Šventumas

Džonas Čarlzas Railis

ŠVENTUMAS JO PRIGIMTIS, KLIŪTYS, SUNKUMAI IR IŠTAKOS

Dž. Č. Railis 1879 m.

Stradbroko bendruomenės (Safolko grafystėje) ganytojas

Džonas Čarlzas Railis

ŠVENTUMAS JO PRIGIMTIS, KLIŪTYS, SUNKUMAI IR IŠTAKOS

Reformatų literatūros centras

Vilnius, 2015

UDK 234 Ri65

Versta iš J. C. Ryle „Holiness. Its Nature, Hindrances, Difficulties, And Roots“

Vertė Jurga Grunskienė Redagavo Gitana Irnienė Koregavo Dalia Janušaitienė Recenzavo Julius Jonušas

Šventasis Raštas, jei nepaminėta kitaip, cituojamas iš: BIBLIJA: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007. © Viešoji įstaiga „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2015.

Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

ISBN 978-9955-593-34-8

TURINYS Pratarmė / 7 Autoriaus pratarmė / 15 Įžanga / 18 1. Nuodėmė / 33 2. Pašventinimas / 50 3. Šventumas / 73 4. Kova / 94 5. Kaina / 114 6. Augimas / 132 7. Užtikrintumas / 152 8. Mozė. Pavyzdys / 197 9. Lotas. Perspėjantis švyturys / 215 10. Moteris, kurią turime prisiminti / 232 11. Didžiausias Kristaus trofėjus / 254 12. Bangų valdovas / 272 13. Kristaus statoma Bažnyčia / 295 14. Įspėjimai regimosioms bažnyčioms / 311 15. „Ar myli mane?“ / 325 16. Be Kristaus / 340 17. Numalšintas troškulys / 350 18. Nesuvokiami turtai / 372 19. Šio laikmečio poreikiai / 387 20. Visa – Kristus / 409 21. Senųjų teologų raštų ištraukos / 430 Svetimvardžių rodyklė / 440 Biblijos eilučių rodyklė / 443

PRATARMĖ I

T

ais pačiais metais, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, vienas Oksfordo paskutinio kurso studentas pateko į bėdą. Vietinėje studentų atstovybėje jis neseniai buvo atsivertęs į Jėzų Kristų, atsisakęs formalios religijos ir dabar labiausiai už viską norėjo pažinti ir vykdyti Dievo valią. Jis negrabiai mėgino dalytis Kristumi su kitais, ir jo pastangos Dievui padedant davė tam tikrų vaisių. Jis buvo drovus, nerangus, ne itin gerų manierų, bet vis dėlto Krikščionių sąjungoje susirado kur kas artimesnių draugų nei iki tol pažinotieji, jo beveik nebekankino anksčiau taip slėgusi vienatvė. Jis žinojo, kad pažįsta Dievą, ir tas žinojimas teikė džiaugsmo. Bet buvo viena problema. Dvasinio gyvenimo teorija, kurios jis buvo mokomas, regis, praktikoje neveikė. Gal jis ne taip suprato savo mokytojus (dabar, žinoma, tai neturi reikšmės), tačiau, svarbiausia, jis jautė, jog didesnio dievotumo paieškos bent jau greitu laiku jo niekur nenuves, todėl buvo labai nusivylęs.

Didžiausią painiavą kėlė štai kas: iš savo mokytojų jis buvo girdėjęs ir skaitęs, jog įmanoma ilgam nugalėti nuodėmę. Tai buvo apibūdinama kaip ramybės ir pergalės būsena, kuriai esant krikščionis būna pripildytas Šventosios Dvasios ir Jos vedamas būna apsaugotas nuo nuopuolio, skatinamas ir įgalinamas daryti Dievui tai, ko, priešingu atveju, niekaip nesugebėtų atlikti.

Norint pasiekti tokią būseną, reikėjo pasiduoti, atiduoti visą save, pasišvęsti Dievui. Regis, pačią šio mokymo esmę perteikė vienas energingas ganytojo pamokslas, pavadintas „Nustok kontroliuoti save – leisk tai daryti Dievui.“ Tačiau kuo labiau studentas stengėsi vykdyti [mokytojų] nurodymus, tuo labiau sau priminė vieną vėliau gyvenime sutiktą narkomaną, kuris desperatiškai susitelkęs mėgino prasibrauti kiaurai mūro sieną. Pastangos visiškai pasišvęsti Dievui nedavė jokių rezultatų – koks jis buvo, toks ir liko: nesubrendęs, sutrikęs jaunuolis, skausmingai suvokiantis save, kasdien, kaip ir dauguma jaunuolių, kovojantis su visokeriopais nepasitenkinimą ir nusivylimą keliančiais potraukiais ir svyravimais. Ir ką gi jam reikėjo daryti, pavyzdžiui,

8

ŠVENTUMAS

su bergždžiu, bet nuolat pasikartojančiu suvokimu, kad žūtbūt turi kažkaip pasikeisti tiek išore, tiek charakteriu? Ar iš tiesų Dievui pasišventęs asmuo gali jausti panašius dalykus? Sprendžiant iš entuziastingų visiško pasišventimo aiškintojų kalbų ir raštų, atrodė, kad ne; tačiau jis vis dėlto tai jautė, ir tai atrodė neregėtai toli nuo pergalingo, jėgos kupino gyvenimo, kuris turėjo džiuginti tuos krikščionis, kurie pasišvęsdami Viešpačiui visiškai atsižadėjo savęs.

Ką gi jam daryti? Pasak mokymo, vienintelis dalykas, sulaikantis krikščionis nuo laimingo gyvenimo, yra jų nenoras mokėti „įėjimo mokestį“, – kitaip sakant, nesugebėjimas iki galo atsiduoti Dievui. Tad viskas, ką jis galėjo padaryti, buvo vėl ir vėl stengtis pasišvęsti, iki randų ir skausmo gramdant, šveičiant savo sielą tam, kad atpažintų dar nepašvęstus dalykus, kurie, galimas daiktas, ir užkerta kelią Dievo palaiminimui. Jautėsi taip, lyg nuolat vėluotų į autobusą, o kur dar sumišimas ieškant priežasties, kodėl jis vėluoja... Visa tai tapo labai skausminga, it nuospauda ar akmenėlis bate, su kiekvienu žingsniu verčiantis gūžtis iš skausmo.

Tačiau studentas itin mėgo skaityti ir po kurio laiko aptiko vieną knygą, kuri jam tapo tikru „gelbėjimosi ratu“ – ji parodė, kaip susitaikyti su savimi tokiu, koks esi, ir it žaltvykslę leido pamatyti vieną dalyką, kurio ieškojo.

Jo gyvenime įsivyravo [palaiminta] tikrovė, košmaras baigėsi. Dar niekam niekada dvasinio pobūdžio skaitinys neatnešė tiek naudos per tokį trumpą laiką. Visgi jei sykį vaikystėje smarkiai nudegei, visada bijosi ugnies, – taip ir jo širdyje iki šiol išliko šventa neapykanta žiauriam ir kankinančiam netikroviškumui, į kurį veda mokymas apie iškreiptą šventumą.

Aš buvau tas studentas, o mano perskaitytosios knygos – puritono Džono Ouveno raštų 6 ir 7 tomai (Goold’s leidimas) ir Dž. Č. Railio „Šventumo“ pirmasis 1877 m. leidimas, kuris vėliau, 1879-aisiais, taigi lygiai prieš šimtą metų, autoriaus buvo praplėstas iki esamos apimties.

II Džonas Čarlzas Railis buvo vienas iškiliausių Karalienės Viktorijos epochos evangelikų. Liverpulio vyskupo pareigose jį pakeitęs F. Dž. Čavisas

PRATARMĖ

9

apibūdino kaip „vyrą iš granito su vaiko širdimi“; o kilniausias iš baptistų Č. H. Sperdženas vadino „geriausiu žmogumi visoje anglikonų bažnyčioje“.

Oksfordo universiteto kriketo komandos kapitonas ir vienas iš trijų geriausių absolventų savo baigimo metais, Railis buvo įšventintas į dvasininkus, kai bankrutavus šeimai priklausiusiam bankui, jis susidūrė su nepritekliais ir buvo priverstas užsidirbti pragyvenimui. Trisdešimt devynerius metus jis tarnavo įvairiose kaimo parapijose ir dar dvidešimt metų buvo Liverpulio vyskupas. Mirė Railis 1900 m., sulaukęs aštuoniasdešimt trejų, ir kurį laiką buvo laikomas vyriausiu vyskupo pareigas ėjusiu asmeniu. Stambus, beveik 1,95 metro ūgio, tvirtas kaip ąžuolas (tačiau, kaip pats prisipažino, jam reikėjo itin daug miego), dėl savo proto, energijos, įžvalgumo, veržlumo, nepriklausomo būdo, blaivaus mąstymo, geros širdies, objektyvumo, „pasūdytos“ kalbos dovanos, sąmojo, nepakantumo kvailumui, principingumo ir laisvumo nuo įvairiausių suvaržymų, nė neminint stulbinamo jo gebėjimo atsiriboti, jis būtų buvęs puikus vedlys ar vadovas bet kurioje gyvenimo srityje. Nuoširdi ir labai asmeninė atsivertimo patirtis sulaukus dvidešimt vienų, taip pat vėliau išgyventas skurdas, visai šeimai tekusi gėda, dviejų jo žmonų lėtinės ligos ir mirtys vos per penkiolika metų suteikė jam neeilinį autoritetą kalbėti apie Kristaus galią tenkinti žmonių poreikius. Railį drąsiai galima laikyti XIX a. pabaigos iškiliausiu anglikonų evangelikų vedliu. Šio vyro charakteris puikiai atsiskleidžia iš to, kaip jis aprašo savo atsivertimą „Autobiografijoje“, kurią padiktavo 1873 m., peržvelgdamas savo gyvenimą iki 1860-ųjų: „tam, kad man mirus, vaikai žinotų tikslią mano gyvenimo istoriją“. „Galbūt mano vaikams bus įdomu sužinoti, kokie tikėjimo momentai tiksliai apibrėžė, suformavo ir nulėmė mano pažiūras šiuo laikotarpiu, kokie tai buvo principai, vėliau išsiskleidę į stiprų ir aiškiai apibrėžtą palengvėjimą, kai šis didis pokytis manyje įvyko. <...> Iki šiol atsimenu, kad nieko nesuvokiau taip aiškiai ir ryškiai, kaip savo paties nuodėmingumo, Kristaus brangumo, Biblijos vertės, absoliučios būtinybės atsiriboti nuo pasaulio, poreikio gimti iš naujo ir dvasinio atgimimo per krikštą doktrinos neregėto kvailumo. Visi šie dalykai <...>, regis, nutvieskė mane it saulės spindulys 1837 m. žiemą, ir nuo to laiko iki pat šių dienų

10

ŠVENTUMAS

įsitvirtino mano galvoje. Žmonės gali vadinti šį pokytį kaip tik nori; aš esu įsitikinęs, jog <...> tai buvo, kas Biblijoje vadinama „atsivertimu“ ar „dvasiniu atgimimu“. Iki tos akimirkos aš buvau miręs savo nuodėmėse, žingsniavau plačiu keliu, vedančiu į pragarą, o jai įvykus tapau gyvas ir turiu viltį, kad pateksiu į dangų. Tai nutiko ne dėl mano paties mąstymo, bet tik dėl nepelnytai suteikiamos visavaldės Dievo malonės.“ Teologijoje savamokslis (to meto dvasininkams tai buvo įprasta), apsiginklavęs žiniomis, kurios, nors ir gausios, kaip reikalavo pats tikslas, buvo labiau visuotinės nei dalykinės, Railis buvo konservatyvus protestantas evangelikas, geriausias kokį tik galima įsivaizduoti, laikėsi senųjų tikėjimo ir gyvenimo takų, kaip buvo išmokytas („Senieji takai“ (Old Paths) – taip vadinasi ir viena jo knygų; kitos pavadinimas yra „Senųjų laikų šviesa“ (Light from Old Times), ir visada stengėsi juos parodyti nesuteršdamas. Panašiai kaip kartą su džiaugsmu pažymėjo vyresnis Railio amžininkas, didis Prinstono teologas Čarlzas Hodžas, daugeliu atžvilgiu panašus į Railį, kad Prinstonas nepaskleidė jokių naujų idėjų, taip ir Railis drąsiai galėjo sakyti (ir greičiausiai su tokiu pat dėkingumu tai darė), kad svaigaus religinio atėnizmo šimtmetyje jo lūpos neištarė ir plunksna neužrašė nė vienos naujos minties. Jis puoselėjo Reformacijos malonės doktriną, išdėstytą Trisdešimt devyniuose anglikonų bažnyčios straipsniuose*; išplėtojo šių Straipsnių antikatalikiškas nuostatas, o doktrinos ir šventos gyvensenos pavyzdį jis ragino imti iš Anglijos reformatorių, puritonų ir XVIII a. evangelikų; visus šiuos dalykus jis perteikė paprastu, įtaigiu ir gyvu didaktiniu stiliumi, pasitelkdamas iškalbingiausią „plaktuko smūgio“ retoriką, dėl kurios tapo ne tik itin vertinamu savo laikmečio pamokslininku, bet ir vienu populiariausių ir naudingiausių teologinių traktatų autoriumi. Per visą Railio gyvenimą buvo parduota daugiau nei dvylika milijonų [egzempliorių] keliolika kalbų išleistų jo traktatų, kurių jis iš viso sukūrė gerokai daugiau nei du šimtus. Kaip ir Sperdženo pamokslai, jie padarė neišmatuojamą įtaką visuotinei krikščionybei. Be to, Railis parašė apie dvidešimt knygų, viena kurių buvo, D. Martino * Pamatinis anglikonų bažnyčios dokumentas „39 tikėjimo straipsniai“. (Red. past.)

PRATARMĖ

11

Loido-Džounso žodžiais tariant, „didžioji jo knyga apie Šventumą“ (visas pavadinimas „Šventumas. Jo prigimtis, kliūtys, sunkumai ir ištakos“).

