Laiškas romiečiams. Naujojo Testamento komentaras

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

William Hendriksen

Laiškas romiečiams Naujojo Testamento komentaras

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2013

Naujojo Testamento komentaras

Laiškas romiečiams I TOMAS: 1–8 SKYRIAI William Hendriksen

UDK 22 He206 Versta iš William Hendriksen „Romans. New Testament Commentary“

Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Eilėraščius rimavo Vladas Vaitkevičius Koregavo Žaneta Lazauskaitė Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

Šventojo Rašto tekstas komentarui paimtas iš BIBLIJA, arba ŠVENTASIS RAŠTAS. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2009.

Taip pat cituojamas ir Kosto Burbulio Biblijos vertimas, kuris tekste žymimas trumpiniu „KB“.

Leidėjas, norėdamas išvengti daug kur pasikartojančių vertėjo pastabų, į Laiško romiečiams tekstą įdėjo paaiškinamuosius, LBD vertimo prasmės nekeičiančius žodžius, kuriuos autorius aptaria komentare. Tokie žodžiai Laiško romiečiams tekste (išskyrus Rom 1, 1 bei Rom 16, 4) yra laužtiniuose skliaustuose [].

Copyright © William Hendriksen 1980 Originally published in English under the title Romans by the Banner of Truth Trust, Edinburgh EH12 6EL, U K All rights reserved.

Used by permission through the arrangement of The Banner of Truth Trust. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti kopijuojama bet kokia forma ar bet kokiomis priemonėmis be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

ISBN 978-9955-593-26-3 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

PRATARMĖ „Laiškas romiečiams“ – širdį guodžianti Biblijos knyga. Joje gausu praktinių ir teologinių pamokymų. Visi ištikimi ganytojai žino tai, ką patvirtina daugybė žmonių, kad ir mirties valandą šis laiškas teikia paguodą.“ Vis dėlto šis laiškas kelia labai daug ginčų. Iškilių Šv. Rašto aiškintojų nuomonės skiriasi daugelio ištraukų atžvilgiu. Aiškindamas ginčytinus klausimus, susijusius su 1–8 skyriais, nevengiau laikytis tam tikro požiūrio: 1. Apaštalas Paulius rašo: „Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje“ (Rom 1, 7). Dauguma adresatų buvo žydai ar pagonys? Žr. p. 30–34.

2. Ar Rom 3, 24; 4, 25; 5, 1. 16. 18 eilutėse vartodamas veiksmažodį nuteisinti ar daiktavardį nuteisinimas, apaštalas šiuos žodžius vartoja (a) kauzatyvine (priežastine) ar (b) konstatuojamąja (įrodomąja) reikšme? Žr. p. 136, 142, 247.

3. Ar Rom 5, 1 apaštalas Paulius sako (a) „gyvename taikoje“, (b) „gyvenkime taikoje“ (arba: „nepaliaukime gyventi taikoje“), ar (c) „džiaukimės gyvendami taikoje“? Žr. p. 172, išnaša 140.

4. Kas tas asmuo, aprašytas Rom 7, 14–25? Ar tai (a) netikintysis, (b) nesubrendęs tikintysis, (c) pats apaštalas Paulius, kaip tikintysis, ar apskritai tikintysis? Žr. p. 227–232.

5. Ką turėjo galvoje apaštalas Paulius, Rom 8, 26b teigdamas, kad „<...> pati Dvasia (αὐτὸ τὸ πνεῦμα) užtaria mus neišsakomais atodūsiais“? Kad iš tiesų dūsauja pati Dvasia ar, pakartodamas 23 eilutėje išsakytą mintį, mano, kad mes patys dūsaujame? Žr. p. 274–278.

Aišku, kad vienur ar kitur mano nuomonė skirsis nuo tų, kuriuos didžiai gerbiu ir kurių veikalus nuoširdžiai rekomenduoju. Teskamba Evangelija, nors ir skirtingai interpretuojama!

Williamas Hendriksenas

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

TURINYS

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS / 8 ĮVADAS Į APAŠTALO PAULIAUS LAIŠKĄ ROMIEČIAMS I. Laiškas taikytinas visur ir visada / 13 II. Laiško autorius / 14 III. Laiško parašymo vieta ir data / 24 IV. Laiško adresatai / 26 V. Laiško parašymo priežastis ir tikslas / 34 VI. Laiško romiečiams tekstas / 37 VII. Laiško tema ir santrauka / 39 KOMENTARAI Laiško romiečiams 1 skyriaus 1–15 eilutės / 47 Laiško romiečiams 1 skyriaus 16–32 eilutės / 67 Laiško romiečiams 2 skyriaus 1 eilutė–3 skyriaus 8 eilutė / 95 Laiško romiečiams 3 skyriaus 9–31 eilutės / 125 Laiško romiečiams 4 skyrius / 149 Laiško romiečiams 5 skyrius / 171 Laiško romiečiams 6 skyrius / 195 Laiško romiečiams 7 skyrius / 215 Laiško romiečiams 8 skyrius / 245 RINKTINĖ BIBLIOGRAFIJA / 300

7 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS A. Knygų santrumpos ARV AV Gram. NT Gram. NT (Bl.–Debr.)

Greek NT (A–B–M–W)

ISBE LNT (Th.) LNT (A and G)

MM

NAS (NT) NEB NIV NTC RSV SBK SHERK ThDNT

American Standard Revised Version Authorized Version (King James) A. T. Robertson. Grammar of the Greek New Testament in the Light of Historical Research F. Blass and A. DeBrunner. A Greek Grammar of the New Testament and Other Early Christian Literature The Greek New Testament, edited by Kurt Aland, Matthew Black, Bruce M. Metzger, and Allen Wikgren International Standard Bible Encyclopedia Thayer’s Greek-English Lexicon of the New Testament W. F. Arndt and F. W. Gingrich. A Greek-english Lexicon of the New Testament and Other early Christian Literature James Hope Moulton and Georger Milligan. The Vocabulary of the Greek New Testament Illustrated from the Papyri and Other Non-Literary sources New American Standard Bible (New Testament) New English Bible New International Version W. Hendriksen. New Testament Commentary Revised Standard Version Strack ir Billerbeck. Kommentar zum Neuen Testament aus Talmud und Midrasch The New Schaff-Herzog Encyclopedia of Religious Knowledge Theological Dictionary of the New Testament, edited by G. Kittel and G. Friedrich, and translated from German by G. W. Bromiley

8 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

B. Periodinių leidinių santrumpos EQ ET GTT JBL ThG ThZ

Evangelical Quarterly Expository Times Gereformeerd theologisch tijdschrift Journal of Biblical Literature Theologie und Glaube Theologische Zeitschrift

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

I. Laiškas taikytinas visur ir visada Romos krikščionių bendruomenę sudarė žydai ir pagonys. Kuri grupė vyravo? Žiūrėkite įvado IV dalį ir Rom 1, 5–6. 13; 2, 17 ir toliau; 7, 1–6; 11, 13; 15, 15 ir toliau komentarus. Kilo pavojus, kad viena grupė niekins kitą, t. y. žydai – pagonis (Rom 2, 1 ir toliau) ar pagonys – žydus (Rom 11, 18). Todėl apaštalas Paulius pabrėžia, kad „nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats <...>“ (Rom 10, 12). Ši tiesa akcentuotina ir šiandien, nes nuostata, kad „prieš Dievą visi lygūs“ tam tikra prasme nėra visuotinai pripažįstama. Net ir bažnyčia, kad ir kaip būtų liūdna, ne visada iki galo supranta šio principo reikšmę. Šio laiško adresatams didelę įtaką turėjo dar vienas blogis – erezija, paplitusi padarius išvadą, kad išgelbėjimas priklauso ne nuo darbų, o tik nuo malonės, todėl daryti gerus darbus nėra būtina. Tiesą sakant, pastarieji net gali trukdyti visavertiškai dvasiškai augti. Jei išgelbėjimas – malonės vaisius, kodėl nesuteikus daugiau vietos malonei veikti, gyvenant nuodėmėje? Kodėl nepasilikus „nuodėmėje, kad gausėtų malonė“? (žr. Rom 6, 1).

Apaštalas Paulius tokią minties raidą kuo tvirčiausiai paneigia. Jis įrodinėja, kad tiems, kurie „suaugę su Juo [Kristumi]“, tokia gyvensena tiesiog neįmanoma, o kitaip manantieji yra paklydę ir eina į pražūtį, nes „atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23).

Tam tikra antinomianizmo rūšis, ypač tam tikrose fundamentalistų grupėse, propaguojama ir šiais laikais. Mums teigiama, kad tikintysis jokiu būdu nėra Įstatymo susaistytas. Todėl tol, kol jis pasitiki Kristumi kaip savo asmeniniu Gelbėtoju, gali daryti daugmaž ką nori. Darbai neturi reikšmės. Ar apaštalas Paulius nepasakė: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“?

Atsakysiu, kad sutrumpintos apaštalo Pauliaus citatos – nepateisinamas dalykas. Juk apaštalas toliau rašo: „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ Cituojantis Ef 2, 8–9 turėtų cituoti ir 10-ąją eilutę. O besiremiantis Tit 3, 5a, privalo pabrėžti ir 5b bei 14 eilutes.

Laiške romiečiams apaštalas Paulius antinomianizmą smerkia nepaprastai griežtai ir rūsčiai: „Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje?“ (Rom 6, 2), ir pats, Įstatymo nesusaistytas (Rom 13, 8–9), moko priešingai. Taip pat ir 1 Kor 9, 21; Gal 5, 14.

13 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Apaštalo laikais graikų ir romėnų pasaulis iš tiesų buvo beviltiškas – kupinas nevilties. Vadovaujantis graikų, vėliau ir romėnų pasaulėžiūra, mirties akimirką be vilties lieka ir kūnas, ir siela. Pastaroji mirties atodūsiu ar per atviras žaizdas nenoriai atsiskiria nuo kūno ir įžengia į slogiausiąją šešėlių karalystę.

Kitaip tariant, siela nustoja egzistavusi. Iš esmės stoikai manė, jog išlieka tik racionalioji visata, o ne individai. Laidotuvių ritualais baigiasi ir „Iliada“.

Nūdien daugelis galvoja panašiai. Kažkoks pomirtinis gyvenimas lyg ir numanomas, bet vis dėlto ir toliau laikomasi neapibrėžtumo koncepcijos ir žmonijos ateities žemėje atžvilgiu vis labiau įsigali pesimizmas. Šiais laikais nelabai svarstoma, kaip „pasaulyje užtikrinti demokratiją“ ar „kovoti su karais“.

Net tam tikros religinės grupės į sutelktus krikščionių veiksmus skleisti Dievo šlovę visose gyvenimo srityse žiūri piktai ir įtariai.

Todėl Laiško romiečiams studijos praturtina ir šiuo atžvilgiu. Laiškas teikia vilties. Tiesą sakant, vilties tema, kuri taip pat nagrinėjama Psalmyne, Apaštalų darbų knygoje, Laiške hebrajams, o ypač Pirmajame Petro laiške, Laiške romiečiams minima kur kas dažniau nei bet kurioje kitoje Naujojo Testamento knygoje. Apaštalas teigia, kad „mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24) – pagrįsta viltimi (Rom 8, 26–39). Dievą jis vadina „vilties Dievu“ (Rom 15, 13). Šioje Biblijos knygoje nuo pradžios iki galo skelbiama Geroji Naujiena (Rom 3, 24; 4, 16–25; 7, 24–25; visas 8 skyrius; 11, 33–36; 13, 8–14; 16, 25–27). Laiškas romiečiams skatina krikščionis veikti (Rom 12, 9–21; 13, 7; 14, 19; 15, 30; 16, 1–2).

Iš visų klausimų svarbiausias yra žmogaus kaltės klausimas. „Kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?“ (Job 9, 2; 25, 4). Šį klausimą užduoda ir apaštalas Paulius. Jį užduoda ir Liuteris, bei sąmoningai ar nesąmoningai – kiekvienas žmogus. O atsako – Laiškas romiečiams.

Todėl šis laiškas yra skirtas kiekvienam laikotarpiui, taip pat ir mūsų.

II. Laiško autorius Beveik visi teologai sutaria, kad Laišką romiečiams parašė apaštalas Paulius.

Neperdedant galima pasakyti, kad šią išvadą pagrindžiančių įrodymų yra visa galybė. Išvadai prieštaraujantys argumentai, kad, pavyzdžiui, „Apaštalų darbuose Lukas visai nemini krikščionių bendruomenės Romoje įkūrimo, todėl apaštalas Paulius negalėjo parašyti Laiško romiečiams“, yra tokie absurdiški, kad jų nė neverta komentuoti.

Kad įrodymai apaštalo Pauliaus autorystei patvirtinti būtų svaresni, jie bus nagrinėjami atbuline chronologine tvarka, t. y. nuo paskutiniųjų iki pirmųjų.

14 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

IV a. pradžioje iškilus bažnyčios istorikas Euzebijus savo raštuose paminėjo „keturiolika (!) apaštalo Pauliaus laiškų ir tame pačiame kontekste (Ecclesiastical History III, p. iii, 4, 5) nurodo, kad Laiškas romiečiams yra vienas iš jų.

Origenas (veikęs ir rašęs 210–250 m.), Tertulijonas (veikęs ir rašęs 193–216 m.) ir Klemensas Aleksandrietis (veikęs ir rašęs 190–200 m.) tam visiškai pritaria.

Muratorio fragmente (apie 180–200 m.), pavadintame Milano Ambraziejaus bibliotekoje jį radusio kardinolo Liudviko A. Muratorio (Ludovico A. Muratori, 1672–1750 m.) vardu, yra išlikęs seniausias Naujojo Testamento raštų sąrašas. Šis sąrašas neišsamus, parašytas prasta lotynų kalba, bet jame išvardyti ankstyvuoju laikotarpiu Romos krikščionių bendruomenėje skaitytų knygų pavadinimai. Fragmente apie Laišką romiečiams rašoma: „Dabar dėl Pauliaus laiškų. Jie patys atskleidžia, kokie tai laiškai, iš kur ir kodėl siųsti, tad norinčiam juos suprasti yra suprantami. Šv. Rašto sandarą apaštalas Paulius smulkiai aprašė pirma korintiečiams <...>, tada galatams <...> ir romiečiams, duodamas suprasti, kad pagrindinė jo ašis yra Kristus.“ Laisvai cituodamas Rom 5, 17, Irenėjus (apie 182–188 m.) teigia: „Kreipdamasis į romiečius, Paulius sako, kad „juo labiau tie, kurie su pertekliumi gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų“ („Prieš erezijas“, III. xvi). Šiame ir kituose keliuose teiginiuose Irenėjus Laiško romiečiams autorystę aiškiai priskiria apaštalui Pauliui.

Nusikelkime į dar ankstesnius laikus ir pasieksime Markijono (Marcion), atvykusio į Romą prieš 144 m., dienas. Į savo šventųjų raštų sąrašą jis įtraukė dešimt apaštalo Pauliaus laiškų ir Evangeliją pagal Luką bei juos paredagavo taip, kad jie atitiktų asmeninę šio eretiko teologiją. Laišką romiečiams Markijonas laiko vienu iš pagrindinių apaštalo Pauliaus veikalų.

Pirmieji apaštališkieji tėvai buvo nepratę nurodyti šventųjų Dievo vyrų, kuriuos cituodavo, vardų. Vis dėlto dažnai labai aišku, kad jie cituoja pažodžiui, o dažniausiai – laisvai, kaip aiški ir cituojamojo asmenybė.

Tai pasakytina apie Smirnos vyskupą Polikarpą. 155 m. šis narsus krikščionis, „apaštalo Jono mokinys“ mirė kankinio mirtimi. Iš jo laiško Filipiečiams VI. ii matyti, kad apaštalo Pauliaus laiškai, tarp jų ir Laiškas romiečiams, jam gerai pažįstami. Sakinyje, kuris atspindi ir Rom 14, 10. 12, ir 2 Kor 5, 10, sakoma: „Jei maldaujame Viešpaties mums atleisti, tai ir patys turėtume atleisti, nes stovime Viešpaties Dievo akivaizdoje ir visi stosime priešais Kristaus teismo krasę, kur kiekvienas už save duosime apyskaitą.“ Kita citata iš to paties laiško rodo, kad šio pamaldaus kankinio protas ir širdis buvo didžiai paveikti apaštalo Pauliaus raštų: „Rašau jums, broliai, dėl teisumo. Pirmiausia jūsų paskatintas, o ne savo paties iniciatyva. Kadangi nei aš, nei kitas panašus į mane negali rungtis su

15 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

palaimintojo ir šlovingojo Pauliaus išmintimi, kuris, būdamas su jumis, tvirtai ir tiksliai mokė tiesos žodžio savo amžininkų akivaizdoje, o išvykęs – rašė laiškus. Nagrinėdami šiuos laiškus stiprinsite jums duotą tikėjimą...“ (III. i, ii).

II a. pradžioje Antiochijos vyskupas Ignacas, pakeliui į Romą ir kankinystės link, parašė daug laiškų, daugiausia bažnyčioms. Šie laiškai taip pat aiškiai parodo, kad apaštalo Pauliaus laiškai, tarp jų ir Laiškas romiečiams, šv. Ignacui buvo gerai žinomi ir nepaprastai vertinami. Atkreipkite dėmesį į tokius panašumus:

1, 3 4, 20 8, 5. 8 6, 4

Laiškas romiečiams „iš Dovydo giminės“ „įsitvirtino tikėjime“ „kūniški ir dvasiniai žmonės“ „atnaujintas gyvenimas“

plg. Ignaco Laiškas efeziečiams XVIII. ii X. ii VIII. ii XIX. iii

Paskutiniais I a. dešimtmečiais didelis apaštalo Pauliaus gerbėjas buvo Romos vyskupas Klemensas. Savo Laiške korintiečiams jis rašo: „Paimkite palaimintojo apaštalo Pauliaus laišką <...>. Su tikru įkvėpimu jis davė jums nurodymus dėl savęs, Kefo ir Apolo, nes net tada buvote šališki ir kupini nesantaikos“ (plg. 1 Kor 3, 1–9). Iš XXXV, v. vi aiškiai matyti, kad jam buvo labai gerai žinomas kitas to paties apaštalo parašytas laiškas, t. y. Laiškas romiečiams (plg. Rom 1, 29–32). Savo laiške Klemensas ne tik vartoja daug apaštalo Pauliaus žodžių, bet net sudeda juos ta pačia tvarka: „neteisumo, piktybės, godulystės ar gobšumo“. Baigdami nagrinėti šią trumpą pastraipą, Klemenso žodžius „Dievas bjaurisi ne tik tais, kurie taip daro, bet ir tais, kurie juos palaiko“ palyginkite su apaštalo Pauliaus žodžiais „jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“.

Galiausiai priėjome prie apaštalų ir jų raštų. 2 Pt 3, 15–16 rašoma: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose savo laiškuose <...>.“ Todėl nenuostabu, kad apaštalo Petro ir apaštalo Pauliaus laiškai yra labai panašūs. Tai ypač gerai matyti sugretinus Laišką romiečiams ir Pirmąjį Petro laišką:

Laiškas romiečiams 12, 1 „Dievui patinkančią auką“ 12, 2 „nemėgdžiokite“ 12, 3 „kiekvienam pagal Dievo duotąjį“ 12, 9 „meilė tebūna be veidmainystės“ (žr. originalą) 12, 10 „mylėkite <...> broliška meile“

plg. Pirmasis Petro laiškas 2, 5 1, 14 4, 10 1, 22 (žr. originalą) 2, 17

16 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad neigiantys apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams autorystę, taip pat turi paneigti, kad Pirmąjį ir Antrąjį laišką korintiečiams, Laišką galatams, Laišką efeziečiams, Laišką kolosiečiams ir kitus laiškus parašė apaštalas Paulius. Laiško romiečiams autorius, kuris 3, 20–24; 4, 3 eilutėse skelbia didelį džiaugsmą ir palengvėjimą teikiančią doktriną, kad žmogus nuteisinamas ne darbais, o tikėjimu, tą patį sako ir Gal 2, 16; 3, 6. 11; Tit 3, 5–7. Įkvėpimo kupinas žodžio meistras, kuris Laiško romiečiams 12 skyriaus 5 eilutėje bažnyčią vaizduoja kaip Kristaus kūną, sudarytą iš daugybės narių, parašė ir 1 Kor 10, 17; 12, 12–14. 27; Ef 1, 22–23; Kol 2, 19. Asmuo, kuris Rom 12, 6–8 primygtinai ragina šios bažnyčios narius atitinkamas dovanas naudoti viso kūno labui, tą patį pabrėžia ir 1 Kor 12, 15–26. 28–31; Ef 4, 11–16. O entuziazmo kupinas filantropas, kuris Laiško romiečiams 15, 15–28 eilutėse ragina daryti gera, – tai tas pats paramos rinkėjas ir geradarys iš 2 Kor 8 ir 9 skyrių, save vadinantis Pauliumi, Jėzaus Kristaus tarnu, pašauktuoju apaštalu (Rom 1, 1). Visi argumentai byloja jo naudai.

Saulius, kurio romėniškas vardas buvo Paulius1, gimė Tarse – Viduržemio jūros šiaurės rytuose buvusio Kilikijos regiono sostinėje, tuometiniame graikų kultūros centre, universitetų mieste. Pirminį išsilavinimą Saulius įgijo Jeruzalėje, kur jį mokė iškiliausias Įstatymo daktaras Gamalielis, žymiojo Hilelio anūkas.

Liudytojai, užmėtę Steponą akmenimis (Apd 7, 58), savo drabužius pasidėjo prie Pauliaus kojų. Jis iš karto po Stepono mirties imasi vadovauti krikščionių persekiojimui. Šiam darbui Paulius atsiduoda visa širdimi, „tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius“ (Apd 9, 1). Nesitenkindamas krikščionių persekiojimu vien Jeruzalėje, Paulius kreipėsi net į vyriausiąjį kunigą, prašydamas raštų Damasko sinagogoms, kad „užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris“ galėtų juos atvesdinti į Jeruzalę (Apd 9, 2).

Tada įvyko tai, kas iš esmės pakeitė ne tik Sauliaus iš Tarso gyvenimą, bet ir visos istorijos raidą.

Buvo pusiaudienis ir saulė spigino visu smarkumu. Paulius artėjo prie Damasko, kuriame buvo užsimojęs sunaikinti krikščionių bendruomenę. Staiga iš dangaus jį apšvietė už saulę ryškesnė šviesa. „Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 4–6).

Kartu su Pauliumi ėję vyrai matė šviesą, bet Asmens neskyrė, girdėjo balsą ar garsą, bet žodžių nesuprato. O Paulius matė Viešpatį ir girdėjo Jo žodžius.

Atvykęs į Damaską, regėjimą atgavo tik tada, kai jam patarnavo Ananijas, kuris jį ir pakrikštijo. Damaske Paulius pradėjo savo evangelizacinę veiklą: 1 Daugiau apie šiuos vardus žr.: NTC on I and II Thessalonians, p. 38.

17 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Kelias dienas jis buvo su Damasko mokiniais ir beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“ O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas (Apd 9, 19–22).

Kurį laiką apaštalas Paulius praleido Arabijoje, bet Šventajame Rašte nesakoma, ką jis ten veikė. Kai Paulius sugrįžo į Damaską, jo pamokslavimas sukėlė tokį pasipriešinimą, kad gelbėdamasis turėjo bėgti, nes žydai susimokė jį nužudyti. Jiems talkino pilietinės valdžios atstovai. Apaštalas Paulius apie tai rašo: Damaske karaliaus Areto etnarchas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti, bet aš buvau pro langą nuleistas pintinėje per mūrą ir tik taip ištrūkau iš jo nagų (2 Kor 11, 32–33).

Ir tik praėjus trejiems metams nuo atsivertimo, apaštalas Paulius atvyko į Jeruzalę (Gal 1, 18). Jis mėgino prisidėti prie mokinių, bet pastarieji jo bijojo, nes netikėjo, kad Paulius iš tiesų Kristaus mokinys. Bet Barnabas – pirmiau atsivertęs kilniaširdis levitas iš Kipro (Apd 4, 36–37) – išsklaidė jų nuogąstavimus ir pristatė apaštalą Paulių apaštalui Petrui ir Jokūbui, Viešpaties broliui. „Vėliau, po trejų metų, nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu [Petru]“ (Gal 1, 18).

Buvęs persekiotojas Jeruzalėje be baimės pamokslavo graikiškai kalbantiems žydams (Apd 9, 28–29). Šie iš karto susimokė jį nužudyti. Todėl broliai nutarė išsiųsti Paulių. Jų sprendimą Viešpats patvirtino sapne.

Kaip Gal 1, 18 tvirtina pats apaštalas Paulius, jis pas Petrą praleido penkiolika dienų. Tai visiškai atitinka pasakojimą, užrašytą Apd 22, 17–21: Vėliau, sugrįžęs į Jeruzalę ir melsdamasis šventykloje, aš patyriau dvasios pagavą. Išvydau Jėzų, ir jis pasakė: ’Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavojo liudijimo apie mane.’ <...> Bet jis man pakartojo: ’Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis.’

Todėl net nesusitikęs su kitais apaštalais ir Kristaus bendruomenėms Judėjoje nepažinus jo iš matymo, apaštalas išvyko iš Jeruzalės. Vis dėlto tikintieji visur girdėjo Gerąją Naujieną, kad „tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė“. Jie šlovino Dievą (Gal 1, 23).

Draugai nugabeno apaštalą Paulių į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.

Gali būti, kad keletą metų apaštalas triūsė Tarse ir aplinkinėse vietovėse kurdamas bažnyčias, kaip paminėta Apd 15, 41. Kai į Sirijos Antiochiją nusiųstas

18 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

Barnabas pamatė, kaip tame didmiestyje sklinda Evangelija ir kaip reikalingas padėjėjas, jis nukeliavo į Tarsą ieškoti apaštalo Pauliaus ir jį atsivedė į Antiochiją.

Ten juodu darbavosi ištisus metus. Bažnyčia sparčiai augo ir pirmoji išsiuntė apaštalą Paulių misijai į pagoniškąjį pasaulį (Apd 9, 30; 11, 20–26).

Tada didelis badas ištiko „visą pasaulį“, kaip ir išpranašavo pranašas Agabas. Pasak Luko, šis badas užėjo 41–54 m., valdant imperatoriui Klaudijui (Apd 11, 28). Antiochijoje buvo surinktos aukos Judėjos krikščionims paremti ir per apaštalą Paulių ir Barnabą nusiųstos į Jeruzalę. Ši misijų kelionė tikriausiai įvyko apie 44 metus, beveik prieš pat Erodo Agripos pirmojo mirtį (Apd 12, 1). Įvykdę užduotį, abu vyrai sugrįžo į Antiochiją.

Būtent tos trys didžiosios misijų kelionės iš Antiochijos ir paskatino bažnyčios plėtrą. Šventoji Dvasia nurodė bažnyčiai skirti Barnabą ir Paulių darbui, kuriam Dievas juos pašaukė. „Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido“ (Apd 13, 1–3). Kiek truko ši misijų kelionė nėra žinoma. Galime teigti, kad ją buvo pavesta įvykdyti maždaug apie 44–50 metus. Kelionė, po kurios Jeruzalėje buvo surengta konferencija, išsamiai aprašyta Apd 13, 1–15, 35.

Aišku, kad per šią kelionę apaštalas Paulius ir jo bendražygiai nekeliavo toli į vakarus, bet apsiribojo Kipro salomis ir pietine Galatijos (Romos provincijos) dalimi.

Apd 15, 36–18, 22 aprašyta antroji misijų kelionė. Manoma, kad ji įvyko 50–53 (51–54) m. Nukeliauta kur kas toliau nei per pirmąją kelionę. Tiesą sakant, šįkart misionieriai neapsiribojo vien Azija, bet įkėlė koją ir į Europą.

Evangelija buvo skelbiama Makedonijoje (šiaurinėje Graikijoje) ir Achajoje (pietinėje Graikijoje). Aplankyti (a) Filipai, Tesalonikai, Berėja ir (b) Atėnai bei Korintas. Pastarajame mieste apaštalas Paulius pasiliko ilgesnį laiką (Apd 18, 11. 18) ir pamokslavo, o pragyvenimui užsidirbdavo ausdamas palapines.

Būtent iš ten apaštalas siuntė laišką galatams, o šiek tiek vėliau – ir du laiškus tesalonikiečiams. Pakeliui namo apaštalas Paulius stabtelėjo Efeze, bet ilgesnį laiką nepasiliko, nors pažadėjo sugrįžti (Apd 18, 20–21). Į Antiochiją apaštalas grįžo per Cezarėją.

Trečiosios misijų kelionės metu (53–57 (54–58) m.; Apd 18, 23–21, 16) apaštalas Paulius „keliavo aukštumomis“, atvyko į Efezą ir ištesėjo duotą žodį (Apd 19, 1). Ten jis apsistojo ilgam (Apd 19, 8. 10; 20, 31) ir jam puikiai klojosi.

Tikėtina, kad šiuo laikotarpiu buvo įkurtos visos ar dauguma iš „septynių Azijos bažnyčių“ (Apr 1, 4). Taip pat manytina, kad prieš rašydamas Pirmąjį laišką korintiečiams, apaštalas Korinte apsilankė antrą kartą (2 Kor 12, 14; 13, 1) ir netrukus po to sugrįžo į Efezą. Šiek tiek vėliau jis parašė laišką korintiečiams, kurį vadiname Pirmuoju laišku korintiečiams.

19 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Galiausiai išvykęs iš Efezo, apaštalas Paulius nuvyko į Makedoniją. Būtent čia (gali būti, kad ir Filipuose) jis parašė Antrąjį laišką korintiečiams. Pagaliau apaštalas atvyko į Korintą. Tai buvo trečiasis jo apsilankymas tame mieste. Prieš išvykdamas iš Korinto, apaštalas parašo Laišką romiečiams (Rom 15, 22–25; plg. Apd 20, 3).

Evangelijos triumfas per tris apaštalo Pauliaus misijų keliones išties buvo stulbinantis. Apskaičiuota, kad apaštališkojo laikotarpio pabaigoje pasaulyje jau buvo pusė milijono krikščionių. Toks rezultatas buvo pasiektas tik daugybės misionierių ir pasauliečių liudytojų dėka. Neabejotina, kad našiausias iš jų buvo apaštalas Paulius – „Dievo išrinktasis indas“ – „žydas iš žydų“, nuo gimimo Romos pilietis, išmanantis graikų išmintį.

Tam tikri išorės veiksniai buvo palankūs apaštalui Pauliui ir prisidėjo prie jo skelbiamos žinios sklaidos: 1. Pasaulietinė valdžia, 2. Taika žemėje, 3. Pasaulio kalba (graikų), 4. Žymieji Romos keliai, jungiantys įvairius pasaulio kampelius, 5. Skeptiškas pasaulio požiūris į pagonių dievus, 6. Žydų diaspora ir jų monoteistinės religijos sklaida po visas pasaulio tautas, 7. Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą kaip į bendrąją pasaulio kalbą.

Vis dėlto būta ir didžiulių kliūčių. Keliauti po Romos imperiją pirmyn ir atgal, siekiant nutiesti kelią Evangelijai – didelių pavojų kupina užduotis (2 Kor 11, 23–28). Be to, buvo daug negailestingų priešų. Nė kiek nenorime sumenkinti pirmiau minėtų palankių aplinkybių reikšmės, tačiau Evangelijos pergalei reikėjo kur kas daugiau. O tą daugiau parūpindavo dieviškoji Apvaizda.

Dievas savo nuostabia apvaizda numatė ir paruošė ne tik krikščionybės sklaidai palankias išorines aplinkybes, bet ir tomis aplinkybėmis pasinaudosiantį žmogų. Apaštalas Paulius „dar motinos įsčiose“ buvo paskirtas skelbti Evangeliją (Gal 1, 15–17).

Tai kas per žmogus buvo apaštalas Paulius?

Aštraus proto, geležinės valios ir gailestingas žmogus.

1. Aštrus protas Pirmiausia apaštalas Paulius buvo mąstytojas, skvarbaus proto žmogus, puikiai išmanąs Senąjį Testamentą, gebąs keblias Senojo Testamento ištraukas

20 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

susieti su mokymu apie Kristaus išgelbėjimą. Neturėdamas nė minties sukurti visiškai naują teologinę sistemą, kaip kai kurie, regis, mano, apaštalas net Senojo Testamento ištraukose, pavyzdžiui, Pr 15, 6; Ps 32, 1 ir toliau; Hab 2, 4, įžvelgė doktriną apie nuteisinimą tikėjimu (žr. Rom 1, 17; 3, 21 ir toliau; 4, 3).

Jis suprato, kad Mesijo pakaitinė auka, kaip ir skelbiama pranašo Izaijo knygos 53 skyriuje, nuostabiai ir gailestingai išsprendė su žmogaus kalte susijusias prob­ lemas. Rom 10, 16 (plg. Iz 53, 1) aiškiai parodo, kad apaštalas Paulius iš tiesų puikiai išmanė šio skyriaus turinį, kaip, beje, ir 1 Kor 15, 3 (plg. Iz 53, 5–12).

Ar to paties nebyloja šios nuorodos: Rom 4, 25 (plg. Iz 53, 4. 5); Rom 5, 19 (plg.

Iz 53, 11); Rom 8, 34 (plg. Iz 53, 12) ir 1 Kor 5, 7 (plg. Iz 53, 7)?

Toks išgelbėjimo planas atitinka Jėzaus žodžius, užrašytus Mt 20, 28; Mk 10, 45; Jn 6, 51; 10, 11. 14. 16. 28, ir pasakytus įsteigiant Viešpaties Vakarienę.

Pastaruosius užfiksavo apaštalas Paulius (1 Kor 11, 23–26) ir jo artimas bičiulis bei dažnas kelionės draugas Lukas (Lk 22, 19–20; žr. NTC on Luke, p. 961–964).

Keletas pastraipų iš apaštalo Pauliaus laiškų atskleidžia puikius literatūrinius jo gebėjimus. Šiuo atžvilgiu dažniausiai nurodoma į Rom 8; 1 Kor 13 ir 1 Kor 15. Bet argi nepuiki ir toliau nurodytų ištraukų kalba bei stilius: Rom 2, 17–29; 5, 1–11; 12 skyrius; 1 Kor 4, 11–13; 2 Kor 5, 1–10; 11, 22–33; Gal 2, 19–21; Ef 2, 8–10; 2, 14–21; 6, 10–20; Fil 3, 7–21; 4, 4–9; 1 Tim 3, 16?

