Atminkite Viešpaties dieną by VšĮ Reformatų literatūros centras

Peter Masters

Atminkite Viešpaties dieną

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2012

UDK 23/28 Ma584

Versta iš Peter Masters „Remember the Lord‘s Day“ Iš anglų kalbos vertė Asta Kavaliauskaitė Redagavo Vidmantas Kuprevičius Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

© Peter Masters 2005 Originally published in English under the title “Remember the Lord’s Day” by Sword & Trowel, Metropolitan Tabernacle, Elephant & Castle, London SE1 6SD. All rights reserved. Used by permission through the kind arrangement of Metropolitan Tabernacle. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti kopijuojama bet kokia forma ar bet kokiomis priemonėmis be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui. Viršelio paveikslas: Valerie Potapova / Shutterstock.com

ISBN 978-9955-593-18-8

Peter Masters

At m i n k i t e

Viešpaties dieną

„Krikščionių šabas“? Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko. Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė (Pradžios 2, 2–3) Kodėl Viešpats įsteigė šabą, taip pat – ar dabar jis tebėra Viešpaties diena? Jeigu taip, tai kaip jis pakito Kristui atėjus? Kaip jo reikėtų laikytis? Ar tiesa, kad ankstyvųjų reformatorių požiūriai kirtosi su vėlyvųjų požiūriais į šabo tąsą? Ši knygelė atsako į šiuos ir kitus klausimus, įrodydama, kad šabo principas išlieka Dievo valia šiandienos tikintiesiems; įvardijami šabo tikslai, palaiminimai. Pradėsime nuo gerai žinomos Šventojo Rašto ištraukos – Pradžios 2, 2–3, – kur skaitome, kad Dievas, pabaigęs savo kuriamąjį darbą, palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, todėl ši diena dieviškuoju įsaku tapo labai svarbi iš pat pradžios. Viešpaties diena buvo neprilygstamai išaukštinta trimis tūkstančiais metų anksčiau nei Mozė buvo pašauktas. Ji suteikta žmonijai nuo pat sukūrimo, pirmiausia, kad įamžintų Dievo kuriamąjį darbą, antra, kad būtų skirta diena poilsiui ir garbinimui, o trečia, – kad suteiktų (ateities kartoms) supratimą apie amžinąjį poilsį, į kurį įeis visi tie, kurie „ilsisi“ nuo savo darbų ir pasitiki Kristumi. (Apie šį trečiąjį šabo tikslą moko apaštalas Paulius laiške Hebrajams (3 ir 4 skyriai).)

Ypatinga (nepaprasta) diena Esama nuomonės, kad ketvirtasis Įsakymas Išėjimo 20, 8–11 („Atsimink sabato dieną, kad ją laikytum šventa...“ (A. Jurėno vert. – Red.)) nebegalioja, nes buvo skirtas vien tik judėjiškajam tarpsniui. Akivaizdu, kad buvo sumanyta gerokai didingiau, nes Dievas jį įsteigė kurdamas. Tai „sukūrimo įsakas“, tad žmonės, gyvenę nuo Adomo laikų iki pat Mozės, privalėjo jį išmanyti, ir buvo reikalaujama šabo paisyti. Kiti moko, kad šabo laikytis imta tik Mozės, kai įstatymas buvo duotas, laikais. Jie mano, kad nors Dievas, sukurdamas pasaulį, pateikė šabo modelį,

