PLŪDURIUOJANTYS NAMAI – VIENIEMS PROBLEMŲ SPRENDIMAS, KITIEMS NEPIGI PRAMOGA

Namai ant vandens – Europoje gana populiarus sprendimas. Lietuvoje – vis dar naujovė, kaimyninėse šalyse (Lenkijoje ar Latvijoje) – taip pat. Tiesa, lenkai džiaugiasi, kad tokių namų vis dažniau atsiranda jų šalies uostuose, stovinčio vandens telkiniuose, kad tarp šių namų projektų nemažai lenkiškų. Namas ant vandens gana patraukli alternatyva klasikiniam būstui jau vien dėl to, kad nereikia pirkti žemės sklypo, be to, tai galimybė prisijungti prie tam tikros išskirtinės bendruomenės, gyventi visiškai kitokioje aplinkoje.

Ar atsiras namų ant vandens Lietuvoje? Pažvelkime, kas ir kodėl daroma pasaulyje ir kokia situacija mūsų šalyje.

Namai ant vandens – olandiškas būsto trūkumo sprendimas

Kylant vandenyno lygiui, augant būsto trūkumo problemai, didėja susidomėjimas plūduriuojančiais namais. Tai būdinga toms šalims, kurios turi daug vandens ir mažai sausumos, kur kylantis vandenyno lygis greitu laiku gali užtvindyti nemažus sausumos plotus. Geriausias pavyzdys – Nyderlandai, kurių plotas trečdaliu mažesnis nei Lietuvos, o gyventojų skaičius 6,5 kartų didesnis. Nyderlandai išvagoti kanalų, turi daug įlankų, įspūdinga Valo upės delta, o nemaža sausumos dalis yra žemiau jūros lygio. Šiuo metu Amsterdamo kanaluose yra beveik 3000 oficialiai įregistruotų tradicinių gyvenamųjų laivų ir ši sena olandų tradicija bei naujai atsiradusios plūduriuojančių namų bendruomenės įkvepia Nyderlandų architektus įgyvendinti platesnio užmojo projektus tokiose šalyse kaip Prancūzijos Polinezija, Maldyvai, kur kylantis vanduo gali užlieti nemažai teritorijų.

Amsterdamo plūduriuojančių namų bendruomenės „Schoonschips“ gyventojai sako, kad įsikurti ant vandens netgi saugiau nei šalia jo. Žmonių teigimu, potvynis prie vertikalių polių pritvirtintus jų būstus tik kilnoja aukštyn žemyn, o sausumoje esančius namus užlieja. Pasak jų, plūduriuojantys kvartalai yra vaizdingas apsisaugojimo nuo potvynių eksperimentas, leidžiantis pakrančių bendruomenėms suprasti, kaip geriau atlaikyti klimato kaitos sukeltus kataklizmus.

Mažai žemės turinčiuose, bet tankiai apgyvendintuose Nyderlanduose plūduriuojančių namų paklausa auga. Kadangi vis daugiau žmonių nori statyti namus ant vandens, šalies valdžia stengiasi atnaujinti teritorijų planavimo, statybos įstatymus ir kitus teisės aktus, kad tokių būstų statyba būtų paprastesnė ir spartesnė. Amsterdamo savivaldybė suinteresuota plėsti plūduriuojančių namų bendruomenes, nes tai daugiafunkcis erdvės išnaudojimas ir tvarus kelias į priekį.

Per pastarąjį dešimtmetį Nyderlanduose atsiradę plūduriuojantys namai tapo gerais tokio būsto koncepcijos pavyzdžiais, įkvėpusiais didesnio masto projektus. Nenuostabu, kad daugeliui jų vadovauja Nyderlandų inžinieriai, o patys projektai vystomi ne tik Europos šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje), bet ir tokiose tolimose vietose kaip Prancūzijos Polinezija, Maldyvai. Nyderlandų inžinieriai plūduriuojančias salas – gyvenvietes siūlo įrengti ir Baltijos jūroje. Pasak jų, užuot laikius vandenį tik priešu, į jį reikia žiūrėti kaip į galimybę.

