Reformatorius Jonas Kalvinas by VšĮ Reformatų literatūros centras

W. J. Grier

Reformatorius Jonas Kalvinas

W. J. Grier

Reformatorius Jonas Kalvinas

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2012

UDK 284(44)(092) Gr421

Versta iš The Biography of John Calvin by W. J. Grier from The Banner of Truth magazine 2009–2011

Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Pikūnas Redagavo Birutė Bikulčienė Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

Copyright © The Banner of Truth Trust 2009–2011 The Banner of Truth Trust, 3 Murrayfield Road, Edinburgh EH12 6EL, U. K. All rights reserved. Used by permission through the arrangement of The Banner of Truth Trust. © VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti kopijuojama bet kokia forma ar bet kokiomis priemonėmis be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

ISBN 978-9955-593-21-8 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

Turinys

1 skyrius 2 skyrius 3 skyrius 4 skyrius 5 skyrius 6 skyrius 7 skyrius 8 skyrius 9 skyrius 10 skyrius 11 skyrius 12 skyrius 13 skyrius 14 skyrius 15 skyrius 16 skyrius 17 skyrius 18 skyrius 19 skyrius 20 skyrius 21 skyrius 22 skyrius

Leidėjų žodis 8 Pratarmė 12 ANKSTYVIEJI JONO 20 KALVINO METAI KLAJONĖS IR PABĖGIMAS 29 PROTESTANTŲ MANIFESTAS 36 ATVYKIMAS Į ŽENEVĄ 43 PIRMOJI TARNYSTĖ ŽENEVOJE 48 METAI STRASBŪRE 55 REVOLIUCIJA ŽENEVOJE 62 ŽENEVA KALVINO DIENOMIS 70 TURTUOLIS AR VARGŠAS? 76 SUNKŪS KALVINO DARBAI 80 KALVINO SILPNYBĖS IR ŽAVESYS 86 SIONO SIENŲ STATYBOS 92 KALVINAS PRIEŠ LIBERTINUS 99 SERVETO PAKLYDIMAI 107 SERVETO SUDEGINIMAS 113 PASTANGOS SUVIENYTI 119 PROTESTANTUS ANT PRIEŠIŠKUMO SLENKSČIO 124 LAISVĖS, DOROVĖS IR 129 IŠSIMOKSLINIMO MIESTAS APSAUGOTA PAVOJŲ METU 134 Neįtikėtinas protestantizmo 139 augimas Prancūzijoje PASKUTINIEJI METAI 147 KALVINAS MĄSTYTOJAS 155

23 skyrius 1 priedas 2 priedas 3 priedas

PAMOKSLININKAS IR 161 KOMENTATORIUS LIGONIŲ LANKYMAS 166 JONO KALVINO TESTAMENTAS 168 JONO KALVINO LAIŠKAS VILNIAUS EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIOS SINODUI

173

„Šešiolika metų stebėjęs Kalvino gyvenimą, turiu teisę paliudyti, jog šis žmogus yra gražiausias krikščioniško gyvenimo ir mirties pavyzdys, kurį lengva šmeižti, tačiau sunku pamėgdžioti.“ Teodoras Beza

Leidėjų žodis Kristaus bažnyčia išgyvena sunkius laikus. Bažnyčios vadovybę pakerta liberalizmas ir ekumenizmas, sumenkindami jos skelbiamą žinią. Dažnai pastebima, kad „bažnyčios lankomumas mažėja, o pastangos atvesti naujatikius atrodo bevaisės“. Aplinkinis pasaulis keičiasi ir, kad eitų koja kojon su laiku, daugelis bažnyčių, deja, pasitelkia žmogaus sumanytas priemones. Kristaus avelės į bažnyčią ateina alkanos, o išeina dar alkanesnės, nes sakomi silpni, doktrina nepagrįsti pamokslai. Stokodami doktrinos žmonės nėra tikri, kuo tiki, ir nesugeba kovoti už savo tikėjimą, nors kovoti privalo. Kova – tai mūšis, o mūšyje neapsieinama be sužeistųjų. Tačiau rasis sakančiųjų, kad turime mylėti kitus kaip save patį. Taip, tai tiesa, bet leisti mirštančiajam pražūti ir eiti ten, kur „jo kirminas nemiršta“, nėra meilė. Kai kuriose bažnyčiose tvirta doktrina grįstas giesmes, kuriose aukštinamas Kristus ir pasakojama apie Jo nuveiktą darbą, keičia du ar tris kartus sugiedami paprasti priedainiai, o pagarba ir Bibliją atitinkantis garbinimas buvo suklastoti. Siekiant pritraukti jaunimą, vakarinėse pamaldose, o kartais ir iš ryto, leidžiama groti muzikinėms roko grupėms, net vaidinami spektakliai. Kas įvyktų su gryna Kristaus Evangelija, jei vakarinėse pamaldose atsistotų Evangelijos skelbėjai ir mirštantiems žmonėms pamokslautų amžinąją Evangeliją, o kiekvieno pamokslo ašis būtų Kristus? Kokia baisi atsakomybė tenka tiems 8 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

