MENO KŪRINIAI BIBLIOTEKOSE Freskoje biblioteka saugo kultūrą, stebi pasaulį Dailininkę Justiną Agotą Špakauskaitę-Dobkevičienę kalbina Asta Kaktytė

Freska „Metraštininkas“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Didžiojoje skaitykloje (aut. Justina Agota Špakauskaitė-Dobkevičienė).

Freskoje biblioteka saugo kultūrą, stebi pasaulį

Nauja žurnalo rubrika „Meno kūriniai bibliotekose“ pasakoja apie meninius akcentus

bibliotekų erdvėse. Juk labai svarbu, kas supa skaitytoją, kokia aura žmonijos atminties saugyklose pasitinka lankytoją. Lygiai taip pat ši aplinka reikšminga ir čia dirbančiam

bibliotekininkui. Bibliotekų architektūriniai sprendimai, tapybos, grafikos, fotografijos,

monumentaliojo meno darbai kuria jaukią aplinką, kuri ir džiugina, ir estetiškai auklėja, ir išsaugo meno kūrinį ateities kartoms. Kas tų kūrinių autoriai, kokios meno darbų sukūrimo aplinkybės, koks jų kelias į biblioteką, kaip jie prižiūrimi, saugomi, – šie ir kiti klausimai domina rubrikos autorius ir herojus.

Freskos „Metraštininkas“ autorę Justiną Agotą Špakauskaitę-Dobkevičienę kalbina Asta Kaktytė.

Teko Jus matyti bibliotekoje prieš kelerius

metus. Restauravote freską.* Nustebinote. Tikėjausi išvysti vyrišką figūrą, o šalia tokios didingos freskos stovėjo trapi moteris.

Kilo klausimas, kodėl pasirinkote studijuoti freskos mozaikos specialybę?

Aš Dailės akademijoje pas Antaną Gudaitį studijavau tapybą su dešimčia vyrų. Trejus metus dėstė, pasidarė nebeįdomu. Žiūriu, kaip monumentalistai dirba, – įvairesnės galimybės, moderniškiau. Be to, kaip žinoma, dėstytojai studentams daro įtaką. Ir aš trečią kursą pabaigusi perėjau pas profesorę Sofiją Veiverytę. Buvo sunku adaptuotis. Dėl to, kad kiti pagrindai reikalingi, kompozicijos ir visa kita. Kaip Gudaitis sakydavo: „Į kompoziciją nesikišiu, bet į tapybą, tai jau...“ Sakė, kad aš tapiau lyg impresionizmo nebūtų buvę (nusijuokia). Darbo buvo daug. Aš sėdėdavau bibliotekoje iki vėlumos, paskui iki kokių dviejų–keturių ryto darydavau projektus. Man tiesiog buvo įdomu, kažkas naujo. Bet buvo degimas – juk jaunystė ir mano tai pašaukimas.

Pasakykite kelis žodžius apie save.

Aš iš penkių vaikų šeimos. Tėvas buvo vargonininkas, o mama profesionali mezgėja. Dirbo su iškaba, o paskui augino vaikus. Mama ištekėjo už našlio su dviem vaikais. Du vyresni broliai buvo kitos mamos. Bet nesijautė. Na, mama pati dažydavo siūlus. Turėjo polinkį menui labai didelį. Manau, tą paveldėjau irgi iš mamos.

Baigusi studijas dirbote intensyviai. Ne vienas projektas įgyvendintas, ne viena freska sukurta.

Pirmoji freska buvo Vilniuje. Dabar jau uždažyta... Naikinama ir Šiaulių universitete, dabar jau uždėtos spintos, mačiau. Kol aš buvau Šiauliuose, niekas į mane nesikreipė, kad aš restauruočiau. Pas jus bibliotekoje aš be pinigų restauravau, tada dar taip. Nes jau buvo žiauriai sugadinta...

Aš apie pagarbą net nekalbu. Visi menai išnykę, lyg ir nereikalingi. Mano diplominis darbas Dailės akademijoje irgi buvo su maždaug 30-ia figūrų. Irgi užkalta siena, freska nutrinta. Man jau istorikas skambino, prašė atsiųsti nuotraukų, koks buvo vaizdas... Kai dirbau Šiaulių pedagoginiame institute, reikėdavo stažuotis, stažavausi Dailės akademijoje ir pas tą pačią dėstytoją restauravau savo darbą. Akys žmonėms iškabintos... Ten istorinė tema: Vilnius– kultūros miestas. Vienu žodžiu, skaudu, bet čia aš ne viena nukentėjusi, daugelio žymių dailininkų darbų uždažyta, sunaikinta.

