SVEČIAS Homo sapiens – skaitantis žmogus, rašantis žmogus Žurnalistę, rašytoją Vitaliją Morkūnienę kalbina Tomas Pauliuščenka

Šiaulių knygų mugėje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. 2016 m. Birutės Musneckienės nuotr.

Homo sapiens – skaitantis žmogus, rašantis žmogus

Šio numerio viešnia – žurnalistė, rašytoja, eseistė, Antano Macijausko, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureatė Vitalija Morkūnienė. Jau pirmąja savo knyga „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ (2006) V. Morkūnienė pelnė skaitytojų pripažinimą ir ypač didelį populiarumą – išleista net keletas šios knygos tiražų. Paskutinis jų – 2018 metais. Ne mažesnio

atgarsio susilaukė ir kitos keturios rašytojos knygos – esė ir fotografijų rinkinys „Su savimi ir tavimi“ (2010), apybraižų knyga „Dangaus eiliniai vieversiai“ (2013), esė ir miniatiūrų rinkinys „Obuolėtas. Įsižiūrėjimai iš arti“ (2015) ir „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (2018). V. Morkūnienė garsėja ne tik kaip puikių atsiliepimų sulaukianti rašytoja, bet ir kaip žmogus, nuoširdžiai atsidavęs knygoms ir vertinantis tikrąjį skaitymo malonumą, kurį atrasti skatina kiekviena biblioteka. Natūralu, kad negalėjome praleisti progos pakalbinti rašytoją ir artimiau susipažinti su jos rašymo „virtuve“ bei išgirsti nuomonę apie rašytojo profesiją, knygas, jų skaitymą ir ateities vizijas.

2009 m. pelnėte Antano Macijausko premiją už lietuvių kalbos ir kultūros, humanistinių vertybių puoselėjimą ir sklaidą, o 2019 m. buvote įvertinta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už nenuilstančias dvasingumo paieškas kasdienybėje ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą. Ką Jums reiškia šie įvertinimai?

Meluočiau sakydama, kad jie man nesvarbūs ir nieko nereiškia. Būčiau neteisi ir sakydama, kad visą laiką stengiausi dirbti tik dėl vardo, premijų ar kitokio viešo pripažinimo. Premijų už žurnalistinę kūrybą esu gavusi ir anksčiau, tačiau nė viena jų nenukrito iš dangaus ar kieno nors malonės. Jos atėjo per laiką ir per darbą. Tai įvertinimas už darbą, kurį daug metų stengiausi padaryti taip gerai, kaip mokėjau. Jeigu taip pat mano ir kiti žmonės – kolegos, skaitytojai, miesto bendruomenė – žinoma, tai smagu. Pačios savaime premijos nėra vertingos. Nors... Šiaulių miesto skiriama premija yra gana solidi ir leidžia pradėti galvoti apie naują knygą.

Pirmoji Jūsų knyga „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Kas paskatino pradėti rašyti, pasirinkti būtent tokį žanrą ir susidomėjimo objektą?

Keblu atsakyti. Nėra taip, kad nerašiau nerašiau, o vieną dieną prisėdau ir pradėjau rašyti. Mano knygos yra mano žurnalistinio darbo tąsa. Kai kurios iš jų gimė žurnalistikos lauke. Pirmiausia kalbu apie esė, poetinių ir filosofinių miniatiūrų bei fotografijų knygą „Su savimi ir tavimi“. Taip pat ir apie apybraižų knygą „Dangaus eiliniai vieversiai“,

Naujausios knygos „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (2018) viršelis.

į kurią sugulė žurnalistinio darbo kelyje sutiktų žmonių gyvenimai ir portretai, realūs gyvenimo įvykiai ir vietos. Tie susitikimai, pažintys yra brangiausia dovana, kurią gavau per beveik keturiasdešimt žurnalistinio darbo metų. „Vieversiai“ yra tarsi tiltas tarp dokumentikos, žurnalistikos ir grožinės literatūros. Pavadinčiau šią jungtį menine publicistika, kuri kadaise Lietuvoje buvo gana populiari, išpuoselėta ir paveiki, ir kurios šiandien beveik nebelikę.

