Studis • Ruduo 2021

2021 ruduo

AURELIJA IVANAUSKAITĖ:

„žmonės, kuriuos sutiksi, išmokys daugiau negu bet koks vadovėlis“

Redaktorės žodis Labas!

Vakarams ilgėjant ir dienoms šaltėjant, tikriausiai, jau spėjai išsitraukti kažkur giliai spintoje užslėptą patį šilčiausią paltą ir ledus pakeisti šiltos kavos ar arbatos puodeliais. Ilgus pasivaikščiojimus pamažu išmainome į vakarus, praleistus apsivyniojus aplink save didelį pledą, o dabar kviečiu kartu atsiversti ir naująjį „Studžio“ rudens numerį. „Studis“ ir Aurelija Ivanauskaitė šį rudenį tau dovanoja didžiausią meilės sau užtaisą, o štai žurnalo narė Germantė siunčia tau motyvacijos žinutę. Rudens numeris neaplenkia ir VDU akademinės erdvės, todėl kviečiame leistis į pažintį su universitete vystomu e-Sportu,

Evelina Baciuškaitė Vyr. redaktorė

magistro iššūkiais ir VDU pasididžiavimu – olimpine plaukike Kotryna. Taip pat „Studyje“ rasi žvilgsnį į socialinius tinklus bei geriausius stilistinius patarimus!

O kad vakarai neprailgtų, šiame numeryje – net dvi tau rekomenduojamų knygų apžvalgos! Gero skaitymo!

Su meile, „Studžio“ komanda

Turinys Elektroninis sportas

4

Grupė „Garma“

8

Socialiniai tinklai

14

Aurelija Ivanauskaitė

18

Kotryna Teterekova

26

Vyr. redaktorė Evelina Baciuškaitė Vyr. kalbos redaktorė Ugnė Baliutavičiūtė Autoriai Greta Kondrataitė-Paleckienė Justina Bogužaitė Viktorija Rekstytė Domantas Kraptavičius Ugnė Baliutavičiūtė Deividas Skavičius Germantė Lovčikaitė Evelina Baciuškaitė Kalbos redaktorės Ugnė Baliutavičiūtė Diana Zeringytė Laura Petrulytė Evelina Baciuškaitė

100 km aplink Vilnių Jūratė Juškaitė

34 38

Magistras - taip ar ne? 44 Spausdinto žodžio mylėtojų kampelis

50

Viktorija Šaulytė-Moc- 56 kė Socialiniai akademiniai 62 reikalai Dizainas Audronė Baležentytė Raminta Kaunietytė Diana Zeringytė Tesa Tomkevičiūtė Veronika Matiušovaitė Solvita Ausiukaitytė Viršelis Dominykos Ambroževičiūtės nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S.Daukanto g.27-201 Kaunas Sekite internete: studis.lt issuu.com/studis facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu

4-7 #ORGANIZACIJOS

Elektroninis sportas? Taip, tai įmanoma!

Justina Bogužaitė

S

portą mes įsivaizduojame kaip fizinio aktyvumo formą – judėjimą, bėgimą, žaidimą su kamuoliu ir pan. Tačiau, ar žinojote, kad egzistuoja ir elektroninis sportas? Taip, supratote teisingai! O kas tai yra, kaip galima sportuoti elektroniniu būdu? Apibūdinant paprastais žodžiais elektroninis sportas – varžybos, kuriose besivaržantys dalyviai žaidžia kompiuterinius žaidimus. Varžybose dalyvauja profesionalai ir mėgėjai, tad norintiesiems kartu varžytis reikia nemažai paplušėti ir treniruotis.

Elektroninis sportas dar kitaip vadinamas tiesiog profesionaliomis kompiuterinių žaidimų varžybomis. Šio pobūdžio turnyrai pradėti rengti XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau pati sąvoka išplito, palyginus, neseniai. Nuo 2017 m. oficialiai kompiuteriniai žaidimai pradėti laikyti sportine veikla. E-sporto industrija kasmet plečiasi ir auga, pritraukdama vis daugiau auditorijos ir pelno, kurių skaičiai viršija kelis šimtus milijonų. Tai viena sparčiausiai augančių verslo sričių. Lietuvoje 2017 m. įsikūrė elektroninio sporto naujienų tinklalapis e-sports.lt, kuriame dalinamasi visa informacija apie vykstančias varžybas, renginius, pokalbiai su komentatoriais, žaidėjais ir kitais asmenimis, besidominčiais šia industrija. Nuo 2015 m. Vilniuje vyksta aukštos kokybės žaidimų kultūros renginys „GameOn“, pirmasis toks Baltijos šalyse, jau išaugęs į didelės apimties agentūrą. Tai tik įrodo, kokia sėkminga yra ši industrija.

Be to, tai gali tapti Jūsų pragyvenimo šaltiniu. Žaidėjams, žaidžiantiems aukšto lygio komandose ir turnyruose, mokami atlyginimai. Gyvenant išmanių technologijų laikais, galimybių netrūksta. E-sporto komandų ir organizacijų Lietuvoje kuriasi vis daugiau, tad kiekvienas norintis gali rasti sau vietą ir pradėti karjerą augančioje industrijoje. Taip pat ir universitetai jungiasi į e-sporto bendruomenę. Pirmasis Lietuvoje – VDU. Ekonomikos ir vadybos fakultete 2019 m. įsikūrė e-sporto erdvė MAGNUS, pritaikyta profesionalioms reikmėms. Joje rasite ne tik žaidėjams pritaikytas vietas, įrangą, bet ir poilsio zoną. Čia studentams suteikiama puiki galimybė įsilieti į e-sporto bendruomenę, atstovauti VDU eSporto rinktinei ir net susieti šią veiklą su studijomis! Daugiau informacijos: evf.vdu.lt –> Studentams –> Magnus eSports.

Susidomėjote? Skaitykite toliau!

Dr. Justinas Kisieliauskas, EVF prodekanas marketingui:

„Prisipažinsiu, kompiuteriniai žaidimai niekada nebuvo svetimybė manajame gyvenime. Ne viena valanda praleista tiek žaidžiant vienam, tiek linksminantis su būriu draugų. Visgi, nors ir atkreipiau dėmesį į jaunimo tarpe augančią tiesioginių ar įrašytų žaidimų transliacijų stebėjimo tendenciją, nesitikėjau, kad visa tai taip greitai išaugs į milžinišką reiškinį. Reikia pripažinti, kad tai, kas turi beveik pusės milijardo žiūrovų auditoriją visame pasaulyje, komandas, tokias kaip TSM, Cloud 9 ar Team Liquid, vertinamas 300-400 mln. JAV dolerių, nebėra tik žaidimas. Tai industrija, tai organizacijos, tai finansai, verslas, vadyba ir marketingas. Ir visa tai – VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto interesų ir tyrimų sritis. Dėl to visai nekeista, kad prieš kelis metus fakultete buvo atverta pirmoji Lietuvoje universitetinė eSporto laboratorija, kuri vieniems tampa eSporto erdve, leidžiančia treniruotis ir varžytis, o kitiems – tyrimų instrumentu, sudarančiu galimybes geriau pažinti naujai gimstantį reiškinį. eSportininkams ir tyrėjams erdvė prieinama laisvai, tad jei domiesi ar praktikuoji – prisijunk, tuo tarpu plačiajai auditorijai ji duris atveria kiekvieno mėnesio trečią ketvirtadienį, vykstančių VDUevf žaidimų vakarų metu.“

ERASMUS+: “CHRISTMAS AND NEW YEAR IN LITHUANIA”

EVELINA BACIUŠKAITĖ

8-13 #PAŽINTIS

adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian

Klausimus atskirti, 11pt ir bold adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian adobe caslon pro 10.5pt justify with last line align left, kalba lithuanian

Kauniečių grupė „Garma“ atvira: „Muzikai gimti reikia ne tik natų, o ir pauzių tarp jų“ Greta KondrataitėPaleckienė Dar visai neseniai susibūrusi kauniečių kantri roko muzikos grupė „Garma“ artimiausiu metu planuoja išleisti savo debiutinį albumą. Susiburti į grupę juos paskatino noras muzikuoti kartu su draugais. Na, o šiandien grupę sudaro penki jos nariai – Adomas (vokalas), Laurynas (gitara), Ieva (smuikas, buzukis), Martynas (būgnai, pritariantis vokalas) ir Andrius (bosinė gitara). Visų jų pažintis su muzika prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, paauglystėje ir ta meilė muzikai nedingo iki pat šių dienų. Tad apie būsimus grupės planus, koncertus ir veiklas už repeticijų studijos, atvirai pasakoja grupės „Garma“ nariai.

Papasakokite, kaip ir kada nusprendėte, kad savo gyvenimą norite sieti būtent su muzika?

Laurynas: Vaikystėje, kai dar buvau 3-5 metų amžiaus, tamsius rudens ir žiemos vakarus leisdavome namuose, svetainėje, tėčiui grojant akustine gitara ir visiems traukiant lietuviškas dainas. Matyt tada ir prabudo žavesys muzikai. Būdamas šešerių metų pradėjau mokytis groti smuiku. Vėliau atradau gitarą, taip ir džiugina ji mane iki šiol.

Andrius: Muzikuoti pradėjau 9-10 mokyklos klasėje, tai buvo tikrai įtraukianti veikla, kurią tęsiu su dideliu malonumu.

Adomas: Mano muzikalumą pastebėjo pradinių klasių mokytoja, įtraukdama į mokyklos renginius. Atėjus paauglystei pradėjau groti gitara neturėdamas didelių ambicijų. Vėliau ši veikla mane įtraukė ir tapo neatsiejama gyvenimo dalis.

Ieva: Kiek pamenu, jau pirmoje klasėje visiems sakydavau, jog užaugus būsiu smuikininkė.

Būti muzikante man visad atrodė svajonių darbas. Po studijų išbandžiau įvairius darbus, bet nei vienas neteikė didelio malonumo palyginus su grojimu. Tad nusprendžiau visą savo laiką skirti grojimui ir dėl to nesigailiu.

O kaip kilo idėja suburti grupę?

Laurynas: Groti kartu su draugais yra kur kas smagiau, nei užsiiminėti muzika vienam.

Andrius: Muzikavimą pradėjau su grupe, todėl kitokio grojimo net neįsivaizduoju (šypsosi – red. past).

Ką reiškia Jūsų grupės pavadinimas, kas jį sugalvojo?

Grupės pavadinimas kilęs iš žodžio garmėti (bėgti, lėkti, su trenksmu tekėti). Pradinę anglišką pavadinimo versiją pasiūlė būgnininkas Martynas. Vėliau nusprendėme, jog lietuviškai tai skambėtų dar stipriau ir ekspresyviau.

Kaip patys įvardinate savo atliekamos muzikos stilių?

Kantri rokas.

Ar per šią vasarą turėjote daug koncertų?

Šią vasarą turėjome du koncertus. Ramučių „Gatvės rokas“ ir „Beach Bike Fest“. Taip pat filmavome klipą kūriniui iš debiutinio albumo. Spėjome sudalyvauti ir dviejuose „X faktoriaus“ filmavimuose.

