BELGIŠKASIS
IŠPAŽINIMAS
Belgiškojo išpažinimo (1566 m.) antraštinis lapas. Tekstas viršuje: Tikėjimo išpažinimas. Parengtas po visus Nyderlandus išsibarsčiusių tikinčiųjų, bendru sutarimu nusiteikusių g yventi tyrai, kaip nurodyta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventojoje Evangelijoje. Tekstas aplink paveikslą: Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką. (Apr 2, 10) Tekstas po paveikslu: [Būkite] visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai. (1 Pt 3, 15)
BELGIŠKASIS
IŠPAŽINIMAS
Vilnius, 2020
Versta iš: The Belgic Confession
Vertė Daiva Bičev Redagavo Aistė Pangonytė Koregavo Žaneta Martingale Techninis redaktorius Julius Jonušas, Holger Lahayne
© VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2020. Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
ISBN 978-9955-593-45-4
TURINYS Pratarmė / 7 1 straipsnis. Vienintelis Dievas / 9 2 straipsnis. Dievo pažinimo būdai / 9 3 straipsnis. Užrašytas Dievo žodis / 10 4 straipsnis. Kanoninės knygos / 10 5 straipsnis. Šventojo Rašto autoritetas / 11 6 straipsnis. Skirtumas tarp kanoninių ir apokrifinių knygų / 12 7 straipsnis. Šventojo Rašto pakanka / 13 8 straipsnis. Trejybė / 14 9 straipsnis. Šventojo Rašto liudijimas apie Trejybę / 15 10 straipsnis. Kristaus dieviškumas / 18 11 straipsnis. Šventosios Dvasios dieviškumas / 19 12 straipsnis. Visa ko sukūrimas / 19 13 straipsnis. Doktrina apie Dievo Apvaizdą / 20 14 straipsnis. Kūrinija ir žmogaus nuopuolis / 22 15 straipsnis. Doktrina apie pirminę nuodėmę / 24 16 straipsnis. Doktrina apie išrinkimą / 25 17 straipsnis. Puolusio žmogaus atgaivinimas / 25 18 straipsnis. Įsikūnijimas / 26 19 straipsnis. Dvi Kristaus prigimtys / 27 20 straipsnis. Dievo teisingumas ir gailestingumas per Kristų / 29 21 straipsnis. Atpirkimas / 29 22 straipsnis. Tikėjimo teisumas / 31 23 straipsnis. Nusidėjėlių išteisinimas / 32
Nusidėjėlių pašventinimas / 33 25 straipsnis. Įstatymo įvykdymas / 35 26 straipsnis. Kristaus užtarimas / 36 24 straipsnis.
5
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
27 straipsnis. Šventoji visuotinė Bažnyčia / 39 28 straipsnis. Bažnyčios narių prievolės / 40 29 straipsnis. Tikrosios Bažnyčios požymiai / 40 30 straipsnis. Bažnyčios valdymas / 42 31 straipsnis. Bažnyčios tarnai / 43 32 straipsnis. Bažnyčios tvarka ir drausmė / 44 33 straipsnis. Sakramentai / 44 34 straipsnis. Krikšto sakramentas / 45 35 straipsnis. Viešpaties Vakarienės sakramentas / 48 36 straipsnis. Pasaulietinė valdžia / 51 37 straipsnis. Paskutinis teismas / 53
Kankinio išpažinimas. Holger Lahayne / 57
6
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
PRATARMĖ Seniausias Reformatų Bažnyčios krikščioniškosios doktrinos (mokymo) dokumentas yra Tikėjimo išpažinimas, vadinamas Belgiškuoju išpažinimu pagal XVII amžiaus lotynišką pavadinimą „Confessio Belgica“. „Confessio Belgica“ buvo skirtas visam Nyderlandų kraštui – ir šiaurei, ir pietums, t. y. dabartiniams Nyderlandams ir Belgijai. Pagrindinis išpažinimo autorius – Gvidas de Bresas (Guido de Brès), Nyderlandų reformatų bažnyčios pamokslininkas, 1567 m. miręs tikėjimo kankinio mirtimi. XVI amžiuje Romos katalikų vyresnybė žiauriai persekiojo šio krašto bažnyčią. Priešindamasis žiauriai priespaudai ir siekdamas persekiotojams įrodyti, jog Reformatų tikėjimo šalininkai yra ne sukilėliai, kaip buvo kaltinami, o įstatymus gerbiantys piliečiai, pagal Šventąjį Raštą išpažįstantys teisingą krikščionišką doktriną, 1561 m. G. de Bresas parengė Išpažinimą. Po metų Ispanijos karaliui Pilypui II buvo nusiųstas 7
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