Žodžio tarnams, kurie leido vykti tokiems dalykams. „<...> ji [Bažnyčia] privalo atgailauti dėl atsimetimo. Ji privalo atgailauti dėl „tikėjimo, vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems“, iškraipymų ir pakaitalų. Ji privalo atgailauti, kad savo mintis ir priemones išaukštino labiau už Šventajame Rašte duotą dieviškąjį apreiškimą. Būtent čia glūdi dvasinės galios ir gebėjimo Šventosios Dvasios galybe skelbti gyvąją žinią žūstančiam pasauliui stoka.“1 Viešpatauja sumaištis, nes „sprendimas“ sekti Kristumi painiojamas su tikru tikėjimu, įgyjamu per atgimimą, o tai jau Dievo darbas. Iš sakyklos skambantys raginimai apsispręsti dažnai sustiprina žmonių įsitikinimą, kad jų dvasios būklė gera. D. Martinas Loidas-Džounsas (D. Martyn Lloyd-Jones) teigia, kad tai „klaidinga teologija“, nes nūdienos bažnyčios vadovai ir nariai mano, jog Dievas kiekvienam žmogui suteikė „gebėjimą tikėti“2 , ir toks požiūris skatina nederamą elgseną. Evangelijos tarnas turi pabrėžti, kad vienintelė išgelbėjimo priemonė – Kristus, „o laiką, kada įsigalioja išgelbėjimo tiesa, nustato tik Dievas“3. Tačiau per apreiškimą žmonijai atsiskleidęs didis ir visagalis Dievas nepasikeitė, nes Jis paskelbė esąs nekintantis ir vėl gali padaryti tai, ką darė ir anksčiau. „Aš Viešpats, kiekvieno kūno Dievas. Ar yra man kas nors per sunku?“ (Jer 32, 27) Murray, Iain H., Lloyd-Jones, D. M. The Fight of Faith. Banner of Truth Trust, p. 301. 2 Ibid, Lloyd-Jones cituoja Billy Graham Peace With God, 1954, p. 134. 3 Murray, Iain H., Lloyd-Jones, D. M. The Fight of Faith, 1990, p. 339–340. 1

Leidėjų žodis

Nors Dievas trumpam ir paslėpė savo veidą nuo nuodėmingų žmonių, kurie šiomis dienomis dažnai patys neskaito Biblijos, teisindamiesi esą labai užsiėmę, ir dažnai stokoja teisingo mokymo bei įsitikinimų, nes patys tarnautojai kapanojasi apatijos liūne ir todėl prastai moko savo aveles, mes turime elgtis, „kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patikti, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu“ (Kol 1, 10). Aukščiausiuose ešelonuose ilgam įsitvirtino liberalizmas, kompromisai, vangumas, širdies užkietėjimas ir net netikėjimas. Paprastas žmogelis stojo už vairo ir mano, kad viską valdo jis, bet Dievas vis dar yra ir visada bus visavaldis savo Bažnyčios, pasaulio ir kūrinijos valdovas. Nagrinėdami reformacijos istoriją reformatorių gyvenime matome galingą Šventosios Dvasios veikimą. Sekdamas kitų brėkštančios tiesos aušros dalyvių pėdomis pasirodė Martynas Liuteris – Romos Bažnyčios galią ir jėgą atlaikęs galingas katalizatorius, kuriuo greitai pasekė „skraiste, kurią netrukus turėjo nusimesti M. Liuteris, apgaubtas“4Jonas Kalvinas. Jis protestantiškąjį tikėjimą sutelkė į lemiamos įtakos turėjusią teologijos sistemą, nes tuo metu jo veikalai buvo ypač reikalingi. Todėl dvasininkai galėjo sistemingai pamokslauti ir mokyti visų Dievo nutarimų. Nepaisant to, ką sako J. Kalvino kritikai ir ką mano kiti neišmanėliai, J. Kalvinas savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Bažnyčios gerovei. Jis siekė Ženevą paversti krikščioniškąja Houghton, S. M. Sketches from Church History. Banner of Truth, 1980, p. 106.

10 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

doktrinos ir veiklos sandrauga. Todėl šiuolaikinei bažnyčiai turėtų būti gėda, kad neišmaningieji krikščionys, taip pat kaip netikintieji, šmeižia J. Kalviną, savo pamokslais, mokymu ir reformacijos darbu aukštinusį Kristų, be saiko įžeidinėja jį ir jo palikimą. Nepaisant to, kad krikščionys skaito menkai ištyrinėtus savo pačių istorijos neišmanančius ir savo pačių palikimą naikinančius autorius, Vakarų pasaulyje ir Europos šalyse atgyja susidomėjimas Jono Kalvino asmenybe bei jo teologija. Gerai J. Kalviną ištyrinėję autoriai teigia, kad „jo įtaka pranoko Bažnyčios, taip pat ir Ženevos sienas, nes daugelis jo minčių apie politiką, estetiką, mokslą ir istoriją tapo neatsiejama Vakarų minties dalimi, ir mes turime pripažinti jį vienu didžiųjų konstruktyvių protų, vienu lemiamų Vakarų kultūros ir civilizacijos raidos veiksnių“5. Džiugu matyti, kad J. Kalviną iš naujo atranda jaunimas, ypač Jungtinėse Valstijose. Viliamės, kad šioje knygoje šis nedidelis jo veiklos, kurią autorius išsamiai ištyrė, įvertinimas supažindins jus su reformatoriaus, savo sveikatos, turto, ištaigos sąskaita triūsusio Dievo šlovei, nepailstamai tarnavusio vienam tikrajam Dievui ir skelbusiam Jo tiesą tiek Jo tautai, tiek ir pasauliui, nuveiktu dideliu darbu. Leidėjai

Dictionary of the Christian Church (Gen. Editor: J. D. Douglas), 1974, p. 179.

