Studis • Pavasaris 2022 by Studis

2022 pavasaris

Tegul šis pavasaris atneša taiką!

Redaktorės žodis Labas! Tikriausiai kaip ir Tu, labai džiaugiuosi dėl sugrįžusios ir labai pasiilgtos pavasario saulutės, ilgesnių, šviesių vakarų ir atgimstančios gamtos grožio. Su gamtos ir gyvybės pabudimu pas mus „beldžiasi“ ir naujasis „Studžio“ pavasario numeris, kuris šį sezoną paruošė daug naujų ir įdomių dalykų. Atsivertęs šį numerį atrasi gražiausias pavasarines nuotaikas VDU Botanikos sode. Jeigu netyčia žiemos metu pritrūkai motyvacijos, pavasario numeris tau siūlo įkvepiančius interviu su muzikos grupe „Mėnulio Fazė“, iliustratore Evelina Jasinskaite, filmų garsintoju Jovydu Zabiela ir

Evelina Baciuškaitė Vyr. redaktorė

jaunuoju komiku Mantu Grimaliu. Taip pat „Studis“ tave kviečia sužinoti, kodėl taip svarbu XXI amžiuje mokytis užsienio kalbų ir kaip tinkamai parengti savo CV. O tarp gausybės įdomybių galėsi atrasti ir visą aktualiausią „Kaunas 2022” renginių ir veiklų informaciją. Gero skaitymo! Linkėjimai, „Studžio“ komanda!

Turinys Mėnulio fazė

Užsienio kalbų svarba Evelina Jasinskaitė Botanikos sodas Jovydas Zabiela

Mantas Grimalis Susikurk CV

4 12 18 24 30 36 40

Naura Daukšienė

Poezijos kampelis

54 62

Vilties žiburys

Knygų rekomendacijos 70 Kaunas - Europos kul74 tūros sostinė 2022 Socialiniai akademiniai 82 reikalai

Bendradarbiai

Laura Petrulytė

Vyr. redaktorė Evelina Baciuškaitė

Dizainas Audronė Baležentytė Raminta Kaunietytė Tesa Tomkevičiūtė Veronika Matiušovaitė Laura Petrulytė Evelina Baciuškaitė

Vyr. kalbos redaktorė Ugnė Baliutavičiūtė Autoriai Greta Kondrataitė-Paleckienė Justina Bogužaitė Viktorija Rekstytė Domantas Kraptavičius Ugnė Baliutavičiūtė Vilius Kazlauskas Emilija Kalvynaitė Simona Nedzinskaitė Evelina Baciuškaitė Martynas Ramoška Kalbos redaktorės Ugnė Baliutavičiūtė Diana Zeringytė

Viršelis Viktorijos Zaveckaitės nuotrauka Išleido Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė S.Daukanto g.27-201 Kaunas Sekite internete: studis.lt issuu.com/studis facebook.com/studis instagram.com/studis.vdu

4-11 #pažintis

Grupės „Mėnulio Fazė“ lyderis V. Chockevičius – nebijokite bandyti Greta Kondrataitė-Paleckienė Nuotraukos: Renalda Kriščiūnaitė

rupės „Mėnulio Fazė“ lyderis Vladas Chockevičius dar visai neseniai savo jėgas išbandė Nacionalinėje Eurovizijos atrankoje, nors pereiti į kitą etapą jam šiemet nepavyko, jis nenusimina ir sako – svarbiausia bandyti ir nebijoti. Tad apie muzikinius projektus ir jų bandymus, kūrybinį kelią, gyvenimą kaime bei idėjinį ūkį „KasMes“ šiandien atvirai dalinasi – V. Chockevičius.

Kaip kilo idėja suburti grupę? Negalėjome negroti. Nuo to viskas ir prasidėjo, kad norėjosi muzikuoti, vystyti muzikines idėjas, koncertuoti. Pačioje pradžioje pakalbinau savo brolį, dar kelis bendraminčius. Jau pirmąsias dainas buvau parašęs, tad tereikėjo pradėti groti.

Galbūt trumpai galėtumėte pristatyti grupės narius? „Mėnulio fazė“ yra gana netradicinė grupė. Pagrindinis idėjininkas, dainų autorius esu aš – Vladas Chockevičius. Koncertuojant prie manęs prisijungia būrys muzikantų, tarp kurių mano brolis Paulius Chockevičius ir bosistas Vaidas Plytnikas. Užkulisiuose, prie dainų rašymo, vaizdo klipų ir įvairiausių idėjų kūrimo labai daug prisdeda ir mano žmona Laima Džiugytė-Chockevičienė, kuri scenoje nors ir negroja kartu, tačiau ją galima taip pat drąsiai vadinti grupės nare.

Beje, kiek laiko jau gyvuoja Jūsų grupė? Pirmoji daina „Mėnulio Fazės“ pagrindu buvo išleista 2019 metų sausį. Tačiau, tuo metu visas projektas vadinosi tiesiog „Vladas Chockevičius ir grupė“. Nuo to laiko viskas vystėsi ir išaugo į tai, kas yra dabar.

O kas sugalvojo grupės pavadinimą ir ką jis reiškia? Po maždaug metų pajutau, kad yra reikalingas šiam projektui pavadinimas, kuris įprasmintų ir apvilktų visą muziką po kažkokia simbolika. Taip ir pradėjome galvoti galimus variantus. Sugalvojome kartu su Laima. Mane labai domina dangaus kūnai, tad „Mėnulis“ buvo pirmoji mintis. Bet mėnuliui trūko dar kažko, tad labai greitai prilipo žodelis „fazė“. Na, ir pati simbolika, šis projektas gali būti tai jaunatis, kada esu vienas scenoje, gali būti ir pilnatis, kada groja kartu visa pilna grupė.

Ar anksčiau esate groję kitose grupėse? Su Pauliumi jau nuo pat mažumės grojame įvairiose mūsų pačių suburtose grupėse. Pavadinimai keitėsi, žanrai kito, bet mes dviese kaip grojom taip tebegrojam ir „Mėnulio Fazėje“ kartu. Pradėjome grupėje „Vital Mission“, vėliau buvo „Windhale“, „Ladon“.

Muzika Jus visus tikriausiai lydi nuo vaikystės? Tikrai taip. Mano visa šeimyna yra muzikali. Pirmąją grupę subūrėm dar, turbūt, būnant 12 metų. Lankiau muzikos mokyklą, o vėliau, aišku, sekė ir platesnės studijos muzikos kompozicijos ir technologijų srityse, vokalo ir instrumentų pamokos.

O kokiais dar instrumentais mokate groti? Aš esu multi-instrumentalistas. Man visi instrumentai įdomūs, tad pasiėmęs naują instrumentą galiu greitai pradėt su juo kažką kurti. Tai toli gražu nebus virtuoziška, bet pagrosiu. Mano mėgstamiausias yra vokalas ir gitara. Groju pianinu, bosine gitara, šiek tiek supratimo turiu ir apie būgnus.

Tiesa, visai neseniai savo jėgas išbandėte ir Nacionalinėje Eurovizijos atrankų scenoje, kokios patirties ten įgijote? Eurovizijos atrankos buvo labai nuostabi patirtis. Puiki galimybė užmegzti naujas pažintis. O ir pati patirtis televizijos scenoje dainuojant priešais kameras yra visai kitokia, nei dainuoti gyvai auditorijai. Į kitą etapą nepraėjau, tačiau viduje jaučiau pergalę bet kuriuo atveju, nes bandžiau. Svarbiausia bandyti.

„Muzika yra menas, tad leidžiu jam lietis laisvai.“

Galbūt kitais metais ir vėl dalyvausite atrankose? Kol kas sunku pasakyti. Ką gali žinoti. Dar visi metai prieš akis, šiuo metu jau kuriasi naujos dainos lietuvių kalba.

Ar visas grupės atliekamas dainas kuriate patys? Visos „Mėnulio Fazės“ dainos yra parašytos mano paties. Labai daug prie žodžių prisideda ir Laima. Koncertuose grojant savo idėjas prideda ir kiti grupės nariai. Aišku, kad koncertinėje programoje esame įtraukę ir kitų žinomų atlikėjų dainų/ koverių.

Ir iš kur Jūs semiatės įkvėpimo? Iš kasdienybės ir gyvenimo. Iš kasdienių įvykių, jausmų, patirčių. Kartais atrodo iš visai paprastų dalykų galima parašyti labai gražius, gilius ir prasmingus kūrinius. Seniau laukdavau įkvėpimo. Dabar jau nebelaukiu, stengiuosi kurti kuo dažniau, nebūtinai kūrinius išleidžiant į pasaulį. Man kūryba labai patinka, sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be jos.

Jeigu reiktų apibrėžti Jūsų kuriamos muzikos stilių, tai būtų? Seniau labai orientuodavaus ir prisirišdavau prie konkretaus muzikinio stiliaus. Dabar tai jau seniai praeityje. Kuriant dainą ji natūraliai padiktuoja žanrą. Man tuo ir patinka visas šis „Mėnulio Fazės“ projektas, kad nebėra stilistinių ribų. Muzika svyruoja nuo roko elementų iki įsimintinų pop melodijų. Eksperimentuoju ir su šokių bei hiphop muzikos elementais. Muzika yra menas, tad leidžiu jam lietis laisvai.

O kur dažniausiai Jus koncertuojant gali išvysti gerbėjai? Didžioji dalis koncertų būna privatūs renginiai, tačiau, kas be ko, stengiamės apsvarstyti visus pasiūlymus, norime koncertuoti Lietuvoje kuo plačiau, tiek miestuose, tiek mažesniuose miesteliuose.

Galbūt artimiausiu metu planuojate išleisti naują albumą? Kol kas savo kūrybą leidžiame singlų pavidalais, išleidžiant YouTube, Spotify ir kitose platformose. Jau yra išleisti du albumai, solinis „Kylam su Saule“ bei „Mėnulio Fazės“ pavadinimu debiutuojantis albumas „Septyni Spinduliai“. Jaučiu, kad jau bręsta ir trečiasis, tai atėjus laikui, kodėl gi ne.

Kokie yra tolimesni grupės planai? Šiuo metu studijoje gimsta naujos dainos, planuose yra jas išleisti per šį pavasarį. O vasara kaip visada – koncertų metas. Sulaukus rudens žiūrėsime toliau. Galbūt tai bus puikus laikas naujo albumo pradžiai.

O kokie „Mėnulio fazės“ nariai yra kasdienybėje? Mes esame labai paprasti ir nuoširdūs žmogeliai. Be muzikos užsiimame ir kitomis veiklomis. Aš pats ūkininkauju, su Laima ekologiškai auginame ožkas. Sėjame ir auginame grūdus, iš kurių malame miltus. Be ūkininkavimo, aš prodiusuoju ir kuriu muziką ne tik sau, bet ir kitiems atlikėjams, tad daug laiko praleidžiu savo studijoje. Būgnininkas Paulius yra bitininkas, įkūręs savo įmonę „Urban Bee“ su kuria stato avilius ant miestų pastatų stogų, užsiima miesto bitininkyste. Bosistas Vaidas taip pat labai talentingas, kuria tatuiruotes savo studijoje ir yra patyręs tatuiruočių meistras.

Kaip mėgstate leisti laisvalaikį? Mano visas gyvenimas kaip vienas didelis laisvalaikis arba vienas didelis darbas, kadangi veiklos, kuriomis užsiimu yra savarankiškos ir labai mielos širdžiai. Čia turbūt didžiausia problema, kad būna sunku atskirti kada prasideda darbas, o kada laisvalaikis. Mano hobiai yra mano darbai. Tad, jei aš nedainuoju scenoje, nekuriu studijoje, arba nedirbu traktoriuje, tada laiką skiriu savo šeimai, mylimajai, vaikams.

Ar muzika yra Jūsų vienintelis pragyvenimo šaltinis? Kaip ir anksčiau minėjau, muzika yra 50%, kitas 50% yra ekologinis idėjinis šeimos ūkis „KasMes“. Auginame spelta, rugių, einkorn grūdus, iš kurių patys savo malūne akmens girnomis malame miltus ir paštomatais siunčiame po visą Lietuvą. Neapsakomas jausmas dalyvauti šiame lėto maisto atsiradimo procese, ypač kai sugrįžta teigiamas atgalinis ryšys iš pirkėjų.

