Leticija Baltė
SKRUZDĖLY TĖ MAGMY TĖ
Iliustravo Gabrielė Krulytė
Leticija Baltė
S K R U Z D ĖLY T Ė
Iliustravo Gabrielė Krulytė
Knygutės autorė Sonata Aleksandravičienė – Leticija Baltė Dailininkė Gabrielė Krulytė Redaktorė Žaneta Martingale Maketavo Skaistė Ašmenavičiūtė Spausdino „Booksfactory“
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
ISBN 978-609-475-794-5 © Sonata Aleksandravičienė, 2021 © Gabrielė Krulytė, 2021
Leticija Baltė
S K R U Z D ĖLY T Ė Iliustravo Gabrielė Krulytė
Kaip dažnai kitiems atrodome stiprios, drąsios, o iš tiesų esame lyg ploniausias stiklas, be galo dužios ir be galo trapios. Tokia mintis kilo perskaičius tavo 9 vitaminų dozes vaikų širdelėms. Tu nereali – tavo akys turėtų žibėti net ir dėl mažmožių, tik toks žmogus gali jautriai dėlioti mintis. Man buvo labai smagu skaityti. Studijų draugė Rita
Pirmą kartą su skruzdėlyte Magmyte susitikau prieš kelerius metus, kai ji patyrė savo pirmuosius nuotykius, – ir pamilau ją. Jos nuoširdų, atvirą, nuostabos kupiną žvilgsnį į pasaulį, jos skaudulius ir džiaugsmus, pirmąsias sėkmes ir nesėkmes. Mažoji Magmytė priminė man mano vaikystę – kai viskas nutikdavo PIRMĄ KARTĄ, kai viskas buvo labai svarbu, labai ryšku… Kai norėjosi viską suprasti, tikėti, kad viskas baigsis gerai ir viską dar galima pakeisti. Skruzdėlytė tapo mano ir mano dukrelės drauge. Vakare prieš miegą, kai diena jau gesdavo ir svarbiausi dienos darbai būdavo užbaigti, skaitydavome apie Magmytę ir NESKUBĖDAMOS aptardavome jos – ir savo – dieną. Ši knygelė pilna skaidrių jausmų, išminties ir šviesos – ji suartins šeimą, o tėčiui ir mamai primins, kas išties yra svarbu. 7 vaikų mama Diana Vilnius, 2021
Voro patarimas / 7
Ištirpę širdies ledai / 17
„Kaip žiūrėsi, taip turėsi“/ 25
Skruzdėlytė ir futbolas / 35
Turinys „Mano jausmai – ne niekis“ / 41
Magmytė ir svajonių kambarys / 49
Tu – nepakartojama / 61 Gėlelė / 69 Klaida / 79
48
Magmytė ir svajonių kambarys udenėja. Gamta brandina vasaros vaisius, džiugindama ne vieną širdį. Skruzdėlytė Magmytė pasišokinėdama išsiruošė į daržą apžiūrėti rudeninių gėrybių, kurių daugumą darbščioji skruzdėlių šeimyna jau susinešė namo ruošdamasi šaltai žiemai. Taip bevaikščiodama po daržą Magmytė netikėtai aptiko žirnių lysvę. Priėjusi arčiau pamatė, kad žirnio ankštyje smagiai įsirangęs vikšrelis saldžiai smaguriauja žirneliu. – Labas, – nedrąsiai ištarė skruzdėlytė. – Ką čia veiki? – paklausė ir susigėdo, nes ir taip buvo akivaizdu, ką jis veikia. – Ką, nematai? Graužiu... – Bet juk tu naikini derlių... – Na, ir kas... Noriu prisivalgyti tiek, kad užtektų visai žiemai, – atšovė nesvetingas kirminas.