Sumanumo ir išminties derinys akivaizdus ir vadinamojoje apaštalo Pauliaus Misijų strategijoje, apimančioje šias nuostatas: a) dirbk dideliuose miestuose, kad iš ten žinia sklistų po aplinkinius miestelius ir kaimus; b) naudokis sinagoga, kad pasiektum ne tik žydus, bet ir prozelitus iš pagonių; c) parodyk, kad Naujojo Testamento malonės laikotarpio įvykiai – tai išsipildžiusios Senojo Testamento malonės laikotarpiu pasakytos pranašystės; d) Evangelijos žinią skelbk, atsižvelgdamas į kultūrą ir klausytojų poreikius; e) tolesnį darbą dirbk pakartotinai apsilankydamas, rašydamas laiškus ir siųsdamas nepaprastuosius pasiuntinius; f) skatink turtuolių ir varguolių, pagonių ir žydų vienybę, prašydamas turtingesnių krikščionių bendruomenių pagelbėti vargingesnėms.

2. Geležinė valia Apaštalo Pauliaus nepalaužiamas ryžtas būti Dievo palaimų žmonėms protaka ėjo išvien su įžvalgiu protu. Jis vadovavosi šūkiu: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! <…> Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau“ (1 Kor 9, 16. 19; t. p. žr. 22 eil.) Dievo garbei (1 Kor 10, 31).

21 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Aiškinant apaštalo pasirengimą kęsti persekiojimus dėl Evangelijos, kuriai jis buvo karštai atsidavęs, būtina atsižvelgti į jo nepalenkiamą ryžtą ir ­nepalaužiamą valią. Koks didžiulis pasiaukojimas! Koks tvirtas pasirengimas kentėti dėl Kristaus ir Jo karalystės! Pats apaštalas 2 Kor 11, 23–28 sako: „Aš daug daugiau įdėjau triūso.

Kur kas daugiau kalėjau.

Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje.

Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio.

Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis.

Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje.

Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių.

Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą.

Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis Bažnyčiomis.“

Net jei apsiribojame tik Apaštalų darbų knygoje perskaitytu pasakojimu apie apaštalą Paulių, netenkame žado sužinoję, kokias kančias buvo pasirengęs iškęsti šis tikėjimo didvyris, kad tik pasiektų nesikeičiantį ir svarbiausią savo gyvenimo tikslą.

Bet jei prie Apaštalų darbų pasakojimo pridėsime ir paties apaštalo pasakytus žodžius (2 Kor 11), žodžiais neapsakysime susižavėjimo šia Dievo dovana Bažnyčiai!

(Plg. Quin, J. D. Seven Times He Wore Chains. JBL, Dec. 1978, p. 574, 575).

22 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

Be to, nereikia pamiršti, kad Antrojo laiško korintiečiams 11 skyrius buvo parašytas dar prieš apaštalo įkalinimus Jeruzalėje, Cezarėjoje ar Romoje (Apd 20, 22–23; 21, 11. 27–28. 31). Tai, be abejo, reiškia, kad prieš rašydamas Laišką romiečiams, apaštalas Paulius jau buvo patyręs visus 2 Kor 11 išvardytus išmėginimus! Jei į tai atsižvelgsime, nagrinėti Laišką romiečiams bus kur kas įdomiau ir naudingiau!

Dėl geležinės apaštalo valios nevalia klaidingai aiškinti tvirtumo, neperaugusio į užsispyrimą dėl įsitikinimų, kurių jis laikėsi bet kokia kaina. Apaštalo Pauliaus filosofijos grožis slypi štai kur: kai ant kortos pastatomi principai, pavyzdžiui, kad išgelbėjimui Kristaus visiškai pakanka, jis nepalenkiamas, bet klausimais, nesusijusiais su įsitikinimais, apaštalas labai nuolaidus, lankstus ir linkęs prisitaikyti. Todėl, užuot kaltinę apaštalą nenuoseklumu, turėtume įvertinti jo gerumą. Jeruzalėje judaistų grupei pareikalavus apipjaustyti Titą, apaštalas Paulius nepasidavė (Gal 2, 3). Vis dėlto jis apipjaustė Timotiejų (Apd 6, 3). Viena buvo apipjaustyti asmenį iš mišrios santuokos, pavyzdžiui, Timotiejų, kad jo liudijimas žydams būtų įtaigesnis, bet visai kas kita – priverstinai apipjaustyti Titą, kurio abu tėvai buvo pagonys, ir apskritai visus pagonis, su potekste, kad be šio sakramento jie nebus išgelbėti (Apd 15, 1).

Matyt, aplinkybė, kad po trečiosios misijų kelionės atvykęs į Jeruzalę apaštalas noriai priėmė pasiūlymą prisidėti prie keturių vyrų, padariusių laikiną nazarėnų įžadą, ir prisiimti jų išlaidas už atnašas (Apd 21, 17–26), taip pat byloja apie jo lankstumą. Mes dabar nesiaiškinsime, ar nusileisti šiuo klausimu buvo išmintinga. Svarbu pabrėžti, kad tvirtai laikydamasis principų, apaštalas Paulius visada būdavo pasirengęs nusileisti nedraustiniems ar džiaugsmą teikiantiems dalykams. Iš 1 Kor 9, 20–21 matyti, kad šito jis laikėsi sąmoningai ir nuosekliai.

Apie amerikiečių poetą Johną Greenleafą Whittierą sakoma, jog „jis nusileisdavo mažuose dalykuose, kad išloštų didesniuose“2. Ta patį būtų galima pasakyti ir apie apaštalą Paulių.

3. Gailestingas Jei ne šis trečiasis veiksnys, apaštalas Paulius būtų ne toks veržlus. Apaštalų darbų knygoje ir laiškuose atsiskleidžia įvairūs ypač jautrios apaštalo asmenybės aspektai. Tai buvo kupinas meilės, išties didingos sielos žmogus!

Anksčiau persekiojusį Kristaus pasekėjus, po atsivertimo apaštalą lydėjo ir sielvartas, ir užuojauta, ir supratimas (1 Kor 15, 9; 1 Tim 1, 15). Jį glumino, kad jam, tokiam nuožmiam persekiotojui, Kristus atsiskleidė kaip mylintis Gelbėtojas.

Apaštalas tiesiog negalėjo atsigauti (Ef 3, 8; 1 Tim 1, 16), todėl nuolat buvo kupinas 2 Strong, A. H. American Poets and Their Theology. Philadelphia, etc. 1916, p. 124.

23 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

nuolankaus dėkingumo! Dėl šios ir kitų priežasčių jo laiškuose apstu didingų doksologijų (Rom 9, 5; 11, 36; 16, 25–27; Ef 1, 3 ir kt.; 3, 20 ir kt.; Fil 4, 20; 1 Tim 1, 17; 6, 15; 2 Tim 4, 18) – spontaniškų pasakymų žmogaus, parašiusio, kad „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14). Jausdamas padėką išgelbėtas Kristaus apaštalas buvo pasirengęs ir degė noru save paaukoti, kad išgelbėtų daugelį (1 Kor 9, 22; 10, 33; 2 Kor 12, 15).

Jam labai skaudėjo širdį, kad tiek daug jo tautiečių (izraelitų) yra neišgelbėti (Rom 9, 1–3; 10, 1). Apaštalas kasdien triūsė rūpindamasis visomis bažnyčiomis (2 Kor 11, 28). Kokiomis karštomis ir jaudinančiomis maldomis už jas meldėsi (Ef 3, 14–19; 1 Tes 3, 9–13). Perpildytas meilės jiems, rašė: „<...> tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe. <…> Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje“ (1 Tes 2, 7–8; 3, 8)! Kaip karštai ir taktiškai jų maldavo (2 Kor 5, 20; Gal 4, 19–20; Ef 4, 1)! Bet savavalius jų pačių labui apaštalas labai griežtai peikdavo (Gal 1, 6–9; 3, 1–4).

Tačiau net ir šie priekaištai buvo begalinio rūpesčio ir meilės apraiška. Tad ar nenuostabu, kad kartais šis energingas ir mylintis žmogus plūsdavo ašaromis, kaip minima Apd 20, 19. 31, taip pat ir 2 Kor 2, 4 ir Fil 3, 18? Kita vertus, ar nenuostabu, kad kartą dėl artėjančios apaštalo mirties ir jo laukiančių vargų raudojo ir apaštalo draugai, o tai draskė širdį (Apd 21, 13)? Apaštalo Pauliaus rauda, kai jis rašo apie Kristaus kryžiaus priešus, iš tiesų tokia nuostabi, kaip ir džiaugsmas, kuriuo persmelktas apaštalo Laiškas filipiečiams!

III. Laiško parašymo vieta ir data Toliau nurodyti faktai byloja, kad Korintas buvo toji vieta, kurioje apaštalas Paulius parašė Laišką romiečiams: 1. Apaštalas rekomenduoja bendruomenei Febę, kurią vadina „Kenchrėjos bažnyčios diakone“. O Kenchrėja buvo rytinis Korinto uostas. Dažniausiai ir tikriausiai teisingai manoma, kad apaštalo Pauliaus laišką į paskirties vietą nunešė būtent Febė.

2. Gajų apaštalas vadina savo „šeimininku“. Šis žmogus galėjo būti vienas iš 1 Kor 1, 14 minėtųjų asmenų, kai apaštalas praneša korintiečiams, kad krikštijo šį jų bendruomenės narį. Rom 16, 23 Gajus siunčia linkėjimus.

3. Prie sveikinimo prisideda ir Erastas. Plg. 2 Tim 4, 20: „Erastas pasiliko Korinte“. Ant Korinte rastos grindinio plokštės užrašyta: „Šį grindinį savo lėšomis išgrindė Erastas“. Jei čia kalbama apie Erastą iš Rom 16, 23, tai šios nuorodos patvirtina teoriją, kad Laiškas romiečiams buvo parašytas Korinte.

24 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

Kur kas sunkiau nustatyti parašymo laiką. Šiuo klausimu nuomonės labai skiriasi. Reikia atsakyti į klausimą, kada apaštalas Paulius buvo Korinte tomis aplinkybėmis, kurios atitinka Laiške romiečiams aprašytą situaciją.

Pirmą kartą Korinte apaštalas apsistojo antrosios savo misijų kelionės metu (Apd 15, 36–18, 22). Pagal Apd 15, į šią kelionę apaštalas leidosi iš karto pasibaigus Jeruzalės konferencijai, nors tikslus laikas ir nenurodomas (žr. Apd 15, 30. 36).

Jei manoma, kad susirinkimas vyko 50 m. (taip dažniausiai manoma), tiksliau būtų teigti, kad visa antroji misijų kelionė truko maždaug nuo 50 (51) iki 53 (54) m. Vis dėlto apaštalas Laišką romiečiams parašė ne šios viešnagės Korinte metu. Akivaizdu, kad laiškas parašytas kur kas vėliau, kai apaštalo Pauliaus misijų darbas rytinėje imperijos dalyje ėjo į pabaigą. Atkreipkite dėmesį į Rom 15, 19: „Tik taip aš galėjau paskleisti Kristaus Evangeliją nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilyrijos“; Rom 15, 23: „O dabar, šiuose kraštuose nebeturėdamas kitų užmojų <...>“ ir palyginkite su Rom 1, 10: „<...> pavyktų kaip nors atkeliauti pas jus“.

Ar todėl Laiškas romiečiams sietinas su antrąja apaštalo Pauliaus kelione į Korintą – skausminga viešnage, apie kurią kalbama 2 Kor 12, 14; 13, 1? Bet kelionė buvo trumpa, o aplinkybės šiam puikiam laiškui parašyti – nepalankios. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tikėtina, kad Laišką romiečiams Paulius parašė savo ilgosios viešnagės Efeze metu, dar prieš parašydamas Pirmąjį laišką korintiečiams.

Viskas byloja, kad veikiausiai apaštalas Paulius parašė Laišką romiečiams baigdamas savo trijų mėnesių tarnystę Achajoje (Graikija), apie kurią užsimenama Apd 20, 3, tai yra trečiosios apaštalo misijų kelionės metu per trečiąjį apsilankymą Korinte, užfiksuotą Apd 18, 23–21, 16.

Vėliau, išvykdamas iš Korinto, apaštalas Paulius iš pradžių planavo iš Graikijos plaukti tiesiai į Siriją, kad iš ten su dovanomis ir lėšomis, kurias surinko Makedonijos ir Achajos krikščionys Jeruzalės šventųjų beturčiams sušelpti, leistųsi kelionėn į Jeruzalę. Tačiau laiku išaiškinus sąmokslą nužudyti apaštalą, planai pasikeitė, todėl į Jeruzalę apaštalas grįžo per Makedoniją (Filipus) ir Myziją (Troadę) (žr. Apd 20, 3–6; Rom 15, 25).

Kai apaštalas Paulius išvyko iš Korinto, trečiojoje misijų kelionėje jis jau buvo praleidęs daug laiko. Tai paaiškėja perskaičius Apd 19, 8. 10, kur rašoma, kad prieš atvykdamas į Korintą, apaštalas vien Efeze praleido dvejus metus ir du mėnesius. Tiesą sakant, viską sudėjus atrodo, kad ten apaštalas triūsė trejus metus (Apd 20, 31). Todėl greičiausiai visa trečioji misijų kelionė truko nuo 53 (54) m. iki 57 (58) m., o Laiškas romiečiams buvo parašytas apie 57 m. ar 58 m., prieš jam išvykstant iš Korinto. Kadangi apaštalas Paulius ketino atvykti į Jeruzalę prieš Sekmines (Apd 20, 16), galime patikslinti, kad laiškas greičiausiai buvo parašytas žiemos pabaigoje ir (ar) pavasario pradžioje.

25 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Kur kas ankstyvesnis trečiosios misijų kelionės ir Laiško romiečiams ­ arašymo laikas nesutaptų su laikotarpiu, kai per antrąją misijų kelionę apašp talas Paulius buvo kaltinamas Galiono akivaizdoje (Apd 18, 12–17). Nustatyta, kad maždaug 51–53 m.3 prokonsulu buvo Galionas. Be to, jei laiškas būtų parašytas anksčiau, reikėtų nustatyti ir ankstesnį apaštalo Pauliaus atvykimo į Jeruzalę, jo suėmimo ir įkalinimo Cezarėjoje, valdant Feliksui, o vėliau – Festui, laiką. Kadangi Feliksas valdytoju tapo ne anksčiau kaip 52 m.4, sunku būtų paaiškinti, kaip, gindamasis prieš valdytoją, apaštalas Paulius galėjo pasakyti: „Žinodamas, kad daug metų esi šios tautos teisėjas, aš ginsiuos su džiaugsmu.“

IV. Laiško adresatai Šiame poskyryje bus mėginama atsakyti į du klausimus: kaip atsirado Romos krikščionių bendruomenė ir kuri krikščionių grupė buvo gausesnė – žydų ar pagonių.

Tarnaudamas žemėje (26–30 m.) Kristus išvesdavo žmones iš tamsos į šviesą (Jn 3, 26; 12, 9). Tačiau ne visi „pasekėjai“ turėjo „gelbstintį tikėjimą“ (Mt 13, 8. 23; Lk 12, 32; Jn 17, 6–8), tik kai kurie (Mt 13, 1–7. 18–22; Jn 6, 66). Nuoširdžiai tikintiems priklausė ne tik žydai (Mt 19, 28), bet ir pagonys (Mt 8, 10–11; plg.

21, 41) bei samariečiai (Jn 4). Be to, per Sekmines ir po jų mokinių skaičius augo nepaprastai greitai (Apd 2, 41; 4, 4). Samarijoje atsinaujino evangelinė veikla.

Gerąją Naujieną išgirdo ne tik Filistija, bet, matyt, ir Etiopija (Apd 8).

Tai, kas vyko šiuose regionuose, neliko nepastebėta ir kitur. Nors šiuolaikinių komunikacijos priemonių – radijo, televizijos, telefono ir pan. – tuomet dar nebuvo, žmonės labai daug keliavo ir taip vieni kitus informuodavo apie įvykius visuose Romos imperijos kampeliuose. Greitai ir tarp Damasko bei Sirijos gyventojų atsirado tikinčiųjų. Vienas iš jų buvo Ananijas (Apd 9, nors Sirija minima kur kas anksčiau; žr. Mt 4, 24).

Tomis dienomis keliauti buvo sunku, bet ganėtinai saugu, nepaisant pavojų dėl Romos imperijoje priverstinai viešpatavusios taikos (Pax Romana).

Keliauta laivais. Žinoma, ne tokiais ištaigingais kaip nūdien. Tuometiniai laivai, tiesą sakant, net nebuvo skirti keleiviams pervežti ar turistams. Daugiausiai plaukiojo krovininių laivų, kuriais į įvairias imperijos vietas, dažniausiai į Romos uostus, buvo gabenami grūdai. Įvairiais skaičiavimais Romos gyventojų skaičius siekė net 1–1,5 mln., ir juos reikėjo maitinti.

3 Žr. Foakes Jackson, J. J. ir Lake, Kirsopp. The Beginnings of Christianity. Grand Rapids, 1966, Vol. V, p. 460–464.

4 Žr. Juozapas Flavijus. Antiquitates. XX. 137; Žydų karas II. 247.

26 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

Be šių krovininių laivų būta ir kitų laivelių. Tačiau ne visada laivai ir laiveliai buvo prieinami. Paprastai susisiekimas laivais vykdavo nuo kovo pradžios iki lapkričio vidurio. Bet kai laivai skrosdavo vandenis, jų savininkai ir (ar) kapitonai mielu noru už atlygį paimdavo ir keleivius. Kaip teigiama Apaštalų darbų knygoje, apaštalas Paulius dažnai naudojosi šia transporto priemone.

Keliauta ir garsiaisiais Romos keliais: Via Appia, Via Cornelia, Via Aurelia, Via Valeria ir kt. Jie buvo tvirtai, gerai nutiesti, nužymėti atstumą rodančiais ženklais. Nuo Romos Milliarium Aureum (pradinio mylias žyminčio akmens) į įvairias puses driekėsi dvidešimt didžiųjų kelių, kurių kiekvienas turėjo gausybę atšakų, jungiančių įvairias imperijos sritis ir sudarančių milžinišką gyvybės arterijų tinklą.5 Kad nusigautų iš vieno miesto į kitą, žmonės dažnai naudodavosi skirtingomis transporto priemonėmis ir savo paskirties tikslą pasiekdavo ir jūra, ir žeme. Todėl, norėdamas atvykti į Romą, filipietis iš Filipų keliaudavo Egnacijaus keliu į Dirachiumą. Tada per Adrijos jūrą laivu persikeldavo į Brundisiumą, o iš ten – Apijaus keliu į Romą.

Skaitant Naująjį Testamentą ir kitus šaltinius, susidaro įspūdis, kad būta daug iškilių keliautojų. Pavyzdžiui, Akvilas ir Priscilė (ar Priska) tam tikrais gyvenimo tarpsniais keliavo iš Ponto į Romą, iš ten – į Korintą (Apd 18, 2), vėliau – į Efezą (Apd 18, 18–19; 1 Kor 16, 19), tada – į Romą (Rom 16, 3) ir grįžo į Efezą (2 Tim 4, 19). Daug keliavo ir apaštalas Lukas, taip pat Timotiejus, Titas, ypač apaštalas Paulius (žr. 2 Kor 11, 25–26).

Kodėl žmonės vykdavo į Romą? Dėl vienos ar kelių priežasčių: įsikurti, susitvarkyti reikalus, pradėti verslą, įgyti profesiją, išsilavinimą, išvengti suėmimo (dideliame mieste paprasta ištirpti minioje), pamatyti didmiestį ant Tibro, apie kurį sklandė tiek daug gandų, aplankyti draugus ir gimines, svarbiausia – paskelbti Evangeliją romiečiams. Be abejo, žmonės į šį miestą plūdo ir kitų paskatų vedini. Be to, Romoje gyveno tūkstančiai deportuotų žmonių. Dar kiti tarnavo karinėse pajėgose ir priklausė nuo jų dislokacijos.

Kodėl visa tai paminėjau? Norėdamas pabrėžti, kad dažnai pro pirštus praleidžiamas faktas, jog yra pagrindas manyti, kad Evangelijos žinia pasiekė Romą anksti. Baiminantis įsivelti į beprotiškas hipotezes, pamirštama, jog tikroviška istorinė vaizduotė ne tik pateisinama, bet ir būtina. Kartais jos nepaisoma. Pavyzdžiui, manoma, kad Sekminės didelės reikšmės Romos krikščionių bendruomenei įkurti neturėjo (Apd 2), nes nerandant rašytinių duomenų apie Sekminių ir ankstyvojo atsivertimo Romoje sąsajas, atmetama mintis, kad tokio ryšio būta. Taip pat teigiama, kad šventėje Jeruzalėje dalyvavę ateiviai romėnai, kurie vėliau grįžo namo, nebuvo pasirengę kurti bažnyčios.

5 Žr. Von Hagen, W. V. The Roads That Led To Rome. Cleaveland and New York. 1967.

27 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Tačiau evangelistas Lukas aiškiai parašė, kad stulbinančių Šventosios Dvasios išliejimo stebuklų liudytojais buvo „ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai (pagonys, atsivertę į judaizmą)“ (žr. Apd 2, 10). Ar nepagrįstai manoma, kad tarp tų trijų tūkstančių atsivertusiųjų galėjo būti ir keli ateiviai iš Romos (Apd 2, 41)? Ar pastarieji, grįžę namo į Romą, nepapasakojo savo draugams ir giminaičiams, ką matė ir girdėjo Jeruzalėje? Ar tikrai turime manyti, kad nuo to laiko, atvykus svečiui ar sugrįžus keliautojui, jie nepasinaudodavo galimybe išklausinėti apie judėjimą „Jėzus yra Kristus“ ir Šventosios Dvasios išliejimą kaip Kristaus išaukštinimo Tėvo dešinėje įrodymą?

Praėjus keleriems metams po didžiųjų Sekminių, aprašytų Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje, į Romą galėjo atvykti draugai ir iš Sirijos Antiochijos, iš kurios buvo siunčiami misionieriai. Šiame mieste, kuriame „pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“ (Apd 11, 26), Evangelija buvo skelbiama dar prieš 44 m.

Antiochijos bažnyčioje buvo keli vyrai, tinkami Gerajai Naujienai skleisti (Apd 13, 1). Kadangi visi keliai vedė į Romą, o keliauti pirmyn ir atgal buvo sunku, galima manyti, kad bent keli iš šių misijoms pasirengusių antiochiečių anksti paskelbė Evangeliją Romoje ir stiprino labai jauną krikščionių bendruomenę.

Netrukus galėjo užsimegzti bendradarbiavimas ir su kitų bažnyčių, pavyzdžiui, Filipų, Korinto ir Efezo, nariais, kurie nuolat bendravo ir su Romos krikščionimis.

Paaiškės, kad pačioje pradžioje Romos krikščionių bendruomenę įkūrė (tik netiesiogiai) ne apaštalai, bet paprasti žydai ir prozelitai – Sekminių stebuklų liudininkai, kurie po to grįžo namo į Romą. Derėtų pabrėžti, kad tie „pasauliečiai“ buvo žydai ar kažkada į žydų religiją atsivertę pagonys. Todėl neturėtų stebinti, jei išsiaiškinsime, kad iš pradžių Romos krikščionių bendruomenei buvo būdingas žydiškas charakteris.

Ar yra šią teoriją patvirtinančių papildomų rašytinių dokumentų? Ketvirtajame šimtmetyje lotynų tėvas, žinomas kaip Pseudoambraziejus Laiško romiečiams komentaro įvade rašo, kad Romos krikščionių bendruomenę įkūrė ne apaštalai, bet tam tikri žydų kilmės krikščionys, suteikę jai judaizmo pobūdį.

Ar tas judaistinis pobūdis neprimena to, kas aprašyta Apd 15, 1; 21, 17–24, kur minima Jeruzalės bažnyčia?

Ar vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose išliko kokių nors pėdsakų apie Romos krikščionių bendruomenės įkūrimą ir tolesnį jos plėtimąsi? Nieko labai aiškaus ir svaraus nėra. Bet Gajus Svetonijus Trankvilas (Klaudijaus gyvenimas, XXV. ii) teigė, kad „Klaudijus išvarė žydus iš Romos, nes Kresto (Chrestus) pakurstyti jie nuolat bruzdėdavo“. Rašyti Chrestus vietoje Christus buvo gana įprasta. Laikantis tokio požiūrio, šie informacijos trupiniai paaiškintų Apd 18, 2 eilutę, kurioje taip pat parašyta, kad valdant imperatoriui Klaudijui (41–54 m.) žydai turėjo išsikraus-

28 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

tyti iš Romos. Taigi Svetonijus galėjo sakyti, kad, Romoje atsiradus krikščionybei, tarp krikščionybę priėmusių žydų ir priešiškai naujojo tikėjimo atžvilgiu nusiteikusių tautiečių kildavo ginčai. Jei Chrestus yra Christus, Svetonijus klaidingai, bet vis dėlto suprantamai Kristų laikė kurstytoju. Nors aiškinimas, kad Chrestus yra Christus, galimas, tačiau nebūtinai teisingas ir ne visi komentatoriai jam pritaria.6 Ar, išskyrus pamokslą Sekminių dieną, apaštalas Petras dar kuo nors prisidėjo prie Romos krikščionių bendruomenės įkūrimo? Vengtini du kraštutinumai. Vienas – vengtinas Romos katalikų bažnyčios požiūris, kuris remdamasis ankstyvąja tradicija teigia, jog apaštalas Petras 25 metus buvo Romos vyskupas (42–67 m.); antras – vengtina pozicija, kurios laikosi neigiantieji ar abejojantieji bet kokia apaštalo Petro sąsaja su ta bendruomene.

Pirmojo kraštutinumo atveju, jei taip iš tiesų būtų buvę, tada Romos krikščionių bendruomenėje tais pačiais metais, kai apaštalas Paulius nusiuntė savo laišką šiai tikinčiųjų bendruomenei, apaštalas Petras būtų turėjęs aukščiausiąją valdžią. Bet perduodamas linkėjimus atskiriems Romos tikintiesiems, apaštalas Paulius visai nemini apaštalo Petro (žr. Rom 16, 3–15). Ar apaštalą Paulių galima kaltinti tokiu aplaidumu ir etiketo nepaisymu?

Antrojo kraštutinumo atveju dažnai pasitelkiama Rom 15, 20, kurią aiškinant numanoma, kad kol apaštalas Paulius neparašė Laiško romiečiams, Kristaus vardas Romoje dar nebuvo minimas, tai yra tame mieste neapsilankė nė vienas apaštalas. Tačiau nebūtinai toks Rom 15, 20 aiškinimas yra teisingas.

Rodos, kad kai po pirmojo įkalinimo Romoje apaštalas Paulius atgavo laisvę ir lankė įvairias, plačiai po jo dvasines valdas pasklidusias bendruomenes (žr.

NTC on I and II Timothy and Titus, p. 39–40), Romoje buvo ir apaštalas Petras.

Pastarasis parašė laišką, žinomą kaip Pirmąjį Petro laišką, adresuotą „išrinktiesiems Ponte, Galatijoje ir kitur“. Atkreipkite dėmesį į baigiamąjį sveikinimą: „Jus sveikina kartu išrinktoji [bažnyčia] Babilone“ (1 Pt 5, 13). Labiausiai tikėtina, kad Babilonas – tai Roma. Ar ši interpretacija nėra atspirties taškas, kuriuo remiantis toliau galima aiškinti Apr 17, 5 minimą tą patį pavadinimą? Tačiau apaštalo Pauliaus išlaisvinimas, rašomas apaštalo Petro laiškas – šie įvykiai vyko po to, kai apaštalas Paulius jau parašė Laišką romiečiams.

Taigi žinome, kad savo gyvenimo pabaigoje apaštalas Petras darbavosi Romos krikščionių bendruomenėje. Ar anksčiau jis ten lankėsi? Ar per S­ ekmines apaštalo Petro pamokslas, kurį girdėjo ir perpasakojo ateiviai iš Romos, netiesiogiai suteikia jam teisę būti Romos krikščionių bendruomenės „įkūrėju“?

6 R. C. H. Lenskis taip pat priklauso tiems, kurie neigia taip nustatomą tapatybę (žr. Interpretation of the Acts of the Apsotles. Columbus, 1944, p. 745). Bet žr. ir Foakes, F. J. and Kirsopp Lake, op. cit., Vol. V, p. 295.

29 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Tvirto atsakymo į šiuos klausimus nėra. Apaštalų darbų knygoje yra daug spragų. Joje neminimas laikotarpis nuo 33 m., kai apaštalas Petras galėjo stiprinti Romos krikščionių bendruomenę. Klemensas Aleksandrietis rašė, kad apaštalas Petras „viešai skelbė žodį Romoje“ („Prieš erezijas“. III, i. 1; plg. Euzebijus V. viii. 3). Tačiau šie Klemenso ir Irenėjaus teiginiai interpretuojami ir vertinami įvairiai. Tikriausiai pasielgsime teisingai, jei savo nuomonę pasilaikysime. Tačiau derėtų pridurti, kad, anot tradicijos, Evangelija pagal Morkų buvo parašyta atsižvelgiant į atkaklų romiečių pageidavimą turėti rašytinę apaštalo Petro pamokslų Romoje santrauką.

Apaštalo Pauliaus vaidmuo steigiant šią krikščionių bendruomenę išaiškėja perskaičius Rom 1, 10 (plg. su Rom 15, 28). Rašydamas šį laišką, apaštalas, nors ir gimęs Romos piliečiu (Apd 22, 28), dar nebuvo įkėlęs kojos į Romą. Tačiau aišku, kad jis jau susitiko arba pažinojo (tiesiogiai ar netiesiogiai) kelis Romos krikščionių bendruomenės narius (Rom 16, 3–15).

Apaštalas troško pamatyti Romą, dar labiau – draugus. Vėliau jis iš tiesų nuvyks į Romos imperijos sostinę, bet tik ne taip, kaip manė, o kaip suplanavo Dievas (Apd 25, 11; 27–28 skyriai). Romoje įkalintas apaštalas Paulius labai veiksmingai skelbė Evangeliją (Fil 1, 12–14), bet rašydamas šį laišką nė nenutuokė, kas laukia jo ateityje.

Kuri tikinčiųjų grupė Romos krikščionių bendruomenėje buvo gausesnė: žydų ar pagonių? Iš esmės vyrauja trys požiūriai: 1. Romos krikščionių bendruomenę sudarė daugiausia žydai.7 Šiai teorijai pagrįsti pasitelkiami tokie argumentai: a) Apaštalas Paulius buvo žydas. Rom 3, 9 autorius klausia: „Ar mes turime pirmenybę?!“ Be to, atkreipkite dėmesį į 1-ąją ir 2-ąją eilutes, kuriose rašoma „žydas“ ir „kai kurie [žydai]“. Todėl tam tikruose šiuolaikiniuose vertimuose Rom 3, 9 vietoje „mes“ įterpiama „žydai“.

Atsakymas: Toliau 9-oje eilutėje matyti, kad iš tiesų autorius neturėjo galvoje tik žydų. Jis teigia, kad „visi žmonės“, tai yra ir žydai, ir graikai, iš prigimties yra „nuodėmės pavergti“. Apaštalas tai puikiai parodo Rom 1, 18–32 eilutėmis, kuriose kalbama apie graikus ar pagonis. Tą patį aiškiai pasako kalbėdamas ir apie žydus Rom 2, 1–3. 8. O dabar apaštalas atkreipia dėmesį į save ir bažnyčią, į kurią kreipiasi kaip ganytojas, stovintis prieš tikinčiuosius, ir 7 Zahn, T. Introduction to the New Testament. English tr. Edinburgh, 1909, Vol. I, p. 422; o prieš jį Bauer, F. C. Paul, the Apostle of Jesus Christ. English tr. Edinburgh, 1873, Vol. I, p. 321 ff. Šį požiūrį gina ir W. Manson, N. Krieger, J. A. C. Van Leewen ir D. Jacobs bei kiti.

30 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

klausia: „Tai ką gi? Ar mes – aš ir jūs – turime pirmenybę?!“, tai yra „Ar mes geresni už visus žmones (žydus ir graikus) apskritai?“ Jo atsakymas tolygus: „Visai ne, nes ir mes priklausome tai pačiai kategorijai – Dievui nusikaltusiai žmonijai. Nėra teisaus, nėra nė vieno“.8 Galimas ir platesnis „mes“ aiškinimas: mes – tai aš ir visi kiti nuoširdūs tikintieji (žr. t. p.

Rom 3, 9 komentarus). b) Rom 7, 1 apaštalas Paulius sako: „<...> aš kalbu išmanantiems įstatymą.“ Akivaizdu, kad apaštalas kreipiasi konkrečiai į žydus, nes tik jie išmanė Dievo duotą šventąjį Įstatymą.

Atsakymas: Be abejo, kad apaštalas kreipėsi į krikščionių bendruomenės žydų grupę, bet nebūtinai tik į juos. Jei apaštalas Paulius turi omenyje Dievo įstatymą, kuris žinomas kaip Senasis Testamentas ir apibendrintas kaip Dešimt Dievo įsakymų, atsakymas gali būti ir toks: daugelis tikinčiųjų iš pagonių į bažnyčią atėjo per sinagogą. Net ir į žydų tikėjimą atsivertusieji prozelitai žinojo Dievo įstatymą, o kaip krikščionys šį Įstatymą jie išmanė kur kas geriau. Darytina išvada, kad Rom 7, 1 apaštalas Paulius teigia, jog dauguma Romos bendruomenės narių buvo žydų tautybės krikščionys.

Bet lygiai taip pat galima manyti, kad Rom 7, 1, „įstatymas“ reiškia „teisę apskritai“ (žr. Rom 7, 1 komentarus). Tada remdamiesi Rom 7, 1 negalime teigti, kad dauguma adresatų buvo žydų tautybės krikščionys. c) Rom 9–11 skyriai skirti tik žydams, Izraeliui.

Atsakymas: Iš dalies tai savaime suprantama. Tačiau nereiškia, kad dauguma adresatų buvo žydai. Tiesą sakant, būtent šiame skyriuje parodoma, kad dauguma adresatų buvo atsivertusieji iš pagonių, nes apaštalas Paulius žydus atskiria nuo tų, kuriems skirtos jo pastabos. Jis galvoje turi dvi krikščionių grupes: pagonis ir žydus. Apibūdindamas žydų likimą ir jų būklę, apaštalas sąmoningai vartoja įvardžius jie, jų, jiems. Pavyzdžiui: „Jie yra <...>, turintys įsūnystę“ (Rom 9, 4); „Mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos – jų išgelbėjimui“ (Rom 10, 1). Ypač atkreipkite dėmesį į tai, kad kalbėdamas apie žydus apaštalas pabrėžia trečiąjį asmenį, o kreipdamasis į kitus – antrąjį asmenį: „Gerai!

Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok!“ Taip pat ir Rom 11, 24 apaštalas Paulius „tu“ atskiria nuo „anie bus priskiepyti pagal prigimtį“ (akivaizdu, kad žydai). Kalbėdamas apie Izraelį, apaštalas vartoja trečiąjį asmenį iki 31 eilutės.

8 Šiuo klausimu žr. Lekkerkerker, A. F. N. De Prediking van het Nieuwe Testament, De Brief van Paulus aan de Romeinen. Nijkerk, 1971, p. 129.