Ir ko palinkėtumėte apie muzikanto profesiją svajojantiems studentams? Nebijokite bandyti. Nebijokite bandydami daryti klaidas. Tai yra neišvengiama. Kuo daugiau bandysite, kuo daugiau klaidų padarysite, tuo daugiau patirties įgausite. Patirtis yra svarbiausia, tiek bloga, tiek gera. Jeigu rašote dainas, rašykite kuo daugiau. Visada pradžioje atsukus seną vandens kranelį nubėga nešvarus vanduo, kol pradeda tekėti skaidrus ir skanus. Taip ir kūryboje. Tikriausiai ir visose kitose srityse. Galų gale, kai darai tai ką labai myli, visada galų gale ateina ir sėkmė.

12-17 #aktualijos

UKI direktorė T. Ringailienė: šiandieniniame pasaulyje kalbos yra didelė vertybė Domantas Kraptavičius

Laikui bėgant, žmonių noras ir poreikis mokytis užsienio kalbų vis augo ir didėjo. Dauguma mūsų jau mokykloje pradėjome mokytis vienos ar daugiau užsienio kalbų. Galimybė pažinti ir mokytis kitos kalbos leidžia plėsti pasaulio pažinimą, skirtingų kultūrų suvokimą ir bendrą išsilavinimą. Vytauto Didžiojo universitetas savo studentams leidžia rinktis studijuoti kalbas iš itin plataus jų pasirinkimo spektro. Kalbiname VDU Užsienio kalbų instituto, kuris šiemet švenčia 20-ies metų jubiliejų, direktorę Teresę Ringailienę, kuri papasakos apie užsienio kalbų pasirinkimo tendencijas universitete ir jų mokėjimo prasmę.

Vytauto Didžiojo universitetas savo studentams siūlo platų užsienio kalbų pasirinkimo mokytis spektrą. Kada mokomų kalbų sąrašas taip išsiplėtė ir kiek iš viso kalbų universitete yra dėstoma? Nuo pat Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 1989 metais užsienio kalbų dėstymui skirta itin daug dėmesio. Labai džiugu, kad kalbų mokymasis, daugiakalbystė svarbiausiuose universiteto dokumentuose minimi iki šiol. Pavyzdžiui, vienas iš universiteto 2021–2027 m. strateginių uždavinių – puoselėti daugiakalbystės tradiciją. Užsienio kalbų institutas, kuris moko tiek anglų, tiek kitas kalbas, įkurtas prieš 20 metų, tad ir kalbų pasiūla plėtėsi pamažu, bėgant laikui. Iš viso yra dėstyta 30 skirtingų kalbų, kiekvieną semestrą pasiūloma 20–24 kalbos. Kaip yra tekę girdėti iš partnerių užsienyje, galimybė mokytis kalbų, kurioms gali būti skiriami 24 ECTS kreditai – tai didžiulė dovana studentams. Ne visi Europos universitetai gali pasigirti tokiomis galimybėmis.

Kokios kalbos universitete yra populiariausios ir sulaukia daugiausiai studentų susidomėjimo? Anglų kalba visiems universiteto studentams yra privaloma, tačiau mokantis C1–C1/2 lygį galima rinktis labiau specializuotą kursą ir mokytis, pavyzdžiui, anglų kalbos, skirtos verslui, teisei, menui, technologijoms, žemės ūkiui ir pan. Tai irgi įneša įvairovės, nes galima pasirinkti nebūtinai studijuojamą sritį, o tai, kas įdomu ar atrodo naudinga. Be privalomos anglų kalbos nuo pat instituto įkūrimo pradžios populiariausia yra išlikusi ispanų kalba. Mus, lietuvius, turbūt žavi pietų šalių energija, saulė... Todėl taip pat labai populiarios kalbos – italų, prancūzų. Žinoma, populiarumo sulaukia ir vokiečių kalba, o pastaraisiais semestrais populiari ir rusų kalba.

Ar ne taip plačiai vartojamos kalbos, kaip latvių, kartvelų, švedų, lietuvių gestų kalbos ir kitos, taip pat susilaukia studentų dėmesio? Dėmesio tikrai sulaukia! Galime pasidžiaugti, kad lietuvių gestų kalba taip pat populiari: šį semestrą pirmąjį lygį mokosi 20 studentų, o antrąjį – 10. Užsienio kalbų institutas yra viena iš nedaugelio institucijų Lietuvoje, kurioje mokoma šios kalbos. Taip galime susipažinti su kurčiųjų pasauliu, jį labiau suprasti ir su derama pagarba įvertinti žmones, kurie, nepaisydami šios negalios, mokosi, dirba ir siekia savo tikslų. Kalbant apie kitas kalbas, pasirinkimai keičiasi: kažkada Skandinavijos kalbos (pvz. norvegų) buvo labai populiarios, dabar jas renkasi ne tiek daug studentų, o švedų kalbos šį semestrą, deja, neturime. Žinoma, kai ku-

rios grupės nėra didelės, pavyzdžiui, latvių kalbą šį semestrą mokosi 6 studentai, lenkų – 7, šiuolaikinę hebrajų – 6. Neabejoju, kad šių kalbų mokymasis praturtina mus ir atveria daug naujų dalykų apie kultūrą, istoriją, pasaulėžiūrą, o taip pat ir daro mus išskirtinesniais. Ne kartą teko susidurti su situacija, kai į darbo vietą ieškoma žmogaus, kalbančio viena ar kita kalba, ir tai yra pagrindinis atrankos kriterijus. Net jeigu grupė ir nesusidaro (pvz. kartvelų kalba šį semestrą), stengiamės su kalba, kultūra supažindinti kitais būdais. Rudens semestro metu UKI organizavo renginių ciklą „Kalbos degustacija“, kur buvo galima susipažinti su įvairiomis kalbomis (kartvelų, hindi, arabų, albanų, danų, hebrajų, ukrainiečių...), sužinoti įdomių faktų apie jas, išmokti pagrindinių frazių. Šiuos renginius tęsiame ir šio semestro metu, informaciją galima rasti UKI puslapyje internete bei Facebooko paskyroje.

Kaip manote, kodėl studentai dažnai renkasi mokytis ne tokias populiarias kalbas? Labai sunku pasakyti – kiekvieno besimokančiojo motyvai turbūt individualūs. Galbūt kažkas turi draugų ar giminaičių vienoje ar kitoje šalyje, domisi kultūra, muzika (pavyzdžiui, korėjietiška popmuzika), kinu (turkiški filmai), galbūt keliavo toje šalyje ir susižavėjo kalbos skambesiu. Nelsonas Mandela yra pasakęs: „Kalbėdamas su žmogumi ta kalba, kurią jis supranta, tu kalbi su jo galva. Jei kalbi su žmogumi jo gimtąja kalba, tu kalbi su jo širdimi.“ Kalbos irgi „prakalba“ į mūsų širdis, ir kartais net sunku tiksliai pasakyti, kodėl viena ar kita kalba yra įdomi, skambi, artima.

Kodėl šiais laikais apskritai yra svarbu ir naudinga mokėti, ar bent suprasti, vieną ar daugiau užsienio kalbų? Šiandieniniame pasaulyje kalbos yra didelė vertybė. Juk keliaujame, studijuojame, bendraujame, neretai norėtume dirbti kokioje tarptautinėje kompanijoje. Kad pasiektume kažkurį iš šių tikslų, mums reikalingos kalbos. Žinoma, anglų kalba vis dar labai populiari daugelyje sričių, tačiau man labai patinka frazė, kad kalbos mums atveria naujus horizontus. O tas horizontas kiekvienam gali būti skirtingas – kam pranašumas darbo rinkoje, kam studijos užsienyje, kam kultūros, literatūros, muzikos ar kitų sričių lobiai. Be visų pragmatinių priežasčių, manau, labai svarbu tai, kad kalbos praplečia mūsų akiratį, leidžia į tuos pačius, kasdienius dalykus pažvelgti kitaip, tarsi naujai – nauju žodžiu, gramatine konstrukcija ar kategorija. Argi nuo to mūsų gal įprasta ir pilkoka diena nepasidaro įdomesnė ir spalvingesnė?

18-23 #pažintis

Mergina, kuri piešia megztinius Greta Kondrataitė-Paleckienė

Iliustratorė Evelina Jasinskaitė save pristato kaip merginą, kuri piešia megztinius. Tačiau, tai nėra paprastos megztinių iliustracijos, kiekvienas jų pasakoja savitą istoriją, o jos talentu socialiniuose tinkluose žavisi net keli tūkstančiai sekėjų. Tad kaip pašnekovei kilo mintis piešti megztinius, kas ją įkvepia kūrybai ir kaip ji sugalvojo savo socialiniuose tinkluose dalintis temomis, kurios daugeliui yra tabu – atvirai dalijasi vizualinės reklamos gamybą studijuojanti E. Jasinskaitė. Evelina, papasakokite kaip susidomėjote piešimu? Piešimu susidomėjau 2012 metais, tuo metu bendravau su vienu vaikinu, kuris piešė portretus ir norėjau pabandyti ir aš kažką nupiešti. Tai buvo perpiešimas nuotraukų ar animacinių filmukų, tuo metu tokių tutorialų nebuvo, tai teko rinktis tokį mokymosi būdą.

Tikriausiai daugeliui žmonių, kurie stebi Jūsų darbus, visgi kyla klausimas – kodėl būtent megztiniai? Praeitų metų pavasarį man buvo kūrybinis blokas ir norėdama sumažinti nemalonius pojūčius pradėjau galvoti, kas galėtų asocijuotis su manimi, su mano charakteriu ir galėtų man padėti perduoti savo mintis bei idėjas paprasčiau.

O ką piešdavote anksčiau? Nepasakyčiau, kad dabar piešiu vien tik megztinius, bet, aišku, seniau mano darbuose dominavo portretai perpiešti iš nuotraukų, tapyba. Prieš 3 metus išbandžiau skaitmeninį piešimą, jis man patiko ir šiuo metu daugiausiai piešiu skaitmenines iliustracijas.

Atrasti savitą stilių Jums užtruko?

Mano stilius pastoviai keičiasi, nes aš mėgstu eksperimentuoti, viename kūrinyje bus daugiau realizmo, kitame – mažiau. Neseniai vėl sugrįžo noras tapyti ant drobių, šiuo metu noriu išbandyti tapybą aliejiniais dažais arba kitas technikas. Nenoriu savęs riboti, nes seniau buvau suvaržyta ir tai man trukdė kurti, buvau įspaudusi save į rėmus, o dabar jaučiuosi laisvesnė ir mažiau bijau parodyti savo kūrybą kitiems.

Evelina, o iš kur semiatės įkvėpimo? Iš gyvenimo, jausmų, emocijų, žmonių, išgyvenimų, stengiuosi savęs neriboti fantazija. Būna, piešiu ir savo sapnus.

Ar meno kūrimas Jums pačiai yra malonus procesas, nesietinas su kūrybinėmis kančiomis? Kaip jau ir minėjau esu susidūrusi su kūrybiniu bloku. Tai manau, kad tokie dalykai vyksta ir jų nereikia išsigąsti. Stengiuos jeigu man skaudu tai perteikti piešinyje arba jeigu nesinori piešti tai leidžiu sau pailsėti. Nėra būtina daryti tai, kas suteikia skausmą, bet ir nėra būtina laikyti jį savyje, galima išreikšti tą skausmą per kūrybą. Man piešimas šiuo metu nesuteikia kančių, nes šioje srityje jaučiuosi kaip „žuvis vandenyje“.

Save laikote savamoksle ar profesionale menininke? Nesu baigusi kažkokios menininkų mokyklos, esu savamokslė, bet laikau save pažengusia iliustratore. Taip pat manau, jog visada yra kur tobulėti, kad ir koks profesionalas būtum. Ir siekiu tobulėti ne tik iliustravimo srityje, bet ir kūrybinėse srityse.

Kokias studijas esate baigusi, o gal dar mokotės? Esu baigusi virėjos specialybę, tačiau piešimas man visada buvo svarbesnis, o neseniai baigiau vizualinės reklamos gamybos studijas ir siekiu tobulėti šioje srityje. Be to, kad piešiate įspūdingas ir išskirtines iliustracijas, Jūs taip pat itin aktyviai reiškiatės ir socialiniuose tinkluose.