Na, o pirmoji knyga „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ turi savo istoriją. Su šviesaus atminimo kunigu, kapucinų vienuoliu tėvu Stanislovu likimas lėmė bendrauti keliolika paskutinių jo gyvenimo metų. Dienraščiui „Šiaulių kraštas“, kuriame tuo metu dirbau, parengiau ne vieną pokalbį-interviu su tėvu Stanislovu, kurie susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Bendravau su juo ne vien profesiniais sumetimais, bet ir norėdama geriau jį pažinti, išsiaiškinti daugelį sau rūpimų dalykų, pagaliau – dėl paties bendravimo

malonumo ir gerumo būti šalia. Tada tik numaniau, o vėliau supratau, kad tokių progų per visą gyvenimą būna labai nedaug.

Tėvui Stanislovui iškeliavus į amžinybę, supratau, kad to, ką iš jo gavau, negaliu pasilikti vien sau – turiu pasidalyti su kitais žmonėmis. Taip radosi knyga. Knygos žanras abejonių nekėlė: pokalbiai – daugeliui žmonių priimtina, gal net priimtiniausia bendravimo forma. Tuo labiau kad bendravimas, kalbėjimasis su žmonėmis buvo pagrindinė tėvo Stanislovo misija ir įtakos, poveikio būdas. Išklausyti, suprasti, atsakyti, padėti kitam susivokti pasaulyje ir savyje.

Prie šios iškilios asmenybės dar kartą grįžau esė ir fotografijų knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“, kurią 2018 m. išleido „Baltų lankų“ leidykla. Tais pačiais metais toje pačioje leidykloje išėjo ir trečioji „Pokalbių“ laida.

Patyriau, kad dažniausiai kuo žmogus iškilesnis, tuo jo kalba yra aiškesnė, suprantamesnė, nepaliekanti pašnekovo pokalbio užribyje. Juk kalbame, rašome, kuriame ne tam, kad atsiskirtume nuo kitų, pademonstruotume savo erudiciją, išsimokslinimą, turtingą tarptautinių žodžių žodyną, puikų mokslinės, filosofinės, literatūrologinės ar kokios kitos srities terminijos išmanymą. Dažniausiai kalbėdami ar rašydami norime ką nors įdomaus ar reikšmingo išsiaiškinti patys ar pasakyti kitiems žmonėms, norime būti suprasti.

Jūsų knygų apžvalgose dažnai minima, kad turite neeilinį talentą net ir pačias painiausias mintis aiškiai ir suprantamai perteikti žodžiais. Kaip manote, iš kur šis

talentas? Gal turite ypatingą receptą, kuris padeda rašyti tokius išraiškingus, bet kartu ir „švarius“, neapsunkintus žodžių pertekliumi tekstus?

Ypatingų rašymo receptų neturiu – juos taupau virtuvei. Kalbėti apie „neeilinį talentą“ vienaskaitos pirmuoju asmeniu nesu pratusi, mažų mažiausia– tai būtų nekuklu. Galiu kalbėti tik apie norą, pastangas ir galbūt sugebėjimą

rašyti aiškiai, glaustai, bet nebanaliai ir nepaviršutiniškai. Tai nėra lengva, bet, jeigu pasiseka, tai teikia pasitenkinimą ne tik rašančiajam, bet ir skaitančiajam. Esu sutikusi daug ir įvairių žmonių, ryškių, iškilių asmenybių.

Naujausios knygos pristatymas Šiaulių „Laiptų galerijoje“. 2019 m. sausis. Giedriaus Baranausko nuotr.

Rašyti, kaip jūs sakote, „švariai“, nėra lengva. Ne visuomet taip rašiau – rašydavau

plačiai, daug. Pamenu, mano mokykliniai

rašiniai neretai vos ne vos sutilpdavo į sąsiuvinį. Galbūt rašymo stilių pakoregavo ir žurnalistika. Nedaug rastum redaktorių, kurie apsidžiaugtų gavę keliolikos puslapių rašinį. Pastabų, kad „laikraštis ne guminis“, negalėjai praleisti negirdomis, tad teko mokytis, kad viską, ką nori pasakyti, pasakytum su kuo mažiau žodžių.