4 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

žmonėms nebuvo liepta jo laikytis. Šis požiūris remiasi tuo, kad nuo Pradžios 2 iki Išėjimo 16 šabas niekaip nepaminėtas, tačiau tai neatskleidžia tvirto Pradžios 2 teiginio, kad Dievas labai neįprastai palaimino septintąją dieną ir ją pašventino (pagerbė). Šie žodžiai gali vien tik reikšti kažką iš tikrųjų reikšminga, ką Dievas padarė, kad žmonija būtų klusni, įgytų naudos, ir perdavė Adomui ir Ievai, nes pats Dievas gyvena ne laike ir ne dienomis. Šie žodžiai reiškia, kad Dievas dėl žmonijos suteikė vienai dienai iš septynių išskirtinę ir ypatingą reikšmę, kad šioji būtų išaukštinta virš kitų dienų ir paskirta dvasiniams tikslams. Atidžiai apmąstykime, kad buvo palaiminta diena, kai Biblijoje dažniausiai [minimi] laiminami žmonės. Tad, diena buvo išaukštinta virš kitų ir pašventinta (paskelbta šventa), kai dažniausiai būdavo šventinami žmonės arba vietos (objektai). Tai, kad 7-ąją dieną Dievas pašventino, reiškia, kad Jis ją išskyrė dvasinėms siekiamybėms iš kitų septynių. Akivaizdi didingo Dievo veiksmo prasmė yra ta, kad šios palaimintos dienos reikia laikytis, – tai yra, skirti dieną Jam, kai ilsimasi padirbėjus, nes taip prisietas palaiminimas (juk Dievas tą dieną „ilsėjosi“, tad žmogui, kuris sukurtas pagal Jo atvaizdą, privalu elgtis taip pat). Adomui buvo pavesta prižiūrėti ir rūpintis žeme, nors ir visai tikėtina, kad jis maištavo prieš Dievą dar antrajam šabui neatėjus, tačiau perpratimas šios ypatingos dienos ir kas ja įpareigota, ir jam nusidėjus, išliko. Kas neigia, kad šabas prasidėjo Edene, negali paaiškinti, ką Dievas atliko palaimindamas ir pašventindamas šią dieną. Jiems šis Viešpaties be galo reikšmingas veiksmas apsigaubė paslapties skraiste ir daugeliui amžių sumenko, kolei per Mozę buvo duotas ketvirtasis įsakymas. Taip pat jie negali paaiškinti žodžių, kuriais prasideda ketvirtasis įsakymas – „atsimink šabo dieną“ (Išėjimo 20, 8). Žodis „atsimink“ nurodo šabą, Edeno sode įsteigtą, ir tai, kad pirmieji žmonės jau žinojo apie Viešpaties dieną. Tai akivaizdu, nes ketvirtasis įsakymas taip šiais žodžiais teigia: „<...> nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį“ (Išėjimo 20, 11). Nesugebėdami paaiškinti šių nuostabių ištraukų, tie, kurie nori šabą įkalinti Mozės sandoroje, paprasčiausiai Viešpaties dieną išbraukia, sakydami, kad jos nebuvę. Tačiau tai, kad Dievas įsteigė šabą kurdamas, reiškia, kad neabejotinai

5 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

jis skirtas visai žmonijai ir galioja nupuolus, kviesdamas garbinti, dvasiškai mėgautis bei skelbti Kūrėją. Pažymėtina, kad dažnai pabrėžiama, jog apie šabo šventimą užsimenama aprašant Nojaus tvaną, kur keletas įvykių pasikartojo kas septynios dienos, tarsi kiekvienas naujas veiksmas Nojaus arkoje laukdavo praeinant šabo. Septyndienės savaitės trūksmas, įsteigtas Edeno sode, paliudytas Pradžios 7, 4 ir 10; 8, 10 ir 12. Pavyzdžiui, Pradžios 8, 10 skaitome apie Nojų: „Palaukęs dar septynias dienas“, tai pakartojama 12-oje eilutėje. Septyndienė savaitė, Edeno sode Adomui duota, iš tiesų tapo senojo pasaulio [laiko] matu. Išėjimo 16 įrašas ypač svariai įrodo, kad šabas galiojo nuo Adomo iki Mozės (nesvarbu, buvo ištikimai laikomasi jo ar ne), nes Viešpaties diena minima prieš duodant įsakymus. Skaitome apie tai, kaip Dievas bėrė maną ir nurodė, kaip ją renkant būtų pagerbiamas šabas. Žmonės turėjo šeštąją dieną surinkti dvigubai daugiau manos, nes septintoji diena buvo Viešpaties šabas. 23-ioje eilutėje skaitome: „Taip Viešpats liepė: ‘Rytoj yra sabatas, šventa poilsio diena, skirta Viešpačiui’.“ Manytina, kad Adomo ir Abraomo dievota sėkla neužmiršo švęsti šabo iki tolei, nors galbūt jiems reikėjo Viešpaties dieną atkurti priverstinai ilgai dirbus Egipto nelaisvėje. Išėjimo 16 Mozė neabejojo, kad žmonės jau žiną, kas yra šabas1.

Ko siekiama šabu? Džonas Flavelas2, įžymusis puritonas, išskiria kelis ypač vertintinus požymius, kuriuos Dievas suteikė ketvirtajam įsakymui, tad paklauskime, ar tai „menkesnio“ įsakymo, šiandien gal vertinamo kiek atsainokai, požymiai? 1) Pats ilgiausias įsakymas. 2) Rimtai primenantis ir įspėjantis.

