Mūsų sielos

MŪSŲ SIELOS „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Morkaus 8, 36) Šio puslapio viršuje užrašyti Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai turėtų skambėti mums ausyse lyg trimito garsas. Nes jie susiję su svarbiausiu ir reikšmingiausiu dalyku mumyse. Jie susiję su MŪSŲ SIELA. Koks rimtas klausimas keliamas šioje Šventojo Rašto eilutėje! Koks reikšmingas pelno ir nuostolių uždavinys mums čia pateiktas spręsti! Koks buhalteris galėtų tai apskaičiuoti?

Koks protingas turėtų būti matematikas, kurio tai nesutrikdytų? „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ Ragindamas susimąstyti apie klausimą, kurį Viešpats Jėzus užduoda mums pirmiau užrašytoje eilutėje, ir jį paaiškindamas, norėčiau pastebėti keletą paprastų dalykų. Kviečiu sutelkti ypatingą dėmesį į šį bukletą. Te visi, į kurių rankas jis pateko, nemirtingos sielos vertę pajunta taip giliai, kaip nieko iki šiol nėra jutę!

Suprasti tikrąją mūsų sielų vertę yra pirmasis žingsnis Dangaus link. Pirmasis pastebėjimas, kurį turiu pateikti, yra štai toks: I. Kiekvienas iš mūsų turime nemirtingą sielą.

Nė kiek nesigėdiju pradėti bukletą šiais žodžiais. Drįsčiau teigti, kad kai kuriems skaitytojams jie skamba keistai ir kvailai.

Drįsčiau teigti, kad kai kurie sušuks: „Ir kas gi to nežino? Kas galėtų abejoti, kad visi turime sielas?“ Tačiau negaliu nepastebėti, 1

kad pasaulis šiuo metu yra pernelyg susitelkęs į materialius dalykus. Mes gyvename pažangos amžiuje. Gyvename tokioje epochoje, kai daugumą vis labiau užvaldo žemiški dalykai – prekyba, verslas, bankai ir rinkos, medvilnė ir javai, plienas ir auksas. Gyvename tokioje epochoje, kai dauguma žmonių klaidingai kliaujasi trumpalaikiais dalykais, o amžinuosius jiems užklojęs tirštas rūkas. Tokiame amžiuje kaip šis Kristaus dvasininkų šventa pareiga yra grįžti prie pirminių principų. Tai mūsų būtina pareiga. Vargas mums, jeigu primygtinai žmonėms neužduotume šio Viešpaties klausimo apie sielą! Vargas mums, jeigu garsiai nešauktume: „Šis regimas pasaulis – dar ne viskas!

Gyvenimas, kurį dabar gyvename šiame kūne, dar ne viskas!

Ateityje mūsų laukia naujas gyvenimas. Nes visi turime sielą!“ Tvirtai įsidėmėkime didingą faktą, kad kiekvieno žmogaus krūtinėje yra kai kas nemirtinga. Šis kūnas, kuriam skiriame tiek daug dėmesio ir laiko, kad jį sušildytume, aprengtume, pamaitintume, kad užtikrintume jo patogumą, šis kūnas – dar ne visas žmogus. Jis tėra buveinė, kurioje apsistojęs kilnus gyventojas – mūsų nemirtinga siela! Žmogaus egzistencija nesibaigia mus visus vieną dieną ištiksiančia mirtimi. Niekas nepasibaigia, kai iškvepiame paskutinį atodūsį, kai paskutinį kartą mus aplanko gydytojas, kai pasiruošiama laidotuvėms ir užkalamas karstas, kai prie kapo ištariami žodžiai „esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“, kai mūsų vietą pasaulyje užima kiti, kai mūsų išėjimo niekas nebepastebi. Ne, tuo niekas nesibaigia! Žmogaus dvasia gyvena toliau! Kiekviename žmoguje yra nemirtinga siela!

Dabar neimsiu to įrodinėti. Tai būtų gryniausias laiko švaistymas. Visi žmonės turi sąžinę, kuri vertesnė už tūkstantį metafizinių argumentų. Mūsų viduje yra balsas, ir jis kartais prabyla garsiai, kad būtų išgirstas; balsas, kuris, norime to ar ne, mums sako, kad kiekvienas iš mūsų turime nemirtingą sielą. Nesvarbu, 2

kad mes jos nematome. Juk pasaulyje yra daugybė kitų plika akimi nematomų dalykų. Argi kas nors, bent kartą žvelgęs pro teleskopą arba mikroskopą, galėtų tai paneigti?

Na ir kas, kad nematome savo sielos. Užtat mes ją jaučiame!

Kai esame vieni, sergame, esame atskirti nuo pasaulio; kai lankome mirties patale gulintį draugą; kai į paskutinę kelionę lydime tuos, kuriuos mylėjome, – kas gi nežino, kokios mintys tokiu metu aplanko žmones? Kas gi nežino, kad tokią valandą kažkas sukyla žmogaus širdyje, kažkas mums kužda, kad prasideda naujas, pomirtinis, gyvenimas, kad kiekvieno žmogaus, nuo paties įtakingiausio iki vargingiausio, siela yra nemirtinga?

Galite apkeliauti visą pasaulį, apklausti bet kurio amžiaus, bet kurio laikmečio žmones. Atsakymas į šį klausimą visada bus toks pat. Aptiksite tautų, besilaikančių žeminančių prietarų, garbinančių stabus. Kitus pastebėsite skęstant tamsiausiame neišprusime, visiškai nepažįstančius tikrojo Dievo. Tačiau nerasite nė vienos tautos ar genties, kuri neturėtų tam tikro suvokimo apie pomirtinį gyvenimą. Atrastos senovės Egipto, Graikijos ir Romos šventyklos, druidų liekanos Anglijoje, didingos Indijos pagodos, stabų garbinimas Afrikoje, Naujosios Zelandijos genčių vadų laidotuvių ceremonijos, šamanų palapinės Šiaurės Amerikos indėnų gentyse – visa tai byloja apie tą patį. Giliai žmogaus širdyje, po visomis Nuopuolio supiltomis šiukšlėmis, yra įrašas, kurio niekas negali ištrinti, skelbiantis, kad šis pasaulis – dar ne viskas, kad kiekvienas iš mūsų turime nemirtingą sielą!