Vis dėlto džiaugiuosi, kad kai kuriems leidiniams, pirmiausia

– „Šiaulių kraštui“‚

kuriame dirbau daug metų, reikėdavo ir kitokių, nestandartinių rašinių. Jie turėjo savo vietą „Atolankose“, „Gyvenimo spalvose“,

„Kryžkelėse“, kai kuriuose kituose laikraščio prieduose bei skyreliuose. Tai padėjo gludinti stilių, išmėginti įvairius žanrus, ieškoti įvairių raiškos būdų. Taip atradau sau artimą ir priimtiną esė, taip atsirado intriga rašyti itin trumpus, koncentruotus tekstus, kurių žanro net negalėčiau tiksliai įvardyti. būtų lyg ir bendraautoriai. Vengiu viską išdėstyti iki paskutinio žodelio, menkiausio minties krustelėjimo. Tikiu, kad tai padarys skaitytojai. Būtent dėl to mano knygose yra daug erdvės, daug baltos vietos – tam, kas ne iki galo pasakyta – nutylėjimams, užuominoms, stabtelėjimams.

Kokios reakcijos tikitės iš savo knygų skaitytojų? Ar rašydama knygą turite išankstinį tikslą, mėginate „užprogramuoti“ norimą skaitytojo reakciją?

Kūryboje, kaip ir gyvenime, stengiuosi vengti išankstinių nuostatų. Nekalbu apie vertybes, principus, idealus – banginius, laikančius žmogaus gyvenimą ir darančius jį prasmingą.

Nėra ir taip, kad pasakau sau: „Dabar rašysiu knygą“. Taip susiklosto, kad kažkuriuo laiku galvoje ima spiestis, suktis vienokios ar kitokios mintys. Su jomis gyveni, pamažu jos nugula užrašų knygelėse, popieriaus skiautėse, atmintyje. Glūdi ten tyliai, be jokių pretenzijų ir ambicijų, o paskui ima krebždėti, kuždėtis, šlietis viena prie kitos, viena kitą pildyti, viena kitai pritarti arba prieštarauti. Ima klostytis bendresnis vaizdas, paveikslas. Vieną dieną paklausi savęs: „Gal tai knyga?“ Klausi to dar ne vieną kartą. Įsiklausai, ką kalba, ką jaučia kiti žmonės. Svarstai, kad ir jiems gal būtų įdomios tavo mintys, gal vertėtų apie tai su jais pasikalbėti. O knyga yra gera vieta bendrauti – sąžiningai, atvirai, nuoširdžiai. Būtent to tikiuosi ir iš skaitytojo. Knyga tampa tarsi pasimatymų, slaptų pokalbių vieta.

Noriu, kad žmonės ne tik skaitytų mano tekstus, bet ir mąstytų, jaustų kartu su manimi,

Be knygų rašymo, turite ir kitą pomėgį – fotografiją, savo knygas iliustruojate pačios darytomis nuotraukomis. Kas Jums yra fotografija ir ką ji duoda Jūsų tekstams?

Išgirdusi save pavadinant rašytoja ar taip kreipiantis, vis dar apsidairau: ar tai apie mane? Vis dėlto knygų rašymo pomėgiu nepavadinčiau – man tai kur kas daugiau. Fotografija – galbūt.

Kai knygai „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ leidykla pasirinko pluoštą mano fotografijų, man tai prilygo stebuklui. Tuomet dar tikrai tikėjau, kad „tik šventieji puodus lipdo“. Tikėjau, kad tik šventieji rašo knygas, kuria paveikslus, skiepija obelis ir daro kitus stebuklus. Ir dabar kartais taip pat pagalvoju, tačiau neištveriu nepamėginusi rašyti, fotografuoti, lipdyti, maišyti spalvas ir tepti jas ant drobės. Galbūt dėl to, kad supratau, jog tai vis naujas būdas, nauja galimybė pažinti pasaulį, patirti jo gražumą ir įvairovę. Supratau ir kitką, kad svarbiausia turėti ką pasakyti apie pasaulį, gyvenimą, žmones, o tada jau ne tiek svarbu, kokiomis priemonėmis tai išreikši – žodžiu, linija, medžiaga ar spalva.