Kiek laiko prieš koncertą skiriate repeticijoms?

Repetuojame 1-2 kartus per savaitę. Ruošiamės koncertui arba kuriame naujas dainas.

Ar muzika Jums tik hobis, o gal ir darbas?

Grupės „Garma“ veikla kol kas yra hobis. Tačiau kolektyvo nariai turi ir kitų muzikinių veiklų iš kurių uždirba.

Galbūt grupėse planuose yra albumo išleidimas?

Iki albumo išleidimo liko užbaigti vokalo įrašus ir atlikti dainų suvedimą. Per ateinančius porą mėnesių planuojame tai padaryti.

Ką veikiate, kai nekoncertuojate ir nerepetuojate?

Laurynas: Džiaugiuosi saulės spinduliais geriant espreso kavos puodelį terasoje.

Andrius: Įgarsinu renginius, leidžiu laiką su šeima, restauruoju „Mini Cooper S“ automobiliuką.

Adomas: Prižiūriu sodą, žaidžiu kompiuterinius žaidimus.

Ieva: Montuoju video, kartais tapau, mėgstu pasivažinėti naktį klausydama muzikos.

Kaip atrodo įprasta Jūsų diena?

Adomas: Anksti ryte keliauju į darbą. Vakarais repetuoju.

Andrius: Ryte vežu vaikus į mokslus ir darželį. Po to sėdu prie kompiuterio padirbėti.

Vakare repetuoju arba įrašinėju.

Ieva: Keliuosi labai vėlai. Dirbu namie, repetuoju. Vakare dažnai groju su styginių kvartetu gatvėje.

Esate studentai, o gal jau baigėte mokslus, ar visų specialybės susijusios su muzika?

Mokslus visi esame baigę. Trijų grupės narių specialybės susiję su muzika ir muzikos technologijomis.

Ar užtenka vien diplomo norint būti geru muzikantu?

Norint būti geru muzikantu diplomas tikrai nebūtinas. Žinoma skatiname mokytis, nes mokymo įstaigoje infomacija pateikiama koncentruotai ir per trumpą laiką galima nemažai sužinoti. Tačiau, vien tik žinios be muzikinio skonio, pajautimo ir sielos – ne muzika. Muzikai gimti reikia ne tik natų, o ir pauzių tarp jų.

Trys dalykai dėl kurių esate laimingi?

Laurynas: Klausa, tėvų auklėjimas, žmona.

Andrius: Grojimas, šeima, karantino pabaiga.

Adomas: Šeima, draugai, muzika.

Ieva: Draugai su kuriais galiu groti, palaikanti šeima ir išlaikytos vairavimo teisės.

Jūsų palinkėjimas skaitytojams.

Klausykite kuo įvairesnės muzikos ir burkitės muzikuoti.

14-17 #AKTUALIJOS

Socialinių tinklų naudojimo ypatybės pandemijos akivaizdoje Domantas Kraptavičius

S

ocialiniai tinklai – komunikacijos įrankis, kurį daugelis iš mūsų naudojame jau labai ilgai. Net prieš pandemiją ir fizinės distancijos laikymosi metą, mes plačiai egzistavome socialinių tinklų pasaulyje ir tokiu būdu laikėme distanciją (ne)realioje erdvėje. Tačiau prasidėjus Covid-19 pandemijai, visi dar labiau įnikome į socialines medijas ir tapome labiau priklausomi nuo naudojimosi jomis. Taip, galima teigti, kad socialiniai tinklai leido išlaikyti fizinę distanciją, padedančią kovoti su pasauline pandemija, bet kiek tokia veikla padarė įtakos žmogaus emocinei būklei ir ar emocinė distancija suteikė naudos?

Gebėti derinti savo gyvenimą socialiniuose tinkluose ir realybėje tikrai yra puikus ir naudingas sugebėjimas, tačiau užklupus pandemijai mes tokios galimybės, praktiškai, netekome. Visas gyvenimas pradėjo suktis tik pačių artimiausių žmonių rate ir socialiniuose tinkluose. Galbūt nereikėtų ieškoti vien minusų šių medijų naudojime.

Pandemijos metu stipriai išaugo teikiamų paslaugų socialiniuose tinkluose kiekis.

Atsirado galimybė daugelį darbų ir reikalų tvarkyti sėdint savo kambaryje. Tačiau vien jau sakant, kad žmogus ilgą laiką praleido vienoje vietoje ir su niekuo nebendravo, kyla klausimas, ar tai stipriai atsiliepė jo psichologinei ir emocinei būklei?

Iš asmeninės patirties galėčiau teigti, kad nors aš ir esu gan uždaras žmogus, tačiau ir pačiam uždariausiam žmogui reikia laisvės, ir bet koks to suvaržymas turės įtakos žmogaus gyvenimui. Bet kokio dalyko išnykimas, prie kurio mes esame įpratę, sukels didelių pokyčių ir permainų mūsų kasdienybėje. Tačiau prie tokių pokyčių teko priprasti daugeliui iš mūsų. Jungimasis į nuotolines paskaitas, darbo susirinkimus ar kitas veiklas, tapo rutina ir įpročiu. Mūsų namai tapo universitetu, darbo vieta bei dar daug kitų vietų vienu metu. Kada įvyks kitokie pokyčiai nežinojo niekas, tik visi tikėjomės, kad greičiau galėsime grįžti į ankstesnį gyvenimo režimą.

Situacija pasikeitė, mokslo ir medicinos galimybės suteikė daugiau laisvių tokiu nenuspėjamu metu ir atsirado galimybė kiek laisvesniam socialiniam gyvenimui. Tačiau po tokių griežtų ribojimų ir masinio suvaržymo, tikrai yra gan sunku vėl grįžti į „normalų“ gyvenimą. Po visiško įsitraukimo į socialines medijas, gyvenimo savo išmaniųjų įrenginių ekranėliuose, yra keista tuos pačius žmones, į kurių nuotraukas kasdien žiūrėjome facebooke ar kitose platformose, matyti ir bendrauti su jais gyvai.

Atrodo, kad tenka vėl išgyventi naują socializavimosi aplinkoje procesą, kuomet viskas sena ir matyta, bet taip pat nauja ir pamiršta.

Plati socialinių medijų integracija mūsų kasdienybėje keitė ir koregavo požiūrį į socialinį gyvenimą. Nuo įprasto ir pastovaus gyvenimo, perėjome į komplikuotą ir smarkiai uždarą. Žinoma, vėliau situacija keitėsi ir veikti galėjome kiek laisviau. Tokie pokyčiai darė didelę įtaką pačiam žmogui ir jo bendrai savijautai. Kiekvienas iš mūsų skirtingai prisitaikome prie besikeičiančios situacijos. Pandemijos metu dau-

gumai teko visapusiškai keisti savo gyvenimo įpročius, tačiau visa tai darėme norėdami užtikrinti mūsų pačių ir aplinkinių saugumą, todėl socialiniai tinklai tapo vieninteliu įrankiu, padedančiu bendrauti su kitais.

18 - 25 #PAŽINTIS

Aurelija Ivanauskaitė atvira: „Kasdien savęs paklauskite, ko norite iš tiesų“ Greta Kondrataitė-Paleckienė

A

urelija dar visai neseniai baigė Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros studijas ir ,,Minded“ Verslumo akademijos gretutines studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiandien, kai ji pagaliau lengviau atsikvėpė nuo studijų ir pradėjo savo istorija dalintis dar plačiau ir garsiau, tikina supratusi, kad itin svarbu kasdien savęs paklausti, ko norime iš tiesų. Apie meilę sau, laisvę, kūrybą, emocinį „perdegimą“ bei kritiką, atvirai pasakoja Aurelija Ivanauskaitė.

Aurelija, dar visai neseniai baigei studijas VDU, papasakok, kaip tau sekėsi?

Studijavau Frankofonijų šalių kalbą ir kultūrą ir VDU „Minded“ Verslumo akademijos gretutines studijas. Studijuoti iš karto po mokyklos nenorėjau, tačiau stipriai skatinama tėvų įstojau. Buvo visko: ir didžiulės palaimos, nes sutikti žmonės universitete buvo neįtikėtini, ir daug pykčio, nes prancūzų kalba nebuvo mano aistra. Tačiau, turbūt reikėjo patirti nemalonias emocijas pagrindinėms studijoms, kad suprasčiau koks džiaugsmas kai atrandi, kur gali atskleisti savo potencialą. Taip nutiko, kai užsukau į tuomet buvusį verslo praktikų centrą! Supratau, kad nesu jau tokia kvaila, o mano unikalios asmeninės savybės yra mano stiprybės. Išmokau, koks galingas gali būti komandinis darbas ir kiek prasmės į gyvenimą gali įnešti mentorystė. Taip pat, kaip marketingas ir emocinis intelektas gali padėti kiekviename tavo gyvenimo žingsnyje ateityje. VDU turi neįtikėtiną Ekonomikos mokslų fakultetą, kuriame nebūčiau net pagalvojus studijuoti… Aš juk net matematikos egzamino nelaikiau!

Socialiniuose tinkluose kartas nuo karto pasidalini apie emocinį perdegimą ir bandymą atsigauti, ką tu turi omenyje?

Suprantu, kaip norisi užkariauti pasaulį jau šiandien ir nieko nepraleisti. Taip pat, kaip

skauda, kai save palygini su tavo svajones jau įgyvendinusiais bendraamžiais. Pastebėjau, jog lyg kaip žiurkė įkritau į lenktynes. Nepaisant to, kad ne per seniausiai sirgau meningokoko infekcija, „saldžiai“ miegojau komoje, o vėliau patyriau amputacijas. Skubėjau grįžti į gyvenimą lyg nieko neįvyko. Tik nesuvokiau, kaip tai buvo žalinga. Nes tai vis tiek galiausiai gražindavo mane į būseną nuo kurios bėgau.

Nesuvokiau, kad kiekvienas esame unikali asmenybė, su patirtimis, kurios mus skirtingai veikia. Bandžiau apsimesti, kad nieko jau tokio baisaus nebuvo, menkinau savo emocinį ir fizinį skausmą. Galiausiai aplankė labai stiprūs galvos skausmai ir nesugebėjimas pakilti iš lovos. Padėjo terapija, poilsis ir balanso ieškojimas.

Ar studijos ir bakalauro gynimas tave taip išvargino emociškai?

Studijos ir bakalauras ištuštino rezervo likučius. Neradau savęs šiose studijose ir bakalauro rašymas buvo labai sunkus. Norėjau tiesiog pabaigti.

Kaip save motyvavai, kol rašei bakalarą?

Negalėjau mesti, nes neturėjau tiek pinigų studijoms padengti. Bet taip pat žinojau, kad labai savimi didžiuosiuosi, kai šį gyvenimo etapą užbaigsiu. O ir beveik visi pažįstami baigė, galiu ir aš!

O kas šiuo metu tau padeda atsigauti?

Šiuo metu gyvenu viena! Pagaliau! Tai labai didžiulė mano svajonė. Nieko nėra geriau ir labiau gydančio nei leisti būti taip, kaip norisi ir kada to norisi. Turėti erdvę su savo (ne) tvarka. Taip pat labai padėjo sėdėjimas miške ar prie ežero, kai niekas niekur nelekia. Esi tik tu ir tavo emocijos. O ekspromtinės kelionės į kitus miestus yra tiesiog vyšnios ant torto. Tai lyg pasimatymai į kuriuos pati save nusivedu!