Dabar neimsiu įrodinėti, kad žmonės tikrai turi sielą, tik paprašysiu kiekvieno šio bukleto skaitytojo niekada to nepamiršti. Galbūt likimas lėmė jums gyventi triukšmingame mieste. Nuolat stebite nesibaigiančias žmonių kovas dėl laikinų dalykų. Iš visų pusių jus supa skubėjimas, triukšmas ir 3

įvairi veikla. Esu tikras, kartais esate gundomas mąstyti, kad šis pasaulis ir kūnas yra viskas, kuo verta rūpintis. Tačiau atsispirkite tokiam gundymui, vykite jį tolyn nuo savęs. Kiekvieną rytą, vos atsikėlę, ir kiekvieną vakarą, prieš užmigdami, kartokite sau: „Šis pasaulis praeina. Gyvenimas, kurį dabar gyvenu, dar ne viskas. Yra kažkas daugiau nei tik verslas, pinigai, malonumai, prekyba ir rinkos. Ateityje manęs laukia naujas gyvenimas. Mat aš turiu nemirtingą sielą!“ Dabar neimsiu įrodinėti, kad žmonės tikrai turi sielą, tik paprašysiu kiekvieno šio bukleto skaitytojo suvokti šio fakto kilnumą ir vertę. Taip, suvokite faktą, kad suteikdamas sielą Dievas patikėjo jums didžiausią brangenybę. Žinokite, kad turėdami sielą jūs turite neįkainojamą perlą ir, palyginti su juo, visi žemiškieji turtai tėra menkaverčiai blizgučiai.

Su nuostaba žvelgdami į didžiųjų tapytojų šedevrus, žmonės kalba apie ekstazę keliančius „nemirtingus“ Rubenso, Ticiano ir kitų meistrų darbus. Deja, paveikslai nėra nemirtingi. Žemė ir visi jos darbai galiausiai sudegs! O lopšyje verkiantis mažas kūdikėlis, kuris nieko nesupranta apie meną, pergyvens visus tuos paveikslus, nes jo siela niekada nemirs. Ateis laikas, kai į šipulius suduš Egipto piramidės ir Partenono šventykla, kai sugrius puikiausi pastatai ir dangoraižiai, net kai saulė liausis švietusi ir mėnulis nebeduos šviesos. Tačiau bet kurio, net paties varganiausio darbininko siela yra kur kas patvaresnė. Ji pergyvens netgi nykstančios visatos sudužimą ir gyvens amžinai.

Tad dar kartą kartoju, – suvokite visą atsakomybę ir kilnumą to, kad turite nemarią sielą.

Nors galbūt esate neturtingas šiame pasaulyje, bet turite sielą. Galbūt negaluojate ir kūnu esate silpnas, bet turite sielą.

Galbūt nesate karalius, karalienė, kunigaikštis ar grafas, bet turite sielą. O siela yra ta mūsų dalis, kuri labiausiai rūpi Dievui.

4

Siela yra pats žmogus. Mat žmogaus siela yra pats svarbiausias dalykas jame.

Dabar neimsiu įrodinėti, kad žmonės tikrai turi sielą, tik paprašysiu visų gyventi taip, lyg jie iš tiesų tuo tikėtų. Gyvenkite taip, lyg iš tiesų tikėtumėte, kad buvote atsiųsti į šį pasaulį ne tik gaminti medvilnę, auginti javus ar kaupti turtus, bet „šlovinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius“. Perskaitykite Bibliją, susipažinkite su jos turiniu. Maldoje ieškokite Viešpaties, išliekite Jam savo širdį. Reguliariai lankykite maldos namus, klausykitės ten skelbiamos Evangelijos. O jeigu kas nors paklaus, kodėl tai darote, pavyzdžiui, jeigu žmona, vaikas ar draugas paklaus: „Ką gi tu čia darai?“, atsakykite jiems drąsiai, nesvyruodamas: „Darau visa tai todėl, kad turiu sielą.“ Antrasis mano pastebėjimas yra toks: II. Kiekviena siela gali PRAŽŪTI Tai liūdna nagrinėjamos temos dalis. Tačiau nedrįstu ir negaliu jos praleisti. Visiškai nepritariu tiems, kurie pamokslauja tik apie ramybę, bet nutyli siaubingą faktą, kad žmonių sielos gali pražūti. Esu vienas iš tų ganytojų, kurie tiki visa Biblija, viskuo, kas joje parašyta. Šventajame Rašte nerandu jokio pagrindo tai meilikaujančiai teologijai, kuria šiomis dienomis stengiamasi įtikti daugeliui, pagal kurią kiekvienas žmogus galiausiai pateks į dangų. Aš tikiu, kad velnias iš tiesų egzistuoja. Tikiu, kad iš tiesų yra pragaras. Netikiu, kad iš meilės reikėtų nutylėti ir žmonėms nepasakyti, kad jų sielos gali pražūti. Meilė! Pasakyti, kas tai yra? Jei matai brolį geriantį nuodus, argi jo nesulaikysi? Meilė! Pasakyti, kas tai yra? Jei matai aklą žmogų, besiartinantį prie prarajos, argi nesuriksi jam „stok!“? Kuo greičiau baikime su tokiu klaidingu meilės suvokimu! Nešmeižkime palaimintosios Dievo malonės 5

neteisingai vartodami šį žodį. Didžiausia meilė – pasakyti žmonėms visą tiesą. Tikroji geradarystė – aiškiai juos įspėti, kad yra pavojuje. Iš meilės turime juos įtikinti, kad jų siela amžiams gali pražūti pragare. Žmogus turi savyje neįtikėtinos blogio jėgos. Kad ir kokie silpni esame visame, kas gera, sau kenkti sugebame su galinga jėga. Pats niekaip neišgelbėsi savo sielos, broli, prisimink tai!

Pats nepasieksi ramybės su Dievu. Pats negali panaikinti nė vienos nuodėmės. Negali ištrinti nė vieno juodo įrašo Dievo knygoje, liudijančio prieš tave. Negali pakeisti savo širdies. Tačiau vieną dalyką tikrai sugebi – gali pražudyti savo sielą!

Ir tai dar ne viskas. Mes visi ne tik galime pražudyti savo sielą, bet ir esame nuolatiniame pavojuje, kad taip nutiks! Gimę nuodėmėje, rūstybės vaikai, neturime įgimto troškimo, kad siela būtų išgelbėta. Silpni, sugedę, linkę nusidėti, mes „gera vadiname piktu, o piktą – geru“. Tamsuoliai ir akli, mirę nusikaltimuose, mes nematome mums po kojomis žiojinčios duobės, nejuntame kaltės ir pavojaus. Tačiau mūsų sielos visą laiką yra siaubingame pavojuje!

Jei kas nors į Ameriką plauktų prakiurusiu laivu, be kompaso, be vandens ir maisto atsargų, argi nebūtų akivaizdu, jog visai maža tikimybė, kad jis saugiai perplauks Atlantą? Jei Kohinūro deimantą įduotumėte į rankas mažam vaikui ir lieptumėte jį nešti iš vieno miesto į kitą, argi nebūtų akivaizdu, kad kelionės tikslo tas deimantas veikiausiai nepasieks? Tačiau šie pavyzdžiai tėra blankus atvaizdas to begalinio, mums įgimto pavojaus, kad galime pražudyti savo sielą.

Kas nors galbūt paklaus: „Kaip žmogaus siela gali pražūti?“ Į šį klausimą yra daug atsakymų. Panašiai, kaip kūną puola ir jam kenkia daugybė ligų, taip ir sielą puola bei žaloja daugybė blogio. Tačiau, nors egzistuoja daugybė priežasčių, dėl kurių 6

žmogus gali pražudyti sielą, jas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Leiskite trumpai jas apžvelgti.

