Studis • Ruduo 2019

ISSN-2029-5502 2019 ruduo

Redaktorės žodis Jau įsibėgėję nauji mokslo metai ne tik leido susitikti su seniai matytais draugais, bet ir atnešė naujų iššūkių. Krūva atsiskaitymų, vėluojant į paskaitą nukritę troleibuso „ūsai“ ar kiaurą dieną pliaupiantis lietus tikrai nepakelia nuotaikos. Vis dėlto tikiuosi, kad rudens slogulys aplenks Tave ir nuobodulys negrauš sielos kaip kirminas.

O jei taip netyčia atsitiks ‒ atsiversk elektroninį rudens „Studžio“ numerį ir atrask pasaulį su „Work & Travel USA“ programos dalyviais, sužinok apie modelio darbo užkulisius iš pirmų lūpų, pa-

Viktorija Rekstytė Vyr. redaktorė

sidomėk, kokia yra VDU teatro kasdienybė ar pasidžiauk sėkmingai besiklostančia dainininkės Otreya‘os karjera. Žurnalo „Studis“ redakcija linki prasmingo rudens ir niekada neišblėstančio optimizmo! Šilčiausi linkėjimai

Viktorija

Sekite internete: studis.lt facebook.com/studis

instagram.com/studis.vdu issu.com/studis

Ugnė šlaičiūnaitė Japonistikos klubas Rudens motyvacija Work & Travel Išmaniosios programėlės Otreya Ispanija

Turinys 4 10 14 16 22 24 30

VDU teatras Psichologijos kampas A challenge for society Pramoginio teatro tyrimas Kūryba Barak life

36 40 46 50 52 54

Bendradarbiai

Vyr. redaktorė Viktorija Rekstytė, el. paštas: viktorijarekstyte@gmail.com Vyr. kalbos redaktorė Aleksandra Ivanauskaitė Autoriai Germantė Lovčikaitė Aleksandra Ivanauskaitė Modesta Grigaitė Adolfina Krivickaitė Ugnė Baliutavičiūtė Viktorija Rekstytė Polina Sidelova Kalbos redaktoriai Gabrielė Juodzevičiūtė Modesta Grigaitė Liucija Daraškaitė Dizainas Donata Budreikaitė

Audronė Baležentytė Vytautas Valaitis Fotografai Laura Riaubaitė Laurynas Šimkus Tomas Juškevičius Jurgaphoto Viktorija Staponė Lukas Bendinskas Gabrielius Riauba Rokas Lažaunykas Remis Ščerbauskas Viršelis Dainininkė Ugnė Kudlaitė‒Otreya, Gabrieliaus Raubos nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas

DARBAS PRIEŠ FOTOAPARATO OBJEKTYVĄ

VIKTORIJA REKSTYTĖ

nuotrauka: Jurgaphoto

„Kruopštus darbas, jei kažko nori, užtikrina, kad tai padarysi gerai“, ‒ įsitikinusi kūrybinių industrijų IV kurso studentė Ugnė Šlaičiūnaitė.

Mergina, daug metų atidavusi pramoginiams šokiams, šiuo metu dirba modeliu ir svajoja savo ateitį sieti su kinu. Ugnė sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie modelio darbą ir šią sritį apipynusius stereotipus.

Kaip supratai, kad nori būti modeliu?

Pirmą kartą panorau, kai man buvo keturiolika metų, bet tada labai intensyviai profesionaliai šokau pramoginius šokius ir nebuvo laiko užsiimti kuo nors kitu. Kai baigėsi šokiai, aš pagalvojau, ką veikti toliau ir prisiminiau seną savo norą tapti modeliu.

Dėl ko nustojai šokti?

Dažnas klausimas. Tai įvyko natūraliai, gal perdegiau, nes iš viso šokau trylika metų. Dalyvavau įvairiose varžybose ir save visu 100 procentų atidaviau tam

sportui. Treniravausi kiekvieną dieną po penkias valandas ir neturėjau jokio laisvalaikio. Tada staiga atėjo naujas etapas, kai viskas natūraliai užsibaigė. Taip pat aš esu labai sentimentali ir prieraiši žmonėms. Aštuonerius metus šokau su vienu partneriu, kuriam išvažiavus studijuoti į Vilnių, kito partnerio ieškoti nebenorėjau. Mes ir dabar su juo palaikome labai draugišką ryšį. Sudėtinga rasti žmogų, su kuriuo galėtum pasiekti aukštų rezultatų. Šokiai vis dar yra mano gyvenime.

Mano teta yra šokių trenerė ir aš padedu jai per varžybas, tik dabar dirbu registratūroje, bet vis tiek būnu šalia šokių.

Ne kartą žymūs modeliai yra pasakoję, kad jiems teko valgyti mažiau ar net badauti, kad atitiktų reikiamus standartus. Kokia tavo situacija? Ar tau irgi tenka kontroliuoti svorį?

Negalėčiau pasakyti, kad dabar yra kažkokie standartai, nes vyrauja įvairūs tipažai. Yra ir plius size modeliai, ir baby face‘ai ar keistesni veidai. Nebėra, kaip seniau, standarto 90-60-90. Tai yra mitas ir visiška netiesa. Skirtingam užsakymui reikia skirtingų žmonių. Kuo jie įvairesni, tuo geriau. Bet yra ir tam tikrų reikalavimų, vienas iš pagrindinių – ūgis, kuris negali būti žemesnis nei 1,72 m. Agentūros nepriima žemesnių mer-

4-9 pažintis

Kaip tapai modeliu?

Iš tikrųjų pati nuėjau į modelių agentūrą „Supermodels“, kur mane nufotografavo ir pasakė, kad galime pabandyti.

Tai įvyko ne taip ir seniai ‒ 2017 m. lapkritį. Iš pradžių reikėjo pasidaryti nuotraukų portfelį, kuris yra mokamas.

Važiavau į Rygą pas Nataliją Bereziną, ji man padarė modelio testus, su kuriais aš po to galėjau visur dalyvauti. Užsakovai nori matyti, kaip moki pozuoti, kaip save išreiški. Aš tuo metu buvau šviesiais plaukais ir labai daug kam tai netiko, nes spalva buvo nenatūrali, o vis dėlto visi nori natūralaus vaizdo, jis šiais laikais turbūt populiariausias, niekada neprašausi su natūralumu. Laikui bėgant plaukų spalva vėl tapo natūrali ir tada prasidėjo mano sėkmė ‒ atsirado didesnė paklausa.

ginų, nebent labai išimtiniais atvejais.

Jei ūgis neviršija 1,8 m., sekasi geriau.

Mano ūgis vidutinis, todėl aš podiumais nevaikštau, bet fotosesijoms labai tinku.

Taip pat turi būti ilgos galūnės. Krūtinės apimtis yra visiškai nesvarbi. Aišku, turi būti ne per didelė, bet jeigu bus mažesnė, tikrai nieko tokio. Centimetrai nebėra tokie svarbūs kaip seniau. Viskas priklauso nuo to, ko reikia klientui. Bet, žinoma, būna ir tokių situacijų, kai gali net nesužinoti, kodėl tu nepatekai, nes niekas nepasakys priežasčių. Šioje srityje yra daugybė privalumų ir trūkumų.

O tu pati stengiesi palaikyti formą?

Iš tikrųjų aš kūdutė esu nuo vaikystės, todėl į tai didelių pastangų įdėti nereikia, bet mano atveju reikėtų sustorėti ties klubais, nes jie yra šiek tiek per maži.

Ar dalyvauji konkursuose?

Vyksta modelių atrankos, per kurias modeliai atrenkami tam tikriems darbams. Juose dalyvauji ir arba gauni darbo pasiūlymus, arba ne. Konkurencija yra labai didelė.

Ar esi važiavusi dirbti modeliu į užsienį? Kaip sekėsi?

Porą kartų yra tekę važiuoti, bet tai nebuvo labai sėkmingi bandymai, kokių aš tikėjausi. Apskritai, modeliu dirbu ne taip jau ilgai, pusantrų metų. Gal ir būčiau išvažiavusi, bet dabar susitelksiu ties bakalauro rašymu. Jei nori keliauti, rimtai dirbti, kad iš to būtų naudos, reikia išvykti mažiausiai trims mėnesiams, daug skraidyti, todėl šiuo metu modeliauju Lietuvoje.

Kokie darbai reikšmingiausi tau pačiai? Kokios temos yra tau artimiausios?

Kalbant apie fotografiją, man patinka mada, bet aš labiau mėgstu meninę fotografiją, kuri nuo mados labai skiriasi.

Man patinka, kai nuotraukoje būna paslėpta mintis, ne vien komercinis tikslas. Aišku, gražu į tuos rūbus pažiūrėti, bet man labai patinka išpildyti kažkokią meninę idėją, siekti aukštesnio tikslo.

Esu skridusi į Siciliją pas fotografę Viktoriją Staponę, kurios gilias mintis mes perteikėme fotografijose. Tai buvo kažkas aukštesnio: ne tik komercija, rūbai, makiažas, bet ir žmogaus jausmai, vidus.

Fotosesijos be idėjos, kai tiesiog atsistoji ir nusifotografuoji, tavęs nedomina?

Mane domina visi projektai, o domina dėl to, kad susipažįsti su labai įvairiais žmonėmis. Tai yra turbūt pagrindinė priežastis, dėl ko man tai patinka. Šitos srities žmonės apipinti begale stereotipų, kad yra kitokie, o iš tiesų jie labai įdomūs, draugiški ir šilti. Per tą laiką nebuvo nė vienos situacijos, kad žmonės man būtų nedraugiški.

Kokie stereotipai tapus modeliu buvo paneigti?

Galvojau, kad šioje srityje labai daug tuštybės, žmonės pasipūtę. Tokius dalykus buvau girdėjusi iš aplinkinių.

Iš tikrųjų tai netiesa, nors yra visokių žmonių. Apie pačius modelius tikrai negalėčiau pasakyti, kad jie nemandagūs, nes visos merginos paprastos, draugiškos, su visomis linksma. Jei kartu važiuojame į atranką, viena parveža kitą, kooperuojamės ir draugaujame.

nuotrauka: Tomas Juškevičius

Esi ketvirtakursė, kaip sekasi derinti mokslus ir modelio karjerą?

Kadangi mano studijų programa yra kūrybinės industrijos, dirbant modeliu įgytas žinias ir pažintis galima pritaikyti moksluose. Dirbti ir studijuoti kartu yra naudinga. Man nėra sunku, nes sugebu kelias veiklas derinti tarpusavyje. Gal dėl to, kad vaikystėje labai daug sportavau, tiesiog nebuvo laisvalaikio, o dabar man atrodo, kad dar turiu laisvo laiko.

Ar įmanoma pragyventi dirbant šioje srityje ir studijuojant?

Kadangi tai pradėjau daryti neseniai, šiuo metu dar iš to negyvenu. Jeigu labai norėčiau, keliaučiau po visą pasaulį, tikrai iš to išgyvenčiau, tai būtų normalus darbas, bet aš savo ateities su modelio karjera kol kas nesieju. Nežinau,

kaip gyvenimas susiklostys, aš nemėgstu sakyti, ką darysiu, aš padarau ir tada žmonės mato.

Studijuodama universitete susipažinau su kino industrija. Pavaidinti ir šiek tiek pasifilmuoti teko ir dirbant modeliu.

Aktorystės menas ir pati kino industrija mane labai domina. Galbūt vėliau gyvenimą siesiu su tuo. Aš nuo mažens tokia – arčiau meno. Gal dėl to, kad šokau ir baigiau dailės mokyklą – gyvenimas nuolat sukosi apie kūrybą. Kino industrija iki studijų nedomino, todėl studijoms esu labiausiai dėkinga už tai, kad leido panirti į šią sritį. Ir kursinį darbą rašiau kino industrijos tema, ir galbūt bakalaurą rinksiuosi rašyti apie tai.

Tavo sesuo kuria rūbus. Ar galima teigti, kad viena kitai padedate įgy-

nuotrauka: Viktorija Staponė

vendinti svajones ‒ tavo sesuo kuria, o tu demonstruoji jos sukurtus rūbus?

Apskritai mes esame komanda visur: gyvenime, moksluose. Taip pat kartu šokome ir dailės mokyklą lankėme.

Dabar ji kuria rūbus, o aš juos demonstruoju ir, manau, kad tai dar tik mūsų bendros veiklos pradžia.

Grįžkime prie kitos Tavo veiklos ‒ pramoginių šokių. Kaip jie pakeitė tave?

Man jie buvo visiškai visas gyvenimas.

Labai sunku rasti žodžius, kurie galėtų apibūdinti, kaip tai buvo rimta ir koks tai yra didelis gyvenimo etapas. Manau, kad šokis davė labai daug ištvermės ir kantrybės nepasiduoti tam tikrose situacijose. Jei kažkas nesiseka, darai toliau.