Fotografija viliojo ir traukė nuo seno. Ne be reikalo. Fotografijoje labai svarbu mintis ir šviesa, akimirkos gyvybė ir tikrumas. Tie patys dalykai, kurie svarbūs ir rašant.

Knygos ir fotografijų parodos pristatymas Seime 2018 m. rugsėjis. Asmeninio archyvo nuotr.

Mano knygose fotografijos ne tik ir ne tiek iliustruoja tekstus, kiek juos papildo, sukelia asociacijas – manau, kad tai yra gana savarankiškas knygų klodas...

Esate ragavusi žurnalistės korespondentės duonos. Ar šios profesijos įpročiai ir braižas netrukdo rašant grožinius tekstus? O galbūt ši patirtis padeda?

Žurnalistės duonos esu ne tik ragavusi – ji maitino mane visą gyvenimą. Ne visuomet ji buvo labai skalsi, bet niekuomet – sprangi. Niekada nė akimirką nepasigailėjau pasirinkusi šį kelią. Būdama labai jauna, įsivaizdavau ir tikėjausi, kad žurnalistika suteiks man mažiausiai dvi laimes – pamatyti pasaulio ir sutikti, pažinti daug ir įvairių žmonių. Šiandien galiu tik nusistebėti jaunystės įžvalgumu.

Į žurnalistiką visuomet, jau nuo studijų metų, žvelgiau ne tik kaip į galimybę ir pareigą informuoti žmones apie faktus, įvykius ir procesus, atsakyti į žurnalistui privalomus klausimus: „Kas? Kur? Kada?“ Man visuomet buvo svarbiau ir įdomiau: „Kodėl ir kaip?“ Į šiuos klausimus stengiausi atsakyti dirbdama redakcijose, vėliau – būdama nepriklausoma žurnaliste. Rašydama knygas – taip pat.

Man būtų sunku apibrėžti, kur baigiasi žurnalistika ir prasideda literatūra. Kuri kuriai padeda ir kuri kuriai trukdo. Gal ir sąmoningai stengiausi, kad tų ribų nebūtų arba jos nebūtų labai ryškios. Neretai teigiama, kad žurnalistika varžo, gadina rašančiojo stilių, skurdina kalbą, riboja vaizduotę. Galbūt šiuose svarstymuose yra tiesos. Tačiau kartais matai, kad literatūrai trūksta gyvenimo kasdienybės, sodrių spalvų, ryškių, tikroviškų personažų. Žurnalistikoje to apstu – semk glėbiais, neišsemsi.

Kas Jums yra knyga? Ne kaip rašytojai, ne kaip žurnalistei, bet kaip paprastai skaitytojai? Kokią vietą Jūsų gyvenime užima skaitymas ir knygos? Kokios naudos visa tai Jums duoda?

Esu iš tų, kurie įsitikinę, kad knyga yra didžiausias, reikšmingiausias žmonijos išradimas per visą istoriją.

Knyga man yra vertybė ir malonumas. Skaitau daug, jeigu galėčiau, skaityčiau dar daugiau. Skaitydama užsimirštu, įsigyvenu – nusikeliu į tolimas šalis, gyvenu kitų žmonių gyvenimus. Skaitydama „sapnuoju atviromis akimis“ – neatsimenu, kas taip gražiai ir taikliai apibūdino skaitymą.

Skaitau greitai, nors žinau, kad tai nėra labai gerai. Skaitau ne vien tik pačias geriausias knygas, nors ir reikėtų tą daryti. Vengiu pradėti skaityti naują knygą vakare, nes dažniausiai pritrūksta valios padėti ją į šalį, ir naktis būna bemiegė.