Visų pirma, sielą galite pražudyti atvirai nusidėdamas, atsiduodamas savo geiduliams ir malonumams. Svetimavimas ir paleistuvystė, girtuokliavimas ir puotavimas, nesąžiningumas ir melavimas – daugybė tiesių kelių veda į pragarą. „Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus“ (Efeziečiams 5, 6).

Kita vertus, savo sielą galite užnuodyti maitindami ją NETIKRU TIKĖJIMU. Jus gali apsvaiginti žmonių išgalvotos tradicijos, ritualų ir apeigų laikymasis, kurio Dievas tikrai nenustatė. Galite sielą užliūliuoti narkotikais, kurie atbukina sąžinę, bet negydo širdies. Strichninas ir arsenas atliks savo darbą taip pat veiksmingai, kaip pistoletas arba kardas, tik sukels mažiau triukšmo. Neleiskite niekam jūsų apgauti. „Saugokitės netik­rų pranašų.“ Kai žmogus patiki savo sielą aklam vadovui, abu įkris į duobę. Netikras tikėjimas yra toks pat pražūtingas, kaip ir iš viso jokio!

Be to, galite numarinti savo sielą badu, elgdamiesi lengvabūdiškai ir NERYŽTINGAI. Galite tiesiog keliauti per gyvenimą nesusimąstydamas, kad, nors jūsų vardas įrašytas į krikšto registrą, tačiau ne Avinėlio Gyvenimo knygoje, kad jūsų dievotumas tik išorinis, bet neturi jėgos. Taip metų metus galite „žaisti“ nesidomėdamas tuo, kas iš tiesų gera, patenkintas šaipytis iš tikėjimo išpažinėjų nenuoseklumo, vis save ramindamas, kad su jūsų siela galiausiai „viskas bus gerai“, nors nesate fanatikas, religinės draugijos narys ar tikėjimo išpažinėjas. „Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais.“ Neryžtingumas yra toks pat pražūtingas sielai, kaip ir netikras tikėjimas ar iš viso netikėjimas. Gyvenimo upė nepaliaujamai teka. Ar miegate, ar būdraujate, nuolat plaukiate pasroviui. Vis arčiau ir arčiau 7

upės slenksčių. Netrukus priplauksite krioklį ir, jeigu taip ir mirsite neapsisprendęs dėl tikėjimo, būsite [Dievo] atmestas visą amžinybę! Štai tokie yra trys būdai, kaip galite pražudyti savo sielą. Ar bukleto skaitytojas žino, kuris iš jų būdingas jam? Ištirkite save ir įsitikinkite, ar tikrai nepaminėjau jūsų atvejo. Išsiaiškinkite, ar iš tiesų su jūsų siela viskas gerai.

Bet iš tiesų, ar daug pastangų reikia įdėti, kad pražudytum savo sielą? Oi ne! Tai lyg kelionė nuokalnėn. Nieko nereikia daryti. Nereikia dėti jokių pastangų. Tik sėdėkite ramiai, leiskitės nešamas potvynio, plaukite pasroviui, judėkite kartu su minia, kol galiausiai [susivoksite, kad] pasigailėjimo laikas amžiams praėjęs! „Erdvūs vartai veda į pražūtį!“ O ar daug yra tokių, kurie pražudo savo sielą? O taip, iš tiesų daug! Kai numiršta, bemaž apie visus žmones manoma, kad gyveno gana padoriai ir buvo „geri“. Bet pažvelkite į Dievo žodį ir gerai įsidėmėkite, kas teigiama jame. Viešpats Jėzus Kristus sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“ (Mato 7, 13–14).

Kas atsakingas už tai, kad siela pražūsta? Niekas kitas, tik mes patys! Jūsų kraujas kris ant jūsų pačių galvų. Kaltė tykos prie durų. Paskutiniąją dieną, kai stovėsime prieš didįjį baltą sostą ir bus atverstos knygos, tada jau nieko nebegalėsime išprašyti.

Kai sutikti svečių įeis Karalius ir pasakys: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“, neteksime žado. Tada mes neturėsime jokio pasiteisinimo ir negalėsime išprašyti, kad mūsų sielos būtų išgelbėtos.

Tad kur keliauja pražuvusi siela? Į šį klausimą tėra vienintelis rimtas atsakymas. Ji patenka į vienintelę vietą, ir tai yra pragaras.

8

Nėra tokio dalyko, kaip sunaikinimas. Pražuvusi siela keliauja į vietą, kur kirminai nemiršta, kur ugnis negęsta; kur per amžius tvyro juoduma ir tamsybė, negandos ir neviltis. Kadangi ji netinka dangui, keliauja į pragarą – vienintelę vietą, kur gali pritapti. „Nedorėliai ir visos tautos, kurios užmiršo Dievą, į mirusiųjų buveinę eina“ (Psalmės 9, 17). „Juk tų dalykų galas – mirtis“ (Romiečiams 6, 21).

Leiskite pasakyti aiškiai, kad mes, ganytojai, labai bijome dėl daugelio, kurie išpažįsta tikėjimą ir vadina save krikščionimis. Mes baiminamės, kad galiausiai brangios jų sielos turės pražūti. Mes baiminamės, kad didžiausias apsišaukėlis šėtonas juos apgaus dėl išgelbėjimo ir pavergs savo valiai. Mes baiminamės, kad atsibudę amžinybėje jie supras, kad yra amžiams pražuvę! Baiminamės, nes matome tiek daug žmonių, neatsisakančių savo nuodėmingų įpročių, tiek daug žmonių, pasitikinčių įvairiomis apeigomis ir ritualais, kurių Dievas niekada neįsakė atlikti, tiek daug lengvabūdiškai mąstančių žmonių, žaidžiančių su tikėjimu, tiek daug tokių, kurie žudo savo sielą!

Mes matome visa tai ir bijome.

Būtent dėl to, kad matau, kiek daug sielų yra atsidūrusios pavojuje, rašau šį bukletą, kviečiu žmones jį perskaityti. To tikrai nedaryčiau, jei manyčiau, kad tokia vieta kaip pragaras iš viso neegzistuoja. Jei manyčiau, kad, savaime suprantama, galiausiai visi žmonės pateks į dangų, nesakyčiau nieko, palikčiau juos ramybėje. Bet drįstu to nedaryti. Matau iškilusį pavojų ir nuoširdžiai įspėju kiekvieną žmogų bėgti nuo besiartinančios rūstybės. Matau laivo sudužimo grėsmę, tad uždegu švyturį ir maldauju kiekvieną žmogų ieškoti saugaus uosto. Nepaniekinkite mano įspėjimo. Ištirkite savo širdį, išsiaiškinkite, ar esate pakeliui į pražūtį, ar į išgelbėjimą. Ištirkite ir pamatykite, kokie reikalai tarp jūsų ir Dievo; nepadarykite 9

nedovanotinos klaidos, nepražudykite savo sielos. Mes gyvename didelių gundymų laikais. Velnias slankioja aplink ir turi daug darbo. Naktis baigiasi. Laiko liko nedaug. Nepražudykite savo sielos!