III Iš dvidešimties skyrių (iš tiesų, kaip ir daugelis išleistų Railio raštų, kiekvienas skyrius skamba lyg įtaigus pamokslas) susidedantis „Šventumas“ buvo sumanytas kaip kuo mažiau ginčytinas vienos evangelinio mokymo srities aiškinimas – ši sritis iki 1877 m. kėlė itin daug polemikos. Railis susidūrė su pačiu pakilimu to paties reiškinio, kurio pabaigą teko patirti ir šios pratarmės rašytojui: tai buvo doktrina, skelbusi, kad pašventinimą ir šventumą tikintysis gali pasiekti iš karto, lygiai taip pat, kaip akimirksniu jis atsiverčia ir yra išteisinamas, vieninteliu tikėjimo sprendimu ir pasišventimu Kristui. Laikantis šio požiūrio, reiškia, kad pašventinimas – tai išvadavimas iš bet kokių žinomų nuodėmių, elgesio ištobulinimas, suteikiamas kaip neatlygintina Dievo dovana visiems, kurie nori ją priimti. Šio mokymo „apaštalas“ buvo patrauklusis amerikietis Robertas Pirsolas Smitas*, stiklo meistras kvakeris iš Filadelfijos. 1870 m. Smitas parašė knygą „Šventumas per tikėjimą“ (Holiness through Faith), ir sakė efektingas kalbas didelėse britų konferencijose šventumo tema, surengtose 1874 m. Oksforde ir 1875 m. Braitone. Pagrindinė jo mokymo mintis štai kokia: „Gavote visiškai baigtą išgelbėjimą per nukryžiuotąjį Gelbėtoją, vien patikėję Juo. Nieko dėl to nepadarėte, tik priėmėte šią dovaną. Tam nereikėjo jokių darbų, jūsų pačių veiksmų ar pastangų. Lygiai taip pat ir su pašventinimu – turite liautis stengtis ir imti pasitikėti Kristumi, kad Jis viską atliks jumyse, lygiai taip pat, kaip viską atliko dėl jūsų. Tiesiog pasilikite Jame kaip vynmedžio šakelė, kuriai gyvybę teikia šio augalo syvai, energija, tekanti iš jo kamieno. Leiskite Kristui gyventi jumyse.

Viskas labai paprasta, kai žinai šią paslaptį! Kokia ramybė! Koks džiaugsmas ir triumfas! Bet kokie svyravimai ir nuodėmingi suklupimai lieka praeityje; tai it antrasis atsivertimas, visiškas jūsų gyvenimo atnaujinimas.“ * Apie Robertą Pirsolą Smitą bei nesėkmingą jo santuoką žr.: William J. Petersen, 25 stebinančios santuokos, Reformatų literatūros centras, 2015, 278 psl.

12

ŠVENTUMAS

1875 m. Smitas netikėtai grįžo į JAV. Buvo aiškinama, kad tai padaryti turėjęs dėl pašlijusios sveikatos (tačiau jo sūnus vėliau rašė, jog Smitui g­ rasinta, kad bus paviešintas ezoterinis jo įprotis „šventu pabučiavimu“ laiminti evangelikes moteris, visai suprantama, kai kam kėlęs pavydą, o gal ir ne tik). Tačiau minėta Smito mintis įsitvirtino ir tapo itin paklausia preke Šiaurės Amerikoje kilus „prakilnesnio dvasinio gyvenimo“, „pergalingo gyvenimo“ judėjimams, o Didžiojoje Britanijoje nuo 1875-ųjų iki pat XX a. vidurio ji buvo skelbiama kasmet rengtame Kesviko suvažiavime (Keswick Convention). Vėliau išplėtotas „Kesviko mokymas“ akcentavo žmogaus širdies nuodėmingumą, poreikį kritiškai save vertinti ir saviapgaulės pavojus – to niekada nedarė Smitas. Vis dėlto Railis nesijautė galįs dalyvauti nė viename šių suvažiavimų ar jiems pritarti todėl, kad nelaikė jų doktrinos, net ir pakeisto jos varianto, iš tiesų sveika. Reikia pasakyti, kad nors Kesviko suvažiavimas kaip institucija niekada neatmetė „Kesviko mokymo“, apie jį šiandien girdime retai.

Railio „Šventumo“ įvadas – ganytojiško pasipiktinimo šedevras, šiek tiek sušvelnintas oraus asmeninio autoriaus susitvardymo, – perteikia jo reakciją į tai, kas kartais vadinama „smitizmu“. Jame aiškiai išdėstyta, kodėl Railis laiko šį mokymą nestabiliu, lėkštu, neatitinkančiu tikrovės ir pavojingu dvasinei gerovei.

Pirma, šis mokymas Railiui atrodė pavojingai lengvabūdiškas. Jis ignoravo Biblijos akcentuojamas būtinas savidrausmės pastangas ir dvasinę kovą (tai reiškia, grumtynes su savimi, siekiant pasakyti „Ne“, kai pasaulis, kūnas ir velnias ragina sakyti „Taip“, ir ištarti „Taip“, kai nuovargis, liūdesys ir netikėjimas skatina sakyti „Ne“). Nuolat pabrėždamas pasišventimą kaip vienintelį šventumo receptą, šis klaidžiamokslis sėkmingai atitraukė tikinčiųjų dėmesį nuo su krikščionių tarpusavio santykiais susijusių išsamių Šventojo Rašto pamokymų, kurių daugybė, pavyzdžiui, Pauliaus laiškų baigiamosiose dalyse. Šio mokymo skelbiama pergalės ir ramybės idėja leido apeiti tikrąją Laiške romiečiams 7, 14 ir toliau apaštalo išdėstytą prasmę, kuri yra tikras įprastos brandaus krikščionio patirties skerspjūvis, ir suprasti šias eilutes kaip susijusias su neatsivertusiais asmenimis arba silpnais bei sergančiais krikščionimis, kurie tapo tokie, nes tik patys [be Dievo pagalbos] stengėsi gyventi dvasiškai arba dar nesužinojo [smitiškosios] pašventinimo paslapties. Todėl

PRATARMĖ

13

Pauliaus aprašytą iš tiesų gerą [dvasinę] sveikatą šis klaidžiamokslis traktavo kaip blogą, kartu idealizuodamas gyvenimą be konfliktų, nors iš tiesų tai yra blogos sveikatos požymis, nes rodo didžiulį negebėjimą pažinti save. Visi šie požymiai, pasak Railio, vedė prie itin žalingo nepataisomo aplaidumo.

Be to, minėtas klaidžiamokslis turėjo ir kitą netinkamą poveikį. Railis manė, kad „smitizmas“ neišvengiamai pastūmės lėkštus žmones į iliuzinį didžiavimąsi tuo, ką būdami šios dirbtinai pakilios būsenos jie neva buvo pasiekę, bet kartu nuliūdins ir atims drąsą jautrioms sieloms, kurios įnirtingai kovoja, tačiau žino, kad joms taip ir neteko gyvenime patirti nieko panašaus į Pirsolo Smito propaguojamą tobulumą. Taip pat neatsargios, pompastiškos jo kalbos apie atsidavimą tikinčiajame gyvenančiam Kristui (pasyvų, atsisakant bet kokių asmeninių pastangų) veda į praktinį antinomianizmą (įstatymo nepaisymą), o tokias mintis, kaip rodo istorija, supainioti, į mistiką linkę protai greitai visai iškraipo ir verčia susijaudinusius sekėjus galvoti, kad jiems veikiant iš tiesų veikia ne jie, o juos užvaldęs Kristus, todėl jie nebėra atsakingi už tai, ką daro, ir kiekvienas stipresnis impulsas juose iš tiesų yra Kristaus jiems rodoma valia konkrečioje situacijoje. [Railis manė, kad] būtų saugu atskleisti, jog Šventajame Rašte „pasiduoti“ ir „pasilikti“ yra dalykai, susiję ne su mistiniu pasyvumu, bet su ryžtingu nuolatiniu paklusnumu, su kuriuo meldžiamasi taip pat uoliai, kaip ir dirbama, o dirbama – taip pat uoliai kaip meldžiamasi. Juk tikintieji žino, jog Dievas veikia juose, kad priverstų panorėti ir daryti tai, kas Jam patinka, kaip teigiama Jo Žodyje; tačiau viso šito Smitas nekalbėjo, net neatrodė, kad būtų tai pastebėjęs.

Galiausiai, Railiui atrodė, jog tai, kad pasišventimas pristatomas kaip užmiršta šventumo paslaptis, rodo skandalingą atgailos ir atsivertimo neišmanymą. Nes koks gali būti atsivertimas be atgailos? Ir kas yra pasišventimas, jeigu ne nuolat išlaikoma atgaila ir nuolatinis gręžimasis nuo savo valios Dievo link, kurį turėtų praktikuoti kiekvienas krikščionis nuo pat krikščioniško gyvenimo pradžios? „Kesviko [dvasinė] patirtis“, apvalymas, išgydymas, atgaivinimas ir nusižeminimas, paveikę daugybę tikinčiųjų nuo to laiko, kai Smitas pradėjo pamokslauti Anglijoje, atskleidžia stulbinantį krikščioniško atsidavimo

14

ŠVENTUMAS

­ sichologijos ir sociologijos paveikslą. Be kitų dalykų, tai rodo, kaip remianp tis susikurtais lūkesčiais galima veiksmingai formuoti realius potyrius. Tai taip pat rodo, kad Dievas gailestingai priima ir laimina visus, kurie iš visos širdies Jo ieško, nepaisant kartais klaidingo jų supratimo, už kurį dažnai atsakingi ne patys tikintieji, bet jų mokytojai. Turime džiaugtis, kad Dievas toks geras.

Pačią esmę apie šį tikrą, Railio knygoje „Šventumas“ dėstomą mokymą, pataisantį ir išties įtvirtinantį nagrinėjamą temą, 1952 m. pasakė D ­ . Martinas Loidas-Džounsas: „[Railis] niekada nedėsto savo teorijos, prie kurios vėliau mėgintų „pritempti“ įvairias Biblijos vietas. Jis visada pradeda nuo Dievo žodžio ir tada detaliai jį aiškina. <...> Jis visada aiškus ir logiškas, vedantis į nuoseklų doktrinos formulavimą. Jis stiprus ir brandus, be jokio sentimentalumo, neretai klaidingai laikomo pamaldumu.

Akivaizdu, kad vyskupas Railis sėmėsi žinių iš gilaus XVII a. didžiųjų puritonų klasikų šaltinio. <...> Jo knygos – tai tikrosios puritonų teologijos distiliatas, pateiktas lengvai skaitoma, šiuolaikiška forma.

Railis, kaip ir didieji meistrai, nesiūlo mums lengvo kelio į šventumą, neturi jokio „patentuoto“ metodo, kurį pritaikę, galėtume jį pasiekti; tačiau jis nuolat kartoja, kad vienintelė būtina sąlyga būti „pripildytam Dvasios“ yra „alkti ir trokšti teisumo“.“ [Kitos] temos, į kurias Railis atkreipia ypatingą dėmesį, yra nuodėmės demaskavimas, išteisinimo ir pašventinimo skirtumai, krikščioniško gyvenimo iššūkiai, pristatomi kaip piligrimystė ir kova, dvasinis augimas ir tobulėjimas, tikėjimo užtikrintumas, amžinybės klausimai, Jėzaus Kristaus – mūsų pasitikėjimo, meilės, atsidavimo ir vilties objekto – grožis ir turtai, ir netobula tiek pavienių tikinčiųjų, tiek bažnyčios bendruomenių mokinystė. Tikriems tikintiesiems ši knyga bus tarsi puota, aukso gysla, akstinas ir širdį sušildantis maistas, gėrimas, vaistas ir vitaminai – viskas viename. Tolle, lege – imkite ją ir skaitykite! Taigi, tiesiog nebegaišinsiu jūsų, kad galėtumėte imtis šios knygos.

Dr. Džeimsas I. Pakeris, 1979 m.

AUTORIAUS PRATARMĖ

S

kaitytojo rankose dabar esanti knyga – tai papildytas prieš dvejus metus pasirodžiusio ir palankiai krikščionių sutikto mažesnės apimties veikalo leidimas. Šis tomelis buvo gerokai išplėstas ir tapo kone dvigubai didesnis už pirmtaką. Tiesą sakant, pusė šios knygos buvo parašyta naujai.

Drįstu manyti, kad ši knyga pasirodys naudinga visiems, besidomintiems ko šventumo tema moko Šventasis Raštas. Būsiu smarkiai suklydęs, jeigu man nepavyko joje iš tiesų atskleisti tikrosios šventumo prigimties, išbandymų ir sunkumų, kurių privalo tikėtis kiekvienas jo besilaikantis. Tačiau visų labiausiai viliuosi, jog ji padės išsiaiškinti didžią tiesą apie tai, kad šventumo šaknys yra vienybė su Kristumi, ir atskleis naujai įtikėjusiems, kokį neregėtą padrąsinimą Jėzus Kristus teikia visiems, kurie siekia būti šventi.

Kalbėdamas apie esamą Anglijos krikščionių šventumo padėtį, mažai ką galėčiau pridurti prie pirmajam šios knygos leidimui parašytos įžangos, kuri pateikiama iš karto po šios pratarmės. Sendamas vis labiau įsitikinu, kad tikrasis praktinis šventumas nesulaukia tiek dėmesio, kiek turėtų, ir daugelio iškilių mūsų šalies tikėjimo išpažinėjų dvasinis gyvenimas yra neregėtai skurdus. Be to, vis tvirčiau įsitikinu, kad uolios kai kurių geranoriškai nusiteikusių krikščionių pastangos siekti aukštesnio dvasinio gyvenimo standarto dažnai stokoja „pažinimo“ ir galiausiai pridaro daugiau žalos nei teikia naudos. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje tai sakydamas.

Nesunku suburti minias žmonių į vadinamuosius „prakilnesnio dvasinio gyvenimo“ ir „pasišventimo“ susirinkimus. Tai žino kiekvienas, kuris yra stebėjęs žmogaus prigimtį, skaitęs apie prabudimo stovyklas Amerikoje ar tyrinėjęs keistą „religinio susižavėjimo“ reiškinį.1 Jausmingos ir jaudinančios dar negirdėtų pamokslininkų ar moterų kalbos, garsus giedojimas, tvankios patalpos, žmonių pilnos palapinės, keletą dienų iš eilės nuolat trunkančios itin stiprios pusiau religinės emocijos, demonstruojamos visų susirinkusiųjų akivaizdoje, 1 Plačiau šia tema skaitykite: Džonatanas Edvardsas „Religiniai jausmai“ (Jonathan Edwards The Religious Affections. Edinburgh: The Banner of Truth Trust, 2007).

16

ŠVENTUMAS

iki vėlumos besitęsiantys ilgi susirinkimai, viešas potyrių išpažinimas – tuo metu, kai tai vyksta, yra labai įdomu ir atrodo naudinga. Bet ar toji nauda yra tikra, įsišaknijusi, tvirta ir ilgalaikė? Štai kur klausimas. Norėčiau be užuolankų kai ko paklausti apie tai.

Ar tie, kurie lankosi šiuose susirinkimuose, ir savo namuose tampa šventesni, nuolankesni, ne tokie savanaudžiai, geresni, labiau susivaldantys, atsidavę kitiems ir panašesni į Kristų? Ar jie labiau pasitenkina esama padėtimi, jaučiasi laisvesni nuo nuolatinio troškimo tų dalykų, kurių Dievas jiems neskyrė? Ar jie ima atrodyti malonesni, labiau sugyvenami savo tėvams, motinoms, vyrams bei kitiems giminaičiams ir draugams? Ar jiems teikia džiaugsmo ramūs sekmadieniai ir tylūs malonę teikiantys dalykai, be viso to triukšmo, karščio ir jaudulio? Ar daugėja juose labdaros, gerumo, ypač skirto tiems, kurie nepritaria kiekvienai jų tikėjimo raidelei, kiekvienam brūkšneliui?