Kas paskatino viešai prabilti apie emocijas, smurtą, homofobiją, moters kūno plaukus ir panašiai? Socialiniuose tinkluose kalbu įvairiomis man ir kitiems aktualiomis temomis. Stengiuosi nebijoti išsakyti savo nuomonės, šneku ir apie teigiamus, ir neigiamus dalykus, emocijas ir pojūčius. Nuo vaikystės sulaukiu labai daug keistų pasisakymų iš kitų žmonių dėl savo išvaizdos, savo nuomonės, kūrybos ir t.t. Todėl tiesiog vieną dieną sugalvojau, kad reikia papasakoti, kas vyksta mano gyvenime, ir nuo tada bandau paskatinti kitus ir save būti drąsesniais.

Kokių reakcijų paprastai sulaukia tokie Jūsų įrašai? Įvairių, tiek gerų, tiek blogų. Žmonių yra daug ir nuomonių yra daug, todėl nemažai būna ir blogų pasisakymų.

Kaip manote ar mūsų visuomenėje tokios temos vis dar yra tabu? Manau, jog taip, nes jos sukelia tiek daug reakcijų. Daliai žmonių vis dar nemalonu išgirsti apie kūno plaukus, gėjus, vegetarus, depresiją ir kitas temas, kurių jie nenori paliesti. Tarsi šie dalykai neegzistuotų, jeigu apie juos nebūtų šnekama.

O kokį vaidmenį feminizmas ir LGBTQ+ užima jūsų kūryboje? Tokį, kad būtų galima kurti nesilaikant sugalvotų kažkieno taisyklių, piešti tai, kas patinka, ir būti laisvai. Manau, jog laisvė suteikia man norą kurti.

Tai tikriausiai būtų galima teigti, kad Jūsų kūryba keičia nusistovėjusią stigmą ir menas neturi būti ribojamas bei varžomas pagal kažkieno įsitikinimus? Manau, kad nėra kažkokios biblijos kaip turėtų atrodyti menas. Man menas yra dalelė manęs, mano jausmų, idėjų, minčių, o ne kažkieno sugalvotų taisyklių. Anatomija yra gerai, bet ne tada, kai suteikia kančią ir atbaido nuo piešimo arba įveda į kūrybinį bloką.

Ko palinkėtumėte kuriantiems, bet vis dar savo kūryba nedrįstantiems pasidalinti su pasauliu, jauniesiems menininkams? Baimė nebūtinai dings, kai pasidalinsite savo menu, tačiau kurdami ir dalindamiesi jūs sulauksite palaikymo, konstruktyvios kritikos ir taip jūs ir jūsų menas tobulės.

24-29 #pažintis

VDU Botanikos sodas – žaliausia universiteto erdvė! Vilius Kazlauskas

Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas įkurtas 1923 metais. Nuo to laiko šiame sode sukaupta daugiau nei 14 tūkst. augalų rūšių. Kauno pakraštyje įsikūrusiame sode lankytojai yra laukiami visus metus. Botanikos sode vyksta ekskursijos, edukacijos ir renginiai, kurių metu galima iš arčiau susipažinti su augalų pasauliu. Daugiau apie VDU Botanikos sodą pokalbyje su sodo direktoriumi Nerijumi Jurkoniu.

Kaip pristatytumėte Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodą? VDU Botanikos sodas yra akademinis padalinys, tarnaujantis kaip bazė įvairiausioms gamtos mokslų studentų praktinėms veikloms. Be to, nuo pat botanikos sodo įkūrimo yra vykdomi moksliniai tyrimai. Botanikos sodo misija yra kaupti ir palaikyti augalų kolekcijas, o tai – nėra taip paprasta. Siekiame plėsti mokslinę, tiriamąją ir švietėjišką veiklą. Organizuojame renginius, mokymus ir seminarus apie augalus, jų priežiūrą, įvairovę ir veisles. Dar viena svarbi botanikos sodo veikla yra augalų aklimatizacija, jų prisitaikymas augti Lietuvos sąlygomis. Mainomės sėklomis su kitais botanikos sodais iš viso pasaulio ir žiūrime, kaip augalams seksis prisitaikyti prie mūsų sąlygų. Dar viena veikla – naujų veislių išvedimas, nuo dekoratyviųjų iki naudingųjų augalų. Mūsų sode jau yra išveistos ir patvirtintos apynių, šilauogių, spanguolių, putinų ir kitų augalų veislės. Edukacija taip pat yra labai svarbi botanikos sodo veikla, o švietėjiška veikla yra skiriama visoms amžiaus grupėms.

Kuo VDU Botanikos sodas yra ypatingas? Kiekvieno botanikos sodo unikalumą lemia įvairūs dalykai, vienas jų – vietovė, pasižyminti tam tikromis klimatinėmis ir dirvožemio sąlygomis. Pavyzdžiui, mes esame įsikūrę buvusioje Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje. Jei palygintume su kitais Lietuvos botanikos sodais – o jų iš viso turime keturis – visų jų sąlygos skiriasi. Pavyzdžiui, Vilniuje labiau apšąla augalai, žemesnė temperatūra, o Klaipėdoje vyrauja švelnesnis jūrinis klimatas. Mūsų botanikos sodas yra gan senas, įkurtas vos metais vėliau už Vytauto Didžiojo universitetą. Kitais metais švęsime šimtmetį, bus gausybė renginių. Prie išskirtinių savybių galime paminėti ir itin gausias kai kurių augalų kolekcijas: pavyzdžiui, turime didžiausią Baltijos šalių regione rožyną bei oranžeriją, turtingiausias tulpių, bijūnų ir jurginų kolekcijas Lietuvoje.

Iš tokios gausybės augalų, ką rekomenduotumėte kiekvienam lankytojui pamatyti? Botanikams kiekvienas augalas yra įdomus ir apie jį galima pripasakoti ilgiausių istorijų. Botanikos sodas kiekvienu metų laiku yra skirtingas, jame visada rasite ką pamatyti. Aišku, gražiausia, kai viskas sužaliuoja ir pražysta – nuo gegužės iki spalio mėnesio. Rekomenduoju apsilankyti augalų žydėjimo savaitėse, kai žydi tulpės, vėliau bijūnai, rožės, jurginai. Taip pat turime įdomų medį – gelsvažiedį tulpmedį, kuris birželio mėnesį apsipila didžiuliais, savo forma tulpes primenančiais, žiedais. Be abejo, įdomu pamatyti oranžerijos augalus: tarkime, amorfofalą, arba kitaip dar lavongėlę, kurios žiedas skleidžia pūvančios mėsos kvapą; vaisiais nuolat apkibusį papajinį melionmedį, labai ilgai žydinčią gigantišką baltąją streliciją. O kaktusyne turime vadinamą nakties karalienę – įprastai gan neišvaizdų augalą, kuris savo grožį pademonstruoja kartą per metus, naktį kelioms valandoms išskleisdamas karališkus delno dydžio žiedus.

Kokie renginiai vyksta VDU Botanikos sode?

Vienas iš kasmetinių renginių, vykstančių mūsų sode, yra „Augalų žavadienis“, arba kitaip dar vadinama Pasaulinė žavėjimosi augalais diena. VDU Botanikos sodas yra nacionalinis šio renginio koordinatorius. Šią dieną vyksta seminarai, meniniai renginiai, kurie yra skirti augalų tematikai. Bendradarbiaujame su ikimokyklinėmis įstaigomis bei pradinėmis mokyklomis ir organizuojame teatralizuotą vaikų eiseną per visą botanikos sodą iki Vikšro Šimtakojo. Tai ilgiausia vikšro formos skroblų gyvatvorė, įtraukta į Lietuvos rekordų knygą. Beje, šiemet švęsime Vikšro jubiliejų – 10 metų. Kitas mūsų renginys – „Kvapų naktis“, vykstantis liepos antrąjį penktadienį. Šio renginio idėja yra lėtas pasibuvimas botanikos sode nuo popietės iki nakties. Kiekviename Botanikos sodo kampelyje kas nors vyksta: parodos, edukacijos, užsiėmimai vaikams, pasikviečiame kolegas iš kitų botanikos sodų. Viską vainikuoja koncertinė programa.

Studentams yra galimybė ateiti į VDU Botanikos sodą savanoriauti. Ar daug sulaukiate savanorių? Taip, ir įdomu, kad sulaukiame studentų ne tik iš Gamtos mokslų fakulteto. Mes dar organizuojame drugelių parodas oranžerijoje, tuomet studentai budi ir lankytojams gali papasakoti apie drugelius. Didžioji dalis studentų darbuojasi oranžerijoje. Taip pat, yra studentų, kurie padeda renginių metu, kai mums prireikia pagalbininkų reguliuojant srautus. Yra studentų, kurie nori pasavanoriauti tam, kad išmoktų augalų priežiūros, tad jie po porą valandų per savaitę ateina pas mus ir laiką praleidžia oranžerijoje, medelyne arba prie dekoratyviųjų augalų.

Kuo artimiausiu metu VDU Botanikos sodas žada nustebinti lankytojus? Kadangi šiemet yra jubiliejiniai Lietuvos universiteto metai, tad botanikos sodas prisideda prie šio minėjimo. Organizuosime Paukščių dieną, tiksliau, bandysime ją atkurti tokią, kokia buvo surengta 1922 m. Tuomet profesorius Tadas Ivanauskas Lietuvoje surengė pirmą paukščių dieną, ragino visuomenę kelti inkilus paukščiams, siekiant gausinti jų populiaciją. Bendradarbiaudami su VDU Gamtos mokslų fakulteto studentais kartu su Ivanausko ornitologų klubu ir aplinkinėmis mokyklomis, darysime dirbtuves ir gaminsime inkilus. Šią datą minėsime balandžio 1-ąją, Pasaulinės paukščių dienos metu. Taip pat tą dieną atidarysime Lietuvos universiteto istorinių nuotraukų parodą pas mus, parko teritorijoje. Žinoma, šiemet turėsime ir „Augalų žavadienį“, Vikšro dešimtmetį ir „Kvapų naktį“, kuriuos minėsime su įvairiausiais koncertais ir staigmenomis. Planuojame, kad sode įsikurs didelė scena, o joje turėtų būti dar daugiau garsių atlikėjų koncertų, nei buvo pernai.

Indrės Baltakytės nuotraukos

30-35 #PAŽINTIS

Filmų garsintojas Jovydas Zabiela atviras: tai mano svajonių darbas Greta Kondrataitė-Paleckienė

Penkerius metus filmų garsintoju dirbantis Jovydas Zabiela neslepia – į darbą kasdien eina su dideliu džiaugsmu ir šypsena veide, o dirbti filmų garsintoju svajojo jau nuo paauglystės. Be to, kad garsina filmus, Jovydas dar ir dainuoja bei kuria dainas. Jo kūrybos galite pasiklausyti „Youtube“ kanale – „Jovydas Official“. Na, o šiandien su J. Zabiela kalbamės ne tik apie jo karjeros pradžią, bet ir apie tai, ką svarbu žinoti prieš pradedant filmų garsintojo ar diktoriaus karjerą.

Jovydai, ar vaikystėje žiūrėdamas filmus kada pasvarstėte, kad būtent filmų garsinimas yra Jūsų svajonių darbas? Vaikystėje tikrai nesvarsčiau, tikriausiai labiau paauglystėje. Ir tikrai taip, tai yra mano svajonių darbas. Kokių įgūdžių reikia žmogui, garsinančiam kino filmus? Ar jis privalo būti aktoriumi? Aktoriumi būti neprivaloma, nors mes ir esame vadinami „balso aktoriais“, reikia turėti gerą dikciją, išskirtinį balsą, šiek tiek klausos ir labai gerus skaitymo įgūdžius. Taip pat išmanyti kirčiavimą. Koks buvo pirmasis Jūsų garsintas filmas? „Nes jai rūpi“ per GO3. O kaip apskritai viskas vyksta, ar būna kažkokios atrankos, ar Jus tiesiog rekomenduoja? Kalbant apie mano kelią, tai man tiesiog pasiūlė. Gavau laišką į el.paštą su kvietimu į atranką, kuriame paėmė mano balso testą ir patikrino skaitymo įgūdžius. Tai taip viskas ir vyksta. Bet, žinoma, galima internete susirasti įmonių, kurios užsiima įgarsinimais ir patiems parašyti. Jovydai, o kai ateinate garsinti, ar atliekate kokius nors balso ,,pramankštinimo“ pratimus, kad lengviau įsivažiuotumėte? Dažniausiai to neprireikia, nebent įgarsinimas būna labai anksti ryte. O jeigu peršalote, kaip tuomet? Ar vis tiek garsinate filmus? Tuomet atsižvelgiant į balso galimybes, arba dirbu, arba ne. Kai garsinate, žiūrovų prieš save nematote, tai suteikia ramybės, o gal atvirkščiai? Kai susikaupi ties tekstu, visiškai nesvarbu, ar kas nors tave stebi, klauso, ar ne. Pasineri į filmą ir gyveni jo emocijomis.