III. Bet kurio žmogaus pražuvusi siela yra pati didžiausia netektis, kokią tik jis gali patirti.

Jaučiuosi nepajėgus išaiškinti šio klausimo taip, kaip turėčiau.

Joks žmogus negali iki galo perteikti sielos praradimo. Niekas negali tikromis spalvomis pavaizduoti, ką reiškia ši netektis. Kol nepereisime mirties šešėlio slėnio ir nenubusime amžinybėje, tol negalėsime to suprasti! Tik tada suvoksime tikrąją nemirtingos sielos vertę.

Galiu tik pasakyti, kad niekas šiame gyvenime neatstos pražuvusios sielos. Galite turėti visus pasaulio turtus, visą Australijos ir Kalifornijos auksą, visą šlovę, kokią tik įmanoma gauti tėvynėje. Jums gali priklausyti kad ir pusė žemyno. Galite būti tas, kuriam lenkiasi karaliai ir į kurį susižavėjusios žvelgia tautos. Nepaisant to, jeigu žudote savo sielą, Dievo akyse jūs esate visiškas vargšas. Jūsų šlovė tęsis vos kelerius metus. Turtus taip pat galiausiai turėsite palikti. Nuogas atėjote į šį pasaulį, nuogas turėsite iš jo išeiti. Jeigu jūsų siela neišgelbėta, širdis bus apsunkusi, sąžinė nerami. Kai mirsite, kartu nepasiimsite nei pinigų, nei plačių žemės sklypų. Kai baigsis gyvenimas, jūsų kūną priglaus vos keli metrai žemės. Tada, jei siela liks neišgelbėta, elgeta turėsite būti visą amžinybę. Iš tiesų, „kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ Galiu pasakyti, kad sielai pražuvus, tos netekties niekas nebeištaisys. Kartą pražuvusi, ji tokia liks visiems laikams. Šiame pasaulyje praradus turtus, juos dar galima vėl susigrąžinti. Kartais 10

įmanoma atgauti ir prarastą sveikatą ar sugadintą reputaciją.

Tačiau joks žmogus, iškvėpęs paskutinį atodūsį, nesusigrąžins pražuvusios sielos. Šventajame Rašte teigiama, kad po mirties nėra jokios skaistyklos. Jame sakoma, kad kartą pražuvę, esame pražuvę visiems laikams! Iš tiesų kiekvienas žmogus galiausiai supras, kad neturi nieko, už ką galėtų išsipirkti savo sielą.

Tačiau giliai širdyje juntu, kad visi šie argumentai neatitinka nagrinėjamos temos gylio. Dar neatėjo tas laikas, kai iki galo suvokiame sielos vertę. [Norėdami tai padaryti,] turime žvelgti toli į ateitį. Kad deramai įvertintume čia aptariamą dalyką, turime įsivaizduoti save visai kitoje padėtyje, nei kad esame dabar. Juk aklas žmogus niekada nesupras gamtos grožio. Kurčias neįvertins nuostabios muzikos. Taip ir gyvas žmogus iki galo nesuvoks neįtikėtinos būsimojo pasaulio svarbos.

Ar nors vienas šio bukleto skaitytojas bent miglotai suvokia sielos vertę? Tada eikite ir nustatykite ją, remdamiesi mirštančių žmonių mintimis. Mirties scenos rimtis pašalina visus išorinius blizgučius ir apsimetimą, tada žmonės atsiskleidžia tokie, kokie iš tiesų yra. O ką tada žmogus daro dėl savo sielos? Būdamas krikščionių dvasininkas, esu matęs daug tokių scenų. Retai, labai retai teko matyti žmonių, kurie ir savo mirties valandą liktų nerūpestingi, nesusimąstytų apie būsimą pasaulį ar būtų jam abejingi. Žmogus, kuris mėgo porinti įvairiausias istorijas ar dainuoti dainas įsilinksminusiems savo draugams, tampa labai liūd­nas, kai ima jausti, kad gyvybė palieka kūną.

Besipuikuojantis bedievis tokiu metu neretai atsisako savo bedievystės. Tokie kaip Peinas ir Volteras parodė, kad prieš akis šmėžuojant kapo duobei išgaruoja jų liaupsinama filosofija.

Nesakykite man, ką apie sielą mano žmogus, kuris yra puikios sveikatos; verčiau pasakykite, ką jis apie sielą mano tada, kai žemė smenga po kojomis, kai prieš akis jau šmėkščioja mirtis, 11

teismas ir amžinybė. Tada viso dėmesio pareikalauja didieji egzistencijos klausimai ir apie juos tikrai reikia mąstyti. Kol gyvename, sielos vertė yra vienas dalykas, tačiau amžinybės šviesoje – visai kas kita. Tik mirdamas, tik tada, kai turi iškeliauti iš šio pasaulio, tik tada žmogus geriausiai suvokia, ko verta jo siela.

Ar kas nors norėtų dar aiškiau suprasti sielos vertę? Tada paimkite ir pamatuokite ją remdamiesi mirusiųjų nuomonėmis.

Perskaitykite Evangelijos pagal Luką šešioliktame skyriuje aprašytą turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginimą. Ką Abraomui pasakė turtuolis, kai nubudo pragare ir kentėjo kančias? „Nusiųsk Lozorių į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius, tad teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“ Gyvendamas žemėje šis turtuolis veikiausiai labai mažai galvojo arba iš viso negalvojo apie kitų žmonių sielas. Tačiau miręs ir atsidūręs kančių vietoje, visus dalykus mato tikromis spalvomis. Prisiminęs brolius, ima nerimauti dėl jų išgelbėjimo. Tada šaukia: „Nusiųsk Lozorių į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius, tad teįspėja juos.“ Be visų kitų dalykų šiame nuostabiame palyginime aiškiai teigiama, apie ką mąsto žmonės, atsibudę kitame pasaulyje. Šioje ištraukoje bent šiek tiek praskleidžiamas šydas, dengiantis būsimąjį pasaulį, ir galime žvilgtelėti, ką apie sielos vertę mano mirusieji.

Ar dar kas nors nori sužinoti, už kokią tiksliai kainą nuperkama siela? Tada prisiminkite tą kainą, kuri buvo sumokėta prieš beveik 2000 metų. Kokia milžiniška, žodžiais nenusakoma kaina! Išpirkti žmonių sielas nepakako aukso, sidabro ar deimantų; joks dangaus angelas negalėjo sumokėti šios išpirkos. Sielos išpirkimo ir išvadavimo iš pragaro kaina buvo sumokėta ne kuo kitu, o Kristaus krauju, amžinojo Dievo Sūnaus mirtimi ant kryžiaus. Dvasia nukeliaukite į Golgotą 12

ir apmąstykite, kas iš tiesų ten įvyko, kai mirė Viešpats Jėzus.