Tai rimti, tiriantys klausimai, ir jie nusipelno rimto svarstymo. Tikiuosi, kad išties trokštu skatinti tikrą praktinį šventumą mūsų šalyje, kaip niekas kitas. Mane žavi uolumas ir nuoširdumas daugelio žmonių, kurie taip pat stengiasi jį skatinti, ir aš noriai jiems pritariu, nors ir negalėčiau dirbti kartu su jais. Tačiau negaliu nepaisyti vis stiprėjančio įtarimo, kad didieji mūsų laikų „masiniai sambūriai“, tariamai skatinantys dvasinį gyvenimą, iš tiesų neskatina asmeninio žmogaus tikėjimo, asmeninio Biblijos skaitymo, asmeninių maldų, asmeninio artumo su Dievu ir asmeninio siekio būti Jam naudingu. Jei šie susirinkimai iš viso ko nors verti, jie turėtų padėti žmonėms tapti geresniais vyrais ir žmonomis, geresniais tėvais ir motinomis, geresniais sūnumis ir dukterimis, geresniais broliais ir seserimis, geresniais šeimininkais, geresnėmis tarnaitėmis ir tarnais.

Vis dėlto norėčiau turėti aiškių įrodymų, kad taip ir yra. Žinau viena: kur kas lengviau yra būti krikščioniu tarp kitų giedančių, besimeldžiančių, užjaučiančių krikščionių viešai, negu nuolat gyventi krikščioniškai tyliuose, atokiuose namuose, kuriuose nėra viso to jaudulio ir šurmulio. Pirmuoju atveju mums padeda pati prigimtis; antruoju niekaip neapsieiname be malonės. Tačiau mūsų laikais, deja, apie pasišventimą kalba ir daug tokių,

AUTORIAUS PRATARMĖ

17

kurie, regis, visiškai nieko nesupranta apie atsivertimą taip, kaip apie jį skelbia „pamatinės Dievo žodžio tiesos“.

Baigiu šią pratarmę apgailestaudamas, kad kai kurie, ją perskaitę, su manimi nesutiks. Ypač jaunimui, manau, didieji vadinamojo „dvasinio gyvenimo“ judėjimo sambūriai atrodo patrauklūs. Savaime suprantama, jiems patinka užsidegimas, sujudimas ir entuziazmas, todėl jie klausia: „Ir kas ten tokio žalingo?“ Tebūnie; kiekvienas laikykimės savo nuomonės, nemėginkime įtikinti kitų. Kai buvau jaunas, toks, kaip jie dabar, tikriausiai ir aš taip mąsčiau. Kai jie bus seni, kaip dabar aš, ko gero, su manimi sutiks.

Baigdamas kiekvienam savo skaitytojui sakau: vertindami vieni kitus, rodykime gerumą, pakantumą. Tiems, kurie mano, kad šventumą gali paskatinti šiuolaikinis, vadinamasis „dvasinio gyvenimo“ judėjimas, nejaučiu priešiškumo. Jeigu jie daro gera, esu už tai dėkingas. Manęs ir tų, kurie man pritaria, prašau nesmerkti. Paskutiniąją dieną išaiškės, kurie buvo teisūs, o kurie klydo. O kol kas, esu tikras, piktai ir šaltai elgtis su tais, kurie negali uoliai kartu su mumis dirbti, vadinasi, parodyti, kad mes patys iš tiesų mažai ką suprantame apie tikrąjį šventumą.

Dž. Č. Railis, Stradbrukas, 1879 m. spalis

ĮŽANGA

D

videšimt šios knygos skyrių – tai tik kuklus įnašas į temą, šiandien sulaukiančią didelio susidomėjimo – turiu galvoje šventumą bibline prasme. Tai reikalas, prie kurio turėtų prisidėti visi, mylintys Kristų ir trokštantys Jo karalystės šiame pasaulyje. Šį bei tą nuveikti gali kiekvienas, todėl ir aš norėčiau prisidėti savo kukliu indėliu.

Skaitytojas šiame leidinyje ras nedaug kontroversiškų dalykų. Specialiai stengiausi neminėti šiuolaikinių mokytojų ar šiuolaikinių knygų. Pasitenkinu pateikdamas savo paties Biblijos tyrinėjimų, apmąstymų, maldų, prašant Dievo apšviesti, ir senųjų Biblijos mokytojų skaitymo išdavas. Jei dėl ko nors klystu, tikiuosi, Viešpats man tai parodys dar prieš paliekant šį pasaulį.

Juk visi dabar regime tik iš dalies, ir mūsų lobis slypi žemiškuose induose.

Viliuosi, jog esu pasirengęs mokytis.

Jau daugybę metų man atrodo, kad šių laikų krikščionys, bent jau mūsų šalyje, pernelyg mažai siekia praktinio šventumo ir visiško pasišventimo Dievui. Politika, nesutarimai, ištikimybė kuriai nors partijai, pasaulietiškumas daugelio mūsų širdyse užgožė gyvą pamaldumą. Liūdna, tačiau asmeninis dievobaimingumas tapo nebesvarbus. Daugelio tikinčiųjų gyvenimo standartas tapo itin žemas. Pernelyg dažnai nepaisoma nepaprastai svarbaus dalyko – „visu kuo puošti Dievo, mūsų Gelbėtojo, mokymą“ (Tit 2, 10), savo kasdieniais įpročiais ir charakterio savybėmis jį gražinti. Pasauliečiai kartais skundžiasi (ir ne be pagrindo), kad tie, kurie nė neteigia esantys krikščionys, yra kur kas draugiškesni, ne tokie savanaudžiai, geresnės širdies nei tie, kurie skelbiasi esą „tikintieji“. Visgi pašventinimas Biblijoje beveik toks pat svarbus ir užima beveik tiek pat vietos, kaip išteisinimas. Net pati tvirčiausia protestantų ar evangelikų doktrina yra bevertė, jei jos nelydi šventas gyvenimas.

Netgi blogiau nei bevertė – tokia doktrina daro meškos paslaugą. Įžvalgūs ir akyli pasauliečiai ją niekina, laiko netikra ir tuščia; dėl to kyla noras atmesti tikėjimą. Esu tvirtai įsitikinęs, jog mums reikia iš esmės atgaivinti biblinį šventumą, ir esu be galo dėkingas už tai, kad į šį dalyką yra atkreipiamas dėmesys.

ĮŽANGA

19

Tačiau itin svarbu, kad visa ši tema būtų plėtojama remiantis teisingu pamatu, kad su ja susijusiam tikinčiųjų sąjūdžiui nebūtų daroma žala pernelyg supaprastintais, neproporcingais ir vienpusiais pareiškimais. Mūsų neturėtų stebinti, kad tokių pareiškimų pasitaiko itin dažnai. Šėtonas puikiai supranta tikrojo šventumo jėgą ir žino, kokių neregėtų nuostolių jo karalystei pridarys išaugęs susidomėjimas šiuo dalyku. Todėl jam itin paranku kurstyti vaidus ir prieštaravimus dėl šios Dievo tiesos. Kaip kadaise jam pavyko sujaukti žmonių protus, mistifikuojant žmonių supratimą apie išteisinimą, taip šiandien jis stengiasi, kad mirtingieji „aptemdytų [Dievo] užmojį, kalbėdami neprotingais žodžiais“ apie pašventinimą. O, kad Viešpats jį sudraustų! Visgi neprarandu vilties, kad gera valia bus atskirta nuo blogos, kad diskusijose išaiškės tiesa, kad nuomonių gausa paskatins mus daugiau skaityti Šventąjį Raštą, daugiau melstis ir uoliau stengtis suprasti „Dvasios mintis“.

Tad šį tomelį pateikdamas skaitytojų dėmesiui, jaučiu pareigą išsakyti keletą įžanginių minčių tiems, kuriuos ypač domina pašventinimo tema mūsų dienomis. Žinau, kad tai darydamas, rizikuoju būti palaikytas įžūliu ar ką nors užgauti. Bet Dievo tiesos labui rizikuoti verta. Taigi savo mintis pateiksiu klausimų pavidalu ir paprašysiu skaitytojų jas suprasti kaip „šių laikų įspėjimus dėl šventumo“.

1) Visų pirma klausiu, ar išmintinga tikėjimą laikyti vieninteliu dalyku, reikalingu ir būtinu, siekiant tapti šventam, kaip mūsų dienomis daro daugelis, aiškindami pašventinimo doktriną? Argi išmintinga taip drąsiai, tiesiai ir be jokio pagrindo teigti, kaip daro daugelis, kad atsivertusių žmonių šventumas pasiekiamas tik tikėjimu, nededant visai jokių asmeninių pastangų? Ar iš tiesų taip teigiama Dievo žodyje? Nemanau.

Kad tikėjimas Kristumi yra šventumo pagrindas; kad pirmasis žingsnis į šventą gyvenimą yra tikėti Kristų; kad kol nepatikime, neturime nė kruopelytės šventumo; kad vienybė su Kristumi per tikėjimą – tai švento gyvenimo pradžios ir tolesnio jo tęsinio paslaptis; kad, gyvendami kūne, mes privalome gyventi tikėjimu į Dievo Sūnų; kad tikėjimas skaistina širdį; kad tikėjimas – tai pergalė prieš pasaulį; kad tikėdami protėviai gavo gerą liudijimą – tai tiesos, kurių net ir ne pats nuovokiausias krikščionis n ­ esumanytų

20

ŠVENTUMAS

neigti. Tačiau greta to, Šventasis Raštas mus moko, kad siekdamas šventumo tikras krikščionis turi ne tik tikėti, bet ir dėti daug asmeninių pastangų bei pats veikti. Tas pats apaštalas, kuris vienoje Šventojo Rašto vietoje sako: „gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų“ (Gal 2, 20), kitoje prisipažįsta: „aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi“ (1 Kor 9, 26) ir dar kitoje ragina: „Taigi <...> apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje“ (2 Kor 7, 1), taip pat žr. Hbr 4, 11; 12, 1.

Negana to, Šventajame Rašte niekur nemokoma, kad tikėjimu būname pašventinami ta pačia prasme ir tuo pačiu būdu, kaip būname tikėjimu išteisinami! Išteisinantis tikėjimas yra malonė tam, kuris „nedaro nieko“, tik pasitiki Kristumi, pasilieka Jame ir šliejasi prie Jo (Rom 4, 5). O šventinantis tikėjimas yra malonė, dėl kurios pats gyvenimas tampa veikimu: meile besireiškiantis tikėjimas tarsi pagrindinė spyruoklė išjudina visą vidinį žmogų (Gal 5, 6). Pagaliau frazė „pašventintas tikėjimu“ Naujajame Testamente pavartota tik vieną kartą. Viešpats Jėzus ją ištaria Sauliui: „Aš siunčiu tave, <...> kad [jie], tikėdami Mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais“*. Tačiau net ir šiuo atveju visiškai pritariu Alfordo minčiai, kad pasakymas „tikėdami“ arba „tikėjimu“ neturėtų būti siejamas vien su žodžiu „pašventinti“, o interpretuojamas atsižvelgiant į visą sakinio kontekstą. Mintis ta, kad „tikėdami Mane jie gaus nuodėmių atleidimą ir paveldėjimą su pašventintaisiais“ (plg. Apd 26, 18 ir Apd 20, 32).

O frazės „šventumas tikėjimu“ neradau nė vienoje Naujojo Testamento eilutėje. Neginčytina, kad tikėjimas Kristumi – vienintelis dalykas, kurio reikia, kad būtume išteisinti Dievo akivaizdoje. Kiekvienas, kuris tiki, yra išteisinamas. Teisumas „buvo įskaitytas“ Abraomui, kai šis tiesiog patikėjo Dievu (Rom 4, 5). Todėl visai bibliška ir teisinga sakyti „tik tikėjimas išteisina“. Tačiau teigti, kad „tik tikėjimas pašventina“, nėra lygiai taip pat bibliška ir teisinga. Šią frazę reikėtų ilgai aiškinti. Pasitenkinkime vienu f­ aktu. * Anglų k. frazė skamba taip: “I send thee, that they may receive forgiveness of sins and inheritance among them which are sanctified by faith that is in Me.” Išvertus būtų: „Aš siunčiu tave, kad jie gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su tais, kurie yra pašventinti Mano tikėjimu.“ (Vert. past.)

ĮŽANGA

21

Šv. Paulius dažnai rašo, kad „žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“. Tačiau jis niekur neužsimena, kad esame ir „pašventinami tikėjimu be įstatymo darbų.“ Netgi priešingai, šv. Jokūbas aiškiai moko, kad tikėjimas, kuriuo mes esame pastebimai ir įtikinamai išteisinami žmonių akivaizdoje, turi būti lydimas darbų: „Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje yra miręs.“2 (Jok 2, 17). Man gali būti atkirsta, jog, savaime suprantama, niekas neketina menkinti „darbų“ kaip esminės švento gyvenimo dalies. Tačiau vis dėlto būtų sveika tai pasakyti paprasčiau ir aiškiau, nei daugelis, regis, mūsų dienomis tai daro.

2) Antra, klausiu, argi išmintinga skirti tiek palyginti mažai dėmesio, kaip daugelis dabar daro, daugybei praktinių Biblijos raginimų kasdien gyventi šventai, kaip Viešpats mokė Kalno pamoksle ir kaip rašo šv. Paulius paskutiniuosiuose savo laiškuose? Ar tai proporcinga Dievo žodžio mokymui? Abejoju.

Kad kiekvienas, laikantis save tikinčiuoju, turi kasdien siekti pašvęsti save Dievui ir kasdien su Juo bendrauti; kad mes turime stengtis išsiugdyti įprotį ateiti pas Viešpatį Jėzų su bet kokia našta, nesvarbu, didele ar maža, ir Jam patikėti sunkumus, – viso to, dar sykį kartoju, nė nemėgins ginčyti net ir neišprusęs Dievo vaikas. Tačiau iš tiesų Naujasis Testamentas moko, jog mums reikia kur kas daugiau nei vien abstrakčių teiginių apie šventą gyvenseną, skirtų tik sąžinei nuraminti ir nieko nepiktinti. Visi teigiantys, kad išmano šį dalyką, turėtų aiškiai tikintiesiems išdėstyti ir nuolat kantriai priminti kiekvieną smulkmeną ir sudedamąją dalį, iš kurių susidaro šventumas kasdieniame gyvenime. Mat tikrasis šventumas nereiškia vien tikėti ir giliai jausti, jis taip pat reiškia veikti ir iškęsti, rodyti savyje esant veiksmingą ir nuolankią malonę. Mūsų kalba, mūsų charakteris, prigimtiniai potraukiai ir polinkiai, kaip mes elgiamės būdami tėvai ir vaikai, būdami šeimininkai 2 „Dievo išteisinimas yra dvejopas: pirmasis yra autoritetingas, kitas – deklaratyvus ar demonstratyvus. Pirmasis dažnai pakliūva į šv. Pauliaus akiratį, kai jis kalba apie išteisinimą tikėjimu be įstatymo darbų. Antrąjį paaiškina šv. Jokūbas, kalbėdamas apie išteisinimą darbais.“ T. Gudvinas „Apie evangelinį šventumą. Raštai“ (T. Goodwin on Gospel Holiness. Works) VII tomas, 181 psl.