Kas Jums pačiam sunkiausia dirbant tokį darbą? Kartais būna tokių kvailų dienų dėl nepaaiškinamų priežasčių, kai tiesiog nesitaria žodžiai, nesiskaito tekstas ir daryk ką nori, nieko nesigauna. Tenka tokias dienas išgyventi, atidirbti ir laukti geresnių. O kada įgarsinti skirtą tekstą pamatote pirmą kartą? Tekstą pamatau tik atvažiavęs į garsinimo studiją. Kokio žanro filmų garsinti/dubliuoti nemėgstate? Nelabai mėgstu animacijos.

Filmas, kurį pats garsinote ir kurį rekomenduotumėte pažiūrėti kitiems? „Palma” per GO3. Gal atsimenate kokių nors įdomių nutikimų garsinant filmus? Nieko kažkaip keisto nebuvo įvykę, skaitai ir tiek. Bet būna kartais per komedijas ar juokingas TV laidas, kada tikrai tenka nusijuokti ir pačiam, tuomet reikia stabdyti darbą. Kas Jums darbe teikia didžiausią laimę? Tai, kad eidamas kiekvieną kartą į darbą, einu į savo svajonę. Tai nėra tik darbas, tai buvo tikslas, kurį pavyko pasiekti vos 23 metų amžiaus. O kiek laiko jau tuo užsiimate? 5 metus. Jovydai, o ar niekada nebandėte dirbti radijuje? Esu pravedęs keletą laidų internetiniame radijuje, bet daugiau taip ir neteko. Kiek bandžiau darbintis, niekas nenorėjo imti. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Dainuoti, kurti dainas. Ar niekada nebuvo kilusi mintis pakeisti savo darbo ir išbandyti ką nors naujo? Kol kas tikrai ne. Ką patartumėte svajojantiems apie garsintojo/diktoriaus karjerą? Daug skaityti. Be galo daug skaityti ir tai daryti garsiai. Tikrai prireiks greito skaitymo įgūdžių. Ir net jei ir sako, kad esi netinkamas, kaip man su radiju, svarbiausia nepasiduoti. Jie nebūtinai yra teisūs.

36-39 #pažintis

Asmeninio archyvo nuotr. Indrės Baltakytės nuotraukos

Stand-up žanro populiarėjimas Lietuvoje Vilius Kazlauskas Šiomis dienomis vis daugiau populiarumo susilaukia komedijos žanras – stand-up. Komikas, dažnai vaidinamas stand-up‘eriu, gyvai auditorijai pasakoja pasiruoštas istorijas, kurios prajuokina žmones, bet taip pat gali ir priversti susimąstyti apie mus. Iš pirmo žvilgsnio stand-up gali pasirodyti kaip paprastas dalykas, tačiau norint pasirodyti kokybiškai, tam reikia įdėti daug pastangų ruošiantis. Norint save išbandyti, komikai rengia „open mic“ vakarus, kurių metu visi kas nori gali ateiti ir išbandyti savo galimybes. Jie gali pamatyti, kaip reaguos auditorija, ką reikia tobulinti, o ko geriau kitąkart nekartoti. Daugiau apie šią kultūrą pokalbyje komiku, vienu iš tinklalaidės „Pralaužk vieną šaltą“ vedėju Mantu Grimaliu.

Kaip vertintumėt dabartinę stand-up‘o padėtį Lietuvoje? Palyginus, kas buvo tada, kai pradėjom – tai yra tik vienas pasirodymas per mėnesį, o dabar per savaitę galima pasirodyti net 5, o kartais ir 6 kartus. Tai šiandien stand-up padėtis Lietuvoje itin gera.

Kaip kilo idėja pradėti domėtis šiuo komedijos žanru ir tuo užsiimti? Apie stand-up comedy žanrą jau žinojau anksčiau, Humoro Klubo atsiradimas televizijoje stipriai paskatino išbandyti savo jėgas. Pirmas užlipimas buvo 2017 m. lapkričio 23 d.

Ką patartumėte žmogui, kuris nori pradėti stand-up‘inti? Nesistengti įtikti visiems, neperspausti su žodžiais ir eiti iškart prie esmės. Nepamiršti, kad juokelis turi struktūrą. Nebūti ilgiau nei 7 minutes ant scenos. Nebijoti nulipti, jeigu nesiseka ir tikrai pagalvoti, ar tas juokelis, ar juokingos istorijos, kurios nutiko tik tau ar tavo draugams bus aktualios žmonėms auditorijoje.

Iš kur semiatės įkvėpimo kurti komišką turinį? Visos istorijos ateina iš asmeninio gyvenimo. Dalykai, kurie nutiko, ar įvairūs pastebėjimai, dažnai būna papasakojami ant scenos šiek tiek suhiperbolizuojant.

Ar pirmas pasirodymas scenoje buvo sėkmingas? Ką darytumėte kitaip? Dažniausiai pirmi komikų išėjimai būna gan sėkmingi. Pamenu, kad per saviškį net gavau plojimų. Pirmasis stand-up pasirodymas dažnai būna apie viską, kas nutiko per gyvenimą, todėl yra nemažai atrinktų temų ir būna visai neblogas pasirodymas.

Ar turite kokį nors ritualą prieš lipant į sceną? Visada klausau muzikos, seniau visada klausydavau Guns N‘ Roses „Live And Let Die“, o dabar klausau viską, kas tuo metu šauna į galvą. Niekada nenutraukiu dainos per vidurį, visada išklausau iki galo.

Apie ką labiausiai mėgstate juokauti? Neišskirčiau temų apie ką labiausiai mėgstu juokauti. Man asmeniškai labai patinka kvailas humoras, tačiau jis ne visada veikia ant scenos.

Ar kuriant komediją yra ribos? Apie ką geriau nejuokauti? Aš manau, kad komedija neturi ribų, tiesiog reikia tinkamai perskaityti kambarį ir suprasti, ko auditorija tuo metu nori, arba paruošti auditoriją kitiems, galbūt kiek aštresniems juokeliams.

Kaip manote, kokia bus vis populiarėjančio žanro stand-up ateitis Lietuvoje? Manau ateityje atsiras dar daugiau komikų. Daugiau komikų pradės savo solines karjeras, atsiras daugiau nufilmuotų pasirodymų. Galbūt atsiras pirmasis komedijos klubas Lietuvoje. Asmeniškai, labai tikiuosi, kad įsijungs ir kiti miestai kaip Klaipėda, nes šiuo metu didžiausias veiksmas vyksta Vilniuje ir po truputį atsigauna Kaunas.

40-43 #aktualijos

CV kūrimas Emilija Kalvynaitė

Tikriausiai, daugeliui žmonių didžiausias klausimas, kuris iškyla prieš pradedant ieškoti darbo yra – kaip parašyti patrauklų CV (gyvenimo aprašymą)? Nėra vieno tobulo sprendimo, kuris padėtų parašyti idealų gyvenimo aprašymą, kadangi kiekvienas žmogus yra skirtingas ir nori savaip save pateikti aplinkiniams. CV išskirtinumas ir Jūsų įgūdžių pateikimas savitai gali leisti Jums užimti poziciją, į kurią tuo metu pretenduojate. Kas yra CV? CV – tai trumpas gyvenimo aprašymas, naudojamas norint save reprezentuoti būsimiems darbdaviams. Tai turėtų atskleisti jus kaip asmenybę, jūsų profesinę istoriją, įgūdžius, gebėjimus ir pasiekimus. Galiausiai, tai turėtų pabrėžti, kodėl esate geriausias pretendentas pasirinktam darbui. Kandidatuojant į norimą poziciją, šis gyvenimo aprašymas – būtinas.

Įsivaizduokite... Radote svajonių darbą ir žinote, kad puikiai tiktumėte užimti norimą poziciją. Išsiunčiate savo CV ir užgniaužę kvapą laukiate skambučio. Tačiau tai niekada neįvyksta.... Skamba pažįstamai? Taip, tai nutinka daugeliui iš mūsų. Tačiau kodėl taip nutinka? Atsakymas paprastas – Jūsų CV niekada nebuvo peržiūrėtas, jis yra nepakankamai geras. Nesijaudinkit, šis nemalonus scenarijus gali ir neįvykti.

Patarimai, kaip parašyti tokį gyvenimo aprašymą, kad būtumėte pastebėti: Pirmoje jūsų kuriamo trumpo gyvenimo aprašymo dalyje, esančioje puslapio viršuje, turi būti nurodytas jūsų vardas ir pavardė, profesija ir kontaktiniai

duomenys. Nepatartina savo CV pavadinti „gyvenimo aprašymu“ arba „CV“, nes tai yra vertingos vietos švaistymas. Vietoj to naudokite savo vardą kaip pavadinimą. Asmeninis profilis, dar žinomas kaip asmeninis pareiškimas, karjeros tikslas ir profesinis profilis, yra vienas iš svarbiausių jūsų CV aspektų. Tai trumpa pastraipa, esanti iškart po jūsų kontaktinės informacijos, suteikianti būsimiems darbdaviams apžvalgą apie tai, kas jūs ir su kuo esate susiję. Darbo patirties aprašymas – itin svarbu. Išvardykite savo patirtį atvirkštine chronologine seka, nes jūsų paskutinė pozicija organizacijoje darbdaviui yra svarbiausia. Išsilavinimo skiltyje įvardinkite institucijų pavadinimus, kuriose mokėtės/studijavote. Nemažiau svarbus dalykas, padedantis parengti dėmesio vertą gyvenimo aprašymą yra laikotarpiai, kurie siejami su išsilavinimu, nurodymas. Taip pat nurodykite įgytas kvalifikacijas ir pažymius.

Nepamirškite pateikti savo pasiekimų. Tai yra puiki galimybė parodyti, ankstesnės patirties įgautus įgūdžius. Galite pridėti ir savo pomėgius, tačiau jie – nebūtini. Geriau neminėti tokių dalykų, kaip, laisvalaikio praleidimas su draugais ar knygų skaitymas. Šiuos dalykus daro daugelis žmonių. Verčiau parašykite tokius pomėgius, kurie koreliuotų su jūsų karjera. Taigi, geras CV aprašymas – tarsi jūsų gyvenimo veidrodis. Jis turi būti patrauklus darbdaviui, tačiau tuo pačiu turi ir garantuoti 50 procentų sėkmės, kadangi kita pusė – kaip jūs pasirodysite ir save pateiksite darbo pokalbyje.

44-53 #pažintis

Naura Daukšienė atvira: „Žmonės smurto dažnai tiesiog neatpažįsta“ Greta Kondrataitė-Paleckienė

Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė Naura Daukšienė šiandien atvirai pasakoja apie persekiojimo kriminalizavimo pataisos realią naudą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims bei apžvelgia krizių centro nuveiktus darbus per 2021-uosius metus. Taip pat, ragina moteris nebijoti kreiptis pagalbos ir pasakoja, kaip atpažinti tam tikras smurto formas.

Naura, papasakokite, kokie darbai krizių centre buvo nuveikti per 2021 metus? Nuo pat Kauno apskrities moterų krizių centro įsikūrimo 1999 m., visa mūsų veikla buvo orientuota būtent į tai, kad būtų teikiama pagalba asmenims, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje, išgyvenantiems krizines situacijas ir svarbiausias mūsų tikslas yra ginti jų teises bei keisti visuomenės nuostatas šeimos vertybių formavime. Tad 2021-ieji metai buvo tikrai aktyvūs ginant moterų teises. Pagaliau Seimui buvo pateiktas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje naujo įstatymo projektas, kuris bus svarstomas pavasario sesijoje. Žinoma, po svarstymų keisis gal ne viskas, ir ne viskas bus taip, kaip būtent mes teikėme ar kaip buvo teikta, bet Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai tame irgi aktyviai dalyvavo, teikė savo pastebėjimus, kaip organizacijos, kurios praktiškai vykdo tik šitą veiklą ir teikia pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims.

