Evangelijos pagal Morkų apmąstymai by VšĮ Reformatų literatūros centras

Dþ. È. Railis

e Va NGel i JOs PaGa l

Morkų apmàstymai

UDK 226.2.07 Ri65 Versta iš J. C. Ryle “Expository Thoughts on Mark”

Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Pikūnas Redagavo Akvilė Širvaitytė Koregavo Vaida Urniežienė Recenzavo Julius Jonušas Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

Šventasis Raštas cituojamas iš Biblija: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. – Vilnius: Tikėjimo žodis, 2004.

© The Banner of Truth Trust 2011 Originally published in English under the title Expository Thoughts on Mark by the Banner of Truth Trust, 3 Murrayfield Road, Edinburgh EH12 6EL, U K. All rights reserved. Used by permission through the arrangement of The Banner of Truth Trust. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2014 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti kopijuojama bet kokia forma ar bet kokiomis priemonėmis be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui. ISBN 978-9955-593-27-0

Dþ. È. Railis

e Va NGel i JOs PaGa l

Morkų apmàstymai

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2014

PRATARMĖ

Savo rankose laikote tęsinį darbo, kuris pradėtas knygoje Evangelijos pagal Matą apmąstymai. Atrodo, darbo esmė buvo taip išsamiai paaiškinta knygoje apie Mato evangeliją, kad nėra ką pridėti. Pakaks skaitytojui pakartoti, kad jam nederėtų tikėtis šiuose evangelijų apmąstymuose rasti kritišką mokslinį evangelijų komentarą. Jei tikėsis – nusivils. Prieš jus esanti knyga yra nieko daugiau, kaip tik trumpų praktinių apmąstymų tęsinys. Pagrindinis skirtumas tarp pirmo ir antro tomo yra tas, kad pastarajame vienur kitur rasite paaiškinančias išnašas. Dažniausiai jose kalbama apie sudėtingas įkvėpto teksto ištraukas arba posakius. Neapsimetinėsiu, kad apie komplikuotas Morkaus evangelijos ištraukas ketinau pasakyti kažką naujo. Tačiau galiu sąžiningai teigti, kad mėginau skaitytojui suteikti visa, kas gali būti pasakyta apie kiekvieną iš jų. Sudarydamas šiuos Evangelijos pagal Morkų apmąstymus, siekiau nepaleisti iš akių trejopo tikslo, kurį turėjau galvoje pradėdamas rašyti komentarus. Ketinau paruošti tai, kuo pasinaudotų šeimos galvos, vesdamos maldos valandą, ką galėtų paskaityti lankantieji vargšus ir kas padėtų skaitantiems Bibliją asmeniškai studijuoti Dievo žodį. Siekdamas šio trejopo tikslo, tvirtai laikiausi jau anksčiau užsibrėžtų principų. Daugiausia dėmesio sutelkiau į tai, kas reikalinga išganymui. Sąmoningai vengiau mažiau svarbių temų. Aiškiai kalbėjau visomis temomis ir siekiau nekalbėti nieko, ko nesuprastų visi. Nesitikiu, kad ši knyga patenkins visus, kurie nori ką nors paskaityti šeimos maldos metu. Tiesa, žinau, kad yra manančių, jog apmąstymai per ilgi. Šeimos galvų požiūris į tai, kaip ilgai turi tęstis maldos valanda, taip skiriasi, kad negaliu patenkinti vienų nenuvildamas kitų. Kai kuriose šeimose maldos valanda yra tokia trumpa, kad man nepavyktų paruošti ko nors tinkamo. Todėl pagarbus ir lėtas keleto Rašto eilučių skaitymas būtų naudingesnis nei bet kokie komentarai. Tiems, kurie mano, kad jiems per

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

sunku vienu kartu perskaityti tekstą, tačiau trokšta skaityti mano Apmąstymus, galiu tik pasakyti, jog savo rankose jie laiko lengvus vaistus. Tereikia praleisti vieną ar dvi apmąstymo skyriaus dalis ir tada tekstas taps būtent tokio ilgio, kokio skaitytojai pageidauja. Ruošdamas šį leidinį, peržiūrėjau visus komentarus, paminėtus Mato evangelijos apmąstymų įžangoje, kurie suteikia papildomų žinių apie Evangeliją pagal Morkų. Atidžiai ištyręs šiuos komentarus, privalau nuolankiai pasakyti, kad tik nedaugelis šiuolaikinių ar senovės komentatorių, mano nuomone, deramai įvertina Morkaus evangeliją. Ji labai dažnai buvo laikoma Mato evangelijos santrauka. Manau, kad toks požiūris yra klaidingas. Aptikau tik vieną atskirą leidinį – puikius Džordžo Peterio, Brydo (Sasekso grafystė) ganytojo, 1666 puslapių Morkaus evangelijos komentarus, išspausdintus 1661 metais. Dėl šio leidinio kainos, dydžio ir retumo jis pernelyg mažai žinomas. Manoma, kad didžioji apmąstymų dalis sudegė per Didįjį Londono gaisrą. Šios knygos paminėjimas kam nors gali būti naudingas. Peterio Komentarai iš pradžių jo vietinėje bendruomenėje buvo pateikti kaip pamokslai. Pamokslauti jis pradėjo 1618-ųjų birželio 7-ą dieną ir su mažomis pertraukomis tęsė (dažniausiai sekmadieniais) iki 1643-ųjų gegužės 28-os dienos. Kiekvieno pamokslo data yra užrašyta paraštėje. Peterio knygos doktrina yra nepriekaištinga: protestantiška, evangeliška ir dvasiška. Sprendžiant pagal citatų įvairovę ir kiekį, autoriaus išsilavinimas turėjo būti nemenkas. Stiliaus ir struktūros klaidos būdingos tam laikmečiui ir į jas reikėtų žvelgti atlaidžiau. Vis dėlto, manau, niekas neprilygsta Peterio darbui apie Morkaus evangeliją. Matyti, kaip uoliai nagrinėjama kiekvieno žodžio prasmė, kaip kantriai aptariamas kiekvienas su tekstu susijęs klausimas ir kaip atidžiai, išsamiai ir praktiškai bandoma viską paaiškinti skaitytojui. Panašiai kaip Galijoto kardas – „nėra jam lygaus“. Dabar jums pristatau Evangelijos pagal Morkų apmąstymus ir nuoširdžiai meldžiuosi, kad Dievui būtų priimtina juos panaudoti Savo šlovei. Šią

pratarmė

knygą parašiau iš visų pusių spaudžiamas daugybės kitų įsipareigojimų ir nuolat trukdomas. Niekas nežino, tiktai aš, kiek daug trūkumų dar joje yra. Tačiau galiu sąžiningai teigti, kad labiausiai trokštu atvesti savo skaitytojus prie Kristaus ir tikėjimo Juo, prie atgailos ir šventumo, Biblijos ir maldos. Man bus atmokėta su kaupu, jei mano knyga kam nors padės tai pasiekti. Helmingemo parapija, 1857 metų rugsėjis

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

Apmąstymų turinys EVANGELIJA PAGAL MORKŲ skyrius

eilutės

1–8 9–20 21–34 35–39 40–45 1–12 13–22 23–28 1–12 13–21 22–30

31–35 1–20 21–25 26–29 30–34 35–41 1–17 18–20 21–34 35–43

tema

Jono Krikštytojo tarnyste pradedama skelbti Evangelija / 13 Kristaus krikštas, gundymas ir pirmųjų mokinių pašaukimas / 17 Netyrosios dvasios išvarymas; Petro uošvės išgydymas / 21 Asmeninė Kristaus malda; Kristaus atėjimo į pasaulį tikslas / 25 Raupsuotojo išgydymas / 28 Kafarnaumui suteiktos privilegijos; Paralyžiuotojo išgydymas / 32 Levio pašaukimas; Jėzus – sielos gydytojas; Naujas vynmaišis ir seni vynmaišiai / 36 Išdėstoma, kaip teisingai švęsti sabatą / 40 Žmogaus padžiūvusia ranka išgydymas sabato dieną; Kristų stebi ir liūdina Jo priešai / 45 Dvylikos paskyrimas; Kristaus draugai nesupranta Jo uolumo / 49 Perspėjimas dėl susiskaldymų; Atleidimo, kurį suteikia Evangelija, pilnatvė; Amžinas pasmerkimas / 53 Kristaus motina, broliai ir seserys / 57 Palyginimas apie sėjėją / 60 Šviesa neturi būti slepiama po indu; Kaip svarbu klausytis ir vykdyti tai, ką išgirdai / 65 Palyginimas apie dirvon beriamą sėklą / 68 Palyginimas apie garstyčios grūdelį / 72 Galilėjos ežere stebuklingai nuraminama audra / 76 Netyrosios dvasios išvarymas gadariečių krašte / 80 Netyrosios dvasios apsėstas vyras išsiunčiamas namo pas savo draugus / 84 Išgydoma kraujoplūdžiu serganti moteris / 88 Iš mirusiųjų prikeliama sinagogos vyresniojo dukra / 92

