VIRSTA

Į JUTIMINĘ: MENINĖ PARODA „INVISIBLE AND SIMILAR“

Rudenį Jūs kartu organizavote įdomų architektūrinį meno projektą, kokia jo mintis?

Rasa: Architektūra tiek lankytojų ir stebėtojų, tiek pačių kūrėjų dažnai suprantama kaip vizuali, dekoratyvi meno išraiška. Kalbant ne tik apie architektūrą, bet ir apie pačią estetiką, smulkmenomis, tokiomis kaip spalvos, grindų raštas, ritmas, galima grožėtis, tačiau lieka nepastebėti visi kiti nevizualūs estetikos aspektai, pavyzdžiui, akustinis erdvės fonas, taktiliniai paviršiai – kaip žmonėms giliau suprasti kuriamą erdvę ir architektūrą.

Tomomi: Estetinė dalis, sukurta architekto, yra skirta žmonėms, kurie gali ją pamatyti, ir mes norėjome pradėti apie tai kalbėtis, pakeisti nusistovėjusį požiūrį. Turėjome temą – tradicinė architektūra, kurią tyrinėjome Lietuvoje ir kartu ieškojome panašumų bei skirtumų su japoniškomis tradicijomis. O pati paroda vyko Kauno centriniame pašte, todėl dar turime ir persipynimą su modernistine architektūra. Pagrindinis dėmesys – suprasti, kokius jausmus ta architektūra kelia žmogui. Kadangi neregiui visi raštai ir vizualus grožis yra neprieinami, norėjome sukurti patirtį per garsą, prisilietimą, kvapą – kitus pojūčius, kurie architektūroje nėra nagrinėjami.

Rasa: 2018 metais pirmą kartą bendradarbiavome su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomene, tuo metu turėjau begalę klausimų, kaip jie supranta ir patiria architektūrą, kokį ryšį su ja kuria. Aišku, daugelis kalbėjo apie praktinį požiūrį į tai, kiek ji yra patogi naudotis ir saugi. Tačiau architektūra nėra tik pastogė, architektūra –meno ir kultūros naratyvo dalis, formuojanti miestus, kultūrinę vietos istoriją, ir šiuo metu mes tik girdime viešas diskusijas apie tai, kaip šiuolaikinė architektūra atrodo, ar (ne)gražūs tie nauji pastatai. Tai įsivaizduokime, kad aklas žmogus nesupranta, apie ką net eina kalba, ir nors mokyklose neregiai mokosi iš tų pačių knygų su paveikslėliais, jie sužino tik formalius architektūros aspektus, autorius, metus, stilių pavadinimus ar tam tikrą terminologiją, tačiau tai visiškai nepraturtina suvokimo apie jų aplinką.

Taigi su neregių bendruomene pradėjome vystyti tokį pokalbį, tačiau, prieš kalbantis apie šiuolaikinę architektūrą ir viešąją erdvę, būtina suvokti jos raidą, ištakas ir kaip architektūros estetika yra veikiama kitų faktorių. Į tradicinę architektūrą atsigręžėme ieškodami stipresnio tiesioginio ryšio tarp kultūros ir jos santykio su aplinka. Tradicinėje statyboje architektūrinė logika atsiremia į prieinamas medžiagas (medį, molį, akmenį), klimato sąlygas, gyvenimo ritmą, tradicijas, socialines normas, bendruomenei prieinamą meistrystę. Tuo tarpu dabar mums prieinamos beribės technologinės galimybės, kurios panaikina nemažai apribojimų kuriant architektūros objektus tiek Kaune, tiek Onomičyje, tiek bet kur kitur. Tačiau tradicinė architektūra tuo ir įdomi, kad ji unikali, racionali ir atspindi žmogų, kuris statė sau. Atsiranda praktinė priežastis kiekvienam sprendimui, todėl estetika eina po funkcijos ir architektūra gali būti lengviau skaitoma.

Šiame projekte Japonija taip pat atsidūrė ne atsitiktinai. Studijuojant ten man teko prisistatyti prieš studentus ir dėstytojus. Nusprendžiau parodyti vaizdus su tradicine lietuvių architektūra, namelius šiaudiniais stogais, ir nustebau sulaukusi tiek daug džiaugsmo ir susižavėjimo. Pasirodo, jiems tai buvo labai panašu į Japonijos tradicinę architektūrą. O tam tikruose regionuose, nepaisant kalnų, siluetas atrodo tarsi lietuviškas. Pastebėjau daug vizualių panašumų ir susimąsčiau, o gal yra ir daugiau jų už vizualinio suvokimo ribų.

Papasakokite plačiau, kas vyko dirbtuvėse ir pačioje parodoje?

Rasa: Dirbtuvės vyko tris savaites, prieš tai ilgai ruošėmės bendraudami, dalijomės idėjomis ir pavyzdžiais. Pirmoji savaitė buvo skirta tyrimams ir ekspedicijoms, kurių metu susipažinome su Lietuvos architektūros kontekstu, vaikščiojome po Kauno ir Vilniaus senamiesčius, tyrinėjome istorinį kontekstą, kalbėjome apie Europos įtaką Lietuvos architektūrai. Vėliau lankėmės Kernavėje, Rumšiškėse ir keliavome po Dzūkijos etnografinius kaimus, pro Merkinę iki kaimelių prie pat Baltarusijos pasienio, kur susipažinome su itin maloniais vietos gyventojais.

Antroji dalis buvo dirbtuvių savaitė. Paprašėme Tomomi atvežti japoniškoje architektūroje naudojamų tradicinių medžiagų pavyzdžių ir ji atkeliavo su didžiuliu lagaminu, prikrautu įvairių medžiagų, tekstūrų ir kvapų. Tada pakvietėme neregių sąjungos narius į uždaras dirbtuves ir kartu čiupinėjome, uostėme, kalbėjome apie lietuvišką ir japonišką tradicinę architektūrą.