Net jei kažkas sako „ne, tau nepavyks“, vis tiek eini iki galo ir tai pasiteisina, nes kruopštus darbas, jei kažko nori, užtikrina, kad tu tai pasieksi. Apskritai šokis yra nuostabus dalykas. Dabar, kai tik išgirstu muziką, iš karto visas kūnas tiesiog virpa. Artimiausiu metu planuoju lankyti baletą, bet nebūsiu profesionali šokėja, tiesiog mėgėjiškai, nes vaikystėje esu lankiusi ir baleto pamokų. Reikia daug visokių judesių įvaldyti, kad geriau išreikštum tai, ką nori pasakyti. Neužtenka tik į rėmus įlipti, reikia į rutiną nuolat įnešti kažko naujo, nes jos aplink mus yra daug. Galiu teigti, kad šokiai išmokė nebijoti tokio gyvenimo būdo.

Pati norėjai lankyti pramoginius šokius ar tai buvo tėvų ir tetos paskata?

Nuo mažens ir man, ir sesei patiko šokiai, bet, manau, kad ir teta padarė įtaką. Galbūt tai, kad šeimoje yra žmogus, susijęs su šokiais, padėjo užsibrėžti

tikslą ir siekti aukštesnių rezultatų, nes treniruotės galėjo būti visada: kiekvieną dieną, net ir savaitgaliais. Taip pat mes važiuodavome į įvairiausias stovyklas.

Kokių linksmiausių nutikimų patyrei užsiimdama šiomis veiklomis?

Pavyzdžiui, šokių varžybose būdavo nugriuvimų. Tuo metu tai atrodydavo kaip pasaulio pabaiga, tragedija, manydavau, kad nebepateksiu į kitą turą, juk labai svarbu nepadaryti klaidų. O tada pamatydavau, kad vis tiek patekau ir galvodavau: „va, teisėjai nepamatė, kaip išsidrėbiau.“ Tada ir nebebaisu atrodydavo, kad taip atsitiko. Negali gi viskas gerai sektis. Dirbant modeliu taip pat buvo juokinga situacija: vyko filmavimas, teko lipti ant stogo, o aš nugriuvau.

Komandos nariai nešė peroksidą, valė žaizdą, nes truputį susižeidžiau koją. Ir nieko, atsistojau ir pabaigėme filmuoti. Šis video sulaukė didelio pasisekimo ir niekas nežino, kad aš ten išsidrėbiau.

Labai faina, kad šalia yra palaikančių žmonių. Tarkim, šokių partneris visą laiką pakelia, padeda, o tokia bendrystė man labai patinka. Lygiai taip pat ir dirbant modeliu – jeigu kažkas ne taip, niekas ant tavęs nepyksta.

VDU JAPONISTIKOS KLUBAS HASHI – ATVIRAS VISIEMS BESIDOMINTIEMS JAPONIJOS KULTŪRA

ALEKSANDRA IVANAUSKAITĖ

iandien sunku būtų surasti jauŠ ną žmogų, nežiūrėjusį japoniškų anime filmų, neragavusį sušių ar

kitaip nesusidūrusį su šia, mums, lietuviams, tolima, bet be abejonės egzotiška ir intriguojančia, kultūra. Tačiau tikrai ne visi yra girdėję, kad mūsų universitete jau beveik 20 metų veikia japonistikos klubas HASHI, siekiantis ne tik pristatyti plačiajai visuomenei Japonijos kultūrą, bet ir padedantis Kaune viešintiems japonams geriau pažinti mūsų miestą. Paprašėme dviejų klubo narių – Žygimanto ir Vilijos – daugiau papasakoti apie šios organizacijos veiklą ir savo santykį su egzotiškąja šalimi.klubo narių – Žygimanto ir Vilijos – daugiau papasakoti apie šios organizacijos veiklą ir savo santykį su egzotiškąja šalimi.

Kokie būna klubo susitikimai?

Ką per juos veikiate?

Žygimantas: VDU japonistikos klube HASHI vyksta oficialūs ir neoficialūs susitikimai. Pagrindinė klubo veikla yra visus mokslo metus kiekvieną penktadienį VDU patalpose vykstantys renginiai. Jų metu klausome savanorių rengtų paskaitų ar pristatymų apie Japoniją ir jos kultūrą. Po jų vaišinamės arbata, atsineštais užkandžiais ir bendraujame tarpusavyje.

Vilija: Be šių penktadieninių susitikimų organizuojame ir kitokio pobūdžio renginius. Pavyzdžiui, sezono atidarymo proga ar į mūsų universitetą atvykus paviešėti Japonijos studentams,

surengiame iškylą, einame pabendrauti neoficialioje aplinkoje. Taip pat kartais važiuojame į mokyklas ar gimnazijas, ten pristatinėjame Japonijos kultūrą, bendraujame su mokiniais. Žygimantas: Be to svarbu nepamiršti kad HASHI kartu su Hallyu ir Wu Wei klubais ir Azijos Studijų Centru jau ne vienerius metus pavasarį organizuoja VDU Azijos Savaitę – didžiausią VDU renginį Azijos tematika.

Ar organizacijoje švenčiate kokias nors tradicines japonų šventes?

Žygimantas: Būna visaip – kartais švenčiame, kartais ne. Jei tiksliau, šventes

paminėti stengiamės, bet tai priklauso nuo klubo narių iniciatyvos. Negaliu neprisiminti, kad pavasarį, Setsubun laikotarpiu, ne kartą esame „velnius“ apmėtę pupelėmis ir taip paminėję japonišką tradiciją vadinamą Mamemaki. Šiais mokslo metais išsikėlėme tikslą kartu su klubu atšvęsti kuo daugiau japoniškų švenčių, iš kurių artimiausia – Sporto diena (jp. Undokai), vyksianti spalio 14 dieną.

gali džiugiai teigti, kad buvo ir yra atviras visiems.

Ar klubo branduolį sudaro VDU studentai, ar sulaukiate ir eilinių, ne akademinės bendruomenės, žmonių, turistų iš Japonijos ar kitų užsienio šalių?

Ar bendraudama su jais jauti didelį kultūrų skirtumą? Kas tave nustebino labiausiai?

Vilija: Iš pradžių kultūrų skirtumas jautėsi, nebuvau pratusi prie japoniškos pagarbos, pavyzdžiui, nusilenkimų kitam. Taip pat turėjau draugą, kuris visada atsiprašinėdavo, nes gimtąja kalba buvo įpratęs taip išreikšti padėką. Vietoje „ačiū“ skubėdavo atsiprašyti

10-13 organizacija

Žygimantas: Klubo branduolį oficialiai turėtų sudaryti VDU studentai, tačiau didelė dalis klubą lankančių ir palaikančių žmonių yra moksleiviai, kitų universitetų studentai ar jau dirbantys asmenys. VDU japonistikos klubas HASHI

Vilija: Taip pat prie mūsų klubo veiklos prisijungia ir japonai studentai. Jie ne tik noriai ateina į kiekvieną penktadienį vykstančius HASHI klubo susitikimus, bet ir dalyvauja renginiuose už universiteto ribų, pavyzdžiui, vyksta kartu su mumis į kitas mokslo įstaigas, padeda skleisti žinias apie Japoniją.

už sukeltus papildomus rūpesčius. Visada prisimenu šį nuoširdų jo charakterio bruožą.

Gal klube mokotės ir japonų kalbos, tobulinate kalbėjimo įgūdžius? Ar labiau domitės Japonijos kultūra?

Žygimantas: Pagrindinė klubo veiklos sritis yra Japonijos kultūra ir jos sklaida, tad pastaruosius kelerius metus kalbėjimo įgūdžiams skirtų renginių nevyko.

Tačiau kiekvieni metai klubui atneša

pokyčių ir jau nuo šių mokslo metų pas mus yra kai kas naujo – kiekvieno mėnesio ketvirtas penktadienis skirtas diskusijoms japonų ir anglų kalbomis. Šiuos renginius padės ruošti Kayako Takagi, kuri jau penktus metus VDU studentus moko japonų kalbos ir du metus organizuoja japonų kalbos skaitymo būrelį Kaunas Japanese Reading Club.

Vilija, kuo tave patraukė ši kultūra?

Vilija: Turbūt nieko nenustebinsiu pri-

sipažindama, kad esu tas eilinis vaikas, kuris pirmą kartą su japoniškosios kultūros skoniais susipažino žiūrėdamas Drakonų kovas. Jau šešerių metų supratau, kad nematyti kovų menai, niekur negirdėti kalbos garsų deriniai man yra kažkuo patrauklūs, įdomūs. Vėliau susižavėjau japonišku darbštumu, pagarba vienas kitam, harmonija su gamta.

Norėjau visa tai suprasti plačiau, ne tik hobio lygyje. Taip ir pasijutau besėdinti japonų kalbos paskaitose, o vėliau ir HASHI klube.

Ar esi aplankiusi Japoniją? O gal dar tik svajoji ten nuvykti?

Vilija: Japonijos dar nesu aplankiusi, bet tikrai žadu. Ar darbo, ar mokslo reikalais – laikas parodys, bet kelionę į Tekančios Saulės šalį būtinai planuoju.

Ar žiūri japoniškus filmus? O gal klausai japoniškos muzikos? Jei taip, gal gali ką nors parekomenduoti „Studžio“ skaitytojams, susidomėjusiems Japonijos kultūra?

Vilija: Vis dar esu aktyvi anime fanė.

Pasišaipau iš savęs, jog nė valgyti nebegaliu žiūrėdama japoniškąją animaciją, nes patobulėjus japonų kalbai, kiekviena serija tampa lyg klausymo užduotis – juk kramtydama nieko negirdžiu.

Sudėtinga kažką pasiūlyti, kai žanrų ir puikių kūrinių yra tiek daug. Neminint populiarumo viršūnes užimančių filmų, galiu rekomenduoti savo šiandienos favoritus: Black Clover, No Game No Life ir The Disastrous Life of Saiki K. Kalbant apie muziką, dažniausiai klausau japoniško post-hardcore ir šiaip visko, kas sukasi aplink roką. Siūlyčiau pasiklausyti grupių One Ok Rock, The Oral Cigarettes, Itowokashi, Burnout Syndromes, Coldrain. Japonai tikrai yra meniški žmonės!

RUDENS MOTYVACIJOS BOMBA

UGNĖ BALIUTAVIČIŪTĖ

Atėjo ruduo: ir vėl kamščiai, gatvės pilnos studentų ir moksleivių, o galvoje tikra maišatis. Kaip visur suspėti ir, svarbiausia, kaip sugebėti anksti atsikelti? Po vasaros poilsio, pramogų, kelionių grįžę studentai vėl rytais nenoriai kėblina į paskaitas. O kodėl? Kur dingsta visa mūsų motyvacija?

Psichologė Jolita Baliutavičiutė teigia, kad rudeninis stresas yra natūralus reiškinys tiek studentui, tiek suaugusiam žmogui. Pasikeičia oras, rytais sunku keltis ne vien dėl to, kad anksti, bet ir todėl, kad rytai tampa vis tamsesni. Kalbant apie studijų motyvaciją, konkretaus mokslinio paaiškinimo, kodėl nesinori mokytis, nėra.

Logiška, kad atėjus rudeniui dopamino – laimės hormono – lygis nukrenta dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl to, kad baigėsi atostogos ir pramogos. Žinoma, viskas priklauso nuo individualaus žmogaus psichikos ir to, kaip jis sugeba tvarkytis su staiga užgriuvusių darbų ir streso lavina. Visą tai lemia ir fizinė žmogaus sveikatos būklė, normalus miego režimas, subalansuotas maisto racionas ir tikslinga dienotvarkė. Galiausiai, studijų motyvacija nėra vidaus organas, kurį būtų galima pataisyti vaistais ar terapija. Viskas priklauso tik nuo noro ir pastangų.

O dabar keletas patarimų, kaip atėjus rudeniui neprarasti motyvacijos ir nenukankinti savo vidinio „aš“: 1. DARBŲ SĄRAŠAS – gal ir atrodo pasenęs reikalas, bet juk gerai turėti priminimą, kad tikrai nieko nepamirštum. Be to, nepasilik darbų paskutinei minutei, juk daug ramiau, kai žinai, kad kažką gali perkelti į tolimesnį laiką, nebūtina sau kelti streso ir viską susikrauti į vieną dieną.

2. RYTO RITUALAI – visada yra svarbu tai, kaip Tu pradedi rytą. Ar keliesi anksčiau ir turi minutę laiko sau, ar tik atsikėlęs skubi į stotelę su sumuštiniu dantyse. Pusryčiai yra labai svarbūs. Per dieną gali neturėti laiko pavalgyti, tad kodėl gi

neskyrus 15 minučių savo ryto arbatai (arba kavai) ir kokybiškiems pusryčiams, tokiems kaip košė, gaivus jogurtas su vaisiais ir dribsniais, virtas kiaušinis ar tiesiog sumuštinis?

