JAPONIJA IR LIETUVA: DVI MENININKĖS, RADUSIOS BENDRĄ KALBĄ PER ARCHITEKTŪRĄ

architektė ir menininkė iš Onomičio miesto Hirošimos apskrityje. Savo veiklos praktikoje ji atranda darną tarp atminties fenomeno ir konceptualaus viešosios erdvės dizaino. Svarbus motyvas Tomomi projektuose yra tradicinės japoniškos kultūros elementai, kuriuos ji integruoja taikydama savo kūrybinę viziją, įtraukiančią vietos gyventojus ir atskleidžiančią bendruomenių svarbą kuriamoje aplinkoje. Tokius erdvinius-antropologinius ryšius tarp (architektūrinės) aplinkos ir bendruomenės menininkė įvardija keturių dimensijų erdve.

Julija NOVIKOVA

Bendrumą atrandame per netikėčiausius gyvenimo įvykius, ar tai būtų tam tikra veikla, ar tradicijos, ar kitokios patirtys. Kartais iš pirmo žvilgsnio nepastebimos smulkmenos vėliau išauga į ryšį tarp žmonių, kultūrų, meno ir bendruomenių. Per tokias patirtis ir pažintis žmogus mokosi ir tobulėja, užmezga ilgalaikes draugystes ir įgauna naujo įkvėpimo. Visgi mūsų tikslas – mokytis iš skirtumų ir vertinti bei džiaugtis panašumais. Apie tai ir kalba mūsų menininkės architektės, atradusios akimis nematomą architektūros estetiką, kuri suartino tiek jas, tiek Japonijos ir Lietuvos tradicijas bei kultūrą.

RASA CHMIELIAUSKAITĖ –

architektė ir menininkė iš Kauno, pastaruoju metu užsiimanti nevizualiosios architektūros pažinimo tyrimais, į kuriuos įtraukia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bendruomenę, ieškodama naujų dialogo su mus supančia aplinka formų, diktuojančių mums naujas erdvės organizavimo galimybes ir gilesnį architektūros perpratimą.

Papasakokite apie save, kas Jums patinka ir kuo užsiimate?

Tomomi: Man labai patinka keliauti, ne tik gimtojoje Japonijoje, bet ir svetur, kur be galo mėgstu stebėti įvairias kultūras. Keliaudama ir žvalgausi po įdomius objektus, vertinu architektūrą, taip pat tyrinėju užsienio tradicijas, domiuosi jų virtuve ir bendrauju su žmonėmis, norėdama susipažinti su tos vietos bendruomene. Europoje esu lankiusis ne sykį, tačiau didmiesčiai, tokie kaip Paryžius, man nepatiko, miesto šurmulys ir sparta šiek tiek baugino. Šiemet taip pat viešėjau Kipre su dar vieno projekto iniciatyva – kūrėme viešosios erdvės koncepciją panaudodami meno objektus ir norėdami atskleisti bendruomenės reikšmę toje aplinkoje.

Vaikystėje domėjausi įvairiais skelbimais apie parduodamus būstus, mėgau įsivaizduoti, kad nusiperku kokį nors iš reklamuojamų namų, kaip ten jausčiausi, kaip organizuočiau erdvę, o galbūt kitoje vietoje tai atrodytų kitaip. Tuo metu, kai augau, moterims apskritai buvo sudėtingiau prasiskinti profesinį kelią visuomenėje. Norėjau būti socialiai aktyvi, turėti savo amatą, o mane visada domino menas, tad architektūros sritis pasirodė natūrali ir vėliau įstojau į „Nihon“ universitetą. Kas Jus atvedė į meną ir architektūrą?

Rasa: Mokykloje labai domino ir gerai sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai, tad pasirinkti profesiją buvo sunku, nes atrodė, kad teks rinktis tik vieną iš krypčių. Tačiau architektūra buvo puiki galimybė nesusiaurinti interesų – matyti ir suvokti pasaulį labai plačiai. Nusprendusi studijuoti architektūrą, baigiau bakalauro studijas Lietuvoje, o vėliau jaučiausi kiek pasimetusi, nenorėdama iš karto pulti prie tolesnių studijų toje pačioje mokslo įstaigoje, toje pat aplinkoje.