31 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

d) Čia pasitelktas dialektinis argumentavimo būdas parodo, kad autorius kreipiasi į žydus, nes toks argumentavimas jiems ir buvo priimtinas (mat pirmiau šią retorikos formą per paskaitas pasitelkdavo jų mokytojai – rabinai).

Atsakymas: Graikams, pavyzdžiui, Sokratui, ši meninės raiškos priemonė buvo nežinoma. Be to, apaštalas Paulius žinojo oponentų argumentus, kuriuos jie galėtų panaudoti jo doktrinos atžvilgiu. Taigi jis labai veiksmingai juos numano ir, pasitelkęs klausimų bei atsakymų metodą, atremia (žr. Rom 9, 14; 9, 19; 10, 18–19; 11, 1. 11. 19 ir toliau). Daugiau apie tai skaitykite šio įvado V skyriuje.

2. Romos krikščionių bendruomenę sudarė daugiausia pagonys.9 Įrodymas: a) Rom 1, 5–6 apaštalas teigia: „Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose, tarp kurių ir jūs esate <...>.“ b) Rom 1, 13 baigiama žodžiais: „kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir kitose tautose.“ c) Rom 11, 13 apaštalas Paulius sako: „Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę.“ d) Rom 15, 15–16 sakoma: „Aš jums parašiau kiek per drąsiai, norėdamas jums tai priminti ir remdamasis man Dievo suteiktąja malone būti pagonims Kristaus Jėzaus tarnu ir kaip kunigui skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina atnaša <...>.“ Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip dažnai Rom 15, 9–18 vartojamas žodis „pagonys“. e) Kreipdamasis į adresatus, apaštalas Paulius išskiria tam tikrus asmenis (žr. Rom 7, 11. 21) – savo tautiečius. Tai taip pat patvirtina išvadą, kad Romos krikščionių bendruomenės daugumą sudarė ne žydai, o pagonys.

3. Atrodytų, kad šie argumentai nenuginčijami. Vis dėlto bandyta juos paneigti. Paraginčiau skaitytojus būtinai perskaityti įvairiais atžvilgiais puikius C. E. B. Cranfieldo10 komentarus, kuriuose mėginama įrodyti, kad negalima nustatyti, kas sudarė Romos krikščionių bendruomenės daugumą – žydai ar romėnai. Mano nuomone, požiūris, kad žydų tautybės krikščionys sudarė dau9 Šiam požiūriui taip pat pritaria Sandy, W. and Headlam, A. C. A Critical and Exegetical Commentary on the Epistle to the romans (International Critical Commentary), Edinburgh, 1902, p. xxxiif; Lagrange, M.-J. Saint Paul, Épître aux Romains. Paris, 1950, p. xxi–xxiv; Ridderbos, H. Aan De Romeinen (Commentaar Op Het Nieuwe Testament), Kampen, 1959, p. 6–10 ir Murray, John. The Epistle to the Romans. Grand Rapids, 1959. Vol. I, p. xxi, xxii.

10 The Epistle to the Romans (International Critical Commentary). Edinburgh, 1975, Vol. I, p. 18–21.

32 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

gumą, paneigtas tinkamai, o autoriaus pozicija, jog apaštalo Pauliaus dienomis Romos krikščionių bendruomenėje vis dėlto būta daug žydų, yra gerai argumentuota. Bet aš privalau paneigti C. E. B. Cranfieldo teiginį, kad pasakymas „tarp kurių esate ir jūs“ reiškia tik tai, jog Romos krikščionių bendruomenė susikūrė pagoniškojo pasaulio viduryje. O pasakymą Rom 1, 13 „kaip ir kitose tautose“ galima laikyti šiek tiek netiksliu.

Todėl darau išvadą, kad antroji teorija, pagal kurią dauguma Romos krikščionių bendruomenės narių buvo iš pagonių atsivertę krikščionys, yra teisinga, nors tikslus žydų ir pagonių santykis nėra žinomas.

Tačiau derėtų pridurti kelis faktus. Pirmiausia – I ir II amžiuje tokių bažnyčios pastatų, kurie žinomi šiandien, dar nebuvo. Šeimos pamaldas laikydavo savo namuose. Jose dalyvaudavo namiškiai – tėvas, motina, vaikai, kartais kiti artimi giminaičiai (plg. Lk 12, 53) ir tarnai. Jei namas buvo ganėtinai didelis, šeima kviesdavo ir kitus krikščionis. Ankstyvojoje bažnyčioje buvo daug svetingų narių, pasirengusių ir uoliai siūlančių savo patalpas naudoti religiniams tikslams: susitikimams, pamaldoms ir pan. Taigi Jeruzalėje Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namuose „nemažas būrys buvo susirinkęs melstis“ (Apd 12, 12). Lidija maloniai pakvietė Paulių, Silą, Timotiejų ir Luką į savo namus ir pasiūlė juos naudoti kaip buveinę (Apd 16, 15. 40). Kad ir kur būdavo Akvilas ir Priska, jie, galimybei atsiradus, kviesdavo Dievo garbintojus į savo namus, nes parašyta, kad ir Efeze (1 Kor 16, 19), ir Romoje (Rom 16, 3–5) „bendruomenė rinkosi jų namuose“. Laodikėjos bažnyčia taip pat rinkdavosi namuose (Kol 4, 15). Matyt, kad ir Korinto bažnyčia rinkosi Gajaus namuose.

Laodikėjoje Nimfa savo namuose priimdavo bažnyčios narius.

Kiek tokių namuose besirenkančių bažnyčių būta Romoje – nežinia.

Rom 16, 5 minima namų bendruomenė greičiausiai buvo ne vienintelė.

Rom 16, 14 („<...> ir su jais esančius brolius“) ir Rom 16, 15 („<...> ir visus jų draugus šventuosius“) leidžia manyti, kad būta ir kitų. Jų galėjo būti ir daugiau, ypač tokiame dideliame mieste.

Nors šiuo klausimu, kuri Romos krikščionių bendruomenės grupė buvo gausesnė – žydų ar pagonių, tvirtiname, kad dauguma į Romos krikščionių bendruomenę susirinkusių krikščionių buvo iš pagonių (tiesiogiai ar netiesiogiai), ar negali būti taip, kad tarp įvairių bažnyčią sudarančių grupių galėjo būti bent viena namų bažnyčia, kurioje vyravo ne pagonys, o žydai?

Tačiau kur kas svarbiau, kad Laiško romiečiams autoriui ne itin rūpėjo klausimas, kokių adresatų buvo daugiau – žydų ar pagonių. Jis pabrėžia, kad ir žydai,

33 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

ir pagonys savo prigimtimi yra „nuodėmės pavergti“ (Rom 3, 9). Kitaip tariant, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23), kad išgelbėjimas per tikėjimą į Kristų prieinamas visiems (Rom 3, 24), kad Abraomas yra visų tikinčiųjų tėvas (Rom 4, 11–12) ir kad „nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Galime kalbėti apie žydus ir pagonis. Tačiau Laiške romiečiams pabrėžiama vienybė ir viena iš svarbiausių ištraukų yra Rom 10, 12–13: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“

V. Laiško parašymo priežastis ir tikslas Šiuo klausimu nuomonės labai skiriasi. Daug apie tai rašoma, ypač pastaraisiais metais.11 Kaip minėta anksčiau, apaštalas Paulius savo misijų darbą baigė rytinėje Romos imperijos dalyje. Jis „pasodino“ (1 Kor 3, 6) Evangeliją didmiesčiuose ir keliuose kaimyniniuose miesteliuose. Iš šių miestų – Sirijos Antiochijos, Filipų, Korinto, Efezo (plg. Apd 19, 20. 26; Apr 1, 4. 11) Dievo žodis plačiai pasklido.

Tiesą sakant, pats apaštalas Paulius Gerąją išganymo naujieną buvo paskelbęs nuo Jeruzalės iki šių dienų Jugoslavijos bei Albanijos (Rom 15, 19). Evangelijos žinia sklido net Romoje, nors pats apaštalas šiame mieste nesilankė. Tačiau ten jis turėjo daug mylimų draugų ir artimų pažįstamų.

Taigi apaštalas viliasi, kad daugelį metų puoselėtas troškimas nuvykti į Romą pagaliau išsipildys (Rom 15, 23; plg. Rom 1, 10–11; Apd 19, 21), tačiau supranta, kad per Korinto įlanką ir Jonijos jūrą į Romą tuojau neišplauks, nes reikėjo rinkti lėšas skurstantiems Jeruzalės šventiesiems. Kadangi ši kampanija buvo sėkminga, apaštalas Paulius laikėsi duoto žodžio (1 Kor 16, 4) ir ketino, jei tokia bus Viešpaties valia, vykti į Jeruzalę, kad lydimas kitų pats įteiktų vargdieniams surinktas dovanas (Apd 24, 17). O tada keliautų į Romą! Tokie buvo apaštalo planai.

11 Šiuo klausimu parašyta begalė knygų ir straipsnių, bet norėčiau atkreipti dėmesį į tokius veikalus: Donfried, K. P. (redaktorius ir straipsnių autorius). The Romans Debate. Minneapolis, 1977. Šioje knygoje klausimą, kodėl apaštalas Paulius rašė romiečiams, nagrinėja devyni JAV ir Europos teologai.

Knox, John and Cragg, C. R. The Epistle to the Romans (The Interpreter’s Bible, Vol. IX). New York and Nashville, 1954, p. 358–363.

Harrison, E. F. Romans (The Expositor’s Bible, Vol. X). Grand Rapids, 1976, p. 5–6. (Puiki santrauka).

Barker, G. W. , Lane, W. L., Michaels, J. R. The New Testament Speaks. New York, Evanston and London, 1969, p. 192–193. (Puikiai pabrėžtas misijų darbas).

Ridderbos, H. Aan De Romeinen, p. 10–14.

34 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

Kodėl apaštalas Paulius norėjo apsilankyti Romos krikščionių bendruomenėje? Ko jis iš tiesų siekė?

Iš pradžių galima sakyti, kad apaštalas Paulius, kaip nepaprastai šiltas ir kupinas meilės žmogus, trokšta vykti į Romą, norėdamas sustiprinti draugus (Rom 1, 10–11) ir drauge pasiguosti bendru tikėjimu (Rom 15, 32). Kadangi apaštalas negali nedelsdamas vykti į Romą, jis rašo laišką Romos krikščionių bendruomenei. Apaštalas myli romiečius, todėl ir rašo. Jie – jo draugai „Kristuje“, todėl laiške jis išsako savo meilę jiems, juos pagiria (Rom 1, 8), praneša, kad nuolat už juos meldžiasi (Rom 1, 9), paprašo, kad jie už jį melstųsi (Rom 15, 30) ir informuoja apie savo planus juos aplankyti (Rom 1, 10–12; 15, 24 ir toliau).

Keista, kad į tokią ypač asmenišką priežastį – norą bendrauti ir pan., kurią aiškiai įvardija pats apaštalas, dažnai žiūrima pro pirštus. Kartais pabrėžiamas tik teologinis motyvas ar misijos tikslas – apaštalo Pauliaus noras ištaisyti antinomianizmą skleidžiančiųjų klaidas ir (ar) Romoje įkurti buveinę, iš kurios būtų galima evangelizuoti Ispaniją. Neabejotina, kad tai svarbūs klausimai, bet turėtume pradėti nuo priežasčių, kurias šiame laiške pirmiausia įvardijo pats apaštalas Paulius.

Juo labiau, kad apaštalas jaučia būtinybę parašyti laišką ir paprašyti Romos krikščionių bendruomenės prisiminti jį maldose, nes nėra tikras, kad apskritai kada nors atvyks į Romą. Šį nuogąstavimą jis išsako Rom 1, 10, o Rom 15, 31 paaiškina, ką turėjo galvoje. Apaštalas baiminasi dėl dviejų dalykų: pirma, kad žydai jį nužudys, antra, kad galbūt Jeruzalės „šventieji“ nenorės priimti dosnių, pagonių surinktų aukų.

Iš Apd 20, 3 (kai žydų sąmokslas privertė apaštalą Paulių pakeisti kelionės planus) ir Apd 14, 19; 17, 5. 13; 18, 6. 12 ir toliau; 23, 12–21; 2 Kor 11, 24. 32–33 ištraukų aiškiai matyti, kad pirmasis būgštavimas buvo ne iš piršto laužtas.

Be to, apaštalo nuogąstavimas nevisiškai subjektyvus. Šventoji Dvasia nuolat įspėdavo ir užsimindavo apie laukiančius sunkumus (Apd 20, 22–23; žr. t. p.

Apd 21, 10–11. 27 ir toliau).

Dėl antrojo būgštavimo – broliai apaštalą ir jo bendrus sutiko džiaugsmingai (Apd 21, 17), bet neaišku, kaip džiugiai jie priėmė surinktas dovanas, dėl kurių taip stengėsi ir kurioms surinkti labai daug laiko skyrė apaštalas Paulius.

Apaštalas mini, kad yra didelė tikimybė niekada nepamatyti savo brangių draugų Romoje, ir paaiškina, kodėl jam reikėjo parašyti tokio pobūdžio laišką, kurio pirmiesiems septyniems skyriams būdingas diskusinis stilius. Atkreipkite dėmesį, kiek daug pasakymų „O ką pasakysime?“ (žr. Rom 4, 1; 6, 1; 7, 7; 8, 31; 9, 14. 30). Šis stilius ne tik primena misionieriaus Pauliaus metodą, kurį pasitelkęs kelionėse polemizuodavo su aršiais oponentais – netikinčiais žydais,

35 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

bet ir parodo, kad apaštalas puikiai suvokia, jog maža Romos krikščionių bendruomenė buvo milžiniškos bedievių kariuomenės apsuptyje. Todėl laiške apaštalas Paulius parodo, kaip Romos krikščionių bendruomenė gali apsiginti nuo nuolatinių oponentų antpuolių ir kaip kai kuriuos iš jų laimėti Kristui!

Jei adresatai negali bendrauti su Pauliumi asmeniškai, tai galės bent skaityti ir perskaitinėti šį nepaprastos vertės laišką.

Akivaizdu, kad Laiškas romiečiams nėra „Išsamus krikščioniškos doktrinos vadovas“. Jei apaštalas būtų ketinęs parengti tokį dokumentą, į jį būtų įtraukęs kur kas daugiau medžiagos. Apaštalas Paulius buvo labai praktiškas. Jis puikiai žinojo, ko reikia Romos krikščionių bendruomenei ir Šventosios Dvasios vedinas patenkino romiečių poreikį. O kadangi mokymui apie nusidėjėlių išgelbėjimo būdą – visa ko pagrindui – iškilo pavojus, Rom 1, 16–8, 39 pateikta medžiaga buvo itin reikalinga ne tik bažnyčiai Romoje, bet ir visų laikų bažnyčioms, tikintiesiems ir nusidėjėliams.

Apskritai Romos krikščionių bendruomenės būklė teikė vilčių (Rom 1, 8; 15, 14; 16, 19). Bet tai nereiškia, kad jos nariai buvo visiškai subrendusio intelekto, o doros ir dvasios atžvilgiu jiems nebereikėjo tobulėti. Priešingai, ši krikščionių bendruomenė turėjo silpnybių. Jie nieko neišmanė apie Dievo pažadus Izraeliui, todėl vienas šio laiško parašymo tikslų – suteikti trūkstamų žinių (žr. 9–11 skyrius). Be to, reikėjo išsamiau paaiškinti apie tyrą ir netyrą maistą, minimą Rom 14, 13–18.

Reikėjo mokyti ir apie klusnumą pilietinei valdžiai (Rom 13) bei deramą „tvirtųjų“ požiūrį į „silpnuosius“ (Rom 14, 1–12; 15, 1–4). Kas paneigs, kad anuomet, šiandien ir ateityje aktualus vienybės, nuolankumo, o svarbiausia – meilės klausimas, gvildenamas Rom 12, puikiausia ištrauka ne tik visame Šventajame Rašte, bet ir apskritai literatūroje?

Visi minėti dalykai aiškiai rodo, kad viena iš priežasčių, kodėl apaštalas Paulius parašė šį laišką, buvo karštas troškimas patarnauti Romos bažnyčiai.

Nuomonė, kad Roma buvo tik tarpinė stotelė, kurioje apaštalas ketino įkurti bazę misijai Ispanijoje vykdyti, yra neteisinga. Pasakymą „Aš apsilankysiu, keliaudamas į Ispaniją“ (Rom 15, 24) atsveria Rom 1, 15: „Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.“ Vis dėlto Rom 15, 24 aiškiai byloja, kad tikrai vienas iš apaštalo Pauliaus tikslų buvo užsitikrinti Romos krikščionių bendruomenės bendradarbiavimą jo svarstomos kelionės į Ispaniją klausimu.

Kad išsamiai atsakytume į klausimą, kodėl apaštalas Paulius rašė romiečiams, reikėtų atkreipti dėmesį į šias dvi ištraukas iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams:

36 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

„Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22). „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).

Neabejotina, kad apaštalas Paulius buvo didis misionierius. Jis degė meile žmonėms, dar labiau Dievui – Tam, kuris išgelbėjo net jį, anksčiau aršiai persekiojusį brangius Dievo vaikus! Tarsi iš amžių glūdumos skamba jo žodžiai: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Bet norint tarnauti Dievo karalystėje pagal Dievo valią, nebūtina būti žinomam misionieriui kaip apaštalas Paulius. Pavyzdžiu gali būti sesuo Febė iš Kenchrėjos – Korinto uosto, kuris buvo įsikūręs šiek tiek į šiaurę nuo kosmopolitinio didmiesčio. Ji visada buvo pasirengusi tarnauti Viešpačiui ir Jo tikslams. Ar išgirdusi, kad didis misionierius parašė laišką savo draugams Romoje, nepasisiūlė jo nunešti? O gal šios paslaugos paprašė pats apaštalas?

Kad ir kaip ten būtų, aišku viena, kad iš meilės savo Viešpačiui ir Gelbėtojui Febė visada buvo pasirengusi visomis išgalėmis padėti.

Manyčiau, kad dabar apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams parašymo tikslas ir priežastis yra aiškūs.

VI. Laiško romiečiams tekstas Keletą žodžių reiktų pasakyti apie Laiško romiečiams teksto vientisumą.

Ar tekstas graikų kalba, kuriuo remiasi mūsų vertimai, tiksliai atspindi tai, ką apaštalas Paulius iš tiesų rašė Romos krikščionių bendruomenei?

Kai kurie tuo abejoja dėl tokių priežasčių: 1. Ne visuose rankraščiuose Rom 1, 7 ir Rom 1, 15 yra žodis „Romoje“.

Kai kuriuose teksto variantuose Rom 1, 7 frazė „Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems“ keičiama į „Visiems esantiems Dievo meilėje“, o Rom 1, 15 žodis „Romoje“ praleidžiamas.

2. Mūsų Biblijose Laiško romiečiams 16 skyriaus pabaigoje esanti nuostabiai graži doksologija „Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, <...> vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen“, kituose šaltiniuose yra 14 skyriaus pabaigoje, trečiuose – 14 ir 16 skyriaus pabaigoje, o viename ankstyviausiame „Chester Beatty“ papiruso rankraštyje – 15 skyriaus pabaigoje.

37 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

3. Kai kurie tvirtina, kad Rom 16, 3–15 linkėjimai skirti Efezo, o ne Romos krikščionių bendruomenei, nes: a) kaip apaštalas Paulius galėjo pažinoti tiek daug romiečių, kai pats Romoje nebuvo, bet daug laiko praleido Efeze; b) prieš apaštalo atvykimą (Apd 18, 18–19; 1 Kor 16, 19) Efeze gyveno Priska (Priscilė) ir Akvilas, o Epenetas vadinamas „pirmuoju vaisiumi Kristui Azijoje [t. y. pirmuoju, atsivertusiu į Kristų]“ (K. Burbulio vertimas – vert. pastaba); tai dar kelios nuorodos į Efezą, o ne į Romą; c) Rom 16, 17–18 griežtas pabarimas neatitinka gyriaus, skirto Rom 1, 8; 15, 14 minimiems asmenims. Griežtas pasmerkimas nedera prie malonių pagyrimų. Todėl manytina, kad 16 skyrius buvo skirtas kitai auditorijai, o ne tiems, kuriems apaštalas Paulius rašo ankstesniuose skyriuose.

Reikia pripažinti, kad ne kiekviena problema išsprendžiama. Tačiau mūsų dėmesio nusipelno toliau pateikiami atsakymai į šias abejones dėl teksto vientisumo.

Dėl pirmosios abejonės. Praleistas žodis „Romoje“ yra reta išimtis. Žodis „Romoje“ rankraščiuose visiškai pagrįstai vartojamas. Be to, pagal kontekstą toje vietoje turi būti nurodyta konkreti vieta. Ypač atkreipkite dėmesį į 10 eilutę: „Visuomet savo maldose prašydamas, kad, Dievui leidus, man pavyktų kaip nors atkeliauti pas jus.“ O gal Romos krikščionių bendruomenės atstumtas eretikas Markijonas kažkaip susijęs su tuo, kad Rom 1, 7. 15 šis žodis praleistas?

Dėl antrosios abejonės. Patikimiausiuose rankraščiuose tinkamiausia vieta doksologijai yra Rom 16, 25–27. Pasak Origeno, būtent Markijonas ištrynė Laiško romiečiams pabaigą (nuo Rom 14, 23). Jo neigiamas požiūris į Senąjį Testamentą ir ten aprašomą „dievą“ ar „Demiurgą“ yra puikiai žinomas. Taigi 15 skyriuje buvo pernelyg daug jam nepatikusių teiginių (ypač žr. 4 eilutę).

Vis dėlto reikėjo, kad Laiškas romiečiams turėtų tinkamą pabaigą. Todėl nenuostabu, kad 16 skyriaus doksologija perkeliama į 14 skyrių. Tai kur laiško pabaiga, kai ištraukas pradėta keisti vietomis? Tačiau reikia pripažinti, kad tikroji priežastis, kodėl „Chester Beatty“ rankraštyje doksologija atsiranda 15 skyriaus pabaigoje, nėra žinoma. Bet tai jokiu būdu nepaneigia fakto, kad atsižvelgiant į patikimiausius rankraščius tinkamiausia vieta doksologijai yra 16 skyriaus pabaiga.

Dėl trečiosios abejonės. a) Pagrįstai galima manyti, kad dažnai migruodamas tarp Romos ir kitų miestų, vienoje iš kelionių apaštalas galėjo susipažinti su romiečiais. Gali būti,

38 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

kad apie romiečius išsamiai papasakojo apaštalo draugai. O dar labiau tikėtina, kad šiltai sveikindamas savo pažįstamus, apaštalas Paulius troško įgyti visos Romos krikščionių bendruomenės pasitikėjimą, nes pats ten nebuvo. b) Kaip minėta anksčiau, Priska ir Akvilas daug keliavo. Kodėl negalima manyti, kad jiedu sugrįžo ten, kur gyveno anksčiau, tai yra į Romą? Tremties ediktui nustojus galioti, jiedu drauge su kitais tremtiniais galėjo grįžti namo.

Epenetas vadinamas „pirmuoju įtikėjusiuoju Azijoje“, bet tai nesako, kad visą likusį gyvenimą jis nugyveno Azijoje. c) Rom 16, 17–18 įspėjimas skirtas tam tikriems konkretiems asmenims, galbūt „netikriems mokytojams“, kurie visada ir visur siekia sugriauti Dievo karalystę. Kontekstas akivaizdžiai byloja, kad apaštalas Paulius ir toliau labai palankiai vertino Romos krikščionių bendruomenę (žr. 19 eilutę).

Taigi paaiškėjo, kad iš tikrųjų argumentai apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams teksto vientisumui paneigti yra labai silpni!

Daugiau apie 16 skyriaus teksto sandarą pagal Harry Gamble teksto studiją skaitykite nuo 518 psl.

VII. Laiško tema ir santrauka Ar Laiškas romiečiams turi temą? Jei „tema“ suprantama kaip pagrindinis klausimas, nuo kurio autorius negali nukrypti, tada atsakymas būtų neigiamas. Šiame laiške rašoma apie įvairius dalykus: apaštalo Pauliaus troškimą apsilankyti Romoje (Rom 1, 10), Dievo rūstybę (Rom 1, 18), Adomą ir Kristų (Rom 5, 12–21), antinomianizmą (Rom 6, 1), sielos kančias (Rom 7, 15–24), dabartinius kentėjimus ir būsimą šlovę (Rom 8, 18), Izraelį (Rom 9–11 skyriai), meilę (Rom 12, 9), mokesčius (Rom 13, 6), vegetarizmą (Rom 14, 2), tvirtuosius ir silpnuosius (Rom 14, 1; 15, 1), filantropiją (Rom 15, 25–27), Ispaniją (15, 28), Febę (16, 1), šėtoną (Rom 16, 20).

Kita vertus, jei „tema“ – pagrindinė laiško mintis, kuri iš pradžių įvardijama, o vėliau prie jos visos ar kažkurios dalies nuolat sugrįžtama, tada atsakymas būtų teigiamas. Šio laiško tema – ne žmogiškojo pramano vaisius, bet vaisius, išaugęs iš Dievo sėklos, pasėtos besipriešinančio Sauliaus iš Tarso širdyje. Jį puikiai apibūdina šios eilės: Ieškot savo Dievo laiptais lipu.

Aukšti jie ir tamsūs. Visas drebu.

39 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

Kai atramą kojoms šiaip taip randu, Staiga netenku jos, todėl krentu.

Guliu, tik silpstančias rankas tiesiu Aukštyn, kur Tu, kur turi būt šviesu.

Vėl Dievo link kraujuodamas slenku.

Manęs Jis nemato, šypsos. Sunku.

Palūžus valiai, suklupau, kritau, Į pačią apačią nusiritau, Tarsi nebūčiau laiptais niekados Aš kopęs valanda po valandos.

Kai paskutinę viltį praradau Gulėdamas nusilpęs, išgirdau Tylius žingsnius ant laiptų, nuo kurių Bijodamas kritau ir neturiu Vilties, bet mano Dievas pas mane Jau žengia laiptais, dingsta nežinia.

Anonimas

„<...> nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 24).

Autoriui niekada iš galvos neišeina Rom 1, 16–17 įvardyta laiško tema – „<...> Teisusis gyvens tikėjimu“, kuri išsamiau gvildenama Rom 3, 21–24. 28 ir apžvelgiama Rom 5, 1; 8, 30–34; 9, 30–32; 11, 23–26; 16, 26.

Neabejotina, kad Laiško romiečiams, taip pat Laiško galatams tema yra nuteisinimas tikėjimu (Rom 5, 1), nusidriekęs iki „nuteisinimo Jo malone per tikėjimą“ (žr. Rom 3, 22–24, plg. Ef 2, 8). Tai taip pat Laiško galatams tema. Šie du laiškai – ilgasis ir trumpasis – labai panašūs. Abiejuose laiškuose (Rom 4, 3. 9. 22; Gal 3, 6) cituojama Pr 15, 6: „Jis [Abraomas] patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu“ (plg. Jok 2, 23). Yra ir kitų žodinių panašumų: Rom 1, 17 ir Gal 2, 16; 3, 11 Rom 6, 6–8 ir Gal 2, 20 Rom 8, 14–17 ir Gal 4, 5–7

Rom 13, 8 ir Gal 5, 14 Rom 13, 13–14 ir Gal 5, 16–17 Rom 14, 12 ir Gal 6, 5

Bet, nepaisant panašumų, juodu yra nepaprastai skirtingi. Skiriasi ne tik apimtis ir tema (ilgesniame laiške aprėpiama daugiau klausimų, kurių nėra trumpesniame laiške), bet ir apaštalo kreipimosi į adresatus maniera.

40 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Įvadas į apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams

Laiške romiečiams ramiai dėstoma, kad visi nusidėjėliai – žydai ar graikai – išgelbėjami ne darbais, o dovanai – per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Laiške galatams, kuris parašytas nerimastingu, kartais net ugningu stiliumi, šlovingoji Evangelija ginama nuo niekintojų. Jie negailestingai pasmerkiami.

SKYRIUS 1, 1–15 Laiške romiečiams po prologo, kuriame pasveikinami Romos krikščionys (Rom 1, 1–7), apaštalas Paulius praneša jiems, jog dėkoja Dievui, kad apie jų tikėjimą kalbama visur, ir prašo Dievo suteikti jam galimybę atvykti pas juos ir skelbti Evangeliją (Rom 1, 8–15). Toliau įvardijama ir plėtojama tos Evangelijos tema:

nuteisinimas tikėjimu 1, 16–3, 31 Nuteisinimas tikėjimu, o ne įstatymo darbais: 1–3 skyriai A. Atitinka tikrovę ir yra reikalingas.

1. Tema: „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16–17).

2. Tokio nuteisinimo reikia pagonims (Rom 1, 18–32).

3. Tokio nuteisinimo reikia ir žydams (Rom 2, 1–3, 8).

4. Todėl „nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 9–20).

5. „Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas <...>. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų“ (Rom 3, 21–31).

4 skyrius B. Atitinka Šventąjį Raštą.

1. Abraomo pavyzdys (Rom 4, 1–12).

2. Šis pavyzdys byloja, kad Dievo pažadas išsipildo per tikėjimą, o ne darbus (Rom 4, 13–25).

5–8 skyriai C. Veiksmingas, tai yra duoda trokštamus vaisius: 1 a. Taiką su Dievu ir jos padarinius, taip pat patikinimą dėl visiško išgelbėjimo (Rom 5, 1–11).

1 b. Išgelbėjimo tikrumą ir dovaną (Rom 5, 12–21), patvirtinant sugretinus Adomą ir Kristų.

2 a. Šventumą (Rom 6, 1–14).

2 b. Kam tarnaujate – nuodėmei ar Dievui? (Rom 6, 15–23).

3 a. Laisvę nuo Įstatymo (Rom 7, 1–6).

3 b. Nusidėjėlio apibrėžimas pagal Dievo įstatymą, atsižvelgiant į paties apaštalo Pauliaus ir į jį panašių patirtį (Rom 7, 7–13).

41 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Naujojo Testamento komentaras

3 c. Apaštalo Pauliaus ir į jį panašių patirtis (tęsinys): vargšo žmogaus pastangos ir pergalė (Rom 7, 14–25).

4 a. „Jokio pasmerkimo“ tiems, kurie yra Jėzuje Kristuje (Rom 8, 1–30).

4 b. Ypač nenugalimumą, tai yra buvimą daugiau nei nugalėtojais (Rom 8, 31–39).

Parodęs, kad nuteisinimo tikėjimu, todėl ir išgelbėjimo doktrina atitinka tikrovę ir yra reikalinga (1–3 skyriai), remiasi Šventuoju Raštu (4 skyrius), yra veiksminga, t. y. duoda vaisių (5–8 skyriai), apaštalas Paulius toliau (9–11 skyriuose) įrodinėja, kad ši doktrina susijusi ir su žmonijos istorija, nes patys brangiausi Dievo pažadai, kada nors duoti likusiems tikintiesiems ir juose įgyvendinti, jau išsipildė (apaštalui Pauliui berašant) ir toliau pildysis.

12–16 skyriuose pirmiau išdėstyta teologija pritaikoma praktiškai. Kitaip tariant, šiose baigiamosiose dalyse parodoma, kaip tie, kurie yra nuteisinti Dievo duotu tikėjimu, todėl ir išgelbėti, turėtų parodyti dėkingumą mylėdami artimą ir atsiduodami maloningajam Trejybės Dievui.

Išsamesnė 9–16 skyrių analizė (teksto planas ir dėstymas) bus nagrinėjami antrajame šios knygos tome (nuo 309 psl.).

42 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Laiško romiečiams komentarai

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Romiečiams 1, 16–8, 39 Nuteisinimas tikėjimu

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Planas Nuteisinimas tikėjimu A. Tikras ir būtinas 1. Tema „<...> Ji [Evangelija] juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ Rom 1, 16–17 2. Tokio nuteisinimo reikia pagonims „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo“ Rom 1, 18–32

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Romiečiams 1, 16–32 ROMIEČIAMS 1, 16 16 Aš nesigėdiju Evangelijos. [Nes] ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. 17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.

A. Tikras ir būtinas 1. Tema „<...> Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ Rom 1, 16–17 Nepaprastai svarbu, kad ši teminė ištrauka būtų išaiškinta teisingai. Skirtingų požiūrių, kuriems nepritariu (išskyrus kelis), išsamiai nenagrinėsiu. Šias prieštaringas teorijas skaitytojas gali susirasti pats. Aš tiesiog pamėginsiu paaiškinti atskirus posakius ir (ar) frazes, paskui viską apibendrinsiu.

16 eil.: „Aš nesigėdiju Evangelijos. <...>“ Apaštalas nesibodėjo skelbti Evangelijos, nes buvo atsidavęs Gerajai Žiniai.

Pirmiau apaštalas kalbėjo apie „mokytus“ ir „nemokytus“. Tokiuose miestuose, kaip Atėnai, Korintas, Efezas ir, be abejo, Roma, būta daug filosofų. Gal apaštalas delsė atvykti į Romą, nes gėdijosi susitikti su tais ypač išsilavinusiais žmonėmis?

Jo atsakymas prilygsta frazei: „Žinoma, kad ne!“ Rašydamas „Aš nesigėdiju“, tikriausiai manė taip: „Didžiuojuosi ir nepaprastai džiaugiuosi galimybe skelbti Evangeliją“. Tad kodėl jam neskelbti žinios apie išgelbėjimą per Kristų, kad „Jėzus nukryžiuotasis <...> yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“?

(1 Kor 1, 23–24). „<...> [Nes] ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.“ Jungtukas „nes“ čia ypač tinka. Juk logiška sakyti: „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji atskleidžia gelbstinčią Dievo galybę.“ Ar romėnai visada girdavosi savo galia – karinėmis pajėgomis, užkariavusiomis pasaulį? Apaštalas tarytum sako: „Mano skelbiama Evangelija kur kas

67 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 16

pranašesnė. Ši žinia įveikė ir teikia kur kas daugiau – amžinąjį išgelbėjimą ne tik kuriai nors vienai tautai, pavyzdžiui, romėnams, bet visiems tikintiesiems.“ Labiausiai sielai reikia ne žemiškos šlovės, bet šiandien, rytoj ir amžinai nesibaigiančio džiaugsmo, ramybės ir šlovės. Kokia menka toji Romos ar kurios kitos žemiškosios kariuomenės galia, palyginti su „Dievo galybe“. Žemiškosios armijos naikina, o Evangelija gelbsti. „Ji yra Dievo galybė išgelbėti.“ O kas yra išgelbėjimas? Ką reiškia išgelbėti? Apaštalo Pauliaus laiškuose šie žodžiai turi dvejopą reikšmę.