Plūduriuojantys kvartalai, biurai, pramogų erdvės

Nyderlandų bendrovės „Space&Matter“ suprojektuotą „Schoonschip“ gyvenvietę sudaro 30 namų, plūduriuojančių buvusios industrinės teritorijos kanale. Kvartalas yra netoli Amsterdamo centro, kurį „Schoonschip“ gyventojai pasiekia keltu. Šios bendruomenės nariai dalijasi beveik viskuo: dviračiais, automobiliais ir net iš vietos ūkininkų perkamu maistu. Kiekvienas namas turi savo šilumos siurblį, o maždaug trečdalį namo stogo dengia saulės kolektoriai. Energijos perteklių gyventojai parduoda vieni kitiems arba elektros tinklams.

Didžiausiame Europos uoste Roterdame, kur didesnė sausumos dalis yra žemiau jūros lygio, galima pamatyti didžiausią pasaulyje plaukiojantį biurų pastatą, taip pat plaukiojančią fermą, kurioje karves melžia robotai, o fermos pieno produktai pristatomi į vietos parduotuves. Nuo 2010 m., kai Roterdamo uoste buvo atidaryta plūduriuojanti susitikimų ir renginių erdvė, miestas sparčiai vysto panašius projektus, o miesto vadovai plūduriuojančius pastatus vadina puikia prisitaikymo prie klimato kaitos galimybe.

Nyderlandų technologijų bendrovė „Blue21“, daugiausia dėmesio skirianti plūduriuojantiems pastatams, šiuo metu rengia plūduriuojančių salų Baltijos jūros Suomijos įlankoje projektą, kuriame numatoma apgyvendinti 50 000 žmonių ir kuris būtų sujungtas su dar vienu ambicingu projektu – povandeniniu geležinkelio tuneliu Helsinkis–Talinas.

Nyderlandų architektų studija „Waterstudio“ vysto plūduriuojančios gyvenvietės projektą Maldyvuose, kur 80 proc. šalies teritorijos yra žemiau jūros lygio. Gyvenvietėje galės įsikurti 20 000 žmonių, o jos oro vėsinimo sistema naudos šaltą jūros gelmių vandenį.

Pamatas – balastas ir lengvas viršus

Nyderlandų projektuotojų teigimu, plūduriuojantį namą galima pastatyti bet kurioje pakrantėje, o būdamas vandens paviršiuje jis susidoroja su kylančiu vandens lygiu, lietaus sukeltais potvyniais, bangavimu. Skirtingai nei gyvenamieji laivai, kuriais galima perplaukti (arba kurie gali būti nutempti) iš vienos vietos į kitą, plūduriuojantys namai yra susieti su konkrečia vieta (dažnai panaudojant vertikalius stulpus – kreipiančiąsias).

Savo konstrukcija jie panašūs į krante statomus namus, tačiau apatinėje pamato dalyje jie turi betoninį balastą, užtikrinantį plūduriuojančiam namui didesnį stabilumą. Viršutinė dalis įprastai yra surenkama iš gamyklose pagamintų lengvų, dažniausiai medienos, plieno ir stiklo konstrukcijų.

Studijos „Waterstudio“ įkūrėjas Koenas Olthuisas teigia, kad plūduriuojantys namai nėra technologiškai sudėtingos konstrukcijos. Jo projektuojamus namus stabilizuoja maždaug į 65 m gylį žemėje įkasti vertikalūs poliai – kreipiančiosios ir juose sumontuotos amortizuojančios sistemos, mažinančios bangų poveikį. Kai vanduo pakyla, pakyla ir namai, kai nuslūgsta, nusileidžia ir šie. 300 plūduriuojančių namų, biurų, mokyklų ir sveikatos priežiūros centrų suprojektavęs K. Olthuisas pažymi, kad tokie namai gali iš esmės pakeisti pajūrio miestus.

Plūduriuojančio namo pamatas –ant vandens pastatą laikančioji dalis, todėl jis turi būti pakankamai lengvas.

Skirtingai nei įprasti, ant kieto pagrindo statomi namai, namas ant vandens turi paklusti Archimedo dėsniui, kaip ir viskas, kas plūduriuoja. Tačiau tokie namai kelia nemažai iššūkių. Stiprūs vėjai, bangos ir net praplaukiantys dideli laivai gali išjudinti pastatus. Nemažai „Schoonschips“ bendruomenės gyventojų sako, kad iš pradžių tai glumina, kai kuriuos net pykina, bet vėliau prie to priprantama. Plūduriuojantiems namams taip pat reikia papildomos infrastruktūros ir darbų, kad būtų galima prisijungti prie elektros (nepaisant to, kad jie aprūpinti saulės ar vėjo elektrinėmis) ir nuotekų tinklų, o tam reikia specialių sūriam vandeniui atsparių vamzdžių, siurblių ir kitos įrangos.