Apmąstymų turinys

1–6 7–13 14–29 30–34 35–46

47–56 1–13 14–23 24–30 31–37 1–13 14–21 22–26 27–33 34–38

1–13 14–29 30–37 38–50

1–12 13–16 17–27 28–34 35–45 46–52

Kristus savo gimtajame krašte; Netikėjimo nuodėmė / 95 Pirmasis apaštalų išsiuntimas skelbti Evangelijos / 99 Erodas nužudo Joną Krikštytoją / 102 Apaštalai grįžta po Evangelijos skelbimo; Poilsio svarba; Kristaus gailestingumas / 106 Minia pamaitinama penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis / 109 Kristus eina vandeniu / 112 Fariziejų religija / 115 Širdis – visų blogybių šaltinis / 120 Moteris sirofinikietė, kurios dukra turėjo netyrąją dvasią / 123 Išgydomas kurčnebylys / 126 Minia pavalgydinama septyniais kepaliukais duonos; Fariziejų netikėjimas / 129 Perspėjimas apie klaidingą mokymą; Mokiniai nerangūs suprasti / 133 Aklojo išgydymas Betsaidoje / 136 Kilnus Petro tikėjimo išpažinimas; Petras nesuvokia Kristaus mirties svarbos / 138 Savęs išsižadėjimo būtinybė; Sielos vertė; Kristaus gėdijimosi pavojus / 142 Kristaus atsimainymas / 146 Išgydomas netyrąją dvasią turintis berniukas / 150 Kristus išpranašauja nukryžiavimą; Priminimas apie nuolankumą / 154 Mokymas apie toleranciją; Savęs išsižadėjimo svarba; Pragaro realybė / 158 Tinkamas požiūris į santuoką / 162 Pas Jėzų atvedami vaikai; Argumentai dėl kūdikių krikšto / 167 Turtingasis jaunuolis; Kristaus meilė nusidėjėliams; Pavojus būti turtingam / 171 Raginimas visko išsižadėti dėl Kristaus; Kristus iš anksto žino savo kentėjimus / 175 Zebediejaus sūnų neišmanymas; Kristus rodo kuklumo ir pasišventimo pavyzdį / 179 Išgydomas neregys Bartimiejus / 183

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

1–11 Kristaus viešas įžengimas į Jeruzalę ir savanoriškas

turto išsižadėjimas / 187

12–21 Kristaus žmogiškumas; Figmedžio prakeikimas;

Šventyklos apvalymas / 191

22–26 Tikėjimo svarba; Atleidimo būtinybė / 195 27–33 Aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų dvasinis aklumas; Iš anksto

1–12 13–17 18–27 28–34 35–44 1–8 9–13 14–23 24–31 32–37 1–9 10–16 17–25 26–31

32–42 43–52 53–65 66–72 1–15 16–32 33–38 39–47 1–8 9–14 15–18 19–20

nusiteikusių netikinčiųjų intelektinis trumparegiškumas / 199 Palyginimas apie nedorus vynininkus / 203 Mokesčiai bei duoklė ciesoriui ir duoklė Dievui / 207 Sadukiejai ir mokymas apie prisikėlimą / 210 Rašto žinovai ir pats didžiausias įsakymas / 214 Kristus Psalmėse; Perspėjimas dėl veidmainystės; Našlės skatikas / 218 Ant Alyvų kalno pradeda pildytis pranašystės / 222 Ko Kristaus pasekėjai turi tikėtis tarp Jo pirmojo ir antrojo atėjimų / 227 Teisėta rūpintis savo saugumu; Išrinktųjų privilegijos / 230 Kristaus antrojo atėjimo aprašymas; Laiko ženklų stebėjimo svarba / 234 Nežinia dėl tikslaus Kristaus atėjimo laiko; Budėjimo svarba / 238 Nepavykę klastingi aukštųjų kunigų planai; Patepimas Betanijoje / 242 Judas Iskarijotas apsisprendžia už pinigus išduoti Kristų; Ryšys tarp Paschos šventimo laiko ir nukryžiavimo / 246 Viešpaties vakarienės įsteigimas / 250 Kristus iš anksto žino mokinių silpnybes; Tikinčiųjų pasitikėjimas savimi / 254 Agonija sode; Mokinių silpnumas / 257 Kristų suima priešai / 261 Vyriausiasis kunigas pasmerkia Kristų / 265 Petras tris kartus išsižada Kristaus / 269 Pilotas pasmerkia Kristų / 272 Kristus žeminamas ir nukryžiuojamas / 276 Kristaus mirtis ir ją lydintys ženklai / 280 Kristaus laidotuvės / 284 Meilės Kristui galia; Nuritintas akmuo; Malonė atpuolusiems / 287 Prisikėlimo įrodymai; Gerumas dideliems nusidėjėliams; Tikinčiųjų silpnumas / 290 Pavedimas apaštalams; Evangelijos sąlygos; Pažadas ištikimiems darbininkams / 294 Kristus žengia į dangų ir atsisėda Dievo dešinėje; Ištikimų skelbėjų žodžiai palydimi ženklais / 298

išnašų turinys

Išnašų turinys 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28. 29. 30. 31. 32. 33.

Štyro citata apie Evangelijos pagal Morkų pobūdį / 14 Peterio citata apie vien intelektualaus tikėjimo beprasmybę / 22 Apie apaštalą Petrą kaip susituokusį vyrą / 23 Treilio citata apie asmeninės maldos svarbą tarnautojams / 26 Žodžių „laikas tylėti“ komentaras ir Peterio citata / 31 Nuomonių apie „vyriausiąjį kunigą Abjatarą“ santrauka / 41 Apie Žmogaus Sūnų kaip „sabato Viešpatį“ / 44 Vyskupo Batlerio citata iš pamokslo apie pasipiktinimus / 48 Apie neatleistiną nuodėmę / 56 Apie mūsų Viešpaties motinos elgesį / 57 Tomo Teiloro citata / 61 Apie klausytojus, kurie yra kaip uolėta dirva / 62 Apie tai, kodėl Jėzus skirtingais atvejais naudoja tuos pačius pasakymus / 64 Arkivyskupo Grindolo citata / 66 Gresvelio citata apie palyginimus / 69 Apie tai, kiek gali išaugti garstyčios augalas / 73 Palyginimo apie garstyčios grūdelį prasmė / 75 Apie Galilėjos jūrą / 79 Apie šėtono apsėdimą / 83 Apie tai, kodėl Viešpats, išgydęs demono apsėstąjį, liepė jam eiti namo / 85 Melanchtono citata apie kraujoplūdžiu sergančios moters išgydymą / 91 Apie pasakymą, kad mūsų Viešpats „negalėjo padaryti jokio stebuklo“ / 98 Apie tai, kad mokiniai ligonius tepė aliejumi / 101 Apie šiuolaikines fariziejų religijos apraiškas / 116 Apie šiuolaikinius perdėto tradicijų vaikymosi pavyzdžius / 118 Apie subtilius išsisukinėjimus laikantis penktojo įsakymo ir Peterio citata / 119 Kaip svarbu atminti širdies piktumą auklėjant vaikus / 121 Liuterio citata / 128 Viktoro Antiochiečio citata / 147 Brencijaus citata / 148 Apie pranašo Elijo atėjimą / 149 Apie pasakymą „labai nustebo“ / 153 Augustino citata / 156

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

34. Kvesnelio citata / 159 35. Apie pasakymą „kiekvienas bus pasūdytas ugnimi“; skirtingų nuomonių santrauka / 161 36. Latimerio citata / 164 37. Apie žydų skyrybų papročius ir mūsų Viešpaties mokymą šiuo klausimu /164 38. Apie mūsų Viešpaties mokymą skyrybų klausimu / 164 39. Apie pasakymą „dėl jūsų širdies kietumo“ / 164 40. Apie kūdikių krikštą / 169 41. Kvesnelio citata / 180 42. Apie skirtingą žodžių „krikštas“ ir „krikštyti“ prasmę / 182 43. Apie tikrą mūsų Viešpaties žmogiškumą / 189 44. Apie figmedžio prakeikimą / 192 45. Apie kalno įmetimą į jūrą / 195 46. Apie pasakymą „stovite melsdamiesi“ / 198 47. Gerhardo citata / 199 48. Brencijaus ir Kvesnelio citatos / 200 49. Metju Henrio citata / 208 50. Sibelijaus citata / 209 51. Apie mūsų Viešpaties žodžius „Aš esu Abraomo Dievas“; Pirsono citata / 213 52. Apie pasakymą „visą savo pragyvenimą“ ir apie du pinigėlius / 221 53. Apie dvi Jeruzalės apgultis, išpranašautas ant Alyvų kalno / 222 54. Apie šventyklą / 223 55. Apie klaidingą žodžių „negalvokite iš anksto“ pritaikymą / 229 56. Apie naikinimo bjaurastį / 233 57. Apie pasakymus „saulė, mėnulis, žvaigždės“ ir „ši karta“ / 237 58. Apie pasakymą „tos dienos ir valandos nežino nei angelai danguje, nei Sūnus“; Kirilo ir Gualterio citatos / 238 59. Jeronimo ir Kalvino citatos / 240 60. Apie tai, kiek moterų patepė mūsų Viešpatį – viena, dvi ar trys / 243 61. Apie tikrąją žodžio „Pascha“ prasmę; vyskupo Lauto citata / 249 62. Apie pasakymus „vynmedžio vaisius“ ir „Dievo karalystė“ / 253 63. Apie Kristuje suvienytas dvi prigimtis; Peterio citata / 259 64. Apie sode buvusį jaunuolį, kuris „nuogas pabėgo“ / 264 65. Apie pasakymą „šildėsi prie ugnies“ / 266 66. Apie trijų valandų tamsą nukryžiavus mūsų Viešpatį / 281 67. Apie Marijos Magdalietės reputaciją iki jos atsivertimo / 291