Kokios yra tavo mėgstamiausios meilės sau praktikos (ritualai), kurios lengvai tiktų ir kiekvienam iš mūsų?

Leisti sau jausti. Gailestį, pyktį, skausmą, troškimą – viską! To puikiai galima mokytis terapijoje. Rekomenduoju! Šokti lyg niekas nemato. Visada. Net jei visi žiūri.

Garsiai juoktis. Užpildyti kambarį tyrumu ir stebėti, kaip dar ir kitiems nuo to šilčiau pasidaro.

Bijoti, bet vis tiek daryti, jei tai priverčia visą kūną virpėti! Taip gera pabandyti ir naujai save atrasti. Šypsotis savo atspindžiui veidrodyje, pasakyti, kaip juo didžiuojiesi. Kuo labiau remsimės į kitus palaikymo, tuo labiau priklausomi būsime.

Vesti save į pasimatymus ir mokytis būti vieniems.

Ir fotosesijos. Kai esi dėmesio centre ir tokia, kokia esi dabar. Su spuogu, mėlyne ar celiulitu.

Koks buvo tavo kelias ieškant santykio su savimi, priimant save tokią, kokia esi?

Iki amputacijų šokinėjau nuo pasitikėjimo savimi iki dietų ir svajonių, kaip tapus kūda būsiu mylima. Po meningokoko tapau kūda, bet su sunykusiu raumenynu, randais ir gan-

grenavusiomis galūnėmis, „labai seksualu“. Supratau, kad tai ko norėsiu, iš tiesų išsipildys, bet nebūtinai geriausiu man būdu. Tai dabar kasdien savęs vis paklausiu, ko iš tiesų noriu ir dėl kokių priežasčių. Visko būna ir dabar, ypač kai noriu būti fotomodeliu ir skleisti žinią, jog ir stambios ar turinčios negalią moterys gali gyventi aktyvų ir visuomenei matomą gyvenimą. Daugeliui tai nepatinka, todėl bando man įteigti savo kompleksus ir pasaulio įsivaizdavimą. Tai nemalonu ir leidžiu sau su tuo išbūti. Tačiau pastebiu, kaip moteris, kurios išvaizda būtų mano svajonė, save peikia ir suprantu, kad viskas yra tik mūsų galvoje.

Dominykos Ambroževičiūtės nuotr.

MIKITA photography nuotr.

„suprantu, kad labiausiai rėkia tie, kurie jaučiasi neišgirsti, nepasitikintys savimi ar kupini baimės“

Išvaizdą galime keisti, kaip norime, ir dažniausiai vis tiek bus kažkas negerai, nes nemokėsime priimti, jog tobulumas neegzistuoja. Tobulumo idėja tai prekė. Pinigų gaminimo mašina.

Kaip manai, kodėl kiekvienai moteriai svarbu praeiti savęs ieškojimo kelią?

Mes neieškome, mes kuriame. Mūsų gyvenimas mūsų rankose ir tik mes žinome, ko mums reikia. Tereikia eiti ir pasiimti. Ir neatimti iš kito, bet susikurti savo.

Savo socialiniuose tinkluose taip pat dažnai daliniesi ir „body positivity“ mintimis, kas tave įkvepia apie tai kalbėti?

Vengiu „body positivity“ termino, kiek žinau, jį pradėjo naudoti juodaodės. Labiau patinka „body image“ arba meilė sau. O įkvepia faktas, kad nenoriu gyventi neapykantoje. Liūdna matyti daugelį moterų peikiančias savo išvaizdą. Arba keičiančias save, kad atrodytų gražiau vyrui ar visuomenei. Pastebiu tai, nes pati galvoje šias piktžoles auginu. Norisi rauti ir gyventi taip, kaip man gera. Net jei tai yra fotosesijos, šokiai, instagramas, verslo kūrimas.

Tai yra tai, ko mano siela nori ir neketinu laukti, kol celiulitas sumažės, kad galėčiau būti mylima ir mylinti save.

Ar nesulauki kritikos?

Sulaukiu. Ir tikrai kilusį pyktį išjaučiu. Tačiau suprantu, kad labiausiai rėkia tie, kurie jaučiasi neišgirsti, nepasitikintys savimi ar kupini baimės. Tokių žmonių patarimo neprašyčiau, neklausau ir jų išsakomos kritikos.

Kaip gimė mintis „iššokti emocijas“?

Mano vidinis vaikas labiausiai už viską mėgsta šokti. Tai šokdama išleidžiu nemalonumus ir užsipildau laime.

Turiu pripažinti, kad esi ne tik labai įkvepianti, bet ir talentinga bei versli asmenybė. Papasakok, kaip ryžaisi pradėti „Dūšios“ verslą?

„Dūšios“ gimė iš troškimo sukurtas žinias paversti kūriniu. Iš noro išbandyti save ir mokytis iš savo gyvenimo, o ne kitų pasakojimų ar vadovėlių. Jokios neįtikėtinos motyvacijos.

Tiesiog paprastas noras.

Apie ką jis ir kam jis skirtas?

Šiuo metu yra sukurtas komunikacinis žaidimas poroms „Nuogi pokalbiai“. Apie atvirus ir tyrus pokalbius santykiuose. Žaidimas padeda auginti emocinį intelektą ir kurti naujas akimirkas santykiuose. Kur verslas pasisuks toliau, negaliu komentuoti, nes priėmiau sprendimą verslą palikti draugei Gintarei Petrauskaitei ir negaliu sulaukti, kokių nuostabių idėjų ši neįtikėtina dama mums visiems paserviruos!

Ar nebuvo sunku derinti studijas ir darbą?

Kol rašiau bakalaurą, verslo vystyme nedalyvavau. Numaniau, kad daug energijos reikės rašymui ir net nebandžiau multitaskinti.

Galbūt dabar palengvėjo, kuomet gali susikoncentruoti vien ties darbu?

Kažkiek, bet tikrai sunku po didelių gyvenimo įvykių neturėti atitinkamai didelių pauzių.

Maniau, kad sugebėsiu. Tačiau stiklinė buvo visiškai tuščia ir širdis rėkė, kad gana. Todėl dabar galima klausti, ar palengvėjo, kai galiu susikoncentruoti ties savimi! Nes nemoku apsakyti, kokiame lengvume dabar gyvenu ir kiek įkvėpimo ateina naujiems projektams!

Koks būtų tavo patarimas norintiems pradėti savo verslą, ką svarbu žinoti?

Tai bus nuostabus, daug laiko ir jėgų reikalaujantis nuotykis! Todėl būtinai daryk tai, kas labai patinka ir kuo tiki! Žmonės, kuriuos sutiksi, išmokys daugiau negu bet koks vadovėlis. Išsigrynink naudą, vertes ir kas neš pelną. Taip pat pasiruošk pitch’us (trumpus savo verslo pristatymus) skirtingoms auditorijoms, nes būtent jie atvers labai daug durų. O šiaip, nuoširdumas ir tikėjimas savimi, ir savo verslu papirks net skeptiškiausius!

Dominykos Ambroževičiūtės nuotr.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

26-33

#PAŽINTIS

Kotryna Teterevkova – apie debiutą Tarptautinėje plaukimo lygoje, studijas universitete ir naujo sezono tikslus Deividas Skavičius

Plaukikė Kotryna Teterevkova – jauniausia šių metų olimpinės Lietuvos rinktinės narė. Nors jai dar tik devyniolika, daugkartinei Lietuvos čempionei, kurią treniruoja Michailas Romanovskis, priklauso trys šalies plaukimo rekordai, o taip pat ir 2018 metų Europos jaunimo čempionės titulas. Tais pačiais metais ji du kartus lipo ant prizininkų pakylos jaunimo olimpinėse žaidynėse, bet merginos sportinė karjera dar tik įsibėgėja.

Vilnietė jau antrus metus studijuoja Mokomojo dalyko pedagogiką (fizinį ir sveikatos ugdymą) VDU Švietimo akademijoje ir ateityje į pergales svajoja vesti naująją plaukikų kartą.

Su Kotryna kalbėjomės jai sugrįžus iš Italijos, kur kartu su Los Andželo „Current“ komanda ji tris savaites treniravosi ir sudalyvavo trijuose prestižinės Tarptautinės plaukimo lygos (International Swimming League, ISL) mačuose.

Neseniai sugrįžai iš Neapolio. Turbūt nereikia nei sakyti, kad namuose praleidi nedaug laiko...

Praeitą sezoną Lietuvoje praleidau tikrai mažai laiko. Dabar, grįžus po ISL, apie mėnesį pabūsiu namuose. Man tas mėnuo atrodo labai daug (juokiasi – red. past.), nes praėjusiame sezone – vien treniruočių stovyklos. Atvažiuoji, pabūni kelias dienas ir vėl į kitą stovyklą. Tikrai spėjau išsiilgti namų, todėl bent jau šį sezoną leidžiu sau šiek tiek atsipūsti.

Pakalbėkime apie Tarptautinę plaukimo lygą. Debiutavai trečiajame jos sezone, šiuo metu atstovauji Los Andželo „Current“ komandai. O ar pati stebėdavai ankstesnes ISL varžybas?

Pernai žiūrėjau antrąjį sezoną, bet kiekvieno mačo nestebėdavau. Labiausiai sirgau už ISL dalyvaujančius lietuvius ir žiūrėjau, kaip jiems sekasi.

Tikėjaisi, kad pavyks patekti į šio ISL sezono komandų gretas?

Kai vyko pirminė sportininkų atranka, pildžiau registracijos formą, norėjau patekti. Bet kai komandos skelbė savo sudėtis, aš tarp jų nepatekau. Vardinį kvietimą man atsiuntė po olimpinių žaidynių, kai aš jau buvau susiplanavusi visas atostogas. Buvo labai netikėta, bet iš kitos pusės pagalvojus – geriau nei niekada. ISL yra gera patirtis, galimybė daug ko išmokti, pabūti su kita komanda, kitais treneriais.

Prie asmeninio tobulėjimo turbūt nemažai prisideda ir treniruočių partneriai?

Tikrai taip. Gerai, kad galiu su kitais sportininkais, kurie irgi plaukia krūtine, pasivaržyti.

Vilniuje nelabai yra su kuo.

Kaip vertini atmosferą komandoje? Ar pavyko susibendrauti su kitais „Current“ nariais?

Buvo, aišku, labai sudėtinga priprasti. Išvis nieko nepažinojau, kita kalba, kita šalis, kita atmosfera, bet po truputį pripratau. Labai patinka komanda, nes labai vienas kitą palaiko. Atrodo, lyg būtume šeima. Nors mes vienas kito nepažįstame, jie vis tiek kai eini į startą palaiko tave.

Net jei ir mažai bendravome, vis tiek laiko savu draugu. Ir komandos treneriai supranta, palaiko, motyvuoja, nors ir būna sunku.

Susiradai draugų?

