ATSINAUJINTI DIENA IŠ DIENOS
Kasdieniai skaitiniai
A. W. TOZER
ATSINAUJINTI DIENA IŠ DIENOS
Surinko G. B. Smith
Vilnius 2021
Pratarmė
Dr. A. W. Tozeris savo bičiuliams dažnai sakydavo, kad didžiausias jo dvasinis rūpestis ir troškimas – skelbti ir visaip kitaip skleisti „asmeninę širdies religiją“. Ir čia derėtų pasakyti, kad jo, kaip pamokslininko, tarnystė bei per gyvenimą parašyti raštai kaip tik ir atspindėjo tąjį troškimą. Dar dr. Tozeris visą laiką aiškiai pabrėždavo, kad pamokslauja ir rašo „paprastiems žmonėms, kurių sužadintos širdys skatina juos ieškoti Dievo tiesiog dėl Jo paties. Tokie „širdies sužadinimai“ ir ieškojimai visuomet turi vykti dvasinio prabudimo kontekste, kai tikintysis trokšta panašėti į Kristų, noriai siekdamas geriau Jį pažinti! Šis rinkinys, sudarytas iš 366 atrinktų ir iš naujo peržiūrėtų kasdienių skaitinių, kurių tekstai paimti iš dr. Tozerio knygų, vedamųjų straipsnių ir pamokslų, yra dvasinė pagalbinė priemonė, skirta nuosekliai ugdyti „Dievo geruosius, paprastus žmones“, kurie, kaip mėgdavo sakyti pats dr. Tozeris, „yra didelis palaiminimas, kad ir kur juos besutiktum!“ O norėdami atkreipti dėmesį į dr. Tozerio dvasinę pusiausvyrą ir Dievo duotą nuolankumą, kuriais spinduliavo jo pamokslai ir raštai, tiesiog pacituosime paties autoriaus žodžius: „Gera knyga visuomet įkvėps skaitytoją moraliniam veiksmui. Ji nukreips jo akis į Dievą ir skatins veržtis pirmyn. Daugiau nuveikti ji negali!“ Tiesa, derėtų paminėti, kad tai nėra tipiški kasdieniai religiniai skaitiniai, nes, gilindamiesi į juos diena iš dienos, gan dažnai jausitės lyg „gavę per nosį“.
5
Sausio 1 d.
Dievas visuomet pirmas ir tikrai bus paskutinis „Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas... (Apreiškimo 1, 8)
Dievas visuomet yra pirmas ir tikrai bus paskutinis! Dievo sumanymuose žmogui niekada neleidžiama tarti nei pirmo, nei paskutinio žodžio. Tai dievybės prerogatyva – išimtinė teisė, kurios Dievas niekados neperleis savo kūriniams. Žmogus netaria žodžio nei dėl savo gimimo laiko, nei dėl vietos. Tą nusprendžia Dievas, visiškai nepasikonsultavęs su žmogumi. Vieną gražią dieną menkas žmogelis tiesiog susivokia esąs sąmoninga, realiai egzistuojanti būtybė. Taip prasideda valingas jo gyvenimas. Prieš tai jis neturėjo žodžio išvis jokiu klausimu! Dabar gi staiga pradeda išdidžiai vaikščioti ir girtis, o vėliau, savo paties balso skambesio padrąsintas, netgi gali paskelbti nepriklausomybę nuo Dievo. Ką gi, pasilinksmink, žmogeli! Tik nepamiršk, kad tau lemta tarškėti tarp pirmo ir paskutinio. Tu neturėjai balso pirma ir neturėsi balso paskiausiai! Dievas pasilieka sau teisę užbaigti tai, ką pradėjo pirmas. O tu esi Dievo rankose – nori to ar ne. Adomas tapo gyva siela ir tai nutiko anaiptol ne jo paties valia. Taip panorėjo Dievas ir įvykdė savo valią, padarydamas Adomą gyva siela. Taigi Dievas buvo pirmas! Kai Adomas nusidėjo ir susigadino visą savo gyvenimą, Dievas toliau buvo su juo. Tuo paremta visa Adomo ateities ramybė – kad Dievas liko šalia, net jam puolus į nuodėmę. Būtų tikrai išmintinga pradėti gyventi, suvokiant šią nuostabią ir baimę keliančią tiesą: Dievas yra pirmas ir paskutinis!