Leidėjų žodis

Pratarmė 1 Pastaruosius dvidešimt metų teologijoje nebuvo nieko reikšmingesnio už dėmesį, kurio sulaukė didis Ženevos žmogus. Beveik prieš dvidešimt metų mažai kas domėjosi Jonu Kalvinu, o jei apie jį buvo kalbama, dažnai tik siekiant apipilti įžeidinėjimais. Jis buvo laikomas žiauriu, valdingu ir kietu žmogumi, labiausiai engiančios ir kietos lyg geležis teologinės sistemos, kokią tik teko matyti, autoriumi. Tuo įsitikinę žmonės teigė, kad didžiausia jo darbo tikėjimo srityje pasekmė – dvasinis žmonių įkalinimas, o platesne prasme – paruoštas kelias kapitalizmui. Taigi buvo tikima, kad jo įtaka buvo žalinga ir kad pasauliui jis rūpėjo tik kaip teologijos ir religijos muziejaus eksponatas ar net pabaisa. Tačiau šiandien ši situacija pasikeitė. Tiesa, dabar apie jį kalbama daugiau nei praėjusiame šimtmetyje, o teologijos diskusijose Kalvinas ir kalvinizmas yra dažnų debatų ir ginčų tema. Gali būti, kad šis teologijos atgimimas susietas su Karlo Barto vardu. Žvelgiant paviršutiniškai atrodo, kad dėl to labiausiai kaltas šis žmogus, tačiau svarbu suprasti patį Bartą ir jo požiūrį. Kas privertė jį sugrįžti prie Kalvino? Anot jo paties, jis niekur kitur nerado patenkinamų atsakymų į gyvenimo klausimus ir ypač į dvidešimtojo amžiaus problemas bei niekas kitas taip nesustiprino jo audrų blaškomos sielos ir tikėjimo. Kokia bebūtų to prie Tekstas paimtas iš D. Martyn Lloyd-Jones Knowing the Times. Edinburgh: The Banner of Truth Trust, 2001. P. 32.

12 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

žastis, akivaizdu, kad kalvinistų draugijos pradėjo steigtis šioje šalyje2 , Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Afrikoje. Ir tai neskaičiuojant tų draugijų, kurios buvo įsteigtos Europoje prieš karą. Verta atminti, kad 1938-ais metais Edinburge buvo suorganizuotas Tarptautinis kalvinistų kongresas, o karo metu dvi panašios konferencijos buvo surengtos Amerikoje. Taip pat buvo spausdinami leidiniai, kuriuose Kalvino mokymo šviesoje nuolat buvo aptariamos skirtingos temos ir problemos. Šiais metais Edinburgo Naujojo koledžo (New College) teologijos klasėse tyrinėjami Jono Kalvino „Krikščioniško tikėjimo pagrindai“. Labai norėčiau, kad panašus judėjimas prasidėtų ir Velse. Taigi atėjo laikas dar kartą pažvelgti į žmogų, kurio gyvenimas padarė tokią didžiulę įtaką visam pasauliui. Koks jis buvo žmogus? Jonas Kalvinas gimė 1509-ais metais Nuajone (Noyon), Pikardijos regione. Apie jo motiną ir tėvą žinome labai nedaug, išskyrus tai, kad mama buvo labai pamaldi. Jau nuo pat pradžių Kalvinas išsiskyrė savo protu. Žinoma, jo tėvai buvo Romos katalikai, dėl to siekė savo protingą vaiką paruošti daug žadančiai karjerai bažnyčioje. Taigi jis studijavo filosofiją, teologiją, teisę ir literatūrą. Jam puikiai sekėsi visose srityse, tačiau labiausiai patiko literatūra. Nieko nuostabaus, kad sulaukęs dvidešimt dvejų metų šis humanistas išvyksta į Paryžių, kur tikisi pelnyti rašytojo vardą. Jis iš tiesų buvo išskirtinis studentas, nes dažnai vietoje dėstytojų skaitydavo paskaitas savo bendrakursiams. Kalvinas taip pat buvo Anglijoje (vert. past.).

Pratarmė

pagarsėjęs išskirtiniu blaivumu ir saikingumu. Jam taip rūpėjo moralė, kad buvo pramintas „ponu Akuzatyvu“. Tačiau prieš jį gyvenusio Martyno Liuterio bei vėliau gyvenusių Džono Veslio ir kitų pavyzdžiai rodo, kad numalšinti sielos troškuliui moralumo nepakako. Būdamas dvidešimt trejų metų jis atsigręžė į Dievą ir nuo tos dienos jo gyvenimas pasikeitė. Jis nusigręžė nuo Romos katalikų bažnyčios ir tapo protestantu, nes pamatė evangelijos tiesą ir širdimi patyrė jos galią. Mes neturime laiko toliau gilintis į jo gyvenimą, tačiau žinome, kad beveik visą likusį savo gyvenimą jis praleido Ženevoje ir darbavosi kaip evangelijos tarnautojas. Jis ten tarnavo nuo 1536-ųjų iki pat 1564-ųjų, savo mirties metų. Nuo 1538-ų iki 1541-ų metų Ženevos valdžia jį trumpam buvo išvariusi iš miesto, ir tuos „tremties“ metus jis praleido Strasbūre. Kalvinas buvo vidutinio ūgio, lieso sudėjimo, jo kakta buvo aukšta, o žvilgsnis skvarbus. Visą gyvenimą jį vargino astma. Buvo labai sunku įtikinti jį valgyti ir miegoti. Jis buvo gana valdingas, tačiau artimiausiai jį pažinojusieji teigia, kad nebuvo už jį nuolankesnio ir šventesnio žmogaus. Pagrindinis jo gyvenimo tikslas buvo pašlovinti Dievą. Šiam tikslui jis atidavė save visą, negailėdamas nei kūno, nei išgalių. Jis mėgo save laikyti krikščioniu rašytoju. Jei būtų buvusi jo valia, jis būtų tam visiškai pasiaukojęs, tačiau draugas pagrasino Dievo teismu, jei jis nesiims pamokslauti. Giliai paliestas šio grasinimo ateinančius dvidešimt penkerius metus Ženevoje jis pamokslaudavo bent kartą, o dažnai ir du kartus per dieną. Jo nebūtų galima pavadinti iškalbingu pamokslininku, nes dėl astmos kalbėjo lėtai, tačiau netu14 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