Evangelijos pagal MOrkų 1 skyriaus 1–8 eilutės

1 Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios

Naujienos pradžia, 2 kaip pranašų parašyta: „Štai Aš siunčiu

pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią. 3 Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ “ 4 Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti. 5 Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės

gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami Jordano upėje. 6 Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi. 7 Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti Jo sandalų dirželio. 8 Aš jus krikštijau vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.

Morkaus evangelija, kurią dabar skaitome, kai kuriais aspektais skiriasi nuo kitų trijų evangelijų. Joje nieko nepasakojama apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą ir ankstyvuosius Jo gyvenimo metus. Joje palyginti mažai Jo pamokymų ir pamokslų. Iš visų keturių įkvėptų pasakojimų apie mūsų Viešpaties gyvenimą šis yra trumpiausias. Tačiau dėl tokių ypatumų nereikėtų šios evangelijos nuvertinti. Joje gausu vertingų faktų apie Viešpatį Jėzų, kurie yra užrašyti glaustai, trumpai ir aiškiai. Nors mūsų Viešpaties žodžių yra nedaug, joje itin daug Jo darbų aprašymų. Dažnai šioje evangelijoje galima rasti labai įdomių istorinių faktų, kurie visiškai neminimi Mato, Luko ir Jono evangelijose. Trumpiau tariant, tai ne Mato evangelijos santrauka, kaip kai kurie skubotai pareiškė, bet savarankiškas nepriklausomo liudininko, įkvėpto užrašyti mūsų Viešpaties darbus, o ne žodžius, pasakojimas. Skaitykime jį su šventa pagarba.

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

Kiekvienas Morkaus evangelijos (kaip ir visos Biblijos) žodis yra „įkvėptas Dievo“ ir „naudingas“.1 Pažvelkime, kaip šiose eilutėse išsamiai skelbiamas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus orumas. Jau pirmose eilutėse jis vadinamas Dievo Sūnumi. Šie žodžiai – „Dievo Sūnus“ – žydams reiškė kur kas daugiau nei šiandien mums. Jais buvo skelbiamas mūsų Viešpaties dieviškumas. Tai buvo pareiškimas, kad Jėzus yra Dievas ir lygus Dievui (Jn 5, 18). Ši tiesa labai taikliai paminima pačioje evangelijos pradžioje. Kristaus dieviškumas yra krikščionybės tvirtovė ir pagrindinis bokštas. Čia sužinome, kad Jėzaus aukos ant kryžiaus pakanka, ir suvokiame, kad Jo atperkanti auka už nusidėjėlius yra unikali. Tai buvo ne paprasto mirtingojo mirtis, o To, kuris yra „visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius“ (Rom 9, 5). Prisiminę, kad Jis buvo Dievo Sūnus, neturėtume stebėtis, jog vieno asmens kančių pakako permaldauti viso pasaulio nuodėmes. Tegul tikintieji glaudžiasi prie šio mokymo su uoliu budrumu. Laikydamiesi šio mokymo, jie stovi ant uolos. Be jo krikščionys neturi nieko tvirto po savo kojomis. Mūsų širdys silpnos. Mūsų nuodėmių daugybė. Mums reikia Atpirkėjo, kuris galėtų mus išgelbėti nuo besiartinančios rūstybės. Tokį Atpirkėją turime Jėzuje Kristuje. Jis yra „Galingasis Dievas“ (Iz 9, 6). Antra, pažvelkime, kaip evangelijos pradžia išpildo Raštus. Jonas Krikštytojas savo tarnavimą pradėjo kaip „pranašų parašyta“. Jėzaus Kristaus atėjimas į pasaulį nebuvo netikėtas ar skubotai suplanuotas. Jau Pradžios knygos trečiame skyriuje randame pranašystę, kad moters sėkla sutrins gyvatės galvą (Pr 3, 15). Toliau skaitydami Senąjį Testamentą, pastebime, kad tas pats įvykis yra pranašaujamas vis aiškiau. Tai pažadas, kad vieną dieną ateis Gelbėtojas ir Atpirkėjas. Šis pažadas buvo dažnai atnaujinamas patriarchams ir kartojamas pranašams. Atpirkėjo gimimas, „Morkus sugeba glaustai ir kartu labai vaizdžiai papasakoti įvykius. Jis visada iki paprastumo sutrumpina mokymą, darbus ir istoriją, tačiau, kita vertus, atskleidžia įvykius dar aiškiau nei Matas, kurio pasakojimai yra nepalyginamai ilgesni. Morkus ne tik paprastai aprašo nutikimus, bet dažnai, nors ir labai konkretus, vienu plunksnos brūkštelėjimu jis perduoda kažką naujo ir savito.“ Štyras. Viešpaties Jėzaus žodžiai.

Mk 1, 1–8

charakteris, gyvenimas, mirtis, prisikėlimas ir Jo pirmtakas buvo išpranašauti daugel metų prieš Jam ateinant. Kiekvienas atpirkimo žingsnis buvo suplanuotas ir įgyvendintas taip, kaip „parašyta“. Senąjį Testamentą visada turėtume skaityti trokšdami ką nors sužinoti apie Jėzų Kristų. Šios Biblijos dalies skaitymas mums bus mažai naudingas, jei joje matysime tik Mozę, Dovydą, Samuelį ir pranašus. Atidžiau gilinkimės į Senąjį Testamentą. Tas, kurio žodžiai nepraeina, yra pasakęs, kad „Raštai liudija apie mane“ (Jn 5, 39). Trečia, atkreipkime dėmesį, kokia milžiniška buvo Jono Krikštytojo įtaka žydų tautai. Pasakojama, kad „pas jį traukė visa Judėjos šalis ir Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami Jordano upėje“. Šis faktas dažnai lieka nepastebėtas. Esame linkę matyti tik Viešpatį ir pamesti iš akiračio tą, kuris ėjo mūsų Viešpaties priekyje. Regėdami saulės spindulius, pamirštame rytinę žvaigždę. Tačiau akivaizdu, kad Jono pamokslavimas patraukė žydų tautos dėmesį ir sujaudino visus Palestinos gyventojus. Jis pažadino tautą iš snaudulio ir paruošė ją mūsų Viešpaties tarnystei. Pats Jėzus kalbėjo, kad „Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti“ (Jn 5, 35). Verta pastebėti, kad nereikėtų labai pasikliauti taip vadinamu populiarumu. Jei ieškotumėte žmogaus, kuris išties buvo itin populiarus tarnautojas, tai Jonas Krikštytojas toks ir yra. Tačiau tik nedaugelis iš visos minios, kuri rinkosi pasiklausyti jo pamokslų ir krikštytis, iš tiesų atsivertė! Galima tik tikėtis, kad kai kuriuos – kaip Andriejų – Jonas palydėjo pas Kristų. Dauguma greičiausiai ir mirė savo nuodėmėse. Prisiminkime tai, kai pamatysime sausakimšą bažnyčią. Be jokios abejonės, malonu matyti gausią bendruomenę. Tačiau visada pagalvokime, kiek iš tų žmonių galiausiai pasieks dangų? Nepakanka vien tik klausytis ir žavėtis populiariais pamokslininkais. Tai ne atsivertimo ženklas, jei visada garbiname ten, kur renkasi minia. Būkime tikri, kad girdime paties Kristaus balsą ir sekame Juo. Galiausiai atkreipkime dėmesį, koks aiškus Jono Krikštytojo mokymas. Jis išaukštino Kristų tardamas: „Po manęs ateina galingesnis už mane.“ Jonas Krikštytojas aiškiai kalbėjo apie Šventąją Dvasią: „Jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

Dar niekada šių tiesų taip aiškiai neskelbė joks mirtingas žmogus. Šiandieninėje krikščionybėje nėra svarbesnių tiesų nei šios. Visų pirma, kiekvienas ištikimas Evangelijos tarnautojas turi aiškiai pristatyti Viešpatį Jėzų Jo žmonėms ir parodyti jiems Jėzaus galią išgelbėti. Antra, tarnautojas privalo paaiškinti apie Šventosios Dvasios darbą, atgimimo svarbą ir būtinybę būti viduje pakrikštytu Jo malone. Atrodo, kad šios dvi didingos tiesos dažnai skambėjo Jono Krikštytojo lūpose. Pasauliui ir Bažnyčiai būtų pravartu, jei tokių tarnautojų kaip jis būtų daugiau. Pabaigoje paklauskime savęs: ar esame asmeniškai patikrinę Jono pamokslaujamas tiesas? Ką manome apie Kristų? Ar esame pajutę, kad mums Jo reikia, ir ar ėjome pas Jį ieškoti ramybės? Ar Jis yra mūsų širdžių karalius ir mūsų sielų troškimas? Ką manome apie Šventąją Dvasią? Ar Ji nuveikė kokį nors darbą mūsų širdyse? Ar Ji atnaujino ir pakeitė jas? Ar Ji padarė mus dieviškos prigimties dalininkais? Nuo šių atsakymų priklauso mūsų mirtis arba gyvenimas. „Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo“ (Rom 8, 9).