6
Sausio 2 d.
Jėzus Kristus yra tikras Dievas: Jame slypi visa dievybės pilnatvė Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu... (1 Korintiečiams 1, 30)
Nuoširdžiai patarčiau negaišti brangaus laiko ir nesiklausyti tų, kurie menkina Kristaus asmenį. Siūlau žvelgti kiaurai per miglotą šiuolaikinę terminologiją, pasitelkiamą žmonių, kurie patys nežino ir nesupranta, kas Jėzus Kristus buvo iš tikrųjų. Nederėtų pasitikėti žmogumi, kuris gali pasakyti tik tiek: „Tikiu, kad Dievas apsireiškė per Kristų.“ Verčiau išsiaiškink, kuo jis iš tikro tiki ir ką mano apie įsikūnijusio Dievo Sūnaus asmenį! Nevalia pasitikėti tuo, kuris teigia, kad Kristus tik atspindėjo Dievą daugiau nei kiti žmonės. Kaip ir negali kliautis tuo, kuris moko, kad Jėzus Kristus buvo žymus, nepranokstamas religinis genijus, gebėjęs suprasti ir atspindėti Dievą labiau už kitus. Visi tokie ir panašūs pareiškimai yra ne kas kita, kaip spjūvis Kristui į veidą. Jis buvo, yra ir niekada nesiliaus buvęs tikrų tikriausias Dievas. Tik Jį atradę ir pažinę, mes grįžtame prie pirminės versmės. Kristus yra tikras Dievas: Jame slypi visa dievystės pilnatvė! Nuostabą keliantis, didis stebuklas yra tai, kad vienu greitu, ryžtingu, dėmesingu tikėjimo veiksmu ir malda mūsų sielos gali grįžti prie pirminės mūsų esybės versmės, ir mes vėl viską galime pradėti nuo pradžių! Būtent Jėzuje Kristuje mes atrandame savo šaltinį ir pasitenkinimą. Spėju, kad panašiai atgimimo iš naujo stebuklą suprato ir Džonas Niutonas. Tas suvokimas skatino jį giedoti: „Pagaliau tu gali atsipūsti, mano seniai pasidalijusi širdie! Pagaliau gali šlietis į palaimos kupiną ramstį – poilsį!“
7
Sausio 3 d.
Šventoji Dvasia – Dievas, palaikantis ryšį su savo kūriniais Kai ateis [...] Tiesos Dvasia, kuri ateina iš Tėvo, ji toliau liudys apie mane. (Jono 15, 26)
Jei teisingai supratau, skaitydamas krikščionių patirtis, tai tie, kas daugiausia džiaugėsi Dievo Dvasios galybe, turėjo bene mažiausiai ką apie Ją pasakyti – ar bent jau nemėgino pateikti aiškaus Dvasios apibrėžimo. Biblijos šventieji, gyvenę Dvasios vedami, niekada nesistengė Jos paaiškinti. Vėliau daugelis tų, kurie būdavo pripildyti ar apimti Dvasios, irgi ne kažin ką apie Ją papasakodavo dėl žmogiškų apribojimų – iškalbos ar literatūrinių dovanų stokos. Tokie paprastai nepasižymėdavo savianalizės dovana, tiesiog gyvendavo paprastai, pasikliaudami širdimi. Jiems Dvasia būdavo Ta, kurią dera mylėti ir su kuria dera bendrauti kaip su pačiu Viešpačiu Jėzumi. Tokie žmonės būtų jautęsi visiškai sutrikę per bet kokią diskusiją apie metafizinę Dvasios prigimtį, užtat jiems būdavo visiškai nesunku, pasitelkus Dvasios jėgą, šventai gyventi ir vaisingai tarnauti. Iš tikrųjų tai taip ir turėtų būti. Asmeninė patirtis realiame gyvenime visuomet turėtų būti svarbiausia. Pažinimas iš patirties visuomet kur kas geriau nei pažinimas iš aprašymo; jam nėra būtina išankstinė prielaida ar sąlyga pažinimui iš patirties. Krikščionių doktrina teigia Šventąją Dvasią esant tarp mūsų gyvenančia Dievybe. Šventoji Dvasia nėra vien tik Dievo pasiuntinė – Ji yra Dievas! Ji yra Dievas, palaikantis ryšį su savo kūriniais, juose ir tarp jų atliekanti gelbstintį ir atnaujinantį darbą.