Plūduriuojančio namo pamatas – ant vandens pastatą laikančioji dalis, todėl jis turi būti gana lengvas, kad užtikrintų reikiamą plūdrumą, bet kartu tvirtas ir standus, be to, ilgaamžis, atsparus oro ir vandens poveikiui. Nors konstruojant pamatą siekiama didesnio plūdrumo, jo apačioje įrengiamas sunkinantis balastas, užtikrinantis didesnį stabilumą banguojant.Dažnai plūduriuojantiems namams parenkama betoninių pontonų konstrukcija – saugi, stabili ir atspari bet kokioms klimato sąlygoms, gerai atlaikanti ledo spaudimą, atspari ugniai ir nereikalaujanti priežiūros.

Kad plūduriuojantis namas netaptų laivu ir jo nereikėtų prie krantinės švartuoti lynais ar naudoti inkarų, pamato vietą fiksuoja poliai. Pamatas gali judėti polių atžvilgiu, bet tik vertikalia kryptimi. Paprastai pamatas yra modulinė sistema, kurią sudaro keli kubo ar stačiakampio gretasienio formos moduliai (pavyzdžiui, 2,5 x 8 m dydžio), juos sujungiant galima gauti reikiamą pamato formą ir plotą.

Pamato konstrukcija nesudėtinga, tačiau šiuo metu intensyviai ieškoma tiek naujų medžiagų, tiek konstruktyvo sprendimų, kad plūduriuojančio pamato gamybos ir eksploatacijos poveikis aplinkai būtų kuo mažiau kenksmingas.

Danai siūlo tvarią modulinę sistemą

Danų architektų studija MAST („Maritime Architecture Studio“) sukūrė prie įvairių sąlygų prisitaikančią plūduriuojančią sistemą „Land on Water“, ant kurios būtų montuojami gyvenamieji namai, įkuriamos

Mast

MAST numatė daug įvairių modulių kombinacijų – individualiems namams, prieplaukoms, viešosioms erdvėms. Visi jie gali būti sujungti į gyvenvietę ir suformuoti didelę plūduriuojančią salą.

viešosios erdvės, auginami daržai. Kartu su „Rhomberg Group“ ir „Fragile“ inžinieriais MAST specialistai pasiūlė vandens užstatymo koncepciją, o pagrindinis tikslas –sukurti tvarią, aplinkai draugišką sistemą.

Plūduriuojanti sistema būtų modulinė, galėtų įgauti įvairių formų, tačiau jos karkasas būtų gaminamas ne iš betono ar plieno, o iš sustiprinto perdirbto, plūdraus plastiko. Planuojamos konstrukcinės medžiagos yra gana stiprios, kad išlaikytų namo konstrukcijas ir visą infrastruktūrą. Pasak MAST architektų, dabartiniai rinkoje esantys sprendiniai, įskaitant polistirenu užpildytus betoninius plūduriuojančių namų pamatus ar plastikinius pontonus, nėra tvarūs ir lankstūs, o štai „Land on Water“ projektas – tvarus, lankstus, universalus, siūlantis daugiau galimybių. Bet kuris MAST modulis gali būti konstruojamas pagal poreikius, be to, architektai siūlo tokią sistemą, kuri pati prisitaikytų prie kintančio modulį slegiančio svorio. MAST numatė daug įvairių modulių kombinacijų – individualiems namams, prieplaukoms, viešosioms erdvėms. Visi jie gali būti sujungti į gyvenvietę ir suformuoti didelę plūduriuojančią salą. Ši kūrybiška vizija leidžia vystyti originalius ir patrauklius projektus, o patys struktūriniai moduliai yra itin lengvai konstruojami ir transportuojami. Be to, projekto autorių teigimu, labai svarbu, kaip tokie statiniai veikia aplinką, ekosistemas. Pasak jų, dabartiniuose sprendimuose naudojamos plieninės ar betoninės plūduriuojančių namų pamato konstrukcijos dažniausiai yra apdorojamos toksiškomis apsauginėmis dangomis, o MAST siūlymas ne tik leistų išvengti toksiškų medžiagų, bet ir sukurtų palankią aplinką įvairiems vėžiagyviams, žuvims, moliuskams ir jūrų dumbliams.