3. ENERGINGA MANKŠTA AR RAMI MEDITACIJA? – koks esi Tu ir kas Tau geriausia, žinai tik pats. Sustabdyk save minutei ir paklausk, kaip norėtum pradėti rytą? Su energinga mankšta ir muzika? O gal užtektų ramaus prasitampymo, kelių minučių meditacijos? Tai žinai tik Tu. Sėkmės ieškant!

4. POPASKAITINIS POILSIS – po įtemptų paskaitų geriausias vaistas yra galvos pravėdinimas. Pasivaikščiok, nusipirk šiltos arbatos ar paskaityk širdžiai mielą knygą. O gal neatsisakytum ir užmerkti akis pusvalandžiui? Visi poilsio būdai priimtini ir užskaitomi! O paskui pamatysi, kaip bus smagu šviežia galva kibti į darbus.

Tikiuosi, kad radai čia naudingų patarimų, kaip užprogramuoti save rudeniui.

Tai daug paprasčiau nei galvoji! Žinai, gerai pagalvojus, tas ruduo nėra toks blogas, pažiūrėk iš gerosios pusės: raustantys ir geltonuojantys medžių lapai turi savo žavesio, o kur dar kvepianti kakava, karštas obuolių pyragas, ant kojų gulintis pledas. Sutik, kad ruduo gali būti stebuklingas. To Tau šilčiausiai ir linkiu.

14-15 rekomenduojam

5. SAVĘS UŽPROGRAMAVIMAS – svarbu tai, kaip Tu sugebi save įtikinti ir kalbėtis su savimi. Visgi sunku rasti motyvacijos? Paskaitinėk įvairias įžymių žmonių istorijas, kurių pilnas internetas, o dar kur įvairūs podcast‘ai, neišsemiami instagram‘o klodai ir rudens muzikos playlist‘o klausymas. Visa tai nuteikia pradėti savo dieną teigiamai ir su puikia nuotaika!

„WORK & TRAVEL USA“ IŠŠŪKIS „Work & Travel USA“ programa yra skirta studentams, norintiems vasarą praleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose, užsidirbti pinigų ir pakeliauti. Sparčiai populiarėjanti galimybė pažinti kitą kultūrą kasmet patraukia ir lietuvių dėmesį. Marius Astrauskas, Donata Budreikaitė ir Greta Kalasevičiūtė ‒ programos dalyviai, nusprendę ramią vasarą tėvynėje iškeisti į nepažintas Jungtines Amerikos Valstijas.

Visi kaip vienas nedvejodami sutinka, kad atsukus laiką atgal pasielgtų taip pat.

Marius Astrauskas Visų pirma, yra dvi galimybės, kaip praleisti vasarą išvykus pagal „Work & Travel“ programą. Pirmoji – daug dirbti ir pinigus išleisti daiktams ar drabu-

žiams Amerikoje arba uždarbį parsivežti namo, kaip dažniausiai elgiasi antrą arba vėlesnius kartus į Ameriką atvykę studentai. Antroji – būtent mano šios

asmeninio archyvo nuotraukos

Abu su drauge dirbome Amerikos širdyje – Kolorade, mažame miestelyje nacionalinio parko pakraštyje. Mus pasitiko ir labai maloniai priėmė darbdaviai, su kuriais ir dabar palaikome šiltus santykius. Džiaugiuosi, kad patekau būtent pas juos, nes darbas tiek mums, tiek jiems nebuvo pirmaeilis dalykas.

Darbdaviai bendraudami patys rodė

iniciatyvą ir savo trumpu laisvu laiku stengėsi mums parodyti kiek įmanoma daugiau. O ir mes patys išnaudojom visas laisvas minutes pamatyti bei pažinti amerikietišką kultūrą ir gamtą! Būtų galima parašyti trumpą romaną apie mūsų nuotykius ir įspūdžius, bet pasakysiu tik tiek ‒ jeigu turi galimybę ‒ BŪTINAI sudalyvauk šioje programoje! O jeigu tokios galimybės neturi, pabandyk ją susikurti, patikėk, verta.

6-9 16-21 žaidimas work&travel

vasaros patirtis ‒ darbas nedideliame šeimos versle norint pažinti amerikietišką kultūrą ir stengiantis kuo daugiau pamatyti.

Donata Budreikaitė Amerika visada buvo mano svajonių šalių sąrašo viršuje, o šią vasarą turėjau galimybę joje ne tik apsilankyti, bet net ir pagyventi daugiau nei tris mėnesius. Tiesa, didžiąją dalį laiko praleidau dirbdama atrakcionų parke, tačiau tokią darbo vietą Lietuvoje surasti tikrai nebūtų lengva. Miestelio, kuriame dirbau, krantus skalavo Atlanto vandenynas, o iki tokių miestų kaip Niujorkas ar Vašingtonas kelionė trukdavo apie keturias valandas. Dirbdama parke ne tik gerai įdegiau, tačiau ir susiradau daugybę draugų iš įvairiausių pasaulio šalių – nuo Zimbabvės, Malaizijos, Egipto iki pat Dominikos Respublikos bei susipažinau su amerikiečių kultūra ir valgymo ypatumais – greitojo maisto restoranai čia visgi yra pati populiariausia vieta

išalkus. O po visų darbų turėjau galimybę pakeliauti ir pamatyti dar daugiau Amerikos grožio, kurio tiek daug, kad poros savaičių užtenka tik kelioms vietoms aplankyti. Nacionaliniai parkai – didžiausią įspūdį man palikusios vietos, kuriose belieka stovėti išplėstomis akimis ir bandyti sugerti visą gamtos grožį. Tik stovėdamas priešais kanjonus, krioklius, kalnus ir slėnius supranti, kokia gamta yra nuostabi ir kiek dar jos tau reikia pamatyti. Tai buvo nuostabiausia mano gyvenimo vasara, į kurią dar labai norisi sugrįžti. Visiems, kurie turi galimybę, siūlau važiuoti, patirti, gyventi ir dalyvauti!

Greta Kalasevičiūtė Savo vasarą šiais metais nusprendžiau praleisti visiškai kitaip nei įprasta, todėl pasirinkau vykti į Jungtines Amerikos Valstijas pagal programą „Work & Travel USA“. Dirbti mieste nenorėjau, nes, manau, būtų nusibodę, taip pat brangu.

Girdėjau daug gerų atsiliepimų apie „Glacier National Park“ Montanoje, todėl pasirinkau jį. Dirbau maisto prekių parduotuvėje bei degalinėje. Darbas buvo lengvas, man puikiai sekėsi, todėl po pirmo mėnesio mane jau paaukštino į poziciją, kurioje turėjau savo bendradarbiams paskirstyti darbus, prižiūrėti tvarką, padėti. Apgyvendinimas ir maitinimas man kainavo 70 dolerių per savaitę, palyginti su gyvenimu mieste,

tai buvo žymiai pigiau. Pinigų pradžiai taip pat nereikėjo, iki pirmos algos išleidau turbūt apie 50 dolerių. Ryšys parke buvo prastas, internetą turėdavome tik valgykloje arba savo nameliuose. Kadangi maždaug 200 žmonių dirbome ir gyvenome vienoje vietoje, visi tapome tarsi šeima, kasdien susigalvodavome daug veiklos: eidavom į žygius prie ežerų, krioklių ar šiaip pasižiūrėti gražaus kraštovaizdžio, taip pat kopdavom į kalnus, žiūrėdavom į žvaigždes. Jei būdavo prastesnis oras, važiuodavom iki artimiausio miesto. Gaila, šiemet visko nespėjau aplankyt, todėl ten sugrįšiu ir kitą vasarą.

Vasaros pabaigoje su keliais draugais iš-

vykom iki „Yellowstone National Park“, kuris buvo kitoje valstijoje, šalia Montanos. Pamačiau ir kaip amerikiečiai švenčia liepos 4-ąją – nepriklausomybės dieną. Su didele kompanija amerikiečių ir dar viena lietuve išvažiavome į netoliese esantį labai mažą kaimelį, kuriame vienintelis elektros šaltinis yra saulės energija. Ten pajautėme, kokie amerikiečiai yra atsipalaidavę, kaip jiems nieko nereiškia amžius. Vakare buvo gyvo garso grupės koncertas ir šiek tiek fejerverkų.

Po to visi sėdėjome prie laužo šalia savo palapinių ir mėgavomės kartu praleistu laiku.

Galiausiai po trijų mėnesių darbo ir pramogų parke teko išsiskirti su savo antrąja šeima ir pradėti keliauti. Keliavome penkiese vienoje mašinoje – trys merginos ir du vaikinai. Mūsų tikslas

buvo kuo mažiau pinigų išleisti apgyvendinimui, todėl miegodavome palapinėje. 3–4 kartus neradus vietos nakvoti teko penkiese miegoti mašinoje. O kartą Santa Monica paplūdimyje nusprendėme, kad yra pakankamai minkšta, todėl miegojome tiesiog su miegmaišiais. Mus pažadino kirai, anksti ryte sportuojantys žmonės ir gelbėtojas, norintis įsitikinti, ar mums viskas gerai. Naudojomės programėle „Couchsurfing“, todėl daug geranoriškų žmonių nemokamai priimdavo mus permiegoti savo butuose ar net jachtoje. Per mėnesį apkeliavome visą vakarinę pakrantę nuo pat Kanados iki Meksikos, aplankėme 10 valstijų, 8 nacionalinius parkus ir begalę miestų bei miestelių. Kadangi labai pasisekė susirasti tobulą kompaniją, problemų visiškai nekilo nei dėl miegojimo

vietos, nei dėl norimų aplankyti vietų.

Nuvykti į Meksiką nusprendėme per 10 minučių, kai nebesugalvojome, ką dar nuveikti Sand Diege naktį. O grįžus iš Meksikos ir pavalgius, 3 valandą nakties nutarėme pradėti žygį prie Potato Chip

uolos. Kiekvieną dieną darėme viską, ką norėjome, nesipykome, stengėmės visada rasti sprendimą, todėl ši vasara buvo kol kas pati geriausia mano gyvenime.

Tikiuosi, kitais metais pasiseks ne ką prasčiau.

9 PROGRAMĖLĖS, KURIAS SAVO IŠMANIAJAME TELEFONE PRIVALO TURĖTI KIEKVIENAS STUDENTAS ALEKSANDRA IVANAUSKAITĖ

Nusibodo varvinti akis Facebook‘e ir Instagram‘e? Nuobodžiauji per paskaitas, nes įveikei visus Candy Crush lygius? Rekomenduojame tau 9 programėles, kurios padės iš technologijų išpešti kuo daugiau naudos ir pasitarnaus tiek mokantis, tiek ilsintis.

Trafi

Ši programėlė naudinga ne tik pirmakursiams, bandantiems nepasiklysti nepažįstamame mieste, bet ir vietiniams gyventojams. Joje pateikiami visų autobusų ir troleibusų maršrutai ir tvarkaraščiai, viešojo transporto judėjimas mieste esamuoju laiku. Čia taip pat galima įvesti vietą, į kurią nori nuvykti, ir programėlė parodys patogiausią ir greičiausią maršrutą. Joje neretai skelbiami ir pranešimai apie transporto vėlavimus, spūstis, kelių rekonstrukcijas ir maršrutų pasikeitimus.

myHomework Student Planner

Jei namų darbus ir atsiskaitymus nuolat prisimeni tik vėlai vakare atsigulęs į lovą, o apie kolokviumą sužinai tik pamatęs dėstytoją, dalinantį užduočių lapus, galbūt tau padės programėlė myHomework Student Planner. Ji leis telefone žymėtis visas užduotis, kurias reikia atlikti, rūšiuoti jas pagal svarbą, datą ar paskaitą.

Geriausia, kad programėlė siunčia pranešimus apie artėjančius darbus, todėl užmiršti kažko svarbaus tikrai nepavyks.

mosi programėlė. Šiuo metu joje siūloma mokytis net 35 kalbų – nuo anglų, rusų, prancūzų, italų iki korėjiečių, hebrajų, esperanto ar netgi valyrų – dirbtinės kalbos iš populiariojo serialo Sostų karai. Duolingo pritaiko užduotis taip, kad padėtų efektyviausiai mokytis kalbos, padeda tobulinti žodyną ir gramatiką, motyvuoja virtualiais taškais ir apdovanojimais. Mokydamasis naujos kalbos universitete su šia programėle gali ženkliai palengvinti ir pagreitinti mokymosi procesą, o gal net aplenkti bendrakursius!