Ar bibliotekos freska geriausiai išsilaikiusi? Ar yra dar ir kitų panašios būklės objektų?

Atrodo, kad geriausiai. Bet, žinot, kai ją ten suniokojo, buvo žiauru. Nes aš nesuprantu, kaip taip galima padaryti. Prie jos prisiliesti negalima, nes tai yra tinkas.

Bet dar freska liko Šiaulių universitete, buvo padaryta Šiaulių aerouoste. Nežinau, koks jos likimas, nežinau, nemačiau. Bet visą laiką tokia nuojauta buvo... Aš galėčiau restauruoti... Kad ir Vilniuj freska „Jaunystė“, gavau Dailės kombinato raštą už aukštą meninį šios freskos lygį. Bet ten mokykla, tai normali situacija.

Aš dar turiu natūralaus dydžio nutapytus kartonus. Nuo jų imi piešinio liniją. Turiu ir jūsų bibliotekos. Aš sakiau apie juos tada buvusiai direktorei Rūtai Žirgulytei. Sakau, jei vėl kas suniokotų, gal kas nors ateity restauruotų.

Ar galim grįžti į pradžią. Kaip viskas vyko, kai bibliotekoje kūrėte freską? Naujas

bibliotekos pastatas atidarytas 1978 metais, o freska sukurta... 1980–1981 metais. Jau bus 40 metų. Na, žinot, pradžia... Man atrodo, kad čia Vytenio Rimkaus dėka. Jisai mane surado. Tuo metu su freskų užsakymais buvo sunku. Dėl to, kad tarp menininkų buvo didelė konkurencija. O aš Šiauliuose, ne Vilniuje... Freska daryta per Vilniaus dailės kombinatą. Turėjo daryti Steponavičiai, Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius. Bet jie atsisakė. Jie gyveno Vilniuje. Man atrodo, kad gerbiamas Vytenis Rimkus parekomendavo mane. Šiauliuose aš buvau viena kurianti freskas, ai ne, dar buvo Vitolis Trušys.

Na, ir taip pradėjau. Dariau projektą, eskizą. Turėjau nešti į partijos komitetą parodyti. Pirmas projektas buvo ne toks. Klausia, kur didžiosios šalies meno ir kultūros veikėjai? Mano idėja buvo Žemės likimas. Rodeno mąstytojas, žiūrintis į žemę freskos apačioje. Tai tada įdėjau Puškiną, Majakovskį, kaip sakoma, tokius nemirštančius. O po to, nebepamenu, ar aš nunešiau tą projektą į komitetą dar kartą, ar ne. Labai maloniai bibliotekos direktorė [Janina Kaškelienė] reagavo. Aš pasakiau, kad nėra pastolių. Tuoj pat pastoliai buvo padėti. Turėjau raktus nuo bibliotekos. Kitaip viskas atrodė. Ir durys ąžuolinės...

Dirbau viena. Toks darbas. Kada darai šlapią freską, užsitinkuoji mažą plotelį, paskui pagal liniją įtaikai ir tinkuoji kokias keturias valandas pusę kvadratinio metro. Ir, kol šlapia, turi spėt padaryti, nes jei nespėtum, kitą dieną reikėtų viską versti lauk. Tol neišeisi, kol pabaigsi. Studentai ateidavo, klausdavo: „Dėstytoja, kada ateisite pas mus“. Aš tik užbėgdavau į institutą, pakoreguoju jų darbus ir vėl bėgu atgal. Baisu būdavo naktį eiti, bet ką padarysi.

Dar šiek tiek apie pačią technologiją. Aš suprantu, kaip yra tapoma. Tapai, atsitrauki, koreguoji...

