką. Mat jei­ gu be­sis­ki­rian­ti žmo­na įro­do, kad ga­li­mo­se vy­ro avan­ti­ūro­se ne­da­ly­va­vo, teis­mas

Po Ūkio banko bankroto prabilta apie Vladimiro ir Svetlanos Romanovų skyrybas.

Sigitai ir Raimondui Baranauskams teko emigrantų dalia.

32

2008–2012

Penkmečio permainos

Pastaraisiais metais S.Romanovos pareigos buvo rūpintis vyru ir savimi.

Ramunė Zabulienė laisvą laiką skiria menui.

LA PRAIRIE priemonių teiraukitės tik salonuose

pa­nai­ki­na jai prik­lau­san­čios tur­to da­lies areš­tą. Kiek jai prik­lau­sy­tų nuo tur­to, ver­ ti­na­mo pu­se mi­li­jar­do li­tų (bent jau to­kią su­mą skel­bia „Vi­ki­pe­di­ja“)?

Po­nia Svet­la­na yra paš­maikš­ta­vu­si in­ter­viu „Sti­liu­je“: „Apie vy­ro rei­ka­lus ži­nau dau­giau nei jis pats – bet ge­ra žmo­ na juk tu­ri ži­no­ti, kuo gy­ve­na vy­ras!“ Ir čia pat pri­dū­rė: „Ne pi­ni­gai mo­te­riai yra tur­ tas. Vis­ką tu­riu. Ne­kal­bu apie di­de­lius tur­ tus ar vi­suo­me­nė­s pri­pa­ži­ni­mą. Tas lai­mės po­jū­tis prik­lau­so tik nuo vi­di­nės bū­se­nos.

Lai­mę pri­va­lai su­si­kur­ti pats.“ To­dėl ši mo­te­ris, ti­kė­ti­na, lai­ky­sis iš­vien su vy­r u, nes, kaip yra sa­kiu­si: „Šei­ma – bran­giau­sia, ką mums su Vla­di­mi­r u pa­vy­ko su­kur­ti. Mes ne tik gy­ve­no­me kar­tu, bet ir bu­vo­me kar­tu – ir sun­kiais, ir pa­čiais ge­riau­siais lai­kais.“ Pas­ta­rai­ siais me­tais po­nios Svet­la­nos, la­biau­siai ver­ti­nan­čios „Cha­nel“ kū­ri­nius, pa­rei­gos bu­vo rū­pin­tis vy­r u ir sa­vi­mi. „Esu dė­me­ sio cent­re, to­dėl vi­sa­da pri­va­lau pui­kiai at­ro­dy­ti. O tam juk rei­kia ne­ma­žai lai­ko“, – yra sa­kiu­si ji.

Skir­tin­gai ne­gu ki­tos iš­ki­lių vy­rų žmo­nos, ji ne­tu­rė­jo jo­kių gra­žiai skam­ban­čių pa­rei­gų, ta­čiau vi­sa­da bu­vo ša­lia sa­vo su­tuok­ti­nio jo lab­da­rin­guo­se dar­buo­se, nors ir sup­ra­to – ga­li ati­duo­ti vi­są sa­vo tur­tą, ta­čiau vis tiek at­si­ras to­kių, ku­riems neį­tik­si.

Bet jos gy­ve­ni­mas ne­ti­kė­tai su­by­rė­jo.

Ir šian­dien vi­sai ki­taip nus­kam­ba jos prieš ket­ve­rius me­tus iš­tar­ta fra­zė: „Bū­tų sun­ ku ne­tek­ti to­kio gy­ve­ni­mo, ko­kį pa­sie­kė­ me abu su Vla­di­mi­r u, ta­čiau žmo­gus taip jau sut­var­ky­tas, jog vis tiek pri­si­tai­ko, kad ir kaip bū­tų ne­leng­va.“

D

e­šimt me­tų Lie­tu­vos ban­ko val­ dy­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja iš­bu­vu­si ir 2011-aisiais at­sis­ta­ty­di­ nu­si Ra­mu­nė Za­bu­lie­nė jau, re­gis, pri­si­tai­ kė prie nau­jo gy­ve­ni­mo bū­do – pra­dė­jo už­siim­ti tuo, kuo vi­sa­da ža­vė­jo­si, – me­nu.

Da­bar vyk­dy­da­ma Šiau­lių ban­ko ste­bė­to­ jų ta­r y­bos na­rio pa­rei­gas vi­są lais­vą lai­ką ski­ria pas­tan­goms kuo dau­giau žmo­nių įvi­lio­ti į me­ną, užk­rės­ti juos me­nu. „No­riu, jog nu­pir­kę na­mams ką nors nau­ja, kad ir ki­li­mą, pa­gal­vo­tu­mė­te, jog bū­ti­nai rei­kia ir me­no kū­ri­nio. Kad prie to ki­li­mo ieš­ko­tu­mė­te ir ras­tu­mė­te sau ar­ti­mų me­no dar­bų ir iš­raiš­kos for­mų. Juk me­nas nuo mū­sų kas­die­ny­bės nub­rau­kia dul­kes, puo­šia mū­sų gy­ve­ni­mą, to­dėl į jo pink­les pa­tek­ti ver­ta“, – kal­bė­jo po­nia Ra­mu­nė, ati­da­r y­da­ma me­no kū­ri­nių pa­ro­ dą pre­ky­bos cent­re „Do­mus ga­le­ri­ja“ Vil­ niu­je. Aki­vaiz­du, kad jos ke­ti­ni­mams nep­ rieš­ta­rau­ja ir vy­ras, „Om­ni­tel“ bend­ro­vės pre­zi­den­tas An­ta­nas Za­bu­lis.

Penkmečio permainos

A.Valentaitė ir Laimutis Pinkevičius per „Vilniaus vartų“ atidarymą 2007-aisiais.

R „Nekeisčiau ničnieko, net jei galėčiau viską pakartoti iš naujo“, – sako Asta Valentaitė.

Š

ios mo­te­r ys šian­dien lai­ko­si ato­kiai nuo ži­niask­lai­dos ir vie­šu­mos, ta­čiau ki­tos mie­lai su­tin­ka pa­pa­sa­ko­ti apie savo gy­ve­ni­mo po­ky­čius per pas­ta­r uo­ sius pen­ke­rius me­tus. Vie­na jų – As­ta Va­len­tai­tė-Pin­ke­vi­čie­nė. Mo­te­ris žmo­nių va­di­na­ma siur­bė­le, ba­ra­ku­da, lie­tu­viš­ka Pe­le­ne, gra­žiau­siu Lie­tu­vos bri­lian­tu, gei­ džia­miau­sia po­bū­vių vieš­nia... „Skau­džiau­sios gy­ve­ni­mo pa­mo­kos, – nu­si­šyp­so 32-ejų As­ta. – Bet juk vi­sos pa­mo­kos tik į nau­dą? Tad ne­keis­čiau nič­nie­ ko, jei net ga­lė­čiau vis­ką pa­kar­to­ti iš nau­jo.“ 2008-ųjų va­sa­ra. Sė­di­me Pa­r y­žiu­je drau­ gų ra­te­ly­je ir aš po il­go ne­si­ma­ty­mo su As­ta nus­tem­bu: ne­beat­pa­žįs­tu tos ty­lios, dro­vios mer­gi­nos, ku­rią pa­ži­no­jau be­ne de­šimt­me­ 36

tį. Vi­są lai­ką nuo tos die­nos, kai Lai­mu­tis Pin­ke­vi­čius bi­čiu­liams ją pris­ta­tė kaip sa­vo gy­ve­ni­mo drau­gę. Bū­da­vo, pra­sė­di su ja prie sta­lo vi­są va­ka­rą, o iš­girs­ti tik dvi fra­zes – „la­bas va­ka­ras“ ir „vi­so ge­ro“. „Tuo­met dau­giau mo­kiau­si iš vy­res­ nių­jų ne­gu pa­ti kal­bė­da­vau“, – lyg ir pa­si­ šai­po As­ta, kai jai pri­me­nu to­li­mą praei­tį.

Tais me­tais, prieš pat ves­tu­ves, pa­ma­ tau vi­siš­kai ki­tą mo­te­rį – bend­rau­jan­ čią, net do­mi­nuo­jan­čią po­kal­by­je, gar­siai reiš­kian­čią sa­vo nuo­mo­nę, tvir­tą, net kap­ri­zin­gą. Lai­mu­tis at­ro­do bep­ro­tiš­kai įsi­my­lė­jęs ir nuo­lai­dus, pa­si­r uo­šęs iš­pil­dy­ti kiek­vie­ną jos įgei­dį. „Kas jiems nu­ti­ko, kad su­si­kei­tė vaid­me­ni­mis?“ – klau­siu jųd­vie­jų ar­ti­miau­sių drau­gų. Jie tik gūž­čio­ja pe­čiais.

u­duo. Pin­ke­vi­čiai su­si­tuo­kia ir iš­ke­lia praš­mat­niau­sias Lie­tu­vo­je ves­tu­ves.

Vos tik at­vės­ta įs­pū­džiai, As­ta vėl įžie­ bia ap­kal­bų lau­žą – nu­si­fo­tog­ra­fuo­ja pir­ma­ jam lie­tu­viš­kam „Play­boy“ žur­na­lo vir­še­liui.

Iš­te­kė­ju­si mo­te­ris ir taip el­gia­si? Ta­čiau Lai­mu­tis į tai žvel­gia ra­miai, o gal net su šyp­se­na. Pa­me­nu, jis pa­sa­ko­ja, kaip ry­te po žur­na­lo pa­si­ro­dy­mo jam skam­bi­na drau­ gas ir sa­ko: „Aš su ta­vo žmo­na lo­vo­je.“ O vy­ras at­sa­ko: „Tu tik su po­pie­ri­ne sva­jo­ne, o aš da­bar apg­lė­bęs gy­vą ori­gi­na­lą.“ 2009-ųjų Va­len­ti­no die­na. Lai­mu­tis ją šven­čia be žmo­nos nak­ti­nia­me klu­be. O jau po ke­lių die­nų pa­si­girs­ta: jie ski­ria­si.

Vy­ras pra­si­ta­ria, kad vis­kas vyks­ta As­tos ini­cia­ty­va. Ir ste­bi­si, ko­dėl po ves­tu­vių ji taip neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tė. Bet po­ky­tis įvy­ko daug anks­čiau!

T

o­mis die­no­mis As­tą su­tin­ku per Mi­la­no ma­dos sa­vai­tę. Pus­r y­ čiau­ja­me, ir ji neiš­lai­kiu­si pa­sa­ko: „Ma­niau, kad ves­tu­vės pa­dės mū­sų san­ ty­kiams. Pa­da­riau klai­dą. Vai­kiš­kai sva­jo­jau ap­si­vilk­ti nuo­ta­kos suk­ne­lę...“ Tą­kart ji man pa­si­ro­do tik­ra. Be kau­kės.

Ir tą­kart ja pa­ti­kiu ir pa­tei­si­nu – na, ku­ri iš mū­sų ne­no­ri iš­te­kė­ti, pa­keis­ti su­gy­ven­ti­nės sta­tu­so į žmo­nos? Bet ne­pa­lei­džia nuo­jau­ta, kad ves­tu­vės iš tik­ro bu­vo la­biau gel­bė­ji­mo­ si šiau­das po­ros san­ty­kiams, o ne lo­giš­ka se­ka – juk juos ski­ria dvi­de­šim­ties me­tų

2008–2012

Penkmečio permainos am­žiaus skir­tu­mas, o gy­ve­ni­mas po vie­nu sto­gu iš­si­tę­sė net iki aš­tuo­ne­rių me­tų. O dar tie vaid­me­nų pa­si­kei­ti­mai...

Juo­du nie­ka­dos ne­ko­men­ta­vo sky­r y­bų prie­žas­čių. Tik da­bar, šia­me in­ter­viu, As­ta lyg ir pra­si­ta­rė, kad jos kant­r y­bės tau­rė per­si­pil­dė daug anks­čiau, ne­gu įvy­ko sky­ ry­bos: „Il­gą lai­ką daug ką pra­leis­da­vau pro ausis, daug ko ne­ma­čiau, daug ką to­le­ra­ vau, ta­čiau nuo­lat vy­rui pri­min­da­vau, kad ma­no kant­r y­bė ir­gi nė­ra be­ga­li­nė. Aš juk ne kem­pi­nė, ku­ri ga­li vis­ką su­ger­ti.“

Asta su neišskiriamu draugu Mantu Petruškevičiumi buvo kavos reklamos veidas.

B

et kam rei­kė­jo pa­lik­ti tą auk­si­nį nar­ve­lį, jei jis vi­sai ne­bu­vo nar­ve­lis?

As­ta ga­lė­jo mo­ky­tis, dirb­ti, va­ži­nė­ti po už­sie­nį, kur pra­leis­da­vo dau­giau lai­ko ne­gu Lie­tu­vo­je. Net­gi sa­kė, jog Pa­r y­žius ir Mi­la­nas jau bu­vo ta­pę ant­rai­siais na­mais.

Nie­kas net­r uk­dė su­si­tik­ti su drau­gais, spor­tuo­ti, links­min­tis. Bu­vo api­pil­ta pra­ ban­gio­mis ke­lio­nė­mis, pra­mo­go­mis, daik­ tais... Įp­ras­tos atos­to­gos Sen Tro­pe­ze Pran­cū­zi­jo­je va­sa­rą ir Ka­ri­bų Sen Bar­te­ le­mi sa­lo­je žie­mą. O gy­ve­ni­mo be dū­mų juk ne­bū­na. Juo­lab jei jie rūks­ta ne pir­mą die­ną, ga­li­ma jų ir ne­beu­žuos­ti.

As­ta su vis­kuo su­tin­ka. Bet sa­ko: „Pi­ni­ gai su­tei­kia tik da­lį lais­vės, jie to­li gra­žu nė­ra pag­rin­di­nis da­ly­kas. Gy­ve­ni­mas su­si­ de­da iš de­ta­lių. Ne­bū­na taip, jog at­si­ke­li vie­ną ry­tą ir pa­sa­kai: „Ai, vis­kas, skir­siuo­si.“ Tarp mud­vie­jų TAI vy­ko jau ku­rį lai­ką. Bet vis tiek bu­vo sun­ku priim­ti spren­di­mą.“

K

as yra tas „tai“, sug­rio­vęs jos san­ tuo­ką, gal nie­ka­da ir ne­su­ži­no­si­me. Ži­no­me tik, kad ji iš­sik­raus­tė iš vy­ro na­mų. „Ta­pau lais­va, bet tu­rė­jau iš­mok­ti pa­si­r ū­pin­ti sa­vi­mi, – sa­ko As­ta. – Ga­lė­ tu­mė­te ma­ne smerk­ti, jei, pa­li­ku­si vy­rą, tuč­tuo­jau bū­čiau įsi­tai­siu­si ki­ta­me jau­ kia­me liz­de­ly­je, ta­čiau išė­jau į nie­kur. O dėl sky­r y­bų tiek vy­ras, tiek mo­te­ris tu­ri pri­siim­ti da­lį kal­tės.“ Bet nie­ka­da nei ji, nei jis vie­šai nes­vė­rė sa­vo kal­tės, ne­siaiš­ki­no, ned­rabs­tė vie­nas ki­to pur­vais. Nors drau­gai kal­bė­jo, kad As­tai at­si­bo­do vy­ro nuo­ty­kiai, tad po ves­tu­vių ir ji „pa­si­lei­do plau­kus“.

Ta­čiau atė­ję 2010 me­tai dar ne­bu­vo juo­džiau­sias jos gy­ve­ni­mo ruo­žas, nes ji dar dir­bo „Vil­niaus var­tuo­se“, va­ži­nė­jo į už­sie­nį už­sa­ki­nė­ti ko­lek­ci­jų. Nep­ri­tek­liaus ne­ju­to. Dar vis­kas va­žia­vo iš iner­ci­jos. Bet at­si­ra­do ab­so­liu­ti lais­vė! Va­ka­rė­liai, drau­ gai – ji nie­ka­da ne­si­ro­dė vie­šu­mo­je vie­na: nuo­la­ti­niais pa­ly­do­vais ta­po drau­gė As­ta Da­gi­lie­nė ir sti­lis­tas Man­tas Pet­ruš­ke­vi­čius. „Pe­ties iš­si­verk­ti man ne­rei­kia“, – kal­ bė­jo ta­da mo­te­ris. Ir ne­ver­kė. Už­si­mirš­ti pa­dė­jo te­le­vi­zi­jos pro­jek­tas „Šok su ma­ni­ 38

mi“, kur jos part­ne­riu ta­po ža­vin­gas And­ rius Kan­de­lis. Be to, res­to­ra­nų, ba­rų, klu­bų, par­duo­tu­vių ati­da­r y­mai, ma­dos ir mu­zi­kos ren­gi­niai, ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mai, da­ly­va­vi­mas te­le­vi­zi­jos lai­do­se, fo­to­se­si­jo­se, rek­la­mos ak­ci­jo­se, net di­zai­ne­rės Jur­gi­tos Sta­kaus­ kai­tės apa­ti­nio tri­ko­ta­žo de­monst­ra­vi­mas...

O ir bu­vęs vy­ras dar ne­no­rė­jo jos pa­leis­ti. „Į As­tą daug in­ves­tuo­ta – ne­si­no­ ri jos ati­duo­ti kon­ku­ren­tams“, – sa­kė jis, skir­da­mas ją „Ran­ga Group“ rin­ko­da­ros ir par­da­vi­mų va­do­ve, nes „Vil­niaus var­ tai“ jau mer­dė­jo.

A

s­ta pri­si­pa­žįs­ta – jai di­des­nis šo­kas bu­vo ži­nia apie „Vil­niaus var­tų“ bank­ro­tą ne­gu sky­r y­bos: „Juk lai­

do­jau sa­vo kū­di­kį, ku­rį nuo pir­mos ply­tos sta­čiau... Dėl šio pro­jek­to at­si­sa­kiau net ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jų. Bet išt­ver­ti pa­dė­ jo įgim­tas op­ti­miz­mas ir drau­gai. Se­ni ir nau­jai at­si­ra­dę. Sten­giau­si kuo daž­niau iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, už­si­mirš­ti, pra­sib­laš­ky­ti.“ Tais me­tais ji dar atk­rei­pia vi­suo­ me­nės dė­me­sį skan­da­lin­ga by­la – jos na­mų tvar­ky­to­ja pa­va­gia gar­siau­sių di­zai­ ne­rių („Cha­nel“, „Yves Saint Lau­rent“, „Gi­venc­hy“, „Gianf­ran­co Fer­ré“, „Ralph Lau­ren“, „Ro­ber­to Ca­val­li“, „Al­ber­ta Fer­ret­ti“) dra­bu­žius ir ran­ki­nes, ku­rių ver­tė – be­veik 130 tūks­tan­čių li­tų. Žur­na­lis­tai ap­ra­ši­nė­jo kiek­vie­ną jos žings­nį, kiek­vie­ną smulk­me­ną – nuo ko­jų na­gų la­ko iki žvai­r ų akių, nuo nau­jų ba­tų

2008–2012

Lai­ką leis­da­vau už­da­res­nia­me drau­gų ra­te, sa­vo šei­mo­je ir ap­mąs­ty­muo­se, ką to­liau ga­lė­čiau da­r y­ti to­je pa­čio­je sri­ty­je ir, dar ne­nusp­ren­du­si, su­lau­kiau skam­bu­ čio bū­ti žur­na­lo sti­lis­te.“ Kam tas dar­bas? Kad už­si­mirš­tų? Dėl sta­tu­so? Juk tai ne tie pi­ni­gai, iš ku­rių bū­tų ga­li­ma gy­ven­ti taip, kaip gy­ve­na? „Su­ti­kau tik­rai ne dėl pi­ni­gų, – sa­ko As­ta. – Tu­riu tin­ka­mą iš­si­la­vi­ni­mą, il­gą lai­ką dir­bau ma­dos sri­ty­je, tad iš­ma­nau dau­giau už daž­ną šian­dien sti­lis­tu be­si­va­di­nan­tį sti­ lis­tą. Neuž­ten­ka pa­sa­ky­ti – esu sti­lin­ga, tai ir ki­tus ga­liu sti­li­zuo­ti. Man tai kū­r y­ba, dar­bas su gra­žiais daik­tais ir žmo­nė­mis, ko­man­di­nis dar­bas. Ki­ti sa­ko: koks jau čia dar­bas? Bet ge­ram vir­še­liui su­kur­ti rei­kia ke­lių die­nų.

O kar­tais net sa­vai­čių, kol sub­ran­di­ni min­tį, su­si­ta­ri su vi­sais da­ly­vau­jan­čiais. Man tai ir sa­vi­raiška, ir ga­li­my­bė su­kaup­ti sa­vo dar­bų al­bu­mą, ir įvaiz­džio da­lis.“

T

Puikią figūrą 2010-aisiais A.Valentaitė parodė demonstruodama apatinio trikotažo kolekciją.

iki aki­nių, skai­čia­vo jos ki­log­ra­mus ir cen­ ti­met­r us, ap­ta­ri­nė­jo krū­ti­nę ir šu­kuo­se­ną, auto­mo­bi­lį ir apa­ti­nius, su­žeis­tą pirš­tu­ką ir ko­jy­tę. Dėl to As­ta il­giau­siai iš­bu­vo (spė­ju – ir bus) aukš­čiau­siuo­se „vei­do ma­to­mu­mo“ rei­tin­guo­se.

B

et tik­riau­siai ne dėl to 2011-ieji mo­te­riai ta­po juo­džiau­si. „Pa­var­ gau nuo vi­suo­me­nės dė­me­sio, bet ne­sis­lė­piau – ko man slėp­tis? Gy­ve­nau kaip gy­ve­nau. Ne­bė­gau nuo fo­tog­ra­fų, bet ir ne­si­ver­žiau į sce­ną. Kaip tik tiks­las bu­vo neuž­si­da­r y­ti na­muo­se ir ne­nug­ rimz­ti į dep­re­si­ją. Ieš­ko­da­vau ir ras­da­vau jė­gų at­sis­to­ti, eiti, ką nors da­r y­ti, – pri­si­ me­na As­ta. – Bu­vau emo­ciš­kai iš­se­ku­si.

2008–2012

ad 2012-aisiais jau pra­si­de­da šio­ kia to­kia at­gai­va. Ša­lia sti­lis­tės dar­ bo As­ta ima­si de­monst­r uo­ti Elos Ta­ta­ri­no­vos ma­das, fo­tog­ra­fuo­ja­si pris­ ta­tant ma­dos na­mų „Vamp“ ko­lek­ci­ją, da­ly­vau­ja te­le­vi­zi­jos pro­jek­to „Šok su ma­ni­mi“ ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jo­je, rek­la­muo­ ja Su­gi­ha­ros gro­žio te­ra­pi­jos ir chi­r ur­gi­ jos kli­ni­kos pas­lau­gas, pre­ky­bos cent­rą „Euro­pa“, ka­vą „La­vaz­za“ ir ki­to­kius pro­ duk­tus. Tam­pa Vic­to­rios Beck­ham dra­bu­ žių li­ni­jos vei­du. Drą­siau­sias jos žings­nis – ap­si­nuo­gin­ti fo­tog­ra­fo Ge­di­mi­no Ži­lins­ko ero­ti­nėms nuot­rau­koms. „Ma­ne sam­do kaip rek­la­mos vei­dą, kaip bran­džią as­me­ny­bę, o ne ma­ne­ke­ nę. Pi­ni­gai? Ko­kie ten pi­ni­gai! Drau­gams iš drau­giš­ku­mo pa­de­du. Vi­sa­da ma­lo­nu dirb­ti ir su Juo­zu Stat­ke­vi­čiu­mi, ir su Ra­mu­ne Pie­kau­tai­te. Nau­da? Sa­vi­rek­la­ma ir ži­niask­lai­dos bei vi­suo­me­nės dė­me­sys.“ Ru­duo ją pra­džiu­gi­na dar gau­ses­niu dar­bų der­liu­mi. Su M.Pet­ruš­ke­vi­čiu­mi ji ima ves­ti te­le­vi­zi­jos lai­dą „Pa­tys pa­čiau­si“ ir lai­mi ga­li­my­bę da­ly­vau­ti „Mar­ti­ni Royal“ rek­la­ mos vei­do at­ran­ko­je. Tie­sa, lai­da trun­ka vos ke­le­tą mė­ne­sių, kon­kur­se ji pa­sie­kia tik ge­riau­sių­jų tre­je­tu­ką, bet mė­gau­ja­si ke­lio­nė­ mis į Mi­la­ną, Ibi­są, kur ją fo­tog­ra­fuo­ja pats Brya­nas Adam­sas, už­mez­ga nau­din­gų ry­šių ir gau­na nau­jų pa­si­ūly­mų.

Tad kas to­kia As­ta yra šian­dien? „It“ mer­gi­na“, – juok­da­ma­si at­sa­ko A.Va­len­ tai­tė. Su­prask – va­ka­rė­lių li­ūtė, ži­niask­lai­ dos me­džio­ja­mas vei­das, ne­rū­pes­tin­go ir pra­ban­gaus gy­ve­ni­mo sim­bo­lis. O pas­kui su­rim­tė­ju­si pri­du­ria: „Esu jau­na mo­te­ris, oriai iš­gy­ve­nu­si sun­kias gy­ve­ni­mo per­mai­nas ir ra­du­si jė­gų ne­pa­lūž­ti, at­sis­to­ti ir eiti į prie­kį.“ Ar ne­var­gi­na, ne­pa­bos­ta tas vie­šu­mas, gy­ve­

ni­mas po di­di­na­muo­ju stik­lu, va­ka­rė­liai? „Bet vi­sa tai ma­to­mu­mas, be ku­rio ne­gau­čiau ir ko­mer­ci­nių pa­si­ūly­mų“, – ra­miai paaiš­ki­na.

N

e­jau­gi vien iš jų ir gy­ve­na? As­ta ty­li. Ne­pa­sa­ko­ja, nei kur gy­ve­na, nei kuo va­ži­nė­ja. Kaip ir ne­ko­ men­tuo­ja kal­bų, kad bu­vęs su­tuok­ti­nis jai įsi­pa­rei­go­jo nu­pirk­ti 1,5 mln. ver­tės būs­tą, auto­mo­bi­lį ir do­va­no­ti pu­sę mi­li­jo­no li­tų.

Nors daug anks­čiau bu­vo kal­ba­ma, kad ve­dy­bų su­tar­ty­je jai bu­vo skir­ta 10 mi­li­jo­ nų li­tų. Ji pa­ti kar­tą pra­si­ta­rė, jog Lai­mu­tis jai lie­pė pa­čiai ve­dy­bų su­tar­ty­je įra­šy­ti no­ri­mą skai­čių, ir ji pa­ra­šė nu­lį, o ką jis pas­kui prie to nu­lio pri­ra­šė – ne­si­do­mė­jo. „Šian­dien la­biau skai­čiuo­ju, tiek daug neiš­lai­dau­ju“, – te­pa­sa­ko. Ka­žin ar ir anks­ čiau ji daug rei­ka­lau­da­vo ir iš­lai­dau­da­vo, nes vi­sa ta pra­ban­ga, spin­dė­ju­si ant jos, bu­vo la­biau vy­ro, o ne jos kap­ri­zas. Pri­ si­me­nu, kaip dar iki „Vil­niaus var­tų“ at­si­ ra­di­mo vie­nos pra­ban­gios par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kai kal­bė­jo: As­ta ma­tuo­ja­si ir sa­ko: „Gal ne­rei­kia man to daik­to?“ O Lai­mu­ tis: „Rei­kia.“ Po sky­r y­bų jų drau­gai ir­gi ne kar­tą mes­te­lė­da­vo: „Ką už­siau­gi­no, tą ir tu­ri. Pats iš­le­pi­no...“ Praei­ty­je ant As­tos ne­bū­tum ra­dęs nė vie­no da­ly­kė­lio, ku­rio eti­ke­tė­je ne­si­pui­ kuo­tų pra­ban­gus var­das. Šian­dien tą spin­ de­sį pa­kei­tė ne­rėks­min­ga, sub­ti­li ele­gan­ci­ ja, ži­no­mus var­dus – ne­la­bai gar­sūs. Ta­čiau As­ta nie­ka­da neat­ro­do pi­giai ir pras­tai. „Ma­no dra­bu­žių spin­ta di­de­lė, bet nau­ jais daik­tais pa­­pil­doma ne­daž­nai – kar­tą ki­tą per se­zo­ną. Tu­riu ir tų gar­sių var­dų, prie jų pri­de­ri­nu nau­jai at­ras­tus sti­lin­gus, ko­ky­biš­kus, nors ir pla­čiai ne­ži­no­mus var­ dus. Kai ka­da di­zai­ne­riai pas­ko­li­na. Nors ga­liu ir šian­dien sau leis­ti nu­si­pirk­ti bran­gių daik­tų, pa­si­kei­tus gy­ve­ni­mui man jų pap­ ras­čiau­siai tiek ne­be­rei­kia. Štai per „Mar­ ti­ni“ rek­la­mos fil­ma­vi­mą iš­gir­dau: As­tai nie­ko pa­pil­do­mo ne­rei­kia – jos gro­žis kal­ ba pats. Ir iš tie­sų jau se­niai ma­no vi­zi­ti­nė kor­te­lė – aukš­ta­kul­niai, juo­da ma­ža suk­ ne­lė ir ban­guo­ti plau­kai“, – pa­ti­ki­na As­ta.

K

o­kie bu­vo tie pen­ke­ri me­tai? „Įdo­ mūs, – po trum­po su­si­mąs­ty­mo ta­ria As­ta. – Įgi­jau pa­tir­ties, lais­vės, pa­tik­ ri­nau drau­gus. Sup­ra­tau, kad ne su vis­ kuo ga­liu su­si­tai­ky­ti, kad at­leis­ti mo­ku, bet nuos­kau­dų ne­pa­mirš­tu. Kad kar­tais skaus­ min­gas pra­ra­di­mas ga­li virs­ti mie­lu at­ra­di­ mu... Anks­čiau sa­vo gy­ve­ni­mą pla­nuo­da­vau va­lan­do­mis – da­bar gy­ve­nu šia die­na be jo­kių pla­nų. Tie­sa, to­li­mų pla­nų, sva­jo­nių yra – tai idea­li šei­ma, vai­kai, dva­sios ra­my­bė. O tai ga­li pa­do­va­no­ti tik ar­ti­mas sie­lai žmo­gus.

Dėl to net pa­bėg­čiau iš vie­šu­mos.“ 39

Penkmečio permainos

„Tie, kurie mane talžo, yra silpnesni už mane“, – įsitikinusi Kristina Brazauskienė.

At­sis­vei­kin­da­ma ji pa­sa­ko sa­vo mėgs­ ta­mą fra­zę: „Iš­gy­ve­ni­mai ir kan­čia yra gy­ve­ni­mo drus­ka, ku­ri ne­lei­džia pū­ti ir išg­r y­ni­na sie­lą.“

D

aug bend­ra su As­tos min­ti­mis ga­li­ ma ras­ti ir Kris­ti­nos Bra­zaus­kie­nės at­vi­ra­vi­muo­se. Pas­ku­ti­niai di­džio­ sios mei­lės ir di­džio­sios šird­gė­los me­tai, kry­tis iš žyd­ro dan­gaus į pur­vo duo­bę.

Li­pi­mas iš jos ir šar­vų už­siau­gi­ni­mas. Toks pas­ta­ra­sis šios mo­ters penk­me­tis. „Tas ke­le­rius me­tus tru­kęs ma­nęs mu­ši­ mas man bu­vo rei­ka­lin­gas – jis ap­mal­ši­no ma­no gy­ve­ni­mo mei­lės ne­tek­ties skaus­ mą“, – taip 64-erių po­nia Kris­ti­na at­sa­ko į klau­si­mą, ko ji ėjo į po­li­ti­ką ir iš orios naš­lės ta­po bok­so kriau­še. Bet ti­ki­na nie­ko ne­si­ gai­lin­ti, nie­ko ne­no­rin­ti pa­keis­ti, jei net ir ga­lė­tų, o pa­si­r y­žu­si tik tęs­ti tai, ką pra­dė­jo. „Al­gir­dą ne tiek me­tų ir ne taip dar mu­šė... Ma­lė to­je mės­ma­lė­je nuo pat pra­ džių. Ne­gi aš da­bar sė­dė­siu ir ži­ūrė­siu pro lan­gą ran­kas su­dė­ju­si, kai Lie­tu­vo­je to­kia net­var­ka da­ro­si?“ – pik­ti­na­si po­nia Kris­ti­na.

Ir ima pa­sa­ko­ti, kad kuo sku­biau ša­ly­je rei­kia ma­žin­ti mo­kes­čius, nai­kin­ti pri­vi­le­gi­jas Sei­ 40

mo na­riams, ne­be­mo­kė­ti išei­ti­nių iš­mo­kų...

Kai nut­rau­kiu jos po­li­ti­nę kal­bą ir pa­klau­ siu, ku­rie pas­ta­rie­ji me­tai jai bu­vo lai­min­ giau­si, jos vei­dą nuš­vie­čia pri­si­mi­ni­mai apie tuos lai­kus, kai ji dar bu­vo my­li­ma pre­zi­ den­to žmo­na.

2008-ieji jai bu­vo pas­ku­ti­niai pa­lai­ min­gos ra­my­bės dvie­se ir ne­si­bai­gian­čio ma­ra­to­no vie­šu­mo­je me­tai. Priė­mi­mai, su­si­ti­ki­mai, va­ka­rie­nės, iš­ky­los, iš­vy­kos... „Al­gir­das ža­vė­jo­si ma­ni­mi, gro­žė­jo­si, no­rė­ jo kuo dau­giau ma­ne ki­tiems ro­dy­ti“, – lei­ džia­si į pri­si­mi­ni­mus po­nia Kris­ti­na. Ji sa­ko sup­ran­tan­ti, kad po tie­k vie­nat­vės me­tų jis mė­ga­vo­si tu­rė­da­mas my­lin­čią ant­rą­ją pu­sę. Už­si­mi­nus, kad ša­lia jo vi­sa­da bū­da­ vo jo vai­kai, mo­te­ris su­pyks­ta: „Duk­ros?

Tai ne žmo­na! Jos iki šiol pa­vy­di man, kad tu­rė­jau to­kį my­lin­tį vy­rą.“ Tais me­tais, sa­ko po­nia Kris­ti­na, bu­vo tiek daug „drau­gų“, tiek kvie­ti­mų su­si­tik­ti, tiek pa­tai­kū­nų, mė­gi­nu­sių jai pa­de­dant pa­si­šil­dy­ti pre­zi­den­to spin­du­liuo­se! „Jo pa­rei­gos vi­sus trau­kė kaip bi­tes prie me­daus, – šyp­te­li po­nia Kris­ti­na. – Svei­ki­ ni­mai įvai­rio­mis pro­go­mis, gė­lės, ka­vu­tės gė­ri­mai, kad tik at­si­dur­tų ar­čiau jo. Bet tai

bu­vo jo ap­lin­kos žmo­nės, ne ma­no. Tad šian­dien tuo ne­sis­te­biu.“

N

et­r u­kus pra­si­dė­jo A.Bra­zaus­ko li­ga, jo slau­gy­mas, gy­ve­ni­mas li­go­ ni­nė­se. Drau­gus pa­kei­tė gy­dy­ to­jai, o pra­mo­gas – paieš­ka iki iš­nak­tų in­ter­ne­te, ku­rios rak­ti­nis žo­dis vi­sa­da bū­da­vo „can­cer“. Po pre­zi­den­to mir­ties 2010-ųjų va­sa­rą K.Bra­zaus­kie­nei pra­si­ dė­jo juo­džiau­sias jos gy­ve­ni­mo pe­rio­das.

Ją lyg ap­sė­do ne­si­bai­gian­tys skan­da­lai.

Pir­miau­sia – ki­vir­čai su mi­r u­sio vy­ro pa­li­ kuo­niais dėl jach­tos, auto­mo­bi­lio, šau­tu­vų pa­da­li­ji­mo, gin­ta­ro ko­lek­ci­jos, aibės ki­tų da­ly­kų. Pas­kui – ko­va dėl naš­lės ren­ tos. Net­r u­kus – ne­su­ta­ri­mai su par­ti­jos bi­čiu­liais so­cial­de­mok­ra­tais, ne­sėk­min­gas Lie­tu­vos pre­zi­den­to są­jun­gos kū­ri­mas su skan­da­lin­guo­ju Vy­tau­tu Šus­taus­ku. „Ma­ne su­ve­džio­jo, bet aš jį pa­li­kau. Ne­no­rė­jau bū­ti tas Tro­jos ark­lys, ku­ris at­vež­tų jį į Sei­mą“, – sa­ko nau­jo­ji po­li­ti­kė. Ga­liau­ siai – pra­lai­mė­ji­mas per Sei­mo rin­ki­mus...

Ne­ma­lo­nu­mų są­ra­šą bū­tų ga­li­ma tęs­ ti. Juo­lab kad ir pa­ti po­nia Kris­ti­na juos lyg spe­cia­liai kurs­ty­da­vo sa­vo gau­siuo­se

2008–2012

in­ter­viu spau­do­je, ypač daž­nai te­le­vi­zi­jo­ je, kur mie­lai kal­bė­da­vo įvai­rio­mis te­mo­ mis. Sa­ky­tum – kvai­la mo­te­riš­kė? Ne. Ji la­bai gud­ri. Bet, re­gis, už­mir­šo sa­vo pa­čios ka­dai­se sa­ky­tus pa­mo­ky­mus: „Svar­bu tin­ ka­mai elg­tis ir neužk­li­ūti. Kai kar­tais ką nors ne taip pa­da­rai, ir pra­si­de­da... Ta­da ga­li pyk­ti tik ant sa­vęs, o jei ne­no­ri pyk­ti, ten­ka pa­ken­tė­ti.“

T

ačiau ir šian­dien ji ti­ki­na neiš­si­ža­ dan­ti tų žo­džių. O taip el­gia­si tik to­dėl, kad gi­na sa­vo tie­są. „Tie, ku­rie ma­ne spar­do, yra silp­nes­ni už ma­ne. Juk jie vi­są­laik ver­da pyk­čiu, pa­vy­di, gy­ve­na ne sa­vo, o ma­no gy­ve­ni­mą, – sa­ko po­nia Kris­ti­na. – Aš grei­tai nu­ve­ju vi­so­kias nuos­kau­das. Tu­riu to­kį me­to­dą: at­si­gu­li, už­si­mer­ki, vi­sas juo­das min­tis, pa­ty­čias, už­gau­lio­ji­mus su­de­di į stal­čiu­ką kai­rė­je gal­vos pu­sė­je, už­ra­ki­ni, o rak­tą iš­me­ti. Dar pa­sa­kai jiems – at­lei­džiu jums už vis­ką ir lin­kiu il­gų gy­ve­ni­mo me­tų. Ir vis­kas.“ Ir lyg juo­kais pri­du­ria: „Aš gi Žu­vis (gi­mu­si po Žu­vų ženk­lu. – Aut.). O Žu­vų trum­pa at­min­tis. Juk jos net ak­va­riu­me ga­li gy­ven­ti, nes greit pa­mirš­ta, kur prieš tai plau­kio­jo.“ Taip kal­ba pa­si­su­ka apie ast­ro­lo­gi­ją. Mat gal tik žvaigž­džių įta­ka ga­li­ma paaiš­kin­ti to­kius šios mo­ters el­ge­ sio po­ky­čius – kaip iš švel­nios, at­si­da­vu­ sios, my­lin­čios žmo­nos tam­pa­ma ne­gud­ ria ir ne­vy­ku­sia po­li­ti­ke ar­ba vie­šu­mo­je apa­ti­nius skal­bian­čia mo­te­riš­kai­te.

A

st­ro­lo­gai sa­ko, kad Žu­vys – tai dvi as­me­ny­bės pu­sės, ku­rios plau­kia į skir­tin­gas pu­ses. Tai pats eks­ cent­riš­kiau­sias Zo­dia­ko ženk­las, ku­riam bū­din­ga itin stip­ri at­jau­ta silp­nes­niems, o kar­tu – stip­r us pa­sau­lio su­vo­ki­mo išk­rai­ py­mas, po­lin­kis į sa­viap­gau­lę, gy­ve­ni­mas iliu­zi­jų pa­sau­ly­je.

Juk tau­ta jau lyg ir bu­vo pa­mi­lu­si ją, rū­pes­tin­gą pre­zi­den­to žmo­ną, at­lei­du­si jai vi­lio­kės nuo­dė­mes, pris­lo­pi­nu­si pa­juo­ką „bu­fe­ta­vai“ ir pra­dė­ju­si ža­vė­tis mei­lia, gud­ria la­pu­te. Ir stai­ga – ki­tas žmo­gus, lyg bul­do­ze­ ris va­žiuo­jan­tis per po­li­ti­ką ir ar­ti­mos ap­lin­ kos žmo­nes. Kas tai – la­pu­tė bul­do­ze­r y­je? „Taip, to­kia aš nuo jau­nys­tės, – su­tin­ka po­nia Kris­ti­na. – Juk tu­rė­jau vis­ką pa­siek­ti sa­vo jė­go­mis, tad te­ko bū­ti ir vie­no­kiai, ir ki­to­kiai.“ Bet kam da­bar atk­reip­ti ug­nį į sa­ve, kai jau ga­li­ma dėl nie­ko ne­be­ko­vo­ti, o mė­gau­tis gy­ve­ni­mu? Kam pri­si­da­r y­ti tiek prie­šų, su­kel­ti tiek pyk­čio, ap­kal­bų, pa­nie­kos? „Bet­gi taip bu­vo vi­sa­da! – lyg ir nu­stem­ ba dėl ma­no ne­nuo­vo­ku­mo mo­te­ris. – Kiek me­tų bu­vau ka­la­ma prie kry­žiaus?

Ne­pa­vy­ko. Ir ne­pa­vyks. Vi­nių prit­rūk­si­te.“

2008–2012

Na, te­bū­nie pra­na­šiš­ki šie žo­džiai, ta­čiau kam ta don­kic­ho­tiš­ka ko­va? Juk dėl to nu­si­ su­ko ir bend­ra­žy­giai, ir bu­vę šei­mos drau­ gai – li­ko ny­ki vie­nat­vė. „Man vie­nat­vė nė­ra kan­čia, – ra­miai at­sa­ko po­nia Kris­ti­na. – Ir svar­bi man tik ar­ti­miau­sių žmo­nių nuo­ mo­nė, o vi­sa ki­ta neį­do­mu.“ Ta­čiau kas­dien mur­dy­tis ta­me pyk­čio li­ūne, mai­nais už tai nie­ko ne­gau­nant... Kaž­koks ma­zoc­hiz­mas... „Nie­ko bai­saus nė­ra net tie in­ter­ne­ti­niai ko­men­ta­rai, – ati­ta­ria Kris­ti­na. – Jie net nau­din­gi: juos rei­kia skai­ty­ti, kad su­ži­no­tum, ko­kia ap­lin­ka ta­ve su­pa. Ant­raip išė­ju­si į gat­ vę ir iš­gir­du­si įžei­di­mus gau­čiau šo­ką!“

V

ėl po­li­ti­ka? Vėl li­pi­mas ant grėb­ lio? „Aš ant jo ne­li­pu – tai jie ant ma­nęs su grėb­liais eina, – nu­si­juo­ kia po­nia Kris­ti­na, ke­ti­nan­ti vėl štur­muo­ti val­džios olim­pą su 2012 me­tų pra­džio­je pa­čios įkur­ta De­mok­ra­ti­ne dar­bo ir vie­ny­ bės par­ti­ja. – Aš prie to lo­vio vi­sa­da bu­vau.

Neal­ka­na einu į Sei­mą.“ Bet to­kiai po­li­ti­nei ko­vai rei­kia iš­min­ tin­gos ko­man­dos, ant­raip vėl yra ti­ki­my­ bė su­si­dė­ti su ne­tin­ka­mais žmo­nė­mis. „O ką – pas so­cial­de­mok­ra­tus vi­si bu­vo tin­ka­mi? Pre­zi­den­tū­ro­je? Ko­kie jie iš vi­so po­li­ti­kai? To­kie kaip Ne­dzins­kas? Po­li­ti­ kas bu­vo Bra­zaus­kas, po­li­ti­kai Pa­lec­kis, Be­rio­zo­vas, ku­rie bu­vo ir moks­lus bai­gę, ir pa­tir­ties tu­rė­jo“, – pyk­te­li paš­ne­ko­vė, mi­nė­da­ma se­no­sios kar­tos po­li­ti­kus.

O pas­kui kiek at­lyž­ta ir sa­ko: „Aš la­bai švel­ni mo­te­ris, la­bai už­jau­čiu žmo­nes, tad

ga­liu nu­veik­ti dau­giau nei tik sė­dė­ti ir megz­ ti ko­ji­nes ar pri­ži­ūrė­ti an­ūkus.“

K

o­kia šian­dien po­nios Kris­ti­nos kas­ die­ny­bė? Ry­tas pra­si­de­da nuo šal­ to du­šo, tre­ni­r uok­lių, pa­si­kaps­ty­mo dar­že­ly­je, gė­ly­ne, pas­kui – laiš­kų, kny­gų skai­ty­mas, in­ter­ne­tas, šach­ma­tai (pa­si­gi­ria, jog nu­si­pir­ko to­kius, kad ga­li pa­ti su sa­vi­ mi žais­ti) ir, ži­no­ma, žve­jy­ba, ku­rios la­bai pa­siil­go, nes se­zo­nas vė­la­vo – slie­kai dar ne­bu­vo iš­lin­dę į pa­vir­šių! Nors, pa­ti­ki­na, ga­li­ma ir su om­le­tu gau­dy­ti, ir per­li­nė­mis kruo­po­mis, ir žir­niais. O kaip ji pa­si­le­pi­na? „Ži­ūriu į de­be­sis, – nus­te­bi­na. Ir žvilg­te­li į dan­gų: – Štai ma­tot – juk čia dramb­lys, čia se­nis su barz­da... Ir dar man dva­sios ra­my­bei bū­ti­nas van­duo. Ga­liu sė­dė­ti ir va­lan­dų va­lan­das į jį ži­ūrė­ti.“ Ką ji at­sa­ky­tų jos ne­pa­žįs­tan­čiam žmo­ gui – kas ji to­kia? „Pen­si­nin­kė, par­ti­ jos pir­mi­nin­kė, eko­no­mis­tė, – nu­si­šyp­so pa­šne­ko­vė. – Mo­te­ris, ku­ri į vis­ką žvel­gia op­ti­mis­tiš­kai ir nie­ka­da ne­nu­lei­džia ran­kų.

Mo­te­ris, ku­ri ne­lei­džia sau įst­rig­ti praei­ty­ je ir nep­ri­si­me­na blo­gų įvy­kių.“ O jei ma­nęs pak­laus­tų, kas to­kia K.Bra­ zaus­kie­nė, neat­sa­ky­čiau, nes ne­ži­nau.

Ne­per­kan­dau. To­dėl tik pa­ci­tuo­čiau dvi jos auk­si­nes min­tis, ku­rias kiek­vie­na mo­te­ ris ga­lė­tų už­si­ra­šy­ti ant sie­nos: „Jei tau per sun­ku vie­nai vež­ti, jei ne­su­ge­bi, tai pri­si­ka­ bink prie ko­kio nors ve­ži­mo ir eik ša­lia“; „Mo­te­ris gu­la­si į lo­vą tam, kad kaž­ką veik­ tų, o ke­lia­si, kad nie­ko ne­veik­tų.“

2008-ieji Kristinai ir Algirdui Brazauskams buvo paskutiniai palaimingos ramybės metai.

41

Penkmečio permainos

Glež­ni pe­čiai at­lai­ko sun­kią verslo naš­tą D Šalies prezidentė – moteris, dar visai neseniai Seimo pirmininkė taip pat buvo moteris. Net šalies finansus savo rankose laikė moteris. Akivaizdu, kad per pastaruosius penkerius metus moterys vis labiau lindo iš šešėlio ir vis daugiau jų užėmė atsakingus postus.

Tad kuo kvėpuoja silpnosios lyties atstovės, gležnais pečiais atrėmusios sunkmečio naštą?

Lau­ra Bla­že­vi­či­ūtė.

42

ve­ji me­tai – ma­ma, ket­ve­ri – iš­te­kė­ju­si mo­te­ris, pen­ke­ri – te­le­vi­zi­jos va­do­vė. TV3 te­le­vi­zi­ jos ge­ne­ra­li­nei di­rek­to­rei Lau­rai Bla­že­vi­či­ūtei (31 m.) pas­ta­ra­sis penk­me­tis lė­mė dau­gy­bę įsi­min­ti­nų gy­ve­ni­mo įvy­kių.

Vis dėl­to kū­di­kis neap­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis te­le­vi­zi­jos va­do­vės gy­ve­ni­mo.

Praė­jus vos dviem sa­vai­tėms po gim­dy­mo L.Bla­že­vi­či­ūtė ki­bo į dar­bus. Dar lauk­da­ ma­si ji bu­vo nusp­ren­du­si na­mie su vai­ku neuž­si­sė­dė­ti.Tam pri­ta­rė ir jos vy­ras ad­vo­ ka­tas And­rius Pranc­ke­vi­čius (40 m.).

Vie­nas va­ka­ras – tė­vo, ki­tas – mo­ti­nos.

Taip abu su­tuok­ti­niai su­ge­bė­jo neuž­leis­ti dar­bų. „Ne­si­gai­liu, kad pa­si­rin­kau to­kį ke­lią, o su­si­lau­ku­si sū­naus anks­ti grį­žau į dar­ bą. Dar­bas vyks­ta vi­sur – biu­re, na­mie, per atos­to­gas. Nie­ka­da ne­ži­nau, ka­da kas pas­kam­bins ko­kiu nors ne­nu­ma­ty­tu klau­si­mu. Neį­si­vaiz­duo­ju, kad bū­tų ki­taip“, – sa­ko L.Bla­že­vi­či­ūtė.

Dar­be TV3 va­do­vė – la­biau de­mok­ra­ tiš­ka nei griež­ta. Kiek­vie­nas pa­val­di­nys tu­ri lais­vės ir jos pa­si­ti­kė­ji­mo su vie­na są­ly­ga – jei at­sa­kin­gai ir lai­ku vyk­do įsi­pa­rei­go­ji­mus. „Aist­ra sa­vo dar­bui ir lo­ja­lu­mas įmo­ nės ver­ty­bėms yra bū­ti­ni. Šiais lai­kais vis­kas vyks­ta per daug grei­tai, kad bū­tų įma­no­ma kiek­vie­ną dar­buo­to­ją kont­ro­ liuo­ti ir nuo­lat kvė­puo­ti jam į nu­ga­rą“, – ma­no te­le­vi­zi­jos va­do­vė.

Jau­na ir ener­gin­ga mo­te­ris su­kau­pė nemažai pa­tir­ties, o su ja at­si­ran­da vis dau­giau drą­sos da­r y­ti ki­taip, keis­ti nu­sis­ to­vė­ju­sias nor­mas, priim­ti ne­po­pu­lia­rius, bet kar­tais bū­ti­nus spren­di­mus. „Dau­gė­ja idė­jų, tik­tai no­ri­si dau­giau lai­ko, kad ga­lė­tu­me jas vi­sas įgy­ven­din­ti.

No­rė­čiau, kad pa­ra bū­tų du­kart il­ges­nė.

No­rė­čiau ry­tą ka­vą ger­ti lė­tai. No­rė­čiau dau­giau va­lan­dų skir­ti po­mė­giams. Ta­čiau ži­nau, kad taip ne­bus, ir džiau­giuo­si tuo, ką tu­riu“, – sa­ko L.Bla­že­vi­či­ūtė.

Lais­vą lai­ką ji, ži­no­ma, ati­duo­da šei­ mai – sū­nui Jo­kū­bui ir vy­r ui And­riui. Žai­džia te­ni­są, va­ži­nė­ja­si dvi­ra­čiu, bė­gio­ja, žie­mą sli­di­nė­ja. Po­pu­lia­r ų šo­kių pro­jek­tą trans­liuo­jan­čios te­le­vi­zi­jos va­do­vė no­rė­tų bent kar­tą per sa­vai­tę eiti pa­šok­ti, ta­čiau kol kas tam ne­tu­ri lai­ko.

2008–2012

Penkmečio permainos Ko­kia bū­tų idea­li jos sa­vai­tė, jei ga­lė­tų veik­ti tai, ką no­ri? „Tik­rai nea­tos­to­gau­čiau! Esu lai­min­ga sa­vo šei­mo­je, man pa­tin­ka ma­no dar­bas.

Nie­ko ne­no­riu keis­ti. Gal tai ir yra pil­ nat­vė?! Juk mes ren­ka­mės, kaip no­ri­me gy­ven­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si L.Bla­že­vi­či­ūtė.

Izol­da Gu­de­lis.

M

a­no­te, kad kve­pa­lų ir kos­me­ti­kos ro­jui va­do­vau­jan­ti mo­te­ris nuo­ lat mirks­ta gro­žio pro­ce­dū­ro­se?

Bend­ro­vės „Frag­r an­ces In­ter­na­tio­nal“ rin­ko­da­ros va­do­vė Izol­da Gu­de­lis (44 m.) į tai tik nu­si­juok­tų.

Bū­na mė­ne­sių, kai Lie­tu­vo­je ji bū­na tik ke­lias die­nas. Nuo­la­ti­nės ko­man­di­r uo­tės, skry­džiai po įvai­riau­sius pa­sau­lio mies­tus, su­si­ti­ki­mai, de­r y­bos.

Ne bet ku­ri mo­te­ris at­lai­ky­tų sep­ty­nis vers­lo su­si­ti­ki­mus per die­ną. Ir ne bet ku­ris vy­ras tai įver­tin­tų. „Man bū­tų neį­do­mu su ta, ku­ri nie­ko ne­dir­ba“, – apie sa­vo žmo­ną sa­ko vers­li­nin­kas Be­nas Gu­de­lis. „Mo­te­ris yra ab­so­liu­čiai lai­min­ga, kai at­sisk­lei­džia vi­so­se sri­ty­se – ir dar­be, ir šei­mo­je. Mo­te­riai itin svar­bu bū­ti my­li­mai, gei­džia­mai, jaus­ti vy­ro rū­pi­ni­mą­si ir glo­bą.

Dar­bas – ge­rai, bet rū­pes­tin­gas, sau­gus už­nu­ga­ris – dar svar­biau“, – sa­ko pa­ti vers­li­nin­kė I.Gu­de­lis.

Ji nė­ra lin­ku­si ak­ty­viai da­ly­vau­ti vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. Izol­da at­si­ren­ka svar­bius da­ly­kus ir lai­ką ski­ria tam, kam no­ri: „Ne­be­si­jau­čiu lai­ko įkai­tė, grei­čiau sa­vo lai­ko val­do­vė.“ Pa­ti iš­raiš­kin­giau­sia mei­lė sau – in­ves­ ti­ci­ja į sa­ve, sa­vo iš­vaiz­dą, in­te­lek­tą, dva­sią.

Jei­gu žmo­gus pa­si­ti­ki sa­vi­mi, jis sklei­džia ki­to­kią nuo­tai­ką, ki­taip bend­rau­ja. „Svar­biau­sia – ne ko­kio­mis prie­ mo­nė­mis puo­se­lė­ji gro­žį. Svar­biau­sia – iš­siug­dy­ti po­rei­kį gra­žin­tis. Ne­tu­riu tiks­lo at­ro­dy­ti kaip aš­tuo­nio­li­ka­me­tė, nes tai neį­ma­no­ma. No­riu tie­siog spin­du­liuo­ti ge­ra ener­gi­ja. Dėl to rei­kia dirb­ti kas­dien – ge­rai sa­ve nu­teik­ti“, – ti­ki­na I.Gu­de­lis.

Ji jau se­niai yra pas­te­bė­ju­si, kad mo­ters vei­das vi­suo­met iš­duo­da emo­ci­jas. Jei jos ge­ros – mo­te­ris švy­ti, akys ži­ba. Jei ne – ir bran­giau­sios prie­mo­nės ne­pa­dės.

Vers­li­nin­kę užk­lum­pa pe­rio­dai, kai ji jau­čia­si tuš­čia ir iš­var­gu­si. Tuo­met ji vyks­ ta į ge­rą kon­cer­tą, nes mu­zi­ka ją pui­kiai įk­rau­na. Ar­ba tie­siog bū­na vie­na, ra­šo eilė­raš­čius, min­tis lie­ja po­pie­riu­je.

Ke­lis kar­tus per sa­vai­tę Izol­da ke­lia­si pu­sę še­šių ry­to ir da­ro jo­gos pra­ti­mus. „Tuo­met iš­si­va­lo gal­va – pra­ti­mai sun­kūs, tad apie nie­ką ki­tą ne­ga­li gal­vo­ti, tik kaip juos at­lik­ti“, – sa­ko Izol­da.

Ką ji pa­tar­tų mo­te­riai, ku­rios biu­dže­tas ri­bo­tas, o bū­ti gra­žiai vis tiek no­ri­si? „Svar­ biau­sia – no­rė­ti gra­žin­tis. Ga­li­ma rink­tis ir 44

ma­žiau kai­nuo­jan­čias prie­mo­nes. Juk čia – kaip na­mai: vie­ni gy­ve­na kuk­liai, bet la­bai jau­kiai ir gra­žiai. Ki­tų na­mai iš­tai­gin­gi, bet

at­ro­do nes­ko­nin­gai ar bū­na net­var­kin­gi.

Vis­kas mū­sų pa­čių ran­ko­se“, – įsi­ti­ki­nu­si gro­žio im­pe­ri­jos ka­ra­lie­nė.

2008–2012

Penkmečio permainos In­ga Na­vic­kai­tė.

N

ueik pa­pil­do­mą my­lią. At­lik dau­ giau nei iš ta­vęs pra­šo­ma ar ti­ki­ma­si. To­kios gy­ve­ni­mo tai­syk­ lės lai­ko­si In­ga Na­vic­kai­tė (37 m.), va­do­ vau­jan­ti pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­r ui „Ozas“, taip pat jį val­dan­čiai bend­ro­vei „ECE Pro­jekt­ma­na­ge­ment Vil­nius“.

Pas­ta­rą­jį penk­me­tį ji va­di­na grū­di­ni­ mo­si ir at­kak­lios ko­vos me­tais. „Ozas“ bu­vo ati­da­r y­tas 2009-aisiais, per pa­tį kri­zės įkarš­tį. Sunk­me­tis, ko ge­ro, mus užg­rū­di­no“, – ma­no I.Na­vic­kai­tė, su „Ozu“ su­si­ju­si dar nuo tų lai­kų, kai jis gy­va­vo tik­tai kū­rė­jų gal­vo­se ir to­li­muo­se pla­nuo­se.

Pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­ras iš­ki­lo jos aky­se, ta­čiau tai, kad šis mil­ži­nas pa­ti­kė­tas jau­nai mo­te­riai, ste­bi­no dau­ge­lį. „Pri­si­me­nu keis­tą sta­ty­bi­nin­kų reak­ci­ją į ma­ne – jie lyg ir ne­pa­si­ti­kė­jo, pa­šai­pė­les ban­dė mė­ty­ti. Bet grei­tai ra­do­me są­ly­čio taš­kus, man pa­vy­ko pa­lenk­ti juos į sa­vo pu­sę.

Ma­tyt, rei­kė­jo ir pro­fe­sio­na­lu­mą pa­ro­dy­ti, ir 46

jų pa­šai­pą priim­ti“, – pri­si­me­na I.Na­vic­kai­tė.

Ko­kia ji va­do­vė – griež­ta ar de­mok­ ra­tiš­ka? „Aš vi­sa­da sie­kiu bū­ti tei­sin­ga“, – ti­ki­na mo­te­ris.

Vers­le, pa­sak jos, pra­ver­čia ir mo­te­ riš­ka nuo­jau­ta – bu­vo at­ve­jų, kai pa­ti sau ty­liai džiau­gė­si: „Aš gi sa­kiau!“ Nors cent­ro va­do­vai ma­no, kad jau ga­li­ma ir kiek at­si­pa­lai­duo­ti, nuo­jau­ta ir da­bar ne­lei­džia In­gai at­si­pūs­ti. Ji ir to­liau žings­niuo­ja pa­pil­do­mas my­lias, min­tis apie dar­bą ne vi­sa­da pa­lik­da­ma ana­pus ka­bi­ne­to du­r ų. „Man dar­bas – da­lis ma­nęs. Dir­bu – va­di­na­si, iš­reiš­kiu sa­ve, to­bu­lė­ju. To­dėl ne­ga­liu sa­ky­ti, kad už­da­riau du­ris ir pa­mir­ šau dar­bą. Kar­tais dar­bą net sap­nuo­ju“, – šyp­te­lė­ju­si pri­si­pa­žįs­ta I.Na­vic­kai­tė.

Mo­te­ris sten­gia­si, kaip pa­ti sa­ko, tei­ sin­gai pa­da­lin­ti dė­me­sį dar­bui ir šei­mai – vy­r ui Ro­lan­dui, vie­nuo­li­ka­me­čiui sū­nui Ka­ro­liui ir še­šia­me­tei duk­te­riai Ru­gi­lei.

Vai­kams kar­tais ten­ka ir „pa­dir­bė­ti“ su ma­ma cent­re – kol ji už­siė­mu­si sa­vais rei­ ka­lais, Ru­gi­lė su Ka­ro­liu, kaip juo­kia­si In­ga, mie­lai at­lie­ka rin­kos ty­ri­mus – nag­ri­nė­ja žais­lų par­duo­tu­vių len­ty­nas.

P

a­čiai I.Na­vic­kai­tei tik­ra sie­los at­gai­va tam­pa ke­lio­nės į In­di­ją. Į šią ša­lį In­ga su gru­pe pi­lig­ri­mų ke­lia­vo jau ke­tu­ ris kar­tus ir sa­ko vis dar jos ne­pa­ži­nu­si. „De­šimt me­tų prak­ti­kuo­ju jo­gą, tad ki­lo no­ras pa­ma­ty­ti in­dų kul­tū­rą iš ar­ti, su­si­tik­ti su dva­si­niais mo­ky­to­jais. Žmo­nės ma­nęs daž­nai klau­sia, ar iš In­di­jos grįž­tu pa­si­kei­tu­si, ar pa­si­kei­tė ma­no ver­ty­bės. At­sa­kau, kad ne. Tur­būt ne­bu­vo kam keis­tis, nes vis­kas pa­si­kei­tė dar prieš šias ke­lio­nes. Iš In­di­jos vi­suo­met grįž­tu pui­kiai pail­sė­ju­si, tu­rė­da­ma nau­jų min­čių ar įž­val­gų“, – sa­ko mo­te­ris.

At­ro­do, kad ji dar il­gai ne­pa­vargs eiti pa­pil­do­mų my­lių.

2008–2012

Penkmečio permainos

V

os prieš mė­ne­sį gi­męs sū­nus ap­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis bend­ro­ vės „Klai­pė­dos pie­nas“ ge­ne­ra­li­ nės di­rek­to­rės Ri­tos Pa­že­mec­kai­tės-Dig­ rie­nės (30 m.) gy­ve­ni­mą. „Iki tol be­veik vi­są lai­ką sky­riau įmo­ nei bei jos veik­lai, šei­mai ati­duo­da­ma tik ne­di­de­lę da­lį sa­vęs. Da­bar sup­ran­tu, kaip svar­bu ats­kir­ti dar­bą ir šei­mą. Aš to dar tik mo­kau­si. Lai­min­gi tie žmo­nės, ku­rie tin­ ka­mai ge­ba su­de­rin­ti šiuos du da­ly­kus“, – pri­pa­žįs­ta mo­te­ris, da­bar vi­są sa­vo dė­me­sį ir lai­ką ati­duo­dan­ti jau­nė­liui Augus­tui, duk­ te­riai Eve­li­nai, vy­rui Žy­gi­man­tui.

Ta­čiau Ri­ta ne­pa­mirš­ta kas­dien pa­si­ do­mė­ti įmo­nės veik­la – be dar­bo bend­ ro­vė­je, ku­riai va­do­vau­ja nuo 2009-ųjų, ji jau neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo. „Ži­no­ma, no­ri­si pa­tar­ti, pa­dė­ti, jei­gu ky­la prob­le­mų, ta­čiau tiek ko­lek­ty­vas, tiek šei­mos na­riai sten­gia­si, kad man kuo ma­žiau tek­tų rū­pin­tis dar­bu“, – sa­ko R.Pa­že­mec­kai­tė-Dig­rie­nė.

Mei­lę dar­bui ir už­sis­py­r u­sį že­mai­tiš­ką cha­rak­te­rį ji pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vo Al­gir­ do Pa­že­mec­ko. „Jis – ma­no di­džiau­sias mo­ky­to­jas, augi­ nęs sa­vo pa­vyz­džiu, man pa­čiai to net­gi

ne­su­vo­kiant, mo­ky­da­mas ne tik kas­die­nių gy­ve­ni­miš­kų da­ly­kų, bet ir vers­lu­mo. Ga­li­ my­bę aug­ti ša­lia sa­vo tė­čio prii­mu kaip di­džiu­lę gy­ve­ni­mo do­va­ną. Tie­są sa­kant, aš vis dar mo­kau­si“, – sa­ko Ri­ta, itin bran­gi­ nan­ti ir iš ma­mos gau­tas pa­mo­kas.

Jos ma­ny­mu, nė­r a skir­tu­mo tarp va­do­vo vy­ro ir va­do­vės mo­ters – tie­siog žmo­gus ar­ba tu­ri ge­bė­ji­mų bū­ti or­ga­ni­za­ to­riu­mi ir stra­te­gu ar­ba ne. „Tiek vy­riš­kas, tiek mo­te­riš­kas žo­dis tu­ri bū­ti tei­sin­gas ir pas­ver­tas. Tin­ka­mai iš­tar­tas žo­dis ar pa­teik­ta už­duo­tis vi­sa­da grįž­ta ge­rai at­lik­tu dar­bu. Ir jo­kio skir­tu­ mo, kas tą žo­dį iš­ta­rė“, – ma­no bend­ro­ vės di­rek­to­rė.

Ką ji ma­no apie mo­te­riš­ką nuo­jau­tą vers­le – ar ji nau­din­ga? „Sun­ku ats­kir­ti, ku­r is spren­di­mas pa­dik­tuo­tas nuo­jau­tos, o ku­r is ki­lęs va­do­vau­jan­tis lo­giš­ku mąs­ty­mu. Bet te­gul bus taip! Sa­ky­ki­me, kad va­do­vau­jan­čios mo­te­r ys tu­ri vie­ną di­de­lę stip­r y­bę prieš vy­riš­ką va­do­va­vi­mą – sub­ti­lią, nie­ka­da nek­lys­tan­čią mo­te­riš­ką nuo­jau­tą“, – šyp­ so­si R.Pa­že­mec­kai­tė-Dig­rie­nė.

Pas­ta­rie­ji pen­ke­ri me­tai jai bu­vo pui­ kūs – mo­te­ris ta­po ge­ne­ra­li­ne di­rek­to­re,

su­ti­ko my­li­mą­jį, už jo iš­te­kė­jo, gi­mė sū­nus.

Tik džiu­gių per­mai­nų su­lau­kė ir bro­lio Ro­ber­to bei se­sers Rū­tos šei­mos – jie su­si­lau­kė sa­vų at­ža­lų, o tė­vai dau­giau dė­me­sio pra­dė­jo skir­ti sau.

P

as­ta­rie­ji me­tai bu­vo la­bai svar­būs ir Ri­tos va­do­vau­ja­mai „Klai­pė­dos pie­ no“ bend­ro­vei. Vie­nas di­džiau­sių įvy­ kių – rin­kai pa­si­ūly­ti DIO­NE gru­pės le­dai.

Jie bu­vo pri­pa­žin­ti ir įver­tin­ti ne tik Lie­tu­ vo­je, bet ir už­sie­ny­je – Du­ba­ju­je vy­ku­sio­je „Gul­food 2013“ pa­ro­do­je DIO­NE pel­nė ge­riau­sio nau­jo pre­kės ženk­lo ti­tu­lą, o Briu­se­ly­je vy­ku­sia­me kon­kur­se Tarp­tau­ti­ nis ver­ti­ni­mo ir ko­ky­bės ins­ti­tu­tas šiuos le­dus įver­ti­no dviem auk­so žvaigž­dė­mis. „Ma­nau, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri nuei­ti jam skir­tą ke­lią. Ma­no gy­ve­ni­me bū­ta vis­ko – ne tik pa­si­se­ki­mų, bet ir klai­ dų, rū­pes­čių ar ne­sėk­mių. Ne­pai­sant to, be­veik nie­ko ne­no­rė­čiau pa­keis­ti.

Pa­ta­ri­mas jau­niems žmo­nėms – klau­ sy­ki­te sa­vo tė­vų, įsik­lau­sy­ki­te į pas­ta­bas ir jų iš­tar­tus žo­džius, nes tai be­ne vie­nin­ te­liai žmo­nės, trokš­tan­tys, kad jūs bū­tu­ mė­te lai­min­gi!“ – pa­ta­ria R.Pa­že­mec­kai­ tė-Dig­rie­nė.

Ri­ta Pa­že­mec­kai­tė-Dig­rie­nė.

48

2008–2012

Penkmečio permainos

Dia­na Bu­me­ly­tė.

G

y­dy­to­jo pro­fe­si­ją pa­si­rin­ku­si „North­way“ me­di­ci­nos cent­rų di­rek­to­rė Dia­na Bu­me­ly­tė (38 m.) pui­kiai ži­no – me­di­kų dar­bas nie­ka­da ne­si­bai­gia nu­ma­ty­tą va­lan­dą. Ly­giai taip pat ne­si­ bai­gia ir jos, įs­tai­gos va­do­vės, dar­bas. Tad mo­te­rį įs­tai­go­je kar­tais ga­li­ma su­tik­ti ir sa­vait­ga­lį ar vė­lų va­ka­rą. „To­kia mū­sų dar­bo spe­ci­fi­ka, o toks cent­ras, koks jis yra da­bar, su­kur­tas va­do­ vau­jan­tis min­ti­mi: „Jei­gu man nė­ra sun­ku tai pa­da­r y­ti, ko­dėl ki­tam tu­ri bū­ti neį­ma­ no­ma?“ Man svar­bu, kad cent­re dirb­tų žmo­nės, ku­riems rū­pi, ką jie da­ro.

Ka­dan­gi to­kiu po­ži­ūriu va­do­vau­juo­si ir gy­ve­ni­me, ir dar­be, ma­no vai­kai tu­ri įgy­ti dau­giau pa­kan­tu­mo, nei jiems prik­lau­so pa­gal am­žių“, – pri­pa­žįs­ta Dia­na.

Tris vai­kus augi­nan­ti vil­nie­tė jau pa­ty­ rė, kad nė­ra leng­va bū­ti ir va­do­ve, ir ge­ra ma­ma. Ta­čiau abi šios už­duo­tys – pag­rin­ di­nės jos gy­ve­ni­me.

50

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­ te­tą bai­gu­si Dia­na pa­gal spe­cia­ly­bę – bend­ro­sios prak­ti­kos gy­dy­to­ja. Bet dirb­ti vie­no­je sos­ti­nės po­lik­li­ni­kų jai te­ko neil­gai. „Įgi­jau pa­tir­ties, o ta­da kilo idė­ja su­kur­ti to­kį me­di­ci­nos cent­rą, ku­ria­me pa­cien­tui bū­tų ge­ra ir jau­ku, kur jam ne­rei­kė­tų lauk­ti eilė­se.

Ki­tą­met „North­way“ me­di­ci­nos cent­ rams bus de­šimt me­tų, bet ne­sus­to­ja­me plės­tis – net­gi Lon­do­ne lie­tu­viai ga­li lan­ ky­tis mū­sų įkur­ta­me me­di­ci­nos cent­re“, – nu­veik­tais dar­bais di­džiuo­ja­si vil­nie­tė.

Ne­ma­žai įs­tai­gai va­do­vau­jan­čios Dia­ nos ma­ny­mu, va­do­vas svar­bus kiek­vie­ nam ko­lek­ty­vui, bet ne ma­žiau svar­bus ir ko­man­dos dar­bas. Ži­nių ir jė­gų šal­ti­nis D.Bu­me­ly­tei – šei­ ma. Tė­vai jai pa­dė­jo stu­di­juo­jant, pa­ta­ria ir da­bar. Ypač pra­ver­čia tė­vo Vla­do Bu­me­lio – bu­vu­sio il­ga­me­čio bio­tech­no­ lo­gi­jų bend­ro­vės „Sicor Bio­tech“ va­do­vo,

da­bar – bend­ro­vės „Bio­techp­har­ma“ val­dy­bos pir­mi­nin­ko pa­ta­ri­mai. „Sa­vo tė­vu la­bai pa­si­ti­kiu ir ti­kiu – jis griež­tas, bet ge­ras ir tei­sin­gas va­do­vas.

Ne­sa­kau, kad ak­lai va­do­vau­juo­si tuo, ką jis pa­sa­ko, bet vi­sa­da įsik­lau­sau“, – sa­ko Dia­na.

Ar jai pa­kan­ka lai­ko sau, po­mė­giams? „Kaž­kas yra pa­sa­kęs: „Lai­ko ne­tu­ri tas, ku­ris ne­mo­ka jo tin­ka­mai pla­nuo­ti.“ Aš vis dar mo­kau­si lai­ką pla­nuo­ti tin­ka­mai“, – sa­ko D.Bu­me­ly­tė.

Di­džiau­sia šven­tė jai ir vi­sai šei­mai, kai vi­si kar­tu ga­li iš­vyk­ti į ke­lio­nę.

Dau­giau­sia džiaugs­mo Dia­nai tei­kia, kai ke­lio­nių įs­pū­džius ga­li pa­tir­ti sa­vo vai­kų aki­mis.

Mo­te­ris nea­be­jo­ja – jei­gu gy­ve­ni­me jai ir vėl tek­tų eiti tuo pa­čiu ke­liu, juo ji žings­niuo­tų drą­siai. „Jau vien to­dėl, kad tik­rai pa­to­bu­lė­jau ir pa­si­mo­kiau tiek iš sa­vo, tiek iš ki­tų klai­ dų“, – sako D.Bumelytė.

2008–2012

Penkmečio permainos

P

as­ta­rie­ji me­tai įnešė ne­ma­žai po­ky­čių į Ly­dos Lu­bie­nės (55 m.) gy­ve­ni­mą – ne­te­ku­si sa­vo vy­ro Bro­nis­lo­vo Lu­bio, kon­cer­no „Ac­he­mos gru­pė“ va­do­vo, ji ta­po tur­tin­giau­sia mo­te­ri­mi Lie­tu­vo­je.

Po vy­ro mir­ties jai ati­te­ko 38,75 pro­ cen­to kon­cer­no ak­ci­jų, dar 11,625 proc. ak­ci­jų – po­ros 14 me­tų duk­te­riai Vik­to­ ri­jai. Šio tur­to ver­tė ga­li siek­ti apie 465 mln. li­tų. L.Lu­bie­nei taip pat li­ko ne­ma­žai ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to, ki­to­kių ver­ty­bių.

Kol B.Lu­bys bu­vo gy­vas, L.Lu­bie­nės „Ac­he­mos“ žmo­nės be­veik ne­ma­ty­da­vo – mo­te­ris gy­ve­no ra­mų šei­mi­nį gy­ve­ni­mą, va­do­va­vo bend­ro­vei „Šva­ros na­mai“ ir re­tai ro­dy­da­vo­si vie­šuo­siuo­se ren­gi­niuo­se.

Kai vers­lo mil­ži­ną prieš pu­sant­r ų me­tų pa­kir­to šir­dies li­ga, prie jo su­kur­ tos ga­myk­lų, kro­vos, lo­gis­ti­kos, vieš­bu­čių, ži­niask­lai­dos prie­mo­nių im­pe­ri­jos vai­ro sto­jo mo­te­ris, ku­riai anks­čiau ne­bu­vo te­kę pa­nir­ti į kon­cer­no rei­ka­lus.

Tur­tin­ga pa­vel­dė­to­ja ta­pu­si L.Lu­bie­nė pa­ro­dė sa­vo cha­rak­te­rį – iš­kart ėmė stip­ rin­ti sa­vo po­zi­ci­jas kon­cer­ne.

Tie­sa, ji pa­ti iki šiol ne­tu­ri jo­kio pos­to nė vie­no­je kon­cer­no įmo­nių. Ta­čiau po vy­ro mir­ties su­si­ti­ku­si su įmo­nių dar­buo­ to­jais kal­bė­jo taip tvir­tai, jog nie­kam ne­ki­ lo abe­jo­nių, kas yra tik­ro­ji jos šei­mi­nin­kė. „Ac­he­mos gru­pės“ val­dy­bo­je ne­li­ ko žmo­gaus, ga­lin­čio kon­ku­r uo­ti su ja dėl įta­kos – B.Lu­bio duk­ters iš pir­mo­ sios san­tuo­kos Jū­ra­tės Ža­dei­kie­nės vy­ro Ro­mual­do. Kon­cer­ne ne­li­ko ir jų sū­nus Ado­mas – bū­tent an­ūką Ado­mą B.Lu­bys ma­tė kaip sa­vo dar­bų tę­sė­ją.

Ly­da Lu­bie­nė.

Š

ie­met „Ac­he­mos gru­pę“ vie­nas po ki­to ėmė pa­lik­ti va­do­vai, net ėmė sklis­ti gan­dai apie ga­li­mą ski­li­mą šio kon­cer­no šei­mi­nin­kų gre­to­se.

Pa­ti L.Lu­bie­nė ir to­liau ven­gia vie­šu­ mos, bet jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja nė­ra pas­ lap­tis jo­na­viš­kiams.

Ly­da užau­go ru­sų sen­ti­kių šei­mo­je Jo­na­vo­je. Jos tė­vas – pap­ras­tas dar­bi­nin­ kas – ne­ven­gė tau­re­lės, tad vi­sus kam­pus na­muo­se lai­kė mo­ti­na. Ly­da mo­kė­jo ir megz­ti, ir si­ūti, daž­nai vil­kė­da­vo pa­čios su­kur­tais dra­bu­žiais.

Bai­gu­si tuo­me­tį Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ ti­tu­tą jau­na in­ži­nie­rė pra­dė­jo dirb­ti Jo­na­vos „Azo­to“ ga­myk­lo­je. Čia vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­ riu­mi, o vė­liau – ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi dir­bo pir­mo­sios žmo­nos Ire­nos pa­lik­tas B.Lu­bys. Su 19 me­tų jau­nes­ne L.Fio­do­ro­vai­ te su­si­pa­ži­nęs vy­riš­kis nu­pir­ko jai auto­mo­bi­lį, o 1992 me­tais ta­pęs prem­je­ru ją ve­dė.

Tuok­tu­vės Jo­na­vo­je su­kė­lė ap­kal­bų aud­rą. „Na, ir pa­si­se­kė Li­doč­kai“, – ap­ta­ ri­nė­jo šio mies­to gy­ven­to­jai, su­ži­no­ję 52

apie nau­ją B.Lu­bio šei­mą. Ar­ti­mai B.Lu­bį pa­ži­no­ję žmo­nės ste­bė­jo­si jo pa­si­rin­ki­mu.

Pa­ti tur­tuo­lė šie­met ir vėl pri­ver­tė nus­ teb­ti dau­ge­lį – šių me­tų pra­džio­je Vil­niaus

oro uos­te ji bu­vo nut­ver­ta at­ga­be­nu­si į Lie­tu­vą 38 pa­ke­lius ci­ga­re­čių be ban­de­ro­ lių. Su­lai­ky­ta tau­pio­ji mul­ti­mi­li­jo­nie­rė ėmė gra­sin­ti mui­ti­ni­n­kams ne­ma­lo­nu­mais.

2008–2012

Penkmečio permainos

Li­na Min­de­rie­nė.

S

au – vos ke­lios sa­vait­ga­lio va­lan­dos.

Dar šiek tiek – ar­ti­miau­siems žmo­ nėms. Vi­sas ki­tas lai­kas skir­tas dar­bui.

To­kiu rit­mu gy­ve­na Lie­tu­vos paš­to ge­ne­ ra­li­nė di­rek­to­rė Li­na Min­de­rie­nė (43 m.). „Pra­dė­da­ma kar­je­rą nie­ka­da neį­si­vaiz­ da­vau ir ne­kė­liau sau tiks­lo ka­da nors va­do­ vau­ti to­kiai di­de­lei bend­ro­vei kaip Lie­tu­vos paš­tas. Tai ne tik vie­na di­džiau­sių paš­to ir kur­je­rių pas­lau­gas tei­kian­čių bend­ro­vių ša­ly­je, bet ir vie­nas di­džiau­sių darb­da­vių.Vis­ kas užk­lu­po ne­ti­kė­tai“, – sa­ko L.Min­de­rie­ nė, Lie­tu­vos paš­to ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­rei­gas einan­ti nuo 2010-ųjų lapk­ri­čio.

Tai ta­po vie­nu ryš­kiau­sių pro­fe­si­nių po­ky­čių jos gy­ve­ni­me. „Klai­din­gai ma­niau, kad bū­ti va­do­vu pap­ras­ta. Tik­riau­siai esu iš tų žmo­nių, ku­rie lin­kę ri­zi­kuo­ti, keis­tis, tad priė­miau šį iš­šū­kį. Neap­si­ri­kau. Svar­biau­sia – ne­bi­ jo­ti priim­ti spren­di­mų, neig­no­r uo­jant ir mo­te­riš­kos nuo­jau­tos. Man gy­ve­ni­me nuo­jau­ta ir pas­ta­bu­mas daug pa­dė­jo“, – pri­pa­žįs­ta L.Min­de­rie­nė. Šian­dien ją džiu­gi­na Lie­tu­vos paš­to po­ky­čiai – at­nau­ji­na­mi ir į gy­ven­to­ 54

jams pat­r auk­les­nes vie­tas per­ke­lia­mi se­ni paš­to sky­r iai, tei­kia­ma vis dau­giau šiuo­lai­kiš­kų pas­lau­gų.

Tad šian­die­ni­nis paš­tas la­bai ski­ria­si nuo to, ko­kį Li­na ma­tė vai­kys­tė­je. „Anuo­met paš­tu daž­niau­siai bu­vo siun­ čia­mi laiš­kai ir at­vi­ru­kai, o da­bar, po­pu­lia­rė­ jant elekt­ro­ni­nei pre­ky­bai, – siun­tos. Ne­ga­ na to, spe­cia­lūs siun­tų sa­vi­tar­nos ter­mi­na­lai lei­džia siun­tas iš­siųs­ti ar at­siim­ti 24 va­lan­das per pa­rą. Anuo­met apie to­kias ga­li­my­bes ir tech­no­lo­gi­jas dau­ge­lis net ne­su­si­mąs­ty­da­ vo“, – pa­ly­gi­no paš­to va­do­vė.

Am­bi­cin­ga ir reik­li sau mo­te­ris iš­gy­ve­na, kai ne­pa­si­se­ka įgy­ven­din­ti pla­nų, dėl ku­rių jai te­ko pra­leis­ti daug be­mie­gių nak­tų. „Ma­nau, va­do­vui svar­bi sa­vy­bė – ge­bė­ji­mas pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę. Be to, svar­bu, kad jis bū­tų iš­si­la­vi­nęs, am­bi­cin­gas ir ryž­tin­gas, mo­kė­tų bend­rau­ti, bū­tų tei­ sin­gas ir žmo­giš­kas, su­ge­bė­tų va­do­vau­ti, kel­da­mas ne bai­mę, o pa­gar­bą.

Ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ti – kad įmo­nė pa­siek­tų ge­r ų re­zul­ta­tų, svar­biau­sia – ne vie­no žmo­gaus, o bend­r as vi­sos ko­man­ dos dar­bas.

Sa­ko­ma, kad vie­nas lau­ke – ne ka­r ys.

Ir aš su tuo su­tik­čiau. Ne­bū­tu­me pa­sie­kę to­kių re­zul­ta­tų, jei ne at­sa­kin­gas ir nuo­šir­ dus vi­sos at­si­da­vu­sios ma­no ko­man­dos dar­bas“, – tvir­ti­na L.Min­de­rie­nė.

Di­de­lės įmo­nės va­do­vė ne vi­suo­met į na­mus grįž­ta šeš­tą va­ka­ro – jai ne­re­tai ten­ka da­ly­vau­ti įvai­riuo­se su­si­ti­ki­muo­se, priė­mi­muo­se, ren­gi­niuo­se, iš­vyk­ti į ko­man­ di­ruo­tę ne tik dar­bo die­ną, bet ir sa­vait­ga­lį.

Kar­tais po įtemp­tos die­nos rei­kia ap­tar­ti svar­bius klau­si­mus su ko­lek­ty­vu, va­do­vais. „Ži­no­ma, tai nė­ra ge­rai, bet to­kia rea­ly­ bė. Toks dar­bo gra­fi­kas ne vi­sa­da džiu­gi­na, ypač kai ten­ka auko­ti šei­mai skir­tą lai­ką.

Bet juk kiek­vie­nas dar­bas tu­ri trū­ku­mų, ku­riuos ten­ka priim­ti“, – pri­pa­žįs­ta Li­na.

To­dėl, ga­lė­da­ma atit­r ūk­ti nuo dar­bų, ji sten­gia­si kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti su šei­ma, ku­rio­je auga sū­nūs Ro­kas ir Mar­ ty­nas, su tė­vais ir drau­gais.

Sa­vait­ga­liais nors ke­lias va­lan­das L.Min­ de­rie­nė ski­ria sau – spor­tuo­ja, skai­to kny­gas, lan­ko kon­cer­tus. „Mėgs­tu eks­pe­ ri­men­tuo­ti vir­tu­vė­je, tik tam vis prit­rūks­ta lai­ko“, – šyp­te­li veik­li mo­te­ris.

2008–2012

Penkmečio permainos

Mūza Rubackytė: „Meilė ir draugystė man – didžiausios vertybės“ Įtemptas koncertų grafikas, paskaitos Lietuvos muzikos akademijoje – pasaulinio garso pianistei, profesorei Mūzai Rubackytei tenka suktis dideliu greičiu. Ši žavinga, iš pažiūros gležna moteris kas savaitę keičia klimatą, šalį, net žemyną – tam reikia geležinės sveikatos. Iš kur publikos numylėtinė semiasi energijos?

Dai­va KAI­KA­RY­TĖ – Ko­kius pra­bė­gu­sių pen­ke­rių me­tų įvy­ kius, pa­sie­ki­mus ga­lė­tu­mė­te išs­kir­ti?

– Žmo­gus gy­ve­ni­mas sus­kirs­ty­tas į dvi da­lis – „da­r y­ti“ ir bū­ti“. Kad ir kaip lem­tų li­ki­mas, mes eina­me, vei­kia­me, da­ro­me. Tai mū­sų pa­rei­ga. Bet la­bai svar­bu pa­klaus­ti sa­vęs, kas mes esa­me. Juk kiek­vie­nas iš mū­sų esa­me uni­ka­li vi­sa­tos da­le­lė.

Kas įvy­ko ma­no gy­ve­ni­me? Aš su­ti­kau žmo­gų. An­ti­ki­nė grai­kų le­gen­da by­lo­ja, kad Her­mio ir Af­ro­di­tės sū­nus He­rmaf­ro­di­tas 56

Dzeu­sui su­py­kus bu­vo pa­da­ly­tas į dvi da­lis – mo­te­riš­ką ir vy­riš­ką. Ir mes, pa­da­ly­to­sios pu­se­lės, ieš­ko­me sa­vo pra­ras­tų­jų pu­se­lių.

Džiau­giuo­si, kad šian­dien iš­gy­ve­nu pil­nat­ vę, tad jau­čiu har­mo­ni­ją su vi­su kos­mo­su.

– Ko­kių tu­ri­te pla­nų ne­to­li­mai atei­čiai?

– Tę­siu jau ke­lių ma­no kar­tų pra­dė­tą mi­si­ją skleis­ti gro­žį per mu­zi­kos me­ną.

Ke­liau­ju kas sa­vai­tę ir ma­no tvar­ka­raš­ tis su­da­r y­tas ke­le­riems me­tams į prie­kį.

Be­si­kei­čian­tis kli­ma­tas, že­my­nai, kul­tū­ros – vi­sa tai ma­no kas­die­ni­nė duo­na.

– Iš kur se­mia­tės ener­gi­jos – vi­suo­met ma­to­me jus be­si­šyp­san­čią, dė­me­sin­gą?

– Mes vi­si tu­ri­me neį­ti­kė­ti­nus vi­di­nius klo­dus. Ne­pai­sy­da­ma kas­die­nio skub­raus ke­liau­jan­čio žmo­gaus gy­ve­ni­mo, sten­ giuo­si gy­ven­ti šia die­na, ku­ri yra vie­nin­te­ lė ir ne­pa­kar­to­ja­ma. No­rė­čiau pa­si­da­ly­ti mū­sų su vy­r u Alai­nu Go­lay mėgs­ta­mos Pie­tų Ame­ri­kos se­no­vės iš­min­ti­mi, ke­tu­ riais tol­te­kų įsa­ky­mais. Pir­mas – žo­dis tu­ri bū­ti nep­rie­kaiš­tin­gas, ant­ras – kad ir kas įvyk­tų, nep­ri­siimk to sau, tre­čias – neap­ ta­ri­nėk, ket­vir­tas – da­r yk, ką ga­li.

– Jus su­pa daug žmo­nių, dau­ge­lis no­ri pa­bend­rau­ti. Gal­būt rei­kia sau­go­ti sa­vo ener­ gi­ją, kai ka­da at­si­sa­ky­ti bend­ra­vi­mo, šven­čių.

Ar vi­siems ir vi­sa­da jū­sų dė­me­sio už­ten­ka?

– Aš taip pat la­bai no­riu bend­rau­ ti! Mei­lė ir drau­gys­tė vi­suo­met bu­vo di­džiau­sios ver­ty­bės. Bū­ti pak­vies­tam įeiti į ki­to žmo­gaus pa­sau­lį – vi­suo­met at­ra­di­ mas. Juk kad ir koks bū­tų žmo­gus, jis tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, ku­ri ga­li mus pra­tur­tin­ti.

Einu į žmo­nes, bet taip pat ieš­kau ty­los

2008–2012

ir ra­my­bės. Tuo­met gam­ta yra di­džiu­lė at­gai­va ir ener­gi­jos šal­ti­nis.

– Ar do­mi­tės svei­ka gy­ven­se­na, lai­ko­tės jos prie­sa­kų?

– Li­gos at­si­ran­da ir tarps­ta ten, kur yra vie­nat­vė, li­ūde­sys, bai­mė, nuo­var­gis ir ne­tin­ka­ma mi­ty­ba. Šyp­so­ki­mės, ne­pa­ mes­ki­me vai­kiš­ko nai­vu­mo, nuos­ta­bos ir at­ra­di­mo džiaugs­mo. Žais­ki­me! At­si­ kra­ty­ki­me to, kas sle­gia, kas iš mū­sų ati­ ma gy­vy­bi­nę ener­gi­ją. Sie­ki­me bu­dis­ti­nio „neuž­si­fik­sa­vi­mo“. Mes tu­ri­me sa­ve my­lė­ ti ir puo­se­lė­ti, da­r y­ti sau tik ge­ra.

– Gal­būt to­kioms nuos­ta­toms tu­ri įta­kos jū­sų vy­ras, en­dok­ri­no­lo­gas pro­fe­so­rius Alai­ nas Go­lay?

– Svar­biau­sia bend­rau­jant su my­li­mu žmo­gu­mi – įsik­lau­sy­ti į ki­tą. Dė­me­sys ir ra­my­bė pa­de­da iš­lai­ky­ti vi­di­nę pu­siaus­ vy­rą. Mus dva­siš­kai mai­ti­na ne tik mei­lė ar tie­sio­gi­nė veik­la – mu­zi­ka bei hu­ma­ nis­ti­nė me­di­ci­na, bet ir poe­zi­ja, fi­lo­so­fi­niai skai­ti­niai, pa­sau­li­nė dva­si­nių ir re­li­gi­nių tėk­mių iš­min­tis.

– Ar do­mi­tės eko­lo­gi­ja, gal­būt pa­ti augi­ na­te ar augi­no­te pries­ko­nius, dar­žo­ves?

– Vi­si esa­me šio pa­sau­lio da­lis ir tu­ri­ me bū­ti at­sa­kin­gi už tai, ką pa­lik­si­me atei­nan­čioms kar­toms. Pa­gal ga­li­my­bes lai­ko­mės eko­lo­giš­ko gy­ve­ni­mo bū­do.

Prieš ke­le­tą me­tų Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­ nau vie­nuo­ly­ne ir tu­rė­jau nuos­ta­bų eko­ lo­gi­nį dar­žą ir net ke­le­tą bi­čių avi­lių. Šian­dien mū­sų su vy­r u na­mai yra Pa­r y­žiaus, Že­ne­vos ir Vil­niaus cent­re.

Kiek­vie­na­me jų yra te­ra­sos ar bal­ko­nai, kur žy­di gė­lės ir auga pries­ko­ni­niai auga­ lai. Mie­li mū­sų kai­my­nai pa­lais­to auga­lus – juk mu­du su Alai­nu tiek daug ke­liau­ja­me.

Mais­tą daž­niau­siai per­ka­me eko­lo­giš­ ką ir iš ar­ti­mos vie­tos. Ke­liau­jant sun­kiau lai­ky­tis eko­lo­giš­ku­mo prin­ci­pų, ta­čiau vi­suo­met res­to­ra­ne iš val­gia­raš­čio ga­li­ ma iš­si­rink­ti ką nors svei­ko ar pap­ra­šy­ti pa­tie­ka­lo be rie­baus pa­da­žo.

Ma­nau, kad svar­bu stip­rin­ti sa­vo svei­ ka­tą kas­die­niais net­ra­di­ci­nės me­di­ci­nos bū­dais, tuo­met dau­giau ga­li­my­bių iš­veng­ti pa­to­lo­gi­jų ir komp­li­ka­ci­jų. Taip pat svar­bu pre­ven­ci­ja ir diag­nos­ti­ka.

Jei pri­rei­kia, Vil­niu­je lan­kau­si Me­di­ci­nos diag­nos­ti­kos ir gy­dy­mo cent­re V.Grybo gatvėje – tai nuos­ta­bi pasaulinio lygio kli­ni­ka. Jos at­mos­fe­ra ku­pi­na ge­ra­no­riš­ ku­mo ir pro­fe­sio­na­lu­mo. Vi­sas per­so­ na­las pa­si­tin­ka su nuo­šir­džia užuo­jau­ta, be ku­rios svei­ka­tos prob­le­mą tu­rin­tis žmo­gus jaus­tų­si ne­jau­kiai. Svarbiausia, vos per kelias valandas nustato diagnozę ir paskiria gydymą. Ma­no ma­ma taip pat yra pa­si­nau­do­ju­si cent­ro pas­lau­go­mis ir li­ko la­bai pa­ten­kin­ta.

nuo dau­ge­lio da­ly­kų. Ven­giu triukš­min­gų ir ag­re­sy­vių žmo­nių, nes bend­ra­vi­mas su jais ati­ma ener­gi­ją. Stip­riai sto­vė­da­ma ant že­mės sten­giuo­si į gy­ve­ni­mą ži­ūrė­ti tik tei­gia­mai. Ci­niz­mas, ne­ga­ty­vu­mas, pyk­tis, ap­kal­bos yra gy­ve­ni­mo nuo­dai.

Mes pa­tys sau esa­me di­džiu­lis tur­tas, tad tu­ri­me bū­ti at­sa­kin­gi už sa­vo min­ tis ir poel­gius. Tai pa­de­da kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, su­tei­kia stip­r y­bės užk­lu­pus iš­ban­dy­mams.

– Gal­būt nau­do­ja­tės ir sa­vo ar­ti­mų mo­te­ rų – ma­mos, mo­čiu­tės – pa­ta­ri­mais, prie­sa­ kais, su­si­ju­siais su gro­žiu ir svei­ka­ta?

– O taip. Ma­no ma­mu­tė iki šiol pa­ta­ ria, kaip pri­ži­ūrė­ti vei­do odą, plau­kus.

Ne­ga­liu ne­pai­sy­ti jos pa­ta­ri­mų, nes ji, nors su­lau­ku­si gar­bin­go am­žiaus, yra pui­ kios dva­si­nės ir fi­zi­nės for­mos.

Vis dėl­to se­no­lių pa­ta­ri­mai dau­ giau sim­bo­liš­ki nei efek­ty­vūs, tad kar­tu do­miuo­si ir vis nau­jais moks­lo lai­mė­ji­mais.

– Ar spor­tuo­ja­te, da­ro­te mankš­tą, o gal mėgs­ta­te il­gus pa­si­vaikš­čio­ji­mus?

– Fi­zi­nis ak­ty­vu­mas ne­pap­ras­tai svar­bi žmo­gaus gy­ve­ni­mo hi­gie­nos da­lis. Ma­no vy­ras yra pa­ra­šęs ne vie­ną kny­gą, pas­ta­ro­ji va­di­na­si „Ko­dėl mes ne­mėgs­ta­me spor­ to?“. Jo­je, re­mian­tis moks­li­niais ty­ri­mais, atsk­lei­džia­ma, pa­vyz­džiui, ko­kia fi­zi­nė for­ ma pa­si­vaikš­čio­jus per die­ną ma­žiau­siai tris­de­šimt mi­nu­čių. Tai vie­nas ge­riau­sių svei­ka­tos sau­go­ji­mo ir stip­ri­ni­mo bū­dų.

Ry­ti­nė mankš­ta ir bū­tent il­gi pa­si­vaikš­ čio­ji­mai Pa­r y­žiaus ar Vil­niaus Vin­gio par­ kuo­se, pa­lei Že­ne­vos eže­rą yra mud­vie­jų su vy­ru gy­ve­ni­mo bū­do da­lis. Be to, ne­si­ nau­do­ju es­ka­la­to­riais, jei tik įma­no­ma – ir auto­mo­bi­liais, sten­giuo­si ke­liau­ti pės­čio­mis.

– Gal ga­lė­tu­mė­te pa­si­da­ly­ti sa­vo ge­ros sa­vi­jau­tos ir gro­žio pa­ta­ri­mais?

– Gro­žis ir ge­ra sa­vi­jau­ta prik­lau­so

– Ko­kios to­bu­liau­sios jū­sų atos­to­gos?

– Vie­nuo­se iš mū­sų na­mų su my­li­mu žmo­gu­mi.

– Ar te­ko pa­tir­ti svei­ka­tos sut­ri­ki­mų – juk ne­ga­la­vi­mai ne­pai­so mu­zi­ko tvar­ka­raš­čio ir ne­tu­ri sce­nos bai­mės?

– Aku­punk­tū­ra, mik­ro­bio­ti­ka, ho­meo­ pa­ti­ja, šia­cu ar ta­la­so­te­ra­pi­ja bei fi­zi­nis ak­ty­vu­mas man pa­de­da iš­lai­ky­ti ge­rą fi­zi­ nę for­mą bet ku­riuo me­tų lai­ku. Kaip ir kiek­vie­nas žmo­gus, ypač ke­liau­jan­tis, su­si­ du­riu su ne­žy­miais svei­ka­tos sut­ri­ki­mais.

Ke­lio­ni­nė­je vais­ti­nė­lė­je vi­suo­met tu­riu rei­kia­mų vais­tų.

Sa­ko­ma, kai su­ser­gi, eini pas me­di­ką, kai esi svei­kas – pas Ry­tų me­di­ci­nos spe­cia­lis­tą.

2008–2012

57

Penkmečio permainos

Tur­tin­gie­ji pinigus „Kai buvo karai, vieni buvo nelaimingi, kiti iš to uždirbo pinigus. Per krizę lygiai tas pat“, – įsitikinusi aktorė ir meno kolekcininkė Danutė Krištopaitytė-Mallart.

L

Liu­mi­na­ta MIC­KU­TĖ

ie­tu­vė dau­giau nei tris­de­šimt me­tų gy­ve­na Pa­r y­žiu­je, tu­ri praš­ mat­nius bu­tus Briu­se­ly­je ir Vil­niaus se­na­mies­ty­je. Jos kau­pia­ma me­no ko­lek­ci­ja ver­ta ne vie­no mi­li­jo­no li­tų, o vy­ro vers­li­nin­ko Alai­no Mal­lart’o sąs­kai­ to­je su­ka­si su­mos, apie ku­rias daž­nam

net ir la­bai tur­tin­gu sa­ve lai­kan­čiam Lie­ tu­vos vers­li­nin­kui ga­li­ma tik pas­va­jo­ti.

Kaip kri­zė pa­kei­tė la­bai tur­tin­gų Euro­ pos gy­ven­to­jų įp­ro­čius? D.Kriš­to­pai­ty­tėMal­lart ti­ki: tas, ku­ris ge­rai gy­ve­no prieš pen­ke­rius me­tus, ge­rai gy­ve­na ir da­bar. Tad Da­nu­tė kaip reng­da­vo vi­dur­va­sa­rį įsi­min­ti­ nas vy­ro gim­ta­die­nio puo­tas Lie­tu­vos pa­jū­

ry­je, taip ir ren­gia. Skrai­dy­da­vo tik pir­mą­ja kla­se, tą pa­tį da­ro ir šian­dien. „Aukš­čiau­sia kla­sė lėk­tu­ve – ne mais­tas. Aš skris­da­ma jo nie­ka­da ne­val­gau. Bet man skau­da nu­ga­rą, to­dėl rei­kia lo­vos. Jei jos lėk­tu­ve nė­ra – nesk­ren­du“, – pap­ras­tai paaiš­ki­na ji.

Ko­lek­ci­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad jei vie­na ša­lis ne­be­tu­ri pi­ni­gų, bū­ti­nai at­si­ras ki­ta, ku­rio­je jų bus aps­tu. Ir pa­tei­kia pa­vyz­dį: „Her­mès“ nie­ka­da ne­tu­rė­jo to­kio pa­si­se­ki­mo kaip da­bar – šios kom­pa­ni­jos ran­ki­nės rei­kia lauk­ti dve­jus me­tus, nes pra­ku­to ir gar­sių pre­kių ženk­lų ėmė geis­ti in­dai, ki­nai, ja­po­nai.

Dar di­des­niais mo­kes­čiais tur­tin­guo­ sius apk­ro­vu­sio­je Pran­cū­zi­jo­je gy­ven­ti

Danutė Lietuvos pajūryje vidurvasarį rengia įsimintinas vyro Alaino Mallart’o gimtadienio puotas.

58

2008–2012

in­ves­tuo­ja į me­ną ne­sal­du. Ta­čiau di­džiau­sias gal­vo­sū­kis, anot D.Kriš­to­pai­ty­tės-Mal­lart, kur pi­ni­gus dė­ti. „Anks­čiau, jei tu­rė­jai mi­li­jo­ną, ga­lė­jai gy­ven­ti iš ban­ko su­tei­kia­mų pro­cen­tų.

Da­bar nie­kas iš to ne­bep­ra­gy­ve­na. Bet re­cep­to, kaip da­bar rei­kia gy­ven­ti ir kur dė­ti pi­ni­gus, nie­kas ne­ži­no“, – at­vi­rau­ja D.Kriš­to­pai­ty­tė-Mal­lart.

Mo­te­ris skep­tiš­kai ži­ūri į ban­kus. „Kaip aš ga­liu pa­si­ti­kė­ti ban­ki­nin­ku, jei jis už­dir­ba 15 tūks­tan­čių eurų, o aš jam no­riu pa­ti­kė­ti 15 mi­li­jo­nų eurų? Ką jis iš­ma­no apie to­kius pi­ni­gus?“ – klau­sia ji.

T

ur­tin­gi žmo­nės ne­be­ži­no, kur in­ves­tuo­ti, to­dėl, anot paš­ne­ko­vės, pra­dė­jo kles­tė­ti me­no auk­cio­nai. „Nie­ka­da ne­bu­vo to­kių auk­cio­nų, kur to­kios di­de­lės me­no dir­bi­nių kai­nos.

La­bai daug žmo­nių, tu­rin­čių daug pi­ni­gų, juos in­ves­tuo­ja į me­ną. Šiai sri­čiai at­si­gau­ti ypač daug reikš­mės tu­rė­jo nau­jų rin­kų – Ki­ni­jos, In­di­jos, ara­bų ša­lių, Bra­zi­li­jos su­si­ do­mė­ji­mas me­nu. „Sot­he­by’s“ ar „Chris­tie’s auk­cio­nai tie­siog kles­ti. Tai nau­jas fe­no­me­nas. Žmo­ nės ma­žiau in­ves­tuo­ja į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, ven­gia ban­kų“, – pa­ti­ki­na D.Kriš­to­ pai­ty­tė-Mal­lart.

Mo­der­naus ir šiuo­lai­ki­nio me­no kai­ nos per kri­zę la­bai pa­ki­lo. Tie­sa, paš­ne­ ko­vė pa­žy­mi, kad me­no kū­ri­nių per­ka­ma ma­žiau. „Žmo­gus, ku­ris nie­ko ne­sup­ran­ta apie me­ną, per­ka kū­rė­jo pa­var­dę.Tas, ku­ris me­ną iš­ma­no, per­ka kū­ri­nį. O še­dev­rų kas­dien juk ne­su­kur­si“, – paaiš­ki­na ji.

Tad prieš nusp­ren­džiant pra­dė­ ti ko­lek­cio­nuo­ti me­no kū­ri­nius Da­nu­tė pa­ta­ria bent tre­jus me­tus ste­bė­ti me­no rin­ką ir tik ta­da pra­dė­ti pirk­ti. Mo­te­riai vi­suo­met ke­lia šyp­se­ną klau­si­mas, kas jai kau­pia ko­lek­ci­ją. Už­sie­ny­je įp­ras­ta, kad tuo rū­pi­na­si šios sri­ties spe­cia­lis­tas, be to, pran­cū­zams sun­ku pa­ti­kė­ti, kad mo­te­ris iš bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos ga­li tu­rė­ti pui­kų sko­nį. Ta­čiau D.Kriš­to­pai­ty­tei-Mal­ lart pa­gal­bi­nin­kų ne­rei­kia. Ji nuo pat vai­ kys­tės bu­vo pa­mi­šu­si dėl es­te­ti­kos. „Ar­ba gims­ti tu­rė­da­ma aist­rą me­nui, ar­ba ne. Aš dar bū­da­ma ma­ža rink­da­vau sal­dai­nių po­pie­riu­kus. Tu­rė­jau kaimyną, ku­ris dir­bo „Rū­tos“ fab­ri­ke. Iš dar­bo jis išei­da­vo, kaip da­bar pa­me­nu, 17 val. 20 min. Kiek­vie­ną die­ną to­kiu lai­ku aš jo taip lauk­da­vau! Nes jis man at­neš­da­vo tų

2008–2012

po­pie­riu­kų. Ta­da bu­vau dėl jų pa­mi­šu­si“, – pri­si­me­na ko­lek­ci­nin­kė.

Nors da­bar ko­lek­cio­nuo­ti me­no kū­ri­ nius ta­po ne tik ma­din­ga, bet ir fi­nan­siš­ kai nau­din­ga, Da­nu­tė kau­pia me­ną dėl es­te­ti­nio pa­si­ten­ki­ni­mo. Pa­si­ten­ki­ni­mą jai tei­kia kū­ri­nio ieš­ko­ji­mas, o ne tu­rė­ji­mas. „Me­nas pa­de­da žmo­gui eiti į prie­kį.

Kū­rė­jas – žmo­gus, ku­r is su­ge­ba pa­ma­ty­ti atei­tį ir yra žings­niu prie­ky­je. To­dėl žmo­ gui vi­suo­met rei­kės laik­r aš­čių, ma­dos, teat­ro ir ki­tų su kū­r y­ba su­si­ju­sių da­ly­kų“, – įsi­ti­ki­nu­si ji. Čia pat Da­nu­tė nu­si­šyp­so – bū­tent dėl to, kad kai ku­rie dra­bu­žiai yra lyg me­no kū­ri­niai, ji neat­sis­pi­ria pa­gun­dai ap­si­pirk­ti. Tie­sa, ji pri­pa­žįs­ta, kad kri­zė su­ma­ži­no var­to­ji­mą ir pa­dė­jo pa­ma­tus nau­jai ten­den­ci­jai: ne­rei­kia daug dra­bu­žių, rei­kia ke­lių, bet ge­r ų. „Vy­ras tu­ri tu­rė­ti ge­r us ba­tus. Bet ne­pa­mirš­ti ir ge­r ų ko­ji­nių. Bū­tent jos yra es­te­ti­kos pra­džia“, – pa­ta­ria D.Kriš­to­pai­ ty­tė-Mal­lart.

D

a­nu­tė pri­si­me­na lai­kus, kai vai­di­ no Lie­tu­vos teat­ruo­se ir fil­ma­vo­si ki­no juos­to­se (D.Kriš­to­pai­ty­tė vai­ di­no to­kiuo­se fil­muo­se kaip „Vel­nio nuo­ ta­ka“, „Her­kus Man­tas“, „Tas pra­keik­tas nuo­lan­ku­mas“, „Jau­no­ji“, „Smo­kas ir Ma­žy­ lis“. Emig­ra­vu­si į Pa­r y­žių su­kū­rė vaid­me­nis ke­liuo­se Pran­cū­zi­jos te­le­vi­zi­jos fil­muo­ se: „Ža­lio­ji bri­ga­da“, „Pas­ku­ti­nės pen­kios mi­nu­tės“, „Jau­na­mar­tė“): „Ak­to­rė Eg­lė Gab­rė­nai­tė teat­re megz­da­vo suk­ne­les. Ji tu­rė­da­vo tik striu­kę ir ba­tus, vi­sa ki­ta – nu­si­megz­da­vo. Ir at­ro­dy­da­vo nuos­ta­biai!“ Pa­ti Da­nu­tė – di­zai­ne­rio Jea­no Pau­ lio Gaul­tier ger­bė­ja. „Jo dra­bu­žiai ir po de­šim­ties me­tų at­ro­do pui­kiai, jie ne­sens­ta. Az­ze­di­ne’o Alaios dra­bu­žiai taip pat pui­kūs, bet no­rėdama juos vil­kė­ti tu­ri ne­šio­ti 36 dy­dį“, – juo­kia­si D.Kriš­to­pai­ty­tė-Mal­lart, ku­rios mėgs­ta­mų di­zai­ne­rių są­ra­še yra ir Yoh­ji Yama­mo­to, Ale­xan­de­ris McQuee­nas.

Ji ne­mėgs­ta Gior­gio Ar­ma­ni kū­r y­bos.

Sa­ko, kad ap­si­vil­ku­si jo suk­ne­lę mo­te­ris at­ro­do lyg aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė. Da­nu­tė pir­me­ny­bę tei­kia sa­vi­tam sti­liui, o ne nau­ jau­sioms ma­dos ten­den­ci­joms. Tad se­zo­ no ma­din­giau­sios spal­vos jai nė mo­tais. „Kiek kiek­vie­nas mū­sų nau­do­ja­me spal­vų? Jei nu­si­per­ki ne iš sa­vo pa­le­tės,

ka­bės spin­to­je ne­ne­šio­ja­mas. Juo­kiuo­si, kad ne­tu­rė­tu­me mo­kė­ti už dra­bu­žius.

Rei­kė­tų mo­kė­ti už dra­bu­žių ne­šio­ji­mą.

Kuo dau­giau tą dra­bu­žį ne­šio­ji, tuo dau­ giau mo­ki. Juk vi­si tu­ri­me sa­vo uni­for­mas, o spin­to­se dū­la ne­ne­šio­ja­mi ap­da­rai.

Ne­be­gy­ve­na­me ta­me am­žiu­je, kai po­nios prieš išei­da­mos iš na­mų ra­miai su­si­šu­kuo­da­vo, pa­si­pud­r uo­da­vo, už­si­dė­ da­vo pirš­ti­nai­tes. Da­bar le­kia­ma strim­gal­ viais. Net į ope­rą žmo­nės ne­be­si­puo­šia.

Ren­gia­si taip, kaip jiems pa­to­gu. Ar tai ge­rai? Man šiek tiek gai­la, nes pa­si­temp­ da­mi iš­reiš­kia­me pa­gar­bą. O tam tik­ros vie­tos tu­rė­tų bū­ti pa­gerb­tos“, – dės­to min­tis D.Kriš­to­pai­ty­tė-Mal­lart.

K

o­lek­ci­nin­kę li­ūdi­na ir su iš­ma­nio­sio­ mis tech­no­lo­gi­jo­mis at­si­ra­dęs in­for­ ma­ci­jos antp­lū­dis. „Daug te­le­fo­nų nu­me­rių esu užb­lo­ka­ vu­si. Kiek­vie­nas da­bar įsi­vaiz­duo­ja tu­rįs tei­ sę tau skam­bin­ti, ra­šy­ti laiš­kus. Esi vi­siems priei­na­mas, ne­bė­ra jo­kios pas­lap­ties“, – su­si­rau­kia D.Kriš­to­pai­ty­tė-Mal­lart.

O ar vi­suo­me­nė per kri­zę kei­čia­si grei­čiau? Da­nu­tė įsi­ti­ki­nu­si – taip: „Per prie­var­tą žmo­nės kei­čia­si daug grei­čiau.

Be to, kai yra pa­ki­li­mas, žmo­nės gal­vo­ja po­zi­ty­viau. Per kri­zę žmo­nės apa­tiš­kes­ni.

Gy­ve­nu tarp ke­lių ša­lių ir ga­liu pa­sa­ky­ti, kad kri­zė pa­ra­ly­žiuo­ja mąs­ty­mą. Apie ką dar gal­vo­ti ke­tu­ris vai­kus tu­rin­čiai ir ne­ži­ nan­čiai, kaip juos iš­mai­tin­ti, šei­mai? Dėl to žmo­nės da­ro­si ne tik apa­tiš­ki, bet ir pik­ti.“ Po pa­sau­lį nuo­lat ke­liau­jan­ti D.Kriš­ to­pai­ty­tė-Mal­lart pas­te­bi, kad kri­zė yra vi­sur, net to­li­mo­jo­je Ja­po­ni­jo­je. Ta­čiau aukš­čiau­sios kla­sės vieš­bu­čiai pil­ni. Tas, ku­ris tu­rė­jo pi­ni­gų prieš kri­zę, tu­ri jų ir da­bar. Ir gy­ve­ni­mo bū­do ne­kei­čia.

Paš­ne­ko­vė tai paaiš­ki­na vi­suo­ti­niu trau­kos dės­niu. „Pi­ni­gai trau­kia pi­ni­gus, lai­mė – lai­mę“, – įsi­ti­ki­nu­si ji.

Da­nu­tei pi­ni­gai – lais­vė. Bet tik tuo­ met, jei mo­ki jais nau­do­tis. Ant­raip pi­ni­gai nie­ko ver­ti. „Jei pats neiš­mo­kai bū­ti lais­vas, ne­mo­ kė­si elg­tis ir su pi­ni­gais. Pir­miau­sia tu­ri pats iš­si­lais­vin­ti. Kai iš­va­žiuo­ju iš na­mų, ga­lė­čiau pa­siim­ti tar­nai­tę. Bet jei aš pa­ti ne­ži­no­siu, kur koks daik­tas na­mie tu­ri sto­vė­ti, kaip sut­var­ky­ti na­mus, iš kur tar­ nai­tė ži­nos?“ – pa­tei­kia pa­vyz­dį D.Kriš­to­ pai­ty­tė-Mal­lart.

59

Penkmečio permainos

Mados rinka: milžino griūtis, vardų atsiradimas Pastarieji penkeri metai mados verslui Lietuvoje buvo labai įdomūs. Milžiniškas „Vilniaus vartų“ projektas įleido šaknis, bet neprigijo. Atėjo naujų prekės ženklų, bet kai kurių teko ir atsisakyti. Galiausiai Lietuvą supurtė klastočių skandalas ir pačioje Vilniaus širdyje klastotes pardavinėjęs padirbinių karalius buvo demaskuotas.

Liu­mi­na­ta MIC­KU­TĖ

M

a­dos sa­lo­nų „Du bro­liai“ va­dy­bi­nin­kas And­r ius Jan­ kaus­kas sa­ko, kad sunk­me­čio vis dar lau­kia. „Jau ket­vir­ti me­tai apie jį kal­ba­ma, bet mes jo ne­jun­ ta­me. Dir­ba­me sa­vo dar­bą ir to­liau ku­ria­me pla­nus. Gal­būt to­dėl, kad ats­to­ vau­ja­me to­kiems pre­kės ženk­lams, ku­rie yra skir­ti di­des­nes pa­ja­mas gau­nan­tiems žmo­nėms. Juk net ir per ka­rą val­go­mi juo­die­ji ik­rai, už­si­ge­riant juos šam­pa­nu“, – pa­ti­ki­na vers­li­nin­kas.

Vis dėl­to per pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus bend­ro­vei „Du bro­liai“ te­ko per­ skirs­ty­ti pre­kės ženk­lus ir nut­rauk­ti bend­ ra­dar­bia­vi­mą su ma­dos na­mais „Fer­ré“. „Po Gianf­ran­co Fer­ré mir­ties šie ma­dos na­mai neat­ran­da sa­vo brai­žo“, – paaiš­ki­ na A.Jan­kaus­kas.

Pir­mą­ją sa­vo par­duo­tu­vę – „Es­ca­da“ – jie pa­ver­tė par­duo­tu­ve, ku­rio­je ga­li­ma įsi­gy­ti „Ralph Lau­ren“, „Es­ca­da“, „Va­len­ ti­no“, „Mosc­hi­no“ dra­bu­žių ir ak­se­sua­rų.

Da­bar „Du bro­liai“ tu­ri du sa­lo­nus vy­rams ir du mo­te­rims. Anot A.Jan­kaus­ko, to­kius po­ky­čius nu­lė­mė ne kri­zė, o tu­ri­mi pre­kės ženk­lai. Vie­nuo­se sa­lo­nuo­se (tiek vy­rams, tiek mo­te­rims) yra jau­nat­viš­kes­ni dra­bu­ žiai, ki­tuo­se – so­li­des­ni, bran­ges­ni. „Pa­si­ūly­da­mi vie­nas su ki­tu de­ran­ čius pre­kės ženk­lus vie­no­je par­duo­tu­vė­je mes pa­leng­vi­na­me pir­kė­jui ap­sisp­ren­di­ mą“, – pa­ti­ki­na A.Jan­kaus­kas.

A

not jo, Lie­tu­vo­je – per ma­ža rin­ka, to­dėl tu­rė­ti vie­no pre­kės ženk­lo par­duo­tu­vę ne­ver­ta. And­ rius įsi­ti­ki­nęs, kad ma­žo­je ša­ly­je pir­kė­jams pat­rauk­liau­si ke­lis pre­kės ženk­lus po vie­ 60

nu sto­gu tu­rin­tys sa­lo­nai. „Tai iš­kart pa­ju­ to­me pert­var­kę par­duo­tu­ves – at­si­ra­do dau­giau klien­tų“, – pa­sa­ko­ja A.Jan­kaus­kas.

And­rius sa­ko, kad per pas­ta­rą­jį penk­ me­tį sa­lo­nų „Du bro­liai“ klien­tai iš­la­vi­no sko­nį: jų sti­lius nė­ra toks ryš­kus, bliz­gus.

At­si­ra­do ir sti­lin­go, va­ka­rie­tiš­ko jau­ni­mo.

O svar­biau­sia – į sa­ve dė­me­sį atk­rei­pė

vy­rai. „Anks­čiau jiems pa­kak­da­vo, kad gra­žiai ap­si­ren­gia jų mo­te­r ys. Da­bar ir pa­tys no­ri gra­žiai at­ro­dy­ti“, – džiau­gia­si po­ky­čiais A.Jan­kaus­kas.

Dar vie­na džiu­gi ten­den­ci­ja – dau­gė­ja klien­tų iš Lie­tu­vos. Prieš de­šimt­me­tį vos dvi­de­šimt pro­cen­tų „Dvie­jų bro­lių“ klien­ tų bu­vo lie­tu­viai. Prieš penk­me­tį klien­tai iš Lie­tu­vos su­da­rė apie ke­tu­rias­de­šimt pro­ cen­tų, da­bar – apie še­šias­de­šimt pro­cen­tų.

Li­ku­sie­ji – ru­sai, bal­ta­ru­siai, uz­be­kai.

P

er pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus „Du bro­liai“ į Lie­tu­vą at­ve­žė vy­rams skir­tų „Brio­ni“, mo­te­rims – „Ralph Lau­ren“, „Mosc­hi­no“ dra­bu­žių ir ak­se­ sua­r ų. Dau­giau nau­jų pre­kės ženk­lų lie­ tu­viams vers­li­nin­kas pa­si­ūly­ti nes­ku­ba, nes yra įsi­ti­ki­nęs, kad bet ku­riam pre­kės ženk­lui sun­ku kon­ku­r uo­ti su jau tu­ri­mais

Andriaus ir Vaido (kairėje) Jankauskų salonuose „Du broliai“ padaugėjo pirkėjų iš Lietuvos.

2008–2012

padirbinių skandalas ir naujų Salone „Du broliai“ lankėsi ir „Mis pasaulis 2008“ Ksenija Suchinova.

jų pre­kės ženk­lais, to­kiais kaip „Pra­da“, „Guc­ci“ ar „Dol­ce Gab­ba­na“.