1 2

Jonas Kalvinas manė, kad nors šabas stabmeldiškose tautose buvo beveik išnykęs, jis išliko Abraomo tautoje, bet taip pat buvo „veik užgesęs“. Orig. – John Flavel (1627–1691) – Red.

3) Paskelbtas teigiant ir neigiant, kas kitiems įsakymams nebūdinga. 4) Labiausiai pagrįstas. Kad suvoktume šabo tikslus, turime atkreipti dėmesį į Įstatymo įžangą Išėjimo 20, 2: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.“ Įsakymai suprastini išvadavimo kontekste (terpėje). Pastebėjome, kad šabas buvo įsteigtas per sukūrimą, kad būtų: i) atmenamas sukūrimas; ii) diena pailsėti ir garbinti; iii) kaip amžinojo poilsio simbolis. Įsakymai iškėlė dar vieną tikslą: pagerbti Dievą, kad išvadavo. Tas apie šabą pabrėžiama Pakartoto Įstatymo 5, 15: „Atsimink, kad ir pats buvai vergas Egipte ir iš ten tave išvedė Viešpats, tavo Dievas, galinga ranka. Todėl Jis tau įsakė švęsti sabato dieną.“ Buvo tikimasi, kad Senojo Testamento žydai į šabo reikšmyną įtrauks tokį santykį: paminėti ir skelbti, jog buvo išgelbėti iš Egipto nelaisvės. Kristui įsikūnijus, – akivaizdžiai sutelkiame dėmesį į kur kas didingesnį išlaisvinimą, kuriam Senojo Testamento išlaisvinimas buvo tik pirmavaizdis, būtent, išlaisvinimo, kurį užtikrino Kristaus kančia Golgotoje. Todėl „krikščioniško šabo“ dienos dar vienas tikslas – garbinti ir skelbti apie Kristų Išvaduotoją. Atsivertę Išėjimo 20, 8 skaitome: „Atsimink sabato dieną“, o tai rodo, jog šabas jau buvo jiems gerai žinomas. Žodis „atsimink“ nukelia į praeitį, įsakymas tebegalioja Dievo žmonėms, kurie dar gims. Įprasta, kad mes norime sužinoti, kiek šiandien šabas yra privalomas: visas ar iš dalies? Mozės įstatymas pagausino taisyklių (tai sandorai), kurios buvo ypač griežtos. Pavyzdžiui, per šabą nebuvo galima ruošti jokio maisto, kurti ugnies, rinkti žabų, vyko padėtinės duonos ir ypatingų aukų ritualai bei [galiojo] griežčiausios bausmės tam, kas tą dieną išniekintų. Nuo Mozės iki Kristaus šabui prigijo tieji ritualiniai įsipareigojimai, nes jis tarnavo kaip ypatingas Dievo sandoros su žydais ženklas (Išėjimo 31, 12–17). Dingstis, dėl kurios griežtai baudžiama už šabo laužymą, buvo ta, kad šis veiksmas parodydavo panieką ypatingai sandorai, kurią Dievas buvo įsteigęs su tais žmonėmis. Bet, kai atėjo Kristus, pasibaigė laikinoji sandora su žydais, pasibaigė ir griežtos, nelanksčios papildomos taisyklės, suteiktos Mozei, kad būtų laikomasi šabo.