22

ŠVENTUMAS

ir tarnai, žmonos ir vyrai, valdovai ir pavaldiniai, kaip mes rengiamės, kam skiriame savo laiką, kaip elgiamės versle ir kaip susirgę ir būdami sveiki, būdami turtuoliai ir beturčiai – visus šiuos dalykus yra išnagrinėję Dievo įkvėpti teologai. Mat jie nepasitenkina vien abstrakčiais teiginiais, ką mes turime tikėti ir ką jausti, kad šventumas įsišaknytų mūsų širdyse. Jie žvelgia kur kas giliau. Šiuos teologus domina detalės, jie smulkiai nurodo, koks turėtų būti, kaip turėtų elgtis šventas žmogus savo šeimoje, savo šeimos židinyje, jei jis gyvena su Kristumi. Labai abejoju, kad būtent tokio mokymo yra laikomasi mūsų dienomis. Kai žmogus, pasiklausęs uolių „vien tikėjimu pasiekiamo šventumo ir pasišventimo“ gynėjų, pasakoja buvęs „išties palaimintas“ ir atradęs „prakilnesnį dvasinį gyvenimą“, nors jo šeima ir draugai nepastebi jokio jo charakterio, nuotaikų, kasdienės elgsenos pagerėjimo ar šventumo, tada Kristaus reikalui daroma žala. Turime gerai įsidėmėti, kad tikrasis šventumas nesusideda vien iš vidinių išgyvenimų ar įspūdžių. Jis yra kur kas daugiau nei ašaros, atodūsiai, kūniškas susijaudinimas, padažnėjęs pulsas ar aistringas atsidavimas pamėgtam pamokslininkui ar religinei partijai, noras ginčytis su tais, kurie su mumis nesutinka. Tai veikiau susiję su panašėjimu į „Jo Sūnaus atvaizdą“ (Rom 8, 29), į kurį kiti atkreipia dėmesį ir kurį pastebi žvelgdami į mūsų asmeninį gyvenimą, įpročius, charakterį, darbus.

3) Trečia, klausiu, argi išmintinga apie tobulėjimą kalbėti sudėtinga kalba, krikščionims šventumo standartą pristatyti kaip pasiekiamą dar šiame pasaulyje, nors nerastume jokio šių teiginių pagrindimo nei Šventajame Rašte, nei gyvenimiškoje patirtyje? Abejoju.

Kad tikintieji yra raginami „tobulinti šventumą Dievo baimėje“ (2 Kor 7, 1); „veržtis prie tobulumo“ (Hbr 6, 1); „būti tobuli“ (2 Kor 13, 11), niekada nesugalvotų neigti net ir neatidus Biblijos skaitytojas. Tačiau Šventajame Rašte dar neteko aptikti eilutės, kuri mokytų, kad šiame gyvenime įmanoma pasiekti tobulumo, visiško išsilaisvinimo iš mintimis, žodžiais ar darbais daromos nuodėmės, arba kad kokiam nors Adomo sūnui būtų pavykę tai padaryti.

Retsykiais yra tekę pastebėti sąlyginį kai kurių tikinčiųjų tobulumą, tobulą išmanymą, visapusę darną kiekvienoje gyvenimo srityje, tvirtą kiekvieno dok-

ĮŽANGA

23

trinos klausimo laikymąsi. Tačiau, kalbant apie visišką tobulumą tiesiogine šio žodžio prasme, net iškiliausi bet kuriame šimtmetyje gyvenę Dievo šventieji niekuomet į tai nepretenduodavo! Netgi priešingai, jie visada kuo aiškiausiai suprato visišką savo nevertumą ir netobulumą. Kuo daugiau dvasinės šviesos jie regėjo, tuo geriau matė nesuskaičiuojamus savo pačių trūkumus ir ydas.

Kuo daugiau malonės turėjo, tuo labiau „apsivilkdavo nuolankumu“ (1 Pt 5, 5).

Ar galėtume prisiminti nors vieną Šventajame Rašte nuodugniai aprašytą šventąjį, kuris būtų buvęs tiesiogine prasme visiškai tobulas? Ar kuris nors iš jų, rašydamas apie save, kada nors užsimena, jog jam pavyko išsilaisvinti iš netobulumo? Priešingai, tokie Dievo vyrai kaip Dovydas, šv. Paulius ir šv.

Jonas kuo griežčiausiai sako, kad jaučia savo pačių širdies silpnumą ir nuodėmingumą. Naujųjų laikų šventieji taip pat visuomet išsiskyrė didžiausiu nuolankumu. Ar esame matę šventesnių žmonių už kankinio mirtimi mirusį Džoną Bredfordą, ar Hukerį, Ašerį, Baksterį, Raterfordą, Makčeinį? Tačiau skaitant šių žmonių raštus, neįmanoma nepastebėti, jog jie kasdien jautėsi esą „gailestingumo ir malonės skolininkai“, jog išties paskutinis dalykas, kurį jie teigė turį, buvo tobulumas!

Tad, žvelgdamas į šiuos faktus, privalau paprieštarauti mūsų dienomis itin paplitusiam klaidingam požiūriui į tobulumą. Turiu pažymėti, kad jį teigiantys žmonės arba labai nedaug išmano apie nuodėmės prigimtį, Dievo savybes, savo pačių širdis, Bibliją, arba iš viso nesupranta tikrosios joje užrašytų žodžių prasmės. Kai Kristų išpažįstantis krikščionis ramiai sako, jog jau išaugo iš tokių giesmių, kaip „Toks, koks esu“; jos žodžiai esą puikiai tiko vos įtikėjus, tačiau turėdamas esamą patirtį, jis jaučiasi jiems pernelyg subrendęs, man atrodo, kad šio žmogaus siela yra labai nesveika! Kai žmogus visiškai ramiai kalba apie galimybę „gyventi be nuodėmės“ dar šiame kūne ir pastebi, kad „per pastaruosius tris mėnesius nepagalvojo nė vienos blogos minties“, galiu pasakyti tik tiek, jog man jis atrodo labai nebrandus krikščionis! Aš nesutinku su tokiu mokymu. Nes jis ne tik neduoda nieko gera, bet, priešingai, daro žalą. Jis kelia pasipiktinimą įžvalgiems pasauliečiams, suprantantiems, jog šis mokymas netinkamas ir neteisingas, atitolina juos nuo tikėjimo. Jis slegia kai kuriuos uolius Dievo vaikus, jaučiančius, kad niekada nepasieks tokio

24

ŠVENTUMAS

„tobulumo“. Jis veda į išpuikimą daugelį silpnų brolių, įsivaizduojančių, kad yra kažkas, nors yra niekas. Trumpiau tariant, šis mokymas – pavojinga klaida.

4) Ketvirta, argi išmintinga taip neabejotinai ir įnirtingai teigti, kad septintajame Laiško romiečiams skyriuje aprašoma ne patyrusio šventojo, bet neatgimusio žmogaus arba silpno ir nepastovaus tikinčiojo patirtis? Abejoju.

Visiškai sutinku, kad ginčai šiuo klausimu netyla jau aštuoniolika šimt­ mečių, tiesą sakant, nuo pat šv. Pauliaus laikų. Visiškai sutinku, kad tokie iškilūs krikščionys, kaip prieš šimtą metų gyvenę Džonas ir Čarlzas Vesliai arba Flečeris, nekalbant apie kai kuriuos gabius mūsų laikų teologus, tvirtai laikosi nuomonės, kad apaštalas Paulius septintajame skyriuje aprašė ne savo tuometę patirtį. Visiškai sutinku, kad dauguma nemato to, ką matau aš ir daugelis kitų, t. y. kad šv. Paulius šiame skyriuje nesako nieko, kas tiksliai neatitiktų užrašytos iškiliausių bet kurio šimtmečio šventųjų patirties, kad jis pamini keletą dalykų, kurių joks neatgimęs žmogus ar silpnas tikintysis niekada nesugalvotų paminėti ir neminėtų. Kad ir kaip būtų, taip man atrodo. Tačiau neketinu dabar pradėti išsamaus šio skyriaus aptarimo.3 Iš tiesų norėčiau atkreipti dėmesį į plačiai žinomą faktą, kad geriausieji bet kurio amžiaus Biblijos aiškintojai beveik visada Laiško romiečiams septintąjį skyrių siejo su pažengusiais tikinčiaisiais. O aiškintojai, nesilaikę šio požiūrio, daugiausia, neskaitant kelių ryškių išimčių, buvo katalikai, socinijonai ir arminijonai. Būtent jiems, išsakydami savo pagrįstą nuomonę, oponuoja beveik visi reformatoriai, puritonai ir geriausi šiuolaikiniai evangelikų teologai.

Man greičiausiai bus atsakyta, kad visi žmonės klysta ir kad, galimas daiktas, klysta tie reformatoriai, puritonai ir mūsų laikų teologai, kuriais remiuosi aš, o katalikai, socinijonai ir arminijonai kaip tik yra teisūs! Be abejonės, Viešpats mokė nė vieno žmogaus nevadinti „Mokytoju“, tačiau kiekvieną kartą, kai man sakoma nevadinti „mokytojais“ reformatorių ir puritonų, paprašau paskaityti, ką jie rašė šia tema ir, jei tik įmanoma, atremti jų argumentus. Iki šiol to niekas nepadarė! Atsakyti, kaip kai kuriems patinka, jog 3 Tie, kam iš tiesų rūpi šis dalykas, išsamų jo aptarimą ras Vileto, Eltono, Čalmerso ir Holdeino komentaruose, taip pat Ouveno traktate „Neapleidžianti nuodėmė“ (Indwelling Sin) ir Stafordo darbe apie Laiško romiečiams septintąjį skyrių.

ĮŽANGA

25

jie nenori žmonių sugalvotų „dogmų“ ir „doktrinų“, nepakanka. Juk dalyką, dėl kurio iš tiesų nesutariama, būtų galima nusakyti šiais klausimais: „Kokia Šventojo Rašto ištraukos prasmė?“, „Kaip reikėtų aiškinti Laiško romiečiams septintąjį skyrių?“, „Kokia tikroji jame vartojamų žodžių prasmė?“ Bet kuriuo atveju prisiminkime, jog egzistuoja vienas svarbus faktas, kurio neturėtume pamiršti. Šią Biblijos ištrauką reformatoriai ir puritonai aiškina vienaip, o katalikai, socinijonai ir arminijonai – visiškai kitaip. Aiškiai tai supraskime.

Susidūręs su šiuo faktu, jaučiu pareigą paprieštarauti pašaipiam, užgauliam ir niekinamam tonui, kurį pastaruoju metu neretai pasitelkia kai kurie arminijonų požiūrio į Laiško romiečiams septintąjį skyrių šalininkai, atsiliepdami apie savo oponentų nuomones. Tokia jų vartojama kalba mažų mažiausiai yra nederama ir visiškai prieštarauja siekiamam tikslui.

Reikalas, ginamas pasitelkiant tokią leksiką, ne be pagrindo atrodo įtartinai.

Tiesai apginti tokių ginklų nereikia. Nors su kai kurių žmonių pažiūromis ir nesutinkame, neturime apie jas kalbėti užgauliai ir niekinamai. Nors geriausiųjų iš reformatorių bei puritonų remiama ir palaikoma nuomonė gali ir neįtikinti visų devynioliktojo amžiaus protų, bet kuriuo atveju būtų gerai apie ją atsiliepti pagarbiai.

5) Penkta, argi išmintinga kalbėti apie Kristaus mumyse doktriną taip, kaip tai neretai daroma mūsų dienomis? Abejoju. Argi ne ši doktrina dažnai išplėtojama tiek, kad visiškai nutolsta nuo Šventojo Rašto? Deja, taip.

Kad tikras tikintysis yra viena su Kristumi, ir Kristus yra jame, nė akimirką nesuabejotų joks atidus Naujojo Testamento skaitytojas. Be jokios abejonės, tarp Kristaus ir tikinčiojo egzistuoja paslaptingas ryšys. Su Juo mes mirėme, su Juo buvome palaidoti, su Juo prisikėlėme, su Juo esame pasodinti danguje. Naujajame Testamente yra penkios vietos, kuriose aiškiai mokoma, kad Kristus yra „mumyse“ (Rom 8, 10; Gal 2, 20; 4, 19; Ef 3, 17; Kol 3, 11). Tačiau turime labai atidžiai patikrinti, kaip suprantame šią frazę. Tai, kad „Kristus gyvena mūsų širdyse tikėjimu“ ir Šventosios Dvasios veikimu daro savo darbą mūsų viduje, yra aišku ir suprantama. Tačiau jei norime pasakyti, kad be to, prie ir virš viso šito Kristus kažkokiu paslaptingu būdu gyvena kiekviename tikinčiajame, turime atidžiai apsvarstyti, ką mes iš tiesų tuo teigiame. Jei

26

ŠVENTUMAS

kalbėsime neatsakingai, galime imti ignoruoti Šventosios Dvasios veikimą.

Galime pamiršti, kad dieviškajame žmogaus išgelbėjimo plane Dievas Tėvas daro ypatingą išrinkimo darbą; atpirkimas, tarpininkavimas ir užtarimas – tai ypatingas Dievo Sūnaus darbas, o pašventinimą atlieka Dievas Šventoji Dvasia.

Galime pamiršti, ką išeidamas pasakė mūsų Viešpats: kad Jis mums atsiųs kitą Guodėją, kuris „liks su mumis per amžius“ ir iš esmės Jį pavaduos (Jn 14, 16).