NEIGIAMĄ Išgelbėti žmogų iš nuodėmės: a) kaltės (Ef 1, 7; Kol 1, 14) b) netyrumo (Rom 6, 6. 17; 7, 21–25a) c) vergijos (Rom 7, 24–25; Gal 5, 1) d) bausmės – 1) atskyrimo nuo Dievo (Ef 2, 12) 2) Dievo rūstybės (Ef 2, 3) 3) amžinosios mirties (Ef 2, 5–6)

TEIGIAMĄ Padaryti žmogų: a) teisų (Rom 3, 21–26; 5, 1) b) šventą (Rom 6, 1–4; 12, 1–2) c) laisvą (Gal 5, 1; 2 Kor 3, 17) d) palaimintą – 1) bendryste su Dievu (Ef 2, 13) 2) širdyje „išlieta“ Dievo meile (Rom 5, 5) 3) amžinuoju gyvenimu (Ef 2, 1. 5; Kol 3, 1–4)

Atkreipkite dėmesį, kad kiekvienai blogybei priešpriešinama atitinkama palaima. Taigi būti išgelbėtam reiškia būti išvaduotam nuo didžiausio blogio ir apdovanotam didžiausiu gėriu. Pažadėtosios palaimos susijusios su praeitimi, dabartimi ir niekada nesibaigiančia ateitimi. Prie jų priskiriamas ir nuteisinimas, pašventinimas bei pašlovinimas. Išgelbėtojo būklė priešinama „mirštančiojo“ ar „žūstančiojo“ būklei (plg. Lk 19, 10; Jn 3, 16). „<...> kiekvienam“, tai yra neatsižvelgiant į rasę, tautybę, pilietybę, amžių, lytį, socialinę padėtį, išsilavinimo ar išauklėjimo lygį ir pan. (plg. Iz 45, 22; Jn 4, 42; 1 Tim 1, 15).

Bet atkreipkite dėmesį į tam tikrą išlygą – „[kiekvienam] tikinčiajam.“27 O kas yra „tikėjimas“? Tikėti – tai pasitikėti, pasikliauti, remtis į amžinojo Dievo rankas, būti įsitikinusiam (Hbr 11, 1), kad per Kristų ir Jo išperkamąją auką mano nuodėmės atleistos, skola dovanota, ir aš esu Karaliaus įvaikintas: 27 Kur kas dažnesnis vertimas „kiekvienam, kuris tiki“ neabejotinai yra teisingas. Tačiau jis neatitinka originalo, kur 16 eilutėje esantis dalyvis πιστεύοντι, o 17 eilutėje dvi daiktavardžio formos πίστευως bei πίστιν etimologiškai giminingos, tai yra turi bendrą šaknį. Tad jei šis giminingumas išlaikomas ir vertime, tai ar ne paprasčiau suprasti ir visą ištrauką (16–17 eil.)?

Su tuo pačiu (neatitikimu) susiduriama ir tekste lotynų kalba, taip pat vertimuose į prancūzų, ispanų ir kt. kalbas. Bet vertimai į vokiečių, olandų, fryzų, švedų, danų ir Pietų Afrikos kalbas yra labai sklandūs.

68 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 16–17

Esu Tėvo palaikomas.

Jo švelniai globojamas; Einu ar miegu, visą laiką Esu Jo saugomas.

Ištrauka iš C. H. Morris „Kai brėkšta aušra“ (When the Early Morning Breaking)

Medžio, kurio šaknys – malonė, o vaisiai – geri darbai, kamienas yra tikėjimas. Tai sankaba, jungianti traukinį (žmogų) su garvežiu (Dievu). Tikėjimas – tai nusidėjėlio tuščia ranka, ištiesta Davėjo Dievo link. „<...> pirma žydui, paskui graikui.“ Toks eiliškumas buvo Dievo istoriškai suplanuotas. Ketvirtame skyriuje, iš dalies net Rom 1, 16, apaštalas Paulius parodo, kad išgelbėjimo Evangelija abiem malonės laikotarpiais iš esmės ta pati. Tačiau Dievas nurodė, kad pirmiausiai ji būtų apreikšta visiems žydams. Senojo Testamento malonės laikotarpiu žydai turėjo pirmumo teisę (žr. Ps 147, 19–20; Am 3, 2). Savaime suprantama, kad pradėjus veikti Naujojo Testamento malonei, šis „pranašumas“ išnyko ne iš karto (Rom 3, 1–2; 9, 4–5). Siųsdamas mokinius, Jėzus liepė eiti tik pas „pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 10, 5–6). Ir kai apaštalas Paulius vykdė jam duotą užduotį, pasitaikius galimybei, jis ir jo bendražygiai pirmiausiai Evangeliją skelbė žydams.

Bet ilgainiui viskas pasikeitė ir tai neigti beprasmiška, nes Šv. Rašte šiuo klausimu pasisakoma labai aiškiai. Net ir Senojo Testamento malonės laikotarpiu Dievas labai aiškiai kalbėjo, kad išgelbėjimas neapsiriboja viena tauta (žr. Pr 12, 3; 22, 18; Ps 72, 87; Iz 60, 1–3; 61, 1–3 (atsižvelgiant į Lk 4); Mal 1, 11). Vis plačiau duris atverdavo ir pats Jėzus (Mt 8, 10–12; 28, 19–20; Lk 14, 23; 17, 11–19; 20, 9–16; 24, 45–47; Jn 3, 16; 4, 35–42; 10, 16). Žydams atsisakius priimti Evangeliją, apaštalai Dievo nurodymu ją paskelbė pagonims (Apd 13, 46; 18, 5– 6; 19, 8–9). Dievo įkvėptas apaštalas Paulius moko, kad žydus ir pagonis skirianti pertvara buvo visiškai sugriauta (Ef 2, 11–22) ir kad dabar nėra skirtumo tarp žydo ir graiko (Rom 10, 11–12). Todėl durys plačiai atvertos „ir graikams“, tai yra tautoms, taigi ir pagonims. Evangelija tapo Dievo galybe išgelbėti kiekvienam tikram tikinčiajam.

Kyla klausimas, kaip apaštalas Paulius įrodo, kad Evangelija iš tiesų yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam, kuris tiki? Atsakymą randame 17 eilutėje: „Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.“ Iš konteksto išimtą frazę, kuri Biblijoje anglų kalba verčiama kaip „teisumas iš Dievo“ (vert. pastaba), galima versti kaip „Dievo teisumas“ (žr. AV). Kyla klausimas, ką ji reiškia.

69 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 17

Kaip dėl to kankinosi M. Liuteris! Ši teologinė problema nedavė jam ramybės tol, kol vieną dieną Dievo apšviestas staiga suprato, kad čia kalbama ne apie Dievo baudžiamąjį teisingumą, bet apie Dievo aukščiausiąja malone pakaitinės Kristaus atpirkimo aukos pagrindu nusidėjėliui dovanai užskaitomą teisumą, tampantį nusidėjėlio savastimi per Dievo duotą tikėjimą. Pati laimingiausia didžiojo reformatoriaus gyvenimo diena buvo tądien, kai paaiškėjo, jog Rom 1, 17 kalbama apie tikinčiajam Dievo maloningai paskelbtą teisumo nuosprendį. Veikale, kurį galėtume pavadinti M. Liuterio „Laiško romiečiams komentaru“, rašoma: „Šio laiško tikslas ir esmė – sumenkinti, pažeminti ir paniekinti visokią kūnišką išmintį ir teisumą <...> ir patvirtinti bei pabrėžti [įrodyti, kad ji didelė] nuodėmės, kad ir kaip jos nesuvokiame, tikrumą.“ Toliau pabrėžiama, kad visuomet būta žmonių – ir žydų, ir pagonių, tikinčių žmogaus gerumu. Apie tokius apaštalas sako: „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1, 22). Po to M. Liuteris parodo, kad Laiške romiečiams apaštalas moko visiškai priešingai, tai yra žmogus tampa geras tik vienu būdu – priimdamas Dievo suteikiamą teisumą. Reformatorius teigia: „Nes Dievas nori, kad mus gelbėtų ne mūsų pačių susikurtas, bet su mumis nesusijęs, ateinantis iš šalies, ne žemiškasis, o dangiškasis teisumas.“28 Šis M. Liuterio potyris pakeitė jo požiūrį į Bibliją. Nuo tos akimirkos Šv.

Raštas jam tapo šviesą ir džiaugsmą teikiančia knyga. Tarsi išlaisvintas iš tamsių požemių, jis buvo išvestas į skaisčią dienos šviesą, kurioje galėjo kvėpuoti tyru ir šviežiu oru. Dabar jo širdį ir mintis pripildė visokį pažinimą pranokstanti Dievo ramybė.

Ar M. Liuterio patirtis nebuvo tokia pati, kaip ir apaštalo Pauliaus? (žr. Fil 3, 1–14). Laiškas romiečiams toks nuostabus ne tik todėl, kad yra Dievo įkvėpimo vaisius, bet ir apaštalo atsivertimo potyrio rezultatas.

Ir M. Liuteris, ir J. Kalvinas sąvoką „Dievo teisumas“ apibrėžė kaip teisumą, leidžiantį stoti Dievo akivaizdon. Nekyla nė menkiausios abejonės, kad šioje Šv.

Rašto vietoje apie tokį teisumą ir kalbama. Tačiau lieka klausimas: „Ar daugiau nieko nereikia?“ Svarstydami abu reformatoriai iš tiesų priduria, kad teisumą, apie kurį kalba apaštalas Paulius, Dievas dovanoja ar suteikia nusidėjėliui, Šventosios Dvasios galybe per tikėjimą jį priimančiam, tai yra pasiimančiam Kristų ir visas Jo teikiamas malones.

Tai, kad šis požiūris teisingas, išaiškėja tada, kai skaitome paties apaštalo Pauliaus paaiškinimus. Nagrinėdamas tą patį klausimą, Fil 3, 8–9 apaštalas 28 Luther, Martin. Lectures on Romans, tr. of Römerbriefvorlesung, (Vol. 56 of the Weimar edition of Luther’s Works), Philadelphia, 1961, p. 3, 4.

70 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 17

rašo: „<...> kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.“ Dabar akivaizdu, kad ir čia, Rom 1, 17, nagrinėjamą terminą reikėtų versti „teisumas iš Dievo“, tai yra kad jo autorius, Dievas, suteikia nusidėjėliui gerą vardą, kurį pastarasis priima tikėjimu. Nuo pradžios iki galo šis teisumas yra sola fide („tik tikėjimu“)29 (žr. Rom 3, 28).

Bet net ir šis tikėjimas yra Dievo dovana, nes viską lemia aukščiausioji Dievo malonė, o ne darbai. Žr. NTC on Ephesians 2:8–10.

Tačiau nederėtų aiškinti, kad tikėjimas – tai Dievo veiksmas. Mes patys turime priimti Kristuje Jėzuje apsireiškusį triasmenį Dievą. Tikėti turime mes.

Dievas už mus netikės. Tokia nuostata atitinka Šv. Raštą (žr. Jn 3, 16; Fil 2, 12–13; 2 Tes 2, 13)30. Be to, nereikia pamiršti, kad iš Dievo ateina ne tik tikėjimo dovana, bet ir galia tikėti. Jam vienam tebūna šlovė! „<...> kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.“ Supažindindamas su šia guodžiančia doktrina apaštalas Paulius nieko nauja nepasako. Frazė „kaip parašyta“ parodo, kad jo mokymas grindžiamas Senuoju Testamentu. Ir iš tiesų Biblijoje, kuri buvo žinoma ir apaštalui, ir jo adresatams, nuolat kartojama, kad teisumas, o todėl ir išgelbėjimas, – Jahvei priklausantis lobis. Iš savo aukščiausios malonės šią dovaną Jis teikia tam, kuris Juo pasitiki.

Tai paaiškėja perskaičius kelias ištraukas. Žinomiausia ir nuostabiausia, be abejo, yra Iz 12, 2: „Dievas tikrai yra mano išganymas. Aš juo pasitikiu ir esu be baimės, nes jis yra mano tvirtybė ir mano giesmė, – jis mano gelbėtojas!“ Atkreipkite dėmesį ir į šias Šv. Rašto eilutes: „Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!“ (Pr 49, 18) „Išgelbėk mane, mano Dieve!“ (Ps 3, 8) „<...> esi Dievas, mano Gelbėtojas“ (Ps 25, 5).

29 Pasakymas „iš tikėjimo į tikėjimą“ pernelyg trumpas ir paprastas, kad būtų sudėtingai aiškinamas.

Todėl nepritariu, pvz., K. Bartho požiūriui, kad ši frazė reiškia „nuo Dievo ištikimybės prie žmogaus tikėjimo“, ar J. Murray’aus požiūriui, kad šia glausta fraze apaštalas išreiškė tokią mintį: „Šį teisumą gauname tik tikėdami ir visi tikintys jį gauna“. Dažniausiai tokią trumpą frazę geriausia aiškinti paprastai. Vadovaujantis tokia taisykle, ši frazė greičiausiai reiškia: „nuo pradžios iki galo (ar nuo pirmojo iki paskutiniojo) tikėjimu“. Šiam aiškinimui pritaria ir C. E. B. Cranfieldas, C. R. Erdmanas, E. F. Harrisonas, C. Hodge’as ir H. Ridderbosas.

30 Ar todėl nekyla mintis, kad R. C. H. Lenskis, kuris praturtino bažnyčią puikiais komentarais, savo veikale (Interpretation of St. Paul’s epistle to Romans, Columbus, p. 83) pateikia neapgalvotus teiginius?

T. p. žr. R. C. H. Lenskio komentarus apie tai, ką jis vadina „klaidinga kalvinistine egzegeze“ (p. 9).

71 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 17

„VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis?“ (Ps 27, 1) Baimė – pasitikėjimo priešybė. „Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę, nes jis padarė nuostabių dalykų. Jo dešinė ir šventumo petys laimėjo pergalę. VIEŠPATS paskelbė savo išganymą, tautoms parodė savo teisumą“ (Ps 98, 1–2). Šiose ir dar kitose Šv. Rašto vietose matyti, kaip tampriai išgelbėjimas susijęs su teisumu. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS; jis mane išgelbėjo“ (Ps 118, 14). „Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE“ (Ps 119, 174). „Aš pats įgyvendinu savąjį teisumą; jis nebetoli, mano išganymas nevėluos“ (Iz 46, 13). „Įvykdysiu savo pergalę; mano išganymas ateis kaip šviesa, ir mano rankos teis tautas; <...> mano išganymas tvers per amžius, ir manasis teisumas niekada nesusidėvės. <...> mano teisumas tvers per amžius, ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“ (Iz 51, 5–8). „Mano rankoje – jų pergalė [išteisinimas]“, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Iz 54, 17). „Jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste“ (Iz 61, 10). „Dėl Siono aš netylėsiu, dėl Jeruzalės nenurimsiu, kol jos teisumas nesušvis kaip aušra ir jos pergalė (anglų k. vertime „išgelbėjimas“ – vert. pastaba) nesuliepsnos kaip deglas“ (Iz 62, 1).

Rom 1, 17 apaštalas beveik pažodžiui cituoja Hab 2, 4b „Teisusis gyvens tikėjimu“. Esama tokių, kurie primygtinai reikalauja Rom 1, 17 versti taip: „Bet teisusis tikėjimu gyvens“. Kitaip tariant, jie „tikėjimą“ sieja su „teisumu“, o ne su „gyvens“. Jų argumentai manęs neįtikina. Besidomintiems šiuo klausimu patarčiau perskaityti išnašą31.

31 Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad ἐκ πίστεως sietinas su ζήσεται, o ne δίκαιος: a) Ištraukoje (originale) iš pranašo Habakuko knygos frazę „ištikimybe“ ar „tikėjimu“ logiškiausia

72 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 17

Karaliaujant nedorėliui Jehojakimui (608–597 m. pr. Kr.) pasirodo pranašas Habakukas. Pranašui atrodo, jog nedorėliai lieka nenubausti, ir tai neduoda jam ramybės. Matyt, Jahvė pakančiai žiūri į varguolių priespaudą, vaidus, barnius, smurtą ir pan. Todėl pranašas pradeda klausinėti Jahvės, Jam skundžiasi, prieštarauja, laukia atsakymo. Pirmasis pranašo Habakuko klausimas būtų toks: „Kodėl Jahvė leidžia, kad Judo nedorėliai engtų teisiuosius?“ Jahvė atsako, kad nedorėliai bus nubausti, nes ateina chaldėjai (babiloniečiai). Bet toks atsakymas pranašo netenkina. Todėl jis vėl klausia: „Kodėl Jahvė leidžia chaldėjams bausti hebrajus, kurie vis dėlto šiek tiek teisesni už chaldėjus?“ Pranašas atsistoja ant pylimo ir laukia atsakymo.

Jam atsakoma taip: „Chaldėjai taip pat bus nubausti. Tiesą sakant, visi nusidėjėliai bus nubausti, <...>, bet teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ Jam garbė ir pareiga pasitikėti Dievu net ir tada, kai „nesupranta“ Jahvės darbų teisingumo. Žmogus iš tiesų gyvens ir klestės tik nuolankiai pasitikėdamas ir ramiai pasikliaudamas Dievu.

Tačiau iš tikrųjų Jahvė daro kur kas daugiau, nei tik liepia pranašui tikėti.

Tikėjimą sustiprina nuostabia laipsniškai atskleidžiama vizija. Habakukas pamato nuo Parano kalno nužengiantį Jahvę. Nužengęs VIEŠPATS tvirtai atsistoja ant žemės ir ją sudrebina. Virpa ir plyšta Kušano ir Midjano krašto palapinių dangos. Bet pranašas nerimsta ir dar paklausia: „Kas patirs Dievo rūstybę? Ar tik žemė? O gal ir Judas?“ Galiausiai ateina atsakymas, kad Jahvė sunaikins chaldėjus, o savo tautą išgelbės.

Jahvės pasirodymas buvo toks baugus ir siaubingas, audra riaumojo ir kalnai drebėjo taip baisiai, kad pranašas visas drebėjo. Bet pamatęs, kad

sieti su „gyvens“ (žr. Lesser, I. Twenty–Four Books of the Holy Scriptures. New York, n. d., Vol. II, p. 959) „Bet teisusis visada gyvena (patikliu) tikėjimu.“ b) Jei apaštalas Paulius būtų norėjęs „tikėjimu“ susieti su „teisusis“, veikiausiai vietoje ὁ δὲ δίκαιος ἐκ πίστεως būtų parašęs ὁ δὲ ἐκ πίστεως δίκαιος. c) Čia, 17b eil. frazė ἐκ πίστεως atitinka ankstesnę tos pačios eilutės frazę, kuri taip pat priklauso tariniui, o ne veiksniui. d) Apaštalo Pauliaus laiškuose paralelės su „teisus tikėjimu“ nėra. Rom 5, 1 nelaikytina paralele. e) Jei Rom 1, 17 ἐκ πίστεως siejame su δίκαιος, ar nederėtų tą patį padaryti ir Gal 3, 11, kur tas pats autorius dėl tų pačių priežasčių cituoja tą pačią eilutę iš Senojo Testamento? Pagal Laiško galatams kontekstą akivaizdu, kad pagal prasmę turi būti „gyvens tikėjimu“, o ne „teisus tikėjimu“. Tai parodo ir pirmiau, ir po to einantis kontekstas, kur „gyvens tikėjimu“ priešpriešinamas „įstatymu niekas nenuteisinamas“ ir „kas juos vykdo, tas gyvens jais“. Negalima Gal 3, 11 laikytis vienos gramatinės konstrukcijos, o Rom 1, 17 – kitos. f ) Jei verčiame „tas, kuris nuteisintas tikėjimu (arba „teisusis tikėjimu“), gyvens“, pabrėžiame ne tai, ką reikia. Pagal visą kontekstą aišku, kad apaštalas Paulius pabrėžia ne „kas juos vykdo, tas gyvens jais“, o „gyvens tikėjimu“.

Atidžiai perskaitęs ir išnagrinėjęs priešingą nuomonę pagrindžiančius C. E. B. Cranfieldo argumentus, negaliu su jais sutikti, bet viliuosi, kad dėl teisybės visi perskaitys Cranfield, C. E. B., op. cit., 101–102.

73 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 17; 1, 18–31

Jahvė nusileido ginti savo tautos, Habakukas liaunasi klausinėjęs apie Dievo apvaizdą ir savo širdį išlieja nuostabioje pasitikėjimo giesmėje: „Nors figmedis nežydėtų <…>, aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano.“ Taigi apaštalas Paulius negalėjo pasirinkti geresnės citatos, kaip (iš) pranašo Habakuko pranašystės. Ištrauka puikiai atitinka aplinkybes! Visais laikais ir visomis aplinkybėmis atsakymas į klausimą: „Ką daryti, kad Dievas mane priimtų?“ yra vienas – „Teisusis gyvens tikėjimu“. „Ramybė ir pasitikėjimas – jūsų jėga“ (Iz 30, 15).

Apaštalo Pauliaus doktrina atitinka ne tik Senojo Testamento mokymą – klausimas, kurį apaštalas išsamiai nagrinėja 4 skyriuje, sutampa ir su Kristaus gyvenimo žemėje dienomis skelbiamu mokymu (žr. NTC on Luke 18:9–14, p. 818–821).

Rom 1, 16–17 ir Gal 3, 11 išdėstytą apaštalo mokymą galime apibendrinti šiomis eilėmis:

Jokie mano rankų darbai atlikti Atitikt Tavo Įstatymo negali; Nei mano ašarų karčių upeliai, Nei mano amžinas uolumas gali Išpirkti mano nuodėmes. O, ne!

Tik Tu, tik vienas Tu turi išgelbėti mane.

A. M. Toplady „Amžių uola“ (The Rock of Ages)

18 [Nes] Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. 19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė. 20 [Nes] Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. 21 Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. 22 Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili 23 ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus32. 24 Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus. 25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! 26 Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. 27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama. 28 Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera. 29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. 30 Jie – šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,

32 Arba „ropojančias būtybes bei šliaužiojančius padarus“.

74 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 18 31 neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. 32 Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

2. Tokio nuteisinimo reikia pagonims „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo“ Rom 1, 18–32 18 eil.: „[Nes] Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu.“ Apie kokius žmones apaštalas Paulius kalba Rom 1, 18–32? Vieni tvirtina, kad šioje dalyje žodis „pagonys“ visiškai neminimas, be to, kai kurios čia išvardytos nuodėmės būdingos abiem grupėms – ir žydams, ir pagonims.

Todėl darytina išvada, kad apskritai šioje Šv. Rašto vietoje apaštalas turi galvoje neatgimusius žmones, o ne tik pagonis.

Toks požiūris iš dalies teisingas (žr. Rom 2, 1). Bet, kita vertus, juk tam tikri išvardyti bruožai būdingesni pagonims, o ne žydams. Pavyzdžiui, stabų garbinimas (Rom 1, 23; t. p. Rom 1, 26–27). Dažniausiai minėti žmonės apie Dievą sužinodavo ne per ypatingąjį, bet per bendrąjį apreiškimą (Rom 1, 19–20). Be to, Rom 2, 1 aiškiai pereinama prie diskusijos apie kitos grupės žmones, t. y. apie žydus (žr. Rom 2, 17). Šis perėjimas taip pat parodo, kad iki tol apaštalas Paulius kalbėjo apie pagonis. Pagaliau Rom 3, 9 apaštalas aiškiai pasako, kad kalbėta apie dvi grupes žmonių – žydus ir pagonis (čia minimus atvirkštine tvarka). Todėl prieiname prie išvados, kad Rom 1, 18–32 daugiausia kalbama apie pagonis, nors iš tiesų ne visi jie buvo vienodai kalti dėl išvardytų ydų.

Jungtuko „nes“ nevalia palikti neišversto, kadangi juo 18 eilutė susiejama su 16 ir 17 eilutėmis. Paaiškinimas būtų toks: nėra kito būdo būti išgelbėtam, kaip priimti tikėjimo Evangeliją, nes Dievo rūstybė dėsningai apsireiškia žmogui, negalinčiam išsigelbėti nei gerais Įstatymo darbais, nei kitomis priemonėmis.

Kas yra Dievo rūstybė? (Žr. t. p. Jn 3, 36; Rom 9, 22; Ef 5, 6; Kol 3, 6; 1 Tes 1, 10). Dievo rūstybė – tai suvaldytas Dievo pasipiktinimas. Pasipiktinimas nėra įtūžis, kuris dažniausiai pereina prie įniršio ar staigių pykčio proveržių.33 Kai Naujajame Testamente minima Dievo rūstybė, nurodoma galutinė Dievo keršto apraiška arba, kaip šiuo atveju, ji numanoma pagal kontekstą.

33 Daugiau apie tai skaitykite Trench, R. C. Synonyms of The New Testament. Grand Rapids, 1948 (reprint), par. 37. Žr. t. p. Rom 2, 8 komentarus.

75 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 18–19

„<...> apsireiškia <...>“, tai yra Dievo rūstybė tampa matoma, pavyzdžiui, per tvaną (Pr 6–8), Sodomos ir Gomoros sunaikinimą (Pr 19), Egipto negandas (Iš 6–12) ir Dievo rūstybės dubenis (Apr 16). Šv. Raštas byloja, kad kiekvienu atveju ši rūstybė nužengia iš dangaus. Danguje gyvenantis Dievas ją išlieja ant darančiųjų „visokią bedievystę ir neteisybę“.

Nederėtų manyti, kad šios dvi sąvokos – bedievystė ir neteisybė – visiškai nesusijusios, tarsi pirmoji būtų vartojama tik religiniame, o antroji – tik etiniame kontekste arba pirmoji susijusi tik su pirmąja Įstatymo plokšte, o antroji – su likusiu Įstatymu. Abi šios sąvokos reiškia nuodėmę – maištą Dievo atžvilgiu.

Bedievystė reiškia, kad stokojama pagarbos Dievui, o neteisybė – pagarbos Dievo potvarkiams, Jo šventam Įstatymui. Tai, kad 18 eilutė užbaigiama vienu žodžiu „neteisybė“, aprėpiančiu abiejų sąvokų reikšmes, parodo, jog šios dvi sąvokos labai tampriai susijusios. „<...> kai teisybę jie [žmonės] užgniaužia34 neteisingumu <...>“ Kitose Šv. Rašto vietose taip pat sakoma, kad nedorėliai bando užgniaužti tiesą. Kvailys nuolat stengiasi įtikinti save, kad „Dievo nėra“ (Ps 14, 1; t. p. Ps 73, 11; Rom 2, 15). Net ir išgirdęs Dievo balsą per ypatingąjį apreiškimą, jis vis tiek nepasiduoda (žr. Mk 6, 20. 26–27), pvz., Erodo Antipo atveju. Taigi juo labiau nusikaltėlį kaltina sąžinė, juo daugiau jis užsikietina.

Bet ar iš tiesų pagonys pažino tiesą tiek, kad juos galima būtų apkaltinti nuolatiniu mėginimu ją užgniaužti? Atsakymą randame kitoje eilutėje: 19 eil.: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė.“ Net ir be ypatingojo apreiškimo per Evangeliją, kurios daugybė pagonių niekada nėra girdėję, Dievas leido ir toliau leidžia save pažinti per istoriją, gamtą ir sąžinę. Todėl toliau pabrėžiama, kad Dievo ypatybės regimos gamtoje, tai yra suvokiamos iš Jo kūrinių. Tai nereiškia, kad žmogus savo paties iniciatyva galėjo pažinti Dievą, bet, kaip ištraukoje ir teigiama, Dievas jiems35 leido suprasti tai, ką galima suprasti iš bet kurios Jo kūrinijos srities.

34 Šio pres. act. partic. κατεχόντων konotacijos naudai byloja tokie argumentai: a) Pats veiksmažodis numano pastangas, bet jei vartojamas kontekste, kuris byloja apie veiksmą, vykstantį esamuoju laiku ar vykusį būtuoju laiku (pvz., Lk 4, 42), reiškia mėginimą (žr. De Witt Burton, E. Syntax of the Moods and Tenses in New Testament Greek. Chicago, 1923, p. 8. b) Net kai kurie iš tų egzegetų, kurie šį veiksmažodį verčia atitikmeniu „kurie užgniaužia“ ir pan., savo komentaruose kalba apie bedievių pastangas užgniaužti tiesą. c) Veiksmažodžio konotaciją atskleidžia ir tai, kad artimiausiame kontekste (19, 20, 21 eil.) mažiausiai tris kartus patikinama, jog nedorėliams nepavyksta tiesos nuslopinti ar ją paslėpti. Jie nusideda prieš aukštesnį pažinimą (žr. Rom 1, 28 ir 32 komentarus).

Apie šio esamojo laiko dalyvio konotaciją skaitykite Cranfield, C. E. B., op. cit., p. 112.

35 Vietoje įprasto datyvo linksnio galima vartoti ἐν αὐτοῖς; matyt, todėl čia ir pavartota „jiems“ (žr.

LNT (A and G), p. 260.

76 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 20

20 eil.: [Nes] Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.“36 Ir vėl susiduriama su labai reikšmingu jungtuku „nes“. Juo ne tik pratęsiama, bet ir pagrindžiama 19 eilutėje išsakyta mintis. Sakinį pradėjus šiuo jungtuku, galima grįžti prie pirmiau pasakytos minties (18 eil.), nurodančios nedorėliams apsireiškiančios Dievo rūstybės priežastį – nepateisinamus jų nedorus darbus!

16–17 eilutėse apaštalas Paulius kalbėjo apie Dievo apreiškimą per išgelbėjimo Evangeliją. O 19 ir 20 eilutėse nuo ypatingojo apreiškimo pereinama prie bendrojo. Dabar apaštalas kalba apie kūrinius, tai yra Dievo kūriniuose ar gamtoje regimą Dievo apreiškimą.

Atkreipkite dėmesį į frazę „jo [Dievo] neregimosios ypatybės“. Visame Šv.

Rašte, ypač toliau nurodytose ištraukose, teigiama, kad Dievas yra neregimas: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). „<...> jis [Dievo mylimas Sūnus] yra neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui <...>“ (1 Tim 1, 17). „<...> tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hbr 11, 27).

Toliau įvardijamos šios neregimosios Dievo ypatybės ar savybės – „jo amžinoji galybė ir dievystė“.

Visi Dievo darbai (Ps 111, 2; 118, 17; 119, 27; 139, 14; 145, 10), Izraelio išlaisvinimas iš Egipto (Iš 20, 1–2) ir Jo tautai parodyta švelni meilė (Įst 33, 27) 36 Reikia paaiškinti tam tikrus tekstui graikų kalba būdingus dalykus: a) ἀόρατα <...> καθορᾶται. Matyt, oksimoronas pavartotas sąmoningai. b) καθορᾶται – žodžio καθοράω 3 per. s. pres. pass. indicat. (κατά – perfect ir ὁράω – „matyti“) – „aiškiai matyti“. c) νοούμενα – žodžio νοέω nom. pl. n. pres. pass. partic., reiškiantis „suvokti, suprasti“. Dalyvinė forma susijusi su daiktavardžiu νοῦς, kuris, atsižvelgiant į kontekstą, gali turėti vieną iš šių reikšmių: „protas, intelektas, sumanumas, mintis, supratimas, požiūris, nusistatymas“. Šioje ištraukoje νοῦς reiškia intelektą ir (ar kartu) atsakomybės jausmą. Nurodyta visa žmogaus proto ir moralės būklė. Šia prasme νοούμενα galima aiškinti kaip „suvokiamas“ ar „suprantamas“. Kaip καθορᾶται pažymimasis prieveiksmis, νοούμενα dalyvis parodo, kad καθορᾶται apibūdinama ne tik fizinė rega. d) ἀΐδιος (iš ἀεί) – „amžinai tveriantis, amžinas“. e) εἰς τὸ εἶναι nebūtinai reiškiamas šalutinio tikslo sakiniu. Šiuo atveju labiau pagrįstas būtų šalutinis sakinys, reiškiantis rezultatą (žr. Gram. NT, p. 1003; LNT (A and G), p. 228 (4 e punktas).

77 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

1, 20 ROMIEČIAMS

byloja apie amžinąją Dievo galybę ir niekada nesumenkstančią visagalybę.

Psalmių autoriai ir pranašai nuolat kalbėjo apie galingus Dievo darbus: niekas nesulaiko Jo rankos (Dan 4, 35), Jis daro, ką panorėjęs, Jam nėra negalimų dalykų (Pr 18, 14; Jer 32, 37).

Tačiau šiame kontekste kalbama ne apie galingus istorinės reikšmės Dievo darbus, o veikiau apie Jo kūrinius, kurie žmogui matomi nuo neatmenamos senovės, tiesą sakant, nuo pasaulio sukūrimo ir paliekantys neišdildomą įspūdį.

Apaštalas Paulius mąsto apie Dievą, sukūrusį dangų ir žemę ir įtvirtinusį juos amžinaisiais potvarkiais (Pr 1; Ps 104). Jis galvoja apie tą, „kuris padarė Sietyną ir Šienpjovius, mirtiną tamsą paverčia rytmečiu, dieną pakeičia naktimi“ (Am 5, 8). Žodis „dievystė“ nusako nuostabių Dievo savybių visumą, o atsižvelgiant į mūsų nagrinėjamą kontekstą, ypač tų, kurios žmogui palieka neišdildomą įspūdį – pasaulyje matomą Dievo galią, išmintį ir gerumą. Daugiau apie tai kalbama Ps 8; Ps 19, 1–6; Iz 40, 21–22. 26.

Sakinys „Jo neregimosios ypatybės <…> aiškiai įžvelgiamos protu“ tiksliai perteikia originalo prasmę, tačiau išversta frazė netenka pastarojo grožio.

Originale graikų kalba, kažkaip aiškiau nei vertime anglų kalba, du savo forma panašūs žodžiai išreiškia tariamą prieštaravimą. Jei norite, vadinkite tai paradoksu ar oksimoronu. Vertimas „Jo neregimosios ypatybės <...> aiškiai matomos“ labiau atitiktų originalą.

Bet kaip galima matyti neregimą? Neregimųjų Dievo ypatybių kūno akys nesugeba įžvelgti. Bet vis dėlto, kai kūno akys regi Dievo sukurto pasaulio grožį, siela patiria neišdildomą įspūdį, nes aiškiai mato Dievo kūriniuose, tai yra Jo darbuose, atsispindinčią galią.

Belgų išpažinimo 1 straipsnyje, aiškinant Rom 1, 20, kalbama apie „pasaulio sukūrimą, išsaugojimą ir valdymą. Jis mums kaip pati dailiausia knyga, kurioje per visus padarus – mažus ir didelius – aiškiai pamatome neregimąsias Dievo ypatybes, net ir Jo amžinąją galybę bei dievybę, o, pasak apaštalo, visų šių ypatybių užtenka, kad žmonės įsitikintų ir liktų nepateisinami.“ „<...> taigi jie nepateisinami.“ Nors viskas aplink byloja ne tik apie Dievo buvimą, bet ir Jo neribotą galią, nuostabų gerumą ir neprilygstančią išmintį, žmogus vis tiek Kūrėjo nepripažįsta savo Dievu ir Jo nepagarbina.