O kas reikšmingo 2021 m. buvo pasiekta ginant moterų teises? Tai dar viena džiugi naujiena, kuria galiu pasidalinti, kad 2021-aisiais pagaliau buvo kriminalizuotas žmogaus persekiojimą ginantis įstatymas.

Ar persekiojimo kriminalizavimas davė realios naudos? Taip, tačiau ši pergalė yra ganėtinai sąlyginė, nes jeigu įdėmiau paskaitytumėte šį įstatymą, tai pastebėtumėte, kad jame sakoma – „persekiojimas, tai nėra nusikaltimas, bet tai yra baudžiamasis nusižengimas“. Kas iš principo yra skirtingi dalykai. Jeigu mes apie baudžiamąjį nusikaltimą sakome, kad tai yra nusikalstama veikla, už kurią baudžiama laisvės atėmimu, tai baudžiamasis nusižengimas šiame kodekse yra uždrausta veikla. Tai yra veikimas ar neveikimas, už kurį numatyta bausmė yra nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Tai šiuo atveju man kyla klausimas, kuo tai skiriasi nuo anksčiau turėto įstatymo galimybių paveikti tuos asmenis, kurie persekioja moteris, kada tai buvo įvardinta kaip administracinis nusižengimas. Juolab, kad moterys tikrai dažnai kreipiasi dėl buvusių sutuoktinių ar buvusių sugyventinių persekiojimo, nes žmonės mano, kad netgi nutraukus bet kokius artimus santykius, emocinį ryšį, jie turi kažkokią nuosavybės teisę į žmogų, kaip į daiktą. Ir turi teisę toliau stebėti, sekti jų gyvenimą, daryti poveikį ir jeigu jų gyvenimo būdas skiriasi, tai mano, kad gali daryti kažkokią įtaką ir gąsdinti.

Kaip dažnai į Jus moterys kreipiasi ne tik dėl smurto, bet ir buvusio su-

tuoktinio ar draugo persekiojimo, skambučių, netikėtų vizitų? Ir kokia pagalba yra teikiama tokioms moterims? Pagalbos moterys kreipiasi ganėtinai dažnai. Tokioms moterims yra teikiama nemokama pirminė teisinė konsultacija, taip pat teisininko pagalba, kuomet moteriai bus išaiškinti visi teisiniai aspektai, galimos pasekmės, kokie galimi tolimesni žingsniai ir ką jai reiktų daryti siekiant apsaugoti save. Taip pat yra teikiama psichologinė pagalba.

O kaip atpažinti smurtą? Smurto dažnai žmonės tiesiog neatpažįsta. Net moterys nugyvenusios santuokoje daugybę metų, tik konsultacijos metu supranta, kad jos daugybę metų gyveno smurtiniuose santykiuose. Ir tai, kad joms neleidžiama elgtis pagal savo valią laisvai, daryti tam tikrus pasirinkimus, spręsti finansinius klausimus, kurie susiję tik su jų asmeniniu gyvenimu, tokie dalykai moterims būna tiesiog nesuprantami. Visi tie vieši pažeminimai, įžeidinėjimai yra smurto pradžia. Ir tai ilgą laiką joms pačioms nėra suprantama kaip smurtas.

Ar galima teigti, kad visuomenė turi aiškias nuostatas, kurios apibrėžia smurto sąvoką? Taip, visuomenė ypatingai per vykdomas apklausas, kuomet klausiama, kaip jie supranta kas tai yra smurtas, dažniausiai akcentuoja būtent fizinį smurtą, seksualinį smurtą. Tai reiškia tai, ką mes galime akivaizdžiai matyti – mėlynės, išprievartautos moterys ir tai ką gali nustatyti teismo ekspertizė. Tačiau, nelabai suvokiama, kad prie fizinio smurto pereinama palaipsniui. Pradžioje gali būti ekonominis, psichologinis smurtas, draudimas bendrauti, draudimas laisvai rinktis draugus, būti su savo artimais žmonėmis. Ir vėliau tas kamuolys ridenasi, didėja ir didėja ir jau finale paskutiniai veiksmai yra būtent fizinis smurtas. Sunkiausia, kad pati visuomenė vis dar sunkiai suvokia. Didžioji mūsų bėda yra, kad mes pernelyg dažnai dedame tam tikrus iš anksto numatytus lūkesčius, netgi įpareigojimus, prievoles, kurias turi vyrai, o kurias turi moterys. Ir kada visuomenė turi tokią aiškią, strūkturizuotą sistemą, kada viskas aišku, jog moteriai galima tas ir tas, ir griežtai draudžiama tas ir tas, tada štai tokiu atveju iškyla klausimas – jeigu moteris patiria smurtą, tai ar iš tikrųjų tai buvo smurtas? Galbūt tai buvo bausmė už tai, kad ji neatitiko tam tikrų lūkesčių, nes jeigu ji „privalo“ atitinkamai elgtis ar daryti, kaip įsivaizduoja visuomenė, arba partneris, sutuoktinis, bet ji to nedaro, tai yra verta bausmės. O bausmė gali būti įvairi, tai gali būti –

psichologinis smurtas, žeminimas, tačiau ir fizinis smurtas. Tai pačios ištakos ir yra būtent tame, kaip mes, kaip piliečiai, kaip tėvai auklėjame savo vaikus. Kaip matome aplinką, kuri mus supa, kaip suvokiame lyčių lygybę ir kaip suprantame vyrų ir moterų teises, jų prievoles ir laisves rinktis savo gyvenimo būdą.

Kaip būtų galima keisti tokį visuomenės požiūrį? Pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs. Juk labai svarbu kaip mes auklėjame savo vaikus ir kokias nuostatas jiems diegiame, nuo to priklauso, kaip smurto artimoje aplinkoje problema bus sprendžiama ir kiek aktuali ji bus ateityje, nes būtent tie stereotipai ir gimdo patį smurtą bei smurto faktą. O nuo stereotipų kenčia ne tik moterys, bet ir vyrai. Jeigu mes teigiame, kad vyras privalo būti fiziškai, finansiškai ir morališkai stiprus, gal nebūtinai labai jautrus, bet tai yra tarsi medžio kamienas šeimoje. Mes neleidžiame jam būti silpnu, mes jam neleidžiam rodyti savo skausmo. Taip mūsų lūkesčiai yra susieti būtent su tuo, kad vyras turi būti vyriškas ir kas atsitinka, kai vyras pajunta, kad jis negali daugiau ištverti tam tikrų aplinkybių, kurios jį slegia? Arba tam tikrų nuostatų, kurios įpareigoja jį taip elgtis – jis tiesiog nebeatlaiko visuomenės lūkesčių... Tai būtent tokie dalykai anksčiau ar vėliau iššaukia tokius negatyvius veiksmus, kaip labai didelis savižudybių skaičius vyrų tarpe ir dideli skaičiai smurto artimoje aplinkoje. Kadangi žmogus psichologiškai pastoviai jausdamas priespaudą anksčiau ar vėliau pratrūksta, o kaip taisyklė, tokiais atvejais dažniausiai kenčia būtent tie žmonės, kurie yra arčiausiai. Nesvarbu kas yra kaltas, nesvarbu, kad tai yra visuomenės daroma įtaka, nereikalingų ir nepelnytų lūkesčių suvertimas žmogui. Tačiau įsiliejimas, agresija, bus kaip taisyklė nukreipta į artimus žmones – žmoną, vaikus. Ir čia matome, kokią stiprią įtaką duoda išankstiniai stereotipai.

O su kokiu požiūriu moterys susiduria besikreipdamos pagalbos į specialistus? Lygiai taip pat galima pasakyti ir apie specialistus, nes nepamirškite, kad tie patys pareigūnai, tie patys tyrėjai, kurie dirba savo darbą ir tiria ikiteisminius tyrimus dėl smurto artimoje aplinkoje, yra tie patys mūsų visuomenės piliečiai ir jie dirba su tomis pačiomis išankstinėmis nuostatomis. Štai čia ir prasideda didžioji problema. Taip, yra baudžiamasis kodeksas, administracinis kodeksas, yra teisiniai dokumentai, tačiau žmogiškasis faktorius lemia ne ką mažiau. Ir netgi kada mes kalbėjome apie persekiojimo kriminalizavimą, čia labai aiškiai pasirodė žmogiškasis faktorius ir kokios karštos diskusijos vyko Seimo komitetuose būtent dėl

šios sąvokos ir buvo įrodinėjama, kad tokio dalyko, kaip kriminalizavimo visiškai nereikia, nes tai nesukelia jokio realaus pavojaus moteriai, kad jau pilnai užtenka dabartinio esamo teisės aktų numatomo įstatymo, kad moteris galėtų apsiginti jeigu ją persekioja. Nors būtent institucijos ir pačios organizacijos, kompleksinės pagalbos centrai, kurie teikia pagalbą būtent tokioms moterims jau seniai sako, kad šitokios istorijos dažnai baigiasi tragiškai, jos baigiasi žmonių mirtimis. Kadangi moterys neturi teisinių įrankių, kaip save apginti. Pas mus iki šiol teisiniai svertai pradeda veikti tik tuomet, kai nusikaltimas jau būna įvykęs ir kai gąsdinimas pereina į paskutinę fazę, tuomet ir įvykdomas nusikaltimas. Štai tada suveikia teisinė sistema. O kur yra teisinė sistema kada vyksta bauginimas? Ties šiuo klausimu tiesiog negaliu nepaminėti statistikos, kai policija kasmet gauna apie 58 000 pagalbos kreipimųsi dėl smurto artimoje aplinkoje. Gyventojų apklausų duomenimis žinome, kad pagalbos kreipiasi tik 15 proc. nukentėjusiųjų. 2021 m. SKPC pagalbą suteikė 11 651 asmeniui – tai yra tiek pat, kiek yra gyventojų Druskininkuose. Tik dėl 1 iš 8 atvejų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, taigi tik 1 iš 8 galimai smurtą artimoje aplinkoje patyrusių asmenų buvo suteikta teisė į apsaugą ir pagalbą. Teisėsaugos institucijoms trūksta įrankių apsaugoti asmenį, kuris patiria kitos rūšies (psichologinį, ekonominį, seksualinį ir kt.) nei fizinį smurtą.

Kaip dažnai Jūsų darbe tenka susidurti su mušamos moters sindromą turinčiomis moterimis? Tikrai dažnai, ypatingai kada mes kalbame apie vyresnės kartos moteris, maždaug 40-50 metų amžiaus. Jos turi tą vidinę nuostatą, kad jeigu prieš jas yra smurtaujama šeimoje, tai kaltė yra jų. Tai jos kaip žmonos kažko nepadaro, neįvykdo kažkokių prievolių, kurios būtinos įvykdyti žmonai ir dėl to jos yra vertos bausmės. Ir jos nesuvokia, kad prieš jas yra smurtaujama iš principo dėl to, kad žmogus, su kuriuo jos gyvena, yra potencialus smurtautojas. Tai žmogus negebantis valdyti savo emocijų ir tokiam žmogui iš principo reikia keisti savo elgesį. Tai jos prisiima kaltę sau. O moterys rimčiau susimąsto būtent tada, kai smurtautojas pradeda smurtauti ne tik prieš ją, bet ir prieš vaikus. Labai dažnai tokiu atveju įvyksta tas lūžio momentas kada moterys pradeda imti kažkokių realių veiksmų, pačios kreipiasi į krizių centrą arba į policiją.

