MIESTO PLANAVIMAS: KAIP PATOBULINTI ARTIMĄ APLINKĄ, KAD ŽMOGUS NORIAI LEISTŲ JOJE LAIKĄ?

Artimiausia aplinka – miestas, kuriame gyvename, rajonas, į kurį grįžtame po darbų, ir kvartalas, kuriame stovi namas. Tai turėtų būti vieta, kurioje norėtume leisti laisvalaikį, atsipalaiduoti, gautume visas norimas paslaugas ir reikiamą infrastruktūrą. Tačiau dažnas mūsų ilsėtis važiuoja už miesto, o paslaugas pasiekia tik automobiliu. „Kvartalo ar kaimynystės vystymą, funkcijas, išvaizdą turi įkvėpti ten gyvenantys žmonės ir tos vietos istoriniai sluoksniai“, – sako architektė, architektūros ir urbanistikos studijos „Bluma“ partnerė, KTU docentė Gintarė Kapočiūtė. Kartu su architektūros ir urbanistikos specialistais aptariame dažnas planavimo klaidas, ko reikia, kad leistume laisvalaikį artimoje aplinkoje ir kas yra geras miestas.

PARTNERIAI:

Iki šiol sėkmingiausias

Vilniuje vystytas urbanistinisarchitektūrinis projektas –naujasis Paupio rajonas, pasižymintis kokybiškomis viešosiomis erdvėmis.

Monofunkcio planavimo klaidos

Urbanistas Martynas Marozas teigia, kad šiandienių planavimo problemų ištakos – XX a. viduryje įsigalėjusiame monofunkciame miesto zonavime, kai žmonių darbo vietos buvo griežtai atskiriamos nuo gyvenamųjų. Tuo metu, kai

Vakarų Europoje buvo kalbama apie tokio planavimo trūkumus, Lietuvoje vis dar gaji tokio monofunkcio zonavimo tradicija. „Gyvybingam miestui reikia trijų komponentų: kokybiškos gyvenamosios aplinkos, būstų įvairovės; gerai apmokamos ir įkvepiančios darbo aplinkos; kokybiško laisvalaikio“, – sako urbanistas. Didžioji dalis sostinės miesto rajonų bei kvartalų ir toliau vadovaujasi sovietmečiu įtvirtintais principais. Mieste dominuoja monofunkciai laisvo planavimo kvartalai, tik vietoj žaliųjų erdvių – automobiliai, vis dar nėra pastatų ryšio su gatve, prastai išspręstas viešųjų ir privačių erdvių santykis, trūksta socialinės infrastruktūros, trūksta vietos smulkiajai prekybai ir paslaugoms.

Studijos „Bluma“ partneris Ignas Kazlauskas pažymi, kad monofunkcis miestų planavimas lemia neefektyvų išteklių naudojimą, socialinę izoliaciją ir įvairovės trūkumą mūsų aplinkoje. „Dėl netolygaus vystymosi, miestų rajonuose ir jų kvartaluose dažnai trūksta įvairių reikalingų paslaugų ir infrastruktūros, kuri padėtų pagerinti gyvenimo kokybę ir padarytų šiuos rajonus patrauklesnius gyventi. Norėdami išspręsti šiuos iššūkius, miestų planuotojai turėtų laikytis holistiškesnio ir labiau integruoto požiūrio į miestų planavimą, kuriame būtų atsižvelgiama į socioekonominius ir aplinkosaugos duomenis, paslaugų prieinamumą, suinteresuotųjų šalių poreikius ir skatinti į gyventojus orientuotą plėtrą“, – teigia pašnekovas.

padarytų šiuos rajonus patrauklesnius gyventi. / Studijos

„Bluma“ partneris Ignas Kazlauskas /

Kur klystame?

Kalbėdamas apie Vilnių, M. Marozas sakė, kad jį trikdo miesto drieka (suburbanizacija), – nors Vilnius auga, vystymo potencialas yra santykinai nedidelis. Per metus pastatoma vidutiniškai apie 5–9 tūkst. būstų daugiabučiuose ir iki 2 tūkst. vienbučių ir dvibučių namų – tai maždaug vienas kvartalas 10-čiai tūkst. gyventojų per metus. Tačiau, jo nuomone, problema ta, kad užuot gerai suplanavę ir kokybiškai įrengę vieną kvartalą su visa socialine infrastruktūra, visą plėtros potencialą išmėtome po visą miestą ir vietoj kokybiškai įrengtų penkių gatvių reikia įrengti kokius penkis šimtus – naivu tikėtis, kad miestas kada nors galės sau leisti įrengti tiek infrastruktūros.