Ir be žmonijos išradimų – mikroskopo ar teleskopo – žmonės tyrinėjo visatos platybes ir stebėjo, kaip tvarkingai dangaus kūnai skrieja savo orbitomis, kaip lapai išsidėsto ant stiebo, vanduo nukeliauja nuostabų Dievo sumanytą raidos ratą (garuoja, sudaro debesis, laša, suformuoja telkinius), sėkla paslaptingai išauga į augalą – ne bet kokį, o būtent tą, kuris ir subrandino sėklas, kaip aušros drovus raudonis virsta didinga dangaus sfera, paukščiai, nesimokę statybos

78 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 20–21

meno, įgudusiai „stato“ savo namus, kaip visoms gyvoms būtybėms dosniai parūpinama maisto, gyvi padarai prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos, pvz., kupranugaris lanksčiomis kanopų pagalvėlėmis grakščiai bėga biriu dykumų smėliu, ir taip toliau. Be to, Dievas kalba ir per savo kūrinius, ir per žmogaus sąžinę (Rom 2, 15). Įrodymų – nesuskaičiuojama daugybė, tačiau jokios pagarbos, jokios padėkos. Todėl jų elgsena ir nepateisinama!

21 eil.: „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.“ 21 eilutėje paaiškinamas ir išplėtojamas 18 eilutės šalutinis sakinys ir 20 eilutė. Taip pat patvirtinamas teiginys, kad nedorėliai nuolat stengiasi neteisybe užgniaužti jiems be paliovos apreiškiamą tiesą, todėl jie nepateisinami.

Pažinę Dievą iš darbų, žmonės Jo nepagarbino – nepripažino savo Dievu, neparodė deramos pagarbos ir nesuteikė Jam priklausančios šlovės. Nepadėkojo ir už nuolat gaunamas palaimas. Apie tai, kad Dievo palaimų turėjo apsčiai, byloja Mt 5, 45; Lk 6, 35; Apd 14, 17. Ir nors tam tikros palaimos yra bendros visiems, ne visi už jas dėkoja. Tai puikiausiai pavaizduota Lk 17, 11–19.

Užuot pašlovinę Dievą už visas teikiamas gėrybes, jie tuščiai svarstydami paklydo. Užuot pasielgę pagal giesmės žodžius („Pakelkite širdis, balsus, / Kol džiaugiasi sielos visų, / Savo Dievu aukštybėse.“), savo mintyse ir širdyse žmonės nepakilo aukščiau žemės ir toliau kalbėjosi patys su savimi, ginčijosi ir spėliojo. Širdyse nebuvo nei padėkos, nei pagarbos. Tokios širdys bevertės, tiesą sakant, dar blogiau.

Kai apsigavę ir nedėkingi žmonės pradeda remtis tik savo protu ir spėlionių niekada netikrina su gamtoje, istorijoje, sąžinės akimis regimomis Dievo apraiškomis, o ypač, jei turi galimybę, su Dievo žodžiu, jų neišmanios širdys aptemsta. Tokia tamsa byloja apie atbukusį protą, emocinę neviltį ir dvasinį ištvirkimą.

Atkreipkite dėmesį į pasakymą „neišmanios širdys“. Apaštalo Pauliaus laiškuose žodis „širdis“ ir vienaskaita, ir daugiskaita parašytas daugiau nei 50 kartų. Pasak apaštalo ir apskritai Šv. Rašto, širdis – žmogaus būties esmė, pagrindinis visų jo minčių, žodžių ir darbų šaltinis. Širdis – žmogaus motyvacijos galios versmė, paslėpta taip giliai, kad tik Dievas žino viską, kas slypi žmogaus širdyje (žr. Pat 4, 23; 23, 7; Jer 17, 9–10; Mt 12, 34; 15, 18–19; Lk 6, 45; Rom 8, 27; 1 Kor 14, 25; 1 Tes 2, 4).

Be abejo, tiksli šio žodžio reikšmė priklauso nuo konteksto. Kai kada apaštalas Paulius savo laiškuose vartodamas žodį „širdis“ ar „širdys“ labiau pabrėžia emocijas ar jausmus (Rom 1, 24; 9, 2), kartais – protą (Rom 10, 6–9) arba valią (Rom 2, 5).

Kadangi mūsų nagrinėjamoje eilutėje (Rom 1, 21) sakoma, jog žmonių širdys aptemo, iš to išplaukia, kad jų jausmai, mintys, žodžiai ir darbai yra

79 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 21-23

nepaprasto blogio paveikti. Jie negali blaiviai mąstyti, nepatiria ramybės ir džiaugsmo ir neturi valios laikytis Dievo duoto švento Įstatymo. Todėl rezultatai būna tragiški.

22–23 eil.: „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.“ Kaip pretenzijos skiriasi nuo tikrovės! Tai puikiai pavaizduota Jn 9, 40– 41.

Tačiau mūsų nagrinėjamoje ištraukoje kalbama konkrečiai apie pagonybės ir visų, kurie laikosi jos kvailų apeigų, aklumą. Kaip jau minėjome, toks aklumas nepateisinamas, nes prilygsta nuodėmingai kvailystei, kurios pavyzdžiai pateikiami toliau. „Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių“ (Pr 11, 4). „<...> Aramėjai sakė: ’VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas’“ (1 Kar 20, 28; žr. t. p. 23 eil.). „Dosnieji iš kapšio išpila auksą, <...> pasisamdo auksakalį, kad iš to jiems padarytų dievą, kurį jie garbintų, žemėn kniūbsti puldami. Dedasi jį ant pečių, nešiojasi visur; kai pastato jį vieton, jis stovi ten sustingęs ir nepajuda iš vietos.

Nors jie šaukiasi, jis negali atsiliepti nei išgelbėti jų iš nelaimės“ (Iz 46, 6–7).

Stulbinanti kvailystė! Aarono žodžius: „Kas iš jūsų turi aukso, tenusiima!’

Jie davė man, aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šis veršis!“ (Iš 32, 24) palyginkite su 4 eil.: „Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ Juk iš tikrųjų žmonės mainais į stabų garbinimą atsisakydavo savo tikėjimo Dievo šlove – tobulomis Jo savybėmis ir su jomis ateinančiomis palaimomis, teikiamomis tiems, kurie pasitiki Dievu. Jie nešiojantįjį iškeitė į nešiojamuosius (plg. Iz 63, 9 su Iz 46, 1) ir kaip apsikvailino!37 Šiame sąraše išvardijami žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdai. Žmogaus atvaizdas paminėtas pirmas. Ištisus amžius žmonės lenkėsi mirtingam žmogui, kniūbsčiomis puldavo prieš mirtingojo atvaizdą (žr. Dan 3 ir NTC on Matthew, p. 857).

Net ir šiandien įvairiuose sluoksniuose girdimas šūkis: „Dievas mums nedovanojo jokio Dievo. Išgelbės mus tik žmonija.“ 37 Galima daryti prielaidą, kad apaštalas Paulius norėjo pasakyti: „Apsimesdami išmintingais jie apsikvailino.“

80 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 22–23

Pridurdamas „<...> paukščių, keturkojų bei šliužų [roplių ir pan.] atvaizdus“, apaštalas Paulius laikosi pasakojimo apie žemės sukūrimą eiliškumo (Pr 1, 20–25). Čia vėl minimas gyvūno kaip garbinimo objekto atvaizdas. Prisiminkite aukso veršį prie Sinajaus kalno (Iš 32), aukso veršius Betelyje ir Dane (1 Kar 12, 28 ir toliau). Prisiminkite romėnus, kurie garbino erelį (žr. NTC on Matthew, p. 187–188). Pagonių stabai vaizduodavo ir šliužus, kurių atvaizdus retkarčiais pasidarydavo ir garbindavo žydai (Ez 8, 10). Žmonės garbino padarus ir atvaizdus, nors: a) Viešpats griežtai draudė garbinti stabus (Iš 20, 4–5; Įst 4, 15–19; 5, 8–9).

Garbinti danguje ar žemėje esančius kūrinius tiesiogiai arba netiesiogiai (per atvaizdus) visada buvo griežtai draudžiama. b) Lenkdamiesi prieš bet kurį objektą, išskyrus tikrąjį ir vienintelį Dievą, nedorėliai ir neišmanėliai labai daug prarasdavo. Šioje ištraukoje pasakyta, kad „<...> tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į <...> atvaizdus“. Šie žodžiai primena: Ps 106, 20: „Jie sukeitė Dievo garbę su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.“ Jer 2, 11: „Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O mano tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus!“ Net ir apokrifuose ši nuodėmė ir kvailystė buvo piktai pašiepiama. „Juk įgudęs dailidė nusikerta tinkamą medį, dailiai nulupa visą jo žievę ir, gražiai apdorojęs, padirba naudingą reikmenį, tinkamą kasdien naudoti. Nuo rankdarbio atlikusiais šipuliais jis išsiverda valgyti ir prisivalgo iki soties. Bet vieną niekam tikusį šipulį, kreivą ir pilną gumbų pagalį, jis pasiima ir atliekamu laiku kruopščiai drožia. Tą medį jis įgudusiai drožinėja ir suteikia jam žmogaus pavidalą arba išdrožia jį panašų į kokį nors bevertį gyvūną. Apglaistęs ryškiai raudonais dažais, nudažęs jo paviršių ir užtapęs visas dėmes, jis padaro jam tinkamą nišą ir įstatęs pritvirtina prie sienos vinimi. Jis pasirūpina, kad kartais nenukristų nuo sienos, nes žino, jog jis pats sau padėti negali. Juk iš tikrųjų tai tik paveikslas, ir jam reikia juo rūpintis. Tačiau žmogus, melsdamasis dėl nuosavybės, vedybų ar vaikų, nesigėdi kalbėtis su negyvu daiktu. Dėl sveikatos jis šaukiasi to, kas silpna, dėl gyvybės meldžiasi negyvam daiktui, globos maldauja visiškai bejėgį pagalį, laimingos kelionės – daiktą, negalintį paeiti, pelno, darbo ir sėkmingo amato prašo iš daikto, kuris negali rankų pakelti“ (Išm 13, 11–19, plg. Iz 40, 19 ir toliau).

Ir iš tiesų „Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę“ į paprastą atvaizdą!

81 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 23–24

Rom 1, 23 „šlovė“ turi kitą konotaciją nei Ps 106, 20; Jer 1, 11, nors abi panašios.

Nurodytose Senojo Testamento ištraukose „šlovė“ reiškia patį Dievą. Apaštalo Pauliaus ištraukoje šlovė žymi nepralenkiamą Dievo tobulumą ir didybę, Jo nuostabiųjų ypatybių visumą. Daugiau apie šį labai įdomų žodį „šlovė“ skaitykite išnašoje38.

Kaip Dievas atsako į nusidėjėlių (Rom 1, 22–23) pasirinktą nedorą elgseną, rašoma kitoje eilutėje: 24 eil.: „Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus.“ Atkreipkite dėmesį, kaip glaudžiai stabmeldystė (23 eil.) susijusi su ištvirkimu. Taip pat rašoma ir apokrifinėje Išminties knygoje: „Mintis darytis stabus buvo ištvirkimo pradžia, ir jų išradimas pagadino gyvenimą“ (14, 12).

Kalbėdami šia tema turėtume nepamiršti, kad apaštalas Paulius Laišką romiečiams rašė iš Korinto – miesto, liūdnai pagarsėjusio seksualiniu ištvirkimu ir girtavimu. Pasakymas „gyvena kaip korintietis“ reiškė „būti visiškai smukusiam“. Korinto šventykloje tarnavo daugiau nei tūkstantis geidulingumą puoselėjančių vaidilučių.

Pasakymas „Dievas atidavė juos“ pakartotas ne mažiau kaip tris kartus (24. 26. 28 eil.), ir tai parodo jo svarbą. Aiškinant šį griežtą teiginį, nereiktų leis38 Savo laiškuose apaštalas Paulius daugiau kaip 75 kartus pavartoja žodį δόξα – „šlovė“. Nors šis žodis turi įvairiausių, bet tarpusavyje susijusių reikšmių, jį verta atidžiau panagrinėti. Daiktavardis susijęs su veiksmažodžiu δοκέω. Vis dėlto pirminė jo reikšmė yra „nuomonė“ (IV Mak 5, 18). Bet tai tik numanoma „gera nuomonė apie kažką“; todėl „gyrius, garbė, pagarba“.

Senajame Testamente šlovei apibūdinti dažniausiai vartojamas hebrajų k. žodis kābhōdh, kurio pirminė reikšmė yra „svoris, sunkumas, našta“ (Iz 22, 24); taigi „nuosavybė, turtas, orumas“. Juo apibūdinamas Jokūbo turtas, avių bandos ir galvijų kaimenės (Pr 31, 1). Kartais „turto“ reikšmė papildoma „spindesio, švytėjimo, prabangos“ reikšmėmis. Todėl šis žodis vartojamas Jahvės spinduliuojančiai fizinei apraiškai apibūdinti (Iš 16, 7; Iz 6, 1–5).

Nagrinėjant apaštalo Pauliaus laiškuose žodžio δόξα reikšmę, privalu atsižvelgti ir į graikų k. vedinį bei jo vartoseną, ir į hebrajišką kontekstą. Pagal tai šio apaštalo Pauliaus vartojamo žodžio įvairios reikšmės gali būti apibendrintos taip: a) „gyrius“, „padarams priklausanti ar jiems rodoma garbė“, „pritarimas“, „palanki nuomonė“, „geras vardas“. Antonimas „negarbė“ (2 Kor 6, 8) ar „gėda“ (Fil 3, 19). Taip vartojamo δόξα sinonimas yra τιμή (Rom 2, 7. 10); b) „Dievo garbinimas ar Jam teikiama pagarba“. Fil 1, 11 vartojamas jo sinonimas „gyrius“ (žr. t. p.

Rom 3, 7; 4, 20; 1 Kor 10, 31 ir pan.); c) „tai, kas atspindi kažkieno garbę ar gerą vardą“ ar „žmogus, kurio dorybės prisideda prie kito šlovės“ (1 Kor 11, 7. 15; 2 Kor 8, 23; 1 Tes 2, 20); d) „išorinis spindesys, švytėjimas, blizgesys ar spinduliavimas“ (pvz., dangaus kūnų (1 Kor 15, 40–41). e) „spindintis debesis, kuriuo apsireiškė Dievas“ – šekina (Rom 9, 4); f ) „apreikšta puikybė, visiška tobulybė, karališkoji didybė, Dievo (Rom 1, 23; plg. Rom 1, 19–20; 2 Kor 4, 6) ar Kristaus spindesys ir didybė“ (2 Kor 3, 18; 4, 4), ypač Jo antrojo atėjimo metu (Tit 2, 13; 2 Tes 1, 9); g) „didinga Dievo galybė“ (Rom 6, 4); h) „šviesa, gaubianti tuos, kurie bendrauja ar bendravo su Dievu“ (2 Kor 3, 7); i) „palaimos būsena ir / arba vieta, į kurią bus paimti tikintieji (Rom 8, 18) ir kurioje jau gyvena Kristus“ (1 Tim 3, 16); j) dažniausiai „kažkieno ypač puiki ir visiems žinoma būsena, dabar ar ateityje apreikštas pranašumas“.

82 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 24–25

tis į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas – sakyti, kad atsiradus stabmeldystei ir ištvirkimui, Dievas nedelsdamas pasmerkė žmones pražūčiai. Juk Šv. Rašte skaitome, kad Dievas su nusidėjėliais elgiasi priešingai. Būtinai perskaitykite Pr 4, 6–7 ir atkreipkite dėmesį, koks švelnus Dievas buvo Kainui!

Vadovaujantis kontekstu, Jezabelė buvo (plg. Apr 2, 20 ir Rom 1, 23–24) minėtų nuodėmių – stabmeldystės ir ištvirkimo – įsikūnijimas. Vis dėlto Dievas laukė, kol ji atgailaus. Dar Nojaus dienomis, kai „VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6, 5), „Dievo kantrybė laukė“ (1 Pt 3, 20).

1 Kor 5, 5 ir 1 Tim 1, 20 pateikiami kiti Dievo kantrybės nusidėjėliams pavyzdžiai: „atiduoti tokį šėtonui“, kad šis auklėjamasis veiksmas atvestų juos į atgailą.

Pagal Rom 1 kontekstą aišku, kad ne tik Rom 1, 19–21, bet ir Rom 2, 15 rašoma apie Dievo apsireiškimą nedorėliams, jog tie į Jį atsigręžtų.

Todėl nenuostabu, kad pagal Rom 1 kontekstą vienodai gailestinga ir palikti (Rom 1, 24. 26. 28), ir plakti siekiant išgydyti (Iz 19, 22).39 Nagrinėjant Rom 1, 18–25, nekyla abejonių, kad Dievas yra kantrus. Vis dėlto teisingumo dėlei reiktų parodyti ir kitą medalio pusę. Gailestingumas be atsako gimdo rūstybę. Dievo kantrybės nevertinąs žmogus užsitraukia Dievo pyktį. Sąžiningai aiškinant Bibliją, reikia pripažinti, kad 24 eilutė priklauso pastraipai, kuri prasideda žodžiais „Dievo rūstybė“ (18 eil.). Todėl 24 eilutėje sakoma, jog atėjus laikui, kurį žino tik Dievas, Dievo rūstybė išsilies, ir neatgailavę nusidėjėliai per savo pačių nuodėmes pateks į juos apėmusių begėdiškų aistrų verpetą. Dievo valios teigiamu veiksmu jie galiausiai paliekami.

Dėl 2 Kor 12, 21; Gal 5, 19; Ef 5, 3; 1 Tes 4, 7 minimo amoralumo ar netyrumo, į kurį nusidėjėliai pasinėrė taip, „kad jie patys teršė savo kūnus“ (žr. 26–27 eil. aiškinimą), Kol 3, 5– 6 sakoma: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams.“ Nors Dievo rūstybės išsiliejimas – eschatologinis klausimas, užkietėję nusidėjėliai Dievo rūstybę patiria jau čia ir dabar. Galiausiai Dievas juos palieka ir sudaro sąlygas jų pačių nedorybei juos pražudyti.

25 eil.: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne40 Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!“ 25 eilutėje, kurią galima laikyti 24 eilutės pažymimuoju sakiniu, vėl grįžtama prie 23 eilutėje išsakytos minties. 24 eilutėje pasakyta mintis išplėtojama ir 26 eilutėje.

39 Pvz., Cranfield, C. E. B., op. cit., p. 121.

40 παρά – „kartu su“; t. y. „palyginti su“; šioje eilutėje verčiama „o ne“ perteikiant mintį, kad jie garbino ir tarnavo kūriniui, o ne Kūrėjui. Lk 18, 14 παρά vartojamas taip pat.

83 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 25

Nors 21–23 eilutėse ir nurodoma priežastis, kodėl Dievas palieka (24 eil.) žmogų, jokiu būdu negalima atmesti galimybės, kad ši priežastis iš esmės pakartojama 25 eilutėje, kuri nėra paprasčiausias pasikartojimas, o nauja mintimi papildytas aiškinimas (atkreipkite dėmesį į šalutinį tikslo aplinkybės sakinį 25 eilutėje)41. Čia siūlomas vertimas42 perteikia originalui būdingą chiazminį paralelizmą:

tiesa

melas

kūrinys

Kūrėjas

Nieko nuostabaus, kad Dievas – Kūrėjas turėtų būti vadinamas „Tiesa“ (žr.

Jn 14, 6, plg. Ps 31, 5; Iz 65, 16). Nestebintų, jei stabą ar kitą garbinimo objektu laikomą kūrinį (saulę, mėnulį, žvaigždes ir pan.) reiktų vadinti „melu“. Iz 44, 20 aprašomas skulptorius, pasidirbęs „dievą“. Jis ištiesia ranką ir pagriebia stabą, bet savęs nepaklausia: „Ar tas daiktas, kurį laikau savo dešinėje, nėra apgavystė?“ Septuagintoje hebrajų k. žodžio „melas“ atitikmuo yra ψεῦδος. Stabas – tai melas, nes sužadina garbintojo vaizduotę, daug žada, bet nieko neduoda.

Taigi apaštalas Paulius teigia, jog jie (pagonys) garbino kūrinį (aukštino, lenkėsi jam), o ne Kūrėją, ir tarnavo (atlikinėjo kultines apeigas) kūriniui, o ne Kūrėjui, todėl susilaukė 24 eilutėje aprašytos bausmės.

Paminėjęs Dievą – Kūrėją, apaštalas prideda doksologiją, griežtai kalbėdamas palaiminimą Tam, „kuriam šlovė per amžius. Amen!“ Šv. Rašto aiškintojai primena, kad paminėję Dievo vardą, žydai pagal paprotį pridėdavo doksologiją.

Vis dėlto visi, kas nagrinėjo apaštalo Pauliaus gyvenimą, aprašytą jo laiškuose ir Apaštalų darbų knygoje, pritars, kad šis palaiminimas, o bendrai kalbant, doksologija, apaštalui nebuvo tik įpročio reikalas. Mąstydamas apie Dievą, kuriam jautėsi be galo skolingas, apaštalas susigūžia iš pasibjaurėjimo vien pagalvojęs, kad šis Dievas, kuris dėl jo, buvusio nuožmaus persekiotojo, tiek daug padarė, religinių apeigų metu iškeičiamas į paprasčiausią kūrinį. Visi apaštalui Pauliui priskiriami palaiminimai ir doksologijos dvelkia nuoširdumu ir jausmingumu.

Be Rom 1, 25 esančio palaiminimo išnagrinėkite ir Rom 9, 5; 2 Kor 1, 3; 11, 31; 41 Manyčiau, jog geriau taip, nei 25 eil. pradėti naują pastraipą. Šios eilutės pabaigoje esanti doksologija tinka šiai pastraipėlei užbaigti. Bet žr. C. E. B. Cranfield, kuris laikosi kitos nuomonės ir savo argumentus išdėsto savo komentarų 123 psl.

42 „Dievas [kuris yra] tiesa.“ (Galima pasakyti ir „tikrasis Dievas“ (žr. NEB). Taip geriau nei „tiesa apie Dievą“, nes akivaizdu, kad pagal šį chiazminį paralelizmą τὴν ἀλήθειαν τοῦ θεοῦ yra τὸν κτίσαντα sinonimas, kaip ir τῷ ψεύδει yra τῇ κτίσει sinonimas. Genityvas τοῦ θεοῦ priklauso apozicijai ir nėra savybinis.

84 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 25–27

Ef 1, 3 ir toliau esančius palaiminimus; t. p. žr. Lk 1, 68; 1 Pt 1, 3. Kitas liaupses ar doksologijas rasite Rom 11, 36; 16, 25–27; 2 Kor 9, 15; Ef 3, 20–21. Šią pastraipą apaštalas baigia prie ką tik pasakyto palaiminimo pridūręs nuoširdų ir pagarbų „Amen“ – iškilmingo patvirtinimo ir karšto pritarimo žodį. Daugiau apie šį žodį žr. NTC on Matthew, p. 290–291 ir NTC on John, Vol. I, p. 110–111.

26–27 eil.: „Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama.“43 26 ir 25 eilutės taip pat susijusios, kaip ir 24 ir 22–23 eilutės. Kiekvienoje eilutėje pirma minima nuodėmė, paskui rezultatas. Dabar apaštalas Paulius nekalba apie lytinį ištvirkimą apskritai, kaip kad 24 eilutėje, bet dėmesį sutelkia tik į vieną šlykščiausių lytinio netyrumo apraiškų – sąmoningą homoseksualumą. „Dievas atidavė juos“ – žr. 24 eilutę. „<...> gėdingų aistrų <...>“ atliepia 24b eilutę: „<...> kad jie patys teršė savo kūnus“. „Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.“ Žodis „pakeitė“ primena 23 ir 25 eilutes, kuriose taip pat sakoma, kad „išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę“ ir „Dievo tiesą iškeitė į melą“.

43 τε... τε – „toks, kaip“; „ne tik, bet ir“, „taip pat, kaip“. AV ir kai kurių komentatorių vertimas „net ir jų moterys“ nerekomenduojamas. θήλειαι – žodžio θήλυς nom. pl. f.– „moteriškos lyties atstovė“. Žr. t. p. Mt 19, 4. Mk 10, 6; Gal 3, 28. Vis dėlto tam tikrame kontekste šį žodį galima versti „moteris“. χρῆσις (čia acc. s. - ν)– „naudojimas, nauda“, bet šiame kontekste „lytiniai santykiai“. Pasaulietinėje gr. k. šis žodis vartojamas ta pačia reikšme. Pvz., savo veikale „ΣΥΜΠΟΣΙΟΝ“ („Puota“) 8, 28 Ksenofanas rašo: „Ne tik žmonės, bet ir dievai bei pusdieviai labiau vertina dvasios bendrystę, nei τὴν τοῦ σώματος χρῆσιν „kūno išnaudojimą“, t. y. lytinius santykius.“ Panašiai žodis χρῆσις lytinių santykių reikšme vartojamas ir Platono, Plutarcho, Izokrato ir kt. veikaluose. ἐξεκαύθησαν 3 per. pl. aor. indicat. pass, iš ἐκκαίομαι – „būti užsidegusiam“ vartojamas tik NT. Bet palyginkite 1 Kor 7, 9, nors čia pavartotas „degti“ turi kitą reikšmę, t. y. „neprieštarauja prigimčiai“. ὀρέξει – žodžio ὄρεξις dat. s. – „deginantis geismas, geidulys“; plg. ὀρέγω „karštai trokšti, siekti“ (1 Tim 3, 1; 6, 10; Hbr 11, 16). ἀσχημοσύνη (šioje eilutėje acc. s. - ν) vartojamas tik šioje NT vietoje ir Apr 16, 15. Žodis kildinamas iš ἀ ir σχῆμα, todėl „beformis, deformuotas, gėdingas“, o čia pavartotas daiktavardis reiškia „begėdiškumą, nepadorius veiksmus, netinkamą elgseną“. Apr 16, 15 reiškia žmogaus gėdą, kitaip tariant, „privačias vietas“. ἀντιμισθία (šioje eilutėje acc. s. - ν). Cituoju iš savo disertacijos „The Meaning of the Preposition ἀντί in the New Testament“ („Prielinksnio ἀντί reikšmė Naujajame Testamente“) 81 psl.: „2 Kor 6, 13 šio žodžio reikšmė teigiama. Neigiama reikšme jis pavartotas Rom 1, 27. Šis žodis yra tik šiose dviejose NT vietose. Rom 1, 27 pavartoti papildomi žodžiai ἣν ἔδει aiškiai parodo, kad ἀντιμισθία reiškia „sugrįžimą“ ar atpildą už tam tikrus veiksmus. Tinkamas žodis – ἀντιμισθία. Be to, jau pati žodžio šaknis suponuoja sugrįžimą. Todėl prielinksnio reikšmė aiški.“ πλάνης – žodžio πλάνη (gen. s.) – „klajojimas“, plg. „planeta“ – „klajojanti žvaigždė“. Todėl šiame kontekste šis žodis reiškia nuklydimą ar nukrypimą nuo teisingo kurso, iškrypimą.

85 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 26–28

Akivaizdu, kad apaštalas pasmerkia sąmoningą homoseksualumą ar sodomiją. Šv. Rašte į šią nuodėmę nežiūrima pro pirštus. Pagal Kun 20, 13, darantys šią nuodėmę baudžiami mirties bausme. Daugiau apie šį nusidėjimą skaitykite Pr 19, 4–9; Kun 18, 22; 20, 13; Įst 23, 17–18; Ts 19, 22–24; 1 Kar 14, 24; 15, 12; 22, 46; 2 Kar 23, 7; Iz 3, 9; Rd 4, 6 ir 1 Kor 6, 9–10; Ef 4, 19; 1 Tim 1, 10; 2 Pt 2, 6; Jud 7.

Dabar nagrinėjame ne žmogaus lytinės orientacijos klausimą – jo heteroseksualumą ar homoseksualumą, bet ką jis daro su savo lytiškumu? Šv. Rašte aiškiai pasakyta, kad lytiniai santykiai galimi tik tarp vyro ir žmonos, bet ne daugiau! (Pr 2, 24) (žr. t. p. Mt 19, 5; Mk 10, 7– 8; 1 Kor 6, 16; Ef 5, 31). Visa kita prieštarauja Dievo valiai ir neatitinka Kūrėjo sumanymo.

Kodėl pirma pasmerkiami homoseksualūs santykiai tarp moterų (lesbietiškumas), o tik po to neteisėti vyrų santykiai (pederastija), nėra aišku. Mano galva vienintelis prasmingas paaiškinimas būtų tai, kad, norėjęs atkreipti dėmesį į ypač tarp vyrų paplitusius iškrypimus, apaštalas juos akcentavo sakinio pabaigoje, kad galėtų plačiau pakalbėti apie šią nuodėmę, nes, matyt, šis iškrypimas buvo itin gajus. „<...> ištvirkavo vyrai su vyrais <...>.“ Apaštalas nuolat vartoja žodžius „vyras“ ir „moteris“ tiesiogine prasme ir taip pabrėžia lyčių skirtumą, kaip rašoma ir Pr 1, 27; 5, 2; Kun 12, 7; 27, 3–7; Sk 5, 3; Mt 19, 4; Mk 10, 6; Gal 3, 28. Vis dėlto čia pasmerktas nuodėmes daro ne tik vyrai ir moterys, bet taip pat „berniukai“ ir „mergaitės“. „<...> ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama.“ Ne kartą įrodyta ir nuolat matome, kad tokios gyvensenos vaisiai išties kartūs: nerimstanti sąžinė, nemiga, emocinė įtampa, depresija. Be to, toks psichikos pakrikimas atsiliepia ir kūnui. Labai įdomioje savo knygoje None of These Diseases („Nė viena iš šių ligų“) (Westwood, New Jersey, 1963, p. 60) dr. S. I. McMillenas teigia, kad pagal 1948 m. paskelbtą ataskaitą dviem trečiosioms pacientų, kurie kreipėsi į gydytoją, psichinė įtampa buvo ligos priežastis ar sustiprino ligos požymius.

Iš tiesų „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui [t. y. leidžia senajai prigimčiai daryti, ką ji pratusi], tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai [t. y. leidžia save valdyti Dvasiai], tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Gal 6, 7– 8; žr. t. p. 1 Kor 3, 17; 6, 19–20; 10, 31).

Geriausia priemonė apsisaugoti nuo ištvirkimo padarinių – gyventi kaip parašyta Rom 12; 1 Kor 13; Gal 5, 22–23 ir Ef 5.

28 eil.: „Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera.“44 44 ἐδοκίμασαν – žodžio δοκιμάζω 3 per. pl. aor. indicat. act. Tam tikruose kontekstuose šis veiksmažodis

86 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 28–31

Šioje Šv. Rašto vietoje trečią ir paskutinį kartą pabrėžiama, kad atstūmęs Dievą žmogus yra Dievo paliekamas. Ši sąsaja buvo paminėta du kartus (24 ir 26 eil.). 28 eil. pabrėžiama žmogaus arogancija – „Jie nesirūpino pažinti Dievą“.

Apie šį pažinimą kalbama 18–21 eilutėse; ypač atkreipkite dėmesį į „Pažinę Dievą <...>“ (21 eil.). Užuot branginę žinias apie Dievą, gautas stebint gamtą, kaip neįkainojamą lobį, jie nuolat jas užgniauždavo (18 eil.) ir, kaip teigiama 28 eilutėje, laikė nereikšmingu dalyku. Dievą ir Jo teikiamą apreiškimą jie palaikė niekam vertais dalykais, todėl ir toliau elgėsi piktai (garbino stabus ir darė visokias nedorybes), kaip ir rašoma 21–27 eilutėse. Tiesą sakant, nedori dalykai, kuriuos apaštalas turi galvoje, greičiausiai išvardyti 29–32 eilutėse. Atkreipkite dėmesį, kad piktas nusiteikimas, piktos mintys ir piktas nusistatymas baigiasi piktais darbais.

29–31 eil.: „Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.“ Rom 1, 29–31 išvardytų ydų sąrašą reiktų palyginti su kituose apaštalo Pauliaus laiškuose išsakytomis blogybėmis (Rom 13, 13; 1 Kor 5, 9–11; 6, 9–10; 2 Kor 12, 20–21; Gal 5, 19–21; Ef 4, 19; 5, 3–5; Kol 3, 5–9; 1 Tes 2, 3; 4, 3–7; 1 Tim 1, 9–10; 6, 4–5; 2 Tim 3, 2–5 ir Tit 3, 3. 9–10).

Sunku pasakyti, ar kokie nors kiti veiksniai, išskyrus autorystę, lemia jų panašumą.

Paprasčiausia ir logiškiausia būtų Rom 1, 29–31 išvardytą 21 blogybę suskirstyti į tris grupes: a) vienai blogybių grupei priskiriamos keturios ydos, kurios originale vartojamos vns. datyvo linksniu; jos pradedamos vardyti fraze „pilni visokio“; b) kitai blogybių grupei priskiriamos penkios ydos, vartojamos vns. genityvo linksniu, taip pat pradedamos vardyti fraze „pilni“ (tekste liet. k. – vert. pastaba);

reiškia „mėginti, bandyti, nagrinėti“ (Rom 12, 2; 1 Pt 1, 7 ir toliau). Jis taip pat gali reikšti „(išbandžius) patvirtinti, vertinti tinkamumą, svarstyti vertę“ (šią reikšmę žr. Rom 14, 22; 1 Kor 16, 3 ir dabar nagrinėjamą Rom 1, 28 tekstą). ἀδόκιμον – „nepatvirtintas“, todėl „atmestas, negalįs išlaikyti bandymo; bevertis, pripažintas netinkamu, netinkamas“ (Rom 1, 28; 1 Kor 9, 27; 2 Kor 13, 5–7; 2 Tim 3, 8; Tit 1, 16; Hbr 6, 8).

Atkreipkite dėmesį į žodžių žaismą: οὐκ ἐδοκίμασαν <...> ἀδόκιμον νοῦν: jie nepatvirtino, nepalaikė vertu, <...> niekam tikęs nusistatymas“.

Apie daiktavardžio ἐπίγνωσις reikšmę ir veiksmažodžio ἐπιγινώσκω kognatą skaitykite Picerelli, R. E. EQ, Vol. XLVII, April–June, 1975, p. 85–93. καθήκοντα – žodžio καθήκω (κατά ir ἥκω) acc. pl. n. pres. partic. – „nusileisti (iki), tapti tinkamam“; taigi čia τὰ μὴ καθήκοντα reiškia dalykus, kurie nepridera, nėra tinkami, todėl netinkami, nepadorūs, ištvirkę.

87 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 29–31

c) trečiai blogybių grupei priskiriama dvylika ydų, kurios pradedamos vardyti nuo „apkalbų“.45 Pastarosios blogybių grupės paskutiniosios trys ydos sudaro tam tikrą pogrupį, kuriame kiekvienas žodis prasideda neiginiu ἀ- ir prilygsta anglų kalbos priešdėliams „un-“, „dis-“ ar priesagai „-less“, o lietuvių k. – priešdėliui „ne“ (vert. pastaba).

Blogybių skirstymui po 4, 5 ir 12 pritaria ir C. E. B. Cranfieldas, J. Murray’us, H. Ridderbosas, A. T. Robertsonas bei kiti.