Dirbdami su neregių bendruomene atradome, kad garsas yra prieinamesnė ir universalesnė priemonė jutiminiame architektūros patyrime nei lytėjimas, kurį dažnai varžo įvairios socialinės stigmos: „eksponatų neliesti“, baimė išterlioti baltas sienas, nenoras atrodyti keistai liečiant sienas ir kitus objektus erdvėje. Dirbdami prie projekto „ECHOtektūra“, kur siekėme perteikti architektūros kūrinius per garsą, su kompozitoriumi, muzikantu ir garso menininku Arnu Mikalkėnu sukūrėme metodą, kaip pasitelkiant echolokaciją perteikti erdvines, estetines architektūros patirtis per binauralinius garso kūrinius, kurie nėra muzikiniai. Žinoma, tai sudėtinga užduotis, o gebėjimas patirti šias garsines aplinkas atpažįstant tikras architektūrines erdves dažnai atsiremia į klausytojo asmeninę garsinę biblioteką.

Tomomi: Organizavome ir kelias atviras dirbtuves, vienose mėginome padaryti tradicinio rašto „plyteles“ iš japoniško popieriaus, kurį sujungėme su Dzūkijoje rastais gamtiniais artefaktais, kerpėmis, žolelėmis, smėliu. Šį kūrinį vėliau panaudojome parodoje. Tai įdomus procesas – kombinuoti įvairius pojūčius, ne tik prisilietimą, bet ir kvapą, garsą. Dirbtuvėse pasakojau apie tradicinės japoniškos architektūros ypatumus, bendraudami lyginome ir bandėme atrasti ryšius, jutiminę logiką tarp mūsų kultūrų.

Rasa: Paskutinė savaitė buvo skirta parodos pasiruošimui ir organizavimui. Instaliacijas sukūrėme dekonstruodami tradicines aplinkas: pristatydami erdvinius sprendimus iš vienos kultūros, naudojome medžiagą iš kitos – įvyko kultūrų skirtumų ir panašumų suartėjimas. Viena instaliacijų, kurioje tai pasimato, yra kamino erdvė. Tai evoliucijos momentas, kai atvira ugnis pastato viduje persikelia į didžiulį kaminą-patalpą, kuri vėliau sumažėjo iki jau mums pažįstamos krosnies ar židinio. Čia panaudojome japonišką ryžių popierių, kuriuo apklijavome medinį rėmą ir, pakabinę šią konstrukciją virš trijų sėdimų vietų su ausinėmis, kuriose buvo girdima Arno sukurta garsinė erdvės patirtis, sukūrėme buvimo kamine jausmą.

Taip pat turėjome paviljoną, kuriame panaudojome Japonijoje labai paplitusį „trapios pertvaros“ elementą. Tai medžio ir metalo rėmo pertvaros, aptemptos popieriumi. Jos praleidžia šviesą, šešėlius, bet ne vaizdą. Tačiau vietoj popieriaus čia panaudojome lietuvišką liną, kuris pasižymėjo panašiu raštu kaip pašto pastate esančios plytelės – tradicinis dekoro elementas mūsų audiniuose ir tarpukario architektūroje. Tomomi nustebo atradusi panašumą, kad tradicinėje lietuviškoje architektūroje galima aptikti tiek daug raštų, išraižytų puošybos elementų virš langų ir durų kaip ir Japonijoje (skiriasi tik raštų motyvai). Tai atsirado dar vienas susilietimo momentas. Ten taip pat integravome japonišką tatamį – minkštą grindų dangą, turinčią stiprų specifinį kvapą, ir tai užduoda tam tikrą erdvės toną.

Minėjote, kad pasigendate aktyvesnio architektų įsitraukimo. Kokią žinią norėtumėte jiems perduoti?

Rasa: Tikrai norėtume sulaukti daugiau kolegų ir vystyti platesnes diskusijas, tačiau juos itin sunku prisikviesti dėl didelio užimtumo, o tokie meniniai projektai nesuteikia kursų valandų. Visgi, mūsų nuomone, tai yra svarbūs, architektūrą formuojantys veiksniai, norėtume paskatinti susimąstyti ne tik apie gražias vizualizacijas, bet ir apie tradicijų, patyrimo įtaką.

Kalbant apie tradicijas ir paveldą: paveldo suvokimas Vakarų šalyse ir Rytų kultūroje labai skirtingas. Mes vertiname autentiškumą ir originalą, nesvarbu, ar pastatas tampa apleistas ir visiškai nenaudojamas, o jo architektūra per amžius pasikeičia neatpažįstamai. O štai Rytuose vertinamas amatas ir tradicija, pavyzdžiui, kai kurios Japonijos šventyklos perstatomos kas kelis dešimtmečius ir originali medžiaga beveik neišlieka, tačiau autentiškumas lieka statybos tradicijoje, kuri perduodama iš kartos į kartą bei pirminėje pastato vizijoje, aišku, su galimybe nuskaityti, kur yra sena, o kur nauja.

Be galo svarbu suvokti, kaip anksčiau buvo patiriama architektūra, kad gebėtume vystyti aiškią ateities viziją, kuriant ne tik estetišką vizualinę patirtį, bet ir kreipiant dėmesį į akustiką, erdvę, taktilinę patirtį. Norėtume, kad architektai pradėtų drąsiau apie tai diskutuoti, o kurdami apgalvotų ne tik gražias vizualizacijos, bet ir architektūrinę patirtį.