8
Sausio 4 d.
Žmogaus dvasia daro jį žmogiška būtybe Kuris žmogus žino, kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, niekas nežino, tik Dievo Dvasia. (1 Korintiečiams 2, 11)
Giliai kiekvieno žmogaus viduje yra uždara šventovė, kurioje gyvena paslaptinga jo esybė. Tai žmogaus „aš esu“ – jį sukūrusio AŠ ESU dovana. AŠ ESU Dievas nėra iš niekur kilęs, Jis egzistuoja pats iš savęs. „Aš esu“ žmogus yra kilęs iš Dievo ir tolesnė jo egzistencija kiekvieną mielą akimirką priklauso nuo kuriančio Dievo paliepimo. Taigi viena būtybė yra Kūrėjas, iškylantis aukščiau visų kitų, Amžinasis, gyvenantis neprieinamoje šviesoje, o kita būtybė yra kūrinys, kuris – nors ir turintis privilegijų, išskirtas iš kitų, – bet vis tik kūrinys, Dievo „išlaikytinis“, gaunantis Dievo „išlaikymą“, prašytojas priešais Jo sostą! Vidinė žmogaus esybė, apie kurią čia kalbame, Šventajame Rašte vadinama „žmogaus dvasia“. Štai Paulius Korinto bažnyčiai rašo: Kuris žmogus žino, kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, niekas nežino, tik Dievo Dvasia. Taip, kaip Dievo savęs pažinimas slypi Jo amžinojoje Dvasioje, taip ir žmogaus savęs pažinimas slypi jo dvasioje, o žmogaus įgyjamas Dievo pažinimas yra tiesioginis Dievo Dvasios įspaudas jo dvasioje. Taip apsireiškia žmonijos dvasingumas. Toks požiūris paneigia teiginį, kad žmogus tėra kūrinys, turintis dvasią, ir drąsiai skelbia, kad žmogus yra dvasia, turinti kūną! Žmogų žmogiška būtybe daro ne jo kūnas, o jo dvasia, kurioje nuo pradžių įspaustas Dievo atvaizdas.
9
Sausio 5 d.