Daugiau apie lytines nuodėmes nekalbama, nes šis klausimas išsamiai išnagrinėtas ankstesnėse eilutėse.46 KETURIŲ YDŲ GRUPĖ Neteisumas – žr. 18 eil. komentarą.

Piktybė būdinga tiems, kurie su pasimėgavimu daro pikta.

Godulystė arba gobšumas – beribis geidimas turėti vis daugiau, nepaisant įsigijimo būdų. Kartais, kaip antai Ef 5, 3, šiuo žodžiu apibūdinamas nuožmus savo lytinių poreikių tenkinimas kitų sąskaita.

Piktumas – apskritai blogis, kurį sunku atskirti nuo nedorumo.

PENKIŲ YDŲ GRUPĖ Pavydas47 – apmaudo jausmas dėl to, kad kitas turi geidžiamą gėrybę. Žudynės dažnai kyla iš pavydo. Kainas nužudė Abelį iš pavydo (Pr 4, 1–8; 1 Jn 3, 12). Tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie reikalavo Kristaus nukryžiavimo (Mt 27, 18; Mk 15, 10). Ar ne iš pavydo Juozapo broliai sumanė jį pražudyti? (žr. Pr 37, 4. 18).

Nesantaika reiškia vaidingą nusistatymą ir jo padarinius.

Klastingumas – suktybė, piktavališka apgaulė.

Panieka – pagieža, menkinimas, troškimas pakenkti.

DVYLIKOS YDŲ GRUPĖ Apkalbos. Galvoje turima „šnabždančius“ šmeižikus. Jie neina, galbūt ir nedrįsta išeiti ir viešai pasakyti, tad šmeižia šnibždėdami kitam į ausį.

45 Originalo 28 eil. αὐτοὺς yra πεπληρωμένους priedėlis. Be to, visa trečia grupė, prasidedanti žodžiu „apkalbų“ (pažodžiui „šnabždėtojai“), yra priedėlis.

46 29 eil. įterpinys πορνείᾳ tekste nepateisinamas (AV vertime „sanguliavimas“) 47 Atkreipkite dėmesį, kad originale žodžiai φθόνου (pavydas) ir φόνου (žudynės) skamba labai panašiai.

88 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 29–32

Šmeižikai viešai daro tai, ką apkalbinėtojai daro slaptai.

Dievo nekentėjai. Originale šiuo žodžių junginiu dažniau apibūdinami tie, kurių nekenčia Dievas. Tačiau kartais, kaip ir šiuo atveju, apibūdinami nekenčiantys Dievo.

Akiplėšos (žr. t. p. 1 Tim 1, 13) – išpuikėliai, į kitus žiūri su panieka, tarsi jie vieninteliai yra svarbūs, o kiti – niekas.

Išpuikėliai laiko save antžmogiais.

Pagyrūnai nuolat giriasi. Prisiminkite Lamechą (Pr 4, 23–24), Sanheribą (2 Met 32, 10–14) ir tuos, kurie išvardyti bei apibūdinti Iz 10, 8–11; 14, 13–14.

Išradingi piktadariai – kurie ypač mėgsta sugalvoti, kaip „originaliai“ sužlugdyti savo artimą.

Neklausantys tėvų – žr. Iš 20, 12; Kun 19, 3; Pat 20, 20; Mt 15, 4; 19, 19; Ef 6, 2.

Ir dar nedidelis keturių ydų pogrupis: Neprotingi48 – stokojantys supratimo. Tai ne silpnaprotystė, bet moralinė yda. Jie kvaili, nes niekada nenorėjo klausyti Dievo (žr. Mt 15, 16; Mk 7, 18; Rom 10, 19, plg. Įst 32, 2).

Neištikimi, t. y. neištikimi „sandorai“, todėl išdavikai, nepatikimi (žr. Ps 73, 15; 78, 57; 119, 158).

Be meilės reiškia be įgimto prieraišumo. Paskandinti ar kitaip nužudyti nepageidaujamą atžalą pagonims buvo gana įprastas dalykas. Šiuo atžvilgiu prisiminkite nūdienos abortus, kuriems pateisinti sugalvojama įvairiausių priežasčių.

Negailestingi – žiaurūs, nuožmūs kietaširdžiai. Prisiminkite ne tik plėšikus iš pasakojimo apie gailestingąjį samarietį (Lk 10), bet kunigą ir levitą – abu „praėjusius kita kelio puse“.

32 eil.: „Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.“ Čia apaštalas Paulius sako, kad kaltų dėl 29–31 eilutėse išvardytų blogybių ir nusikaltimų nevalia laikyti naivuoliais ar neišmanėliais, neatskiriančiais gera nuo bloga. Priešingai, jie žino ir puikiai suvokia, kad Dievo potvarkiu, pagal Jo įsakymus, visi darantys šias blogybes nusipelno mirties.

Iš kur jie tai žino? Teisus ir šventas Dievas pats jiems apsireiškė per gamtą (Rom 1, 21) ir sąžinę (Rom 2, 14–15); tiesą sakant, Jis tai daro nuolat. Todėl tokie žmonės jaučia, kad Dievas pareikalaus atsiskaityti už piktus darbus, o jei jie ir toliau taip elgsis, jų laukia amžina pražūtis. Vis dėlto nieko nepaisydami, jie ne tik patys blogai elgiasi, bet ir palaiko taip darančius.

48 Atkreipkite dėmesį į šio ἀσυνέτους ir kito žodžio ἀσυνθέτους asonansą.

89 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

1, 32; 1, 1–32 ROMIEČIAMS

Kai kurie čia įžvelgia problemą, neva apaštalas teigia, kad matyti kitus nusidedant ir tuo džiaugtis, kai pats to nedarai, yra kur kas didesnė blogybė, nei pačiam tuos nedorus dalykus daryti. Mėginama spręsti iš piršto laužtą problemą.

Bet ar apaštalas Paulius nepasakė, kad tie, kurie ne tik patys taip daro, bet ir pritaria taip darantiems, yra kur kas nedoresni už tik nusidedančius?

Tarkime, jog žmogus padarė nedorą dalyką ir paskui gailisi. Galbūt jis įspėja kitus taip nesielgti. Bet atsiranda kitas, kuris ne tik nusideda, bet dar skatina sekti jo pavyzdžiu ir pritaria nusidedantiems. Be abejo, toks žmogus pasiekė iškrypimo viršūnę.

Perskaitę visą skyrių ir jį apibendrinę, neturėtume pamiršti, kad pirmiausia apaštalas Paulius rašė norėdamas parodyti, kad žmogaus (čia konkrečiai pagonių) nedorybė tokia didelė, kad tik Dievas gali jį išgelbėti. Tik tada, kai žmogus pripažįsta Dievo nurodytą išgelbėjimo kelią – priimti Dievą tikėjimu, jis būna išgelbėtas. Vienam Dievui tebūna šlovė!

Laiško romiečiams 1 skyriaus praktiniai pamokymai 1 eilutė „Paulius <…> pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] Dievo Evangeliją.“ Dievas pašaukė apaštalą Paulių ir paskyrė jį vykdyti konkrečią užduotį. Ar tai neįrodo, kad iš esmės Laiškas romiečiams yra Dievo laiškas visų laikų bažnyčioms ir kiekvienam tikinčiajam atskirai? Ar dėl to jis nėra dar brangesnis?

4 eilutė „<...> pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“ Visuose išmėginimuose turėtų guosti žinojimas, kad Dievo jėga – begalinė ir ji veikia mūsų labui, kad kartu su Laiško hebrajams autoriumi sušuktume: „<...> regime <...> Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe“ (2, 9).

7 eilutė „<...> tebūna malonė bei ramybė.“ Kai žmogus tampa krikščionimi, viskas pasikeičia, net ir pasisveikinimas (žr. šios eilutės paaiškinimą).

90 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 1–32

8, 9, 11, 15 eilutės „savo Dievui <…>, kuriam tarnauju dvasia <…>. Aš trokštu jus pamatyti <…>. Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.“ Daugeliui labai patinka iškylos ir sportas. Apaštalui Pauliui „labai patinka“ Dievas. Atkreipkite dėmesį į entuziazmą ir užsidegimą.

11 eilutė „<...> kad galėčiau perduoti.“ Apaštalas Paulius suprato, kad pagrindinė krikščionio užduotis yra „perduoti“, kitaip tariant, būti palaiminimu.

12 eilutė <...> tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.“ Apaštalas buvo tikras, kad ir pats menkiausias Dievo vaikas gali jį (Paulių) pamokyti ir paguosti.

16–17 eilutės „<...> kiekvienam tikinčiajam <…> iš tikėjimo į tikėjimą <...> gyvens tikėjimu.“ Apaštalas be paliovos kalba apie tikėjimą, kad siekiant išgelbėjimo reikia žiūrėti ne į save, o į Dievą ir išgelbėjimą priimti kaip dovaną.

Aš pacituosiu iš mano versto Dr. Hermano Bavincko veikalo „The Doctrine of God“ („Dievo mokymas“), kurį 1977 m. tuo pačiu pavadinimu minkštais viršeliais išleido „Grand Rapids“ leidykla, vertėjo pratarmės: „<...> dabar man nepadeda nei žinojimas, nei dogmos, nes tik tikėjimas gelbsti mane.“ Šių žymių vieno didžiausių reformatų teologų dr. H. Bavincko žodžių nederėtų aiškinti klaidingai. Pastarasis juos ištarė gulėdamas mirties patale, bet tai nereiškia, kad šis nuolankus Dievo vaikas išsižadėjo savo parašytų veikalų ar dėl jų apgailestavo. Taip teigdamas jis tiesiog pasakė, kad mokymo sistema, nors būtina ir vertinga, pati savaime naudos neduoda.

Krikščionis privalo ją įgyvendinti ir tikėti Jėzuje Kristuje apsireiškusiu triasmeniu Dievu.

Dr. H. Bavinckas buvo tikėjimo vyras ir jo atveju tikėjimas veikė per meilę.“ 18 eilutė „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę <...>.“ Kvaila mėginti sumenkinti Dievo rūstybę. Mintis apie Dievo rūstybę turėtų

91 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

1, 1–32 ROMIEČIAMS

džiuginti, nes jei Dievas neužsidegtų rūstybe prieš nuodėmę, ar Jis būtų šventas? O kaip mus išgelbėtų Dievas, stokojantis šventumo?

Mes primygtinai reikalaujame imtis drastiškų priemonių kovojant su nusikalstamumu ir skirti ar rinkti tuos teisėjus, kurie nusikaltimus vertina labai griežtai. Logiška manyti, kad jei padorūs žmonės piktinasi nedorais darbais ir juos vertina su siaubu, tai juo labiau Dievas neliks jiems abejingas. Todėl, užuot menkinę Dievo rūstybės realumą, turėtume dėkoti už Jo suteiktą nuostabų išgelbėjimo planą, pagal kurį mums skirtą Dievo rūstybę prisiėmė Dievo Sūnus.

21–32 eilutės „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo <…>. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į <…> atvaizdus. Todėl Dievas <…> atidavė juos tokiam neskaistumui <…> gėdingų aistrų valiai <…> jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.“ Nepamirškite, kad nuodėmė gimdo nuodėmę. Be Dievo malonės nusidėjėlis blogio laiptais leidžiasi vis giliau į tamsą. Pamokymas: neženk pirmojo žingsnio žemyn. Dievo malone ir Jo galybe laikykis įsikibęs Dievo ir Šv. Rašte apreikštos Jo valios.

Rom 1 santrauka Vadinamajame prologe ar įžangoje Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas ir pašauktasis apaštalas, oficialiai pasisveikina su imperijos sostinėje Romoje įsikūrusios krikščionių bendruomenės nariais (1–7 eil.).

Apaštalas labai džiaugiasi, kad visur kalbama apie šių romiečių tikėjimą, ir sako prašąs Dievo suteikti jam galimybę greitai pas juos atvykti (8–15 eil.).

Po to laiško autorius paskelbia tai, ką tam tikra prasme galime vadinti laiško tema „Evangelija – Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“. Kitaip tariant, nuteisinimas – išgelbėjimo pagrindas – įgyjamas tik tikėjimu. Ši nuostabi tiesa Dievo nurodymu pirmiausia buvo paskelbta žydams, o dabar skelbiama ir pagonims. Pagrįsdamas savo teiginį, Rom 1, 16–17 apaštalas cituoja pranašą Habakuką: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Hab 2, 4b).

Pareiškęs, kad išgelbėjimo kelias visiems vienas ir tas pats, tai yra išgelbėjimas ateina tik per tikėjimą, apaštalas žmoniją suskirsto į dvi grupes – pagonis ir žydus.

Pirmiausia jis išdėsto pagonių pasaulyje vyraujančias sąlygas ir parodo, kad nors Dievas per bendrą apreiškimą pagonims leido suprasti savo ypatybes, „jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo“ (18–21 eil.). Užuot pagarbinę vieną

92 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 1, 1–32

tikrąjį Dievą, jie garbino stabus (22–23 eil.). Todėl Dievas paliko juos gėdingoms aistroms (24. 26. 28 eil.), prie kurių priskiriamas ne tik sąmoningas homoseksualumas (24–27 eil.), bet ir kitos ydos. 29–31 eilutėse išvardijama 21 yda.

Skyrius baigiamas slogia gaida: „Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.“

93 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Planas (tęsinys) Nuteisinimas tikėjimu 4. Todėl „Nėra teisaus, nėra nė vieno. <...> Visi nuklydo.“ Rom 3, 9–20 5. „Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas <…> tikėjimu į Jėzų Kristų.“ Rom 3, 21–31

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Romiečiams 3, 9–31 ROMIEČIAMS

3, 9a

9 Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę?! Visai ne! Juk jau esame apkaltinę ir žydus, ir pagonis, kad visi yra nuodėmės pavergti, 10 kaip parašyta:

11

12

Nėra teisaus, nėra nė vieno.

Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.

Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno.

13

14

Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose.

Jų burna pilna keiksmų ir kartumo,

15 16 17 18

jų kojos eiklios kraują pralieti, jų keliais skuba griovimas ir skurdas.

Jie nepažino taikos kelio, ir jiems prieš akis nestovi Dievo baimė.

(Mok 7, 20)

(Ps 14, 3; 53, 1–3; Septuag. Ps 13, 1. 3; 52, 2–4) (Ps 5, 9; Septuag. Ps 5, 10) (Ps 140, 3; Septuag. Ps 139, 4) (Ps 10, 7; Septuag. Ps 9, 28)

(Iz 59, 7–8) (Ps 36, 1; Septuag. Ps 35, 2)

19 O mes žinome, jog tai, ką sako įstatymas, jis sako tiems, kurie pavaldūs įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą77, 20 nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus.78 Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.“

4. Todėl „Nėra teisaus, nėra nė vieno. <...> Visi nuklydo.“ Rom 3, 9–20 9a eil.: „Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę?!“ Šių žodžių vertimas kelia sunkumų; vertimai labai skirtingi.79 77 Arba „bus kaltas prieš Dievą“.

78 Arba „mirtingasis“.

79 Pirmiausia kyla klausimas dėl teksto graikų kalba: ar turėtume skaityti προεχόμεθα, ar προεχώμεθα?

125 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 9a

Klausimai „Ar mes turime pirmenybę?“ arba „Ar mes geresni?“ kur kas geriau atitinka kontekstą, nes prieš tai apaštalas jau parodė, kad ir pagonių (Rom 1, 18–32), ir žydų (Rom 2, 1–3. 8) būklė apgailėtina.

Ką reiškia „mes“? Daugelis vertėjų ir Šv. Rašto aiškintojų teigia, kad „mes“ reiškia „mes, žydai“. Tačiau toks teiginys abejotinas, nes: a) apaštalas jau paaiškino, kad žydai ne geresni už pagonis (žr. Rom 2, 1.

17–24). Tai kodėl jis vėl klausia to paties? b) apaštalas Paulius į žydus kreipiasi trečiuoju asmeniu Rom 1, 16; 2, 19; 3, 1 ir kreipsis Rom 9, 4; 10, 1; 11, 20 ir toliau (žr. p. 31). Antruoju asmeniu į tipišką žydą apaštalas kreipėsi Rom 2, 17 ir toliau. Tačiau kol kas su žydais jis nesusitapatino ir niekada nepasakė: „Mes, žydai.“ Kas verčia manyti, kad dabar Rom 3, 9 apaštalas su jais susitapatina?

Be to, apaštalas tikrai nemanė, kad, palyginti su kitais, žydai turėjo kokių nors išo­rinių pranašumų ar privilegijų, nes šiuo klausimu labai aiškiai pasisakė Rom 3, 1–2.

Nagrinėjamos eilutės kontekstas rodo, kad kalbama apie pranašumą Dievo akyse.

Todėl iš tikrųjų šioje eilutėje klausiama: „Ar mes, tai yra aš, Paulius, ir jūs, Romos tikintieji, turime pirmenybę?“, o platesne prasme: „Ar mes, visi tikintieji Kristuje, turime pirmenybę?“ Toks aiškinimas grindžiamas šiais pamąstymais: a. Akivaizdu, kad 8 eilutėje įvardis „mes“ (8 eil. „<...> esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant“) reiškia tikintį apaštalą Paulių ir jo bendradarbius, todėl „tikinčiuosius“; b. Aišku ir tai, kad iš karto po to – 9b eilutėje „mes“ reiškia apaštalą Paulių – tikintįjį.

Kadangi pagal tekstą dažniausiai pritariama pirmajam variantui, o priežasčių tam prieštarauti nėra, aš jį laikau autentišku tekstu. Dėl οὐ πάντως akivaizdu, kad graikų k. ir po Τί οὖν, ir po προεχόμεθα turėtų būti klaustukas.

Kyla dar vienas klausimas: ką reiškia veiksmažodis προεχόμεθα (nepainiotinas su προερχόμεθα)? Kiti šaltiniai nelabai naudingi. Naujajame Testamente šio veiksmažodžio niekur kitur nerasime. Tačiau žr. Juozapas Flavijus „Prieš Apioną“, II. Bet Rom 3, 9 vartojama veiksmažodžio vidurinioji rūšis. Gal tada reiškia „Ar laikome ką nors prieš save, kad apsisaugotume?“ „Ar yra gynyba?“ Ar neveikiamosios rūšies reikšmė priskiriama viduriniajai rūšiai, todėl verčiame „Ar mes turime pirmenybę?“ Šiame kontekste abi reikšmes pritaikyti labai sunku.

Gal tada viduriniąją rūšį galima versti veikiamąja rūšimi? Kartais teigiama, kad negalima, nes pavyzdžių, kad šis viduriniosios rūšies veiksmažodis turėtų veikiamosios rūšies reikšmę, nėra.

Toks argumentas mažai vertingas ar apskritai nieko vertas, nes yra tik keli reti tinkami pavyzdžiai.

Kur kas svarbiau, kad vėlyvojoje bendrinėje graikų kalboje (koinė) ar apaštalo Pauliaus laiškuose vidurinioji rūšis veikiamosios rūšies reikšme vartojama gana dažnai (žr. Gram NT (Bl.–Debr.), para 316, p. 165). Todėl „Ar mes turime pirmenybę?! Ar mes geresni?“ reikšmė tikrai galima. Pagal tokį aiškinimą priesaga πρό reiškia pirmumą. Todėl etimologiniu požiūriu galima ir ši reikšmė: „Ar mes turime pirmenybę?“, kuri šiame kontekste prilygtų klausimui: „Ar Dievo akyse esame teisesni?“, o jei paprasčiau – „Ar mes geresni?“

126 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 9–12

Atrodytų aišku, kad iš tikrųjų apaštalas klausia, ar mes, krikščionys, iš prigimties arba patys savaime esame geresni už kitus žmones. Taip aiškindami turime teisę pridurti frazę „iš prigimties“, nes apaštalas dar išsamiai neišdėstė, kuo tampame per malonę. Daugiau apie šią doktriną skaitykite Rom 3, 21 (ir toliau) komentarus. Pasak Ef 2, 1–3, aišku, kad „iš prigimties“ kiekvienas žmogus yra „rūstybės vaikas“.80 Tęsiame toliau. 9b eil.: „Visai ne! Juk jau esame apkaltinę ir žydus, ir pagonis, kad visi yra nuodėmės pavergti.“ Apaštalo Pauliaus frazė „Visai ne!“ labai įtaigi.81 Jis jau parodė, kad žydai taip pat yra nusidėjėliai, todėl bus teisiami (Rom 2, 1–3. 8) taip, kaip graikai ar pagonys (Rom 1, 18–32). Dievo akyse visa žmonija verta pasmerkimo. Taigi iš esmės tą patį galima pasakyti ir apie apaštalą bei kartu su juo tarnaujančius Viešpačiui, nes82 ir jie priklauso šiai nuodėmės ir kaltės naštos prislėgtai žmonijai. Iš prigimties visi yra pavaldūs nuodėmei.

Pasitelkdamas kelias Senojo Testamento ištraukas, apaštalas šį kaltinimą pagrindžia meniškai ir įtaigiai. Jei toks argumentavimo būdas pasitelktas iš rabinų, jam tikrai niekas nieko nesakytų. Jo cituojama medžiaga yra labai aktuali, tinkama, įkvėpta.

Formaliai žiūrint, akivaizdu, kad 10b–18 eilučių citatos sudarytos iš trijų strofų ar posmų. Pirmąją strofą (10b–12 eil.) sudaro trys eilutės; antrąją (13–14 eil.) ir trečiąją (15–18 eil.) – dvi po dvi.

Citatos tikrai ne ad verbum (pažodinės), bet ad sensum (pagal prasmę).

Nors daugiausia cituojama iš Psalmių, pateikiama citatų ir iš pranašų (Izaijo) bei raštų (Mokytojo knygos). Ar tai nedemonstruoja, kad apaštalui Pauliui įkvėptos buvo ne tik Senojo Testamento istorinės, bet ir poezijos ar pranašų knygos?

Pereidami prie įrodymų grandinės, atkreipiame dėmesį, kad įžanginė strofa yra ši: 10–12 eil.:

„Kaip parašyta:

Nėra teisaus, nėra nė vieno.

Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.

80 Taip aiškinant, aš pritariu Greijdanus, S., op. cit., p. 171, palyginus su Ridderbos, H., op. cit., p. 76.

Kaip jau minėta anksčiau, iš esmės pritariu ir A. F. N. Lekkerkerker (žr. p. 30–31).

81 Iš tikrųjų οὐ πάντως turi dvi reikšmes: a) „suvis ne“, „visais atžvilgiais ne“ ir b) „visai ne“, bet atsižvelgiant į griežtą aiškinamąjį ir patvirtinamąjį 10–18 eilučių citatų pobūdį, pirmenybė teikiama antrajai reikšmei. Čia pritariu Ridderbos, H., op. cit., p. 76, palyginus su Cranfield, C. E. B., op. cit., p. 190, Greijdanus, S., op. cit., p. 171 ir J. A. C. Van Leeuwen and D. Jacobs. Korte Verklaring der Heilige Schrift. Kampen, 1932, p. 43.

82 Nematau jokios priežasties γάρ čia versti kitaip nei „nes“ (vertimas anglų k. – vert. pastaba).

127 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 12–14

Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais;

nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!“ Akivaizdu, kad nuodėmės visuotinumui pavaizduoti pasitelktas argumentas pasiekia kulminaciją.

Pirmuoju posmu apaštalas Paulius apibūdina apskritai visus, o ne vienos ar kitos konkrečios tautybės arba grupės žmones. Piešiamas vaizdas labai slogus: nėra nė vieno teisaus, niekas nesupranta savo apgailėtinos būklės ir net nesistengia suprasti; niekas neieško Dievo – visos išminties ir žinių šaltinio.

Ar visi be išimties? Apaštalas atsako: „<...> nėra nė vieno <...> nėra kas <...> nėra nė vieno.“ Slogią nuotaiką apaštalas sustiprina tarp penkių neiginių įterpdamas vieną teiginį: „Visi pasiklydo, visi nuėjo vėjais“ (nuo Dievo ir Jo įstatymo). Ar „visi“ neatliepia 9 eilutės: „visi [ir žydai, ir pagonys] yra nuodėmės pavergti“?

Argumentui sustiprinti apaštalas leidžiasi į smulkmenas. Jis vardija gerklę (balsą), liežuvį, lūpas, burną: 13–14 eil.: „Jų gerklė – atviras kapas;

savo liežuviais klastas jie raizgė,

gyvačių nuodai jų lūpose.

Jų burna pilna keiksmų ir kartumo.“ Prisiminkite, kad apaštalas Paulius mėgina įrodyti, jog visi žmonės be išim­ties iš prigimties pavaldūs nuodėmei. Kokias konkrečias nuodėmes nurodo tikslui pasiekti? Ar priminti skaitytojams ir klausytojams apie pagonių tautose paplitusius baisius iškrypimus (plg. Rom 1, 24. 26–27)? Apaštalas to nedaro, nes žydas ar vienas kitas pagonis galėtų paprieštarauti: „Bet juk aš to nedarau!“ Šventosios Dvasios vedamas apaštalas išmintingai pasirenka liežuvio nuodėmes ir parodo visuotinį žmogaus nuodėmingumą, nes kas gali pasakyti, kad liežuviu nenusidėjo?83 Daugiau apie nuodėmingą žmogaus liežuvį skaitykite Ps 39, 1; Pat 10, 19; 17, 27; Mt 5, 22. 37; 10, 19–20 (ir paralelines Šv. Rašto vietas); Tit 3, 2; Jok 1, 19. 26; 3, 1–12; 1 Pt 3, 10).

Kadangi medį pažįstame iš jo vaisių, o žmogų – pagal jo darbus, apaštalas Paulius, aprašydamas, ką daro piktos kalbos, pabrėžia liežuvio ydingumą.

Cituodamas Ps 5, 10, gerklę apibūdina kaip „atvirą kapą“, matyt, įsivaizduodamas žiaurią milžinišką pabaisą, pasirengusią visiškai netikėtai praryti savo aukas. Žmogus tai padaro meilikaudamas, per klastūno „suktą liežuvį“, kaip rašoma Ps 5, 10.

83 Šiuo atžvilgiu norėčiau, kad skaitytojas atkreiptų dėmesį į labai įdomią ir pamokančią knygą Flynn, L. B. Did I Say That?, Nashville, 1959.

128 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 13–18

Paskutiniai 13 eilutės žodžiai „gyvačių nuodai jų lūpose“ – tai tiksliai cituojama Ps 140, 4 (Septuaginta – Ps 139, 4).84 Ji dar labiau pabrėžia, kaip meilikavimu ir klasta ne Dievo malonės vedini žmonės siekia sunaikinti savo pasirinktas aukas. Būkite budrūs, nes meilikautojais nevalia pasitikėti. Jie kaip angys, po kurių iltimis – nuodų liaukos, pilnos mirtinų nuodų. Pavyzdžiu gali būti Saulius (1 Sam 18, 17) ar net karalius Dovydas (2 Sam 11).

14 eilutėje įrodymų grandinė tęsiama tuo pačiu stiliumi. Pasitelkiant citatą „Jo lūpose pilna keiksmų, melo ir grasinimų, vargas ir piktumas jam ant liežuvio“ (Ps 10, 7; Septuagintoje – Ps 9, 28), vėl pabrėžiama, koks klastingas žmogaus liežuvis. Psalmės, iš kurios paimti šie žodžiai, kontekste labai aiškiai pabrėžiama, kaip klastingai žmogus išnaudoja ir nuskriaudžia savo artimą. Atkreipkite dėmesį į šiuos Ps 10, 9–10 pasakymus: „slapta sėlina“, „tyko“, „prisišlieja prie žemės“. Iš tiesų žmogaus „širdis už viską vylingesnė“ (Jer 17, 9).

Taip aiškinant, frazė „burna pilna keiksmų ir kartumo“ parodo, kad siekdami apgauti savo artimą, žmonės kartais melagingai prisiekia, pavyzdžiui, sakydami netiesą šaukiasi baisaus prakeiksmo. Tarkime, pardavėjas sušunka pirkėjui: „Tegul vietoje griūsiu negyvas, jei už šią prekę suplojau mažiau, nei iš tavęs prašau!“ Be abejo, kad toks pardavėjo pageidavimas nėra nuoširdus.85 Antrame posme nagrinėjama žmogaus kalba, todėl logiška, kad paskutinėje iš pirmų trijų eilučių apibūdinamas žmonių gyvenimas, elgsena ir jų veiksmai.

15–18 eil.: „Jų kojos eiklios kraują pralieti,

jų keliais skuba griovimas ir skurdas.

Jie nepažino taikos kelio,

ir jiems prieš akis nestovi Dievo baimė.“86 84 Abiejose Šv. Rašto vietose – Septuagintoje ir Rom 3, 13 – originale rašoma ἰὸς ἀσπίδων ὑπὸ τὰ χείλη αὐτῶν.

85 Keli Šv. Rašto aiškintojai pirmenybę teikia kitam aiškinimui, pagal kurį prakeiksmas atskiriamas nuo kartėlio, tai yra pirmasis priskiriamas nusikaltėliui, o antrasis – aukai: nusikaltėlis ištaria prakeiksmą, o auka prisipildo kartėlio. Bet ar šiuo atveju du daiktavardžiai, sujungti jungtuku „ir“, atskiriami nedirbtinai?

86 ὀξεῖς (nom. pl. m.) iš ὀξύς „aštrus“ (plg. „stiprus“); Apr 1, 16; 2, 12; 14, 14. 17–18; 19, 15, o laiko atžvilgiu – „greitas, spartus“.

Naujajame Testamente žodis σύντριμμα pavartotas tik šioje vietoje. Giminingas veiksmažodis συντρίβω reiškia „trinti kartu“, todėl „su(si)mušti, (su)traiškyti, (su)naikinti“ (žr. NTC on Luke 9:39; p. 524). Anglų k. yra posakis „To rub each other the wrong way“ („Vienas kitą erzinti“). Todėl nenuostabu, kad daiktavardis σύντριμμα reiškia „naikinimą, pražūtį“. Žodžio ταλαιπωρία vedinio atžvilgiu trūksta vieningos nuomonės, nors teisinga linkme gali nukreipti žodis „toleruoti“ (pakelti, pakęsti) – „skatinti kietumo ar nuospaudos susidarymą“. Jis taip pat vartojamas Jok 5, 1 ir reiškia sunkumus, kančią, sielvartą, vargą. Rom 7, 24; Apr 3, 17 yra susijęs būdvardis ταλαίπωρος.

129 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

3, 15–19 ROMIEČIAMS

Ilgas ir nesibaigiantis karų bei žudynių sąrašas byloja, kad kaip pranašo Izaijo laikais, taip ir šiandien pirmosios šios paskutiniojo posmo eilutės neprarado aktualumo (žr. Iz 59, 7–8). Visur aplink matyti šių žmogaus įniršio proveržių sukeltas vargas ir skausmas.

Paskutinėje eilutėje įvardyta pagrindinė tokios apgailėtinos būklės priežastis – „jiems prieš akis nestovi Dievo baimė“ (plg. Ps 36, 2). Jei žmogus širdyje nuolat bijotų Dievo, jam kiltų troškimas susitaikyti su Dievu ir savo artimu. Ši dalis baigiama 19 bei 20 eilutėmis: 19 eil.: „O mes žinome, jog tai, ką sako įstatymas, jis sako tiems, kurie pavaldūs įstatymui <...>“.

Prieš tai apaštalas Paulius citavo tik iš Psalmių, pranašų ir Mokytojo knygų, bet niekada iš Dekalogo ar Penkiaknygės apskritai, todėl akivaizdu, kad terminas „įstatymas“ reiškia visą Senąjį Testamentą. Ta pačia reikšme žodis „įstatymas“ vartojamas ir Jn 10, 34; 15, 25 bei 1 Kor 14, 25.

Jei šiuo atveju žodžių „sako“ ir „kalba“ (anglų k. vertime – vert. pastaba) reikšmės ir skiriasi, taigi „sakyti“ reikštų „tai, kas pasakyta“, o „kalba“ pabrėžiamas kalbėjimo veiksmas.

Frazė „<...> tiems, kurie yra pavaldūs įstatymui <...>“ aiškinama labai įvairiai. Pavyzdžiui: a) žydams (Lange, J. P. Commentary on the Holy Scriptures, translated and edited by P. Schaff. Grand Rapids (reprint), 1869, p. 121; t. p. Ridderbos, H. op. cit., p. 79.); b) visiems, turintiems Senąjį Testamentą, tarp jų ir Romos tikintiesiems. Šį požiūrį išsakė Lenskis, R. C. H. op. cit., p. 239–240, kuris teisingai pabrėžia, kad apaštalas Paulius rašo ne tik žydams, bet ir Romos krikščionims; c) visiems, visam pasauliui (Greijdanus, S. op. cit., p. 177 ir Murray, J. op. cit., p. 106); d) visiems, bet ypač žydams. Šį aiškinimą žr., pvz., Erdman, C. R. Epistle of Paul to the Romans, Phila., n. d., p. 50 ir Wilson, G. B. Romans, A Digest of Reformed Comment, Edinburgh, 1977, p. 56.

Manau, kad punktas „c“ (visiems, visam pasauliui) tiksliausiai išreiškia tai, ką apaštalas Paulius turėjo omenyje. Galime manyti, kad frazė „<...> tiems, kurie yra pavaldūs įstatymui <...>“ skirta tik žydams. Bet ar Įstatymas – Dievo žodis duotas ne visiems, ar ne iš visų – tikinčiųjų ir netikinčiųjų – reikalauja klusnumo? Ar jis neduotas visiems be išimties – žydams ir graikams?

Be to, žodžius privalu aiškinti pagal artimiausią kontekstą, kuris šiuo atveju yra toks: „<...> kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą.“

130 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 19–20

Akivaizdu, kad dabar apaštalas Paulius kalba ne vien tik apie pagonis ar žydus. Jis savo argumentą apibendrina ir susieja su ką tik padaryta išvada, kokie iš prigimties yra pagonys (Rom 1, 32), žydai (Rom 2, 21–24), visi, tarp jų netgi tikintieji (Rom 3, 9), ir pakartoja pirmiau išsakytą nuomonę (žr. ypač Rom 3, 9–12).

Apaštalas pasitelkia sukrečiančią, bauginančią, įsimintiną stilistinę figūrą.

Visi stovi prieš Dievą – Teisėją. Skaitomi Gyvenimo knygose esantys įrašai. Kiek­ vienam kaltinamajam suteikiama galimybė atsakyti į jam pareikštus kaltinimus.

Tačiau kaltė įrodyta ir pasiteisinimo nėra. Visos burnos užsičiaupia ir visi nutyla.

Išvada. 20 eil.: „Nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.“ Čia pateikiama perfrazuota Ps 143, 2 mintis: „Neteisk savo tarno, nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus“87 (plg. Job 9, 2).