Pamatykite palaimintąjį Gelbėtoją, kenčiantį ant kryžiaus.

Atkreipkite dėmesį, kas atsitiko, kai Jis mirė. Pamatykite, kaip pasaulį trims valandoms apgaubia tamsa. Žemė dreba. Skilinėja uolos. Atsiveria kapai. Įsiklausykite į mirštančio Kristaus žodžius: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tada visame šiame šiurpą keliančiame vyksme įžvelkite kai ką, kas padės geriau suprasti tikrąją sielos vertę. Šioje siaubingoje scenoje matome, kad žmonių sielos galėjo būti atpirktos tik už vienintelę kainą.

Net jei dabar nesuprantame tikrosios sielos vertės, vieną dieną tikrai ją suvoksime. Teduoda Dievas, kad nė vienas, skaitantis šį bukletą, nesuprastų to per vėlai. Beprotnamis – iš tiesų apgailėtina vieta. Širdį skauda šioje niūrioje įstaigoje matyti žmones, kurie kadaise buvo pasakiškai turtingi, bet iššvaistė turtus ir girtuokliaudami privedė save prie beviltiškos beprotybės. Laivo sudužimas – apgailėtinas vaizdas. Liūdna matyti tokį kadaise grakštų laivą, kuris „skrodė vandenynus lyg gyva būtybė“, išmestą į uolėtą krantą, paskendusią įgulą, po visą paplūdimį išmėtytus krovinius. Tačiau nežinau labiau apgailėtino vaizdo, kuris gali nuliūdinti širdį ir kurį gali išvysti akys, nei vaizdas žmogaus, žudančio savo sielą. Nenuostabu, kad Jėzus verkė, paskutinį kartą prisiartinęs prie Jeruzalės. Šventajame Rašte parašyta: „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo“ (Luko 19, 41). Kitaip nei Rašto žinovai ir fariziejai, Jis suprato tikrąją sielos vertę. Jeigu dar jos nesupratote, iš šių Jėzaus ašarų galime spręsti apie tikrąją žmogaus sielos vertę ir netekties, kurią jam tenka patirti sielai pražuvus, dydį.

Kiekvieną šio bukleto skaitytoją raginu, kol dar vadinama šiandien, atsimerkti ir pamatyti savo sielos vertę. Pagaliau 13

suvokite visą sielos praradimo siaubą. Siekite iki galo suprasti šio jums patikėto brangakmenio tikrąją vertę. Mat ateis diena, kai visų dalykų vertė visiškai pasikeis. Ateis valanda, kai pinigai bus ne ką vertesni nei šiukšlės, kai auksas ir deimantai prilygs gatvės dulkėms; kai taip pat sugrius ir kilmingųjų rūmai, ir valstiečių pirkios; kai nebebus įmanoma parduoti akcijų ir vertybinių popierių; kai deramai bus įvertinta malonė, tikėjimas ir geroji viltis, kai žmonės liausis niekinę šiuos dalykus. Tą valandą kaip niekada anksčiau suvoksite tikrąją nemirtingos sielos vertę.

Tada sielos pražūtis bus suprantama kaip didžiausia netektis, o sielos išgelbėjimas – kaip didžiausias pelnas. Tad jau dabar siekite suvokti sielos vertę. Nebūkite kaip Egipto valdovė, kuri iš kvailo pasipuikavimo paėmė brangų perlą, ištirpino jį rūgštyje ir išgėrė. Neatmeskite taip, kaip ji, to „brangaus perlo“, kurį Dievas jums patikėjo. Nes jokia netektis negali būti nė lyginama su pražuvusia siela.

IV. Bet kurio žmogaus siela gali būti išgelbėta.

Dievas tebūna palaimintas, kad Jėzaus Kristaus Evangelija man leidžia skelbti šią gerąją naujieną, skelbti ją laisvai ir besąlygiškai kiekvienam skaitančiam šį bukletą. Dievas tebūna palaimintas, kad, pirmiau išdėstęs visus liūdnus dalykus, galiu užbaigti ramybės žinia. Nepakelčiau siaubingos atsakomybės, jeigu tektų sakyti žmonėms, kad kiekvienas žmogus turi sielą, kad kiekvienas gali ją pražudyti ir kad, pražuvus sielai, niekas jos nebegali sugrąžinti, tačiau negalėčiau paskelbti, kad bet kurio žmogaus siela gali būti išgelbėta.

Gali būti, kad kai kuriems bukleto skaitytojams ši mintis pasirodys šokiruojanti. Dar atsimenu tuos laikus, kai ji būtų atrodžiusi šokiruojanti ir man. Bet esu įsitikinęs, kad tai nei daugiau, nei mažiau, o amžinosios Evangelijos žodžiai, todėl 14

nesigėdiju, galėdamas juos paskelbti kiekvienam, kuris turi ausis ir klauso. Drąsiai sakau, kad Evangelija yra išgelbėjimas net ir didžiausiam nusidėjėliui. Užtikrintai teigiu, kad kiekvieno žmogaus siela gali būti išgelbėta! Žinau, kad mes visi iš prigimties esame nusidėjėliai – nupuolę, prasikaltę, sugedę, aptekę nuodėmėmis. Žinau, kad Dievas, nuo kurio esame priklausomi, yra švenčiausia Būtybė, Jo akys tokios tyros, kad negali žiūrėti į nuodėmę; Jis negali žvelgti į tai, kas bloga. Taip pat žinau, kad pasaulis, kuriame tenka gyventi, yra itin bloga vieta tikėjimui. Pasaulis pilnas vargų ir rūpesčių, netikėjimo ir netyrumo, priešiškumo ir neapykantos Dievui. Šiame pasaulyje į tikėjimą žiūrima kaip į egzotišką dalyką; šio pasaulio atmosfera tokia, kad tikėjimas jame nyksta. Tačiau nepaisant viso šito, nepaisant pasaulio blogio, Dievo šventumo ir mūsų įgimto nuodėmingumo, teigiu, kad kiekvienas žmogus gali būti išgelbėtas. Bet kuris vyras ir bet kuri moteris gali būti išgelbėta iš kaltės, nuodėmės galios ir pasekmių, gali atsidurti Dievo dešinėje, amžinoje Jo šlovėje! Įsivaizduoju, kad kai kurie skaitytojai dabar sušuks: „Ir kaip tai įmanoma?“ Nenuostabu, kad užduodate šį klausimą. Jį kėlė, bet niekaip negalėjo išnarplioti, dar pagonių filosofai. Tai problema, kuriai sprendimo nerado senovės Graikijos ir Romos išminčiai. Į šį klausimą negali atsakyti niekas kitas, tik Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelija. Tą Evangelijos atsakymą ir norėčiau dabar jums pateikti. Užtikrintai skelbiu, kad bet kurio žmogaus siela gali būti išgelbėta, nes (1) Kristus vieną kartą mirė. Dievo Sūnus Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus atpirkdamas žmonių nuodėmes. „Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia“ (1 Petro 3, 18). Kristus savo kūnu užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, leisdamas tam prakeikimui, kurio 15

nusipelnėme visi, kristi ant savo paties galvos. Savo mirtimi Kristus įvykdė šventąjį Dievo įsakymą, kurį mes visi pažeidėme.