„Pusė mūsų miesto yra ištaškyta mažais gabaliukais, kiekvienas statosi savo svajonių vilą vidury laukų, o tai reiškia, kad mažiausiai 50 metų šie naujakuriai gyvens be jokios infrastruktūros ir molynais vežios savo vaikus į darželius ir būrelius“, – sako jis ir pabrėžia, kad pagrindinė problema – padrika urbanistinė plėtra.

Holistinis miesto ar jo dalių planavimas – raktas į kokybišką erdvių vystymą, tačiau vis dar susiduriame su pagrindinėmis problemomis:

• monofunkcis miesto zonavimas;

• neefektyvus išteklių naudojimas;

• padrika urbanistinė plėtra ir urbanistinė drieka;

• nenuoseklus bendruomenės įtraukimas, jos poreikių ignoravimas.

Socialinis tvarumas ir dėmesys bendruomenėms

Kokybiškam erdvių vystymui svarbus ir ekosisteminis požiūris, tvarus vandens valdymas, taip pat būtina nepamiršti socialinio tvarumo. „Apie kokią socialinę atsakomybę galime kalbėti, jei įsikrausčius 10 tūkst. žmonių, iš kurių dažniausiai apie 17 proc. yra vaikai iki 5 metų, nepastatome nei vieno darželio. Po penkių metų pastačius darželį, tiems vaikams jau reikia pradinių mokyklų, o pastačius pradines, jiems jau reikia vidurinių. Didžiosios dalies naujos statybos rajonų demografinė piramidė yra itin siauru liemeniu, labai trūksta 18–25 metų jaunimo, taip pat vyresnio amžiaus žmonių, kurie būtų savo ekonominio aktyvumo aukščiausiame taške, protingai planuodami būstų tipologijas, galime išvengti tokių netolygumų. Turėdami tokią nuolat pasikartojančią ir visiškai nuspėjamą problemą, ją pradedame spręsti tik tada, kai būna per vėlu“, – teigia M. Marozas.

Švedijoje inicijuotas buvusios pramonės teritorijos konversija „BO01“ laikoma vienu sėkmingiausių tokio tipo projektu.

Planuojant miestus trūksta įvairiapusiškos ir duomenimis grįstos poreikio analizės. Numatant tam tikros teritorijos funkciją neatsižvelgiama, kur labiausiai trūksta socialinės infrastruktūros ar žaliųjų erdvių. „Tai sukuria pretekstą monofunkcių, nepatogių ir netvarių gyvenamųjų bei komercinės paskirties kvartalų atsiradimui. GIS duomenų panaudojimas yra svarbus miestų planavimo procesams, nes padeda priimti sprendimus, pagrįstus aiškia informacija ir duomenimis, kurie padeda planuoti tvarią ir efektyvią miesto infrastruktūrą“, – pabrėžia I. Kazlauskas. Dar viena vystymo Lietuvoje problema – nenuoseklus bendruomenės įtraukimas, jos poreikių ignoravimas.

Architektė G. Kapočiūtė įsitikinusi – kad kaimynystės būtų patrauklios gyventojams, jos turi turėti erdves ar urbanistinius elementus, kurie suteiktų žmonėms tapatybę, įvaizdį, charakterį. Viešosios erdvės turi būti prieinamos visiems kaimynystės gyventojams ir pritaikytos žmonėms su negalia ar tėvams su vaikų vežimėliais, būtų kuriamos bendruomenės susibūrimo vietos, skatinančios gyventojų bendravimą ir socialinę įvairovę.

Patraukli kaimynystė yra daugiafunkcė – čia suteikiama galimybė užsiimti įvairia veikla: ilsėtis, dirbti, mokytis, apsipirkti, leisti laiką gamtoje.

Kas yra geras miestas?

M. Marozo nuomone, geras miestas ir kvartalas tas, kuriame yra tiek paslaugų, laisvalaikio, kultūros ir komercinių įstaigų, kad galėtum iš jo niekada neišvažiuoti.