Ar joms užtenka vien psichologinės pagalbos? Ne, vien psichologinės pagalbos joms neužtenka, ypač, jeigu moteris yra pasirengusi žengti kitą žingsnį, kada mes jau kalbame apie užsisenėjusį smurtą,

kai viskas tęsiasi jau ne metus ir ne penkerius, o moteris yra priėjusi tą ribą, kai supranta, kad su tuo žmogum gyventi toliau nebegali. Tokiais atvejais yra reikalinga kompleksinė pagalba. Ir ji turi eiti lygiagrečiai su psichologine pagalba. Psichologas turi padėti tokiai moteriai save įgalinti, kad ji suvoktų esmę – iš kur toks smurtas, dėl ko jis atsirado, kad išmoktų pagaliau nebausti savęs ir suprastų, kad tai, kas vyksta, nėra jos kaltė, o dėl to, kas vyksta yra kaltas smurtautojas. Taip pat reikalinga ir socialinio darbuotojo pagalba, kuris išaiškina visą tą įstatyminę bazę, parodo, kokios yra jos teisės ir kokios yra galimybės bendradarbiauti su kitomis institucijomis, kurios irgi teikia pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims. Be to, dažnu atveju reikalingas ir socialinis pedagogas, jo pagalba tokiais atvejais ypatingai reikalinga, nes vaikai taip pat būna įtraukti į smurto ratą. Ir tokioje šeimoje gali išaugti tik dviejų tipų vaikai – arba smurtautojai arba smurto aukos. Jie priims vieno iš tėvų poziciją, nes kito modelio jie nematę. Ir, žinoma, teikiama teisinė pagalba, kas bandant nutraukti smurtinius santykius yra itin svarbu.

O kiek moterų per praėjusius metus kreipėsi pagalbos? Per metus sulaukiame vidutiniškai apie tūkstančio moterų.

Ar visos jos ryžosi keisti savo gyvenimus? Tai labai sudėtingas ir ilgas procesas, nes retai kuri moteris po vienkartinio smurto atvejo ryžtasi keisti savo gyvenimo būdą – tai reiškia palikti smurtautoją. Ir tam daro įtaką labai daug niuansų: mažesnis atlyginimas, visuomenės ar artimos aplinkos spaudimas.

Ir kaip mes – kaip visuomenė galime padėti, ką reikėtų daryti pastebėjus smurto artimoje aplinkoje atvejus? Pirmiausiai tai reikėtų auklėti savo vaikus skiepijant jiems tikras vertybes – aiškinti, kas yra žmogaus teisės, aiškinti tame lygmenyje, kuriame jie suprastų. Na, kaip, pavyzdžiui, darželyje mergaitėms už kasų tampyti galima, tai yra susižavėjimo ženklas iš berniukų pusės, bet jeigu mergaitė elgtųsi kaip berniukas, tuomet ji būtų išvadinta negražiu žodžiu, kodėl? Jau nuo pat pradžių darželio auklėtojos sako, kad tai kas galima berniukams, negalima mergaitėms. Tai būtent apie tai ir reikia kalbėti, nes skauda abiems vienodai. Jeigu žmogus pasakė ne, tai nepriklauso nuo lyties, reiškia tai jam yra nepriimtina. Žmogaus teisės ir yra žmogaus teisės, čia nereikėtų išskirti nei vienos lyties, nes mes visi turime teisę būti nelie-

čiami kada mes patys to nenorime, ir mes visi turime teisę rinktis savo vertybes, draugus, savo aplinką. Taip pat visi turime teisę mokytis ten, kur norime, ir gyventi ten, kur norime, ir tam jokiu būdu įtakos neturėtų daryti ar mes vyrai, ar mes moterys. Negali būti jokių išankstinių nuostatų. Ir kai mes kalbame su vaikais apie šeimą, žmonių vaidmenį šeimoje, mes turime akcentuoti, kad šeimoje nėra vyro ir moters vaidmens, tai yra vaidmenys, kuriuos pasidalina partneriai ir būtent du žmonės. Tad būtent nuo mūsų vaikų priklausys ar po dešimt, dvidešimt metų ta smurto artimoje aplinkoje problema ir toliau išliks. O svarbiausia, pamačius smurtą nelikti abejingiems, nes nėra svetimos problemos. Jeigu pas kaimyną už sienos vyksta kažkas, kas jums kelia įtarimą geriau iškvieskite policiją ir įsitikinkite, kad nieko blogo nevyksta, nei vėliau tektų kviesti kitas tarnybas ir išvežti kūnus. Tą patį visuomet akcentuoja ir policijos atstovai. Tai būtent suvokimas, kad šiandien galbūt skauda vienam, ryt lygiai taip pat gali skaudėti ir man, nes niekas iš mūsų nėra apsaugotas.

54-61 #aktualijos

Vilties žiburys tamsaus karo šešėlyje Justina Bogužaitė

asario 24-osios rytas Europoje išaušo su tragiška žinia. Rusijos kariuomenė užpuolė Ukrainą ir pradėjo karą. Konfliktas, besitęsiantis nuo 2014 metų, pasiekė piką, kai buvo pradėtas tiesioginis puolimas – sprogdinimai, žudymai ir kiti karo nusikaltimai. Tačiau tai ne tik Rusijos ir Ukrainos karas. Duodamas įsakymą pulti, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo karą su likusiu pasauliu, parodydamas savo egoizmą, pyktį ir tuštybę. Jo elgesys yra nedovanotinas.

V. Zaveckaitės nuotr.

Natūralu, kad neramu. Kyla daugybė klausimų – „O kas dabar bus?“, „Ar karas ateis iki mūsų?“, „Ką daryti, gal jau reikia slėptis ir kaupti atsargas?“. Atsakymas – ne, nereikia. Prisimenu save, kaip sužinojau apie prasidėjusius įvykius. Tą rytą miegojau ilgai ir ramiai, o atsikėlus ir patikrinus telefoną pamačiau praleistą skambutį nuo tėčio. Perskambinus jis pirmiausia paklausė, ar man viskas gerai ir uždavė tuo metu keistai pasirodžiusį klausimą: „Ar turi grynųjų pinigų?“. Atsakiau, kad turiu, bet kodėl manęs jis to klausia? Atsakymas kone supykino – „Prasidėjo karas“. Nenuostabu, kad daugybę žmonių tai paveikė psichologiškai ir emociškai. Iš parduotuvių lentynų žaibiškai ėmė dingti ilgo galiojimo produktai ir masiškai iš bankomatų išimami grynieji pinigai. Vis dėlto, pavojus Lietuvai kol kas negresia. Už tai turime dėkoti Ukrainai, kuri šiuo metu ginasi nuo Rusijos – kartu ji gina ir mus. Lietuvos žmonių palaikymas ir aukos yra didžiausia padėka.

V. Zaveckaitės nuotr.

Nepaisant visko, Ukraina parodė savo galią. Jos stipriausias ginklas – žmonių vienybė ir palaikymas iš viso pasaulio. Taip pat Ukrainos Prezidentas Volodymyr Zelenskyy parodė, kas yra tikras lyderis. Atsisakęs pagalbos pabėgti iš šalies, jis stojo į kovą su ginklu rankose. Vos per kelias dienas Ukraina sulaukė beprotiškai daug palaikymo – finansinės paramos, humanitarinės pagalbos – aukojamų šiltų drabužių, batų, patalynės, karinės amunicijos ir kitų svarbių reikmenų. Žmonės iš viso pasaulio jungėsi (ir tebesijungia) į akcijas, išreikšdami palaikymą Ukrainai. Valstybės skelbia sankcijas Rusijai, siekdamos sumenkinti jų ekonomiką. w boikotas rusiškoms prekėms ir įmonėms, jos išimamos iš prekybos. Vienybė ir bendrumas siekiant vieno tikslo – sustabdyti Rusiją – pabaigti karą. Kartu mes stiprūs!

Svarbu žinoti, kad karas – tai ne tik susišaudymai ir mėtomos bombos. Agresorius siekia žmonių palaikymo platindamas dezinformaciją ir propagandą, siekia nužeminti Ukrainą žmonių akyse, neva viskas yra jos kaltė, tai ji pradėjo karą, žudo nekaltus žmones ir kitos panašios melagienos. Liūdna tiesa, kad žmonės tuo tiki. Šiais laikais gali būti sunku atskirti tiesą nuo klaidingos informacijos – ypač naujienų portaluose. Be galo svarbu tikrinti šaltinius! Netikėkite viskuo, ką skaitote internete – tikrinkite informaciją! Dalinamės Kultūros Ministerijos informacija:

Kuo pasitikėti: •

Iš lietuviškos žiniasklaidos sekite didžiuosius naujienų portalus, ypač tuos, kurie apie įvykius praneša tiesiogiai.

•

Ieškodami informacijos užsienio žiniasklaidoje, rinkitės Lietuvai draugiškų valstybių žiniasklaidos priemones (pvz., CNN, BBC, „Deutche Welle“).

•

Atkreipkite dėmėsį į šiuos žiniasklaidos pranešimo atributus: datą, autorių, pateikiamą kontaktinę informaciją. Jei šių atributų nėra (jie ne visi) arba juos sunku surasti, šaltinį ignoruokite. Taip pat atkreipkite dėmesį, ar žiniasklaidos pranešimuose aiškiai įvardyti šaltiniai.

•

Jei susiduriate su sensacinga (emocijas keliančia) informacija (ypač antraštėmis „iššokančiais“ pranešimais), patikrinkite, ar ji yra paremta patikimais šaltiniais, ar pateikti įrodymai.

•

Sekite informacijos naujinimus. Informacija gali būti nuolat tikslinama (netikslumai dažnai atsiranda dėl žiniasklaidos skubos kuo greičiau pateikti visuomenei svarbią informaciją).

Kiti patarimai: •

Informacijoje gali būti giliųjų klastočioų (angl. deep-fake), netikrų, suklastotų vaizdų, garso įrašų, netikrų anketų (“trolių”). Visada pasitikrinkite, ar kiti patikimi šaltiniai dalijasi šia informacija.

•

Skirkite žinias nuo nuomonių: žinios - faktai, nuomonės - (faktų) vertinimai.

•

Neskubėkite komentuoti. Patikrinkite, ar savo komentarą galėsite redaguoti / pašalinti.

•

Kritiškai įvertinkite (tikrinkite) informaciją, randamą socialiniuose tinkluose. Dalinkitės tik ta informacija, dėl kurios esate tikri.

Ką daryti aptikus dezinformaciją: •

Pastebėję melagingą informaciją, suabejoję dėl tikrumo keliančių anketų socialiniuose tinkluose, jas blokuokite ir praneškite apie tai šių tinklų administratorių įdiegtoms priemonėms.

•

Pastebėję dezinformaciją, informaciją, kurstančią karą ar neapykantą, praneškite apie tai priežiūros institucijoms:

1. Lietuvos radijos ir televizijos komisijai (dėl radijo ir TV programose) 2. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (dėl kitose žiniasklaidos priemonėse, taip pat socialiniuose tinkluose skleidžiamos informacijos)

62-69

POEZIJOS KAMPELIS Greta Kondrataitė-Paleckienė #SLAVAUKRAINI Net jeigu šiandien dangus grius Tegul tai taps atgimimo ženklu Ir net jeigu draugas kare žus Tegul tai taps atgimimo ženklu Ir net jeigu visi neigs tiesą Vieną dieną jie taps atgimimo liudytojais Tegul tie kurie palaiko melą Irgi taps atgimimo liudytojais Ir tegul dangus nuo šiol švies tik mėlyna ir geltona Tegul laisvė švies Kaip dar niekada nešvietė

V. Zaveckaitės nuotr.

Ugnė Baliutavičiūtė

Beneath

Conversation about Infinity

Beneath your skin I see the world Falling to pieces. Beneath your fears I see stars Falling into the darkness. Beneath your breath I dig deeper and deeper To find my wildest dreams Become reality. Beneath your eyes I see a beautiful Human being With a heart Bigger than mine.

Look at the view Tell me what you see. Water. Lots of water. Plenty of it. But else – What else do you see. Trees, which fell asleep. Beauty of nature Which doesn’t age. Some people Who walk calmly By the beach. Catching breaths. Breathing words About life. What else. The endless horizon Where the sea blends into the sky Thin very thin line Between you and me. What else do you see. Infinity.