Taip. Daug žmonių, visi ten yra norintys bendrauti, tad tikrai taip.

Šiame ISL sezone pastebimai mažiau suvaržymų, jeigu palygintume su pernai metais vykusiu lygos „burbulu“ Budapešte. Žiūrovai tribūnose vėl turi galimybę stebėti mačus gyvai. Kaip pati vertini varžybų organizavimą?

Taip, šiais metais jokio „burbulo“ nėra. Galėjome išeiti iš viešbučio kada ir kiek norėjosi. Dėl to kaip ir gerai. Manau, „burbule“ labai daug žmonių tiesiog išprotėtų, nes tokį ilgą laiką tiesiog būti kambaryje ir niekur neišeiti (neįmanoma – red. past.)... Bet per daug neatsipalaiduo-

Aleksandr Leonov nuotr.

jame, apribojimai reikalingi, nes koronavirusu galima užsikrėsti bet kur.

O pačių žiūrovų kažkaip nesijautė, nes visos kitos komandos labai emocingai palaiko savo plaukikus. Kai plaukiu, nekreipiu dėmesio. Daugiau girdisi, kaip patys dalyviai šaukia.

Lengviau plaukti už save ar už komandą?

Didesnę atsakomybę jaučiu, kai plaukiu už komandą, bet tada ir išeina nuplaukti geriau. Kai plaukiu tik už save, kartais būna sunku, pagalvoju: „ai, tai pasitaupysiu, nieko neatsitiks“. Bet, kai plaukiu už komandą, suprantu, kad nėra kada ilsėtis, reikia varyti į priekį, nes turi atnešti taškų komandai. Aišku, iš vienos pusės už komandą plaukti sunkiau, bet tuo pačiu ir paprasčiau, nes lengviau save motyvuoti.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

Su kiekvienu ISL maču gerinai asmeninius rekordus. Tikėjaisi, kad varžybos klostysis šia linkme?

Prieš atvykdama į Neapolį, treniravausi tik dvi savaites, nes po olimpinių žaidynių turėjau pertrauką, todėl pačiose pirmose varžybose nesitikėjau tokių rezultatų.

Pirmajame mače plaukiau arti savo asmeninių rekordų, pavyko pasigerinti tik vieną – 50 m krūtine rungtyje. Šiaip, tie mano geriausi rezultatai buvo gana seni – iš 2018-2019 metų. Labai džiaugiausi, kai tada 200 m krūtine nuplaukiau arti savo geriausio rezultato. Aš kažkodėl tikėjausi žymiai blogiau. Nežinau, ar tiesiog aplinka lėmė tokį rezultatą, ar tai, kad šiek tiek turėjau atostogų ir spėjau pailsėti.

Po to treneriai sakė, kad su kiekvienu maču bus geriau. Taip ir buvo, kad iš pradžių aš priartėjau prie asmeninių rezultatų, tada padariau geriausius, o paskutiniame mače dar pagerinau. Labai džiaugiausi, nesitikėjau tokių rezultatų.

Aštuntajame ISL mače iki 200 m plaukimo krūtine šalies moterų rekordo pritrūko visai nedaug – mažiau nei pusės sekundės...

Taip, 0,45 s, kiek atsimenu. Bet rekordas nebuvo mano pagrindinis tikslas, tiesiog norėjau atnešti komandai taškų ir žiūrėti, kokį aš rezultatą galiu pasiekti. Galvojau: „jeigu pasieksiu Lietuvos rekordą – tai bus gerai, jei ne – tai ne, kitą kartą“ (šypsosi – red. past.).

Kas tave labiausiai motyvuoja plaukti?

Aišku, būna, kad atsibosta plaukti, norisi ir viską mesti, bet, kai susimąstai, kiek laukia varžybų ateityje, kad dar turi svajonių, tikslų... Pagalvoju, jeigu viso šito nebūtų, aš tiesiog sėdėčiau namie ir nieko neveikčiau. Tarsi gyvenimas būtų be tikslo. O plaukimas skatina tobulėti ir fiziškai, ir psichologiškai, ugdo ir charakterio savybes. Tai ir užimtumas, džiaugsmas artimiesiems, tėvams, kai yra geri pasiekimai (šypsosi – red. past.).

O kurį iš savo pasiekimų labiausiai vertini?

Visų pirma – tai, kad patekau į olimpines žaidynes, plaukiau 100 m krūtine pusfinalyje. O jeigu kalbant apie laimėjimus, man pats įsimintiniausias yra 2018 metais vykęs Europos jaunimo čempionatas, kuriame laimėjau pirmą vietą, plaukdama 100 m krūtine. Buvau tada euforijoj, klausiau savęs: „nejaugi aš tai sugebėjau?“ Šis medalis labiausiai įsiminė.

Aleksandr Leonov nuotr.

Kokie yra tavo asmeniniai šio sezono tikslai?

Kadangi šis sezonas yra po olimpinių žaidynių, noriu labiau atsigauti, daugiau pabūti namuose, bet, aišku, ir įgyti kuo geresnę formą, pasitreniruoti. Žinoma, taip pat šiemet sustartuoti Europos ir pasaulio čempionatuose trumpajame baseine ir kitų metų gegužę vyksiančiame pasaulio čempionate ilgame baseine.

Esi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos antrakursė. Ar lengvai priėmei sprendimą, kur studijuoti po mokyklos?

Visų pirma – aš norėjau mokytis Vilniuje, nes taip būtų lengviau suderinti plaukimą su studijomis. Sužinojau, kad Vilniuje buvo renkama studentų grupė į Mokomojo dalyko pedagogiką (fizinį ir sveikatos ugdymą), kurią pabaigus galima dirbti treneriu. O aš kaip tik ateityje ir noriu būti plaukimo trenere. Kadangi VDU man pasiūlė geresnes galimybes suderinti mokslus su plaukimu, žvelgdama į ateitį, pasirinkau būtent šį universitetą.

Kaip praėjo tavo pirmieji studijų metai? Ar motyvacija neišblėso?

Ne, visai patinka, tik, aišku, buvo labai sunku viską suderinti su olimpinėmis žaidynėmis. Jau prasidėjo trečiasis semestras, o aš dar nespėjau pabaigti antrojo. Man perkėlė egzaminų sesiją, kad per šį mėnesį atsiskaityčiau visus dalykus.

Dar neturėjau tokios galimybės sudalyvauti kontaktinėse paskaitose, viskas per nuotolį. Nuotoliniu būdu bendrauju su dėstytojais ir atsiskaitau. Bet labai norėčiau klausyti paskaitas auditorijoje, pajausti tą atmosferą, kaip iš tikro studijuoja kiti studentai, kaip konspektuojasi į užrašinę dėstytojo pasakytą informaciją. O dabar tiesiog atsidarai kompiuterį ir viską turi jame.

Kaip pavyksta pailsėti po įtempto dienos ritmo, treniruočių, studijų?

Gal tiesiog stengiuosi pabūti su šeima, draugais. Kartais patinka skaityti knygas. Kai turiu laiko, filmus pažiūrėti. O jeigu buitiškai pasakyti, man tikrasis atsipalaidavimas yra nieko neveikimas (juokiasi – red. past.).

Dėkojame už pokalbį.

Gražvydo Jovaišos nuotr.

34-37

#REKOMENDUOJAM

100 kilometrų pėsčiomis – misija įmanoma!

Germantė Lovčikaitė

N

ežinau, kaip Jūs, tačiau pastaraisiais metais pastebėjau, kad atrandu vis daugiau pažįstamų su nubudusia žygeivių, stovyklautojų ir skautų dvasia. Spėčiau, kad meilė gamtai užkoduota lietuvio DNR, o visi tie karantinai, mokslai ir darbai prie kompiuterio ekrano tik paskatino mus žvalgytis: kur čia ištrūkus, kur čia atgaivinus akis žaluma... Birželio mėnesį, į rankas pagaliau patekus VDU bakalauro diplomui, atėjo metas apdovanoti save ir numalšinti gamtos bei nuotykių troškulį. Ir būtent tada sužinojau apie 100 kilometrų taką aplink Vilnių – važiuojam!

Į šį žygį aplink mūsų mylimą sostinę išsiruošiau, palyginus, pakankamai spontaniškai ir be jokio plano.

Važiuojant iš savo gimtojo miestelio į Kauną paprastai prasuku ir pro Vilnių, tad vieną gražų birželio savaitgalį nusprendžiau savo vienos valandos viešnagę Vilniuje paversti trijų dienų pasivaikščiojimu. Visas mano planavimas susidėjo iš to, kad akimis permečiau, kur maždaug eina tas takas, parsisiunčiau „Strava“ programėlėje maršrutą, pasidariau keletą sumuštinių ir su maloniu jauduliu pradėjau kulniuoti. Beje, iš karto verta paminėti, kad viską labai supaprastino mano galimybė nakvoti Vilniuje. Visgi, esant pakankamai noro, įmanoma susiplanuoti ėjimą ir kaskart atvažiuojant į Vilnių iš kito miesto.

Oficialiai šis maršrutas prasideda Kalnų parke, Stalo kalne, o jį sudaro 10 atkarpų po maždaug 10 kilometrų. Ilgiausia maršruto atkarpa – 19 km kilpa Verkių regioniniame parke. Visgi, eiti galima kur nori ir kaip nori, todėl savo kelionę man buvo patogiausia pradėti nuo Vilniaus autobusų stoties. Net keista prisiminti, kad prieš pradėdama žygį kažin kodėl jaudinausi, atrodė, lyg važiuočiau ne į Vilnių, o skrisčiau į kokią nors tolimą kelionę. Taip tik įsitikinau, kad keliavimas savo gimtojoje šalyje gali būti toks pats smagus ir pilnas naujų įspūdžių!

Pirmąją dieną įveikiau 34 km, kurie driekėsi per Panerius, Gariūnus ir Karoliniškes. Nežinau, kaip tąkart suveikė mano intuicija, tačiau maršrutą sugebėjau pradėti nuo pačios sudėtingiausios vietos, ir taip „atėjo“ pirmoji žygio pamoka: 1. Jeigu maršruto aprašyme atkarpą apibūdina žodžiai „labai sunkus“, tai, Germante, bus labai sunku. Iš pradžių dar naiviai galvojau, kad „ai, čia sunku bus tiems, kas ant sofos tupi ir nieko neveikia, viskas bus gerai“. Tačiau nusileidus nuo kokios šeštos stačios griovos miške pamačiau, kad iškart laukia ir septintoji, ir supratau, kad maršrutų sudarytojai reikalus išmano geriau nei Germantė...

Nors pirmąją dieną jutau nuovargį, vakare atgavusi jėgas jau smalsiai tyrinėjau, kur kelias ves antrąją dieną. Kitą rytą eiti pradėjau nuo to taško, kur baigiau praeitą dieną, t. y. nuo Karoliniškių. Dienos maršrutas – Šeškinė, Verkiai, Žirmūnai, Antakalnis ir Kalnų parkas. Šią dieną maršrutas driekėsi ir miestu, ir miškais, o praėjusi Verkių dvarą „radau“ gaivią antrąją žygio pamoką: 2. Jeigu pakeliui randi upelį, kad ir kaip tingisi, kojas įmerkti reikia! Dienos pabaigą apkartino tai, kad nuėjus pirmuosius 10 iš 32 kilometrų, pajutau, kad praeitą dieną sugebėjau pasitempti koją, tad ties kiekvienu kilometru „draugavau“ su vis didesniu kojos skausmu, o nuo autobuso stotelės iki namų paršlubuoti teko pro vaistinę. Jau galvojau, kad trečioji žygio diena praeis lovoje apsikabinus ledų kibirėlį, tačiau atgavau jėgas ir trečiasis rytas buvo žadantis ne mažiau nei pirmieji du.

Trečiąją dieną baigiau pasiekdama savo ėjimo pėsčiomis rekordą – nors paskaičiavau, kad manęs laukia 25 km kelio, dienos gale „Strava“ rodė, kad įveikta 40 km. O jie tikrai jautėsi – nueita nuo Užupio iki Pūčkorių atodangos ir Rokantiškių, galiausiai pasiekiau Liepkalnį ir pasukau atgal į Vilniaus centrą. Dieną vainikavo tikrai nusipelnytas burrito ant Barbakano kalno, žvelgiant į Vilnių po kojomis ir galvojant, kad visas miestas apeitas 360 laipsnių, visas matomas horizontas įveiktas savomis kojomis! Šios dienos pamoka: 3. Germante, išmok skaičiuoti. O jei visgi kyla abejonių ir jau nori sustoti ir porai metų pasėdėti ant

suolelio, visada gali nueiti daugiau, nei atrodo iš pradžių!

Per šias tris dienas įveikiau apie 106 km (19 km Verkių kilpos atkarpą buvo patogiausia pasilikti kitam kartui, tad ji nueita vėliau, rugpjūtį), ir nors yra super ištvermingų žmonių, kurie tokius atstumus įveikia per vieną dieną, aš labai džiaugiuosi šia patirtimi. Su drauge esame pastebėjusios, kad einant ilgesnį atstumą galima pastebėti įvairias ėjimo fazes: vienu metu eini tyloje, vėliau verki iš juoko, o kartais lydi gyvenimiški pafilosofavimai ir gana asmeniški pokalbiai. Šiame take aplink Vilnių turėjau progą stebėti, kokios fazės aplanko einant vienai. Pamenu buvus tokias: tai džiūgavau, kaip smagu eiti ir kaip visur aplink mane gražu, tai dejavau ir plūdausi, kaip pavargau ir kad niekada niekur daugiau neisiu, tai sau panosėj burbėjau išvedžiojimus tuo metu aktualiais klausimais. Sunkesniais momentais padėdavo muzika arba tinklalaidė ausyse. Kartais pagaudavau save, kad, žiūrėk, kurį laiką iš viso nieko negalvojau – paaiškėjo, kad ėjimas man yra tinkamiausias būdas pasiekti meditacinę būseną! Taigi, eiti yra anaiptol ne nuobodu ar monotoniška.

Nemeluosiu, praėjus porai mėnesių, šis takas man vis dar grįžta į galvą. Šis žygis dalinasi įsimintiniausio vasaros įvykio titulą kartu su kelione į Rumuniją, o tai, manau, šį tą pasako. Savo akimis pamačiau, koks žalias miestas yra Vilnius, kiek daug ten yra takų, miškų, parkų, upelių ir pievų. Kadangi ėjau darbo dienomis, beveik nesutikau jokių žmonių, tačiau gyvūnų netrūko – nuo šunų iki arklių ir voverių. Tad prisimindama tą ramybę mintyse jau galvoju, kodėl gi negrįžus ir nepakartojus gražiausių atkarpų, o gal ir viso maršruto iš naujo? Pirmosios dienos rytą autobuse nugirdau pokalbį tarp autobuso vairuotojo ir vienos keleivės. Moteris jam pasakė, kad jeigu žmogus yra atradęs ryšį su savimi ir su gamta, reiškia, jo gyvenime viskas yra gerai. Drįstu sakyti, kad įvairios mano patirtys (takas aplink Vilnių, neabejotinai, viena iš jų) šią mintį tik patvirtina. Vasara baigėsi, rudens saulė irgi greitai nustos džiuginusi, tačiau žiema irgi yra puikus metas žygiavimui, todėl kviečiu visus neišsigąsti orų ir leistis į smagiausius nuotykius gamtoje!

Pastabos planuojantiems žygiuoti: svarbiausi dalykai – kepurė nuo saulės (aš saviškę pamiršau, teko skolintis), vanduo ir patys patogiausi pasaulyje batai. Geriausias maistas einant – obuoliai. Geriausias metas planuoti ilgesnį sustojimą – įveikus maždaug du trečdalius kelio, na, bent jau aš sustojusi kartais per daug aptingstu eiti toliau, todėl nuo pat pradžių vienu ypu stengiuosi įveikti daugiau. Merginos, jeigu einate vienos, nepameskite galvos – pagalvokite apie dujų balionėlį ir be jokių išimčių klausykitės savo intuicijos.

Nuo nejaukaus momento pirmąją dieną giliau miške prasilenkiant su raumeningu skustagalviu, vėliau ėmiau atkreipti dėmesį, kurie takai atrodė saugesni, kur buvo artimiausi praeiti gyvenami namai ir t. t.

P.S. Jeigu norite visu 100 % pabėgti iš miesto ir Vilniaus miškai jūsų netenkina, išbandykite Kairiojo Neries kranto turizmo trasą, kurioje laukia iki 30 km meditacijos, įveikiamos tiek pėsčiomis, tiek dviračiu.

Neturintiems automobilio – traukinio maršrute Vilnius-Kaunas išlipkite Lazdėnuose, iki tako pradžios bus viso labo nepilni 2 km. Daugiau informacijos: https://neriesparkas.lt/marsrutai/kairiojo-neries-kranto-turizmo-trasa/ P.P.S. Kaunas, alioo? Gal ir čia kažką tokio galima padaryti?

Daugiau informacijos apie taką aplink Vilnių: https://vilnius100km.lt/

38-43 #PAŽINTIS

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė atvira: ,,Pokyčiai reikalingi ne tik siaurai asmenų grupei, bet ir visai visuomenei‘‘ Greta Kondrataitė-Paleckienė

Jūratė Juškaitė dar paauglystėje pradėjo domėtis žmogaus teisėmis, tuomet Vilniaus universitete baigė komunikacijos (žurnalistikos) studijas, įgijo bakalauro laipsnį ir tarptautinių santykių magistro laipsnį, taip pat lyčių studijų magistro laipsnį Vidurio Europos universitete Budapešte. Nuo liepos Jūratė pradėjo vadovauti Lietuvos žmogaus teisių centrui, anksčiau tame pačiame centre ji dirbo kaip komunikacijos vadovė. Tad šiandien su Jūrate kalbamės apie naujas jos pareigas, stereotipų laužymą bei pasiektas pergales žmogaus teisių srityje.

Jūrate, kas Jus paskatino domėtis žmogaus teisėmis?

Pirmiausia – asmeninė patirtis. Paauglystėje supratau, kad priklausau LGBT bendruomenei. Tai buvo ankstyvais 2000-aisiais metais. Beveik niekas apie tai nekalbėjo, o jei ir kalbėjo, tai neigiamai. Todėl išvykusi studijuoti į Vilnių pradėjau ieškoti būdų, kaip keisti situaciją, kad LGBT bendruomenei priklausantys žmonės nepatirtų tiek daug streso, nepriėmimo ir atstūmimo. Pradėjusi veiklą žmogaus teisių srityje, susipažinau su kitomis bendruomenėmis, kurios galbūt dėl skirtingų priežasčių, tačiau išgyvena panašius dalykus – žmonės su negalia, smurtą patiriančios moterys, kitos tautybės žmonės. Jų patirtys man pasidarė labai svarbios, supratau, kad žmogaus teisės turi būti užtikrinamos visiems.

Jei pasiseka vienai grupei ir jos problemos pradedamos spręsti, bet kiti lieka paraštėse – tai nėra tikras sprendimas.

Kaip Jūs pati suprantate/apibrėžiate žmogaus teisių sąvoką?

Man žmogaus teisės yra prigimtinės ir nedalomos. Tai reiškia, kad kiekvienas gimstantis žmogus turi žmogiškąjį orumą. Jo vertė ar svarba nepriklauso nuo žmogaus lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, religijos, tautybės ar kitų tapatybės bruožų. Kitaip tariant, žmogaus teisės įgyvendinamos tik tada, kai mums svarbios visos bendruomenės ir žmonės, o ne tik tie, kurie mums atrodo patogūs.

Šiuo metu dirbate Lietuvos žmogaus teisių centre, galbūt galite trumpai apibūdinti centro veiklą, kokias sritis Jūsų vadovaujamas centras šiandien apima?

Savo veiklą koncentruojame į lygių galimybių principo įgyvendinimo stebėseną, smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris pripažinimą ir mažinimą, LGBT asmenų lygiateisiškumą ir teisę registruoti šeiminius santykius, neapykantos nusikaltimų atpažinimą ir skatinimą kurti pagalbos mechanizmus nukentėjusiems nuo jų, romafobijos mažinimą. Šios sritys – mūsų veiklos prioritetai.

Kaip manote, ar keičiasi požiūris į žmogaus teises?

Žinoma, džiugu, kad Lietuva nestovi vietoje. Pavyzdžiui, šiuo metu žmogaus teisių klausimai apskritai yra tapę ryškūs politinės darbotvarkės klausimai, ko net ir prieš penkerius metus vargiai kas būtų galėję tikėtis.

Nors šiuo metu vykstančios diskusijos kartais ir neteikia daug optimizmo, vis dėlto turime pereiti ir tokius etapus. Tikiu, kad ateityje situacija gerės.

Apskritai ar pasiekti tuos pokyčius buvo labai sunku?

Visi pokyčiai, ypač vykstantys valstybės mastu, reikalauja daug laiko bei pastangų. Centras gyvuoja jau daugiau nei 25 metus, tačiau nuveikti turime dar daug. Tačiau, jei žiūrime retrospektyviai, tai centras darbą pradėjo dar tada, kai Lietuvoje galiojo mirties bausmė ir šalis vis dar tvarkėsi su organizuotu nusikalstamumu, mafijinėmis struktūromis. Nebuvo Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių institucijų, kurios padeda užtikrinti tam tikrą žmogaus teisių standartą. Taip mąstant, matome, kad nuėjome tikrai toli: žinoma, kad turime problemų, kai kuriose srityse jos labai didelės ir nesprendžiamos, tačiau turime funkcionuojančią demokratiją, žodžio laisvę, teisės viršenybę.

Kokie reikšmingiausi darbai buvo nuveikti per paskutiniuosius dešimt metų?

Su komanda pavyko nuveikti labai daug prasmingų ir reikalingų darbų, kurie kasdien prisideda prie žmogaus teisių situacijos Lietuvoje gerinimo.

Ypač džiaugiamės ir didžiuojamės, kad 2016 metais Lietuvoje įrengėme pirmuosius Atminimo akmenis, 2019 m. pristatėme informacijos apie seksualinio priekabiavimo darbe prevenciją – platformą jauciuosigerai.lt, 2020 m. kartu su partneriais sukūrėme neapykantos nusikaltimų pranešimų platformą https://manoteises.lt/pranesk/. Be to, su žmogaus teisių portalu manoteises.lt įsitvirtinome kaip patikimas informacijos šaltinis, aktyviai prisidedantis prie žmogaus teisių diskurso formavimo Lietuvoje.

Dainiaus Putino nuotr.

Kas, Jūsų nuomone, daro įtaką žmogaus teisių pažeidimų padidėjimui ar sumažėjimui?

Turbūt pirmiausia tai, kiek rimtai visuomenė, ypač autoritetą joje turintys žmonės, juos rimtai vertina. Taip pat kaip savo darbą atlieka teisėsauga ar nediskriminavimo užtikrinimui įsteigtos institucijos. Jei visuomenė mato, kad jos aktyvios, kad į pažeidimus nežiūrima pro pirštus, tai siunčia žinutę, kad pažeidimai nėra priimtini ir, žinoma, mažina jų skaičių.

Kokios visuomenės mažumos ar grupės dažniausiai nukenčia ir patiria žmogaus teisių pažeidimus?

Negalėčiau išskirti vienos visuomenės grupės, nes tokių grupių, deja, Lietuvoje vis dar nemažai.

Darbo praktikoje neretai susiduriame su diskriminacija dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės ar tautybės, socialinės padėties, tikėjimo. Asmenų lygybė ir nediskriminavimas – visuomenė, kurios siekiame.

Kaip visuomenė gali padėti toms mažumoms?

Turbūt pirmiausia suprasdama, kad visuomenė susideda iš mažumų ir pažeidžiamų grupių. Tokioje padėtyje skirtingais savo gyvenimo etapais atsiduria bene visi: net jei ir žmogus nepatyrė homofobijos ar nebuvo diskriminuojamas dėl savo religijos, vis dėlto mes visi senstame. Statistikos departamento duomenys rodo, kad vyresnio amžiaus žmonėms labai sunku išlikti darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su nuvertinimu, neigiamu požiūriu, tad vienu ar kitu gyvenimo periodu mes visi esame pažeidžiami. Atėjus tokiam supratimui, dingsta įsivaizdavimas, kad visuomenė kažkokiai mažumai daro paslaugą ar padeda. Mes visi esame tos visuomenės dalis ir padedame vieni kitiems.

Ar tokios eitynės, kaip ,,Kaunas Pride‘‘ padeda LGBTQ+ nariams mažinti atskirtį, o galbūt atvirkščiai tik priešina visuomenę?

Šie ir kiti panašūs renginiai padeda atskleisti, jog mūsų visuomenė nėra vienalytė, ji kupina skirtumų bei įvairovės. Jie taip pat parodo, kad pokyčiai reikalingi ne tik siaurai asmenų grupei, bet ir visai visuomenei, kad galėtume užtikrinti pagarbą žmogaus orumui, lygiateisiškumą, pagarbos įvairovei ugdymą, žmogaus teisių apsaugos ir švietimo problemų sprendimą.

Kaip manote, kada visuomenė ir Seimas ,,pribręs‘‘ partnerystės įstatymo projekto įtvirtinimui?

Tikiuosi, kad šią kadenciją.

Jūrate, o ar įmanoma pasiekti absoliučią žmogaus teisių apsaugą?

Pasaulyje turbūt nėra nė vienos valstybės, kurioje visiškai nebūtų žmogaus teisių pažeidimų.

Tačiau turime siekti, kad žmogaus teisės taptų kiekvienos stiprios demokratinėmis vertybėmis grįstos valstybės pagrindu.

Kaip dėl moterų ir vyrų teisių, juk sakoma, kad jos yra lygios, bet ar taip yra iš tikrųjų?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme yra įtvir-

tintos moterų ir vyrų lygios teisės bei uždrausta bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, ypač, kai tai susiję su šeimynine ar santuokine padėtimi. Vis dėlto, realybėje matome, kad egzistuoja atlyginimų atotrūkis tarp vyrų ir moterų, pastarųjų nenaudai. Smurtas prieš moteris yra viena dažniausių priežasčių, dėl ko kviečiama policija Lietuvoje, moterims ir toliau priskiriama didžioji dalis buities ir rūpinimosi namais darbų.

Kodėl, Jūsų nuomone, vis dar itin ženkliai skiriasi moterų ir vyrų atlyginimai?

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje, neįskaitant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės įmonių, pernai sudarė 12,1 proc. Praktiškai, tai reiškia, kad lyginant su vyrais, moterys vieną mėnesį Lietuvoje dirba nemokamai. Mokslininkų teigimu, darbo užmokesčio atotrūkis nulemtas lyčių stereotipų, dėl kurių moterų dominuojamose srityse mokamas mažesnis atlyginimas, nepaisant to, kad žvelgiant į išsilavinimo statistiką, matome, kad moterys bendrai yra labiau išsilavinusios nei vyrai.

Kaip išvis pakeisti tą stereotipinį mąstymą, kad moteris turi prižiūrėti namus ir auginti vaikus, o vyras tik išlaikyti šeimą?

Manau, kad plintantys pozityvūs pavyzdžiai prisideda prie platesnio visuomenės supratimo apie lyčių vaidmenis šeimoje. Taip pat supratimas, kad toks pasiskirstymas, pagrįstas lytimi, o ne asmeninėmis savybėmis ir žmogaus, kaip individo, matymu, riboja tiek vyrus, tiek moteris, sukuria daug spaudimo. Matome, kad vyrų tarpe yra gerokai daugiau savižudybių, jų gyvenimo trukmė apie 10 metų trumpesnė nei moterų Lietuvoje.

Tikriausiai esate girdėjusi posakį – jeigu nori pokyčių, pradėk nuo savęs, tai ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti šiandien, kad rytoj galėtume gyventi nors truputį mažiau stereotipiškame pasaulyje?

Atsakydama į tokį ar panašius klausimus, rizikuoju atrodyti kaip žmogus, kuris geriau žino, kaip kitiems gyventi (šypsosi – red. past.). Vis dėlto, jei žmogui tai yra svarbu, siūlyčiau pradėti nuo aktyvaus skaitymo ir refleksijos, kaip mano veiksmai, žodžiai ir pozicija prisideda ar neprisideda prie to, kad visi žmonės šitoje visuomenėje jaustųsi saugiau.

44-49 #PAŽINTIS

Kodėl (ne)studijuoti magistrantūroje?

Viktorija Rekstytė Bebaigiant bakalauro studijas studentai kuria ateities planus, ką veikti užvėrus universiteto duris. Vieni atsiėmę diplomą iškart nutaria studijuoti magistrantūroje, kiti nusprendžia vienerius ar kelerius metus pailsėti, o treti – artimiausiu metu gyvenimo su aukštuoju mokslu nesieja. Turbūt galvojate, kuris pasirinkimas geriausias? Ogi visi trys. Banalu, tačiau vieno tobulo plano nėra, nes kiekvienas renkasi tai, kas jam geriausia. Jeigu jau artėja laikas, kai turėsite apsispręsti dėl žinių gilinimo magistrantūroje, patariame privalumus ir trūkumus apgalvoti iš anksto. Pateikiame kelias esamų ir buvusių studentų patirtis, kurios galbūt padės atrasti savąjį kelią!

Deividas Skavičius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Po pertraukos sugrįžo motyvacija studijuoti VDU Viešosios komunikacijos absolventas ir KTU Marketingo valdymo magistrantūros antrakursis Deividas Skavičius po bakalauro studijų pasirinko metus praleisti be mokymosi aukštojoje mokykloje. „Kiek save prisimenu, po mokyklos baigimo labai norėjau iškeisti tą mokyklinį suolą į universiteto auditoriją. Tada dar gerai nežinojau, nebuvau iki galo tikras, kurią specialybę pasirinkti, bet galiausiai apsisprendžiau ir šiandien nesigailiu, kad neturėjau pertraukos. Visgi baigęs bakalauro studijas supratau, kad nėra priežasties skubėti. Paskutinis semestras kiek išvargino, pradėjau dirbti pilnu etatu, todėl natūraliai atėjo suvokimas, kad reikia pailsėti, skirti laiko profesiniam tobulėjimui, įsitikinti, ar esu savose rogėse“, – pasakoja VDU absolventas.

Deividas tikina, kad nesigaili padaręs pertrauką, ir džiaugiasi, kad studijuoti sugrįžo įgavęs motyvacijos: „Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tikrai studijuosiu magistrantūroje. Vienintelis klausimas buvo – kokią studijų programą pasirinkti. Tam reikėjo laiko apsispręsti. Ar jo užteko? Veikiausiai, kad taip, nes po ilgo blaškymosi sugebėjau pasirinkti vienintelį variantą. O per tuos metus spėjau išsiilgti studijų, sugrįžo motyvacija ir noras toliau mokytis.“

Nutarė neskubėti ir suprasti, ko nori Laura Apanovičiūtė, VDU Lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijų absolventė, kaip ir pirmasis pašnekovas Deividas, nusprendė ilgiau apsvarstyti magistro studijų rinkimąsi. Kaip pagrindinę to priežastį Laura įvardija nežinojimą, ko nori ir ką būtų naudinga studijuoti: „Domino viena ir kita studijų programa, bet negalėjau vienu metu visko aprėpti. Reikėjo susidėlioti prioritetus, norėjau išbandyti save įvairiuose darbuose, perlipti per save.“ Laura akcentuoja, kad priimant svarbų sprendimą pirmiausia reikėtų pagalvoti apie emocinę būseną. „Norėjau pailsėti nuo mokymosi. Man patinka mokytis, bet jaučiau, kad pertrauka mano psichologinei sveikatai yra labai reikalinga. Todėl nusprendžiau, kad tai bus mano pirmasis prioritetas“, – sako absolventė.

Ji teigė, kad luktelėti paskatino ir motyvacijos trūkumas: „Nenorėjau stoti į magistro studijas su maža motyvacija, mokytis tvirtai neapsisprendus ir klausiant: ar aš tikrai esu ten, kur turiu būti? O gal noriu kažko kito? Yra daugybė klausimų, kuriuos geriau atsakyti prieš bandant stoti. Man reikia atsakyti į klausimus, išbandyti save įvairiose srityse, išsiaiškinti savo norus ir tikslus, ir tada eiti jų link.“ Laura neabejoja, kad padaryta pertrauka nuo studijų yra geras sprendimas: „Tikrai bijojau, kad blogai pasirinkau, bet su laiku įsitikinau, kad tai vienas iš geriausių sprendimų, kuriuos reikėjo priimti. Pailsėjau, pradėjau ieškoti darbo ir skirti sau daugiau laiko. Šiuo metu galiu užsiimti veikla, kuri mane domina – turėjau kuriam laikui sustoti, kad galėčiau skirti daugiau laiko mokslams. Galiu laisviau išbandyti įvairias veiklas, nereikia visko derinti su studijomis.“

Laura sako galvojanti apie magistrantūrą, jei aukštesnio išsilavinimo laipsnio prireiks dirbant ir norint kilti karjeros laiptais. „Manau, kad vėliau galbūt būsiu labiau motyvuota, nes geriau žinosiu savo tikslus, žinosiu, ko man tikrai reikia“, – mano absolventė.

Nusprendė nelaukti VDU Reklamos vadybos magistrantūros pirmo kurso studentė Indrė Baltakytė pratęsė akademinį kelią iškart po ketverių metų, praleistų universitete: „Tvirtai žinojau, ko noriu, ir maniau, kad laukti nėra ko, tad priėmiau sprendimą, ir į magistrantūros studijas įstojau iškart po bakalauro studijų“, – savo sprendimą pagrindžia Indrė.

Nors praėjo kiek daugiau nei vienas studijų mėnuo, pašnekovė neslepia džiugesio priėmusi tinkamą pasirinkimą: „Studijuodama magistrantūros studijose tikrai gaunu naujų ir gilesnių žinių, kurias iškart galiu taikyti praktinėje veikloje.“

Kodėl verta rinktis magistro studijas?

Deividas galvoja, kad ne visiems reikia aukštojo mokslo ir konkrečiai magistro studijų, nes „begalė puikių savo srities specialistų neturi aukštojo išsilavinimo ir yra ne mažiau sėkmingi.“ Magistro studijas jis rinkosi dėl platesnių darbo perspektyvų ir asmeninio tobulėjimo: „Asmeniškai aš norėjau papildyti savo turimas žinias, praplėsti kompetencijų lauką. Esu smalsus, todėl jaučiau, kad dar kažko trūksta. Norėjosi labiau tobulėti kaip specialistui, išmokti naujų dalykų, kuriuos būtų galima pritaikyti profesinėje veikloje.

Norėjau būti konkurencingesnis darbo rinkoje, o antroji specializacija, tikiu, galės atverti daugiau durų.“ Laura antrina, kad magistro studijas verta rinktis dėl savęs. „Naujos žinios suteikia daugiau perspektyvų gauti gerą arba svajonių darbą. Įgytas žinių bagažas niekada nepasunkins gyvenimo ir bet kada, bet kokiame darbe ar gyvenimo situacijoje, bus naudingas.

Tai vienas iš būdų augti ir tobulėti“, – magistrantūros privalumus vardija mergina.

Indrė svarsto, kad magistrantūros studijos yra prasmingesnės, kai ateini žinodamas, ko nori, ir turėdamas, kad ir šiek tiek darbo patirties toje srityje: „Kadangi jau esu dirbusi su įvairaus pobūdžio savo magistrantūros studijų krypties projektais, iškart pastebėjau, kur žinių dažniausiai pritrūksta, ir kur jas reikėtų pagilinti. Manau, kad magistro studijos tikrai puikiai papildo tiek teorines, tiek praktines žinias.“

Indrė Baltakytė.

Asmeninio archyvo nuotr.

50-55 #REKOMENDUOJAM

SPAUSDINTO ŽODŽIO MYLĖTOJŲ KAMPELIS Justina Bogužaitė Ugnė Baliutavičiūtė

K

odėl spausdinto žodžio? Technologijoms judant į priekį mes daugiau laiko praleidžiame akis varvindami prie kompiuterio ar išmanaus įrenginio ekrano ir vis mažiau imame į rankas popierinę knygą, nes viskas pamažu tampa skaitmenizuota. Panašu, kad popierinis spausdintas žodis tampa atgyvena, nes įsigyti elektroninę knygų skaityklę ir į ją atsisiųsti knygų šiuolaikiškam žmogui – daug patogiau ir „madingiau“.

Gal pasirodysiu kiek senamadiška, bet popierinę knygą yra kur kas maloniau skaityti nei elektroninę – paimti ją į rankas ir užuosti tą „knygišką“ kvapą – taip gera... Šioje skiltyje dalinsimės knygų apžvalgomis, kurios, tikimės, sudomins įvairių žanrų knygų mylėtojus!

Justinos rekomendacija: Visi mes gimstame skirtingi ir unikalūs. Tačiau mūsų unikalumas neretai kažkam gali užkliūti. Jei mes turime raudonus plaukus, strazdanas ant skruostų ar stambesnę figūrą – kam nors tai gali būti pretekstas mus užgauti ir pasityčioti. Patyčios vis dar yra opi problema, kurią būtina spręsti. Išvaizda, akių ar odos spalva nėra ir neturėtų būti užgauliojimo objektas.

Samuelis Hilas, kitaip vadinamas Semu, gimsta su itin reta mutacija – akių albinizmu. Dėl šios priežasties jo akių vyzdžiai yra raudoni. Tad visai nenuostabu, kad į Semą žmonės žiūri kreivai, jo nepriima ir dar vaikystėje Samuelis gauna Semo Pragaro pravardę. Ilgainiui jis su tuo susigyvena, bet baigus mokyklą jo gyvenime įvyksta kita tragedija, dėl kurios jis atsisako studijų ir lieka savo gimtajame miestelyje.

Gyvenimas Semui meta vieną iššūkį po kito ir katalikiškoje šeimoje užaugęs vaikinas vis labiau ima abejoti dažnai vaikystėje girdėta Dievo valia.

Roberto Dugonio romanas „Nepaprastas Semo Pragaro gyvenimas“ išties nepaprastas. Sukrečianti ir tuo pačiu metu įkvepianti istorija privers susimąstyti ar net nubraukti vieną kitą ašarą. Romane gvildenamos problemos ir istorijos vingiai abejingų nepaliks. Puikus skaitinys gūdžiam rudens vakarui!

Ugnės rekomendacija: Atėjo ruduo – ilgi, šalti vakarai su arbata, pledu. Kokią knygą pasirinkti? Teko ilgai sukti galvą, ką pasiūlyti tokio universalaus, tiek merginoms, tiek vaikinams, tiek skaitantiems, tiek – nelabai. Ir štai kilo mintis pristatyti neseniai skaitytą knygą – Marinos Abramović memuarus „Eiti kiaurai sienas“. Tai gan stora, tačiau prižadu, tikrai greitai susiskaitysianti, knyga apie moterį, šių laikų performansų meno virtuozę.

Tikriausiai, iš pradžių reikėtų pradėti nuo Marinos. Kas ji? Ir kas tas performansų arba kitaip, pasirodymų menas? Marina Abramović performansais susižavėjo studijuodama tapybą Belgrade, jai patiko idėja, kad jos kūnas yra drobė. Ji yra tas galingas įrankis, kuris gali labiau įtikinti nei natiurmortas ar portretas.

Performansų trukmė priklauso nuo idėjos – trumpiausi trunka dešimt minučių, gal pusvalandį, ilgiausias iki šio trukęs – beveik tris mėnesius. Performansui reikalingi 3 dalykai: scena, idėjos realizatorius (-iai), žiūrovai. Beveik kaip koncertas, tačiau čia dažniausiai pažiūrėsi į tylą. Iš tiesų, skaitant performansų detales užklumpa daugybė emocijų: norisi ir verkti, ir juoktis, netgi pykti, o kartais ir gailėti jos kūno, trapumo. Viskas taip realistiška, lyg būtum ten. Kas labiausiai sumaišo protą – tai yra suvokimas, kuris ateina perskaičius knygą, kad visi ekscentriški atlikimai yra toli gražu ne farsas, o jos gyvenimas. Visą savo gyvenimą ji talpina į meną: nelaimingą meilę, sudėtingą vaikystę, keliones, įspūdžius – o paskui visa tai nugulė į knygą.

Skaitant tokią knygą – visiškai sielą apnuoginančius memuarus – nori nenori pats pradedi reflektuoti savo gyvenimą. Kyla įvairiausių klausimų: kaip aš žiūriu į meną? Ar tai išvis turi kažkokias ribas, ar galima daryti, ką nori, išsidirbinėti prieš krūvą žmonių porą valandų ir pavadinti tai performansu? Į šiuos klausimus galime atsakyti tik patys sau. Knyga tikrai praplės akiratį, šitai garantuoju. „Žinai, tu ne iš šios planetos,- pasakė. – Tavo DNR galaktinis. Tu nusileidai į Žemę iš labai tolimos galaktikos su kažkokiu tikslu. <...> Tavo tikslas – padėti žmonėms peržengti skausmą. Likau be amo.“ Ši yra viena iš didžiulės krūvos citatų, kurias pasižymėjau. Reikalas tas, kad prieš pradedant skaityti knygą apie Mariną ir jos darbus nežinojau praktiškai nieko, todėl suprantama, kad niekaip negalėjau jos apibūdinti. Tačiau perskaičius knygą – jausmas liko toks pat. Atrodo, kad nėra pasaulyje tokių epitetų, kurie jai tiktų. Žodis „menininkė“, šiuo atveju, kažkaip net menkina, nes ji yra daug daugiau nei tai. Finale ji – nuo gyvenimo traumų išsilaisvinusi, visiškai gaivališka ir nesutramdoma būtybė, kuri ir baugina, ir įkvepia. Galų gale suvoki, kad tarp didžiulio provokuojančios menininkės fasado yra moteris, kuri taip pat kartais jaučiasi negraži, stora ir nepasitikinti savimi.

Knyga yra tarsi Marinos gyvenimo seka, padalinta į trylika skirsnių. Nuo vaikystės Belgrade iki beveik šių dienų. Viduje rasite daugybę nuotraukų iš skirtingų atlikimų, smulkiausių detalių apie performansų idėjas ir jų išpildymą. Bene didžiausias jos performansas įvyko Niujorke, MoMA muziejuje, 2010 metais. Pavadintas „Dalyvauja menininkė“ pasirodymas truko 3 mėnesius arba 736 su puse valandos. Viskas labai paprasta: aptvertoje vietoje muziejuje sėdi Marina ir priešais pastatyta tuščia kėdė, kurioje gali atsisėsti bet kas iš lankytojų ir sėdėti kiek tik nori. Negalima liesti ar kalbinti menininkės – tik palaikyti akių kontaktą. „<...> Iš karto pastebėjau tai, kad priešais mane sėdintys žmonės labai susijaudina. Vos atsisėdę į kėdę daugelis apsiverkdavo – aš irgi. Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą.“ Nenorėdama atskleisti per daug, rekomenduoju pažiūrėti 1 val 45 min. dokumentinį filmą, apie pasiruošimą pasirodymui ir detales. („Marina Abramović: The Artist is Present“). Linkiu kiekvienam savaip atrasti Mariną.

Monikos Remeikytės nuotr.

56-61 #PAŽINTIS

Stilistė Viktorija Šaulytė-Mockė: „Nėra nemadingų spalvų, yra tik fantazijos trūkumas“ Greta KondrataitėPaleckienė Ne vienam mada besidominčiam itin aktualu, kokios spalvos bus madingos šį rudenį ir žiemą. O kur dar spintos revizija ir pasiruošimas šaltajam sezonui? Tad kaip išlikti stilingam ir šaltuoju sezonu, kokius aksesuarus reiktų atnaujinti dažniausiai ir ar visuomet reikia naujų derinių norint suteikti savo stiliui išskirtinumo, atvirai pasakoja – stilistė Viktorija Šaulytė-Mockė.

Viktorija, papasakokite kada susidomėjote mada?

Viskas vyko natūraliai. Nuo vaikystės patikdavo žaisti spalvomis ir tekstūromis, kurti vienos spalvos įvaizdžius. Viskas taip ir pasiliko, gal pasikeitė tik matymo kampas, žaidimų aikštelė ir laikas.

Studijas baigėte VDU?

Taip, baigiau kūrybinių industrijų specialybę, Vytauto Didžiojo universitete.

O ką veikiate šiuo metu?

Šiuo metu dirbu stiliste, kūrybininke. Kuriu įvaizdžius, vizualus socialiniuose tinkluose, rašau, dirbu su prekiniais ženklais, stiliaus ir reklamos projektais.

Galbūt atskleisite, kokios spalvos bus madingos šį rudenį – žiemą?

Šį sezoną spalvų karalystė man labai patinka – mėlyna, žalia, rožinė, raudona, geltona. Mano nuomone, išvis nėra nemadingų spalvų, yra tik fantazijos trūkumas.

Kuo šio sezono spinta skiriasi nuo vasariškos?

Šaltuoju metų laiku atsiranda sluoksniavimas ir daugiau drabužių. Storesni audiniai, taip pat prasideda megztų suknelių, palaidinių bei kostiumėlių era. Tačiau nereiškia, kad vasariškų elementų negalime pritaikyti ir rudeniui, pavyzdžiui, balta spalva, plonos skarelės ar spalvos. Viską galime suderinti ir rudenį bei žiemą.

Ar keičiantis sezonams, keičiasi ne tik drabužių, bet ir aksesuarų spalvos? Jei taip, kokios madingiausios šį rudenį?

Aksesuarai dažnai prisitaiko prie mūsų turimų drabužių arba būna puikus akcentas įvaizdžiui. Tad, manau, kad turimi aksesuarai neturėtų priklausyti tendencijų, o nuo spintos turinio.

Monikos Remeikytės nuotr.

Monikos Remeikytės nuotr.

Dažnai sakoma, kad norint atsinaujinti, nebūtina keisti visos drabužinės – pakanka pakeisti kelis aksesuarus. Ar sutinkate?

Dažnai pakanka tik susitvarkyti savo spintą ir padaryti spintos reviziją.

Kokius aksesuarus dažniausiai atnaujinate pati?

Tai ką randu ir matau savo spintoje esamuoju laiku.

Kokį drabužių derinį šiuo metu vilkite dažniausiai?

Platėjančius džinsus, marškinius, susagstomą megztinį, 3 skirtingų ilgių kaklo papuošalus, retro kedukus bei šalia kabo lietpaltis, kitaip vadinamas ,,trench coat”.

Viktorija, kokios yra Jūsų mėgstamiausios spalvos derinant drabužius?

Aš myliu visas spalvas ir dažniausiai jos priklauso nuo to, kokia tą dieną yra mano nuotaika ir jausmas. Man patinka derinti ne tik kelias, bet ir daugiau kontrastingų spalvų viename derinyje, kad gautųsi įdomesnis variantas.

Kur dažniausiai perkate drabužius?

Dažniausiai drabužio nesirenku pagal parduotuvę, renkuosi pagal patį drabužį ir tai, kokią emociją pamačius jis man suteikė. Tad niekada nevardinu parduotuvių pavadinimų, nes niekad nededu į jas didelių vilčių.

Ar visuomet renkatės tik naujus derinius?

Kaip tik dažniau miksuoju tai, ką jau turiu spintoje. Pabandau vis naujas variacijas ir tą patį drabužį derinu su kuo jis dar nebuvo išėjęs pasivaikščioti. Įjungus fantaziją, galima pamatyti, kokie drabužiai yra daugiafunkciniai ir universalūs.

O kaip spintos revizijos, ar dažnai jas atliekate?

Kai tik pamatau tam poreikį arba pradedu galvoti, kad kažko trūksta – nusprendžiu peržvelgti spintos turinį.

Pagrindinė taisyklė, kuria visada vadovaujatės atlikdama spintos reviziją?

Su drabužiu sugalvoti bent tris derinius ir tris vietas, kur galėčiau išeiti.

Na ir kaip „neperspausti“ eksperimentuojant su savo stiliumi?

Pasiūlysiu perspausti, tuomet atsiveria daugiau stiliaus galimybių.

Monikos Remeikytės nuotr.

Monikos Remeikytės nuotr.

62 - 69 #AKTUALIJOS

Socialiniai akademiniai reikalai Evelina Baciuškaitė

Viktorijos Zaveckaitės nuotr.

N

auji mokslo metai – puiki pradžia įgyvendinti naujas idėjas ir numatytus projektus. Šios minties nepaleido ir VDU Studentų atstovybė, kuri nusprendė paplušėti ne tik rudenį, bet ir gerokai prieš, tam, kad studentams universitetas taptų kuo mielesne vieta jau į jį sugrįžus. Kartu su akademinių reikalų koordinatore Monika Ražauskaite ir socialinių reikalų koordinatore Emilija Drabužinskaite, norime pasidalinti su jumis svarbiausiais Studentų atstovybės nuveiktais darbais ir pranešti apie kelis, dar labai laukiamus įvykius! #svarbu: Rudens semestrą Studentų atstovybė nusprendė pradėti akademinės etikos kodekso tvarkymu. Kadangi paskutinė šio labai svarbaus dokumento redakcija yra gan sena, labai džiugu, kad jau vyksta pirmieji darbai tam, kad jis būtų pritaikytas šiuolaikinėms reikmėms. Šiuo metu yra laukiama universiteto darbo grupės sukūrimo, tam, kad akademinės etikos kodekso naujinimai galėtų būti vystomi toliau.

Nauji mokslo metai pradedami ne vieno dokumento tvarkymu, šiuo metu taip pat yra naujinamas reguliaminas. Reguliaminas – pagrindinis VDU dokumentas, apibrėžiantis vidinius studijų sistemos ir studijų proceso vykdymo aspektus. Studentų atstovybė ieško galimybių į jį įtraukti Viktorijos Zaveckaitės nuotr.

momentus susijusius su studentais turinčiais individualių poreikių. Norima, kad dokumente būtų pabrėžta, kokiomis priemonėmis šie studentai gali naudotis. Taip pat, norima, kad reguliamine atsispindėtų ir universiteto negalios politika.

Atnaujinimai įvyko ir Studijų programų komiteto veikloje. Studijų programų komitetus sudaro studentų atstovas, dėstytojai, socialiniai partneriai ir t. t. Pasirodo, buvo patvirtinti SPK nuostatai. Šiuose nuostatuose buvo atnaujinta ir apibrėžta atstovų veikla, pareigos, teisės, jų rinkimo procedūra.

Norint atstovauti universitetą ar tapti SA nariu, labai svarbus akreditavimo etapas. Kad jis būtų kuo sklandesnis, šiais metais pradėti akreditavimo aprašo pildymai ir keitimai.

Naujinama informacija koncentruosis ties akreditacijos vykdymo būdu, dalyviais.

VDU bendrabučiuose – naujienos. Vasarą atnaujinus Taikos bendrabučio kambarius ir juos pavertus vienviečiais ir dviviečiais, šiais metais buvo imtasi kitų darbų. SA pasirūpino VDU bendrabučių savivaldos tvarkos aprašo atnaujinimu ir patvirtinimu. Taip pat, visai neseniai praūžė bendrabučių pirmininkų rinkimai. Naujieji bendrabučių pirmininkai jau pradėjo savo darbus, todėl prireikus pagalbos – nebijok į juos kreiptis.

Tikriausiai jau ne kartą teko girdėti, koks svarbus universitete yra akademinis sąžiningumas. Šiuo metu ypatingai skatinama nekopijuoti darbų. Pradėtas „Apšvietimo“ projektas, kurio metu buvo pateikta apklausa apie akademinį sąžiningumą, leidžianti suprasti, kiek studentai yra susipažinę su akademiniais nusižengimais ir sankcijomis, juos įvykdžius.

Taip pat buvo pateikti informaciniai skelbimai apie pasekmes nesilaikant akademinio sąžiningumo taisyklių.

Na, ir jeigu dar nespėjai perskaityti naujo se niūnų naujienlaiškio – nieko nelauk ir atsiversk jį! Kaip ir kas mėnesį, taip ir toliau yra leidžiamas seniūnų naujienlaiškis, kuriame pateikiama studentams aktuali informacija.

#smagu: Pirmosios savaitės pirmakursiams dažnai tampa įsimintinos ne tik dėl naujos akademinės vietos, supratimo, kaip atrodo paskaitos, kursiokų susipažinimo, bet ir dėl fuksų stovyklos. Kaip ir kiekvienais metais, tai pirmakursiams tampa pirmąja nepamirštama universiteto patirtimi, kuri atneša ne tik formalių dalykų suvokimą, bet ir smagų laiką, nepamirštamas akimirkas ir naujai užmegztas draugystes. Šių metų fuksų stovykla stebino bendrumo jausmą skatinančiais komandiniais užsiėmimais, SA alumni pasirodymu, puikiai įkūnytais filmų personažais. Daugiau

fuksų stovyklos akimirkų galite pamatyti VDU SA facebook‘o ir instagram‘o puslapiuose.

Taip pat, šių metų rugsėjo mėnesį naujus narius SA pasitiko „Komitetų mugėje“. Kiekvienas komitetas stengėsi sudominti naujus žmones ir žinoma, kaip galima aiškiau pateikti svarbiausią informaciją apie komiteto veiklą ir pagrindinius tikslus. Nuotraukų, stendų ir užduočių pagalba, komitetų mugės dalyviai galėjo nuspręsti, kuri Studentų atstovybės vieta jiems mieliausia.

#stipendijos: Skubame pranešti, kad paskirtos valstybės remiamos paskolos. Daugiau informacijos: https:// vsf.lrv.lt/lt/naujienos/rudens-semestra-5354-studentams-skirtos-valstybes-remiamos-paskolos-su-valstybes-garantija

#kaslaukia?

Ar žinojai, kad nuo 2021 m. rudens semestro studentas ar klausytojas gavęs neigiamą kolokviumo įvertinimą, gali jį vieną kartą perlaikyti, bet ne vėliau kaip per 3 savaites nuo atsiskaiViktorijos Zaveckaitės nuotr.

tymo laikymo. Jei studijų dalyke numatyti keli kolokviumai, perlaikyti galima tik vieną, turintį didžiausią svorį.

Taip pat, nesutikus su dėstytojo vertinimu per 5 d. d. galima pateikti apeliaciją. Ją teikiant reikia turėti realius faktus ir argumentuoti, kodėl nesutinkate. Jeigu atsiskaitymo laikas buvo netinkamai parinktas – aprašykite situaciją.

Lapkričio 14 dieną vyks bibliotekos „Elvis“ pristatymas. Ši biblioteka išskirtinė tuo, kad ji yra virtuali ir knygas joje galima klausyti. Nepraleisk progos su ja susipažinti!

Egzaminų sesija – gruodžio 6-23 dienomis.

Paskutinė paskaitų diena – gruodžio 3.

Viktorijos Zaveckaitės nuotr.

Lapkričio 14 dieną nepraleisk progos susipažinti su virtualia biblioteka „Elvis“!