Plūduriuojantys namai Lietuvoje. Situacijos apžvalga

Nors Lietuvoje plėtojamas projektas „Svencelės salos“ vadinamas miestu ant vandens, realiai jis yra dirbtinėse salose įkurta gyvenvietė. Jos namus supa unikali kanalų sistema, tačiau tai nėra plūduriuojančių namų bendruomenė. Šio projekto išskirtinumas – naujai išplėtota kanalų sistema, bet ne plūdrumas, tad jo lyginimas su Nyderlandų plūduriuojančių namų projektais yra klaidinantis.

Kalbant apie galimybę Lietuvoje statyti namus ant vandens, reikėtų žinoti, kad turime Lietuvos Respublikos vandens įstatymą, kuriame aiškiai pasakyta, jog vandens telkiniuose gali būti statinių, skirtų telkinio vandens stebėsenai, apsaugai, inžinerinės infrastruktūros plėtrai, hidroenergetikai, laivybai. Taigi apie gyvenamųjų namų statybą nekalbama.

Yra teisės aktas, reglamentuojantis laikinų, nesudėtingų statinių statybą ant vandens, tačiau jame kalbama apie lieptų, jachtų ir valčių elingų, laikinų sporto paskirties objektų, skirtų vandens sportui ir pramogoms organizuoti, įrengimą.

Lietuvoje įstatymų bazė plūduriuojančių namų statybai nepalanki. O kaimyninėje Lenkijoje, kur tokių namų daugėja, kaip ir bendrovių, siūlančių jų įsigyti, situacija panaši – įstatymai plūduriuojančius namus prilygina laivams, o tai jau visiškai kitas statusas. Tad jei Lietuvoje norėsite pastatyti plūduriuojantį namą, teks statyti laivą, kuris bus įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre ir kurio projektavimo bei statybos reikalavimus nustato įgaliotosios laivų klasifikavimo bendrovės.

Svencelės salos" vadinamas miestu ant vandens, realiai jis yra dirbtinėse salose įkurta įvenvietė. Projekto išskirtinumas – naujai išplėtota kanalų sistema, bet ne pastatų plūdrumas.

Antra kliūtis – mūsų vandenų siūlomos galimybės. Nemunas ir Neris, vertinant Europos upių kontekste, yra seklios vidutinio dydžio upės. Jose nėra didelių uostų, tad sunku įsivaizduoti, kur Vilniuje galėtų būti namų ant vandens. Kauno situacija geresnė – dvi upės, Kauno marios, yra uostų, bet realių galimybių (bent jau tokių, kurios būtų vertinamos kaip racionalios) – irgi nematyti. Ne geriau ir Klaipėdoje: nors mūsų uostamiestį supa daug vandens, bet realiai Klaipėdos uostas iš miesto atėmęs visą Kuršių marių pakrantę, miestiečiams palikęs tik siaurą prieigą. Uostas nori plėstis, tad vargu ar jo teritorijoje atsiras laisvų nereikalingų zonų, kur galėtų būti pastatyti plūduriuojantys namai. Namų statyba Baltijos jūroje? Įvertinus rudenines audras, seklią Baltijos pakrantę, suprantama, kad tam reikia labai brangios infrastruktūros – bangolaužių, juosiančių plaukiojančių namų teritoriją, saugančių ją nuo bangų. Lyg ir patraukli būtų Nidos ar Juodkrantės Kuršių marių pakrantė, tačiau ar norėtumėte du mėnesius vasarą gyventi apsupti žydinčio vandens smarvės? Be to, namai ant vandens tokioje vietoje ne visada kels teigiamų emocijų šių kurortų gyventojams ir poilsiautojams. Galima pasvarstyti ir apie kitą Kuršių marių pusę, pavyzdžiui, šalia Svencelės esančią Dreverną, bet tai tik teoriniai pamąstymai. Jei įstatymai leistų, gyvenamųjų plūduriuojančių namų greičiausiai galėtų atsirasti ežeruose. Bet tai būtų labiau rekreacinio, pramoginio pobūdžio statiniai.

Trečia priežastis, kodėl tokių namų idėjų įgyvendinimas Lietuvoje vertinamas skeptiškai, yra demografinė situacija. Žemės turime daug, žmonių mažai, tad gyvename plačiai, tų problemų, su kuriomis susiduria olandai, – nepažįstame. Sėkmingai statome namus ant žemės, nes lietuviams labiau patinka ji nei vanduo, be to, tai racionaliau ir saugiau.