AlarmMon

Daugeliui studentų nėra nieko sunkiau, nei rytais laiku išsiristi iš lovos. Žadintuvas skamba jau 10 kartą, o tu vis nuspaudi snaudimo mygtuką, kol galų gale eilinį kartą pramiegi paskaitą. Pažįstama situacija? Tada išbandyk programėlę AlarmMon – ji leis išjungti žadintuvą tik tada, kai įveiksi vieną iš trumpų žaidimų, o kad tai padarytum, būsi neišvengiamai priverstas prabusti. Programėlė taip pat Duolingo Tai – bene populiariausia kalbų moky- parodo ir dienos orų prognozę, taigi iš lo-

vos turėtum pakilti kur kas žvalesnis ir Jis susideda iš visų dažnių kartu sudėjus pasiruošęs produktyviai praleisti dieną. ir apima visą žmogaus girdimumo diapazoną. Lietus, medžių šlamėjimas, tekantis vanduo – keli iš baltojo triukšmo pavyzSleep Cycle Miegas studentui dažnai yra tikrai skaudi džių. Klausantis tokių garsų stimuliuojatema, todėl rekomenduojame dar vieną mos smegenų dalys, atsakingos už dėmesį programėlę, padėsiančią pagerinti poilsio ir susikaupimą. Programėlėje rasi didelį kokybę. Dažnam studentui atsikelti anks- baltojo triukšmo pasirinkimą, garsus galėsi ti ryte yra tikra kančia. Mokslininkai tei- maišyti, nustatyti, kad grotų tam tikrą laiką. gia, jog taip yra dėl to, kad mūsų miegas susideda iš tam tikrų ciklų. Pažadinti ne- Bacon – The game tinkamu metu jaučiamės pavargę ir neiš- Nusibodo telefone turimi žaidimai? Išbansimiegoję. Programėlė Sleep Cycle apskai- dyk Bacon. Šiame žaidime turėsi užmesti gačiuoja miego ciklus ir pažadina tada, kai balėlį šoninės ant įvairiausių objektų – Laismiegas yra pats negiliausias, taip užtik- vės statulos, Eifelio bokšto, planetos, bičių rindama, kad atsibusi žvalus ir pailsėjęs. avilio, katino, Monos Lizos ar net įgrūsti į mažytį tarpelį sienoje. Lygiai ne eilės tvarka varijuoja nuo lengviausio iki sunkiausio, todėl greitai nenusibos. Tik nežaisk šio žaidimo alkanas, nes malonus šoninės čirškėjimas keptuvėje gali staiga sukelti apetitą.

Nuolatinis išmaniojo telefono tikrinimas iš tikrųjų blaško dėmesį ir trukdo mokytis, tačiau jis taip pat gali padėti sutelkti dėmesį ir susikaupti. Programėlė Forest leidžia sodinti virtualius medžius, kurie auga tol, kol programėlė neišjungiama. Jeigu įjungiamos kitos programos, medis miršta, todėl naudotojas yra motyvuojamas nesiblaškyti ir visą dėmesį skirti tik tuo metu atliekamam darbui.

Programėlėje netgi yra galimybė už surinktus taškus pasodinti tikrus medžius ir taip prisidėti prie aplinkos saugojimo.

White Noise Generator

Jei sunku susikaupti mokantis, padėti gali ir natūralūs gamtos garsai. Baltasis triukšmas yra specialus garso tipas, užmaskuojantis kitus aplinkos garsus.

Pigeon Pop

Dar vienas linksmas žaidimas, padėsiantis vaikyti nuobodulį tarp paskaitų ar važiuojant troleibusu – Pigeon Pop. Jame turėsi padėti šokinėjančiam balandžiui sutraiškyti visus vaisius ar uogas. Taip pat gali taikytis į museles ir kirminėlius ir taip gauti papildomų taškų. Tik atsargiai – nepataikyk į sugedusius vaisius ar bites! Jei balandžiai tau ne itin patinka, gali pakeisti savo paukštelį į papūgą, viščiuką ar kitą paukštį.

22-23 rekomendacijos

Forest: Stay focused

UGNĖ KUDLAITĖ-OTREYA: „MUZIKA TIESIOG IŠPLAUKIA, NIEKADA NEKURIU PLANUOTAI“

VIKTORIJA REKSTYTĖ

Luko Bendinsko nuotrauka

„Tikėjomės, kad daina žmonėms patiks, tačiau, kad ji pasieks tiek daug klausytojų, tikrai nenumanėme. Stengėmės kurti dainą taip, kad žmonėms ir mums patiems būtų gera ją klausyti“, ‒ apie hitą „Tu esi noriu“, įrašytą kartu su atlikėju Alekna, teigia Ugnė Kudlaitė-Otreya. Mergina džiaugiasi dainos sėkme ir sako, kad be muzikos ilgai būti negali, o poilsį jai atstoja veiklų kaita.

Nuo 10 klasės svajojau studijuoti sporto treniravimo sistemas. Buvau labai susidomėjusi sportu, žinoma, lygiagrečiai domėjausi ir muzika, tačiau norėjau stoti į kitą sritį. Man patinka balansas ir, jeigu viskas suktųsi tik aplink muziką, galų gale tai įgristų. Taigi išėjo taip, kad po 12 klasės pasidariau gap year (laisvieji metai ‒ red. pas.) ir neakivaizdžiai pavaikščiojusi į paskaitas Lietuvos sporto universitete supratau, kad ši specialybė ne man. Nors mėgaujuosi leisdama laiką sporto salėje, nenorėčiau su tuo sieti viso savo gyvenimo. Todėl po metų nusprendžiau pateikti paraišką psichologijos studijoms, ten ir patekau. Labai džiaugiuosi ir, manau, nesuklydau – šios studijos man teikia vis daugiau ir daugiau malonumo.

Kaip manai, kuri sritis ‒ muzika ar psichologija ‒ ateityje užims didžiąją tavo laiko dalį?

Norėčiau, kad didžioji mano gyvenimo dalis būtų muzika, o psichologija liktų ta sritimi į kurią galėčiau pabėgti nuo rutinos. Bet kokiu atveju, aš manau, kad psichologija yra toks mokslas, kurį baigęs nebūtinai privalai dirbti pagal specialybę, šiose studijose gauni bepro-

tiškai daug žinių, kurios gali praversti kasdieniame gyvenime, bendraujant su žmonėmis. Taigi manau, kad bet kokiu atveju studijos nenueis veltui.

Ar koncertuojant tau padeda psichologijos žinios? Ar pavyksta nugalėti baimes?

Gautas žinias suvokti tik teoriškai neužtenka, norint jas praktiškai pritaikyti reikia įdirbio. Kai pradėjau studijuoti psichologiją, prieš koncertus ėmiau stengtis šiek tiek su savimi padirbėti, nepasiduoti jaučiamam nerimui. Jaudulys prieš pasirodymus visada yra, nes niekada nežinai, kaip pasiseks su įgarsinimu, kaip tave priims žmonės, bet svarbiausia, kad nerimas neperliptų tos ribos, kai gali sukliudyti gerai atlikti savo darbą.

Pernai pasirodė Tavo su Alekna įrašytas kūrinys „Tu esi noriu“, sulaukęs didelio populiarumo.

Kaip jauteisi, kai daina tapo 2018 vasaros hitu? Ar tikėjotės, kad taip gali atsitikti?

Tikėjomės, kad daina žmonėms patiks, tačiau, kad ji pasieks tiek daug klausytojų, tikrai nenumanėme. Stengėmės kurti dainą taip, kad žmonėms ir mums patiems būtų gera jos klausyti. Į šį

24-29 pažintys 6-9 žaidimas

VDU studijuoji psichologiją. Kodėl ne studijų programą, susijusią su muzika?

kūrinį įdėjome nemažai pastangų, todėl buvo labai maloni staigmena, kad jis buvo taip šiltai priimtas klausytojų.

Ar po šios dainos išleidimo pajutai, kad padidėjo populiarumas?

Iš dalies taip, po šio kūrinio išleidimo daugiau žmonių pradėjo domėtis mano kuriama muzika, kas man, kaip kūrėjai, yra labai džiugu.

Su Alekna ne tik kuriate dainas, bet ir filmuojatės jų klipuose.

Kokius iššūkius turėjai įveikti, neskaitant to, kad nemokėdama plaukti filmavaisi po vandeniu dainos „Laikyk“ klipui?

Šis iššūkis buvo pats didžiausias ir pats keisčiausias, nors pati jį sau sugalvojau ir išsikėliau. Muzika dažniausiai man asocijuojasi su spalvomis ir dainą „Laikyk“ nuo pat pradžių įsivaizdavau mėlyną.

Taip pat, dainos tekste yra išvardijami trys elementai: žemė, ugnis ir oras. Iki pilnos laimės man trūko vandens, todėl pagalvojau: „gerai, jei to nėra tekste, padarome, kad matytųsi vizualiai“. Klipą filmavome rudens pradžioje ir tuo metu buvo labai vėsu, lauko baseino vanduo jau buvo spėjęs atšalti. Filmavimo procesas vyko taip: mes su operatoriumi įlendame į vandenį, kažkiek laiko pafilmuojame, tada bėgame į pirtį, kur sėdime, kol sušylame, vėl grįžtame į vandenį ir taip daugybę kartų, kol buvo nufilmuoti visi reikiami kadrai.

Filmuojant klipą dainai „Flames“ darbas truko dvi dienas, tarp kurių turėjome tik pora valandų miego. Be to, tuo metu taip pat buvo ruduo, termometrai rodė apie +8 laipsnius, buvo labai šalta visą dieną praleisti nešildomose betoninėse

patalpose vien su suknele, taigi teko išmokti nedrebėti.

Esi ir dainų kūrėja. Kaip gimsta dainų žodžiai?

Man asmeniškai, tiek tekstas, tiek melodija gimsta vienu metu. Tiesiog prisėdu prie pianino ar gitaros ir pradedu rašyti nuo pirmo posmo, tada, lyg pirmą kartą stebint filmą, žiūriu, kas bus toliau, kaip viskas baigsis. Muzika tiesiog išplaukia, niekada nekuriu planuotai, negalvoju, kad imsiu ir sukursiu dainą. Ne, prieš pradedant kurti aš kažką pajaučiu ir tada tas jausmas virsta nauju kūriniu. Kūryba man yra savęs išreiškimas, kai buvau paauglė, man tai buvo beveik kaip dienoraštis ar terapija. Kai kuriems žmonėms reikia su kažkuo pasišnekėti, kad pasijustų lengviau, nusimestų naštą ar pasidalintų savo džiaugsmu, o man tam labai tinka muzika ir kūryba.

Ar lengviau atlikti ir įsijausti į savo, ar į kitų sukurtas dainas?

Iš tiesų panašiai. Apskritai, sunkumo atliekant tiek savo, tiek kitų dainas nejaučiu, bet kalbant apie įsijautimą, į savus kūrinius įsijausti yra lengviau, kadangi juos rašau pati ir vienintelė žinau tikrąją istoriją, kuri slypi už dainos. Klausytojai girdėdami dainą gali ją interpretuoti skirtingai, gal netgi labai toli nuo to, apie iš tiesų buvo rašyta.

Pastebima tendencija, kad jauni atlikėjai, norintys išgarsėti, naudojasi proga ir eina į nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Penkiolikos metų pirmą kartą sudalyvavai šiame konkurse, vėliau bandei sėkmę dar kelis kartus. Ar „Eurovizija“

Gabrieliaus Riaubos nuotrauka Tau padėjo patekti į didžiąją sceną?

Turbūt iš dalies taip, ten dalyvaujant patenki į muzikinę virtuvę, gauni labai daug patirties, pamatai, kaip viskas vyksta iš vidaus. Tai mane ne tik paskatino toliau kurti muziką, bet taip pat padėjo pasiekti platesnį klausytojų ratą, motyvavo išsikelti naujų tikslų.

Dalyvaudama tikėjaisi patekti į tolesnius etapus?

Kai nusprendžiau sudalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje pirmą kartą, man buvo tik penkiolika metų, todėl aš ne itin gerai atsimenu, ką tuo metu galvojau. Žinau tik faktą, kad labai norėjau kurti, dainuoti, ir savo kūryba dalintis su žmonėmis. Tuo metu laimėti atrankos aš nesitikėjau, turbūt tik svajojau, kitaip nebūčiau ten ėjusi. Racionaliai mąstant, pirmą kartą dalyvaujant atrankoje, kai esi penkiolikos metų, ir tavo konkuren-

tai yra daug daugiau sceninės patirties už tave turintys atlikėjai, laimėti nėra labai realu.

O kaip buvo vėlesniais kartais?

iš žymių atlikėjų?

Užkulisiuose teko bendrauti su kitais dalyviais, tačiau tai būdavo small talk, kai persimesdavome vos keliais žodžiais.

Vėlesniais kartais norėjau laimėti atranką, bet tuo metu atrankoje dalyvavau su roko stiliaus dainomis, na, o rokas nėra taip plačiai paplitęs Lietuvoje kaip pop stiliaus muzika. Vis tik džiaugiuosi, kad į atranką ėjau su tomis dainomis, kuriomis pati labai tikėjau nepaisydama to, kas tuo metu buvo populiaru. Taigi, prisiminimai iš atrankų man vis dar sukelia daug gerų emocijų.