rėtume manyti, kad pamokslaudamas jis apeliavo vien tik į protą ar intelektą. Dažnai prasiverždavo dieviškas švelnumas ir užvaldydavo visą susirinkusią bendruomenę. Pasaulis jį atsimena labiau ne kaip pamokslininką, o kaip penkiasdešimt devynių storų knygų autorių. Jis parašė komentarus trisdešimčiai Biblijos knygų, tarp jų ir visam Naujajam Testamentui, išskyrus antrąjį ir trečiąjį Jono laiškus bei Apreiškimo knygą. Be viso to, Kalvinas intensyviai susirašinėjo. Yra išspausdinti 4000 jo laiškų. Jis taip pat turėjo begalę galimybių naudoti savo neprilygstamus sugebėjimus kaip dalyvis debatų, kurie tuo metu buvo labai populiarūs. Niekas jam neprilygo naudojant „rapyrą“3, tačiau, jei prie to pridėtume ir jo išskirtinę logikos dovaną, greičiausiai turėtume patį iškiliausią debatų meistrą, kada nors gyvenusį šiame pasaulyje. Neturėtume stebėtis, kad jis mirė sulaukęs vos penkiasdešimt penkerių metų, nes nuolatos darbavosi spręsdamas ginčus ir dalyvaudamas pasitarimuose su Ženevos valdžia dėl miesto moralinės ir socialinės būklės. Lieka paslaptis, kaip per tokį trumpą laiką jam pavyko padaryti tiek daug. Niekas nežino, kur jis yra palaidotas, tačiau „Krikščioniško tikėjimo pagrindai“, bene svarbiausias įnašas į teologiją, išlieka lyg paminklinis akmuo. Šis darbas buvo išspausdintas 1536-ais metais Bazelyje, kai jam buvo vos dvidešimt penkeri. Visą likusį gyvenimą jis toliau papildydavo savo darbą ruošdamas jį pakartotiniams leidimams. Rapyra – fechtavimo duriamasis ginklas ilga keturbriaune geležte su rutulėliu smaigalyje (vert. past.).

Pratarmė

Be jokios abejonės, šis darbas yra šedevras. Galima sakyti, kad jokia kita knyga neturėjo tokio poveikio žmogui ir civilizacijos istorijai. Nebus per drąsu pasakyti, kad „Krikščioniško tikėjimo pagrindai“ išgelbėjo protestantų reformaciją, nes tai buvo protestantizmo summa theologica; „Krikščioniško tikėjimo pagrindai“ buvo aiškiausia deklaracija, kokią tik turėjo evangelijos tikėjimas. „Krikščioniško tikėjimo pagrindai“ atskleidžia Kalvino vietą protestantiškoje reformacijoje. Jis priklauso antrajai reformatorių kartai. Prieš pradedant darbuotis Kalvinui, Liuteris jau beveik buvo baigęs savo tarnystę. Liuteris Dievo rankose buvo „Ryto žvaigždė“. Jis pradėjo judėjimą. Liuteris – didis protestantizmo didvyris. Jis išsiskiria drąsa ir energija. Liuteris lyg vulkanas į visas puses spjaudė ugningas mintis, neturėdamas jokio šablono ar sistemos. Tačiau jei norima, kad idėjos išgyventų, joms reikalingas kūnas. Paskutinėmis Liuterio dienomis protestantizmui prireikė teologo, kuris galėtų sistemingai aprašyti ir išreikšti naują tikėjimą. Tas žmogus buvo Kalvinas. Todėl galima teigti, kad jis išgelbėjo protestantizmą, nes savo „Pagrinduose“ teologijai suteikė formą. Būtent ant šio teologijos pagrindo išaugo dauguma protestantiškų bažnyčių. Jie padėjo suformuoti trisdešimt devynis Anglijos bažnyčios straipsnius bei Vestminsterio išpažinimą, kuris apibrėžia presbiterionų bažnyčios tikėjimą Škotijoje, Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse. „Krikščioniško tikėjimo pagrindais“ buvo pagrįstas puritonų tikėjimas. Taip pat ir Šveicarijos bei Olandijos istoriją galima suprasti tik šio esminio darbo 16 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