Jo mirtis nebuvo paprasta – tai nebuvo vien savęs išsižadėjimas, vien kankinio mirtis. Kristaus mirtis buvo auka ir permaldavimas už viso pasaulio nuodėmes. Tai buvo Visagalio Užvaduotojo, Laiduotojo, žmonių atstovo mirtis už kitus žmones. Ja buvo apmokėta milžiniška skola Dievui. Ji atvėrė kelią į dangų visiems tikintiesiems. Ji tapo vandens šaltiniu visoms nuodėmėms, visai nešvarai nuplauti. Tik dėl jos Dievas, būdamas teisus, gali teisti bedievius. Ji nupirko sutaikinimą su Juo. Ji nupirko tobulą ramybę su Dievu kiekvienam, kuris pas Jį ateina per Jėzų Kristų. Jėzaus mirtimi buvo atvertos kalėjimo durys. Paskelbtas išvadavimas visiems, kurie yra nuodėmės vergijoje ir trokšta iš jos išsivaduoti.

Kaip manote, kam buvo skirtos visos kančios, kurias Jėzus iškentė Golgotoje? Kodėl su Dievo Sūnumi buvo pasielgta kaip su piktadariu, kodėl jis buvo pripažintas nusikaltėliu ir pasmerktas žiauriausiai mirčiai? Dėl ko Jo rankos ir kojos buvo prikaltos prie kryžiaus? Dėl ko ietimi buvo perdurtas Jo šonas? Dėl ko ištekėjo brangaus Jo kraujo srovė? Kuriam tikslui visa tai įvyko?

Visa tai buvo padaryta dėl jūsų! Tai įvyko dėl nusidėjėlių, dėl bedievių! Jėzus tai atliko laisva valia, savanoriškai, niekieno neverčiamas – vien iš meilės nusidėjėliams, atpirkdamas žmonių nuodėmes. Savaime suprantama, jeigu Kristus mirė už bedievius, turiu teisę skelbti, kad bet kuris žmogus gali būti išgelbėtas.

Maža to, užtikrintai skelbiu, kad bet kuris žmogus gali būti išgelbėtas, nes (2) Kristus gyvas. Tas pats Jėzus, kuris kadaise mirė už nusidėjėlius, dabar yra gyvas Dievo dešinėje, kad iki galo užbaigtų išgelbėjimo darbą, kurį atlikti Jis buvo atsiųstas iš dangaus. Jis gyvas ir gali priimti visus, kurie per Jį ateina pas Dievą, gali suteikti jiems galios tapti Dievo vaikais. Jis gyvena tam, kad išklausytų kiekvieno iš mūsų apsunkusios sąžinės 16

išpažintis ir, būdamas Visagalis Vyriausiasis Kunigas, suteiktų tobulą nuodėmių atleidimą. Jis gyvena tam, kad išlietų savo įvaikinimo Dvasią visiems, kurie Jį tiki, ir suteiktų jiems teisę šaukti: „Abba, Tėve!“ Jis gyvena tam, kad tarpininkautų tarp Dievo ir žmonių, kad nepailsdamas juos užtartų, kad būtų Ganytojas, Vyresnysis Brolis, visuotinis Gynėjas, nenuilstantis Kunigas ir Draugas visų, kurie per Jį ateina pas Dievą. Jis gyvena tam, kad būtų visų savo žmonių išmintis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas; kad palaikytų juos gyvenime, būtų atrama mirštant ir galiausiai juos atvestų į amžinąją šlovę.

Kaip manote, dėl ko Jėzus sėdi Dievo dešinėje? Dėl žmonių sūnų. Aukštai danguje, apsuptas žodžiais nenusakomos šlovės, Jis vis dar atlieka tą patį galingą darbą, kurį pradėjo gimęs ėdžiose Betliejuje. Jis nesikeičia. Jis niekada nesvyruoja. Jis tas pats, koks buvo tada, kai vaikščiojo Galilėjos ežero pakrantėmis. Jis tas pats, koks buvo tada, kai atleido fariziejui Sauliui ir išsiuntė jį skelbti tikėjimo, kurį pats Saulius anksčiau naikino.

Jis tas pats, koks buvo tada, kai priėmė Mariją Magdalietę, pašaukė muitininką Matą, liepė išlipti iš medžio Zachiejui, padarydamas šiuos žmones pavyzdžiais to, ką gali Jo malonė. Jis nepasikeitė. Jis buvo tas pats vakar, yra šiandien ir bus amžinai.

Savaime suprantama, turiu teisę sakyti, kad bet kuris žmogus gali būti išgelbėtas, nes Jėzus ir šiandien yra gyvas.

Be to, užtikrintai skelbiu, kad bet kuris žmogus gali būti išgelbėtas, nes (3) Jėzaus Kristaus Evangelijos pažadai yra išsamūs, veltui duodami ir besąlygiški. „Ateikite pas mane visi, – sako Gelbėtojas, – kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“ (Mato 11, 28); „kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“; „Kas Jį tiki, tas neteisiamas“ ( Jono 3, 15. 18); „[...] ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk; [...] kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; kas 17

tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą“ ( Jono 6, 37. 40. 47); „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria!“ ( Jono 7, 37); „Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens“ (Apreiškimo 22, 17).

Kaip manote, kam buvo ištarti šie žodžiai? Vien tik žydams?

Ne, taip pat ir pagonims! Ar jie skirti tik senovės laikų žmonėms?

Ne, bet kurios epochos žmonėms! Ar jie buvo skirti tik Palestinos ir Sirijos kraštų tautoms? Ne, visam pasauliui, kiekvienos genties, tautos ir kalbos žmonėms! O gal jie skirti tik turtuoliams? Ne, ne tik turtuoliams, bet ir vargšams! Ar jie skirti tik moraliems ir geriems žmonėms? Ne, jie skirti visiems, net didžiausiems iš visų nusidėjėlių, pikčiausiems iš nusikaltėlių, visiems, kurie juos priims! Savaime suprantama, primindamas šiuos pažadus, turiu teisę sakyti, kad bet kuris žmogus gali būti išgelbėtas. Tas, kuris skaito šiuos žodžius, bet nėra išgelbėtas, tenekaltina Evangelijos.

Jeigu vis dar esate pražuvęs, tai ne dėl to, kad negalite būti išgelbėtas. Jeigu vis dar esate pražuvęs, tai ne dėl to, kad nebuvo nuodėmių atleidimo, nebuvo Tarpininko, Vyriausiojo Kunigo, nuodėmę ir nešvarą apvalančios versmės, kad nebuvo atidarytos durys. Taip yra dėl to, kad pasirinkote eiti savo keliu, dėl to, kad pamėgote nuodėmes ir negalite jų atsisakyti, dėl to, kad nenorite ateiti pas Kristų, kad gyventumėte per Jį.