A.Jan­kaus­kas pas­te­bi, kad prieš de­šimt me­tų at­si­vež­ti nau­ją pre­kės ženk­lą bu­vo la­bai sun­ku. Rei­kė­da­vo daug lai­ko ir pas­ tan­gų, kad įti­kin­tum, jog to­kia ma­ža ša­lis kaip Lie­tu­va yra ver­ta tu­rė­ti vie­ną ar ki­tą pa­sau­ly­je ži­no­mą pre­kės ženk­lą. Šian­dien si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. „Da­bar ma­dos na­mai jau pa­tys si­ūlo bend­ra­dar­biau­ti. Bet ne­rei­kia per­lenk­ti laz­dos. Per di­de­li kąs­niai rin­kai ga­li bū­ti spran­gūs. Aki­vaiz­džiau­sias to pa­vyz­dys – „Vil­niaus var­tų“ pro­jek­tas. Tai bu­vo ri­zi­ kin­gas pro­jek­tas. Nuo pat pra­džių bu­vo aiš­ku ir mes ga­na tiks­liai aps­kai­čia­vo­me, kad šis pro­jek­tas gy­vuos pu­sant­r ų me­tų.

Mū­sų rin­ka per ma­ža, kad ga­lė­tu­me tiek daug pre­kės ženk­lų įt­rauk­ti į apy­var­ tą. Juo­lab kad vie­nu me­tu Vil­niu­je bu­vo to­kių pre­kės ženk­lų, ko­kių nė­ra net Mi­la­ ne“, – sa­ko A.Jan­kaus­kas.

Vis dėl­to ir da­bar vaikš­čio­da­mas po Ro­tu­šės aikš­tę vers­li­nin­kas jau­čia­si ne pras­čiau nei Mi­la­ne.

2008–2012

„La­bai di­džiuo­ja­mės tuo, kad pa­vy­ko su­kur­ti Ro­tu­šės aikš­tę to­kią, ko­kia ji yra da­bar. Po mū­sų pir­mų­jų „Es­ca­da“ ir „Fer­ré“ par­duo­tu­vių at­si­ra­do ir kon­ku­ren­tų sa­lo­nai.

To­kios aikš­tės ne­tu­ri nei Ry­ga, nei Ta­li­nas, nei Mins­kas. Pas mus vis­kas, kas ge­riau­sia, yra vie­no­je aikš­tė­je“, – sa­ko A.Jan­kaus­kas.

Deimantas Dalibogas tiki, kad krizė išėjo į naudą.

V

i­sai ki­taip apie kri­zę kal­ba bend­ro­ vės „Lė­vuo“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­ rius Dei­man­tas Da­li­bo­gas. „Kri­zė mus pa­lie­tė, ir ga­na skau­džiai: te­ko ma­žin­ti vi­sų rū­šių są­nau­das, per­svars­ty­ti ir op­ti­mi­zuo­ti pro­ce­sus, ati­džiau elg­tis užsa­ kant pre­kes, ras­ti bū­dų rek­la­muo­tis ski­riant ma­žiau lė­šų. Per kri­zę bu­vo pris­tab­dy­ta plėt­ra, pers­vars­ty­tas val­do­mų ženk­lų port­ fe­lis. Ma­nau, neiš­gy­ve­no­me to, ko ne­bū­tų pa­ty­rę ki­tos Lie­tu­vos vers­lo sri­tys. Ta­čiau tai išė­jo ir į nau­dą – pro­ce­sus op­ti­mi­za­vo­ me ir da­bar jie pa­de­da tau­py­ti. La­biau­siai džiu­gu, kad per sunk­me­tį pa­vy­ko iš­lai­ky­ti tą pa­čią ko­man­dą. Tai lei­džia mums be stab­ te­lė­ji­mų rea­guo­ti į po­zi­ty­viai be­si­kei­čian­čias rin­kos są­ly­gas“, – at­vi­rau­ja D.Da­li­bo­gas.

61

Penkmečio permainos „Lė­vuo“ į sa­vo pra­ban­gių dra­bu­žių sa­lo­ ną „Ge­di­mi­no 22“ per pas­ta­rą­jį penk­me­tį at­si­ve­žė ke­le­tą nau­jų pre­kės ženk­lų, ban­dė, tik­ri­no, ar jie tin­ka lie­tu­vių sko­niui. Ke­li pa­si­ tei­si­no, ke­li – ne. Prieš mė­ne­sį ši bend­ro­vė at­vė­rė pir­mo­jo Lie­tu­vo­je „La­cos­te“ sa­lo­no du­ris, re­no­va­vo vi­sas pa­tal­pas, tu­ri­mas Vil­ niaus „Ak­ro­po­ly­je“, praė­ju­siais me­tais ati­ da­rė ant­rą „Ger­r y We­ber“ sa­lo­ną Kau­ne, o Vil­niaus pre­ky­bos cent­re „Euro­pa“ atvė­rė du­ris „Max & Co.“ sa­lo­nas.

Di­de­lių pla­nų vers­li­nin­kas tu­ri ir ar­ti­ miau­siu me­tu – ru­de­nį ke­ti­na iš pag­rin­dų at­nau­jin­ti sa­lo­ną „Ge­di­mi­no 22“ , at­si­vež­ ti itin ži­no­mų pre­kės ženk­lų. „Nuo­lat ju­da­me. Džiu­gu, kad da­bar ple­čia­mės, o ne įsit­vė­rę ban­do­me iš­si­lai­ ky­ti, kaip bu­vo per kri­zę. Žmo­nės da­bar sug­rįž­ta į par­duo­tu­ves, ir mes su­tei­kia­me jiems vi­sas ga­li­my­bes rink­tis iš kuo di­des­ nio asor­ti­men­to“, – op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ kęs D.Da­li­bo­gas.

2012–2013 me­tus vers­li­nin­kas va­di­na lū­žio me­tais, kai iš nau­jo prii­ma­mi stra­te­ gi­niai spren­di­mai. Ta­čiau D.Da­li­bo­gas dra­ bu­žių rin­kai pie­šia švie­sią atei­tį. „At­si­ran­da savitų pro­duk­tų po­rei­kis, bet ir ma­si­nių pro­duk­tų var­to­ji­mas auga, o rin­ka lais­vė­ja.

To­bu­lė­ti ir už­dirb­ti ga­li­my­bių tik­rai yra. Be abe­jo­nės, vi­si lau­kia ru­de­nį at­si­ra­sian­čio nau­jo žai­dė­jo – „H & M“, bet čia jau­čia­ mės ga­na už­tik­rin­tai, nes tu­ri­me daug sa­vi­ tų bei pri­pa­žin­tų pa­sau­li­nių pre­kės ženk­lų

ir di­de­lį lo­ja­lių klien­tų ra­tą“, – tei­gia jis.

Vie­na di­džiau­sių dra­bu­žių vers­lu už­sii­ man­ti „Ap­ran­gos“ gru­pė taip pat ruo­šia­ si po­ky­čiams. 2012 me­tais ši bend­ro­vė ati­da­rė „Bur­ber­r y“ par­duo­tu­ves Ta­li­ne ir Ry­go­je, o ki­tais me­tais ruo­šia­si šių bri­tų ma­dos na­mų sa­lo­ną įkur­din­ti ir Vil­niu­je.

Bend­ro­vės pla­nai – ir nau­jų ki­tų pre­ kės ženk­lų par­duo­tu­vių ati­da­r y­mas bei re­konst­r uk­ci­ja.

Kas­met vis augan­tis „Ap­ran­gos“ pel­ nas, nau­jos par­duo­tu­vės ir pre­kės ženk­ lai (per pas­ta­rą­jį penk­me­tį „Ap­ran­ga“ ati­da­rė to­kias nau­jas par­duo­tu­ves kaip „Mas­si­mo Dut­ti“, „Al­do“, „De­si­gual“) bei už­mo­jai tu­rė­ti „Bur­ber­r y“ sa­lo­ną tar­si pat­vir­ti­na, kad dra­bu­žių vers­lo atei­tis Lie­ tu­vo­je tik­rai švie­si.

P

as­ta­r ą­jį penk­me­tį ga­li­ma drą­siai va­din­ti lie­tu­vių švie­ti­mo me­tais ma­dos sri­ty­je – tiek ma­dos na­mų pa­va­di­ni­mų, kiek iš­gir­do­me prieš pat pra­si­de­dant sunk­me­čiui, Lie­tu­vo­je dar nie­ka­da ne­bu­vo­me gir­dė­ję.

2008-aisiais Lie­tu­vo­je ati­da­r y­tas se­nas tra­di­ci­jas tu­rin­čių ita­lų ma­dos na­mų „Bru­ nel­lo Cuc­ci­ne­li“ sa­lo­nas. Ra­mūs, na­tū­ra­lūs že­mės ir ki­ti gam­to­je ran­da­mi ats­pal­viai, na­tū­ra­lūs audi­niai ir lais­vas sti­lius bu­vo šis tas nau­ja pa­si­tu­rin­čiam lie­tu­viui. Šio ženk­ lo rek­la­mo­se ne­bu­vo (ir nė­ra) sek­sua­lių pu­py­čių, ap­nuo­gin­to kū­no ar vul­ga­rių

po­zų, o san­tū­rūs dra­bu­žiai liu­di­ja pas­lėp­tą, bet pri­si­lie­tus jun­ta­mą pra­ban­gą.

T

ais pa­čiais me­tais iš­gir­do­me ir iš­mo­ ko­me dau­gy­bę ki­tų ma­dos na­mų pa­va­di­ni­mų. Ir už tai rei­kė­tų pa­dė­ko­ti be­ne am­bi­cin­giau­siam vi­sų lai­kų ma­dos pro­ jek­tui Lie­tu­vo­je – „Vil­niaus var­tams“. Vers­li­ nin­kas Lai­mu­tis Pin­ke­vi­čius ir tuo­met tik jo drau­gė bu­vu­si As­ta Va­len­tai­tė dar 2007-ųjų pa­bai­go­je ati­da­rė „Vil­niaus var­tų“ komp­ lek­są. Iš pra­džių – su „Chloé“, „Gi­venc­hy“, „Mosc­hi­no“, „Cor­ne­lia­ni“ bei „FG Bou­ tique“ sa­lo­nais. Bet tuo neap­si­ri­bo­jo. Sa­vo žy­dė­ji­mo lai­kais, 2008-aisiais, šis komp­lek­sas po vie­nu sto­gu bu­vo prig­lau­dęs dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt ge­rai pa­sau­ly­je ži­no­mų ma­dos na­mų. „Tom Ford“, „Brio­ni“, „Ver­sa­ ce“, „Ralph Lau­ren“, „Va­len­ti­no“, „Ro­ber­to Ca­val­li“, „Bot­te­ga Ve­ne­ta“, „Yves Saint Lau­ rent“, „Et­ro“, „Ale­xan­der McQueen“, „Jim­ my Choo“, „Sal­va­to­re Fer­ra­ga­mo“, „Chris­ tian Lou­bou­tin“...Vi­sų ir neiš­var­dy­si.

O ko­kie sa­lo­nų plo­tai! 200 kvad­ra­ti­ nių met­r ų „Gi­venc­hy“ sa­lo­ne ga­lė­jai ir pa­sik­lys­ti. „Vil­niaus var­tuo­se“ bu­vo ga­li­ma ras­ti ir in­ter­je­ro pre­kių sa­lo­nus „Fret­te“ bei kriš­to­lo ir si­dab­ro įran­kiais pre­kiau­jan­tį „Gal­le­r y Roya­le“, ku­ris ats­to­va­vo „Bac­ca­ rat“, „Ber­nar­daud“ ir „Chris­tof­le“ pre­kės ženk­lams. Čia pat bu­vo ir „Ave­nue“, „Liv Loun­ge“, „Ma­ri­no“ res­to­ra­nai.

„Vilniaus vartų“ atidarymą su įspūdingais fejeverkais 2007 metų pabaigoje stebėjo minia smalsuolių.

62

2008–2012

Penkmečio permainos Išpuoselėtus „Vilniaus vartų“ salonus 2009-aisiais teko uždaryti.

N

u­neig­ti ne­ga­li – lie­tu­viai iš „Vil­ niaus var­tų“ sė­mė­si ži­nių apie ma­dą ir ge­rą sko­nį. Ir nors dar­bo die­no­mis sa­lo­nų dar­buo­to­jos žio­vau­da­vo iš nuo­bo­du­lio, sa­vait­ga­liais čia už­suk­da­vo ir mū­sų, ir iš ar­ti­miau­sių kai­my­ni­nių ša­lių at­vy­ku­sios po­nios. „Tu­ri­me įdo­mių plėt­ros pla­nų, su­si­ ju­sių su nau­jų pa­sau­li­nių pre­kės ženk­lų įt­rau­ki­mu į Lie­tu­vą. Ste­bi­me ša­lies rin­ką, jos ma­dos ten­den­ci­jas, kryp­tis bei po­rei­ kius ir tik­rai ne­ke­ti­na­me sus­to­ti plės­da­ mie­si“, – 2008 me­tų lie­pą sa­kė „Fas­hion Ga­tes“ val­dy­bos pir­mi­nin­kė A.Va­len­tai­tė.

Bet po­rei­kius „Fas­hion Ga­tes“ val­dy­ bos pir­mi­nin­kė aps­kai­čia­vo ne­tei­sin­gai.

Juk jau net­r u­kus po šio in­ter­viu pra­si­dė­jo „Vil­niaus var­tų“ gri­ūtis. „Aš dar ti­kiu am­bi­cin­gu „Vil­niaus var­ tų“ pro­jek­tu“, – vil­ties net ir pask­li­dus kal­boms apie „Vil­niaus var­tų“ bank­ro­ tą 2009 me­tais nep­ra­ra­do A.Va­len­tai­ tė. Tuo­met „Vil­niaus var­tai“ api­by­rė­jo – bu­vo už­da­r y­ta da­lis sa­lo­nų. Neil­gai tru­kus ban­kas 2010 me­tų ko­vą areš­ta­ vo „Vil­niaus var­tų“ pre­kes. „Kaip mus in­for­ma­vo ban­ko ats­to­vai, pre­kės bu­vo areš­tuo­tos „už ki­tos įmo­nės įsi­pa­rei­go­ ji­mų ne­vyk­dy­mą“. Ma­no­me, kad „Pa­ rex“ ban­ko veiks­mai yra neap­gal­vo­ti ir ne­pag­rįs­ti, nes įmo­nė, ne­ga­lė­da­ma par­duo­ti pre­kių, yra dirb­ti­nai stu­mia­ma į bank­ro­tą“, – tuo­met skun­dė­si „Vil­ niaus var­tų“, prik­lau­siu­sių „Ran­ga Group“ įmo­nių gru­pei, ats­to­vai. Skun­dai ne­bu­vo iš­girs­ti ir po pu­sant­r ų me­tų ban­kui be­li­ 64

ko pra­dė­ti pra­ban­gių pre­kės ženk­lų var­ žy­tu­ves. San­dė­liuo­se vi­są tą lai­ką dū­lė­ję rū­bai ne­su­do­mi­no pir­kė­jų. Tie­sa, šį tą iš­par­duo­ti pa­vy­ko, ta­čiau li­ku­sių daik­tų li­ki­mas neaiš­kus. 2012 me­tams ri­tan­tis į pa­bai­gą, sko­lų pris­paus­tą ir sug­niuž­dy­tą L.Pin­ke­vi­čių pa­sie­kė ge­ra ži­nia – Lie­tu­ vos aukš­čiau­sia­sis teis­mas nusp­ren­dė, kad Lat­vi­jos „Pa­rex“ ban­kas pi­ni­gų iš vers­li­nin­ko rei­ka­la­vo tei­sė­tai, ta­čiau su­ma bu­vo gro­buo­niš­ka. Ir su­ma­ži­no iš L.Pin­ ke­vi­čiaus rei­ka­lau­ja­mą ne­te­sy­bų su­mą.

Bend­ra L.Pin­ke­vi­čiaus sko­la ban­kui su­ma­ žė­jo nuo 8,44 mln. iki 4,418 mln. li­tų. Bet gel­bė­ti vers­lą bu­vo jau vė­lu.

P

er šį lai­ko­tar­pį iš ma­dos že­mė­la­pio bu­vo išb­rauk­tas ir Ma­ri­jus Ge­laž­ni­ kas, li­ūd­nai pa­gar­sė­jęs kaip pa­dir­bi­nių ka­ra­lius. M.Ge­laž­ni­ko bė­dos pra­si­dė­jo dar 2006 me­tais, kai tei­sė­sau­ga ir pa­vel­do­ sau­gi­nin­kai nus­ta­tė, kad Di­džio­jo­je gat­vė­je esan­čio jo dra­bu­žių sa­lo­no vit­ri­nos nea­ti­ tin­ka reikalavimų. Bet Ma­rius su tuo nie­kaip nenorėjo su­tik­ti ir jo­kių veiks­mų ne­siė­ mė. Ne­pa­dė­jo ir nuo­lat ski­ria­mos bau­dos.

Ga­liau­siai tei­sė­sau­ga nu­ga­lė­jo, ir M.Ge­laž­ni­ kui te­ko nug­riau­ti pa­vel­dosaugininkų sau­ go­mą pas­ta­tą iš­dar­kiu­sias ko­lo­nas.

2011 me­tų pra­džio­je M.Ge­laž­ni­kui su­duo­tas dar di­des­nis smū­gis. „Lie­tu­vos ry­to“ žur­na­lis­tė at­li­ko eks­pe­ri­men­tą, ku­rio vai­siai ga­liau­siai pri­ver­tė už­mirš­ti sa­lo­no „Class VIP“ var­dą. Nusp­ren­du­si pa­tik­rin­ ti tuo­met jau ku­rį lai­ką Vil­niu­je skli­du­sias kal­bas, kad M.Ge­laž­ni­ko par­duo­tu­vė­je pre­

kiau­ja­ma klas­to­tė­mis, žur­na­lis­tė už­su­ko į Lie­tu­vos ir už­sie­nio gar­se­ny­bių pa­mėg­tą „Class VIP“ sa­lo­ną ir įsi­gi­jo ten „Em­po­rio Ar­ma­ni“ dir­žą. Taip dir­žas sug­rio­vė klas­to­ čių vers­lą. Vil­niaus Ro­tu­šės aikš­tė­je įsi­kū­ręs sa­lo­nas ga­lė­jo di­džiuo­tis kai­my­nys­te – ša­lia „Guc­ci“, „Dol­ce & Gab­ba­na“, „Va­len­ti­no“, „Es­ca­da“, „Pra­da“, „Dior“ „Dsqua­red2“ ir ki­tų gar­sių var­dų pre­kė­mis pre­kiau­jan­tys „Dvie­jų bro­lių“ sa­lo­nai, „Em­po­rio Ar­ma­ni“, „Hu­go Boss“, „MaxMa­ra“ par­duo­tu­vės.

Tik­ras Mi­la­no auk­si­nis kvad­ra­tas Vil­niu­je.

M

ariaus par­duo­tu­vės vit­ri­na iš to­lo vi­lio­jo pa­sau­ly­je ži­no­mu „Ro­ber­ to Ca­val­li“ var­du. Ta­čiau pra­vė­ręs stik­li­nes parduotuvės du­ris ga­lė­jai įsi­gy­ti ne tik šiuo, bet ir ki­tais gar­siais var­dais pa­žy­ mė­tų pre­kių. „Em­po­rio Ar­ma­ni“, „Guc­ ci“, „Gi­venc­hy“, „Lam­borg­hi­ni“, „Dun­hill“, „Dol­ce & Gab­ba­na“, „Max­Ma­ra“, „Mos­ chi­no“, „Tom­my Hil­fi­ger“, „Blu­ma­ri­ne“ ar net „Her­mès“ – toks di­de­lis pre­kių pa­si­rin­ki­mas buvo M.Ge­laž­ni­ko auk­su tvis­ kan­čio­je par­duo­tu­vė­je. Žur­na­lis­tės įsi­gy­tą „Em­po­rio Ar­ma­ni“ dir­žą už 489 li­tus (par­da­vė­jai jam su­tei­kė 30 pro­cen­tų nuo­ lai­dą, pra­di­nė dir­žo kai­na bu­vo 699 li­tai, nors ant pre­kės kai­na ir ne­bu­vo nu­ro­dy­ta) par­da­vė­jai pas­lau­giai su­pa­ka­vo į me­džio pluoš­to dė­žu­tę, o ją įdė­jo į po­pie­ri­nį pir­ ki­nių krep­še­lį su už­ra­šu „Class“.

Ly­giai to­kį pat vy­riš­ką ak­se­sua­rą in­ter­ ne­te tuo­met bu­vo ga­li­ma ras­ti už 32,5 li­to.

Kad žur­na­lis­tė įsi­gi­jo klas­to­tę, pat­vir­ti­no ir Lie­tu­vo­je „Em­po­rio Ar­ma­ni“ var­dą nuo

2008–2012

Penkmečio permainos Dainininkas Filipas Kirkorovas (kairėje) viešėdamas Vilniuje visada užsukdavo į Mariaus Gelažniko parduotuvę.

sie­kian­čių ne­leis­ti­nai pa­si­pel­ny­ti sau­gan­ ti ad­vo­ka­tų kon­to­ra: pre­kė ne­tu­rė­jo nei ser­ti­fi­ka­to, nei uni­ka­laus ga­mi­nio nu­me­rio, sag­tis bu­vo apib­rai­žy­ta, nea­ti­ti­ko ga­min­ to­jo ori­gi­na­lioms pre­kėms ke­lia­mų rei­ka­ la­vi­mų. Dir­žo pa­kuo­tė iš me­džio pluoš­to spe­cia­lis­tus pra­juo­ki­no – pra­ban­gos pre­ kės pa­kuo­ja­mos į spe­cia­lias dė­žu­tes su ga­min­to­jo lo­go­ti­pu. Pa­na­šų at­ve­jį ad­vo­ka­ tai už­fik­sa­vo ir prieš pat eks­pe­ri­men­tą. Iš 66

„Guc­ci“ ma­dos na­mų Lie­tu­vos ad­vo­ka­tai ga­vo raš­tą, nu­ro­dan­tį, kad M.Ge­laž­ni­kui prik­lau­san­čio­je par­duo­tu­vė­je vie­nos vil­ nie­tės įsi­gy­tas mo­te­riš­kas „Guc­ci“ dir­žas nė­ra ori­gi­na­lus. „Jei bū­čiau pir­ku­si kur nors tur­gu­je, ori­gi­na­lo nė ne­si­ti­kė­čiau. Ly­giai taip pat nė ne­su­si­mąs­čiau, kad pres­ti­ži­nė­je Vil­niaus gat­vė­je esan­čio­je par­duo­tu­vė­je ga­lė­čiau nu­si­pirk­ti klas­to­tę“, – „Lie­tu­vos ry­tui“ pik­ti­no­si tą dir­žą pir­ku­si mo­te­ris.

699 li­tus kai­na­vu­siam „Guc­ci“ dir­žui par­ da­vė­ja su­tei­kė 50 pro­cen­tų nuo­lai­dą. Pir­ ki­nys vil­nie­tei at­siė­jo 349 li­tus.

Neap­si­ken­tę to­kių ap­gau­di­nė­ji­mų „Guc­ci“ ats­to­vai pap­ra­šė Lie­tu­vos tei­ sė­sau­gos im­tis veiks­mų. Eko­no­mi­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo sky­riaus pa­rei­gū­nai M.Ge­laž­ni­ko par­duo­tu­vė­je at­li­ko kra­ tą. Po ke­lias va­lan­das tru­ku­sios kra­tos pa­rei­gū­nai kon­fis­ka­vo 108 pre­kes: kel­nes, vy­riš­kus kos­tiu­mus, mo­te­riš­kas pa­lai­di­ nes, ak­se­sua­r us, pa­žy­mė­tus gar­siau­siais ma­dos na­mų ženk­lais. Eks­per­tai nus­ta­tė, kad dau­gu­ma daik­tų – klas­to­tės. Tie­sa, ra­do ir ori­gi­na­lų, bet vos vie­ną ki­tą.

2012 me­tų pra­džio­je M.Ge­laž­ni­kui ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik už­da­r y­ti klas­ to­čių ka­ra­liaus var­dą jam su­tei­ku­sią par­ duo­tu­vę. Pa­tal­pas vers­li­nin­kas iš­nuo­mo­jo, guos­da­ma­sis, kad ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to nuo­ma – neb­lo­gas vers­las.

Iro­niš­ka – da­bar „Ro­ber­to Ca­val­li“ ir „Blu­ma­ri­ne“ pre­kės ženk­lais pa­žy­mė­ tų dra­bu­žių ga­li­ma įsi­gy­ti Kau­no šir­dy­je, Lais­vės alė­jo­je, įsi­kū­r u­sia­me „Class X“ sa­lo­ne, o jam va­do­vau­ja... bu­vu­si M.Ge­­ laž­ni­ko žmo­na Dau­ra Zen­ke­vi­či­ūtė.

2008–2012

Penkmečio permainos

Res­to­ra­nų nuo­puo­lio Prasidėjus krizei vakarieniauti restorane ar užsisakyti brangaus vyno butelį buvo kone nusikaltimas. Virtuvėje įsivyravo naujos mados, pakeitusios lietuvių skonį ir įpročius. Tiesa, per šį trumpą laiką – penkerius metus – situacija spėjo dar kartą apvirsti aukštyn kojomis.

In­ga BY­TAU­TĖ

G

e­riau­si Lie­tu­vos vir­tu­vės va­do­ vai sa­ko, kad pas­ta­ruo­sius pen­ ke­rius me­tus vy­ko la­bai svar­ būs po­ky­čiai, su­si­ję su mais­to kul­tū­ra: žmo­nės ėmė do­mė­tis eko­lo­gi­ja, res­to­ra­nai pra­dė­jo si­ūly­ti ne tik eko­lo­giš­ko, bet ir se­zo­niš­ko (tik švie­žio!) bei svei­ko mais­to. Res­to­ra­nų lan­ky­to­jams pa­rū­po, kas sly­pi už lėkš­tės, ku­ri jiems pa­tie­kia­ma, tad išau­go vir­tu­vės va­do­vo vaid­muo. Užuot gė­rę alų, žmo­nės pra­dė­jo rink­tis ir do­mė­tis vy­nu. Apie šiuos ir ki­tus po­ky­čius kal­buo­si su Ar­ūnu Ože­liu, dvie­jų sėk­min­gai veikian­ čių res­to­ra­nų Vil­niu­je sa­vi­nin­ku, jau dvi­de­ šimt me­tų be­si­su­ki­nė­jan­čiu šia­me vers­le, ir ly­giai prieš tiek pat me­tų sa­vo pir­mą­jį ita­liš­ko­jo mais­to res­to­ra­ną Lie­tu­vo­je su bend­ra­min­čiais ati­da­riu­siu An­to­nio Mes­ chi­no. Pakalbinu ir Ro­mą Za­ka­re­vi­čių, vie­ną vieš­bu­čio ir res­to­ra­no „Stik­liai“ sa­vi­nin­kų ir Lie­tu­vos gur­ma­nų gil­di­jos pre­zi­den­tą.

Apie nau­juo­sius ma­dos vė­jus res­to­ra­nų sri­ty­je kalbuosi su rin­kos nau­jo­kais – dvie­ jų vos prieš me­tus ati­da­r y­tų res­to­ra­nų sa­vi­nin­kais: Mar­ty­nu Praš­ke­vi­čiumi iš „Ste­ buk­lų“ bei Egi­di­jumi La­pins­ku ir Ar­mi­nu Da­ra­se­vi­čiu­mi iš „Ti­me“ res­to­ra­no.

Ar­ūnas Ože­lis

Res­to­ra­nų „La Pro­ven­ce“ ir „Marc­he de Pro­ven­ce“ sa­vi­nin­kas – Kri­zė mus tar­si sug­rą­ži­no prie va­ka­ rie­nės sta­lo na­muo­se. Ėmė­me ga­min­ti, vir­ti, skai­ty­ti ku­li­na­ri­nes kny­gas. Sa­ky­ki­te, ka­da mes vėl sug­rį­žo­me į res­to­ra­nus?

– Aš tu­riu ki­tą teo­ri­ją, ko­dėl žmo­nės grį­žo val­gy­ti į na­mus, ypač tur­tin­gi žmo­ nės. Juk pri­sis­ta­tė gra­žių na­mų, iš­puo­se­lė­jo sa­vo pie­ve­les, gė­ly­nus, įsi­gi­jo de­šim­tis tūks­ tan­čių kai­na­vu­sius kep­ti gam­to­je skir­tus įren­gi­nius. Juk jei­gu iš­lei­di vir­tu­vės įran­gai pu­sę mi­li­jo­no, tau rei­kia kaip nors tai 70

įp­ras­min­ti. Ir aš pui­kiai sup­ran­tu to­kius žmo­nes – juk ir na­muo­se ga­li­ma gra­žiai val­gy­ti, juo­lab kad tų na­mų ap­lin­ka ne­re­tai yra gra­žes­nė už bet ko­kio res­to­ra­no! Kai ku­rie la­bai su­si­do­mė­jo ku­li­na­ri­ja, ir aš tai svei­ki­nu. Bet yra ir su­ma­nių žmo­nių, ku­rie už­si­sa­ko mais­tą res­to­ra­ne, mes jį at­ve­ža­ me, gra­žiai pa­ser­vi­ruo­ja­me ir dings­ta­me prieš pat pa­si­ro­dant sve­čiams. O šei­mi­nin­ kei be­lie­ka išk­lau­sy­ti sve­čių komp­li­men­tų.

– Bu­vo ma­din­ga eiti va­ka­rie­nės į bu­tuo­ se įsi­kū­ru­sius res­to­ra­nus. Ką jūs ma­no­te apie juos?

– Vie­na­reikš­miš­kai, tai „žu­li­kai“. Juk jie pa­sii­ma ma­no klien­tus ir ban­do pa­ro­dy­ti, kad ga­li pa­da­r y­ti ge­riau ir pi­giau. Bet ar ži­no var­to­to­jas, kiek tos su­mo­kė­tos ma­no res­to­ra­nuo­se su­mos ten­ka mo­kes­čiams su­mo­kė­ti? Tad tas vai­di­ni­mas, kad ga­liu pi­giau, man at­ro­do tie­siog ne­są­ži­nin­gas.

– Ar per kri­zę pa­si­kei­tė žmo­nių val­gy­mo įp­ro­čiai?

– Tur­būt rei­kė­tų pra­dė­ti nuo to, kad 2008 ir 2009 me­tai bu­vo ne vers­lo, o iš­li­ki­mo me­tai: vi­si kri­to­me vei­du į pur­vą ir ban­dė­me kaps­ty­tis. Kri­to­me ne tik mes – kri­to vi­sas vers­las. Ir tai mes skau­džiai pa­ju­to­me sa­vo kai­liu. Juk res­to­ra­nas yra tar­si vi­zi­ti­nė kor­te­lė, o pi­ni­gai už­dir­ba­mi iš priė­mi­mų. Iki kri­zės vi­si sa­vo šven­tes no­rė­jo pa­da­r y­ti kuo gra­žiau, kuo įs­pū­din­ giau ir kuo bran­giau. Bu­vo nes­kai­čiuo­ja­mi pi­ni­gai, vi­si no­rė­jo vie­nas ki­tą pra­lenk­ti.

Atė­jęs į res­to­ra­ną tų lai­kų lan­ky­to­jas klaus­da­vo: ko­kio bran­giau­sio vy­no tu­ri­te?

Spro­gus tam mui­lo bur­bu­lui, pra­si­dė­jo rea­lus gy­ve­ni­mas. Ir vėl vi­si me­tė­si į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą – stai­ga vi­si pra­dė­jo tau­py­ ti, net­gi per­dė­tai, hi­per­bo­li­zuo­tai. Įmo­nės itin ati­džiai įver­ti­no biu­dže­tą: jei­gu anks­ čiau vy­no kor­ta tos įmo­nės priė­mi­muo­se pra­si­dė­da­vo nuo 100 li­tų, stai­ga nusp­ręs­ ta, kad vy­nas tu­ri kai­nuo­ti ne dau­giau kaip

50 li­tų. Dėl tos kri­zės neišsilaikė ir, ma­no gal­va, pats ge­riau­sias ma­no gy­ve­ni­mo pro­jek­tas – res­to­ra­nas „Domm“.

– Ta­čiau ar „Domm“ už­da­ry­mas ne­bu­vo su­si­jęs su tuo, kad lie­tu­viai dar ne­bu­vo pa­si­ ruo­šę mo­der­niai vir­tu­vei?

– Lie­tu­viai bu­vo pa­si­r uo­šę leis­ti pi­ni­ gus ir bū­tų juos lei­dę. Bu­vo daug is­to­ri­jų, daug vi­so­kių nuo­ty­kių. Tar­ki­me, kar­tą prieš Nau­juo­sius me­tus už­su­ko į „La Pro­ven­ce“ res­to­ra­ną vie­nas lan­ky­to­jas ir sa­ko: „No­rė­čiau čia Nau­juo­sius me­tus švęs­ti su žmo­na ir vai­ku. Tik mū­sų šei­ ma. Dar no­rė­čiau, kad bū­tų Snie­guo­lė ir Ka­lė­dų Se­ne­lis. Kiek man tai kai­nuos?“ Na, kai­na­vo jam tas ma­lo­nu­mas, bet ir ką:

2008–2012

ir pri­si­kė­li­mo me­tai „2008 ir 2009 metai buvo ne verslo, o išlikimo metai: visi kritome veidu į purvą ir bandėme kapstytis“, – pasakojo Arūnas Oželis.

ty­liai ra­miai sau su žmo­na ir vai­ku at­šven­ tė Nau­juo­sius me­tus. O vė­liau iš­ti­ko kri­zė. Pra­ra­do­me da­lį sa­vo lan­ky­to­jų, iš jų – ne­ma­žai to­kių, ku­rie tu­rė­jo ga­li­my­bę leis­ti ne sa­vo pi­ni­gus. Kar­tais pa­gal­vo­ju, ači­ū Die­vui, kad ta kri­zė ats­lin­ko. Vi­sus sus­ta­tė į sa­vo vie­tas, sup­ra­to­me, kas yra ver­ty­bės, kaip rei­kia dirb­ti ir ką dirb­ti, nes pi­ni­gai juk iš dan­gaus nek­rin­ta. Štai to­kia pream­bu­lė apie tai, kas bu­vo.

– Pa­mi­nė­jo­te neiš­li­ku­sį res­to­ra­ną „Domm“. Bet juk šian­dien tu­ri­te ne tik vi­siems jau ge­rai ži­no­mą res­to­ra­ną „La Pro­ ven­ce“, bet ir nau­ją pro­jek­tą – sėk­min­gai vei­kian­tį res­to­ra­ną „Marc­he de Pro­ven­ce“.

– 2011 me­tais „La Pro­ven­ce“ šven­tė

2008–2012

de­šimt­me­tį. Tų pa­čių me­tų lie­pos mė­ne­sį ati­da­rė­me „Marc­he de Pro­ven­ce“. Ga­liu pa­ly­gin­ti tuos du sa­vo vai­kus. Štai „La Pro­ven­ce“ iš­gy­ve­no tą kri­zę: vie­niems jis pa­tin­ka, ki­ti jo ne­ken­čia, bet jis gy­vuo­ja, ir aš ne­no­riu ja­me nie­ko keis­ti – nei tų kap­ri­zin­gų vy­res­nio am­žiaus pa­da­vė­jų, nei to in­ter­je­ro, ku­ris ne­sens­ta. O „Marc­he“ – tai lyg „La Pro­ven­ce“ kai­mo pusb­ro­lis.

Ja­me orien­tuo­juo­si ne tiek į eko­lo­giš­ ką mais­tą, kiek į mais­tą, ku­rį tie­kia­me iš ne­to­li esan­čių ūkių.

– Bet ar rea­lu Lie­tu­vo­je tu­rė­ti vi­suo­met švie­žių pro­duk­tų?

– Ži­no­ma. Juk vi­są Lie­tu­vą ga­li­me per­va­žiuo­ti per tris va­lan­das! Dau­giau­sia

pa­tie­ka­lų „Marc­he“ yra pa­ga­min­ta iš lie­ tu­viš­kų pro­duk­tų, ir tik­rai čia ra­si­te dau­ giau lie­tu­viš­kų nei pran­cū­ziš­kų re­cep­tų.

Tar­ki­me, tu­ri­me švie­žių se­lia­vų (la­ši­ši­nė žu­vis, pa­na­ši į sil­kę ir gy­ve­nan­ti Lie­tu­vos gi­liuo­siuo­se eže­ruo­se. – Aut.), nau­do­ja­me švie­žias se­lia­vas, tu­ri­me stin­tų – nau­do­ja­ me stin­tas. Mū­sų ak­cen­tas „Marc­he“ res­ to­ra­ne yra ne tiek eko­lo­gi­ja, kiek se­zo­niš­ ku­mas. Nuo ge­gu­žės pra­si­dė­jo tik­ras ro­jus: pir­mie­ji švie­žių pro­duk­tų pra­na­šai – špa­ ra­gai, vė­liau – ar­ti­šo­kai, lie­tu­viš­ki bo­bau­siai, že­muo­gės. Ru­de­niop pra­si­de­da žvė­rie­ nos se­zo­nas. Ge­riau­si mė­ne­siai žvė­rie­nos pa­tie­ka­lams yra rug­sė­jis, spa­lis ir lapk­ri­tis.

Taip ir eina­me ra­tu kar­tu su gam­ta.

– Bet juk taip ne­bu­vo prieš tuos pen­ke­ rius me­tus?

– Tu tei­si, ne­bu­vo. Su „Marc­he“ mes iš es­mės pa­kei­tė­me val­gia­raš­čio for­ma­vi­mo prin­ci­pą. Anks­čiau iš­leis­da­vo­me daug pi­ni­ gų kur­da­mi gra­žų val­gia­raš­tį: įs­pū­din­gas vir­še­lis, ko­ky­biš­kas po­pie­rius, gra­žus šrif­tas.

Ir lai­ky­da­vo­mės įsi­ka­bi­nę to val­gia­raš­čio, nes pa­keis­ti juk lyg ir neap­si­mo­ka. O „Marc­he“ mes nu­sisp­jo­vė­me ant tų odi­ nių vir­še­lių ir la­mi­nuo­tų pus­la­pių: ima­me pap­ras­tą po­pie­rių ir kei­čia­me val­gia­raš­tį kas­dien. Ga­li pa­ra­šy­ti, kad mes la­bai eko­ lo­giš­ki – juk štai nau­do­ja­me per­dirb­tą po­pie­rių, res­to­ra­ną kū­re­na­me mal­ko­mis.

Jei­gu at­vi­rai, mes tai da­ro­me ne dėl to, kad vi­siems pa­si­ro­dy­tu­me la­bai eko­lo­giš­ki, bet taip yra tie­siog pi­giau! Ga­liau­siai gy­va mu­zi­ka ir gy­va ug­nis su­ku­ria jau­ku­mą. Aš sa­ky­čiau, kad gal ne­rei­kia taip ak­cen­tuo­ti tos eko­lo­gi­jos – daug svar­biau eiti kar­tu su gam­ta. Jau se­niai sa­vo klien­tams kar­to­ju: neieš­ko­ki­te ma­no res­to­ra­ne aust­rių va­sa­ rą, o braš­kių žie­mą. Štai ir da­bar sa­lo­tų su mo­ca­re­la ne­ruo­šia­me ne to­dėl, kad ne­ga­ li­me gau­ti ge­ros mo­ca­re­los, o to­dėl, kad po­mi­do­rai tar­si plas­ti­ki­niai.

– Ar per tą lai­ką kei­tė­si lie­tu­vių sko­nis?

Ar jus la­biau vei­kė klien­tai su sa­vo pa­gei­da­vi­ mais, ar vis dėl­to jūs juos?

– Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad ma­ne kaip nors pa­vei­kė klien­tų sko­nis. Vi­suo­met da­riau pir­ miau­sia tai, kas man įdo­mu. Taip pat bu­vo ir res­to­ra­ne „Domm“. Ma­nau, kad dar ma­žiau­siai pen­ke­rius me­tus to­kio pro­jek­to Lie­tu­vo­je ne­bus. O kai kū­rė­me „Marc­he“, no­rė­jo­me su­kur­ti de­mok­ra­tiš­ką, jau­kią 71

Penkmečio permainos ap­lin­ką, tai lie­čia ir ap­tar­na­vi­mą. „Marc­he“ mes lei­džia­me sau eks­pe­ri­men­tuo­ti. Gal ne vi­si eks­pe­ri­men­tai pa­vyks­ta ir pa­si­tei­si­na, bet mū­sų tai ne­sus­tab­do. Juk štai kai ku­rie eks­pe­ri­men­tai pri­li­po ir pri­ti­ko. „Marc­he“ mes ne­tu­r i­me pas­to­vaus val­gia­r aš­čio.

Net tas pats pa­tie­ka­lo „Srai­gės dar­že“ re­cep­tas ne kar­tą kei­tė­si, evo­liu­cio­na­vo.

Net­gi juo­ka­vau, kad val­gia­raš­ty­je rei­kė­ tų ra­šy­ti: „Srai­gės dar­že Nr. 1“, „Srai­gės dar­že Nr. 2“ ar, kaip vy­no at­ve­ju, pa­ga­mi­ ni­mo me­tus. Vi­suo­met yra klien­tų, ku­rie atei­na ir sa­ko: „Aš no­riu tų srai­gių ar anų sa­lo­tų, kaip bu­vo anks­čiau.“ Jiems tai la­bai pa­ti­ko, jie atė­jo ve­da­mi ma­lo­naus pri­si­mi­ ni­mo apie anuo­met ra­gau­tą pa­tie­ka­lą.

– Ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad lie­tu­viai yra kon­ ser­va­ty­vūs?

– Taip. Juk ir tu kon­ser­va­to­rė: atei­ni ir jau ke­lin­tą kar­tą už­si­sa­kai tų pa­čių „Ni­ cos“ sa­lo­tų. Ne­re­tai aš iš anks­to ži­nau, ką tas ar ki­tas ma­no klien­tas už­si­sa­kys, ir tu ne­pa­kei­si jų nuo­mo­nės.

Ne­su nė kar­to jos ra­ga­vęs.“ Da­r y­si­me tar­si to­kį di­de­lį at­vi­rą res­to­ra­no san­dė­lį, kur klien­tai ma­tys ir ga­lės įsi­gy­ti vis­ką, ką mes tuo me­tu švie­žio bū­si­me ga­vę.

Ro­mas Za­ka­re­vi­čiu­s

Restorano „Stikliai“ bendraturtis Su Ro­mu Za­ka­re­vi­čiu­mi, vie­nu vieš­ bu­čio ir res­to­ra­no „Stik­liai“ sa­vi­nin­kų ir Lie­tu­vos gur­ma­nų gil­di­jos pre­zi­den­tu, ka­vos puo­de­lio su­si­tin­ka­me jo vieš­bu­čio kie­me­ly­je – ža­lio­je ra­my­bės oazė­je pa­čia­ me Vil­niaus cent­re. „Ge­ra mū­sų ka­va, ar ne? – pa­si­tei­rau­ ja. – Net ita­lai ją gi­ria.“ Di­džiuo­tis R.Za­ka­re­vi­čius tu­ri kuo – su bend­ra­min­čiais Ana ir Alek­sand­r u Ciu­pi­jais ati­da­r y­tas „Stik­lių“ res­to­ra­nas

gy­vuo­ja jau dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus. „Per tą lai­ką la­bai daug res­to­ra­nų ati­ da­r y­ta ir la­bai daug už­da­r y­ta, – pra­de­da mū­sų po­kal­bį apie res­to­ra­nų vers­lą Lie­ tu­vo­je R.Za­ka­re­vi­čius. – Vie­na prie­žas­čių, ma­no ma­ny­mu, yra nep­ro­fe­sio­na­lu­mas.

Daug kas įsi­vaiz­duo­ja, kad leng­va res­to­ra­ ną ati­da­r y­ti ir pi­ni­gų už­si­dirb­ti. Tik iš ša­lies at­ro­do, kad tai leng­vas vers­las. Bet taip ne­bū­na gy­ve­ni­me! Vis tiek bent vie­nas sa­vi­nin­kų tu­rė­tų bū­ti šios sri­ties pro­fe­sio­ na­las. Ir tu­ri įdė­ti la­bai daug pas­tan­gų, kad iš­lai­ky­tum pel­ny­tą var­dą.

Mes nuo pat pra­džių kar­te­lę iš­kė­lė­ me ga­na aukš­tai. Fan­ta­za­vo­me, kū­rė­me nau­ją, aukš­tes­nio ly­gio, ko­ky­bę. Tuo­met bu­vo pa­lan­kus me­tas pra­dė­ti vers­lą. Juk bu­vo­me pir­mie­ji, ati­da­rę aukš­to ly­gio res­ to­ra­ną. Vi­si ve­dė pas mus pa­ro­dy­ti, kad

– Tai kas nau­jo res­to­ra­nų pa­sau­ly­je?

– Per pas­ta­r uo­sius me­tus Lie­tu­vo­je pa­pū­tė gai­vaus oro gū­sis – ėmė kur­tis nau­ji res­to­ra­nai: tai ir „Lau­ro la­pas“, ir „Ti­me“, ir „Ste­buk­lai“. Aš į juos ži­ūriu la­bai tei­gia­mai. Gal­būt ne­da­r y­čiau taip kaip jie, bet ne to­dėl, kad jie da­ro blo­gai, o tie­siog ma­no kon­cep­ci­ja yra ki­to­kia. Tai ne­reiš­kia, kad aš vis­ką da­rau ge­rai. Tik­rai sa­vęs ne­lai­kau po­nu Die­vu šio­je sri­ty­je.

Svar­biau­sia, kad tie res­to­ra­nai yra pil­ni!

Džiu­gu, kad užau­go nau­jo­ji vi­rė­jų kar­ta.

Jie tu­ri sa­vo am­bi­ci­jas. Per tuos pen­ke­rius me­tus išau­go vir­tu­vės va­do­vo pro­fe­si­jos pres­ti­žas. Anks­čiau juk ne­ži­no­jo­me, kas sly­pi už mū­sų lėkš­tės. O toks žmo­gus tu­ri bū­ti at­si­da­vęs, nes ta­me pra­ga­re išs­to­vė­ti tik­rai nė­ra leng­va. Tai ir­gi la­bai reikš­min­ gas po­ky­tis per tuos me­tus.

– O ko­kie to­les­ni jū­sų pla­nai?

– Ati­da­r y­da­mas kiek­vie­ną nau­ją vie­tą sau pa­ža­du: vis­kas, tai pas­ku­ti­nis! O štai da­bar vėl tu­riu nau­ją pro­jek­tą – švie­žių pro­duk­tų par­duo­tu­vę. Ji bus čia pat, prie „Marc­he“. Ir nors fi­nan­si­nė sėk­mė man ne ma­žiau svar­bi, vis dėl­to man svar­bes­ nis – edu­ka­ci­nis mo­men­tas. To­je par­duo­ tu­vė­je tu­rė­si­me vi­so­kių įdo­mių pro­duk­tų: lau­ki­nių an­čių, fa­za­nų, ku­rap­kų, ne­ma­ty­tų žu­vų, aš­tuon­ko­jų. Atė­jęs į tą krau­tu­vę klien­tas klaus: „O ką su šiuo gy­viu da­r y­ti, kaip ga­lė­čiau jį na­mie pa­si­ga­min­ti?“ O ma­ne to­kie da­ly­kai la­bai ža­vi! Dar da­bar pri­si­me­nu, kaip anks­čiau atei­da­vo pas ma­ne žmo­nės į „La Pro­ven­ce“ ir klaus­da­ vo: „O ta aust­rė – la­bai šlykš­tus da­ly­kas?

72

„Prieš penkerius metus dominavo azijietiškas stilius, pailgos lėkštės, vėliau buvo natūralumo banga. O štai dabar madingos miniatiūros“, – sako Romas Zakarevičius.

2008–2012

Penkmečio permainos sa­ma­nės le­dus su juo­da duo­na. Tai vienas iš mūsų pavykusių bandymų. Už šiuos eks­pe­ri­men­tus esa­me ga­vę ne vie­ną vals­ty­bi­nio ly­gio ap­do­va­no­ji­mą: esa­me ap­do­va­no­ti Is­pa­ni­jos Si­dab­ri­niu kry­žiu­mi, Pran­cū­zi­jos Ka­va­lie­riaus or­di­nu, tu­ri­me Olan­di­jos Oran­ži­nio kas­pi­no or­di­ną. Tai­gi ta mū­sų švie­tė­jiš­ka veik­la yra įver­tin­ta.

– Kas la­biau­siai ska­ti­na eiti, aug­ti, kur­ti, ieš­ko­ti nau­jo­vių?

– Ga­liu pa­sa­ky­ti vie­ną da­ly­ką: jei­gu sus­to­si sa­vo ke­ly­je, nus­to­si kur­ti, pra­dė­si sen­ti nuo ne­si­kei­čian­čios ap­lin­kos.

Romas Zakarevičius – Lietuvos gurmanų gildijos prezidentas.

štai ir Lie­tu­vo­je yra ge­r ų res­to­ra­nų. Ži­nai, iš pra­džių net juo­kin­ga bu­vo. Juk ne­bu­vo pro­duk­tų ir ne­bu­vo ga­li­my­bių iš tų pro­ duk­tų ką nors pa­da­r y­ti. Kai ką imi­ta­vo­me, kai ką kū­rė­me ir išė­jo vi­sai neb­lo­gai.“ – Kaip jums pa­vy­ko iš­lai­ky­ti tą var­dą?

– Vie­na iš Annos, Aleksandro ir mano sėk­mės pas­lap­čių – kad vi­są lai­ką pats da­ly­vau­jame to­je veik­lo­je. Kai pats da­ly­ vau­ji, jau­ti gy­ve­ni­mo pul­są. Ant­ras da­ly­kas – tu­ri nuo­lat va­ži­nė­ti, ke­liau­ti, ste­bė­ti ir do­mė­tis, kas vyks­ta pa­sau­ly­je. Vien iš žur­ na­lų nau­jo­vių ne­su­ži­no­si. Juk yra pa­vyz­ džių, į ku­riuos ga­li ly­giuo­tis, ban­dy­ti kai ką pe­rim­ti, bet eida­mas sa­vo pa­si­rink­ta kryp­ti­mi, ne­kar­to­da­mas ak­lai. Ki­tas svar­ bus da­ly­kas – pas mus be­veik ne­si­kei­tė pag­rin­di­nis per­so­na­las.

Su mu­mis vi­są lai­ką dir­ba tas pats res­ to­ra­no vir­tu­vės va­do­vas Linas Bražinskas.

Tai su­tei­kia sta­bi­lu­mo. Tuo­met ga­li­ma aug­ti ir plės­tis. Ači­ū Die­vui, kad išė­jo­me į „vy­riau­sy­bi­nį ly­gį“. Mū­sų pri­rei­kė ir po­li­ ti­kams, ir vals­ty­bės sve­čiams. Aukš­čiau­ sio ly­gio priė­mi­mai mus la­bai įpa­rei­go­ja – vi­sa­da tu­ri bū­ti pa­si­tem­pęs, iš ta­vęs nuo­lat ti­ki­ma­si nau­jo­vių.Tad ėmė­me imp­ ro­vi­zuo­ti ir lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų te­ma.

Rė­mė­mės tar­pu­ka­rio lie­tu­vių vir­tu­ve ir imp­ro­vi­za­vo­me. Ir štai šian­dien tu­ri­me 74

– O kaip jums šian­dien at­ro­do Lie­tu­vos res­to­ra­nų pa­sau­lis?

– Per tuos pen­ke­rius me­tus vis­kas pa­si­ kei­tė, ir į ge­rą­ją pu­sę! Res­to­ra­nų lyg­muo la­bai išau­go, na, aiš­ku, ir ga­li­my­bės. At­si­ra­ do vi­sai ki­to­kia vir­tu­vės įran­ga. Anks­čiau džiau­gė­mės vie­na elekt­ri­ne vi­r yk­le res­to­ ra­ne. O da­bar to­kia tech­ni­ka, kad už­ten­ka pas­paus­ti myg­tu­ką, ir vis­kas su­si­re­gu­liuo­ja.

Juk ir arc­hi­tek­tai pa­si­kei­tė. Tie so­vie­ti­niai arc­hi­tek­tai, ką jie ga­lė­jo su­kur­ti?

Vis­kas nuo­lat kei­čia­si: nuo in­ter­je­ro iki mais­to. Ir rei­ka­la­vi­mai jau vi­sai ki­to­kie. Mes ven­gia­me la­bai ka­lo­rin­gų pro­duk­tų, nau­do­ ja­me daug lie­tu­viš­kos pro­duk­ci­jos. Ne­ma­ žai pries­ko­nių, uogų už­siau­gi­na­me pa­tys.

– Jūs tur­būt pir­mie­ji ir pra­dė­jo­te augin­ti dar­žo­ves bei uogas?

– Taip. Ka­dan­gi bu­vo­me koo­pe­ra­ty­vas, ne­ga­lė­jo­me šių pro­duk­tų įsi­gy­ti vals­ty­bi­ nė­se par­duo­tu­vė­se. Tu­rė­jo­me ar­ba vis­ką iš ūki­nin­kų pirk­ti, ar­ba pa­tys augin­ti.Taip vis­kas pra­si­dė­jo ir iš­si­ru­tu­lio­jo iki di­de­lio sa­vo ūkio.

Ki­tas nau­jas da­ly­kas Lie­tu­vo­je – at­si­ra­do daug jau­nų vi­rė­jų. Mes dir­ba­me su Žir­mū­ nų mo­kyk­la (Vil­niaus tu­riz­mo ir pre­ky­bos vers­lo mo­kyk­la. – Red.). Jų moks­lei­viai pas mus at­lie­ka prak­ti­ką. Šiais lai­kais jau­ni­mas vi­sai ki­taip ži­ūri į dar­bą.

Anks­čiau tik ati­dirb­ti vi­si no­rė­jo, da­bar vi­siš­kai ki­taip. Ir dirb­ti res­to­ra­ne tam­pa pres­ti­žu. Vis dau­giau vy­rų atei­na dirb­ti į vir­ tu­vę – anks­čiau juk vien mo­te­r ys dirb­da­vo.

– Ko­kie jū­sų res­to­ra­no lan­ky­to­jai?

– Vis dėl­to dau­giau­sia į mū­sų res­to­ra­ ną atei­na už­sie­nie­čių.

Daug lie­tu­vių pas mus bi­jo užei­ti! Vi­siems „Stik­lių“ var­das aso­ci­juo­ja­si su kaž­kuo la­bai bran­giu. Ne­va pas mus tik ry­šint kak­la­raiš­tį rei­kia eiti. Bet mes prii­ma­me įvai­rius sve­ čius, tik, ži­no­ma, ne su šor­tais.

– Kaip daž­nai kei­čia­te sa­vo res­to­ra­no val­gia­raš­tį?

– Du­kart per me­tus. Bend­ra­dar­biau­

ja­me su Pa­r y­žiaus vieš­bu­čio „Park Hyatt Pla­ce Ven­do­me“ res­to­r a­no vir­tu­vės va­do­vu Jea­nu Fran­çois Rouquet­te. Jis pas mus at­va­žiuo­ja kar­tą per pus­me­tį ir mes kal­ba­mės: ką nau­ja įt­rauk­si­me į val­gia­ raš­tį, kaip ser­vi­r uo­si­me, ko­kie pa­tie­ka­lai ma­din­gi, koks lėkš­čių di­zai­nas?

– La­bai įdo­mu, koks mais­tas ma­din­gas šiais me­tais?

– Jau ant­ri me­tai bu­ro­kė­lis yra pa­tie­ka­lų ka­ra­lius. Pa­pa­sa­ko­siu vie­ną is­to­ri­ją. 1998 me­tais Ita­li­jo­je ats­to­va­vo­me Lie­tu­vai ir Ro­mos me­rui ren­gė­me priė­mi­mą. Pa­ruo­ šė­me lie­tu­viš­kus barš­čius. Tie pie­tūs bu­vo fil­muo­ja­mi. Pa­si­ren­gi­mo me­tu priė­jo prie ma­nęs vie­na ita­lų žur­na­lis­tė ir ty­liai sa­ko: „Ką jūs da­ro­te? Čia juk varg­šų mais­tas!“ Nie­ka­da to ne­pa­mir­šiu. Kaip vis­kas ap­si­ver­ tė aukš­tyn ko­jom – da­bar ma­din­ga vis­kas, kas su­si­ję su bu­ro­kė­liais: į sa­lo­tas de­da­ma jau­nų bu­ro­kė­lių la­pų, bu­ro­kė­liai pa­tie­kia­mi kep­ti, vir­ti, ma­ri­nuo­ti ir ap­kep­ti, ma­din­ga ta­po trin­ta bu­ro­kė­lių sriu­ba, iš bu­ro­kė­lių net ik­rai ruo­šia­mi! O štai bul­vės vi­sai ne­be­ ma­din­gos. Aukš­to­jo­je vir­tu­vė­je bul­vės šiais lai­kais be­veik nie­kur ne­nau­do­ja­mos arba naudojamos kaip vienos iš komponentų.

La­bai ski­ria­si ir mais­to iš­dės­ty­mas lėkš­ tė­je. Prieš pen­ke­rius me­tus do­mi­na­vo azi­ jie­tiš­kas sti­lius, pail­gos lėkš­tės, vė­liau bu­vo na­tū­ra­lu­mo ban­ga. O štai da­bar ma­din­gos mi­nia­ti­ūros: kiek­vie­nas la­pe­lis – vis­kas su pin­ce­tu su­dė­lio­ta tar­si ju­ve­ly­ri­nis dar­bas! Šie­met vėl ma­din­gos gė­lės lėkš­tė­je.

O kon­di­te­ri­jo­je – to­kios ma­dos! Vie­ nu me­tu prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus bu­vo itin po­pu­lia­r ūs mar­ci­pa­nai ir vi­so­kie kre­mų įda­rai. Da­bar vi­si eina na­tū­ra­lu­ mo link, vis­kas su­pap­ras­tė­jo. Vis­kas da­bar la­bai leng­va, ne­ka­lo­rin­ga. Ir pa­ti for­ma kei­čia­si – de­ser­tai at­ro­do lyg skulp­tū­ros.

Tik Lie­tu­vo­je vi­si tarsi už­si­kon­ser­va­vę – tor­tai tu­ri bū­ti ap­va­lūs ar­ba kvad­ra­ti­niai, ir baig­ta! Jo­kių ki­to­kių nep­ri­pa­žįs­ta­ma.

Da­bar ma­din­gi krei­vi šlei­vi tor­tai – jei­gu ap­va­lus, tai, ži­ūrėk, ant vir­šaus už­dė­tas koks nors kvad­ra­tas ar pi­ra­mi­dė.

Net ir in­dų ma­da kei­čia­si: anks­čiau bu­vo ma­din­gas rai­žy­tas kriš­to­las, da­bar skaid­r us – kad neuž­gož­tų gė­ri­mo. Lėkš­ tės ir­gi iš skaid­raus stik­lo – kad pa­tie­ka­las at­ro­dy­tų lyg ore pa­tiek­tas. O pa­me­na­te, bu­vo ka­dai­se ma­din­gi juo­di in­dai? Pir­ko­ me juos prieš ko­kius 5–7 me­tus ir mes.

Ir kur juos pas­kui dė­ti? Praė­jo ta ma­da, ir vis­kas. Tai­gi mais­to ma­da, kaip ir dra­bu­žių, nuo­lat kei­čia­si. Ma­nau, kad tai la­bai ge­rai.

Tik la­bai bran­gu. Įdo­mi ta mū­sų sri­tis!

Nė­ra ka­da sen­ti. Aš rim­tai, gar­bės žo­dis!

Ti­kiu, kad dar il­gai gy­ven­siu ir dar daug įdo­maus nu­veik­siu.

2008–2012

Penkmečio permainos to­ra­nų pa­sau­ly­je, kiek apsk­ri­tai Lie­tu­vo­je – žmo­nių ap­ran­ga. Bū­da­mas res­to­ra­no sa­vi­nin­kas, tu­riu ga­li­my­bę žmo­nes ste­bė­ti kas­dien. Neį­ti­kė­ti­nai pa­si­kei­tė, pa­sa­ky­siu at­vi­rai, pa­ge­rė­jo lie­tu­vių ren­gi­mo­si sti­lius.

Ir tai ypač lie­čia lie­tu­vius vy­r us. Da­bar vie­nas ma­lo­nu­mas ma­ty­ti vy­rą, vil­kin­tį Sal­va­to­re Fer­ra­ga­mo švar­ke­lį, gra­žiai įlie­ me­nuo­tą, su 3–4 cen­ti­met­r us iš­lin­du­siais bal­tais marš­ki­nių ran­ko­ga­liais.

Vy­rai tik­rai pra­dė­jo rū­pin­tis sa­vo ap­ran­ ga. Įsi­jun­gia­me ry­tą lie­tu­viš­ką te­le­vi­zi­ją ir sa­kau žmo­nai: „Ži­ūrėk, As­ta, tas ži­nių ber­ niu­kas pui­kiai ap­si­ren­gęs!“ To­kio da­ly­ko anks­čiau ne­bu­vo. Anks­čiau iš kar­to at­pa­žin­ da­vau už­sie­nie­tį iš ba­tų, da­bar jau – ne­be.

Be­je, per pas­ta­r uo­sius dve­jus me­tus pas mus at­si­r a­do bal­ta­r u­sių klien­tų.

Ma­nau, tai pa­ju­to ir ki­ti ma­no ko­le­gos.

Jei­gu mes ne­tu­rė­tu­me to­kios griež­tos sie­nos su Bal­ta­r u­si­ja, ma­nau, Lie­tu­vos eko­no­mi­ka smar­kiai šok­te­lė­tų.

Bet svar­biau­sia nau­jo­vė – jau­nų, la­bai ge­r ų vi­rė­jų at­si­ra­di­mas. Jų ne­daug, bet tai la­bai nau­ja ten­den­ci­ja. Ir ta nau­ja vi­rė­jų kar­ta ne­be­dir­ba pas Lie­tu­vos res­to­ra­nų „kla­si­kus“: A.Ože­lį, Ro­mą Za­ka­re­vi­čių ar pas mus, o pa­tys ati­da­ro sa­vo res­to­ra­nus.

Ir pa­tys dir­ba. Tai di­džiau­sias ir ma­lo­niau­ sias po­ky­tis res­to­ra­nų vers­le.

„Vienas didžiausių pokyčių, įvykęs gal kiek anksčiau nei 2008 metais, – atsiradusi vyno gėrimo kultūra“, – sako Antonio Salvadore Meschino.

An­to­nio Sal­va­do­re Mesc­hi­no

Res­to­ra­no „Da An­to­nio“, pi­ce­ri­jų bei le­dai­nių tink­lo sa­vi­nin­kas „Tie­są sa­kant, aš užau­gau res­to­ra­ne.

Man yra ne­nor­ma­lu val­gy­ti ne res­to­ra­ne, nes nuo vai­kys­tės aš val­giau tė­vų res­to­ra­ ne. Net iš mo­kyk­los ma­nęs pa­siim­ti atei­ da­vo ne ma­ma, o jos res­to­ra­no vi­rė­jas“, – po­kal­bį pra­de­da dvi­de­šimt me­tų res­ to­ra­nų vers­lą Lie­tu­vo­je tu­rin­tis An­to­nio.

– Ko­kie, jū­sų aki­mis, di­džiau­si po­ky­čiai Lie­ tu­vos res­to­ra­nų pa­sau­ly­je nuo 2008 -ųjų?

– Vie­nas di­džiau­sių po­ky­čių, įvy­kęs gal kiek anks­čiau nei 2008 me­tais, at­si­ra­du­ 76

si vy­no gė­ri­mo kul­tū­ra. Lie­tu­viai pe­rė­jo nuo alaus, ge­ria­mo upė­mis, prie di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo vy­nu. Ir klien­tas jau ne tik klau­sia pa­da­vė­jo: „Ką pa­si­ūly­si­te, kas čia la­biau tin­ka?“ Jis pats pra­šo konk­re­taus vy­no. Ir kiek­vie­nais me­tais tas iš­ma­ny­mas apie vy­ną vis la­biau di­dė­ja.

Tar­ki­me, šian­dien sė­dė­jau sa­vo res­to­ra­ ne, atė­jo bal­ta­ru­siai, bu­vo daug nuo­la­ti­nių lie­tu­vių klien­tų ir nė vie­nas neuž­si­sa­kė alaus!

Na, ge­rai, sa­ky­si­te, gal čia „Da An­to­ nio“ fe­no­me­nas. Bet ne! Pas­te­bė­jau tai ir ki­tur. Ne­tu­riu nie­ko prieš alaus mė­gė­jus, bet ma­no akiai mie­les­nės ele­gan­tiš­kos vy­no tau­rės.

Ant­ras ryš­kus po­ky­tis, gal ne tiek res­

– Ko jūs, kaip už­sie­nie­tis, la­biau­siai pa­si­ gen­da­te Lie­tu­vo­je?

– Ko trūks­ta? Lie­tu­vo­je la­bai sun­ku gau­ti ge­rų pro­duk­tų. Pa­vyz­džiui, no­rė­da­mi gau­ti ge­rų žu­vų ar aust­rių, tu­ri­me jų už­si­sa­ky­ti iš Ber­ly­no. De­ja, Lie­tu­va yra šiek tiek už­kam­ py­je. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad „Da An­to­nio“ yra Ita­li­jo­je. Pai­mu te­le­fo­ną ir sa­kau: „Man rei­kia ma­ka­ro­nų.“ Ki­tą die­ną prie ma­no res­to­ra­ no bus iš­si­ri­kia­vę 15 skir­tin­gų tie­kė­jų ir jie mu­šis, kad tau par­duo­tų sa­vo ma­ka­ro­nus.

O aš dėl to, kad mu­ša­si pen­kio­li­ka, gau­siu ge­res­nes kai­nas ir są­ly­gas.

Man trūks­ta ga­li­my­bės išei­ti į tur­gų, grįž­ti su pil­nu krep­šiu švie­žių jū­r ų gė­r y­ bių ir pa­da­r y­ti drau­gams šven­tę. Li­ūd­na.

Gir­dė­jau, kad ko­le­gos kai ką pa­na­šaus ruo­šia­si ati­da­r y­ti. Gal ga­liau­siai ga­lė­siu įgy­ven­din­ti šią sa­vo sva­jo­nę.

Mar­ty­nas Praš­ke­vi­čius

Res­to­ra­no „Ste­buk­lai“ bend­ra­tur­tis – Mar­ty­nai, esa­te nau­jo­kas res­to­ra­nų vers­le. Kaip jums iš ša­lies ste­bint pa­si­ro­dė šie 5 me­tai?

– Prieš tuos pen­ke­rius me­tus vie­nin­te­lis A.Ože­lis eks­pe­ri­men­ta­vo vir­tu­vė­je. Jis man bu­vo ir da­bar te­bė­ra pa­vyz­dys. Kai Ar­ūnas ati­da­rė „Domm“ res­to­ra­ną, bi­jo­jau į jį net už­suk­ti. Iš ša­lies res­to­ra­nas at­ro­dė be

2008–2012

Penkmečio permainos ga­lo bran­gus, bet vi­lio­jo mo­der­ni vir­tu­vė.

A.Ože­lis pir­ma­sis Lie­tu­vo­je pra­dė­jo pa­sa­ ko­ti apie mo­der­nią vir­tu­vę, apie to­kius da­ly­kus kaip cir­ku­lia­to­rius bei ki­tus tech­ no­lo­gi­nius spren­di­mus vir­tu­vė­je. Tuo­met ir pra­dė­jau do­mė­tis mo­der­nia vir­tu­ve.

Gai­la, kad tą pra­ban­gų ir įdo­mų res­to­ra­ ną te­ko už­da­r y­ti. Jo­kių ki­tų nau­jų vė­jų per kri­zę ne­bu­vo. Vi­si su­lin­do į na­mus ir pir­ko Ja­mie Oli­ve­rio kny­gas.

„Lietuviai jau renkasi kokybiškus produktus, vertina gerą maistą, bet ko nevalgo“, – sako Martynas Praškevičius.

– O ką jūs tuo me­tu da­rė­te?

– Aš tuo me­tu dir­bau vi­rė­ju pap­ras­to­ se ka­vi­nė­se: „Brius­ly“ ir „Woo“.

– Kaip at­si­ra­do „Ste­buk­lai“?

– Tai dvie­jų Mar­ty­nų res­to­ra­nas: ma­no ir ki­to Mar­ty­no (Mar­ty­nas Šli­kas. – Red.).

Pa­me­nu, kai pa­si­rin­ko­me šią vie­tą sa­vo res­to­ra­nui (res­to­ra­nas įsi­kū­ręs „Vil­niaus var­tuo­se“. – Red.), mus iš kar­to vi­si nu­kry­ žia­vo, iš­va­di­no kvai­le­liais. Klaus­da­vo, kas gi pas jus ateis? Juk se­na­mies­ty­je pil­na res­ to­ra­nų? Bet aš vi­sa­da ti­kė­jau: jei­gu dirb­si iš šir­dies, bū­si są­ži­nin­gas, kaip pas ta­ve ga­li nea­tei­ti? Kai ati­da­rė­me „Ste­buk­lus“, pri­ si­pa­žin­siu, aš tiek kri­ti­kos su­lau­kiau! Tiek per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ne­bu­vau gir­dė­jęs.

Vi­si kri­ti­ka­vo, pei­kė. Su­tin­ku, kad kai ku­rie pa­tie­ka­lai ne­bu­vo to­bu­li. Bet kar­tais im­da­ vau sa­vęs klaus­ti: ne­gi aš tik­rai nie­ko ne­su­ ge­bu pa­ga­min­ti? Bet lan­ky­to­jai at­si­si­jo­jo: kam ne­pa­tin­ka, tas ir nei­na, o nuo­la­ti­nių lan­ky­to­jų kiek­vie­ną die­ną vis dau­gė­ja. Ir aš esu šiuo res­to­ra­nu pa­ten­kin­tas, tik­rai.

– Ko­kia „Ste­buk­lų“ vir­tu­vės kon­cep­ci­ja?

– Vi­si įsi­vaiz­duo­ja, kad „Ste­buk­lai“ yra mo­der­nus ir ste­buk­lin­gas res­to­ra­nas. Kai kam net­gi at­ro­do, kad pas mus mo­le­ku­ li­nė vir­tu­vė. Gal ko­kios užuo­mi­nos ir yra, bet mes tie­siog sten­gia­mės ga­min­ti iš kuo švie­žes­nių pro­duk­tų: ke­pa­me švie­žią žu­vį, švie­žią mė­są ir be­veik ne­tu­ri­me šal­dy­tų pro­duk­tų. Na, gal vos ke­lių rū­šių vai­sių ty­rių, bet net ge­riau­si pa­sau­lio res­to­ra­nai ty­res šal­do. Sma­gu gir­dė­ti, kad bend­ra­min­čiai iš „Lau­ro la­po“, „Ti­me“ ar „Boeuf“ res­to­ra­nų ir­gi pa­tie­kia tik švie­žią mais­tą. Na, kam rei­kia šal­dy­ti? Juk da­bar vis­ką ga­li­ma gau­ti.

– Už­si­mi­nė­te apie ko­le­gas. Jūs be­veik vie­ nu me­tu vi­si ati­da­rė­te sa­vo res­to­ra­nus. Tai su­ta­pi­mas ar po­žy­mis, kad kri­zė bai­gė­si?

– Aš ma­nau, kad tai tie­siog su­ta­pi­mas.

– Kiek me­tų su­ka­tės res­to­ra­nų vers­le?

– Kaip res­to­ra­no sa­vi­nin­kas esu la­bai jau­nas. „Ste­buk­lai“ – ma­no pir­ma­sis kū­ri­ nys, ku­riam dar nė­ra nė me­tų. O vir­tu­vės ko­lek­ty­vams va­do­vau­ti pra­dė­jau prieš tuos pa­čius pen­ke­rius me­tus. Per kri­zę bu­vo 78

la­bai sun­ku. Bū­na, pa­ke­liu li­tu kai­ną, ir klien­ tas su­rea­guo­ja. Pats va­ži­nė­da­vau po ba­zes, ieš­ko­da­vau pi­ges­nių pro­duk­tų. O dar tų res­to­ra­nų bu­vo dau­gy­bė. Mū­sų res­to­ra­nų seg­men­te kon­ku­ren­ci­ja bu­vo mil­ži­niš­ka.

– Kaip ga­lė­tu­mė­te api­bū­din­ti lie­tu­vį klien­tą?

– Lie­tu­viai yra kon­ser­va­to­riai. Gal dėl to ir nep­ri­gi­jo tas „Domm“ res­to­ra­nas?

Bet ma­lo­nu ste­bė­ti, kad lie­tu­viai jau ren­ ka­si ko­ky­biš­kus pro­duk­tus, ver­ti­na ge­rą mais­tą, bet ko ne­val­go. Lie­tu­viai pra­dė­jo rink­tis svei­kes­nius pro­duk­tus. At­si­ran­da vis dau­giau ve­ge­ta­r ų, ža­lia­val­gių. Štai ir ma­no res­to­ra­ne žmo­nės daž­niau ren­ka­si žu­vį, vi­so­kius ža­lios žu­vies ka­po­ti­nius, kar­ pa­čą nei mė­sos keps­nį.

– Su­si­for­ma­vo nau­jų, ta­len­tin­gų vi­rė­jų kar­ta. Man vi­sa­da bu­vo smal­su pak­laus­ti, o kur jūs vi­si iki tol bu­vo­te? Kur jūs to nau­jo po­ži­ūrio mo­kė­tės?

– Pri­si­pa­žin­siu, aš esu bai­gęs in­ter­ne­to uni­ver­si­te­tą – daug ko iš­mo­kau tie­siog skai­ty­da­mas in­ter­ne­te. Juk ma­no spe­cia­ly­ bė – ne vi­rė­jo.

Bet tė­vai la­bai no­rė­jo, kad stu­di­juo­čiau rim­čiau ir kad pas­kui dirb­čiau jų įmo­nė­je. O aš nuo vai­kys­tės ži­no­jau, kad bū­siu vi­rė­jas. Ir sa­vo sva­jo­nę įgy­ven­di­nau.

– Ko­kie bus „Ste­buk­lai“ po dar pen­ke­rių me­tų?

– Sva­jo­ju nau­do­ti kuo dau­giau lie­tu­ viš­kų pro­duk­tų. Juk Lie­tu­vo­je tik­rai ga­li­ma daug vi­so­kių įdo­mių da­ly­kų pri­da­r y­ti, tik kad mū­sų ūki­nin­kai dar la­bai van­gūs. Ka­da jie pra­dės vio­le­ti­nes mor­kas ar gel­to­nus bu­ro­kė­lius so­din­ti? Bū­čiau ūki­nin­kas, pri­ si­so­din­čiau vi­so­kių keis­tų da­ly­kų – esu tik­ras, kad res­to­ra­nai juos vi­sus nu­pirk­tų.

Ki­ta ver­tus, jei­gu no­ri tu­rė­ti to­kio ly­gio res­to­ra­ną kaip „No­ma“, pir­ma tur­būt tu­ri dar­žą su­si­kas­ti. Tai mes šią va­sa­rą ir da­r y­si­ me – pra­dė­si­me augin­ti sa­vo dar­žo­ves.

2008–2012

Penkmečio permainos yra da­bar? Prieš kiek lai­ko pas jus rei­kia re­zer­vuo­ti vie­tą?

Ar­mi­nas: Jei­gu no­ri gau­ti sta­liu­ką penk­ ta­die­nio va­ka­rui, tu­ri mums skam­bin­ti tre­ čia­die­nį. Jei­gu no­ri pas mus už­suk­ti vė­ly­vų­ jų sa­vait­ga­lio pus­r y­čių, pa­tar­čiau sta­liu­ką re­zer­vuo­ti prieš sa­vai­tę. Mat tu­ri­me ri­bo­tą vie­tų skai­čių. Prii­ma­me 65 žmo­nes, ir vis­kas.

Egi­di­jus: Ki­tas da­ly­kas, ku­rį pra­dė­jo sup­ras­ti mū­sų lan­ky­to­jai, kad mes neat­ne­ ši­me jiems pag­rin­di­nio pa­tie­ka­lo po pen­ kių mi­nu­čių. Mes ne­lai­ko­me pri­si­ma­ri­na­vę mė­sos. Atei­na klien­tas, už­si­sa­ko, ir tik ta­da aš nuei­nu atp­jau­ti to mė­sos ga­ba­lo. Anks­ čiau, bū­da­vo, išei­na koks niurz­gan­tis klien­ tas, o mes jau­di­na­mės. Vė­liau sup­ra­to­me: vi­siems tik­rai neį­tik­si­me.

Egidijaus Lapinsko ir Armino Darasevičiaus (kairėje) restorane „Time“ staliuką reikia rezervuoti prieš savaitę.

Egi­di­jus La­pins­kas ir Ar­mi­nas Da­ra­se­vi­čius

Res­to­ra­no „Ti­me“ sa­vi­nin­kai

Egi­di­jus, iš­gir­dęs, kad pris­ky­riau jį prie rin­kos nau­jo­kų, juo­kia­si: „Anoks aš čia nau­jo­kas. Jau dvi­de­šimt me­tų su­kuo­si res­ to­ra­nuo­se, tad ži­nau, ko žmo­nėms rei­kia ir ką jie la­biau­siai ver­ti­na. Nau­jo­kas esu tik to­dėl, kad ati­da­riau sa­vo res­to­ra­ną.“ – Ko­dėl nusp­ren­dė­te ati­da­ry­ti sa­vo res­ to­ra­ną?

– At­sa­ky­siu pap­ras­tai: vi­si vieš­bu­čių ir res­to­ra­nų sa­vi­nin­kai orien­tuo­ti į fi­nan­ si­nę nau­dą. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad pel­nas man nes­var­bus, bet svar­biau kas ki­ta: bū­da­mas pats sau šei­mi­nin­kas, ga­liu leis­ti paeks­pe­ri­men­tuo­ti su pro­duk­ci­ja, ban­dy­ti nau­jus de­ri­nius ir pa­jus­ti azar­tą. Ne sa­vo res­to­ra­ne nė­ra leng­va įro­dy­ti sa­vi­nin­kui, kad pri­va­lau vi­rė­jams duo­ti pa­ra­gau­ti bran­gios mė­sos, ge­ros žu­vies, kad jie sup­ ras­tų, ko­dėl mes ją tie­kia­me pus­ža­lę. Vie­ nas gal­būt bū­čiau ir dar ki­to­kį res­to­ra­ną įk­ūręs, bet „Ti­me“ ati­da­rė­me drau­ge su Ar­mi­nu. Žmo­gu­mi, ku­ris 5 kar­tus bu­vo iš­rink­tas Lie­tu­vos so­mel­jė čem­pio­nu ir ku­ris ta­po so­mel­jė ne to­dėl, kad ne­tu­ rė­jo, ką veik­ti, o to­dėl, kad jį tai trau­kė, kad jam tai pa­ti­ko. Tad esa­me pui­kus tan­de­mas – abu la­bai at­si­da­vę sa­vo dar­ bui. Iki „Ti­me“ ati­da­r y­mo Vil­niu­je ne­bu­vo nė vie­no ge­ro res­to­ra­no, ku­ria­me pats sa­vi­nin­kas ga­min­tų ar pils­ty­tų vy­ną. Pa­sa­ kyk man bent vie­ną to­kį. Vis dėl­to la­bai mie­la, kai ma­tai sa­vi­nin­ką ar jo žmo­ną, dir­ban­čius kar­tu. Iš kar­to sup­ran­ti, kad tie žmo­nės dir­ba su mei­le, ne tik dėl pi­ni­gų.

Dar ne­bu­vo die­nos, kad ne­bū­čiau atė­jęs į sa­vo res­to­ra­ną.

80

– Ką nau­ja pas­te­bė­jo­te per šiuos pen­ke­ rius me­tus?

– Iš tie­sų nu­ti­ko daug nau­jų da­ly­kų. Žmo­nės nu­si­su­ko nuo ma­si­nių ga­min­to­ jų, nes sup­ra­to, kad jie ne­pa­teiks ko­ky­biš­ ko pro­duk­to. Jei­gu per­ka­te pi­cą už 30 li­tų, pa­ti­kė­ki­te, jo­je ne­ra­si­te tik­ro sū­rio. Įde­di to­kią pi­cą į or­kai­tę ir sū­ris ne­si­ly­do. Ką tai reiš­kia? Kad tai tie­siog vers­las! Da­bar ma­din­gi vi­so­kie sū­rio ir auga­li­nių rie­ba­lų mi­ši­niai. Pro­duk­tai iš­si­gims­ta, o mes val­ go­me vel­niai ži­no ką. Bet aš nuo­šir­džiai džiau­giuo­si, kad Lie­tu­vo­je nė­ra il­gų eilių prie vi­so­kių „mak­do­nal­dų“. Ir džiau­giuo­ si, kad mes su Ar­mi­nu pri­si­de­da­me prie žmo­nių švie­ti­mo mais­to sri­ty­je.

Pa­vyz­džiui, kai ėmė­me tiek­ti men­kes, dau­gu­ma mū­sų klien­tų bu­vo tik­rai skep­tiš­ kai nu­si­tei­kę: mes juk to­kių ga­li­me „Ma­xi­ mo­je“ nu­si­pirk­ti! Bet pre­ky­bos cent­ruo­se jūs jų įsi­gy­ja­te prieš tai už­šal­dy­tų, vė­liau at­šil­dy­tų ir ga­liau­siai pa­dė­tų ant le­dų, o aš jums si­ūlau švie­žią pro­duk­tą. Iš pra­džių net­gi sa­ky­da­vau: „Aš jums iš­kep­siu, o jei­ gu ne­pa­tiks – ne­mo­kė­ki­te.“ Ne­bu­vo nė vie­no, ku­ris bū­tų pa­sa­kęs: „Taip ir ma­niau, men­kė kaip men­kė.“ Prie­šin­gai, vi­si ste­bi­si: kaip ta pa­ti men­kė ga­li bū­ti vi­sai ki­to­kios struk­tū­ros ir sko­nio.

Mū­sų šal­dik­lis be­veik tuš­čias: ja­me yra tik tie pro­duk­tai, ku­rių mes ne­ga­li­me gau­ti švie­žių, tar­ki­me, ko­kios kre­ve­tės ar se­pi­jos. Ne­tu­ri­me nei šal­dy­tų žu­vų, nei mė­sos. Ir tai žmo­nės ver­ti­na.

Mums be­siš­ne­ku­čiuo­jant pri­si­jun­gė ir Ar­mi­nas. „Aš ką tik po rau­do­no­jo vy­no de­gus­ta­ci­jos, tad at­leis­ki­te dėl pa­juo­da­vu­ sios šyp­se­nos“, – sma­giai nu­si­juo­kia.

– Anks­čiau re­zer­vuo­ti sta­liu­ką iš anks­to rei­kė­jo vos vie­na­me ki­ta­me res­to­ra­ne. Kaip

– Kaip daž­nai kei­čia­te sa­vo val­gia­raš­tį?

Egi­di­jus: Kiek­vie­ną die­ną. Is­pa­nai ar pran­cū­zai žu­vį va­di­na die­nos lai­mi­kiu. Pas mus – pa­na­šiai, tik kad tas die­nos lai­mi­kis iki mū­sų dar pa­rą ke­liau­ja.

Ar­mi­nas: Aš pa­sa­ky­čiau taip: mes tu­ri­ me val­gia­raš­tį ir vy­no są­ra­šą, ku­rie nuo­lat kei­čia­si. Apie tai mes sva­jo­jo­me prieš ati­da­r y­da­mi res­to­ra­ną ir tuo da­bar la­bai džiau­gia­mės. Svars­tė­me, kaip žmo­nės pri­ ims šią vie­tą – vieš­bu­ty­je ir dar prie sto­ties.

Ir priė­mė! Su vi­so­mis mū­sų idė­jo­mis.

– Ar­mi­nai, kad jau praš­ne­ko­te apie vy­ną, sa­ky­ki­te, ar lie­tu­viai nu­si­ma­no apie vy­ną?

– Klien­tų, ku­rie tik­rai nu­si­ma­no apie vy­ną, yra apie 15 pro­cen­tų.To­kių, ku­riems svar­bu, ko­kį vy­ną aš pa­re­ko­men­duo­siu, yra dar maž­daug 40 pro­cen­tų. O li­ku­sie­ji ne­su­reikš­mi­na vy­no. Su ta ma­žą­ja da­li­mi žmo­nių man ir yra įdo­miau­sia dirb­ti.

Va­ka­ruo­se to­kių žmo­nių yra apie 30 pro­cen­tų. O mes dar tik ve­ja­mės. Bet man vi­suo­met ma­lo­nu žmo­nėms pa­sa­ko­ti apie vy­ną. Daž­nas ži­no ma­ne ir dar pa­klau­si­nė­ja, o kaip tas, anas ar tre­čias vy­nas. Ką aš pas­te­ bė­jau dirb­da­mas res­to­ra­ne ir ko ne­ma­čiau, kai kon­sul­tuo­da­vau žmo­nes Vy­no klu­be?

Tai, kad aš ma­tau, ka­da žmo­nėms pa­tin­ka ma­no pa­rink­tas vy­nas. Iš jų vei­dų ma­tau!

Sma­gu iš­girs­ti, kai žmo­nės sa­ko, kad mū­sų vy­no są­ra­šas yra ge­ras.

– O kas lie­tu­viui yra ge­ras vy­no są­ra­šas?

– At­sa­ky­siu pa­teik­da­mas pa­vyz­dį. Praė­ ju­sią sa­vai­tę at­va­žia­vo vie­na šei­ma, at­si­ver­tė mū­sų vy­no kor­tą ir stai­ga su­šu­ko: „Ver­nac­ cia di San Gi­mig­na­no!“ Fan­tas­tiš­kas vy­no są­ra­šas! Mes gi ten bu­vo­me ir nie­kas ne­tu­ri to­kio pils­to­mo vy­no.“ Taip ir yra, mes si­ūlo­ me vy­no, ku­rio dau­giau nie­kas ki­tas ne­pils­to, ir tai žmo­nėms pa­tin­ka. Mū­sų klien­tai no­ri ma­ty­ti ne tuos įp­ras­tus, gal kiek nu­val­kio­tus pro­duk­tus, bet ką nors nau­ja ir ne­ti­kė­ta.

2008–2012

Penkmečio permainos

Lietuvoje užaugo šampano ekspertų karta Su bičiule šampano mėgėja, žinove ir tikra šampano ambasadore Lietuvoje Jolanta Smičiene susitinkame viename iš nedaugelio Vilniaus barų, kuriame šampanas pilstomas taurėmis. „Gaila, kad vis dar neturime tikro šampano baro Lietuvoje“, – atsidūsta J.Smičienė ir elegantiškai įsitaiso minkštasuolyje.

In­ga BY­TAU­TĖ – Jo­lan­ta, ko­kie bu­vo tie pen­ke­ri me­tai šam­pa­nui? – pra­de­du mū­sų po­kal­bį apie šam­pa­ną ir jo ger­bė­jus čia, Lie­tu­vo­je.

– 2008 me­tai bu­vo pui­kūs, 2009 me­tai taip pat bu­vo la­bai ge­ri. Na, o 2012 me­tais su­lau­kė­me ko­ky­biš­ko, bet itin ma­žo der­liaus. Kai ku­rie vy­nuo­gių augin­ to­jai su­rin­ko 40 pro­cen­tų ma­žes­nį der­lių nei įp­ras­ta. Ko­ją pa­ki­šo gam­tos iš­dai­gos.

– O kaip šam­pa­ną pa­vei­kė pa­sau­lio eko­ no­mi­kos kli­ma­tas?

– Ko­kių nors vers­lo ka­tak­liz­mų Šam­pa­ nės re­gio­ne per tą lai­ką ne­nu­ti­ko.Taip, kri­zė kiek pris­tab­dė pre­ky­bą, bet da­bar pas­te­bi­ mas rin­kos at­si­ga­vi­mas. Par­da­vi­mas Lie­tu­ vo­je taip pat išau­go. Tar­kim, 2012 me­tais Lie­tu­vai bu­vo par­duo­ta be­veik 80 tūks­tan­ čių, o 2011 me­tais – 50 tūks­tan­čių bu­te­lių. Šam­pa­nas eina ko­ja ko­jon su vi­sa vy­no kul­tū­ra ir jos po­pu­lia­rė­ji­mu mū­sų ša­ly­je. Ge­r uo­se res­to­ra­nuo­se šam­pa­nas vy­no kor­to­je jau yra ats­kir­tas nuo vy­no ir jo pa­si­rin­ki­mas neap­si­ri­bo­ja tik ke­liais ži­no­mais var­dais. Žmo­nės no­riai ren­ka­si į įvai­rias de­gus­ ta­ci­jas ir te­mi­nes šam­pa­no va­ka­rie­nes, nors šam­pa­nas – bran­gus gė­ri­mas. Ir aš pa­ti su­tin­ku vis dau­giau žmo­nių, ku­rie die­vi­na šam­pa­ną ir, svar­biau­sia, vis­ką apie jį iš­ma­no.

Be to, vis dau­giau lie­tu­vių no­ri ap­si­lan­ ky­ti Šam­pa­nės re­gio­ne. Pa­ra­gau­ja šam­ pa­no Lie­tu­vo­je ar už­sie­ny­je ir pra­de­da do­mė­tis, kaip šis gė­ri­mas ga­mi­na­mas ir kur.

– Koks yra tas Lie­tu­vos šam­pa­no mė­gė­ jas: sno­bas, be­si­ren­kan­tis gar­sius var­dus, ar vis dėlto smal­sus eks­pe­ri­men­tuo­to­jas?

82

– Tik­rai ne sno­bas. Net­gi prie­šin­gai – daug kas do­mi­si ne­gir­dė­to­mis rū­ši­mis, ne­ži­no­mais ga­min­to­jais. Kar­tais su­lau­kiu skam­bu­čių ar ži­nu­čių: to­kio šam­pa­no ra­ga­ vau, ką ga­li­te apie jį pa­pa­sa­ko­ti? Be abe­jo, gar­sūs var­dai yra po­pu­lia­rūs. Bet nau­ja ten­den­ci­ja yra prie­šin­ga: žmo­nės ieš­ko nau­jų ir ne­ži­no­mų ga­min­to­jų. Tar­kim, mes su ko­le­go­mis esa­me kar­tą su­ren­gę te­mi­ nę „Kai­mie­čių šam­pa­nie­čių va­ka­rie­nę“ vie­na­me Vil­niaus res­to­ra­ne. Pak­lau­si­te, kas yra tie „kai­mie­čiai šam­pa­nie­čiai“? Tai vyn­ da­r ys, gy­ve­nan­tis ma­ža­me Šam­pa­nės kai­ me ir ga­mi­nan­tis šam­pa­ną tik iš sa­vo užau­ gin­tų vy­nuo­gių. Toks šam­pa­nas ga­na re­tas, nes jo pa­da­ro­ma la­bai ne­daug. Tai­gi per tą va­ka­rie­nę ra­ga­vo­me ma­žų­jų vyn­da­rių ga­mi­na­mą šam­pa­ną. Šis ren­gi­nys su­lau­kė di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo. Jei­gu žmo­gus bū­tų sno­bas, sa­ky­tų: „Kas čia per ne­są­mo­nė, ge­riau už­si­sa­ky­siu „Dom Pé­rig­non“, „Veu­ ve Clicquot“ ar „Cris­tal“.“ Bet taip nė­ra vien Lie­tu­vo­je – dė­me­ sys ma­žie­siems vyn­da­riams pas­te­bi­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Mat ma­žie­ji vyn­da­riai ga­mi­na la­bai sa­vi­tą šam­pa­ną, va­di­na­mą­jį „ter­roir“ vy­ną. Toks šam­pa­nas ats­pin­di konk­re­tų že­mės lo­pi­nė­lį, ku­ria­me auga vy­nuo­gy­nai. Šam­pa­nės vy­nuo­gy­nai drie­ kia­si 34 tūks­tan­čius hek­ta­r ų. Anks­čiau bu­vo įp­ras­ta, kad vyn­da­r ys ima pro­duk­ ci­jos iš vie­no ga­lo, po to iš ki­to ir tą vy­ną su­mai­šo. O da­bar augin­to­jas tu­ri, pa­vyz­ džiui, 5 hek­ta­rus vy­nuo­gy­nų ir sten­gia­si iš jų der­liaus ats­ki­rai pa­ga­min­ti to­kį šam­pa­ną, ku­ris ats­pin­dė­tų bū­tent tą Šam­pa­nės lo­pi­ nė­lį, to­dėl šam­pa­no sko­nis ski­ria­si.

– O Lie­tu­vo­je ga­li­ma įsi­gy­ti to­kio šam­ pa­no?

– Taip, ta­čiau Lie­tu­vo­je pre­kiau­ja­ma tik tri­jų, gal ke­tu­rių „kai­mie­čių šam­pa­nie­čių“ pro­duk­ci­ja.

– Ko­kios dar nau­jos ma­dos Šam­pa­nė­je?

– Jun­ta­ma ten­den­ci­ja vėl sug­rįž­ti prie pir­mi­nės fer­men­ta­ci­jos ąžuo­lo sta­ti­nė­se.

Tai tra­di­ci­nis šam­pa­no fer­men­ta­vi­mo bū­das, bet nuo 7-ojo de­šimt­me­čio la­bai iš­po­pu­lia­rė­jo fer­men­ta­ci­ja me­ta­li­nė­se tal­ pyk­lo­se. Da­bar pa­žan­gūs „šam­pa­nie­čiai“ vėl grįž­ta prie iš­ta­kų, prie sa­vo šak­nų ir vis daž­niau fer­men­tuo­ti ima nau­do­ti ąžuo­lo sta­ti­nes.

– Gal tai su­si­ję su bend­ra mais­to kul­tū­ros ten­den­ci­ja grįž­ti prie mū­sų dar­že augan­čių bu­ro­kė­lių?

– Taip, iš es­mės vyks­ta tas pat. Ki­tas svar­bus veiks­nys – kli­ma­to at­ši­li­mas, nes tai tu­ri įta­kos Šam­pa­nės vy­nuo­gių sir­pi­ mui. O tai ska­ti­na vyn­da­rius ieš­ko­ti prie­ mo­nių, kaip iš­lai­ky­ti šam­pa­no gai­vu­mą, bū­din­gą šal­to kli­ma­to zo­no­je.

– Koks šam­pa­nas jums pa­čiai ar­čiau­siai šir­dies?

– Man la­bai pa­tin­ka ge­rų me­tų, ge­ro der­liaus šam­pa­nas, tu­rin­tis kuo ma­žiau cuk­ raus, kol jis dar jau­nas. Da­bar par­duo­da­mas 2008 me­tų šam­pa­nas – pui­kus pa­vyz­dys.

– Su drau­gais ren­gia­te sma­gias šam­pa­no de­gus­ta­ci­jas: bu­te­lius ap­vy­nio­ja­te fo­li­ja ir mė­gi­na­te spė­ti, kas po ja.

– Lie­tu­vo­je jau yra apie šam­pa­ną iš­ma­ nan­čių ir jį ko­lek­cio­nuo­jan­čių žmo­nių.

Ma­no kai­my­nas to­kias de­gus­ta­ci­jas va­di­na da­li­ni­mo­si kul­tū­ra. Juk jei tu­ri įs­pū­din­gą gė­ri­mą, ne­ga­li vie­nas at­si­sė­dęs jo iš­ger­ ti ar­ba iš­pils­ty­ti nie­ko ne­nu­tuo­kian­tiems žmo­nėms. To­kiu ypa­tin­go gė­ri­mo bu­te­liu pa­si­da­li­ni su bend­ra­min­čiais, vė­liau su jais ap­ta­ri. Kai ku­rioms šam­pa­no rū­šims įver­ tin­ti rei­kia pa­tir­ties, ne tik teo­ri­nių ži­nių.

– Kaip tap­ti šam­pa­no eks­per­tu? Skai­ty­ti kny­gas? Ar kas die­ną vis po nau­jo šam­pa­no tau­rę pa­ra­gau­ti?

– Šam­pa­no iš­ma­ny­mas – moks­las, tad, kaip ir kiek­vie­na­me moks­le, tu­ri mokėti teo­ri­ją ir nuo­lat da­r y­ti prak­ti­kos dar­

2008–2012

„Šampano vartojimą taip pat veikia sezonas. Tarkim, vasarą malonu ragauti „Blanc de Blancs“ (šampano rūšis iš baltų vynuogių), šampaną iš ’Chardonnay’ vynuogių“, – sako J.Smičienė.

bus. Ma­no di­džiau­si mo­ky­to­jai bu­vo jau mi­nė­ti „šam­pa­nie­čiai kai­mie­čiai“. Ži­no­ma, ne kar­tą te­ko lan­ky­tis spe­cia­li­zuo­tuo­ se kur­suo­se, ku­riuos ren­gia Šam­pa­nės vy­no re­gio­ni­nė ta­r y­ba, da­ly­vau­ti de­gus­ ta­ci­jo­se su gar­siau­siais šam­pa­no eks­per­ tais Ri­char­du Juh­li­nu, To­mu Ste­ven­so­nu, Mi­chae­lu Ed­ward­su. O šam­pa­no pa­ro­ dos yra pui­ki ga­li­my­bė vie­no­je vie­to­je su­si­tik­ti ge­riau­sius, įdo­miau­sius vyn­da­rius ir pa­ra­gau­ti jų ga­mi­na­mo šam­pa­no.

– Koks šam­pa­nas jums pa­li­ko di­džiau­ sią įs­pū­dį?

– Tai bu­vo 1907 me­tų der­liaus šam­ pa­nas, nu­pirk­tas iš ko­lek­ci­nin­kų. Tas šam­ pa­no bu­te­lis il­gą lai­ką gu­lė­jo Bal­ti­jos jū­ros dug­ne, vė­liau bu­vo išt­rauk­tas šve­dų na­r ų. Šam­pa­nas bu­vo pui­kiai iš­si­lai­kęs, o jį ra­gau­da­ma jau­čiau is­to­ri­jos dvelks­mą.

2008–2012

– Per kiek me­tų užau­go šam­pa­no ži­no­ vų kar­ta?

– Per pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus.

Esu su tais žmo­nė­mis dau­gy­bę kar­tų vy­ku­si į Šam­pa­nės re­gio­ną, kur su­si­tik­da­ vo­me su le­gen­di­niais vyn­da­riais.

Vė­liau ir pas mus į Lie­tu­vą bu­vo už­su­kę ne­ma­žai žmo­nių iš Šam­pa­nės: tai ir gar­sių šam­pa­no na­mų sa­vi­nin­kai, ir vyn­da­riai. Šių me­tų sau­sį Vil­niu­je lan­ kė­si gar­siau­sias šam­pa­no ver­tin­to­jas ir ži­no­vas R.Juh­li­nas. Jį prib­loš­kė su­reng­tų de­gus­ta­ci­jų ko­ky­bė ir kai ku­rių žmo­nių ži­nios apie šam­pa­ną.

Drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mū­sų šam­ pa­no ži­no­vai jau pa­te­ko į tarp­tau­ti­nį šam­pa­no eks­per­tų ra­tą.

– Kaip sup­ran­ta­te, ko­kio šam­pa­no pa­siū­ ly­ti konk­re­čiam žmo­gui?

– Pir­miau­sia pak­lau­siu, koks vy­nas tam

žmo­gui pa­tin­ka. Pa­gal tai ga­liu su­pras­ti ir jo ži­nių ly­gį, ir sko­nio ypa­tu­mus. Be to, šam­pa­ no var­to­ji­mą taip pat vei­kia se­zo­nas.Tar­kim, va­sa­rą ma­lo­nu ra­gau­ti „Blanc de Blancs“ (šam­pa­no rū­šis iš bal­tų vy­nuo­gių), šam­pa­ ną iš ’Char­don­nay’ vy­nuo­gių. Pui­kiai tiks ir ro­ži­nis šam­pa­nas. Žie­mą no­ri­si sod­res­nio sko­nio, ku­ria­me do­mi­nuo­tų ‘Pi­not Noir’ vy­nuo­gės. O jau tuo­met ren­kie­si pa­gal ga­min­to­jus. Pa­vyz­džiui, ‘Pi­nor Noir’ vy­nuo­ gės do­mi­nuo­ja „Veu­ve Clicquot“ šam­pa­ne, ’Char­don­nay’ – „Tait­tin­ger“ šam­pa­ne.

Jeigu norite ko nors išskirtinio ir labai gero, patarčiau rinktis šampaną, pagamintą iš ’Grand Cru’ vynuogių veislės ir grand cru (aukščiausiai vertinamo vyno ūkio) kaimo. Ir tai nebūtinai turi būti vintažas, nes visuomet gausite gerą kokybę. Lietuvoje nėra daug tokio šampano, bet šį tą tikrai galima rasti.

Svarbiausia būti drąsiems ir nebijoti ragauti!

Ir, žinoma, dalintis šampanu su draugais.

83

Penkmečio permainos

Va­ži­nė­ti išs­kir­ti­niais auto­mo­bi­liais Kaip pasikeitė automobiliai Lietuvos keliuose per pastaruosius penkerius metus? 2009 metais įvykęs lūžis taip smogė per automobilių pardavėjų ir pirkėjų sąmonę, kad jie iki šiol taip ir neatsigavo.

Min­dau­gas GRI­NIUS

N

e tik to­dėl, kad nau­jų auto­mo­bi­ lių par­da­vi­mas kri­to nuo re­kor­ di­nių 25 tūks­tan­čių 2008-aisiais iki maž­daug 5 tūks­tan­čių me­tais vė­liau, o per­nai pa­sie­kė vos pu­sę bu­vu­sio skai­čiaus – 12,5 tūks­tan­čio.

Svar­biau­sia ne tai. La­biau­siai gai­la, kad po nu­vil­ni­ju­sios fi­nan­sų kri­zės Lie­ tu­vo­je fak­tiš­kai ne­be­li­ko išs­kir­ti­nių, pa­čių bran­giau­sių ir ver­tin­giau­sių auto­mo­bi­lių – sa­vo­tiš­kų in­ži­ne­ri­jos še­dev­r ų ant ra­tų.

Dau­gu­ma jų bu­vo par­duo­ti at­gal į Va­ka­r ų Euro­pą, o va­ži­nė­ti išs­kir­ti­niu, akį trau­kian­ čiu ir bran­giu auto­mo­bi­liu Lie­tu­vo­je ta­po blo­go sko­nio po­žy­miu.

Du „Porsc­he Car­re­ra GT“, trys „Lam­ borg­hi­ni Mur­cie­la­go“, trys „May­bach 62S“, „Fer­ra­ri F430 Spi­der“ ir „Fer­ra­ri 612 Scag­liet­ti“, „Spy­ker C8 La­vio­let­te LM85“, „Bent­ley Ar­na­ge Long“, „Rolls-Roy­ce Phan­tom Long“ ir „Drop­head Cou­pe“, „Mor­gan Aero 8“, ke­lio­li­ka „Bent­ley Con­ ti­nen­tal Flying Spur“, „Con­ti­nen­tal GT“ bei „Audi R8“ – to­kie auto­mo­bi­liai prieš 5 ar 6 me­tus va­ži­nė­jo mū­sų mies­tų gat­ vė­mis. Jais nau­do­jo­si ži­no­mi vers­li­nin­kai ir ma­žiau ži­no­mi vei­kė­jai.

Nea­ki­vaiz­džio­je 2008 me­tų ko­vo­je dėl bran­giau­sio ir pres­ti­žiš­kiau­sio auto­ mo­bi­lio Lie­tu­vo­je bu­vo pa­si­tel­kia­ma „sun­kio­ji ar­ti­le­ri­ja“.

Mat tų me­tų pra­džio­je iš Vo­kie­ti­jos į Lie­ tu­vą ką tik bu­vo at­ga­ben­tas pail­gin­tas „RollsRoy­ce Phan­tom“ mo­de­lis, ku­riuo va­ži­nė­jo bend­ro­vės „Ran­ga Group“ pre­zi­den­tas Lai­ mu­tis Pin­ke­vi­čius. Nau­jas toks auto­mo­bi­lis, be mo­kes­čių, kai­nuo­ja maž­daug 395 tūks­ tan­čius eurų (apie 1,4 mi­li­jo­no li­tų).

Pa­gal ran­gą pail­gin­tas „Phan­tom“ – aukš­čiau­sias pres­ti­žo ir pra­ban­gos ly­gis.

Ne taip se­niai į „May­bach 62S“, kai­ nuo­jan­čius per mi­li­jo­ną li­tų, bu­vo per­ sė­dę ir vers­li­nin­kai Da­rius Moc­kus bei Ro­ber­tas Dar­gis.

Dar anks­čiau du itin re­tus ir bran­gius (kai­nuo­jan­čius dau­giau nei 1,5 mi­li­jo­no li­tų) spor­ti­nius auto­mo­bi­lius „Porsc­he 84

Car­re­ra GT“ bu­vo įsi­gi­ję bro­liai Ne­ri­jus ir Ne­mu­nas Da­gi­liai.

Be to, 2008-ųjų pa­va­sa­rį į mū­sų ša­lį at­ke­lia­vo du kab­rio­le­tai „Bent­ley“, kai­ nuo­jan­tys po 770 tūks­tan­čių li­tų, taip pat vie­nas „Fer­ra­ri 612 Scag­liet­ti“.

Ir ga­lų ga­le – bran­giau­sių auto­mo­bi­ lių kul­mi­na­ci­ja. Bir­že­lio mė­ne­sį į Lie­tu­vą bu­vo at­vež­tas „Bu­gat­ti EB 16.4 Vey­ron“.

Tai pats grei­čiau­sias ir bran­giau­sias auto­ mo­bi­lis pa­sau­ly­je. Jo kai­na – 1,1 mi­li­jo­no eurų (apie 3,8 mi­li­jo­no li­tų) be mo­kes­čių.

Jį įsi­gi­jo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pa­są tu­rin­tis, ta­čiau Švei­ca­ri­jo­je dau­giau­sia lai­ ko pra­lei­džian­tis pi­lie­tis, vers­lo ry­šiais glau­džiai su­si­jęs su „Gazp­rom“ bend­ro­ve.

Tie­sa, šis Švei­ca­ri­jo­je re­gist­ruo­tas auto­ mo­bi­lis tuo­met Lie­tu­vo­je neuž­si­bu­vo: pa­si­va­ži­nė­jus Vil­niu­je, nu­vy­kus į Mins­ką ir grį­žus at­gal, „Bu­gat­ti“ auto­mo­bil­ve­žiu bu­vo nut­rans­por­tuo­tas at­gal į Švei­ca­ri­ją.

A

ts­ki­ro ap­ra­šy­mo ver­ta ir bu­vu­sio pag­rin­di­nio „Sno­ro“ ban­ko ak­ci­ nin­ko Vla­di­mi­ro An­to­no­vo auto­ mo­bi­lių ko­lek­ci­ja, ku­rios ga­lė­tų pa­vy­dė­ti bet ku­ris auto­mo­bi­lių ži­no­vas. „Kai bu­vau ma­žas, rin­kau „Lam­borg­hi­ ni“ mo­de­liu­kus. Kaž­ka­da pats sau pa­ža­dė­ jau, kad užau­gęs tu­rė­siu to­kį tik­rą auto­mo­ bi­lį“, – tuo­met „Lie­tu­vos ry­to“ ko­res­pon­ den­tui pri­si­pa­ži­no ban­ki­nin­kas.

Jo ko­lek­ci­ja bu­vo bran­giau­sia ir ver­tin­ giau­sia ne tik Bal­ti­jos ša­ly­se.

280 tūks­tan­čių eurų kai­nuo­jan­tis ju­bi­lie­ ji­nės lai­dos „Fer­ra­ri 599 GTB“, „Fer­ra­ri 612 Scag­liet­ti“ už 245 tūks­tan­čius eurų, kab­ rio­le­tas „Bent­ley Azu­re“ (385 tūks­tan­čiai eurų), „Lam­borg­hi­ni Mur­cie­la­go Roads­ter“ (290 tūks­tan­čių eurų), „Lam­borg­hi­ni Gal­ lar­do Ne­ro“ (200 tūks­tan­čių eurų), „Spy­ ker C8 La­vio­let­te LM85“ (200 tūks­tan­čių eurų) – tik da­lis Vil­niu­je ir Ry­go­je sau­go­tos ban­ki­nin­ko auto­mo­bi­lių ko­lek­ci­jos.

Smo­gus fi­nan­sų kri­zei, dau­gu­mos pa­si­tu­rin­čių žmo­nių nuos­ta­tos pa­si­kei­tė ma­žiau nei per pus­me­tį. Pui­kuo­tis bran­ giais daik­tais ta­po pras­to sko­nio ženk­lu.

Skir­tin­gai nei 2007–2008 me­tais, kai

Bankrutavusiam bankui „Snoras“ priklausęs automobilis „Spyker C8 Laviolette LM85“ parduodamas už 450 tūkstančių litų.

tur­tuo­liai no­riai fo­tog­ra­fuo­da­vo­si prie sa­vo nau­jų pir­ki­nių, jau ke­le­tą me­tų nė vie­nas, įsi­gi­jęs bran­gų auto­mo­bi­lį, ne­be­ no­ri di­des­nio dė­me­sio.

Ir nors Lie­tu­vos gy­ven­to­jai 2009 me­tais dar įsi­gi­jo tris nau­jus „Bent­ley“, vie­ną „Fer­ ra­ri Ca­li­for­nia“ bei ke­lis „Porsc­he Pa­na­ me­ra“, pas­ta­ruo­sius me­tus vy­ku­sios lenk­ ty­nės, kas sės prie grei­tes­nio ir bran­ges­nio auto­mo­bi­lio vai­ro, stai­ga bai­gė­si.

Bran­gių auto­mo­bi­lių po­rei­kis su­ma­ žė­jo tiek, kiek smu­ko iki tol grei­tą pel­ną da­vę sta­ty­bos, ga­be­ni­mo ir ki­to­kie vers­lai.

2009 me­tais pra­mo­gų ir vers­lo pa­sau­lis jau ūžė nuo gan­dų – vers­li­nin­kas Lai­mu­tis Pin­ke­vi­čius pas­lap­čia par­duo­da sa­vo praš­ mat­nų­jį auto­mo­bi­lį „Bent­ley Con­ti­nen­tal GT“ ir at­si­sa­ko pail­gin­to „Rolls-Roy­ce“.

2006 me­tais pirk­tas „Bent­ley Con­

2008–2012

Lie­tu­vo­je vis dar ne­pa­do­ru

ti­nen­tal GT“ vers­li­nin­kui kai­na­vo 174 tūkst. eurų (apie 600 tūkst. li­tų), ta­čiau da­lį mo­kes­čių jis su­tau­pė pra­ban­gią ma­ši­ ną įre­gist­ra­vęs Lat­vi­jo­je.

At­si­ra­do ne­ma­žai to­kių klien­tų, ku­rie at­si­sa­ky­da­vo pa­siim­ti auto­mo­bi­lius, nors jau bu­vo su­mo­kė­ję pra­di­nę įmo­ką. Štai vie­nas su ge­riau­sia įran­ga su­komp­lek­tuo­ tas „Audi R8“ už 511 tūks­tan­čių li­tų tol sto­vė­jo pre­ky­bos sa­lo­ne, kol par­da­vė­ jams te­ko nu­leis­ti kai­ną iki 357 tūks­tan­čių li­tų ir par­duo­ti jį į už­sie­nį. 154 tūks­tan­čių li­tų nuo­lai­da nau­jam auto­mo­bi­liui – neo­ fi­cia­lus Lie­tu­vos re­kor­das.

Ko­dėl pa­si­tu­rin­tys žmo­nės ėmė tar­ si gė­dy­tis sa­vo tur­tų ir veng­ti vie­šai juos de­monst­ruo­ti? Va­ži­nė­ti nau­ju bran­giu auto­ mo­bi­liu ta­po lyg ir ne­pa­do­ru prieš ki­tus? „Jei­gu nie­ko neap­ga­vai, neap­vo­gei ir

2008–2012

ta­vo įmo­nė nes­kęs­ta sko­lo­se, ko čia gė­dy­tis?“ – tuo­met samp­ro­ta­vo vie­nas vers­li­nin­kas.

Ta­čiau al­gų sa­vo dar­buo­to­jams ne­mo­ kan­čios ar mi­li­jo­nus li­tų ban­kams sko­lin­ gos įmo­nės sa­vi­nin­kas, vai­r uo­jan­tis mi­li­ jo­no li­tų ver­tės auto­mo­bi­lį, ga­lė­jo su­kel­ti nei­gia­mą ap­lin­ki­nių reak­ci­ją.

Pras­tes­nę bend­rą ša­lies eko­no­mi­nę si­tua­ci­ją ir pa­si­kei­tu­sį bran­gių auto­mo­ bi­lių pir­kė­jų po­ži­ūrį ga­na tiks­liai ats­pin­di „Porsc­he Cayen­ne“ re­gist­ra­ci­ja Lie­tu­vo­je.

2010 me­tais ša­ly­je bu­vo įre­gist­r uo­ tas vos vie­nas dy­ze­li­niu va­rik­liu va­ro­mas „Cayen­ne“ ir 6 ga­lin­giau­si „Cayen­ne Tur­ bo“ mo­de­liai. 2011 me­tais pro­por­ci­ja iš es­mės pa­si­kei­tė: įre­gist­r uo­ti 24 dy­ze­li­niai ir 7 „Cayen­ne Tur­bo“.

Per­nai ši ten­den­ci­ja iš­r yš­kė­jo dar

la­biau – įre­gist­r uo­ti jau 35 dy­ze­li­niai ir vos 3 „Cayen­ne Tur­bo“.

T

oks var­guo­liš­kas po­ži­ūris ir pik­ta ap­lin­ki­nių reak­ci­ja iki šių die­nų ver­čia net tur­tin­giau­sius Lie­tu­ vos žmo­nes rink­tis la­biau prag­ma­tiš­kus, ma­žiau į akį krin­tan­čius auto­mo­bi­lius, o ne va­ži­nė­ti ryš­kiai rau­do­nais „Fer­ra­ri“ ar gel­to­nais „Lam­borg­hi­ni“.

Vis dau­giau tur­tin­gų žmo­nių per­nai pir­ko ne nau­jus, bet iki me­tų se­nu­mo nau­do­tus auto­mo­bi­lius.

To­kį tvar­kin­gą, ne­dau­žy­tą, ne­di­de­lės ri­dos pra­ban­gų auto­mo­bi­lį ga­li­ma nu­si­ pirk­ti 25–35 pro­cen­tais pi­giau nei par­da­ vi­mo sa­lo­ne.

Tie­sa, „Kau­no grū­dų“ val­dy­bos pir­mi­ nin­kas Taut­vy­das Barš­tys be­veik prieš 85

Penkmečio permainos „Sma­gus po­jū­tis, kai va­žiuo­ji at­si­da­riu­si sto­gą“, – sa­kė bend­ro­vės „Han­ner“ sa­vi­nin­ko Ar­vy­do Avu­lio žmo­na Ri­ta, 2010-aisiais sėdusi prie „Le­xus SC430“ vairo.

me­tus įsi­gi­jo nau­ją „Lam­borg­hi­ni Aven­ ta­dor“ mo­de­lį, ta­čiau jį lai­ko Vo­kie­ti­jo­je.

Tur­būt kad be rei­ka­lo neer­zin­tų tau­tie­čių.

Vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je „Bent­ley Con­ti­ nen­tal Su­pers­ports“ auto­mo­bi­lį įsi­gi­jęs žmo­gus il­gą lai­ką gy­ve­no Ame­ri­ko­je, čia ne­tu­ri jo­kių vers­lo rei­ka­lų, to­dėl ir nek­rei­ pia dė­me­sio į var­guo­lių pa­vy­dą ir ap­kal­bas.

Tie­sa, praė­ju­sių me­tų pra­džio­je Lie­ tu­vo­je bu­vo įre­gist­r uo­tas „Rolls-Roy­ ce Ghost“, ta­čiau maž­daug po ke­tu­rių mė­ne­sių jis iš­ke­lia­vo į Vo­kie­ti­ją.

Vie­nas įdo­miau­sių per­nai ša­ly­je įre­ gist­r uo­tų auto­mo­bi­lių – ryš­kiai gel­to­nos spal­vos „Porsc­he Cayen­ne Hyb­rid“. Šis vi­su­rei­gis išs­kir­ti­nis ne tik dėl sa­vo spal­ vos, bet ir dėl hib­ri­di­nės pa­va­ros – vie­ nos di­džiau­sių „Porsc­he“ tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų pas­ta­r uo­ju me­tu. Už­sa­kęs šį auto­mo­bi­lį ir su­mo­kė­jęs so­li­dų užs­ta­tą šio auto­mo­bi­lio šei­mi­nin­kas lau­kė dau­ giau nei me­tus. Šių me­tų išs­kir­ti­nė nau­jie­na – pir­kė­jo Lie­tu­vo­je už­sa­ky­ta ir jau pa­ga­min­ta per 1 mi­li­jo­ną li­tų kai­nuo­jan­ti „Fer­ra­ri F12 Ber­li­net­ta“. Šis grei­čiau­sias vi­sų lai­kų „Fer­ra­ri“ su 12 ci­lind­r ų, 740 AG va­rik­liu, šim­to ki­lo­ met­r ų per valandą grei­tį pa­sie­kian­tis per 3,1 se­kun­dės mo­de­lis taps di­džiau­sia šių me­tų ke­lių puoš­me­na.

Auto­mo­bi­lio pir­kė­jas dar svars­to, ku­rio­je ša­ly­je jį re­gist­r uo­ti. Mat re­gist­ ruo­jant Lie­tu­vo­je vien pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­tis (PVM) su­da­r y­tų dau­giau nei 210 tūks­tan­čių li­tų.

2012 me­tais bran­giau­sias nau­jas auto­ mo­bi­lis, ku­rį ga­li­ma ofi­cia­liai nu­si­pirk­ti 86

Lie­tu­vo­je, bu­vo „Mer­ce­des-Benz CL 65 AMG“. Jo ba­zi­nės komp­lek­ta­ci­jos kai­na – 804 tūks­tan­čiai li­tų.

P

ra­ban­gius auto­mo­bi­lius par­duo­ ti nusp­ren­dę lie­tu­viai 2009–2010 me­tais daž­niau­siai tai da­r y­da­vo Vo­kie­ti­jo­je – taip leng­viau ir nus­lėp­ti sa­vo ta­pa­ty­bę, ir ras­ti pir­kė­ją.

2012 me­tų rugp­jū­čio mė­ne­sį pa­si­ ro­dė in­for­ma­ci­ja, kad bank­r u­ta­vu­siam ban­kui „Sno­ras“ prik­lau­siu­sį auto­mo­bi­lį „Spy­ker C8 La­vio­let­te LM85“ už 450 tūks­tan­čių li­tų ga­li įsi­gy­ti pir­kė­jas iš Šiau­ rės Af­ri­kos. Šiuo pra­ban­giu ko­lek­ci­niu

mo­de­liu, ku­rių iš vi­so pa­ga­min­ti tik 24 vie­ne­tai, do­mė­jo­si po­ten­cia­lūs pir­kė­jai iš Mo­na­ko, Ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos.

Be­ne la­biau­siai pas­ta­r uo­ju me­tu akį džiu­gi­na krep­ši­ni­nin­kų auto­mo­bi­liai. Par­ duo­da­mi Ro­ber­to Jav­to­ko, Ri­man­to Kau­ kė­no, Jo­no Ma­čiu­lio auto­mo­bi­liai iš­sis­ki­ria ir iš­vaiz­da, ir ga­lia.

Dau­giau­sia – 328 tūks­tan­čių li­tų – pra­šo­ma už krep­ši­nin­kui J.Ma­čiu­liui pri­ klau­san­tį „Porsc­he Pa­na­me­ra“.

Tarp per­nai par­duo­da­mų nau­do­tų auto­mo­bi­lių dau­giau nei pu­sė mi­li­jo­no li­tų bu­vo pra­šo­ma už „May­bach 62“ bei „Fer­ra­ri 612 Scag­liet­ti“.

Raimondas Baranauskas prieš „Snoro“ bankrotą turėjo ne vieną prabangų automobilį.

2008–2012

Verslininkų Visvaldo ir Irenos Matijošaičių automobilių parke – ne vienas „Ferrari“.

K

aip bet ku­rį svei­ko pro­to vai­r uo­to­ją er­zi­nan­tį reiš­ki­nį rei­ kė­tų išs­kir­ti elekt­ro­mo­bi­lį „Taz­za­ri Ze­ro“.

Tai be­veik šim­tą tūks­tan­čių li­tų kai­nuo­jan­tis dvi­vie­tis ne­su­sip­ra­ti­mas. Ankš­tas, kie­tas, pa­si­bai­sė­ti­nos sa­lo­no ko­ky­bės ir nea­dek­va­čiai kai­nuo­jan­tis.

To­kį ne­se­niai su ne­ma­ža pom­pas­ti­ka įsi­gi­jo Lie­tu­vos paš­tas – jo ats­to­vai net­ru­ko pa­si­gir­ti, kad, pa­ly­gin­ti su įp­ras­tu ben­zi­ni­niu, šis elekt­ro­mo­bi­lis jiems leis su­tau­py­ti.

Gal ir leis, ta­čiau kol „Taz­za­ri Ze­ro“ pra­dės tau­py­ti ir at­si­pirks in­ves­ti­ci­jos į jį, teks nu­va­žiuo­ti 233 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų.