Martynas Ramoška vieną kartą amerikoje niujorkas begalybė mes jos kankiniai metro maršrutas bruklinas kvinsas fone miesto bliuzas vietomis ir džiazas stiklinės akys darbo valandos vėl baras viskis cigaretė viskis išblukęs kelias aveniu kur tu pasimetei tarp tūkstančio langų mūsų nebuvo buvom tik aš ir tu niekada kartu du nepažįstami žinutėmis sujungti

Griunvaldo gatvė Visas pasaulis žiūri į mane aš žiūriu tiktai į tave... Gal už nuodėmes savo ir sugriūsiu, kaip sugriūva aukščiausi stogai, bet po akmenį mažą aš risiu Ir ten, griuvėsiuose, kažkada bus mano namai. Ateisi į juos, su striuke balta, kaip sniegas, kurio mes nematėme niekada. Tavo vardą nešiuosi į ten lyg prakeiksmą, po širdimi, po vokais, po oda, bet tam name, kuris miegos po paklode balta, tau sakysiu tai, ko dar niekam niekada nesakiau. Lūpomis tavo vaikščios vakarai, rankose skęs aušra, o akys tavo rudos bus žemė kurioje aš gyvenu. Ateisi tu su striuke balta, kaip ateidavai tą rudenį pas mane, bet ateisi jau man tik šitose eilėse, o ir gyvensim tik vyno taurėje pilnoje. Sakyk, o jei aš savo širdį paskandinčiau, vyne ar jūroje, skirtumo nėra, ar išplauks kada nors tie laivai? ar mokės jie mylėti? ar nuskęs amžinai?

Ar žinai kam skamba Soboro varpai? Paklausiau aš jos. jie ne senamiesčio gatvėm savo dainą traukia, ne liūtams, karo muziejų saugantiems ir ne aktoriams, ten aukštai dramos teatre. Varpai skamba mums, pasiklydusiem tarp eilių, tarp neištartų žodžių, dar nesudarytų sakinių, paskendusiem tarp dvejonių ir norų naivių. Iš pakampių ir bromų tamsių, išlysime mes tos gaidos kviečiami, klaidžiosim lyg ten senais žaliakalnio takais, pompėjos laiptais ir alėjos keliais. Atklydę ten dar būsime visai maži, šiek tiek prasčiokai ir dar kvaili, bet vyną ten liesime visi ir išgėrę mes šoksime kol Soboras užtils. Dabar žinai kam skamba Soboro varpai.

Sekmadienis

Simona Nedzinskaitė Truputį iš arčiau Labai tikiuosi, kad kurią nors dieną, kiekvienas iš mūsų mokėsime apie tai papasakoti. Apie tai, kaip tapome laimingi, ir išmokome mylėti, apie tai, kaip ilgai to ieškojome, bet galiausiai kiekvienas tai atradome.

Abudu skaitome ir užsirašinėjame mėgstamiausias citatas iš romanų – tyloje. Ir kaip kiekvienas iš mūsų Esame taip stipriai kartu, išmokome mylėti jog kartais žodžiai nebereikalingi. ~ tik truputį iš arčiau. Galime tiesiog tylėti, gerti arbata, žiūrėti pro langą lyjant lietui, o pasukus galvą – nusišypsoti. Bandau vis suprasti, kodėl galvojau, jog sekmadieniai bėgiojimui ar savęs rinkimui. Jeigu šis sekmadienis, tyloje su tavimi, daug geresnis. ~ jis pilnesnis ne tik jausmais, jis pilnas ramybės, kurios taip ilgai laukiau.

Greta Kondrataitė - Paleckienė /Laikas negydo Laikas gydo žaizdas Taip sako tik tiems kuriems šiandien skauda labiau nei vakar Laikas tik primena ko netekome Fone dar girdžiu tą raudojantį balsą Jį lyg aidą kasdien savo sieloje tildau Tik praradęs supranti laiko esmę Mūsų niekas nemoko gedėti Išjausti Išverkti Mūsų niekas nemoko suprasti kam ir kodėl visą tai skirta Mūsų niekas nemoko gyventi Gyventi taip lyg tai būtų įprasta Netektis mus įskaudina O ašaros įžemina Ir visą tai mums suteikia ne laikas O žmonės kurie mus supa Arba tie kuriuos supame mes Tiesa laikas žaizdų negydo Jis tik dar labiau skaudina

/Išėjai Tu išėjai ir palikai man tuštumą Daugybę neatsakytų klausimų Minčių ir poteksčių Išėjai netaręs sudie Ar iki pasimatymo Išėjai tyliai Bet palikai raudančias sienas Slegiantį orą Lietaus lašus ant mano odos Veide neviltį O širdyje žaizdą Ji lyg šiol kraujuoja

Greta Kondrataitė - Paleckienė /Nerimas Ateina rytas Ir viską pamirštu Blogas naktis Mintis Sapnus Ateina rytas Ir pasidaro taip ramu Ramu ir gera Kol vėl dienos nepakeičia naktis Tada nebegaliu sumerkti akių Nerimas Taip tai nerimas neleidžia man užmerkti akių Bijau Paklausi ko Bijau užmigti ir nepabusti Bijau ryte ką nors prarasti Bijau skambučio su bloga žinia Bijau tiesiog paskęsti toje nežinioje Ir joks laukimas čia nepadės Joks laikas neišgydys tu žaizdų Tik siela meilės kupina Vėl gali patikėti kad ryt Taip ryt diena ir vėlei bus gera

Ugnė Baliutavičiūtė Let me Let me cry Let me feel Something Instead of pain. Let me look Inside your soul Darling come, Don’t be afraid. Let me touch Your loveless heart With my broken hands So smoothly Like a silk scarf Like scars on my body. Let me be Your biggest glory. Let me cry When the world ends In front of the crowd, please. Let me feel Frozen tears on your face. Let me be The best version Of Me.

Simona Nedzinskaitė Pavasaris Man patinka pavasaris, atrodo lyg viskas kas buvo numirę – stebuklingai atgyja, miškas tampa gyvesnis, nei kada nors ankščiau, tu įkvėpi gryno oro daugiau, jauti saulės spindulius, kurie tavo oda verčia rausti, tavyje atsiranda vis daugiau spalvų. Jeigu atvirai – ateinant pavasariui norisi būti labiau, nei kada nors norėjosi ankščiau.

70-73 #rekomenduojam

Spausdinto žodžio mylėtojų kampelis Justina Bogužaitė Ugnė Baliutavičiūtė

Laikas bėga nesuvaldomai greitai. Pastebėjote? Atrodo, dar neseniai atšventėme Naujuosius metus, o jau pavasaris, tuoj – vasara, ne už kalnų vėl Kalėdos ir taip vis sukasi ratas... Kiekvienais metais gimimo diena, vis didinanti mūsų amžiaus skaičių, atneša ir džiaugsmo, ir galbūt nerimo bei nostalgijos praeičiai. Juk taip smagu prisiminti vaikystę, kai gyvenimas buvo nerūpestingas, nereikėjo sukti galvos dėl mokesčių, paskaitų ir atsiskaitymų, ką reikės gamintis vakarienei ir kada pavyks pagaliau išsimiegoti. Argi ne? Justinos rekomendacija: Sugrįžimas į vaikystę... Mano nerūpestingos vaikystės herojė – Pepė Ilgakojinė. Vargu ar rasite didesnę pramuštgalvę ir linksmesnę literatūros veikėją už Pepę. Jos kasdienybė ir nuotykiai kartais netgi sukelia pavydą ir nuostabą, o jos linksmumas, laisvumas ir charakteris – žavi. Ši knyga – mano vaikystės mėgstamiausia. Jos autorė – Astrida Lindgren – literatūros vaikams dievaitė, parašiusi ne vieną ir suaugusiųjų mylimą knygą. Tad, jei kartais apėmus nostalgijai pasiilgstate vaikystės laisvės ir nerūpestingumo – Pepė Ilgakojinė atbėgs Jums į pagalbą ir nusives Jus kartu į savus nuotykius. Kita mano be galo mylima vaikystės knyga – „Padaužų kaimo vaikai“. Kodėl „Padaužų“? Atokiame kampelyje įsikūrusiame kaimelyje stovi trys sodybos, o jose gyvena trys šeimos. Šeši vaikai tokioje mažoje vietovėje gyvena taip padūkusiai ir smagiai, kad „Padaužų kaimo“ pavadinimas čia puikiai tinka. Knyga kupina jaukumo, švelnumo, vaikystės tyrumo bei „padaužiškumo“. Ji neabejoti-

nai sukels nostalgiją bei mums primins apie kartais pasiilgstamus vaikystės žaidimus. Astrida Lindgren yra Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatė, savo literatūra pavergusi ne vieno vaiko ir, tikiu, suaugusiojo širdį. Taigi, laiko tėkmei vis greitėjant, kviečiu kartais sustoti, mėgautis šia akimirka, atsiversti mylimą vaikystės knygą ar nuotraukų albumą, apkabinti tėvus ir senelius bei tiesiog gyventi ir džiaugtis.

Ugnės rekomendacija: Grįžimas į mūsų tėvų jaunystę Praskleidus užuolaidą pro langą matosi Kauno senamiesčio stogai, ore tvyro laisvės kvapas, žmonės laimingesni, saulė šviečia. Trejų metų Gintarė su mama Saulita ir jos vyru atsikrausto į Lizos butą senamiestyje – pakeitę jį iš daugiabučio Eiguliuose. „Kiemas buvo apsuptas draugėn sumūrytų pastatų sienų, kurių kiekviena, rodėsi, turi savo veidą – seną, suvargusį, stebintį atvykėlius išklerusių langų akimis. Visai ne taip kaip Šiaurės prospekto namai – vienodi, tvarkingai išrikiuoti lyg pilki kareivukai. Iškart matėsi, kad senamiestyje gyvenantys žmonės nepripažįsta tvarkos. Ramunių kuokštai, styrantys iš žemėn sumestų padangų. Kastuvėlis, alaus butelis, lėlė išsukiotomis kojomis. Čigonės lukštena saulėgrąžas.“ Vaivos Rykštaitės romanas „Lizos butas“ nukelia į vaikystę ir nebūtinai mūsų. Labiau į mūsų tėvų vaikystę, paskutiniuosius sovietmečio metus, Sąjūdžio laikotarpį, tačiau į viską žvelgiama per vaiko perspektyvą, taigi labai naiviomis ir dar mažai suprantančiomis akimis. O tai labai pavergia. Knyga visiškai sužavėjo savo lengvumu, lakiu pasakojimu apie augančią mergaitę apie jos mamą, kaip bręstant Gintarei keičiasi jos požiūris į ją supančią aplinką, jos mamą. Tai istorija apie besąlygišką mamos ir dukros meilę.

74-81 #pažintis

Augančio Kauno iššūkiai iš arčiau Viktorija Rekstytė

Kaunas ypatingai ruošėsi šiems 2022-iesiems metams, o „vaisiais“ džiaugiasi ne tik Kaunas ir Kauno rajonas, bet ir Europa. Per penkerius metus „Kaunas 2022“ „Kauno iššūkio“ programa padėjo išauginti ne vieną unikalų jaunimo projektą. Šį kartą susipažinkime su RANDAI ir PUOTA sumanytojais.

Edvardo Šapranausko nuotr. Edvardo Šapranausko nuotr.