Čia niekur neatsitrauksi. Yra didelė psichologinė įtampa, nes turi sudrėkinti sieną. Dėjau specialų gruntinį tinką, kad nuo betono spalvos nebluktų. Nes į šlapią freską dedami tik natūralios kilmės pigmentai, kaip sakoma, žemės kilmės. Ir jie neblunka, spalva išsilaiko. Kai nusiurbiau, kai restauravau, tai freska vėl nušvito. Neveikė nei saulė, nei lietus.

Iš viso tinkuota trim sluoksniais, padėtas vadinamasis pamušalas. Samdė tinkuotojus. Į tą pamušalą, į tą tinką dėjau tarpinį sluoksnį iš sumaltų plytų, kad būtų atskirta nuo betono. O maltų plytų gavau, kai dirbau aerouoste. Tinkuotojai sakydavo: „Na, čia, kaip su akmeniu dirbi“. O aš eidavau šalia ir duobeles lygindavau. „Tu ką čia, – sako, – kaip vaistinėje dirbi, na, ateisim pažiūrėt, kai baigsi“. O po to pati tinkuoju. Pirma vieną sluoksnelį sudrėkinu, užsikeliu ant pastolių vandens kibirus, po to tinką maišau ir tais įrankiais užtinkuoju, lieka baltas baltas paviršius. Paskui nuo kartono – natūralaus dydžio piešinio, kurį priėmė Meno taryba, atvažiavusi iš Vilniaus, – nusiimu ant peršviečiamos kalkės tiktai liniją ir įspaudžiu su teptuko galu ar mediniu pagaliuku, kurį iki šiol išsilaikiau, griovelį į tą šlapią tinką. Lieka tik griovelis, darau ir turiu galvoti, kaip bus pabaigoje, svarbu, kur paspausti. Užtat darbas natūralaus dydžio, viskas sumodeliuota, portretai ir taip toliau. Metraštininką pozavo Rimantas Tomas Buivydas. Moterį – aktorė

Fausta Laurinaitytė. Pasinaudojau natūraliais portretais. Figūra, vaizduojama iš nugaros, būtų lyg ir pati biblioteka. O prie žemės – visi žinomi kultūros paminklai. Ir Babelio bokštas prie Simono Daukanto. Ir Gugenheimo muziejus, ir netgi Tarybų Sąjungos vėliava... Bet kai restauravau, pakeičiau į trispalvę. Labai džiaugiausi.

O kai freską kūrėt, ar kas nors Jums pagelbėjo?

Padėjo buvęs vyras ir bendradarbis Bonaventūras Šaltis. Smėlį per parketą

pernešė. Nes smėlį pats sijoji, kalkes pats koši ir tinką pats maišai. Vandenį nešiojausi per visą fojė. Biblioteka buvo visa nutipenta baltai, ne taip, kaip tada, kai restauravau. Tuomet buvo ir lininė užuolaida, tautiniais motyvais, labai graži. Už tos sienos ir dirbau. Biblioteka irgi dirbo ir skaitykla taip pat. Ir niekas dėl mano pėdų nieko nesakė.

O kaip su autoryste? Viename šaltinyje

radau, kad Jūs autorė, o kitur... ...kad bendraautoris Dobkevičius?

Freskos fragmentas.

Restauruoti yra daug sunkiau. Naują darbą padaryti lengviau. Freskoje buvo išbadytos dvi skylės. Tai kaip reikėjo tinkuoti? O aptaškyti negaliu. Pasidariau pati medinius įrankius, nusišlifavau mažučiukus. Jei šalia užtėkši tinko, pabals, baigta, nenukrapštysi. Na, ir įtinkavau į tas skyles šiaip taip. Buvo žiauriai suniokota pakraštėliuose, aš turiu nuotraukas. Įtinkuoti buvo sunku, tai juvelyro darbas. Praktiškai tokių freskų niekas nerestauruoja. Net mano kursiokas restauratorius, kuris Vilniuj restauruoja bažnyčias, sakė: „Tu nepadarysi“. Aš sakiau, padarysiu. Pasidariau mažus įrankėlius, mažas menteles, su didelėm nepatinkuosi. Vilius Puronas padėjo apipjauti mažesnio dydžio menteles, kelnėmis vadinamas. Daugiau niekas nepadėjo.

Taip.