Evangelijos pagal MOrkų 1 skyriaus 9–20 eilutės

9 Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos

Nazareto, ir Jonas pakrikštijo Jį Jordane. 10 Vos tik išbridęs iš vandens, Jis pamatė

prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. 11 Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“. 12 Ir tuojau Dvasia Jį nuvedė į dykumą. 13 Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo. 14 Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelbė Dievo karalystės Evangeliją: 15 „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė.

Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“ 16 Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. 17 Jėzus jiems tarė: „Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. 18 Ir tuojau, palikę tinklus, jie nusekė paskui Jį. 19 Paėjęs truputį toliau, Jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. 20 Tuoj pat Jis pašaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų valtyje su samdiniais, jie nusekė paskui Jį.

Ši ištrauka yra labai turininga. Toks glaustas rašymo stilius būdingas Morkaus evangelijai. Mūsų Viešpaties krikštas, Jo gundymai dykumoje, Jo pamokslavimo pradžia, pirmųjų apaštalų pašaukimas sutelpa vos į vienuolika eilučių. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į balsą, pasigirdusį iš dangaus mūsų Viešpačiui pasikrikštijus. Skaitome, kad „iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“. Tai buvo Dievo Tėvo balsas. Jis paskelbė apie nuostabią, neapsakomą ir amžiną Tėvo ir Sūnaus meilę. „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas“ (Jn 3, 35). Šie žodžiai parodo, kad Tėvas visiškai pritarė Kristaus

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

misijai ieškoti ir išgelbėti prarastuosius. Tėvas pareiškė, kad priima Sūnų kaip Tarpininką, Pavaduotoją ir Naujosios Sandoros Laiduotoją. Šie žodžiai – tai lyg paguodos lobynas visiems Kristaus kūno nariams. Savyje ir savo darbuose jie nemato nieko, kuo Dievas gėrėtųsi. Jie kasdien jaučia savo silpnybes, trūkumus ir visų savo kelių netobulumus. Tačiau tegul prisimena, kad Tėvas juos priima kaip Savo mylimo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Kūno narius. Tėvas nemato juose jokios dėmės (Gg 4, 7). Jis regi juos lyg Kristų, aprengtus Jo teisumu ir apgaubtus Jo nuopelnais. Tikintieji yra priimti Mylimajame ir Jis „gėrisi“, kai Jo šventos akys į juos žvelgia. Antra, apmąstykime Kristaus skelbiamą žinią. Skaitome, kad Jis pamokslavo: „Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“ Tai tas pats gerai žinomas pamokslas, kurį nuo pasaulio pradžios nuolatos skelbia ištikimi Dievo liudytojai. Nuo Nojaus iki mūsų dienų jų žinia visada buvo ta pati: „Atgailaukite ir tikėkite.“ Apaštalas Paulius, palikdamas Efezo vyresniuosius, priminė, kad jo mokymas efeziečiams buvo apie „atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi“ (Apd 20, 21). Tokiam mokymui jis turėjo patį geriausią pagrindą. Pauliui pavyzdį parodė vyriausioji Bažnyčios Galva. Atgaila ir tikėjimas buvo pamatiniai Kristaus tarnavimo akmenys. Atgaila ir tikėjimas privalo būti pagrindinės kiekvieno ištikimo tarnautojo mokymo temos. Nesistebėkime tuo, kas pasakyta – užtenka prisiminti žmogiškos prigimties reikmes. Visi gimėme nuodėmėje ir esame rūstybės vaikai. Mums visiems reikia atgailauti, atsiversti ir atgimti iš naujo, jei norime regėti Dievo karalystę. Visi iš prigimties esame kalti ir Dievo pasmerkti mirčiai. Visi turime ieškoti vilties, atskleistos Evangelijoje, ir tikėti ja, jei norime būti išgelbėti. Visi atgailavusieji privalome kasdien žadinti gilesnę atgailą. Visiems, nors ir tikintiems, reikia nuolatinio kvietimo augti tikėjimu. Paklauskime savęs, ką žinome apie tokią atgailą ir apie tokį tikėjimą. Ar pajutome savo nuodėmes ir nuo jų nusigręžėme? Ar įsikibome į Kristų ir patikėjome? Dangų mes galime pasiekti neturėdami išsilavinimo, turtų, sveikatos ar pasaulietinės didybės. Tačiau niekada nepasieksime dangaus, jei mirsime neatgailavę ir neįtikėję. Išganymui yra būtina nauja širdis ir gyvas

Mk 1, 9–20

tikėjimas Atpirkėju. Nepailskime, kol tai netaps mūsų asmenine patirtimi ir nuosavybe! Taip sieloje prasideda tikroji krikščionybė. Nauja širdis ir gyvo tikėjimo praktika yra tikėjimo gyvybingumo esmė. Tik šitai gavęs, žmogus galų gale suranda ramybę. Nei vieno neišgelbės priklausymas bažnyčiai ir išpažintis kunigui. Viešpatyje miršta tik tie, kurie atgailauja ir tiki. Trečia, atkreipkite dėmesį, ką veikė būsimi Kristaus mokiniai iki susitikimo su Jėzumi. Skaitome, kad mūsų Viešpats pašaukė Andriejų ir Simoną „metančius tinklą į ežerą“, o Jokūbą ir Joną – „valtyje betaisančius tinklus“. Iš šių eilučių tampa aišku, kad pirmieji mūsų Viešpaties pasekėjai nebuvo šio pasaulio didžiūnai. Tai žmonės, neturėję nei turtų, nei galios, nei aukštos padėties visuomenėje. Tačiau Dievo karalystė nepriklauso nuo visų šių dalykų. Dievo darbas pasaulyje vyksta „ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia, – sako Kareivijų Viešpats“ (Zch 4, 6). Apaštalo Pauliaus žodžiai visada liks teisingi: „Nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga“ (1 Kor 1, 26–27). Bažnyčią, prasidėjusią nuo kelių žvejų ir pasklidusią po pasaulį, įkūrė pats Dievas. Būkime atsargūs ir nepasiduokime stereotipui, kad būti vargšu ir darbuotis savo paties rankomis negarbinga. Biblijoje yra ne vienas pavyzdys, kai ypatingos privilegijos buvo suteiktos dirbantiems žmonėms. Mozė ganė avis, kai jam degančiame krūme apsireiškė Dievas. Gedeonas kūlė kviečius, kai angelas jam atnešė žinią iš dangaus. Eliziejus arė lauką, kai Elijas pakvietė vietoj jo tapti pranašu. Apaštalai žvejojo, kai Jėzus pašaukė juos sekti paskui. Negarbinga būti goduoliu, pasipūtėliu, apgaviku, sukčiumi, girtuokliu, apsirijėliu ar apsileidėliu. Tačiau negėda būti vargšu. Dievo akimis, Kristui ištikimai tarnaujantis paprastas darbininkas yra garbingesnis už kilmingąjį, tarnaujantį nuodėmei. Ketvirta, supraskime, į kokią tarnystę mūsų Viešpats pašaukė savo pirmuosius mokinius. Skaitome, kad Jėzus pasakė: „Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais.“ Šių žodžių reikšmė yra aiški ir neabejotina. Mokiniai buvo pašaukti tapti sielų žvejais. Jie turėjo vesti žmones iš tamsos į šviesą, gelbėti juos iš šėtono