kontekste (Šveicarijoje buvo parašyti Pirmasis ir Antrasis šveicariškieji išpažinimai, Olandijoje – žymusis Dordto Kanonas – red. past.). Dar trumpai apie mokymą. Išskirtinis Kalvino bruožas yra tas, kad jis viską paremia Biblija. Savo darbe jis nemaišo Aristotelio filosofijos su Biblija, panašiai kaip Tomas Akvinietis savo veikale „Summa theologica“. Kalvinui Biblija yra vienintelis autoritetas. Jis atmeta bet kokią filosofiją, išskyrus tą, kuri kyla iš Šventojo Rašto. Būtent „Pagrinduose“ pirmą kartą išdėstyta biblinė, o ne dogmatinė teologija. Kalvino aiškinimas nėra induktyvus kaip Romos katalikų. Jis daro išvadas ir mąsto deduktyviai, taip, kaip mokoma Biblijoje. Apreiškimas nėra priedas, skirtas mąstymui; deramai mąstyti galima tik apreiškimo ribose. Jam pati esminė ir svarbiausia tiesa yra visagalė Dievo valdžia ir Jo šlovė. Tai yra atskaitos taškas. Viskas kyla iš čia. Dievas sukūrė visą pasaulį savo laisva valia ir begaline išmintimi, tačiau į pasaulį atėjo nuodėmė, kuri, jei ne Dievo malonė, būtų palikusi pasaulį neviltyje. Žmogus nupuolė, o jo mąstymas tapo priešiškas Dievui. Jis visiškai negali savęs išgelbėti ir vėl susijungti su Dievu. Visi būtų pražuvę, jei Dievas nebūtų kai kurių besąlygiškai išrinkęs išgelbėjimui. Tokie žmonės išsigelbėti gali tik dėl Jėzaus mirties. Jie nepamatytų ir nepriimtų šio išganymo, jei Dievas per Šventąją Dvasią dėl nenugalimos malonės nebūtų jiems atvėręs akių ir įtikinęs (be prievartos) juos priimti pasiūlymą. Tačiau, net ir priėmus išganymą, Dievas ir toliau juos palaiko ir apsaugo nuo atkritimo. Taigi jų išganymas yra užtikrintas, nes priklauso ne nuo jų ir jų sugebėjimų, o Pratarmė

nuo Dievo malonės. Bažnyčia yra išrinktųjų surinkimas, todėl šis surinkimas yra laisvas ir neturi kito karaliaus, o tik Viešpatį Jėzų Kristų bei mėgaujasi visiška ir tobula dvasine laisve. Kalbant apie likusį pasaulį, jis greitai būtų nuodėmės sunaikintas, jei Dievas per bendrą malonę neapsaugotų jo ir nesuvaržytų nuodėmės pasekmių. Tai vis dar Dievo pasaulis ir pagaliau net nuodėmė bei šėtonas yra Dievo valdžioje. Dievas dar prieš sukurdamas pasaulį turėjo tikslą. Šis tikslas palaipsniui buvo įgyvendinamas Senajame Testamente, ypač Izraelio istorijoje. Galutinis šio tikslo išsipildymas matomas Jėzuje Kristuje, Jo veikloje šioje žemėje ir tame, ką Jis daro toliau per amžius. Niekas negali pasipriešinti Jo tikslams. Laiko pilnatvėje visos pasaulio karalystės taps mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus nuosavybe ir Jis valdys per amžius. Dabar mes turime žmones mokyti, kad šis pasaulis yra Dievo, kad kiekvienas žmogaus sugebėjimas yra Dievo dovana, kad visi žmonės yra nusidėjėliai ir kad nei karalius, nei kas kitas negali engti kito žmogaus. Privalome laikytis tvarkos bei drausmės. Žmogus turi teisę į laisvę, tačiau ne per didelį laisvumą. Tokia Kalvino mokymo esmė. Jis smulkiai tai aprašė, stengdamasis paliesti visus gyvenimo aspektus. Tarnaudamas Ženevoje jis įtikino miesto valdžią pritaikyti šias idėjas praktikoje. Daugiau nebuvo miesto, panašaus į šį. Markas Patisonas (Mark Pattison) neperdeda sakydamas: „Jis tapo įrankiu, kuriame buvo sutelkta tokia moralinė jėga, kuri išgelbėjo reformaciją ir visą Europą. Abejoju, ar visoje istorijoje galima būtų rasti dar bent vieną 18 © Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

tokį moralinės jėgos pergalės atvejį.“ Neverta stebėtis, kad ir šiandien įžvalgūs žmonės gręžiasi atgal į Ženevos pranašą. Kas be evangelijos galėtų išgelbėti pasaulį? Toks yra mokymas: „Viešpats karaliauja, tegu dreba tautos“ (Ps 99, 1), „Viešpats karaliauja! Tedžiūgauja žemė!“ (Ps 97, 1) Vienam Dievui garbė. D. Martinas Loidas-Džounsas, 1944 metų liepos 25 dienos kreipimasis per BBC radijo laidą, Velsas.

1 skyrius

ANKSTYVIEJI JONO KALVINO METAI Dievas, paimdamas mane iš mano nereikšmingos ir kuklios aplinkos, palaikė mane vertu suteikti garbingoms pamokslininko ir Evangelijos tarnautojo pareigoms. Taip Kalvinas rašė 1557-ais metais, prisimindamas savo vaikystę su tėvu. Koveno (Cauvin) šeima (žinoma sulotyninta Kalvino pavarde) gyveno netoli Nuajono (Noyon), mažame šalia Uazos (Oise) upės esančiame Pon l’Eveko (Pont L’Eveque) kaimelyje, kuris buvo ir vyno gabenimo uostas. Reformatoriaus senelis šiame kaime dirbo valtininku ir statinių meistru, tačiau 1480-ais metais jo sūnus Žeraras (Gérard) paliko kaimą ir išvyko ieškoti laimės į Nuajoną, miestą su katedra, esantį Prancūzijos Pikardijos (Picardy) regione, penkiasdešimt mylių į šiaurę nuo Paryžiaus. Sūnus buvo akivaizdžiai apsukrus žmogus ir netruko suklestėti. Jis užėmė įvairias bažnytines ir valstybines pareigas: notaro, kapitulos finansų patarėjo, vyskupijos raštvedžio ir kapitulos advokato. Prie viso to prisidėjo dar ir dvasininkijos bei aristokratijos patarėjo vaidmuo. Žeraro Koveno kaimynai pastebėjo, kad jis tinkamai išnaudojo savo talentus siekdamas gražiosios Žanos Le Frank (Jeanne Le Franc), klestinčio užeigos savininko dukters, kuri atvyko gyventi į Nuajoną, rankos. Žanai ir 20