Ga­min­to­jai dek­la­r uo­ja, kad „Taz­za­ri Ze­ro“ nu­va­žiuo­ti 100 km kai­nuo­ja še­šis li­tus, o jo pra­di­nė kai­na – 87 tūkst. Lt. Pa­na­šaus dy­džio, ta­čiau kur kas ko­ky­biš­kiau pa­ga­min­tas „Toyo­ta iQ“ su vie­no lit­ro ben­zi­ni­niu va­rik­liu kai­nuo­ja nuo 45 tūkst. Lt, o šim­tas juo nu­va­žiuo­tų ki­lo­met­r ų at­siei­na 24 li­tus.

Pailgintu „Rolls-Royce Phantom“ modeliu važinėjo bendrovės „Ranga Group“ prezidentas Laimutis Pinkevičius, turėjęs ir „Bentley“.

Į „Maybach 62S“ buvo persėdęs verslininkas Robertas Dargis.

2008–2012

87

Penkmečio permainos Krepšininko Jono Mačiulio patobulintas „Porsche”.

Tai­gi šim­to ki­lo­met­r ų są­nau­dų skir­tu­ mas tarp šių auto­mo­bi­lių – vos 18 li­tų. Be to, rei­kia įver­tin­ti ir pa­pil­do­mus ne­pa­to­ gu­mus: „Toyo­ta iQ“ su pil­nu de­ga­lų ba­ku ga­li įveik­ti apie 600 km, o ita­liš­ką „Taz­za­ri Ze­ro“ prie 220 V įtam­pos liz­do jung­ti rei­kia kas 140 ki­lo­met­r ų (bent jau taip dek­la­r uo­ja ga­min­to­jas).

Tad šių auto­mo­bi­lių kai­nos su­si­ly­gins tik ta­da, kai jie nu­va­žiuos po 233 tūks­tan­ čius ki­lo­met­rų. Kaip ta­da at­ro­dys „Taz­za­ri Ze­ro“ ir kaip veiks jo aku­mu­lia­to­riai? Ga­li­ ma tik už­jaus­ti šio auto­mo­bi­lio pir­kė­jus.

Š

Dizainerio Alvydo Petrausko pasididžiavimas automobilis „Vipper GTS“ – triukšmingas ir ryjantis daug degalų, bet trūkumus atperka teigiamos emocijos lekiant šiuo žvėrimi.

88

iuo­lai­ki­niai auto­mo­bi­liai to­bu­lė­ja, juo­se įdie­gia­ma vis dau­giau įvai­ riau­sios įran­gos. Tam tik­ra įran­ga iš­ties nau­din­ga, ta­čiau kar­tais iš­ma­nu­sis auto­mo­bi­lis ima pri­min­ti įky­rią auk­lę, ku­ri nuo­lat re­gu­liuo­ja vai­ko gy­ve­ni­mą. „Rin­kis aukš­tes­nę pa­va­rą, ne­va­žiuok per­ne­lyg grei­tai, jei pa­var­gai – sus­tok ka­vos“, – nuo­lat pa­ta­ria toks auto­mo­bi­lis.

Svar­biau­sia, kad dau­giau­sia py­los, nu­ro­dy­mų ir pa­mo­ky­mų gau­na bran­gių, gau­siai elekt­ro­ni­ka ap­r ū­pin­tų auto­mo­bi­ lių sa­vi­nin­kai. Su­mo­kė­jai du šim­tus tūks­ tan­čių li­tų už auto­mo­bi­lį ir tu­ri jaus­tis ne toks pro­tin­gas nei jis. Bran­gus auto­mo­bi­ lis tam­pa gud­res­nis už sa­vi­nin­ką?

Lai­mė, vi­sas auto­mo­bi­ly­je ap­si­gy­ve­ nu­sias auk­les ga­li­ma nu­til­dy­ti myg­tu­ko „Off“ pas­pau­di­mu. Ta­čiau tai rei­kia da­r y­ti kiek­vie­ną kar­tą pa­lei­dus va­rik­lį.

Vie­nas blo­ges­nių pa­vyz­džių – sis­te­ma „Start/Stop“. Ši sis­te­ma, ku­rios ne­rei­kia pai­nio­ti

2008–2012

Krepšininkas Linas Kleiza vairavo sportinį „Porsche” ir...

... prabangų „Bentley Mulsanne” su išskirtiniu numeriu LK11.

2008–2012

89

Penkmečio permainos

Kaip bet kurį vairuotoją erzinantį reiškinį reikėtų išskirti elektromobilį „Tazzari Zero“.

su va­rik­lio pa­lei­di­mo myg­tu­ku, iš­jun­gia va­rik­lį, kai auto­mo­bi­lis sto­vi. Nus­pau­dus san­ka­bos pa­mi­ną va­rik­lis vėl auto­ma­tiš­kai pa­lei­džia­mas.

Ko­kia šio pro­ce­so es­mė? De­ga­lų tau­ py­mas. Mat va­rik­lis, veik­da­mas lais­vo­mis ap­su­ko­mis, vi­du­ti­niš­kai su­nau­do­ja maž­ daug 1 lit­rą de­ga­lų per va­lan­dą.

Bū­tent steng­da­mie­si su­tau­py­ti tą lit­rą ga­min­to­jai ir su­gal­vo­jo sis­te­mą „Start/ Stop“. Ge­r ai, jei­gu ke­ly­je nė­r a daug švie­so­fo­r ų. Ta­da va­rik­lis iš­jun­gia­mas ir pa­lei­džia­mas kart­kar­tė­mis. Bet ką da­r y­ti pak­liu­vus į spūs­tį, kai rei­kia pa­ju­dė­ti ke­lio­ li­ka met­r ų ir vėl sus­to­ti?

Kai per mi­nu­tę va­rik­lis iš­jun­gia­mas ir įjun­gia­mas 2 kar­tus, tik­rai siu­ti­na. Be to, ke­lias­de­šimt kar­tų ma­ži­na star­te­rio re­sur­sus ir nuo­lat eik­vo­ja aku­mu­lia­to­ riaus ener­gi­ją.

Daž­na­me auto­mo­bi­lio mo­de­ly­je ši sis­ te­ma vei­kia anaip­tol ne to­bu­lai.

Be­veik kiek­vie­na­me šiuo­lai­ki­nia­me auto­mo­bi­ly­je jau yra in­di­ka­to­rius, ro­dan­ tis, ka­da įjung­ti aukš­tes­nę ar že­mes­nę pa­va­rą.

Tai vėl­gi su­gal­vo­ta dėl eko­no­miš­ku­ mo – pa­sie­kus ati­tin­ka­mą grei­tį ir įjun­gus aukš­tes­nę pa­va­rą, auto­mo­bi­lis nau­do­ja ma­žiau de­ga­lų.

Kai ku­riuo­se auto­mo­bi­liuo­se („Opel Ast­ra“) šis in­di­ka­to­rius yra ga­na sub­ti­lus ir per­ne­lyg nek­rin­ta į akis. Ta­čiau ki­tuo­se, pa­vyz­džiui, „Toyo­ta Aven­sis“, prieš akis de­gan­čios ža­lios spal­vos ro­dyk­lės, įsak­ miai lie­pian­čios pa­keis­ti pa­va­rą, er­zi­na.

To­kios sis­te­mos pra­ver­čia tik ne­pa­ ty­r u­siems vai­r uo­to­jams, ku­r ie vi­siš­kai ne­jau­čia ir ne­gir­di auto­mo­bi­lio.

Vie­na ma­žiau­siai rei­ka­lin­gų sis­te­mų, ku­rią „Mer­ce­des-Benz“ pris­ta­tė 2009 me­tais ir ga­vo pri­zą už ino­va­ci­jas, yra 90

sis­te­ma „At­ten­tion As­sist“. Jos pas­kir­tis – nus­ta­ty­ti, ka­da vai­r uo­to­jas yra pa­var­ gęs, pra­ran­da kon­cent­ra­ci­ją, ir pa­si­ūly­ti jam pail­sė­ti.

Kar­tu su gar­si­niu sig­na­lu prie­tai­sų sky­ de už­si­de­ga ka­vos puo­de­lio sim­bo­lis ir klau­si­mas „Ti­me for a break?“ („Lai­kas da­r y­ti pert­rau­ką?“) Pa­tys ga­min­to­jai aiš­ki­na, kad taip kont­ ro­liuo­ja­mas vai­ra­vi­mas: be auto­mo­bi­lio grei­čio ir šo­ni­nės ak­ce­le­ra­ci­jos, sis­te­ma fik­suo­ja ir ki­tus da­ly­kus, pa­vyz­džiui, vai­ro

ju­de­sius, in­di­ka­to­rių ir pa­mi­nų vei­ki­mą, dau­ge­lį spe­cia­lių val­dy­mo ope­ra­ci­jų ir išo­ri­nių veiks­nių, to­kių kaip šo­ni­nis vė­jas ar ne­ly­gus ke­lio pa­vir­šius „Mer­ce­des-Benz“ ga­min­to­jai aiš­ki­na, kad per pir­mą­sias ke­le­tą ke­lio­nės mi­nu­čių „At­ten­tion As­sist“ su­da­ro in­di­vi­dua­lų vai­ ruo­to­jo el­ge­sio mo­de­lį, ku­rį auto­mo­bi­lio elekt­ro­ni­kos val­dy­mo įren­gi­nys nuo­lat ly­gi­ na su esa­mu vai­ra­vi­mu ir vai­ra­vi­mo si­tua­ci­ja.

Taip sis­te­ma at­pa­žįs­ta ti­piš­kus nuo­ var­gio po­žy­mius ir ati­tin­ka­mai įs­pė­ja vai­r uo­to­ją.

Ban­džiau ap­gau­ti šią sis­te­mą: auto­mo­ bi­liu ga­na di­na­miš­kai va­ži­nė­jau po mies­tą, nu­va­žia­vau į Kau­ną ir at­gal, mė­gi­nau imi­ tuo­ti pa­var­gu­sį – ku­rį lai­ką ne­mirk­sė­jau, ne­ju­di­nau gal­vos, pats ne­ju­dė­jau prie vai­ro – jo­kios reak­ci­jos.

Kai sa­vo įž­val­go­mis pa­si­da­li­jau su ko­le­ go­mis iš Lat­vi­jos ir Es­ti­jos, jie tei­gė pa­ty­rę tą pa­tį – nė vie­nam jų ne­pa­vy­ko ap­si­mes­ti pa­var­gu­siam. Bet gal mes tik blo­gi ak­to­riai?

Po­pu­lia­rė­ja apie eis­mo juos­tą žy­min­ čios li­ni­jos kir­ti­mą įs­pė­jan­ti sis­te­ma „La­ne De­par­tu­re War­ning“. Ji ypač pra­ver­čia va­žiuo­jant nak­tį ar pa­var­gus.

Jei­gu vai­ruo­to­jas pra­de­da snū­du­riuo­ti ir auto­mo­bi­lis ima keis­ti tra­jek­to­ri­ją, už­va­ žia­vus ant li­ni­jos su­vib­ruo­ja vai­ras ar­ba vai­ruo­to­jo sė­dy­nė („Cit­roën C5“), taip įs­pė­da­mi ir pa­ža­din­da­mi vai­ruo­to­ją.

MĖGS­TA „VOL­VO“ IR „VOLKS­WA­GEN“ Ko­kius auto­mo­bi­lius daž­niau­siai ren­ ka­si mo­te­r ys? Lie­tu­vo­je to­kios sta­tis­ti­ kos nie­kas ne­re­gist­r uo­ja.

Ta­čiau auto­mo­bi­lių rin­kos ty­ri­mu už­sii­man­ti JAV bend­ro­vė „Polk“ pa­skel­ bė są­ra­šą auto­mo­bi­lių, ku­riuos 2011 me­tais daž­niau­siai rin­ko­si mo­te­r ys.

Pir­mo­jo­je vie­to­je at­si­dū­rė „Vol­vo S40“ – net 57,9 proc. jų pir­kė­jų bu­vo mo­te­r ys.

Ne­daug nuo šve­dų auto­mo­bi­lių ga­min­to­jo at­si­li­ko Euro­po­je ne­par­duo­ da­mas „Nis­san Ro­gue“, tre­čio­jo­je vie­

to­je li­ko kab­rio­le­tas su­lanks­to­mu me­ta­ li­niu sto­gu „Volks­wa­gen Eos“. Įdo­mu, kad šia­me są­ra­še nė­ra „Fiat 500“, mat juo Ame­ri­ko­je pra­dė­ta pre­ kiau­ti tik per­nai, tad jis ne­pak­liu­vo tarp gei­džia­miau­sių mo­te­r ų auto­mo­bi­lių. Į ket­vir­tą­ją vie­tą šia­me są­ra­še nu­kri­ to „Volks­wa­gen New Beet­le“, ku­ris už­per­nai bu­vo nea­be­jo­ti­nas mo­te­r ų fa­vo­ri­tas.

Ne­po­pu­lia­riau­si pre­kių ženk­lai tarp mo­te­rų – „Bu­gat­ti“ (0 proc.), „Fer­ra­ri“ (5,6 proc.) ir „Lam­borg­hi­ni“ (6,5 proc.).

MO­TE­RYS VAI­RUO­JA VIS DAŽ­NIAU ●● Nors Lie­tu­vo­je jau ne pir­mi me­tai ma­žė­ja pra­de­dan­čių­jų vai­ruo­to­jų, mo­te­ rų prie vai­ro gre­tos di­dė­ja nuo 2009-ųjų. ●● Per­nai vai­r uo­to­jo pa­žy­mė­ji­mai bu­vo iš­duo­ti 19,7 tūks­tan­čio mo­te­r ų ir 19,1 tūks­tan­čio vy­r ų. ●● 2011 me­tais vai­r uo­to­jo pa­žy­mė­ji­mų mo­te­rims iš­duo­ta 22,2 tūks­tan­čio, o vy­rams – 21,1 tūks­tan­čio.

●● 2010-aisiais iš­mo­ku­sių vai­r uo­ti vy­r ų ir mo­te­r ų skai­čius bu­vo fak­tiš­kai vie­no­ das (21 717 mo­te­r ų ir 22 087 vy­rai). ●● 2009 me­tais vals­ty­bės įmo­nės „Re­git­ ra“ vai­ruo­to­jų pa­žy­mė­ji­mus iš­duo­dan­ čiuo­se pa­da­li­niuo­se per­nai pra­de­dan­čio­ jo vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą ga­vo 43 428 Lie­tu­vos gy­ven­to­jai (49 proc. vy­r ų, 51 proc. mo­te­r ų).

2008–2012

Penkmečio permainos

Automobilis – lyg juvelyrikos dirbinys Saulius Karosas.

1939 metų „Rolls-Royce Wraith“.

Jūratė SPRINDŽIŪNAITĖ

P

arodęs išskirtinį susido­mė­ji­mą­, taip pat kruopš­tumą S.Ka­ro­sas bu­vo priim­tas į tech­ni­kų ko­man­dą, ku­ri rū­pi­no­si Lie­tu­vos ir SSRS žie­di­nių lenk­ty­nių da­ly­vių auto­mo­bi­liais.

Jis su pa­ty­r u­siais mec­ha­ni­kais vyk­da­ vo į ga­myk­las ir ste­bė­da­vo, kaip ren­ka­mi va­rik­liai, konst­r uo­ja­mi ki­to­kie mec­ha­niz­ mai. S.Ka­ro­sas bu­vo vie­no­je ko­man­do­je

su še­šis kar­tus tuo­me­tės So­vie­tų Są­jun­ gos auto­mo­bi­lių spor­to čem­pio­nu Vi­kiu Ole­ka. 1974 m. Le­ning­ra­de (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas) vy­ku­sio­se žie­di­nė­se lenk­ty­ nė­se V.Ole­ka ta­po čem­pio­nu, o še­šio­lik­ me­tis S.Ka­ro­sas bu­vo ap­do­va­no­tas kaip ge­riau­sias mec­ha­ni­kas. „Jei­gu pak­laus­tu­mė­te, kas bu­vo ma­no gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jai, pir­miau­sia iš­tar­čiau V.Ole­kos pa­var­dę – jis man kaip ant­ras tė­vas. Esu lai­min­gas, kad paaug­lys­tę lei­dau

1937 metų „Horch 853 Sport Coupé“.

92

su to­kia as­me­ny­be, – pa­sa­ko­ja S.Ka­ro­sas.

– Grei­čiau­siai jo dė­ka aš ne­ta­pau lenk­ ty­ni­nin­ku, nors dar paaug­lys­tė­je apie tai sva­jo­jau. Vi­kis sa­ky­da­vo, kad ne­rei­kia eiti į auto­mo­bi­lių spor­tą, kad tai ne­pers­pek­ ty­vu: nes­ki­ria­ma pa­kan­ka­mai lė­šų tech­ ni­kai, lenk­ty­ni­nin­kams ne­su­tei­kia­ma jo­kių svei­ka­tos ga­ran­ti­jų. Pa­me­nu, po vie­no ap­do­va­no­ji­mo jis pa­ro­dė 68 rub­lius ir 12 ka­pei­kų, ku­riuos ga­vo kaip pi­ni­gi­nę pre­mi­ ją už SSRS čem­pio­no ti­tu­lą. Tai bu­vo vie­ nas mo­ty­vų ne­si­rink­ti lenk­ty­ni­nin­ko ke­lio.“

T

a­čiau bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Sau­ lius ned­ve­jo­da­mas sto­jo į Vil­niaus in­ži­ne­ri­nį sta­ty­bos ins­ti­tu­tą (da­bar Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­ tas), kur 1976–1981 m. stu­di­ja­vo Me­cha­ ni­nės tech­no­lo­gi­jos fa­kul­te­te ir įgi­jo in­ži­

1935 metų „Röhr 8 Typ F Cabriolet Gläser“.

Vaidoto Grigo nuotr.

Verslininkas Saulius Karosas automobiliais susidomėjo dar būdamas pradinukas. Tuomet jis užsiėmė kartingu, o trylikos metų jau pradėjo dirbti žiedinių lenktynių automobilių dirbtuvėse.

1935 metų „Mercedes-Benz 500 K Cabriolet“.

1931metų „Horch 670 Sport Cabriolet“.

1929 metų „Mercedes-Benz 630 K“.

1931metų „Rolls-Royce Phantom II“.

nie­riaus mec­ha­ni­ko spe­cia­ly­bę. Bai­gęs stu­di­jas S.Ka­ro­sas iki 1986 m. li­ko dirb­ti ins­ti­tu­to Auto­mo­bi­lių trans­por­to ka­ted­ ro­je, kur gi­li­no­si į hid­rau­li­kos ir mec­ha­ni­ kos pa­ti­ki­mu­mo sri­tį. Vė­liau iš­vy­ko į JAV ir po dve­jų me­tų ten įk­ūrė įmo­nę „SK-Im­ pex Inc.“. Po po­ros me­tų vers­lą per­kė­lė į Euro­pą, įs­tei­gė ke­le­tą įmo­nių ir Lie­tu­vo­je.

Pir­mą­jį auto­mo­bi­lį, nuo ku­rio ir pra­si­de­ da po­mė­gio is­to­ri­ja, S.Ka­ro­sas įsi­gi­jo 1988 m. Tai bu­vo vie­ne­ti­nis „Mer­ce­des-Benz 500 K Cab­rio­let“, ku­rio kė­bu­lą 1934 m. su­kū­rė gar­sios auto­mo­bi­lių kė­bu­lų įmo­nės „Erd­ mann & Ros­si“ meist­rai.Tuo me­tu S.Ka­ro­sas vi­sai ne­ke­ti­no ko­lek­cio­nuo­ti auto­mo­bi­lių. Jo no­ras įsi­gy­ti re­tą eg­zemp­lio­rių bu­vo la­bai prag­ma­tiš­kas: vy­riš­kis ren­gė­si iš­vyk­ti į JAV ir ten pra­dė­ti vers­lą, bet tuo me­tu iš So­vie­tų Są­jun­gos ne­bu­vo ga­li­ma iš­vež­ti jo­kių ver­tin­ gų daik­tų. Se­ni auto­mo­bi­liai į ver­ty­bių są­ra­šą

ne­pa­te­ko, to­dėl iš­ga­be­nęs mer­se­de­są už At­lan­to lie­tu­vis pla­na­vo jį par­duo­ti, kad tu­rė­ tų pra­di­nio ka­pi­ta­lo vers­lui.

V

i­siš­kai su­nio­ko­tas mer­se­de­sas bu­vo ras­tas Ru­si­jos gi­lu­mo­je, Oms­ke.

Me­ta­lo lau­žu vir­tu­sį auto­mo­bi­lį Sau­lius re­gė­jo kaip tik­r ų tik­riau­sią gra­žuo­ lį. Už jį šei­mi­nin­kui jis pa­si­ūlė GAZ-24 „Vol­ga“, ku­ri tuo me­tu So­vie­tų Są­jun­go­je bu­vo di­džiu­lis tur­tas. De­r y­bos bu­vo sėk­ min­gos, ir se­nu­kas mer­se­de­sas pa­sie­kė Lie­tu­vą. Pa­si­ro­do, ka­dai­se jį bu­vo už­si­sa­ kęs pa­ga­min­ti tur­tin­gas pra­mo­ni­nin­kas Rein­har­tas Hensc­he­lis, ta­čiau po ka­ro mer­se­de­są kaip tro­fė­jų kaž­koks so­vie­tų ge­ne­ro­las par­ga­be­no į Mask­vą. Vie­nas Oms­ko vo­kie­tis, jaus­da­mas di­de­lių sen­ ti­men­tų, įsi­gi­jo jį jau ge­ro­kai nu­va­r y­tą, ti­kė­da­ma­sis, kad pa­vyks at­kur­ti. Ta­čiau

1937 metų „Maybach SW38 Cabriolet“.

pra­dė­jęs re­mon­tuo­ti pa­ma­tė, jog sa­vo jė­go­mis to neįs­tengs pa­da­r y­ti. To­dėl su­ti­ ko per­leis­ti auto­mo­bi­lį S.Ka­ro­sui, ku­ris iš pradžių jį pats tvar­kė, o pas­kui ati­da­vė auk­sa­ran­kiams lie­tu­vių meist­rams. Da­bar šis mer­se­de­sas, ku­rį res­tau­r uo­ti užt­r u­ko net 16 me­tų, ko­lek­ci­nių auto­mo­bi­lių kon­ kur­suo­se pel­no pri­zus už gro­žį.

S.Ka­ro­sas daž­niau­siai ieš­ko „Erd­mann & Ros­si“ kur­tų mo­de­lių, ku­rie jam pri­lygs­ta ju­ve­ly­ri­kos dir­bi­niams. Daž­niau­siai per­ka juos ge­ro­kai apg­riu­vu­sius, o Lie­tu­vo­je S.Ka­­ ro­so įkur­to­se dirb­tu­vė­se juos res­tau­ruo­ja aukš­čiau­sio lygio meist­rai. „Ma­no ko­lek­ci­ jo­je daug „Erd­mann & Ros­si“ eg­zemp­lio­rių, mie­lai įsi­gy­čiau jų ir dau­giau, ta­čiau jau ke­le­ tą me­tų rin­ko­je nie­ko ne­­pa­si­ro­do. Vi­si, net ir pa­tys se­niau­si, pras­tos būk­lės auto­mo­bi­ liai su­ra­do šei­mi­nin­kus ir sau­go­mi pri­va­čio­ se ko­lek­ci­jo­se“, – tei­gia ko­lek­ci­nin­kas.

1930 metų „Minerva AKS -2“.

93

Penkmečio permainos

Keliautojų įpročius

Kelionių verslui šis penkmetis buvo itin spalvingas: išbandymai interneto sklaida, pasaulio ekonominė krizė, politiniai neramumai, revoliucijos bei teroro aktai ir, lyg to dar būtų negana, prisidėjo ugnikalnių išsiveržimai, paralyžavę Europos oro erdvę, bei uraganai, koregavę ne vieno kelionės planus ir netgi privertę atšaukti didžiausią pasaulyje Niujorko maratoną pirmą kartą per jo rengimo istoriją.

94

2008–2012

pakeitė krizė

pri­si­me­nu sa­vo nai­vų ti­kė­ji­mą, kad pra­ban­ gos ke­lio­nių sri­tis eko­no­mi­nį dru­gį pa­kels leng­vai ir be su­dė­tin­gų komp­li­ka­ci­jų.

2009-ieji ke­lio­nių vers­lui kir­to iš pe­ties. Da­lis pra­ban­gių ke­lio­nių mė­gė­jų ne­beiš­ga­lė­jo ke­liau­ti dėl jų vers­lus iš­ti­ku­ sių ka­tak­liz­mų, o li­ku­siems ke­liau­ti ta­po lyg ir ne­pa­to­gu: „Ką ki­ti pa­gal­vos, jei­gu im­siu da­bar pi­ni­gais švais­ty­tis?“ Stai­ga pa­si­tu­r in­tys Lie­tu­vos ke­liau­ to­jai pri­si­mi­nė tu­rį so­dy­bas prie eže­r ų, bu­tus Ni­do­je ar na­mą Drus­ki­nin­kuo­se.

Vers­lo ke­lio­nes ren­gian­tys ko­le­gos pa­ty­ rė įmo­nių pra­dė­tą tai­ky­ti griež­tą dir­žų su­si­ver­ži­mo po­li­ti­ką. Ke­liau­ti vers­lo kla­se ta­po be­veik įž­ūlu, o eko­no­mi­nės kla­sės ke­lio­nės su­ma­žin­tos iki mi­ni­mu­mo.

P

Karščiausia naujiena – Mianmaras nebeturi vietų geriausiuose viešbučiuose Naujiesiems metams iki pat 2015 metų.

In­ga BY­TAU­TĖ

Ž

i­ūrė­da­mi iš lai­ko pers­pek­ty­vos ga­li­me su pa­leng­vė­ji­mu at­si­ dus­ti – iš­li­ko­me. Vis dėl­to per šiuos pen­ke­rius me­tus pra­ban­ gos są­vo­ka pa­si­kei­tė iš es­mės. Eko­no­ mi­nis sunk­me­tis pra­ban­gių ke­lio­nių sri­tį

2008–2012

iš­ti­ko šiek tiek vė­liau nei ki­tas vers­lo sri­tis.

2008 me­tais Lie­tu­vos ke­liau­to­jų atos­to­ gų biu­dže­tai nie­ko blo­ga ne­ža­dė­jo, o prieš pus­me­tį sup­la­nuo­tos ka­lė­di­nės ke­lio­nės vis dar tvis­kė­jo pra­ban­ga eg­zo­tiš­kiau­siuo­se kraš­tuo­se. Tad fi­nan­sų ana­li­ti­kų pers­pė­ji­mai apie atei­nan­čią itin sun­kią eko­no­mi­nę kri­zę at­ro­dė kiek per­dė­ti. Da­bar jau su šyp­se­na

a­lan­kes­nio vė­jo lau­kė­me vi­si: tiek ma­no ko­le­gos čia, Lie­tu­vo­je bei už­sie­ny­je, tiek ir vi­so pa­sau­lio vieš­ bu­čių sa­vi­nin­kai. Tas lau­ki­mas ir si­tua­ci­jos ana­li­zė ne vie­ną pra­ban­gos ke­lio­nių vers­ lo da­ly­vį iš­gy­dė nuo pui­ky­bės. Euro­pos ge­riau­si vieš­bu­čiai ėmė tai­ky­ti nuo­lai­das (iki tol ne­gir­dė­tas da­ly­kas!).

Stai­ga vi­sos rin­kos ta­po vie­no­dai svar­ bios, tarp jų ir Lie­tu­va, kai ku­rių aro­gan­ tiš­kų vieš­bu­čių va­do­vų iki tol lai­ky­ta eko­ no­miš­kai neį­do­mia, pil­ka zo­na. Tad tam tik­ra pras­me pa­sau­li­nė eko­no­mi­nė kri­zė įvyk­dė so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą ma­žų rin­kų atž­vil­giu – vieš­bu­čių stra­te­gams ne­be­li­ko nes­var­bių žai­dė­jų, nes kiek­vie­nas pa­si­tu­ rin­tis ke­liau­to­jas ta­po ver­tin­gas.

2009 me­tams per­si­ri­tus į ant­rą­ją pu­sę, ke­lio­nių vers­lo bu­res pra­dė­jo leng­vai glos­ty­ti švel­nus bri­zas. Vis dėl­to su­si­rin­kę į kas­me­tę Ka­nuo­se (Pran­cū­zi­ja) vy­ku­sią pra­ban­gos ke­lio­nių pa­ro­dą „In­ter­na­tio­nal Lu­xu­r y Tra­vel Mar­ket“ gruo­džio mė­ne­sį ir išk­lau­sę gar­sių eko­no­mi­kos ana­li­ti­kų pra­ne­ši­mus vi­si sup­ra­to­me, kad į tą pa­tį uos­tą ne­beg­rį­ši­me: eko­no­mi­nė kri­zė kar­ di­na­liai pa­ko­re­ga­vo tur­tin­gų ke­liau­to­jų įp­ro­čius ir pra­ban­gos ke­lio­nių są­vo­ką.

Nuo 2010 me­tų pra­ban­gos ke­lio­nių sek­to­rius ne­sus­to­da­mas auga: vie­nas po ki­to ati­da­ro­mi nau­ji praš­mat­nūs vieš­bu­ čiai (vien tik Pa­r y­žiu­je per pas­ta­r uo­sius me­tus du­ris at­vė­rė trys aukš­čiau­sio ly­gio vieš­bu­čiai), o se­nie­ji už­da­ro­mi mi­li­jo­nus kai­nuo­sian­čioms re­konst­r uk­ci­joms. Ple­ čia­si ke­lio­nių geog­ra­fi­ja (karš­čiau­sia nau­ jie­na – Mian­ma­ras ne­be­tu­ri vie­tų ge­riau­ siuo­se vieš­bu­čiuo­se Nau­jie­siems me­tams iki pat 2015 me­tų) bei ga­li­my­bės pa­siek­ti ato­kius kraš­tus.

Rin­kos ana­li­ti­kai pas­te­bė­jo, kad pa­si­tu­ rin­tis ke­liau­to­jas ke­liau­ja dau­giau nei bet ka­da, o rink­da­ma­sis ke­lio­nės marš­r u­tus jis ir vėl krei­pia­si į ke­lio­nių agen­tus bei 95

Penkmečio permainos „Four Seasons Hotels and Resorts“ viceprezidentas Jeanas Pierre’as Soutricas.

pro­fe­sio­na­lus (prieš ke­le­tą me­tų bu­vo ryš­ki ten­den­ci­ja ke­lio­nes or­ga­ni­zuo­tis pa­tiems pa­si­tel­kus in­ter­ne­tą, bet tur­tin­gi ke­liau­to­jai sup­ra­to, kad iš­ti­kus ne­nu­ma­ty­ tiems sun­ku­mams in­ter­ne­tas nė­ra efek­ ty­vi prob­le­mų spren­di­mo prie­mo­nė).

Vis svar­bes­ni prii­mant spren­di­mus tam­ pa so­cia­li­niai tink­la­i ir ne­pa­žįs­ta­mų ke­liau­ to­jų pa­ta­ri­mai bei po­ty­riai, o iš sup­la­nuo­tų ke­lio­nių tur­tin­gas ke­liau­to­jas ti­ki­si in­di­ vi­dua­lu­mo (34 proc.), išs­kir­ti­nu­mo (32 proc.) bei vir­šy­tų lū­kes­čių (34 proc.) („The Aff­luent Col­la­bo­ra­ti­ve“ 2012 me­tais at­lik­ti rin­kos ana­li­zės duo­me­nys).

Apie šiuos po­ky­čius ir am­ži­ną­sias ver­ ty­bes sau­lė­tą pa­va­sa­rio po­pie­tę kal­buo­si su „Four Sea­sons Ho­tels and Re­sorts“ vi­cep­re­zi­den­tu Jea­nu Pier­re’u Sout­ri­cu.

– Pas­ta­ra­sis penk­me­tis bu­vo ga­na su­dė­ tin­gas pa­sau­lio eko­no­mi­kai. Kaip tai pa­vei­kė pra­ban­gos ke­lio­nių sek­to­rių ir pra­ban­gius vieš­bu­čius?

– 1998–2008 me­tai bu­vo itin ge­ri pra­ban­gių vieš­bu­čių rin­kai: sta­bi­lus augi­ mas ir di­dė­jan­ti pak­lau­sa, ypač at­si­ra­dus nau­joms augan­čioms rin­koms. Ko­ky­bi­ niai po­ky­čiai, pa­kei­tę pra­ban­gos ke­lio­nių są­vo­ką, pra­si­dė­jo 2008 m. Iki tol pra­ban­ ga ke­lio­nė­se reiš­kė ke­lia­vi­mą ma­si­nio tu­riz­mo nep­ra­min­tais ta­kais.

2009 me­tais pra­ban­gos są­vo­ka, ro­dos, iš­ny­ko vi­siš­kai. Bet juk pa­si­tu­rin­tys ke­liau­ to­jai nie­kur ne­din­go! Tie­siog pra­ban­gias atos­to­gas var­to­to­jui tu­rė­jo­me pa­teik­ ti sub­ti­liau, at­siž­velg­da­mi į eko­no­mi­nės si­tua­ci­jos su­kel­tą jaut­r u­mą pra­ban­gai. Po 2009 me­tų pra­ban­gos ter­mi­ną ke­lio­nių sri­ty­je pa­kei­tė aukš­tos ko­ky­bės bei uni­ ka­lių po­ty­rių są­vo­kos.

Po 2011 me­tų nau­jų Euro­pos rin­kų 96

augi­mas sus­to­jo. Stai­ga mū­sų vieš­bu­čius pra­dė­jo rink­tis vis dau­giau ki­nų, in­dų, Af­ri­ kos bei Pie­tų Ame­ri­kos ke­liau­to­jų. Ru­si­jos mes taip pat ne­be­lai­ko­me augan­čia, nes tai la­bai stip­ri ir su­si­for­ma­vu­si rin­ka.

– Ar po eko­no­mi­nės kri­zės pra­ban­gūs vieš­bu­čiai dar la­biau pab­ran­go?

– Kai­nos ne­nuk­ri­to, tai tie­sa. Bet jei ke­liau­ja­te ne se­zo­no me­tu, ga­li­te pa­si­nau­ do­ti dau­gy­be spe­cia­lių pa­si­ūly­mų, tar­kim, mo­ka­te už 5 nak­tis, o vieš­bu­ty­je gy­ve­na­te sep­ty­nias. Di­na­mi­nė kai­no­da­ra mums lei­ do iš­lai­ky­ti tuos ke­liau­to­jus, ku­rie ne­be­ ga­lė­jo mo­kė­ti vi­sos kai­nos, bet ne­no­rė­jo at­si­sa­ky­ti sa­vo ke­lia­vi­mo įp­ro­čių.

– Ko­kie ko­ky­bi­niai po­ky­čiai la­biau­siai pa­vei­kė pra­ban­gius vieš­bu­čius?

– Vieš­bu­čiai ta­po ke­lio­nių tiks­lu, ne­re­ tai net svar­bes­niu ren­kan­tis ke­lio­nę nei pa­ti vie­ta. Anks­čiau mū­sų ke­liau­to­jai vyk­ da­vo atos­to­gau­ti į Sen Tro­pe­zą, Tos­ka­ną ar Tai­lan­dą. Da­bar jie va­žiuo­ja į „Aman­je­ na“ (Ma­ra­ke­šas), „Geor­ge V“ (Pa­r y­žius) ar „De­la­no“ (Ma­ja­mis). Pro­duk­tas ta­po toks gei­džia­mas, net­gi gar­bi­na­mas, kad ne­re­tai nus­tel­bia ap­lin­ką, ku­rio­je jis yra.

– Praš­ne­ko­me apie gar­siau­sius vieš­bu­čius.

O kaip ke­liau­to­jui at­pa­žin­ti ge­riau­sius to­je pen­kiaž­vaigž­džių vieš­bu­čių jū­ro­je? Juk ne pas­lap­tis, kad kai ku­rie 5 žvaigž­du­tė­mis įver­ tin­ti vieš­bu­čiai nea­ti­tin­ka įver­ti­ni­mo.

– Pa­lie­tė­te am­ži­nos dis­ku­si­jos te­mą. Ži­no­ma, yra rei­ka­la­vi­mai bei nor­mos, re­gu­liuo­jan­čios šią sri­tį. Bet, de­ja, Euro­pos Są­jun­go­je mums dar ne­pa­vy­ko pa­siek­ti vie­no­dų stan­dar­tų. To­dėl Pran­cū­zi­jo­je itin ge­riems, aukš­čiau­sio ly­gio vieš­bu­čiams nuo 2009 me­tų yra su­tei­kia­mas spe­cia­

lus „pa­la­ce“ (iš­ver­tus iš ang­lų k. – rū­mai) ti­tu­las, kad išs­kir­tų juos iš ki­tų.

Vis dėl­to svar­biau­sios ver­tin­to­jos šiais lai­kais yra ne vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos, o pa­tys ke­liau­to­jai, pa­si­tel­kę so­cia­li­nius tink­lus. Tar­ kim, „Tri­pad­vi­sor“ yra įta­kin­ges­nis ver­tin­to­ jas nei bet ko­kia vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja.

Ke­liau­to­jų ko­men­ta­rai ir at­si­lie­pi­mai su­tei­ kia rei­tin­gus vieš­bu­čiui ir pa­ro­do jo po­zi­ci­ją ki­tų vieš­bu­čių atž­vil­giu. Ir nie­kur nuo to ne­pa­bėg­si, net jei­gu kai ku­rie ko­men­ta­rai yra aki­vaiz­džiai ten­den­cin­gi.

Svar­bų vaid­me­nį ver­ti­nant vieš­bu­čius at­lie­ka ir ži­niask­lai­da. Įta­kin­giau­sias lei­di­nys Euro­po­je – „Con­de Nas­te Tra­vel­ler“, kas­ met su­da­ran­tis ge­riau­sių pa­sau­ly­je vieš­bu­čių są­ra­šus. Ame­ri­ko­je tai „Tra­vel & Lei­su­re“.

Ne­pa­mirš­ki­me ir ke­lio­nių agen­tų. Jų pa­ta­ria­ma­sis žo­dis ke­liau­to­jams taip pat la­bai svar­bus. Be to, ge­riau­si iš jų tu­ri itin glau­džius san­ty­kius su vieš­bu­čiais. Kad pa­dė­tu­me ke­liau­to­jams pa­si­rink­ti tin­ka­mus ke­lio­nių kon­sul­tan­tus, ge­riau­siems su­tei­ kia­me „Pre­fer­red Part­ner of Four Sea­ sons“ sta­tu­są. Tą pa­tį da­ro mū­sų ko­le­gos iš „Orient Exp­ress“, tu­rin­tys „Bel­li­ni“ klu­bą ar „Ritz“ vieš­bu­čių, pro­fe­sio­na­liau­sius agen­tus įver­ti­nan­tys „Stars of Ritz“ ti­tu­lu.

– Kaip pa­si­kei­tė jū­sų klien­tas per pas­ta­ ruo­sius pen­ke­rius me­tus? Ar vis dar švais­to­ ma­si pi­ni­gais?

– Švais­ty­ma­sis pi­ni­gais vi­siš­kai ne­be­ma­ din­gas. Da­bar ma­din­ga rū­pin­tis ap­lin­ka, da­lį lė­šų skir­ti kil­niems tiks­lams. Šiuo­lai­ki­nis tur­ tin­gas ke­liau­to­jas no­ri pa­jus­ti vie­tos sko­nį, auten­tiš­ku­mą, pa­ma­ty­ti tos ša­lies kul­tū­ros ats­pin­dį ir vieš­bu­čio ap­lin­ko­je. Jis pa­si­ren­gęs kop­ti į kal­ną ar plauk­ti į ato­kų kai­me­lį, jei­gu tai su­teiks jam uni­ka­lių po­ty­rių. Šiuo­lai­ki­nis ke­liau­to­jas iš ke­lio­nės ti­ki­si pri­si­mi­ni­mų vi­sam gy­ve­ni­mui. Tad ke­lio­nių pro­fe­sio­na­lai bei vieš­bu­čių va­do­vai tu­ri įdo­mią, bet ir su­dė­tin­gą už­duo­tį sup­ras­ti, kas kiek­vie­nam ke­liau­to­jui svar­bu ir uni­ ka­lu. Kū­r y­biš­ku­mas, no­va­to­riš­ku­mas ir uni­ka­lu­mas ta­po svar­biau­sio­mis sa­vy­bė­ mis mū­sų vers­le.

– Kas jums pa­dė­jo iš­lik­ti šį su­dė­tin­gą penk­me­tį?

– Nes­var­bu, kur jūs ke­liau­si­te, ku­rį mū­sų vieš­bu­tį rink­si­tės, mū­sų tiks­las – bū­ti ge­riau­siems. Tai tai­syk­lė be išim­čių, ku­rią tai­ko­me sta­tant ir įren­giant mū­sų vieš­bu­čius. To pa­ties sie­kia­me ir bend­ rau­da­mi su sa­vo sve­čiais. Gal nus­kam­ bės ba­na­liai, bet dirb­da­mi va­do­vau­ja­mės pap­ras­ta tai­syk­le: „El­kis su ki­tais taip, kaip no­rė­tum, kad ki­ti elg­tų­si su ta­vi­mi.“ Ir tai vei­kia! Pa­ti­kė­ki­te, nuo­šir­dus rū­pi­ni­ma­sis klien­tais nie­ka­da nei­šeis iš ma­dos!

2008–2012

Penkmečio permainos

Fan­ta­zi­ja

Valdas Adamkus savo „Facebook“ paskyrą sukūrė 2008 metais. Tuo metu dabartinė Lietuvos prezidentė dar nė nebuvo prisijungusi prie „Facebook“, o dabar Dalios Grybauskaitės socialinė paskyra stebinamai aktyvi.

Būtent 2008 metais pasaulis išvydo pirmąjį „iPad“ ir atnaujintą „iPhone“, lietuviai pradėjo pirkti GPS navigacinius imtuvus ir atsisakė popierinių žemėlapių, o Korėjoje „Samsung“ įgyvendino permainas, pavertusias ją vienu kokybiškiausios elektronikos gamintojų pasaulyje. Praėjo penkeri metai ir tai, kas buvo egzotika, tapo kasdienybe.

Ar­nol­das LU­KO­ŠIUS

P

a­sau­ly­je „Fa­ce­book“ at­si­ra­do jau 2004 me­tais, ta­čiau 2,5 mi­li­jo­ no lie­tu­vių 2008-aisiais bend­ra­vo „Fry­pe“. So­cia­li­nis tink­las bu­vo tik bend­ra­vi­mo ir da­li­ji­mo­si mu­zi­ka bei nuot­rau­ko­mis įran­kis, o kiek­vie­nas troš­ kęs sa­vi­raiš­kos kū­rė sa­vo ar­ba as­me­ni­nį 98

tink­la­la­pį. Populiariausias šū­kis: „Jei ta­vęs nė­ra in­ter­ne­te – ta­vęs nė­ra vi­sai.“ 2012 me­tais šū­kis pa­si­kei­tė: „Jei ne­tu­ ri „Fa­ce­book“ – ta­vęs nė­ra.“ So­cia­li­niai tink­lai pra­ri­jo as­me­ni­nes sve­tai­nes, tink­ la­raš­ti­nin­kai reiš­kė­si „Goog­le +“ ar­ba „Fa­ce­book“, kiek­vie­na vers­lo gru­pė pri­va­ lė­jo kur­ti sa­vo so­cia­li­nę pas­ky­rą, o ša­lies pre­zi­den­tė dė­jo as­me­ni­nes nuot­rau­kas

„Twit­ter“. Į „Fa­ce­book“ drau­gus tai­kė­si kiek­vie­na įsi­gy­ta pre­kė, o pas­ky­rą nau­ji pa­žįs­ta­mi pra­šė nu­ro­dy­ti daž­niau ne­gu elekt­ro­ni­nį paš­tą.

K

ai 2008 me­tais „App­le“ pris­ta­tė pir­mą­jį plan­še­ti­nį kom­piu­te­rį „iPad“, pa­sau­lis juo­kė­si – kam rei­kia kvai­lo įren­gi­nio be fo­to­ka­me­ros, be kla­via­tū­ros, ku­ris ne­pa­lai­ko kom­piu­te­rio prog­ra­mų ir ne­tel­pa į ki­še­nę? Lie­tu­viai vi­sa tai ste­bė­jo di­de­liuo­se na­mų kom­piu­te­rių ek­ra­nuo­ se ir sva­jo­jo pa­ga­liau įsi­gy­ti ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį.

Po po­ros me­tų „iPad“ jau fo­tog­ra­fa­vo ir at­li­ko vi­sas ma­žo kom­piu­te­rio funk­ci­jas.

Kon­ku­ren­tai vie­nas po ki­to pri­sie­ki­nė­jo jau su­kū­rę kai ką ge­res­nio ir tuoj pa­sių­sią „iPad“ į is­to­ri­jos są­var­ty­ną. Pa­ža­dai li­ko pa­ža­dais, už­tat į is­to­ri­jos są­var­ty­ną po tru­ pu­tį pra­dė­jo ke­liau­ti ma­ži kom­piu­te­riai su kla­via­tū­ro­mis ir vi­si ne­šio­ja­mie­ji gro­tu­vai.

2008–2012

vir­to kas­die­ny­be 2012 me­tais plan­še­ti­nių kom­piu­te­rių par­da­vi­mas vir­ši­jo ne­šio­ja­mų­jų kom­piu­te­ rių par­da­vi­mą, net ke­lios lie­tu­vių kom­pa­ ni­jos („Mik­ro­vi­sa­ta“, „Ac­me“) jau ga­mi­no sa­vo plan­še­tes, „And­roid“ sis­te­mos plan­ še­tės pa­ga­liau kon­ku­ra­vo su „iPad“, o kai ku­rie „Win­dows 8“ plan­še­ti­niai kom­piu­ te­riai pri­ly­go ne­šio­ja­mie­siems. Įdo­miau, kad nei te­le­vi­zo­riaus, nei te­le­fo­nų plan­ še­tės ne­nu­žu­dė, tie­siog vie­nas žmo­gus da­bar tu­ri ke­lis apa­ra­tus su ek­ra­nais.

P

rieš pen­ke­rius me­tus mo­der­nus žmo­gus į ke­lio­nę ve­žė­si ma­žą fo­toa­ pa­ra­tą, MP3 gro­tu­vą, „No­kia“ te­le­ fo­ną ir kny­gą, la­bai mo­der­nus žmo­gus – „iP­ho­ne“, fo­toa­pa­ra­tą ir elekt­ro­ni­nę

kny­gų skai­tyk­lę.Vie­nas ki­tas ame­ri­kie­tis jau kei­kė nu­si­pir­kęs pir­mą­jį „And­roid“ iš­ma­ nų­jį te­le­fo­ną „HTC G1“ – pras­ta ka­me­ra, pras­tai į lie­ti­mą rea­guo­jan­tis ek­ra­nas, grei­ tai išk­le­ran­ti išt­rau­kia­ma kla­via­tū­ra. Vi­sos Ho­li­vu­do žvaigž­dės ir vers­li­nin­kai nau­do­jo „Black­ber­r y“, o lie­tu­viai nė ne­ži­no, kas tai.

2010-aisiais vis­kas pa­si­kei­tė. „iP­ho­ne“ ta­po sėk­mės ir mo­der­nu­mo sim­bo­liu.

Elekt­ro­ni­nių kny­gų pa­sau­ly­je nu­per­ka­ma be­veik tiek pat, kiek ir po­pie­ri­nių. Mui­li­ nė­mis va­din­ti fo­toa­pa­ra­tai dul­kė­jo na­mie: pa­to­giau fo­tog­ra­fuo­ti te­le­fo­nu. Pa­sau­lis jau at­ra­do tie­sio­giai in­ter­ne­tu trans­liuo­ja­ mą mu­zi­ką, Lie­tu­vos paaug­liai – žai­di­mus pi­giuo­se „And­roid“ te­le­fo­nuo­se ma­žes­ niais ek­ra­nais.

Skaitmeniniams fotoaparatams pasiekus neregėtą tobulumą, aistringiems fotografams jie pradėjo atsibosti. Pasaulio gamintojai siūlo vis daugiau ir įdomiau atrodančių lomografijos fotoaparatų, kuriuose naudojamos fotojuostelės.

Dar po dve­jų me­tų pa­sau­lį pra­dė­jo val­ dy­ti „And­roid“ sis­te­mos te­le­fo­nai 5 co­lių įst­ri­žai­nės ir di­des­niais ek­ra­nais. „iP­ho­ne“ li­ko kaip dalį rinkos ra­du­si pre­kė, o tel­ pan­tys į ki­še­nę te­le­fo­nai ta­po ne­ma­din­gi.

Po­pu­lia­rių­jų „Sam­sung Ga­la­xy“ ke­tu­rių bran­duo­lių pro­ce­so­riai dvi­gu­bai ga­lin­ges­ni už pir­mą­ją žmo­gaus ke­lio­nę į Mė­nu­lį val­ džiu­sį kom­piu­te­rį. Elekt­ro­ni­nių kny­gų par­ da­vi­mas pa­sau­ly­je vir­ši­jo po­pie­ri­nių, dau­ ge­lis jas skai­to plan­še­tė­se ar­ba te­le­fo­no ek­ra­ne. Mo­der­nus žmo­gus į ke­lio­nę ve­ža­si te­le­fo­ną di­de­liu ek­ra­nu, la­bai mo­der­nus žmo­gus – te­le­fo­ną, „iPad“, sis­te­mi­nį fo­toa­ pa­ra­tą, in­te­lek­tua­las – elekt­ro­ni­nę kny­gą „Kind­le Pa­perw­hi­te“, nuo­ty­kių ieš­ko­to­jas – vaiz­do ka­me­rą „GoP­ro He­ro 3“.

T

aip pat spar­čiai kei­tė­si ir po­ži­ūris į fo­tog­ra­fi­ją. Jei prieš pen­ke­rius me­tus bū­tu­mė­te pa­sa­kę, kad fo­tog­ra­fuo­ja­ te juos­ti­niu fo­toa­pa­ra­tu, ap­lin­ki­niai jus bū­tų už­juo­kę ne­gy­vai. Tuo me­tu po­pu­lia­riau­si bu­vo į ki­še­nę tel­pan­tys skait­me­ni­niai 7–12 me­ga­pik­se­lių raiš­kos fo­toa­pa­ra­tai, tu­rin­tys ge­rą op­ti­nį priar­ti­ni­mą.

Kai technologijų rinkodaros genijus Steve’as Jobsas 2008 metais pristatė pirmąjį planšetinį kompiuterį „iPad“, daugelis konkurentų tik šaipėsi iš „beprasmio įrenginio be klaviatūros“. Dabar visi mėgina gaminti panašius įrenginius.

2008 metais apie tai, kad „Nokia“ atsidurs ties pražūties riba, niekas nė negalėjo pagalvoti. 2010 m. sunku buvo patikėti, kad ji dar gali išsigelbėti. Dabar kompanija siūlo išmaniuosius telefonus su „Windows Phone“ operacine sistema ir, atrodo, pradeda kopti iš duobės.

2008–2012

99

Penkmečio permainos

Atėjo laikas, kai keliaudamas po Didįjį Kanjoną nešiojamajame įrenginyje gali pažiūrėti, kas laukia priešaky. O po to, žiūrėdamas tiesiogiai iš telefono transliuojamas kelionės nuotraukas išmaniajame televizoriuje, valdyti jį rankos mostu.

2010 me­tais na­tū­ra­lus bu­vo klau­si­mas: „Kam tas fo­toa­pa­ra­tas, jei te­le­fo­nas ar plan­še­tė pui­kiai fo­tog­ra­fuo­ja?“ Po dve­jų me­tų fo­tog­ra­fuo­ti tie­siog spal­vo­tai ir ko­ky­biš­kai ta­po ne­beį­do­mu.

Tik­ri ko­ky­bės ma­nia­kai pir­ko sis­te­mi­nius fo­toa­pa­ra­tus, ma­dos se­kė­jai grį­žo prie juos­te­lių – po­pu­lia­rė­jo lo­mog­ra­fi­ja. Šian­dien „iPad“ ir te­le­fo­nais pa­sau­ly­je fo­tog­ra­fuo­ja kiek­vie­na pen­si­nin­kė. „No­ kia“ į te­le­fo­ną mon­tuo­ja ka­me­rą „plau­ kio­jan­čiais“ lę­šiais, „HTC One“ ka­me­ra pui­kiai fo­tog­ra­fuo­ja prie­te­mo­je. Nuot­ rau­kų al­bu­mus na­mie ga­lu­ti­nai pa­kei­tė „Fa­ce­book“, o nuot­rau­kų ap­do­ro­ji­mo prog­ra­mė­lės iš­ma­niuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se kiek­vie­nam lei­džia pa­si­jus­ti me­ni­nin­ku.

K

ur nors va­žiuo­da­mi 2008 me­tais iš­sis­paus­din­da­vo­me „Goog­le Maps“ su­si­da­r y­tą ke­lio­nės marš­r u­tą ir no­riai pir­ko­me GPS im­tu­vus, gel­bė­jan­čius vai­ruo­jant ne­pa­žįs­ta­mo­mis vie­to­vė­mis.

Po dve­jų me­tų GPS im­tu­vus nuk­lo­ jo dul­kės – vai­ruo­jant ke­lią pui­kiai ro­do iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai, į ku­riuos įdieg­ti GPS im­tu­vai. Po­pie­ri­nius že­mė­la­pius pa­var­to­ me tvar­ky­da­mi spin­tą – gal iš­mes­ti? Kom­ piu­te­rio ek­ra­ne ma­to­me sa­vo na­mo pa­ly­ do­vi­nę nuot­rau­ką. Tie­sa, da­r y­tą se­no­kai. Šian­dien „Goog­le Street View“ tie­siog kom­piu­te­rio ek­ra­ne ga­li­me „pa­si­vaikš­čio­ ti“ ir ap­ži­ūrė­ti ne­se­niai drau­go nu­si­pirk­tą 100

na­mą. Prieš ke­liau­da­mi į ne­pa­žįs­ta­mą mies­ tą ly­giai taip pat „pa­si­vaikš­to­me“ po pla­ nuo­ja­mą ap­lan­ky­ti ra­jo­ną – įdo­mu, kur ten sle­pia­si rei­kia­ma par­duo­tu­vė, ar tik­rai taip gra­žu, kaip pa­ro­dy­ta rek­la­mo­je, ar gat­vė pa­kan­ka­mai pla­ti, kad ten pra­va­žiuo­tu­me.

Plan­še­tė­je, te­le­fo­ne, kom­piu­te­r y­je su­rin­kę bet ku­rios pa­sau­lio vie­tos ad­re­są, ra­si­me ne tik inst­ruk­ci­ją, kaip nu­vyk­ti, bet ir at­si­ lie­pi­mus apie ten esan­tį res­to­ra­ną ir kiek su­gai­ši­me vyk­da­mi tro­lei­bu­su ar met­ro.

M

o­bi­lių­jų duo­me­nų nau­do­ji­mas už­sie­ny­je prieš pen­ke­tą me­tų grė­sė bank­ro­tu, o tarp­tink­li­ nio ry­šio sąs­kai­tos bet ku­rio­je ki­še­nė­je iš­plėš­da­vo ne­ma­žą sky­lę. Iš­si­gel­bė­ji­mas te­bu­vo vie­nas – vieš­bu­ty­je kom­piu­te­ris su „Sky­pe“ prog­ra­ma. Šian­dien mo­bi­lie­ji duo­me­nys Euro­po­ je at­pi­go ir to­liau pin­ga. Ta­čiau vis tiek jų ne­nau­do­ja­me – fak­tiš­kai vi­sos ka­vi­nės ap­si­ rū­pi­nu­sios ne­mo­ka­mu in­ter­ne­tu. Jun­gie­si prie „Sky­pe“ ir kal­bi su na­miš­kiais ne­mo­ ka­mai. Ne­ga­na to, tie­sio­giai per te­le­fo­no ka­me­rą pa­ro­dai jiems ap­lin­ką, ku­rio­je esi.

Be to, vi­sos te­le­fo­nu da­ro­mos nuot­ rau­kos auto­ma­tiš­kai sinch­ro­ni­zuo­ja­mos su laik­me­na „de­be­sy­je“. Tai vyks­ta tik pri­si­jun­gus prie ne­mo­ka­mo in­ter­ne­to.

Jei na­miš­kiams su­tei­ki priei­gą prie sa­vo „de­be­sies“ pas­ky­ros, jie bet ka­da pa­ži­ ūrės vi­sas pa­da­r y­tas nuot­rau­kas, ku­rias

ga­li ly­dė­ti ir bal­so ko­men­ta­rai (nau­ja „Sam­sung Ga­la­xy S4“ funk­ci­ja).

A

b­so­liu­ti dau­gu­ma lie­tu­vių 2008aisiais na­muo­se vis dar tu­rė­jo ku­bo for­mos te­le­vi­zo­riaus dė­žę.

Mėgs­tan­tys vaiz­do ko­ky­bę ir ga­lin­tys sau leis­ti pir­ko plaz­mi­nius te­le­vi­zo­rius, nors šie go­džiai sre­bia elekt­rą, sve­ria kaip gir­na­pu­sė, o 42 co­lių įst­ri­žai­nės ek­ra­nas stan­dar­ti­nia­me bu­te at­ro­do ge­ro­kai per di­de­lis. Įsi­gi­ję LCD te­le­vi­zo­rius rau­ko­si – vaiz­do kont­ras­tas pras­tas, o ju­dan­tys ob­jek­tai at­ro­do ne­r yš­kūs.

Po me­tų nut­rauk­ta ko­ky­biš­kiau­sio vi­sų lai­kų plaz­mi­nio te­le­vi­zo­riaus „Pio­neer Ku­ro“ ga­my­ba – per­ne­lyg di­de­lės elekt­ ros są­nau­dos.

2011 me­tais su in­ter­ne­to jung­ti­mi ir pap­ras­tu­čiais pro­ce­so­riais nau­ji iš­ma­nie­ ji LED te­le­vi­zo­riai ga­li at­kur­ti bet ko­kio for­ma­to vaiz­dą, lei­džia nar­šy­ti in­ter­ne­te, ro­do ne tik aukš­tos raiš­kos, bet ir 3D erd­vi­nio vaiz­do ka­na­lus. Ne­ga­na to, at­ku­ ria ir žai­di­mų prog­ra­mė­les.

Bū­tent tais me­tais „Lie­tu­vos ry­to“ te­le­vi­zi­ja pir­mo­ji pra­dė­jo trans­liuo­ti ži­nias 16:9 vaiz­do for­ma­tu.

Nau­jų te­le­vi­zo­rių pir­ki­mo bu­mą su­kė­ lė 2012 me­tais Lie­tu­vo­je iš­jung­ta ana­ lo­gi­nės te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­ja. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma par­duo­da­mų te­le­vi­zo­rių – LED su 36 ir dau­giau co­lių įst­ri­žai­nės ek­ra­nu,

2008–2012

o ka­be­li­nės te­le­vi­zi­jos ret­rans­liuo­ja vis dau­giau HD raiš­kos ka­na­lų. Šian­dien te­le­vi­zi­ja „Ga­la“ jau trans­ liuo­ja pir­mą­jį 3D ka­na­lą, o 16:9 vaiz­do for­ma­tas pa­sie­kė ki­tas te­le­vi­zi­jas. Nau­ji iš­ma­nie­ji te­le­vi­zo­riai val­do­mi ran­kų mos­ tais, bal­su ir mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais.

P

rieš pen­ke­tą me­tų iš in­ter­ne­to tie­ kė­jų tu­ri­mų at­vi­rų FTP ser­ve­rių par­ si­siųs­tus pi­ra­ti­nius fil­mus ar mu­zi­ką įsi­ra­šy­da­vo­me į DVD ar CD diskus. Jei per­ži­ūrė­ję neiš­mes­da­vo­me, na­muo­se net­ ru­kus su­si­kaup­da­vo kal­nai „skri­di­nu­kų“.

2010 me­tais in­ter­ne­to tie­kė­jai „ne­mo­ ka­mų“ fil­mų ne­be­da­vė, pi­ra­tų rin­ką val­dė „Lin­ko­ma­ni­ja“ ir ki­tos „Tor­rent“ fai­lus tei­ kian­čios sve­tai­nės. Sa­vo as­me­ni­nę mu­zi­ kos ir fil­mų ko­lek­ci­ją per­kė­lė­me į stan­ džiuo­sius dis­kus – vie­tos neu­ži­ma, tel­pa dau­giau, rū­šiuo­ti pap­ras­čiau. Šian­dien kas ne­tin­gi „de­be­sy­se“ tu­ri bent 30 GB ne­mo­ka­mų tal­pyk­lų, tai­gi

2008 metais kiekvienas troško įsigyti GPS navigatorių.

mu­zi­kai, nuot­rau­koms ir dar­bo fai­lams jo­kių stan­džių­jų dis­kų na­mie ne­be­rei­kia.

DVD gro­tu­vai iš­ke­lia­vo į rū­sį, o abo­nen­ ti­nė mu­zi­kos klau­sy­mo pas­lau­ga „Spo­ti­ fy“ at­ke­lia­vo į Lie­tu­vą. Prog­ra­mų, fil­mų ir mu­zi­kos tie­kė­jų in­dust­ri­ja pe­rei­na į abo­ nen­ti­nį mo­kes­tį – žmo­nėms si­ūlo­me ne pirk­ti, o mo­kė­ti už nau­do­ji­mą­si. Ga­li­me ti­kė­tis, kad po ke­le­rių me­tų po­rei­kis pi­ra­ tau­ti sa­vai­me iš­nyks. Kaip ir po­rei­kis pirk­ti di­džiu­les laik­me­nas.

I

š­ma­nio­sio­se len­to­se be­si­mo­kan­tys ma­te­ ma­ti­kos vai­kai po ke­le­rių me­tų elekt­ro­ ni­nį paš­tą tik­rin­sis iš­ma­niuo­siuo­se laik­ro­ džiuo­se, kny­gas skai­tys lanks­taus elekt­ro­ ni­nio po­pie­riaus ek­ra­nuo­se, o nuot­rau­kas

da­r ys ir ap­lin­ko­je orien­tuo­sis pa­sau­lį ste­ bė­da­mi pro iš­ma­niuo­sius „Goog­le“ aki­nius.

Skal­byk­les, bu­to apš­vie­ti­mą ir šil­dy­mą val­dy­si­me iš sa­vo te­le­fo­nų, o „de­be­sy­je“ tuo pat me­tu at­si­da­rę tą pa­tį do­ku­men­tą ga­lės jį re­da­guo­ti ke­li skir­tin­go­se pa­sau­ lio da­ly­se esan­tys bend­ra­dar­biai, dar ir ma­ty­da­mi vie­nas ki­to vei­dus.

Ir ši atei­tis vi­sai rea­li ne to­dėl, kad taip tu­ri bū­ti, o to­dėl, kad vi­sa tai jau yra ir vei­ kia. Lie­ka ti­kė­tis, kad „de­be­sy­je“ lai­ko­mos bend­ros vir­tua­lios žmo­nos ne­pa­keis tos vie­nin­te­lės. O ir tai vie­nin­te­lei do­va­no­ja­ mų auk­si­nių aus­ka­riu­kų ne­pa­keis į ek­ra­nus, įseg­tus į ausis, at­siun­čia­ma aus­ka­rų prog­ ra­mė­lė. Juk tech­no­lo­gi­ja tu­ri gy­ve­ni­mą pa­da­r y­ti pa­to­ges­nį, o ne jį ats­to­ti.

2010 metais navigacijos įrenginių jau nebereikėjo – kiekvienas išmanusis telefonas ir daugelis planšetinių kompiuterių turėjo įrengtą navigacinę anteną, tad savo buvimo vietą galėjai pasitikrinti tiesiog „Google Maps“ žemėlapyje.

2013 metais „Google Street View“ pasiekė Lietuvą. Dabar susiruošęs aplankyti mus užsienietis gali virtualiai pasivaikščioti po miestų aikštes ir pagaliau paneigti seną „tiesą“, kad čia gatvėse voliojasi nudvėsę arkliai, o aštriadančiai lietuviai su kuokomis tūno sąvartynuose, laukdami praeivio su doleriu.

2008–2012

101

Penkmečio permainos

Tech­no­lo­gi­jos kei­tė įp­ro­čius 2007-ųjų vidurvasarį JAV kompanija „Apple“ pristatė išmanųjį telefoną „iPhone“ jutikliniu ekranu. Taip prasidėjo milžiniškų pokyčių telekomunikacijų pasaulyje banga, atplukdžiusi naujų galimybių ir Lietuvai.

I

š­ma­nių­jų te­le­fo­nų karš­ti­nei išp­li­tus po pa­sau­lį, te­le­fo­nų ga­min­to­jai pris­ta­to įren­gi­nius su vis di­des­niais ju­tik­li­niais ek­ra­nais ir to­bu­les­nė­mis ope­ra­ci­nė­mis sis­te­mo­mis. Taip te­le­fo­nas vir­to ne­di­de­liu kom­piu­te­riu: te­le­fo­ne ga­li­ma nar­šy­ti po in­ter­ne­tą, re­da­guo­ti do­ku­men­tus, skai­ty­ti kny­gas ir net kur­ti sim­fo­ni­jas. Žai­biš­kai po­pu­lia­rė­ja plan­še­ti­niai kom­ piu­te­riai, uži­man­tys tar­pi­nę po­zi­ci­ją tarp tra­di­ci­nio kom­piu­te­rio ir te­le­fo­no. Ši ten­den­ci­ja neap­len­kė ir Lie­tu­vos – ša­ly­je yra apie 840 tūkst. iš­ma­nių­jų įren­gi­nių var­to­to­jų, ku­rių pu­sė nau­do­ja­si mo­bi­lio­ sio­mis ap­li­ka­ci­jo­mis. Tai iš esmės pa­kei­tė bend­ra­vi­mo įp­ro­čius – te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų įmo­nės „Om­ni­tel“ duo­me­ni­mis, šian­dien te­le­fo­ną bal­so skam­bu­čiams iš­ma­nio­jo te­le­fo­no var­to­to­jai nau­do­ja tik 10 proc. lai­ko, o 90 proc. – nar­šy­ti in­ter­ne­te, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, nau­do­tis že­mė­ la­piais, elekt­ro­ni­niu paš­tu, fo­tog­ra­fuo­ti, žais­ti, klau­sy­tis mu­zi­kos.

Pap­li­tus iš­ma­nių­jų mo­bi­lių­jų įren­gi­ niams, lie­tu­viams ta­po priei­na­mos pa­sau­ ly­je po­pu­lia­rios vir­tua­laus tu­ri­nio pa­slau­ gos, pa­vyz­džiui, par­duo­tu­vė „iTu­nes“ ir mu­zi­kos nuo­mos pas­lau­ga „Spo­ti­fy“.

To­kių pas­lau­gų, lei­džian­čių pa­to­giai įsi­gy­ti no­ri­mą skait­me­ni­nį tu­ri­nį, po­pu­lia­rė­ji­mas tu­rė­tų su­ma­žin­ti auto­ri­nių kū­ri­nių pi­ra­ ta­vi­mą, pas­ka­tin­ti kū­rė­jus pa­teik­ti sa­vo pro­duk­tus skait­me­ni­ne for­ma.

Suk­les­tė­jo nau­ja vers­lo sri­tis – iš­ma­ nie­siems įren­gi­niams pri­tai­ky­tų prog­ra­ mė­lių kū­ri­mas. Eks­per­tai šią sri­tį įvar­di­ja kaip auk­so gys­lą, ir lie­tu­vai­čiai šia ga­li­ my­be kaip­mat pa­si­nau­do­ja. Vil­niu­je sa­vo veik­lą pra­dė­ju­sios kom­pa­ni­jos „Get­Jar“ įk­ūrė­jas Il­ja Laur­sas įvar­di­ja­mas kaip vie­na įta­kin­giau­sių as­me­ny­bių te­le­ko­mu­ni­ka­ci­ jų pa­sau­ly­je. Mo­bi­lio­jo ry­šio bend­ro­vės „Om­ni­tel“ pa­si­ūly­tas mo­bi­lių­jų ap­li­ka­ci­jų kū­ri­mo pro­jek­tas „App­Camp“ tam­pa lie­tu­viš­kų ino­va­ty­vių jau­nuo­lių kal­ve, o bro­lių Žil­vi­no ir Ša­r ū­no Le­dų su­kur­ta prog­ra­mė­lė lai­mi ge­riau­sios ti­tu­lą pa­sau­ li­niuo­se „Mo­bi­le Pre­mier Awards 2012“ ap­do­va­no­ji­muo­se.

102

Šis pers­pek­ty­vus sek­to­rius pat­rau­kė ir ša­lies aukš­tų­jų mo­kyk­lų dė­me­sį – „App­ Camp“ ir „Om­ni­tel“ bend­ra­dar­biau­jant su pa­sau­li­nėms kom­pa­ ni­jo­mis „Mic­ro­soft“, „Sam­sung“, „Hua­ wei“, „No­kia“, „So­ny“ jau ke­tu­rio­se Lie­tu­vos aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se įs­teig­ tos mo­bi­lių­jų ap­li­ka­ci­jų la­bo­ra­to­ri­jos, ku­rio­se ti­ki­ma­si išug­dy­ti sėk­min­gų atei­ties vers­lų kū­rė­jus, gar­sin­sian­čius mū­sų ša­lį taip, kaip „No­kia“ ir „Ang­r y Birds“ kū­rė­jai iš­gar­ si­no Suo­mi­ją.

Prieš pen­ke­rius me­tus Lie­tu­va gar­sė­jo kaip pa­sau­ly­je dau­giau­sia mo­bi­lio­jo ry­šio kor­te­lių 100-ui gy­ven­to­jų nau­do­jan­ti ša­lis. Šian­dien ga­li­me di­džiuo­tis spar­čiau­siu in­ter­ne­tu, mus ly­din­čiu tiek na­muo­se, tiek mies­to gat­vė­je, tiek greit­ke­ly­je Vil­nius–Kau­ nas. Pa­gal švie­so­lai­di­nio in­ter­ne­to skverb­tį na­mų ūkiuo­se Lie­tu­va len­kia net nau­ jo­vėms at­vi­rą Šve­di­ją, o mo­bi­lio­jo ry­šio ope­ra­to­riai Lie­tu­vo­je ple­čia 4G LTE tink­lus, lei­džian­čius dvie­jų va­lan­dų truk­mės fil­mą iš vir­tua­lios par­duo­tu­vės į kom­piu­te­rį at­si­ siųs­ti per ke­lio­li­ka mi­nu­čių. Prieš ke­le­rius me­tus nau­do­jant mo­bi­lų­jį in­ter­ne­tą to pa­da­r y­ti iš­vis ne­bu­vo įma­no­ma.

2007-aisiais ša­ly­je pra­dė­tas nau­do­ti mo­bi­lu­sis elekt­ro­ni­nis pa­ra­šas. Ši tech­ no­lo­gi­ja lei­džia gy­ven­to­jams nuo­to­li­niu bū­du pa­si­ra­šy­ti su­tar­tis, be slap­ta­žo­džių kor­te­lių pri­si­jung­ti prie elekt­ro­ni­nės ban­ ki­nin­kys­tės ir įvai­rių vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų („Sod­ros“, Vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ ci­jos, Re­gist­r ų cent­ro) sis­te­mų. Mo­bi­lu­sis elekt­ro­ni­nis pa­ra­šas su­tei­kia ga­li­my­bę sau­giai pat­vir­tin­ti as­mens ta­pa­ty­bę žmo­ gui bū­nant bet ku­rio­je pa­sau­lio vie­to­je.

Vie­na elekt­ro­ni­nio pa­ra­šo pa­nau­do­ ji­mo ga­li­my­bių, ku­rią kol kas ri­bo­ja ne pa­ti tech­no­lo­gi­ja, o po­li­ti­nės va­lios sto­ka, yra elekt­ro­ni­nis bal­sa­vi­mas, ku­ris pa­dė­tų į Lie­tu­vos po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą sug­rą­žin­ti ne tik šim­tus tūks­tan­čių emig­ran­tų, bet ir Lie­ tu­vo­je gy­ve­nan­tį jau­ni­mą, tra­di­ciš­kai su­da­

ran­tį ne­di­de­lę da­lį bal­suo­jan­čių­jų.

Mo­bi­lu­sis elekt­ro­ ni­nis pa­ra­šas ska­ti­na ir ki­tą di­de­lį po­ky­tį – mo­bi­liuo­sius mo­kė­ji­ mus. Šios idė­jos es­mė – te­le­fo­ną pa­vers­ti sau­gia at­sis­kai­ty­mo prie­mo­ne. Mo­bi­liuo­ ju ry­šiu nau­do­ja­si be­veik kiek­vie­nas ša­lies gy­ven­to­jas, tad to­kia ga­li­my­bė ge­ro­kai su­ma­žin­tų gry­nų­jų pi­ni­gų po­rei­kį, o vals­ ty­bei su­teik­tų ga­li­my­bę efek­ty­viai ma­žin­ti še­šė­li­nę eko­no­mi­ką, skai­čiuo­ja­mą mi­li­ jar­dais li­tų.

Ne­pai­sant 2009-aisiais ša­liai smo­gu­ sios eko­no­mi­nės kri­zės, vis dau­giau įmo­ nių su­vo­kia so­cia­liai at­sa­kin­gos veik­los reikš­mę. Tra­di­ciš­kai čia pag­rin­di­niu smui­ ku grie­žia skan­di­na­viš­ko ka­pi­ta­lo te­le­ko­ mu­ni­ka­ci­jų ir ban­kų sek­to­riaus bend­ro­ vės. Dau­giau nei prieš de­šimt­me­tį ini­ci­ ja­vu­sios al­jan­so „Lan­gas į atei­tį“ kū­ri­mą, kom­pa­ni­jos ieš­ko nau­jų pri­dė­ti­nės ver­tės vi­suo­me­nei kū­ri­mo bū­dų.

Vie­nas ori­gi­na­lių pa­vyz­džių – „Om­ni­ tel“ ir „Swed­bank“ ini­cia­ty­va „Kam to rei­kia?!“, ska­ti­nan­ti įmo­nių dar­buo­to­jus iš pri­va­čių ir vals­ty­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų lan­ky­ tis mo­kyk­lo­se, kvies­ti moks­lei­vius į sa­vo dar­bo­vie­tes. Moks­lei­viams aiš­ki­na­mos įvai­rių pro­fe­si­jų sub­ti­ly­bės ir pa­de­da­ma pa­si­rink­ti atei­ties ke­lią. Ša­ly­je, kur tik 25 proc. abi­tu­rien­tų ži­no, ką no­ri stu­di­juo­ti, toks vers­lo ir vals­ty­bi­nių įs­tai­gų ats­to­vų bend­ra­dar­bia­ vi­mas ga­li reikš­min­gai pri­si­dė­ti prie jau­ni­ mo pro­fe­si­nio orien­ta­vi­mo, pa­de­dan­čio ma­žin­ti be­dar­bių skai­čių ir tel­kian­čio aukš­tą pri­dė­ti­nę ver­tę ku­rian­čių kva­li­fi­ kuo­tų spe­cia­lis­tų bend­r uo­me­nę.

2008–2012

Penkmečio permainos Dizainerė Ema Keršulienė įrengė beveik 400 kv. metrų prabangų namą Dubline. Jo šeimininkai savo būstui nepagailėjo daugiau nei milijono eurų.

Architektui Tomui Lapei svarbiausia tinkamai išdėlioti erdves, nes jos atlieka pagrindinį vaidmenį – sukuria gerą estetinį vaizdą, namuose tampa patogu gyventi.

Gražiausi namai – Žmonės klaidingai mano, kad jei nusipirko butą ar sklypą geroje vietoje, pasisamdė gerą architektą, jam gerai moka už darbą ir perka tik kokybiškas medžiagas, turės labai gerai įrengtą būstą. Netiesa.

In­ga JUN­ČIE­NĖ

A

rc­hi­tek­tū­ri­nę ko­ky­bę le­mia ne tik pi­ni­gai. „Jei na­mai bus ku­ria­ mi be emo­ci­jos, jie ne­bus pa­tys ge­riau­si“, – įsi­ti­ki­nęs arc­hi­tek­tas To­mas La­pė.

Na­mas nė­ra ge­res­nis būs­tas nei su­blo­ kuo­tas ko­te­džas, o lof­tas nė­ra ge­res­nis būs­tas nei bu­tas. Kiek­vie­no žmo­gaus po­rei­kiai skir­tin­gi ir kiek­vie­no tipo būs­tas tu­ri pri­va­lu­mų ir trū­ku­mų. Vie­niems svar­ bi ori­gi­na­li erd­vė, ki­tiems – būs­to vie­ta. O ap­lin­ka – tik sko­nio rei­ka­las.

Tad ko­kie gi na­mai šian­dien lai­ko­mi sti­lin­gais?

Ke­le­rius me­tus Lie­tu­vo­je ren­gia­mų ge­riau­sių in­ter­je­ro kon­kur­sų ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jų na­riai tu­ri kur pa­ga­ny­ti akis, ta­čiau jų gi­ria­mi arc­hi­tek­tų dar­bai iš dau­ gu­mos žmo­nių pap­ras­tai su­lau­kia prie­šin­ gos reak­ci­jos. Šal­tas, ne­jau­kus, bes­pal­vis. Maž­daug to­kiais ko­men­ta­rais api­pi­la­mi nu­ga­lė­to­jų dar­bai. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad arc­hi­tek­tai 104

su­tar­ti­nai tvir­ti­na: ge­ras už­sa­ko­vas – lyg lai­min­gas lo­te­ri­jos bi­lie­tas.

Ne vie­ną įs­pū­din­gą būs­tą sup­ro­jek­ta­ vęs kau­nie­tis arc­hi­tek­tas Ri­mas Ado­mai­tis ge­ru klien­tu va­di­na ne tą, ku­ris tu­ri mai­šą pi­ni­gų ir su­tei­kia vi­siš­ką lais­vę ar­ba, at­virkš­ čiai, smulk­me­niš­kai kont­ro­liuo­ja, o tą, ku­ris no­riai da­ly­vau­ja na­mų kū­ri­mo pro­ce­se.

Juk nuo pir­mų­jų būs­to es­ki­zų iki įkur­tu­vių praei­na ma­žiau­siai pu­sant­rų me­tų. Per to­kį lai­ką žmo­nės pap­ras­tai net su­sid­rau­gau­ja.

Kai Švei­ca­ri­jo­je gy­ve­nan­tis jo drau­gas nu­ta­rė sta­ty­tis na­mą, arc­hi­tek­tą rin­ko­si ne pa­gal brė­ži­nius ir dar­bus, o kvies­da­vo­si va­ka­rie­nės. Ir po­kal­biai suk­da­vo­si ne ap­link grin­dų ar sie­nų dan­gą, jie da­ly­da­vo­si min­ti­ mis apie ver­ty­bes bei pa­sau­lė­ži­ūrą. „Drau­gas iš­si­r in­ko arc­hi­tek­tą, su ku­riuo bu­vo ma­lo­niau­si va­ka­rai. Ir neap­ si­ri­ko, da­bar gy­ve­na pui­kia­me na­me“, – apie svar­biau­sią arc­hi­tek­tui da­ly­ką – bend­ra­vi­mą su už­sa­ko­vu – pa­sa­ko­ja Ri­mas. Ne­ga­na to, san­ty­kius su už­sa­ko­vu jis lai­ko pa­na­šiais į vy­ro ir mo­ters san­ty­ kius. Tu­ri su­tap­ti bio­lo­gi­niai žmo­nių lau­

kai, ta­da bend­ra­vi­mas leng­vas, tei­kian­tis ma­lo­nu­mą. „Įren­giant na­mus svar­biau­sia ke­li da­ly­ kai: tin­ka­mai su­dė­lio­tas pa­tal­pos tū­ris ir ge­rai pa­rink­tas dirb­ti­nis bei na­tū­ra­lus apš­vie­ti­mas. Vi­sa ki­ta – ne­be taip svar­bu“, – nu­ker­ta pri­pa­žin­tas arc­hi­tek­tas. „Ge­riau­si in­ter­je­rai pir­miau­sia iš­sis­ki­ria arc­hi­tek­tū­ra – juo­se sėk­mę le­mia pas­ta­ to konst­ruk­ci­jų de­ta­lės, to­kio­se erd­vė­se puo­šy­bai ski­ria­ma ma­žiau­siai dė­me­sio“, – pritaria jam di­zai­ne­ris Vy­tau­tas Gu­re­vi­čius.

Bet jei ten­ka kur­ti in­ter­je­rą stan­dar­ti­ nia­me bu­te? Tuo­met įdo­mes­nių spren­di­mų ga­li ras­ti ne arc­hi­tek­tas, o de­ko­ra­to­rius.

Bū­ti in­ter­je­ro di­zai­ne­riu šian­dien ga­li bet kas, tai ma­din­ga spe­cia­ly­bė, šva­r us dar­be­lis, už ku­rį dar ir ge­rai mo­ka­ma.

Ta­čiau dau­ge­lis arc­hi­tek­tų pik­ti­na­si, kad to­kie spe­cia­lis­tai ar, dar blo­giau, sa­va­ moks­liai išk­rei­pia kon­ku­ren­ci­ją. „Sun­kiai ga­lė­čiau su­r ai­ty­ti, su­dė­lio­ ti na­muo­se tiek spal­vų ir de­ta­lių, kaip kad su­ge­ba, tar­ki­me, dra­bu­žių di­zai­ne­riai.

Jiems pa­vyks­ta su­val­dy­ti skir­tin­gus raš­tus, spal­vas, fak­tū­ras“, – arc­hi­tek­tas Ma­rius Šlan­čius įsi­ti­ki­nęs, kad spal­vo­tų na­mų sti­ lių ge­riau se­ka­si kur­ti de­ko­ra­to­riams.

V

ie­na to­kių – Ind­ra­ja Mar­cin­ke­vi­ čie­nė, kuri būs­to zo­nas skirs­to ne pert­va­ro­mis, bet spal­vo­mis. Nes tai – jos stic­hi­ja.

2008–2012

Dekoratorė Indraja Marcinkevičienė kuria ryškius, spalvotus namus, kuriuose, tikisi, gyvena tik laimingi žmonės.

kurti su gera emocija Šio namo šeimininkus architektai Mindaugas Leliūga ir Simonas Talandzevičius vadina išskirtiniais užsakovais. Mat jie nuo pat pradžių sutarė, kad interjere nebus jokios perdėtos bevertės pompastikos, svarbiausia – funkcionalumas ir geros proporcijos.

2008–2012

105

Penkmečio permainos

Įrengę šį namą kauniečiai architektai Vaidas Tamošiūnas ir Aidas Kalinauskas sako, kad tai įdomiausias jų bendras darbas ir pirmi tokie lankstūs klientai.

Neries apjuostame ir pušyno apgaubtame beveik 400 kvadratinių metrų name lengvai tilpo 9 metrų ilgio ir 4 metrų pločio baseinas.

Ta­čiau na­mų kur­ti ją kvie­čia­si tik ma­čiu­ sie­ji jos dar­bus. Ryš­kiai gy­ven­ti ga­li ir no­ri tik­rai ne vi­si. O de­ko­ra­to­rei pa­tin­ka pa­tik­ ti ne vi­siems. Kai kolegos Indrają puola sakydami, kad ji per drąsiai spalvina klientų namus, ji atkerta: „Ne vieno sprendimo nepriėmaiu nepasitarusi su užsakovais.“ I.Mar­cin­ke­vi­čie­nei la­bai svar­bu, kad jos už­sa­ko­vai tu­rė­tų ge­rą hu­mo­ro jaus­mą.

M

ie­gas, tua­le­tas ir val­gis žmo­gui yra bū­ti­ni. Ta­čiau in­ter­je­re ne jie svar­ biau­sia. T.La­pė in­ter­je­rus ku­ria tar­si sce­na­ri­jus, ku­riuo­se svar­biau­sias vaid­muo ati­ten­ka už­sa­ko­vui ir jo gy­ve­ni­mo bū­dui.

Arc­hi­tek­tas pats daug bend­rau­ja su kiek­vie­nu už­sa­ko­vu, sten­gia­si iš­siaiš­kin­ti, kas jį džiu­gi­na, kas ke­lia ūpą. Jis tar­si siu­vė­jas, iš­ma­tuo­jan­tis žmo­gų ir tik ta­da pra­de­dan­ tis dar­bą. Tik To­mui rū­pi ne kū­no mat­me­ nys, o tai, kas ma­tuo­ja­ma ne cen­ti­met­rais.

Svar­biau­sia į kvad­ra­ti­nius met­rus ne­pri­ grūs­ti tu­ri­nio, tin­ka­mai iš­dė­lio­ti erd­ves, nes jos at­lie­ka pag­rin­di­nį dar­bą – na­muo­se tam­pa pa­to­gu gy­ven­ti, erd­vės su­ku­ria ge­rą es­te­ti­nį vaiz­dą, tad svars­ty­mai, ko­kia tu­ri bū­ti sie­nų spal­va, tar­si ne­be­ten­ka pras­mės. „Gra­žiau­sia spal­va – na­tū­ra­li švie­sa“, – nea­be­jo­ja T.La­pė. Šiandien jo ne­bes­te­bi­na, kad žmo­nės nebe­no­ri vie­šu­mo, ne­no­ri, kad jų na­mų nuot­rau­kas ap­ta­ri­nė­tų vi­si. „Kam? Kad

106

2008–2012

Penkmečio permainos

vi­so­kie neiš­ma­nė­liai reikš­tų nuo­mo­nę? Žmo­nės ne­pag­rįs­tai kri­ti­kuo­ja ge­rus in­ter­ je­rus. Pir­miau­sia rei­kia iš­ma­ny­ti, ta­da reikš­ti nuo­mo­nę. Da­bar tik „nuo­bo­dus“, „šal­tas“.

Ma­nau, arc­hi­tek­tai ga­lė­tų bū­ti ver­ti­na­mi kaip auto­mo­bi­lių ga­min­to­jai. Juk jų su­kur­ ti kon­cep­ci­niai mo­de­liai kar­tais bū­na be veid­ro­dė­lių, ta­čiau nie­kas dėl to ne­puo­la di­zai­ne­rių kri­ti­kuo­ti. Prie­šin­gai, dau­gu­ma įver­ti­na jų pas­tan­gas gy­ve­ni­mą da­r y­ti gra­ žes­nį“, – svars­to vil­nie­tis arc­hi­tek­tas.

Jo ko­le­ga iš Kau­no M.Šlan­čius dar­bus skirs­to į dvi ka­te­go­ri­jas: dar­bas – duo­nai ir dar­bas – šir­džiai.

Ir nors su žmo­na Aurė­ja kar­tu ku­ria jau ko­ne dvi­de­šimt me­tų, juos vis dar ste­bi­na už­sa­ko­vai, ku­rie pap­ra­šo: „Kaip pas kai­my­ną.“ To­kiems ga­li ro­dy­ti tūks­ tan­tį įvai­riau­sių įdo­mių spren­di­mų, ta­čiau pap­ras­tai jų per­kal­bė­ti ne­pa­vyks­ta. „Kau­ne, Vil­niu­je iš­ti­suo­se kvar­ta­luo­se gy­vuo­ja keis­čiau­sios in­ter­je­r ų ma­dos“, – šyp­so­si Ma­rius.

108

2008–2012

Lakoniškomis priemonėmis sukurti stiprią emociją – toks buvo architektūros estetikos studijos „Arches“ komandos (Edgaras Neniškis, Rūsna Vaineikytė-Neniškienė, Arūnas Liola ir Rolandas Liola) siekis. Tai buvo jų bandymas atkartoti šviesias emocijas, kylančias kiekvieną kartą, kai atvykstame prie jūros. Kūrėjų komanda žūtbūt nutarė išsaugoti pušyną, tad gyvenimas šios Palangos vilos šeimininkams buvo kuriamas tarp medžių, bet ne vietoj jų. Tarsi žaltys pastatas vinguriuoja, išvengdamas kiekvienos kliūties, nepalikdamas pėdsako ir beveik neliesdamas žemės.

2008–2012

109

Penkmečio permainos

„Smagiausia, kad dėl grožio netenka aukoti praktiškumo ir funkcionalumo. Netradicinis namas patogus gyventi“, – teigia šio namo šeimininkas Ernestas, čia įsikūręs su žmona, dviem vaikais, šunimi ir papūga.

Kauniečių namo architektas – Gintautas Natkevičius, projektą kūręs kartu su Mantu Mickevičiumi.

Kauniečių architektų Aurėjos ir Mariaus Šlančių suprojektuotas namas Kaune, Žaliakalnyje – moderniame tarpukario kvartale. Šis poros darbas pelnė jiems ne vieną apdovanojimą.

G

rei­tai pas­ta­to­mi eko­no­mi­nės kla­sės in­di­vi­dua­lūs na­mai vi­sa­da bu­vo ir bus po­pu­lia­riau­si. Išs­kir­ti­nės ar­chi­ tek­tū­ros pa­gei­dau­ja vos sau­je­lė žmo­nių.

Taip bu­vo prieš de­šimt, pen­ke­rius me­tus, taip yra ir šian­dien. Arc­hi­tek­tams nė­ra leng­va įti­kin­ti už­sa­ko­vą pa­kel­ti arc­hi­tek­tū­ros pra­bą sa­va­me kie­me. Iš šim­to lie­tu­vių vos ke­liems te­rū­pi arc­hi­tek­tū­ros ko­ky­bė ir toks san­ty­kis ne­si­kei­čia jau ne vienus me­tus.

110

Nuo 2003-iųjų kas dve­jus me­tus lie­tu­ vių arc­hi­tek­tų dar­bus įver­ti­na ir tarp­tau­ ti­nė ko­mi­si­ja pa­ro­do­je „Žvilgs­nis į sa­ve“, ku­rią ren­gia Arc­hi­tek­tų są­jun­ga. Per­nai įvy­ ko penk­to­ji pa­ro­da. Jo­je bu­vo pris­ta­ty­ta ir įver­tin­ta ypač daug vie­šų­jų, ta­čiau aki­vaiz­ džiai su­ma­žė­jo pri­va­čios sta­ty­bos ob­jek­tų. „Nors Lie­tu­vo­je vi­si ži­no, kaip žais­ ti krep­ši­nį ir sta­ty­ti na­mus“, – šyp­so­si arc­hi­tek­tas Gin­tau­tas Nat­ke­vi­čius. Prieš

de­šimt me­tų pir­mą kar­tą su­reng­ta­me Lie­ tu­vos arc­hi­tek­tū­ros kon­kur­se jo ir ko­le­gos R.Ado­mai­čio dar­bas – in­di­vi­dua­lus na­mas Kau­ne bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu sa­vo ka­te­go­ri­jo­je. Ge­riau­sias na­mas per­nai – taip pat G.Nat­ke­vi­čiaus dar­bas. Į klau­si­mą, ką įdo­miau­sia kur­ti – in­di­ vi­dua­laus na­mo ar vi­suo­me­ni­nio pas­ta­to pro­jek­tus, dau­gy­bę pro­fe­si­nių ap­do­va­ no­ji­mų pel­nęs G.Nat­ke­vi­čius konk­re­taus at­sa­ky­mo ne­tu­ri. „Gau­ti ge­rą už­sa­ko­vą – lyg lai­mė­ti lo­te­ri­jo­je. O dar­bo ko­ky­bė dau­giau­sia prik­lau­so nuo arc­hi­tek­to ir už­sa­ko­vo san­ty­kių.

Jei jis do­mi­si nau­jo­vė­mis, yra drą­sus ir ti­ki, kad jo sva­jo­nę arc­hi­tek­tas ga­li iš­pil­dy­ ti, abie­jų lau­kia pui­kus re­zul­ta­tas“, – sa­ko arc­hi­tek­tas. Ne­se­niai jis su­lau­kė už­sa­ko­vo, su ku­riuo dėl dar­bų ran­ko­mis su­kir­to po ke­lio­li­kos mi­nu­čių po­kal­bio. „Ir ma­ne pa­tį tai nus­te­bi­no, – pri­si­pa­ žįs­ta G.Nat­ke­vi­čius. – Klau­siau jo, iš kur toks pa­si­ti­kė­ji­mas. Žmo­gus paaiš­ki­no la­bai pa­pras­tai ir aiš­kiai: kiek­vie­nam na­mui pas­ta­ ty­ti rei­kia tų pa­čių tūks­tan­čio ply­tų, tik vie­ni jas dė­lio­ja kaip iš­ma­no. O jis sa­kė ne­ke­ti­ nan­tis to da­r y­ti, nes ne­mo­kan­tis ir no­rin­tis, kad už jį tai pa­da­r y­tų iš­ma­nan­tie­ji.“ Pa­sak G.Nat­ke­vi­čiaus, dar ir šian­dien dau­gu­ma žmo­nių įsi­vaiz­duo­ja, kad sam­dy­ tis arc­hi­tek­tą yra bran­gu, pi­giau – pa­čiam sta­ty­tis na­mą. Bet ta­da neiš­veng­si any­tos, kai­my­nų ar gi­mi­nai­čių kon­sul­ta­ci­jų. O tas uoš­vės ly­gio sup­ra­ti­mas – gra­žu neg­ra­žu iš pro­to va­ro ko­ne vi­sus arc­hi­tek­tus.

2008–2012

Penkmečio permainos BŪSTAS NE­BE­TE­KO YPA­TIN­GOS AUROS Lof­tas. Prieš ke­le­rius me­tus to­kį būs­tą rink­da­vo­si išs­kir­ti­niai nau­ja­ku­riai. Ma­din­gi jau­ni žmo­nės. Da­bar si­tua­ci­ja pa­si­kei­tu­si – ne­be­rei­kia šmi­ri­nė­ti po nu­šiu­r u­sias ga­myk­las pa­čiam ieš­kant efek­tin­gos erd­vės su di­de­liais lan­gais ir in­dust­ri­ne aura.

Vis­kas pa­dė­ta ant lėkš­tu­tės – rin­ko­da­ri­nin­kai ku­ria lof­tams spe­cia­lius tink­la­la­pius. Anks­čiau mė­gi­nę sa­vo išs­kir­ti­nu­mu kon­ ku­r uo­ti su įp­ras­tų nau­jų būs­tų sta­ty­to­jais da­bar lof­tų plė­to­to­ jai jau var­žo­si vie­ni su ki­tais.

Ko­kio no­ri­te? Ga­myk­li­nia­me kor­pu­se, kur pa­keis­ti tik lan­ gai ir pert­va­ros tarp bu­tų iš blo­ke­lių, ta­čiau laip­ti­nėse vis dar at­si­lau­piu­sios prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių išk­li­juo­tos ply­te­lės, o pir­ma­ja­me aukš­te vei­kia auto­mo­bi­lių ser­vi­sas ar ko­kia nors pra­mo­nės įmo­nė?

O gal prie­šin­gai – ap­šil­tin­tu fa­sa­du, su me­džiais ir žo­le, trin­ke­lė­mis išg­rįs­tais ša­li­gat­viais, iš­da­žy­tais ko­ri­do­riais ir bu­tų nu­me­riais ant du­r ų? Pa­si­rin­ki­mas di­džiu­lis.

Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau bū­tent dėl išs­kir­ti­nės auros ak­cen­tuo­ ja­mi ir ma­din­gi ta­pę lof­tai vis la­biau ar­tė­ja prie įp­ras­tų nau­jos sta­ty­bos dau­gia­bu­čių stan­dar­tų – su re­no­vuo­tais ap­šil­tin­tais fa­sa­dais, sut­var­ky­ta ap­lin­ka ir, ti­kė­ti­na, sta­ty­to­jų ga­ran­ti­ja.

Kai šių pro­jek­tų ėmė­si ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bend­ro­vės, griu­vo lof­to, kaip ypa­tin­go būs­to chao­tiš­ko­je in­dust­ri­nė­je ap­lin­ko­je, įvaiz­dis. Lof­tų nau­ja­ku­rių šian­dien ne­beer­zi­na ap­leis­ tų te­ri­to­ri­jų ir neaiš­kios pas­kir­ties pa­tal­pų kai­my­nys­tė.

LAU­KO GY­VE­NI­MO FI­LO­SO­FI­JA

100 die­nų. Maž­daug tiek lai­ko per me­tus lie­tu­viai tu­ri ga­li­ my­bę mė­gau­tis pui­kiais orais. Tuo­met nuo­sa­vas kie­mas, te­ra­sa ar bal­ko­nas tam­pa na­mų da­li­mi – vie­ta, į ku­rią per­si­ke­lia šei­ mos gy­ve­ni­mas.

Anks­čiau bū­da­vo taip – pa­sis­ta­čiau na­mą, o kie­mui pi­ni­gų ne­li­ko. Da­bar žmo­nės sta­ty­da­mie­si na­mus pra­de­da svars­ty­ti, kaip tvar­kys ap­lin­ką. Žmo­nės no­ri, kad ap­lin­ka ir na­mas de­rė­tų ir vė­liau ne­rei­kė­

112

tų tai­sy­ti klai­dų – per ve­ją ties­ti elekt­ros ka­be­lių švies­tu­vams ar lais­ty­mo sis­te­mos vamz­dy­nų, vež­ti juo­dže­mio auga­lams.

Nau­ja­ku­riai no­ri, kad jau­ku bū­tų ne tik na­mo vi­du­je.

Per pen­ke­rius me­tus kie­me įvy­ko ko­ne lau­ko bal­dų re­vo­ liu­ci­ja – žmo­nės ne­be­no­ri pi­gių plas­ti­ki­nių ar sun­kių ma­sy­vių me­džio bal­dų.

Te­ra­so­se ir bal­ko­nuo­se sus­kam­bo gra­žes­nio gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja. „Juk į kam­ba­rį, ku­ria­me su šei­ma pra­lei­džia­te daug lai­ko, ne­per­ka­me ne­ko­ky­biš­kų bal­dų. O lau­ko bal­dai dar tu­ri išt­ver­ti ir per­mai­nin­gus orus“, – svars­to lau­ko bal­dais pre­kiau­jan­čios bend­ro­vės „Va­da­si­ga“ sa­vi­nin­kas Vac­lo­vas Dau­kin­tis. Ši bend­ro­vė jau de­šimt me­tų si­ūlo lie­tu­viams aukš­tos ko­ky­ bės da­nų ga­min­to­jo „Ca­ne-li­ne“ ga­mi­nius, dėl ku­rių V.Dau­kin­ čiui nė sy­kio ne­te­ko rau­do­nuo­ti. Prie­šin­gai, kai ku­rie jo klien­tai, prieš de­šimt­me­tį įsi­gi­ję šiuos bal­dus, iki da­bar džiau­gia­si sa­vo pa­si­rin­ki­mu. „Tai­gi tu­ri­me pui­kių re­ko­men­da­ci­jų“, – šyp­so­si Vac­lo­vas.

Be­je, mi­nė­ti bal­dai sto­vi lau­ko ka­vi­nė­se, o tai reiš­kia, kad nė­ra la­bai tau­so­ja­mi ir pri­ži­ūri­mi. Šie bal­dai pa­ga­min­ti iš to­kių me­džia­gų, ku­rios ne­pe­li­ja, neb­lun­ka ir net po di­džiau­sios li­ūties iš­dži­ūs­ta vos per va­lan­dą.

V.Dau­kin­tis jau daug me­tų nep­ra­lei­džia ir vie­nos gar­siau­sių pa­sau­lio bal­dų pa­ro­dų „iSa­lo­ni“. Iš Mi­la­ne vyks­tan­čios pa­ro­ dos jis vi­suo­met grįž­ta ku­pi­nas ge­r ų emo­ci­jų ir no­r ų at­nau­jin­ti sa­vo si­ūlo­mų bal­dų asor­ti­men­tą. Šie­met pa­ro­do­je jį ypač su­ža­vė­jo „Ca­ne-li­ne“ lau­ko pu­fas.

Iš­ties įs­pū­din­gas ran­kų dar­bo bal­das yra nu­ner­tas vą­še­liu iš spal­vo­tų po­li­me­ro vir­vių. „Prieš kri­zę bal­dai žė­rė­jo auk­su, prieš pen­ke­rius me­tus tapo ma­dingos ra­mios spal­vos. O šie­met lau­ko bal­dai ir te­ra­sos at­gims­ta pa­va­sa­rio spal­vo­mis. Gal tai lė­mė už­si­tę­su­si žie­ma?“ – spė­lio­ja vers­li­nin­kas. Jis kas­met sa­vo pir­kė­jus pra­ džiu­gin­ta nau­jais mo­de­liais ir vi­suo­met pab­rė­žia, kad gra­žio­je ap­lin­ko­je gy­ven­ti ir sma­giau, ir leng­viau.

2008–2012

Penkmečio permainos

Būs­to kai­nų ka­ru­se­lė „Butai brangs“, – prieš penkerius metus, 2008-aisiais, ši frazė tapo tautos folkloru, sarkastiškai iliustruojančiu nerealius statytojų ir būsto pirkėjų lūkesčius.

Sau­lius JAR­MA­LIS

P

a­sie­ku­sios vir­šū­nę 2007 me­tų pa­bai­go­je būs­to kai­nos per dve­jus me­tus nus­mu­ko dau­giau nei treč­ da­liu, o kai kur ir per pu­sę, su sa­vi­ mi nu­si­neš­da­mos vi­sas leng­va­bū­diš­kas bend­ro­ves, su­kur­tas, kad „iš po­pie­riaus“ par­duo­tų, o pas­kui bet kaip pas­ta­ty­tų bu­tus, dėl ku­rių pir­kė­jai bu­vo pa­si­r y­žę mo­kė­ti tiek, kiek pra­šo­ma.

Kar­tu eko­no­mi­nė kri­zė nu­mo­vė pas­ ku­ti­nes kel­nes tiems, ku­rie ėmė leng­va ran­ka ban­kų da­li­ja­mas būs­to pas­ko­las 114

įti­kė­ję, jog nie­ka­da nep­ra­ras dar­bo, jų at­ly­gi­ni­mas tik di­dės, o bu­tai brangs.

2009 me­tais di­des­nio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė nuo­sa­vo būs­to par­da­vė­jai, o ne sta­ty­bų bend­ro­vės, si­ūlan­čios bu­tus nau­juo­se dau­gia­bu­čiuo­se. Tai lė­mė kai­ nos. Pas­ko­los tuo­met bu­vo iš­duo­da­mos sun­kiai ir žmo­nės bu­tus daž­niau­siai pir­ko už san­tau­pas ar­ba im­da­mi ne­di­de­lę da­lį pas­ko­los. Daž­niau­siai rin­ko­si pi­gius eko­ no­mi­nės kla­sės būs­tus.

O sta­ty­bų bend­ro­vės, anks­čiau kon­ ku­ra­vu­sios ak­ci­jo­mis, pa­sie­kė ri­bą, kai dėl kiek­vie­nos nuo­lai­dos pir­kė­jui jau tu­rė­jo

gau­ti ban­kų, fi­nan­sa­vu­sių pro­jek­tą, su­ti­ki­mą. „Prog­no­zuo­ti, kur pa­suks ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ka, kur kas sun­kiau, ne­gu spė­ti ryt­ die­nos orus. Aiš­ku, kai­nos dar tik­rai ma­žės“, – tuo­met aiš­ki­no Sau­lius Va­go­nis, „Ober­ Haus“ Rin­ko­ty­ros sky­riaus va­do­vas.

Vil­niu­je tuo­met bu­vo si­ūlo­ma apie 2500 nau­jų bu­tų, o par­duo­da­ma vi­du­ ti­niš­kai 80 per mė­ne­sį. O kai ku­rie jų pir­kė­jų ne­do­mi­na iki šiol.

G

e­riau­siais lai­kais gy­ve­na­muo­siuo­ se ra­jo­nuo­se nau­jos sta­ty­bos bu­tai Vil­niu­je kai­na­vo nuo 4600 iki 8000 li­tų už kvad­ra­ti­nį met­rą. Se­nos sta­ty­bos bu­tai bu­vo ne ką pi­ges­ni. Kai­nos ste­bi­no ir Klai­pė­do­je – už pres­ti­ži­nių būs­ tų uos­ta­mies­ty­je kvad­ra­ti­nį met­rą bu­vo pra­šo­ma 12 000–18 000 li­tų.

Nuo aukš­čiau­sio taš­ko, ku­ris bu­vo

2008–2012

Šian­dien se­nos sta­ty­bos bu­tų par­da­vė­jai Vilniuje nu­si­leidžia iki 2000 li­tų už kvad­ra­ti­nį met­rą.

2007 me­tų pa­bai­go­je, Vil­niu­je ir Klai­pė­ do­je būs­to kai­nos smu­ko maž­daug per pu­sę, Kau­ne – dau­giau nei treč­da­liu, Šiau­ liuo­se – ket­vir­ta­da­liu.

2011-aisiais, ko ge­ro, per­ka­miau­sias bu­vo bu­tas, ku­riam įsi­gy­ti už­te­ko san­tau­ pų. Šyp­so­tis tais me­tais pra­dė­jo ir būs­to par­da­vė­jai, bet dar ne sta­ty­to­jai. Se­nos sta­ty­bos bu­tų bu­vo par­duo­ta net pen­kis kar­tus dau­giau nei nau­jų.

Bet ne­bu­vo taip blo­gai – kai kur kra­nai jau sto­vė­jo, at­gai­vin­ti dve­jus tre­jus me­tus įšal­dy­ti pro­jek­tai.

Už 200 tūks­tan­čių li­tų Vil­niu­je dau­giau nei prieš me­tus bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti vi­du­ ti­nį nau­jos sta­ty­bos dvie­jų kam­ba­rių bu­tą ato­kia­me gy­ve­na­ma­ja­me ra­jo­ne. Ban­kai jau ne­be­gai­lė­jo būs­to pas­ko­lų. Tie­sa, tik tiems, ku­rie ne­ke­lia abe­jo­nių. Men­kiau­sia dė­mė kre­di­to is­to­ri­jo­je, ir ban­ki­nin­kai tam­pa ne­be to­kie ma­lo­nūs.

Jie griež­ti ir tuo­met, kai žmo­nės blaš­ ko­si ir ieš­ko spren­di­mų, ką da­r y­ti su už pas­ko­las įsi­gy­tu būs­tu, ku­ris ne­bea­ti­tin­ka jų po­rei­kių. Ban­kas ta­da grū­mo­ja: „Pir­ miau­sia grą­žink tai, ką pa­siė­mei!“ Štai jau per­nai ge­ro­kai dau­giau žmo­

2008–2012

nių būs­tą pir­ko be pas­ko­los, tai pas­te­bė­jo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to eks­per­tai. Anot bend­ ro­vės „DNB būs­tas“ va­do­vo Ge­di­mi­no Jan­kaus­ko, 2011-aisiais 80 proc. būs­tų bu­vo per­ka­ma už pas­ko­las. Šie­met pu­sė bu­tų pir­kė­jų at­sis­kai­tė gry­nai­siais pi­ni­gais. „Tai lė­mė ke­lios prie­žas­tys. Pir­ma, po ban­ko „Sno­ras“ gri­ūties da­lis žmo­nių su­ne­ ri­mo, ar jų in­dė­liai ban­kuo­se yra sau­gūs, ir nusp­ren­dė in­ves­tuo­ti į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą.

A

nt­ra, da­bar in­dė­lių pa­lū­ka­nos to­kios ma­žos, kad, įver­ti­nus inf­lia­ci­ją, ban­ kuo­se lai­ky­ti pi­ni­gus net nuos­to­lin­ga, tad žmo­nės per­ka bu­tus ir juos nuo­mo­ja“, – sa­kė G.Jan­kaus­kas.

Jis įsi­ti­ki­nęs, kad nė­ra blo­go me­to būs­tui par­duo­ti ar pirk­ti. Dau­ge­lis žmo­ nių būs­tą per­ka sau gy­ven­ti ar­ba kei­čia na­mus pa­gal po­rei­kį – pa­gau­sė­jus šei­mai kraus­to­si iš ma­žes­nio į di­des­nį. Kai­nų ten­ den­ci­jos ga­lio­ja vi­sam būs­tui.

Anot G.Jan­kaus­ko, įta­kos būs­to kai­ noms da­ro eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja ša­ly­je. Ji yra sta­bi­li, gy­ven­to­jai ir vers­las yra at­sar­ gūs, nes jau­čia Euro­pos sko­lų kri­zės įta­ką ir šio­kį to­kį ne­tik­ru­mą dėl atei­ties. Jei­gu

eko­no­mi­ka pra­dė­tų spar­čiau aug­ti, išaug­tų ir būs­to pak­lau­sa, o tai da­r y­tų įta­ką kai­nai. Šian­dien nau­jos sta­ty­bos bu­tą gy­ve­na­ ma­ja­me Vil­niaus ra­jo­ne ga­li­ma įsi­gy­ti už kvad­ra­ti­nį met­rą mo­kant 3000 li­tų. Bran­ giau­siai kai­nuo­ja 5500 li­tų. Se­nos sta­ty­ bos bu­tų par­da­vė­jai nu­si­leis iki 2000 li­tų.

Ir at­ro­do, kad tai yra ga­lu­ti­nė ir ne­skun­džia­ma ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­na.

Pa­vy­dė­ti­nai sta­bi­li ji lai­ko­si jau tre­čius me­tus. Be­je, už pa­na­šią kai­ną ga­li­ma įsi­ gy­ti ir na­mą sos­ti­nės prie­mies­čiuo­se, tad kur gy­ven­ti – bu­te mies­te ar na­me už­mies­ty­je – rink­tis jums.

Tie­sa, kai kas vis dėl­to pa­si­kei­tė: rin­ko­ je li­ko tik tie sta­ty­to­jai, ku­rie ir per kri­zę iš­sau­go­jo ge­rą sa­vo var­dą, – „Eika“, „MG Val­da“, „Han­ner“. Nau­ji pro­jek­tai ku­ria­mi la­bai ap­dai­riai – po tru­pu­tį, kad į rin­ką ne­bū­tų pa­leis­ta per daug pat­rauk­lių bu­tų – par­duo­di dau­gia­bu­tį, tik ta­da sta­tai ki­tą.

Dau­gia­bu­čiai ta­po ge­ro­kai tau­pes­ni, pa­to­ges­ni, ge­riau sup­la­nuo­ti, jiems nau­ do­ja­mos ge­res­nės ko­ky­bės me­džia­gos, o kai­nos – ne ką di­des­nės nei bu­tų, sta­ty­tų prieš pat kri­zę. Pas­ta­r ų­jų ko­ky­bė kuo to­liau, tuo la­biau ke­lia abe­jo­nių.

115

Nauji adresai

Ten, kur sus­to­ja lai­kas

Didžių darbų nenuveiksi gerai nepailsėjęs. Laisvalaikio klubas „IDW Esperanza Resort“ už Trakų – puiki vieta tiems, kurie neturi laiko nulėkti į užsienį, nenori triūsti kad ir savo sodyboje, o juo labiau – gulėti prie ežero kartu su šurmulinga minia. Juk atokios vietos šiais laikais rasti beveik neįmanoma, o į šį Lietuvoje naują laisvalaikio klubą be rekomendacijos nepateksi.

R

e­zi­den­ci­jo­je mus pa­si­tin­ka idėjos autorius kanadietis įmonių gru­ pės IDW prezidentas Mikhailas Rositsanas ir jo vers­lo part­ne­ris ir IDW ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Re­mi­gi­jus Mi­la­šius su drauge Brigita.

Praei­ty­je juo­du su­ma­nė pas­ta­ty­ti poil­ sia­vie­tę nuostabiame gamtos kampelyje.

IDW įmo­nės ga­mi­na ma­ne­ke­nus ir sa­lo­nų bei de­monst­r a­ci­nių kam­ba­r ių (show room) įran­gą gar­siau­siems pa­sau­ ly­je ma­dos na­mams vi­so­je Euro­po­je. „Dior“, „Cha­nel“, Louis Vuit­ton“, „Ralph Lau­ren“, „Gior­gio Ar­ma­ni“, ne­se­niai pa­si­ ra­šy­ta su­tar­tis su „Bur­ber­r y“ – net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad šie pa­va­di­ni­mai var­di­ja­mi 116

Un­gu­rio eže­ro pak­ran­tė­je. Bet štai – už ke­lių sta­le­lių nuo mū­sų šil­tą pran­cū­ziš­ką ban­de­lę kan­da „Dior Par­fums“ ats­to­vai.

Jie at­vy­ko de­rin­ti nau­jo „Dior“ kve­pa­lų sten­do in­ži­ne­ri­nių de­ta­lių.

Ir juos, ir „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ sve­čius at­vy­kus pri­ver­čia aik­te­lė­ti jau pats vaiz­das – Un­gu­rio eže­ras ža­vi bet ku­riuo me­tų lai­ku. Pas­ta­tai su­ręs­ti iš ka­na­die­tiš­ ko­jo ked­ro. Įs­pū­din­gos apim­ties rąs­tai ne tik gra­žiai at­ro­do, pa­sak šei­mi­nin­ko, – to­kio­se pa­tal­po­se ir oras svei­kas, ir at­mos­fe­ra pui­ki.

Vi­si 34 re­zi­den­ci­jos kam­ba­riai al­suo­ ja sa­vi­tu jau­ku­mu. Ne vel­tui „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ pri­si­jun­gė prie tarp­

tau­ti­nio vieš­bu­čių tink­lo „Small Lu­xu­r y Ho­tels of the World“.

Ir ma­žas, ir di­de­lis čia tu­ri ką veik­ti vi­sus me­tus. Te­ni­sas, krep­ši­nis, tink­li­nis – tik ne­tin­gėk. Gol­fo lau­kus ga­li­ma pa­siek­ti pa­va­žia­vus 30 mi­nu­čių.

Jei no­ri – čia pat ga­li už­mes­ti meš­ke­ rę. Pa­si­vaikš­čio­ti po šva­rų miš­ką, pa­vers­tą nuos­ta­biu par­ku, ga­li­ma net ir avint aukš­ta­ kul­nius. Kad bū­tų ro­man­tiš­kiau – šiuo me­tu kaip tik ren­čia­mas pas­ta­tas kil­min­giems gra­ žuo­liams paukš­čiams – fa­za­nams ir po­vams.

Jei žie­mą no­ri­si skrie­ti ro­gu­tė­mis ar sli­dė­mis – pra­šom.

Kai orai tokie, kad ne­si­no­ri lau­kan kiš­ti no­sies, lai­ką ga­li­ma leis­ti bou­lin­go,

2008–2012

IDW generalinis direktorius Remigijus Milašius su drauge Brigita.

2008–2012

Prabanga bei elegancija gamtos apsuptyje – tik kelios minutės nuo Vilniaus.

117

Nauji adresai Visi 34 rezidencijos kambariai alsuoja savitu jaukumu.

bi­liar­do, spor­to sa­lė­se. Sma­gu, kad tė­vai lai­ką ga­li leis­ti kar­tu su vai­kais – ša­lia jiems įreng­ta žai­di­mų zo­na. Juos ga­li pri­ži­ūrė­ti auk­lė. Įvai­riau­sių rū­šių ma­sa­žas, vi­so kū­no gro­žio pro­ce­dū­ros, pir­tis su kai­ti­ni­mo­si ir va­no­ji­mo­si sub­ti­ly­bes iš­ma­nan­čiu pir­ ti­nin­ku – taip pat neats­ki­ria­ma „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ lais­va­lai­kio klu­bo da­lis.

Ko dar žmo­gui rei­kia no­rint ge­rai pail­ sė­ti ir su­kaup­ti jė­gų? Ska­niai pa­val­gy­ti!

Re­mi­gi­jus juo­kau­ja, kad jam ska­nu ir pap­ras­tas kot­le­tas. Bet pra­dė­jęs kur­ti poil­ sio oazę už­sib­rė­žė tiks­lą pa­tiek­ti vi­sa, kas ge­riau­sia ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je. Šiuo me­tu vir­tu­vė­je skam­ba juo­kas ir lie­ja­si en­tu­ziaz­mas – tai ku­li­na­ri­jos maest­ ro va­di­na­mo Ja­vie­ro Lo­pe­zo Rui­zo nuo­ pel­nas. Jo ta­len­tas ži­no­mas net pa­tiems iš­ran­kiau­siems val­gy­to­jams.

Taip, lėkš­tė­je jis ku­ria še­dev­rus. Bet jiems su­kur­ti rei­kia tin­ka­mos ža­lia­vos. Štai ko­dėl kiek­vie­ną sa­vai­tę at­ke­liau­ja švie­žu­tė­liai pro­ duk­tai iš di­džiau­sių Euro­pos mais­to tur­gų.

Res­to­ra­ne „La Es­pe­ran­za“ ga­li­ma už­si­ sa­ky­ti keps­nį iš ypač vertinamos Ko­bės jau­tie­nos. Ja­po­nai iš re­gio­no, ku­rio sos­ti­nė yra Ko­bė, su­gal­vo­jo, kaip augin­ti gy­vu­lius, kad mė­sa bū­tų gar­di. Svar­biau­sia – gy­vu­lys tu­ri bū­ti lai­min­gas, štai ko­dėl jis ne tik 118

„IDW Esperanza Resort“ pastatai suręsti iš kanadietiškojo kedro.

2008–2012

Pirtis su kaitinimosi ir vanojimosi subtilybes išmanančiu pirtininku – neatskiriama laisvalaikio klubo dalis.

SPA centre aukštos kvalifikacijos profesionalai siūlo masažo, kosmetologijos, manikiūro paslaugas, kurios padės atrasti pusiausvyrą, pajusti vidinės energijos atsinaujinimą ir jėgų antplūdį, trumpam pamiršti laiką ir erdvę, atsipalaidavus panirti į malonumų jūrą.

Svečius maloniai nustebina prašmatnus vonios kambarys.

2008–2012

119

Nauji adresai

Virtuvės vadovas Ja­vie­ras Lo­pe­zas Rui­zas.

Atrasti nepaprastus skonius ir pasinerti į kulinarijos kelionę galima išskirtiniame restorane „La Esperanza“.

„IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ lankosi pasaulinės žvaigždės. Viešėdamas Lietuvoje čia ilsėjosi ir garsus aktorius Vinie Jonesas.

120

2008–2012

Ir mažas, ir didelis čia turi ką veikti visus metus.

Tenisas, krepšinis, tinklinis, boulingas – tik netingėk.

Stebėdami gamtą mėgausitės gurmaniškais patiekalais, ruošiamais iš aukščiausios rūšies produktų.

Svečiams virtuvės meistrai daržoves ir vaisius patiekia iš čia pat esančio daržo.

klau­sosi mu­zi­kos, bet ir yra ma­sa­žuo­ja­mas.

To­kį augi­ni­mo me­to­dą perp­ra­to aust­ ra­lai, pa­si­ūlę net vy­no, kad mė­sa įgau­tų sub­ti­lų pries­ko­nį ir tap­tų itin sul­tin­ga.

Tai tik vie­nas iš dau­gy­bės pa­vyz­ džių, ko­kio aukš­to ly­gio pa­tie­ka­lą ga­li­ma su­val­gy­ti gamtoje prie eže­ro. O kur dar bi­zo­nų mė­sa, ne spe­cia­liai užau­gin­tos, o pa­gau­tos žu­vys – otai bei eše­riai. „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ kon­di­te­ ri­nin­kai pa­tys ruo­šia sal­du­my­nus, ke­pa duo­ną ir ban­de­les (ska­nes­nių pran­cū­ziš­ kų ban­de­lių dar rei­kė­tų ge­rai paieš­ko­ti!), vi­rė­jai rau­gia agur­kus bei ko­pūs­tus, užau­ gin­tus sa­vo dar­že.

Taip, bū­tent sa­vo! Vos įva­žia­vus į klu­bą į akį krin­ta ly­gu­tė­lės dar­žo lys­vės – ir šį­met pri­so­din­ta pries­ko­ni­nių žo­le­lių, dar­žo­vių, uogų. Vai­kams tik­ras at­ra­di­mas nuo gurgž­ dan­čio­mis stal­tie­sė­mis res­to­ra­ne deng­tų sta­lų ar pap­lū­di­mio nu­bėg­ti ir pri­sis­kin­ti braš­kių. Kiek vė­liau jų lau­kia ser­ben­tai. Į „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ vir­tu­vę pa­ten­ka ir lie­tu­viš­kų pro­duk­tų. Bet prieš

2008–2012

at­ke­liau­jant žą­siai ar kiau­ši­niams, pa­tys vi­rė­jai va­žiuo­ja įsi­ti­kin­ti, kaip paukš­čiai mai­ti­na­mi ir augi­na­mi. „Be mei­lės nie­ko ne­bus, – šmaikš­čiai at­si­dūs­ta Ja­vie­ras. – Esu lai­min­gas – vir­ tu­vė­je ga­liu žais­ti su ko­kiais tik no­riu pro­duk­tais.“ Su to­kia pat mei­le įreng­tas vy­no rū­sys – „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ ga­li gau­ti įvai­ riau­siais me­tais pa­ga­min­to ir iš­lai­ky­to vy­no, o ir stip­rių­jų gė­ri­mų asor­ti­men­tas stul­bi­nan­tis. Įdo­mu, kad čia su­de­rin­ti skir­tin­gi da­ly­ kai – pra­ban­ga ir pap­ras­tu­mas. Nors dar klau­si­mas, ar daž­nai pap­ras­ti da­ly­kai ir nė­ra tik­ro­ji pra­ban­ga. Pa­vyz­džiui, tarp įmant­ riau­sių pa­tie­ka­lų val­gia­raš­ty­je yra ir iš se­nų lai­kų dau­ge­liui ži­no­mas viš­čiu­kas „ta­ba­ka“. „Kom­for­tas ir pra­ban­ga ma­nęs ne­do­ mi­na. Bet dėl sa­vo sve­čių ga­liu pa­da­r y­ti vis­ką“, – sa­ko R.Mi­la­šius.