Tiesiai sakau, nieko neslėpdamas, koks šio bukleto tikslas. Iš visos širdies trokštu ir meldžiu Dievą už jus, kad Jis išgelbėtų jūsų sielą. Tai – svarbiausias tikslas, kuriam pašauktas kiekvienas ištikimas ganytojas. Dėl jo mes pamokslaujame, skelbiame ir rašome. Norime, kad sielos būtų išgelbėtos. O tie, kurie kaltina mus pasaulietiniais motyvais, sako, kad mes tik norime išplėsti bažnyčią ir skatinti ganytojišką „amatą“, tiesiog nežino, ką kalba. Nieko panašaus mes netrokštame. Tegul Dievas jiems atleidžia, kad mus tuo kaltina! Mes darbuojamės dėl kur kas 18

kilnesnio tikslo. Mes norime, kad sielos būtų išgelbėtos! Mes trokštame ištraukti kai kuriuos nuodėgulius iš ugnies. Dievo rankose trokštame būti garbingais įrankiais, padedančiais sieloms pažinti Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Šį bukletą užbaigsiu su meile pabrėždamas tris jo praktinio PRITAIKYMO būdus, ir iš visos širdies meldžiu, kad Dievas palaimintų juos dvasinei daugelio sielų gerovei. Nežinau, į kokias rankas šie puslapiai pateks. Drįstu jums tai rašyti tikėdamasis geriausio rezultato. Galiu tik melstis prašydamas, kad Dievas pasiųstų šį bukletą suminkštintoms širdims, kurios, jį perskaičiusios, imtų muštis į krūtinę ir sakytų: „Ką man daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ 1) Pirmasis pritaikymo žodis – tai ĮSPĖJIMAS su meile. Jį išdėstysiu trumpai ir aiškiai: Neignoruokite savo sielos!

Beveik neabejoju, kad šis bukletas paklius į rankas tiems, kurie dažnai nerimauja dėl įvairių šio pasaulio dalykų. Jūs „rūpinatės ir nerimaujate dėl daugelio dalykų“. Regis, gyvenate nuolatiniame veiklos, skubos ir rūpesčių sūkuryje. Aplinkui matote tūkstančius, kurie rūpinasi tik dėl to, ką valgys, ką gers, ką apsivilks. Dažnai esate smarkiai gundomas mąstyti, jog iš tikėjimo apskritai nėra jokios naudos. Dievo vardu jums sakau: priešinkitės tokiems gundymams! Jie ateina iš velnio. Sakau jums: niekada nepamirškite vienintelio dalyko, kuris iš tiesų būtinas – nepamirškite savo nemirtingos sielos!

Galbūt pasakysite, kad laikai dabar sunkūs. Taip, iš tiesų, bet mano pareiga jums priminti, kad laiko liko nedaug, netrukus stos amžinybė. Galbūt pasakysite: „Juk reikia kažkaip gyventi...“, bet mano pareiga jums priminti, kad vieną dieną vis dėlto mirsite, todėl būkite pasiruošę susitikti su savo Dievu. Ką pasakytumėte apie žmogų, kuris bado metu pašeria šunį, o vaiką palieka badauti? Argi nepasakytumėte, kad jis – beširdis 19

ir blogas tėvas? Gerai pagalvokite ir įsitikinkite, ar jūs nedarote kažko panašaus sau? Besirūpindamas kūnu, nepamirškite ir savo sielos. Nerimaudamas dėl gyvenimo, kuris yra dabar, nepamirškite ir to, kuris ateis. Neapleiskite savo sielos!

Kad ir kaip gyvenote praeityje, maldauju, ateityje gyvenkite kaip žmogus, suvokiantis, jog turi nemirtingą sielą! Perskaitęs šį bukletą, su Dievo pagalba prisikaupkite švento ryžto, kad „liautumėtės darę pikta ir mokytumėtės daryti gera“. Nuo šiol nesigėdykite rūpintis savo sielos dalykais. Nesigėdykite skaityti Bibliją, melstis, švęsti sekmadienį, klausytis skelbiamos Evangelijos. Verčiau gėdykitės nuodėmių ir bedievystės. Bet jums tikrai nereikia gėdytis dėl to, kad rūpinatės savo siela.

Kiti tesišaipo kiek tik patinka, – vieną dieną jie nustos juoktis. Kantriai laukite. Ramiai pakęskite. Pasakykite, kad tvirtai apsisprendėte [dėl savo sielos] ir niekada šios nuostatos nepakeisite. Pasakykite jiems, kad bent vieną pamoką tikrai išmokote: tai, jog turite brangiai atpirktą sielą. Pasakykite jiems, kad tvirtai apsisprendėte: kad ir kas nutiktų, ir toliau ja rūpinsitės.

2) Antrasis pritaikymo žodis – tai KVIETIMAS su meile visiems, kurie trokšta, kad jų sielos būtų išgelbėtos. Kviečiu kiek­vieną šio bukleto skaitytoją, kuris suvokia savo sielos vertę ir trokšta jos išgelbėjimo, nedelsiant ateiti pas Kristų ir priimti Jo teikiamą išgelbėjimą. Kviečiu ateiti pas Kristų tikėjimu, pašvęsti savo sielą Jam ir taip būti išgelbėtam iš gėdos, nuodėmės galios ir pasekmių.

Negaliu žodžiais apsakyti, protu deramai suvokti ir paaiškinti, kokia didi yra Dievo meilė nusidėjėliams, koks gilus Kristaus troškimas priimti ir išgelbėti sielas. Ne Kristuje jūs esate suvaržytas, bet savyje. Smarkiai apsirinkate, jeigu abejojate, kad Kristus yra pasirengęs išgelbėti. Žinau, kad, išskyrus jūsų nusistatymą, daugiau nėra jokių kliūčių jūsų sielai įgyti amžinąjį 20

gyvenimą. „Džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio“ (Luko 15, 10). Tikriausiai bent kartą gyvenime esate girdėjęs, kaip nuostabiai gieda darnus žmonių choras, tiesa?

Tačiau tai tik šnabždesys, palyginti su angelų džiaugsmu dėl vieno nusidėjėlio, kuris pagaliau pamatė savo nuodėmės beprotybę ir ėmė ieškoti Kristaus! Ak, ateikite ir pats kuo greičiau tapkite to beribio džiaugsmo dalimi!

Jeigu mylite gyvenimą, maldauju, iš karto tvirtai įsikibkite ir laikykitės Kristaus, kad jūsų siela būtų išgelbėta. Kodėl nepadarius to šiandien? Kodėl šiandien negalėtų būti ta diena, kai jūs per amžinąją nepanaikinamą sandorą prisijungsite prie Viešpaties Jėzaus? Kodėl dar iki išauš rytojus jums neatsisakius tarnavimo nuodėmei ir neatsigręžus į Kristų? Kodėl neatėjus pas Kristų tiesiog šiandien, nepatikėjus Jam savo sielos su visomis nuodėmėmis ir visu netikėjimu, su visomis abejonėmis ir visomis baimėmis?