Koks jausmas stovėti prieš profesionalų komisiją, kuri dažnai nevynioja žodžių į vatą?

Ar tiesa, kad norint sukurti eurovizinį pasirodymą reikia investuoti daug lėšų?

Ar turi planų ateityje dar kartą sudalyvauti „Eurovizijoje“?

Išlaidos priklauso nuo to, kokį pasirodymą rengi, kiek ir kokios atributikos planuoji naudoti, kiek žmonių bus kartu su tavimi ant scenos. Didžiojoje „Eurovizijoje“ apšvietimas, sceniniai efektai kainuoja tikrai nemažai, tačiau dalyvavimas Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje bent jau man didelių finansinių sunkumų nesukėlė.

Koks jausmas konkuruoti su žinomais atlikėjais?

Dalyvaudama atrankoje pirmą kartą, kai buvau penkiolikos, jaučiau didelį stresą, kad scenoje teks pasirodyti su atlikėjais, nuveikusiais muzikos srityje kur kas daugiau nei aš. Vėlesnėse atrankose į konkurenciją taip nesikoncentravau, nes buvau laiminga vien dėl to, kad aš ten esu ir kad turiu galimybę bandyti laimę su savo dainomis.

Kokių pamokų ir patarimų gavai

Dalyvaujant atrankoje man svarbiausias aspektas buvo pasirodymas ant scenos.

Jeigu po pasirodymo jauti, kad padarei viską, ką galėjai, tai ir stovėdamas prieš komisiją jautiesi gerai. Aišku, komentarus išklausai, nes jie padeda tobulinti pasirodymą.

Sakoma, kad niekada negalima sakyti niekada, tačiau artimiausiu metu neplanuoju.

Kokie artimiausi ir svarbiausi muzikiniai tikslai?

Šiuo metu kartu komanda ruošiame naujas dainas, įrašinėjame jas studijoje. Žinoma, kurdami naują dainą daugybę kartų ją keičiame, tobuliname, kol galvos lieka tuščios ir nusprendžiame, kad jau gana. Tikiuosi, kad neužilgo tokį nuosprendį paskelbsime naujausiam mūsų kūriniui ir pagaliau galėsime juo pasidalinti su klausytojais.

Ką reiškia tavo slapyvardis „Otreya“? Kaip jį sugalvojai?

Manęs daug kas to klausia ir, tiesą pasakius, aš nelabai žinau, ką atsakyti. Istorija yra tokia: prieš kelerius metus norėjau pakeisti savo sceninį slapyvardį („Ugnė Smile“, ‒ red. pas.), nes tuo metu keičiau savo muzikinį stilių. Norėjau pasivadinti

Freya (mitologinė karo, mirties, meilės ir grožio deivė ‒ red. pas.), tačiau pagooglinus radau atlikėjų ir grupių tokiu pačiu sceniniu vardu. Netikėtai kažkas iš komandos narių pasiūlė panašaus skambesio vardą Otreya, kuris ir tapo mano sceniniu slapyvardžiu. Man patinka šio žodžio skambesys, kuris yra aštrus ir, manau, tinka tiek mano muzikos stiliui, tiek asmenybei.

Kokios muzikos klausaisi pati?

Kokie žanrai ir atlikėjai artimi?

Iki 18 metų mano mėgstamiausias muzika buvo rokas, aš visiškai nepripažindavau kitokių muzikos stilių. Vėliau pradėjau klausyti popso, o dabar klausau labai įvairios muzikos, jos nebeskirstau į mėgstamą ir nemėgstamą, klausau dainų pagal nuotaiką. Kartais norisi pasileisti visiškai rokavą dainą, kad išsitaškyčiau, kartais, kai man būna liūdna arba jaučiuosi svajingai, klausau lyriškos muzikos, o kartais jaučiu poreikį paklausyti gero popso, kad galėčiau tiesiog atsipalaiduoti ar pašokti. Taigi, manau, kad ne žanre yra esmė, o pačioje dainoje, jos nuotaikoje ir siunčiamoje žinutėje.

Kurie atlikėjai ir grupės savo muzika Tave įkvepia ir skatina judėti į priekį?

Kai buvau 14‒15 metų, mane įkvėpė roko muzikos atlikėjai: Marilyn Manson, „Papa Roach“, „Green Day“. Jie mane žavi ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip asmenybės. Ar tai atsispindi mano kūryboje, aš nežinau, nes kurdama muziką niekada nemąstau, kad norėčiau padaryti taip, kaip tas ar anas atlikėjas, aš tik įsigilinu į tai ką jaučiu ir užrašau tai, kas skamba galvoje. Tačiau, gali būti, kad klausantis daug kažkokios muzikos, ji pasąmoningai nulemia tai, ką tu

vėliau sukuri. Daina „Flames“ buvo išleista mano transformacijos į pop muziką metu. Kai prodiuseris Donatas Tamašauskas-Dzouns darė remix‘ą šitai dainai, jis užsiminė, kad dainoje vis tiek jaučia roko dainoms būdingų sąskambių pačioje dainos melodijoje. Taigi turbūt kai kurie dalykai galvoje užsifiksuoja ir nori nenori lemia tolesnę kūrybą.

Pakalbėkime apie laisvalaikį.

Kaip atsipalaiduoji ir atgauni jėgas?

Po koncertų kitą dieną stengiuosi pailsėti. Su draugais išeiname į miestą arba nuvažiuojame į gamtą. Kadangi mokslo metais sukuosi tarp universiteto ir muzikos, laisvalaikio nėra ypač daug. Taigi aš sukčiauju ir atsipalaiduoju tiesiog pakeisdama veiklas – kartais laisvalaikiu nuo muzikos tampa psichologija, kartais nuo psichologijos muzika, o kartais draugai ir šeima padeda pailsėti tiek nuo psichologijos, tiek nuo muzikos.

Ar būna dienų, kai nori pabūti visiškoje tyloje be muzikos?

Manau, kaip ir kiekvienam žmogui, kartais norisi pabūti tyloje, tačiau ne per ilgai. Dažniausiai man užtenka poros valandų ir jau galiu imtis veiklos. Tiesą pasakius, prieš metus buvau taip įsisukusi į mokslus, kad muzika buvo visiškai nustumta į šoną. Vieną kartą mašinoje tėtis įjungė radiją, o aš vos išgirdusi muziką apsiverkiau, nes labai ilgai jos negirdėjau dėl to, kad buvau įnikusi į mokslus. Tokios tylos iš muzikos pusės tikrai nenoriu.

ISPANIJA ‒ ŠALIS, KURIOJE NAMŲ DARBAI SKIRIAMI TIK ESANT PRASTAM ORUI. GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

Adolfinos Krivickaitės nuotr.

o paprastai žmonės bijo prieš išvažiuodami į užsienį? Prieš išvykK dama į Ispaniją mėnesiui galvojau, kad bijau pirmą kartą skristi viena, nesusigaudyti milžiniškos Barselonos transporte, būti užpulta ir apvogta. Bijojau, kad per greitai vienai pasidarys nuobodu ir liūdna arba kad draugų draugas, pas kurį susitariau apsistoti, kažkodėl sugalvos vidury nakties manęs nebepriimti... Pala, pala, sutaupysiu nervų: ryte sėdėdama autobuse į Kauno oro uostą klausiausi muzikos ir supratau, kad kažkaip labai ramiai jaučiuosi. Panašu, kad bijojau tik vieno – pramiegoti skrydį, o visa kita ėjosi geriau, nei galėjau tikėtis...

mos aikštelę (1236 m), kurioje prasėdėjau geras dvi valandas. Beje, nustebau, kad ten beveik nebuvo žmonių! Per tą laiką su ten sutiktu britu ir mergina iš Singapūro suvalgiau savo turėtus persikus, vėliau apsilankė vos kelios porelės, nusifotografavo ir išėjo. Būdama ten supratau, kad neišsipildė viena iš mano baimių – man buvo taip gera vienai! Kai pūškuodama į kalną ėmiau abejoti savo gyvybinėmis jėgomis, pajutau, kaip klajoja mano mintys ir kaip nuostabiai gera yra nejausti poreikio su niekuo kalbėtis.

Esi tik tu, tylus vėjo švilpimas ir uolos.

Na, ir keletas praeivių, palinkinčių gero kelio.

Ko aš apskritai važiavau į tą Ispaniją?

Jau nuo pirmo kurso VDU mokausi ispanų kalbos, vėliau prisidėjau prie Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo veiklos. Šios kalbos studentai kiekvienais metais turi galimybę dalyvauti konkurse, laimėti visame pasaulyje garsios ispanistės B. Ciplijauskaitės stipendiją ir išvykti į Ispaniją mėnesio trukmės intensyviems kalbos kursams. Man labai pasisekė antru bandymu laimėti šią stipendiją ir patirti turbūt geriausią savo gyvenimo nuotykį.

30-35 kelionės

Pirmąsias keturias dienas praleidau Barselonoje. Jau anksčiau buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šį miestą, turbūt nė vienas ten apsilankęs pažįstamas apie jį nėra pasakęs nieko blogo.

Nepasakysiu ir aš: palmės, architektūra, kalnai tolumoje, jūra ir šilti žmonės – visa tai susijungė į labai sunkiai apibūdinamą atmosferą, kurią, rodos, jaučiu dar ir dabar. Pirmąjį vakarą lankiausi ant kalvos, prie kurios gyvenau. Nuo jos atsiveria viso miesto panorama su jūra tolumoje, kalnais aplink, miesto namų ir gatvių tinkleliu bei garsiąja Sagrada Família (ji tikrai milžiniška). Visas tas dienas pėsčiomis tyrinėjau miestą, žinoma, buvo privalu aplankyti ir pagrindines turistines vietas. Tačiau man miestai niekuomet nėra galutinis tikslas, visuomet ieškau tylos ir žalumos, plačių erdvių ir ramybės, tad ir šis kartas nebuvo kitoks. Vieną dieną skyriau aplankyti garsųjį Montserrat vienuolyną kalnuose netoli Barselonos ir tai veikiausiai buvo viena geriausių dienų per visą mano mėnesį Ispanijoje. Vienuolynas įspraustas viduryje uolų, nuo kurių atsiveria įspūdingi vaizdai, tačiau palikusi kultūrai vos pusvalandį, ėjau link savo pagrindinio tikslo – kalno viršūnės. Po pusantros valandos nuolatinių laiptų miškeliais ir uolomis pasiekiau 360 laipsnių panora-

Mėnesį gyvenau šiaurės Ispanijos mieste Chakoje, kasdien lankiau paskaitas ir nuoširdžiai jaučiau motyvaciją kažką dėtis į galvą. Koks nerealus jausmas yra vakare sėdėti parke ant žolės su draugais (jau nuo pirmo vakaro sėkmingai infiltravausi į ispanų kompaniją) ir kalbantis išgirsti „Germante, pamiršau pasakyti, kaip greitai man vakar kažką pasakojai ispaniškai, tikrai patobulėjai“. Tai rašau ne norėdama pasigirti, o tik savo patirtimi įrodyti, kad geriausiai kalbos išmokstama būnant toje aplinkoje (nesakau, kad ją išmokau, dar prieš porą dienų vienam draugui parašiusi žinutę per Whatsapp, gavau atsakymą: „ar naudojai Google vertėją? Nelabai supratau, ką nori pasakyti...“ Nuliūdau, nes naudojau tik

savo galvą...). Dar pirmą vakarą amžinosios saulės šalyje, net ir po pusantrų metų mokymosi VDU, iš tos baimės ir drovumo sunkiai galėjau suregzti sakinį. Juk niekuomet neteko kalbėti daugiau nei paskaitoje atsiskaitant užduotį žodžiu. O dar vasario mėnesį paskaitų metu tuščiu žvilgsniu svajojau mokytis ne klasėje, o karštą dieną prisėdus mažoje kavinukėje, kalbantis su ispanais draugais ir gurkšnojant dvigubą espresso su ledu (bet ten geriau būtų prašyti café solo... ). Po mėnesio mokymosi jau pavyko kalbėtis įvairiomis temomis, suprasti pokalbius, papasakoti savo patirtis, liečiančias daugiau nei tai, ką valgiau pusryčiams.

Chakoje turėjau labai aiškų gyvenimo ritmą: paskaita nuo 9 ryto, siesta (pagaliau savomis akimis pamačiau, kad pasaulis popietės metu porai valandų tikrai nustoja funkcionuoti), vakarinė paskaita, po jos namų darbai, galbūt baseinas, išėjimas į miestą su draugais, vakarienė, tada pasisėdėjimas sode grojant gitara arba žiūrint filmą. Net keista ir žavu, kaip darniai derėjo atostogų ir mokymosi jausmas. Rodos, jauti tokį atsipalaidavimą ir ramybę,tačiau dienos pabaigoje pamatai, kiek išmokai, kiek istorijų apie Lietuvą papasakojai ir kiek naujų žodžių klausydamasi aplinkinių užsirašei savo telefono užrašinėje. Vieną kartą dėstytoja netgi pasakė: „mielieji, atsipalaiduokite, namų darbus aš už-

duodu tik jei būtų blogi orai ir neturėtumėte, ką veikti... geriau eikite mokytis į gatves!“ Derėtų atsižvelgti į tai, kad tą savaitę danguje turbūt dar nebuvo pasirodęs nei vienas debesėlis.