49
– O ar tai įmanoma? – smalsavo Magmytė. – Juk žiema dar toli, o pilvukas tavo visai nedidelis – vos keli kąsneliai telpa. Vikšras vos neužspringo susimąstęs apie tai, ką išgirdo. – O kodėl tu neneši žirniuko namo, štai taip, kaip mes, skruzdėlytės? – Tai kad aš neturiu namų... Ši ankštis – mano namai, – liūdnai prisipažino vikšrelis. – Suprantu tave. Aš irgi norėčiau turėti savo namelius, o štai dabar tenka gyventi dideliame name – skruzdėlyne, kur visi šmirinėja ir ramybės neduoda. – Aaa... – kramtydamas žirnį nutęsė vikšras. O užsisvajojusi Magmytė porino toliau: – Matai, man tenka viename kambarėlyje gyventi su dešimčia brolių ir seserų. Juk supranti, kad kartais mums būna visai linksma, bet kartais norisi pabūti vienai, turėti tik savo kampelį, savo paslaptis, kur jokia kita akis nelįstų. – O, taip... – vėl numykė naujasis pažįstamasis, nelabai suprasdamas jos godų, mat žirnio ankštyje jis tūnodavo vienas. Pašvietus rudeninei saulutei Magmytė šiek tiek pralinksmėjo ir ėmė pasakoti savo svajones:
50
– Žinai, jei turėčiau savo kambarį, aš būtinai jį išpuoščiau visokiomis grožybėmis: pakabinčiau gražų žėrintį šviestuvą, švelnias gelsvas užuolaidas, prikabinčiau daug savo nuotraukų ir piešinukų, visokių rankdarbių ir lėlyčių. – Lėlyčių?.. – nepatikliai pasitikslino vikšras. – Taip, taip, žaisliukų, – tęsė skruzdėlytė. – O mano lova būtų pati gražiausia, jaukiausia, mieliausia – daug pagalvėlių, skaidrios užuolaidėlės nuo pat lubų tįstų žemyn, perrištos gelsva juostele. Saldžiai miegodama joje jausčiausi tikra karalaitė... O sienos būtų išdažytos pievų gėlėmis. Argi negražu – aš visuomet prisiminčiau vasarą.
51
– Fui, nesuprantu aš tų mergiūkščių, – tyliai nusispjovė vikšras, bet taip, kad Magmytė nepamatytų – juk dar supyks... Nors ir nesuprasdamas skruzdėlytės svajonių, PATS KŪRĖJAS vis dėlto džiaugėsi, kad kažkas jį kalbina. SUTEIKIA – Ir tave pasikviesčiau į svečius, SVAJONES, KURIAS pavaišinčiau gardžia arbata ir mamos IR IŠPILDO – keptais meduoliais. Š IANDIEN GAL TAI O, šis pasiūlymas vikšrui tikrai labai NEĮMANOMA, BET patiko: LABAI TROKŠTANT – Tad ko gi laukiam? Eime! Aš mielai IR TIKINT, pasisvečiuosiu. JOS BŪTINAI – Deja, – liūdnai ištarė skruzdėlytė. – IŠSIPILDO. Tai tik mano svajonės. Aš neturiu tokio kambario, kur galėčiau tave pasikviesti... – O tu neliūdėk! Vienas senas vikšras man sakė, kad svajonės pildosi. Jis kalbėjo apie kažkokį Kūrėją, kuris pats ir įdeda svajones į mūsų širdis. Apie ką tai – aš nesuprantu… Gal tu supranti? – Taip, ir man mama sakė, kad pats Kūrėjas suteikia svajones, kurias ir išpildo – šiandien gal tai neįmanoma, bet labai trokštant ir tikint, jos būtinai išsipildo.
52
– Na, štai, tu pati pasakei, kad išsipildo. Tai kodėl liūdi? – Kaip man neliūdėti – juk tai neįmanoma… Juk niekas mūsų skruzdėlyne neturi savo kambarėlio. Et... – numojo ranka Magmytė ir jau ketino traukti namo. – Ei, skruzdėlyte, nežiūrėk po kojomis – pakelk akis į dangų. Gal tavo svajonė ir išsipildys? – dar spėjo padrąsinančiai sušukti vikšrelis, pats susimąstęs, kokių namų norėtų žiemai. Tuo tarpu Magmytė nusiminusi DANGU JE ŠV IETĖ sliūkino namo… Tik staiga prie jos NER IM ASTINGA priskrido nenuorama drugelis, kuris SAU LU TĖ, V IS ėmė džiaugsmingai suktis aplink ją lyg MIR KČIODA M A kviesdamas šokti. Magmytė sustojo, SK RUZDĖLY TEI IR įsižiūrėjo į šį nerūpestingą grožį ir KVIESDAM A TIKĖTI, net nepajuto, kaip jos žvilgsnis pakilo K AD GY VENIME BŪNA į dangų. Ten švietė nerimastinga IR STEBUKLŲ. saulutė, vis mirkčiodama skruzdėlytei ir kviesdama tikėti, kad gyvenime būna ir stebuklų. Širdelė suvirpėjo, nurimo – ją užliejo šilta gerumo banga. Net pati nepajuto, kaip išsprūdo tyli malda: – Mama sakė, kad Tu mane sukūrei, kad mane pažįsti… kad žinai visas mano svajones… Tu turbūt žinai mano svajonę apie savo kambarėlį, bet juk tai tiesiog neįmanoma… Ir vis dėlto aš LABAI norėčiau turėti savo kambarėlį. Prašau… – nutęsė Magmytė viltingai.