Pirmiausia norėjau įgyti daugiau profesinės patirties, mokytis per praktiką. Olandija ir ypač Roterdamas atrodė puiki kryptis, nes ten buvo tarsi architektų Meka. Ten su trimis studijų draugais ir išvykome atlikti praktikos – dirbti architektūros biuruose. Per tą laiką radau mane dominančias studijas Belgijoje, kur vėliau ir iškeliavau, o po metų nusprendžiau persikelti studijuoti į Japoniją, kur apsigyniau magistrą. Ten pat atlikau trumpą praktiką Kengo Kuma biure.

Pabaigus studijas ir vėl kilo klausimas, o ką daryti toliau, nes ta veikla, pasirinktas profesinis kelias turi būti ne tik pragyvenimui. Turi būti įdomu ir kūrybiška, ir tai man pasirodė itin svarbu, ypač palyginus galbūt įprastą architektūros biuro gyvenimą. Vis dėlto nusprendžiau sugrįžti į Lietuvą, pastebėjusi, kad turime begalę įvairių veiklos nišų, kurios dar nėra išpildytos, o jose gausu galimybių save kūrybiškai įprasminti ir prisidėti prie aplinkos formavimo.

Iš pradžių į architektūrą žvelgiau iš praktinės pusės, teko dirbti keliose studijose, bet su laiku vis kildavo egzistencinių klausimų, o dėl ko tai darau. Pasinėriau į kultūrinę ir meninę praktiką, iš pradžių dar derindama darbą biure, vėliau atsirado daugiau kūrybinės ir meninės veiklos, darbo su bendruomenėmis, projektai su Lietuvos kultūros taryba, „Kaunas 2022“. Įvairiuose projektuose bendradarbiaujame su menotyrininku dr. Justinu Kalinausku, kuris papildo metodologinėmis, kūrybos teorijos, meno istorijos žiniomis, tad kartu bandome narstyti architektūrą iš pamatų, praplėsti jos ribas ir dabar daugiausia užsiimu architektūra kaip kūrybine ir menine praktika.

Tomomi: Padirbusi architektūros biure, o vėliau ir statybų įmonėje, supratau, kad šiuolaikinei architektūrai trūksta filosofijos ir gilesnės prasmės. Labai domėjausi kultūra ir menu, erdvės reikšme žmogui ir architektūros tradicijoms. Norėjosi savo veiklą labiau įprasminti, tyrinėti architektūros poveikį žmogui ir viską pristatyti iš meninės pusės. Įvykus dideliam žemės drebėjimui Fukušimoje, pamačius jo padarinius, susimasčiau, o ką aš darau kaip architektė, kokia mano paskirtis ir kuo aš galiu prisidėti ne tik atstatymo prasme, bet ir įdėmiau pažvelgus į viską per kultūrinę, architektūros paveldo prizmę. Mintys nuolat sukasi aplink bendruomenes, kaip tirdama socialines problemas galiu pagerinti mus supančią aplinką. Tai tapo ypač aktualu po šios gamtos nelaimės. Taip atradau savo kelią meninėje architektūros praktikoje ir tuo užsiimu jau apie 25 metus.

Rasa ir Tomomi, kartu su komanda, lankėsi įvairiose Lietuvos vietuose. Jų kelionės tęsėsi nuo didžiųjų Lietuvos miestų iki mažiausių etnografinių kaimelių Dzūkijos regione, Rumšiškių, Merkinės ir net Baltarusijos pasienio kaimų.