Pak­laus­tas apie sa­vo sve­čius reikš­min­gai ty­li. Ne vel­tui šis lais­va­lai­kio klu­bas už­da­ras.

Ste­bė­tis, vaikš­ti­nė­ti po di­džiu­lę „IDW Es­pe­ran­za Re­sort“ te­ri­to­ri­ją, mė­gau­tis

„IDW Esperanza Resort“ organizuojami verslo susitikimai, konferencijos, mokymai neabejotinai padarys neišdildomą įspūdį.

jos tei­kia­mais ma­lo­nu­mais ga­li­ma die­nų die­nas. Šei­mi­nin­kas gud­riai mirk­te­li, kad čia trūks­ta ne­bent lėk­tu­vo.

To­dėl lai­ką sa­vo sve­čiams sus­tab­dy­ti jam pap­ras­ta.

121

Nauji adresai

„TonyResort“ pasimėgauti galima ne tik gamta, bet ir puikiu maistu.

Geros auros oazė „Tai gražiausia vieta pasaulyje“, – atsidūsta pro pušų šakas į Gilužio ežerą žiūrėdamas verslininkas ir pokerio lošėjas Antanas Guoga. O pasaulio šis žmogus matęs tikrai daug. Tačiau mieliausias jam maždaug trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolęs pušynas, kuriame jis įrengė poilsio ir pramogų parką „TonyResort“.

Antanas Guoga su sužadėtine Aiste Šlapokaite.

122

V

erslininkas įsitikinęs, kad kiek­ vie­nas žmo­gus tu­ri vie­tą, ku­ri jam gra­žiau­sia ir ku­rio­je jau­čia­si ge­riau­siai. „Man to­kia vie­ta yra ta­pu­sios Anup­riš­kės. Gal­būt to­dėl, jog tik čia įk­vė­pęs gai­vaus pu­šy­no oro ga­liu pa­mirš­ti vi­sas prob­le­mas, rū­pes­čius ir at­si­pa­lai­duo­ti, pa­ma­ty­ti ap­link daug lai­

min­gų žmo­nių. Daž­nai su drau­gais juo­ kau­ja­me, jog Anup­riš­kė­se vei­kia kaž­ko­kia keis­ta ener­ge­ti­ka: kai ki­tur ly­ja, čia vi­sa­da švie­čia sau­lė ir žmo­nės mė­gau­ja­si gam­tos tei­kia­mais ma­lo­nu­mais. Vi­si pas­te­bi, kad čia – tie­siog ge­ra aura“, – sa­ko A.Guo­ga.

Taip 2009-aisiais at­si­ra­do vie­ta, ku­rio­ je ga­li­ma ir ak­ty­viai pra­leis­ti lais­va­lai­kį su

2008–2012

„TonyResort“ pamėgo šeimos su vaikais.

šei­ma, ir pa­si­mė­gau­ti pri­va­čiu pap­lū­di­miu, ir Anup­riš­kių upė­ta­kių tven­ki­ny­je su­si­gau­ tos ir ant gro­te­lių pro­fe­sio­na­laus vi­rė­jo pa­r uoš­tos žu­vies pas­ka­nau­ti. „No­rė­jau su­kur­ti ką nors su iš­lie­ka­ mą­ja ver­te, kad teik­tų džiaugs­mo Lie­tu­ vos žmo­nėms“, – paaiš­ki­na vers­li­nin­kas.

40 hek­ta­r ų miš­ko plo­te pa­ma­žu iš­dy­go „To­ny­Re­sort“ poil­sio ir pra­mo­gų par­kas su me­džiuo­se įreng­tais skir­tin­go su­dė­ tin­gu­mo kli­ūčių ruo­žais, te­ni­so aikš­ty­nais, tink­li­nio aikš­te­le, lau­ko am­fi­teat­r u, res­to­ ra­nu, pi­ce­ri­ja bei vieš­bu­čiu.

Par­ko sve­čiai ga­li mė­gau­tis ma­sa­žu (be­je, da­ro­mu pa­ties bu­vu­sio Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nės tre­ne­rio, da­bar ma­sa­ žuo­to­ju dir­ban­čio Juo­zo Pet­ke­vi­čiaus), pap­lau­kio­ti val­ti­mis, žve­jo­ti, va­ži­nė­tis dvi­ ra­čiais ar pa­jo­di­nė­ti žir­gais.

Poil­siau­to­jai ir pra­mo­gau­to­jai ga­li ap­sis­to­ti jau­kiuo­se dviaukš­čiuo­se na­me­ liuo­se, ku­rių kam­ba­rius puo­šia fo­to­me­ni­ nin­ko Gin­ta­ro Če­so­nio vie­ne­ti­niai dar­bai – „To­ny­Re­sort“ pu­šy­ne nak­tį fo­tog­ra­fuo­ tos gam­tos nuot­rau­kos.

Par­ką pro­jek­ta­vu­si kau­nie­čio arc­hi­tek­ to Gin­tau­to Nat­ke­vi­čiaus ko­man­da į miš­ ko audi­nį su­ge­bė­jo sub­ti­liai įaus­ti di­džiu­lį

Poilsiautojai ir pramogautojai gali apsistoti jaukiuose dviaukščiuose nameliuose.

mo­der­nio­sios arc­hi­tek­tū­ros komp­lek­są.

Tarp me­džių įkom­po­nuo­ti ma­žes­ni ir di­des­ni dre­bu­li­nė­mis skied­ro­mis deng­ ti pas­ta­tai pri­me­na kan­ko­rė­žius ir tar­si iš­nyks­ta gam­to­je. Dar­niai prie jų de­ra ir tos pa­čios sti­lis­ti­kos ma­žo­sios arc­hi­tek­tū­ ros de­ta­lės: skied­ro­mis deng­tos mal­ki­nės, me­di­niai suo­lai ir kont­ras­tin­gi su­r ū­di­ju­sio me­ta­lo švies­tu­vai. „Su­ko­me gal­vą, kaip pa­da­r y­ti, kad pas­ta­tai bū­tų kuo ma­žiau ma­to­mi, tar­si iš­tirp­tų gam­to­je. Taip at­si­ra­do są­var­žė­lę pri­me­nan­ti sta­ti­nio for­ma suap­va­lin­tu ga­lu, kad žvilgs­nis slys­tų, o ne kli­ūtų už jų. Prie­ki­nis stik­li­nis fa­sa­das, ku­ria­me at­si­ spin­di ap­lin­ka, pa­de­da dar la­biau su­si­lie­ti“, – su­ma­ny­mą aiš­ki­na G.Nat­ke­vi­čius.

Arc­hi­tek­to pas­tan­gos bu­vo ne vel­tui – „To­ny­Re­sort“ 2009 me­tais yra pri­pa­žin­tas ge­riau­siu arc­hi­tek­tū­ros pro­jek­tu Lie­tu­vo­je, o 2011-aisiais ga­vo pri­zą kaip sėk­min­giau­ sia tu­riz­mo idė­ja šei­mai. Šie­met A.Guo­ga ap­do­va­no­tas Vy­tau­to Di­džio­jo I laips­nio dip­lo­mu už vers­lo sub­jek­tų vys­ty­mą, dar­ bo vie­tų kū­ri­mą ir ra­jo­no gy­ven­to­jų užim­ tu­mo di­di­ni­mą.

Gam­tos ir arc­hi­tek­tū­ros dar­ną jau įver­ti­no ir dau­gy­bė žmo­nių: įmo­nės čia

ren­gia kon­fe­ren­ci­jas ir sa­vo šven­tes, pa­va­ka­rie­niau­ti ir sma­giai pra­leis­ti lai­ko čia už­su­ka šei­mos su vai­kais. „Anup­riš­kės yra vie­ta, skir­ta vi­siems žmo­nėms. Nes­kirs­to­me žmo­nių į gru­pes – kiek­vie­nas čia at­vy­kęs mums yra la­bai svar­bus, rū­pi­mas. Svar­biau­sia mums, kad čia žmo­nės ga­lė­tų pail­sė­ti, įk­vėp­ti miš­ko ra­my­bės ir tie­siog pa­si­mė­gau­ti nuos­ta­ bia gam­ta, – pab­rė­žia A.Guo­ga. – Par­kas išs­kir­ti­nis tuo, kad tai vi­sas komp­lek­ sas – sie­kia­me, kad „To­ny­Re­sort“ bū­tų žmo­nių ak­ty­vaus ir pras­min­go lais­va­lai­kio vie­ta, kur ge­ra pa­bū­ti su šei­ma, bi­čiu­liais ar at­vy­kus il­ges­niam lai­ko­tar­piui pail­sė­ti pu­šy­no ap­gaub­ta­me vieš­bu­ty­je, pa­si­mė­ gau­ti ge­r u mais­tu“, – dės­to A.Guo­ga.

Pui­kų „To­ny­Re­sort“ res­to­ra­no mais­ tą yra įver­ti­nęs ir And­riaus Už­kal­nio por­ta­las lau­ki­nes­za­sys.lt. „Anup­riš­kės yra pir­ma už­mies­čio vie­ta Lie­tu­vo­je, ku­rio­je dir­ba pro­fe­sio­na­lai. Čia ski­ria­ma dė­me­sio ir ap­lin­kai, ir mais­tui, ir ap­tar­na­vi­mui“, – pen­kio­mis iš pen­kių žą­sų res­to­ra­ną įver­ ti­no A.Už­kal­nio por­ta­las.

Daugiau informacijos galite rasti internete www.tonyresort.lt.

Viešbučio kambariai modernūs ir jaukūs.

123

Nauji adresai Didžiausia „Pirklių klubo“ puošmena – didžioji Merkurijaus vardu pavadinta trečiojo aukšto salė.

Tra­di­ci­jų ir mo­der­nu­mo lydinys Nors prieš penkerius metus į Lietuvą atėjo nelaukta ir negeidžiama krizė, būtent tuo metu pradėtas rekonstruoti XX amžiaus pradžioje buvęs vienas prabangiausių ir kokybiškiausių Vilniaus pastatų – „Pirklių klubas“ . Šiandien „Pirklių klubas“ – modernus verslo centras, restauracijos metu išlaikęs istoriškumo ir modernumo egzaminą.

I

s­to­ri­nia­me pas­ta­te įsi­kū­r u­sia­me vers­ lo cent­re įreng­ti aukš­čiau­sios kla­sės biu­rai – mo­der­nūs, ta­čiau al­suo­jan­tys šim­ta­me­tė­mis tra­di­ci­jo­mis.

Tuo ga­li di­džiuo­tis ir dvi puoš­nios ren­ gi­nių sa­lės. Res­tau­ruo­tas „Pirk­lių klu­bo“ 124

erd­ves įver­ti­no ir per­nai su­reng­tos Sti­liaus nak­ties sve­čiai. Bū­tent jiems pir­mie­siems bu­vo at­ver­tas sti­lin­ga­sis „Pirk­lių klu­bas“.

Di­džiau­sia šio vers­lo cent­ro puoš­me­ na – di­džio­ji Mer­ku­ri­jaus var­du pa­va­din­ta tre­čio­jo aukš­to sa­lė. Erd­vi, 300 kvad­ra­ti­nių

met­r ų, sa­lė pa­si­žy­mi išs­kir­ti­ne se­no­vę me­nan­čia puo­šy­ba: sa­lės lu­bas puo­šia pla­ fo­nas ir ba­rel­je­fai su pre­ky­bos die­vo Mer­ ku­ri­jaus sim­bo­liu. Pag­rin­di­nė­je laip­ti­nė­je res­tau­ruo­ti gra­fi­niai pie­ši­niai ir jų auten­tiš­ kos spal­vos. Šio­je is­to­riš­ko­je ir pra­ban­gio­je ap­lin­ko­je kiek­vie­nas ele­men­tas są­vei­kau­ja tar­pu­sa­vy­je. Tai at­sis­pin­di lu­bų puo­šy­bos, lan­gų, sie­nų ap­dai­los ir du­rų raš­tuo­se. Kar­ tu vis­kas ypač mo­der­nu: nau­jau­sia gar­so, švie­sos ir ven­ti­lia­vi­mo tech­ni­ka ga­ran­tuo­ja, kad ren­gi­nio me­tu sve­čiai jaus­tų­si pa­to­giai, o jų pa­gei­da­vi­mai bū­tų be var­go įvyk­do­mi. Šios sa­lės skliau­tai pui­kiai tin­ka ka­me­ ri­niams gy­vo­sios mu­zi­kos kon­cer­tams, ban­ke­tams, pri­va­tiems ren­gi­niams ar pris­ta­ty­mams.

2008–2012

Ma­žes­nio­ji – Akan­to sa­lė taip pat ža­vi auten­tiš­kais lip­di­niais.

Pas­ta­tas jau pel­nė ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą.

Šiandien „Pirklių klubas“ – verslo centras, restauracijos metu išlaikęs istoriškumo ir modernumo egzaminą.

Ma­žes­nio­ji – Akan­to sa­lė taip pat ža­vi auten­tiš­kais lip­di­niais. Čia po­sė­džiau­ti ar švęs­ti ga­li apie ke­tu­rias­de­šimt žmo­nių.

R

es­tau­r uo­jant įta­kin­gam vers­li­nin­kų klu­bui prik­lau­siu­sį pas­ta­tą steng­ta­ si at­kur­ti ir iš­sau­go­ti kuo dau­giau praei­ties ele­men­tų. Arc­hi­tek­tas Alf­re­das Tri­mo­nis at­kū­rė auten­tiš­kas de­ta­les, prie se­no­sios da­lies pri­jung­da­mas nau­ją – mo­der­nią­ją, su po­že­mi­ne auto­mo­bi­lių aikš­te­le, o restauravimo darbams vado­ vavo Vytautas Dzindziliauskas.

Se­no­jo­je, auten­tiš­ko­je, da­ly­je bu­vo at­kur­ti svar­biau­si šio pas­ta­to ele­men­tai. „Pirk­lių klu­bas“ iš­sis­ki­ria itin re­ta fa­sa­dų ap­dai­los me­džia­ga – raus­vo smil­tai­nio imi­ta­ci­ja, ku­ri res­tau­r uo­jant bu­vo at­kur­

2008–2012

ta. Raus­va spal­va anuo­met sim­bo­li­za­ vo pra­ban­gą. Res­tau­r uo­jant šis fa­sa­das bu­vo nu­va­ly­tas iki autentiško, šiandien jau šimtą metų skaičiuojančio paviršiaus, o vietas, kurių nepavyko išsaugoti, teko restauruoti. Tie­sa, tai ne­bu­vo pap­ras­ta – sten­gian­tis iš­gau­ti išs­kir­ti­nį ats­pal­vį, te­ko de­šimt kar­tų su mė­gi­nių mi­ši­niais ke­liau­ti pas Vo­kie­ti­jos meist­r us.

Fa­sa­dų kom­po­zi­ci­ja ir de­ta­lės „Pirk­lių klu­bo“ pas­ta­te – itin iš­to­bu­lin­tos. At­kur­ta ir pas­ta­to kam­pe iš­ki­lu­si di­din­ga At­lan­to fi­gū­ra, sim­bo­li­zuo­jan­ti am­ži­ną­ją pas­ta­to ir jo šei­mi­nin­kų ver­ty­bę – vers­lo sta­bi­lu­mą bei pas­to­vu­mą. Uni­ka­lus „Pirk­lių klu­bo“ eks­ter­je­ro ak­cen­tas kiek ski­ria­si nuo ori­ gi­na­laus – šiuo­lai­ki­nis At­lan­tas at­kur­tas ne iš be­to­no, o iš stik­lo pluoš­to.

„Pastato vi­du­je vis­kas at­kur­ta auten­ tiš­kai, ne­ga­lė­jo­me ap­si­vilk­ti šiuo­lai­ki­niu ap­da­r u, ku­ris vis­ką su­ga­din­tų. Mū­sų tiks­ las bu­vo su­kur­ti ge­riau­sią, aukš­čiau­sio lyg­mens biu­r ų pas­ta­tą. Tai ir pa­sie­kė­me.

Ana­lo­giš­ko pas­ta­to ne tik Vil­niu­je, bet tur­būt ir vi­so­je Lie­tu­vo­je ne­ras­tu­me“, – sa­ko „Pirk­lių klu­bo“ direktorius Juozas Tu­mė­nas.

Ne vel­tui šis pas­ta­tas jau pel­nęs ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą.

Pro­jek­tas „Atei­ties mies­tai“ už pro­jek­ to es­te­ti­ką „Pirk­lių klu­bui“ įtei­kė Gy­vy­bės me­dį, žur­na­las „Arc­hi­for­ma“ pri­pa­ži­no ge­riau­siu 2012 me­tų arc­hi­tek­tū­ros kū­ri­ niu, o Lie­tu­vos ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to plėt­ ros aso­cia­ci­ja sky­rė pag­rin­di­nį ap­do­va­no­ ji­mą už dar­nią plėt­rą.

125

Nauji adresai

Parke veikia žirgynas, kuriame pajodinėti gali ne tik parko svečiai – suteikiama galimybė užsisakyti individualias jojimo pamokas ir jojimo pramogas didesnei grupei.

Vie­ta, įk­vėp­ta har­mo­ni­jos „Visuomenės harmonizavimo parką supa simboliai, įprasminantys siekį jungti žmones, ugdytis sąmoningumą.

Tai, kas vyksta parke, – ne dienos ar savaitės programa, o gyvenimo būdas. Ši aplinka gali įkvėpti norą iš naujo apsvarstyti savo buvimą ir savo santykius su gamta, supančiais žmonėmis ir aukštesniąja jėga, kuri mus įkvepia gyventi“, – mintimis dalijasi Visuomenės harmonizavimo parko įkūrėjas Augustinas Rakauskas.

V

i­suo­me­nės har­mo­ni­za­vi­mo par­kas, esan­tis 41-aja­me ke­lio Kau­nas– Aly­tus ki­lo­met­re, – vie­ta, kur de­ra na­tū­ra­li gam­ta ir šiuo­lai­ki­nis kom­for­tas, pap­ras­tas poil­sis ir išs­kir­ti­nės pra­mo­gos.

Par­ko plo­tas – dau­giau kaip 160 hek­ta­rų.

Vie­nu me­tu čia ga­li il­sė­tis iki 249 sve­čių.

Prie­nų ra­jo­ne esan­čia­me Vaz­gai­kie­my­je įkur­tas par­kas no­ro­mis ne­no­ro­mis kvie­čia už­ver­ti akis, įk­vėp­ti ra­my­bės ir at­si­ver­ti sie­los har­mo­ni­jai su jus su­pan­čia gam­ta.

126

Pra­ban­giam ir išs­kir­ti­niam poil­siui si­ūlo­mas 4 žvaigž­du­čių vieš­bu­tis „Sim­ bo­ly“. Vieš­bu­ty­je įreng­ti 26 erd­vūs kam­ ba­riai (1 apar­ta­men­tai, 2 šei­my­ni­niai, 8 liuk­so kla­sės, 14 stan­dar­ti­nių), ku­riuo­se yra vis­kas, ko rei­kia pui­kiam poil­siui. Į nak­vy­nės vieš­bu­ty­je kai­ną įs­kai­čiuo­tas ne­ri­bo­tas lai­kas SPA cent­ro van­dens ir pir­čių erd­vė­je bei gau­sūs pus­r y­čiai vieš­ bu­čio res­to­ra­ne.

Vieš­bu­ty­je esan­čio­je van­dens ir pir­

čių erd­vė­je tei­kia­mos įvai­rios pas­lau­gos kiek­vie­no sie­los ir kū­no at­gai­vai. Ga­li­ma mė­gau­tis inf­ra­rau­do­nų­jų spin­du­lių, ga­ri­ nės, sau­nos, ke­lo rąs­tų pir­čių, Šar­ko du­šo ma­lo­nu­mais. Van­dens pra­mo­gų mė­gė­jų lau­kia ir 25 met­r ų il­gio 4 ta­ke­lių plau­ki­ mo ba­sei­nas, sū­ku­ri­nis ba­sei­nas su kas­ka­ do­mis, ma­sa­ži­nė­mis įlan­ko­mis, ga­lin­gais po­van­de­ni­niais gei­ze­riais.

SPA „Sim­bo­ly“ cent­re kvie­čia­me su­šil­ ti, at­si­gai­vin­ti, at­si­pa­lai­duo­ti bei pa­jus­ti kū­no ir sie­los har­mo­ni­ją. Kva­li­fi­kuo­ti spe­ cia­lis­tai pa­si­ūlys įvai­rių gro­žį ir svei­ka­tą puo­se­lė­jan­čių prog­ra­mų, at­siž­velg­da­mi į jū­sų no­r us bei pa­gei­da­vi­mus.

Jau­kia­me, ele­gan­tiš­ka­me vieš­bu­čio res­to­ra­ne ga­li­ma pas­ka­nau­ti švie­žių gur­ ma­niš­kų pa­tie­ka­lų. Pro di­de­lius res­to­ra­no lan­gus at­si­ve­ria nuos­ta­bus gam­tos pei­za­ žas. No­rin­tiems įk­vėp­ti gry­no oro res­to­ ra­no lau­ko te­ra­sa – tai vie­ta at­si­gai­vin­ti ir pa­si­mė­gau­ti gam­tos dvelks­mu.

Vi­suo­me­nės har­mo­ni­za­vi­mo par­ke ga­li­te rink­tis poil­sį ne tik pra­ban­gia­me vieš­bu­ty­je. Par­ko vi­los įreng­tos šiuo­lai­ kiš­kai, pa­to­giai, jau­kiai, tin­ka­mos gy­ven­ti

2008–2012

ir žie­mą, ir va­sa­rą. Vi­los pui­kiai tin­ka kon­ fe­ren­ci­joms ir as­me­ni­nėms šven­tėms, ra­miam drau­gų su­si­bū­ri­mui, da­ly­ki­niams va­ka­rė­liams ir dau­gy­bei ki­tų šven­čių.

Ak­ty­viam poil­siui par­ke skir­tos te­ni­so, bad­min­to­no, krep­ši­nio, ma­žo­jo fut­bo­lo, pap­lū­di­mio tink­li­nio aikš­te­lės. Par­ką puo­ šia 10 tven­ki­nių, kur ga­li­ma irs­ty­tis val­ti­ mis, plau­kio­ti bai­da­rė­mis. Gam­tos iš­ra­ din­gai iš­rai­žy­ta­me rel­je­fe nu­ties­ti ta­ke­liai bė­gio­ti, šiau­rie­tiš­ka­jam ėji­mui, va­ži­nė­tis dvi­ra­čiais. Ver­ti­nan­tiems ra­mes­nes pra­ mo­gas si­ūlo­ma žve­jy­ba, pe­tan­kė, smi­gi­nis.

Prabangiam ir išskirtiniam poilsiui siūlomas 4 žvaigždučių viešbutis „Simboly“.

Mėgs­tan­tiems ke­liau­ti sa­vo trans­por­ tu pa­si­ūlo­ma ap­sis­to­ti nau­jai įreng­ta­me kem­pin­ge su vi­sais pa­to­gu­mais.

Par­ke vei­kia žir­gy­nas, ku­ria­me pa­jo­di­ nė­ti ga­li ne tik par­ko sve­čiai – su­tei­kia­ ma ga­li­my­bė už­si­sa­ky­ti in­di­vi­dua­lias jo­ji­mo pa­mo­kas ir jo­ji­mo pra­mo­gas di­des­nei gru­ pei. Tarp­tau­ti­nius stan­dar­tus ati­tin­kan­čia­me ma­nie­že bei nau­ja­ja­me hi­pod­ro­me vyks­ta Euro­pos ir pa­sau­lio kon­kū­rų čem­pio­na­tų eta­pai, dai­lio­jo jo­ji­mo čem­pio­na­tai, tarp­tau­ ti­nės var­žy­bos, prit­rau­kian­čios spor­ti­nin­kų ir žir­gų my­lė­to­jų iš vi­so pa­sau­lio.

Viešbutyje esančioje vandens ir pirčių erdvėje teikiamos įvairios paslaugos kiekvieno sielos ir kūno atgaivai.

PAR­KO ŠVEN­TĖS IR PA­SIE­KI­MAI ●● 2012 me­tais par­ke vy­ko tra­di­ci­nis Bal­ti­jos mi­nist­rų ta­r y­bos mi­nist­rų pir­mi­nin­kų su­si­ti­ki­mas, 2013 me­tų pra­džio­je par­ke pa­si­ra­šy­ta is­to­ri­nė Lie­tu­vos elekt­ros per­da­vi­mo sis­te­mos ope­ ra­to­riaus „Litg­rid“ ir Šve­di­jos tech­no­lo­gi­jų bend­ro­vės su­tar­tis. ●● 2012 me­tais Vi­suo­me­nės har­mo­ni­za­vi­mo par­ke vy­ko pir­ ma­sis nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je pa­sau­lio lie­tu­vių jau­ni­mo su­si­ti­ki­mas, ku­rio me­tu su­lauk­ta dau­giau kaip 3000 lie­tu­vių iš vi­so pa­sau­lio. ●● Jau tre­ti me­tai va­sa­rą par­kas pa­si­tin­ka su šven­te vi­soms šei­moms „Šei­mų šven­tė – čia vi­sa Lie­tu­va“. ●● Vi­suo­me­nės har­mo­ni­za­vi­mo par­kas ga­li di­džiuo­tis aukš­ čiau­siai Lie­tu­vo­je sup­le­vė­sa­vu­sia tris­pal­ve. ●● 2012 me­tais par­kui įteik­tas „Os­ka­ras“ už ge­riau­sią as­me­ ni­nę ini­cia­ty­vą tu­riz­me. ●● Dau­giau in­for­ma­ci­jos ra­si­te www.har­mo­ny­park.lt.

2008–2012

127

Grožis ir mada

Pokyčiai kosmetinėje Per pastaruosius penketą metų spėjo užplūsti ir atsitraukti natūralios kosmetikos banga, moterys ėmė daugiau naudoti dekoratyvinės kosmetikos, bet atrodė natūraliau. Į šiukšlių dėžes iškeliavo priauginti plaukai ir nagai, o grožio etalonu tapo santūriosios japonės.

Š 128

ian­dien mo­te­r ys kaip nie­kad ge­rai nu­si­ma­no apie kos­me­ti­ką. Žur­na­ lai, tink­la­raš­čiai, „YouTu­be“ fil­mu­ kai pa­tei­kia gau­sy­bę in­for­ma­ci­jos,

kaip tin­ka­mai nau­do­ti prie­mo­nes ir gra­ žiai pa­si­da­žy­ti. „Nors mo­te­r ys ir mer­gi­nos da­bar nau­ do­ja dau­giau kos­me­ti­kos prie­mo­nių, ma­kia­

žo re­zul­ta­tas na­tū­ra­les­nis nei anks­čiau.

Jau ke­le­tą me­tų ma­din­gas „nu­de look“ – na­tū­ra­liai at­ro­dan­tis ma­kia­žas“, – pa­sa­ ko­ja „Frag­ran­ces In­ter­na­tio­nal“ rin­ko­da­ros va­do­vė Izol­da Gu­de­lis.

– Ko­kie es­mi­niai po­ky­čiai įvy­ko mo­ters kos­me­ti­nė­je per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus?

– Mo­te­r ys trokš­ta gra­žios, ly­gios, švy­ tin­čios odos, svei­ko švy­tė­ji­mo įs­pū­džio.

Tai paaiš­ki­na to­kių pre­kių kaip ma­kia­ žo pag­rin­das po­pu­lia­ru­mą. Anks­čiau tik

2008–2012

ku­ria­mos net ir CC kre­mo ver­si­jos, su­tei­ kian­čios spal­vos ko­rek­ci­ją.

At­si­r a­dus nau­joms tech­no­lo­gi­joms, vi­siš­kai pa­ki­to kre­mi­nės pud­ros teks­tū­ra ir su­dė­tis. Ji ta­po kur kas leng­ves­nė, vei­ das neat­ro­do kaip kau­kė. Ji pas­le­pia odos trū­ku­mus, vei­do spal­vą pa­da­ro to­ly­gią ir su­tei­kia jai svei­ką švy­tė­ji­mą.

Vėl ma­din­gi lū­pų da­žai. Rau­do­ni lū­pų da­žai ta­po ne va­ka­ri­ne, o kas­die­ne ma­kia­žo prie­mo­ne, liu­di­jan­čia ge­rą sko­nį, ele­gan­ci­ją ir nep­rie­kaiš­tin­gą sti­lių.

Kal­bant apie ma­kia­žą, ne­de­rė­tų už­mirš­ ti ir vy­r ų. Ne­be­šo­ki­r uo­ja va­ka­rė­liuo­se pa­si­da­rę ma­kia­žą ir kas­dien spal­vi­nį kre­mą nau­do­jan­tys met­ro­sek­sua­lai.

– Ar pra­si­dė­jus sunk­me­čiui mo­te­rys pa­kei­tė sa­vo pir­ki­mo įp­ro­čius?

– Mo­te­ris ga­li­ma sus­kirs­ty­ti į dvi gru­ pes – yra mo­te­rų, ku­rios nuo­lat do­mi­si nau­jie­no­mis ir vos pa­bai­gu­sios kre­mo in­de­lį ar kve­pa­lų bu­te­liu­ką nie­ka­da ne­per­ ka tų pa­čių, o kei­čia juos tuo me­tu rin­ko­je pa­si­ro­džiu­sia nau­jie­na. Ki­ta gru­pė mo­te­rų kruopš­čiai ir il­gai ren­ka­si tin­kan­čias prie­ mo­nes. Ra­du­sios pa­tin­kan­čius kve­pa­lus kve­pi­na­si jais dau­ge­lį me­tų ir la­bai ne­no­ riai kei­čia pa­mėg­tą kre­mą – ne­bent kinta odos po­rei­kiai ar ne­jun­ta jo po­vei­kio.

Tos mo­te­r ys, ku­rios pirk­da­vo bran­gią kos­me­ti­ką, nau­do­jo ją ir sun­kiu eko­no­ mi­kos lai­ko­tar­piu. Anks­čiau leis­da­vo sau įsi­gy­ti vi­są ga­min­to­jo si­ūlo­mą li­ni­ją (vei­do to­ni­ką, va­lo­mą­jį pie­ne­lį, švei­tik­lį, kau­kes, kū­no prie­ži­ūros prie­mo­nes), o sunk­me­ čiu ap­si­ri­bo­da­vo tik bran­giu vei­do kre­mu, ki­tas prie­mo­nes rink­da­vo­si pi­ges­nes.

„Manikiūras ir pedikiūras, vizitai pas kosmetologą, masažas per pastarąjį penkmetį moterims tapo kasdienybe, o ne prabanga“, – sako Izolda Gudelis.

pro­fe­sio­na­lų nau­do­ta prie­mo­nė da­bar ta­po dau­ge­lio mo­te­rų kas­die­ni­nio ma­kia­ žo ri­tua­lo da­li­mi. Gai­vios, gra­žios odos įs­pū­dis, ma­kia­žo be kau­kės efek­tas iš­gau­ na­mi da­bar ypač mo­te­rų mėgs­ta­mais BB kre­mais. Sa­vo BB kre­mo ver­si­jas da­bar si­ūlo be­veik vi­si de­ko­ra­ty­vi­nės kos­me­ti­ kos ga­min­to­jai. Tai drė­ki­nan­tis, ap­sau­gan­tis, odą puo­se­lė­jan­tis, su­ly­gi­nan­tis ir švy­tė­ji­mą su­tei­kian­tis gro­žio bal­za­mas ir kre­mi­nė pud­ra vie­noje priemonėje. Ji skir­ta sku­ ban­čioms, ke­liau­jan­čioms mo­te­rims (ir vy­rams), no­rin­čioms ry­te su­tau­py­ti lai­ko nau­do­jant vie­ną prie­mo­nę. Da­bar jau

2008–2012

– Ko­kios tech­no­lo­gi­nės ir moks­lo nau­ jo­vės pri­tai­ky­tos kos­me­ti­kos pra­mo­nė­je?

– Kos­me­ti­kos, o ypač odos prie­ži­ūros, seg­men­tas yra ne­pap­ras­tai di­na­miš­kas ir kon­ku­ren­cin­gas. Dau­ge­lis kom­pa­ni­jų kur­da­ mos sa­vo pro­duk­ciją nau­do­ja pa­čius nau­ jau­sius moks­lo, me­di­ci­nos ir tech­no­lo­gi­nius iš­ra­di­mus. Jų pas­ta­rą­jį penk­me­tį bū­ta ne vie­no ir ne dviejų. Ta­čiau kaip svar­biau­sius pa­mi­nė­čiau ka­mie­ni­nių ląs­te­lių sti­mu­lia­vi­mą ir te­lo­me­rų veik­los at­ra­di­mą odo­je.

Di­džiau­sią įta­ką ap­sau­gant, sti­mu­liuo­jant ir ap­rū­pi­nant gy­vy­biš­kai bū­ti­na ener­gi­ja ka­mie­ni­nes ląs­te­les pa­da­rė to­kios kom­pa­ ni­jos kaip „Dior“ („R60/80 XP“ kre­mų li­ni­ ja) „La Prai­rie“ prie­mo­nės, „Ju­ve­na“ („Ju­ve­ di­cal“ li­ni­ja), „Cha­nel“ („UV Es­sen­tiel“) ir „Guer­lain“ („Orc­hi­dée Im­pé­ria­le“ kre­mas).

2009 me­tais trys moks­li­nin­kai bu­vo ap­do­va­no­ti No­be­lio pre­mi­ja už tai, kad at­ra­do, kaip te­lo­me­ros, esančios chro­ mo­so­mų gran­di­nės ga­luo­se, ap­sau­go jas nuo pa­žei­di­mų. Po kiek­vie­no ląs­te­lės

da­li­ji­mo­si te­lo­me­ros trum­pė­ja, o kar­tu trum­pė­ja ir ląs­te­lės gy­va­vi­mo lai­kas. Te­lo­ me­ros le­mia ląs­te­lės se­nė­ji­mą ir ga­liau­siai su­ny­ki­mą. Tad anks­čiau dau­gu­ma kos­me­ ti­kos ga­mi­nių ska­tin­da­vo kuo grei­tes­nį ląs­te­lių at­si­nau­ji­ni­mą, da­bar sup­ran­ta­ma, kad tai tik priar­ti­na neiš­ven­gia­mą ląs­te­lių se­nė­ji­mą. To­dėl da­bar­ti­nė­mis odos prie­ ži­ūros prie­mo­nė­mis sten­gia­ma­si pa­lai­ky­ti na­tū­ra­lų, ge­ne­tiš­kai nu­lem­tą ląs­te­lių at­si­ nau­ji­ni­mo ir gy­va­vi­mo cik­lą.

Kos­me­to­lo­gi­jo­je im­ta nau­do­ti švie­ sos te­ra­pi­ją, jo­noų te­ra­pi­ją ar ult­ra­gar­są.

Kom­pa­ni­ja „Ta­li­ka“ su­kū­rė na­mie nau­ do­ja­mus apa­ra­tus, sklei­džian­čius švie­sos daž­nį ir įvei­kian­čius tam tik­ras odos prob­le­mas, pa­vyz­džiui, di­di­nan­tį odos stang­r u­mą ar švie­si­nan­tį pig­men­ti­nes dė­mes apa­ra­tą. O kom­pa­ni­ja „Ca­ri­ta“ sa­vo pro­ce­dū­ro­se nau­do­ja ult­ra­gar­są. „Mar­lies Möl­ler“ nau­jie­na – ke­ra­mi­nis plau­kų for­ma­vi­mo še­pe­tys su spe­cia­lia jo­nų tech­no­lo­gi­ja, ku­ri pag­rei­ti­na plau­kų džio­vi­ni­mą ne­pa­žeis­da­ma plau­kų, pa­ša­ li­na įsie­lekt­ri­ni­mą ir pa­pil­do­mai drė­ki­na, to­dėl plau­kai tam­pa žvil­gūs ir švel­nūs.

– Prieš ku­rį lai­ką bu­vo užp­lū­du­si na­tū­ra­ lios kos­me­ti­kos ban­ga. Ar na­tū­ra­lūs kre­mai vis dar ma­din­gi?

– Per pas­ta­r uo­sius pen­ke­tą me­tų na­tū­ra­lios kos­me­ti­kos mada spė­jo ir atei­ ti, ir išei­ti. Iš­ban­džiu­sios na­tū­ra­lius kre­mus mo­te­r ys net­r u­ko grįž­ti prie pa­tik­rin­tų, veiks­min­gų ir ma­lo­nių nau­do­ti odos prie­ ži­ūros prie­mo­nių.

Ta­čiau da­bar kos­me­ti­ko­je vy­rau­ja nau­ ja kryp­tis, ku­riai įta­ką da­ro To­li­mie­ji Ry­tai.

Tai ne­nuos­ta­bu, nes ja­po­nės sa­vo to­bu­lai pri­ži­ūrima oda ke­lia vi­so pa­sau­lio mo­te­rų su­si­ža­vė­ji­mą. Nie­kam ne pas­lap­tis, kad jos sa­vo oda rū­pi­na­si kur kas la­biau nei euro­ pie­tės. Iš ja­po­nių pa­sis­ko­lin­tas tri­jų etapų odos va­ly­mo ri­tua­las, alie­ji­nės odos va­ly­ mo prie­mo­nės. Jau 20 metų „Annayake“ su Vakarų pasauliu dalijasi sudėtingomis japonų kosmetikos paslaptimis. Dabar ir dau­ge­lis kitų ga­min­to­jų at­si­grę­žė į tra­di­ ci­nę ki­nų, ja­po­nų, in­dų, Ti­be­to me­di­ci­ną ir pra­dė­jo nau­do­ti šių kraš­tų gy­do­muo­sius auga­lus. Dėl vis di­dė­jan­čio did­mies­čių oro už­terš­tu­mo, in­ten­sy­vaus mū­sų gy­ve­ni­mo bū­do ta­po po­pu­lia­rūs odą de­tok­si­kuo­jan­ tys vei­do kre­mai. Čia nau­do­ja­mi auga­li­niai ekst­rak­tai, ku­rie Ry­tų ša­ly­se nuo se­no pasi­ telkiami or­ga­niz­mui va­ly­ti, tok­si­nams ša­lin­ti.

– Jei jau se­mia­mės gro­žio pas­lap­čių iš ja­po­nių, gal­būt ne­be­si­ke­pi­na­me sau­lė­je?

– Iš tie­sų, per pas­ta­r ą­jį penk­me­ tį ga­liau­siai įsi­są­mo­ni­no­me sau­lės ža­lą odai. Žmo­nės ėmė ma­žiau leis­ti lai­ko 129

Grožis ir mada

Dėl vis didėjančio didmiesčių oro užterštumo, intensyvaus mūsų gyvenimo būdo tapo populiarūs odą detoksikuojantys veido kremai.

sau­lė­je, ypač jos di­džiau­sio ak­ty­vu­mo va­lan­do­mis, sau­go­ti nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių vai­kus ir nau­do­ti ap­sau­gi­nius sau­lės kre­mus. Pas­ta­r uo­sius de­šimt me­tų ap­sau­gi­nių sau­lės kre­mų po­pu­lia­r u­mas spar­čiai augo ir vis dar auga. Prie sau­ lės prie­mo­nių po­pu­lia­r u­mo nea­be­jo­ti­ nai pri­si­dė­jo ir tai, kad ga­min­to­jai per pas­ta­r uo­sius 5 me­tus vi­siš­kai at­nau­ji­no sa­vo prie­mo­nių teks­tū­rą ir asor­ti­men­tą, pa­pil­dė jas drė­ki­na­muo­ju, se­nė­ji­mą stab­ dan­čiu, liek­ni­na­muo­ju ar įde­gį ska­ti­nan­čiu po­vei­kiu. To­dėl da­bar sie­kiant gra­žaus įde­gio ne­be­rei­kia die­nų die­nas gu­lė­ti pap­lū­di­my­je. O ir teks­tū­ra ta­po leng­ves­ nė, ne­lip­ni, ne­pa­lie­kan­ti bal­tų pėd­sa­kų, to­dėl kur kas ma­lo­nes­nė nau­do­ti. Da­bar ga­li­ma rink­tis iš kre­mo, pie­ne­lio, alie­jaus, že­lė ar vi­siš­kai ne­rie­bios purš­kia­mo­sios dulks­nos. Pas­ta­rą­ją ypač pa­mė­go vy­rai, ta­čiau rei­kia pri­pa­žin­ti, kad jie į ap­sau­gi­ nius sau­lės kre­mus vis dar ži­ūri kaip į gro­ žio, o ne svei­ka­tos prie­ži­ūros prie­mo­nę.

Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad kasmet auga vis 130

didesnio ap­sau­gos fak­to­riaus skai­čius.

Prieš pen­ke­rius me­tus bū­da­vo pak­lau­siau­ si SPF 6 ir SPF 15, o šiuo me­tu mo­te­r ys daž­niau­siai ren­ka­si SPF 20 ir SPF 30. Vai­kų ir jaut­rią sau­lei odą re­ko­men­duo­ja­ma sau­ go­ti SPF 50 ir di­des­ne ap­sau­ga.

Pir­mau­jan­čios kom­pa­ni­jos ku­r iant sau­lės prie­ži­ūros prie­mo­nes, pa­vyz­džiui, „Lan­cas­ter“, nuo­lat si­ūlo įdo­mių pa­žan­gių nau­jie­nų ir šiuo me­tu šios kom­pa­ni­jos kre­mai sau­go odą ne tik nuo UVA bei UVB spin­du­lių, bet ir ats­pin­di inf­ra­rau­do­ nuo­sius spin­du­lius.

Tie­sa, taip pat padidėjo sa­vai­mi­nio įde­gio ir rus­vi­na­mų­jų prie­mo­nių pak­lau­ sa. Kom­pa­ni­jos, pir­mo­sios pris­ta­čiu­sios rus­vi­na­mą­ją pud­rą (pa­vyz­džiui, „Guer­lain Ter­ra­cot­ta“), da­bar tu­ri vi­są prie­mo­nių li­ni­ją: nuo rus­vi­na­mo­sios ko­jų dulks­nos iki įde­gį ska­ti­nan­čio se­r u­mo ir įde­gio efek­tą su­tei­kian­čios kre­mi­nės pud­ros.

– Ar mo­te­rys prieš pen­ke­tą me­tų ir da­bar taip pat rū­pi­na­si sa­vi­mi: taip pat daž­nai

da­ro­si pe­di­ki­ūrą, ma­ni­ki­ūrą, ma­sa­žą, vei­do pro­ce­dū­ras?

– Ma­ni­ki­ūras ir pe­di­ki­ūras, vi­zi­tai pas kos­me­to­lo­gą, ma­sa­žas per pas­ta­r ą­jį penk­me­tį mo­te­rims ta­po kas­die­ny­be, o ne pra­ban­ga. Pa­di­dė­jo ir kos­me­ti­kos sa­lo­nuo­se si­ūlo­mų pas­lau­gų pa­si­ūla. Be įp­ras­tų vei­do ir kū­no puo­se­lė­ji­mo pro­ ce­dū­r ų, iš­po­pu­lia­rė­jo blaks­tie­nų priau­ gi­ni­mo, rie­ti­mo pro­ce­dū­ros. Ki­ta ver­tus, prieš pen­ke­tą me­tų po­pu­lia­ri plau­kų priau­gi­ni­mo pro­ce­dū­ra ta­po ne­be­ma­din­ ga, mo­te­r ys trokš­ta na­tū­ra­lių, žvil­gan­čių ir iš­puo­se­lė­tų plau­kų. Dėl to ne­nuos­ta­bu, kad pas­ta­r uo­ju me­tu jos vis daž­niau ren­ ka­si nese­niai sa­lo­nų pra­dė­tą si­ūly­ti plau­kų SPA pro­ce­dū­rą, ku­rios me­tu at­lie­ka­mas plau­kų švei­ti­mas, kau­kė ir gal­vos, kak­lo bei pe­čių ma­sa­žas. Nea­be­jo­ti­nai vie­na po­pu­lia­riau­sių plau­kų pro­ce­dū­r ų yra bra­ zi­liš­kas plau­kų tie­si­ni­mas ke­ra­ti­nu.

Ki­ta po­pu­lia­ri pro­ce­dū­ra yra ge­li­nis na­gų la­ka­vi­mas. Ši nau­ja tech­no­lo­gi­ja lei­do sku­ban­čioms, daug ke­liau­jan­čioms mo­te­ rims il­gai džiaug­tis iš­puo­se­lė­tais na­gais.

Apsk­ri­tai na­gų la­ko ka­te­go­ri­ją rei­kė­tų pa­mi­nė­ti ats­ki­rai. Na­gų la­ko seg­men­tas pas­ta­ruo­sius ke­le­tą me­tų la­bai ky­la, par­da­ vi­mas per me­tus išau­go net 60 pro­cen­tų.

Tai spar­čiau­siai augan­ti ka­te­go­ri­ja gro­ žio in­dust­ri­jo­je. Na­gų la­kas tam­pa nau­ju in­dek­su sun­kios eko­no­mi­kos lai­ko­tar­piu – pa­keičia pla­čiai ži­no­mą „lū­pų da­žų efek­tą“.

La­kas pa­de­da mo­te­rims grei­tai ir, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis kos­me­ti­kos prie­mo­nė­mis, už ne­di­de­lę kai­ną il­gam pa­si­jus­ti gra­žio­ms, su­tei­kia ge­rą sa­vi­jau­tą ir pra­ban­gos įs­pū­dį.

Da­bar do­mi­nuo­ja ryš­kios, drą­sios, įs­pū­din­gos spal­vos, po tru­pu­tį išs­tu­mian­ čios na­tū­ra­lius kū­no spal­vos ats­pal­vius.

Taip pat su trenks­mu grįž­ta vi­siš­kai nau­ jai at­gi­mu­si na­gų dai­lė, ku­rios spal­vas ir raš­tus ins­pi­r uo­ja ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mai.

Da­bar ma­din­gi geo­met­ri­nių for­mų pie­ ši­niai, kont­ras­tuo­jan­čios spal­vos, nie­ko ne­bes­te­bi­na ke­lio­mis skir­tin­go­mis spal­ vo­mis nu­la­kuo­ti na­gai. Anks­čiau na­gų dai­ lė bū­da­vo at­lie­ka­ma sa­lo­ne ir ats­pin­dė­da­ vo la­kią ma­ni­ki­ūri­nin­kių fan­ta­zi­ją, o da­bar na­gų dai­lę be var­go ga­li at­lik­ti pa­čios mo­te­r ys na­mie, nes par­duo­tu­vė­se aps­tu šab­lo­nų ir ki­tų rei­ka­lin­gų prie­mo­nių.

Na­gų la­ko po­pu­lia­ru­mą lė­mė, be abe­ jo­nės, ne tik ma­dos in­dust­ri­ja, bet ir nau­ josios tech­no­lo­gi­jos. Per pas­ta­rą­jį penk­ me­tį at­si­ra­do dau­gy­bė nau­jų la­ko for­mu­ lių: ge­li­nis la­kas, mag­ne­ti­nis la­kas, na­gų la­ko juos­te­lės. At­­nau­ji­nta ir kla­si­ki­nio na­gų la­kų su­dė­tis, jis ta­po na­tū­ra­les­nis, sau­ges­nis, be kenks­min­gų me­džia­gų to­lue­no, for­mal­de­ hi­do ir di­bu­ti­lo fta­la­to, pa­si­ūly­ti ir nau­jos plokš­čios for­mos še­pe­tė­liai.

2008–2012

Grožis ir mada

Lietuviai atrado išskirtinius aromatus Juozas Statkevičius pirmasis Lietuvoje pristatė savitus kvepalus.

„Fré­dé­ric Mal­le“ aromatai – išskirtiniai.

par­duo­tu­vė­se, bet prieš Nau­juo­sius me­tus „Fré­dé­ric Mal­le“ at­si­ras ir nau­jau­sia­me Klai­ pė­dos „Crè­me de la Crè­me“ sa­lo­ne). „Nuo pat pražių sau kėlėme didžiulius reikalavimus. Mūsų parduotuvių pava­ dinimas „Crème de la Crème“ reiškia geriausia iš geriausių, tad mes ir rinkomės visa, kas geriausia: tiek sudėtingiausiai gaunamus prekės ženklus, tiek kūrybin­ giausius dizainerius. Vi­suo­met sa­kiau, kad lie­tu­viai la­bai im­lūs, pa­gau­lūs, pui­kiai ski­ rian­tys tik­rą daik­tą nuo ba­na­lios ko­mer­ ci­jos. Ši įž­val­ga pa­si­tvir­ti­no – Lie­tu­vos pir­kė­jai įver­ti­no mū­sų vi­zi­ją. Tapome pla­ čiai žinomi protingų, gero skonio žmonių kės ženk­lais, nau­jo­je pre­ky­bos vie­to­je. rate. „Crème de la Crème“ tinklas jau In­ves­ta­vo­me la­bai daug, tad bū­ta ne­ri­mo. žinomas ir už Lietuvos ribų - esame mini­ Ta­čiau ti­kė­jo­me, kad ko­ky­bė ir ra­di­ka­lus mi specializuotuose leidiniuose kartu su es­te­tiz­mas duos vai­sių“, – pa­sa­ko­ja jis.

Paryžiaus „Collette“, Niujorko „Barney’s, Vers­li­nin­kas sa­ko, kad jau prieš pen­ Londono „Harrod’s“, – pasa­koja šiuo ke­rius me­tus da­lis lie­tu­vių ke­liau­da­mi po metu Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje par­ Pa­r y­žių, Lon­do­ną ar Mi­la­ną bu­vo su­si­ duotuves turintis A.Re­mi­ševs­kis. pa­ži­nę su „Crè­me de la Crè­me“ ats­to­ Per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus jo vau­ja­mais pre­kės ženk­lais. Tuo­met daž­nas va­do­vau­ja­mas parduotuvių tinklas ta­po ne­ga­lė­da­vo pa­ti­kė­ti, kad aukštosios parfu­ pla­čiai ži­no­mas, kve­pa­lai la­bai iš­po­pu­lia­rė­jo. merijos kve­pa­lų ga­li­ma ras­ti ir Lie­tu­vo­je.

Išskirtiniais kvapais pre­kiau­ti pra­dė­jo ir „Pa­me­nu, ant­r ai­siais mū­sų veik­los par­duo­tu­vių tink­las „Kris­tiA­na“. me­tais į Vil­niaus sa­lo­ną už­su­ko lie­tu­vė „Da­bar mo­te­r ys ieš­ko išs­kir­ti­nių, eg­zo­ mer­gi­na, dir­ban­ti su „Fré­dé­ric Mal­le“ pre­ tiš­kų kvepalų, ku­riuo­se do­mi­nuo­ja smil­ka­ kės ženk­lu Niu­jor­ke. Ji vos ne­park­ri­to lų ar ypač šiuo me­tu ma­din­gi agar­me­džių ženg­da­ma ata­tups­ta, o po to vi­są va­lan­dą aromatai. Dėl šios ten­den­ci­jos pas­ta­rie­ji aik­čio­jo ir ste­bė­jo­si sa­lo­no di­zai­nu ir tuo, kvepalai kei­čia iki tol gy­va­vu­sius švel­nius kad Lie­tu­vo­je yra „Fré­dé­ric Mal­le“ kve­pa­ gė­lių ir me­dienos aromatus. Ne­pai­sant lų“, – pri­si­me­na A.Re­mi­ševs­kis. eko­no­mi­kos nuos­mu­kio, žmo­nės kaip nie­ „Fré­dé­ric Mal­le“ kve­pa­lais to­kia­me me-­ kad anks­čiau ren­ka­si pra­ban­gius, re­tus ga­po­ly­je kaip Lon­do­nas pre­kiau­ja­ma tik aro­ma­tus. Kve­pa­lai tam­pa uni­ka­laus, išs­kir­ tri­jo­se vie­to­se. Tiek pat pre­ky­bos vie­tų ti­nio sti­liaus iš­raiš­ka, sa­vi­raiš­kos prie­mo­ne, net­ru­kus bus ir to­kio­je ma­žo­je ša­ly­je kaip to­dėl žmo­nės ne­no­ri kve­pė­ti kaip vi­si ir Lie­tu­va (šiuo me­tu šių kve­pa­lų ga­li­ma ras­ti vis daž­niau ren­ka­si išs­kir­ti­nius kve­pa­lus“, – Vil­niaus ir Kau­no „Crè­me de la Crè­me“ pa­sa­ko­ja I.Gu­de­lis.

Prieš penketą metų savitais vadinami aromatai dažnam lietuviui rietė nosį. Kur kas mieliau kvepindavomės populiariais garsių mados namų kvepalais. Bet situacija apsivertė aukštyn kojomis.

V

ie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vai pa­ro­ džiu­sių, ką reiš­kia ki­toks aro­ ma­tas, bu­vo di­zai­ne­ris Juo­zas Stat­ke­vi­čius, 2004-aisiais pris­ta­ tęs pir­muo­sius sa­vo kve­pa­lus. „Kve­pa­lai tu­ri atsk­leis­ti as­me­ny­bę, o ji turi bū­ti stip­ri, my­lin­ti gy­ve­ni­mą, ne­bi­ jan­ti vie­nat­vės“, – prieš kur­da­mas kve­ pa­lus bu­vo įsi­ti­ki­nęs J.Stat­ke­vi­čius. Per­nai jis at­nau­ji­no sa­vo kve­pa­lų bu­te­liu­ką ir mo­te­rims vėl si­ūlo kve­pė­ti smil­ka­lų, jaz­ mi­nų, pa­čiu­lių, ka­lend­r ų, va­ni­lės, mus­ku­so, pil­ko­jo gin­ta­ro ir kaš­myr­me­džių mi­ši­niu.

Ko­dėl? At­si­ra­do pak­lau­sa.Tai pat­vir­ti­na ir „Crè­me de la Crè­me“ par­duo­tu­vių tink­lo bend­ra­tur­tis And­rius Re­mi­ševs­kis, ir „Kris­ tiA­nos“ rin­ko­da­ros va­do­vė Izol­da Gu­de­lis.

Prieš pen­ke­rius me­tus pir­mą­ją „Crè­ me de la Crè­me“ par­duo­tu­vę ati­da­ręs A.Re­mi­ševs­kis sa­ko, kad tuo­met ati­da­r y­ti lie­tu­viams ma­žai ži­no­mais pre­kės ženk­ lais pre­kiau­jan­tį sa­lo­ną bu­vo la­bai drą­su. „Di­džiau­sias iš­šū­kis bu­vo kri­zė, nes du­ris at­vė­rė­me prieš pat ją – su nau­ju pre­kės ženk­lu, nau­jais par­fu­me­ri­jos me­no pre­ 132

2008–2012

Grožis ir mada Gab­rie­lė Mar­ti­ro­sia­nai­tė.

Vai­da Pet­raš­kai­tė.

Tramp­li­nas į šlo­vę Pasipuošti gražiausios Lietuvos merginos vardą suteikiančia karūna – kone kiekvienos mergaitės svajonė. Bet kartą per metus pasiseka tik vienai. Toji vienintelė ant galvos užsideda karūną, o ant pečių – atsakomybę savo darbais įrodyti esanti to verta ir tinkamai atstovauti Lietuvai pasaulyje.

G

alima juokaujant sa­ky­ti: vie­nas di­džiau­sių pri­va­lu­mų ta­pus „Mis Lie­tu­va“ – kad gau­ni pa­rei­ gas vi­sam gy­ve­ni­mui. Nes­var­ bu, baig­si moks­lus ar ne, dirb­si ar bū­si tik tur­tin­go vy­ro žmo­na, žur­na­luo­se vi­suo­met ša­lia nuot­rau­kos ga­lės at­si­ras­ti prie­ra­šas „Mis Lie­tu­va“. Ar­ba dar iš­di­des­nis: „Gra­ žuo­lė“. Skam­ba pui­kiai? Bet ir įpa­rei­go­ja! Štai „Mis Lie­tu­va 2008“ Gab­rie­lė Mar­ ti­ro­sia­nai­tė lai­mė­ju­si kon­kur­są už­si­brė­žė tiks­lą skleis­ti pa­sau­liui ži­nią apie eko­lo­gi­ją.

134

Net ruoš­da­ma­si „Mis pa­sau­lis“ kon­kur­sui sa­vo vi­zi­ti­nes kor­te­les iš­si­spaus­di­no ant po­pie­riaus, ku­rį kar­tu su vai­kų na­mų auk­lė­ ti­niais pa­ga­mi­no iš se­nų laik­raš­čių ir žur­na­lų. „Eko­lo­gi­ja – tai žmo­ni­jos iš­si­gel­bė­ji­ mas. Ma­ne la­bai sle­gia, kad dau­ge­lis to ne­su­vo­kia ir ne­sup­ran­ta, jog ga­li­ma kai ką pa­keis­ti“, – tuo­met tei­gė gra­žuo­lė.

Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je vy­ku­sia­me „Mis pa­sau­lis 2008“ jai ne­pa­si­se­kė, ta­čiau Gab­rie­lė ne­li­ko ne­pas­te­bė­ta.

Tuo­met dar Kau­no ra­jo­no Aka­de­mi­

jos Ug­nės Kar­ve­lis gim­na­zi­jos moks­lei­vė pa­te­ko į ta­len­tų kon­kur­so fi­na­lą, kur pa­ro­dė šiuo­lai­ki­nio šo­kio nu­me­rį. Nors ta­len­tų kon­kur­so ir ne­lai­mė­jo, Gab­rie­lės žvaigž­dė net ir be pa­sau­li­nių ti­tu­lų neišb­ lė­so. Kau­nie­tė, jau ir prieš kon­kur­są iš­mė­ gi­nu­si mo­de­lio dar­bą, vis daž­niau bu­vo kvie­čia­ma pris­ta­ty­ti dra­bu­žių ko­lek­ci­jų, o jos sun­kiai iš­ta­ria­mą pa­var­dę šian­dien mo­ka iš­tar­ti kiek­vie­nas, bent kiek be­si­do­ min­tis pra­mo­gų pa­sau­liu. „Kaip gy­ven­čiau da­bar, jei ne kon­kur­sas?

Bū­čiau to­kia pa­ti – tuo nea­be­jo­ju. Ta­čiau ne­tu­rė­čiau to­kios pa­tir­ties, ko­kią ga­vau kon­kur­se ir pas­kui. Da­bar ap­link ma­ne bū­tų ki­ti žmo­nės. Pa­ti tik­rai ne­bū­čiau ban­džiu­si su­si­pa­žin­ti su pra­mo­gų pa­sau­lio ats­to­vais – vi­sais tais, ku­rie šian­dien yra ma­no bi­čiu­liai“, – sa­ko G.Mar­ti­ro­sia­nai­tė.

Vi­sai ki­to­kios nuo­mo­nės apie kon­kur­są yra „Mis Lie­tu­va 2009“ Vai­da Pet­raš­kai­tė. „Nė vie­nos du­r ys neat­si­da­ro be pas­ tan­gų vien dėl to, kad esi gra­ži. Jei pa­ti ak­lai bel­siuo­si ir steng­siuo­si tas du­ris

2008–2012

Grožis ir mada Gri­tė Ma­ruš­ke­vi­či­ūtė.

at­ver­ti, gal­būt ir pa­vyks“, – įsi­ti­ki­nu­si ji.

Ta­čiau iš Bal­bie­riš­kio ki­lu­si mer­gi­na į šlo­ vės du­ris po kon­kur­so ne­si­bel­dė.

Gra­žiau­sios Lie­tu­vos mer­gi­nos ka­rū­na pa­si­puo­šu­si Vai­da iš­vy­ko į „Mis pa­sau­lis 2009“ kon­kur­są Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je, ti­tu­lų ne­pel­nė ir dau­giau į vie­šu­mą ne­lin­do.

T

iesa, du­r ys pa­čios neat­si­da­ro, bet kaip vie­na die­na ga­li pa­keis­ti li­ki­mą, ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti „Mis Lie­tu­va 2010“ Gri­tė Ma­ruš­ke­vi­či­ūtė. Ji tu­rė­jo tap­ti tei­si­nin­ke, bet ta­po... vi­za­žis­te. Lai­mė­ju­si kon­kur­są „Mis Lie­ tu­va 2010“ ir iš­ko­vo­ju­si tei­sę da­ly­vau­ti „Mis pa­sau­lis 2010“ kon­kur­se, tei­sės stu­di­jas Gri­ tė sus­tab­dė. Tie­sa, da­bar moks­lus at­nau­ji­no ir net­ru­kus bus dip­lo­muo­ta tei­si­nin­kė. Bet šian­dien gra­žuo­lė kur kas la­biau džiau­gia­si ran­ko­se lai­ky­da­ma vi­za­žo kur­sų dip­lo­mą.

G.Ma­r uš­ke­vi­či­ūtė ti­ki­na, kad ma­kia­žo sub­ti­ly­bės ją trau­kė nuo mo­kyk­los lai­kų.

To­dėl nie­ko keis­ta, kad stu­di­juo­da­ma ji įsi­dar­bi­no bū­tent kos­me­ti­kos par­duo­tu­ vė­je. Net­r u­kus ji ta­po at­sa­kin­ga už kom­ pa­ni­jos de­ko­ra­ty­vi­nę kos­me­ti­ką ir tai dar la­biau pas­ka­ti­no no­rą do­mė­tis vi­za­žu.

Le­mia­mą taš­ką jos ap­sisp­ren­di­mui pa­dė­jo „Mis pa­sau­lis“ kon­kur­sas. „Kai su­ži­no­jau, kad „Mis pa­sau­lis“ kon­kur­so fi­na­le rei­kės pa­čiai pa­si­da­žy­ti, rei­kė­jo grei­tai iš­mok­ti tai da­r y­ti. Vie­na pro­fe­sio­na­li vi­za­žis­tė ma­ne pa­mo­kė, kaip su­si­kur­ti sce­ni­nį ma­kia­žą. Jį da­r y­ti kur kas su­dė­tin­giau! Iš­mo­kau daug sub­ti­ly­bių.

Grį­žu­si iš kon­kur­so sup­ra­tau, kad man la­bai pa­tin­ka lai­ky­ti ran­ko­se kos­me­ti­kos še­pe­tė­lius, mai­šy­ti spal­vas ir jau­čiu ži­nių po­rei­kį“, – pri­si­me­na Gri­tė.

136

Ieva Ger­vins­kai­tė.

Ra­sa Ve­re­ni­ūtė.

Lyg prie­šin­gy­bė Gri­tei – „Mis Lie­tu­va 2011“ Ieva Ger­vins­kai­tė. „Kaip gra­žiai su­si­šu­kuo­ti, kaip pa­si­da­žy­ti – šios gro­žio pas­lap­tys iki kon­kur­so man ne­la­bai rū­pė­ jo“, – šyp­te­li že­mai­tė iš Skuo­do. Rū­pė­jo mu­zi­ka. Rū­pi ir da­bar.

Ieva bai­gė mu­zi­kos mo­kyk­lą, gro­ja akor­deo­nu ir sa­vo ta­len­tą pa­ro­dė ne tik

kon­kur­suo­se „Mis Lie­tu­va“, „Mis pa­sau­lis“, bet ir te­le­vi­zi­jos muzikiniuose pro­jek­tuo­se „Žvaigž­džių due­tai“, „Mu­zi­ki­nė kau­kė“.

Pas­ku­ti­nė pas­ta­ro­jo penk­me­čio gra­ žuo­lė Ra­sa Ve­re­ni­ūtė vie­šu­mo ven­gia. „Mis Lie­tu­va 2012“ ti­ki­na, kad gy­ve­ni­mas po kon­kur­so la­bai ne­pa­si­kei­tė, o per di­de­lio dė­me­sio nie­ka­da ir ne­sie­kė.

GROŽIO KARALAITĖS Pir­ma­sis Lie­tu­vo­je gro­žio kon­kur­sas „Gra­žio­ji vil­nie­tė“ įvy­ko 1988 m. Jį lai­mė­jo Ing­ ri­da Mi­ke­lio­ny­tė-Sa­bo­nie­nė. „Mis Lie­tu­va 1989“ Liu­ci­ja Gruz­dy­tė. „Mis Lie­tu­va 1990“ Gre­ta Bar­da­ve­ly­tė. „Mis Lie­tu­va 1991“ Da­lia Le­lei­vai­tė. „Mis Lie­tu­va 1992“ Ra­sa Ku­ke­ny­tė. „Mis Lie­tu­va 1993“ Jū­ra­tė Mi­ku­tai­tė. „Mis Lie­tu­va 1994“ Jur­ga Taut­ku­tė-Hei­nin­ga. „Mis Lie­tu­va 1995“ Gab­rie­lė Bart­ku­tė. „Mis Lie­tu­va 1996“ Dai­va Anu­žy­tė-Ka­siu­lai­tie­nė. „Mis Lie­tu­va 1997“ As­ta Vyš­niaus­kai­tė-Dumb­liaus­kie­nė. „Mis Lie­tu­va 1998“ Kris­ti­na Pa­kar­nai­tė. „Mis Lie­tu­va 1999“ Re­na­ta Mac­ke­vi­či­ūtė. „Mis Lie­tu­va 2000“ Mar­ty­na Bim­bai­tė-Ski­sa­ker. „Mis Lie­tu­va 2001“ Ok­sa­na Se­me­ni­ši­na. „Mis Lie­tu­va 2002“ Vai­da Grik­šai­tė-Čes­naus­kie­nė. „Mis Lie­tu­va 2004“ Ag­nė Ma­liau­kai­tė. „Mis Lie­tu­va 2007“ Jur­gi­ta Jur­ku­tė. „Mis Lie­tu­va 2008“ Gab­rie­lė Mar­ti­ro­sia­nai­tė. „Mis Lie­tu­va 2009“ Vai­da Pet­raš­kai­tė. „Mis Lie­tu­va 2010“ Gri­tė Ma­ruš­ke­vi­či­ūtė. „Mis Lie­tu­va 2011“ Ieva Ger­vins­kai­tė. „Mis Lie­tu­va 2012“ Ra­sa Ve­re­ni­ūtė.

2003, 2005, 2006 m. konkursas nevyko.

2008–2012

Grožis ir mada

ų­jų me­tų ia pas­tar­ . s ­ u ia k ­ š y R il­ke­vi­či­ūtė – Edi­ta V ė ­ d ž ig a v ž

Lie­tu­vai­tės ži­ba mo­de­lių pa­dan­gė­je Svetlana Griaznova, Aistė Jasaitytė, Vaida Židonytė, Renata Mikailionytė, Meda Jonaitytė, Aistė Fominaitė. Šie manekeni ų vardai prieš daugiau nei dešimtmetį buvo garsiai linksniuojami pasaulyje.

Bet manekenių „galiojimo laikas“ labai jau trumpas.

Vos vienai kitai pasiseka ryškiai žibėti ilgiau nei metus.

Taigi kas iš lietuvių žibėjo pastaruosius penketą metų?

138

2008–2012

R

yš­kiau­sia pas­ta­rų­jų me­tų žvaigž­ dė – Edi­ta Vil­ke­vi­či­ūtė (24 m.). Šiuo me­tu ji – vie­nin­te­lė lie­tu­ vė, pa­ten­kan­ti į ge­riau­sių pa­sau­lio mo­de­lių pen­kias­de­šim­tu­ką. 2013 me­tais Edi­ta mo­de­lių dar­bus ver­ti­nan­čios sve­tai­ nės mo­dels.com ge­riau­sių­jų rei­tin­ge užė­mė 21 vie­tą. Lie­tu­vė pa­ten­ka ir į sek­sua­liau­sių­jų 25-u­ką – jai skir­ta 19-oji vie­ta. Tie­sa, tai ne ge­riau­sias šios ma­ne­ke­nės lai­mė­ji­mas.

E.Vil­ke­vi­či­ūtė prieš tre­jus me­tus ge­riau­sių­jų rei­tin­ge bu­vo sep­ty­nio­lik­ta, o sek­sua­liau­sių­ jų – pen­kio­lik­ta. Edi­tą pas­ta­ruo­ju me­tu vis re­čiau iš­vys­ta­me ma­dos sa­vai­tė­se. Gra­žuo­ lei iš Kau­no tai – praė­jęs eta­pas. Ta­čiau dar vi­sai ne­se­niai ji pris­ta­ti­nė­jo „Vic­to­ria’s Sec­ ret“, „Cha­nel“, „Louis Vuit­ton“, „Her­mes“, „Ba­len­cia­ga“, „Dries van No­ten“, „Miu Miu“, „Ro­ber­to Ca­val­li“, „Et­ro“ ko­lek­ci­jas.

Da­bar jos die­not­var­kė pri­pil­dy­ta pel­ nin­ges­niais dar­bais. Ji fo­tog­ra­fuo­ja­si ma­dos žur­na­lams, to­kiems kaip „Vo­gue“ ar „Nu­me­ro“, šyp­so­si iš „Ice­berg“, „Blu­ma­ ri­ne“, „Gior­gio Ar­ma­ni“, „Cal­vin Klein“, „Hu­go Boss“ rek­la­mų. Vie­nos sek­sua­liau­ sių pa­sau­lio ma­ne­ke­nių var­dą jai pa­dė­jo pel­ny­ti drą­sios fo­to­se­si­jos. Ap­si­nuo­gi­nu­si (kai kur ir vi­siš­kai nuo­ga) ji po­za­vo žur­na­ lams „In­ter­view“, „In­dust­rie“, „Nu­me­ro“.

Ypač daug dė­me­sio mer­gi­na su­lau­kė nu­si­fo­tog­ra­fa­vu­si pus­nuo­gė su ame­ri­ kie­čių ak­to­riu­mi Za­cu Ef­ro­nu žur­na­lui „In­ter­view“. Už­sie­nio spau­do­je pa­si­py­lė straips­niai su ant­raš­tė­mis: „To­bu­lo gro­žio mo­de­lis ir Ho­li­vu­do gra­žuo­liu­kas ri­ti­nė­jo­si smė­lio dė­žė­je“. Dirb­ti į už­sie­nį Edi­ta iš­vy­ ko bū­da­ma sep­ty­nio­li­kos. „Ma­ne tė­vas nu­ve­dė į mo­de­lių agen­tū­ rą Lie­tu­vo­je. Pa­si­ra­šiau kont­rak­tą, nu­si­fo­ tog­ra­fa­vau. Jau po sa­vai­tės ma­no nuot­rau­ kas pas­te­bė­jo vie­na Bar­se­lo­nos mo­de­lių agen­tū­ra. Jos va­do­vai pak­vie­tė at­vyk­ti dirb­ti į Is­pa­ni­ją. Lie­tu­vo­je te­ko nut­rauk­ ti kont­rak­tą, bet tai ne­bu­vo drau­giš­kas iš­sis­ky­ri­mas, nes agen­tū­ra mė­gi­no per teis­mą užd­raus­ti dirb­ti su ki­to­mis. By­li­ nė­jo­mės me­tus. Teis­mas bai­gė­si ma­no nau­dai“, – apie kar­je­ros sve­tur pra­džią pa­sa­ko­jo mo­de­lis. Edi­tai Is­pa­ni­jo­je se­kė­si nuo pir­mų­jų die­nų: ji de­monst­ra­vo di­zai­ ne­rių ko­lek­ci­jas, fo­tog­ra­fa­vo­si rek­la­moms.

Po me­tų bu­vo pak­vies­ta dirb­ti į Pa­r y­žių.

Su mo­de­lių agen­tū­ra „Vi­va Mo­dels“ E.Vil­ ke­vi­či­ūtė dar­bo su­tar­tį pa­si­ra­šė 2007-ųjų rug­sė­jį. Lie­tu­vė tuo me­tu Pa­r y­žiu­je pa­si­ro­ dė ant aukš­to­sios ma­dos po­diu­mo.

Iš Vo­kie­ti­jos ki­lęs Pran­cū­zi­jo­je dir­ban­ tis „Cha­nel“ ma­dos na­mų va­do­vas Kar­las La­ger­fel­das vie­nas pir­mų­jų įž­vel­gė E.Vil­ ke­vi­či­ūtės ga­bu­mus. Jis mo­de­lių at­ran­ko­se lie­tu­vę fo­tog­ra­fuo­da­vo sa­vo ma­žu fo­toa­ pa­ra­tu, o net­r u­kus pa­si­ūlė de­monst­r uo­ti

2008–2012

E.Vil­ke­vi­či­ūtė prieš tre­jus me­tus ge­riau­sių­ jų rei­tin­ge bu­vo sep­ty­nio­lik­ta, o sek­sua­liau­sių­jų – pen­kio­lik­ta.

Ypač daug dėmesio Edita sulaukė nusifotografavusi su aktoriumi Zacu Efronu.

jo ku­ria­mus ap­da­r us. Ma­dos pa­sau­ly­je K.La­ger­fel­das va­di­na­mas ne tik di­zai­ne­riu ir fo­tog­ra­fu, bet ir re­ži­sie­riu­mi. Jis E.Vil­ke­ vi­či­ūtę pak­vie­tė nu­si­fil­muo­ti vaiz­do kli­pe, ku­ria­me ji at­li­ko pag­rin­di­nį – jau­no­sios Co­co Cha­nel – vaid­me­nį. Nuo to lai­ko lie­tu­vę de­monst­r uo­ti dra­bu­žių ar pri­ sta­ty­ti kve­pa­lų kvie­čia „Dior“, „Em­po­rio Ar­ma­ni“, „Cal­vin Klein“, „Ver­sa­ce“ bei

ki­ti gar­sūs ma­dos na­mai.

Edi­ta sa­ko, kad jos sėk­mės pas­lap­tis la­bai pap­ras­ta: ge­ras bū­das. „Svar­biau­ sia – iš­vaiz­da. Bet svar­bu ir bū­das. Ma­ne vi­si gi­ria, kad esu links­ma, pro­tin­ga. Net ir vi­za­žis­tai ne kar­tą yra už­si­mi­nę, kad su ma­ni­mi ge­ra dirb­ti. Vi­siems sma­gu bend­ rau­ti su mo­de­liais, ku­rie ne­ro­do kap­ri­ zų“, – pa­ti­ki­no paš­ne­ko­vė. Ji tu­ri daug 139

Grožis ir mada ga­vo pa­si­ūly­mą vyk­ti į Mi­la­ną pir­mo­jo iš­ban­dy­mo. Ra­sa dar bu­vo moks­lei­vė ir vie­ nai ne­bu­vo te­kę net iki Kau­no nu­va­žiuo­ti. „Bu­vau bai­li, mąs­čiau tik apie moks­ lus, ke­ti­nau Kau­ne stu­di­juo­ti in­ži­ne­ri­ją ir stai­ga man pa­sa­kė: skrisk į Mi­la­ną. Skry­dis bu­vo sek­ma­die­nį, o prieš tai penk­ta­die­nį tu­rė­jau lai­ky­ti vai­ra­vi­mo eg­za­mi­ną. Nu­ta­ riau: jei iš­lai­ky­siu, vyk­siu. Iš­lai­kiau“, – apie gy­ve­ni­mo po­sū­kį pa­sa­ko­jo Ra­sa.

Pas­ta­rą­jį penk­me­tį ji bu­vo vie­na iš vos ke­lių Lie­tu­vos mo­de­lių, ku­rie pra­si­mu­šė į pa­sau­li­nės ma­dos sce­ną ir per­sik­raus­tė į Niu­jor­ką, kur dir­bo su gar­siau­siais fo­tog­ ra­fais. „Euro­po­je pak­lau­sia var­do ir to pa­kan­ka. O Niu­jor­ke ver­ti­na­ma, koks esi žmo­gus. Dar svar­bu, kaip ir kiek­vie­na­me dar­be, at­si­dur­ti tin­ka­mo­je vie­to­je tin­ka­ mu me­tu“, – aiš­ki­no R.Žu­kaus­kai­tė. Pa­ti ji at­si­dū­rė ten tik to­dėl, kad vy­res­nio­ji se­suo Gin­ta­rė iš­siun­tė Ra­sos nuot­rau­ką į vie­ną agen­tū­r ų, ši pa­sik­vie­tė kė­dai­niš­kę į per­ži­ūrą. Tie­sa, pas­ta­r uo­ju me­tu Ra­sos žvaigž­du­tė prib­lė­so – mer­gi­ną vis re­čiau ga­li­ma pa­ma­ty­ti tiek ant po­diu­mo, tiek rek­la­mo­se ar žur­na­luo­se.

R.Žukauskaitė į mados pasaulį įsiveržė lyg kometa.

Rasa 2010 metais tapo „Prada“ pavasario ir vasaros kolekcijos veidu.

kant­r y­bės, nes ruo­šian­tis pa­si­ro­dy­mui ant po­diu­mo kar­tais ten­ka net ke­lias va­lan­ das pra­leis­ti vi­za­žis­to kė­dė­je. Edi­ta dėl sa­vo sėk­mės yra dė­kin­ga tė­vams – dės­ty­ to­jui Ge­di­mi­nui ir na­mų šei­mi­nin­kei Re­gi­ nai. Mo­de­lis iš jų pa­vel­dė­jo dai­lią iš­vaiz­dą, ku­ri ta­po jos vi­zi­ti­ne kor­te­le ma­dos pa­sau­ly­je. „Tė­vų ge­nai ir auk­lė­ji­mas lė­mė ma­no ke­lią“, – ma­no E.Vil­ke­vi­či­ūtė.

P

as­ta­raisiais me­tais gar­siau­sių mo­de­ lių pen­kias­de­šim­tu­ke yra pa­bu­vu­ sios ir Ra­sa Žu­kaus­kai­tė (22 m.) bei Ju­li­ja Ste­po­na­vi­či­ūtė (19 m.). Ra­sa 2010 me­tais šia­me rei­tin­ge bu­vo 26-oji, Ju­li­ja – 47-oji. R.Žu­kaus­kai­tė į ma­dos pa­sau­lį įsi­ver­žė lyg ko­me­ta. Nie­kam ne­ži­no­ma mer­gi­na iš Kė­dai­nių vos pra­dė­ju­si kar­ je­rą kri­to į akį di­zai­ne­rei Miuc­ciai Pra­dai ir 2010 me­tais ta­po „Pra­da“ pa­va­sa­rio ir va­sa­ros ko­lek­ci­jos vei­du. Di­de­li sau­lės aki­niai, ryš­kios lū­pos, bran­gios ran­ki­nės ir 140

ap­da­rai – R.Žu­kaus­kai­tė įk­ūni­jo nau­ją­jį šių ma­dos na­mų įvaiz­dį dirb­da­ma Niu­ jor­ke su le­gen­di­niu ma­dos fo­tog­ra­fu Ste­ve­nu Mei­se­liu.

Iki tol „Pra­da“ sa­vo ko­lek­ ci­joms pa­si­r ink­da­vo ne vie­ną, o bent ke­lis mo­de­ lius. Še­še­rius me­tus iš eilės iki tol jų vei­das bu­vo ru­sė Sa­ša Pi­vo­va­ro­va, ta­čiau iš­vy­dus Ra­są „Pra­da“ ne­be­no­rė­jo nei Sa­šos, nei ki­tų. Tik R.Žu­kaus­kai­tės.

Vė­liau R.Žu­kaus­kai­tė ta­po „Class Ro­ber­to Ca­val­li“ vei­ du, bu­vo pa­si­rink­ta rek­la­muo­ ti nau­jų­jų ma­dos na­mų „Ca­ro­li­na Her­re­ra“ kve­pa­lų „CH L’Eau“. In­ži­ne­ri­ją stu­di­juo­ti sva­jo­ju­si mer­gi­na kar­je­rą pra­ dė­jo vė­lai – bū­da­ma jau aš­tuo­nio­li­kos. Iš Kė­dai­nių at­vy­ko į Vil­nių pa­si­ro­dy­ti vie­nos mo­de­lių agen­tū­ros va­do­vams. Ji tuoj pat

2008–2012

G

ar­siai sa­ve 2012-aisiais po me­tų pert­rau­kos pri­mi­nė J.Ste­po­na­vi­ či­ūtė, ta­pu­si kos­me­ti­kos ga­min­ to­jo „Max Fac­tor“ vei­du. 2011 me­tais ji ge­riau­sių pa­sau­lio mo­de­lių pen­kias­de­ šim­tu­ke iš 47-osios vie­tos pa­ki­lo į 38-ąją.

Ta­čiau kar­je­rą te­ko pris­tab­dy­ti – mer­gi­na ruo­šė­si dvy­lik­tos kla­sės eg­za­mi­nams. O pui­kiais pa­žy­miais juos iš­lai­kiu­si, vėl grį­ žo ant gar­siau­sių di­zai­ne­rių po­diu­mų ir į ma­dos žur­na­lų vir­še­lius. „Vie­ną lie­tin­gą pa­va­sa­rio die­ną pir­ kau šo­ko­la­dą Vil­niaus cent­re esan­čio­je par­duo­tu­vė­je. Man ta­da bu­vo ke­tu­rio­li­ka me­tų. Bu­vau su kup­ri­ne ant pe­čių, plau­ kai šla­pi. Ma­ne pas­te­bė­jo vie­nas vy­ras ir pak­vie­tė į ša­lia vyks­tan­čią „Bal­tic Mo­del Ma­na­ge­ment“ mo­de­lių at­ran­ką. Pa­ban­ džiau – ir štai re­zul­ta­tas“, – kar­je­ros pra­ džią pri­si­me­na da­bar jau de­vy­nio­lik­ame­tė J.Ste­po­na­vi­či­ūtė.

Lie­tu­vai­tė ga­li pa­si­gir­ti vaikš­čio­ju­si „Dol­ce & Gab­ba­na“, „Em­po­rio Ar­ma­ ni“, „Marc by Marc Ja­cobs“, „Os­car de la Ren­ta“, „Dior“, „Ro­dar­te“, „Ca­ro­li­na Her­re­ra“, „De­rek Lam“, „Step­ha­ne Rol­ land“ bei ki­tų gar­sių ma­dos na­mų po­diu­ mais, po­za­vu­si „Har­per’s Ba­zaar“, „Vo­ gue“, „Nu­me­ro“, „W Ma­ga­zi­ne“, „Da­zed & Con­fu­sed“, „In­ter­view“ žur­na­lams.

Ju­li­ja yra šių me­tų pa­va­sa­rio pre­kės ženk­lo „Joe Fresh“ rek­la­mos vei­das. Ji yra puo­šu­si „Ba­len­cia­ga“, „Em­po­rio Ar­ma­ni“, „Phi­lo­sop­hy di Al­ber­ta Fer­ret­ti“, „Ni­co­le Far­hi“ ma­dos na­mų rek­la­mas.

Mer­gi­na, prie­šin­gai nei dau­ge­lis ma­ne­ ke­nių, ma­dos sa­vai­čių me­tu ne­sam­do as­me­ni­nio vai­r uo­to­jo. Ji mie­liau va­žiuo­ja met­ro. „Ne­su la­bai tau­pi, bet ir neiš­lai­ dau­ju. Kaip ir kiek­vie­nam žmo­gui, yra da­ly­kų, ku­riems leis­ti pi­ni­gus man at­ro­do kvai­la“, – paaiš­ki­na ji.

Julija ant „Alexander McQueen“ podiumo.

2011 metais J.Steponavičiūtė geriausių pasaulio modelių penkiasdešimtuke pakilo į 38-ąją vietą.

Gra­žių žo­džių apie lie­tu­vę ne­gai­li ir „Bal­tic Mo­del Ma­na­ge­ment“ sa­vi­nin­ kas Mas­si­mo Pa­ri­si. Anot jo, Ju­li­ja la­bai ko­mu­ni­ka­bi­li, pro­tin­ga ir at­sa­kin­ga. Gal­būt to­kius bū­do bruo­žus J.Ste­po­na­vi­či­ūtei su­for­ma­vo ne­leng­va vai­kys­tė – ma­ma mi­rė, kai Ju­li­jai bu­vo vos pu­sant­r ų me­tu­ kų. Su tė­vu ir bro­liu augu­si mer­gi­na mo­te­riš­kų pas­lap­čių sė­mė­si iš mo­čiu­tės, ta­čiau bu­vo pri­vers­ta mo­ky­tis sa­va­ran­ kiš­ku­mo. „Ta­vo tiks­lų nie­kas ki­tas už ta­ve ne­pa­ sieks. Tu­ri idė­ją – imk ir įgy­ven­dink ją.

Gy­ve­ni­mo tor­tą tik sa­vo jė­go­mis iš­si­kep­ si“, – to­kia fi­lo­so­fi­ja va­do­vau­ja­si J.Ste­po­ na­vi­či­ūtė.

S

ėk­min­gai ma­dos pa­sau­ly­je su­ka­si ir ma­ne­ke­nės Gied­rė Du­kaus­kai­tė (25 m.), Eg­lė Tvir­bu­tai­tė (24 m.). Abi jos taip pat yra bu­vu­sios išs­va­jo­ta­me ge­riau­ sių­jų pen­kias­de­šim­tu­ke. Gied­rė kar­je­rą pra­ dė­jo dar 2006-aisiais Niu­jor­ke. Pir­muo­sius žings­nius ji žen­gė vil­kė­da­ma „Dia­ne von Furs­ten­berg“ bei „Marc Ja­cobs“ ap­da­rais.

Ji bu­vo „Pra­da“, „D & G“, „Pe­pe Jeans“, „Fur­la“, „Y-3“, DKNY, „Trus­sar­di“, „Blu­ girl“, „Rep­lay“, „H & M“ rek­la­mos vei­du.

Ją bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti „Vo­gue“, „Har­per’s Ba­zaar“ vir­še­liuo­se. Lie­tu­vė ne kar­tą pris­ ta­tė „Don­na Ka­ran“, „Max Az­ria“, „Al­ber­ ta Fer­ret­ti“, „Cha­nel“, „Marc Ja­cobs“,

2008–2012

141

Grožis ir mada Tais pa­čiais 2009-aisiais daug spau­dos dė­me­sio su­lau­kė gra­žuo­lės dvy­nės iš Jur­bar­ko Ieva ir Aida Aniu­ly­tės. „Mi­la­no Fas­hion“ pus­la­piuo­se jos bu­vo pa­va­din­ tos Clau­dios Schif­fer ant­ri­nin­kė­mis. Šie me­tai bu­vo sėk­min­gi ir Si­mo­nai Star­ku­tei: ji nu­si­fo­tog­ra­fa­vo „Gra­zia“, „Va­ni­ty Fair“ žur­na­lams ir ta­po pre­kės ženk­lų „Tom­my Hil­fi­ger“ bei „La Sen­za“ rek­la­mų vei­du.

Ne­ma­žai pa­si­ūly­mų tap­ti rek­la­mos vei­du tuo pat me­tu su­lau­kė ir sėk­min­gai ko­lek­ci­jas pris­ta­tan­ti Er­nes­ta Pet­ke­vi­ či­ūtė. Ji ats­to­va­vo „Paul & Joe Sis­ters“, „Ni­na Ric­ci“, „Mosc­hi­no Cheap & Chic“.

2010 me­tais di­zai­ne­ris Gior­gio Ar­ma­ ni iš­gar­si­no tuo­met de­vy­nio­lika­me­tę Vil­ niaus dai­lės aka­de­mi­jos ant­ra­kur­sę Oną Ma­ri­ją Auš­ke­ly­tę. Pir­mą kar­tą at­vy­kus į Mi­la­ną jai iš­kart nu­si­šyp­so­jo for­tū­

na – agen­tū­ros „Ma­jor Am­ber Mo­dels“ ma­ne­ke­nė bu­vo at­r ink­ta pris­ta­ty­ti „Em­po­rio Ar­ma­ni“ ir „Gior­gio Ar­ma­ ni“ ma­dos na­mų ko­lek­ci­jų. Sa­vait­raš­čio „Mi­la­no Fi­nan­za“ ma­dos prie­das „MF Fas­hion“ grakš­čią lie­tu­vę pa­va­di­no ita­lų di­zai­ne­rio G.Ar­ma­ni mū­za.

2011 me­tais Lie­tu­vos var­das daž­nai skam­bė­jo Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je – ma­ne­ ke­nė Jus­tė Juo­za­pai­ty­tė pa­te­ko tarp try­ li­kos rea­ly­bės šou „Bri­tain and Ire­land’s Next Top Mo­del“ fi­na­li­nin­kių, ku­rios var­ žė­si dėl top­mo­de­lio ka­rū­nos. Jus­tė ka­rū­ nos ne­lai­mė­jo, bet užė­mė gar­bin­gą ant­rą­ją vie­tą. Mer­gi­na guo­dė­si, kad ko­ją jai pa­ki­šo lie­tu­viš­kos šak­nys. „Tie­siog ne­ma­nau, kad kaž­ko­kia mer­gi­na iš Lie­tu­vos ga­lė­jo lai­mė­ ti šį kon­kur­są, – la­ko­niš­kai vie­šus žo­džius iš­ta­rė Jus­tė ir Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je su­kė­lė

Bene įsimintiniausias buvo Augustės Abeliūnaitės debiutas su ašaromis.

„Ce­li­ne“, „Miu Miu“ bei ki­tų ma­dos na­mų ko­lek­ci­jas. Eg­lė taip pat ga­li pa­si­gir­ti sėk­ min­ga kar­je­ra nuo pat pir­mų­jų žings­ nių 2007-aisiais: „Dior“, „Dol­ce & Gab­ ba­na“, DKNY, „Gi­venc­hy“, „Ale­xan­der McQueen“, „Max Az­ria“, „So­nia Ry­kiel“, „Ni­na Ric­ci“ po­diu­mai, „Pen­nyb­lack“, „Class Ro­ber­to Ca­val­li“, DKNY, „Uni­ted Co­lors of Be­net­ton“, „Pat­ri­zia Pe­pe“, „Ar­mand Ba­si“ rek­la­mos, „Vo­gue“, „El­le“ žur­na­lų pus­la­piai.

P

as­ta­rą­jį penk­me­tį su­ži­bė­jo ir dar ke­lios lie­tu­vės. Be­ne įsi­min­ti­niau­sias bu­vo šiau­lie­tės Augus­tės Abe­li­ūnai­ tės de­biu­tas. 2009 me­tais per Mi­la­no ma­dos sa­vai­tę di­zai­ne­rės Jil San­der dra­ bu­žių ko­lek­ci­ją de­monst­ra­vu­si tuo­met 14-me­tė ma­ne­ke­nė iš Lie­tu­vos po­diu­mu žen­gė ap­sia­ša­ro­ju­si. Skli­do įvai­rūs gan­dai, kas mer­gi­nai ga­lė­jo nu­tik­ti. Ita­li­jos spau­da kal­ti­no ba­tus, iš­na­rin­tą ko­ją ar iro­niš­kai tei­gė, kad ma­ne­ke­nės aša­ros – nuo­dė­mių at­pir­ki­mas. Kaip vė­liau paaiš­kė­jo, Augus­tė ver­kė ne dėl nuo­dė­mių, o dėl pro­žek­to­rių, ku­rių aki­na­ma švie­sa su­dir­gi­no re­gė­ji­mą.

Aša­ros pa­dė­jo mer­gi­nai ne tik iš­gar­ sė­ti pa­sau­ly­je, bet ir tap­ti „Phi­lo­sop­hy di Al­ber­ta Fer­ret­ti“, „Va­len­ti­no“, „D & G“ rek­la­mos vei­du. Mer­gi­nos biog­ra­fi­jo­ je – ke­li „Vo­gue“ vir­še­liai. Ji pris­ta­tė „Jil San­der“, „Bur­ber­r y“, „Pra­da“ ko­lek­ci­jas.

142

Justė Juozapaitytė pateko tarp trylikos realybės šou „Britain and Ireland’s Next Top Model“ finalininkių.

2008–2012

L

Populiarumo nestinga Vikai Volkutei.

Per­nai su­ži­bo Ag­nės Kon­či­ūtės žvaigž­dė.

dis­ku­si­jų aud­rą. – Vi­sa­da la­bai skau­du pra­ lai­mė­ti, bet aš la­bai džiau­giuo­si ir ant­rą­ja vie­ta, nes tes­va­jo­jau pa­pul­ti į pen­ke­tu­ką.“ Per­nai su­ži­bo ma­ne­ke­nės Ag­nės Kon­ či­ūtės žvaigž­dė. Mer­gi­na iš­gar­sė­jo vos atš­ven­tu­si 16-ąjį gim­ta­die­nį. Da­bar Ag­nė vos spė­ja suk­tis – šiuo me­tu ji gei­džia­ma

ant vi­sų ma­dos sos­ti­nių po­diu­mų ir jau sus­pė­jo tap­ti „Chloe“ li­ni­jos jau­ni­mui „See By Chloe“ rek­la­mos vei­du.

Pas­ta­ruo­ju me­tu po­pu­lia­ru­mo ne­stin­ga ma­ne­ke­nei Vi­kai Vol­ku­tei, ku­rios iš­raiš­kin­ gas akis pas­te­bė­jo ir sa­vo rek­la­mo­se įam­ ži­no „Ro­ber­to Ca­val­li“ bei „Max Ma­ra“.

ie­tu­viš­kų pa­var­džių per ma­dos sa­vai­ tes ga­li­ma iš­girs­ti ir dau­giau. Vi­sų lie­ tu­vių, pas­ta­rą­jį penk­me­tį žen­gu­sių gar­sių di­zai­ne­rių po­diu­mu ar ga­vu­sių rek­la­mos už­sa­ky­mą, iš­var­dy­ti ir ne­sie­ kia­me. Ta­čiau ver­ta atk­reip­ti dė­me­sį, kad pas­ta­ra­sis penk­me­tis pa­tei­kė staig­me­ną – pa­ga­liau ant pa­sau­lio po­diu­mų iš­vy­do­ me Lie­tu­vos vy­r ų. Mėgs­ta­mais „Ver­sa­ce“ mo­de­liais ta­po Man­tas Ar­ma­lis ir Lu­kas Ka­ti­nas. Lie­tu­vos at­le­tas, pro­fe­sio­na­lus Šve­di­jos „Mo­ra IK“ ko­man­dos var­ti­nin­kas 20-me­tis M.Ar­ma­lis „Ver­sa­ce“ po­diu­mu žy­gia­vo jau tris kar­tus. „Kai pa­ly­gi­nu su le­do ri­tu­liu, mo­de­liui – daug pap­ras­čiau.

Juk rei­kia tik ke­lis kar­tus pe­rei­ti po­diu­mu. Ži­no­ma, rei­kia kon­cent­ra­ci­jos, bet vis tiek tai daug leng­viau. Man de­monst­r uo­ti la­bai pa­tin­ka, o ma­dai skir­tos re­pe­ti­ci­jos ne­nua­li­na taip, kaip le­do ri­tu­lio tre­ni­r uo­ tės“, – įs­pū­džiais da­li­ja­si Man­tas.

Iš Pa­lan­gos ki­lęs 19-me­tis Lu­kas su gar­sia ita­lų di­zai­ne­re Do­na­tel­la Ver­sa­ce su­si­pa­ži­no per­nai ir iš kar­to kri­to ma­dos gar­se­ny­bei į akis. Po va­sa­ros ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mo Lu­kas su kai ku­riais ki­tais di­zai­ ne­rės fa­vo­ri­tais bu­vo pak­vies­tas į „Ver­sa­ ce“ ma­dos na­mų su­reng­tą va­ka­rė­lį. Šiuo me­tu L.Ka­ti­nas gy­ve­na Lon­do­ne, bet neat­me­ta ga­li­my­bės, kad ga­lė­tų per­ sik­raus­ty­ti į Mi­la­ną, nes Ita­li­jo­je dirb­ti

Giorgio Armani išgarsino tuomet devyniolikametę Vilniaus dailės akademijos antrakursę Oną Mariją Auškelytę.

143

Grožis ir mada jam pa­tin­ka. Tiek Lon­do­ne, tiek Mi­la­ne, pa­sak lie­tu­vio, į mo­de­lio pro­fe­si­ją ži­ūri­ma su pa­gar­ba. Praė­ju­sią žie­mą vai­ki­nas iš Lon­do­no į Mi­la­ną atsk­ri­do pa­de­monst­ ruo­ti „Cal­vin Klein“ atei­nan­čios žie­mos ko­lek­ci­jos. Ma­ne­ke­no duo­nos ra­ga­vo ir 24-erių vil­nie­tis Al­man­tas Pet­kū­nas. Jis šie­ met pris­ta­tė „Jil San­der“, „Ice­berg“, „Bur­ ber­r y Pror­sum“ ki­tos žie­mos ko­lek­ci­jas.

Pas­ta­rie­ji me­tai bu­vo išs­kir­ti­niai ir dvi­de­šimt­me­čiam eg­zo­tiš­kos iš­vaiz­dos mo­de­liui Tuen Si­mo­nui Pha­mui. Lie­tu­ viš­ko ir viet­na­mie­tiš­ko krau­jo tu­rin­tis Si­mo­nas iš Gri­giš­kių dėl mo­de­lio kar­je­ros sus­tab­dė tei­sės stu­di­jas uni­ver­si­te­te ir il­giems mė­ne­siams pa­li­ko Lie­tu­vą.

Lie­tu­viui jau te­ko pris­ta­ty­ti „Ken­zo“ ir „Je­re­my Scott“ ko­lek­ci­jas ma­dų sa­vai­tė­se. Jis rek­la­ma­vo to­kius pre­kės ženk­lus kaip „Club Mo­na­co“, „Duc­kie Brown“, „Tim­ber­land“.

Puo­šė žur­na­lų IM­MO ir „Mens­wear“ vir­ še­lius. Jo nuot­rau­kas ga­li­ma iš­vys­ti žur­na­lų „Vo­gue“, GQ, „Bul­let“ pus­la­piuo­se.

Pastarieji metai buvo išskirtiniai ir egzotiškos išvaizdos modeliui Tuen Simonui Phamui.

Parengė Liuminata MICKUTĖ Lukas su garsia italų dizainere Donatella Versace susipažino pernai ir iš karto krito mados garsenybei į akis.

144

Mantas Armalis „Versace“ podiumu žygiavo jau tris kartus.

2008–2012

LIE­TU­VĖS PA­PUO­ŠĖ „CHA­NEL“ KNY­GĄ Še­šios gar­siau­sios Lie­tu­vos ma­ne­ke­nės 2011 me­tais įsiam­ ži­no kny­go­je „Nort­hern Wo­men in Cha­nel“. Šve­dų fo­tog­ra­fo Pe­te­rio Fa­ra­go ir sti­lis­tės In­ge­los Kle­metz-Fa­ra­go iš­leis­to­je kny­ go­je per ma­dą ir me­ną sie­kia­ma atsk­leis­ti Šiau­rės ša­lių mo­te­r ų sa­vi­tu­mą.

Bend­ra­dar­biau­da­mi su „Cha­nel“ šve­dai su­kū­rė fo­tog­ra­fi­jų cik­lą su gar­siau­sio­mis šių ma­dos na­mų aukš­to­sios ma­dos ir „prêt-à-por­ter“ dra­bu­žius vil­kin­čio­mis Šiau­rės ir Bal­ti­jos ša­lių ma­ne­ke­nė­mis. 45 mo­de­liai, tarp jų – E.Vil­ke­vi­či­ūtė, E.Tvir­bu­ tai­tė, R.Žu­kaus­kai­tė, J.Ste­po­na­vi­či­ūtė, G.Du­kaus­kai­tė, Do­vi­lė Vir­ši­lai­tė, pa­si­rink­tos neat­si­tik­ti­nai. Anot šve­dų due­to, šios ma­ne­ke­nės ge­riau­siai atsk­lei­džia ma­dos es­te­ti­ką. „Nort­hern Wo­men in Cha­nel“ kny­ga iš­leis­ta ri­bo­tu 2112 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu, o vi­sas už kny­gą gau­tas pel­nas ski­ria­mas vai­kus glo­bo­ jan­čiai or­ga­ni­za­ci­jai „Sa­ve the Child­ren“.

P. ir I.Fa­ra­go pro­jek­tas vir­to ne tik kny­ga. Po pa­sau­lį ke­liau­ja kny­gos nuot­rau­kų pa­ro­da to­kiu pat pa­va­di­ni­mu „Nort­hern Wo­men in Cha­nel“.

Giedrė Du­kaus­kai­tė.

Eglė Tvirbutaitė.

2008–2012

145

Grožis ir mada

Kū­rė­jai spar­nus kė­lė į už­sie­nį Mados sostinėse kolekcijų pristatymo grafikas labai aiškus: rugsėjį – pavasario ir vasaros, vasarį – rudens ir žiemos kolekcijos. Lietuvoje dauguma dizainerių vadovaujasi kitokia logika: kada sukuriu, tada pristatau. O ir tų pristatančiųjų gretos per pastaruosius penkerius metus aptirpo.

Liu­mi­na­ta MIC­KU­TĖ

L

a­bai „juo­ziš­ka“. Taip mėgs­ta sa­ky­ti pir­mo­je eilė­je per Juo­zo Stat­ke­ vi­čiaus ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mą įsi­ tai­siu­sios po­nios. Ir nors J.Stat­ke­ vi­čius pris­ta­ty­da­mas sa­vo ko­lek­ci­jas kas­ kart vis nus­te­bi­na, gin­čy­tis ne­ga­li: jo kur­tą dra­bu­žį at­pa­žin­si iš to­lo. Si­lue­tai kas­kart ga­li bū­ti skir­tin­gi, bet vi­si mo­de­liai tu­ri tą pa­tį bruo­žą – nep­rie­kaiš­tin­gą ko­ky­bę.

Tą ko­ky­bę per pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­vys­ti vis dau­giau žmo­nių. Bū­tent 2008-aisiais Juo­zas, ger­ bė­jų mei­liai va­di­na­mas Juo­zu­ku, su­ma­nė

ko­lek­ci­ją pris­ta­ty­ti iki tol ma­dos šou ne­nau­do­to­je erd­vė­je – are­no­je. Tuo­me­tę Ute­nos, o da­bar tie­siog Pra­mo­gų are­ną di­zai­ne­ris pa­var­tė po­diu­mu, o jo nau­jau­ sią ko­lek­ci­ją iš­vy­do tūks­tan­čiai.

To­kie gran­dio­zi­niai J.Stat­ke­vi­čiaus pris­ta­ ty­mai ta­po gra­žia tra­di­ci­ja, per­nai per­si­kė­lu­ sia į dar di­des­nę erd­vę – „Sie­mens“ are­ną.

Ne­si­kei­čia tik vie­na – Juo­zu­kas ma­dos šven­tę ger­bė­jams do­va­no­ja kas­met prieš ar­ba po sa­vo gim­ta­die­nio, ku­rį šven­čia spa­lio 15 die­ną. „Kū­r y­ba įga­vo di­džiu­lį pag­rei­tį“, – taip pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus api­bū­di­na Juo­zu­kas.

2008 m.

Juozo Statkevičiaus modeliai.

2008 m.

146

2008–2012

2009 m.

2009 m.

2008–2012

147

Grožis ir mada Juozas Statkevičius.

Iš­ties per pas­ta­r uo­sius me­tus J.Stat­ke­ vi­čius ne tik kas­met pris­ta­tė sa­vo ko­lek­ ci­jas, ati­da­rė par­duo­tu­vę Mask­vo­je, to­liau sėk­min­gai kū­rė kos­tiu­mus spek­tak­liams, bet ir iš­lei­do at­nau­jin­tus sa­vo kve­pa­lus, pris­ta­tė sa­vo žva­kes, su­kū­rė spor­ti­nę ko­lek­ci­ją „Audi­mui“, o vi­sai ne­se­niai ir skė­čius de­ga­li­nių tink­lui „Lu­koil“. „Aš ne vie­ną ka­den­ci­ją taip dir­bu“, – nu­si­juo­kia Juo­zu­kas, apie ku­rį ži­niask­lai­da ir vi­suo­me­nė kal­ba dau­giau ir gar­siau nei apie bet ku­rį ki­tą kū­rė­ją.

Ne­li­ko Juo­zas ne­pas­te­bė­tas ir pa­sau­lio spau­dos. Štai ame­ri­kie­čių žur­na­lo „Vo­gue“ in­ter­ne­to tink­la­la­pis lie­tu­vio di­zai­ne­rio J.Stat­ke­vi­čiaus ko­lek­ci­jos nuot­rau­kų įkė­lė po to, kai jis sa­vo suk­ne­les pris­ta­tė pra­ ban­gios ju­ve­ly­ri­kos kom­pa­ni­jos „De Gri­ so­go­no“ su­reng­ta­me va­ka­rė­ly­je Ka­nuo­se (Pran­cū­zi­ja). Kiek­vie­nas po­diu­mu žings­nia­ vęs J.Stat­ke­vi­čiaus mo­de­lis bu­vo pa­si­puo­ šęs pra­ban­giais „De Gri­so­go­no“ dir­bi­niais, ku­rie dar la­biau iš­r yš­ki­no di­zai­ne­rio kur­tų suk­ne­lių gro­žį. Juo­zo suk­ne­les ste­bė­jo Mil­la Jo­vo­vich, Hei­di Klum, Ale­cas Bald­wi­ nas, Ca­ri­ne Roit­feld, Ad­rie­nas Bro­dy, Eva Ca­val­li, Pau­lo Coel­ho, Kel­ly Brook, Ja­net Jack­son, Ta­ma­ra ir Pet­ra Ecc­les­to­ne, Pa­ris ir Nic­ky Hil­ton bei dau­ge­lis ki­tų.

Tie­sa, Juo­zas ga­li gir­tis, kad už­sie­nio žvaigž­dės ne tik ste­bi, bet ir vil­ki jo suk­ne­ les. Štai Da­ni­jos prin­ce­sė Ma­r y jo suk­ne­lę vil­kė­jo net du kar­tus: per sa­vo vy­ro ke­tu­ rias­de­šimt­me­tį 2008-aisiais ir Ny­der­lan­dų prin­ce­sės Ma­xi­mos 40-me­tį 2011-aisiais.

Lie­tu­vio dra­bu­žiais pas­ta­rą­jį penk­me­ tį puo­šė­si ir ki­no, mu­zi­kos bei po­diu­mo žvaigž­dės: Björk, Ky­ra Sedg­wick, Nao­mi Watts, Ni­co­le Ric­hie, Aud­rey But­vayGruss, Kirs­ta Bard, Svet­la­na Griaz­no­va.

148

2010 m.

2010 m.

2008–2012

2011 m.

2012 m.

2008–2012

149

Grožis ir mada 2008 m.

2009 m.

Ramunės Piekautaitės modeliai.

Ramunė Piekautaitė.

P

la­čia­jam pa­sau­liui sa­vo dar­bus šian­ dien pris­ta­to ir di­zai­ne­rė Ra­mu­nė Pie­kau­tai­tė. Tie­sa, sa­vo ger­bė­jų ji taip ne­le­pi­na. Kū­rė­ja pas­ta­rą­jį penk­me­tį nau­ jų ko­lek­ci­jų nuot­rau­kas tie­siog išp­la­tin­da­ vo ži­niask­lai­dai. Anot di­zai­ne­rės, jai toks pris­ta­ty­mo bū­das pa­to­ges­nis. „Ši­taip man leng­viau dirb­ti. Ga­liu iš­veng­ti ne­su­sip­ra­ti­mų – per pris­ta­ty­mus vis­kas vyks­ta grei­tai, to­dėl sun­ku iš­veng­ti nesk­lan­du­mų – tai suk­ne­lė ne taip už­seg­ta, tai ba­te­liai ne tie“, – aiš­ki­na Ra­mu­nė. Tie­sa, ma­lo­ni išim­tis bu­vo 2011ieji. R.Pie­kau­tai­tė ne­ga­lė­jo at­sis­pir­ti pa­gun­ dai da­ly­vau­ti Ma­dos nak­ty­je ir po il­go lai­ko vie­šai pris­ta­tė sa­vo ko­lek­ci­ją. Ta­čiau ir be įs­pū­din­gų šou R.Pie­kau­tai­tei ma­dos vers­le se­ka­si pui­kiai. Mo­te­ris 2009 me­tais sa­vo ko­lek­ci­ją pris­ta­tė Či­ka­go­je (JAV), o pas­ ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus nuo­lat da­ly­vau­ja 150

Pa­r y­žiaus pres­ti­ži­nė­je pa­ro­do­je „Tra­noi“.

Ja­po­nai, ame­r i­kie­čiai, mek­si­kie­čiai, ar­gen­ti­nie­čiai, vo­kie­čiai, švei­ca­rai ir ki­ti už­sie­nie­čiai Ra­mu­nės ko­lek­ci­jas graibs­ ty­te graibs­to. „Sa­vo klien­tus Lie­tu­vo­je my­liu ir ger­biu, bet tu­riu eiti ir už ša­lies ri­bų“, – sa­ko R.Pie­kau­tai­tė, Pa­r y­žiu­je įsi­ti­ ki­nu­si, kad jos kū­r y­ba yra įdo­mi ir šiuo­lai­ kiš­ka. Dra­pi­r uo­ti, leng­vai krin­tan­tys dra­ bu­žiai – vi­zi­ti­nė R.Pie­kau­tai­tės ko­lek­ci­ja, o vers­lo va­rik­lis – lanks­tu­mas. Tad Ra­mu­nė neap­si­ri­bo­ja vien pa­va­sa­rio ir va­sa­ros bei ru­dens ir žie­mos ko­lek­ci­jo­mis. At­ši­lus orams ji pris­ta­to iš­leis­tu­vių suk­ne­lių, va­sa­ rą – ves­tu­vi­nių, o prieš žie­mos šven­tes – pro­gi­nių suk­ne­lių ko­lek­ci­jas. Nie­ko keis­ta, kad per­nai Ra­mu­nei te­ko prap­lės­ti sa­vo sa­lo­ną Vil­niu­je, o 2011-aisiais dar vie­ną sa­lo­ną ati­da­r y­ti Klai­pė­do­je.

2009 m.

2008–2012

2011 m.

2012 m.

2008–2012

151

Grožis ir mada 2012 m.

2011 m.

Julija. „Julia Janus“ modeliai.

V

ers­lu­mo ga­li­ma pa­vy­dė­ti ir di­zai­ ne­rei Ju­li­jai. Per pas­ta­r uo­sius pen­ ke­rius me­tus jos kū­r y­bo­je įvy­ko di­džiu­lis lū­žis. Pir­miau­sia nuo to, kad prieš po­rą me­tų vi­siems ži­no­ma kū­rė­ja pa­pra­šė va­din­ti ją tie­siog Ju­li­ja. Ne­be Ju­li­ja Ži­lė­nie­ne ar Ju­li­ja Ja­nu­lai­ty­te kaip anks­ čiau. 2010-aisiais atš­ven­tu­si sa­vo ma­dos

na­mų de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį Ju­li­ja pa­ma­žu išk­ris­ta­li­za­vo min­tį sa­vo pre­kės ženk­lą pa­va­din­ti „Ju­lia Ja­nus“, o sa­ve pris­ta­ty­ti tie­siog kaip di­zai­ne­rę Ju­li­ją. „Juk dau­giau di­zai­ne­rių Ju­li­jų Lie­tu­vo­je nė­ra“, – trum­ pai paaiš­ki­no ji. Pa­kei­tu­si ma­dos na­mų pa­va­di­ni­mą Ju­li­ja grie­bė jau­tį už ra­gų: ati­da­rė „Ju­lia Ja­nus“ par­duo­tu­ves Vil­

niaus pre­ky­bos cent­re „Euro­pa“, Kau­no „Ak­ro­po­ly­je“, Klai­pė­dos Her­kaus ga­le­ ri­jo­je, o Vil­niaus se­na­mies­ty­je at­nau­ji­no se­ną­jį sa­lo­ną. Tie­sa, Ju­li­ja iš­kil­min­gų ko­lek­ ci­jų pris­ta­ty­mų taip pat ne­ren­gia. Užuot tai da­riu­si, ji ma­ne­ke­nes už­so­di­na ant dvi­ra­čių ir pa­lei­džia rie­dė­ti se­na­mies­čio gat­vė­mis. Te­gu pa­sig­ro­ži vi­si.

Audronė Bunikienė.

2012 m.

2008 m.

152

2011 m.

Audronės Bu­ni­kie­nės modeliai.

2008–2012

2008 m.

2009 m.

Viktorijos Jakučinskaitės modeliai.

N

uo­mo­nę apie ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mą per pas­ta­ruo­sius me­tus pa­kei­tė ir di­zai­ne­rė Aud­ro­nė Bu­ni­kie­nė.

Tie­sa, prie­šin­ga kryp­ti­mi. 2008-aisiais ji nusp­ren­dė iš­lįs­ti iš pog­rin­džio ir vėl džiu­ gin­ti sa­vo ger­bė­jus gra­žiu re­gi­niu. Prieš tai ke­le­rius me­tus ko­lek­ci­jų nep­ris­ta­čiu­

sios A.Bu­ni­kie­nės sug­rį­ži­mas ant po­diu­mo bu­vo pa­ly­dė­tas gau­siais ap­lo­dis­men­tais, tad jau pen­ke­tą me­tų nau­jau­sius dar­bus di­zai­ne­rė pris­ta­to vie­šai.

Jau pen­ke­tą me­tų sa­vo ko­lek­ci­jo­ mis džiu­gi­na ir di­zai­ne­rė Vik­to­ri­ja Ja­ku­ čins­kai­tė. Kū­rė­ja su­gal­vo­jo itin ori­gi­na­lų

bū­dą pa­teik­ti sa­vo kū­r y­bą – ko­lek­ci­jas ji ku­ria ma­moms ir duk­roms, jos po­diu­mu žings­niuo­ja to­kio­mis pa­čio­mis suk­ne­lė­ mis pa­si­puo­šu­sios dvie­jų kar­tų dai­lio­sios ly­ties ats­to­vės. O kad vi­suo­me­nei bū­tų įdo­miau – tra­di­ciš­kai ko­lek­ci­jas pris­ta­to gar­sios ma­mos su duk­ro­mis.

Viktorija Jakučinskaitė.

2011 m.

2008–2012

2012 m.

153

Grožis ir mada 2009 m.

2010 m.

Egidijaus Rainio ir Lilijos Larionovos modeliai.

Egidijus Rainys ir Lilija Larionova.

D

vi ko­lek­ci­jas kas­met pa­ro­do ir di­zai­ne­rių Egi­di­jaus Rai­nio ir Li­li­jos La­rio­no­vos due­tas. Tie­sa, ko­lek­ ci­jos jų skir­tin­gos, tik po­diu­mas tas pat.

Pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus di­zai­ne­rių kū­r y­bi­nis gy­ve­ni­mas te­kė­jo ra­mia va­ga: pa­va­sa­rio ir va­sa­ros, vė­liau – ru­dens ir žie­mos ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mas, kar­tais – kū­r y­bos pris­ta­ty­mas „Tra­noi“ pa­ro­do­je Pa­r y­žiu­je. 2010-aisiais kar­tu su di­zai­ne­riais Egi­di­ju­mi Si­da­ru ir Kris­ti­na Kruo­pie­ny­te E.Rai­nys ir L.La­rio­no­va ati­da­rė par­duo­tu­vę „4 Bou­tique“ pre­ky­bos cent­re „Ge­di­mi­no 9“. „Par­duo­tu­vė – ne žai­di­mas, o rim­tas vers­las, kai rei­kia gal­vo­ti, kaip iš­lai­ky­si­ 154

me žmo­nes, ką da­r y­si­me, kad ko­lek­ci­jos at­si­pirk­tų“, – tuo­met sa­kė E.Rai­nys. Bet net­ru­kus par­duo­tu­vę te­ko už­da­r y­ti. Ta­čiau E.Rai­nys ran­kų ne­nu­lei­do ir šie­met pas­ kel­bė apie sa­vo ves­tu­vi­nių suk­ne­lių sa­lo­ną.

Pas­ta­rą­jį penk­me­tį ma­dos vers­le įsit­vir­ ti­no ir E.Si­da­ras, dir­ban­tis ma­dos na­muo­se „Can­tas“. Kas­met jis ko­lek­ci­jas pris­ta­ to „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“ ir ga­li pa­si­gir­ti ne­men­ku iš­ti­ki­mų klien­tų bū­riu. Tie­sa, kol ki­ti lie­tu­vių di­zai­ne­riai tie­sia ran­kas į Va­ka­ rus, E.Si­da­ras 2011 me­tais sa­vo ko­lek­ci­ją pris­ta­tė... Gru­zi­jo­je. Ko­lek­ci­ją ver­ta pa­mi­ nė­ti vien dėl to, kad jos pa­ži­ba – suk­ne­lė, ku­rios apa­čios plo­tis – be­veik šim­tas met­ rų, yra įra­šy­ta į Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gą. „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“ sa­vo dar­bus pris­ ta­to ir bū­r ys ki­tų jau var­dą pel­niu­sių, ta­čiau taip ir ne­si­r yž­tan­čių ats­ki­r ų ko­lek­ ci­jų pris­ta­ty­ti kū­rė­jų: Sand­ra Strau­kai­tė, Lau­ra Dai­li­dė­nai­tė, Jur­gi­ta Ja­nuš­ke­vi­či­ūtė. Šia­me fes­ti­va­ly­je da­ly­vau­ja ir Eg­lė Žie­my­ tė. Per pas­ta­rą­jį penk­me­tį kū­rė­ja spė­jo pel­ny­ti pal­tų meist­rės var­dą, ta­čiau jos pre­kės ženk­las „D.Efect“ ge­riau ži­no­mas už Lie­tu­vos ri­bų nei mū­sų tau­tie­čiams.

Pa­na­ši ir Kris­ti­nos Ka­li­naus­kai­tės bei And­riaus Ser­ge­jen­kos ku­ria­mo pre­kės ženk­lo „Kris­ti And­ress“ si­tua­ci­ja. Lon­do­ ne gy­ve­nę lie­tu­viai ga­li va­lan­dų va­lan­das

pa­sa­ko­ti apie ran­kų dar­bo meist­r ys­tę ir klien­tus Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ta­čiau Lie­ tu­vo­je jie žen­gia tik pir­muo­sius žings­nius.

Už­tat tvir­tai! 2012-aisiais po­ra su­ren­gė ma­dos pris­ta­ty­mą, ku­rio me­tu ko­lek­ci­ją pris­ta­tė gar­siau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų žmo­nos. Pa­si­ro­do, vi­sos jos jau spė­jo tap­ ti „Kris­ti And­ress“ klien­tė­mis.

P

asibaigus trum­poms mo­ti­nys­tės atos­ to­gųoms į vi­suo­me­nės dė­me­sio cent­ rą šie­met sug­rį­žo Ag­nė Kuz­mic­kai­tė, ko­lek­ci­ją pris­ta­čiu­si ne „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“, o Vil­niaus „Vai­di­los“ teat­re. Gar­siai apie sa­ve prieš ke­le­tą me­tų pra­ne­šė di­zai­ne­ris Liu­tau­ras Sa­la­se­vi­čius, ku­rio kur­tais dra­bu­ žiais mėgs­ta puoš­tis po­nia In­ga Stumb­rie­nė.

Dar gar­siau ži­nią apie pir­mą­ją vie­šai pris­ta­to­mą ko­lek­ci­ją tri­mi­ta­vo Ro­ber­tas Ka­lin­ki­nas. Vai­ki­nas pir­mam bly­nui kep­ti pa­si­rin­ko „Sie­mens“ are­ną. Bly­nas at­ro­ dė dar la­biau pris­vi­lęs, kai net­r u­kus po jo šou „Sie­mens“ are­no­je ma­dos mi­šias su­ren­gė J.Stat­ke­vi­čius...

Bu­vo ir to­kių, ku­rie nu­ti­lo. Ser­žas Gan­džu­mia­nas pas­ta­rą­jį penk­me­tį su dar ke­liais di­zai­ne­riais su­kū­rė pre­kės ženk­lą „Swan Ph“ ir ke­ti­no už­ka­riau­ti Ame­ri­ką.

Bet sva­jo­nių ša­lis di­de­lė, ir lie­tu­vių sva­jo­ nės jo­je, ma­tyt, pa­si­me­tė.

2008–2012

2011 m.

Ši Egidijaus Sidaro suknelė įtraukta į Lietuvos rekordų knygą.

2012 m.

2008–2012

155

Atminimas

Mados chuliganas

„Atleiskite man. Pasirūpinkite mano šunimis. Aš jus myliu“, – štai ir viskas, ką atsisveikindamas parašė dizaineris Alexanderis McQueenas.

2010 metų vasario 11-ąją apie vidurdienį Londonas kunkuliavo: centre susibūrę jaunuoliai nenorėjo skirstytis. Meiferio gatvę užkimšo signalizuojantys automobiliai su gedulingomis juostomis, prie vieno trijų aukštų mūrinio pastato budėjo policijos mašinos ir du greitosios pagalbos automobiliai, tai šen, tai ten zujo žmonės. Tragedija atsitiko prieš porą valandų, bet internete naujiena pasklido akimirksniu: nusižudė 40-metis dizaino karalius ir podiumo genijus Lee Alexanderis McQueenas.

156

2008–2012

D

au­giaaukš­čia­me A.McQuee­no ma­dos na­mų pas­ta­te dau­ge­lis dar­buo­to­jų, suk­rės­ti šios ži­nios, rau­do­jo. Ant vi­sų lan­gų – po le­li­ją, prie­šais įėji­mą – už­ra­šas: „Po­li­ci­ jos duo­me­ni­mis, Ale­xan­de­ris McQuee­nas ras­tas ne­gy­vas sa­vo bu­te. Ne­sik­reip­ti!!!“ Nie­kas to ne­si­ti­kė­jo. At­virkš­čiai, pa­sau­ lis ne­kant­riai lau­kė nau­jos gar­saus di­zai­ ne­rio ko­lek­ci­jos, ku­ri tu­rė­jo bū­ti pris­ta­ty­ ta po sa­vai­tės. A.McQuee­no kū­ną ra­do jo na­mų tvar­ky­to­ja: di­zai­ne­ris pa­si­ko­rė sa­vo dra­bu­ži­nė­je il­gu ru­du dir­žu.