53
Kai tą vakarą Magmytė grįžo namo, niekas nebuvo pasikeitę – visi zujo po skruzdėlyną, atlikdami įvairius namų ruošos darbus. Visa tai skruzdėlytei buvo iki skausmo pažįstama ir pabodę. Tad ji tyliai nuėjo į vaikų kambarį, įsiropštė į lovelę ir užsiklojusi galvą antklode ketino nuo visų pasislėpti. Bet ar tai įmanoma, kai šalia gyvena dar dešimt brolių ir sesių?
54
Magmytė beviltiškai atsiduso, nusprendusi, kad jokio Kūrėjo nėra, – nes jos malda buvo tuščia... – Daugiau nebūsiu tokia kvaila ir nesimelsiu Kūrėjui, kurio nei matau, nei girdžiu... Jos skruostais riedėjo karčios ašaros – jai rodės, kad ne tik svajonės neišsipildys, bet ir niekam šiam pasaulyje nerūpi.
55
Tačiau sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Anksti ryte atsikėlusi Didžioji Skruzdė ruošė pusryčius savo didelei šeimynai ir kažką tyliai niūniavo: – „Koks didis Tu, Kūrėjau! Kokie šlovingi Tavo darbai!“ Kai mažoji Magmytė pasirodė virtuvėje, Didžioji Skruzdė jos paklausė: – Kur vakar buvai dingusi? – Ai, kalbėjausi su vikšru, – vis dar liūdnai atsakė skruzdėlytė. – Susiradai naują draugą? – smalsavo mama. – Gal ir taip? Papasakojau jam savo svajonę, bet kas iš to… – Gal ir man papasakosi? – nekantravo mama. – Ne, ačiū, nenoriu. Ji vis tiek niekada neišsipildys… – Žinoma, kaip nori… Bet ir aš tau noriu kai ką pasakyti. – Ką? – abejingai paklausė mažoji. Didžioji Skruzdė prisėdo prie stalo, padavė Magmytei lėkštutę su blynais ir ėmė kalbėti: – Žinai, vakar tvarkėme skruzdėlyną, apžiūrėjome daug kambarių ir įvairių užkaborių, kurių metų matais nelietėme. Ir visai netikėtai radome angą, – čia mama nutilo, o Magmytė smalsiai pakėlė antakius, – ėmėme traukti visus daiktus laukan ir atradome paslaptingą kambariuką. Magmytė net išsižiojo. – Tas kambariukas, – tęsė mama, – pasirodo, buvo tavo prosenelio, kuris mėgo užsidaręs skaityti, kažką rašyti, meistrauti, – žodžiu, kurti. Ten radome daug nuostabių jo paties padarytų rankdarbių. Manau, jie tau patiktų. Ar norėtum pamatyti? – Žinoma! – net nepajuto, kaip iš džiaugsmo suplojusi rankytėmis sušuko Magmytė. – Eime, mama, greičiau.
56
Didžioji Skruzdė paslaptingai šypsojosi. Ji jautė, kad čia kažkas vyksta... Priėjusios prie ką tik atrasto prosenelio kambario, abi šmurkštelėjo vidun ir nustėro patekusios į paslaptingą, saulės nutviekstą, be galo jaukų kambariuką. Jis buvo netaisyklingos formos, pilnas voratinklių, po kuriuos šokinėjo saulės zuikučiai. Magmytė rūpestingai nurinko vorų tinklus ir ėmė apžiūrinėti paveikslais nukabinėtas sienas. Ją tiesiog užbūrė šis netikėtai rastas kambarys. Kai ji šiek tiek atsitokėjo, mama apsikabino mažąją ir tarė:
57
– Brangioji, mes su tėčiu nusprendėme, kad tau labai reikia kambario. Gal norėtum čia gyventi? Magmytė net išsižiojo iš nuostabos: – Bet juk taip negali būti! – norėjo sušukti ji. Tačiau juos skruostais pasipylė džiaugsmo ašaros ir ji puolė mamai į glėbį: – Mama, mama... – springdama nuo ašarų kalbėjo Magmytė, – ar tu žinai? Ar tu žinai, kad aš vakar meldžiausi?! Didžioji Skruzdė švelniai paglostė Magmytės galvelę ir pakėlusi dėkingas akis į dangų teištarė: – Ačiū Tau, Kūrėjau, kad mus taip gerai pažįsti. 2017 metai
58
59
ISBN 978-609-475-794-5
9 786094 757945