šio Išpažinimo nuorašas ir kreipimasis, skelbiantis, kad jo teikėjai pasirengę vykdyti visus teisėtus valdžios nurodymus, bet greičiau „duos nugaras nuplakti, liežuvius nupjauti, burnas užkimšti, o kūną – sudeginti“, nei atsižadės šiame Išpažinime išdėstytų tiesų. Nors pagrindinis tikslas – užsitikrinti laisvę nuo persekiojimo – nebuvo pasiektas, o pats G. de Bresas krito kartu su daugybe tūkstančių kitų tikėjimą paliudijusių savo gyvybe, jo veikalas išliko ir nepražus. Jį sudarydamas, autorius sau leido iš dalies pasinaudoti Prancūzijos Reformatų Bažnyčios išpažinimu, kuris faktiškai buvo parengtas Jono Kalvino ir išleistas dvejais metais anksčiau. Vis dėlto de Breso veikalas – tai ne šiaip peržiūrėtas ir pataisytas Kalvino veikalo leidimas, o savarankiškas kūrinys. 1566 m. šio Išpažinimo tekstą peržiūrėjo ir pataisė Antverpene sušauktas sinodas. Nyderlandų bažnyčia jį iškart džiaugsmingai priėmė ir jis buvo nacionalinio sinodo patvirtintas per kitus tris XVI a. dešimtmečius. 1618–1619 m. Dorto sinodas, dar kartą peržiūrėjęs ir pataisęs tekstą, bet ne turinį, jį priėmė kaip vieną iš doktrinos etalonų, kuriam pritarti turėjo visi Reformatų Bažnyčios dvasininkai. Šis Išpažinimas yra puiki simbolinė Reformatų doktrinos suvestinė. Čia teikiamas 1619 m. tekstas.
8
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
1 straipsnis. Vienintelis Dievas Mes visi širdimi tikime ir lūpomis išpažįstame, kad vienintelė ir neskaidoma dvasinė būtybė1, kurią vadiname Dievu, yra amžinasis2, nesuvokiamas3, nematomas4, nekintantis5, begalinis6, visagalis, tobulai išmintingas7, teisingas ir geras8, sklidinas visokio gėrio šaltinis9. 2 straipsnis. Dievo pažinimo būdai Mes pažįstame Dievą dviem būdais. Pirma, per sukurtą, saugomą ir valdomą visatą, nes ji mums prieš akis kaip nuostabi knyga, o visi padarai – dideli ir maži – joje tarsi raidės mums kalba apie neregimąsias Dievo ypatybes10 – amžiną Jo galybę ir dievystę, kaip sako apaštalas Paulius Laiško romiečiams 1 skyriaus 20 eilutėje. Viso to užtenka žmonėms apkaltinti – jiems nėra pateisinimo. Antra, Dievas mums dar geriau ir aiškiau apsireiškia per šventą ir dievišką savo Žodį11 – tiek, kiek mums reikia šiame gyvenime Dievo šlovei ir savųjų išgelbėjimui.
1 Ef 4, 6; Įst 6, 4; 1 Tim 2, 5; Jn 4, 24 2 Iz 40, 28 3 Rom 11, 33 4 Rom 1, 10 5 Mal 3, 6 6 2 Met 6, 18 7 1 Tim 1, 17 8 Jer 12, 1; Mt 19, 17 9 1 Met 29, 10–12
10 Ps 19, 2
11 Ps 19, 8
9
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
12 2 Pt 1, 21 13 Iš 24, 4; Ps 102, 19; 2 Tim 3, 16
14 Iš 31, 18
3 straipsnis. Užrašytas Dievo žodis Mes išpažįstame, kad Dievo žodis buvo siųstas ar pasakytas ne žmonių valia, bet Šventosios Dvasios paraginti žmonės kalbėjo Dievo vardu, kaip sako apaštalas Petras.12 Vėliau Dievas paliepė savo tarnams – pranašams ir apaštalams13 – užrašyti atskleistąjį Žodį, nes Jis nepaprastai rūpinasi mumis ir mūsų išgelbėjimu. Jis pats savo pirštu užrašė dvi Įstatymo plokštes14. Todėl tuos raštus vadiname Šventuoju Raštu, arba kitaip Dieviškuoju Raštu. 4 straipsnis. Kanoninės knygos Šventąjį Raštą sudaro dvi dalys – Senasis ir Naujasis Testamentai. Šios knygos yra kanoninės ir dėl jų išvis negali būti jokių ginčų. Dievo Bažnyčios požiūriu kanonas atrodo taip: Senąjį Testamentą sudaro penkios Mozės knygos – Pradžiо̃s, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo knygos; Jozuės, Teisėjų ir Rūtos knygos; dvi Samuelio knygos; dvi Karalių knygos; dvi Metraščių knygos, dar vadinamos Kronikų knygomis;
10
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
Ezros, Nehemijo, Esteros, Jobo knygos, Dovydo psalmės, trys Saliamono knygos – Patarlių, Mokytojo15 ir Giesmių giesmė; keturių didžiųjų pranašų – Izaijo, Jeremijo16, Ezechielio, Danieliaus, toliau dvylikos mažųjų pranašų – Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo knygos. Naująjį Testamentą sudaro keturios evangelijos – pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną, Apaštalų darbai, keturiolika apaštalo Pauliaus laiškų – laiškas romiečiams, du laiškai korintiečiams, laiškas galatams, laiškas efeziečiams, laiškas filipiečiams, laiškas kolosiečiams, du laiškai tesalonikiečiams, du laiškai Timotiejui, laiškas Titui, laiškas Filemonui, laiškas hebrajams17; septyni kitų apaštalų laiškai – vienas Jokūbo, du Petro, trys Jono, vienas Judo – ir Apreiškimas apaštalui Jonui.