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

valdžios ir rodyti kelią pas Dievą. Mokiniai turėjo siekti atvesti žmones į Kristaus Bažnyčios tinklą tam, kad šie ne pražūtų amžiams, bet išgelbėtų savo gyvybes. Gerai įsidėmėkime šiuos žodžius. Jie daug ko pamoko. „Žvejys“ – tai pats seniausias žodis Naujajame Testamente tarnautojui apibūdinti. Jis reiškia kur kas daugiau nei vyskupas, vyresnysis ar diakonas ir pirmiausia turėtų šauti tarnautojui į galvą. Tarnautojas negali būti formalus apeigų administratorius. Jis privalo būti sielų „žvejys“. Tas, kuris nesistengia pateisinti šio vardo, pasirinko ne tą pašaukimą. Ar žvejys nesistengia sugauti žuvies? Ar jis nenaudoja visų priemonių ir nenusimena, jei nepasiseka? Tarnautojas privalo elgtis taip pat. Ar žvejys nėra kantrus? Ar jis diena iš dienos netriūsia, nelaukia ir viltingai nesidarbuoja? Tegul tarnautojai irgi taip elgiasi. Laimingas yra žmogus, kuriam pavyko suderinti uolumą, kantrumą ir žvejo įgūdžius. Apsispręskime daugiau melstis už tarnautojus. Jų pareigos, jei atliekamos ištikimai, nėra lengvos. Jiems reikia aktyvaus visų besimeldžiančių žmonių užtarimo. Jiems tenka rūpintis ne tik savo, bet ir kitų sielomis. Neveltui apaštalas Paulius sušunka: „O kas gi yra tam tinkamas?“ (2 Kor 2, 16). Pradėkime nuo šiandien melstis už tarnautojus, jei to nedarėme anksčiau.

Evangelijos pagal MOrkų 1 skyriaus 21–34 eilutės

21 Jie atėjo į Kafarnaumą, ir iškart, sabato

28 Garsas apie Jį kaipmat pasklido po visą

dieną, Jis nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.

Galilėjos kraštą.

22 Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė

29 Išėję iš sinagogos, jie su Jokūbu ir Jonu

kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.

atėjo į Simono ir Andriejaus namus.

23 Jų sinagogoje buvo žmogus, turintis nety-

30 Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie

rąją dvasią. Jis sušuko:

tuojau apie tai Jam pasakė.

24 „Palik mus! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau

31 Jis priėjęs paėmė ją už rankos ir pakėlė;

Nazarieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!“ 25 Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ 26 Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. 27 Visi apstulbo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas tai? Koks čia naujas mokymas? Jis įsakinėja su valdžia net netyrosioms dvasioms, ir tos Jam paklūsta!“

karštis tučtuojau paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. 32 Vakare, saulei nusileidus, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius. 33 Visas miestas buvo susirinkęs prie durų. 34 Jis pagydė daug sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų ir neleido demonams kalbėti, nes jie pažino Jį.

Šiomis eilutėmis prasideda ilgas Morkaus evangelijos stebuklų sąrašas. Jose pasakojama apie tai, kaip mūsų Viešpats išvaro demonus Kafarnaume ir išgydo karščiuojančią Petro žmonos motiną. Pirmiausia šiose eilutėse esame mokomi, koks bevertis yra vien tik intelektualus religijos pažinimas. Du kartus minima, kad netyrosios dvasios pažinojo mūsų Viešpatį. Vienoje vietoje pasakyta: „Jie pažinojo Jį.“ Kitoje: „Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!“ Jos pažinojo Kristų, nors fariziejai Jį atmetė, o Rašto

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

aiškintojai nepripažino. Tačiau tai nebuvo pažinimas, vedantis į išganymą! Mūsų neišgelbės krikščioniškų doktrinų žinojimas ir paprastas tikėjimas faktais. Toks tikėjimas ne geresnis nei demonų. Jie visi žino ir tiki, kad Jėzus yra Kristus. Jie tiki, kad jis vieną dieną teis pasaulį ir išmes juos į amžiną pragaro kančią. Liūdina ir verčia susimąstyti tai, kad šiuo klausimu kai kurie išpažįstantys krikščionys turi kur kas mažiau tikėjimo nei demonai. Yra abejojančių pragaro tikroviškumu ir amžina bausme. Tokios abejonės kyla tik užsispyrusių vyrų ir moterų širdyse. Tarp demonų bedievystės nėra. „Demonai tiki ir dreba!“ (Jok 2, 19) Pasirūpinkime, kad tikėtume ir širdimi, ir protu. Įsitikinkime, ar mūsų pažinimas pašventina mūsų jausmus ir gyvenimus. Ne tik žinokime apie Kristų, bet ir mylėkime Jį, nes pajutome Jo teikiamą palaimą. Ne tik tikėkime, kad Jis yra Dievo Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas, bet džiaukimės Jame ir visa širdimi prie Jo glauskimės. Žinokime apie Jį ne tik iš nuogirdų, bet patirkime Jo malonę ir gailestingumą kasdienybėje. Liuteris sakė, kad „krikščioniškas gyvenimas susideda iš savybinių įvardžių“. Viena yra sakyti, kad „Kristus yra Gelbėtojas“, ir visiškai kita – „Jis yra mano Gelbėtojas ir mano Viešpats“. Pirmąjį teiginį gali pasakyti demonai, antrąjį – tikras krikščionis.2 Antra, sužinome, kokia pagalba turėtų pasinaudoti krikščionis, susidūręs su sunkumais. Mes turėtume sekti Simono uošvės draugų pavyzdžiu. Skaitome, kad ji „gulėjo karščiuodama“, o jos draugai „tuojau apie tai Jam pasakė“. Nėra geresnio vaisto. Žinoma, reikia naudotis visa įmanoma pagalba. Susirgus reikia pasikviesti gydytoją. Būtina pasitarti su teisininkais, kai reikia apginti žmogaus garbę ar nuosavybę. Reikia kreiptis pagalbos į draugus. Tačiau pirmiausia reikia šauktis Viešpaties Jėzaus Kristaus pagalbos. Niekas nepadės geriau už Jį. Nei vienas nėra toks gailestingas ir pasiruošęs pagelbėti. Jokūbas, atsidūręs sunkioje situacijoje, pirmiausia kreipėsi į Dievą: „Išgel „Nepasitenkinkite istorinėmis žiniomis ar tikėjimu, nes jie jūsų neišgelbės. Priešingai išsigelbėti galėtų ir demonai, nes jie žino Žodį ir tiki, kad jis teisingas. Ar manai, kad pakanka žinoti ir tikėti, jog Kristus gyveno ir numirė už nusidėjėlius? Velnias ir jo angelai tai irgi žino ir tiki. Siekite juos pralenkti ir įgyti gilesnį tikėjimą nei jie.“ Peteris Morkaus evangelijos komentarai, 1661 metai.

Mk 1, 21–34

bėk mane iš mano brolio Ezavo rankos“ (Pr 32, 11). Kai Ezekijas atsidūrė pavojuje, jis pirmiausia padėjo Sanheribo laišką priešais Viešpatį: „Dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, išgelbėk mus iš jo rankų“ (2 Kar 19, 19). Seserys, susirgus Lozoriui, iš karto nusiuntė Jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!“ (Jn 11, 3). Elkimės panašiai. „Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, Jis niekados neleis teisiajam svyruoti“ (Ps 55, 22). „Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7). „Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6). Ne tik prisiminkime šią taisyklę, bet ir laikykimės jos. Gyvename nuodėmingame ir varganame pasaulyje. Žmogaus gyvenime yra daug tamsių dienų. Nereikia būti pranašu, kad numatytum, jog iki paskutinio atodūsio ne kartą skaudės širdį ir teks išlieti daug ašarų. Būkime pasiruošę, kad, atėjus sunkumams, būtume apsiginklavę šiuo receptu nuo nusivylimo. Žinokime, ką daryti, kai liga, netektis, kryžius, liūdesys ar nusivylimas įsiverš kaip ginkluotas plėšikas. Elkimės taip, kaip buvo pasielgta Simono namuose Kafarnaume. Iš karto pasakykime Jėzui. Trečia, šios eilutės moko, koks išbaigtas ir tobulas yra Viešpaties Jėzaus išgydymas. Jis paėmė sergančiąją už rankos, pakėlė ją ir „karštis tučtuojau paliovė“. Tačiau tai dar ne viskas. Lieka nepastebėtas dar didesnis stebuklas – „ji galėjo jiems patarnauti“. Paprastai po karščiavimo žmogus lieka silpnas ir išsekęs, tačiau Petro uošvei šie simptomai visiškai dingo. Karščiuojanti moteris buvo ne tik akimirksniu išgydyta, bet iš karto pastiprinta ir galėjo darbuotis.3 Atkreipkime dėmesį, kad Petras, vienas iš mūsų Viešpaties mokinių, turėjo žmoną. Ir vis tik jis buvo pašauktas tapti mokiniu, o vėliau pasirinktas būti apaštalu. Apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams skaitome, kad, ir praėjus daugeliui metų, Petras liko šeimos žmogus (1 Kor 9, 5). Kaip šis faktas gali būti suderinamas su priverstiniu celibatu, kurio iš dvasininkų reikalauja Romos Bažnyčia? Tai turėtų paaiškinti Romos Katalikų Bažnyčios draugai ir užtarėjai. Paprastam skaitytojui tai yra aiškus įrodymas, kad nieko netinkamo tarnautojams turėti šeimas. Prie to galime pridėti ir apaštalo Pauliaus žodžius, parašytus Timotiejui, kad „vyskupas privalo būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras“ (1 Tim 3, 2). Šie žodžiai labai aiškiai įrodo, kad katalikų mokymas apie dvasininkų celibatą visiškai prieštarauja Šventajam Raštui. 3