Trumpiau tariant, manydami, kad pagerbiame Kristų, iš tiesų galime neparodyti deramos pagarbos Jo ypatingai ir savitai dovanai – Šventajai Dvasiai. Be jokios abejonės, Kristus, būdamas Dievas, yra visur: mūsų širdyse, danguje, bet kurioje vietoje, kur susirenka du ar trys Jo vardu. Tačiau mes iš tiesų turime nepamiršti, kad Kristus, prisikėlusi mūsų Galva ir Vyriausiasis kunigas, ypatingai yra Dievo Tėvo dešinėje ir mus užtaria, kol ateis antrąjį kartą ir kad Kristus daro ypatingą darbą savo žmonių širdyse per Šventąją Dvasią, kurią, iškeliaudamas iš šio pasaulio, pažadėjo atsiųsti (Jn 15, 26). Man atrodo, itin aiškiai apie tai moko Laiško romiečiams aštuntojo skyriaus devintoji ir dešimtoji eilutės. Jos mane įtikina, kad „Kristus mumyse” reiškia Kristų mumyse „per Jo Dvasią“. Tačiau visų aiškiausi ir tiksliausi yra šv. Jono žodžiai: „O kad Jis mumyse pasilieka, žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė.“ (1 Jn 3, 24).

Tikiuosi, kad niekas nesupras manęs klaidingai. Aš nesakau, kad frazė „Kristus yra mumyse“ yra nebibliška. Tačiau iš tiesų noriu pasakyti, kad įžvelgiu didelį pavojų, kai šiam posakiui suteikiama pernelyg didelė ir Dievo žodyje neteigiama svarba. Baiminuosi, kad daugelis mūsų dienomis jį vartoja nesuprasdami, ką jis iš tiesų reiškia, ir tikriausiai nesąmoningai rodo nepagarbą galingam Šventosios Dvasios darbui. Jei skaitytojai pagalvos, kad šiuo klausimu aš perdėm skrupulingas, rekomenduočiau jų dėmesiui gana keistą Samuelio Raterfordo (visiems žinomų raštų autoriaus) knygą „Dvasinis antikristas“ (Spritual Antichrist). Ją perskaitę, jie sužinos, kaip prieš du šimtmečius iš pernelyg laisvo tos pačios doktrinos apie tikinčiuosiuose „gyvenantį Kristų“ aiškinimo kilo baisiausios erezijos. Jie pamatys, kad Soltmaršas, Delas, Taunas ir kiti netikri mokytojai, prieš kuriuos kovojo Raterfordas, pradėjo nuo keistų teiginių „Kristus mumyse“, iš kurių vėliau išrutuliojo antinomianizmo doktriną, tuomet kilo baisiausias fanatizmas ir kiti bjaurūs dalykai. Jie teigė,

ĮŽANGA

27

kad asmeninis kiekvieno konkretaus tikinčiojo gyvenimas išnyksta, kad jame gyvenantis Kristus atgailauja, tiki ir veikia už jį! Šios milžiniškos klaidos šaknys buvo pritemptas ir nebibliškas tokių tekstų kaip „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20) aiškinimas. Visai natūrali šio mokymo pasekmė buvo tai, kad vargšai jo sekėjai nusprendė, jog tikintieji, kad ir ką darytų, už nieką nėra atsakingi! Kad tikintieji iš tiesų mirę ir palaidoti, juose gyvena tik Kristus, viską darantis už juos! Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad kai kas ėmė manyti, jog gali saugiai tūnoti kūniški, be jokios asmeninės atsakomybės, visiškai nesibaimindami daryti bet kokias nuodėmes! Niekada nepamirškime, kad iškreipta ir perdėta tiesa gali tapti pavojingiausių erezijų šaltiniu. Sakydami „Kristus gyvena mumyse“, visuomet paaiškinkime, ką turime galvoje. Man atrodo, šiais laikais kai kas to nedaro.

6) Šešta, argi išmintinga brėžti tokią gilią, plačią, ryškią skiriamąją liniją tarp atsivertimo ir pasišventimo, ar vadinamojo prakilnesnio dvasinio gyvenimo, kaip mūsų dienomis daro daugelis? Ar tai neiškraipo Dievo žodžio? Abejoju.

Be jokios abejonės, šis mokymas nėra naujas. Plačiai visiems žinomas katalikų teologų teiginys, kad Bažnyčią sudaro trys kategorijos tikinčiųjų: nusidėjėliai, atgailautojai ir šventieji. Labai panašus man atrodo ir šiuolaikinių mokytojų požiūris, skelbiantis, kad tikėjimą išpažįstantys krikščionys yra trijų rūšių: neatsivertę, atsivertę ir „prakilnesniojo gyvenimo“ dalininkai, visiškai pasišventę Dievui! Tačiau visai nesvarbu, sena ar nauja ši idėja, sugalvota katalikų ar anglikonų, esu visiškai tikras, kad ji neturi jokio pagrindo Šventajame Rašte.

Dievo žodis kalba tik apie dvi žmonijos dalis: apie gyvuosius ir mirusiuosius nuodėmėje, tikinčius ir netikinčius, atsivertusiuosius ir neatsivertusiuosius; einančius siauruoju keliu ir einančius plačiuoju; išmintingus ir kvailius; Dievo vaikus ir velnio vaikus. Kiekvienoje šių grupių, žinoma, yra skirtingas kiekis nuodėmės ir malonės, tačiau vienintelis esminis skirtumas yra tarsi skirtumas tarp nuožulniosios plokštumos aukštesniojo ir žemesniojo galo*. Šias dvi * Čia autorius itin taikliai pasitelkia nuožulniosios plokštumos metaforą. Nuožulnioji plokštuma – tai elementarus mechanizmas, leidžiantis sumažinti jėgą, kurios reikia pakelti krovinį į tam tikrą aukštį. Ši jėga sumažinama, bet kelias, reikalingas kroviniui pakelti, yra pailginamas. (Vert. past.)

28

ŠVENTUMAS

­ ideles žmonių grupes skiria milžiniška praraja; jos viena nuo kitos skiriasi d taip smarkiai, kaip gyvenimas ir mirtis, tamsa ir šviesa, dangus ir pragaras.

Tačiau apie žmonijos skirstymą į tris kategorijas Dievo žodis nesako visiškai nieko! Todėl man ir kyla abejonių, ar išmintinga skirstyti žmones į naujai išrastas grupes, apie kurias Biblija nė neužsimena, be to, man atrodo visiškai nepriimtina antrojo atsivertimo sąvoka.

Aš visiškai sutinku su tuo, kad egzistuoja didžiulis skirtumas tarp vieno ir kito malonės laipsnio, kad dvasiniame gyvenime būtina tobulėti ir kad tikintieji nuolat, kiekvienai progai pasitaikius, turi būti raginami augti malone. Tačiau su teorija apie staigų, mistinį tikinčiojo perėjimą į palaiminimo būseną ir visišką pasišventimą Dievui vienu galingu šuoliu aš negaliu sutikti.

Ji man atrodo žmonių išradimas – Šventajame Rašte nerandu nė vieno aiškaus teksto, kuris ją pagrįstų. Palengva augti malone, augti pažinimu, augti tikėjimu, augti meile, augti šventumu, augti nusižeminimu, augti dvasiniu nusistatymu – viso to esame aiškiai mokomi ir net raginami Dievo žodyje, be to, aiškiai matome iš daugelio Dievo šventųjų gyvenimo pavyzdžių. Tačiau Biblijoje nerandu nieko, kas pasakotų apie staigų momentinį šuolį iš atsivertimo į pasišventimą. Išties abejoju, ar rastume bent vieną įrodymą, kad žmogus galėtų atsiversti nepasišventęs Dievui! Be abejo, jis gali daugiau pasišvęsti ir pasišvenčia, kai jame pagausėja malonės; tačiau, jei savo atsivertimo ir naujo užgimimo dieną jis nėra pasišventęs Dievui, tada nežinau, ką reiškia atsivertimas. Argi tiems, kas nepakankamai vertina ar net nuvertina begalinį atsivertimo palaiminimą, nekyla pavojus? Argi tie, kas ragina tikinčiuosius siekti „prakilnesnio gyvenimo“, prilygstančio antrajam atsivertimui, iš tiesų nenuvertina didžio pirmojo žmogaus pasikeitimo, Šventajame Rašte vadinamo „nauju gimimu“, „nauju kūriniu“ ir „dvasiniu prisikėlimu“, ilgio, pločio, gylio ir aukščio? Galbūt aš klystu. Tačiau pastaruosius kelerius metus skaitydamas itin kategoriškus daugelio pareiškimus apie „pasišventimą“, kartais pagalvodavau, kad tų žmonių požiūris į „atsivertimą“ tikriausiai anksčiau buvo itin prastas ir netinkamas, jei iš viso jie ką nors apie jį suprato. Trumpiau tariant, ėmiau net įtarti, kad tuomet, kai tokiems žmonėms atrodė, jog pasišvenčia, iš tiesų jie pirmą kartą atsivertė į Dievą!

ĮŽANGA

29

Nuoširdžiai pripažįstu, jog teikiu pirmenybę „seniesiems takams“. Manau, kur kas išmintingiau ir saugiau nuolat aiškinti visiems atsivertusiems žmonėms apie augimo malone galimybę, apie absoliučią būtinybę žengti į priekį, vis labiau tobulėti ir su kiekvienais metais vis labiau save, savo dvasią, sielą ir kūną paskirti bei pašvęsti Kristui. Savaime suprantama, mokykime, kad būtina siekti daugiau malonės, kad galima labiau džiaugtis dangumi dar būnant čia, žemėje, nei dauguma tikinčiųjų dabar patiria.

Tačiau griežtai atsisakau mokyti bet kurį atsivertusį žmogų, jog jam dar būtinas antrasis atsivertimas ir kad vieną dieną galbūt jis netikėtai pereis į visiško pasišventimo Dievui būseną. Atsisakau tai daryti, nes nematau jokio šio mokymo pagrindimo Šventajame Rašte. Atsisakau tai daryti, nes manau, kad šiai doktrinai būdinga labai pavojinga tendencija klaidinti, prislėgti nuolankiuosius ir romiuosius, versti be pagrindo didžiuotis tuščiagarbius, neišmanėlius ir savimi perdėm patenkintuosius.

7) Pagaliau, septinta, argi išmintinga mokyti tikinčiuosius, kad jie neturi stengtis iš visų jėgų kovoti ir grumtis su nuodėme, kad geriau pavesti save Dievui ir likti pasyviems Kristaus rankose? Argi to iš tiesų moko Dievo žodis? Abejoju.

Paprasta tiesa ta, kad frazė „paveskite save“ Naujajame Testamente aptinkama tik vieną kartą – tai tikintiesiems nustatyta pareiga. Ji yra Laiško romiečiams šeštame skyriuje, kurio šešiose eilutėse pakartojama penkis kartus (žr. Rom 6, 13–19)*. Tačiau net ir šioje ištraukoje žodis „paveskite“ nereiškia „pasyviai atsiduokite į kito asmens rankas“. Bet kuris graikų kalbą studijuojantis žmogus mums patvirtintų, kad tikroji šio žodžio reikšmė yra „pateikti“ save aktyviam naudojimui, darbui, tarnystei (plg. Rom 12, 1), todėl ši frazė vartojama vienintelėje Šventojo Rašto ištraukoje. Tačiau, kita vertus, Naujojo Testamento laiškuose nesunku būtų surasti bent jau dvidešimt penkias ar trisdešimt skirtingų vietų, kuriose tikintieji aiškiai mokomi dėti aktyvias asmenines pastangas, jiems nustatoma atsakinga pareiga energin* Šios ištraukos vertimas į lietuvių kalbą skiriasi nuo angliškojo tuo, kad be frazės „paveskite save“, vartojami ir kiti, maždaug tą pačią prasmę turintys žodžiai: „paklusti“, „pasiduoti“, „atiduoti“. (Vert. past.)

30

ŠVENTUMAS

gai darbuotis taip, tarsi pats Kristus ragintų juos tai daryti; jie tikrai nėra raginami „pavesti save“ pasyviai sėdėti ir nieko neveikti, jie raginami keltis ir dirbti. Kalbant apie tikrojo krikščionio savybes, vartojami tokie posakiai, kaip „šventas įniršis“, „konfliktas“, „karas“, „kova“, „Jėzaus Kristaus karys“, „grumtynės“. „Dievo ginkluotės“ aprašymas šeštame Laiško efeziečiams skyriuje, galima manyti, galutinai atsako į šį klausimą.4 Juk visai nesunku įrodyti, kad pašventinimo be jokių asmeninių pastangų, tik „pavedant save Dievui“ doktrina tiksliai atitinka XVII a. antinomianizmo fanatikų (apie juos, aprašytus Raterfordo knygoje „Dvasinis antikristas“, jau užsiminiau) mokymą ir kad šis nukrypimas yra nepaprastai pavojingas. Visai nesunku įrodyti, kad ši doktrina kardinaliai prieštarauja žinomos ir visų pripažintos knygos „Piligrimo kelionė“ mokymui ir kad, pritardami jai, nepaliekame sau kitos išeities, tik šį senąjį Bañjano šedevrą sudeginti! Jei, užuot priešinęsis, kovojęs, ir atkakliai grūmęsis, Krikščionis „Piligrimo kelionėje“ būtų paprasčiausiai tik pavedęs save Dievui, ši alegorija būtų tapusi visiškai bevertė. Bet paprasta tiesa ta, kad žmonės nesiliauja nuolat painioję du visiškai skirtingus dalykus: išteisinimą ir pašventinimą.

Siekiančiam išteisinimo žmogui svarbiausias raginimo žodis būtų „tikėk, tik tikėk“, o siekiančiam pašventinimo tokie žodžiai būtų trys: „budėk, melskis ir kovok“. Nemaišykime ir nepainiokime to, ką pats Dievas atskyrė.

Tuo baigiu savo įžangos žodį ir skubu padaryti išvadą. Turiu pripažinti, kad dedu plunksnakotį, jausdamas liūdesį ir nerimą, nes daugybė šių dienų Kristų išpažįstančių krikščionių požiūrio dalykų man kelia rūpestį ir verčia baimintis dėl ateities.

Daugeliui yra būdingas stulbinantis Šventojo Rašto neišmanymas, iš kurio išplaukia nusistovėjusios, grynos krikščionybės stygius. Kitaip negalėčiau paaiškinti, kodėl taip lengvai žmonės lyg „<...> kūdikiai [yra] siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo“ (Ef 4, 14). Plačiai paplitęs naujovių troškimas, nesveika antipatija bet kam, kas sena ir įprasta, mūsų protėvių pramintiems takams. Pasiklausyti naujo balso ar naujai skelbiamo mokymo 4 Senojo Sibso pamokslas apie „Pergalingą įniršį“ (Victorious Violence) nusipelno dėmesio visų, kam jo darbai prieinami. VII tomas, 30 psl.