Teisingas kryžiaus suvokimas Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. (Galatams 6, 14)
Neapsiskelbęs, nejučiom ir beveik nepastebėtas į populiariuosius evangelikų ratus šiandien įsiskverbė naujas kryžius. Iš išorės jis atrodo visai kaip senasis, bet jis kitoks: panašumai tik paviršiniai, o skirtumai esminiai! Šis naujas kryžius davė pradžią ir naujai krikščioniško gyvenimo filosofijai, skatindamas naują ir iš esmės kitokį evangelizavimo metodą. Evangelistas stengiasi parodyti, kad krikščionybė nepateikia nemalonių reikalavimų, o veikiau siūlo tą patį, ką ir pasaulis, tik aukštesniu lygiu. Šiuolaikiniu požiūriu, naujasis kryžius nepribaigia nusidėjėlio, o tik pakreipia jį kita linkme! Gal tokia filosofija visiškai nuoširdi, bet ji tokia pat klaidinga, kaip ir akla. Ji visiškai prasilenkia su tikrąja kryžiaus prasme. Senasis kryžius yra mirties simbolis. Jis reiškia staigų, smurtingą žmogaus galą. Romėnų laikais žmogus, kuris užsidėdavo ant pečių kryžių ir patraukdavo nukryžiavimo keliu, jau nebegrįždavo atgalios. Į nukryžiavimo vietą jis eidavo ne tam, kad jo gyvenimas būtų perorientuotas, pakreiptas kita linkme, bet kad jį ištiktų galas! Tas kryžius nepalaikė jokių gerų santykių su savo auka. Jis ištikdavo žiauriai ir sunkiai, o kai tas darbas būdavo baigtas, žmogaus nebelikdavo! Adomo rasei paskelbtas mirties nuosprendis. Dievas negali priimti jokių nuodėmės vaisių. Ateidami pas Kristų mes nepakeliame savo senojo gyvenimo į aukštesnį lygmenį, bet paliekame jį prie kryžiaus. Tik taip Dievas išgelbsti žmogų: pirmiau likviduoja jį, o paskui prikelia naujam gyvenimui!
10
Sausio 6 d.
Biblija – daugiau nei faktų rinkinys Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui... (2 Timotiejui 3, 16)
Giliu Čarlzo Finėjaus įsitikinimu, Biblijos mokymas be moralinio pritaikymo būtų blogiau nei iš viso jokio mokymo, o tai klausytojams gali būti netgi žalingas. Kadaise maniau, kad toks požiūris kraštutinis, bet ilgainiui ir pats priėjau prie beveik tokios pat išvados. Kažin ar gali būti dar kas nors nuobodžiau ir labiau beprasmiška, kaip Biblijos doktrinos dėstymas tik dėl dėstymo. Teologija yra susistemintas faktų rinkinys apie Dievą, žmogų ir pasaulį. Tie faktai gali būti ir dažnai yra išdėstomi kaip vertybės pačios iš savęs. Bet čia ir atsiranda spąstai tiek mokytojui, tiek klausytojui. Biblija nėra tik lig tol nežinotų faktų apie Dievą, žmogų ir pasaulį rinkinys. Ši knyga kviečia žmogų kai ko imtis, remiantis tais faktais. Kur kas didesnė knygos dalis skirta atkaklioms pastangoms įtikinti žmones keisti savo kelius ir gyventi darnoje su Dievo valia. Tiesą sakant, joks žmogus nepasidaro geresnis nuo žinojimo, kad pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Velnias tą irgi žino, kaip tą žinojo ir Ahabas arba Judas Iskariotas. Joks žmogus netampa geresnis nuo žinojimo, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų mirti už jį dėl jo atpirkimo. Pragare yra milijonai šitai žinančių. Teologinė tiesa yra visiškai nenaudinga, kol jai nepaklūstama. Viso mokymo tikslas yra užtikrinti, kad būtų žengtas moralinis žingsnis!
11
Sausio 7 d.