Apaštalo Pauliaus argumentas nepaneigiamas. Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Kodėl? Tik pagalvokite, ko reikalauja Įstatymas? Mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu ir savo artimą kaip save patį (Mt 22, 37–40; Mk 12, 29–31; Lk 10, 27). Apaštalas atskleidžia, kad tokios meilės stokoja ir pagonys (Rom 1, 21: „jam nedėkojo“), ir žydai (Rom 2, 5: „užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi“) ir parodo, kad visi stovės kalti prieš Dievą (Rom 3, 19).

Prieš Dievą kiekvienas bus kaltas ne tik dėl padarytų blogų darbų, bet ir dėl nepadarytų gerų (Rom 1, 21. 28; 2, 21; 3, 11 plg. Mt 25, 41–43), ne tik dėl viešų ir atvirų nuodėmių, bet ir slapta padaryto blogio (Rom 2, 16). Žmogus Dievo akyse smerktinas ne tik dėl savo žodžių ir darbų (Rom 3, 13–17), bet netgi dėl to, koks jis pats yra – t. y. dėl pačios jo nuodėmingos būklės (Rom 3, 9–10).

Todėl galima vienintelė išvada – žmogus visiškai pražuvęs. Jo būklė kupina nusivylimo ir beviltiškumo, o Įstatymas, reikalaujantis visiško dorinio ir dvasinio tobulumo (plg. Kun 19, 2) – žmogui savo jėgomis nepasiekiamos būklės, sukelia bauginantį ir žeminantį nuodėmės suvokimą, todėl galutinės ir amžinosios pražūties nuojautą.

87 Atkreipkite dėmesį į hebraizmus: a) Pažodinis vertimas iš Hebrajų kalbos būtų „<...> nes tavo akivaizdoje nė viena gyva būtybė nėra teisi“. Septuagintoje Ps 142, 2b išversta ὅτι οὐ δικαιωθήσεται ἐνώπιόν σου πᾶς ζῶν. Atkreipkite dėmesį, kad „nė vienas“ reiškia „niekas“; b) Apaštalas Paulius frazę „nė viena gyva būtybė“ pakeitė į „nė vienas žmogus“, kuri Senajame Testamente hebrajų kalba vartojama gana dažnai, nurodant žmonijos trapumą ir menkumą, palyginti su Dievo didybe ir galybe.

Apaštalo Pauliaus laiškuose vartojamo žodžio σὰρξ įvairios reikšmės apibendrinamos 187 išnašoje.

Dėl δικαιωθήσεται πᾶσα σὰρξ žr. t. p. Gal 2, 16, kur tas pats pasakymas vartojamas be ἐνώπιον αὐτοῦ („prieš Jį“ ar „Jo akivaizdoje“).

131 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 21

21 Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. 22 Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, 23 nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, 24 o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. 25 Dievas jį paskyrė permaldavimo88 auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau89, 26 dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų. 27 Kur tada pagrindas girtis?90 Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu.

28 Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų. 29 Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių, 30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą nuteisins neapipjaustytus pagonis. 31 O gal [tada]tikėjimu91 mes panaikiname įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes įstatymą patvirtiname.

5. „Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas <…> tikėjimu į Jėzų Kristų.“ Rom 3, 21–31 21 eil.: „Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų.“ Žmogaus būklė beviltiškai niūri. Toji tamsa ir neviltis beribė, visa apimanti.

Bet staiga užlieja šviesa, kuri tik trumpam nušvisdavo tamsoje (Rom 1, 16–17), ir viltis atgimsta.

Optimizmo spindulys nušvinta iš aukštybių, o ne iš žemumų. Šviesa ši – teisumas iš Dievo, nuolankiai nužengusio išgelbėti visiškai nevertų išgelbėjimo.

Be abejo, Dievas gelbėja neaukodamas savojo teisumo ir nesušvelnindamas Įstatymo reikalavimų. Štai kas yra Jo šlovingosios Evangelijos šviesa. Nagrinėkite šias ištraukas: Iz 9, 1 (plg. Mt 4, 16); 49, 6b; 58, 8; 60, 1. 3. 19–20; Mch 7, 8; Lk 1, 78–79; 2, 32; Jn 1, 9; 8, 12; Apd 13, 47; Ef 5, 8–9; Apr 22, 5.

Kodėl Dievas taip pasielgė – paslaptis, kurios niekada iki galo nesuprasime.

Tokia meilė beribė ir nesuvokiama. Žiūrėkite, kaip apaštalas apie šią meilę atsiliepia Rom 5, 6–8 ir kaip 2 Kor 9, 15 išlieja savo dėkingumą bei susižavėjimą: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ Kalbėdamas žmogui suprantama kalba, ramybe dvelkiančiose amžinybės glūdumose triasmenis Dievas nutarė tokia kaina (2 Kor 5, 21) išgelbėti žmogų iš didžiausio blogio ir suteikti jam didžiausią gėrį. Tai yra taip tauru ir nuostabu, kad Laiške efeziečiams apaštalas meldžiasi, jog skaitytojai ar klausytojai, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, taptų tvirti ir kartu su visais šventaisiais galėtų suvokti, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis Kristaus 88 Ar „atperkamoji“.

89 Ar „dovanojo anksčiau padarytas nuodėmes“.

90 Pažodžiui „Kur, tada, pagyros?“ 91 Ar „mokymu apie tikėjimą“.

132 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 21–23

meilės, kuri visais aspektais yra nesuvokiama (Ef 3, 14–19)! Į tai „geidžia pažvelgti net angelai“ (1 Pt 1, 12). Tai didžiausias paradoksas, kurį tik galima įsivaizduoti.

Rom 3, 21 apaštalas Paulius teigia: „Bet dabar“, tai yra šiuo metu (26 eil.; plg.

Rom 5, 9), išgelbėjimo istorijoje strategiškai svarbiausią akimirką, kuri Gal 4, 4 vadinama „laiko pilnatve“, „pasireiškė Dievo teisumas“. Toks teisumas įsigalioja „be Įstatymo“. Tai reiškia, kad Įstatymo darbais žmogus jo neužsitarnauja ir negali užsitarnauti paklusdamas Dievo įstatymui. Jis įgyjamas „be įstatymo darbų“ (plg.

Rom 3, 28; 4, 6–8; Gal 2, 16. 21; 3, 10–13; Ef 2, 9; Fil 3, 9; 2 Tim 1, 9; Tit 3, 5).92 Ar apaštalas Paulius pristato naują, niekada negirdėtą doktriną? Atvirkščiai, jis kalba apie „teisumą, paliudytą Įstatymo ir pranašų“.93 Apaštalas jau citavo Hab 2, 4 (žr. Rom 1, 17), bet neabejotina, kad turėjo galvoje ir kitas Šv. Rašto vietas, pvz.: Pr 15, 6; Ps 32, 1–2; žr. Rom 4, 3. 7–8 ir NTC on Luke, p. 125).

Toliau 22–23 eil.: „Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Nepamiršdamas savo temos apaštalas Paulius kartoja tai, ką pasakė Rom 1, 16–17. Pirmiau jis paskelbė, kad Evangelija yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam <...> Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą.“ O dabar priduria, kad šio tikėjimo objektas yra Jėzus Kristus (plg.

Mt 1, 21; Jn 3, 16; 14, 6; Apd 4, 12).

Pasikartodamas apaštalas ypač pabrėžia Rom 1, 16b išsakytą mintį, kad toks teisumas suteikiamas visiems tiems, ir tik tiems, kurie tiki, tai yra visiems iš tiesų tikintiems Jėzumi Kristumi. Ir nesvarbu – vargšas ar turtingas, senas ar jaunas, vyras ar moteris, išsilavinęs ar beraštis, žydas ar pagonis. Visiems reikalingas teisumas, gaunamas tik per tikėjimą Gelbėtoju, kuriame ir per kurį apsireiškia triasmenis Dievas. „Nėra jokio skirtumo.“ Kadangi visame pasaulyje visi nusidėjo ir todėl stokoja Dievo šlovės, niekas neturėtų pasitikėti savo paties gerumu ir juo patikti Dievui. Pagal Įstatymą Dievas reikalauja tobulumo, todėl Jo akyse nėra nė vieno tobulo. Šią doktriną apaštalas išsamiai išdėstė pirma pagonių (Rom 1, 18–32), paskui ir žydų (Rom 2, 1–3. 8) atžvilgiu, o Rom 3, 9–20 ją apibendrino.

Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės. Kai žmogus nusižengė Dievo paliepimui, neteko pirmųjų palaimų, ypač Dievo palankumo, todėl ir galimybės nevaržomai ateiti pas Dievą (žr. Pr 3, 8).94 92 Tai nereiškia, kad išgelbėjimo plane Įstatymas nenumatytas (žr. Rom 3, 31 komentarą).

93 Šiandien Įstatymą vadiname Senuoju Testamentu (žr. t. p. Mt 5, 17; 7, 12; 22, 40; Lk 16, 16; Apd 24, 14; 28, 23) 94 Dėl καὶ ὑστεροῦνται τῆς δόξης τοῦ Θεοῦ reikšmės Šv. Rašto aiškintojų nuomonės labai skiriasi.

Laikomasi keturių požiūrių:

133 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 24–25a

24–25a eil.: „<...> o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia

a) Niekas nepašlovino Dievo, verto šlovės. Niekam nepasiekiama Dievo nustatyta žmogaus gyvenimo norma, tobulybės idealas (žr. Thomas, W. H. G. St. Paul’s Epistle to the Romans, Grand Rapids, 1946, p. 112).

Jau buvo minėta anksčiau (Rom 3, 10–18), kad ši mintis teisinga, bet W. H. G. Thomas savo labai praktiškuose ir kasdieniam skaitymui skirtuose komentaruose pateikia ir labai gerai paaiškina, kad galbūt Rom 3, 23b ne tai turima omenyje, nes, antraip, apaštalas būtų įterpęs papildomą veiksmažodinę formą. Ar nebūtų parašyta: „Visi stokoja garbės darydami gera Dievo šlovei“ (žr. 1 Kor 10, 31)? b) Terminas „Dievo garbė“ reiškia būsimąją dangiškąją garbę. H. Ridderbosas (op. cit., p. 84) taip įsitikinęs, kad šis aiškinimas yra teisingas, jog teigia, kad „kitos šio termino reikšmės nėra“.

Iš tiesų yra kelios apaštalo Pauliaus raštų ištraukos, kuriose „garbė“ ar „Dievo garbė“ reiškia būsimąjį tikinčiojo atlygį (žr. Rom 2, 7; 5, 2; 8, 18. 30; 1 Kor 15, 43; 2 Kor 4, 17; Kol 1, 27; 3, 4; 2 Tim 2, 10).

Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad Rom 3, 23b apaštalas Paulius vartoja esamąjį laiką. Jis teigia, kad atėjus nuodėmei, visi stokoja Dievo garbės. Jei būtų numanęs apie danguje Dievo vaikų laukiančią Dievo garbę, ar nebūtų pavartojęs būsimojo laiko? c) Kaip išganymas pakeičia žmogų pagal Dievo atvaizdą (2 Kor 3, 18), taip puolęs žmogus netenka tobulumo – Dievo šlovės atspindžio. Jis prarado tai, ką kažkada turėjo. Todėl Rom 3, 23b vartojamas terminas „Dievo garbė“ reiškia „susitapatinimą su Dievo atvaizdu“ (žr. Murray, J. op. cit., p. 113 ir Knox, J. The Interpreter’s Bible, Vol. IX, p. 430). Labai panašus ir E. F. Harrisono požiūris, išsakytas The Expositor’s Bible Commentary, Grand Rapids, 1976, p. 41, pagal kurį nagrinėjamas terminas reiškia žmogaus anksčiau turėtą išimtinę teisę tiesiogiai bendrauti su Dievu. Per nuodėmę žmogus prarado tai, kuo iš pradžių džiaugėsi rojuje. Ir, kaip nurodo J. A. C. Van Leeuwenas ir D. Jacobsas, (op. cit., p. 53), žmogus dėl nuopuolio nebegali tiesiai artintis prie Dievo, bet privalo stovėti atokiai (Iš 20, 18. 21; Sk 4, 15; 17, 13 ir toliau). Skaitykite t. p. Wilckens, U. ThDNT, Vol. VIII, p. 596. Šiame straipsnyje teigiama, kad galbūt apaštalas Paulius turėjo omenyje kažkada Adomui suteiktą garbę.

Pagal šią teoriją frazė „Dievo garbė“ reiškia išimtinę teisę (ar teises), kurias žmogus turėjo būdamas doras, bet prarado nuodėmei atėjus. Aš pritariu tokiam požiūriui. Atrodo, kad žodžiai „visi yra nusidėję ir (tikriausiai todėl) stokoja Dievo garbės“ verčia manyti būtent taip.

O galbūt apaštalas pirmiausiai turėjo omenyje tai, ką žmogus kažkada turėjo, bet dabar nebeturi? Ši mintis paskatino kitą teoriją: d) Terminas „Dievo garbė“ reiškia „Dievo suteiktą garbę „palankios nuomonės, pritarimo, gyriaus“ prasme (įvairios prasmės, kuriomis apaštalas Paulius vartoja terminą δόξα, aptartos anksčiau (žr. p.

82). Šiai teorijai pritaria Hodge’as, C. A Commentary on the Epistle to the Romans, Grand Rapids, 1886, p. 140; Denney’us, J., op. cit., p. 610; Erdmanas, C. R., op. cit., p. 52, tam tikra prasme Lenskis, R. C. H., op. cit., p. 249 ir Knoxas, R., kuris verčia: „<...> visi vienodai neverti Dievo gyriaus.“ Prieštaravimas, neva tokiu atveju apaštalas Paulius būtų vartojęs prielinksnį ir parašęs παρὰ Θεοῦ (plg. Jn 5, 44; 2 Pt 1, 17), nėra labai įtikinantis, nes: 1) Nevartodamas prielinksnio apaštalas Jonas kalba apie „garbę iš Dievo“ ( Jn 12, 43). Jei apaštalas Jonas gali, tai kodėl apaštalas Paulius negali?

2) Kartais, kalbėdamas apie „teisumą iš Dievo“, apaštalas Paulius nevartoja prielinksnio (Rom 1, 17; 3, 21–22). Jei žodį „teisumas“ galima vartoti be prielinksnio, tai kodėl negalima vartoti žodžio „garbė“ be prielinksnio?

3) Stipriausiu argumentu, pagrindžiančiu aiškinimą, kad apaštalas Paulius teigė, jog dėl nuodėmės žmogus neteko ar stokoja Dievo garbės – Dievo pritarimo ar gyriaus, yra tai, kad ankstesniuose šio laiško skyriuose ir toliau apaštalas vartoja tokias sąvokas, kaip nuodėmė, pasmerkimas, teisumas, nuteisinimas. Manyčiau, kad prie šių sąvokų, ypač nuteisinimo, labai dera sąvoka „palankumas“.

Tad manau, kad 23 eil. reiškia, jog visi yra nusidėję ir todėl dabar stokoja to, ką turėjo prieš nuopuolį, tai yra neįkainojamos palaimos jausti Dievo palankumą.

Kaip pagal teoriją „c“ galiu teigti, kad patinku Dievui, jei negaliu pasakyti, kad galiu drąsiai artintis prie Jo? Todėl, mano manymu, nors pirmenybė teiktina teorijai „d“, arčiausiai tiesos yra teorija „c“.

134 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 24–25a

per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau <...>“ Atkreipkite dėmesį į įvairias šios svarbios ištraukos detales: a) „nuteisinami.“ Čia pirmą kartą Laiške romiečiams veiksmažodis „nuteisinti“ pavartotas teigiamame kontekste, kad būtų išdėstyta doktrina apie nuteisinimą tikėjimu.95 Aiškinant šią apaštalo Pauliaus mintį lengva nukrypti į šalį. 23 eilutės pabaigą sujungus su 24 eilutės pradžia išeina: „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone <...>.“ Ar apaštalas teigia, kad nuteisinami, todėl ir išgelbėjami visi nusidėjėliai? Ar apaštalas staiga tapo „universalistas“? Šio komentaro autorius prisimena girdėjęs dvasininką pamokslaujant: „Galiausiai visi bus išgelbėti. Viliuosi, kad ir pats velnias.“ Ar, praleidus žodžius apie velnią, dvasininko žodžiai atliepia apaštalo Pauliaus žodžius?

Negali būti, nes Rom 1, 16–17 ir Rom 3, 22 apaštalas atkakliai tvirtina, kad „Dievo teisumas“ – palaima, suteikiama tik tikintiesiems, ir niekam kitam.

Kokia išeitis? Atrodytų, kad 22a eilutėje apaštalui paskelbus, jog Dievo teisumas duodamas visiems tikintiesiems, mintis tarsi pertraukiama kažkieno, galbūt žydo, klausimu: „Ar tik jiems, Pauliau? O ne mums, kurie nors ir netiki tavuoju Jėzumi Kristumi, bet labai stengėsi įtikti Dievui vykdydami Įstatymo reikalavimus? Ar mes ne geresni už kitus? Ar mes niekuo nesiskiriame nuo kitų tautų?“ Atsakymas į šį įterptą klausimą, kaip jau ir buvo sakyta, yra šis: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės (Rom 3, 22b–23).

Grįždamas prie pagrindinės minties, jog „Dievo teisumas tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“ (Rom 3, 22a, apaštalas priduria: „o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (24 eil.). Nuteisinami ne visi, o tik tikrai tikintys gauna nuostabią nuteisinimo dovaną.96 Jei Rom 3, 24 žodis „nuteisinti“, vartojamas pagrindine konstatuojamąja reikšme, reiškia „paskelbti teisiu“, tai „nuteisinimą“ galima apibrėžti kaip maloningą Dievo veiksmą, kuriuo Dievas, remdamasis tik Kristaus, kaip Tarpininko, 95 Anksčiau veiksmažodis δικαιόω vartotas: Rom 2, 13 sugretinant Įstatymo vykdytojus ir tik klausytojus; Rom 3, 4 nuteisinimo prasme („laimėtum, kai esi teisiamas“); Rom 3, 20 neigiama prasme, siekiant parodyti, kad išsigelbėti per darbus neįmanoma.

96 Tai, kad δικαιούμενοι eina nominatyvu, o πάντας – akuzatyvu, nėra svarus argumentas pasiūlytai konstrukcijai paneigti, nes gana dažnai pažyminys būna nutolęs nuo pažymimojo žodžio ar frazės, ypač kai naujas sakinys pradedamas nominatyvu.

135 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 24–25a

atliktu darbu, nusidėjėlį paskelbia teisiu, o jis šią dovaną priima tikinčia širdimi.

Tokia apibrėžtis atitinka ne tik Rom 3, 24–30, bet ir Rom 4, 3. 5; 5, 1. 9; 8, 30; Gal 2, 15–16; 3, 8. 11. 24; 5, 4; Tit 3, 7 kontekstą. Nuteisinimas viršija pasmerkimą (žr. Rom 8, 1. 33–34).

Nuteisinimas – tai kaltės primetimas (atpildas, kaltinimas), kai nusidėjėlio nuodėmės priskiriamos Kristui, o nusidėjėliui suteikiamas Kristaus teisumas (Pr 15, 6; Ps 32, 1–2; Iz 53, 4–6; Jer 23, 6; Rom 5, 18–19). Jei nuteisinimas – kaltės primetimas, tai pašventinimas – persikeitimas. Nuteisinant iniciatyvos imasi Tėvas (Rom 8, 33), o pašventinant – Šventoji Dvasia (2 Tes 2, 13). Pirmasis veiksmas atliekamas „kartą ir visiems laikams“, antrasis trunka visą gyvenimą. Nors šie du veiksmai netapatintini, vis dėlto jie neatskiriami, skirtingi, bet ne paskiri. b) „dovanai.“ Originale vartojamas žodis „kaip dovana“, kitaip tariant, gavėjas nuteisinimą gauna veltui, nepelnytai (žr. 1 Tim 1, 9; Tit 3, 4). Jei nusidėjėlis turi būti paskelbtas teisiu, tuomet dovanai, nes, kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal Dievo reikalavimus žmogus negali nusipelnyti teisumo (Kun 19, 2; Mt 22, 37 ir paralelinės Šv. Rašto vietos). Žmogus negali užsitarnauti nuostabios pagrindinės palaimos – nuteisinimo, ją tik gali priimti kaip dovaną (Iz 55, 1). c) „jo malone.“ Malonė – Dievo meilė nusikaltėliui, o Jo gailestingumas – tai meilė vargšui.97 Nesunku suprasti, kad „dovanai“ eina išvien su „jo malone“. d) „dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Naujajame Testamente žodis „atpirkimas“ (graikų k. ἀπολύτρωσις) vartojamas dešimt kartų (Lk 21, 28; Rom 3, 24; 8, 23; 1 Kor 1, 30; Ef 1, 17. 14; 4, 30; Kol 1, 14; Hbr 9, 15; 11, 35).

Tose ištraukose, kuriose jis vartojamas aiškia dvasine prasme, pavyzdžiui, Rom 3, 24, šis terminas reiškia išlaisvinimą nuo kaltės, bausmės ir nuodėmės valdžios sumokėjus išpirką.98 Toks atpirkimas buvo atliktas Kristuje Jėzuje, kitaip tariant, „dėl Kristaus Jėzaus – Pateptojo Gelbėtojo“. Dauguma vertėjų verčia taip arba labai panašiai – „Kristuje Jėzuje“. Tačiau kiti verčia „Kristumi Jėzumi“. Pagal originalą graikų kalba galimi abu vertimo variantai. Atsižvelgiant į 23 ir 24 eilutes, 97 Daugiau apie malonę skaitykite NTC on Luke, p. 181–182.

98 Reikia pripažinti, kad tokioje ištraukoje, kaip Rom 8, 23, daiktavardžiu verčiamas atpirkimas neperteikia išpirkos mokėjimo reikšmės.

136 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 24–25a

kuriose Dievas aiškiai minimas kaip tikinčiųjų atpirkimo sumanytojas, geriau versti „dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“. Ne vienas Jėzus, bet triasmenis Dievas vertas šlovės ir garbės už žmogaus išvadavimą iš nuodėmės ir jos padarinių.

Išgelbėjimas buvo atliktas dėl Kristaus Jėzaus ir per Kristų Jėzų, kitaip tariant, Jam savanoriškai priėmus kančias ir mirtį ant kryžiaus. e) „<...> Dievas jį paskyrė <…>“99 Toks paskyrimas byloja apie amžinąjį Dievo sprendimą. Tuo sprendimu ar nutarimu buvo numatyta, kad išgelbėjimas bus įgyvendintas per Kristų Jėzų. Kristus Jėzus ir Jo tauta – neperskiriami. Atkreipkite dėmesį į paralelines ištraukas (Ef 1, 4. 7. 10–11). f) „<...> permaldavimo auka, jo kraujo galia <...>“100 99 Pagrindinė veiksmažodžio προτίθημι, čia vartojamo προέθετο 3 per. s. II aor. indicat. med. forma, reikšmė yra „paskirti prieš“, kurio med. rūšis pavirsta į „paskirti prieš save“. Nesunku suprasti, kad „paskirti prieš save“ galima suprasti dvejopa prasme: 1) viešai išstatyti; 2) svarstyti, ką nors sau planuoti (olandų k. zich (iets) voornemen). Dauguma vertėjų pirmenybę teikia pirmajai reikšmei.

Tačiau antrosios reikšmės „planuoti, ketinti, paskirti“ atveju reikia atsižvelgti į kelis dalykus.

Abiem atvejais, kai šis veiksmažodis vartojamas Naujajame Testamente („ne kartą ketinau atvykti pas jus“ (Rom 1, 13), ir „jis panorėjo iš anksto nutarti jame“ (Ef 1, 9), jis akivaizdžiai tikslingas. Jei tose Šv. Rašto vietose, tai kodėl ne šioje? Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad Naujajame Testamente vartojant giminingą daiktavardį πρόθεσις, išskyrus ten, kur kalbama apie padėtinę duoną (Šventovėje ant stalo dedamą pašventintą neraugintą duoną), jis reiškia paskirtį arba tikslą: „visus ragino ryžtinga širdimi pasilikti su Viešpačiu“ (Apd 11, 23 – KB); „jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą“ (Apd 27, 13); „jo tikslu pašauktiesiems“ (Rom 8, 28 – KB); „įvyktų laisvai pasirinktas Dievo nutarimas“ (Rom 9, 11); „iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 11); „Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Ef 3, 11); „kuris mus išgelbėjo <...> savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje“ (2 Tim 1, 9) ir „Tačiau tu pasekei mano <...> sumanymais“ (2 Tim 3, 10).

Tokiam rezultatyviniam Rom 3, 25a vertimui pritaria ir Origenas, Pseudoambraziejus, Jonas Auksaburnis, Ekumenijus, M. J. Lagrange’as, C. F. Fritzsche’as, A. T. Robertsonas, J. B. Phillipsas („paskirtas“ plg. Jerusalem Bible), NEB („skirtas“) ir C. E. B. Cranfieldas.

Pasirinkus versti „pateiktas, išstatytas viešai apžiūrai, iškeltas“ ar panašiai, grindžiama tuo, kad toks vertimas geriau atitinka kontekstą, kuriame kalbama apie Dievo teisingumo demonstravimą (Rom 3, 25–26), ir apaštalo Pauliaus žodžius „<...> akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus“ (Gal 3, 1). Bet neaišku, kaip įtikinamai įrodyti, kad veiksmažodis, reiškiantis Dievo teisingumo demonstravimą, prilygsta veiksmažodžiui, reiškiančiam Kristaus kraujo praliejimą. Be to, abiem atvejais gramatinės konstrukcijos yra visiškai skirtingos, o Gal 3, 1 kontekstas visai kitoks nei pirmasis Rom 3, 25 sakinys.

Siekiant pagrįsti reikšmę graikų k. veiksmažodžio, kurio niekur kitur Naujajame Testamente nėra ir kurio prasmė visose panašiose Naujojo Testamento vietose labai skiriasi nuo giminingo daiktavardžio reikšmės, reikės pateikti tvirtesnių argumentų. Puikūs komentarai šiuo klausimu pateikti ir Cranfield, C. E. B., op. cit., Vol. I, p. 208–210.

100 Tikriausiai frazės „Jo kraujo galia“ nederėtų jungti su „tikėjimu“, nes reikėtų versti „tikėti Jo krauju“.

Iš tikrųjų ἐν τῷ αὐτοῦ αἵματι eina iš karto po πίστεως, be to, gramatiniu požiūriu ἐν ir datyvas tikėjimo objektui nėra neįprasta konstrukcija, kaip kad kai kurie tvirtina (žr., pvz., Gal 3, 26; Ef 1, 15; Kol 1, 4; 1 Tim 3, 13; 2 Tim 1, 13). Tačiau tiesa ir tai, kad pažyminys ne visada eina šalia pažymimojo žodžio.

137 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 24–25a

Kraujas simbolizuoja gyvybę (Kun 17, 11; Mt 20, 28, plg. Mt 26, 28; Jn 10, 11. 15). Žodžiai „Jo kraujo galia“ reiškia, kad Mesijas savo noru paaukojo gyvybę už tuos, kurių atėjo išgelbėti (plg. Iz 53, 10–12).

Nors nuolat neigiama, kad Dievas rūstauja ant nusidėjėlių, tačiau jei nusidėjėlį norima išgelbėti, tą rūstybę privalu apmaldyti (žr. Rom 1, 18; 2, 5. 8; 3, 5; 5, 9; 9, 22; Ef 2, 3; 5, 6; Kol 3, 6; 1 Tes 1, 10; 2, 16; 5, 9; Apr 6, 16–17; 11, 18; 14, 10; 16, 19; 19, 15).

Dievo rūstybė numaldoma atnešus išpirką. Rom 3, 25a rūstybę numaldanti ar permaldaujanti auka – pats Kristus Jėzus. Būtent Jis savo noru pasisiūlė pralieti kraują ar paaukoti gyvybę, tai yra pasiaukoti (1 Tim 2, 6) už avis ir, prisiėmus Dievo rūstybę vietoje jų, jas sutaikyti su Dievu. Ši tiesa visa ar dalimis aiškinama įvairiose Šv. Rašto vietose: Iz 53, 4–8. 12; Mt 20, 28; 26, 28; Mk 10, 45; 14, 24; Lk 22, 20; Apd 20, 28; 1 Kor 10, 16; 11, 25; 2 Kor 5, 20–21; Ef 1, 7; 2, 13; Kol 1, 20; 1 Pt 1, 18–19; 2, 24; 1 Jn 1, 7; 5, 6; Hbr 9, 11–12. 15. 23–28; Apr 1, 5; 5, 9; 7, 14; 12, 11; 13, 8.

Graikų kalbos žodis, kurio atitikmuo anglų kalba, mano manymu, yra „rūstybę numaldanti ar permaldaujanti auka“, Septuagintoje (į graikų kalbą išverstame Senajame Testamente) reiškia krauju apšlakstytą sandoros skrynios dangtį – „malonės sostą“ (AV) ar „atpirkimo dangtį“ (NIV) (žr. Iš 25, 17–18; Kun 16, 2–3 ir kt.), kuris Penkiaknygėje, daugiausiai Išėjimo knygoje, iš viso pavartotas daugiau kaip dvidešimt kartų. Logiška manyti, kad Hbr 9, 1–5 aprašant padangtės baldus 5 eilutėje minimas būtent šis dangtis. Nors Rom 3, 25 pavartotas tas pats graikų kalbos žodis, vis dėlto suprantama, kad dauguma vertėjų (yra ir išimčių) nesiryžta Kristaus Jėzaus vadinti „malonės sostu“ ar „atpirkimo dangčiu“, geriau – „rūstybę numaldanti auka“, „atpirkimo auka“ (NIV)101 ar tiesiog „permaldavimas“ (AV, ARV) (žr. t. p.

1 Jn 2, 2; 4, 10). g) „<...> veikiančia per tikėjimą <...>.“ Kristaus permaldavimo auka neįsigalioja automatiškai. Jei žmogus pageidauja tokio nuostabaus palaiminimo – numaldytos Dievo rūstybės, atleidimo, sutaikymo su Dievu, jis privalo nuoširdžiai tikėti Kristumi, kuriame ir per kurį apsireiškia triasmenis Dievas.

Apie tikėjimo būtinybę buvo aiškinama anksčiau (Rom 1, 18. 16–17; 3, 22) ir dar kartą bus akcentuojama Rom 3, 26. 28. 30; 4, 3. „Juk be tikėjimo neįmaBe to, apaštalui Pauliui tikėjimo objektas yra asmuo, o ne daiktas.

101 Kad skaitytojui būtų aiškiau, NIV vertime pateikiama nepaprastai vertinga išnaša: „(Dievas Jį atsiuntė) kaip Tą, kuris numaldys rūstybę ir pašalins nuodėmę.“

138 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 24–25a

noma patikti Dievui“ (Hbr 11, 6). Kad žmogus būtų išgelbėtas, jam reikalingas tikėjimas, kuris yra Dievo dovana (Ef 2, 8).

Nei darbai, nei žmogiškosios pastangos nė vienam niekada neužtarnavo išgelbėjimo, ir nė vienas per juos nepasieks amžinos dangiškosios šlovės (Rom 3, 9–20).

Ne mano rankų atlikti geri darbai Išgelbės mano sielą kaltą; Ne mano triūsas, nors ir stengčiausi labai, Išgydys mano sielą šaltą.

Ne mano pojūčiai ir ne veiksmai visi Mane su Viešpačiu sutaikys; Ne maldos, ašaros, atodūsiai dažni Nuims tą mano naštą klaikią.

Vien tik Tavo, o Dieve, malonė, žinau, Man atleidimą gali duoti; Vien tik Tavo galybė, o Dievo Sūnau, Iš vergystės leis išvaduoti.

Joks kitas darbas, o tik Tavo visada, Joks kitas kraujas, tik Tavasis, Tik dieviška jėga, o ne jokia kita Mane globos ir saugiai vesis.

Horatius Bonar

Todėl apibendrinant galima pasakyti, kad apaštalui Pauliui nuteisinimas jokiu būdu nėra žmogaus darbas. Priešingai, nuteisinimas yra: a) Dievo dovana (Rom 5, 15–18); b) Jo malonės vaisius (Rom 3, 24; 4, 16; 5, 15); c) Veltui (Rom 5, 16); d) Ne darbais (Rom 3, 20); e) Priešingas pasmerkimui (Rom 8, 1. 33–34); f) Atima iš žmogaus bet kokią galimybę pasigirti (Rom 3, 27); g) Įgyjamas tikėjimu, kuris taip pat yra Dievo dovana (Ef 2, 8).

Laiško romiečiams 4 skyriuje pamatysime, kad mokymas apie nuteisinimą tikėjimu atitinka Senojo Testamento mokymą. O netrukus išaiškinsime, kad toks mokymas apie nuteisinimą sutampa ir su Kristaus mokymu (žr. kitą pastraipą ir Lk 18, 14).

Visa tai prieštarauja Romos katalikų bažnyčios doktrinai. Nors Romos

139 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 25–27

katalikų bažnyčia aiškina, kad atperkamoji Kristaus auka yra puikus mūsų nuteisinimo pagrindas, vis dėlto jis užsitarnaujamas viltimi, tikėjimu, meile, ­atgaila ir pan. Savo daktaro disertacijoje (Spykman, G. J., Attrition and Contrition at the Council of Trent, Kampen, 1955, p. 227) G. J. Spykman puikiai pastebi: „Tiesą sakant, Tridento susirinkime buvo nepaprastai subtiliai pasakyta, kad iš esmės gelbstinčioji malonė priklauso nuo to, ką atgailaujantis nusidėjėlis daro ar nedaro. Jame buvo nuspręsta, kad prie nuteisinimo prisideda ne tik malonė, bet ir geri darbai.“ Po to disertacijos autorius teigia, kad toks požiūris „kategoriškai prieštarauja Kristaus raginimui: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28–30) 25b–26 eil.: „Jis [Dievas] norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.“ Kaip nutiko, kad pagal amžinąjį Dievo planą niekas negalėjo sulaikyti Jėzaus nuo kraujo praliejimo – permaldavimo aukos? Šis planas buvo įgyvendintas siekiant įrodyti ar pademonstruoti, jog Dievas yra sąžiningas ir teisingas, kai būdamas pakantus savo žmonėms (plg. Rom 2, 4 ir žr. Rom 8, 32 komentarus) atlaidžiai žiūrėjo („žiūrėjo pro pirštus“, „kentė“) į anksčiau, tai yra Senojo Testamento malonės laikais, padarytas nuodėmes. Dievo Sūnus kentėjo ir mirė, kad atpirktų visų, kurie gyvai tikėdami Jį priėmė ar priims, nuodėmes – abiem malonės laikotarpiais visų tikinčiųjų padarytas nuodėmes. Kryžiaus nuopelnai apima ir praeitį, ir ateitį. Neleidęs, kad pirmiau padarytos nuodėmės liktų nenubaustos, Dievas užkrovė jas Kristui (Iz 53, 6) ir taip pademonstravo, kad yra ir amžinai bus teisus. O jei teisus, kas paneigs, kad tik Jis turi teisę išteisinti ir faktiškai išteisina visus, kurie pasikliauna Jėzumi?102 Atkreipkite dėmesį, kad: a) ir vėl, kaip ir kitose Laiško romiečiams ištraukose, teigiama, kad nuostabioji nuteisinimo palaima skirta tik tam žmogui, kuris tiki Jėzumi; b) Jėzumi – istorine asmenybe, žmogumi, kuris gimė Betliejuje, buvo nukryžiuotas, prisikėlė ir įžengė į dangų. Teiginys, kad galima tikėti Kristumi, kuris nėra Jėzus – istorinė asmenybė, apie kurią liudija Šv. Raštas, yra klaidingas.