Esu menininkų „Artist Collective OBI“ bendruomenės narė, su ja organizuojame įvairius projektus. Savo darbais kuriu trimačius vadinamuosius pasakojimus paveikslais, vietoj drobės naudodama pastatų ir miestų erdves. Galutinis rezultatas pavyksta tik tada, kai šiose instaliacijose yra integruojamos žmonių veiklos ir kasdieniai ritualai. Tokia meninė interpretacija buvo kuriama nuo senų laikų, pavyzdžiui „Sakmė apie princą Gendžį“ (angl. „The Tale of Genji“) [tarsi paveikslas išskleidžiama knyga-istorija, parašyta XI a. autorės Murasaki Shikibu – aut. pastaba]. Mano tyrimai remiasi senovinių meno technikų ir filosofijų atradimais, kuriuos galima pritaikyti urbanistinėse erdvėse, stengiuosi perskaityti istorinį kontekstą ir kultūrą. Tokius pasakojimus paveikslais interpretuoju į šiuolaikinę viziją, atskleidžiu keturių dimensijų pasaulį, kuriame pagrindinis veikėjas – vietos gyventojas – vysto savo ateities bendruomenę. Šiuo metu esu įsitraukusi į kelis vietinius projektus, kartu užsiimu jaunųjų menininkų edukacija mokyklose ir prisijungiau prie iniciatyvios, susijusios su tvaria energija.

Tomomi, papasakokite plačiau apie savo darbus.

Tomomi: Šiuo metu mano pagrindinis fokusas –apleistos architektūros atgaivinimas per meninę ir istorinę prizmę, tam, kad galėtume prikelti istorinę erdvę antram gyvenimui ir paskatinti vietos gyventojus bei lankytojus susimąstyti apie jos svarbą. Instaliacijose naudojame meno objektus, istorines liekanas, kuriais perpasakojame tos vietos istoriją, o stebėtojas, susidomėjęs menu, pradeda kalbėti ne tik apie tai, bet ir apie pačią architektūrą. Žmonės dažnai nustemba pamatę instaliaciją ir bendrą įvaizdį, kadangi jau buvo pamiršę tos vietos reikšmę. Mūsų komanda ne tik tiesiog kuria ryšį tarp tam tikrų objektų ir vietos, bet ir kartu suartina bendruomenę, o tokie projektai skatina susimąstyti apie kultūros reikšmę ir jos išsaugojimą.

Tomomi, papasakokite šiek tiek apie savo šalį ir pasidalinkite įspūdžiais apie mūsų kraštą.

Tomomi: Iki pažinties su Rasa jau žinojau apie kultūrinį ir istorinį Baltijos šalių kontekstą, tik niekada nemaniau ten nuvyksianti. Rasa ir Justinas papasakojo man šiek tiek daugiau, pristatė ir Lietuvos architektūrą, ir tradicijas. Man patiko svečiuotis čia, žmonės pasirodė labai geranoriški. Pastebėjau, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, matosi skirtumas tarp miesto įvaizdžio ir miestelių, kaimų vaizdo, o vietiniai puoselėja ir saugo savo kultūrinį paveldą. Japonija yra labai organizuota šalis, ten nepamatysi tokio atsipūtimo ir laisvės kasdienybėje. Kalbant apie architektūrą, miestovaizdis Japonijoje itin įvairus, dalis pastatų labai šiuolaikiški, kai kurie turi vakarietiškos architektūros stiliaus bruožų, o kiti tradicinio japoniško, tad čia vyrauja urbanistinė įvairovė. Tuo tarpu keliaujant Lietuvoje gamtinėse vietovėse, kaimo turizmo sodybose buvau nustebinta, akimirką pagalvojau, ar tikrai esu Lietuvoje, o ne namuose? Atrodė, tarsi trūktų tik kalnų vaizdo. Vis dėlto, patyrinėjusi vietinę tradicinę architektūrą, iškart pastebėjau ir daugiau skirtumų, pagrindinis – dėmesys paskirčiai: Lietuvos architektūra skirta žiemai, vidury namo atsiranda didžiuliai židiniai, kurie šildo visas patalpas, o Japonijos dėmesys skirtas vasarai, pastatuose daug didelių langų ir durų, jaučiamas didesnis ryšys su gamtine aplinka.

Tomomi 2013 m. architektūros projektas, kuriame atsispindėjo tradicinės Japonijos meistrų technikos kruopštumas

Tomomi meninė kultūrinio paveldo vizija

Dešimtmečius apleistas pastatas Nagasakyje.