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

Šiame epizode vaizdžiai parodomas Kristaus elgesys su sergančiomis sielomis. Palaimintasis Gelbėtojas ne tik suteikia atleidimą ir gailestingumą – Jis duoda ir atnaujinančią malonę. Tiems, kas priima Jį kaip gydytoją, Kristus suteikia galios būti Dievo sūnumis. Nuplaudamas savo brangiu krauju, Jis apvalo juos savo Dvasia. Jis pašventina tuos, kuriuos išteisina. Atleisdamas nuodėmes, Jis padovanoja jiems ir naują širdį. Atleisdamas praeities nuodėmes, Kristus taip pat suteikia jėgos „patarnauti“ Jam ateityje. Išgydyta serganti siela nėra paliekama likimo valiai. Jai suteikiama nauja širdis ir teisinga dvasia, kuri įgalina ją gyventi Dievui patinkantį gyvenimą. Tai paguodos mintis visiems, kurie trokšta tarnauti Kristui, bet bijo pradėti. Daugelis taip jaučiasi. Jie baiminasi, kad neišstovės drąsiai žengę pirmyn ir paėmę ant pečių kryžių. Jie bijo, kad neatlaikys ir suterš savo išpažinimą. Tegul jie nustoja nerimavę. Tegul jie nepamiršta, kad Jėzus yra galingas Gelbėtojas, kuris niekada nepalieka tų, kurie Jam save paveda. Kartą Jo galingos rankos pakelti iš nuodėmės mirties ir apiplauti Jo brangiu krauju, jie patarnaus Jam iki gyvenimo pabaigos. Jie turės galios nugalėti pasaulį, nukryžiuoti kūną ir atsispirti velniui. Tegul jie žengia pirmą žingsnį – nesuklups. Jėzui svetimas dalinis išgydymas ir tik iš dalies atliktas darbas. Tegul jie pasitiki Jėzumi ir žengia pirmyn. Siela, kuriai atleista, visada bus įgalinta patarnauti Kristui. Tai paguoda visiems, kurie iš tiesų tarnauja Kristui, bet yra varginami savo silpnumo. Tokių yra daug. Juos slegia abejonės ir nerimas. Kartais jie jaučia, kad taip ir nepasieks dangaus, o bus nublokšti į dykumą. Jiems nebereikia baimintis. Kiekvienai dienai bus parūpinta jėgos. Į šalį bus nublokšti sunkumai, kurie dabar jiems kelia baimę. Liūtas, kuris dabar jiems varo siaubą, bus surakintas grandine. Juos palaikys, sustiprins ir ves ta pati maloninga ranka, kuri anksčiau juos palietė ir išgydė. Viešpats Jėzus niekada nepraras savo avelės. Jis myli iki galo tuos, kuriems atleido ir kuriuos pamilo. Nors kartais ir prislėgti, jie niekada nebus atstumti. Išgydyta siela visada patarnaus Viešpačiui. Malonė visada ves į šlovę.

Evangelijos pagal MOrkų 1 skyriaus 35–39 eilutės

35 Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus

atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi. 36 Simonas ir buvę su juo nusekė iš paskos 37 ir, suradę Jį, pasakė: „Visi Tavęs ieško“.

telius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs“. 39 Ir Jis pamokslavo jų sinagogose po visą Galilėją ir išvarinėjo demonus.

38 Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus mies-

Tikrą krikščionį turėtų labai dominti kiekviena mūsų Viešpaties žemiškojo gyvenimo detalė ir kiekvienas iš Jo lūpų išėjęs žodis. Ką tik perskaitytose eilutėse randame žodžius ir įvykius, vertus didesnio dėmesio. Pirmiausia skaitome apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeninės maldos įpročius. Pasakojama, kad „anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi“. Evangelijose dažnai minimi panašūs epizodai. Mums primenama, kad jis „meldėsi“ po savo krikšto (Lk 3, 21). Ant atsimainymo kalno, „jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė“ (Lk 9, 29). Prieš pasirinkdamas dvylika apaštalų, „Jis užkopė į kalną melstis ir ten praleido visą naktį, melsdamasis Dievui“ (Lk 6, 12). „Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis“ (Mt 14, 23) sužinojęs, kad žmonės džiaugėsi Juo ir norėjo Jį padaryti karaliumi. Gundomas Getsemanės sode, jis paprašė mokinių: „Pasilikite čia ir budėkite!“ (Mk 14, 34). Mūsų Viešpats visada melsdavosi ir nepailsdavo. Būdamas be nuodėmės, Jis mums parodė uolaus bendravimo su savo Tėvu pavyzdį. Jis buvo Dievas, tačiau naudojosi visomis žmogui suteiktomis priemonėmis. Jo tobulumas buvo palaikomas maldos.

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

Taigi matome, kokia svarbi yra asmeninė malda. Jei nuolatos meldėsi Tas, kuris buvo šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių, tad ar neturėtume to kur kas labiau daryti mes, kurie esame pilni trūkumų? Jei Jam reikėjo melstis su ašaromis, ar tiems, kurie nusideda kasdien, to nereikėtų dar labiau? Ką šios ištraukos šviesoje būtų galima pasakyti apie tuos, kurie niekada nesimeldžia? Tikėtina, kad yra daug pasikrikštijusių, kurie pradeda naują dieną be maldos ir nepasimeldę eina miegoti, kurie Dievui nepasako nė žodžio. Ar jie krikščionys? Ne. Toks besimeldžiantis Mokytojas kaip Jėzus negali turėti nesimeldžiančių tarnų. Įsūnystės Dvasia visada ragins žmogų šauktis Dievo. Gyventi be maldos – tai gyventi be Kristaus, be Dievo ir eiti keliu į pražūtį. Ką tarti tiems, kurie maldai skiria mažai laiko? Esame priversti pasakyti, kad šiuo metu juose yra mažai Kristaus nusistatymo. Mažai prašydami, jie turi mažai ir tikėtis. Nereikia stebėtis, kad jie turi mažai, nes mažai ieško. Visada bus taip, kad jei maldai skiriama nedaug dėmesio, tai malonės, jėgos, ramybės ir vilties irgi trūks.4 Turėtume su šventu budrumu stebėti savo maldos įpročius. Tai mūsų krikščionybės pulsas. Tai yra tikrasis mūsų santykio su Dievu išbandymas. Čia sieloje prasideda tikrasis tikėjimas, čia jis dūla ir menkėja žmogui nusigręžus nuo Dievo. Sekime mūsų palaiminto Mokytojo pėdomis ir maldoje, ir kitose gyvenimo srityse. Būkime uolūs kaip ir Jis savo asmeninėje maldoje. Žinokime, ką reiškia nueiti į nuošalią vietą ir ten melstis. Toliau šiose eilutėse užrašyti išskirtiniai mūsų Viešpaties žodžiai apie Jo atėjimo į šią žemę tikslą. Jis kalbėjo: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs.“ Šie žodžiai yra paprasti ir aiškūs. Mūsų Viešpats pareiškia, kad į žemę atėjo pamokslauti ir mokyti. Jis atėjo išpildyti pranašišką tarnystę ir būti „Jei tarnautojai nori, kad jiems sektųsi, jie turi daug melstis. Taip laiką leido apaštalai (Apd 6, 3). Mūsų Viešpats Jėzus visą dieną pamokslaudavo, po to visą naktį melsdavosi Dievui vienumoje. Tarnautojai turi daugiau laiko praleisti maldoje. Jie prisimena, kiek valandų praleidžia skaitydami ir tyrinėdami. Mums ir Dievo Bažnyčiai būtų daug geriau, jei jie daugiau melstųsi. Daug yra kalbama ir mažai sekama Liuteriu, kuris kasdien praleisdavo po tris valandas maldoje, arba Bredfordu, kuris studijuodavo atsiklaupęs, ar kitais šių dienų pavyzdžiais.“ Treilis, 1696 metai.