RANDAI – kelerius metus vystomas kauniečių projektas, kuriuo siekiama pasakoti apie fizinius ir psichologinius randus bei edukuoti apie psichinę sveikatą. Komandos narės – Simona Šmitaitė, Dina Ramanauskaitė, Austėja Balutytė ir Rita Petkevičiūtė – pripažįsta, kad visuomenė per mažai rūpinasi emocine savijauta. Merginos pasakoja, kad istorijos, kuriomis dalijasi, įkvepia tuo, kad žmogus, net ir išgyvenęs skaudžius laikotarpius, gali pakilti ir tvirtai atsistoti ant kojų. Projektą vykdote jau kelerius metus. Ko išmokote iš gautų istorijų? Kaip jos pakeitė Jūsų požiūrį? Projektą pradėjome prieš dvejus metus. Per šį laikotarpį gavome įvairiausių istorijų tiek apie fizinius, tiek apie emocinius randus. Tikriausiai iš kiekvienos istorijos galima pasisemti skirtingų dalykų, tačiau vienas iš žaviausių, kuris vienija visas istorijas, yra tai, kad žmogus gali išgyventi didžiausius skausmus, sunkiausias gyvenimo akimirkas ir po kiek laiko vėl stabiliai stovėti ant žemės ir apie tai pasakoti. Tai suteikia įkvėpimo ir vilties, kad bet ką galima „praeiti“. Dar vienas svarbus dalykas, ko išmokome, yra tai, kad aplinkiniai žmonės daro beprotiškai didelę įtaką mūsų savijautai. Todėl labai svarbu visada išklausyti ir palaikyti. Ar žmonės noriai dalijasi išgyvenimais? Ar teko patiems ieškoti istorijų? Iš tiesų rinkti istorijas nėra lengvas iššūkis. Nors tai ir anonimiška, dalį savęs išleisti į interneto platybes nėra paprasta. Todėl is-

torijų teko ieškoti ir pačioms, didelė dalis pirmųjų pasidalijimų buvo iš mūsų draugų, artimųjų rato. Skaitant Jūsų pasidalintus žmonių pasakojimus, kyla įspūdis, kad ne fizinius randus turintys žmonės, bet aplinkiniai ne visada palankiai žvelgia į kitų randus. Kaip manote, kodėl sunku priimti kitus žmones, kokie jie yra? Galbūt žmones atgraso tai, ko jie nepažįsta, nėra matę. Visgi žmonių, turinčių didesnius ar iškart pastebimus randus, yra mažuma ir su tuo rečiau susiduriame. Taip pat visuomenėje turime įdiegtą žmogaus kūno standartą, kurį norime atitikti. Jeigu mūsų kūnas neatitinka šios estetikos, turime kokių nors „defektų”, tada juos slepiame, o tai vėlgi prisideda prie to, kad su randais susiduriame rečiau ir tai tampa neįprasta. Fiziniai randai yra viena, tačiau vidiniai randai nematomi ir kartais gyja metų metus. Ar nutraukiant tylą randai gali greičiau užgyti? Skausmą išgyventi su kažkuo drauge yra lengviau. Vien išsikalbėjimas palengvina gijimo procesą, nes jis leidžia atsikratyti minčių, su kuriomis išbūti vienam gali būti labai sunku. Taip pat kalbėdami su kitais galime išgirsti objektyvesnę perspektyvą, kadangi patys esame paveikti emocijų. Tai gali padėti mums sudėlioti mintis į vietas.

Ne tik pateikiate istorijas, bet ir edukuojate apie emocinį pasaulį. Jūsų nuomone, ar mes, kaip visuomenė, pakankamai rūpinamės emocine sveikata? Tikriausiai šis projektas ir egzistuoja kaip atsakas į tai, kad emocine sveikata rūpinamės nepakankamai. Visuomenėje iš senesnių kartų egzistuoja vidinio žmogaus pasaulio stigma – visada turime atrodyti stiprūs prieš kitus, silpnybės yra mūsų ir jų nereikia dalytis su kitais. Kokie Jūsų planai šiems metams? Kokias veiklas planuojate pavasarį ir vasarą? Šiuo metu pavasariui yra derinami planai Kaunui padovanoti gatvės meno piešinį, atskleidžiantį vieną iš skaudžių miesto randų. O vasarą planuojame du renginius artėjančiam „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendrakūrystės festivaliui „Audra“. Vienas jų yra istorijų ir paveikslų paroda, pasakojanti apie žmonių, esančių ar buvusių įkalinimo įstaigose, emocinius išgyvenimus. Antrasis renginys yra psichodinaminės terapijos simuliacija, kurios metu galėsime pana-

Edvardo Šapranausko nuotr.

grinėti savo vidinį pasaulį, pasąmonę. Mūsų tautos istorijos puslapiai mena, kad žodžiai, patapę cenzoriams neįmenamomis metaforomis knygose ir filmuose, mitingų kalbomis, dainų posmais, padėjo išsilaisvinti iš priespaudos, pranešti pasauliui apie kovą dėl laisvės ir siekį atkurti nepriklausomybę, kas šių dienų realijų kontekste atrodo kaip stebuklas. Su teiginiu, kad žodžiai turi galią, turbūt sutiktų ir veiklaus jaunimo poezijos projekto PUOTA narė Austėja Pociūtė. Ji teigia, kad visuomenėje vyrauja stereotipas, jog poeziją kuria tik jautrūs žmonės, tačiau tai netiesa. Austėja papasakojo, kiek daug puotautojai nuveikė per kelerius metus ir kas dar laukia ateityje. Nuo ko prasidėjo „Puotos“ gyvavimas? PUOTOS projektą įkūrėme programos jaunimui „Kauno iššūkis“ metu. Mūsų komanda buvo suburta organizatorių, visiškai atsitiktine tvarka parinkus žmones. Vieni jų paliko programą labai greitai, kiti – jau trečius metus prisideda prie projekto veiklos. Pabaigę programą laimėjome finansavimą pirmajam poezijos festivaliui – garso takeliams miesto viešajame transporte ir traukiniuose – įgyvendinti. Projekto veiklą tęsti paskatino ir laimėtas „Įsimintiniausios Kauno kultūros iniciatyvos’19“ konkursas. Susibūrėte dar prieš pandemiją. Kaip pandemija paveikė Jūsų kūrybą? Ar padėjo išgyventi karantino mėnesius? Pandemijos pradžioje buvo daug neužtikrintumo, tačiau su komanda nusprendėme ieškoti kitų būdų kviesti visuomenę dalyvauti mūsų veiklose. Viena jų – geriausių eilėraščių konkursas, kuris buvo pristatytas lentelių formatu įvairiose miesto kultūrinėse vietose. Žmonės įdomiausią kūrinį galėjo rinkti nuskenavę QR kodą. Taip pat įgyvendinome orientacinių žaidynių idėją – nesiekdami žmonių susibūrimo, mieste išslapstėme riboto leidimo pačių kurtus žurnalus – zinus, kuriuos kūrybos mylėtojai galėjo rasti atsakę į kelis klausimus.

Poezija yra subtili kalba ir turbūt ne kiekvienas geba ja kalbėti, nes, sakoma, reikia jautrumo, kad visa tai, kas išgyvenama, pavirstų eilėmis. Ar sutinkate Nemanau, kad poezijai kurti reikia didelio jautrumo. Vieni unikaliausių darbų, kuriuos yra tekę skaityti, dažniausiai būna pilni ironijos, komiškų palyginimų ir panašiai. Manau, šiuo projektu iš dalies ir bandėme atkreipti dėmesį į stereotipą, kad poeziją rašantys žmonės yra melancholiški, jautrūs ir introvertai. Atvirkščiai – popieriuje emocijas išliejantys žmonės dažnai perteikia ir labai stiprias emocijas. Papasakokite daugiau apie kūrybinį leidinį, kurį rengiate. Kodėl pasirinkote temą „(PA)keleiviai“? Kuo ji Jums svarbi? Manau, kad „Zinas 2” bus kulminacinis projekto gyvavimo vaisius. Riboto leidimo žurnalo centre – rašytinio žodžio ir iliustracijos sankirta. Kalbinsime projekte dalyvavusius kūrėjus, atlikėjus bei kito pobūdžio kūrybininkus. PUOTOS prioritetas visuomet buvo ir išliks bendruomenė, kurią subūrėme. Tikime, kad įgyvendinome projekto tikslą – sukurti platformą kylantiems menininkams atrasti savo balsą ir pasireikšti didesnėje auditorijoje. Tema „(PA)keleiviai“ ir yra apie tai – žmones, kuriuos sutinkame, kurie net atsisveikinus išlieka svarbūs mūsų gyvenimuose, mus įkvepia bei motyvuoja. Jie gali likti mūsų gyvenimuose ir tapti bendrakeleiviais arba sutinkame juos tik ribotam laiko tarpsniui, po kurio tariame „sudie“. Temą taip pat galima interpretuoti kaip ciklo uždarymą, nes projekto kelionę pradėjome nuo partnerystės su „Lietuvos geležinkeliais“, tad toje pačioje vietoje norėjome ir užbaigti. Ką dar ruošiate šiais metais? Ko neturėtų praleisti skaitytojai? 2022 metų birželio 28–liepos 3 dienomis vyks didysis „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022“ jaunimo programos festivalis „Audra“. Tai visų PUOTOS projekto gyvavimo metų kulminacija – pristatysime antrą riboto leidimo žurnalo numerį. Kviesime puotautojų bendruomenę susirinkti vienoje projektui brangiausioje vietoje – Kauno Geležinkelio stoties laukimo aikštėje. Renginio metu reflektuosime projekto vykdymo laikotarpį, bendrausime vieni su kitais, na, o svarbiausia – švęsime kultūrą.

Edvardo Šapranausko nuotr.

82-85 #AKTUALIJOS

SOCIALINIAI AKADEMINIAI REIKALAI Evelina Baciuškaitė

Indrės Baltakytės nuotraukos

Pavasario laikotarpis Vytauto Didžiojo universiteto iš Studentų atstovybės pareikalavo labai daug stropumo ir uolumo. Šiuo metu savo jėgas jie sutelkė ties studentų poreikių gerinimu, akademinės bendruomenės iniciatyvomis bei nuveiktų darbų įrodymu. Kartu su Socialinių reikalų komiteto koordinatore Emilija Drabužinskaite ir Akademinių reikalų komiteto koordinatore Monika Ražauskaite dalijamės pagrindiniais VDU SA pastaruoju metu įgyvendintais darbais! Aktualu: Studentas į savo mokymąsi stengiasi įdėti kuo daugiau pastangų, todėl kiekvienas iš jų nori būti įvertintas. Dažnai siekiama turėti ne tik puikius pažymius, bet ir gauti už juos piniginį atlygį – stipendiją. Smagu, kad šis dalykas galės dar labiau nudžiuginti puikiai besimokančius jaunuolius, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nuo 2022 m. sausio mėnesio buvo padidinta bazinė socialinė išmoka (BSI), kuri padidėjo 2 EUR nuo 40 iki 42 EUR. Padidinus BSI, atitinkamai padidės nuo jo priklausančių išmokų, tarp jų ir studentams skiriamų stipendijų, dydžiai. Studentai skatinami ne tik puikiai mokytis, bet tai daryti ir sąžiningai. Kad suprastų to svarbą, jie yra kviečiami susipažinti su VDU Studentų atstovybės inicijuotu projektu „Apšvietimas“. „Apšvietimas“ skirtas skatinti akademinį sąžiningumą studentų tarpe bei supažindinti su pasekmėmis jo nesilaikant. SA kviečia susipažinti su iniciatyva ir užpildyti apklausą apie akademinį sąžiningumą bei projektą „Apšvietimas“ https://bit.ly/apsvietimas-2. Universitete startuoja „Transfor4Europe“. Europos universitetų aljanso „Transform4Europe“ bakalauro modulių tikslas – suteikti studentams skaitmeninių, aplinkosaugos, socialinių, tarpkultūrinių ir verslumo įgūdžių, kurių reikalauja tarptautinė darbo rinka ir nuolat kintanti aplinka. Šios sertifikato studijos leis studentams aktyviai prisidėti prie būtinų transformacijos procesų Europoje ir pasaulyje. Kovo 1–3 dienomis vyko „Erasmus days‘22“. Studentams „Erasmus“ puikiai pažįstamas, kaip galimybė dalyvauti tarptautiniuose studijų mainuo-

se. Šių dienų metu studentai galėjo plačiau susipažinti su mainų galimybėmis, dalyvauti naudingose konsultacijose. Studentai patys galėjo drąsiai užduoti klausimus, klausytis dalyvių patirčių, išgirsti apie tokių patirčių svarbą ir darbo rinkoje. O jeigu sugalvojai pasirinkti ne tik studijų, bet ir tarptautinės praktikos galimybę (ne ES/EEE šalys), paraišką jai gali teikti iki 2022 m. balandžio 30 d. Svarbu: Kovo 10 dieną vyko VDU Studentų atstovybės ataskaitinė konferencija. Šventinio Studentų parlamento posėdžio metu buvo teikiama VDU Studentų atstovybės veiklos ir finansinė ataskaita, renkamas organizacijos prezidentas bei valdymo organai. Prašymą kandidatuoti į Prezidento pareigas pateikė viena kandidatė – Socialinių mokslų fakulteto bakalaurantė Ieva Vengrovskaja. Sveikinimai Ievai, kuri buvo išrinkta VDU Studentų atstovybės prezidente antrai kadencijai. „Studis“ komanda jai linki sėkmės darbuose!

Svarbiausios datos: Balandžio 14 d.–balandžio 20 d. studentų atostogos Gegužės 20 diena – paskutinė semestro paskaitų diena Gegužės 23 d.–birželio 10 d. – pagrindinė egzaminų sesija

KAUNAS 2022 - EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