Savaitgaliais universitetas organizuodavo išvykas į kalnus, kurias praleidusi sau turbūt niekada nebūčiau atleidusi, veikiausiai niekur kitur nesu jautusis geriau. Vieno žygio finale laukė netikėta staigmena: kalno viršūnėje sau ramiausiai pakritę monumentinio kryžiaus šešėlyje abejingomis akimis žmones snūduriuodami stebėjo keletas kalnų ožių, jie siestos tradiciją priima taip pat rimtai ir pareigingai. Kito žygio siužeto vingiai pasipildė netikėtu lipimu į

stačias uolas. Na ir kas, kad su pagalbai įtaisytomis grandinėmis lengviau, kai pasiekus viršų lentelėje pamatai, kad tavo tikslas už 10 kilometrų, o iki autobuso namo telikusios kelios valandos.

Teko lipti žemyn ir varyti stresą lauk – staigiai statėjanti uola ir menki inkariukai ant kojų neatrodė labai jaukiai (mama, bet juk viskas baigėsi gerai!).

Sėdėdama tarp saulės svilinamų uolų, stebėjau retkarčiais užklystančius praeivius su didelėmis kuprinėmis ant pečių.

Svarsčiau, kas jie tokie, kodėl šie suaugę (ir net vyresnio amžiaus!) žmonės kabarojasi po uolas: ar jie atostogauja, ar šiuo metu leidosi į savo gyvenimo kelionę, kuriai galbūt taupėsi ne vienerius metus? Žiūrėjau ir galvojau, kaip noriu tokio gyvenimo, tačiau pabudino mamos žodžiai, pasakyti po mano pasakojimų ir šios frazės: „Germante, tai kad tokį jį ir gyveni...“

Pamąstymų rubrika. Pirmasis – apie žmones. Bendraudama su žmonėmis iš Ispanijos, JAV, Pietų Korėjos, Italijos ir kitų įvairių šalių daug mąsčiau apie tautiškumą, tautų skirtumus ir apskritai apie žmogiškumą. Rodos, pirmą kartą šnekant su žmogumi galvoje turi tas nuogirdas apie jo šalį ir žiūri į jį kaip į savo tautos atstovą, o ne į asmenybę.

Bėgant laikui pastebi, kaip tai silpnėja. Šio mėnesio metu visi studentai gyvenome viename bendrabutyje, todėl kartu valgydavome ir ilsėdavomės, iškilus sunkioms situacijoms palaikydavome vieni kitus emociškai, tai labai suartino. Įdomus jausmas: atvykus į visai naują aplinką žinai, kad teturi vieną mėnesį iš šios situacijos „išspausti“ visa, kas geriausia, todėl nebelieka laiko nedrąsiai žvalgytis iš savo kiauto ir spręsti, kam bijai pasakyti „labas“, o kam ne. Buvo taip lengva būti savimi, tiesiog eiti ir bendrauti – paprastai, nuoširdžiai, niekuo neapsimetant, – o atgal gauti lygiai

tą patį. Paprašė padainuoti renginyje? Žinoma, kad padainuosiu, jei ir baisiai susimausiu, juk daugumos iš tų žmonių tikriausiai daugiau nebepamatysiu!

Galbūt tai buvo viena iš svariausių priežasčių, kodėl Ispanijoje lengva šypsotis ir jaustis laimingai be jokios konkrečios priežasties. Beje, ispanai tikrai daugiau šypsosi. Ar tai būtų dėstytoja, ar naktinis sargas, ar autobuso vairuotojas – paprastas pasisveikinimas dažnai palydimas lengvu juokeliu ar palinkėjimu.

Antrasis pamąstymas – apie tautas ir namus. Ne vieno ispano klausiau, „ar didžiuojiesi būdamas ispanu?“ Sulaukdavau įvairių atsakymų: nuo paprasto sutikimo iki nusivylusio pareiškimo „neturiu, kuo didžiuotis.“ Bendraklasės iš Pietų Korėjos ir Vietnamo daug mieliau liktų Ispanijoje nei grįžtų namo... Įdomu, pamaniau aš. Išgirdusi tokį klausimą pradedu pasakoti, kaip man patinka Lietuva. Mano ispanų kalbos vartojimo viršukalnė – kelis kartus bandžiau papasakoti kantriausiems draugams apie Lietuvos istorijos įdomybes (labiausiai įsiminė faktą, kad Lietuva turėjo vieną karalių ir beveik turėjo antrą), apie lietuvių etnologiją (paaiškinau, ką reiškia mano gintarinis pakabutis ir žalvariniai žalčiai ant rankų), netgi pabandžiau atpasakoti pasaką „Eglė žalčių karalienė“... Turbūt kai kam galėjo pasirodyti, kad lietuviai – hipių, gamtos mylėtojų, dar ir dabar šeriančių žalčius pienu, tauta. Kiekvieną kartą kalbėdama apie namus jaučiau, kaip man gera juos turėti ir jausti būnant už kelių tūkstančių kilometrų. Stiprėjant norui apkeliauti pasaulį nuo trijų iki penkiolikos kartų taip

pat stiprėja ir jausmas, kaip svarbu turėti, kur sugrįžti (kalbant tiek apie vietas, tiek apie žmones, jausmus ar muziką).

Dar truputis panašių minčių ir pradėsiu galvoti, kad žmonės, kurių namai visas pasaulis, stokoja tikrų namų, kurie lauktų atviromis durimis. Na, bet čia jau individualu, duokdie, kad kiekvienas jaustų laimę, kad ir kur bebūtų. Tačiau man džiugu, kad visgi medžiai Lietuvoje ošia kitaip, kažkaip... savai. Būtent tie gimtojo miestelio medžiai parskridus namo padėjo po truputį grįžti į realų pasaulį, kas, pasirodo, buvo sunkiau nei tikėjausi.

Nepamenu, kad anksčiau būčiau metų metus svajojusi apie vieną ar kitą šalį.

Taip, jau pakankamai seniai norėjau aplankyti Ispaniją, tačiau anksčiau nebūčiau pasakiusi, kad tai mano svajonių šalis. Dabar tai pasikeitė – Ispanija tapo tokia ne dėl to, kad pamilau jos kalbą, žmones ir kultūrą (nesakau, kad taip nėra!), o todėl, kad būtent nuvykus į Ispaniją manyje nubudo daug kitų seniau užmigusių svajonių, norų ir tikslų. O manęs visi tie norai, panašu, nėra linkę palikti ramybėje. Esu be galo dėkinga VDU ir Vydūno fondui už galimybę įgyti unikalios ir įkvepiančios patirties Ispanijoje. Galų gale, kad ir kas benutiktų, kada nors ten grįšiu bent jau dar vienai porcijai churros con chocolate.

VDU TEATRO VADOVĖ GODA PIKTYTĖ: „AKTORIUMI TAMPAMA NEPAISANT NIEKO“

ADOLFINA KRIVICKAITĖ

Roko Lažaunyko nuotrauka

DU teatras – tai ne tik pirmasis profesionalus universiteto teatras V Lietuvoje, bet ir šiuolaikiškos kūrybinės dirbtuvės augančiam, veržliam aktoriui. Anot jo vadovės aktorės Godos Piktytės, VDU teatras pirmiausia orientuojasi į kokybišką naujų scenos profesionalų parengimą, o ne į galutinį produktą – spektaklį. Studentai čia dirba kartu su profesionaliais scenos menininkais, siekdami suderinti ne tik vaidybos, bet ir režisūros, tekstų kūrybos praktikas.

VDU teatras gimė kartu su Vaidybos studijų programa kaip kūrybinė laboratorija, kurioje būsimieji aktoriai dirba kartu su pripažintais scenos profesionalais.

Kokia VDU teatro misija ir tikslas?

VDU teatro misiją, visų pirma, apibrėžia Vaidybos studijų programos tikslai.

Kokia teatro auditorija?

VDU teatro spektaklių auditorija yra panaši į kitų profesionalių teatrų publiką. Galbūt nuo kai kurių kitų ją skiria orientacija į protingą, mąstantį ir ne vien pramogų ieškantį žiūrovą.

Kokia yra VDU teatro kasdienybė?

Repeticijos, repeticijos, repeticijos.

Atradimai ir nusivylimai. Nusivylimai ir atradimai. Ar gali būti kitaip?

Kaip dažnai repetuojate ir paruošiate naują spektaklį?

Spektaklis – galutinis teatrinės kūrybos rezultatas. Premjerą nuo idėjos skiria ilgas kūrybinis procesas, kuris ir yra pa-

grindinis Vaidybos studijų programos objektas. Nuo pat pirmo kurso kiekvienas studentas nuolat dalyvauja šiame procese atlikdamas akademines užduotis, atitinkančias studijų programos siekius. Repeticijas sudaro ne tik aktorių, bet ir režisierių, scenografų, kompozitorių, kostiumų dailininkų, grimo, šviesos ir garso specialistų darbas. VDU teatre spektaklių, skirtų plačiajai publikai, kūrimas nėra pagrindinis tikslas – juk studentai medikai taip pat nekviečia į auditoriją norinčiųjų išsioperuoti apendicitą.

Apie žiūrovų dėmesio ir pripažinimo sulaukusius VDU teatro spektaklius byloja teatro repertuaras, kuriame naujas spektaklis atsiranda kasmet. Džiaugiamės, kai mūsų studentų darbus įvertina pripažinti profesionalai, kviesdami juos į pagrindinių Lietuvos teatrų scenas ir nominuodami juos aukščiausiems teatro menininkų apdovanojimams.

Ką jums reiškia VDU teatras?

Bendrą

kūrybinį

procesą.

36-39 organizacija

Kada buvo įkurtas VDU teatras?

Kovo mėnesį viena jūsų grupelė buvo išvykusi į Kanadą. Kokie įspūdžiai po kelionės?

Ši išvyka yra geras universiteto studentų, dėstytojų ir administracijos bendradarbiavimo pavyzdys. Sėkmingas VDU teatro studentų pasirodymas tarptautiniame frankofonijos festivalyje tapo dar viena sėkmės istorija, bylojančia apie aukštus Vaidybos studijų programos standartus. Tarptautinio bendra-

darbiavimo projektai yra neatskiriama kiekvienos šiuolaikinės studijų programos dalis. Vaidybos studijų programa ir VDU teatras šioje srityje turi kuo didžiuotis: būsimųjų aktorių ir režisierių mainai, lektorių vizitai, tarptautinės studentų praktikos tapo kasdienybe.

Ar tam, kad būtum geru aktoriumi turi būti ekstravertas?

Šiandien prigimtiniai asmenybės bruo-

Remio Ščerbausko nuotr.

žai nėra laikomi profesinės sėkmės prielaidomis. Kaip ir lytis, rasė, kilmė ar tautybė. Aktoriumi tampama ne dėl to, o nepaisant to. Nepaisant nieko.

Kaip prisijungti prie VDU teatro? Ar gali prisijungti ne VDU studentai?

VDU teatras, visų pirma, yra skirtas VDU Vaidybos studijų programos poreikiams ir atlieka šios programos kū-

rybinės laboratorijos vaidmenį. Universitete propaguojamo „Artes liberales“ studijų modelio kontekste, Vaidybos studijų programa yra atvira kitų programų ir kitų universitetų studentams per pasirenkamus dalykus arba per gretutines studijas.