1 skyrius

Žerarui gimė septyni vaikai: dvi mergaitės ir penki berniukai, iš jų du mirė kūdikystėje. Jonas, antrasis iš trijų brolių, gimė 1509-ų metų liepos 10 dieną, antradienį. Vaikystę jis praleido gimtajame miestelyje, didelės katedros šešėlyje. Jo pamaldi motina savo vaikus auklėjo pagal visas Romos bažnyčios apeigas. Žana greičiausiai mirė 1515-ais metais. Žeraras buvo atsidavęs savo vaikams, tačiau troškimas būti sėkmingu visuomenėje ir taip padėti savo vaikams galiausiai nugalėjo visa kita. Įžvalgi tėvo akis pastebėjo Jono sugebėjimus. Jis siekė suteikti sūnui geriausią, kokį tik galėjo, išsilavinimą, tačiau atrodo, kad jautriai berniuko sielai labiau reikėjo tėviškos šilumos. Vaikystėje jį pastebėjo Nuajono vyskupas, kuris priklausė vienai žymiausių toje vietovėje Monmorų (Montmor) šeimų. Kalvinas tapo vyskupo brolio Adrieno šeimos, kurioje su juo buvo elgiamasi labai maloniai, nariu. Tėvo išlaikomas jis mokėsi kartu su Monmorų sūnumis Joachimu, Yvu (Yves) ir trečiuoju, kurio vardas istorikams nežinomas, tačiau kuris vėliau, 1547-ais metais, ieškojo prieglobsčio Ženevoje. Tas pats mokytojas mokė ir šių brolių pusbrolius Joną (Jean), Evru (Evreux) kanauninką, kuris vėliau, 1532-ais metais, tapo Nuajono vyskupu, grafu, ir Klodą (Claude), vienuolį iš Sen Elua (Saint-Eloi) (vienos iš dviejų Nuajono vienuolijų). Būtent Klodui Jonas vėliau paskyrė savo pirmosios knygos – Senekos traktato Apie gailestingumą (De Clementia) – komentarus. Su dėkingumu pripažindamas šiai kilmingai šeimai jaučiamą pagarbą jis rašė: ANKSTYVIEJI JONO KALVINO METAI

Jums esu skolingas visa, kuo esu ir ką turiu... Jūsų šeimoje užaugau ir kartu su jumis mokiausi. Jūsų kilniai šeimai esu skolingas už savo pirmas gyvenimo ir laiškų [rašymo] pamokas. Šiuos žodžius rašė valtininko vaikaitis arba, kaip jis pats save kartą apibūdino, „paprasčiausias žmogus iš paprastų žmonių“. Tačiau, anot vieno jo biografų, pažintis su Monmorų šeima lėmė tai, kad Jonas Kalvinas tapo „elegantišku, pasitikinčiu ir nepriklausomu“; asmenybe, kuri nepasijustų nejaukiai žymiausių Prancūzijos šeimų draugijoje. Dar būdamas dvylikos metų berniukas Jonas, tėvo dėka, įsidarbino bažnyčioje. Tomis dienomis nebuvo nieko keisto, kai raštininkais dirbdavo tokie jauni vaikai ir už tai gaudavo tonzūrą. Popiežius Benediktas IX popiežiaus karūną gavo sulaukęs tokių pat metų. Nebuvo neįprasta, kai kardinolais tapdavo berniukai, sulaukę aštuonerių, dešimties ar dvylikos. Jiems buvo mokama už užimamas pareigas, o jie savo ruožtu už daug mažesnę sumą pasamdydavo ką nors kitą, kuris atlikdavo visus jų darbus. Toks postų dalinimasis bažnyčioje buvo viena iš to meto blogybių. „Dievo namai tapo prekybos namais“, – sako vienas Kalvino biografas. „Ten valdo pinigai ir Popiežius, bet Kristui ten vietos nėra“. Jonas buvo ramus, santūrus, smulkus, išblyškęs, nedrąsus, tačiau ir labai aistringas vaikas. Sakoma, kad raudonis į jo išblyškusius skruostus sugrįždavo, kai jis įnikdavo į savo knygas. Tikriausiai 1520-ais arba 1521-ais metais jis 22

1 skyrius

kartu su Monmorais išvyko į Paryžių tęsti savo mokslų. Lankydamas Collège de la Marche Kalvinas pradėjo ruoštis filosofijos studijoms universitete. Pradinėse studijose jis turėjo mokytis lotynų kalbos gramatikos, poezijos, sekretoriaus darbo (t. y. kaip rašyti laiškus skirtingas pareigas užimantiems žmonėms) ir šiek tiek aritmetikos. Būtent čia jaunasis Kalvinas buvo mokomas vieno žymiausių to meto lotynų kalbos žinovų Maturino Kordje (Marthurin Cordier). Jam Jonas paskyrė savo parašytus komentarus Pirmam laiškui tesalonikiečiams, pripažindamas esąs skolingas mokytojui už gautą išsilavinimą. Vėliau jis pasikvietė savo seną mokytoją į Ženevą, kur jis tapo miesto vidurinės mokyklos vadovu. Kordje mirė sulaukęs žilos senatvės, praėjus vos keletui mėnesių nuo paties Kalvino mirties. Praėjus keleriems metams Kalvinas jau buvo pasiruošęs stoti į universitetą, kad įgytų humanitarinių mokslų laipsnį, ir perėjo į College de Montaigu. Studentiškas gyvenimas buvo sunkus, o disciplina nuožmi. Diena prasidėdavo ketvirtą valandą ryto ir būdavo pilna paskaitų, diskusijų, skaitymo, maldų ir kitokių religinių užsiėmimų, kol galiausiai baigdavosi aštuntą arba devintą valandą vakaro. Viena iš religinių pratybų buvo vienas kito skundimas, kuris vykdavo kiekvieną savaitę, kai būdavo peržiūrimas studentų elgesys. Galbūt būtent dėl šios praktikos Kalvinas buvo pramintas ponu Akuzatyvu1, nes buvo išskirtinai rimtas ir griežtai nuosaikus. Žodžių žaismas: prancūzų ir kai kuriose kitose kalbose „galininkas“, arba „akuzatyvas“, turi ir kitą prasmę – „kaltinantysis“ (vert. past.).