Tada, kai dirbdavome per Vilniaus dailės kombinatą, būdavo, mažiau atskaičiuoja, jeigu du dirba. Čia grynas formalizmas toksai. Tai – mano projektas. Tiktai, kad jis [Povilas Dobkevičius] nufotografavo tą Puškiną, na, tas skulptūras. Bent tą surado. Ir sakiau jam,

kad neįrašysiu į bendraautorius, jei nepadarys to užrašo, to šrifto, na, ten, kur po laiptais yra. Šiaip tai, ne pagalbininkas. Jis tos technologijos neišmano, jis vitražistas.

Jūsų sukurtos freskos pavadinimas „Metraštininkas“?

Tikrai taip.

Yra šaltinis, kuriame rašoma, kad

„Menininkai“.

Menininkai? Tikrai ne. Iš menininkų freskoje yra tik Čiurlionis. Dar Rodeno mąstytojas, jei plačiau imtume. Čia daugiau literatūros

veikėjai. Ir Simonas Daukantas, ir pats Metraštininkas, galima laikyti kaip revolute. Kai atvažiavo Vilniaus meno taryba, jos pirmininkas sako: „Kodėl nesiklaupiat?“

Paplojo (nusijuokia). Aš šį bei tą freskoj paryškinau. Ant žemės ten lyg žaltys, nes kaip Kristus pasakė, kai aš grįšiu į žemę, ar berasiu dar žmonių tikėjimą...

O priekyje – skulptūra, angelas su nudaužtu sparnu rodo į viršų. Jis mano pačios sukurtas. Skulptūra iš niekur nenukopijuota.

Freskos fragmentas.

39

Sakoma, kad menas turi kelti jausmus. Žinoma, Jūsų freska vien savo dydžiu daro įspūdį. Kaip Jūs pati po daugelio metų vertinate savo darbą?

Menas ne tik jausmus turi kelti. Menas turi turėti ir paslaptį. Tai pranešimas ateičiai. Pranešimas žmogaus pasąmonei. Jausmai ateina, jausmai išblėsta. Čia tik tarybiniais laikais būdavo, kad menas – „jausmais ataustas visuomenės atspindys“. Visada turi būti kažkas užkoduota. Aišku, menas turi jaudinti iš karto... Aš pati taip tikrinu: kai nueinu į parodą, jeigu širdy pajuntu skausmą, jei sudrebina ir negaliu pasakyti, kodėl, tada, vadinasi, kažkas yra...

Na, kas ten dar yra freskoje? Akmenukai, paminklas žolei horizonte. Praeitis – aukštai su arka. Na, čia mano grynai sugalvota. Tam, kad žmonės susimąstytų. Kaip minėjau, ta figūra, vaizduojama iš nugaros, – tai pati biblioteka, kuri stebi, kuri saugo kultūrą. Suprantate, stebi pasaulį. Ji žiūri į metraštininką, kuris laiko knygą. Kaip Šventam Rašte pasakyta, kas bus įrašytas į avinėlio knygą, užantspauduota. Čia taikyta į žmogaus vidų, į sąžinę. Ir ten, freskoje, Žemė juk mažutė, tik po kojomis. Kaip Šventam Rašte pasakyta, aš žemę tau paklosiu po kojom. Man jau tada rūpėjo Žemės likimas. Dabar tik labiau ekologija susirūpinta. Mažutė Žemė visatoje... Freskos viršuje ta juosta – kiti pasauliai. Visata yra begalinė.

Galbūt dabar kitaip padaryčiau... nežinau... nors nėra prie ko prikibti. Aš labai patenkinta.

Ar ilgai reikėjo ieškoti temos?

Labai sunku man buvo, labai. Eini ir galvoji, ką daryti, vėl, vėl, vėl... Norėjosi kažko siurrealistiško. Na, kažkas siurrealistiško ir yra. Tie horizontai... Nepasakyčiau, kad būčiau labai patenkinta. Galbūt dabar ir kitaip daryčiau, gal ir laisviau. Sakysim, Vilniuje freska „Jaunystė“ yra daugiau su polėkiu. Čia poezijos mažiau, bet biblioteka – objektas rimtas.

Aš pati bibliotekoj sėdėdavau ir skaitydavau, ką reikia ir ko nereikia, ką suprantu ir ko nesuprantu (nusijuokia). Juk bibliotekose viskas saugoma, yra archyvai.