Var­gu ar tai bu­vo im­pul­sy­vus poel­gis, nes di­zai­ne­ris mė­gi­no tą pa­tį pa­da­r y­ti vo­nio­je. Čia bu­vo ras­tas prie du­šo pri­riš­ tas cha­la­to dir­žas – vei­kiau­siai di­zai­ne­ris mė­gi­no juo pa­si­kar­ti, bet ne­pa­vy­ko.

Na­muo­se jis bu­vo vie­nas, apsk­ri­tai jis gy­ve­no vie­nas – šei­mos ne­su­kū­rė. Tė­vas, se­se­r ys ir bro­lis kaž­ko­dėl, bet ne re­li­gi­ niais su­me­ti­mais, ne­lei­do da­r y­ti skro­di­ mo. Toks di­zai­ne­rio ar­ti­mų­jų spren­di­mas tik dar la­biau pa­kai­ti­no įta­ri­mus.

Po­li­ci­nin­kai iš­nar­šė vi­są di­džiu­lį sa­vi­žu­ džio na­mą ieš­ko­da­mi prieš­mir­ti­nio laiš­ko ar ko­kių nors pėd­sa­kų, ku­rie by­lo­tų apie ga­li­mas tra­ge­di­jos prie­žas­tis. Vel­tui.

Val­go­ma­ja­me li­ko tau­rė su neiš­ger­tu vis­kio ir šam­pa­no kok­tei­liu, ku­rį di­zai­ne­ ris, ma­tyt, sup­la­kė prieš lem­tin­gą­jį poel­gį.

Kriš­to­li­nė tau­rė – kap­ri­zin­gai su­rauk­ tų lū­pų for­mos. Ne tik ji, bet ir vi­sas A.McQuee­no na­mų sti­lius by­lo­jo: jų šei­ mi­nin­kas – eks­cent­riš­kas žmo­gus.

Vi­suo­se tri­juo­se aukš­tuo­se ne­bu­vo nė vie­no pap­ras­to daik­to: el­nių ra­gų pa­vi­da­ lo ka­byk­los, stik­li­niai sta­lai, pri­me­nan­tys di­džiu­lius mui­lo bur­bu­lus, Egip­to mu­mi­jų pa­vi­da­lo va­zos, kro­ko­di­lų odos ka­na­pos.

Tik mie­ga­ma­sis neiš­sis­ky­rė nie­kuo: neaukš­ta pla­ti lo­va, ke­le­tas spi­ra­li­nių sie­ ni­nių švies­tu­vų, kam­pe – ne­di­de­lis sta­liu­ kas ir šūs­nis žur­na­lų ant jo.

Vie­no po­li­ci­nin­ko dė­me­sį pat­rau­kė ant lo­vos kraš­to nu­mes­tas sug­lam­žy­tas ir ap­lais­ty­tas žur­na­las, ant ku­rio vir­še­lio pui­ka­vo­si A.McQuee­no kos­tiu­mė­liu vil­ kin­ti is­lan­dų at­li­kė­ja Björk. Bu­vo aki­vaiz­ du, kad ant šio žur­na­lo ne kar­tą sto­vė­jo ka­vos puo­de­liai ir rau­do­no­jo vy­no tau­rės.

Ap­ver­tęs jį po­li­ci­nin­kas pas­te­bė­jo, kad ki­to­je pu­sė­je kaž­kas pas­ku­bo­mis iš­ke­ver­ zo­ta ke­liais šra­ti­nu­kais, ku­rie, ma­tyt, stri­go vie­nas po ki­to. Tai bu­vo A.McQuee­no prieš­mir­ti­nis laiš­kas. „At­leis­ki­te man. Pa­si­r ū­pin­ki­te ma­no šu­ni­mis. Aš jus my­liu“, – štai ir vis­kas, ką at­sis­vei­kin­da­mas no­rė­jo pa­sa­ky­ti pa­sau­ liui ge­nia­lu­sis di­zai­ne­ris. Tik neaiš­ku, ar mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mas bu­vo ad­re­suo­tas jo šu­nims, ar vi­sai žmo­ni­jai.

2008–2012

Po­li­ci­ja pa­tei­kė išanks­ti­nę ver­si­ ją dėl di­zai­ne­rio sa­vi­žu­dy­bės prie­žas­ ties: prieš sa­vai­tę mi­rė jo mo­ti­na Joy­ce McQueen. Juk vi­so pa­sau­lio žur­na­lai ci­ta­ vo A.McQuee­no in­ter­viu laik­raš­čiui „The Guar­dian“, ku­rį jis, žur­na­lis­tų pap­ra­šy­tas, da­vė sa­vo mo­ti­nai.

– Ko la­biau­siai bi­jai? – pak­lau­sė J.McQueen.

– Nu­mir­ti anks­čiau už ta­ve, – at­sa­kė sū­nus.

Di­zai­ne­ris iš­ven­gė to, ko la­biau­siai bi­jo­jo: jis per­gy­ve­no mo­ti­ną, ta­čiau jos mir­tis ga­lė­jo Ale­xan­de­riui tap­ti ne­pa­ke­ lia­ma naš­ta, nes iš vi­sos sa­vo šei­mos jis pa­lai­kė ry­šius tik su mo­ti­na.

Su tė­vu di­zai­ne­ris ne­bend­ra­vo jau dau­ge­lį me­tų, se­se­r ys ir bro­lis su­ko­si jam to­li­mo­se or­bi­to­se – jie me­tų me­tus ne­si­ kal­bė­da­vo net te­le­fo­nu. Tie­sa, di­zai­ne­rio se­se­r ys pa­sa­ko­jo, kad jis nė kar­to neap­ lan­kė li­go­ni­nė­je ser­gan­čios mo­ti­nos, nors nuo­lat ža­dė­jo.

Modeliai iš paskutinės A.McQueeno kolekcijos 2010-aisiais.

V

y­res­nio­ji Ale­xan­de­rio se­suo – ne itin pat­rauk­li, ma­nie­rin­ga mo­te­riš­kė – su­si­rau­kė iš­gir­du­si samp­ro­ta­vi­mus apie Ale­xan­de­rio prie­rai­šu­mą prie mo­ti­nos. „Ne di­des­nis nei ki­tų. Ne­bent vai­ kys­tė­je: jis bu­vo ma­my­tės nu­my­lė­ti­nis, nors...“ – iš­ko­šė pro su­kąs­tus dan­tis vy­res­nio­ji se­suo.

Iš trum­pu­čio „nors“ ir to­no, ku­riuo bu­vo pa­sa­ky­ti šie žo­džiai, ga­li­ma nu­spė­ ti, kad mo­ti­nos nu­my­lė­ti­niu Ale­xan­de­ ris ta­po ne­pel­ny­tai ir ki­tiems šei­mos na­riams ge­ro­kai pa­ga­di­no krau­jo. Jis bu­vo ner­vin­gas, grei­tai įsip­lies­kian­tis ir im­pul­sy­ vus, vi­siš­kai ne­pa­na­šus į sa­vo „nor­ma­lius“, san­tū­rius, „že­miš­kus“ gi­mi­nai­čius.

Po mo­ti­nos mir­ties Ale­xan­de­ris jiems ga­lu­ti­nai įsi­py­ko skam­bi­nė­da­mas te­le­fo­nu ir iš pra­džių pa­reikš­da­mas, kad nea­teis į lai­ do­tu­ves, nes „ne­ga­li ma­ty­ti ma­my­tės kars­ te“, po to ža­dė­da­mas atei­ti, bet pa­vė­la­vęs, vė­liau si­ūly­da­mas ją kre­muo­ti, nes ke­ti­na jos ur­ną su pe­le­nais lai­ky­ti ant sa­vo sta­lo.

Gi­mi­nai­čiai nus­to­jo at­sa­ki­nė­ti į jo skam­bu­čius: juos pik­ti­no, kad net da­bar jis ne­ga­li ne­si­dar­ky­ti. Be­je, Ale­xan­de­rį jie vi­sa­da lai­kė juok­da­riu, nors ir gar­siu. Jiems no­rė­jo­si, kad jis bū­tų kaip jie: kal­bė­da­mas ati­džiai rink­tų žo­džius, dė­vė­tų nor­ma­lų kos­tiu­mą – trum­pai ta­riant, bū­tų nor­ma­ lus žmo­gus. Jis tam prie­ši­no­si.

Var­gu ar ar­ti­mie­ji tu­rė­jo bent ma­žiau­ sią sup­ra­ti­mą apie Ale­xan­de­rio gy­ve­ni­mą – juk bend­rau­ti jie nus­to­jo, kai di­zai­ne­ris bu­vo dar vi­siš­kai jau­nas.

Ale­xan­de­riui ne­pa­si­se­kė: jis, vaiz­džiai kal­bant, gi­mė kaip gul­bė lau­ki­nių an­čių šei­mo­je. Vai­din­gas ir ūmus kaip an­tis, 157

Atminimas

Isabella Blow užsimojo iš A.McQueeno padaryti garsiausią ir populiariausią šiuolaikinį dizainerį ir uoliai kibo į darbą.

o vi­du­je – švel­nus ir pa­žei­džia­mas kaip gul­bė – šių prie­šy­bių jam taip ir ne­pa­vy­ko su­de­rin­ti. Jau­niau­sias iš še­šių Ro­nal­do ir Joy­ce McQuee­nų – tak­sis­to ir mo­ky­to­ jos iš Šiau­rės Ry­tų Lon­do­no – vai­kų Lee Ale­xan­de­ris drą­siai mu­šė­si su dar­bi­nin­kų, gy­ve­nan­čių jų skur­daus kvar­ta­lo pak­raš­ty­ je, vai­kais, o pas­kui slap­čia nuo vi­sų ver­kė.

Ir ne dėl to, kad jam iš­mu­šė prie­ki­nį dan­tį ar sup­lė­šė iš se­se­rų „pa­sis­ko­lin­tą“ spal­vo­tą ša­li­ką, ku­riuo jis ne­pap­ras­tai di­džia­vo­si.

Š

ei­mos gal­va ned­ve­jo­da­mas už­va­ žiuo­da­vo per ausį jau­nes­nia­jam Lee (taip jį va­di­no na­muo­se), kai už­tik­ da­vo jį prie veid­ro­džio mu­tu­riuo­jan­tis ant gal­vos mo­ti­nos ša­li­kus vi­su gar­su ply­šau­jant ra­di­jo im­tu­vui.

Bū­da­mas sep­ty­ne­rių me­tų nau­jus bal­tus 158

kaip snie­gas se­se­rų mie­ga­mo­jo ap­mu­ša­lus Alek­san­de­ris pa­gy­vi­no praš­mat­nias suk­ne­ les vil­kin­čių prin­ce­sių, įsi­ki­bu­sių į pa­ran­kę fan­tas­tiš­kiems gy­vū­nams, si­lue­tais. Bū­da­mas try­li­kos iš šven­ti­nės stal­tie­sės pa­siu­vo se­se­ riai suk­ne­lę nau­ja­me­čiam va­ka­rė­liui. Si­ūti jis iš­mo­ko ste­bė­da­mas mo­ti­ną. Še­šio­lik­me­tis Ale­xan­de­ris me­tė mo­kyk­ lą, kai per vie­ną te­le­vi­zi­jos lai­dą at­si­tik­ti­nai iš­gir­do, kad ša­ly­je trūks­ta siu­vė­jų. Po va­lan­ dos jis per­žen­gė siu­vi­mo atel­jė „An­der­son and Shep­pard“ slenks­tį Sei­vil Rou gat­vė­je, ku­rio­je įsi­kū­ru­sios išs­kir­ti­nės vy­riš­kų dra­bu­ žių atel­jė. Pas­te­bė­jęs ant sta­le­lio nu­mes­tą žur­na­lą, ant ku­rio vir­še­lio bu­vo nu­fo­tog­ ra­fuo­tas Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos prin­cas Char­le­sas, vil­kin­tis va­ka­ri­nį kos­tiu­mą, Lee at­sai­niai mes­te­lė­jo meist­r ui: „Nie­kų dar­ bas su­kirp­ti to­kį švar­kio­ką.“

Fleg­ma­tiš­kas meist­ras, nuž­vel­gęs jau­ nuo­lį, at­šo­vė: „Nie­ka­da taip ne­su­kirp­si, avi­gal­vi.“ „Su­kirp­siu, la­ži­na­mės!“ – su­šu­ko į jū­rų vėp­lį pa­na­šus įž­ūlus mė­ly­na­kis at­si­ki­ šu­siais prie­ki­niais dan­ti­mis ir siau­ra bur­na.

Lee pui­kiai su­si­do­ro­jo. „An­der­son and Shep­pard“ atel­jė, ži­no­ma, priė­mė jį mo­ki­ niu. Įval­dęs vis­ką, kas įma­no­ma, jis pe­rė­jo į teat­ro kos­tiu­mus siu­van­čią „An­gels and Ber­mans“, bet ir čia il­gai neuž­si­bu­vo – vis­kas jam at­ro­dė nus­pė­ja­ma, nuo­bo­du.

Lee no­rė­jo nus­te­bin­ti pa­sau­lį in­di­vi­dua­ liais, išs­kir­ti­niais kos­tiu­mais, bet ko­kiais konk­re­čiai, kol kas ne­ži­no­jo. Pa­ma­žu bren­do jo maiš­tas prieš tė­vo šiurkš­tu­mą, slap­tą bend­raam­žių ir se­se­r ų bi­čiu­lių, jau­ tu­sių, kad jis ki­toks, pa­nie­ką.

Lee Ale­xan­de­ris vi­siš­kai nuo­šir­džiai ke­ti­no ma­din­giau­sio­je pa­sau­lio di­zai­ne­rių mo­ky­mo įs­tai­go­je – Lon­do­no Šv.Mar­ty­ no ko­le­dže – įsi­dar­bin­ti dės­ty­to­ju. Na, ir kas, kad jis ne­bai­gė net mo­kyk­los? Bet pa­tir­ties tu­ri dau­giau nei di­zai­no fa­kul­te­ to de­ka­nas! Bet tiek to, ga­lų ga­le su­si­tai­kė su tuo, kad į ko­le­džą jį priė­mė tik kaip stu­den­tą. Tie­sa, be ates­ta­to ir eg­za­mi­nų.

2008–2012

A.McQueenui pradėjus vadovauti „Givenchy“ mados namams, garsių klientų padaugėjo 40 procentų.

mo­te­ris su itin ekst­ra­va­gan­tiš­ka skry­ bė­lai­te. Ap­si­dai­riu­si ir ne­ra­du­si lais­vos vie­tos, ji at­si­sė­do ant laip­te­lio, vi­sai ne­si­ jau­din­da­ma dėl sa­vo bal­tu­tė­lės suk­ne­lės.

Jis ne­pas­te­bė­jo, kad ši mo­te­ris jam plo­jo dau­giau­sia. Pa­kal­bė­jęs su žur­na­lis­ tais Ale­xan­de­ris pa­ju­to di­džiu­lį nuo­var­gį ir, sė­dęs į tak­si, grį­žo na­mo. Vos spė­jo iš­ties­ti ko­jas prie­šais te­le­vi­zo­rių, kai pa­si­ gir­do te­le­fo­no skam­bu­tis. Švel­nus tar­si si­re­nos bal­sas rei­ka­la­vo tuo­jau pat, 12 va­lan­dą nak­ties, su­si­tik­ti. Ak, jis ty­so lo­vo­je be jė­gų? Ko­kiu ad­re­su?

A

Gal­būt li­ki­mas per­ne­lyg anks­ti A.McQuee­nui už­dė­jo šlo­vės pa­kink­tus.

Jau nuo 23 me­tų jis bu­vo ra­gi­na­mas: grei­čiau, Lee, dar grei­čiau, dar... Ko­kio vel­ nio nes­ku­bi? Užt­r uk­si ir pats pak­li­ūsi po ka­no­po­mis sa­vo žir­gų, le­kian­čių šuo­liais!

Jis ga­na grei­tai iš­gar­sė­jo ir pel­nė šlo­vę.

Net jo gar­sia­ja­me ko­le­dže, šio­je ma­din­ go­je Lon­do­no di­zai­no kal­vė­je, nie­kas ne­mo­kė, kaip san­tū­r ų, es­te­tiš­ką ren­gi­nį – tra­di­ci­nį ma­dų de­monst­ra­vi­mą – pa­vers­ti avan­gar­di­niu spek­tak­liu „Dže­kas Sker­di­ kas ieš­ko aukų“.

P

o­diu­mu vaikš­ti­nė­jo mo­de­liai, vil­kin­tys be­ran­ko­ves odi­nes pa­lai­di­nes, la­biau pri­me­nan­čias mė­si­nin­ko pri­juos­tes, ap­taš­ky­tas krau­ju; ma­ne­ke­nių švar­kus puo­šė ce­lo­fa­no ir auto­mo­bi­lių pa­dan­ gų skiau­tės, kel­nės ka­bo­jo ant klu­bų taip že­mai, kad ap­nuo­gin­tų sėd­me­nų duo­bu­ tę. Skam­ban­tis re­pas kū­rė gat­vių, pur­vo, ne­ri­mo ir su­maiš­ties at­mos­fe­rą, tvy­ran­čią pras­tos re­pu­ta­ci­jos ra­jo­nuo­se, ir čia pat – praš­mat­nios šu­kuo­se­nos, auk­su ir ak­so­mu ap­dai­lin­tos dra­bu­žių de­ta­lės.

2008–2012

Spe­cia­lis­to akis ma­tė, kaip nep­rie­kaiš­ tin­gai su­kirp­tos kel­nės, ko­kie ori­gi­na­lūs švar­ke­liai su ak­se­sua­rais, koks vel­niš­kai ta­len­tin­gas tas šuns­nu­kis, lais­vai vaikš­ tan­tis po­diu­mu tarp sa­vo mo­de­lių lyg dre­suo­to­jas. A.McQuee­nui plo­jo, švil­pė, sto­vė­da­mi reiš­kė aud­rin­gas emo­ci­jas – jis pel­nė to­kį dė­me­sį, lyg bū­tų ro­ko žvaigž­ dė, o ne dra­bu­žių di­zai­ne­ris.

O iš tie­sų vai­ki­nas dre­bė­jo iš jau­du­lio, pirš­tai vir­pė­jo: juk jis ne­bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad šiam spek­tak­liui bus pri­tar­ta, ir net ma­nė, jog bus ap­mė­ty­tas su­pu­vu­siais kiau­ši­niais.

Siu­vė­jo dar­bą jis at­li­ko pui­kiai, o štai ren­ gi­nys, dėl ku­rio su nie­kuo ne­si­ta­rė, – jo sie­los šauks­mas, nes jis jau­tė­si esąs Dže­ kas Sker­di­kas, sve­tim­kū­nis iš dar­bi­nin­kų kvar­ta­lo, įsi­lau­žė­lis, ku­riam no­rė­jo­si iš­ju­ din­ti, suer­zin­ti šiuos ele­gan­tiš­kus rink­ti­nius ži­ūro­vus, jau se­niai per­si­so­ti­nu­sius ma­dos. Žur­na­lis­tus A.McQuee­nas pa­ke­rė­jo: „Pir­mą kar­tą po­diu­mą val­do ge­nia­lus chu­ li­ga­nas ir da­ro tai chu­li­ga­niš­kai ir ge­nia­liai!“ Ale­xan­de­ris bu­vo taip įsi­gi­li­nęs į sa­vo pir­mo­sios ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mą, kad neatk­rei­pė dė­me­sio, kaip į sa­lę įėjo jau­na

t­va­žia­vo į Ale­xan­de­rio nuo­mo­ ja­mą ni­ūrų bu­tą po 15 mi­nu­ čių. Vieš­nios skry­bė­lė su nė­ri­niais ir auk­si­ne juos­ta puoš­tais el­nio ra­gais, ku­rios jis ne­pas­te­bė­jo per sa­vo šou, už­kliu­vo už že­mos stak­tos ir juo­du kar­tu ją at­sar­giai iš­va­da­vo. Kai mo­te­ris nu­siė­mė sa­vo keis­tą gal­vos ap­dan­ga­lą, iš­r yš­kė­jo apsk­ri­tas, švel­nus, itin bal­tas bru­ne­tės vei­das ir di­džiu­lės pil­kai ža­lios akys. Na, ir suk­ne­lę iš­si­rin­ko vieš­nia vi­zi­tui į jo iršt­vą – bal­tą, su sta­čia, tri­kam­piu iš­sisk­lei­džian­ čia tar­si vė­duok­lė apy­kak­le – kaip XVIII am­žiaus ka­ra­lių port­re­tuo­se! O ba­tų kul­niu­kai! Ne že­mes­ni nei 20 cen­ti­met­r ų! „Isa­bel­la Blow, o apsk­ri­tai tie­siog Is­sy“, – pri­sis­ta­tė vieš­nia.

Be ce­re­mo­ni­jų pri­sė­do prie sta­lo ir pir­miau­sia pa­ma­tė pluoš­tą neap­mo­kė­tų sąs­kai­tų. Pa­čiu­po jas ir su­si­ki­šo į kro­ko­di­ lų odos ran­ki­nę. „Ry­toj vis­ką ap­mo­kė­siu.

Jūs ge­ni­jus, Ale­xan­de­ri! Atė­jau jums tai pa­sa­ky­ti. Kas jau kas, bet aš tai iš­ma­nau!“ „Ma­no var­das Lee, – sut­ri­kęs su­va­ pe­no jis. – Ale­xan­de­ris – ma­no ant­ra­sis var­das, bet nie­kas...“ „Jūs – Ale­xan­de­ris, – ne­lei­džian­čiu prieš­ta­rau­ti bal­su pa­kar­to­jo vieš­nia. – Nuo šios aki­mir­kos. Lee jums ne­tin­ka, jūs – ge­ni­jus, Ale­xan­de­ri McQuee­nai, šiuos žo­džius ry­toj kar­tos vi­si. Grei­čiau pa­ro­ dy­ki­te, ką dar tu­ri­te.“ Is­sy pa­šo­ko nuo kė­dės ir ėmė ne­kant­ riai dai­r y­tis. A.McQuee­nas paaiš­ki­no, kad vis­kas ko­le­dže, čia nie­ko nė­ra.

– Kiek kai­nuo­ja tas juo­das švar­ke­lis?

A.McQuee­nas iš kar­to sup­ra­to, ką ji tu­ri gal­vo­je.

– 300 sva­r ų ster­lin­gų, – nes­vars­ty­da­ mas iš­ta­rė.

Vieš­nia paž­vel­gė į jį kiek nus­te­bu­si: „Kaip stu­den­tui – ne­ma­žai.“ Ji įtei­kė sa­vo vi­zi­ti­nę kor­te­lę, pas­ky­rė ryt­die­nos su­si­ti­ki­mą ir pap­ra­šė at­neš­ti tą švar­ke­lį: ji­nai jį per­ka.

Ki­tą die­ną Ale­xan­de­ris – nuo to lai­ko McQuee­nas vi­siems pri­sis­ta­ty­da­vo tik šiuo var­du – jau sė­dė­jo I.Blow, Lon­do­ 159

Atminimas

2001 metais A.McQuee­nas dar kartą pel­nė Me­tų di­zai­ne­rio var­dą. Jį pagerbė ir Didžiosios Britanijos princas Charlesas (kairėje).

no „Vo­gue“ žur­na­lo ma­dos re­dak­to­rės, ka­bi­ne­te. Šį­kart – jo­kių el­nių ra­gų: gė­lė­ mis iš­mar­gin­ta ro­man­tiš­ko sti­liaus suk­ne­ lė, švie­sūs ro­ži­niai ba­te­liai. Jis pas­te­bė­jo, kad vi­si, pra­bė­gan­tys pro I.Blow ka­bi­ne­tą, smal­siai į ją žvilg­te­li. Kaip vė­liau paaiš­kė­jo, ji bu­vo vie­tos įžy­my­bė, o žur­na­lo dar­ buo­to­jai laks­tė pa­ži­ūrė­ti, kuo vil­ki kas­dien sa­vo įvaiz­dį kei­čian­ti I.Blow.

N

ak­ties vieš­nia pa­si­ro­dė esan­ti vie­ na įta­kin­giau­sių ma­dos lė­mė­jų ne tik Ang­li­jo­je, bet ir Ame­ri­ko­je.

Niu­jor­ke ji dir­bo su gar­sią­ja An­na Win­ tour, o Lon­do­ne per ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mus jos lau­kta ne ma­žiau nei pa­čių ko­lek­ci­jų.

Tą die­ną A.McQuee­nas ati­da­vė jai sa­vo švar­ke­lį. Kad su­si­mo­kė­tų, ji nu­bė­go pa­siim­ti pi­ni­gų iš ban­ko­ma­to, nes ne­tu­ rė­jo gry­nų­jų. Taip jis ir ne­šio­jo po vie­ną daik­te­lį kar­tą per dvi sa­vai­tes, kol ji su­pir­ ko vi­są jo pir­mą­ją ko­lek­ci­ją už ne­ma­žą su­mą – 5 tūks­tan­čius sva­r ų ster­lin­gų.

34 me­tų I.Blow už­si­mo­jo iš 23 me­tų A.McQuee­no pa­da­r y­ti gar­siau­sią ir po­pu­lia­riau­sią šiuo­lai­ki­nį di­zai­ne­rį ir uoliai ki­bo į dar­bą.

Isa­bel­los vy­ras tei­si­nin­kas Det­ma­ras Blow bu­vo ka­te­go­riš­kai prieš, kad jų na­mo rū­sy­je bū­tų įreng­ta A.McQuee­no stu­di­ja, nes­var­bu, kad žmo­nai jis at­ro­dė ko­ne die­vas. Mat nuo to lai­ko D.Blow su­tuok­ti­nė vi­sus va­ka­r us ir pu­sę nak­ties pra­leis­da­vo pri­r ū­ky­ta­me rū­sy­je.

I.Blow bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad straips­niai apie Ale­xan­de­rį tu­ri pa­si­ro­dy­ti vi­suo­se so­li­džiuo­se ma­dos žur­na­luo­se. Jų Lon­do­ ne ne tiek jau daug, to­dėl į vi­sus lei­di­nius ra­šė pa­ti: ką jau ką, bet išs­kir­ti­nius dra­bu­ 160

žius I.Blow mo­kė­jo ap­dai­nuo­ti ne blo­giau nei Dan­te Alig­hie­ri sa­vo Beat­ri­čės gro­žį.

Kai tik A.McQuee­no ki­še­nė­je at­si­ra­do pi­ni­gų, jis tuoj pat iš­si­nuo­mo­jo stu­di­ją ir vi­sa gal­va pa­si­nė­rė į dar­bą. Tuo lai­ku jis ga­lu­ti­nai sup­ra­to, kad jam neį­do­mu tie­siog reng­ti vy­r us ir mo­te­ris, te­gul ir ma­din­gai, iš­ra­din­gai, ra­fi­nuo­tai. Tam pa­kan­ka ki­tų siu­vė­jų.

Jo vaiz­duo­tė kū­rė iš­ti­sas is­to­ri­jas, siu­ že­tus, ku­riems rei­kia išs­kir­ti­nių de­ko­ra­ ci­jų ir vi­siš­ko pak­lus­nu­mo jo tai­syk­lėms.

Vie­na ko­lek­ci­ja len­kė ki­tą: „Ni­hi­liz­mas“, „Paukš­čiai“ ar­ba „Pir­myn į džiung­les“.

Mo­te­r ys, su­suk­tos į ce­lo­fa­ną, juo­dao­dės mer­gi­nos su ant­ran­kiais, nėš­čia skus­ ta­gal­vė mer­gi­na, vil­kin­ti Vik­to­ri­jos lai­kų suk­ne­lę, me­džiais vir­tę žmo­nės, sfink­sais ta­pę vy­rai. Kol jis ren­gė nau­ją ko­lek­ci­ją, žur­na­lis­tai už du­r ų pe­šė­si dėl tei­sės su juo pa­si­kal­bė­ti. A.McQuee­nas nusp­ren­dė: ne dau­giau ne­gu du in­ter­viu per sa­vai­tę.

Jam ne­rū­pė­jo, kad asis­ten­tai jau dir­ba 16 va­lan­dų ir ne­beats­ki­ria mė­ly­nos spal­vos nuo ža­lios, kaip, be­je, ir jis pats. Išt­ver­min­ giau­sias ka­rei­vė­lis pap­ras­tai bū­da­vo Isa­bel­la.

Bet bū­tent su ja Ale­xan­de­ris la­biau­siai ir bi­jo­jo lik­ti vie­nas. Kruopš­čiai sle­pia­ma gė­din­ga pas­lap­tis jam ne­da­vė ra­my­bės: vos tik at­si­ras­da­vo pert­rau­ka dar­be, ku­riuo jis slo­pi­no sa­ve tar­si di­de­lė­mis nar­ko­ti­kų do­zė­mis, iš jo pra­dė­da­vo ty­čio­tis vi­di­nis bal­sas, tiks­liai at­kar­to­jan­tis tė­tu­šio Ro­nal­do in­to­na­ci­jas: „Tu – ho­mi­kas, tu – ne žmo­gus, tu – ne­vi­sa­ver­tis.“ Ale­xan­de­ris ne­ži­no­jo, kur bėg­ti nuo tų ha­liu­ci­na­ci­jų, ne­ga­lė­jo pa­mirš­ti, kaip ant tė­vo kak­tos iš­šo­ko ve­nos ir kaip jis iš­kar­šė kai­lį sū­nui su­ži­no­jęs apie jo sek­sua­li­nius po­lin­kius.

Mo­ti­na – vie­nin­te­lis žmo­gus, su­si­tai­ kęs su Lee ho­mo­sek­sua­lu­mu: bū­tent jai 16-me­tis sū­nus pri­si­pa­ži­no po vie­nos šei­ mos iš­vy­kos prie jū­ros, kai jis pir­mą kar­tą įsi­my­lė­jo sa­vo bi­čiu­lį, o pas­kui taip iš­si­gan­do sa­vo gė­din­go jaus­mo, kad sa­ve bau­dė čai­ žy­da­mas dir­žu per ko­jas. Kai apie tai at­si­ tik­ti­nai su­ži­no­jo Ale­xan­de­rio tė­vas, jis ne tik kad pa­kė­lė prieš sū­nų ran­ką, bet tar­si karš­ta ge­le­ži­mi jo kū­ne iš­de­gi­no žo­džius: „Tu – šū­das, at­mink, tu – šū­das!“ Ale­xan­ de­ris įsi­mi­nė. Jis ži­no­jo, kad iš es­mės šia­me gy­ve­ni­me ne­tu­ri tei­sės į nie­ką, o pro­fe­si­nė sėk­mė – at­si­tik­ti­nu­mas. Ateis die­na, kai pa­sau­lis su­ži­nos jo di­džią­ją pas­lap­tį.

I.Blow at­li­ko sa­vo dar­bą: bū­tent jos pas­tan­go­mis A.McQuee­nas ne tik iš­gar­ sė­jo, bet ir ta­po ma­din­giau­siu bei po­pu­ lia­riau­siu di­zai­ne­riu Euro­po­je. Jo ko­lek­ci­ jos bu­vo pris­ta­to­mos sta­dio­nuo­se, nes į tra­di­ci­nes sa­les ne­be­ga­lė­jo su­tilp­ti vi­si no­rin­tie­ji, į pris­ta­ty­mus ver­žė­si net tie, ku­rie iki tol ne­si­do­mė­jo ma­da.

1996 me­tais A.McQuee­nas pel­nė Me­tų di­zai­ne­rio var­dą. Ir dar vie­na sen­sa­ci­ja: LVMH kor­po­ra­ci­jos va­do­vas Ber­nard’as Ar­nault pak­vie­tė jį tap­ti Pa­r y­žiaus ma­dos na­mų „Gi­venc­hy“ me­no di­rek­to­riu­mi. „Vis­ką pa­kei­si­me“, – pa­reiš­kė Ale­ xan­de­ris sa­vo nau­jie­siems dar­buo­to­jams pran­cū­zams, ku­rie žvel­gė į jį su bai­ me, kaip į tik­rą Dže­ką Sker­di­ką. Pir­mo­ji A.McQuee­no, kaip „Gi­venc­hy“ me­no di­rek­to­riaus, ko­lek­ci­ja Pa­r y­žiu­je su­kė­lė ir šo­ką, ir su­si­ža­vė­ji­mą. „Kon­ser­va­ty­vaus bur­žua­zi­nio sti­liaus ma­dos na­mai „Gi­venc­hy“ – pran­cū­zų ele­ gan­ci­jos sim­bo­lis – ati­duo­ti į ran­kas pa­tra­ ku­sio pan­ko, per ku­rio ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­ mus po­diu­mu va­ži­nė­ja auto­mo­bi­liai, ly­ja, ro­bo­tai pul­ve­ri­za­to­riais purš­kia da­žus ant ma­ne­ke­nių suk­ne­lių, o ap­dai­lai jis nau­do­ja ne­gy­vus skė­rius. Bet ši­tas pan­kas – ge­ni­jus ir tik­ras me­ni­nin­kas“, – ra­šė ži­niask­lai­da.

T

ai by­lo­jo ir fak­tai: A.McQuee­nui pra­dė­jus va­do­vau­ti „Gi­venc­hy“ ma­dos na­mams, gar­sių klien­tų pa­dau­gė­jo 40 pro­cen­tų! Da­bar jų dra­ bu­žius vil­kė­jo to­kios žvaigž­dės kaip Ka­te Wins­let, Sa­rah Jes­si­ca Par­ker, Vic­to­ria Beck­ham ir net Me­r yl Streep. Į ko­lek­ci­ jos pris­ta­ty­mą at­vy­ko net Ale­xan­de­rio nu­my­lė­ti­niai Do­me­ni­co Dol­ce ir Ste­fa­no Gab­ba­na. Po pris­ta­ty­mo su­reng­tas triukš­ min­gas va­ka­rė­lis ita­lams at­ri­šo lie­žu­vius: jie su­vo­kė, kad Ale­xan­de­ris yra to­kios pat ly­ti­nės orien­ta­ci­jos kaip jie, pa­ju­to jo dro­ vu­mą ir su­ge­bė­jo įteig­ti, kad ly­ti­nės orien­ ta­ci­jos ge­riau nes­lėp­ti – tuo­met žmo­nės pap­ras­čiau­siai liau­sis tuo do­mė­tis.

Ir užt­van­ka neat­lai­kė: Ale­xan­de­ris pra­

2008–2012

dė­jo lan­ky­ti gė­jų klu­bus, sal­daus nak­ti­nio gy­ve­ni­mo ir vi­sais užd­raus­tais ma­lo­nu­mais mė­gau­tis spe­cia­li­zuo­to­se ali­nė­se, res­to­ra­ nuo­se ir vieš­bu­čiuo­se. Pa­si­ro­dė, kad jis ne vie­nin­te­lis pa­sau­ly­je ne­lai­min­gas išk­r y­pė­lis, pa­si­ren­gęs teis­ti sa­ve iki mir­ties, to­kių kaip jis – daug, o jo pro­fe­si­jos žmo­nių – juo la­biau.

Vie­na­me gė­jų klu­bų A.McQuee­ nas su­si­pa­ži­no su ža­viu tam­siap­lau­kiu George’u For­syt­hu. „Aš bu­vau la­bai ne­lai­min­gas, kol ra­dau tris gel­bė­ji­mo­si ra­tus: ta­ve, šam­pa­ną ir ko­kai­ną, – iš­ta­ rė A.McQuee­nas G.For­syt­hui ir stai­ga su­sizg­ri­bo. – Ar aš tau at­ro­dau bo­ba? Na, taip, die­vi­nu šam­pa­ną. Bet iš tie­sų esu la­bai bai­sus. Ar ma­tei ma­no šou?“ Ži­no­ma, George’as nie­ko ne­bu­vo ma­tęs.

Jis te­bu­vo ki­no mo­kyk­los stu­den­tas ir iš vi­sų aukš­to­sios ma­dos kū­ri­nių pir­me­ny­bę tei­kė džin­sams, sup­lė­šy­tiems per ke­lius. Įdo­mu, jog tai pa­ti­ko ir Ale­xan­de­riui, nors žur­na­lis­tams jis pū­tė mig­lą į akis, kad dė­vi tik sa­vo kur­tus dra­bu­žius. Džin­sai, spor­ti­niai marš­ki­nė­liai, minkš­ti megz­ti­niai – nie­ko ki­to pa­sau­li­nio gar­so di­zai­ne­ris nie­ka­da ne­dė­vė­jo.

K

ai A.McQuee­nas nusp­ren­dė ne­be­ slėp­ti sa­vo orien­ta­ci­jos, pa­ki­to jo po­ži­ūris į dar­bą: jei nu­si­bos­da­vo ar ne­bū­da­vo įk­vė­pi­mo, jis ga­lė­jo mes­ti ko­lek­ ci­ją vos ją įpu­sė­jęs.Tie­siai iš stu­di­jos už­si­sa­ ky­da­vo pri­va­tų lėk­tu­vą, kar­tais pa­siim­da­vo George’ą ir trauk­da­vo į Ma­ro­ką, Bu­ta­ną, Je­me­ną, Ža­lio­jo Ky­šu­lio sa­las. „Gi­venc­hy“ ma­dos na­mų dar­buo­to­jai dėl to­kio el­ge­sio ėmė jo ne­kęs­ti: dar va­kar jis vai­kė asis­ten­tus ir pa­dė­jė­jus iki są­mo­nės ne­te­ki­mo, o šian­dien el­gia­si taip, lyg iš jo išt­rau­kė va­rik­liu­ką – pu­siau gu­lo­mis ty­so kė­dė­je sug­le­bęs, sug­niuž­dy­tas, da­bar jam rei­kia do­pin­go, ku­ris su­teik­tų žva­lu­mo.

Kar­tą to­kiu mo­men­tu jį užk­lu­po mo­de­ lis Ka­te Moss. Ži­no­ma pro­vo­ka­to­rė, no­rė­ da­ma iš­ju­din­ti sa­vo bi­čiu­lį, stai­ga pak­lau­sė: – Ale­xan­de­ri, ar tu ves­tum George’ą?

– Taip, – at­sa­kė jis už­si­kirs­da­mas, – o ar­gi ga­li­ma?

A.McQuee­nas ne­pas­te­bė­jo, kad jau se­niai pa­te­ko į tą plo­ną pla­ne­tos gy­ven­ to­jų tarps­luoks­nį, ku­ria­me vis­kas ga­li­ma – bet ko­kia už­gai­da už jū­sų pi­ni­gus. Ir štai 2000-ųjų lie­pą Ibi­sos (Is­pa­ni­ja) sa­lo­je, tri­ jų aukš­tų jach­to­je, prik­lau­san­čio­je K.Moss drau­gui, A.McQuee­nas ir G.For­syt­has su­si­tuo­kė. Ce­re­mo­ni­jo­je ir triukš­min­ga­ me va­ka­rė­ly­je po jos da­ly­va­vo Ju­das Law, K.Moss, Nao­mi Camp­bell, La­dy Ga­ga...

Vis dėl­to šir­dies gi­lu­mo­je A.McQuee­ nas sa­ve ir to­liau lai­kė mėš­lu, ku­ris už sa­vo iš­dai­gas nu­si­pel­no tik baus­mės. Po di­zai­ne­rio mir­ties paaiš­kė­jo, kad jis lan­

2008–2012

2000-ųjų liepą Ibisos (Ispanija) saloje A.McQueenas ir G.Forsythas susituokė.

kė­si pas psic­hiat­rą. Spe­cia­lis­tas va­lan­dų va­lan­das kal­bė­da­vo­si su sa­vo gar­siuo­ju pa­cien­tu, va­duo­da­vo jį iš dep­re­si­jos prie­ puo­lių, ti­ki­no, kad jis nor­ma­lus, toks kaip vi­si, tik tu­ri ne­reikš­min­gų skir­ty­bių, o jų tu­ri dau­ge­lis. Jei no­rės vai­ko, šiais lai­kais ir tai ne prob­le­ma. Gal ir taip, bet G.For­ syt­has pa­li­ko di­zai­ne­rį: Ale­xan­de­riui te­ko per­si­kel­ti į sa­vo nau­ją tri­jų aukš­tų na­mą vi­siš­kai vie­nam su tri­mis šu­ni­mis.

Keis­ta, bet kuo ge­riau klo­jo­si pro­fe­si­niai rei­ka­lai, tuo ny­kiau da­rė­si sie­lo­je. Se­niai praei­ty­je li­ko „Gi­venc­hy“ ma­dos na­mai, A.McQuee­nas tu­rė­jo sa­vo di­džiu­lę stu­di­ją Lon­do­no cent­re, jo pre­kės ženk­lo par­duo­ tu­vės bu­vo iš­si­bars­čiu­sios po vi­są pa­sau­lį.

2003-iaisiais Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nė Eli­za­beth II ap­do­va­no­jo A.McQuee­ną Bri­ ta­ni­jos im­pe­ri­jos ka­va­lie­riaus or­di­nu. Šį įvy­kį jis su drau­gais pra­dė­jo švęs­ti Lon­do­ne, o po dvie­jų sa­vai­čių su­vo­kė, kad links­my­bės tę­sia­si N.Camp­bell so­dy­bo­je Keip­tau­ne ir kad ko­kai­no do­zės, ku­rias jie su­var­to­jo, – ne­rea­lios. Kaip tik dėl ko­kai­no pu­ri­to­niš­ko­ji A.McQuee­no šei­ma užd­rau­

dė po mir­ties skros­ti jo kū­ną. Juk tuo­met jo or­ga­niz­me bū­tų bu­vu­si ap­tik­ta mir­ti­na ko­kai­no do­zė ir vi­sas pa­sau­lis bū­tų su­ži­ no­jęs, kad gar­su­sis di­zai­ne­ris bu­vo ne­pa­ tai­so­mas nar­ko­ma­nas. Ar­gi tai ga­lė­jo leis­ti jo tė­vas R.McQuee­nas?

Pas­ku­ti­niais gy­ve­ni­mo me­tais Alexanderis be­veik nė­jo iš na­mų, dir­bo per prie­var­tą, sun­kiai kal­bė­jo ir pa­gy­vė­da­vo tik tuo­met, kai gau­da­vo ko­kai­no do­zę.

Su šu­ni­mis jis bur­ka­vo lyg su iš­pai­kin­tais vai­kais ir daž­nai kar­to­jo drau­gams, kad ke­tur­ko­jai – jo vie­nin­te­lė šei­ma. Ži­no­ma, tu­rė­jo mei­lu­žių, bet jei ku­ris nors jų ne­ty­čia už­min­da­vo jo bul­tel­je­r ui ant le­te­nos, A.McQuee­ną iš­tik­da­vo is­te­ri­ jos prie­puo­lis. O kam ma­lo­nu ma­ty­ti, kaip po po­ros žva­lu­mo va­lan­dų Ale­xan­de­rio vei­das blykš­ta, kak­tą iš­pi­la pra­kai­tas ir jis tvir­ti­na, kad no­ri sku­biai pa­si­kal­bė­ti su I.Blow, ku­ri jau tre­ji me­tai mi­r u­si. Nie­kam. Štai ko­dėl 2010 me­tų va­sa­rio 11-ąją ša­lia A.McQuee­no nie­ko ir ne­bu­vo.

Pa­ren­gė Ona KA­CĖ­NAI­TĖ 161

Atminimas

Išėję, bet nepamiršti

Dar neseniai šie žmonės, regis, buvo šalia, jų nuotraukos puošė „Stiliaus“ dešimtmečiui skirtą leidinį. Praėję penkeri metai, dovanoję džiaugsmų ir pakilimų, kai ką ir atėmė. Kai išeina žmonės, kuriuos nuolat matome viešumoje, atrodo, kad atsisveikiname su artimaisiais. Bet lieka gyvi jų darbai, mintys, poelgiai, šypsenos.

Al­gir­das Bra­zaus­kas (1932–2010)

162

Vaodoto Grigo nuotr.

Pir­ma­sis tau­tos iš­rink­tas pre­zi­den­tas.

1992 m. A.Bra­zaus­kas bu­vo iš­r ink­tas Sei­mo pir­mi­nin­ku ir pa­gal nau­ją­ją Kons­ti­ tu­ci­ją lai­ki­nai pra­dė­jo eiti Lie­tu­vos pre­zi­ den­to pa­rei­gas.

1993 m. per tie­sio­gi­nius vi­suo­ti­nius rin­ ki­mus bu­vo iš­rink­tas Lie­tu­vos pre­zi­den­tu.

Ka­den­ci­ją bai­gė 1998 m. va­sa­rio 25 die­ną.

Dau­ge­lis šį iš­ki­lų po­li­ti­ką ver­ti­no dėl to, kad jis vei­kė ne sup­rie­šin­da­mas, o tai­ ky­da­mas tau­tą.

A.Bra­zaus­ko reikš­mė ypa­tin­ga Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je – tai žmo­gus, ku­ris kar­tu su ki­tais kū­rė nep­rik­lau­so­mą Lie­tu­vą ir rea­liai spren­ dė prob­le­mas, o ne tik apie jas kal­bė­jo.

Be to, po­li­ti­ko nuo­pel­nai sie­kiant euroat­ lan­ti­nės in­teg­ra­ci­jos taip pat di­džiu­liai.

Tai iš­ki­lus po­li­ti­kas, sto­vė­jęs prie vals­ty­ bės vai­ro at­sa­kin­gais ir su­dė­tin­gais Lie­tu­ vos is­to­ri­jos tarps­niais. Pir­mo­jo po nepri­ klau­so­my­bės at­kū­ri­mo tie­sio­giai iš­rink­to Lie­tu­vos pre­zi­den­to, stip­rios ir cha­riz­ma­ tiš­kos as­me­ny­bės, at­mi­ni­mas il­gam iš­liks Lie­tu­vos žmo­nių šir­dy­se.

Tau­ti­nis at­gi­mi­mas, pas­tan­gos at­sik­ra­ty­ti so­vie­ti­nio pa­li­ki­mo ir kur­ti de­mok­ra­ti­ją, Lie­ tu­vos ūkio stip­ri­ni­mas ir sie­kis in­teg­ruo­tis į stip­riau­sias gy­ny­bi­nes, po­li­ti­nes ir eko­no­mi­ nes struk­tū­ras vi­siems lai­kams bus neats­ ki­ria­ma nuo A.Bra­zaus­ko var­do. Jis statė, o ne griovė. Verslininkai žinojo: jei ką nors pastatei įspūdingo, pakviesk A.Brazauską – atlėks jau kitą dieną. Jis mėgo medžioti, buriuoti, mėgo krepšinį. Vėlai suradęs gyve­ nimo laimę džiaugėsi kaip vaikas.

Jam einant tiek vals­ty­bės pre­zi­den­to, tiek Vy­riau­sy­bės va­do­vo pa­rei­gas bu­vo da­ro­mi is­to­ri­niai spren­di­mai, il­gam nu­lė­mę Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą. To­dėl su A.Bra­zaus­ko išė­ji­mu bai­gė­si ne tik ve­lio­nio biog­ra­fi­ja, bet ir išs­kir­ti­nis Lie­tu­vos is­to­ri­jos tarps­nis.

2008–2012

Vy­tau­tas Ker­na­gis (1951–2008)

„Links­miau­sias vi­sų lai­kų Lie­tu­vos al­bu­mas!!!“ – taip skel­bė Vy­tau­to Ker­ na­gio kom­pak­ti­nės plokš­te­lės „Tarp gir­nų“ vir­še­lis. Ir tai ne­bu­vo tik šmaikš­ tus maest­ro pa­si­gy­r i­mas. Jo įkur­tą ka­ba­re­tą „Tarp gir­nų“ ži­no net ir tre­ čiojo tūks­tant­me­čio kar­ta – V.Ker­na­gio

2008–2012

dai­nos skam­ba ir švie­si­na są­mo­nę.

Gar­saus at­li­kė­jo dai­nos, skam­bė­ju­ sios ke­tu­ris de­šimt­me­čius, ly­dė­jo ne vie­nos kar­tos bren­di­mą.

V.Ker­na­gis dai­na­vo ko­lek­ty­vuo­ se „Ais­čiai“, „Ru­pūs mil­tai“, ka­ba­re­te „Tarp gir­nų“, Dai­nos teat­re. Vai­di­no teat­re, ki­ne, dai­na­vo miu­zik­luo­se, ve­dė įvai­rias te­le­vi­zi­jos lai­das, žai­di­mus, kon­ cer­tus, ren­gi­nius.

2007 m. už po­pu­lia­rio­sios kū­r y­bos pro­fe­sio­na­lu­mą ir ar­tis­tiš­ku­mą bu­vo ap­do­va­no­tas Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja.

Net sun­kiai sirg­da­mas V.Ker­na­gis mo­kė­jo šmaikš­tau­ti: „Vė­žys kiek­vie­nam žmo­gui su­tei­kia uni­ka­lią ga­li­my­bę nie­ ka­dos ne­su­sirg­ti Alz­hei­me­rio li­ga. Bė­da stip­ri­na žmo­gų. Stip­r us ne tas, ku­ris mu­ša, o tas, ku­ris at­lai­ko. Aš – tas, ku­ris at­lai­kys.“ At­lai­kė. Jo žo­džių de­ri­nys „bep­ro­ tiš­kai fan­tas­tiš­kai“ sma­giai var­to­ja­mas įvai­riau­sio­se gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­se. Ir tai skam­ba net iš ete­rio. Šian­dien šie žo­džiai įgi­jo sim­bo­li­nę pras­mę – tai tar­si kvie­ti­mas džiaug­tis gy­ve­ni­mu kiek­ vie­ną aki­mir­ką.

163

Atminimas

An­ne Tou­lous (1943–2008)

In­ter­je­ro di­zai­ne­rė An­ne Tou­lous, at­vy­ku­si į Vil­nių iš lais­vo­jo pa­sau­lio – Pran­cū­zi­jos, kur vi­siš­kai ki­to­kia kul­tū­ra ir tra­di­ci­jos, už­si­ mo­jo pa­keis­ti pil­kus so­viet­me­čio vieš­bu­čius ir pri­va­čius būs­tus.

Ir An­ne tai pa­vy­ko. Ji su­kū­rė vi­siš­kai ki­to­kią ap­lin­ką – es­te­tiš­ką ir praš­mat­nią, šil­tą ir jau­kią.

An­ne dė­ka „Stik­lių“ vieš­bu­tis pa­ki­lo lyg fe­nik­sas iš pe­le­nų. Šian­dien jis ga­li ly­giuo­tis į pra­ban­giau­sius pa­sau­lio vieš­bu­čius.

Iš­la­vin­ta jos ran­ka praš­mat­niai iš­puo­šė ir ki­tą sos­ti­nės vieš­bu­tį – „Na­r u­tį“. Di­zai­ne­rė Vil­niu­je įren­gė ir ne­ma­žai pri­va­čių na­mų.

An­ne – tai ta di­zai­ne­rė, ku­ri be­veik prieš 45 me­tus grai­kų mi­li­jar­die­riui Aris­tot­le’iui Onas­siui įren­gė pra­ban­giau­sią pri­va­čią tų lai­kų jach­tą „Chris­ti­na“.

Pas­kui An­ne dir­bo Ira­no šac­ho rū­muo­se.

Pas­ku­ti­nius 14 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų A.Tou­lous pra­lei­do Lie­ tu­vo­je, Vil­niu­je.

Ko­le­gos jos dar­bus api­bū­din­da­vo kaip aukš­tą­ją in­ter­je­ro ma­dą.

O pa­ti kū­rė­ja teig­da­vo, kad my­li­miau­sias jos „vai­kas“ – tai „Stik­lių“ vieš­bu­tis.

Eg­lė Knė­pie­nė (1960–2008)

Ži­no­ma plas­ti­nės ir re­konst­ruk­ci­nės chi­rur­gi­jos spe­cia­lis­ tė žu­vo atos­to­gau­da­ma Egip­te. Tei­gia­ma, kad me­di­kei nak­ ti­nio nar­dy­mo me­tu pa­nė­rus į 20 met­rų gy­lį sus­to­jo šir­dis.

E.Knė­pie­nė 1989 me­tais bai­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­tą, o dar po me­tų įgi­jo bend­ro­sios chi­ rur­gi­jos spe­cia­ly­bę.

Dir­bu­si JAV mo­te­ris grį­žo į Lie­tu­vą ir ta­po vie­na ge­riau­ sių gro­žio ir chi­r ur­gi­jos kli­ni­ko­se dir­ban­čių spe­cia­listų.

E.Knė­pie­nė – vie­na Plas­ti­nės chi­r ur­gi­jos sky­riaus įk­ūrė­jų kon­sul­ta­ci­jų ir gy­dy­mo kli­ni­ko­je „Gy­vy­bės me­dis“. Mo­te­ris per me­tus at­lik­da­vo apie 300 ope­ra­ci­jų ir tu­rė­jo be­veik 20 me­tų dar­bo pa­tir­tį.

Mik­roc­hi­r ur­gė bu­vo Lie­tu­vos plas­ti­nės bei ats­ta­to­mo­ sios chi­r ur­gi­jos drau­gi­jos, taip pat Lie­tu­vos plaš­ta­kos chi­ rur­gi­jos ir rea­bi­li­ta­ci­jos drau­gi­jos na­rė.

164

2008–2012

Ilo­na Sa­dec­kie­nė (1953–2012)

Vie­nos pir­mų­jų nep­r ik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je sau­gos tar­ny­bų Eks­ko­mi­sa­rų biu­ro ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Ilo­na Sa­dec­kie­nė dar stu­di­juo­da­ma pas­ku­ti­ nia­me Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­ te­to kur­se įsi­dar­bi­no Teis­mo eks­per­ ti­zės cent­re tra­so­lo­gi­nių ir ba­lis­ti­nių eks­per­ti­zių la­bo­ra­to­ri­jo­je eks­per­te.

Iki I.Sa­dec­kie­nės ir po jos Lie­tu­vo­je to­kia veik­la už­siė­mė tik vy­rai. Jos dar­bas ne­bu­vo toks, ko­kį ma­to­me kri­mi­na­li­ niuo­se fil­muo­se. No­rint pa­gal kul­kos pa­da­r y­tus pa­žei­di­mus nus­ta­ty­ti gink­lą, šū­vio ats­tu­mą ir kryp­tį, rei­kia at­lik­ti dau­gy­bę ty­ri­mų.Taip pat – daug šau­dy­ti.

Sau­gos tar­ny­bą įs­tei­gė jos vy­ras, bu­vęs Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos

vy­riau­sia­sis ko­mi­sa­ras, Sei­mo na­r ys Al­vy­ das Sa­dec­kas su ko­le­ga, bu­vu­siu ša­lies ge­ne­ra­li­niu ko­mi­sa­ru Pet­ru Liu­ber­tu.

Tai bu­vo vie­na jos gy­ve­ni­mo da­lis.

O ki­ta – lyg neapš­vies­ta mė­nu­lio pu­sė.

Ko­mi­sa­r ų žmo­nų gy­ve­ni­mas nė­ra leng­ vas. Kol vy­ras A.Sa­dec­kas dir­bo kri­mi­ na­li­nį dar­bą, po­nia Ilo­na be­veik nie­ka­da ne­ži­no­jo, ar jis grįš va­ka­rie­nės, ar ne.

Kur jis iš­vy­kęs ir ką tiks­liai da­ro, taip pat daž­niau­siai lik­da­vo pas­lap­tis.

Ne­pai­sydama to, ši mo­te­ris ne­šykš­ tė­jo šyp­se­nos ir ši­lu­mos ap­lin­ki­niams.

Jos pa­do­r u­mą ir są­ži­nin­gu­mą net ga­li­ ma va­din­ti kriš­to­li­niu. Gal­būt to­dėl ji bu­vo sa­vo dar­bui at­si­da­vu­si net svei­ ka­tos sąs­kai­ta – nie­ka­da ne­sis­kun­dė ir ne­de­ja­vo.

Ja­ni­na Miš­čiu­kai­tė (1948–2008)

„La­bai daug ati­da­viau dai­na­vi­mui, mu­zi­kai – nuo džia­zo iki me­ta­lo – pa­žin­ ti“, – kaž­ka­da lai­min­ga at­si­du­so dai­ni­ nin­kė Ja­ni­na Miš­čiu­kai­tė. Gal­būt to­dėl ji taip bu­vo pa­ke­rė­ju­si ne vie­ną kar­tą, o kon­cer­tuo­da­vo po vi­są pa­sau­lį.

Nuo­šir­du­mu per aki­mir­ką nu­gink­luo­ jan­ti dai­ni­nin­kė bu­vo tem­pe­ra­men­tin­ga – vi­sų kom­pa­ni­jų sie­la.

Bū­da­ma 59 me­tų ji Vil­niaus pe­da­go­ gi­nia­me uni­ver­si­te­te pra­dė­jo stu­di­juo­ti mu­zi­kos edu­ko­lo­gi­ją ir pui­kiai su­tar­da­vo su dau­giau nei per­pus jau­nes­niais sa­vo bend­ra­kur­siais. „Man la­bai džiu­gu, kad, bū­da­ma vy­res­nės kar­tos dai­ni­nin­kė, tu­riu la­bai daug drau­gų tarp jau­nų­jų at­li­kė­jų ir jie ma­ne net pa­gi­ria“, – džiau­gė­si ar­tis­tė.

Anot kom­po­zi­to­riaus ir il­ga­me­čio dai­ni­nin­kės ko­le­gos Dai­niaus Pu­laus­ko, J.Miš­čiu­kai­tė bu­vo vie­na pro­fe­sio­na­liau­sių Lie­tu­vos at­li­kė­jų. „Ji bu­vo to­kia gy­vy­bin­ ga ir ener­gin­ga. Vi­sa­da bū­da­vo dė­me­sio cent­re, su vi­sais drau­giš­ka. Yra da­ly­va­vu­si tarp­tau­ti­niuo­se kon­cer­tuo­se dar so­vie­ti­ niais lai­kais. Ji – vie­na stip­riau­sių ly­de­rių“, – teigė kompozitorius D.Pulauskas.

2008–2012

165

Atminimas

Bro­nis­lo­vas Lu­bys (1938–2011)

Vers­li­nin­kas, pra­mo­ni­nin­kas, che­mi­kas, Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ras, Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to (KTU) do­cen­ tas, KTU ir Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to gar­bės dak­ta­ras, me­ce­na­tas, Jo­na­vos ra­jo­no gar­ bės pi­lie­tis, di­džiau­sios aso­ci­juo­tos vers­lo struk­tū­ros Lie­tu­vo­je (Lie­tu­vos pra­mo­ ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos) va­do­vas, ant­ro pa­gal dy­dį lie­tu­viš­ko ka­pi­ta­lo kon­cer­no „Ac­he­mos gru­pė“ va­do­vas ir pag­rin­di­nis ak­ci­nin­kas. Il­gą lai­ką bu­vo lai­ko­mas tur­tin­ giau­siu žmo­gu­mi Lie­tu­vo­je. Ši as­me­ny­bė bu­vo vers­lo, po­li­ti­kos ir vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo sun­kias­vo­rė ašis.

Jis bu­vo už­sis­py­ręs, ne­pails­tan­tis, kie­tas, bet to­le­ran­tiš­kas, sa­vo gy­ve­ni­me įko­pė į dau­gy­bę vir­šū­nių, įvei­kė daug kli­ūčių.

Alek­sand­ra Ka­zic­kie­nė (1920–2011)

Ši švie­saus at­mi­ni­mo mo­te­ris kar­tu su vy­r u gar­siu vers­li­nin­ku ir fi­lant­ro­pu Juo­ zu Ka­zic­ku iš Lie­tu­vos pa­sit­rau­kė Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je, 1944 m.

Sa­ko­ma, kad ša­lia di­džio vy­ro – o toks yra po­nas J.Ka­zic­kas – vi­suo­met yra di­di mo­te­ris, tik gal­būt še­šė­ly­je.

1951 m. vie­na­me Ame­ri­kos uni­ver­si­te­te J.Ka­zic­kas ap­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, vė­liau at­vė­r u­sią jam ke­lią į vers­lą ir pa­žin­tis su įta­ kin­giau­siais pa­sau­lio žmo­nė­mis.

Ka­zic­kų šei­ma su­si­lau­kė pen­kių vai­kų: duk­ ters Jū­ra­tės (1943 m.), sū­nų Juo­zo Min­dau­go (1951 m.), Alek­sand­ro Kęs­tu­čio (1953 m.), My­ko­lo Vy­tau­to (1956 m.) ir Jo­no Al­gi­man­to (1957 m.).

Ka­zic­kų šei­ma, pa­si­nau­do­da­ma sa­vo pa­tir­ti­mi vers­le, prit­rau­kia už­sie­nio in­ves­ti­ ci­jų į Lie­tu­vą, re­mia įvai­rius pro­jek­tus, tarp­ tau­ti­niu ir Lie­tu­vos mas­tu siek­da­ma iš­sau­go­ti ša­lies kul­tū­rą, kal­bą, is­to­ri­ją, už­si­ima lab­da­ra.

A.Ka­zic­kie­nė bu­vo ži­no­ma ne tik kaip sa­vo vy­ro J.Ka­zic­ko, vers­li­nin­ko ir fi­lant­ro­ po, veik­los rė­mė­ja, bet ir kaip lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­ja, įvai­rių lab­da­rin­gų ir lie­tu­vy­bę sau­gan­čių pro­jek­tų va­do­vė ir or­ga­ni­za­to­rė.

Visada pasitempusi, visada su aukštakul­ niais bateliais, ji skleidė šilumą ir eleganciją.

166

2008–2012

Ire­na Ma­ti­jo­šai­tie­nė (1957–2013)

Va­dy­bi­nin­kė, Kau­no mies­to ta­r y­bos na­rė, vie­na tur­tin­ giau­sių Lie­tu­vos mo­te­r ų. Ši nuo­lat be­si­šyp­san­ti ge­ros šir­dies mo­te­ris di­de­lį mos­tą su­ge­bė­jo pa­da­r y­ti net po mir­ties – Ire­nos va­lia ar­ti­mie­ji paau­ko­jo jos or­ga­nus ir taip ki­tam žmo­gui bu­vo sug­rą­žin­ta svei­ka­ta, pa­do­va­no­tas nau­jas gy­ve­ni­mas. Jos mir­tis įgi­jo kil­ nią pras­mę. „Ire­na bu­vo mo­te­ris gyv­si­dab­ris, pil­na idė­jų, ini­cia­ty­vos, ne­pap­ras­tai ak­ty­vi. Vie­na tų Kau­no ta­r y­bos na­rių, ku­rie ne­ven­gė iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nės. Jai rū­pė­jo vi­sos Kau­no prob­le­mos, nie­kam ji ne­bu­vo abe­jin­ga. Ne­re­tai Ire­na kreip­ da­vo­si į po­li­ti­kų są­ži­nę, juos gė­din­da­vo. Gal ji kal­bė­da­vo kiek mo­te­riš­kai, ta­čiau tai bu­vo iš šir­dies“, – pri­si­me­na jos ko­le­gė. Ša­lia Ire­nos vi­siems bū­da­vo jau­ku ir ge­ra – su vi­sais ji ras­ da­vo bend­rą kal­bą, su vi­sais ir vi­sur bu­vo nuo­šir­di. Vie­ša­me gy­ve­ni­me, ku­ria­me net­r ūks­ta po­zos ir kau­kių, I.Ma­ti­jo­šai­tie­ nė bu­vo žmo­gus, iš­lie­kan­tis sa­vi­mi.

Vy­tau­tas Šap­ra­naus­kas (1958–2013)

Vy­tau­to Šap­ra­naus­ko jau nė­ra tarp mū­sų, bet dau­gy­bė žmo­ nių vis dar ne­ga­li su­si­tai­ky­ti su ne­tek­ti­mi.Teat­ro ir ki­no ak­to­riaus, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jo teat­re kur­ti vaid­me­nys ne­pa­lik­da­vo abe­ jin­gų, o te­le­vi­zi­jos per­so­na­žai dar jam gy­vam esant ta­po kla­si­ka.

Tur­būt taip ir liks iki ga­lo neat­sa­ky­ta į klau­si­mą, kas dė­jo­si į gy­ve­ni­mą kiek iro­niš­kai ži­ūrė­ju­sio ak­to­riaus gal­vo­je, kad jis nu­ta­ rė pa­sit­rauk­ti.

Tai vie­nas ta­len­tin­giau­sių Lie­tu­vos sce­no­je ir ko­miš­ko, ir dra­ ma­ti­nio amp­lua ak­to­rių. „Į sa­vo, ki­tų gy­ve­ni­mą, da­bar­ti­nę Lie­tu­vos si­tua­ci­ją vi­sa­da rei­kia ži­ūrė­ti su hu­mo­r u. Gy­ve­ni­mas yra teat­ras. Apie tai pui­kiai pa­sa­kė Wil­lia­mas Sha­kes­pea­re’as: „Vi­sas pa­sau­lis yra sce­na ir vi­si žmo­nės yra ak­to­riai“, – yra sa­kęs ak­to­rius.

Aukš­čiau­sias teat­ro ap­do­va­no­ji­mas – Šv.Kris­to­fo­ro sta­tu­lė­lė – jam įteik­ta už vaid­me­nį re­ži­sie­riaus Ri­mo Tu­mi­no spek­tak­ly­je „Mas­ka­ra­das“ 1997 me­tais.

2008–2012

167

Pasaulio pulsas

Lon­do­nas: varg­šų, tur­tuo­lių, Kaip pasikeitė gyvenimo būdo, stiliaus ir mados, vartojimo reikalai Londone per penkerius metus? Kai prieš penkerius metus rengėme dešimtmečio „Stiliaus“ leidinį, raportavau apie didžiulius mados vakarėlius, besaikį prabangos ir naujovių alkį. 2007-ieji – metai prieš sąstingį, kai šampanas liejosi laisvai, sproginėjo fejerverkai, o sijonų ilgis buvo pakilęs aukštyn – kaip ir ekonomika.

Kris­ti­na SA­BA­LIAUS­KAI­TĖ Spe­cia­liai „Sti­liui“ iš Lon­do­no

A

„Celine“ šlepetės su audinių kailiu – tarsi dabartinio vartojimo metafora.

168

ptempta „Herve Leger“ vos sėdmenis dengiančia suknu­ te vilkinti nimfa, avinti fizikos dėsnius neigiančius „Christian Louboutin“ aukštakulnius ant žodyno sto­ rio pusplatformės – štai jums penkerių metų senumo įvaizdis ir stiliaus simbolis. „Hem­li­ne Eco­no­mics“ (ar­ba „si­jo­nų il­gio eko­no­mi­kos“) teo­ri­ja yra keis­ta, bet pag­rįs­ta il­ga­me­čių ste­bė­ji­mų fak­tais: si­jo­nų pa­lan­kos ky­la ir lei­džia­si kar­tu su eko­no­mi­ka.

Bet iš pra­džių pa­kal­bė­ki­me apie da­bar­tį. Pa­mė­gin­ki­me pers­kai­ty­ti rek­ la­mas ir ma­dos fo­to­se­si­jas kaip ant­ro­ po­lo­gai, eko­no­mis­tai, ma­dos ty­rė­jai. Į mus žvel­gia mo­te­r ys, se­gin­čios mi­di il­gio si­jo­nus iki pu­sės blauz­dų. Hm, va­di­na­ si, eko­no­mi­ka smar­kiai nus­mu­ko. Vie­toj „la­bu­ti­nų“ su plat­for­mo­mis ele­gan­tiš­ki „Ma­no­lo Blah­nik“ aukš­ta­kul­niai plo­nu pa­du. Žur­na­lų re­dak­to­rės tei­gia, jog jie to­kie kla­si­ki­niai, kad ga­lė­si­te juos ne­šio­ti tik­rai ne vie­ną se­zo­ną. Ba­tai – in­ves­ti­ci­ja, ne ki­taip. To­dėl ir kai­nuo­ja kur kas dau­ giau nei rau­don­pa­džiai. „Ce­li­ne“ rek­la­mo­se – dar ge­riau. Mi­di il­gio si­jo­ną se­gin­ti ar­ba nuo­sai­kias pla­to­ kas kel­nes mū­vin­ti mo­te­ris įsis­py­r u­si į... prak­tiš­kų­jų „Bir­kens­tock“ ti­po šle­pe­tes.

Vi­siš­kas tau­py­mas ir ma­dos at­si­sa­ky­mas dėl prak­tiš­ku­mo, sug­rį­žę var­ga­nų hi­pių lai­kai? Kur­gi ne. Paž­vel­ki­me ati­džiau. Įsis­ pi­ria­mie­ji san­da­lai išk­lo­ti... audi­nių kai­liu ir kai­nuo­ja apie 600 sva­r ų ster­lin­gų (apie 2400 li­tų). Kuk­lu­sis si­jo­nė­lis yra iš plo­ ny­tės odos ir kai­nuo­ja dau­giau nei 1500 sva­r ų (apie 6000 li­tų). Iš pir­mo žvilgs­ nio – varg­šė, iš ant­ro – mi­li­jo­nie­rė. Tai­gi

pir­ma­sis įs­pū­dis – ap­gau­lin­gas, o si­jo­no il­gio eko­no­mi­ka ir ma­dos se­mio­ti­ka – ne to­kios pap­ras­tos, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti.

Lon­do­no kas­die­nia­me gy­ve­ni­me – tas pat. Vi­si ver­kia kaip ver­kę dėl sąs­tin­gio, ta­čiau ma­dos ir pra­ban­gos pre­kės par­ duo­tu­vė­se išb­ran­gu­sios vos ne dvi­gu­bai.

Prieš pen­ke­rius me­tus ko­ky­biš­ka gar­sių ma­dos na­mų ran­ki­nė par­duo­tu­vė­je kai­na­ vo vi­du­ti­niš­kai apie 700 sva­rų ster­lin­gų, o da­bar už ją teks pak­lo­ti dau­giau nei dvi­gu­ bai – nuo 1500 sva­rų. Ir tai dar ne vi­suo­ met pa­vyks ją įsi­gy­ti – ga­li tek­ti pa­lū­kė­ti „lau­ki­mo są­ra­še“, nes no­ri­mas mo­de­lis iš­pirk­tas. Kas iš­pir­ko – gal­būt ki­nai ir ki­nės?

Gal. Neat­si­tik­ti­nai ki­ta šio se­zo­no ten­den­ ci­ja – To­li­mie­ji Ry­tai. „Pra­da“, „Cha­nel“ ir ki­ti ma­dos na­mai pui­kiai su­vo­kia, kad Ki­ni­ja yra nau­ja stra­te­gi­nė rin­ka, to­dėl per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus vis daž­niau ko­lek­ci­jas pri­tai­ko bū­tent jai.

T

a­čiau grįž­ki­me prie įsis­lap­ti­nu­sios tur­tuo­lės varg­šės su audi­nių kai­lio pa­mu­ša­lo šle­pe­tė­mis ir smu­ku­ sios eko­no­mi­kos il­gio si­jo­nu. Ji – tik­ras penk­me­čio po­ky­čių sim­bo­lis. Lon­do­no tur­tin­gie­ji nė kiek ne­nus­kur­do, tik la­biau įsis­lap­ti­no – ba­dy­ti akis rėks­min­ga pra­ ban­ga da­bar blo­gas to­nas. Štai kad ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­kos pa­vyz­dys: ne­pai­sant kri­zės, Lon­do­ne iš­ki­lo bran­giau­sias pa­sau­ly­je dau­gia­bu­tis, bro­lių Nic­ko ir Chris­tia­no Can­dy, kom­pa­ni­jos „Can­dy & Can­dy“ ir pag­rin­di­nio in­ves­ tuo­to­jo – Ka­ta­ro mi­nist­ro pir­mi­nin­ko pro­jek­tas „One Hy­de Park“. Ja­me esan­čių maž­daug 80 bu­tų kai­nos sie­kia 140 mi­li­jo­ nų sva­rų (apie 560 mi­li­jo­nų li­tų) – tai tik už vie­ną bu­tą. Kvad­ra­ti­nio met­ro kai­na čia nea­be­jo­ti­nai di­džiau­sia pa­sau­ly­je.

Dau­gia­bu­čio fo­jė pra­len­kia ge­riau­sius

2008–2012

ka­ra­lių ir hips­te­rių sos­ti­nė

Per penkerius metus Londoną papildė brangiausias pasaulyje daugiabutis „One Hyde Park“.

Šio daugiabučio interjerai – šiuolaikinio naujojo turčiaus svajonė: prabangūs, beasmeniai ir dizaino požiūriu neįdomūs.

pen­kių žvaigž­du­čių vieš­bu­čius – čia ir ąžuo­li­nės grin­dys, ir juod­me­dis, ir vie­ ne­ti­niai di­zai­ne­rių bal­dai, ir bron­zi­nės skulp­tū­ros. Su gre­ta esan­čiu vieš­bu­čiu „Man­da­rin Orien­tal“ pas­ta­tas su­jung­tas po­že­mi­niu pe­rė­ji­mu, tad mais­to ga­li­te į na­mus už­si­sa­ky­ti tie­siai iš gar­sių­jų vieš­bu­ čio res­to­ra­nų, tarp jų gar­sio­jo mo­le­ku­li­ nės vir­tu­vės va­do­vo Hes­to­no Blu­ment­ ha­lio „Din­ner“.

Kaip at­ro­do bu­tų, į ku­riuos pa­ten­kant spe­cia­li sig­na­li­za­ci­ja at­pa­žįs­ta sa­vi­nin­ko akies rai­ne­lę, vi­dus – ne­ži­nia. Nė vie­nam

2008–2012

žur­na­lis­tui ar pir­kė­ju ap­si­me­tu­siam smal­ suo­liui ten nė­ra pa­vy­kę pa­tek­ti – bu­tus „Can­dy & Can­dy“ par­da­vė sa­vais ka­na­lais, sa­viems pir­kė­jams ir ži­niask­lai­dai pa­ro­dė tik vie­no pa­vyz­di­nio bu­to in­ter­je­rą. Įdo­mu tai, kad, nors vi­si bu­tai par­duo­ti, „One Hy­de Park“ lon­do­nie­čių va­di­na­mas na­mu vai­duok­liu – paž­vel­gus at­ro­do, jog ten gy­ve­na­mi vos ke­li būs­tai. Pa­si­ro­do, dau­gu­mą bu­tų kaip in­ves­ti­ci­ją yra įsigi­ju­ sios leng­va­ti­nio ap­mo­kes­ti­ni­mo bend­ro­vės, ku­rių sa­vi­nin­kai nė ne­ma­no ten gy­ven­ti. Tik in­ves­tuo­ti. Ar­ba pa­si­pui­kuo­ti. Neat­si­tik­ti­nai

ten bu­tų įsi­gi­jo Nao­mi Camp­bell my­li­ma­sis ru­sų mag­na­tas Via­čes­la­vas Do­ro­ni­nas ir ke­li ka­zac­hų vers­lo ka­ra­liu­kai.

N

e­nuos­ta­bu – Lon­do­nas jau ke­li de­šimt­me­čiai ap­tūp­tas už­sie­nio mi­li­jar­die­rių iš Ru­si­jos, Grai­ki­jos, Ja­po­ni­jos, Ar­ti­mų­jų ir To­li­mų­jų Ry­tų, iš kur tik no­ri­te. Tai ne tik dėl su­per­tur­tin­ gie­siems ga­lio­ju­sių pa­lan­kių mo­kes­ti­nių įs­ta­ty­mų, bet ir dėl Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją su­pan­čių jai prik­lau­san­čių pa­to­gių leng­va­ ti­nių mo­kes­čių zo­nų – Me­no, Džer­sio, 169

Pasaulio pulsas

Net paprasčiausiasis britiškas „fish and chips“, pasirodo, gali būti stilingas, reitinguojamas „Zagat“ ir „Financial Times“.

Būsto kainų į priemiesčius genami britai atranda maisto ruošimą. Britų virtuvės klasiką užsimojo atgaivinti Hestonas Blumenthalis ir jo receptai „Waitrose“ parduotuvių tinklui.

Gern­sio sa­lų. Ta­čiau nė ne­rei­kia leng­va­ti­ nio ap­mo­kes­ti­ni­mo kom­pa­ni­jų – vi­si, ku­rie ne­tin­gi, sup­ra­to, jog Lon­do­no ne­kil­no­ja­ mo­jo tur­to rin­ka pa­to­gi ir sta­bi­li in­ves­tuo­ti.

Re­zul­ta­tas – Cent­ri­nia­me Lon­do­ne, ne­pai­sant nuos­mu­kio, iš­si­pū­tu­sios ne­kil­no­ ja­mo­jo tur­to kai­nos. Ta­čiau kaip tai vei­kia lon­do­nie­čių gy­ve­ni­mo sti­lių ir ko­dėl da­bar apie tai rei­kia ra­šy­ti? La­bai pap­ras­tai: per šiuos pen­ke­rius me­tus Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos sos­ti­nė ta­po vals­ty­bės sos­ti­ne, ku­rio­je bri­tų mies­tie­čių yra... ma­žu­ma. Už­sie­nie­čių ar­ba ne bri­tų kil­mės Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­čių Lon­do­ne jau dau­gu­ma.

Bri­tai lon­do­nie­čiai pra­dė­jo ma­siš­kai emig­ruo­ti – jau net ne į prie­mies­čius ar gy­ven­vie­tes už Di­džio­jo Lon­do­no ri­bų.

Ne, da­bar jie bė­ga net iki pa­ties pa­jū­rio ar į ap­lin­ki­nes gra­fys­tes. Va­ži­nė­ti į dar­bą Lon­do­ne iš šim­tą my­lių nu­to­lu­sio mies­te­ lio ar­ba dirb­ti na­mie nau­do­jan­tis šiuo­lai­ki­ nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis šian­dien nor­ma­lu.

Ten, lig tol bu­vu­siuo­se tra­di­ci­niuo­se mies­te­liuo­se su vi­ka­rais ir ar­ba­ti­nė­mis, puoš­to­mis ner­to­mis užuo­lai­dė­lė­mis, da­bar ku­ria­si sub­ren­dę hips­te­riai, ku­rie jau ne­be­ ga­li sau leis­ti būs­tų ge­ro­kai pab­ran­gu­sia­me ma­din­ga­me Hoks­to­ne ir už jo esan­čia­me, įkan­din kai­nas pa­kė­lu­sia­me Dals­to­ne.

Pa­bė­gė­lių iš Lon­do­no ko­lo­ni­jos ki­ta­ dos bu­vu­sius aps­nū­du­sius mies­te­lius ver­ čia „cool“ gy­ven­vie­tė­mis su eko­lo­giš­kais res­to­ra­nais ir ka­vi­nė­mis, pre­kiau­jan­čio­mis svei­kuo­liš­kais „smoot­hie“ kok­tei­liais iš dar­žo­vių ir žo­le­lių.

N

au­ja­sis gy­ve­ni­mo bū­das – kai su­tau­po­ma ne­per­kant itin bran­ gaus ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ir ver­ čiau ren­ka­ma­si nuo­mo­tis ar įsi­gy­ti esan­tį to­liau nuo mies­to, bet pi­ges­nį ir erd­ves­nį būs­tą – tu­rė­jo le­mia­mos įta­kos ki­tos sri­ties suk­les­tė­ji­mui: in­ter­je­r ui, pre­ky­bai bal­dais ir di­zai­no de­ta­lė­mis. Taip pat ir gy­ve­ni­mui, vyks­tan­čiam tarp ke­tu­rių sie­ nų. Ypač – mais­to ga­mi­ni­mui.

Neo­ba­ro­ki­nius ele­men­tus ar sko­nin­gą­jį Kel­ly Hop­pen pilkš­vai rus­vą mi­ni­ma­liz­mą su Bu­dos sta­tu­lė­lė­mis vi­du­ri­nės kla­sės in­ter­je­ruo­se pa­kei­tė šmaikš­ti ek­lek­ti­ka su auten­tiš­kais praė­ju­sio am­žiaus šeš­to­jo– aš­tun­to­jo de­šimt­me­čių bal­dais ar ele­men­ tais. Ne, ne nau­ju­mu tvis­kan­tis kom­for­tas, o iš­mo­nė, as­me­ni­nis gy­ven­to­jo cha­rak­te­ ris, ret­ro di­zai­no ra­di­niai „Ebay“ auk­cio­ne ar spe­cia­li­zuo­to­se ga­le­ri­jo­se da­bar yra lai­ko­mi ge­ro to­no ženk­lu.

Išp­r u­sę lon­do­nie­čiai įp­r a­to mo­kė­ti so­li­džias su­mas už „Far­row & Ball“ aukš­ tos ko­ky­bės sie­nų da­žus, „De­sig­ners Guild“ teks­ti­lę, už auto­ri­nį ar šmaikš­taus di­zai­ne­rio su­kur­tą ta­pe­tų ri­ti­nė­lį pak­lo­ti

170

2008–2012

Pirkti ekologišką maistą turguje savaitgalį – gero tono ženklas. Ekologiško maisto ir ūkių propaguotojai princas Charlesas ir Kornvalio kunigaikštienė Camilla lankosi Londono Borou turguje (Borough Market).

net iki 100 sva­r ų ster­lin­gų, o iš to­li­mų ke­lio­nių par­si­vež­ti ne pi­gių tu­ris­ti­nių nie­ ke­lių, bet su­me­džio­tų ver­tin­gų et­ni­nio sti­liaus ele­men­tų.

Vis svar­bes­nę vie­tą ant sie­nos na­muo­ se uži­ma me­nas – ir kaip in­ves­ti­ci­ja, ir kaip kas­die­nio pa­si­gė­rė­ji­mo šal­ti­nis. Tie, ku­rie ne­ga­li sau leis­ti pa­sau­li­nio gar­so šiuo­lai­ki­nių me­ni­nin­kų ar gar­sių praei­ties meist­r ų dar­bų, mie­lai lan­ko­si kas­me­tė­ se mu­gė­se „Af­for­dab­le Art Fair“ ar­ba ko­lek­cio­nuo­ja re­tes­nes ir es­te­tiš­kas ret­ro fo­tog­ra­fi­jas, me­džio­ja vin­ta­ži­nius se­nų­jų kul­ti­nių fil­mų pla­ka­tus, ku­rių kai­nos ga­li siek­ti ir ke­lis tūks­tan­čius sva­r ų.

Sie­nos tų, ku­rie ga­li leis­ti so­li­des­nes su­mas me­nui, tam­pa vi­zi­ti­ne kor­te­le – iš eks­po­nuo­ja­mų me­no kū­ri­nių ga­li­ma nusp­ ręs­ti ne tik apie sa­vi­nin­ko tur­ti­nę pa­dė­tį, bet ir apie jo iš­si­la­vi­ni­mą, kul­tū­ri­nį išp­ru­si­ mą. Me­no rin­kos bu­mas ir su­si­do­mė­ji­mas, pra­si­dė­jęs Lon­do­ne dar iki kri­zės, slop­ti ne­ža­da: sunk­me­čio pa­mo­ky­tų pir­kė­jų lo­gi­ ka la­bai pap­ras­ta – dra­bu­žiai ir ak­se­sua­rai anks­čiau ar vė­liau tam­pa ne­be­ma­din­gi, auto­mo­bi­liai ir tech­ni­ka sens­ta ir at­si­lie­ka, o me­no ver­tė lai­kui bė­gant tik ky­la. To­dėl pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus jo lon­do­ nie­čių būs­tuo­se vis dau­gė­jo.

2008–2012

J

au­kiai įsi­ren­gę na­mus bri­tai juo­se ban­do ruoš­ti val­gį – tai ir­gi vie­na po sąs­tin­gio iš­r yš­kė­ju­sių ten­den­ci­jų. Anks­ čiau mie­lai ten­ki­nę­si už­sa­ko­mu ar iš­si­neš­ti skir­tu mais­tu ir mie­liau lei­dę pi­ni­gus res­ to­ra­nuo­se (va­ka­rie­niau­ti ko­kius tris­kart per sa­vai­tę res­to­ra­ne daug kam bu­vo nor­ma­lu), da­bar lon­do­nie­čiai ti­kė­da­mie­si

su­tau­py­ti at­sig­rę­žė į sa­vo na­mų vir­tu­ves ir puo­lė pirk­ti in­dų, įran­kių ir prie­tai­sų.

Val­gio ga­mi­ni­mo ge­bė­ji­mus bri­tai iš­ban­ do ne tik šei­mos ar drau­gų ra­te, bet ir, pa­si­ tel­kę įvai­rius ne­for­ma­lius klu­bus ar in­ter­ne­ to sve­tai­nes, pa­sik­vie­čia pu­siau pa­žįs­ta­mus ar re­ko­men­duo­tus ne­pa­žįs­ta­muo­sius – vi­sai kaip po­pu­lia­rio­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je

Jamie Oliverio restoranai ruošia tik britiškus patiekalus ir tik iš vietos maisto produktų.

171

Pasaulio pulsas 2011-aisiais Vestminsterio abatija buvo tapusi tikru mados podiumu, o Kembridžo kunigaikštienės Catherine mados namų „Alexander McQueen“ vestuvinė suknelė – britų mados manifestu, sujungusiu ir šimtametes tradicijas, ir šiuolaikinę madą.

„Union Jack’s“ res­to­ra­nų, ku­riuo­se – tik bri­tiš­ki pa­tie­ka­lai ir tik iš vie­tos ga­min­to­jų pro­duk­tų (net vy­nas ir pu­to­jan­tis vy­nas), sėk­mė ar Va­ka­r ų Lon­do­ne esan­tis „fish and chips“ res­to­ra­nė­lis „Ker­bis­her and Malt“, ku­riam pa­gy­r ų ne­gai­li nei iš­ran­ku­ sis Hes­to­nas Blu­ment­ha­lis, nei „Fi­nan­cial Ti­mes“ ar „Za­gat“ gi­das.

Ge­ro to­no ženk­lu tam­pa ir sa­vait­ ga­li­nis ap­si­pir­ki­mas gar­siuo­se Lon­do­no mais­to tur­guo­se, kur dro­bi­niais eko­lo­giš­ kais mai­še­liais ap­si­gink­la­vu­si lon­do­nie­čių mi­nia siau­bia vie­tos mė­si­nin­kų, fer­me­rių, sū­rių ir dže­mų ga­min­to­jų pre­kys­ta­lius.

Prieš ke­le­rius me­tus lon­do­nie­tės, šiaip jau ne­la­bai mėgs­tan­čios suk­tis vir­tu­vė­je, per­sir­go kek­siu­kų („cup­ca­kes“) ke­pi­mo ma­ni­ja. Šie daug su­ge­bė­ji­mų ne­rei­ka­lau­ jan­tys sal­du­my­nai po­pie­ri­nė­je for­me­lė­je lei­do joms pa­de­monst­r uo­ti ir na­mu­di­ nius me­ni­nius su­ge­bė­ji­mus puo­šiant juos spal­vo­tais glais­tais ir tru­pi­nė­liais, uogo­mis.

Vi­suo­me­nės rai­dos ty­ri­nė­to­jai to­kį po­sū­kį į na­mų vir­tu­vę aiš­ki­na bū­tent pok­ri­zi­nė­mis nuo­tai­ko­mis ir pa­są­mo­ni­niu ra­my­bės, kom­for­to sie­kiu – neuž­tik­rin­tais lai­kais stre­sas mal­ši­na­mas ska­niu mais­tu įp­ras­to­je ir sau­gio­je na­mų ap­lin­ko­je. „Co­me Di­ne With Me“. Mi­tas apie pras­tą lon­do­nie­tiš­ką vir­tu­vę maž­daug per pen­kio­ li­ka me­tų bai­gia su­by­rė­ti į ši­pu­lius. Pir­miau­ sia pa­veik­tas dau­gy­bės užp­lū­du­sių na­cio­ na­li­nių vir­tu­vių, vė­liau – vir­tu­vės meist­rų ir jų re­cep­tų te­le­vi­zi­jo­je ir žur­na­luo­se, dar vė­liau – eko­lo­giš­ko mais­to va­jaus, šian­die­nis vi­du­ri­nei kla­sei ats­to­vau­jan­tis lon­do­nie­tis val­gia­raš­čiui tik­rai iš­ran­kus. Daug ke­liau­jan­ tis, daug ra­gau­jan­tis, o ir sos­ti­nė­je ga­lin­tis gau­ti vis­ko – nuo tra­di­ci­nio į laik­raš­tį su­vy­ nio­to „fish and chips“ iki ja­po­niš­kos mar­ 172

mu­ri­nės Ko­bės jau­tie­nos, nuo šve­diš­kos iki mon­go­liš­kos vir­tu­vės pa­tie­ka­lų, pa­si­tu­rin­tis lon­do­nie­tis šian­dien yra tik­rai gast­ro­no­miš­ kai išp­ru­sęs.

Tad net kai ir pa­siilgs­ta tau­ti­nės bri­ tiš­kos vir­tu­vės – ji tu­ri bū­ti ne bet ko­kia.

Bū­ti­nai – iš vie­tos eko­lo­giš­kų pro­duk­tų, o tra­di­ci­niai re­cep­tai – pa­ge­rin­ti gar­sių ku­li­na­ri­jos meist­r ų pa­ta­ri­mais. Kad net ir pap­ras­tas, dar­bo kla­sės ang­liš­kas mais­tas ga­li bū­ti ska­nus ir to­bu­lai pa­r uoš­tas, liu­ di­ja mil­ži­niš­ka nau­jo Ja­mie Oli­ve­rio tink­lo

P

er pen­ke­rius me­tus ne­pa­si­kei­tė tik vie­na: lon­do­nie­čių dė­me­sys ma­dai.

Sti­lin­gie­siems gat­vė te­bė­ra po­diu­ mas, kur jie dra­bu­žiais ga­li iš­reikš­ti sa­ve, sa­vo pa­ži­ūras, po­mė­gius ir sko­nį.

Ma­din­gie­siems (ne tik iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, bet ir iš vi­so pa­sau­lio) Lon­do­ nas te­be­lie­ka ap­si­pir­ki­mo Me­ka. Kad bri­ tai ma­dą, ma­dos pra­mo­nę ir ama­tus ver­ ti­na ypač rim­tai, pa­liu­di­jo ir 2011 me­tais ves­tu­vi­nės ma­dos po­diu­mu ta­pu­si Vest­ mins­te­rio aba­ti­ja. Juk jos skliau­tai re­gė­jo la­biau­siai įs­lap­tin­tą, gar­siau­sią, dau­giau­sia

2008–2012

ap­ta­ri­nė­tą, fil­muo­tą ir fo­tog­ra­fuo­tą ves­ tu­vi­nę suk­ne­lę: „Ale­xan­der McQueen“ ma­dos na­mų di­zai­ne­rės Sa­r ah Bur­ ton su­kur­tą Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­tie­nės Ca­the­ri­ne ves­tu­vių ap­da­rą. Šis kū­ri­nys ta­po sim­bo­li­niu dau­ge­liu pras­mių. Pir­miau­sia jis tu­rė­jo ati­tik­ti ka­ra­ liš­ką­jį pro­to­ko­lą, bū­ti įs­pū­din­gas ir praš­ mat­nus, ta­čiau ne­per­ženg­ti pom­pas­ti­kos ri­bų ir de­rė­ti ne­kil­min­gai nuo­ta­kai, ku­rios sta­tu­sas tą­dien pa­ki­lo į ka­ra­liš­ką­jį ly­gį ir ku­ri vie­ną die­ną tu­rė­tų tap­ti Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­ne. Ant­ra, jis tu­rė­jo sim­ bo­li­zuo­ti ša­lies tra­di­ci­jas, jos re­gio­nus ir šlo­vin­gą is­to­ri­ją. Štai ko­dėl vi­si nė­ri­niai suk­ne­lei bu­vo siu­va­mi vien ran­ko­mis, pa­gal se­nų­jų ama­tų tech­no­lo­gi­jas Hamp­ tono dva­re (Hamp­ton Court), kad nie­kas iš anks­to nie­ko ne­su­ži­no­tų, o jų mo­ty­

vuo­se py­nė­si ir Ang­li­jos ro­žės, ir Ško­ti­jos da­giai, Vel­so nar­ci­zai ir Airi­jos do­bi­lai.

Bri­tiš­kų „Ale­xan­der McQueen“ ma­dos na­mų pa­si­rin­ki­mas sim­bo­li­za­vo ne tik tai, kad Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos aukš­to­ji ma­da yra kon­ku­ren­cin­ga tarp­tau­ti­niu ly­giu, bet ir jos iš­lie­ka­mu­mą, tęs­ti­nu­mą ne­pai­sant di­džiau­sių suk­rė­ti­mų. Juk pats di­zai­ne­ris sa­vo va­lia pa­sit­rau­kė iš gy­ve­ni­mo 2010 me­tų va­sa­rį, ta­čiau ir jo įkur­ti ma­dos na­mai, ir jo su­for­muo­tas sti­lius iš­lie­ka ir yra ver­ti­na­mas pa­sau­ly­je – kad ir mo­te­ riš­kes­niu, nuo­sai­kes­niu pa­vi­da­lu ku­ria­mas jo il­ga­me­tės bend­ra­dar­bės S.Bur­ton.

Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­tie­nė Cat­he­ri­ne ir bri­tų ma­da yra neat­sie­ja­mos. Cat­he­ri­ne ir jos dra­bu­žiai nuo pat pir­mų­jų die­nų yra ži­niask­lai­dos tai­kik­ly­je. Ma­dos pro­fe­sio­ na­lai pri­ki­ša jai kon­ser­va­ty­vu­mą, sti­liaus

Net ir tokios mados požiūriu nuosaikios suknelės kaip Cat­he­ri­ne sužadėtuvių metu vilkėta ISSA sukelia pamėgdžiojimo bangą visame pasaulyje.

su­ram­bė­ji­mą – jie pa­gei­dau­tų, kad ku­ni­ gaikš­tie­nė bū­tų nar­ses­nė, šiuo­lai­kiš­kes­nė, la­biau eks­pe­ri­men­tuo­tų ir bū­tų ak­ty­ves­ nė šiuo­lai­ki­nės bri­tų ma­dos am­ba­sa­do­rė.

Bet ku­ni­gaikš­tie­nė iš­kil­min­goms pro­goms ir to­liau ren­ka­si „Ale­xan­der McQueen“ ar „Jen­ny Pack­ham“ suk­ne­les, o vie­šie­ siems pa­si­ro­dy­mams – daž­nai pap­ras­tus ma­si­nės ga­my­bos daik­tus, priei­na­mus vi­siems po­pu­lia­rio­se pagrindinės gat­vės (High Street) par­duo­tu­vė­se. Kū­no spal­vos la­ki­niai „L.K.Ben­net“ ba­te­liai, šil­ki­nio džer­ sio IS­SA ir „Reiss“ suk­ne­lės – vi­si yra ne aukš­to­sios, o bri­tų pla­čio­sios ma­dos pra­ mo­nės ga­mi­niai. Tai, kad pap­ras­ta „Reiss“ kū­no spal­vos suk­ne­lė vos už 100 sva­r ų ku­ni­gaikš­tie­nei pa­si­ro­dė tin­ka­ma su­si­ti­ki­ mui su JAV pir­mą­ja po­nia Mic­hel­le Oba­ ma, bu­vo ne tik pap­ras­tu­mo de­monst­ra­ vi­mas, bet ir bri­tų ga­min­to­jų pa­ger­bi­mas.

Taip pat – ir eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mas, mat vos tik ku­ni­gaikš­tie­nė ap­si­vel­ka ma­si­nio ga­min­to­jo ap­da­rą, to­ji pre­kė iš par­duo­tu­ vių ir in­ter­ne­ti­nių pre­ky­bos vie­tų iš­per­ka­ ma per ke­lias va­lan­das.

T

a­čiau per pas­ta­rą­jį penk­me­tį išau­ go ne tik bri­tų dra­bu­žių pra­mo­nės reikš­mė. Lon­do­nui, kaip ma­dos

Kai pasirenka masinių gamintojų drabužius, Catherine tampa tikra britų pramonės ambasadore: „Reiss“ suknelė, kurią ji vilkėjo per susitikimą su pirmąja JAV ponia Michelle Obama, iš parduotuvių dingo akimirksniu.

2008–2012

173

Pasaulio pulsas

Londono debiutantas Erdemas Moraliogliu (mados namai „Erdem“) per penkerius metus tapo pasaulio pirmųjų ponių numylėtiniu – jo drabužius vilki ir britų premjerienė Samantha Cameron, ir JAV prezidentienė Michelle Obama (dešinėje).

sos­ti­nei, il­gus me­tus kli­juo­tos idė­jų kal­vės, ma­dos eks­pe­ri­men­tų la­bo­ra­to­ri­jos eti­ke­ tės šian­dien at­ro­do be­vil­tiš­kai pa­se­nu­sios ir pa­ro­do tik jas kli­juo­jan­čio­jo at­si­li­ki­mą nuo ma­dos ak­tua­li­jų.

Jau­ni Lon­do­no ma­dos sa­vai­tės de­biu­ tan­tai, prieš penk­me­tį dar tik pra­dė­ję kar­je­rą, per šį neį­ti­kė­ti­nai trum­pą lai­ką užė­mė to­kias stip­rias po­zi­ci­jas, kad jų jau nie­kaip ne­be­pa­va­din­si ma­dos la­bo­ran­tais. „Pe­ter Pi­lot­to“ ir „Er­dem“ (di­zai­ne­ ris Er­de­mas Mo­ra­liog­lu) kū­ri­niai šian­dien puo­šia ne ko­kias iš­si­šo­kė­les, o ga­lin­giau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių pir­mą­sias po­nias – tą pa­čią Michelle Oba­mą, bri­tų prem­je­rie­nes (bu­vu­sią ir esa­mą) Sa­rah Brown ir Sa­mant­ hą Ca­me­ron – ir ne lais­va­lai­kiu, o per priė­ mi­mus pa­gal dip­lo­ma­ti­nį pro­to­ko­lą.

Rau­do­na­sis Ho­li­vu­do ki­li­mas – ne išim­tis, nes jų dra­bu­žius pa­mė­go ir to­kios 174

žvaigž­dės kaip Gwy­neth Palt­row, Kei­ra Knight­ley, Than­die New­ton.

Ki­tas Lon­do­no kū­rė­jas, pir­mą­ją ko­lek­ ci­ją pris­ta­tęs 2006-aisiais, Chris­top­he­ris Ka­ne’as šian­dien tam­pa vis svar­bes­niu tarp­tau­ti­nio stam­bio­jo ma­dos vers­lo žai­ dė­ju – į jį, kaip į ats­ki­rą pre­kės ženk­lą, in­ves­ta­vo jo di­de­lį ko­mer­ci­nį po­ten­cia­lą įž­vel­gęs kon­cer­nas PPR. Prit­r ūk­tu­me abie­jų ran­kų pirš­tų skai­ čiuo­da­mi, kiek bri­tų kil­mės di­zai­ne­rių va­do­vau­ja gar­siau­siems pran­cū­zų ir ita­ lų ma­dos na­mams ir pre­kės ženk­lams, sės­liai įsi­kū­rę Pa­r y­žiu­je ir Mi­la­ne, ta­čiau ga­li­me pa­ban­dy­ti sus­kai­čiuo­ti jau­nus Lon­ do­no ta­len­tus, ku­rių dra­bu­žiai uži­ma vis tvir­tes­nes vie­tas rink­ti­niuo­se ma­dos sa­lo­nuo­se nuo Niu­jor­ko iki To­ki­jo. Ma­r y Kat­r ant­zou, „Preen“, „Jo­nat­han Saun­ ders“, Hol­ly Ful­ton, Ma­rios Schwa­bas,

J.W.An­der­so­nas – tai var­dai ir ženk­lai, be ku­rių šian­dien neį­si­vaiz­duo­ja­ma avan­gar­ di­nės pra­ban­gios ir dė­vi­mo­sios ma­dos tarp­tau­ti­nė pa­no­ra­ma. Iš­ties nuos­ta­bu, kad šie Lon­do­no jau­nie­ji di­zai­ne­riai per to­kį trum­pą lai­ką taip pla­čiai išsk­lei­dė spar­nus ir iš­si­ko­vo­jo vie­tą po sau­le.

L

on­do­nas per pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus įro­dė, jog yra ne tik avan­gar­do, bet ir jo prie­šin­gy­bės – pro­to­ko­li­nės, griež­tai reg­la­men­tuo­tos ma­dos sos­ti­nė.

Ka­ra­liš­ko­sios ves­tu­vės ir Jos Di­de­ny­bės dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus ren­gi­niai atsk­lei­ dė, kad vis dėl­to bū­tent bri­tės su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti tra­di­ci­ją, kaip tin­ka­mai ap­si­reng­ti iš­kil­min­gos die­nos pro­ga, vil­kint die­ni­ne suk­ne­le ir pa­si­puo­šiant skry­bė­le. Tie­sa, paaiš­kė­jo, kad mū­sų die­no­mis bū­tent ka­ra­liš­ko­jo krau­jo as­me­nys ga­li to­kio­

2008–2012

se sti­liaus lenk­ty­nė­se pra­šau­ti pro ša­lį, o ne­kil­min­gi vi­du­ti­nio­kai nuš­luos­ty­ti no­sį prin­ce­sėms. Ne­ti­ki­te? Pa­kan­ka pri­si­min­ti prin­ce­sę Beat­ri­ce bei jos skry­bė­lę, ne­gai­ les­tin­gai pak­rikš­ty­tą klo­ze­to dang­čiu, ir Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­tie­nės mo­ti­ną Ca­ro­le Midd­le­ton, prie ku­rios ap­ran­gos ne­su­ge­ bė­jo pri­kib­ti nė pa­tys ar­šiau­si.

Tad štai jums ir su­dė­ti­nės Lon­do­no ma­dos kok­tei­lio da­lys, štai jums ir pas­lap­ tis, ko­dėl jis taip smo­gia: mies­tą, ku­ria­me vie­na di­džiau­sių pa­sau­ly­je fi­nan­sų ir pi­ni­gų san­kau­pų, su­mai­šy­ki­te su il­ga­me­tė­mis, tar­ si se­nas vis­kis sub­ran­din­to­mis kla­si­ki­nė­ mis bri­tiš­ko sti­liaus ir ma­dos tra­di­ci­jo­mis, ge­ro­kai šli­ūkš­te­lė­ki­te avan­gar­do, drą­sos eks­pe­ri­men­tuo­ti ir pa­puoš­ki­te kos­mo­po­ li­tiš­ka dau­gia­tau­čio mies­to eg­zo­ti­ka.

Londonas išlieka ne tik avangardinės, bet ir protokolinės mados sostine, nors pastebima ir tendencija, kad vidurinė klasė dažnai pasipuošia tinkamiau nei karališkojo kraujo asmenys – niekas nesiginčijo, kad princesei Beatrice derėtų pasimokyti iš Carole Middleton (nuotrauka dešinėje).

2008–2012

175

Pasaulio pulsas

Londono hipsterių stilius – dar vienas mados importas, pasiekęs ir Vilnių.

Iš­kal­bin­ga, kad bū­tent Lon­do­no ma­dos sa­vai­tė­je sa­vo pre­kės ženk­lo kū­ri­nius (tie­ sa, už­da­r uo­se eli­ti­niuo­se pris­ta­ty­muo­se, į ku­riuos neį­ma­no­ma pak­li­ūti) pra­dė­jo pris­ta­ti­nė­ti To­mas For­das ir rau­do­na­ jam ki­li­mui žvaigž­des ren­gian­ti dai­ni­nin­ko Mic­ko Jag­ge­rio drau­gė, gar­se­ny­bių sti­lis­tė L’Wrenn Scott.

176

Nie­ko ste­bė­ti­na – čia di­džiau­sia ka­pi­ ta­lo ir gar­se­ny­bių san­kau­pa, be to, pa­to­gu lo­gistikos požiūriu.

Lon­do­nas ly­de­riau­ja ir ma­dos ino­va­ ci­jo­se – bū­tent „Bur­ber­r y“ pir­mie­ji prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­jo tie­sio­giai in­ter­ ne­tu trans­liuo­ti ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mus ir par­da­vi­nė­ti dra­bu­žius, kai juos vil­kin­tys

mo­de­liai te­be­žy­giuo­ja po­diu­mu. In­ter­ ne­ti­nės ma­dos pre­ky­bos ly­de­ris ir gi­gan­ tas, „Net-à-por­ter“ ir­gi yra įsi­kū­ręs ne kur ki­tur, o Lon­do­ne. Bū­tent jam rei­kia dė­ko­ti, kad karš­čiau­sios ma­dos nau­jie­ nos ele­gan­tiš­ko­se juo­do­se pa­kuo­tė­se su dygs­niuo­tu kas­pi­nė­liu pa­sie­kia ir ma­dos ger­bė­jus Lie­tu­vo­je.

2008–2012

P

er pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus Lon­do­nas vei­kė net ir ne­tu­rin­čius iš­si­pū­tu­sios pi­ni­gi­nės puo­šei­vas už tūks­tan­čių my­lių. Tie­sio­gi­nis, nors tru­pu­tį ir vė­luo­jan­tis im­por­tas į Lie­tu­vą – hips­ te­rių sub­kul­tū­ra. Bū­tent lon­do­niš­ką­jį, ryš­ kias­pal­vį ir be­bai­mį, o ne niu­jor­kie­tiš­ką­jį jos va­rian­tą pa­si­ren­ka lie­tu­vai­čiai ir tuo pa­kan­ka įsi­ti­kin­ti už­me­tus akį į kas­me­čių „Ma­dos in­fek­ci­jų“ lan­ky­to­jus.

Maž­daug prieš de­šim­tį me­tų Ry­tų Lon­ do­ne at­si­ra­du­si sub­kul­tū­ra vie­to­je nes­ to­vi – kei­čia­si pra­si­dė­ju­si nuo „App­le“, „Ray­Ban“ aki­nių ir „Con­ver­se“ sport­ba­čių (nors hips­te­riai spor­tui abe­jin­gi ir dau­gu­ ma jų, ypač vai­ki­nų, yra fi­ziš­kai nu­pie­pę), pas­kui su­si­ža­vė­ju­si de­vin­to­jo de­šimt­me­čio sti­liu­mi su „vir­tais“ džin­sais ir ryš­kias­pal­ viais tų lai­kų megz­ti­niais iš dė­vė­tų dra­ bu­žių par­duo­tu­vių, dar vė­liau de­šim­tuo­ju de­šimt­me­čiu ir ge­to („ghet­to“) sti­liu­mi, o „RayBan“ aki­nius pa­pil­džiu­si dar ir bū­ti­na ma­sy­via barz­da (vai­ki­nai) ar­ba ryš­kiai rau­ do­nais lū­pų da­žais (mer­gi­nos) ir nie­kaip

neat­vės­ta. Nors ga­las jai pra­na­šau­tas jau ne kar­tą ir la­bai juo­kin­gais bū­dais (pa­kan­ ka pri­si­min­ti į youtu­be.com įkeltą kli­pą „D**khead’s Cool“), ta­čiau hips­te­rių kul­ tū­ra te­bė­ra ga­ji ir bū­tent per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus ji iš­sisk­lei­dė ryš­kio­mis spal­vo­mis Lie­tu­vo­je.

Pa­tys hips­te­riai no­rė­tų ti­kė­ti, jog jų neį­ ma­no­ma kla­si­fi­kuo­ti, nes jie vi­si be ga­lo ori­gi­na­lūs ir in­di­vi­dua­lūs, ta­čiau daž­niau­siai pa­kan­ka vie­no žvilgs­nio, kad at­pa­žin­tum juos ir jų uni­for­mą. Bet vis daž­niau Vil­niaus gat­vė­se, ka­vi­nė­se ar jau­ni­mo su­si­bū­ri­muo­ se ma­tai „Lon­do­no“ sti­lių ir jis – pui­ki ats­va­ra pi­giam ita­liš­kos ma­dos ko­pi­ja­vi­mui.

V

is dar ma­no­te, kad Lon­do­nas te­be­ lie­ka kaž­ko­kia keis­ta, „cra­zy“ sti­liaus vie­ta? Va­di­na­si, ar­ba klys­ta­te, ar­ba tas lon­do­nietiš­ka­sis sti­lius iš tie­sų jau yra ta­pęs ma­si­nės są­mo­nės da­li­mi pa­sau­ lio mas­tu, at­pa­žįs­ta­mu, gar­bi­na­mu ženk­lu.

Kaip dviaukš­tis rau­do­nas auto­bu­sas, kaip ka­ra­lie­nė, kaip Džeim­sas Bon­das: neat­si­

tik­ti­nai net Lon­do­no olim­pi­nių žai­dy­nių už­da­r y­mo ce­re­mo­ni­jo­je na­cio­na­li­nė ma­da grie­žė anaip­tol ne pas­ku­ti­niu smui­ku.

Pa­kan­ka pri­si­min­ti įs­pū­din­gą aki­mir­ ką, kai pa­sau­li­nio gar­so bri­tų mo­de­liai Ka­te Moss, N.Camp­bell, Jour­da­n Dun­n, Da­vi­das Gan­dy, Li­ly Co­le, Stel­la Ten­nant ir ki­ti įžen­gė į are­ną vil­kė­da­mi spin­din­ čius bri­tų di­zai­ne­rių su­kur­tus dra­bu­žius. Šven­tas olim­pi­nis mo­men­tas, pri­lygs­tan­tis ka­ra­lie­nės ant­ri­nin­kės ir Džeim­so Bon­do nu­si­lei­di­mui pa­ra­šiu­tu ir pat­vir­ti­nan­tis, kad Lon­do­no ma­da jau se­niai yra ta­pu­si mū­sų vi­sų da­li­mi, pri­pa­žįs­ta­me tai ar ne.

Net jei pab­rėž­ti­nai tai neig­tu­mė­te: ne­si­ do­mi­te ma­da, ver­čiau spor­tuo­ja­te?

Paž­vel­ki­te į sa­vo spor­ti­nį kos­tiu­mą ar tre­ni­r uo­čių dra­bu­žius: gal tai „Stel­la McCart­ney for Adi­das“ eti­ke­tė? Ši bri­ tų di­zai­ne­rė ne tik ren­gė olim­pi­nę sa­vo ša­lies rink­ti­nę, bet ir yra nea­be­jo­ti­na spor­ti­nių dra­bu­žių ma­dos re­vo­liu­cio­ nie­rė. Juk sa­kiau – nuo Lon­do­no sti­liaus nie­kur ne­pa­bėg­si­te...

Britų mada net olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos scenarijuje užėmė reikšmingą vietą.

2008–2012

177

Pasaulio pulsas

Pran­cū­zi­ja: tik­ra ir ta­ria­ma

„Dior“, pristatydami 2013 metų pavasario ir vasaros aukštosios mados kolekciją, nukėlė į mados pasaką „Alisos Stebuklų šalyje“ motyvais.

178

2008–2012

pra­ban­ga

Svajonės stipresnės už ekonomikos dėsnius. Kaip auksas pelenuose krizės prispaustoje Prancūzijoje žiba žymiuosius mados namus valdančių bendrovių finansinės ataskaitos, o apie atsigavimą svajojantys politikai ekonomikai gaivinti pasitelks simbolio „pagaminta Prancūzijoje“ alchemiją.

Da­lia PLI­KŪ­NĖ

Ž

Spe­cia­liai „Sti­liui“ iš Pa­ry­žiaus

var­bi va­sa­rio pa­bai­ga, sny­gu­riuo­ ja, pa­r y­žie­čiai spar­čiu žings­niu sku­ba met­ro link, o tu­ris­tai dai­ ro­si Eli­zie­jaus Lau­kuo­se, kur­gi užei­ti, kad su­šil­tų. Ta­čiau pres­ti­ži­nio pros­ pek­to priei­go­se, Tiuil­ri so­duo­se, jau kve­pia pa­va­sa­riu. Spe­cia­liai įreng­to­je pa­la­pi­nė­je – 2013 me­tų „Dior“ aukš­to­sios ma­dos pa­va­sa­rio ir va­sa­ros ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mas.

Ma­dos na­mai lan­ky­to­jus, tarp ku­rių bu­vo Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­to gy­ve­ni­mo drau­gė Va­lé­rie Trier­wei­ler ir Mo­na­ko ku­ni­ gaikš­tie­nė Char­le­ne, nu­kė­lė į ma­dos pa­sa­ką „Ali­sos Ste­buk­lų ša­ly­je“ mo­ty­vais su gė­lė­ tais raš­tais ir švie­siais audi­niais už­ko­duo­tu op­ti­mis­ti­niu pa­ža­du: pa­va­sa­ris tik­rai ateis. Šių aukš­to­sios ma­dos kū­ri­nių auto­rius Ra­fas Si­mon­sas yra bel­gas. Ta­čiau ko­lek­ci­ ja ne­bū­tų at­si­ra­du­si be pran­cū­zų ma­dos na­mų pa­tir­ties ir pa­gal­bos. Tai­gi ši ko­lek­ ci­ja yra nea­be­jo­ti­na to, kas sly­pi už fra­zės „pa­ga­min­ta Pran­cū­zi­jo­je“, da­lis.

Ko­lek­ci­jai su­kur­ti ir pa­ga­min­ti rei­kia mi­li­jo­nus eurų sie­kian­čio biu­dže­to. Anot Pran­cū­zi­jos spau­dos, šioms suk­ne­lėms pa­si­ūti pri­rei­kė iki 600 dar­bo va­lan­dų ir jos bus par­duo­tos tik ke­liems šim­tams klien­čių vi­sa­me pa­sau­ly­je po de­šim­tis tūks­tan­čių eurų.

A

ukš­to­ji ma­da, kaip ir apsk­ri­tai pra­ban­ga, nea­pib­rė­žia­ma pa­gal kai­ną, pi­ni­gus. Ji skir­ta sva­jo­nėms kurs­ty­ti. Tai kons­tan­ta, nuo ku­rios pra­si­ de­da bet ku­rio pra­ban­gos pre­kės ženk­lo vers­lo stra­te­gi­ja ir pa­žin­tis su Vin­cent’u Bas­tie­nu, bu­vu­siu „Louis Vuit­ton“ ge­ne­ra­ li­niu di­rek­to­riu­mi ir „Yves Saint Lau­rent Par­fum“ va­do­vu, ku­ris da­bar dės­to pres­ ti­ži­nė­je pri­va­čio­je Pa­r y­žiaus ko­mer­ci­jos aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je „HEC Pa­ris“.

Jis – vie­nas re­tų paš­ne­ko­vų, ku­rio ke­lia­ ma są­ly­ga – prieš in­ter­viu pers­kai­ty­ti jo pa­ra­šy­tą kny­gą „Pra­ban­ga įpa­rei­go­ja“ („Lu­ xe ob­li­ge“). „To pra­šau, kad iš­veng­tu­me il­gų aiš­ki­ni­mų, ko­dėl bran­gus kū­ri­nys ne­bū­ti­nai reiš­kia pra­ban­gus“, – po­kal­bį su „Sti­liaus“

2008–2012

žur­na­lis­te Pa­r y­žiu­je pra­de­da V.Bas­tie­nas. Ši tai­syk­lė – kar­tu ir pra­ban­gos pre­ kių sėk­mės pas­lap­tis, pa­dė­ju­si ma­dos na­mams iš­lik­ti trokš­ta­miems ir pel­nin­ giems vi­sus pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius sunk­ me­čio pa­žy­mė­tus me­tus. Ma­dos stra­te­ gas pab­rė­žia: per kri­zę la­biau­siai nu­ken­ tė­jo tie pre­kės ženk­lai, ku­rie klien­tams te­bu­vo bran­gi iš­rek­la­muo­ta už­gai­da. Jos at­si­sa­ky­ti leng­viau nei sva­jo­nės.

Pa­da­ri­niai aki­vaiz­dūs: pra­ban­gos pre­ kių sek­to­rius per kri­zę be­ne vie­nin­te­lis Pran­cū­zi­jo­je iš ba­los li­pa sau­sas. Gru­pė LVMH („Louis Vuit­ton“, „Moet Hen­nes­ sy“) 2012 me­tais už­dir­bo 3,4 mlrd. eurų pel­no – 12 proc. dau­giau nei 2011-aisiais.

Apy­var­ta išau­go penk­ta­da­liu.

Di­des­nių suk­rė­ti­mų vie­no tur­tin­giau­ sių Pran­cū­zi­jos žmo­nių Be­nard’o Ar­nault val­do­ma bend­ro­vių gru­pė ne­pa­ty­rė vi­sus pen­ke­r ius me­tus. 2008-aisiais LVMH pa­sie­kė tuo­met re­kor­di­nį maž­daug 2 mlrd. eurų pel­ną. Par­da­vi­mas pa­di­dė­jo 4 proc. – iki 17,19 mlrd. eurų.

Tais pa­čiais me­tais gru­pės PPR („Pi­nault Prin­tamps Re­dou­te“, ku­ri val­ do „Yves Saint Lau­rent“, „Guc­ci“ ir kt.) pel­nas iš­li­ko sta­bi­lus – 875 mln. eurų, o apy­var­ta išau­go 5,8 proc. – iki 20,2 mlrd. eurų. 2012 me­tais PPR jau ga­lė­jo džiaug­ tis ir 28,2 proc. – maž­daug 1,8 mlrd. eurų išau­gu­siu pel­nu, o jos apy­var­ta pa­di­dė­jo 20,8 proc. – iki 9,7 mlrd. eurų.

Se­no vil­ko šio­je rin­ko­je to­kiais skai­čiais ne­nus­te­bin­si – is­to­ri­ja kar­to­ja­si per kiek­ vie­ną kri­zę: laik­raš­čiai skam­bi­na pa­vo­jaus var­pais, kad pra­ban­gai ga­las, eks­per­tai pri­ ra­šo straips­nių ir kny­gų, ko­dėl pra­ban­gos pre­kėms ar­tė­ja pas­ku­ti­nio­ji. Po to tie pa­tys eks­per­tai jau aiš­ki­na apie įž­ūlų at­si­ga­vi­mą.

Iš tie­sų per sunk­me­tį pra­ban­gos pre­kių rin­ka su­sit­rau­kia grei­čiau ne­gu li­ku­si eko­no­ mi­ka. Iš par­duo­tu­vių iš­nyks­ta klien­tai, ku­rie do­mė­jo­si pra­ban­gos pre­kė­mis tik to­dėl, kad pa­si­ro­dy­tų. Tai­gi ken­čia ir rin­ka.

Pak­liu­vę į to­kią si­tua­ci­ją – skir­tin­gai ne­gu ki­ti ga­min­to­jai – pra­ban­gos pre­kių kū­rė­jai ne­ma­ži­na kai­nų. Prie­šin­gai: 2009 me­tais, per pa­čią kri­zę, „Louis Vuit­ton“ ir „Her­mès“ jas pa­kė­lė. „Kai tik si­tua­ci­ja 179

Pasaulio pulsas

Prieš interviu Vin­cent’as Bas­tie­nas prašo perskaityti jo parašytą knygą „Prabanga įpareigoja“ („Luxe oblige“).

pa­si­tai­so, grįž­ta no­ras pirk­ti. Grįž­ta ir no­ras pa­ro­dy­ti, kad jiems se­ka­si ge­riau, drau­ge įti­kin­ti ki­tus, kad tuoj vis­kas at­si­gaus“, – pri­ pa­žįs­ta V.Bas­tie­nas.

Ar žė­r in­tys Pran­cū­zi­jos pra­ban­gos pre­kių fi­nan­si­nės atas­kai­tos skai­čiai reiš­ kia, kad kri­zė Pran­cū­zi­jo­je bai­gia­si? Eks­ per­tas su tuo ne­su­tik­tų. Ne­rink­da­mas žo­džių V.Bas­tie­nas kons­ta­tuo­ja: „Kri­zė Pran­cū­zi­ją dar sle­gia. Po­li­ti­kai ne­kom­pe­ ten­tin­gi. Prof­są­jun­gos ko­r um­puo­tos.“ Tai ko­dėl ta­da ma­dos na­mams taip ge­rai se­ka­si? „Jie ne­tu­ri prof­są­jun­gų ir są­sa­jų su po­li­ti­ka. Pran­cū­zai ga­mi­na la­bai ge­rą pro­duk­ci­ją, ku­ri pri­ver­čia žmo­nes sva­jo­ti. Pran­cū­ziš­ka pra­ban­ga da­bar skir­ ta už­sie­nie­čiams: 95 proc. pra­ban­gos pre­kių par­duo­da­ma už­sie­ny­je – Ru­si­jo­je, 180

Ja­po­ni­jo­je, In­do­ne­zi­jo­je, Ame­ri­ko­je, Bra­ zi­li­jo­je ir Ki­ni­jo­je“, – sa­ko V.Bas­tie­nas.

P

ra­tur­tė­ju­sių ki­nų ape­ti­tas pran­cū­ziš­ koms pra­ban­gos pre­kėms yra ko­ne ne­val­do­mas. Leng­viau­sia pli­ka aki­mi tai pas­te­bė­ti „Ga­le­ries La­fayet­te“ – pra­ ban­gia­me Pa­r y­žiaus pre­ky­bos cent­re, ku­ria­me sa­vo kam­pą tu­ri ko­ne vi­si pra­ ban­gūs pre­kės ženk­lai. Į „Sti­liaus“ klau­si­mą apie lan­ky­to­jų srau­tus cent­ro ats­to­vai at­sa­kė: tai ko­mer­ ci­nė pas­lap­tis. Vis dėl­to sun­ku užė­jus į šį pre­ky­bos cent­rą ne­pas­te­bė­ti po jį zu­jan­ čių ir krykš­tau­jan­čių tu­ris­čių iš To­li­mų­jų Ry­tų, ku­rios pas­kui de­monst­ra­ty­viai su sa­vo pir­ki­nių mai­šais kle­ga prie išė­ji­mų.