ĮŽANGA

31

visuomet susirenka tūkstančiai, ir šie žmonės nė akimirką nesusimąsto, ar tai, ką jie girdi, yra tiesa. Vyrauja nepaliaujamas troškimas išgirsti bet kokį sensacingą, jaudinantį, jausmus žadinantį mokymą, nesveikai linkstama į, sakyčiau, spazminę ir isterinę krikščionybę. Daugelio tikėjimo gyvenimas nedaug skiriasi nuo pomėgio išlenkti taurelę, o „romi ir taikinga dvasia“, kurią giria šv. Petras (1 Pt 3, 4), tapo visai pamiršta. Daugumai terūpi minios ir šauksmai, įkaitusi atmosfera ir pompastiškas giedojimas, nepaliaujamai žadinamos emocijos. Plačiai plinta nesugebėjimas atskirti teisingą doktriną nuo klaidžiamokslio. Jei tik pamokslininkas „protingas“ ir „nuoširdus“, daugeliui atrodo, jog viskas gerai; ir būsi pavadintas siaubingai „atsilikusiu“ ir „nemaloniu“, jei tik išdrįsi bent užsiminti, kad jis moko neteisingai! Mudis ir Hoesas, Dynas Stenlis ir Kenonas Lidonas, Makonokis ir Pirsolas Smitas – visi tokių žmonių akimis atrodo vienodi. Ir tai liūdina, labai liūdina. Tačiau, jei dar, be viso šito, ims ginčytis ir nebesuprasti vieni kitų ištikimi didesnio šventumo šalininkai, bus dar liūdniau. Mūsų padėtis taps išties sunki.

Puikiai suprantu, kad esu jau nejaunas Dievo tarnas. Gali būti, kad rambėja mano protas, todėl darosi vis sunkiau sutikti su bet kokia nauja doktrina. „Senasis [vynas] geresnis“. Save priskirčiau senajai evangelinės teologijos mokyklai, todėl tenkinuosi tuo mokymu apie pašventinimą, kurį randu Sibso veikale „Tikėjimo gyvenimas“ (Life of Faith), Mantono raštuose ar Viljamo Romeino knygoje „Tikėjimo gyvenimas, kelias ir triumfas“ (The Life, Walk, and Triumph of Faith). Visgi viliuosi, kad mano jaunesnieji broliai, besilaikantys naujų pažiūrų į šventumą, saugosis nuolat daugėjančių betikslių susiskaldymų. Jie mano, kad mūsų dienomis tikintiesiems reikia aukštesnio krikščioniško gyvenimo standarto? Ir aš taip manau. Jie mano, jog reikia aiškesnio, tvirtesnio, išsamesnio mokymo apie šventumą? Ir aš taip manau. Jie mano, kad Kristus, tikrasis pašventinimo ir išteisinimo pradininkas ir autorius, dėl to turėtų būti garbinamas labiau? Ir aš taip manau.

Jie mano, kad tikintieji turėtų būti vis daugiau raginami gyventi tikėjimu? Ir aš taip manau. Jie mano, kad tikintiesiems turėtų būti išsamiau aiškinama, kad artumas su Dievu – tai laimingo ir tikslingo gyvenimo paslaptis? Ir aš

32

ŠVENTUMAS

taip manau. Taigi, dėl visų šių dalykų mūsų požiūriai sutampa. Tačiau jei jie nori eiti dar toliau, tada jų paprašysiu, kad atidžiai žiūrėtų, kur žengia, ir visuomet tiesiai ir suprantamai paaiškintų, ką turi galvoje.

Galiausiai turiu griežtai nesutikti (ir darau tai su meile) su keistų, naujoviškų sąvokų ir frazių vartojimu mokant apie pašventinimą. Aš teigiu, kad šventumo sąjūdis nepasieks tikrosios pažangos, jei ir toliau bus vartojama naujai išgalvota frazeologija, nuo Biblijos mokymo nuklydę ir iš jos konteksto ištraukti teiginiai, jei vieni tekstai bus pernelyg sureikšminami ir atskiriami nuo kitų arba viena tiesa iškeliama virš visų kitų, jei tekstai bus aiškinami pasitelkiant alegoriją ir juos pritaikant, suteikiant jiems tokią prasmę, kokios Šventoji Dvasia niekada nesuteikė, jei paniekinamai ir piktai bus atsiliepiama apie kitaip manančiuosius ar kitaip besidarbuojančius. Visi šie dalykai neskatina santarvės, priešingai, daugelį tik atstumia ir atitolina. Tokie ginklai tikrai nepadeda siekti tikrojo šventumo, o jam tik kliudo. Šventumo sąjūdis, keliantis ginčus ir nesantaiką tarp Dievo vaikų, atrodo jau savaime įtartinas. Kristaus labui tiesos ir geradarystės vardu siekime ne tik šventumo, bet ir taikingumo. „Ką Dievas sujungė, joks žmogus teneperskiria.“ Iš visos širdies trokštu ir kasdien prašau Dievo maldoje, kad didėtų asmeninis Kristų išpažįstančių Anglijos krikščionių šventumas. Bet kartu tikiuosi, kad visi, besistengiantys jį skatinti, neiškraipys Šventojo Rašto proporcijų, atidžiai atskirs tai, kas skirtinga, „kas brangu ir kas menka“ (Jer 15, 19).

1.

NUODĖMĖ

• Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą.

1 Jn 3, 4

K

as trokšta įgyti teisingą supratimą apie krikščionišką šventumą, turėtų pradėti nuo itin plataus ir svarbaus nuodėmės klausimo. Kas trokšta aukštai pakilti, turi itin nuodugniai ir išsamiai išnagrinėti šį klausimą. Bet kokia klaida šioje srityje gali pridaryti labai daug žalos. Neteisingas požiūris į šventumą paprastai kyla iš neteisingo požiūrio į žmogaus sugedimą. Todėl, manau, teisingausias būdas pradėti šią knygą apie šventumą – pateikti keletą aiškių teiginių apie nuodėmę.

Visiems žinoma, kad teisingas nuodėmės supratimas sudaro visos gelbstinčios krikščionybės pagrindą. Be jo tokios doktrinos kaip išteisinimas, atsivertimas, pašventinimas tėra tik „tušti žodžiai“, neturintys jokios prasmės.

Todėl Dievas, bet kurį žmogų paversdamas nauju kūriniu Kristuje, visų pirma apšviečia jo širdį ir parodo, koks kaltas nusidėjėlis Viešpačiui jis yra. Pradžios knygoje rašoma, kad, kurdamas materiją, Dievas pirmiausia sukūrė šviesą.

Taip prasideda ir dvasinis kūrinys. Dievas savo Šventąja Dvasia „sušvinta mūsų širdyse“, ir tada prasideda dvasinis gyvenimas (2 Kor 4, 6). Miglotas, neaiškus požiūris į nuodėmę yra daugelio mūsų laikais kylančių klaidų, erezijų, klaidingų doktrinų šaltinis. Kai žmogus nesuvokia pavojingos savo sielos ligos prigimties, nė kiek nestebina, kad jis pasitenkina ir netikrais, netobulais vaistais. Manau, kad vienas pagrindinių dalykų, kurio stokoja XIX a. Kristaus bažnyčia, yra aiškesnis, išsamesnis mokymas apie nuodėmę.

1) Pradėsiu pateikdamas nuodėmės apibrėžimą. Žinoma, kiekvienas iš mūsų esame girdėję tokias sąvokas kaip „nuodėmė“ ir „nusidėjėliai“. Dažnai

34

ŠVENTUMAS

sakome, kad pasaulis apimtas „nuodėmės“, kad visi žmonės „nusideda“. Bet vis dėlto, ką turime galvoje, tardami šiuos žodžius? Ar iš tiesų juos suprantame? Baiminuosi, kad šį dalyką gaubia painiava ir neaiškumas. Todėl dabar norėčiau atsakyti į šį klausimą kiek įmanoma trumpiau.

Sakyčiau, kad apskritai kalbant, sąvoką „nuodėmė“ būtų galima paaiškinti šiais devintojo anglikonų bažnyčios straipsnio žodžiais: „kiekvieno žmogaus prigimties ydingumas ir sugedimas kilo iš Adomo palikuonių, todėl žmogus labai nutolo (lotyniškai sakoma quam longissime – toli nuėjo) nuo pradinio teisumo ir iš prigimties yra linkęs į blogį, nes kūnas visada geidžia to, kas priešinga dvasiai; todėl kiekvienas šiame pasaulyje gimęs žmogus nusipelno Dievo rūstybės ir pasmerkimo.“ Trumpiau tariant, nuodėmė – tai plačiai paplitusi moralės liga, kuria serga visa žmonija, kiekvienas bet kurio sluoksnio, klasės, giminės, tautos, valstybės ar kalbos atstovas. Tai liga, kuria nesirgo vienintelis iš moters gimęs žmogus. Ar dar reikia sakyti, kad tas vienintelis buvo Viešpats Jėzus Kristus?

Dar tiksliau pasakyčiau, kad „nuodėmė“ reiškia daryti, sakyti, galvoti ar įsivaizduoti ką nors, kas tobulai neatitinka Dievo mąstymo ir įstatymo. Kaip teigiama Šventajame Rašte, „nuodėmė – tai įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4).

Nuodėmė yra menkiausias išorinis ar vidinis nukrypimas, kai matematiškai tiksliai ir absoliučiai nesilaikoma apreikštos Dievo valios ar [nepaisoma] Jo charakterio, ji akimirksniu padaro mus kaltus Dievo akyse. Žinoma, tam, kas dėmesingai skaito Bibliją, nereikia sakyti, kad žmogus gali sulaužyti Dievo įstatymą širdyje ir mintyse, nepadarydamas jokio matomo ir akivaizdžiai blogo poelgio. Ginčytis šiuo klausimu neleidžia mūsų Viešpaties Kalno pamoksle pasakyti žodžiai (Mt 5, 21–28). Net vienas garsus mūsų poetas yra taikliai pasakęs: „Kad galima šypsotis ir šypsotis, ir būti niekšu!“* Atidžiam Naujojo Testamento skaitytojui taip pat nereikia aiškinti, kad būna nuodėmų dėl veikimo ir neveikimo, ir kad nusidedame, kaip teisingai mokoma anglikonų bažnyčios maldyne, „nepadarydami to, ką turime padaryti“, lygiai kaip ir „darydami tai, ko neturime daryti“. Svarbūs mūsų * Eilutės iš Viljamo Šekspyro „Hamleto“. Alfonso Nykos-Niliūno vertimas. (Vert. past.)

1. NUODĖMĖ

35

Mokytojo žodžiai Evangelijoje pagal Matą taip pat nepalieka vietos ginčams dėl šio dalyko. Ten parašyta: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį. <...> Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte.“ (Mt 25, 41–42). Šventasis arkivyskupas Ašeris prieš pat mirtį pasakė nepaprastai gilią mintį: „Viešpatie, atleisk visas mano nuodėmes, ypač tai, ko nepadariau, nors turėjau padaryti.“ Visgi manau, kad šių laikų skaitytojams svarbu priminti, jog žmogus gali nusidėti ir nesuprasti tai padaręs, įsivaizduoti, kad yra nekaltas, nors iš tiesų yra nusikaltęs. Šventajame Rašte nerandu jokio šiuolaikinio teiginio, esą „nuodėmė iš tiesų nėra nuodėmė, kol mes jos nepamatome ir nesuprantame, kad ją padarėme“, pagrindimo. Visai priešingai, nepelnytai pamirštos Kunigų knygos 4 ir 5 skyriuose, taip pat Skaičių knygos 15 skyriuje matome, kaip Viešpats aiškiai moko Izraelio tautą, kad yra nuodėmės „dėl nežinojimo“, sutepančios žmones, ir todėl šie privalo jas išpirkti (Kun 4, 1–35; 5, 14–19; Sk 15, 25–29).

Be to, Naujajame Testamente aptinkame Viešpatį aiškiai mokantį: „tarnui, kuris nežino savo šeimininko valios ir pagal ją nesielgia“, atleista nebus, jis bus „plakamas“ arba baudžiamas (Lk 12, 48). Turime labai gerai įsidėmėti: jei savo nuodėmingumą matuojame pagal savo pačių varganai netobulą supratimą ir sąžinę, mums gresia didelis pavojus. Todėl mums labai praverstų gerai pastudijuoti Kunigų knygą.

2) Turiu ką pasakyti ir apie plačiai paplitusios dorovės ligos, vadinamos „nuodėme“, kilmę ir priežastis. Baiminuosi, kad daugelis Kristų išpažįstančių krikščionių šiuo klausimu laikosi sugedusių ir klaidingų nuostatų. Tad drįstu visko taip nepalikti. Įsidėmėkime, kad žmogaus nuodėmingumas prasideda ne išorėje, bet viduje. Jis neatsiranda dėl prasto auklėjimo vaikystėje. Jis neperimamas iš blogų draugų ar sekant blogais pavyzdžiais, kaip patinka tvirtinti kai kuriems silpniems krikščionims. Ne! Tai šeimos liga, kurią paveldėjome iš pirmųjų savo protėvių Adomo ir Ievos, ja sergame nuo pat gimimo. Nors buvo sukurti „pagal Dievo atvaizdą“, pradžioje nekalti ir teisūs, mūsų protėviai prarado pirminį teisumą ir nusidėjo, sugedo. Nuo tos akimirkos iki šių dienų visi vyrai ir moterys gimsta panašūs į puolusius Adomą ir Ievą, iš jų paveldi į blogį linkusią širdį ir prigimtį: „per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį“ (Rom 5, 12);

SVETIMVARDŽIŲ RODYKLĖ Adamsas, Tomas – Adams, Thomas / 157, 186 Alfordas, Henris – Alford, Henry / 20 Arousmitas, Džonas – Arrowsmith, John / 191 Ašeris, Džeimsas – Ussher, James / 23, 35, 193 Augustinas, Aurelijus – Augustine, Aurelius / 159, 303, 352, 353, 437 Baksteris, Ričardas – Baxter, Richard / 23, 125, 168, 179, 224, 303, 329, 364, 374 Bañjanas, Džonas – Bunyan, John / 30, 112, 153, 209, 243, 331, 353, 364 Batleris, Džozefas – Butler, Joseph / 376, 388 Belarminas, Robertas – Bellarmine, Robert / 156, 172 Bergesas, Entonis – Burgess, Anthony / 44 Beridžas, Džonas – Berridge, John / 125, 364 Beveridžas, Viljamas – Beveridge, William / 374 Bidulfas, Tomas – Biddulph, Thomas / 196 Bikerstetas, Edvardas Henris – Bickersteth, Edward Henry / 213, 329 Bolas, Džonas – Ball, John / 186 Bolingbrukas, Henris Sent Džonas – Bolingbroke, Henry Saint John / 389 Boltonas, Samuelis – Bolton, Samuel / 190 Bredfordas, Džonas – Bradford, John / 23, 43, 77, 167, 374 Bridžas, Viljamas – Bridge, William / 188 Bruksas, Tomas – Brooks, Thomas / 137, 140, 145, 149, 170, 178, 179, 181, 189, 430, 435, 439 Celsas – Celsus / 388 Cvinglis, Ulrichas – Zwingli, Huldrych / 331 Čabas, Tomas – Chubb, Thomas / 389 Čalmersas, Tomas – Chalmers, Thomas / 24, 330 Čarnokas, Stivenas – Charnock, Stephen / 44, 194 Čavisas, Frensis Džeimsas – Chavasse, Francis James / 8