„Toks miestas pasižymi tuo, kad viešosiose erdvėse telpa visi, ne tik automobiliai, yra vietos pėstiesiems, verslui ir gamtai. Esu už tai, kad viešoji erdvė gatvėse būtų saugesnė, žalesnė ir patogesnė pėstiesiems. Nereikėtų bijoti pastarojo meto Vilniaus gatvių pokyčių, nes taip didinamas pėsčiųjų saugumas, o perteklinei automobilių infrastruktūrai suteikiama naujų funkcijų ir urbanistinės vertės“, – teigia pašnekovas. Kitas gero miesto bruožas – aiški riba tarp viešosios ir privačios erdvės. „Projektuojant reikia kurti kuo įmanoma daugiau aiškumo, nes visos tarpinės erdvės dažnai neturi aiškaus šeimininko, todėl jomis niekas ir nesirūpina. Be to, svarbu gatves projektuoti ne kaip tranzitinius koridorius, o kaip viešąsias erdves, joms reikia skirti tiek pat dėmesio ir meilės kaip aikštei, skverui ar parkui. Gražios, žalios ir patogios gatvės gali iš esmės pakeisti judėjimą mieste. Nauja sistema turi siūlyti įvairiausius kelionių būdus ir taip suvilioti tingų vairuotoją

/ Urbanistas Martynas Marozas /

retkarčiais persėsti ant dviračio ar paspirtuko, kitą kartą į darbą nuvykti visuomeniniu transportu ar rinktis bet kokią kitą tvarią alternatyvą“, – teigia M. Marozas.

G. Kapočiūtė tvirtina, kad geras miestas galėtų būti apibūdinamas kaip toks, kuris atliepia gyventojų poreikius, yra saugus ir patogus, suteikiantis komfortą ir apsaugą nuo klimato kaitos veiksnių, skatinantis bendravimą ir bendradarbiavimą, įkvepiantis miesto gyventojus ir svečius, turintis savo charakterį. „Drąsi vietinės valdžios politinė lyderystė yra reikšminga, norint paskatinti didelius pokyčius ir inovatyvius sprendimus Lietuvos miestuose, todėl, norint, kad mūsų miestai vystytųsi tvariai, svarbu, kad, savivaldybėms kuriant naujus ar atnaujinant senus miesto rajonus, šios vertybės būtų aiškiai apibrėžtos kaip tikslai teritorijų planavimo dokumentuose“, – aiškina pašnekovė.

Sėkmingi pavyzdžiai

Kaip gero kvartalo pavyzdį urbanistas M. Marozas įvardija dažnai linksniuojamą Paupį. Jame yra ir gamtos, darbui skirtų erdvių, taip pat ir gyvenamųjų pastatų, pramogų, gerai išvystyta socialinė infrastruktūra. „Vienas aspektas – forma, dirbo talentingi architektai, kurie suprojektavo puikius pastatus, tačiau kitas svarbus niuansas yra šio kvartalo funkcinė sandara ir jos išpildymas. Kokybiška sinergija užtikrina bendrą kvartalo gyvybingumą“, – įsitikinęs specialistas.

G. Kapočiūtė atkreipia dėmesį į vieną gerųjų užsienio pavyzdžių, kur savivaldybė parodė lyderystę ir didelį įsitraukimą. Tai daugeliui gerai žinomas Malmės savivaldybės (Švedija) inicijuotas „Bo01“ tankus mišrios paskirties projektas buvusioje pramonės teritorijoje. Kūrybinio

Priemonės, kurios galėtų padėti kurti kokybiškas miestų dalis:

• įvairiapusiškumas ir funkcionalumas – vieta, kurioje yra pakankamai paslaugų, laisvalaikio, kultūros ir komercinių įstaigų;

• atskirta vieša ir privati erdvė;

• gatvių projektavimas tolygus kitokių viešųjų erdvių (pavyzdžiui, aikščių) planavimui;

• socialinis įsitraukimas, bendravimą ir bendradarbiavimą skatinančių erdvių planavimas;

• dėmesys žaliosioms erdvėms, laidžių dangų, žaliųjų ryšių numatymas;

• patogi prieiga pažeidžiamoms socialinėms grupėms, neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms bei tėvams su vaikų vežimėliais.