15 Kitaip Ekleziasto. 16 Įskaitant Jeremijo Raudų knygą.
17 Kitaip – laiškas žydams.
5 straipsnis. Šventojo Rašto autoritetas Visas šias ir tik šias knygas mes laikome šventomis ir kanoninėmis, skirtomis mūsų tikėjimui ugdyti, pagrįsti ir sutvirtinti. 11
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
Ir tvirtai tikime viskuo, kas jose surašyta, ne vien dėl to, kad Bažnyčia jas priima ir patvirtina, kad jos tokios yra, bet labiausiai dėl to, kad Šventoji Dvasia liudija mūsų širdims, kad jos iš Dievo, be to, jos pačios įrodo esančios iš Dievo. Juk net aklieji gali pamatyti, jog tai, kas jose išpranašauta, tikrai įvyksta. 6 straipsnis. Skirtumas tarp kanoninių ir apokrifinių knygų Mes atskiriame šias šventąsias knygas nuo apokrifinių (antrojo kanono) knygų, kurioms priskiriamos trečioji ir ketvirtoji Ezros knygos, Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, Barucho knygos, pasakojimo apie Esterą priedas, giesmė apie tris jaunuolius krosnyje, pasakojimas apie Suzaną, pasakojimas apie varpą ir slibiną, Manasijo malda ir dvi Makabiejų knygos. Aišku, kad Bažnyčia gali skaityti šias knygas ir mokytis iš jų tiek, kiek jos atitinka kanono knygas. Tik jos ne tokios reikšmingos ir ne tokios paveikios, kad savo liudijimu patvirtintų kurį nors tikėjimo klausimą ar krikščionių religiją, tuo labiau negali sumenkinti kitų šventųjų knygų autoriteto. 12
B E L G I Š K A S I S I Š PA Ž I N I M A S
7 straipsnis. Šventojo Rašto pakanka Mes tikime, kad Šventajame Rašte surašyta visa Dievo valia ir jame užtektinai pamokymų apie viską, kuo žmogui privalu tikėti, kad būtų išgelbėtas.18 Juk jame išsamiai aprašytas tarnystės, kurios iš mūsų reikalauja Dievas, pobūdis, todėl nė vienam, net ir apaštalui ar angelui iš dangaus, kaip teigia apaštalas Paulius19, nevalia mokyti nieko daugiau, kaip tik to, kas jau išdėstyta Šventajame Rašte.20 Šventasis Raštas draudžia ką nors pridėti prie Dievo žodžio ar iš jo atimti21, vadinasi, visiškai aišku, kad šis mokymas visais atžvilgiais tobulas ir užbaigtas. Todėl mums nevalia kitų veikalų, kad ir kokių šventų žmonių parašytų, laikyti tolygiais Dievo raštams nei papročių, daugumos nuomonės, epochos, laiko ar žmonių kaitos, Bažnyčios susirinkimų, nutarimų ar valdytojų sprendimų laikyti svarbesniais už Dievo tiesą, nes tiesa – aukščiau visko. Juk visi žmonės iš prigimties melagiai ir tuštesni už pačią tuštybę.22 Todėl mes labai nuoširdžiai atmetame viską, kas neatitinka šios patikimos taisyklės, kurios moko laikytis
18 2 Tim 3, 15–17; Apd 20, 27
19 Gal 1, 8 20 1 Pt 4, 11 21 Įst 12, 32; Apr 22, 18–19
22 Rom 3, 4; 2 Tim 4, 3–4
13
„Belgiškasis išpažinimas“ Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2020. – 75 p.
Redagavo Aistė Pangonytė Koregavo Žaneta Martingale Techninis redaktorius Julius Jonušas, Holger Lahayne Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT–01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 683 84840 El. p.: info@reformatuknygos.lt
R EFOR M AT Ų K N YGY NA S I N T ER NET E www.reformatuknygos.lt Tiražas 1000 egz. Spausdino spaustuvė „Balto print“ Utenos g. 41 A, Vilnius