Deivnantas, Džonas – Davenant, John / 191 Delas, Viljamas – Dell, William / 26 Dodridžas, Filipas – Doddridge, Philip / 259, 260, 262 Dulitlas, Tomas – Doolittle, Thomas / 192 Durantas, Džonas – Durant, John / 188 Džadsonas, Adoniramas – Judson, Adoniram / 329 Dženkinas, Viljamas – Jenkyn, William / 88 Džiùelis, Džonas – Jewel, John / 159, 305, 397 Eltonas, Edvardas – Elton, Edward / 24 Endriusas, Lancelotas – Andrewes, Lancelot / 400 Faradėjus, Maiklas – Faraday, Michael / 390 Ferklogas, Ričardas – Fairclough, Richard / 169, 173, 191 Fleivelis, Džonas – Flavel, John / 43, 194 Flečeris, Džonas Viljamas – Fletcher, John William / 24 Gaudžas, Viljamas – Gouge, William / 159 Geinsboro, Tomas – Gainsborough, Thomas / 373 Gernalas, Viljamas – Gurnall, William / 83, 111, 179, 195 Grėjus, Tomas – Gray, Thomas / 372 Grimšo, Viljamas – Grimshaw, William / 77, 365 Grinhemas, Ričardas – Greenham, Richard / 185 Grinhilas, Viljamas – Greenhill, William / 189 Gudvinas, Tomas – Goodwin, Thomas / 21 Heivlokas, Henris – Havelock, Henry / 104 Hendelis, Georgas Frydrichas – Händel, Georg Friedrich / 373 Henris, Filipas – Henry, Philip / 108, Herbertas, Džordžas – Herbert, George / 329, 364, 374

SVETIMVARDŽIŲ RODYKLĖ

Hervis, Džeimsas – Hervey, James / 116, 329 Hilas, Roulandas – Hill, Rowland / 125 Hildersemas, Arturas – Hildersam, Arthur / 159, 172, 187 Hjuitsonas, Viljamas Hepbernas – Hewitson, William Hepburn / 330 Hjumas, Deividas – Hume, David / 389 Hobsas, Tomas – Hobbes, Thomas / 389 Hodžas, Čarlzas – Hodge, Charles / 10 Hoesas, Hju Redžinaldas – Haweis, Hugh Reginald / 31 Holas, Džozefas – Hall, Joseph / 189, 257, 263 Holdeinas, Robertas – Haldane, Robert / 24 Holioukas, Ostinas – Holyoak, Austin / 389 Hopkinsas, Ezechielis – Hopkins, Ezekiel / 183, 193 Hukeris, Ričardas – Hooker, Richard / 23, 42, 297, 374 Huperis, Džonas – Hooper, John / 104, 167, 364 Husas, Janas – Hus, Jan / 104, 364 Julianas – Julian / 388 Kalvinas, Jonas – Calvin, John / 262, 267, 303 Kerilas, Džozefas – Caryl, Joseph / 165 Klarkas, Samuelis – Clarke, Samuel / 359 Kolindžas, Džonas – Collinges, John / 142 Kolinsas, Entonis – Collins, Anthony / 389 Kranmeris, Tomas – Cranmer, Thomas / 167, 305, 364 Kvesnelis, Paskjeras – Quesnel, Pasquier / 262 Laitfutas, Džonas – Lightfoot, John / 259, 262 Latimeris, Hju – Latimer, Hugh / 44, 104, 125, 166, 167, 184, 303, 364 Làvas, Kristoferis – Love, Christofer / 166 Leitonas, Robertas – Leighton, Robert / 81, 174, 193, 329 Lidonas, Kenonas – Liddon, Canon / 31 Liuteris, Martynas – Luther, Martin / 104, 125, 303, 331, 353, 364, 426

441

Lodas, Viljamas – Laud, William / 398 Loidas-Džounsas, Deividas Martinas – ­Lloyd-Jones, David Martyn / 11, 14 Longlis – Longley / 376 Lorensas, Metju – Lawrence, Matthew / 190 Makčeinis, Robertas Miurėjus – M‘Cheyne, Robert Murray / 23, 43, 213, 330, 364, 374 Makeilis, Hju – McKail, Hugh / 168 Maknilis, Hju Boydas – M’Neile, Hugh Boyd / 330 Makonokis, Aleksanderis Heriotas– Mackonochie, Alexander Heriot / 31 Mantonas, Tomas – Manton, Thomas / 31, 44, 173 Martinas, Henris – Martyn, Henry / 213, 329 Mikelandželas, Buonarotis – Michelangelo, Buonarroti / 299 Molinu, Kapelis – Molineux, Capel / 394 Mudis, Dvaitas Laimanas – Moody, Dwight Lyman / 31, 402 Niumanas, Džonas Henris – Newman, John Henry / 395 Niutonas, Džonas – Newton, John / 195 Ouklis, Frederikas – Oakeley, Frederick / 395 Ouvenas, Džonas – Owen, John / 8, 24, 44, 52, 61, 67, 72, 80, 88, 90, 91, 178, 329, 364 Pakeris, Džeimsas Inelas. – Packer, James Innell / 14 Peinas, Tomas – Paine, Thomas / 212, 389 Perkinsas, Viljamas – Perkins, William / 185 Popas, Aleksandras – Pope, Alexander / 102 Porfirijus – Porphyry / 388 Prahiškis, Jeronimas – Jerome of Prague / 364 Pridó, Džonas – Prideaux, John / 191 Raterfordas, Samuelis – Rutherford, Samuel / 23, 26, 30, 43, 59, 90, 156, 160, 167, 168, 183, 329 Reinoldsas, Džošua (tapytojas) – Reynolds, Joshua / 373

442

ŠVENTUMAS

Reinoldsas, Edvardas (vyskupas) – Reynolds, Edward / 166 Renas, Kristoferis – Wren, Christopher / 299 Ričmondas, Legas – Richmond, Legh / 260 Ridlis, Džasperis – Ridley, Jasper / 104, 166, 167, 364 Robinsonas, Tomas – Robinson, Thomas / 157, 173, 196 Rodžersas, Džonas – Rogers, John / 167, 186 Romeinas, Viljamas – Romaine, William / 31, 104, 394, 407 Roulandas, Danielis – Rowland, Daniel / 125, 364, 405 Seldenas, Džonas – Selden, John / 376 Senkis, Aira Deividas – Sankey, Ira David / 402 Sibsas, Ričardas – Sibbes, Richard / 30, 31, 185 Simeonas, Čarlzas – Simeon, Charles / 213, 330 Skotas, Tomas – Scott, Thomas / 400 Smitas, Robertas Pirsolas – Smith, Robert Pearsall / 11, 12, 13, 31 Soltmaršas, Džonas – Saltmarsh, John / 26 Sperdženas. Čarlzas Hadonas – Spurgeon, Charles Haddon / 9, 10 Stafordas – Stafford / 24 Stenlis, Dynas – Stanley, Dean / 31 Stilingflytas, Edvardas – Stillingfleet, Edward / 269 Stouvelas – Stowell / 330 Taunas, Robertas – Towne, Robert / 26 Teiloras, Roulandas – Taylor, Rowland / 168 Tindolis, Metju – Tindal, Matthew / 389 Topleidis, Augustas Montegiu – Toplady, Augustus Montague / 331 Treilas, Robertas – Traill, Robert / 82, 92, 159, 160, 162, 174, 178, 182, 183, 195, 371, 430, 435

Veleslis, Artūras – Wellesley, Arthur / 97 Venas, Henris – Venn, Henry / 104, 195, 213, 242, 269, 394 Veslis, Čarlzas – Wesley, Charles / 24 Veslis, Džonas – Wesley, John / 24, 104, 125, 213, 329, 331, 364, 394, 402, 405, 425 Vikarsas, Hedlis – Vicars, Hedley / 104 Viklifas, Džonas – Wycliffe, John / 104 Vilberforsas, Viljamas – Wilberforce, William / 104, 260 Viletas, Endriu – Willet, Andrew / 24 Vitfildas, Džordžas – Whitfield, George / 40, 104, 125, 213, 329, 353, 364, 365, 376, 394, 402, 405 Volteras – Voltaire / 212, 389 Vordas, Ričardas – Ward, Richard / 187 Votsonas, Tomas – Watson, Thomas / 136, 139, 140, 141, 148, 157, 166, 169, 192 Vulstonas, Tomas – Woolston, Thomas / 389