Be skaitymo gyvenimas taptų blankesnis,

apsilptų visi pojūčiai – regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo. Atšiptų mąstymas ir jausmai – laimės, baimės, meilės, užuojautos kitam, bendrumo su kitais žmonėmis– juk knygose visa tai gyva ir tikra.

Knygos nepaliaujamai peni ir kalbos jausmą. Ne vienas iš mano mokytojų teigė: skaityk, mąstyk, rašyk. Nebuvo sunku jais patikėti.

7

Knygas dažniau perkate ar skolinatės bibliotekoje? Galbūt turite sukaupusi namų biblioteką? Jei taip, kokių knygų joje daugiausia? Ar turite mėgstamą knygą ar knygas, kurias neabejodama galėtumėte parekomenduoti perskaityti visiems?

Noriu, kad viskas, kas man brangu ir artima, būtų arti manęs: šeima, artimieji, bičiuliai. Knygos – taip pat. Todėl knygas dažniau perku, negu parsinešu iš bibliotekos. Natūralu, kad namuose jų daugėja, o erdvės joms laikyti mažėja. Kadangi abu su vyru esame knygos žmonės, namų biblioteka yra ne tik gana gausi, bet ir įvairi: nuo filosofijos, politologijos veikalų iki literatūros mokslo, meno leidinių, albumų. Enciklopedijos, žinynai, knygos apie pasauliui ir Lietuvai nusipelniusius žmones, kūrėjus, jų biografijos, gyvenimų studijos. Žinoma, grožinė literatūra: pasaulio klasikai ir šiuolaikiniai lietuvių ir užsienio autoriai, proza ir poezija.

Daug kas sako, kad namų bibliotekos yra tikras galvos skausmas ir ryžtingai jų atsisako, atsikovodami namų erdvės ir atsikratydami knygų kaupiamų dulkių. Nežinau, ar išdrįsiu kada nors taip padaryti. Nes knygos kaupia ne tik dulkes, bet ir pasaulio grožį, išmintį. Man jauku, ramu ir saugu gyventi tarp savų knygų. Sunkiai atsisveikinu su bet kuria iš jų. Pastaruoju metu stengiuosi atsargiai pirkti naujas grožinės literatūros knygas. Kai jų pasigendu, prisimenu kelią į biblioteką.

Visuomet prisibijau klausimų apie mėgstamiausią knygą. Kaip ir apie labiausiai patinkantį paveikslą, muzikos kūrinį, spalvą ar gėlę. Paminėdama vieną kurį, lyg nuskriausčiau, išduočiau kitus. Be to, manau, kad visus savo mėgstamuosius ir mylimuosius turime atrasti patys.

Ne taip seniai panašiuose pokalbiuose buvo populiaru klausti, kurią vienintelę knygą žmogus pasiimtų, skrisdamas į kosmosą ar išvykdamas į kelionę aplink pasaulį. Tai būtų galvosūkis, galiausiai nepasiimčiau nė vienos. Skrisdama arba keliaudama, mintimis sugrįžčiau į jau skaitytas knygas, pas mylimiausius herojus. O gal tiesiog dairyčiausi stebėdama prieš akis besikeičiančius vaizdus, svajočiau, galbūt pati ką nors parašyčiau.

Šiais metais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka švenčia 70 metų jubiliejų. Gal prisimenate pirmąjį kartą, kai apsilankėte mūsų bibliotekoje ir kokios knygos tada ieškojote? Kaip įvertintumėt bibliotekos pokyčius nuo tos dienos?

Gaila, bet neprisimenu, kada ir ko pirmą kartą užsukau į mūsų miesto biblioteką. Greičiausiai tai buvo 1979-aisiais, kai baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete, pagal paskyrimą atvažiavau dirbti į Šiaulius. Tada nenumaniau, kad tas „paskyrimas“ nusidrieks per dešimtmečius ir galios iki šios dienos.