Su­si­dur­da­mi su šia pra­ban­gos išt­roš­

ku­sia ma­se ga­min­to­jai na­tū­ra­liai ke­lia kai­ną, kad ap­ri­bo­tų pak­lau­są. Pa­vyz­džiui, laik­ro­džio „Ro­lex“ mo­de­lis „Day­to­na“ pab­ran­go nuo 4500 eurų 2000-aisiais iki 7500 eurų 2010 me­tais, o po dve­jų me­tų – dar tūks­tan­čiu. „Ki­nai per­ka bet ką. Jiems svar­bu, kad bū­tų bran­gu, bet tai ne­bū­ti­nai ati­tin­ka pra­ban­gos są­vo­ką“, – aiš­ki­na V.Bas­tie­nas.

Pa­na­šų eta­pą prieš 25 me­tus iš­gy­ve­no Ja­po­ni­ja. Jai vis­kas, kas ita­liš­ka ar pran­cū­ ziš­ka, bu­vo pra­ban­gu. Bet il­gai­niui ja­po­ nai iš­mo­ko ats­kir­ti, kas yra kas, ir da­bar ren­ka­si tik išs­kir­ti­nius ženk­lus, to­kius kaip „Louis Vuit­ton“, „Her­mès“ ar „Cha­nel“.

To­kie pro­ce­sai su­si­ję su so­cia­li­nė­mis ir kul­tū­ri­nė­mis per­mai­no­mis. „Ki­ni­ja vys­to­si, ji eko­no­mi­niu as­pek­tu tam­pa de­mok­ ra­tiš­ka. Da­bar vie­ni žmo­nės no­ri pa­de­ monst­r uo­ti pra­na­šu­mą prieš ki­tus. Bet jie tik­rai la­bai grei­tai iš­moks ma­dos tai­syk­lių.

Grei­tai pa­ma­ty­si­me ir Ki­ni­jos pra­ban­gos pre­kių“, – įsi­ti­ki­nęs V.Bas­tie­nas.

K

aip gar­sus eks­per­tas ver­ti­na Ru­si­ ją? „Tai vi­sai ki­tas at­ve­jis“, – šyp­te­li V.Bas­tie­nas ir pab­rė­žia, kad Pran­ cū­zi­ja su Ru­si­ja yra kul­tū­riš­kai daug ar­ti­ mes­nės nei su Ki­ni­ja. – Juk Kar­las Fa­ber­gé (žy­mių­jų „Fa­ber­gé“ kiau­ši­nių kū­rė­jas. – Aut.) yra švei­ca­ras, bet jis gi­mė Ru­si­jo­je.

Pran­cū­ziš­ka pra­ban­ga vi­siš­kai priim­ti­na Ru­si­jo­je. Tai ga­lio­ja ir lais­va­lai­kiui: aš su­tin­ ku daug ru­sų sli­di­nė­da­mas pra­ban­gia­me

2008–2012

Aust­ri­jos ku­ror­te Kur­še­ve­ly­je.“ Ta­čiau dėl eko­no­mi­kos de­mok­r a­ ti­jos, V.Bas­tie­no nuo­mo­ne, Ru­si­ja šiuo me­tu tu­ri dau­giau sun­ku­mų nei Ki­ni­ ja: „De­mok­ra­tiš­kai pra­tur­tė­ja­ma dir­bant. Šiuo me­tu Ki­ni­jo­je pi­ni­gai už­dir­ba­mi. O Ru­si­jo­je jie – iš gam­ti­nių iš­tek­lių. Pa­na­šiai kaip Sau­do Ara­bi­jo­je – iš naf­tos. Tai nė­ra la­bai de­mok­ra­tiš­ka. Bet ir Ru­si­jo­je jau bręs­ta vi­du­ri­nė kla­sė, o ji yra la­bai at­vi­ra pran­cū­ziš­kai pra­ban­gai.“ Kol Ru­si­jos vi­du­ri­nė kla­sė auga, pra­ ban­ga mė­gau­ja­si tie, ku­rie ją įper­ka.

Pra­ban­gus pre­kės ženk­las ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti la­bai ži­no­mas. Pa­vyz­džiui, „Zil­li“. Po šiuo ita­liš­ku pa­va­di­ni­mu sly­pi 1970 me­tų Lio­no gy­ven­to­jo Alai­no Chi­me­lio įkur­ta pran­ cū­ziš­ka įmo­nė. Jo su­ma­ny­mas – ga­min­ti odi­nius spor­ti­nio sti­liaus švar­ke­lius. Kas čia pra­ban­gaus? Oda ir iš­dir­bi­mas. Pa­si­ūti to­kį švar­ke­lį užt­run­ka nuo dvie­jų iki še­šių die­nų.

Jų bū­na iš stru­čių, ken­gū­rų, pi­to­nų ar­ba kro­ ko­di­lų odos, o vi­dus – iš šil­ko ar­ba kaš­my­ro, kad bū­tų ma­lo­nu ne­šio­ti.

Tarp „Zil­li“ ger­bė­jų yra ir Ru­si­jos pre­ zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas, ir di­zai­ne­ris Va­len­ti­no. Kas­met Lio­ne pa­ga­mi­na­ma apie 4500 to­kių švar­ke­lių, jie iš­ke­liau­ja

į 32 ša­lis. Tarp jų – ir į Ru­si­ją. Pi­giau­sias toks švar­ke­lis iš ver­še­lių odos kai­nuo­ja 7500 eurų. Mo­de­lis iš kro­ko­di­lų odos su paauk­sa­vi­mais – apie 90 tūkst. eurų.

V

ie­na, dėl ko bu­vęs „Louis Vuit­ton“ va­do­vas yra ne­per­kal­ba­mas, tai, kad pra­ban­gus ga­mi­nys tu­ri bū­ti pa­ga­ min­tas to daik­to kil­mės ša­ly­je. Jo­kių pa­si­ tei­si­ni­mų tau­pu­mo su­me­ti­mais. Pra­ban­gus daik­tas tu­ri su­ger­ti vi­są tos ap­lin­kos aurą! „Kai per­ku ru­siš­ką deg­ti­nę, tik­rai no­riu Ru­si­jo­je pa­ga­min­to pro­duk­to. Kai su­ži­ nau, kad pro­duk­tas pa­ga­min­tas ki­tur, sa­kau, kad esu ap­va­gi­nė­ja­mas“, – pa­tei­kia pa­vyz­dį V.Bas­tie­nas.

Jo įsi­ti­ki­ni­mu, pra­ban­gos pre­kė tu­ri bū­ti su­si­ju­si su sa­vo kul­tū­ra. Juk pirk­da­mi ki­niš­ kos pra­ban­gos pro­duk­ci­ją, pa­vyz­džiui, ką nors iš šil­ko, par­si­ne­ša­me ne tik pa­tį ga­mi­ nį, bet ir da­le­lę tos ša­lies kul­tū­ros.

Kny­go­je „Pra­ban­ga įpa­rei­go­ja“ V.Bas­ tie­nas pa­tei­kia dau­giau to­kį ry­šį paaiš­ki­ nan­čių pa­vyz­džių. Štai „Cha­nel“ ir „Her­ mes“ ga­mi­niai, pa­ga­min­ti Pran­cū­zi­jo­je, yra pra­ban­gos pro­duk­tai. Bet ga­mi­niai su „Dior“ ar­ba „Bur­ber­r y“ ženk­lu, ku­rie ga­mi­na­mi ten, kur ran­kų dar­bo jė­gos kai­

na ma­žes­nė, ne­be­ten­ka šio sta­tu­so. „Toks ga­my­bos iš­lai­dų ma­ži­ni­mas ro­do, kad šių ženk­lų ga­min­to­jai ne­be­sie­ kia ko­ky­bės ir ne­tu­ri pa­kan­ka­mai pi­ni­gų, kad tęs­tų ga­my­bą gim­to­jo­je ša­ly­je. Vie­ši pa­si­pik­ti­ni­mai, kai „Bur­ber­r y“ pas­kel­bė už­da­ran­ti sa­vo atel­jė Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­ tė­je, kad per­kel­tų ga­my­bą ten, kur jos są­nau­dos ma­žes­nės – Ki­ni­ją, yra pui­kus to pa­vyz­dys“, – tei­gia V.Bas­tie­nas.

Va­do­vau­jan­tis auto­riaus lo­gi­ka, „Louis Vuit­ton“ la­ga­mi­nas ar­ba ran­ki­nė, pa­ga­ min­ta Pran­cū­zi­jo­je, yra pra­ban­gos kla­sės ga­mi­nys. Bet ba­te­liai su „Louis Vuit­ton“ ženk­lu, pa­ga­min­ti Ita­li­jo­je ar­ba In­di­jo­je, ne­bea­ti­tin­ka pra­ban­gos kla­sės są­vo­kos.

Odos ga­mi­nių ženk­las „Longc­hamp“ ga­li sau leis­ti Pran­cū­zi­jo­je pa­ga­min­tus ga­mi­nius va­din­ti pra­ban­giais. Ir at­virkš­čiai – „Lan­cel“, anks­čiau pres­ti­ži­niais lai­ky­ti Pran­ cū­zi­jos ma­dos na­mai, ne­be­ga­li sa­vo pro­ duk­ci­jos va­din­ti pra­ban­gia, nes jų ran­ki­nės ga­mi­na­mos Ita­li­jo­je, o la­ga­mi­nai – Tai­lan­de.

Kar­lo La­ger­fel­do su­kur­tos „Cha­nel“ ran­ki­nės, kaip ir laik­ro­džiai, nea­be­jo­ti­nai yra pra­ban­gos pre­kės, bet jo aki­niai, par­ duo­da­mi op­ti­kos pre­ky­bos tink­luo­se, – ne.

Ki­tas da­ly­kas, dėl ku­rio bu­vęs ma­dos

Pra­ban­gia­me Pa­ry­žiaus pre­ky­bos cent­re „Ga­le­ries La­fayet­te“ sa­vo kam­pą tu­ri ko­ne vi­si pra­ban­gūs pre­kės ženk­lai.

181

Pasaulio pulsas

Prabangus gaminys turi būti pagamintas to daikto kilmės šalyje.

SE­NA KAIP ŽMO­NI­JA

įmo­nių stra­te­gas nu­si­tei­kęs ka­te­go­riš­kai, – pra­ban­gaus daik­to in­ter­ne­tu ne­nu­si­ pirk­si. Jei jis par­duo­da­mas in­ter­ne­tu, jis nė­ra pra­ban­gus.

Kai to­kią bu­vu­sio „Louis Vuit­ton“ va­do­vo min­tį iš­sa­kiau vie­no pra­ban­gių pre­kės ženk­lų pus­la­pių prie­ži­ūra už­sii­ man­čios bend­ro­vės sa­vi­nin­kei, pir­ma­sis klau­si­mas, ku­rį iš­gir­dau, bu­vo: „O kiek jam me­tų? Tas pats „Louis Vuit­ton“ da­bar par­duo­da sa­vo ga­mi­nius in­ter­ne­tu.“ „Ne­ma­nau, kad pra­ban­gos pre­kės ga­lė­ tų bū­ti par­duo­da­mos in­ter­ne­tu. Ir taip yra ne dėl to, kad esu jau se­ny­vo am­žiaus.

Pir­ki­mo pa­tir­tis ir­gi yra pra­ban­gos da­lis“, – sa­vo nuo­mo­nę gi­na 64 me­tų V.Bas­tie­nas.

K

o­dėl vie­noms pre­kėms pa­si­tu­rin­tys pir­kė­jai pi­ni­gų ne­gai­li, o ki­tų at­si­ sa­ko? Skir­tu­mą tarp aukš­čiau­sios ko­ky­bės ir pra­ban­gos pre­kės są­vo­kų V.Bas­tie­nas paaiš­ki­na pa­si­telk­da­mas vis­ kio ir kon­ja­ko pa­vyz­dį. Vis­kis nie­ka­da ne­kai­na­vo tiek daug kaip kon­ja­kas. Ko­dėl?

Nus­ta­ty­da­mi kai­ną vis­kio ga­min­to­jai tai­ 182

ko ob­jek­ty­vius kri­te­ri­jus: kiek me­tų gė­ri­mas bran­din­tas, kiek pa­teik­ta jo bu­te­lių, ar gė­ri­ mas tu­ri ko­kį nors išs­kir­ti­nį sko­nio to­ną.

Jei rem­da­mie­si to­kia lo­gi­ka par­duo­ da­me dvy­li­ka me­tų bran­din­to gė­ri­mo bu­te­lį už 40 do­le­rių, ko­kia bū­tų 28 me­tų bu­te­lio kai­na? Ge­riau­siu at­ve­ju dvi­gu­ba.

Kon­ja­ko ga­min­to­jai nusp­ren­dė pa­si­telk­ti sim­bo­lių, ko­dų ma­gi­ją. Pa­vyz­džiui, pres­ti­ži­nis XO sle­pia užuo­mi­ną apie le­gen­das (Liud­ vi­kas XIII, Na­po­leo­nas) ir ra­gi­na pri­si­min­ti pa­sau­lio ga­lin­gų­jų is­to­ri­jas.

Ga­lin­gų­jų tai­syk­lė – nie­ka­da ne­kal­bė­ti apie kai­ną. La­bai daž­nai įsi­vaiz­duo­ja­ma pra­ ban­gos pre­kės kai­na yra di­des­nė nei rea­li – tai jos tu­rė­to­jui su­tei­kia dau­giau pres­ti­žo.

Jei ne­šio­ja­me laik­ro­dį „Pas­ha“ iš „Car­ tier“, dau­ge­lis ap­link mus įsi­vaiz­duo­ja jo pi­ni­gi­nę ver­tę, bet jų vaiz­duo­tė­je be­si­su­ kan­tis skai­čius daž­nai di­des­nis nei tik­ra­sis.

Ma­dos na­mai tai ži­no, to­dėl, užuot pro­duk­to rek­la­mo­je už­ra­šę kai­ną, jie nu­ro­do te­le­fo­no nu­me­rį. Dvi­gu­bas triu­ kas: klien­tas pa­si­jus išs­kir­ti­nis, o kai­na liks ži­no­ma tik jam.

Di­džiau­sias pra­ban­gos ob­jek­tų lo­by­nas dėl pa­lan­kaus dy­ku­mų kli­ma­ to iš­li­ko iš Se­no­vės Egip­to lai­kų. Egip­te lai­ky­ta­si pra­ban­gos tai­syk­lių, tam bu­vo pri­tai­ky­ti ir nau­ji iš­ra­di­mai. Pa­vyz­džiui, kad iš­sau­go­tų kve­pa­lų aro­ma­tą, egip­ tie­čiai iš­ra­do stik­lą.

Pra­ban­ga bu­vo priei­na­ma tik ne­di­ de­lei eli­to da­liai: fa­rao­nui, jo žmo­nai ar žmo­noms, svar­biau­siam žy­niui ir dar ke­le­tui kil­min­gų­jų.

Nuo XVIII am­žiaus ga­li­my­bės siek­ti pra­ban­gos at­si­vė­rė vi­siems. Pos­tū­mį su­tei­kė pra­mo­nės re­vo­liu­ci­ja, pail­gė­ju­si gy­ve­ni­mo truk­mė, ir ga­liau­siai mo­te­r ų tei­sių re­vo­liu­ci­ja.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, nuo šeš­to­jo de­šimt­me­čio, dėl tech­no­lo­ gi­nės pa­žan­gos ir Va­ka­r ų vals­ty­bių, vė­liau ir Azi­jos eko­no­mi­nės rai­dos augo per­ka­mo­ji ga­lia, o dėl glo­ba­li­za­ ci­jos kri­to kai ku­rių pro­duk­tų kai­nos.

Taip priei­na­mes­nės ta­po ne tik pre­kės, anks­čiau bu­vu­sios pra­ban­gos da­li­mi (šil­kas, pries­ko­niai, cuk­r us XVI a. Va­ka­r uo­se, pran­cū­ziš­kas vy­nas XX am­žiu­je vi­sa­me pa­sau­ly­je), bet ir nau­ ja kul­tū­ri­nė pa­tir­tis. Pa­vyz­džiui, XIX am­žiu­je pran­cū­zai ėjo iš pro­to dėl ja­po­nų me­no.

Pran­cū­zi­jos ma­dos na­mų kū­ri­mo­ si pa­va­sa­ris – XIX am­žiaus vi­du­r y­je: „Her­mes“ įsi­kū­rė 1837-aisiais, „Car­ tier“ – 1847-aisiais, „Louis Vuit­ton“ – 1851-aisiais.

2008–2012

TARP PA­RY­ŽIAUS MA­DOS KŪ­RĖ­JŲ – IR LIE­TU­VĖ „Dior“ ma­dos na­mų ko­ri­do­riai pa­žįs­ta­mi ir lie­tu­vei di­zai­ne­rei Eg­lei Če­ka­na­vi­či­ūtei. Bai­ gu­si ma­dos stu­di­jas Lon­do­ne prieš ket­ve­rius me­tus mer­gi­na ten sta­ža­vo­si. „Te­ko pri­si­dė­ti prie ak­se­sua­rų kū­ri­mo. Dirb­ti le­gen­di­niuo­se ma­dos na­muo­se man bu­vo tik­ras iš­šū­kis. Esu dė­kin­ga li­ki­mui už šią neį­kai­no­ja­mą pa­tir­tį“, – pa­sa­ko­jo E.Če­ka­na­vi­či­ūtė. Šiuo me­tu lie­tu­vė di­zai­ne­rė dir­ba ma­dos na­muo­se „Mar­tin Mar­gie­la“, ku­riuo­se su ke­tu­ rių žmo­nių ko­man­da ku­ria mo­te­riš­kus „prêt-àpor­ter“ dra­bu­žius. Mer­gi­na džiau­gia­si čia tu­rin­ti kū­r y­bos lais­vę.

Lie­tu­vė jau­čia, kad pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­ giau ma­dos sos­ti­nės idė­jų pri­gy­ja ir Lie­tu­vo­je: „Lie­tu­vo­je dar stin­ga leng­vu­mo ir vė­ja­vai­kiš­ku­mo ren­kan­tis ir de­ri­nant dra­bu­žius. Kar­tais į nau­dą lau­žy­ti tai­syk­les, mo­kė­ti net pa­si­juok­ti iš sa­vęs, ne­bū­ti la­bai griež­tiems. Tuo ir ža­vi ši ma­dos era.“ Tarp per pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus la­biau­siai įst­ri­gu­sių Pran­cū­zi­jos ma­dos įvy­kių mer­gi­na išs­ky­rė Joh­no Gal­lia­no at­lei­di­mą iš „Dior“ me­no di­rek­to­riaus pa­rei­gų. J.Gal­lia­no pas­lau­gų ga­lu­ti­nai at­si­sa­ky­ta 2011-aisiais, kai vie­ nos ka­vi­nės lan­ky­to­jai pa­sis­kun­dė, kad jis, bū­da­ mas gir­tas, svai­do­si an­ti­se­mi­ti­niais šū­kiais. „Li­ūd­nes­nis yra „Saint Lau­rent Pa­ris“ at­ve­jis.

Dėl nau­jo­jo kū­r y­bos di­rek­to­riaus He­di Sli­ma­ ne’o ma­dos na­mai pa­kei­tė ne tik pa­va­di­ni­mą, bet ir sti­lių, ta­čiau ne į ge­rą­ją pu­sę, – dės­tė E.Če­ka­na­vi­či­ūtė. – Ma­no nuo­mo­ne, vi­sai nie­ko ne­be­li­ko iš il­gai kur­tų tra­di­ci­jų, ku­rio­mis sa­vo kū­r y­bą grin­dė bu­vęs di­rek­to­rius Ste­fa­no Pi­la­ti.

Da­bar sti­lius ta­po ko­mer­ci­nis ir ori­gi­na­lu­mu pri­ lygs­ta ne­bent ma­si­nės ga­my­bos kom­pa­ni­joms.“ Kū­r y­bi­nės li­ni­jos va­do­vą pa­kei­tė ir ma­dos na­mai „Ba­len­cia­ga“. Vie­toj pran­cū­zo Ni­co­ las Ghesquiè­re’o di­rek­to­riaus pos­te įsit­vir­ti­no Niu­jor­ke iš­gar­sė­jęs Ale­xan­de­ris Wang’as. „A.Wang’as le­gen­di­niams Pa­r y­žiaus ma­dos na­mams kol kas pris­ta­tė tik vie­ną ko­lek­ci­ją, to­dėl jį ver­tin­ti dar bū­tų anks­to­ka. Ta­čiau ne­ga­ li­me ne­pas­te­bė­ti, kad jo ko­lek­ci­ja bu­vo ne to­kia drą­si“, – už­si­mi­nė Pa­r y­žiu­je gy­ve­nan­ti lie­tu­vė di­zai­ne­rė.

PRA­BAN­GOS PRE­KIŲ ŽENK­LŲ APYVARTA 2011 METAIS ●● LVMH (Pran­cū­zi­ja; „Chris­tian Dior“, „Louis Vuit­ton“, „Bvlga­ri“, „Ce­li­ne“, „Chau­ met“, „Fred“, „Gi­venc­hy“, „Fen­di“, „Moët Chan­don“, „Hen­nes­sy“) 23,7 mlrd. eurų ●● „Ric­he­mont“ (Švei­ca­r i­ja; „Car­tier“, „Van Cleef Ar­pels“, „Dun­hill“, „Jea­ger“, „Le Coult­re“, „Montb­lanc“, „Pia­get“, „Chloè“, „Lan­cel“) 8,9 mlrd. eurų ●● „Swatch Group“ (Švei­ca­ri­ja; „Bre­ guet“, „Ome­ga“, „Blanc­pain“, „Har­r y

2008–2012

Win­ston“) 5,8 mlrd. eurų ●● PPR (Pran­cū­zi­ja; „Guc­ci“, „Saint Lau­ rent Pa­ris“, „Ba­len­cia­ga“, „Bot­te­ga Ve­ne­ ta“, „Ser­gio Ros­si“, „Bouc­he­ron“, „Stel­la McCart­ney“) 4,9 mlrd. eurų ●● „Ralph Lau­ren“ (JAV) 3,7 mlrd. eurų ●● „Her­mès“ (Pran­cū­zi­ja; „Her­mès“, „Pui­for­cat“, „Saint-Louis“) 2,8 mlrd. eurų ●● „Pra­da“ (Ita­li­ja; „Pra­da“, „Miu Miu“, „Church’s“) 2,5 mlrd. eurų

●● „Cha­nel“ (Pran­cū­zi­ja; „Cha­nel“, „Eres“) 2,3 mlrd. eurų ●● „Bur­ber­r y“ (Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė) 2,2 mlrd. eurų ●● „Hu­go Boss“ (Vo­kie­ti­ja) 2 mlrd. eurų ●● „Ar­ma­ni“ (Ita­li­ja;„Gior­gio Ar­ma­ni“, „Ar­ma­ni Col­le­zio­ni“, „Em­po­rio Ar­ma­ ni“, „Ar­ma­ni Jeans“, „Ar­ma­ni Exc­han­ge“, „Ar­ma­ni Ju­nior“, „Ar­ma­ni Ca­sa“) 1,8 mlrd. eurų

183

Pasaulio pulsas

Sunk­me­tis neį­vei­kė ita­lų ma­dos tvir­to­vės Mada – tai rimta ar ne? Daug kam atrodytų – nelabai.

Kaip gali būti rimta tai, kas nepastovu ir nuolat keičiasi? Tačiau pastaruoju metu pasižvalgius po krizės gniaužtuose įspraustą Italiją nuvertinti madą būtų tiesiog kvaila. Būtent mada dabar gelbėja didžiulę šalį. Ir gelbėja dviem būdais: stiprina jos ekonomiką, o žmonėms suteikia psichologinę atgaivą.

Jur­ga JUR­KE­VI­ČIE­NĖ, PAU­LIUS JUR­KE­VI­ČIUS Spe­cia­liai „Sti­liui“ iš Mi­la­no ir Ro­mos

S

unk­me­tis? Ne­ga­li bū­ti. Žvel­giant į „Ver­sa­ce“ ma­dos na­mų vy­rų 2013 me­tų ko­lek­ci­jos po­diu­mą Mi­la­ne šis žo­dis at­ro­do ne lai­ku ir ne vie­to­je. Jis tam­pa pap­ras­čiau­siai neak­tua­lus ir sve­ti­mas šiai ap­lin­kai. Auk­su žvil­gan­tys pal­tai, bran­ gak­me­niais de­ko­ruo­tos striu­kės. En­tu­ziaz­ mo, ga­lios, ener­gi­jos ku­pi­nos spal­vos. Jei­gu tai kri­zė, va­di­na­si, ji – la­bai dai­li ir spal­vin­ga.

Puo­ta ma­ro me­tu? Anaip­tol. „Taip, da­bar Ita­li­jo­je – sunk­me­tis. Bet Mi­la­ ne ne­bu­vo už­da­r y­tas nė vie­nas ma­dos sa­lo­nas, ne­bank­r u­ta­vo nė vie­ni ma­dos na­mai“, – „Sti­liui“ tvir­ti­no di­džiau­sias Ita­li­jos ma­dos auto­ri­te­tas – na­cio­na­li­nių ma­dos rū­mų „Ca­me­ra del­la Mo­da Ita­lia­ na“ pre­zi­den­tas Ma­rio Bo­sel­li.

Jam pri­ta­r ia itin bran­gių dra­bu­žių bend­ro­vės sa­vi­nin­kas Bru­nel­lo Cu­ci­nel­li: „Tar­ki­me, ma­no su­kur­tas kaš­my­ro megz­ tu­kas yra bran­gus. Ar tai reiš­kia, kad jis skir­tas tik tur­tuo­liams? Ne­ma­nau. Jis skir­ tas tiems, ku­rie mo­ka ver­tin­ti ko­ky­bę. O ko­ky­bę su­ku­ria žmo­nės. Ma­no kom­pa­ni­ jo­je dir­ba 500 dar­buo­to­jų. Neat­lei­dau nė vie­no. Pap­ras­čiau­siai ne­ga­lė­čiau, nes tek­tų at­leis­ti iš­ti­sas šei­mas, ku­rios pas ma­ne dir­ba“, – pa­sa­ko­jo Tos­ka­nos vi­du­ram­žių pi­ly­je įmo­nę įs­tei­gęs ita­lų ma­dos ats­to­vas.

Ma­da – tai spal­vų ir for­mų pa­sau­lis.

Ta­čiau ma­dos vers­lo žmo­nės pas­ta­ruo­ju me­tu var­di­ja ne tik nau­jas „prêt-à-por­ter“ ten­den­ci­jas, suk­ne­lių il­gį, audi­nio ko­ky­bę, bet ir že­ria skai­čius. Prieš kiek­vie­nos ma­dos 184

sa­vai­tės pra­džią Mi­la­no vers­lo dien­raš­tis „Mi­la­no Fi­nan­za“ pa­tei­kia ma­dos rin­kos prog­no­zes, ap­ta­ria re­zul­ta­tus. Tar­ki­me, nau­ jų auto­mo­bi­lių par­da­vi­mas Ita­li­jo­je per pas­ ta­ruo­sius dve­jus me­tus su­men­ko maž­daug 15 proc. O ma­din­gų dra­bu­žių par­da­vi­mas į be­dug­nę nek­rin­ta, ir tiek. „Prêt-à-por­ter“ pa­sau­lio sos­ti­nei Mi­la­nui to­kios nau­jie­nos – tar­si gurkš­nis op­ti­miz­mo ni­ūrių Ita­li­jos pers­pek­ty­vų fo­ne.

P

a­si­vaikš­čio­ki­me Mi­la­no ma­dos gat­ vė­mis – Del­la Spi­gos, Man­zo­ni, Mon­ te­na­po­leo­nės, Ve­ne­zi­jos pros­pek­tu.

Kaž­ka­da šis kvar­ta­las bu­vo pa­va­din­tas „Quad­ri­la­te­ro d’Oro“ – Auk­si­niu kvad­ra­ tu. Šian­dien nie­kas net neat­si­me­na, kas yra to­kio pre­ten­zin­go pa­va­di­ni­mo auto­rius.

Ar ži­ba auk­su Mi­la­no ma­dos kvad­ra­tas da­bar, kai Ita­li­jo­je per tris mė­ne­sius už­da­ ry­ta daugiau nei 100 tūkstančių įmo­nių?

At­sa­ky­mas – dve­jo­pas. Pir­ma­die­nio va­ka­rą pra­ban­gios vit­ri­nos spin­di tuš­tu­ mo­je. Vie­nas ki­tas praei­vis tik dar la­biau pab­rė­žia me­lanc­ho­li­jos po­jū­tį ir ver­čia ma­ny­ti, kad šio­se gat­vė­se ma­dos šven­tė jau bai­gė­si. O štai sa­vait­ga­lį – ma­dos ger­ bė­jų antp­lū­dis ir vit­ri­no­se eks­po­nuo­ja­mų ko­lek­ci­jų gau­sa.

Pag­rin­di­nė­je Mi­la­no ma­dos ar­te­ri­jo­je – Mon­te­na­po­leo­nės gat­vė­je – kvad­ra­ti­ nis met­ras nuo­mos kai­nuo­ja 6800 eurų (23 tūkst. 460 li­tų). Tiek kai­na­vo va­kar, tiek kai­nuo­ja šian­dien. Pra­ban­gių bu­ti­kų nuo­mos kai­nos lai­ko­si tvir­tai. Vi­si pre­ ky­bai skir­ti plo­tai čia užim­ti, to­dėl net­gi tu­rin­tys daug pi­ni­gų ir ke­ti­ni­mų ati­da­r y­ti sa­lo­ną pri­vers­ti lauk­ti.

Ša­lies eko­no­mi­ka trau­kia­si? Taip. O štai Mi­la­nas di­di­na ap­su­kas. Vy­r ų dra­bu­ žių eks­por­tas 2012 me­tais pa­di­dė­jo 10,2 proc. Ma­da bu­vo ir lie­ka ga­ly­be tvis­kan­ti pra­ban­gos tvir­to­vė, ku­rios neį­vei­kė juo­ das Mi­la­no ak­ci­jų bir­žos pe­si­miz­mas.

T

a­čiau ne­rei­kia nė fi­nan­si­nių duo­ me­nų, kad pa­jus­tu­me pul­suo­jan­čią ma­dos jė­gą ir gy­vy­bin­gu­mą. Ke­tu­ris kar­tus Mi­la­ne ren­gia­mos ma­dos sa­vai­tės – ge­ra pro­ga pa­si­tik­rin­ti: o gal vis dėl­to sunk­me­tis jau įsi­su­ko ir į ma­dos na­mus?

Pa­tik­rin­ti la­bai pap­ras­ta. Te­rei­kia im­tis vieš­bu­čio paieš­kų Mi­la­ne to­mis die­no­mis, kai šia­me mies­te vyks­ta svar­biau­si ma­dos ir di­zai­no ren­gi­niai: mo­te­r ų „prêt-à-por­ ter“ sa­vai­tė ar­ba Mi­la­no bal­dų sa­lo­nas.

Boo­king.com vieš­bu­čių re­zer­va­vi­mo tink­ la­la­pis tam­pa neį­ti­kė­ti­nų ir ne­la­bai ma­lo­ nių ste­buk­lų vie­ta: kuk­laus kam­ba­rio kai­ na dvie­jų žvaigž­du­čių vieš­bu­tė­ly­je šok­te­li iki 800–1000 eurų dviem nak­tims.

Pa­na­šūs reiš­ki­niai tra­di­ciš­kai vyks­ta du kar­tus per me­tus – žie­mą ir va­sa­rą, kai ma­dos sa­lo­nai skel­bia nu­kai­no­ji­mo se­zo­ ną. Ar ver­ta ste­bė­tis? Mi­la­nas trau­kia ita­ liš­kos ele­gan­ci­jos ger­bė­jus iš vi­so pa­sau­lio.

Yra aps­kai­čiuo­ta: Mi­la­ne iš­ma­ni mo­te­ ris ga­li ap­si­reng­ti iš­lei­du­si 661 eurą. Niu­ jor­kas ir Pa­r y­žius – pi­ges­ni, o Mask­va ir Lon­do­nas – šiek tiek bran­ges­ni. Žmo­nės į Mi­la­ną va­žiuo­ja gė­rė­tis vit­ ri­no­mis ar pirk­ti? Jie at­vyks­ta pa­sig­ro­žė­ti bal­tą­ja Mi­la­no ka­ted­ros go­ti­ka, už­su­ka į di­zai­ne­rių res­to­ra­nus, ke­liau­ja nu­si­lenk­ti Leo­nar­do da Vin­ci „Pas­ku­ti­nei va­ka­rie­nei“.

Vi­sa tai va­di­na­ma ma­dos tu­riz­mu. Per­ki ar ne­per­ki, ne­tu­ri reikš­mės, Mi­la­ne esi ma­dos tu­ris­tas, ir tiek. At­va­žiuo­ji ir pats to ne­pas­ te­bė­da­mas de­di gai­vų komp­re­są karš­ čiuo­jan­čiai Ita­li­jai. Taip per me­tus ma­dos tu­riz­mas mies­tui pel­no mi­li­jar­dą eurų.

R

i­tua­lais ta­pę ma­dos tu­ris­tų pa­si­ vaikš­čio­ji­mai Auk­si­nio kvad­ra­to gat­ vė­mis, il­ga ape­ri­ty­vo va­lan­da, vė­ly­va va­ka­rie­nė. Šian­dien Mi­la­nas, ro­dos, gy­ve­na tuo pa­čiu rit­mu kaip ir siau­tu­lin­gais „Mi­la­ no da be­re“ (iš­ver­tus iš ita­lų k. – Mi­la­no iš­ger­tu­vės) lai­kais, kai nie­kas nes­kai­čia­vo

2008–2012

Žvelgiant į „Versace“ mados namų vyrų 2013 metų kolekcijos podiumą Milane žodis „krizė“ atrodo ne laiku ir ne vietoje.

ir ne­tau­pė. Ta­čiau ati­džiau įsi­ži­ūrė­jus ma­dos gat­vė­se ga­li­ma įži­ūrė­ti ir nau­jų, vi­siš­kai ne­re­gė­tų var­to­ji­mo ten­den­ci­jų, ma­dos pap­ro­čių.

Auk­si­nio kvad­ra­to bu­ti­kuo­se smar­ kiai su­ma­žė­jo euro­pie­čių – ita­lų, pran­ cū­zų, vo­kie­čių, švei­ca­r ų. Už­tat ge­ro­kai pa­dau­gė­jo at­vy­kė­lių iš Ki­ni­jos, Pie­tų Ko­rė­jos, Bra­zi­li­jos, Ar­ti­mų­jų Ry­tų. Ita­ lams ar bri­tams ne­rei­kia aiš­kin­ti, kas yra ma­da. O štai su nau­jo­kais iš Ry­tų ir Pie­tų rei­kia kant­riai dirb­ti.

Pra­ban­gūs ma­dos sa­lo­nai sa­vo klien­ tus ėmė­si vi­lio­ti ne tik spin­din­čio­mis vit­ ri­no­mis. Kri­zė pri­ver­tė ieš­ko­ti pa­pil­do­mų var­to­ji­mo dir­gik­lių, nau­jų tra­di­ci­jų. „Jau tre­ti me­tai auk­si­nia­me Mi­la­no ma­dos kvad­ra­te spa­lio mė­ne­sį ruo­šia­ me tarp­tau­ti­nį ren­gi­nį „La Ven­dem­mia“ (iš­ver­tus iš ita­lų k. – Vy­no der­liaus šven­ tė)“, – pa­sa­ko­jo Mon­te­na­po­leo­nės gat­vės ma­dos aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas Gug­liel­mo Mia­ni. Ši aso­cia­ci­ja vie­ni­ja 100 bu­ti­kų, jų apy­var­ta – 200 mi­li­jo­nų eurų per me­tus.

Tai su­da­ro 12 proc. vi­so bend­ro­jo Mi­la­ne pa­ga­mi­na­mo pro­duk­to ver­tės.

Kas vyks­ta Mi­la­ne per „La Ven­dem­ mia“ šven­tę? Gar­sūs pa­sau­lio vyn­da­riai Mon­te­na­po­leo­nės gat­vės res­to­ra­nuo­se ren­gia de­gus­ta­ci­jas. „Be abe­jo, už­sie­nio klien­tai ir eili­niai tu­ris­tai pas mus at­vyks­ta pirk­ti, bet jiems svar­bu pa­jus­ti at­mos­fe­rą, pa­ra­gau­ti ita­liš­kų pro­duk­tų, ku­rie yra

2008–2012

Mon­te­na­po­leo­nės gat­vė­je kvad­ra­ti­nis met­ras nuo­mos kai­nuo­ja 6800 eurų (23 tūkst. 460 li­tų).

185

Pasaulio pulsas Ta­da vieš­pa­ta­vo am­ži­no­ji Mi­la­no pra­ban­ gos spal­va – pil­ka. Jos daug ir šian­dien. „Vers­lo vy­r us ža­vi švel­nios pil­kos spal­vos. Jie yra tie­siog prik­lau­so­mi nuo pil­kos spal­vos. Ži­no­ma, ji tap­tų nuo­bo­di, jei ne pla­ti ats­pal­vių ga­ma“, – dar pri­dū­rė A.Zeg­na.

Ki­taip mąs­to ir ku­ria Mi­la­no ma­dos ly­de­riai iš Pia­vės gat­vės – Do­me­ni­co Dol­ce ir Ste­fa­no Gab­ba­na. Jų kri­zės lai­kų vy­ras – ins­tink­ty­vus gam­tos, pir­mykš­čio gro­žio ir jė­gos įsi­kū­ni­ji­mas.

Jo­kių gė­jiš­kų po­teks­čių, jo­kių pab­lyš­ ku­sių in­te­lek­tua­lų. Do­me­ni­co ir Ste­fa­no ant „Met­ro­pol“ teat­ro po­diu­mo iš­ve­dė Si­ci­li­jos kai­mie­čius. Bet tik­rus! Di­zai­ne­riai pa­tys nu­va­žia­vo į Si­ci­li­ją ir at­si­ve­žė mo­de­lių, ku­rie ma­dos po­diu­mą bu­vo ma­tę ne­bent te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne. „Dol­ce & Gab­ba­na“ sunk­me­čio vy­rai – pap­ras­ti, gy­ve­ni­miš­ki, bet ža­vin­gi sa­vo pir­mykš­čiu gro­žiu ir jė­ga.

Tie­sa, pa­tys Do­me­ni­co ir Ste­fa­ no la­bai skau­džiai pa­ju­to kri­zę. Juos ata­kuo­ja mo­kes­čių ins­pek­to­riai, rei­ ka­lau­da­mi su­si­mo­kė­ti šim­tus mi­li­ jo­nų eurų ne­su­mo­kė­tų mo­kes­čių.

Ašt­rūs ins­pek­to­rių dan­tys pri­ver­tė di­zai­ne­rius nut­rauk­ti kiek pi­ges­nės, bet vi­sa­me pa­sau­ly­je la­bai po­pu­lia­ rios „D & G“ li­ni­jos ga­my­bą. Ar šį kar­tą pa­vyks iš­sau­go­ti bent „Dol­ce & Gab­ba­na“ ma­dos na­mus?

„La Ven­dem­mia“ šventė „DsQuared2“ salone su dizaineriais Deanu ir Danu Catenais.

pap­ras­ti, ta­čiau itin svei­ki. Tuo mes len­kia­me ir pran­cū­zus, jau ne­kal­bu apie bri­tus ar ame­ri­kie­ čius“, – pa­sa­ko­jo G.Mia­ni.

Jis pri­me­na, kad Mon­te­na­po­leo­ nės gat­vė gar­sė­ja pui­kiais res­to­ra­nais ir ka­vi­nė­mis – „Bi­ce“, „Con­ti Caf­fe“, „Co­va“, „As­pe­si Bac­ca­ro“ ir dau­ge­liu ki­tų, ku­rie vos per vie­ną sa­vait­ga­lį su­tei­ kia ga­li­my­bę ru­sams, ki­nams, ame­ri­kie­ čiams pa­si­ner­ti į ita­liš­ko sko­nio ver­pe­tą.

Nau­jie­ji ma­dos var­to­to­jai ne šiaip ma­to ma­dą per sa­lo­nų vit­ri­nų stik­lą. Jie ra­gau­ja, užuo­džia jos aro­ma­tą. Sma­gi ir sko­nin­ga ele­gan­ci­jos bei sko­nio įvai­ro­vė ta­po nau­ ja sunk­me­čio lai­kų tra­di­ci­ja.

M

i­la­no ma­dos pa­sau­lis – tai ele­ gan­tiš­ki vy­rai. Pir­mą­syk į ma­dos mies­tą at­vy­kę tu­ris­tai anks­čiau ar vė­liau pas­te­bi juos – Mi­la­no vy­rus, ku­rie čia yra to­kia pat įžy­my­bė kaip ir Leo­nar­ do da Vin­ci „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“. Bir­žos mak­le­riai, ma­dos na­mų va­dy­bi­nin­kai, ban­ kų, vieš­bu­čių, stam­bių tarp­tau­ti­nių kom­pa­ ni­jų dar­buo­to­jai trau­kia akį sa­vo ele­gan­ci­ja, mo­kė­ji­mu nep­rie­kaiš­tin­gai ap­si­reng­ti.

Ar yra tie­sio­gi­nis ry­šys tarp nei­gia­mų Mi­la­no bir­žos in­dek­sų ir vy­r ų ele­gan­ci­jos?

Vie­nos gar­siau­sių Ita­li­jo­je vy­rams dra­ bu­žius siu­van­čių „Er­me­ne­gil­do Zeg­na“ ma­dos na­mų bend­ra­tur­tė An­na Zeg­na nea­be­jo­ja, kad ir kri­zės me­tais stip­rio­sios ly­ties spin­to­je pri­va­lo ka­bo­ti ne vie­na pra­ban­gi eilu­tė: „Mū­sų bend­ro­vės eilu­ 186

Franca Sozzani vienu žodžiu apibendrino moterų prioritetą: prabanga.

tės vy­rams yra su­kirp­tos „su mi­su­ra“ (iš­ver­tus iš ita­lų k. – pa­gal mat­me­nis). Tai pab­rė­žia ne tik kiek­vie­no vy­ro kū­no li­ni­ jas, bet iš­reiš­kia ir as­me­ny­bę. Įta­kin­gi vy­rai no­ri bū­ti gra­žūs, nep­rie­kaiš­tin­gi, sti­lin­gi.Tai jiems su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Ar­gi ne tai svar­biau­sia vy­ro gy­ve­ni­me?“ A.Zeg­na bend­ro­vės sti­lis­tų ku­ria­mas vy­ro įvaiz­dis nė­ra pro­vo­kuo­jan­tis. Kri­ zės lai­kų vy­ras Mi­la­ne ven­gia karšt­li­giš­kų spren­di­mų ir akį rė­žian­čių dra­bu­žių. Jis trokš­ta lais­vės ir in­di­vi­dua­lu­mo. „Taip, lais­vės po­jū­tis ta­po ryš­kes­nis.

Vy­ro dra­bu­žiams ori­gi­na­lu­mo su­tei­kia pra­ban­gūs audi­niai. Mes su­kū­rė­me fi­gū­ rą liek­ni­nan­čių juos­tuo­tų eilu­čių, ku­rias vers­lo vy­rai ypač mėgs­ta. Taip pat ir la­biau pro­vo­kuo­jan­čių – gai­džio pė­dos mar­gi­ni­mo audi­nių“, – sa­kė A.Zeg­na.

Kos­tiu­mų si­lue­tai pri­me­na de­vin­tą­jį de­šimt­me­tį, kai nie­kas ne­no­rė­jo sa­vęs var­žy­ti min­ti­mis apie sunk­me­tį. Ma­dos pa­sau­lis ta­da bu­vo pa­šė­lęs ir pra­ban­gus.

K

aip sunk­me­čio psic­ho­lo­gi­nė įtam­ pa pa­vei­kė mo­te­ris? Apie tai įdo­ mu pa­si­kal­bė­ti su Ita­li­jos „Vo­gue“ ma­dos žur­na­lo re­dak­to­re Fran­ca Soz­ za­ni. Pa­kal­bin­ta prie „Gior­gio Ar­ma­ni“ ma­dos na­mų Ber­gog­no­nės gat­vė­je „Vo­ gue“ re­dak­to­rė vie­nu žo­džiu api­bend­ri­ no mo­te­r ų prio­ri­te­tą: pra­ban­ga.

Ką tai reiš­kia? „Rei­kia at­sik­ra­ty­ti įp­ro­ čio pirk­ti daug. Užuot leng­va­bū­diš­kai švais­čiu­si pi­ni­gus, mo­te­ris at­sa­kin­gai ren­ ka­si bran­ges­nius nei per­nai ar už­per­nai dra­bu­žius ir ak­se­sua­r us. Su­ka gal­vą, kaip iš­raiš­kin­giau sus­tip­rin­ti įvaiz­dį jau tu­ri­mu dra­bu­žiu“, – kal­bė­jo F.Soz­za­ni.

To­kia ji – sunk­me­čio ma­da. Pa­si­ro­ do, tam, kad ją pri­si­jau­kin­tum, la­biau­siai rei­kia drą­sos. Pra­ban­gai rei­kia daug pi­ni­ gų? Ne­bū­ti­nai. Pir­miau­sia rei­kia pa­keis­ti psic­ho­lo­gi­ją ir var­to­ji­mo įp­ro­čius. Ita­lų ma­dos žur­na­lo re­dak­to­rė kri­zės ma­dą pa­ly­gi­no su įvai­rias­pal­ve, tvis­kan­čia Ru­si­ jos im­pe­ri­jos ka­r ū­na. Daug spal­vų, spin­ de­sio, bran­gių me­ta­lų ats­pal­vių.

Ita­li­jos „Vo­gue“ re­dak­to­rė kal­bė­jo apie kū­r y­biš­ku­mo ga­lią: mo­te­ris pa­ga­liau ta­po kos­mo­po­li­tiš­ka, mo­bi­li, jos ne­bes­tab­do jo­kie ge­ro el­ge­sio ta­bu. „Be­ga­li­nis no­ras iš­reikš­ti sa­ve, sus­pin­dė­ti mi­nio­je jau ta­po

2008–2012

mo­ters gy­ve­ni­mo tiks­lu. Šį po­rei­kį kiek­vie­ na mū­sų iš­reiš­kia sa­vaip“, – sa­kė F.Soz­za­ni.

Pa­na­šiai kal­bė­jo ir „Ver­sa­ce“ ma­dos na­mų di­zai­ne­rė Do­na­tel­la Ver­sa­ce: „Rei­kia tau­py­ti? Gal ir rei­kia. Bet at­ro­dy­ti pra­ban­ giai taip pat bū­ti­na. Te­rei­kia vie­toj dau­gy­ bės vi­du­ti­niš­kų ak­se­sua­rų įsi­gy­ti vie­ną, bet ga­na bran­gų. Tar­ki­me, ma­din­gus auli­nius. Ir iš­syk tam­pa­te ele­gan­tiš­ka mo­te­ri­mi.“

D

i­zai­ne­rė Fri­da Gian­ni­ni dar prieš pra­si­de­dant sunk­me­čiui su­gal­vo­ jo ter­mi­ną „lus­so sen­za fre­ni“ – pra­ban­ga be stab­džių. Mi­la­nas džiaugs­ min­gai pa­si­ga­vo šį po­sa­kį, o 2009-aisiais, kai įsi­siūba­vo sunkmetis, taip pat džiaugs­ min­gai pa­mir­šo.

Da­bar po­diu­mai vėl al­suo­ja pra­ban­ga.

F.Gian­ni­ni ją pa­pil­dė ero­ti­kos ir lau­ki­nės gam­tos mo­ty­vais. Jos mo­te­ris – gai­va­liš­ka, stip­ri, eg­zo­tiš­ka. Lais­va. Va­ka­ri­nės suk­ nios be­gė­diš­kai ap­nuo­gi­no pe­čius, klu­bus, šlau­nis. Mi­la­nas šnabž­da, kad to­kio ga­lin­ go ero­ti­kos pro­ver­žio F.Gian­ni­ni ko­lek­ci­ jo­se iki šiol nė­ra bu­vę.

Apie nau­jas ma­dos ten­den­ci­jas, gy­ve­ ni­mo bū­do po­ky­čius ir prio­ri­te­tus pir­ mie­ji Mi­la­nui ir li­ku­siam ma­dos pa­sau­liui pra­ne­ša „Dol­ce & Gab­ba­na“ ma­dos na­mai. Do­me­ni­co ir Ste­fa­no su­ge­ba de­rin­ti praei­ties tra­di­ci­jas ir nū­die­nos ak­tua­li­jas. Gal­būt to­dėl Mi­la­nas ste­bė­jo­ si: gar­sių­jų di­zai­ne­rių teat­re „Met­ro­pol“ ku­rį lai­ką vieš­pa­tau­ja baž­ny­ti­nės nuo­ tai­kos. Ant mo­te­r ų ko­lek­ci­jų dra­bu­žių at­si­ra­do bib­li­nių siu­že­tų, pris­ta­ty­mo me­tu kar­tą net skam­bė­jo var­pai.

Bet „Dol­ce & Gab­ba­na“ ne­si­r uo­ šia lai­do­ti ma­dos. At­virkš­čiai. Šie ma­dos na­mai mo­te­rims si­ūlo at­sig­ręž­ti į am­ži­ ną­sias ver­ty­bes – dva­sin­gu­mą, ti­kė­ji­mą atei­ti­mi, in­te­lek­tua­lu­mą, iš­si­la­vi­ni­mą.

Ro­mos aukš­to­sios ma­dos ir vie­ne­ti­nių dra­bu­žių kū­rė­jai su Mi­la­nu ne­kon­ku­ruo­ja, ta­čiau aris­tok­ra­tiš­ko­ji Ita­li­jos ma­dos sos­ti­ nė taip pat ne­ga­li iš­si­vers­ti be pra­ban­gos ir ero­ti­kos mo­ty­vų. Ro­mos „sar­to­rie“ – vie­ne­ti­nių dra­bu­žių siu­vyk­lo­se ku­ria­ mų kos­tiu­mė­lių švar­kai pa­r yš­kin­ti gi­lio­mis iš­kirp­tė­mis, o il­gų va­ka­ro suk­nių skel­tu­kai lyg ne­ty­čia mo­de­liui žen­giant po­diu­mu ati­ den­gia šlau­nis. Nu­ga­ra, ap­nuo­gin­ta že­miau sėd­me­nų lin­kio, neat­ro­do vul­ga­riai, nes iš­kirp­tes den­gia dau­gias­luoks­nės klos­tės.

Raf­fael­los Cu­riel, Re­na­to Ba­lest­ros, Guil­ler­mo Ma­r iot­to, Ca­mil­lo Bo­nos su­kur­tos ko­lek­ci­jos pa­sa­ko­ja apie sub­ ti­lius gun­dy­mo bū­dus, ku­riems ne­pa­val­ dus nei lai­kas, nei sunk­me­čio gri­ma­sos.

Pa­vyz­džiui, perš­vie­čia­mi plo­ni audi­niai, ku­rių idė­ja ita­liš­kai va­di­na­ma „ve­do – non ve­do“ (iš­ver­tus iš ita­lų k. – ma­tau –

2008–2012

omai šiuo me­tu – sun­kios iš­lai­dų ma­ži­ni­mo ir kar­py­mo die­nos. Ta­čiau Ro­mos aukš­to­sios ma­dos kū­rė­jai nu­ta­rė neuž­sisk­lęs­ti sa­vo kū­r y­bi­nių idė­jų

la­bi­rin­te. Ma­dos na­mų „Fen­di“ sa­vi­nin­kė le­gen­di­nė di­zai­ne­rė Car­la Fen­di pa­ra­gi­no pri­si­dė­ti prie Ro­mos sim­bo­lio – Tre­vio fon­ta­no tvar­ky­mo ir res­tau­ra­vi­mo. Jos dė­ka pa­ga­liau ir po­li­ti­kai atk­rei­pė dė­me­sį į šią Am­ži­no­jo mies­to įžy­my­bę. Ma­dos sa­vai­tę Ro­mo­je pra­dė­jo ne kas ki­tas, o gar­su­sis ak­to­rius Ar­nol­das Schwar­ze­neg­ ge­ris, įmes­da­mas mo­ne­tą į fon­ta­ną.

Be­je, ar sunk­me­čio ma­da tu­ri sa­vo aro­ma­tą? Ži­no­ma. Ji kve­pia pra­ban­ga.

Di­zai­ne­rė iš Ro­mos Lau­ra Bia­giot­ti Mi­la­ ne jau atš­ven­tė sa­vo gar­sių­jų kve­pa­ lų „Ro­ma“ ket­vir­čio am­žiaus ju­bi­lie­jų. Šie kve­pa­lai pa­ge­ri­no vi­sus par­da­vi­mo re­kor­dus – per 25 me­tus pa­sau­ly­je bu­vo par­duo­ta 80 mi­li­jo­nų bu­te­liu­kų. „Ro­ ma“ – tai Am­ži­no­jo mies­to aro­ma­tas. Su ka­bu­tė­mis ir be jų. Bet am­ži­nas yra ir ita­lų gro­žio, ele­gan­ci­jos gei­du­lys.

Tokio galingo erotikos proveržio „Gucci“ kolekcijose iki šiol nėra buvę.

„Verslo vyrai tiesiog priklausomi nuo pilkos spalvos“, – sako Anna Zegna.

ne­ma­tau). Jie at­sar­giai pab­rė­žia kū­no li­ni­ jas, nes ši­fo­no ir šil­ko suk­nios – leng­vos, dai­liai krin­ta. Mo­de­liui žen­giant po­diu­mu lyg per di­di­na­mą­jį stik­lą ma­to­mas kiek­vie­ no rau­mens vir­te­lė­ji­mas.

Pro šiuos plo­ny­čius „Gat­ti­no­ni“ ma­dos na­mų audi­nius per­siš­vie­čia gi­pi­ūru pa­puoš­ ti ero­tiš­ki apa­ti­niai. O ką? Ero­ti­ka, mo­ters pri­gim­ti­nis gro­žis vi­sais lai­kais bu­vo pui­ki užuo­vė­ja nuo sunk­me­čio dep­re­si­jos. Tra­ pūs or­gan­zos, tiu­lio, gi­pi­ūro audi­niai sub­ti­liai pab­rė­žia mo­de­lių odos ats­pal­vį. O bran­ gūs pa­puo­ša­lai, pa­ga­min­ti iš sus­tin­gu­sios la­vos, spal­vo­tų ak­me­nų ir kris­ta­lų, iš­r yš­ki­na mo­ters kak­lo lin­kį, ran­kų grakš­tu­mą.

R

187

Pasaulio pulsas

Maskvą sušildė ir lietuviška dvasia Maskva vieniems – įkvėpimo šaltinis. Kitiems – miestas, kuriame tik uždirbami pinigai. Treti niekur kitur nenorėtų gyventi, tik šiame žilagalvę senolę su aukso karūna primenančiame megapolyje. „Maskva manęs nebepaleidžia“, – su šypsena kalbėjo choreografė Anželika Cholina, dirbanti Maskvos valstybiniame akademiniame J.Vachtangovo teatre, kuriam vadovauja režisierius Rimas Tuminas. Būtent šie žmonės turėjo daug įtakos Maskvos kultūriniam gyvenimui per pastaruosius penkerius metus.

Dai­va KAI­KA­RY­TĖ

P

erf­ra­zuo­jant gar­sų­jį ru­sų fil­mą „Mask­va ne­ti­ki aša­ro­mis“, bū­tų ga­li­ ma teig­ti, kad bū­tent lie­tu­viai ją pra­ virk­dė. Pa­vyz­džiui, 2011-aisiais po R.Tu­mi­no prem­je­ros „Priep­lau­ka“ pub­li­ka nuš­čiu­vo, pas­kui at­sis­to­jo ir su­kė­lė ova­ci­jų la­vi­ną. Ir plo­jo ne eili­nė pub­li­ka, o ir Lie­tu­vai pa­žįs­ta­mas Ru­si­jos ki­no bei teat­ro žie­das. Ir 188

taip – po kiek­vie­no nau­jo spek­tak­lio.

Po A.Cho­li­nos spek­tak­lio „Be­reg ženš­čin“ vi­si bu­vo nus­te­bin­ti. R.Tu­mi­ nas ma­no, kad tuo­met teat­ras pra­dė­jo kvė­puo­ti – vi­si pa­ma­tė bend­rą teat­ri­nę kul­tū­rą, pa­ju­to jos sko­nį.

Ne­ga­na to, nau­ju žo­džiu Ru­si­jos sce­no­ je bu­vo api­bū­din­tas cho­reog­ra­fės iš Lie­tu­ vos spek­tak­lis „Ana Ka­re­ni­na“, pas­ta­ty­tas ir­gi R.Tu­mi­no va­do­vau­ja­ma­me teat­re. Už

šį kū­ri­nį ji ir sce­nog­ra­fas Ma­ri­jus Ja­covs­kis bu­vo no­mi­nuo­ti Auk­si­nei kau­kei – ap­do­ va­no­ji­mui, pri­lygs­tan­čiam ki­no „Os­ka­rui“.

Ru­sai pa­tys nes­lė­pė, kad lie­tu­viai pri­ kaus­tė sa­vo aukš­tu me­ni­niu ly­giu, pa­gar­ba tra­di­ci­joms ir ra­fi­nuo­tu sko­niu.

Mask­vos me­no eks­per­tai ti­ki­no, kad atė­ jus va­do­vau­ti lie­tu­viui J.Vach­tan­go­vo teat­ras ta­po aukš­čiau­sios pra­bos sce­na, ko­kia bū­tų di­džia­vę­sis ir Jev­ge­ni­jus Vach­tan­go­vas.

2008–2012

Maskva žavi ir senąja architektūra, ir sparčiai kylančiais dangoraižiais.

G

rei­čiau­siai tai tu­rė­jo įta­kos ir dau­ ge­lio eili­nių mask­viš­kių – net ne­si­do­min­čių me­nu – nuo­mo­nei apie Lie­tu­vą. Štai vie­nas Mask­vos vers­li­nin­kas prieš po­rą me­tų pa­sa­ko­jo, kad vos ne tie­sio­ gi­ne šio žo­džio pras­me bi­jo­jo ke­liau­ti į Lie­tu­vą. Mat bu­vo pri­sik­lau­sęs gan­dų, kad pra­kal­bus ru­siš­kai Vil­niaus gat­vė­se ga­li­ma su­lauk­ti pa­čios ne­ma­lo­niau­sios reak­ci­jos.

Ir bu­vo nus­te­bęs, kai at­vy­kęs pa­te­ko į drau­giš­ką ir kul­tū­rin­gą at­mos­fe­rą. Šiuos po­ty­rius pui­kiai iliust­ruo­ja dai­ni­ nin­kės Jur­gos Še­dui­ky­tės nu­pa­sa­ko­ta si­tua­ ci­ja. Kar­tą jai sė­dint vie­no­je ka­vi­nė­je Vil­niu­je už­su­ko trys ru­sai, įsi­tai­sė ne­to­li du­rų. Įeina lan­ky­to­jai, vie­nas, ki­tas, o jie ko­men­tuo­ja: „Ži­ūrėk, lie­tu­viai šyp­so­si! O mums sa­kė, kad ne.“ Dau­giau nei me­tus Jur­ga pra­lei­do su šei­ma Mask­vo­je, nes jos vy­ras Vi­das Ba­rei­kis Vse­vo­lo­do Me­jer­hol­do teat­ro ins­ti­tu­te stu­di­ja­vo re­ži­sū­rą.

2008–2012

„Mask­va – klai­kaus bran­gu­mo mies­tas.

Ten par­duo­tu­vė­je ne­ga­lė­da­vau ne­ži­ūrė­ti į kai­nas. Nuo­lat bu­vau apim­ta įtam­ pos, – pri­si­mena Jur­ga. – Ne­pai­sant to, kad ne­pa­bu­vęs Mask­vo­je tik­rai ne­ži­nai, kas yra rea­li ag­re­si­ja ir gy­ve­ni­mo grei­tis, ne­tru­kus pa­ju­tau, kad neiš­vy­ku­si į Ru­si­jos sos­ti­nę bū­čiau daug ne­te­ku­si. Ten pa­tir­ ties sė­miau­si kiek­vie­ną va­lan­dą.“

M

ask­va bu­vo už­si­gei­du­si lie­tu­vių di­zai­ne­r io Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus.

2011 me­tais pra­ban­gia­me pre­ ky­bos cent­re „Gi­me­nej“, kur ap­si­per­ka Krem­liaus grie­ti­nė­lė, pa­de­dant tur­tin­ giems ir įta­kin­giems vers­li­nin­kams iš Lat­ vi­jos, su­ži­bo J.Stat­ke­vi­čiaus sa­lo­nas „Bou­ tique de Lu­xe“.

Kol bu­vo įreng­tas sa­lo­nas, Juo­zas į Mask­vą va­ži­nė­jo de­šim­tis kar­tų. Bet rei­ ka­lin­gus in­ter­je­ro ak­se­sua­r us ir įran­gą pir­ko Lie­tu­vo­je. „Net ki­li­mą“, – juo­kė­si Juo­zas.

Tik to­dėl, kad Vil­niu­je jam tai da­r y­ti pap­ras­čiau. Lai­ko am­ži­nai ne­tu­rin­tį di­zai­ ne­rį glu­mi­no di­de­li pa­sau­lio me­ga­po­lio ats­tu­mai ir auto­mo­bi­lių spūs­tys. „Vien švies­tu­vo nu­va­žiuo­ti užt­r un­ki tris va­lan­das ir jo ne­ran­di“, – įkur­tu­vių rū­pes­čius pri­si­mena Juo­zas.

Par­duo­tu­vės in­ter­je­ras buvo toks kaip vei­kian­čios Vil­niu­je – daug juo­dos spal­ vos, teat­ra­liš­ka ir jau­ku. Tik­rai sky­rė­si nuo ap­lin­ki­nių par­duo­tu­vių, kad ir ko­kiais bran­giais daik­tais ten bū­tų pre­kiau­ja­ma.

Vi­so to ne­bū­tų įvy­kę, jei ne lie­tu­vių kū­rė­ją įsi­my­lė­ję ger­bė­jai iš įvai­riau­sių ša­lių.

Kar­tą jo įs­pū­din­gą ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mą ste­bė­jo sve­čiai iš Mask­vos.

Iš­vy­dę lie­tu­vių kū­rė­jo dar­bus ir įs­pū­ din­gą šou jie iš kar­to suk­r u­to: „Duo­ki­te jį mums!“ Jie jau bu­vo gir­dė­ję apie J.Stat­ke­vi­čių, ta­čiau re­gi­nys, ku­rį iš­vy­do, nu­gink­la­vo.

Ką ma­no pats Juo­zas apie dar­bą Mask­vo­je?

189

Pasaulio pulsas „Tai įdo­mus ir nau­din­gas mies­tas, nes jo vy­rai le­pi­na sa­vo mo­te­ris. Ir ga­li sau tai leis­ti“, – samp­ro­ta­vo kū­rė­jas.

Sa­lo­ne bu­vo pre­kiau­ja­ma nuo die­nai skir­tų an­samb­lių iki va­ka­ri­nių suk­ne­lių. Vy­rai taip pat tu­rė­jo į ką pa­si­dai­r y­ti – čia bu­vo kos­tiu­mų. Taip pat – ga­lan­te­ri­jos kū­ri­nių, no­si­nių, pa­puo­ša­lų, kny­gų ir net ba­tų.

Bu­vo prii­ma­mi ir in­di­vi­dua­lūs už­sa­ky­mai.

Juo­zas tu­rė­jo ne­ma­žai klien­čių iš Mask­vos – jos atsk­ris­da­vo į Vil­nių už­si­sa­ky­ti kai­li­nių. Kad sa­lo­nas šiuo me­tu už­da­r y­tas, nes­te­bi­nan­tis Ru­si­jos sos­ti­nės gy­ve­ni­mo fak­tas, nes vers­li­ nin­kams ten iš­lik­ti ne­leng­va.

Nep­r ieš­ta­r au­da­mas, o tik pa­ti­kin­ da­mas, kad Mask­vo­je net­r ūks­ta įvy­kių, po­ty­r ių, reiš­ki­nių, ge­r as J.Stat­ke­vi­čiaus bi­čiu­lis ir vie­na ryš­kiau­sių Ru­si­jos ba­le­to žvaigž­džių Ni­ko­la­jus Cis­ka­ri­dzė tei­gė, jog nie­kur ki­tur gy­ven­ti ne­no­rė­tų. „My­liu Mask­vą. Kas­dien va­žiuo­ju į dar­ bą kran­ti­ne pro Krem­lių ir ža­viuo­si šiuo mies­tu“, – su įk­vė­pi­mu kal­bė­jo me­ni­nin­kas.

Prabangiame Maskvos prekybos centre buvo įkurtas Juozo Statkevičiaus salonas.

Atidarymo šventėje Juozą sveikino rusų baleto žvaigždė Nikojalus Ciskaridzė.

J

uo­zo bi­čiu­lė Eve­li­na Chrom­čen­ko, žur­na­lo „Les Edi­tions Ja­lou“ re­dak­ to­rė, at­sa­kin­ga už tu­ri­nį bei lei­dy­bą 20 ša­lių, – vie­nas pui­kių pa­vyz­džių, kaip mo­te­ris ga­li tu­rė­ti įta­kos ir di­de­liems so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo po­ky­čiams.

Bu­vu­sią žur­na­lo „L’Of­fi­ciel“ re­dak­to­rę ban­dė pa­mėg­džio­ti dau­gy­bė mo­te­r ų – vie­nas pa­verg­da­vo jos ryž­tin­gas, ka­rin­gas cha­rak­te­ris, ki­tas – sko­nin­ga apranga.

Vie­nos pa­mėg­džio­jo, ki­tos ne­ken­tė, bet abe­jin­gų ne­bu­vo.

E.Chrom­čen­ko žur­na­lui „L’Of­fi­ciel“ va­do­va­vo 13 me­tų – iki 2011-ųjų. Pa­sie­ kė tiek, kad svar­biau­siuo­se mies­tuo­se, kur vyk­da­vo ma­dos sa­vai­tės – Mi­la­ne, Pa­r y­ žiu­je, Niu­jor­ke, ji sė­dė­da­vo pir­mo­se eilė­se.

Ir ke­tin­da­ma su­si­tik­ti in­ter­viu su ita­lų di­zai­ne­riu Gior­gio Ar­ma­ni leis­da­vo sau pas­kir­ti pa­to­ges­nį lai­ką – tik dėl to, kad jau bu­vo su­si­ta­r u­si, kuo­met ją vieš­bu­ty­je su­šu­kuos kir­pė­ja. Ši mo­te­ris neš­vais­tė sa­vo bran­gaus lai­ko, jė­gų man­da­giems ple­pe­siams su mie­lais ne­pa­žįs­ta­mai­siais – nes­kir­da­vo jo net sa­vo pi­ni­gams sus­kai­čiuo­ti. Ati­duo­da­ vo juos na­mus pri­ži­ūrin­čiai te­tai, ir ši vis­ kuo pa­si­r ū­pin­da­vo. Tai la­bai daž­nas at­ve­jis Mask­vo­je – tu­rė­ti ne tik vai­r uo­to­ją, auk­lę, tvar­ky­to­ją, bet ir pa­ti­ki­mą eko­no­mę.

Eve­li­na ne­gaiš­da­vo lai­ko net gy­dy­to­jui – jei jo pri­reik­da­vo, spe­cia­lis­tas at­vyk­da­vo į mo­ters dar­bo vie­tą. „Ma­no už­duo­tis – pas­te­bė­ti gra­žius da­ly­kus kiek­vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me cen­ ti­met­re. Ma­ty­ti tai, ko ki­ti ne­ma­to. Mask­ va – nuos­ta­bus, vie­nas gra­žiau­sių pa­sau­lio mies­tų. Be abe­jo, yra kas ne­pa­tin­ka, – tai 190

2008–2012

2013 metų balandžio 16-ąją Maskvoje Anželikai Cholinai ir scenografui Marijui Jacovskiui buvo įteikti Auksinės kaukės – kino „Oskarų“ atitikmens – nominantų diplomai.

Evelina Chromčenko padėjo tvirtus pamatus mados industrijai, kai vadovavo žurnalui „L’Officiel“.

koš­ma­riš­ka nau­jo­ji arc­hi­tek­tū­ra ir met­ro.

Ne­si­nau­do­ju juo jau be­veik pen­kio­li­ka me­tų. Kai bu­vau nėš­čia, ma­ne la­bai stip­ riai įžei­dė. Bu­vau ne­tur­tin­ga, bet da­viau sau žo­dį dau­giau nie­ka­da ne­va­žiuo­ti met­ ro. Aš žo­džio lai­kau­si. Bu­vau pa­si­r uo­šu­si ne­val­gy­ti, bet va­žiuo­ti auto­mo­bi­liu, o ne met­ro, kad tik neiš­gy­ven­čiau to, ką pa­ty­ riau“, – kal­bė­jo Eve­li­na.

Pak­lau­sus, ar ne­bi­jo įtemp­tai dirb­da­ma iš­si­sunk­ti kaip cit­ri­na, pra­ras­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mo ir su­sirg­ti, E.Chrom­čen­ko tik at­sai­niai mes­te­lė­jo, kad ka­da nors vis tiek sirgs. „Juk gy­ve­ni šian­dien, ne­re­pe­tuo­ji ry­to­ jaus. Nie­ka­da ne­bus ge­riau ne­gu šian­dien – da­bar pats ge­riau­sias lai­kas.

Pra­dė­ju­si leis­ti žur­na­lą Ru­si­jo­je at­si­ dū­riau lyg tuš­čia­me lau­ke – bu­vo ma­žai spe­cia­lis­tų, ku­r iuos ga­lė­jau pak­vies­ti bend­ra­dar­biau­ti. Ne to­dėl, kad esu pa­ti pro­tin­giau­sia – to­dėl, kad jų fi­ziš­kai ne­bu­ vo. Ne­ga­lė­jau rink­tis iš pen­kių sti­lis­tų, nes ne­bu­vo nė vie­no, ne­ga­lė­jau nie­ko per­si­ vi­lio­ti už dau­giau pi­ni­gų, nes man tie­siog ne­pa­ti­ko kon­ku­ren­tų dar­bas.

2008–2012

Juk pas mus ne­bu­vo nei sti­lis­tų mo­kyk­ los, nei ma­dos žur­na­lis­ti­kos.

Tad na­tū­ra­lu, kad man rei­kė­jo dirb­ti dau­giau nei tiems, ku­rie dirbs po ma­nęs.

Taip prip­ra­tau prie pa­šė­lu­sio tem­po. Esu įsi­ti­ki­nu­si: fil­mo „Ir vel­nias dė­vi „Pra­da“ he­ro­jė – lei­di­nio re­dak­to­rė Mi­r an­da Prist­li – Ru­si­jo­je neiš­leis­tų nė vie­no nu­me­rio, nes jai pap­ras­čiau­siai trūk­tų fo­tog­ra­fų, sti­lis­tų, asis­ten­tų, ma­dos ži­no­ vų, pa­ga­liau – gra­žių daik­tų. Čia nė­ra nė de­šim­to­sios da­lies to, kuo ji įp­ra­tu­si nau­ do­tis kiek­vie­ną die­ną. O juk tu­rė­jau kur­ti tarp­tau­ti­nio lyg­mens pro­duk­tą“, – da­li­jo­si min­ti­mis gar­sio­ji mask­vie­tė, ku­rios įdir­bis bu­vo ypač ryš­kus pas­ta­r uo­sius pen­ke­rius me­tus, net kai ją pa­kei­tė ki­ta re­dak­to­rė.

P

rieš ket­ve­rius me­tus pra­dė­ju­si va­ži­ nė­ti į Mask­vą, J.Vach­tan­go­vo teat­rą, sta­ty­ti spek­tak­lių, A.Cho­li­na pri­si­mi­ nė, kad pir­miau­sia rei­kė­jo su­telk­ti tru­pę, pa­da­r y­ti ak­to­rius ge­ra­no­riš­kus. „Mask­va – sku­ban­čių žmo­nių mies­tas, o ge­ras ak­to­rius ne­ga­li bū­ti sku­ban­tis.

Jis pri­va­lo tu­rė­ti lai­ko pa­gal­vo­ti, pa­bū­ti su sa­vi­mi, ste­bė­ti. Ta­čiau daž­nas vie­na ko­ja – re­pe­ti­ci­jo­je, ki­ta – fil­ma­vi­mo aikš­ te­lė­je, va­ka­re spek­tak­lis, po jo – nak­ti­nis fil­ma­vi­mas. Mask­vo­je iš­vy­dau iš­sunk­tus žmo­nes be sa­vo pa­sau­lio, be sa­vo vei­do.

Juos rei­kė­jo grą­žin­ti į sa­ve, jei no­rim ne pa­ro­do­mo­jo teat­ro, ne pi­gios klou­na­dos, o to­kio spek­tak­lio, ku­ris il­gam įsi­rė­žia į re­per­tua­rą“, – pa­sa­ko­jo cho­reog­ra­fė.

Da­bar su A.Cho­li­na no­ri dirb­ti ryš­ kiau­sios ru­sų žvaigž­dės.

Re­ži­sie­rius R.Tu­mi­nas pats pri­pa­žįs­ta,

kad per pen­ke­rius jo va­do­va­vi­mo me­tus J.Vach­tan­go­vo teat­ras sus­kam­bė­jo ir pa­ki­lo. „Ten pil­ka že­mė, pil­kas dan­gus. Žmo­gus to­kia­me mies­te – kaip ka­pe. O vi­si no­ri gy­ven­ti, iš­gy­ven­ti, bū­ti, tap­ti. Yra no­rin­čių pag­ra­žin­ti sos­ti­nę, kad ji ne­bū­tų to­kia pil­ka – ir dan­gų pra­va­ly­ti. Ir aš to no­riu. Ta troš­ ku­lio ten­den­ci­ja at­sis­pin­di teat­re – išau­go at­vi­ru­mo, pap­ras­tos is­to­ri­jos be jo­kių at­rak­ cio­nų po­rei­kis“, – kal­bė­jo kū­rė­jas.

Svar­biau­si kul­tū­ri­niai ren­gi­niai Mask­ vo­je nep­raei­na be gar­saus lie­tu­vio. Nors ren­gi­niai, šven­tės ne­la­bai pa­tin­ka kū­rė­jui, jis sup­ran­ta, kad da­ly­va­vi­mas vi­sa­me ta­me – tai vie­na jo, kaip teat­ro va­do­vo, pa­rei­gų.

Gar­sūs jo ko­le­gos pa­juo­kau­ja: „Tai ką, Tu­mi­nai, ker­ši­ji mums?“ Mat lie­tu­vis tvir­ tai užė­mė teat­ri­nę erd­vę Mask­vo­je. „Sa­kau – taip, pra­de­dant nuo 1939 me­tų, – šyp­te­lė­jo R.Tu­mi­nas ir pa­ti­ki­no, kad juo­kau­ja­ma gra­žiai, be sar­kaz­mo. – Ele­gan­tiš­kas kerš­tas? Ki­taip mes ir ne­ga­ li­me, o ir ne­rei­kia – tik krep­ši­niu, mu­zi­ka, kul­tū­ra. Pa­tys mask­viš­kiai spau­do­je ra­šo, kad pats ge­riau­sias ru­sas yra lie­tu­vis.“ Į vie­šu­mą prasp­rūs­ta ir to­kia min­tis, kad štai at­va­žia­vo už­sie­nie­tis ir pa­ro­dė, kas yra An­to­nas Čec­ho­vas, Alek­sand­ras Puš­ki­nas.

R.Tu­mi­nas atk­rei­pė dė­me­sį, kad pas­ta­ rai­siais me­tais moks­li­nin­kai is­to­ri­kai, pa­vyz­ džiui, te­le­vi­zi­jos lai­do­se apie Lie­tu­vą kal­ba kaip apie Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę – to anks­čiau iš­girs­ti bu­vo neį­ma­no­ma.

Kaip aukš­čiau­sio ly­gio teat­ra­las ir pui­ kus dip­lo­ma­tas R.Tu­mi­nas pa­sie­kė, kad lie­ pos 1-ąją, Lie­tu­vai pra­dė­jus pir­mi­nin­kau­ti Euro­pos Są­jun­gos Ta­r y­bai, J.Vach­tan­go­vo teat­re bus su­reng­tas mi­nė­ji­mas.

191

Pasaulio pulsas Rimui Tuminui pradėjus vadovauti Maskvos valstybinis akademinis J.Vachtangovo teatras pakilo tarsi iš pelenų.

„Bus kvie­čia­mi Mask­vo­je re­zi­duo­jan­tys įvai­riau­sių ša­lių dip­lo­ma­tai. Pa­ro­dy­si­me neil­ gą spek­tak­lį, su­reng­si­me priė­mi­mą. Ma­nau, kad bū­si­me pa­gerb­ti ir pri­pa­žin­ti. Anks­čiau grei­čiau­siai to ne­bū­čiau ga­lė­jęs pa­da­r y­ti – bū­tų at­kal­bė­ję“, – už­si­mi­nė R.Tu­mi­nas.

Kai ka­da jam žmo­nės sa­ko, kad da­bar, Ri­mai, jūs ga­li­te vis­ką. Bet jis ne­da­ro nė pu­sės, ką ga­lė­tų. Kaip pats juo­kia­si, nė­ra pra­tęs rei­ka­lau­ti pri­vi­le­gi­jų, jam ne­rei­kia, kad jį įneš­tų į teat­rą, ve­žio­tų auto­mo­bi­liu.

D

aug kas sa­ko, kad Mask­va pil­ko­ka, gro­žio jo­je ne­daug. Ar per pas­ta­ ruo­sius pen­ke­rius me­tus at­si­ra­do vie­tų, kur šir­dis ir akys ga­lė­tų at­si­gau­ti?

R.Tu­mi­nas tei­gė, kad Pat­riar­ši­je Pru­dy – pui­kus ra­jo­nas, iš­puo­se­lė­tas.Ypač išg­ra­žė­jo bū­tent per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus. „Pui­ki N.Go­go­lio alė­ja, pats bul­va­ras ir jo priei­gos. Čis­ty­je Pru­dy bei No­vo­de­vi­ čės vie­nuo­ly­nas. Yra iš­li­ku­sių gra­žių vie­tų bei pas­ta­tų, pri­me­nan­čių di­džią­ją ru­sų kul­ tū­rą, XIX am­žių – bū­tent jis ru­sų kul­tū­ro­je man ar­ti­miau­sias“, – pa­sa­ko­jo R.Tu­mi­nas.

Me­ni­nin­kas nu­si­šyp­so­jo pak­laus­tas apie 192

par­duo­tu­ves – ša­lia jo na­mų Mask­vo­je kaip tik ne­se­niai ati­da­r y­tas nau­jas pre­ky­ bos cent­ras. Vis dėl­to vil­niš­kiai „Ma­xi­ma“, „Ri­mi“ ar „Iki“ jam iš­lie­ka ge­riau­si.

Vis­ko ma­čiu­sį ir ne­ma­žai sau ga­lin­ tį leis­ti vy­rą stul­bi­na kos­mi­nės kai­nos – mėgs­ta su ko­le­go­mis iš Lie­tu­vos net gar­siai pa­sis­te­bė­ti atk­reip­da­mi vie­nas ki­to dė­me­sį į ko­kį nors pro­duk­tą. Įdo­mu tai, kad ūki­nių, ele­men­ta­riau­ sių bui­ties pre­kių par­duo­tu­vės iš­si­kė­lė į Mask­vos pak­raš­čius. Da­bar mask­vie­čiai ap­si­pirk­ti – švies­tu­vų, bal­dų – va­žiuo­ja nak­tį, kai lais­ves­ni nuo grūs­čių ke­liai.

M

e­ni­nin­kas pastebėjo, kad at­mos­ fe­ra gat­vė­je nė­ra itin drau­giš­ka.

Bet jis la­biau mėgs­ta ma­ty­ti tei­gia­mus da­ly­kus. Per pas­ta­rą­jį penk­me­tį įvy­ko tei­gia­mų pos­lin­kių, ypač tarp in­te­ li­gen­ti­jos.

Kad ir kaip keis­ta, bet die­ną bu­vę ag­re­sy­vūs, va­ka­re mask­viš­kiai tam­pa tais ru­sais, ko­kiais mes ža­vi­mės, – drau­giš­kais, mie­lais, sve­tin­gais. Jie tar­si ku­ria du gy­ve­ ni­mus – die­nos ir va­ka­ro, nak­ties. Va­ka­re

jie lais­vi, gra­žūs, in­te­li­gen­tiš­ki, ge­ra­no­riš­ki, dos­nūs, įdo­mūs.

To­kie jie pask­lin­da po teat­rų, kon­cer­tų sa­les ir įvai­rių ren­gi­nių erd­ves. Kiek­vie­ną va­ka­rą Mask­vo­je vyks­ta apie 1200 ren­gi­nių.

Pa­r y­čiui vis­kas bai­gia­si tar­si gai­džiui pa­sa­ko­je už­gie­do­jus – vi­si grįž­ta į sa­vo vie­tas ir uži­ma ko­vo­to­jų po­zi­ci­ją.

Bū­tent šis ryš­kus po­ky­tis įvy­ko per pas­ta­ ruo­sius pen­ke­rius me­tus – mask­viš­kiai sa­ve at­ran­da va­ka­ri­nė­se šven­ti­nė­se erd­vė­se.

Ren­gi­nių gau­sa net­gi ska­ti­na­ma, nes rei­kia išs­kirs­ty­ti žmo­nes, nu­ra­min­ti ne­ra­ mius, su­kur­ti žai­di­mų aikš­te­les. Tai ne­ati­ trau­kia nuo po­li­ti­kos, bet rei­kia, kad žmo­nės tu­rė­tų ką veik­ti, ga­lė­tų iš­si­sa­ky­ti.

Vi­sa tai R.Tu­mi­nui įdo­mu ste­bė­ti. Kiek il­gai jis gy­vens tarp dvie­jų mies­tų – Vil­ niaus ir Mask­vos, dvie­jų teat­r ų – J.Vach­ tan­go­vo ir sa­vo įkur­to Ma­žo­jo teat­ro? „Aš ne­pa­me­čiau sa­vo teat­ro Vil­niu­je ir ne­pa­bė­gau. Tik pa­li­kau. Į Mask­vą iš­vy­kau tar­si į il­gą ko­man­di­r uo­tę ar lyg dip­lo­ma­ tas į mi­si­ją. Įvyk­dy­siu ją ir grį­šiu“, – sa­kė R.Tu­mi­nas, įsi­ti­ki­nęs, kad žmo­gus, bet ko­kio am­žiaus bū­da­mas, mo­ko­si.

2008–2012

Pasaulio pulsas

Niujorkas rūpinosi išvaizda

Niujorke išdygo modernių statinių.

Niujorkas, kaip ir žmogus, keičiasi nuolat: per pastaruosius penkerius metus išgyveno ekonominę krizę ir nekilnojamojo turto burbulo sprogimą. Beje, nei vienas, nei kitas Niujorke nedarė tokios įtakos kaip kitose Jungtinių Amerikos Valstijų vietose.

Ina BART­KUS

P

Spe­cia­liai „Sti­liui“ iš Niu­jor­ko

er kri­zę mū­sų gat­vė­je Ist Vi­li­dže (East Vil­la­ge) at­si­ra­do dau­giau be­na­mių, ma­žai už­dir­ban­čių ar vals­ty­bės iš­lai­ko­mų gy­ven­to­jų. Vie­ nu me­tu pa­ma­niau, jog dar mė­nuo ir vėl grįš se­ni lai­kai. Juo­lab kad iš ka­lė­ji­mo už ge­rą el­ge­sį bu­vo pa­leis­tas mū­sų gat­vė­je gy­ve­nęs ir į ją sug­rį­žęs he­roi­no pla­ti­ni­mo ka­ra­lius. At­ro­dė, kad se­nų­jų gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­mai apie sank­r y­žo­se be­si­bū­riuo­ jan­čius įvai­rių ne­le­ga­lių da­ly­kų par­da­vi­nė­ to­jus tuoj taps rea­ly­be, bet... Ne! Tie lai­kai

194

nup­lau­kė kaip ura­ga­no „San­dy“ van­duo.

Kri­zės me­tais eida­ma į dar­bą var­giai su­tik­ da­vau sku­ban­tį žmo­gų, o pas­ta­ruo­ju me­tu to­kių ne tik at­si­ra­do, bet ir kas­dien dau­gė­ ja. Tarp jų – ir ma­mos, dvi­ra­čiais ve­žan­čios vai­kus į mo­kyk­lą, ir kos­tiu­muo­ti vy­riš­kiai, ir grakš­čios ma­ne­ke­nės. Vi­si sku­ba, at­ro­do, kiek­vie­ną ry­tą vis la­biau.

Kri­zė Niu­jor­ke ne­sus­tab­dė net sta­ ty­bų vers­lo, ku­ris žlu­go ar­ba smar­kiai su­ma­žė­jo vi­so­je Ame­ri­ko­je. Mū­sų gat­vė­ je vy­ko dve­jos sta­ty­bos, ku­rias ste­bė­jau kiek­vie­ną die­ną, mat tuo me­tu į dar­bą dar vaikš­čio­jau pės­čio­mis. Abe­jos pra­si­ dė­jo ir bai­gė­si tuo pa­čiu me­tu. Sa­vi­val­dy­

2008–2012

ir atsivėrė naujovėms

Per pastarąjį penkmetį vitrinos buvo atnaujintos ir išgražintos.

bės bu­vo sta­to­mas na­mas ma­žai už­dir­ ban­čioms šei­moms ir nau­jas pri­va­taus uni­ver­si­te­to „Coo­per Union“ kor­pu­sas.

Pas­ta­ra­sis tarp sta­čia­kam­pės stik­li­nės Niu­jor­ko arc­hi­tek­tū­ros tu­rė­jo at­ro­dy­ti tru­pu­tį ki­taip. Es­te­tiš­kai toks spren­di­mas man nė­ra pat­rauk­lus, bet no­rą iš­sis­kir­ti vi­sa­da prii­mu po­zi­ty­viai. „Coo­per Union“ pas­ta­tą sta­tė ge­rai įmi­tę rau­donsk­ruos­čiai – ti­kiu, airių pa­li­kuo­nys. Ga­lin­ga tech­ni­ka riau­mo­jo stab­dy­da­ma eis­mą: iš pra­džių bu­vo spar­čiai ka­sa­mi pa­ma­tai, o pas­kui taip pat spė­riai nau­jas pas­ta­tas ki­lo į vir­šų.

Na­mą tris­de­šim­čiai ma­žai už­dir­ban­čių mies­to šei­mų sta­tė smul­kaus su­dė­ji­mo žmo­ge­liai su kas­tu­vė­liais, ko­pė­tai­tėm, vir­ ve­lėm ir ki­ta man ne­ži­no­ma, bet vi­sai ne dvi­de­šimt pir­mo­jo am­žiaus tech­ni­ka. Po me­tų sa­vi­val­dy­bės pas­ta­ty­ta­me na­me ap­si­gy­ve­no pir­mas ma­žai už­dir­ban­tis vy­r u­kas, o į nau­ją­jį uni­ver­si­te­to kor­pu­są su­gu­žė­jo ke­li tūks­tan­čiai nau­jų stu­den­tų.

K

al­bė­da­ma apie Niu­jor­ko vei­dą ne­ga­ liu ne­pa­mi­nė­ti vit­ri­nų – iki da­bar pri­ si­me­nu, kaip nus­te­bau, kai Niu­jor­ke jas pa­ma­čiau pir­mą kar­tą. Nak­tį už­deng­ tos me­ta­li­niais var­tais ir su pi­giais plas­ti­ ki­niais sto­ge­liais vit­ri­nos gat­vėms su­tei­kia gū­daus vai­duok­lio įvaiz­dį, o die­ną neš­va­ rūs lan­gai ir be jo­kios tvar­kos su­dė­lio­tos pre­kės tik­rai ne­su­ke­lia no­ro už­suk­ti.

Kai prieš de­vy­ne­rius me­tus pra­dė­jau

2008–2012

Nuolat skubančiame Niujorke galima išvysti ir tokį vaizdą.

gy­ven­ti Ist Vi­li­dže, taip at­ro­dė vi­sos sen­ daik­čių par­duo­tu­vės, vi­są pa­rą dir­ban­tys gast­ro­no­mai, ba­rai. Per pas­ta­r uo­sius pen­ ke­rius me­tus vaiz­das pa­si­kei­tė – už­te­ ko vie­nam suk­rapš­ty­ti pi­ni­gė­lių fa­sa­dui at­nau­jin­ti, ir nep­raė­jus nė me­tams vi­sas ra­jo­nas at­ro­dė lyg po vei­do ma­sa­žo.

Ne­li­ko gro­to­mis apt­ver­tų al­ko­ho­lio par­ duo­tu­vių, vi­sų gast­ro­no­mų vit­ri­nos šva­rios, pa­puoš­tos, įs­ta­ty­tos nau­jos stik­li­nės du­r ys, o sen­daik­čių par­duo­tu­vių lan­guo­se jau ga­li­

ma iš­vys­ti sti­lin­gai ap­reng­tų ma­ne­ke­nų.

Vers­li­nin­kai, ku­rie ne­no­rė­jo in­ves­tuo­ti į išo­rę, tu­rė­jo iš­si­kel­ti. Taip po tru­pu­tį din­ go siun­ti­nių į Uk­rai­ną ir Len­ki­ją kon­to­ros, neaiš­kios pas­kir­ties ma­sa­žo sa­lo­nai, kom­ pak­ti­nių plokš­te­lių par­duo­tu­vės ir DVD nuo­ma. Da­bar mū­sų ra­jo­ne po­pu­lia­riau­si yra ta­tui­r uo­čių sa­lo­nai. At­ro­do, kad da­r y­ ti ta­tui­r uo­tę ta­po bū­ti­na kas­die­ni­nio gy­ve­ni­mo da­li­mi. Pa­ma­ty­ti žmo­gų be ta­tui­r uo­tės da­ro­si ne­leng­va, nors pa­ti 195

Pasaulio pulsas

Toks gatvės vaizdas prieš penkerius metus buvo įprastas, o šiandien – retenybė.

Niujorke darytis tatuiruotę tapo būtina kasdienio gyvenimo dalimi.

Važinėti dviračiu dabar ypač populiaru.

šiai ma­dai vis dar at­sis­pi­riu. Už tai no­riu pa­dė­ko­ti sa­vo mo­kyk­los drau­gei, dir­ban­ čiai vals­ty­bi­nė­je vais­tų tar­ny­bo­je, – ji da­ly­ va­vo Niu­jor­ke vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je ir tai, ką pa­pa­sa­ko­jo apie ta­tui­r uo­tes, ma­ne atg­ra­sė. Bet apie tai – ki­tą kar­tą.

196

Itin po­pu­lia­rios ir kir­pyk­los. Mū­sų na­mų blo­ke jų yra dvi. Anks­čiau jų vie­to­je bu­vo ne­kal­baus vo­kie­čio dai­li­nin­ko stu­di­ja, o da­bar dar­buo­ja­si ža­vus il­ga­ka­sis juo­dao­dis ir put­lios is­pa­nės. O kur dar ekst­ra­va­gan­ tiš­ki ja­po­nai, kir­pyk­los vy­rams ir ma­no

„Ja­ne“ sa­lo­nė­lis, ku­ria­me jau daug me­tų na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis da­žau plau­kus!

Li­ku­sias vie­tas sku­biai užė­mė eko­ lo­giš­ko mais­to par­duo­tu­vė­lės, ma­ni­kiū­ ro sa­lo­nai, ir, ži­no­ma, res­to­ra­nai. Apie pas­ta­r uo­sius dar kal­bė­siu, bet prieš tai

2008–2012

ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti gat­vių ir, ži­no­ma, dvi­ra­čių ta­kų. Pas­ta­rie­ji, prieš ket­ve­rius me­tus nu­ties­ti Niu­jor­ko me­ro Mic­hae­lo Bloom­ber­go ini­cia­ty­va, ir ma­no pa­žįs­ ta­mo pa­do­va­no­tas elekt­ri­nis dvi­ra­tis iš es­mės pa­kei­tė ma­no gy­ve­ni­mą.

Pir­ma­sis rau­do­nas elekt­ri­nis dvi­ra­tis Niu­jor­ke trau­kė vi­sų dė­me­sį. Jis bu­vo pa­na­šus į mi­nia­ti­ūri­nę „Ves­pa“, bet tu­rė­ jo pe­da­lus. Vi­siems bu­vo la­bai įdo­mu, ar to­kiam įren­gi­niui vai­r uo­ti rei­kia vai­r uo­ to­jo pa­žy­mė­ji­mo. Kai nu­si­bo­do pa­sa­ko­ti, į ba­ga­ži­nę įsi­dė­jau ap­ra­šy­mą ir mie­lai da­ly­da­vau jį vi­siems su­si­do­mė­ju­siems.

Tu­riu pri­pa­žin­ti, jog di­džiau­sią ažio­ta­žą jis su­kel­da­vo ki­nų ra­jo­ne.

Praė­jo ke­le­ri me­tai, elekt­ri­niai dvi­ra­ čiai ta­po leng­ves­ni, ba­te­ri­jos eko­no­miš­ kes­nės. Da­bar net mais­to iš­ve­žio­to­ją re­tai pa­ma­ty­si mi­nan­tį pe­da­lus. Aš jau dve­jus me­tus mi­nu pap­ras­tą dvi­ra­tį, o elekt­ri­niais prie­šin­ga kryp­ti­mi le­kian­tys, mo­bi­liai­siais kal­ban­tys ir ci­ga­re­tes įsi­kan­ dę pi­cų iš­ve­žio­to­jai vi­sa­da pri­me­na, kad va­žiuo­da­mas dvi­ra­čiu tu­ri bū­ti itin aky­las.

Prieš ket­ve­rius me­tus nau­jai išas­fal­tuo­ tos gat­vės ir ly­gūs, ža­liai nu­da­žy­ti ir nuo auto­mo­bi­lių eis­mo ats­kir­ti dvi­ra­čių ta­kai šian­dien at­ro­do taip pat ap­gai­lė­ti­nai, kaip nuo­lat ka­sa­mos ir per­ka­sa­mos bei stic­hi­jų nua­lin­tos gat­vės. Da­žai se­niai išb­lu­kę, žy­mės, ski­ria­mo­sios auto­mo­bi­lių eis­mo juos­tos iš­ny­ko, ke­liai ta­po duo­bė­ti, bet net ir tai, vi­sų tak­sis­tų bei auto­mo­bi­lių vai­ruo­to­jų li­ūde­siui, ne­sus­tab­do nei ma­no, nei spar­čiai gau­sė­jan­čio dvi­ra­ti­nin­kų bū­rio en­tu­ziaz­mo.

N

e­ga­liu ne­pa­si­da­ly­ti įžvalga, kaip pa­si­kei­tė žmo­gaus am­žiaus su­vo­ ki­mas ir ko­kios įta­kos tu­rė­jo dar­bo bir­ža. Iš pir­mo žvilgs­nio tai nie­ko bend­ra ne­tu­rin­čios są­vo­kos, bet ma­no pro­fe­si­nė­je veik­lo­je (jau du de­šimt­me­ čius su­kuo­si ma­dos vers­le) jos yra la­bai glau­džiai su­si­ju­sios.

Pra­dė­siu nuo am­žiaus samp­ra­tos pa­si­ kei­ti­mo, nes ma­nau, kad po pen­kias­de­ šim­ties pra­gy­ven­tų me­tų jau tu­riu tei­sę tai da­r y­ti. Ko­dėl dar vi­sai ne­se­niai bran­ daus am­žiaus, laz­de­le pa­si­rams­čiuo­jan­tis žmo­gus bu­vo vi­sų pa­gar­bos ob­jek­tas?

Prie­žas­tis la­bai pro­zi­nė – žmo­gus bu­vo ger­bia­mas už per am­žių su­kaup­tą in­for­ ma­ci­ją, o jo pa­tir­tis ir gy­ve­ni­mo iš­min­tis bu­vo vie­nin­te­lis bū­das vi­siems jau­nes­nie­ siems tą in­for­ma­ci­ją gau­ti ir pa­nau­do­ti.

Se­ny­vas žmo­gus bu­vo sie­ja­mas su iš­min­ti­mi, o išs­kir­ti­nė jo pa­dė­tis vi­suo­me­nė­ je, drau­gi­jo­je ar šei­mo­je bu­vo pel­ny­ta. De­ja, kar­tu su iš­ma­niai­siais te­le­fo­nais, kai vie­no kla­vi­šo pas­pau­di­mu ga­li su­ži­no­ti tiek, kiek neį­ma­no­ma per vi­są gy­ve­ni­mą, to­ji me­tų

2008–2012

„Rag & Bone“ dizaineriai.

me­tais kaup­ta pa­tir­tis ta­po be­reikš­mė.

Ma­nau, nie­kas nep­rieš­ta­raus, kad tuos myg­tu­kus ge­ro­kai spar­čiau spau­do jau­ ni­mas – te­gu ir ža­lias, bet ener­gin­gas ir trokš­tan­tis ži­nių. Tas po­ky­tis la­bai grei­tai ėmė at­sis­pin­dė­ti ir dar­bo bir­žo­je, ir kom­pa­ ni­jų vi­du­je. Pra­si­dė­ju­si eko­no­mi­nė kri­zė dar la­biau išg­r y­ni­no idė­ją, kad jau­nas, in­ter­ne­tu be­si­nau­do­jan­tis žmo­gus, ku­ris gy­ve­na pas tė­vus ar tu­ri spin­tos dy­džio kam­ba­rį, bet su­tin­ka gau­ti ge­ro­kai ma­žes­nę al­gą, bus pats ge­riau­sias įmo­nės spren­di­mas.

Prieš pen­ke­rius me­tus kom­pa­ni­ja „Rag & Bo­ne“, ku­rios ko­lek­ci­jų va­dy­bi­nin­kė da­bar esu, dar tik kū­rė­si, o pag­rin­di­niai dar­ buo­to­jai bu­vo jau­ni, ką tik le­ga­liai al­ko­ho­lį pra­dė­ję var­to­ti jau­nuo­liai. Jie bu­vo ener­ gin­gi, am­bi­cin­gi, tu­rė­jo pui­kių idė­jų, penk­ ta­die­niais vi­si kar­tu po dar­bo iš­ger­da­vo alaus, o pra­si­dė­jus sa­vai­tei vėl kū­rė, ga­mi­no, par­da­vi­nė­jo ir dė­jo vi­sas pas­tan­gas ap­reng­ti ir apau­ti kuo di­des­nes pra­mo­gų pa­sau­lio gar­se­ny­bes. Kū­r y­bos pro­ce­sas vy­ko.

Tuo pat me­tu ma­no bu­vu­sio darb­da­ vio Al­ber­to Ma­ka­li ma­dos na­muo­se, ku­rie šei­mos vers­lą su­kū­rė tais ge­rais lai­kais, kai aukš­to­ji ma­da bu­vo pa­ky­lė­ta ir vi­si no­rė­ jo gra­žiai reng­tis, kū­r y­bos pro­ce­sas ėmė blės­ti. Al­ber­to vers­lo pla­nas rė­mė­si prin­ ci­pu: pi­giai nu­ko­pi­juo­ti ir pla­gia­tą už priei­ na­mą kai­ną par­duo­ti ne to­kiam reik­liam pir­kė­jui. Ki­taip ta­riant, ap­reng­ti jį to­kiais dra­bu­žiais, ku­riuos pir­kė­jas ma­to bliz­gių žur­na­lų pus­la­piuo­se ar per te­le­vi­zi­ją.

Me­tams bė­gant Al­ber­to pė­do­mis pa­se­kė di­de­lė per­sų emig­ran­tų da­lis ir jo pa­ties šei­mos na­riai. Kon­ku­ren­ci­ja spar­ čiai augo, o Al­ber­to, kaip ir dau­gu­ma jau ket­vir­tą­ją de­šim­tį per­žen­gu­sių žmo­nių,

no­rė­jo ti­kė­ti, jog per­mai­nos nė­ra rei­ ka­lin­gos. Ir tai bu­vo di­džiau­sia jo klai­da, pa­da­riu­si ne­pa­tai­so­mą ža­lą A.Ma­ka­lio fi­nan­sams bei mo­ra­lei.

Ko­ją pa­ki­šo ir kri­zė, ku­riai pra­si­dė­jus vie­toj ban­dy­mų ras­ti ra­cio­na­lų spren­di­ mą Al­ber­to des­pe­ra­tiš­kai si­ūlė ne ko­ky­ biš­ką ir me­niš­ką pro­duk­tą, bet pi­giau pa­ga­min­tą ir bran­giau kai­nuo­jan­tį dra­bu­ žė­lį. Į dar­bą jis kvie­tė­si jau­nas mer­gi­nas, mo­kan­čias grei­tai spau­dy­ti kla­vi­šus ir be­są­ly­giš­kai vyk­dy­ti vi­sus Al­ber­to nu­ro­ dy­mus. Pro­fe­sio­na­li ko­man­da su pui­kia part­ne­re Ta­ma­ra iš Ki­je­vo, niu­jor­kie­čių par­da­vė­jų ko­man­da ir aš, kom­pa­ni­jo­je iš­dir­bu­si aš­tuo­nio­li­ka me­tų, at­si­dū­rė­me tar­si už įvy­kių ri­bos. Dar­bas vy­ko, bet ener­gi­ja ir įk­vė­pi­mas jau bu­vo ne­be tie.

Tar­si po tru­pu­tį užan­kan­ti upė dar­bo at­mos­fe­ra ėmė pa­na­šė­ti į pel­kę.

Ir ta­da aš sup­ra­tau, kad tu­riu ką nors keis­ti. Dau­ge­lis ban­dė ma­ne per­kal­bė­ti – kri­zė, dar­bų nė­ra, o tu be­veik dvi­de­šimt me­tų čia dir­bi, at­min­ti­nai mo­ki te­le­fo­nų nu­me­rius ir ži­nai, kaip apei­ti kar­tais ne­ra­ cio­na­lius Al­ber­to spren­di­mus. Tai bu­vo tie­sa, bet ji ma­nęs ne­be­su­lai­kė.

P

er dar­bo po­kal­bį „Rag & Bo­ne“ taip ir pa­sa­kiau: ži­nau tik­rai daug, esu iš­vaikš­čio­ju­si vi­sas siu­vyk­las dar ta­da, kai žmo­nės laip­ti­nė­se drą­siai rū­kė ir lei­do­si nar­ko­ti­kus. Pa­sa­kiau, kad kom­pa­ni­ja, ku­rią pa­lie­ku, yra ver­ti­na­ma, o jos pro­duk­ci­ja par­ duo­da­ma pag­rin­di­nė­se JAV par­duo­tu­vė­se, kad ži­nau ga­my­bos pro­ce­są ir ga­liu išsp­ręs­ti bet ko­kią su juo su­si­ju­sią prob­le­mą. Ta­čiau pri­si­pa­ži­nau, jog ne­mo­ku grei­tai spau­dy­ti kom­piu­te­rio kla­vi­šų, nar­šy­ti in­ter­ne­te, 197

Pasaulio pulsas

Šalikėliai, kepurės, skrybėlės, rankinės, apyrankės ir diržai tapo neatsiejama madingo miestiečio dalimi.

ne­ži­nau prog­ra­mų ir ne­tu­riu sup­ra­ti­mo, kaip kom­piu­te­rio ek­ra­ne nu­pieš­ti dai­lią len­te­lę. Kal­bė­da­ma pa­ma­niau, kad to­kia aš nie­kam ne­rei­ka­lin­ga. Bet ne – pra­šom, jūs priim­ta va­do­vau­ti, su­sis­te­min­ti ir pa­ža­bo­ti vi­są jau­no ko­lek­ty­vo ener­gi­ją!

Pa­si­ro­do, ne vis­ką ga­li su­ži­no­ti pro­ tin­ga­ja­me te­le­fo­ne. Yra da­ly­kų, ku­riuos iš­moks­ti tik gy­ven­da­mas, ste­bė­da­mas, ana­li­zuo­da­mas. Taip prieš tre­je­tą me­tų pra­dė­jau dirb­ti „Rag & Bo­ne“ – kom­ pa­ni­jo­je, apie ku­rią pa­ti ži­no­jau ge­ro­kai ma­žiau nei ma­no drau­gai ir ar­ti­mie­ji.

Dar­bas bu­vo la­bai pa­na­šus į tą, ku­rį da­riau pas A.Ma­ka­li: rei­kė­jo or­ga­ni­zuo­ti dra­bu­žių ko­lek­ci­jos ga­my­bą. Iš pra­džių ko­lek­ci­jų apim­tis ma­no akiai bu­vo eg­zo­ tiš­kai ma­ža ir, nors ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mai vy­ko kiek­vie­ną mė­ne­sį, pir­muo­sius dar­bo me­tus die­nos už­duo­tis leng­vai baig­da­vau iki šeš­tos va­lan­dos va­ka­ro.

Kom­pa­ni­ja augo, pro­duk­ci­jos apim­tis taip pat. Bu­vo ge­ra ma­ty­ti, kaip ma­no pa­tir­tis su­si­lie­ja su jau­nat­viš­ka ener­gi­ja, kaip ko­man­da stip­rė­ja ir ga­li leng­vai pri­ si­tai­ky­ti prie nau­jų rei­ka­la­vi­mų. Jei prieš pen­ke­rius me­tus vie­no se­zo­no pro­duk­ci­ja sie­kė vos tūks­tan­tį, da­bar ji išau­go iki šim­to pen­kias­de­šim­ties tūks­tan­čių vie­ne­tų. Toks smar­kus augi­mas ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas ir praė­ju­siais me­tais pri­va­ti in­ves­ti­ci­jų kom­ pa­ni­ja įsi­gi­jo treč­da­lį „Rag & Bo­ne“ ak­ci­jų.

198

M

a­dos pa­sau­ly­je pra­lei­džiu dau­ giau nei pen­kias­de­šimt va­lan­ dų per sa­vai­tę, o ma­no dė­me­ sys su­kon­cent­r uo­tas į ko­ky­bę, kai­ną ir pris­ta­ty­mo lai­ką. Kaip per pas­ta­r uo­sius pen­ke­tą me­tų kei­tė­si ma­dos ten­den­ci­ jos? La­bai įdo­mus ir priim­ti­nas pa­si­ro­dė ma­no bi­čiu­lio Hon­go įž­velg­tas pro­ce­ sas – ma­da vie­no­dė­ja ir tai neiš­ven­gia­ mai kei­čia ma­dos pa­sau­lio vei­dą. Sun­ku pa­sa­ky­ti, ka­da tai pra­si­dė­jo – grei­čiau­siai anks­čiau nei prieš penk­me­tį, bet per pas­ ta­r uo­sius ke­le­rius me­tus tik­rai įsi­bė­gė­jo.

Ma­no vai­kys­tė­je vis­kas bu­vo aiš­ku ir griež­tai sus­kirs­ty­ta: „Le­vi’s“ (be­je, iš­li­kęs iki šių die­nų) bu­vo ge­riau­sias džin­si­nių, „Adi­ das“ – spor­ti­nių dra­bu­žių ženk­las, o „Cha­ nel“ ta­ve įt­vir­ti­no aukš­tuo­me­nė­je. Skir­tu­ mas tarp aukš­to­sios, ne to­kios pra­ban­gios ir pi­gios ma­dos bu­vo la­bai aiš­kus. Aukš­to­ji ma­da rin­ko­si tik pui­kius audi­nius, ran­kų dar­bą ir di­zai­ne­rio kū­r y­biš­ku­mą. Vi­du­ri­nio­ji ma­da bu­vo ne to­kia pra­ban­gi, tru­pu­tį ko­pi­ ja­vo, vis­ką su­pap­ras­ti­no ir ga­mi­no šiek tiek pi­ges­nius dra­bu­žius. Pi­gio­ji – ma­siš­kai ga­mi­ no tai, be ko ne­ga­lė­jo ap­siei­ti dvi­de­šim­to­jo am­žiaus ant­ro­sios pu­sės gy­ven­to­jai.

Tai tę­sė­si, kol vie­ną die­ną vie­niems aukš­to­sios ma­dos na­mams šo­vė ge­nia­ li min­tis ati­da­r y­ti dar vie­ną – pi­ges­nę ma­dos li­ni­ją. Taip at­si­ra­do „Ar­ma­ni Exp­ ress“, DKNY, „Just Ca­val­li“, „Marc by

Marc Ja­cobs“. Vi­si jie ėmė si­ūti džin­si­nes kel­nes, marš­ki­nė­lius, ran­ki­nes ir ba­tus.

Vaikš­čio­da­ma po So­ho kvar­ta­lą ste­ bė­jau vit­ri­nas ban­dy­da­ma ras­ti skir­tu­mų tarp pre­kės ženk­lų pa­tei­kia­mos pro­duk­ ci­jos. Kiek­vie­no­je ko­lek­ci­jo­je ra­dau to­kį pa­tį asor­ti­men­tą, to­kias pa­čias spal­vi­nes gru­pes ir to­kios pa­čios konst­r uk­ci­jos ga­mi­nių. Tik la­bai ge­rai įsi­ži­ūrė­ju­si ga­lė­jau įž­velg­ti la­biau iš­sis­ki­r ian­čius dra­bu­žius ryš­kes­niais ats­pau­dais ar „Swa­rovs­ki“ kris­ta­lais, užuo­mi­ną į mies­tie­tiš­ką, pap­ras­ tes­nį sti­lių. Ne­be­li­ko ryš­kių nei ko­ky­bės, nei kai­nos skir­tu­mų. Tuo­met ko­dėl vie­ni pre­kės ženk­lai yra taip ver­ti­na­mi pla­čių­jų ma­sių, o ki­tiems ne­si­se­ka?

Ko­va už pir­kė­ją iš bu­ti­kų ir par­duo­tu­vių sky­rių per­si­kė­lė į žur­na­lų pus­la­pius, in­ter­ ne­te ra­šo­mus tink­la­raš­čius ir so­cia­li­nius tink­lus. Ap­reng­ti gar­se­ny­bę, ją nu­fil­muo­ti ar nu­fo­tog­ra­fuo­ti ir pa­vie­šin­ti nuot­rau­kas spau­do­je bei in­ter­ne­te šian­dien yra kur kas svar­biau nei lai­ku pris­ta­ty­ti ko­ky­biš­ kai pa­si­ūtą dra­bu­žį. Tik vie­nas skir­tu­mas – no­rint ap­reng­ti Sa­rah Jes­si­cos Par­ker, Ri­han­nos ar Gvy­neth Palt­row ly­gio gar­ se­ny­bę rei­kia pa­si­ūly­ti ką nors išs­kir­ti­nio.

Pre­kės ženk­lui su­kur­ti ir jam po­pu­lia­rin­ti da­bar įde­da­ma tiek pat pas­tan­gų ir ener­ gi­jos, kiek ko­lek­ci­joms kur­ti. O kai var­das jau su­kur­tas ir pir­kė­jai pri­jau­kin­ti, ženk­las par­duo­da­mas ar­ba į jį in­ves­tuo­ja­ma no­rint

2008–2012

Per pastaruosius metus išpopuliarėjo specializuotos parduotuvės, siūlančios įsigyti tik tam tikros rūšies maisto produktų.

plės­tis, už­ka­riau­ti dar dau­giau pir­kė­jų ir iš­ko­vo­ti ga­li­my­bę pre­kes par­da­vi­nė­ti la­biau­ siai lan­ko­mo­se vie­to­se. Nes­var­bu, ar tai pres­ti­ži­nis „Saks“ Penk­ta­ja­me ave­niu, jau­kus bu­ti­kas Vest Vi­li­dže (West Vil­la­ge) ar di­džiu­lė nu­kai­no­tų pre­kių par­duo­tu­vė.

K

i­ta la­bai ryš­ki šiuo­lai­ki­nės ma­dos ten­den­ci­ja yra ak­se­sua­rai. Ir tai dės­ nin­ga – jų ga­my­bos ir par­da­vi­mo kai­nos skir­tu­mas yra pa­lan­kus ga­min­to­ jui, tad į šią sri­tį ga­li­ma in­ves­tuo­ti ge­ro­kai dau­giau kū­r y­biš­ku­mo, o iš­ma­nus pir­kė­jas tai tik­rai įver­tins. Ša­li­kė­liai, ke­pu­rės, skry­bė­lės, ran­ki­ nės, apy­ran­kės ir dir­žai ta­po neats­ki­ria­ ma ma­din­go mies­tie­čio da­li­mi. Gal­vos ap­dan­ga­lai ne­šio­ja­mi tiek dar­bo vie­to­se, tiek teat­r uo­se, tiek priė­mi­mų me­tu. Ši ten­den­ci­ja vy­rau­ja ne tik mo­te­rų, bet ir vy­rų ma­do­je. O kal­bant apie pas­ ta­rą­ją, no­riu pažymė­ti, jog bū­tent vy­rų ma­dai Niu­jor­ke per pas­ta­ruo­sius pen­ke­ rius me­tus ski­ria­ma iš­ties dau­giau dė­me­ sio. Vy­rai pra­dė­jo puoš­tis ir puo­se­lė­ti sa­ve.

Anks­čiau si­ūlo­mus kla­si­ki­nius kos­tiu­ mus, be­for­mius džin­sus ir marš­ki­nius pa­kei­tė nuos­ta­ta, jog vy­ras ir­gi no­ri ir ga­li bū­ti sti­lin­gas. Sti­lin­gai jis at­ro­do ne tik dė­vė­da­mas kla­si­ki­nį kos­tiu­mą, bet ir ap­si­ vil­kęs dra­bu­žių de­ri­nius, ku­rie anks­čiau bu­vo nep­riim­ti­ni. Gra­žiai su­mo­de­liuo­ti

2008–2012

džin­sai, bal­ti ar spal­vo­ti marš­ki­niai, prie kū­no prieg­lu­dęs švar­kas, kla­si­ki­niai Oks­ for­do ti­po ba­tai tin­ka ir į dar­bą, o pri­de­ri­ nus ša­li­kė­lį ar apy­ran­kę bus ge­rai įver­tin­ti ir po­ky­ly­je ar prie pie­tų sta­lo.

Vy­rai ėmė ge­ro­kai daž­niau lan­ky­tis ir gro­žio sa­lo­nuo­se. Vy­r ų kir­pyk­loms klien­ tų net­r ūks­ta, sek­ma­die­nio va­ka­rą už­su­kus į ma­ni­ki­ūro sa­lo­ną ja­me vi­suo­met iš­vy­si­ te bent ke­le­tą įvai­raus am­žiaus vy­riš­kių.

Niu­jor­ko vy­rai per pas­ta­r uo­sius me­tus

tik­rai išg­ra­žė­jo! Ma­nau, grei­tai par­duo­tu­ vė­se vy­riš­kiems dra­bu­žiams ir ak­se­sua­ rams vie­tos tik dau­gės.

B

et už­teks apie ma­dą. Juk daž­niau­siai už­duo­da­mas klau­si­mas yra: „Ką val­ gy­sim?“ To klau­siu sa­vęs, kai va­ka­re ap­mąs­tau ryt­die­nos pus­r y­čius, šį klau­si­mą gir­džiu dar­be, kai su­si­rin­kę bend­ra­dar­biai už­si­sa­ko pus­r y­čius, o po ke­lių va­lan­dų – prieš­pie­čius. Šiuo klau­si­mu pra­si­de­da 199

Pasaulio pulsas

Specializuotų kavinių – lyg grybų po lietaus.

mū­sų sa­vait­ga­lio die­na, apie jį su­ka­si la­bai di­de­lė mū­sų bend­ra­vi­mo da­lis. Mais­to svar­ba man bu­vo įdieg­ta nuo vai­kys­tės, tai bu­vo ri­tua­las, gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja ir bū­das.

Mais­to kul­tas vėl grįž­ta į mū­sų šei­mą, tik pa­to­bu­lin­tas, paį­vai­rin­tas ir ati­tin­kan­tis mū­sų pa­čių gast­ro­no­mi­nę pa­tir­tį.

Sun­ku pri­si­min­ti, ka­da iš mū­sų šal­dy­tu­vo am­žiams din­go vie­nas ar ki­tas pro­duk­tas, bet ke­le­tą pas­ta­rų­jų pen­ke­rių me­tų mū­sų vir­tu­vė­je įsi­vy­ra­vu­sių ten­den­ci­jų tik­rai ga­liu išs­kir­ti. Pir­mą­ją vie­tą, be abe­jo, ski­riu ne­pas­ te­ri­zuo­tam pie­nui ir jo pro­duk­tams.Ter­miš­ kai neap­do­ro­tas pie­nas nė­ra vi­siš­kai le­ga­lus Niu­jor­ke, bet, esant po­rei­kiui, vi­sa­da at­si­ras bū­dų, kaip jį pa­ten­kin­ti.

Ga­li­ma įsi­gy­ti da­lį kar­vės, ta­da iš jos pie­no pa­ga­min­ti pro­duk­tai tam­pa ta­vo nuo­sa­vy­be. Ar­ba ga­li su­si­ras­ti tink­la­la­pį, ku­ris si­ūlo pris­ta­ty­ti ne­pas­te­ri­zuo­tą pie­ną 200

ir jo pro­duk­tus tie­siai į na­mus. Šį bū­dą mes ir pa­si­rin­ko­me. Vie­nin­te­lis ne­pa­to­ gu­mas – pro­duk­tus at­ve­ža šeš­ta­die­nio va­ka­rą, bet vis­ką su kau­pu at­per­ka jų ko­ky­bė: švie­žias pie­nas, grie­ti­nė, ku­rią ten­ka pei­liu pjaus­ty­ti, šal­ta­me van­de­ny­je lai­ko­mas svies­tas, varš­kė ir sū­ris pri­me­na vi­sus vai­kys­tė­je pa­tir­tus sko­nius.

D

au­gu­mai niu­jor­kie­čių ne­pas­ te­ri­zuo­tas pie­nas ir jo ga­mi­niai nė­ra priim­ti­ni ir mū­sų pa­vyz­džiu pa­se­kė tik ke­lios drau­gų šei­mos. Ta­me pa­čia­me tink­la­la­py­je, be pie­no pro­duk­tų, dar ga­li­ma už­si­sa­ky­ti na­tū­ra­liai augi­na­mų paukš­čių kiau­ši­nių ar pa­gal ha­la­lo prin­ci­ pus skers­tos mė­sos. Vi­si pro­duk­tai yra iš hu­ma­niš­kai augi­na­mų ir na­tū­ra­liu pašaru šeriamų gy­vu­lių, to­dėl jų ko­ky­bę, iš­vaiz­dą ar sko­nį ly­gin­ti su pre­ky­bos cent­r uo­se

par­duo­da­mų pro­duk­tų ko­ky­be bū­tų švent­va­giš­kai ne­tei­sin­ga.

Tai­gi tre­čia­die­nio va­ka­rą iš­siun­čia­me pa­gei­dau­ja­mų pro­duk­tų są­ra­šą, šeš­ta­die­ nį juos gau­na­me ir pra­de­da­me pla­nuo­ti sa­vai­tės val­gia­raš­tį. Ža­lias pie­nas pap­ras­tai ne­su­gyž­ta iki ant­ra­die­nio va­ka­ro, pas­ku­ ti­nę jo por­ci­ją su­nau­do­ju avi­ži­nei ko­šei. Čes­na­ku ir kra­pais pa­gar­din­tą varš­kę val­go­me pie­tums. Fer­men­ti­niu sū­riu ga­li­ ma sma­gu­riau­ti il­giau, tai­gi jis pa­lie­ka­mas sa­vai­tės pa­bai­gai ir pui­kiai de­ra su lie­tu­ viš­ka duo­na. Daž­nai už­si­sa­ko­me ir vie­ną por­ci­ją mė­sos. Švie­žia pa­ma­ri­nuo­ta mė­sa, išt­roš­kin­ta olan­diš­ka­me puo­de kar­tu su dar­žo­vė­mis, yra grei­tas ir eko­no­miš­kas pa­tie­ka­las, o keis­da­mi ma­ri­na­tus bei troš­ ki­na­mas dar­žo­ves ga­li­me ska­nau­ti vis nau­ jas ne­nu­si­bos­tan­čias kom­bi­na­ci­jas.

Ki­ta nau­jo­vė – atog­rą­žų vai­siai iš San Die­go so­do. Kai ma­no kir­pė­ja – ak­ty­ vi na­tū­ra­lios gy­ven­se­nos puo­se­lė­to­ja – pa­vai­ši­no sul­tin­gais sal­džiais ma­ro­kie­tiš­ kais man­da­ri­nais, ma­no pir­mas klau­si­mas bu­vo: iš kur? Te­rei­kė­jo už­suk­ti į „Fa­ce­ book“ ir jau bu­vau Bar­r y Ko­ra­lo, na­tū­ra­liu bū­du augi­nan­čio atog­rą­žų vai­sius, klien­tė.

Bar­r y vi­sus me­tus augi­na avo­ka­dus, tai­ gi bet ku­riuo me­tų lai­ku ga­li­ma už­si­sa­ky­ti švie­žių, ką tik nu­raš­ky­tų šių vai­sių. Be avo­ ka­dų, Bar­r y augi­na apel­si­nus, cit­ri­nas, jau mi­nė­tus man­da­ri­nus, greipf­ru­tus, aist­ros vai­sius pe­ru­vi­nes ano­nas. Ke­le­tas ke­lio­nės die­nų ne­su­ga­di­na vai­sių ko­ky­bės, o siun­ti­ niui atė­jus švie­žių tro­pi­kų kva­pas pask­lin­ da ne tik bu­te, bet ir laip­ti­nė­je.