Kristui įsikūnijus, visi simboliai, kreipdavę į Jį, tapo nereikšmingi ir neaktualūs. Nenuostabu, kad Dievas perkėlė šabą į pirmą savaitės dieną, Kristaus prisikėlimo dieną, kuri atskleidė Jo darbo Golgotoje sėkmę. Tai akivaizdžiai diegė apaštalai, Šventosios Dvasios paraginti, galbūt vadovaudamiesi tuo, kad Kristus jiems pasirodydavo keliomis pirmosiomis savaitės dienomis, taip pat – jiems buvo apreikšta. Laiške Kolosiečiams 2, 16–17 Paulius ragina atsivertusius pagonis neleisti judaizmo šalininkams vėl juos suvilioti nebegaliojančiomis judaizmo apeigomis arba smerkti save, kad jų nepaisą, įskaitant ir žydų šabą, nes jie tebuvo tik „būsimųjų dalykų šešėliai“. Kolosiečiai buvo mokomi laikytis naujojo šabo, Viešpaties dienos, taip, kaip ir Korinto bei Galatijos Bažnyčios (pagal 1 Korintiečiams 16, 1–2). Naujoji Viešpaties diena nebekrovė papildomų pareigų ir simboliškų garbinimo veiksmų, duotų per Mozę, bet išlaikė ketvirto įsakymo gyvybinę esmę, kurią sudarė šios priežastys ir tikslai: 1) Dievas išskyrė vieną dieną iš septynių sukūrimo įsaku. Taip pat Jis išskyrė vieną iš dešimties įsakymų, kurie yra išliekantis dorovinis priesakas, užrašytas Dievo pirštu. 2) Todėl visuomet privalo būti diena, kad būtų minimas sukūrimas. 3) Turi būti palikta diena garbinimui ir mokymui. 4) Privalo būti palikta diena, kad primintų ir skelbtų atpirkimą Kristuje. Skelbimas yra ypatinga šios dienos dalis, nes Kristus rodė ir aiškino Dievo darbus per šabus, taip pat ir mes turime tai daryti evangelizuodami suaugusiuosius ir vaikus3. Viena priežasčių, kodėl Bažnyčioms taip sunku atkurti sekmadienines mokyklas jaunimui, yra ta, kad poilsis ir pramogos užvaldė daugelio tikinčiųjų sekmadienius. 5) Privalo būti poilsio diena visiems, kas dirba, kad jie turėtų iš to naudos (žr. 1–4 punktus). Tai neleidžia sekmadieniais krikščionims naudotis nebūtinomis prekybos paslaugomis – parduotuvėmis,

Jono 5, 1–18; Luko 4, 31; 6, 6–11; 13, 10–17; 14, 1–5.

restoranais, degalinėmis ar pramogų verslu (Pakartoto Įstatymo 5, 14: „<...> kad tavo tarnas ir tarnaitė pailsėtų taip pat, kaip ir tu.“). Turime atminti dar du kitus Viešpaties dienos tikslus, kurie yra ypač svarbūs. Tai: 6) Viešpaties dienos laikymasis (kaip kadaise buvo laikomasi šabo) yra liudijimas pasauliui. 7) Tai ugdanti ir pašventinanti patyra, sąlygojanti Dievo žmonių pirmenybes.

Liudijimo ir ugdymo įsakas Vienas iš žydų šabo poveikių buvo liudijimas pagonių pasauliui. Galime įsivaizduoti, kaip reaguodavo gretimos Izraelio tautos, matydamos, kad šie laikosi šabo. Laikais, kai daugelis gyveno iš žemės, visi žinojo, kaip sunku surikiuoti darbus, kad jie vieną dieną kas savaitę sustotų. Pagonys tikrai galvodavo: „Kaip tiems žydams pavyksta?“ Tos pagonių tautos matydavo ištisą organizuotą kultūrą, kuri sukosi aplink vieną dieną iš septynių – garbinti vienintelį tikrąjį Dievą, – buvo tvirtai liudijama. Dabar mums galioja tas pats, nors beveik visa visuomenė nesilaiko šabo. Žmonės stebisi: „Kas tie krikščionys? Jie nedirba ir nesilinksmina sekmadieniais tam, kad galėtų garbinti. Mes matome atviras bažnyčias ir tuos žmones, kurie prisimena savo Kūrėją ir Jį kartu garbina.“ Negalime sumenkinti tokio liudijimo poveikio šeimoms, kolegoms ir visai visuomenei. Viešpaties dieną Dievas iš dalies sukūrė tam, kad mūsų tikėjimo tikrumas visiems būtų akivaizdus. Viešpaties diena taip pat stipriai veikia tikinčiojo asmeninį šventėjimą. Į tai irgi neturėtumėte žiūrėti pro pirštus. Kas savaitė vieną dieną privalome rūpestingai skirti pirmenybę Viešpaties garbei, ir tai mus ugdo taip pat elgtis kitose gyvenimo srityse. Bažnyčia, kuri su Viešpaties diena elgiasi nepagarbiai (tai būdinga kai kurioms JAV ir Britanijos vadinamosioms „didelėms bažnyčioms“, įskaitant kai kurias, besivadinančias „reformuotomis“), neprieštarauja, kad garbintojai po rytinių pamaldų eitų į restoraną, o dar vėlėliau – atsiduotų laisvalaikio