27 eil.: „Kur tada pagrindas103 girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu?

Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu.“ 102 Kitokį 26 eilutės baigiamųjų žodžių δικαιοῦντα τὸν ἐκ πίστεως ᾿Ιησοῦ vertimą ir aiškinimą žr.

Cranfield, C. E. B., op. cit., p. 201. 213.

103 Arba „principas“. Žodis νόμος ne visada reiškia tą patį. Rom 2, 12 ir toliau šis žodis nurodo Penkiaknygę, o Rom 2, 21–22 – Dešimt Dievo įstatymų. Rom 3, 19 kalbama apie visą Senąjį Testamentą. Rom 8, 2 (plg. Rom 7, 23) apaštalas turi galvoje veikimo principą. O čia, Rom 3, 27, atrodo, kad šis žodis reiškia „pagrindą, normą, standartą, principą“.

140 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 27–28

Apaštalas Paulius aiškiai pasakė, kad nė vienas – pagonis ar žydas – negali įtikti Dievui, todėl ir išsigelbėti darbais ar pagyromis (žr. Rom 2, 17 komentarus) arba jam suteiktomis išimtinėmis teisėmis (Rom 3, 3–4. 9). Vis dėlto tam tikri žmonės įpratę girtis (žr. Mch 3, 11; Mt 3, 9; Rom 2, 17. 23; 4, 2; 1 Kor 1, 29; Fil 3, 3). Galbūt apaštalas turėjo galvoje būtent žydus? Tokios pagyros yra beprasmės ir nuodėmingos, nes „nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10), „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23). Taigi nėra jokio pagrindo girtis. Apaštalas Paulius labai ryžtingai konstatuoja: „Jis atmestas kartą ir visiems laikams.“104 Kokiu pagrindu atmestas? Gal darbų? Be abejo, kad ne. Nuolat mąstydamas apie nuopelnus žmogus išpuiksta, o ne nusižemina. Toks nuodėmingas įprotis veikiau skatina pagyras, o ne nuo jų atgraso.

Mokymas apie nuteisinimą (išgelbėjimą tikėjimu) reiškia, kad girtis tiesiog nėra kuo, nes tikėjimas, kaip ir visas išgelbėjimas, – Dievo dovana. Nė viena, kad ir pati mažiausia jo dalis nėra žmogaus sumanyta (žr. Ef 2, 8–9). Kai Šventoji Dvasia atskleidžia šią tiesą žmogui, jis įsitikina, kad visas jo turimas gėris yra tiesiog suteiktas (1 Kor 4, 7), o besigiriantis turėtų girtis Viešpačiu (1 Kor 1, 31).

Teisė girtis atmetama. Ji panaikinama tikėjimo pagrindu. Todėl pagrįsdamas 27 eilutę ir apibendrindamas apaštalas Paulius vėl pakartoja tai, ką iš esmės pasakė anksčiau (Rom 1, 17; 3, 22–24. 26) ir ką vėl pakartos Rom 5, 1; 9, 30–33; 10, 5–13.

28 eil.: „Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.“ Šioje ištraukoje per labai ryškią antitezę apaštalas netiesiogiai gretina du visiškai priešingus išgelbėjimo būdus. Pagal pirmąjį žmogus išsigelbėja vykdydamas Dievo įstatymą, kuris žydui buvo tradicijos išaiškintas ir išplėtotas.

Pagal antrąjį žmogus išgelbėjamas tikėjimu. Tikėjimu atmetamas bet koks puikavimasis. Pagal pirmąjį būdą nuteisinimas (todėl ir išgelbėjimas) – tai žmogaus nuopelnas, o pagal antrąjį – Dievo malonės vaisius. Šioje eilutėje, kaip ir visur kitur, apaštalas vienareikšmiškai pritaria antrajam variantui ir atmeta pirmąjį. Nenuostabu, nes pabrėžiantis darbų svarbą tikisi išgelbėjimo iš vidaus – iš apačios, o akcentuojantis tikėjimą žiūri ne į save, o į Dievą, ir tikisi, kad išgelbėjimas ateis iš aukštybių – iš Dievo.

M. Liuteris, versdamas Naująjį Testamentą, šią Šv. Rašto ištrauką išvertė taip: „So halten wir nun dafür, dass der Mensch gerecht werde ohne des Gesetzes Werke, allein durch den Glauben“ („Taigi teigiame, kad žmogus nuteisinamas ne 104 Atkreipkite dėmesį į ἐξεκλείσθη, žodžio ἐκκλείω 3 per. s. aor. indicat. pass., kuris reiškia „neleisti nė pamanyti, atmesti“.

141 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 28–30

įstatymo darbais, bet tik tikėjimu“). Reformatorius buvo itin aštriai kritikuojamas, kad pridūrė žodelį „tik“. Į tai jis atsakė: „Jei jūsų popiežius taip nerimauja dėl žodelio sola – „tik“, tai nedelsdami jam perduokite, kad daktaras Martynas Liuteris vers tik taip... Ar jie (katalikai) daktarai? Ir aš. Ar jie pamokslininkai?

Ir aš. Ar jie teologai? Ir aš. Todėl kad ir kaip nirštų popiežiaus asilai, mano Naujajame Testamente žodis „tik“ pasilieka, ir jie jo neišims.“105 M. Liuteriui nederėjo šio žodžio įterpti, o kritikams – dėl jo kelti tokį triukšmą. Bet vis dėlto, ar sakydamas, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, o ne įstatymo darbais, apaštalas Paulius neturėjo galvoje, kad „tik tikėjimu“?

Be abejo, kad pagal tokį požiūrį dėkingumo darbai – tikėjimo vaisiai, apie kuriuos apaštalas labai aiškiai kalba Laiške romiečiams (6, 1–14; 7, 4–6; 8, 12–14; 12 skyrius ir kt.) ir kituose savo laiškuose (Gal 5, 22–26; Ef 2, 8–10; 1 Tim 2, 1–6; Tit 2, 11–14), nėra anuliuojami.

Giesmių autoriai tikrąją Rom 3, 28 ir panašių ištraukų reikšmę perteikė eilėmis: Savo viltis sudėjau, visas, kokios buvo, Vien tik į Jėzaus kraują bei Jėzaus teisumą.

Net mieliausiu žmogum pasikliaut nedrįstu, Bet pasitikiu visiškai Jėzaus vardu.

Ant Kristaus – tvirtos Uolos aš stoviu ramus; Visas kitas pagrindas – tik smėlis gramzdus.

Edward Mote

28 eilutėje pasakytą mintį apaštalas pratęsia 29–30 eil.: „Argi Dievas tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių, nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą nuteisins neapipjaustytus pagonis.“ Jei iš tiesų išgelbėjimo sąlyga būtų Įstatymo darbai, tada Įstatymo neturintys pagonys neturėtų jokios galimybės būti išgelbėti. Dievas tebūtų tik žydų Dievas. Pagonims tektų išgelbėjimo ieškoti kur nors kitur, galbūt pas kitą Dievą?

Apaštalas Paulius tokius samprotavimus vienareikšmiškai atmeta. Jis tvirtina, kad nėra dviejų Dievų – vieno žydams, o kito – pagonims. Neprieštaraudamas tam, kas buvo pasakyta pirmiau (žr. ypač Rom 2, 25 ir toliau; 3, 22) ir kas bus pasakyta šiek tiek vėliau (Rom 10, 12–13), šioje Šv. Rašto vietoje apaštalas labai ryžtingai pakartoja, kad tėra vienas Dievas (plg. Įst 6, 4; Iz 45, 5) ir apipjaustytajam, ir neapipjaustytajam arba vienas išgelbėjimo kelias ir žydui, ir pagoniui (Pr 22, 18; Iz 45, 22; Rom 4, 9–12). T. p. žr. 119 išnašą.

105 Žr. Luther, M. Sendbrief vom Dolmetschen. Erl,-Frkf., ed., Vol. LXV, p. 107 ir toliau.

142 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 29–31

Sunku įsivaizduoti, kaip įkvėptas Šventosios Dvasios apaštalas Paulius galėjo dar aiškiau išdėstyti tiesą apie skirtybių nebuvimą. Nesunku įsivaizduoti, kaip vienoje ar keliose vietose į pamaldas susirinkusi visa Romos krikščionių bendruomenė džiaugėsi, kai buvo skaitomas šis laiškas, kuriame pabrėžiama vienybė (plg. Ef 2, 11–17).

Nei ši, nei kitos Šv. Rašto vietos nepatvirtina nuomonės, kad Dievas pripažįsta dvi kategorijas žmonių, kurie Jam patinka, – žydus ir Bažnyčią. Bet kita apaštalo Pauliaus ištrauka Ef 4, 4–6 – „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose“106 – patvirtina Rom 3, 29–30 išsakytą mintį.

Trečią skyrių apaštalas baigia šiais žodžiais.

31 eil.: „O gal [tada] tikėjimu mes panaikiname įstatymą? Nieku būdu!

Priešingai, mes įstatymą patvirtiname.“ Kartais teigiama, kad Rom 3, 31 turėjo būti Rom 4, 1. Kitaip tariant, Rom 3, 31 yra įžanginė ketvirtojo skyriaus eilutė. Manoma, kad Rom 3, 31 pavartotas terminas „įstatymas“ prilygsta Rom 4, 3 eilutės žodžiui „Raštas“. Be to, kaip jau nustatėme, kartais terminas „įstatymas“ reiškia Raštą.

Vis dėlto ši eilutė nelaikoma Laiško romiečiams ketvirtojo skyriaus pradžia dėl dviejų priežasčių: a) nėra aiškių sąsajų tarp Rom 3, 31 turinio ir Rom 4 įžanginės pastraipos; b) pati Rom 3, 31 formuluotė „O gal [tada]“ ir pan. aiškiai atspindi, kad šioje pastraipoje apibendrinami anksčiau minėti dalykai.

Taigi apaštalo žodžiai prilygsta klausimui: „Ar dėl to, kad nė vienas mirtingasis niekada nebus nuteisintas Įstatymo darbais (Rom 3, 20), o Dievo teisumas pasireiškė be Įstatymo (21 eil.) ir todėl žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, o tikėjimu (Rom 3, 28), mes sumenkiname Įstatymo vertę? Ar primygtinai teigdami tikėjimą panaikiname Įstatymą?“ Į šį klausimą apaštalas Paulius atsako labai tiesmukai ir ryžtingai: „Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname.“ Galbūt tokį tvirtą atsakymą galima paaiškinti tuo, kad kai kurie ragino atsikratyti Įstatymo, nes užtenka tik tikėti. „Todėl ir toliau nuodėmiaukime, kad gausėtų malonė“ (žr. Rom 3, 8 ir Rom 6, 1 komentarus).

O jei kas nors dar paklaustų: „Kaip tu pats, Pauliau, pabrėždamas nuteisinimą tikėjimu, vykdai Įstatymą?“ Apaštalas neabejotinai nurodytų Rom 3, 20; 7, 7–8. 13; Gal 2, 19; 3, 21. 24.

106 Nors 30 eil. žodis ἐκ iš tiesų nurodo šaltinį, o διά turbūt – tarpininką, ši skirtybė vertintina kaip papildomos reikšmės neturinti retorinė priemonė.

143 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

3, 31 ROMIEČIAMS

Mokymas apie nuteisinimą, taigi ir išgelbėjimą, tikėjimu ir mokymas apie Dievo įstatymo naudingumą puikiai atitinka vienas kitą, nes „per įstatymą pažįstame nuodėmę“. Būtent šis nuodėmės suvokimas, Šventosios Dvasios pašventintas, verčia šauktis pagalbos ir išgelbėjimo. O išgelbėjimas pasireiškia tik tada, kai nusidėjėlis visiškai atsiduoda Dievui ir nuoširdžiai Dievo duotu tikėjimu į savo širdį ir gyvenimą pasikviečia Viešpatį Jėzų Kristų, ištardamas žodžius: Rankose neatnešu nieko, Tik prie Tavojo kryžiaus glaudžiuosi.

Būtent taip Šv. Rašte patvirtinamas Įstatymas, kurio laikėsi apaštalas Paulius bei jo draugai, mokydami ir atkakliai įtvirtindami mokymą apie tikėjimą.

Kiekvienam nuoširdžiam tikinčiajam mokymas apie nuteisinimą tikėjimu yra be galo brangus lobis. Pačiam suprasti, ką reiškia ši nuostabi tiesa, – nepaprastai jaudinantis ir nepamirštamas potyris. Mes jau minėjome, kokią reikšmę šios tiesos supratimas turėjo apaštalo Pauliaus (žr. p. 39–40) ir Martyno Liuterio (žr. p. 69–70) gyvenimui. Kai Džonas Bunjanas (John Bunyan) perskaitė Rom 3, 24, jam atrodė tarsi Dievas tarė kenčiančiai ir kaltės slegiamai sielai: „Nusidėjėli, ar manai, kad dėl tavo nuodėmių ir silpnybių negaliu tavęs išgelbėti? Pažiūrėk, šalia manęs – mano Sūnus. Aš žiūriu į Jį, bet ne į tave, o su tavimi pasielgsiu pagal tai, kiek Jis man patinka.“ Ar frazė „nuodėmių atleidimas“ tapo tokia įprasta, kad ji mums beveik nieko nereiškia? Ar nepagalvojame, kad Dievui mūsų nuodėmės yra be galo šlykščios, kur kas šlykštesnės nei mums patiems? Vis dėlto kartą ir visiems laikams Jis jas ištrynė ir meiliai patikino: „Atleisiu jūsų nedorybes ir jūsų nuodėmių daugiau nebeprisiminsiu.“ Taip, Dievas atleidžia. Bet kad atleistų, būdamas visiškai teisingas, turėjo nubausti savo paties Sūnų, kurį mylėjo taip, kaip tik pats Dievas gali mylėti!

Tačiau nuteisinimas – tai daugiau, kur kas daugiau nei atleidimas. Atleidęs mūsų skolą, dangiškasis Tėvas tarsi apsikabina kiekvieną, kuriam atleidžia (plg.

Lk 15, 20), ir taria: „Tu – mano sūnus (duktė), o kadangi sūnus (duktė) – tai ir paveldėtojas“ (Rom 8, 17).

Tik pagalvokite, mes esame „Dievo įpėdiniai“ – bendrapaveldėtojai su Kristumi, su kuriuo susieti nenutrūkstamais meilės saitais!

Dievo meilė tokia nuostabi ir tokia didi, kad jos niekada iki galo nesuprasime. Tokios meilės paslaptys, kurių nesuskaičiuojama daugybė, skleisis mums visą amžinybę, ir mes šlovinsime Jį:

144 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 9–31

Miriadai šventųjų, iš visų kraštų surinkti, Prie krištolo upės stovi šlovės apgaubti.

Baltais apdarais apsirengę, Kristaus krauju nuplauti, Su Dievo Avinėliu amžinai viešpataut paskirti.

Visa šlovė soste Sėdinčiajam tebūna – Visagaliui Dievui vienam ir Avinėliui nugalėtojui – Jo Sūnui.

Dievas sumanė išgelbėti mus, padarė nuostabių dalykų iki valios; Kas negarbins Tavęs, šventasis Karalių Karaliau?

William Kuipers (pagal Apr 15, 1–4)

Laiško romiečiams 3, 9–31 praktiniai pamokymai 9–10 eilutės „Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę?! Visai ne! <…> Nėra teisaus, nėra nė vieno.“ Naujai atvykusiam tarnautojui buvo pasakyta: „Čia dirbti bus lengva, nes mes visi geri žmonės.“ Todėl jo pamokslas buvo grįstas 1 Tim 1, 15: „Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ 21–22 eilutės „Bet dabar <…> pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems <…>.“ Šioje ištraukoje prie sena priduriama nauja: a) Sena – tai, kad Įstatymas ir Pranašai apie šį teisumą skelbė labai seniai. Apie jį kalbėjo Abraomas, Dovydas, Habakukas ir kiti. b) Nauja – visai neseniai į šį nuodėmės ir kančių pasaulį atėjo Jėzus Kristus. Jis pasiaukojo už savo žmonių nuodėmes, buvo prikeltas iš mirusiųjų ir, įgijęs išgelbėjimą visiems Juo pasitikintiems, įžengė į dangų.

Ir sena, ir nauja eina išvien. Aktyviai ir pasyviai paklusdamas, visiems, Juo pasitikintiems, Jėzus įgijo „Dievo teisumą“, taigi ir dovanai teikiamą visišką išgelbėjimą.

Iš tiesų ir sena, ir nauja yra viena. Požiūrį, kad Senasis Testamentas skirtas žydams, o Naujasis – Bažnyčiai, reikia įvertinti iš naujo ir atsisakyti. Tie, kurie į Senąjį Testamentą žiūri nerimtai, nesupranta nei apaštalo Pauliaus raštų, nei Biblijos.

145 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

3, 9–31 ROMIEČIAMS

24–25 eilutės „<...> o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. <...> jo kraujo galia <...>.“ Manantys, kad gali būti išgelbėti be „pralieto Kristaus kraujo“, baisiai klysta.

25 eilutė „<...> permaldavimo auka <...>.“ Paguodą teikianti tiesa apie Dievo meilę (Jer 31, 3; Jn 3, 16) deramai įvertinama tik tada, kai ši meilė palyginama su Dievo rūstybe.

27 eilutė „Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas.“ Danguje visi girsis... Viešpačiu! Išpirktieji „<…> parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę <…>.“ Ši gyriaus giesmė tam tikra prasme jau prasidėjo žemėje žodžiais:

Mes giriame Tave, o Dieve, galybę Tavo šlovinam; Aukščiausioji malonė Tavo – mūsų bokštas ir tvirtovė.

Dievas – mūsų skydas, keliame į dangų mėlynas akis; Tik per Jį, per Jį vienintelį, kurs eina mūsų priešaky, Mus nugalėtojais apvainikuos, priešas nepuls nė karto; Džiūgausime per Karalių, Izraelio Dievo iškeltą.

Pagal Ps 89, 17–18 William Kuipers

Rom 3, 9–31 santrauka Pasitelkdamas virtinę Senojo Testamento ištraukų, apaštalas Paulius įrodo, kad iš prigimties visi žmonės pavaldūs nuodėmei, todėl „nėra teisaus, nėra nė vieno.“ Jei tai tiesa, tada galima daryti išvadą, kad pastangas išsigelbėti vykdant įstatymo darbus vainikuos nesėkmė. „Nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę“ (Rom 3, 9–20).

Bet kai nusidėjėlį apgaubia visiška tamsa, staiga nušvinta Evangelijos šviesa, kuri tamsą išsklaido: „Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas,

146 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

ROMIEČIAMS 3, 9–31

paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas <…>.“ O tam, kad žmogaus gyvenime šis teisumas galiotų, jį reikia įgyti tikėjimu Jėzumi Kristumi. Ši taisyklė galioja visiems be išimties – ir pagonims, ir žydams, „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 21–23).Gelbėtojo sumokėta kaina už nuteisinimą tų, kurie pasitiki Juo, o per Jį – triasmeniu Dievu, buvo be galo didelė. Kristui prireikė pralieti savo kraują, tai yra paaukoti save. Tai reiškė, kad Viešpats Jėzus Kristus prisiėmė visą Dievo rūstybę, kad ji kristų ne ant Dievo žmonių, o ant Jo. Visa tai vyko pagal amžinąjį Dievo planą. Todėl Jėzaus atnaša buvo savanoriška rūstybę numaldanti auka, įsigaliojanti Dievo vaikų gyvenime per Dievo duotą tikėjimą. Kol žmogus nepriima Kristaus į savo širdį ir gyvenimą nuolankiai Juo pasitikėdamas ir Jam pasiduodamas, Dievas nepaskelbia žmogaus teisiu, tai yra visiškai nekaltu ir todėl galinčiu naudotis visais kitais palaiminimais, kuriuos apima terminas „išgelbėjimas“.

Nors nuodėmei įėjus į pasaulį Kristus ne tuojau prisiėmė tokią sunkią bausmę, ir Senojo Testamento malonės laikais Dievas kentė savo žmonių nuodėmes, vis dėlto bausmė negalėjo būti atidėta neapibrėžtam laikui. Dievo teisingumas turėjo būti patenkintas. Šią didelę kainą už nuodėmes Kristus sumokėjo žemėje, ypač Golgotoje: „<...> jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32). Tuo Dievas mums parodė „savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3, 24–31).

147 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

bibliografija Rinktinė Laiško romiečiams 9–16 skyrių bibliografija A. Rom 9

Bavinck, H., The Doctrine of God (translation of Gereformeerde Dogmatiek, Vol. II, p. 1–425), Grand Rapids, 1955; Edinburgh, 1979; ypač žr. p. 337–407.

Berkhof, L., Systematic Theology, Grand Rapids, 1949, p. 100–125.

Calvin, J., Commentaries on the Epistle of Paul the Apostle, to the Romans, translated and ed.

by J. Owen, Grand Rapids, 1947, p. 332–380.

Calvin, J., Institutes of the Christian Religion, translated by John Allen, Philadelphia, 1928, Vol. II, p. 140–149.

Klooster, F. H., Predestination: A Calvinistic Note (Perspectives of Evangelical Theology), Grand Rapids, 1979, p. 81–94.

Murray, J., The Epistle to the Romans (The New International Commentary on the New Testament), Grand Rapids, 1959; Vol. II, p. 1–45.

B. Rom 11 Lenski, R. C. H., The Interpretation of St. Paul’s Epistle to the Romans, Columbus, 1945, p.

678–743.

Robertson, O. P., Is There a Distinctive Future for Ethnic Israel in Romans 11? (Perspectives on Evangelical Theology), Grand Rapids, 1979, p. 209–227.

C. Rom 10, 12–16 Calvin, J., Commentaries on the Epistle of Paul the Apostle, to the Romans, translated and ed.

by J. Owen, Grand Rapids, 1947, p. 381–407; 449–556.

Cranfield, C. E. B., A Critical and exegetical Commentary on the Epistle to the Romans (The International Critical Commentary), Vol. II, Edinburgh, 1979, p. 512–542; 592–814.

Murray, J., The Epistle to the Romans (The New International Commentary on the New Testament), Grand Rapids, 1959; Vol. II, p. 46–64; 109–268.

523 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Bendroji bibliografija Aalders, G. Ch., Het Boek Genesis (Korte Verklaring), 2 vols., Kampen, 1949.

Abelard, P., Commentarii super s. Pauli epistolam ad Romanos (Minge, Patrologia Latina), Paris, 1844–64.

Althaus, P., Der Brief an die Römer, Gottingen, 1949.

Ambrosiaster, Commentaria in XIII spistolas beati Pauli (Minge, Patrologia Latina), Paris, 1844–64.

Ante-Nicene Fathers, 10 vols., Grand Rapids, 1950 (dėl nuorodų į Irenėjų, Origeną, Tertulijoną ir kt.).

Asmussen, H., Der Römerbrief, Stuttgart, 1952.

Augustine, Epistolae ad Romanos (Minge, Patrologia Latina), Paris, 1844–64.

Barclay, W., The Letter to the Romans (Daily Study Bible), Edinburgh, 1957 Baret, C. K., A Commentary on the Epistle to the Romans (Black’s New Testament Commentaries), London, 1957.

Barth, K., Der Römerbrief, Zürich, 1954.

Barth, K., A Shorter Commentary on Romans (tr. of Kurze Erklärung des Römerbriefes, 1956), London, 1959.

Batey, R. A., The Letter of Paul to the Romans, Austin, 1969.

Bavinck, H., Gereformeerde Dogmatiek, 4 vols., Kampen, 1918.

Beck, J. T., Erklärung des Briefes an die Römer, 2 vols., Güterslo, 1884.

Beet, J. A., A Commentary on St. Paul’s Epistle to the Romans, London, 1902.

Berkhof, L., Systematic Theology, Grand Rapids, 1949.

Berkhouwer, G. C., Dogmatische Studiën (the series), Kampen, 1949, etc.

Best, E., The Letter of Paul to the Romans (Cambridge Bible Commentary), Cambridge, 1967.

Black, M., Romans (New Century Bible), London, 1973.

Boylan, P., St. Paul’s Epistle to the Romans, Dublin, 1934.

Brakel, W. a, Redelijke Godsdienst, 2 vols., Leiden, 1893.

Bruce, F. F., The Epistle of Paul to the Romans (Tyndale Bible Commentaries), Grand Rapids, 1963.

Brunner, E., The Letter to the Romans (English tr. of Der Römerbrief, 1956), London, 1959.

Burton, E. D., Syntax of Moods and Tenses in New Testament Greek, New York and Cincinnati, 1876.

Calvin, J., Commentaries on the Epistle of Paul the Apostle, to the Romans (tr. & ed. by J. Owen), Grand Rapids, 1947.

Calvin, J., Institutes of the Christian Religion, translated by John Allen, Philadelphia, 1928.

Chamberlain, W. D., The Meaning of Repentance, Philadelphia, 1943.

Cranfield, C. E. B., A Critical and exegetical Commentary on the Epistle to the Romans (The International Critical Commentary), Vol. II, Edinburgh, 1975, 1979.

Denney, J., St. Paul’s Epistle to the Romans, (The Expositor’s Greek Testament), Vol. II, Grand Rapids Dibelius, M., Die Geisterwelt im Glauben des Paulus, Göttingen, 1909.

Dodd, C. H., The Epistle to the Romans (Fontana Books), London, 1959.

524 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Doekes, G., De Beteekenis van Israëls Val, Nijverdal, 1915.

Donfried, K. P., (ed. & contributor), The Romans Debate, Minneapolis, 1977.

Erdman, C. R., Epistle of Paul to the Romans, Philadelphia, 1925.

Flynn, L. B., Did I Say That?, Nashville, 1959.

Foakes Jackson, F. J., and Lake, K., The Beginnings of Christianity, Vols. IV and V, Grand Rapids, 1965, 1966.

Fraser, J., A Treatise on Sanctification, London, 1898.

Fuchs, E., Die Freiheit des Glaubens: Römer 5–8 ausgelegt, Munich, 1949.

Gamble, H., Jr., The Textual History of the Letter to the Romans, Grand Rapids, 1977.

Gifford, E. H., The Epistle of St. Paul to the Romans, London, 1886.

Gispen, W. H., Exodus (Korte Verklaring), Kampen, 1932.

Gispen, W. H., De Spreuken van Salamo (Korte Verklaring), Kampen, 1954.

Godet, F. Commentary on St. Paul’s Epistle to the Romans (tr. from the French), 2 vols., Edinburgh, 1880, 1881.

Gore, C., The Epistle to the Romans, London, 1907.

Greijdanus, S., De Brief van den Apostel Paulus aan de Gemeente te Rome (Kommentaar op het Nieuwe Testament), 2 vols., Amsterdam, 1933.

Haldane, R., The Epistle to the Romans, London, 1966.

Hamilton, F. E., The Epistle to the Romans, Grand Rapids, 1958.

Harder, R. C., a chapter in De Heilige Geest, ed. by J. H. Bavinck, P. Prins, and G. Brillenburg, Wurth, Kampen, 1949.

Harrison, E. F., Romans (The Expositor’s Bible Commentary), Grand Rapids, 1976.

Hendriksen, W., Beginner’s Book of Doctrine, Grand Rapids.

Hendriksen, W., Israel in Prophecy, Grand Rapids Hendriksen, W., More than Conquerors (Apie Apreiškimo knygą), Grand Rapids Hendriksen, W., New Testament Commentary: (po tomą kiekvienai iš keturių Evangelijų ir kiekvienam iš apaštalo Pauliaus laiškų, išskyrus Pirmąjį ir Antrąjį laišką korintiečiams), Grand Rapids.

Hendriksen, W., Survey of the Bible, Grand Rapids.

Hendriksen, W., The Covenant of Grace, Grand Rapids.

Hendriksen, W., The Doctrine of God, Grand Rapids, (mano H. Bavinck Gereformeerde Dogmatiek, vol. II, p. 1–425 vertimas).

Hendriksen, W., The Meaning of the Preposition ἀντί in the New Testament (unpublished dissertation, Princeton Seminary, 1948).

Hodge, C., A Commentary on the Epistle to the Romans, Grand Rapids, 1886 (reprinted 1950).

Hoeksema, H., God’s Eternal Good Pleasure, Grand Rapids, 1950.

Huby, J., Saint Paul: Épître aux Romains, Paris, 1957.

Hunter, A. M., The Epistle to the Romans (Torch Bible Commentaries), London, 1954.

Jowett, B., The Epistles of St. Paul to the Thessalonians, Galatians, and Romans, London, 1855.

Käsemann, E., An die Römer (Hand buch zum N. T.), Tübingen, 1973; English translation, Commentary on Romans, Grand Rapids, 1980.

Kelly, W., Notes on the Epistle to the Romans (Clarendon Bible), Oxford, 1937.

Klooster, F. H., Predestination: A Calvinistic Note (Perspectives on Evangelical Theology), Grand Rapids, 1979.

525 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Knox, J., The Epistle to the Romans (The Interpreter’s Bible), New York, 1954.

Kühl, E., Der Brief des Paulus an die Römer, Leipzig, 1913.

Kümmel, W. G., Römer 7 und die Bekehrung des Paulus, Leipzig, 1929.

Kuyper, A., Het Werk van den Heiligen Geest, Kampen, 1927.

Lagrange, M. J., Saint Paul: Épître aux Romains (Etudes Bibliques), Paris, 1950. Šioje knygoje yra ilgas graikų ir lotynų Bažnyčios tėvų komentarų sąrašas.

Lange, J., P., The Epistle of Paul to the Romans, tr. from the German (Lange’s Commentary on the Holy Scriptures), Grand Rapids, 1869.

Leenhardt, F. J., The Epistle to the Romans, tr. from French, London, 1961.

Lekkerkerker, A. F. N., De Brief van Paulus aan de Romeinen, 2 vols., Nijkerk, 1971.

Lenski, R. C. H., The Interpretation of the Acts of the Apostles, Columbus, 1944.

Lenski, R. C. H., The Interpretation of St. Paul’s Epistle to the Romans, Columbus, 1945.

Liddon, H. P., Explanatory Analysis of St. Paul’s Epistle to the Romans, London, 1893.

Lietzmann, H., An die Römer (Handbuch zum N. T.), Tübingen, 1933.

Lightfoot, J. B., Notes on the Epistles of St. Paul: The Epistle to the Romans, Chapters 1–7, London, 1895.

Lightfoot, J. B., St. Paul’s Epistle to the Philippians, Grand Rapids, 1953.

Lloyd-Jones, D. M., Romans (Exposition on Romans 3:20–8:39), 6 vols., Grand Rapids, 1971–1976.

Loane, M. L., The Hope of Glory (an Exposition of Romans 8), London, 1968.

Luther, M., Lectures on Romans, tr. by W. G. Tillmanns and A. O. Preus (From German, Weimar edition of Luther’s works, Vol. 56), Volume 25 of Luther’s Works, ed. by H. C. Oswald, St. Louis, 1972.

Manson, T. W., Romans (Peake’s Commentary on the Bible), London, 1962.

Meyer, H. A. W., The Epistle to the Romans, tr. from German, Edinburgh, 1884.

Michel, O., Der Brief an die Römer (Kritisch-exegetischer Kommentar über das N. T.), Göttingen, 1966.

Moule, H. C. G., The Epistle to the Romans (The Expositor’s Bible, Vol. 5), Grand Rapids, 1943.

Murray, J., The Epistle to the Romans (The New International Commentary on the New Testament), 2 vols. Grand Rapids, 1959.

Nygren, A., Commentary on Romans, London, 1952.

Parry, R. St., J., The Epistle of Paul the Apostle to the Romans (Cambridge Greek Testament), Kampen, 1959.

Ridderbos, H., Aan de Romeinen (Commentaar Op Het Nieuwe Testament), Kampen, 1959.

Robertson, A. T., The Epistle to the Romans (Word Pictures in the New Testament, Vol. IV, p. 320–430), New York and London, 1931.

Robertson, O. P., Is There a Distinctive Future for Ethnic Israel in Romans 11? (Perspectives on Evangelical Theology), Grand Rapids, 1979.

Robinson, J. A. T., Wrestling with Romans, Philadelphia, 1979.

Sanday, W. and Headlam, A. C., A Critical and Exegetical Commentary on the Epistle to the Romans (International Critical Commentary), Edinburgh, 1911.

Schlatter, A., Gottes Gerechtigheit: ein Kommentar zum Römerbrief, Stuttgart, 1952.

526 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

Schmidt, H. W., Der brief des Paulus an die Römer (Theologischer Handkommentar zum N.T.), Berlin, 1962.

Steele, D. N. and Thomas, C. C., Romans, an Interpretive Outline, Philadelphia, 1963.

Taylor, V., The Epistle to the Romans (Epworth Preacher’s Commentaries), London, 1956.

Thomas, W. H. G., St. Paul’s Epistle to the Romans, Grand Rapids, 1956.

Trench, R. G., Synonyms of the New Testament, Grand Rapids, 1948.

Van Andel, J., Paulus’ Brief aan de Romeinen, Kampen, 1904.

Van Leeuwen. J. A. C., Jacobs, D., De Brief aan de Romeinen, Kampen, 1932.

Vaughan, C. J., St. Paul’s Epistle to the Romans, London, 1880.

Vine, W. E., The Epistle to the Romans, London, 1957.

Volbeda, S., De Intuitieve Philosophie van James McCosh, Grand Rapids.

Von Hagen, W. V., The Roads that Led to Rome, Cleveland and New York, 1967.

Vos, G., The Pauline Eschatology, Princeton, 1930.

Warfield, B. B., Biblical and Theological Studies, Philadelphia, 1954.

Wilson, G. B., Romans, A Digest of Reformed Comment, Edinburgh, 1977.

Wood, L. J., The Prophets of Israel, Grand Rapids, 1979.

Zahn, T., Der Brief des Paulus an die Römer (Kommentar zum Neuen Testament), Leipzig, 1910.

527 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

UDK 22 He206 WILLIAM HENDRIKSEN „Laiškas Romiečiams. Naujojo Testamento komentaras“ Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2013. – 528 p.

ISBN 978-9955-593-26-3 Iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Eilėraščius rimavo Vladas Vaitkevičius Koregavo Žaneta Lazauskaitė Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01309 Vilnius Tel./faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: info@reformatuknygos.lt refknygos2@yahoo.com

REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

2013-11-20 33 leidyb. apsk. l.

Tiražas 600 egz.

Spausdino „Standartų spaustuvė“ S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.