Esate vargšas? Ieškokite lobio danguje ir tapkite turtingas.

Esate senas? Paskubėkite, susitaikykite su besiartinančia šio gyvenimo pabaiga, pasiruoškite susitikimui su savo Dievu. Esate jaunas? Pradėkite gyvenimą tinkamai, ieškokite Kristaus, kad Jis taptų jūsų draugu, kuris niekada neišduos, niekada jūsų nepaliks. Užgriuvo bėdos, nerimaujate dėl šio gyvenimo dalykų?

Ieškokite Kristaus, kuris vienintelis gali padėti ir panešti jūsų naštas; ieškokite To, kuris niekada nenuvils. Net tada, kai visi kiti nuo jūsų nusigręš, Viešpats Jėzus Kristus jus pakels. O gal esate nusidėjėlis, didis nusidėjėlis, baisiausias nusidėjėlis? Tai bus pamiršta, jeigu ateisite pas Kristų – Jo kraujas nuplaus jūsų nuodėmes. Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, jos taps baltos kaip sniegas.

Tad eikite ir šaukitės Viešpaties Jėzaus Kristaus. Mąstykite apie savo sielos vertę, apie vienintelį kelią, kuriuo galite būti 21

išgelbėtas. Nuoširdžia malda šaukitės Viešpaties. Darykite tą patį, ką darė atgailaujantis vagis – išliekite Jam savo širdį, šaukite: „Viešpatie, atsimink mane, net mane!“ Pasakykite, kad ateinate pas Jį, nes girdėjote, kad Jis „priima nusidėjėlius“, o jūs esate nusidėjėlis ir norite būti išgelbėtas. Papasakokite Jam visą savo ankstesnio gyvenimo istoriją. Jei tik norite, pasakykite Jam, kad buvote netikintis, ištvirkėlis, nešvenčiantis sekmadienio, bedievis, lengvabūdis, bjauraus charakterio žmogus. Jis jūsų nepaniekins. Jis jūsų neatmes. Jis nenusisuks nuo jūsų. Jis niekada nenulaužia palūžusios nendrės, neužgesina smilkstančio dagčio. Nė vienas žmogus, atėjęs pas Jį, nebuvo atmestas. Ak, ateikite pas Kristų ir jūsų siela gyvens!

3) Ir paskutinis pritaikymo žodis – tai PARAGINIMAS su meile, skirtas kiekvienam šio bukleto skaitytojui, kuris suprato savo sielos vertę ir įtikėjo Jėzų Kristų. Jis trumpas ir aiškus.

Maldauju jus visa širdimi atsiduoti Viešpačiui, veržtis į tikslą aukštybėse ir siekti apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.

Puikiai suprantu, kad šis kelias jums pasirodys labai siauras.

Su jumis bus tik keletas, o nusistačiusių prieš jus – daugybė.

Tad gyvenimas gali pasirodyti sunkus, padėtis – nepavydėtina.

Bet vis dėlto atsiduokite Viešpačiui, ir Jis niekada jūsų nepaliks. Šliekitės prie Jo, kai esate persekiojami. Šliekitės prie Viešpaties, kai žmonės juoksis ir šaipysis iš jūsų, mėgins jus sugėdinti. Šliekitės prie Viešpaties, nors kryžius bus sunkus, kova – nuožmi. Kaip Jis nesigėdijo jūsų mirdamas ant kryžiaus Golgotoje, taip ir jūs nesigėdykite Jo šiame gyvenime, kad Jėzui paskui netektų gėdytis jūsų savo Tėvo, kuris yra danguje, akivaizdoje. Šliekitės prie Viešpaties, ir Jis niekada jūsų neapleis. Šiame gyvenime jūsų laukia daugybė nesėkmių – nuosavybė, namai, žemės, šeimos nariai ir įvairios situacijos dažnai nuvilia.

22

Tačiau iki šiol joks žmogus dar nė karto nenusivylė Kristumi.

Jokiam žmogui Kristus iš tiesų nepasirodė blogesnis nei apie Jį teigiama Biblijoje, priešingai, toks asmuo įsitikino, kad Kristus tūkstantį kartų geresnis nei jam kas nors anksčiau sakė! Žvelkite pirmyn, nuolat tik į ateitį, iki pat pabaigos! Geriausi dalykai jums dar priešaky. Laiko liko nedaug. Artėja pasaulio pabaiga. Artinasi paskutinieji laikai. Kovokite gerąją kovą.

Darbuokitės. Darykite įtaką kitiems. Nepaliaukite stengtis.

Melskitės. Skaitykite. Sunkiai dirbkite savo sielos gerovei.

Sunkiai dirbkite dėl kitų žmonių sielų gerovės. Stenkitės kartu į dangų atsivesti ir keletą kitų žmonių, kad iš tiesų per jus būtų išgelbėti ir keli kiti žmonės. Su Dievo pagalba pasistenkite, kad dangus būtų pilnesnis, o pragaras – tuštesnis. Pasišnekėkite su tuo jaunuoliu greta ir su tuo pagyvenusiu žmogumi, kuris gyvena netoliese. Pasišnekėkite su tuo kaimynu, kuris niekada nesilanko bažnyčioje. Su tuo giminaičiu, kuris niekada pats neskaito Biblijos ir šaiposi iš rimto kitų žmonių tikėjimo.

Maldaukite, kad jie visi susimąstytų apie savo sielas. Maldaukite, kad sekmadieniais jie lankytų maldos namus ir klausytųsi pamokslų, kurie juos nukreiptų į amžinąjį gyvenimą. Pamėginkite juos įtikinti, kad gyventų ne kaip gyvūnai, kurie pragaišta, bet kaip žmonės, kurie trokšta būti išgelbėti. Didis atpildas jūsų lauks danguje, jeigu mėginsite daryti gera savo sielai. Didis atpildas laukia visų tų, kurie išpažįsta Kristų kitų žmonių vaikų akivaizdoje. Šio pasaulio laimėjimai netrukus amžiams baigsis. Tad siekite [nevystančio] vainiko, mano tikintis skaitytojau. Darbuokitės dėl jo. Tai pakeis viską, su kuo jums teks susidurti šiame neramiame pasaulyje. Kristaus karių atlygis yra amžinas. Jų namai amžini. Jų šlovė niekada nesibaigia!

23

Versta iš J. C. Ryle knygos Old Paths Išleido Viešoji įstaiga Reformatų literatūros centras, bendradarbiaujant su The Protestant Alliance (Anglija).

Pylimo g. 31-6, 01309 Vilnius www.reformatuknygos.lt Tiražas 5000 egz.

Platinama nemokamai.