AŠ NESU PRASTESNIS NEI KITI

MODESTA GRIGAITĖ

ienas iš didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria jaunas žmogus V šiuolaikiniame pasaulyje, yra savęs lyginimas su kitais. Taip nutinka todėl, kad didžioji dalis gyvenimo laiko yra praleidžiama būnant

su kitais asmenimis ne tik mokykloje, universitete, darbe ar įvairiausiose organizacijose, bet ir šiomis dienomis ypač populiariuose socialiniuose tinkluose. Jaunuoliai dažnai save nuvertina manydami, kad kažkam sekasi kur kas geriau nei jiems, kad kažkam gyvenimas suteikia šiek tiek daugiau galimybių kažko pasiekti ar būti tam tikrose vietose. Tačiau ar tai yra teisingas įspūdis, dėl kurio reikėtų abejoti savimi? Būtent tai ir bandysime išsiaiškinti šiame straipsnyje.

pusę, kokią nori, kad matytų kiti. Dėl to nereikėtų apsigauti ir galvoti, kad jeigu kažkieno nuotraukose ar vaizdo įrašuose yra rodomas idealus gyvenimas, vadinasi, viskas taip ir yra. Suprantama, kad tai stebintys asmenys labai dažnai pradeda lyginti save su kitais, jaustis blogai dėl esamos padėties, tačiau kai kurie dalykai yra pateikiami kur kas geriau, nei yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, tas prašmatnus ir didelis namas, kainuojantis labai didelius pinigus, galbūt priklauso ne ten gyvenantiems asmenims, bet yra užstatytas bankui; raudonu kilimu tarsi skrajojančios suknelės ant moterų kūnų arba juodi smokingai ant vyrų pečių yra išnuomoti; naujausi mobilieji telefonai būna tik pasiskolinti arba jų įsigijimas atsieina kelių mėnesių pajamas. Žinant, kad toks pirminis įspūdis gali būti melagingas, pradedama džiaugtis ir savo paties gyvenimu. Tai padeda suvokti, kad prasmė glūdi ne daiktuose, ne prabangoje, ne galėjime pasipuikuoti prieš kitus, bet sugebėjime džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar. Toks žinojimas taip pat parodo, kaip svarbu keisti požiūrį į gyvenimą: galbūt žmogus negyvena pačiuose prabangiausiuose namuose su keliais aukštais ir požeminiu garažu,

40-45 psichologijos kampas

Žmonės yra įpratę džiaugtis gražiais ir sėkmingais dalykais: gerais tarpusavio santykiais, pasisekimu profesinėse srityse, gražiais drabužiais, tviskančiais namais prie ežero kranto. Kažkada šiuos dalykus aprašydavo laikraščiuose, žurnaluose arba tai paprasčiausiai būdavo galima pamatyti praeinant gatve, tačiau dabar viskas yra kitaip. Apie kitų asmenų sėkmę ir gyvenimo grožį nėra sunku sužinoti, tereikia paspausti kelis mygtukus išmaniajame telefone. Kai tokius dalykus pamato žmogus, kurio gyvenimas yra šiek tiek kitoks ar kuris negali pasigirti prieš tai minėtais dalykais, naujienos apie kitus asmenis gali sukelti ne tik džiaugsmą, bet ir nusivylimą savimi. Rodos, ką aš darau ne taip, kad negaliu mėgautis įvairiausiomis kelionėmis po nuostabiausias pasaulio šalis, kodėl negaliu sau leisti pačių prašmatniausių drabužių, kodėl santykiai su artimiausiais žmonėmis tokie pašliję, o kitiems štai kaip puikiai viskas klostosi?

Tokie klausimai dažnai kankina tuos, kurie save nuvertina lygindamiesi su kitais. Tačiau prieš tai minėtaisiais atvejais matome tik fasadinę gyvenimo pusę.

Labai svarbu suprasti vieną iš pagrindinių dalykų: kiekvienas žmogus turi teisę rodyti visuomenei tokią savo gyvenimo

bet jis bent jau turi stogą virš galvos ir mylinčią šeimą. Galbūt asmuo nesipuikuoja pačiais brangiausiais apdarais už kelis šimtus eurų, bet jis bent jau turi kuo apsirengti. Be to, svarbu nepamiršti, jog yra giriamasi laikinais dalykais. Juk gyvenimas nesisuka vien tik apie tai, kaip esame apsirengę, kur gyvename, iš kokio įrenginio bendraujame su artimaisiais.

Todėl kyla klausimas, kodėl lyginame save su kitais ir jaučiamės blogai, jog turime tam tikrų dalykų mažiau? Turėdami kažko mažiau nei kiti, tam tikru aspektu turime kur kas daugiau. Net jeigu kažkuriuo gyvenimo momentu iš mūsų juokiasi, kad mūsų apranga seniai neatitinka mados tendencijų, ar kad mobilusis telefonas yra senesnio mode-

lio, mes neturėtume dėl to per daug nusiminti. Toks elgesys parodo, kad viduje mes esame kur kas turtingesni, mąstantys apie kitokią gyvenimo prasmę, apie amžinuosius dalykus. Žinoma, vis dažniau galime viešumoje matyti ir tokius asmenis, kurie savo

sėkme nori pasidžiaugti kartu su kitais siekdami ne pasipuikuoti, bet veikiau parodyti, jog sunkiu darbu galima pasiekti labai daug. Matant tokius dalykus taip pat nereikėtų savęs nuvertinti ir liūdėti, kadangi iki tos didžiosios sėkmės tiems žmonės reikėjo išgyventi labai daug. Kartais mes matome tik galutinį rezultatą: kaip kažkas gavo

apdovanojimą už nuopelnus, įkūrė tam tikru mastu sėkmingiausią įmonę ar realybe pavertė sumanią idėją, tačiau ignoruojame kelią iki to. Tas kelias parodo, kiek daug reikėjo stengtis, kiek naktų reikėjo nemiegoti, kiek nerimo ir įtampos ištverti, kol galiausiai rezultatas tapo toks, koks dabar yra.

Visgi, kad ir kiek būtų pateikta priežasčių, kodėl neturėtumėme lyginti savęs su kitais, tą vis tiek patiria kiekviena karta. Tačiau tai labiausiai yra paplitę tarp jaunų žmonių. Anot amerikiečių klinikinės psichologės Ellen Hendriksen, tam tikri gyvenimo etapai keičiasi labai sparčiai: mokyklos ar universiteto baigimas, sužadėtuvės, karjeros siekiai.

Tokie įvykiai neišvengiamai yra talpinami socialiniuose tinkluose, ir tai, kaip galima suprasti, sukelia šią opią problemą. Taip pat specialistė pabrėžia, kad savęs lyginimas gali būti dviejų tipų: pirmasis pasireiškia tada, kai manome, kad kažkas yra geresnis už mus, o antrasis – kai žvelgiame į žmogų ir galvojame, jog nenorėtumėme būti jo vietoje.

Kad tokie dalykai nutiktų rečiau, psichologė siūlo kelis sprendimo būdus.

Visų pirma, svarbu jausti savo, kaip žmogaus, galią. Tokia asmens savybė suteikia galimybę priimti sprendimus, tačiau tuo pat metu tai yra ir proto būsena. Žurnalo „Experimental Social Psychology“ atlikto tyrimo metu dalyviai buvo skatinami jaustis turintys galios ir valdžios, prisimenant tą laiką, kai tokiais buvo iš tikrųjų. Taip pat jie skaitė imituotus savo universiteto baigimo aprašymus ir dalis iš jų buvo nustebę, kiek daug pasiekimų buvo aprašyta. Galiausiai kiekvie-

nas iš jų įvertino save pagal šešis aspektus: akademinius pasiekimus, intelektą, kompetenciją, darbo etiką, pranašumą ir sėkmę. Tai privertė juos kur kas labiau pagalvoti apie save iš teigiamos pusės.

Taip pat kitas tyrimas prieš tai minėtame žurnale „Experimental Social Psychology“ parodė, kad žmonės, turintys gyvenimo tikslą, yra mažiau paveikti socialinių tinklų. Žinoma, jie pastebi patiktukus ir komentarus, tačiau tai neturi tokios didelės įtakos jų suvokimui apie save. Tai reiškia, jog lyginti save su kitais nėra taip svarbu ir reikalinga, jeigu turi tikslą, kuriuo tiki.

Be to, reikia suvokti materialiųjų turtų reikšmę. Šiuo metu gyvename tokioje visuomenėje, kurioje žmonės turi pasirinkimo ir saviraiškos laisvę. Dauguma iš jų išreiškia save įvairiausiais daiktais.

Tyrimai rodo, kad ši tendencija, kuria asmenys apibrėžia save pagal vartotojiškumą, yra perdėta. Pavyzdžiui, tie, kurie abejoja savo intelektu, yra įpratę pirkti tokius aksesuarus, kaip plunksnakočiai ar klasikinės muzikos produktai.

Taip pat tie asmenys, kurie nesijaučia pasitikintys savimi, yra linkę pirkti prabangius automobilius. Organizuojant kitą „Personality and Social Psychology Bulletin“ tyrimą dalyvaujančiųjų buvo paprašyta parašyti trumpą rašinį apie tris gyvenimo sritis, įskaitant intelektą, kūrybingumą, išvaizdą, karjeros pasirinkimą, santykius ir dar daugiau, pasakojant, kas privertė juos pasitikėti savimi.

Tačiau taip pat jie turėjo parašyti ir apie tuos dalykus, kurie privertė juos jaustis mažiau dėl savęs užtikrintus. Be viso to, jiems reikėjo atsakyti į klausimus,

susijusius su jų transporto priemone: ar šis daiktas padeda jiems išreikšti savo, kaip žmogaus, kaip asmenybės, esatį. Jie galėjo sutikti arba prieštarauti tokiems teiginiams, kaip: „Mano automobilis verčia mane labiau pasitikėti savimi“, „Mano automobilis padeda suvokti, koks aš esu, kaip žmogus“ ir panašiai.

Galų gale rezultatas buvo toks, kad apklausos dalyviai jau nebebuvo tokie tikri dėl savo mašinų. Trumpai tariant, mes naudojame daiktus, kad apsaugotume save nuo netikrumo ir abejonių.

Be visa ko, visada pravartu išsivalyti mobilųjį telefoną ir socialiniuose tinkluose nebesekti tų žmonių, kurie verčia jaustis blogai. Toks žingsnis bus teisingas, jeigu tam tikras asmuo ir jo skelbiamas turinys sukelia liūdesį, nerimą ar dar didesnį nepasitikėjimą savimi. Pasaulyje yra paplitęs eksperimentas kelias ar daugiau dienų nesinaudoti savo telefonu, kas yra naudinga emocinei būklei. Apskritai, reikia suvokti tokį dalyką, kad socialiniuose tinkluose nematome pilno vaizdo. Dažniausiai viskas būna pateikta kur kas gražiau.

Viską apibendrinant reikėtų suprasti vieną visiems gerai žinomą, bet labai svarbų dalyką: žmonės yra skirtingi ir unikalūs. Kiekvienas iš mūsų turime savitą gyvenimo ir pasaulio suvokimą, jausmus, emocijas, patirtis ir charakterį. Formuojamės, augame ir gyvename skirtingose aplinkose ir skirtingu laiku, todėl kiekvieno mūsų gyvenimai klostosi nevienodai. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu kažkam geri dalykai ateina greičiau, mums taip niekada nenutiks.

Dėl to svarbu nelyginti savęs su kitais

ir gyventi savo gyvenimą. Socialiniuose tinkluose galima pamatyti įvairiausių gyvenimo modelių: kai kurie būna melagingi, kai kurie – visiška tiesa. Kad ir kaip būtų, realybė yra tokia, kad jeigu norime susikurti gražesnį rytojų, turime dėl to stengtis. Svarbiausia suvokti, kad nė vienas iš mūsų nėra kažkuo prastenis ir visi turime teisę kurti gražų gyvenimą.

A CHALLENGE FOR SOCIETY POLINA SIDELOVA

“To be modern is not a fashion, it is a state. It is necessary to understand the history, and he who understands the history knows how to find continuity between that which was, that which is, and that which will be�.

Le Corbusier Modern fashion is democratic; a variety of trends allows you to create fashionable images in any style. Young people, filled with a rebellious spirit, as opposed to the glamorous SWAG and the ingenious Smart Casual, can choose for themselves not less bright but more daring underground.

The story of the emergence of underground clothing is rooted in the development of rock music. Family Style is considered to be in Seattle, and trendsetter of this style is Kurt Cobain. It was the anarchist rockers who declared war on civilian estates, and it was the beginning of the emergence of youth subculture with an entirely new look at life.

The trendy direction was formed under the music of Nirvana, whose leader was

Kurt Cobain.

It allowed young people to look in a new way checkered shirts from the flannel, torn and cluttered jeans, oversize sweatshirts, shapeless vest, any worn clothes, and too old sneakers. Cobain was different in his attitude to his appearance. The clothes were bought by a musician in second hand and wore it literally to holes; he was absolutely not interested in the opinions of others.

“We are so trendy we can’t even escape ourselves”, Kurt Cobain.

In the spring of 1993, young, but very promising designer Mark Jacobs introduced a collection of youthful clothes in the grunge style to the audience.

Colleagues and critics did not appreciate the enthusiasm of the fashion designer and he was fired from the Fashion House with a scandal.

However, almost a quarter of a century, “boys from the doorway” and “orphans”

appear on the podiums, and tattered jeans became a cult thing in the wardrobe of several generations.