Bar­r y prii­ma už­sa­ky­mus te­le­fo­nu, ran­da lai­ko pa­si­kal­bė­ti su kiek­vie­nu klien­tu, su­ži­

2008–2012

no­ti jų po­mė­gius ar pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­tir­ ti­mi. Sep­ty­nias­de­šimt­me­tis jau dau­giau nei ke­tu­rias­de­šim­t me­tų val­go vien vai­sius bei dar­žo­ves ir at­ro­do tik­rai įs­pū­din­gai. Į pre­ky­bos cent­rus neuž­su­ka­me, ap­len­ kia­me net prog­re­sy­vų­jį „Who­le Food“, o li­ku­sius mais­to pro­duk­tus per­ka­me tur­ gu­je ar­ba ne­di­de­lė­je eko­lo­giš­kų pre­kių par­duo­tu­vė­lė­je ša­lia na­mų.

Dar vie­na nau­jo­vė (dėl daž­nes­nių ke­lio­nių į Lie­tu­vą ir sve­čių iš jos) mū­sų šal­dy­tu­ve vi­sa­da yra nuos­ta­bios lie­tu­ viš­kos duo­nos. Pir­mą­jį kar­tą duo­nos iš Ty­mo tur­ge­lio pa­ra­ga­vo­me Vil­niu­je, ir tai bu­vo mei­lė nuo pir­mo kąs­nio. Kai iš šal­dik­lio pai­mu pas­ku­ti­nį duo­nos ga­ba­liu­ ką, iš­syk iš­ky­la klau­si­mas: kas grei­čiau­siai at­va­žiuo­ja iš Lie­tu­vos? Lie­tu­viš­ka na­mi­nė duo­na – sun­ki, gra­ži, kve­pian­ti ir ne­pa­kar­ to­ja­ma sta­lo puoš­me­na. Ją la­bai ver­ti­na vi­si mū­sų niu­jor­kie­čiai drau­gai.

S

un­ku ats­kir­ti, ar as­me­ni­niai in­te­re­sai la­biau tu­ri įta­kos vi­suo­me­ni­niams, ar at­virkš­čiai. Tu­riu pri­si­pa­žin­ti, kad po­ky­čiai mū­sų vir­tu­vė­je ir kai­ta mais­to in­dust­ri­jo­je tu­ri daug pa­na­šu­mų, ku­riuos pa­va­din­čiau spe­cia­li­za­ci­ja. Ma­dos vers­las vis la­biau vie­no­dė­ja, o sie­kis par­duo­ti tą pa­tį pro­duk­tą kuo di­des­niam pir­kė­jų ra­tui vis di­dė­ja, ta­čiau mais­to vers­le pas­ ta­r uo­ju me­tu vyks­ta pa­si­rin­ki­mo siau­ri­ni­ mo pro­ce­sas. Ši ten­den­ci­ja vy­rau­ja tiek par­duo­tu­vių, tiek res­to­ra­nų sri­ty­je. Per pas­ta­r uo­sius

pen­ke­rius me­tus vien Ist Vi­li­dže du­ris at­vė­rė ke­lio­li­ka spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­ vė­lių, ku­rio­se ga­li­ma nu­si­pirk­ti tik van­ dens, tik sa­kės, tik ar­ba­tos, tik ža­lio mais­ to, tik švie­žiai spaus­tų na­tū­ra­lių sul­čių, tik kol­dū­nų ar­ba tik de­ser­tų. Jų pirm­ta­kas yra vie­nas mais­to pa­vil­jo­nas Fla­ti­ro­no ra­jo­ne. Ja­me vie­nas ša­lia ki­to vei­kia res­ to­ra­nai, bist­ro, ka­vi­nės ir mais­to par­duo­ tu­vė, ir vis­kas čia – iš Ita­li­jos. Pa­si­rin­ki­mas pla­tus, bet ten­den­ci­ja aiš­ki.

Aš jai pri­ta­riu dėl ke­lių prie­žas­čių: pir­ma, tuo va­do­vau­ja­si ma­no la­bai ver­ti­ na­ma ja­po­nų mais­to kul­tū­ra, ant­ra, la­bai ver­ti­nu kom­pe­ten­tin­gu­mą ir as­me­niš­ką priė­ji­mą prie vis­ko, ką va­di­na­me mais­tu.

Mais­to spe­cia­li­za­ci­jos dar ned­rįs­čiau va­din­ti re­vo­liu­ci­ja, bet ti­kiu, kad ji taps šiuo­lai­kiš­ka perk­rau­tų pre­ky­bos cent­r ų len­ty­nų pa­mai­na. Mi­nė­jau, jog sten­giuo­si ap­lenk­ti di­džią­sias par­duo­tu­ves – jo­se jau­čiuo­si ne itin pa­to­giai. Mais­to pre­kių gau­sa ver­čia su­si­mąs­ty­ti, ar tik­rai mums, tu­rin­tiems po vie­ną bur­ną ir vie­ną skran­ dį, tiek daug rei­kia. Kiek su­nau­do­ja­ma ener­gi­jos ir iš­tek­lių, kad bū­tų užg­r ūs­ ti vi­si di­džių­jų pre­ky­bos cent­r ų plo­tai, kiek pa­si­bai­gus ga­lio­ji­mo lai­kui iš­me­ta­ma mais­to, kiek dar­žo­vių ir vai­sių su­gen­da, su­pū­va? Ne, tik­rai nea­gi­tuo­ju už so­viet­ me­tį, bet ma­nau, jog pi­gi sub­si­duo­ja­mo mais­to gau­sa nė­ra šiuo­lai­kiš­kas ir mora­ liškai priim­ti­nas bū­das mai­tin­ti ir mai­tin­tis.

Spe­cia­li­za­ci­jos ten­den­ci­ja ima do­mi­ nuo­ti ir vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įs­tai­go­se. Res­to­

ra­nus su il­gais ir vie­no­dais val­gia­raš­čiais ima keis­ti jau­kios, ne­la­bai bran­gios, bet vi­sa­da pil­nos val­gy­mo įs­tai­gos. Mū­sų pa­mėg­ta­sis „Hum­mus Pla­ce“ si­ūlo tik po­ros rū­šių „hum­mus“ – gar­daus ir so­taus pa­tie­ka­lo.

Jei no­ri­te pas­ka­nau­ti vir­ti­nių su bul­vė­mis, rei­kia nuei­ti iki Uk­rai­nie­čių baž­ny­čios – ten jau dau­giau nei pen­kias­de­šimt me­tų juos da­ro drau­giš­kos mo­čiu­tės. Stu­den­tai bū­riuo­ja­si ki­to­je gat­vės pu­sė­je, kur at­i­da­ ryta jau­ki ve­ne­sue­lie­tiš­kų are­pų si­ūlan­ti užei­gė­lė „Ka­ra­kas“. Sul­tin­gus mė­sai­nius iš na­tū­ra­lios mė­sos pui­kiai ga­mi­na drau­giš­ki slo­va­kai. No­ri­te ja­po­niš­kų ra­me­nų? Ga­li­te eiti ten, kur si­ūlo­ma tik ke­le­tas jų rū­šių.

Su­šių? Va­žiuo­ki­te į ki­tą mies­to da­lį pas Mitc­ha­ną – ten jie ge­riau­si.

K

ai lie­ku Niu­jor­ke vie­na, nuo­lan­kiai mė­gau­juo­si šia įvai­ro­ve, bet kai rei­kia iš­si­rink­ti, kur val­gy­ti su šei­ma ar drau­gais, de­ri­ni­mo pro­ce­sas užt­r un­ ka il­gai. Dau­gu­ma mū­sų drau­gų ne­val­go mė­sos. Da­lis jų ne­val­go nei mė­sos, nei žu­vies. Yra to­kių, ku­rie val­go mais­tą be gliu­te­no, lai­ko­si pa­leo­li­ti­nės die­tos, ge­ria tik švie­žiai spaus­tas sul­tis ar­ba val­go tik mais­tą, pa­r uoš­tą pa­gal ha­la­lo, ko­še­ri­nio ar jar­vis prin­ci­pus.

Ats­va­ra pie­tų įvai­ro­vei yra kvap­i ry­to ka­va. Anks­čiau ka­vą iš ja­mai­kie­tiš­kų ka­vos pu­pe­lių vir­da­vo­me na­muo­se, bet kai ša­lia du­ris at­vė­rė „9 Street Esp­res­so“, sup­ra­ tau, kad ge­ram puo­de­liui ka­vos neuž­ten­ ka vien kve­pian­čių ka­vos pu­pe­lių.

Maisto versle vyksta pasirinkimo siaurinimo procesas.

2008–2012

201

Penkmečio išrinktosios

202

2008–2012

2008-ieji. Ni­da Rut­kie­nė Prieš beveik dvidešimt metų ji pirmoji Lietuvoje ryžosi įkurti privačią meno galeriją – mažą jaukią salelę, kurioje galėtų susitikti kūrėjas ir jo kūrybos gerbėjas.

Kurioje kasdien būtų laukiamas kiekvienas, norintis pasigėrėti lietuvišku menu.

Jur­gi­ta OGU­LE­VI­ČIŪ­TĖ

G

eru menu Jau daugybę metų ji nepailsta skinti kelių mūsų šalies menininkams į prestižines meno erdves užsienyje, o į savo galerijos erdvę kviestis užsienio meno, kurį verta pamatyti. Ji nesiliauja ieškoti naujų talentų, meno deimančiukų ir parodyti jų mums. Ji nepavargsta tvirtinti, kad ir čia, Lietuvoje, yra kūrėjų, kuriais galime didžiuotis ir kurių mums gali pavydėti pasaulis. Ji už meną, kuris išlieka. Ji vis dar už idealizmą, nors aplink jo mato vis mažiau. Ji – galerininkė Nida Rutkienė. „Stebiu abu – verslo ir meno – pasaulius ir tarp jų matau gilią takoskyrą. Ar yra galimybių ją sumažinti? Pabandyti vertėtų.

Menininkui reikia ne tik auditorijos (žiūrovo ar klausytojo), bet ir pinigų turinčio vartotojo, kad galėtų įgyvendinti savo idėjas“, – sako galerininkė Nida Rutkienė, beveik dvidešimt metų besistengianti suartinti tuos du priešingus polius – meną ir pinigus.

Jos „kū­di­kis“ – „Var­tų“ ga­le­ri­ja – per du de­šimt­me­čius įsit­vir­ti­ no šiuo­lai­ki­nio me­no sce­no­je Lie­tu­vo­je ir pra­sis­ky­nė ke­lią į pres­ ti­ži­nes me­no mu­ges už­sie­ny­je. Apie ga­le­ri­ją bent jau vie­na ausi­mi gir­dė­jo ir ne­si­do­min­tie­ji me­nu, o ką ži­no­me apie jos sa­vi­nin­kę?

N.Rut­kie­nė apie me­ną ga­li kal­bė­ti il­gai ir aist­rin­gai, o štai apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą... Po il­giau­sio po­kal­bio sup­ran­ti, kad li­kai tar­ si prie bal­tos ga­le­ri­jos sie­nos, ant ku­rios vaiz­do pro­jek­to­riu­mi kiek­vie­nas ga­li nu­si­pieš­ti ko­kį tik no­ri ga­le­ri­nin­kės pa­veiks­lą. Ir ji tam vi­sai nep­rieš­ta­rau­tų. Grei­čiau su di­de­liu su­si­do­mė­ji­mu ste­ bė­tų, kas iš to išeis. Pa­ban­dy­ki­me.

Dau­giau nei 300 kvad­ra­ti­nių met­r ų plo­tą tre­čia­me Vil­niaus mo­ky­to­jų na­mų aukš­te uži­man­tys „Var­tai“ yra be­ne di­džiau­sia pri­va­ti me­no ga­le­ri­ja Lie­tu­vo­je. Lėk­da­ma (nes­ku­ban­čios jos dar ne­te­ko ma­ty­ti!) per pen­kias sa­les po­nia Ni­da sus­pės pa­si­la­bin­ti su kiek­vie­nu ga­le­ri­jos lan­ky­to­ju. Šil­ta ir drau­giš­ka, ener­gin­ga ir rė­žian­ti aist­rin­gas pra­kal­bas per pa­ro­dų ati­da­r y­mus, nes šven­tai ti­ki tuo, ką sa­ko ir da­ro. Ūmi ir emo­cinga, ga­lin­ti ša­lia esan­tį žmo­gų užg­ri­ūti kaip ura­ga­nas, bet mo­kan­ti at­sip­ra­šy­ti. Smal­si ir at­vi­ra vi­soms idė­joms, vie­no­dai pa­gar­biai išk­lau­san­ti tiek jau­nes­nį, tiek vy­res­nį paš­ne­ko­vą.

To­kį įs­pū­dį man pa­da­rė „Var­tų“ sa­vi­nin­kė per pas­ta­rą­jį ir dau­ge­lį anks­tes­nių su­si­ti­ki­mų. „Bend­rau­da­ma mo­kau­si iš vi­sų su­tik­tų žmo­nių, sa­vų ir sve­ ti­mų klai­dų, kad ga­lė­čiau net skau­džiau­sias pa­tir­tis priim­ti kaip do­va­ną“, – sa­ko N.Rut­kie­nė. O bend­rau­ja ji su stip­rio­mis, įdo­ mio­mis, sun­kaus bū­do as­me­ny­bė­mis, ko­kių aps­tu ir tarp me­ni­ nin­kų, ir tarp vers­lo ly­de­rių. „Ypač ver­ti­na­me tuos tur­tin­guo­sius ir įta­kin­guo­sius, ku­rie yra at­vi­ri šiuo­lai­ki­nio me­no pa­ži­ni­mui: lan­ko­si pa­ro­do­se, do­mi­si

2008–2012

me­ni­nin­kų kū­r y­ba. Tuos, ku­rie ne­si­va­do­vau­ja po­ži­ūriu: „Tai, ko ne­sup­ran­tu, ne­ver­ta dė­me­sio.“ – O kas jūs pa­ti esa­te? Menininkų ir verslininkų tar­pi­nin­kė?

– Ga­le­ri­jos veik­la yra tarp me­no ir vers­lo. Pa­me­nu, per „Var­tų“ ati­da­r y­mą 1991 me­tų va­sa­rio 17 die­ną sa­kiau, kad no­ri­me bū­ti tar­ pi­nin­kai.Ta­čiau dar ne­sa­me įval­dę ga­le­ri­jos vers­lo taip, kad bū­tu­me tin­ka­mi tar­pi­nin­kai. Pa­tir­ties tu­ri­me, bet dar ne tiek, kiek rei­kė­tų.

– Bet, spė­ju, rei­kė­jo ne vie­nas ge­le­ži­nes kur­pes su­ne­šio­ti, kad ga­lė­tu­mė­te tą ati­da­ry­mo kal­bą pa­sa­ky­ti.

– O taip. Ma­no ėji­mas į me­no pa­sau­lį bu­vo toks... keis­tas.

Koks ma­no iš­si­la­vi­ni­mas? Kar­tais at­sa­kau ru­sų ko­mi­ko Mic­hai­lo Žva­nec­kio žo­džiais: „Ogi joks. Tiks­liau – aukš­tes­ny­sis tech­ni­nis.“ Ta­čiau bū­tent dėl aukš­to­jo moks­lo, ne pa­čios spe­cia­ly­bės, aš ga­lė­jau ga­na il­gai dės­ty­ti eti­ką ir es­te­ti­ką.

N.Rut­kie­nė Vil­niaus sta­ty­bos tech­ni­ku­me (da­bar­ti­nė­je Vil­niaus sta­ty­bos ir di­zai­no ko­le­gi­jo­je) dir­bo dės­ty­to­ja, o po pas­kai­tų su stu­den­tais re­pe­tuo­da­vo pa­čios įkur­to­je Žo­džio ir gai­dos stu­di­jo­je – kur­da­vo pus­va­lan­džio truk­mės sce­ni­nes kom­po­zi­ci­jas, siejančias poe­zi­ją, mu­zi­ką, dai­na­vi­mą. Pas­ku­ti­nis stu­di­jos pa­si­ro­dy­mas įvy­ko per „Var­tų“ ati­da­r y­mą.

– Nuo dės­ty­to­jos iki pir­mos pri­va­čios ga­le­ri­jos sa­vi­nin­kės – ar pa­ti ga­lė­jo­te nus­pė­ti to­kius virs­mus?

– Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mas kei­tė dau­ge­lio žmo­nių gy­ve­ ni­mą. Žo­dis „pri­va­tus“ dau­ge­liui reiš­kė kaž­ką ne­ge­ra. Ta­čiau ga­le­ri­jos lan­ky­to­jui vi­sai nes­var­bu, kam ji prik­lau­so, svar­biau­sia – kad jo­je bū­tų ge­ra pa­ro­da.

– Pri­va­tus vers­las tuo­met bu­vo nau­jas reiš­ki­nys, o pri­va­ti ga­le­ri­ja...

Nei iš ko pa­si­mo­ky­si, nei ko pa­ta­ri­mo pak­lau­si. Ko­dėl sta­čia gal­va nė­rė­te į tą sri­tį?

– Gal tai šiek tiek ir at­si­tik­ti­nu­mas, bet vi­sa­da sie­kiau nep­ rik­lau­so­my­bės. Pri­va­čios ga­le­ri­jos pri­va­lu­mas yra tas, kad ga­li reng­ti to­kias pa­ro­dos, ko­kios tau at­ro­do tin­ka­mos.

N.Rutkienę šios veik­los im­tis pas­ka­ti­no Vil­niaus mo­ky­to­jų na­mų di­rek­to­rius Dua­nas Ti­mu­kas ir tuo­me­tė jo pa­va­duo­to­ja Zi­ta Žep­ nic­kie­nė. Pra­džio­je „Var­tuo­se“ vyk­da­vo ne tik me­no pa­ro­dos, bet ir kon­cer­tai. „Čia kon­cer­ta­vo Mū­za Ru­bac­ky­tė, Vac­lo­vas Dau­no­ras.

O kai kar­tu pa­si­ro­dė Pet­ras Ge­niu­šas ir Rai­mun­das Ka­ti­lius, tu­rė­jau už­ra­kin­ti ga­le­ri­jos du­ris, nes ne­be­til­po žmo­nės“, – šyp­so­si ga­le­ri­nin­kė.

– Sma­gu tą lai­ko­tar­pį pri­si­min­ti?

– La­bai. Ta­da, Są­jū­džio mi­tin­gų lai­kais, jau­tė­mės pa­ky­lė­ti, bu­vo­me idea­lis­tai, mak­si­ma­lis­tai.

– Ko­dėl „Var­tai“?

– Pir­miau­sia to­dėl, kad šiame pavadinime yra ang­liš­kas žo­dis „art“, reiš­kian­tis me­ną. O var­tai, kaip ir til­tas, yra pe­rė­ji­mas iš bui­ti­nio į pa­ky­lė­tą, sak­ra­lų pa­sau­lį. Pa­va­di­ni­mas at­si­ra­do ne iš­kart, bu­vo ga­ly­bė pa­si­ūly­mų. Vie­nas jų – „Vil­niaus var­tai“ – pa­si­ro­dė per daug pre­ten­zin­gas“, – paaiš­ki­no po­nia Ni­da, pa­si­ rin­ku­si „Var­tų“ pa­va­di­ni­mą. Jį pa­si­ūlė jos drau­gė, vie­na žur­na­lo „Kran­tai“ re­dak­to­rių Ni­jo­lė Kva­ra­cie­jū­tė.

203

Penkmečio išrinktosios

„Jau išmokau jaustis laiminga pasitenkindama tuo, ką turiu. Tai yra svarbiausia, ką gyvenime esu pasiekusi. Dabar kaip niekada anksčiau jaučiu pusiausvyrą, pasitikiu savimi“, – ištaria savo gyvenimo rudeniu besidžiaugianti 2008-ųjų Lietuvos moteris N.Rutkienė.

– Ar pa­ti nu­tuo­kė­te, ką, ati­da­riu­si var­tus, pro juos įsi­lei­si­te?

– Tai bu­vo sa­vi­tas avan­ti­ūriz­mas. Bet tuo lai­ku avan­ti­ūros už­te­ ko kiek­vie­nam. Žmo­nės puo­lė kur­ti vers­lo, sten­gė­si sa­ve išreikšti.

O sun­kus me­tas atė­jo la­bai grei­tai. Ta­da jau­tė­mės, lyg bū­tu­me to­li­mo­jo skry­džio lėk­tu­ve: iš­lip­ti ne­ga­li – lie­ka skris­ti to­liau.

– O bent kryp­tį ta­da jau ži­no­jo­te?

– Bu­vo vie­nas aiš­kus no­ras – vis­ką da­r y­ti kuo ge­riau ir ko­ky­ biš­kiau. Ju­dė­jo­me į prie­kį po ma­žą žings­ne­lį. No­rė­da­mi iš­lik­ti, tu­rė­jo­me ap­rėp­ti itin daug. O kad gal­vo­je dėl to ne­per­deg­tų sau­gik­liai, mąstėme tik apie vie­ną die­ną ar sa­vai­tę į prie­kį. Žmo­nės ga­le­ri­jo­je kei­tė­si, bet vi­si kuo nors pri­si­dė­jo prie „Var­tų“ kū­ri­mo. Il­gus me­tus sa­vo idė­jo­mis ir jų įgyvendinimu rū­pi­no­si Sau­lius Vai­tie­kū­nas (ar­ti­mas po­nios Ni­dos drau­gas. – Red.), bet jis yra me­ni­nin­kas. O jo žo­džiais ta­riant, kur­da­mas me­ną tu­ri at­si­duo­ti jam vi­sas, nes me­nas, kaip ir mo­te­ris, ta­vęs trokš­ta vi­so ir ne­no­ri su nie­kuo da­ly­tis.

– Ir į už­sie­nį ve­žė­te pris­ta­ty­ti lie­tu­vių me­ni­nin­kų dar­bų, ir čia ren­gė­te gar­sių už­sie­nio kū­rė­jų pa­ro­das – ku­rio­mis iš jų la­biau­siai di­džiuo­ja­tės, ku­rias tar­si or­di­ną pri­seg­tu­mė­te „Var­tams“?

– Na, or­di­nų dar ne­se­gu, – at­sa­ko N.Rut­kie­nė, prieš sep­ ty­ne­rius me­tus ap­do­va­no­ta Lat­vi­jos Tri­jų žvaigž­džių or­di­nu už lat­vių me­no po­pu­lia­ri­ni­mą Lie­tu­vo­je. – Su­ren­gė­me ko­ky­biš­kų ir vi­suo­me­nei įdo­mių šiuo­lai­ki­nio Suo­mi­jos, Vo­kie­ti­jos, Por­tu­ga­li­ jos me­no pa­ro­dų. Sa­vo me­ni­nin­kų dar nep­ris­ta­tė­me už­sie­ny­je taip, kaip jie to ver­ti.

– Jums kar­tu su bend­ra­min­čiais pa­vy­ko pris­ta­ty­ti jung­ti­nį me­no, ki­no ir džia­zo 2009 me­tų pro­jek­tą. Lie­tu­viai bus su­pa­žin­ di­na­mi su gar­siau­siais me­ni­nin­kais iš mies­tų, bu­vu­sių ar dar tik tap­sian­čių Euro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė­mis. Kas pa­dė­jo gar­sius me­ni­ nin­kus įti­kin­ti eks­po­nuo­ti sa­vo dar­bus jū­sų ga­le­ri­jo­je?

– Ir ma­no il­ga­me­tė pa­tir­tis da­ly­vau­jant tarp­tau­ti­nė­se me­no mu­gė­se, fo­r u­muo­se. Ir po stu­di­jų į ga­le­ri­jos veik­lą įsi­traukusios dukters Lau­ros už­sie­ny­je įgy­ta pa­tir­tis ir ry­šiai.

204

To­kiam pro­jek­tui rei­kia ir va­di­na­mo­sios pa­lai­ky­mo ko­man­ dos. Tar­si lai­min­gas lo­te­ri­jos bi­lie­tas – pa­žin­tis su ko­lek­ci­nin­kais iš Pa­r y­žiaus Da­nu­te ir Al­lai­nu Mil­lart’ais. Jie pa­dė­jo „Var­tams“ už­megz­ti kon­tak­tus su gar­siau­sio­mis Briu­se­lio, Pa­r y­žiaus, Lon­ do­no ga­le­ri­jo­mis. Ki­tą­met šių ga­le­ri­jų me­ni­nin­kus ga­lės pa­ma­ty­ti ir lie­tu­viai.

– Sa­ko­te, išt­rau­kė­te lai­min­gą bi­lie­tą ga­le­ri­jai. O sau? Ar jums se­ka­si lo­te­ri­jo­je, ar ly­di sėk­mė?

– Lo­te­ri­jo­je man ne­la­bai se­ka­si. Bet jau iš­mo­kau jaus­tis lai­ min­ga pa­si­ten­kin­da­ma tuo, ką tu­riu. Tai yra svar­biau­sia, ką gy­ve­ ni­me esu pa­sie­ku­si, – at­sa­ko ga­le­ri­nin­kė. – Da­bar kaip nie­ka­da anks­čiau jau­čiu pu­siaus­vy­rą, pa­si­ti­kiu sa­vi­mi.

– Jūs taip įkvepiamai kal­ba­te – iš kur tiek jė­gos, ug­nies?

– Vie­na pa­žįs­ta­ma psic­ho­te­ra­peu­tė man kaž­ka­da sa­kė: „Pa­ma­ty­si, kaip grei­tai ap­si­nuo­dy­si žmo­nė­mis.“ Su­tin­ku tų va­di­ na­mų­jų ener­ginių vam­py­r ų, ku­rie ma­ne tar­si iš­siur­bia. Bet dau­ ge­liui esu tie­siog dė­kin­ga už tai, kad jie yra. Mėgs­ta­ma poe­zi­ja, mu­zi­ka man pa­de­da su­si­kaup­ti, ma­ne stip­ri­na, ap­va­lo, su­tei­kia ener­gi­jos. Man pa­tin­ka mi­ni­ma­lis­ti­nė mu­zi­ka. Apsk­ri­tai mi­ni­ma­ liz­mas yra ar­ti­mas ma­no dva­siai vi­so­se sri­ty­se.

– At­si­me­nu, tą pa­tį sa­kė­te, kai kaž­ka­da kal­bė­jo­mės apie mėgs­ ta­mą dra­bu­žių ir in­ter­je­ro sti­lių. Bet kur ge­riau­siai jau­čia­tės?

– Sa­vo na­muo­se, ga­le­ri­jo­je. Nuos­ta­biai jau­čiuo­si pra­ban­giuo­se drau­gės na­muo­se, bet tik to­dėl, kad ten esu lau­kia­ma. Ge­rai ga­liu jaus­tis ir ma­žy­čia­me kam­ba­rė­ly­je su dviem kė­dė­mis ar šal­to­se di­de­lė­se dirb­tu­vė­se. Bet ku­rios ap­lin­kos dva­sią ku­ria žmo­nės.

– Jums pa­tin­ka bū­ti tarp žmo­nių?

– Ir tarp žmo­nių, ir vie­nai. Bū­ti ir gy­ven­ti vie­nai dar ne­reiš­kia jaus­tis vie­ni­šai. Ne­sup­ran­tu be­ga­li­nio kai ku­rių žmo­nių op­ti­miz­ mo: „Vis­kas nuos­ta­bu!“ Sa­kau, kad la­bai lai­min­gi yra tik mi­r u­sie­ji.

Ka­žin ar ga­li bū­ti lai­min­gas, jei ži­nai, kad ta­vo pa­žįs­ta­mui yra blo­gai, kad ta­vo ar­ti­mie­ji tu­ri sun­ku­mų.

2008–2012

nuo­ti Vladimiro Vy­soc­kio kū­r y­bos. Ma­ne ža­vi vi­di­nė jo erd­vė, ku­rio­je tel­pa tiek daug da­ly­kų. Ma­no erd­vė, ma­tyt, yra la­bai ma­ža. Kny­gą skai­tau il­gai, nes man vis rei­kia grįž­ti prie to pa­ties sa­ki­nio.

– O ži­no­te, kuo aš ža­viuo­si? Kad jūs su to­kiu en­tu­ziaz­mu, su­si­ ža­vė­ji­mu kal­ba­te apie šį vy­rą.

– Vis­kas kei­čia­si. Žmo­nių san­ty­kiai – taip pat. Eini su žmo­gu­ mi, da­li­jie­si vis­kuo – nuo­tai­ko­mis, rū­pes­čiais, ta­čiau gy­ve­ni­mas pa­da­ro sa­vaip. Iš­sis­ky­ri­mai, su­si­ti­ki­mai, sug­rį­ži­mai – lai­ki­ni ar am­ži­ni – ne ta­vo va­lio­je. Tai prii­mu na­tū­ra­liai.

– Ne­mėgs­ta­te kur­ti ar iš­gy­ven­ti dra­mų?

– Per gy­ve­ni­mą ne­pa­vy­ko su­kur­ti nė vie­nos. Gal to­dėl, kad ma­no dar­be kiek­vie­ną die­ną vyks­ta to­kios dra­mos!.. Mums vi­sa­ da rei­kia kau­tis už idė­ją, bui­tį, bū­vį.

– Pra­kal­bo­te apie ar­ti­muo­sius. Ko­kio­je šei­mo­je augo­te, ko­kia sie­kė­te tap­ti?

– Esu ki­lu­si iš Že­mai­ti­jos. Ma­ma bu­vo la­bai vers­li. Gū­džiau­siu so­viet­me­čiu ji su­ge­bė­jo įsi­gy­ti gar­ba­no­ji­mo apa­ra­tą, vil­nos kar­ ši­mo ma­ši­ną. Ma­ma bu­vo ir par­duo­tu­vės, ir skai­tyk­los ve­dė­ja. Ji sten­gė­si, kad trys duk­te­r ys ga­lė­tų nor­ma­liai gy­ven­ti.

Tė­vas bu­vo tau­pus, o ma­ma ne­tau­py­da­vo, bet vi­sa­da tu­rė­ da­vo pi­ni­gų. Ma­nau, kad esu pa­na­šes­nė į ma­mą. Pri­si­me­nu ir mo­čiu­tės Bar­bo­ros na­mus, ku­rie bū­da­vo pil­ni šven­tų­jų pa­veiks­ lų, kny­gų, žur­na­lų apie me­ną. Užau­gu­si te­no­rė­jau vie­no – iš­trūk­ ti iš ma­žo mies­te­lio.To­dėl iš­va­žia­vau į Kau­ną, nors ir la­bai ne­mė­ gau tų tech­ni­nių da­ly­kų, ku­riuos stu­di­ja­vau.

Ne­mė­gau ir ne­mėgs­tu tech­ni­kos. Jo­kios. Į­gi­jau vai­ruo­to­jo pa­žy­ mė­ji­mą, bet vai­ruo­ti ne­pa­mė­gau. Taip ir va­ži­nė­ju tak­si. No­riu kuo pap­ras­tes­nių bui­ti­nių prie­mo­nių. O ma­no bui­ty­je daž­nai kas nors sug­ri­ūva, su­gen­da. Kaip su­tai­sy­ti – di­džiau­sia ma­no prob­le­ma.

– Vis dar­bas, dar­bas, o kur mei­lė?

– Johno O’Donohue knygą „Anam cara. Keltų dvasinio pasaulio išmintis“ nu­si­pir­kau se­niai, bet tik ne­se­niai ją iš­sit­rau­ kiau, – N.Rut­kie­nė pai­ma į ran­kas kny­gą. – Jo­je ra­dau to­kius žo­džius: „Nes­var­bu, koks kie­tas, iš­ma­nan­tis, sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis ar ger­bia­mas esi, nes­var­bu, ką pats apie sa­ve ma­nai ir ką ki­ti apie ta­ve ma­no, – vie­na, ko la­bai trokš­ti, yra mei­lė.

Nes­var­bu, kur esa­me, kas esa­me, ką vei­kia­me ar kur ke­liau­ja­ me, – mums vi­siems rei­kia mei­lės.“ Tai yra vi­siš­ka tie­sa.

Jei dar­bą at­lie­ki su mei­le, su­lau­ki pa­lai­ky­mo. Žmo­gaus gy­ve­ ni­me atei­na toks lai­kas, kai mei­lė konk­re­čiam žmo­gui tei­kia džiaugs­mo jau vien to­dėl, kad apsk­ri­tai ga­li my­lė­ti. Tai su­tei­kia pil­nat­vės. Ta­da nė­ra jau taip svar­bu, ar su­lau­ki ki­to žmo­gaus at­sa­ko į sa­vo mei­lę.

– Vis taip poe­tiš­kai kal­ba­te – ma­tyt, mėgs­ta­te poe­zi­ją?

– Kai ku­riuos kū­ri­nius skai­tau gar­siai ir mo­kau­si at­min­ti­nai.

Nie­ka­da ne­ga­lė­jau pa­si­gir­ti la­bai ge­ra at­min­ti­mi. O Sau­lius ga­li ne tik ci­tuo­ti Friedrichą Nietzsc­he, Josifą Brods­kį, bet ir pa­dai­

2008–2012

– Prieš ke­le­rius me­tus man duo­ta­me in­ter­viu sa­kė­te, kad esa­te ūmi. Vis dar?

– O taip! Su­pyks­tu vie­nai va­lan­dai, bet la­bai aud­rin­gai. Jei kas ma­ne suer­zi­na, rea­guo­ju la­bai emo­cingai ir vis­ką, ką tuo me­tu ma­nau, iš­sa­kau gar­siai. Da­bar dar pri­de­du: „Tai nie­ko as­me­niš­ka, tai tik ma­no po­ži­ūris į ta­vo dar­bą ar poel­gį.“ O po vi­sų aud­rų man rei­kia tai­kios, ra­mios dva­sios tiek dar­be, tiek na­muo­se. Skau­džiai iš­gy­ve­nu niek­šy­bes, bet ne­ban­dau aiš­kin­tis. Aš ge­riau iš­lai­kau ats­tu­ mą ar­ba iš­vis nu­sig­rę­žiu nuo ma­ne įs­kau­di­nu­sio žmo­gaus.

– Gal taip tik bė­ga­te nuo tie­sos?

– Gal­būt. Bet ma­ne stip­riai val­do im­pul­sai ir veik­lo­je, ir as­me­ ni­nia­me gy­ve­ni­me. Esu mak­si­ma­lis­tė. Ki­ta ver­tus, tu­riu ir prie­ šin­gą po­ži­ūrį – mi­ni­ma­liz­mą. Esu to­kia lai­min­ga, kad man rei­kia tiek ne­daug – tik šiek tiek pa­leng­vin­ti sa­vo bui­tį. O iš dau­gy­bės da­ly­kų, daik­tų ten­ka rink­tis, nes pa­sau­ly­je yra perp­ro­duk­ci­ja.

– Ir me­ne?

– Taip. At­si­rink­ti ge­rą me­ną, ras­ti ge­rą me­ni­nin­ką yra la­bai sun­ku. Vi­sa­da abe­jo­ju sa­vo pa­jau­ta, nuo­mo­ne, nuo­lat grau­žiuo­ si. Ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi yra ma­no va­rik­lis, ver­čian­tis nuo­lat bend­rau­ti su žmo­nė­mis, ku­riais pa­si­ti­kiu. Kai už sa­vęs lyg sie­ną jau­čiu sa­vo per il­gus me­tus įgy­tą pa­tir­tį ir to­kius žmo­nes, ga­liu eiti kiau­rai.

Vis­kas man svar­bu – ir me­nas, ir dar­bas, bet svar­biau­si yra ar­ti­mi žmo­nės: ma­no duk­terys Ag­nė, Lau­ra ir jų gra­žios šei­mos.

La­bai no­rė­čiau joms per­duo­ti sa­vo idė­jas, kad neš­tų jas į atei­tį.

Ti­kiuo­si, jos sup­ras, kad gy­ve­ni­mo eg­za­mi­ne, ku­rį joms teks lai­ ky­ti, nė­ra ab­so­liu­čios tie­sos. Bet ieš­ko­ti tei­sin­go at­sa­ky­mo rei­kia.

– Kal­bė­jo­te apie poe­zi­ją, ku­rią mėgs­ta­te skai­ty­ti, mu­zi­ką, ku­rios daž­niau­siai klau­so­tės, o koks me­nas apsk­ri­tai jums la­biau­ siai pa­tin­ka?

– Ne­tu­riu mėgs­ta­miau­sio dai­li­nin­ko, spal­vos, dai­nos. Kiek­vie­nu lai­ko­tar­piu ma­no nuo­tai­ka, me­tų ar die­nos lai­kas man pa­ro­do mėgs­ta­miau­sią kū­ri­nį, ku­rio man tuo me­tu la­biau­siai rei­kia, – at­sa­ko N.Rut­kie­nė, iš dvie­jų de­šimt­me­čių pa­tir­ties me­no sri­ty­je iš­mo­ku­si neį­var­dy­ti vie­no auto­riaus, kad neį­žeis­tų vi­sų li­ku­sių­jų.

– Ma­no akys nuo­lat kryps­ta į šiuo­lai­ki­nį vi­zua­lų­jį me­ną, ku­ris man yra la­bai ar­ti­mas. O vi­siš­kai pa­mi­šu­si esu dėl ki­no!

P.S. Šian­dien N.Rut­kie­nei – 66-eri, o „Var­tų“ ga­le­ri­jai – dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų.

Bū­tent šio­je ga­le­ri­jo­je ir vy­ko vie­nuo­lik­ta­sis „Sti­liaus“ gim­ta­die­nis ir N.Rut­kie­nės, 2008 me­tų Lie­tu­vos mo­ters, ap­do­va­no­ji­mo puo­ta.

205

Penkmečio išrinktosios

2

1

4 1. Bendrovės „Stikliai“ savininkai Ana ir Aleksandras Ciupijai (pora kairėje) bei Romas Zakarevičius.

2. Tuometę „Stiliaus“ žurnalo redaktorę Giedrę Bradauskienę leidinio 11-ojo gimtadienio proga pasveikino SBA koncerno prezidentas Arūnas Martinkevičius.

3. Su gėlių puokšte į šventę atskubėjo tuometis SEB banko prezidentas Audrius Žiugžda su žmona (dabar jau buvusia) Jurgita Januškevičiūte-Žiugždiene.

4. Įmonių grupės „Pieno žvaigždės“ valdybos pirmininkas Julius Kvaraciejus su

206

3

5 žmona Regina.

5. 2002-ųjų Lietuvos moteris Agnė Zuokienė su vyru Artūru.

6. Bendrovės „VP grupė“ prezidentas Nerijus Numavičius su žmona (dabar jau buvusia) Lina.

7. Bendrovės „Du broliai“ savininkas Vaidas Jankauskas su žmona Lilija.

8. Mados namų „Nijolė“ direktorius Liutauras Velička su žmona Egle Rudyte-Veličkiene.

9.Tuometis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Vilius Navickas su žmona Jolanta.

10. Verslininkas Tomas Kučinskas su žmona Lina.

6 11. Parduotuvių tinklo „Topo centras“ savininkai Aurelija ir Aurelijus Rusteikos.

12. Bendrovės „Ranga Group“ prezidentas Laimutis Pinkevičius.

13. Tuometė Ūkio banko valdybos pirmininkė Edita Karpavičienė su vyru Tomu.

14. Dizainerė Ramunė Piekautaitė su gyvenimo draugu Kęstučiu Verslovu.

15. Tuometis Ūkio banko investicinės grupės valdybos pirmininkas Vladimiras Romanovas su žmona Svetlana.

16. Tuometis Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Edminas Bagdonas su žmona Julija.

2008–2012

7

10

14

2008–2012

8

11

9

12

15

13

16 207

Penkmečio išrinktosios

208

2009-ieji. Irena Degutienė Nors Seimo pirmininkė Irena Degutienė šį postą užima beveik tris mėnesius, daugelis žmonių jau norėtų ją matyti premjere. Šios politikės populiarumas auga net netręšiamas – jau po pirmojo mėnesio jos reitingas šoktelėjo 13 kartų. Į rankas Seimo pirmininkei žmonės įdavė savo viltį ir lūkesčius – kad jai vadovaujant Seime pagaliau viskas susitvarkys.

Auš­ra FI­LI­PA­VI­ČIŪ­TĖ

M

oteris kalba suprantamai, stengiasi išgirsti pašneko­ vą ir išlikti tolerantiška jo atžvilgiu. „Tačiau priimda­ ma sprendimus galiu būti ir griežta, jei matau, kad tai būtina. Tuomet savo pozicijos laikysiuosi prisiimda­ ma asmeninę atsakomybę“, – sako I.Degutienė, kurią žurnalas „Stilius“ išrinko 2009-ųjų Lietuvos moterimi – už moterišką drąsą ir išmintį vyriškame politikos pasaulyje.

O iš­min­ties ir pa­tir­ties šiai mo­te­riai net­rūks­ta. Sei­me ji dir­ba nuo 1996 me­tų, jau yra perk­rim­tu­si vi­są dip­lo­ma­ti­jos abė­cė­lę, to­dėl po­li­ti­kos nau­jo­kai iš jos tu­rė­tų ko pa­si­mo­ky­ti. Net­gi bend­ ra­vi­mo su rin­kė­jais.

Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį I.De­gu­tie­nė su­si­tin­ka su žmo­nė­mis, už­si­ra­šiu­siais į priė­mi­mą pas ją, kaip Sei­mo na­rę. „Esu pa­si­r y­žu­si iš­girs­ti kiek­vie­ną ir rū­pin­tis kiek­vie­nu, – tei­gia še­šias­de­šimt­me­tė po­li­ti­kė. – Nie­ka­da su žmo­gu­mi ne­bend­rau­ju at­sai­niai. Sten­giuo­si jį išk­lau­sy­ti, sup­ras­ti. Ne­si­jau­čiu esan­ti vi­suo­ met tei­si ir pur­tau­si ka­te­go­riš­ku­mo.“ Po­nia Ire­na sten­gia­si iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką kiek­vie­nam atė­ju­sia­jam, net jei priė­mi­mo va­lan­dos bū­na ir pa­si­bai­gu­sios.

Ne­re­tai su sa­vo pa­dė­jė­ja pa­de­da ap­si­lan­kiu­siems už­pil­dy­ti įvai­ riau­sius do­ku­men­tus ar­ba kant­riai aiš­ki­na, kaip vei­kia biu­rok­ra­ ti­nis mec­ha­niz­mas.

Gal dėl to, kad nep­ra­ra­do ry­šio su pap­ras­tais žmo­nė­mis, jie I.De­gu­tie­ne ir pa­si­ti­ki. Ir ti­ki ja kaip lie­tu­viš­ką­ja le­di D – šir­džių ka­ra­lie­ne, ku­ri grą­žins pa­si­ti­kė­ji­mą Sei­mu. Ar tai Sei­mo pir­mi­ nin­kės jė­goms? „Į ma­ne de­da­mi žmo­nių lū­kes­čiai per di­de­li gal dėl to, kad Sei­mo pir­mi­nin­ką jie įsi­vaiz­duo­ja kaip įmo­nės va­do­vą. Iš tie­sų Sei­mo pir­mi­nin­kas tu­ri la­bai konk­re­čias funk­ci­jas – or­ga­ni­zuo­ja Sei­mo na­rių dar­bą, ats­to­vau­ja Lie­tu­vos vals­ty­bei ir Sei­mui Lie­ tu­vo­je bei už­sie­ny­je.

Sei­mo pir­mi­nin­kas ne­ga­li nu­ro­dy­ti Sei­mo na­riui, kaip jam elg­tis. Vie­nin­te­lė prie­mo­nė, ku­ria ga­liu nau­do­tis, yra kal­ba. Tik kal­bė­da­ma­si su frak­ci­jo­mis, koor­di­nuo­da­ma Sei­mo ko­mi­te­tų veik­lą, ieš­ko­da­ma komp­ro­mi­sų bei spren­di­mų, ga­liu par­la­men­ ta­r ų dar­bą pa­da­r y­ti efek­ty­ves­nį. Ne­ven­giu ir as­me­ni­nių po­kal­ bių su Sei­mo na­riais. Iš­siaiš­kin­ti po­zi­ci­jas, įsik­lau­sy­ti, pa­si­gin­čy­ti – tai pap­ras­tas, bet veiks­min­gas inst­r u­men­tas. Tuo net nea­be­jo­ju.

2008–2012

Tas žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas man do­va­no­ja­mas lyg avan­su, to­dėl jau­čiuo­si la­bai įpa­rei­go­ta. Ne­no­riu nu­vil­ti žmo­nių, ku­rie ti­ki, kad Lie­tu­vos šir­dis – Sei­mas, ku­riam po tri­jų mė­ne­sių su­kaks 20 me­tų, dar ga­li pas­veik­ti. Aš tą ser­gan­čią šir­dį no­riu pa­gy­dy­ti. Bai­siau­sia ma­ty­ti žmo­gų, nu­si­vy­lu­sį sa­vo vals­ty­be“, – tvir­ti­na I.De­gu­tie­nė.

– Tų ni­ūrių nuo­tai­kų pa­dau­gė­jo ir dėl fi­nan­si­nės kri­zės.

– Taip, ka­tak­liz­mai su­ju­di­na žmo­nes. Ši kri­zė mus sug­rą­ži­no į rea­ly­bę, į su­vo­ki­mą, kad ne vien ma­te­ria­lu­sis pra­das yra pras­ min­gas. Ne­gi svar­bu, ko­kiu auto­mo­bi­liu nu­va­žiuo­si į dar­bą? Jei­gu tu­ri ga­li­my­bių, ži­no­ma, sė­si į ge­res­nį, ta­čiau tai ne­tu­rė­tų tap­ti gy­ve­ni­mo tiks­lu.

Nė­ra to blo­go, kas nei­šei­tų į ge­ra. Gal ta kri­zė vi­suo­me­nę su­pur­tys ir ji bea­to­dai­riš­kai ne­ri­zi­kuos, ne­be­gy­vens tik šia die­na, iš­moks pla­nuo­ti, skai­čiuo­ti. Jau­ni žmo­nės ne­be­puls sta­čia gal­va sko­lin­tis iš ban­kų, o iman­tie­ji at­ly­gi­ni­mą vo­ke­liuo­se su­si­mąs­tys apie pen­si­ją.

Vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se eg­zis­tuo­ja pu­siaus­vy­ra: vie­na gau­ ni, ki­ta pra­ran­di. Tas svars­tyk­lių dės­nis toks neiš­ven­gia­mas, jog ne­ga­li tvir­tin­ti, kad jei­gu šian­dien la­bai ge­rai, tai ir ry­toj bus ši­taip.

– Pa­sii­mi kre­di­tą ir mie­gi sap­nuo­da­mas koš­ma­rus.

– Už­tat ir mėgs­tu kar­to­ti: gy­ve­nu taip, kad ra­miai mie­go­čiau ir su sa­vo są­ži­ne ne­si­pyk­čiau. Kai pra­si­de­da są­ži­nės prie­kaiš­tai, li­gų neiš­veng­si. O kam to rei­kia? Su­tar­da­mas su są­ži­ne, gal­būt tu­rė­si ma­žiau ma­te­ria­liai, ta­čiau dva­siš­kai tau bus at­sei­kė­ta su kau­pu. Gy­ven­si il­giau ir lai­min­giau.

– Ta­pu­si Sei­mo pir­mi­nin­ke, iš kar­to ėmė­tės veiks­mų dėl Sei­mo na­rių rep­re­zen­ta­ci­nių lė­šų su­ma­ži­ni­mo. Drą­sus si­ūly­mas.

– Ne tik si­ūly­mas, bet ir konk­re­tus veiks­mas. Kaip Sei­mo pir­mi­nin­kė su­si­ma­ži­nau tas lė­šas, tą pa­tį pa­si­ūliau pa­da­r y­ti ir Sei­mo na­riams. Iš tie­sų bu­vau ne­ma­lo­niai nus­te­bin­ta, kad da­lis par­la­men­ta­r ų sa­vo dar­bą su­vo­kia kaip sa­vi­tiks­lį bu­vi­mą. Pa­lau­ki­ te, Sei­mo na­riai iš dan­gaus nek­rin­ta, juos iš­ren­ka žmo­nės! Mū­sų pa­rei­ga yra da­r y­ti tai, ko žmo­nės no­ri, ko ti­ki­si. O man su­si­da­rė įs­pū­dis, kad kai ku­rie Sei­mo na­riai už­mir­šo tar­nys­tę žmo­nėms, ats­to­va­vi­mą jų in­te­re­sams. Guo­džia tik tai, kad to­kių atit­r ū­ku­sių nuo sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo par­la­men­ta­r ų yra ma­žu­ma. Di­džio­ji da­lis ma­no ini­cia­ty­vą pa­lai­kė.

– Po­li­ti­kas, priim­da­mas spren­di­mą, no­ri bū­ti ge­ras vi­siems, ta­čiau su­vo­kia, kad ku­ri nors da­lis žmo­nių vis tiek bus ne­pa­ten­kin­ta. Ar daž­nai jau­čia­tės vie­ni­ša svars­ty­muo­se?

– Tą vie­ni­šu­mo jaus­mą gal­būt la­biau pa­ti­ria pre­zi­den­tas. O aš esu par­ti­nis žmo­gus, ne vie­ni­ša. Ta­čiau kai rei­kia ką nors nu­spręs­ti, iš tie­sų iš­gy­ve­nu vie­nat­vę. Juk at­sa­ko­my­bė gu­la ant ta­vo vie­nos pe­čių.

– Ar lai­ko­te iš­da­vys­te, kai bend­ra­žy­giai ne­pa­lai­ko jū­sų?

– Ne. Blai­viai mąs­tau ir su­vo­kiu, kad kaip ly­de­rė pri­va­lau lai­ky­tis sa­vo po­zi­ci­jos. Nė­ra vie­tos jo­kiai sa­vig­rau­žai. Daž­nai va­do­vau­juo­si ne tik pro­tu, bet ir šir­di­mi. Iš­mąs­tau, kad tu­rė­čiau pa­sielg­ti vie­naip, ta­čiau jaus­mai sa­ko ant­raip.

– Ką per ke­lis dar­bo mė­ne­sius su­vo­kė­te? Kas la­biau­siai sle­gia?

– Ne­ma­lo­niau­sia, kad Sei­mo įvaiz­dis vi­suo­me­nės aky­se 209

Penkmečio išrinktosios 2009-ųjų Lietuvos moterimi paskelbtą Seimo pirmininkę Ireną Degutienę pasveikino tuometis premjeras Andrius Kubilius.

yra ge­ro­kai paš­li­jęs. Nuo Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo tas nuo­ puo­lis vis di­dė­ja, po kiek­vie­nų rin­ki­mų vis la­biau nu­si­vi­lia­ma val­džia. Žmo­nės kaž­ko­dėl ma­no, kad bus ge­riau, jei ateis nau­ja kar­ta, bus nau­ji vei­dai. O aš tuo abe­jo­ju.

Jei­gu no­ri bū­ti ge­ras po­li­ti­kas, pri­va­lai bręs­ti, pa­si­sem­ti gy­ve­ni­ miš­kos pa­tir­ties. Jau­nas žmo­gus yra ener­gin­gas, ga­lin­tis nu­vers­ti kal­nus ir ne­jau­čian­tis stab­džių, ta­čiau dar la­bai ža­lias kaip po­li­ti­ kas. To­kiam trūks­ta svar­biau­sio da­ly­ko – pu­siaus­vy­ros. Jis ne­no­ri įsik­lau­sy­ti į ki­tų, ypač vy­res­nių, ko­le­gų nuo­mo­nę, daž­nai el­gia­si im­pul­sy­viai, ne­nu­ma­ty­da­mas pa­sek­mių. Nau­jos idė­jos yra ge­rai, ta­čiau ne­pa­ma­tuo­tas po­li­ti­ko el­ge­sys žmo­nes trik­do la­biau­siai.

– Pa­vyz­džiui?

– Įvai­riau­si pro­tes­tai, be­reikš­mės rie­te­nos, ku­rio­mis tik no­ri­ ma į sa­ve atk­reip­ti dė­me­sį. Net­gi in­ves­tuo­to­jai kaip svar­biau­sias prie­žas­tis, truk­dan­čias in­ves­ti­ci­joms atei­ti į Lie­tu­vą, įvar­di­ja tris R: rie­te­nas, rin­ki­mus ir rei­tin­gus. Po­li­ti­kai no­ri įsi­teik­ti liau­džiai, švais­to­si pa­ža­dais, o dėl rei­tin­gų pa­si­ren­gę gerk­lę ki­tam per­kąs­ti.

Aš vi­suo­met pa­gal­vo­ju, ko toks po­li­ti­kas sie­kia? Jei­gu yra tiks­las, tu­rė­tų bū­ti ir re­zul­ta­tas. Ta­čiau iš kly­kau­jan­čių po­li­ti­kų jo ne­su­lau­kia­me. Žmo­nės ren­ka nau­jus as­me­nis ma­ny­da­mi, kad ateis me­si­jai ir pa­da­r ys ste­buk­lą. To neį­vyks. Ne­su­si­tu­pė­ję Sei­ mo na­riai nie­ko ne­ga­li pa­si­ūly­ti.

– O da­lis žmo­nių iš tų nau­jo­kų ti­ki­si tvir­tos ran­kos po­li­ti­kos.

– Taip, gir­džiu to­kių gai­de­lių. Kai ku­riems pa­tik­tų autok­ra­ti­nis re­ži­mas: kaip pa­sa­kiau, taip ir bus. Bet mes esa­me ne pre­zi­den­ ti­nė, o par­la­men­ti­nė vals­ty­bė. Val­dy­ti žmo­nes yra leng­viau nei jiems tar­nau­ti. Aš ir­gi esu griež­tos po­li­ti­kos ša­li­nin­kė, ta­čiau kar­tu sup­ran­tu, kad kumš­čiais tran­ky­da­ma sta­lą nie­ko ne­pa­siek­siu.

210

Naujuoju žmonos titulu džiaugėsi ir ponas Gediminas Degutis.

2008–2012

– Ar nė kar­to ne­šo­vė į gal­vą min­tis mes­ti po­li­ti­ką ir vėl už­si­vilk­ti gy­dy­to­jo cha­la­tą? Juk žmo­nes gy­dy­ti daug pap­ras­čiau nei vals­ty­bę.

– Bu­vo to­kių min­čių 2000-aisiais, kai pra­lai­mė­jau rin­ki­mus ir į Sei­mą pa­te­kau tik pa­gal są­ra­šą. Tais me­tais kon­ser­va­to­rių frak­ci­jo­je li­ko 9 par­la­men­ta­rai. Ga­liu pri­si­pa­žin­ti: man bu­vo bai­si dep­re­si­ja, vi­siš­kai ne­ži­no­jau, ką veik­ti. Bu­vo ki­lu­si min­tis at­si­sa­ky­ti Sei­mo na­rio man­da­to, vėl sta­žuo­tis ir gal­būt ati­da­r y­ti pri­va­tų gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą.

Kai sa­vo min­ti­mis pa­si­da­li­jau su And­riu­mi Ku­bi­liu­mi, jis pa­klau­sė, ar man pro­tas ne­pa­si­mai­šęs. Jis įro­di­nė­jo, vie­ną po ki­to žė­rė ar­gu­men­tus, kad esu ge­ra po­li­ti­kė, kad su­si­do­ro­jau su anks­tes­niais iš­šū­kiais – bu­vau Sei­mo na­rė, mi­nist­rė, lai­ki­no­ji prem­je­rė, kad jau pel­niau auto­ri­te­tą par­ti­jo­je. O aš pa­ti gal tik po me­tų pa­ju­tau, kad at­si­ra­do ant­ra­sis kvė­pa­vi­mas, su­vo­ki­mas, kad vėl no­riu ir ga­liu tar­nau­ti žmo­nėms.

Ne­si­gai­liu, kad tuo­met li­kau Sei­me. Po­li­ti­ka yra ma­no ant­ ra­sis pa­šau­ki­mas. Dirb­da­ma gy­dy­to­ja gy­džiau žmo­gaus kū­ną, o bū­da­ma po­li­ti­kė kar­tais gy­dau ir jo sie­lą, tai yra dir­bu kaip so­cia­li­nė gy­dy­to­ja, ypač per su­si­ti­ki­mus su rin­kė­jais.

– Ko­kiu po­li­ti­ku ža­vi­tės la­biau­siai? Ko­kia as­me­ny­bė jums ryš­kiau­sia?

– Eko­no­mi­kos per­vers­mą Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je įvyk­džiu­si Mar­ga­ret Thatc­her. Ji ne tik la­bai stip­ri as­me­ny­bė ir po­li­ti­kė, bet ir ža­vi mo­te­ris – pa­si­tem­pu­si, ele­gan­tiš­ka.

– Da­bar jus pak­rikš­tys ge­le­ži­ne le­di.

– Nep­re­ten­duo­ju į jo­kius ti­tu­lus – ne­su nei gin­ta­ri­nė, nei ge­le­ži­nė le­di. Skai­ty­da­ma M.Thatc­her biog­r a­fi­ją, ne­nus­to­ jau ža­vė­tis šia mo­te­ri­mi. Ji bu­vo įž­val­gi, pui­kiai su­sit­var­kė su se­na­to­riais ir priė­mė itin reikš­min­gus spren­di­mus, ku­rie įėjo į Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos is­to­ri­ją. Be to, bū­da­ma po­li­ti­kė nep­ra­ra­do ir mo­te­riš­kų­jų sa­vy­bių – sup­ra­tin­gu­mo, jaut­r u­mo, ku­rių vie­šai gal ir ne­ro­dė.

– O kaip jūs puo­se­lė­ja­te tą sa­vo mo­te­riš­ku­mą ins­ti­tu­ci­jo­je, kur dau­gu­ma – vy­rai? Jū­sų sti­lius da­ly­ki­nis, ofi­cia­lus, kaip ir pri­de­ra, bet su­šil­dy­tas de­ta­lė­mis – spal­vo­mis, ska­re­lė­mis, pa­puo­ša­lais, ku­riuos, kaip pas­te­bė­jau, itin mėgs­ta­te.

– Gal dėl da­ly­kiš­ku­mo ir ro­man­tiz­mo de­ri­nio kal­tos žvaigž­ dės, ne­ži­nau. Gi­miau po Dvy­nių ženk­lu, to­dėl tas dvi­ly­pu­mas ma­ne ly­di vi­sur. Esu ra­cio­na­laus mąs­ty­mo, griež­ta, ta­čiau ir ga­na dva­sin­ga, ro­man­tiš­ka.

Tie du as­me­ny­bės pra­dai ma­ty­ti jau nuo mo­kyk­los lai­kų.

Man pui­kiai se­kė­si ma­te­ma­ti­ka, ta­čiau bu­vau lai­ko­ma ir ga­bia mu­zi­kos mo­kyk­los moks­lei­ve – skam­bi­nau for­te­pi­jo­nu.

Po­li­ti­kės veik­la tą ra­cio­na­lų­jį pra­dą iš­r yš­ki­no, jis da­bar vy­rau­ja, ta­čiau nie­ka­da ne­sis­ten­giau var­žy­ti sa­vo pri­gim­ties. To­dėl ki­ti sa­ko, kad ir ma­no elg­se­na, ir ap­ran­ga nė­ra bū­din­ga po­li­ti­kei – ne­va tu­rė­čiau bū­ti ki­to­kia.

Ta­da tik nu­si­šyp­sau ir pa­sa­kau, kad esu per se­na po­ky­čiams.

Pui­kiai ži­nau, kas man tin­ka, la­bai mėgs­tu pa­puo­ša­lus. Ta­čiau pro­to­ko­las ne­lei­džia jo­kios ekst­ra­va­gan­ci­jos. Ir dar klau­si­mas, ar bū­čiau ki­to­kia, jei leis­tų, – nu­si­šyp­so mo­te­ris. – Esu kon­ser­va­ty­vių pa­ži­ūrų ne tik po­li­ti­ko­je, bet ir gy­ve­ni­me. Šu­kuo­se­nos ne­kei­čiau jau ne­ži­nau kiek me­tų! Ta­čiau sa­vęs ki­to­kios net neį­si­vaiz­duo­ju. Nie­kuo­met net­roš­kau jo­kių iš­vaiz­ dos eks­pe­ri­men­tų, net­gi jau­nys­tė­je. Bu­vau kuk­li mer­gi­na iš kuk­ lios šei­mos. Tu­rė­jau ne­daug rū­bų, bet mė­gau žais­ti de­ta­lė­mis, ypač ša­li­kė­liais. Pa­si­tel­ku­si tą vaiz­duo­tę ir iš­si­suk­da­vau – daž­nai su­lauk­da­vau komp­li­men­tų, kad gra­žiai at­ro­dau.

Da­bar tu­riu ki­to­kias ga­li­my­bes nei jau­nys­tė­je, bet į pra­ban­

2008–2012

gą ne­si­dai­rau. Vil­kė­da­ma rū­bą aš tu­riu ge­rai jaus­tis, jis tu­ri bū­ti ma­no sko­nio.

– Ir blaš­ko­tės kas ry­tą ne­nusp­ręs­da­ma, kuo reng­tis?

– Ne, ap­ran­gos komp­lek­tą ap­gal­vo­ju dar iš va­ka­ro. Ma­no iš­vaiz­ da prik­lau­so nuo dar­bot­var­kės: ko­kius tu­rė­siu su­si­ti­ki­mus, iš­vy­kas.

– Daž­nai ne­šio­ja­te švie­saus at­mi­ni­mo any­tos jums do­va­no­tus pa­puo­ša­lus. Kuo su­ža­vė­jo­te tą mo­te­rį? Ir kuo ji jus pat­rau­kė?

– Ji bu­vo tik­ra Kau­no po­nia – bai­gu­si gim­na­zi­ją ir ama­tų mo­kyk­lą, pui­kiai siu­vo, siu­vi­nė­jo, la­bai ska­niai ruošė val­gy­ti. Ji bu­vo la­bai gra­ži, ele­gan­tiš­ka, kil­ni ir at­lai­di mo­te­ris, iš ku­rios ne­gir­dė­jau nė vie­no blo­go žo­džio.

Jo­kių de­ja­vi­mų, skun­dų ar kri­ti­kos. Be to, ne­su su­ti­ku­si ki­tos to­kios mo­ters, ku­ri bū­tų taip pui­kiai išauk­lė­ju­si sa­vo vai­kus. Aš iš jos la­bai daug ko iš­mo­kau.

Su any­ta ma­ne sie­jo ypa­tin­gas ry­šys. Gal dėl to, kad ji ir­gi bu­vo Dvy­nių ats­to­vė. Duk­te­r ų ne­tu­rė­jo, užau­gi­no du sū­nus, to­dėl ma­ne ypač my­lė­jo. Jos do­va­no­tus pa­puo­ša­lus la­bai bran­ gi­nu, ketinu juos pa­lik­ti sa­vo duk­te­riai.

– Gal­būt su pa­puo­ša­lais pa­vel­dė­jo­te ir da­lį sa­vo any­tos bruo­žų?

Juk prie jū­sų net­gi opo­nen­tai ne­tu­ri dėl ko pri­kib­ti.

– Man gy­ve­ni­me tie­siog la­bai pa­si­se­kė. Ma­no tė­vų šei­ma bu­vo pui­ki. Tė­tis – bu­hal­te­ris, ma­ma nie­kur ne­dir­bo. Nuo­lat jau­čiau jų mei­lę, tą ge­rą na­mų jaus­mą. Ir ma­no vy­ras Ge­di­mi­nas bu­vo ly­giai iš to­kios pat šei­mos, to­dėl mums nie­ka­da ne­ki­lo nei gin­čų, nei ne­su­sip­ra­ti­mų, kaip gy­ven­ti su­kū­rus šei­mą. Su­ta­po ver­ty­bės.

– Ta­čiau nei jū­sų, nei vy­ro ma­ma ne­dir­bo, o jūs nuo pat jau­nys­tės įsit­rau­ku­si į veik­lą. Daug me­tų bu­vo­te me­di­kė, da­bar – po­li­ti­kė, net­gi vie­na svar­biau­sių vals­ty­bės pa­rei­gū­nų.

– Me­di­ko pro­fe­si­ja man, kaip po­li­ti­kei, da­vė la­bai daug. Pa­žiū­ rė­ki­te, ko­dėl so­cia­li­nė­je sfe­ro­je tiek ma­žai dir­ban­čių vy­rų. Jie ne­no­ri klau­sy­tis.Vy­rai grei­tai kal­ba, pas­kui grei­tai da­ro, bet ne­gir­di.

Mes vi­si mo­ka­me kal­bė­ti, ta­čiau gir­dė­ti – ne kiek­vie­nam duo­ta.

O dau­gu­ma mo­te­rų yra gir­din­čios. Štai dėl ko da­bar jų dau­gė­ja val­džio­je. Atė­jo įsik­lau­sy­mo me­tas. O dėl ma­no veik­los...

Nors vi­są gy­ve­ni­mą dir­bau, bu­vau na­mi­sė­da iki kau­lų sme­ ge­nų, net­gi po­li­ti­ka ne­si­do­mė­jau. Iš na­mų išė­jau ta­da, kai mū­sų vai­kai užau­go. Jie ne­lan­kė lop­še­lio-dar­že­lio, nes dir­bau nak­ti­mis vien to­dėl, kad die­ną bū­čiau su jais. Vai­kai neį­si­vaiz­da­vo, kad ma­mos ga­li ne­bū­ti na­mie. Jei tek­da­vo kaip me­di­kei bu­dė­ti pa­rą, pa­si­rink­da­vau šeš­ta­die­nį, kad sek­ma­die­nį ga­lė­čiau su šei­ma į spek­tak­lį ar pa­ro­dą nuei­ti.

Vi­sa­da šven­tai ti­kė­jau ir ti­kiu, kad ma­ma tu­ri bū­ti na­muo­se, nes vai­kams rei­kia ne tik val­gy­ti – jie no­ri pa­si­kal­bė­ti, pa­si­pa­sa­ ko­ti. Ly­giai taip pat ma­nė ir ma­no vy­ras.

Ge­di­mi­nas, kai tik ga­lė­da­vo, ir­gi leis­da­vo lai­ką su vai­kais.Te­le­vi­zo­ rius, kom­piu­te­ris ar bend­raam­žiai – ne­tin­ka­mos auk­lės. Vai­kas tu­ri jaus­tis my­li­mas, išk­lau­sy­tas, sup­ras­tas. To­dėl džiau­giuo­si, kai ma­tau, kaip ma­no sū­nus ir duk­tė tas ver­ty­bes per­duo­da jau sa­vo vai­kams.

Esu lai­min­ga, kad ma­no an­ūkai tu­ri dar­nias, gra­žias šei­mas.

– Ta­čiau an­ūkai da­bar re­čiau ma­to mo­čiu­tę.

– Ne re­čiau. Juk be­veik kas va­ka­rą per „dė­žę“ ro­do, – nu­si­ juo­kia Sei­mo pir­mi­nin­kė I.De­gu­tie­nė.

P.S. I.De­gu­tie­nė bu­vo Sei­mo pir­mi­nin­kė 2009–2012 me­tais.

Da­bar 63 me­tų po­li­ti­kė yra Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja. „Sti­lius“ I.De­gu­tie­nę ti­tu­la­vo 2009 me­tų Lie­tu­vos mo­te­ri­mi ir ją pa­ger­bė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė­je.

211

Penkmečio išrinktosios

1

2

3 5

4 212

1. Tuometis Karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas (kairėje) ir SBA koncerno prezidentas Arūnas Martinkevičius.

2. Restoranininkas Arūnas Oželis ir ponia Auksė Viršilienė.

3. Politikas Artūras Zuokas su žmona Agne.

4. Politikas Algirdas Butkevičius su žmona Janina.

5. Bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Vidaus administravimo tarnybos viršininkė Liudmila Kirkilienė.

2008–2012

6

9

7

8

6. „Stiliaus“ žurnalo per daugiau nei dešimtmetį išrinktos Lietuvos metų moterys (iš kairės): Vilija Blinkevičiūtė, Nida Rutkienė, Ramunė Zabulienė, Audronė Urbonaitė, Irena Degutienė, Alma Adamkienė, Dalia Ibelhauptaitė ir Agnė Zuokienė.

7. Įmonių grupės „Vičiūnai“ bendraturčiai Visvaldas Matijošaitis su žmona Irena.

2008–2012

8. Bendrovės „Stikliai“ bendraturčiai Ana ir Aleksandras Ciupijai.

9. „VP grupės“ prezidentas Nerijus Numavičius (kairėje) ir bendrovės „Vilniaus kailiai“ vadovas Vidmantas Vasiliauskas su gyvenimo drauge Neila Šveikauskaite.

10. Tuometis premjeras Andrius Kubilius su žmona Rasa.

10 213

Penkmečio išrinktosios

11

12

13

14

15

16

17

18

19

214

2008–2012

11. Tuometis Banko „Snoras“ pirmasis viceprezidentas Naglis Stancikas su žmona Nida.

12. Gydytoja Kornelija Mačiulienė (kairėje) ir tuometė „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Super.lt“ vedėja Violeta Repčenkaitė.

13. Bendrovės „Vadasiga“ direktorius Vaclovas Daukintis su žmona Danute.

14. Politikas Artūras Paulauskas su žmona Jolanta.

15. Pilvo chirurgijos centro direktorius Kęstutis Strupas su dukterimis (iš kairės) Julija, Ieva ir Rasa.

16. Tuometis „Ūkio banko investicinės grupės“ prezidentas Vladimiras Romanovas su žmona Svetlana.

17. Plastikos chirurgė Gytė GrigonytėBabajan (kairėje) ir GK klinikos rinkodaros direktorė Nijolė Bartaškienė.

18. Iš kairės: režisierė Dalia Ibelhauptaitė, dizaineris Juozas Statkevičius ir „Lietuvos ryto“ korespondentė Londone Kristina Sabaliauskaitė.

19. Verslininkas Tomas Kučinskas su žmona Lina.

20. Bendrovės „Du broliai“ savininkas Vaidas Jankauskas su žmona Lilija ir jų sūnus Andrius Jankauskas su žmona Vaiva.

21. Bendrovių „Fragrances International“ ir „KristiAna“ savininkas Benas Gudelis su žmona Izolda.

22. Tuometis Vilniaus miesto meras Vilius Navickas su žmona Jolanta.

23. Tuometis Banko „Snoras“ prezidentas Raimondas Baranauskas su žmona Sigita.

20

21

2008–2012

22

23 215

Penkmečio išrinktosios

216

2008–2012

2010-ieji. Edita Žiobienė Ar Edita, vaikystėje klausydamasi pasakų apie našlaitę, apsiverkdavo? Gal ir ne.

Tada dažnai su užuojauta pavadinta našlaite, ji nesuprasdavo savo dalios.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė nepatyrė, kas yra kitokia dalia – augti su mama ir tėvu.

Lai­ma LA­VAS­TE

B

ū­da­ma pen­kia­me­tė, Edi­ta per vie­nus me­tus ne­te­ko abie­jų savo tė­vų. „Ma­ne užau­gi­nu­si te­ta nu­kirs­da­vo: „Naš­lai­tė­lė – čia jo­kia pa­guo­da!” Vi­sam gy­ve­ni­mui įka­ lė man į gal­vą svar­biau­sią tie­są: tau nie­kas už nu­ga­ros nes­to­vės, vis­ką tu­rė­si pa­siek­ti pa­ti!

Ne­mėgs­tu spe­ku­lia­ci­jų ta te­ma, kad aš, naš­lai­tė, ta­pau vai­ko tei­sių ap­sau­gos kont­ro­lie­re. Li­ki­mas man sky­rė to­kią da­lią, bet te­ta užau­gi­no ma­ne lai­min­gą. Ji nuo­lat kar­to­da­vo: „Sko­lą rei­kia grą­žin­ti.”

Ir da­bar­ti­nis ma­no dar­bas – kaip sko­los grą­ži­ni­mas. Neu­žau­gi­ nau iš glo­bos na­mų pa­siim­to vai­ko, bet gal ką nors ge­ro ga­lė­čiau pa­da­r y­ti vi­sai vai­ko tei­sių ap­sau­gos sis­te­mai”, – emo­cin­gai pra­dė­ jo mū­sų po­kal­bį E.Žio­bie­nė.

Ir nors kal­bė­jo­mės apie rim­tus da­ly­kus, po­kal­bį daž­nai ly­dė­jo jau­nos so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rės, sa­vo veik­la ir poel­giu da­vu­ sios po­li­ti­kams sva­rią pa­gar­bos Lie­tu­vos įs­ta­ty­mams pa­mo­ką, juo­kas ir šyp­se­na.

– Ga­liu la­žin­tis, šie­met la­biau­siai jus nus­te­bi­nę da­ly­kai yra du – tai, kad Sei­mas bal­sa­vo pa­lik­ti jus to­liau eiti pa­rei­gas ir kad „Sti­liaus” žur­ na­las iš­rin­ko jus Me­tų mo­te­ri­mi.

– Ats­pė­jo­te. Ypač šis ti­tu­las bu­vo ne­ti­kė­tas. Sup­ran­ta­ma, kai daug nu­vei­ku­si mo­te­ris pel­no ap­do­va­no­ji­mą. Aš ir sa­vo am­žiu­ mi, ir laimėjimais esu tik be­li­pan­ti į kal­ną.

Pri­si­pa­žin­siu – ši ži­nia iš­ver­tė ma­ne iš ko­jų.

Ne­lai­kau sa­vęs la­bai mo­te­riš­ka ta po­pu­lia­riai sup­ran­ta­ma pras­me. Gal esu ar­čiau tos pil­kos pe­ly­tės nei mo­ters, puo­ šian­čios žur­na­lo vir­še­lį. Todėl iš pradžių nenorėjau, kad ma­no nuot­rau­ka būtų žur­na­lo vir­še­ly­je! Ir pasakiau redaktorei: vil­kė­siu megz­tu­ką aukš­ta apy­kak­le, o ne at­vi­rą suk­ne­lę.

– Ko­dėl? Ar taip jau­čia­tės sau­ges­nė, ma­žiau pa­žei­džia­ma, neat­ver­ da­ma sa­vo esy­bės?

– Ne­no­riu bū­ti ta, kas ne­su.

– Ką tik pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ga­vo py­los, kad po­za­vo gla­mū­ri­niam JAV žur­na­lui, iš­rin­ku­siam ją Me­tų mo­te­ri­mi. Gal jūs bi­jo­ te pa­na­šios kri­ti­kos? Ką at­sa­ky­tu­mė­te kri­ti­kams?

– At­sa­ky­čiau: vi­sa­da ge­rai, kai ap­do­va­no­ji­mai ski­ria­mi ko­vo­ to­jams, kad ir už vai­kų tei­ses. Tik pri­dur­čiau: jei ap­do­va­no­ji­mas skir­tas už prin­ci­pin­gu­mą, są­ži­nin­gu­mą. Tai yra tos as­me­ni­nės sa­vy­bės, ku­rias pri­va­lo tu­rė­ti kiek­vie­nas žmo­gus. To­dėl ir ma­no el­ge­sys nė­ra išs­kir­ti­nis.

2008–2012

– Vai­ko tei­sių ap­sau­gos kont­ro­lie­rę daž­nas įsi­vaiz­duo­ja kaip pa­gy­ ve­nu­sią mo­te­rį ži­la ka­sa. Ar ga­lė­jo­te ka­da pa­gal­vo­ti, kad jūs, jau­na mo­te­ris, im­si­tės to­kių pa­rei­gų, ku­rias einant daž­nai ten­ka nub­rauk­ti ir skriau­džia­mo vai­ko aša­rą?

– Vi­sa­da dir­bau žmo­gaus tei­sių sri­ty­je. Va­do­va­vau Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių cent­r ui. Vai­kų te­ma, pa­vyz­džiui, pre­ky­ba vai­kais, bu­vo vie­na iš dar­bo sri­čių.

Aiš­ku, šią sri­tį la­biau pa­ži­no­jau iš išo­rės. O apie šią dar­bo vie­ tą tik­rai nes­va­jo­jau. Dės­čiau Vil­niaus uni­ver­si­te­te as­mens tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų dis­cip­li­ną.

Tu­riu ir euro­pi­nės, ir pa­sau­li­nės pa­tir­ties.

Tre­jus me­tus vyk­dė­me pro­jek­tą Mon­go­li­jo­je, In­do­ne­zi­jo­je – ten bu­vo ku­ria­mos vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos. Dės­čiau, pa­dė­jau jų uni­ver­si­te­tams kur­ti su to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis su­si­ju­sias mo­ky­mo prog­ra­mas.

Tai bu­vo lais­ves­nis dar­bas ir lai­ko, ir min­čių raiš­kos pras­me.

Da­bar ta­pau val­di­nin­ke Ir pri­va­lau bū­ti lo­ja­li sa­vo vals­ty­bei. Ši pa­rei­gy­bė man – di­de­lis iš­šū­kis.

– Jūs at­ro­do­te esan­ti mo­te­ris, ku­ri ne­bi­jo iš­šū­kių. Ko­dėl vis dėl­to bu­vo­te nu­ta­ru­si at­sis­ta­ty­din­ti? Iš­si­gan­do­te ke­lių žmo­nių gru­pės gra­si­ni­mų?

– Ne. Kol gra­si­ni­mai bu­vo skir­ti man, kaip žmo­gui, ne­rea­ga­ vau. Bet kai bu­vo pag­ra­sin­ta vai­ko tei­sių kont­ro­lie­rės ins­ti­tu­ci­jai, kai man, vals­ty­bės pa­rei­gū­nei, bu­vo da­ro­mas spau­di­mas priim­ti tam tik­r us veiks­mus, pri­va­lė­jau rea­guo­ti.

Tam pri­va­lu už­kirs­ti ke­lią, kad bū­tų pa­mo­ka ki­tiems. Dėl to krei­piau­si į teis­mą.

O at­sis­ta­ty­din­ti nusp­ren­džiau dėl Sei­mo na­rių nuo­la­ti­nių ban­dy­mų spaus­ti ma­ne kaip pa­rei­gū­nę. Vi­si tie ki­ši­mai­si bu­vo per­žen­gę įs­ta­ty­mą. Ver­ti­nu tai ne tik kaip tei­si­nį ni­hi­liz­mą, bet ir kaip tam tik­rus žai­di­mus, ku­rie vai­ko tei­sių ap­sau­gos kont­ro­lie­rės veik­lą da­rė neį­ga­lią.

Kons­ti­tu­ci­nę tei­sę dės­tau jau de­šimt me­tų, o bu­vau kal­ti­na­ ma neiš­ma­nan­ti Kons­ti­tu­ci­jos ir Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos.

– Sa­vo spren­di­mą prie­šais te­le­vi­zi­jos ka­me­ras iš­dės­tė­te įs­ta­ ty­mų kal­ba. Bet aky­se tven­kė­si aša­ros. Pa­mąs­ty­ti tu­rė­jo­te dvi nak­tis. Sun­kias?

– Taip. Šei­ma ma­ne sup­ra­to.

– Ar ži­no­te po­sa­kį: „Vie­no vai­ko aša­ra svar­biau nei...” Kuo jis bai­gia­si?

– Nep­ri­si­me­nu. Bet tik­rai už daug ką svar­biau.

– Lie­tu­viai vai­kai pa­sau­liui pa­siun­tė dra­ma­tiš­ką ži­nią – jie ne­lai­ min­giau­si Euro­pos Są­jun­gos vai­kai. Ar ga­lė­tu­mėte at­sa­ky­ti – ko­dėl?

– Tai tie­sa. Ir dėl vai­kų pa­ti­ria­mų pa­ty­čių, smur­to, ir jų sa­vi­žu­ dy­bių skai­čiu­mi mes uži­ma­me pir­mąsias vie­tas.

– Ko­dėl taip Ma­ri­jos že­mė­je el­gia­si uol­ūs ka­ta­li­kai?

– Ma­ny­čiau, yra la­bai blo­ga psic­ho­lo­gi­nė ap­lin­ka. Blo­gai, kad ir mū­sų ti­kė­ji­mas nė­ra tvir­tas. Mes vie­šai mu­ša­mės į krū­ti­nę, bet ne­gy­ve­na­me pa­gal ge­r u­mo prin­ci­pus.

Ne­kal­bu apie glo­bos na­mų vai­kus – jų ten tik 4000. Lie­tu­vo­je – 600 000 vai­kų. Jei 50 pro­cen­tų šei­mų ski­ria­si, jos daž­niau­siai tu­ri vai­kų. Net kai ski­ria­ma­si pro­tin­gai, vai­kai tai skau­džiai iš­gy­ve­na.

217

Penkmečio išrinktosios Bet la­bai daž­nai per sky­r y­bas vai­kas tam­pa skau­džiau­siu tai­ki­niu.

Vai­ko šir­de­lė­je lie­ka to­kie ran­dai, kad jam ne­beį­ma­no­ma bū­ti lai­min­gam. Iš čia ir jų ag­re­si­ja, ku­ri yra gy­ny­bos for­ma.

Kai iš ma­no ka­bi­ne­to išei­na tė­vai, kurie vie­nas ki­tą skan­di­na pa­si­telk­da­mi vai­kus, pa­de­du gal­vą ant sta­lo ir no­riu tik rau­do­ti.

– Edi­ta, jūs mū­sų skai­ty­to­jams iki šiol esa­te „ta­bu­la ra­sa” (iš lo­ty­nų k. – šva­rus la­pas). Tiek ma­žai ži­no­me apie jus, kad vis­ko no­ri­si klaus­ti.

At­leis­kite, jei ma­no klau­si­mas jus įs­kau­dins. Kas jau kas, bet jūs tu­rė­ tu­mė­te ži­no­ti vai­ko aša­rų sko­nį – juk užau­go­te be tė­vų?

– Tė­tis mi­rė, kai bu­vau pus­penk­tų me­tu­kų, ma­ma – po me­tų.

Su 10 me­tų vy­res­niu bro­liu augo­me gra­žio­je šei­mo­je Sim­no mies­te­ly­je. Ma­ma va­do­va­vo paš­tui, tė­tis – ry­šių sky­riui, bu­vo kaip ir mies­te­lio švie­suo­me­nė.

Per me­tus dėl li­gų mi­rė abu tė­vai. Ne­daug tep­ri­si­me­nu. Su­si­ rin­ku­si gau­si gi­mi­nė spren­dė, ką da­r y­ti su mu­mis. Pen­kio­li­ka­me­tis bro­lis iš­kart pa­sa­kė: aš lik­siu sa­vo na­muo­se, ga­liu gy­ven­ti vie­nas.

Ma­ne į Ma­ri­jam­po­lę išsi­ve­žė ir užau­gi­no te­ta – mo­ti­nos se­suo.

Li­ki­mas man daž­nai duo­da tai, ko tuo me­tu rei­kia. Man pa­si­se­kė, kad ma­ne užau­gi­no tvir­ta, bran­di mo­te­ris, tu­rin­ti aiš­kius gy­ve­ni­mo tiks­lus ir ma­čiu­si gy­ve­ni­mo. Ji bu­vo gi­ne­ko­lo­gė-aku­še­rė, priė­mu­si dau­gy­bę gy­vy­bių. Tuo me­tu jau bu­vo užau­gi­nu­si sa­vo vai­kus, išė­jusi į pen­si­ją. Ji ir ly­dė­jo ma­ne per ma­no vai­kys­tę ir jau­nys­tę.

– No­rė­jau klaus­ti, ko­kia as­me­ny­bė jums yra pa­da­riu­si įta­kos.

Bet da­bar spė­ju, kad te­ta.

– Taip. Ji man, vai­kui, atsk­lei­dė tas gy­ve­ni­mo tie­sas, ku­rių mes iš­moks­ta­me tik 30-me­čiai. Nie­ka­da ne­lei­do pa­link­ti nuo ki­tų daž­nai iš­ta­ria­mo žo­džio „naš­lai­tė”. Tu tu­ri 3 rub­lius eks­kur­si­jai, tu pri­va­lai tą ir tą pa­da­r y­ti, nes nie­kas tau už nu­ga­ros nes­to­vės.

Iki šiol pri­si­me­nu, kaip ji man, vai­kui, sa­ky­da­vo: „Ba­tai tu­ri bū­ti ko­ky­biš­ki, o suk­ne­lė – kaip pa­vyks”, ar­ba: „Vy­ras, vai­ke­li, rei­ka­ lin­gas ne gra­žus, o toks, su ku­riuo vi­są gy­ve­ni­mą su­siš­ne­kė­tum.” „Svar­bu ne gro­žis, bet pro­tas.”

Vie­ni mū­sų kai­my­nai gir­tuok­lia­vo, muš­da­vo­si. Te­ta daž­nai sa­ky­ da­vo: „Ma­tai? Ga­li­mas ir toks gy­ve­ni­mas. Bet ga­li su­si­kur­ti ir ki­to­kį.”

Mes gy­ve­no­me la­bai ko­ky­biš­ką gy­ve­ni­mą. Te­ta ži­no­jo, kam vai­kui rei­kia teat­ro, bū­re­lių, kny­gų. Vaikš­čio­jo­me į Nep­rik­lau­so­ my­bės mi­tin­gus, ji mo­kė ma­ne is­to­ri­jos.

Taip ir užau­gi­no ma­ne dar­bui, o ne žur­na­lų vir­še­liams.

– Ar net­rū­ko jums vai­kys­tė­je ma­mos ši­lu­mos, te­gu ir nep­ro­tin­ gos, bet – ma­mos mei­lės?

– Te­ta bu­vo mie­la, šil­ta. Bet pri­si­me­nu, kaip, bū­da­ma vai­kas, kaž­ko­dėl įsi­kan­dau fra­zę „ma­ma yra ma­ma”. Jei pa­si­jus­da­vau ne­tei­sin­gai pa­bar­ta, pir­ma min­tis bū­da­vo: „O ma­no ma­ma taip ne­da­r y­tų.” Nors ne­bep­ri­si­mi­niau, ko­kia bu­vo ma­no ma­ma. Kai ma­ty­da­vau, kaip drau­gės prieš­ta­rau­ja ma­moms, ste­bė­da­vau­si: juk čia – ma­ma, jos tu­ri ma­mą!

Ta­čiau vie­ni­šu­mo jaus­mo ne­pa­ty­riau. Mū­sų gi­mi­nė didelė.

Kau­ne vi­si su­si­rink­da­vo ir vi­siems la­bai rū­pė­jo, kaip bū­tent man se­ka­si moks­las, kaip aš augu.

Esu nu­gir­du­si te­tos žo­džius: „Man sun­ku, to­kia di­de­lė at­sa­ ko­my­bė.” O kai įs­to­jau į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą, ma­no te­tai bu­vo di­džiu­lis džiaugs­mas: „Mū­sų vai­kas tai pa­sie­kė!” Gal tik ta­da sup­ra­tau, ką jai reiš­kė tas lai­kas, kai ma­ne augi­no.

– Bet vai­kys­tė, jau­nys­tė – tai ir šo­kiai, mei­lės, aša­ros. Ne­nu­ vil­ki­te skai­ty­to­jų: ne­gi pro­tin­go­ji, pa­rei­gin­go­ji Edi­ta taip ir neiš­ gy­ve­no mei­lės kan­čių?

– La­bai il­gai bu­vau vai­kiš­ka, ta mer­gai­tė su ka­sa. Iš šo­kių tu­rė­jo ly­dė­ti tas ber­niu­kas, ku­ris, pa­gal te­tą, yra ge­ras, pa­do­r us.

Stu­di­jų lai­kais bu­vo vi­so­kių nuo­ty­kių, tran­za­vi­mų, įsi­my­lė­ji­ mų. Ir nors te­tai eg­za­mi­nų pa­žy­mius pa­ro­dy­da­vau, jau ne vis­ką pa­sa­ko­da­vau.

– Sup­ra­tau – ne­su­ži­no­jo te­ta, ne­su­ži­nos ir skai­ty­to­jai. Gal vy­rą pa­si­rink­ti pa­dė­jo taip pat te­ta?

Edi­ta su vyru Norbertu yra kelionių mėgėjai.

Nuotraukoje – Balio saloje.

218

2008–2012

– Pra­juo­ki­no­te. Ne, iš­te­kė­jau, kai ji jau bu­vo mi­r u­si. Bet spė­ ju­si pa­mo­ky­ti: „Edi­ta, ve­dy­bos – tik po stu­di­jų.” „Jei tu bai­gei aukš­tą­jį, tai ir vy­ras tu­ri bū­ti bai­gęs tuos moks­lus.”

Iš­te­kė­jau tik­rai bai­gu­si stu­di­jas, bet ne dėl to, kad vy­ras taip pat bai­gęs aukš­tą­jį, – iš di­de­lės mei­lės.

Bet bū­ta ir ra­cio­na­lu­mo. Pri­si­me­nu, kai nuė­jo­me į prieš san­tuo­ką ren­gia­mus kur­sus, mū­sų klau­sė: „Įsi­vaiz­duo­ki­te sa­ve neį­ga­lią. Ar tas žmo­gus jumis rū­pin­sis?” Ko­kią sa­vai­tę ne­mie­ go­jau. Pra­dė­jo veik­ti tas ra­cio­na­lu­mas, ėmiau mąs­ty­ti – iš tie­sų, kaip bū­tų?

O da­bar, jau po de­šim­ties ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tų, ga­liu tvir­ tai pa­sa­ky­ti: ir šei­mo­je li­ki­mas da­vė tai, ko man la­biau­siai rei­kė­jo.

Ne­sa­me iš tų po­r ų, ku­rios va­di­na vie­nas ki­tą meš­ku­čiais ir nuo­lat vaikš­to su­si­ka­bi­nę. Net pa­mirš­tu vy­r ui į pa­ran­kę įsi­kib­ti.

Bet vi­sa­da ži­nau, kad ša­lia ma­nęs yra pa­ti­ki­mas žmo­gus.

„Lietuvos ryto” žurnalas „Stilius” 2010 metų Lietuvos moterimi išrinko vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę.

– Kar­tais nu­tin­ka, kad gy­ve­ni­mas nė­ra „pa­gal te­tą”. Už ką vy­rui ga­lė­tu­mė­te skel­ti an­tau­sį, ko neat­leis­ti? Ir ko­kias vy­ro sa­vy­bes ver­ti­na­te la­biau­siai?

– Ma­nau, kad apie vis­ką ga­li­ma pa­si­kal­bė­ti, ir an­tau­sio ne­skel­čiau.

Jei jau­nys­tė­je at­ro­dė, kad nie­ka­da neat­leis­čiau neiš­ti­ki­my­bės, da­bar ma­nau – gal ir at­leis­čiau, jei ma­no žmo­gus nor­ma­liai paaiš­ kin­tų ir ne­me­luo­tų. Me­las man – bjau­riau­sias da­ly­kas. Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad suau­gęs žmo­gus ga­li iš­si­su­ki­nė­ti. Ste­biuo­si sa­vo duk­ ry­tė­mis, ku­rios atei­na ir pa­sa­ko: „Ži­nai, taip at­si­ti­ko.”

O la­biau­siai ver­ti­nu vy­ro pro­tą ir hu­mo­ro jaus­mą.

– Ar jūs, da­bar­ti­nė vai­ko tei­sių ap­sau­gos kont­ro­lie­rė, esa­te už­plo­ ju­si sa­vo vai­kui?

– Taip, vie­ną kar­tą vy­res­nei duk­te­riai. Ji nus­te­bu­si pa­ži­ūrė­jo į ma­ne di­de­lė­mis aki­mis ir pa­sa­kė: „Ma­ma, ką tu pa­da­rei? Dau­giau taip ne­da­ ryk.” Man iki šiol gė­da. Pri­sie­kiau sau – to nie­ka­da dau­giau ne­bus.

– Edi­ta, jū­sų aki­ra­ty­je – Lie­tu­vos vai­kų bė­dos, o dar­bo prie­mo­nė – įs­ta­ty­mai. O ko­kie jū­sų pa­čios na­mai?

– Oi, neį­si­vaiz­duo­kit ma­nęs ir na­mie kal­ban­čios įs­ta­ty­mų kal­ba! Nors vy­r ui yra te­kę man pri­min­ti: „Aš ne su pro­ku­ro­re gy­ve­nu ir tu man kal­ti­na­mų­jų iš­va­dų nes­kai­tyk!”

Na­mie aš vi­sai ki­to­kia ir bai­gia­mą­jį žo­dį pa­lie­ku vy­r ui. Ko­kia?

Daug šil­tes­nė, ne­gu jūs ma­to­te te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne. Pa­le­pi­nu duk­ teris. Mes nuo­lat ap­si­ka­bi­nu­sios. Kai ma­tau, kaip jos prie ma­nęs glau­džia­si, sup­ran­tu, kad mei­lės mū­sų šei­mo­je daug.

Nors duk­r y­tės ma­žos, na­muo­se galioja tai­syk­lė – apie vis­ką kal­bė­tis. Vi­sa­da pie­tau­ja­me sve­tai­nė­je prie di­de­lio sta­lo. Ne­tu­ri­me nei sve­čiams skir­tų lėkš­čių, nei so­fų, nei stal­tie­sių.Tai – mū­sų na­mai.

Ir į sve­čius pas drau­gus va­žiuo­ja­me su vai­kais. Mums drau­ge yra sma­giau­sia.

– Pats ba­na­liau­sias klau­si­mas, ko­kį ga­lė­jau su­gal­vo­ti: ar Edi­tos Žio­ bie­nės gy­ve­ni­me yra nors kiek vie­tos ro­man­ti­kai?

– Ir kas­die­ny­bė­je yra ro­man­ti­kos. Mėgs­tu anks­tų ry­tą, kai vi­si dar mie­ga, išei­ti į kie­mą su puo­de­liu ka­vos, pa­vaikš­čio­ti po pie­ vą, ap­ži­ūrė­ti kiek­vie­ną gė­lę, me­dį. Akys at­si­ve­ria – jau pra­žy­do, o aš ir ne­pa­ma­čiau! Ar­ba pra­suk­ti pro se­na­mies­tį, pri­pirk­ti šil­tų ban­de­lių, grįž­ti ir ta­da vi­sus pri­kel­ti.

Ma­no gy­ve­ni­me yra lai­ko ir vy­no tau­rei, ir žva­kių – tik rei­kia ne­pa­mirš­ti jų už­­deg­ti.

– Jei­gu pap­ra­šy­čiau iš­var­dy­ti tris sa­vo silp­ny­bes...

– Oi, net vi­sas tris! Man neat­ro­do, kad esu stip­ri. To­kį įs­pū­dį su­da­ro tik tei­si­nin­kės kal­ba, kai kal­bu apie dar­bą.

Aš gal net per daug jaut­ri. Bū­na, ka­bi­ne­te sa­vo bė­das pa­sa­

2008–2012

ko­ja vai­kų šei­my­nų mo­te­r ys. Klau­sau­si ir ry­ju aša­ras. Gal tos stip­r y­bės man ir trūks­ta?

Ma­ne nuo ma­žens te­ta mo­kė, o ir aš pa­ti iš tų, ku­rios net skęs­da­mos iš­kels virš van­dens ran­ką ir ro­dys, kad bu­vo kirp­ta, o ne pjau­ta. Toks ma­no bū­das, ir ne­si­se­ka jo pa­keis­ti.

O tre­čia silp­ny­bė – pri­sii­mu per daug įsi­pa­rei­go­ji­mų. Su­gul­ džiu­si vai­kus pra­de­du nak­ti­nę dar­bo die­ną.

Silp­ny­be lai­kau ir tai, kad pa­ti ne­mo­kė­da­ma regz­ti int­ri­gų ne­mo­ku jų ir at­pa­žin­ti.

– Edi­ta, grįž­ki­me prie lau­kian­čios šven­tės – „Sti­liaus” žur­na­lo Me­tų mo­ters ce­re­mo­ni­jos. Su­gal­vo­jau ta pro­ga vie­nin­te­lį ir la­bai svar­bų klau­si­mą – ar jū­sų spin­to­je yra ko nors dau­giau nei šie pil­ki kos­tiu­mė­liai, ku­riais daž­niau­siai ren­gia­tės?

– Pra­da­riu­si spin­tą pa­ti nus­te­bau – yra! Ke­ti­nau si­ūdintis suk­ ne­lę, bet kai­na at­bai­dė. Jūs tei­si, spin­to­je ka­ra­liau­ja kos­tiu­mė­liai, dau­gu­ma pil­ki...

Ma­to­te, ko­kia aš mo­te­riš­kė. Net pa­ra­šy­ti nė­ra apie ką.

– Edi­ta, baig­da­ma mū­sų po­kal­bį vėl grįž­tu į jū­sų vai­kys­tę. Dar vai­kas pra­ra­do­te ma­mą ir tė­tį. Jums jau at­si­ti­ko bai­siau­sia, kas ga­li at­si­tik­ti. Ar po to­kio pra­ra­di­mo dar ko nors bi­jo­te?

– Ne­se­niai skai­čiau apie mo­te­ris po­li­ti­kes, ko­vo­jan­čias emig­ ra­ci­jo­je. Jei at­si­tik­tų taip, kad ma­nęs neiš­leis­tų pas sa­vo vai­kus, šei­mą, ten, kur yra ma­no gy­ve­ni­mas, neišt­ver­čiau. Man bū­tų bai­su. Ma­tyt, ne­su jau to­kia stip­ri mo­te­ris.

P.S. 2012 me­tais bū­da­ma 39-erių E.Žio­bie­nė su­si­lau­kė dvy­nu­kių.Tai­ gi da­bar Edi­tos ir Nor­ber­to Žio­bių šei­mo­je – ke­tu­rios mer­gai­tės.

E.Žio­bie­nės pa­ger­bi­mas ta­pus 2010 me­tų Lie­tu­vos mo­te­ri­mi vy­ko Val­do­vų rū­muo­se, tą­kart pir­mą kar­tą at­vė­ru­siuo­se sa­vo res­ tau­ruo­tas erd­ves.

219

Penkmečio išrinktosios

3

1

2 220

4

5

2008–2012

6

9 1. Dien­raš­čio „Lie­tu­vos ry­tas” vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Ged­vy­das Vai­naus­kas (kai­rė­je) ir pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su žmo­na Al­ma.

2. Moterims buvo įteikti veidrodėliai su „Swarovski” kristalais puoštu „Stiliaus” logotipu. Nuotraukoje – cheorografė Lina Kučinskienė (kairėje) ir verslininkė Asta Meschino su vyru Antonio.

3. Tuometis Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas su žmona Alma.

2008–2012

7

10 4. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas ir jo pavaduotoja Jolanta Karpavičienė.

5. VP grupės valdybos pirmininkas Nerijus Numavičius žurnalistei Bronei Vainauskienei įteikė gėlių puokštę.

6. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė (kairėje) ir ambasadorius Algirdas Kumža su žmona Toma.

7. Tuometis Vilniaus miesto meras Vilius Navickas su žmona Jolanta.

8

11 8. Tuometis Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Romualdas Ginevičius su žmona Vanda.

9. Architektas Algirdas Kaušpėdas su žmona Vilija.

10. Tuometis SEB banko prezidento pavaduotojas, valdybos narys Aivaras Čičelis su žmona.

11. Įmonių grupės „Biovela” bendraturtė Birutė Kantauskienė.

221

Penkmečio išrinktosios

12

17

13

14

15

16

222

18

2008–2012

19

20

21

23

24

2008–2012

22

25 12. Bendrovės „Fragrances International” prezidentas Benas Gudelis su žmona Izolda (pora viduryje) ir bendrovės „Stikliai“ bendraturčiai Aleksandras bei Ana Ciupijai.

13. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius su žmona Donata.

14. Politikas Gediminas Kirkilas su žmona Liudmila.

15. Tuometis portalo „lrytas. lt” vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka su žmona Ilma.

16. Įmonių grupės ICOR valdybos pirmininkas Andrius Janukonis su žmona Živile.

17. Bendrovės „Vadasiga” direktorius Vaclovas Daukintis su žmona Danute.

18. Bendrovės „Palink” rinkodaros ir komunikacijos direktorius Arvydas Rimas su žmona Kristina.

19. Lietuvos verslo

konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus su žmona Reda.

20. SEB banko prezidentas Raimondas Kvedaras su žmona Jolanta.

21. Dizaineris Juozas Statkevičius ir tuometė Seimo narė Agnė Zuokienė.

22. Galerijos „Vartai” savininkė Nida Rutkienė.

23. Dienraščio „Lietuvos rytas“ pirmasis redaktoriaus pavaduotojas Algimantas Budrys su žmona Albina.

24. Tuometė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ramunė Zabulienė (kairėje) ir plastikos chirurgė Gytė Grigonytė-Babajan.

25. Bendrovės „Du broliai” vadybininkas Andrius Jankauskas su žmona Vaiva ir bendrovės „Du broliai” savininkas Vaidas Jankauskas (dešinėje).

223

Penkmečio išrinktosios

2011-ieji. Galina Dauguvietytė Dviejų epochų meno mūza Galina Dauguvietytė nesistengia pagražinti gyvenimo ir atvirai kalba apie savo vyrus – pusketvirto oficialaus ir vieną – avantiūristą. „Nebuvau tobula, mėgau paūžti, bet niekada nesėdėjau ant dviejų kėdžių, buvau ištikima”, – patikino vilnietė televizijos režisierė, scenaristė ir aktorė.

Rū­ta PER­ŠO­NY­TĖ

K

aip žur­na­lis­tė tu­rė­jau vos ke­lis paš­ne­ko­vus, ku­rie pri­myg­ti­ nai pra­šė ne­nu­lai­žy­ti jų kal­bos, ne­pag­ra­žin­ti iš­sa­ky­tų min­čių ir jų gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos ne­vy­nio­ti į ste­ri­lią va­tą. Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė – vie­na jų.

Kal­ban­tis bu­vo ga­li­ma pa­ma­ny­ti, kad ji są­mo­nin­gai užašt­ri­na po­sa­kius, įterp­da­ma vie­ną ki­tą šiurkš­tes­nį žo­dį, ap­nuo­gi­na sie­lą ir trokš­ta vie­šai pa­si­ro­dy­ti šiek tiek šo­ki­r uo­jan­ti.

Te­le­vi­zi­jos re­ži­sie­rė, ak­to­rė, ra­šy­to­ja ne­tel­pa į ko­kios nors vie­nos epoc­hos rė­mus. Gi­mu­si praė­ju­sio šimt­me­čio pir­mo­jo­ je pu­sė­je teat­ra­lų – re­ži­sie­riaus Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio ir ak­to­rės Pet­ro­nė­lės Vo­sy­li­ūtės šei­mo­je, ji ma­tė ne vie­ną po­li­ti­nį per­vers­ mą, ka­rą, tur­tą ir ne­pri­tek­lių, ar­ti­mų­jų gi­mi­mą ir mir­tį.

Svar­biau­sia ver­ty­bė, per il­gus me­tus įst­ri­gu­si jai į šir­dį, – žmo­ niš­ku­mas.

Ga­li­na – pui­ki paš­ne­ko­vė, no­riai bend­rau­jan­ti ir ne­pa­vargs­ tan­ti ke­lias va­lan­das. Bet te­ko įkal­bi­nė­ti, kad nu­si­fo­tog­ra­fuo­tų.

Jau po fo­to­se­si­jos me­ni­nin­kė pri­si­pa­ži­no, kad at­si­kal­bi­nė­ ji­mas, ne­ri­mas bu­vo ki­lę dėl vie­nin­te­lės prie­žas­ties – ji bi­jo­jo nuot­rau­ko­se at­ro­dy­ti ne­pa­do­riai ir kvai­lai. Nie­ka­da ne­bū­čiau pa­ma­niu­si, kad ji ga­lė­tų ko nors bi­jo­ti.

Fo­to­se­si­jos me­tu at­sisk­lei­dė Ga­li­nos mo­te­riš­ku­mas. Pas­lap­ tin­gas, gi­lus žvilgs­nis, ra­fi­nuo­ta ele­gan­ci­ja. Nuot­rau­ko­se ji prime­ na praė­ju­sių lai­kų pran­cū­zų aris­tok­ra­tę.

Vi­sos mo­te­r ys – ar joms 25-eri, ar per 80 me­tų, no­ri at­ro­ dy­ti gra­žiai ir sti­lin­gai. Juk sie­la, nep­rik­lau­so­mai nuo bė­gan­čių me­tų, ne­rims­ta ir ne­sens­ta. Tie­sa, su me­tais at­si­ran­da dau­giau iš­min­ties, pri­si­mi­ni­mų ir abe­jo­nių. „Bū­ti kiem­sar­giu yra leng­viau nei ma­ne­ke­ne. Bet jei at­vi­rai, man ši at­rak­ci­ja pa­ti­ko”, – po aš­tuo­nias va­lan­das tru­ku­sios fo­to­ se­si­jos links­mai pa­reiš­kė eks­cent­riš­ko­ji Ga­li­na.

La­biau­siai jai pa­ti­ko fo­tog­ra­fuoti pa­rink­ta vie­ta. Ji G.Dau­gu­ vie­ty­tės pri­si­mi­ni­muo­se – tar­si šven­ta praei­ties re­lik­vi­ja. „Kai pa­ma­čiau, kad ma­ne at­ve­žė į bu­vu­sį „Bo­čių” res­to­ra­ną, šir­dis at­si­ga­vo. Die­ve, kiek ten sė­dė­ta, kiek puo­tau­ta. Gai­la, kad iš ma­no „cheb­ros” be­veik nė vie­no gy­vo ne­li­ko”, – at­si­du­so Ga­li­na.

Ma­žai mes su ja kal­bė­jo­mės apie mir­tį. Dau­giau­sia – apie vy­rus, aist­rą, mei­lės kan­čias ir pa­lai­mą.

Taip at­si­ti­ko, kad ji vi­sa­da te­kė­da­vo ge­gu­žės mė­ne­sį, o įsi­ my­lė­da­vo ru­de­nį. Jei jaus­mus pa­vyk­da­vo iš­sau­go­ti iki pa­va­sa­rio, san­ty­kiai tęs­da­vo­si dar me­tus ir ge­gu­žę įvyk­da­vo ves­tu­vės. Tai­gi 224

Ga­li­nos gy­ve­ni­me pa­va­sa­ris at­li­kda­vo išs­kir­ti­nį vaid­me­nį – ar­ba ji pa­dė­da­vo taš­ką, ar­ba iš­te­kė­da­vo.

Vi­si jos gy­ve­ni­mo vy­rai, išs­ky­rus pir­mą­jį, bu­vo jau­nes­ni. Pas­ku­ti­ nis su­tuok­ti­nis Jur­gis bu­vo net vie­nuo­li­ka me­tų jau­nes­nis. G.Dau­ gu­vie­ty­tė bu­vo pra­dė­ju­si juo­kau­ti, jog vie­ną die­ną ka­va­lie­riaus jai teks ieš­ko­ti vai­kų dar­že­ly­je.

Taip pat vi­si jos vy­rai bu­vo ne­tur­tin­gi. „Kaž­ko­dėl į tur­tin­gus net ne­ži­ūrė­jau, nors bu­vau dai­li. So­viet­ me­čiu spar­ną rėž­da­vo vi­so­kie pa­rei­gū­nai iš Cent­ro ko­mi­te­to, ge­ne­ro­lai, bet man bu­vo nė mo­tais. „Bied­ni” žmo­nės bu­vo nuo­šir­des­ni”, – kal­bė­jo me­ni­nin­kė. Žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­ti Ga­li­na įsi­ti­ki­nu­si, kad oru­mas vi­sais lai­kais yra di­džiau­sia mo­ters ver­ty­bė. „Mo­ters da­lia prik­lau­so nuo jos vi­daus, pro­to, ge­nų. Ne­si­gai­liu, kad ma­no jau­nys­tė sklei­dė­si ne sek­sua­li­nės re­vo­liu­ci­jos lai­kais.

Man „iki lem­pu­tės” bu­vo ir yra ta sek­sua­li­nė lais­vė. Daug įdo­miau fut­bo­las, te­ni­sas ir „For­mu­lė 1”, – kal­bė­jo G.Dau­gu­vie­ty­tė.

Ji ned­rįs­tų va­din­ti sa­vęs fa­ta­liš­ka mo­te­ri­mi: „Bu­vau pa­siu­tu­si, bet sek­sui nie­ka­da ne­tei­kiau daug reikš­mės. Bend­rau­jant man bu­vo svar­biau­sia dė­me­sys, at­vi­r u­mas, švel­nu­mas.”

Me­ni­nin­kė nes­le­pia, jog yra prik­rė­tu­si vi­so­kių eibių, bet mie­ga ra­miai ir dėl nie­ko ne­sig­rau­žia. „Vy­rai vi­sa­da ma­ne ger­bė”, – ti­ki­no Ga­li­na.

Per sa­vo gy­ve­ni­mą ji tu­rė­jo ne tiek ir ma­žai – tris su pu­se vy­ro. Ofi­cia­laus.

Dar bu­vo ir vie­nas neo­fi­cia­lus, bet la­bai reikš­min­gas. Su­tei­kė daug skaus­mo ir iš­tą­sė ner­vus. Toks avan­ti­ūris­tas. Dėl mei­lės jam Ga­li­na bu­vo pa­si­ren­gu­si šok­ti nuo til­to ar iš penk­to­jo aukš­ to, įsi­vaiz­da­vo esan­ti Le­vo Tols­to­jaus ro­ma­no „Ana Ka­re­ni­na” he­ro­jė.

Jos gy­ve­ni­me bu­vo ir daug neiš­nau­do­tų pro­gų. Dėl kai ku­rių Ga­li­na iki šiol gai­li­si.

Svar­bią vie­tą G.Dau­gu­vie­ty­tės gy­ve­ni­me užė­mė vy­rai drau­ gai, va­di­na­mo­ji „cheb­ra“, su ku­ria ji kar­tu dir­bo, lei­do lais­va­lai­kį, fi­lo­so­fuo­da­vo ir links­min­da­vo­si iki ry­to.

R

yš­kų pėd­sa­ką pa­li­ko ir tė­vas – re­ži­sie­rius B.Dau­gu­vie­tis. „Tė­vas ma­ne la­bai my­lė­jo ir le­pi­no. Nie­ko ned­rau­dė, dėl nie­ko ne­ba­rė. Ma­nau, net jei ant sta­lo bū­čiau pa­ka­ko­ju­si, tai jam bū­tų at­ro­dę gra­žu”, – pa­sa­ko­jo Ga­li­na.

Ir prie tė­vo ka­po ji el­gia­si drą­siai. Tu­ri sa­vo ri­tua­lų. At­si­sė­da ša­lia pa­mink­lo, už­si­r ū­ko pa­pi­ro­są ir tik jai ži­no­ma kal­ba su­si­sie­ kia su anuo pa­sau­liu: „Pa­siš­ne­ku su tė­vu, pa­pa­sa­ko­ju jam kas­die­ nes nau­jie­nas, klau­siu pa­ta­ri­mo.”

Su mo­ti­na vis­kas ki­taip. Prie jos ka­po Ga­li­na jau­čia­si lyg mer­ gai­tė, išk­rė­tu­si šu­ny­bę. „Mo­ti­na bu­vo la­bai griež­ta, lai­kė ma­ne ge­le­ži­nė­se ran­ko­se.

Vi­si ka­va­lie­riai iki vi­dur­nak­čio tu­rė­da­vo pa­lik­ti na­mus. O jei pen­kio­li­ka mi­nu­čių po dvy­lik­tos kas nors ma­no kam­ba­r y­je dar sė­dė­da­vo, ji ty­čia eida­vo į tua­le­tą ir gar­siai ko­sė­da­vo.

Tuo­met vi­si sve­čiai iš­ga­r uo­da­vo kaip kam­pa­ras. Tai tru­ko iki 35 me­tų, kol su­kė­liau re­vo­liu­ci­ją: „Ma­ma, man jau pa­kan­ka­mai me­tų, jau du kar­tus esu iš­sis­ky­r u­si, o tu vis dar ži­ūri į ma­ne kaip į mo­ki­nę.”

Su ma­ma gy­ve­no­me vie­na­me bu­te. Su mu­mis gy­ve­no ir vi­si ma­no vy­rai, išs­ky­r us pir­mą­jį – kor­si­kie­tį gy­dy­to­ją”, – sa­kė G.Dau­gu­vie­ty­tė.

2008–2012

225

Penkmečio išrinktosios

P

o­kal­bio me­tu smal­siai ste­bė­jau paš­ne­ko­vę. Ža­vė­jau­si jos ar­tis­tiš­ku­mu, ener­gi­ja, po­lė­kiu.

Ga­li­na sė­dė­jo ant sofos gra­cin­gai už­me­tu­si ko­ją ant ko­jos, pa­si­puo­šu­si rau­do­nu kos­tiu­mė­liu, plau­kus su­su­ku­si į kuo­de­lį.

Kar­tais ji gud­riai pri­si­merk­da­vo ir šyp­te­lė­da­vo rau­do­nai pa­r yš­ kin­to­mis lū­po­mis.

Tai – lais­vos sie­los mo­te­ris, net­rokš­tan­ti pa­tik­ti ar įtik­ti. Ji tar­si ka­tė, vaikš­ti­nė­jan­ti vie­na.

Ga­li­nai pa­tin­ka puoš­tis, nors ban­dė įti­kin­ti, kad šiuo me­tu ne­tu­ri lai­ko ir no­ro gro­žio ri­tua­lams. Šu­kuo­se­ną Ga­li­na rai­to pa­ti, net kirp­čius pa­ti pa­sit­rum­pi­na. Žur­ na­lo vir­še­lio fo­to­se­si­ja bu­vo ypa­tin­ga ir tuo, kad G.Dau­gu­vie­ty­tė sa­vo plau­kus ant­rą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ti­kė­jo pro­fe­sio­na­lui.

Pir­mą kar­tą kir­pyk­lo­je Ga­li­na ap­si­lan­kė 1945 me­tų spa­lį Pa­r y­ žiu­je. Tuo me­tu ji jau bu­vo iš­te­kė­ju­si už kor­si­kie­čio chi­rur­go. „Jei ne ka­ras ir pri­vers­ti­nė emig­ra­ci­ja, bū­čiau iš­te­kė­ju­si Lie­tu­ vo­je. Tik­riau­siai ki­taip bū­tų su­sik­los­tęs ma­no gy­ve­ni­mas. Kau­ne man bu­vo nu­ma­ty­ta po­ra kan­di­da­tų, net ži­no­jau, ku­rio­je vie­to­je bū­čiau gy­ve­nu­si.

Tė­vai la­bai no­rė­jo, kad „že­ny­čiau­si” su to­kiu vai­ki­nu iš tur­tin­gos šei­mos. Bet la­bai neiš­vaiz­dus bu­vo. Rim­ka Si­pa­ris iš ma­no kom­pa­ni­ jos vis trauk­da­vo per dan­tį: „Gal­ka, jei abe­jo­ji Dar­wi­no teo­ri­ja, kad žmo­nės iš­si­vys­tė iš bež­džio­nių, pa­si­ži­ūrėk į tą sa­vo ka­va­lie­rių”, – juo­ kė­si G.Dau­gu­vie­ty­tė.

Tai­gi ga­li­ma kal­tin­ti ka­rą už vi­so­kias bai­sy­bes, bet dėl jo li­ki­ mas G.Dau­gu­vie­ty­tei ne­pa­gai­lė­jo siau­tu­lio ir ryš­kių spal­vų.

Kai de­vy­nio­li­ka­me­tei pa­si­pir­šo dvy­li­ka me­tų vy­res­nis tam­sia­ plau­kis kor­si­kie­tis iš Pran­cū­zi­jos, ji ned­ve­jo­da­ma su­ti­ko te­kė­ti, nors iš­rink­ta­jam ne­jau­tė stip­rių jaus­mų. San­tuo­kos ceremonija vy­ko Vo­kie­ti­jos baž­ny­čio­je, Kons­tan­co mies­te prie Bo­de­no eže­ro. Į ves­tu­ves Ga­li­na ži­ūrė­jo kaip į dar vie­ną avan­ti­ūrą. La­biau­siai jai pa­ti­ko, kad ža­vų chi­rur­gą bu­vo įsi­my­lė­ju­sios vi­sos me­di­ci­nos

226

se­se­r ys. O jis my­lė­jo ją – links­mą, ne­nuo­ra­mą lie­tu­vę.

G.Dau­gu­vie­ty­tę la­bai vi­lio­jo ir ele­gan­ci­ja bei pui­kiais kve­pa­ lais dvel­kian­tis Pa­r y­žius. Ten kor­si­kie­tis tu­rė­jo bu­tą.

A

pie tai, ką rei­kės da­r y­ti mie­ga­ma­ja­me po san­tuo­kos, avan­ti­ūris­tė ne­ži­no­jo. Nie­kas jos neapš­vie­tė.

Sme­to­nos lai­kais in­te­li­gen­tams ap­ta­ri­nė­ti lo­vos rei­ka­lus bu­vo ta­bu, pras­tas to­nas. „Tik­riau­siai ma­ma ma­nė, kad pa­ti vis­ką ži­nau. O ži­no­jau tik tiek, kad tu­ri įvyk­ti kai kas la­bai ne­pa­do­raus ir gė­din­go.

Kai po ves­tu­vių pra­si­dė­jo lo­vos rei­ka­lai, su­pa­ni­ka­vau ir kas va­ka­rą pa­bėg­da­vau pas ma­mą. Taip laks­čiau pu­sant­ro mė­ne­ sio. Ma­mai guo­džiau­si, kad vy­ras prie ma­nęs len­da. Tuo­met ji paaiš­ki­no, kad tu­riu su tuo su­si­tai­ky­ti, nes to­kia žmo­nos pa­rei­ga.

Ta­da su vy­r u su­da­riau san­dė­rį: vie­na die­na bus jo, o ki­ta – ma­no. Sa­vo die­no­mis jaus­da­vau­si lai­min­ga, o ki­to­mis – nuo ry­to sė­dė­da­vau nu­tai­siu­si tra­giš­ką vei­dą ir lauk­da­vau va­ka­ro kaip baus­mės”, – pa­sa­ko­jo Ga­li­na.

G.Dau­gu­vie­ty­tės mo­ti­nai ne­pa­ti­ko žen­to iš­vaiz­da. Dėl tam­saus gy­mio Ga­li­nos mo­ti­na kor­si­kie­tį už akių va­din­da­vo „juo­du šū­du”.

Ta­čiau po­ros bui­ti­nis gy­ve­ni­mas bu­vo ge­ras. Su­tuok­ti­niai gy­ve­no Pa­r y­žiaus cent­re, dvie­jų kam­ba­rių bu­te, vy­ras neb­lo­gai už­dirb­da­vo, sa­vo jau­ną žmo­ną my­lė­jo ir le­pi­no. „Jis daug dir­bo li­go­ni­nė­je. Jei ge­rai pa­me­nu, bu­vo inks­tų li­gų spe­ cia­lis­tas. Vis apie inks­tus kal­bė­da­vo, bet ta­da man bu­vo neį­do­mu.

Kai vy­ras išei­da­vo į dar­bą, trauk­da­vau į lie­tu­vių ko­lo­ni­ją.

Su bi­čiu­liais iš­ger­da­vo­me vy­no, po to sus­to­ję ko­kio­je nors jud­res­nė­je mies­to gat­vė­je trauk­da­vo­me lie­tu­viš­kas dai­nas pri­ ta­riant gi­ta­rai. Į ke­pu­rę praei­viai pri­mes­da­vo­me krū­vas pi­ni­gų. Po to eida­vo­ me į „knai­pę”. Dūk­da­vo­me. Ma­no am­žiaus mer­gi­nai tuo­met la­biau rū­pė­jo dūk­ti, o ne šei­mos gy­ve­ni­mas”, – kal­bė­jo Ga­li­na.

2008–2012

Vy­ras apie žmo­nos jau­nat­viš­kas šė­lio­nes nie­ko ne­ži­no­da­vo.

Su kor­si­kie­čiu Ga­li­na gy­ve­no dve­jus me­tus. Vie­ną die­ną net neat­sis­vei­ki­nu­si jį pa­li­ko.

Iš na­mų jau­na mo­te­ris išė­jo lie­pos 14-ąją – Bas­ti­li­jos paė­ mi­mo die­ną. Ne­pa­siė­mė jo­kių daik­tų. Ant sta­lo pa­li­ko trum­pą laiš­ke­lį vy­r ui ir ša­lia sa­vo bran­gius pa­puo­ša­lus – kaip mo­ra­li­nę kom­pen­sa­ci­ją.

Iš­lė­kė į Švei­ca­ri­ją pas mo­ti­ną. Kaip tik tuo me­tu Ga­li­na ir mo­ti­na ga­vo do­ku­men­tus, lei­džian­čius emig­r uo­ti į Ame­ri­ką. Už juos bu­vo daug su­mo­kė­ta. Ta­čiau Ga­li­na mo­ti­nai pa­reiš­kė, kad pas vy­rą neg­rįš, į Ame­ri­ką ne­vyks. Ji nu­ta­rė grįž­ti į Vil­nių pas tė­vą.

Mo­ti­nai nie­ko ki­ta ne­li­ko, tik va­žiuo­ti pas­kui už­sis­py­r u­sią duk­te­rį.

Iš­si­ver­žu­sios iš ra­fi­nuo­to ir lais­vo pa­sau­lio mo­te­r ys at­si­dū­rė ni­ūria­me, al­ka­na­me ir pa­vo­jin­ga­me so­viet­me­ty­je.

P

irmojo vy­ro G.Dau­gu­vie­ty­tė dau­giau nė kar­to ne­su­si­ti­ko.

Vie­ną kar­tą ga­vo siun­ti­nį iš kor­si­kie­čio se­sers. Ji at­siun­tė me­no al­bu­mą ir laiš­ką.