Dievo kaimenė: saugūs Jėzuje Kristuje [...] ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę [...] Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką. (1 Petro 5, 2. 4)
Žmonės, kurie nori pažinti Dievą ir gyventi Jo artumoje, kurie išmoko atpažinti gerojo Ganytojo balsą, visuomet jausis kaip namie Dvasios pripildytoje bendruomenėje. Liūdna, kad kai kurie dar nėra išgirdę Ganytojo balso. Jo balsas švelnus kaip lopšinė ir stiprus kaip vėjas, galingas kaip daugelio vandenų šniokštimas. Tie, kurie išmoko išgirsti ir atpažinti Jėzaus balsą – tą gydantį, melodingą, didingą, gražų Jėzaus balsą Bažnyčioje – visuomet jausis kaip namie ten, kur viskas sukasi aplink Jį, kur Jis yra ašis. Tikra krikščionių bažnyčia gali būti tikra konglomeracija viso, kas tik yra po Saule. Į ją įsilieję kalvinistai ir armėnų stačiatikiai, ir metodistai, ir baptistai, ir aibė kitų denominacijų, bet visi susitelkę į vieną – Jėzų Kristų, kuris yra mūsų išmintis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas! Jis yra visa ir visuose, o Viešpaties tautą, išmokusią atpažinti savo Ganytojo balsą, traukia tokios bažnyčios link! Galbūt Dievo žmonės jau nė patys nespėja sekti, kur ir kas dalyvauja, užtat jie puikiai žino, kad tarp jų yra Viešpats, ir jie išlieka jautrūs Jam. O kaip tavo širdis – ar ji jautri Viešpaties artumui? O gal tu – tik „degustatorius“, „pavyzdžių rinkėjas“? Dieve gelbėk, jei toks esi, nes karaliaus vaikas yra avis, mylinti savo Ganytoją ir besilaikanti kuo arčiau Jo! Aviai tai vienintelė saugi vieta. Šliekis prie Jėzaus, ir tau nuo galvos nė plaukas nenukris, kad ir kiek vilkų aplink lakstytų!
12
Sausio 8 d.
Tikras garbinimas Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti... (Psalmynas 95, 6)
Senovinis tikėjimo išpažinimas skelbia, kad mes garbiname vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės ir viso, kas regima ir neregima, Kūrėją. Jei išvardytume visus Dievo atributus ir iš tikro suvoktume, koks Jis yra, pultume ant kelių ir pagarbintume, parodydami, kad dieviname Jį. Biblijoje sakoma, kad Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, kad Jo negali matyti ir nėra matęs joks žmogus, ir joks žmogus, pamatęs Jį, neliktų gyvas. Taip pat sakoma, kad Dievas yra šventas, amžinas, visagalis, visažinis ir visavaldis – ir kaip visavaldis pasižymi dar tūkstančiu visokių atributų. Toks suvokimas turėtų priversti mus sukniubti ir nusižeminti! Mūsų garbinimas Dievui būna malonus ir patinka tik tada, kai mumyse nelieka nieko, kas Jam nepatiktų. Jei manyje dar yra kažkas, kas negarbina Dievo, tuomet manyje nėra nieko, kas pagarbintų Dievą tobulai. Atkreipkite dėmesį, jog nesakau, kad turime tobulai garbinti ar kad netobulo pagarbinimo Dievas nepriima. Tiek toli nežengčiau, nes tada tektų atmesti ir save. Sakau tik, kad pagal Dievo piešiamą idealą turime stengtis, kad garbinimas būtų kuo geresnis, kuo tobulesnis. Tikėjimas ir meilė, paklusnumas ir ištikimybė bei aukšti moralės standartai – visa tai turi būti atnašaujama Dievui kaip deginamosios aukos. Tikras garbinimas siekia vienovės su Mylimuoju. Tai aktyvi pastanga užpildyti spragą tarp širdies ir Dievo, kurį ta širdis dievina ir kaip įmanydama geriau garbina!