The main feature of underground fashion is the ignorance of any stylistic limitations and the rejection of generally accepted standards, artistic traditions, public outrage, and rebellion. The underground style in clothes - a challenge to society, a rejection of the “right” fashion look. Underground things look like a person thinks exclusively about comfort and completely indifferent to his appearance. But “absolute indifference”, of course, is achieved thanks to painstaking design work Underground clothing is a bold challenge to social norms, an ag-

46-49 a challenge

The popularity of Nirvana contributed to the fact that young people began to copy their idols overwhelmingly, and this could not have remained unnoticed in the fashion world. Most of us are probably too young to have fully experienced the grunge era, but thanks to the recent resurgence of ‘90s fashion trends, we can still channel a bit of the grunge look today.

gressive denial of the cult of money, luxury, gloss - all of the signs of the bourgeoisie, although “torn jeans” - a grunge symbol - can cost a whole state.

Underground is a step to meet freedom and a great opportunity for self-expression, a good helper to create a stylish image, for instance, a print on clothing.

If you believe the definition, fashion is a popular trend, especially with respect to the style of clothing or ornament.

It is worth noting that the style here is not used in its original meaning. Meanwhile, the word “style” means distinctive features in the external appearance, certain principles by which the design is formed. As you can see, the concepts are not quite close.

Articles that in order to look stylish, you need to monitor trends - just a way

to raise sales, and if you look at fashion and style as synonyms, you can become a victim of consumerism. Generally, eclecticism is the main trend in teenage fashion.

By itself, the adolescent period is immediately associated with transitional age, crisis, riot, and experiments. And the choice of clothes for a teenager is nothing more than an instrument of this very riot, an expression of protest.

Clothes of this age - creative search, spontaneity, recklessness, and originality(that’s why nowadays underground fashion becomes more and more popular and the audience enjoy watching on different social media platforms something new, something creative which is connected to fashion).

I think, fashion should be approached

sensibly, and although it is impossible to avoid its influence, one should not rush to extremes. The only one who can afford it is youth. But everyone can and should choose the golden mean, emphasize own individuality.

Fashion sets only directions and shows certain images and themes that are relevant to this season, and each person decides how to interpret these images and what to choose. It is important here rather not what kind of things and what designers to buy in the new season, but how to wear these things.

Fashion is something that each of us can appreciate, but should not imitate or match, because fashion is created in

order to admire it from afar. Style, on the contrary, appears deep inside.

PRAMOGINIO TEATRO POPULIARUMO TYRIMAS

VIOLETA RAŽUKAITĖ, EGLĖ JANULEVIČIŪTĖ, ENRIKA MOTUZAITĖ, EMILIJA SUCILAITĖ, INDRĖ BUDRECKAITĖ

eatras – tai viena iš meno formų, kuri visais laikais pritraukdavo T skirtingo amžiaus žmonių: tiek jaunesnių, tiek vyresnių. Tam tikru laikotarpiu tai buvo kone vienintelis būdas gyvai pamatyti į kūrinių

personažus persikūnijančius aktorius. Tobulėjant televizijai, kinui, atsiradus internetui, teatras išgyvena ne pačius geriausius laikus – dažnai žmonėms nebesinori eiti iš namų ir mokėti pinigų už tai, ką gali pamatyti nepakilę nuo savo sofos. Nusprendėme pasidomėti, kaip pramoginis teatras yra paplitęs tarp jaunų žmonių šiais laikais. Kadangi esame kūrybinių industrijų studijų programos ketvirto kurso studentės, mūsų tikslinė auditorija yra jaunimas.

Pavasario semestro metu analizuojant pramoginį teatrą ir jo populiarumą, buvo pasirinktas kiekybinis komunikacijos tyrimas. Naudojantis tinklala-

piu www.apklausa.lt, buvo apklausiami žmonės nuo 16 iki 25 metų. Iš viso surinkti atsakymai iš 273 žmonių, kurių grupei priklauso tiek vyriškosios, tiek

moteriškosios lyties atstovai. Duomenys parodė, kad teatruose dažniau lankosi moterys, kurios sudaro net 75 % apklaustųjų. Spektaklius renkasi kur kas mažiau vyrų – tik 25 %. Taip pat didesnė dalis apklaustųjų, kurie lankosi teatre, yra vidurinį išsilavinimą turintys asmenys. Tai rodo, kad jaunimas gana dažnai

užpildo spektaklių žiūrovų gretas ir juos vis dar domina tokio pobūdžio laisvalaikio praleidimo būdas. Respondentų klausėme, iš kur jie sužino apie būsimus repertuarus. Dauguma iš jų atsakė, kad reklama dažniausiai jų akį patraukia socialiniuose tinkluose. (Pvz. nr. 1) Taip pat apklaustųjų teiravomės, į ką

Pavyzdys nr.1. yra šiuolaikiškesnis, emocionalesnis, inovatyvesnis, o apsilankę tokiame teatre žiūrovai dažniausiai tikisi gerų emocijų ir linksmai bei turiningai praleisto laiko. Deja, respondentų nuomone, apsilankymas tokiuose spektakliuose retai patenkina žiūrovų iškeltus lūkesčius.

Apibendrinusios gautus tyrimo rezultatus, matome, kad jaunimo tarpe pramoginis teatras yra lankomesnis ir pranašesnis už klasikinį teatrą. Teigiamos emocijos jame garantuotos, be to, jaunimas mėgsta inovatyvumą ir šiuolaikiškumą, kuriais ir pasižymi šio žanro teatras.

50-51 tyrimas

dažniausiai atkreipia dėmesį rinkdamiesi spektaklį. Respondentai atsakė, jog teikia pirmenybę spektakliui, kuris sudomina savo aprašymu (37 %), tokiam, kuriame vaidina geri, žinomi aktoriai (30 %), taip pat svarbus spektaklio režisierius (13 %). Jaunuolių paklausėme, kas, jų nuomone, lemia pramoginio teatro populiarumą. Rezultatai pasiskirstė labai tolygiai. Dauguma mano, jog teatro žinomumas dažniausiai priklauso nuo žinomų aktorių ir rekomendacijų iš jau spektakliuose apsilankiusių draugų ar artimųjų. Be to, teatro žanras taip pat lemia teatro lankomumą, populiarumą.

Respondentai mano, kad mažiausiai įtakos teatro populiarumui daro teatro komunikacija ir režisieriaus žinomumas. Manoma, kad pramoginis teatras yra pranašesnis už klasikinį. Atsakinėjusiųjų nuomone, pramoginis teatras

Gyvenime viskas laikina

Šiame pasaulyje viskas laikina. Gali tikėti, gali ne, tačiau mes gyvename neamžinai.

Ir tik ši egzistencija yra laikina stotelė. Tikėk, kad viską gali, tavęs nevaržo jokios ribos. Ko norėtum? Kokias svajones išpildytum? Nereikia verkti, kad dabar neturi to, ką turi tavo pažįstamas. Viskas tik laikina. Kada nors turėsi viską, galėsi tai parodyti visam pasauliui. Atrasti naujų dalykų, pažinti naujas vietas ir kultūras. XXI a. žmogus nevertina to, ką turi. Reikia apsvarstyti ir tokią galimybę, kad šioje stotelėje tau yra skirta gyventi būtent taip ir atlikti paskirtą užduotį čia. Nereikia draskytis ir verkti, kad neturi batų, nes gali būti ir be kojų. Viskas yra laikina. Pažiūrėk į medį su gražiausiais lapais. Tuoj ateis žiema ir nukris tie lapai. Bet po žiemos sugrįš vasara ir medis vėl sužaliuos. Viskas laikina... Užtenka tikėti, kad kada nors atsiras tokių žmonių, kurie pakeis viską. Sujauks tavo pasaulį, prikels užmarštin dingusius tavo sugebėjimus, privers daryti tai, kas pirmiausia pakeis tave, o tada keis ir pasaulį. Privers vėl išmokti svajoti. Skraidyti padebesiais, nes gyvenimas yra tai, apie ką mes svajojam. Svajonės yra tai, kuo mes gyvenam. Dėl svajonių. Dėl jų išsipildymo.

Norėčiau naudoti svajones savo tikslams, o ne jos naudotų mane. Tada gyvenčiau kitaip. Mąstyčiau kitaip. Keisčiau pasaulį. Galų gale išpildyčiau svajonę kam nors kitam. Atiduočiau savo galimybę kitam ir tik tam, kad svajonės būtų ne dulkinos, iškvėpusios istorijos, tūnančios kieno nors apipelijusiame dienoraštyje, o būtų tikros. Apčiuopiamos. Užuodžiamos. Gyvenimas yra apie tai, kaip mes svajojam, kaip kylam arba leidžiamės žemyn. Kaip gyvenam dėl kažko tikro. Leidžiame „tam kažkam“ įvykti, matyti, kaip viskas pasikeičia. Kai pagalvoji, reikia keturių dalykų, kad pajustum, jog gyveni: kvėpuoti giliai, mąstyti šviesiai, mylėti besąlygiškai ir tikėti beatodairiškai. Paprasčiausios smulkmenos. Tačiau kiek nedaug reikia, kad GYVENTUM: kvėpuoti, mąstyti, mylėti, tikėti. Pasinėrę į kasdienybę, į tą klaikią rutiną žmonės net nepastebi jų. Vis skuba, lekia. Aš sakau sustoti. Atsigręžti ir pažvelgti atgal, suskaičiuoti, kiek daug praleidome pro akis. Dabar ne laikas ilgai mąstyti.

Dabar laikas įsėsti ne į tą traukinį ir kur nors užstrigti. Laikas bent vieną dieną skirti sau. Spjauti į viską ir grįžti ten, kur paskutinį kartą sustojai. Tam, kad ryte atsikėlus ramia galva vėl galėtum pasinert į rūškaną kasdienybę. Smulkmenos yra svarbu.

Draugai, pomėgiai, laisvalaikis gyvenime tik smulkmenos, tačiau jos labai svarbios.

Draugai yra tie, kurie pakelia tave aukštyn. Jeigu reikia nustumia tave nuo stogo, kad išmoktum skrist. Jie įkvepia, saugo ir nepalieka. Draugai – keisti sutvėrimai ir juos surasti tikrai nelengva, man pačiai prireikė penkerių metų, kol radau draugę, kuri padėjo pereiti visus sunkumus, klystkelius ir ji iki pat šiol eina su manim. Koja kojon per bėdas. Ir dėkoju jai už tai, tačiau ji tik smulkmena mūsų dideliame gyvenimo rate. Kita vertus, pomėgiai gali amžinai išlikti tie patys. Kaip meilė muzikai. Nuo pirmos klasės man buvo skiepijama muzika ir aš nesigailiu nė sekundės. Muzika yra geriausias vaistas nuo slogių minčių, ji motyvuoja veikti, skatina svajoti. Ji išlaisvina žmogų. Minutę leidžia pasijusti visagaliu ir to užtenka, kad įveiktumėme sunkumus.

Galų gale tie sunkumai laikini. Viskas gyvenime laikina...

Ugnė Baliutavičiūtė

Ugnė Baliutavičiūtė

Lyja

Sustoti Būtų keista sustoti, Atsigręžti į kitus, Peržvelgti savo poelgius.

Prisiminti akimirkas Ir neišnaudotas progas.

Sudėti naujas idėjas Lyg dėlionę Iš sapno lyg Cukraus vatos.

Būtų keista sustoti augti Sustoti, kai dar visai jaunas esi Širdimi, o gal siela savo Nulipdyti ateitį, Kuri galbūt išskris.

Būtų keista sustoti Keisti pasaulį, Savo požiūrį.

Būtų keista bijoti Sapne skraidyti.

52-53 kūryba

Lyja mintimis.

Lyg stiklo šukėmis prarėžia odą Žeidžiantys žodžiai.

Kraujas srūva, Mintys lekia, Telkšo baloje vanduo, O jame perkreiptas mano atspindys.

Keista iliuzija gimsta Lyg teatro uždanga pakyla.

Lyja troškimais.

Drioksteli prisiminimų lavina Ir staigiai dingsta Lyg musė pabaidyta.

Ir vėlgi lyja mintimis.

#BARAKLIFE ARBA NERAŠYTOS BENDRABUČIO TAISYKLĖS • Grindys pačios neišsiplauna, griebk šluotą; • dažnai pravėdink kambarį, net jei nekenti kambarioko; • muzikos klausyk per ausinukus; • valgydamas stenkis nečepsėti; • nelauk, kol šaldytuve dešra iš kietosios būsenos pavirs į skystąją; • neužmiršk išnešti šiukšlių, nes jos ne tik kambarioko; • jei gyveni triviečiame kambaryje, nestumk su draugu-kambarioku apie trečiąjį gyventoją ‒ jis tai supranta; • vidury nakties nekelk triukšmo lyg gyventum vienas; • indus plauk kiekvieną kartą po valgio, žinok, neplauti bliūdai niekam nedaro gero įspūdžio; • nebūk kiaulė ‒ jei turi ko nors skanaus, pavaišink kambarioką; • nevaidink, kad tik vienas tvarkaisi, o visi kiti tinginiai; • po gaminimo sutvarkyk virtuvėj padarytą jovalą ir negalvok, kad tai menkniekis; • tvarkykis reguliariai ir dažnai, o ne tik prieš kambarių tikrinimą.