Knyga jau tuomet buvo neatskiriamas gyvenimo atributas, tad kelionė į biblioteką nebuvo išskirtinis įvykis. Po Vilniaus universiteto, Martyno Mažvydo, Adomo Mickevičiaus, Mokslų Akademijos bibliotekų Šiaulių biblioteka pribloškiamo įspūdžio nepadarė – man atrodė, kad biblioteka ir negali būti menka, nušiurusi, apleista.

Neatsimenu knygos, kurią pirmąją parsinešiau į namus, labiau atsimenu kai kuriuos bibliotekos darbuotojus, kurių mieli veidai metams bėgant keitėsi kartu su manimi, kai kuriuos bibliotekoje vykusius renginius.

Džiaugsmo teikia pastaraisiais metais bibliotekoje įvykę ir tebevykstantys pokyčiai – atnaujintos, išgražėjusios patalpos, šiuolaikinių technologijų pritaikymas, įvairiapusiška veikla: edukacinės programos, diskusijos, susitikimai su kūrėjais, dailės parodos. Biblioteka yra miestiečių susibūrimo, lavinimosi ir poilsio vieta, kurioje diegiamas, auginamas ir puoselėjamas bendruomeniškumo jausmas. Man tai atrodo labai svarbu.

Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų teikimo šventėje su vyru Donatu Morkūnu. 2019 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Koks, Jūsų manymu, knygų skaitymo, bibliotekų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje ir kokia ateitis laukia tikrų, popieriniais puslapiais šlamančių ir spaustuvės dažais kvepiančių knygų?

Iš atminties nedyla kadaise dažnai kartojamas trafaretas, esą biblioteka yra „knygų namai“. Regis, gražiai pasakyta, bet... Pripažinkim, kad „anais laikais“, kuriuos dar labai gerai prisimename, biblioteka būdavo ne knygų namai, o saugykla. Vieta, kurioje išduodamos ir į kurią sugrąžinamos knygos.

Kiek ir kokių knygų jose privalomai būdavo daugiausia, pasakyti galėtų ne tik vyresnieji bibliotekininkai, bet ir smalsesni, akylesni skaitytojai. Lentynos buvo nuklotos raštais – marksizmo, leninizmo, komunizmo – apie klasių kovą, ideologinį švietimą ir auklėjimą, naujo tarybinio žmogaus sąmonės formavimą. Taigi bibliotekos buvo greičiau ne knygų namai, bet mažesnės, didesnės arba labai didelės „pirkios skaityklos“ – su labai konkrečia misija ir uždaviniais. Apie bibliotekininkų kūrybiškumą, laisvę veikti kažin ar galėtume kalbėti. Bibliotekininkas buvo greičiau ideologinio fronto darbuotojas, o ne kultūrininkas, švietėjas. Šiandien vaizdas kitoks, ir bibliotekų vaidmuo išlieka svarbus. Iš knygų namų ar saugyklų jos tampa, daugeliu atvejų jau ir tapo žmonių namais. Tiksliau, skaitančių žmonių namais.

Skaitantis žmogus – gaji, nemari žmonių padermė. Skaitydamas žmogus mąsto, jaučia, vertina, ugdosi – tampa labiau žmogumi. Man skaitantis žmogus yra protingo žmogaus – Homo sapiens – sinonimas. Neįsivaizduoju, kad Homo sapiens neskaitytų.

Kokia ateitis laukia knygų? Nenorėčiau piešti ateities niūriomis spalvomis, bet manau, kad popierinių knygų ateityje mažės, mažės ir tokias knygas skaitančių žmonių. Daug knygų persikels į elektroninę erdvę. Neprieštarauju ir neprotestuoju – tokia laiko valia. Norėčiau tikėti ir tikėtis, kad jos bus skaitomos, ir tai jau būtų gerai. Bet man visada reikės popierinių.

Dar viena prognozė, kad tikros– popierinės, šlamančios ir kvepiančios knygos bus dar brangesnės, negu šiandien.

Ir dar viena viltis, kad jos bus ne tik brangesnės, bet ir labiau branginamos.

Ar taip bus? Tomas Pauliuščenka