13
Sausio 9 d. Teisingas tikėjimas Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties. (Romiečiams 15, 13)
Mūsų dienomis sklando neaiški idėja, kad tikėjimas yra kažkokia visatoje sklandanti visagalė jėga, prie kurios kiekvienas gali „prisijungti“, kada tinkamas! Tikėjimas miglotai suvokiamas kaip kažkokia subracionali, kurianti pulsacija, pasiekianti mus iš „kažkur ten, aukštai“, kaip banga, pasirengusi bet kurią akimirką įsiveržti į mūsų širdis ir perkeisti visą mūsų psichologinį ir moralinį nusistatymą, apskritai visą mūsų pasaulėžiūrą – kaip žiūrime į žmogų, Dievą ir visatą. Vadovaujantis tokiu supratimu, tikėjimui plūstelėjus vidun, lauk išstumiamas visas pesimizmas, baimė, pralaimėjimas ir nesėkmė. Juos pakeičia optimizmas, pasitikėjimas, meistriškumas ir neblėstanti sėkmė kare, meilėje, sporte, versle ir politikoje. Toks manymas, savaime suprantama, yra ne kas kita, kaip saviapgaulės voratinklis, sumegztas iš labai netvirtų fantazijos verpalų, susidariusių mintyse švelniasielių, jautrių žmonių, kurie norėtų tuo tikėti! Tačiau čia pražiūrimas esminis dalykas: tikėjimas yra geras tik tuo atveju, jeigu remiasi tiesa. Jeigu jis remiasi netiesa (taigi melu), tai gali ir dažniausiai veda į amžiną tragediją. Vien tikėti negana. Svarbu, kuo tikime! Turime tikėti teisingais dalykais. Mūsų tikėjimas turi suktis apie Tą asmenį, apie kurį reikia! Tikėti Dievą – daugiau, nei tikėti vien Jo egzistavimu. Teisingam, prideramam tikėjimui būtinas pažinimas. Turime bent kažkiek nusimanyti apie tai, koks yra Dievas ir kokia Jo valia Jo sukurtiems žmonėms, nes išmanyti mažiau reikštų remtis į savo sielą, „taip sako Viešpats“ pakeičiant „taip sako mano siela“. Jokiam žmogui nevalia iš apreikštų tiesų išsirankioti tik tas, kurios jam patinka.
14
Sausio 10 d.
Kiekvienas turi melstis taip, lyg tik jis vienas galėtų tą padaryti Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. (Luko 18, 1)
Tomas Kempietis yra pasakęs, kad Dievo žmogus turėtų jaukiau jaustis savo maldos kambarėlyje nei viešumoje. Ko gero, neperlenksiu lazdos, sakydamas, kad pamokslininkas, kuris mėgaujasi stovėdamas priešais auditoriją, vargu ar yra dvasiškai pasirengęs priešais ją stovėti. Teisingos, geros maldos žmogų gan lengvai verčia dvejoti, ar verta rodytis prieš klausytojus. Žmogus, kuris iš tikro pratęs pasilikti Dievo artume, neretai jausis apniktas vidinių prieštaravimų. Greičiausiai jis taip stipriai jaus atsakomybę, kad bus pasirengęs padaryti bet ką, kad tik nereikėtų stoti priešais auditoriją. Tačiau tuo pat metu spaudimas, kurį jis jaus dvasioje, gali būti toks intensyvus, kad nė banda laukinių žirgų negalėtų atplėšti jo nuo sakyklos. Jokiam žmogui nederėtų stoti prieš klausytojus, pirmiau nepabuvojus Dievo akivaizdoje. Prieš valandą sakykloje daug valandų turi būti praleista bendrystėje su Dievu. Maldos kambarėlis turėtų būti labiau „savas“, nei vieša platforma. Seminarijose apie pamokslavimą mokoma visko, išskyrus tą svarbią dalį – maldą. Geriausia, ką galėtų padaryti bet kuri mokykla, tai rekomenduoti maldą ir jos praktikavimą. Malda turi būti individualus užsiėmimas. Šis religinis darbas dažniausiai atliekamas be didelio užsidegimo – o tai viena didžiausių šių laikų tragedijų! Tikroje maldoje žmogus būna toks, koks yra. Malda skamba originaliai, nes tikros maldos nenukopijuosi ir neišmoksi iš kito. Kiekvienas žmogus turi melstis taip, lyg jam vienam būtų patikėta ši dalis!
15
Sausio 11 d.
