IŠ SAUGYKLOS LOBYNO Žydų kultūros pėdsakai senųjų spaudinių fonde Nijolia Kasparavičienė

ŠAVB senųjų leidinių fondas.

Žydų kultūros pėdsakai senųjų spaudinių fonde

2020-uosius LR Seimas paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Istoriniai šaltiniai liudija, kad žydų Lietuvoje būta dar iki XIV amžiaus. Žydų gyvenimas Lietuvoje yra neatskiriama mūsų istorijos, kultūros, ekonomikos dalis. Atsižvelgiant į tai, nutarta žydų

kultūros pėdsakų paieškoti bibliotekos senųjų spaudinių fonde. Žurnalo skaitytojams pristatome bibliotekoje saugomus iki 1940 metų išleistus žydų autorių kūrinius ir leidinius apie žydų kūrybą, istoriją, kultūrą. Įdomios informacijos suteikia ir knygose esantys knygų nuosavybės ženklai.

Leidyba

Šiauliuose pirmąją spaustuvę 1857 m. įsteigė Faivušas Leivandas. Ilgesnį ar trumpesnį laiką iki 1940 m. mieste veikė apie 20 spaustuvių, kurių leidybinė produkcija buvo gana įvairi. Bibliotekos fonduose saugoma žydų spaustuvininkų Isako Fridmano (Lietuvos miestai: didesnių Lietuvos miestų – Vilniaus,

Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio – bendri istorijos bruožai, 1929), Isako Brevdos (Jasiukaitis K. Ant bulvaro; Pamoka; Dvarininkas Tauginas; Tėvas; Šaudyklė; Kunigėlis, 1914; Jovaras. Jausmų kibirkštėlės, 1908; Naruševičius J. Prižadėkime negerti alkoolio, 1915) leistų knygų. medį nuperka ir jame iškala paslaptingą įrašą, kurio niekas nesugeba išaiškinti. Prasideda žudiko paieškos...

Grožinė literatūra

Bibliotekos senųjų spaudinių fonde saugomas 1938 metų žydų visuomeninės minties iliustruoto savaitraščio „Apžvalga“ leidinys – „Žydų rašytojų apysakos“. Knygoje pateikiami Genriko Zimano į lietuvių kalbą versti penkių autorių – Izaoko Leibušo Pereco, Avromo Reizeno, Zalmano Šneuro, Šolem Aleichemo, E. Šteinbargo – kūriniai.

Annettės von Droste-Hülshoff knygos „Žydų medis: kalnuotosios Vestfalijos buities paveikslas“ (1939) viršelis.

Įvairus žydo paveikslas piešiamas lietuvių autorių kūriniuose. Šmaikštus Faibčikas Antano Vilkutaičio komedijoje „Amerika pirtyje“ (1895), apsukrūs žydai Motiejaus Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelėje“ (1902), vargšas ir skriaudžiamas žydelis Kušlius Vinco Krėvės apysakoje „Silkės“ (Šiaudinėj pastogėj, 1940).

1938 metų žydų visuomeninės minties iliustruoto savaitraščio „Apžvalga“ leidinys „Žydų rašytojų apysakos“.

Įdomi ir kitų tautų literatūra, kurioje rašoma apie žydus. Vokiečių kilmės rašytojos Annettės von Droste-Hülshoff (1797–1848) novelėje „Žydų medis: kalnuotosios Vestfalijos buities paveikslas“ (1939) pasakojama, kaip po vienu skroblu nužudomas žydas. Jo tautiečiai tą

Literatūros mokslas

Išsamias žydų literatūros apžvalgas pateikia Nachmanas Šapira (1894–1943). N. Šapira buvo tarpukario Kauno vyriausiojo rabino sūnus. Vienos universitete studijavo semitologiją. Vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Semitologijos katedrai. Žymus žydų literatūros istorikas, hebrajų kalbos ir literatūros hebrajų kalba tyrinėtojas. Domėjosi

žydų ir lietuvių literatūros ryšiais. Su šeima nužudytas Kauno IX forte.

Fonde saugomos trys N. Šapiros knygos ir du straipsniai, skelbti leidinyje „Darbai ir dienos“. Vilniui vaduoti sąjunga, leisdama N. Šapiros knygą „Vilnius naujojoj žydų poezijoj“ (1935), kėlė keletą tikslų. Norėta atkreipti skaitančios visuomenės dėmesį į mažai žinomą žydų poeziją ir joje apdainuojamą Vilnių, įsitikinti, kad Lietuva brangi ne tik lietuviams, bet ir čia gyvenantiems žydams. Siekta stiprinti lietuvių ir žydų santykius, įtraukti juos į Vilniui vaduoti sąjungos veiklą, o pačius žydus skatinti skaityti lietuviškai tai, ką rašo jų kraštiečiai.

Humanitarinių mokslų fakulteto leidinyje „Naujosios žydų literatūros metmenys“ (1938) apžvelgiama žydų literatūra nuo XVIII a. II pusės. Pateikta įvairių srovių, stilių, žanrų kelių dešimčių autorių kūrybos apžvalga. Trumpai supažindinama ir su žydų literatūra Lietuvoje.

Knygoje „Kaunietis A. Mapu: jo gyvenimas ir kūryba“ (1928) N. Šapira pateikia žydų rašytojo, moderniojo hebrajų romano pradininko Abraomo Mapu (1808–1867) biografiją ir aptaria jo kūrybą. A. Mapu gimė Kaune neturtingo religijos mokytojo Kušelio Mapu šeimoje. Nuo trylikos metų savarankiškai studijavo Talmudą, mokėsi lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų. Anksti buvo priverstas rūpintis šeimos išlaikymu. A. Mapu vaikus namuose mokė įvairiose Lietuvos vietose. 1848–1867 metais dirbo Kauno berniukų gimnazijoje.