O kultūra nesaugoma, kiek kūrinių sunaikinta...

Nors sukurti juos sunku?

Taip. Pamenu, kaip užsitinkuoju gabalėlį virš to metraštininko ir tinkuoju pagal galvą, pagal

linijas, nes kitaip matytųsi sujungimai. Dariau po mažą plotelį. Portretą dariau visą parą. O juk kažkas turi palaikyti ir tą kalkę. Ko nors paprašai. Padėjėjų studentų būdavo, bibliotekos skaitytojų. O Pedagoginiame institute turėjau draugę, ji netoli bibliotekos gyveno, ateidavo padėti. Sakė: „Dabar žinau, koks kankinimo būdas yra laikyti į viršų pakeltas rankas“. O pati juk visą laiką iškeltom rankom dirbau (nusijuokia). Buvo sunku, bet įpranti. Akis susigadini, nes įtemptai žiūri visą laiką. Daugiausia esu išdirbusi 26 valandas be pertraukos.

Aišku, šiandien tokių užsakymų, tokių

darbų niekas nedaro...

Niekas nedaro, ir vyrai nedaro. Man viena menotyrininkė skambino ir klausė, kodėl vyrai nepasirenka tokios profesijos? Kantrybės jie neturi. Moterys iščiūčiuoja vaiką, o vyrai kantrybės neturi. Tai yra daugiau nei juvelyro darbas. Labai didelė psichologinė įtampa. Ne taip padėsi potėpį, ir viskas. Dirbi kaip su akvarele ant balto popieriaus. Susigers, baigta, turi išskust viską ir tinkuoti iš naujo. Visos dienos darbas nueina šuniui ant uodegos.

Sakėte, daug skaitote. O kūryba? Ką šiandien kuriate?

Šiek tiek ant mažo formato paišau. Neturiu dirbtuvės, neturiu sąlygų, jokių užsakymų. Dar kol jėgų buvo, labai norėjau. Bet ir sveikata nėra gera, man jau per septyniasdešimt. Mano stuburas sulūžęs, ganėtinai pavažiavęs į šonus. Sveikata sugadinta nuo tokio darbo. Bet kada dirbi, dvasia šaukia. Nebijai užlipti, aukščio nebebijai. Taip, kaip alpinistas lipdamas į Everestą. Vitkauskas sakė: „Tiesiog kalnas laiko“. Juk nedėsi visą laiką aukso kiaušinių (nusijuokia). Juk eiliniam darbe žmogus išeina į pensiją. O aš dirbau dvigubai – ir Pedagoginiame institute, ir šis darbas, ir vaikas. Miegodavau maksimum keturias valandas. Buvo tokia didelė įtampa, kad jokio pasitenkinimo darbą padarius nebuvo.

Bet dabar galime pasidžiaugti Jūsų darbu. Bibliotekos ypatingesni renginiai vyksta prie Jūsų sukurtos freskos...

Taip, žinot, man paskambinęs aktorius Vladas Baranauskas irgi sakė, kad kažkoks spektaklis ten vyko. Apskritai, su aktoriais bendravau, nes šalia teatras. Tai sako: „Oi, tu pati nesupranti, ką tu padarei.“ Tai kada man pasakė? Po keturiasdešimties metų. Juk niekas nesidomi. Ir patys dailininkai nesidomi, vieni kitų darbų nežino. Dabar niekas tokių diplominių nebedaro. Padaro darbelių 2 x 2 metrų ir dar mažesnių.

Tai Jums mažų formatų kūriniai nelabai prie širdies?

O, Dieve, aš svajojau daryti. Visuomet svajojau kurti kur nors Bažnyčioj. Bet kur gausi užsakymų? Dabar padariau projektą, bet sveikatos nėra. Bandysiu padaryti vasarą. Lauke gali daryti tik vasarą. Tai asmeninis susitarimas su kunigu.

Linkiu įgyvendinti šitą idėją. Daug jėgų Jums, sveikatos.

Na, labai norėčiau. Kai susikaupi, padarai daugiau, nei jėgos leidžia, bet po to būna atoslūgis (nusijuokia).

O dabar geriu kavą ir skaitau knygas. Kai pradedu, negaliu baigti iki šešių, septynių ryto. Tiesiog priklausomybė nuo knygų.