Eksperimentuojant juo, gaunama plastiška forma kuri tarsi „subėga“ į kompozicijos centrą. Tai tarsi sprogimas, kuris įvyksta iš pagrindinio kertinio taško, jį apsupa ir sukuria aplink jį plastišką formą (žr. 43 pav.).
44 pav. Meninis eksperimentas. Autorės nuotrauka
Pamėginta pagrindinį šviesos šaltinį uždengti centrinėje dalyje, arba palikti atvirą. Kai jis yra uždaras, tai gaunasi tarsi labai aktyvus pastato branduolys, kuris yra uždaras ir priklauso pastatui kaip jo šerdis. Kuomet jis yra atviras, šviesa sklinda į išorę, sukurdama ryšį su aplinkinėmis jėgomis (žr. 44 pav.). Antru atveju, principus atspindėti kompozicijoje bandoma sutelkiant dėmesį į tris pagrindinius klasterius – protas, kūnas, dvasia. Kaip išsigryninta teorinėje dalyje, kiekvienam iš jų būdingos tam tikros funkcijos. Bandoma jas visas padaryti kaip atskirus tūrius, bet sujungti šviesa (funkciniu, vizualiniu ryšiu) arba sujungti gamtiniais elementais, šiuo atveju, tinklu (žr. 45 pav.).
49