ANKSTYVIEJI JONO KALVINO METAI

Nežiūrint to, Kalvinas buvo „draugiškas, patrauklus ir mielas jaunuolis“, pasižymėjęs kilniomis manieromis ir gyvenęs nepriekaištingą gyvenimą. Visur, kur tik pasirodydavo, žmonėms jis sužadindavo šilčiausius jausmus. 1520-ais metais pro Prancūzijos sostinės vartus žengė kitas studentas, tamsaus gymio ispanas – Ignacas Lojola (Ignatius d’Loyola). Nėra žinoma, ar šiedu kada nors susitiko. Pirmas, tuo metu dar paauglys, turėjo tapti vienu iškiliausiu protestantiškos reformacijos vadovu, o kitas – tada jau trisdešimt šešerių – turėjo tapti pagrindine varomąja jėga, ginančia popiežijos autoritetą. Tarp 1525-ųjų ir 1526-ųjų Kalvinas gavo humanitarinių mokslų magistro laipsnį. Tėvas norėjo, kad sūnus tęstų karjerą bažnyčioje, todėl kitas žingsnis kunigystės link turėjo būti teologijos studijos. Tačiau, galbūt dėl vis augančio reformacijos judėjimo, Žeraras nusprendė, kad teisės studijos suteiks sūnui geresnę finansinę perspektyvą nei karjera bažnyčioje. Po daugelio metų rašydamas Psalmyno komentarų įvadą Jonas Kalvinas tėvo apsigalvojimą prisiminė taip: Tėvas mane, dar visai mažą berniuką, buvo skyręs teologijai. Bet kai pastebėjo, kad teisės mokslas mokinius įvairiapusiškai praturtina, pajutęs viltį staiga pakeitė savo planą. Taigi nutiko taip, jog pasiėmė mane iš filosofijos studijų, kad galėčiau studijuoti teisę. Nuo 1525-ų–1526-ų iki 1531-ų metų Kalvinas studijavo teisę Orleano ir Buržo (Bourges) universitetuose pas didžius mokytojus – Pjerą de l’Estua (Pierre de l’Esoile) 24

1 skyrius

ir žymų Italijos teisininką Andrėją Alčiatį (Andreas Alciati). Būdamas klusnus sūnus Kalvinas sunkiai dirbo ir studijose puikiai pasižymėjo. Pasakojama, kad po studijų dienos grįžęs į savo kambarį ir truputį pavakarieniavęs jis toliau iki vidurnakčio skaitydavo knygas. Ankstų rytą jis stengdavosi prisiminti ir permąstyti, ką perskaitęs. Taip jis giliai įtvirtino savo žinias. Tačiau tokios ilgos valandos prie knygų paliko savo žymę. Teodoras Beza (Theodore Beza) pastebėjo: Jo žinios augo, o atmintis darėsi išskirtinė, tačiau toks nuolatinis naktinėjimas pakenkė jo skrandžiui, kuris vėliau tapo įvairių negalavimų ir galiausiai jo ankstyvos mirties priežastimi. Studijų metais Paryžiuje, Orleane ir Burže Kalvinas susibičiuliavo su įvairiais žmonėmis, kurie padarė reikšmingą įtaką jo gyvenimui. Tarp šių draugų buvo du vyrai, kurie jau buvo žengę pirmuosius žingsnius reformacijos keliu. Pirmasis buvo Pjeras Roberas (Pierre Robert), Kalvino giminaitis ir talentingas jaunuolis, kuris buvo pramintas prancūziškos reformacijos Henriu Martinu (Henry Martyn). Abu pusbrolius siejo tai, kad jie mėgo darbuotis iki vėlumos. Dėl tokio įpročio Pjeras buvo pramintas Olivetanu (Olivetanus) arba Vidurnakčio Žibalu. Toks pokštas prigijo ir tapo jo pavarde. Gali būti, kad jis kartu su Kalvinu buvo Paryžiuje. 1528-ais metais Olivetanas, bėgdamas nuo persekiojimų Orleane, privalėjo sprukti į Strasbūrą. Beza tikėjo, kad Kalvinas atsivertė būtent dėl jo įtakos. ANKSTYVIEJI JONO KALVINO METAI