BIBLIJOS EILUČIŲ RODYKLĖ Pradžios knyga Pr 1, 3

354

Pr 3

38

Pr 3, 15

411

Pr 6, 5

36, 437

Pr 13, 9

221

Pr 13, 10

221

Pr 13, 12

222

Pr 14, 12

222

Pr 18, 25

341

Pr 18, 27

138

Pr 19, 9

226

Pr 19, 13 Pr 19, 14 Pr 19, 15 Pr 19, 16 Pr 19, 17 Pr 32, 10 Pr 49, 10

Pakartoto Įstatymo knyga Įst 11, 21 165 Jozuės knyga Joz 23, 14

436

417

Pirma Samuelio knyga 1 Sam 2, 3

1 Sam 15, 22–23 218, 227 1 Sam 20, 3 218 1 Sam 27, 1 218

215

316 238 268 282

227, 237 Antra Samuelio knyga 139 2 Sam 16, 10 76 414

Išėjimo knyga Iš 3, 2

302

Iš 31, 13

431

Iš 34, 29

149

Kunigų knyga Kun 4, 1–35

35

Kun 5, 14–19

35

Kun 20, 8

431

Skaičių knyga Sk 10, 29

351

Sk 12, 3

76

Sk 15, 25–29

35

Sk 21, 5

359

Sk 24, 13

314

2 Sam 23, 5

167

Pirma Karalių knyga 1 Kar 10, 7

362

1 Kar 18, 39

172

1 Kar 19, 12

403

1 Kar 21, 20

384

1 Kar 22, 8

385

Antra Karalių knyga 2 Kar 4, 7

419

2 Kar 5, 12

357

2 Kar 7, 2

403

Pirma Kronikų knyga 1 Krn 12, 32

387

Antra Kronikų knyga 2 Krn 3, 4

422

Ps 9, 13

302

385

Ps 9, 17

246

2 Krn 31, 21

64

Ps 16, 11

267

2 Krn 32, 31

283

Ps 17, 15

368, 422

Ps 22, 6

139

Ps 22, 14

420

Ps 22, 15

263

Ps 23, 4

157

Ps 25, 14

179

Ps 30, 6

225

Nehemijo knyga Neh 5, 15

Teisėjų knyga Ts 12, 1–6

2 Krn 4, 1 2 Krn 25, 16

422

77

Esteros knyga Est 1, 13

387

Jobo knyga

Ps 31, 1

160

Ps 35, 27

138, 148

Job 1, 7

97

Ps 42, 8

167

Job 3, 17

268

Ps 50, 23

179

Job 4, 18

39

Ps 51, 6

39

Job 8, 9

375

Ps 51, 12

171

Job 13, 15

163

Ps 62, 5

421

Job 13, 24

187

Ps 63, 8

78

Job 14, 4

437

Ps 73, 26

168

Job 15, 11

148

Ps 88, 3

263

Job 15, 15

39

Ps 93, 4

287

Job 19, 25

163

Ps 94, 19

420

Job 19, 25–26

157

Ps 103, 3

433

Job 20, 5

128

Ps 103, 13

290, 318

Job 20, 12–13

117

Ps 107, 7

276

Job 23, 13

361

Ps 107, 18

302

Job 25, 4

437

Ps 119, 57

78

Job 30, 23

153

Ps 119, 91

286

354

Ps 119, 104

Job 33, 27–28 Job 35, 10

138, 167 Ps 119, 128

64 75, 178

Job 40, 4

138

Ps 119, 136

Job 42, 6

139

Ps 119, 158

217

Ps 119, 165

72, 179

Psalmių knyga

Ps 124, 5

217

420

Ps 2, 8

412

Ps 4, 4

143

Patarlių knyga

Ps 4, 7

185

Pat 1, 22–23

293

Ps 4, 8

167

Pat 1, 26

292

444

ŠVENTUMAS

Pat 3, 17

72

Iz 29, 21

385

Pat 4, 18

128

Iz 32, 17

157

Pat 4, 19

128

Iz 35, 8

436

Ozėjo pranašystė

Pat 8, 23

410

Iz 38, 10

302

Oz 14, 5

Pat 8, 27–30

410

Iz 40, 11

290

Pat 11, 25

407

Iz 42, 25

439

118, 143, Iz 43, 2 177, 178 Iz 43, 13 148 Iz 48, 22 128 Iz 53, 3 316

Pat 13, 4 Pat 13, 7 Pat 13, 15 Pat 15, 3

Mt 13, 21

121

Mt 13, 23

177

Mt 14, 30

164

Mt 16, 3

387

Mt 16, 18

295

Habakuko pranašystė

Mt 16, 22

288

107

Hab 1, 13

39

Mt 16, 26

56

300

Hab 3, 17–18

167

Mt 18, 3

343

Mt 21, 16

330

Mt 22, 29

404

Mt 24, 30

412

Iz 55, 1

Pat 28, 14

283

Iz 61, 3

136

Pat 31, 6

197

Iz 63, 1

255

Iz 64, 6

437

Iz 66, 13

290

Ekl 6, 9

73 335, 423 Jeremijo pranašystė

Ekl 7, 6

128

Jer 2, 13

358

Ekl 7, 16

187

Jer 3, 13

231

Ekl 7, 20

281

Jer 3, 22

231

Ekl 9, 4

164

Jer 6, 16

436

Ekl 9, 10

144

Jer 15, 19

32

Ekl 12, 6

112

Jer 17, 9

36, 38

Jer 44, 4

39

Giesmių giesmė Gg 5, 1

165

Raudų knyga

Gg 5, 10

173

Rd 3, 57

Gg 6, 3

173

420

Gg 6, 13

58

Ezechielio pranašystė

Gg 8, 5

419

Ez 18, 4

39

Ez 18, 30

433

Ez 18, 31

117

Ez 33, 11

270

Izaijo pranašystė

136

72

197

Ekl 3, 4. 7

143

118, Sofonijo pranašystė 151, 278 Sof 1, 12 147 351

Pat 16, 24

Ekleziasto knyga

Dan 12, 4

Iz 1, 6

36

Iz 1, 16

117

Iz 1, 16–19

439

Danieliaus pranašystė

Iz 6, 5

139

Dan 4, 27

Iz 10, 15

300

Dan 6, 5

78

Iz 11, 9

412

Dan 7, 14

412

Iz 25, 9

86

Dan 9, 25

79

Iz 26, 3

157

Dan 12, 2

412

117

Mt 25, 31–32

Zacharijo pranašystė

Mt 25, 37

Zch 2, 8

Mt 25, 37–39

305

Mt 25, 41–42

412 55, 150 318 35

Malachijo pranašystė

Mt 25, 46

40, 247

Mal 2, 9

378

Mt 27, 46

40, 279

Mal 4, 2

383

Mt 28, 10

289

Mt 28, 18

285

Mt 28, 20

289

Evangelija pagal Matą Mt 4, 1–10

279 Evangelija pagal Morkų

Mt 5–7 Mt 5, 11

304

Mk 4, 37–40

272

Mt 5, 11–12

127

Mk 5, 25

163

Mt 5, 12

167

Mk 5, 26

92

Mt 5, 20

81, 400

Mk 6, 20

64, 121

Mt 5, 21–28

34

Mk 6, 52

289

Mt 5, 28

237

Mk 7, 21

36

Mt 5, 29–30

220

Mk 8, 36

126

Mt 5, 47

78

Mk 9, 23–24

370

Mt 5, 48

81

Mk 9, 24

164

Mt 6, 6

405

Mk 9, 34

289

Mt 7, 14

88

Mk 9, 44

39

Mt 8, 8

159

Mk 14, 38

96

Mt 10, 16

379

Mk 16, 16

246, 342

Mt 10, 34 Mt 11, 28

98 287, 355 Evangelija pagal Luką

Mt 11, 30

72

Lk 5, 8

Mt 12, 20

289

Lk 6, 26

139 304

Mt 13, 20

62

Lk 6, 44

55, 316

445

BIBLIJOS EILUČIŲ RODYKLĖ

Lk 7, 47

329

Jn 3, 15

188

Jn 15, 1. 8

138

Apd 9, 36

76

Lk 9, 45

288

Jn 3, 15–16

357

Jn 15, 2

151

Apd 10, 44

369

Lk 9, 54

289

Jn 3, 16

246

Jn 15, 3

432

Apd 16, 30

352

Lk 9, 62

243

Jn 3, 36

93

Apd 16, 30–31

368

Lk 11, 21

100

Jn 4, 13

356

Apd 16, 31

351

Lk 12, 4

168

Jn 4, 14

367

Apd 18, 17

260

Lk 12, 4–5

127

Jn 4, 28–29

264

Apd 20, 27–35

313

Lk 12, 48

35

Jn 5, 21

298

Lk 13, 24

98

Jn 5, 22

412

Lk 14, 25

124

Jn 5, 23

345, 412

246, 342 Jn 15, 4–5

Lk 14, 25–27

125, 209 Jn 5, 29

60

Lk 14, 28

114, 303 Jn 5, 40

88, 358

Lk 15, 20–23

357

Jn 6, 27

Lk 16, 24

352

Jn 6, 28–30

370

Lk 16, 25

128

Jn 6, 35

355

Lk 17, 5

105

Jn 6, 37

Lk 17, 32

215, 232

Lk 18, 8

389

Lk 18, 13

41, 375

Lk 18, 34

288

Lk 19, 44

387

Lk 21, 34

76

Lk 22, 28

318

Lk 22, 31

97

Lk 22, 36

98

Lk 23, 39–43

254

Lk 23, 42 Lk 24, 25

Jn 6, 39

98, 416

Jn 15, 5 Jn 15, 14

53, 92, 418 65, 82

Jn 15, 19

303

Jn 15, 20

118

Jn 15, 26

26

Jn 16, 15

362

Jn 16, 24

165

Jn 16, 33

346

Jn 17, 2

285

Jn 17, 3

341

Jn 17, 4 107, 162, Jn 17, 5 355 160 Jn 17, 15

381 410 64

Jn 6, 55

358

Jn 17, 17

Jn 6, 66

120

Jn 17, 19

52

Jn 7, 37–38

350

Jn 17, 24

410

Jn 7, 48

370

Jn 18, 9

108, 306

Jn 8, 12

355

Jn 21, 15–17

327

Jn 8, 31

123

Jn 21, 16

325

Jn 8, 39. 42

83

Jn 21, 17

289

Jn 8, 42

327

Jn 21, 22

150

Jn 8, 44 163, 189, Jn 8, 56 427 289 Jn 9, 35

413

Apaštalų darbai

370

Apd 2, 37

352

Jn 10, 9

355

Apd 3, 21

412

Evangelija pagal Joną Jn 1, 1

410

Jn 1, 3

285, 410

Jn 1, 12

298

Jn 1, 12–13

93

Jn 1, 29

351

Jn 1, 46

279

Jn 3, 3

343

Jn 3, 6

36

Jn 3, 7

89

Jn 3, 14

158, 414

Jn 10, 28 Jn 11, 41–43 Jn 13, 34–35 Jn 14, 6 Jn 14, 15.

21. 23 Jn 14, 16 Jn 14, 19 Jn 14, 24 Jn 14, 27

50, 56

97

107, 160, Apd 4, 11–12 298, 306 Apd 4, 12 356 Apd 5, 31 66 Apd 5, 41 345, 355 Apd 7, 22 82 Apd 7, 56 26 298

164 370

Apd 20, 32

20

Apd 20, 35

407

Apd 24, 16

180

Apd 26, 18

20

Laiškas romiečiams Rom 1, 6

298

Rom 2, 16

39

Rom 3, 10–11

437

Rom 3, 20

44

Rom 3, 20. 28

59

Rom 3, 26

416

Rom 4, 5

20, 357

Rom 5, 1

346

Rom 5, 12

35

Rom 5, 20

43

Rom 6, 9

167

Rom 6, 13–19

29

Rom 6, 14

107

Rom 6, 23

39

Rom 7, 7

44

Rom 7, 21

79

Rom 7, 22

58, 65, 75

Rom 7, 23–24

96

Rom 8, 7

90, 160, 374 36, 437

201, 204 Rom 8, 9

54, 343

93, 298 85, 167

Rom 7, 24

163

Rom 8, 10

25

Apd 7, 59

168

Rom 8, 14

54, 83

Apd 8, 21

342

Rom 8, 22

412

Apd 8, 37

370

Rom 8, 29

22, 54, 75, 81 431, 434

246 128, 298 Apd 9, 11 Apd 9, 20

164 264

Rom 8, 33

446 Rom 8, 33–34 Rom 8, 37 Rom 8, 38 Rom 8, 38–39

ŠVENTUMAS

164

1 Kor 15, 33

103, 107, 1 Kor 15, 49 160 1 Kor 16, 13 107 1 Kor 16, 22 158

Rom 9, 2–3

217

Rom 9, 6

326

Rom 9, 16

123

189, 370 2 Kor 3, 18 2 Kor 4, 6 163

Rom 12, 1

29, 230

Rom 12, 2

97

Rom 12, 11

78

Rom 13, 8

76

Rom 14, 7

363

Rom 15, 13

137

Rom 16, 20

107

Rom 16, 26

247

Fil 4, 11

103

Fil 4, 13

93, 103, 210, 285, 419

33 103

2 Kor 4, 17

167

2 Kor 4, 17–18

127

2 Kor 4, 18

103

Ef 2, 14 Ef 3, 8 Ef 3, 12 Ef 3, 17 Ef 4, 14

2 Kor 5, 10

60, 412

2 Kor 5, 15

81

2 Kor 5, 21

356

2 Kor 6, 14

224

2 Kor 7, 1

376

1 Kor 1, 21

411

2 Kor 10, 15

1 Kor 1, 30

52

2 Kor 12, 15

76, 241 22

1 Kor 3, 8

317

Laiškas galatams

1 Kor 3, 11

346

Gal 2, 16

1 Kor 3, 15

228

Gal 2, 20

1 Kor 6, 11

432

1 Kor 6, 20

115

1 Kor 9, 16

379

1 Kor 9, 22

402

1 Kor 9, 26

20

1 Kor 9, 27

76, 96

1 Kor 10, 4

414

1 Kor 10, 12

283

1 Kor 12, 28

377

Gal 5, 22

1 Kor 13

76

Gal 5, 22–23

1 Kor 15, 9

Ef 2, 12

158, 168 Ef 4, 15 Ef 4, 16 158

20, 22, 91, 434 135

1 Kor 14, 8

Ef 2, 8–9

2 Kor 5, 6

299

Gal 3, 24 Gal 4, 19 Gal 5, 6 Gal 5, 17

Gal 5, 24 388 139, 374 Gal 5, 25

148

Ef 1, 4

49, 419

132, 373 2 Kor 13, 11

91

Fil 4, 4 Laiškas efeziečiams

226

1 Kor 3, 6

Fil 3, 14

98

2 Kor 4, 16–17

2 Kor 5, 1

97, 103

326

Pirmas laiškas korintiečiams 1 Kor 1, 17

1 Kor 2, 14

Gal 6, 14

Ef 2, 3

Antras laiškas korintiečiams 2 Kor 3, 2

Rom 10, 11

Rom 10, 9–11

145 430, 431

Ef 5, 14 Ef 5, 25–26

54, 81, 410 36

81 340, 347 Laiškas kolosiečiams Kol 1, 10 135 346

139, 160, Kol 1, 16 372 Kol 1, 17 416 Kol 1, 19 25, 332 Kol 1, 22 30

135 71 46 52, 81

Ef 5, 26

432

Ef 6, 11

97

Ef 6, 11–13

98

Ef 6, 13–17

319

Ef 6, 24

Ef 6, 16

370 Fil 1, 9 20, 25, Fil 1, 18 27, 93, Fil 1, 21 103, 146, 358, 409, 419 Fil 1, 23 414 Fil 2, 1 25, 430 Fil 2, 6 20, 53 Fil 2, 6–8 58, 79, Fil 2, 10–11 100 Fil 3, 9 54 Fil 3, 12 67 96 54, 230

Fil 3, 13

Fil 3, 13–14

285 298, 416 52

Kol 2, 2

158

Kol 2, 6–7

418

Kol 2, 10

134

Kol 3, 5

96

Kol 3, 10

66

Kol 3, 11

25, 409

Kol 3, 20

59

Kol 3, 23

78

103 Pirmas laiškas 327, 330 tesalonikiečiams 1 Tes 1, 3–4

Laiškas filipiečiams Fil 1, 6

410

107 135 402

55

1 Tes 3, 12

135

1 Tes 4, 1

57, 135, 137, 177 50, 81, 177 135

1 Tes 4, 3

103, 146, 1 Tes 4, 10 210, 294, 1 Tes 5, 23 56 409 168, 266 Antras laiškas 419 tesalonikiečiams 410 2 Tes 1, 3 135 375 2 Tes 1, 8 341 412 434

2 Tes 1, 8–10 2 Tes 2, 13

139, 374 2 Tes 3, 1–2 150 140

437 54 379

447

BIBLIJOS EILUČIŲ RODYKLĖ

Pirmas laiškas Timotiejui 1 Tim 1, 8 1 Tim 1, 15 1 Tim 1, 18–19 1 Tim 2, 6

44, 65

115 377

1 Tim 4, 16

379

1 Tim 6, 12

94, 98

2 Tim 1, 12 2 Tim 2, 3 2 Tim 2, 4

20

Jok 2, 19

336

Apreiškimas Jonui

Hbr 4, 14

112

Jok 2, 21–25

316

Apr 7, 15

Hbr 4, 15

139, 160, Hbr 6, 1 374 Hbr 6, 11 98

1 Tim 2, 7

Antras laiškas Timotiejui 2 Tim 1, 11

Hbr 4, 11

Hbr 6, 12

381, 420 Jok 3, 2 22, 187

Jok 4, 4 158, 177, 182 Jok 4, 6 112

Hbr 6, 18

361

Hbr 6, 19

160

Hbr 7, 25 Hbr 10, 22 Hbr 10, 24

377

Hbr 10, 37 103, 158, Hbr 11 164 98 Hbr 11, 2–27 111

112, 256, Pirmas Jono laiškas 288 1 Jn 1, 7 53, 179 158 1 Jn 2, 3 84, 180 231 1 Jn 2, 6 75, 343 421 1 Jn 2, 12–14 135 103, 129, 1 Jn 2, 15 97, 238 197, 213, 1 Jn 2, 16 199 290 104 1 Jn 2, 29 54

2 Tim 2, 26

100

Hbr 11, 4

2 Tim 3, 13

389

Hbr 11, 6

2 Tim 4, 2

377

Hbr 11, 10

2 Tim 4, 6–8

152

Hbr 11, 24–26

197

2 Tim 4, 8

164

Hbr 12, 1

91

2 Tim 4, 10

121

Hbr 12, 2

93, 419

377

Hbr 12, 3

278

2 Tim 4, 17 Laiškas Titui Tit 1, 1

53

Tit 1, 3

377

Tit 1, 16

316

Tit 2, 10

18

Tit 2, 13

421

Tit 2, 14

52, 81

Tit 3, 5

431

Laiškas hebrajams Hbr 1, 10

410

Hbr 2, 10

151

Hbr 2, 11

52

Hbr 2, 18

381

Hbr 3, 13

41, 231

364, 413 1 Jn 3, 3 101, 238 1 Jn 3, 4 108

Hbr 12, 10

81

Hbr 12, 11

151

Hbr 12, 14 Hbr 12, 29

41, 70, 73, 87, 429 345

Hbr 13, 5

107

Hbr 13, 8

167

Hbr 13, 16

59, 137

Hbr 13, 17

379

Jokūbo laiškas Jok 1, 17

142, 361

Jok 1, 22

321

Jok 2, 10

39

Jok 2, 17

21, 82

Jok 2, 17–20

Jok 5, 11

79, 238, Apr 12, 6. 16 281 Apr 21, 22–23 97, 145, Apr 22, 4 238 130, 138, 148 289

53

1 Jn 3, 9

87, 172 33, 34 54

1 Jn 3, 9–14

54

1 Jn 3, 14

158

1 Jn 3, 18

62

1 Jn 3, 18–19

179

1 Jn 3, 19

84

1 Jn 3, 22

59

1 Jn 3, 23

369

1 Jn 3, 24

26

1 Jn 4, 19

328

1 Jn 5, 4

97

1 Jn 5, 4–18

54

1 Jn 5, 10–12

370

1 Jn 5, 12

385

1 Jn 5, 13

158

1 Jn 5, 19

158, 171

Judo laiškas Jud 1, 15

413

422 302 347 422

Džonas Čarlzas Railis (John Charles Ryle) „Šventumas. Jo prigimtis, kliūtys, sunkumai ir ištakos“ Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2015. – 448 psl.

Redagavo Gitana

Irnienė Koregavo Dalia Janušaitienė Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė

Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: info@reformatuknygos.lt

REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

Tiražas 1000 egz.

Spausdino spaustuvė „Balto print“ Utenos g. 41 A, Vilnius