Laikyti pasaulį savo tikraisiais namais – didelė klaida Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės... (1 Jono 2, 15)
Iš visų pasaulį užgriuvusių bėdų ir nelaimių, neabejotinai didžiausia ir tragiškiausia yra ta, kad žmogaus dvasia pasiduoda šiam pasauliui ir susitapatina su jo keliais. Net ir joks Rytų valdovas nėra žiauriau valdęs savo pavaldinių kaip materializmas. Nėra baisesnių tironų už daiktus – matomus, girdimus, paliečiamus dalykus. Jie taip užvaldę žmoniją, kad mes, kurie esame sukurti bendrauti su angelais, arkangelais, serafais ir su pačiu Dievu, kuris juos visus sukūrė, susigūžiame ir susitaikome su menka padėtimi, kaip laukiniai ereliai, nusileidę palesioti į vištidę ir besitrinantys su paprastomis vištomis. Sakyčiau, tai yra blogiausia, kas gali nutikti pasaulyje. Atrodo neįtikėtina, kad mes, kurie buvome sukurti aibei kitų pasaulių, susitaikome su tuo vienu ir priimame jį kaip vienintelius namus. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, bet šiandien yra puolusi būtybė – apleidusi savo vietą dangiškame pasaulyje ir švystelėjusi žemyn kaip krentanti žvaigždė. Šiame pasaulyje jis turi viską, bet pamiršo savo kilmės vietą. Kaip tik todėl velnias žiūri, kad nerastume laiko vienumoje apmąstyti ir pagalvoti apie kito pasaulio realumą. Nes pasilikęs vienas, žmogus labai dažnai visu savo vidumi jaučia, kad gyvenimas šiame pasaulyje – dar ne viskas, dar ne pabaiga. Tiesiai ir paprastai tariant, krikščionis yra žmogus, atsidavęs Dievui ir pasirengęs gyventi kitokiame ir geresniame pasaulyje.
16
Sausio 12 d.
Šėtonas mielai suraišiotų mus mūsų pačių įkapėmis Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų. (1 Jono 3, 8)
Vienas velnio darbų – stengtis, kad krikščionio dvasia liktų įkalinta. Velnias žino, kad tikintis ir nuteisintas krikščionis yra prikeltas iš savo nuodėmių ir nusižengimų kapo. Nuo tos akimirkos šėtonas dar labiau stengiasi mus supančioti ir užkimšti mums burną. Jis siekia įkalinti mus mūsų pačių laidojimo drabužiuose. Velnias žino, kad, pasilikdami tokioje vergovėje, nebeįstengsime pasiimti ir įsisavinti teisėtai mums priklausančio dvasinio palikimo. Dar jis žino, kad būti tokioje vergiškoje padėtyje iš tiesų reiškia būti dvasiškai mirusiems. Tai viena iš priežasčių, kodėl krikščionys šiandienos bažnyčiose elgiasi kaip įbaugintų avių banda – jie taip prigąsdinti velnio, kad nė „Amen!“ nebeišlemena. Dievui tikrai šlovės neneša įbauginti ir užtildyti šių dienų krikščionys. Jėzus Kristus, šlovės Viešpats, nužengė iš dangaus žmogaus kūno pavidalu. Jis buvo žmogus, gimęs iš moters. Jis buvo tikras žmogus, turintis mūsų prigimtį, bet tuo pačiu ir tikras Dievas! Jis žengė ant kryžiaus, kur buvo paaukotas. Tėvas, visagalis Dievas, priėmė Jo auką kaip vieną, galutinę, tobulą auką, užbaigiančią visus kitus žydų aukojimus ir atnašas ant aukurų. Po trijų dienų Jis išėjo iš kapo ir iškilo kaip Nugalėtojas virš mirties ir pragaro! Tikėdami tuo, turėtume būti bebaimiai, patys drąsiausi, laimingiausi, labiausiai Dievu pasikliaunantys žmonės visame pasaulyje!
17