Skyriuje „Lietuvos atgarsiai Mapu kūryboje“ N. Šapira įžvelgia didelę gamtos įtaką rašytojo kūrybai: „nenuostabu, kad visi jo gamtos reginiai lietuviškais bruožais piešti. Mapu, vaizduodamasis kitus kraštus, mato ten Lietuvos gamtą“ (p. 73).

Žymiai daugiau Lietuvos gamtos vaizdų yra Leibos Neiduso kūryboje. Leidinyje „Darbai

ir dienos“ (1931, nr. 2, p. 1–101) publikuotas

N. Šapiros straipsnis „Lietuva L. Neiduso kūryboje“. L. Neidusas (1890–1918) gimė Gardine. Mokėsi Gardine, Baltstogėje, Vilniuje. Anksti pradėjo rašyti. Daug skaitė, labiausiai domėjosi įvairių tautų poezija. Rašė hebrajų, rusų kalbomis, vertė iš prancūzų kalbos. Kūrybą spausdino įvairiuose periodiniuose leidiniuose. 1915 m. išleido savo poezijos rinkinį „Lirik“ („Lyrika“). Straipsnyje apie L. Neiduso kūrybą išskirtos tokios temos: Tėvynė ir dainius, Lietuvos gamta, Nemunas ir Nėris, Lietuvos kaimas, miestas ir miestelis, Lietuvos žmonės. 1928–1937 m. Kaune veikė M. Biržiškos įkurta Lietuvių ir žydų kultūrinio bendravimo draugija. Draugija siekė glaudesnio Lietuvos žydų ir lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo, rengė viešas nemokamas paskaitas, įvairius susitikimus. Viena iš draugijoje skaitytų N. Šapiros paskaitų „Lietuvos reikšmė naujajai žydų literatūrai“ spausdinama leidinyje „Darbai ir dienos“ (1934, nr. 3, p. 97–129). Straipsnyje apžvelgiamas naujasis žydų kultūrinis sąjūdis, jo reikšmė literatūrai. Išskirta kelios dešimtys žydų rašytojų, vienaip ar kitaip apdainuojančių Lietuvą, labai trumpai apibūdinti jų kūrybos ypatumai.

Istorija 1923 m. Kaune išleista knyga „Žydai Lietuvoje: bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV–XIX amž.“ Knygos autorius ir

leidėjas Augustinas Janulaitis prakalboje rašo, kad „Lietuvos žydų istorija – visai naujas mūsų raštijoj dalykas. Apie žydus daugiau buvo rašyta rusų ir lenkų kalbomis, bet ir tenai nėra visos jų istorijos, o yra gana daug monografijų įvairioms gadynėms ar dalykams iš žydų gyvenimo nušviesti.“ Knygą sudaro 21 skyrius. Pradedama žydų apsigyvenimu Lietuvoje XIV amžiuje ir baigiama 1863–1864 metų sukilimu.

1923 m. Kaune išleistos knygos „Žydai Lietuvoje: bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV–XIX amž.“ viršelis. Autorius ir leidėjas – Augustinas Janulaitis.

Švietimas

Tautinių mažumų švietimo raidoje žydų mokykloms tenka išskirtinė vieta. Žydai turėjo daugiau mokyklų, nei latviai, lenkai, baltarusiai kartu paėmus. Žydų mokyklos buvo kelių pakraipų. Tai lėmė kalbų ir religingumo skirtumai.

Apie įvairiose Lietuvos vietose veikusias žydų mokyklas byloja bibliotekos knygose esantys antspaudai. Knygos antspaudas – vienas iš knygos nuosavybės ženklų – suteikia tam tikros informacijos: nurodo buvusį knygos savininką ar savininkus, byloja apie veikusias bibliotekas. Fonde saugomos penkios knygos su skirtingais žydų mokyklų antspaudais. Neįrėmintas dviejų eilučių antspaudas Šiaulių Žydų Privatinė / GIMNAZIJA, ovalus įrėmintas ir stačiakampis neįrėmintas 5 eilučių antspaudai hebrajų kalba (Hamsun K. Ties karalijos anga, 1922; Orlovskis S. Vaikams apsakytas Dikenso gyvenimas, 1924). Apvalus antspaudas Salantų Žydų Pradžios Mokykla su Vyčiu viduryje (Giedrius A. Šlubys, 1934), apvalus Panevėžio Žydų Gimnazijos Mokinių Biblioteka su tekstu hebrajų kalba viduryje ir stačiakampis įrėmintas 4 eilučių hebrajų kalba antspaudas (Čižovas E. Nuo skalos iki elektros, 1921). Ovalus dantytas Žydų Gimnazijos Biblioteka Tauragėje ir hebrajų kalba antspaudas (Lietuvos keliavimo sąjungos jaunimo kelionių globos komitetų ir keliautojų bičiulių sąrašas 1939 m., [1939]).

Čia trumpai apžvelgtas viename bibliotekos fondų saugomas žydų kultūrinis palikimas. Žydų kultūros pėdsakai giliai įsirėžę senuosiuose leidiniuose: grožinėje ir mokslinėje literatūroje, istorijos veikaluose. Daug to meto leidyklų buvo įsteigta būtent žydų spaustuvininkų ir žydų indėlis į Lietuvos kultūrą, istoriją, švietimą yra nenuginčijamas ir svarus. O didėjant atstumui tarp praeities ir dabarties, bibliotekoje saugomi leidiniai tampa mūsų kultūros paveldo dalimi, popieriuje išsaugota atmintimi, kurios nevalia pamiršti.

Nijolia Kasparavičienė