Mk 1, 35–39

pranašu, panašiu į Mozę“ (Įst 18, 15). Jis paliko amžinybėje su Tėvu turėtą šlovę, kad pasitarnautų kaip evangelistas. Jis atėjo į žemę parodyti žmogui ramybės kelią, skelbti belaisviams išvadavimą ir grąžinti regėjimą akliesiems. Viena iš pagrindinių Jo tarnavimo užduočių buvo vaikščioti ir skelbti Gerąją Naujieną, siūlyti išgydymą prislėgtiesiems, šviesą esantiems tamsoje ir atleidimą nusidėjėliams. „Tam esu atėjęs“, – kalbėjo Jis. Reikia pastebėti, kokią didžiulę garbę Viešpats Jėzus suteikia pamokslininko tarnystei. Šią tarnystę prisiėmė pats amžinasis Dievo Sūnus. Žemiškąjį tarnavimą Jis, panašiai kaip Aaronas, galėjo praleisti steigdamas ir palaikydamas apeigas. Galėjo valdyti ir vadovauti kaip Dovydas. Tačiau Jis pasirinko kitokį pašaukimą. Jis kas dieną ar kas valandą iki pat mirties pamokslavo. „Tam esu atėjęs“, – kalbėjo Jis. Niekada netikėkime tais, kurie menkina pamokslininko tarnavimą ir sako, kad sakramentai ir kitos apeigos yra svarbiau už pamokslus. Kiekvienai viešo Dievo garbinimo daliai suteikime tam tikrą vietą ir garbę, tačiau būkime atsargūs, kad neišaukštintume jų labiau nei pamokslavimo. Pradžioje Kristaus Bažnyčia buvo suburta ir įkurta pamokslaujant ir dėl pamokslų ji išliko sveika ir augo. Pamokslai pažadina nusidėjėlius, veda ieškančiuosius, ugdo šventuosius. Per pamokslus krikščionybė plinta pagoniškuose kraštuose. Yra daug besityčiojančių iš misionierių ir niekinančių tuos, kurie eina į gatves ir atvirose vietose pamokslauja minioms. Tokiems žmonėms būtų gerai sustoti ir ramiai apgalvoti savo elgesį. Jų išjuokiamas darbas apvertė pasaulį aukštyn kojomis ir paguldė pagonybę ant menčių. Tai darbas, kurio ėmėsi pats Jėzus Kristus. Kadaise pats karalių Karalius ir viešpačių Viešpats buvo pamokslininkas. Ilgus trejus metus Jis vaikščiojo skelbdamas Evangeliją. Kartais tai darė namuose, kartais – kalno papėdėje, žydų sinagogoje arba sėdėdamas valtyje. Tačiau tai visada buvo vienas ir tas pats darbas. „Tam esu atėjęs“, – kalbėjo Jis. Pabaigoje rimtai pasiryžkime „neniekinti pranašavimų“ (1 Tes 5, 20). Mūsų girdimas pamokslininkas galbūt ne pats talentingiausias. Pamokslai, kuriuos girdime, gali būti prasti ir silpni. Tačiau pamokslavimas yra Dievo didis sielų gelbėjimo planas. Ištikimas Evangelijos skelbėjas naudojasi tuo pačiu ginklu, kuriuo nesigėdijo naudotis Dievo Sūnus. Tai yra darbas, apie kurį Jis sakė: „Tam esu atėjęs.“

Evangelijos pagal MOrkų 1 skyriaus 40–45 eilutės

40 Pas Jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs mal-

44 „Žiūrėk, kad niekam nieko nepasakotum!

davo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“.

Eik, pasirodyk kunigui ir aukok už apvalymą Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. 45 Bet šis išėjęs pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti tą įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas Jį.

41 Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė ranką,

palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ 42 Jam tai ištarus, raupsai iškart pranyko, ir

jis tapo švarus. 43 Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir griežtai

įspėjo:

Šiose eilutėse pasakojama, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus išgydė raupsuotąjį. Iš visų mūsų Viešpaties stebuklų raupsuotojo išgydymas tikriausiai yra pats nuostabiausias. Evangelijose yra aprašyti tik du tokie atvejai. Vieną iš jų mes dabar ir skaitome. Pirma, pabandykime suvokti baisią Jėzaus išgydytos ligos prigimtį. Mūsų šiauriniame klimate labai mažai arba visai nieko nežinome apie raupsus. Bibliniuose kraštuose ji kur kas dažnesnė. Tai visiškai nepagydoma liga. Tai ne paprastas odos pažeidimas, kaip kai kurie yra linkę manyti, – tai viso žmogaus liga. Ji pažeidžia ne tik odą, bet ir kraują, raumenis ir kaulus, kol nelaimingas ligonis pradeda netekti savo galūnių ir po truputį pūti. Taip pat nepamirškime, kad tarp žydų raupsuotasis buvo laikomas nešvarus, atskiriamas nuo viso Izraelio susirinkimo ir negalėdavo dalyvauti religinėse apeigose. Jis privalėjo gyventi atskirame name. Niekas negalėjo jo liesti ar jam padėti. Įsidėmėkime visa tai ir gal tuomet nors kiek įsivaizduosime tą

Mk 1, 40–45

beviltišką raupsuotojo padėtį. Raupsuotasis, kaip yra pasakęs Aaronas, užtardamas Mirijamą, yra lyg „negyvas gimęs, kurio kūno dalis jau sugedus“ (Sk 12, 12). Tačiau ar mes nesergame raupsais? Taip! Mūsų sielos serga šia baisia liga. Savo mirtina jėga ji yra prasiskverbusi iki kaulų smegenų. Ši liga – nuodėmės epidemija. Ji, panašiai kaip raupsai, užkrėtė visą mūsų esybę: širdį, valią, sąžinę, supratimą, atmintį ir jausmus. Ji, kaip ir raupsai, paverčia mus pasibjaurėtinais ir atstumiančiais, netinkamais bendrystei su Dievu ir dangaus šlovei. Ji, kaip ir raupsai, neišgydoma jokiomis žemiškosiomis priemonėmis ir lėtai, bet užtikrintai veda antrosios mirties link. Tačiau baisiausia yra tai, kad šia liga serga kiekvienas mirtingasis. Dievo akyse „mes visi esame kaip nešvarūs“ (Iz 64, 6). Ar mes tai žinome? Ar apie tai išsiaiškinome? Ar pamatėme savo nuodėmingumą, kaltę ir sugedimą? Laimingas yra tas, kuris buvo išmokytas pajusti, kad yra vargšas nusidėjėlis ir kad pats negali pagyti! Palaimintas tas, kuris suprato, kad jo dvasia serga raupsais ir kad jis yra bloga, pikta, nuodėminga būtybė! Sužinoti apie savo ligą – tai žengti pirmą žingsnį išgijimo link. Vargas toms sieloms, kurios nepamatė savo nuodėmių ir nesuprato savo reikmės. Antra, pamatykime šiose eilutėse, kokia nuostabi Viešpaties Jėzaus Kristaus galia. Mums pasakojama, kad vargšas raupsuotasis atėjo pas mūsų Viešpatį maldaudamas: „Jeigu nori, gali mane padaryti švariu.“ Taip pat paminima, kad „Jėzus, apimtas gailesčio, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Mirtina liga akimirksniu pasišalino ir vargšas kenčiantysis buvo išgydytas. Užteko tik žodžio ir prisilietimo ir priešais Viešpatį jau stovi ne raupsuotasis, o sveikas žmogus. Ar kas nors gali suvokti, kaip persimainė raupsuotojo jausmai, kai jis suvokė, kad yra išgydytas? Saulei tekant, jis buvo apgailėtina, daugiau mirusi nei gyva, kančios paliesta būtybė, kuriai pats egzistavimas kėlė kančią. Saulei besileidžiant, skausmas dingo ir žmogus buvo pilnas vilties ir džiaugsmo, tinkamas žmonių bendruomenei. Atrodė, kad jis prisikėlė iš numirusiųjų.