Ten bu­vo pa­ra­šy­ta, kad gy­dy­to­jas, su­ži­no­jęs apie žmo­nos pa­bė­gi­mą, už­si­ra­šė sa­va­no­riu į ka­ri­nę tar­ny­bą ir iš­vy­ko į In­do­ki­ni­ją dirb­ti gy­dy­to­ju. Laiš­ke bu­vo su­ra­šy­ta sau­sa in­for­ma­ci­ja.

Ga­li­na nie­ka­da ne­siaiš­ki­no, kaip su­sik­los­tė jos pir­mo­jo vy­ro li­ki­mas. Sto­ra so­vie­ti­nė už­dan­ga ne­lei­do paž­velg­ti, koks gy­ve­ni­ mas te­ka ana­pus. Ji abe­jo­ja, ar šian­dien gy­dy­to­jas dar gy­vas, net jei nenukentėjo per ka­ri­nius veiks­mus, – juk bu­vo dvy­li­ka me­tų už ją vy­res­nis.

Dau­giau nė kar­to Ga­li­na ne­si­lan­kė ir Pa­r y­žiu­je ir abe­jo­ja, ar ten dar nu­vyks.

Po dve­jų me­tų, kai pa­li­ko kor­si­kie­tį ir grį­žo į Lie­tu­vą, G.Dau­gu­ vie­ty­tė iš­te­kė­jo ant­rą kar­tą. Tei­si­nių sky­r y­bų for­ma­lu­mų ne­rei­kė­jo at­lik­ti, nes pir­mo­ji san­tuo­ka bu­vo tik baž­ny­ti­nė.

Ant­r uo­ju jos vy­r u 1949 me­tų ge­gu­žę ta­po ak­to­rius Al­gir­das Sa­ba­lys. Tai bu­vo ra­mus, ty­lus žmo­gus. Ga­li­nos nuo­mo­ne, jam trū­ko veik­lu­mo, ryž­to, jis ne­kė­lė di­de­lių gy­ve­ni­mo tiks­lų. Bu­vo vi­du­ti­nių ga­bu­mų. Dėl to ak­to­rius ne­pa­ti­ko ir Ga­li­nos mo­ti­nai. „Sa­ba­lys bu­vo na­mi­sė­da ir ty­le­nis. Jis pats re­tai ka­da kur nors išei­da­vo, bet ma­no lais­vės ne­ri­bo­jo. Vi­sus lais­vus va­ka­r us Al­gir­ das leis­da­vo prie kny­gų. Ma­no ma­ma sa­ky­da­vo, kad jam rei­kia sto­ti į uni­ver­si­te­tą ir stu­di­juo­ti tiks­liuo­sius moks­lus, nes kaip ak­to­rius jis nie­kam ti­kęs.

Iš tik­rų­jų jau­nys­tė­je jis bu­vo pras­tas ak­to­rius, bet se­nat­vė­je at­ku­ to ir pra­dė­jo la­bai ge­rai vai­din­ti”, – kal­bė­jo G.Dau­gu­vie­ty­tė, ku­ri su ant­ruo­ju vy­ru po ke­le­rių me­tų iš­sis­ky­rė neap­si­ken­tu­si nuo­bo­du­lio.

Po to at­si­ra­do „pu­si­nis” vy­ras. „Įsi­my­lė­jau vai­ki­ną iš var­gin­gos šei­mos. Jo mo­ti­na Vil­niaus Kal­va­ri­jų tur­gu­je par­da­vi­nė­da­vo par­še­lius. Sė­dė­da­vau su ja tur­gu­je pa­si­puo­šu­si bran­giais kai­li­niais ir pa­dė­da­vau pre­kiau­ti.

Jau­čiau­si pa­siu­tu­siai lai­min­ga”, – pri­si­mi­nė me­ni­nin­kė.

Ga­li­na ir jos iš­rink­ta­sis sep­ty­ne­rius me­tus dar­niai gy­ve­no neį­re­gist­ra­vę san­tuo­kos. So­viet­me­čiu, šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, gy­ven­ti su­si­dė­jus bu­vo ne­pa­do­r u. Bet G.Dau­gu­vie­ty­tė ki­tiems per daug ne­pa­sa­ko­jo apie sa­vo šei­mi­nį sta­tu­są, to­dėl kai­my­nai bu­vo įsi­ti­ki­nę, jog ar­tis­tė dar kar­tą iš­te­kė­jo. „Ma­no pus­vy­ris bu­vo nuos­ta­bus žmo­gus, gy­ve­no­me gra­žiai, su­ta­rė­me. Iš­sis­ky­rė­me, nes pa­šė­lu­siai įsi­my­lė­jau avan­ti­ūris­tą.

Ma­no mei­lė bu­vo ak­la ir ne­val­do­ma. Gy­ve­ni­mo drau­gas mal­ da­vo bent tris mė­ne­sius ge­rai pa­gal­vo­ti, nes­ku­bė­ti vis­ko griau­ ti, bet ne­si­lei­dau per­kal­ba­ma. Nie­ka­da ne­sė­dė­jau ant dvie­jų kė­džių, su vy­rais bu­vau at­vi­ra.

Bet pus­vy­rio ne­nusk­riau­džiau. Į ma­no na­mus jis atė­jo tik su vie­nu la­ga­mi­nu, o iš­vy­ko su sunk­ve­ži­miu, pil­nu vi­so­kių daik­tų. Tuo me­tu ge­rai už­dirb­da­vau, ap­ren­giau jį, iš­puo­se­lė­jau.

2008–2012

Jaunystėje sparną aplink dailią Galiną Dauguvietytę rėždavo turtingi pareigūnai iš Centro komiteto, generolai, bet jai buvo nė motais.

Paprasti žmonės patrakusiai menininkei atrodė nuoširdesni.

At­sis­vei­kin­da­mi abu ver­kė­me. Abiem bu­vo skau­du. Bet nie­ko ne­ga­lė­jau pa­da­r y­ti. Jaus­mai tryš­ko kaip fon­ta­nas, o pro­tas ty­lė­jo.

Ne­se­niai mu­du kal­bė­jo­mės te­le­fo­nu, pra­šė­si į sve­čius. Klau­ siau, ar dar pri­si­me­na, kur gy­ve­nu. Ti­ki­no, jog vis­ką pri­si­me­na, bet dar nes­kai­tė ma­no tre­čio­sios kny­gos. Pa­ža­dė­jau nu­siųs­ti paš­tu. Sa­kiau, kai pers­kai­ty­si ma­no iš­pa­žin­tį, ta­da ir ateik. Bus apie ką pa­kal­bė­ti”, – pa­sa­ko­jo Ga­li­na.

Gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­tik­ti vy­rai ją my­lė­jo la­biau nei ji juos, gal kiek per ra­miai, be di­de­lės aist­ros. Ga­li­na vi­sus vy­r us pa­lik­da­vo.

Išs­ky­r us vie­ną.

Pa­žin­tis su ra­fi­nuo­tu gra­žuo­liu avan­ti­ūris­tu įžie­bė ne­val­do­mą aist­rą. Ga­li­na be­veik tre­jus me­tus gy­ve­no pa­me­tu­si gal­vą. „Aš pa­ti esu avan­ti­ūris­tė iš pri­gim­ties – tė­vo ge­nai. Bet tas vy­ras bu­vo „kie­tes­nis”. Kai drau­ga­vo­me, jis tu­rė­jo žmo­ną ir ne vie­ną mei­lu­žę.

Bu­vo pa­šė­lęs mer­gi­šius. Ne­pa­vy­dė­jau, jau­čiau­si bep­ro­tiš­kai lai­min­ga, kad jis pas ma­ne atei­na kas ant­rą die­ną ir jam rū­piu”, – kalbėjo G.Dau­gu­vie­ty­tė.

Su avan­ti­ūris­tu Ga­li­na išš­vais­tė krū­vas pi­ni­gų. Bo­he­miš­kos puo­tos at­ro­dė gy­ve­ni­mo džiaugs­mas ir pras­mė.

Links­my­bių cent­ras bu­vo Vil­niaus oro uos­to res­to­ra­nas, kur rink­da­vo­si mar­ga pub­li­ka iš te­le­vi­zi­jos, teat­ra­lai. Ga­li­na bu­vo drau­ giš­ka ir dos­ni, nes­kai­čiuo­da­ma pi­ni­gų vi­sus vai­šin­da­vo. „Ne tik už vai­šes su­mo­kė­da­vau, bet ir už vi­so­kias šu­ny­bes.

Vie­nas te­le­vi­zi­jos ope­ra­to­rius tu­rė­jo keis­tą įp­ro­tį – ska­by­da­vo kam­ba­ri­nių gė­lių la­pus. Kar­tą res­to­ra­ne jis iš­sit­rau­kė žirk­les ir nu­kir­po di­džiu­lę pal­mės ša­ką. Ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­rei­ka­la­vo 227

Penkmečio išrinktosios pa­deng­ti nuos­to­lius. Iš­sit­rau­kiau tris šim­tus rub­lių ir su­mo­kė­ jau”, – pa­sa­ko­jo Ga­li­na.

Sa­vo my­li­mam avan­ti­ūris­tui ji daug ką at­leis­da­vo. Ne kar­ tą bu­vo pas­te­bė­ju­si, kad jo bal­ti marš­ki­niai iš­tep­ti lū­pų da­žais, ta­čiau nep­rie­kaiš­ta­vo. „Ži­no­jau, kad jis lan­ko­si dar pas ko­kias tris pa­nas. Dėl neiš­ti­ki­my­ bės ne­kė­liau pa­vy­do sce­nų. O jis bu­vo la­bai pa­vy­dus. Į ki­tus vy­rus net pa­si­ži­ūrė­ti ne­ga­lė­da­vau. Iš pa­vy­do jis net bu­vo pa­kė­lęs prieš ma­ne ran­ką”, – sa­kė G.Dau­gu­vie­ty­tė.

La­biau­siai jai skau­du dėl vie­nos me­la­gys­tės, kai avan­ti­ūris­tas pap­ra­šė pas­ko­lin­ti 400 rub­lių sky­r y­boms. „Pi­ni­gus da­viau leng­va ran­ka. Bu­vau to­kia apg­lu­šu­si, kad ne­sup­ra­tau, kas vyks­ta. O jis net ne­gal­vo­jo skir­tis. Pi­ni­gų taip ir neat­ga­vau”, – pri­si­pa­ži­no paš­ne­ko­vė.

Vie­ną die­ną jis ją pa­li­ko. Ga­li­na il­gai ken­tė­jo. Bet lai­kas už­gy­ dė žaiz­das. „Po iš­sis­ky­ri­mo ruo­šiau­si šok­ti nuo til­to po trau­ki­niu ne­to­li Ra­sų ka­pi­nių. Įsi­vaiz­da­vau, kad esu ne­lai­min­ga kaip Ana Ka­re­ni­na.

Ma­nau, kad ne tiek iš mei­lės ma­no pro­te­lis su­si­su­ko, kiek me­niš­ka vaiz­duo­tė ska­ti­no veik­ti eks­cent­riš­kai – baig­ti gy­ve­ni­mą tra­giš­kai. Na, ką da­bar ga­liu apie sa­ve pa­sa­ky­ti – pas­ku­ti­nė kvai­ša.

Juk ka­va­lie­rių bu­vo daug – nors ve­ži­mu vežk. Rei­kė­jo tik pa­si­dai­r y­ti. Be to, bu­vau ne nai­vi mer­gio­tė, o ket­vir­tą de­šim­tį skai­čiuo­jan­ti mo­te­ris.

Kai da­bar, praė­jus pus­šim­čiui me­tų, at­su­ku lai­ką, abe­jo­ju, ar tą ry­šį ga­li­ma pa­va­din­ti mei­le. Tiems san­ty­kiams api­bū­din­ti tik­tų pa­tar­lė „Toks to­kį pa­ži­no, alaus pa­va­di­no”, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Kai at­ro­dė, kad avan­ti­ūris­tas į ši­pu­lius ir ne­suk­li­juo­ja­mai su­dau­žė vi­są lai­mę ir gra­žias atei­ties sva­jo­nes, ne­lauk­tai pra­si­ dė­jo švie­sus pe­rio­das.

T

e­le­vi­zi­jos ko­ri­do­riuo­se re­ži­sie­rė pas­te­bė­jo švie­sių akių, san­tū­r ų te­le­vi­zi­jos ope­ra­to­rių Jur­gį. Jis iš­džio­vi­no jos aša­ras, pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui, ta­po tre­čiuo­ju ofi­cia­ liu vy­r u ir di­džią­ja gy­ve­ni­mo mei­le. Kar­tu po­ra pra­gy­ve­no 43 me­tus. Prieš še­še­rius me­tus Jurgis mi­rė. „Ma­no vyras bu­vo ma­tęs daug var­go, gi­męs Bal­ta­r u­si­jo­je že­mi­nė­je. Nuo vai­kys­tės jo plau­čiai bu­vo silp­ni, sir­go ast­ma.

Ta­čiau tai bu­vo ge­ras, in­te­li­gen­tiš­kas, švie­sus žmo­gus. Ki­to to­kio ne­bu­vau su­ti­ku­si. Kai jis mi­rė, vi­sa gat­vė ver­kė”, – pa­sa­ko­jo Ga­li­na.

Ir uoš­vė die­vi­no žen­tą. Daž­nai kar­to­da­vo: „Ma­no duk­tė ge­ra, bet žen­tas ge­res­nis.”

Ku­rį lai­ką Ga­li­nos mo­ti­na, ma­ty­da­ma, kaip tai­kiai ir pa­gar­biai bend­rau­ja jos eks­cent­riš­ko­ji duk­tė su vy­r u, ste­bė­da­vo­si: „Čia kaž­kas ne taip.” Po to prip­ra­to. „Ma­no cha­rak­te­ris – ne iš leng­vų­jų. Bū­da­ma karš­to bū­do iš pra­džių ban­dy­da­vau purkš­tau­ti, bet Jur­gis tik ži­ūrė­da­vo į ma­ne švel­niai ir šyp­so­da­vo­si. Su­si­gės­da­vau ir nu­rim­da­vau. Su kuo ka­riau­ti, ne­gi su sie­na? Bend­rau­da­mi ne­bu­vo­me sen­ti­men­ta­lūs, ne­si­lai­žy­da­vo­me, daž­nai neap­si­ka­bin­da­vo­me. Bet mei­lės ir ši­lu­ mos bu­vo be­ga­lė”, – ti­ki­no G.Dau­gu­vie­ty­tė.

Po vy­ro mir­ties tvar­ky­da­ma daik­tus Ga­li­na ra­do dau­gy­bę kny­gų – nuo es­te­ti­kos, iliust­ruo­tų en­cik­lo­pe­di­jos ži­ny­nų iki an­ti­ki­nių mi­tų.

Jur­gio kny­gos pa­dė­jo išt­ver­ti jo ne­tek­tį. Pu­sant­r ų me­tų po vy­ro mir­ties Ga­li­na jau­tė­si lyg mi­r u­si, tar­si kas bū­tų išp­lė­šęs iš jos pu­sę sie­los. „Tau­re­lės neė­miau. Vi­siš­kai nie­ko ne­no­rė­jau – nei gy­ven­ti, nei ger­ti, nei val­gy­ti.Tik skai­čiau ir vie­ni­ša gy­ve­nau”, – kal­bė­jo me­ni­nin­kė.

Ga­li­na nuo­la­tos jau­čia sa­vo vy­ro ar­tu­mą. Nuo tos aki­mir­kos, kai at­si­ne­šė į na­mus ur­ną su jo pe­le­nais, jau­čia­si ra­mi. Pas­ta­tė ur­ną į spin­te­lę mie­ga­ma­ja­me – to­je lo­vos pu­sė­je, kur mie­go­da­vo Jur­gis.

Kas­met po Ve­ly­kų nuo to pa­ties krū­mo ji nus­ki­na ša­ke­lę ir 228

pa­de­da į spin­te­lę prie ur­nos. Per še­še­rius me­tus ten su­si­kau­pė krū­va sau­sų gė­lių ir ša­ke­lių. „Neiš­me­tu, te­gul bū­na. Kiek man li­ko gy­ven­ti. Ra­miai į vis­ką rei­kia ži­ūrė­ti”, – su mei­le ir ši­lu­ma Ga­li­na kal­bė­jo apie sa­vo vy­rą.

Be­veik kas­dien ji nuei­na į cerk­vę ir už­de­ga už Jur­gio sie­lą žva­ku­tę.

K

as yra mei­lė, pak­lau­siau mo­ters, pa­ty­ru­sios vi­sas įma­no­mas šio jaus­mo ap­raiš­kas. „Gra­žiau­sias eta­pas – įsi­my­lė­ji­mas. Ta­da at­ro­do, kad skrai­ dai ore, no­ri bū­ti gra­ži, pa­si­tem­pu­si.

O mei­lė yra pa­siau­ko­ji­mas, ypa­tin­ga drau­gys­tė. Kar­tais pa­žįs­ta­ mi ma­nęs klaus­da­vo, ko­dėl to­kia­me di­de­lia­me bu­te sto­vi tik vie­nas te­le­vi­zo­rius. At­sa­ky­da­vau, kad dau­giau ne­rei­kia, nes mū­sų su Jur­giu sko­nis vie­no­das”, – sa­kė Ga­li­na.

Sa­vo my­li­mą vy­rą ji vos ke­lis kar­tus sap­na­vo. La­biau­siai jai įst­ri­go vie­nas sap­nas. „Po lai­do­tu­vių bu­vo praė­ju­sios ke­lios sa­vai­tės. Sap­nuo­ju, kad mes su Jur­giu sė­di­me teat­re, bet aš jo ne­ma­tau. Ma­no ran­ka pa­dė­ta ant kė­dės at­lo­šo. Stai­ga jo ran­ka nusileidžia ant ma­no­ sios. Vi­sa tai re­giu di­de­liu pla­nu, lyg te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne.

Ne­sup­ra­tau, ar pri­si­lie­ti­mas bu­vo kaip pa­dė­ka, ar kaip at­sis­vei­ ki­ni­mas. Ži­nau, kad su Jur­giu bu­vo­me dvi to pa­ties obuo­lio pu­sės.

Neil­gai man li­ko ši­to­je ma­ka­ly­nė­je gy­ven­ti. Vis­kuo esu pa­ten­ kin­ta, nes vi­sa­da bu­vau ir esu op­ti­mis­tė. Ma­nau, kad jau ne­be­tu­ rė­siu lai­ko tap­ti pe­si­mis­te.

Jei ko­kia nors bai­si li­ga už­puls, ne­si­gy­dy­siu, tai ži­no ir ma­no gy­dy­to­jai. Iš­gir­du­si diag­no­zę pa­sa­ky­siu: „Ači­ū ir vi­so ge­ro.” Šiuo atž­vil­giu esu kie­ta. Ma­tyt, iš ma­mos tą kie­tu­mą pa­vel­dė­jau.

Ne­ma­čiau, kad ir ma­no tė­vas bū­tų ka­da nors gė­ręs tab­le­tes ar lo­vo­je vo­lio­ję­sis”, – kal­bė­jo G.Dau­gu­vie­ty­tė.

Ko jos gy­ve­ni­me bu­vo dau­giau – šird­gė­los ar mei­lės? Skaus­mo ji pa­ty­rė tik su avan­ti­ūris­tu. „Vi­siems sa­vo vy­rams bu­vau iš­ti­ki­ma. Bu­vau ge­ra šei­mi­nin­kė.

Ki­ta ver­tus, vi­są lai­ką tu­rė­jau bū­ti ką nors įsi­my­lė­ju­si. Pla­to­niš­kai.

Juk tai – pui­kiau­sias gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis, kai ga­li skra­jo­ti.

Ma­ty­da­mi, kaip mėgs­tu bend­rau­ti, ko­kia esu tem­pe­ra­men­tin­ga, daug kas ma­ny­da­vo, kad to­kia esu ir lo­vo­je. Bet vi­są sa­vo aist­rą iš­lie­ da­vau gy­ve­ni­me ir dar­be. Ži­no­ma, ne­ga­liu teig­ti, kad bu­vau nie­kam ti­ku­si, bet ne­bu­vau iš tų, ku­rios sek­sui tei­kia daug reikš­mės.

Kai ži­ūriu ero­ti­nį fil­mą, pa­gal­vo­ju, kiek daug ne­ži­nau. La­biau mėgs­tu Ka­na­dos ir Aust­ra­li­jos fil­mus – jie sub­ti­les­ni. Ame­ri­kie­ tiš­ki kaž­ko­kie užašt­rin­ti. Man ne­pa­tin­ka, kai mo­te­r ys vy­rams plė­šia marš­ki­nius”, – šyp­te­lė­jo Ga­li­na.

O ką ji ga­li pa­sa­ky­ti apie da­bar­ti­nius vy­rus? „Šiuo­lai­ki­niai lie­tu­viai man ne­pa­tin­ka. Dau­ge­lis nu­tu­kę. Ir jau­ni vy­rai. Jei at­si­sė­da val­gy­ti, at­ro­do, kad veiks­mas vyks­ta par­ši­dė­je.

Tar­si jiems nie­kas dau­giau neį­do­mu, tik pil­vą pri­kimš­ti. Ži­ūriu į nuot­rau­kas žur­na­luo­se, o ten – išp­le­rę vy­rai pla­čio­ mis kel­nė­mis sto­vi iš­si­žer­gę kaip avi­nai, ne­tel­pan­tys pro var­tus.

O jų žmo­nos daž­niau­siai dai­lios.

Jei te­kė­čiau, tai tik už vo­kie­čio ar­ba šve­do. Ži­nau, kad to­kio kaip Jur­gis ne­ras­čiau ir nie­kas ne­ras­tų”, – kal­bė­jo G.Dau­gu­vie­ty­tė. Žvelg­da­ma į praei­tį Ga­li­na jau­čia­si lai­min­ga, kad nė vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mo ne­pa­ver­tė pra­ga­r u. To­dėl jos są­ži­nė ra­mi.

Su­lau­ku­si gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­džio ji pa­si­li­ko vie­nin­te­lę sva­jo­ nę, ku­rią nu­si­neš į aną pa­sau­lį: kai nu­mirs ir nueis prie šv.Pet­ro var­tų, ne­no­rė­tų at­si­dur­ti ša­lia pa­čių ge­riau­sių – bus nuo­bo­du. Ji no­rė­tų su­tik­ti sa­vo „cheb­rą” – vi­du­ti­nio­kus.

P.S. Praė­ju­sią žie­mą 86-ąjį gim­ta­die­nį atš­ven­tu­siai G.Dau­gu­vie­ty­ tei „Sti­liaus“ Auk­si­nė kur­pai­tė įteik­ta Tai­ko­mo­sios dai­lės mu­zie­ju­je.

2008–2012

1

2

6

3

7

4

2008–2012

5

1. Metų moterį Galiną Dauguvietytę sveikino prezidentas Valdas Adamkus.

2. Kompanijos „Du broliai“ bendraturčiai Vaidas (kairėje) ir Andrius Jankauskai.

3. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė su vyru Norbertu.

4. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas, dirigentas Gintaras Rinkevičius su žmona Donata.

5. Kompanijos „Lietuvos draudimas“ vadovas Kęstutis Šerpytis su žmona Giedre.

6. Vilniaus meras Artūras Zuokas su žmona Agne.

7. Įmonės „Biovela Group“ generalinis direktorius Virginijus Kantauskas su žmona Birute.

229

Penkmečio išrinktosios

8

11 230

9

10

12

2008–2012

13

14

15

19

16

17

8. Baldų salono „Vadasiga“ direktorius Vaclovas Daukintis su dukterimi Gabriele.

9. DNB banko viceprezidentas Vygintas Bubnys su žmona Jolanta.

10. Kompanijos „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis su žmona Ramune.

11. Bendrovių „KristiAna“ ir „Fragrances International“ vadovas Benas Gudelis su žmona Izolda.

12. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir dizaineris Juozas Statkevičius.

13. Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus su žmona Reda.

14. Galerijos „Vartai“ savininkė Nida Rutkienė.

2008–2012

18 15. VP grupės valdybos pirmininkas ir prezidentas Nerijus Numavičius.

16. Pilvo chirurgijos centro direktorius Kęstutis Strupas su žmona Silvija.

17. Tuometis įmonės „Sicor Biotech“ generalinis direktorius Vladas Algirdas Bumelis.

18. Vilniaus gimdymo namų direktorė, gydytoja Kornelija Mačiulienė.

19. Įmonių grupės ICOR valdybos pirmininkas Andrius Janukonis su žmona Živile.

20. Tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz“ įkūrėjas Jonas Jučas su dukterimi Indre.

20 231

Penkmečio išrinktosios

2012-ieji. Lai­ma La­vas­te Ji talentinga, žavi, turi puikų humoro jausmą. Žurnalistė ir rašytoja Laima Lavaste straipsniuose narplioja sudėtingus žmonių likimus, rašo humoro persunktas knygas. Ir jos pačios gyvenimas gali būti vertas knygos.

Rū­ta PER­ŠO­NY­TĖ

N

ors už sa­vo pub­li­ka­ci­jas yra pel­niu­si ne vie­ną ap­do­ va­no­ji­mą, nors daž­nai spin­du­liuo­ja ge­ra nuo­tai­ka, ne vis­kas šiai ža­viai dvie­jų vai­kų mo­ti­nai gy­ve­ni­me klos­tė­si leng­vai.

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus ji su­sir­go pa­vo­jin­ga li­ga ir tik per ste­buk­lą iš­si­gel­bė­jo nuo mir­ties. Ji iš­gy­ve­no ne vie­ną skaudulį, bet nie­ka­da ne­si­lio­vė ti­kė­ti mei­lės ga­lia.

Kaž­ka­da Lai­ma yra sa­kiu­si: „Vy­rai atei­na ir išei­na, o mes pa­si­ lie­ka­me. Kad ir kas bū­tų, as­me­ni­niuo­se san­ty­kiuo­se pas­lap­tis vi­sa­da tu­ri lik­ti.”

Prieš ke­le­rius me­tus džia­zo mu­zi­kan­to Leo­ni­do Šin­ka­ren­kos pak­lau­siau, ko­kia mo­te­ris gat­vė­je jį pri­vers­tų at­si­suk­ti.

Gi­ta­ros vir­tuo­zas ne­su­si­mąs­tydamas at­sa­kė: „Ma­ne pa­ke­rė­tų aukš­ta, liek­na, pas­lap­tin­ga, su il­gu ryš­kiu pal­tu ir il­gais kaš­to­ni­niais plau­kais mo­te­ris.”

Vy­ras ne­pa­sa­kė, kas yra ta mo­te­ris. Ta­čiau aš sup­ra­tau, apie ką jis kal­ba. Tai jo mū­za, drau­gė, pa­ta­rė­ja Lai­ma. Žur­na­lis­tė ir mu­zi­kan­tas drau­gau­ja jau daug me­tų.

– Ar nus­te­bo­te su­ži­no­ju­si, kad žur­na­las „Sti­lius” šie­met jus iš­rin­ko Me­tų mo­te­ri­mi?

– Nus­te­bau? Aš prib­lokš­ta! Aš­tuo­nio­li­ka me­tų dirb­da­ma „Lie­ tu­vos ry­te” pa­ty­riau įvai­rių da­ly­kų – bu­vo ir siel­var­to, ir per­ga­lių, ir klai­dų, ir ap­do­va­no­ji­mų. Bet kad su­lauk­čiau to­kio pokš­to...

Juk pas­ta­rai­siais me­tais ra­šiau vi­sai ne sti­lin­go­mis te­mo­mis, o sa­vo nau­jo­je kny­go­je „Mes. Lie­tu­viai.” net ke­le­tą kar­tų nu­si­kei­ kiau. O tai vi­sai ne­tik­tų ne tik „Sti­liaus” žur­na­lo iš­rink­tai Me­tų mo­te­riai, bet net ir jos ve­ži­kui.

– Ką šis ti­tu­las jums reiš­kia?

– Tai rei­kia dar ap­mąs­ty­ti, su tuo su­si­gy­ven­ti. Jei pa­sa­ky­siu, kad pir­miau­sia man tai di­džiu­lis džiaugs­mas, ar bus ne­kuk­lu? Šį ti­tu­lą ver­ti­nu ne tik kaip re­dak­ci­jos ap­do­va­no­ji­mą už pas­ta­r ų­jų me­tų dar­bą, bet ir kaip ženk­lą, kad bu­vo įver­tin­ta ma­no po­zi­ci­ja, mo­ra­li­nės nuos­ta­tos, ku­rios yra ma­no pa­čios da­lis.

To­dėl šis ti­tu­las man toks svar­bus. Sa­vo dar­bą dir­bu ne­si­sau­ go­da­ma ne­pa­rankių te­mų, ne­leng­vų iš­gy­ve­ni­mų, ne­si­leis­da­ma į komp­ro­mi­sus – ai, ko čia ar­dy­tis, pa­sau­lio ne­pa­kei­si. Aš vis dar no­riu jį pa­keis­ti.

Kai už tai esi įver­tin­ta ir at­sis­to­ji ša­lia ki­tų Lie­tu­vos mo­ters ti­tu­lą pel­niu­sių po­nių – Al­mos Adam­kie­nės, Vio­le­tos Ur­ma­nos, Ire­nos De­gu­tie­nės ir ki­tų iš­ki­liais dar­bais gar­sių mo­te­r ų, tru­pu­tį bai­su. Tai at­sa­ko­my­bė. Kas bus, jei aš jos ne­­pa­temp­siu?

232

– Ko­kių min­čių ky­la at­sig­rę­žus į praė­ju­sius me­tus? Ne­re­tai jums te­ko eiti vie­nai prieš vi­sus. Ar ir vie­nas lau­ke ka­rys?

– Taip, pas­ta­rie­ji me­tai bu­vo ku­pi­ni ir įtam­pos, ir stre­so. Kiek iš tie­sų sve­ria šis ti­tu­las man, te­gu lie­ka ne­pa­sa­ky­ta. Ži­nau tą jaus­mą, kai pa­si­jun­ti esan­tis vie­nas. Bet aš ne­bu­vau vie­na. Re­dak­ ci­ja spaus­di­no ma­no straips­nius. Ači­ū jums, ku­rie man ra­šė­te laiš­kus, o su­ti­kę gat­vė­je nu­si­šyp­so­da­vo­te.

Skau­džiau­sias man bu­vo ne ku­rios nors vi­suo­me­nės da­lies puo­li­mas. Skau­džiau­sia bu­vo pa­tir­ti, kad ne vi­si bi­čiu­liai el­gė­si kaip bi­čiu­liai. Tai iš­gy­ve­nu kaip pra­ra­di­mą.

Bet pas­ta­rų­jų me­tų as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas bu­vo at­gai­va. Nu­ga­ lė­ju­si ne­ga­la­vi­mus, ma­no ma­ma ren­gia­si pa­si­tik­ti 90-me­tį. Su­si­lau­ kiau fan­tas­tiš­ko tre­čio an­ūko. O aš pa­ti vis te­be­si­šyp­sau.

– Kai kal­ba­te apie pa­tir­tą stre­są, tur­būt min­ty­se tu­ri­te sa­vo straips­nius apie Gar­lia­vos is­to­ri­ją. Pa­pa­sa­ko­ki­te, ką jums pa­čiai te­ko iš­gy­ven­ti?

– Šian­dien juk šven­tė, tie­sa? Tad ne­ver­ta pri­si­min­ti. Trum­pai – bu­vo ir per tvo­rą mė­to­mų lai­do­tu­vių vai­ni­kų, ir ma­ši­na nak­tį miš­ko ke­ly­je bu­vo už­pul­ta. Na, ir kas? Jau pa­mir­šau.Tos tra­giš­kos is­to­ri­jos aukos iš­gy­ve­no daug dau­giau.

Pas­ku­ti­nis me­tų mė­nuo yra ne tik ne­kal­tų aukų trium­fas. Taip pat – ir ma­no. Bū­čiau dar lai­min­ges­nė, jei tos va­lan­dos bū­tų su­lau­kęs ir ma­no tė­tis, ku­ris pa­li­ko ma­ne pa­čio­je žur­na­lis­ti­nio dar­bo pra­džio­je, bet la­bai ma­ni­mi ti­kė­jo.

– Nuo­lat ren­ka­tės ne­leng­vas te­mas. Kas le­mia to­kį pa­si­rin­ki­mą?

– Pa­ti ne­sup­ran­tu. Kaž­koks pra­keiks­mas. Tik pri­sie­kiu sau, kad pa­ra­šy­siu links­mą, int­ri­guo­jan­čią is­to­ri­ją kad ir „Sti­liui”, še tau, bo­ba, de­vin­ti­nės – vėl ne­ti­kė­tas skam­bu­tis, vėl žmo­gus su do­ku­men­tų kal­nu prie ma­no du­r ų!

– Jei ne žur­na­lis­ti­ka ir ne kny­gų ra­šy­mas, ko­kį dar ki­tą ke­lią bū­tu­ mė­te pa­si­rin­ku­si?

– Ma­no tė­vai bu­vo mo­ky­to­jai, užau­gau su ta gar­bin­ga pro­fe­ si­ja nuo ma­žens. Jei ka­dai­se paaug­lys­tė­je tė­vai ne­bū­tų at­si­ve­žę iš Tel­šių į Vil­nių, gal ir bū­čiau bu­vu­si kur nors Že­mai­ti­jos baž­nyt­ kai­my­je gim­to­sios kal­bos mo­ky­to­ja?

Die­vi­nu sa­vo, žur­na­lis­to, pro­fe­si­ją. Nie­ka­da ne­su pa­gal­vo­ju­si, kad ga­lė­čiau bū­ti kas nors ki­tas.

– Kaip jūs augo­te? Kaip augi­no­te vai­kus, an­ūkus? Daž­nai sa­ko­ma, kad žur­na­lis­ti­ka – pras­ta pro­fe­si­ja tu­rin­čiam šei­mą žmo­gui. Kaip jums se­kė­si vis­ką de­rin­ti?

– Augau šei­mo­je, kur nie­ka­da mes, trys se­se­r ys, ne­sa­me iš­gir­du­sios be­si­ba­ran­čių tė­vų. Tik iš lai­min­gos vai­kys­tės ma­no stip­r y­bė, kai jos pri­rei­kia. Esu že­mai­tė, sme­to­niš­ko auk­lė­ji­mo kai­mo mo­ky­to­jų vy­riau­sia duk­ra, ir tuo vis­kas pa­sa­ky­ta.

Kaip augi­no ma­ne, taip ir aš augi­nau pa­me­ti­nu­kus sa­vo duk­ te­rį ir sū­nų. Gal per ma­žai le­pi­nau, ne­bu­vo iš ko. Ne­se­niai ra­dau se­ną už­ra­šų kny­gu­tę, kur ma­no ran­ka kruopš­čiai kas mė­ne­sį ra­šy­ta – tiek rub­lių ba­tams, tiek už uni­for­mas, tiek ka­pei­kų pie­ tums. Net su­sig­rau­di­nau. Žur­na­lis­tė ma­ma ir mo­čiu­tė yra tik­ra siau­bū­nė. At­ro­dy­tų, man ne­rei­kia dar­be sė­dė­ti 8 va­lan­das. Bet gal­va dir­ba nuo­lat, kai de­ga, ra­šau ir nak­tį, ir sek­ma­die­nį. Ne­nu­lėk­si an­ūkų pa­sau­go­ti. Už tai iš duk­ters gau­nu py­los.

2008–2012

233

Penkmečio išrinktosios – Ši pro­fe­si­ja pa­rei­ka­lau­ja drą­sos, už­sis­py­ri­mo, gal ir aša­rų. O ką ji do­va­no­ja?

– Daž­na­me straips­ny­je bū­na žmo­gus, ku­riam, jei ir nie­kuo konk­ re­čiai ne­pa­dė­siu, pa­leng­vės, kad jį iš­gir­do. Man pa­čiai tai yra do­va­na.

– Ko­kia jū­sų kas­die­ny­bė?

– Vė­lai gu­luo­si, anks­ti ke­liuo­si. Kas­dien va­lan­da pas ma­mą, ret­sy­kiais – va­lan­da te­ni­so, spek­tak­lis, kon­cer­tas ar pie­tūs su vai­ kais. Jei ne­ra­šau, kan­ki­nuo­si svars­ty­da­ma, ką ra­šy­ti. O jei ra­šau, kan­ki­nuo­si, kad ne tai ra­šau. Ir nuo­lat pri­sie­kiu, kad ry­toj tik­rai eisiu tik­rin­tis svei­ka­tos.

– Ko­kią vie­tą jū­sų gy­ve­ni­me uži­ma bui­tis?

– Ne­ken­čiu jos! To­dėl bui­ties dar­bus grei­tai su­nai­ki­nu, kad net­ruk­dy­tų ra­šy­ti. Bet va­sa­rą so­de kaps­tau­si iki va­ka­ro, kad tik ne­rei­kė­tų ra­šy­ti.

– Kaip at­si­ren­ka­te bran­gius žmo­nes, ką va­di­na­te sa­vo drau­gais?

– Apie drau­gus ne­ra­šau, to­dėl pro­fe­si­ja drau­gys­tei net­r uk­do.

Drau­gai man svar­biau­si po šei­mos. Te­ro­ri­zuo­ju juos aiš­kin­ da­ma, kad gy­ve­ni­mas toks trum­pas, o mes ir vėl vi­si drau­ge ne­ga­li­me su­si­rink­ti atš­vęs­ti Nau­jų­jų me­tų.

Su ma­ni­mi drau­gams ne­leng­va. Ka­dan­gi juos my­liu, to­dėl daug ir rei­ka­lau­ju. Iš­da­vys­tė, ap­kal­bos drau­gys­tę nu­žu­dy­tų am­žiams. Nau­jų drau­gų neat­si­ran­da. Vi­si sen­ti­men­tai – praei­ty­ je. Ban­dau net su­si­ras­ti drau­gų iš vai­kys­tės mies­te­lio Ga­dū­na­vo, ku­rių ne­ma­čiau be­veik pus­šim­tį me­tų. Su­si­ra­dau ke­lis, pa­kal­bė­ jau – at­ro­do, iš­sis­ky­rė­me va­kar.

– Sėk­mės ly­di­mas, ori­gi­na­lus, sa­vo tiks­lų sie­kian­tis žmo­gus daž­nai vie­ni­šas ir jo sėk­mė bran­giai kai­nuo­ja. Jūs – išs­kir­ti­nė mo­te­ris. Ar ne­sun­ku vil­kė­ti išs­kir­ti­nu­mo man­ti­ją? Ir ar daž­nai pa­si­jun­ta­te vie­ni­ša?

– Tu­rė­čiau at­sa­ky­ti – ką jūs, aš tik pap­ras­ta mo­te­ris... Bet ne­ken­čiu žo­džio „pap­ras­tas”. Mes vi­si esa­me išs­kir­ti­niai, vie­nin­ te­liai to­kie Že­mė­je ir pri­va­lo­me tai sup­ras­ti. Tai nuo­lat sa­kau ir sa­vo an­ūkams. Tik toks žmo­gus ga­li ką nors su­kur­ti ir tu­rė­ti tam drą­sos.

Ki­tas da­ly­kas, jei žmo­gus pats no­ri bū­ti „pap­ras­tas”, nes taip sau­giau ir leng­viau. Tū­no­ti ki­tam už nu­ga­ros, pa­vy­dė­ti, ap­kal­bė­ti, o di­džiau­sias ma­lo­nu­mas ir drą­sa – įs­pir­ti prie­ky­je einan­čiam į už­pa­ka­lį. Tačiau tokie žmo­nės – ne ma­no dai­nos he­ro­jai.

Ar pa­si­jun­tu vie­ni­ša? Ne, nes tu­riu ar­ti­muo­sius. Bet man la­bai svar­bu pa­bū­ti vie­nai, tad vie­nat­vės kar­tais ieš­kau.

– Daug mo­te­rų ver­čia­si per gal­vą, kad bū­tų pas­te­bė­tos. Jūs, at­ro­ do, nie­ko ne­da­ro­te, bet esa­te dė­me­sio cent­re. Ko rei­kia mo­te­riai, kad ji bū­tų ži­no­ma, pra­na­šes­nė už ki­tas, bet iš­lik­tų mo­te­riš­ka?

– Mo­te­rie, ne­būk vy­ras! Toks trum­pas pa­moks­las nuo kal­no.

Dar pri­dur­siu – ne­ken­čiu fe­mi­niz­mo: ir ka­rin­go­jo, ir ne­ka­rin­go­jo.

Vy­ras man pri­va­lo bū­ti pro­tin­ges­nis už mo­te­rį, nors tu pa­siusk!

– Ko­dėl Lie­tu­vo­je tiek daug ne­su­si­kal­bė­ji­mo tarp vy­ro ir mo­ters?

– Vieš­pa­tie, ar su tais vy­rais įma­no­ma su­si­kal­bė­ti? O jei bū­tų įma­no­ma – ko­kia nuo­bo­dy­bė bū­tų to­kia idi­lė! Tad nė­ra ko dėl to ne­su­si­kal­bė­ji­mo verkš­len­ti. Ma­žiau ver­ki­me, dau­giau žais­ki­me.

Kad ir žai­di­mą „Vie­na bė­ga, du ve­ja­si”...

– Ko­kie vy­rai jus ža­vi?

– Die­vi­nu pro­tą. Man im­po­nuo­jan­tis vy­riš­kis ne­bū­ti­nai pri­va­ lo bū­ti žai­di­mo „Kas, kur, ka­da?” nu­ga­lė­to­jas. Bet vis dėl­to... To­kie vy­rai mo­te­rį, ypač jau­ną, pri­pil­do kaip in­dą. Ža­vė­jau­si ne vie­nu sa­vo dės­ty­to­ju uni­ver­si­te­te.

234

– Ar daug vy­rų bu­vo pa­me­tę dėl jū­sų gal­vą?

– Pri­si­pa­ži­no de­šimt. Gal jie bu­vo drą­siau­si? Aūū, at­si­liep­kit, jei dar yra to­kių. (Juo­kia­si.)

– O jūs? Ar jū­sų di­džiau­sia mei­lė bai­gė­si lai­min­gai?

– Ne. Di­džio­sios mei­lės ne­ga­li bū­ti lai­min­gos. Jos per daug di­de­lės, to­dėl joms pris­tin­ga drą­sos, jas įvei­kia pap­ras­tas ne­su­ sip­ra­ti­mas, bet neišt­ri­na me­tai.

– Ša­lia jū­sų – gar­sus džia­zo kū­rė­jas. At­ro­do­te dar­ni po­ra. Kaip jums pa­vy­ko su­kur­ti to­kius gra­žius san­ty­kius?

– Iš­duo­siu pas­lap­tį – kuo ma­žiau akys ma­to, tuo la­biau šir­dis my­li. Taip iš­lie­ki ir įdo­mus, ir int­ri­guo­jan­tis, ir nuo­lat sie­kia­mas.

Am­žius ir me­tai tik­rai iš­mo­ko bran­gin­ti san­ty­kius.

Bet, mie­la ko­le­ge, neuž­duo­ki­te to­kių klau­si­mų, nes taip nu­bai­dy­ si­te tuos, ku­rie gal­būt ren­gia­si pri­si­pa­žin­ti dėl tos pa­mes­tos gal­vos.

(Juo­kia­si.)

– Ko­kia jū­sų ža­ve­sio pas­lap­tis? Iš kur gy­ve­ni­mo džiaugs­mas?

– Jūs, Rū­ta, gal esa­te ne lie­tu­vė, jei taip kal­ba­te apie ki­tą mo­te­rį? Jei esi nor­ma­lus žmo­gus, ga­li bū­ti ža­vus ap­lin­ki­niams, bet ne sau pa­čiam, to­dėl ir jo­kios ža­ve­sio pas­lap­ties ne­ži­nai.

My­liu žmo­nes ir gy­ve­ni­mą. Iš tos mei­lės at­si­ran­da vis­kas: pa­ti­riu di­džiu­lį ma­lo­nu­mą, kai ly­ja, snin­ga, krin­ta la­pai, švie­čia sau­lė, gat­ vė­je nu­si­šyp­so ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės.

– Ne­gi nie­ka­da ne­ver­kia­te?

– Da­bar ap­si­ver­kiu ne iš skaus­mo, o dėl iš­girs­to ge­ro žo­džio.

– Esa­te sti­lin­ga, mėgs­ta­te ori­gi­na­lius dra­bu­žius, pa­puo­ša­lus. Kas jums įdie­gė sti­liaus jaus­mą? Ar jums svar­bi prekės eti­ke­tė?

– Ne­tu­riu nė vie­no fir­mi­nio dra­bu­žio. Man jie ne­jau­kūs. Per­ ku drau­gių kur­tus pa­puo­ša­lus, dra­bu­žių ran­du ma­žo­se dra­bu­žių kū­rė­jų par­duo­tu­vė­se, bet ne pre­ky­bos cent­r uo­se. Ar­ba nu­si­ mez­gu, pa­si­siu­vu pa­ti, nors da­bar ne­ran­du tam lai­ko.

Sti­liaus po­jū­tį mums, trims duk­te­rims, įdie­gė ma­ma, ku­ri pa­ti daž­ nai klaus­da­vo mū­sų tė­vo, me­niš­kos pri­gim­ties žmo­gaus, pa­ta­ri­mo.

Net da­bar ma­no ma­ma ne­pa­mirš­ta įsi­seg­ti aus­ka­riu­kų ir bū­ti­nai pap­ra­šys skry­bė­lai­tės, nors į gat­vę da­bar ga­li­me ją iš­vež­ti tik ve­ži­mė­liu.

– Ar ga­li­te iš­duo­ti mo­te­riš­kas silp­ny­bes?

– Vi­sas? Tik­rai ne. Gal nus­te­bin­siu pri­si­pa­ži­ndama, kad iki šiol ma­nyje te­be­gy­ve­na tas vai­kas iš baž­nyt­kai­mio, nes man la­bai sun­ku ir dro­vu kal­bin­ti žmo­gų, brau­tis pro už­da­r y­tas du­ris ar vie­šai kal­bė­ti.

Kas­kart, kai ten­ka tai da­r y­ti, tą vai­ką rei­kia lai­ki­nai nu­ma­rin­ti.

Pri­si­pa­žin­siu, ge­riau­sias man poil­sis – nie­ko ne­veik­ti. At­si­sės­ ti prie lan­go ir ste­bė­ti atei­nan­tį į se­na­mies­tį va­ka­rą ar va­lan­dų va­lan­das ži­ūrė­ti į te­kan­čią upę. Nei ko­pi­mas į kal­nų vir­šū­nes, nei ke­lio­nės jach­ta ap­link pa­sau­lį ma­nęs ne­vi­lio­ja.

– Gy­ve­ni­mas – kny­ga. Ko­kį pus­la­pį da­bar ra­šo­te? Ar jau­čia­tės įvyk­džiu­si svar­biau­sią mi­si­ją?

– Ypač da­bar, šį mė­ne­sį, kai li­ki­mas man do­va­no­jo tiek daug džiaugs­mo, kaip nie­ka­da no­ri­si stab­te­lė­ti, įsik­lau­sy­ti, su­vok­ti, koks bus tas ki­tas pus­la­pis.

Kai vis dau­giau jau­nų žmo­nių, su­ti­kę ma­ne re­dak­ci­jos ko­ri­do­ riuo­se, sa­ko man „jūs”, imu svars­ty­ti, kad ma­no mi­si­ja gal jau ir įvyk­dy­ta? (Juo­kia­si.)

– Ar daug jums rei­kia, kad bū­tu­mė­te lai­min­ga?

– Man ne­be­rei­kia nei daug, nei ma­žai. Aš esu lai­min­ga.

2008–2012

1

4

2008–2012

2

3

5

6

1. Vilniaus meras Artūras Zuokas su žmona Agne.

2. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius su žmona Donata.

3. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ir VP grupės valdybos pirmininkas ir prezidentas Nerijus Numavičius.

4. Prezidentas Valdas Adamkus bei Druskininkų meras Ričardas Malinauskas su žmona Ineta.

5. Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas su žmona Lina.

6. Bendrovės „Vadasiga” vadovas Vaclovas Daukintis su dukra Gabriele.

235

Penkmečio išrinktosios

7

8

10

12 236

9

11

13

14

15

2008–2012

16

17

19

20

21

22

2008–2012

18 7. GK klinikos vadovas Karapetas Babajanas su žmona Gyte Grigonyte-Babajan.

8. Vilniaus gimdymo namų direktorė gydytoja Kornelija Mačiulienė ir Ekskomisarų biuro bendraturtis Alvydas Sadeckas.

9. Įmonės „Du broliai” bendraturčiai Vaidas Jankauskas su žmona Lilija ir Andrius Jankauskas.

10. Signataras Mečislovas Laurinkus su žmona Nijole (pora kairėje) ir festivalio „Kaunas Jazz” pradininkas Jonas Jučas su žmona Audra.

11. Dizaineris Juozas Statkevičius (centre) bei įmonės „Stikliai” bendraturčiai Ana ir Aleksandras Ciupijai.

12. Įmonės „Biovela” bendraturčiai Birutė ir Virginijus Kantauskai.

13. Bendrovės „Dojus agro” valdybos pirmininkas Pranas Dailidė su žmona Jolanta.

14. „BOD Group” vadovas Vidmantas Janulevičius su žmona Gabriele.

15. Viešbučio „Amberton” valdybos narys Rimantas Jasiukėnas su žmona Vitalija.

16. Įmonės „Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis su žmona 2006-ųjų Metų moterimi Ramune Zabuliene.

17. Įmonės „Lietuvos draudimas” vadovas Kęstutis Šerpytis su žmona Giedre.

18. Verslininkas Romualdas Bakutis su žmona Daiva.

19. Ambasadorius Edminas Bagdonas su žmona Julija.

20. Advokatas Rolandas Valiūnas su žmona Renata.

21. Įmonės IDW vadovas Remigijus Milašius su drauge Brigita Mišeikyte.

22. Australijos garbės konsulas Lietuvoje Antonio Meschino su žmona Asta.

237

Penkmečio šventės

Ves­tu­vių aidai skam­bė­jo Asta Valentaitė prie altoriaus žengė pasidabinusi Juozo Statkevičiaus sukurta suknele. Laimutis Pinkevičius vilkėjo „Giorgio Armani“ smokingą.

238

2008–2012

Lie­tu­vo­je ir sve­tur

Po iškilmių bažnyčioje jaunavedžiai išvyko į savo dvarą Lentvaryje.

Į naktinį klubą „Pacha“ Asta pasipuošė Juozo Statkevičiaus suknele, savo stilistika artima vilkėtajai bažnyčioje.

P

Per vakarienę Rotušėje Asta vilkėjo Ramunės Piekautaitės suknele.

2008–2012

astarojo penk­me­čio įs­pū­din­giau­sių ves­tu­vių ti­tu­lą nea­ be­jo­ti­nai pa­sig­lem­žia bend­ro­vės „Ran­ga Group“ pre­zi­ den­tas Lai­mu­tis Pin­ke­vi­čius ir ma­ne­ke­nė (da­bar sti­lis­tė) As­ta Va­len­tai­tė. Ste­bė­ti, kaip bend­ro­vės „Fas­hion Ga­tes“ val­dy­bos pir­mi­nin­kė ir tur­tin­gas vers­li­nin­kas su­mai­nys auk­so žie­dus, į Lent­va­rio baž­ny­čią 2008-ųjų rug­sė­jo 6-ąją su­si­rin­ko pu­sė mies­te­lio. Sen­bu­viai vie­ni per ki­tus šūk­čio­jo, kad to­kių pra­ban­gių auto­mo­bi­lių, to­kių gra­žių suk­ne­lių ir apsk­ri­tai to­kių ves­tu­vių mies­te­ly­je dar nė­ra bu­vę. Vil­nie­čiai vers­li­nin­kai L.Pin­ke­ vi­čius ir A.Va­len­tai­tė auk­so žie­dus su­mai­nė po de­vy­ne­rių me­tų drau­gys­tės. Nors tuo­met 48-erių L.Pin­ke­vi­čiui šios ve­dy­bos bu­vo ant­ro­sios, jis am­ži­nos mei­lės įža­dų baž­ny­čio­je ne­bu­vo da­vęs. Be­veik dvi­de­šimt me­tų už jau­ni­kį jau­nes­nė A.Va­len­tai­tė prie al­to­riaus žen­gė pa­si­da­bi­nu­si di­zai­ne­rio Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus su­kur­ta per­lų žvil­ge­sio suk­ne­le. Jau­ni­kis vil­kė­jo ma­dos na­mų „Gior­gio Ar­ma­ni“ smo­kin­gą.

Po iš­kil­mių baž­ny­čio­je jau­na­ve­džiai li­mu­zi­nu „Rolls-Roy­ ce“ iš­vy­ko į ne­to­lie­se esan­tį sa­vo dva­rą Lent­va­r y­je. Ten juos svei­ki­no sve­čiai. Pa­si­vai­ši­nę šam­pa­nu bei šo­ko­la­du ap­lie­to­mis braš­kė­mis ves­tu­vi­nin­kai vy­ko į Vil­nių, kur lau­kė va­ka­rie­nė Ro­tu­ šė­je. Nuo­ta­ka baž­ny­čio­je vil­kė­tą J.Stat­ke­vi­čiaus suk­ne­lę pa­kei­tė ki­ta – si­ūta di­zai­ne­rės Ra­mu­nės Pie­kau­tai­tės. Po iš­kil­min­gos va­ka­rie­nės, užt­r u­ku­sios iki vi­dur­nak­čio, 120 jo­je da­ly­va­vu­sių sve­čių šven­tę pra­tę­sė „Vil­niaus var­tams“ prik­lau­san­čia­me klu­ be „Pacha“. Nuo­ta­ka nak­ti­nia­me klu­be links­mi­no­si vėl pa­kei­tu­sį ap­da­rą – pa­si­puo­šė trum­pu­te J.Stat­ke­vi­čiaus su­kur­ta suk­ne­le.

239

Penkmečio šventės

Svetlana Griaznova ir Angelo Acquista susituokė Vilniuje. Tėvų santuoką stebėjo ir tuomet beveik pusantrų metukų Alessandra.

L

ie­tu­vo­je sa­vo ves­tu­ves 2008-aisiais at­šo­ko ma­ne­ke­nė Svet­la­na Griaz­no­ va. Pa­gal­bos tuo­met 34-erių mo­te­ris krei­pė­si į J.Stat­ke­vi­čių. Svet­la­na sa­kė, kad šis kū­rė­jas jai – ele­gan­ci­jos ir sti­liaus si­no­ni­mas.

Ma­dos pa­sau­lio įžy­my­bes pa­žįs­tan­ti nuo­ta­ ka pri­si­pa­ži­no, kad suk­ne­lę jai ga­lė­jo pa­siū­ti bet ku­ris ki­tas gar­sus di­zai­ne­ris, ta­čiau la­biau­siai ji pa­si­ti­kė­jo sa­vo se­nu pa­žįs­ta­mu.

Iš­gir­dęs Svet­la­nos pra­šy­mą Juo­zas aki­ mirks­niu su­mo­jo, ko­kia suk­ne­lė jai tik­tų.

Gar­sia­jai ma­ne­ke­nei jis nusp­ren­dė pa­siū­ ti suk­ne­lę pa­gal vie­ną sa­vo 2002–2003 me­tų ru­dens ir žie­mos aukš­to­sios ma­dos mo­de­lių, pris­ta­ty­tų Pa­r y­žiaus ma­dos sa­vai­tės me­tu.

Di­zai­ne­rio pas­tan­gų re­zul­ta­tas – šam­ pa­no spal­vos na­tū­ra­laus šil­ko suk­ne­ lė. Pa­r y­žiu­je de­monst­r uo­tą aukš­to­sios ma­dos mo­de­lį kū­rė­jas pa­to­bu­li­no – iš­puo­šė nė­ri­niais ir pri­dė­jo pa­pil­do­mų šil­ko juos­tų. Svet­la­na sa­kė, kad tuo, ką iš­vy­do, li­ko la­bai pa­ten­kin­ta, o per pas­ku­ ti­nį pa­si­ma­ta­vi­mą, li­kus ke­lioms die­noms iki ves­tu­vių, net ne­su­lai­kė aša­r ų. „Nie­ka­da ne­sup­ras­da­vau, ko­dėl nuo­ ta­kos tie­siog dre­ba ap­si­vil­ku­sios suk­ne­lę.

Ma­niau, kad pa­ti nie­ka­da taip ne­si­ner­ vin­siu – juk esu prip­ra­tu­si prie ka­me­rų, 240

Antrąją vestuvių dieną jaunavedžiai su dukrele Alessandra bei artimaisiais šventė sodyboje.

2008–2012

„Mano vyras šiek tiek žemesnis, todėl negaliu avėti batelių itin aukšta pakulne“, – juokavo Svetlana.

Kęstutis Daukšys savo išrinktąją Eiridą vedė po dešimties metų draugystės.

Vestuvinę suknelę Svetlanai Griaznovai siuvo Juozas Statkevičius.

dau­gy­bės ma­ne ste­bin­čių žmo­nių. Ma­niau, kad tie­siog mė­gau­siuo­si ta aki­mir­ka. Bet kai pa­ma­čiau sa­ve veid­ro­dy­je su suk­ne­ le, ves­tu­vi­ne šu­kuo­se­na ir ma­kia­žu, aky­se su­si­kau­pė aša­ros. Ma­čiau tai, ką no­rė­jau ma­ty­ti. Ne­ži­nau, kaip Juo­zas ats­pė­jo, ko man rei­kia“, – pa­sa­ko­jo S.Griaz­no­va.

Ji no­rė­jo at­ro­dy­ti kuo na­tū­ra­liau ir pa­gei­da­vo, kad ma­kia­žas ir šu­kuo­se­na bū­tų kuo pap­ras­tes­ni. To­dėl šu­kuo­se­nų bei ma­kia­žo meist­rės Li­li­ja By­tau­tai­tė ir Da­lia Ža­ky­tė-Bu­čie­nė nuo­ta­kos plau­ kus šiek tiek pa­su­ko ir pa­puo­šė šil­ki­nė­ mis J.Stat­ke­vi­čiaus su­kur­to­mis ro­žė­mis, o ma­kia­žui nau­do­jo tik na­tū­ra­lius ats­pal­vius.

Prie ves­tu­vi­nės suk­ne­lės Svet­la­na pri­ de­ri­no si­dab­ro spal­vos Ma­no­lo Blah­ni­ko ba­te­lius. Ma­ne­ke­nė jau ne kar­tą įsi­ti­ki­no, kad jis ku­ria pa­čius pa­to­giau­sius aukš­ta­kul­ nius.Tie­sa, ves­tu­vėms ji pa­si­rin­ko že­mą – 2 cen­ti­met­rų – pa­kul­nę. „Ma­no vy­ras šiek

2008–2012

tiek že­mes­nis, to­dėl ne­ga­liu avė­ti ba­te­lių itin aukš­ta pa­kul­ne“, – juo­ka­vo Svet­la­na.

Nuo­ta­ka pa­si­puo­šė per­lų ir dei­man­tų aus­ka­rais, ku­riuos jai pa­do­va­no­jo vy­ras, ant kai­rės ran­kos pirš­to mū­vė­jo su­ža­ dė­tu­vių žie­dą su sa­fy­r u. Svet­la­na bu­vo nu­spren­du­si per ves­tu­vių po­ky­lį, prieš tor­to pjaus­ty­mą, per­si­reng­ti aust­r a­lų di­zai­ne­rės Col­let­te Din­nin­gan suk­ne­le, ta­čiau to taip ir ne­pa­da­rė. Šia suk­ne­le ji vil­kė­jo ant­rą­ją ves­tu­vių die­ną.

Svet­la­nos vy­ras gy­dy­to­jas An­ge­lo Acquis­ta pir­mą­ją ves­tu­vių die­ną vil­kė­jo kla­si­ki­nį ita­lų di­zai­ne­rių due­to „Lo­ro Pia­na“ juo­dą smo­kin­gą, ku­rį pir­ko prieš 2006-aisiais Niu­jor­ke vy­ku­sią ci­vi­li­nę san­tuo­ką. Ves­tu­vių puo­ta bu­vo su­reng­ta sos­ti­nės „Stik­lių“ res­ to­ra­ne.Val­giai bu­vo pa­tie­kia­mi pa­gal spe­cia­ liai šven­tei su­da­r y­tą gur­ma­niš­ką val­gia­raš­tį.

Ant­rą­ją ves­tu­vių die­ną šven­tė tę­sė­si dva­ro so­dy­bo­je „Klim­ky­nė“.

241

Penkmečio šventės

Arvydas Macijauskas ir Viktorija Buder santuokos įžadus davė po ketverių metų draugystės.

T

ais pa­čiais me­tais po de­šim­ties me­tų drau­gys­tės po­li­ti­kas Kęs­tu­tis Dauk­ šys ve­dė pe­da­go­gę Eiri­dą Bru­žie­nę.

Eiri­da bu­vo pa­si­puo­šu­si il­ga ly­gaus si­lue­to dramb­lio kau­lo spal­vos suk­ne­le ap­nuo­gin­tais pe­čiais. Iš ka­ta­lo­go nuo­ta­kos iš­si­rink­tas ap­da­ras par­vež­tas iš Ber­ly­no.

Po san­tuo­kos baž­ny­čio­je ves­tu­vi­nin­kai puo­tą iš­kė­lė sos­ti­nės pra­mo­gų ir poil­sio cent­re „Bel­mon­to kriok­liai“. Ten nuo­ta­ka vil­kė­jo ro­ži­nės spal­vos di­zai­ne­rės Lui­zos Spag­no­li ke­lius den­gian­čią suk­ne­lę, ku­rią įsi­gi­jo atos­to­gau­da­ma Si­ci­li­jo­je.

And­riaus Jan­kaus­ko ir Vai­vos Kunst­ mo­nai­tės sep­ty­ne­r ių me­tų drau­gys­tę ves­tu­vės vai­ni­ka­vo 2009-aisiais. Par­duo­ tu­vių „Du bro­liai“ va­dy­bi­nin­kas ir in­ter­je­ ro rū­mų „Ma­dam W“ bend­ra­tur­tė lem­ tin­gą­jį „taip“ iš­ta­rė Pa­lan­gos baž­ny­čio­je.

Nuo vi­suo­met sti­lin­gai at­ro­dan­čios po­ros akių ne­bu­vo ga­li­ma nu­leis­ti ir tą­dien. Ypač akį trau­kė Vai­vos suk­ne­lė. Įs­pū­din­gą nė­ri­niais puoš­tą ap­da­rą siu­vo ma­dos na­mai „Gianf­ran­co Fer­ré“.

Po iš­kil­min­gos san­tuo­kos jau­nie­ji su sve­čiais links­mi­no­si Vai­vos ir And­riaus

242

so­dy­bo­je ant jū­ros kran­to Kark­lė­je.

2010-aisiais Vil­niu­je su­si­tuo­kė bu­vęs Lie­ tu­vos rink­ti­nės krep­ši­nin­kas Ar­vy­das Ma­ci­ jaus­kas ir Vik­to­ri­ja Bu­der. Po­ra san­tuo­kos įža­dus da­vė po ket­ve­rių me­tų drau­gys­tės.

Bal­ta, siau­ra, į apa­čią pla­tė­jan­ti di­zai­ ne­rės R.Pie­kau­tai­tės suk­ne­lė iš­r yš­ki­no grakš­čią bu­vu­sios gim­nas­tės ir ma­ne­ ke­nės fi­gū­rą. A.Ma­ci­jaus­kas per ves­tu­ ves pa­si­puo­šė tam­siai mė­ly­nu neįp­ras­to kir­pi­mo gry­nos vil­nos kos­tiu­mu. Bu­vęs krep­ši­nin­kas ves­tu­vi­nį kos­tiu­mą kū­r u­siam di­zai­ne­riui Egi­di­jui Si­da­r ui, dir­ban­čiam ma­dos na­muo­se „Can­tas“, ne tik aiš­kiai iš­dės­tė no­r us dėl ap­ran­gos, bet ir pa­sa­ kė, kaip ap­reng­ti ar­ti­muo­sius – jo tė­vus, se­se­rį ir Vik­to­ri­jos mo­ti­ną.

2011-aisiais po be­veik tre­jų me­tų drau­ gys­tės su­si­tuo­kė „Lu­koil Bal­ti­ja“ pre­zi­den­ to duk­ra Re­na­ta Pa­lei­či­kai­tė ir vers­li­nin­kas Jur­gis Po­lu­jans­kas. San­tuo­kos įža­dus po­ra nusp­ren­dė duo­ti Ker­na­vės Švč.Mer­ge­lės Ma­ri­jos Škap­lie­ri­nės baž­ny­čio­je. Po ofi­cia­ lios ce­re­mo­ni­jos jau­nie­ji su svi­ta pat­rau­kė į Tra­kus, kiek vė­liau vi­si bu­vo pak­vies­ti į Aukš­tad­va­r y­je esan­čią so­dy­bą.

2008–2012

Renata Paleičikaitė ir Jurgis Pojulanskas tuokėsi Kernavėje.

Palangos bažnyčioje Vaiva Kunstmonaitė Andriui Jankauskui „taip“ ištarė vilkėdama įspūdingą „Gianfranco Ferré“ suknelę.

Jankauskai vestuves šventė savo sodyboje ant jūros kranto, o puotoje dalyvavo ir verslininkas Bronislovas Lubys su žmona Lidija bei dukra Viktorija.

2008–2012

243

Penkmečio šventės

Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas išrinktąją Jolantą vedė per savo 54-ąjį gimtadienį.

S

a­vo my­li­mą­ją Jo­lan­tą Gri­zic­kai­tę 2013-ųjų ge­gu­žę ve­dė Sei­mo pir­mi­ nin­kas Vy­das Ged­vi­las. Apie Sei­mo pir­mi­nin­ko pla­nus dar kar­tą ves­ti ži­no­jo vos ke­le­tas žmo­nių, tad kuk­lio­se ves­tu­vė­ se ne­bu­vo nei ko­le­gų iš Sei­mo, nei bū­rio žur­na­lis­tų. Ne­to­li Kau­no esan­čia­me gol­fo klu­be „El­nias“ V.Ged­vi­las am­ži­ną mei­lę J.Gri­zic­kai­tei pri­sie­kė ste­bint liu­di­nin­kams – vie­nin­te­liam šven­tė­je da­ly­va­vu­siam Sei­ mo na­riui Min­dau­gui Bas­čiui ir jo žmo­nai Re­na­tai Bas­tie­nei.

Pas­vei­kin­ti jau­na­ve­džių į gol­fo aikš­ty­ną at­vy­ko apie 30 sve­čių – drau­gai iš spor­ to pa­sau­lio, jau­na­ve­džių tė­vai bei gi­mi­nės.

Jau­nuo­sius pas­vei­ki­no ir gar­sus smui­ 244

Gegužės 17-ąją Vilhelmas Čepinskis su žmona Viktorija suspėjo ir pakoncertuoti Gedvilų vestuvėse, ir atšokti savąsias.

ki­nin­kas Vil­hel­mas Če­pins­kis, su­ren­gęs pus­va­lan­džio truk­mės kon­cer­tą. Įdo­mus su­ta­pi­mas – smui­ki­nin­kas tą die­ną taip pat ve­dė Vik­to­ri­ją Ku­kaus­kai­tę.

Po kon­cer­to sve­čiai va­ka­rie­nia­vo ir mė­ga­vo­si gam­ta. „Ne­no­rė­jau, kad ves­tu­vės bū­tų pa­gal at­rak­ci­jų pri­kimš­tą sce­na­ri­jų“, – „Lie­tu­vos ry­tui“ sa­kė V.Ged­vi­las.

Tie­sa, pra­mo­gų per ves­tu­ves bū­ta: Sei­ mo pir­mi­nin­kas drau­gus pak­vie­tė pa­si­ga­ ly­nė­ti, kas to­liau nu­muš gol­fo ka­muo­liu­ką.

Jau daug me­tų gol­fą žai­džian­tis V.Ged­ vi­las bū­tent dėl sa­vo aist­ros šiam spor­tui ir pa­si­rin­ko to­kią tuok­tu­vių vie­tą. „Šie gol­fo lau­kai man la­bai bran­gūs.

Tai pir­ma­sis Lie­tu­vo­je gol­fo klu­bas. Daug kas čia gol­fo laz­dą į ran­kas paė­mė pir­mą kar­tą. Čia žais­ti pra­dė­jau ir aš“, – pri­si­mi­ ni­mais da­li­jo­si bu­vęs krep­ši­nio tre­ne­ris.

Ves­tu­vių da­tą jau­nie­ji pa­si­rin­ko taip pat neat­si­tik­ti­nai. Ge­gu­žės 17-ąją V.Ged­ vi­las šven­tė sa­vo 54-ąjį gim­ta­die­nį.

J.Gri­zic­kai­tė ves­tu­vių die­ną vil­kė­jo di­zai­ne­rės Ža­nos Ca­rio­vos si­ūta suk­ne­le.

Jau­ni­kio ran­ką pa­puo­šė bal­to­jo auk­so žie­das, o my­li­ma­jai jis už­mo­vė auk­si­nį žie­ dą su pen­kiais ma­žais bri­lian­tais.

Sei­mo pir­mi­nin­kas pri­si­pa­ži­no, kad anks­čiau ne­ne­šio­da­vo žie­dų, net ir ves­tu­ vi­nio, mat jis truk­dė spor­tuo­ti. Bet da­bar ves­tu­vi­nio žie­do ža­dė­jo ne­nu­si­mau­ti.

2008–2012

Penkmečio šventės

Antanas Bosas ir Daina Randers susituokė Bahamuose.

P

astaruoju metu tuok­tis už­sie­ny­je tam­ pa ypač po­pu­lia­ru. „Šven­tė tik sau“, – taip aiš­ki­na dau­gu­ma sve­tur ves­tu­ves iš­kė­lu­sių gar­sių lie­tu­vių.

2008-aisiais Lie­tu­va aik­čio­jo pa­ma­čiu­si bal­tu kos­tiu­mu vil­kin­tį vers­li­nin­ką An­ta­ną Bo­są, ku­rio ba­sos ko­jos my­nė šla­pią Ba­ha­ mų pap­lū­di­mio smė­lį, o lū­pos bu­čia­vo gra­ žuo­lę Dai­ną Ran­ders. Prie Jung­ti­nių Ame­ ri­kos Vals­ti­jų esan­čio­je sa­lo­je tuo­me­tis par­la­men­ta­ras A.Bo­sas slap­ta ve­dė šir­dies drau­gę Dai­ną. Iki tol tre­jus me­tus drau­ ga­vu­si po­ra no­rė­jo už­da­ros šven­tės tik­tai sau, to­dėl per ves­tu­ves iš­vy­ko iš Lie­tu­vos.

Jau­na­ve­džiai į ke­lio­nių la­ga­mi­nus su­si­ kro­vė vi­sus iš­kil­min­gai šven­tei rei­ka­lin­gus at­ri­bu­tus: nuo rū­bų iki pa­gal už­sa­ky­mą pa­ga­min­tų auk­so žie­dų. Iš­kil­min­ga ves­tu­vių ce­re­mo­ni­ja vy­ko Ba­ha­mų sos­ti­nės Na­sau pen­kių žvaigž­du­čių vieš­bu­čio „San­dals Royal Ba­ha­mian“ pap­lū­di­my­je. Nuo­ta­ka per ves­tu­ves pa­si­puo­šė per­si­ki­ne „Va­len­ ti­no“ suk­ne­le, o jau­ni­kis vil­kė­jo smė­lio spal­vos „Bot­te­ga Ve­ne­ta“ kos­tiu­mą.

246

„Ce­re­mo­ni­ją pa­si­rin­ko­me iš pen­kių si­ūly­tų va­rian­tų. Jie ski­ria­si puoš­me­no­mis, iš­kil­min­gos va­ka­rie­nės val­gia­raš­čiu. Iš­kil­ mių vie­ta ga­lė­jo bū­ti pa­puoš­ta ro­žė­mis, van­dens le­li­jo­mis ar ki­to­mis gė­lė­mis. Dai­ nai la­biau­siai pa­ti­ko le­li­jos. O šven­ti­nei va­ka­rie­nei pa­gei­da­vo­me žu­vies pa­tie­ka­ lų“, – tvir­ti­no A.Bo­sas. Va­ka­rie­nės me­tu jau­na­ve­džiai pa­si­kei­tė do­va­no­mis. Jau­ni­kis nuo­ta­kai įtei­kė bal­to­jo auk­so aus­ka­r us, pa­da­bin­tus bri­lian­tais, o ji jam – sti­lin­gą ita­liš­ką laik­ro­dį.

Vi­sai ki­to­kią prie­žas­tį tuok­tis sve­tur tu­rė­jo le­gen­di­nis krep­ši­nin­kas Ša­r ū­nas Mar­čiu­lio­nis, 2012-aisiais JAV su­mai­nęs auk­so žie­dus su sa­vo šir­dies drau­ge Lau­ ra Mi­ke­lio­ny­te. „Žie­mą lei­džiu Ame­ri­ko­je, tu­riu čia daug gar­baus am­žiaus drau­gų, jie ne­ga­lė­tų atsk­ris­ti į Lie­tu­vą, to­dėl iš­kel­da­ mas ves­tu­ves JAV pa­ger­biau juos“, – sa­kė Š.Mar­čiu­lio­nis. Krep­ši­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad ves­tu­vės bu­vo ga­na kuk­lios. „Kai vė­lai sub­ręs­ti ves­tu­vėms, di­de­lių jų tie­siog ne­ga­li kel­ti. To­kia­me am­žiu­je

ves­tu­vės – for­ma­lu­mas“, – juo­kė­si Š.Mar­ čiu­lio­nis. Ves­tu­ves po­ra šven­tė gol­fo klu­ be ne­to­li San Die­go. Į iš­kil­mes atsk­ri­do ir ke­le­tas drau­gų iš Lie­tu­vos. Nuo­ta­ka vil­kė­jo bal­tą suk­ne­lę, ku­rią įsi­gi­jo JAV. „Kar­tu nu­ta­rė­me, kad tuok­si­mės JAV. Ir ne­si­gai­liu – ves­tu­vės man la­bai pa­ti­ko“, – sa­kė Lau­ra.

2012 me­tų pa­va­sa­rį iš sau­lė­to­sios Aust­ra­li­jos į Lie­tu­vą atsk­rie­jo ne­ti­kė­ta ži­nia: vers­li­nin­kas Žil­vi­nas Gri­gai­tis ve­dė!

Va­ka­rė­lių li­ūtas auk­so žie­dus su­mai­nė su vers­li­nin­ke bei bu­vu­sia ma­ne­ke­ne El­le Mar­tin. „Esu lai­min­ges­nis, nei ga­li­ma ma­ny­ti“, – tuo­met tei­gė Ž.Gri­gai­tis. Po ce­re­mo­ni­jos Ro­tu­šė­je lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­ti aust­ra­lė ir Ž.Gri­gai­tis ves­tu­vės atš­ ven­tė Mel­bur­no res­to­ra­ne „Silks“.

Pro­diu­se­ris Eg­mon­tas Bžes­kas ir jo my­li­mo­ji Re­da Gi­ky­tė sve­tur žie­dus su­mai­nė no­rė­dami vi­siš­kai ki­to­kių ves­ tu­vių nei įp­ras­ta. Tad bai­gian­tis 2012 me­tams po­ra iš­ke­lia­vo į Tai­lan­dą, kur ofi­ cia­liai ta­po su­tuok­ti­niais.

2008–2012

Lietuvą pribloškė iš Australijos atskriejusi žinia apie Žilvino Grigaičio ir Elle Martins tuoktuves.

Šarūnas Marčiulionis su Laura Mikelionyte aukso žiedus sumainė netoli San Diego (JAV).

2008–2012

247

Penkmečio šventės

Egmontas Bžeskas ir Reda Gikytė slapta susituokė Tailande.

Prieš tai pa­bu­vę tra­di­ci­nė­se ves­tu­vė­se Azer­bai­dža­ne ir pa­ma­tę, kaip jas šven­čia ki­ta­tau­čiai, lie­tu­viai sup­ra­to, kad jų san­ tuo­kos ce­re­mo­ni­ja bus vi­siš­kai ki­to­kia. „Sa­vo šven­tės no­rė­tu­me kur kas ra­mes­ nės ir kuk­les­nės“, – šyp­so­jo­si tuo­me­ čiai su­ža­dė­ti­niai. My­li­mie­ji yra sa­kę, kad no­rė­tų slap­tų ir pap­ras­tų ves­tu­vių: Re­da kar­tą jau vil­kė­jo bal­tą nuo­ta­kos suk­ne­lę, nes bu­vo iš­te­kė­ju­si už šo­kė­jo And­riaus Kan­de­lio, o pir­mą kar­tą prie al­to­riaus žen­gu­siam Eg­mon­tui tra­di­ci­nė ir di­de­lė šven­tė neį­do­mi.

T

uok­tis pap­lū­di­my­je – ro­man­tiš­ka, ta­čiau is­to­ri­ja, ku­ri nu­ti­ko vers­li­nin­ kui Ri­man­tui Ja­siu­kė­nui, kai jis Ita­li­ jo­je prie al­to­riaus 2010-ųjų rug­sė­jį ve­dė 248

sa­vo iš­rink­tą­ją Vi­ta­li­ją, ver­ta penk­me­čio už­sie­ny­je vy­ku­sių ves­tu­vių ti­tu­lo.

Klai­pė­do­je gy­ve­nan­ti po­r a sva­jo­ jo su­si­tuok­ti ma­ža­me Ita­li­jos kai­me­ly­je.

Su­si­ra­do kal­nų ap­sup­tą Lu­kos mies­te­lį, iš­si­nuo­mo­jo ten vi­lą, su­sit­var­kė vi­sus rei­ka­lin­gus formalumus, pa­siė­mė sa­vo vai­kus Jus­tą ir Ru­gi­lę ir iš­vy­ko įgy­ven­din­ ti sva­jo­nės. Ta­čiau nu­vy­kus į ne­to­li Pi­zos esan­tį Lu­kos mies­te­lį, paaiš­kė­jo, kad... ves­ tu­vių ne­bus! Ves­tu­vės tu­rė­jo vyk­ti po tri­jų die­nų, o vie­tos ku­ni­gas skės­čio­jo ran­ko­ mis – ne­va tuok­tu­vės per greitai. Ta­čiau neo­fi­cia­liai bu­vo kal­ba­ma, kad jau­na­ve­ džiai tie­siog ap­si­gy­ve­no ne­tin­ka­mo­je vie­ to­je. Mat vi­la, ku­rio­je ap­sis­to­jo, prik­lau­so Na­po­leo­no pa­li­kuo­niams, o jie, bū­da­mi pro­tes­tan­tai, ne­su­ta­ria su ka­ta­li­kų ku­ni­gu.

Lai­mei, klai­pė­die­čiai pa­ži­no­jo iš Lie­ tu­vos ki­lu­sį ku­ni­gą do­ną Ro­ber­to. Jis, su­ži­no­jęs apie tau­tie­čių bė­das, pak­lau­sė, ar nie­ko prieš, jei ves­tu­vės vyks Va­ti­ka­ne.

Pa­si­ro­do, Va­ti­ka­no baž­ny­čios ku­ni­gas – do­no Ro­ber­to drau­gas. „Žmo­nės me­tus lau­kia, kad juos čia su­tuok­tų, o mums pa­si­se­kė – lau­kė­me tik tris die­nas. Gal li­ki­mas?“ – šyp­so­si R.Ja­siu­kė­nas.

Lie­tu­vos ats­to­vy­bė Va­ti­ka­ne bei Lie­tu­ vos ku­ni­gai pa­dė­jo su­t­var­ky­ti rei­kalingus do­ku­men­tus ir nu­ma­ty­tą ves­tu­vių die­ną po­ra dun­dė­jo trau­ki­niu į Va­ti­ka­ną. „Ga­li­ma sa­ky­ti, kad mū­sų ves­tu­vės bu­vo trau­ki­ny­je – ke­lio­nė į Va­ti­ka­ną ir at­gal tru­ko net de­šimt va­lan­dų“, – pri­si­ me­na V.Ja­siu­kė­nie­nė.

2008–2012

Rimantas Jasiukėnas net nesapnavo, kad savo išrinktąją Vitaliją ves Vatikane.

Grįžę po tuoktuvių Vatikane Rimantas ir Vitalija Jasiukėnai vakarieniavo Lukos miestelyje, kur tradicinę itališką vakarienę jiems paruošė vietos virėja.

2008–2012

249

Penkmečio šventės

1

2

3

2008-ieji 2008 05 02. Daug mu­zi­kos – bū­tent tai la­biau­siai įsi­mi­nė vers­li­nin­ko Sau­liaus Ka­ro­so sve­čiai, svei­ki­nę jį pen­kias­de­šim­to­jo ju­bi­lie­jaus pro­ga. Gim­ta­die­nis bu­vo šven­čia­ mas ke­lias die­nas. Pir­mą­ją dieną apie 500 sve­čių Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je klau­sė­si kon­cer­to, skir­to ju­bi­lia­tui.

Ant­rą­ją die­ną Vil­niaus ro­tu­šė­je mu­zi­ kos taip pat net­r ū­ko. Po­nui Sau­liui mu­zi­ ki­nius svei­ki­ni­mus pa­r uo­šė drau­gai – vie­ ni dai­na­vo pa­tys, ki­ti į pa­gal­bą pa­si­tel­kė pro­fe­sio­na­lus.

5 252

4

7

6

1. Verslininkas Saulius Karosas su žmona (dabar jau buvusia) Reda ir sūnumi Konstantinu.

2. Koncerno „Lukoil“ prezidentas Vagitas Alekperovas su žmona Larisa (kairėje) ir seserimi Nelli.

3. Koncerno „Lukoil“ viceprezidentas Aleksandras Džaparidzė su žmona Jelena.

4. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir dizaineris Juozas Statkevičius.

5. Kompanijos „Lukoil Baltija R“ vadovas Chaimas Koganas (kairėje) ir bendrovės „Lukoil Baltija“ generalinis direktorius Ivanas Paleičikas su žmona Birute.

6. Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Stasys Brundza su žmona Audrone.

7. Ponios Redos Karosas dukra Miglė Globytė ir verslininkas Julius Urbaitis.

20082008–2012 05 09

stilius

1

3

2 2008 05 29. Ne­daž­nai Lie­tu­vo­je žings­ niuo­ja­ma rau­do­nuo­ju ki­li­mu. Vie­na to­kių pro­gų – pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je su­reng­ti ki­no ir te­le­vi­zi­jos ap­do­va­no­ji­mai „Si­dab­ri­nė ger­vė 2008“, kur sve­čiams prie­šais Na­cio­ na­li­nio dra­mos teat­ro du­ris bu­vo pa­ties­tas rau­do­na­sis ki­li­mas.

4

2008–2012

1. Prodiuseris Rolandas Skaisgirys su žmona (dabar jau buvusia) Valdone.

2. „Mis Lietuva 2007“ Jurgita Jurkutė su draugu (dabar vyru) verslininku Ryčiu Širvaičiu.

3. Tuometis bendrovės „MG Baltic Media“ generalinis direktorius Paulius Kovas su drauge (dabar žmona) aktore Nijole Narmontaite.

4. Aktorė Gražina Baikštytė su dukra Viktorija Mikutėnaite.

5. Aktorius Marius Jampolskis su žmona (dabar jau buvusia) Aiste.

5 253

Penkmečio šventės

1

2

2008-ieji 2008 06 25. Ant­rą­ją tri­jų die­nų vi­zi­to Lie­tu­vo­je die­ną Ny­der­ lan­dų ka­ra­lie­nė Beat­rix su­ren­gė priė­mi­mą. Mo­narc­hė, pir­mą­kart vie­šin­ti mū­sų ša­ly­je, pre­zi­den­tą Val­dą Adam­kų su žmo­na Al­ma bei gau­sų bū­rį gar­bių lie­tu­vių ir sve­čių iš už­sie­nio pak­vie­tė į „Ams­ter­dam Loe­ki Star­dust Quar­tet“ kon­cer­tą Lie­tu­vos na­cio­ na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je.

3 254

1. Ponia Alma Adamkienė (kairėje) ir Nyderlandų karalienė Beatrix.

2. Verslininkė Rasa Šnaiderienė su tėvu Algimantu Lauciumi.

3. Tuometis premjeras Gediminas Kirkilas su žmona Liudmila.

4. Kompanijos „Megrame“ prezidentas Juozas Magelinskas su žmona Laima.

5. Tuometė žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė.

6. Bendrovės „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis su žmona Ramune.

7. Bendrovės „Pieno žvaigždės“ valdybos pirmininkas Julius Kvaraciejus su žmona Regina.

8. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas su žmona Jurgita.

9. Tuometis aplinkos apsaugos ministras Artūras Paulauskas su žmona Jolanta.

2008–2012

4

7

2008–2012

5

8

6

9 255

Penkmečio šventės

4 1

3

2008-ieji 2008 10 12. Keli šimtai žiūrovų... sce­ noje. Taip nutiko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur apie savo atsi­ radimą paskelbė naujas nacionalinis tele­ vizijos kanalas „Lietuvos ryto“ televizija.

2 256

1. Daktaras Juozas Kazickas su žmona Aleksandra.

2. Gydytoja Kornelija Mačiulienė ir tuometis premjeras Gediminas Kirkilas.

3.Tuometis „Lietuvos ryto“ televizijos generalinis direktorius Edmundas Jakilaitis su žmona Rasa.

4. Tuometis bendrovės „Carlsberg Baltic“ prezidentas Tomas Kučinskas su žmona Lina.

5. „Aprangos“ grupės vadovas Rimantas Perveneckas su žmona Vilija.

5

2008–2012

6

7

8 6. Politikas Artūras Zuokas su žmona Agne.

7. Tuometis SEB banko prezidentas Audrius Žiugžda su žmona (dabar jau buvusia) Jurgita.

8. Bendrovės „Biovela“ bendraturčiai Birutė ir Virginijus Kantauskai.

9. Bendrovės „Fragrances International“ vadovas Benas Gudelis su žmona Izolda.

10. Bendrovės „AAA“ vadovas Algimantas Smičius su žmona Jolanta.

9

2008–2012

10 257

Penkmečio šventės

258

11

12

13

14

15

16

2008–2012

17

20

18

2008–2012

19

11. Krepšinio treneris Vladas Garastas su žmona Irena.

12. Politikas Alvydas Sadeckas su žmona Ilona.

13. Įmonių grupės „AG Group“ generalinis direktorius Aurelijus Rusteika su žmona Aurelija.

14. Koncerno „Lukoil Baltija“ prezidentas Ivanas Paleičikas su žmona Birute.

15. Vokietijos įmonės „Cosma“ valdytojas Eimantas Skrabulis su žmona Jurgita.

16. Tuometis Seimo narys Vytautas Grubliauskas su žmona Inga.

17. Ponai (iš kairės): Andrius Jankauskas, Vaiva Kunstmonaitė, Tomas Jankauskas ir Vida Kunstmonienė.

18. Chirurgas Kęstutis Strupas su žmona Silvija.

19. Bendrovės „GlaxoSmithKline Lietuva“ generalinis direktorius Kęstutis Čereška su žmona Vilma.

20. Verslininkas Andrius Janukonis su žmona Živile.

259

Penkmečio šventės

2009-ieji 2009 05 22. Argi įma­no­ma pa­va­ka­rie­ niau­ti su le­gen­di­niu agen­tu 007 Džeim­su Bon­du? Taip! O kiek tai kai­nuo­tų? 500 li­tų.

To­kią pro­gą sos­ti­nės „Stik­lių“ res­to­ra­ne su­tei­kė sep­ty­nis kar­tus šį per­so­na­žą ki­ne su­vai­di­nęs bri­tų ak­to­rius Ro­ge­ris Moo­re’as.

1. Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su žmo­na Al­ma (pora dešinėje) ir ak­to­rius Ro­ge­ris Moo­re’as su žmo­na Kris­ti­na.

2. Sei­mo na­rys Kęs­tu­tis Dauk­šys su žmo­na Eiri­da.

3.Vers­li­nin­kas An­ta­nas Bo­sas su žmo­na Dai­na.

4. Įmo­nių gru­pės „Bal­tic Op­ti­cal Disc“ va­do­vas Vid­man­tas Ja­nu­le­vi­čius su žmo­na Gab­rie­le.

1

2 260

3

4

2008–2012

Penkmečio šventės

1

2

2009-ieji 2009 07 06. Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio ir Vals­ty­bės die­nos mi­nė­ji­mo ren­gi­nius lie­pos 6-osios va­ka­rą vai­ni­ka­vo pre­zi­den­to Val­ do Adam­kaus var­du su­reng­tas priė­mi­mas Pre­zi­den­tū­ros kie­me­ly­je. Į jį bu­vo pak­vies­ta dau­giau kaip du tūks­tan­čiai sve­čių.

Iš Dai­nų šven­tės kon­cer­to į va­ka­rą Pre­zi­den­tū­ro­je ats­ku­bė­jo ne vi­si tą die­ną Lie­tu­vo­je lan­kę­si mo­narc­hai bei Euro­pos vals­ty­bių va­do­vai. Priė­mi­me neiš­vy­do­me ir iš­rink­to­sios pre­zi­den­tės Da­lios Gry­ baus­kai­tės – ji li­ko švęs­ti kar­tu su Dai­nų šven­tės už­da­r y­mo da­ly­viais Vin­gio par­ke.

3 262262

1. Šalies pirmoji ponia Alma Adamkienė.

2. Prezidentas Valdas Adamkus (dešinėje) ir Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas su karaliene Silvia.

3. Kauno meras Andrius Kupčinskas su žmona Jurgita.

4. Tuometis Latvijos prezidentas Valdis Zatleras su žmona Lilita.

4 20092008–2012 07 10

stilius

5

6

9

8

stilius 2008–2012 2009 07 10

5. Tuometis Islandijos prezidentas Ólafuras Ragnaras Grímssonas su žmona Dorrit Moussaieff.

6. Tuometė Suomijos prezidentė Tarja Halonen su vyru Pentti Arajärvi.

7. Tuometis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas su žmona Reda.

8. Lietuvos radijo ir televizijos vadovas

7

10 Audrius Siaurusevičius su žmona Ingrida Žaltauskaite.

9. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene.

10. Tuometis Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Adolfas Večerskis su žmona Viola.

263

Penkmečio šventės

2009-ieji 2009 07 24. Kė­dai­niuo­se triukš­min­ gai atš­vęs­tas tuomečio euro­par­la­men­ta­ro Vik­to­ro Us­pas­kic­ho pen­kias­de­šimt­me­tis paš­nibž­do­mis buvo ti­tu­luo­ja­mas šio jau­ kaus pro­vin­ci­jos mies­to me­tų įvy­kiu. Iki šiol čia ne­bu­vo su­si­rin­kę tiek ži­no­mų po­nių ir po­nų, o dau­gu­mai kė­dai­niš­kių be­ne pir­mą kar­tą te­ko da­ly­vau­ti to­kia­me iš­tai­gin­ga­me po­ky­ly­je ir ženg­ti rau­do­nuo­ju ki­li­mu.

1

6 2

4 264264

3

5

7 20092008–2012 07 31

8

9

10 11

12

15

2008–2012 2009 07 31

13

14

1. Kėdainių milijonierius Viktoras Uspaskichas su žmona Jolanta (viduryje) bei vaikais Julija ir Edvardu (pora kairėje), Laura ir mažąja Juste.

2. Bendrovės „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis su žmona Ramune.

3. Tuometis Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Valionis su žmona Romualda.

4. Politikas Algirdas Brazauskas su žmona Kristina.

5. Darbo partijos pirmininko pavaduotoja Loreta Graužinienė su vyru Juliumi.

6. Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas Gintaras Furmanavičius su drauge Gražina Goriunoviene.

7. Politikas Rolandas Paksas su žmona Laima.

8. Bendrovės „Dujotekana“ prezidentas Rimandas Stonys su žmona Rasa.

9. Tuometis Seimo narys Jonas Pinskus su žmona Živile.

10. Politikė Kazimiera Prunskienė.

11. Politikas Artūras Paulauskas su žmona Jolanta.

12. Tuomečiai Seimo nariai Milda Petrauskienė ir Jonas Jagminas.

13. Tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas su žmona Inga.

14. Seimo narys Bronius Bradauskas su žmona Danguole.

15. Iš kairės: SBA koncerno prezidentas Arūnas Martinkevičius, tuometis SEB banko prezidento pirmasis pavaduotojas Raimondas Kvedaras, bendrovės „VP grupė“ prezidentas Nerijus Numavičius ir bendrovės „Kauno grūdai“ generalinis direktorius Tautvydas Barštys.

265265

Penkmečio šventės

3

2010-ieji 2010 09 10. Įsi­siau­tė­ju­si kri­zė ge­ro­ kai ap­ma­ži­no puoš­nių ren­gi­nių, tad pui­ki pro­ga su­si­bur­ti ta­po pir­mą kar­tą su­reng­ ta Ma­dos nak­tis (2012 me­tais per­va­din­ta Sti­liaus nak­ti­mi). Spe­cia­liai iš Ita­li­jos at­vež­ ta „MaxMa­ra“ ko­lek­ci­ja, Juo­zo Stat­ke­vi­ čiaus teat­ro kos­tiu­mai, sa­lo­no „Ge­di­mi­no 22“ pre­kės ženk­lų ko­lek­ci­jos bei jau­nų­jų di­zai­ne­rių In­gos Le­liu­gai­tės ir Mor­tos Pau­lės de­biu­tas ta­po pui­kia pas­pir­ti­mi šį ren­gi­nį pa­vers­ti tra­di­ci­ja.

1

2 266

1. Galerijos „Fabra Ars” savininkė Tamara Binevič su dukterimi Anastasija ir jos bičiuliais – Tautvydu Klimavičiumi (kairėje) ir Andrejumi Majevskiu.

2. Iš kairės: stilistas Mantas Petruškevičius, verslininkės Danguolė Stachura ir Inga Budrienė, dizainerė Audronė Bunikienė, advokatė Raimonda Kazlauskienė, „Modilinos” savininkė Jolanta Sadauskienė.

3. Choreografas Gytis Ivanauskas ir šokėja Irina Nazarenko.

4. Salono „Pudrinė” šeimininkės (iš kairės): Neringa Čebatorienė, Aušra Möller ir Andželika Kšanienė.

5. Bendrovės „Apranga” pirkimo direktorė Ilona Šimkūnienė su svečiu iš Italijos, „MaxMara” mados namų rinkodaros direktoriumi Christianu Notari.

6.Verslininkas Antanas Bosas su žmona Daina.

7. „Amatininkų užeigos” savininkė Irena Marozienė bei tuometis „Publicum Events” pardavimo ir plėtros vadovas Alfas Ivanauskas.

8. Dizainerė Ramunė Piekautaitė su sužadėtiniu Kęstučiu Verslovu.

9. „KUKLA Beauty Box” stilistai Kęstas Rimdžius ir Agnė Gilytė (pora dešinėje) ir direktorė Ilma Stasiulytė.

10. Pedagogė Eirida Daukšienė su dukterimi Solveta.

2008–2012

4

5

8

2008–2012

6

9

7

10 267

Penkmečio šventės

11

14

12

15

11. Verslininkės Rasa Arlauskienė (kairėje) ir Enrika Sikorskienė.

12. Modelis Jonas Stankevičius ir dizainerė Aušra Žvirblienė-Haglund.

13. Salonų „Karališkas tigras” vadovas Mečislovas Subelis su bičiule Audra Paulauskaite.

14. Parduotuvės „Krautuvėlė” šeimininkė Loreta Šurkutė su draugu Gyčiu Daugėla.

268

13

16 15. „Aprangos” pirkimo direktorė Inga Tarėlaitė.

16. Verslininkas Arūnas Želnys su žmona Gyte.

17. Dizainerė Milda Čergelytė.

18. Viešnia Rita Avulienė su dukterimi Ieva.

19. Mokslininkė Daiva Janulaitytė-Günther.

20. Baleto artistė Neli Beliakaitė.

21. Tuometės Ūkio banko teatro arenos

17 direktorius Valdas Petreikis su drauge Simona Paciukonyte.

22. Parduotuvės „Lauros namai” savininkė Laura Bohne (dešinėje) ir verslininkė Živilė Ramoškienė.

23. Viešnia Inga PaksaitėStumbrienė.

24. Dizaineriai Egidijus Sidaras ir Lilija Larionova.

2008–2012

18

22

2008–2012

19

20

23

21

24 269

Penkmečio šventės

1

2010-ieji 2010 10 29. Di­zai­ne­rio Juo­zo Stat­ke­vi­ čiaus ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mai vi­suo­met su­lau­ kia praš­mat­niau­sių ir gar­bin­giau­sių po­nių.

Bet šiais me­tais pir­mą kar­tą di­zai­ne­ris pris­ta­tė ir vy­riš­kų mo­de­lių, tad su­lau­kė ir di­de­lio stip­rio­sios ly­ties su­si­do­mė­ji­mo.

2 270

3

1. Pažiūrėti Juozo Statkevičiaus kolekcijos atvyko (iš kairės) stilistė Žana Dubska, buvusi pirmoji Latvijos ponia Lilita su vyru tuomečiu prezidentu Valdžiu Zatleru, tuometė Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Juozo tėvai Vanda ir Juozas Statkevičiai.

2. Baleto šokėjas Nerijus Juška ir žurnalistė Liepa Kiauleikytė-Rimkevičienė.

3. Verslininkas Aivaras Stumbras su žmona Inga.

4. Po pristatymo aktorius Dexteris Fletcheris glaudėsi prie žmonos režisierės Dalios Ibelhauptaitės (dešinėje) ir kolekciją pristačiusios operos solistės Asmik Grigorian.

5.Viešnia Šorena Džaniašvili.

6.Verslininkas Antanas Bosas su žmona Daina.

7. Aplinkos ministro patarėja Laura Dzelzytė.

8. Bendrovės „Biovela” bendraturtė Birutė Kantauskienė su dukterimi Šarūne.

2008–2012

4

5

8

6

9

7 9. Bend­ro­vės „Ran­ga Group” pre­zi­den­tas Lai­mu­tis Pin­ke­vi­čius (vi­du­ry­je) ir odon­to­lo­ gi­jos kli­ni­kos „Aukš­tė­ja” sa­vi­nin­kai Sand­ra ir Val­das But­kai.

10. Vers­li­nin­kas Ro­mual­das Ba­ku­tis su žmo­ na Dai­va.

11. TV3 va­do­vė Lau­ra Bla­že­vi­čiū­tė su vy­ru And­riu­mi.

2008–2012

10

11 271

Penkmečio šventės

2

1

2011-ieji 2011 06 15. Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje plaukė puošnios damos ir elegantiški ponai. Žinomi šalies verslininkai, politikai, meno atstovai rinkosi į „Mentor Lietuva“ labdaros vakarą. Pokylio garbės viešnia – Švedijos karalienė Silvia.

272

1. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Švedijos karalienė Silvia susitiko su Lietuvos vadove Dalia Grybauskaite.

2. Bendrovės „Šiaulių plento grupė” valdybos pirmininkas Šarūnas Kliokys su žmona Nijole.

3. Bendrovės „Švyturys-Utenos alus” generalinis direktorius Rolandas Viršilas su žmona Aukse.

3

2008–2012

4

5

6

7

9

8

2008–2012

4. Advokatų kontoros „Lawin” vadovas Rolandas Valiūnas su žmona gydytoja Renata Valiūniene.

5. SEB banko prezidentas Raimondas Kvedaras su žmona Jolanta.

6. Koncerno „MG Baltic” prezidentas Darius Mockus

10 su žmona Ina. 7. Banko „Nordea Bank Lietuva” generalinė direktorė Inga Skisaker.

8. Asociacijos „Mentor Lietuva” valdybos pirmininkas ir tuometis SEB banko prezidento pavaduotojas Aivaras

Čičelis su žmona Agne.

9. Bendrovės „Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis su žmona Ramune.

10. Buvęs garsus krepšininkas, verslininkas Šarūnas Marčiulionis su viešnia (dabar žmona) Laura Mikelionyte.

273

Penkmečio šventės

1

2

3

2011-ieji 2011 07 06. Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­ dau­go ka­r ū­na­vi­mo die­ną nuo­tai­kin­gai at­gi­jo Vil­niaus pa­veiks­lų ga­le­ri­jos – Chod­ ke­vi­čių rū­mų kie­mas, per ku­r į bu­vo nu­ties­tas rau­do­nas ki­li­mas. Čia vy­ko lab­da­ros po­ky­lis, į ku­rį susirinko apie 150 sve­čių – Lie­tu­vos me­ni­nin­kų, moks­ li­nin­kų, vers­li­nin­kų, po­li­ti­kų, už­sie­nio vals­ty­bių­ ats­to­vų.

Valstybės dienos šven­tė­je da­ly­va­ vo ir ka­den­ci­ją bai­gęs pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su žmo­na Al­ma, atvyko sostinės meras Artūras Zuokas su žmona Agne.

Var­di­nio kvie­ti­mo kai­na vie­nam žmo­ gui – 170 li­tų. Už kvie­ti­mus su­r ink­tos lė­šos skir­tos Vil­niaus uni­ver­si­te­to San­ ta­r iš­kių kli­ni­kų Vai­kų li­go­ni­nei – švirkš­ti­ nėms pom­poms bei pe­r i­fe­r i­nių ner­vi­nių rez­gi­nių sti­mu­lia­to­r iams įsi­gy­ti.

Tais metais Min­dau­go ka­r ū­na­vi­mo die­nos mi­nė­ji­mas, su­bū­ręs gar­bin­gus as­me­nis į lab­da­ros va­ka­rą, buvo pri­va­ti visuo­ menės atstovų iniciatyva, kurią ėmėsi įgyvendinti ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu už­si-­ i­man­čios bend­ro­vės „Pir­mo­ji ka­va” di­rek­ to­rius bei televizijos laidų vedėjas Jo­gai­la Mor­kū­nas ir jo komanda.

274

4

5

2008–2012

6

7

8

9

10

2008–2012

11

12

1. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma.

2. Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas su žmona Agne.

3. Tuometis bendrovės „BBH Baltic” prezidentas Tomas Kučinskas su žmona Lina.

4. SEB banko prezidentas Raimondas Kvedaras su žmona Jolanta.

5. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas su žmona Rūta.

6. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė su vyru britų aktoriumi Dexteriu Fletcheriu.

7. Politikas Gediminas Vagnorius su žmona Nijole.

8. Buvęs krepšininkas Arvydas Macijauskas su žmona Viktorija.

9. Svečiai (iš kairės): verslininkas ir krepšinio rėmėjas Antanas Guoga su bendradarbe Džuljeta Rainyte, įmonės „Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis su žmona Ramune, verslininkas Romualdas Bakutis su žmona Daiva.

10. Bendrovės „Švyturys-Utenos alus” generalinis direktorius Rolandas Viršilas su žmona Aukse.

11. Bendrovės „Dojus agro” valdybos pirmininkas Pranas Dailidė su žmona Jolanta.

12. Tuometis SEB banko prezidento pavaduotojas Aivaras Čičelis su žmona Agne.

275

Penkmečio šventės

13

14

16

17

276

15

18

2008–2012

19

21

20

22

23

24

2008–2012

26

25

13. Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėjas Romas Kasparas su žmona Nerija.

14. Bendrovės „West Express” vadovas Egidijus Vaišvilas su žmona Audrone.

15. Politikas Petras Auštrevičius su žmona Gintare.

16. Tuometis Seimo narys Vytautas Bogušis su žmona Virginija.

17. Tuometis „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas Edmundas Jakilaitis su žmona Rasa.

18. Verslininkė Asta Meschino ir bendrovės „Lietuvos draudimas” generalinis direktorius Kęstutis Šerpytis.

19. Politologas Raimundas Lopata su žmona Aušra.

20. Politikas Gediminas Kirkilas su žmona Liudmila.

21. Los Andželo garbės konsulė Daiva Čekanauskaitė-Navarrette.

22. Teatro režisierius Oskaras Koršunovas.

23. Verslininkė Rasa Martens.

24. Politikas Algirdas Butkevičius su žmona Janina.

25. Ekskomisarų biuro bendraturtis Alvydas Sadeckas su žmona Ilona.

26. Renginių vedėjas Jogaila Morkūnas su drauge Austėja.

277

Penkmečio šventės

1

3

2011-ieji 2011 08 29. Nau­jo­jo se­zo­no ir krep­ši­nio čem­pio­na­to „Euro­ Bas­ket 2011” pra­džią TV3 atš­ven­tė į gro­žio ir mu­zi­kos šou suk­vie­ tu­si di­de­lį bū­rį gar­se­ny­bių.

Ant rau­do­no­jo ki­li­mo, pa­ties­to ant Bal­to­jo til­to, sa­vo puoš­ nius ap­da­r us ir ža­ve­sį de­monst­ra­vo spor­ti­nin­kai, po­li­ti­kai, vers­ li­nin­kai, te­le­vi­zi­jos gar­se­ny­bės, dai­ni­nin­kai.

Itin svar­bių as­me­nų ba­r u-zo­na ta­pęs til­tas bu­vo pui­ki vie­ta ste­bė­ti ne tik ge­riau­sių ša­lies dai­ni­nin­kų pa­si­ro­dy­mus.

4

2 278

1. Krepšinio čempionato pradžią nukirpdami simbolinę juostą paskelbė (iš kairės): krepšininkas Linas Kleiza, Vilniaus meras Artūras Zuokas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė, tuometis premjeras Andrius Kubilius ir tuometis „FIBA Europe” generalinis sekretorius Naras Zanolinas.

2. Lietuvą krepšinio čempionato proga sveikino ir tikėjimo sirgaliams linkėjo

5 prezidentė Dalia Grybauskaitė, legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis (kairėje) ir „FIBA Europe” prezidentas Olafuras Rafnssonas.

3. Tuometis Vilniaus mero pavaduotojas Jonas Pinskus su žmona Živile.

4. „Biovelos” įmonių grupės generalinis direktorius Virginijus Kantauskas su žmona Birute.

5. Seimo narė Agnė Bilotaitė.

2008–2012

1

2

5

2011 10 20. 450 kaip niekad išsipus­ čiusių žmonių svaigiame baltų lelijų aro­ mato debesyje. Rusų dizainerio Valentino Judaškino aukštosios mados suknelės. Tokį vaizdą buvo galima išvysti Vilniaus naciona­ linėje filharmonijoje.

Stilisto Manto Petruškevičiaus kvieti­ mu V.Judaškinas Lietuvos publikai parodė savo kolekciją.

6

3

2008–2012

4

1. Di­zai­ne­ris Va­len­ti­nas Ju­daš­ki­nas (kai­rė­je) ir sti­lis­tas Man­tas Pet­ruš­ke­vi­čius.

2. Vers­li­nin­kė Ra­sa Ar­laus­kie­nė.

3. Vers­li­nin­kė Ire­na Ma­ro­zie­nė.

4. Fut­bo­lo tre­ne­ris Rai­mon­das Žu­tau­tas su žmo­na Ro­ma.

5. Pe­da­go­gė Eiri­da Dauk­šie­nė.

6. Vers­li­nin­kė Dan­guo­lė Stac­hu­ra (kai­rė­je) ir di­zai­ne­rė El­la Ta­ta­ri­no­va.

279

Penkmečio šventės

2

5 1

2011-ieji 2011 10 28. Kauno „Žalgirio” arena dar nebuvo mačiusi tiek puošnių svečių kaip per „Vičiūnų” įmonių grupės dvidešim­ tmečio šventę. Šven­tės me­tu sce­no­je at­li­kė­jai pub­ li­ką kvie­tė ro­man­tiš­kai pa­siž­val­gy­ti po tuos kraš­tus, kur „Vi­či­ūnų” įmo­nių gru­pė įsi­gy­ja ža­lia­vų, ga­mi­na ir par­duo­da sa­vo pro­duk­ci­ją.

1. Šventės šeimininkai – „Vičiūnų” įmonių grupės bendraturčiai Visvaldas ir Irena Matijošaičiai.

2. Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis su žmona Ingrida.

3. Sportinių šokių treneriai Česlovas ir Jūratė Norvaišos.

4. Politikas Žilvinas Šilgalis su žmona Lina.

5. Kaunietė verslininkė Sigita Barštienė.

6. Įmonės „Audimas” bendraturčiai Rimvydas ir Rasa Povilaičiai.

280280

3

4

6

2008–2012

281

Penkmečio šventės

2

2012-ieji 2012 12 05. Kai esi di­de­lis ir stip­rus, per gim­ta­die­nį ne­lau­ki do­va­nų – pats dos­niai jas ga­li da­lin­ti. Bend­ro­vės „Stik­liai” 25 me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga Vil­niu­je, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je, lie­ jo­si nuos­ta­būs mu­zi­kos gar­sai.

Sve­čiai klau­sė­si spe­cia­liai tai pro­gai at­rink­tų ir Mask­vos vals­ty­ bi­nio sim­fo­ni­nio or­kest­ro at­lie­ka­mų kū­ri­nių. Or­kest­ro di­ri­gen­tas gar­su­sis maest­ro Pa­ve­las Ko­ga­nas po kon­cer­to ta­rė svei­ki­ni­mo žo­dį lin­kė­da­mas „Stik­liams” il­gaam­žiš­ku­mo.

Po tau­rės šam­pa­no ir gar­džių vai­šių lau­kė ne­ti­kė­tu­mas – gru­pės „Kek­si” kon­cer­tas.

1

3 282

4

5

6

2008–2012

7

8

11

12

9

10

13

14

2008–2012

15

16

1. Bendrovės „Stikliai” bendraturčiai Ana ir Aleksandras Ciupijai bei Romas Zakarevičius (kairėje).

2. Maskvos valstybinis simfoninis orkestras ir dirigentas Pavelas Koganas.

3. Filologijos mokslų daktarė Aliona Popova su sūnumi Timūru.

4. Manekenė Kristina Tučkutė su vyru Patrice’u Romulu.

5. Gemologė Alma Dūdienė.

6. Judėjimo „Nedelsk!“ iniciatorė Ag­nė Zuo­kie­nė.

7. Prezidentas Valdas Adamkus.

8. Verslininkė Regina Kvaraciejienė.

9. Verslininkė Danguolė Stachura.

10. Politikas Gediminas Kirkilas su žmona Liudmila.

11. Dizainerė Eva Ghaoui.

12. Po koncerto į šventinį šurmulį įsiliejo dirigentas Pavelas Koganas su drauge Julija Fediukova.

13. Arc­hi­tek­tas Al­gi­man­tas Nas­vy­tis su žmo­na Jad­vy­ga Lau­ri­na­vi­či­ūte-Nas­vy­tie­ne.

14. Pianistė Mūza Rubackytė.

15. Verslininkė Irena Marozienė.

16. Stilistai Asta Valentaitė ir Mantas Petruškevičius.

283

Penkmečio šventės Marijampolėje koncertavo Violeta Urmanavičiūtė-Urmana su Alfredu Nigro (kairėje), o jiems pritarė Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras.

2012-ieji 2012 09 08. Šios die­nos dar il­gai ne­pa­mirš Ma­ri­jam­po­lės mies­tas – bū­tent čia kon­cer­ta­vo pa­sau­li­nio gar­so ope­ ros so­lis­tė Vio­le­ta Ur­ma­na­vi­či­ūtė-Ur­ma­ na. Ope­ros pri­ma­do­nos, jos gy­ve­ni­mo drau­go ita­lų te­no­ro Alf­re­do Nig­ro bei Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro sim­fo­ni­nio or­kest­ro, di­ri­guo­ja­mo maest­ro Ro­ber­to Šer­ve­ni­ko, kon­cer­tą ma­ri­jam­po­lie­čiams do­va­no­jo 22 me­tų su­kak­tį to­mis die­no­mis mi­nė­ju­si AR­VI įmo­nių gru­pė.

Koncerto iniciatorius ir mecenatas ARVI įmonių grupės prezidentas Vidmantas Kučinskas seniai svajojo parengti šią ypatin­ gą dovaną miestui, tačiau vis sukliudydavo įtemptas primadonos grafikas. „Pagaliau 284

mes savo mieste išgirsime koncertą, kurio pavydėtų Paryžiaus ir Vienos publika“, – sakė V.Kučinskas. Šios įspūdingos muzikos šventės rengėjai į koncertą kvietė gar­ bingiausius marijampoliečius – mokytojus, gydytojus, dvasininkus, menininkus.

700 vie­tų Ma­ri­jam­po­lės kul­tū­ros cent­ ro sa­lė bu­vo pil­nu­tė­lė. Mė­gau­tis įs­pū­din­ gu kon­cer­tu ga­lė­jo dau­gy­bė ma­ri­jam­po­ lie­čių – jį tie­sio­giai trans­lia­vo Ma­ri­jam­po­ lės te­le­vi­zi­ja.

V.Ur­ma­na­vi­či­ūtė-Ur­ma­na ir A.Nig­ro at­li­ko Giu­sep­pe Ver­di, Gae­ta­no Do­ni­ zet­ti, Gia­co­mo Puc­ci­ni ope­r ų ari­jas. Po dra­ma­tiš­kos ari­jos iš G.Puc­ci­ni ope­ros „Ma­dam Ba­terf­lai“ pub­li­ka gar­sia­jai kraš­ tie­tei plo­jo at­sis­to­ju­si.

Ma­r i­jam­po­lie­čiai ova­ci­jo­mis ope­ros gar­se­ny­bėms pa­dė­ko­jo ir už ža­dė­tą staig­ me­ną – lie­tu­vių liau­dies dai­ną „Uli­jo­ na“, har­mo­ni­zuo­tą Juo­zo Gruo­džio, bei

lie­tu­vių kal­ba at­lik­tą Ha­nos ir Da­ni­los due­tą iš Fran­zo Le­ha­ro ope­re­tės „Links­ mo­ji naš­lė“. Pri­ma­do­na pa­bend­ra­vo su kon­cer­te ap­si­lan­kiu­siu pre­zi­den­tu Val­du Adam­ku­mi ir jo žmo­na Al­ma, nuo­šir­džiai džiau­gė­si su­ti­ku­si bu­vu­sias kla­sės drau­ges iš anuo­me­tės Jo­no Jab­lons­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los. „Grįž­ti į Ma­ri­jam­po­lę – vi­sa­da ne­pa­ pras­tas jaus­mas, nes ži­nau, kad čia esu my­li­ ma ir lau­kia­ma“, – sa­kė V.Ur­ma­na­vi­či­ūtėUr­ma­na, gim­ta­ja­me mies­te pas­ta­rą­jį kar­tą dai­na­vu­si 2007-aisiais, kai jai bu­vo su­teik­tas Ma­ri­jam­po­lės gar­bės pi­lie­čio var­das.

Po įs­pū­din­go kon­cer­to prie Ma­ri­ jam­po­lės kul­tū­ros cent­ro AR­VI įmo­nių gru­pės pre­zi­den­tas V.Ku­čins­kas ati­den­gė V.Ur­ma­na­vi­či­ūtės-Ur­ma­nos suo­liu­ką, ku­rį su­kū­rė skulp­to­rius Kęs­tu­tis La­naus­kas. „Lakš­tin­ga­la, nu­tū­pu­si į lie­tu­viš­ką pie­vą“, – sa­vo kū­ri­nį api­bū­di­no skulp­to­rius.

2008–2012

V.Urmanavičiūtė-Urmana gimtojoje Marijampolėje dabar turi savo suolelį.

Koncertą dovanojusios ARVI įmonių grupės prezidentas Vidmantas Kučinskas atidengė V.Urmanavičiūtės-Urmanos suoliuką (nuotrauka kairėje), ant kurio prisėdo (iš kairės) viešbučio „Europa Royale Marijampolė“ direktorė Rimgailė Kučinskienė, tuometis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, politikai Agnė ir Artūras Zuokai ir Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka.

Pasaulinės žvaigždės koncertą tiesiogiai transliavo Marijampolės televizija.

Pasiklausyti V.Urmanavičiūtės ir jos gyvenimo draugo A.Nigro atvyko ir prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma.

2008–2012

285

Penkmečio šventės

Pranciškus Smuglevičius. ESTERA PRIEŠ AHASUERĄ. 1778 m. LAWIN kolekcija.

2012-ieji 2012 10 11. Ke­tu­ri me­no al­bu­mai, išs­ kir­ti­nė dai­lės kū­ri­nių pa­ro­da, me­niš­ka jos trans­lia­ci­ja vi­sai sos­ti­nei pa­si­tel­kus šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas.To­kią do­va­ną ša­liai 2012-aisiais įtei­kė ad­vo­ka­tų kon­to­ra LA­WIN sa­vo dvi­ de­šim­ties me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Šven­tė bu­vo su­reng­ta Vil­niu­je, Na­cio­ na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je.

Vakaro metu sve­čiai tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­sig­ro­žė­ti įvairiomis technikomis (tapy­ bos, grafikos, skulptūros, asambliažo) atliktais me­no kū­ri­niais, perteikiančiais,

kaip dailininkai žvelgia į moterį – amžiną jų kūrybos objektą, o dažnai ir įkvėpėją.

Jubiliejaus proga advokatų kontoros darbuotojams ir garbingiems svečiams dai­na­vo spe­cia­liai iš Londono at­vy­ku­si dai­ni­nin­kė Re­ne Byrd su grupe.

LAWIN vadovaujantysis partneris Rolandas Valiūnas (antras iš kairės) ir svečiai (iš kairės): Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Algimantas Akstinas, tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas, tuometis premjeras Andrius Kubilius, Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė.

286

2008–2012

Vilniaus meras Artūras Zuokas (dešinėje) įteikė dovaną vienam iš LAWIN steigėjų Rolandui Valiūnui.

LAWIN partnerė Dovilė Burgienė ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Dailės kūrinių kolekcionavimas – viena kultūros mecenavimo formų. Sukauptomis vertybėmis LAWIN pasidalijo NDG salėse.

Parodos kuratorė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė.

LAWIN partneris Jaunius Gumbis pasitinka svečius.

LAWIN darbuotoja Jurgita Semenauskienė.

2008–2012

287

Penkmečio šventės LAWIN partneriai iš Rygos Filipas Klavinis (kairėje) ir Raimondas Slaidinis.

Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Svečiai gėrėjosi meno kūriniais.

LAWIN kontoros darbuotojos (iš kairės): Mira Urbonienė, Rūta Pumputienė ir Miglė Dereškevičiūtė.

Menininkas Ray Bartkus ir kultūros vadybininkė Toma Kumžienė.

Didingu įspūdžiu LA­WIN apdovanojo ir vilniečius: ant Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ ri­jos įtai­sy­tuo­se ek­ra­nuo­se pa­ro­dos „Ne vien gro­žis. Mo­ters at­vaiz­das LA­WIN ko­lek­ci­jo­je“ pa­veiks­lų fragmentai kei­tė vie­nas ki­tą.

288

2012-ieji šiai advokatų kontorai ypa­ tin­gi: LA­WIN ta­po pir­mą­ja Bal­ti­jos ša­lyse, at­vė­r u­sia du­ris ir Briu­se­ly­je. Į Euro­pos sos­ti­nę įženg­ta su il­ga­lai­kiu LA­WIN ELEX BRUS­SELS pro­jek­tu. Tai il­gai bran­din­tas at­sa­kas į kon­to­ros klien­tų po­rei­kius spar­

čios in­teg­ra­ci­jos su Euro­pos Są­jun­gos rin­ko­mis kon­teks­te.

Be to, iš viso per du veiklos dešimtme­ čius dau­gy­bė įmo­nės LA­WIN idė­jų – vers­ lo, men­to­r ys­tės, me­no rė­mi­mo pro­jek­tų – tapo realybe.

2008–2012

Šv.Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas Donatas Katkus skleidė gerą nuotaiką.

LAWIN asocijuotoji partnerė Inga Martinkutė.

LAWIN darbuotoja Indrė Daubaraitė.

LAWIN darbuotoja Indrė Daubaraitė.

2008–2012

Svečiams dainavo atlikėja iš Londono Rene Byrd su grupe – tai išskirtinė ir vienintelė jos viešnagė Lietuvoje.

Vaclovo Nevčesausko projekcijomis ant NDG pastato galėjo grožėtis ir miestiečiai.

289

Penkmečio šventės

2012-ieji 2012 12 08. Vie­ni puoš­niau­sių ka­lė­di­ nių ren­gi­nių – Ame­ri­kos pre­ky­bos rū­mų („Ame­r i­can Cham­ber of Com­mer­ ce”) ren­gia­mi po­ky­liai. Vie­nuo­lik­tą kar­tą su­reng­toje šven­tėje sve­čiai pa­gal šei­mi­nin­ kų pa­gei­da­vi­mą puo­šė­si ret­ro sti­liu­mi.

1. Advokatai Vitoldas Kumpa su dukra gydytoja Renata Valiūniene (pora kairėje) ir Jonas Saladžius su žmona Arminta.

2.Vers­li­nin­kas Žil­vi­nas Gri­gai­tis pirmąkart Lietuvoje pristatė savo žmo­ną El­le, atvykusią iš Australijos.

3. Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikos vadovė Inga Malinauskienė.

4. Renginių organizatorė Daiva Taliūtė su draugu Aleksandru Kolesnikovu.

5.Verslo konsultantas Rolandas Juraitis su žmona Smilte.

6. Dizainerė Audronė Bunikienė.

7.Verslininkas Algirdas Jovaiša su žmona Daiva.

8. Amerikos prekybos rūmų valdybos pirmininkas Tadas Vizgirda su žmona Renata.

9. Slovakijos garbės konsulas Lietuvoje Vytautas Mikaila su žmona Egle.

1

2

3

4

8

5 290

6

7

9

2008–2012