/ Architektė, architektūros ir urbanistikos studijos „Bluma“ partnerė, KTU docentė Gintarė Kapočiūtė / dialogo proceso metu tarp savivaldybės, vystytojų, architektų ir bendruomenės buvo išsikelti ilgalaikiai tikslai: „Vienas tikslų – sukurti sistemą, kuri leistų gyventojams visą sunaudojamą energiją pasigaminti vietoje, derinant mažą energijos suvartojimą su aukšta gyvenimo kokybe.

„Bo01“ gatvėse nėra automobilių (vienam būstui galima turėti 0,7 požeminės aikštelės), o po rajono gatveles galima važinėtis dviračiais ar paspirtukais ribotu greičiu, pirmenybę teikiant pėstiesiems. Rajono gatvės, takai, aikštės ir kitos atviros erdvės, žemi ir vidutinio aukščio pastatai yra suplanuoti taip, kad šios teritorijos planas primintų mažo ir jaukaus, viduramžių laikų miesto aplinką ir sukurtų natūralią erdvių hierarchiją. Malmės savivaldybė šiame projekte pirmą kartą pasinaudojo žalumo indeksu ir žaliųjų taškų sistema (angl. Green Space Factor and Green Points System), kurios užtikrina, kad kiekviename teritorijos sklype bent minimaliai būtų kokybiškos žaliosios erdvės ir augmenijos.“

Tiesa, Paupio kvartalui G. Kapočiūtė turi pastabų, nors teritorija yra gyvybinga, kurianti vietos charakterį ir suprojektuota panašiu principu kaip ir „Bo01“ – bendradarbiaujant miesto savivaldybei, vystytojui ir skirtingiems architektams, projektuojantiems rajono sklypus. Rajone jaučiamas kokybiškų želdinių ir jų jungčių, didelių medžių, laidžių dangų ir žaliosios infrastruktūros trūkumas. „Čia taip pat neišnaudotos, kad ir nesudėtingų, bet inovatyvių sprendimų galimybės, pavyzdžiui, lietaus vandens panaudojimas želdynams laistyti ar tualetų bakeliams papildyti. O galvojant apie pažeidžiamiausias miesto grupes – žmonėms su negalia arba tėvams su vaikų vėžimėliais nėra suplanuotas patogus atvykimas į rajono centrinę dalį viešuoju transportu, sunkus susisiekimas su švietimo, sveikatos įstaigomis. Šių elementų strategiškas integravimas ankstyvoje projekto stadijoje būtų galėjęs dar labiau sustiprinti Paupio, kaip gerojo miesto planavimo pavyzdžio, poziciją Europos masteliu“, – teigia specialistė.

Tuo metu kiti sostinės miegamieji rajonai, Lazdynai, Karoliniškės, užburia savo gamta, didelėmis žaliomis erdvėmis tarp daugiabučių, senais augančiais medžiais ar netoliese esančiais miškais. Tačiau šiuo metu daugiabučiai monofunkciai, jų pirmuose aukštuose nėra pakankamai vietos smulkiajam verslui, socialinėms veikloms ar kitoms funkcijoms, kurios egzistuoja miesto centre ir galėtų padėti kurti daugiau darbo vietų miegamuosiuose rajonuose, kviestų gyventojus savo laisvalaikį praleisti artimoje aplinkoje. „Renovuojant senus daugiabučius kreipiamas dėmesys tik į pastatų atnaujinimą, jų energinio naudingumo gerinimą, o daugiabučių viešosios erdvės į renovacijos planus kol kas nėra įtrauktos, nepakankamai sprendžiamos stovėjimo aikštelių plėtros problemos“, – sako architektė G. Kapočiūtė.

Konsultuojantis ir tariantis su vietos bendruomenėmis, svarbu išlaisvinti miestus nuo automobilių ir sukurti žmonėms patrauklesnį darnaus judėjimo tinklą, kuris užtikrintų lengvą prieigą prie kokybiškų ekologiškai efektyvių žaliųjų erdvių, teikiančių gyventojams ekosistemines paslaugas, taip gerinant rajono mikroklimatą, suteikiant jam daugiau vizualinio identiteto ir estetinės kokybės. Vadovaujantis šiais principais ir Lietuvoje galėtume džiaugtis puikiais miestais ir kaimynystėmis.