Evangelijos pagal Morkų apmąstymai

Laiminkime Dievą už mūsų visagalį Gelbėtoją. Džiugina ir guodžia mintis, kad Kristui nėra nieko neįmanomo. Jokia širdies liga nėra per daug įsisenėjusi, kad Jis negalėtų jos išgydyti. Nepavojingas joks sielos maras, nes jį gali išgydyti Didysis Gydytojas. Nenusiminkime, nes kol žmogus gyvas, jis turi viltį būti išgelbėtas. Apvalyti gali būti ir patys didžiausi dvasiniai raupsuotieji. Nėra pavojingesnių dvasinių raupsų už Manaso, Sauliaus ar Zachiejaus, kurie visi buvo išgydyti. Jėzus jiems grąžino sveikatą. Net ir patys didžiausi nusidėjėliai prie Dievo gali prisiartinti per Kristaus Dvasią ir Jo kraują. Žmonės pražus ne todėl, kad buvo per blogi, o todėl, kad nenorėjo ateiti pas Kristų, jog Jis juos išgelbėtų. Galiausiai šios eilutės mus moko, kad yra laikas, kai apie Kristaus darbą reikia kalbėti, ir laikas, kai reikia tylėti. Šios tiesos mokoma neįtikėtinu būdu. Skaitome, kad Viešpats „griežtai įspėjo“ žmogų „niekam nieko“ nepasakoti apie savo išgijimą. Skaitydami toliau, matome, kad išgydytasis, nesuvaldydamas savo džiaugsmo, nepakluso paliepimui ir plačiai paskleidė žinią apie stebuklingą išgydymą. Dėl to „Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste“ ir „laikėsi už miesto, negyvenamose vietose“. Šioje istorijoje slypi be galo svarbi pamoka, nors ir labai sunku ją išmokti. Akivaizdu, kad yra metas, kai dėl mūsų Viešpaties turime darbuotis tyliai ir ramiai, savo triukšmingu uolumu nepritraukdami visuomenės dėmesio. Uolumas gali būti neišmintingas arba teisus ir pagirtinas. Gražiausia yra tai, kas atliekama savo laiku. Kartais mūsų Šeimininko darbas geriausiai auga, jei darbuojamasi tyliai ir kantriai. Mes neturėtume mėtyti „to, kas šventa, šunims“ ir „perlų kiaulėms“. Šitai pamiršę, galime padaryti netgi daugiau bloga nei gera ir sukliudyti tam geram darbui, kurio norime imtis. Be jokios abejonės, tai labai sudėtinga situacija. Dauguma krikščionių labiau linkę nutylėti apie savo šlovingą Šeimininką nei išpažinti Jį žmonių akivaizdoje. Jiems labiau reikia ne suvaržymų, o padrąsinimų. Tačiau negalime neigti, kad viskam yra savo metas. Suprasti, kada tinkamas metas, yra vienas iš didžiausių krikščionio siekių. Yra gerų žmonių, kurie turi daugiau

Mk 1, 40–45

uolumo nei išminties ir netgi padeda tiesos priešui ne laiku atliktais veiksmais ir pasakytais žodžiais.5 Melskime, kad Dvasia suteiktų mums išminties ir sveiko proto. Kasdien siekime sužinoti savo pareigą ir kasdien prašykime įžvalgos bei sveikos nuovokos. Būkime drąsūs lyg liūtai išpažindami Kristų ir nesibaiminkime, jei atsiras galimybė paliudyti karaliams. Tačiau niekada neužmirškime, kad „geriausia viską išmintingai apgalvoti“ (Ekl 10, 10), ir būkime atsargūs, kad savo neapgalvotu uolumu nepridarytume daugiau žalos.

Anglakalbių susitikime būtų neišmintinga skelbti Italijoje gyvenančių šeimų, kurios skaito Bibliją, vardus ir adresus. Kalbėtojas gali būti uolus ir turėti labai gerų ketinimų. Galbūt jis iš tiesų trokšta išaukštinti Kristų ir parodyti Jo pergalingą malonę. Tačiau jis bus kaltas, nes neteisingai pasielgė, ir parodys, kad nesuprato pamokos, užrašytos nagrinėjamose eilutėse. Verta pacituoti seno komentatoriaus žodžius: „Iš to, kad mūsų Gelbėtojas draudžia raupsuotajam netinkamu metu skelbti apie stebuklą, sužinome, jog ne kiekvieną tiesą reikia visada paskelbti. Jei mūsų klausia ar teisėtai reikalauja, neturėtume nutylėti jokios tiesos. Tačiau kartais turime tiesą išmintingai nutylėti (Ekl 3, 7). Kada reikėtų nutylėti tiesą? 1. Kai jos išpažinimas gali sutrukdyti pačiai tiesai, panašiai kaip skelbimas apie stebuklą apribojo Kristaus tarnavimą. 2. Kai esame draugijoje žmonių, kurie greičiau pasityčios iš tiesos ir ieškos priekabių nei ja deramai pasinaudos. 3. Kai esame aršių tiesos priešų bendrijoje“ (Mt 7, 6). Peteris Morkaus evangelijos komentarai, 1661 metai.

Svetimvardžių rodyklė Alfordas, Henris – Alford, Henry 150 Ambraziejus – Ambrose 264 Atanazas (Atanazijus), Aleksandrijos vyskupas – Athanasius (Bishop of Alexandria) 239 Augustinas – Augustine 150, 156, 209, 239, 292 Auksaburnis, Jonas – Chrysostom, John 44, 58, 150, 239, 264 Baksteris, Ričardas – Baxter, Richard 229 Batleris, Džozefas (vyskupas) – Butler, Joseph (Bishop) 48 Belarminas, Robertas – Bellarmine, Robert 101 Beza, Teodoras – Beza, Theodore 42 Bikerstetas, Edvardas – Bickersteth, Edward 86 Bonaventūra – Bonaventura 101 Bredfordas, Džonas – Bradford, John 26 Brencijus (Brencas), Johanas – Brentius (Brenz), Johan 148, 150, 200, 221 Bulingeris, Heinrichas – Bulinger, Heinrich 239, 264 Du Veilis, Šarlis Marija – Du Veil, Charles Marie 147 Džiuelis, Džonas – Jewell, John 151, 271 Edvardsas, Džonatanas – Edwards, Jonathan 62 Epifanijus iš Salaminos – Epiphanius of Salamis 264

Eutichijus – Eutyches 259 Eutimijus – Euthymius 264 Flavijus, Juozapas – Flavius, Josephus 223 Fuleris, Tomas – Fuller, Thomas 56 Gardineris, Džeimsas (pulkininkas) – Gardiner, James (Colonel) 85 Gerhardas – Gerhard 189, 199 Gresvelis, Edvardas – Greswell, Edward 69, 150 Grigalius – Gregory 264 Grindolas, Edmundas – Grindall, Edmund 66 Grocijus, Hugas – Grotius, Hugo 44 Gualteris, Ralfas – Gualter, Ralph 239 Hamondas, Henris – Hammond, Henry 162 Henris, Metju – Henry, Matthew 208 Hilarijus – Hilarius 150 Hilelis – Hillel 164 Husas, Janas – Huss, Jan 229 Jansenijus, Kornelijus – Jansenius, Cornelius 101, 150 Jeronimas – Jerome 150, 240, 264 Julianas Atsimetėlis – Julian the Apostate 209 Junijus, Pranciškus – Junius, Franciscus 162 Kalovijus, Abraomas – Calovius, Abraham 44, 101

Svetimvardžių rodyklė

Kalvinas, Jonas – Calvin, John 240 Kartraitas – Cartwright 162 Kirilas iš Aleksandrijos – Cyril of Alexandria 239 Klarijus, Izidorius – Clarius, Isidore 264 Krameris, Džonas Entonis – Cramer, John Anthony 150 Kranmeris, Tomas – Cranmer, Thomas 151, 271 Kvesnelis, Paskjeras – Quesnel, Pasquier 159, 180, 200 Laitfutas, Džozefas – Lightfoot, Joseph 42, 73, 164, 170 Latimeris, Hju – Latimer, Hugh 164, 229 Lautas, Robertas (Vyskupas) – Lowth, Robert (Bishop) 249 Liuteris, Martynas – Luther, Martin 22, 26, 128, 229 Lombardas, Petras – Lombard, Peter 101 Mantonas, Tomas – Manton, Thomas 162 Mejeris – Mayer 44 Melanchtonas, Pilypas – Melanchthon, Philipp 91 Montanas, Arijus – Montanus, Arias 221 Niutonas, Džonas – Newton, John 86, 292 Peinas, Tomas – Paine, Thomas 74, 97 Peteris, Džordžas – Peter, George 6, 22, 31, 119, 259, 264 Pirsonas, Džonas (Vyskupas) – Pearson, John (Bishop) 213 Ralėjus, Volteris – Raleigh, Walter 198 Ridlis, Nikolas – Ridley, Nicolas 229

303

Sibelijus – Sibelius 209 Simeonas ben Chalapta – Simeon ben Chalaphta 73 Skotas, Tomas – Scott, Thomas 57 Štyras, Rudolfas – Stier, Rudolf 14, 128, 150 Teiloras, Tomas – Taylor, Thomas 61 Teofilaktas – Theophylact 58, 243, 264 Tertulijonas – Tertullian 58, 189 Tirinas, Jakobas – Tirinus, Jacobus 101 Treilis, Robertas – Traill, Robert 26 Vikarsas, Hedlis – Vicars, Hedley 85 Viktoras Antiochietis – Victor Antiochenus 147 Vitbis, Danielius – Whitby, Daniel 42, 44, 58, 161 Volas, Viljamas – Wall, William 170 Volteras – Voltaire 74, 97, 198

Džonas Čarlzas Railis (John Charles Ryle) „Evangelijos pagal Morkų apmąstymai“ Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Pikūnas – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2014. – 304 p.

Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Pikūnas Redagavo Akvilė Širvaitytė

Koregavo Vaida Urniežienė Recenzavo Julius Jonušas

Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01309 Vilnius Tel./faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: info@reformatuknygos.lt refknygos2@yahoo.com REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt 2014-06-26 19 leidyb. apsk. l. Tiražas 1000 egz. Spausdino „Standartų spaustuvė“ S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius