Studis • Pavasaris 2021

2021 pavasaris

SAMANTA ĖRINGĖ : „esu kūrybininkė, tapti verslininke nebuvo labai ir baisu“

Redaktorės žodis Labas!

Na ir žiema buvo... Ir tvoros braškėjo, ir slidės neliūdėjo – pagaliau visi galėjome pasidžiaugti baltais laukais ir pusnynais. Tačiau taip turbūt dar labiau išsiilgome maloniai skruostus šildančios pavasario saulės ir žalumos aplink. Žinoma, su ateinančios vasaros planais kartu žengia ir universiteto gyvenimas, primenantis apie darbus ir studentiškus džiaugsmus, tačiau tikimės, kad per žiemą prikauptos motyvacijos Jums tikrai nepritrūks!

Pavasariškame „Studžio“ numeryje rasite daug ko:

Germantė Lovčikaitė Vyr. redaktorė

nuo filmų rekomendacijų ir pažinčių su menininkais iki kvietimo susitvarkyti rūbų spintą! (Pripažinkime, visi kažkada esame tai atidėlioję...) Taip pat kviečiame daugiau sužinoti apie gyvūnų teises ginančius „Tuščius narvus“, apie tai, koks yra laimės receptas (interviu su Rimante Kulvinskyte) bei kaip svajonės gali virsti jaukiu kavos verslu („New York Café“).

Linkėjimai „Studžio“ komanda

Turinys Šachmatai – tai daugiau 4 nei žaidimas!

Adolfina Kunčiūtė 8 Susidraugaukime su 14 kritika Rimantė Kulvinskytė 18 Rekomenduojame 28 filmus

„New York Café“ „Tušti narvai“ Ką reiškia būti kritiku? a.k.l.a.s.

Novum Signum Pavasaris – stiliaus nubudimo metas

32 38 46 50 54 62

Bendradarbiai Vyr. redaktorė Germantė Lovčikaitė Vyr. kalbos redaktorė Gabrielė Juodzevičiūtė

Dizainas Donata Budreikaitė Audronė Baležentytė Evelina Baciuškaitė Raminta Kaunietytė

Autoriai Evelina Baciuškaitė Ugnė Baliutavičiūtė Justina Bogužaitė Gerda Jakutytė Greta Kondrataitė-Paleckienė Germantė Lovčikaitė Goda Ostrauskaitė Viktorija Rekstytė

Viršelis Samantos Ėringės asmeninio archyvo nuotrauka

Kalbos redaktorės Ugnė Baliutavičiūtė Modesta Grigaitė Diana Zeringytė

Sekite internete: studis.lt issuu.com/studis facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu

Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S. Daukanto g. 27-201 Kaunas

ŠACHMATAI – TAI DAUGIAU NEI FIGŪRĖLIŲ ŽAIDIMAS JUSTINA BOGUŽAITĖ

4 – 7 rekomenduojam

ir matas!“ (angl. checkmate) – turbūt daugeliui žinoma „šachas Šachas frazė. Šachmatų taisyklėse užpultam karaliui visada skelbiamas ir jei karaliui nuo šacho gynybos nėra – karaliui skelbiamas

matas. Tai reiškia žaidimo pabaigą ir užpuolusiojo pergalę. Šachmatai yra itin senas pasaulio žaidimas, atsiradęs, tyrinėtojų nuomone, Šiaurės Vakarų Indijoje, dar VI amžiuje, savo populiarumą išsaugojęs iki šių dienų. Tai taip pat ir intelektualus sportas, reikalaujantis susikaupimo, strategiškumo, taktiškumo bei daug praktikos. Šis stalo žaidimas yra puikus būdas lavinti savo protinius sugebėjimus, nes yra kietas riešutėlis, įkandamas ne visiems, o puikiai šachmatais žaidžiantys asmenys yra dažnai laikomi genijais.

Praėjusių metų rudenį pasaulyje plačiai išgarsėjo, peržiūrų rekordus pasiekė „Netflix“ mini serialas „The Queen‘s Gambit“ (liet. Valdovės gambitas). Jame pasakojama našlaite tapusios Beth Harmon (akt. Anya Taylor-Joy) istorija. Autoavarijoje netekusi motinos mažoji Beth patenka į vaikų globos namus, kuriuose vyrauja ypač griežta tvarka. Čia ją žaisti šachmatais ima mokyti budėtojas, kuris nusileidžia Beth atkaklumui ir vėliau pastebi, kad mergaitė turi nepaprastą talentą. Tai supratusi Beth svajoja tapti didžia šachmatų meistre ir siekia savojo tikslo. Tačiau neišvengia ir sunkumų – vaikystės traumos ir sunki priklausomybė nuo raminamųjų vaistų bei alkoholio. Seriale netrūksta dramatiškų įvykių pasūkių, norisi ir aikčioti, ir verkti.

Meistriškas pastatymas įtraukia į nepaprastą jaunos šachmatininkės ir ją supančių žmonių istorijas, nagrinėjamos aistros, asmeninių išgyvenimų ir priklausomybių temos bei moters vieta šachmatų pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai. „The Queen‘s Gambit“ yra tituluojamas kaip geriausias 2020-ųjų metų „Netflix“ produktas, pelnęs milijonus žiūrovų simpatijų. Jis taip pat pelnė liaupsių ir iš Lietuvos auditorijos.

Viename interviu šachmatų trenere dirbanti aktorė Aušra Giedraitytė sako, kad į serialą įsitraukė dėl to, kad pagrindinė jo veikėja yra moteris: „Matyti moterį, kuri nušluoja visus... Tiesiog greitai susitapatini, nes tai yra pozityvi patirtis.“ Serialo populiarumas taip pat lėmė ir šachmatų „pakilimą“ – anot žiniasklaidos, pandemijos metu namuose žmonės traukia šachmatų lentas, mokosi arba atgaivina jau turimus įgūdžius. Tai iš tiesų naudingas ir nenuobodus laiko praleidimas namuose.

Nors moterys šachmatuose nebėra naujiena, nelygybė vis dėlto egzistuoja. Tą puikiai žino ir dabartinė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Ar žinojote, kad Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat yra gabi šachmatininkė?

2018 metais moteris išleido savo biografinę knygą „Tarp juoda ir balta“, kuriame pasakojamas jos, kaip profesionalios šachmatininkės, nueitas kelias. Viktorija Čmilytė-Nielsen savo sugebėjimais būdama vos šešiolikos metų iškovojo teisę būti pagrindinėje Lietuvos šachmatų rinktinėje. „Šachmatai yra unikalus sportas, nes moterys gali susiremti su vyrais. Tačiau tam reikia ne tik įrodyti, kad esi geresnė negu vyrai, laimėti prieš juos, tačiau ir pralaužti lyčių lygybės ledus jų galvose. Nuo pat karjeros

pradžios teko kovoti ir prie šachmatų lentos, ir pasibaigus susitikimams“, – pasakoja didmeistrė, Europos čempionė bei prizininkė. Visus patirtus sunkumus ir laimėjimus bei moterų diskriminaciją šachmatų pasaulyje Viktorija Čmilytė-Nielsen aprašė savo biografijoje. Turbūt pats laikas visiems laikams atsikratyti nusistovėjusių lyčių standartų, tiesa?

Kad ir kaip būtų, šachmatų subtilybių galima išmokti visiems. Tereikia laiko ir kantrybės. Išbandykite, juk tai nieko nekainuoja. Galbūt jumyse slypi genialus šachmatininkas?

ADOLFINA KUNČIŪTĖ: „STUDIJOS UŽSIENYJE NETRAUKĖ, NORIU GYVENTI IR KURTI ČIA“ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

8-13 pažintis

Nuo pat vaikystės aktore svajojanti tapti Adolfina Kunčiūtė šiandien mažais žingsneliais kopia savo svajonės link. Kaip pati sako – augo tokioje aplinkoje, kur teatro sceną tekdavo matyti ganėtinai dažnai, kartu su močiute visada apsilankydavo Kauno muzikinio teatro užkulisiuose, tėvai nuolat vesdavosi ir į įvairius spektaklius. Nors baigiantis dvyliktai klasei didelių dvejonių dėl stojimo Adolfina neturėjo, savęs studijuojančios užsienyje ji neįsivaizdavo. Tačiau po mokyklos ji dar dvejus metus niekur nestojo ir aktyviai savanoriavo. Apie aktorystės studijas, kuriamus personažus, darbą televizijos serialuose bei neseniai įgytą patirtį prodiusuojant trumpametražį filmą „Nukryžiavimas“ kalbamės su LMTA studente Adolfina Kunčiūte.

Adolfina, kaip Jūsų gyvenime atsirado aktorystė?

Dažna klasika – iš vaikystės. Mano močiutė mane mažą visuomet vesdavosi į Kauno muzikinio teatro užkulisius, turbūt ten ir susiformavo mano suvokimas apie tai. Nuo vaikystės ir tėvų buvau vedžiojama į spektaklius – turbūt taip automatiškai ir įsiskiepijo.

Ar jau nuo pat vaikystės svajojote apie kino, teatro sceną?

Tai čia viskas susisieja – kadangi tokioj aplinkoj augau, tai viskas taip ir išsirutuliojo – atsirado vaikiškas noras toje aplinkoje ir pasilikti, kuris po to peraugo į sąmoningą pasirinkimą.

Studijų kryptis buvo aiški jau dvyliktoje klasėje, ar visgi dvejojote?

Buvo labai aišku, net neleidau sau laikyti matematikos egzamino (šiuo metu jis privalomas visiems, išskyrus į menus stojantiems. – aut. past.). Sakiau, kad nesvarbu, jei neįstosiu, nenoriu netyčiom ,,palūžti“ ir neįstojus nuspręsti studijuoti ko nors nesusijusio su menais. Gal tai ir kvaila, bet kol kas blogų pasekmių nebuvo.

Ir kodėl būtent LMTA? Prestižas ... Juokauju. Nenorėjau stoti į užsienį, nes noriu likti Lietuvoje ir kurti čia. Studijos užsienyje netraukia – bijau prisitaikymo prie visiškai kitokio mentaliteto, jaučiu, kad Lietuvoje man maloniau. O jei jau malonu, tai bėgti nesinori, įtariu, kad galimai po keliasdešimties metų būsiu patriotė. O kažkur kitur be LMTA stoti nelabai norėjosi ir labai džiaugiuosi, nes esu apsupta nuostabių dėstytojų.

Pakalbėkime apie Jūsų pirmuosius vaidmenis, galbūt šiandien juos dar prisimenate?

Kokie jie buvo?

Taip. Voveraitė „Grybų kare“. Močiutei pasakius, kad turėsiu vaidinti voveraitę, pamiršau paminėti, kad tai J. Marcinkevičiaus kūrinys, tad ji atsiuntė tikrą voverės kostiumą.

Atrodo, man buvo labai liūdna...

O kokios patirties Jums davė darbas televizijoje, seriale „Bloga mergaitė“?

Esu laiminga, kad teko taip anksti suvokti šią produkciją ir kaip ji veikia, sutikau daug puikių žmonių, taip pat gavau puikią patirtį mokytis tekstą tik vieną dieną prieš filmavimą. Dabar tokios prabangos neturiu, tenka daug stipriau gilintis į tekstą studijose, o tai man daug artimiau.

Ar Lauros vaidmuo Jums asmeniškai buvo artimas, o gal kaip tik esate visiška priešingybė šiam personažui?

Serialo režisieriai, kurie buvo labai šaunūs, neprašė kurti specifinio personažo, atrinko aktorius tokius, kokie jie yra, tad Lauroje tikrai yra dalis manęs.

Apskritai, koks yra Jūsų kelias personažo link? Ar greitai pavyksta „persijungti“ į kitą asmenį? Šiuo metu esu personažų kūrimo kelyje, todėl jo apibūdinti negaliu. Gal sugebėsiu tai padaryti, jei kada nors būsiu sukūrus tikrus vaidmenis. Šiuo metu mano kelias paprastas – stengiuosi pasitikėti dėstytojais ir jų siūlomais kūrimo principais.

O koks Jūsų nuomone yra pats didžiausias iššūkis aktorystės profesijoje? „Kad nepavažiuotų stogas“.

Kaip manote, ką turi jauni aktoriai, ko šiandien neturi scenos profesionalai?

Modernesnį požiūrį į kino meną. Čia ne visi, žinoma.

Jaunųjų aktorių karta. Kokios perspektyvos jų laukia Jūsų akimis?

Atsižvelgiant į dabartinį laikotarpį, net neįsivaizduoju. Kol kas tik kyla idėjos apie tai, kaip visi ateityje vaidina „Zoom“ teatre ir tik jame.

Be to, kad studijuojate ir vaidinate, taip pat aktyviai savanoriaujate ne vienoje organizacijoje, kaip Jums pavyksta suderinti tiek skirtingų veiklų?

Tai nelabai ir pavyksta. Po mokyklos turėjau dvejus laisvus metus, tad visur labai aktyviai dalyvavau – man nelabai artimas poilsio režimas. Šiuo metu gyvenu Klaipėdoje ir be studijų laiko nelieka niekam, savanorystes spėju vykdyti tik vasaros metu.

Beje, visai neseniai, 2020 metais, išėjo vaidybinis trumpametražis filmas „Nukryžiavimas“, prie kurio atsiradimo prisidėjote ir Jūs, ką ši patirtis davė Jums?

Na, tai gavau prodiusavimo patirties – komunikacija, greitas reagavimas į situacijas, laiko planavimas, bandymas suvaldyti stresą. Tokie būtų pagrindiniai dalykai.

Ar darbas už kadro lengvesnis, o galbūt atvirkščiai, prodiusuoti filmą sunkiau nei jame vaidinti?

Nepalyginama. Aktorius atlieka savo sunkų, bet malonų darbą, prodiuseris – taip pat.

Nėra nei lengviau, nei sunkiau, man asmeniškai – abu dalykai įdomūs, o jei man yra įdomu, tai sunkumas labai nublanksta.

Iš kur semiatės įkvėpimo naujoms veikloms? Įkvėpimas kyla tada, kai yra laisvo laiko ir reikia jį užpildyti, o pildau arba menine veikla, arba užsiėmimu su vaikais stovyklose ir pan.

Galbūt ateityje galėsime išvysti ir Jūsų režisuotą filmą, ar visgi Jums mielesnė aktorės pozicija?

Nežinau, ar po studijų būsiu pasiryžusi vaidinti. Nenoriu prisikalbėti, nors pafantazuoti labai norisi. Mintyse dažnai sukasi filmo idėjos, tačiau šiandien įgyvendinimui galimybių neturiu ir nieko čia tokio.

Kaip jaunam žmogui nepamesti savęs ir teisingai pasirinkti studijų kryptį? Kas Jums padėjo apsispręsti ir ko palinkėtumėte aktorystės studijas besirenkantiems būsimiems studentams?

Siūlyčiau pasiimti laisvus metus po mokyklos, jeigu nesi užtikrintas savo pasirinkimu. O kryptį reikia rinktis pagal tai, ko labiausiai nori. Jeigu nieko nenori, tai niekur ir nestok.

Stoji, kai užsinori. O dėl apsisprendimo – manau, kad nėra vienintelio gero apsisprendimo – aš vis dar sprendžiu, ar tai tikrai mano kelias. Jei tai ne jis, tada neverta savęs kankinti. Manau, kad jeigu turi tam galimybių – reikia išbandyti kuo daugiau.

SUSIDRAUGAUKIME SU KRITIKA GODA OSTRAUSKAITĖ

14-17 psichologijos kampas

asdieniame gyvenime dažnas žmogus susiduria su nemalonia K kritika iš kito: mes dažnai reaguojame nemaloniai ir nenorime jos priimti. Tačiau taip, kaip sunku kritiką priimti, ją išgirsti, taip

sunku ir ją išsakyti kitam, ypač artimam. Kuriant sėkmingą ir nuoširdų bendravimą yra reikalinga suvokti ir išmokti, kaip neskaudinant, neužgaunant savęs ar kito susidurti su kritika ir po to jaustis gerai. Kviečiu apžvelgti trumpus patarimus ir būdus, kaip priimti bei pasakyti ne visada malonų žodį.

To, ką galvoja ar mano kiti, deja, negalima sukontroliuoti, tačiau galima pasirinkti, kaip su tuo elgtis.

Pirmiausia, nereikia priimti kito nuomonės kaip absoliučios tiesos. Kiekvienas individas turi teisę galvoti, ką jis nori, bet tai dar nereiškia, kad jo mintys apie tave teisingos. Tai tik viena iš daugelio nuomonių, kaip tas kitas asmuo mato jį supantį pasaulį. Šioje vietoje svarbu pažiūrėti objektyviai ir atsirinkti, kas skamba kaip tiesa, o kas tik kaip kito mintys. Juk neretu atveju kito žodžiai atspindi ir daugiau pasako apie tą kitą žmogų, o ne apie tave patį.

Antra, tu pats gali pasirinkti, kaip reaguoti į kito žodžius. Šį galimą pasirinkimą daug kas pamiršta. Dažnu atveju iškart puolama galvoti negatyviai ir save nuvertinti ar pykti ant kito, tačiau yra ir kitas kelias. Už išgirstą kritiką gali tiesiog padėkoti, pasakyti, kad išgirdai tai arba tiesiog pasimokyti iš tos situacijos. Jei negali pakeisti nuomonės, gali pakeisti kaip į tai reaguoji.

Trečia, ne visa kritika yra absoliutus blogis. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai kitas tik nori padėti tau suprasti klaidą ar augti. Atsižvelgus į konstruktyvią kritiką galima apdairiau pasielgti ir pasiimti kažką naudingo ateičiai. Šiuo atveju gali padėti vienas būdas: įsivaizduok, kad ši kritika skirta kitam, o ne tau, ir kaip tu matai ir supranti šią kritiką iš šono, gal ji skamba visai protingai ir pagrįstai? Priimant pagrįstą kritiką, tau suteikiama galimybė augti.

Ketvirta, dažnai tu pats gali sau padėti. Atremti nemalonią nuomonę gali padėti sau vis įvardindamas savo gerąsias savybes, kas tau neseniai pasisekė, taip gali tapti tarsi savo paties palaikymo komanda. Tokiu būdu ne tik mokaisi priimti kito kritiką, bet ir pasitikėti savimi, vertinti savo sugebėjimus.

Tačiau ne ką mažiau verta mokėti pačiam išsakyti kritiką, kurią dažnai kitas sutinka priešiškai ir dažnai puola gintis.

Vienas geriausių būdų tai daryti – nepulti sakyti kritikos, o rinktis paaiškinimą. Tai

reiškia, kad praleidžiamas visas niurzgėjimas, pikti žodžiai, o einama tiesiai prie paaiškinimo, kaip ką reikėtų daryti. Pavyzdžiui, vietoje to, kad būtų sakoma: „na, tu ir nesupranti šios užduoties, nieko tau neišeina“, galima sakyti: „matau, kad ši užduotis ne iki galo suprantama, būtų lengviau, jei darytum šitaip“. Tokiu būdu kritika tampa ne menkinimu ar žeminimu, o labiau noru padėti.

Kitas būdas pasakyti kritiką apie kažkurią situaciją yra paklausiant, pavyzdžiui, „ką apie tai manai?“ Kitam žmogui maloniau patarimais pasidalinti, negu juos vien gauti. Todėl leidžiant kitam pasidalinti nuomone apie tam tikrą situaciją, jis gali labiau į ją įsigilinti ir pats įsiklausyti į savo patarimus.

Galima išbandyti kritikos sakymą kaip pasiūlymą kažką pagerinti. Pavyzdžiui, vietoje sakymo: „tu beviltiškas, šią užduotį ne taip atlikai“, galima koncentruotis ne į patį žmogų, o į jo padarytą klaidą: „šią vietą reikia pagerinti“. Tokiu būdu atkreipiamas dėmesys, kad daryti klaidas yra normalu, jas galima atrasti ir ištaisyti.

Dažnai nepagalvojame, kokią įtaką neapskaičiuota kritika turi kitam žmogui. Jei ji išsakyta piktai, menkinamai, tai gali prisidėti prie žmogaus neigiamų emocijų ar savęs nuvertinimo, todėl svarbu įvertinti ir atsižvelgti kaip kritika sakoma. Jei nemaloni nuomonė išsakoma atsižvelgiant į kitą, ji gali padėti jam augti ir pasimokyti.

Juk visa kritikos esmė yra tame, kad ji yra pagrįsta, argumentuota, nepamirštant savigarbos bei pagarbos kitam žmogui.

T. Juškaičio nuotrauka

ŽURNALISTĖ RIMANTĖ KULVINSKYTĖ: „MES ĮSIVAIZDUOJAME, KAD LAIMĖ TURI BŪTI DALAI LAMOS CITATŲ LYGIO, BET JI YRA LABAI ŽEMIŠKA“

18-27 pažintis

VIKTORIJA REKSTYTĖ

„L

aimės dieta“ – kelerius metus gyvuojantis žurnalistės Rimantės Kulvinskytės prekinis ženklas. Tokio paties pavadinimo laida karaliauja LRT Radijuje ir tinklalaidžių platformose. Žurnalistė atvirauja, kad radijo eteryje yra savimi ir dėl to sulaukia įvairių reakcijų. Vieni klausytojai nepritaria nevaržomam juokui laidos metu, kiti dėl „Laimės dietos“ brenda iš depresijos liūno. Rimantė atskleidė, kokiomis taisyklėmis vadovaujasi kurdama laidą, kaip padeda atsiverti svečiui ir kodėl stengiasi pamilti kiekvieną pašnekovą.

Pastaruoju metu dėl pandemijos pašnekovus kalbinate nuotoliniu būdu. Kokią įtaką pokalbiui daro tai, kad nematote pašnekovo, jo veido reakcijų, gestų ir girdite tik balsą?

Yra keli aspektai. Visų pirma, svarbi paties pašnekovo patirtis kalbant tiesioginio eterio metu. Jeigu pašnekovas yra drąsus, turi ne vieną interviu savo patirties skrynioje, jo nereikės atrakinti ir apšildyti. Jeigu pašnekovas yra nepatyręs, natūralu, kad žymiai lengviau, smagiau ir paprasčiau jį padrąsinti, kai matai jo akis, gali jam linktelti ir parodyti, kad „taip, tu labai puikiai pasakoji“.

Kai matome vienas kitą, reakcijos yra natūralesnės. Yra netgi lengviau išlaikyti tylos pauzes, kurių labai prisibijo mūsų radijo laidų vedėjai. Daugybė ilgamečių radijo laidų vedėjų yra prisipažinę, kad jie įsimyli savo balso skambesį, negali pakęsti tylos ir negali patys nekalbėti, todėl pertraukia pašnekovą. Ypatingai tada, kai pašnekovo nematau ir jis sekundę leidžia sau pagalvoti, lyg ir norisi lipti ant viršaus ir pasakyti kažką, kad, neduokdie, etery nebūtų tylos. Nors, mano nuomone, tyla yra pokalbio dalis ir pagalvojimo momentas suteikia labai daug unikalumo.

Nors pirmenybę teikiu gyvam pokalbiui, prisipažinsiu, kad būna dienų, kai nesinori plauti plaukų. Tokiais atvejais būnu laiminga, kai įrašinėju iš namų, nes galiu užsitepti veido kaukę, nepersirengti ir likti su chalatu. Tada galvoju, kad jūs nežinote, jog aš nacionalinio radijo eteryje esu beveik pusnuogė.

Kaip padrąsinate pašnekovus, kai vienas kito nematote? Žinoma, yra frazės kaip „įdomu“, „labai teisingai pastebėjote“, „kaip džiaugiuosi, kad jūs tuo pasidalinote“ ar „kaip unikalu“. Man natūraliai patinka žmonėms sakyti komplimentus, o mes, lietuviai, jų sakome labai mažai ir todėl juos žmonės labai gerai išgirsta ir pasiima į širdį. Bet kokiu atveju, manau, imant interviu visada svarbiausia pasiruošimas – kiek skiriama laiko pasiruošti, pasidaryti pokalbio su pašnekovu planą, apie ką bus kalbama ir kokie klausimai. Iki šiol nuoširdžiai ruošiuosi laidoms, pasidomiu tuo žmogumi, pasėdžiu valandą kitą, ieškodama jo asmeninių gyvenimo detalių. Pašnekovui vien tas suvokimas, kad tu į jį, kaip objektą, įdėjai pastangų, yra

jau labai didelis komplimentas. Mes neįpratę būti pastebėti, pamatyti ir įvertinti ir, kad kažkas žino, jog baigei Kaišiadorių mokyklą. Vien tai ištiesina nugarą ir išpučia krūtinę, o ir pačiam žurnalistui į naudą – iškart sukuriamas visai kitoks ryšys.

Jeigu kalbinu uždaresnį žmogų ar turintį šarvą, kaukę, pirmi klausimai gali būti lengvi ir niekuo nesusiję su juo pačiu. Mėgstu tokius apšildančius klausimus kaip: „ką rinktumeis: kolą ar pepsi, apelsinus ar bananus?“ Arba trumpų „taip ar ne“ atsakymų klausimus, pavyzdžiui, „su kuo kautumeis: su krokodilu ar su meška?“ Kadangi pradžioje pašnekovas atsako į daug lengvų klausimų, pagal visas strategijas po to jam lengviau atvirai atsakyti ir į sudėtingesnius klausimus. Yra visokių būdų, kaip apšildyti pašnekovą.

Kaip ruošiatės interviu, kai apie būsimą pašnekovą yra daug informacijos, bet turite nedaug laiko pasiruošti? Kaip apdorojate informaciją?

Visada pasirenku kampą, kaip aš noriu atskleisti savo pašnekovą, galvodama apie jį kaip asmenybę. Jeigu su pašnekovu konkrečiai tariamės kalbėti apie kažkokią problemą ar įvykį, stengiuosi, kad tai nebūtų vien apie jo asmeninį gyvenimą. Pasidomiu statistika, pasauliniais įvykiais, pamąstau apie savo pačios asmenines patirtis.

Pirmiausia pasidalinimas savo pačios išgyvenimais ir prisipažinimas yra dar vienas iš būdų, kaip atrakinti pašnekovą. Mes esame empatiškos būtybės, nes išgirdę, kad vienam šiandien buvo šūdina diena, irgi puolame sakyti „aš irgi vakar su vyru susipykau“. Mes taip veikiame. Bet kokiu atveju, per tiek žurnalistinės patirties metų, manau, išmokau matyti žmogų.

Visus „Laimės dietos“ pokalbius dėlioju dramaturgiškai. Pokalbį įsivaizduoju kaip filmą. Pirmiausia yra lengva įžanga, pristatymas, bendri klausimai apie vaikystę ar paveikiausias pamokas. Paskui yra kulminacija – išgyvenimai, suklupimai ir atsitiesimai – ir galiausiai finalas – pašnekovo patarimai.

Ar ruošdamasi pokalbiui kreipiatės į pašnekovo draugus ir artimuosius ir klausiate, koks jis yra namie?

Ne, bet aš žinau, kad tą daro Nemira Pumprickaitė. Tą darydavau ir aš, kai dirbau žurnalo „Playboy“ redakcijoje. Ten turbūt turėjau didžiausią prabangą ilgai ruošti medžiagą. Straipsniui – artimųjų apklausinėjimui, pokalbiui su herojumi – galėjau skirti savaitę ir to iš tikrųjų labai pasiilgstu. Dabar tokiame strimgalviais lekiančiame pasaulyje, prisipažinsiu, neturiu tiek laiko. Pokalbiui ruošiuosi apie tris valandas:

kelias valandas išsamiai ieškau informacijos apie pašnekovą ir apie valandą dėlioju laidos struktūrą.

Kaip nusprendžiate, ką pakviesti į laidą?

Visaip. Dirbu nacionaliniame radijuje ir, aišku, kad pašnekovų reikia visokių ir įvairių. Nors keista, nebūtinai žvaigždės ar tie žmonės, kurie manai, kad surinks daugybę paspaudimų, jų ir surenka. Matyt, tai diktuoja ir LRT Radijo klausytojų auditorija, kuri yra labai intelektuali ir reikli tiek turiniui, tiek veidams. „Laimės dieta“ yra mano visiškai asmeninis reikalas tuo, kad arba aš joje sprendžiu savo asmenines problemas, arba kalbinu tuos žmones, kuriuos visada svajojau pakalbinti. Kalbant apie asmenines problemas, tai, pavyzdžiui, jei man atsiranda miego problemų, pasikviečiu somologę, gydančią miego sutrikimus. Jei griūva darbai, kviečiu laiko planavimo specialistą. Jei su vyru pykstuosi dėl buities, kviečiuosi merginą, kuri išmano, kaip efektyviai tvarkytis namus.

O kalbant apie žvaigždes, nesivaikau konkrečių jų gyvenimo įvykių ir tikrai neprašau, kad išsipasakotų man apie skyrybas ar netektis. Išties, aš turiu žavėtis žmogumi, visada turiu truputį įsimylėti savo pašnekovą, kad interviu visiškai suskambėtų.

Kodėl Jums reikia įsimylėti pašnekovą?

Manau, kad jeigu į jį pasižiūrėsiu mylinčiomis akimis, tokį galėsiu parodyti ir pasauliui. O pašnekovas meilės gaus lygiai taip pat per mano straipsnius ar laidą. Manau, kad vedėjas diktuoja požiūrį į svečią. Jeigu yra jaučiamos išankstinės nuostatos, įtampa arba vedėjo susireikšminimas ir neduodama šansų reabilituotis, klausytojai negali lengvai sekti pokalbio, nes jie stoja į vieną ar kitą pusę. Žinoma, žurnalistika yra visokia. Kalbant apie aktualijų žurnalistiką, aštrus požiūris būtinas ir netikiu, kad Rita Miliūtė galėtų ar turėtų įsimylėti kiekvieną politiką. Bet gyvenimo būdo žurnalistikoje, kurią aš kuriu, man atrodo, kad mylėti pašnekovą yra būtina.

Viena iš mano pagrindinių taisyklių yra leisti pašnekovui kalbėti. Mėgstu klausytis ir duoti eterį žmonėms. Tiesą pasakius, jaučiau šiokią tokią gėdą ir galbūt abejodavau, ar viską darau teisingai, nes leisdavau pašnekovams tiesiog kalbėti ir jų nepertraukinėdavau ir vieną, ir tris minutes, kas radijuje yra nesuvokiama. Jeigu žmogus kalba taip įdomiai ir man patinka, tai lygiai taip pat turėtų jaustis ir mano klausytojas. Dėl to leidžiu kalbėti, patarti ir įkvėpti. Mąstau, už ką man moka pinigus, jeigu tik klausau, gal turėčiau kažką ir pasakyti. Bet tokį dviprasmį jausmą paleidau, nes iš pašnekovų sulaukiau padėkų.

Jūs paminėjote LRT radijo klausytojus. Ar iš jų sulaukiate komentarų, atgalinio ryšio apie „Laimės dietą“?

Aš manau, kad lietuviai yra linkę sakyti labiau blogus dalykus. Į savo asmeninę ir „Laimės dietos“ Instagram bei Facebook paskyras aš sulaukiu daugybės laiškų. Būna net keista, kad žmonės visame pasaulyje klausosi laidos. Vis dėlto mūsų diaspora yra

N. Bieranco nuotrauka

labai didelė. Būna, kad moterys rašo, jog išgyvena pogimdyvinę depresiją ir laukia ketvirtadienių, nes laida joms padeda stumtis pirmyn. Yra daugybė vyrų, rašančių, kad klausosi laidos sportuodami ar stumdydami vaikų vežimėlius. Man tai yra kažkas tokio... Aš, ruošdama laidas, niekada negalvoju, kaip paveiksiu žmones, nes kuriu dėl to, kad man smagu tą daryti. „Laimės dietai“ jau dveji metai. Kai ji startavo, buvo daugybė skeptikų šios laidos tematikos atžvilgiu. Dabar „Laimės dieta“ yra tarp trijų klausomiausių LRT Radijo laidų ir laikosi mediatekos tope. Tai man yra wow.

O kas pasiekia patį radiją, turbūt ypač paaštrėja per pilnatį, tai, kad esu per atvira, draugiška ir per daug juokiuosi.

Bet tai nėra blogai.

Laidos pavadinimas – „Laimės dieta“, tai gal aš turėčiau būti laiminga? Bet, matyt, ilgamečiams klausytojams gal labiau norėtųsi stojiškumo, šalto profesionalumo, kuriuo pasižymi žinių skaitytojai, o aš kartais ir nusikeikiu, ir apie papus pakalbu, ir nebijau būti savimi. Aš įsivaizduoju, kad kai kam prasideda nervinis akies tikas.

Jūsų „Laimės dieta“ yra daugiau nei radijo laida. Pavyzdžiui, ji mane pasiekia kaip tinklalaidė per Spotify. Be to, turite ir socialinių tinklų paskyras bei internetinį tinklalapį. Prisiminkite idėjos kelią. Kokios emocijos lydėjo, kas paskatino sukurti „Laimės dietą“? „Laimės dietą“ sukurti paskatino mano vyras. Mes buvome ką tik grįžę iš Azijos ir buvo tikrai nelengvas laikotarpis ir nežinia, nes viskas, ką turėjome prieš tai, buvo pasikeitę. Aš vis sukau galvą, kur link eiti. Povilas man sakė, kad turiu daryti tai, kas mane džiugina ir tada partneriai atsiras savaime, nes jie matys, kaip viską gerai darau. Per mano gimtadienį Povilas visų draugų paprašė, kad sveikindami jie kažkiek paaukotų pinigų „Laimės dietai“. Buvo paaukoti 452 eurai, už kuriuos sukūrėme tinklalapį. Tada pradėjau rašyti ir labai greitai pradėjo augti sekėjų skaičius. Matyt, Lietuvoje laimės temos tikrai trūko, bet apie ją niekas nekalbėjo. Netrukus gavau ir LRT Radijo pasiūlymą vesti laidą. „Laimės dietą“ pasiūliau šiek tiek netikėdama ir prisibijodama, bet gavau atsakymą, kad tinka, nes idėja skamba labai gerai ir tokių laidų nėra.

Siūlėte tokio paties pavadinimo laidą, kad galėtumėte viską apjungti?

Taip, mūsų tikslas buvo turėti didelį media kanalą. Radijo laida tarnauja šito prekės ženklo populiarinimui, o partneriai, su kuriais darome užsakomąjį turinį, gauna didesnę auditoriją. Tai vienas kitam labai gelbsti. Tikrai daug pastangų skyrėme „Laimės dietai“, todėl man labai smagu, kad ir laida taip pat pavadinta. Nereikia dvigubai dirbti reklamuojant laidą. Bet iš pradžių sulaukiau iš kolegų žurnalistų klausimų, apie ką kalbėsiu „Laimės dietoje“, ar tai sektantų laida.

Mes toli gražu nesame laimingiausi žmonės pasaulyje ir gal laimė lietuviams yra tabu tema? Gal dėl to toks ir kai kurių žurnalistų požiūris?

Taip, mes nelabai galime pasigirti, kad esame laimingi, nes kiti pradės kreivai žiūrėti.

Reiškia, kad tu mokesčių nemoki. Negali būti laimingas, nes įtartinai visiems iškart atrodai, jeigu tau gerai sekasi ar jeigu pasakai, kad „man viskas puiku“. Kažkodėl įsivaizduojama, kad laimė yra tada, kai krišnaitai keliauja Gedimino prospektu ir gieda Hare Krišna. Kas irgi yra laimė, nes šitas sąskambis, pasirodo, veikia nervų ląsteles ir daro žmogų laimingą, todėl jeigu einant gatve dainuodami praėjo krišnaitai, neįmanoma nesišypsoti.

Aš norėjau kalbėti apie visokias laimės formas. Netgi tie patys žymūs žmonės, specialistai, įvairių sričių asai, kai jiems paskambindavau, kad noriu kalbėti apie laimę, sakydavo, jog laimės nėra. Ir kiek tų gudrių knygų apie gyvenimo prasmę perskaitęs esi, vis tiek džiugina paprasti dalykai: mažametė dukra, skanus maistas, kurį valgydamas jautiesi laimingas, ar kelionių prisiminimai. Mes įsivaizduojame, kad laimė turi būti Dalai Lamos citatų lygio, bet ji yra labai žemiška.

Manau, kad klausytojams yra labai svarbu, kai autoritetai primena, kad jie laimingi valgydami sumuštinį su daktariška dešra, nes mes dažniausiai tokius dalykus pamirštame.

Jeigu Jums būtų pasiūlę filmuoti laidą, ar būtumėte tam pasiryžusi? Ar Jums yra artimesnis radijo laidos, tinklalaidės formatas?

Visaip. Aš neslėpsiu, kad mes turime planų „Laimės dietą“ perkelti į televiziją, vien iš pragmatiškų sumetimų, kad tai didesnė sklaida, nes vis dėlto žmonėms labiau patinka žiūrėti, o ne klausyti. Aišku, mano dideliam džiaugsmui tinklalaidės išgyvena aukso amžių. Jos kuriamos, mes klausydamiesi sportuojame, judame ir tobulėjame su jomis.

Bet aš kol kas neradau formos, nes nenorėjau, kad tai būtų identiškas pokalbių šou atkartojimas. Norėjau, kad tai būtų daug daugiau ir vis dar ieškau dramaturginės formos, formulės šitai laidai.

Bet grįžtant prie radijo ir televizijos, didžiausias skirtumas yra turbūt tas, kad dirbant radijuje nėra tikslaus scenarijaus, kaip viskas vyks. Tiek dirbdama tiesioginiame eteryje, tiek darydama išankstinius įrašus, esu visiškai savimi. Pasilieku daugybę vietos improvizacijai, nuostabai, pažaidimams. Aš galiu nesidažyti, neturiu 9 valandas avėti batų su 9 cm aukščio kulneliais.

E.Blačevič nuotrauka

Kuo Jums artimos tinklalaidės?

Tuo, kad nėra įsipareigojimo žiūrėti ir nesu prirakinta prie televizoriaus – klausydama galiu judėti, sportuoti. Aš daug visko darau, turiu mažą vaiką. Tarkim, lankstydama skalbinius galiu klausytis Seth Rogen tinklalaidės, kurios visada labai laukiu.

Tada visi buities darbai praskrieja.

Nesakau, kad gerai, kai negali tiesiog atsisėsti ir pasimėgauti, bet vis dar mokausi tai daryti. Man patinka prasmingai išnaudotas laikas, patinka kažką sužinoti ir kad turiu apie ką pasikalbėti su vyru, kai grįžta po darbų.

Laidos metu pašnekovų prašote įvardinti, kas jiems yra laimė. Pabaigai įvardinkite savo laimės receptą.

Trys žodžiai, kuriais daugiausia vadovaujuosi pati – neteisti, nekritikuoti ir nesiteisinti – ir trys dalykai, kurių mokau savo vaiką – būk mylintis, mandagus ir naudingas.

Tai viskas, ko reikia gyvenimui.

Manau, atviros akys ir atvira širdis reikalinga, kad neskubėtum teisti ir kritikuoti žmonių, kad pabūtum jų marškiniuose ir batuose, ir suprastum, kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi.

Turėdami atviras širdis mes į savo gyvenimą pasikviečiame daugybę naujovių, naujų požiūrių, įdomių pokalbių ir kartu augame su naujais pašnekovais, pažintimis ir žiniomis.

FILMAI, KURIUOS PAŽIŪRĖJĘS GALĖSI VADINTIS TIKRU SNOBU! GERDA JAKUTYTĖ

„Juodaodis iš Kukluksklano“ – BlacKkKlansman BlacKkKlansman yra 2018 metų amerikiečių biografinė kriminalistinė drama, režisuota Spaiko Li (Spike Lee). Dramoje remiamasi 2014 metais išleistais Rono Stolvortho (Ron Stallworth) prisiminimais „Juodasis Klansmanas“ („Black Klansman“) apie jo pavojingą darbą, infiltraciją po priedanga į Ku Klux Klaną. Kas yra Ku Klux Klanas? Tai 1865 metais įkurta antisemitinė, rasistinė, antikatalikiška, homofobinė organizacija, kurios nariai žiauriai kovojo prieš juodaodžių lygiateisiškumą visuomenėje. Apsigaubę veidus baltais gobtuvais, klano nariai organizuodavo linčo teismus, įvairiomis nelegaliomis priemonėmis trukdydavo juodaodžiams dalyvauti rinkimuose. Ši drama pateikia rasizmą kitaip, nei mes įpratę – balansuojantį tarp absurdo ir pavojaus. BlacKkKlansman – verčiantis susimąstyti filmas apie šiais laikais aktualią problemą – kovą už žmogaus teises.

Pagrindinį vaidmenį atlieka – Džonas Deividas Vašingtonas (John David Washington).

„Sukilėlis rugiuose“ – Rebel in the Rye Ar teko skaityti romaną „Rugiuose prie bedugnės“? Knyga pasirodė įdomi ir įtraukianti? Tuomet turbūt bus įdomu išvysti istoriją iš šiek tiek kitos perspektyvos 2017 metų filme „Sukilėlis rugiuose“. Ši drama man patiko tuo, jog joje pasakojama apie patį knygos autorių Džeromą Selindžerį (Jerome Salinger), jo, kaip jauno rašytojo, kuris stengiasi atrasti savo balsą, kelią. Taip pat apie paties romano rašymo procesą. Selindžeris patiria jaudinančią meilę gyvendamas karo metu, o svarbius momentus užrašo kaip trumpas istorijas, kurių herojus yra Houldenas Kolfildas. Per kelis metus tos istorijos yra suklijuojamos į vieną ir pavirsta debiutiniu romanu „Rugiuose prie bedugnės“ („The Catcher in the Rye“), kuris, nors iš pradžių buvo skirtas suaugusiems, tačiau sujaudina paauglius skaitytojus taip, jog Houldeno personaže kiekvienas atranda save, jis tampa berniukų maišto simboliu. Kaip toks populiarumas išleidus romaną paveikia rašytoją ir jo ateities planus? Kodėl jis pasirenka atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio, šeimos, draugų ir paskiria visą savo gyvenimą darbų, kurių nesiruošia publikuoti, rašymui? Atsakymus į šiuos klausimus rasite filme, kuris sujaudins ne tik pačiu siužetu, bet ir įvairiomis dramos detalėmis, kaip, pavyzdžiui, frazės, kurias teko skaityti knygoje, galima išgirsti pasakytas rašytojo Džeromo Selindžerio kasdieniniame gyvenime.

Pagrindinį vaidmenį atlieka – Nikolas Holtas (Nicholas Hoult).

28-31 pažintis

P. S. Jei neskaitei knygos „Rugiuose prie bedugnės“, pirmiausia rekomenduoju tai padaryti. Tai sustiprins filmo įspūdžius.

„Žemės druska“ – The Salt of the Earth Mėgstate fotografuoti ar keliauti? O gal abu? Tuomet dokumentinis filmas „Žemės druska“, tikrai patiks. Jame pasakojama apie Sebastiao Salgado – žmogų, kurio gyvenimo būdas yra kelionės ir fotografija. Tai žmogus, kuris savo fotoaparato objektyvu užfiksuoja ne tik paprastus vaizdinius, bet emocijas, žvilgsnius, pasakančius daugiau nei žodžiai. Šis fotografas yra ypatingas tuo, jog jis vyksta ten, kur žmonėms skauda labiausiai: kur karai, badas ir baisiausios ligos. Filme pamatysite tokias vietas, kurios atrodys per gražios ar kaip tik per žiaurios, kad egzistuotų XXI amžiuje. Turbūt daug kam teko matyti filmus, kuriuose vaizduojami žmonės, gyvenantys miškuose, be civilizacijos, mums įprastų rūbų, namų ar daiktų. Taip pat gal šen bei ten išgirdote ar perskaitėte apie ekologines katastrofas, kurios nušluoja viską, kas gyva, po savęs palieka tik pilką, niūrų rūką. Kariniai konfliktai, ekologinės katastrofos, socialinė nelygybė, skurdas – visa tai ir dar daugiau pamatysite dokumentikoje „Žemės druska“.

Vaizdai ten nepagražinti, istorijos neiškraipytos. Viską, ką išgirsite, Sebastiao Salgado matė savo akimis ir užfiksavo objektyvu.

Diana: In Her Own Words Diana Frances Spencer – stiliaus ikona, žmonių širdžių princesė. Drįstu teigti, jog apie ją bent šiek tiek yra girdėjęs kiekvienas. Per savo gan trumpą gyvenimą ji pasiekė tiek daug. Tapusi Velso princese, Diana pakeitė britų monarchijos veidą, parodė žmonėms, jog karališkoji šeima gali užmegzti ryšį su visuomene. Jos labdaringa veikla padėjo ne vienam žmogui, pakeitė pasaulio požiūrį į ŽIV ir AIDS, tiek fiziškai, tiek morališkai padėjo vaikams, kurie sirgo baisiomis ligomis, suteikė jiems taip reikalingą meilę. O svarbiausia – Diana buvo nuostabi motina, kuri lydėjo savo vaikus kiekviename svarbiame jų gyvenimo žingsnyje. Deja, visa tai tik gražioji jos gyvenimo pusė. Taip, ji buvo nuostabi, daugelio mylima princesė, tačiau jos asmeninis gyvenimas nė iš tolo nebuvo toks tobulas, kaip būtų galima įsivaizduoti. „Diana: In her own words“ – dokumentinis filmas, kuris atskleidžia neįtikėtinai daug ne tokių tobulų Dianos gyvenimo momentų.

Būtent šiame filme jūs išgirsite princesės istoriją iš jos pačios lūpų. Kaip tai įmanoma? Kuriant šią dokumentiką buvo naudojama slaptai įrašyta pokalbių medžiaga, kurią slaptai, pačios Dianos noru, įrašė jos geras draugas. Ši medžiaga buvo panaudota žurnalisto Endriu Mortono (Andrew Morton) parašytoje biografijoje „Diana: Her true story“. Būtent dėl šių dviejų faktų filme pasakojamos istorijos tikrumu galite neabejoti. Ši dokumentika pasakoja ašarą nubraukti verčiančią istoriją.

„NEW YORK CAFÉ“ – TIESIOGINIS BILIETAS IŠ KAUNO Į ALIASKĄ!

GERMANTĖ LOVČIKAITĖ

32-37 pažintis

„Tai ta mergina, kuri buvo Aliaskoje!“ – būtent taip prieš kelerius metus po pirmųjų savo repeticijų VDU chore „Vivere Cantus“ aš atsiminiau Samantą Ėringę. Samanta – buvusi VDU kūrybinių industrijų studentė, dabar mano galvoje turinti dar daugiau įspūdingų asociacijų, pradedant „keliautoja, kuri ėjo Camino Lituano“ ir baigiant faktu, kad ji su savo vyru Deividu ėmė ir įkūrė savo kavinę! Mane, ne kartą prisilietusią prie baristos darbo, būtent tai ir domina, tad su Samanta pasikalbėjome apie „New York Café“ vargus ir džiaugsmus – kviečiu paskaityti!

Kadangi mus šiam pokalbiui suvedė kava, pradėkime nuo pradžių… Kaip Tavo gyvenime atsirado kava?

Tiesą pasakius, tikrai neatsimenu savo pirmojo kavos puodelio ar kokie jausmai mane užplūdo jos paragavus. Tačiau ryškiai atsimenu, kai kavą pradėjau gerti be cukraus. Būtent tada ji mane kažkuo sužavėjo ir po šio įvykio prasidėjo skanios kavos paieškos. Taip pat visada žavėjausi baristų darbu, tačiau įsidarbinti kažkur už baro prie profesionalaus espreso aparato nedrįsau. Nedrįsau iki tol, kol nebeliko kur dėtis.

Po antrųjų studijų metų sudalyvavau studentiškoje „Work & Travel“ programoje, kurios metu vasarai išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikoje viskas pasisuko kitaip, nei planavau. Teko greitai kraustytis iš vienos valstijos, kurioje turėjau darbą, į kitą valstiją – kurioje jo neturėjau. Ta valstija, į kurią išvykau, buvo Aliaska. Taigi, atvykau į vienos Aliaskos salos miestą, pavadinimu Ketchikan. Kadangi darbo tuo metu neturėjau, o atsivežtos santaupos baiginėjosi, darbo ieškojau eidama nuo durų prie durų, kol gal antrą savo viešnagės dieną su savo gyvenimo aprašymu rankoje užėjau į vietinę kavinę pavadinimu „New York Café“. Ir ten mane priėmė dirbti už baro, kuriame stovėjo antikvarinis espreso kavos aparatas, „Mazzer“ kavos pupelių malūnas ir dar daug kitų dalykų, apie kuriuos tuo metu tikrai nežinojau. Tačiau man labai pasisekė, nes mane įdarbinę savininkai į mano nežinojimus ir nemokėjimus nekreipė dėmesio ir greitai pradėjo mane visko mokyti. Taigi, ši patirtis – mano oficiali pirmoji pažintis su itin šviežiu espreso, darbu už baro, įvairių kavų gaminimu, eksperimentavimu ir su nuostabia bei didele kavos kultūra.

Dabar galvoju, kad galėčiau savo pažintį su kava palyginti su vairavimo pradžia: kai nemoki – baisu, pradedi – nes reikia, kai pradedi – baisu, bet nebėra kur dėtis.

Ar pameni akimirką, kai jums į galvą toptelėjo mintis – „kuriam savo kavinę“?

Svajojau ilgai. Mane visada žavėjo įvairūs restoranai, jaukios kavinės. Tačiau drąsiai galvoti apie savo kavinę paskatino ir įkvėpė JAV, Aliaskoje, įgyta patirtis. Ten ir užsimezgė pirmieji pokalbiai, pirmosios mintys apie „New York Café“ įkūrimą Lietuvoje. Puikiai atsimenu pokalbį su tėčiu grįžus į Lietuvą, kai pasakiau, kad „noriu atidaryti kavinę“ ir kad „kada, jeigu ne dabar?“ Atsimenu, jis nusišypsojo, o aš priėmiau tai kaip pritarimą.

Tada ir prasidėjo: kur, kaip, kada ir nuo ko pradėti. Nebeliko klausimų: „Ar reikia?“

Kiek laiko praėjo nuo idėjos iki pirmojo kliento?

Nuo idėjos patvirtinimo, kad tikrai to imamės, iki pirmo kliento praėjo apie tris mėnesius. Iš tiesų, dabar pagalvojus, viskas įvyko labai greitai, tačiau mane tai labiausiai ir žavi – kavinės atidarymo procese darėme labai daug dalykų, kurių nemokėjome, ir mokėmės tiesiogiai juos patirdami bei išgyvendami.

Kuo skiriasi kavos kultūra Lietuvoje ir JAV? Į šį klausimą galiu atsakyti tik iš to, ką man pačiai teko patirti ragaujant skirtingas kavas, arba sužinoti apie skirtingus jos paruošimo būdus įvairiose pasaulio vietose. Ir jeigu galėčiau, paprastai pasakyčiau, kad kavos kultūra yra tokia įvairi, kiek yra skirtingų jos skonių. Bet kalbant apie klasiką, tai dažnas amerikietis rytą pradeda nuo filtrinės juodos kavos puodelio – drip coffee, kuri dažniausiai yra pasirenkama gerti su grietinėle. O čia, namuose, Lietuvoje, tautiečiai rytais mėgsta stiprios juodos kavos ryto ritualus.

Taip pat atsimenu, kaip prieš pat kavinės atidarymą svečiavomės Portugalijoje. Kavos kultūra ten tokia graži ir didelė, o mažų vietinių kavinių, verdančių kavą, tiek daug, kad šypsodamiesi viską vadinome Pinterest‘u. Kava, kurią geria vietiniai, atrodo kaip ištęstas espreso, o jie ją vadina tiesiog „café“. Stipru, greita ir veikia (išbandėme).

Kiek mačiau kitame interviu, pasakojai, kad „New York Cafe“ Kaune yra tarsi savotiškas kavinės Amerikoje, kurioje dirbai, filialas. Nors ir išlaikote panašumus su ta vieta, ką savito ir unikalaus turi būtent jūsų kavinė?

Mes labai stengiamės išlaikyti kitų mažų verslų, kūrėjų, kepėjų kooperavimo vertybę.

Kažkaip visada daug smagiau stovėti už baro, kai žinome, kad produktai, iš kurių gaminame ar kuriuos parduodame, yra švieži ir pagaminti visai netoli. Pavyzdžiui, kavą skrudiname Vilkaviškyje, tai reiškia, kad jau kitą dieną nuo skrudinimo ją turime savo lentynose. Desertai, kuriuos siūlome prie kavos, beveik visada atkeliauja pagaminti iš vakaro, o šaldytuvas pilnas lietuviškos kombučios. Šiuo metu kuriame internetinį puslapį, kuriame taip pat į kiekvieną virtualų langą stengiamės sudėti mažų vietinių gamintojų sukurtus produktus. Tikime, kad būtent į tokius produktus sudėta daugiausiai meilės ir laiko, todėl juos ir renkamės.

Taip pat dirbdami daug jėgų skiriame aptarnavimo kokybei ir santykiui su klientu, ir visa tai vyksta ne tik kavinėje, bet ir mūsų socialiniuose tinkluose. Stengiamės suburti bendruomenę ir užmegzti santykius, o tada kartu augti bei mokytis. Būti tik kavine net patiems būtų neįdomu, todėl ir ieškome bendraminčių su panašiomis idėjomis.

Ne kartą esu girdėjusi, kad su draugais ir artimais žmonėmis geriau net nesivelti į darbinius reikalus, nes dažnai kyla nesutarimų, kurie pasūdo asmeninius ryšius. O štai Tu turi verslą su savo vyru! Kaip sekasi dalintis atsakomybėmis? Ar pavyksta palikti darbą už namų durų?

Su draugais gal ir ne, bet su pačiais geriausiais „partners in crime“ – kodėl gi ne? Nuoširdžiai sunku, bet tuo pačiu ir labai gera, artima. Būna, kad ne tik nepaliekame darbo už durų, bet jį visur nešamės bei vežamės kartu. Ir tada kartais pavargstame. Šiuo metu kritinėse situacijose labiausiai gelbėja kitos mūsų veiklos. Deividas daug dirba su kame-

romis, o aš pasileidžiu į organizacines veiklas, leidžiančias pabendrauti su studentais ir moksleiviais.

VDU studijavai kūrybines industrijas – tikrai gana plataus profilio mokslus. Kokie studijų metu išmokti dalykai pasitarnauja kuriant savo verslą? O gal gautas žinias panaudoji dar ir kažkur kitur?

Sakyčiau, kai esu kūrybininkė, tapti verslininke nebuvo labai ir baisu. Šios specialybės platumas ir VDU požiūris bei vertybės suteikė man galimybę mokytis, pažinti ir keliauti.

Taip pat daug praktikos ir žinių apie verslumą sėmiausi dalyvaudama „VDU MINDED“ organizacijos veiklose, su ja bendradarbiaujame iki šiol. „Paversk savo hobį darbu ir niekada gyvenime nebereikės dirbti.“ Ką manai apie šią mintį?

Pritariu, mūsų atveju tai yra siekiamybė. Kol kas dirbame daug ir viską, ir būna, kad nesimato galo. Tam, kad galėtume mėgautis savo hobiu, turime nudirbti begalę darbų aplink.

Mūsų atveju hobis yra kavos ruošimas, ragavimas, gamyba. Tačiau tam, kad galėtume tai daryti, turime ieškoti partnerių, spręsti technines problemas, daug dirbti su įvairiais dokumentais, leidimais ir t. t. Juokaujame, kad pas mus kaip diena – taip naujiena, pavyzdžiui, atėję į darbą randame dėl išsiliejusio vandens šlapias grindis arba gauname kokių įspėjimų dėl pamirštų apmokėti ar pasimetusių sąskaitų. Ir tada sukamės.

Kas seka Tave socialiniuose tinkluose, tikrai žino, kad aktyviai gyveni ir Tave galima dažnai sutikti keliaujant po kalnus ir miškus. Ar turi mėgstamiausią gamtos kampelį?

Man labai patinka lietuviški kampeliai – visur juose atrandu ramybę ir poilsį. O jeigu svetur, tai labiausiai norėčiau sugrįžti į Jordanijos dykumą Wadi Rum. Praeitą vasarą keliavai Camino Lituano, galbūt ateityje yra ir daugiau su Jokūbo keliais susijusių svajonių?

Taip, kartu su drauge Rūta nužygiavome apie 110 km – buvo puiki patirtis ir labai norėčiau ją pakartoti einant per visą Lietuvą nuo Žagarės iki Seinų. O apie Camino de Santiago kelią link Santiago de Compostela miesto planus kuriu jau trejus metus, tik vis kažko pritrūksta. Tad kol kas savęs nespaudžiu, manau, kad pati sau leisiu pajausti, kada laikas, o tai reiškia, kad po truputį ruošiuosi.

Ir paskutinis klausimas – kokioje šalyje užaugusi kava Tau yra pati skaniausia?

Etiopijos.

„TUŠČIŲ NARVŲ“ SVAJONĖ – TAI PASAULIS BE NEREIKALINGO GYVŪNŲ KENTĖJIMO GERMANTĖ LOVČIKAITĖ Apie organizaciją „Tušti narvai“ sužinojau visai atsitiktinai: kažkur mieste pamačiau lankstinuką apie augalinę mitybą ir to užteko, kad jau kelerius metus bent viena akimi sekčiau, kas vyksta kovos už gyvūnų teises Lietuvoje fronte.

Prekyba gyva žuvimi prekybos centruose, audinių fermos Lietuvoje... Kažkur girdėtos temos? Jeigu taip, džiugu, o jeigu visgi ne – kviečiu iš arčiau susipažinti su organizacija, kurios dėka gyvūnams gyventi Lietuvoje kasmet vis geriau.

Kalbuosi su „Tuščių narvų“ įkūrėja ir vadove Gabriele Vaitkevičiūte.

38-45 organizacija

Kokia buvo „Tuščių narvų“ įsikūrimo pradžia ir kas paskatino viso to imtis?

Organizaciją „Tušti narvai“ įsteigėme 2014 m., nors iš pradžių dar nebuvome matomi. Mus, grupę draugų, labiausiai paskatino tas faktas, jog Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje yra gyvūnų apsaugos organizacijos, kurios dirba dėl fermose laikomų gyvūnų, o Lietuvoje tokios organizacijos nebuvo.

Todėl mes, įkvėpti kitų šalių aktyvistų ir matydami poreikį Lietuvoje, įkūrėme šią organizaciją.

Praėjo 7 metai, gal galite įvardinti, kokius tuomet išsikeltus tikslus jau pavyko įgyvendinti?

Vienas iš didesnių dalykų, kuriuos pavyko įgyvendinti praėjusiais metais, yra tai, kad visi didieji prekybos tinklai atsisakė prekybos gyvomis žuvimis.

Mūsų skaičiavimais ir jų teigimu, apie 300 tūkst. gyvūnų per metus nebebus parduodami gyvi. Taip pat kitas, gal ne taip garsiai nuskambėjęs, pasiekimas – nuo šių metų balandžio 21 d. įsigalios nauji reikalavimai prekybai gyvomis žuvimis. Ta prekyba vis dar vyksta turguose ir mažesnėse parduotuvėse, tad tie nauji reikalavimai labai sugriežtins prekybą, ir iš to, ką girdime iš žuvis auginančių ir parduodančių fermerių, tai bus praktiškai tas pats, kaip uždrausti tą prekybą, tai daryti bus daug sunkiau.

Prekeiviai negalės atiduoti gyvos žuvies klientui, todėl reikės atskiros patalpos, kurioje žuvis bus paskerdžiama. Visgi žmonės perka gyvą žuvį tam, kad žinotų, jog ji tikrai šviežia, tad jei paskerdimui tą gyvūną reikia išnešti į kitą kambariuką, kaip klientas žinos, kad ji negrįš jiems atgal trijų dienų senumo? Taigi, norime, kad tokia prekyba būtų stipriai apribota ir turguose.

Kita sritis, kurioje dirbame nuo 2017 m., tai vištų dedeklių laikymas narvuose. Mūsų siekis – kad jos nebūtų laikomos narvuose, nes tai darant yra iš esmės apribojami visi šių gyvūnų natūralūs poreikiai, jiems yra sukeliama daug gyvūnų gerovės problemų. Šiuo metu mums yra pavykę įtikinti virš 130 Lietuvos įmonių atsisakyti prekybos kiaušiniais iš narvų iki tam tikro pereinamo laikotarpio. Tarp jų yra ir visi didieji prekybos centrai, didieji maisto

gamintojai ir restoranai, viešbučiai. Mūsų skaičiavimu, iki 2025 metų apie 1,4 mln. vištų turėtų būti nelaikomos narvuose, o tai būtų maždaug pusė visų Lietuvoje esančių vištų.

Kitas tikslas, kurio link kryptingai judame, tai yra kailinių žvėrelių fermų draudimas. Prieš rinkimus šešios partijos, kurios tapo parlamentinėmis ir sudarė frakcijas, viešai paskelbė, kad sieks uždrausti kailinių žvėrelių auginimą, veisimą ir žudymą. Tai buvo pirmas kartas, kai partijos prisiėmė stiprią poziciją dėl gyvūnų gerovės ir viešai ją išreiškė, su šiomis partijomis dabar ir dirbame.

Kova už gyvūnų teises yra ir kova prieš didelį verslą. Pakomentuokite, ar netenka sulaukti kokių nors atvirų konfliktų su verslininkais, kurie atstovauja šią pramonę? Kaip su tuo tenka tvarkytis?

Na, gal reikėtų pasakyti tokį dalyką, kad mūsų tikslas nėra kovoti su verslininkais. Yra verslininkų, kurie patys mato tendencijas, kad žmonėms labiau rūpi gyvūnų gerovė, tad jie yra linkę persiorientuoti, jie nori iš mūsų duomenų ir pagalbos, kokią galime suteikti. Mes visada esame linkę bendradarbiauti, tačiau kai kuriose vietose toks bendradarbiavimas tiesiog nėra įmanomas. Kailinių žvėrelių augintojų interesas yra toliau laikyti gyvūnus, tačiau mokslininkai sako, kad šiems gyvūnams nėra įmanoma užtikrinti gerovės fermose. Tai yra laukiniai gyvūnai ir jie negali prisitaikyti gyventi prie to, kaip jie yra laikomi, tad čia nėra jokių bendradarbiavimo taškų. Dėl konfliktų – žinoma, sulaukiame daug užsakomųjų straipsnių, nukreiptų prieš mus, pasitaiko skleidžiamos melagingos informacijos. Tai vyksta nuo pat pradžių, nuo 2014 metų, dažniausiai tai yra iš kailinių žvėrelių augintojų pusės, dabar ir žuvų augintojai labai nepatenkinti, bet mes dėl to nieko negalime padaryti.

Minėjote, kad organizacija atsirado įkvėpta užsienio pavyzdžių. Kokia yra gyvūnų teisių situacija Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos valstybėmis? Ar mums labiau reikia stiebtis, o gal kartais pabūname ir geru pavyzdžiu?

Labai priklauso nuo srities. Tai, kas vyko dėl žuvų – labai daug šalių Europoje tokios praktikos neturi ir tai net nėra suprantama, tačiau yra šalių, kuriose tokia praktika vyksta dar žiauresnėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, Čekijoje yra festivalis, kurio metu gatvėse gyvos žuvys žudomos ir spardomos. Tad šiuo atveju kai kurioms šalims mes pavyzdys, o kitoms šalims net nelabai yra suprantama, kad čia toks dalykas iš viso vyko.

Kalbant apie vištas, jau yra nemažai Europos šalių, kuriose yra uždrausta vištas laikyti narvuose arba yra draudimas, kuris įsigalios po kelerių metų, tokie pavyzdžiai būtų Švedija ir Vokietija. Šiuo atveju mes nesame pavyzdys, bet jei pažiūrėsime į kitas Europos šalis, galbūt labiau rytų Europos, tai Lietuva jas lenkia.

Dėl kailinių žvėrelių fermų – didžioji dalis Europos valstybių jau yra uždraudusios arba stipriai apribojusios jų veikimą, čia mes atsiliekame. Beje, nežinau, ar girdėjote, bet buvo įvestas draudimas laukinius gyvūnus naudoti cirkuose, o Lietuva buvo beveik paskutinė tai padariusi šalis.

Turbūt kiekvienas esame matę skatinimus, o galbūt ir patys pasirašę ne vieną peticiją. Teko matyti ne vieną jūsų organizuojamą peticiją – ar jos tikrai padeda pasiekti tikslus ir koks yra jų tolimesnis kelias po parašų surinkimo?

Visada priklauso nuo peticijos ir nuo parašų skaičiaus. Jeigu peticija yra nutaikyta į kokio nors didelio verslo praktiką ir ją pasirašo 300 žmonių, tai tam verslui dėl tiek žmonių nei šilta, nei šalta, jie gali prarasti tiek klientų ir jiems nuo to niekas nepasikeis. Tačiau jeigu tokia peticija surinktų 30 000 parašų, tai jau vien didelis skaičius daro efektą peticijos gavėjui. Būna peticijų, kurias kiekvieną kartą pasirašius yra išsiunčiamas laiškas tam, kas yra gavėjas, tai tokiu atveju netgi nedaug parašų surinkusi peticija gali padaryti didelį poveikį. Tas žmogus, kuris turėtų priimti sprendimą, mato, koks yra susidomėjimas, ir kiekvieną dieną gauna daug laiškų, įrodančių, kad tai svarbu visuomenei. Taigi – kuo daugiau parašų, tuo peticija yra stipresnė.

O ar yra jūsų peticijų, kurios privertė gavėją imtis iniciatyvos?

Tokių peticijų buvo kelios. Peticija iš dalies yra viena iš priemonių tikslui pasiekti ir jeigu tikslas yra labai didelis, pvz., uždrausti visoje šalyje vieną verslo šaką, tai peticija yra viena labai maža priemonė ir ji paveiki, bet vien tik su ja toli nenueisi. Jeigu kalbame apie verslą, kurio yra prašoma atsisakyti žiaurių produktų, pvz., narvuose laikomų vištų kiaušinių ar foie gras produktų, kuriems reikia priverstinai peršerti žąsis arba antis, tai yra buvę tokių peticijų, kai vos po kelių valandų man paskambino to verslo atstovai ir pasakė, kad atsisakys to produkto. Bet visa tai priklauso nuo to, koks peticijos tikslas, kas yra sprendimų priėmėjas ir kaip lengva yra tą sprendimą priimti. Tikrai yra buvę, kad peticijos labai greitai pasiekė rezultatą.

Kokiais būdais efektyviausia rasti naujų sekėjų ir rėmėjų?

Vienas iš svarbiausių dalykų visoms organizacijoms yra turėti kažkokį pagrindą – jeigu žmonės matys, kad ne tik daug žadi, bet jau ir esi kažko pasiekęs, padarei kažką svarbaus ir reikšmingo, jie labiau pasitikės organizacija. Kitas svarbus dalykas yra kviesti žmones prisijungti. Dėl ko dažniausiai žmonės netampa savanoriais, dėl ko dažniausiai nieko neparemia ir nepasirašo? Dėl to, kad niekas jų nepaprašo. Iš esmės vienas geriausių būdų yra kalbėtis su žmonėmis, kurie yra artimi organizacijai: su savanoriais, naujienlaiškių skaitytojais ar organizacijos soc. tinklų sekėjais. Reikia prašyti jų, kad jie dalintųsi tam tikromis žiniomis su savo artima aplinka, nes tik taip galima pasiekti platesnį ratą žmonių – prašant, kad jie prašytų kitų, jie dar kitų ir t. t. Bent jau mums tai veikia. Taip pat svarbu, kad mūsų daromi projektai yra nušviečiami žiniasklaidoje: taip žmonės sužino apie mus ir apie tai, kas vyksta su gyvūnais. Žiniasklaida yra vienas iš svarbiausių dalykų nevyriausybiniam sektoriui.

Ar dažnai žiniasklaida kreipiasi į Jus pati, ar dažniau būna atvirkščiai?

Dabar jau dažnai (šypsosi). Vis sulaukiame skambučių, dažnai tai būna susiję su mūsų veikla, o jeigu visgi ne, tuomet nurodome, kur kitur geriau kreiptis. Bet visada, kai tik iškyla koks didesnis su gyvūnais susijęs skandalas, sulaukiame dėmesio.

Viena iš kitų Jūsų veiklų, dėl kurios ir sužinojau apie Jus, tai kalbėjimas apie augalinę mitybą. Neretai tenka išgirsti, kad diskusijoje mitybos klausimais išryškėja dvi pusės: „mėsėdžiai“ ir „žolėdžiai“, kurioms kartais sunku susikalbėti. Ar netenka sulaukti „pamokslavimų“, kad vienintelė pilnavertė dieta yra su mėsa?

Taip, aišku, visko yra tekę sulaukti. Mūsų požiūris yra toks: jeigu žmogus domisi ir yra atviras, mūsų užduotis yra suteikti informaciją, o ne įtikinėti mėsą valgančius žmones jos nevalgyti. Mums atrodo, kad turint ne tiek daug resursų ir laiko, protingiau kalbėti su tais, kurie nori sužinoti. Turime atskiras kampanijas, kurios kalba apie augalinę mitybą: dalinamės patarimais, receptais, restoranais, kuriuose yra daugybė augalinių patiekalų, dietologo pasiūlymais. Tai yra informacija, skirta tiems, kam tai jau yra įdomu, o tokių žmonių yra pakankamai daug. Ar geriau yra praleisti tris valandas diskutuojant su močiute ir bandant ją įtikinti atsisakyti kiaulienos, ar geriau tris valandas padėti draugei, kuriai yra įdomu pasigaminti kelis patiekalus, kurie yra be mėsos? Nėra verta ginčytis su žmonėmis, kurie yra nusiteikę priešiškai.

Teko girdėti mintį, kad apie visuomenę daugiausiai pasako tai, kaip ji elgiasi su savo pažeidžiamiausiais, t. y. vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Galbūt šalia galima būtų paminėti ir gyvūnus? Ar sutinkate su šia mintimi?

Sutikčiau, aš netgi vienoje konferencijoje esu citavusi Gandį, panašiai pasisakiusį apie gyvūnus. Mes tai labai aiškiai matome, jeigu žiūrime į šalis, kur gyvūnų gerovė yra aukščiausiame lygyje, palyginus su šalimis, kuriose su jais elgiamasi žymiai blogiau nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Ukrainoje nėra gyvūnų gerovės apsaugos įstatymo. Jei žmogus sunaikino kažkieno stalą arba kirviu uždaužė kažkieno šunį, tai susimokama yra taip pat. Tai yra kažkieno turtas, už kurį turi atlyginti, tačiau įstatymas nežiūri, kad antruoju atveju buvo padaryta didesnė žala nei tik sunaikintas turtas: šuo yra gyva būtybė, kuri jaučia ir kuriai skauda. Dažniausiai šalyse, kur gyvūnų gerovės standartai aukšti, pragyvenimo lygis irgi yra aukštesnis, o tai reiškia, kad aukštesnis ir edukacijos lygis, žmonės labiau pasiturintys.

Tokie pavyzdžiai būtų Šveicarija, Austrija, Švedija. Manau, kad tai labai logiška, nes jeigu žmonės neturi pakankamai, kad pasirūpintų savimi ir savo šeima, jiems negali rūpėti kažkas kitas, tuo labiau gyvūnai. Iš esmės, kuo mes labiau galime pasirūpinti savo ir artimųjų poreikiais, tai tuo mes esame labiau atviri galvoti apie gyvūnus, apie klimato kaitą ir visas kitas problemas, kurias galėtume padėti spręsti. Tai, kad Lietuvoje gerėja gyvūnų teisių situacija, iš dalies parodo, kad Lietuvoje apskritai yra geriau gyventi ir žmonėms.

Visos Jūsų minėtos šalys buvo Europoje, ar būtų teisinga teigti, kad gyvūnų teisių situacija Europoje, palyginus su kitais žemynais, yra geriausia?

Būtų tikslinga teigti, kad Europoje gyvūnų gerovės standartai yra geriausi, tačiau ką tai reiškia? Nereikėtų suprasti, kad Europoje yra labai gerai. Galima pamatyti baisiausias dvi Europos šalyse esančias fermas, o tai tiesiog reiškia, kad kitose šalyse yra dar blogiau.

Reikia nepamiršti, kad sudarinėjant tuos įstatymus dažnai daug įtakos turi fermerių lobistai, atstovaujantys didelius verslus, kurie turi interesą kuo pigiau gaminti produkciją.

Yra šalių, kurios išsiskiria Europos kontekste, tačiau nors Europoje geriau nei likusiame pasaulyje, tai nereiškia, kad yra pakankamai gerai ir kad to užtenka.

Norisi padėti gyvūnams, ir nors ir nereikia, kad visas pasaulis taptų veganais ar vegetarais, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie gyvūnų gerovės Lietuvoje? „Tuščių narvų“ požiūris yra toks, kad kiekvienas žmogus turėtų daryti tai, kas jam priimtina ir pagal galimybes įmanoma. Galbūt tai reiškia, kad žmogus pasiims šunį iš prieglaudos, o ne pirks iš veislyno, galbūt tai reiškia, kad žmogus pasirašys visas su gyvūnų gerove susijusias peticijas, galbūt vieną dieną per savaitę nevalgys mėsos – tokia pagalba jau yra labai daug. Mums nereikia, kad keli žmonės kažką darytų tobulai, mums reikia, kad visi žmonės darytų po truputį, ir tai mus labai priartins prie tikslo. Siūlyčiau kiekvienam pagalvoti apie tai, ką jis ar ji gali padaryti, ir pradėti net ir nuo paties mažiausio žingsnio. Kartais jis tik atrodo mažas, tačiau jeigu daug žmonių darys tą mažą žingsnį, tai jau bus didelis progresas. Tai galima labai paprastai parodyti pavyzdžiu – jeigu visi lietuviai sumažintų savo vištienos suvartojimą 1% per metus, tai per metus reikėtų nužudyti 500 tūkst. mažiau viščiukų broilerių. Vienas procentas yra labai mažai, juokingai mažai – gal porą kartų per mėnesį vietoje vištienos galima suvalgyti kažką kita, o jeigu visi tai darytų, tai 500 tūkst. gyvūnų yra neįsivaizduojamas skaičius.

Kokia yra „Tuščių narvų“ svajonė?

Mūsų svajonė tolimai ateičiai yra mūsų misija – tai pasaulis be nereikalingo gyvūnų kentėjimo. Šiuo metu tai yra sudėtinga net įsivaizduoti, kiek daug žingsnių dar reikia nueiti, kad tai būtų pasiekta. Artimesnei ateičiai mūsų svajonės yra jokių kailių fermų Lietuvoje, vištos nebelaikomos narvuose, žuvys nebepardavinėjamos gyvos ir visi Lietuvos verslai atsisako prekybos foie gras.

Sekite organizacijos veiklą: https://www.tustinarvai.lt/ https://www.facebook.com/tustinarvai/ https://instagram.com/tustinarvai

KĄ REIŠKIA BŪTI KRITIKU? UGNĖ BALIUTAVIČIŪTĖ

r kada susimąstei, kas yra kritikas? Ar tokį žmogų lengva atA skirti gatvėje? Galbūt jis piktas, einantis surauktu veidu, dėl ko atrodo, kad nieko daugiau nesugeba, tik kritikuoti kitus? Iš tiesų, visai ne. Kritikas, nesvarbu kokios srities – maisto, literatūros, o gal kino – yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tik jo darbas yra teikti konstruktyvią kritiką: tai, ką galima patobulinti, pakeisti, kad būtų geriau, o ne žeminti ar peikti kūrėją. Šiame tekste pakalbėsiu apie savo trumpą kritikės patirtį rašant literatūrines recenzijas ir taip pat pasvarstysiu, kokios savybės yra reikalingos norint būti kompetetingu recenzentu, kurio nuomone pasitiki visuomenė.

Gal pradėsiu šiek tiek iš toliau. Privalomosios praktikos universitete pagaliau leidžia išeiti su teorinėmis žiniomis į „platųjį pasaulį“ ir parodyti, ką gali. Praktika neretai tampa ir darbo vieta, jeigu vadovas pamato tavo norą dirbti, užsispyrimą ir kūrybingumą. Dažnai girdžiu, kad daug kas bijo praktikos, nes tai staigus patekimas į galbūt visai kitokią aplinką nei universiteto, o taip pat pažintys su naujais žmonėmis.

Tačiau svarbiausia tai priimti ramiai ir negalvoti apie galimas nesėkmes: juk niekada nežinai, o gal bus taip šaunu, kad vėliau, pasibaigus praktikai, tau pasiūlys padirbėti kartu su jais!

nesutikti su autoriaus nuomone. Tuo metu man atrodė: kas aš esu tokia, kad galiu kritikuoti rašytojo kūrinį? Tik lietuvių filologijos studentė, kuri dar net universiteto nebaigė, taigi tikrai pienburnė, be jokių kompetencijų. Turėjau nemažai pakovoti su savo vidiniu cenzoriumi arba kitaip – sovietine baba, kuri, manau, gyvena daugelyje mūsų.

46 - 49 puslapiai

Man rudens semestras, neneigsiu, tikrai buvo darbingas, nes atlikau praktiką mėnraštyje „Metai“. Žinoma, buvo nejauku nerti tarp profesionalų, kritikų-ekspertų, kurie tai daro jau daugelį metų. Pati, asmeniškai, su recenzijos žanru susidūriau pirmą kartą (kalbu apie tikrąsias recenzijas, o ne bookstagramerių atsiliepimus ar Facebook‘o įrašus). Esu ne vieną skaičiusi, tiesa, ir daug ko nesupratusi, nes didžiųjų grandų recenzijas nėra paprasta skaityti, reikia turėti nemenko išprusimo, kad jos tikrai surezonuotų su skaitytoju. Taigi, pradžia buvo nelengva, nors mano praktikos vadovė buvo tikra savo srities profesionalė, teikė man patarimus ir komentarus, jei kildavo klausimų, visada galėdavau klausti, taigi iš darbo etikos pusės nejutau jokio diskomforto. Mano visa praktika susidėjo iš 3 naujausių lietuvių autorių prozos knygų – taigi 3 recenzijos. Jei jums atrodo nedaug, pabandysiu įrodyti, kad tikrai daug, o ypač kai turi suspėti su paskaitų darbais ir kolokviumais. Vienos recenzijos apimtis ~10 tūkst. spaudos ženklų, maždaug 3 puslapiai, tačiau tai tik formalumas.

Sunkiausia dalis buvo atrasti savyje gylio, ieškoti prasmių, diskutuoti, prieštarauti,

Dabar tikriausiai įdomu, kokios savybės svarbios norint, kad jūsų kritika (šiuo atžvilgiu, ne tik literatūros, bet ir apskritai) būtų įdomi ir autoritetinga. Pirmiausia, ko galbūt man pačiai pradžioje trūko, tai yra įžvalgumas. Stengtis žiūrėti į kūrinį ne tik kaip į objektą, kurį turi išstudijuoti, bet ir kaip į reiškinį, sugebėti pamatyti jį ir platesniame Lietuvos ar pasaulio kontekste, palyginti su dabarties aktualijomis, kiek tai atspindi dabartinę visuomenę. Taip pat – aštrus protas, gebėjimas surasti ir teigiamų pusių, pavykusių dalykų, gerų sprendimų bei pateikimas konstruktyvios kritikos, kas iki galo neįtikina skaitytojo arba yra iki galo neišpildyta kūrinyje. Žinoma, bene svarbiausias dalykas – tai pasitikėjimas savo nuomone ir žiniomis, nes jei kritikas abejoja ir neargumentuotai svarsto, tada ir skaitytojas negali pasitikėti kritiko kompetencija. Svarbu nebijoti turėti savo nuomonę, o jei ji skiriasi nuo kitų – valio, kitas žingsnis ją tikslingai argumentuoti ir parodyti, kodėl jums tai yra svarbu. Na, ir paskutinė savybė, kurią norėčiau paminėti, yra kūrybiškumas, nes kiekvienas kritikas kažkuria prasme yra ir kūrėjas. Daugumą kritikų galima atskirti iš jų rašymo stiliaus bei aspektų, į kuriuos jie kreipia dėmesį, taip pat iš tono: ar jis yra labiau

kritikuojantis, ar nusivylęs, o gal nustebęs. Dar svarbu ir tai, jog kritikas prisiima atsakomybę už tai, ką rašo ir mąsto, todėl turi būti užtikrintas savo pozicija 100 procentų.

Reziumuojant, kritiko darbą linkėčiau išbandyti visiems, net jeigu nesate menų pakraipos studentas, tačiau vis tiek domitės kinu, teatru, mada, o gal kulinarija. Pasistenkite pažvelgti į viską šaltu protu, be išankstinio nusistatymo, labiau įsigilinant ir pabandant „įlįsti“ į kūrėjo kailį, kodėl jis nusprendė vienaip ar kitaip. Tokį perfiltravimą per save labai sveika pasidaryti, nes vien tik emocija grįsta nuomonė dar nėra svariausias argumentas. Linkiu visiems atrasti savyje kritikus ir argumentuotai išdėstyti savo poziciją.

„A.K.L.A.S: „NEBŪK AKLAS, NUSTOK DVEJOTI IR PRADĖK VEIKTI“ EVELINA BACIUŠKAITĖ

I

50-53 pažintis

nternetinės platformos Instagram paieškos laukelyje įvedę pavadinimą „a.k.l.a.s“, atsidurtumėte viename iš VDU studenčių darbų, kuris virto marškinėlių užsakymus priimančiu bei jaunų menininkų darbus remiančiu projektu. Nors šiuo metu ši vieno seminaro kūrybinė užduotis, kuri išsivystė į projektą, jau yra nutrūkusi bei savo veiklą sustabdžiusi, tačiau merginos neslepia noro šį ar netgi kitą projektą įgyvendinti ir vėl. Tai visgi, kas yra tas „a.k.l.a.s“ ir kaip skambučio metu kilusi idėja tapo realiu marškinėlių prekės ženklu?

Jau pirmame savo Instagram‘o įraše prisistatote kaip VDU studentės, kuriančios šį projektą. Papasakokite šiek tiek plačiau apie save.

Na taip, esame Kūrybinių industrijų pirmakursės. Gintautė, Dominyka, Grytė ir Emilija – galingasis projekto ketvertas. Viena iš mūsų turi pomėgį fotografuoti ir maketuoti, kita mergina labiau linksta prie reklaminio teksto kūrimo, kita – komunikuoja ir panašiai. Visos labai skirtingos, tačiau tai ir suteikė šiam projektui kitoniškumo ir savitumo.

Kaip gimė idėja / projektas „a.k.l.a.s“? Ar ši idėja kilo staiga, o gal tai – ne pirmas eksperimentas?

Atvirai sakant, tai buvo labai spontaniška idėja. Pirmasis projektas turėjo būti visai kitoks, tačiau vystymo eigoje sužinojome, jog labai panašią idėją vykdo kita bendrakursių grupė. Kadangi norėjome kažko išsiskiriančio, o laikas mus spaudė, vieno skambučio metu paskubomis žeriant įvairias mintis išgryninome šią idėją. Taip ir gimė „a.k.l.a.s“.

Kokia yra pagrindinė šio projekto mintis?

Mūsų esminė idėja – padėti jauniems, nepastebimiems kūrėjams, menininkams atsiskleisti, jiems suteikti galimybę realizuoti savo mintis per kūrybos prizmę ir pateikti juos auditorijai, padėti būti pamatytiems ir atrastiems.

Kaip sumanėte, kad ši idėja turėtų startuoti internetinėje erdvėje ir taip virstų ne tik projektu, bet ir tam tikra internetine meno forma?

Na, gyvename tokiame laikotarpyje, kai VISKAS vyksta internetinėje erdvėje – tai viena labiausiai pasiekiamų ir visiems prieinamų vietų. Pradžia būtent ten buvo savotiškai vienintelė išeitis. Ir kadangi nusprendėme, jog mūsų auditorija yra tie patys kūrėjai, tad ir projektas turi atsispindėti kaip meno forma.

Projektą pasirinkote pristatyti Instagram‘e, tačiau kitose internetinėse svetainėse jo nebuvo galima rasti. Kodėl būtent Instagram platformoje? O gal aš klystu, gal Jus pamatyti galime ir kitur?

Tiesa, mūsų projektas startavo tik Instagram‘e, kadangi tai labai „šviežia“ erdvė ir mums, kaip sumanytojoms, tad nusprendėme visų pirma bandyti pradėti tik vienoje internetinėje platformoje. O Instagram yra vienas patogesnių socialinių tinklų meniniams projektams.

Taigi, siūlote rankų darbo vienetinius marškinėlius. Ar yra sunku sukurti patį produktą? Kaip atrodo visas jo procesas?

Sunkiausia turbūt pačiam kūrėjui, piešusiam ant jų, kadangi jam paliekame visą laisvę spręsti, ką nori vaizduoti, o mums tenka lengviausia dalis – suplanuoti biudžetą, nupirkti reikiamas priemones, jas perduoti kūrėjui ir sulaukti naujo kūrinio.

Paskutinis, bet vienas svarbiausių žingsnių išvydus patį darbą – komandiškai sukurti

piešinio skleidžiamą mintį, idėją, surengti fotosesiją ir paviešinti galutinį rezultatą.

Ar marškinėliuose vaizduojami motyvai atitinka tam tikrą temą, ar menininkams leidžiate pasireikšti šiame darbe patiems?

Kaip ir minėjome, leidžiame menininkui pačiam skleisti tai, ką jis nori. Tokia šio projekto mintis, jog mes esame tik „tiltas“, su kurio pagalba menininkas gali prabilti per savo kūrybą, kurią mes norime paviešinti, kartu suteikdami jam galimybę iš to ir uždirbti.

Ar šiuo metu savo planuose turite kitų naujų ar panašių projektų? O gal kažkada planuojate grįžti ir prie „a.k.l.a.s“ bei tęsti šį projektą?

Na, planų galbūt ir turime, tačiau dar per anksti kažką sakyti. O grįžimas prie „a.k.l.a.s“ – realus variantas, tačiau reiktų dar gerai apgalvoti viską. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, nei niekada.

Visgi ne visi išdrįsta žengti pirmus žingsnius įgyvendinant idėją. Ką pasakytumėte jaunam menininkui ar tiesiog žmogui, kuris turi idėją, tačiau abejoja, ar ją realizuoti ir ar iškelti į viešumą?

Suskaičiuok iki 10 ir pirmyn! Kūrybiškumas tikrai reikalauja drąsos. Tiesiog leisk sau negalvoti ir daryti. Tikiu, jog nenori, kad Tavo idėja ir liktų tik Tavo idėja. Kas būtų, jei Tomas Edisonas irgi būtų bijojęs ir nieko nesiėmęs? Tad nebūk aklas, nustok dvejoti ir pradėk veikti. Kas blogiausio gali nutikti?

KAUNIEČIŲ GRUPĖ „NOVUM SIGNUM“ PASAKOJA: „KONCERTŲ NEBUVIMAS – SUNKIAUSIA DALIS“ GRETA KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

54-61 pažintis 54-59 pažintis

nstrumentinės muzikos grupės „Novum Signum“ planai šiam Igrįžti pavasariui itin optimistiški – muzikantai tikisi kuo greičiau suį repeticijų studiją, planuoti būsimus koncertus bei ruošti

atnaujintą programą jų muzikos išsiilgusiems gerbėjams. Tačiau, kol to padaryti negali, neatmeta galimybės surengti ir nuotolinių koncertų. Tiesa, kaip sako grupės nariai – „atlikėjui yra sudėtinga be žiūrovo dalintis muzika“. Ir nors karantinas kiek pakoregavo grupės veiklą, muzikos jie neišsižada ir net planuoja išleisti savo pirmąjį albumą. Tad apie grupės veiklą, išskirtinį pavadinimą, jo reikšmę bei muzikinius planus kviečiame skaityti šiame pokalbyje su grupės nariais – Pauliumi, Roberta ir Ieva.

Papasakokite kaip ir kam kilo mintis suburti grupę?

Paulius: Grupės atsiradimo idėja kilo siekiant sukurti muzikinį projektą, kokiame dar nebuvau dalyvavęs. Norėjosi išbandyti kitą žanrą, nes iki tol grojau tik roko kolektyvuose. Viskas prasidėjo Kauno įgulos karininkų ramovėje, kur buvau įsirengęs studiją. Sudėtis nuo 2016 metų keitėsi keturis kartus, bet jau antrus metus ji stabili ir tikiuosi, kad ilgam.

Roberta: Visada turėjau norą šalia akademinio darbo, studijų (tuo metu) turėti galimybę groti ir kurti grupėje. Grįžusi į Kauną, baigus LMTA muzikos atlikimo magistrą, apsidžiaugiau, kad Paulius pakvietė groti ir pildyti vizijas muzikos grupėje.

Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

Paulius: Tai lotyniškas pavadinimas. Kodėl lotyniškas? Viskas, kas sutinkama gamtoje, turi taip pat lotyniškus pavadinimus. Tai lyg pirma rodyklė, kad mums aktuali tematika – realus, mus supantis pasaulis.

Roberta: Pamenu, kai tuo metu dar repetuodami Kauno įgulos karininkų ramovės patalpose ir specialiai pavadinimo kūrimo valandėlę susėdę ilgai diskutavome, ieškojome, tarėmės, rašėmės, vertėmės.

Ką jis reiškia?

Paulius: Kai kūrėme programą „IV stichijos“, ieškojau, kaip tai yra dažniausiai interpretuojama, ir supratau, kad mes gyvename pakankamai filosofinėje kultūroje. Šios stichijos yra kas tik nori, bet tik ne tai, kas yra realiai ir kaip iš tiesų mus veikia. „Novum signum“ vertimas yra „Naujas ženklas“. Mes esame pripratę gyventi tarp ženklų, jie mums labai palengvina gyvenimą. Ir tie įvairūs ženklai yra mums tokie įprasti, jog mes jų nepastebime ten, kur jie yra, bet sutrinkame, kai jų nebūna ten, kur turėtų būti. Taip pat labai dažnai ženklai yra susikuriami, kalbu apie, pavyzdžiui, prietarus. Tai ženklai, kurie realiai nieko nereiškia, bet kažkodėl atrodo labai svarbūs, bet tuo pat metu mes praeiname išverstą šiukšlių krūvą pakelėje ir to nepastebime, nes nėra ženklo, kad čia išverstos šiukšlės. „Naujas ženklas“ – kvietimas pamirš-

ti išgalvotą realybę ir rasti savo tikrąsias sąsajas su gamta, jos priežiūra. Pamatyti save kasdien apsuptą visų stichijų ir pamatyti tame kitokią prasmę. Juk, pavyzdžiui, kompiuterio procesorius yra taip pat žemės stichija ir ne kažkur, o ant tavo stalo.

Roberta: Naujas ženklas – labai plati sąvoka, liečianti tiek žmogaus gyvenimą, tiek gamtos stichijų simboliką per muzikos, gyvenimo ženklus bei simbolius ir jų atpažinimą.

Kaip įvardintumėte savo atliekamos muzikos stilių?

Paulius: Tai aišku, kad instrumentinė muzika, kurioje persipina įvairūs stiliai ar jų elementai. Kalbant apie mūsų muziką, reikėtų pasakyti, kad geriausiai ji atsiskleidžia koncerte. Nes nuo pat pradžių šis projektas planuotas kurti kartu su šviesų programa, skirta būtent šiai muzikai. Taip pat buvo sukurtos koncepcinės vizualizacijos kūriniams. Bet ateityje, ko gero, jų atsisakysime. Be abejonės, negaliu nepaminėti mūsų merginų artistiškumo, kurios savo sukurtomis mizanscenomis ar šokiu dar labiau „pagardina“ šou.

Roberta: Vienareikšmiškai apibūdinti sudėtinga, nes pradiniame grupės etape dominavo epinė simfoninė stilistika. Pasikeitus grupės nariams ir adaptuojant instrumentų galimybes šiuolaikiškai, pradėjome kurti originalias kompozicijas. Daug galimybių atvėrė smuikininkės Ievos atėjimas į grupę. Tai žmogus, kuris nebijo eksperimentuoti, nebijo ieškoti ir atrasti naujų savo instrumento galimybių. Pauliui pradėjus komponuoti ir kurti muziką, atradome, kad reikia nebijoti apjungti gyvus instrumentus su elektronikos galimybėmis ir efektais. Esame tik trys atlikėjai scenoje, o realiai skambame kaip pilnas orkestras (šypsosi – red. past.). Apjungiame įvairių stilistikų fragmentus į originalias kompozicijas, kurios padeda atskleisti ,,IV stichijų” programos charakteristiką. Ypatybė, kad koncerto metu tai yra muzikos ir šviesos efektų sintezė.

Ieva: Aš įvardinčiau tai kaip elektroninės ir gyvai atliekamos muzikos sintezę, kurioje gyvi instrumentai yra pagrindiniai veikėjai muzikoje, o elektronika visam tam sukuria erdvę, nuotaiką, spalvą, dar kitaip – papildo.

Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai?

Paulius: Iš visko, kas aplink, taip, kaip tai suprantu, bandau perteikti muzikoje. Instrumentinė muzika turi savo išskirtinumą: čia nėra suflerio, kada, kas ir kaip vyksta, klausytojas pats turi tame dalyvauti, nes reikia realiame laike sukurti sau erdves, vaizdinius, kurie ir bus tam tikros emocijos šaltinis. Todėl norisi tai pateikti kuo aiškiau.

Roberta: Grupės vardu vienareikšmiškai pasakyčiau, kad semiamės kiekvienas iš savo pasaulėžiūros ir patirties. Kurdami visi pateikiame savo idėjinę muzikinę medžiagą, papildome, adaptuojame, pakoreguojame. Žinoma, kūrybos įkvėpimas, ko gero, labiausiai ir aplanko pačios kūrybos metu, kai diskutuojame ir analizuojame baigtinę viziją. Kolegiškai prisidedame prie kūrinio detalių geriausiai išmanydami savo instrumentų specifiką.

Ieva: Iš savęs. Jei ateina į galvą melodija, stengiuosi jos nepamesti. Arba jei pirmiau pagaunu idėją, tada ieškau, kaip tai galėtų suskambėti muzikoje, kokiomis priemonėmis tai perteikti. Na, o jei pavyksta sudominti ir įtraukti į tai grupės narius – Robertą Daugėlaitę ir Paulių Petrauską, gimsta kūrinys. Tad visi trys esame kūrėjai, vienas kitą įtraukiantys į kurio nors muzikos verpetą.

O ką grupė „Novum Signum“ veikia šiuo metu, kol visi renginiai ir kiti pasirodymai yra draudžiami?

Paulius: Atostogos...

Roberta: Kantriai laukia geresnių laikų...

Ieva: Deja, grupės veiklą kiek pristabdė ši pandemija, todėl sunku kuo pasigirti.

Nuotolinis darbas mūsų veiklai ne itin tinka, riboja techninės galimybės. Saugome savo ir artimųjų sveikatą, laikomės karantino su viltimi, kad situacija pagerės ir galėsime vėl darbuotis.

Laiką skiriate tik repeticijoms ar ir naujiems įrašams?

Paulius: Na, karantino metu nei vieno, nei kito daryti nesigauna, tiesiog generuojasi mintys naujiems darbams, po karantino tikrai bus ką veikti.

Roberta: Kol negalime fiziškai susitikti, repetuoti ir tęsti įrašų, galime tik kaupti idėjas ir planuotis darbus po karantino.

Apskritai, kaip Jūsų, kaip muzikantų, gyvenimus pakoregavo COVID-19 pandemija?

Paulius: Visaip kaip pakoregavo. Koncertų nebuvimas – sunkiausia dalis.

Roberta: Labai pakoregavo. Nėra lengva, nes muzikanto forma be pastovių koncertų ir pasirodymų prastėja. Po karantino laukia sunkus darbas atstatant koncertinę for-

mą, susigrojimą su kolegomis.

Ieva: Man muzikanto profesija yra ne tik darbas, bet ir didžiulė dalis mano asmenybės, jos saviraiškos. Aš iš tų muzikantų, kuriems tai ir pašaukimas, o ne tik sausas darbas. Todėl sunku išgyventi šį laikotarpį be koncertų, repeticijų, muzikanto rutinos. Bet kai vyksta kova už gyvybes, naivu tikėtis, kad menas išgelbės pasaulį. Žinoma, yra ir teigiamų dalykų. Tai puikus laikas tobulinti savo įgūdžius, skaityti knygas, klausytis įrašų ar dar ką nors nuveikti, kam visada pritrūkdavo laiko. Galų gale tai laikas iš naujo pažinti save, įsiklausyti. Gyventi šia diena.

Galbūt atradote savyje naujų talentų?

Paulius: Nežinau, ką vadinti talentu... Bet naujų žinių, praktikos naujose srityse tikrai įgijau. Kadangi laiko buvo pakankamai, tobulinau fotografijos, darbo su vaizdu ir garsu žinias.

Roberta: Taip, pavyko talentingai pasimėgauti ramybe ir streso nebuvimu, kuris yra kasdienis palydovas muzikanto gyvenime. Taip pat dėl laisvesnio laiko buvo galima tobulinti skaitmeninio piešimo sferą.

Ieva: Ne. O ar pasvarstote apie koncertus vasarą, kiek Jūsų nuomone tai būtų realus scenarijus?

Paulius: Spėlioti mes galime, aišku, bet reikia tiesiog laukti. Tikėkimės, viskas greitu metu pakryps teigiama linkme.

Roberta: Norisi optimistiškai mąstyti. Tikiuosi, kad koncertai vienokia ar kitokia forma įvyks, nors ir minimalios apimties, nes per šiuos pandemijos metus galima apgalvoti atlikėjų, klausytojų saugumą, distancijas, galimybes saugiai lankytis koncerte. Žmonės sąmoningesni ir atsargesni. Esant tinkamoms erdvėms ir sąlygoms turėtų būti realu.

Ieva: Sunku nuspėti.

Koncertai per nuotolį Jums nepriimtini?

Paulius: Šio metodo mes nebandėme, nors būtų įdomu. Gal ateityje ir surengsime, jei ilgainiui neatsiras alternatyvų.

Roberta: Iš esmės atlikėjui yra sudėtinga be žiūrovo dalintis muzika. Tačiau esame atviri ir neatmetame šios galimybės.

Ieva: Priimtini, tik šiuo metu neįgyvendinami dėl finansinių išteklių ir karantino taisyklių.

Ar neplanuojate savo kūrybos populiarinti ir kitose muzikinėse platformose, kaip – „Spotify“, „Soundcloud“?

Paulius: Tai priklausys nuo to, kada pasirodys mūsų CD. Dabar ieškome galimybių šį projektą paversti realybe.

Roberta: Planuojame, stengiamės esant palankioms sąlygoms sėkmingai užbaigti albumą ir taip pat užsiimti sklaida portaluose.

Apskritai, ar nesunku pritraukti klausytojų, juk daugiausiai dėmesio Lietuvoje sulaukia pop muzika?

Paulius: Manau, reikėtų klausimą formuluoti kitaip – kiek galime investuoti į reklamą ir ar žinome, kaip geriausiai tai daryti? Taip, šioje srityje mums kyla daug keblumų. O klausytojų ratas visada bus, didesnis ar mažesnis.

Roberta: Svarbiausia turėti tikrų gerbėjų ratą, kurie vieni kitiems rekomenduoja ir plečia klausytojų ratą. Kol kas pandemija labai sustabdė šį procesą. Tačiau, manau, mums viskas dar tik prieš akis.

Ieva: Pop muzika gyvuoja ir gyvuos, bet tai neturėtų būti kliūtis pritraukti klausytojus, kurie ieško naujovių ir kažko netradicinio. Aš pasisakyčiau už kokybę, ne kiekybę. Tikiu, kad yra žmonių, kurie renkasi patys, o ne pasiduoda masei. Tokie žmonės yra ir bus mūsų klausytojai.

Kokie Jūsų grupės planai šiam pavasariui / vasarai?

Paulius: Kuo greičiau grįžti prie darbų studijoje ir tada pakviesti visus į mūsų koncertus. Programoje numatomi patobulinimai ir papildymai, todėl patiems smalsu, kaip viskas vyks ir atrodys scenoje. O kol kas pas mus štilis, bet galite mus rasti „Facebook” ir „Youtube“. Kai baigsis ribojimai, padažnės grupės pulsas ir socialiniuose tinkluose.

Roberta: Sutinku su Pauliumi. Norisi kuo greičiau sugrįžti prie darbų studijoje ir išpildyti išsikeltus programoje tikslus. O tolimesnis žingsnis jau savaime pajudės su sklaida.

PAVASARIS – STILIAUS NUBUDIMO METAS JUSTINA BOGUŽAITĖ

62-65 aktualijos

Kiekvieną dieną sukame galvas, kuo apsirengti, kokius aksesuarus pasirinkti, kaip suderinti drabužius tarpusavyje, kad jaustumėmės patogiai. Drabužiai yra puikus savęs išreiškimo būdas, juk renkamės tokius drabužius, kurie mums patinka – pagal spalvas, medžiagas, stilių ir pagal tai, kurie labiausiai tinka ir atitinka asmenybę.

Kiekvienas esame savo unikalaus stiliaus autoriai.

Atėjus pavasariui, garderobą pakeičiame lengvesniais apdarais ir slepiame spintos gūdumoje storuosius megztinius, apatinius drabužius. Pavasaris, kaip metų laikas, yra siejamas su atsinaujinimu, kai po žiemos bunda gamta, skleidžiasi pirmieji pumpurai, vis dažniau girdėti paukštelių čiulbesys. Argi ne puikus metas išsivalyti spintą, atsikratyti nebenešiojamų drabužių ir atsinaujinti? Toks geras jausmas atsisakyti, atiduoti tau nebereikalingus daiktus kitiems, kurie gali suteikti daiktams antrą gyvenimą. Na, o jei sunku tai padaryti ir dvejojate, ar nešiosite tuos marškinius ar sijoną – pabandykite sukurti įvaizdį su jais, gal vis dėlto „prilips“ ir nuspręsite jų nebelaikyti spintoje neliečiamų. Jei kyla klausimas, kam galėtumėte juos atiduoti, yra nemažai pasirinkimų: šeimos nariai (gal seseriai ar mamai patiks jūsų nebenešiojama palaidinė? O gal tetai?), labdara, pardavimas per „Vinted“ platformą, specialūs drabužių ir tekstilės surinkimo konteineriai (didesniuose Lietuvos miestuose), taip pat, jei mėgstate apsipirkti „H&M“ prekės ženklo parduotuvėje, jie vykdo drabužių surinkimo akciją – už krepšelį atneštų drabužių gausite nuolaidą apsipirkimui.

Mados industrija yra viena labiausiai aplinką teršiančių industrijų pasaulyje – antra po naftos. Greitoji mada smarkiai prisideda prie gamtos žalojimo. Kad pasekmės nebūtų dar skaudesnės, mados įmonės imasi rūšiavimo, perdirbimo ir kitų tausojančių priemonių. Turbūt pastebite, kad didieji mados prekių ženklai vis labiau į naujas kolekcijas įtraukia drabužius, pagamintus iš tvarių, perdirbtų medžiagų. Tai labai sveikintinas dalykas ir skatinantis sąmoningą vartojimą. Vis daugiau kuriasi tvarios mados prekinių ženklų, taip pat ir Lietuvoje, vienas tokių „Upcycled by LT“. Jo įkūrėja, lėtosios mados dizainerė Vida Strasevičiūtė, savo interviu naujienų portalui „15min“ yra minėjusi, kad „drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas“. Mūsų karta yra vartotojiška karta, gyvename apsupti reklamomis, paslaugomis, esame skatinami pirkti, prekių ženklai vykdo išpardavimus, akcijas, taip paskatindami pirkimus. Atlikta daug tyrimų ir yra paliudijančių faktų, kad daugybė žmonių nenešiojamų drabužių atsiduria sąvartyne. Tik mūsų pačių požiūris ir atsakingumas nulems tai, ar ateityje tas drabužių šiukšlynas bus sumažintas.

Savaime suprantama, kad artėjant vasarai, šylant orams ir laisvėjant karantinui, norisi pasipuošti einant į miestą. O kas madinga šį pavasarį? Mados žurnalas „Harper‘s Bazaar“ skelbia, kad chaki spalva, sportiniai drabužiai, oversize marškiniai, diržai per liemenį ir įvairiaspalviai ryškūs paltai šio pavasario sezoną yra ant bangos. Neskubėkite pirkti, nes galbūt savo spintoje jau turite madingų apdarų. Gražaus pavasario, spindėkit!