„Giminaičio Pjero Robero Olivetano pamokytas apie tikrąjį tikėjimą, jis paskyrė save Biblijos skaitymui, pradėjo neapkęsti prietaringumo ir atsiribojo nuo šių ceremonijų“. Kitas draugas – Melchioras Folmaras (Melchior Volmar) – buvo trylika metų vyresnis už Kalviną. Jų keliai susikirto Paryžiuje, humanitarinių mokslų fakultete. Folmaras buvo talentingas kalbininkas, pasiaukojęs graikų kalbai. Gali būti, kad Orleane būtent jis pradėjo mokyti Kalviną graikų kalbos, nors jau anksčiau jie buvo tapę draugais visam gyvenimui. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, būtent Folmaras laimėjo Kalviną evangeliniam tikėjimui. 1531-ais metais mirė Žeraras Kalvinas. Baigęs teisės studijas Orleane ir Burže Jonas Kalvinas grįžo į Paryžių ir College Fortet pradėjo studijuoti hebrajų kalbą bei toliau tęsė graikų kalbos studijas. Rašydamas įžangą Psalmyno komentarams Kalvinas aprašo savo atsivertimą, kai jis nusigręžė nuo įstatymo į Evangeliją: Iš pradžių, kadangi aš buvau labiau atsidavęs popiežiaus prietarams, nebuvo lengva ištrūkti iš to bedugnio liūno. Dievas mano protą, kuris tam amžiui buvo dar pernelyg konservatyvus, įveikė staigiu atsivertimu.2 Akivaizdu, kad prieš atsigręždamas į Dievą ir jo siūlomą amžinąjį gyvenimą, jis išgyveno gilų nuodėmės suvokimą ir amžinos mirties pavojų. Vėliau laiške kardi Commentary on the book of Psalms, 1 tomas (Edinburgh; Calvin Translation Society, 1845), 40 psl.

1 skyrius

nolui Sadole (Sadolet)3 gindamasis nuo kaltinimų erezija ir bažnyčios skaldymu jis rašė, kad dar būdamas Romos bažnyčioje jis suvokė, jog Bažnyčia nei suprato Dievo žodžio, nei juo rūpinosi: „Keistu mokymu jie tik po visur blaškė nelaimingus žmones ir klaidino juos nesuprantamomis kvailystėmis. Visur pilna pražūtingų klaidų, melo ir prietarų“. Kardinolui jis sakė, kad yra toli nuo tikros ramybės net ir atlikęs visa, ko reikalauja bažnyčia (išpažintis, geri darbai, aukos ir t. t.). Kreipdamasis į Dievą jis kalbėjo: „Kur tik pažiūrėdavau, ar į savo vidų, ar pakeldavau akis į Tave, mane apimdavo didi baimė, kurios negalėjo išgydyti jokia auka už kaltę. Kuo atidžiau tyrinėjau save, tuo aiškiau mačiau geluonis, kuriais buvo kankinama mano sąžinė“. Taip Kalvinas įtikėjo, atgailavo bei visa širdimi atsidavė Dievo teisumui Kristuje. Dievas apšvietė jį Savo Dvasios spindesiu ir aiškiai parodė, kad niekas, išskyrus Jo žodį, nenukreips jo sielos gyvenimo keliu. Dabar jis matė, kad yra vienintelė, dievišką teisingumą patenkinanti ir sutaikanti mus su Dievu auka ir kad pasitikintys savo gerais darbais visiškai nesupranta, kas Dievo akyse yra „geri darbai“. Jis surado ramybę ir tikėjimą panašiai kaip ir Martynas Liuteris. Istorikai vis dar spėlioja bandydami nustatyti tikslius Kalvino atsivertimo metus. Įprasta manyti, kad atsivertimas įvyko 1532-ais arba netgi 1533-iais metais. Bet Emilis Dumergas (Emile Doumergue) yra įsitikinęs, Šį ir kitus laiškus galima rasti John Calvin: Tracts and Letters (7 tomas).

ANKSTYVIEJI JONO KALVINO METAI

kad, nors Kalvino pasikeitimas įvyko 1533-iais metais, jis prasidėjo keleriais metais anksčiau. Kiti tyrinėtojai taip pat neprieštarauja tokiai nuomonei ir mano, kad jo atsivertimas įvyko tarp 1529-ų ir 1530-ų metų studijuojant Buržo universitete. Apvaizda, nulemianti Kalvino kelius, buvo akivaizdi. Koks puikus buvo jo pasiruošimas tolimesniam gyvenimo darbui! Paryžiuje jį mokė tuo metu geriausias lotynų kalbos specialistas Maturinas Kordje, o talentingasis Melchioras Folmaras jį mokė graikų kalbos Orleane ir Burže. Abu jie pasidalino su juo ir Kristaus Evangelija. Jam teko privilegija mokytis pas tuo metu žymiausius teisės žinovus l’Estua ir Alčiatį. Jie „formavo jo mąstymą kruopštų, atidų ir blaivų. Toks suformuotas mąstymas leido jam tapti ne tik Reformacijos teologu, bet ir jos įstatymų leidėju.“ Jo jaunystė ir studijų dienos Paryžiuje leido jam pamatyti Romos Bažnyčios trūkumus ir ydas. „Šalia siekiančios jam sutrukdyti tamsos šviečia šviesa, traukianti jį arčiau“, nes jis susidraugavo su pirmaisiais Prancūzijoje tiesos mylėtojais. Kai kurie jų savo liudijimą turėjo užantspauduoti krauju. Jam netgi teko Paryžiuje sutikti Trejybę neigiantį Servetą, kuris šokiravo jį savo pavojingomis erezijomis. Taip, dėl visa kontroliuojančios apvaizdos Dievas įvairiais būdais formavo jaunąjį Dovydą sutikti iškylančius to meto Galiotus.

Gr421 W. J. Grier „Reformatorius Jonas Kalvinas“. Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Pikūnas – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2012. – 176 p. ISBN 978-9955-593-21-8

UDK 284(44)(092) Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Pikūnas Redagavo Birutė Bikulčienė Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01309 Vilnius Tel./faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: refknygos2@yahoo.com refbookshop@yahoo.com REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt 2012-10-12 11 leidyb. apsk. l. Tiražas 500 egz. Spausdino „Standartų spaustuvė“ S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius